KNYGA ŽMONIJOS ISTORIJOJE

Turinys

Rašto atsiradimas

Senovės civilizacijų rašto paminklai

Šventosios knygos

Knygų kūrimas viduramžiais

Seniausi rytų slavų šašto paminklai

Germanų epas

Knygų spausdinimas

Knyga ideologijų kovoje

Raštas ir knyga Lietuvoje

Priedai

Rašto atsiradimas

Raštas – tai grafiška kalbos fiksacija tam tikrais sutartiniais

ženklais. Rašyta kalba leidžia bendrauti su nesančiu klausytoju. Klausytojas

gali būti bendraamžis ir gyventi po daugybės metų. Čia ryškėja dvi

pagrindinės rašto funkcijos – komunikatyvioji ir mnemotechninė

(bendravimo ir įsiminimo). Raštas veikia kalbą, suteikdamas jai atsparumo ir

stabilumo.

Raštas skirstomas į tipus priklausomai nuo to, kokie kalbos

elementai perduodami ženklų pagalba:

1. Frazografinis raštas (perduodami pilni pranešimai,

grafiškai beveik nesuskaidyti į žodžius; tai

a) paveikslinė piktografija (nuo lotyniško žodžio „pictus“ –

paveikslinis);

b) seniausieji sutartiniai ženklai (nuosavybės ženklai,

tabu, simboliniai pirmykščiai ornamentai), kuriais taip pat būdavo

perduodama informacija;

2. Logografiniai (nuo lotyniško „logos“ – „žodis“) ir

ideografiniai (nuo graikiško žodžio „idėja“ – sąvoka), kurių ženklai

(vaizduojantieji ir sąlyginiai) perduoda žodžius ir sąvokas;

3. Morfemografiniai (perduodama morfemomis)

4. Skiemeniniai (silabiniai);

5. Garsiniai (fenomatiniai:

a) konsonatiniai (perduodama tiktai priebalsiais);

b) konsonatiniai-vokaliniai (perduodama tiek priebalsiais,

tiek balsiais (arba fonemomis);

Fonema – garsas, mažiausias garsinės kalbos vienetas. Jos

naudojamos sudaryti ir skirti reikšminiams kalbos vienetams: morfemoms,

žodžiams, sakiniams (pvz., fonemos „g“ ir „k“ žodžiuose „geras“ ir „keras“.

Morfema – graikiškai – „forma“ – reikšminė žodžio dalis: šaknis ir

afiksai (priešdėliai, priesagos) pvz., žodyje „užkalbino“ yra 4 morfemos: Už

(priešdėlis), kalb (šaknis), in (priesaga), o (galūnė).

Pagrindinių rašto sistemos ženklų visuma, išdėstyta tradiciniu

nuoseklumu, vadinasi abėcėlė, o pagrindiniai garsinių sistemų ženklai –

raidės. Punktuacijos ženklai reikalingi prasmės atspalviams fiksuoti.

Ligatūra – grafinis abėcėlės ženklų jungimas. „Ligo“ – lotyniškai

„sujungimas“.

Pradžioje buvo daiktaraštis (viena gentis, norėdama paskelbti

karą kitai genčiai, siųsdavo strėlę arba kardą). Žinomas taip pat

mazgaraštis (įvairių spalvų virvutes rišant tam tikra tvarka), lazdoraštis.

Iš vaizdaraščio arba piktogramos (pictus – pieštas, grapho –

rašau) išsiplėtojo dabartinis raštas. Primityvus vaizdaraščio konkretumas

neleido perteikti sudėtingesnio turinio, autoriai turėjo neribotą laisvę kurti vis

naujas piktogramas, o tai įnešė didžiulę painiavą. Prastinant piktogramas, jos

nustojo vaizdinių elementų, tapo sutartiniais ženklais – logogramomis.

Dantišaštis. Buvo „paišomi“ daiktai (piktograma) ir žymimos

prasminės sąvokos. Dantiraštį naudojo Šumero, Akado, Elamo gyventojai,

hetitai, persai.

Hieroglifai. IV-III tūkstant. Egipte, o II tūkstant. – ir

senovės Kinijoje atsirado raštas, kur kiekvienam žodžiui buvo savas piešinys.

Kartais piešiamas buvo konkretus daiktas, kartais – sąlyginis. Kalbant apie

2

ranką, buvo piešiamas delnas, vanduo būdavo vaizduojamas banguota linija.

Tam tikrais simboliais buvo rodomos ir prasmės. Vėliau graikai visa tai

pavadino hieroglifais (hieros – šventas, glyphe – akmenyje iškaltas ženklas).

Tekstas atrodo kaip serija paveikslėlių. Šį rašymo būdą galima pavadinti

„rašau sąvoką“, „rašau idėją“ (iš čia mokslinis tokio rašto pavadinimas –

„ideografinis“). Japonijoje, Korėjoje ir kai kur kitur šis raštas išliko iki mūsų

dienų.

Nilo pakrantės buvo apaugusios švendrinio trijų metrų aukščio

augalo tankumynais. Šį augalą vietiniai gyventojai vadino pa-p-iur (iš upės).

Senovėje papirusas išgarsėjo kaip puiki rašomoji medžiaga. Papirusas yra

purus, leidžia rašalą. Dėl to ant jo buvo galima rašyti tik vienoje pusėje.

Senovės Romoje kaip rašomoji medžiaga buvo naudojami

švininiai ritiniai. Švino lentelėse buvo maldos, kerėjimai, kurios buvo

dedamos į kapą. Buvo paprotys rašyti drobėje. Svarbiausios antikinės knygos

rašomosios medžiagos buvo papirusas ir pergamentas. Solono įstatymai (VI

a. pr.Kr.) buvo surašyti kipariso medžio lentelėse. Germanų žodis “Buch”

rodo, kad knygos buvo rašomos lentelėse iš buko medžio. Buvo naudojamos

dažytos arba vaškuotos lentelės, kuriose buvo rašoma stiliumi (grifeliu).

Vienodo formato lentelėse buvo išgręžiamos skylutės. Kelios lentelės virvute

būdavo surišamos į knygą – kodeksą (nuo žodžio “codex” arba “caudex”

lotyniškai “medis”). Vaškinių lentelių kodeksas suteikė knygai šiuolaikinę

formą. Iš vaškinių lentelių kodekso atsirado pergamento kodeksas.

Pergamentas buvo pradėtas gaminti dėl to, kad buvo draudžiama iš Egipto

vežti papirusą. Mažosios Azijos valstybė Pergamas daug padarė, kad

pergamentas būtų išrastas ir išplatintas. Pergamui nepavyko išlaikyti

pergamento gamybos monopolio. Pergamento įmonių atsirado Graikijoje,

Romoje. Pergamento gamybos receptai mus pasiekė iš VIII a. po Kr.

Pergamentas buvo gaminamas iš avių, ožkų, veršių odos. Geriausias

pergamentas buvo gaminamas iš dar negimusių veršiukų odos. Pergamentas

buvo patvaresnė medžiaga, visur buvo galima rasti žaliavos pergamentui

gaminti. Pergamente buvo rašoma nusmailinta nendrės lazdele. Ši lazdelė

buvo vadinama kalamu. Kalamas buvo ne tiktai nusmailinamas, bet ir

perskeliamas, kad dailiau rašytų. Šalia kalamo IV a. po Kr. buvo pradėta

naudoti paukščio plunksna (lotyniškai – „Penn avis“). Antikiniame pasaulyje

3

buvo žinomos ir metalinės plunksnos, gaminamos iš bronzos, sidabro, aukso.

Bet jos nebuvo elastingos – draskė papirusą ir buvo mažai naudojamos.

Nuo vaizdaraščio iki logografinio rašto evoliucionavo ir trečioji

didžioji senovės rašto sistema – kinų hieroglifai. Pradžioje atskiri žodžiai buvo

reiškiami piktogramomis. Ilgainiui piktogramos buvo schematizuojamos,

vaizduojant ne visą daiktą, o būdingiausią jo bruožą (vietoje viso avino – tik

galva su ragais). Kinų rašto įtakoje susiformavo japonų, amanitų

(vietnamiečių) ir kai kurių kitų Azijos tautų rašto sistemos.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo sukurta majų rašto sistema.

Šioje sistemoje buvo 270 ženklų. Į balses majai nekreipė dėmesio. Rašoma

buvo ant fikuso medžio žievės, rečiau - ant jaguaro odos. Kartu su actekų ir

majų kultūromis žuvo ir jų rašto sistemos.

Skiemeninis raštas buvo labai svarbus etapas, paprastinant

raštą. Pradžioje frazė buvo padalinta į žodžius – pasidarė lengviau naudotis

piešinėliais-žodžiais. Kitas žingsnis – žodžių skaldymas skiemenimis. Tai daug

lengviau, nes skiemenų yra daug mažiau, negu iš jų sudaromų žodžių.

Daugelyje kalbų būtiniems skiemenims sudaryti užtenka 70-90 simbolių.

Tačiau šiam sprendimui priimti reikėjo daug šimtmečių. Rytinėje Viduržemio

jūros pakrantėje tuo būdu jau naudotasi III-II tūkstant. Dantiraštis jau yra

skiemeninis raštas. Skiemeniniu būdu iki šiol rašoma Indijoje ir Etiopijoje.

Levante (bendras rytinės Viduržemio jūros pakrantės šalių

pavadinimas) apie 1500 m. pr.Kr. pasirodė pirmoji abėcėlė. Ugarito

abėcėlėje buvo naudojamas dantiraštis. Finikiečių abėcėlėje buvo tam

reikalui išrasti ženklai. Per graikus ir romėnus abėcėlė pasiekė mūsų laikus ir

yra šiuolaikinio rašto pagrindas.

Senovės persų dantiraštyje yra 43 ženklai, skirtingai nuo akadų –

600 ženklų. Tačiau persų raštas buvo naudojamas daugiausia proginiams

valdovo užrašams, kurie puošė antkapius, sienas, rūmų kolonas, ginklus,

indus, akmenines vazas ir antspaudus. Įžymiausias yra Bachistuno užrašas,

pasakojantis apie Kambizo valdymo pabaigą ir Darijaus I valdymo pradžią.

Užrašo aukštis kartu su reljevu yra 7,8 m, plotis – 22 m. Užrašas padarytas

trimis kalbomis senovės persų (gimtoji Darijaus I kalba), akado (Babilonijos ir

Asirijos kalba), elamo (elamitų kalba) uoloje 105 metrų aukštyje virš kelio,

kuris senovėje jungė Babiloną su Midija. Užraše pasakojama, kad Kambizas

prieš žygį į Egiptą liepė slaptai nužudyti jo brolį Bardiją. Paskui kažkoks

4

magas Gaumata pradėjo skelbtis esąs Bardija ir užgrobė sostą. Kambizas

mirė paslaptingomis aplinkybėmis, o Gaumatos valdžia buvo pripažinta

visuose imperijos kraštuose. Po septynių mėnesių – 522 m. pr.Kr. rugsėjo 29

d. žymūs vyrai slapta prasiskverbė į rūmus ir nužudė Gaumatą. Vienas

sąmokslininkas, tolimas Kambizo giminaitis 28 m. amžiaus Darijus tapo

valdovu. Herodotas šią istoriją pasakojo kitaip, o šiuolaikiniai istorikai mano,

jog Darijus nužudė Bardiją, paskelbęs jį Gaumata.

Užrašas buvo išverstas į daugybę kalbų, kuria kalbėjo didžiulės

imperijos gyventojai, ir išplatintas – taip dirbo Darijaus I propagandistai.

Vokiečių filologas Georgas Frydrichas Grotefendas (1775-

1853), mokytojas Giotingene, pradėjo skaityti persų dantiraštį. Tai buvo

persų valdovų achemenidų įrašai. Pirmiausia jis pamatė, kad kartojasi žodis

„valdovas“. Pasirėmęs politinių apmąstymų grandine, Grotefendas 1802 m.

perskaitė pirmojo įrašo pradžią: „Darijus, didysis valdovas, karalių karalius...“

ir antrojo įrašo pradžią: „Kserksas, didysis valdovas, karalių karalius, valdovo

Darijaus sūnus, Achemenidas...“

1905 m. buvo išaiškinta finikiečių alfabeto kilmė. Finikiečių rašto

sistema kilo iš egiptiečių hieroglifų. Ši sistema perteikia visą žmogaus kalbą

22 fonetiniais ženklais - raidėmis. Tai jau ne logografinis raštas, o fonetinis.

Finikiečių raštas greitai tapo tarptautiniu komercinių santykių raštu. Iš

Europos tautų pirmieji finikiečių alfabetą perėmė graikai (XI a. pr.Kr). Graikai

knygas vadino biblia. Šis žodis greičiausiai yra kilęs iš stambiausio finikiečių

prekybos centro Biblo pavadinimo. Iš ten į Graikiją buvo įvežamas papirusas.

Graikų alfabeto kilmę taip pat rodo graikų raidžių pavidalas ir tų raidžių

semitiški pavadinimai (alfa, beta, gama, delta). Graikai alfabetą papildė

septyniomis balsėmis. VII a. pr.Kr. iš graikų alfabetą perėmė etruskai, o iš jų

vėliau tą raštą pasisavino romėnai. Taip atsirado lotynų alfabetas, kuris šiuo

metu naudojamas Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje.

Vakaruose kartu su Romos imperija įsiviešpatavo lotynų rašto

sistema, o Rytų Europoje plito graikų raštas. Graikų alfabetas buvo

pagrindas daugeliui negraikiškų raštų sistemų. Per finikiečius fonetinis raštas

paplito Rytų tautose, duodamas pagrindą arabų, aramėjų, žydų ir kai kurių

kitų Azijos tautų alfabetams.

5

Senovės civilizacijų rašto paminklai

Knygos pirmiausia pasirodė Šumere, Egipte, Kinijoje, Indijoje. Jos

nebuvo panašios į dabartines. Babilono valdovo Hamurapio (1792-1750)

teisynas (282 str.) buvo iškaltas juodo bazalto stulpuose – stelose,

pastatytose visuose jo valstybės miestuose. Vieną tokią stelą 1901 m. rado

prancūzų archeologai Sūzuose. Jinai vadinama “Hamurapio stela”. Tai

vienas seniausių teisės dokumentų žmonijos istorijoje. Steloje iškalti

Hamurapio įstatymai leidžia susidaryti vaizdą apie ekonominį ir socialinį

gyvenimą Senajame Babilone. Įstatymai skelbia: “Jeigu sūnus suduos tėvui,

sūnui bus nukirstos rankos, jeigu kas sužalos laisvo žmogaus sūnui akį, tam

turi būti sužalota akis, jeigu kas sužalojo svetimo vergo akį, turi sumokėti

pusę vergo kainos, jeigu kas operavo žmogui akį ir išgydė, tam reikia

sumokėti, jeigu kas operavo akį, bet neišgydė, jam turi būti nukirstos rankos,

jeigu statytojas statė netvirtai namą, ir namas griūdamas užmušė

šeimininką, statytojas turi būti nubaustas mirtimi, jeigu griūdamas namas

užmušė šeimininko sūnų, turi būti nužudytas statytojo sūnus”.

Vienas seniausių rašto paminklų yra Ur-Nam-mu įstatymai. Tai

seniausias mums žinomas įstatymų sąvadas, sudarytas Akado valdovo Ur-

Nam-mu laikais apie 2064 m. Dabar daug kas mano, kad įstatymus parašė jo

sūnus Šulgis (2093-2046). Turime vieną blogai išsilaikiusią molio lentelę, kuri

buvo surašyta keliais šimtmečiais vėliau.

„Jeigu žmona prisiviliojo žmogų, ir šis miegojo su ja, vyras turi

užmušti žmoną. Miegojęs su ja nebus kaltinamas.

Jeigu žmogus piktybiškai atims nekaltybę kito žmogaus vergei,

turės sumokėti penkis siklius aukso.

Jeigu žmogus paliks savo žmoną, kuri anksčiau nebuvo ištekėjusi,

privalo sumokėti vieną miną sidabro.

Jeigu paliks žmoną, kuri jau anksčiau buvo našlė, turės sumokėti

pusę minos aukso.

Jeigu gyveno su našle be vedybinio kontrakto, neprivalo mokėti

nieko.

Jeigu žmogus apkaltino kito žmogaus žmoną miegant su kitu

vyru, bet Upės dievas ją apvalė, kaltintojas turi sumokėti vieną trečdalį

minos sidabro.

6

Jeigu žmogus atėjo su dovanomis, o nuotaka vėliau buvo atiduota

kitam, dovana turi būti grąžinta dvigubai.

Jeigu liudininkas teisme liudijo melagingai, privalo sumokėti

penkiolika siklių.“

Papiruso negalima lankstyti. Dėl to knygos buvo ritinio formos.

Kartais knygos buvo labai ilgos - iki 100 metrų. Normalios knygos būdavo iki

12 metrų. Britų muziejuje Londone saugomas 46 metrų ilgio ir 40 centimetrų

pločio papirusas - tai ilgiausias dabar turimas papirusas.

Papirusas tarnavo žmonijai daugiau kaip 4000 metų. Paskutiniu

raštu, parašytu ant papiruso, laikoma 1022 m. popiežiaus bulė Hildesheimo

vienuolynui. Papiruse buvo rašoma juodu ir raudonu rašalu. Juodas rašalas

buvo gaminamas iš suodžių ir kraujo serumo, o raudonas - iš raudonos

kreidos ir kraujo serumo.

Svarbiausia rašomoji medžiaga Rusioje iki XV a. buvo

pergamentas. Pergamentas pradžioje buvo įvežamas iš Graikijos, o o vėliau

buvo pradėta jį gaminti vietoje. XIV a. su pergamentu pradėjo konkuruoti

popierius. Seniausias pasiekęs mus ant popieriaus rašytas dokumentas yra

1345 m. Nižnij-Novgorodo kunigaikščio Vasilijaus Dovydovičiaus dovanojimo

aktas vienam vienuolynui. Seniausia iš datuotų ant popieriaus rašytų knygų

yra 1381 m. Izaoko Sirino “Pamokymai”.

Rusiškas popieriaus pavadinimas „bumaga“ rodo, kad ši rašomoji

medžiaga į Rusią pateko iš Azijos. Tačiau rytietišką popierių “bombiciną”

greitai išstūmė geresnis vakarietiškas popierius, kuris, tarpininkaujant

Hanzos pirkliams, nuo XIV a. į Rusią patekdavo per Rygą, Novgorodą ir

Smolenską.

Vienas seniausių egiptiečių rašto paminklų yra „Mirusiųjų

knyga“, kurios 125-oje dalyje yra „Neigiamoji išpažintis“: prieš tai, kai bus

sveriama mirusiojo širdis, jo siela turi atlikti išpažintį:

„Aš nedariau žmonėms blogo,

Aš nežalojau gyvulių,

Aš nekėliau rankos prieš silpnąjį,

Aš neskriaudžiau vergo jo šeimininkui matant,

Aš nebuvau ašarų priežastimi,

Aš nežudžiau,

7

Aš neliepiau žudyti,

Aš negadinau dievų valgio,

Aš nesisavinau mirusiųjų duonos,

Aš nepaleistuvavau,

Aš nekalbėjau nepadoriai,

Aš nevariau avių ir ožkų iš jų ganyklų,

Aš nestabdžiau vandens potvynio metu,

Aš švarus, aš švarus, aš švarus”.

Labai svarbus romėnų teisė paminklas yra Dvylikos lentelių

įstatymai:

„Tautos susirinkimų sprendimai turi įstatymo galią.

Ypatingai išsigimęs kūdikis privalo mirti.

Jeigu tėvas tris kartus pardavė sūnų, sūnus laisvas nuo tėvo

valdžios.

Net suaugusios moterys dėl joms būdingo lengvabūdiškumo turi

būti globojamos. Tiktai vestalės atleistos nuo tokios globos.

Mirties bausmė tam, kuris sukūrė arba dainuoja dainelę, kuria

šmeižiamas žmogus arba jam užtraukiama gėda.

Už pasėlių užkeikimą bausmė 86 asai – nereikia vilioti derliaus į

savo lauką .

Jeigu kas ranka ar lazda perlauš kaulą laisvam žmogui, turės

sumokėti 300 asų, o jeigu vergui – 150 asų.

Mirtinas nusikaltimas yra naktį nuimti derlių nuo svetimo lauko.

Mirties bausmė tam, kuris padegs javus, sukrautus prie namų.

Mirties bausmė tam, kuris padegs namą.

Moterims draudžiama draskytis skruostus ir virkauti per

laidotuves.

Aukso prie numirėlio nedėti, tačiau jeigu numirėlio dantys buvo

sutvirtinti auksu, nedraudžiama jį palaidoti arba sudeginti su tuo auksu.“

Šumerų arba Babilono knygą sudarydavo kelios dešimtys molinių

lentelių. Šumere buvo sukurtas „Gilgamešo epas“.

„Gilgamešas“ turi ir kitą pavadinimą - „Apie visko mačiusį“. Tai

pirmas pasaulinės klasikos kūrinys, kai žodinė mitologinė tradicija peraugo į

8

meninį kūrinį. Gilgamešo epas laikomas seniausiu pasaulyje literatūros

kūriniu, kurį sukūrė XXII a. pr.Kr. šumerai. Tačiau tvirtinti to nereikia, nes

mus pasiekė VII a. pr.Kr. nuorašas iš garsiosios dantiraščių bibliotekos, kuri

priklausė Asirijos valdovui Ašurbanipalui, o ankstesnės kopijos – beveik iš

Hamurapio laikų – išsaugojo tiktai teksto fragmentus. Epe kalbama apie

asiriečių pirmtakus, tačiau epo tekstą rimtai apdorojo Ašurbanipalo

amžininkai. Dėl to sunku pasakyti, kurie epizodai išliko nepaliesti, o kokius

epizodus asiriečiai įterpė pagal analogiją.

Šio epo herojai buvo gerbiami tiek Šumere, tiek Babilone, tiek

Asirijoje. Daugiausia epas prisimenamas dėl pasaulinio tvano, kuris aprašytas

vienuoliktoje epo lentelėje. Šio pasakojimo panašumas su „Būties knyga“

aiškus, tačiau nebūtina tvirtinti, jog į Bibliją šis pasakojimas pateko iš

Gilgamešo epo. Tai gali būti visiškai savarankiška istorija, kurią asiriečiai

įtraukė į epą. Dėl to gali būti ir taip, kad asiriečiai Biblijos istoriją tiesiog

„pasiskolino“. Dar natūraliau būtų tvirtinti, kad abi istorijos pasakoja apie tą

patį įvykį, užfiksuotą istorinėje abiejų tautų atmintyje.

Labai dažnai galima girdėti skundą, kad epo tekstas nuobodus,

daug pasikartojimų, bet reikia žinoti, jog pasikartojimai tekstui suteikia

ritmingumo, o tais laikais skaitant (niekas neskaitė tyliai) ritmingumas buvo

labai svarbus. Tekstai buvo giedami, esant daugybei klausytojų. Daug

šimtmečių buvo giedota iki tol, kol tekstas buvo užrašytas. Užrašymas buvo

išimties dalykas. Taip buvo daroma dėl to, kad kildavo priešo puolimo

pavojus, dėl ko galėjo žūti visi teksto sakytojai. Senovės žmogui skubėti

nebuvo kur: jo pasaulis nebuvo padalintas į profanų (žemiškąjį) ir sakralinį

(dieviškąjį)- bet koks žemiškasis veiksmas liesdavo visą pasaulio statinį ir

turėjo savą sakrališkumą. Senovės žmonės gyveno pasaulyje, kuriame dievai

egzistavo visada. Tai buvo svarbiausia senovės žmonių gyvenimo taisyklė.

Integralus pasaulis, kaip jį matė šumerai ir asiriečiai, Biblijos

kūrėjų kaimynai, atsiskleidžia „Gilgamešo“ lentelėse. Skaitant epą, galima

pamatyti abiejų visuomenių pasaulėjautos skirtumus ir tai, kaip radikaliai

pakeitė žydų pasaulio vaizdą monoteizmas. Skirtingai nuo Biblijos Dievo,

„Gilgamešo“ pasaulyje nėra nė užuominos apie dievų ir žmonių santykių

lygiateisiškumą. Dievai nebendrauja su žmonėmis ir nenustato su jais

santykių – žmonės jie paprasčiausiai naudoja savo tikslams. Žmogui

geriausia nebendrauti su dievais, o jeigu susitikimas neišvengiamas, reikia

9

būti pasirengus įvairiems nemalonumams. Kiekvienam geram dievų darbui

tenka keletas bjaurasčių, dažniausiai besibaigiančių žmogaus mirtimi. Jeigu

vienas dievas ką nors padaro gerą mirtingojo labui, tai kitas dievas ant to

žmogaus labai užsirūstina vien dėl to, kad šis dievas turi kokias nors

sąskaitas su geradariu. Toks yra pagonies pasaulis, kur žmogus pasikliauti

gali tiktai savimi, siekiant išvengti tiek dievų pykčio, tiek jų malonės.

Epo herojai – gyvi žmonės, pusdieviai, dievai. Poemoje keliami

labai svarbūs gyvenimo ir mirties klausimai. Pirmą kartą pasaulinėje klasikoje

nustatomas draugystės prioritetas prieš visas kitas žmogiškąsias savybes.

Gilgamešas nėra įprastas herojus – jis yra dievas–žmogus: du trečdaliai dievo

ir vienas trečdalis žmogaus. Jis gyveno labai laisvą gyvenimą. Jo rūmai –

amžinos šventės vieta. Į rūmus nuolat atvedamos mergaitės ir jaunuoliai,

kurie dėl orgijų užmiršta kelią į tėvų namus. Miesto gyventojus dėl to apima

siaubas. Jie prašo dievus sutramdyti Gilgamešą. Dievai sutinka, jog taip reikia

padaryti, bet daro tai labai netikėtu būdu. Jie sukuria būtybę, kurios kūnas

yra padengtas vilna, būtybė nepažįsta jokios civilizacijos. Ši į sniego žmogų

panaši būtybė tikrai nusileido nuo kalnų.

[...]

„Nusimazgojo rankas Aruru,

Atgnybė molio, metė ant žemės,

Nulipdė Enkidu, sukūrė didvyrį.

Pusiaunakčio pagimdytas, Ninurtės karys,

Visą jo kūną dengia vilna,

Kaip moteris nešioja plaukus,

Plaukai tankūs kaip javai;

Nei žmonių, nei pasaulio nėra matęs,

Kartu su gazelėmis ėda jis žolę,

Kartu su žvėrimis stumdosi prie girdyklos,

Kartu su padarais džiugina širdį vandeniu.“

Medžiotojas pamatė Enkidu, labai išsigando ir pasiskundė savo

tėvui. Tėvas paragino sūnų eiti pas Gilgamešą:

„Eik, pasuk į jį savo veidą,

Jam papasakok apie jėgą žmogaus.

Duos tau jis paleistuvę – atsives ją.

10

Nugalės jį moteris kaip vyras galingas.

Gilgamešas jam sako, medžiotojui:

Eik, mano medžiotojau, paleistuvę Šamchat veskis,

Kai jis žvėris girdo,

Tegu nusimeta ji drapanas, grožybes savo parodo,

Ją pamatęs, jis prieis –

Paliks jį žvėrys, kurie augo su juo dykumoje“.

Paleistuvė Šamchat šešias dienas mylėjosi su Enkidu. Enkidu dėl

to prarado daug savo galybės ženklų, žvėrys pabėgo nuo jo, o Šamchat

paragino jį eiti pas Gilgamešą ir susidraugauti su juo.

II lentelė

Susitiko Gilgamešas su Enkidu ir susiruošė žygiuoti į Libano

kalnus ir užmušti pabaisą Chumbabą.

III lentelė

Gilgamešo motina Ninsun aukoja dievui Šimašiui, laimina

Gilgamešą bei Enkidu į žygį prieš Chumbabą.

IV lentelė

Gilgamešas ir Enkidu keliaudami apsistoja poilsiui. Gilgamešas

mato keletą sapnų, pabudęs labai rūpinasi, bet Enkidu visus Gilgamešo

sapnus aiškina labai palankiai. Dievas Šamais galiausiai juos perspėja, jog

reikia skubėti, kol Chumbaba nepasislėpė miško tankmėje. Jis jau apsirengęs

vienerius baisius rūbus, o šešerius baisius rūbus laiko paruošęs.

V lentelė

Šamašis paragino karžygius nebijoti Chumbabos ir pasiuntė jiems

į pagalbą aštuonis vėjus, kurių pagalba Chumbaba buvo įveiktas. Cumbaba

prašė pasigailėti, bet Enkidu įkalbėjo Gilgamešą nedaryti šito. Teko visus

septynerius Chumbabos rūbus užmušti – kiekvienus atskirai.

VI lentelė

11

Ištar peršasi Gilgamešui, žada paruošti jam auksinį karo vežimą

su auksiniais ratais ir gintariniais ragais. Tačiau Gilgamešas atsako duosiąs

jai maisto ir vyno, puikių drabužių, bet į žmonas jos neimsiąs:

„Tu – juodos durys, kurios nesulaiko vėjo ir audros,

Rūmai, nugriuvę didvyriui ant galvos,

Tu – derva, kuria nuplikytas prievartautojas,

Maišas, iš kurio aplietas prievartautojas,

Plokštė, neišlaikiusi akmeninės sienos,

Taranas, išdavęs gyventojus į priešo šalį

Tu – sandalas, spaudžiantis pono koją.

Kurį sutuoktinį tu mylėjai amžinai,

Kaip tave šloviną?

Imsiu ir išskaičiuosiu, su kuo tu paleistuvavai.“

Gilgamešas pateikė ilgą sąrašą tų, kuriuos skaudžiai nuvylė Ištar.

„Kai išgirdo Ištar tas kalbas,

Ištar įpyko, pakilo į dangų,

Priešais savo tėvą Avną verkė,

Priešais savo motiną Antą liejo ašaras:

„Tėve mano, Gilgamešas man gėdą užtraukė,

Gilgamešas išvardijo mano nuodėmes,

Visas mano nuodėmes ir visą mano bjaurastį.

Tėve, sukurk man Jautį, kuris užmuštų Gilgamešą jo buveinėje-

Už skriaudą Gilgamešui turi būti atlyginta!

Jeigu tu man Jaučio neduosi –

Užmušiu aš Gilgamešą jo buveinėje,

Nutiesiu kelią į pragaro gilumą,

Pakelsiu aš mirusius, kad gyvuosius jie suėstų,

Tada gyvųjų pasidarys mažiau, negu mirusiųjų!“

Jautis buvo sukurtas ir pasiųstas į Uruką, kur pakeliui jis išgėrė

Eufrato vandenį, tačiau Enkidu jautį užmušė. Ištar dar labiau supyko, nes

Jaučio nužudymas jai dar didesnę gėdą užtraukė. Nugalėję Jautį, didvyriai

atšventė pergalę, nuėjo miegoti, ir Enkidu pamatė sapną.

VII lentelė

12

Enkidu pasakoja, jog sapnavo dievų pasitarimą. Dievai nori

nubausti didvyrius, kurie žygiavo į Libano kalnus. Vienas dievas sakė, jog

mirti privalo Gilgamešas, o kitas – kad Gilgamešas mirti negali – tegu miršta

Enkidu. Visa lentelė pasakoja apie tai, kaip Enkidu sapnuoja ir aiškinasi

sapnus.

VIII lentelė

Enkidu sirgo, prarado jėgas, ir jo širdis nustojo plakti.

IX lentelė

Gilgamešas labai kenčia dėl Enkidu mirties ir keliauja pas protėvį.

Kelionėje Gilgamešas sutinka žmogų-skorpioną, kuris įspėja Gilgamešą dėl

gresiančių pavojų.

X lentelė

„Jie [dievai] gyvenimą ir mirtį nulėmė,

Ne pasakė, kada ateis mirties valanda,

Bet nusprendė: gyvas privalo gyventi!“

XI lentelė

Pasakojama apie tvaną ir laivo statymą.

Draugystė daro stebuklus – Gilgamešas ir Enkidu pasidarë

nenugalimi. Tuomet susirūpina patys dievai – ar gali kas būti lygus dievams?

Dievai pabandė išskirti Gilgamešą ir Enkidu, pasiųsdami meilės deivę Ištar.

Kai ši dievų gudrybė nepadėjo, jie nusprendė, jog vienas iš draugų turi mirti.

Ne visa poema pasiekė mūsų laikus, bet, atrodo, kas Enkidu pasiaukojo.

Gilgamešas liko vienas. Jis pirmą kartą susimąstė, koks neteisingas yra

gyvenimas. Dėl to jis nusprendė grąžinti į gyvenimą Enkidu. Tam reikalinga

sužinoti nemirtingumo paslaptį. Gilgamešas leidosi į kelionę po visus

pasaulius, norėdamas rasti būdą išlaisvinti iš pragaro Enkidu. Likimas atveda

Gilgamešą prie bekraščio okeano, kur tolimoje saloje gyvena visų žmonių

protėvis Utnapištis. Jis žino nemirtingumo paslaptį, bet nenori jos pasakyti

svetimšaliui. Untapištis labai smulkiai pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Kažkada jis kartu su žmona pagal dievų valią išsigelbėjo nuo pasaulinio

13

tvano. Prieš skaitytojo akis plaukia baisūs tvano įvykiai Tai pats seniausias

istorijoje tvano aprašymas. Galiausiai Untapištis suminkštėjo ir pasakė

Gigamešui paslaptį: amžinoji jaunystė yra tarsi paslėpta žiede, kurį pasiekti

labai sunku, nes jo stiebas yra su spygliais. Jeigu Gilgamešo ranka pasieks

žiedą, Gilgamešas bus amžinai jaunas. Gilgamešas puolė į gelmę ir ištraukė

žiedą. Jis buvo labai patenkintas – Enkidu bus išlaisvintas iš pragaro.

Nemirtingais galima padaryti visus žmones, o pirmiausia – Uruko gyventojus.

Tačiau kai Gilgamešas vykdė apsiplovimo apeigą, iššliaužė klastinga gyvatė

ir pagrobė nemirtingumo žiedą. Įbroliams nebuvo lemta susitikti. Poema

baigiasi tragiška gaida.

II tūkstantmečio prieš m.e. viduryje indai sudarė Vedas – rašto

rinkinius. Čia buvo surašyta tai, ką žyniai perduodavo iš kartos į kartą žodžiu.

Tai religinės giesmės, maldos, legendos, aukojimo papročiai.

„Rigveda“ – pirmoji pagal reikšmę vedų knyga. Šiuolaikiniame

induizme ji gerbiama kaip Dieviškasis žodis. „Rigvedą“ sudaro 1028 himnai,

skirti svarbiausiems arijų panteono dievams. Šie tekstai jau keletą

tūkstantmečių perduodami iš kartos į kartą tokie, kokius juos giedojo

senovės arijai dar iki pasirodymo Indostano pusiasalyje. Iki to laiko arijai

gyveno toli šiaurėje. Staigus atšalimas privertė juos patraukti į pietus. Baltų

poliarinių realijų atsiminimas išliko daugelyje šventųjų knygų. „Rigvedoje“

ypatingai puikiai pasakojama apie šiaurinę žmonijos protėvynę. Poliarinės

dienos ir naktys, poliarinės aušros ir pašvaistės, šiaurės dangus „Rigvedoje“

aprašyti taip puikiai, jog šiuolaikiniai mokslininkai gali padaryti išvadą, kad iki

pasirodymo šiuolaikinės Indijos teritorijoje arijai gyveno poliarinėje zonoje.

„Avesta“ – šventoji senųjų iraniečių knyga, jaunesnioji

„Rigvedos“ sesuo. Čia taip pat minima senoji poliarinė protėvynė – Arijan

Vedža (pažodžiui – Arijų erdvė). Siaubinga nelaimė – atšalimas – ištiko

protėvynę. Nelaimė privertė iraniečių protėvius pasitraukti iš tėvynės.

„Avestoje“ aprašinėjama ši nelaimė. Dėl šios nelaimės vieninga

etnolingvistinė indoiraniečių bendrija suskilo. Šviesūs iraniečių dievai achurai

pas indus virto piktais demonais asurais.

Jimos įvaizdis ateina iš indoeuropiečių epochos. Jis susijęs su

įvaizdžių dvynių, Saulės sūnų. Vedose yra vardas Jama („dvynys“), kuris

14

kartu su seserimi Jami yra pirmoji žmonių pora. Jima – dievo Saulės sūnus,

vėliau – pomirtinės karalystės valdovas. Palaipsniui zoroastrizmo tradicija

sukūrė savarankišką mitą.

Jima ateina iš tos epochos, kai žmonės buvo nemirtingi ir gyveno

visko pertekę bei patenkinti. Jima – pirmasis civilizuotojas ir pirmasis miręs,

nutiesdamas kelią į pomirtinį pasaulį ir pasidaręs pomirtinio pasaulio

valdovu. Čia taip pat kalbama apie pasaulio pabaigą, kurią atneš žiema;

pasakojama apie pasaulinį tvaną (babiloniška kilmė). Toliau pasakojama apie

Jimos nuodėmę. Įvairiuose mituose konkretus nusidėjimo vaizdas

pateikiamas skirtingai. Zoroastras kaltina Jimą vartojant raguočių mėsą.

Matyt, Jima išmokė žmones skersti gyvulius ir valgyti mėsą. Dėl to žmonės

padarė nuodėmę, ir aukso amžius pasibaigė. Kitas mitas pasakoja, kad Jima

pasidarė labai išdidus, ėmė vaizduoti esąs dievas – už tai ir buvo nubaustas.

Paskui jis suvokė savo nuodėmę, atgailavo, ir dievas Ormazdas atleido jam. Į

klausimą, kas buvo blogiausia iš Jimos darbų, Ormazdas atsakė: „Kai aš jam

parodžiau Religiją, jis nepriėmė jos“. Po to, kai Jima padarė nuodėmę, į

pasaulį atėjo Blogis. Tada aukščiausias Ormazdo kūrinys – žmonija – tapo

netobulas: žmonės įgijo fizinių trūkumų ir pasidarė mirtingi. Net atsirado

žmonių su uodegomis. Padaręs nuodėmę, Jima 100 metų klajojo, kol jo brolis

Spituras su dar vienu herojumi užpuolė jį ir gyvą supjaustė pjūklu.

Astronominių reiškinių, būdingų Šiaurei, pasitaiko retai.

Pasakojimų apie Poliarinę žvaigždę viduryje dangaus, tolimas šalis, kur diena

trunka pusę metų, daugiausia pasitaiko senovės indų tekstuose. XIX a. buvo

suformuluota „poliarinė teorija“. Jos šalininkai manė, kad tokie tekstai yra

fragmentai prisiminimų apie vietas, kuriose seniau gyveno arijai. Buvo

sugalvota, kad tolima arijų tėvynė yra Arktika, kur iki ledynmečio, neva,

buvęs žemynas su šiltu klimatu. Šis žemynas vėliau paskendęs (kaip

Atlantida). Žiemos ir tvano aprašymą „poliarininkai“ laikė tikrų įvykių

aprašymu. Dabar įrodyta, kad tekstus apie šiaurę žinojo net Antikos autoriai.

Į arijų tekstus jie bus patekę iš šiaurės tautų, su kuriomis bendravo arijai.

Tačiau lokalizuoti arijų tėvynės iki šiol nepasisekė.

„Avestos“ autorystė priskiriama pranašui Spitamai Zaratuštrai

(Zoroastrui). Knygos pagrindą sudaro jo pamokslai. Pats Zaratuštra

(europietiškai vadinamas Zaratustra) – istorinis asmuo. Tačiau mokslininkai

negali susitarti, kada ir kurioje vietoje gimė Zaratustra. Vieni sako, kad jis

15

gimė Azerbaidžane, kiti - kad Vidurinėje Azijoje. (Antikiniai autoriai sako, kas

Zoroastras yra 6000 metų vyresnis už Platoną).

Pradžioje „Avestos“ tekste buvo 2 milijonai eilučių, parašytų

nenuplaunamais auksiniais dažais ant 12 tūkstančių ypatingai plonai išdirbtų

karvių odų. Sunkūs ritiniai buvo saugomi svarbiausioje zoroastrizmo

šventykloje Persijoje. Kai Aleksandras Makedonietis sumušė persus ir

apiplėšė Persepolį, jis įsakė nušluoti nuo žemės paviršiaus svarbiausią ugnies

garbintojų šventyklą, ant griuvėsių sudeginti „Avestą“, o pelenus išbarstyti

pavėjui. Nežinia, ar buvo kitas knygos egzempliorius. Yra legenda, jog buvo

keletas nuorašų. Vienas jų net buvęs kaip karo grobis išvežtas į Graikiją.

Vėliau žyniai padarė daug, kad atkurtų „Avestą“, tačiau tai jau buvo kas kita.

„Ramajana“ („Ramos kelionė“) Veiksmas vyksta beveik prieš

1,2 milijono metų. Pats kūrinys parašytas IV a. pr.Kr. Višnu Ramos žmoną

Sitą pagrobė Ravana. Tačiau tai nėra paprastas pasakojimas apie Ramos

vargus. Jame yra daugybės išminčių pamokymai.

Ramajaną sudaro 24 000 eilučių – 480 002 žodžiai. Tai keturis

kartus daugiau, negu „Iliadoje“. Visas Ramajanos tekstas sudaro 500 dainų –

septynios knygos.

„Ramajana“ pasakoja apie kilnų karalaitį Ramą, jo žmoną Sitą ir jų

draugą – karališką beždžionę Chanumaną. Rama, jo šalininkai ir tobula

beždžionių liaudis kovoja prieš rakšasus – kraugerius demonus. Demonams

vadovauja dešimtgalvis Ravana, kuris pagrobė Sitą. Beždžionių karalius

Sugriva pasiuntė savo kariuomenę vaduoti Sitos. Kariuomenei tenka

pirmiausia pereiti siaubingos prieblandos zoną (užuomina į poliarinę naktį).

Už šios zonos Amžinojo Okeano viduryje yra Meru Aukso kalnas. Čia auga

nuostabūs vaisiai, upės teka tarp aukso krantų. Šiaurės gyventojams ir

priklausė puikioji beždžionė Chanumanas. Jis galėjo pasidaryti labai didelis ir

skraidyti. Demonas Ravana buvo nugalėtas, bet Ramos ir Sitos nelaimės

nepasibaigė – valdovas įtarė žmoną neištikimybe. Pradžioje jis viešai

apkaltino tik ką išvaduotą žmoną meilės ryšiu su Ravana. Norėdama įrodyti

savo nekaltumą, Sita puolė į laužą. Tačiau pats ugnies dievas Agni išgelbėjo

Sitą. Atrodytų, nelaimės pasibaigė. Rama grįžo namo ir vėl ėmė įtarinėti

žmoną, nes liaudis nepatikėjo jos nekaltumu. Rama išvijo žmoną į mišką, kur

ji pagimdė du sūnus. Kai sūnūs paaugo, Sita nutarė visiems laikams įrodyti

savo nekaltumą. Liudininke ji ima Motiną Drėgnąją Žemę. Žemė prasivėrė ir

16

priglaudė Sitą. Likęs vienas, Rama suprato, ką padarė. Tačiau susijungti su

Sita jam pasisekė tik po mirties.

„Machabcharata“ („Didysis pasakojimas apie Bchararos

palikuonis“) yra didingiausias indų epas. Tai novelės, pasakėčios, legendos,

100 000 dvieilių – keturis kartus daugiau, negu Biblijoje ir septynis kartus

daugiau, negu „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ kartu paėmus. Tyrinėtojai tvirtina, jog

epo pagrindą sudaro realūs įvykiai, buvę šiaurinėje Indijos dalyje vėlyvuoju

vedų laikotarpiu. Kalbama apie karą tarp dviejų genčių – 5 Pandavai ir 100

Kuravų. Tačiau greitai į kovą įsijungė beveik visi Senovės Indijos gyventojai.

Kilnūs Pandavai buvo ir liko liaudies numylėtiniai. Kuravai jiems pavydėjo nuo

vaikystės ir siekė apšmeižti Pandavus, atimti jiems teisėtai priklausantį sostą

ir galiausiai sunaikinti juos. Karas vyko XI a. pr.Kr. Tokia išvada daroma pagal

valdovų valdymo metus, tačiau astrologiniai duomenys tvirtina visai ką kitą –

3102 m. pr.Kr. Pagal epo struktūrą galima spręsti, kad kūrinys atsirado VII a.

pr.Kr. Antrąją redakciją galima datuoti II a. pr.Kr. Tai brachmanizmo

atgimimo epocha. Tada buvo padaryta daugybė teksto intarpų. Buvo įjungta

trumpa „Ramajanos“ redakcija. Šiuolaikinį vaizdą epas įgavo V a. po Kr.

„Machabcharata“ – tai tikra Senovės enciklopedija ir išminties

vadovėlis.

VII a. pabaigoje Persiją ir Viduriniąją Aziją užplūdo arabai. Visa,

kas prieštaravo Koranui ir priešinosi naujai tvarkai, buvo negailestingai

deginama ir naikinama. Arabų antplūdis padarė galą zoroastrizmui –

tikėjimui, kad vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, kad gėrio simbolis ir

Šviesos valdovas Achura-Mazda nuolat kovoja su tamsos dievu. Žmogus šioje

kovoje neturi stovėti nuošalyje – jis turi pasirinkti. Nuo pasirinkimo priklauso

amžinasis žmogaus gyvenimas.

VIII a. pr.Kr. gyvenęs Homeras parašė „Iliadą“ ir „Odisėją“,

veikalus apie Trojos karą (1240-1230 m.) ir tolesnį karo didvyrio Odisėjo

likimą.

Atėnų demokratijos laikais garsusis Herodotas sukūrė

nemirtingąją knygą „Istorija“. Knyga susideda iš 9 skyrių, kurie pavadinti

devynių mūzų vardais. Tačiau tas skirstymas nėra paties autoriaus

17

sugalvotas – tai padarė Aleksandrijos sistemintojai. Formaliai ši knyga

paskirta graikų-persų karų istorijai. Tikriausia, toks buvo pirminis

sumanymas arba valdžios ar draugų užsakymas. Bet konkrečią temą

Herodotas pradėjo nagrinėti tik nuo knygos vidurio – pradžioje jis pateikė

plačią viso pasaulio istorijos panoramą.

„Pirmoji knyga. Klėja

Herodotas iš Halikarnaso surinko ir užrašė šias žinias, kad praėję

įvykiai laikui bėgant nebūtų užmiršti, ir dideli bei nuostabos verti darbai tiek

helenų, tiek barbarų neliktų nežinomi, ypatingai tai, dėl ko jie kariavo

tarpusavyje.

Žinančių persų žodžiais tariant, nesutarimų tarp helenų ir barbarų

kaltininkai buvo finikiečiai. Jie atvyko nuo taip vadinamosios Raudonosios

jūros į Mūsų jūrą ir apsigyveno šalyje, kur ir dabar dar gyvena. Finikiečiai tuoj

leidosi į tolimas keliones jūromis. Vežiodami Egipto ir Asirijos prekes į daugelį

šalių, jie, tarp kitko, atvyko į Argosą. Argosas tuo metu buvo

reikšmingiausias miestas šalyje, kuri dabar vadinama Elada.

Kai finikiečiai atvyko kaip tik į miestą Argosą, tai išstatė prekes

pardavimui. Penktą ar šeštą dieną, kai beveik visos prekės jau buvo

parduotos, tarp kitų moterų pasirodė ir valdovo duktė. Jos vardas buvo Io,

Inacho duktė. Helenai ją taip pat vadina. Moterys stovėjo ant denio ir pirko

labiausiai patikusias prekes. Tada finikiečiai, davus ženklą, puolė moteris.

Dauguma moterų, tarp kitko, pabėgo, bet Io su kai kuriomis kitomis

moterimis buvo pagrobta. Finikiečiai skubiai išplaukė į Egiptą. Vėliau

kažkokie helenai atplaukė į Tirą ir pagrobė valdovo dukterį Europą.

Greičiausiai tai buvo kretiečiai. Tuo jie tiktai atsilygino finikiečiams už jų

nusikaltiną. Paskui helenai vis dėlto smogė barbarams. Karo laivu jie atvyko į

Ėją Kolchidoje ir pagrobė valdovo dukterį Medėją. Kolchų valdovas tada

pasiuntė žmogų į Eladą, reikalaudamas sumokėti baudą ir grąžinti Medėją.

Tačiau helenai atsakė taip: jie negavo atlygio už jų valdovo dukters Io

pagrobimą, tai kolchų valdovui jie taip pat nieko neduos.

Tada, kitoje kartoje, Aleksandras, Priamo sūnus, kuris girdėjo apie

šį pagrobimą, panoro gauti sau moterį Eladoje. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, jog

nebus nubaustas, nes tada helenai nebuvo nubausti. Po to, kai Aleksandras

tokiu būdu pagrobė Eleną, helenai nutarė pasiųsti pasiuntinius, kad grąžintų

18

Eleną ir pareikalautų baudos. Trojėnai jiems prikišo Medėjos pagrobimą –

tada juk helenai negrąžino Medėjos ir nesumokėjo baudos.

Persai galvoja, kad išmintingai elgiasi tie, kurie nesirūpina

pagrobtomis moterimis, nes moterys nebūtų pagrobtos, jeigu pačios nebūtų

to norėjusios.

Finikiečiai visai kitaip pasakoja: Io jie nepagrobė, nes ji pati

užmezgė meilės ryšius su laivo savininku. Pasijutusi nėščia, ji laisvanoriškai

išvažiavo su finikiečiais, kad paslėptų savo gėdą.

Taip pasakoja persai ir finikiečiai, o kai dėl manęs, tai aš neimsiu

tvirtinti, jog buvo būtent taip ar kaip nors kitaip.“

Plačiai žinoma Aristotelio knyga „Metafizika“, bet jis tokios

knygos nerašė, net tokio žodžio nežinojo. Daugiau kaip po 300 metų po jo

mirties sistemintojai sudėjo visus jo nebaigtus traktatus, konspektus, planus

ir patalpino į skyrių „po fizikos“ („ta meta ta physica“). Terminas

„metafizika“ greitai prigijo ir tapo filosofijos sinonimu. „Metafizika“ beveik

pusantro tūkstančio metų laikotarpiui nubrėžė viso Europos mokslo raidą.

Būtent „Metafizikoje“ buvo suformuluotos pagrindinės filosofijos problemos.

Vienas žymiausių antikos autorių yra Euklidas. Visame pasaulyje

iš visų mokslinės literatūros veikalų daugiausia leidimų susilaukė Euklido

„Pradžios“. Yra žinoma daugiau kaip tūkstantis šio veikalo laidų. Iki

spaudos pasirodymo šis veikalas buvo nurašinėjamas ir tarnavo kaip pats

populiariausias matematikos vadovėlis.

Apie Kornelijaus Tacito gyvenimą nėra jokių tikrų žinių. Jo

gyvenimo datos nustatomos pagal netiesioginius duomenis. Jis parašė 16

garsiųjų „Analų“ knygų, tačiau net pusės iš jų šiandien nėra. Tacitas gyveno

imperijos laikotarpiu. Jis daugelį dalykų demaskavo, neigė. Kartais sakoma,

kad Tacitas yra rūstus ir piktas. Germanų genčių istorijai tyrinėti svarbiausias

Tacito darbas yra „Germanija“.

Vienas garsiausių senovės Romos autorių buvo Kajus Plinijus

Sekundas Vyresnysis (23-79 m.). Jo veikalas „Gamtos istorija“ yra

antikos kultūros viršūnė. Plinijus iškėlė sau fantastinį uždavinį – išstudijuoti

viso pasaulio knygas, atrinkti labiausiai informatyvias, jų turinį glaustai

išdėstyti vienoje knygoje ir pateikti ją kaip vadovėlį būsimoms kartoms, kad

nebūtų gaištamas laikas pasikartojimams ir „antrinėms“ knygoms. Dar labiau

19

fantastiška yra tai, kad šis uždavinys buvo išspręstas. Plinijus nurodo,

kokiomis knygomis naudojosi ir reiškia dėkingumą autoriams. Jis mini 2

tūkstančius mokslinių faktų, panaudotų savo knygoje. Kitos Plinijaus knygos –

„Visų germanų karų istorija“ (20 knygų), „Nerono ir jo įpėdinių istorija“ (31

knyga) – neišliko.

Rašytas žodis buvo pradėtas naudoti ideologinėje kovoje. Tai

sukėlė žodžio persekiojimą. Net Atėnų valstybės negalima laikyti laisvo

žodžio šalimi. Žymus graikų filosofas materialistas Epikūras parašė 300

veikalų, tačiau iš neapykantos bedieviui filosofui jie buvo sunaikinti, išliko tik

keleto veikalų fragmentai. Leidėjams, platinantiems valdžiai

nepageidaujamus raštus, grėsė personalinės baudos, materialiniai nuostoliai,

raštų konfiskavimas ir sunaikinimas. Imperatorius Augustas persekiojo

knygas, kuriose buvo pranašaujamas imperijos žlugimas. Buvo sunaikinta

apie 2000 tokių knygų. Imperatorius Neronas degino jį pajuokiančias knygas.

Domicianas pasmerkė mirti istoriką, kuris rašė jam nepalankias knygas, o

visus pirklius, platinusius šias knygas, įsakė nukryžiuoti.

Krikščionybei tapus valstybės religija, prasidėjo nuožmus karas

prieš stabmeldžių ir eretikų raštus. Krikščionių bažnyčia buvo didžiausias

antikinės knygos priešas paskutiniais Romos imperijos gyvavimo metais. Iš

3000 graikų komedijų ir tragedijų mūsų laikus ištisos pasiekė vos 44.

Imperatorius Markas Aurelijus buvo filosofas. Tai buvo

vienintelis filosofas soste per visą žmonijos istoriją. Laisvalaikiu jis rašė, ką

pergyveno, ką pamatė. Po jo mirties tvarkydami archyvą, rado jo kūrinį,

kuris žinomas „Vienas su savimi“ pavadinimu. Jis teigė, kad žmogus

gimsta veiklai. Todėl labai svarbu turėti užsibrėžtą gyvenimo tikslą.

Kiekvieno žmogaus pareiga daryti viską, kad pasaulyje būtų tvarka. Visi

žmonės yra lygūs („mirtis sulygina Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų

varovą“).

Knygų prekybos pradžios Graikijoje reikia ieškoti Peloponeso karo

metais (431-404 m.). Tada pasirodė sąvokos bibliopola (knygų pirklys) ir

biblioteka (taip pradžioje buvo vadinami knygynai). Pirmas didelio formato

knygų leidėjas buvo Titas Pomponijus Atikas (109-32 m.). Jis buvo vienas

turtingiausių respublikos epochos pabaigos žemvaldžių. Knygų leidimu ir

platinimu jis susidomėjo savo draugo Cicerono įtakoje. Atikas išgarsėjo kaip

pirmojo antikiniame pasaulyje iliustruoto leidinio leidėjas. Tai garsaus

20

mokslininko ir rašytojo Marko Tarencijaus Varono (116-27 m.) „Portretai“

– apie 700 įžymių romėnų ir graikų biografijų.

Autoriaus teisės niekaip nebuvo saugojamos. Kiekvienas galėdavo

leisti bet kurią knygą ir bet kokiu tiražu. Pats autorius iš knygos neturėdavo

jokios materialinės naudos. Autorius turėdavo būti dėkingas leidėjui už tai,

kad jo knyga pasiekdavo skaitytoją. Labai gerai būdavo, jeigu autorius

gaudavo keletą egzempliorių savo poreikiams. Šiaip mokslininkai ir rašytojai

turėdavo susirasti turtingus globėjus. Vienas iš tokių buvo Romos turtuolis

Mecenas, gyvenęs I a. pr.Kr. Knygose dažnai pasitaikydavo dedikacijų.

Taip būdavo įamžinamas rėmėjo vardas, o autorius iš to globėjo už tai

galėdavo gauti dovanų. Autoriai galėdavo pasipelnyti, parduodami

rankraščius bibliofilams, nes buvo žmonių, norinčių turėti originalių

manuskriptų. Didelėje knygų leidimo įmonėje kartais galėdavo dirbti iki 150

įvairių specialistų. Ypač pajėgios buvo Aleksandrijos leidyklos.

Šventosios knygos

Antrame tūkstantmetyje prieš m.e. Indijoje susiformavo

induizmas. Tai vedizmo ir brachmanizmo idėjų evoliucijos rezultatas.

(Vedizmas – tai tikėjimai ir apeigos, aprašytos vedose. Dievai buvo

antropomorfinis gamtos jėgų ir reiškinių įsikūnijimas. Vėliau dievams buvo

priskiriamos socialinės funkcijos - karinės, juridinės, valdymo. Kulto pagrindą

sudarė aukojimas. Vedizmas vėliau išsivystė į brachmanizmą.

Brachmanizmas pagrindė mokymą apie sielos persikėlimą. Svarbiausia

dorybė – paklusnumas brachmanams). Žmogaus siela – dalelytė aukščiausios

dievybės – Brachmos. Siela ir po daugelio persigimimų gali susilieti su

dievybe, kas ir gelbsti ją nuo kentėjimo sansaroje (tai visa, kas gyva –

nepastovumas, vieninga perėjimų iš vieno kūno į kitą grandinė). Sielos

persikėlimas – į kokį kūną – priklauso nuo karmos (dorybių ir nuodėmių

visuose gyvenimuose suma) dėsnių. Žmogus išgelbėjamas, kai suvokia, jog

yra dievybės dalis. Tuomet jis pasiekia nirvaną – aukščiausią dvasios būseną,

kai nėra nei norų, nei troškimų. Tuomet žmogaus persigimimai pasibaigia –

prasideda absoliuti ramybė.

Iduizmas neturi vieningos bažnytinės organizacijos, nėra vieno

pradininko. Jo išpažintojai garbino daug dievų. Visi dievai yra vienos dievybės

– Bachmos – skirtingi pavidalai.

21

VI a. prieš m.e. Indijoje atsirado nauja religija – budizmas. Jos

pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t.y., praregėjusiu.

Buda buvo nedidelės valstybės karaliaus sūnus. Valstybė buvo Gango

vidurupyje. Karaliaus žmona pagimdė Budą iš nekalto prasidėjimo. Tapęs

suaugusiu, princas padarė išvadą, kad bet kokia būsena yra kančia. Jis tapo

atsiskyrėliu ir po septynerių metų pažino tiesą ir ėmė ją skelbti Indijos

miestuose ir kaimuose. Pagrindinius savo mokymo teiginius Buda išdėstė

pamoksle apie „Keturias kilnias tiesas“. Budos mokiniai sukūrė pirmąją

pasaulyje vienuolių bendruomenę. Mirė Buda, sulaukęs 80 metų (1956 m.

budistai iškilmingai pažymėjo 2 500 metų Budos mirties sukaktį.) Buda

persigimimų grandinėje pasiekė tobulybės ir gali nurodyti išsigelbėjimo

kelius kitiems. Buda skelbė, kad visi žmonės yra lygūs, nepaisant kastų. Bet

koks žmogaus noras verčia kentėti. Todėl geriausia yra atsisakyti norų. Jeigu

žmogui pavyksta atsisakyti norų, jis nebeatgimsta naujam gyvenimui –

naujoms kančioms.

Budizmo kanonas – „Tipitaka“ – („Trys pintinės“). Tai I a. prieš

m. e. pali kalboje parašytas veikalas, kuriame išdėstytos taisyklės visiems

gyvenimo atvejams. Kiekvienoje pintinėje galima rasti atsakymą į bet kokį

klausimą. Kiekviena „Tipitakos“ dalis skirstosi į daugybę įvairaus didumo

traktatų. Kiekvienas traktatas – ne tik šventas tekstas, bet ir istorinis

pasakojimas. Didžiausias šedevras – „Dchamapada“ („Dorybës kelias“).

Budistams „Dchamapada“ – kaip Evangelija krikščionims. Tai 423 rimuoti

išsireiškimai, sugrupuoti į 26 skyrius. Jeigu visi laikytųsi Budos taisyklių,

pasaulis jau seniai būtų pasiekęs aukso amžių.

551-479 m. gyveno kinų filosofas ir pedagogas Konfucijus. Jis

laikė dangų aukščiausia lemiančia jėga, o aukojimą protėviams –

aukščiausios pagarbos jiems pasireiškimu. Tačiau Konfucijus mažai dėmesio

skyrė dvasios ir pomirtinio gyvenimo klausimams. Jį labiausiai domino

žmogus, jo vieta pasaulyje. Konfucijus manė, kad žmogaus gyvenimą lemia

dangus. Dėl to žmogaus padėtis visuomenėje negali keistis – imperatorius

turi būti imperatoriumi, valdinys – valdiniu, tėvas – tėvu, sūnus – sūnumi.

Konfucijus sukūrė idealaus žmogaus koncepciją. Idealiu žmogumi tampama

ne dėl kilmės ar visuomeninės padėties – žmogus turi pasiekti aukštų

dorovinių savybių: humanizmo, teisingumo, ištikimybės. Konfucijaus idėjos

turėjo didelės reikšmės Kinijos istorijoje.

22

Konfucijus pamokslavo, teikdamas pirmenybę sakytiniam žodžiui

prieš rašytinį. Po jo mirties mokiniai surinko ir susistemino jo pasisakymus.

Taip buvo sukurta šventa knyga „Lunj junj“ („Apmąstymai ir

pasikalbėjimai“). Šios knygos didybė – jos paprastume. Joje dominuoja

penki visiems suprantami principai: išmintis, humanizmas, ištikimybė,

pagarba vyresniems, vyriškumas. Taip sukurta nepriekaištinga idėjų sistema,

turinti sutvarkyti gyvenimą, sujungti valstybės ir asmenybės interesus.

Visuomenės gerovei būtinas valstybės klestėjimas. Kas būtina valstybės

klestėjimui? Liaudies gerovė. Kas reikalinga liaudies gerovei? Gerovė

šeimoje. Kas reikalinga, kad šeimoje būtų gerovė? Širdies ramybė. Visa tai

įmanoma, jeigu nuolat sieksime išminties aukštumų. Etinės Konfucijaus

pažiūros paremtos tuo, kad žmogus nuolat siekia laimės.

Pietų Mezopotamijoje gyveno semitų gentys, valdomos genčių

vadų – patriarchų. Tai buvo klajokliai politeistai. Kai kurios gentys,

ieškodamos ganyklų, apie 1850 m. pr.Kr. iš Ūro miesto apylinkių patraukė

link Eufrato aukštupio. „Kartą Viešpats tarė Abraomui: „Išeik iš savo žemės…

ir eik į tą žemę, kurią tau parodysiu. Aš padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave

palaiminsiu, ir išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaimintas. Aš palaiminsiu

tave laiminančius ir prakeiksiu tave keikiančius, ir visos žemės giminės bus

tavyje palaimintos“. Po ilgų klajonių Abraomas pasiekė Kanaano kraštą prie

Viduržemio jūros. Viešpats liepė jam čia įsikurti: „Šią šalį aš duosiu tavo

palikuonims“.

XVII a. pr. Kr. Kanaane kilo badas. Žydai patraukė į Egiptą.

Ilgainiui faraonas pavertė žydus vergais. XIII a. pr.Kr. žydai pabėgo iš Egipto.

Mozė ant Sinajaus kalno susitiko Viešpatį ir gavo dvi akmenines plokštes su

Dešimt įsakymų. („Neturėk kitų dievų, netark dievo vardo be reikalo, septintą

dieną švęsk, gerbk tėvą ir motiną, nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk

netiesos apie artimą savo, negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo

žmonos nei jo vergo, nei jo vergės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nieko, ką turi

tavo artimas“).

Monoteistai žydai per šimtmečius surašė knygų knygą – Bibliją.

Šiai knygai priklauso pirmoji vieta pasaulyje pagal skaitymą, tiražus ir

vertimus. Biblija – dviejų tūkstančių metų kultūros simbolis. Senasis

Testamentas – 39 knygos, kurios suskirstytos į tris grupes: „Penkiaknygė“

23

(žydiškai – Tora – „Įstatymas“), kurias pranašui Mozei padiktavo pats dievas,

„Pranašai“, „Raštai“ arba („Angiografai“). Šiose knygose yra gilios žinios iš

filosofijos, mitologijos, ideologijos, istorijos, teisės, kultūros, meno, poezijos,

pamokslų retorikos. Naujais Testamentas pasakoja apie Jėzaus Kristaus

gyvenimą. Tai keturios Evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jėzaus

gyvenimas – tai nuolatinio tarnavimo žmogui pavyzdys. Jo pamokslai

perpildyti geresnio gyvenimo vilčių. Ypatingai daug dėmesio nusipelno Kalno

pamokslas, perpasakotas Mato Evangelijoje: „Pamatęs žmones, jis įkopė į

kalną, aplink jį susėdo jo mokiniai. Jis mokė juos: palaiminti yra pavargėliai,

nes jų laukia Dangaus karalystė, palaiminti verkiantieji, nes jie bus nuraminti,

palaiminti drovieji, nes jie paveldės žemę, palaiminti trokštantys teisybės,

nes jie bus pasotinti, palaiminti širdingieji, nes jų bus pasigailėta“. Daug

dėmesio yra susilaukusi paskutinioji Naujojo testamento knyga

„Apokalipsis“, priskiriama Jonui.

Koranas

(Arabų kalba – „al-kuran“ – skaitymas balsu). Koranas sudarytas

iš 14 dalių (surų). Jose yra 6219 eilėraščių. Dauguma jų yra mitologinio

pobūdžio, ir tiktai 500 eilėraščių yra nurodymai, kaip privalo elgtis

musulmonas. 80 eilėraščių skirti juridiniams dalykams. Tai daugiausia

santuoką ir šeimą liečiantys eilėraščiai. Kiti eilėraščiai skirti ritualams ir

elgesio taisyklėms.

Dauguma Korano teiginių yra konkrečių įvykių aiškinimas ir

vertinimas. Daugelis teiginių yra labai nekonkretūs ir gali įgauti įvairią

prasmę, priklausomai nuo to, koks turinys įdedamas.

Žmogus gauna teisę gyventi, kad gyvenimą panaudotų visos

žmonijos suklestėjimui. Žmogui duota laisva valia, kad jis galėtų veikti pagal

savo protą ir pasirinkimą. „Kiekvienas iš jūsų yra ganytojas ir kiekvienas

atsako už savo kaimenę“. Turtingus ir sveikus žmones islamas įpareigoja

padėti tiems, kuriems sekasi blogiau. Visuomenė neturi teisės tyčiotis iš

silpnesniųjų arba atimti jų laisvę be priežasties. Visuomenė neturi teisės

kvailinti žmones propaganda arba raginti juos ką nors daryti prieš jų pačių

valią, sugebėjimus ir sąmonę. Žmogui teises suteikia dievas, o ne koks nors

valdovas arba vyriausybė, ir musulmonų pareiga gintis savo teises, nes kitaip

gali įsigalėti tironija – reikės daug kentėti. „Į rojų nepateks tas, kurio

24

kaimynas garsėja nuodėmingumu“. Nebūsi tu tikrai tikintis, kol netrokši savo

broliui to, ko nori sau pačiam“.

Islamas garantuoja žmogui šias teises:

Teisė gyventi

Teisė į lygybę

Teisė į laisvę

Teisė turėti nuomonę

Teisė į politinę laisvę

Teisė emigruoti ir gauti prieglobstį

Teisė dirbti, kad būtų užtikrintas padorus gyvenimas

Teisė į teisingą teismą

Teisė į lygybę prieš įstatymus

Teisę ginti asmeninę garbę

Teisė į socialinį gerovę

Teisė į santuoką

Teisė į sąžiningą gyvenimą ir saugumą

Teisė į pagarbą

Teisė į išsilavinimą

Teisė protestuoti prieš tironiją

Teisė į žodžio laisvę

Susirinkimų teisė

Sąžinės ir įsitikinimų laisvė

Teisė ginti religinius jausmus

Teisė dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus

Teisė į žmogaus vertą gyvenimą.

Svarbiausias musulmono vadovas yra sąžinė. Jos visada reikia

klausyti, nes joje slepiasi Alacho valia. „Pažvelkite į savo klaidas. Tai sulaikys

jus nuo svetimų klaidų ieškojimo. Niekada neieškokite klaidų kitų žmonių

veikloje, nes tai nuodėminga iš jūsų pusės – nurodinėti kitiems jų klaidas, kol

neištaisėte savųjų“. Niekas negauna gyvenimo automatiškai – tai dievo

dovana. Duoti gyvenimą ar atimti jį yra dievo privilegija. Kiekvieną žmogišką

sielą dievas sutvėrė, ir ji priklauso jam. Todėl niekas neturi teisės bandyti

numarinti kūną, kuriame svečiuojasi siela. Savižudybė taip pat draudžiama,

kaip ir neteisėtas nužudymas. “Nusižudęs kalaviju ar nuodais, ar puolęs

25

žemyn nuo kalno bus kankinamas tuo pačiu iki Prisikėlimo dienos. Kad ir kaip

sunku būna žmogui gyventi, jis neturi teisės norėti mirties, jis privalo sakyti:

„Dieve, leisk man gyventi taip ilgai, kaip laikai naudingu man. Leisk man

numirti tada, kai mirtis, Tavo valia, bus geriausia man išeitis“.

Kaip atsirado „šventojo karo“ sąvoka? Dievo sprendimai privalo

būti įgyvendinami. Tai daroma laisvanoriškai atsiduodant dievo valiai ir

priverčiant tai daryti nenorinčius laisvanoriškai atsiduoti dievo valiai.

Geruosius įtikina dievo pasiuntinys, o blogieji priverčiami paklusti kalavijo

pagalba. Dar iki chidžros Muchamadas paėmė iš pasekėjų priesaiką, kad šie

gins jį bet kokiomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad Muchamadas jau buvo

priėmęs šventojo karo idėją. Vėlesnėse Korano surose ši idėja buvo įtvirtinta:

“Kovokite su priešais kare už tikėjimą, bet nepulkite pirmi. Dievas nekenčia

puolančiųjų. Žudykite savo priešus visur, kur rasite juos, vykite juos iš tenai,

iš kur jie jus išvijo. Atsižadėjimas blogiau už nužudymą. Nesikaukite su

priešais prie šventyklos, nebent jie jus užpultų. Jeigu jie užpuls jus –

maudykitės jų kraujyje. Netikėliams turi būti taip atlyginta. Jeigu jie atsisakys

savo paklydimo, dievas bus jiems gailestingas. Kovokite su priešais, kol

įsitvirtins islamas. Jūsų neapykanta tegu suliepsnoja tiktai prieš netikėlius.

Jeigu užpuls jus šventoje vietoje, ir šventoje vietoje duokite jiems atkirtį.

Yra trys kategorijos nusikaltimų, kurie turi būti baudžiami mirtimi:

Suplanuota žmogžudystė

Demonstratyvi neištikimybė šeimoje

Atviras tyčiojimasis iš islamo, keliantis grėsmę tikėjimo

pagrindams

Mirties bausmė gali būti taikoma tiktai teismo sprendimu, gerai

patikrinus, ar nusikaltėlis sveikas protiškai. Dievas nužudytojo giminėms

leido dovanoti žudikui arba priimti piniginę kompensaciją. Už atsisakymą nuo

islamo mirties bausme nebaudžiama – baudžiama už tikėjimo niekinimą ir

žalą islamui. Santuokinę neištikimybę turi patvirtinti keturi liudininkai, kad

būtų galima taikyti mirties bausmę. Tikram musulmonui seksualinis

gyvenimas ne santuokoje tiesiog neegzistuoja.

Kitas labai svarbus ir privalomas musulmonams teisės šaltinis yra

„Alacho pasiuntinio Suna“ („Šventas pasakojimas“), kurią sudaro daugybė

pasakojimų (chadisų) apie Muchamado sprendimus ir poelgius. Chadisuose

galima pastebėti keletą sluoksnių, atspindinčių socialinių santykių raidą.

26

Galutinai chadisai redaguoti buvo IX a. Iš sunos taip pat išplaukia vedybinės,

paveldėjimo, baudžiamos teisės ir proceso normos. Nors chadisai buvo

redaguoti, juose yra daugybė prieštaravimų. Tinkamiausio teiginio konkrečiu

atveju parinkimas priklauso nuo dvasininkų ir teisėjų. Buvo laikoma, kad

reikšmingi yra tiktai tie chadisai, kuriuos perpasakojo Muchamado

bendražygiai, tačiau skirtingai nuo sunitų, šiitai pripažino tiktai tuos

chadisus, kurie kilo iš kalifo Ali ir jo šalininkų. „Suna“ – gerų papročių ir

tradicinių nuostatų rinkinys, papildantis Koraną ir vertinamas kaip ir Koranas.

Tai šaltinis žinių, koks elgesys ar nuomonė patinka dievui. „Sunos“

studijavimas – svarbi religinio auklėjimo ir švietimo dalis, o „Sunos“ teiginių

žinojimas – vienas svarbiausių tikinčiųjų vadovų autoritetingumo rodiklių.

Trečioji vieta musulmonų teisėje tenka Idžmai, kuri vertinama

kaip „bendras musulmonų bendruomenės sutarimas“. Tai įtakingų teologų ir

dvasinių vadovų nuomonių rinkinys. Idžma kūrėsi Korano ir „Sunos“ tekstų

interpretacijos bei naujų normų formavimo keliu. Muchamadas sakęs: „Jeigu

patys nežinote, klauskite tų, kurie žino“. Dėl to Idžma, kaip žinančiųjų

pasisakymų rinkinys yra labai svarbi.

„Kai Israfilas tris kartus papūs trimitą, prasidės Teismas. Oras

prisipildys sielų, ieškančių savo kūnų. Žemė prasivers, kaulai ims stuksenti

vienas į kitą ir sudarys griaučius. Bet iš žemės pakils tiktai tikratikiai, o kiti

negalės atsikelti. Džabrailo rankose pasirodys didelės svarstyklės. Ant

šviesiosios svarstyklių lėkštės bus padėti gerieji darbai, o ant tamsiosios –

blogieji. Po to visos sielos eis per Sirato tiltą, kuris, aštrus, kaip kardo

ašmenys, bus nutiestas virš pragaro. Visi nusidėjėliai nukris nuo tilto, o

teisieji perskris, tarsi būtų su sparnais. Paskui teisieji galės atsigaivinti prie

Pranašo tvenkinio, kurio vanduo bus saldus kaip medus, šaltas kaip sniegas,

skaidrus kaip krištolas. Kas atsigers to vandens, daugiau niekada nejaus

troškulio. Paskui angelas Rušvanas atvers rojaus vartus. Visa rojaus teritorija

bus nubarstyta smulkiais kvietiniais miltais, per rojaus teritorija tekės

švaraus vandens, pieno ir medaus upės. Rojaus viduryje stovės gyvybės

medis su puikiais vaisiais, o medis toks didelis, kad nuo vieno jo šešėlio

krašto iki kito puikus raitelis turėtų šuoliuoti 100 metų. Rojaus oras bus

pripildytas puikių aromatų ir lapų šnarėjimo. Rojuje dainuos juodaakės

gurijos, kurios kartu su tikratikių žmonomis linksmins juos rojuje. Tikratikiai

galės gerti net vyną, kurio negalima gerti žemėje. Jie nuolat galės valgyti iš

27

auksinių indų ir gerti iš auksinių taurių, niekada nejausdami nei pasisotinimo,

nei girtumo. Paskutinis Korano straipsnis skelbia, kad žmogaus likimas yra

nulemtas iš anksto. Dėl to tikratikis drąsiai stoja į mūšį.

Muchamado mokymas ėmė pretenduoti tapti pasauliniu tikėjimu.

Aukščiausia kiekvieno musulmono pareiga – skleisti islamą. Tam reikia

naudoti kardą. Koranas tiesiog nurodo į tai: „Kieno pėdas dengs Alacho

mūšių dulkės, tas Didžiojo teismo dieną nuo pragaro bus toliau, negu pats

greičiausias žirgas gali nubėgti per 1 000 metų.“ Koranas taip pat sako:

žudykite, tiesdami kelius Alachui, visus, kas nori nužudyti jus, kovokite su

priešais, kol įsigalės tikrasis tikėjimas.

Knygų kūrimas viduramžiais

Vakarų Europos kultūra ankstyvaisiais viduramžiais įgijo ryškų

bažnytinį atspalvį. Antikinę filosofiją pakeitė katalikų teologija. Skaityti ir

rašyti buvo mokoma svetima, žmonėms nesuprantama lotynų kalba.

Hercogų ir baronų pilyse knyga buvo beveik toks pat negirdėtas dalykas,

kaip elektrinė mašina. Popiežius Grigalius I (mirė 604 m.) gyrėsi sudeginęs

didžiąją Romos Palatino biblioteką.

Nuo pirmųjų krikščionybės įsigalėjimo dienų pasirodė

draudžiamųjų knygų sąrašai (index librorum prohibilitorum). Oficialiai

indeksai atsirado IV a. 325 m. Nikėjos bažnytinis susirinkimas, pasmerkęs

Arijaus ereziją, padarė pradžią knygų draudimui. Pirmasis spausdintas

draudžiamų knygų sąrašas buvo paskelbtas 1559 m., popiežiaus Povilo IV

laikais.

Knygų kultūros centrais ankstyvaisiais viduramžiais tapo

vienuolynai. Pirmtakas buvo garsusis Vivariumo vienuolynas Italijoje. Jo

steigėjas Kasiodoras (apie 485-apie 580 m.), Italijoje viešpatavusio ostgotų

karaliaus Teodoriko patarėjas, buvo antikine dvasia išauklėtas Romos

patricijus ir senatorius. Kasiodoras norėjo paveikti vienuolius, kad jie

neatsiskirtų nuo pasaulio ir visiškai nepaskęstų maldose ir bažnyčios

reikaluose. Jis iškėlė vienuoliams idealą – puoselėti mokslą. Knygų

nurašinėjimą Kasiodoras laikė pačiu tinkamiausiu darbu vienuolių rankoms.

Prie vienuolyno buvo organizuota dvasinė akademija. Svarbiausiame savo

veikale „Pamokymai“ Kasiodoras gyrė knygų nurašinėtojus.

28

Skriptoriumai (knygų nurašinėjimo dirbtuvės) ir bibliotekos tapo

būtinos kiekvieno viduramžių vienuolyno dalys. Buvo sakoma, kad

vienuolynas be knygų spintos kaip tvirtovė be ginklų sandėlio. Atsirado daug

vienuolynų, kuriuose buvo nurašinėjamos knygos. Juose dirbo žymūs

kaligrafai ir knygų apipavidalinimo meistrai.

Tačiau laikui einant, vienuolynų kultūra žlugo. Garsiame puikiais

rankraščiais Murbacho vienuolyne 1291 m. nebemokėjo rašyti nė vienas

vienuolis. Galiausiai bibliotekos buvo pradėtos naudoti kaip pergamento

žaliavos žaltinis - nuplaunant arba nutrinant tekstą nuo pergamento, buvo

rašomos naujos, menkavertės knygelės, turėjusios paklausą rinkoje.

Knygų leidimo iniciatyva ne visada priklausė bažnyčiai. Nemaža

vaidmenį vaidino ir pasaulietinė valdžia. Reikia paminėti Karolį Didįjį (742-

814 m.). Milžiniška Karolingų valstybė nebūtų galėjusi normaliai funkcionuoti

be valdymo aparato, sukomplektuoto iš apsišvietusių žmonių. Reikėjo teisės,

diplomatijos, istorijos, geografijos, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų literatūros

lotynų kalba. Šių žinių nebuvo viduramžių traktatuose. Jų reikėjo semtis iš

antikinio mokslo autoritetų. Karolis Didysis kvietėsi didžiausius to meto

autoritetus. Mokslininkų ratelis, antikiniu pavyzdžiu pavadintas akademija,

dėstė įkurtoje prie karaliaus rūmų mokykloje, redagavo ir taisė raštus, ruošė

vadovėlius ir mokslinius traktatus, organizuodavo posėdžius įvairioms

mokslinėms problemoms svarstyti. Vienuolynų kriptoriumuose buvo pradėtos

nurašinėti antikinės knygos.

Karoliui Didžiajam mirus, vėl įsigalėjo katalikybė. Pasauliečiams

buvo griežtai uždrausta lankyti vienuolynų ir bažnyčių mokyklas,

vienuoliams – nurašinėti antikinių autorių knygas.

Liaudies ūkiui buvo reikalingi apsišvietę žmonės. Šiems

poreikiams patenkinti buvo kuriamos naujo tipo mokyklos – miesto

mokyklos. Šiose mokyklose mokėsi jauni žmonės iš įvairių feodalinės

visuomenės sluoksnių. Iš kai kurių miestų mokyklų pradėjo formuotis

universitetai. Jie suvaidino svarbų vaidmenį ir mokyklos istorijoje. Jau XI a.

Salerno mieste Italijoje pradėjo veikti seniausia Europoje aukštoji medicinos

mokykla. Pirmuoju universitetu Vakarų Europoje laikomas Bolonijos

universitetas Italijoje (nuo 1119 m.). Paryžiaus universitetas oficialiai

įsteigtas 1200 m. XII a. įsikūrė Oksfordo ir kiti universitetai. 1400 m.

Europoje veikė 55 universitetai. Universitetų ir mokyklų skaičiaus augimas

29

reikalavo daugelio knygų. Tiek jų negalėjo parengti smunkantys vienuolynų

ir bažnyčių skriptoriumai. Knygų gamybos ir platinimo centrais tapo miestai.

Prie universitetų teko kurti tvirtą knygų leidimo ir platinimo sistemą. XIII a.

Bolonijos ir Paryžiaus Sorbonos universitetai skelbė knygų leidimo ir

platinimo nuostatus. Ta veikla buvo pavesta universitetų valdininkams –

stacionarams.

XIV ir XV a. didesniuose kultūros centruose knygų gamybą ir

prekybą į savo rankas perėmė amatininkai ir pirkliai, visiškai nepriklausomi

nuo universitetų.

XV a. pradžioje Florencijoje ir Paryžiuje atsirado pirmieji knygynai

– knyga tapo preke.

Nuo XIII a. pergamento gamyba tapo miestiečių amatu.

Miestiečiai organizavo pergamentininkų cechus. Pergamento nuolat trūko.

Dėl to buvo naudojamas senas pergamentas, nuvalant ankstesnius tektus.

Taip atsirado palimpsestai – iš naujo parašyti tekstai.

Arabų valdomas Samarkandas VIII-IX a. buvo popieriaus

gamybos centras ir aprūpino rašomąja medžiaga visą arabų valstybę. Arabai

patobulino popieriaus gamybą, ėmę naudoti malūnus popieriaus žaliavai

sutrinti. Todėl popieriaus įmonės buvo pradėtos vadinti popieriaus malūnais.

Seniausi rytų slavų rašto paminklai

863 m. Bizantijos imperatorius, Moravijos kunigaikščio prašomas,

nusiuntė į šį kraštą du mokytus vienuolius kaip misionierius – Kirilą ir jo brolį

Metodijų. Sėkmingai krikščionybės propagandai reikėjo iš graikų kalbos į

slavų kalbą išversti pagrindines krikščioniškojo mokslo knygas. Todėl Kirilas,

prieš vykdamas į slavų žemes, sukūrė 38 raidžių slaviškąją abėcėlę. Vėliau ši

abėcėlė buvo išplėsta iki 43 raidžių. 24 raidės buvo pasiskolintos iš graikų

raidyno, o kitos buvo sukurtos specialiai slavų kalbų garsams išreikšti. Kirilas

išvertė iš graikų kalbos į slavų kalbą evangeliją ir nemažai kitų religinių

knygų. Šios knygos paplito ne tik Moravijoje, bet ir kitose slavų šalyse.

Seniausieji slavų rašto paminklai parašyti dviem raidynais – 43

raidžių kirilica ir 40 raidžių glagolica. Abiejų raidynų pavadinimai atsirado

žymiai vėliau, negu patys raidynai. Kirilicos pavadinimas kilo iš žodžio

„Kirilas“, glagolica – iš veiksmažodžio „glagolic“. Žodis „glagolica“ reiškia

„raidyną“. Sunku pasakyti, kuris slaviškas raidynas yra senesnis. Daugelis

30

tyrinėtojų linkę manyti, kad glagolica atsirado vėliau už kirilicą, o jos kūrėjas

buvo Kirilo ir Metodijaus veiklos tęsėjas Gorazdas. Romos persekiojamas,

pamatęs, kad Moravijoje naikinamos kirilica parašytos knygos, Gorazdas

sukūręs naują raštą. Glagolica labiau paplito vakarų slavų žemėse

(Moravijoje, Makedonijoje, Vakarų Bulgarijoje, Kroatijoje). Kirilica buvo

vartojama Pietų ir Rytų slavų žemėse.

Seniausias kiriliškojo rašto tipas, vadinamas „ustavas“ dar visiškai

panašus į bizantišką, kuriuo IX-XI a. buvo rašomos bažnytinės knygos.

Ilgainiui „ustavas“ pamažu deformavosi: raidžių linijos darėsi asimetriškos,

kreivos, smailiakampės. Ustavas virto pusiau ustavu. Pirmiausia pusiau

ustavas įsitvirtino tarnybiniuose raštuose, o bažnytinėse knygose išsilaikė

ustavas. Susiformavus Maskvos valstybei, atsirado greitraštis.

XI a. privatūs laiškai, ūkiniai ir juridiniai dokumentai buvo rašomi

tošyje.

Ilarionas (? - 1067)

Ilarionas garsųjį pamokslą „Žodis apie įstatymą ir malonę“ sakė

apie 1045 m. Jis diskutavo su judaizmu, Jeruzalės sugriovimas, esą, parodė,

kad judaizmo ;pozicijos yra silpnos. Rusios krikštas esąs naujas, logiškai

pagrįstas Šventosios Istorijos etapas: Krikščionybė turi užkariauti visą Visatą

ir tai darosi Šventosios Rusios pavyzdžiu. Kunigaikštis Vladimiras vadinamas

kaganu – tais laikais šis titulas buvo lygus imperatoriaus titului. Vladimiras ir

jo senelė Olga lyginami su Konstantinu ir jo motina Elena. Vladimiras Rusiai

davęs tai, ką Konstantinas davė Bizantijai.

„Praėjusių laikų pasakojimas“

[...] Po daugelio metų slavai apsistojo palei Dunojų, kur dabar

Vengrų ir Bulgarų žemės. Nuo šių slavų išplito slavai žemėje ir pasivadino

pagal vietas, kuriose gyveno. Vieni apsistojo prie Moravos upės ir pasivadino

morava, o kiti pasivadino čekais. O šie taip pat slavai: baltieji chorvatai, ir

serbai, ir chorutanai. [...] Slavai apsistojo prie Vyslos ir pasivadino liachais. Iš

tų liachų atsirado lenkai, kiti liachai – liutičiai, dar kiti – Mozūrai, kiti –

pamoriai.

Taip pat ir tie slavai atėjo ir apsistojo prie Dniepro ir pasivadino

polianais, o kiti – drevlianais, nes apsistojo miškuose, o dar kiti apsistojo tarp

Pripetės ir Dvinos ir pasivadino dregovičiais, kiti apsistojo prie Dvinos ir

31

pasivadino poločianais, pagal upę, įtekančią į Dviną ir vadinamą Polota. Tie

patys slavai, kurie apsistojo prie Ilmenio ežero, pasivadino savo vardu –

slavais, ir pastatė miestą ir pavadino jį Novgorodu. Kiti apsistojo prie Desnos,

prie Seimo ir prie Sudos, ir pasivadino severianais. Ir taip išsklido slavų

tauta, ir pagal jo vardą ir raštas vadinasi „slavų“.

[...] 6360 (852) metais, kai pradėjo valdyti Michailas, pradėjo

vadintis Rusų žemė. Apie tai sužinojome todėl, kad valdant šiam valdovui,

Rusia buvo atėjusi į Cargradą, kaip apie tai rašoma viename graikų

metraštyje. Dėl to nuo to laiko pradėsime ir skaičių parašysime.

[...] 6367 (859) metais variagai iš užjūrio ėmė duoklę iš čiūdės, ir

iš slavų, ir iš mėrios, ir iš visų krivičių. O chazarai ėmė duoklę iš polianų, ir iš

severianų, ir iš viatičių po sidabrinę monetą ir po voverę nuo dūmo.

6370 (862). Išvijo variagus už jūros ir nedavė jiems duoklės, ir

ėmė patys save valdyti, ir nebuvo tarp jų teisingumo, ir stojo giminė prieš

giminę, ir buvo tarpusavio kova, ir ėmė kariauti vienas su kitu. Ir pasakė sau:

„Pasiieškosime sau kunigaikščio, kuris valdytų mus ir teistų pagal paprotį. Ir

nuėjo už jūros pas variagus, pas rusią. Tie variagai vadinosi rusia, kaip kiti

vadinasi švedais, o kiti normanai ir anglai, o dar kiti gotlandiečiai, – štai taip

ir šie vadinosi. Pasakė rusiai čiūdė, slavai, krivičiai ir vėsė: „Žemė mūsų

didelė ir turtinga, o tvarkos joje nėra. Ateikite kunigaikščiauti ir valdyti mus“.

Ir atsirado trys broliai su savo giminėmis, ir pasiėmė visą rusią, atėjo ir

apsistojo vyresnysis, Riurikas, Novgorode, o kitas, Sineūsas, – Beloozere, o

trečias, Truvoras, – Izborske. Ir pagal tuos variagus žemė pasivadino Rusų

žeme.

„Rusų tiesa“

„Rusų tiesa“ – tai senovinių rusų teisės normų rinkinys.

„Rusų tiesa“ – svarbiausias šaltinis Kijevo Rusios gyvenimui

charakterizuoti. Trumpoji „Rusų tiesos“ redakcija charakterizuoja XI a.

gyvenimą. Pirmoji rinkinio dalis vadinama Jaroslavo tiesa, o antroji –

Jaroslavičių tiesa. Plačioji redakcija pasakoja apie gyvenimą XII a. ir XIII a.

pradžioje. Rinkinys mus pasiekė XIII-XVIII a. nuorašais. Trumpąją redakciją

sudaro du XV a. nuorašai – Akademinis ir Archeografinis. Jie išliko kaip

Novgorodo I metraščio sudėtinė dalis. Plačiąją redakciją sudaro Sinodinis

nuorašas ir Troicės nuorašas. Dar yra Sutrumpintoji redakcija, kurią sudaro

32

du XVII a. nuorašai. Trumpąją redakciją surado V. Tatiščevas 1738 m., o

1767 m. ją publikavo A. Šleceris. Plačiąją redakciją pirmą kartą paskelbė

1792 m. I. Boltinas.

1 straipsnis. Jeigu laisvas žmogus užmuš vyrą, tai privalo keršyti

brolis už brolį arba sūnus už tėvą, arba brolio sūnus, arba sesers sūnus. Jeigu

nebus keršytojo, reikia duoti 40 grivinų už užmuštąjį, jeigu jis bus rusinas

(miestietis, privilegijuoto sluoksnio žmogus, Pietų Rusios gyventojas),

gridinas (jaunesnysis družinikas, aptarnaujantis kunigaikščio kiemą), arba

pirklys, arba jabednikas (teismo atstovas), arba miačnikas (jaunesnysis

družinikas, ginkluotas kalaviju, dalyvaujantis tardymo, teismo procese ir

renkant baudas), jeigu izgojus bus arba slaveninas (kaimo gyventojas,

neprivilegijuoto luomo žmogus, Šiaurės Rusios gyventojas), tai 40 grivinų

duoti už jį.

2 straipsnis. Jeigu kas bus sumuštas iki kraujo ar iki mėlynių, tai

tam žmogui nereikia ieškoti liudininko; jeigu nebus jokių mušimo ženklų,

reikia atvesti liudininką; jeigu liudininko nėra – byla baigta. Jeigu už save

žmogus negali keršyti, už skriaudą turi būti paimtos 3 grivinos, o gydytojui

turi būti duodamas atlyginimas.

3 straipsnis. Jeigu kas kam suduos lazda, arba kartimi, arba

delnu, arba ragu, arba taure, arba bukąja kalavijo puse, tai turės sumokėti

12 grivinų.

4 straipsnis. Jeigu kas suduos kalaviju, neištraukęs jo iš

makščių, arba rankena, privalės sumokėti 12 grivinų už skriaudą.

5 straipsnis. Jeigu kas suduos per ranką ir ranką nukris arba

nudžiūs, tai turės užmokėti 40 grivinų.

6 straipsnis. Jeigu kas suduos per koją, bet koja liks arba

žmogus ims šlubuoti, tegu vaikai nusikaltėlį sutramdo.

7 straipsnis. Jeigu bus nukirstas pirštas, reikės užmokėti 3

grivinas už skriaudą.

8 straipsnis. Už ūsą mokėti 12 grivinų, už barzdą – 12 grivinų.

9 straipsnis. Jeigu kas, ištraukęs kalaviją, juo nesuduos, turi

užmokėti griviną.

10 straipsnis. Jeigu laisvas žmogus pastums laisvą žmogų arba

nuo savęs arba link savęs, tai turės sumokėti 3 grivinas, jeigu pastumtasis

33

atves du liudininkus; o jeigu pastumtasis bus variagas arba kalibiagas

(Pabaltijo gyventojas), tegu duoda priesaiką.

XII a. pabaigoje buvo parašyta „Sakmė apie Igorio žygį“. Tai

pasakojimas apie tai, kaip kunigaikštis Igoris pateko į polovcų nelaisvę.

Tyrinėtojai tą kūrinį laiko rusų literatūros pradžia. Tai tikras šedevras,

pasaulinės literatūros lobis.

Atskirą vietą originaliojoje rusų literatūroje užima įvairūs retorikos

žanro kūriniai: „žodžiai“, „pamokymai“, „laiškai“. Vladimiro Monomacho

„Pamokymas vaikams“ – pirmasis žinomas rusų literatūroje autoriaus

pasauliečio kūrinys. Šiam veikalui būdingas humanizmas, iš jo galima spręsti

apie gana aukštą to meto kultūros ir erudicijos lygį.

1056-1057 m. raštininkas Grigorijus su padėjėjais perrašė

„Evangeliją“ Novgorodo vietininkui Ostromirui. Knyga pateko į Novgorodo

Sofijos soborą, o vėliau – į Peterburgo viešąją biblioteką. Parašyta ji ant gero

pergamento, aiškiu kirilišku ustaviniu raštu. Ją sudaro 294 puslapiai. Tekstas

puošniai ir skoningai ornamentuotas.

1092 m. buvo parašyta Archangelsko „Evangelija“. Po ilgų

„kelionių“ ji pateko pas neraštingą valstietį, kuris ją naudojo kaip medinę

krosnies atramą. XIX a. kažkoks raštingas žmogus „Evangeliją“ iš to

valstiečio nusipirko, o 1877 m. ši knyga buvo parduota Rumiancevo

muziejui Maskvoje.

34

Germanų epas

Rolando giesmė parašyta senąja prancūzų kalba apie XII a.

vidurį, remiantis XI a. sukurta poema. Giesmėje pasakojama apie Karolio

Didžiojo kariuomenės ariergardinio būrio, 778 m. grįžtančio iš Ispanijos,

žuvimą. Frankų priešininkai saracėnai („rytų žmonės“ – tai IV a. senovės

romėnų minima tauta, klajojanti ir plėšikaujanti beduinų gentis, gyvenanti

palei Sirijos sieną; Kryžiaus karų metu europiečiai saracėnais ėmė vadinti

visus musulmonus, kaip sinonimas dažnai vartojamas terminas „mauras“;

šiuo metu istorikai terminą „saracėnai“ naudoja Arabų kalifato atžvilgiu iki

mongolų žygio į Artimuosius Rytus). Realiai Rolandas žuvo, kovodamas su

baskais (tauta, gyvenanti taip vadinamojoje Baskų žemėje šiaurinėje

Ispanijos dalyje ir pietvakarinėje Prancūzijos dalyje; tai vienintelė Vakarų

Europos tauta, nekalbanti indoeuropiečių kalbų grupei priklausančia kalba).

Ankstyviausia mus pasiekusi redakcija yra Oksfordo rankraštis

1170-1180 m. Matyt, tai buvo „špargalka“ daininkui, kad jam būtų lengviau

prisiminti tekstą.

Po sėkmingo septynerius metus trukusio žygio į Ispaniją Karolis

jau buvo užkariavęs visus saracėnų miestus, išskyrus Saragosą, kurią valdė

Marsilis. Pagonys maurai susirinko į pasitarimą pas Marsilį ir nusprendė

pasiųsti pasiuntinius pas Karolį. Pasiuntiniai siūlė frankams turtus ir sakė, kad

Marsilis pasirengęs tapti Karolio vasalu. Frankų taryboje Bretonės grafas

Rolandas atmetė saracėnų pasiūlymą, bet jo priešas grafas Ganelonas siekė

kito sprendimo ir kaip pasiuntinys nuvyko pas Marsilį, ketindamas pražudyti

Rolandą. Ganelonas patarė Marsiliui pulti Karolio ariergardą.

Grįžęs į stovyklą, išdavikas pasakė, jog Marsilis sutiko krikštytis ir

tapti Karolio vasalu. Rolandas buvo paskirtas ariergardo vadu ir paėmė tiktai

20 tūkstančių žmonių. Dėl Ganelono išdavystės ariergardas buvo atskirtas

nuo Karolio kariuomenės ir pateko į pasalą Ronsevalo tarpeklyje (prie

Ispanijos ir Prancūzijos sienos). Rolandas nepaklausė draugų, kad reikia

laukti pagalbos ir pradėjo kautynes. Rodydami narsumo stebuklus, Rolandas

ir jo bendražygiai žuvo.

„Grafas Rolandas guli po pušim. Ispanijos pusėn atsuko veidą.

Prisimena daugybę dalykų: žemes, kurias nukariavo jis, karžygys, mieląją

Prancūziją, visą giminę, Karolį Didįjį, savo viešpatį, kur jį užaugino. Rolandas

verkia ir dejuoja, negali susilaikyti. Bet jis nenori ir savęs pamiršti – mušasi į

35

krūtinę, prašo dievo pasigailėti jo: „Tikrasis tėve, kuris esi pati teisybė, kaip

šventą Lozorių iš numirusių prikėlei, kaip Danielių nuo liūtų apgynei, taip

vaduok mano sielą iš visų pavojų, atleisk man, kuo gyvendamas esu

nusidėjęs“. Jis aukoja dievui dešinės rankos pirštinę; šventas Gabrielis ją

priima iš jo, Rolandas nuleidžia galvą ant peties ir, sudėjęs rankas, miršta.

Dievas siunčia angelą Cherubiną ir šventą Mykolą Arkangelą, o su jais

nusileidžia prie jo ir šventas Gabrielis. Jie nusineša grafo sielą į rojų.“

Karolis suvokė, kad kažkas atsitiko, ir grįžo į tarpeklį, bet buvo

vėlu. Sumušęs priešus, Karolis Ganeloną apkaltino išdavyste. Norėdamas

įrodyti savo nekaltumą, Ganelonas turi stoti į teismo dvikovą, kuriai jis

paskiria galingą savo giminaitį Pinabelį. Kaltinimo pusėje kovėsi Rolando

draugas grafas Tjeri. Jis nugalėjo, ir Ganelonas su visa šeima buvo nubausti

mirtimi.

Poema ilgą laiką buvo pamiršta ir tiktai 1837 m. buvo publikuota.

Jos turinys visada buvo žinomas pagal knygas apie Galjeną, nesantuokinį

aukšto Karolio Didžiojo rūmininko sūnų. Šiose knygose buvo aprašoma

Rolando žūtis.

Nibelungų giesmė yra nežinomo autoriaus viduramžių germanų

poema, sukurta XII a. ar XIII a. pradžioje. Tai vienas labiausiai žinomų

istorijoje epinių kūrinių. Poemoje pasakojama apie Burgundijos princesės

Krimhildos vedybas su Zigfrydu, Zigfrydo žūtį per Krimhildos konfliktą su

Krimhildos brolio Gunterio žmona Brunhilda, apie Krimhildos kerštą už

Zigfrydo mirtį.

Poema susideda iš 38 dalių, kurios vadinasi „aventiūromis“.

Po Zigfrydo mirties Krimhilda ištekėjo už hunų valdovo Etcelio,

kuris ją išsivežė į Vieną. Jie susilaukė sūnaus ir pakrikštijo jį.

Po keleto metų Krimhildą paprašė vyro pakviesti į svečius Gunterį

ir jo vasalus. Ypatingai jai buvo svarbu, kad atvyktų burgundas Hagenas,

kuris nužudė Zigfrydą ir įmetė į reina Krimhildos kraitį – Nibelungų lobį.

1 000 riterių, 60 rinktinių kovotojų, 9 000 tarnų atvyko kartu su

svečiais. Kai burgundai pasiekė ištvinusio Dunojaus krantą, Hagenas nuėjo

ieškoti keltininko. Eidamas palei upę, jis pamatė besimaudančias moteris,

kurios išpranašavo, kad niekas iš burgundų, išskyrus karaliaus kapelioną,

36

negrįš namo. Keldamas svitą į kitą krantą, Hagenas nuskandino kapelioną,

kad pranašystė negalėtų išsipildyti. Tačiau kapelionas išlipo į krantą, nors ir

nemokėjo plaukti.

Baisios skerdynės pražudė beveik visus burgundus ir daugybę

hunų, Hagenas pateko į nelaisvę. Krinhilda pareikalavo, kad Hagenas

pasakytų, kur yra Nibelungų lobis. Hagenas pasakė, negalįs atskleisti

paslapties, kol bus gyvas bent vienas burgundų valdovas. Krimhilda liepė

nukirsti galvą savo broliui Gunteriui. „Dabar tik dievas ir aš žinome, kur yra

lobis, ir tu, bjauri gobšuole, niekada jo negausi“. Krimhilda nukirto galvą

Hagenui Zigfrydo kalaviju. Tuo pačiu kalaviju senelis Hildebrantas nukirto

galvą Krimhildai.

Germanų epą plačiai eksploatavo XIX a. vokiečių kultūros

veikėjai, norėdami pakelti vokiečių tautos savimonę, sutelkti tautą į kovą už

vieningą vokiečių valstybę. Epo motyvais buvo sukurti didingiausi teatrinio

meno kūriniai.

37

„Lohengrinas“

Ant Šeldos upės kranto netoli Antverpeno karalius Henrikas

Paukštgaudys sušaukė riterius, prašydamas pagalbos: jo valdoms vėl grasina

priešas. Grafas Frydrichas Telramundas prašo karaliaus teisingumo.

Mirdamas Drabanto hercogas pavedęs jam savo vaikus – Elzę ir mažąjį

Gotfrydą. Gotfrydas paslaptingai dingo. Frydrichas kaltina Elzę nužudžius

broliuką. Grafas Frydrichas reikalauja teismo, o liudininke siūlo savo žmoną

Ortrūdą. Karalius įsako atvesti Elzę. Visus pribloškia keistai svajinga jos

išvaizda ir kalba. Ji pasakoja sapnavusi puikų riterį, kuris siūlė jai pagalbą.

Klausydamas Elzės, karalius negali patikėti Elzės kalte. Frydrichas pasirengęs

įrodyti savo teisybę dvikovoje su tuo, kas stos ginti Elzės garbę. Toli skamba

šauklio balsas, bet niekas neatsiliepia. Frydrichas džiaugiasi pergale.

Netikėtai upėje pasirodo gulbės traukiama valtis, kurioje pasirėmęs kalaviju

stovi riteris žėrinčiais šarvais. Išlipdamas į krantą, jis švelniai atsisveikina su

gulbe, ir ši nuplaukia. Taip pirmą kartą pasirodo Lohengrinas. Jis pasiskelbia

Elzės gynėju – pasirengęs ginti jos garbę ir vesti. Bet ji turi prisiekti, kad

niekada neklaus jo vardo. Elzė prisiekia amžiną ištikimybę. Dvikovoje

Frydrichas krenta, bet Lohengrinas dovanoja jam gyvybę su sąlyga, kad

Frydrichas paliks šį kraštą.

Tą pačią naktį Frydrichas ketina išvykti. Jis priekaištauja žmonai,

kad ji įkalbėjo apkaltinti Elzę ir užvaldyti jos tėvo palikimą. Ortrūda išjuokia

vyro bailumą. Ji nepasitrauks, kol neatkeršys, ir jos ginklas bus klasta. Ne

krikščionių dievas, į kurį aklai tiki Frydrichas, o mitiniai pagonių dievai padės

jai. Reikia priversti Elzę sulaužyti priesaiką ir ištarti lemtingą klausimą.

Pamačiusi kuklią, vargingai apsirengusią Ortrūdą, Elzė atleidžia jai

skriaudas. Ortrūda pradeda klastingą žaidimą. Ji nuolankiai įspėja Elzę dėl

galimos bėdos: juk nepažįstamasis nieko nepasakė apie save, jis gali

netikėtai ją palikti.

Rytą aikštėje renkasi žmonės. Prasideda vestuvių eisena.

Netikėtai Elzei kelia užstoja Ortrūda. Dabar ji nusimetė gerumo kaukę ir

atvirai tyčiojasi iš Elzės, kuri nežino savo būsimo vyro vardo. Ortrūdos

žodžiai visus sutrikdo. Frydrichas apkaltina nepažįstamąjį riterį

burtininkavimu. Elzę ima kankinti abejonės.

Naktį Elzė užduoda lemiamą klausimą. Įsiveržęs pas jaunavedžius

Frydrichas žūsta.

38

Rytą renkantis riteriams į žygį Lohengrinas pasisako esąs

Persifalio sūnus, Gralio brolijos atsiųstas skriaudžiamųjų ginti. Pasirodžiusią

gulbę Lohengrinas paleidžia. Ši dingsta vandenyje, ir netrukus pasirodo Elzės

brolis, kurį Ortrūda buvo pavertusi gulbe. Elzė, nepakeldama išsiskyrimo su

Lohengrinu, miršta ant brolio rankų.

Šeldoje pasirodo laivelis, kurį traukia baltas Gralio balandis.

Laivelyje pasirėmęs kalaviju, liūdnas stovi Lohengrinas. Jis visiems laikams

palieka žemę ir pasišalina į paslaptingąją savo tėvynę.

39

„Peras Giuntas“

Veiksmas vyksta Norvegijoje, Sacharoje, Maroke, Egipte ir vėl

Norvegijoje nuo XIX a. pradžios iki septintojo dešimtmečio.

Jaunas kaimo vaikinas Peras Giuntas kvailioja, apgaudinėdamas

motiną Osę. Jis pasakoja, kad medžiodamas užšoko ant sužeisto elnio, kuris

nunešė Perą į kalno viršūnę, o paskui nušoko į skaidrų ežerą paskui savo

atvaizdą. Motina klauso labai susidomėjusi, ne iš karto suvokdama, kad šią

istoriją seniai žino. Peras šiek tiek pakeitė ir sau pritaikė seną padavimą.

Pero drabužis perplėštas ne susidūrimo su elniu, o muštynėse su kaimo

vaikinais. Perui dažnai tenka susirenti su vaikinais, nes jis pasakoja visokias

fantazijas, o save jose mato didvyriu, princu arba karaliumi. Aplinkiniai tai

laiko tuščiais plepalais. Peras labai išpuikęs – jis juk kapitono sūnus, nors

kapitonas nusigėręs ir metęs šeimą. Dar vienas dalykas – Peras labai patinka

merginoms.

Motinai atrodo, kad būtų labai gerai, jeigu Peras vestų Ingridą,

turtingo vienkiemio savininko dukterį. Ingrida žvilgčiojo į Perą, bet šį vakarą ji

išteka už Maso Mono. Peras nesutinka, kad Ingrida tekėtų už tokio prasčioko.

Peras ketina eiti į vestuves, nors niekas jo nekvietė. Osė bando atkalbėti Perą

gąsdindama eisianti kartu ir padarysianti jam gėdą. Tada Peras juokais ją

sodina ant svetimo namo stogo: tegu pasėdi, o jis eis į vestuves.

Vestuvėse nekviestas svečias sutinkamas priešiškai. Merginos

atsisako šokti su juo. Peras atkreipia dėmesį į Solveigą, valstiečio-sektanto,

atvykėlio, dukterį. Ji labai graži, kukli ir tyra. Peras kviečia Solveigą šokti, bet

ši atsisako – bijanti šokti su išgėrusiu. Nusiminusiam Perui vaikinai siūlo dar

išgerti, kad galėtų iš jo pasityčioti. Perą siutina jaunikis, nežinantis, kaip

elgtis su nuotaka. Peras griebia nuotaiką „kaip kiaulę“, vieno svečio

išsireiškimu, po pažastimi ir nešasi į kalnus.

Aistra greitai praeina, ir Peras leidžia Ingridai eiti kur tik nori – jai

toli iki Solveigos. Supykusi Ingrida pasišalina, ir prasideda Pero gaudynės. Jis

slepiasi miške, kur jį maloniai sutinka trys piemenaitės, dėl jo atstumiančios

trolių meilę.

Rytą Peras miške sutinka moterį žaliais rūbais. Tačiau jam

labiausiai norisi pabūti tikru princu – nors ir miško princu. Dovro senis (taip

rūmininkai vadina miško karalių) Perui kelia labai sunkias sąlygas: troliai

40

išpažįsta „dirvinius“ principus: jokio išvykimo už miško ribų, būtina

pasitenkinti tuo, ką turi: naminis maistas, drabužiai, papročiai. Dovras už jo

išleis princesę, bet jis privalo prisidėti uodegą ir išgerti midaus (iš tikrųjų tai

yra skystos paukščių išmatos). Peras sutinka.

Dovro senio rūmuose viskas atrodo skurdžiai ir bjauriai, bet senis

paaiškina, kad tai yra tiktai žmogaus požiūrio į gyvenimą defektas. Jeigu

Perui būtų padaryta operacija, iškreipiant akis, jis vietoje balto matytų juodą,

o vietoje negražių dalykų matytų gražius – jis įsigytų tikro trolio pasaulėžiūrą.

Tačiau operacijos Peras nenori – jis buvo ir liks žmogumi. Troliai puola jį, bet

išgirdę varpų skambesį, paleidžia.

Peras pusiau praradęs sąmonę. Nematoma kreivoji šaukia

demonus susidoroti su juo. Tačiau Kreivoji pamato moteris ir paleidžia Perą.

Miške Perą suranda jo motina ir Solveiga. Motina praneša, kad Peras

paskelbtas už įstatymo ribų ir galės gyventi tiktai miške. Jis statosi trobelę.

Netrukus pas jį atkeliauja Solveiga, nutarusi palikti tėvus ir gyventi su juo

miške.

Perui nelieka nieko, kaip bėgti iš šalies, bet jis nepamiršta

motinos, kuri dėl jo pateko į skurdą ir sunkiai serga. Peras priedainiu seka

motinai pasaką. Juos abu pakvietęs į puotą Surija-Murija. Prie pilies Osę kaip

garbingą ponią sutinka pats šventasis Petras. Netrukus Peras pamato, kad

motina numirė. Jis išvyksta „už jūrų marių“.

Praėjo daug metų. Perui Giuntui jau apie penkiasdešimt. Maroko

pakrantėje jis pasitinka svečius. Greta stovi jo jachta su Amerikos vėliava.

Svečiams jis pasakoja, kad pralobo Kinijoje prekiaudamas antikvariniais

daiktais ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pardavinėdamas vergus. Dabar jis

vyksta į Graikiją, kur jo svečiai turėtų įpūsti kuo didesnę sukilimo ugnį –

ginklai taptų brangesni. Bet draugai pagrobia ginklais pakrautą Pero Giunto

jachtą. Peras prakeikia draugus, ir jachta sprogsta. Tai reiškia, kad dievas

apsaugojo Perą nuo tolesnių nusikaltimų.

Patekęs į Sacharos dykumą, Peras tuoj galvoja, kaip sudrėkinti

šiuos plotus ir sukurti puikią šalį Giuntianiją.

Egipte Peras Giuntas apžiūrinėja Sfinksą ir įsivaizduoja esąs

garsus istorikas ir archeologas. Jis planuoja puikias keliones, bet Sfinkso

veidas jam kažką primena. Ar tik ne Dovro arba kreivosios kerai?

41

Po daugelio metų visiškai žilas Peras Giuntas apsiduria gimtojoje

šalyje. Jo laivas prie Norvegijos krantų sudūžta, bet Peras išsigelbėja. Jį

persekioja Keleivis, norėdamas gauti Pero kūną mokslo reikalams.

Namuose Peras patenka į Ingridos laidotuves, sutinka Sagų

meistrą, kuris ketina Pero sielą perlydyti į sagą, nes niekam kitam ji netinka –

Peras Giuntas netapo vertu žmogumi. Peras prašo Sagų meistrą atidėti šį

reikalą. Jis nueina į mišką, kur buvo pasistatęs trobelę. Čia jis randa Solveigą,

kuri visą amžių laukė jo. Peras išgelbėtas: per Solveigos meilę ir viltį jis išliko

savimi.

Knygų spausdinimas

Tobulindami spaudos meną, kinai XIV a. išrado daugiaspalvę

spaudą. 1340 m. raudonais ir juodais dažais buvo išspausdinti budistų

„Sutros komentarai“. Tai seniausia pasaulyje knyga, išspausdinta dviem

kalbomis.

Apie Johano Gutenbergo gyvenimą žinoma nedaug. Jis gimė

1400 m. (gal būt) Mainco patricijų šeimoje. Galimas daiktas, jis buvo

išmokęs auksakalio amato. 1437 ar 1438 m. Gutenbergas kartu su teisėju

Hansu Rife ir dviem kitais Strasburgo miestiečiais sudarė sutartį gaminti

veidrodžius ir pardavinėti juos artėjančioje Acheno mugėje. Spėjama, kad

numatoma gaminti prekė nebuvo veidrodžiai, nes žodis „Spiegei“

tuometinėje vokiečių kalboje turėjo kitą reikšmę – taip buvo vadinamos

didaktinio turinio paveikslais iliustruotos knygelės, paplitusios tada visoje

Europoje. Susidarė kompanija Gutenbergo išradimui eksploatuoti. Tačiau

vienas iš dalyvių 1438 m. mirė, ir jo palikuonys iškėlė ieškinį Gutenbergui,

reikalaudami, kad šis grąžintų įdėtus pinigus. Bylos dokumentuose kalbama

apie formas (taip vėliau būdavo vadinami spaudmenys), apie presą ir kažkokį

sudedamą keturių dalių prietaisą, gal būt, spaudmenų liejimo formą.

Svarbiausias dalykas, ką išrado Gutenbergas, buvo spaudmenų

liejimo technologija. Liejimo pavyzdį Gutenbergas galėjo matyti pinigų

kalyklose. Norint lieti spaudmenis, reikėjo sukurti specialų prietaisą. Toks

prietaisas ir buvo sukurtas Strasburge. Metalas spaudmenims lieti turėjo

turėti tokių savybių, kokių neturi nė vienas gamtoje randamas metalas:

reikėjo rasti tokį lydinį, kuris lengvai lydytųsi palyginti neaukštoje

temperatūroje, skystas gerai tekėtų ir greitai sukietėtų. Po ilgų bandymų

42

Gutenbergas pasirinko lydinį, sudarytą iš 70 dalių švino, 25 dalių alavo ir 5

dalių antimonio. Tai buvo toks teisingas sprendimas, kad tolesnei

spaudmenų liejimo technologijai prireikė tik nedidelių korektyvų. Nebetiko

paprastas rašalas. Gutenbergas tipografinius dažus gamino iš suodžių ir

sėmenų aliejaus. Kiti du būtini įrengimai - tai spausdinimo staklės ir

spaudmenų kasa. Šie įrengimai Gutenbergui buvo žinomi. Spausdinamųjų

staklių prototipas galėjo būti presas, kurį spaudos išradėjas matė Reino vyno

gamyklose arba popieriaus malūnuose, presuojant vynuoges arba popierių.

Spaudmenų kasos idėja Gutenbergui galėjo kilti aplankius bankininką arba

palūkininką ir pamačius, kaip jie rūšiuoja kasoje metalinius pinigus.

Tarp Gutenbergui priskiriamų leidinių (išlikę tik fragmentai)

svarbiausias yra „Sibilės knygos“ fragmentas. Spėjama, kad šis veikalas

buvo išspausdintas 1445 m. Spausdinimo technika dar labai primityvi.

Matyt, dėl to, kad tai pirmas darbas.

Gutenbergui teko bylinėtis su partneriais, tačiau 1455 m. buvo ir

patys puikiausi Gutenbergo gyvenime – tais metais pasaulį išvydo

nepakartojamas XV a. knygų meno šedevras – „42 eilučių Biblija“.

Manoma, kad knyga buvo atspausdinta 200 egzempliorių tiražu. Toks tiražas

turėjo pakelti materialinę išradėjo padėtį, tačiau konfliktas su partneriu

sužlugdė Gutenbergą. Jis neteko spaustuvės.

Galimas daiktas, su Gutenbergu susijusi 1460 m. išleista knyga

„Katolikonas“. Tai pirmoji pasaulietinė spausdinta mokslo knyga –

gramatika su etimologiniu žodynu. Jos autorius – Johanas Balbus, gyvenęs

antrojoje XIII a. pusėje.

Neišliko nei Getenbergo kapo, nei portreto, nes portretas,

kuriame Gutenbergas vaizduojamas su lenkiška ar rusiška kepure, yra

dailininko fantazijos vaisius

XV a. leidiniai vadinami inkunabulais (lot. – lopšys, vystyklai). Tai

tarsi būtų spaudos pirmagimiai. 1501-1550 m. spaudiniai kartais vadinami

paleotipais (senaisiais spaudiniais). Iki 1500 m. pasaulyje buvo spausdinama

200-300 miestuose ir kitose vietovėse, galėjo būti iki 1700 spaustuvių. Buvo

paskelbta iki 45 tūkstančių pavadinimų 20 milijonų tiražu. Iki šių dienų

pasaulyje išliko apie 500 tūkstančių inkunabulų. Daugiausia inkunabulų

sukaupė Paryžiaus nacionalinė biblioteka, Londono Britų muziejus, M.

Saltykovo-Ščedrino biblioteka, Niujorko Morgano biblioteka. Vilniaus

43

universiteto bibliotekoje saugoma per 300 inkunabulų. Inkunabulų tyrinėjimo

mokslas vadinasi inkunabulistika.

1470 m. du spaustuvininkai įvairiose vietose, bet tuo pačiu metu

išleido knygas su foliacija (lapų žymėjimu), o paginacija (puslapių žymėjimas)

XV a. buvo dar labai retas reiškinys. Pirmasis puslapius ėmė žymėti

spaustuvininkas Mikalojus Gecas iš Kelno 1470 m. Tačiau jo pavyzdžiu

beveik niekas nepasiekė. Paginaciją spaudoje įtvirtino žymusis Venecijos

spaustuvininkas Aldas Manucijus XV a. pabaigoje.

Spausdintos knygos buvo daug pigesnės, negu rankraštinės. Dėl

to tokios knygos buvo prieinamesnės. Ypač pigios buvo mažo formato

knygos. Jos buvo spausdinamos dideliais tiražais ir po keletą leidimų. Tokiu

būdu spaudos išradimas sudemokratino knygą. Spaustuvininkas

visuomenėje turėjo tokį pat statusą, kaip universiteto profesorius arba

magistrato narys. Spaustuvininkai buvo mielai priimami daugumoje Europos

šalių.

Tačiau knygų spausdintojai sutiko ir dalies visuomenės

pasipriešinimą. Tai buvo tie žmonės, kurie dėl spausdinimo prarado darbą –

klijuotojai, kaligrafai, iliustruotojai. Nepalankiai spausdintą knygą priėmė ir

kai kurie kolekcionieriai.

Į XV a. pabaigą pasaulietiškos literatūros bendroje knygų

produkcijoje pradėjo sparčiai daugėti. Daugėjo leidinių vietinėmis kalbomis.

Be lotynų kalbos knygos buvo spausdinamos vokiečių, ispanų, italų,

prancūzų, portugalų, flamandų, senovės slavų, čekų, anglų, danų ir kai

kuriomis kitomis kalbomis. Vien Vokietijoje buvo apie 600 leidinių vokiečių

kalba.

Labai svarbu tai, kad, atsiradus spaudai, buvo įamžinti ir išplatinti

visuomenėje nacionalinės literatūros kūriniai, nacionaliniai metraščiai,

liaudies padavimų rinkiniai. Dantës „Dieviškoji komedija“ iki 1472 m. buvo

išspausdinta tris kartus, o iki XV a. pabaigos sulaukė dar 12 leidimų,

Petrartkos „Kanconjerė“ XV a. buvo išleista 31 kartą, Bokačo „Dekameronas“

– 11 kartų. Plinijaus „Gamtos istorija“ pirmą kartą buvo išleista Venecijoje

1469 m., o iki 1500 m. – dar 15 kartų bendru 3000 egzempliorių tiražu.

Milane pasirodė Ezopo pasakėčių pirmasis leidimas graikų ir lotynų kalbomis.

Iki 1500 m. šios knygos išėjo dar 100 leidimų 20 000 egz. tiražu.

44

1458 m. spaustuvę Strasbūre įkūrė Johanas Mentelinas.

žymiausias jo leidinys buvo 1466 m. išleista „Biblija“ – pirmoji Biblija

vokiečių kalba. Vadinasi, ne M.Liuterio „Biblija“, kaip paprastai tvirtinama,

buvo pirmoji vokiečių kalba išleista. Mentelino dėka Strasbūras tapo vienu

svarbiausių XV-XVI a. spaudos centrų Vidurio Europoje.

Kitas spaudos miestas buvo Bambergas. Čia 1460 m. pradėjo

dirbti Albrechtas Pflisteris. Jis pirmasis ėmė iliustruoti savo knygas medžio

raižiniais, kurie buvo betarpiškai susiję su tekstu ir atliko teksto

iliustruojamąją ir aiškinamąją, o ne tik dekoratyvinę funkciją. Pažymėtina taip

pat, kad savo pagrindiniu uždaviniu Pflisteris laikė knygų liaudies šnekamąja

kalba leidimą.

Nauju spaudos židiniu tapo didžiausias to meto Vokietijos miestas

Kelnas. – arkivyskupo rezidencija ir stambaus universiteto centras. XV a. čia

dirbo 29 spaustuvininkai. Jų įtaka siekė Olandiją ir Angliją. Pats

produktyviausias XV a. Kelno spaustuvininkas buvo Heinrichas Kventelis. Jis

išspausdino daugiau, kaip 400 leidinių. Žinomiausias jų yra 1478 m. išleista

„Kelno Biblija“, kuri išėjo dviem leidimais, nes buvo išversta į du vokiečių

žemaičių dialektus. Joje yra 125 medžio raižiniai.

Venecijai buvo lemta tapti pagrindiniu Italijos spaudos centru. Du

broliai vokiečiai čia įkūrė pirmąją spaustuvę. 1468 m. buvo išleistas pirmas

leidinys Cicerono „Laiškai artimiesiems“.

Su Italija susijusi ir žydų spaudos istorija. Žydų mokslininkai,

pirkliai ir finansininkai nutarė organizuoti hebrajų knygų spausdinimą. Iki

1500 m. buvo išspausdinta daugiau, kaip 160 knygų hebrajų kalba.

Prancūzijoje spauda atsirado vėliau, negu Italijoje. Iniciatoriumi

tapo Sorbonos universitetas, kuriame tuo metu dauguma profesorių buvo

humanitarinės krypties mokslininkai. 1470 m. čia pradėjo darbą pirmoji

spaustuvė. Pirmą kartą leidybos istorijoje darbas buvo padalintas tarp

leidėjo, redaktoriaus ir spaustuvininko. 1476 m. buvo išleista pirmoji

spausdinta knyga prancūzų kalba. Tai trijų tomų veikalas „Didžioji

Prancūzijos kronika“.

1480 m. Londone pradėjo spausdinti knygas Jonas Lietuvis.

Spaudos meno jis, tikriausia, išmoko Romoje, iš ten į Londoną jis atsivežė

spaudmenis ir kitą medžiagą. 1482 m. šis pirmasis mums žinomas

45

spaustuvininkas lietuvis pradėjo dirbti kartu su vienu belgu ir išspausdino 5

teisines knygas.

Ispanijoje ir Portugalijoje pirmieji žinomi spaudiniai išleisti 1473

m. Spauda Ispanijoje buvo valdžios globojama. 1490 m. karalienės Izabelės

nurodymu Sevilijoje įkurta spaustuvė, kuriai tvarkyti buvo pakviesti vokiečių

meistrai. Pirmasis karalienės jiems duotas uždavinys buvo išspausdinti

didingą ispanų kalbos žodyną, pirmąjį spausdintą etimologinį žodyną

pasaulyje. Šioje spaustuvėje dirbo ir vienas lenkų spaustuvininkas

Stanislovas Polonus.

1493 m. buvo masiškai išplatintas Kolumbo laiškas apie naujojo

pasaulio atradimą. Tai buvo dar retas spaudos panaudojimo pavyzdys.

Laiške buvo išdėstytos žinios apie naujai atrastas žemes.

Pirmoji iš slavų šalių, perėmusi spaudos išradimą, buvo Čekija. Iki

to laiko Čekijoje buvo spausdinama ksilografiniu būdu (ksilografija – medžio

raižyba). 1459 m. buvo išspausdinta ksilografinė knyga – Jano Huso

„Traktatas“. Pirmoji Gutenbergo metodu išspausdinta knyga – vertimas į

čekų kalbą „Trojos kronika“, populiarus tada visame pasaulyje XIII a. italų

rašytojo Gvidono de Kolonos romanas, pasakojantis apie antikinės Trojos

kovas ir žlugimą. 1488 m. buvo išspausdinta „Prahos Biblija“. Tais pačiais

metais buvo išspausdintos Ezopo „Pasakėčios“.

Vitenbergo spaustuvininkas Hansas Liuftas 1534 m.

išspausdino pirmąjį Liuterio „Biblijos“ vertimą 1500 egz. tiražu. Iki 1574 m.

šis spaustuvininkas išspausdino ir pardavė 100 000 „Biblijos“ egzempliorių.

Iki Liuterio mirties pasirodė 430 šio veikalo leidimų.

1505 m. Krokuvoje buvo įkurta pirmoji nuolatinė Lenkijos

spaustuvė. Florianas Ungleris 1513 m. išleido maldaknygę „Sielos rojus“.

Tai pirmoji žinoma spausdinta knyga lenkų kalba.

Iki 1500 m. 77 procentų knygų buvo išleista lotynų kalba. Italijoje

ir Vokietijoje lotynų kalba vyravo iki XVII a. vidurio. Skaudų smūgį lotynų

kalbos monopoliui sudavė reformacija, bet mokslinė literatūra lotynų kalba

Vokietijoje buvo leidžiama iki pat XIX a.

Naująjį pasaulį didysis spaudos išradimas pasiekė dar XVI a.

pirmojoje pusėje. Pirmosios spausdinimo staklės buvo pastatytos

Meksikoje. Dabartinėje JAV teritorijoje pirmosios spaustuvės pasirodė,

46

praėjus beveik 200 metų nuo spaudos išradimo ir daugiau kaip 100 metų

nuo pirmųjų spaustuvių įkūrimo Lotynų Amerikos žemėse.

Ilgą laiką buvo tvirtinama, Ivanas Fiodorovas (1510-1583) yra

rusų spaudos pradininkas, tačiau jau iki jo Maskvos valstybėje buvo

anonimiškai spausdinamos knygos.

Fiodorovas mokėsi Krokuvos universitete, buvo žinomas kaip

patrankų meistras, dirbo „knygų taisymo“ komisijoje. 1563 m. jis išspausdino

knygą „Šventųjų apaštalų darbai ir laiškai“. Fiodorovas buvo apkaltintas

erezija ir 1666 m. pabėgo į Lietuvą. 1574 m. jis išleido pirmąjį rusišką

spausdintą vadovėlį su gramatika „Azbuka“. (1939 m. buvo rastas vienintelis

egzempliorius. Dabar jis yra Harvardo universiteto bibliotekoje. 1581 m.

Volynės mieste Ostroge Fiodorovas išleido „Ostrogo Bibliją“ – pirmąją Bibliją

bažnytine slavų kalba. Knygoje yra 628 lapai. Tai pripažintas techninio

sprendimo ir meninio skonio šedevras. Buvo išleista apie 1500 egzempliorių.

Keletas egzempliorių buvo padovanota Grigaliui XIII, Ivanui IV, kuris vieną

egzempliorių padovanojo Anglijos pasiuntiniui. Dabar žinoma apie 300 šio

leidinio egzempliorių. Fiodorovas palaidotas Lvove šventojo Onufrijaus

vienuolyne. 1977 m. čia buvo atidarytas jo muziejus, kuris 1990 m. buvo

panaikintas, nes vienuolyną užvaldė vienuolės bazilionės.

Pranciškus Skorina (apie 1490-1551) Vilniuje išleido

„Apaštalą“. Tai pirmasis „Apaštalo“ leidimas bažnytine slavų kalba. Antrą

kartą „Apaštalą“ senąja slavų kalba 1564 m. Maskvoje išleido Ivanas

Fiodorovas ir Piotras Mstislavecas. Istorikai spėja, kad Mstislavcevas galėjo

būti Skorinos mokinys.

Po „Apaštalo“ Skorinos leidybinė veikla staiga nutrūko. 1530 m.

Vilniuje kilo gaisras, kurio metu sudegė du trečdaliai miesto. 1533 m.

Vilniuje siautė maras. Tokiomis aplinkybėmis per gaisrą nukentėjusios

spaustuvės Skorina atkurti nebegalėjo.

Pirmasis protestantiškos spaudos židinys Pabaltijyje atsirado

Karaliaučiuje. Karaliaučiaus spaudos raidoje didelę reikšmę turėjo

Karaliaučiaus universiteto įkūrimas 1544 m. įkuriant universitetą, svarbų

vaidmenį suvaidino mokslininkai lietuviai, ypač Stanislovas Svetkus

Rapalionis ir Abraomas Kulvietis. Universiteto uždavinys buvo propaguoti

reformacijos idėjas tarp vietinių gyventojų lietuvių ir prūsų. Kunigaikščio

47

Albrechto įsakymu universiteto mokslininkai į prūsų ir lietuvių kalbas vertė

katekizmus. Jie buvo spausdinami specialiai tam skirtomis lėšomis H.

Veinreicho spaustuvëje. Tuo metu ir buvo išspausdintas Mažvydo

„Katekizmas“. Prieš tai – 1545 m. – H. Veinreichas išleido du katekizmo

leidimus prūsų kalba.

Knyga ideologijų kovoje

Penkiolikto ir šešiolikto amžių sandūra – lemtingas Europos

istorijos metas, kuriam dramatiškų įvykių gausumu tegali prilygti tik mūsų

dienos. Staiga Europai atsiveria pasaulis, atradimas veja atradimą, ir per

trumpą laiką narsi naujoji jūrininkų karta atsigriebia už praėjusių šimtmečių

abejingumą ir nedrąsą. Tarsi elektroniniame laikrodyje keičiasi skaičiai: 1486

metais Diasas išdrįsta nukeliauti į Gerosios Vilties kyšulį, 1492-aisiais

Kolumbas pasiekia Amerikos salas, 1497-aisiais Sebastijanas Kabotas išlipa

Labradore – jau Amerikos žemyne. Naujas kontinentas įsitvirtina baltosios

rasės sąmonėje, o Vasko da Gamos burlaiviai, išplaukę iš Zanzibaro uosto,

jau traukia link Kalkutos, atverdami jūrų kelią į Indiją. 1500-aisiais Kabralas

atranda Braziliją, ir pagaliau 1519-1522-ieji, reikšmingiausias, visa

vainikuojantis Magelano žygis, pirmoji žmogaus kelionė aplink Žemę, nuo

Ispanijos iki Ispanijos. Tuo pačiu įrodoma, kad teisus buvo Martinas

Behaimas. 1490 metais sukūręs „Žemės rutulį“, pirmąjį gaublį, iš pradžių

išjuoktą kaip nekrikščionišką hipotezę ir kvailio darbą: bebaimis žygis

patvirtino narsiausią mintį. Apvalus rutulys, ant kurio iki šiol nesąmoningai ir

aklai tarsi ant kokios terra incognita per žvaigždėtą erdvę skriejo žmonija,

vieną gražų rytą tampa žmogaus protui pažinia, aprėpiama tikrove; jūra, iki

šiol nešusi mėlynas bangas į mistinę begalybę, dabar pasidaro išplaukiota ir

pamatuota, žmogui pajungiama stichija. Staiga Europa įgauna drąsos,

pasiutusiose kosminių atradimų lenktynėse dabar nebėra atvangos, nebėra

atokvėpio. Kadiso ir Lisabonos patrankos vis sveikina sugrįžtančius

burlaivius, ir kiekvienąsyk uostą užplūsta smalsi minia, ištroškusi išgirsti

naujienų apie lig šiol neregėtus kraštus, paganyti akis į nematytus paukščius,

žvėris ir žmones. Susirinkusieji baimingai žvelgia į milžiniškus kalnus sidabro

ir aukso, ir į visas puses sklinda garsas po Europą, didvyriškos rasės tėvynę,

netikėtai tapusią viso pasaulio centru ir valdovu. O Kopernikas beveik tuo

pačiu metu jau tiria nevaikščiotus žvaigždžių takus virš staiga nušvitusios

48

Žemės, ir visos šios naujos žinios ką tik išrasto knygų spausdinimo meno

dėka taipogi lig šiolei neregėtu greičiu pasklinda po tolimiausius Vakarų

pasaulio miestus ir atkampiausias sodybas. Pirmąsyk po daugelio šimtmečių

visa Europa pasijunta laiminga, pakylėta virš kasdienybės. Per vienos kartos

gyvenimą visai kitą dydį, kitą vertę įgauna pirminiai žmogaus pasaulėžiūros

elementai – erdvė ir laikas; nebent tik mūsų amžiui brėkštant žmonijai teko

patirti panašų gyvenimo ritmo pakitimą, kai erdvę ir laiką staiga neįtikimai

suspaudė tokie išradimai, kaip telefonas, radijas, automobilis ir lėktuvas.

Šitaip staiga išsiplėtus išorinei pasaulio erdvei, be abejo, tuoj pat

turi smarkiai pakisti ir dvasios pasaulis. Kiekvieną netikėtai užklumpa

būtinybė mąstyti, skaičiuoti, gyventi visai kitais masteliais. Tačiau smegenys

dar nespėjo prisiderinti prie vargiai aprėpiamų pokyčių, o jausmai jau

mainosi – bejėgio sąmyšio apniktą sielą pagauna ir baimė, ir svaigus

entuziazmas – pirmieji pojūčiai dvasiai staiga praradus atsparos tašką, kai

visos iki šiol tvirtu pamatu buvusios normos ir formos ima slysti iš po kojų.

Visa, kas buvo tikra, šiandien pasidarė abejotina, vakarykštė diena –

atsilikusi tūkstantmečius ir atgyvenusi. Ptolomėjaus pasaulio žemėlapiai –

neliečiama dvidešimties kartų šventenybė – po Kolumbo ir Magelano virsta

vaikiškų patyčių objektu, tūkstančius metų patikliai perrašinėtos,

nepriekaištingomis laikytos ir garbstytos knygos apie pasaulio sandarą,

astronomiją, geometriją, mediciną, matematiką pasidaro pasenusios ir

niekam nebereikalingos, visa, kas tarpo, vysta nuo karšto naujų laikų

alsavimo. Atėjo galas nesibaigiantiems komentarams ir disputams, tarsi

sudaužyti stabai virsta seni autoritetai, griūna popieriniai scholastikos

bokštai, - žvilgsniui kelias laisvas. Europos organizmas staiga priplūsta naujų

syvų, jis nekantriai reikalauja žinių, mokslo tiesų, pulsas vis dažnėja. Ši

karštligė ima skubinti lėtai besivystančius procesus, tarsi požeminis smūgis

išjudina kiekvieną grumstą. Keičiasi iš viduramžių paveldėta socialinė tvarka,

vieni iškyla, kiti nusmunka: žlunga riterija, suklesti miestai, nuskursta

valstiečių luomas, tarsi tropikuose suveši užjūrio auksu patręštos prekyba ir

prabanga. Žmonės ima vis labiau nerimauti, vis sparčiau vyksta socialinis

persigrupavimas, panašus į mūsų technikos amžiaus pradžioje taip pat

pernelyg staiga įvykdytą ir racionalizuotą; išmuša ta būdinga valanda, kai

žmoniją tarytum pralenkia jos pačios laimėjimai, ir ji turi sukaupti visas jėgas,

kad pavytų pati save.

49

Už dešimtą dalį to, ką savo laikmečiui išdrįso pasakyti Erazmas

Roterdamietis, kiti atsidurdavo ant laužo, nes išklodavo savo mintis grubiai,

jo knygas popiežiai ir kardinolai, karaliai ir hercogai ėmė į rankas pagarbiai,

net atlygindami garbės vardais ir dovanomis; įvyniojęs į literatūrinį

humanistinį apvalkalą, Erazmas, tiesa sakant, visus reformacijos sprogmenis

iškaišiojo po vienuolynus ir kunigaikščių dvarus. Nuo Erazmo prasideda – ir

čia jis ėjo pirmas – politinės prozos menas, apimantis visą žanrų skalę nuo

poetikos iki guvaus paskvilio, tas sparnuotas uždegančio žodžio menas, kuris

vėliau, nuostabiai ištobulintas Voltero, Heinės ir Nyčės, pašieps tiek

pasaulietinę, tiek bažnytinę valdžią ir visuomet bus daug pavojingesnis

galiūnams nei grubūs atviri sunkiasvorių puolimai. Erazmo dėka rašytojas

pirmąkart Europoje tampa jėga greta kitų jėgų.

Šis neva juokdariškas „Pagiriamasis žodis paikybei“,

besislepiantis už karnavalinės kaukės, buvo viena pavojingiausių ano meto

knygų, ir tai, kas mums šiandien atrodo tarsi sąmojingas fejerverkas, iš

tikrųjų buvo lyg sprogimas, išvalęs kelią vokiečių Reformacijai. „Pagiriamasis

žodis paikybei“ (!) – tai vienas veiksmingiausių iš visų kada nors parašytų

pamfletų! Pasipiktinę ir susikrimtę anuomet grįždavo vokiečių piligrimai iš

Romos, kur popiežiai ir kardinolai gyveno lyg švaistūnai ir ištvirkėliai italų

Renesanso kunigaikščiai, vis nekantriau išties religingos natūros ėmė

reikalauti „iš pašaknų reformuoti bažnyčią“. Tačiau prabangiųjų popiežių

Roma nepripažino jokių protestų, net ir su geriausiais norais pareikštų: už

kiekvieną per garsų, per aistringą žodį tekdavo atgailauti ant laužo su

brūzgulio pražiodyta burna; tik aitriais liaudiškais rimais ar sodriais

anekdotais slapta išsiliedavo kartėlis dėl piktnaudžiavimo relikvijų ir

indulgencijų prekyba, pataliukais iš rankų į rankas keliaudavo lapeliai su

popiežiaus – kraugerio voro atvaizdu.

Ir nejučia Stulticija išsiveržia iš kvailio apdaro ir aiškiai

nedviprasmiškai pareiškia pasauliui būsimosios Reformacijos reikalavimą:

„Kadangi visas Kristaus mokymas remiamas romumu, kantrybe ir panieka

žemiškajam gyvenimui, visiems turi būti aišku, kaip tą reikia suprasti. Kristus

kvietė savo mokytinius sekti jo pavyzdžiu ir troško, kad jie ne tiktai negalvotų

apie krepšį ir apavą, bet nusivilktų net savo drapanas ir visiškai nuogi, nieko

neapsunkinti eitų apaštalauti. Tegu jie nieko neturės, išskyrus kalaviją, bet

ne aną nelemtąjį, plėšikams ir žudikams tarnaujantį, o dvasiškąjį kalaviją,

50

smingantį į pačią sielos gelmę ir vienu kirčiu nukertantį visas aistras, kad

širdį užvaldytų vien tiktai pamaldumas“.

Kadangi humanizmas visai nematė liaudies, kadangi jam atrodė,

kad ieškoti minios prielankumo ir iš viso prasidėti su bemoksliais, „barbarais“

yra nemalonu ir žeidžia šviesuolio orumą, tai liaudžiai jis ir neegzistavo, o

vien tik happy few (išrinktųjų būreliui), ir jo platoniška žmonijos karalystė

galiausiai liko tik debesų šalis, trumpą akimirką apšvietusi visą pasaulį,

nuostabi pažiūrėti, tyras kuriančios dvasios padarinys, iš savo aukštumų

palaimingai žvelgiantis žemyn į aptemusį pasaulį. Tačiau prieš tikrą audrą –

kuri jau kaupiasi tamsoj – šis šaltas ir dirbtinis kūrinys neatsilaikys, jis be

kovos pasitrauks praeitin.

Tai ir buvo giliausia humanizmo tragedija ir greito jo saulėlydžio

priežastis – mat didžios buvo idėjos, bet ne didingi žmonės jas skelbė.

Mažumą juokingi yra šie kambariniai idealistai, kaip ir visi tik akademiniai

pasaulio taisytojai; visi jie – išdžiūvusios sielos, geranoriai, padorūs, kiek

tuštoki pedantai, jų lotyniški vardai primena dvasinį maskaradą, jų

mokytojiškas pedantizmas lyg dulkės nugula gražiausiai išsiskleidusias

mintis. Jaudinamai atrodo šitas profesoriškas mažųjų Erazmo draugų

naivumas, truputį primenantis tą dorovingą žmogelį, kurį ir šiandien sutinki

filantropiškuose pasaulio gerintojų sambūriuose; tai tie patys teoretikai

idealistai, kaip kokia religija tikintys pažanga, sapnuotojai atviromis akimis,

prie rašomųjų pultų konstruojantys dorą pasaulį ir užrašinėjantys amžinos

taikos tezes, kai realiame pasaulyje vienas po kito žiebiasi karai, o tie patys

popiežiai, imperatoriai ir kunigaikščiai, kurie susižavėję plojimais sveikina jų

sandoros idėjas, čia pat vieni su kitais, vieni prieš kitus sudarinėja sutartis ir

stumia pasaulį į gaisrą. Pakanka atrasti nežinomą Cicerono rankraštį, ir

humanistiniam klanui atrodo, kad dabar tai jau visata turi plyšti iš

džiaugsmo, nuo menkiausio pamfletėlio juos nuplieskia karštis ir aistra. Bet

kas jaudina skersgatvių žmones, kas iš tikrųjų valdo minios gelmes, šito jie

nežino ir nenori žinoti, o kadangi sėdi užsidarę savo kambarėliuose, tai ir jų

gera linkintis žodis tikrovėje išnyksta nepalikdamas jokio atbalsio. Dėl šio

lemtingo atsiribojimo, dėl aistros ir liaudiškumo stygiaus humanizmui

niekuomet nepavyko sulaukti tikrų vaisių, subrandintų jų vaisingų idėjų.

Nuostabus optimizmas, iš esmės glūdintis šiame mokyme, taip ir nepajėgė

kūrybingai išaugti ir išsiskleisti, nes tarp tų žmonijos idėjų teoretikų ir

51

pedagogų neatsirado nė vieno, kuriam būtų buvusi suteikta natūrali,

nepalaužiama žodžio jėga, kad jis galėtų prisišaukti liaudį. Didelę, šventą

mintį keliems šimtmečiams sustingdė bejėgė karta.

1516 m. gruodžio 11 d. saksų kurfiursto sekretorius Spalatinas

parašė laišką Erazmui, pasakodamas, kad jo mieste esąs vienas toks

augustinų vienuolis, kuris be galo gerbiąs Erazmą, tačiau nenorįs su juo

sutikti pirmapradės nuodėmės klausimu. Jis nepritariąs Aristotelio nuomonei,

kad žmogus tampa teisus teisingai elgdamasis, jis pats manąs atvirkščiai: tik

būdamas teisus, žmogus tegali elgtis teisingai; „pirmiausia reikia pakeisti

veikėją, ir tik tuomet ateis laikas veikti“.

Šis laiškas – tai dalelė pasaulio istorijos. Skaitydamas laišką,

Erazmas nesuvokė, kad štai jau prasidėjo posūkis jo gyvenime ir pasaulio

istorijoje.

Augsburgo reichstagas – tai tikrai didinga vokiečių likimo

akimirka, maža to, tai išties žmonijos žvaigždžių valanda, viena tų

negrąžinamų istorijos siūlomų galimybių, kuriose slypi būsimų šimtmečių

gyvenimas. Kaip ir Vormse, čia kalbama apie Vakarų pasaulio religinę ir

dvasinę vienybę. Abi pusės, ir senoji, ir naujoji bažnyčia, apimtos krizės ir

todėl pasiruošusios daug ką prisipažinti. Katalikų bažnyčia, iš pradžių iš

aukšto žvelgusi į mažąjį vokiečių eretiką, dabar, matydama, kaip

Reformacija, lyg miško gaisras apėmė visą Europos šiaurę ir kas valandą

liepsnoja vis plačiau, prarado nemenką dalį savo išdidžios puikybės. ...

amžinai įklimpę į savo pinigines bėdas kunigaikščiai visur netrunka

pastebėti, kaip yra palanku jų finansams Evangelijos vardu priglausti gausius

bažnyčios turtus. Senieji Romos kovos būdai – atskyrimas nuo bažnyčios ir

piktosios dvasios išvarymas- neteko savo pirmykštės Kanosos laikų galios po

to, kai kažkoks augustinų vienuolis visiems matant sudegino jo atskyrimą

skelbiančią popiežiaus bulę smagiai liepsnojančio laužo ugny, - ir liko

nenubaustas. Bet labiausiai popiežiaus pasitikėjimas savo galia susvyravo

tuomet, kai šiam rojaus vartų žemėje saugotojui teko nuo švento Angelo

pilies sienų dairytis po nusiaubtą Romą. (1527 m. Romą nusiaubė Karolio V

kariuomenė). Romos nusiaubimas ilgiems dešimtmečiams pakirto kurijos

drąsą ir puikybę.

52

Augsburge buvo galimybė susitaikyti. Imperatorius Karolis kvietė

Erazmą tarpininkauti. Erazmas suprato istorinės akimirkos svarbą, bet

apsispręsti jam neleido žmogiškas silpnumas ir nepagydoma baimė.

Didysis Augsburgo sinodas, norėjęs suvienyti krikščionybę,

galutinai perplėšia ją į du tikėjimus, pasaulyje įsigali ne taika, nesantarvė.

Kietai skamba paskutinis Liuterio žodis: „Jei iš to išeis karas, tebūnie taip,

mes gana pasiūlėme ir gana padarėme“. Ir tragiškai – Erazmo: „Kai Tu

regėsi pasaulyje kylančią baisią sumaištį, prisimink, jog Erazmas ją

išpranašavo“.

Tomas Moras – anglų politikas ir publicistas (1478-1535), dėl

reformacijos susipykęs su Henriku VIII ir nubaustas mirtimi, 1516 m. jis

paskelbė romaną „Utopija“.

Pirmojoje knygos dalyje kritikuojama socialinė padėtis Anglijoje, o

antrojoje dalyje keliautojas Gitlodėjas pasakoja Tomui Morui apie salą

Utopiją, kur gyvuoja idealiai sutvarkyta visuomenė.

Utopijos saloje yra 54 miestai, vis dideli ir puikūs, kalba,

papročiai, įstaigos ir įstatymai visuose miestuose vienodi. Iš kiekvieno miesto

kartą per metus susirenka po tris piliečius. Jie labai patyrę ir aptarinėja

bendrus salos reikalus.

Visi vyrai ir moterys užsiima žemės ūkio darbais. Šių darbų

žmonės mokomi iš mažens. Iš dalies mokyklose, iš dalies netoli mokyklų

esančiuose laukuose, kur vaikus išveda tarsi pažaisti, vaikai mokomi dirbti.

Be žemės ūkio darbų kiekvienas moka kokį nors amatą. Tai arba verpimas,

arba linų apdorojimas, arba mūrininkų darbas, arba metalų ir medžio

apdirbimas. Moterys dėl to, kad yra silpnesnės už vyrus, daugiau užsiima linų

apdorojimu. Dauguma žmonių išauga įsisavinę tėvo amato paslaptis. Bet

jeigu kuris nors vaikas rodo susidomėjimą kuo kitu, jį įvaikina kita šeima, kur

jis gali užsiimti mėgstamu darbu. Dirbti privalo visi, bet neprivalo labai

pavargti. Paroje yra dvidešimt keturios valandos, o dirbti reikia tik šešias.

Miegoti privalu aštuonias valandas. Laikas, likęs nuo darbo, miego ir valgio,

naudojamas mokslui. Aukso vertė šioje visuomenėje labai menka –

nusikaltėliai privalo nešioti sunkias auksines grandines – tokia bausmė jiems

Visi salos gyventojai nešioja vienodo kirpimo drabužius – kad tik

jie būtų patogūs ir akiai malonūs.

53

Galima būtų pagalvoti, kad turėtų trūkti gaminių, jeigu žmonės

dirba tik šešias valandas, bet taip nėra. Mat, kitose tautose didžiulis skaičius

žmonių nieko nedirba: moterys, didžiulė armija dvasininkų, turtingųjų žmonių

namuose yra begalinė daugybė livrėjomis aprengtų dykaduonių, daugybė

valkatų. Dėl to dirbantieji privalo dirbti labai daug, bet taip nėra Utopijos

saloje.

Visuotinės gerovės visuomenės idėja nebuvo nauja, tačiau Moro

traktatas davė pavadinimą visai socialinės-politinės minties srovei. Vien tai

Tomo Moro vardą daro nemirtingą. O pats autorius mirė ant ešafoto,

atsisakęs pripažinti karalių anglikonų bažnyčios galva. Moras taip pat

nesutiko su eilinėmis karaliaus vedybomis.

1620 m. Frensis Bekonas paskelbė veikalą „Naujasis

Organonas“. Pavadinimas atsirado neatsitiktinai, nes Aristotelis paskelbė

„Organoną“. Kaip tikras protestantas, Bekonas ryžtingai nutraukė ryšį su

scholastika bei aristotelizmu ir nurodė mokslui kelią, kuriuo jis eina ir dabar.

Bekonas manė, kad mokslininkai klysta ir aiškino paklydimo priežastis. Viena

jų – stabai. Stabai kaip tikri kraugeriai, stoja ant kelio kiekvienam, kuris

bando kūrybiškai ir be išankstinio nusistatymo apmąstyti tikrovę. Pirmiausia

eina giminės šmėklos. Jas nulemia pati žmogaus prigimtis, jausminių kanalų

ribotumas, paties proto netobulumas. žmogaus protas yra panašus į nelygį

veidrodį, kuris daiktų prigimtį sumaišo su savo prigimtimi ir parodo iškreiptą

vaizdą. Toliau seka urvo šmėklos – vieno žmogaus paklydimai. Juk

kiekvienas be žmonių giminei būdingų klaidų turi dar savo urvą, kuris

iškreipia prigimties šviesą. Šios rūšies paklydimų priežastis yra neteisingas

auklėjimas, per didelis pasitikėjimas perskaitytomis knygomis bei įvairiais

autoritetais. Turgavietės šmėklas nulemia nekritiškas minios nuomonės

priėmimas, mokslinių terminų reikšmės nesupratimas. Pagaliau – teatro

šmėklos. Tai yra universalus balaganas, viešpataujantis visur – politikoje,

moksle, filosofijoje. Visos šios šmėklos-stabai visur persekioja tiesos

ieškotoją, tačiau jis gali jų nebijoti, jeigu turi pažinimo metodą. (Graikiškai

„metodas“ reiškia „kelią“). Daug yra kelių – kuriuo eiti? Kiekvienas turi teisę

pasirinkti iš trijų – voro, skruzdėlės ir bitės – kelių .

Voro kelias – tai bandymas išvesti tiesas iš grynojo proto – kaip

voras išskiria iš savęs tinklą. Bekonas tokį kelią laiko skubotu, atitrauktu nuo

tikrovės. Tuo keliu eidamas, tiesos ieškotojas neigia faktus.

54

Skruzdėlės kelias – tiesiog priešingas voro keliui. Juo eina tie,

kurie labai prisirišę prie faktų, bet nemoka jų teisingai apibendrinti. Tokie

empirikai kaip skruzdėlės renka faktus.

Bitės kelias – vienintelis teisingas. Kelias, kuriuo einant rasti tiesą

– jam būdingos teigiamos dviejų pirmųjų kelių savybės. Šiuo keliu eidamas,

tiesos ieškotojas gali sujungti empirišką ir teorinį pradus.

Bekonas rašė labai sodria kalba, kaip rašė to meto talentai. Kai

kas net manė, kad „Šekspyras“ yra Bekono slapyvardis.

(„Organonas“ – įrankis, instrumentas, organas; taip filosofai

vadino logiką kaip mokslo pažinimo įrankį; induktyvinė Bekono logika buvo

nukreipta prieš deduktyvinę Aristotelio logiką)

Kasandra arba Atvirumas

Šis mitas, mano nuomone, kalba apie nenaudingą patarimų ir

pamokymų laisvę, nes užsispyrę ir aštraus charakterio žmonės, nenorintys

paklusti Apolonui, t.y., harmonijos dievui, nenorintys žinoti, kada kalbėti, o

kada tylėti, net jeigu jie protingi ir atviri ir duoda protingus ir gerus

patarimus, niekada neatneš jokios naudos savo pamokymais ir atkalkumu, ir

iš jų nėra jokios naudos reikaluose. Atvirkščiai, jie net pagreitina pražūtį tų,

kuriems nori padėti. Ir tik po to, kai nelaimė atsitiko, juos šlovina kaip

toliaregius pranašus. Puikus pavyzdys yra Markas Katonas, kuris iš anksto

numatė tėvynės žlugimą, kai susitarė Cezaris ir Pompėjus. Ciceronas laiške

draugui rašė: „Katono mintys puikios, bet jis neša žalą respublikai: jis kalba

taip, tarsi gyventų Platono respublikoje, o ne tarp šių Romulo niekšų“.

Tifonas arba maištininkas

Poetai pasakoja, kad Junona supyko ant Jupiterio, kad šis pagimdė

Paladę be jos. Junona prašė visų dievų ir deivių, kad jai būtų leista pagimdyti

be Jupiterio. Po to, kai jie sutiko patenkinti beprotišką ir įžūlų jos troškimą, ji

sudrebino žemę, ir nuo to judesio gimė Tifonas, didelė ir siaubinga baidyklė.

Kūdikis buvo atiduotas gyvatei, kad ši išmaitintų jį. Paaugęs, Tifonas pradėjo

karą prieš Jupiterį. Tifonas nunešė Jupiterį į tolimą tamsos karalystę, išpjovė

Jupiterio rankų ir kojų gyslas ir pasiėmė jas. Merkurijus pagrobė gyslas ir

grąžino jas Jupiteriui. Jupiteris vėl pradėjo kovą, žaibu sužeidė Tifoną, ir iš

55

pasiliejusio kraujo atsirado gyvatės. Kai Tifonas leidosi bėgti, Jupiteris sviedė

Etną ir prislėgė ja Tifoną.

Šis mitas pasakoja apie valdovus, kurie su savo valstybėmis yra

susiję kaip Jupiteris su Junona, bet nesiskaito su luomų ir senato nuomone,

sprendžia pagal savo išmanymą ir norus. Tautos tada bando sukurti kokį nors

naują valdymą

Ciklopai arba Teroro parankiniai

Pasakojama, kad Ciklopai už siautėjimą ir baisumus buvo

nutrenkti į Tartarą amžiams, bet Žemė įtikino Jupiterį, kad geriau juos iš ten

paleisti ir lipti jiems daryti žaibus Jupiteriui. Jupiteris taip ir padarė. Pradžioje

buvo gerai, bet po kurio laiko Jupiteris supyko ant Eskulapo, Apolono sūnaus,

nes šis prikėlė numirusįjį. Norėdamas nuslėpti savo pyktį, nes Eskulapo

poelgis buvo kilnus, Jupiteris slaptai sukėlė Ciklopus prieš Eskulapą, kurie

tuoj pat trenkė žaibais. Už tai, Jupiteriui leidus, Apolonas peršovė Ciklopus

strėlėmis.

Šis mitas pasakoja apie valdovus, kurie pradžioje nubaudžia

bjaurius savo pareigūnus, paskui, siekdami žemiškos naudos, vėl paveda

jiems tarnybą, kai reikia ką nors nubausti mirtimi arba surinkti didelius

mokesčius. Norėdami išvengti nemalonumų, paskui valdovai atiduoda tuos

savo pareigūnus malonei draugų tų žmonių, kuriuos tie bjaurūs pareigūnai

nuskriaudė.

Apie 1640 m. Tomas Hobsas (1588-1679) parašė knygą

„Teisės pagrindai“. Nurodydamas, kad valstybė kyla iš visuomeninės

sutarties, Hobsas teigia, kad geriausia yra absoliutinė valdžia. Išsigandęs,

kad jį gali patraukti atsakomybėn už karaliaus vienvaldiškumo gynimą,

Hobsas išvyko iš Anglijos. 1642 m. buvo paskelbta Hobso knyga „Apie

pilietį“. 1654 m. ši knyga buvo įrašyta į draudžiamųjų knygų sąrašą. Toks

pat likimas ištiko ir kitą jo knygą „Leviatanas“. Šioje knygoje kalbama apie

valstybės prigimtį, kritikuojamos katalikų bažnyčios pastangos vaidinti

politinį vaidmenį ir būti nepriklausomai nuo valdžios. Hobsas pateikė

racionalistinę Šventojo Rašto interpretaciją. Hobso nuomone, visi žmonės yra

lygūs iš prigimties. Tačiau žmonės yra egoistai – siekia ne tik išsaugoti savo

teises, bet ir pajungti savo valiai kitą žmogų – kyla „visų karas prieš visus“.

56

Tai gyvenimą daro be prošvaisčių, žvėrišką ir trumpą. Tokioje visuomenėje

žmogus žmogui yra vilkas. Kad išgyventų, žmonės jungiasi – atsiranda

valstybė kaip visuomeninės sutarties rezultatas. Sutartis verčia išrinkti

valdovą ar vyriausią valdžios organą. Prieš valstybę vienas žmogus kovoti

nepajėgia – įsivyrauja taika. Be valstybės visi raginimai laikytis moralės

normų yra tuščias garsas. Tiktai valstybė sutvarko žmogaus aistrų

maišalynę. Valstybės pastangomis pažabojami žmonių instinktai, kad

žmonės negalėtų kenkti vieni kitiems. Valstybės valdžiai privalo paklusti ir

bažnyčia. Prieš Hobsą puolė ir bažnyčia, ir rojalistai, nes Hobsas atmetė

dieviškąją monarcho valdžios kilmę. (Praėjus trejiems metams po Hobso

mrties, Oksfordo universitete buvo sudegintos jo knygos – taip seniausias

Anglijos universitetas „pagerbė“ savo auklėtinio atminimą.)

Džonas Lokas (1632-1704) knygoje „Du traktatai apie

valstybės valdymą“ kritikavo dieviškos karaliaus valdžios kilmės

koncepciją. Lokas teoriškai pagrindė tą politinį perversmą, kuris įvyko 1688

m. Lokas pasisakė už bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir gynė religinio

pakantumo idėją. Reikia atskirti valstybės ir bažnyčios veikimo sferas. Lokas

tvirtino, kad negali būti jokių įgimtų idėjų, nes žmogaus siela yra tuščias

popieriaus lapas, kuriame patyrimas rašo žinias apie pasaulį, kuriomis

grindžiami ir pasaulio apmąstymai.

Sviftas Džonatanas „Guliverio kelionės“ (Dž.Sviftas (1667-

1745) gimė Dubline, kur tuo metu tarnavo jo tėvas, atvykęs iš Anglijos.

Tėvas mirė dar iki sūnaus gimimo, Džonataną į mokslus leido giminės.

Turėdamas keturiolika metų būsimasis rašytojas pradėjo mokytis

universitete, labiausiai domėjosi literatūra ir istorija. Knyga apie Lemuelio

Guliverio keliones pasirodė 1727 m.)

Guliveris pateko į liliputų šalį.

„Prieš septyniasdešimt su virš mėnesių mūsų krašte yra

atsiradusios dvi lig šiol tarp savęs kovojančios partijos – „trameksanai“ ir

„slameksanai“, tą vardą jos yra gavusios nuo aukštų ar žemų jų kurpių kulnų.

Sakysim, daugelis tvirtina, kad aukšti kulnai labiau atsako senajai krašto

tvarkai, tačiau jo didenybė yra tos nuomonės, kad visi krašto valdininkai turi

nešioti kurpes su žemais kulnais, ką ir jūs būsite pastebėję... Neapykanta

57

tarp partijų yra tokia didelė, jog vienos nariai negali su kitos nariais kartu nei

valgyti, nei gerti, nei kalbėtis... Kada mes čia viduj tarp savęs pešamės, mus

taiko užpulti Blefuskos sala, kita didžiausia pasaulio viešpatystė, kuri užima

beveik tokį pat plotą, kaip ir jo didenybės imperija. Atvirai kalbant, mūsų

filosofai labai abejoja, kad būtų pasauly, kaip jūs tvirtinate, dar daug

karalysčių ir šalių, kuriose gyventų jūsų didumo žmonės. Jie labiau linkę

manyti, kad jūs esate nukritę iš mėnulio ar kokios žvaigždės. ... Be to, mūsų

istorikai... nė vienas nemini jokios kitos šalies, išskyrus Liliputos ir Blefuskos

imperijas. Šios galingos tautos, kaip minėjau, jau trisdešimt šeši mėnesiai

tarp savęs žiauriai kovoja. Karas kilo dėl šios priežasties. Visi žinom, kad

skystai virtą kiaušinį valgant reikia mušti iš drūtgalio, kaip nuo seniausių

laikų buvo daroma. Bet dabartinio imperatoriaus senelis, dar vaikas

būdamas, kartą per pusryčius, mušdamas kiaušinį iš drūtgalio, susižeidė

pirštą. Tada imperatorius, jo tėvas, išleido įstatymą, kad visi valdiniai muštų

kiaušinius iš smaigalio, o už jo neklausymą paskyrė didelę bausmę. Minėtas

įstatymas taip suerzino žmones, jog dėl tos priežasties, kaip rašo istorikai,

šalies gyventojai buvo sukilę šešis kartus. Per tuos sukilimus vienas

imperatorius neteko gyvybės, o kitas – karūnos. Tuos vidaus nesutikimus

visados palaikydavo Blefuskos valdovai. ... Tuo klausimu išleista šimtai storų

knygų, bet drūtgalio šalininkų knygos seniai buvo uždraustos platinti, ir jų

partijos žmonėms įstatymas neleido turėti kokią vietą viešpatystėje.“

Vėliau Guliveris pateko į Laputos šalį.

„Kitame kambaryje man padarė didelį malonumą sumanytojas,

išgalvojęs būdą arti žemę kiaulėmis, kad nereikėtų daryti išlaidų arkliams,

jaučiams ir darbininkams. Tas būdas yra toks: į vieną akrą žemės, per šešis

colius tolumo ir aštuonis gilumo, įkasi gilių, datulių, kaštonų, riešutų ar kokių

daržovių, kurias labiausiai kiaulės mėgsta; tada į tą lauką atvarai šešis

šimtus ar daugiau kiaulių, tos ieškodamos maisto suknisa žemę taip, kad gali

jau sėti, ir kartu dar patręšia dirvą savo mėšlu.“

„Girdėjau du profesorius smarkiai ginčijantis dėl tinkamiausio

būdo rinkti mokesčius neapsunkinant jais labai žmonių. Vienas tvirtino, kad

būtų teisingausia reikalauti tam tikrų mokesčių už visokias ydas ir kvailystes,

o mokesčių didumą turėtų kiekvienam žmogui nustatyti komisija, sudaryta iš

jo kaimynų. Kitas galvojo visai priešingai – jis liepė imti mokesčius tik už tas

58

dvasios ir kūno ypatybes, kuriomis žmonės labiausiai didžiuojasi, juos keliant

arba mažinant pagal tų ypatybių didumą, o jį nustatyti palikti pačių mokėtojų

sąžinei.“

Guliveris pateko į Maldonadą. Čia buvo galima pakviesti iš

ano pasaulio bet kurį žmogų ir pasikalbėti.

„Pirmiausia man atėjo į galvą iššaukti Homerą ir Aristotelį su

visais jų komentatoriais, o tų buvo tiek daug, jog keli šimtai turėjo palaukti

kieme ir kituose rūmų kambariuose. ... Viena dvasia, kurios vardo nenoriu

sakyti, šnipštelėjo man į ausį, kad aname pasaulyje visi tie komentatoriai

laikosi atokiai nuo savo principalų iš gėdos, kad, aiškindami vėlesnėms

kartoms, jie baisiai iškraipė šių autorių veikalų prasmę.

...Ypač nepatiko man naujoji istorija. Gerai pamatęs žmones,

turėjusius didžiausią garbę valdovų rūmuose per paskutinį šimtą metų,

supratau, kaip pasaulis buvo klaidinamas parsidavusių rašytojų, padariusių

didžiausius karžygius iš bailių. Išmintingiausius patarėjus iš kvailių,

nuoširdumą iš meilikavimo, romėnišką narsumą iš tėvynės išdavikų,

maldininkus iš bedievių, skaistybę iš sodomitų, teisingumą iš skundikų. ...

Kokią menką susidariau nuomonę apie žmogaus išmintį ir dorą, kai sužinojau

tikrąsias didžiųjų pasaulio įvykių ir revoliucijų priežastis ir tuos nesvarbius

atsitikimus, padėjusius jiems laimėti. Čia aš išvydau nesąžiningumą ir

tamsumą tų, kas rašo slaptas kitų gyvenimo istorijas, kas tiek daug karalių

nuodais dangina į aną pasaulį, kas smulkiai atpasakoja valdovo su pirmuoju

ministru pasikalbėjimus, kurių niekas daugiau negirdėjo...“

Žymus prancūzų ankstyvojo švietimo atstovas, filosofas ir

publicistas Pjeras Beilis (1674-1706) sukūrė „Istorinį ir kritinį žodyną“. Šis

žodynas 1697 m. pasirodė Roterdame. Didžioji žodyno dalis sudaryta iš

antikinės ir naujosios istorijos straipsnių. Skaudų smūgį Biblijos autoritetui

sudavė žodyno straipsniai apie tai, kad „dievo žmonės“ darydavo tokius

šlykščius nusikaltimus, tokias moralines niekšybes, kokias daryti sugeba tik

pats niekingiausias žmogus. Buvo paskelbta 11 leidimų prancūzų ir 2 leidimai

anglų kalba. Prancūzijoje žodynas buvo uždraustas ir čia jis turėjo didžiausią

pasisekimą. Prieš Beilį stojo įpykę klerikalai. Roterdamo bažnyčia prakeikė

žodyną ir pateikė autoriui kaltinimus, jog jis gina ereziją ir neigia religiją. Šis

59

žodynas ne tik prisidėjo prie laisvosios minties plitimo, bet ir buvo pirmas

bandymas sukurti enciklopedinį žodyną tvirtais moksliniais pagrindais. Šis

veikalas paruošė dirvą garsiajai Didro enciklopedijai.

Škotas Adomas Smitas (1723-1790) padėjo ekonomikos kaip

mokslo pagrindus. Kai kurie mąstytojai tvirtino, kad turtas priklauso nuo

sukauptų aukso atsargų, kiti – kad turtas priklauso nuo sėkmingos prekybos.

Smitas tvirtino, kad turtas priklauso nuo darbo pasidalinimo. Politinę

ekonomiją Smitas pavertė puikia žinių sistema, sukūrė svarbiausias darbinės

vertės teorijos kategorijas, pirmą kartą suskirstė buržuazinę visuomenę į

klases – samdomieji darbininkai, kapitalistai ir žemvaldžiai. 1776 m. jis

paskelbė knygą „Tautų turto kilmė ir priežastys“. Šią knygą sudaro

penkios dalys. Svarbiausios idėjos: ekonomikos dėsniai veikia objektyviai

kaip ir gamtos dėsniai; darbo pasidalinimas didina gamybines jėgas, bet

būtinai reikalauja darbo rezultatų ir kainų peržiūrėjimo; vertė gaunama tik

darbo dėka; prekės kaina susideda iš natūralaus darbo užmokesčio,

natūralaus pelno ir n natūralios rentos; faktinė rinkos kaina gali būti

aukštesnė arba žemesnė už jos vertę. Savo pradininku Smitą laiko praktiškai

visos ekonomistų mokyklos ir srovės. Atrodanti chaotiška, laisvoji rinka iš

tiesų yra savaimingai reguliuojamas mechanizmas. Šis mechanizmas

automatiškai verčia gaminti tas prekes ir tiek, kokių ir kiek reikia visuomenei.

Prekės atsargų didėjimas veda į tai, kad jos kaina priartėjo prie savikainos.

Kiekvienas žmogus vadovaujasi tik savo interesais, bet nematoma ranka

stumia jį, ten, kur jis visai neplanavo eiti. Kad produkcijos kokybė būtų gera,

yra reikalinga laisvoji konkurencija. Dėl to Smitas pasisako prieš aukštus

muitus.

1772 m. Londone gimė D. Rikardo. 1810 m. D. Rikardo jau buvo

viena žymiausių Londono finansų pasaulio figūra. Jis nusipirko prabangų

namą Londone ir dvarą, kur įsirengė užmiesčio rezidenciją. Turėdamas 26

metus, Rikardo susidomėjo gamtos mokslais ir matematika. Tuo metu jis

pirmą kartą susidūrė su politine ekonomija kaip mokslu. Tuo metu šioje sityje

viešpatavo Smitas, ir Rikardo negalėjo nepatekti jo įtakon. Rikardo taip pat

buvo didelėje Maltuso įtakoje. XIX a. pradžioje Londone pasirodė jaunas

škotas Džeimsas Milis. Rikardo ir Milis greitai susidraugavo, ir draugystė

nenutrūko iki pat Rikardo mirties. Milis supažindino Rikardo su rašytojais,

paskatino patį Rikardo imtis plunksnos. Milis nuolat skatino Rikardo rašyti,

60

perdirbti tekstus, spausdintis. 1797 m. Anglijos bankui buvo leista nebekeisti

į auksą popierinių banknotų. Banknotai tapo popieriniais pinigais. 1809-1811

m. Rikardo paskelbė keletą pamfletų, kuriais įrodinėjo, kad aukso kainos

popieriniais pinigais kilimas yra tų pinigų nuvertėjimo ir per didelio jų kiekio

išleisimo pasekmė. Jo oponentai tvirtino, kad aukso kaina kyla dėl didelės jo

paklausos, siekiant kuo daugiau aukso išvežti į užsienį. Šiuos kūriniuose

išryškėjo didelis Rikardo polemizuotojo talentas. Diskusija nebuvo

akademinė. Už tų, kurie neigė banknotų nuvertėjimą, stovėjo Anglijos banko

vadovai, konservatyvi parlamento dauguma, ministrai, „karo partija“.

Išryškėjo ir žemvaldžių interesai – infliacija kėlė rentos reikšmę. Rikardo gynė

pramoninės buržuazijos interesus. Rikardo pasiūlė pinigų sistemą,

atitinkančią kapitalistinio ūkio raidos poreikius. Rikardo idėjos buvo išreikštos

Anglijos aukso standarte: a) patvari pinigų apyvarta – svarbiausia

ekonomikos plėtros sąlyga, b) patvarumas įmanomas, tik esant pinigų

sistemai, pagrįstai auksu, c) auksas apyvartoje gali būti pakeistas

popieriniais pinigais, tvirtu paritetu keičiamais į auksą. Paskutiniame darbe

Rikardo siūlė atimti iš Anglijos banko, kuris buvo privati struktūra, banknotų

emisijos teisę ir teisę valdyti valstybės lėšas. Tiems reikalams Rikardo siūlė

sukurti Nacionalinį banką. 1817 m. pasirodė D. Rikardo knyga „Politinės

ekonomijos ir apmokestinimo pradmenys“. Labai svarbus Rikardo

nuopelnas – tai mokslinio tyrimo ekonomikoje metodų sukūrimas. Jau

amžininkai kalbėjo, kad Rikardo sukūrė naują mokslą – politinę ekonomiją.

1798 m. Tomas Robertas Maltusas paskelbė anoniminį

pamfletą, kuriame pareiškė, kad jeigu į pasaulį atėjusio žmogaus negali

išmaitinti tėvai ir jeigu visuomenei nėra reikalingas jo darbas, jis neturi teisės

į maitinimą. Toks žmogus nėra reikalingas žemės rutulyje. Gamta tokiam

žmogui liepia pasišalinti ir nedelsdama vykdo savo nuosprendį.

Valdantiesiems Anglijos sluoksniams Maltuso knyga buvo kaip tik. Knygos

sėkmė Maltusą labai gerai nuteikė. Jis išvyko į užsienį rinkti medžiagos kitam

leidimui. Kitas leidimas jau buvo rimta knyga, kurioje buvo aštriai

kritikuojami Maltuso oponentai. 1820 m. Maltusas paskelbė knygą

„Politinės ekonomijos principai“. Čia jis aštriai polemizavo su artimu

savo draugu Rikardo. Maltusas nustebino skaitytojus teiginiu, kad pasaulio

gyventojų skaičius kas 25 metai gali padvigubėti. Skaitytojas pamiršdavo,

61

kad tai tik hipotezė, ir jam plaukai stodavosi piestu. Tiesa, Maltusas sakė,

kad gamta pati pasirūpins, kad gyventojų skaičius nebus perdaug didelis.

Maltusas siūlė išeitį – apriboti gimstamumą vėlyvomis santuokomis,

viengungyste, našlavimu. Kontracepcijos priemonių Maltusas nepripažino.

Tokį gimstamumo ribojimą jis laikė skverbimusi į Dievo sritį. Maltusas

tvirtino, kad, pagerėjus mitybai, tuoj pat padaugėja gyventojų ir vėl nėra ką

valgyti. Tą tendenciją jis nepagrįstai suabsoliutino – juk atėjo laikas, kai labai

gera materialinė padėtis ne tik neskatina gimstamumo – dar labiau jį

sumažina.

1813 m. Robertas Ovenas paskelbė knygą „Naujas požiūris į

visuomenę“. Knyga sutikta buvo palankiai. Bet Oveną vis mažiau tenkino

filantropija. Buvo aišku, kad jos pagalba neįmanoma pakeisti fabrikinę

sistemą. 1815-1817 m. kilo diskusija dėl pablogėjusios ekonominės padėties

Anglijoje. Ovenas manė, kad visuomenę galima pertvarkyti darbo

kooperatyvų pagalba. Jis ėmė kritikuoti tris senosios tvarkos ramsčius –

privačią nuosavybę, religiją ir egzistuojančią šeimos formą. 1821 m. jis

paskelbė pranešimą, kuriame išdėstė visuomenės nelaimių sušvelninimo

planą. Jis žinojo, kad jo mintys sukels galingųjų pasipiktinimą, bet tai jo

nesustabdė. Jis tikėjosi, kad valdantieji žmonės supras jo plano naudingumą.

Jis daug kartų savo planą siūlė Anglijos vyriausybei, JAV prezidentams,

Paryžiaus bankininkams ir Rusijos carui Aleksandrui I, bet Oveno pastangos

nuėjo veltui. Nusivylęs Ovenas su sūnumis išvyko į Ameriką, nupirko sklypą

žemės ir 1825 m. įsteigė „Naująją harmoniją“, pagristą lygiavos komunizmo

principais. Ši veikla prarijo beveik visą Oveno turtą. 1829 m. jis grįžo į

tėvynę. Kai kurias lėšas paskyręs septyniems vaikams, Ovenas ir toliau

gyveno labai kukliai. Greitai jis ėmė vadovauti kooperatiniam judėjimui

Anglijoje. 1832 m. jis organizavo Teisingų darbo mainų biržą. Biržoje buvo

priimami darbo produktai, juos įvertinus pagal darbo sąnaudas. Birža

bankrutavo, ir Ovenui savo pinigais teko padengti nuostolius. 1833-1834 m.

Ovenas bandė sukurti pirmą nacionalinę profesinę sąjungą, kurioje buvo iki

pusės milijono žmonių. Organizacinis silpnumas, lėšų nebuvimas, savininkų

priešinimas atvedė į bankrotą. Oveno pažiūrų pagrindas yra Rikardo vertės

teorija – darbas yra vertės kūrėjas ir matas. Prekių mainai turi vykti pagal

62

įdėtą darbą. Bet skirtingai nuo Rikardo, Ovenas manė, kad kapitalizmo

sąlygomis mainai vyksta ne pagal darbą.

Čarlzas Darvinas keliavo aplink pasaulį anglų laivu (1831-1836

m.) ir jam kilo mintis ištirti dabar gyvenančių rūšių kilmę. Jo dėmesį atkreipė

kai kurie geografinio organinių būtybių išsidėstymo reiškiniai. Ypatingai jam

pasidarė įdomu, kodėl yra panašumas tarp dabar Pietų Amerikoje

gyvenančių būtybių ir seniai išmirusių būtybių liekanų. Tai galima paaiškinti

tik tuo, kad dabar gyvenančios rūšys, nors gerokai pasikeitusios, yra kilusios

iš gyvavusių anksčiau rūšių. Tokiu būdu rūšių nekintamumo dėsnis, kurį

pripažino visi to meto mokslo šviesuliai, neveikia. Ilgo stebėjimo būdu

Darvinas padarė išvadą, kad gyvojoje gamtoje veikia variklis, kuris veikia

kaip dirbtinė atranka ir išsaugoja tik tas formas, kurios pergyvena kitas.

Įsitikinęs, kad šis principas atrastas natūralioje atrankoje kaip kovos už būvį

rezultatas. Šios išvados buvo paskelbtos Darvino darbe „Rūšių kilmė“

(1859 m.).

1848 m. K. Marksas ir F.Engelsas parašė „Komunistų partijos

manifestą“. Tai Komunistų sąjungos programa. Čia pagrįstas gamybos

būdų kaitos neišvengiamumas. Visa visuomenės istorija, išskyrus pirmykštę

santvarką, buvo klasių kovos istorija. Nurodoma, kad komunistai siekia

iškovoti politinę valdžią proletariatui.

Kai kurie autoriai mano, kad K. Markso „Kapitalas“ (I tomas

pasirodė 1867, II - 1885, III - 1894 m.) yra toks reikšmingas žmonijos

istorijoje, jog jį galima lyginti tik su Naujuoju Testmnetu. Tai pati rimčiausia

knyga apie pačius rimčiausius žemėje dalykus. Socialinius santykius Marksas

nagrinėjo kaip lemiančią žmonijos istorijos jėgą. Visuomeniniai santykiai

atitinka materialinių gamybinių jėgų išsivystymo laipsnį. Ateina laikas, kai

materialinės gamybinės jėgos ima laužyti gamybinius santykius, nes

santykiai tampa visuomenės raidos stabdžiu. Tai gimdo socialines

revoliucijas. Svarbiausia Markso išvada skelbia, kad visas gyvenimo sritis

lemia materialiniai faktoriai. Retas žmogus yra išnagrinėjęs visą šią knygą.

Tačiau joje yra kai kurios labai svarbios išvados. Pavyzdžiui, negalima sukurti

socializmo vienoje atskirai paimtoje ir ne labiausiai ekonomiškai išvystytoje

šalyje. Istorija puikiai pagrindė šį Markso teiginį.

63

Frydrichas Nyčė gimė 1844 m. pastoriaus šeimoje. Būdamas

studentu, jis susipažino su viena Šopenhauerio knyga. Knyga jį taip sukrėtė,

kad tik būtinybė eiti į paskaitas padėjo studentui įveikti dvasinę krizę. Nyčė

nusprendė, kad gyvenimą pašvęsti pareigos vykdymui – tuščias laiko

gaišinimas. Pareigą žmogus vykdo, spaudžiamas išorinių veiksnių. Tuo

žmogus niekaip nesiskiria nuo gyvulių.

Nyčė nagrinėjo ryšį tarp dorovės nuosmukio ir žmogaus laisvės.

Jis manė, kad laisvas žmogus visais atvejais nori priklausyti tik nuo savęs, o

ne nuo kokių nors tradicijų. Filosofas Antanas Andrijauskas pažymi, kad

Nyčės nuomone, tikrasis būties pilnatvės pojūtis būdingas ne visiems

mirtingiesiems, o itin subtilių išrinktųjų žmonių – genijų arba antžmogių –

kastai. Sukurti antžmogį įmanoma tik sulydžius geriausius visų iškiliausių

istorijos eigoje veikusių asmenybių galingus dvasios polėkius, padedančius

iškilti ir viešpatauti. Tačiau norint pajungti savo valiai kitus ir viešpatauti,

pirmiausia reikia išmokti valdyti save. Vadinasi, kelias į naujo tipo žmogaus

sukūrimą eina per savęs disciplinavimą, įveikimą savyje to, „kas yra

žmogiška, perdėm žmogiška“.

Veikale „Istorijos nauda ir žala gyvenimui“ pabrėžė, kad tik

sugebėjimo panaudoti praeitį gyvenimui dėka žmogus tampa žmogumi.

Tačiau esant istorijos žinių pertekliui žmogus vėl nustoja būti žmogumi.

Kartais bet koks žmogaus susilietimas su istorija skatina žmones

skverbtis į ateitį, sukelia viltį, kad tai, kas reikalinga, dar ateis. Su istorija

susipažinę žmonės mano, kad jų gyvenimo prasmė versis jiems gyvenant, jie

žvelgia į praeitį tam, kad geriau suvoktų ateitį.

Istorinis išsilavinimas gali gydyti ir užtikrinti ateitį, jeigu jį lydi

nauja galinga gyvenimo srovė, pavyzdžiui, gimstanti kultūra, tai yra, jeigu jį

valdo kokia nors aukštesnė jėga. Kadangi istorija tarnauja gyvenimui ir yra

pavaldi neistoriniei valdžiai, neprivalo tapti grynuoju mokslu, kaip,

pavyzdžiui, matematika. Klausimas, kiek gyvenimui yra reikalinga istorija,

yra vienas svarbiausių klausimų, susijęs su rūpinimusi žmogaus, tautos ir

kultūros sveikata. Esant istorijos žinių pertekliui, gyvenimas ardomas ir

išsigimsta, o galiausiai išsigimsta ir pati istorija.

Istorija gyviesiems priklauso trejopai: kaip veikiančiai būtybei,

kaip būtybei, saugančiai ir garbinančiai, kaip būtybei kenčiančiai ir

64

trokštančiai išsilaisvinti. Trejopą poreikį atitinka trys istorijos rūšys:

monumentalioji, antikvarinė ir kritinė. Kovotojui istorija reikalinga kaip

mokytoja ir guodėja, kaip priemonė pasimokyti valdyti visuomenę ir

valstybę. Kovotojas supranta, kad tai, kas kartą gražesniu turiniu užpildė

sąvoką „žmogus“, gali amžinai atlikti šį vaidmenį. Dėl to tai privalo būti

išsaugota. Tai yra monumentalioji istorija. Dėl jos vyksta atkakliausia kova.

Kol praeitis bus vertinama kaip kažkas, ką verta pamėgdžioti, ir kaip kažkas,

kas gali pasikartoti, bus istorijos iškraipymo grėsmė. Buvo epochų, kada

nebuvo galima nubrėžti ribos tarp monumentaliosios praeities ir mitinio

pobūdžio fikcijų. Tiek iš vieno, tiek iš kito gali kilti vienodi stimulai.

Monumentalioji istorija klaidina žmones analogijomis. Drąsius ji

įkvepia žygdarbiams, o įkvėpimas paverčiamas fanatizmu. Kai tokia istorija

užpildo gabių egoistų ir svajingų piktadarių galvas, griaunamos karalystės,

žudomi valdovai, prasideda karai ir revoliucijos.

O kas nutinka, kai monumentalioji istorija užvaldo neveiklias

asmenybes? Kai ribotos asmenybės vertina naujus meno kūrinius,

užkertamas kelias naujiems stiliams, nes vertintojai žino, kaip buvo praeityje.

Jeigu žmogui, norinčiam sukurti ką nors didinga, reikia istorijos,

tai jam reikia būtent monumentaliosios istorijos

Istorija priklauso tam, kas saugo praeitį. Gimtojo miesto istorija

tokiam žmogui tampa jo paties istorija. Žmogus galvoja, kad čia buvo gera

gyventi, nes dabar yra gera. O tai reiškia, kad ir ateityje čia bus gera gyventi.

Tokiu būdu istorija pririša žmogų prie gimtosios vietos ir užkertą kelią laimės

paieškoms kitur. Tai yra antikvarinė istorija.

Nereikia atsiminti visų smulkmenų, tačiau yra būtina kai ką

prisiminti: kiek neteisingumo buvo dėl kurios nors privilegijos, dėl kurios nors

dinastijos veiklos. Tada praeitis kritiškai įvertinama: naikinama visa, kas su

tuo susiję. Bet tai visada labai pavojinga. Ypatingai pavojinga tiems

žmonėms, kurie teisia praeitį. Mes neišvengiamai esame ankstesnių kartų

produktas. Kartu mes esame jų aistrų, paklydimų ir net nusikaltimų

produktas. Neįmanoma visiškai nutraukti šią grandinę. Dėl to bandoma

sukurti kitokią praeitį, iš kurios mes norėtume būti kilę. Tai labai pavojinga,

nes sunku nustatyti ribą, iki kurios mes norėtume neigti praeitį.

65

Vokiečių istorikas ir sociologas Kurtas Breizigas per Nyčės

laidotuves jį pavadino „žmogumi, nurodžiusiu kelią į naują žmonijos ateitį“,

mąstytoju, stojusiu prieš Budą, Zaratustrą ir Jėzų“.

Knyga „Taip kalbėjo Zaratustra“ labai išpopuliarino Nyčę.

Zaratustra yra legendinis senovės Irano pranašas, galimas daiktas, vienas iš

daugelio „Avestos“ himnų kūrėjas. Nyčė sušiuolaikino Zaratustrą ir jo

aplinką. Visa knyga sudaryta iš pasakėčių, taip vadinamų Zaratustros kalbų.

Zaratustra tiesiog gieda himną antžmogiui. Antžmogis – tai žemės prasmė ir

nereikia tikėti tais, kurie kalba apie nežemiško gyvenimo viltis. Tik mirštantys

ir gyvenimą niekinantys žmonės gali kalbėti apie nežemišką gyvenimą.

Žmogus – tai purvinas srautas. Reikia būti jūra, kad galėtum priimti į save tą

srautą ir netaptum nešvarus. Antžmogis yra ta jūra, kuri gali priimti į save

tą srautą. Antžmogis – daugelio trokštamas idealas, bet nedaugelis gali jį

pasiekti, nes Antžmogiui nėra svarbios kasdienybės smulkmenos. Buityje

paskendę žmonės tuoj suprato, kad šis idealas jiems nėra pasiekiamas, ir

ėmė nekęsti Antžmogio. Eilinių žmonių neapykanta antžmogiui – tai žalčio

neapykanta sakalui. Šliaužioti gimęs negali skraidyti.

1887 m. Nyčė pradėjo rašyti svarbiausią viso gyvenimo veikalą.

Viso jis parašė 372 pastabas, suskirstytas į keturis skyrius: Europos

nihilizmas, aukščiausiųjų vertybių kritika, naujo vertinimo principas,

disciplina. Šios pastabos vėliau Nyčės sesers ir jos darbuotojų buvo surinktos

iš 5 tūkstančių lapelių ir sudarė vieną labiausiai skandalingų Nyčės knygų

„Valia valdyti“. Žinoma, pats Nyčė už šią knygą nėra atsakingas.

Sudarytojai į knygą sudėjo daugelį pastabų ir iškreipė sumanymą.

Valia – viena centrinių filosofinių Nyčės kategorijų. Valia yra viso

gyvenimiškojo srauto šerdis. Svarbiausias valios pasireiškimas – valia

valdžiai. Viskas yra gerai, kad stiprina valdžios supratimą. Viskas yra blogai,

kas silpnina valią ir valdžios troškimą. Nyčė ragina peržiūrėti visas vertybes –

moralines ir religines normas, visuomeninius įsipareigojimus, nes,

pasižiūrėjus iš arčiau, tos vertybės pasirodo besančios chimeromis (chimera

– graikų mitologijoje – pabaisa su ugnį spjaudančiomis liūto žiotimis, gyvatės

uodega ir ožio kūnu; kita prasme chimera – neįvykdoma svajonė, keista

fantazija). Nyčės nuomone, valstybė yra šalčiausia iš visų pabaisų. Valstybė

šaltai meluoja: „Aš, valstybė, aš – liaudis“. Tik ten, kur baigiasi valstybė,

prasideda žmogus. Žmogus turi būti laisvas nuo bet kokių moralinių ir

66

socialinių įsipareigojimų. Žmogus turi tapti gamtos vaiku, laisvu nuo naivios

sąžinės. Žmogus turi virsti žvėrimi, puikia, godžiai ieškančia grobio

baltaplauke bestija. Toliau Nyčė žengia dar vieną žingsnį – tampa

apvalančios karo jėgos dainiumi. Karo metu mobilizuojamos svarbiausios

žmogaus potencijos. Jis ragina mylėti pasaulį kaip naujo karo priemonę.

Vyras turi būti išauklėtas karui, o moteris – vyro poilsiui. Visa kita –

beprotybė. Garsiausias Nyčės aforizmas: „Tu eini pas moterį? Neužmiršk

vytinio.“ Ši frazė brangiai kainavo Nyčei – jis buvo paskelbtas moterų priešu.

Nyčės kūrybai skirtos paskaitos buvo skaitomos Kopenhagos

universitete. Į jas susirinkdavo po 300 klausytojų. Nyčei buvo skaudu, kad jis

yra vertinamas Danijoje, jo tėvynėje Vokietijoje yra kiti visuomenės

numylėtiniai: daug kas tiesiog garbina Vagnerį. Nyčė sugalvojo parašyti labai

aštrią knygą „Vagnerio kazusas“. Knyga pasirodė esanti labai puikiai

parašytas pamfletas. Nyčė nutraukė santykius su Vagnerio aplinka. Ėmė

reikštis Nyčės didybės manija. Tuo metu jis parašė Strindbergui laišką: „Aš

pakankamai stiprus, kad galėčiau padalinti žmonijos istoriją į du gabalus“.

Tačiau tuo pačiu metu Nyčę graužė rūpestis, kad pasaulis niekada nesupras

genialių jo pranašysčių. Jis skubiai parašė du veikalus „Stabų sutemos“ ir

„Antikristas“. Nyčė griežtai kritikavo krikščionių bažnyčią ir tuos žmones,

kurie laikė save krikščionimis.

Antžmogio teorijos atsiradimas tiesiogiai siejasi su romantikams

būdingu elitarizmu, genijaus, iškilusio virš pilkos masės, kultu ir teoriniu jam

būdingos išskirtinės moralės pateisinimu.

Hitleris pakėlė Nyčę į didžio filosofo rangą.

XIX a. buvo sukurta rasizmo teorija. Trys šiuolaikiniai mokslai –

antropologija, biologija ir lingvistika – turėjo tam reikšmės. Antropologija kaip

savarankiška disciplina ėmė plėtotis XVIII a. antrojoje pusėje Prancūzijoje ir

Vokietijoje – buvo nagrinėjamos rasės. Tik vėliau antropologija tapo

visuomenės mokslu. Rasės ėmė dominti tyrinėtojus plečiantis kolonializmui.

1738 m. švedas K. Linėjus paskelbė knygą „Gamtos sistema“. Žmonija

buvo padalinta į keturias rases. Labai svarbiu požymiu buvo laikoma odos

spalva.

Anglų gydytojas, gyvenęs Prancūzijoje, V. Edvardsas įvykdė

mokslinę revoliuciją, žmoniją į rases suskirstydamas pagal kūno sudėjimą.

1829 m. jis paskelbė garsią knygą „Apie biologines žmonių rasių

67

savybes, nagrinėjamas sąryšyje su jų istorija“. Knygos naujumas

pasireiškė teiginiu, jog prancūzai yra kilę iš dviejų rasių ir kad jos nėra

susimaišiusios. Edvardsas sugalvojo „istorines rases“. Dėl to vėliau atsirado

galimybė išskirti įvairias rasių grupes, nors jos ir turėjo tą pačią odos spalvą.

Kartu buvo nurodytos fizinės žydų ypatybės. Edvardsas neabejojo, kad

svarbiausias rasinis požymis yra kaukolės forma ir apimtis. Kaukolės dalies

apimtis charakterizuoja smegenis – žmogaus sugebėjimus ir jo charakterį

galima nustatyti, išmatavus kaukolę.

Švedas Recijus penktajame XIX a. dešimtmetyje pasiūlė

koeficientą kaukolei matuoti (kaukolės ilgis dalinamas iš jos pločio ir

dauginamas iš 100). Šis indeksas daugybę metų buvo išeities taškas

moksliniuose tyrinėjimuose. 1893 m. prancūzų filosofas A. Fiule išpranašavo:

„Žmonės žudys vienas kitą dėl vieno balo skirtumo tarp jų kaukolių“.

Daugelis tyrinėtojų padarė išvadą, jog skirtingų rasių žmonės

skiriasi ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Taip buvo žengtas pirmas žingsnis

rasizmo link. Rasizmo pagrindai pradėjo formuotis pirmojoje XIX a. pusėje.

Tačiau šis rasizmas dar nebuvo susietas su prievarta. Naujoji rasizmo stadija

prasidėjo, kai į antropologinių problemų sistemą buvo įjungtos biologinės

problemos.

XIXa buvo biologiškai pagrįsta gamtos evoliucijos teorija.

Vienas pirmųjų evoliucionistų biologų buvo prancūzų mokslininkas Ž.

Lamarkas, parodęs, kad gyvūnų rūšių įvairovė yra jų prisitaikymo prie

aplinkos rezultatas. 1830 m. Prancūzijos mokslų akademijoje buvo disputas

dėl Lamarko teiginio.

1864 m. Prancūzijoje pasirodė knyga „Dialogas pragare tarp

Makiavelio ir Monteskje arba Makiavelio politika XIX amžiuje“.

Knygos autorius, apsimetęs niekam nežinomu stenografistu, „užrašė“ dviejų

žinomų politologų pašnekesį – tai buvo Napoleono III politikos kritika.

Anonimiškumas autoriaus neišgelbėjo – advokatas Morisas Žoli gavo

kalėjimo.

1868 m. vokiečių žurnalistas Hermanas Hedšė paskelbė

romaną „Biaricas“. Vienas knygos skyrius vadinasi „Žydų kapinėse

Prahoje“. Aprašytas slaptas susirinkimas naktį kapinėse. Dalyvavo dvylika

žydų. Jie kalbėjo, kaip pavergti visą krikščioniškąjį pasaulį. Labai greitai šią

68

knygos dalį pradėjo skelbti atskira brošiūra, kuri buvo išversta į daugelį

Europos kalbų.

1886 m. Paryžiaus publicistas Eduardas Driumonas išleido

knygą „Žydiškoji Prancūzija“. Per keletą dešimtmečių ši knyga buvo

išleista 200 kartų. XIX a. pabaigoje Prancūzijoje gyveno 100 000 žydų (iš

viso Prancūzijos gyventojų buvo 38 milijonai), bet Driumonas buvo įsitikinęs,

kad ir tiek yra daug. Driumonas leido antisemitinį laikraštį „Laisvas žodis“.

Paskutiniajame XIX a. Dešimtmetyje šio laikraščio tiražas buvo 300 000

egzempliorių.

1882 m. Paryžiuje pradėjo veiklą Rusijos žvalgybininkas Piotras

Račkovskis. Tuo metu Prancūzijos sostinėje gyveno daug Rusijos

revoliucionierių emigrantų. Račkovskis akylai stebėjo Rusijos revoliucionierių

gyvenimą. Jis taip pat buvo gerai pažįstamas su Paryžiaus policijos viršininku

ir lankė jo žmonos saloną. Viena rusė, diplomato duktė, gyvenanti Paryžiuje,

ėmė pasakoti, kad, lankydamasi pas vieną pažįstamą žydą vėlai vakare,

pastebėjo kažkokį prancūzišką tekstą, ėmė skaityti, tuoj pat versti į rusų

kalbą ir iki ryto išvertė 80 puslapių, kuriuos slaptai išnešė iš žydo namų.

Labai greitai tekstas pateko į Rusiją, jį skaitė daugybė žmonių – ministrai,

caro šeimos nariai. Daugelis skaitytojų suprato, kad tai yra provokacija, ir

laikėsi nuošaliai. Tačiau caro dėdė perdavė „paslaptingąjį“ tekstą carui ir jo

žmonai. Nikolajus II buvo sužavėtas: „Koks minties gilumas!“. Tačiau

sužinojęs, iš kur atsirado tekstas, caras nusigando. Rankraštis pasiekė Pavlą

Kruševaną, vieną aršiausių Rusijos antisemitų, laikraščio „Vėliava“ leidėją.

Kruševanas netrukus atspausdino tekstą, pavadindamas jį „Žydų programa

pasauliui užkariauti“. Literatas Sergiejus Nilusas 1905 m. išleido romaną

„Didis mažame ir Antikristas kaip artima politinė galimybė“. Romanas turėjo

priedą – paslaptingąjį „žydų“ tekstą, pavadintą „Siono išminčių

protokolai“. Mokslininkai vėliau įrodė, kad 40 procentų teksto yra nurašyta

nuo Moriso Žoli knygos ir „Biarico“. Dauguma tyrinėtojų teigia, kad tai yra

Piotro Račkovskio „kontoros“ darbas. Žinodamas, kad daug Rusijos žydų

dalyvauja revoliuciniame judėjime, Račkovskis sumanė sukompromituoti

revoliucinį judėjimą. Po pilietinio karo bėgdami iš Rusijos, žmonės vežėsi

knygą, kurioje buvo aprašyta viskas, „kaip vyko Rusijoje“. Ypatingai puikią

dirvą „Protokolai“ rado Vokietijoje – čia žmonėms reikėjo išsiaiškinti, kas yra

69

jų skurdo ir visų nelaimių priežastis. Amerikoje šia knyga labai susidomėjo

automobilių magnatas Henris Fordas. Turtuolis atspausdino „Protokolus“ ir

paskelbė savo veikalą „Tarptautinė žydija“. Žydai buvo kaltinami darbininkų

tvirkinimu, nes jie sugalvojo tokius baisius pasilinksminimus, kaip kinas ir

džiazas. Pamatęs, kad jo antisemitizmas kenkia firmos prestižui, Fordas 1927

m. atsisakė antisemitizmo. Fordui teko net atsiprašyti. Jis kalbėjo, jog tik dėl

naivumo patikėjo, kad „Protokolai“ nėra klastotė. Visas jo paties knygos

tiražas buvo sukrautas į tris sunkvežimius, išvežtas ir sudegintas. Tačiau

džinas buvo išleistas iš butelio – Europoje Fordo knygos populiarumas buvo

neįsivaizduojamas. Fordas kreipėsi į teismą, reikalaudamas uždrausti jo

knygos spausdinimą. „Protokolai“ per laikotarpį po 1990 m. JAV buvo išleisti

virš trisdešimties kartų.

Evoliucijos teoriją galutinai suformulavo Č. Darvinas. Jis nustatė

natūraliosios atrankos dėsnį ir kovos už būvį dėsnį. Darvino terminų griebėsi

žmonės, kurie norėjo nagrinėti socialines problemas – atsirado

socialdarvinizmas – evoliucijos viršūnė yra homo sapiens, evoliucija neturi

ribų – žmonija ir dabar evoliucionuoja – reiškia, žmonijoje yra įvairios rūšys –

galima rasti aukščiausiąją. Socialdarvinistai sukūrė rasinį darvinizmą –

pavojingiausią rasinį mokymą. Kaip galima nustatyti, kuri rasė yra

aukščiausia? Rasistai tvirtino, jog tai baltoji rasė. Įrodymui buvo pateikiami

teiginiai: baltasis žmogus užkariavo pasaulį, baltasis žmogus pagimdė

didžiausius filosofus, muzikoje baltasis žmogus sukūrė klasikos kūrinius,

architektūroje – gotikos didybę, technologijoje – garvežį ir garlaivį. Jeigu

kova už būvį yra gamtos dėsnis, nereikia pasisakyti prieš karus – karų

pagalba įsitvirtina geriausieji. Taika ir harmonija tautų santykiuose nustojo

būti vertybe.

XIX a. pirmojoje pusėje indoeuropiečių kalbų tyrinėtojai pradėjo

vartoti naują profesinį terminą „arijas“. Sanskrito legendose šiuo žodžiu buvo

įvardinti Indostano užkariautojai. Šis žodis, matyt, reiškė „šeimininką“,

„aristokratą“, „švarų“ – tai yra, beskiriantį nuo aborigenų.

Rasistai padarė išvadą, kad visos gentys, kalbančios

indoeuropietiškomis kalbomis, yra kraujo giminės (kalbų giminystė be kraujo

giminystės atrodė neįmanoma). Taip atsirado terminas „arijų tauta“, „arijų

palikuonys“. Buvo ginčijamasi, kokios tautos turi priklausyti „arijų grupei“.

70

Šveicaras A. Pišė parašė knygą „Indoeuropietiški šaltiniai arba

primityvieji arijai“. Autorius tvirtino, jog sanskrito šaknys padės suprasti

žmonijos istoriją. Tarp indoeuropiečių gyvena rasė, kuri aukštesniųjų jėgų

pagalba valdys pasaulį. Ji išsiskiria „savo kraujo ir intelekto gražumu“ – tai

įrodo jos kalbos tobulumas. XIX a. buvo studijuojamos Rytų kalbos. Šio

proceso katalizatoriumi buvo Akado rašmenų iššifravimas. Prancūzas E.

Renanas Artimųjų Rytų kalbų grupę pavadino „semitų kalbomis“,

panaudodamas Biblijos teiginį, kad žmonija kilo ir Simo, Chamo ir Jafeto.

1855 m. Renanas paskelbė knygą „Bendroji semitų kalbų istorija ir

lyginamoji sistema“. Čia buvo pagrįstas kalbų ir tautų bendrumas.

Atsirado terminas „semitų tautos“.

Kai tradicinė judofobija susiliejo su rasizmu, atsirado nauja jos

rūšis. Neapykanta žydams prarado ankstesnį religinį pagrindą – atsirado

daug bedievių. Dėl to reikėjo naujo neapykantos pagrindimo. Rasizmas

suteikė reikiamą pagrindą.

V. Maras 1879 m. paskelbė veikalą „Judaizmo pergalė prieš

germanizmą“. „Kas Vokietijoje pasinaudojo karu prieš Prancūziją? – Žydai,

semitiniai suteneriai. Semitų tauta pagimdė neaprašomas nelaimes. Romos

imperija negali lygintis savo pergalėmis su pergalėmis semitų,

viešpataujančių Europos šalyse ir ypatingai Vokietijoje. Žydai kovojo su

Europos pasauliu 1800 metų. Tą pasaulį jie nugalėjo ir pavergė. Judaizmas

iškraipė visuomenės pasaulėžiūrą“.

E. Diuringas 1881 m. rašė: „Žydų problema neišnyks net jeigu jie

visi atsisakys savo tikėjimo. Jeigu jie atsisakytų savo tikėjimo ir pereitų į

vieną mūsų bažnyčių, iškiltų aštresni, negu iki šiol prieštaravimai tarp mūsų

ir žydų. Būtent krikštyti žydai sugebėjo prasiskverbti į visas visuomenės

gyvenimo sferas… Žydų klausimas ateityje bus žymiai aštresnis, negu

praeityje.“

Po „Alaus pučo“ Adolfas Hitleris atsidūrė Landsbergo kalėjime,

kur veltui laiko neleido – parašė garsiąją knygą „Main Kampf“. Hitleris

norėjo, kad vokiečių tauta turėtų savo svarbiausią knygą. Hitlerio

bendražygiai nusivylė knyga – nuobodi, sunkiai skaitoma, bet propagandai

skirta knygos dalis parašyta gerai. Tai rodo didžiulį politiko talentą. Jis gerai

suvokė masinės įtaigos principus. Minčių Hitleris sėmėsi iš Nyčės veikalų.

Nyčės pasakymas, kad ateitis priklauso „žemės viešpačiams“, dažnai

71

sutinkamas Hitlerio knygoje. Hitleriui įtakos darė anglas H. Čemberlenas,

kuris skelbė, kad Kristus buvęs arijas ir kad gryniausio kraujo arijai yra

vokiečiai, nes jie paveldėję geriausias senovės graikų ir senovės germanų

savybes 1933 m. liepos 8 d. buvo išleistas potvarkis, įpareigojantis Trečiojo

reicho valdininkus bei pareigūnus studijuoti „Main Kampf“.

A. Hitleris Mein Kampf (interneto variantas)

Vokiška Austrija bet kokia kaina turi grįžti į didžiosios Vokietijos

metropolijos globą ir ne dėl ūkinių priežasčių. Vienas kraujas – viena

valstybė. Kol vokiečių tauta nesujungė visų savo sūnų vienos valstybės

rėmuose, ji neturi teisės siekti kolonijų. Tik po to, kai į vokiečių valstybę bus

įjungtas paskutinis vokietis, ir kai pasirodys, kad tokia Vokietija nepajėgia

išmaitinti savo gyventojų, atsiras moralinė teisė gauti svetimas žemes. Tada

kalavijas pradės vaidinti plūgo vaidmenį, tada kruvinos karo ašaros patręš

žemę, kuri turi užtikrinti duoną ateities kartoms.

Vienoje išlikę ankstesnės vokiečių imperijos galybės simboliai yra

stebuklingas amžinos vienybės laidas.

Tik nedaugelis mokytojų suvokia, kad istorijos dėstymo niekada

neturi būti beprasmis kalimas ar mechaniškas kartojimas datų ir įvykių. Visai

nesvarbu, žino ar ne jaunuolis, kokią būtent dieną vyko vienas ar kitas mūšis,

kada gimė tas ar kitas karvedys, kada koks visai nereikšmingas monarchas

ant galvos užsidėjo karūną. „Mokytis“ istorijos reiškia mokėti ieškoti ir rasti

faktorius ir jėgas, kurios nulėmė tuos ar kitus įvykius, kuriuos vėliau mes

privalome pripažinti istoriniais.

Jau šešiametis vaikas iš darbininkų šeimos, moraliai apnuodytas,

fiziškai neišsivystęs, dažnai utėlėtas – toks jaunas pilietis eina į mokyklą.

Šiaip taip jis užmoksta skaityti ir rašyti, bet tai ir viskas. Apie mokymąsi

namie negali būti ir kalbos. Motina ir tėvas vaikams girdint keikia mokytoją

tokiais žodžiais, kurių ir perduoti negalima. Vietoj to, kad padėtų vaikams

mokytis, tėvai linkę jiems kuo greičiai kailį išperti. Viskas, ką nelaimingiems

vaikams tenka išgirsti tokiose sąlygose, nekelia jų pagarbos aplinkiniam

pasauliui. Kai toks vaikinukas baigia mokyklą, sunku nustatyti, ko daugiau

yra jame – kvailumo, nes nieko gero išmokti mokykloje jis negalėjo, ar

grubumo, kuris susijęs su tokiu amoralumu, kad net plaukai piestu atsistoja.

72

Jam nieko švento nėra, nes nieko didingo gyvenime jis nematė ir iš anksto

žino, kad bus tik blogiau tame gyvenime, į kurį jis dabar žengia.

Auklėjimo reikalai Vokietijoje ir iki karo pasižymėjo silpnumu.

Auklėjimas buvo ypatingai vienpusiškas ir ruošė žmogų taip, kad jis „daug

žinotų“, o ne kad „mokėtų“. Dar mažiau buvo kreipiama dėmesio į žmogaus

charakterio ugdymą. Visai mažai buvo rūpinamasi išugdyti atsakomybės

jausmą, ir jau visiškai nebuvo rūpinamasi ugdyti valią ir ryžtą. Dėl to pas mus

buvo sukuriamos ne stiprios natūros, o pernelyg įvairiapusiai „visažiniai“,

kokiais mus, vokiečius, buvo įprasta laikyti prieškarinėje epochoje. Vokietis

buvo mėgstamas už tai, kad jį buvo galima panaudoti bet kurioje srityje, bet

jį mažai gerbė dėl silpnos valios. Juk neveltui vokietis lengviau už kitus

ištirpdavo tarp kitų tautų, prarasdamas ryšį su savąja tauta ir su savo

tėvyne. Mūsų garsioji patarlė „Su viena kepurėle rankoje tu pereisi visą šalį“

daug ką pasako.

Mūsų buržuazinė visuomenė ramiai žiūri į tai, kaip teatre ir kine,

purvinoje literatūroje ir sensacinguose laikraščiuose diena po dienos

nuodijama tauta. Ir po to ji dar stebisi, kodėl mūsų tautos masės

nepakankamai dorybingos, kodėl jos yra abejingos tautinėms problemoms.

Tarsi purvina literatūra, grubios sensacijos kino ekranas gali padėti sveikus

patriotinio ugdymo pagrindus.

Sveikos nacionalinės savimonės klausimas pirmiausia yra sveikų

socialinių santykių sukūrimo klausimas. Tai yra pagrindas sveikam individo

auklėjimui. Nes tas, kas mokykloje susipažino su kultūrine, ūkine ir

pirmiausia politine savo tėvynės didybe, galės didžiuotis, kad priklauso šiai

tautai. Kovoti galiu tik už tai, ką myliu. Mylėti galiu tik tai, ką gerbiu, o gerbti

galiu tik tai, ką pažįstu.

Lince gyveno labai nedaug žydų. Ten gyvenančių žydų išvaizda

per šimtmečius pasidarė labai panaši į europiečių išvaizdą, ir jie pasidarė

panašūs į žmones. Aš juo laikiau vokiečiais. Tokio įsivaizdavimo

neprotingumas man nebuvo aiškus dėl to, kad vieninteliu požymiu aš laikiau

religinius skirtumus. Aš maniau, kad žydai persekiojami tik dėl religinių

dalykų. Tik Vienoje aš susidūriau su žydų klausimu. Iš atsipalaidavusio

„pasaulio piliečio“ aš virtau antisemitizmo fanatiku.

73

Šiuolaikinių Vakarų demokratija yra marksizmo palydovė, kuris

nėra įmanomas be demokratijos. Būtent demokratija sukuria tą dirvą, kurioje

dygsta šis maras. Purviniausias jos pasireiškimas yra parlamentarizmas.

Austrijos – Vengrijos čekizacijos politika buvo ypatingai

organizuota nuo tada, kai sosto įpėdiniu tapo erchercogas Francas

Ferdinandas. Būsimasis valdovas visomis priemonėmis skatino Austrijos –

Vengrijos išvokietinimo procesą. Šią politiką jis vedė atvirai, arba bent

palaikė nelegaliai. Įmanomais ir neįmanomais būdais grynai vokiškos

teritorijos buvo jungiamos į pavojingą mišrių kalbų zoną. Daugelis čekų į

Vieną žiūrėjo kaip į didžiausią Čekijos miestą. Erchercogo žmona buvo čekų

grafienė. Ji kilo iš šeimos, kurioje neapykanta vokiečiams buvo giliai

įsišaknijusi. Jų šeimoje buvo kalbama tik čekiškai. Francas Ferdinandas turėjo

planą palaipsniui Europos centre sukurti slavišką valstybę, griežtai

katalikišką, kaip atsvarą stačiatikiškai Rusijai. Rezultatas buvo daugiau, negu

liūdnas.

Austrijos – Vengrijos parlamentas lėtai, bet sistemingai dirbo

vokiečių tautos naikinimo kryptimi.

Kai Habsburgai nutarė imperiją paversti slaviška valstybe, visos

priemonės buvo geros. Buvo įjungta ir bažnyčia. Į Grynai vokiškas

bendruomenes buvo skiriami dvasininkai čekai. Tokie dvasininkai čekų

interesus laikė svarbesniais už bažnyčios interesus. Čekų parapijos tapo

išvokietinimo įrankiu. Vokiečių dvasininkams net į galvą neatėjo drąsiai ginti

vokiečių interesus. Protestantizmas geriau gina vokiečių interesus, nes tai

yra pačiuose protestantizmo atsiradimo pamatuose ir vėlesnėje istorinėje

paties protestantizmo tradicijoje. Tačiau užtenka, kad iškiltų žydijos

klausimas, ir protestantizmas puola nors ir menkiausią bandymą nuo žydų

išlaisvinti Vokietiją.

Nė minutei nebuvo galima įsivaizduoti, kad Italija eis iš vien su

Austrijos – Vengrijos imperija. Oficialios Vokietijos diplomatijos pozicija

nacionalinės kovos Austrijos viduje klausimu buvo tiesiog kvaila. Visa

Vokietijos politika buvo grindžiama sąjunga su Austrija – Vengrija, 70 milijonų

vokiečių likimas buvo susietas su šia sąjunga. Nežiūrint to, Vokietija ramiai

stebėjo, kaip naikinamas šios sąjungos pagrindas pačioje Austrijoje.

Vokietijos gyventojų skaičius kasmet išaugdavo 900 tūkstančių.

Išmaitinti gyventojus kiekvienais metais buvo vis sunkiau. Buvo aišku, kas

74

anksčiau ar vėliau įvyks katastrofa, jeigu nebus surasti būdai šiai problemai

išspręsti. Buvo galima Prancūzijos pavyzdžiu apriboti gimimų skaičių, galima

plėtoti taip vadinamąją vidinę kolonizaciją (didinti dirvos produktyvumą),

galima buvo rasti naujų žemių Europoje arba dirbti eksportui, kad už gautas

lėšas būtų galima įsigyti maisto produktų. Žinoma, niekas neužleis Vokietijai

žemių gera valia. Naujų žemių Vokietija gali gauti tik Rusijos sąskaita. Tokiai

politikai buvo galima rasti tik vieną sąjungininką – Angliją. Tačiau Vokietijoje

buvo sukurta anglo karikatūra. Mokykla, spauda, jumoristiniai žurnalai

formavo anglo įvaizdį nuo kurio nieko, išskyrus žalą, vokiečiams nebuvo. Visa

Vokietijos visuomenė apgaudinėjo save, kurdama anglo, kaip apgaviko ir

bailaus prekeivio įvaizdį. O internacionalinis žydų kapitalas naudojosi būsimu

Austrijos palikimu kaip masalu. Žydų kapitalas jau seniai buvo parengęs

Vokietijos sunaikinimo planą, nes tų laikų Vokietija dar nenorėjo visiškai

paklusti finansinei ir ūkinei žydų kontrolei.

Žydų valstybė niekada nebuvo ribota teritorijos požiūriu, ji visada

buvo universali teritorijos požiūriu, bet visada labai ribota rasinės sudėties

požiūriu. Štai kodėl ši tauta visada sudarė valstybę valstybėje. Vienas

svarbiausių žydų triukų buvo sumanymas valstybę pateikti kaip religiją. Dėl

to su jais taikstėsi arijai, kuriems buvo labai svarbu rodyti religinę toleranciją.

Niekada dar istorijoje valstybė nebuvo sukurta taikia ūkine veikla.

Valstybės kūrėsi tik savisaugos instinkto dėka, nepriklausomai nuo to, kas

skatino šį instinktą – heroiška dorybė ar gudri klasta. Pirmuoju atveju

atsirado ariškos darbo ir kultūros valstybės, o antruoju – parazituojančios

žydų kolonijos. Kai tik kurioje nors tautoje ar kurioje nors valstybėje viršų ima

grynai ūkiški motyvai, atsitinka taip, kad pats ūkis tampa tautos pajungimo

ir slopinimo priemone. Vokietijoje prieš karą buvo plačiai paplitęs

įsitikinimas, kad būtent prekybos ir kolonijinės politikos dėka pasiseks

atverti Vokietijai kelią į visas pasaulio šalis ar net užkariauti visą pasaulį. Pats

tokio tikėjimo pasireiškimas buvo klasikinis simptomas to, kad Vokietijoje

nebesuvokiama tikrų valstybinių dorybių reikšmė. Atpildas už tai buvo

pasaulinis karas su visomis jo pasekmėmis. Tokios nuotaikos Vokietijoje

turėtų stebinti, nes Vokietija yra nuostabus pavyzdys valstybės, atsiradusios

dėl grynai politinių faktorių jėgos. Vokietijos branduolys – Prūsija – susikūrė

stebuklingo jos sūnų heroizmo dėka, o ne dėl finansinių operacijų ar

prekybinių sandėrių. Pačios Vokietijos imperijos atsiradimas buvo nuostabus

75

apdovanojimas už karinę narsą ir griežtą politinį vadovavimą. Kyla

klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad būtent vokiečių tauta leido taip susirgti

savo politiniams instinktams. Galima pagalvoti, kad kokia nors

nenutrūkstanti nuodų srovė nežinomais keliais skverbiasi į tautos organizmą

ir nuodija visą kraujotaką. Tik taip galima paaiškinti, kodėl kažkada heroiškas

organizamas buvo paralyžuotas. Šie nuodai yra marksizmas. Nelaiminga

Trilypės sąjungos politika yra viena griaunančio marksizmo poveikio

apraiškų.

Vienas žymiausių slavų draugų tapo slavų fanatikų auka (apie

Francą Ferdinandą).

Humanizmo ir pacifizmo idėjos, galimas daiktas, bus tinkamos

tada, kai aukštoji rasė užkariaus visą pasaulį ir tikrai viešpataus visoje

žemėje. Tada pacifizmo ir humanizmo idėjos nebebus žalingos.

Viskas, kas mus stebina šiame pasaulyje – mokslas ir menas,

technika ir atradimai – tai yra tik vienos rasės kūrybos produktas. Jeigu ši

rasė žūtų, nueitų į kapą viskas, kas yra gražu šiame pasaulyje. Visos

didžiosios praeities kultūros žuvo tik dėl to, kad išmirdavo kūrybiška tauta

dėl kraujo apnuodijimo.

Kas nori gyventi, tas turi kovoti, o kas nenori dalyvauti

muštynėse, tas nenusipelno teisės gyventi.

Būtų tuščias dalykas ginčytis, kokia rasė buvo pirmasis žmonijos

kultūros nešėjas. Verta galvoje turėti tik šiuos laikus. Čia atsakymas būtų

labai aiškus – beveik viskas yra tik arijų rasės kūrybos produktas. Iš to galima

spręsti, kad ir praeityje arijams priklausė tas aukštas vaidmuo – arijai yra

žmonijos kūrėjai. Arijas yra žmonijos Prometėjas. Jo šviesi galva buvo

apdovanota dieviškąja genijaus kibirkštimi, jam buvo lemta uždegti

pirmąsias žmogaus išminties ugneles. Jis pirmasis metė šviesos spindulį į

gamtos paslapčių naktį ir parodė žmonėms kelią į kultūrą. Jeigu mes

padalinsime žmones į tris grupes: kultūros kūrėjai, kultūros nešėjai ir kultūros

griovėjai, tai pirmosios dvi grupės bus tik arijai.

Judėjas yra tikra priešingybė arijui. Nė viena tauta neturi taip

išugdyto savisaugos instinkto, kaip vadinamoji dievo išrinktoji tauta. Šio

teiginio įrodymas yra šios tautos egzistavimas žemėje. Dar žydai laikomi

labai protingais, bet jų protas nėra vystimosi rezultatas. Tai yra rezultatas

pamokų, kurias žydai gavo kitų tautų patyrimo dėka.

76

Svarbiausia mūsų katastrofos priežastis buvo rasinės problemos

svarbumo neįvertinimas. Mūsų pralaimėjimų frontuose 1918 m. rugpjūčio

mėnesį mes galėjome įveikti juokaudami. Ne šie pralaimėjimai mus atvedė į

krachą. Senoji vokiečių imperija visiškai ignoravo rasinę problemą.

Viską šioje žemėje galima pataisyti. Kiekvienas pralaimėjimas gali

tapti būsimos pergalės tėvu. Kiekviena nelaimė gali tapti naujų jėgų

šaltiniu. Visa tai įmanoma, kol tautos išlaiko savo kraujo grynumą.

Ypatingai svarbu pakeisti istorijos mokymą. Vargu, ar kuri kita

tauta mokosi istorijos daugiau, negu mes, vokiečiai. Bet vargu ar atsiras

tauta, kuri blogiau už vokiečius taiko gyvenime šias žinias. Jeigu sutiksime su

tuo, kad politika yra istorija jos tapsme, tai matysime, kad visa mūsų

šiuolaikinė politika įrodo, kaip blogai pas mus dėstomas istorijos mokslas.

Žinoma, būtų visai nenaudinga verkšlenti dėl apgailėtinų politikos rezultatų,

jeigu neturėtume pakankamai ryžto imtis reikiamų priemonių, kad istorijos

dėstymas būtų pakeistas. Tuo būtų sukurtas pagrindas geresniam politiniam

auklėjimui. 99 atvejais iš 100 šiuolaikinis istorijos dėstymas niekam tikęs.

Visiškai nėra bendros linijos. Atmintyje lieka tik nedaugelis datų, vardai,

dalelė chronologijos. Apie svarbiausius dalykus, kas iš esmės tik ir turi

reikšmės, dėstytojas visai nekalba. Reikia smarkiai sutrumpinti istorijos

dalyko programą. Svarbiausias dėmesys turi būti skirtas tam, kad mokiniai

geriau suprastų bendrąją plėtros liniją. Istoriją privalome mokytis ne dėl to,

kad žinotume, kas pasaulyje buvo anksčiau, o dėl to, kad istorijos pamokas

galėtume panaudoti ateityje savo tautos labui. Istorijos medžiaga turi būti

vertinama tiktai kaip priemonė. Dabar pas mus yra atvirkščiai: priemonė

tapo tikslu, o pats tikslas buvo visiškai užmirštas. Tegu mums nekalba, kad

visi tie fakteliai yra reikalingi, kad be jų mokinys negali suprasti bendrų

dalykų. Ne, tuo tegu užsiima specialistai –istorikai, o paprastas žmogus nėra

istorijos profesorius. Jam istorija reikalinga tiek, kad jis galėtų susidaryti

nuomonę apie savo tautos gyvenimo politinius dalykus. Vienas svarbiausių

mūsų valstybių rūpesčių turi būti sukūrimas tokio istorijos kurso, kuriame

dominuotų rasinė problema.

Būtina sutrumpinti mokyklos programą, kad liktų laiko fiziniam

žmonių lavinimui. Tautos auklėjimas turi būti grindžiamas ne materializmu, o

idealizmu.

77

Istorinės deklaracijos

Didžioji laisvių chartija

13

Ir Londono miestas turi turėti visas senąsias laisves ir laisvus savo

papročius kaip sausumoje, taip ir vandenyje, be to, mes norim ir tokia yra

mūsų valia, kad ir kiti miestai, ir burgai, ir miesteliai, ir uostai turėtų visas

laisves ir laisvus savo papročius

63

Mes norime ir primygtinai nurodome, kad Anglijos bažnyčia turi

būti laisva [...]

JAV Nepriklausomybės deklaracija

Mes remiamės savaime suprantama tiesa, kad visi žmonės yra

sukurti lygūs ir Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso

gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Kad šios teisės būtų garantuotos, žmonės

steigia vyriausybes, kurių įgaliojimai kyla iš valdomųjų pritarimo. Jeigu kuri

nors vyriausybės forma pasidaro pražūtinga tiems tikslams, tauta turi teisę

pakeisti arba panaikinti ją ir įsteigti naują vyriausybę [...]. Dabar valdančio

Britanijos karaliaus istorija – tai skaitlingų neteisybės ir prievartos atvejų

rinkinys, siekiant įvesti neribotą despotizmą.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija

Prancūzų tautos atstovai, sudarę Nacionalinį susirinkimą ir

manydami, kad tamsumas, žmogaus teisių užmiršimas arba jų nepaisymas

yra vienintelė visuomenės nelaimių ir vyriausybės sugedimo priežastis,

nusprendė išdėstyti iškilmingoje Deklaracijoje natūralias, neatimamas ir

šventas žmogaus teises, kad Deklaracija, nuolat esanti priešais visų

visuomeninės sąjungos narių akis, nuolat primintų jiems jų teises ir pareigas,

kad įstatymus leidžiančiosios ir įstatymus vykdančiosios valdžios veiksmai,

kuriuos bet kuriuo metu būtų galima palyginti su kiekvieno politinio instituto

tikslais, būtų kaip galima labiau vertinami; kad piliečių reikalavimai, nuo

dabar grindžiami paprastais ir neginčijamais principais, būtų nukreipiami

laikytis Konstitucijos ir visuotinės gerovės labui. Atitinkamai, Nacionalinis

78

susirinkimas pripažįsta ir skelbia Aukščiausiosios būtybės akivaizdoje ir jai

globojant šias žmogaus ir piliečio teises:

1 straipsnis

Žmonės gimsta ir lieka laisvi ir turi lygias teises. Visuomeniniai

skirtumai pripažįstami tiktai bendros naudos labui.

2 straipsnis

Bet kokios politinės sąjungos tikslas – natūralių ir neatimamų

žmogaus teisių užtikrinimas. Šios – laisvė, nuosavybė, saugumas ir

pasipriešinimas priespaudai.

3 straipsnis

Suverenios valdžios šaltinis yra nacija. Jokia įstaiga, nė vienas

individas negali turėti valdžios, kuri aiškiai nekyla iš nacijos.

4 straipsnis

Laisvę sudaro galimybę daryti viską, kas nekenkia kitam; tokiu

būdu kiekvieno žmogaus natūralias teises apriboja tik tai, kas užtikrina

galimybę kitiems visuomenės nariams naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias

ribas nustatyti gali tiktai įstatymas.

5 straipsnis

Įstatymu galima uždrausti tiktai visuomenei kenksmingus

veiksmus. Kas neuždrausta įstatymu, tas leidžiama, ir niekas negali būti

verčiamas daryti tai, ko nenumato įstatymas.

6 straipsnis

Įstatymas yra bendros valios išraiška. Visi piliečiai turi teisę

dalyvauti asmeniškai arba per atstovus įstatymo kūrime. Jis turi būti vienas

visiems, saugo jis ar baudžia. Visi piliečiai lygūs prieš jį ir dėl to turi lygias

teises užimti visus postus, viešas pareigas ir į užsiėmimus pagal sugebėjimus

be kokių nors kitų skirtumų, išskyrus tuos, kuriuos nulemia jų dorybės ir

sugebėjimai.

7 straipsnis

Niekas negali būti apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas, išskyrus

atvejus, numatytus įstatymu. [...]

8 straipsnis

Įstatymas turi nustatyti tik neišvengiamas bausmes. Niekas

negali būti nubaustas kitaip, negu pagal įstatymą. [...]

9 straipsnis

79

Kadangi kiekvienas laikomas nekaltu, kol jo kaltė nėra įrodyta,

areštuojant žmogų jam neturi būti taikomos jokios bereikalingai griežtos

priemonės.

10 straipsnis

Niekas negali būti persekiojamas už pažiūras, jeigu jų reiškimas

neardo įstatymu numatytos visuomeninės tvarkos.

11 straipsnis

Laisvas minčių reiškimas yra viena svarbiausių žmogaus teisių;

dėl to kiekvienas pilietis gali laisvai pasisakyti, rašyti, spausdintis,

atsakydamas tiktai už piktnaudžiavimą ta laisve tais atvejais, kuriuos numato

įstatymas.

12 straipsnis

Kad žmogaus ir piliečio teisės būtų garantuotos, reikalinga

valstybės valdžia; ji kuriama dėl visų, o ne dėl asmeninės naudos tų, kuriems

ji patikėta.

13 straipsnis

Ginkluotųjų pajėgų išlaikymui ir valdymui reikalingi bendri įnašai.

Jie turi būti tolygiai paskirstyti visiems visuomenės nariams pagal jų

galimybes.

14 straipsnis

Visi piliečiai turi teisę patys ar per atstovus nustatyti valstybinius

mokesčius, geranoriškai sutikti su jais, stebėti jų panaudojimą.

15 straipsnis

Visuomenė turi teisę reikalauti ataskaitos iš bet kurio pareigūno

apie jo veiklą.

16 straipsnis

Visuomenė, kur negarantuojamos teisės ir nėra valdžių atskyrimo,

neturi Konstitucijos.

17 straipsnis

Kadangi nuosavybė yra šventa ir neliečiama teisė, iš nieko ji

negali būti atimta kitaip, kaip pagal įstatymą ir teisingai kompensuojant.

Dirbančiosios ir išnaudojamosios liaudies teisių

deklaracija

(1918 m. sausio 3(16) d.

80

Centro Vykdomasis Komitetas skelbia šiuos pagrindinius teiginius:

Steigiamasis susirinkimas nutaria:

I

1) Rusija yra Darbininkų, kareivių ir valstiečių deputatų tarybų

respublika

2) Tarybų Rusijos respublika steigiama kaip laisva laisvų nacijų

sąjunga, kaip tarybų nacionalinių respublikų federacija

II Pagrindiniu uždaviniu laikydama bet kokio žmogaus

išnaudojimo panaikinimą, negailestingą eksploatatorių slopinimą,

socialistinės visuomenės santvarkos įvedimą ir socializmo pergalę visose

šalyse, Steigiamasis susirinkimas toliau nutaria:

1) privati žemės nuosavybė naikinama ir žemė perduodama

darbo žmonėms be jokios išpirkos išlyginamojo žemės naudojimo pagrindu

2) patvirtinamas tarybinis įstatymas apie darbininkų kontrolę [...]

3) patvirtinamas visų bankų perėjimas į darbininkų ir valstiečių

valstybės nuosavybę

4) įvedama visuotinė darbo prievolė

Žmogaus teisių deklaracija

(1948 m. gruodžio 10 d., 30 straipsnių)

1

Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs pagal teises

3

Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę

4

Vergija ir prekyba vergais draudžiama

Raštas ir knyga Lietuvoje

Popiežiui Jonui XXII Gediminas rašė: „Mes jau seniai girdėjom,

kad visi krikščionių tikėjimo pasekėjai privalo klausyti jūsų tėviškosios val-

džios. Ne dėl savo kaltės mes nesame ištikimi šiam įstatymui. Dar mūsų

pirmtakas, karalius Mindaugas priėmė krikščionių tikėjimą su visa savo vieš-

patija; bet skaudūs riterių užgauliojimai ir nuolatinis vokiečių ordino apgaudi-

nėjimas privertė jį atsisakyti krikščionybės ir mus verčia iki šio laiko būti pa-

klydimuose, paveldėtuose iš ainių. Daug kartų mūsų pirmtakai leido pasiunti-

81

nius pas Rygos arkivyskupus taikai sudaryti, bet pasiuntiniai būdavo nužudy-

ti. Artimiausias mūsų sosto pirmtakas Vytenis Rygoje prašė, kad jam atsiųstų

du minoritus, kuriems jis jau buvo parinkęs vietą ir pastatęs bažnyčią; suži-

nojo apie tai prūsų žemėje teutonų ordino broliai ir tuojau nusiuntė kariuo-

menę, kad ją sugriautų ir sudegintų, nuo jų prievartos kenčiame ne tik mes,

bet ir patys krikščionių dvasininkai – arkivyskupai ir kunigai: jie ima juos į ne-

laisvę, laiko sukaustę, begėdiškai išveja iš bažnyčios savo arkivyskupus, už-

muša klerkus. Plėšdami ir naikindami mano valdomųjų žemes, jie sako, kad

tai darą gindami krikščionybę. Bet šventasis ir gerbiamasis Tėve, aš ne krikš-

čionybės priešininkas. Jei aš kariauju su krikščionimis, tai ne dėl to, kad norė-

čiau sunaikinti katalikų tikėjimą, bet kad apsiginčiau, atremdamas skriaudą ir

prievartą, kaip tatai daro visi karaliai ir krikščionių kunigaikščiai. Pas mus yra

brolių pranciškonų ir dominikonų ordinų: mes davėme jiems visišką laisvę

krikštyti, sakyti pamokslus ir dirbti kitokius šventus darbus (ar tai rodo, kad

mes krikščionybės neapkenčiame?). …mes esame pasirengę priimti katalikų

tikėjimą, jei tik už tai neprivalome būti dėkingi anksčiau minėtiems kankinto-

jams (tortoribus), tai yra - magistrui ir riteriams“

Didelę reikšmę turėjo krikšto proga paskelbti trys teisiniai doku-

mentai. Svarbiausias krikščionybės įvedimo aktas Lietuvoje buvo Jogailos

privilegija Vilniaus vyskupui. Ja Jogaila įsteigė bažnytinę žemėvaldą. Vys-

kupas buvo gausiai apdovanotas valstybės žemėmis, bažnyčios ir vienuoly-

nai buvo atleisti nuo visų prievolių. 1387 m. vasario 20 d. Jogaila suteikė pri-

vilegiją Lietuvos bajorams. “Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajo-

ras … turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti, laikyti, naudotis, parduoti,

perleisti, pakeisti, duoti, dovanoti ir laisvai vartoti pagal savo laisvą valią ir

norą pilis, valsčius, kaimus ir namus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip,

kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos ka-

ralystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, tuo tarpu kai

juos jungia tai, kad jie yra vienos karūnos pavaldiniai. (…) Jeigu pasitaikys,

kad kurio nors kario duktė, anūkė arba giminaitė, jos vyrui mirus, lieka našlė,

tai mes norime, kad ji valdytų savo vyro turtus ar valdas iki to laiko, kol ji pa-

silieka našle. Jeigu ji geidžia ištekėti antrą kartą, tai ji pati eina už vyro, kurį

pasirinko, be turimos dalies, o turtai ir valdos lieka vaikams, jeigu jų yra; o

jeigu jų nebuvo, tai turtai palieka pirmojo jos vyro artimiausiems giminai-

82

čiams, kaip kad esti su kitomis moterimis našlėmis, ištekančiomis kitose mū-

sų karalystės žemėse. Sutinkame taip pat, kad minėtieji kariai nebūtų įparei-

goti atlikti kurių nors mūsų darbų arba mūsų palikuonių darbų, išskyrus nau-

jos pilies statybą, …Kiekvienas, kuris, priėmęs šventąjį katalikų tikėjimą, gė-

dingai nuo jo pasitrauks arba kuris atsisakys jį priimti, neprivalo naudotis jo-

kiomis šių teisių…” Trečioji Jogailos privilegija buvo skirta Vilniaus miestie-

čiams. Vilnius gavo Magdeburgo teises – teisę turėti savo miesto valdybą ir

atskirą nuo bajorų teismą. Vadinasi, miestas galėjo įsivesti savivaldą. Tačiau

miestiečiai nebuvo atleisti nuo mokesčių ir karo tarnybos.

Lietuvos valdovams jau XIII a. prireikė rašto. Diplomatiniam ir

prekybiniam susirašinëjimui buvo vartojamos vokiečių ir lotynų kalbos.

Tačiau labiausiai paplitusi buvo rusų kalba ir kirilica. Nuo XIV a. pabaigos ši

kalba tapo oficialiąja LDK raštvedybos kalba. Ja buvo parašyta dauguma

didžiojo kunigaikščio kanceliarijos dokumentų, iš kurių vėliau susidarė didelis

archyvas, vadinamas Lietuvos Metrika.

III Lietuvos Statute buvo pabrėžta, kad raštininkas privalo rusiškai

visus raštus rašyti. Rusų kalba buvo parašyti Kazimiero teisynas, Lietuvos

Statutai. 1530 m. buvo parengtas Statuto vertimas į lotynų kalbą, o 1532

m. – į lenkų kalbą. Pirmasis dokumentas lenkiškai buvo parašytas

Kėdainiuose 1523 m., bet tik XVII a. pabaigoje lenkų kalba galutinai išstūmė

rusų kalbą. 1696 m. seime buvo priimtas nutarimas, kad raštininkas privalo

rašyti lenkiškai, o ne rusiškai.

Knygos Lietuvoje plito lėtai. Viena priežastis buvo tai, kad nuolat

trūko rašomosios medžiagos. XIV a. Lietuvoje buvo naudojamas

pergamentas ir popierius, tačiau popieriumi nebuvo pasitikima. Pirmiesiems

popieriaus malūnams Vilniuje įkurti buvo duotas leidimas tik 1524 m. XIV a.

kunigaikščio kanceliarija naudojo popierių be vandens ženklų, todėl

nepavyksta nustatyti, iš kur jis atvežtas. Rygoje buvo naudojamas toks pat

popierius. Galimas daiktas, tas popierius buvo gaunamas per Hanzos pirklius.

XV a. pradžioje Lietuvoje jau buvo vartojamas itališkas popierius. Vėliau

pasirodė prancūziškas ir vokiškas popierius. Kaip medžiaga knygoms rašyti

Lietuvoje popierius pergamentą visiškai išstūmė XVI a. antrojoje pusėje.

Vienas seniausių LDK knygų nurašinėjimų centrų buvo Laurišavo

vienuolynas, apie 1260 m. įsteigtas prie Nemuno Mindaugo sūnaus Vaišvilko.

83

Čia XIV a. pradžioje buvo parašyta Laurišavo „Evangelija“, viena pirmųjų

miniatiūromis puoštų rankraštinių knygų Lietuvoje.

Svarbiu knygų perrašinėjimo centru XIV a. pabaigoje buvo

Naugardukas. Algirdo laikais Lietuvos metropolitas serbas Kiprijonas čia

priglaudė nuo turkų pabėgusius bulgarų ir serbų knygų skriptorius bei

iliustratorius

Išvykdamas į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponams

didelės reikšmės privilegiją. Visi feodalai, be religijos ir tautybės skirtu-

mo, skirstomi į kunigaikščius, ponus ir bajorus, pabrėžiant, kad jų politinės

teisės, o tuo pačiu ir žemėvaldos teisės prilygsta Lenkijos feodalų teisėms.

Didysis kunigaikštis pažadėjo neskirti į tarnybas Lietuvoje lenkų: „…Jeigu at-

sitiktų, kad šios katedrinės, kolegijinės ir vienuolynų bažnyčios, kurių patro-

nato teisė aiškiai pilnai priklauso mums ir mūsų įpėdiniams, tuo tarpu dėl

mirties ar atsisakymo vakuotų ir jose nebūtų ganytojo, tada, aprūpindami jas

ganytoju ar kitais ganytojais, turime pristatyti ne kurį kitą ar kitus, bet tik

mūsų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės čionykštį gyventoją, jei dėl savo

gabumų ir dėl savo doro būdo būtų rastas tinkamas, o jei būtų kitaip, tai tu-

rėsime pristatyti kas kartą, kai tik bus reikalinga ir patogu, veiklų ir kilnų bei

tinkamą antros (t. y. lenkų) tautos asmenį, kuris galėtų vadovauti ir būti nau-

dingas… Taip pat visi ir atskiri šių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių

kunigaikščių, ponų, kilmingųjų bajorų ir miestiečių valstiečiai ir valdiniai te-

būnie visai laisvi ir atleisti nuo bet kokio davimo ir mokėjimo rinkliavos arba

mokesčio, vadinamo (sidabrine), taip pat saikų, kurie vadinami (dėklos), nuo

visokių prievolių naštos, kuri vadinama (pastotės), nuo pristatymo pilims ak-

menų ir tašytų rąstų bei malkų plytoms arba kalkėms deginti, nuo šienavimo

ir kitų mažiau paremtų teise darbų, išskyrus tačiau reikalingų naujų pilių sta-

tymą ir senųjų taisymą, taip pat išskyrus tuos kunigaikščių, ponų, kilmingųjų,

bajorų valstiečius ir valdinius, kuriuos mes esame jiems davę ar dovanoję“.

Kazimieras pažadėjo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos sutikimo.

Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių Žygimanto Senojo lai-

kais buvo I Lietuvos Statuto parengimas ir priėmimas 1529 m. Statutą ren-

gė Albertas Goštautas (Šis didikas iškilo valdant Aleksandrui, o Žygimanto

Senojo laikais nusipelnė kovodamas prieš Maskvą. 1519 m. Goštautas buvo

84

paskirtas Trakų vaivada. Greitai jis tapo Lietuvos kancleriu ir ėmė tvirtinti

Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos. Jo sąjungininke tapo karalienė Bona,

norėjusi užtikrinti Žygimantui Augustui kelią į Lenkijos sostą per Lietuvos sos-

tą. Siekdamas patraukti savo pusėn bajoriją, Goštautas ėmėsi Lietuvos įsta-

tymų kodifikavimo. Už dinastinių planų rėmimą 1522 m. Goštautas gavo pri-

vilegiją laiškus ir dokumentus antspauduoti raudonu vašku, kaip tai darydavo

valdovai. Goštautas ėmė reikalauti, kad visi lenkų kilmės vienuoliai būtų pa-

šalinti iš Lietuvos, nes jie nesimoko lietuvių kalbos, gyvena amoraliai ir veža

turtus iš Lietuvos. Goštautas pasirūpino, kad Žygimantas Augustas būtų ka-

rūnuotas - jis tikėjosi būti regentu. Tapęs Bonai nebereikalingas, Goštautas

siekė atimti iš jos turtus ir išstumti ją iš Lietuvos. Goštautas visą laiką vaidijo-

si su Radvilomis, o 1537 m. sudarė su jais sutartį dėl savo sūnaus Stanislovo

santuokos su Barbora. Goštauto turtai susiliejo su Radvilų turtais, o kai 1539

m. Albertas Goštautas mirė, Radvilos tapo patys galingiausi didikai Lietuvo-

je).

Statute buvo sujungta baudžiamoji teisė, civilinė teisė, proceso

teisė. Buvo įvesta nusikaltimo prieš valstybę sąvoka. Nusikaltimu prieš vals-

tybę laikomas išvažiavimas į priešo šalį, didžiojo kunigaikščio dokumentų ir

antspaudo klastojimas. Nustatyta ir bausmė už tokius nusikaltimus – sudegi-

nimas. 17-oje straipsnių kalbama apie moterį. Didžiausias dėmesys skiriamas

turtinei moters padėčiai. Straipsniai, reguliuojantys proceso dalykus, kalba

apie šalių lygybę, kaltinamojo teisę gintis, ieškovo teisę bet kada atsisakyti

ieškinio. Statute nusakytos teismo instancijos – vaivada, seniūnai, maršalkos,

Ponų taryba, pavieto teismas (bajorų byloms spręsti – vaivada ir du bajorai).

Apeliacinis teismas – Didžiojo kunigaikščio teismas. Statutas fiksuoja baus-

mės priklausomybę nuo nusikaltėlio luomo. Humanizmo idėjos, kuriomis gy-

veno to meto Europa, neaplenkė Statuto.

Renesanso įtakoje atsirado Lietuvos istoriografija ir lietuvių kil-

mės iš romėnų teorija. Plintant renesanso idėjoms, pradėta didžiuotis gar-

binga tautos praeitimi. Tautos praeitį nušviesti padėjo Lietuvos metraščiai.

Jie buvo pradėti rašyti XIV a. pabaigoje. Metraščiuose surašyti istoriniai įvy-

kiai kalendoriaus tvarka. XV a. pradžioje pasirodė slavų kanceliarine kalba ra-

šytas metraštis, žinomas keliais pavadinimais – „Lietuviškos giminės pra-

džia“, „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kilmė“. Metraštyje aprašomos

85

Kęstučio, Vytauto ir Jogailos kovos dėl valdžios. Metraščio tikslas – įrodyti Vy-

tauto teisę į sostą.

XVI a. Lietuvos šviesuomenė skelbė savą valstybingumo sampra-

tą. Ją grindė tautos prigimtimi ir savitais papročiais, o jų pažiūrų į Lietuvos

valstybingumą pradininkai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris

Goštautas, jo globojami inteligentai. Galutinai valstybingumo samprata pa-

aiškėjo XVI a. viduryje, Livonijos karo metais, Liublino unijos išvakarėse, kai

Vilniaus politikai viešai atsakė į smarkėjančius gretimų valstybių ideologų iš-

puolius. Lenkų publicistas Stanislavas Ožechovskis Žygimanto Senojo laido-

tuvių kalboje išdėstė Lenkijos bajorų požiūrį į tėvynės ateitį. Pasak jo, lenkų

valstybės santvarka turinti būti pagrįsta ne tvirta valdovo valdžia, bet bajorų

laisve. Esminė karaliaus pareiga - nuosekliai ją ginti. Visiškai priešingus rei-

kalavimus naujam valdovui kėlė Lietuvos humanistai. 1550 m. Mykolas Lie-

tuvis (taip buvo pasivadinęs ar leidėjo pavadintas Venslovas Mikalojaitis iš

Maišiagalos (apie 1490-apie 1560), studijavo Krokuvos universitete, dirbo di-

džiojo kunigaikščio raštinėje, apie 1550 m. parašė veikalą „Apie totorių,

lietuvių ir maskvėnų papročius“, kurio yra žinomi tik 10 fragmentų, pa-

rengtų spaudai praėjus daugeliui metų po autoriaus mirties). Jis kritiškai žvel-

gė į savo meto visuomenę, kas buvo būdinga, bręstant Lietuvoje reformaci-

jai. Savo krašto visuomenei jis kėlė pavyzdį – totorių ir rusų asketiškumą, siū-

lė keisti elgsenos normas, vertybinę hierarchiją santūrumo, taupumo, veiklu-

mo kryptimi, ieškojo geresnių valstybės valdymo būdų, kritikavo švietimo ly-

gį, aktyviai rėmė kilmės iš romėnų teoriją, tuo pagrįsdamas LDK valstybingu-

mo senumą, jos kultūros atskirumą nuo lenkų kultūros. Jis atstovavo tai Re-

nesanso rašytojų krypčiai, kuri palaikė lotynų kalbos kaip internacionalinės

bei mokslo kalbos pozicijas. Jo argumentacijoje reikšminga buvo tai, kad jis

lotynų kalbos, kaip pagrindinės LDK internacionalinės kalbos vietą motyvavo

jos panašumu į lietuvių kalbą, kurią laikė nesunorminta lotynų kalba. Mykolas

Lietuvis ragino didįjį kunigaikštį tvirtai suimti valdžią į rankas, pažaboti bajo-

rų savivalę. Lietuvio nuomone, reikia atgaivinti tuos papročius, kuriuos lietu-

viai paveldėjo iš senųjų Vytauto laikų. Centralizuotą Vytauto laikų valstybę jis

suvokė kaip sektiną tėvynės idealą. Didikų savivalė yra didžiausias krašto

priešas. Visiems didžiojo kunigaikščio pavaldiniams dera turėti lygias teises,

neleistina, kad tos pačios tikybos žmogų gentainis laikytų vergijoje. Įstatymai

turi būti vienodi tiek dideliems, tiek mažiems.

86

Dar energingiau valstybingumą gynė Augustinas Rotundas

veikale „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“. Polemizuodamas su Ože-

chovskiu, Rotundas nušvietė abiejų tautų ir valstybių skirtumus. Ožechovskio

teigimu, kertinis akmuo, laikąs Lietuvos karalystę, yra išrinktas karalius.

Drauge su kunigu, altoriumi ir tikėjimu jis paverčiąs Lenkiją tobuliausia iš vi-

sų monarchijų. Lenkija esanti absoliuti dievo karalystė, o lenkai – išrinktoji

tauta. Rotundo manymu, tinkamos santvarkos būtina sąlyga be dievo palai-

minimo yra paties valdovo dora, taurūs jo asmens bruožai. Valdovas privalo

turėti šias savybes: gerumą, dorybę, išmintį, meilę valstybei ir pavaldiniams.

Ožechovskio išaukštintam laisvai renkamam lenkų karaliui Rotundas priešino

tėvų šalyje išauklėtą lietuvių valdovą, sosto paveldėtoją. Pavaldiniai labiau

mylį tą viešpatį, su kuriuo vienoje tėvynėje gimė. Svetimu Lietuvai dalyku

Rotundas laikė netik lenkų renkamą valdovą, bet ir jų garbinamą bajorų lais-

vę.

Teisinę visų piliečių lygybę skelbė humanistas Andrius Volanas

(apie 1530-1610). Volanas mokėsi Frankfurto prie Oderio ir Karaliaučiaus uni-

versitetuose, dirbo Mikalojaus Radvilos sekretoriumi, parašė 40 veikalų, siūlė

reformuoti LDK vidaus santvarką ir visuomenės gyvenimą. Ypač daug pasiū-

lymų valstybės reformai buvo knygoje „Apie politinę ir pilietinę laisvę“:

„… o kadangi ne kiekvienas žmogus savo protu gali pasiekti tokios išminties,

kaip paties teisės branduolio, todėl gerai yra pasakęs Platonas, kad tol bus

žmonių giminė nelaimėmis varginama, kol arba bus prileisti valstybę valdyti

tokie žmonės, kurie tikrąją išmintį lavina, arba valstybę valdantieji, kokios

nors dieviškos lemties pastūmėti, pradėtų tikros išminties mokytis. O supran-

tama, kad ši išminties meilė ir valstybės valdymo mokytojas yra teisės išma-

nymas. Negalima net tikėtis, kad tas, kuris teisės dalykuose neišsilavinęs,

galėtų įstatymus teisingai ir deramai pritaikyti ar išlaikyti visuotinę santaiką

valstybėje. … teisingumas …visus miestus ir kitus dalykus išlaiko sveikais, o

neteisingumas – griauna ir sugadina. O teisingumas jokioje žmonių bendrijoje

negali didėti, jeigu nėra priimtų įstatymų, kurie tarnautų visų piliečių bendrai

naudai, ir tie įstatymai nėra protingai taikomi tų, kuriems jie yra patikėti visų

bendrai sveikatai“. Volano nuomone, išsilavinimas ir filosofija turėtų formuoti

būsimų valstybių vadovų ir pareigūnų asmenybes. Pačią visuomenę sudaro

lygūs savo prigimtimi asmenys, o ne luomai. Ne kilmė lemia priklausomybę

87

luomui, o dorovinės žmogaus savybės. Reikėtų įvesti teisinę visų piliečių ly-

gybę, ginti miestelėnus ir žemdirbius.

Viena reikšmingiausių kultūros institucijų buvo spauda. Spausdin-

to žodžio pradininkas Lietuvoje buvo žymus humanistas Pranciškus Skori-

na. 1519 m. atvykęs iš Prahos, Vilniuje jis įkūrė spaustuvę. 1522 m. jis iš-

spausdino „Mažąją kelionių knygelę“, o 1525 m. – „Apaštalą“. 1530 m. Vil-

niaus gaisras sunaikino spaustuvę, ir Skorina išvyko iš Lietuvos.

Pirmieji spausdinti raštai lietuvių kalba pasirodė kaip katalikų ir

reformatų ideologinės kovos vaisius.

1963 m. buvo surastas seniausias iki šiol žinomas lietuviškas ran-

kraštis – 1503 m. parašyti poteriai.

Žymiausi XVI a. lietuvių raštijos veikėjai buvo Martynas Mažvy-

das ir Mikalojus Daukša. M. Daukša pirmasis Lietuvoje paskelbė mintį, kad

Lietuvos gyvenimo pagrindas turėtų būti etninė lietuvių kultūra. Jis įžvelgė

šiuos tautą jungiančius ryšius – teritoriją, papročius, kalbą - ir kvietė juos

saugoti ir stiprinti.

1790 m. seimas ėmė svarstyti konstitucijos projektą. 1791 m.

gegužės 3 d. buvo priimta konstitucija. Turtingi miestiečiai gavo teisę

įsigyti dvarus, išsimokslinę miestiečiai gavo bajorų teises. Buvo panaikinta

veto teisė. Valstybė buvo pavadinta Lenkija. „Visa žmonių visuomenės

valdžia kyla iš tautos valios. Idant valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir

visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje, lenkų tautos valdymą

turi sudaryti trys valdžios ir šio įstatymo valia sudarys visiems laikams, tai

yra: įstatymų leidžiamoji valdžia seime, aukščiausioji vykdomoji valdžia

karaliuje ir teisminė valdžia šiam tikslui įkurtose ar įkursimose jurisdikcijose.

Seimas arba susirinkusieji luomai, bus padalinti į atstovų rūmus ir senatorių

rūmus, vadovaujamus karaliaus. ... Viskas ir visur turi būti sprendžiama balsų

dauguma; dėl to liberum veto, bet kokios rūšies konfederacijas ir

konfederacinius seimus kaip prieštaraujančius šios konstitucijos dvasiai,

valdymą griaunančius, visuomenę ardančius panaikiname visiems

laikams...Aukščiausiąją įstatymų vykdomąją valdžią atiduodame karaliui jo

taryboje, kuri vadinsis Įstatymų sargyba. ...Lenkijos sostą norime turėti ir

nusprendžiame jį būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams.

Bekaralmečiais patirtos nelaimės ... paskatino mūsų įžvalgumą atiduoti

88

Lenkijos sostą pagal paveldėjimo teisę. Todėl nusprendžiame, kad mums

pragyvenus, kiek leis mums Dievo gerumas, Lenkijoje karaliaus dabartinis

Saksonijos elektorius. Būsimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho

Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus asmeniu, kurio vyriškos lyties

įpėdiniams... skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis

viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius

neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją

Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo

dukrai Todėl Mariją Augustą Nepamukę, elektoriaus dukterį, skelbiame

Lenkijos infante, palikdami tautai teisę, kuriai negalios jokia senatis, rinkti į

sostą kitą giminę, užsibaigus pirmajai“.

Po 1863-1864 m. sukilimo valdžia visiškai uždraudė Lietuvoje

leidybą lenkų ir lietuvių kalbomis (tradiciniais lotyniškais rašmenimis).

Lietuvių kalbai buvo brukamas rusiškas raidynas (graždanka), kurią

teisingiau būtų vadinti kirilica. Tačiau per 40 metų „graždanka“ buvo išleista

tik 66 spaudiniai: 20 elementorių ir kitų mokymo priemonių, 15 religinių

knygų, 14 kalendorių, 7 beletristiniai kūrinėliai, 7 smulkesni leidiniai.

„Graždanka“ nepaplito, nes katalikų kunigai aiškino, kad skaityti tokias

knygas yra nuodėmė.

Lietuva neliko be lietuviškų knygų. 1867 m. M. Valančius

organizavo lietuviškų knygų leidimą Rytprūsiuose. 1865-1904 m. pasirodė

1830 leidinių, skirtų platinti Rusijos imperijoje. 1874-1904 m. JAV buvo

išleistas 701 lietuviškas leidinys.

Iš visų draudimo metais išleistų knygų 29 procentus sudarė

maldaknygės, 11 - kalendoriai, 10 - elementoriai. Šiuo laikotarpiu didžiausiais

tiražais buvo leidžiami elementoriai. Jų tiražo vidurkis siekė 10 tūkst.

egzempliorių. Kalendorių tiražo vidurkis buvo 8 tūkst., o maldaknygių – 7,5

tūkst. egzempliorių. Iš viso draudimo metais buvo išspausdinta apie 6

milijonai egzempliorių.

1883 m. Ragainėje naujosios kartos inteligentų pasauliečių

iniciatyva pasirodė pirmasis laikraščio „Aušra“ numeris. Pirmuoju

redaktoriumi buvo gydytojas, Maskvos universiteto auklėtinis Jonas

Basanavičius.

89

„Aušros“ idėjas toliau plėtojo 1889 m. pasirodęs periodinis

leidinys „Varpas“ (ėjo iki 1905 m.), įsteigtas Varšuvos studentų draugijos

„Lietuva“. Pirmasis redaktorius iki pat mirties buvo V. Kudirka.

1949 m. vasario 2-22 d. tarp Radviliškio ir Baisogalos vyko visos

Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Buvo patvirtintas naujas organizacijos

pavadinimas – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Partizanai buvo pradėti vadinti

laisvės kovotojais. Politinė programa buvo išdėstyta Vasario 16-os

deklaracijoje.

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija

(… )

1. LLKS Taryba, remdamasi BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo

Tarybos jungtinio posėdžio 1949 02 10 nutarimais, okupacijos metu yra

aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos

išsilaisvinimo kovai.

6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam

Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi laikinoji Tautos Taryba.

7. Laikinąją Tautos Tarybą sudaro: visų vieningoje vadovybėje

Lietuvoje ir užsienyje kovojančių sričių, apygardų, rinktinių, aukštųjų

mokyklų, kultūrinių, religinių organizacijų bei sąjūdžių ir tautoje atramą

turinčių politinių partijų atstovai, prisilaikant proporcingo atstovavimo

principo.

8. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui,

Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo

Pirmininkas.

14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir

paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos atsiekimus atitinkanti valstybės

konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922

m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.

16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš savo esmės priešinga

pagrindiniam lietuvių tautos siekiui ir kertiniam konstitucijos nuostatui,-

Lietuvos nepriklausomumui,- nelaikoma teisine partija.

17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu

išdavę Tėvynę bendradarbiaudami su priešu, savo veiksmais ar įtaka

90

pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra

atsakingi prieš Lietuvos teismą.

(… )

Okupuotoji Lietuva

1949 02 16

Jonas Žemaitis – Vytautas“

LLKS Tarybos Prezidiumo

pirmininkas

Lietuvos Respublikos Auščiausiosios Tarybos Aktas dėl

Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo

Lietuvos Respublikos Auščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią,

nutaria iš iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos

panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol

Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė. [...]

Bibliotekos

Didžiausia Mezopotamijos knygų saugykla buvo Asirijos valdovo

Ašurbanipalo (669-626) biblioteka. Ašurbanipalo įsakymu jo rūmuose

Ninevijoje buvo surinktas didžiausias senovės Rytų raštų rinkinys. Britų

muziejuje saugoma daugiau kaip 20 tūkstančių šios bibliotekos lentelių.

307 m. pr.Kr. Aleksandrijoje buvo atidarytas Mūzėjonas – Mūzų

šventovė. Į Mūzėjoną ėmė plaukti rečiausi ir vertingiausi rankraščiai iš viso

helenų pasaulio. Vyko į Aleksandriją ir mokslo veikėjai. Kai Cezaris atvyko į

Aleksandriją, Muzėjone buvo 700 000 rankraščių. Kopijos išplito po visą

antikos pasaulį. Kopijų dėka išliko antikos autorių veikalai. Mūzėjone

dirbdavo apie 100 mokslininkų. Jie privalėjo parašyti komentarus visiems

kūriniams. Čia taip pat buvo zoologijos ir botanikos sodai, mechanikos

dirbtuvės. Poetas Kalimachas sukūrė 120 tomų Aleksandrijos bibliotekos

katalogą. Tokiu būdu atsirado pirmoji pasaulyje literatūros enciklopedija.

48 m. pr.Kr. į Aleksandriją atvykus su kariuomene Cezariui,

sudegė ta bibliotekos dalis, kuri buvo Serapio šventyklos priestate –

Serapeone. Markas Antonijus pasirūpino apiplėti Pergamo bivlioteką – iš jos

buvo atgabenta 200 000 vienetų. Mūzėjonas vegetavo iki 263 m. po Kr., kai

91

suiručių metu buvo sugriautas karaliaus rūmų kvartalas ir kartu su juo –

Brucheonas – specialus rūmų priestatas bibliotekai. Mirtiną smūgį

vegetuojančiai bibliotekai sudavė krikščionių fanatizmas: 391 m. patriarcho

Teofilio apakinta minia užpuolė Serapeoną ir sunaikino šią šventyklą kartu su

kadaise tokios garsios bibliotekos likučiais. Kalifas Omaras, užkariavęs

Aleksandriją, galvojo, kad jeigu knygose pasakyta ne tai, kas Korane, jas

reikia sunaikinti kaip pavojingas, o jeigu knygose pasakyta tai, kas Korane,

jas reikia sunaikinti kaip nereikalingas. Omaro įsakymu buvo sudegintas

rečiausių rankraščių rinkinys.

Helenistinė Pergamo biblioteka taip pat buvo garsi. Ji buvo

įsteigta II a. pr.Kr., specialiai pastačius puošnų pastatą. Jau tada bibliotekoje

buvo 200 000 ritinių.

Visus klasikinio Graikijos laikotarpio knygų rinkinius pranoko

Platono ir Aristotelio bibliotekos. Pasakojama, kad Aristotelis mokė Egipto

valdovus, kaip organizuoti bibliotekas. Aristotelio biblioteka po jo mirties ėjo

iš rankų į rankas, o kai 84 m. pr.Kr. Atėnus užėmė romėnų konsulo Sulos

kariuomenė, biblioteka kaip karo grobis nukeliavo į Romą.

Helenistines valstybes vieną po kitos užkariavo Romos imperija.

Roma pasisavino ir daugelį graikų kultūros elementų. Romoje atsidūrė graikų

knygū kolekcijos. Tuo metu helenistinė kultūra susidūrė su lotyniškąja

reakcija. Lotynų kalba pamažu tapo literatūrine kalba. Imperijoje kilo

susidomėjimas savo nacionaline literatūra. Šalia graikiškų knygų rinkinių

pasirodė lotyniškos knygos. Terencijus Varonas parašė pirmąjį teorinį

bibliotekininkystės veikalą „Apie bibliotekas“.

39 m. pr. Kr. buvo atidaryta pirmoji viešoji biblioteka Romoje.

28 m. pr. Kr. imperatorius Augustas ant Palatino kalvos savo rūmų

kaimynystėje pastatė puošnią Apolono šventyklą, kurios portike buvo viešoji

biblioteka su graikiškų ir lotyniškų knygų filialais. 64 m. per didįjį Romos

gaisrą ši biblioteka buvo sunaikinta. Imperatorius Domicianas ją vėl atstatė.

363 m. biblioteka vėl sudegė.

Imperatoriaus Konstantino laikais Romos miestas turëjo 28

viešąsias bibliotekas. Bibliotekų taip pat buvo Romos provincijų miestuose

Galijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Afrikoje. Didžiausia provincijos biblioteka, kuri

V a. turėjo apie 120 tūkstančių knygų, buvo Konstantinopolyje.

92

Imperijos laikotarpiu buvo įkurta nemaža akademijų. Jos turėdavo

gausias bibliotekas. Plintant krikščionybei, atsirado ir pirmosios

krikščioniškos bibliotekos. Pradžioje jos buvo nelegalios. Jų fondus

sudarydavo liturginė literatūra.

IX a. stambesniuose arabų miestuose atsirado aukštesnio tipo

bendrojo lavinimo mokyklų (medresių). Kai kurios jų išaugo iki savotiškų

universitetų. Toms mokykloms reikėjo bibliotekų. Pirmosios didelės

bibliotekos atsirado Bagdade. Garsiąją Bagdado biblioteką įkūrė kalifas

Harun al-Rašidas. Nemažai rankraščių buvo gauta iš Bizantijos ir kitų vietų

kaip duoklė. Jo sūnus kalifas al-Mamunas tėvo knygų rinkinį pavertė didele

viešąja biblioteka, pavadinęs ją „išminties namais“. Tai buvo didžiausia

arabų valstybės biblioteka. Jos fondą sudarė keli šimtai tūkstančių knygų ir

manuskriptų. Ji žuvo turkų-seldžiukų ir mongolų antplūdžių metu. Bagdade

paskutiniais jo klestėjimo metais (1258) buvo 36 bibliotekos.

Ypač garsios buvo Ispanijos arabų bibliotekos. Arabų kultūros

centrais Ispanijoje buvo Kordova ir Sevilija. Kordova buvo didžiausias knygų

prekybos centras Vakaruose.

1753 m. buvo įkurta Britų muziejaus biblioteka, 1800 m. – JAV

Kongreso biblioteka. Kai kurios karalių rūmų bibliotekos tapo valstybinėmis.

1862 m. Maskvoje buvo įsteigta biblioteka kaip Rumencevo

muziejaus skyrius. Iki 1917 m. ši biblioteka buvo antroji pagal dydį Rusijos

biblioteka. 1924 m. šiai bibliotekai buvo suteiktas V. Lenino vardas, o 1925

m. ji buvo perorganizuota į TSRS Valstybinę biblioteka. Pagal aptarnaujamų

skaitytojų skaičių ši biblioteka tarybiniais laikais užimdavo pirmąją vietą

pasaulyje. Šioje bibliotekoje yra pats didžiausias ir pilniausias visų rusų

spaudinių nuo pat spaudos Rusijoje pradžios fondas.

1795 m. Peterburge buvo įkurta biblioteka 1814 m. ši biblioteka

tapo viešąja. Iki 1917 m. tai buvo svarbiausia Rusijos biblioteka. Šioje

bibliotekoje yra įspūdinga „Laisvosios rusų spaudos kolekcija“ („Kolokol“,

„Iskra“, „Proletarij“). Čia taip pat saugojama 7 tūkstančius vienetų turinti

asmeninė Voltero biblioteka (su Voltero ranka rašytomis pastabomis).

1714 m. Peterburge buvo įkurta Rusijos mokslų Akademijos

biblioteka. Šioje bibliotekoje yra saugojami Petro I, jo brolių ir sesers

rankraščiai, kuriuos bibliotekai perdavė V. Tatiščevas.

93

Vilniaus universiteto biblioteka yra įsteigta 1570 m. Šios

bibliotekos branduolį sudarė Žygimanto Augusto humanitarinė biblioteka.

1832 m. ši biblioteka kartu su universitetu buvo uždaryta, o 1867 m. ji

buvo atkurta kaip viešoji biblioteka.

Žymus Lietuvos bibliotekininkas – Levas Vladimirovas. 1948 m.

jis tapo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi. L. Vladimirovo dėka

Universiteto bibliotekai buvo grąžintos knygos, caro valdžios išblaškytos po

kitas Rusijos imperijos bibliotekas, biblioteka pasipildė daugybe naujų

leidinių. 1964-1970 m. Vladimirovas dirbo Jungtinių Tautų Organizacijos

bibliotekos direktoriumi. Jis išrūpino, kad Vilniaus Universiteto biblioteka būtų

įtraukta į Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų depozitarus ir gautų

visų šių organizacijų leidinius. L. Vladimirovas buvo daugelio tarptautinių

bibliotekininkų organizacijų veikėjas.

94