VIRSELIS

- 7 -

1 skyrius

PERSEkIojImaS

Kol girioje būsi, gyvas išliksi.Jei žengsi iš medžio – galą gausi.

Girėnų patarlė

Miškinga Ūksmynės salaSpalio 5-oji, ankstyvas vakaras, savaitė prieš Derliaus šventę

Strėlė praskriejo pro pat jo petį ir dunkstelėjusi įsmigo tiesiai į medinį baslį. Tik per plauką! Jei nebūtų žengęs žingsnio į šalį,

kad neužmintų ant varnalėšos, strėlės kotas dabar stirksotų prie pat širdies. Jis įsivaizdavo, kaip ant marškinių pražysta raudona kraujo gėlė ir kaip gyvasties netekęs jo kūnas nugarma nuo medžio šakos žemyn iš mylios aukščio.

Arkas jautėsi išsekęs. Nugara žliaugė prakaitas, blauzdų raumenis bjauriai maudė. Jis apsidairė aplink: persekiotojai gal tik už kokio šimto jardų. Šioje vietoje takas buvo platus ir tiesus. Medžio šaka, ir taip didelė, ne tik patogumo dėlei nutašyta kaip visi siauresni šaka-

- 8 -

takiai, bet dar praplatinta skersinėmis sijomis ir sutvirtinta pastoliais, siekė dvidešimtį pėdų pločio. Tokiu popietės metu, prieš švaros va-landą, kelyje nesimatė nė gyvos dvasios. Arkas bėgo tyliai, jausdamas kiekvieną gruoblėto medžio gumbą ir įdubimą.

Aukštai viršuje nematomi akiai, sunkūs debesys pratrūko liūtimi, stambūs lašai aidžiai teškeno į lapus. Monotoniškas lietaus barbeni-mas ginė į priekį ir Arkas skuodė kiek jėgos leidžia, nekreipdamas dė-mesio į baugiai mirguliuojančius šešėlius. Sunkus nuotekininko diržas svėrė prie žemės. Veržliarakčiai prieš arbaletus? Tiek to. Vis tiek nėra laiko: nei atsikratyti pirmais, nei pasprukti nuo antrų. Pro šalį prašvil-pė dar viena strėlė ir dingo tankioje, žalioje lapijoje. Laimei, nekliudė.

Jo persekiotojas sustojo, nusišluostė nuo akių lietaus lašus ir ati-džiai nusitaikė dar vienam šūviui. Permirkę sprunkančio berniuko drabužiai, pradedant rudos odos šlike bei prasta šikšnine liemene ir baigiant aptemptomis kelnėmis bei nudrengtomis kojinėmis, rodė jį dirbant prie nuotekų. Tiesą sakant, persekiojamas grobis medžių fone panėšėjo į didelę, purvinai rudą dėmę. Sargybinis pasistengė išsilaikyti nekrustelėjęs, tanki lietaus marška trukdė, tad įtempė akis. Berniukas nesustodamas dūmė į priekį, šmėžuodamas bateliais gu-miniais padais – įprastu medžių gyventojų apavu. Niekas nenori nu-slysti nuo šakos, ypač tokiu oru. Jis ketina nužudyti keturiolikmetį. Tačiau jei jiems nieko kito nelieka?

Priekyje takas nėrė į didžiulę skylę – sutrūnijusiame kamiene žiojė-jo drevė. Arkas įpuolė ir jos vidury sustojo dvejodamas, bandydamas atgauti kvapą. Kažkur tolumoje suklykė paukštis, pasigirdo šlame-sys. Arkas pakėlė akis į šešėlius viršuje. Išdžiūvusio medžio viduje susidarė savotiška sankryža: masyvus kamienas buvo puiki atrama šakatakiams, pro iškirstas arkas išeinantiems į tris puses. Jis greitai permetė akimis juos visus. Tamsiame kampe pamatė senus apsama-nojusius laiptus, vedančius tuščiavidurio medžio apačion. Jam gresia mirtinas pavojus, tačiau leistis link žemės? Vien nuo tos minties jį nukrėtė šiurpas. Tai kur tada?

- 9 -

Arkas dar kartą perkratė galvoje prabėgusią dieną. „Tai tik dar vienas užsikimšęs vamzdis, – pasakė jo bosas, pats nė neketindamas teptis savo švarių baltų rankų. – Turėsi jį sutvarkyti, Arktorijau Mali-kumai. Toks tavo darbas. Šūdo nekapstysi, taukų nelaižysi! Tik bijau, kad šįkart teks sukišti rankas į dvokiančią krūvą iki alkūnių, cha cha! Bet tu ir taip rudas kaip šūdas, taigi koks skirtumas!“ – Ir vyras nusi-juokė iš savo sąmojo. Visada taip darydavo. Tik šįkart laukė visai ne juokų darbas.

Tiesiai prieš jį ant šakatakio tupėjo voverė ir krimto riešutą. Ji su-šnairavo Arko pusėn ir nuliuoksėjo laiptais žemyn.

– Čionai...Arkas apsidairė. Balsas vos girdėjosi ir berniukas pagalvojo, jog

jam pasivaideno. Kalbančios voverės? Ar jis jau kraustosi iš proto? Daug negalvojęs, nusekė paskui voverę. Vos įžengė pro arką, jį ap-gaubė aklina tamsa. Gali trumpam atsipūsti, sargybiniai jo čia neras. Žūtbūt reikia kažką sugalvoti!

Priekyje kažkas sušnarpštė, ir jis sustingo iš baimės. Iš tamsos jo link lėtai riedėjo skalbyklos vežimėlis, iki viršaus prikrautas švarių skalbinių, jį traukė nedidukas keršas ponis. Vežimėliui riedant pro šalį, mediniai ratai atsitrenkė į medžio gumbą giliai išskaptuotose provėžose, sužvango žalvariniai pakinktai, keistu aidu atsimušdami lapų tankmėje. Tarsi sakytų: „Traukis iš kelio!“ – nes šie nedraugingi nešuliniai gyvuliai patys niekam nesitraukdavo iš kelio.

Šitas ponis – tikra dovana! Arkas vyptelėjo ir puolė prie vežimėlio. Persiropštė per nuleidžiamą galą ir šmurkštelėjęs po dervuota dro-be įsispraudė tarp tvarkingai sudėtų skalbinių šūsnių, rangydama-sis kuo giliau palindo po drabužiais, užsivertė ant viršaus rietuvę išskalbtų apatinių marškinių, sunėrė pirštus ir ėmė melstis Dianai, prašydamas, kad apsaugotų.

– Kur dingo tas nuogaiša?– Dar prieš sekundę jis buvo čia...Lietaus prislopinti balsai artėjo.

- 10 -

– Jis jau beveik buvo mūsų rankose!Arkas sulaikė kvapą, laukdamas, kol stiprios rankos nublokš į šalį

išlygintus drabužius. Kiek kartų motina jam kartojo, kad vienas neitų į girią, nes sučiupsią krankliai ir iščiulpsią sielą. Tik dabar jam grėsė daug didesnis pavojus.

– Reikia čia gerai apieškoti.Vežimėlis sudrebėjo: ant skalbinių krūvos atsistojo pora gremėz-

diškų kojų. Įmitusio drimbos sargybinio svoris prislėgė Arką ir vos nesutraiškė, išstūmė iš plaučių paskutinį gurkšnį oro. Tuoj jie išgirs lūžtant jo šonkaulius arba garsiai, lyg kalentų genys, beldžiant širdį.

Arko galvoje suskambo iš vaikystės atėję žodžiai:

Krintantis ir už plunksnos stveriasi,skęstantis ir už šiaudo griebiasi.

Kas Dianą mylės, to vargai, bėdos nelies!

Tą nesąmoningą giesmelę nuolat traukdavo senos vaikų darželio auklės. Bet dabar jis su džiaugsmu būtų patikėjęs bet kuo.

– Velniai rautų! – nusikeikė sargybinis. – Kaip skradžiai prasmego! Gal pamatę tą šlapią, slidžią šaką, ne ten pasukome, gal jis nubėgo visai ne į kairę.

– Gribšas mus užmuš, jei nerasime berniūkščio! – sušnypštė ki-tas. – Išsiskirkim. Jis negalėjo toli nu...

Sargybinis nušoko nuo Arko krūtinės, balsai nutolo. Nejau padėjo sena maldelė? Arkas giliai įkvėpė, jausdamas, kaip plaučiai vėl prisi-pildo oro, ir, nors užtirpusios kojos prašyte prašėsi pajudinamos, dėl visa ko dar suskaičiavo iki dviejų šimtų. O gal pasilikti vežimėlyje, kol šis nuveš važtą? Monotoniškai dardantys ratai baigė užliūliuoti. „Ne!“ – išjudino pats save. Jis per daug girdėjo. Gribšas tarė savo žodį, taigi dabar jo gyvybė nė sudilusio skatiko neverta.

Pirmiausia reikia atitrūkti nuo vyriausiojo tarėjo galvažudžių. Ar-kas pamažu praskleidė ant viršaus sukrautas kojines ir odinius ant-

- 11 -

dėklus vyriškam pasididžiavimui apsaugoti, stengdamasis negalvoti apie tai, kokias kūno dalis jie dengia, ir pro pasidarytą plyšelį atsar-giai apsižvalgė: tuščia. Atbulomis išsirangė iš po skalbinių ir tyliai išsirabždino iš vežimėlio per galinį kraštą. Išlipęs pasigailėjo, kad ne-turi obuolio, palepintų vangiai dūlinantį ponį.

– Ačiū, bičiuli, – sušnibždėjo. – Lieku tau skolingas!Ponis dėbtelėjo akidangčiais pridengtomis akimis, tarsi parodyda-

mas, kad suprato, ir vežimėlis nugirgždėjo tolyn, palikęs Arką vieną stypsoti ant tako.

Arkas nauju žvilgsniu apžvelgė savo kraštą. Pasauliui, į kurį iki šiol žiūrėjo kaip į savaime suprantamą dalyką, dabar iškilo pavojus. Milžiniškiems lapams, didumo sulig suaugusiu vyru, kurių kontū-rai tirpo drėgnoje migloje. Šakatakiams ir pagrindiniams takams, išsiraizgiusiems virš galvos ir apačioje, už nugaros ir priekyje, su-rištiems ir sutvirtintiems virvėmis, atramomis ir milijonu medinių vinių. Drūtaliemeniams kamienams, tokiems dideliems, kad galėjo atlaikyti šimtus namų, prekybviečių ir smuklių, įsikūrusių išskaptuo-tose drevėse, tamsiomis angomis išmarginusiose žalią lapiją. Arkas visada tikėjo, kad, nepaisant neramios praeities, milžiniška Ūksmy-nės sala, nusidriekusi tarp lapijos per mylią virš purvinos žemės, yra saugiausia vieta pasaulyje. Daugiau nebe.

– Ei! – berniuko mintis nutraukė šūksnis. Po galais! Vienas iš Arko persekiotojų dūmė link jo ir buvo tik už kelių jardų. Kad tai tarė-jo žmogus, Arkas atpažino iš emblemos ant berankovio apsiausto: nuožmaus sakalo lenktu snapu. Aišku, sargybiniai nekvaili. Jei ilgai palauksi, bet kuri pelė galiausiai iškiš nosį iš urvelio.

Arkas mintyse prakeikė save už neapdairumą. Vyras vienu šuoliu atsidūrė šalia jo ir jau norėjo stverti už rankos. Berniukas mitriai atšo-ko atgal ir pasisuko bėgti, bet vyras buvo greitesnis: sugriebė už riešo ir tvirtai apgniaužė pirštus. Nors pats jis atrodė beveik toks pat liesas kaip Arkas, raumenys buvo tvirti kaip ąžuolas.

– Paleisk! – suriko Arkas.

- 12 -

– Nė negalvok, smirdžiau! – Pirštai suveržė dar stipriau, ir Arkui iš skausmo ištryško ašaros. – Tu – mano mėnesio premija, kaip kažin ką! – Ir grėsmingai nusišypsojo, parodydamas eilę išpuvusių dantų, į veidą mušė troškus kvapas.

Arkas liovėsi priešintis, jį apėmė šaltas įtūžis. Kokią jie turi teisę? Tėvas visuomet sakydavo, kad pagalvojus galima rasti išeitį iš bet ko-kios padėties. Tačiau ką besugalvosi susidūręs su tokia žvėriška jėga? Kol protas karštligiškai dirbo, nugalėjo instinktai – jei negali pabėgti, reikia kautis. Arkas pasijuto taip, tarsi stebėtų save iš šalies... dešinė jo ranka tebebuvo laisva. Berniukas vikriai nuleido ranką, išsitraukė iš už nuotekininko diržo masyvų veržliaraktį ir užsimojęs vožė kiek turėjo jėgų.

Sargybinis buvo tikras, kad vaikiščias tik drebins kinkas. Nesitikė-jo gausiąs gerai nutaikytu ginklu ir iškart išgirsiąs bjauriai trakštelint. Vyro akys išsiplėtė ir jis lėtai sukniubo.

Arkas nelaukė, kūnas dar nespėjo dunkstelėti ant žemės, o jo ir pėdos buvo ataušusios. Jei persekiotojas ims šaukti, jo balsas nuaidės kaip pavojaus varpas, o ten, kur vienas sargybinis, netoliese ieškok ir daugiau. Galų gale, pamanė Arkas, raitydamas kulnus ir jausdamas, kaip adrenalinas kaitina kraują, bent jau išlošiu laiko. Tik šakatakis, kuriuo jis bėgo, pasirodė besąs ilgas ir tiesus, regis, neturįs pabaigos. Arkas žinojo, kad kitas posūkis ne arčiau kaip už ketvirčio mylios, o jo liesas kojas nuo karštligiškų pastangų pasprukti ėmė traukti mėš-lungis.

Arkas pažvelgė į priekį ir staigiai sustojo, nepaisydamas, kad gali paslysti. Jo didžiausia baimė pasitvirtino: visai netoli takas sugirgž-dėjo nuo kito sargybinio žingsnių, dukart stambesnio nei pirmasis, jis sparčiai artėjo prie Arko. Rankoje laikė atkištą smailų durklą, aštrūs ašmenys mirguliavo lietuje. Berniukas įžiūrėjo grubų randą, zigzagu vingiuojantį skersai plikai nuskustos galvos, randas priminė žaibą.

Arkas apsisuko. Reikia grįžti atgal. Kažin, ar toli kita šakų sankir-ta? Ir jei ją pasiektų, kur toliau? Jis grįžtelėjo per petį ir pamatė, kad

- 13 -

sargybinis pasileido link jo bėgte, šaukdamas ir rodydamas pirštu. Atsisukęs jis viską suprato. Toliau priekyje pirmasis sargybinis, tas, kurį Arkas manė praradus sąmonę, jau sėdomis dairėsi aplink. Ar gali būti dar blogiau? Šį kartą arti nebuvo nei viltingų sankryžų, nei šalutinių takelių – nieko. Arkas pakliuvo į spąstus.

Lietus tebemerkė mišką, rūkas tirštėjo ir plūkavo minkštais pavie-niais tumulais. Taką aptraukė prieblanda ir abu sargybiniai vargiai galėjo įžiūrėti rudais, purvinais drabužiais apsirengusio berniuko si-luetą. Nesvarbu, jis niekur nedings. Abu vyrai artėjo neskubėdami, neabejodami, kad grobis jau jų, įsitikinę savo sėkme. Nėra reikalo skubėti: viskas baigta.

Berniukas klūpojo tarsi melsdamasis. Paskui atsistojo, pažvelgė žemyn per šakos kraštą ir žengė žingsnį atbulas. Kol vyrai suskato ką nors daryti, jis šoko nuo šakos, sulaužydamas didžiąją nerašytą girėnų taisyklę:

Kol girioje būsi, gyvas išliksi.Jei žengsi iš medžio – galą gausi.

Matydamas, kaip vaikas garma bedugnėn, vyresnysis sargybinis su-drebėjo. Palikti pasaulį, kur viskas pažįstama, ir savo valia šokti že-myn, į užterštą, nuodingą žemę, esančią toli apačioje... tai beprotybė!

Abu sargybiniai iš visų spėkų pasileido per ūką link jo, bet buvo per vėlu: kai pribėgo, berniukas buvo dingęs. Vienas iš jų prišliaužė prie šakos krašto ir pro apsaugines virves sunerimęs pažvelgė že-myn. Kad ir kiek spitrėjo, įžiūrėjo tik berniuko nuotekininko diržą, pakibusį per šimtą pėdų žemiau ant senų atramų likučių, kadaise juosusių išdžiūvusį medį.

– Niekas neliks gyvas, nukritęs iš tokio aukščio, – sumurmėjo traukdamasis nuo šakos krašto ir parodė kitam sargybiniui apačioje kabalduojantį nuotekininko diržą. Taigi viskas baigta.

Abu persimetė keliais žodžiais, tada senesnysis sargybinis at-sikrenkštė ir riebiai nusispjovė per šakos kraštą. Traukos pagautas skreplys greitai dingo iš akių, kaip ir vargšas berniukas.

– Teprasmenga skradžiai!– Iš jo jau liko tik šlapia vieta. Nešdinamės iš čia! – Jei berniūkštis

negyvas, jųdviejų bėdos baigtos. Gal net pavyks įkalbėti šeimininką skirti premiją ir statinę alaus.

– Kaip tavo makaulė, Alksni?– Lyg tau rūpėtų, – mažesnysis sargybinis sugniaužė kumščius.– Gaut į galvą nuo vaikėzo! Ir reikia būti tokiam gvėrai! – Savimi

patenkinto Gluosnio akys piktdžiugiškai blykstelėjo.– Aš bent jau buvau jį sučiupęs! – Dabar vyrai tyčiosis iš jo kelis

mėnesius.– Sučiupai ir paleidai! Galvoti reikia. Bet kai makaulėj vieno šulo

trūksta, ko norėti.– Ačiū, Gluosni, už rūpestį... – Alksnis jautė, kaip ant pakaušio

tvinksta gumbas. Ir kodėl kaip tik jis paleido berniūkštį? Tas mažas šiknius dingo, ir jis negalės atsikeršyti. Šiaip ar taip, reikalas baigtas, ir kai tik abu išsidžiovins ir sušils, jų laukia linksma lėbavimo nakte-lė. Gal tada nurims ir tas gausmas galvoje.

- 15 -

2 skyrius

Prieš valanDą

Petronijus negalėjo atsispirti klastingam dūmui. Kas, kad Chirur-gijos mokyklos dėstytojai per paskaitas be perstojo aiškino, koks

pavojingas yra tabakas. Cha! Ką ta saujelė sudžiūvusių, kretančių se-nių išmano? Juk jį ir jo draugužius studentus, suirzęs pagalvojo, vis dar verčia skrosti vargšes mažytes voveres. Dėl Dianos meilės! Kada gi mokytojai prileis jį prie tikro lavono? Laimei, šiandien paskaitos bai-gėsi, jis gali spjauti į kvailus perspėjimus ir dėl šio pomėgio leisti sau mažytę nekaltą vagystę. Petronijus sustojo, įsiklausė ir tik tada lėtai pravėrė tėvo kabineto duris. Tarėjas Gribšas šiuo metu buvo užsiėmęs: linksminosi žemutiniame aukšte, aplink nebuvo nė gyvos dvasios.

Petronijus apžvelgė kambarį. Stalas švarus ir nepriekaištingai su-tvarkytas, visi aplankai sudėti vienas ant kito ir surikiuoti palei dešinį kraštą it su liniuote. Sienas dengė gobelenai, jie vaizdavo tėvą, vieną patį susidorojantį su pušų vilkais ir visa gauja šernų. Petronijui nusi-šypsojus skruostuose atsirado duobutės, paskui jis susiglostė skystu-čius barzdos gyvaplaukius. Jei tėvas ir yra kada persmeigęs laukinį žvėrį, tai tik... šakute, nuolankaus tarno patiektą auksinėje lėkštėje. Tačiau tiems, kas ateidavo pas tarėją tvarkyti reikalų, gobelenai darė

- 16 -

didelį įspūdį. O kad tarėjas mokėjo tvarkyti „reikalus“, rodė praban-gus namas pačioje medžio viršūnėje.

Didžiuliai langai, nuo lubų iki grindų, saugojo nuo lietaus. Kita-pus jų prasidėjo balkonas, iš kur maloniomis dienomis mėgo pasi-žvalgyti svečiai ir kaskart sustingdavo iš pagarbios baimės, išvydę tolumon nusidriekiančią žalią lapų jūrą – dešimtį ar daugiau mylių, iki pat Žieviadvario, karaliaus Ąžuolo rezidencijos. Kodėl Ūksmynės žmonės vis dar myli savo valdovą? Monetų dalijimas vargšams per Dianos dieną vargu ar pakeis girios gyvenimą. Petronijaus tėvas buvo teisus sakydamas, kad karalius seniai atitolęs nuo valdinių.

Tik Petronijų mažiausiai jaudino kažkieno pažiūros, politinės ar kitokios. Jis negirdimai priėjo prie stalo, priklaupė ir atidarė apatinį stalčių. Iš ten išsitraukė drožinėtą medinę dėžutę. Juk vieno tėvas tik- rai nepasiges?

Atsistojęs pamatė savo atspindį veidrodyje: į jį žvelgė dailaus stoto jaunuolis. Gal kiti už nugaros ir pasišaipydavo, pavadindavo jį riebui-liu, tačiau pačiam Petronijui antsvoris gyventi netrukdė. Juodi ban-guoti plaukai buvo sutepti aliejumi ir iškvėpinti, šviesiai rudos akys spindėjo apgaulingu draugiškumu. Kairėje ausyje tabalavo stambus tviskančio hematito gabalas, giliai po medžiais iškastas šakniakasių. Pastaruoju metu tarp dvariškių buvo itin madinga balta spalva, o tai reiškė, kad jo baltiniai kartkartėmis turėjo būti išmirkomi šlapime ir išbalinami saulėje. Dėl to nuo drabužių sklido vos juntamas kvape-lis, bet dėl akinamo baltumo verta pakentėti. Ant baltinių jis vilkėjo puošnų, geltoną kaip saulė švarką, mūvėjo raudonas kelnes, kurias prilaikė keliaraiščiai, visą kostiumą vainikavo kiek per didelis antdė-klas. Veidrodis tik patvirtino: Petronijus atrodė puikiai.

Po kelių sekundžių jis išėjo iš kabineto ir nusėlino tarnų koridoriu-mi į pagalbinę patalpą. Šmurkštelėjęs vidun lengviau atsiduso. Valy-tojai išsiskirstę. Jis saugus.

Ankštas, atokus kambarys buvo apraizgytas dujotiekio ir nuotekų vamzdžių, prigrūstas skalbinių kubilų. Čia tvyrojo prieblanda, tamsą

- 17 -

sklaidė tik viena dujinė lempelė. Jis atsargiai apėjo šiukšlių semtuvė-lių ir šluostų krūvą ir patraukė prie centrinio dūmtraukio, pakeliui prisidegdamas cigarą. Atidarė mažytę ventiliacijos angą ir gardžiuo-damasis giliai užsitraukė, tada palinko į priekį ir išpūtė dūmą tiesiai į dūmtakį. Plona srovelė nuvinguriavo aukštyn į viršuje išsiraizgiusią kaminų sistemą.

Pasigirdo žingsniai, greiti ir ryžtingi. Kažkas, tiksliai žinąs, kur eina, sustojo kitoje durų pusėje.

– Kad tave kelmas! – Petronijus užgesino cigarą ir įmetė į dūmta-kį. Kiek dūmo perniek! Pagalbinės patalpos durys atsidarė ir vidun įspindo šviesos pluoštas, Petronijus pasitraukė į tolimiausią kampą ir užlindo už dėžių krūvos.

Kad ir kas tai buvo, regis, dūmų kvapo nepajuto. Įsibrovėlis niūnia-vo sau po nosimi, vis nepataikydamas į gaidą. Paskui melodija nutrū-ko ir kelias akimirkas tvyrojo tyla, tada pasigirdo duslus žvangesys, po jo sekė virtinė pusbalsiu sumurmėtų išradingiausių keiksmų.

Po kambarį lėtai pasklido bjaurus, pernelyg gerai pažįstamas sru-tų kvapas. Dar kažką sunarnėjęs darbininkas atsiduso ir sušuko:

– Pagaliau!Žinoma! Petronijaus motina jau kelias savaites skundėsi nuotekų

vamzdžiais. Tik tiems smirdžiams darbininkams tas pats, turtingas tu ar ne, jie amžinai užsiėmę. Regis, vienas iš tų tipų pagaliau pasivargino atvykti. Petronijus nutaikė netinkamą laiką, tik tiek. Jis jau ketino išlįsti ir išgąsdinti darbininką, atkeršyti už tai, kad sugadino jam dūmą. Bet ką pagalvos prastas nuotekininkas pamatęs vyriausiojo tarėjo sūnų, besislapstantį pagalbinėse patalpose? Ne, tai netikusi mintis.

Petronijus pasitraukė atatupstas ir vos neužvirto ant dėžių, kai staiga kambaryje – neabejotinai – suskambo jo tėvo balsas. Ką, po galais, tėvas veikia pagalbinėse patalpose? Kalbasi su dvokiančiu ir iki alkūnių mėšlinu nuotekininku?

– Turime veikti atsargiai. Ąžuolas, kad ir senas, bet nekvailas, – balsas skambėjo dusliai ir kiek iškreiptai.

- 18 -

Petronijus sutriko: juk į pagalbines patalpas įėjo tik vienas žmogus.Atsiliepė kitas balsas – aukštesnis, moteriškas.– Mes? Nedrįskite kalbėti apie mus, tarėjau!– Žinoma, mano ponia. Tiesiog nuslydo nuo liežuvio. Maldauju,

priimkite mano atsiprašymą...Suvokęs, kas vyksta, Petronijus sulaikė kvapą. Nenuostabu, kad

balsai iškreipti: jie sklido iš toli. Nuotekininkas atidarė vieną ortakį, ir garsas pro vėdinimo angą atėjo iš apačioje esančio piešimo kambario.

Moteris kalbėjo toliau, tarsi negirdėjusi tėvo atsiprašymo. Petroni-jus atkreipė dėmesį į keistą jos akcentą, girėnų kalba jos lūpose skam-bėjo dirbtinai ir oficialiai.

– Mes mokame jums už informaciją. Kaip jau sakiau, Nasrijos im-perijai neužtenka vietos, jos žaliavos baigia išsekti. Mes negalime at-sistebėti, kaip jūsų mažai, silpnai miško karalystei tūkstančius metų pavyko išlikti uždarai ir nepastebėtai: Ūksmynė išties yra paskutinė išlikusi atskira šalis. Dujos, kurias išskiria jūsų medžiai neprašytiems svečiams atgrasinti, neįtikėtinai išmintinga evoliucijos gudrybė.

– Taip, – mąsliai ištarė Gribšas. – Gamta išradinga. Tačiau jei sto-vite čia, drįstu spėti, kad jūsų imperijos mokslininkai suteikė jums apsaugą?

Jokio atsako. Petronijui pasidarė smalsu, ar moteris pritardama linktelėjo, ar vėl apsimetė negirdėjusi. Ir kas, po kelmais, ji tokia?

Tylą nutraukė tarėjas Gribšas.– Mes nesikišame į kitų reikalus. Bet aš karštai tikiu, jog greitai

ateis laikas, kai mažas mūsų kraštas galės pasitarnauti kilnesniam reikalui. Mano ponia, aš visuomet nuolankus jūsų tarnas.

Iš šachtos subildėjo atitraukiama kėdė.– Ak, sėdėkite, kvaily.Petronijus sudrebėjo iš pykčio. Niekas nebaudžiamas nevadins jo

tėvo kvailiu! Prekybininkai, kurie stodavo vyriausiajam tarėjui sker-sai kelio, paprastai liūdnomis ir neaiškiomis aplinkybėmis nukrisda-vo nuo šakos krašto.

- 19 -

Moteris kalbėjo toliau:– Vien šiame kambaryje esantis medis bet kurį mūsų šalies žmogų

padarytų milijardieriumi! Ši sala taps vienu didžiuliu ūkiu, nepana-šiu į jokį kitą, o iš jūsų žmonių išeis puikūs darbininkai! Aišku, kai iškirsime užtektinai medžių ir, turėdami tokias brangios medienos atsargas, atgaivinsime savo ekonomiką, tuomet įstengsime panaudo-ti ir kitus jūsų milžiniškus požeminius išteklius, gamtines dujas... ir jūs, aišku, neabejotinai norėsite apvalios savosios dalies!

Petronijus nusišypsojo. Kad ir kas ji buvo, aiškiai perprato tėvo apetitą.

Gribšas atsiliepė meilikaujamu balsu:– Taip, mano ponia... nedidelis piniginis užstatas užtikrins, kad

perversmas vyks sklandžiai. Ir... regis, jūs užsiminėte apie Ūksmynės prezidento vietą tam, kas išliks... hm... ištikimas iki galo?

– Matau, kad jūsų apetitas vis auga. Viliuosi, mes gerai vienas kitą supratome, tarėjau. Mūsų planas vis tobulėja, bet laiko liko nedaug. Kiek pamenu, po septynių dienų tebeketinate surengti tas žavias iš-kilmes, vadinamas Derliaus švente?

– Taip. Kodėl klausiate?– Nes tada ir pradėsime veikti!Petronijus greitai sumetė, kas ir kaip. Tad štai ką sumanė jo tėvas!

Prezidentas? Mintyse jis pakartojo: „Mano tėvas – Ūksmynės preziden-tas.“ Skambėjo puikiai – daugiau nei puikiai. Tėvo pareiga buvo pra-nešti apie išdavikus, bet jis pamynė savo pareigą! Ir ką ta moteris kal-bėjo apie Derliaus šventę, švenčiamą per pirmą rudens pilnatį? Kvailas laiko gaišimas: į sostinę susirenka minia skurdžių, mojuoja savo kvai-lais žibintais ir svaičioja apie orą! Ką vis dėlto ji turėjo omeny?

Jo apmąstymus nutraukė čiaudulys. Petronijus krūptelėjo. Kaip ga-lėjo pamiršti nuotekininką? Tai ir svarbiausia, kad ne jis vienas nety-čia tapo didžiosios išdavystės, rezgamos aukštu žemiau, liudininku.

– Kas čia buvo? – iš apačios atsklido moters balsas, aštrus ir su-klusęs.

- 20 -

Kelias sekundes ore pakibo slogi, įtampos kupina tyla. Petronijus kone girdėjo, kaip sąmokslininkai įtemptai mąsto.

Prabilo Gribšas, visiškai sutrikęs.– Tai namas girgžda ir vaitoja. Jis iš natūralaus medžio, ne taip,

kaip jūsų... e... miestai iš stiklo ir plieno.– Ar jūs išties kvailys, tarėjau, ar tik apsimetate? – sušnypštė mo-

teris. – Lubos... nečiaudi!Petronijus jos balse aiškiai išgirdo įtampą.– Taip... žinoma. Manau... gali būti, kad tai... šnipas! – atsitokėjo

Gribšas.– Ar jūs bent nutuokiate, kuo tai gresia? Darykite gi ką nors.

Greičiau!Kažkur name tuojau pat suskambo varpelis, kviečiantis apsaugą.Pagalbinėse patalpose tebetūnantis Petronijus kyštelėjo ranką į

kišenę. Prakeikimas! Diana, pasigailėk! Jo patikimas peilis liko po čiužiniu miegamajame. Visiškai be naudos! Gal geriau palaukti pro-fesionalų? Petronijus nebuvo tikras, ar valios susidoroti su suaugusiu vyru, ypač jei anas aptekęs raumenimis ir dar ginkluotas sunkiais veržliarakčiais. Bet reikia pabandyti. Galų gale, ar ne Petronijus per grumtynių pamokas garsėjo savo klastingomis pergalėmis? Jo pusėje netikėtumas.

Petronijus giliai įkvėpė ir šiurpiai rėkdamas šoko iš slėptuvės. Nuotekininkas staigiai atsisuko į jį, ore pakibo grėsmingas geležinis veržliaraktis. Tik už jo kyšojo tamsaus gymio veidelis išsišovusiais skruostikauliais, galvą dengė odinė šlikė, kokias nešiojo daugelis. Gyvos, beveik smaragdo žalumo akys išsiplėtė iš baimės. Šįkart stai-gmena laukė paties Petronijaus.

– Tu! – suriko Petronijus.Nuotekininko žvilgsnis išdavė, kad jis irgi pažino Petronijų. Visi

Ūksmynės vaikai, nesvarbu, iš kokio visuomenės sluoksnio, kartu lankydavo darželį ir pradinukų mokyklėlę, kol jiems sueidavo septy-neri; turtuoliai ir skurdžiai čia maišėsi kaip žemės komposto krūvoje.

- 21 -

Tolesni mokslai kainavo, todėl tik pinigingieji galėjo mokytis. Nors karalius mėgo suokti apie lygybę, bet tikrovėje viskas buvo kitaip. Patogiai įsitaisęs tarp aukštų rūmų sienų, senasis valdovas nė nenu-tuokė, kad ta komposto krūva jau visa perpuvusi.

Kai Petronijus paaugo ir sužinojo, jog geriausias jo žaidimų drau-gas Arkas Malikumas – nuotekininko sūnus, suraukė nosį ir netrukus, kaip ir kiti vaikai, ėmė žiūrėti į jį iš aukšto. Arkas visuomet buvo ma-žas, liesutis ir su lengvu kvapeliu – tik šaipykis. Petronijus prisiminė, kaip greitai drova dėl šios draugystės virto kasdieniais grasinimais ir patyčiomis, kaskart, kai tik nelaimėlis Arkas pasipainiodavo jam ir naujiesiems draugams po kojų. Jų gyvenimo keliai, kaip ir turėjo būti, išsiskyrė. Iki šios akimirkos.

Apstulbęs Petronijus pavėlavo vos dalį sekundės.Arkas žaibo greitumu nėrė prie durų, pakeliui pargriaudamas dė-

žių krūvą. Gal jėgos jam ir trūko, bet greitumo galėjai tik pavydėti, eiklios kojos jau ne kartą gelbėjo jam kailį. Be to, Arkas buvo arčiau durų.

Atgavęs žadą Petronijus persiropštė per dėžes ir išpuolė pro pra-viras duris, ir jį iškart sučiupo dvi poros tvirtų rankų.

– Ką gi mes čia turim? Pelė išlindo iš savo urvo?– Ne tą sučiupote! – spiegė Petronijus, tik jis vienas suprato, kiek

gali kainuoti šita klaida. – Paleiskite! Greičiau, jis sprunka!– Dievulėliau! Nejaugi? Še tai tau! Kaip visada, nekaltas, ar ne? –

Sargybiniai aiškiai buvo ką tik paskirti į šias pareigas: abu šaipyda-miesi stebėjo, kaip spurda įmitęs jaunuolis, bergždžiai stengdamasis ištrūkti.

– Ar nežinote, kas aš toks? – piktai suriko Petronijus. Pagalvojo, ar neužpuolus bent vieno iš jų, bet greitai išmetė tą mintį iš galvos. Vienas buvo drūtas kaip duonkepė krosnis, o per kito galvą einantis randas tarsi sakė: „Su manim geriau neprasidėk!“ Petronijus suprato, kad jo popieriai prasti, bet vis dar priešinosi. – Jūs už tai dar atsiim-sit! Jau rytoj valysit tupyklas!

- 22 -

– Ojojoi! Tu tik paklausyk! Sučiupom jį už rankos, o jis dar purkš-tauja! Ką manai, Gluosni?

– Tikra rakštis subinėj! O kaip riečia nosį! Bet ne tokius sutvarkėm, ar ne, Alksni? – Sargybiniai nerizikavo: kol vilko įsibrovėlį laiptais žemyn, didesnysis tvirtai laikė suėmęs jį už sprando.

– Štai jūsų šnipas, pone! Jei bent būtų girdėjęs apie dietą, gal ir būtų ištrūkęs. Dėkui Dianai, kad ant mūsų stalų netrūksta pyragų su ožkiena! – išdudeno Gluosnis, įstūmęs grobį į kambarį ir atsitraukęs atgal.

Petronijus klupinėdamas žengė kelis žingsnius į priekį ir susidūrė su keistomis, beveik violetinėmis akimis.

Moteris kelias sekundes spoksojo į jį, paskui atsisuko į tarėją Grib-šą: šis atrodė tuoj sprogsiąs iš pykčio. Moteris pakėlė vieną antakį.

– Leiskite, atspėsiu. Panašumo į jus nenuneigsi. Čia jūsų sūnus? Taip? – Ji lėtai apėjo aplink Petronijų. Šis iš nuostabos neteko amo.

Reikia pripažinti, kad girėnai nebuvo kaip ant vieno kurpalio siūti: skyrėsi figūromis, ūgiu, storumu, odos spalva. Vienintelis išskirtinis bruožas, bendras visiems, – ilgesni pirštai, kad būtų lengva nusitverti šakų šakelių. Tačiau ši moteris nebuvo panaši nė į vieną jo matytų girėnų. Dailiai lenkti antakiai priminė du mėnulio pjautuvus, lūpos tryško šermukšnio raudoniu, juodi plaukai tvirtai susukti į kuodą. Ji vilkėjo apsiaustą, kurio gobtuvas dabar buvo nusmauktas. Drabužis priminė Girios žynio, tik kad moterys žynės šiais laikais buvo negir-dėtas dalykas.

– Ką visa tai reiškia? – sugriaudėjo tarėjas Gribšas, kreipdamasis ir į sūnų ir į sutrikusius sargybinius.

– Tėve. Aš nuolankiai atsiprašau, – paskubomis prakalbo Petro-nijus, bandydamas įvertinti, kiek brangaus laiko jie prarado. – Pra-šau, išklausykite. Be manęs, pagalbinėse patalpose buvo dar kai kas. Berniukas. Arktorijus Malikumas, – aiškindamas Petronijus stengėsi nekvėpuoti tėvo pusėn, jautė, kaip iš įtampos sudrėko pažastys. Jei tėvas supras, kad rūkė, situacija galėjo pakrypti ne jo naudai.

– Nuotekininkas?– Taip. Ir dabar jis jau toli nuo čia!– Ką? – Gribšas net sudrebėjo iš įtūžio. – Nori pasakyti, kad leidai

jam pabėgti? – Tarėjas pliaukštelėjo sau delnu per kaktą. – Ar moky-kloje, vaikine, tavęs neišmokė elementariausių dalykų?

Petronijus buvo priblokštas. Juk tai sargybinių kaltė! Jei jie nebūtų pastoję jam kelio! O už jų patyčias jis dar atkeršys. Vėliau.

Tėvo balsas pasidarė duslus kaip iš po žemių.– Tu viską girdėjai?Petronijus buvo apsigimęs melagis. Obuolys nuo obels netoli rieda.

Tačiau šį kartą jis nusprendė pasakyti tiesą, tad linktelėjo ir išlemeno:– Mes abu... girdėjome, – su kiekvienu žodžiu jis kasė sau duobę.– Tai leisk patikinti tave, sūnau, jei ištarsi bent žodį, žiūrėsiu į tave

ne kaip į sūnų, o kaip į išdaviką. Supratai? Paskutinių penkiolikos minučių tavo gyvenime nebuvo, girdi! O dabar lauk iš čia! – Gribšas atsainiai mostelėjo Petronijaus pusėn ranka tarsi braukdamas nuo apykaklės pleiskaną. Paskui atsisuko į sargybinius.

– Kaip matau, turime didesnę bėdą nei varvantis nuotekų vamz-dis. Varvanosį, kurį reikia sustabdyti – ir nedelsiant! Tik nesakykit, kad jūs tokie pat stuobriai, kaip mano, atsiprašant, sūnelis! Judinki-tės! Ir kai tik susidorosite su tuo snargliavaikiu, tučtuojau man pra-neškite! – suurzgė Gribšas. – Tas nuotekų darbininkas, kurį įsileido-me vidun, tapo tikra rakštim. Marš paskui jį!

Sargybiniai padarė kaip liepti, bildėdami išmarširavo iš namo ir leidosi plačiuoju taku. Persekiojimas prasidėjo.