Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Vilniaus miesto savivaldybė

KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRA –

IŠŠŪKIAI IR PRIORITETAI

Kraštovaizdžio architektūros forumo ‘2013 mokslo darbai

2-asis papildytas ir pataisytas leidimas, 2013

Elektroninė versija

1

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Vilniaus miesto savivaldybė

© Asta Radimonienė, 2013

KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRA – IŠŠŪKIAI IR PRIORITETAI

Kraštovaizdžio architektūros forumo 2013,

vykusio Vilniuje 2013 m. spalio 18 d., mokslo darbai

2-asis papildytas ir pataisytas leidimas; elektroninė versija

Vilnius, 2013

2

UDK 712 (474.5)(063)

Kr88

Forumo Organizacinis komitetas:

Komiteto pirmininkė Vaiva Deveikienė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė

Komiteto atsakingoji sekretorė Akvilė Myško-Žvinienė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos

atsakingoji sekretorė

Prof. dr. Rimantas Buivydas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto

dekanas

Vidmantas Bezaras, Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento

direktorius

Steponas Deveikis, E. F. André klubo Lietuvoje pirmininkės pavaduotojas

Alvydas Mituzas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkės pavaduotojas

Jonas Abromas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys, Klaipėdos universiteto Menų

fakulteto lektorius

Mantas Pilkauskas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos valdybos narys, Aleksandro

Stulginskio universiteto lektorius

Forumo Mokslo komitetas:

Komiteto pirmininkas – prof. habil. dr. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis, Vilniaus Gedimino

technikos universiteto profesorius emeritas

Komiteto sekretorius – dr. Giedrė Godienė, Lietuvos geografų draugija

Doc. dr. Sigitas Čereškevičius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros

vedėjas

Prof. dr. Marija Burinskienė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė

Prof. dr. Petras Grecevičius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Architektūros, dizaino ir dailės

katedros vedėjas

Dr. Gintaras Stauskis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros profesorius

Dr. Audrius Skridaila, Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius

Leidinio sudarytojai:

Vaiva Deveikienė, Giedrė Godienė, Konstantinas Jakovlevas-Mateckis

Tekstų redaktorė Ona Deveikytė

Techninis redaktorius Steponas Deveikis

Viršeliui panaudota dailininko Andriaus Miežio tapybos Mažosios Lietuvos paveikslų sode darbo

„Teritorijos formavimas“ (2005) detalė. Antraštinio lapo ir skyrių atsklandų iliustracijos – dailininkų

Viktoro Binkio, Vaidos Kunigėlytės, Astos Radimonienės ir Algimanto Vorevičiaus darbų

reprodukcijos; foto Stepono Deveikio.

Forumo partneriai ir rėmėjai:

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Klaipėdos universitetas, Aleksandro Stulginskio

universitetas, UAB „Betono mozaika“, UAB „Klaipėdos želdiniai“, UAB „Rekreacinė statyba“, UAB

Baltic ILP, Edouardo François André klubas Lietuvoje

© Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, 2013

© Straipsnių autoriai, 2013

© Dailės darbų autoriai, 2005–2013

ISBN 978-609-95567-2-7 (internete; online)

ISBN 978-609-95567-1-0 (kompaktinis diskas, CD)

3

Turinys

Vaiva Deveikienė. Pratarmė / 5

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI IR PRANEŠIMAI / 8

Paulius Kavaliauskas. Kraštotvarka ir profesinis egocentrizmas / 9

Darijus Veteikis, Paulius Kavaliauskas, Ričardas Skorupskas. Kraštovaizdžio struktūros

optimalumo formuojant kraštovaizdį problema / 21

Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis. Belgijos kraštovaizdžio architektas Jules Buyssens

(1872–1958) ir Lietuvos parkai / 31

Petras Grecevičius, Andrius Rimkus, Dovilė Kalkė, Jonas Genys. Tradicinės formos

interpretavimas šiuolaikinėje Kinijos kraštovaizdžio architektūroje / 42

Birutė Galinienė, Steponas Deveikis. Kraštovaizdžio architektūros objektų ekonominės

vertės problema / 52

Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Miesto daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų

planavimo ir želdynų formavimo problemos aspektai / 64

Giedrė Godienė. Kraštovaizdžio politika Lietuvos savivaldybėse: padėtis ir iššūkiai / 79

Vaiva Deveikienė. Mokymosi visą gyvenimą kraštovaizdžio architektūroje iššūkiai ir

galimybės / 92

Gintaras Stauskis. Virtualios realybės metodų taikymas kraštovaizdžio architektūros

kūrimui ir vertinimui / 100

Jonas Jakaitis, Vytautas Bielinskas. Saugumas viešosiose erdvėse kaip demokratinių

miestų planavimo principų taikymo rezultatas (Vilniaus miesto pavyzdžiu) / 111

Milda Aidukaitė. Istorinio parko gaivinimo aspektai (Anykščių rajono Burbiškio dvaro

sodybos pavyzdžiu) / 121

APŽVALGOS IR AKTUALIJOS / 129

Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė. Bernardinų sodas Vilniuje / 130

Dalia Bardauskienė. Šimtametės miesto-sodo idėjos vis dar aktualios / 137

Irena Sakalauskaitė. Želdynų įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Jų taikymas projektavimo

praktikoje / 140

Regimantas Pilkauskas. Želdyno samprata ir jos praktinė reikšmė / 146

4

Tomas Raginis, Steponas Deveikis. Trijų „A“ riteris ir premijų laureatas / 148

Jurga Kučinskienė. Miestų želdynų formavimas: konferencijų Klaipėdoje apžvalga / 151

Laiškai ir kiti dokumentai iš Tiškevičių dvarų parkų kūrimo laikų / 153

Saulius Sodeikis. „Parkų užrašuose 2013/2014“ išties galima rašyti / 154

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos bibliografijos 2010–2013 metais apmatai (sudarė Ona Deveikytė ir Steponas Deveikis) / 156

Tadas Varnagiris. Du nauji leidiniai / 158

PRIEDAI / ANNEXES / 159

Jūratė Paragytė apdovanota LKAS žymeniu / 160

Utenos parkų pristatymo apdovanojimams gauti medžiaga / 161

Paroda ir paskaita „Šveicarų kraštovaizdžio architektūros bruožai“ / 165

Forumo rėmėjų informacija / 167

Forumo rezoliucija / 170

5

Pratarmė

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga (LKAS) su partneriais pakvietė į antrąjį

kraštovaizdžio architektūros forumą. Leidžiame antrąjį forumo mokslo darbų – mokslinių

straipsnių ir pranešimų – leidinį. Pirmasis forumas, vykęs 2010 m. pavasarį, apibendrino

LKAS veiklos 15 metų patirtį, apžvelgė perspektyvas, numatė gaires ateičiai.

„Kraštovaizdžio architekto veikla yra neatsiejama nuo nuolatinio informacijos ir meninių

idėjų lauko. Teorijos ir praktikos vienovė, kūrybos idėjų pateikimas ir viešas svarstymas yra

kvalifikacijos ir kompetencijos ugdymo pagrindas“, – rašėme 2010 m. leidinyje. LKAS

valdyba ir aktyviausi nariai stengėsi laikytis šių programinių nuostatų. Džiugu, kad patikimais

mūsų partneriais šioje veikloje buvo ir lieka Aplinkos ministerija, Vilniaus Gedimino

technikos, Klaipėdos universitetai. Į šias gretas įsilieja ir Aleksandro Stulginskio (buvęs

Lietuvos žemės ūkio) universitetas, Vilniaus miesto savivaldybė, kiti viešieji ir privatūs

juridiniai asmenys.

Darbų ir renginių pynė – nemažas LKAS trejų metų derlius. LKAS narių projektų,

publikacijų, parodų, konkursų buvo išties daug – visų nesuminėsime ir neaptarsime šiame

forume ir forumo leidinyje. Daugelis jų vienaip ar kitaip buvo paminėti LKAS tinklalapyje

(www.lkas.lt) ir periodiniame leidinyje „Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos žinios“.

Tačiau keletą svarbiausių faktų prisiminkime.

Pirmiausia apie publikacijas kraštovaizdžio architektūros tema. 2010–2013 m. LKAS

bibliografijos apmatus spausdiname šio leidinio „Apžvalgų ir aktualijų“ skyriuje. Galime tik

pasidžiaugti kitų mūsų valstybės organizacijų ir institucijų palankumu leidžiant knygas apie

kraštovaizdžio architektūrą. Čia pirmiausia minėtini du Aplinkos ministerijos parengti

„Lietuvos kraštovaizdžio įvairovės“ serijos leidiniai (sudarytoja dr. Giedrė Godienė):

„Kraštovaizdžio pažinimo pradžia“ (apie mūsų mokyklų aplinką) ir „Kraštovaizdžio

formavimo sprendimai“. Pastarasis leidinys apibendrina 2011 m. įvykusio kraštovaizdžio

architektūros darbų konkurso rezultatus, pristato konkursui pateiktus 28 projektinius darbus.

Išsamus įvadinis straipsnis plačiai apžvelgia 2011 m. kraštovaizdžio architektūros panoramą.

Kitas bene svarbiausias trejų metų LKAS veiklos laikotarpio įvykis – mūsų sąjungos nariui,

buvusiam pirmininkui prof. habil. dr. Vladui Stauskui (g. 1932) įteikta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės kultūros ir meno premija. Jubiliatas ir laureatas 2012 m. išleido savo mokslo

darbų rinktinę (antologiją) „Architektūra, aplinka, atostogos“ (Vytauto Didžiojo universiteto

leidykla, 392 p.). Profesoriui Vladui Stauskui ir jo mokslo darbų rinktinei skiriama dėmesio ir

šiame leidinyje – pagarbą atiduoda buvę mokiniai.

Dar vienas ypač svarbus Lietuvos kraštovaizdžio architektūros naujosios istorijos faktas

– Utenos želdynai 2012 m. pelnė Aplinkos ministerijos apdovanojimą „Už kraštovaizdį“ ir

buvo nominuoti Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimo (Landscape Award) konkursui.

Šio leidinio „Priedų“ skyriuje rasite medžiagos apie išties gražų ilgametės Utenos

savivaldybės, jos kraštovaizdžio architektės Jūratės Paragytės (g. 1963) veiklos ir

bendradarbiavimo su kraštovaizdžio ir želdynų projektuotojais rezultatą.

Ketvirtas faktas ar etapas – Sereikiškių parko Vilniuje – Bernardinų sodo – regeneracijos

ir kraštovaizdžio tvarkybos projektas, ilgai kėlęs diskusijų audras LKAS tinklalapyje ir

periodinės spaudos, interneto portalų bei mokslo žurnalų puslapiuose, 2013 m. rugsėjo

pradžioje buvo įgyvendintas, Bernardinų sodas atvėrė vartus lankytojams. Turime gražų

artefaktą. Galime pasidžiaugti ir nebetęsti diskusijų, kurias dar 2008 m. pradėjo ir pirmojo

kraštovaizdžio architektūros forumo metu, o vėliau mokslo darbų ar kultūros spaudos

puslapiuose sumaniai tęsė ir argumentavo prof. habil. dr. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis,

prisijungė kiti kolegos. Projekto autorė ir vadovė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė darbų

Grecevičius P., Godienė G. 2011 m. žvilgsnis į Lietuvos kraštovaizdžio architektūrą // Lietuvos kraštovaizdžio

įvairovė, 2/2013. Kraštovaizdžio formavimo sprendimai, Vilnius, 2013. P. 5–8.

6

sūkuryje rado laiko parengti straipsnį apie šį Vilniaus parkų paveldo objektą ir jo tvarkybos

projektą.

Penktas paminėjimo vertas faktas ir etapas yra prancūzų kraštovaizdžio architekto,

botaniko, publicisto Edouardo André (1840–1911) bei jo mokyklos darbų analizė ir studijos, be

kurių neįmanoma jo Lietuvoje sukurtų parkų tvarkyba. Per trejus metus E. F. André klubo

Lietuvoje pastangomis, prisidedant LKAS ir kitiems partneriams, išleisti keli leidiniai, tarp jų ir

tarptautinės konferencijos „Edouardo André šiaurės parkų kelias“ (2011) mokslo darbų

rinkinys popierinės ir elektroninės knygos pavidalais. Didžioji dalis šių leidinių paminėta

LKAS bibliografijos apmatuose, pristatoma anotacijose šiame forumo mokslo darbų leidinyje.

Lietuvos universitetų ir kolegijų indėlį į kraštovaizdžio architektūros mokslą ir praktiką

galėsime pamatuoti šio leidinio publikacijomis. Žinoma, Lietuvos kraštovaizdžio architektūros

akademiniai sluoksniai turi plačias publikavimosi galimybes kituose, pirmiausia mokslo

periodiniuose leidiniuose. 2010–2013 m. per 30 publikacijų kraštovaizdžio architektūros tema

priskaičiuotume Vilniaus Gedimino technikos universiteto su partneriais leidžiamame mokslo

žurnale „Urbanistika ir architektūra“ arba Journal of Architecture and Urbanism (dabartinis

pavadinimas nuo 2012 m., ISSN 2029-7955 ir 2029-7947). Kauno technologijos universiteto

nuo 2012 m. leidžiamame žurnale Journal of Sustainable Architecture and Civil Engineering

(„Darnioji architektūra ir statyba“; ISSN2029-9990, 2335-2000; išleisti 3 numeriai) taip pat

rasime po keletą su kraštovaizdžio formavimu ir kraštovaizdžio architektūra sietinų straipsnių.

Atskiro paminėjimo ir pasidžiaugimo nusipelno Klaipėdos valstybinės kolegijos

Technologijų fakulteto Kraštotvarkos katedros su Klaipėdos universitetu ir kitais partneriais

(tarp jų ir kuklus LKAS indėlis) organizuojama kasmetinė konferencija „Miestų želdynų

formavimas“ ir leidžiamas to paties pavadinimo mokslinis periodinis leidinys (metininkas)

popierine bei elektronine forma (ISSN 1822-9778; ISSN 2029-4549 online). Konferencijų ir

leidinio iniciatorė Jurga Kučinskienė mūsų leidinyje trumpai apžvelgia trijų paskutinių

konferencijų (2011; 2012; 2013) tematiką ir turinį.

2013 m. kraštovaizdžio architektūros forumas pakvietė kalbėti apie kraštovaizdžio

architekto profesijos bei kraštovaizdžio formavimo iššūkius ir prioritetus ir pasiūlė kiek

platesnę nei 2010 m. programą, išplėtė ją į susitikimus Bernardinų sode Vilniuje ir diskusiją

dėl senųjų istorinių parkų tvarkybos bei šveicarų kraštovaizdžio architektūros raidos parodą

(The Swiss Touch in Landscape Architecture), maloniai pasiūlytą Aleksandro Stulginskio

universiteto (ASU) ir šveicarų meno tarybos „Pro Helvetia“. Parodos sumanytojas ir kuratorius

Michael Jakob 2013 m. balandį skaitė pranešimą ASU. Mūsų forume pristatomoje parodoje

pamatysite 36 parodos skydus, o pranešimą skaitys ponia Annemarie Bucher.

Forumo mokslo darbų leidinys aprėpia gana įvairią tematiką. Moksliniu metodologiniu ir

gnoseologiniu požiūriu labai reikšmingi Vilniaus universiteto (VU) geografų straipsniai. Prof.

habil. dr. Pauliaus Kavaliausko straipsnyje „Kraštotvarka ir profesinis egocentrizmas“

nagrinėjama išties opi profesinio egocentrizmo arba konkurencinio vadovavimo kraštotvarkoje

tema. Anot P. Kavaliausko, „kraštotvarka, ko gero, yra sudėtingiausias konstruktyvinis

gnoseologinis kompleksas, kurį, tenkindama savo poreikius, yra sukūrusi žmonija. Toks platus

integracinis pobūdis neleidžia jos priskirti vienai kuriai nors mokslinio ar meninio pažinimo

sričiai, kad ir kaip kam to norėtųsi“. Autorių kolektyvo (D. Veteikis, P. Kavaliauskas,

R. Skorupskas) keliama kraštovaizdžio struktūros optimalumo ir kraštovaizdžio tvarkymo zonų

įtvirtinimo teritorijų planavime bei kraštovaizdžio planavimo (planotopų) sistemos problema

yra taip pat labai aktuali sprendžiant kraštovaizdžio formavimo klausimus. Giedrė Godienė

apžvelgia kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo padėtį Lietuvos savivaldybėse.

Prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis gvildena miesto daugiaaukščių gyvenamųjų

namų teritorijų planavimo ir želdynų formavimo aspektus. Kraštovaizdžio architektūros

objektų kaip investicijų projektų segmento ekonominės vertės klausimus aptaria VU

ekonomistai Birutė Galinienė ir Steponas Deveikis. VGTU mokslininkai Jonas Jakaitis ir

Vytautas Bielinskas nagrinėja saugumo viešosiose erdvėse klausimus. Profesijos ugdymo

problematikai skirtas straipsnis apie mokymosi visą gyvenimą principų įgyvendinimo

7

galimybes. Gintaras Stauskis aptaria virtualios realybės metodų taikymo kraštovaizdžio

architektūroje aspektus.

Kraštovaizdžio architektūros paveldo ir istorijos klausimai apžvelgiami straipsnyje apie

tarptautiniu mastu garsų Belgijos kraštovaizdžio architektą, parkų kūrėją Jules Buyssens‘ą (1872–

1958), jaunystėje dirbusį E. Andrė biure ir dalyvavusį kuriant parkus Lietuvoje, vėliau tapusį tikru

belgų nacionalinės kraštovaizdžio architektūros šviesuliu. Netikėtų įžvalgų kupinas Petro

Grecevičiaus su kitais bendraautoriais iš Klaipėdos universiteto straipsnis apie Kinijos šiuolaikinių

parkų formavimo patirtį kūrybiškai panaudojant senąsias sodų ir parkų kūrimo tradicijas

modernaus kraštovaizdžio kompozicijoje. Milda Aidukaitė Burbiškio parko (Anykščių r.)

pavyzdžiu aptaria istorinio parko tyrimų ir gaivinimo aspektus.

„Aktualijų, apžvalgų“ skyriuje spausdinamas Regimanto Pilkausko straipsnis apie želdyno

sampratą ir jos praktinę reikšmę bei sąvokos vartojimo klaidas. Aktualus dr. Dalios Bardauskienės

straipsnis apie Ebenezerio Howardo (1850–1928) miesto-sodo koncepcijos šimtmečiui skirtą

konferenciją Londone. Autorė aptaria naujausias urbanistines įžvalgas ir miestų vystymo

sprendimus. Irena Sakalauskaitė apžvelgia Želdynų įstatymo ir jo poįstatyminių aktų taikymo

projektavimo praktikoje problemas.

Kraštovaizdžio architektūra yra sinkretinis menas, jungiantis savyje daugelį meno formų,

priklausantis nuo suvokėjo pasirengimo ir išprusimo. Dažnai apie įspūdingą kraštovaizdį kalbame

lygindami jį su kitos meno srities forma: poetiškas kraštovaizdis, peizažo arba kraštovaizdžio

muzika, tapybiškas kraštovaizdis, tapybiškas parkas...

Kraštovaizdžio architekto, architekto būtis ir profesinė kūryba neįsivaizduojama be ją

lydinčios estetinės patirties, kuri labiausiai sietina su individualiais meninės kūrybos procesais ir jų

rezultatais. Domėjimasis profesionaliu menu bei aukštąja kultūra apskritai, gilių meno skaitymo

įgūdžių ugdymas ir saviugda turėtų būti mūsų profesinės bendruomenės bruožas. Suvokimo,

percepcijos požiūriu kraštovaizdžio architektūros objektų stipriausios ir glaudžiausios sąsajos yra

su daile, menine fotografija. Todėl neatsitiktinai šiame kraštovaizdžio architektūros forumo mokslo

darbų leidinyje, kaip ir pirmajame (2010 m.), tęsiame tradiciją pristatyti meninių akcijų, tapybos

plenerų įspūdinguose kraštovaizdžiuose kūrinius.

Šį kartą atsiremiame į tris menines iniciatyvas – daugeliui kraštovaizdžio architektų žinomą

plenerų E. André parkuose tradiciją, besitęsiančią nuo 2005 m. vasaros (šis pleneras 2013 m. buvo

persikėlęs į Turenės kraštą Prancūzijoje, kur gyventa ir gyvenama André šeimos), kasmet nuo

2008 m. vykstantį vaizduojamosios dailės festivalį „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ (VšĮ

„Artkomas“) ir nuo 2004 m. Rambyno regioniniame parke, Bitėnuose, kuriamą „Mažosios

Lietuvos paveikslų sodą“. Įspūdingame Nemuno slėnio šlaite, memorialinėje Mažosios Lietuvos

kultūros veikėjo knygnešio ir spaustuvininko Martyno Jankaus sodyboje išsibarstę per 50 meninių

objektų – paveikslų ant medinių skydų, skulptūrų – kuria naują kraštovaizdžio jausenos lauką.

Grynas.lt 2013 m. pavasarį išspausdino straipsnį „Kraštovaizdžio specialistų balsai

negirdimi“ (aut. Barbora Giedraitytė; nuorodą galima rasti ir LKAS tinklalapyje www.lkas.lt).

Labai norėtųsi, kad būtų priešingai. Visuomenė turi suvokti, kad kraštovaizdis yra daugiabriaunė

vertybė, kurią reikia puoselėti, tausoti. Kraštovaizdžio specialistų bendruomenė turi savo misiją ir

pareigą kalbėti ir veikti taip, kad visuomenėje jų balsas būtų girdimas, darbai matomi ir suvokiami.

Šis kraštovaizdžio architektūros forumo mokslo darbų leidinys, tikimės, padės geriau suprasti

vieniems kitus ir brėš Lietuvos kraštovaizdžio formavimo gaires dešimtmetį galiojančios Europos

kraštovaizdžio konvencijos ir nacionalinių interesų kontekste. Kita vertus, gal per mažai dėmesio

skyrėme technogeninio kraštovaizdžio problematikai – kelių, automagistralių aplinkos, aukštos

įtampos elektros linijų („tiltų“), reklamos įrenginių, geologinių žvalgymo ir eksploatavimo

įrenginių, kitų inžinerinių struktūrų formuojamam kraštovaizdžiui, vizualinės ir fizinės taršos

veiksniui. Tai liks savotišku įsipareigojimu ateičiai.

Kviečiu dalyvauti, nuolat dalyvauti kraštovaizdžio architektūros, kraštovaizdžio formavimo

specialistų forume. Skaityti, mąstyti, veikti, teikti savas įžvalgas.

Vaiva DEVEIKIENĖ, LKAS pirmininkė,

Forumo Organizacinio komiteto pirmininkė, leidinio sudarytoja

8

© Viktoras Binkis, 2013

Moksliniai straipsniai ir pranešimai

9

Kraštotvarka ir profesinis egocentrizmas

Paulius Kavaliauskas

Vilniaus universitetas, GMF, Geografijos ir kraštotvarkos katedra

M. K. Čiurlionio 21, Vilnius 03101, (85) 239 8284, paulius.kaval@gmail.com

Anotacija

Aptariama kraštotvarkos sampratos ir jos struktūrinių santykių problema. Atskleidžiamas kraštotvarkos

daugiaplaniškumas ir prielaidos formuotis profesinio egocentrizmo recidyvams jos traktuotėje bei

organizacijoje. Supažindinama su Lietuvoje pasireiškiančiomis profesinio egocentrizmo formomis

teritorijų planavimo sferoje. Nustatomas teritorijų planavimo objekto ypatumų sąlygotas jos pažintinis

metodologinis branduolys, pateikiamos atskirų atraminių sąvokų, formuojančių metodologines

prieštaras kraštotvarkoje, rekomenduojamos sampratos.

Reikšminiai žodžiai: kraštotvarka, teritorijų planavimas, profesinis egocentrizmas, geografija,

architektūra, kraštovaizdžio architektūra.

Summary

Land management or land-use planning and design is perhaps the most complex public sphere of

activity in which the overlap of many fields of cognitive interests and their representatives held a sort of

competition in applying for leadership roles in this engineering field. According to their ontological

composition, land management is system with cognitive potential of nature, social and geographical

applied scientific disciplines, as well as naturalized or economized disciplines (forestry, environmental

engineering, agricultural economics, etc.) with management orientation and also some kinds of arts

(landscape and building architecture, design, monumental art) with its materialized works.

Land management with its complexity naturally has competition of knowledge representatives in

applying for leadership or "integrator" role in this field, which inevitably leads to various kinds of so-

called professional egocentrism formation when the individual parts of the territorial planning of

representatives take excessive significance, overestimating its role and capabilities. Top professional

egocentrism versions considered an architectural and economic professional egocentricity, rarer and

less influenced by others this phenomenon relapse - biological, geographical and geological. Recently, a

growing environmental egocentrism (green/eco-fundamentalism) phenomenon takes a remarkable

place.

The most reliable tool in the fight against any kind of professional self-absorption could be

determination of the core area in land management and its understanding. So, full-fledged integrated

land management specialist, who wants a reasonable claim to be the head of the category must be more

or less familiar with all of these kernel methodological disciplines. Professionals preparing should be

able to evaluate and ensure the adequate complexity of the necessary knowledge.

Any area of the methodological controversy or confusion is closely related to the terminology used in it,

and the latter retaining the terms regulation may contribute to the clarification of contradictions and

confusion in existing solution.

Key words: land management, territorial planning, professional egocentrism, geography, architecture,

landscape architecture.

1. Įvadas

Atgavus nepriklausomybę mūsų šalies teritorijų planavimo arba kraštotvarkos

organizavimo klausimai tapo svarbia atsikūrusios Lietuvos valstybės metodologine ir praktine

problema, kuriai nemažai dėmesio buvo skirta ir mokslinėje spaudoje, daugiausia kritinei

esamos padėties analizei (Kavaliauskas, 1992; 1996; 2008a; 2008b; Janulienė, 1998; 2007;

Staniūnas, 1998; 2004; 2008; Graužinis, 2002; Vanagas, 2007; Juškevičius, 2008; Juškevičius,

Gaučė 2010; Pakalnis, 2008; 2009 ir kt.). Tačiau teritorijų planavimo optimizavimo interesai

reikalauja ne tik įvardyti esamas ar buvusias jo spragas bei problemas, bet ir turėti moksliškai

pagrįstas nuostatas dėl kraštotvarkos vidinės struktūros bei jos dalyvių kompetencijos.

10

Iki šiol vienas įdomiausių šiuolaikinio kraštotvarkos ir apskritai tikrovės pažinimo

paradoksų yra atskirų jo sričių, krypčių ar šakų samprata, kur ne tik gimstantys nauji ar

besiformuojantys integraliniai jo dariniai, bet ir, atrodytų, klasikinės, tūkstantmetes tradicijas

turinčios šakos (tarp jų ir geografija su architektūra) nėra iki galo išsiaiškinusios savo

prigimtinės esmės, kompetencijos ribų ir realių praktinių galimybių. Ypač sunkiai ir

skausmingai sprendžiami yra atskirų pažinimo sričių tarpusavio santykio klausimai, kur dažnai

galioja stipresniojo teisė, nepagrįstos pretenzijos, istoriškai susiklosčiusios, nors ir neteisingos

tradicijos.

Kraštotvarka, arba teritorijų planavimas ir projektavimas, yra bene sudėtingiausia

visuomenės veiklos sfera, kurioje persipina daugelio mokslinio ir meninio pažinimo krypčių

interesai ir vyksta savotiška jų atstovų konkurencija pretenduojant į lyderio vaidmenį šioje

inžinerinį tvarkomąjį pobūdį turinčioje srityje. (Kavaliauskas, 1986; 1992). Tai neišvengiamai

veda prie įvairių rūšių profesinio egocentrizmo formavimosi, kai pasireiškia vienos iš sudėtinių

kraštotvarkos dalių perdėtas sureikšminimas, savo vaidmens ir galimybių pervertinimas.

Antra vertus, šią problemą implikuoja ir sėkmingą kraštotvarkos tikslų realizavimą

sunkina tai, kad vykdant teritorijų planavimo darbus yra būtina visapusiškai pažinti žmogaus

gyvenamąją erdvę – kraštovaizdį, jo formavimosi ir vidinės struktūros ypatumus, išsiaiškinti

visą egzistuojančią jo įvairovę. Gi kraštovaizdis nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar

objektas, o neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių,

kurio dialektinei sampratai reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties

bei metodų, plačiau aptartų ankstesnėse autoriaus publikacijose (Kavaliauskas, 2010; 2011).

2. Kraštotvarka tikrovės pažinimo sistemoje

Terminas „kraštotvarka“ lietuviškoje spaudoje pirmą kartą pasirodė dar 1970 m., kai

miškininkas ekonomistas A. Končius juo įvardijo kompleksinį teritorinį planavimą (Končius,

1970). Iki šiol jis vartojamas nevienareikšmiškai, nes šį terminą itin populiarinę mokslininkai

(A. Končius, P. Kavaliauskas, A. Basalykas, V. Stauskas, J. Bučas) traktuodavo jį kiek

skirtingai, netgi patys keisdavo savo ankstesnes vartosenas (Kavaliauskas, 1986). Keista, bet

šalyje, sukūrusioje šį trumpą, raiškų ir prasmingą terminą, atsirado net keli jo sampratos

variantai, tai būtų:

1. Kompleksinis rajoninis planavimas

(limituota teritorijos dydžiu ir planavimo pobūdžiu samprata)

2. Teritorijos (dažniausiai užmiesčio) naudojimo horizontalusis planavimas

(limituota teritorijos ir planavimo pobūdžiu samprata)

3. Teritorijos vystymo reguliavimas ir aplinkos tvarkymo planavimas bei projektavimas

(hipertrofuota valstybės planavimo-projektavimo sistemos požiūriu samprata)

4. Kompleksinis ir specializuotas teritorijos tvarkymo planavimas

(orientuota į teritorijos tvarkymo planavimą be dydžio ir pobūdžio apribojimų samprata)

Ženklesnė vartosenos stabilizacija buvo pasiekta tik įtraukus šį terminą į LR teritorijų

planavimo įstatymo reglamentuotų sąvokų sąrašą 1995 ir 2004 m. redakcijose (Lietuvos

Respublikos..., 1995; 2004), kur buvo įtvirtinta šio straipsnio autoriaus XX a. 9 dešimtmetyje

suformuluota samprata, apibrėžiant kraštotvarką kaip kompleksinio ir specializuoto teritorijų

planavimo junginį, t. y. kaip ketvirtą pirmiau pateikto sąrašo punktą. Deja, naujojoje 2013 m.

priimtoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje (Lietuvos..., 2013) reglamentuojamų

sąvokų sąrašas architektų gildijos politiniu spaudimu buvo tendencingai „urbanizuotas“ ir

kraštotvarkos terminui vietos jame nebeliko. Suprantama, kad tai vėl sudarys sąlygas šio

termino sampratos mėgėjiškai diversifikacijai ir susilpnins jo konkurencines galimybes.

Pažymėtina, kad pagrindinėse Europos kalbose nėra vieno visuotinai priimto termino,

identiško mūsų „kraštotvarkai“ ir nusakančio krašto tvarkymo sistemos visumą. Tam vartojama

po keletą vieną ar kitą planavimo problemos aspektą pabrėžiančių terminų:

11

anglų kalboje: town and country planning, land-use planning, regional and urban

planning, space planning, physical planning, land management;

vokiečių kalboje: Regionen und Stadtplanung, Landesplanung, Raumordnung,

Räumlichen Planung, Landespflege, Landschaftsplanung;

prancūzų kalboje: planification du régional et urbain, aménagement du territoire,

aménagement des régions et des villes, organisation de l'espace, maintenir des paysages;

rusų kalboje: paйонная планировка и градостроительство, территориальная

планировка, пространственное планирование, ландшафтное планиривание,

краеустройство1.

Pažymėtina, kad kraštotvarkos kaip teritorijų planavimo sampratos gnoseologinius

klausimus įvairiais aspektais daugiau ar mažiau lietė daugelis šios srities specialistų klasikų

tiek mūsų šalyje (S. Stulginskis, D. Cesevičius, K. Šešelgis, A. Končius, A. Basalykas,

V. Stauskas, J. Vanagas, J. Bučas ir kt.), tiek užsienyje (P. Aberkrombis, E. Hruška,

K. Doksiadis, P. Gedesas, P. Halas, K. Lynčas, D. Bogoradas, Z. Jargina, V. Vladimirovas ir

kt.), įvairiu laiku paskelbdami savąsias teritorijų planavimo, dažniausiai kaip rajoninio

(regioninio) planavimo ir urbanistikos komplekso, koncepcijas. Deja, kai kuriems jų tą

galutinai ir objektyviai padaryti dažnai trukdė išankstinė profesinė nuostata arba pernelyg

susiaurinta apibendrinamos temos apimtis.

Iš esmės kraštotvarkos sampratos analizė yra jos vietos bendroje Tikrovės pažinimo

sistemoje nustatymas ir vidinės struktūros išaiškinimas. Autoriaus pozicija šiuo klausimu

pateikiama loginėje struktūrinėje schemoje (1 pav.), atspindinčioje kraštotvarkos kaip

pažintinės veiklos ryšius ir sudarytoje remiantis pažinimo disciplinų ontologine (pagal tyrimo

objektą) klasifikacija bei struktūros analize. Joje bandoma suderinti ir integruoti amžinąsias

kraštotvarkos priešpriešas, t. y. gamtos ir visuomenės, mokslo ir meno, architektūros ir

geografijos, ekologijos ir ekonomikos. Pati kraštotvarka priskiriama inžinerinės veiklos sferai,

apimančiai materialios aplinkos, jos reiškinių bei objektų keitimą, pertvarkymą ir naujų

kūrimą. Tai būtų sudėtinė gamtinės ir visuomeninės inžinerijos rūšis, kryptingai jungianti

įvairių gamtos ir visuomenės bei geografijos mokslinių disciplinų taikomuosius skyrius,

teritorijos tvarkymui skirtų natūrizuotų ar ekonomizuotų ūkinių disciplinų (miškininkystės,

aplinkos inžinerijos, agrarinės ekonomikos ir pan.) dalis bei savo kūrinius materializuojančių

meno šakų (kraštovaizdžio ir pastatų architektūros, dizaino, dailės) pažintinį potencialą. Tai,

ko gero, yra sudėtingiausias konstruktyvinis gnoseologinis kompleksas, kurį, tenkindama savo

poreikius, yra sukūrusi žmonija. Toks platus integracinis pobūdis neleidžia jos priskirti kuriai

nors vienai mokslinio ar meninio pažinimo sričiai, kad ir kaip kam nors to norėtųsi.

Gnoseologinis kompleksiškumas yra fundamentalus teritorijų planavimo atributas,

kraštotvarkos darbų kokybės užtikrinimo pirminė sąlyga.

Vis dėlto gyvenimo praktika ir planų rengimo technologijos ypatumai vertė

kraštotvarką, kaip taikomojo pažinimo ir kūrybos kompleksą, metodiškai diferencijuotis tiek

planavimo objekto – teritorijos – geografinės apimties (dydžio), tiek šio objekto geografinės

tipologijos (planuojamos erdvinės aplinkos ar funkcijos pobūdžio) požiūriais.

Pirmuoju atveju turime kraštotvarkos organizacijos teritorinius lygmenis pagal

sudaromų planų kartografinį mastelį – pradedant lokaliniu ir baigiant globaliniu (2 pav.).

Atkreiptinas dėmesys, kad planavimo lygmenų ribiniai kartografinės raiškos masteliai kinta

dėsningai – pagal geometrinę progresiją. Taip pat pažymėtinas valdžios biurokratams bei

daugeliui architektų iki šiol niekaip nesuprantamas faktas, kad teritorijų planavimo

metodologinis diferencijavimas ir pats projektinis mąstymas bei užduotys iš esmės priklauso

nuo šių fundamentalių geografinių lygmenų, o ne nuo administracinio teritorijos valdymo

organizavimo ypatumų. Tad prigimtinio bazinio „rajoninio planavimo lygmens“ keitimas

vadinamuoju „savivaldybių planavimo lygmeniu“ ir kitos panašios manipuliacijos yra logiškai

nekorektiškos iš principo, kas suponuoja mūsų Teritorijų planavimo įstatymo naujosios

1 XX a. 8–9 dešimtmečiais rusų geografų vartotas lietuviškos „kraštotvarkos“ vertinys.

12

redakcijos (Lietuvos..., 2013) klaidą – jame anksčiau buvusio paralelinio diferencijavimo pagal

planuojamos teritorijos mastelį atsisakymą bei teritorijos valstybinės svarbos ir jos planavimo

teritorinio lygmens suplakimą.

1 pav. Kraštotvarka tikrovės pažinimo struktūroje

13

2 pav. Kraštotvarkos diferencijavimas pagal teritorinius lygmenis (ribiniai kartografiniai

masteliai ir planuojamų teritorijų plotai)

Antruoju pirmiau minėtu atveju kraštotvarkos organizacija diferencijuojama labai

įvairiai ir vieningos metodologinės schemos čia nėra, nes atskiri mokslininkai ir planuotojai tai

daro pagal savo profesinį supratimą ar patirtį, naudodami skirtingus kriterijus. Skirtingos

klasifikacinės schemos taikomos ir valstybiniu lygiu organizuojant atskirų šalių kraštotvarką

bei rengiant jos specialistus. Kaip vienas iš galimų skirstymo variantų, suvienodinus terminų

formą, toliau pateikiamas paralelinis dvieilis kraštotvarkos tipologinis diferencijavimas:

A. Pagal teritorijos apgyvendinimo bendrąjį pobūdį:

1. Miestotvarka (urbanistika, ekistika)

2. Kaimotvarka (ruralistika)

B. Pagal pagrindinio planavimo objekto pobūdį:

1. Žemėtvarka

2. Miškotvarka

3. Vandentvarka ir krantotvarka

4. Pelkėtvarka

5. Technotvarka

(inžinerinių technologinių kompleksų ir tinklų planavimas)

6. Aplinkotvarka

(aplinkosaugos ir kraštovaizdžio planavimas)

Galimas ir sutinkamas dar vienas paralelinis kraštotvarkos tipologinio diferencijavimo

variantas pagal prioritetinę planuojamų teritorijų paskirtį: urbanistinė kraštotvarka, gamybinė

kraštotvarka, rekreacinė kraštotvarka, konservacinė kraštotvarka, militarinė kraštotvarka. Tokia

krašto tvarkymo skirstymo versijų gausa smarkiai apsunkina tiek vieningos terminijos

formavimą, tiek darbų organizavimą, tiek metodologiją ir sukuria painiavą ir loginius

nekorektiškumus teikiamose kraštotvarkos struktūros schemose.

14

3. Profesinio egocentrizmo apraiškos

Kadangi kraštotvarka arba teritorijų planavimas ir projektavimas yra bene

sudėtingiausia visuomenės veiklos sfera, kurioje persipina daugelio mokslinio ir meninio

pažinimo krypčių interesai, joje vyksta ir natūrali šių krypčių atstovų konkurencija

pretenduojant į lyderio arba „integratoriaus“ vaidmenį šioje inžinerinį ir tvarkomąjį pobūdį

turinčioje srityje. Tai neišvengiamai veda prie įvairių rūšių vadinamojo profesinio

egocentrizmo formavimosi, kai atskirų sudėtinių kraštotvarkos dalių atstovai ima perdėtai

susireikšminti, pervertindami savo vaidmenį ir galimybes.

Populiariausia ir seniausias istorines šaknis turinčia profesinio egocentrizmo atmaina

laikytinas architektūrinis egocentrizmas, kaip paveldas antikos laikų, kai statybų vadovo ir

statinių autoriaus profesija buvo traktuojama kaip viena ir vadinama architekto vardu. Ši

sąvoka pagal savo etimologinę semantiką pažodžiui ir reikštų ne ką kitą kaip vyriausią statytoją

arba akmentašį. Naujaisiais ir šiuolaikiniais amžiais miestų ir teritorijų planavimas įgavo

integralinį kompleksinį pobūdį, į jo vykdymą pradėjo įsijungti daugybės kitų profesijų atstovų,

o profesionalių architektų kompetencija nebeaprėpė naujų problemų rato. Tačiau tradicija būti

vyriausiuoju vienokiu ar kitokiu mastu išliko tiek metodologiškai, tiek administraciškai ir

sudarė sąlygas atsirasti naujosios tikrovės nebeatitinkančiam architektūriniam egocentrizmui.

Ypač aktyviai reiškiasi architektūrinis urbanistinis egocentrizmas, kai urbanistais dažnai

linkstama vadinti tik architektus ir visa svarbiausioji integrali kraštotvarkos kryptis –

urbanistika – pakišama po architektūros egida.

Ypač tai būdinga Rytų Europos architektūrinei tradicijai, kur netgi miestų ir

gyvenviečių sistemų planavimas besąlygiškai buvo priskiriamas architektūrai, kai tuo tarpu

Vakaruose tam buvo kuriami specialūs autonomiški terminai, pavyzdžiui, „ekistika“ (Doxiadis,

1966). Buvusioje Sovietinėje erdvėje netgi buvo paplitusios tokios absurdiškos sąvokos kaip

gamtinių rezervatų urbanistinis organizavimas (градостроительная организация природных

заповедников). Deja, bet ir mūsų šalyje urbanistinis architektūrinis egocentrizmas gana giliai

suleido šaknis tiek aukštųjų mokyklų, tiek valdymo sferose. Jis išlieka gajus ir dabartinių

architektūrinių katedrų (išskyrus KTU) ir organizacijų veikloje bei daugelio architektų

mąstyme, ką sąlygojo tai, kad architektūra iki šiol nėra aiškiai ir sistemiškai suformulavusi

savo konceptualių nuostatų bei neegocentriškai apibrėžusi savo kompetencijos erdvės. Dažnai

tebevyksta jos oficialiųjų, ypač kraštovaizdžio architektūros, atstovų blaškymasis tarp meninės

ir mokslinės, estetinės ir ekologinės, populistinės ir technokratinės ar kitokių ideologinių

pakraipų. Lietuvoje sutinkamas architektūros ir kraštovaizdžio architektūros kaip hibridinių

hipertrofuotų mokslo-meno, funkcinės-estetinės veiklos kompleksų, apimančių praktiškai visą

kraštotvarkos sistemą, propagavimas (Stauskas, 2009; Lietuvos..., 2005; Jakovlevas-Mateckis,

2010), kartais peraugantis net į sveiku protu sunkiai suvokiamas egocentrines nuostatas laikyti

kraštovaizdžio geografiją, žemės naudojimą ir teritorijų planavimą kraštovaizdžio architektūros

pošakiais (Grecevičius ir kt., 2010).

Prie ko veda architektūrinio egocentrizmo recidyvas akivaizdžiai pademonstravo per

paskutinį dešimtmetį šalyje vykdyto regionų ir savivaldybių kompleksinio planavimo vajaus

rezultatai, kurie tiesiog nusmukdė teritorijų planavimo prestižą bei pademonstravo planų

rengėjų grupių, paprastai architektų vadovaujamų, nesigaudymą šiuolaikinio kompleksinio

teritorijų planavimo problematikoje, primityvų pataikavimą planavimo organizatorių

grupiniams ir privatiems interesams, copy paste metodo taikymą ir kt. Tiesiog sunku suvokti

būtent urbanistinėse bendrųjų planų dalyse atliktus ir patvirtintus (!) „inovacinius“ planavimo

sprendinius, tokius kaip trečdalio savivaldybės teritorijos ištisinį urbanizavimą, esamų miestų

plotų didinimą 3–5 kartus, ištisinį visų slėnių užstatymą ir pan.

Kitas paplitusio profesinio egocentrizmo atvejis būtų ekonominis kraštotvarkinis

egocentrizmas. Jei architektūrinis egocentrizmas trukdo racionaliai pagal kompetenciją

pasidalinti teritorijų planavimo tematiką bei jo organizacinius išteklius ir komplikuoja normalų

planavimo specialistų rengimą, tai ekonominis egocentrizmas yra siejamas su vienų iš

15

kompleksinės kraštotvarkos kriterijų – ekonominių – svarbos pervertinimu ir jiems teikiamu

aprioriniu prioritetu priimant sprendinius. Kraštotvarkos praktika akivaizdžiai rodo, kad toks

dažnai dar ir su technokratizmu susijęs ekonomizuotas požiūris, neišvengiamai veda prie

gyvenamosios aplinkos dehumanizavimo, estetinio skurdinimo bei sukelia ekologinės krizės

grėsmę. Mūsų šalyje šis egocentrizmo variantas aktyviai reiškėsi sovietinės okupacijos, ypač

ūkio intensyvinimo, laikotarpiu ir atnešė mūsų kraštovaizdžiui ir visuomenei nemažus

praradimus. Deja, ekonominio egocentrizmo raiška nesustojo ir atgavus nepriklausomybę, kai

šalis vis labiau ėmė grimzti į vadinamąjį laukinį kapitalizmą ir garbinti jame propaguojamas

„vertybes“, visu pirma, pinigus. Pažymėtina, kad šios kraštotvarkinio egocentrizmo atmainos

išgyvendinimas vis dėlto yra daugiau politinė ir edukologinė nei metodologinė problema.

Be tradicinių architektūrinio ir ekonominio profesinio egocentrizmo apraiškų, kartais

išryškėja ir biologinio (biosferos koncepcija), geografinio (konstruktyvinės geografijos

koncepcija), geologinio (geologinės aplinkos koncepcija), o pastaruoju metu gana agresyvaus

aplinkosauginio (environmental) egocentrizmo recidyvai. Jei pirmieji trys atvejai dėl

nepakankamų administracinių ir fizinių išteklių realios įtakos mūsų šalies kraštotvarkai beveik

neturi ir reiškiasi daugiau metodologinėje sferoje, tai paskutinysis vis labiau besireiškiantis

žaliojo fundamentalizmo arba ekologinio teroro formomis palaipsniui tampa rimta

kraštotvarkine problema, iškreipiančia teritorijų planavimo sprendimus ir sudarančia rimtą

kliūtį tvaraus vystymo ideologijai realizuoti. Kaip būdingą mūsų šalį palietusią problemą

galima įvardinti ES Paukščių ir Buveinių direktyvomis valdomo europinio Natura 2000

saugomų teritorijų tinklo formavimą. Mūsų Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei

keliaklupsčiaujant prieš iš Vakarų atnešamas idėjas, jis vykdomas nesiskaitant nei su šalies

ūkio vystymo, nei rekreacijos organizavimo interesais. Ši totalitarinė europinės biologinės

įvairovės apsaugos interesams tarnaujanti ir kai kurioms tyrėjų grupėms pelninga direktyvinė

priemonė jau virsta savotišku kraštotvarkiniu „vėžiu“, vis labiau nepaliekančiu laisvos

teritorijos žmogui ir jo natūraliems poreikiams.

Patikimiausia priemone kovoje prieš bet kokį profesinį egocentrizmą galėtų būti

kraštotvarkos gnoseologinio branduolio supratimas. Turint omeny, kad planuojant ir

projektuojant krašto tvarkymą apjungiamas daugiau nei poros šimtų įvairių pažinimo disciplinų

potencialas, tiesiog būtina išskirti tas svarbiausias fundamentalias jo plokštumas,

formuojančias kraštotvarkinio mąstymo branduolį ir teikiančias pagrindimą jo sprendiniams.

Autoriaus nuomone, tikslinga būtų skirti tokio metodologinio branduolio blokus:

1) veiklos teritorinio organizavimo sferos bloką – socioekologija, geoekonomika,

visuomeninė geografija;

2) aplinkos tvarkymo ir kraštovaizdžio formavimo bloką – kraštovaizdžio geografija

(kraštovaizdžio morfologija ir kraštovaizdžio ekologija), kraštovaizdžio

architektūra, geohigiena, aplinkos inžinerija;

3) sistemiškumo užtikrinimo blokas – sistemų teorija, sprendimų teorija,

geokvalimetrija, kartosemiotika, GIS.

Suprantama, kad pilnavertis kompleksinės kraštotvarkos specialistas, galintis pagrįstai

pretenduoti į jos vadovo kategoriją privalo daugiau ar mažiau nusimanyti visose kraštotvarkos

metodologinio branduolio disciplinose, o tokių specialistų rengimas turėtų tai užtikrinti. Deja,

dabartinis teritorijos planavime ar jo priežiūroje pretenduojančių dirbti specialistų rengimas ir

jų atestavimas dažniausiai būna gana vienpusiškas, akcentuojantis urbanistinę architektūrinę ir

teisinę problematiką. Apie tokio parengimo nesenas pasekmes jau buvo minėta. Ateiti kitokio

platesnio profilio kraštotvarkininkams smarkiai trukdo įsigalėjęs architektūrinio egocentrizmo

recidyvas, kurį mūsų Aplinkos ministerija, šiuo metu vadovaujama ministro architekto,

primygtinai bandė įtvirtinti netgi naujojoje Teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje.

16

4. Pagrindinės metodologinės prieštaros

Bene aktualiausiomis su krašto tvarkymo sfera susijusiomis metodologinėmis

prieštaromis galima būtų pripažinti tokias:

A. Bendrosios prieštaros:

1) kraštotvarka – teritorijų planavimas;

2) kraštotvarka – teritorijos vystymas.

B. Struktūrinės prieštaros:

3) architektūra – urbanistika – rajonų/regionų/šalių planavimas;

4) architektūrinis-urbanistinis projektavimas – urbanistinis-rajoninis planavimas;

5) miestotvarka – urbanistika.

C. Disciplininės prieštaros:

6) kraštovaizdžio projektavimas – kraštovaizdžio planavimas;

7) kraštovaizdžio architektūra – kraštovaizdžio geografija;

8) kraštovaizdžio architektūra – kraštovaizdžio formavimas.

Paprastai bet kokios srities metodologinės prieštaros arba painiojimai yra glaudžiai

susiję su joje vartojama terminija, o pastarosios reglamentavimas gali prisidėti šias prieštaras

išaiškinant ir sprendžiant turimą painiavą. Toliau bus bandoma pateikti rekomenduojamus

atskirų kol kas dažnai painiojamų sričių terminų apibrėžimus, galinčius tiksliau nusakyti arba

atskirti jais įvardijamas veiklos sritis ar pažinimo disciplinas.

Bendrojoje prieštarų grupėje minėtų trijų sąvokų apibrėžimai turi netgi įstatymines

formuluotes, tad jų prasmės yra daugiau ar mažiau reglamentuotos ir reikštų tokias šių terminų

traktuotes:

1) kraštotvarka – teritorijų planavimo priemonėmis įgyvendinamas žmonių veiklos

erdvinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas, siekiant suderinti teritorijos naudojimo

socialinius, ekonominius ir ekologinius interesus bei kurti harmoningą kultūrinį kraštovaizdį

(Lietuvos..., 1995–2004);

2a) teritorijų planavimas – nustatyta procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei

koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms

sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei

infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų

veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Lietuvos..., 1995–2004);

2b) teritorijų planavimas – pagal Teritorijų planavimo ir kitų įstatymų, taip pat jų

įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus

teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės

sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos,

inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti

ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą (Lietuvos..., 2013);

2) teritorijos vystymas – planuojamos teritorijos ekonominės, socialinės ir (ar)

aplinkos būklės urbanistiniai kokybiniai pokyčiai ir kiekybinė plėtra (Lietuvos..., 2013).

Nepaisant įstatyminio reglamentavimo visiems šiems terminams praverstų nedidelė

redakcinė korektūra, kuri kiek supaprastintų, papildytų arba dalinai debiurokratizuotų

dabartinius apibrėžimus. Rekomenduotinos tokios galutinės šių bazinių terminų aiškinimo

versijos:

1) kraštotvarka – planavimo ir projektavimo priemonėmis įgyvendinamas žmonių

veiklos erdvinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas, siekiant suderinti teritorijos

naudojimo socialinius, ekonominius ir ekologinius interesus bei kurti harmoningą

kultūrinį kraštovaizdį;

2) teritorijų planavimas – pagal įstatymų ir teisės aktų reikalavimus vykdomas

procesas, kuriuo siekiama tvaraus teritorijų vystymo ir kuris apima erdvinės raidos

17

strategijos, žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos

apsaugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių,

gamybos bei infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui ir

veiklai plėtoti gerinimą, visuomenės ir privačių interesų derinimą;

3) teritorijos vystymas – planuojama teritorijos urbanistinės ekonominės, socialinės

ir ekologinės raidos krypčių visuma.

Struktūrinėms prieštaroms atstovaujančios sąvokos neturi tokio aiškaus įstatyminio

reguliavimo ir yra gimusios daugiausia planavimo bei projektavimo metodologijos sferoje.

Nepaisant mūsų architektūros ir urbanistikos patriarcho prof. K. Šešelgio (Šešelgis, 1975)

deklaruotų nuostatų, aiškiai skiriančių architektūrą, urbanistiką ir rajoninį

(rajonų/regionų/šalių) planavimą kaip skirtingas, nors ir susijusias sritis, planavimo ir

projektavimo praktikoje šios sąvokos dažniausiai traktuojamos bei realizuojamos

architektūrinio profesinio egocentrizmo dvasioje.

Šiame kontekste kur kas racionalesnė yra prof. Z. Daunoros (Daunora, 2008)

propaguojama metodologija, skirianti architektūrinį ir urbanistinį projektavimą (angl. design)

kaip architektūrinės veiklos sferą nuo urbanistinio ir rajoninio planavimo (angl. planning) kaip

planavimo veiklos sferos. Gaila tik, kad šis autorius (Daunora, 2005; 2008), kovodamas už

urbanistikos statuso atstatymą, atkakliai ignoruoja sinoniminius „planavimui“ lietuviškuosius

„kraštotvarkos“ (Kavaliauskas, 1986; Kavaliauskas, 1992; Bučas, 2001) ir jos krypties –

„miestotvarkos“ – terminus, priešpastatydamas juos „teritorijų planavimui“ ir „urbanistikai“ ar

net „kaimo kraštovaizdžiui“. Tenka konstatuoti, kad tokią metodologinę padėtį implikuoja ir

tai, kad LR Aplinkos ministerija toleruoja ir netgi propaguoja įvairius nelogiškumus,

hipertrofuotus „miksus“ ir vienpusiškus atskirų profesinių grupių interesus, ką akivaizdžiai

pademonstravo ir Teritorijų planavimo įstatymo naujosios redakcijos projekto rengimas.

Palaikoma netgi daug kur jau seniai išgyvendinta nuostata, kad teritorijų planavimas yra

architektūros sritis, nors, pagal taiklų architekto E. Staniūno pastebėjimą (Staniūnas, 2008), tai

tokia architektūros sritis, kurioje nėra architektūros...

Taigi, struktūrinių prieštarų grupėje minimas pagrindines sąvokas rekomenduojama

apibrėžti tokiu būdu:

1) architektūra – erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, kitų

projektavimo objektų ir kraštovaizdžio formavimas, pagrįstas patogumu, tvarumu

ir grožiu;

2) urbanistika (urbanistinė kraštotvarka/ekistika) – mokslas apie miestų

atsiradimą, istorinę raidą, planavimo ir statybos principus bei metodus, taip pat

miestų ir gyvenviečių planavimas, projektavimas ir statyba, aprėpianti juose

formuojamą erdvinę architektūrinių ir inžinerinių kompleksų bei gamtinės

aplinkos visumą. Urbanistiką sudaro teritorinis urbanistinis planavimas ir

architektūrinis urbanistinis projektavimas;

3) miestotvarka – urbanistinės kraštotvarkos (urbanistikos) sudėtinė dalis, kurioje

sprendžiami miesto aplinkos ar paskirų miesto teritorijų inžinerinio sutvarkymo,

želdinimo, susisiekimo organizavimo, inžinerinės infrastruktūros, vizualiosios

komunikacijos ir pan. uždaviniai.

4) regionų/rajonų planavimas – regioninio/rajoninio lygmens kraštotvarka kaip

kryptingo didelės teritorijos ir visų rūšių žmogaus veiklos joje organizavimo

forma, vykdoma siekiant užtikrinti racionalų teritorijos apgyvendinimą bei

gamybos ir paslaugų išdėstymą, rekreacijos teritorinį organizavimą, gamtinių

išteklių naudojimą ir kraštovaizdžio vertybių bei ekologinės pusiausvyros apsaugą.

Trečiojoje, arba disciplininių prieštarų, grupėje pirmiausia būtų tikslinga aiškiai skirti

kraštovaizdžio projektavimo ir kraštovaizdžio planavimo sferas, matyt, tai netgi galėtų būti

skiriamoji architektūrinių ir geografinių kraštovaizdžio pažinimo bei veiklos interesų linija,

daugmaž atitinkanti objektyvumo ir objektyvumo–subjektyvumo (Grunskis 2010) santykį bei

18

perėjimą tarp dvimačių ir trimačių erdvių. Pačios Kraštovaizdžio architektūros objektu

laikytina kraštovaizdžio erdvinė išraiška, o tikslas – estetiškai šią išraišką sutvarkyti. Taigi

kraštovaizdžio architektūra, pagal klasikinę anglosaksinę sampratą, savo prigimtimi yra

išorinių (atvirų) erdvių (angl. outdoor spaces) formavimo menas (Newton, 1971; Eckbo, 1975),

kurio uždavinys yra suteikti gamtinėms ir technogeninėms kraštovaizdžio morfostruktūroms

išbaigtą psichologiškai priimtiną erdvinę išraišką (Daniulaitis, Kavaliauskas, 1975). Taip

formuluojama architektūrinė paradigma galėtų atstovauti kraštovaizdžio percepcinio pažinimo

bei formavimo nuostatoms. Panašią sampratą kraštovaizdžio architektūrai, tiesa, orientuotą

daugiausiai į sodų-parkų meną, taikė ir mūsų šios disciplinos klasikai (Tauras, 1974;

Daujotaitė, 1998).

Aiškiau apibrėžus kraštovaizdžio architektūros sampratą, labiau suprantamos ir

nebekeliančios prieštarų kraštotvarkiniame kontekste tampa ir kraštovaizdžio formavimo bei

kraštovaizdžio geografijos sampratos, kurios taip pat turi savo teisinį statusą (Lietuvos...,

2004). Toliau pateikiame rekomenduojamus šios grupės sąvokų apibrėžimus:

1) kraštovaizdžio planavimas – strateginiais ir teritorijų planavimo dokumentais

išreikšti ir patvirtinti į ateitį orientuoti veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti,

tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį;

2) kraštovaizdžio projektavimas – specialiais dokumentais išreikšti ir patvirtinti į

ateitį orientuoti veiksmai, kuriais siekiama organizuoti konkrečių kraštovaizdžio

objektų bei mikroerdvių naudojimą, apsaugą, formavimą, tobulinimą ar atkūrimą.

Apima gamtotvarkos, paveldotvarkos, sodybų tvarkymo, inžinerinio tvarkymo,

želdynų ir kitų rekreacinių mikroerdvių tvarkymo projektavimą;

3) kraštovaizdžio formavimas – kraštovaizdžio politikos krypčių įgyvendinimo

veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį ir

kurie apima kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo

priemones;

4) kraštovaizdžio architektūra – taikomasis kraštovaizdžio erdvių formavimo

menas, kuriantis žaliųjų ir urbanizuotų plotų kompozicinę struktūrą, pastatų bei

statinių ir jų kompleksų dermę su kraštovaizdžio gamtiniu pagrindu ar jo atskirais

elementais;

5) kraštovaizdžio geografija – mokslas, tyrinėjantis kraštovaizdžio morfologinę

sandarą, jame vykstančius geoekologinius procesus ir pagrindžiantis

kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo sprendinius.

Pirmiau išvardintų sąvokų prasmių įtvirtinimas galėtų ženkliai prisidėti prie profesinio

egocentrizmo kraštotvarkoje išgyvendinimo ir padėtų užtikrinti tarpdisciplininiu požiūriu

suderintą jos struktūros bei diferenciacijos metodologiją.

Išvados

1. Kraštotvarka, arba teritorijų planavimas ir projektavimas, yra bene sudėtingiausia

visuomenės veiklos sfera, kurioje persipina daugelio pažinimo krypčių interesai ir vyksta

savotiška jų atstovų konkurencija pretenduojant į lyderio vaidmenį šioje inžinerinį tvarkomąjį

pobūdį turinčioje srityje.

2. Kraštotvarka yra sudėtinė gamtinės-visuomeninės inžinerijos rūšis, kryptingai

apjungianti įvairių gamtos ir visuomenės bei geografijos mokslinių disciplinų taikomuosius

skyrius, teritorijos tvarkymui skirtų natūrizuotų ar ekonomizuotų ūkinių disciplinų

(miškininkystės, aplinkos inžinerijos, agrarinės ekonomikos ir pan.) dalis bei savo kūrinius

materializuojančių meno šakų (kraštovaizdžio ir pastatų architektūros, dizaino, dailės) pažintinį

potencialą.

3. Kraštotvarkoje vyksta natūrali ją sudarančių pažinimo krypčių atstovų konkurencija

pretenduojant į lyderio arba „integratoriaus“ vaidmenį šioje srityje, kas neišvengiamai veda

19

prie įvairių rūšių vadinamojo profesinio egocentrizmo formavimosi, kai atskirų sudėtinių

kraštotvarkos dalių atstovai ima perdėtai susireikšminti, pervertindami savo vaidmenį ir

galimybes.

4. Populiariausios profesinio egocentrizmo atmainomis kraštotvarkoje laikytini

architektūrinis ir ekonominis egocentrizmas bei dabartiniu metu sparčiai plintantis

aplinkosauginis egocentrizmas (žaliasis (ekologinis) fundamentalizmas).

5. Patikimiausia priemonė kovojant prieš bet kokį profesinį egocentrizmą galėtų būti

kraštotvarkos gnoseologinio branduolio supratimas ir išskyrimas.

6. Pilnavertis kompleksinės kraštotvarkos specialistas, galintis pagrįstai pretenduoti į

jos vadovo kategoriją privalo daugiau ar mažiau nusimanyti visose kraštotvarkos

metodologinio branduolio disciplinose, o tokių specialistų rengimas turėtų užtikrinti

pakankamą būtinųjų žinių kompleksiškumą.

7. Bet kokios srities metodologinės prieštaros arba painiojimai yra glaudžiai susijusę su

vartojama terminija, o pastarosios atraminių terminų reglamentavimas gali prisidėti išaiškinant

šias prieštaras ir sprendžiant turimą painiavą.

Literatūra

1. Bučas J. (2001). Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: Technologija, 282 p.

2. Daujotaitė I. (1998). Kraštovaizdžio architektūros pagrindai. Vilnius: Technika, 92 p.

3. Daniulaitis G., Kavaliauskas P. (1975). Kraštovaizdžio architektūra: žvilgsnis į

praeitį. Statyba ir architektūra 1: 30–31.

4. Daunora Z. J. (2005). Kultūriniai ir struktūriniai miestų plėtros uždaviniai valstybės

normatyviniuose dokumentuose. Urbanistika ir architektūra XXIX(4): 164–173.

5. Daunora Z. J. (2008). Urbanistikos mokslo ir studijų vietos Lietuvos klasifikatoriuose

paradoksai. Urbanistika ir architektūra 32(4): 157–166.

6. Doxiadis C.A. (1966). Between Dystopia anad Utopia. Hartword (Connecticut): The

Trinity College Press, 246 p.

7. Eckbo G. (1975). The landscape we see. New York: McGraw-Hill, 223 p.

8. Graužinis A. (2002). Pasaulinė teritorinio planavimo metodikos pagrindų kūrimo raida.

Urbanistika ir architektūra XXVI(4): 182–188.

9. Grecevičius P. ir kt. (2010). Kraštovaizdžio architektūros specialistų rengimo

Lietuvoje problemos ir tobulinimo aspektai. Miestų želdynų formavimas 1(7): 81–87.

10. Grunskis T. (2010). Miesto kompozicijos sampratos klausimu. Urbanistika ir

architektūra 34(3): 138–150.

11. Jakovlevas-Mateckis K. (2010). Miesto kraštovaizdžio architektūros problemos.

Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos. Kraštovaizdžio

architektūros forumo mokslo darbai. Vilnius, p. 14–27.

12. Janulienė L. (1998). Regionų planavimo patirties 1991–1997 m. Lietuvoje analizė.

Urbanistika ir architektūra XXII(2): 49–58.

13. Janulienė L. (2007). Teritorijų planavimo objektas – teorinė samprata. Urbanistika ir

architektūra XXXI(2): 96–107.

14. Juškevičius P. (2008). Teritorijų ir urbanistinio planavimo bei sprendinių įgyvendinimo

gairės. Darnioji plėtra teritorijų planavime ir urbanistikoje. Darbo grupės pasiūlymai.

Vilnius, p. 36–41.

15. Juškevičius P., Gaučė K. (2010). Urbanistinio planavimo deformacijos. Urbanistika ir

architektūra 34(4): 195–207.

16. Kavaliauskas P. (1986). Kraštotvarkos samprata ir jos problemos Lietuvoje. Geografinis

metraštis, 22–23, 14–23.

17. Kavaliauskas P. (1992). Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai. Vilnius: Academia,

148 p.

18. Kavaliauskas, P. (1995). Kraštotvarkinio zonavimo problema. Geografija, 31: 93–103

20

19. Kavaliauskas P. (1996). Kompleksinis teritorinis aplinkos planavimas Lietuvoje

(retrospektyvinė analizė). Geografija. 32: 126–136.

20. Kavaliauskas P. (2008a). Lietuvos teritorijų planavimo tobulinimo kritiniai aspektai.

Darnioji plėtra teritorijų planavime ir urbanistikoje. Darbo grupės pasiūlymai. Vilnius, p.

85–87.

21. Kavaliauskas P. (2008b). A concept of sustainable development for regional land use

planning: Lithuanian experience. Technological and economic development of economy,

14(1): 51–63.

22. Kavaliauskas P. (2010). Kraštovaizdžio sampratos ir teritorinės diferenciacijos

klausimai. Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos.

Kraštovaizdžio architektūros forumo ‘2010 mokslo darbai. Vilnius.

23. Kavaliauskas P. (2011). Kraštovaizdžio samprata ir planavimas. Vilnius: VU. Prieiga

per internetą: <http://www1151.vu.lt/leidiniai>

24. Kavaliauskas P. (2013). Kultūrinio kraštovaizdžio formavimo paradigmų prielaidos ir

raiška. Journal of Architecture and Urbanism, 37 (1), p. 10–20.

25. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, patvirtintas 2004-12-01

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, Nr. 174-6443; 2005,

Nr. 64-2302).

26. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, redakcija priimta LRS 2004-01-15

(Žin., 1995, Nr.107-2391; 2004, Nr. 21-617).

27. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas, nauja redakcija

priimta LRS 2013-06-27 (Žin., 2013, Nr.76-3824).

28. Newton N.T. (1971). Design oon the land. The devekopment of landscape architecture.

Cambridge (Mass.): Harward University Press, 714 p.

29. Pakalnis M. (2008). Teritorijų planavimo sistemos vystymo kryptys. Darnioji plėtra

teritorijų planavime ir urbanistikoje. Darbo grupės pasiūlymai. Vilnius, p. 42–49.

30. Pakalnis M. (2009). Procedūrinio planavimo realybė. Urbanistika ir architektūra 33(4):

232–238.

31. Staniūnas E. (1998). Lietuvos teritorijų planavimo sistema ir socialinė-ekonominė

valstybės pertvarka. Urbanistika ir architektūra XXII(4): 141–152.

32. Staniūnas E. (2004). Lietuvos regionų planavimas Europos šalių kontekste (planavimo

objektai ir tikslai). Urbanistika ir architektūra XXVIII(2): 84–94.

33. Staniūnas E. (2008). Pastabos apie Lietuvos planavimo kultūros bruožus. Darni

urbanistinė plėtra Lietuvoje – problemos ir sprendimo būdai. Konferencijos medžiaga.

Vilnius, p. 55–65.

34. Stauskas V. (2009). Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai. Urbanistika ir

architektūra 33 (priedas): 270–278.

35. Šešelgis K. (1975). Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai. Vilnius: „Mintis“,

344 p.

36. Tauras A. (1974). Landšafto architektūra kaime. Vilnius: Mintis, 152 p.

37. Vanagas J. (2007). Metropolizacijos procesai ES teritorinio planavimo doktrinoje ir

Lietuva. Urbanistika ir architektūra XXXI (4): 169–177.

21

Kraštovaizdžio struktūros optimalumo formuojant kraštovaizdį problema

Darijus Veteikis, Paulius Kavaliauskas, Ričardas Skorupskas

Vilniaus universitetas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra

M. K. Čiurlionio 21/27, LT-03101, Vilnius, el. paštas darijus.veteikis@gf.vu.lt

Santrauka

Kultūrinio kraštovaizdžio struktūros optimalumo problema iki šiol išlieka bene painiausia kraštotvarkos

sritis. Kraštovaizdžio optimalumas racionaliai ir universaliai gali būti interpretuojamas tik naudojantis

bendrąja kraštotvarkos metodologiją formuojančių fundamentalių antropoekologinių kriterijų sistema.

Rekomenduojama kraštovaizdžio kokybės tikslo samprata formuluojama kaip atskiriems

planuojamiems kraštovaizdžio teritoriniams vienetams (planotopams) nustatomas formuotinas jų

struktūros etalonas, atitinkantis šalyje turimus visuomenės ekologinės–ekonominės sąmonės standartus

bei moksliškai pagrįstus kraštovaizdžio struktūros rodiklius, kurie užtikrintų šios struktūros ekologinį

tvarumą, psichologinį komfortiškumą ir socialinį–ekonominį žemėnaudos racionalumą. Kraštovaizdžio

formavimo konceptualus pagrindas yra kraštovaizdžio tvarkymo zonų įtvirtinimas teritorijų planavime,

t.y. nustatymas kraštotvarkos požiūriu diferencijuotų žemės naudmenų grupių su skirtingomis

kraštovaizdžio naudojimo, apsaugos ir tvarkymo priemonėmis, skirtomis siekiamai tikslinei/optimaliai

erdvinei kraštovaizdžio struktūrai formuoti ir palaikyti.

Nacionaliniame teritorijų planavimo lygmenyje kraštovaizdžio struktūros optimalumas vertintinas pagal

strateginių makrozonų (ekologinės kompensacijos ir ūkinio aktyvumo) tarpusavio teritorinio santykio

atitikimą universaliai „aukso pjūvio“ proporcijai (~60:40). Rajoniniame teritorijų planavimo lygmenyje

tvarkymo zonų kraštovaizdžio struktūros optimalumas vertintinas pagal šiuos rodiklius: natūralumas,

sveikumas (geobioekologinio stabilumo kriterijus), vizualinis raiškumas (psichologinio komforto

kriterijus), atmintinumas (socialinio tikslingumo kriterijus), pasiekiamumas, lygumas (ergonominio

tinkamumo kriterijus), produktyvumas (ekonominio sąlygotumo kriterijus). Šių rodiklių reikšmių

nustatymą ir tikslinimą tikslinga vykdyti keliomis pakopomis, atitinkančiomis tris rajoninio rango

kraštovaizdžio planavimo vienetų klasifikacinius lygmenis: 1) bendras kraštovaizdžio pobūdis

(sukultūrinimo laipsnis), 2) pagrindinė naudojimo paskirtis ir tvarkymą reglamentuojantys interesai

(prioritetai), 3) esminiai geomorfologiniai ypatumai.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio struktūros optimalumas, antropoekologiniai kriterijai,

kraštovaizdžio planavimas.

Landscape structure optimality problem in landscape planning. Summary

Cultural landscape structure optimality problem still remains the most complicated in the area of land

management. Landscape optimality in a rational and universal way can be interpreted only through the

general system of the fundamental landscape antropoecological criteria forming the methodology of

land management. The aspired aim of cultural landscape quality is to set a structure standard for

individual specific landscape territorial units, corresponding to the highest standards of ecological and

economic awareness available in the public and scientifically-based indicators of landscape structure,

all to ensure ecological sustainability, psychological comfort, and socio-economic land use rationality.

Landscaping The conceptual basis of landscape management is establishing the landscape planning

zones, ie land use groups with different landscape use, protection and management measures for

achieving target/optimal spatial structure of the landscape.

At the national level of planning, landscape structure optimality should be assessed in compliance to the

strategic macro-zones’ (ecologic compensation and economic activity) ratio match to the universal

"golden section" proportion (~60:40). In district, or basic, level of protected areas planning, landscape

management zone optimality is measured using seven indices: naturalness, healthiness, visual

distinctness, memorability, accessibility, flatness and productivity. Their qualitative gradation

parameter setting and adjustment carried out in several steps, which is caused by the three district-level

planotope classification levels: 1) the general nature of the landscape (the degree of cultivation), 2) use

and management regulatory interests (priorities), 3) the major geomorphological features.

Key words: landscape structure optimality, anthropoecological criteria, landscape planning.

22

1. Įvadas

Pripažįstama, kad kraštovaizdis yra daugybės gamtinių procesų ir teritorijos naudojimą

bei apsaugą veikiančių funkcinių interesų rezultatas, integruotas gamtos jėgų ir visuomenės

kraštotvarkinių pastangų kūrinys. Tai nėra paprastas homogeniškas reiškinys ar objektas, o

neabejotinai pats sudėtingiausias iš žmogaus bandomų pažinti žemiškųjų darinių, kurio

pažinimui reikia daugelio įvairių mokslinių ir net meninių disciplinų patirties bei metodų

(Kavaliauskas 1992). Jo sampratos pamatas yra geografinio pažinimo nuostata apie visų Žemės

paviršiaus abiogeninių, biogeninių ir sociogeninių (antropogeninių, technogeninių)

komponentų erdvinę integraciją ir šio proceso dėsningą teritorinę raišką. Dėka jos galima skirti

kraštovaizdžio struktūros įvairovę atspindinčius jo teritorinius kompleksus – objektyvųjį

pamatą kraštovaizdžio struktūrinei įvairovei nustatyti ir racionaliam teritorijų planavimui

vykdyti.

Vienos unifikuotos metodologijos kraštovaizdžio teritorinei diferenciacijai ir planavimui

analizuoti suradimas, esant skirtingoms jo sampratos paradigmoms (mokslinei, meninei ir

kraštotvarkinei), yra neįmanomas tiek teoriškai, tiek praktiškai. Kraštovaizdžio sampratos ir

erdvinės raiškos sudėtingumas gali būti atskleidžiamas tik įvairiapusės analizės priemonėmis,

kai racionalūs yra įvairūs tyrimo metodai, pritaikyti skirtingiems kraštovaizdžio pažinimo

tikslams pasiekti arba skirtingiems praktiniams jo tvarkymo uždaviniams spręsti. Todėl dar 8-

ame XX a. dešimtmetyje buvo suformuluotas (Kavaliauskas 1976) kraštovaizdžio erdvinės

raiškos daugiaplaniškumo principas, nustatantis ir skirtingus jo teritorinių vienetų tipus bei

integracijos lygmenis.

Kraštovaizdis dažnai suprantamas kaip erdvė tvariam vystymuisi (Antrop 2005, Baker

2005, Walker 2004, Whitehead 2006, Пузаченко 2006, Jankauskaitė ir kt. 2003). Kultūrinis

kraštovaizdis paprastai įvardijamas Tautos namais, jos gyvenamaja aplinka, todėl valstybei ir

visuomenei kyla priedermė plėtoti kraštovaizdžio naudojimo bei apsaugos būdų įvairovę.

Siektina, kad visų tipų kraštovaizdis būtų formuojamas pagal tvaraus (tausojančio ir

subalansuoto) vystymo principus ir taptų kokybišku žmogaus ir gamtinės aplinkos sambūvio

rezultatu, tenkinančiu gyvenamosios, darbo bei poilsio aplinkos kokybės ir aplinkosaugos

reikalavimus (Kavaliauskas 2007, 2008a, 2011). Lietuvos Respublikoje galioja net trys

atraminiai ideologiniai dokumentai (Nacionalinė... 2003; Europos... 2001; Lietuvos... 2004),

kurių tik paskutinysis pateikia aiškų kraštovaizdžio kokybės supratimą, nustatydamas, kad ji

reiškia formuotiną kraštovaizdžio etaloną. Tai būtų konkrečiam kraštovaizdžio teritoriniam

vienetui nustatytas moksliškai pagrįstas ir visuomenės siekius atitinkantis bruožų ir ypatumų

kompleksas, t.y. teritoriškai diferencijuotais optimalios struktūros požymiais ir rodikliais

pasižymintis kraštovaizdis, atitinkantis tvaraus vystymo principą: siektinas kultūrinio

kraštovaizdžio kokybės tikslas yra atskiriems konkretiems kraštovaizdžio teritoriniams

vienetams nustatomas formuotinas jų struktūros etalonas, atitinkantis šalyje turimus

aukščiausius viešąjį interesą atspindinčius visuomenės ekologinės-ekonominės sąmonės

standartus bei moksliškai pagrįstus kraštovaizdžio struktūros rodiklius, kurie užtikrintų šios

struktūros ekologinį tvarumą, psichologinį komfortiškumą ir socialinį-ekonominį žemėnaudos

racionalumą.

Straipsnyje pristatoma originali kraštovaizdžio struktūros optimalumo tvarkymo zonose

vertinimo metodologija, parengta kaip integruota „Kraštovaizdžio formavimo (siektinų

kraštovaizdžio etalonų) metodikos“ dalis (projekto vykdytojas VšĮ „Gamtos paveldo fondas“,

užsakovas LR Aplinkos ministerija).

2. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos

Atraminiais formuojamo kraštovaizdžio vienetais tikslinga suprasti planavimo metu

nustatomus jo arealus – savotiškas kraštovaizdžio sferos ląsteles, pagal kurių kraštovaizdžio

funkcinę-morfologinę tipologiją numatomos teritorijos tvarkymo (naudojimo ir apsaugos)

23

priemonės. Mūsų naudojamoje terminologinėje kraštovaizdžio teritorinių vienetų sistemoje

tokie arealai vadinami planotopais. Tai sąmoningai ir tikslingai nustatomi kraštovaizdžio

teritoriniai vienetai siekiant patenkinti bendruosius valstybės ir visuomenės siekius arba viešąjį

interesą. Šiuolaikinėje Europoje šių kraštovaizdžio planavimo ląstelių paskirtis turėtų būti

padėti teritoriškai realizuoti tvaraus (tausojančio ir subalansuoto) vystymo koncepciją.

Besiklostančioje teritorijų planavimo praktikoje minėtą pobūdį turintys planotopai dažniausiai

įvardijami kaip kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

Kraštovaizdžio formavimo metodikos konceptualus pagrindas yra kraštovaizdžio

tvarkymo zonų įtvirtinimas teritorijų planavime, t.y. nustatymas kraštotvarkos požiūriu

diferencijuotų žemės naudmenų grupių su skirtingomis kraštovaizdžio naudojimo, apsaugos ir

tvarkymo priemonėmis, skirtomis siekiamai tikslinei/optimaliai erdvinei kraštovaizdžio

struktūrai formuoti ir palaikyti. Tokia principinė nuostata implikuoja numatomų kraštovaizdžio

tvarkymo zonų bei kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo reglamentų sistemų nomenklatūrų

konvergenciją. Tuo būdu kraštovaizdžio tvarkomasis zonavimas yra kartu ir jo reglamentavimo

teritorinis diferenciavimas.

Skirtinos tokios bendrosios arba principinės kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo

reglamentavimo nuostatos:

1. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos atstovauja reglamentinius planotopus (reglamentopus)

ir yra genetiškai susijusios su funkciniais planotopais arba funkcinėmis zonomis, kurios

diferencijuoja kraštovaizdį pagal jam nustatomus naudojimo prioritetus ir galimas veikas,

suteikiant kraštovaizdžio teritoriniam kompleksui vienokią ar kitokią tvarkymo kryptį. Taigi,

funkciniai planotopai, kaip teritoriniai vienetai determinuojantys esmines kraštovaizdžio

reglamentavimo gaires, yra natūrali (organiška) kraštovaizdžio tvarkymo zonų sampratos

pradžia, o jų teritorinis tinklas sudaro genetinį pamatą galutiniam kraštovaizdžio tvarkymo

zonų, o tuo pačiu ir apsaugos bei naudojimo reglamentų nustatymui.

2. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos arba reglamentiniai planotopai turi turėti teisiškai

reglamentuotą veiklos ir kraštovaizdžio formavimo režimą bei šiam atititinkančia morfologinę

struktūrą. Jose numatomos pageidautinos, leidžiamos ir draudžiamos kraštovaizdžio

naudojimo, apsaugos ir tvarkymo priemonės, t.y. tam tikras teritorijos naudojimo tipas.

3. Kraštovaizdžio apsaugos ir naudojimo reglamentą išreiškiantis teritorijos naudojimo

tipas nustatomas lokalizuojant konkrečius aplinkosaugos, gamtos išteklių naudojimo, techninės

infrastruktūros kūrimo, žemėnaudos organizavimo būdus, veiklos ribojimo ar reglamentavimo

laipsnį ir pan. Pats apibendrinantis teritorijos naudojimo būdas, paprastai, remiasi teritorijų

planavimo dokumentuose nustatoma pagrindine žemės naudojimo paskirtimi, t.y. teritorijos

gamtinės ir kultūrinės vertės ypatumų, tradicinės žmonių veiklos ir ekologinės, socialinės bei

ekonominės plėtros poreikio sąlygota teritorijos naudojimo kryptimi.

Kraštovaizdžio funkcinę tipologiją galima išreikšti supaprastinta principine schema

(1 pav.), kuri nustato šiuos kraštotvarkos praktikoje taikomus funkcinius kraštovaizdžio tipus:

konservacinį, rekreacinį, miškų ūkio, agrarinį, gyvenviečių ir technologinį. Pažymėtina, kad

funkcinis kraštovaizdžio erdvės diferencijavimas yra gana komplikuotas dėl pačių socialinių

funkcijų mozaikiško bei fragmentiško pasiskirstymo, o tai neišvengiamai veda prie tam tikro

apibendrinimo nustatant kraštovaizdžio funkcinius prioritetus, ypač aukštesniuose planavimo

lygmenyse. Be to ne visos socialines funkcijos gali turėti aiškiai fiksuotas teritorines ribas, kai

kurios jų realioje erdvėje tiesiog susipina, suteikia jai polifunkcinį pobūdį. Ypač tokiomis

integracinėmis savybėmis išsiskiria konservacinė bei rekreacinė funkcija, o vandens ūkio

funkcija atlieka daugiau lydinčiosios funkcijos vaidmenį kitų prioritetų erdvėse.

Visa tai verčia šiuolaikinę teritorijų planavimo sistemą palaipsniui pereiti prie

polifunkcinio zonavimo, kuris teikia skiriamose zonose ne vieną, o dvi ar tris svarbiausias

funkcijas, tačiau tai nenaikina būtinumo nustatyti funkcijų teritorinių prioritetų hierarchiją,

įgalinančią racionalesnį teritorijos naudojimą bei kraštovaizdžio vertybių išsaugojimą. Todėl

planavimo procese turi išlikti aiškus funkcinių prioritetų fiksavimas bei jų teritorinis

paskirstymas, formuojantis nustatomus projektinius planotopus.

24

Adaptuojant nustatomų kraštovaizdžio tvarkymo zonų tinklą esminiams planuojamos

teritorijos kraštovaizdžio morfostruktūriniams ypatumams neišvengiamas yra kraštovaizdžio

skirstymas pagal jo sukultūrinimo (arba atvirkščiai – pagal jo natūralumo) laipsnį. Todėl visi

išvardytieji kraštovaizdžio tipai gali būti skaidomi į atitinkamus potipius, kurių skyrimas ir

konkretus nustatymas subordinuotas tokiam kraštovaizdžio skirstymui (gamtinis, agrarinis,

urbanizuotas, technogenizuotas), tam tikru mastu atspindinčiam bendruosius kraštovaizdžio

morfologinės struktūros, taip pat percepcinės sandaros, ypatumus. Šioje planotopų diferenciavimo

kryptyje agrarinio bei miškų ūkio kraštovaizdžio atvejais atsiranda būtinumas skirti jų potipius ir

pagal numatomą ūkinės funkcijos intensyvumo laipsnį į tausojančio vystymo (ekologinės

apsaugos) ir ūkinio gamybinio vystymo prioritetų versijas, leidžiančias taikyti skirtingas

kraštovaizdžio formavimo priemones bei kurti ir palaikyti skirtingą minėtų kraštovaizdžio tipų

morfostruktūrą.

Kitą nustatomų kraštovaizdžio tvarkymo zonų tinklo adaptacijos esminiams planuojamos

teritorijos kraštovaizdžio morfostruktūriniams ypatumams kryptį sudaro išskiriamų potipių

diferenciacija pagal esminius geomorfologinius skirtumus, t.y. būdingą orografinę sąskaidą ir

vyraujantį litogeninį pamatą. Lietuvos sąlygomis šiuo požiūriu yra skiriama: 1) smėlingų pajūrio

lygumų, 2) pamario lygumų, 3) smėlingų zandrinės lygumų, 4) molingų lygumų, 5) smėlingų

banguotų pakilumų (plynaukščių), 6) molingų banguotų pakilumų (plynaukščių), 7) smėlingų

gūbrių, 8) smėlingų kalvynų, 9) moreninių kalvynų, 10) moreninių gūbrių, 11) erozinių raguvynų,

12) ežeruotų duburių, 13) ežerynų, 14) slėnių, 15) senslėnių, 16) deltinių slėnių, 17) aliuvinės

deltos, 18) smėlingos nerijos, 19) pelkėtų įlomių, 20) sekliųjų marių, 21) kranto zonos jūros

kraštovaizdžio tvarkymo zonų versijos.

Naudojamos kraštovaizdžio tvarkomojo zonavimo metodikos esminis bruožas yra pagrindinių

žemės naudojimo paskirčių grupavimas į dvi kokybiškai skirtingo kraštotvarkinio pobūdžio grupes.

Pirmąją jų sudarytų pagrindinės paskirtys, kurių naudmenos gali turėti įvairius tvarkymo

prioritetus - konservacinį, rekreacinį, apsauginį ar ūkinį (gamybinį). Tokioms naudmenoms

priklausytų miškų ūkio (M), žemės ūkio (Z), vandens ūkio (V) bei kompaktiškų gyvenviečių (G)

teritorijos, kurių tvarkymas priklausomai nuo suteikto funkcinio prioriteto gali įgauti vienokią ar

kitokią tvarkymo kryptį ir pobūdį. Antrąją grupę sudarytų konservacinės (K), rekreacinės (R),

gavybinės (L), komunalinės (F), komunikacinės (T) ir kitos naudmenos, kurios dėl specifiškumo

turi aiškiai fiksuotą monofunkcinį tvarkymo prioritetą. Be to, dauguma jų, išskyrus konservacines,

išsiskiria koncentruotu lokalizavimu ir mažais dispersiškais plotais.

Kitas svarbus tokios kraštovaizdžio tvarkomojo zonavimo metodikos bruožas yra tvarkymo

reglamentų eilės pagal apribojimų silpnėjimą nustatymas diferencijuoto interesų prioriteto

paskirčių naudmenoms. Remiantis šalies kraštotvarkos praktikos patyrimu, tvarkymo pobūdį

lemiantys funkciniai interesai šioje sekoje rikiuojami taip: konservaciniai (E) – rekreaciniai (R) –

apsauginiai (ekologinės apsaugos) arba prezervaciniai (A) – ūkiniai ar gamybiniai (U). Būtent

konservacinio (ekosistemų ar kultūros paveldo išsaugojimo) prioriteto suteikimas reikalauja

griežčiausių apribojimų bet kurios veiklos organizavimui, o ūkinis teritorijos tvarkymo prioritetas

iš esmės laisvina tokį organizavimą nuo bet kokių apribojimų, išskyrus bendruosius racionalaus

naudojimo reikalavimus. Rekreacinės aplinkos formavimo bei prezervacinės apsaugos prioritetai

šiuo požiūriu užima tarpinę padėtį. Monofunkcinio pobūdžio pagrindinių paskirčių naudmenoms

tvarkymo reglamentų diferencijavimas yra individualizuotas kiekvienai jų rūšiai ir

subordinuojamas galimam naudojimo intensyvumo laipsniui.

Rengiant kraštovaizdžio planus rekomenduojamas papildomas nustatomų atraminių

kraštovaizdžio tvarkymo zonų diferencijavimas pagal aukščiau minėtus esminius teritorijų

geomorfologinės struktūros ypatumus. Galutinė rajoniniame teritorijų planavimo lygmenyje

nustatomų kraštovaizdžio tvarkymo zonų – reglamentinių planotopų – indeksavimo bei įvardinimo

išraiška įgauna tokią formą, kaip žemiau teikiamuose pavyzdžiuose:

MEk1b – konservacinio prioriteto ekosistemų apsaugos išsaugančio ūkininkavimo

pamario lygumos miškų kraštovaizdis

25

KONSER-

VACINIS

KRAŠTOVAIZDŽIO PLANAVIMAS

KRAŠTOVAIZDŽIO FUNKCINIAI TIPAI

FUNKCINIAI-MORFOLOGINIAI POTIPIAI

1 pav. Pagrindiniai kraštovaizdžio planotopų tipai ir potipiai.

AGRA-

RINIS

Ko

nse

rva

cin

io p

rio

rite

to g

am

tin

is k

rašt

ova

izd

is

MIESTO R

ekre

ac

inio

pri

ori

teto

ga

mti

nis

kra

što

va

izd

is

Ūk

inio

pri

ori

teto

miš

kų

ir

va

nd

en

s k

raš

tov

aiz

dis

Ko

ns

erv

acin

io p

rio

rite

to a

gra

rin

is k

raš

tov

aiz

dis

Re

kre

ac

inio

pri

ori

teto

ag

rari

nis

kra

što

va

izd

is

Ūk

inio

pri

ori

teto

ag

rari

nis

kra

što

va

izd

is

Ko

ns

erv

acin

io p

rio

rite

to u

rba

niz

uo

tas

kra

što

va

izd

is

Re

kre

ac

inio

pri

ori

teto

urb

an

izu

ota

s k

raš

tov

aiz

dis

Ko

me

rcin

io p

rio

rite

to m

ies

to k

raš

tov

aiz

dis

Inžin

eri

nio

pri

ori

teto

te

ch

no

log

inis

kra

što

va

izd

is

Ek

olo

gin

ės

ap

sa

ug

os

pri

ori

teto

ag

rari

nis

kra

što

vaiz

dis

Ek

olo

gin

ės

ap

sa

ug

os

pri

ori

teto

miš

kų

ir

va

nd

en

s

kra

što

vaiz

dis

Gy

ve

na

mo

jo-v

isu

om

en

inio

pri

ori

teto

mie

sto

kra

što

vaiz

dis

REKREA-

CINIS

MIŠKO

arba

VANDENS

Ūk

inio

pri

ori

teto

te

ch

no

log

inis

kra

što

va

izd

is

TECHNO-

LOGI-

NIS

26

ZAs4a – ekologinės apsaugos prioriteto specializuoto apsauginio ūkininkavimo agrarinio

moreninio kalvyno kraštovaizdis

VŪn8a – ūkinio prioriteto subnatūralaus ūkininkavimo stambaus ežero akvalinis

kraštovaizdis

GEk1d – konservacinio prioriteto išsaugančiojo tvarkymo priemolingos lygumos

gyvenvietės kraštovaizdis

KMr5a – konservacinės paskirties reguliuojamos apsaugos rezervatinių terasinio slėnio

miškų kraštovaizdis

KCr5c – konservacinės paskirties natūraliai susiformavusių senslėnio kultūrinių

rezervatų-muziejų kraštovaizdis

NRb5c – rekreacinės paskirties subnatūralios (neurbanizuojamos) aplinkos ežeruoto

duburio kraštovaizdis ir pan.

Kraštovaizdžio tvarkymo zonos arba reglamentiniai planotopai turi turėti teisiškai

reglamentuotą veiklos ir kraštovaizdžio formavimo režimą bei šiam atititinkančia morfologinę

struktūrą Visų kitų kraštovaizdžio diferenciacijos pažinimo krypčių (ekologinės, percepcinės ir

resursinės) tyrimo rezultatai ir jose nustatomi kraštovaizdžio struktūros teritoriniai vienetai

(toposistemos, ekosistemos, sensotopai, resursotopai) priskirtini prie kraštovaizdžio formavimą

modifikuojančios informacijos. Jie gali būti naudojami tiek lokalizuojant kraštovaizdžio

tvarkymo zonas bei jų ribas, tiek rengiant konkrečius kraštovaizdžio naudojimo, tvarkymo ir

apsaugos sprendinius.

3. Kraštovaizdžio kokybės kriterijų ir rodiklių sistema

Laikantis antropoekologinės optimalaus kraštovaizdžio sampratos (Kaвaляускас, 1989;

Kavaliauskas 1992; Skorupskas 2001, 2004, Skorupskas, Kavaliauskas 2007), optimalumas

išreiškiamas per 5 kriterijus: geobioekologinis stabilumas, psichologinis komfortas,

socialinis tikslingumas, ergonominis tinkamumas ir ekonominis sąlygotumas. Kiekvienas

iš šių kriterijų gali turėti tam tikrą skaičių rodiklių, kuriais konkretizuojama kraštovaizdžio

optimalumo samprata viename ar kitame tipologiniame kraštovaizdžio vienete.

Kita vertus, tokia detali ir įvairiapusė kraštovaizdžio struktūros optimalumo išraiška gali

būti pasiekta ir modeliuojama tik tokiame planavimo lygmenyje, kuriame įmanoma gauti

duomenų, susijusių su minėtų kriterijų rodiklių įvertinimu, ir juos integruoti. Atsižvelgiant į tai,

penkių antropoekologinių kriterijų sistema vertinant kraštovaizdžio struktūros optimalumą

taikytina tik rajoniniame planavimo lygmenyje. Nacionaliniame lygmenyje (Lietuvos

teritorijoje iš esmės tapačiame su regioniniu) duomenų apimtis neleidžia analizuoti

kraštovaizdžio optimalumo taip detaliai, reikalingas labiau integruojantis rodiklis.

Visus kraštovaizdžio tvarkymo strategijų zonų lokalizavimo ypatumus ir skirtumus lemia

reali šalies kraštovaizdžio struktūra, jos formuojamų gamtinių išteklių pobūdis, gamtinio

karkaso ir saugomų teritorijų lokalizavimas, turimos naudojimo tradicijos, išaiškintų

probleminių situacijų sprendimo bei tvaraus vystymo interesai. Nacionaliniame kraštovaizdžio

planavimo lygmenyje išskirtinos dvi pagrindinės funkcinės ekologinės kraštovaizdžio tvarkymo

strateginės makrozonos: 1) ekologinės kompensacijos makrozona, susidedanti iš vyraujančio

konservacinio (saugojamojo) prioriteto kraštovaizdžio tvarkymo strategijų ir vyraujančio

tausojančio (palaikomojo) vystymo prioriteto kraštovaizdžio tvarkymo strategijų teritorijų;

2) ūkinio aktyvumo makrozona, apimanti vyraujančio intensyvaus (plėtojamojo) vystymo

prioriteto kraštovaizdžio tvarkymo strategijų teritorijas.

Optimaliai kraštotvarkos požiūriu diferencijuotoje teritorijoje (Lietuvos teritorijoje)

kraštovaizdžio tvarkymo strateginės makrozonos turėtų santykiauti pagal universaliąją „aukso

pjūvio“ arba jam artimą proporciją, t. y. 60 % (kompensacinė pusė, ekologinės kompensacijos

makrozona) : 40 % (aktyvioji pusė, ūkinio aktyvumo makrozona) (Skorupskas, Kavaliauskas,

2007). Priimtinais dar laikytini atitinkami kraštutiniai 55 % : 45 % (konservacinio prioriteto

27

dedamąjai sudarant virš 10 %) ir 65 % : 35 % (konservacinio prioriteto dedamąjai tenkant

mažiau nei 10 %) kompensacinės ir aktyviosios kraštotvarkinių makrozonų santykiai. Šioje

koncepcijoje pateikiamas kraštovaizdžio tvarkymo strategijų zonų teritorinio diferencijavimo

modelis tenkina būtinuosius minimalius reikalavimus šalies kraštotvarkinės (funkcinės

ekologinės) struktūros optimalumui ir sudaro sąlygas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai

palaikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad šio laikmečio Lietuvos kraštovaizdžio reali situacija

atitinka optimalų kraštotvarkos požiūriu kompensacinės ir aktyviosios makrozonų santykį

(1 lentelė).

1 lentelė. Kraštovaizdžio tvarkymo strategijų makrozonos

Strategijų

makrozonos

Makrozonų santykis šalies

teritorijoje (%)

Funkcinis ekologinis kraštovaizdžio tvarkymo

strateginių makrozonų pobūdis

A 10,4

55,8 Ekologinės kompensacijos makrozona (A-B)

B 45,4

C 44,2 44,2 Ūkinio aktyvumo makrozona (C)

Iš viso 100 100

Parenkant rodiklius rajoniniame planavimo lygmenyje būtina atsižvelgti ne tik į

optimalumą, bet ir į ribojančius dalykus, todėl tenka vadovautis ir tam tikrais kriterijų ir

rodiklių, kaip vientiso derinio, skyrimo principais. Principai, kuriais vadovaujantis atrinkti

kraštovaizdžio optimalumo rodikliai skirtingo tipo planotopams, remiasi logika, kad

kraštovaizdyje egzistuoja struktūrinės dalys, kurios gali atlikti kelias funkcijas formuojant

optimalią kraštovaizdžio struktūrą. Todėl kai kurie kraštovaizdžio elementai/objektai

kraštovaizdyje yra privalomi, kai kurių buvimas turi būti griežtai kontroliuojamas, kiti didina

kraštovaizdžio įvairovę arba padeda atlikti tam tikrą funkciją, o yra tokių, kurie ir privalomi, ir

didina įvairovę arba ir reikalingi atlikti funkciją, bet turi būti griežtai kontroliuojami. Naudoti

rodiklių komplekto parinkimo principai yra tokie:

1. Nustatyti minimalias leistinas normas kraštovaizdžio geoekologinę kompensaciją

atliekančioms struktūroms – sąlyginai natūralioms teritorijoms. Kraštovaizdis negali būti

laikomas optimaliu, jei nepasiekta minimali natūralių plotų, reikalingų kompensuoti

antropogeninį poveikį, procentinė teritorijos dalis.

2. Nustatyti maksimalias leistinas normas kraštovaizdžio degradaciją atspindinčioms

struktūrinėms dalims – naudingųjų iškasenų eksploatacijos teritorijoms, statybų bei

komunalinės infrastruktūros plotams ir pan. Kraštovaizdis negali būti optimalus, jeigu

degradavusios teritorijos užima didesnį plotą, nei įmanoma jas atkurti esamomis ekonominėmis

sąlygomis ir/ar kompensuoti išnaudojant egzistuojantį kraštovaizdžio geobioekologinį

potencialą.

3. Parinkti optimalias normas kraštovaizdžio struktūrinę įvairovę didinančioms ir funkcinę

paskirtį atlikti padedančioms struktūroms (vienu metu turi atitikti ir 1 bei 2 principais

nustatytus apribojimus): natūralioms teritorijoms, saugomiems objektams, vizualinei struktūrai,

žemės ūkio plotams, infrastruktūros elementams ir pan. Čia galimas ir priešingas požiūris:

atsižvelgiant į esamą kraštovaizdžio struktūros įvairovę, parinkti optimalią planotopo funkcinę

paskirtį su minimaliais kraštovaizdžio struktūros keitimais ją optimizuojant.

4. Optimalios rodiklių normos nebūtinai reiškia, kad jos yra maksimalios. Viršutinės ar

apatinės rodiklio reikšmės ribos yra apsprendžiamos pačios kraštovaizdžio prigimties, jo

funkcinio prioriteto ir naudojimo intensyvumo.

Tokiu būdu parenkami visus 5 kraštovaizdžio struktūros optimalumo kriterijus

atstovaujantys rodikliai, nustatoma jų prasmė ir reikšmė apibūdinant kraštovaizdžio struktūros

optimalumą vienu ar kitu požiūriu, parengiama jo apskaičiavimo metodika bei nurodoma

galima reikšmių sritis. Čia vėl paminėtina, kad rodiklio reikšmių sritis apima visas įmanomas

rodiklio reikšmes, kurių optimalumas, be abejo, skirsis skirtinguose kraštovaizdžio tipuose,

28

funkcinio prioriteto bei naudojimo/apsaugos zonose. Optimalumas šiuo atveju atitinka ne

didžiausią rodiklio reikšmę, o teritorijos savybių patekimą nurodytą rodiklio intervalą.

Geobioekologinis stabilumas. Šis kriterijus nurodo, kad svarbiausia yra užtikrinti

ekosistemų pajėgumą kompensuoti antropogeninį poveikį kraštovaizdžiui. Ekosistemų

atsparumą išoriniam poveikiui lemia keli kritiniai kraštovaizdžio komponentai (Sochava 1978),

kurių svarbiausias Lietuvos mastu yra biomasės kiekis. Jį galima išreikšti per santykinį krašto

natūralumą, apskaičiuojamą įvertinant natūralios augalijos užimto ploto santykį su teritorijos

plotu. Natūralia augalija laikomi miškai, pelkės ir natūralios pievos. Dirbami laukai,

šienaujamos (kultūrinės) pievos, ganyklos ir sodai, nors biomasę ir gamina, vis dėlto į šį rodiklį

neįskaičiuojami nes tai yra tiesiogiai žmogaus formuojama biomasė, cikliškai padidėjanti ir

sumažėjanti.

Geobioekologinį stabilumą galima užtikrinti tik, jeigu teritorijoje nebus degradavusių

teritorijų, kurių atstatymas viršytų ekonomiškai pagrįstus rekultivacijos kaštus arba

kraštovaizdžio savaiminio išsivalymo potencialą. Todėl kraštovaizdžio struktūros optimalumą

rekomenduotina vertinti pagal dar vieną rodiklį – sveikumą, kuris išreiškiamas neužteršto ploto

dalies (P. Kavaliauskas, 1992) bei nepaveikto destruktyvių procesų (kasybos, atliekų, statybų)

ploto dalies suma.

Psichologinis komfortas. Prie psichologiškai priimtinų teritorijų priskirtinos tos, kurios

turi tam tikras bendrąsias psichologinį komfortą užtikrinančias savybes. Tą galėtų atspindėti

kompleksinis vizualinės struktūros sudėtingumo – vizualinio raiškumo – rodiklis integruojantis

vertikalios sąskaidos (erdvinio despektiškumo) ir horizontalios sąskaidos (erdvinio atvirumo)

savybes (Kavaliauskas 2008b; 2011). Kraštovaizdžio vizualinėje struktūroje skiriant po 4

kokybines vertikaliosios ir horizontaliosios struktūrų raiškumo gradacijas, gali būti išskirta 16

jų derinių – pamatinių vizualinio raiškumo tipų. Vertinant vertikaliosios bei horizontaliosios

struktūros raiškumo rodiklio gradacijas balais ir juos sumuojant galima nustatyti bendrąjį

kraštovaizdžio zonos psichologinio komfortiškumo lygį, t.y. apskaičiuoti jį pagal (3) formulę.

Gaunamos raiškumo rodiklio reikšmės pačios savaime nenurodo blogiausios ir geriausios

vizualinės kraštovaizdžio struktūros. Optimali reikšmė nustatoma kiekvienam planotopų tipui

atskirai.

Socialinis tikslingumas. Siūlomas socialinio tikslingumo rodiklis – atmintinumas,

įvertinamas apskaičiuojant kraštovaizdžio tvarkymo zonos santykinę konservacinę vertę pagal

svertinį saugomų/saugotinų gamtinių ir kultūrinių kompleksų bei objektų skaičių joje. Šis

rodiklis parodo visuomenės ir kraštovaizdžio aksiologinį aplinkosauginį santykį ir,

atskleisdamas žmonių skiriamą/reikalingą skirti dėmesį kraštovaizdžio struktūros įvairovei,

atspindi konkrečios teritorijos svarbą visuomenei.

Ergonominis tinkamumas. Vienas svarbiausių ergonominio tinkamumo rodiklių

laikytinas pasiekiamumas, reprezentuojamas kelių tankio. Kuo didesnis kelių tankis, tuo

didesnė tikimybė, kad bus užtikrintas patogus bet kokio objekto pasiekiamumas. Be to,

ergonominį tinkamumą užtikrina tinkamos, t.y. pagal planotopo funkciją specializuotos žemės

naudmenų proporcijos. Kadangi kai kurių žemėnaudos tipų procentinė dalis atsispindi iš kitų

rodiklių (natūralumo, sveikumo, produktyvumo), todėl papildomo nacionaliniu-regioniniu

lygmeniu ergonominio tinkamumo rodiklio, skirto žemėnaudai, nereikia.

Rajoninio rango planotopų ergonomikos optimalumui įvertinti naudotinas dar vienas

detalizuojantis rodiklis, apibūdinantis kraštovaizdžio lygumo laipsnį, kurį galima būtų

sąlyginai pavadinti lygumo rodikliu. Jis įvertina lyguminių (su polinkio kampu <3°) plotų dalį

planotope. Lygumo rodiklis parodo, kiek kraštovaizdis yra technologiškai patogus įsisavinimui

(statyboms, žemės ūkiui, miškininkystei ir pan.).

Ekonominis sąlygotumas. Konkrečios teritorijos kraštovaizdžio ekonominis

efektyvumas priklauso nuo racionalaus jo išteklių naudojimo, atsižvelgiant į teritorijos

pajėgumą bei eksploatavimo intensyvumą. Ekonominis teritorijos optimalumas Lietuvos

sąlygomis geriausiai reprezentuojamas rajoniniame lygmenyje per teritorijos produktyvumo

rodiklį, išreiškiamą per produktyviųjų plotų sumos santykį su bendru teritorijos plotu.

29

Skaičiavimo supaprastinimui patogiau šį rodiklį reikšti per neproduktyvių plotų (dykrų,

apleistų karjerų ar kitų naudmenų) santykį su bendru planotopo plotu.

Kraštovaizdžio struktūros optimalumo rodiklių reikšmių nustatymas rajoninio

rango planotopams vykdomas keliomis pakopomis, kurių atsiradimą nulemia trys rajoninio

rango planotopų klasifikacinės pakopos. Pirmajame šio proceso etape reglamentuojama

gamtinio, agrarinio, urbanizuoto ir technologinio kraštovaizdžio planotopų grupių orientaciniai

struktūriniai parametrai. Antrajame etape pradiniai naudojamų rodiklių parametrai

diferencijuojami pagal konservacinių, rekreacinių, apsauginių (ekologinės apsaugos) bei ūkinių

interesų reikalavimus funkcinių kraštovaizdžio grupių struktūrai nustatant formuojamos

kraštovaizdžio struktūros rodiklių optimalumo ribas visiems 1 paveiksle nurodytiems rajoninio

lygmens kraštovaizdžio funkcinių planotopų potipiams. Trečiasis etapas šiame procese reikštų

antrajame etape nustatytų kraštovaizdžio struktūros optimalumo rodiklių koregavimą ir

diferencijavimą pagal esminius geomorfologinius kraštovaizdžio ypatumus.

Rajoninio lygmens teritorijų planavime nustatomos kraštovaizdžio formavimo strategijos,

kryptys ir priemonės galėtų būti parengiamos ir aprobuojamos įvairiais planavimo

dokumentais. Lietuvos patirtis parodė, kad be tvarkymo kompleksinių planų, į kurių sudėtį

tikslinga būtų integruoti privalomojo pobūdžio bendrąjį kraštovaizdžio tvarkymo planą, esant

reikalui galėtų būti rengiami ir papildantys rekomendacinį pobūdį turintys specializuoti

kraštovaizdžio planavimo dokumentai. Tai galėtų būti: 1) kraštovaizdžio ekologinės apsaugos

planai, 2) kraštovaizdžio vizualinio estetinio reguliavimo planai bei 3) kraštovaizdžio tvarkymo

socialinių prioritetų planai. Įšvardintų dokumentų turėjimas leistų kompleksiškai ir atsakingai

spręsti visus su kraštovaizdžio apsauga bei naudojimu susijusius klausimus, tarp jų ir

optimalios kraštovaizdžio struktūros formavimą.

4. Išvados

1. Rekomenduojama kraštovaizdžio kokybės tikslo samprata formuluojama kaip

atskiriems planuojamiems kraštovaizdžio teritoriniams vienetams nustatomas formuotinas jų

struktūros etalonas, atitinkantis šalyje turimus aukščiausius visuomenės ekologinės–

ekonominės sąmonės standartus bei moksliškai pagrįstus kraštovaizdžio struktūros rodiklius,

kurie užtikrintų šios struktūros ekologinį tvarumą, psichologinį komfortiškumą ir socialinį–

ekonominį žemėnaudos racionalumą.

2. Kraštovaizdžio formavimo metodikos konceptualus pagrindas yra kraštovaizdžio

tvarkymo zonų įtvirtinimas teritorijų planavime, t.y. nustatymas kraštotvarkos požiūriu

diferencijuotų žemės naudmenų grupių su skirtingomis kraštovaizdžio naudojimo, apsaugos ir

tvarkymo priemonėmis, skirtomis siekiamai tikslinei/optimaliai erdvinei kraštovaizdžio

struktūrai formuoti ir palaikyti.

3. Nacionaliniame teritorijų planavimo lygmenyje kraštovaizdžio struktūros optimalumas

vertintinas pagal strateginių makrozonų (ekologinės kompensacijos ir ūkinio aktyvumo)

tarpusavio teritorinio santykio atitikimą universaliai „aukso pjūvio“ proporcijai (~60:40). Šioje

koncepcijoje pateikiamas kraštovaizdžio tvarkymo strategijų zonų teritorinio diferencijavimo

modelis tenkina būtinuosius minimalius reikalavimus šalies kraštotvarkinės (funkcinės

ekologinės) struktūros optimalumui ir sudaro sąlygas kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai

palaikyti. Dabartinė Lietuvos kraštovaizdžio struktūra atitinka optimalų kraštotvarkos požiūriu

kompensacinės ir aktyviosios makrozonų santykį.

4. Rajoniniame arba baziniame planavimo lygmenyje kraštovaizdžio tvarkymo zonų

kraštovaizdžio optimalumas vertinamas pagal septynis rodiklius: natūralumas, sveikumas,

vizualinis raiškumas, atmintinumas, pasiekiamumas, lygumas, produktyvumas. Jų parametrų

kokybinių gradacijų nustatymas ir tikslinimas vykdomas keliomis pakopomis, kurių atsiradimą

nulemia trys rajoninio rango planotopų klasifikaciniai lygmenys: 1) bendras kraštovaizdžio

pobūdis (sukultūrinimo laipsnis), 2) pagrindinė naudojimo paskirtis ir tvarkymą

reglamentuojantys interesai (prioritetai), 3) esminiai geomorfologiniai ypatumai.

30

Literatūra

Antrop, M. (2005). Sustainable landscapes: contradiction, fiction or utopia? Landscape and urban

planning 75 (3-4): 187-197.

Baker, S. (2005). Sustainable development. Cardiff: Routledge, 264 p.

Europos kraštovaizdžio konvencija & European Landscape convention and explanatory report. 2001.

Vilnius: LR Aplinkos ministerija, 28 p. (Žin., 2002, Nr. IX-1115).

Jankauskaitė M., Bauža D., Baužienė I., Veteikis D., Godienė G. (2003). Urbanizuoto kraštovaizdžio

kokybė socioekologiniu aspektu (Vilniaus miesto pavyzdžiu). Geografijos metraštis 36(1): 131-151.

Kavaliauskas P. (1976). Kai kurie diskutuotini kraštovaizdžio sampratos klausimai. Geografija ir

geologija 12: 83 – 91.

Kavaliauskas, P. (1992). Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai. Vilnius: Academia, 148 p.

Kavaliauskas, P. (2007). A sustainable landscape planning system and landscape ecology. Ekologija,

53(1), Supplement, p. 4-9.

Kavaliauskas, P. (2008a). A concept of sustainable development for regional land use planning:

Lithuanian experience. Technological and economic development of economy, 14(1): 51-63.

Kavaliauskas, P. (2008b). Kraštovaizdis. Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. Vilnius:

Aplinkos apsaugos agentūra, 102-126.

Kavaliauskas, P. (2011). Kraštovaizdžio samprata ir planavimas. Vilnius: VU. Prieiga per internetą:

<http://www1151.vu.lt/leidiniai>

Kaвaляускас, П. (1989). Количественные показатели оптимальности территориальной структуры

антропогенизированного ландшафта. Geografija, 25, 4-16.

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, patvirtintas 2004-12-01 Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, Nr. 174-6443; 2005, Nr. 64-2302).

Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, patvirtinta 2003-09-11 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1160

(Žin., 2003, Nr. 89-4029) ir 2009-09-16 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1247 (Žin.,

2009, Nr. 121-5215).

Skorupskas R. (2004). Kraštovaizdžio optimizavimo būdų metodologinė problema. Geografija, 40(2),

p. 57-62.

Skorupskas, R. (2001). Optimalaus kraštovaizdžio sampratos problema. Geografija 37(2): 58-64.

Skorupskas, R.; Kavaliauskas, P. (2007). Integral ecological approach to the concept of optimal

landscape. Ekologija 53 (4): 19-24.

Sochava, V. B. (1978), Vvedenije v učenije o geosistemach, Novosibirsk. Walker, B. C. S. et al. (2004). Resilience, adaptability and transformability in social-ecological systems.

Ecology and Society 9(2): 5.

Whitehead, M. (2006). Spaces of sustainability: Geographical perspectives on the sustainable society.

Aberystwyth: University of Wales.

Пузаченко, Ю. Г. (2006). Наука и концепция устойчивого развития. Ландшафтное

планирование: общие основания, методология, технология. Москва: Изд-во МГУ, c. 4-80.

31

Belgijos kraštovaizdžio architektas Jules Buyssens (1872–1958) ir

Lietuvos parkai

Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis,

Vilnius

Santrauka Straipsnyje pristatoma ir nagrinėjama žymaus Belgijos kraštovaizdžio architekto, parkų kūrėjo

Jules Buyssens’o (1872–1958) veikla ir kūryba. Jis, savo patirtį ir kūrybines idėjas XIX a. pab. ugdęs

E. André biure ir Lietuvos (Lentvario, Palangos) parkuose, vėliau tapo tikru Belgijos nacionalinės

kraštovaizdžio architektūros pionieriumi ir organizatoriumi, dirbo Briuselio želdynų tarnybos vadovu,

miesto kraštovaizdžio architektu, suprojektavo ir įrengė daug viešųjų ir privačių želdynų Belgijoje ir

kaimyninėse šalyse. Jis buvo vienas iš Belgijos kraštovaizdžio architektų sąjungos (1930) kūrėjų ir

vadovų, sąjūdžio Le Nouveau Jardin Pittoresque (1913–1940) organizatorius.

Reikšminiai žodžiai: Jules Buyssens, parkai, Belgija, Palangos parkas

Summary Jules Buyssens, famous Belgian gardener and landscape architect, is affiliated at “the André School” of

the landscape architecture. He was employed as a designer and then as the André office manager. In

1898, Buyssens was called upon to direct the construction works for the creation of a park for Count

Felix Tyszkiewicz and the seaside resort on the Baltic Sea in Palanga (archives by René Pechère). He

was involved in various park’s construction works in Tyszkiewicz manors in Lithuania. He moved his

country, Belgium in 1904, where he became a plantations inspector, chief gardener for the City of

Brussels; he was also allowed to keep private clients in Belgium and foreign countries. He was the

organizer and the chief of the Belgian Union of Gardener Architects (1930), also of gardens’ art

movement Le Nouveau Jardin Pittoresque (1913–1940).

Įvadas

Tarptautinės konferencijos „Edouard’o André šiaurės parkų kelias“ mokslo darbų

leidinyje (2011), sudarytojų pratarmėje rašoma, kad gausiems užsakymams vykdyti Edouardas

Andrė (Edouard André, 1840–1911) turėjo savo biurą ir patikimų bendradarbių ratą. Šiame

biure ar agentūroje sėkmingai dirbo sūnus Renė Andrė (1867–1942), taip pat jaunas belgų

želdyninkas Žiulis Biuisenas (Jules Buyssens, 1872–1958), vėliau aktyvus ir ilgametis

Briuselio miesto kraštovaizdžio architektas, Belgijos kraštovaizdžio architektų sąjungos (1930)

įkūrėjas ir vadovas. E. André biuras buvo puiki kraštovaizdžio architektūros ir parkų kūrimo

mokykla daugeliui specialistų.

Ten pat apgailestauta, kad André biuro bendradarbių grupės vaidmuo ir darbai Lietuvos

parkuose – dar mažai tyrinėta tema, kad nėra Lietuvoje pakankamai žinoma ir žymaus Belgijos

kraštovaizdžio architekto, tuomečio Palangos, Lentvario ir kitų parkų dendrologo ir želdintojo

J. Buyssens asmenybė. Linkėta ateityje plačiau pasidomėti jo veikla ir kūryba (Edouard‘o

André šiaurės parkų kelias, 2011, p. 7, 120). Manome, kad pats laikas tai padaryti, nes į

Lietuvos parkų tyrinėjimų ir populiarinimo literatūrą skverbiasi paviršutiniški ir netikslūs

faktologiniai akcentai „sodininko Biuiseno“ vaidmens ir indėlio Lietuvos parkuose klausimu.

Kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas, minint Palangos parko šimtmetį, viešai

suabejojo šiuo indėliu ir tą abejonę išreiškė publikacijoje (2001), o po kelerių metų gavo

patvirtinti ir pagarsinti naujus faktus apie J. Buyssens’o veiklą Lietuvoje (Pilkauskas, 2004).

Lenkų architektūros istorikai (R. Aftanazy, T. Grygiel, M. Omilanowska), rašydami apie

Lietuvos dvarus ir E. André kurtus parkus, cituoja Varšuvos nacionalinės bibliotekos

(Biblioteka Narodowa) rankraščių skyriuje saugomus Lentvario grafaitės Sofijos (Zofijos)

Tiškevičiūtės Potockos (1893–1989) atsiminimus (Teki rodzinne, 1973) ar jų pagrindu

parengtas publikacijas (Potocka, 2004). Šis šaltinis nėra absoliučiai patikimas (Deveikienė ir

Deveikis, 2011), jis sukėlė (ir vis dar sukelia) daug paklydimų.

32

Straipsnio tikslas – apžvelgti ir susisteminti, apibendrinti turimus faktus ir žinias apie

tarptautiniu mastu žymaus Belgijos kraštovaizdžio architekto, parkų kūrėjo J. Buyssens’o

veiklą ir kūrybą. Jis, savo praktinę patirtį ugdęs E. Andrė biure ir Lietuvos (Lentvario,

Palangos) bei kaimyninių šalių (Baltarusijos) parkuose, tapo tikru Belgijos nacionalinės

kraštovaizdžio architektūros pionieriumi (De Gryse, 2004). Sukaupti duomenys (tiek

spaudiniuose, tiek internete) leidžia plačiau pristatyti šį tarptautinio masto parkų specialistą,

dirbusį Lietuvoje daugiau kaip prieš šimtą metų.

1. Tyrimo metodika ir šaltiniai

Rengiant šį straipsnį, taikyti bibliografinių ir ikonografinių šaltinių, mokslinių

publikacijų, elektroninių išteklių (interneto) analizės, sugretinimo ir palyginimo, apžvalginių

tyrimų vietoje metodai. Darbas paremtas René Pechère (Renė Pešero, 1908–2002) bibliotekos

tinklalapio, Jules Buyssens’o fondo ištekliais, E. André biuro medžiagos (daugiausia R. ir E.

Andrė laiškų) analize, Belgijos kraštovaizdžio architektūros tyrinėtojų (De Gryse, 2004;

Beaujean, 2010; Notteboom, 2012 ir kitų) publikacijomis, apžvalgine žurnalo Le Nouveau

Jardin Pittoresque (1913–1939) analize.

Ankstyvoji J. Buyssens’o kūryba ir veikla glūdi po E. André biuro skėčiu. Todėl pradinė

informacijos bazė susijusi su E. André parkų tyrimų medžiaga. Jos pažinimas – neišvengiamai

svarbus Lietuvos parkotyros ir parkotvarkos specialistams. Straipsnio autorių ir kitų autorių

įdirbis šioje srityje nėra menkas (Deveikienė et al., 2008; Deveikienė ir Deveikis, 2010; 2011;

Pilkauskas, 2001; 2004; Sebeckas et al., 2001). R. ir E. Andrė tekstų ir kitų dokumentų

publikacija Laiškai Ty / Les lettres Ty (2011) kol kas yra išsamiausia šioje srityje Lietuvoje.

Renė Andrė laiškų tekstai įvesti ir į Lenkijos autorių apyvartą (Omilanowska, 2009), ir tai yra

gerai, nes ankstesnės publikacijos (Potocka, 2004; Omilanowska, 2007) apie kitų specialistų iš

E. André biuro veiklą ir dalyvavimą kuriant parkus Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo išsamios.

Stengiamės aprėpti ne tik prancūziškuosius šaltinius ar tekstus, bet ir publikacijas anglų,

lenkų, flamandų (olandų) (André-Olivier, 2006; Notteboom, 2011; 2012; Omilanowska, 2009)

kalbomis. Lietuvių kalba 2013 m. J. Buyssens’o asmenybė ir veikla glaustai pristatyta

dviejuose leidiniuose – tai V. ir S. Deveikių tekstas leidinyje Parkų užrašai 2013/2014 =

Agenda des parcs 2013/2014 ir R. Pilkausko replika autentiškų André šeimos pėdsakų

Lietuvoje tema Kultūros baruose (Pilkauskas, 2013).

Sudarant J. Buyssens’o kurtų parkų sąrašą, teko prisitaikyti prie Belgijos vietovių ir

parkų pavadinimų įvairovės prancūzų, valonų, flamandų (olandų) kalbomis. Virtualios René

Pechère bibliotekos fondai leido susipažinti su Le Nouveau Jardin Pittoresque žurnalo rinkinio

turiniu.

2. Tyrimo rezultatų aptarimas

2.1. E. André biuro bendradarbis. Anot įvairių šaltinių, Jules Buyssens’as

dekoratyviosios sodininkystės meno ir botanikos mokėsi gimtosios Belgijos Gento

sodininkystės mokykloje, vėliau praktikavosi Vokietijoje (1890), Anglijoje (1892), Pietų

Prancūzijoje. Pustrečių metų Kaukaze, Kislovodske, vadovaudamas iki 350 rusų darbininkų

komandai (buvo pramokęs rusų kalbos), Rusijos vyriausybės užsakymu jis kūrė viešąsias

promenadas ir erdves, įveisė penkis vyriausybinių vilų sodus (André-Olivier, 2006;

Manifestation Jules Buyssens, 1934).

1896 m. jis buvo pakviestas į E. André biurą, kur dirbo projektuotoju ir biuro

vadybininku, E. André patikėtiniu ir darbų vadovu (Manifestation..., 1934, p. 474–475).

1898 m. buvo nusiųstas į Palangą, ir, kaip paaiškėjo, darbavosi ne tik čia, bet ir Lentvaryje,

kituose Rytų Europoje kuriamuose parkuose. Florence André Olivier savo pranešimuose

(2005; 2006) nurodo, kad, pagal jos turimus dokumentus, J. Buyssens’as dirbo grafų

33

Tiškevičių parkų kūrimo darbus tiek Palangoje, tiek Lentvaryje iki 1904 m., kai vedęs išvyko į

gimtąją Belgiją, Briuselį.

Su pagarba apie jį savo laiške iš Palangos (1899-09-27) atsiliepė ir René André:

„nepaisant įvairiausių sunkumų, nepaisant abejonių dėl dirvos derlingumo, ši Palangos valda

išties įgauna gražią išvaizdą ir mums atneš garbės, nors kaimynai ir tėvai žadėjo grafui Feliksui

neišvengiamą nusivylimą. Atsitiko priešingai, ir aš turiu pasakyti, kad tas pasisiekimas didele

dalimi priklauso nuo Buyssens‘o, kuris parodė daug įžvalgumo ir atkaklumo tomis sąlygomis,

kai mes galėjome vadovauti tik iš tolin ir per dvi mūsų metines viešnages. Dabartinė želdinimo

kampanija bus lemiama ir reikšmingiausia, ir aš viliuosi, kad mes ją pabaigsime [...]“ (Laiškai

Ty, 2011, p. 13 ir 81).

Tuo pat metu (1899-10-03) laišką į Palangą Buyssens‘ui (1 pav.) pasiuntė ir pats metras

E. André: „Pone Buyssens’ai, tikiuosi, kad daug nuveikėte per pono René vizitą ir kad jūs

viską nusprendėte dėl želdinimo, ką reikia padaryti kuo greičiau. Ponas René dar tebėra

Rusijoje, ir aš nežinau jo veiklos detalių. Aš pats grįžau iš gana ilgos kelionės po tris mūsų

objektus šiaurinėje Vengrijoje [...]. Malonėkite man parašyti, kai tik gausite šį laišką, kas bus

nuspręsta dėl želdinių. Jums reikėtų paskubėti sugrįžti į Vinjolį. Jus mylintis Ed. André“

(Pilkauskas, 2004; Laiškai Ty, 2011, p. 85–88).

R. André užrašų knygelėje Nr. 27 taip pat gausu užrašų apie šią 1899 m. rudens kelionę

į parkus prie Vilniaus ir į Palangą, taip pat Baltarusijoje (prie Bobruisko ir Novy Bychovo) į

Čegrinką. Pažymėta, kad bendradarbis Boisard’as (Buazaras), atlyginant jo kelionės išlaidas,

1899 m. rugpjūtį gavo iš J. Buyssens’o 225 frankus (Laiškai Ty, 2011, p. 20). R. André išvyko

iš Čegrinkos link Varšuvos, pietavo Minske, vakarieniavo Breste. Užrašų knygelėje yra įrašas

apie tai, kad reikia siųsti telegramą Boisard’ui į Bobruiską, atsakant į šio telegramą.

Taigi, atrodo turime įsitikinti, kad kuriamuose E. André parkuose Tiškevičių dvaruose

darbavosi želdintojas ir būsimasis garsus kraštovaizdžio architektas J. Buyssens’as bei uolynų

kūrimo specialistas Boisard’as ir atmesti kaip netikslią architektūros istorikės habil. dr.

Malgorzatos Omilanowskos (2007, p. 86–120) nuorodą, kad „darbams Lentvaryje vadovavo

prancūzai Adolphas Buyssensas ir kažkoks de Coulombas, akmensklaldybos darbo specialistas,

taip pat čekas Hudala, o Palangoje darbams vadovavo [E. André] atsiųstas padėjėjas

J. M. Buissonas“. Sofijos (Tiškevičiūtės) Potockos (1893–1989) atsiminimų pagrindu parengta

teksto pastraipa, deja, nėra tiksli.

Po puikios stažuotės E. André biure ir kuriamuose parkuose J. Buyssens’as išvyko į

Belgiją ir buvo paskirtas Briuselio miesto želdynų inspektoriumi – irgi tarpininkaujant

E. André ir jo bičiuliui belgui, Gento senatoriui ir gėlininkystės parodų organizatoriui

Oswald’ui de Kerchove de Denterghem’ui (yra išlikę jų susirašinėjimo laiškų – žr. André

Olivier, 2005). Šį kilmingą globėją ir užsakovą mini ir J. Buyssens (Manifestation..., 1934).

E. André savo pagalbininkų ir bendradarbių niekur nenurodydavo (Pilkauskas, 2013).

Tačiau daugelis E. André biuro bendradarbių tapo žinomais, garsiais kraštovaizdžio

architektais, galima kalbėti apie André mokyklą. Užtektų paminėti svarbiausius jos atstovus –

Argentinoje ir Urugvajuje gilų pėdsaką palikusį C. Thays (1849–1934), Bulgarijoje ir

Japonijoje parkus kūrusį H. Martinet (1867–1936), sūnų R. André (1867–1942), Olandijos

kraštovaizdžio architektą Hugo Poortmaną (1858–1950) ir, žinoma, belgą J. Buyssens’ą (Parkų

užrašai, 2013, p. 59, 63–64, 101, 113).

2.2. Svarbiausieji J. Buyssens’o darbai. Akademiniuose tyrinėjimuose užuominos

apie J. Buyssens‘o kūrybą yra gana fragmentiškos. Europos parkų leidinyje (Hobhouse,

Taylor, 1992), pristatančiame 727 gražiausius Europos parkus, J. Buyssens’as paminimas 140

parkų kūrėjų ir kraštovaizdžio architektų sąraše, nenurodant gyvenimo datų, kaip „belgų

kraštovaizdžio architektas, tapytojas, kuris dirbo Belgijoje ir Rytų Europoje XX a. pradžioje“

(p. 365). Wikipedijos žinios ir nuorodos irgi kuklios, nors Belgijos kraštovaizdžio institutas dar

1986 m. organizavo kilnojamąją parodą „Jules Buyssens – Belgijos parkų kūrėjas“ (Jules

Buyssens, créateur du jardin belge). Šis institutas įkūrė J. Buyssens’o fondą, kuris šiuo metu

savo archyvus ir medžiagą glaudžia René Pechère (1908–2002) bibliotekoje (R. Pechère

34

bibliotekos tinklalapis, 2012; 2013). René Pechère (1908–2002) yra J. Buyssens’o išaugintas

žymus Belgijos kraštovaizdžio architektas, „Sodų gramatikos“ (Grammaire des jardins, 1987, 1995

ir vėlesni leidimai) autorius.

Būtent René Pechère bibliotekos skaitmeniniuose archyvuose pateikiama svarbiausių žinių

ne tik apie šį kraštovaizdžio architektą, bet ir jo mokytoją J. Buyssens’ą. Čia surasti E. André

laiškas Buyssens’ui į Palangą (1 pav.) ir J. Buyssens’o pasekėjui dedikuota nuotrauka (2 pav.).

Tikriausiai čia dar slypi ne vienas Lietuvos parkotyrai reikšmingas dokumentas ar teksto pastraipa.

1 pav. E. André laiško (1899) į Palangą Jules

Buyssens‘ui faksimilė. Šaltinis: Laiškai Ty, 2011

2 pav. Jules Buyssens René

Pechère‘ui dedikuota nuotrauka.

R. Pechère apgailestavo, kad nedaug išliko archyvinės medžiagos, jo patrono kurtų parkų

planų, akivaizdžių kūrybos paliudijimų (Pechère, 1995). Analizuodami įvairius šaltinius,

parengėme J. Buyssens‘o kurtų parkų ir kitų želdynų sąrašą (1 lentelė), kuris tėra labai

fragmentiškas, nes anot 1934 m. šaltinio J. Buyssens’as sukūrė 802 parkus ir sodus

(Manifestation..., 1934, p. 468).

1 lentelė. Jules Buyssens’o (1872–1958) sukurtų ir išlikusių parkų sąrašas*

Eil.

Nr. Pavadinimas, vieta Kūrimo

metai

Plotas,

ha

Pastabos

1. Rethy pilies parkas** 1906 30 = Kasteel du Four

2. Erkegemo pilies parkas** ~ 1907 = Kasteel De Herten

3. Tournay-Solvay parkas** 1911 7 1924 m. įveistas rožynas

4. Leonardsau parkas Alzase** 1896–

1930

9 Kurtas kartu su E. André;

restauruojamas

5. Ponthoz‘o pilies parkas Clavier n.d. 12 www.ponthoz.be

6. Ostemerée pilies parkas** 1919 Terasiniai parteriai

7. Ottignies Etoile parkas Parc de l‘Etoile

8. Astridos parkas Anderlechte** 1911 Parke – futbolo stadionas

9. Hulin šeimos parkas Rebecq‘e

10. E. Giblet d‘Alviella vilos parkas Court-

Saint-Etienne (C-S-E)

1911

11. NeufBois parkas C-S-E 2011 m. sunaikintas

12. Villa des Hirondeles sodas Hulpe

13. Bažnyčios Jette aplinka** 1913 Su Lourdo grota

14. Jules Lorge skveras Jette ~ 1913

15. Van Buuren vilos sodas** 1924 0,26 Išplėstas R. Pechère‘o

16. Pašto pilies parkas** 42 Su miško parku

17. Manoir aux Loups parkas** 1930 5 Rekonstruotas 1950 m.

18. Osseghemo parkas Briuselyje** 1935 Pasaulinės parodos parkas

* Sudaryta autorių, 2013. Sąrašo šaltiniai: De Gryse, 2004; wikipedia (Jules Buyssens), 2013; René Pechère

bibliotekos tinklalapis (2013) ir kiti interneto tinklalapiai. Kai kurie želdynai aptariami tekste, jie pažymėti dviem

žvaigždutėmis**.

35

Išsaugotas privačios Davido ir Alice Van Buurenų vilos sodybos (dabar muziejaus)

kompleksas atspindi Art Deco idėjas ir žavi pastato interjero, eksterjero ir aplinkos –

dekoratyviojo sodo (Jardin pittoresque) vienove. J. Buyssens‘as 1924 m. čia kūrė Vaizdingą

sodą (Jardin pittoresque, The Picturesque Garden) 26 arų sklype. Po 45 metų ansamblį papildė

R. Pechère, sukurdamas Labirintą ir Širdies sodą (Jardin du Coeur, The Garden of Heart). Šis

trijų dalių, apie 1,5 ha ploto geometrinių formų želdynas tapo tikra Belgijos sostinės vertybe.

J. Buyssens‘o Vaizdingasis sodas sukurtas šlaite, jame žaidžiama aukščių skirtumais ir

apžvalgos taškų gausa, atsiveriantys vaizdai liejasi tarsi paveikslai ar spontaniška, įvaizdžių

kupina poezija, daug augalų rūšių. J. Buyssens‘as čia įrengė didelį rožyną, vėliau papildytą

grakščiu paviljonu. Kitas geometrinis rožynas su arkadomis tarsi įrėmina visą vaizdų sodą.

2010–2011 m. šis Vaizdų sodas buvo restauruotas (Restauration du Jardin, 2011). Restauravo

Atelier Eole dviem etapais per 2 metus, atkūriant XX a. 3-čio dešimtmečio rožynų autentiką.

Leonardsau parkas Alzase, netoli Stasbūro, kadaise priklausęs baronui Albertui de

Dietrich, dabar – Obernai miesto savivaldybei, mena du kūrėjus – E. André ir J. Buyssens‘ą.

9 ha ploto mišraus plano parkas, kurtas 1896–1930 m., pasižymi dendrofloros rūšių gausa,

geometrinės dalies raiška, įspūdingu rožynu.

Astridos parkas Anderlechte pradėtas kurti 1905 m., inauguruotas 1911-08-13. Iki

1935 m. jis buvo vadinamas Meiro parku (parc du Meir; Meirpark). Nuo 1907 m. čia veikia

futbolo klubas ir futbolo stadionas. Tai susišaukia su to meto miesto viešųjų parkų tradicija ir

kito E. André mokyklos atstovo C. Thays projektu Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje

(Deveikienė et al., 2013). Astridos parkas išsaugojo tapybiško, gamtovaizdžių parko dvasią

(3 ir 4 pav.) ir futbolo šlovę.

3 ir 4 pav. Astridos parko Anderlechte vaizdai. Šaltinis: Wikipedia, 2013

Pašto pilies (le Château de la Poste, 1895), buvusios princesės Klementinos (Clementine

de Belgique, karaliaus Leopoldo II dukros) rezidencijos, dabar prabangaus viešbučio parkas ir

miško parkas, taip pat projektuotas J. Buyssens‘o, užima 42 ha ir iki šių dienų žavi senais

medžiais.

Dviejų dalių Tournay–Solvay parkas, įkurtas J. Buyssens‘o 1911 m., 7 ha ploto,

didžiuojasi gražia dendrofloros kolekcija (seni ir didžiuliai bukai, sekvojos, turkiniai lazdynai)

bei dideliu rožynu, įrengtu 1911 m. ir pertvarkytu 1924 m.

Erkegemo pilies (Kasteel Erkegem = Kasteel de Herten) parkas Vakarų Flandrijoje savo

metus skaičiuoja nuo XIX a. vidurio, o 1907 m. buvo rekonstruotas pagal J. Buyssens’o

projektą, kuris saugomas pilyje (5 pav.). Mišraus plano, apie 30 ha ploto parkas su raiškia

gamtovaizdine dalimi – erdviomis pievomis, vingraus kranto linijos vandens telkiniu,

apjuosiančiu salą, senais medynais, medžių guotais ir pavieniais medžiais – taip pat su

išraiškingomis meninių akcentų bei architektūros elementų (obeliskas, skulptūros, pavėsinė ant

kalvos, koplyčia, medinis valčių elingas, mūriniai tiltai) kompozicijomis saugomas kaip

kultūros paminklas (ID 87905). Parko planavimo struktūra išsaugota beveik nepakitusi, tik

36

buvusio daržo vietoje pastatyta vila. Parkas turtingas ir vertingas dendrologiniu požiūriu

(Kasteel Erkegem, 2013).

5 pav. Erkegemo pilies parkas. Šaltinis: Kasteel Erkegem – Inventaris..., 2013

Barono François du Four (1871–1945) Rethy pilies parkas prie Antverpeno pagal

J. Buyssens’o projektą sukurtas 1905–1907 m. Dar 1905 m. iškasus du sąsiauriu sujungtus

vingrios kranto linijos tvenkinius (2,4 ha) su salomis, gruntas panaudotas rūmų statybos vietai

paaukštinti ir apžvalgos kalvai. Raudonų plytų mūro rūmai (architektas Pierre Langerock)

pastatyti 1906–1908 m. Visa ansamblio struktūra ir erdvinis sprendimas kažkuo artimas

Lentvario dvaro sodybos ir parko ansambliui. Ąžuolų ir kaštonų įvažiavimo alėjos, medžių

grupės ir medynai su egzotiškais senais medžiais, gražios perspektyvos kuria parko vertę.

Visas ansamblis (6 pav.) yra aprašytas kultūros vertybių inventoriuje (Inventaris Onroerend

Erfgoed, ID 75805) ir saugomas kaip kultūros paveldas (Kasteel van Rethy, 2013).

6 pav. Rethy pilies parkas. Šaltinis: Kasteel van Rethy – Inventaris..., 2013

Briuselio šiaurės vakarų priemiestyje Jette 1913 m. J. Buyssens’as įrengė skverą ir

Lourdo dievo motinos bažnyčios (Notre Dame de Lourdes) aplinką. Prie bažnyčios 1915-08-15

(per Žolinę) pašventinta „Lourdo grota“. Būtų įdomu palyginti Palangos parko ir bažnyčios

Jette „lurdus“.

Ostemerée pilies parkas Antėjoje prie Namuro (Château d‘Ostemerée à Anthée) įkurtas

1919 m. Parko ypatybė ir vertybė – trys terasiniai parteriai ir vandens telkinys prie 1910 m.

perstatytos pilies. Belgijos aristokratams ir pramonininkams J. Buyssens’as dirbo tikrai daug.

Įvairiuose šaltiniuose minimi parkai ir želdynai grafui Van Der Straten Ponthoz‘ui Clavier

vietovėje (www.ponthoz.be), C. Emsens‘ui Lommel‘yje, grafui de Merode Westerlo vietovėje,

Kambro abatijos (Abbaye de la Cambre) parkas, kiti parkai, nurodyti 1 lentelėje.

Dar vienas dendrologijos vertybių kupinas J. Buyssens‘o kūrinys – Manoir aux Loups

(lietuviškai būtų Dvaro su vilkais, Vilkėnų) parkas arboretumas, 5 ha ploto, Prancūzijos

šiaurėje Halluine sukurtas 1930 m. Šį parką 1950 m. renovavo anglų kraštovaizdžio architektas

Percy S. Cane’as (1881–1976), išsaugodamas pirminio originalaus J. Buyssens’o projekto

37

struktūrą ir dvasią. Čia sukaupta per 300 sumedėjusių spygliuočių taksonų iš 5 pasaulio

žemynų kolekcija (Hobhouse, Taylor, 1992).

Ir pagaliau 1935 m. Briuselio pasaulinės parodos želdynų kūrimo darbai, kuriems

vadovavo Jules Buyssens’as, kaip jaunas stažuotojas kartu dirbo R. Pechère’as, vėliau,

1958 m., kūręs kitos pasaulinės parodos Briuselyje želdynus. 1935 m. lankytojams atvertas

Osseghemo parkas su savo žaliuoju teatru ir karališkąja atvykimo alėja, kupinas vaizdingų

scenovaizdžių, laikomas to laikmečio parkų šedevru (De Gryse, 2004). Daug pagarbos parkų

kūrėjui tuomet parodė Belgijos visuomenė (Manifestation..., 1934), Briuselio burmistras

Adolphe’as Max’as (1869–1939), kurio nekrologe cituojama parko rožyno ir parodos

atidarymo kalba (Le Comité, 1939).

2.3. Naujasis pittoresque požiūris ir dendrologinių kolekcijų aistra. Daugelis autorių

pabrėžia, kad J. Buyssens‘as turėjo tapytojo dvasią ir dendrologinių kolekcijų aistrą, buvo

poetiškų kompozicijų meistras (De Gryse, 2004 ir kt.). J. Buyssens’as atnaujino ir išplėtė

mišraus planavimo (le style mixte, composite) parkų sampratą ir sprendinius (De Gryse, 2004),

atkūrė vaizdingojo parko pittoresque pojūtį.

J. Buyssens’as žavėjosi retais medžiais, juos puikiai taikė savo kompozicijose, todėl

neatsitiktinai žavimės sumedėjusių augalų rūšių gausa Palangos parke. Kita jo kaip parkų

kūrėjo ypatybė ir „vizitinė kortelė“ – rožynų projektavimas. Manytina, kad tai geros praktikos

Palangoje bei E. André biure ir to meto kraštovaizdžio architektūros bei parkų kūrimo

konjunktūros pasekmė. Briuselio priemiestyje Uccle-Fort-Jaco (Jukl-Fort-Žako) turėjo savo

medelyną (daigyną), leido jo katalogus, nuolat skelbė apie šį medelyną ir teikiamas

kraštovaizdžio architekto paslaugas (7 pav.), aktyviai darbavosi periodinėje sodininkystės ir

parkų meno spaudoje, daug rašė ir redagavo.

1913 m. J. Buyssens’as įkuria asociaciją Le Nouveau Jardin Pittoresque (Naujas

Vaizdingasis sodas) ir ima leisti tokio pat pavadinimo žurnalą (8 pav.). Kraštovaizdžio

architekto, asociacijos ir žurnalo filosofija akcentuoja grožio, žalumos poreikį miesto

viduriniajai klasei, kalba apie sodybos planavimo ir meninio sprendimo vienovę (Notteboom,

2011; 2012), teikia daug praktinių patarimų ir žinių apie dekoratyviuosius augalus. Daug

dėmesio skiriama želdynų meno skonio ugdymui. Asociacijos programą, narystės privalumus

ir periodinio leidinio įsigijimo sąlygas J. Buyssens’as anonsuoja kiekviename žurnalo

sąsiuvinyje.

7 pav. Kraštovaizdžio architekto Jules Buyssens’o

paslaugų reklaminis skelbimas, 1939.

8 pav. Žurnalo Le Nouveau Jardin

Pittoresque viršelis

Vienas iš asociacijos Le Nouveau Jardin Pittoresque (toliau – asociacija NJP) tikslų –

kovoti prieš želdinimo banalybes ir diegti želdynuose Meną ir Gamtos elementus. Buvo

tikimasi, kad leidinys turės pasisiekimą tarp tų, kurie nori matyti grožį apie save. Gražiai

38

Asociacijos ir leidinio kultūrinius ir socialinius tikslus J. Buyssens’as išdėstė savo straipsnyje

(1923). Tai Belgijos ir Europos po Pirmojo pasaulinio karo vilčių ir sodų bei parkų meno

manifestas, demokratiškas kvietimas laisvai keistis idėjomis ir diskutuoti. Išsamiai žurnalo ir

asociacijos NJP ir jos idėjinio vadovo veikla pristatyta asociacijos 20-mečiui ir J. Buyssens’ui

paminėti skirtame žurnalo numeryje. (Manifestation..., 1934). J. Buyssens’as visą laiką buvo

asociacijos NJP generalinis sekretorius.

Pavartę skaitmenines žurnalo Le Nouveau Jardin Pittoresque kopijas (Bibliothèque

virtuelle René Pechère, 2013), rasime daug J. Buyssens’o straipsnių. Pavyzdžiui, 1923 m.

pavasario ir rudens numeriuose jis plačiai rašo apie pavasario ir atitinkamai rudens želdinius (le

jardin printanier; le jardin automnal), 1939 m. pabaigos numeryje – konferencijos apie

kambarines gėles iliustruotas tekstas. Žurnalo viršelis per visą leidybos laikotarpį – tik dviejų

tipų, nuolat kartojamas kaip savotiškas logotipas, prekės ženklas. Ketvirtame viršelio puslapyje

nuolat kartojama J. Buyssens’o medelyno ir paslaugų reklama (7 pav.).

Žurnalo puslapiuose randame šveicarų botaniko, alpinės floros žinovo ir mokovo Henry

Correvon’o (1854–1939), britės Gertrude Jekyll (1843–1932), kitų autorių straipsnių. Tai

ištisas lobynas, pasiekiamas skaitmeninėmis technologijomis. 1929 m. rudens žurnale radome

žinutę apie sėklų mainus su Lietuvos (Kauno) botanikos sodu (Echange de graines. Jardin

Botanique de Lithuanie, p. 359). Asociacija NJP dėkojo Tarptautinio gamtos apsaugos

dokumentų ir ryšių biuro direktoriui už pateiktą Delectus Seminum du Jardin Botanique de

Lithuanie.

Kraštovaizdžio architekto ir aistringo sodininko bendravimas su visuomene vyko

nuolatiniuose susitikimuose (konferencijose), periodikos puslapiuose, taip pat kiekvieną

šeštadienį atvirame lankytojams privačiame kolekciniame sode, verslo tikslais leidžiamuose

auginamų augalų kataloguose (Manifestation..., 1934). Atrodo, kad knygų gerbiamas Belgijos

želdynų metras išleido tik dvi. Tai 1900 m. išleista 26 puslapių knygelė Beloeil: les jardins

apie Beloeil pilies – „Belgijos Versalio“ parką (www.chateaudebeloeil.com) – gal tai vėliau

(1919) padėjo sukurti Estemerée pilies terasinius parterius (9 pav.); ir kita –1921 m. atskiru

leidiniu išleista dar 1920 m. spalį ir 1921 m. sausį žurnale Le Home (Namai) publikuota puikiai

iliustruota studija „Le pittoresque dans les jardins“ (Tapybiškumas soduose). Šiame leidinyje

J. Buyssens aptaria pittoresque sampratos raidą, teigia, kad ne vien vingrūs, lenkti takai kuria

pittoresque įspūdį. Daugelį savo teiginių ir pavyzdžių jis iliustruoja konkrečiais vaizdais.

Autorius aptaria skirtingų formų mišrius parkus, pavadindamas juos angliško tipo (Jardin

composite formule anglaise, 10 pav.), prancūziško tipo ir kt. Leidinyje aptariamos augalų, jų

grupių ir akmens takų ar sienų, bordiūrų kompozicijos (Buyssens, 1921).

9 pav. Estemerée pilies parteriai, proj.

J. Buyssens, 1919. Šiuolaikinis vaizdas.

Šaltinis: Google

10 pav. Angliško tipo mišrus parkas:

reguliarioji dalis ir gamtovaizdžių sodas.

Iliustracija iš Buyssens, 1921, p. 2.

Čia turime paminėti ir Jules Buyssens’o vyresnįjį brolį Adolphe’ą Buyssens’ą (Jules

augo 8 vaikų šeimoje), gėlininkystės ir dekoratyviosios floros profesorių Vilvardės valstybinėje

39

sodininkystės mokykloje Gente (Gande), daugelio knygų ir vadovėlių autorių. Jis po studijų

Gento sodininkystės mokykloje (ją baigė 1889 m.) dirbo vyriausiuoju sodininku ir gėlininku

Ženevos kantono sodininkystės mokykloje Šveicarijoje, vėliau grafo Oswaldo de Kerchove de

Dentergem žiemos sodo Gente vadovu (Beaujean, 2010).

Adolphe’as Buyssens’as bendradarbiavo profesinėje spaudoje, rašė ir leido knygas apie

gėles ir gėlynus (Manuel de floriculture, 1909; La maison fleurie, 1935; Floriculture; Le petit

Jardin fleuri), vienu metu buvo asociacijos NJP valdybos nariu. Profesiniai ryšiai su broliu

buvo stiprūs. Jules Buyssens’as mielai pristatinėjo ir aptarinėjo brolio Adolphe’o knygas

asociacijos NJP žurnale.

1930 m. buvęs vienu iš ABAJ, Association Belge des Architectes des Jardins, Belgijos

parkų architektų asociacijos kūrėjų, 1935 m. J. Buyssens’as tampa jos prezidentu. Savo

profesinėje veikloje jis peržengė kraštovaizdžio architekto profesijos ribas (kaip ir jo

mokytojas E. André) ir ėmėsi urbanistinių sprendinių (lotissement), projektavo miestų gatves ir

kvartalus (De Gryse, 2004). Jo profesinį pasirengimą ir entuziazmą puikiai atspindi želdynų

projektai (kad ir mūsų tekste pristatyti Erkegemo, Ostemerée, Rethy pilių parkai), publikacijų

iliustracijos.

J. Buyssens’as pakėlė kraštovaizdžio architektūros įvaizdį ir statusą ne tik Belgijoje, bet

ir tarptautiniu mastu. Jubiliejiniais metais (1934) interviu spaudai jis pabrėžė sukūręs per 800

parkų ir sodų, o vienas paskutiniųjų tuomečių projektų buvo sodas Kolumbijos ministrui, kurio

gerbiamas kraštovaizdžio architektas niekada nebuvo sutikęs ar matęs (Manifestation..., 1934,

p. 442–444). Jis buvo architektas ir sodininkas, augalų žinovas, botanikas praktikas,

publicistas. Savo darbų reikšme jis neatsiliko nuo didžiojo mokytojo Edouardo André.

Vaizdingų, tapybiškų scenovaizdžių (scénographie pittoresque) kupinos abi Briuselio

pasaulinės parodos – 1935 m. ir 1958 m. – turėjo ryškų kraštovaizdžio architektų pėdsaką.

Vienos parodos želdynų projektams vadovavo Jules Buyssens’as, kitos – jo mokinys ir

pasekėjas René Pechère. Tas pėdsakas ar takas pradėtas minti Palangoje...

3. Apibendrinimas ir išvados

Jules Buyssens’as buvo E. André parkų Lietuvoje kūrimo tiesioginis darbų vadovas ir

reikalų patikėtinis. Tą liudija E. ir R. André 1899 m. korespondencija, užuominos užrašų

knygelėse, paties J. Buyssens’o tekstai (Manifestation..., 1934). Tenka tik apmaudauti ir

apgailestauti, kad pirminiuose Palangos ir Lentvario parkų kūrimo istorijos šaltiniuose

(S. Potockos atsiminimai, girininko J. Gražulio straipsnis 1933 m. ir kt.) ši darbų vadovo

pavardė ir vardas nebuvo tinkamai užrašyti, tad vėliau populiarioje parkotyros literatūroje

pasipylė įvairių netikslių interpretacijų, skubotų akcentų ir apibendrinimų, ilgą laiką šios žinios

ir specialisto pavardė nebuvo susieta su garsiu Belgijos kraštovaizdžio architektu, parkų

kūrimo specialistu.

Belgijos kraštovaizdžio architektūros tyrinėtojai nuolat mini savo šviesulį, Belgijos

kraštovaizdžio architektų sąjungos (1930) steigėją ir vadovą. Rašoma, kad jis turėjo tapytojo

dvasią ir dendrologinių kolekcijų aistrą. Po puikios stažuotės E. André biure ir kuriamuose

parkuose, 1904 m. J. Buyssens‘as buvo paskirtas (tarpininkaujant E. André ir jo bičiuliams)

vyriausiuoju Briuselio miesto želdynų ir parkų inspektoriumi, direktoriumi; jis daug dirbo

kurdamas viešuosius parkus Belgijos sostinėje, projektavo privačių užsakovų parkus Belgijoje

ir kaimyninėse šalyse. Teigiama, kad jis sukūrė per 800 želdynų.

J. Buyssens‘as subūrė parkų meno judėjimą, asociaciją Le Nouveau Jardin Pittoresque

(Naujasis tapybiškas sodas), leido ir redagavo (1913–1940) to paties pavadinimo žurnalą.

Žymiausi jo darbai – Davido ir Alice Van Buuren privačios valdos (dabar muziejaus) sodas (Le

Jardin Pittoresque), Leonardsau parkas Alzase (netoli Strasbūro, Obernai), Osseghemo parkas

Briuselio 1935 m. pasaulinės parodos aplinkos planavimo kontekste, Astridos parkas

Anderlechte, Kambro abatijos (Abbaye de la Cambre) parkas, dvaro sodybos Manoir aux

Loups parkas arboretumas Šiaurės Prancūzijoje, Ostemerée pilies parkas ir kiti želdynai. Dalis

40

jų renovuoti, išsaugant pirminio projekto dvasią, kiti apnyko. Neseniai restauruotas Van

Buurenų muziejaus J. Buyssens’o Vaizdingasis sodas išsaugojo ir atskleidžia parkų kūrėjo

meninius principus ir lieka tikra Briuselio vertybė. Leonardsau pilies parko restauracija turėtų

išsaugoti J. Buyssens’o ir E. André kūrybos dvasią ir atminimą.

J. Buyssens‘o mokinys ir sekėjas René Pechère (1908–2002) gražiai pratęsė savo

pirmtako ir mokytojo, o taip pat ir E. André mokyklos darbus ir idėjas, kurios brendo ir

Palangoje bei Lentvaryje, o gal ir kituose E. André kurtuose parkuose Lietuvoje.

J. Buyssens‘o veiklos ir kūrybos Lietuvoje bei Europoje tyrimai turėtų būti tęsiami.

Virtuali René Pechère‘o biblioteka sudaro sąlygas studijuoti žurnalo Le Nouveau Jardin

Pittoresque ir kitus leidinių tekstus.

Literatūra ir šaltiniai

André-Olivier, Florence, 2005. L‘oeuvre d‘Edouard André en Europe, une conférence au

séminaire „Jardins historiques en Europe“, Universita internazionale dell‘ Arte di Firenze, Centro studi

sul giardino, Firenze, 6–10 juin 2005, 12 p.

André-Olivier, Florence, 2006. Research on the André family and the Edouard André Association

archives concerning the works of Edouard André in Lithuania relative to Traku Voke and the links

between the different parks in the country for the European Institute of Cultural Routes. 23 p. [website:

www.culture-routes.lu ]

[Anonyme], 2011. Restauration du Jardin pittoresque de Jules Buyssens au Musée Van Buuren //

L‘actualité du mécénat en Belgique. A News Prométhéa, no 11, mars 2011, 2 p. Prieiga per internetą:

http://www.promethea-news.be/datas/van%20bu.pdf

Bailly J.-M., 2012. Jules Buyssens, un pilier de l‘art des jardins en Belgique [elektroninis

išteklius Bibliothèque René Pechère tinklalapyje; žiūrėta 2012-12-27]

Beaujean J., 2010. Quelques personnalités en visite au jardin botanique de l‘Université de Liège

centre 1880 et 1905 // Lejeunia, Nouvelle série, 188, 32 p.

Buyssens J., 1911. [nécrologie d‘Edouard André] // Horticulture belge et étrangère, XXXVII,

p. 382.

Buyssens J., 1921. Le pittoresque dans les jardins. Bruxelles, 12 p.

Buyssens J., 1923. Qu‘est-se que le « Nouveau Jardin Pittoresque »? // Le Nouveau Jardin

Pittoresque, printemps 1923, p. 1–2.

Deveikienė V., Deveikytė O., Deveikis S., 2008. Overview of Valuation Aspects of Lithuanian

Old Manors in Lentvaris and Palanga // Recreational & Leisure Property valuation around the Baltic

Sea. Baltic Valuation Conference Proceedings, Klaipėda, Lithuania, 11–13 September 2008. Vilnius:

Lietuvos turto vertintojų asociacija. P. 49–66

Deveikiené V., Deveikis S., 2011. Edouardo André Lietuvoje kurtų parkų istorinės ir meninės

raidos tyrimai: naujausi faktai, atradimai ir įžvalgos //Town Planning and Architecture / Urbanistika ir

architektūra, t. 35 (3), Vilnius: Technika. P. 184–199.

Deveikienė V. ir Deveikis S., 2013. Jules Buyssens // Parkų užrašai 2013/2014 = Agenda des

parcs 2013/2014. Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje, p. 113.

Deveikis S., 2010. Lentvario parkas kaip pittoresque išraiškos erdvė. Pranešimo dailės plenero

seminare 2010-07-16 Lentvaryje medžiaga.

[Deveikis S. ir Deveikienė V., sudarytojai], 2011. Laiškai Ty / Les lettres Ty. Vilnius: E. F. André

klubas Lietuvoje

[Deveikis S. ir Deveikienė V., sudarytojai], 2013. Parkų užrašai 2013/2014 = Agenda des parcs

2013/2014.Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje

Gryse (De) J., 2004. Evocation des paysagistes belges et de leurs oeuvres du 19ème siècle à

l‘aube du 21ème siècle //Conversations paysagères 2004 – Métier du paysage, 13 octobre 2004,

Gembloux, p. 9–18.

Hobhouse P., Taylor P., 1992. Des jardins en Europe. Stuttgart: Eugen Ulmer GmbH&Co

Kasteel Erkegem – Inventaris Onroerend Erfgoed // Prieiga per internetą:

https://inventaris.onroerenderfgoed.be/dibe/relict/87905 [žiūrėta 2013-08-08]

Kasteel van Rethy – Inventaris Onroerend Erfgoed // Prieiga per internetą:

https://inventaris.onroerenderfgoed.be/dibe/relict/75805 [žiūrėta 2013-08-08]

41

[Le Comité], 1939. Adolphe Max: nécrologie // Le Nouveau Jardin Pittoresque, hiver 1939, p.

1105–1109.

Manifestation Jules Buyssens. Numéro spécial, Le Nouvau Jardin Pittoresque, hiver 1934, 68 p.

Notteboom B., 2011. Le Nouveau Jardin Pittoresque: aesthetics, ethics and landscape design in

Belgium (1913–1940). ECLAS 2011, Abstracts, p. 123–124. Prieiga per internetą:

https://biblio.ugent.be/publication/1973355

Notteboom B., 2012. Le Nouveau Jardin Pittoresque: aesthetics, ethics and landscape design in

Belgium (1913–1940). Journal of Landscape Architecture, 2012, vol. 7, issue 2, p. 22–27. DOI:

10.1080/18626033.2012.746083

Omilanowska, Malgorzata, 2007. Franzo Schwechteno, Edouardo André ir Stanislawo

Witkiewicziaus projektai Palangoje // Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 9, 1 dalis. Vilnius. P. 86–

120

Omilanowska, Malgorzata, 2009. Edouard André i jego realizacje ogrodowe w Polsce i na Litwie.

In Rocznik Historii Sztuki, t. XXXIV. P. 199–237.

Pechère R., 1995. Grammaire des jardins. Secrets de métier. Bruxelles: Editions Racine, 137 p.

Pilkauskas R., 2001. Parko autentiškumo beieškant // Lietuvos želdynų ateitis. Vilnius: VDA

leidykla. P. 49–67.

Pilkauskas R., 2004. E. André su Ž. Biuisanu (J. Buyssens) dirbo Birutės parke // Kraštovaizdžio

architektūra. Vilnius: VDA leidykla, p. 111–112.

Pilkauskas R. Autentiški André šeimos pėdsakai Lietuvoje // Kultūros barai, 2013, nr. 6, p. 90–

92.

Potocka z Tyszkiewiczow Z., 2004. Rezydencja Landwarów // Karta, No 40, s. 26–43.

Sebeckas A., Deveikienė V., Deveikis S., 2001. Les plantations du parc de Palanga en Lituanie:

les choix d’Edouard André // Édouard André (1840-1911). Un paysagiste botaniste sur les chemins du

monde / sous la direction Florence André et Stéphanie de Courtois. Paris, Besançon : Les éditions de

l’Imprimeur. P. 245–250, 324–325.

[Wikipedia], 2013. – Jules Buyssens; Court-Saint-Etienne; Jette, Emil Henricot, Ottignies, etc.

[Virtuali biblioteka], 2013. www.bvrp.net (Bibliothèque virtuelle René Pechère) – La revue

Nouveau jardin pittoresque, etc.

42

Tradicinės formos interpretavimas šiuolaikinėje Kinijos

kraštovaizdžio architektūroje

Petras Grecevičius, Andrius Rimkus, Dovilė Kalkė, Jonas Genys

Klaipėdos universitetas, Menų fakultetas,

Architektūros, urbanistikos ir dizaino centras „Baltijos kraštovaizdžiai“

K. Donelaičio a. 5, LT-92144, Klaipėda, telef. 8 46 398835, el. paštas

petras.grecevicius@gmail.com Santrauka

Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje aktyvėja domėjimasis senųjų kultūrų ištakomis, baltų filosofija,

ieškoma ženklų, kuriuos moderniai interpretuojant būtų galima sustiprinti šiuolaikinių kraštovaizdžių

savitumą bei atraktyvumą. Lietuvos pakelėse, miesteliuose ir kaimuose sutinkama daug koplytėlių,

kryžių, pajūryje įrengtas paleastronominis statinys – kalendorius, kuris būdingas senovės baltų

observatorijai Palangoje. Kretingos istoriniame parke 2002 m. įrengtas baltų paleoastronominės

observatorijos modelis. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose naudojamos vėtrungės, saulutės ir

kiti smulkiosios architektūros objektai. Dažnai kyla klausimas, koks turėtų būti šiandieninių parkų

kūrimo filosofinis pagrindas, kokiomis vertybėmis turėtume remtis.

Šio straipsnio autoriai nuo 2010 m. tiria senuosius kinų sodus ir parkus, analizuoja Kinijos

kraštovaizdžio architektų patirtį planuojant naujus modernius parkus, gyvenamąsias erdves. Pirmieji

tyrimo rezultatai pasirodė labai netikėti ir įdomūs. Ypač vertinga kinų šiuolaikinių parkų formavimo

patirtis kūrybiškai panaudojant senąsias sodų ir parkų kūrimo tradicijas modernaus kraštovaizdžio

kompozicijoje. Ši patirtis gali būti naudinga ir kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos, kraštovaizdžio architektams

bei planuotojams.

Reikšminiai žodžiai: architektūra, identitetas, kultūriniai kraštovaizdžiai, kraštovaizdžio architektūra.

1. Įvadas. Lyginamosios kultūrų analizės nauda

Problema. Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje aktyvėja domėjimasis senųjų kultūrų

ištakomis, baltų filosofija, ieškoma ženklų, kuriuos moderniai interpretuojant būtų galima

sustiprinti šiuolaikinių kraštovaizdžių identitetą. Lietuvos pakelėse, miesteliuose ir kaimuose

sutinkama daug koplytėlių, kryžių, pajūryje įrengtas paleastronominis statinys – kalendorius,

sukurtas kopijuojant senovės baltų observatorijos įrenginį ant Birutės kalno Palangoje.

Kretingos istoriniame parke 2002 m. įrengtas baltų paleoastronominės observatorijos modelis.

Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose naudojamos vėtrungės, saulutės ir kiti smulkiosios

architektūros objektai, ornamentai, personažai, stiprinantys kraštovaizdžio erdvių savitumą bei

atraktyvumą. Tačiau pasigendama visuminės kraštovaizdžio darnos, moderniai interpretuojant

tradicinę formą ne visada pasiekiamas reikiamas rezultatas.

Šio straipsnio autoriams pradėjus išsamesnius kinų sodų ir parkų tyrimus, pastebėti

svarbūs aspektai, kurie gali būti naudingi Lietuvos ir kitų šalių kraštovaizdžio kūrėjams. Kuo gi

naudinga kinų patirtis? Bendroji kinų kultūros reikšmė pasaulinėje erdvėje neabejotina.

Reikšminga tai, kad kinų sodų stilius nuosekliai formavosi daugiau nei tris tūkstantmečius. Jis

apima tiek didelius Kinijos imperatorių ir Imperatoriškosios šeimos sodus, įrengtus teikti

įspūdžius ir malonumą, tiek nedidelius intymius sodus, suformuotus mokslininkų, poetų,

buvusių valstybės pareigūnų, karių ir pirklių. Šie sodai labiau skirti apmąstymams, bent

laikinai pabėgti nuo išorinio pasaulio. Jie sukurti naudojant idealizuotą miniatiūrinį

kraštovaizdį, skirtą harmonijai, egzistuojančiai tarp žmogaus ir gamtos, išreikšti.

Tyrimo tikslas – gerinti Lietuvos kraštovaizdžio architektūros kokybę panaudojant

šiuolaikinę kinų patirtį. Charakteringa, kad kinų kraštovaizdžio architektūros istorinė patirtis ne

tik nenutrūko, bet pastaraisiais metais sparčiai daugėja naujų kūrinių, kuriuose istorinių sodų ir

parkų elementai perfrazuoti per šiuolaikinių technologijų ir naujų poreikių filtrą. Kinų

kraštovaizdžio mokykla ne tik nesustingo praeityje, bet šiandien užima lyderių pozicijas

pasauliniu lygiu. Neabejotinai svarbu mokytis gerosios praktikos iš geriausių. Kinų patirtis

labai naudinga ir rengiant kraštovaizdžio architektūros specialistus Lietuvoje.

43

Tyrimo uždaviniai. Kinų sodų ir parkų patirties tyrimus paskatino vieno šio straipsnio

autoriaus dalyvavimas 2010 m. Sudžou mieste, Kinijoje, vykusiame pasauliniame

kraštovaizdžio architektūros kongrese. Pirmi betarpiško senųjų sodų pažinimo žingsniai

natūroje paskatino sisteminių tyrimų poreikį. Pirmas svarbus uždavinys buvo susietas su kinų

sodų ir parkų kūrybos patirties analize literatūros šaltiniuose. Kiti uždaviniai kristalizavosi

atliekant tyrimus. Vienas svarbiausių uždavinių – identifikuoti kinų kraštovaizdžio kūrimo

filosofiją ir estetinį pradą.

Problemos ištirtumas. Straipsnio autoriams pavyko išnagrinėti tik nedidelę kinų sodų ir

parkų kūrybos patirties lobyno dalį. Artimiausiais metais bus atliekama istorinių parkų analizė

kitose Kinijos vietovėse, vertinama kinų parkų fragmentų Europos parkuose reikšmė.

Metodika. Kinų sodų-parkų menas ir šiuolaikiniai kraštovaizdžio architektūros objektai

analizuoti natūroje. 2010 m. Sudžou mieste vyko IFLA pasaulinis kongresas, kurio metu buvo

aplankyti ir tyrinėti visi Sudžou istoriniai sodai, Šanchajaus botanikos sodas, modernus

„Century“ parkas, naujų gyvenamųjų kvartalų aplinka, modernus parkas EXPO 2010

teritorijoje. Išklausyti moksliniai pranešimai, kuriuose buvo pristatoma senųjų parkų kultūros

tradicijų analizė [5]. 2011 ir 2013 m. atlikti Pekino ir Jinzhou miestų istorinių bei šiuolaikinių

parkų natūriniai tyrimai. Ypatingas dėmesys skirtas Pekino Olimpinio parko studijai. Tyrimų

metu atlikta fotofiksacija, stebėta žmonių veikla parkuose. Analizuojant literatūros šaltinius

nustatyti svarbesni istoriniai parkų ir sodų vystymo etapai. Pasitelkus lyginamosios analizės

metodą ieškota kinų kraštovaizdžio tradicijų sąsajų su senovės baltų kultūra.

2. Rezultatai ir svarbiausi teiginiai

2.1. Senoji tradicija kinų architektūroje ir kraštovaizdžio architektūroje. Kinų sodai

formavosi veikiami daoizmo ir Chan budizmo estetinių idėjų. [5, 7]. Dažnai jie buvo kuriami

būtent prie budistinių ir daoistinių vienuolynų. Galbūt todėl šiuose soduose jaučiama

paslaptinga sakralumo atmosfera. Kinų sodininkystės pradžia – XVI–XI a. pr. m. e. Šan

dinastijos laikotarpiu. Meninės veiklos pradžia laikoma 221–220 m. pr. m. e. 618–907 m. (Tan

dinastija) laikotarpiu sodų menas viešai pripažįstamas kaip meninės veiklos objektas. Kinų

sodas kaip taikomojo meno rūšis apima platų tipologinį spektrą:

1) imperatoriškieji sodai;

2) imperatorių laidojimo kompleksų sodai;

3) gamtinių landšaftų pagrindu sukurti parkai;

4) religinių statinių sodai;

5) privatūs sodai (rezidencijų sodai);

6) miestų sodai ir parkai.

Kinų sodų-parkų kūrybai būdingas religinis filosofinis estetikos pagrindas [3, 5]. Kinų

dievų panteonas nuo XVII a. pr. m. e. išaugo iki 129 (o kai kurių šaltinių liudijimu – 600)

personažų (dievai, dvasios, demonai): dievai moralės saugotojai, gamtos dievai, dievai

globėjai. Sodų ir šiuolaikinių parkų erdvinėje kompozicijoje raiškus dangaus, protėvių ir žemės

kulto religinis pagrindas. Parkų erdvėse, skulptūroje, statiniuose dominuoja pagarba mitams ir

didvyriams [1, 2].

Kinijoje ir šiuo metu svarbi rolė šalies visuomenės gyvenime tenka budizmo ir daoizmo

religijoms. Daoizmas – tai viena iš trijų svarbiausių kinų filosofinių krypčių, kurios pradžia

laikoma apie 500 m. pr. m. e. Svarbią vietą daoizmo teorijoje užima ir Lietuvoje mėgėjiškai

propaguojamas Feng Šui mokslas. Tai viena populiariausių šiuolaikinių daoizmo teorijų. Feng

Šui principai:

Dao – kelias;

Inj-Jan – dviejų jėgų pusiausvyra;

Ci – energija, gyvenimiškoji jėga.

44

Šiuolaikinių kinų parkų ir architektūrinėje kūryboje stebima mąstymo stereotipų kaita,

siekiama tobulumo ir individualumo ar savitumo. Tai ryškiai pademonstravo Kinijos paviljono

kūrėjai EXPO 2010 Šanchajuje (1 pav.).

1 pav. Šiuolaikinėje pastatų architektūroje kūrybiškai naudojama tradicinė forma ir filosofinis

pagrindas. Dešinėje: Kinijos paviljono architektūra („Kinijos karūna“) EXPO 2010 Šanchajuje puikiai

atspindi senosios kinų architektūros tradiciją (Nuotraukos autorius P. Grecevičius).

2.2. Filosofinis mokymas ir sodo-parko estetika. Ypatingą vaidmenį ligi šių dienų atlieka

Konfucijaus mokymas (Kun-czy 551–479 m. pr. m. e.). Konfucijus įkūrė pirmą istorijoje

privačią mokyklą, kurioje moksleiviai buvo mokomi nepriklausomai nuo jų turto. Konfucijaus

požiūris į gamtą ir žmogų savo demokratiškumu skyrėsi nuo tuo metu vyravusio požiūrio, kad

kinų sodai yra tik imperatoriaus ir aukšto rango valdininkų bei turtingųjų galios simbolis.

Turtingi sodų savininkai rungtyniavo tarpusavyje, puošdami juos miniatiūriniais bonsai

medžiais ir iš įvairių kraštų atgabentais egzotiškais augalais. Į tokius sodus buvo dosniai

investuojami dideli pinigai, o jų kūryba bei įrengimas neretai truko dešimtmečius. Praeityje

tokie išpuoselėti sodai buvo skiriami aukštuomenės pramogoms, žaidimams, meditacijai,

muzikavimui, pasivaikščiojimams ir poilsiui. Ilgainiui jie taip pat įgavo religinę bei poetinę

reikšmę ir tapo reikšminga visų kinų kultūros dalimi. Soduose galime pamatyti daugybę

akmenų bei uolų. Akmenų formos dažnai yra labai įmantrios. Neretai galime aptikti dirbtinių

olų ir tunelių. Akmeninius sodo takelius puošia mozaikos su gyvūnų, paukščių atvaizdais arba

budistų religiniais simboliais. Ypatingą nuotaiką suteikia soduose esantys maži ežeriukai,

baseinai ir įvairūs dirbtiniai vandens šaltiniai, kurie harmoningai dera su paviljonais,

akmenimis, bambuko giraitėmis. Šiuolaikines kinų kraštovaizdžio estetikos nuostatas galima

įvardyti taip:

1) harmonija tarp natūralios gamtos pagrindo ir žmogaus sukurtos dalies;

2) grožio pagrindas įvairovėje. Didžiulė architektūrinių sprendimų įvairovė;

3) didelės erdvės ir mikroerdvių derinys;

4) tuštumos prasmė;

5) paprastumo grožis – vidaus savybių ir išorinės formos suderinamumas;

6) architektūros vertybių pabrėžimas želdiniais, vandeniu;

7) priešybių darna. Minkšta – kieta, šviesu – tamsu;

8) kinų dailininkų peizaže nėra žiaurių ar niūrių scenų;

9) mėnulio simbolika vartuose, langas – peizažas.

Tipiškas kinų istorinis sodas apsuptas sienų, jame yra vienas ar daugiau tvenkinių,

specialiai suformuotos uolos, medžiai ir gėlės. Sodo viduje salės ir paviljonai, sujungti

vingiuotais takais ir zigzago formos galerijomis. Lankytojas sodą gali apžiūrėti nuosekliai, tarsi

išvyniodamas kraštovaizdžio paveikslų ritinį [1]. Kiekvienas tradicinis kinų sodas yra labai

individualus, o jo planas, proporcijos, nuotaika, stilius yra unikalus. Tyrimai parodė, kad

Sudžou mieste nėra dviejų vienodų istorinių sodų. Kiekvienas iš jų yra savito pasaulio išraiška,

todėl nepaklūsta bendrai schemai ar stiliui. Parkų paviljonų langai ir durys dažniausiai yra ne

kvadratinės arba stačiakampės, bet apskritimo (mėnulio), ovalo, daugiakampio formos. Taip

pat galima pamatyti vėduoklės ar net ąsočio formos ertmių. Pro ažūrines langines prasiskverbia

saulės šviesa, matosi trapūs bambuko lapeliai. Taip sukuriama romantiška, jauki atmosfera.

Sudžou sodai stipriai nukentėjo per 1960 m. sukilimą ir XX a. viduryje vykdomą kultūrinę

45

revoliuciją, kai komunistinė kinų valdžia naikino visą šalies kultūrinį palikimą. Tačiau dabar

garsieji Sudžou sodai kruopščiai restauruojami ir prižiūrimi. Jie gerokai skiriasi nuo sodų

kituose Kinijos miestuose – plačias, atviras erdves čia pakeičia takelių labirintai, maži

paviljonai ir jaukūs kampeliai.

2.3. Naujoji tradicija modernėjančioje Kinijoje. Naujos kraštovaizdžio architektūros

tradicijos formuojasi trimis kryptimis:

1) pastovus ir atkaklus senųjų tradicijų laikymasis (pvz., Garden Hotel Sudzou viešbutis);

2) kūrybiškas senųjų tradicijų naudojimas suteikiant joms modernių bruožų, bet išsaugant

kultūrinės savasties pagrindą;

3) europietiškųjų stilistinių motyvų perėmimas. Pavyzdžiui, Temzės gyvenamasis

kvartalas Šanchajuje, Mikelandželo Apolono skulptūra prie naujo gyvenamojo kvartalo

ir kt.

Pastaruoju laikotarpiu kinai labai daug dėmesio ir lėšų skiria sunykusioms ar anksčiau

sunaikintoms vertybėms atkurti (2 pav.). Įspūdingas imperatoriaus rezidencijos parkas įkurtas

1707–1770 m. Jame buvo 143 pastatai ir 180 tiltų. Bendras parko plotas – 350 ha. Parką sudarė

trys savarankiški sodai. Deja, 1860 m. jis buvo pradėtas naikinti, o galutinai sunyko vėliau,

1900 m., vykstant karams. Parkas pradėtas atstatyti 2001 m. Šiuo metu Kinijos Vyriausybės jis

įtrauktas į pačių svarbiausių kultūros vertybių sąrašą ir intensyviai renovuojamas.

Renovuotas Zhuo Zheng Garden (Kuklaus administratoriaus) sodas Sudžou mieste. Šis

sodas yra vienas iš keturių geriausių Kinijos klasikinių sodų, suformuotas Ming dinastijos

laikotarpiu. Pagrindinis dėmesys jame skiriamas centriniam tvenkiniui su paviljonais,

terasomis, rūmais ir bokštais, įsikūrusiais netoliese. Sodas yra padalintas į tris dalis: Rytų,

Vidurio ir Vakarų. Kaip ir kitiems seniesiems sodams, jam būdingas romantizmas, gamtos

vertybių išryškinimas, erdvių persiliejimas ir jaukumas. Šis ir dar keletas Sudžou istorinių sodų

yra įrašyti į UNESCO kultūros paveldo objektų sąrašą. Ypatingai jaukus ir tobulas nedidelis

Wang Shi (Žvejų tinklų meistro) sodas. Paprastai kinų senieji sodai planuoti taip, kad teiktų

malonumą keturiais metų laikais. Tai savybė, kurios dažnai pasigendame Lietuvos parkuose.

2 pav. Renovuojama imperatoriaus rezidencija (buvo sunaikinta 1860 m.). Dešinėje – gerai prižiūrimo

istorinio parko Sudžou mieste planinė struktūra [7].

Kinų kraštovaizdžio architektai šiuolaikinių parkų kompozicijoje, kaip ir senuosiuose soduose,

ypatingą rolę priskiria kuriamiems peizažams. Išskirtini tokie peizažų tipai:

1) priešingi peizažai;

2) atviri peizažai;

3) atskirti peizažai;

4) perkertantys peizažai;

5) persiliejantys peizažai.

46

3 pav. 2010 m. Šanchajuje įrengto modernaus parko ir Botanikos sodo struktūrose daug žmogaus

sukurtų natūralią gamtą imituojančių sektorių (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

Kompozicinėmis priemonėmis siekiama, kad sodo ar parko erdvės būtų malonios akiai bet

kuriuo metų laiku. Svarbiausi tradiciniai kinų sodų elementai, kurie naudojami ir šiuolaikinių

parkų kūryboje ar miestų aplinkos tvarkymo darbuose:

1) kalvos ir akmenys sodo ar parko landšafte;

2) vanduo;

3) sodo ar parko skulptūra (liūtų pora, vėžlys, dramblys, varlė, mitologiniai gyviai,

drakonai, feniksai);

4) skulptūra krantinėse, gatvėse, aikštėse;

5) augalai ir augalų metaforos.

4 pav. Pekino Olimpinio parko (2008) kompozicija suformuota pagal senąsias tradicijas (Nuotraukų

autorius P. Grecevičius).

47

Ypatingu įvykiu šiuolaikinės Kinijos kraštovaizdžio architektūros istorijoje tapo 2008 m.

Pekine suformuotas Olimpinis parkas. (4 pav.). Parko autorius – kraštovaizdžio architektas

prof. Jie Hu (Department of Landscape Architecture, Beijing Tsinghua Urban Planning and

Design Institute). Jo projektas pademonstravo labai aukštą šio laikotarpio kinų kūrybinį

potencialą, gebėjimus darniai pratęsti senąsias sodų kūrybines tradicijas. Parko planinė

struktūra atkartoja kinų istorinių parkų kompoziciją. Išskirtos dvi ašys, rytų–vakarų ir šiaurės–

pietų, kuri tęsiasi Pekino centro link (4 pav.). Aplink šią ašį išdėstyti visi svarbiausi olimpinio

miestelio objektai. Buvusioje urbanistinėje dykroje sukurto Olimpinio parko kompozicijoje

panaudotos originalios aplinkosauginės technologijos. Daug dėmesio skirta edukacijai,

rekreacinei veiklai atvirose erdvėse.

5 pav. Kairėje – Sudžou miesto naujasis centras. Dešinėje ir žemiau – naujas 700 ha dydžio Jinzhou

miesto parkas, kuriame įrengtas ir Baltų kultūros parkas (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

Priimant šiuolaikinių kinų parkų ir miestų planavimo sprendimus, kaip ir istoriniuose

soduose ar parkuose, labai svarbi reikšmė suteikiama vandens akvatorijoms ir gėlynams

(5 pav.). Labai svarbiu sodo ar parko elementu išlieka įėjimas, kuriam dažnai suteikiama

mėnulio forma (12 pav.).

6 pav. Aplinkos tvarkymo kompozicijose naudojama daug natūralaus akmens elementų. Kairėje –

istorinio parko Sudžou mieste vaizdas, dešiniau – šiuolaikinio viešbučio ir gyvenamojo kvartalo kiemo

vaizdai (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

Kaip senovėje, taip ir dabar kinai kraštovaizdžio formavimo darbams naudoja daug

akmens, sukurdami romantiškas ir estetiškai patrauklias kompozicijas, primenančias natūralius

kalnų vaizdus (6 pav.). Modernios architektūros viešbučių kiemuose, konferencijų ir verslo

48

centruose įkomponuojami istorinius sodus primenantys želdynai ar atskiri komponentai,

kuriems suteikiamos šiuolaikiškos formos (7–13 pav.).

7 pav. Kairėje viršuje – poilsio aikštelė istoriniame parke. Dešinėje – poilsio aikštelė naujame Sudžou

konferencijų centro kieme. Suolo dizainas istoriniame parke (kairėje) ir moderni interpretacija

Šanchajaus botanikos sode (viduryje) (Nuotraukų autorius P. Grecevičius)

8 pav. Turistinio laivo ir autobusų stotelės architektūroje Sudžou mieste labai raiški istorinių

architektūrinių formų naudojimo tradicija. Plokščiadugnės valtys, analogiškos kuršių kurėnui, šiuo metu

naudojamos turistams plukdyti (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

49

Šiuolaikinėje kinų miestų aplinkoje vyrauja aukštos kokybės estetinė kultūra, subtilus

dizainas, kokybiškai komponuojami ir prižiūrimi augalai, vandens įrenginiai, integruojamos

tradicinės architektūros formos ir detalės, pavyzdžiui, šviestuvai (9 pav.).

9 pav. Kinijos miestų aplinkoje naudojamos senųjų šviestuvų formos, joms suteikiant šiuolaikiško

dizaino bruožų (Nuotraukų autorius P. Grecevičius)

10 pav. Drakono motyvas originaliai panaudotas Jinzhou parko (2013) centrinio įėjimo vartų

architektūroje (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

11 pav. Kinų seniesiems sodams būdinga laužyto tako forma originaliai panaudota Šanchajaus

botanikos sode (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

50

12 pav. Mėnulio ar ąsočio tradicinės įėjimų formos (nuotraukos viršuje) kūrybiškai perfrazuojamos

šiuolaikiniuose parkuose ar interjeruose (apačioje) (Nuotraukų autorius P. Grecevičius).

13 pav. Tiltai ir tilteliai yra neatskiriamas kinų sodų ir parkų elementas. Arkinės formos (nuotrauka

viršuje dešinėje) kūrybiškai perfrazuojamos šiuolaikiniuose parkuose (Nuotraukų autorius

P. Grecevičius).

51

Pažymėtina tai, kad šiuolaikiniams kinų parkų bruožams būdinga labai išvystyta funkcijų

įvairovė. Erdvės suformuojamos taip, kad jose būtų galima vykdyti grupinius užsiėmimus ir

individualią veiklą. Stengiamasi kurti estetiškai tobulus peizažus. Takai formuojami taip, kad

lankytojas judėdamas jais patirtų kuo daugiau teigiamų emocijų (11 pav.). Jiems suteikiama

laužta (zigzago) arba sklandžiai lenkta forma. Parkuose romantiški arkiniai tilteliai įrengiami

taip, kad pro juos galėtų praplaukti valtys. Didesni vandens telkiniai intensyviai naudojami

rekreaciniam plaukiojimui įvairių formų laiveliais (8 pav.). Šiuolaikiniuose parkuose

sėkmingai naudojamos modernios aplinkosauginės technologijos ir medžiagos: vandeniui

pralaidi betoninė takų danga, saulės kolektoriai, mažosios vėjo jėgainės ir kt. Be abejo,

svarbiausia tai, kad šiuo metu sodai ir parkai gausiai lankomi, juose vyksta įvairi rekreacinė ir

edukacinė veikla.

3. Išvados ir apibendrinimas

1. Istoriniai kinų sodai ir parkai gerai prižiūrimi, gausiai lankomi. Jų planavimo patirtis

analizuojama ir sėkmingai naudojama šiuolaikinėje kūryboje. Šiuolaikinėje kinų kraštovaizdžio

architektūroje sėkmingai integruojamos istorinės vertybės, senųjų sodų kūrybos patirtis su

naujomis tendencijomis.

2. Labai svarbią reikšmę moderniųjų parkų kompozicijoje turi peizažų kūrimas ir jų

sudėliojimas pagal autoriaus sumanytą koncepciją. Parkų erdvės suformuojamos taip, kad jose

būtų pakankamai vietos įvairiems lankytojų rekreaciniams individualiems ir kolektyviniams

užsiėmimams.

3. Greta estetinių ir meninių vertybių, šiuolaikinio parko koncepcijoje svarbi reikšmė

suteikiama aplinkos ekologinių problemų sprendimui, alternatyviai energetikai ir kitoms

modernioms darnaus vystymo technologijoms.

Kinų sodų-parkų kūrybos patirtis daugelį amžių buvo svarbus Europos ir kitų pasaulio

regionų šalių kraštovaizdžio kūrėjų idėjų šaltinis. Pastaruoju metu vėl stebimas kinų

kraštovaizdžio mokyklos pakilimas. Juntama Europos, JAV ir kitų regionų kraštovaizdžio

architektūros įtaka kinų darbams, bet neabejotinai išlieka vyraujanti moderni senųjų tradicijų

interpretacija. Naujausių modernių kinų parkų analizė gali suteikti metodinės naudos ir

Lietuvos kraštovaizdžio planuotojams. Siekiant aukštesnės kokybės, šiandieninių Lietuvos

parkų kūrimo filosofija turėtų labiau remtis senųjų baltų kultūros ir istorinių parkų (E. Andre ir

kt.) sukurtomis vertybėmis. Baltų kultūra turi labai savitų archajiškų senosios kultūros ženklų,

kurie žmonėms svarbūs ir šiuo metu. Parkų kompozicinė idėja galėtų būti formuojama siekiant,

kad šalies kultūriniai kraštovaizdžiai būtų saviti, originalūs, funkcionalūs, įdomūs ne tik

Lietuvos, bet ir kitų Europos bei pasaulio kultūrų žmonėms.

Literatūra, šaltiniai.

1. Maggie Keswick, The Chinese Garden, rev. Alison Hardie (Cambridge, MA, 2003)

2. Craig Clunas, Fruitful Sites: Garden Culture in Ming Dynasty China (Duke Univ. Press, 1996)

3. Cao Xueqin, The Story of the Stone, trans. David Hawkes and J. Minford, vol. 1

(Harmondsworth, 1972-1986).

4. Young-tsu Wong, A Paradise Lost: The Imperial Garden Yuanming yuan (Univ. of Hawaii

Press, 2001).

5. Meng Zhaozhen. Theory and Method of Chinese Garden Art. Beijing Forestry University,

2011.

6. Clasical Chinese Garden. Hong Kong, 1982. ISBN 962-04-0224-3. 240 p.

7. Ruan Yisan. Classical Private Gardens in the Yangtze River Delta. Yilin Press, Nanjing China.

2010. 225 p.

52

Kraštovaizdžio architektūros objektų ekonominės vertės problema

Prof. Birutė Galinienė, Steponas Deveikis, Vilniaus universitetas, Ekonomikos fakultetas, Ekonominės politikos katedra

Saulėtekio al. 9, II korpusas, LT-10222 Vilnius

El. paštas: birute.galiniene@ef.vu.lt; steponas.deveikis@tvpt.lt

Skiriama 400-osioms André Le Nôtre

gimimo (1613) metinėms

Santrauka

Straipsnyje ir pranešime aptariami kraštovaizdžio architektūros objektų ekonominės vertės klausimai.

Kraštovaizdžio architektūros objektai yra svarbus ekonominis ir socialinis veiksnys bei išteklius,

investicijų objektas. Vadovaujantis šiuo požiūriu siekiama apibendrinti ir formuoti kraštovaizdžio

architektūros objektų – teritorinių ir turtinių kompleksų – ekonominio vertinimo metodinius pagrindus,

aptarti prielaidas ir vertinimo kriterijus bei praktiką.

Pateikiama trumpa ankstesnių publikacijų ir metodinės bazės, teorinių doktrinų apžvalga, formuluojama

išlaidų (kaštų) ir naudos analizės principais pagrįsta investicinių kraštovaizdžio architektūros objektų

projektų ekonominio vertinimo platforma.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio architektūra, investicijos, ekonominis vertinimas, ekonominė

analizė, socialinė nauda.

Įvadas

Kraštovaizdžio teritorinis vienetas, koks jis bebūtų (mūsų nagrinėjamu atveju – želdynas,

parkas ar šiaip kraštovaizdžio architektūros objektas), visada yra daugybės teritorijos

naudojimą bei apsaugą siejančių funkcinių interesų rezultatas. Iš esmės, bet kuris

kraštovaizdžio teritorinis vienetas yra apibrėžtoje vietoje bei laike integruotas jo struktūros

komponentų ar ryšių kompleksas, gamtos jėgų ir visuomenės ūkinių (ekonominių) ir socialinių

pastangų kūrinys.

Šių pastangų suderinimas tampa realiu strateginio planavimo ir teritorijų planavimo

lygmens uždaviniu, diferencijuojant bei konkretizuojant tvaraus (tausojančio, subalansuoto,

darnaus) vystymo programas. Rinkos ekonomikos sąlygomis arba rinkos visuomenėje

kraštovaizdžio architektūros objektas dažnai yra dualistinėje pozicijoje – privati, kam nors

nuosavybės teise priklausanti ir kartu viešoji gėrybė, gyvybiškai svarbi ir kitiems. Viešųjų

miesto parkų kūrimo bumas Europos ir pasaulio didmiesčiuose XIX a. antros pusės – XX a.

pirmosios pusės laikotarpiu patvirtina, kad kraštovaizdžio architektūros objektai jau tada buvo

suvokiami kaip svarbus ekonominis ir socialinis miestų išteklius. Daugelis tada kurtų parkų

turėjo įdomius kūrimo finansavimo modelius ir išties tapo „centriniais“ miesto teritorijų

struktūroje, išliko jau 130–150 metų nekintančiomis ribomis.

Kraštovaizdžio architektūros objektų valdymo arba vadybos, tausojančio naudojimo ir

ekonominės problemos iki šiol nėra plačiau nagrinėtos. Tokių teritorinių vienetų – svarbių

ekonominės naudos ir socialinės raidos išteklių – suvokimas bei tvarkybos, investicijų projektų

pagrindimas yra nepakankamas, nors kraštovaizdžio teritorinių vienetų kaip ekonominės

substancijos ir turto vertės kūrimo priemonės tema nėra nauja (André, 1879; Deveikis ir

Deveikienė, 2009; Galinienė ir Deveikis, 2011a; 2011b; Lazdinis et al., 2012 ).

Straipsnio tikslas – apibendrinti esamą mokslinę ir praktinę patirtį ir formuoti prielaidas

bei metodinius pagrindus ir kriterijus kraštovaizdžio architektūros projektų ekonominei

analizei atlikti, investicijoms į tokius projektus pagrįsti išlaidų (kaštų) ir naudos santykio

požiūriu, didinti tokių investicijų tikslingumą ir efektyvumą.

Kaip pabrėžėme ankstesnėje publikacijoje (Galinienė, Deveikis, 2011), kalbant apie

kraštovaizdžio architektūros objektus kaip kultūrinę, ekonominę ir socialinę vertybę bei

investicijų objektą, tenka aprėpti keletą vertybinių aspektų ir spręsti tokius uždavinius, kaip:

53

- sąvokų ir metodinių apibrėžčių formulavimas ir suderinimas tarpdisciplininio

bendradarbiavimo aspektu;

- objekto pažinimo analizės meniniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriais išplėtimas ir

prieštaravimų tarp šių požiūrių mažinimas bei sinerginių aspektų nustatymas;

- investicinių projektų į tokius objektus tikslingumo kriterijų nustatymas, jų pagrindimas

ir matavimas priimant sprendimus.

Ši problema išlieka aktuali, nes atkūrus Lietuvos nepriklausomybę miestų planuotojai

ilgą laiką nesugebėjo pagrįsti kraštovaizdžio architektūros objekto kaip teritorinio ir erdvinio

komplekso (gal statinio, gal želdyno) urbanistinėje struktūroje tikslingumo ir socialinės,

kultūrinės, ekonominės naudos (Deveikis ir Deveikienė, 2009). Želdynų įstatymas (2007)

aiškiai atskyrė želdyną nuo statinio – želdynas nelaikomas užstatyta teritorija, o žemės

reformos ir žemės teisės aktuose toks teritorijos identifikavimas palieka galimybes laikyti

teritoriją neužimta.

1. Tyrimo objekto metodiniai aspektai

1.1. Problemos formulavimas ir jos aktualumas. Želdynų, kraštovaizdžio architektūros

objektų valdymo (vadybos), tausojančio naudojimo, tvariosios sanklodos kūrimo problemos iki

šiol nėra pakankamai nagrinėtos ir atskleistos. Tokių teritorinių ir erdvinių, pagaliau turtinių

vienetų – svarbių ekonominės ir socialinės raidos išteklių suvokimas bei tvarkybos ir

investicijų projektų pagrindimas yra nepakankamas, nors būtent kraštovaizdžio architektūros

projektų realizavimas turi įtakos miesto ar regiono teritorijos ekonominio ir socialinio

vertingumo dimensijoms. Teisus ir tikslus prof. V. Stauskas (2009) teigdamas, kad iš esmės

ekonominis aspektas yra visose architektūrinės veiklos srityse, taigi ir kraštovaizdžio

architektūroje, želdynų tvarkybos srityje. Investicijos į aplinką turi teikti ekonominę ir

socialinę naudą, duoti grąžą, būti pasveriamos išlaidų (kaštų) ir naudos analizės metodais.

Gamtinės aplinkos ir urbanistinės aplinkos santykio kaip ekonominės substancijos ar

aplinkos ir jos poveikio turto vertei bei gyvenimo kokybei problemas nagrinėję autoriai

(Bluffston, 1996; Galinienė ir Deveikis, 2011a; 2011b; Lazdinis et al., 2012) pabrėžia

kraštovaizdžio kriterijus ir veiksnius, turinčius įtakos teritorijos ekonominio ir socialinio

vertingumo dimensijoms, tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, nėra parengtos detalios

teritorijų socialinės ir ekonominės naudos apskaičiavimo metodikos. Tėra pabandyta aptarti ir

akcentuoti kai kuriuos ekosistemų vertinimo aspektus (Lazdinis et al., 2012; Deveikis, 2013).

Tai, kad nėra detalios analizės ir vertinimo metodikos, nevertinama tokių objektų

teritorijose vykdomų funkcijų teikiama ekologinė bei socialinė, ekonominė nauda, neigiamai

atsiliepia kraštovaizdžio tvarkymo projektams, želdynų plėtrai, jų puoselėjimui miestų

planavimo kontekste, sukelia teritorijų efektyvaus naudojimo pagrindimo konfliktų. Dėl

nesuderintų interesų ir netinkamai nustatytų ryšių tarp urbanistinio konteksto struktūros

elementų gali sutrikti želdynų sistemos tausojimas. Kylantys nesutarimai rodo, kad ši aktuali

sritis nesulaukia deramos ekonomistų ir urbanistų, kraštovaizdžio architektų tyrimų sąveikos.

Didieji kraštovaizdžio architektūros objektai, kaip urbanistiniai struktūriniai elementai,

kultūros ir gamtos vertybės dažnai vertinami kaip turizmo, poilsio išteklius, kuris protingai,

išsaugomai ir taupiai naudotinas ir vertintinas kaip vientisas kultūrinis, gamtinis, socialinis ir

ekonominis (turtinis) kompleksas, labai svarbus sveiko ir harmoningo žmogaus raidai. Kai

kuriuos tokio turto vertę lemiančius aplinkos veiksnius nagrinėjo Lietuvos turto vertintojų

asociacijos (LTVA) su akademiniais partneriais universitetais organizuotos tarptautinės

konferencijos „Parkas mieste – socialinis ir ekonominis veiksnys“ (2005) ar „Rekreacinio ir

laisvalaikio turto vertinimas“ (Recreational & Leisure Property Valuation, 2008).

Svarbiausios kraštovaizdžio architektūros teritorinių objektų ir investicijų į juos

vertinimo socialinės ir ekonominės naudos aspektu problemos yra šios:

• Nėra sukurtos aiškios metodologijos, kaip įvertinti kraštovaizdžio architektūros objektų

ar želdynų teritorijų teikiamos tiesioginės ir netiesioginės naudos ir investicijų į juos kainos

santykį (pusiausvyrą);

54

• Nėra sukurtų bendrų metodų ir kriterijų, kaip apibrėžti vertę naudos, kurią teritorija gali

duoti, ir kaip valdyti šios naudos dydžio pokyčius;

• Nėra pagrįsto kraštovaizdžio architektūros objektų tvarkybos bei inovacijų modelių

palyginimo kultūrinės, ekologinės, socialinės ir ekonominės naudos aspektu, nėra net

rekomendacijų ar šių klausimų stebėsenos bandymų, kurie galėtų būti reikšmingi ilgalaikei

kraštovaizdžio architektūros objektų teritorijų raidos sėkmei.

1.2. Sąvokos. Apibrėšime tik keletą pagrindinių mūsų tyrimui ir nagrinėjamai temai

reikšmingų sąvokų.

Kraštovaizdžio architektūra – taikomoji mokslo ir meno disciplina, formuojanti žmogaus

erdvinę aplinką: statinių ir jų kompleksų dermę su kraštovaizdžio gamtiniu pagrindu ir jo

atskirais elementais (Lietuvos kraštovaizdžio politikos..., 2004). Tai meno ir mokslo formuoti

aplinką ir erdvę, išsaugant arba atkuriant gamtinius elementus, šaka.

Kraštovaizdžio architektūros objektas interpretuojamas gana įvairiai (Stauskas, 2009).

Klaipėdos universiteto Kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos planavimo katedros požiūriu –

tai harmoningos žmogaus erdvinės aplinkos formavimas gamtinę aplinką ir atskirus jos

komponentus darniai apjungiant su architektūriniais, urbanistiniais ir inžinieriniais

komponentais į vieningą visumą, taikant meninius ir mokslinius projektavimo, planavimo,

mokslinio tyrimo bei vadybos metodus. Kai kurie kraštovaizdžio architektai siūlo pagrindiniu

kraštovaizdžio architektūros objektu apibrėžti įvairių paskirčių ir erdvių želdynus. Mūsų

straipsnyje kraštovaizdžio architektūros objektas – tai pasirinkto, apibrėžto dydžio ir nustatytų

ribų gamtinio ir architektūrinio konteksto dermės principais ir kraštovaizdžio architektūros

priemonėmis formuojamos aplinkos sklypas.

Želdynas įstatyme apibrėžiamas kaip ne mažesnis kaip 0,05 hektaro želdinių žemės

sklypas, kuriame gali būti mažųjų kraštovaizdžio architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių

(Želdynų įstatymas 2007, aktuali redakcija). Kaip matome, sąsajų su kraštovaizdžio

architektūra čia nedaug, gal net daugiau atskirybės. Neteigiama, kad želdynas yra

kraštovaizdžio architektūros objektas. Želdynų įstatymas išskiria atskiruosius želdynus

(esančius tik jam skirtame žemės sklype) ir priklausomuosius želdynus (esančius kito objekto

žemės sklype).

Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka

įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš

investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo,

sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų

įgyvendinimą (Investicijų įstatymas, 1999). Investicijų įstatymo redakcija nuo 2010-01-01

buvo papildyta viešojo ir privataus sektorių partnerystės nuostatomis.

Įstatyme aptariama ir investicijų projekto sąvoka – tai „dokumentas, finansiškai

(ekonomiškai), techniškai ir socialiai pagrindžiantis investavimo tikslus, įvertinantis investicijų

grąžą (komercinis projektas) bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto

įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus“.

Ekonominė analizė – tai loginė seka veiksmų ir skaičiavimų, pagrindžiančių ūkinį

investicijų ar objekto plėtros tikslingumą pagal nustatytus kriterijus. Ši analizė suvoktina kaip

sudėtinė sprendimo investuoti (išlaidauti) priėmimo struktūros dalis, papildanti finansinės

analizės duomenis. Ekonominės analizės loginis pagrindas yra tai, kad investicinio projekto

sąnaudos turėtų būti vertinamos pagal jų alternatyvias išlaidas (sąnaudas), o rezultatai – pagal

vartotojų norą ir gebą mokėti už rezultatą. Ekonominė analizė atliktina laikantis visuomenės, o

ne vien tik investuotojo požiūrio.

Prekė (paslauga) – rinka – vertė. Tai triada, nusakanti pagrindinį rinkos ekonomikos

veikimo mechanizmą, pasiūlos ir paklausos veiksnių sąveiką, kuri savo ruožtu suponuoja pelno

dimensiją ir investicijų atsiperkamumo galimybes. Rinkos ekonomikos sąlygomis preke tampa

ir aplinkos (formuojamos ar esamos), kraštovaizdžio estetika. Fizinės aplinkos vertės

padidinimas, valorizacija galiausia tampa rinkodaros ir ekonomikos kategorija (Stauskas,

55

2009). Investicijos į kraštovaizdžio architektūros objektus iš esmės turi tarnauti ne tik

kultūrinės vertės kūrimui, socialinio reikšmingumo stiprinimui, bet ir ekonomine logika

pagrįstiems ūkinio gyvenimo pokyčiams vietovėje, patrauklumo verslui didinimo ir vietovės

konkurencingumo rinkoje skatinimui.

1.3. Mokslinių publikacijų esminės nuostatos ir analizės principai. Kraštovaizdžio

sampratos, taigi ir veiksnių bei procesų sąveikos, įvairovę ir problemą nagrinėdamas

P. Kavaliauskas (2010) pateikia bent tris kraštovaizdžio bendrosios sampratos koncepcijas

arba paradigmas: mokslinę (analitinę); meninę (suvokimo, percepcinę) ir kraštotvarkinę

(naudojimo, utilitarinę). Mūsų analizės laukui reikšmingos dvi pastarosios sąvokos

interpretacijos, nustatančios suvokimo modalumus, naudojimo galimybes, planavimo

nuostatas.

Keli mūsų temai reikšmingų mokslinių publikacijų autoriai yra pasiūlę gana aiškias ir

perspektyvias analizės kryptis ir metodinius pagrindus (Bluffston, 1996; Kurowski et al., 2007;

Gražulevičiūtė-Vileniškė, 2008; Baranauskienė ir Maziliauskas, 2012; Lazdinis et al., 2012).

Esame apžvelgę investicijų istoriniuose parkuose sklaidą ir formulavę kai kuriuos investicinių

projektų analizės pagrindus (Deveikis, 2010; Galinienė ir Deveikis, 2011a). Socialinės raidos ir

tvarios miestų plėtros principai ekonomikos aspektu aptarti Vilniaus universiteto kolektyvinėje

monografijoje (Bumelytė, 2011; Galinienė ir Deveikis, 2011).

Kraštovaizdžio architektūros objektų teikiamą naudą (kartu ir vertės pagrindą)

ekonomistai skirsto į tris plačias kategorijas: 1) tiesioginė nauda; 2) netiesioginė nauda;

3) pasyvioji nauda. Kiekvienam šiam naudos sandui matuoti gali būti taikomi kokybiniai,

kiekybiniai ir mišrūs duomenų analizės metodai, tarp jų minėtini aktualių sąryšių medžio,

raidos scenarijų, SSGG (SWOT) analizės, išlaidų ir naudos analizės (INA; angliškai CBA, cost–

benefit analysis) metodai. Aišku, šie analizės metodai yra svarbesni lyginant socialinės naudos

išteklių naudojimo galimybes nei nustatant absoliučias tokių išteklių ir jų funkcijų vertes.

Nuosekli kraštovaizdžio architektūros objektų ar panašių išteklių ir jų funkcijų – kapitalo,

paslaugų ir nenaudojimo – vertės nustatymo metodų bei pačių išteklių pažinimo analizė

pateikiama Mykolo Romerio universiteto autorių parengtoje monografijoje (Lazdinis et al.,

2012).

2. Tyrimo rezultatų aptarimas ir interpretavimas

2.1. Gyvenimo kokybės ir darnios teritorijų plėtotės kriterijų sąveika. Kiekvieno

nekilnojamojo turto (šiuo atveju kraštovaizdžio architektūros objektas, želdynas, irgi yra

nekilnojamasis turtas) plėtros ir tvarkybos projekto paskirtis yra gauti naudą (socialinę ir

ekonominę). Būtent investicija į aplinką turi didinti konkrečios vietovės socialinį ir ekonominį

potencialą, patrauklumą kitoms investicijoms bei ekonominę ir socialinę vertę.

Kraštovaizdžio architektūros objektas yra svarbus gyvenviečių (miestų) struktūros

vystymo ir investicinio proceso elementas. Įdomius viešųjų parkų kūrimo apibendrinimus ir

finansavimo sumas bei sąlygas aptaria XIX a. prancūzų kraštovaizdžio architektas E. André

(1840–1911), savo knygoje (1879, p. 769–773) nurodydamas Paryžiaus savivaldybės tarnybų

pateiktus duomenis (1 lentelė) ir paaiškindamas kai kurias sudėtines techninių sprendimų

detales. Pavyzdžiui, Boulogne (Bulonės) miško viešojo parko kūrimo išlaidų suma buvo per

šešiolika milijonų frankų, 16 206 252,50 fr., jos padengtos pajamomis, gautomis pardavus

sklypus apie kuriamą parką (10 401 483,84 fr.), valstybės subsidija (2 110 313,27 fr.), kas

sudarė didžiąją dalį (12 511 797,11 fr.) investicinės sumos; miesto biudžeto išlaidos sudarė

3 694 455,39 fr. (André, 1879, p. 770). Gretimų sklypų pardavimas, siekiant sukaupti lėšas

parko kūrimo darbams finansuoti, taikytas Liverpulio Seftono parko (1867–1872) ir daugelio

kitų parkų kūrimo atvejais.

56

1 lentelė. Paryžiaus parkų kūrimo apimtys 1852–1878 m. laikotarpiu

Projektas Plotas, kv.

m

Kūrimo metai Išlaidos, FRF Pastabos

Bulonės miškas 8 730 000 1853–1858 16 206 252 Aprūpinimas vandeniu

Vincennes miškas 9 240 000 1860–1866 5 695 000 Aprūpinimas vandeniu

Buttes-Chaumont 252 932 1964–1867 3 412 620 Aprūpinimas vandeniu

Montsouris parkas 158 476 1870–1878 1 749 998

Monceau parkas 84 602 1861–1862 1 190 000 Dalinė renovacija

Champs-Elysées 168 567 1860 1 190 000

Tour Saint-Jacques 5 222 1856 141 760 Bokšto skveras

Jardin du Temple 7 038 1857 148 581 Šventyklos sodas

Jardin des Batignolles 13 931 1862–1863 155 071

Jardin de la Trinité 3 118 1865–1866 420 000 Prie bažnyčios

Montholon sodas 4 223 1863 192 000 Su skulptūra

Sainte-Clotilde sodas 1 738 1863 32 200 Prie bažnyčios

Louvois sodas 2 263 1859 55 645 Fontanas

Jardin des Innocents 2 008 1860 201 681 Fontanas

Place des Arts-et-Metiers 4 042 1860 320 000 Su skulptūra

Jardin Monge (sodas) 3 768 1868 131 472 Su Voltero skulptūra

Jardin de Montrouge 3 836 1862–1863 101 472 Prie bažnyčios

Parc Victor 21 040 1865–1867 119 203 Senos pakrantėje

Jardin de Belleville 11 272 1861 19 908 Senoji švenčių aikštė

Liudviko XVI kapo sodas 4 041 1865 183 000 Liudviko XVI paminklas

Richard–Lenoir bulvaras 3 703 1861–1863 569 489

Place du Trocadero 93 620 1866–1867 3 228 240 Pirmoji transformacija

Trocadero rekonstrukcija 93 620 1878 714 000 Pasaulinei parodai

Kiti želdynai (kiekis 51) 465 369 Iki 1878 – Šaltinis: André, 1879, p. 771.

Sutvarkytos viešosios erdvės mieste visada padidina aplinkinių kvartalų patrauklumą

turto ir investicijų rinkoje, turi didžiulę reikšmę gretimų teritorijų ar viso miesto socialinei ir

ekonominei raidai; išsprendžiami aplinkos humanizavimo ir vertės padidinimo klausimai.

Aišku urbanistikos ir parkų meno, pagaliau, finansų istorija žino ir kitokių pavyzdžių, kai

viešasis interesas buvo pajungiamas privačiam, tačiau sukurtas „privatus investicinis objektas“

galiausiai vis tiek tampa viešosios apyvartos gėrybe (žr. pirmąjį intarpą).

Pirmasis intarpas

Istorija apie André le Nôtre (1613–1700) kūrybą

Pirmasis garsaus prancūzų parkų kūrėjo didelis projektas buvo ne Versalis, o kitas gražus ir didingas

parko ansamblis Vaux-le-Vicomte (1656–1661) prie Prancūzijos karalystės finansų intendanto

Nicolas Fouquet (1615–1680) pilies. Į pilies ansamblio atidarymo iškilmes atvykęs karalius

Liudvikas XIV suprato iždo eikvojimo mastą ir ėmėsi priemonių ir žygių uždaryti sukčių ansamblio

savininką į kalėjimą, o ansamblio kūrėją pasikvietė kurti karališkos Versalio didybės (1662–1687).

Vėliau A. Le Nôtre teko kurti parką Sceau (So) ir naujajam finansų (ir ūkio) ministrui Jeanui

Colbert‘ui (1619–1683).

Ekonomisto moralas ar išvada: jei tada, XVII a. Versalyje ar Vaux-le-Vicomte, Sceau buvo patirtos

didžiulės išlaidos, jas reikia laikyti sėkminga investicija, nes japonai ir kiti pasaulio piliečiai turistai

didžiuliu srautu srūva į šią kultūros – architektūros ir kraštovaizdžio architektūros – mugę, atveždami

Prancūzijos ekonomikai, paveldo industrijai pinigų. Nuo pat XVII a. vidurio sukurtos sodininkų ir

želdininkystės specialistų darbo vietos tebėra reikalingos ir XXI a. Bet sėkmingam parkų kūrimui

reikalingas ir finansų ar iždo ministras, kuris žinotų, kaip sukaupti ir iš kur paimti pinigus.

57

Teritorijų planavimo, urbanistikos dokumentai, kraštovaizdžio architektūros objektų

projektai turi savo techninių ir ekonominių (socialinių) rodiklių sistemą. Tačiau platesnis

miestų raidos ekonominis kontekstas, ekonominis sprendimų ir sprendinių pagrindas paprastai

šiuose projektuose neanalizuojamas, neatskleidžiamas.

Miesto teritorijų balanso požiūriu svarbūs tampa tokie rodikliai: kietų dangų kiekis

(plotas), želdynų (vejų, medynų ir pan.) plotas, gatvių ilgis, vandentiekio ir kanalizacijos tinklų

ilgis, automobilių skaičius. Visus šiuos rodiklius galima apskaičiuoti (išreikšti) kiekiu,

tenkančiu miesto gyventojui, tūkstančiui ar dar kitokiam skaičiui gyventojų. Svarbūs

kokybiško miesto indikatoriai yra kiti rodikliai, nurodantys vienam gyventojui tenkančių

socialinių objektų ar viešųjų gėrybių – viešųjų erdvių, želdynų, parkų – kiekį (Galinienė ir

Deveikis, 2011b; 2 lentelė).

2 lentelė. Gyvenamojo ploto ir įrengtų želdynų ploto, tenkančio vienam gyventojui Vilniaus

mieste, kaita 1995–2013 metais

Rodiklis \ Metai 1995 1999 2004 2009 2013

Gyvenamasis plotas, kv. m 18,1 19,2 21,8 23,5 26,3

Želdynų plotas, kv. m 7,5 8,9 9,6 13,0 24,5

Sudaryta autorių pagal Galinienė ir Deveikis, 2011b ir Statistikos departamento informaciją

Ekonominę tvermę mieste turėtų užtikrinti integruoto daugiafunkcinio zonavimo

principai, urbanistikos teorijoje gavę „minkštojo“, negriežtojo planavimo (soft planning) vardą.

Už tokią miestų planavimo doktriną pasisako Naujoji urbanistikos Atėnų chartija (1998), kurią

svarstant prisimintos ir E. Howardo miesto-sodo idėjos (1898) ekonominės ir socialinės

nuostatos (Galinienė ir Deveikis, 2011b). Tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, nėra

parengta išsami tokių minkštojo planavimo ar daugiafunkcinio zonavimo principų ir projektų

diegimo socialinės ir ekonominės naudos apskaičiavimo metodika.

Europos Sąjungoje (ES) 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu buvo pripažintos

miestų plėtros problemos, kas iššaukė ES pirmininkaujančių šalių iniciatyvas organizuoti

neformalius ministrų, atsakingų už miestų vystymą, susitikimus Roterdame (2004), Bristolyje

(2005), Leipcige (2007) ir Marselyje (2008). Miestų įgytoji patirtis (acquis urbaine; urban

acquis) aprėpė vis aiškesnius susitarimus, pavyzdžiui, Bristolio susitarimas (Bristol Accord)

numatė visai Europai taikytinus tvarios miestų plėtros principus. 2007 m. Vokietijos

pirmininkavimo ES metu priėmus Leipcigo chartiją (Leipzig Charter) dėl tvariųjų Europos

miestų ėmė rastis bendra Europos miestų politikos sistema ar platforma. Miestų tvarumo

sampratoje atsirado socialinio, kultūrinio ir ekonominio vystymo sinergijos poreikis

(Bumelytė, 2011).

Lietuvos Respublikos statistikos departamentas nuo 2008 m. kaupia informaciją apie

želdynus (įrengtų želdynų plotas; įrengtų želdynų skaičius; išleistos lėšos želdynų tvarkymui).

Sutvarkytų želdynų plotas 2011 m. nurodomas per 3000 ha, o 2010 m – per 6000 ha, kai lėšos

visų tipų želdynų (parkai, skverai, žaliosios jungtys) tvarkymui nurodomos buvusios tokios:

2008 m. 7,3 milijonai litų; 2009 ir 2010 m. po beveik 2 milijonus litų ir 2011 m. – per 12

milijonų litų (oficialios statistikos portalas, 2013). Šių statistikos duomenų kaupimas dar tik

žengia pirmuosius žingsnius ir, matyt, stokoja patikimumo bei palyginamumo.

Rezervuoti vietas naujiems viešojo naudojimo miestų želdynams Lietuvoje šiuo metu yra

išties sunku. Žemė miestuose yra turtas, kurio vertė nuolat kyla, paneigdama „žaliosios

statybos“ ir kitokias anksčiau įprastas miestų planavimo sąvokas. Specialistams ilgesingai

prisimenant 1938 m. Lietuvoje buvus išleistą Miestų žemėms tvarkyti įstatymą, ilgametis

Birštono savivaldybės vadovas dr. Antanas S. Zinkevičius (1935–2012) apgailestaudamas

konstatavo, kad užstatytos, t. y. natūra negrąžinamos, žemės ar teritorijos sampratoje neliko

vietos parkams ir skverams. Daug kam, tarp jų ir daugeliui miestų plėtros specialistų, parkas ar

kita viešoji miesto erdvė prarado urbanistinės struktūros elemento reikšmę (Deveikis, 2010).

58

2.2. Ekonominės ir sociokultūrinės vertės dimensijos ir jų sąveika. Sinerginės vertės

klausimas. Kraštovaizdžio architektūros objektas daugeliu atvejų yra ne rinkos, ne prekinių

gėrybių objektas. Neprekinių gėrybių (ne rinkos srautų ar objektų) įvertinimas iš esmės yra

socialinei sferai, aplinkosaugai teikiamų suvestinių rodiklių visetas, o ne konkreti finansinės

operacijos ar finansinio sandorio, rinkos kainos ar rinkos vertės išraiška. Tam visetui nustatyti

ir vertei apibrėžti taikoma subjektyvioji, hipotetinė vertės bei kainos nustatymo ir pagrindimo

metodologija, subjektyviu požiūriu pagrįsti netiesioginio naudojimo vertės arba atskleistų

preferencijų metodai. Daugeliu atvejų kraštovaizdžio architektūros objektų, ekosistemų

funkcijos nėra parduodamos rinkose ir rinkos kainos neturi, tačiau negalima teigti, kad jų

ekonominė vertė ar rinkos vertė yra lygi nuliui. Tokiais atvejais, kai gėrybė ar ekosistemos

išteklius bei funkcija neturi rinkos kainos (nes nėra ir rinkos), tačiau individas sutinka (sutiktų)

mokėti už galimybę ja naudotis arba gauti kompensaciją už nesinaudojimą ja, gėrybės

ekonominė vertė būtų susijusi su vartotojų mokėtinos kainos suma.

Aplinkos išteklių vertinimo srityje dirbantys ekonomistai siūlo vartoti bendrosios

ekonominės vertės (total economic value) sąvoką (1 pav.), kuri aprėpia tiek su tiesioginiu ir

netiesioginiu gėrybės naudojimu bei jos buvimu teikiamą naudą, tiek su jos rinkos sandoriuose

patvirtinamą rinkos vertę.

1 pav. Aplinkos išteklių bendrosios ekonominės vertės (BEV) sandų schema

Bendrosios ekonominės vertės (BEV) koncepcija siekiama nustatyti tikrąją tokių

aplinkos išteklių vertę. Tradicinės naudos ir mainų vertės, apibrėžtos klasikinėje ekonomikoje,

papildomos kitais verčių sandais, įskaitant galimybių, palikimo bei buvimo vertes. BEV

skirstoma į dvi dalis: naudojimo ir nenaudojimo. Naudojimo vertė gaunama tiesiogiai ar

netiesiogiai naudojant aplinkos, gamtinio ir kultūrinio paveldo išteklius visuomenės

poreikiams. Skiriami du tiesioginio naudojimo vertės variantai: 1) suvartojamoji, kai aplinkos

ar kitų ekosistemų produktai (mediena, grybai, uogos, gėlės ir žolynai ir pan.) sunaudojami, ir

2) nesuvartojamoji, kai naudojant ekosistemos, kraštovaizdžio architektūros išteklius ar jų dalis

(poilsiavimas gamtoje, parke, grožėjimasis vaizdais ir pan.), ištekliai ir jų dalys išlieka.

Netiesioginio naudojimo vertė gaunama iš ekosistemos funkcijų: vandenų, oro apsauga, anglies

kaupimas ir kitos funkcijos. Galimybių vertė, buvimo vertė bei palikimo vertė yra nauda

tiesiogiai ar netiesiogiai naudoti ateityje kraštovaizdžio architektūros – ekosistemos ir kultūros

paveldo – išteklius ir jų funkcijas dabartiniams savininkams ar valdytojams, taip pat

paveldėtojams (Deveikis, 2013).

Naujausi kultūros paveldo, gamtos ir aplinkos išteklių vertės ir vertinimo teoriniai darbai

ir publikacijos (Kurowski et al., 2007; Gražulevičiūtė-Vileniškė, 2008; Lazdinis et al., 2012)

suformavo BEV teorinį pagrindą, platformą tokių išteklių vertinimo metodikai. Tačiau tokios

metodikos apmatai dar tik bandomi formuoti. Ekosistemų ir kitų panašaus pobūdžio išteklių

netiesioginio naudojimo ir nenaudojimo vertės bendrosios ekonominės vertės struktūroje gali

būti nustatomos vartotojų pasirinkimo vertės nustatymo, kontingento vertinimo ar hedonistinių

kainų metodais (vertės nustatymo būdais). Hedonistinių vertės nustatymo metodų ar būdų,

modelių grupėje išskirtini šie vertės skaičiavimo ar pagrindimo modeliai: kelionės išlaidų,

59

nekilnojamojo turto kainų palyginimo, gėrybės lankomumo analizės (Lazdinis et al., 2012). Šie

ir kiti vertės nustatymo modeliai yra išsamiai aprašyti (Lazdinis et al., 2012) ir galėtų būti

taikomi praktikoje. Hedonistinio pasirinkimo motyvai nulemia gražaus, patrauklaus

kraštovaizdžio vietų (taip pat kraštovaizdžio architektūros objektų) kotiravimą ir vertės augimą

rinkoje.

Iš esmės be kraštovaizdžio architekto, be jo sprendinių sąveikos su urbanistinių ir statinio

architektūros sprendinių visuma negalime sukurti visavertės, tvarios aplinkos ir tvarios

architektūros, taigi ir nekilnojamojo turto objekto. JAV ekonomistų darbai ir publikacijos teikia

išvadas dėl miesto želdynų įtakos gyvenamųjų namų rinkos kainoms ir rinkos vertei – kai kurie

apibendrinimai pateikti Lietuvos turto vertinimo teorijos ir praktikos apybraižų leidinyje

(Deveikis, 2013).

2.3. Kraštovaizdžio architektūros objektai – ekonominis ir socialinis išteklius,

kuriam valdyti reikia ekonominės politikos gairių. Neturint aiškaus kraštovaizdžio

architektūros teisinio reguliavimo kol kas galima kliautis tik Želdynų įstatymo (2007, aktuali

redakcija) nuostatomis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. ir nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigalios šio

įstatymo pakeitimai, turėsiantys įtakos želdynų tvarkymo, kūrimo ir želdinių veisimo

valdymui. Nuo 2014-10-01 įstatymo 11 straipsnis apie želdynų ir želdinių tvarkymo, želdynų

kūrimo ir želdinių veisimo programą neteks galios.

Želdynų įstatymo VIII skyriaus du straipsniai (25 ir 26) nustato želdynų ir želdinių

apsaugos, tvarkymo ir želdynų kūrimo finansavimo tvarką ir nuostatas (antrasis intarpas).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigalios nauja Želdynų įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostata:

„Želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo finansavimas

planuojamas vadovaujantis savivaldybės lygmens ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio

teritorijų planavimo dokumentais, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektais, strateginio

planavimo ir kitais dokumentais, atsižvelgiant į savivaldybės tvarkomų objektų prioritetus.“

Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigalios dar kita redakcija: „ Želdynų ir želdinių apsaugos,

tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo finansavimas planuojamas vadovaujantis

savivaldybės lygmens ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais,

želdynų tvarkymo ir kūrimo projektais, savivaldybės strateginiu plėtros ir (ar) savivaldybės

Antrasis intarpas

Želdynų įstatymo 25 straipsnio nuostatos (iki 2014-01-01)

1. Želdynų ir želdinių, esančių valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje, apsaugos, tvarkymo,

želdynų kūrimo ir želdinių veisimo darbai finansuojami iš:

1) savivaldybės biudžeto lėšų;

2) savivaldybių Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų;

3) Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų;

4) valstybės biudžeto lėšų;

5) ES struktūrinių fondų lėšų;

6) atkuriamosios želdinių vertės kompensacijos;

7) savanoriškų fizinių ir juridinių asmenų, asociacijų įmokų, tarp jų ir užsienio šalių;

8) kitų lėšų.

2. Želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir želdynų kūrimo bei želdinių veisimo finansavimas

planuojamas vadovaujantis savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendraisiais planais, želdynų ir

želdinių tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo programa, želdynų tvarkymo ir kūrimo

projektais, kitais dokumentais, atsižvelgiant į savivaldybės tvarkomų objektų prioritetus.

3. Tikslinės lėšos, gautos kompensavus atkuriamąją želdinių vertę, įtraukiamos į apskaitą atskirai.

Apie jų panaudojimą savivaldybės kasmet per spaudą informuoja visuomenę. Draudžiama šias lėšas

naudoti kitai paskirčiai.

60

strateginiu veiklos planais ir kitais dokumentais, atsižvelgiant į savivaldybės tvarkomų objektų

prioritetus.“

Želdynų įstatymo 23 straipsnis nustato kultūrinės paskirties želdynų, tarp jų ir istorinių

parkų, apsaugos ir tvarkymo bendruosius reikalavimus; čia kalbama apie architektūrinės

kompozicijos saugojimą, želdinių asortimento atnaujinimus, nekeičiant želdynų meninės

išraiškos, pirminio projekto idėjos, atvirų erdvių ir medynų proporcijų bei jų kontūrų plastikos,

kultūrinės paskirties želdynų sklypų identifikavimą ir ribų įteisinimą, tačiau nesuponuojama

paramos tokiai veiklai gairių ar atskirų finansinių šaltinių (Galinienė ir Deveikis, 2011). Iš

esmės tai nėra gera nuostata ir praktika – kultūros paveldo tvarkymo finansavimo šaltiniai

turėtų būti plečiami, apjungiami ko-finansavimo principu.

Bet kuris kraštovaizdžio formavimo, didesnio kraštovaizdžio architektūros objekto

kūrimo ar istorinio parko tvarkymo projektas gali ir turėtų būti suvokiamas kaip investicinis

projektas, kuriuo siekiama padidinti aplinkos kokybę ir vertę. Kiekvienas toks investicinis

projektas turėtų būti vertinamas pagal keletą esminių kriterijų ar rodiklių. Tokio ekonominio

įvertinimo metu būtų sukuriama projekto (šiuo atveju kraštovaizdžio formavimo ar apsaugos,

parko atgaivinimo renovavimo projekto) finansinės bei ekonominės naudos įvertinimo sistema,

kriterijų ir jų rodiklių skalė. Reikėtų čia rasti viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP;

angl. PPP) principu paremtų sprendimų (Viešojo ir privataus sektorių partnerystė, 2013).

Investicinio projekto organizavimo ir vadybos schema pateikiama 2 pav.

2 pav. Investicinio projekto organizavimo ir vykdymo (vadybos) schema (sudaryta autorių, 2011a)

Gamtos ir kultūros paveldo vadyboje susiklostė tokia teisės aktais pagrįsta nuostata ir

praktika, kad bet kuriam investiciniam objekto ar teritorijos tvarkybos žingsniui yra reikalingas

pagrindas – tai teritorijų planavimo dokumentai (ribų planai, detalieji planai, specialieji

planai), taip pat individualūs paminklosaugos reglamentai ar panaši norminė dokumentacija.

Reikalingos galimybių studijos, projektai, techniniai projektai – tai yra investicinio projekto

pagrindas, tuo pačiu, investicinio proceso pradžia.

Želdyno, kraštovaizdžio architektūros objekto ar kitos viešosios gėrybės tvarkymo

projektas, esant neapibrėžtam jo nuosavybės ir naudojimo statusui, negalės būti laikomas

Penktas etapas Projekto sutarčių, rangos

sutarčių parengimas ir vykdymas

Projekto sutartis

Ketvirtas etapas Finansavimo paieška Finansavimo paraiška;

Paraiškos vertinimas ir

išvada

Trečias etapas Finansinis planavimas,

verslo planavimas, ekonominiai ir

techniniai skaičiavimai, techninis

projektavimas

Techniniai projektai;

Verslo planai;

Investicinis projektas

Antras etapas Teritorijų planavimas,

projektavimo darbai

Detalusis planas;

Specialusis planas;

Kiti projektai

Pirmas etapas Techninių ir ekonominių

galimybių analizė; strateginis

planavimas

Galimybių studija;

Strategija

Bazinis lygmuo Palaikomoji priežiūra,

apsaugos reglamentavimas,

tyrimai.

Teritorijos ribų planas;

Apsaugos reglamentas;

Tyrimų ataskaitos.

Etapas Turinys Įrankis

61

investiciniu projektu ar investicija. Čia daugelio savivaldybių laukia dideli darbai ir žygiai,

prioritetų pasirinkimo dilema (Želdynų įstatymas, 2007; 25 straipsnis). Taip pat teks pagrįsti

ekonominę ir socialinę želdinių ir želdynų naudą. Kaip sakoma, gal tik Dievas gali sukurti

medį, bet tik žmonės gali nurodyti jo kainą ir vertę…

2.4. Tikslingumas kaip investavimo į kraštovaizdžio architektūros objektus

vertinimo kriterijus. Kraštovaizdžio architektūros ekonomiškumo ir tikslingumo klausimus

nagrinėjęs R. Pilkauskas (2007) rėmėsi estų kraštovaizdžio architekto Aleksandro Niine (1910–

1975) principais ir kriterijais, kad visavertei kraštovaizdžio architektūros kūrybai būdingas

funkcionalumo, ekonomiškumo ir estetiškumo glaudus ryšys ir persipynimas. Taip, būtent toks

tikslingas veikimas ir kraštovaizdžio architektūros kūryba turi didžiulį sinerginį potencialą

urbanistikoje ir modernioje architektūroje.

Be ekonominio požiūrio negalime pagrįsti savo sprendimų logikos ir tikslingumo.

V. Stauskas (2009) pasiūlė architektūrinės aplinkos kokybės vertinimo kriterijų seką: turinys;

forma; turinio ir formos santykis; inžineriniai ir ekonominiai sprendiniai. Ekonomistas ar

kraštotvarkos, miestotvarkos organizatorius pasiūlytų kiek kitokią, gal net atvirkščią eilę, kur

ekonominiai veiksniai ir sprendiniai, pagrįsti išlaidų ir naudos analize (INA), būtų tikrai vieni

pirmųjų.

INA, ekonominės ir socialinės naudos analizė turėtų mums pateikti ekonominės naudos

santykio su investicijų (ar alternatyvių įdėjimų) suma rodiklį, kuris, būdamas didesnis už

vienetą, patvirtins investicinio projekto brandumą ir efektyvumą. 2010 m. diskusijų dėl

Sereikiškių parko renovavimo projekto įkarštyje buvo pabandyta pažvelgti į šį projektą

investicinio projekto efektyvumo aspektu (Deveikis, 2010).

Siūloma investicinio projekto organizavimo ir vykdymo schema (2 pav.) susideda iš

kelių etapų. Ji galėtų būti taikoma, sprendžiant naujų parkų kūrimo ir istorinių parkų bei kitų

kultūros paveldo objektų (ansamblių, kompleksų) restauravimo, renovavimo finansavimo

klausimus.

Investicinio projekto vertinimui, kriterijų atrankai galima pasitelkti susiklosčiusias

projektų vertinimo matricas, pavyzdžiui, Viešojo ir privataus sektorių partnerystės tinklalapyje

esančią metodinę medžiagą: Investicijų projektų, kuriems siekiama gauti finansavimą iš ES

struktūrinės paramos ir valstybės biudžeto lėšų, rengimo metodiką, Viešojo ir privataus

sektorių partnerystės projektų vadovą, projekto tikslingumo vertinimo kriterijus,

rekomendacijas galimybių studijoms rengti ir kitus metodinius dokumentus (Viešojo ir

privataus sektorių partnerystė, 2013).

Svarbus architektūros objektų kaip investicinių projektų vertinimo kriterijus yra Leipcigo

tvariųjų miestų chartijos kriterijus. Jis turėtų būti transformuojamas ir adaptuojamas pagal

konkrečius dalinius tikslus. Anot J. Baranauskienės ir A. Maziliausko (2012), būtent iš

projekto tikslo suskaidymo į dalinius tikslus išplaukia projektų socialinės naudos kiekybinio

įvertinimo daugiakriteriškumas. Jų manymu, reikia ieškoti ne vienintelio tikslo ir rodiklio, bet

naudoti kelis, įvairiai aprašančius kiekvieną dalinį tikslą bei papildančius vienas kitą rodiklius.

Vertinant kraštovaizdžio architektūros objektų projektų socialinę ir ekonominę naudą turi būti

išskiriami pinigine išraiška išmatuojami veiksniai (kurių rodiklių reikšmės yra

identifikuojamos ir įvertinamos piniginių srautų išraiška) ir bendresni ilgalaikės socialinės

naudos rodikliai, kuriems ranguoti ir apibūdinti taikytinas daugiakriterinis vertinimas

(Maziliauskas, 2008; Baranauskienė ir Maziliauskas, 2012).

Projekto įgyvendinimo tikslingumas turėtų būti analizuojamas ekonominio ir socialinio

pagrįstumo, aktualumo, finansinių išteklių sukaupimo požiūriais. Poreikis įgyvendinti projektą

turi būti identifikuotas ir pagrįstas, projekto socialinė ir ekonominė nauda įvertinta ir atskleista.

Projekto įgyvendinimo aktualumas paprastai pagrindžiamas strateginio planavimo, teritorijų

planavimo dokumentuose. Finansinių išteklių sukaupimo, finansavimo sąlygų numatymas ir

aptarimas, sąmatos parengimas turi atitikti teisines, finansų (viešųjų finansų) apskaitos ir

valdymo finansines nuostatas, esamas makroekonomikos tendencijas.

62

Apibendrinimas ir išvados

Istorinis želdynas arba bet kuris kitas kraštovaizdžio architektūros, kultūros paveldo

objektas yra svarbus gyvenviečių struktūros ir ekonominio potencialo vystymo bei investicijų

pritraukimo katalizatorius. Investicijos į tokius objektus iš esmės turi tarnauti ne tik kultūrinės,

estetinės vertės kūrimui, socialinio potencialo stiprinimui, bet ir ekonomine logika pagrįstiems

ūkinio gyvenimo pokyčiams, verslumo ir konkurencingumo skatinimui, ekonominės vertės

augimui vietovėje.

Kiekvienas kraštovaizdžio architektūros objekto (ar želdyno) tvarkymo projektas turėtų

būti suvokiamas kaip investicinis procesas (ar bent sudėtinė jo dalis), kuriuo siekiama padidinti

aplinkos kokybę ir ekonominę vertę, pritraukti kitus materialius ir nematerialius išteklius ir

ekonominę veiklą. Teritorijų planavimo požiūriu ir prasme daugeliu atvejų yra neteisinga

naikinti, neišsaugoti vietovės želdynų – kraštovaizdžio architektūros objektų struktūrinio

karkaso, kuris gali būti naudojamas kaip jau sukurta gėrybė.

Kiekvienas toks investicinis projektas turėtų būti vertinamas pagal keletą esminių

kriterijų ir rodiklių, jo realizavimas sietinas su teisinių, ekonominių ir techninių sąlygų

(patvirtintų prielaidų, dokumentų) baze bei įgyvendinimo etapais. Projekto sprendiniai turi būti

paremti ekonominės naudos ir išlaidų (kaštų) analizės bei projekto tikslingumo kriterijais.

Aplinkos humanizavimo ir ekonominio bei sociokultūrinio vertingumo padidinimo

(valorizavimo) problema turėtų būti sprendžiama ypač atidžiai. Investicinio vertinimo kriterijų

atrankai galima pasitelkti susiklosčiusias investicinių projektų vertinimo matricas: Investicijų

projektų, kuriems siekiama gauti finansavimą iš ES struktūrinės paramos ir valstybės biudžeto

lėšų, rengimo metodiką, Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų vadovą,

rekomendacijas galimybių studijoms rengti ir kitus metodinius dokumentus (Viešojo ir

privataus sektorių partnerystė, 2013).

Manome, kad būtinas bendradarbiavimas tarp teritorijų planavimo, kraštovaizdžio

architektūros, turto ekonomikos ir vadybos specialistų, rengiant kraštovaizdžio architektūros

objektų (kompleksų), o ypač istorinių parkų ar dvarų sodybų ansamblių gaivinimo, pritaikymo

nūdienos poreikiams ir renovacijų galimybių studijas bei projektus.

Literatūra

André, Edouard, 1879. L‘art des jardins. Traité général de la composition des parcs et jardins. Paris:

G. Masson; réédition à Marseille: Jeanne Laffitte, 888 p.

Baranauskienė J., Maziliauskas A., 2012. Socialinės naudos daugiakriterinis vertinimas vandentvarkos

projektuose. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: mokslo žurnalas, Nr. 1(8),

p. 21–27.

Bluffston R. A., 1996. Valuation of Environmental Assets // The Importance of National Assets within Economic Policy / Šalies turtas ekonominėje politikoje: tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius,

p. 126–130.

Bumelytė J., 2011. Miestų plėtra Europos Sąjungos sanglaudos politikos kontekste: šiuolaikinis požiūris.

Ekonomikos modernizavimas: efektyvumo paieškos ir šiuolaikiniai prioritetai: kolektyvinė monografija.

Vilnius: VU leidykla, p. 399–411.

Deveikis S., Deveikienė V., 2012. Evaluation de l’heritage culturel – l’experience européenne et la pratique

lituanienne (The Estimation of Cultural Heritage – an European Experience and Lithuanian Practice) // FIG

Working Week 2012 „Knowing to Manage the Territory, Protect the Environment, Evaluate the Cultural Heritage“, Rome, Italy, 6–10 May, 2012.

http://www.fig.net/pub/fig2012/papers/ts01h/TS01H_deveikis_deveikiene_5836.pdf

Deveikiene V., Deveikyte O., Deveikis S., 2012. Green and Blue Infrastructure for Sustainable Development

of the City: Case Study of Vilnius City and Its Region (6276) //FIG 8th Regional Conference 2012

„Surveying towards Sustainable Development“, Montevideo, Uruguay, 26–29 November, 2012.

Proceedings. ISBN 87-92853-02-1. Elektroninis išteklius internete:

63

http://www.fig.net/pub/uruguay/papers/ts05b/TS05B_deveikiene_deveikyte_et_al_6276.pdf

Deveikis S., 2010. Kraštovaizdžio formavimas: pretenzija į ekonominę vertybės analizę. Kraštovaizdžio

architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros forumo‘2010 mokslo darbai.

Vilnius: LKAS, p. 110–118.

Deveikis S., 2013. Ekosistemų išteklių ir funkcijų vertinimo aspektai // Turto vertinimo teorijos ir praktikos

apybraižos, 2013. Elektroninis recenzuojamas mokslo darbų leidinys. Vilnius: LTVA, p. 55–63. Prieiga per

internetą: http://aivaweb.com/images/3496/turto_vert_teorija_praktika2013.pdf

Deveikis S., Deveikienė V., 2009. Urbanistinė ekspansija ir miesto želdynai. Subalansuotos plėtros idėjų raiška architektūroje ir teritorijų planavime: mokslinių straipsnių rinkinys. Kaunas: Technologija, p. 118–

134.

Galinienė B., Deveikis S., 2011a. Istoriniai parkai kaip ekonominis išteklius ir investicijų objektas.

Edouardo Andrė šiaurės parkų kelias. Konferencijos mokslo darbai. Vilnius, p. 70–79.

Galinienė B., Deveikis S., 2011b. Urbanizacijos procesai ir darni plėtra: pažangi ekonominė politika //

Ekonomikos modernizavimas: efektyvumo paieškos ir šiuolaikiniai prioritetai: kolektyvinė monografija.

Vilnius: VU leidykla, p. 364–398.

Gražulevičiūtė-Vileniškė I., 2008. Ekonominė nekilnojamojo kultūros paveldo vertė. K. Šešelgio skaitymai 2008. Vilnius: Technika, p. 65–78.

Investicijų įstatymas, 1999; aktuali redakcija. Valstybės žinios, 1999, Nr. 66–2127

Juškevičius P. (2005). Gyvenimo kokybė ir darnioji plėtra urbanistikoje // Urbanistika ir architektūra, XXIX

tomas, Nr. 4. –Vilnius: Technika, 2005. - P. 174-181.

Kavaliauskas P. (2010). Kraštovaizdžio sampratos ir teritorinės diferenciacijos problema // Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos. Kraštovaizdžio architektūros forumo 2010 mokslo darbai.

Vilnius: LKAS. P. 35–44.

Kurowski L., Rodawski B. Sztando A., Ladysz J., 2007. Selected Methods of Estimation of the Cultural

Heritage Economic Value with the Special Reference to Historical Town Districts Adaptation. Urban

Heritage: Research, Interpretation, Education: science papers. Vilnius: Technika, p. 13–18.

Lazdinis I., Rudzkienė V., Azbainis V. (2012). Saugomų ekosistemų vertinimas socialiniu-ekologiniu

aspektu. Monografija. Vilnius, MRU (elektroninis išteklius). Prieiga per internetą:

http://ebooks.mruni.eu/reader/saugom-ekosistem-vertinimas-socialiniuekologiniu-aspektu/144

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas (2004), patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004-12-01 nutarimu Nr. 1526. Valstybės žinios, 2004, Nr. 174-6443

Maziliauskas A. , 2008. Investicinių projektų rengimas ir valdymas. Kaunas: Ardiva.

Pilkauskas R. (2007). Tikslingumas kaip želdynų vertinimo kriterijus // Miestų želdynų formavimas 2007:

vanduo ir augalija kraštovaizdyje. Tarptautinės konferencijos, vykusios Klaipėdoje 2007 m. balandžio mėn.,

medžiaga. Klaipėda. P. 115 – 119.

Stauskas V. (2009). Kai kurie šiuolaikinės architektūrologijos aspektai //Urbanistika ir architektūra,

XXXIII tomas, priedas. –Vilnius: Technika. P. 270-278

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė, 2013. Konferencijos „Viešojo ir privataus sektorių partnerystė ir

ES fondai – sinergija ar konfliktas?“ medžiaga. Prieiga per internetą (žiūrėta 2013-08-23):

http://www.ppplietuva.lt/renginiai/konferencijos/konferencijos-pranesimai-pdf.html

Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų vadovas. Vilnius: Finansų ministerija, CPVA,

ppplietuva.lt, 112 p. Prieiga: http://www.ppplietuva.lt/images/files/I_VPSP_vadovas_20130416.pdf

Želdynų įstatymas, 2007; aktuali redakcija. Valstybės žinios, 2007, Nr. 80–3215; 2010, Nr. 137-6990; 2013,

Nr. 76-3829; Nr. 79-3982.

64

Miesto daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų planavimo ir želdynų

formavimo problemos aspektai

Konstantinas Jakovlevas-Mateckis,

Miestų statybos katedra, Vilniaus Gedimino technikos universitetas,

Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius, el. paštas: km@vgtu.lt

Santrauka Dabartiniu metu šalies miestų darnios plėtros planavimo ir projektavimo procese žymiai svarbesnis

vaidmuo turi būti skiriamas gyventojų teritorijų suplanavimui, užstatymui ir želdynų formavimui,

aplinkos kokybės gerinimui. Todėl straipsnyje autorius trumpai apžvelgia šių uždavinių sprendimų

būklę šalyje, nagrinėja gyvenamųjų teritorijų sisteminio formavimo metodologinius pagrindus ir

pateikia daugiaaukščių gyvenamųjų teritorijų (namų grupių, kvartalų ir rajonų) želdynų formavimo

principus.

Reikšminiai žodžiai: daugiaaukščiai gyvenamieji namai, teritorijų suplanavimas, želdynų formavimas,

trumpalaikio poilsio organizavimas.

Summary Nowadays during the process of the towns’ planning and designing a considerably greater role should

be assigned to the planning of residential territories, their construction, formation of surrounding

greenery and improvement of the quality of environment. Thus, in this article the author reviews the

state of decisions adopted in the country, analyses the methodological basis of the systematic formation

of the residential territories and presents the principles of formation of greenery surrounding residential

territories (groups and/or blocks of houses, districts).

Key words: multistoried residential houses, planning of territories, greenery formation, organization of

short-term rest.

Įvadas

Sparčiais tempais vyksta šalies urbanizacijos procesas, dėl kurio miestuose auga

gyventojų skaičius, siekiantis jau beveik tris ketvirtadalius šalies gyventojų, plečiasi miestų

teritorijos, blogėja miestų aplinkos būklė, gyvenimo kokybė ir žmonių sveikata. Visa tai verčia

mus skirti vis didesnį dėmesį miestų planavimui, darniai jo plėtrai, užstatymo architektūros ir

kraštovaizdžio architektūros kokybei.

Planuojant ir projektuojant miesto darnią plėtrą, svarbus vaidmuo turi būti skiriamas

gyvenamųjų teritorijų suplanavimui, užstatymui ir želdynų formavimui, jų kokybei.

Gyvenamąja teritorija paprastai vadiname teritoriją, skirtą gyvenamųjų namų statybai su jiems

aptarnauti reikalinga socialine, paslaugų bei kita infrastruktūra ir pan. Gali būti ir mišrios

gyvenamosios teritorijos, kuriose papildomai gali būti skirta vietos administracinių pastatų,

kitų pastatų, skirtų su taršia gamyba nesusijusioms darbo vietoms, statybai. Todėl formuluojant

šių teritorijų kraštovaizdžio architektūros tikslus, reikia įvertinti gyvenamosios teritorijos

užstatymo vietovės esamą gamtinį, urbanistinį karkasą, siekti jų darnaus sambūvio su

projektuojamu gyvenamuoju kompleksu ir atsižvelgti į čia vyksiančios žmonių veiklos pobūdį

ir gyventojų norus bei poreikį turėti gražią, ekologiškai tvarią, gerą gyventi, sveiką ilsėtis

aplinką.

1. Trumpa daugiaaukščių gyvenamųjų teritorijų suplanavimo ir želdynų

formavimo apžvalga

Sparčiai augant miestams, gyvenamųjų teritorijų aplinkos formavimo klausimai jaudino

urbanistus ir architektus ne tik praėjusiame, bet ir šiandieniame amžiuje. Vis ieškoma būdų,

kaip miesto gyventojams sudaryti palankias gyvenimo sąlygas, pavyzdžiui, 1902 m. pasiūlyta

E. Howardo miesto sodo idėja, 1933 m. – Atėnų chartija (kuria rekomenduojama miestą

65

sudalyti į tris pagrindines zonas: pramonės, gyvenamąją ir poilsio), turėjusi didžiulę įtaką šalies

miestų statyboje, Le Corbusier gyvenamosios komfortinės aplinkos formavimo kompleksiniai

pasiūlymai ir šiandienės programos „miestas žmonėms“ ir kt., kurių esmė išlieka vis ta pati –

kaip „humanizuoti formuojamą naują ir rekonstruojamą žmogaus gyvenamąją aplinką,

urbanistines priemones matuoti žmogaus masteliu, siekti kuo geresnės gyvenimo kokybės“

(Vanagas 2012).

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų aplinkos kokybė daugiausia priklauso nuo

gyvenamojo rajono suplanavimo ir užstatymo. XIX a. sparčiais tempais vykusi pramonės

revoliucija ir prasidėjusi miestų degradacija reikalavo diferencijuoti miesto struktūras ir kurti

atskiras pramonės ir gyvenamąsias zonas, skubiai statyti naujus gyvenamuosius rajonus,

užstatant juos ekonomiškais namais. XX a. trečiajame dešimtmetyje prancūzų architektas Le

Corbusier pasiūlė racionalią naujovę – gyvenamojo rajono perimetrinį užstatymą daugiabučiais

namais su didelėmis vidinėmis erdvėmis, kuriose buvo įkomponuoti ne tik rajono gyventojų

poilsio sodai, bet ir mokykla, vaikų lopšeliai-darželiai, sporto aikštynas, baseinas ir pan.

(Vanagas 2008). Le Corbusier komfortinės gyvenamosios aplinkos idėjos plačiai paplito ne tik

Prancūzijoje, bet ir kituose Europos miestuose. Jos ypač buvo išvystytos socialistinio lagerio

šalyse, pavyzdžiui, Maskvos Naujųjų Čeriomuškų gyvenamojo rajono užstatymas XX a. 7-ame

dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu Švedijoje labai paplito gyvenamųjų rajonų užstatymas pusiau

uždaromis namų grupėmis, kuriose ne tik namais, bet ir želdynais buvo formuojamos jaukios

kiemų erdvės, organiškai susiliejančios su gyvenamojo rajono poilsio parku, mokykla, vaikų

darželiu ir pan. (1 pav.).

1 pav. Laisvas gyvenamojo rajono užstatymas pusiau uždaromis namų grupėmis (Baronbeken

kvartalas Erebru mieste, Švedija): 1 – prekybos centras; 2 – mokykla; 3 – vaikų darželis; 4 –

daugiaaukštis garažas.

Gyvenamųjų teritorijų rajonų užstatymo pusiau uždaromis grupėmis idėja buvo

vystoma 8-ajame dešimtmetyje ir Lietuvoje, ypač Vilniuje. Tai buvo realizuota Karoliniškių

gyvenamajame rajone (autoriai K. Balėnas, A. Bražinskas ir kt.). Karoliniškių gyvenamasis

rajonas buvo formuotas naudojant tipinius pastatus taip, kad jie galėtų tarpusavyje jungtis į

kryžiaus formos gyvenamųjų namų grupes. Kryžminio pastatų grupių jungimo privalumus

statybos pradžioje autoriai aiškino tuo, kad „kaip niekur kitur Lietuvoje, originaliai išryškės

namų blokavimas ir jo privalumai, o tai padės sukurti pusiau uždaras erdves, originalius

66

kiemus, susijungiančius į savotišką kiemų zoną, ir padės išvengti dirbtinių skersvėjų“ (Balėnas

1970). 9-ajame dešimtmetyje pusiau uždarų gyvenamųjų namų grupės puikiai suformuoja

Pašilaičių (K. Balėnas, G. Balėnienė, D. Ruseckas, J. Maknienė, A. Leckienė, 1985 m.) ir

Pilaitės gyvenamuosius rajonus (aut. A. Bražinskas, A. Gučas, A. Leckienė, A. Laurinavičius,

1987–1990 m.). Jų suplanavimas nenusileidžia to meto geriausiems Vakarų Europos

gyvenamiesiems rajonams. Pašilaičiuose pusiau uždarų namų grupių vidinius kiemus iš dviejų

ar trijų pusių riboja pastatai, o iš kitų uždarumą formuoja kraštovaizdžio architektūros

komponentai (reljefas, želdiniai ir pan.). Šio rajono 4-ajame mikrorajone, kaip aiškina

menotyros daktarė J. Ruseckaitė, išplėtota idėja pirmojo aukšto gyventojams skirti

individualius sklypelius darželiams buto prieigose ir formuoti atskirus įėjimus į juos (2 pav.).

Gerai ši idėja buvo išplėtota ir Pilaitės gyvenamajame rajone, čia įrengti dvipusiai įėjimai į

namų laiptines (nuo gatvės ir kiemo pusės) ir suformuota uždarų kiemų sistema sudarė

galimybes formuotis viešosioms erdvėms ir namų gyventojų bendruomenėms (Ruseckaitė

2012). Tačiau per paskutinius dešimtmečius spartus automobilių skaičiaus augimas,

gyvenamųjų rajonų, jų vidaus kiemų, vaikų žaidimų, poilsio aikštelių ir kitų atvirų erdvių

virsmas automobilių stovėjimo aikštelėmis, neįgyvendinti rajono aptarnavimo, paslaugų ir pan.

infrastruktūros objektai reikalauja imtis priemonių kompleksiškai toliau formuoti

architektūrinę šių rajonų aplinką.

2 pav. Vilniaus Pašilaičių gyvenamojo rajono schema (aut. K. Balėnas, G. Balėnienė, D. Ruseckas,

J. Maknienė, A. Leckienė, 1985 m.).

Šiandien miesto bendruomenei bandoma įteigti, kad reikia sutankinti tarybiniais laikais

pastatytus kai kuriuos rajonus, tačiau autoriaus, taip pat ir Vilniaus miesto bendrojo plano iki

2015 m. rengėjų analizė rodo, kaip tvirtina urbanistas M. Pakalnis, kad šių rajonų užstatymo

tankis atitinka Europos standartus. Todėl būtina tarybinio laikotarpio gyvenamuosius rajonus

ne tankinti gyvenamaisiais namais, o kurti čia darbo vietas statant objektus, nedarančius

neigiamo poveikio rajono gyvenimo kokybei, įrengti želdynus, kuriuose būtų sukurtos

67

trumpalaikio poilsio vietos visų amžiaus grupių gyventojams. Analizė taip pat rodo, kad

Skandinavijos šalyse toks užstatymo tankis kai kur yra dar mažesnis nei Lietuvoje, todėl

šiandien nereikėtų bloginti mūsų miestų gyventojų gyvenimo kokybės. Pavyzdžiui, Lazdynų

gyvenamojo rajono erdvumas, tinkamas užstatytos ir laisvosios teritorijos santykis

įspūdingame gamtiniame kontekste yra vienas pagrindinių šio rajono vertybių bruožas

(Jaralovas 1974). Be to, kaip tvirtina menotyros daktarė J. Ruseckaitė (2010), pastaraisiais

metais Vilniaus miestui plečiantis naujose teritorijose, tankinant ir renovuojant pavieniais

pastatais tarybiniu laikotarpiu pastatytus gyvenamuosius rajonus, ardomas urbanistinės jų

struktūros savitumas, kinta jų erdvumas ir viešųjų erdvių paskirtis. Dalies pavienių pastatų

renovacija dažnai vykdoma pagal skirtingus projektus, dėl to rajonuose atsiranda chaotiškumo

įspūdis, keičiantis rajono architektūrinį vientisumą ir pan. Todėl, autoriaus nuomone,

dabartiniu metu pradedama šalies gyvenamųjų namų renovacijos programa turi būti vykdoma

sistemingai, joje turi būti sprendžiami ne vieno namo, o viso rajono, kvartalo (mikrorajono) ir

namų grupių atnaujinimo uždaviniai. Tai pastatų renovavimas, spalvinis jų kompleksų

sprendimas, teritorijų sutvarkymas ir apželdinimas, automobilių išstūmimas iš namų vidaus

kiemų, daugiaaukščių ir požeminių garažų statyba, automobilių aikštelių įrengimas,

aukštybinių pastatų, vertikaliųjų akcentų kompleksiškas modernizavimas, nagrinėtinos pastatų

sutankinimo galimybės bei pasiūlymai ir pan. Aišku, šis procesas būtų daugiaetapis, tačiau jis

apsaugotų gyvenamuosius rajonus ir jų gyventojus nuo stichiškų urbanistinių veiksmų, kurie

dažnai vykdomi šiuo metu. Todėl turėtų būti rengiami ruošiamų renovuoti urbanistinių

struktūrų (kvartalų, namų grupių) specialieji planai.

Autoriaus atlikta per paskutinius du dešimtmečius įgyvendintų gyvenamosiose

teritorijose kraštovaizdžio architektūros objektų analizė leidžia teigti, kad turime daugybę

gražių pavyzdžių – tai gyvenamieji kvartalai Vilniuje: Lazdynėliai, Antakalnio terasos, Ozas ir

kt., tačiau dar pasitaiko daug atvejų, kai šie rezultatai nepasiekiami.

Ypač daug teritorijų suplanavimo, sutvarkymo ir apželdinimo trūkumų pastebėta naujais

daugiabučių kompleksais užstatytose ar užstatomose teritorijose. Pavyzdžiui, Vilniuje

A. Juozapavičiaus gatvėje, statant daugiaaukščius gyvenamuosius namus „Delfinas“ (120 butų)

ir „Nida“ (180 butų), beveik visa jų teritorija buvo užstatyta, tik prie gatvės ir aplink pastatą

įrengtas šaligatvis, vedantis į gyvenamąsias ir komercines bei biurų patalpas. Gyvenamajame

name „Delfinas“ vaikų žaidimo aikštelė įrengta tik ant kelių aukštų automobilių garažo stogo.

Gyvenamųjų namų grupėje „Nida“ įrengta tik nedidelė vaikų žaidimų aikštelė ant žemės.

Tačiau to per mažai. Šiuose gyvenamuosiuose namuose gyvena apie pusantro tūkstančio

žmonių Todėl kyla klausimas – kur žaidžia jų vaikai, kur ilsisi pagyvenę žmonės? Atsakymas

vienas – tam tikslui, matyt, naudojama gatvė ir toli nuo šių namų esantys miesto bendro

naudojimo želdynai.

Analogiška padėtis susidarė ir Vilniuje atliekant vadinamojo karinio Šiaurės miestelio

konversiją, paverčiant jį prekybos ir paslaugų centru bei gyvenamuoju rajonu, kuriame jau

gyvena 5–6 tūkst. gyventojų, kurie beveik neturi jokių trumpalaikio poilsio sąlygų. Panašiai

atsitiko ir su išgarsintu „Vilniaus vartų“ verslo ir gyvenamuoju kompleksu. Čia žmonės gyvena

virš užterštos automagistralės.

Ypač daug gyvenamųjų teritorijų suplanavimo, želdynų formavimo ir gyventojų

trumpalaikio poilsio vietų įrengimo trūkumų pastebėta Vilniuje, Ukmergės gatvės gale

esančiuose Perkūnkiemio, Eitminų kvartaluose, S. Neries gatvės vietos gyventojų vadinamame

„Skruzdėlyno“ kvartale ir kt. Čia tankaus užstatymo kvartalų vidaus kiemuose vietoj želdyno,

gyventojų trumpalaikio poilsio aikštelių, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, kvartalų

gatvės ir šaligatviai užstatyti automobiliais, sunku praeiti ir pravažiuoti ir pan. Šie automobilių

okupuoti gyvenamieji kvartalai formuoja XXI a. „getų“ įvaizdį.

Vilniuje dar pasitaiko atvejų, kai, nusižengiant įstatymui, atiduodami eksploatuoti

gyvenamieji namai neįrengus ir neapželdinus jų teritorijos. Taip, pavyzdžiui, atsitiko

Fabijoniškėse, kur Gedvydžių gatvėje buvo pastatyta penkių daugiabučių namų grupė, ir pan.

68

Šie pavyzdžiai leidžia teigti, kad kai kurie investuotojai, taip statydami pastatus, siekia

tik „kvadratūros“, užmiršta būsimų gyventojų poreikius ir taip parazituoja miesto

bendruomenės sąskaita. Todėl kyla logiškas klausimas – kaip tokius projektus patvirtina ir

vėliau tokius objektus priima miesto savivaldybės institucijos?

2. Gyvenamųjų teritorijų sisteminio formavimo metodologiniai principai

Miesto želdynų sistemoje svarbią vietą užima gyvenamųjų teritorijų želdynai. Jie turi

būti suprojektuoti atsižvelgiant į funkcinį teritorijos suplanavimą, joje vykdomą žmogaus

veiklą, čia gyvenančių žmonių skaičių ir jų poreikius ir pan.

Tačiau šiandien susidarė paradoksali situacija: investuotojai, statantieji gyvenamųjų

namų grupę ar kvartalą, beveik nedalyvauja formuojant jų teritorijas (vidaus kiemus),

priklausomuosius želdynus, įrengiant trumpalaikio poilsio vietas įvairaus amžiaus gyventojų

grupėms ir pan., o apsiriboja teritorijoje įrengdami veją ir ikimokyklinio amžiaus vaikams

skirtą žaidimų aikštelę. Visa tai liudija, kad turi būti labiau detalizuoti gyvenamųjų teritorijų

projektavimą reglamentuojantys dokumentai. Todėl detaliau panagrinėkime gyvenamųjų

teritorijų formavimo metodologinius principus.

Autoriaus atlikti tyrimai rodo, kad žmonės kasdienėje veikloje skirsto, dalija, formuoja

savo aplinką. Toks aplinkos struktūravimas priklauso nuo žmogaus, žmonių grupių atliekamos

veiklos pobūdžio, santykių tarp žmonių ypatumų ir pan. Mieste galima skirti gyvenamąją,

gamybinę, rekreacinę, komercinę ir kitas teritorijas. Kiekvienoje jų susidaro savita aplinka. Ši

aplinka suskirstoma į individų ir atskirų įvairių dydžių socialinių grupių veiklos vietas ir įtakos

sferas, kurioms, atsižvelgiant į jų veiklą, suformuojama atitinkama aplinka. (Jakovlevas-

Mateckis 1999).

Šių socialinių grupių ir jų aplinkos dydžio santykis turi padėti susidaryti glaudiems

tarpusavio socialiniams, psichologiniams, darbo ir kitokiems santykiams. Tai turi įtakos ir

atitinkamos gyvenamosios teritorijos struktūriniam suplanavimui, jos užstatymo architektūrai ir

jos kraštovaizdžio architektūros funkciniam sprendiniui.

Trumpai panagrinėkime gyvenamosiose teritorijose formuojamų struktūrų ir jų želdynų

formavimo principus, nes jie atlieka nepaprastai svarbią socialinę, architektūrinę ir ekologinę

funkciją. 1960–1990 m. buvo taikoma diferencijuota gyvenamosios teritorijos struktūra: namų

grupė – mikrorajonas – gyvenamasis rajonas – gyvenamoji zona. Svarbiausias tokios

organizacijos vienetas buvo mikrorajonas. Dideliame mikrorajone (8–12 tūkst. gyventojų),

kuriame yra kasdienio ir epizodinio aptarnavimo įstaigos, turėjo susiformuoti palankus

socialinis ir psichologinis klimatas. Tačiau, įdiegus tokią gremėzdišką struktūrą, šis tikslas

nebuvo pasiektas. Priežasčių buvo daug: mikrorajonai ir rajonai apėmė pernelyg dideles

teritorijas su labai dideliu gyventojų skaičiumi; teikiamų paslaugų įvairovė čia buvo nedidelė;

mažai darbo vietų; didėjo sodų bendrijų populiarumas; lengvųjų automobilių garažai buvo

atskirti nuo gyvenamosios vietos; trūko pramogų vietų vaikams ir suaugusiesiems ir pan.

Daugelis šių priežasčių, kaip nurodo urbanistas prof. P. Juškevičius, ne vienijo mikrorajonų

gyventojus, o atvirkščiai – didino jų susvetimėjimą.

Šiandien, nekartodami tarybinio laikotarpio klaidų, kaip tvirtina urbanistė prof. dr.

M. Burinskienė, turėtume kurti darnią gyvenamąją aplinką, kurioje būsto visuma – butas,

automobilio garažas, poilsio vietos – nebūtų išsklaidyta įvairiose miesto dalyse. Ši aplinka turi

būti riboto dydžio, kad joje tarp gyventojų klostytųsi kaimyniški santykiai, kad jie norėtų

šeimininkauti ir prižiūrėti savo teritoriją. Taigi aplinka turi būti nedidelė, turėti vizualiai

griežtai apibrėžtas ribas.

Užsienio ir šalies patirties analizė leidžia tvirtinti, kad šiuo metu pirminis struktūrinis

tokios gyvenamosios teritorijos vienetas turėtų būti gyvenamųjų namų grupė, vienijama

bendrai naudojamo kiemo ir želdyno. Kelių gyvenamųjų grupių junginys, į kurį įeitų vaikų

įstaigos, bendrojo naudojimo želdynai, privažiuojamieji keliai, lengvųjų automobilių laikymo

vietos, laikytinas gyvenamuoju kvartalu. Dideliuose miestuose siūloma neapsiriboti vien

69

gyvenamaisiais kvartalais, o kelis jų įtraukti į nedidelius gyvenamuosius rajonus, kuriuose

gyventų 5–10 tūkst. gyventojų. Prie šių rajonų būtų prisišliejusios paslaugų ir darbo įmonės,

švietimo, sporto ir administravimo įstaigos, kiti struktūros elementai ir rajono želdynai. Tačiau

šių gyvenamosios teritorijos struktūrinių vienetų želdynų pobūdis, jų suplanavimas ir įrengimas

nėra reglamentuotas. Todėl praktiškai tokiuose želdynuose dažnai matome tik žaidimų

aikšteles ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Šiuo metu, šalyje įsivyravus privataus nekilnojamojo turto sąlygoms, ypač išryškėjo

individų ir atskirų socialinių grupių reikalavimai, keliami gyvenamosios aplinkos kokybei ir

jos valdymui. Todėl ir aplinka turėtų būti formuojama atsižvelgiant į individų bei atskirų

socialinių grupių veiklos ir įtakos sritis bei poreikius.

Gyvenamosiose nuolatinės ir bendros veiklos vietose paprastai susidaro savita aplinka.

Tai atskiro individo ar žmonių grupės aplinkos sąveikos rezultatas (Jakovlevas-Mateckis

2004). Todėl manau, kad miesto gyvenamojoje aplinkoje tokios organizacijos vienetas turėtų

būti:

būstas, butas, individualus namas, prižiūrimas individo ar mažiausios socialinės grupės

(šeimos);

daugiabutis namas – kelių mažiausių socialinių grupių (namo gyventojų bendrijos);

namų grupė (keli namai) – mažos socialinės grupės (namų grupės, gyventojų

bendrijos);

gyvenamasis kvartalas (kelios namų grupės) – kelios mažos socialinės grupės (kvartalo

bendruomenės);

gyvenamasis rajonas (keli gyvenamieji kvartalai) – vidutinės socialinės grupės (rajono,

kelių kvartalų bendruomenės).

Gyvenamojoje aplinkoje socialinių grupių sąveiką daugiausia lemia susidariusios

teritorinės bendrijos (namų grupės, kvartalai, rajonai). Čia socialinės grupės nesudaro viena su

kita griežtos hierarchijos, tačiau glaudžiai bendradarbiauja. Mažas socialines grupes – šeimas,

namų grupių ir kvartalų bendrijas – sieja daugiau tiesioginiai grupės narių ryšiai, nuosavybė,

materialiniai santykiai, vienodi interesai, o vidutines grupes (rajono, kelių kvartalų

bendruomenę) – bendresni (socialiniai, kultūriniai ir kt.) interesai. Tačiau svarbiausia, kad visų

dydžių socialinių grupių gyventojų interesai, reikalavimai, keliami gyvenamajai aplinkai, jos

kokybei, yra bendri.

Taigi gyvenamosios aplinkos sistemos hierarchinės struktūros pagrindu reikia laikyti

teritorinių bendrijų socialinę struktūrą, pradedant nuo individo ir šeimos – namo aplinkos,

baigiant vidutinio dydžio socialinėmis grupėmis, kurioms, atsižvelgiant į jų veiklą ir poreikius,

formuojama namų grupės, kvartalo, rajono aplinka (Jakovlevas-Mateckis 2000). Be to, ši

gyvenamosios aplinkos hierarchinė struktūra turi sietis su miesto struktūra kaip aukštesnio

lygmens sistema.

Taip hierarchiškai suskirstytą miesto gyvenamąją aplinką, jos teritoriją lengviau

nuosekliai analizuoti pagal atskiras jos dalis, atsižvelgiant į jų subordinaciją tarpusavio ryšius,

nepažeidžiant jos vienovės. O tai leidžia tiksliau apibrėžti, pavyzdžiui, projektuojamo ar

renovuojamo gyvenamojo rajono teritorijos ar jo dalies (kvartalo, gyvenamųjų namų grupės)

formavimo tikslus ir uždavinius. Šis sisteminis principas yra tarsi savotiškas tikslų medis, kuris

akivaizdžiai rodo, kad kiekvieno sistemos hierarchinio lygio tikslo reikia ieškoti aukštesniame

lygyje.

Vadovaujantis šiais principais gyvenamajame rajone turėtų būti projektuojamos ne tik

atskiros poilsio aikštelės, bet ir viso rajono poilsio parkas su įranga ir želdiniais, kur būtų

maksimaliai tenkinami rajono bendruomenės įvairaus amžiaus grupių poreikiai. Rajono

gyvenamajame kvartale – poilsio sodai, o jų namų grupėse – poilsio ir sporto aikštelės.

Gyvenamojo rajono poilsio parkai ir gyvenamųjų kvartalų sodai vadinami atskiraisiais miesto

želdynais, turi savo žemės sklypą ir turėtų tapti miesto želdynų sistemos dalimi. Individualaus

namo, daugiabučio namo ar kelių namų grupių teritorijose įrengti želdiniai yra išsidėstę kito

70

objekto žemės sklype ir atskirųjų želdynų nesudaro. Jie yra vadinami priklausomaisiais

želdynais, miesto želdynų sistemoje jie atlieka tik antraeilį vaidmenį ir ją tik papildo (3 pav.).

3 pav. Daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajono gyventojų trumpalaikio poilsio objektų sistemos

formavimo modelis: 1 – daugiabutis namas; 2 – trijų daugiabučių namų grupė; 3 – gyvenamais

kvartalas (susidedantis iš trijų gyvenamųjų namų grupių); 4 –gyvenamasis rajonas (susidedantis iš

dviejų gyvenamųjų kvartalų); 5 – mokyklos, vaikų darželio ir lopšelio teritorija; 6 – prekybos, paslaugų,

administracijos ir kitų pastatų, skirtų su taršia gamyba nesusijusioms darbo vietoms, teritorija ir pan.

Gyvenamųjų teritorijų atskirieji ir priklausomieji želdynai normuojami vadovaujantis

LR Aplinkos ministro 2007 m. įsakymu „Dėl atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų

normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šias

normas parengė prof. habil. dr. K. Jakovlevas-Mateckis. doc. dr. L. Dringelis ir archit.

A. Damidavičiūtė. Toks norminis aktas Lietuvoje buvo priimtas pirmą kartą.

Autoriaus atliktas sisteminis miesto gyvenamosios aplinkos tyrimas leido išryškinti

gyvenamųjų teritorijų urbanistinės struktūros dalis, nustatyti jų želdynų pobūdį, atsižvelgiant į

bendruomenės poreikį (1lentelė). Šio tyrimo rezultatai turėtų tapti metodologiniu pagrindu

formuojant gyvenamųjų teritorijų želdynus.

1 lentelė. Daugiaaukščių gyvenamųjų teritorijų užstatymo struktūra ir jų želdynai

Užstatymo struktūra Būstų ir gyventojų

orientacinis skaičius

Užstatymo

pobūdis Želdynų sudėtis

Daugiaaukštis

gyvenamasis namas

60–120 būstų,

180–360 gyv. Daugiabutis namas

Prienamio želdinių juosta

(priklausomasis želdynas)

Gyvenamųjų namų grupė 180–360 būstų,

540–1080 gyv.

Keli daugiabučiai

namai

Kiemo želdynas su vaikų ir poilsio

aikštelių kompleksu (priklausomasis

želdynas)

Gyvenamasis kvartalas 540–1080 būstų,

1620–3240 gyv.

Kelios daugiabučių

namų grupės

Kelių kiemų želdynai ir kvartalo

poilsio sodas (atskirasis vietinis

želdynas)

Gyvenamasis rajonas 1620–3240 būstų,

5000–10 000 gyv.

Keli daugiabučių

namų kvartalai

Kiemų želdynai, kvartalų poilsio sodai

(atskirieji želdynai) ir rajoninis poilsio

parkas (atskirasis rajoninis želdynas)

Toks sisteminis miesto gyvenamosios aplinkos objektų ir jų želdynų supratimas,

autoriaus nuomone, turi tapti pagrindu atliekant ne tik projektavimo, bet ir mokslo tiriamuosius

darbus, rengiant miesto bendruosius, specialiuosius bei detaliuosius planus, normatyvus ir pan.

71

Panašiai turėtų būti kuriama ir kitų miesto zonų bei dalių, pavyzdžiui, pramonės

aplinka, jos sudėtinė dalis – želdynai. Jose kuriami želdynai, kurių vaidmuo priklauso nuo čia

veikiančių žmonių grupių socialinės sudėties, jų veiklos poreikių ir aplinkos.

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajone turi būti projektuojami ir gyventojams

aptarnauti reikalingi socialinės, paslaugų, prekybos, darbo ir kt. infrastruktūros objektai ir jų

teritorijų priklausomieji želdynai.

3. Daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų želdynų formavimo principai

Užsienio ir šalies patirties analizės rezultatai leidžia teigti, kad daugiaaukščių

gyvenamųjų namų teritorijų želdynų formavimas priklauso nuo daugelio veiksnių: miesto

dydžio; planuojamoje teritorijoje susiklosčiusio užstatymo morfologinio tipo ir planuojamos

teritorijos struktūros, jos dydžio; užstatymo aukštingumo ir tankumo; gyventojų skaičiaus ir

demografinės sudėties; planuojamos vietovės ir gretimų teritorijų urbanistinės ir gamtinės

aplinkos pobūdžio; vietovės klimatinių ir mikroklimatinių bei higienos sąlygų; gyventojams

aptarnauti reikalingos socialinės infrastruktūros; vietovės apželdinimo tradicijų ir galimo

naudoti želdinių asortimento ir pan. Todėl detaliau panagrinėkime želdynus, jų sudėtį atskirų

daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų struktūros dalyse: namų grupėje, gyvenamajame

kvartale ir gyvenamajame rajone.

3.1. Gyvenamųjų namų grupė

Gyvenamųjų namų grupė (kaimynija) – tai mažiausia gyvenamosios teritorijos

struktūrinė dalis, kurią sudaro keli (3–8) daugiabučiai namai. Kaip tvirtina urbanistas

M. Pakalnis, „projektuojant namų grupę turi būti formuojama tokia užstatymo, viešų ir privačių

erdvių struktūra, kuri sudarytų palankias sąlygas saugiai ir gyvybingai kaimynų bendruomenei

susiformuoti ir gyventi“ (Miestų, miestelių… 2009).

Namų grupės želdynus sudaro šalia kiekvieno namo esančios prienamio želdynų juostos

ir kelių namų bendrojo kiemo su vaikų žaidimo ir poilsio aikštelėmis želdiniai. Visi esantys

namų grupės teritorijoje želdiniai priskiriami priklausomiesiems želdynams, o visų šioje

gyvenamojoje teritorijoje projektuojamų kelių namų grupių, kvartalų ir gyvenamojo rajono

priklausomųjų želdynų plotas nustatomas procentais nuo viso projektuojamos gyvenamųjų

daugiaaukščių namų žemės sklypo ploto, kuris yra 30 proc. (LR aplinkos… 2007).

Prienamio želdinių juosta, esanti tarp gyvenamojo namo ir vidaus kiemo šaligatvio,

daroma 5–8 m, o kartais ir daugiau metrų pločio. Joje įrengiami įėjimai į namus, kartais atskiri

įėjimai į pirmo aukšto butus su nedideliais privačiais darželiais, želdiniai (60–120 m²) ir pan.

Prienamio želdinių juostoje iki 5–8 m pločio įrengiama paprastoji veja, kurioje

sodinamos įvairios gražiai žydinčių neaukštų krūmų grupių kompozicijos. Greta esantį namą

rekomenduojama dekoruoti vertikaliai, sodinant prie namo vijoklinius ir laipiojančius

sumedėjusius augalus – lianas.

Prienamio žaliojoje juostoje, platesnėje nei 10 m, galima sodinti pavienį medį (soliterą)

ar 2–3 nedidelių ar siauralapių medžių grupę, išlaikant nuo namo išorinių sienų su langais iki

medžio kamieno atstumą, ne mažesnį kaip 6–9 m. Sodinant medžius prie namų reikia įvertinti

insoliacijos ir apšvietimo reikalavimus.

Prie gyvenamojo namo iš gatvės pusės, tarp namo ir gatvės šaligatvio įrengiama

vadinamoji užstatymo žalioji juosta. Jos plotis ir apželdinimas gali būti labai įvairus, jis

priklauso nuo gatvės kategorijos ir apstatymo urbanistinio architektūrinio sprendimo,

įvažiavimo į požeminį garažą ir pan. Ši žalioji juosta priskiriama gatvės želdynams, todėl

neįskaitoma į gyvenamojo namo priklausomųjų želdynų plotą.

Namų grupės kiemas – tai atvira erdvė, teritorija, apsupta keliais (3–8) ją sudarančiais

gyvenamaisiais namais, turinti vidinį kiemą su vaikų žaidimų ir poilsio aikštelėmis. Daugelyje

Europos šalių, ypač Skandinavijos šalyse, naujai projektuojamų daugiaaukščių gyvenamųjų

72

namų grupėse automobiliai neįsileidžiami į vidinį namų grupės kiemą, jis skiriamas tik

trumpalaikiam gyventojų poilsiui. Automobilių stovėjimo vietos įrengiamos po namais,

kiemais požeminiuose ar antžeminiuose daugiaaukščiuose garažuose. Įvažiavimas į garažus

įrengiamas iš gatvės. Šis projektavimo principas turi sparčiau įsitvirtinti ir mūsų šalies teritorijų

planavimo dokumentuose. Namų grupės kiemo suplanavimas, apželdinimas ir įrengimas

priklauso nuo jo ploto dydžio, užstatymo planinės erdvinės struktūros, aukštingumo, gyventojų

skaičiaus, gamtinių sąlygų ir pan., todėl jis gali būti labai įvairus. Namų grupės kieme turi būti

įrengiama vaikų iki 6 metų žaidimų aikštelė ar kelios aikštelės ir jų įranga. Jų

rekomenduojamas poreikis – 2–3 m² vienam būstui. Atstumas nuo būsto iki vaikų žaidimų

aikštelės (pasiekiamumo spindulys) – iki 100 m. Be to, aikštelė turi būti 15–20 m atitraukta

nuo namų langų. Namų grupės kieme turi būti įrengiama ir vyresnio amžiaus gyventojams

(pensininkams) skirta ramaus poilsio aikštelė su patogiais lauko baldais. Jų poreikis – apie 2 m²

vienam būstui. Vaikų žaidimų ir trumpalaikio poilsio aikštelės turi būti atitraukiamos nuo

pagrindinio tako, tarp jų įrengiant tapybiškas medžiakrūmių ir krūmų juostas.

Kiemo kraštovaizdžio architektūros formavimo pagrindinis principas – tai atvirų

erdvių, kurias sudaro vejos ir aikštelės, derinimas su medžių ir krūmų grupėmis, išdėstytomis

netoli aikštelių ir su kiemą supančia užstatymo architektūra. Tai turi padėti sukurti dekoratyvų

kiemo visumos vaizdą, ilsėtis reikiamą mikroklimatą ir sudaryti teritorijoje geras aeracijos ir

insoliacijos sąlygas. Labai svarbu formuojant kiemo kraštovaizdį išnaudoti reljefo nelygumus,

naudojant statybos metu iškastą gruntą dirbtiniam reljefui, kalvelėms ir pan. sukurti. Kiemo

takų tinklas turi būti labai racionalus, pritaikytas judėti vyresnio amžiaus žmonėms ir

žmonėms, turintiems negalią. Kiemo mažosios architektūros statiniai, lauko baldai turi būti

labai stiprūs, galintys išlaikyti vandališkus išpuolius, o jų dizaino sprendiniai turi sudaryti

stilistinę vienovę. Tačiau žaidimų aikštelės įrenginių dizainas kiekviename kieme gali būti

skirtingas, kad tai taptų kiemo atpažinimo ženklu. Kiemo želdinių pagrindą turi sudaryti

mindžiojimui atspari veja, pavieniai ir nedidelės grupės medžių, laisvo plano, gražiai žydinčių

krūmų grupės. Želdinių asortimente negali būti medžių ir gėlių, kurių lapai, žiedai ar vaisiai yra

nuodingi, taip pat aštrius spyglius turinčių krūmų. Visa tai – želdiniai, reljefas, mažieji

kraštovaizdžio architektūros statiniai, lauko baldai, vaikų žaidimų įrenginiai, kiemo apšvietimo

įrenginiai, aikštelių ir takų dangos bei dekoratyvinės skulptūros akcentai – padės sukurti namų

grupės kiemo vaizdą, malonias ir patogias gyvenimo ir poilsio sąlygas. Reikia siekti, kad

kiekvienas namų grupės kiemo želdynas turėtų savitą ir įsimintiną įvaizdį (4 pav.).

4 pav. 6–12 metų vaikų žaidimo aikštelė su įspūdingais skulptūriniais įrenginiais, sukuriančiais

namų grupės kieme įsimintiną vaizdą.

Įdomiai išspręstas daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupės želdynas Vilniaus Antakalnio

terasų kvartale (aut. archit. A. Kaušpėdas, V. Kaušpėdienė, G. Gaudešiūtė, A. Juodpusis,

J. Ingelevičius, konstr. D. Bulybenko, T. Menkov, 2010–2012 m.), buvusios Lietuvos kino

studijos teritorijoje. Gyvenamąjį kvartalą sudaro trys gyvenamųjų namų grupės: „Eglių terasa“

73

(pastatyta 2012 m.), „Beržų terasa“ (bus pastatyta 2014–2015 m.), „Pušų terasa“ (rengiama

aikštelė statybai) (5 pav.).

5 pav. Gyvenamojo kvartalo „Antakalnio terasos“ Vilniuje plano schema (aut. archit. A. Kaušpėdas,

V. Kaušpėdienė, G. Gaudešiūtė, A. Juodpusis, J. Ingelevičius, konstr. D. Bulybenko, T. Menkov, 2010–

2012 m.).

Gyvenamųjų namų grupės „Eglių terasa“ struktūrą formuoja dvi sublokuotų, 4–6

aukštų daugiabučių namų eilės (po keturis namus), tarp jų paliekant erdvų vidaus kiemą

gyventojų bendruomenės poreikiams. Namų grupėje yra 181 butas. Kadangi sklypas yra ant

žemėjančio šlaito, kurio peraukštėjimas yra 4 metrai, blokuoto užstatymo namai išdėstyti ant

skirtingų, kas 1 metrą žemėjančių terasų, skirtingo aukštingumo, žaismingos ir spalvingos

architektūros užstatymas sukuria įsimintiną ir malonų erdvinį vaizdą. Ypač šį įspūdį sustiprina

terasuotas, gerai suplanuotas vidaus kiemas, kurio keturiose terasose įrengtos keturios

skirtingos funkcinės zonos: bendruomenės aikštė, jaunimo ir senjorų sodeliai, vaikų žaidimų

aikštelė. Šias zonas jungia takas su laiptais ir pandusas žmonėms, turintiems negalią. Visi

patekimai į namų laiptines įrengti iš vidaus kiemo. Malonų erdvinį kiemo sprendimą kuria

gerai tarpusavyje suderintos skirtingų medžiagų dangos, mažosios architektūros objektai (lauko

baldai, pavėsinės, fontanėliai, žaidimų įrenginiai ir kt.) ir želdiniai. Gal reikėtų rekomenduoti

autoriams suprojektuoti komplektą suolų su atlošais ir juos plačiau naudoti vidaus kieme, ypač

senjorų sodelyje (6 pav.).

Kiemo apželdinimas saikingas, terasose išradingai įkomponuotos eglės, kurios puoš

kiemą visus metus ir pagal tradiciją bus puošiamos per Šv. Kalėdas. Pagirtinas ir sprendimas

prie pirmo aukšto butų įrengti nedidelius privačius sodelius.

Namų grupės teritorijos suplanavimas, sutvarkymas ir apželdinimas sudaro sąlygas

plėtoti kaimyniškus santykius, skatins norą šeimininkauti ir prižiūrėti savo teritoriją, ko ypač

trūksta kituose Vilniaus miesto gyvenamuosiuose rajonuose.

74

6 pav. Gyvenamojo kvartalo „Antakalnio terasos“ namų grupės „Eglių terasa“ bendri vaizdai.

Namų grupėje po visais namais ir kiemu įrengta 200 vietų požeminė automobilių

stovėjimo aikštelė, kuri formuojama su nuolydžiu pagal žemėjančius namus. Šalia įėjimo į

kompleksą suformuoti želdynai, svečių automobilių aikštelė (17 vietų) ir kt., gerai susieja jį su

supančiu kraštovaizdžiu. Pagirtina, kad visame projektuojamame „Antakalnio terasų“ kvartale

propaguojamos ekologinės vertybės. Pastatams suteikta B energinio naudingumo klasė.

Želdinius laistyti numatyta iš požeminių nuo stogo surenkamo lietaus vandens rezervuarų. Visi

pietų ir pietvakarių langų stiklai padengti saulės kontrolės plėvele, saugančia patalpas nuo

perkaitimo. Namuose kiekvienam butui įrengtos didelės atviros arba įstiklintos terasos

(lodžijos, erkeriai, balkonai), kurios sudaro galimybę grožėtis puikiu kraštovaizdžiu ir ilsėtis

atvirame ore. Vertinant šių gyvenamųjų namų grupės suplanavimą ir užstatymo architektūrą,

teritorijos įrengimą ir apželdinimą, galima teigti, kad tai vienas įdomiausių tokio pobūdžio

įgyvendintų objektų šalyje.

3.2. Gyvenamasis kvartalas

Gyvenamasis kvartalas – tai struktūrinė gyvenamosios teritorijos dalis, kurią sudaro

kelios (2–6) gyvenamųjų namų grupės ir kvartalo poilsio sodas (atskirasis vietinės reikšmės

želdynas), skirtas kvartalo gyventojams. Sudėtinėmis gyvenamojo kvartalo dalimis taip pat gali

būti negyvenamieji bendruomenės poreikiams reikalingi socialinės ir aptarnavimo

infrastruktūros objektai (mokyklos, vaikų darželiai ir pan.) bei kiti objektai, nedarantys

neigiamo poveikio kvartalo gyvenimo kokybei (Miestų, miestelių… 2009). Gyvenamojo

kvartalo želdyną sudaro gyvenamųjų namų grupių kiemų želdynai (kuriuos jau aptarėme) ir

juos jungiantis kvartalo poilsio sodas.

Gyvenamojo kvartalo poilsio sodas – tai atskirasis vietinis želdynas, skirtas kvartalo

gyventojų bendruomenės trumpalaikiam poilsiui. Pagal šalies normas poilsio sodo plotas yra

8–10 m² vienam kvartalo gyventojui, o pasiekiamumo spindulys (atstumas nuo kvartalo

kiekvieno gyvenamojo būsto iki želdyno) – ne didesnis kaip 300 m. Kvartalo poilsio sodas turi

būti pasiekiamas pėsčiomis per 5–10 min. Jame turi būti poilsio ir sporto aikštelių, skirtų

mokyklinio amžiaus vaikų, jaunimo, pagyvenusių žmonių bei neįgaliųjų žmonių kasdieniam

poilsiui (7 pav.).

Planinė erdvinė gyvenamojo kvartalo sodo (vietinio želdyno) struktūra turi būti susieta

su gyvenamųjų namų grupių kiemų želdynais, gyvenamojo rajono parko želdynų ir būsimo

sodo teritorijos gamtine (reljefas, vandens telkiniai, želdynai ir pan.) bei urbanistine aplinka ir

būsimo sodo funkcinių zonų specifinėmis savybėmis.

Gyvenamojo kvartalo sodo teritorijoje galima išskirti tris zonas:

mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo žaidimų zona, dažniausiai įrengiama netoli įėjimo

į sodą iš namų grupės kiemų pusės. Rekomenduojama žaidimų aikšteles grupuoti pagal

amžiaus grupes ir jas tarpusavyje atskirti želdiniais;

75

ramaus poilsio zona, skiriama vyresnio amžiaus žmonėms, dažniausiai ramiausioje

sodo teritorijoje, želdinių prieglobstyje. Čia įrengiami pasivaikščiojimo takai, o prie jų

nedidelės poilsio aikštelės su patogiais lauko baldais;

sportinių žaidimų zona, skiriama jaunimui. Čia įrengiamos sporto, mažojo golfo, kėglių

ir pan. aikštelės. Ši zona atitolinama nuo ramaus poilsio zonos.

7 pav. Didelio gyvenamojo kvartalo poilsio sodo Frankfurte prie Oderio (Vokietija) plano schema: 1

– namų grupės; 2 – kvartalo poilsio sodas; 3 – mokykla; 4 – vaikų darželis; 5 – vaikų lopšelis; 6 –

prekybos ir paslaugų objektai; 7 – sporto aikštynas; 8 – ramaus poilsio zona; 9 – mokyklinio amžiaus

vaikų žaidimų zona.

Gyvenamojo kvartalo sodo kraštovaizdžio architektūros formavimo pagrindiniai

principai yra beveik analogiški gyvenamųjų rajonų parkų formavimo principams.

3.3. Gyvenamasis rajonas

Gyvenamasis rajonas – tai stambiausias miesto gyvenamųjų teritorijų struktūrinis

vienetas, kurį sudaro keli gyvenamieji kvartalai su savo poilsio sodais ir gyvenamojo rajono

poilsio parkas (atskirasis rajoninės reikšmės želdynas). Orientacinis planuojamas miestų

gyvenamojo rajono plotas didmiesčiuose gali būti 70 ha, o gyventojų skaičius jame – 10 tūkst.

gyventojų, vidutiniuose miestuose – 50 ha ir 5 tūkst. gyventojų, o mažuose mietuose – 40 ha ir

3 tūkst. gyventojų.

Gyvenamojo rajono sudėtinėmis dalimis taip pat gali būti negyvenamieji,

bendruomenės poreikiams reikalingi, socialinės (mokyklos, vaikų darželiai, prekybos centrai ir

pan.) ir aptarnavimo infrastruktūros objektai bei kiti objektai, nedarantys neigiamo poveikio

rajono gyvenimo kokybei (Miestų… 2009).

76

Gyvenamojo rajono ir jo sudedamųjų dalių – gyvenamųjų kvartalų ir namų grupių –

suplanavimas, sutvarkymas ir apželdinimas turi užtikrinti:

patogius pėsčiųjų ryšius, priėjimus prie pastatų, atskirų namų grupių, gyvenamųjų

kvartalų, viešojo keleivių susisiekimo stotelių, prekybos, kultūros ir paslaugų objektų,

mokyklų, vaikų darželių ir pan.;

funkcionalius lengvųjų ir transporto automobilių ryšius su gyvenamaisiais būstais ir

kitais socialinės ir aptarnavimo infrastruktūros objektais, patogų lengvųjų automobilių statymą

požeminiuose, daugiaaukščiuose ar nešildomuose paprastos konstrukcijos maniežiniuose

garažuose, išdėstytuose ne gyvenamuosiuose kiemuose;

suformavimą funkcionalaus, dekoratyvaus ir bendro želdyno, kuris praturtintų

architektūrinę užstatymo kompoziciją ir sudarytų gyventojams malonias sąlygas ilsėtis ir

bendrauti;

gyvenamųjų namų grupių ir gyvenamųjų kvartalų individualumo ir atpažinimo

požymių, architektūros, koloristikos ir kraštovaizdžio architektūros priemonėmis harmoningos

visumos kūrimą;

geras rajono teritorijų sutvarkymo elementų ir želdinių priežiūros galimybes ir pan.

Gyvenamojo rajono želdyną sudaro gyvenamųjų kvartalų, kvartalų poilsio sodų

želdynai (kuriuos jau aptarėme anksčiau) ir juos jungiantis rajono poilsio parkas.

Gyvenamojo rajono poilsio parkas – tai atskirasis rajoninis želdynas, skirtas rajono

gyventojų bendruomenės poilsiui, rekreacijai. Rajoninio poilsio parko plotas apskaičiuojamas

remiantis nustatyta šio tipo želdynų norma vienam rajono gyventojui ir priklausomai nuo

bendro gyventojų skaičiaus mieste, kuri dideliame mieste yra 8 m² vienam gyventojui, o

vidutiniame – 6 m² vienam gyventojui (LR aplinkos… 2007). Rajoninio parko pasiekiamumo

spindulys (atstumas nuo rajono kiekvieno gyvenamojo būsto iki parko) turi būti ne didesnis

kaip 800 m. Jis turi būti pasiekiamas per 10–20 min. pėsčiomis arba 5–10 min. automobilių

transportu.

Gyvenamojo rajono poilsio parko planinė erdvinė struktūra turi būti susieta su

gyvenamųjų kvartalų sodais, žaliosiomis jungtimis su kitų rajonų parkais ir centriniais miesto

parkais. Jo plane galime išskirti keturias zonas: administracinę, pramogų ir žaidimų, sportinių

žaidimų ir ramaus poilsio zona su išvystytu pasivaikščiojimo takų tinklu. Administracinėje

zonoje, prie pagrindinio įėjimo į rajoninį parką, įrengiama miesto visuomeninio transporto

stotelė ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelė, administracinis ir paslaugų pastatas, estrada

su aikštele ar amfiteatras ir pan. Prie įėjimo į parką dažniausiai įrengiama pramogų, žaidimų, ir

atrakcionų zona, tolėliau – sporto, o parko gilumoje – ramaus poilsio zona. Gyvenamojo rajono

poilsio parko kraštovaizdžio formavimo procese svarbią vietą užima žaidimų aikštelių

įrenginiai, lauko baldai ir kiti mažosios architektūros objektai. Reikia siekti, kad jie tarpusavyje

derėtų ir sudarytų stilistinę vienovę.

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų kraštovaizdžio formavimas – vienas iš

sudėtingiausių kraštovaizdžio architektūroje, nes čia tenka kurti kompleksinį objektą,

susidedantį iš labai skirtingų priklausomųjų ir atskirųjų želdynų, kuriuose vyksta labai įvairi

žmogaus veikla.

Todėl architektas planuotojas, užstatymo architektas ir kraštovaizdžio architektas turi

glaudžiai bendradarbiauti spręsdami gyvenamųjų teritorijų suplanavimo, užstatymo ir

kraštovaizdžio formavimo klausimus. Šis bendradarbiavimas turi prasidėti nuo visumos, nuo

gamtinių ir urbanistinių aplinkos kraštovaizdžio komponentų analizės, jų rezultatų įvertinimo ir

toliau tęstis kompleksiškai nagrinėjant ir priimant konceptualius, projektuojamo objekto

planavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo sprendimus. Toliau projektavimo procese,

detalizuojant suplanavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo uždavinius, toks

kompleksinio bendradarbiavimo lygio santykis sumažėja, tačiau jis turi būti palaikomas ir

toliau. Tik toks kompleksiškas gyvenamosios architektūrinės aplinkos formavimas nuo

visumos iki detalių gali užtikrinti, kad gyventojai turės gražią, gerą gyventi, sveiką ilsėtis

aplinką.

77

Išvados ir pasiūlymai

1. Trumpa daugiaaukščių gyvenamųjų teritorijų planavimo ir želdynų formavimo

apžvalga liudija, kad dabartiniu metu didžiųjų šalies miestų darnios plėtros planavimo

ir projektavimo procese žymiai svarbesnis vaidmuo turi būti skiriamas gyvenamųjų

teritorijų planavimui, užstatymui ir želdynų formavimui, aplinkos kokybės gerinimui.

Todėl miestų gyvenamosios aplinkos sistemos hierarchinės struktūros pagrindu reikia

laikyti teritorinių bendrijų socialinę struktūrą (individų, įvairių dydžių socialinių

grupių), kurioms, atsižvelgiant į veiklą ir poreikius, turi būti formuojama namų grupės,

kvartalo, rajono aplinka (želdynai, poilsio aikštelių kompleksai visų amžiaus grupių

gyventojams), kuri turi sietis su miesto atitinkama struktūra kaip aukštesnio lygmens

sistema.

2. Šiuo metu pradedama šalies gyvenamųjų namų renovacijos programa turi būti vykdoma

sistemingai, joje turi būti sprendžiami ne vieno namo, o viso rajono, kvartalo

(mikrorajono) ir namų grupių atnaujinimo uždaviniai. Tai pastatų renovavimas ir

modernizavimas, spalvinis jų kompleksų sprendimas, teritorijų sutvarkymas ir

apželdinimas, automobilių išstūmimas iš namų vidaus kiemų, daugiaaukščių,

požeminių automobilių saugyklų (garažų), stovėjimo aikštelių statyba, aukštybinių

pastatų kaip vertikaliųjų akcentų kompleksiškas modernizavimas, nagrinėtinos ir

pastatų sutankinimo galimybės, gyventojams aptarnauti reikalingos socialinės

infrastruktūros ir panašių objektų statybos ir kt. Šis procesas būtų daugiaetapis, tačiau

jis apsaugotų gyvenamuosius rajonus ir jų gyventojus nuo šiuo metu dažnų stichiškų

urbanistinių veiksmų. Tam tikslui turėtų būti rengiami ruošiamų renovuoti urbanistinių

struktūrų (kvartalų, namų grupių) specialieji planai.

3. Architektas, miesto planuotojas, užstatymo architektas ir kraštovaizdžio architektas turi

glaudžiai bendradarbiauti spręsdami gyvenamųjų teritorijų suplanavimo, užstatymo ir

kraštovaizdžio formavimo uždavinius, nes tik sistemingas gyvenamosios

architektūrinės aplinkos formavimas gali užtikrinti, kad gyventojai turės gražią, gerą

gyventi ir sveiką ilsėtis aplinką.

4. Manau, būtų tikslinga kitą LKAS forumą paskirti daugiaaukščių gyvenamųjų namų

teritorijų suplanavimo, užstatymo ir želdynų formavimo problemoms nagrinėti. Tai

padėtų geriau ir efektyviau spręsti šiuo metu kylančius uždavinius. Forumo

organizatoriai turėtų būti LR Aplinkos ministerija, Lietuvos architektų ir Lietuvos

kraštovaizdžio architektų sąjungos, miestų savivaldybių asociacija ir pan.

Literatūra

Balėnas, K. 1985. Vilniaus mikrorajonai – projektai ir tikrovė, Statyba ir architektūra 1: 4–5.

Brookes, J. 1984. The Garden Book. London: A Dorling Kindersley Book. 286 p.

Chmielewski, J. M. 2001. Teoria urbanistiki w projektowaniu i planowaniu miast. Warszawa: Oficyna

wydawnicza Politechniki Warszawskiej.

Czarnecki, B.; Sieminski, W. 2004. Ksztaltowanie bezpiecznej przestreni publiciznej. Warszawa: Difin.

352 s.

Czarnecki, W. 1989. Podstawy urbanistyki i architektury. Bialystok: Wydawnictwa Politechniki

Bialostockiej. 295 s.

Hobhouse, P. 2002. The story of Gardening. London: A Dorling Kindersley. 468 p.

Jakovlevas-Mateckis, K. 2004. Miesto ir jo gyvenamosios aplinkos sisteminio formavimo principai,

Dailė 33: 57–65.

Jakovlevas-Mateckis, K. 2009. Miesto kraštovaizdžio architektūra. I tomas. Miesto kraštovaizdžio

architektūros raida ir teorijos pagrindai: monografija. Vilnius: Technika. 412 p.

Jakovlevas-Mateckis, K. 2006. Miesto želdynų problemos ir jų socialinė paskirtis, Urbanistika ir

architektūra 30(1): 3–14.

Jaralovas, J. 1975. Kiekvienam kompleksui – savitas veidas, Statyba ir architektūra 1: 3–8.

78

Kolb, W.; Schwarz, T. 2006. Mit Pflanzen gestalten. Pflanzungenplanen. Ausführen und pflegen.

Stuttgart: Eugen Ulmer KG. 176 s.

Korzeniewski, W. 1989. Budownictwo mieszkaniowe: poradnik projektanta. Waszawa: Arkady. 472 s.

Lammert, U. and andere. 1979. Städtebau. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 493 p.

LR aplinkos ministro įsakymas Nr. DI-694 „Dėl atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir

priklausomųjų želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos

aprašo patvirtinimo“, Žin, 2007, Nr. 137-5624.

Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos. 2009. Projektas (III variantas).

Projekto vadovas M. Pakalnis. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“. 42 p.

Rietdorf, W. 1984. Städtische Wohnumwelt. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 248 p.

Rietdorf, W.; Baeseler, H. 1979. Freizeit anlagen. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 248 p.

Ruseckaitė, J. 2010. Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema, Urbanistika ir

architektūra 34(5): 270–281.

Vanagas, J. 2012. Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio: monografija. Vilnius: Technika.

192 p.

Vanagas, J. 2008. Urbanistikos pagrindai. Vilnius: Technika. 242 p.

79

Kraštovaizdžio politika Lietuvos savivaldybėse: padėtis ir iššūkiai

dr. Giedrė Godienė

Lietuvos geografų draugija

A. Baranausko g. 8, Vilnius, tel. 8 685 63451 g.godiene@gmail.com

Anotacija

Straipsnyje aptariamos savivaldybių funkcijos, susijusios su kraštovaizdžio apsauga, tvarkymu,

planavimu ir atitinkami jų veiksmai 2009–2013 metais.

Pastebima, kad ES struktūrinių fondų parama labai suintensyvino teritorijų planavimo darbus, miestų ir

miestelių centrų, viešųjų erdvių, vandens telkinių pakrančių atnaujinimą, pertvarkymą. Šie veiksmai

neabejotinai prisideda prie gyvenamųjų vietovių aplinkos kokybės gerinimo, tačiau investicijos

koncentruojasi centrinėse arba išskirtinėse vietovėse, projektai rengiami skubotai, menkai pagrindžiant

vykdomus veiksmus, juose dažnai keliami gana siauri tikslai (infrastruktūros įrengimas), o ne vietovių

savitumo išsaugojimas ar kūrimas, jie mažai aptariami bendruomenėse, tarp specialistų.

Straipsnyje nagrinėjamos galimybės nuosekliai formuoti savivaldybių kraštovaizdžio politiką

atsižvelgiant į Europos kraštovaizdžio konvencijos ir Nacionalinės kraštovaizdžio politikos nuostatas.

Pristatomas Savivaldybės kraštovaizdžio politikos dokumento turinys ir jo reikšmė vietovių identitetui

išsaugoti. Siūloma idėja naudoti tokį strateginį dokumentą kaip įrankį, padedantį regiono ir vietiniu

lygiu plėtoti kraštovaizdžio ekologines, estetines, kultūrines, istorines funkcijas, tikslingai naudoti ES

ateinančio finansavimo periodo lėšas.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdis, Europos kraštovaizdžio konvencija, kraštovaizdžio politika.

Summary

An article is presenting the assesment of activities related to the landscape protection, management,

planning of Local municipalities. The functions and responsibilities of Local municipalities concerning

the implementation of European Landscape convention, National landscape Policy is revealed.

Growing activities of Local municipalities and recent rapid and intensive landscape changes, especially

in public spaces of towns and settlements, is estimated. These processes are related with the EU

structural assistance related to the priorities of the EU Convergence and European territorial cohesion in

financing period of 2007-2013. However, the key principles and priorities of the European Landscape

convention, National landscape Policy are ofently not understood or/and ignored.

The idea to introduce Regional landscape policy document as strategic tool balancing, otimizing the

landscape activities in Local municipalities, safeguarding the proper protection, management, planning

of landscape, maintaining its landscape functions and preservation of values at the regional and local

level is proposed.

Key words: landscape, European Landscape convention, Regional Landscape policy.

1. Įvadas

Idealus vaizdas, kai gyvybingas mokslas nagrinėja aktualias praktines problemas, o

išprusę praktikai savo kasdieninėje veikloje domisi mokslo naujienomis, yra, deja, toli nuo

realybės. Mokslo sferoje retai pristatomos idėjos, kaip konkrečiomis teisinėmis priemonėmis

racionaliau reguliuoti valstybės gyvenimą. Mokslas lieka prie abstraktaus kylančių problemų

nagrinėjimo, o praktika – prie politine valia paremto teisinės sistemos tobulinimo.

Ministerijos neturi žmogiškųjų ir finansinių išteklių, o dažnai – ir kompetencijos

tinkamai stebėti teisės aktų veiksmingumą, taikyti savo veikloje modernias technologijas, sekti

ir kompleksiškai analizuoti aplinkos būklę. Šią nišą turėtų užpildyti mokslas, nevyriausybinės

organizacijos, tačiau dažnai sudėtinga gauti tiesioginės informacijos apie teisės aktų vykdymą

ir veikimą, todėl šių organizacijų pozicijos vis dar nėra stiprios.

Pripažįstant, kad teisinė organizacija yra labai svarbus kraštovaizdį formuojantis

veiksnys, Europos kraštovaizdžio konvencijos (toliau – Konvencija) (Europos..., 2002)

įgyvendinimo problemoms aptarti organizuojamos mokslinės konferencijos, šią kryptį

plėtojančios mokslo institucijos susibūrė į tinklą „UNIscape“. „CIVILscape“ tinklas padeda

keistis aktualia informacija tarp Europos savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų. 2013 m.

80

Lietuvos geografų draugija tapo šio tinklo nare, tuo deklaruodama, kad rengiasi stebėti praktinį

Europos kraštovaizdžio konvencijos ir nacionalinės kraštovaizdžio politikos įgyvendinimą ir

prisidėti vystant šį procesą.

2. Europos ir Lietuvos kraštovaizdžio politika

Kraštovaizdžio politikos sąvoka Lietuvoje pradėta aktyviau vartoti 2000 m. Florencijoje

(Italija) pasirašius Europos kraštovaizdžio konvenciją (Europos..., 2002). Joje nurodoma, kad

kraštovaizdžio politika – tai kompetentingų viešosios valdžios istitucijų bendrų principų,

strategijų ir gairių, leidžiančių imtis konkrečių priemonių kraštovaizdžiui saugoti, tvarkyti ir

planuoti, raiška.

Europos kraštovaizdžio konvencija. Konvenciją pasirašiusios šalys pabrėžia, kad

kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir

kultūros paveldo sudedamųjų dalių, bendras išteklius, svarbi gyvenimo kokybės dalis,

reikšmingas asmeninės ir socialinės gerovės elementas, kuris sparčiai kinta dėl ekonomikos

vystymosi. Šis dokumentas akcentuoja, kad kraštovaizdis yra visa apimanti fizinė erdvė, todėl

su kraštovaizdžiu susiję reikalavimai taikomi visose šalių teritorijose ir akvatorijose.

Nurodoma, kad jo apsauga, tvarkymas ir planavimas reikalingas visur: miesto ir kaimo

gyvenvietėse, gerai sutvarkytose ir sunykusiose, išskirtinio grožio ir įprastinėse vietovėse, taip

kraštovaizdžio kokybės palaikymo veiksmus laikant svarbia bendrųjų tvaraus vystymosi,

racionalaus teritorijos naudojimo siekių sudedamąja dalimi (Europos..., 2002, Preambulė).

Konvencija kaip tik ir siekiama suteikti visiems žmonėms daugiau galimybių dalyvauti

ir galių spręsti visuose su kraštovaizdžiu susijusiuose reikaluose. Kraštovaizdį traktuojant kaip

bendrą išteklių, visuotinę vertybę, suprantama, kad kiekvienas žmogus ne tik turi teisių į

kokybišką erdvę, bet ir pareigų aktyviai prisidėti ją saugant ir tvarkant (Europos..., 2002,

Preambulė).

Ratifikuodama Konvenciją, šalis įsipareigoja (Europos..., 2002, 5 str. d) nustatyti ir

įgyvendinti kraštovaizdžio politiką, imantis 6 straipsnyje nurodytų konkrečių priemonių. Tai

yra:

didinti visuomenės sąmoningumą vertinant kraštovaizdžio vertę, jo vaidmenį ir

pokyčius;

skatinti specialistų profesinį rengimą, tobulinimąsi, rengti specifinius mokyklų

kursus;

nustatyti, įvertinti savo teritorijos kraštovaizdžio teritorinius vienetus;

nustatyti kraštovaizdžio teritorinių vienetų kokybės tikslus;

priimti kraštovaizdžio apsaugai, tvarkymui ir planavimui skirtus teisės aktus.

2000 m. pasirašytą Konvenciją Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2002 m. spalio

3 d. Tuomet šalies strateginiuose dokumentuose kraštovaizdžio klausimai jau buvo įvertinti,

sutarta dėl bendrųjų jo apsaugos, tvarkymo ir vystymo principų: 2002 m. Lietuvos Respublikos

Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos bendrąjį planą (Lietuvos..., 2002), o 2003 m. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė – šalies Darnaus vystymosi strategiją (Darnaus..., 2003). Šiuose

dokumentuose pripažinta kraštovaizdžio reikšmė tautai ir valstybei.

Šalies bendrojo plano sprendiniais siekiama užtikrinti šalies teritorijos subalansuotą

raidą kuo geriau naudojant resursus, nedarant žalos gamtinei ir kultūrinei aplinkai,

nepažeidžiant dabartinės ir būsimųjų kartų interesų, išsaugant ir stiprinant šalies savitumą.

Kraštovaizdžio aspektai tapo integruota pagrindinių jo sprendinių dalimi; buvo įteisinta

gamtinio karkaso ir ekologinio tinklo erdvinė struktūra, nustatytos pagrindinės kultūrinio

kraštovaizdžio išsaugojimo kryptys, plėtojama saugomų teritorijų sistema. Kraštovaizdžio

savasties suvokimas, jo apsauga, tvarkymas ir formavimas tenkinant visuomenės poreikius

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje taip pat pažymėtas kaip vienas iš prioritetinių

valstybės tikslų.

81

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politika. Konvencijai įsigaliojus, 2004 m. jai

įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio

politikos krypčių aprašą (Lietuvos…, 2004) – nacionalinį teisės aktą, skirtą Lietuvos

kraštovaizdžio politikai formuoti ir įgyvendinti 2004–2020 m. (Europos..., 2002, 5 str. a, b, d).

Šio aprašo tikslas – sudaryti sąlygas išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens

kraštovaizdžio arealus, užtikrinti tinkamą jų tvarkymą, planavimą, naudojimą. Aprašas

apibendrina įvairiuose teisės aktuose ir mokslo darbuose sukauptą informaciją. Juo įteisintos

pagrindinės su kraštovaizdžio sritimi susijusios sąvokos, pateikta nacionalinė apsaugos,

tvarkymo, planavimo vizija, kraštovaizdžio kokybės tikslo, kraštovaizdžio specialiųjų planų,

kraštovaizdžio stebėsenos paradigmos, apsaugos, tvarkymo, planavimo ir atkūrimo veiksmų

integravimo į teritorijų ir strateginį planavimą, kitas sritis, turinčias įtakos jo raidai, strategija.

Išskirtos šios pagrindinės Lietuvos kraštovaizdžio politikos kryptys (Lietuvos…, 2004):

1) užtikrinti kraštovaizdžio formavimo socialines, ekonomines ir ekologines funkcijas;

2) užtikrinti kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą, tvarkymą, planavimą ir krašto

saviraiškos bruožus;

3) palaikyti ir didinti šalies biologinę įvairovę, kraštovaizdžio teritorinę erdvinę

struktūrą ir jo potencialą;

4) optimizuoti kultūrinio kraštovaizdžio kryptingą formavimą;

5) suderinti kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę kompoziciją.

Nacionalinei kraštovaizdžio politikai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2005 m. patvirtino Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių

programą (Lietuvos… [8], 2005), pagal kurią iki 2020 m. numatytos veiklos, apimančios:

1) šalies kraštovaizdžio struktūrinės įvairovės nustatymą ir jo apsaugos, naudojimo,

tvarkymo, planavimo užtikrinimą;

2) teisės aktų rengimą, savivaldybių institucijų veiksmų koordinavimą;

3) kraštovaizdžio pažinimo plėtotę, visuomenės suvokimo apie kraštovaizdį gilinimą,

specialistų rengimą (Europos..., 2002, 6, 11 str.).

Vykdant Konvencijos nuostatas (Europos..., 2002, 5 str. c), atsakomybę įgyvendinti

Nacionalinę kraštovaizdžio politiką pasidalijo Aplinkos, Kultūros, Žemės ūkio ministerijos ir

joms pavaldžios įstaigos, Etninės kultūros globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo,

saugomų teritorijų direkcijos, apskričių ir savivaldybių administracijos.

Programa keletą kartų buvo atnaujinama. Nuo 2009 m. pripažinta, kad būtina jos

įgyvendinimo stebėsena: programą vykdančios institucijos įpareigotos informuoti Aplinkos

ministeriją apie su kraštovaizdžio sritimi susijusių funkcijų atlikimą, o ši – kasmet iki

balandžio 15 d. parengti nacionalinę ataskaitą Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Lietuvos...,

2009). Nuo 2010 m. šios ataskaitos pateikiamos Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje

(Lietuvos…, 2009, 2010, 2011, 2012), viešai aptariamos. Nacionalinės ataskaitos dalis –

savivaldybių teikiama informacija. 2010 m. ją pateikė 42, 2011 – 37, 2012 – 46, 2013 – 50

savivaldybių (Lietuvos… 2009, 2010, 2011, 2012). Tai leidžia vertinti vietos valdžios

pastangas saugant, tvarkant ir planuojant kraštovaizdį 2009–2013 metais.

3. Savivaldybių pareigos ir kompetencija kraštovaizdžio srityje

Europos Kraštovaizdžio konvenciją (Europos..., 2002, 4 str.) kiekviena šalis įgyvendina

pagal savo valdžių padalijimą, laikydamasi savo konstitucinių principų, administracinės

tvarkos, gerbdama subsidiarumo principą ir atsižvelgdama į Europos vietos savivaldos chartiją.

Konvencijos aiškinamojoje atsakaitoje teigiama (Europos..., 2012, 25), kad Konvencijos tikslas

yra skatinti valdžios institucijas priimti kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo

politikos kryptis ir priemones vietos, regiono, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu visoje

Europoje, o atsakomybė už veiksmus kraštovaizdžio srityje tenka valdžios institucijoms ne tik

nacionaliniu ir tarptautiniu, bet ir vietos bei regiono lygmeniu.

82

Konvencija (Europos..., 2012, 50) nurodo, kad kraštovaizdžio klausimai neturi būti

priskiriami siaurai viešojo administravimo sričiai, nes veiksmai, vykdomi daugelyje sektorių,

gali jam daryti ir teigiamą, ir neigiamą poveikį.

Nors iš pirmo žvilgsnio kraštovaizdžio valdymas koncentruojasi į Želdynų, Saugomų

teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų įgyvendinimą, sėkminga kraštovaizdžio apsauga,

racionalus erdvės panaudojimas ir tvarkymas susijęs su įvairių sričių teisės aktų nuostatų

laikymusi ir nuolatiniu atskirų sričių reikalavimų derinimu konkrečioje vietovėje. Šis procesas

reikalauja ne tik išmanyti paties kraštovaizdžio pobūdį, jo funkcijas, jautrumą, bet ir gero

teisinio pasirengimo, kompleksinio tarpdisciplininio mąstymo, praktinių žemėtvarkos,

miškotvarkos, vandentvarkos, paveldotvarkos, teritorijų planavimo ir kitų sričių žinių.

Savivaldybių funkcijos, susijusios su kraštovaizdžio apsauga, tvarkymu ir planavimu. Pagal Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių programą

(Lietuvos..., 2005, 2009, 3.5 p.) savivaldybės turėtų organizuoti renginius, skirtus asmenų,

organizacijų ir bendruomenių kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo

veiksmams skatinti. Iš tikrųjų savivaldos funkcijos kur kas platesnės. Vadovaujantis Vietos

savivaldos įstatymu (Lietuvos..., 1994, 2000), kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, planavimo

darbai turėtų būti atliekami kaip savarankiškosios, priskirtosios ir perduotos funkcijos,

susijusios su fizinės erdvės organizavimu.

Tarp savarankiškųjų savivaldybių funkcijų – savivaldybės saugomų teritorijų steigimas,

vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektų paskelbimas savivaldybės saugomais

objektais, netiesiogiai svarbios – švietimas, kūno kultūros ir sporto plėtojimas, turizmo ir

gyventojų poilsio organizavimas (Lietuvos..., 1994, 2000, 6 str.).

Vykdydamos įstatymų priskirtąsias funkcijas, savivaldybės valdo ir disponuoja

savivaldybei nuosavybės teise priklausančia žeme ir kitu turtu, dalyvauja formuojant ir

įgyvendinant regionų plėtros programas, planuoja infrastruktūros, socialinę ir ekonominę raidą,

rengia ir įgyvendina turizmo, būsto, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas,

organizuoja, tvirtina ir įgyvendina savivaldybės teritorijos bendruosius ir detaliuosius planus,

nustato statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, išduoda

statybos leidimus, prižiūri, taiso, tiesia vietinės reikšmės kelius ir gatves, tvarko ir saugo

kraštovaizdį, nekilnojamąsias kultūros vertybes bei savivaldybės įsteigtas saugomas teritorijas,

atsako už gyventojų bendrosios kultūros ugdymą ir etnokultūros puoselėjimą, aplinkos kokybės

gerinimą ir apsaugą ir kt. (Lietuvos..., 1994, 2000, 7 str.).

Valstybė perdavė savivaldybėms atsakomybę dalyvauti valdant valstybinius parkus,

rūpintis ūkininkų ūkių registravimu, melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimu,

koordinuoti žemės ūkio klausimus, organizuoti kaimo plėtrą bei paramą žemės ūkiui, kaimo

plėtrai ir kita (Lietuvos..., 1994, 2000 8 str.).

Šias funkcijas vykdo įvairūs savivaldybių administracijų padaliniai. Kai kurios veiklos

yra tiesiogiai susijusios su teritorijos erdvine organizacija, kitos tik daro joms poveikį, tačiau

neabejotina, kad visumai, vietovės identitetui išsaugoti ir puoselėti, kraštovaizdžio

probleminiams klausimams spręsti, integruoti į kitus sektorius būtini ir žmogiškieji ištekliai, ir

atitinkamos kompetencijos, o pareigybių aprašymuose – konkrečios atsakomybės.

Kraštovaizdžio specialistai savivaldybėse. Nuo 2006 m. Aplinkos ministerija kasmet

rekomenduoja savivaldybėms įsteigti kraštovaizdžio architekto etatus. Visgi, kol kas tokie

etatai lieka ne konkretaus poreikio, o tradicijos klausimas.

Dar 2009 m., nagrinėjant Nacionalinės politikos įgyvendinimo eigą, konstatuota: dėl

kompetencijos stokos ir didelių darbo krūvių kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas

savivaldybėse suprantami siaurai, vietinė kraštovaizdžio politika dažniausiai silpna.

Savivaldybėse trūksta specialistų su kraštovaizdžio architekto, kraštotvarkininko,

kraštovaizdžio geografo išsilavinimu, kurių pareigybėse būtų nurodyta, kad jie atsakingi už

Europos kraštovaizdžio konvencijos, Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos, Želdynų

83

įstatymo įgyvendinimą, savivaldybės kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir formavimo

organizavimą (Lietuvos..., 2010).

2009 m. kraštovaizdžio specialistai (tik dalis jų – kraštovaizdžio architektai), dirbo

13 savivaldybių (Lietuvos..., 2009). 2010–2011 m. nauji tokio pobūdžio etatai nebuvo įsteigti.

Maža to, 2011 m. esami – naikinami. 2011 m. jie liko 4 savivaldybėse (Vilniaus miesto,

Klaipėdos miesto ir rajono, Biržų rajono); dar 3 savivaldybėse (Anykščių, Mažeikių, Utenos)

dirbo kraštovaizdžio architekto išsilavinimą turintys specialistai (Lietuvos..., 2011, 2012).

2013 m. sausį iš 50 tik vienoje (Mažeikių r.) savivaldybėje buvo kraštovaizdžio

architekto, Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo etatas, o ir tas pats –

laisvas. Dar 4 savivaldybėse yra įvairių kraštovaizdžio specialistų etatai: Joniškio

(kraštotvarkos) (įsteigtas 2012 m.), Biržų (kraštovaizdžio specialisto), Anykščių

(kraštovaizdžio architekto; dirba pagal darbo sutartį), Klaipėdos r. (landšaftininkas).

5 savivaldybėse nėra etatų, bet dirba kraštovaizdžio architektai: Vilniuje (5), Utenoje, Kupiškio

rajone, Klaipėdos mieste, kraštovaizdžio ekologas Šiaulių rajone. Iš viso 2013 m. tik 10-yje

savivaldybių šiam darbui buvo samdomi specialų išsilavinimą turintys asmenys (Lietuvos...,

2013).

Varėnos, Alytaus m., Kėdainių r. savivaldybės gali pasigirti pažangia praktika: jų

administracijose dirba specialistai, kurių pareigybėse nurodoma, kad jie atsakingi už Europos

kraštovaizdžio konvencijos, Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo

įgyvendinimą, tačiau jų išsilavinimo sritis lieka nežinoma.

Savivaldybių ataskaitos liudija, kad kraštovaizdžio klausimais rūpinasi administraciniu

darbu itin apkrauti 14 savivaldybių Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus darbuotojai

(Visagino, Elektrėnų, Kretingos r., Kupiškio r., Ignalinos r., Panevėžio m., Ignalinos r.,

Plungės r., Šilutės r., Kauno r., Jonavos r., Alytaus m., Kėdainių r., Varėnos r.). Tarp jų –

Panevėžio miesto ir Plungės rajono savivaldybių administracijų Architektūros ir urbanistikos

skyriaus specialistų pareigybių aprašymuose yra nurodytos atsakomybės, susijusios su miesto

vaizdo formavimo, kraštovaizdžio architektūros klausimų sprendimu, būtinybe teikti

pasiūlymus dėl savivaldybės kraštovaizdžio formavimo principų, kraštovaizdžio tvarkymo

planų ir projektų rengimo organizavimas, vieningos želdynų sistemos kūrimas ir t. t.

(Lietuvos..., 2013).

Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme reikalaujama, kad jam įgyvendinti

savivaldybėse būtų įsteigtos atskiros pareigybės, tačiau 2013 m. pradžioje toks patvirtinimas

gautas tik iš 17 savivaldybių. Šį darbą dirba labai įvairaus išsilavinimo žmonės skirtinguose

padaliniuose.

Atsižvelgiant į tai, kad kraštovaizdžio srities specialistai neatestuojami, nėra nuolatinės

savivaldybių administracijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo mechanizmo, kraštovaizdžio

srities problemų sprendimas dažnai lieka visų ir niekieno kompetencija, nuolatiniu iššūkiu.

4. Savivaldybių veiksmai kraštovaizdžio srityje 2009–2012 metais

Vietinio lygmens sprendimai nemažiau reikšmingi kraštovaizdžio kokybei nei

strateginiai dokumentai. Juos lemia lėšos, žmogiškieji resursai, kompetencijos, supratingumo

lygis, politinė valia. Dažniausiai svarbūs ne kurie nors atskiri veiksniai, bet jų kompleksas.

Pastebima, kad 2009–2013 m. kraštovaizdžio veikla savivaldybėse intensyvėja: ji

įgauna ir didesnę teritorinę apimtį, ir mastą, darosi vis įvairesnė.

Švietėjiška, kraštovaizdžio populiarinimo veikla. Visuomenės ir profesionalų švietimas

kraštovaizdžio srityje yra vienas svarbiausių Konvencijos tikslų (Europos..., 2002, 6 straipsnis

A, B). Siekiant sudominti plačiąją visuomenę, bendruomenes, savivaldybėse vyksta ilgametes

tradicijas turintys konkursai-apžiūros, skirtos vertinti kraštovaizdžio politikos tikslus

atitinkančius apsaugos, tvarkymo, planavimo darbus, pavyzdines teritorijas. Didžiojoje

Lietuvos dalyje net ir be valstybės paramos nuolat vyksta Geriausio aplinkos tvarkymo

84

konkursai. Populiariausios – geriausiai, gražiausiai tvarkomos miesto ir kaimo sodybos,

daugiabučių ir įstaigų teritorijų, švietimo įstaigų, „Metų ūkio“, sodininkų bendrijų ar jų sklypų,

gyvenvietės ir Kalėdinės aplinkos kūrimo konkursai-apžiūros (Lietuvos..., 2010, 2011, 2012,

2013).

Lietuvos mastu 2008 m. vyko sodybų, kaimo gyvenamųjų vietovių, nacionalinio

apdovanojimo Už kraštovaizdžio apsaugą, tvarkymą, naudojimą ir planavimą, 2010 m. –

švietimo įstaigų, miestų viešųjų erdvių „Darni aplinka“, 2011 m. – kraštovaizdžio architektūros

darbų, 2012 m. – nacionalinio apdovanojimo Už kraštovaizdžio apsaugą, tvarkymą, naudojimą

ir planavimą konkursai.

Savivaldybių rengiamose talkose, šventėse, konkursuose, konferencijose suburiami

aktyvūs, savo kraštą mylintys žmonės, kurie asmeniškai ir sąmoningai prisideda prie

kraštovaizdžio reikalų. Išskirtiniais renginiais, ypač konferencijomis, įdomiomis tradicijomis

garsėja ne tik Vilnius, kur organizuojama po keletą įvykių kasmet, bet ir nedidelės

savivaldybės. 2009 m. specialūs renginiai vyko Rietave, Plungėje, Palangoje, Kupiškyje,

Šilalėje, Širvintose; 2010 m. – Kupiškyje, Raseiniuose; 2011 m. – Palangoje, Utenoje,

Anykščiuose, Skuode, Varnupių kaime Marijampolės raj.; 2012 m. – turtingi renginių buvo

Anykščiai, Alytaus raj., Šiauliai, Druskininkai, Skuodas, Prienai, Rokiškis.

Savivaldybių leidžiamos knygos, fotoalbumai, kalendoriai, žemėlapiai, atvirukų

rinkiniai ir kiti leidiniai užfiksuoja atskirų vietovių būklę, laikmečio dvasią ir vertybes. 2012

m. 19 savivaldybių išleido 26 leidinius, 2011 m. pasirodė 14, 2010 – 5 leidiniai (Lietuvos...,

2009, 2010, 2011, 2012).

Švietėjiška veikla yra labai svarbi, tačiau reikalauja daug energijos: būtina ne tik aukšta

kompetencija, įdomi idėja, iniciatyva, bet ir lėšos, aktyvi komunikacija, bendradarbiavimas,

dažnai – didelis asmeninis pasišventimas, todėl tam būtina pasitelkti ne tik tiesiogiai už

kraštovaizdžio sritį, bet ir už ekologinį švietimą, bendrą savivaldybės komunikaciją atsakingus

specialistus.

Kraštovaizdžio projektai. Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvai tapo prieinami dideli

finansiniai ištekliai. Nuo 2007 m. ypač suaktyvėjo teritorijų planavimo, kraštovaizdžio

pertvarkymo darbai. Finansų ministerijos užsakymu parengtoje ES struktūrinės paramos 2007–

2013 m. veiksmų programų poveikio miestų ir miestelių plėtrai vertinimo ataskaitos (ES...,

2013) duomenimis, gyvenimo kokybę gerinantiems fizinės (gamtinės) aplinkos (oro kokybė,

vandentieka ir nuotekos, nekilnojamojo kultūros paveldo potencialas, žaliųjų masyvų ir

želdinių plotas) darbams skirta 32,5 % visų investicijų, kas tik nagrinėtose 51 gyvenvietėje

sudarė apie 1 666 mln. Lt. Daugėja įdomių ir reikšmingų visuomenei projektų, įgyvendintų

savivaldybių ar privačiomis lėšomis. Apie įvairius vykdomus fizinės erdvės pertvarkymo

projektus 2010 m. pradžioje informavo 15, 2011 m. – 25, 2012 m. – 41, 2013 m. – 45

savivaldybės (Lietuvos..., 2009, 2010, 2011, 2012).

Savivaldybės imasi vietinės reikšmės saugomų teritorijų planavimo ir tvarkymo

(Vilniaus, Kauno miestų, Šiaulių, Akmenės r. sav.), rengia kraštovaizdžio specialiuosius, kitus

planus ir projektus viešųjų erdvių, želdynų kompleksiniam tvarkymui, vandens telkiniams

išvalyti, pakrantėms tvarkyti, įvairiausioms teritorijoms (tarp jų – ir kultūros paveldo

objektams, vietovėms) pritaikyti lankymo, meno, rekreacijos ir turizmo reikmėms. Valant

vandens telkinius nuo užteršimo rekonstruojami vandentiekio ir nuotekų tinklai, atnaujinami,

sutvarkomi ar iškeliami hidrotechniniai statiniai, nustatomos vandens telkinių apsauginės

juostos ir zonos, tvarkomi želdiniai, kuriami parkai. Artimosios aplinkos tvarkymas kaip

infrastruktūros atnaujinimo projektų dalis taip pat prisideda prie vietovių aplinkos kokybės ir

įvaizdžio gerėjimo.

Ypač reikšmingi kompleksinio sutvarkymo projektai, kurių dėka pilnai regeneruojamos

gyvenamosios, rekreacinės, visuomeneninės erdvės, esmingai didėja jų vertė. Įgyvendinant

tokią veiklą gaunamas ir socialinis, ekonominis efektas: didėja investicinis miestų

85

patrauklumas, sudaromos palankesnės sąlygos verslui, rekreacijai, poilsiui, gerėja

gyvenamosios aplinkos kokybė, auga žmonių pasididžiavimas savo kraštu.

2011 m. buvo atlikta nemažai parengiamųjų darbų, būtinų gyvenamųjų vietovių

želdynams atnaujinti. Apie valstybinės žemės sklypų atskiriesiems želdynams formavimą

2011 m. pranešė Biržų r., Marijampolės, Panevėžio m., Raseinių r., Švenčionių r., Utenos r.,

Vilkaviškio r. savivaldybės. Įvairius parkų, skverų, kitų atskirųjų želdynų planus ir projektus

rengė Akmenės r., Alytaus m., Kauno r., Klaipėdos m., Prienų r., Rokiškio r. Šiaulių r.,

Vilniaus m., Zarasų r., 2012 m. – Elektrėnų, Kauno r., Marijampolės, Šilalės r., Šilutės r.,

Utenos r., savivaldybės. Želdinių tvarkymo projektai buvo įgyvendinami Kėdainių, Klaipėdos,

Mažeikių, Trakų rajonuose (Lietuvos..., 2009, 2010, 2011, 2012).

2012 m. didelė dauguma savivaldybių želdynų sklypus buvo suformavusi ir ruošėsi

pradėti rengti detaliuosius planus, parkų projektus. 2012 m. patvirtintas Žemės sklypo

formavimo Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio parkui įrengti Šilalės r.

sav. Kaltinėnų sen., Kutalių kaime DP, parengtas Sveikatingumo parko Druskininkuose

projektas, Vyžuonos parko likusios dalies techninis projektas, suformuotos Vyžuonaičio parko

teritorijos ribos ir pradėtas rengti šio parko techninis projektas, pradėtas įrengti Krašuonos

parkas Utenoje, Šiaulių r. Dirvonėnų ir Ringuvėnų, Lieporių parkų Šiaulių r. sav. parengti

techniniai projektai. Rengiamas Skuodo miesto parko specialusis planas, Kuktiškių mstl. parko

prie Vyžintos upelio techninis projektas, Vilkaviškio r. pradėtas rengti Klausučių parko

Klausučių sen., Vilkaviškio r. sav. sutvarkymo projektas, Visagine numatoma įrengti parką

Santarvės g./Sedulinos al., parengti parkų projektai Jonavos r., Jurbarke, Kazlų rūdos, Kauno r.

Garliavoje, Joniškyje ir kt. (Lietuvos..., 2009, 2010, 2011, 2012).

2010–2011 m. suaktyvėjo centrinių miestų ir miestelių aikščių rekonstravimas.

Pavyzdžiui, 2011 m. informuota, kad tokie darbai vyksta Ramygaloje, Raguvos, Naujamiesčio,

Vadoklių miesteliuose Panevėžio r., Pasvalyje, Baisogaloje ir Grinkiškio miestelyje

Radviliškio r., Skuode. 2012 m. vyko didelės pertvarkos Alytuje, Viekšnių, Sedos, Tirkšlių,

Židikų Mažeikių r., Krekenavos Panevėžio r., Alsėdžių Plungės r. miestelių centruose,

rengiamasi tvarkyti Plungės m., statybos darbai vyksta Baisogaloje, Grinkiškyje Radviliškio

rajone (Lietuvos..., 2011, 2012).

Kraštovaizdžio kokybę gerinti, jo ekologines, socialines ir ekonomines funkcijas

stiprinti ir prielaidas darniai plėtrai turi sudaryti bendrieji teritorijų planavimo dokumentai

(toliau – BP). Visgi, jų, kaip ir kitų strateginių dokumentų, rengimas ir įgyvendinimas nėra iki

galo suprastas kaip Kraštovaizdžio politiką įgyvendinantis veiksmas. 2010 m. bendruosius

planus kaip svarbius kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą reguliuojančius teisės aktus nurodė tik

8 iš 37 duomenis pateikusių savivaldybių, nors dauguma jų šiuos dokumentus yra

patvirtinusios. Molėtų r. savivaldybė vienintelė pabrėžė agrarinės aplinkosaugos priemonių

svarbą formuojant kraštovaizdį. (Lietuvos..., 2010).

2011 m. parengtas Prienų r., pradėtas rengti Kupiškio r. BP, keičiamas Kauno r. BP.

2011 m. patvirtinti Krekenavos, Naujamiesčio, Raguvos ir Ramygalos Panevėžio r.

savivaldybių., rengiamasi pradėti rengti Miežiškių, Smilgių, Šilų ir Vadoklių miestelių

Panevėžio r., Pasvalio, Ramygalos, Šeduvos, Ariogalos, Šiluvos miestų, Girkalnio, Kalnujų k.

kaimų Raseinių rajone BP.

2012 m. patvirtintas Neringos savivaldybės bendrasis planas, Prienų r. sav., Pasvalio

m., Ignalinos m., Joniškio m., Marijampolės m. ir rajono, Virkšnių, Tirkšlių, Šerkšnėnų, kaimų

BP, Jiezno Prienų r., Šeduvos m Radviliškio r. BP, pakoreguotas Alytaus r., Šventosios

gyvenvietės detalusis planas, parengtos koncepcijos Miežiškių, Smilgių, Šilų, Vadoklių mstl.

BP Panevėžio r., rengiami Kupiškio r., Marijampolės r. Gudelių, Šunskų, Sasnavos mstl. BP,

Igliaukos kaimo DP; pradėti rengti Balbieriškio ir Veiverių mstl. Prienų r. BP, Ylakių,

Mosėdžio, Lenkimų mstl. BP. (Lietuvos..., 2011, 2012)

Savivaldybės, kurių bendrųjų planų sprendiniai yra pernelyg neišvystyti kraštovaizdžio

apsaugos ir tvarkymo požiūriu, yra priverstos rengti specialiuosius kraštovaizdžio planus. Nuo

2010 m. tokį planą rengia Vilniaus rajono, nuo 2011 m – Širvintų ir Varėnos savivaldybės.

86

2012 m. Patvirtintas Mosėdžio akmenų muziejaus kraštovaizdžio tvarkymo planas. Visgi dėl

neapibrėžtų kokybės reikalavimų ir rengėjų kompetencijos stokos kraštovaizdžio specialiųjų

planų sprendiniai neatitinka poreikių, stringa jų derinimo procesas. Politine valia

kraštovaizdžio specialiųjų planų tikslai siaurinami, juose vyrauja ne kompleksiniai

kraštovaizdžio išsaugojimo ir tikslingo plėtojimo, o urbanistiniai sprendiniai, kas iškreipia

pačią tokių planų idėją. Ne pagal Kraštovaizdžio planų rengimo taisykles sėkmingiau rengiami

ir tvirtinami konkrečius uždavinius įgyvendinantys specialieji planai (Lietuvos..., 2010, 2011,

2012)

2011 m. pradėti rengti Neužstatytų erdvių kraštovaizdžio formavimo ir poilsio

organizavimo specialieji planai (toliau – SP) Anykščiuose, Rekreacinių teritorijų dviračių takų,

paviršinių nuotekų, upelių sutvarkymo ir kraštovaizdžio SP Klaipėdos m. Lėvens

kraštovaizdžio draustinio kraštovaizdžio SP Kupiškio rajono, Molėtų miesto bendro naudojimo

želdynų, parkų ir kitų teritorijų SP, Marijampolės m. želdynų sistemos plėtojimo ir tvarkymo

SP. Šilalės r. pradėta rengti žemėtvarkos schema „Gamtinio karkaso lokalizavimas ir ūkinės

veiklos apribojimai, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymas“. Atkreipdami dėmesį į

Aplinkos ministerijos pasiūlymus, 2011 m. Akmenės ir Klaipėdos r. savivaldybės pradėjo

rengti viešosios vaizdinės reklamos įrenginių išdėstymo specialiuosius planus (Lietuvos...,

2011).

2012 m. parengta Lietuvos tūkstantmečio ąžuolyno Pakutuvėnuose Plungės rajone

vystymo vizija, rengiami rekreacinių teritorijų nuo Švyturio g. Melnragės, Girulių iki Karklės

dviračių takų, paviršinių nuotekų, upelių sutvarkymo ir kraštovaizdžio specialusis planas

(toliau – SP) Klaipėdoje, Želdynų sistemos plėtojimo ir tvarkymo SP Marijampolėje, Mažeikių

želdinių tvarkymo SP (Lietuvos..., 2012).

Savivaldybės plėtoja ir tarptautinius ryšius: jau 2010 m. tarptautinius projektus,

susijusius su fizinės aplinkos kokybės vystymu, vykdė Kupiškio, Šakių, Biržų rajonų

savivaldybės (Lietuvos..., 2010).

Specifinis savivaldos veiklos baras – specialistų parama bendruomenėms. Aktyvios

bendruomenės gali būti naujų idėjų šaltinis, užtikrinantis ir tradicijų tęstinumą, ir naujai

sukurtų vertybių tvarumą. Gausėjančios bendruomenių iniciatyvos ir pastangos ne tik prisideda

prie krašto savasties išsaugojimo, bet ir turtina pačias bendruomenes, yra bene geriausias ne tik

visuomenės aktyvumo, bet ir jos sąmonėjimo rodiklis. Bendruomenių pastangomis 2012 m.

vykdyta ar jau įgyvendinta 111 įvairių projektų 20-yje savivaldybių (Lietuvos..., 2012).

2010 m. kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo srityje pasižymėjo Kupiškio,

Jurbarko, Utenos, Marijampolės, Raseinių, Radviliškio, Kėdainių, Anykščių, Skuodo, Jonavos,

Šalčininkų rajonų, Vilniaus miesto savivaldybės. (Lietuvos..., 2010).

2011 m. ypač aktyvios buvo Anykščių, Utenos rajonų, Vilniaus ir Klaipėdos miestų,

Jurbarko, Klaipėdos, Panevėžio, Raseinių, Šiaulių rajonų savivaldybės. Didelė pažanga

pasiekta Pasvalio, Skuodo, Mažeikių, Radviliškio, Varėnos, Druskininkų, Molėtų, Visagino,

Zarasų, Šilutės, Kretingos, Švenčionių rajonų savivaldybės (Lietuvos..., 2011).

2012 m. ataskaitos rodo, kad veikla kraštovaizdžio srityje suintensyvėjo beveik visose

savivaldybėse. Ypač išsiskyrė Anykščių, Šilutės, Prienų, Pasvalio, Mažeikių, Radviliškio,

Varėnos, Druskininkų, Jurbarko, Neringos, Visagino, Zarasų, Kretingos, Švenčionių, Utenos

rajonų, Vilniaus ir Klaipėdos miestų savivaldybės (Lietuvos..., 2012).

Visoje Lietuvoje vien 2012 m. įgyvendinta 112, tęsiama ar pradėta apie 190 įvairaus

masto projektų. 2012 metais parengta ir patvirtinta apie 170 su kraštovaizdžio sritimi siejamų

teritorijų planavimo dokumentų ir techninių projektų. Didelę jų dalį sudaro detalieji ir jiems

prilyginti atskirųjų želdynų ir rekreacinių sklypų ribų planai, bendrieji savivaldybių, miestų ir

miestelių planai (Lietuvos..., 2012).

Atsižvelgiant į veiklos kraštovaizdžio srityje spektrą ir apimtį, galima teigti, kad

Vilniaus, Klaipėdos miestų, Anykščių, Utenos rajonų savivaldybės jau šiandien pasižymi

kompleksiniu, pažangiu požiūriu į kraštovaizdžio apsaugą, planavimą, tvarkymą, aktyviai

formuoja vietos kraštovaizdžio politiką.

87

Visgi kol kas savivaldybės savo veiklą kraštovaizdžio srityje mažai grindžia Europos

kraštovaizdžio konvencijos ir Lietuvos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimu, silpnai suvokia

sisteminio požiūrio į kraštovaizdžio apsaugą ir tvarkymą naudą. Tuo tarpu ieškant priemonių,

kaip išsiskirti, stiprinti savo identitetą, konkurencingumą, pritraukti iš Lietuvos bėgančius

gyventojus, tapti patraukliomis turistams ir investitoriams, sustiprinti kurortinį įvaizdį,

kraštovaizdžio apsauga, tvarkymas, atkūrimas gali būti ne tik svarbus savasčiai išlaikyti, bet ir

tapti impulsu ekonominiam vystymuisi.

5. Europos Sąjungos finansinių instrumentų įtaka gyvenimo kokybei ir kraštovaizdžio

būklei

Siekiant įvertinti ES struktūrinės paramos 2007–2013 m. veiksmų programų poveikį

miestų ir miestelių plėtrai ir tinkamai pasirengti 2014–2020 m. programavimo periodui,

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos užsakymu UAB „BGI Consulting“ parengė ir 2013

m. pristatė ES struktūrinės paramos poveikio vietinei ir urbanistinei plėtrai vertinimo ataskaitą

(ES..., 2013). Šio vertinimo pamatas – gyvenimo kokybės (įskaitant fizinę aplinkos kokybę)

pokytis.

Ataskaita rodo, kad ES struktūrinės paramos investicijos turi teigiamą poveikį

ekonominiam augimui, gyventojų užimtumui ir nedarbo lygiui: dėl įgyvendinamų projektų

nedarbo lygis 2011 ir 2012 m. sumažėjo beveik 1,7 procentinio punkto, 2013–2015 m. nedarbo

lygis dėl šių investicijų bus mažesnis 1,3 procentinio punkto (ES..., 2013).

Teigiama, kad analizuojamų investicijų dėka pagerinta gyvenamoji aplinka turėjo

teigiamą poveikį išlaikant ir pritraukiant kvalifikuotus žmogiškuosius išteklius. Kompleksinės

investicijos į miesto centro urbanistinį atnaujinimą paskatino didesnius gyventojų srautus,

laisvalaikio tikslais ir apsilankymo metu pramogoms išleidžiamų pinigų kiekį, smulkaus verslo

plėtrą rekonstruotose teritorijose; investicijų į miesto centrinės dalies atnaujinimą

(diskontuotos) naudos ir sąnaudų santykis turėtų viršyti 1,5 (ES..., 2013).

Nebejotinai šios investicijos pasitarnavo didinant kraštovaizdžio estetinį, kultūrinį,

meninį, kai kuriose vietovėse – ir ekologinį potencialą, žmonėms sudarytos galimybės geriau

pažinti kraštovaizdžio vertingąsias savybes, jomis gėrėtis, patogiai lankytis, sportuoti, žaisti,

bendrauti. Nepaisant to, esama ir trūkumų.

Nors nemažos dalies ES finansuojamų savivaldybių lygmens projektų, kuriuose

numatomas fizinės aplinkos tvarkymas, rezultatai reikšmingai veikė kraštovaizdžio kokybę,

Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos rengiant savivaldybių projektus liko pasyvios.

2007–2013 m. Aplinkos ministerija nenustatė jų tinkamumo finansuoti kriterijų, neanalizavo jų

kokybės, sistemingai nekontroliavo jų rezultatų poveikio kraštovaizdžiui ilgalaikėje

perspektyvoje. Vidaus reikalų ministerija net nemato tikslo kviesti Aplinkos ministerijos

atstovų į konkursų, vertinančių geriausius šios srities projektus, vertinimo komisiją...

Akivaizdu, kad į Vidaus reikalų ministerijos, administruojančios daugumą šių projektų,

politiką kraštovaizdžio klausimai mažai integruoti. Atitiktis Europos kraštovaizdžio

konvencijos, jos įgyvendinimo rekomendacijų ir nacionalinės kraštovaizdžio politikos

nuostatoms nebuvo tarp kriterijų, pagal kuriuos skiriamas finansavimas. Investicijos dažnai

koncentravosi rajonų centruose, centrinėse gyvenviečių dalyse, išskirtinėse vietose (mažuma jų

– kompleksinio sutvarkymo projektai), taip nepaisant kertinio Konvencijos tikslo – rūpintis

visomis, tiek ypatingomis, tiek įprastinėmis vietovėmis (Europos..., 2 str.).

Dėl skubos, nebrangių sprendimų paieškos nepakankama reikšmė teikiama vietovės

charakterio, savybių, natūralių procesų, vertybių analizei, dėl ko prastėja sprendinių kokybė.

Nekalbant apie projektų tikslus, net ir tiesiogiai viešųjų erdvių tvarkymui skirtuose

projektuose koncentruojamasi į infrastuktūros įrengimą ir želdinimą, nenumatant kitų

kraštovaizdžio elementų, natūralių procesų apsaugos, reguliavimo, tvarkymo (reljefo

formavimo, hidrografinio režimo keitimo, vandens telkinių pakrančių tvarkymo ir pan.)

nuostatų.

88

Dėl taikomų schematinių erdvinių sprendimų, vienodų architektūrinių detalių, sportinės,

žaidimų aikštelių įrangos, reljefo formų, vandens telkinių krantų linijos niveliavimo,

skirtingose vietovėse sodinamų vis tų pačių svetimžemių augalų nyksta vietovių unikalumas,

daugėja tipinių erdvių, pasireiškia kitos neigiamos pasaulinės urbanistinių erdvių kaitos

tendencijos (Ignateva, Ahrne, 2013).

Kraštovaizdis neretai pertvarkomas iš esmės, stipriai kultūrinamos miestų vandens

telkinių pakrantės, aikštėse ir skveruose žalieji plotai keičiami betoniniais. Estetinį chaosą kelia

piktnaudžiavimas puošybos elementais, siūlomas didelis spalvų, medžiagų spektras.

Įgyvendinant Konvenciją, mūsų laukia daug iššūkių gilinant bendravimo ir

bendradarbiavimo su visuomene tradicijas. Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl

veiksmų ir įgyvendinant bei kontroliuojant šiuos sprendimus laikomas ne formalumu, o

neatsiejama kraštovaizdžio tvarkymo, apsaugos ir planavimo dalimi (Europos..., 2008, 1.2).

Daugiausia šioms mintims antrina finansininkai. Minėtoje ataskaitoje (ES..., 2013)

rekomenduoja skatinti investicijų į miestus ir miestelius kompleksiškumą, visuose

didžiuosiuose miestuose bei pasirinktinai kituose šalies miestuose įgyvendinti integruotas

(kompleksines) plėtros programas, vienu sprendimu patvirtinant lėšas tik toms integruotoms

(kompleksinėms) plėtros strategijoms įgyvendinti, kurios nukreiptos į konkrečios teritorijos

pagrindines problemas lemiančių faktorių visumą, o infrastruktūrinės investicijos tematiškai ir

teritoriškai derinamos tarpusavyje.

Rekomenduojama (ES..., 2013) išnaudoti 2014–2020 m. ES reglamentų, skirtų

sanglaudos politikai įgyvendinti, teikiamas galimybes ir struktūrinei paramai planuoti bei

įgyvendinti naudoti integruotų teritorinių investicijų (ITI) instrumentą. ITI instrumento

privalumas – investicijų pagal skirtingas prioritetines kryptis numatymas viename dokumente

ir tvirtinimas vienu sprendimu. Tai leidžia miestui iš anksto planuoti būsimas investicijas į

įvairius sektorius, susidaryti strategijos įgyvendinimo tvarkaraštį. Prioritetas įgyvendinant

investicijas ITI pagrindu pirmiausia teiktinas didiesiems šalies miestams. Tikslingiausia

didžiuosiuose miestuose įgyvendinti potencialių, bet šiuo metu su problemomis susiduriančių

miesto zonų konversijos kompleksinius projektus.

Konvencijos įgyvendinimas viešumo užtikrinimo atžvilgiu yra glaudžiai susijęs su

oficialiais vietos savivaldos veiklos principais.

Vietos savivaldos įstatymu (Lietuvos... 1994, 2000) įtvirtinta, kad savivaldybės yra

atskaitingos rinkėjams, bet derina savivaldybės ir valstybės, bendruomenės ir atskirų

savivaldybės gyventojų interesus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams

tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus,

skatina pilietinės iniciatyvos formas, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas.

Savivaldybės institucijų veikla ir priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų

reikalavimus, tačiau jos turi laisvių ir yra savarankiškos įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės

aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, užtikrina, kad jų veikla būtų aiški ir suprantama

gyventojams, kurie tuo domisi. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės

institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę

apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų

valstybės tarnautojų darbą. Piliečiai galėtų dažniau tai priminti...

6. Savivaldybių kraštovaizdžio politikos dokumento svarba

Nacionalinei kraštovaizdžio politikai keliami tikslai gali būti pasiekti, vietovių ir regionų

savitumas išsaugomas ir plėtojamas ne nuolat sprendžiant kylančias problemas, o tik per

sistemingą, strategiškai planuojamą veiklą. Konvencijos įgyvendinimo rekomendacijose

(Europos..., 2008) taip pat akcentuojama, kad svarbu ne tiesiog intensyviai veikti, o

proporcingai naudoti įvairius politikos įrankius ir priemones, diferencijuoti veiksmus.

Kraštovaizdžio veiksmams konkrečioje savivaldybėje koordinuoti siūlome kurti vietinės

reikšmės teisės aktą – Savivaldybės kraštovaizdžio politikos krypčių aprašą.

89

Tokį dokumentą šiuo metu rengia Elektrėnų savivaldybė.

Jo tikslas – sudaryti sąlygas išsaugoti vietinio lygmens kraštovaizdžio arealus, jų

ekologines, estetines, kultūrines vertybes, funkcijas, charakterį, atkurti svarbias ekologiniu ar

istoriniu požiūriu kraštovaizdžio vertes ir vertybes, degraduotus kraštovaizdžio kompleksus,

užtikrinti racionalų teritorijų tvarkymą, nuoseklų planavimą, visuomenės ir specialistų

švietimą, įtraukimą įkraštovaizdžio veiklą. Šio strateginio dokumento teisinis pagrindas –

Europos kraštovaizdžio konvencija, Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija

CM/Rec(2008)3 valstybėms narėms dėl Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo

gairių, Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas.

Tai turėtų būti bendras informacijos sąvadas ir kertinių, tik konkrečiai savivaldybei

reikšmingų kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, planavimo, atkūrimo, švietimo, mokymo ir kt.

tikslų, gairių ir nuostatų rinkinys, numatytas proporcingas įvairios veiklos vystymas. Šiame

dokumente turėtų būti apibendrinami atskirų vietovių kraštovaizdžio srities reikalavimai,

išgryninta atskirų vietovių, kraštovaizdžio kompleksų raidos vizija, tikslai, nustatyti veiksmai ir

jų prioritetiškumas, metodai, numatyti konsultavimosi tarp skirtingų sričių specialistų ir

visuomenės mechanizmai.

Tokį bendrąsias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas įgyvendinantį dokumentą turi

tvirtinti savivaldybės taryba. Jis turėtų būti sąlyga ir pagrindas rengiant įvairius projektus,

skiriant finansinę paramą, vertinant pasiektus rezultatus.

Kad būtų užtikrintas viešumas, skaidrumas, naujos investicijos būtų sėkmingos, sukurti

rezultatai pasižymėtų ilgaamžiškumu, siūlytina rengiant tokį dokumentą įtraukti vietos

bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, numatyti konsultacijas su įvairių sričių

specialistais.

Siūlomas toks Savivaldybių kraštovaizdžio politikos turinys:

1. Teisinis pagrindas, tikslas

2. Esama būklė

2.1. Kraštovaizdžio pobūdis ir būklė (remiantis Lietuvos kraštovaizdžio studija,

planavimo dokumentais, tyrimų duomenimis, kt.)

2.2. Teisiniai, teritorijų ir strateginio planavimo dokumentai (tarptautiniai,

nacionaliniai, savivaldybės teisės aktai, TPD ir STP dokumentai)

2.3. Atsakomybės kraštovaizdžio srityje (savivaldybės funkcijos)

3. Savivaldybės ir atskirų teritorijų kraštovaizdžio vizija, formavimo tikslai, principai ir

uždaviniai

4. Pagrindiniai veiksmai:

4.1. Kraštovaizdžio planavimas (savivaldyybės lygmens teritorijų planavimo

dokumentai, strateginis poveikio kraštovaizdžiui vertinimas kitų sričių planams ir projektams ir

pan.)

4.2. Kraštovaizdžio apsauga (indėlis saugant tarptautinės, nacionalinės reikšmės,

steigiant ir tvarkant savivaldybės reikšmės saugomas teritorijas, gamtos ir kultūros paveldo

objektus, vietoves, veiksmai saugant vaizdingas vietoves, panoramas; vietinio gamtinio

karkaso ir ekologinio tinklo formavimas, kt.)

4.3. Kraštovaizdžio tvarkymas (ekologinių, estetinių, kultūrinių, istorinių, archeologinių

vertybių tvarkymas ir atitinkamų kraštovaizdžio funkcijų stiprinimas, teritorijų pritaikymas

bendruomenių ir svečių poreikiams, želdinių ir želdynų tvarkymo programa, vandens telkinių

pakrančių tvarkymas ir priežiūra ir pan.)

4.4. Kraštovaizdžio atkūrimas (pažeistų vietovių išvalymas ir atkūrimas – teritorijų ir

vandens telkinių valymas nuo užteršimo, dumblo valymas, bešeimininkių pastatų griovimas ir

pan.)

4.5. Kraštovaizdžio tyrimai ir būklės stebėsena (pagal LR želdynų įstatymą – želdinių ir

želdynų inventorizavimas ir monitoringas; pagal LR vietos savivaldos įstatymą, turi būti

atliekamas ir platesnis kraštovaizdžio monitoringas (tiriami konkretūs reiškiniai, teritorijos ir

90

plotai, kur vyksta kraštovaizdžio kaita – pvz., žemėnaudos struktūros rajone ir gyvenvietėse

kaita, reklaminių stendų statyba prie magistralinių kelių, kt.));

4.6. Visuomenės dalyvavimo skatinimas (informacijos apie kraštovaizdį ir jo vertybes

pateikimo būdai ir priemonės, skirtingų visuomenės grupių (mokiniai, senjorai, verslas,

specialistai, muziejai, bendruomenės, NVO, kt.) įtraukimas ir kt.)

4.6.1. Informacijos sklaida (internetinis puslapis, rajono laikraštis, regioninė TV,

leidiniai, kt.)

4.6.2. Švietimas ir mokymas

4.6.3. Konkursai, visuomeninės akcijos, talkos ir pan. (vietos bendruomenių, asmenų ir

organizacijų skatinimo priemonės)

4.6.4. Parama ir konsultacijos bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijomis

5. Bendradarbiavimas su kitomis savivaldybėmis, tarptautiniai ryšiai

6. Ištekliai politikai įgyvendinti (finansiniai, žmogiškieji)

7. Politikos įgyvendinimo stebėsena, metinių ataskaitų rengimas, politikos atnaujinimo

mechanizmas.

Išvados

1. Siekiant įgyvendinti Europos kraštovaizdžio konvenciją ir nacionalinę kraštovaizdžio

politiką, būtina nuosekli valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų

veiklos kraštovaizdžio srityje koordinacija, stebėsena, rezultatų analizė ir vykdomų

veiksmų koregavimas. Būtina didinti mokslo bendruomenės indėlį.

2. Aplinkos ministerijos vykdoma savivaldybių kraštovaizdžio veiklos stebėsena

suteikia nemažai informacijos apie jų veiksmus šioje srityje visos šalies mastu, ypač

– apie teigiamas tendencijas. Situaciją visiškai atspindėtų kompleksinė aplinkos

stebėsena (ypač gyvenamųjų vietovių), kraštovaizdinis tam tikros srities projektų

auditas, kompleksiškai vertinant jų sprendinių kokybę ir poveikį kraštovaizdžiui.

3. 2009–2013 m. vyko intensyvūs kraštovaizdžio pertvarkymo, regeneracijos,

atnaujinimo darbai, tačiau kompleksiniu požiūriu į kraštovaizdžio veiklą šiuo metu

pasižymi dar nedaugelis savivaldybių.

4. Tęstinis, nuoseklus Aplinkos ministerijos darbas su savivaldybėmis (atskaitomybė,

švietimas, konsultacijos) prisideda prie savivaldybių specialistų gilesnio supratimo

apie kraštovaizdį, jo saugojimą, tvarkymą ir planavimą ugdymo.

5. Specialų išsilavinimą turintys darbuotojai dirba mažiau nei trečdalyje savivaldybių.

Kurortinės savivaldybės, kuriose ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas jų

kraštovaizdžio charakterio, jo ekologinių, estetinių, kultūrinių funkcijų plėtotei, iki

šiol neįsteigia už kraštovaizdžio sritį atsakingų specialistų etatų. Anykščiai yra

vienintelė kurortinė vietovė, kur dirba kraštovaizdžio architektas.

6. Finansų ekspertų nuomonė atitinka ET Europos kraštovaizdžio konvencijos

įgyvendinimo rekomendacijas, Europos vietos savivaldos chartiją: ateinančiame ES

finansiniame periode būtina pereiti prie kompleksinių [fizinę aplinką tvarkančių]

veiksmų, erdvinio prioritetų derinimo, tuo pačiu užtikrinti veiklos skaidrumą,

viešumą. Tai glaudžiai susiję su Europos kraštovaizdžio konvencijos ir nacionalinės

kraštovaizdžio politikos įgyvendinimu, todėl šių tiesės aktų laikymasis turi būti

privaloma sąlyga skiriant finansavimą ir vertinant projektų rezultataus.

7. Vietinio strateginio dokumento – Savivaldybių kraštovaizdžio politikos – parengimas

ir patvirtinimas, visų vietiniu lygiu svarbių visuomenės grupių įtraukimas į šį procesą

užtikrintų, kad įgyvendinamos Europos ir Lietuvos strateginių dokumentų nuostatos,

leistų tikslingai naudoti finansinius išteklius kraštovaizdžio apsaugai, tvarkymui ir

planavimui.

91

Literatūra, šaltiniai

Darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d.

nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029, Žin., 2009, Nr. 121-5215). Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/index.php#a/8084>

Europos Kraštovaizdžio konvencija (Žin., 2002, Nr. 104-4621). Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/index.php#r/1370>

Europos Kraštovaizdžio konvencija. Susiję tekstai. 2012, Aplinkos ministerija. Prieiga per

internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/12929>

ES struktūrinės paramos poveikio vietinei ir urbanistinei plėtrai vertinimo galutinė ataskaita, 2013

Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Prieiga per internetą:

<http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/fm/failai/Vertinimas_ESSP_Neringos/Ataskaitos_

2012MVP/Poveikio_urbanistinei_pletrai_vertinimas.pdf>

Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija CM/Rec(2008)3 valstybėms narėms dėl

Europos kraštovaizdžio konvencijos įgyvendinimo gairių (priimta Ministrų komiteto 2008 m.

vasario 6 d. 1017-ajame ministrų pavaduotojų posėdyje). Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/index.php#r/1370>

Ignatieva M, Ahrne K. 2013. Biodiverse green infrastructure for the 21 st century: from „Green

desert“ of lawns to urban biophilic landscapes, Journal of Architecture and Urbanism 1: 1-9

Lietuvos Respublikos bendrasis planas (Žin. 2002, Nr. 110-4852). Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284909>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, 174-6443). Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/index.php#a/5044>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonės, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 909 (Žin., 2005, Nr. 103-3808;

2007, Nr. 114-4646; 2008, Nr. 13-439; 2009, Nr. 80-3343). Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=5045>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių vykdymas 2009 m. Prieiga

per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/9830>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių vykdymas 2010 m. Prieiga

per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/10761>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių vykdymas 2011 m. Prieiga

per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/11794>

Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių vykdymas 2012 m. Prieiga

per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/13597>

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 1994, Nr. 55-1049; Žin., 2000, Nr. 91-

2832) Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=240620&Condition2=>

92

Mokymosi visą gyvenimą kraštovaizdžio architektūroje iššūkiai ir galimybės

Vaiva Deveikienė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga

Santrauka. Straipsnyje analizuojami tęstinio profesinio mokymosi arba mokymosi visą gyvenimą

klausimai, apžvelgiami pagrindiniai tokio mokymosi principai ir kriterijai, aptariama esama giminingų

profesijų patirtis ir nuostatos. Teikiami pasiūlymai kraštovaizdžio architekto tęstinio mokymosi ir

kvalifikacijos palaikymo reikalavimams formuluoti.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio architektūra, mokymasis visą gyvenimą, tęstinis mokymasis,

seminarai, parodos.

Abstract. The article analyzes the related areas of landscape architecture professionals in continuing

vocational training or lifelong learning experience, criteria and qualification requirements. It also

provides a brief overview of seminars, conferences, publications and professional discussions, non-

academic vocational training and summarizes the established practice and proposals. The article aims

to submit and formulate proposals of the landscape architect qualification training and maintainance

requirements.

Key words: landscape architecture, life-long learning, continuing vocational training, seminars,

exhibitions.

Įvadas

Kraštovaizdžio architekto veikla ir profesija, kaip, beje, ir daugelis kitų profesijų,

reikalauja nuolatinio žinių ir įgūdžių tobulinimo, patirties ugdymo. Po akademinių studijų

sėkmingai profesinei veiklai užtikrinti daugelyje profesijų taikomas tęstinio profesinio

mokymo arba mokymosi visą gyvenimą kriterijus. Tai sistemingas žinių ir įgūdžių palaikymas,

gilinimas ir plėtimas bei profesinių savybių, būtinų vykdant profesines ir technines pareigas,

tobulinimas individo profesinės veiklos laikotarpiu. Edukologijos teorijoje ir praktikoje

išskiriami du požiūriai į tęstinį profesinį mokymą (TPM) – tai fragmentiškas TPM, kai

akcentuojama momentinių profesinių treniruočių svarba, įgaunant tam tikrus konkrečius

įgūdžius, ir fokusuotas TPM, kai akcentuojamas poreikis nuolat (nuosekliai) mokytis ir kelti

kvalifikaciją.

TPM gali būti sėkmingas kraštovaizdžio architektų bendruomenės ir jos užsakovų bei

gretutinių profesijų bendruomenių (architektų, urbanistų, arboristų, želdynininkų)

susikalbėjimo ir pasitikėjimo laidas, kai užtikrinami komunikacijos ir informacijos pateikimo

bei suvokimo kanalai. TPM arba mokymasis visą gyvenimą yra gana aktuali tema tiek

nacionaliniu, tiek tarptautiniu aspektu. Šiais klausimais nuolat dirba UNESCO ir Europos

Sąjungos institucijos. TPM arba mokymosi visą gyvenimą strategijos centrinė institucija yra

UNESCO mokymosi visą gyvenimą institutas Hamburge, aktyviai bendradarbiaujantis su

tarptautiniais partneriais, siekiantis padėti valstybėms narėms diegti mokymosi visą gyvenimą

nuostatas nacionalinėse švietimo sistemose. Europos Sąjungos Mokymosi visą gyvenimą

programa (MVGP) paliko ryškų pėdsaką ir Lietuvoje. Lietuvos arboristai, kraštovaizdžio

architektai turėjo ir turi progą dalyvauti šioje programoje.

Svarbiausi ES, UNESCO ir partnerių siekiai šioje srityje: skatinti žinių partnerystę

besiplečiančioje tarptautinėje visuomenėje, stiprinti minėto instituto, kaip tarptautinio centro,

tarpdisciplininių žinių, tyrimų ir gerosios patirties visame pasaulyje platformos, funkciją,

demonstruoti naujovių TPM taikymo pavyzdžius, kurti dinamiškus forumus, formuoti tyrimų

rezultatais grįstas strategijas ir praktiką, skatinti dialogą, keitimąsi idėjomis ir tyrimų

įžvalgomis. Taigi, paskata ir metodinis pagrindas mūsų tyrimui ir diskusijai yra mokslinės

literatūros ir kitų publikacijų analizė, kriterijų identifikavimas, atvejų lyginimas ir aptarimas,

sociokomunikacinis ir edukologinis modeliavimas, brėžiant pasiūlymus ir profesijos ugdymo

gaires.

Straipsnio tikslas – pateikti pasiūlymus kraštovaizdžio architekto kvalifikacijos ugdymo

ir palaikymo reikalavimams formuluoti. Straipsnyje analizuojama giminingų kraštovaizdžio

93

architektūrai sričių specialistų TMP arba mokymosi visą gyvenimą patirtis, kriterijai,

kvalifikaciniai reikalavimai. Pateikiama glausta seminarų, konferencijų, profesinių diskusijų ir

publikacijų, neakademinio profesijos mokymo apžvalga, apibendrinama susiklosčiusi praktika

ir teikiami pasiūlymai.

Metodinės prielaidos ir kriterijai

Žinių, įgūdžių, kurie įgyjami mokykloje ar universitete, neužtenka visam gyvenimui.

Mokymas ir švietimas suteikia žmogui galimybių prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir

naujų technologijų. Šiuolaikinis gyvenimas teikia daugiau galimybių ir alternatyvų, bet kartu

daugiau rizikos ir netikrumo. Dažnai pasaulyje aukščiausios kokybės prekė yra naujausia

informacija, žinios ir įgūdžiai. Specialistui turi būti sudarytos sąlygos nuolat mokytis. Dirbantis

specialistas neturės mokymosi motyvų, jeigu mokymo ir švietimo kursų turinys ir metodai

neatitiks jo poreikių, o įgytos žinios ir įgūdžiai nebus vertinami darbe. Todėl švietimo ir

mokymo sistemos taip pat turi keistis ir suteikti galimybes žmonėms mokytis ir šviestis.

Švietimas paprastai derinamas su nacionalinės kultūros ypatybėmis ir visuomenės socialinėmis

reikmėmis (Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 2013).

Visuomenė turi priprasti ir prisitaikyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias (universiteto

laipsnio įgijimas yra aktualus maždaug penkeriems metams) – nuolatinis patirties įgijimas ir

galimybė asmenims bei organizacijoms nuolat mokytis ir tobulintis yra svarbiausia vertybė

ateičiai. Todėl kokybiško visą gyvenimą trunkančio mokymo ir mokymosi galimybės

(prieinamumas) yra būtinos visiems žmonėms, nepaisant jų užsiėmimo ir aplinkybių. Dėmesys

turi būti telkiamas į mokymosi metu vykstantį keitimąsi žiniomis, vertybėmis, įgūdžiais ir

perspektyvomis tokiu būdu, kad būtų užtikrinama profesinės veiklos kaip pragyvenimo šaltinio

darna (Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 2013).

Europos Parlamento ir ES Tarybos nuosekli veikla švietimo politikos srityje, laikant, kad

pažangi žinių visuomenė yra didesnio augimo ir aukštesnio užimtumo lygio pagrindas, sutelkė

daug dėmesio mokymosi visą gyvenimą programai. 2006 m. rudenį priimtas Europos

Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1720/2006/EB, nustatantis veiksmų programą

mokymosi visą gyvenimą srityje, patvirtino ES švietimo paramos 2007–2013 metams

Mokymosi visą gyvenimą programą (MVGP), susidedančią iš kelių segmentų: COMENIUS

(mokykliniam ugdymui), ERASMUS (aukštajam mokslui), LEONARDO DA VINCI

(profesiniam mokymui), GRUNDTVIG (suaugusiųjų švietimui), skersinės programos ir Jean

Monnet (Žano Monė) programos. Šios ES švietimo paramos programos paprogramės nuo 2007

m. suteikė finansavimą šimtams projektų ir individualių veiklų (Lifelong Learnig Statistics,

2013). Lietuvos nacionalinė agentūra, administruojanti MVGP – Švietimo mainų paramos

fondas. Aukštos kvalifikacijos specialistams ir akademinei bendruomenei aktualiausios yra

ERASMUS ir LEONARDO programos šakos. 2013 m. birželio mėn. Europos Parlamentas

patvirtino susitarimą dėl naujos ERASMUS+ programos, kuri bus įgyvendinama 2014–2020

metais (Švietimo mainų paramos fondo tinklalapis, 2013).

MVGP mokymasis visą gyvenimą apibrėžiamas kaip „bet koks bendrasis švietimas,

profesinis švietimas ir mokymas, neformalus ir savaiminis mokymasis, kuris tęsiamas visą

gyvenimą, ir kurio dėka asmeninėje, pilietinėje, socialinėje ir (arba) su užimtumu susijusioje

plotmėje tobulinamos žinios, įgūdžiai ir kompetencija. Jis apima profesinio konsultavimo ir

orientavimo paslaugų teikimą“. (Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas, 2006)

TPM arba mokymosi visą gyvenimą svarbiausi kriterijai yra šie:

- nepertraukiamumas ir sistemiškumas;

- žinių ir informacijos aktualumas;

- galimybių pasirenkamumas;

- kūrybiškumo ugdymas;

- inovacijos ir pritaikomumas;

- dvišalis arba daugiašalis bendradarbiavimas ir keitimasis žiniomis;

- mokymosi formų įvairovė.

94

Aptariami kriterijai atspindimi Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS)

strateginiuose dokumentuose, įstatuose. Tarp LKAS tikslų nurodomi tokie pamatiniai

postulatai:

- ugdyti kraštovaizdžio architektūrą Lietuvoje, skatinti profesionalios kraštovaizdžio

architektūros plėtotę;

- skatinti profesionalią kraštovaizdžio architektūros kūrybą;

- skatinti specialistų ir visuomenės dialogą aktualiais kraštovaizdžio architektūros

klausimais (LKAS įstatai, 2010).

Siekdama savo tikslų LKAS:

- kaupia ir platina informaciją apie kraštovaizdžio architektūrą Lietuvoje ir užsienyje;

- rengia susirinkimus, konferencijas, projektų peržiūras, parodas, konkursus, diskusijas ir

kitus renginius Sąjungos narius dominančiais klausimais Lietuvos ir tarptautiniu mastu;

- vykdo įvairias kūrybines, profesinio rengimo ir švietimo programas. [...]

Tarp LKAS veiklos sričių nurodoma ir kvalifikacijos tobulinimo, moksliniai tyrimai ir

taikomoji veikla, konsultacijos (LKAS įstatai, 2010; LKAS tinklalapis, 2013).

Neformaliojo, TPM ar mokymosi visą gyvenimą doktrina yra labai svarbi atsakingo

profesinio veikimo srityse: sveikatos apsaugoje ir medicinoje, finansų (apskaitos, audito, turto

vertinimo) sektoriuje ir pan. O juk kraštovaizdis – taip pat jautri sfera, kur reikalingas

atsakingas veikimas ir pasirengęs, išprusęs specialistas. Be to, į kraštovaizdžio architektūros

sritį yra įsijungę įvairaus profesinio pasirengimo specialistai (geografai, miškininkai,

architektai, biologai, agronomai ir kt.). Jiems reikalinga žinių ir įgūdžių bei patirties visuma

gali būti kompensuojama TPM arba MVGP formomis. Kraštovaizdžio architektai šiuo atveju

atitinka MVGP žmonių darbo rinkoje sąvoką.

Asocijuotos profesinės struktūros – LKAS narių lavinimosi ir kvalifikacijos bei

kompetencijos telkimo patirtis nuolat analizuojama LKAS publikacijose (LKAS tinklalapis,

2006–2013; Pilkauskas, 2010; Dagytė, 2010; Žickis, 2010). Nacionaliniai ir tarptautiniai

direktyviniai dokumentai (Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas, 2006; Mokymosi visą

gyvenimą užtikrinimo strategija, 2008) teikia paskatas analizuoti esamą situaciją bei mokslinės

ir praktinės patirties literatūros šaltinius, kad galėtume identifikuoti TPM kriterijus ir aptarti bei

palyginti tokio mokymosi ir kvalifikacijos palaikymo reikalavimus ir praktinius atvejus, taip

pat juos adaptuoti mūsų profesijai, brėždami kraštovaizdžio architekto profesijos ugdymo ir

kvalifikacijos užtikrinimo gaires.

TPM patirties aptarimas ir pasiūlymų formulavimas

Profesinės kvalifikacijos tobulinimo reikalavimų įvairovė. Kaip minėta, daugelis

atsakingos veiklos (arba individualios veiklos) profesijų turi kvalifikacijos palaikymo ir

užtikrinimo reikalavimus. Pavyzdžiui, Auditorių rūmų, Odontologų rūmų ir kitų profesinių

bendrijų nariams, užsiimantiems specializuota profesine veikla, keliami kvalifikacijos

tobulinimo arba atitinkamo TPM valandų skaičiaus reikalavimai.

Audito įstatyme (1999; nauja redakcija nuo 2008) numatoma (28 straipsnis), kad

„auditorius privalo nuolat kelti profesinę kvalifikaciją auditorių kvalifikacijos kėlimo kursuose

(per kiekvienus vienus paskui kitus einančius trejus metus išklausyti ne mažiau kaip 120

valandų kursų arba išeiti lygiavertį profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursą). Auditorių

kvalifikacijos kėlimo kursų turinio reikalavimus (privalomų valandų paskirstymo pagal temas

ir t. t.) nustato Auditorių rūmai, suderinę su [audito priežiūros] Įstaiga. Auditorių kvalifikacijos

kėlimo kursai turi būti organizuoti taip, kad užtikrintų auditoriaus teorinių žinių ir jų

pritaikymo praktikoje stiprinimą pagal programas, Auditorių rūmų parengtas ir raštu suderintas

su Įstaiga. [...] Auditorius, profesinę kvalifikaciją kėlęs ne Auditorių rūmų organizuojamuose

kursuose arba išėjęs lygiavertį profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursą, kreipiasi į Auditorių

rūmus, kad šie kursai [...] būtų įskaityti į šio straipsnio nustatytų kursų valandų skaičių.“

95

Architektų rūmų įstatymas (2006) ir Aplinkos ministro patvirtintas „Architektų

atestavimo, atestatų galiojimo sustabdymo arba jų panaikinimo tvarkos ir architektų

kvalifikacinių reikalavimų aprašas“ (Žin., 2012, Nr. 26-1204; Nr. 135-6936) suponuoja

architektų kvalifikacijos tobulinimo reikalavimus: „architektas privalo ne rečiau kaip kas

5 metai tobulinti savo kvalifikaciją Rūmų organizuojamuose tobulinimo kursuose

išklausydamas ne mažiau kaip 20 valandų paskaitų pagal Rūmų patvirtintą programą, suderintą

su Aplinkos ministerija.“

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (1999; 2011) ir poįstatyminiai aktai dėl turto

ar verslo vertintojo kvalifikacijos suteikimo antai jau 15 metų nustato kvalifikacijos kėlimo

reikalavimus Lietuvos turto ir verslo vertintojams. Finansų ministro 2013-02-11 patvirtintas

„Turto arba verslo vertintojo išsilavinimo, profesinės patirties ir kvalifikacijos kėlimo

reikalavimų apraše“ (Žin., 2013, Nr. 17-868) nustatoma, kad „vertintojo kvalifikacijos kėlimas

per paskutinius 3 metus turi sudaryti ne mažiau kaip 35 valandas. Per 1 kalendorinius metus

vertintojui įskaitomas ne daugiau kaip 15 valandų kvalifikacijos kėlimas.“ Apie kvalifikacijos

kėlimą kasmet Turto vertinimo priežiūros tarnybai (toliau – Priežiūros įstaiga) teikiama

nustatytos formos vertinimo veiklos ir kvalifikacijos kėlimo ataskaita. Kvalifikacijos kėlimu

laikoma dalyvavimas arba pranešimo ar paskaitos skaitymas Priežiūros įstaigos arba asociacijų,

vienijančių tik turto ir (arba) verslo vertintojus ir (arba) turto arba verslo vertinimo įmones,

organizuojamuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose, konferencijose turto arba

verslo vertinimo klausimais. Kursai, skirti vertintojo kvalifikacijos egzaminui pasirengti, nėra

laikomi vertintojo kvalifikacijos kėlimu.

Turto ir (arba) verslo vertintojų kvalifikacijos kėlimas vertinamas valandomis šia tvarka:

- dalyvavimas 1 akademinės valandos trukmės apraše (aprašo 8 punkte) nurodytuose

kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose arba konferencijose turto arba verslo vertinimo

klausimais prilyginamas 1 valandos trukmės kvalifikacijos kėlimui;

- 1 valandos arba 1 akademinės valandos trukmės pranešimo ar paskaitos skaitymas

aprašo 8 punkte nurodytuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose, konferencijose turto

arba verslo vertinimo klausimais prilyginamas 3 valandų trukmės kvalifikacijos kėlimui. Jeigu

pranešimas ar paskaita skaitoma kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminare arba konferencijoje,

kurioje yra dalyvaujama, iš kvalifikacijos kėlimo kursų, seminaro, konferencijos trukmės

atimama skaityto pranešimo arba paskaitos trukmė;

- 1 valandos arba 1 akademinės valandos trukmės anksčiau skaityto (pakartotinio)

pranešimo arba paskaitos skaitymas aprašo 8 punkte nurodytuose kvalifikacijos kėlimo

kursuose, seminaruose arba konferencijose turto arba verslo vertinimo klausimais prilyginamas

2 valandų trukmės kvalifikacijos kėlimui.

Vertintojo kvalifikacijos kėlimo valandas skaičiuoja Priežiūros įstaiga pagal vertintojo

ataskaitoje pateiktą informaciją (su reikiamais priedais) apie kvalifikacijos kėlimą. Daroma

išlyga, kad turto vertintojas per 3 kalendorinius metus gali kelti kvalifikaciją mažiau kaip

35 valandas dėl Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų

svarbių priežasčių, tačiau tokiais atvejais jis, pateikdamas vertinimo veiklos ir kvalifikacijos

kėlimo ataskaitą, kartu turi pateikti svarbių priežasčių patvirtinimo dokumentus.

Intelektinė kraštovaizdžio architekto veikla kaip profesinio tobulėjimo pagrindas.

Kraštovaizdžio architekto intelektinė ir praktinė veikla turi gausią kvalifikacijos patvirtinimo ir

tobulinimo priemonių paletę. Kraštovaizdžio architekto profesija, kaip ir kitos kūrybinės

profesijos, savo prigimtimi ir veiklos objektu yra meninė, kūrybinė veikla, kuri suponuoja

meno kūrėjo veiklos, mokymosi ir eksponavimo (darbų parodos, kritikos opusai ar analitiniai

tekstai, projektų aptarimai), taip pat ekspertizės, meninės raiškos sklaidos, žinių perdavimo,

komunikavimo poreikį. Peržvelgę LKAS 18 metų veiklos laikotarpį, fiksuosime daugybę tokių

renginių (LKAS tinklalapis, 2006–2013), kurie ir savo forma, ir turiniu atitiktų TPM arba

kvalifikacijos tobulinimo esmę, sistemingo mokymosi visą gyvenimą kriterijų, kai profesinės

veiklos eigoje palaikomi reikalingi įgūdžiai, gilinamos ir plečiamos individo žinios. Atidos

96

sulaukia bendradarbiavimo pobūdžio veiklos aspektai, kurie yra reikšmingi profesijos žinių

sklaidos ir tarpprofesinio pažinimo požiūriu (Deveikis, 2010; Deveikienė, 2011).

TPM programos kontekste ypač logiškos tampa šios LKAS (vienos ar su socialiniais

partneriais) renginių grupės, kurios laikytinos profesinio tobulėjimo, kvalifikacijos kėlimo

priemonėmis:

- Konferencijos. Pirmiausia čia minėtinos kasmetinės (nuo 2004 m.) Klaipėdos

valstybinės kolegijos konferencijos „Miestų želdynų formavimas“ (2013 m. surengta jau

dešimtoji tokia konferencija), kur LKAS dalyvauja kaip socialinis partneris. LKAS iniciatyva

su universitetais ir kitais socialiniais partneriais organizuojamas kraštovaizdžio architektūros

forumas (2010 ir 2013), kitos konferencijos su savo leidiniais, pavyzdžiui, „Edouardo André

šiaurės parkų kelias“ (2011), „Parkas mieste – socialinis ir ekonominis veiksnys“ (2005) yra

puikios kvalifikacijos tobulinimo mokyklos.

- Kraštovaizdžio architektų darbų parodos. Jų būta ne vienos (beveik kasmet LITEXPO

parodų rūmuose, taip pat Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje), ir jos atlieka specialistų ugdymo

funkcijas (Pilkauskas, 2010; LKAS tinklalapis, 2006–2013). Pabrėžtina, kad LKAS narių

darbai pristatomi tokių parodų ir konkursų leidiniuose (Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė,

2/2013).

- Išvykos į užsienio šalis ir tarptautinius renginius. Pirmiausia čia minėtini IFLA ir EFLA

renginiai, susitikimai. Bene pirmoji LKAS užsienio išvyka buvo 1996 m. į Italiją, kur vyko

IFLA pasaulinis kongresas (Florencijoje). LKAS atstovai ir grupės aplankė Vokietiją, Lenkiją,

Olandiją, Prancūziją, Latviją ir kitas šalis (LKAS tinklalapis, 2006–2013). Akademinės

bendruomenės nariai (V. Stauskas, P. Grecevičius, G. Stauskis, M. Pilkauskas ir kt.) šia

tobulinimosi galimybe puikiai naudojasi.

- Techninės išvykos ir susitikimai „Želdynų erdvė“. Tradicija, gimusi 2006 m. rudenį

(išvyka į Šilutę) ir remiama Aplinkos bei Kultūros ministerijų, yra puiki tęstinio mokymosi

mokykla. Lankytasi Utenoje, Zarasuose, Rokiškyje (2007), Birštone (2008), Rietave, Plungėje

ir Palangoje (2009), Mažeikiuose ir Kuršo žemėje (2010), Utenos krašte (2011),

Druskininkuose (2012), Neringoje (2013).

- Darbų ir projektų konkursai. Solidūs kraštovaizdžio architektūros darbų konkursai,

organizuojami Aplinkos ministerijos (2002, 2005; 2011), pateikia plačią projektų ir mokslinių

darbų bei tyrinėjimų panoramą (Pilkauskas, 2010; Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė, 2/2013).

Projektų įvairiuose miestuose konkursai (daugiausia Utenoje, keletas Vilniuje, Kaune) suteikia

erdvės profesinei diskusijai (Žickis, 2010; LKAS tinklalapio informacija ir žinios, 2006–2013).

- Seminarai, organizuoti LKAS ir kitų organizacijų (LKAS tinklalapio informacija,

2006–2013; Deveikis, 2010). Paskutinis tokio seminaro pavyzdys – Aleksandro Stulginskio

universitete 2013 m. balandžio mėn. organizuotas „Šveicarų kraštovaizdžio architektūros

bruožų“ pristatymas.

- Profesionalų pranešimai visuomenei įvairiuose susitikimuose, pavyzdžiui, Regimanto

Pilkausko pranešimai Kaune, Šilutėje ir kitur, grupės „Žalioji statyba“ susitikimai Birštone,

Šiauliuose, Rokiškyje ir kitur.

- Publikacijos. Svarbiausių pastarųjų metų leidinių ir publikacijų apie kraštovaizdžio

architektūrą bibliografijos apmatai pateikiami šiame forumo mokslo darbų leidinyje. Minėtinas

ankstesnis Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbų katalogas (2007).

Visi čia paminėti sandai arba priemonių grupės atitinka LKAS veiklos tikslus, strategiją

ir uždavinius, todėl yra priimtini kaip profesinio tobulėjimo laidas ir garantas. Mokymosi visą

gyvenimą užtikrinimo strategija (2008) sudaro sąlygas plačiau komunikuoti ir dalyvauti

profesinių žinių sklaidoje. Šioje komunikacijoje profesinės visuomeninės organizacijos

vaidmuo yra keleriopas (Deveikienė, 2011) ir gali būti suvokiamas ir realizuojamas keliais

lygiais (1 pav.).

97

1 pav. LKAS veiklos schema (sudaryta autorės)

TPM reikalavimų kraštovaizdžio architektams projektiniai pasiūlymai. Kaip pateikta

įvairių profesijų ir veiklos sričių specialistų kvalifikacijos ugdymo ir tobulinimo apžvalgoje,

daugelis paslaugų rinkos dalyvių (specialistų) turi labai aiškius, teisės aktais nustatytus

formaliuosius reikalavimus mokytis ir kelti savo kvalifikaciją TPM formomis. Ne išimtis čia

turėtų būti ir kraštovaizdžio architekto profesija, juolab, kad ji jungia daugelio gamtamokslinių

ir techninių bei meno dalykų pagrindus ir pradmenis.

Pati kraštovaizdžio architektų bendruomenė yra gana marga pagal pagrindinį akademinį

(formalųjį) išsilavinimą, todėl TPM formos jai turėtų būti priimtinos. Neformalusis TPM

pobūdis galėtų būti kiek reglamentuojamas ir formalizuojamas, įvedant susitartą reikalavimą

deklaruoti ir apskaityti TPM kvalifikacijos optimizavimo (ar kėlimo, tobulinimo) dalykus.

Kraštovaizdžio architektų bendruomenėje sutarti kvalifikacijos kėlimo dalykai (sandai) turėtų

būti fiksuojami ir išreiškiami akademinėmis valandomis, taip pat nustatant metinę TPM

valandų normą.

Galimi TPM užskaitos taškai (sandai) – akademinės valandos turėtų būti užskaitomos

tokia tvarka ir apimtimi, kaip parodyta lentelėje.

Lentelė. Kraštovaizdžio architektų tęstinio profesinio mokymosi (TPM) užskaitos tvarka

(projektas)

Eil.

Nr.

Kriterijus (sandas), jo pobūdis Valandų

skaičius

Pastabos

1 Dalyvavimas seminare, konferencijoje, išvykoje 1 Programoje nurodytas

valandų skaičius

2 Darbo, projekto eksponavimas parodoje 4 Esant bendraautoriams,

paskirstoma proporcingai

3 Pranešimas konferencijoje, seminare, iki 30 min. 2

4 Pranešimas konferencijoje, seminare, 31–90 min. 3

5a Publikacija, straipsnis leidinyje, iki 1 spaudos

lanko

4

5b Publikacija, daugiau nei 1 spaudos lankas 1+ Už kiekvieną papildomą

spaudos lanką

6 Konkursinis projektavimas ir dalyvavimas

konkurse

4–8 Priklausomai nuo

apimties; bendraautoriams

paskirstoma proporcingai

7 Ekspertinis darbas, recenzija, ekspertizės aktas 2–4 Priklausomai nuo apimties

8 Darbas LKAS valdyboje 6 Už kalendorinius metus

Metinė TPM norma kraštovaizdžio architektams galėtų siekti 15–18 akademinių valandų;

per 3 metus – atitinkamai 45–50 akademinių valandų. Ekspertų tarybos nariams TPM norma

LKAS bendruomenė

Nacionalinė valdžia,

savivaldybės

Kitos asocijuotos

struktūros, universitetai

Seminarai, ekskursijos, parodos,

konferencijos, publikacijos.

Ekspertizės, konferencijos,

problemų iškėlimas,

konsultavimas, darbo grupės

Bendri projektai, mokymo kursai,

bendri renginiai, darbo grupės,

dalyvavimas

LKAS

98

galėtų būti kiek didesnė ir siekti 20–24 akademines valandas per metus arba 60–70 akademinių

valandų per 3 metus.

Žinoma, turėtų būti teikiami TPM pažymėjimai ar kitaip patvirtinami profesinės veiklos

ir dalyvavimo (publikavimo, recenzijų rašymo) dalykai, pavyzdžiui, asmeniniame

kompetencijos ar kvalifikacijos žurnale.

Leonardo da Vinci programos mokymo projekto pristatymas. 2013 m. LKAS, Vilniaus

Gedimino technikos universitetas su partneriais iš Vokietijos (Vokietijos kraštovaizdžio

architektų sąjunga) ir Latvijos (Latvijos kraštovaizdžio architektų bendrija, Latvijas ainavu

architektūras biedrība) teikė paraišką Švietimo mainų paramos fonde dėl dalyvavimo

Leonardo da Vinci programos Naujovių perkėlimo projekte, rengiant mokymosi visą gyvenimą

programą. Projektas patvirtintas finansuoti.

Kvalifikacijos kėlimo ir integracijos skatinimo kraštovaizdžio architektūros srityje

mokymo projektas atitinka nacionalinį prioritetą „Profesinio mokymo ir darbo rinkos dalyvių

bendradarbiavimo skatinimas“. Projekto tikslas – pasinaudoti geriausia europine kraštovaizdžio

architektūros kvalifikacijos kėlimo mokymų patirtimi, pritaikant ją Lietuvos rinkai,

atsižvelgiant į aktualias problemas, šalies kultūrines ypatybes, ekonomines galimybes, teisinės

bazės aktualius pokyčius, naujas technologijas ir direktyvas. Mokymų tikslas – sudaryti

sąlygas kelti kraštovaizdžio architekto paslaugų kokybę ir didinti jo konkurencingumą darbo

rinkoje.

Vykdant projektą bus siekiama aktyvinti mokymo proceso ir darbo rinkos dalyvių

bendradarbiavimą. Ši programa orientuojama į dvi pagrindines klausytojų grupes –

projektuotojų ir produkto vartotojų (užsakovų, administratorių, vykdytojų). Kvalifikuotai

pristatant kraštovaizdžio architekto profesijos specialistų vaidmenį ir sprendžiamus klausimus,

bus siekiama suaktyvinti kraštovaizdžio architekto paslaugos poreikį darbo rinkoje. Mokymo

programa padės kraštovaizdžio architektūros srityje besidarbuojantiems žmonėms sistemingai

ir metodiškai įgyti papildomų žinių, kurios yra reikalingos profesiniam savarankiškumui

užtikrinti. Mokymo programa prisidės gerinant kraštovaizdžio architektų verslumą ir jų

paslaugų kokybę.

Mokymo programa pirmiausia orientuota į architektus, kraštovaizdžio architektus, kitus

specialistus bei savivaldybių administracijų darbuotojus, dirbančius kraštovaizdžio tvarkymo

srityje. Bus kviečiami dalyvauti kiti suinteresuoti paslaugos rinkos dalyviai. Neseniai studijas

baigusiems kraštovaizdžio architektams programos rėmuose bus sudarytos sąlygos įgyti žinių

ir praktikos, reikalingos savarankiškam darbui. Ši mokymo programa turėtų būti taikoma

kraštovaizdžio architekto kvalifikacijos kėlimo kontekste, kuris naujai įgalintų kraštovaizdžio

architekto atestacijos vykdymo procesus.

Apibendrinimas ir išvados, pasiūlymai

Kraštovaizdžio architekto profesija, kaip ir kitos kūrybinės profesijos, savo prigimtimi ir

veiklos objektu yra meninė, kūrybinė veikla, kuri suponuoja meno kūrėjo veiklos, mokymosi ir

darbų eksponavimo, taip pat meninės raiškos sklaidos, žinių perdavimo poreikį ir galimybes.

Savo įvairiapusės kūrybinės veiklos kontekste kraštovaizdžio architektas turi daug galimybių

tęstiniam profesiniam mokymuisi (TPM) ir kvalifikacijos tobulinimui: dalyvaudamas parodose

ir konkursuose, rengdamas darbų, projektų pristatymus ar metodinius dokumentus, rengdamas

tekstus, mokslines ir kraštovaizdžio architektūros populiarinimo publikacijas, skaitydamas

pranešimus ar dalyvaudamas kaip klausytojas konferencijose, mokymo kursuose, seminaruose.

Iš esmės tai gali nemažai atitikti sistemingo mokymosi visą gyvenimą kriterijų, kai

profesinės veiklos eigoje palaikomi reikalingi įgūdžiai, gilinamos ir plečiamos individo žinios.

Kita vertus, kraštovaizdžio architektas veikia socialinėje aplinkoje, saistomas teisinių

reglamentų, ekonominių sąlygų, politinių ir ideologinių nuostatų. Logiška teigti, kad šioje

srityje jam reikalingas informacinis laukas, žinios, įgyjamos konkrečia tęstinio profesinio

mokymosi (TPM) forma.

99

Pasiūlyta kraštovaizdžio architektų tęstinio profesinio mokymosi (TPM) užskaitos tvarka

ir apimtys galėtų būti diegiama praktikoje artimiausiu metu. Tai atitiktų mokymosi visą

gyvenimą nacionalinę strategiją (2008) ir europinį siekinį, prisidėtų prie specialistų

kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo, galėtų būti nauja aplinkybė ir paskata kraštovaizdžio

architektų atestacijos procese.

Švietimo mainų paramos fondo programos (naujoji ERASMUS+ ir kt.) turėtų likti LKAS

ir šalies universitetų dėmesio lauke kaip tinkamas mokymosi visą gyvenimą politikos ir

strategijos įrankis. Vykdomas Leonardo da Vinci programos projektas suteiks pirmąsias tokių

programų taikymo ir finansavimo pamokas.

Literatūra, šaltiniai

Dagytė I., 2010. Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos įvaizdžio kūrimas: tarp teorijos

reikalavimų ir praktikos iššūkių. Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos:

kraštovaizdžio architektūros forumo‘2010 mokslo darbai. Vilnius: LKAS, p. 71–79.

Deveikienė V., 2011. Bendruomenės ir visuomeninių organizacijų vaidmuo istorinių parkų

gaivinime (Lentvario ir Trakų Vokės dvarų parkų pavyzdžiu). Edouardo André šiaurės parkų kelias:

tarptautinės konferencijos mokslo darbai. Vilnius, p. 122–129.

Deveikis S., 2010. Kraštovaizdžio formavimas: pretenzija į ekonominę vertybės analizę.

Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros

forumo‘2010 mokslo darbai. Vilnius: LKAS, p. 110–118.

Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1720/2006/EB (2006-11-15), nustatantis veiksmų

programą mokymosi visą gyvenimą srityje. Dokumentas lietuvių kalba. OL L 327 (2006-11-24), p. 45–

68. Prieiga per internetą (žiūrėta 2013-08-26):

http://eur-lex.europa.eu/lex/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2006:327:0045:0068:LT:PDF

Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai: katalogas ‘2007. Vilnius: VDA leidykla, 134 p.

Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė, 2/2013. Kraštovaizdžio formavimo sprendimai. Kaunas: Lututė,

104 p.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, 2013. Mokymasis visą gyvenimą. Prieiga per internetą:

http://www.unesco.lt/svietimas/ (žiūrėta 2013-08-13)

Life-long Learning Programme European Statistics, 2013. Prieiga: http://www.statisticsforall.eu

(žiūrėta 2013-08-27)

LKAS tinklalapio informacija, 2006–2013. Prieiga per internetą: http://www.lkas.lt

Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija (patvirtinta 2008-10-15). Valstybės žinios, 2008, Nr.

122-4647.

Pilkauskas R., 2010. Projektų konkursai ir parodos ugdo kraštovaizdžio architektus. Kraštovaizdžio

architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros forumo‘2010 mokslo

darbai. Vilnius: LKAS, p. 150–156.

Švietimo mainų paramos fondo tinklalapis, 2013. Prieiga per internetą: http://www.smpf.lt

(ERASMUS+, žiūrėta 2013-08-28)

UNESCO Institut for Lifelong Learning tinklalapis, 2013. Prieiga per internetą: www.uil.unesco.org

(žiūrėta 2013-08-27)

Žickis A., 2010. Konkursas be principų: Nemuno salos Kaune urbanistinė idėja. Kraštovaizdžio

architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros forumo‘2010 mokslo

darbai. Vilnius: LKAS, p. 157–162.

100

Virtualios realybės metodų taikymas kuriant ir vertinant kraštovaizdžio

architektūrą

Gintaras Stauskis

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Architektūros fakultetas

Trakų g. 1 Vilnius, telef. +37052370564, el. paštas Gintaras.Stauskis@vgtu.lt

Santrauka

Kuriant kraštovaizdžio architektūrą vis didesnę svarbą įgauna sprendinių atitiktis vartotojų lūkesčiams.

Tradiciniai sprendinių atvaizdavimo ir visuomenės informavimo metodai apsiriboja vienpusiu ir

pasyviu santykiu su vartotoju, kuriam sudėtingi techniniai brėžiniai yra sunkiai suvokiami. Taip pat

didėja atotrūkis tarp projekto rengėjų ir pagrindinių aplinkos naudotojų, nepavyksta išsiaiškinti jų

tikrųjų poreikių ir lūkesčių, dėl to sunku užtikrinti tinkamą kraštovaizdžio architektūros projektų

kokybę. Informacinėmis komunikacinėmis technologijomis grįsti virtualios realybės metodai suteikia

vartotojams platesnę prieigą prie planuojamų kraštovaizdžio architektūros sprendinių ir leidžia sukurti

interaktyvią projekto dalyvių bendradarbiavimo erdvę ir taip pagerinti planuojamų sprendinių kokybę.

Straipsnyje apžvelgiama virtualios realybės instrumentų panaudojimo architektūroje patirtis ir

inovacijos, tiriant konkrečius pavyzdžius atskleidžiama, kokiais būdais galima jas pritaikyti

kraštovaizdžio architektūrai. Straipsnyje pateikiamas Inovatyvus aplinkos interaktyvaus sužaidybinimo

metodas ir jo pritaikymo analizė rodo, kad aplinkos virtualaus atvaizdavimo ir objektų naudojimo

simuliavimas išplečia kraštovaizdžio architektūros kūrimo instrumentus ir tiesiogiai daro įtaką

sprendinių kokybei plačiau įtraukdamas vietos bendruomenes.

Reikšminiai žodžiai: kraštovaizdžio architektūra, virtuali realybė, urbanistinis simuliatorius,

visuomenės dalyvavimas, informacinės komunikacinės technologijos.

Summary. Meeting the needs of the users play more and more important role in creating modern

landscape architecture. Traditional presentation and communication techniques for involving the users

into landscape architecture projects are limited to one way contact, give little awareness and a poor

chances for a feedback. As a result the gap between the project developers and the users is increasing

thus limiting quality of the coming development in terms of aesthetics, functionality, safety and the

other quality aspects. The paper argues that ICT based methods provide wider access to the project

material and create an interactive communication between all stakeholders and especially between the

user and the project development group. Based on a review and analysis of modern representation and

virtual reality techniques the paper presents an innovative methodology that allows creating an

interactive communication platform by gamification of urban environment with integrated landscape

architecture proposals. As a result application of this method is widening the toolkit of creating

landscapes by better public participation and more efficient communication of the project group.

Key words: landscape architecture, virtual reality, urban simulation, public participation, information

and communication technologies.

Įvadas

Visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese reglamentai (Visuomenės 2004)

apibrėžia kaip „savanorišką juridinių ir fizinių asmenų ar jų grupių dalyvavimą teritorijų

planavimo dokumento rengimo procese“. Šis urbanistinio planavimo ir architektūrinio

projektavimo instrumentas praėjo ilgą evoliucijos kelią nuo pirmųjų eksperimentinių akcijų

XX a pradžioje iki mūsų dienų. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti visuomenės dalyvavimo

planuojant kraštovaizdžio architektūros objektus patirtis ir pateikti inovatyvią šio instrumento

panaudojimo metodiką. Tuo tikslu straipsnyje pateikiama istorinė visuomenės įtraukimo į

planavimo procesą apžvalga, išryškinama skirtingų planavimo proceso dalyvių

bendradarbiavimo nauda, pateikiama inovatyvi virtualios realybės technologijomis grįsta

praktika, taip pat analizuojami sužaidybinimo metodikos praktinio pritaikymo pavyzdžiai.

Visuomenės įtraukimo į projektavimą metodai nuėjo ilgą raidos kelią. Čikagos miesto

plano, kurį kūrė arch. D. Burnham vadovaujama architektų grupė, kraštovaizdžio architektas

W. D. Moody parašė miesto plano kūrimo aprašą, kuriame auklėjo amerikiečių vaikus aktyviai

101

dalyvauti kuriant savo miesto ateitį. 1909 m. apie visuomenės informavimą jis rašė: „Viešumas

yra galinga jėga, galinti pajudinti net ir miesto planuotojų sostą“ (Moody 1912). Visuomenės

įtraukimą kaip taikomąjį architektūrinio projektavimo instrumentą imta plačiau taikyti XX a.

antroje pusėje. Paskatas tam davė gyventojų nepasitenkinimas pokario laikotarpiu skirtingose

Europos šalyse griaunamais miestų centrais. D. Britanijoje kilęs namų savininkų ir nuomininkų

judėjimas reikalavo išsaugoti ir atnaujinti senuosius būstus užuot juos nugriovus. Vis dėlto

daugelis Europos miestų neišvengė įvairiomis priedangomis maskuojamų masinių griovimo

darbų, kai siekiant išvalyti pokario griuvėsius ir jų vietoje pastatyti naujus pastatus buvo

prarastos ištisos vertingos miestų centrų dalys. Griaunant pastatus buvo sunaikintos ir tose

teritorijose gyvenusių miestiečių bendruomenės su savo tradicijomis, ryšiais ir kitais tapatumo

ženklais, kurie formavosi tose vietovėse ištisus šimtmečius, o buvo sunaikinti akimirksniu

(Hackney 1990). Prasminga, kad šio visuomenės aktyvinimo proceso smaigalyje stovėjo ir

tokie iškilūs to meto architektai, kaip Rod Hackney D. Britanijoje ir kiti, ilgainiui įgavę

„bendruomenės architekto“ vardą. Platus gyventojų sąjūdis nulėmė, kad beatodairiškas miesto

centrų griovimas JK liovėsi, o visuomenės teisės dalyvauti priimant esminius miestų plėtros

sprendimus buvo įtvirtintos daugelio Europos, o vėliau ir kitų žemynų šalių nacionalinėje

statybos teisėje, taip pat ir tarptautiniuose dokumentuose.

1 pav. Gyventojų protestai, reikalaujant realių teisių daryti įtaką savivaldybių statybos planams

Glazge (Jungtinė Karalystė) kairėje, Vilniuje (Lietuva) dešinėje.

1. Teisinio reglamentavimo aspektai

Pagrindinių visuomenės informavimo apie aplinkos ir miestų tvarkymą teisės aktų analizė

rodo, kad šie principai buvo įtvirtinti 1992 m. Rio de Žaneiro deklaracijoje, kur tarp 27

visuomenės informavimo principų buvo apibrėžta ir planavimo subjektų prievolė informuoti

gyventojus apie planuojamus aplinkos ir miestų tvarkymo planus ir siūlomus sprendinius.

1996 m. patvirtinta ir 2003 m. papildyta ES Visuomenės dalyvavimo direktyvoje 2003/35/EB

planavimo organizatorių atsakomybė ir proceso skaidrumas pažymimi kaip pagrindiniai

visuomenės įtraukimo į planavimą pranašumai (Directive 2003). 1998 m. priimta Aarhuso

deklaracijoje nustatoma visuomenės teisė gauti informaciją ir dalyvauti priimant skirtingus

miestų aplinkos vystymo sprendimus (Convention 1998).

Daugelyje Europos šalių netrukus po to buvo priimti statybos teisės aktai, kur buvo

suformuluoti pagrindiniai reikalavimai, kaip į aplinkos kūrimą įtraukti visuomenės atstovus.

Jungtinėje Karalystėje buvo sukurta visa teisės aktų sistema, kurioje pateikti konkretūs

nurodymai, kaip organizuoti šį procesą skirtinguose miestų planavimo, kvartalų ir viešųjų

erdvių regeneravimo ir atskirų pastatų statybos projektuose (Statement 2004). Rytų Europos

šalyse, kur XX a. gale visuomenė išgyveno didelę pertvarką atkuriant rinkos santykius, šie

metodai buvo pradėti taikyti vangiai ir itin formaliai. Tą rodo ir kai kurių šalių atlikta patirties

analizė. Rumunijoje pažymima, kad tik formaliai taikant visuomenės dalyvavimo projektuose

nuostatas nesulaukiama iš to žymesnės naudos, o projektų rengimo ir tvirtinimo procesas

vilkinamas (Public 2007). Tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad šio proceso efektyvumą daug

102

lemia šalies kultūrinės tradicijos, o procesui sėkmingai įgyvendinti greta įprastų pasyvių

metodų reikalingos naujos technologijos.

Tarptautinės visuomenės dalyvavimo asociacijos projektas „Tapykime kraštovaizdį“

parodė, kad taikant virtualaus simuliavimo techniką galima itin sudominti žmones tuo, kas bus

planuojama greta jų gyvenamųjų vietų esančiose erdvėse (Painting 2009). Vietos gyventojai,

gerai pažindami savo gyvenamąją aplinką, daug geriau įsijaučia į erdviniame modelyje

atvaizduotus sprendinius, kurie yra daug efektyvesni už plokščius brėžinius.

Lietuvoje nuo 1996 m. taikoma tvarka grindžiama Visuomenės dalyvavimo teritorijų

planavime nuostatais, paskutinįkart atnaujintais 2007 m. Pagal šią tvarką nusistovėjusi praktika

yra itin formali, remiasi iš esmės pasyviais instrumentais, kurie neskatina bendruomenės

plačiau įsitraukti svarstant ar komentuojant skirtingus urbanistinių ir kraštovaizdžio projektus.

Aktyvūs ir ypač interaktyvūs metodai, kurie išvis nėra kaip nors reglamentuoti, Lietuvoje

nenaudojami, todėl visuomenės nuomonė apie naujas viešąsias erdves, skverus ir parkus

sužinoma iš visuomenės informavimo priemonių jau įrengus minėtus objektus. Platesni mokslo

tyrimai šioje srityje nevykdomi, o pavienės skirtingų tyrėjų iniciatyvos yra fragmentiškos ir

remiasi atskirų mokslo šakų interesais, kurie nėra sujungiami į vientisą tarpdisciplininę tyrimo

sistemą.

2. Metodai

Pagal taikomų metodų aktyvumą visuomenės dalyvavimo planavime instrumentai,

įvertinus pasaulio šalių patirtį, straipsnio autoriaus siūlymu, klasifikuojami į pasyvius, aktyvius

ir interaktyvius (1 lentelė). Pasyvūs metodai grindžiami vienpusiu planavimo organizatorių ir

visuomenės bendravimu, iš esmės naudojant tokius statiškus informavimo būdus, kaip

statistikos duomenų rinkimas, spausdintos informacijos skelbimas ir stebėjimai. Aktyvių

metodų taikymas leidžia įtraukti į procesą ir kitus planavimu suinteresuotus dalyvius. Tam

naudojamos ekskursijos į planuojamų objektų vietas, prezentacijos, darbo grupės ir kita.

Siekiant ne tik informuoti, bet ir gauti iš proceso dalyvių atgalinį ryšį apie jų nuostatas

naudojami interaktyvūs dialogai, atviros erdvės technologijos, taip pat informacinėmis ir

komunikacinėmis technologijomis paremti metodai. Planavimo, projektavimo ir statybos

praktikos patirties analizė rodo, kad vien tik pasyvių metodų taikymas riboja visuomenės

dalyvavimo galimybes, neleidžia pasiekti plataus proceso dalyvių rato ir sužinoti jų tikrosios

nuomonės bei siūlymų planuojamų sprendinių atžvilgiu. Abipusio efektyvaus ryšio, plačios

prieigos ir operatyvios reakcijos fiksavimo ir analizės stoka yra pagrindiniai šių priemonių

trūkumai. Straipsnyje keliama hipotezė, kad virtualiais IKT ryšiais grindžiamų metodų

pritaikymas visuomenei įtraukti į miestų plėtros svarstymą leistų pasiekti visiškai naujų, kitais

būdais sunkiai pasiekiamų rezultatų ir kompensuotų tradicinių pasyvių metodų ribotumą,

siekiant aukštesnės architektūrinių sprendinių kokybės.

1 lentelė. Visuomenės dalyvavimo miesto vystymo projektuose metodai

Metodai Pasyvūs Aktyvūs Interaktyvūs

Parengiamieji Duomenų rinkimas Ekskursija, interviu Internetas

Analitiniai Pavyzdžių tyrimas,

analizė

Darbo grupės Politikos dialogas

Sklaidos Spausdinta medžiaga Prezentacijos,

vizualizacijos

Atviros erdvės

technologijos,

sužaidybinimas ir

multiplejeris

Stebėsenos Stebėjimai Komitetai, susitikimai,

auditas

E-vyriausybė, virtualus

urbanistinis

simuliatorius

103

Nors informacijos apie teritorijų planavimo ir kitus miesto vystymo projektus skelbimas

internete iš esmės yra tolygus skelbimams spaudoje, ši virtuali erdvė leidžia pateikti daug

daugiau grafinės ir vizualinės informacijos apie projektą bei sukurti abipusį ryšį tarp vietos

valdžios ir gyventojų bendruomenių, nekilnojamojo turto vystytojų, potencialių klientų ir kitų

suinteresuotų proceso dalyvių. Projekto planų, modelių, maketų ir vizualizacijų pateikimas

internete suteikia visuomenei ir kitiems proceso dalyviams daug daugiau informacijos, kurią

galima gauti ir analizuoti bet kuriuo laiku vartotojui patogioje vietoje, kaupti ir saugoti pateiktą

medžiagą, taip pat pateikti savo nuomones ir pasiūlymus raštu virtualioje erdvėje. Vis dėlto ir

šis metodas turi savo ribas, nes daugumai žmonių būna sunku suprasti ir įsigilinti į techninius

brėžinius, o pateikiamos vizualizacijos dažnai idiliškai nudailinamos ir neatitinka tikrųjų

tikėtinų planavimo ir statybos pasekmių.

Visuomenės dalyvavimo instrumentai yra efektyvūs ir leidžia pasiekti aukštesnę galutinių

sprendinių kokybę tada, kai jie naudojami visuose projekto vystymo etapuose nuo sklypo

parinkimo, užduoties formavimo, preliminarių sprendinių iki pat projekto įgyvendinimo,

eksploatacijos ir stebėsenos. Lietuvos praktikoje visuomenės įtraukimo priemonių taikymas iš

esmės yra koncentruojamas į baigiamąjį projekto etapą, kai susipažinti pateikiami jau galutiniai

projekto sprendiniai, o jų esminiai pokyčiai yra mažai tikėtini. Tokioje padėtyje proceso

dalyviai jaučiasi nuvilti, kad jų pastabos ir pasiūlymai vargu ar beturės kokios nors įtakos

galutiniam projekto realizavimui.

2 pav. Pagrindiniai planavimo projektų etapai, kuriuose galimas visuomenės dalyvavimas.

Skirtingos visuomenės grupės skirtingai reaguoja į tradicinius ir modernius dalyvavimo

metodus. Siekiant įvertinti skirtingų visuomenės grupių poreikius ir lūkesčius geriausi

rezultatai pasiekiami viename projekte derinant skirtingus pagal aktyvumą instrumentus nuo

pasyvių iki interaktyvių.

3. Naujosios technologijos

Tyrinėjant pažangiausias skirtingų šalių taikomas viešumo praktikas aikštėn kyla

skirtingos virtualia realybe grindžiamos aplikacijos. Kalifornijos universiteto Los Andžele

UCLA (JAV) mokslininkai jau keletą metų kuria virtualaus Los Andželo miesto modelį,

kuriame galima rasti esamus ir naujai pastatytus pastatus, gatves, viešąsias erdves,

kraštovaizdžio architektūros objektus, pateikiamus mobilia video modelio forma (Virtual LA

2008). Nuolat papildomas ir atnaujinamas virtualus miesto modelis leidžia prie jo erdvės

prisijungusiems vartotojams stebėti miesto pokyčius, tiek greta savo gyvenamųjų vietų, tiek ir

bendrai visame mieste. Miesto Little Tokyo rajono bendruomenė nesutarė dėl Šiaurės

pirmosios gatvės rekonstravimo: viena gyventojų grupė siūlė statyti vaikų sporto ir poilsio

centrą, kita – įrengti miesto parką su pėsčiųjų rekreacijos trasomis. Bendruomenei buvo

pateikti abiejų variantų virtualūs erdviniai modeliai, kurie parodė abiejų variantų pranašumus ir

trūkumus. Pasirodė, kad sporto centras nesiderina prie kitų pastatų komplekso, o parkas

išnyksta aplinkinėje erdvėje ir sukelia pėsčiųjų prieigos bei automobilių stovėjimo problemų.

Šio socialinio eksperimento rezultatas – buvo nutarta kurti iš esmės naują urbanistinį

pasiūlymą ieškant pastatų ir kraštovaizdžio architektūros harmonijos (Urban 2013). Deja,

vartotojas negali šių modelių valdyti ir savarankiškai tyrinėti pageidaujamu būdu, jų

naudojimas visiškai apribotas kūrėjų užduotomis vaizdo dinaminėmis funkcijomis, kai

atvaizduojami tik iš anksto surežisuoti modelio fragmentai, o kiti lieka vartotojui nežinomi ir

nematomi.

104

Ascutney miesto Vermonto valstijoje (JAV) istorinės dalies regeneracijos sprendiniams

patikrinti gyventojai tris mėnesius galėjo naviguoti po trijų matavimų miesto modelį,

apžiūrėdami urbanistinės regeneracijos projekto kūrėjų pasiūlytus pastatų kompleksų, viešųjų

erdvių, parkų ir skverų sprendinius iš žmogaus perspektyvos ir iš paukščio skrydžio. Šio

eksperimentinio metodo rezultatai, aptarti su gyventojais, parodė, kad didžioji dalis

bendruomenės pritaria siūlomiems sprendiniams ir pageidauja tik mažų korekcijų.

3 pav. Ascutney miesto virtualiame modelyje gyventojams buvo pateikta esamos padėties

(kairėje) ir siūlomos urbanistinės intervencijos (dešinėje) simuliacija.

Inovatyvus kraštovaizdžio projektavimo metodas, grįstas interaktyviu vietos gyventojų

įtraukimu, Koenigsluter am Ulm mieste (Vokietija) leido pasiekti, kad dauguma žmonių

susipažino su siūlomais sprendiniais, pateikė vertingų pasiūlymų jiems patobulinti, o

realizuojant projektą jam visuotinai pritarė (Bartlett et al 2005). JAV Kalifornijos universiteto

tyrėjai, pirmieji padėję pagrindus panaudoti virtualią realybę projektavimo praktikoje, pabrėžia

erdvinių modelių grafinės kokybės svarbą. Kuriami simuliaciniai modeliai turėtų būti aiškiai

atpažįstami ir tikroviški, tačiau ne per daug fotorealistiniai, nes įmantrių detalių gausa

atitraukia vartotojo dėmesį nuo esminių modelio tyrimo klausimų (Liggett 1995). Pastaruoju

metu virtualūs modeliai yra integruojami su geografine informacine sistema (GIS), kuri leidžia

konkrečiai identifikuoti visų objektų vietą realioje situacijoje, taip pat suteikia daug daugiau

informacijos nei tik grafinis kuriamos vietovės ar objekto vaizdas. Tarp mokslininkų vyksta

intensyvi diskusija apie virtualios realybės instrumentų panaudojimo ribas kuriant skirtingus

projektus (Ruffat 2012). Teigiama, kad šie instrumentai duoda naudos išplėsdami projekto

autoriaus galimybes, kai yra taikomi kompleksiškai su kitais tradiciniais projekto kūrimo

būdais (Manneh 2012).

4. Sužaidybintos aplinkos tyrimo metodas

Išnagrinėjus šiuolaikinių virtualios realybės panaudojimu grindžiamų metodų patirtį

siūloma apjungti virtualios realybės metodą su sužaidybinimo technologijomis. Žaidybinimo

technologijos pastaruoju metu valdo didelę dalį laisvalaikio ir pramogų industrijos virtualioje

erdvėje. Greta pramoginių aplikacijų, tyrimai rodo didžiulį sužaidybinimo metodo efektyvumą

mokymo, tyrimų, viešinimo ir kitose srityse (Rebolledo-Mendez et al 2009). Tam kuriami

vadinamieji „rimtieji žaidimai“ (angl. Serious Games), taikomi skirtingiems tikslams pasiekti ir

įvairiems uždaviniams spręsti.

Sudarant sužaidybintos aplinkos tyrimo programą ir kuriant scenarijus svarbu

identifikuoti žaidimų subjekto socialinį tipą, atitinkantį konkrečios bendruomenės specifiką.

Tyrimai rodo, kad yra keturi principiniai žaidėjų tipai: tyrinėtojas, kūrėjas, lyderis ir

naikintojas. Kiekvienas iš jų pasižymi tipo pavadinimą atitinkančiu elgesiu virtualioje erdvėje.

Sužaidybinimo instrumentai panaudojami urbanistikos srityje kol kas fragmentiškai ir neturint

konkrečių taikomųjų profesinių tikslų. Daugiausia tai elementarus siūlomų sprendinių

105

atvaizdavimas ir pateikimas vartotojams virtualioje erdvėje. Dėl gausaus informacijos srauto ši

techniniais duomenimis grįsta medžiaga sunkiai pasiekia pagrindines tikslines grupes, o iš jų

patikimo ir efektyvaus atgalinio ryšio ir išvis nesulaukiama.

Pagal metodikos nuostatas buvo nustatytos kokybinių ir kiekybinių kraštovaizdžio

architektūros projekto sprendinių vertinimo kriterijų grupės, apibūdinančios sprendinių

socialinius ir vizualinius veiksnius. Vertindami tokius naujus kraštovaizdžio architektūros

objektus, kaip parkai, skverai, rekreacijos trasos, gyventojai pirmiausia susitelkia į tokių

socialinių šių objektų požymių, kaip aplinkos funkcionalumas, saugumas, funkcinis

integralumas ir kt., analizavimą. Tačiau tuo neapsiribojama ir lyginant skirtingus objektus

aplinkoje ieškoma tokių estetinių vizualinių vertybių, kaip erdvinis komfortas, kraštovaizdžio

architektūros elementų dizaino estetika, kompozicijos išraiškingumas ir kt. (4 pav.).

4 pav. Sužaidybintos urbanistinės aplinkos tyrimo kriterijų grupės.

Pagal sužaidybinimo urbanistikoje metodiką numatyta daug tarpusavyje susijusių etapų,

kurie nuosekliai išplaukia vienas iš kito. Remiantis nustatytomis kriterijų grupėmis autoriaus

vadovaujamos specialistų grupės sudarytą sužaidybintos aplinkos tyrimo metodą sudaro

parengiamasis, žaidybinis ir tyrimo etapai (5 pav.). Parengiamojo etapo metu parenkama

tiriamo kraštovaizdžio objekto teritorija, sukuriamas to objekto erdvinis modelis, kuris

integruojamas ant GIS sistemos vietovės esamos padėties pagrindo, į modelį integruojami

skirtingi teritorijos įrangos ir mažųjų architektūros formų objektai, taip pat visiems paviršiams

suteikiamos atpažįstamos realistinės tekstūros. Rengiant erdvinį modelį sužaidybinimui į jį

įvedami personažai (žmonės – vartotojai) su mechanikos savybėmis (ėjimo, bėgimo, sėdėjimo

ir kt.), aplinkai suteikiamos šviesos ir garso savybės. Visas modelis pateikiamas vartotojui

(„žaidėjui“) naudotis patogia forma.

Žaidybinio etapo metu nustatytai tikslinei tyrimo grupei – bendruomenei – suteikiama

riboto laiko prieiga prie sukurto modelio, kur prie sistemos prisijungęs bendruomenės atstovas

yra kviečiamas įsijungti į „rimtą žaidimą“ pagal iš anksto sukurtą žaidimo scenarijų. Pastarasis

kuriamas siekiant įtraukti „žaidėją“ į patrauklią motyvuojančią veiklą siekiant išsiaiškinti

projekto vystytojui rūpimus klausimus. Siekiama, kad į rūpimus klausimus „žaidėjas“

netiesiogiai atsakytų savo elgesiu testuojamame modelyje, neklausiant jų tiesiogiai.

Trečiajame tyrimo etape analizuojami žaidimo metu sukaupti duomenys: pagal sudarytą

duomenų tyrimo algoritmą ir parengiamojo etapo klausimus iš sistemos duomenų bazės

gaunama ataskaita apie „žaidėjų“ elgesį, pasirinkimus, prioritetus, judėjimo trasas,

apsilankymų dažnį ir kitus parametrus. Surinktų duomenų analizė leidžia spręsti apie tai, kaip

„žaidėjai“ vertina siūlomą projektą. Pateikus šiuos tyrimo rezultatus projekto vystymo grupei,

kurią sudaro projekto vystytojas, projekto architektas ir kiti specialistai, sprendžiama, ar toks

vertinimo rezultatas tenkina, ar ne. Pastaruoju atveju gali būti keičiama projekto programa,

koreguojamas projektas ir po kurio laiko pakartojamas „rimto žaidimo“ scenarijus, tikintis

106

gauti naujus, galbūt geresnius rezultatus. Tai yra sužaidybinimo metodo grandinės baigiamasis

projekto optimizavimo etapas.

5 pav. Sužaidybintos urbanistinės aplinkos tyrimo metodikos etapai.

5. Pavyzdžio tyrimo analizė

Šio tyrimo atveju urbanistinės aplinkos sužaidybinimo tikslas yra padidinti visuomenės

supratimą ir kurti abipusio bendradarbiavimo erdvę tarp bendruomenių ir projektų vystytojų,

siekiant aukštesnės sprendinių kokybės. Tyrimo uždaviniai yra padidinti visuomenės supratimą

apie būsimą miesto užstatymo ir viešųjų erdvių tvarkymą; sukurti bendradarbiavimo ryšius tarp

bendruomenių ir projektų vystytojų; identifikuoti potencialių vartotojų lūkesčius ir poreikius;

pasiekti sprendinių atitiktį vartotojų poreikiams bei plėsti specialistų profesinę patirtį.

Sužaidybintos urbanistinės aplinkos tyrimo metodika buvo praktiškai pritaikyta

pasirinktam kraštovaizdžio architektūros objektui – Misionierių sodui Vilniaus senamiestyje

ištirti ir įvertinti. Vilniaus miesto teritorijos paskirčių analizė rodo, kad didžiąją miesto

teritorijos dalį užima miškai ir žemės ūkiui tebenaudojama teritorija (5 pav.). O rekreacijos ir

viešųjų erdvių plotai sudaro tik 1,6 % miesto teritorijos. Tai rodo, kad yra aiškios prielaidos

dalį miško ir žemės ūkio žemių panaudoti rekreacijos poreikiams ir viešosioms erdvėms

įrengti.

107

6 pav. Vilniaus miesto teritorijų paskirčių struktūra.

Tyrimui pasirinktas Misionierių sodas Vilniuje yra pačioje senamiesčio širdyje, greta

istorinio Misionierių vienuolyno architektūros ansamblio, ribojasi su Užupio bendruomene ir

Vilnios upės slėniu (6 pav.). Gretimais esantys žalieji plotai jungiasi į didesnę želdinių sistemą,

kuri itin svarbi miestui ir ypač jo centrinei daliai ekologiniu, rekreaciniu ir estetiniu aspektais.

Detalesnė Misionierių sodų aplinkos analizė rodo, kad nagrinėjamo sodo teritorija yra

didelio komplekso, kurį sudaro Užupis, konvertuotina teritorija palei Vilnios upę, vadinama

Architektūros parku, Tymo turgus ir kiti svarbūs šios senamiesčio dalies objektai (7 ir 8 pav.).

7 pav. Misionierių sodo padėtis Vilniaus senamiestyje.

108

8 pav. Misionierių sodo ir aplinkinių teritorijų išsidėstymas.

Pagal 4 pav. nustatytą struktūrą Misionierių sodo pertvarkymo projekto (projektinių

pasiūlymų autorė Jurga S. Večerskytė-Šimeliūnė) tyrimui ir įvertinimui buvo pateikti

klausimai, apibūdinantys socialinius ir vizualinius projektuojamo objekto kriterijus (2 lentelė).

Šių kriterijų pagrindu sukurti scenarijai projekto vertintojams („žaidėjams“). Nustatant

Misionierių sodo projektu suinteresuotų bendruomenių imtį, vertinamos gretimų senamiesčio

teritorijų gyventojų galimybės pasiekti Misionierių sodą per 10 min. laiko intervalą, kuris

atitinka vidutinį pasiekiamumo laiką Vilniaus senamiestyje iki artimiausio viešojo želdyno.

2 lentelė. Pagrindiniai Misionierių sodo tyrimo klausimai ir požymių indikatoriai

Tyrimo klausimai Požymių indikatoriai

1. Ar projektuojamas Misionierių

sodas gali tapti ir funkcionuoti

kaip centrinis miesto rekreacinis

želdynas?

Parkas yra dažnai lankomas miesto gyventojų;

Parkas yra dažna ir populiari draugų susitikimo ir

bendravimo vieta;

Parkas yra romantiškų susitikimų vieta;

Parke savo laisvalaikį leidžia šeimos.

2. Ar Misionierių sodas gali tapti

vietos bendruomenių gyvenimo

dalimi?

Vietos gyventojai kasdien lankosi parke;

Miestiečiai turi parke savo pamėgtas vietas;

Parke organizuojami vietos gyventojų renginiai;

Vietos gyventojai dalyvauja planuojant, įrengiant ir

prižiūrint parką.

3. Ar Misionierių sodas galės

patraukti masinių pramoginių ir

rekreacijos renginių

organizatorius?

Parke rengiami poezijos, muzikos ir kiti festivaliai;

Parke mėgsta lankytis ir fotografuotis vestuvių ir

kitų šventinių renginių dalyviai;

Parke rengiamos gėlių parodos ir konkursai;

Parke gali vykti tradiciniai gretimo vienuolyno

renginiai.

4. Ar Misionierių sodas gali tapti

saugia ir patogia poilsio vieta? Visas parko dalis lanko skirtingos lankytojų grupės;

Parke nėra vietų potencialiems užpuolimams ir

vandalizmui.

5. Kiti klausimai apie parką Parko aptvėrimas ir įėjimai;

Pėsčiųjų tranzitas per parką;

Lankytojams saugūs vandens telkiniai;

Dažniausiai naudojamos pėsčiųjų judėjimo trasos;

Populiariausi apžvalgos taškai.

109

Misionierių sodo projektui testuoti sudaryti du šeimos rekreacijos ir draugų grupės

bendravimo scenarijai, kurie leidžia pasirinkti patraukliausias rekreacijai ir bendravimui

tinkamas vietas, jas pažymint atitinkamais parko atributais – suolais, stalu, šviestuvu, pikniko

inventoriumi (9 pav.).

9 pav. Virtualus Misionierių sodo modelis žaidimų platformoje.

Sudaryti Misionierių sodo projekto testavimo scenarijai leidžia atskleisti plataus

gyventojų rato – vaikų, jaunimo, suaugusiųjų – lūkesčius bendrai ir poziciją konkretaus

projekto atžvilgiu, atsakant į tyrimo pradiniame etape sudarytus klausimus.

7. Tyrimo išvados

Virtualaus urbanistinio simuliatoriaus metodo, grįsto aplinkos sužaidybinimu, taikymas

gali dramatiškai pakeisti projektavimo, vertinimo, komandos darbo organizavimo ir

visuomenės dalyvavimo patirtis, įnešdamas daugiau bendradarbiavimo vietoje hierarchinio

valdymo.

Sužaidybintos aplinkos metodas yra pažangi inovacija, kurios efektyvumas pasireiškia

planuojant sudėtingus urbanistinius kompleksus, kraštovaizdžio architektūros objektus, miesto

viešąsias erdves. Norint pasiekti maksimalų rezultatą labai svarbu tinkamai paruošti projekto

modelį, suteikti jam kuo daugiau vartotojui atpažįstamo panašumo su realia aplinka. Taip pat

gerus rezultatus lemia tinkamas žaidimo scenarijus, kuris, viena vertus, turi atitikti tyrimo

klausimus, kita vertus – būti patrauklus ir įtraukiantis žaidėjus.

Sužaidybintos urbanistinės aplinkos tyrimo įtraukiant vietos bendruomenes metodas yra

efektyvus būdas taikant jį kartu su kitais tradiciniais, tačiau dėl to ne mažiau efektyviais

visuomenės dalyvavimo instrumentais. Jis leidžia analizuoti esamą viešųjų erdvių padėtį arba

vertinti jau parengtus projektinius pasiūlymus. Itin svarbus tyrimo uždavinys yra tinkamai

nustatyti viešosios erdvės vystymu ir naudojimu suinteresuotas gyventojų grupes ir jas įtraukti

į tyrimą bei vertinimą (Calderon 2013).

Pateiktas metodas ir jo taikymas kelia platesnius klausimus, susijusius su informacinių

technologijų panaudojimu architektūros praktikoje: ar ne per daug galių suteikiama visuomenei

spręsti apie būsimų erdvių ir objektų projektus? Autoriaus nuomone, sudarytos metodikos

prasmė yra įtraukti visuomenę į aplinkos kūrimo procesą kaip aktyvų ir bendradarbiaujantį

partnerį, o sužinojus jo lūkesčius, galimai anksčiau optimizuoti projektą, kad būtų patenkinti

besikeičiantys šiuolaikinio vartotojo poreikiai. Pastariesiems procesams daug įtakos daro

besikeičianti sociokultūrinė visuomenės samprata apie architektų vaidmenį visuomenėje.

Literatūra

Bartlett W. K. Neumann A. Meifort J. Interactive Landscape Planning – Results of a pilot study in

Koenigslutter am Elm, Germany. Proceedings / Tagungsband; Ed. / Hg.: Manfred SCHRENK ISBN 3-901673-12-1 (Hardcopy-Edition) ISBN: 3-901673-13-X (CD-Edition). CORP 2005 & Geomultimedia05

Feb. 22-25, 2005. http://www.corp.at/archive/CORP2005_WARREN_NEUMANN_MEIFORTH.pdf

[Virtuali prieiga 2013.8.31].

110

Calderon C. Politicising Participation. Towards a New Theoretical Approach to Participation in the Planning

and Design of Public Spaces. Doctoral thesis. Swedish University of Agricultural Sciences. 2013.Uppsala.

ISBN 978-91-576-7812-6 (print).

Convention on Access to Information, Public Participation in Decision-Making and Access to Justice in

Environmental Matters. (1998). Aarhus Denmark. 25 June, 1998.

http://www.unece.org/fileadmin/DAM/env/pp/documents/cep43e.pdf [Virtuali prieiga 2013.8.31].

Directive 2003/35/EC of the European Parliament and of the Council of 26 May 2003 providing for public

participation in respect of the drawing up of certain plans and programmes relating to the environment and

amending with regard to public participation and access to justice Council Directives 85/337/EEC and

96/61/EC. 2003. http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2003:156:0017:0024:EN:PDF [Virtuali prieiga

2013.8.31].

Hackney R. The Good, the Bad and the Ugly. 1990. Frederick Muller. London.

Liggett R. Friedman S. Jepson W. Interactive Decission Making in a Virtual Urban World: Visual

Simulation and GIS. Proceedings of the 15th 1995 ESRI User Conference. 1995. Palm Springs, CA.

Manneh C. Computer Game Provides Inspiration for New Planning Tool. Cities Today. 2012. Vol. 7. P.43.

Moody W. D. Wacker’s Manual of the Plan of Chicago: Municipal Economy. Chicago: W.D. Moody, 1912.

http://burnhamplan100.lib.uchicago.edu/learning/bibliography/ [Virtuali prieiga 2013.8.31].

Painting the Landscape. A Cross-Cultural Exploration of Public-Government Decision-Making.

International Association of Public Participation. 2009.

http://www.iap2.org/associations/4748/files/Kettering_FINALExecutiveSummaryReport.pdf [Virtuali

prieiga 2013.8.31].

Public Participation in Romania: Reality or Fairy Tale? 2007. CERE. Bucharest.

Rebolledo-Mendez, G., Avramides, K., de Freitas, S. & Memarzia, K. 2009. Societal impact of a Serious

Game on raising public awareness: the case of FloodSim, in Proceedings of the 2009 ACM SIGGRAPH

Symposium on Video Games. New Orleans, Louisiana, pp. 15-22.

Ruffat S. Ter Minassian H. Video Games and Urban Simulation: New Tools or New Tricks? European

Journal of Geography. Art. Nr. 622. 2012. Electronic resource. http://cybergeo.revues.org/25561?lang=en

[Virtuali prieiga 2013.8.31].

Simpson D. M. Virtual Reality and Urban Simulation in Planning: A Literature Review and Topical

Bibliography. Journal of Planning Literature, Vol. 15, No. 3. 2001. Sage Publications, Inc

Statement of Community Involvement and Plannign Applications. Office of the Deputy Prime Minister.

London. 2004. http://www.communities.gov.uk/corporate/ [Virtuali prieiga 2013.8.31].

Urban Simulation Team. 2013 http://www.ust.ucla.edu/ustweb/projects.html [Virtuali prieiga 2013.8.31].

Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatai. [Guidelines on Public participation in

Territory Planning]. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimas Nr.1079 (Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 904 redakcija) 2004. [Approved by the Decree

of the Government of Lithuania No. 1079 from 18.09.1996 (Version Decree of the Government of Lithuania

No. 904 from 16.07.2004)]. [Virtuali prieiga 2013.5.15].

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=237982&p_query=&p_tr2=

Virtual L.A. - First Street. The Urban Simulation Team at UCLA. 2008.

http://www.youtube.com/watch?v=w20TPzxV7S8

Padėkos

Autorius dėkoja bendradarbiams ir kolegoms, su kuriais kuriamas šiame straipsnyje

analizuojamas projektas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui,

projekto IKT kuriančiai VGTU Grafinių sistemų katedrai, metodinę pagalbą teikiančiam Užupio

kūrybiniam klasteriui UCC.

111

Saugumas viešosiose erdvėse kaip demokratinių miestų planavimo

principų taikymo rezultatas (Vilniaus miesto pavyzdžiu)

Jonas Jakaitisa, Vytautas Bielinskas

b

a Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas,

Dizaino katedra, Miestų statybos katedra

Pylimo g. 26 / Trakų g. 1, LT-01132 Vilnius, Lietuva b Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas,

Miestų statybos katedra

Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius,

jonas.jakaitis@vgtu.lt; archinst.@vgtu.lt; vytautas.bielinskas@gmail.com

Anotacija. Straipsnyje, remiantis Vakarų šalyse taikoma praktika, nacionaliniu lygmeniu parengtomis

gairėmis tiriamas miestų urbanistinės struktūros, architektūros, kraštovaizdžio ir fizinės aplinkos

poveikis saugumui viešosiose miestų erdvėse. Šio straipsnio tikslas – panagrinėti šalies ir užsienio

saugumo viešose erdvėse prevencijos klausimus, aptarti tendencijas ir apibendrinus tyrimų rezultatus

pasiūlyti problemų sprendimo būdus, naudojant miestų planavimo priemones. Taikant integralumo,

kompleksiškumo, kokybinius ir kiekybinius vertinimo, statistinius tyrimų metodus, siekta nustatyti

optimalius urbanistinių struktūrų dydžius ir teritorijų ribas, kurios leidžia identifikuoti teritorinių

bendruomenių interesų zonas. Tokiomis aplinkybėmis susiformavusių teritorinių bendruomenių zonų

kontekste autoriams pavyko nustatyti urbanistinių struktūrų sąryšį su saugesne gyvenamąja aplinka.

Tyrimų rezultatai parodė, kad miestų planavimas kaip viešųjų erdvių ir architektūros formavimo

priemonė yra neatsiejama nuo saugumo kontrolės ir prevencijos multifunkciškoje miesto aplinkoje.

Reikšminiai žodžiai: viešasis saugumas, viešosios erdvės, kraštovaizdžio architektūra, visuomenės ir

architektūros sąveika, teritorinės bendruomenės, gyvenimo kokybė.

Abstract. On the basis of Western countries practice and on the national level framed guidelines, in this

article we studied the impact of cities urban structure, architecture, landscape and physical environment

on public safety as one of the most important quality of life indicators. In areas of Vilnius City the

environmental factors are strongly impacting on identifying the size and the boundaries of the territory

that community is interested in. In the context of such circumstances that the territorial communities’

zones were formed, the authors carried out a study, which made it possible to determine the urban

indicators cohesion with the safe living environment in Vilnius City case. The results showed that urban

planning as a public space and architecture formation measure is an integral part of security control and

prevention in the multifunctional urban environment.

Keywords: urban development, urban safety, green architecture, territory community, landscape

architecture, quality of life, crimes, community.

1. Įvadas

„Statyti miestus ir juose teisingai gyventi

yra didis didelių žmonių grupių

užsiėmimas“ William Richard Lethaby

(1922)

Daugelyje Europos šalių įgyvendinant urbanistinės plėtros ir miestų architektūros politiką

dažnai iškyla teisinių, moralinių ar prigimtinių normų prieštaravimų, reglamentavimo

neatitikimų siekiamai gyvenimo kokybei užtikrinti. 2013 m. Jungtinių Tautų (JT) paskelbta

programa apie pasaulio valstybių miestų gerovę (United Nation Human Settlements

Programme...2013) rodo, kad kai kuriuose didžiuosiuose Europos miestuose, taip pat ir

Vilniuje, vienas lemiamų veiksnių, darančių neigiamą įtaką gyvenimo kokybei, yra viešojo

saugumo problema. Tyrimų rezultatai rodo, kad apie 31 % respondentų viešąjį saugumą laiko

viena iš trijų didžiausių grėsmių gyvenimo kokybei (1 pav.).

112

saugumas

mieste

Vilnius

saugumas

mieste

Viena

saugumas

mieste

Briuselis

saugumas

mieste

Roterdamas

saugumas

mieste

Bolonija

1 pav. Didžiausios grėsmės gyvenimo kokybės lygiui Europos miestuose

JT publikuotoje programoje apie pasaulio valstybių miestų gerovę (United Nation Human

Settlements Programme...2013) ir Lietuvos nacionalinės politikos gairėse (Žin., 2003, Nr.32-

1318) nacionaliniu lygiu skelbiama, kad nusikaltimų, daromų viešosiose vietose, prevencija ir

kontrolė yra prioritetinė miestų ir visuomenės teritorinės sanglaudos vystymo kryptis, kurios

vienas iš esminių uždavinių yra kurti saugią aplinką teritorijų planavimo ir projektavimo

priemonėmis.

Šio straipsnio tikslas – panagrinėti šalies ir užsienio saugumo viešosiose erdvėse

prevencijos klausimus, aptarti tendencijas ir apibendrinus tyrimų rezultatus pasiūlyti problemų

sprendimo būdus.

2. Metodologiniai tyrimų pagrindai

Tyrimai rodo, kad transformuojantis gyvenimo būdui, visuomenės saugumas priklauso nuo

miestų erdvinės struktūros ir siejamas su gyvenimo kokybės kriterijų kokybinių reikalavimų

kitimu. Gyvenimo kokybės kriterijai tapo svarbiausi modeliuojant miestų urbanistinę raidą

(Jakaitis et al. 2009). Urbanizacija skatina teritorinę diferenciaciją, žmonės koncentruojasi

miestuose, todėl silpnėja socialinė kontrolė, stiprėja anonimiškumas ir daugėja galimybių

nusikalsti. Gyvenamosios teritorijos diferencijuojasi pagal turtinę bendruomenių padėtį,

socialinę visuomenės narių priklausomybę bendruomeninėms organizacijoms, teritorinėms

bendruomenėms geografiniu-teritoriniu požiūriu, religinius bei kultūrinius skirtumus. K. Lynch

(Lynch 1990), formuluodamas urbanizacijos problemas XX a., netiesiogiai apibrėžė gyvenimo

kokybės sampratą ir rodiklius jai apibūdinti, kurie lemia visuomenės bendruomeniškumą,

susitelkimą, saugumą, o kartu ir aktyvumo priežastingumą dėl:

- Teisingumo – dalis žmonių negali kontroliuoti aplinkos ir jos išteklių. O tai kelia

visuomenėje papildomą įtampą ir nesutarimus (2 pav.). Padidėjusi konkurencija skatina

bendruomenės kaip miestų erdvinio formavimo dalyvio konfliktus ir interesų nesutapimą,

taip pat nesaugumo jausmą.

- Ekologijos – natūrali ekologinė, urbanistinė pusiausvyra suardyta, o naujos sukurti

nepavyksta (3 pav.). Kosmopolitinė architektūra, intensyvėjančios statybos formuoja

agresyvią urbanistinę aplinką (4 pav.). Atsirado pavojus ir grėsmė unikaliai gamtinei

aplinkai, miestovaizdžiui ir socialiniam saugumui urbanistinėje aplinkoje.

- Prigimties ir vystymosi – urbanizuota aplinka nepalaiko žmogaus prigimtinių normų

harmoningos raidos. Miestų struktūros išsikreipia, tampa sunkiai suprantamos ir agresyvios

(5 pav.).

113

2 pav. Dėl nesaugumo jausmo, negalėjimo

kontroliuoti aplinkos formavimo procesų ir jos

išteklių Vilniaus m. teritorinės bendruomenės

nariai tarpusavyje kaip miestų erdvinio formavimo

dalyviai konfliktuoja. Nuotrauka J. Jakaičio, 2006.

3 pav. Dezorganizuotos senosios urbanistinės

struktūros formuoja nesaugias viešąsias erdves

(Kaunas). Nuotrauka J. Jakaičio, 2013 m.

4 pav. Kosmopolitinė architektūra, intensyvėjančios

statybos formuoja agresyvią urbanistinę aplinką

(Druskininkai). Nuotrauka J. Jakaičio, 2012 m.

5 pav. Miestų struktūros išsikreipia, tampa

sunkiai suprantamos ir agresyvios

(Bukareštas). Nuotrauka J. Jakaičio, 2012 m.

Visi šie abstrahuotai apibrėžti kriterijai turi sąsajų su gyvenimo kokybės pagerinimo

tikslais. Taigi asmens ir visuomenės saugumas yra būtinas siekiant pagrindinio valstybės

politikos tikslo – užtikrinti konstitucines žmogaus teises ir laisves2.

2 LR Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje suformuluoti bendrieji demokratijos principai ir sąlygos jiems

įgyvendinti (demokratizacijos principai), kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti

ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam

gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

114

Miestas visais laikais buvo puiki vieta susirinkti, tai vieta, kur vyksta bendruomenės

gyvenimas, vieta, be kurios neįmanoma žmonijos egzistencija. Pasak anglų filosofo Thomo

Hobbes (Hobbes 1651), „<...> miestai bei didmiesčiai vilioja žmones, kurie nori juose gyventi,

dirbti, atvykti kaip turistai ar tik į kultūros renginius. Tradiciškai miestuose sutelkti gausūs

ištekliai bei valdžia.“ Europos miestai formuoja intelektualinį potencialą, generuoja

inovacijomis grįstas idėjas, skleidžia savo patirtį ir žinias, kartu formuodami Europos miestų

patrauklius teritorinių bendruomenių modelius. Tačiau Europos miestai yra ne tik įvairovės,

inovacijų, eksperimentų židiniai, investicijų ir talentų traukos taškai, bet ir didžiausi taršos,

socialinės dezintegracijos ar neigiamų globalinių pokyčių ir pavojų šaltiniai. Kadangi nuolat

auga, jie neišvengiamai privalo kurti savo ateitį dvejopame – globaliame ir lokaliame –

lygmenyje.

Vilniuje yra įvairių teritorinių bendruomenių – formalių ir neformalių. Aukščiausiu

lygmeniu formalizuotą Vilniaus miesto bendruomenę sudaro apie 520 tūkstančių miesto

gyventojų. Ją papildo priemiesčio gyventojų grupė, kuri neformaliais (socialiniais,

ekonominiais, kultūriniais) ryšiais susieta su Vilniaus miestu. Žemesnės pakopos lygmenyje

miestiečiai suskirstyti į administraciniuos teritorinius vienetus – seniūnijas. Jos formavosi

įvairiais istoriniais laikotarpiais įgydamos charakteringus senojo miesto, carinio naujamiesčio,

sovietmečio miegamųjų rajonų ar nepriklausomybės laikotarpio urbanistines struktūras. Senojo

miesto, Užupio, Rasų, Šnipiškių ar Žvėryno teritorijose susiformavo savitos bendruomenės,

pasiskirsčiusios neformaliose teritorijų įtakos zonose (6, 7 pav.) (Jakaitis 2008). Jų

administracinės teritorijos per didelės (Senamiesčio 450 ha, Rasų 1270 ha, Šnipiškių 312 ha,

Naujamiesčio 480 ha ar Žvėryno 270 ha), kad būtų galima suvokti visumą lokalių

bendruomenių poreikių lygmeniu. Todėl priimant sprendimus rūpimu klausimu vienu metu

neįmanoma dalyvauti visiems bendruomenės nariams. Dėl per didelio gyventojų skaičiaus

(Senamiestyje 21 tūkst. gyv., Naujamiestyje 29 tūkst. gyv., Rasose 13 tūkst. gyv., Šnipiškėse

20 tūkst. gyv., Žvėryne 12 tūkst. gyv.) nėra galimybės taikyti tiesioginės demokratijos valdymo

modelio. Formuojasi neformalios interesais grįstos, teritoriniu bendrumu pasižyminčios

bendruomenės (klasteriai), kurioms būtini kiti miestų architektūros formavimo ir valdymo

modeliai, aiški urbanistikos ir architektūros politika bei kitoks valdžios ir privačia partneryste

grįstas valdymo mechanizmas. Šioje situacijoje lemtingas profesionalo kūrėjo vaidmuo.

Architekto (profesionalaus miesto erdvinio formavimo dalyvio) uždavinys – kruopščiai ištirti

gyvenamąją aplinką, stengiantis suprasti aplinkinio rajono ir vietinių gyventojų charakterius, jų

troškimus, ir sukurti aplinką, kuri pratęstų miesto identitetą, kraštovaizdį ar reflektuotų

individualias pastatų kuriamas erdves. Taip miestų formuotojai, kartu su gyventojais

atskleisdami netikėtą vietovės kultūrinį, ekonominį ar socialinį potencialą, įžiebtų rajone

gyvybingumo. Neabejotinai kūrybos šaltiniu architektui tarnauja susiformavęs aplinkos

architektūrinis kontekstas, kultūra, tradicijos (neformalūs veiksniai), tačiau abipusis –

profesionalų ir visuomenės – veikimas, žmonių natūralus kasdieninis naudojimasis erdvėmis

gali tapti įkvepiančiu savitos ir saugios aplinkos kūrimo veiksniu. Trečiajam, žemiausiam,

Vilniaus miesto teritorijų urbanistinės struktūros lygmeniui – teritorinių bendruomenių

teritorijų gyventojams – dažniausiai priskiriamos vietinės, neformaliai funkcionuojančios

visuomeninės iniciatyvos. Dažnai prigimtinis (neformalus. – J. J.) pradas žmoguje reiškiasi

įvairiais egoistiškais impulsais. Tačiau taip pat dažnai žmogus supranta, kad būdamas vienas

jis negali užtikrinti visiško savo saugumo. Palankiausias sprendimas yra taikus

bendradarbiavimas su kitais individais.

115

6 pav. Pagal gyventojų dalyvavimo miesto

erdvinio formavimo procese tyrimų

rezultatus suformuotas neformalių

teritorinių bendruomenių tinklas. Modelis

J. Jakaičio, 2008 m.

7 pav. Užupio teritorinė bendruomenė „Užupio

respublika“ Vilniuje. Nuotrauka B. Houston, 2012 m.

Demokratiniai planavimo principai, grįsti morale, prigimtine teise, ir žmogaus kuriamo

teisingumo suderinamumas tampa esminiu saugaus miesto erdvinio formavimo principu.

Šiandien architektūra, jos politinės formavimo nuostatos net ir Europos Sąjungos valstybėse,

turinčiose senas demokratines vystymosi tradicijas, nėra savaime suvoktas reiškinys. Jis dažnai

nėra traktuojamas kaip kompleksiškas geros, saugios gyvenamosios aplinkos formavimo

garantas (8 pav.).

8 pav. EFAP (European Forum for Architectural Policies) 2012 m. tyrimų duomenimis nustatyta

architektūros politikos Europos Sąjungos šalyse būklė – tamsiai pažymėtos šalys, kurios turi

nacionalinio lygmens architektūros politiką formuojančius dokumentus.

Akivaizdu, kad formuojant socialiai atsakingą, visuomeniškai saugią miestų erdvinę

politiką ateityje ji neišvengiamai turės remtis saugių miesto struktūrų formavimo principais,

kurie turėtų apimti:

- Miesto funkcinę integraciją. Vertinant gamtines sąlygas, ekologinius reikalavimus yra

siektina subalansuoti gyventojų ir darbo vietų skaičių, gyventojus ir jiems reikalingas

116

paslaugas. Tai yra prielaida integruotiems miesto rajonams kompleksiškai formuotis.

Polifunkciškumas – gyvenamųjų namų, darbo bei paslaugų vietų, rekreacijos ir

želdynų teritorijų ir kitokių funkcijų įstaigų išdėstymas gyvenamojoje erdvėje –

lokalizuoja gyventojų interesus, stiprina teritorinių bendruomenių tarpusavio

socialinius, kultūrinius ir kitus ryšius bei ryšius su sava teritorija ir kaip pasekmę – jos

neformalią priežiūrą.

- Gyventojų bendravimą, kaimynų grupių ir teritorinių bendruomenių įvairiais

lygmenimis formavimą. Teritorinė bendruomenė yra pakankamai saugi, stebima,

greitai reaguojama į tai, kas vyksta joje, jeigu tos teritorijos gyventojų dauguma pažįsta

vienas kitą. Tokiu atveju neformalios priežiūros galimybės padidėja. Tikslinga

bendruomenės narių kontaktams stiprinti, formuojant teritorinių bendruomenių

urbanistines struktūras.

- Teritorijų ir pastatų individualizavimą pagal funkciją ir teritorinę priklausomybę.

- Susisiekimo infrastruktūros plėtrą. Eismo saugai ir smurto bei vandalizmo

prevencijai kartais keliami prieštaringi uždaviniai, tačiau teritorinių bendruomenių

gatvės ir privažiavimai yra geriausiai apsaugotos nuo smurto ir vandalizmo, jei jie

planuojami nuraminto ar riboto eismo principu.

- Miesto centrų, viešųjų erdvių ir želdynų formavimą. Miesto centre vyrauja

lankytojų kaita, gyventojų priklausomybė savajam rajonui yra labai maža, dauguma

žmonių vienas kito nepažįsta. Tačiau siekiant nusikaltimų prevencijos, reikia stiprinti

gyventojų priklausomybę savajai teritorinei bendruomenei ir sudaryti sąlygas žmonių

bendravimui. Miesto centro urbanistinis planas ir jame suformuoti funkciniai ryšiai turi

sudaryti galimybes naudotis juo ne tik miesto gyventojams, bet ir svečiams įvairiu

paros metu. Miesto centro ar jo dalies polifunkciškumas turėtų pritraukti įvairias

gyventojų amžiaus, socialinės priklausomybės, teritorinės priklausomybės ar kitas

interesų grupes.

- Visuomenės aktyvumą. Bendruomeninių centrų formavimas, visuomenės švietimas ir

mokymas, teritorinė apibrėžtis ir geografinė aprėptis – prielaida saugiai ir aktyviai

bendruomenei formuotis.

3. Teorinės ir praktinės tyrimų prielaidos

Straipsnyje keliama prielaida, kad didžiausia viešosios tvarkos pažeidimų koncentracija

vyrauja didžiausių traukos centrų, viešųjų erdvių bei tankaus ir intensyvaus užstatymo

gyvenamųjų teritorijų prieigose (9 pav.), tačiau aktyvių teritorinių bendruomenių teritorijose

gyvenimo kokybė, taip pat ir piliečių saugumas yra tiesiog proporcingas urbanistinių struktūrų

kompaktiškumui, policentriškumui, kompleksiškumui, visuomenės aktyvumui ir jos

prisiskyrimo prie konkrečios vietovės rodikliui.

Tikrinant šias hipotezes viešojo saugumo požiūriu, buvo atlikti tyrimai taikant statistinės

analizės metodus. Autoriams pavyko išmatuoti ir gautus rezultatus (1 lentelė) palyginti su

užsienio šalių analogiškų tyrimų rezultatais.

Atlikdami tyrimus pirmajame etape autoriai identifikavo teritorijas, kuriose didžiausią

įtaką viešajam saugumui daro miesto aplinką formuojančių pastatų užstatymo rodikliai –

aukštingumas, užstatymo tankis, užstatymo intensyvumas ir teritorijos dydis (rodikliai,

koreliuojantys su urbanistinių struktūrų kompaktiškumu, polifunkciškumu. – J. J.).

117

9 pav. Didžiausią nesaugumo jausmą formuojantys miestų urbanistinės struktūros ir architektūros tipai

– centrinės miesto dalies traukos centrų prieigose (Kairėje, nuotrauka B. Houston, 2013 m.) ir

monotoniškas aukštybinis užstatymas (Dešinėje, nuotrauka V. Bielinsko, 2010 m.)

Skaičiavimai atlikti grupuojant viešosios tvarkos pažeidimų sklaidą pagal skirtingų tipų

pastatų dislokaciją Vilniaus neformaliose teritorijose (10 pav.) ir šiuos duomenis apdorojus

statistinės analizės priemonėmis pateikti rezultatai.

Tyrimo išvestiniai rodikliai yra (1 lentelė):

- koreliacijos koef. nuo nusikaltimų kiekio ir užstatymo intensyvumo (Correl(Cr&I.));

- koreliacijos koef. nuo nusikaltimų kiekio bei aukštingumo (Correl(Cr.&H)).

10 pav. Viešojo saugumo tyrimai siejant juos su neformalių teritorinių bendruomenių pasiskirstymu

1 lentelė. Nusikaltimų kiekio ir užstatymo parametrų priklausomybė skirtingų

urbanistinių tipų miesto teritorijose Correl(Cr&I.) Correl(Cr.&H) Skirtumas

Centrinė miesto dalis 0,554 0,274 0,280

Daugiabučių teritorijos 0,570 0,545 0,025

Mažaaukščių gyv. pastatų teritorijos 0,363 0,288 0,075

Periferinės mažai urbanizuotos teritorijos 0,303 0,131 0,172

Gauti rezultatai rodo, kad centrinėje miesto dalyje saugumui lemiamą įtaką daro ne pastatų

aukštingumas, o su urbanistine struktūra darnos neturintys traukos centrai ir viešos erdvės,

kurios aplink formuoja anonimiškas, lengvai pereinamas ir tranzitines teritorijas (11 pav.).

Autoriai nustatė, kad gyvenamųjų namų kvartaluose didžiausia grėsmė viešajam saugumui dėl

aplinkos silpnų stebėjimo galimybių yra aukštesnių negu 5 aukštų namų grupių prieigose. Šios

teritorijos pasižymi urbanistinės struktūros, architektūros ir bendruomenės poreikių tenkinimo

disbalansu (12 pav.). Tai lemia silpni bendruomeniniai ryšiai, bendrų interesų stygius ir

118

atsakomybės už gyvenamosios aplinkos formavimą silpnėjimas. Šie tyrimų rezultatai panašūs į

Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje atliktų panašių tyrimų rezultatais, vykdytais

skirtingais laikotarpiais (Jacobs 1961, Pocienė 2009).

11 pav. Lietuvos kino teatro atvejis Vilniuje –

gūdi, apleista senamiesčio viešoji erdvė.

Nuotrauka J. Jakaičio, 2012 m.

12 pav. Ignalinos rajono AE palydovas –

Didžiasalis kaip nesaugios teritorinės

bendruomenės politinių veiksnių suformuotas

pavyzdys. Nuotrauka K. Driskiaus, 2011 m.3

Antrojo etapo tyrime naudotasi pirmojo tyrimo metu ir kitų tyrimų (Vileikienė 2012)

gautais rezultatais. Šiame etape buvo vertinami gyventojų psichofiziologinis ryšys su

gyvenamąja aplinka ir teritorijomis, kuriose gyventojai yra aktyviausi. Bendruomenių dalyvių

aktyvumo indekso tiesioginė priklausomybė nuo gyventojų informuotumo ir policentriškumo

laipsnio (Ipoly) tyrimo metu palyginti urbanistinių centrų prieigose.

Tyrimo metu kiekvienoje neformalios teritorijos zonoje (10 pav.) autoriai išskyrė

svarbiausius traukos centrus, aplink kuriuos, atsižvelgus į urbanistinę aplinką, nustatyti

prieinamumo spinduliai. Šioje aprėptyje autoriai įvertino urbanistinės struktūros rodiklių

reikšmes, nusikalstamumo sklaidos dažnį bei palygino šiuos dydžius tarpusavyje (2 lentelė).

2 lentelė. Neformalių bendruomenių zonų įtakos viešajam saugumui tyrimo išvestiniai

duomenys

NfRT

Policentriškumo

indeksas (Ipoly)

Gatvių tankio

rodiklis (m/ha) Nusikalstamumas 1000 gyventojų

Greito eismo

gatvės Iš viso: Konfliktai Muštynės Žmogžudystės Iš viso

IZ 1 0,11 16,7 108,0 0,69 0,05 0,00 0,75

IZ 2 0,22 10,4 71,5 0,84 0,16 0,10 1,03

IZ 3 0,18 17,1 86,5 0,67 0,10 0,03 0,80

IZ 4 0,34 24,6 78,4 0,70 0,12 0,02 3,66

IZ 5 0,20 4,90 81,2 0,61 0,09 0,02 3,43

Taikant statistinės analizės metodą, gautas pateiktų dydžių tarpusavio sąryšio koreliacijos

laipsnis, kurio pasiskirstymas parodytas 3 lentelėje.

3 [interaktyvus], [žiūrėta 2012-12-08]. Prieiga per internetą:

<http://www.kasdien.lt/Pradzia/Naujienos/Lietuvoje/Finansines-Europos-paramos-saukiasi-kone-visa-Lietuva>.

119

3 lentelė. Tyrimų rezultatų tarpusavio sąryšio koreliacija

Ipoly (policentriškumo) ir bendras nusikalstamumo santykis 1000 gyventojų

0,71 (aukštas koreliacijos

laipsnis);

Greito eismo gatvių tankumas ir bendras nusikalstamumo santykis 1000

gyventojų

0,03 (menkas koreliacijos

laipsnis)

Bendras gatvių tankumas ir bendras nusikalstamumo santykis 1000 gyventojų 0,41 (vidutinis koreliacijos

laipsnis)

Autoriai nustatė, kad gatvių tinklo tankis ir policentriškumas turi didžiausią įtaką viešajam

saugumui, o didėjantis teritorinis neapibrėžtumas lemia svetimėjimo tendencijų didėjimą, ryšių

su artimiausia aplinka silpnėjimą. Tokį periodą Lietuva jau išgyveno sovietmetyje, kai

žmonėms buvo kalama į galvą, kad viskas yra bendra ir jiems nebūtina turėti nuosavo kampelio

(Jakaitis 2008). Ši aplinkybė neformaliai, politiniams veiksniams veikiant, formuoja miestų

tapatumo bruožus: struktūrą, stilistiką, funkcinius ryšius ar socialinį miestų turinį ir saugumą

teritorinių bendruomenių sistemoje.

4. Išvados ir rekomendacijos

Įvertinus tyrimų rezultatus, statistinę informaciją ir kitų šalių praktiką, vykdant viešojo

saugumo prevenciją miestuose, urbanistinės politikos tikslų apibrėžtis ir miestų planavimo ir

projektavimo priemonių taikymas nacionaliniame lygmenyje gerokai pagerintų vieną

svarbiausių gyvenimo kokybės kriterijų – viešąjį saugumą. Tyrimais nustatyti nusikaltimų

prevencijos ir kontrolės trūkumai: nusikaltimų prevencijos ir kontrolės tikslams nėra

integruojamos kitų socialinių, ekonominių ar urbanistinių programų galimybės, sudaromos

nepakankamos galimybės teritorinių bendruomenių savikūrai planavimo priemonėmis,

pavyzdžiui, būstų kompleksinio modernizavimo atvejais, dėl ko nėra konsoliduojama

visuomenės parama ir iniciatyvos. Tokios programos, autorių nuomone, nėra šalies prioritetas.

Jų tikslas galėtų būti siejamas su analize, vertinimu ir kriminogeninių veiksnių šalinimu,

neutralizavimu ar kompensavimu formuojant urbanistines struktūras, palankias draugiškos

aplinkos kūrimui.

Vilniaus miesto urbanistinėje struktūroje kaip prevencinę viešojo saugumo kraštovaizdžio

formavimo ir miestų planavimo priemonę galima taikyti vietinių teritorinių bendruomenių

formavimo modelį (13 pav.) – apibrėžiant erdvę, kurioje gyvena organizuota, aktyvi, pilietiška,

bendrą gėrį kurianti bendruomenė (14 pav.).

13 pav. Optimizuotas teritorinių bendruomenių

miesto struktūroje modelis

14 pav. Malmö (Švedija) viešosios

erdvės saugios teritorinės bendruomenė

teritorijoje. Nuotrauka J. Jakaičio, 2010.

120

Tokios teritorijos turi aiškias ribas bei kontroliuojamą prieigą į vidinę erdvę. Panašus

decentralizuoto miesto aplinkos formavimo modelis yra plačiai taikomas daugelyje Vokietijos,

Skandinavijos ar kituose demokratinio pasaulio miestuose (Jakaitis 2008). Jų išskirtinumas yra

mišrus užstatymas, taikoma daugiafunkcinė policentrinė miesto struktūra, reguliuojamas

aukštybinis užstatymas, gyvenamųjų kvartalų tankinimo apibrėžtumas, siekiant pakankamai

aprūpinti bendruomenės gyventojus socialinės ir inžinerinės infrastruktūros objektais bei

prieigomis prie visuomeninių gerybių.

Literatūra

Jacobs, J. 1961. The Death and Life of Great American Cities. New York : Random House. 480 p.

ISBN 0-679-60047-7.

Jakaitis, J. 2008. Aspects of interaction of the city architecture and society. By the example of Vilnius

City / Jonas Jakaitis // Univer-City: the old middle-sized European academic town as framework of

the global society of science-chalenges and posibilities : Lund University. Lund : Grahns Tryckeri

AB (2008). ISBN 9789185767182. p. 428-440.

Jakaitis, J.; Paliulis, N. K.; Jakaitis, K. 2009. Aspects of the national urban policy management under

conditions of integrated planning / J. Jakaitis, N. Paliulis, K. Jakaitis // Technological and

economic development of economy: Baltic journal on sustainbility. Vilnius: Technika. ISSN 1392-

8619. Vol. 15, no 1 (2009), p. 26-38.

Lynch, K. 1960. The image of the city. Printed in the USA. 194 p.

LR Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas Nr. IX-1383 „Dėl nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir

kontrolės programos patvirtinimo“., Vilnius, Lithuania. (Žin., 2003, Nr.32-1318).

Pocienė, A. 2009. Socialinės tvarkos ir saugumo prielaidos mieste. Aplinkos kriminologijos teorijų

taikymo patirtis vakaruose ir perspektyvos Lietuvoje, Teisės institutas.

United Nation Human Settlements Programme. State of the World‘s Cities 2012-2013. Prosperity of

Cities. ISBN13:978-0-415-83888-7. Cambridge, UK, 2013.

Vileikienė, E. 2012. Lietuvos gyventojų požiūris į teisėsaugos institucijas ir viešojo saugumo būklės

vertinimas, VRM.

121

Istorinio parko gaivinimo aspektai

(Anykščių rajono Burbiškio dvaro sodybos pavyzdžiu)

Milda Aidukaitė

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga

Kalvarijų g. 1-9, 09310 Vilnius. mob. tel. 8 686 48551, el. paštas: mildlapis@takas.lt

Santrauka

Istorinių erdvių reikšmė kasdieniniame gyvenime svarbi kiekvieno mūsų identiteto formavimui,

susigyvenimui su jį supančia aplinka. Tai stiprina mūsų esybę, skatina pažinti kitas kultūras ir padeda

realiau suvokti pasaulį. Bet išlaikyti istorines erdves ar, dar tiksliau, jas identifikuoti – dar neturime

tokios patirties. Jei ji būtų, matytume pavyzdžius, kuriais galėtume didžiuotis. Erdvės samprata tokia

neapčiuopiama, o tuo labiau išlaikyti ją kaip istorinę – atrodytų neįmanoma. Manau, kad tai įmanoma,

jeigu būtų galima giliau paanalizuoti, iš ko ji sudaryta, o nustatytos vertybės būtų visuotinai pripažintos

ir gerbiamos. Pagarba joms turėtų tapti kasdienybe. Tai kraštovaizdžio architektūros sritis, apimanti

nemažą dalį kultūrinio paveldo.

2009 m. Burbiškio dvaro parke (Anykščių rajonas) buvo atlikti taikomieji dendrologiniai tyrimai.

Jų esmė – nustatyti vertingąją erdvinę struktūrą. Medžiams vertinti buvo panaudota naujai sukurta

dendrologinių duomenų lentelė, kuri iš esmės atspindi parke augančių medžių būklę. Jos duomenys turi

tęstinumą toliau vykdant parko medžių priežiūrą. Ją būtų galima naudoti sudarant metinį parko

priežiūros kalendorių.

Remiantis istoriniais bei taikomaisiais dendrologiniais tyrimais, buvo parengtas Burbiškio dvaro

parko rekonstrukcijos projektas. Šiuo projektu išryškinamas Venclovavičių gyvenimo laikotarpis

kūrybiškai pritaikant jį šiuolaikiniam gyvenimui, naujiems visuomenės poreikiams. Atsirado būtinybė

sukurti naujus pasivaikščiojimo takus, apžvalgos, automobilių statymo aikšteles. Suprojektuota pergolė,

pavėsinė, apžvalgos aikštelės, pėsčiųjų tiltelis, krepšinio aikštelė, daugiamečių gėlių gėlynai, parterinėje

dalyje – rožynas. Parinkta vieta nedideliam medelynui. Darbų vykdymo metu įrengtas parko

apšvietimas.

Reikšminiai žodžiai: istorinė erdvė, kraštovaizdžio architektūra, vertinimas, vertingoji erdvinė

struktūra, rekonstrukcijos projektas.

Summary

In everyday life the meaning of historic spaces is important for our identity formation and adaptation to

the surrounding environment. It strengthens our spirit, fosters us to know more about the other cultures,

it also helps us to see the world in a more realistic way. However, we cannot maintain these historic

spaces yet. To be more precisely, we cannot identify them because we do not have such experience.

Actually, if we had some, we would see various examples, which we would be proud of. The

conception of space is very intangible, moreover, it is very hard to preserve it as historic heritage.

Sometimes it may seem that it is not possible to do that at all. Though, in my opinion, everything would

be possible if we had a chance to analyse its composition. The established values would be also

honoured and respected. It would become a natural feeling in our daily routine. This is architecture's

area of landscape, which includes a great part of cultural heritage.

In 2009, in Burbiškis manor (which is located in Anykščiai district) some dendrological

researches were made. The point of researches was to ascertain the valuable spatial structure. In order to

rate the woods, a dendrological data table was used, which reflects the condition of the trees in the park.

The data of the table is further used in maintenance of the trees. It could be also used while making the

annual calendar of the maintenance of the park.

According to historic and dendrological researches, a reconstruction project of Burbiškis manor's

park was prepared. By this project we want to emphasize the period of Venclovavičiai life. At the same

time we combine it with contemporary life and the new requirements of our society. There is a need to

create new walking paths, viewpoints and parking lots. There is already a pergola, an arbour

(summerhouse), some viewpoints, a footbridge, a court of basketball, some gardens of perennial flowers

and the garden of roses designed. There is also the place for small nursery garden chosen. While

making all the works, lighting of the park was installed.

Key words: historical space, landscape architecture, evaluation, valuable spatial structure,

reconstruction project.

122

1. Įvadas

Į rytus nuo Anykščių (8 km), netoliese gražaus Rubikių ežero, ant kairiojo Anykštos

upelio kranto stovi senas Burbiškio buv. dvaras, o aplink jį – auga parkas. Šis parkas vienas

gražiausių natūralaus kraštovaizdžio kūrinių. Reljefas – išraiškingas ir nenuobodus. Tai parko

privalumas. Šiaurinėje dalyje tekantis Anykštos upelis – dar vienas parko perlas. Ties rūmais

Anykšta daro staigų posūkį į pietvakarius. Iš čia atsiveria puikūs perspektyviniai vaizdai į upės

slėnį. Parko pakraščiu tekanti upė Anykšta sudaro jam gražią gamtinę ribą iš rytų pusės

(1 pav.).

1 pav. Anykščių rajono Burbiškio dvaro apylinkės (maps.lt 2009m.)

http://lietuvosdvarai.wordpress.com/2011/06/16/burbiskio-dvaras/

Buv. dvaro rūmai pastatyti aukščiausioje parko vietoje. Piečiau yra buv. oficina ir buv.

kumetynas. Nuo 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų sąraše minimas Burbiškio dvaras.

Burbiškio dvaras su kaimu XVII–XVIII a. priklausė Vilniaus universitetui, XVIII a. pabaigoje

– Minsko seniūnui, XIX a. pabaigoje sodybą valdė Ottonas ir Sofija Venclovavičiai.

Ansamblio stilistika panaši į daugelį XIX a. vidurio Lietuvos dvarų. Po Venclovavičių

(1932 m.) dvaras priklausė ūkininkui Petrui Kriaučioniui. 1933 m. sodybą nupirko iš Amerikos

grįžęs kunigas Pranas Zabiela. Rūmų šiaurinėje pusėje jis įrengė bažnyčią ir kleboniją (buvo

pristatyta apsidė ir bokštelis virš stogo). Vakarinė pusė atiteko pradinei mokyklai. 1954 m.

bažnyčia išsikėlė. Rūmai paskirti septynmetei mokyklai. Nuo 1986 m. čia veikė devynmetė

mokykla (Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva I tomas, 1996 m). 1853 m. pastatyti

rūmai ir įveistas parkas iki šiol gyvena senąja parko dvasia. Kas įkūrė parką – nežinoma.

Pasakojama, kad Ottono Venslovavičiaus žmona Sofija buvusi prancūzė ir pasikvietusi iš

svetur architektą, kuris vadovavęs ne tik rūmų statybai, bet ir parko sodinimui. Parkas buvo

kuriamas statant rūmus.

Burbiškio dvaro sodyba šiuo metu patenka į Anykščių Regioninio parko teritoriją. Jo

kultūrinė vertė yra architektūrinė, istorinė, kraštovaizdinė. Dvaro rūmai neoklasicistinio

stiliaus. Rūmų fundatorius (Ottonas Venclovavičius) fasade liepė užrašyti pastatymo datą 1853

07 04. Metų užrašas išlikęs, o mėnuo ir diena išnykusi. Kultūros paveldo centro duomenimis ir

remiantis buv. dvaro parko inventorizacine medžiaga nustatyta, kad tai yra vietinės reikšmės

architektūros paminklas Atv298 ir vietinės reikšmės gamtos paminklas. Čia nustatyta saugomo

gamtinio landšafto zona. Suteikti kodai: Burbiškio dvaro sodyba G298K, rūmai G298K1,

123

oficina G298K2, parkas G298K3. Siekiant išsaugoti 1853 m. statytus klasicistinio stiliaus

Burbiškio dvaro rūmus ir peizažinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros

draustinis. Rūmų architektūroje vyrauja ampyras ir romantizmas su neogotikos elementais.

Parko šiaurės vakarų pusėje yra nustatyta saugomo gamtinio landšafto zona, kuri

suteikiama ypatingą reikšmę turintiems paminklams, jų ansambliams, kompleksams, esantiems

kaimo vietovėje. Jos nustatomos siekiant išsaugoti paminklų natūralią gamtos aplinką,

pasižyminčią būdingu landšaftu, vandens telkiniais, želdiniais bei augmenija, sudarančia

paminklo visumą. Saugomo gamtinio landšafto zonoje draudžiama keisti gamtinę aplinką ir

landšaftą – susiklosčiusių žemės paviršiaus formų, upių vagų kryptį, kirsti miškus, pavienius

medžius, įrengti karjerus, tiesti transporto magistrales, statyti tiltus ir kitus įrenginius, turinčius

įtakos istorinei aplinkai bei landšaftui. Jose žemių melioravimo bei kultūrinimo darbai

vykdomi tik pagal suderintus su Kultūros ministerija projektus.

Burbiškio dvaro sodybos grafinė istorinė medžiaga nėra gausi. Šiuo metu egzistuoja dvi

dvaro parko schemos, kurios lyg ir atkartoja, o gal net papildo viena kitą. Abiejose schemose

vyrauja natūralus gamtinis kraštovaizdis su laisvomis meninėmis erdvėmis (2, 3 pav.).

2 pav. Burbiškio dvarvietės schema (http://www.anyksciuparkas.lt/?id=88)

3 pav. Burbiškio dvarvietės schema (Tauras, 1989)

Šiaurinė parko dalis – peizažinio stiliaus. Šioje erdvėje auga vaizdingos įvairių medžių

grupės bei pavieniai medžiai (Tauras, 1989). Pietinė parko dalis taisyklingo plano, su alėjomis

ir aiškiai išreikšta parterine dalimi. Parkas turtingas medžių rūšių ir įdomus meniniu, natūraliai

gamtišku jų išdėstymu. Tai istorinis ir gamtinis paveldas. Jis turėtų būti prieinamas visuomenei

ir pažintinas kaip kultūros paveldo vertybė.

124

2. Tyrimai

Tyrimų pradžioje parke esančių sąžalynų parku nepavadinsi. Senoji parko struktūra buvo

pasislėpusi savaiminiuose žėliniuose, kurie metai iš metų skandino parką į beprasmį

nepraeinamą plotą. Šiaurinę parko dalį apjuosianti Anykštos upė, tekėdama savo vaga, sukuria

ypatingą parko scenarijų: kai kur girdėti vandens tekėjimo garsai, vakare matoma įspūdinga

besileidžianti saulė, o upės dugne ir pakrantėje auga įvairių rūšių žoliniai augalai (rūšys

neištirtos).

2.1. Žolinė augalija. Dvaro parkas labai turtingas žolinės augalijos. Pastarųjų rūšinė

sudėtis nėra visiškai ištirta, nes visa parko teritorija buvo priaugusi savaiminių medžių ir

krūmų. Kiek atviresnėse erdvėse gausiai auga ir žydi augalų bendrijos, būdingos šiai vietovei.

Tyrimų pradžioje buvo atliktas preliminarus žolinių augalų rūšių ir jų augimo vietų fiksavimas.

Parengti 3 atskiri brėžiniai (dėl vietos stokos brėžiniai nepateikiami). Juose pažymėtos augalų

augimo vietos pagal sezonus: pavasaris, vasara ir ruduo. Remiantis atliktais augalų bendrijų

tyrimais, priešprojektiniuose pasiūlymuose buvo suprojektuoti pėsčiųjų takai, kuriais vaikštant

bus galima susipažinti su natūraliomis augalų augimvietėmis, būdingomis šiai vietovei (4 pav.)

4 pav. Natūralių žolinių augalų bendrijos (nuotraukos M. Aidukaitės)

2.2. Paukščių rūšių tyrimai. Tokioje aplinkoje, kur klesti tokia medžių ir krūmų

įvairovė, negalima nepastebėti ir paukščių rūšių. Anykščių regioninio parko direkcija 2010–

2011 m. atliko buv. Dvaro sodybos parko paukščių rūšių tyrimus: jų lizdų sukimo vietos

pažymėtos brėžinyje, o aprašai pateikti paukščių rūšių lentelėje (9 lapai – dėl vietos stokos

tyrimai nepateikiami). Paukščiai atstovauja nepaprastai gyvūnų grupei. Tai viena iš gausiausių

stuburinių gyvūnų klasių, sudaranti esmines grandis ekosistemose, ypač svarbi daugelyje

gamtinių buveinių. Anykščių regioninio parko direkcijos atliktų tyrimų metu Burbiškio dvaro

parke užregistruotos 25 paukščių rūšys. Tyrimuose pateikiama lentelė, kurioje aprašoma

paukščio gyvenamoji vieta, jo biologinės savybės. 3 paukščių rūšys pateikiamos 5 pav.

JUODAGALVĖ SNIEGENA KIKILIS DAGILIS

Pyrrhula pyrrhula Fringilla coelebs Carduelis carduelis

5 pav. Keletas Burbiškio parko paukščių rūšių

125

2.3. Trumpas naujos dendrologinių tyrimų metodikos, skirtos istoriniams

želdynams, pristatymas. 2009 m. Burbiškio dvaro parke (Anykščių rajonas) buvo atlikti

taikomieji dendrologiniai tyrimai. Jų esmė – nustatyti vertingąją erdvinę struktūrą. Medžiams

vertinti buvo panaudota naujai sukurta dendrologinių duomenų lentelė, kuri iš esmės atspindi

parke augančių medžių būklę (1 lentelė). Jos duomenys turi tęstinumą toliau vykdant parko

medžių priežiūrą. Ją būtų galima naudoti sudarant metinį parko priežiūros kalendorių. Lauko

darbų metu buvo apžiūrima medžio šaknų, kamieno, lajos esama būklė, užrašomi medžio

parametrai ir kt. Taip gauta informacija apie visų parko medžių būklę išskleidžia parko

gyvybingumo vėduoklę. Iš gautų duomenų galima sudaryti tam tikrų pažeidimų paplitimo

žemėlapius, ligų arealus, fiksuoti vertingąją išlikusią parko struktūrą. Ši dendrologinių

duomenų lentelė – tai ir parko medžių inventorinė duomenų lentelė. Remiantis ja parko medžių

prižiūrėtojams (arboristams) užvesta kiekvieno medžio gyvybingumo kortelė, pagal kurią jie

gali skirti tam tikrą gydymą ypatingos svarbos vertingosios parko struktūros medžiams.

Grafinė dendrologinių tyrimų dalis pateikta Parko medžių rūšių inventorinių numerių

brėžinyje (6 pav.). Jame pažymėta kiekviena medžių rūšis (tam tikra spalva) ir tiriamo medžio

lajos projekcija į žemę. Taip aiškiai matomas spalvinis medžių rūšių vietos vaizdas, nusakantis

tam tikrų medžių rūšių pasiskirstymą parko teritorijoje, tam tikrų parko elementų (alėjų,

vienišių, medžių grupių ar tiesiog pavieniui augančių medžių ir t. t.) vietas erdvėje. Taigi,

galime geriau suvokti esamas medžių rūšis bendrame vaizde. Tai svarbu projektuojant –

tiksliau parenkama medžių ar krūmų rūšis, reikalinga toliau kuriant parko menines erdves.

Pastarosios turi išlaikyti erdvinį vientisumą, nenutolti nuo idėjos sumanymo. Lapuočiai ir

spygliuočiai medžiai su savo specifinėmis vizualinėmis ir biologinėmis savybėmis nulemia

parko dekoratyvumą ir gyvybingumą. Todėl istoriniams parkams, kad jie gyventų kaip parkai,

o ne kaip miškai, reikia ypatingo dėmesio ir žinių, kaip valdyti dendrologinę ir meninę

situaciją.

2.4. Esamos situacijos atvaizdavimas plane (Atraminis planas). Plane sutartiniais

ženklais turėtų būti fiksuota visa esama istorinio želdyno būklė tyrimų dieną. Tai esamų dangų

vieta ir medžiagiškumas, jų būklė (kokybė), natūraliai išminti takai ar automobiliais išvažinėtos

vietos. Fiksuotos vizualinės taršos, pažymėtos gražių vaizdų regyklos ir t. t. Visa tai atspindi

istorinės erdvės funkcinę situaciją tyrimų metu. Turėtų būti atliktos analizės visais įmanomais

situacijos aspektais, nes tai svarbu priimant tam tikrus sprendimus projektavimo darbų metu.

Pranešime detaliau aprašyta dendrologinė, žolinių augalų, paukščių rūšių tyrimo stadija.

Be to, atliekami ir istoriniai tyrimai, kuriuose fiksuoti dvaro gyvavimo laikotarpiai, svarbios

datos, žmonės ir įvykiai, planai ir brėžiniai. Atkuriant istorines erdves ne mažiau svarbios

detalės, kurios šiandien gal ir sunykusios, tačiau turi atsirasti autentiškoje vietoje.

3. Rezultatų aptarimas, išvados

Istorinio paveldo objektai, įvertinant šiuolaikinio gyvenimo reikmes, turėtų natūraliai

įsilieti į šiuolaikinio gyvenimo jūrą. Jau mokykliniame amžiuje jauno žmogaus domėjimasis

kultūriniu paveldu skatina natūraliai integruotis į kultūrinį gyvenimą. Tai kraštovaizdžio

architektūros paveldas. Dvarų paveldo nykimas – tai lyg kultūrinio gyvenimo dalies

gangrenavimo procesas, labai skaudžiai atsiliepiantis tolimesniame žmogaus gyvenime. Tai

procesas, kuriame neužtenka vien teisinių deklaracijų. Tai ilgas, kompleksiškas, nuoseklus

darbas, reikalaujantis profesionalumo, žinių. Atsitiktinė veikla istorinio paveldo erdvėse,

menkaverčiai ir neišsamūs projektai be gilių analizių ir visapusiškų tyrimų naikina labai brangų

istorinį palikimą. Taip tarsi kertame šaką ant kurios sėdime. Dvarų paveldo teritorijos galėtų

būti pritaikytos reprezentacijai, panaudojamos ekonomikai, edukacijai, aplinkosaugai,

kraštovaizdžiui, kultūrai ir kt. Juk tai įkvėpimo ir kūrybingumo šaltinis. Tik ar beliks ką

prisiminti ir kitiems parodyti? Dvarų parkų vertingosios dendrologinės erdvės jau niekada ir

jokiomis priemonėmis nebeatkursi. Skirtingai nuo pastatų, kuriuos galima atstatyti

šiuolaikinėmis medžiagomis (kad ir sendintomis). Dvarų paveldo objektai šiandien suprantami

126

127

6 pav. Parko medžių rūšių išsidėstymo planas su inventoriniais numeriais

128

daugiau kaip pačių dvarų pastatų atkūrimas, restauravimas ar renovacija. Didelis dėmesys

skiriamas interjerams atkurti. Erdvės šalia istorinę vertę turinčių pastatų nukelia mus į tą

laikotarpį, į jo stilistiką, kuriame gyvavo dvaras. Be šių erdvių kokybės labai sumenkėja pačių

pastatų didingumas. Atkuriamųjų darbų vykdymo pabaigoje lyg tarp kitko prisimenamas

parkas; tuščias vietas bandoma apsodinti želdiniais, o erdves pagražinti gėlynais. Tačiau galėtų

būti kitaip, tik tam reikia dėmesio, kantrybės, o svarbiausia – profesionalumo ir susikalbėjimo.

Siekiant kvalifikuotai atkurti istorinius želdynus:

projektavimo darbų užduotys turėtų būti rengiamos profesionalių darbuotojų,

išmanančių šį darbą;

didžioji dalis darbų turėtų būti skirta analizėms, tyrimams, kad galėtume visiškai

suvokti esamos situacijos sudėtingumą, o gal ir paprastumą;

ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas profesionaliems taikomiesiems

dendrologiniams tyrimams;

turėtų būti atlikti taikomieji ekosistemų tyrimai;

turėtų būti atlikti kiekvieno objekto specifiką atitinkantys tyrimai. Tai turi nuspręsti

specialistai (ne popieriniai), rašantys projektavimo darbų užduotis;

turi būti sukurta profesionali tokio pobūdžio objektų derinimo sistema. Istorinių

želdynų projektus turi derinti šį darbą išmanantys specialistai;

projektus vykdyti turi ne atsitiktiniai žmonės, bet kvalifikacinį atestatą turintys

specialistai, įgiję istorinių erdvių kūrimo patirties;

prižiūrėti istorinius želdynus turi kvalifikacinius dokumentus turintys prižiūrėtojai, įgiję

ilgametę tokio pobūdžio darbų patirtį.

Literatūra, šaltiniai

Burbiškio dvarvietės schemos. Prieiga per internetą (žiūrėta 2013-09-15):

http://lietuvosdvarai.wordpress.com/2011/06/16/burbiskio-dvaras/ ir

http://www.anyksciuparkas.lt/?id=88

Burbiškio parko pasas, VGAK, 1981.

Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, I tomas, 1996 m.

Tauras A., 1989. Mūsų parkai. Vilnius, p. 115.

129

© Algimantas Vorevičius, 2007

Aktualijos ir apžvalgos

130

Bernardinų sodas Vilniuje

Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė,

Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“

„Žmogus, suvokia jis tai, ar ne, siekia rasti savo vietą gamtoje ir tarp žmonių – net ir atsiskyrę,

nutolę žmonės to siekia. Paprasti parkai, [...] zoologijos ir botanikos sodai, istoriniai pastatai bus tos

vietos, kur šis siekis labiausiai gali būti įgyvendintas.“ ( F. Tildenas)

Įžanga

Pasirinktas objektas – svarbus miesto gyvenime, tai pirma Vilniaus visuomeninės

paskirties erdvė – Bernardinų sodas. Esantis pačiame Vilniaus senamiesčio branduolyje, šalia

Neries ir Vilnios upių slėnių sankirtos, Gedimino pilies ir Kalnų parko kalvyno papėdėje, jis

vizualiai ir funkciškai neatsiejamas nuo Vilniaus Pilių komplekso ir Bernardinų vienuolyno

ansamblio. Norėdami suvokti šį objektą privalome tinkamai įvertinti šios teritorijos priešistorės

įtaką. Daugialypis istorinis laikotarpis – modernėjantis Vilnius, Rusijos imperijos miestas, taip

pat veikiamas Europoje vykstančių kultūrinių, techninių ir pramoninių pokyčių. Bernardinų

sodas sukurtas vietovėje, kuri visais laikais buvo miesto struktūros žalioji erdvė, bet uždara ir

miestiečiams neprieinama. Apžvelgsime labiausiai vietovę charakterizuojančius, skirtingų

laikotarpių reikšmingiausius faktus ir pokyčius.

Istorinė analizė

XIII–XIV a. šioje vietoje buvo Šventoji pagonių giraitė – ąžuolynas. Įvedus krikščionybę

giraitė buvo iškirsta ir teritorija prijungta prie Žemutinės pilies valdos, o XV a. antroje pusėje

dalis sklypo išskirta vienuoliams bernardinams. 1469 m. Kazimieras Jogailaitis pakvietė

bernardinų vienuolius į Vilnių ir įkurdino juos į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios vingyje,

netoli karališko malūno. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau vadintas Sereikiškių

priemiesčiu, su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis.

Nuo 1469 iki 1864 m. teritorija priklausė vienuoliams bernardinams. XV a. pabaigoje

pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkomas ir pelkėtas šaltiniuotas sklypas.

Vienuoliai sukultūrino vietovę įveisė 4 sodus ir 2 daržus, vėliau tvenkinius ir vandens kanalus

bei oranžeriją. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūraliems tvenkiniams suteikta

taisyklinga forma. XVIII a. vienuoliai teritoriją apželdino dekoratyviniais egzotiniais augalais

ir sukūrė uždaro tipo parką – sodą, kuriuo naudojosi dvasininkijos aukštuomenė. Visą šį

laikotarpi vietovė, kaip ir kitos Vilniaus vienuolynų teritorijos, mieste funkcionavo ir gyveno

uždarą gyvenimą ir buvo neprieinama miesto visuomenei. Sodų erdvės ir urbanistiniai

vienuolynų su bažnyčiomis kompleksai buvo XIX a. pr. Vilniaus oazės. Po 1831 m. sukilimo

miestas išgyveno kultūrinę ir ekonominę stagnaciją, bendruomenės gyvenimas buvo

suvaržytas.

Po 1863 m. sukilimo generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu bernardinų

vienuolynas uždarytas, o sodas perduotas generalgubernatūrai, kuri vėliau, intensyviai jo

nepanaudojusi perleido miesto valdybai. Kurį laiką daržais naudojosi miestiečiai.

1794 m. Sereikiškių priemiestį nuniokojus gaisrui, 1797 m. darbštaus botaniko

S. B. Jundzilo rūpesčiu Pilies kalno papėdės teritorijoje, Vilnios vingio apsuptyje pradėtas

steigti Vilniaus universiteto Botanikos sodas (perkeltos kolekcijos iš Pilies g. 22). Tuo laiku

VU Botanikos sodas buvo gerokai apskurdęs, savo laikinoje pirmojoje vietoje, ankštame Pilies

g. 22, kieme paliktas tėvynėn išvykusio įkūrėjo Ž. Žilibero (Gilibert J. E.), kuris dažnai

vadinamas Lietuvos botanikos tėvu.

Klestėjimas prasidėjo nuo 1800 m., kai sodui oficialiai buvo paskirtas vadovauti

S. B. Jundzilas. Sukurtas pagal K. Linėjaus sistemą, botanikos sodas buvo etaloninis XVIII a.

131

universitetinio sodo pavyzdys. 1808 m. baigtos statyti 2 oranžerijos pagal architektūros

profesoriaus M. Cado projektą. Karštame šiltnamyje (Tepidarium) buvo +15 ºC – +19 ºC

temperatūra, jis buvo skirtas tropinio klimato augalams. Kitame šiltnamyje buvo +10 ºC –

+12 ºC temperatūra ir jame laikyti etiopiniai ir sukulentiniai augalai. Teritorijos plotas tais

metais išsiplėtė iki 4,4 ha. 1821 m. pastatyta trečia oranžerija, kurioje buvo +7,5 ºC

temperatūra, ši oranžerija skirta Australijos ir Kapo karalystės augalams. 1825 m. sodo

reikalus perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas J. Jundzilas. Jo sudarytame rankraštiniame kataloge

užfiksuotas XIX a. rekordinis VU Botanikos sode augusių augalų kiekis – 8979.

1827 m. J. Jundzilui paskirtas padėjėjas Karolis Vitcelis, kuris inicijavo sodo

pertvarkymą pagal A. Žiusje kraštovaizdinio pobūdžio sistemą. Svarbus įvykis miesto

visuomenei buvo 1829 m., kai K.Vitcelio iniciatyva Botanikos sodas buvo atidarytas viešam

lankymui. Deja, po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas ir Botanikos sodas

atiteko kurį laiką paliktai Medicinos chirurgijos akademijai bei tęsė veiklą vadovaujant S. B.

Gorskiui. 1831 m. dalis sodo teritorijos paimta tvirtovės statybai. Prasidėjo botanikos

nuosmukio laikotarpis. 1841 m., uždarius Medicinos chirurgijos akademiją, botanikos sodo

kolekcija pradėta parceliuoti, dalis kolekcijos perduota Tartu ir Kijevo universitetams. 1842 m.

kaip institucija VU Botanikos sodas nustojo egzistavusi.

1831 m. ir 1863 m. sukilimai ir jų padariniai keitė Sereikiškių priemiesčio gyvenimą.

Botanikos ir vienuolyno sodai atiduoti miestiečiams, jie prarado savo reprezentacinį ir

švietėjišką charakterį (1 ir 2 pav.).

1 pav. Vilnia ir botanikos sodas, 1866 m. 2 pav. Bernardinų vienuolynas, 1870 m.

Naujos visuomeninės erdvės miesto gyvenime

Po 1870 m. potvynio, kai buvo nugriautas Karališkas malūnas, iškilo poreikis sutvarkyti

aplinką. Tuo metu kilo mintis dėl šios teritorijos kapitalinio perplanavimo: sujungti Bernardinų

vienuolyno ir VU Botanikos sodus su planuojamu Pilies skveru.

1870–1872 m. Vilniaus architektas N. Čaginas paruošė projektą. Jame siūlė pakeisti

Vilnios vagą, sutvirtini jos krantus, malūno kanalą užpilti, o jo vietoje įrengti kaštonais

apsodintą bulvarą. Projektas nebuvo visiškai realizuotas, nes trukdė citadelė ir lėšų stygius. Bet

dalis sumanymo įgyvendinta, buvo nugriautas čia stovėjęs Karališkas malūnas bei kanalo

šliuzai ir Vilnia nustojo tekėti kairiąja atšaka. Nuo 1877 m. iki 1879 m. atskiromis dalimis

vyko kanalo užpilimo darbai ir tik nugriovus citadelę jie buvo baigti. XIX a. pab. per dalį

vienuolyno teritorijos nutiesta nauja Aleksandro gatvė (dabartinė Maironio g.), nuo Jurgio

prospekto per Katedros aikštę pravesta Botanikos gatvės trasa, kuri ėjo palei Pilies skverą,

skirdama kirto Botanikos ir Bernardinų sodus ir baigėsi prie Vilnios upės ties tilteliu į Bajorų

vasaros klubą.

132

3 pav. S. B. Jundzilas (1761–1847) 4 pav. A. W. Straussas (1834–1896)

Miesto sodas

1880 m. miesto taryba priėmė Sodų komisijos siūlymą steigti viešą poilsio parką

buvusioje bernardinų vienuolyno teritorijoje. Miestas paskelbė konkursą projektavimo

darbams. Laimėjo dailininko A. Strausso ir inžinieriaus A. Jasinskio projektas. 1886–1888 m.

dalyje teritorijos, kuri iki 1864 m. priklausė vienuolynui, įrengtas pirmas Vilniaus viešasis

miesto sodas. Buvęs Botanikos sodas tuo metu liko netvarkytas ir buvo nuomojamas

miestiečiams daržų paskirčiai. Tik vėliau, XX a. pr., buvo atlikti darbai ir šioje zonoje.

Sodas buvo ribojamas Vilnios vingio, vienuolyno ir bažnyčios statinių teritorijos. Pagal

projektą buvo įrengti įėjimo mediniai vartai, centrinės aikštelės gėlynai ir fontanai, nutiestos

pagrindinės alėjos, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti

tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, pastatytas sodininko namelis ir kt. pastatai. Sukurtas

istorizmo stiliaus projektas. Ryškūs stiliaus bruožai: ovalios įmantrios formos, elegancija,

lengvumas. Sodams buvo būdinga įvairių elementų gausa, scenarijų romantiškumas.

A. Straussas panaudojo tuometėje Europoje vyravusias sodų dizaino madas ir naujai kuriamų

miesto sodų principus. Peržvelgę išlikusią ikonografinę medžiagą matome stiprią „rusiškos“

estetikos įtaką mažosioms architektūrinėms formoms. Svarbu paminėti, kad naujai parengtame

projekte buvo panaudotos vienuolyno sodo pagrindinės takų trasos, kurios, įvilktos į modernios

estetikos rūbą, įgavo kitą plastikos išraišką. Taip pat buvo panaudoti ir vandens įrenginiai –

vienuolių tvenkiniai (5 ir 6 pav.).

Peržvelgus sodo teritorijos turtingą priešistorę ir sodo projektą bei jo įgyvendinimą, taip

pat svarbu užsiminti ir apie jo autorių. XIX a. buvo gana įprasta, kad parkų ir sodų

kraštovaizdžio projektus atliktų tapytojai, nes jie mato ir jaučia erdves kitaip nei architektai.

Vilniaus miesto modernėjimą ir bandymą neatsilikti nuo Europos eksponuoja tai, kad pagal tą

pačią tendenciją parinktas Bernardinų sodo autorius buvo Aleksanderis Władysławas Straussas

(1834–1896), Peterburgo dailės akademijoje pabaigęs portretinę tapybą. Vienas žymiausių

XIX a. antrosios pusės Lietuvos fotografų portretininkų. J. Bułhakas straipsnyje (2006) apie

senuosius XIX a. Vilniaus fotografus rašė: „[A. Straussas] būdamas inteligentiškas ir

išsilavinęs, sugebėjo sužadinti pagarbą savo amatui. Straussas vienintelis anuometiniame

Vilniuje aiškiai pasirašinėdavo – menininkas-fotografas, nes naudoti šį titulą turėjo visišką

teisę.“

Rengiant projektą įtakos visada turi ne tik stiliai, ekonominė situacija, politinis režimas,

bet ir visuomenės poreikiai. Analizuodami sodo projektą, galime pajusti kokios nuotaikos

vyravo XIX a. pab. Vilniuje. Projekte matome pagarbą praeičiai: nesunaikinti vienuolyno takai

ir tvenkiniai, juntama romantizmo nuotaika, pastebimai reiškiasi rafinuotumas ir

miesčioniškumas – visa tai kalba apie tuometinį vilnietį.

133

Vilnius – Rusijos imperijos miestas

1863 m. sukilimo numalšinimas stipriai atsiliepė Vilniaus gyvenimui. Sukilėlių žemės ir

dvarai konfiskuoti, vienuolynai uždaryti, o bažnyčios perdarytos į cerkves. Tuo laikotarpiu

pastatytų statinių stiliuje jaučiama stipri rusiško bizantinio charakterio įtaka. Nauja statyba

buvo stipriai kontroliuojama ir reglamentuojama. Buvo siekiama miestui suteikti rusiško

miesto vaizdą.

Kai XIX a. antrojoje pusėje Vilniuje, kaip ir kituose didesniuose Rusijos imperijos

miestuose, ėmė plėtotis pramonė, mieste pradėjo gausėti gyventojų. Atsirado naujo miesto

vystymosi plano poreikis. Taigi buvo sudarytas ir 1875 m. balandžio 18 d. caro Aleksandro II

patvirtintas trečiasis Vilniaus miesto perspektyvinis planas. Taip nuo 1880–1900 m. miesto

plėtra ir statybos atgijo iš sąstingio. Miesto augimą labai puikiai nusako jo gyventojų pokytis:

1885 m. – 102 855 gyventojai, 1901 m. – 170 000 gyventojai (Drėma, 1991, p.21).

Nors reglamentais Vilniaus architektūroje stengtasi išlaikyti slavišką charakterį, vis dėlto

Europoje vyravęs eklektinis stilius darė didelę įtaką naujai iškilusių fasadų estetinei išraiškai.

Vykstant intensyviai plėtrai formavosi nauji kvartalai su savo bendruomenėmis. Iš išlikusių

ikonografinių planų galime spręsti apie to meto naujų gatvių ir viešų erdvių atsiradimą. XIX a.

pab. prie Vilniaus miesto tarybos jau veikė Sodų komisija, kuri sprendė viešųjų erdvių ir gatvių

apželdinimo klausimus. Tiek Rusijoje (Peterburge XIX a. pab. vyko masiškas viešųjų erdvių

steigimas), tiek Europoje tuo metu intensyviai planuoti miesto „žalieji plaučiai“ ir miesto sodo

departamentai užėmė svarbią poziciją plėtros procesuose. Vilniaus miestas neatsiliko nuo

bendrų tendencijų, tai puikiai gali iliustruoti diskusija: „1884 m. viename miesto Dūmos

posėdyje, svarstant miesto biudžeto klausimus, kilo svarstymai, kiek pinigų skirti sodų ir

skverų priežiūrai, nes sėklos želdiniams buvo perkamos Paryžiuje ir buvo brangios“

(Adomėnas, 2010). Apie tuo metu vykusius projektavimo darbus Vilniuje galime spręsti pagal

išlikusį kitą, 1890 m. Sereikiškių teritorijos sutvarkymo planą, kuriame matome, kad buvo

sprendžiama visuminė žalių viešųjų erdvių kompozicija, sujungiant atskiras teritorijas vienai

idėjai – Bernardinų sodo (jau įgyvendinto 1888 m.), Pilies kalno papėdėje esančio Veršyno ir

Katedros aikštės.

5 pav. Viešojo Sodo vaizdas nuo Bekešo kalno, 1895 6 pav. Botanikos sodo vieta, 1895 m.

Vilniuje nuo „XIX a. pabaigos susimokėjus mokestį buvo galima iškylauti ir Vingio

parke.“ (Čaplinskas, 2013). Analizuodami 1898 m. miesto pažintinį planą, kuris buvo skirtas

miesto svečiams, suvokiame naują požiūrį į miesto gyvenimą ir pastebime modernioje

visuomenėje atsiradusį dėmesį reprezentacijai ir kokybei. Prisiminus 1831 m., kai numalšinus

sukilimą buvo uždrausta ir griežtai kontroliuojama bet kokia visuomeninė ir bendruomeninė

veikla, tampa akivaizdūs pokyčiai, kurie įvyko per šį laikotarpį iki XIX a. pab.

134

Bendruomenė

XIX a. antroje pusėje geriausiai Vilniaus gyvenimą nusakantis žodis yra dinamiškumas.

Norėdami susikurti tuometinės visuomenės paveikslą, turime pabrėžti jos daugiatautiškumą.

XIX a. pab. miesto visuomenė smarkiai modernėjo veikiama daugelio veiksnių: pramonės

augimo, kapitalistinio ūkio sistemos, kuri tuo metu vystėsi, taip pat politinio romantizmo,

nacionalizmo idėjų bei Europoje vykusių permainų. Tuo metu atsirado nauja lietuvių

inteligentija, formavosi nauji socialiniai sluoksniai. Vyko klasių kitimas, galima pajusti

demokratėjimo apraiškas.

Visuomenės kultūros lygį galima apibrėžti per daugelį aspektų, vienas iš jų yra švenčių ir

pramogų renginiai. „Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį visos pramogos ir

pasilinksminimai privalėjo griežtai paklusti tradiciniam krikščioniškam (visų pirma stačiatikių)

kalendoriui, kuris Vilniuje diktavo tam tikrą pramogų ritmą“ (Čaplinskas, 2013). Vilniuje

gyvavo įvairios religinės bendruomenės ir jų šventės skyrėsi ne tik savo tradicijomis, bet ir

laiku. Be religinių švenčių, Vilniuje buvo švenčiamos oficialiosios Rusijos imperijos šventės,

tačiau miestiečiams jose dalyvauti nebuvo privaloma. Mieste atsiradusios naujos viešos erdvės

bei kultūriniams renginiams skirti statiniai suteikė galimybę atsirasti naujoms laisvalaikio

leidimo formoms. Visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas įgavo naują prasmę. Kūrėsi naujos

bendruomenės, rateliai ir draugijos. Taigi tuo metu vykę pokyčiai suformavo naują miestietį,

kuris dalyvavo vienokioje ar kitokioje bendruomenės veikloje, viena ar kita forma. Naujosios

inteligentijos ir buržuazijos iniciatyva „filantropiniais tikslais būdavo rengiamos įvairios

pramogos ir koncertai, kurių metu surinktas lėšas skirdavo labdarai, prieglaudoms, neturtingų

vaikų stovykloms šelpti“ (Čaplinskas, 2013).

Sodas yra scena, kur „pristatomas“ jis pats ir kur vaidmenis atlieka visos visuomenės

grupės. Ši erdvė pakankamai demokratiška, ji atvirai priėmė visus, kurie norėjo jos teritorijoje

įspausti savo visuomeninės, kultūrinės ar ekonominės galios ženklą. Labai svarbus kūrėjų ir

menininkų vaidmuo per simbolius išreikšti ir reprezentuoti kultūrinius reiškinius. Turint

omenyje tuometinę daugiatautę Vilniaus visuomenę, ypač aktualus klausimas – įvairių kultūrų

sugretinimas ir jų patalpinimas vienoje erdvėje. Gyvenimas, vykęs sode, puikiai reprezentuoja

ir atspindi naujosios inteligentijos kultūrines vertybes bei jos modernų miesčioniškumą.

Bernardinų sodas – erdvė, kurioje koncentruotai reiškėsi visos naujos laisvalaikio

leidimo formos, nuo meninių muzikinių, aktorių trupių pasirodymų iki technikos naujovių

demonstravimo renginių: „1897 m. sode buvo automatiškai veikiantis BOSKO fotoaparatas,

per 8 minutes atspaudžiantis fotografiją su rėmeliu“ (Čaplinkskas, 2013). Sodo gyvenimo

scenarijų į savo rankas perėmus miesto gyventojams, vaizdas pakito: želdynas apaugo įvairaus

pobūdžio mažais ir didesniais statiniais. Vietos populiarumas sutraukė komersantus, kurie

norėjo išnaudoti vietos komercinį potencialą. Čia veikė kavinės, vaikų žaidimo aikštelės ir t. t.

Apie 1890 m. sode bufetą nuomavęsis Vilhelmas Freibergas, norėdamas pritraukti lankytojus,

ketvirtadieniais ir sekmadieniais samdydavo karinį orkestrą; Sode dažnai koncertuodavo

miesto simfoninis orkestras su solistais (Čaplinskas, 2013)). Ir žiemą vyko pramogos, veikdavo

čiuožykla, vakarais iliuminuota elektriniais žibintais, vyko šokiai ant ledo, veikė bufetas.

Miesto valdžia nekontroliavo proceso ir renginių platus spektras, jų įvairovė ir koncentracija

Bernardinų sodą galiausiai pavertė pakankamai chaotiška prekybos vieta, sunaikino jo

pirmapradį sodo įvaizdį.

Naujas posūkis sodo istorijoje įvyko, kai buvo ruošiamasi čia vyksiančiai 1902 m. Žemės

ūkio pasiekimų parodai. Anksčiau, 1896 m., sode pastatytas Vasaros teatras buvo nugriautas ir

jo vietoje pastatytas moderno stiliaus amatų paviljonas (arch. K. Korojedovas), buvo pastatyta

daug kitų paviljonų, dengta estrada, kurie vėliau perėjo miesto valdybos žinion.

1907 m. paviljonas pagal A. Kleino projektą buvo rekonstruotas į Vasaros teatrą (kuris

1939 m. buvo nugriautas). XX a. per. sode buvo ir sportuojama: teniso aikštelė, žiemos

135

čiuožykla, kegelbanas ir kt. Šie naujai atsiradę objektai atspindi pokyčius visuomenės

gyvenime, nes iki tol sportas buvo draudžiamas.

7 pav. Žemės ūkio pasiekimų paroda (1902) 8 pav. Parko vaizdas 1944 m., aerofotonuotrauka

Išvados

Informacijos apie visuomenės įtaką architektūriniams sprendimams planuojant teritorijas

ir bendruomenių dalyvavimą formuojant miestus, galima aptikti jau antikinės literatūros

šaltiniuose. Tai demokratiniais principais grįstas procesas. Aptarę istorinį laikotarpį, kai buvo

įrengtas Bernardinų sodas, ir suvokdami veikusį imperinį politinį režimą, apie tiesioginę

Vilniaus gyventojų įtaką šios viešosios erdvės atsiradimui negalime kalbėti. „Iniciatorius“ –

miesto augimas, plėtra ir modernėjimas, Europos įtaka. Visuomenės dalyvavimą galime

pažymėti tik kaip neformalų, nesąmoningą, savaimingai besirutuliojantį ir įvairių veiksnių

nulemtą reiškinį. Sodas sukūrė erdvę reikštis bendruomenės gyvenimui, tuo pačiu

bendruomenė gaivališkai kūrė jo egzistavimo scenarijų. Bernardinų sodą turėtume suprati kaip

XIX a. pab. miesto gyvenimą reprezentuojantį objektą.

9 pav. Parko projekto pristatymo visuomenei ir Vilniaus miesto valdžiai medžiaga (2009)

136

Naudota literatūra

Fleury, Stanislaw Filibert. 1858-1915 Fotografijos. Vilnius: Lietuvos Nacionalinis Muziejus, 2007

Čaplinskas A. R., 2013. "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė". Vilniaus šventės XIX amžiuje ir XX a.

pradžioje (Vilniaus istorijos fragmentai iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos knygos).

Drėma, V., 1991. Dingęs Vilnius. Vilnius: Vaga.

Bułhak, J., 2006. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. Vilnius: Vaga.

Valužytė J., 2002. Istorine pažyma. Sereikiškių parkas, Vilnius: AB “Paminklų restauravimo institutas”

Jurkštas J. ir Labanauskas K., 1988. Jaunimo sodo istoriniai tyrimai, Vilnius.

Techninio projekto bendroji dalis „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“, Vilnius: SĮ

„Vilniaus planas“, 2009.

Adomėnas M., 2010. Apie architektūros politiškumą. Vilnius: Naujasis židinys – aidai

Žemaitytė D., 2007. Bernardinų sodas ar Sereikiškių parkas? / Pokalbis su menotyrininkėmis

A. Kasperavičiene ir R. Janoniene [Elektroninis išteklius] (žiūrėta 2013-09-12) Prieiga per internetą:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-09-07-dalia-zemaityte-bernardinu-sodas-ar-sereikiskiu-

parkas/4321

137

Šimtametės miesto-sodo idėjos vis dar aktualios

Dr. Dalia Bardauskienė, Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Pagal žurnalo „Statyba ir architektūra“, 2013, Nr. 8, p. 44–45 publikaciją

Urbanistinės plėtros modeliavimo ir darnių bendruomenių plėtros srityje Jungtinė

Karalystė (JK) yra sukaupusi didelę patirtį. Pažangi šalies patirtis daugiausia siejama su

Ebenezerio Howardo (1850–1928) miesto-sodo koncepcija. Jos autorius siekė spręsti

gyventojų sveikatos ir pramonės taršos augimo Anglijos miestuose uždavinius, žaliame lauke,

pigioje užmiesčių žemėje įkurdamas humaniškus apie 32 tūkst. gyventojų talpinančius miestus.

Pagal E. Howardo siūlomą modelį XX amžiaus pradžioje pastatyti Velviko ir Letčverto

miestai. Miesto-sodo koncepcija, o tai pasitaiko retai, tapo visuotinai pripažinta pasaulyje.

Daugelyje šalių šios idėjos, paremtos augančia ekonomika, gyventojų skaičiumi ir būsto

poreikiu, tapo naujų miestų kūrimo valstybės programų dalimi. Tokios programos buvo

sėkmingai įgyvendinamos Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Europos

šalyse, pasiekė Ameriką, Australiją, Japoniją. 1976 m. Paryžiuje įkurta tarptautinė naujų

miestų asociacija INTA (International New Town Association). Lietuvoje toks miestas buvo

pastatytas Elektrėnuose (generalinio plano autoriai – architektai Kazimieras Bučas, Birutė

Kasparavičienė).

Tarptautinės būsto ir planavimo federacijos (IFHP), įkurtos 1913 m. ir vienijančios

narius iš 60 pasaulio valstybių, pirmasis prezidentas buvo būtent miesto-sodo koncepcijos

autorius E. Howardas. Todėl ir konferencija, skirta miesto-sodo idėjos bei IFHP įkūrimo

šimtmečiui, neatsitiktinai buvo surengta Londone.

Konferencijos kontekstas

Didžiausia statybų aikštelė. Šįkart Londonas pasirodė augantis, skubantis, triukšmingas

ir kontrastingas. Šio šimtmečio (ir tūkstantmečio) pradžios Londoną su daugybe kranų centre

(Viktorijos gatvėje), rytinėje dalyje (Doklande, Stratforde), pietuose (Kings Kroso stoties

rajone) ir kitose vietose galima drąsiai vadinti didžiausia Europos statybų aikštele, kuri, matyt,

„praryja“ ir Lietuvos statybininkus. Miesto teritorija tokia didelė, kad net nuo 310 metrų

aukščio dangoraižio „Shard“ (architektas Renzo Piano) stogo neįžvelgi miesto ribų, jame tilptų

Baltijos šalių ir dar kelių valstybių gyventojai.

Miestas labai smarkiai auga ir pasiekė didžiausią gyventojų skaičių. Čia reikia naujų

darbo vietų, naujo būsto, naujos viešosios infrastruktūros, poilsio teritorijų. Didžiausias miesto

plėtros rezervas – užterštų pramoninių, uosto teritorijų valymas, konversija ar atnaujinimas

(1 pav.).

1 pav. Temzės uosto teritorijų valymas ir konversija londoniečiams dovanoja ir gamtos kampelių.

138

Kokios temos buvo nagrinėjamos? Švenčiant IFHP 100-ąsias metines, konferencijoje

pripažintas miesto-sodo koncepcijos fenomenas ir tai, kad šios idėjos tebėra aktualios ir įgauna

naujų krypčių. Daugiausia jos siejamos su ekomiestų, ekokvartalų ir miesto parkų kūrimu,

agroveikla mieste. Taip pat buvo kalbama apie protingojo miesto modelius. Miestų planuotojai

ir projektuotojai buvo raginami naujai atrasti miestą ir jo viešąsias erdves, deguonį ir vietos

išteklius generuojančią ar naikinančią veiklą, atsižvelgti į gyventojų vertybes ir keisti vis labiau

įsigalintį vartotojišką gyvenimo būdą.

Šia proga Anglijos miestų ir regionų planuotojų asociacija, įkurta 1899 m., parengė

rekomendacijas, kaip kurti šiuolaikinius miestus-sodus ir priemiesčius. Tam reikalinga aiški

vizija ir lyderyste pagrįstas visuomenės dalyvavimas, žemės vertės didinimas bendruomenių

naudai, savivaldybių žemės ir ilgalaikio turto nuosavybė, mišrus būsto ir apgyvendinimo tipas,

prieinamas gyventojams. Taip pat estetiškas ir kūrybiškai suprojektuotas būstas su sodais,

skirtas sveikoms bendruomenėms, darbo vietos, galimybė lengvai patekti į darbą, auginti

maistą bendruose sklypuose, bendri žalieji plotai, vadinamasis žaliasis žiedas urbanistiniam

sprogimui užkirsti, lengvai pasiekiami parkai, pasižymintys biologine įvairove. Galiausiai –

aukštos kokybės sodai ir daržai, medžiais apsodintos gatvės. Vietos kultūros, poilsio ir

prekybos infrastruktūra turi būti pasiekiama pėsčiomis, taip pat reikalinga integruota ir

prieinama transporto infrastruktūra.

Galima sakyti, kad šie humaniški ir socialiai orientuoti miesto principai bei jų

interpretavimo klausimai ir buvo IFHP konferencijos esmė. Svarbiausias mintis išsakė prof.

Peteris Hallas. Anot jo, geriausių pavyzdžių galima rasti įvairiose vietose: Skandinavijoje –

aplinkosaugos srityje, Vokietijoje – pramoninių teritorijų konversijos, Prancūzijoje – viešojo

transporto srityje, o Nyderlandai yra pažangiausi kokybiško, nebrangaus, nuomojamo būsto

statyboje. Freiburgo mieste Vokietijoje galima rasti visus minėtus miestų plėtros pasiekimus.

Kas aktualu Lietuvai?

Įžvalgūs ir geri sprendimai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad miesto-sodo principai

mums žinomi, tačiau beviltiškai įstrigę laike. Situaciją aštrina greiti ir netolygūs pasikeitimai

socialinėje, aplinkos bei ekonomikos srityse, demografinės (žmonių senėjimas, gyventojų

skaičiaus mažėjimas) ir urbanistinės tendencijos (miestų nykimas, suburbanizacija, žalio lauko

prioritetai), kurios daugiausia kyla dėl ekologinių klausimų neišmanymo ar ignoravimo.

Problemos taip pat yra susijusios su teritorijų planavimo sistemos virtimu leidimų gavimo

procesu ir teisės aktų rinkiniu, skirtingai nupieštų ir neaiškių ženklų pančiojamais žemėlapiais,

kuriuos žmonės ir politikai menkai skaito, nevienodai traktuoja. Naujas Teritorijų planavimo

įstatymas teikia vilčių, kad pagaliau nuo dėmesio procesui pereisime prie kokybinių

urbanistinių permainų.

Vietų kūrimas yra kur kas daugiau nei planas, jis pirmiausia turi būti skirtas vietos

žmonėms, kurie turi suprasti, kaip šie margi planai paveiks jų gyvenimą, matyti aiškią ateities

perspektyvą ir pasikeitimus aplinkoje. Siekiant šio tikslo pasaulyje ima įsivyrauti protingųjų

miestų (smart cities) kryptis. XXI amžiuje miestų plėtros kokybė bus glaudžiai susijusi su

aukštos kokybės informacinių srautų valdymu aplinkos taršos, transporto, energijos naudojimo,

projektavimo ir sprendimų priėmimo srityse, visuomenės informavimo ir komunikacijos

sektoriuose. Konferencijoje pristatyta Bristolio (JK), kuris siekia tapti pirmaujančiu Europoje

protinguoju miestu, patirtis. 2011 metais šis mietas sutelkė žinomų ekspertų grupę , kuri atliko

pasaulinę 46 miestų patirties analizę („Smart City Bristol Study“). Daugiausia patirties

sukaupta San Franciske, Seule, Helsinkyje, Malagoje, Amsterdame. Remiantis gerąja praktika

parengta Bristolio, kaip protingojo miesto, programa, kurią parėmė Energijos ir klimato kaitos

departamentas (JK), o 2012 metais gautas finansavimas iš Europos Tarybos.

Visuomenės dalyvavimas. Konferencijoje taip pat akcentuota visuomenės įtraukimo ir

darnių bendruomenių ugdymo reikšmė. Pateikta Londono patirtis. Mieste darnių bendruomenių

ugdymu rūpinasi darnios plėtros komisija. Jos užduotis – sekti Londono darnios plėtros

139

indikatorius ir informuoti visuomenę apie gyvenimo kokybės pasikeitimus. Komisija taip pat

atrenka ir paremia žmones, kurie mato ir turi idėjų, konkrečių pasiūlymų, kaip įgyvendinti

pozityvius pasikeitimus bendruomenėje, darbo vietoje ar apskritai visuomenėje.

Kitas pozityvus ir vis populiarėjantis visuomenės švietimo pavyzdys yra

demonstracinių objektų įrengimas. Konferencijos dalyviai supažindinti su „The Crystal“

(www.thecrystal.org) pavyzdžiu Londone. „The Crystal“ yra daugiau nei šiuolaikiškos

estetikos, pasyvusis, vienas darniausių pastatų pasaulyje, kuriame panaudotos visos įmanomos

energijos taupymo technologijos. Tai viešoji erdvė, žinių ir informavimo centras, konferencijų,

seminarų, kitų renginių vieta, didžiausia veikianti paroda, skirta miesto darnumui. Žmonės gali

stebėti, kaip urbanizacija ir klimato kaita paveiks visus, kokie yra holistiniai urbanistinio

planavimo modeliai, kokie yra žaliųjų pastatų sprendimai, kaip pagerinti gyvenimo kokybę

miestuose, kokie pažangūs susisiekimo sprendimai. Sumanūs technologiniai sprendimai leidžia

pasižvalgyti po miesto ateitį, stebėti kaip miestai sensta ir kaip jie atnaujinami (2 pav.).

2 pav. Iš kairės į dešinę: The Crystal pastatas Londone Docklando rajone; jo viduje – darniojo miesto

ekspozicija; Olimpinio parko konversijos projektas su arch. Zaha Hadid projektuotu plaukymo baseinu

Vietoj išvadų

Svarbiausia mintis, kuri nuskambėjo konferencijoje – ekomiestai ir protingieji miestai

taps tikrove, kai žmonės supras, kokią miesto ateitį jiems siūlo urbanistai, ir taps atsakingi už

gyvenamąją aplinką, gatvę, kiemą, laiptinę. Ekoidėjos, apimančios gyvųjų organizmų santykį

su gyvenamąją aplinka, yra išskirtinai svarbios miestų ir miestelių raidai, nes netolimoje

ateityje 2/3 pasaulio žmonijos, taip pat ir Lietuvoje, gyvens urbanizuotoje aplinkoje. Ateityje

turėsime keisti plėtros strategijas – vietoj naujų teritorijų ekspansijos turėsime taikyti sutarimo

su esamu miestu ir pastatų naudojimo įvairovės strategijas. Turėsime pagaliau atsižvelgti į tai,

kad kiekviena mieste gyvenanti karta turi savo vertybes, kurios veikia miesto plėtrą. Kviesdami

dialogui, gyventojams turėsime suteikti tikslią informaciją. Lietuvoje valstybės lygiu yra iškelti

darnios plėtros, būsto atnaujinimo uždaviniai. Tačiau visuomenė juos dar ne iki galo supranta,

iš dalies dėl to, kad neturi tikslios informacijos, gero pavyzdžio, demonstracinio modelio

Kita kryptis, kuri kiek glumina – urbanistai vis labiau mato poreikį mieste auginti

sveiką maistą, siūlo, kad žalieji plotai ne tik džiugintų, bet ir dirbtų miestiečiams. Mes beveik

nurašėme kolektyvinius sodus. Miestuose jie virsta keistais gyvenamaisiais rajonais, tačiau

pasaulyje dėmesys sveikatai ir švaraus miesto poreikis auga. Be to, tai – bendravimo vieta.

Žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos ir nematant šiandienos trukdžių turėtume

didžiuotis, kad Lietuvoje beveik visi miestai, ypač mažieji miesteliai, yra potencialūs miestai-

sodai, kuriuos aplenkė didelių statybų buldozeriai. O žmonės, kitaip nei pasaulio

didmiesčiuose, turi puikias sąlygas gyventi, dirbti ir ilsėtis, vartoti sveiką maistą. Daug vilčių

teikia aplinkos kokybės pasikeitimai, kurie įvyko ir tebevyksta mūsų miestuose ir miesteliuose

naudojant ES lėšas.

140

ŽELDYNŲ ĮSTATYMAS IR POĮSTATYMINIAI AKTAI. JŲ TAIKYMAS

PROJEKTAVIMO PRAKTIKOJE

Irena Sakalauskaitė

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kraštovaizdžio architektė

J.Basanavičiaus g. 16-43, Vilnius; 8659 26072; irena.arch@gmail.com

Santrauka

Želdynų įstatymo ir jo poįstatyminių aktų nesuderinamumas su kitais teisės aktais yra akivaizdus.

Kadangi Želdynų įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas priėmė žymiai vėliau nei Statybos, Teritorijų

planavimo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymus, reikėjo suvienodinti vartojamas sąvokas

su jais. Poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys želdynų projektavimą, prieštarauja statybos techniniams

reglamentams. Projektuotojai Želdynų įstatymą planavimo dokumentuose taiko interpretuodami savo

nuožiūra. Būtina daryti pataisas pačiame įstatyme ir pakeisti atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir

tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašą.

Įvadas

Visais laikas projektai buvo rengiami pagal įstatymų, reglamentų, normatyvų nuostatas.

Juos nuolat tobulino. Keliolika kartų buvo keičiamas Statybos įstatymas, jo poįstatyminiai

aktai, statybos techniniai reglamentai, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, jo

poįstatyminiai aktai. Juose buvo nuolat daromos pataisos, jie skelbiami negaliojančiais,

keičiami naujais.

Želdynų įstatymas. Bendrosios pastabos

Želdynų įstatymą Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 2007 m.. Jis įsigaliojo nuo 2008-

01-01. 2010 m. jame padarytas tik vienas 10 straipsnio pakeitimas.

Palyginau Želdynų įstatymą su Teritorijų planavimo, Statybos, Nekilnojamojo kultūros

paveldo apsaugos įstatymais. Visų minėtų įstatymų paskirtis yra reglamentuoti planavimo,

projektavimo, projektų įgyvendinimo procesus ir nustatyti fizinių, juridinių asmenų, valstybės

ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiuose procesuose. Želdynų įstatymo paskirtis yra

nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir

želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo

pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į

jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Šis įstatymas netaikomas žolinei augalijai,

augančiai ne želdynų teritorijose. Apie reglamentavimą, proceso dalyvių teises ir atsakomybę

nekalbama.

Praėjo 6 metai nuo įstatymo priėmimo ir jau būtų laikas jame daryti kai kurias pataisas.

Kyla klausimas, kas tai turi daryti: įstatymo kūrėjai, Aplinkos ministerija ar suinteresuota

visuomenė? Įstatymo paskirtyje turėtų būti akcentuojama želdynų kaip gyvenamosios terpės

svarba. Želdynai tai mūsų plaučiai, atliekantys ekologines, technines ir architektūrines

funkcijas.

Pagrindinėse šio įstatymo sąvokose nėra išaiškinta, kas tai yra kultūrinis želdynas, bet

aiškinama, kas yra Istorinio želdyno atkūrimas (kompleksinis želdyno tvarkymas, kai

grąžinama autentiška želdyno struktūra ir kompozicija). Jeigu tai kultūros paveldo objektas,

atkūrimo sąvokos išaiškinimas turėjo būti paimtas iš Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstatymo (toliau – NKPA įstatymas), kuriame sakoma, kad Istorinis želdynas – bet kokio dydžio

želdynas, turintis išliekamąją stilistinę, meninę vertę arba priklausantis svarbiems urbanistinės

raidos etapams, susijęs su visuomenės, kultūros ar valstybės įvykiais arba asmenybėmis.

141

Želdynų įstatyme atskirieji želdynai pagal jų pagrindinę naudojimo paskirtį yra skirstomi

į tokias grupes:

1) rekreacinės paskirties želdynus – parkus, miesto ir miestelio sodus, skverus, žaliąsias

jungtis ir kitus poilsiui skirtus želdynus;

2) mokslinės, kultūrinės ir memorialinės paskirties želdynus – botanikos sodus,

arboretumus, zoologijos sodus, etnografinius parkus, meno ir parodų parkus, istorinius

želdynus, dendrologinius rinkinius, kapines, memorialinius parkus, kolumbariumų žemės

sklypus ir kitus panašios paskirties želdynus;

3) apsauginės ir ekologinės paskirties želdynus.

Tačiau reglamentuojant želdynus visos grupės dingsta ir reglamentuojami tik kultūrinės

paskirties želdynai su valstybinės reikšmės parkais. Išdėstomi kultūrinės paskirties želdynų

tvarkymo bendrieji reikalavimai. Nurodoma, kad kultūrinės paskirties želdynų apsaugos ir

tvarkymo specifiniai reikalavimai, numatyti Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos

įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Tačiau kultūrinės paskirties želdynų NKPA

įstatyme nėra. Jame nurodomi želdynai – kultūros paveldo objektai – reikšmingais pripažinti

istoriniai želdynai (parkai, sodai ir kiti istoriniai želdynai). Kadangi Želdynų įstatymas priimtas

2007 m., t. y. 12 metų po NKPA įstatymo priėmimo (1995 m.), jo sąvokas ir terminologiją

reikėjo suderinti, suvienodinti su NKPA įstatymu.

Kalbant apie Valstybinės reikšmės parkus, nurodoma, kad jų sąrašą ir nuostatus Kultūros

ministerijos ir Aplinkos ministerijos teikimu tvirtina Vyriausybė. Jų tvarkymo bendrieji

reikalavimai nereglamentuojami. Rekreacinės paskirties želdynai, mokslinės, memorialinės

paskirties ir apsauginės bei ekologinės paskirties želdynai nereglamentuojami.

Želdynų įstatymo įgyvendinimas miestų bendruosiuose planuose

Pasidomėjus Lietuvos miestų bendraisiais planais, sudarytais po 2008 m., matyti, kad

Želdynų įstatymą juose projektų rengėjai įgyvendina pagal savo interpretacijas. Keletą

pavyzdžių verta aptarti.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas 2008 m. parengė Telšių miesto bendrąjį planą.

Jame įvertinti visi miesto želdynai ir sužymėti kaip atskirieji želdynai. Pagal tvarkymo režimą

išskirtos 3 atskirųjų želdynų grupės. Išskirtos 3 priklausomųjų želdynų zonos pagal želdynų

procentinę normą juose. Viso miesto teritorija sudalinta priklausomųjų želdynų zonomis.

Tuščių vietų jame nėra. Puikus darbas (1 pav.).

SĮ „Kauno planas“ 2012 m. parengė Joniškio miesto bendrąjį planą 2011–2021 m. Šiuose

planavimo dokumentuose Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje (2a pav.)

išskiriami memorialinės paskirties atskirieji ir apsauginės paskirties atskirieji želdynai.

Rekreacinės paskirties želdynai, net atskirieji želdynai, neišskiriami, nes yra miesto centre ir

gali būti užstatyti. Kraštovaizdžio tvarkymo brėžinyje išskiriami tik memorialinės paskirties

atskirieji želdynai (2b pav.). Dingsta apsauginės paskirties želdynai. Priklausomieji želdynai

neišskiriami ir nereglamentuojami.

UAB „Urbanistika 2012 m. parengė Lentvario miesto bendrąjį planą. Pagrindiniame

brėžinyje išskiriami atskirieji rekreaciniai želdynai; atskirieji apsauginiai ir ekologiniai

želdynai, kuriuose nenumatoma statyba. Kapinių ir kapinių rezervato teritorijoje numatyta

galima atskirojo želdyno buvimo vieta.

Miesto centro, pocentrių, specializuoto viešo prioriteto objektų, vidutinio užstatymo

intensyvumo gyvenamosiose, mažo užstatymo intensyvumo gyvenamosiose teritorijose

numatytos galimos atskirųjų želdynų vietos. Mieste želdynai paliekami miškų ūkio paskirties

žemėje, jiems neformuojami atskirųjų želdynų žemės sklypai. Priklausomieji želdynai išvis

nereglamentuojami.

142

1 pav. Gamtinio karkaso formavimo Telšių mieste brėžinys

2 pav. Joniškio miesto bendrojo plano brėžiniai. 2a – kairėje – žemės naudojimas ir apsaugos

reglamentų brėžinys; 2b – dešinėje – kraštovaizdžio tvarkymo brėžinys.

Savivaldybių bendruosiuose planuose pradeda atsirasti atskirieji želdynai, bet niekas

savivaldybės neprivers jų užregistruoti nekilnojamojo turto kadastre kaip žemės sklypo. Taip ir

atsitiko registruojant Sereikiškių parko žemės sklypą.

143

Želdynų įstatymo įgyvendinimas miestų detaliuosiuose planuose

2009 m. UAB „Senojo miesto architektai“ parengė Gilužio

ežero intako ir pakrantės rekreacinės zonos Padekaniškių

viensėdžio. studiją. Gilužio pakrantės dalies ir jo intako

vietinio želdyno koncepcijoje (3 pav.) želdynai skirstomi į

želdynų grupių masyvus ir žaliąją pakrantės zoną. Kadangi

visa teritorija suskirstyta sklypais, iš projektuojamų 50,6 ha

išskiriamas tik priklausomųjų želdynų plotas – 25,6 ha.

Jokie atskirieji želdynai neplanuojami.

3 pav. Gilužio ež. pakrantės dalies

ir jo intako vietinio želdyno koncepcija

Poįstatyminiai aktai

1. Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo projektų rengimo tvarkos

aprašas. Nagrinėjant Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo projektų rengimo

tvarkos aprašą, lyginant jį su STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, galima pagalvoti,

kad abu šiuos dokumentus kūrė skirtingos ministerijos. Kad būtų akivaizdu, toliau

pateikiamose lentelėse lyginama techninio projekto (1 lentelė) ir techninio darbo projekto

(2 lentelė) sudėtis abiejuose dokumentuose. Projektuotojai iš karto pamatys skirtumą.

1 lentelė. Techninio projekto sudėties palyginimas

STR 1.05.06:2010 „STATINIO PROJEKTAVIMAS“

2. Techninio projekto sudedamosios dalys: 2.1. bendroji;

2.2. sklypo sutvarkymas (sklypo planas);

2.3. architektūros;

2.4. konstrukcijų;

2.5. gamybos (paslaugų) technologijos;

2.6. susisiekimo;

2.7. vandentiekio ir nuotekų šalinimo;

2.8. šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo;

2.9. dujotiekio;

2.10. elektrotechnikos;

2.11. elektroninių ryšių (telekomunikacijų);

2.12. apsauginės signalizacijos;

2.13. gaisrinės signalizacijos;

2.14. procesų valdymo ir automatizacijos;

2.15. šilumos gamybos ir tiekimo;

2.16. gaisrinės saugos.

2.17. aplinkos apsaugos (kai ji privaloma);

2.18. branduolinės saugos (kai ji privaloma);

2.19. pasirengimo statybai ir statybos darbų

organizavimo;

2.20. statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo;

ATSKIRŲJŲ IR PRIKLAUSOMŲJŲ ŽELDYNŲ

KŪRIMO IR TVARKYMO PROJEKTŲ RENGIMO

TVARKOS APRAŠAS

13. . Techninio projekto sudėtis:

13.1. tyrinėjimo darbai:

13.1.1. topografinė nuotrauka

13.1.2. situacijos schema;

13.1.3. esamos padėties planas M 1:500 arba 1:1 000;

13.1.4. dirvožemio tyrimo duomenys;

13.1.5. esamų želdynų ir želdinių inventorizacijos

duomenys;

13.1.6. istorinės raidos apžvalga (istorinių želdynų);

13.1.7. architektūriniai-menotyriniai tyrimai;

13.1.8. apsauginės zonos medžio masyvų ir grupių

taksacija;

13.1.9. hidrologiniai tyrimai

13.1.10. esamų gėlynų fragmentinės inventorizacijos

duomenys;

13.1.11. statinių, įrenginių, teritorijos tvarkymo

elementų architektūriniai matavimai ir būklės

nustatymas;

13.2. projektavimo darbai:

13.2.1. želdyno planavimo projektas;

13.2.2. dendrologinis brėžinys;

13.2.3. takų ir aikštelių brėžinys;

13.2.4. aukščių planavimo brėžinys;

13.2.5. inžinerinių tinklų brėžinys;

13.2.6. vandens sistemų reguliavimo brėžinys;

13.2.7. detalių ir fragmentų architektūriniai sprendimai;

13.2.8. sąmatiniai skaičiavimai;

13.2.9. aiškinamasis raštas.

144

2 lentelė. Techninio darbo projekto sudėties palyginimas

STR 1.05.06:2010 „STATINIO PROJEKTAVIMAS“

TECHNINIO DARBO PROJEKTO SUDĖTIS 1. Techninis darbo projektas susideda iš:

1.1. bendrosios dalies:

1.1.1. bendrųjų duomenų ir brėžinių

1.2. Projekto dalių sprendinių:

1.2.1. bendrieji sprendinių duomenys;

1.2.2. sprendinių aiškinamieji raštai;

1.2.3. sprendinių detalūs skaičiavimai;

1.2.4. sprendinių techninės specifikacijos;

1.2.5. sprendinių brėžiniai;

1.3. naujų ir specifinių statinio elementų, inžinerinių

sistemų naudojimo instrukcijų;

1.4. pasirengimo statybai darbų ir statybos darbų

organizavimo;

1.5. sąnaudų kiekių žiniaraščių

ATSKIRŲJŲ IR PRIKLAUSOMŲJŲ ŽELDYNŲ

KŪRIMO IR TVARKYMO PROJEKTŲ RENGIMO

TVARKOS APRAŠAS

TECHNINIS DARBO PROJEKTAS 19. Techninio darbo projekte sutapatinami techniniam

ir darbo projektams keliami reikalavimai.

20. Techninio darbo projekto sudėtis:

20.1. techninio darbo projekto tyrinėjimo darbai,

nurodyti 13.1.1–13.1.11 punktuose;

20.2. techninio darbo projekto projektavimo darbai,

nurodyti 16.1–16.12 punkte

Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašo

Techninio projekto sudėtyje negali būti tyrimų nurodytų aprašo13.1.1–13.1.11 punktuose.

Tyrimai privalo būti atlikti prieš projektavimo darbus ir jų negali būti techninio projekto

sudėtyje. Darbo projekto sudėtyje negali būti nei planavimo projekto su nuorodomis į detalių ir

fragmentų projektus, nei dendrologinio projekto nei kitų punktuose 16.1–16.12 išdėstytų

dalykų.

Rengiant bet kurio želdyno, taip pat ir Sereikiškių parko rekonstrukcijos, Palangos parko

restauravimo projektus, tikrai niekas nesinaudojo Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir

tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašu, nes jau būtų imtasi priemonių jį panaikinti.

Aplinkos ministerija turi rimčiau žiūrėti į dokumentų, kuriais reglamentuojamas želdynų

projektavimas, priežiūra, rengimą.

2. Želdynų projektų rengimo vadovo atestavimo tvarkos aprašas. Asmuo, turintis

Želdynų projektų rengimo vadovo atestatą, negali būti nei atskirųjų želdynų, nei priklausomųjų

želdynų (nes jų Nekilnojamojo turto registre nėra), nei Kultūros paveldo objektų projekto

vadovu. Savivaldybės nepriima projektų su šiuo atestatu. Projekto dalies vadovu gal ir gali

būti, jeigu projekte yra Sklypo plano dalis. Todėl šį dokumentą reikėtų suderinti su kitais.

Baigiamosios pastabos

Kas reglamentuoja pastatų, statinių architektūros kūrybą? Statybos įstatymas (ne

architektūros įstatymas), poįstatyminiai aktai, statybos techniniai reglamentai ir kiti teisės

aktai. Statinio paskirtį, aukštį, užimamą sklypo plotą reglamentuoja specialieji, bendrieji,

detalieji planai, bet statinio architektūros niekas nereglamentuoja. Gali statinį kurti kokį nori,

nors pasvirusį, nors pastatytą ant stogo kraigo, nors kosminio ar jūrinio laivo tipo, nors

praskydusios balos formos su sąlyga, kad statinys atitiktų visus esminius statinio reikalavimus.

Kas reglamentuoja kraštovaizdžio architektūros, želdynų kūrybą? Ją reglamentuoja

Želdynų įstatymas ir jo poįstatyminiai aktai. Kyla klausimas – kodėl? Juk ir vienas, ir kitas

procesas susiję su kūryba ir statyba.

Esminis architektūros ir kraštovaizdžio architektūros kūrybinio rezultato skirtumas –

statinio nusidėvėjimo procentas pradedamas skaičiuoti pasirašius statybos užbaigimo aktą, o

želdyno gali būti pradėtas skaičiuoti po 60–80 metų. Visus tuos metus želdynas auga, vystosi,

bręsta. Nekilnojamojo turto registre registruotų atskirųjų ar priklausomųjų želdynų, mano

žiniomis, nėra ir jų nusidėvėjimo procentas neskaičiuojamas. Želdyno sudedamosioms dalims

(takams, inžineriniams tinklams, mažosios architektūros elementams ir t. t.) nusidėvėjimas

145

būtų skaičiuojamas kaip ir statiniams. Tai ir yra esminis skirtumas tarp statinio ir želdyno (kaip

statinio).

Kas yra statinys? Tai materialusis objektas, sukurtas statybos darbais, naudojant statybos

produktus, ir tvirtai sujungtas su žeme. Kas yra želdinys? Tai medis, krūmas, krūmokšnis,

puskrūmis, lianos ir žoliniai augalai šaknų sistema tvirtai sujungti su žeme. Tad kodėl želdynų

kūrimo procese nesivadovauti ir Statybos įstatymu bei statybos techniniais reglamentais?

Būtina tobulinti Želdynų įstatymą ir pakeisti atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir

tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašą.

Literatūra, šaltiniai

Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, Žin., 2007-07-19, Nr. 80-3215

Atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo projektų rengimo tvarkos aprašas, patvirtintas

Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-719 „Dėl atskirųjų ir priklausomųjų želdynų kūrimo ir tvarkymo

projektų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Žin. 2008, Nr. 2 -79

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004,

Nr. 153-5571

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617

Statybos techninis reglamentas STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“, Žin. 2010, Nr. 115-5902

Želdynų projektų rengimo vadovo atestavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Aplinkos ministro įsakymu

Nr. D1-49 „Dėl želdynų projektų rengimo vadovo atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Žin. 2008,

Nr. 12-414

Projektavimo ir planavimo dokumentai: Telšių miesto bendrasis planas; Joniškio miesto bendrasis

planas; Lentvario miesto bendrasis planas; Mažeikių miesto bendrasis planas; Gilužio ežero intako ir

pakrantės rekreacinės zonos Padekaniškių viensėdžio studija; Vilniaus Verbų etnokultūros

kraštovaizdžio draustinio specialusis planas.

146

Želdyno samprata ir jos praktinė reikšmė

Regimantas Pilkauskas

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narys

UAB „Želdynai“, el. paštas: uabzeldynai@yahoo.com

Santrauka

Lietuvių kalboje kraštovaizdžio architektai vartoja skambų terminą – želdynai – parkų, skverų,

sodybų, kapinių ir panašių objektų visumai nusakyti. Želdynas reiškia želdinių ir įtaisinių

visumą apibrėžtoje teritorijoje. Praktikoje dažnai pasitaiko, kai vietoje želdinių vartojamas

naujadaras želdynai, nors želdiniai yra želdynų sudėtinė dalis. Ne tik parko keliai, takai ir kiti

įtaisiniai, bet ir pastatai yra želdyno elementai ir negalima jų dirbtinai išskirti iš želdyno.

Reikšminiai žodžiai: želdynas, terminija

Summary Conception of parks and gardens in Lithuanian (želdynas) and its practical meaning is

discussed in this article. Landscape architects have created a term in lithuanian language

želdynai to describe a whole of parks, squares, homesteads, cemeteries and similar objects.

Želdynas means whole of plants and facilities in a defined area. It happens in practice, that the

term is used to name newly planted plants, although plants are an integral part of the parks and

gardens (želdynas). Roads, paths and other facilities, even buildings are the elements of parks

and gardens (želdynas), and they may not be artificially isolated from it.

Key words: parks and gardens, term

Želdyno sąvoka spaudoje pasirodė prieš penkias dešimtis metų. Tuomet želdynų

projektavimo specialistų rate prieita prie išvados, kad reikalinga bendrinė sąvoka, vienas

skambus žodis parkų, sodų, skverų, sodybų, kapinių ir panašių objektų visumai nusakyti.

Vietoje šia prasme vartotų „žaliųjų plotų“, „želdinių“‘, o kiek vėliau „želdinių kompleksų“,

„žaliųjų erdvių“, pradėta vartoti želdyno sąvoka, kuri reiškia želdinių ir įtaisinių visumą

apibrėžtoje teritorijoje. Pirmą kartą spaudoje ją pavartojo J. Naujokaitis (1963). Kiek plačiau

„želdynai“ nuskambėjo antrojoje respublikinėje konferencijoje „Miestų ir gyvenviečių

apželdinimo klausimais“, kuri vyko Vilniuje 1965 m. rugsėjo 27–28 d. Mokslų Akademijos

salėje. Po to spaudoje pasirodė želdyno sąvokos apibrėžimas (Pilkauskas, 1967; Pilkauskas,

1968), o netrukus jai pritarė ir kalbininkai (Senkus, 1968).

2005 m. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamente buvo rengiamas Želdynų

įstatymas. Departamento specialistams siūlėme savo apibrėžimus. Diskusijos nevyko. Priimto

Įstatymo formuluotė „Želdynas – ne mažesnis kaip 0,05 hektaro želdinių žemės sklypas,

kuriame gali būti mažųjų kraštovaizdžio architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių“ yra labai

konkreti. Želdyno sąvoka, kaip ir kraštovaizdžio, yra abstrakti. Želdynas, kaip ir kraštovaizdis,

reiškia visumą arba sistemą. Nei vieni želdiniai, nei vieni įtaisiniai (statiniai, grindiniai,

tiesiniai) nesukuria erdvinės visumos. Įstatymo apibrėžime apie visumą neužsimenama.

Įstatymo apribojimas, kad „želdynas – ne mažesnis kaip 0,05 hektaro želdinių žemės

sklypas“ yra visiškai nereikalingas. Vienas iš svarbiausių želdynų tipų yra sodyba. Ji gali būti

ir mažesnė negu 500 m2 ir ji vis vien bus želdynas.

Antroje apibrėžimo dalyje sakoma, kad želdyne „gali būti mažųjų kraštovaizdžio

architektūros, inžinerinių ir laikinų statinių“. Įvairūs įtaisiniai yra būtina želdyno sudedamoji

dalis, todėl netinka „gali būti“. „Laikini statiniai“ gali būti želdyne, bet pastovūs statiniai (pvz.,

dvaro sodybos rūmai arba sodybos gyvenamasis namas) yra svarbūs želdyno elementai.

Šiandieninėje praktikoje jie išskiriami iš želdyno (dvaro sodybos ar parko), pastatams

formuojami atskiri sklypai, atsiranda naujos paskirtys, nauji savininkai ar naudotojai. Tokį

pavyzdį teko patirti Druskininkuose (Pilkauskas, 2012). Pagal naujai parengtą projektą

ruošiamasi iš pagrindų pertvarkyti senąjį Gydomosios kūno kultūros parką. Savivaldybės

147

tarnautojai įsitikinę, kad pagal Želdynų įstatymą parke esantis dispanserio pastatas ir

kaskadinių maudyklių paviljonas nepriklauso želdyno kategorijai (t. y. parkui), todėl šiame

parke formuojami atskiri žemės sklypai pastatams. Tai padarius parkas kaip vienetas

suardomas iš pagrindų.

Skambus žodis želdynas patraukia žmones ir jie vartoja jį visai kita prasme negu jis buvo

sukurtas. Dažniausiai daroma klaida, kai terminas želdiniai pakeičiamas želdynais.

Savivaldybėse dirbantys specialistai dažnai užsako „suprojektuoti parko želdynų tvarkymą“,

užuot parašę „parko želdinių tvarkymą“. Parkas yra tam tikras želdyno tipas, o želdiniai yra jo

sudedamoji dalis. Klystama todėl, kad ir Želdynų įstatyme nėra nubrėžtos aiškios ribos tarp

želdinių ir želdynų.

Želdyno sąvokai stiprų smūgį sudavė mokslingi miškininkai, miško želdinius pradėję

vadinti „miško želdynais“. Lietuvos miškų institutas išleido monografiją „Miško želdynų

veisimo biologiniai ir ekologiniai veiksniai bei patirtis Lietuvoje“ (Gradeckas, Malinauskas,

2005). Monografijos autoriai pavartojo naują terminą Lietuvos miškininkystės literatūroje,

tačiau knygoje specialiai jo neaptarė, nepaaiškino, kodėl jis atsirado vietoje visiems įprastų ir

suprantamų miško želdinių ir miško medynų. Netrukus „miško želdynus“ įtvirtino ir

„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ (Riepšas, 2009), kurioje miško želdynai apibūdinami kaip

„miško žemės sklypai, kuriuose sodinant ar sėjant įveisti miško želdiniai (medžiai ir krūmai)“.

Ten pat miško želdynai pagal užimamą plotą „skirstomi į miško masyvus (> 5 ha), giraites,

gojus, miškelius (0,5–5 ha), medžių grupes ir pavienius medžius“. Iš tiesų visa tai yra želdiniai,

kurie apibrėžiami, kaip „pasodinti, pasėti arba savaime išaugę puoselėjami augalai. Jie gali

augti pavieniui, guotais (grupėmis) ir didesnėmis bendrijomis. Bendrijas pagal vyraujantį

augalų pavidalą vadiname medynais, krūmynais, žolynais (pievomis, vejomis, gėlynais)“

(Pilkauskas, 2000).

Miškai ir želdynai yra to paties lygmens objektai želdinių atžvilgiu. Miškai turi savo

funkcijas, o želdynai (t. y. parkai, skverai, sodybos, kapinės) – savo. Reikia pastebėti, kad

pavienis medis negali būti želdynas, nes jis yra miško, lauko arba parko želdinys.

Nepadėjo želdynui kaip terminui įsitvirtinti ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“

(1993), kuriame želdynas apibūdinamas kaip „želdiniais apsodintas plotas“. Tai grynai

reikšminis (semantinis) žodžio paaiškinimas, nekreipiant dėmesio, kad tai yra terminas, kuris

turi ir sutartinę prasmę.

Istoriškai želdynas – tai specialistų sukurtas naujas terminas, tačiau per laiką jis įgyja

naujų prasmių, kurios žaloja kraštovaizdžio architektūros terminiją.

Literatūra Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1993, 3-čiasis patais. ir papild. leid. V.: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla. P. 952.

Gradeckas A., Malinauskas A. 2005. Miško želdynų veisimo biologiniai ir ekologiniai veiksniai bei

patirtis Lietuvoje. Kaunas: Lututė. 404 p.

Lietuvos Respublikos Želdynų įstatymas. 2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1241, Vilnius. Valstybės

žinios, 2007-07-19, Nr. 80–3215.

Naujokaitis J., 1963. Tinkamai apželdinkime gyvenamuosius mikrorajonus. Mūsų sodai. Nr. 2, p. 19.

Pilkauskas R., 1967. Želdynų planavimo principai naujajame Kauno generaliniame plane. Miestų ir

gyvenviečių apželdinimas: II respublikinės konferencijos Miestų ir gyvenviečių apželdinimo klausimais,

įvykusios Vilniuje 1965 m. rugsėjo 27–28 d., darbai. Vilnius. P. 63–69.

Pilkauskas R., 1968. Miesto želdynų klasifikavimas (Kauno pavyzdys). Miškų ūkis ir miško pramonė =

Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslo darbai, t. IV, Nr. 2, p. 25–28.

Pilkauskas R., 2000. Želdynų suskirstymas miesto planavime. Lietuvos kraštovaizdžio vertė ir savastis.

Konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija. p. 64–68.

Pilkauskas R., 2012. Kraštovaizdžio architektai apžiūrėjo Druskininkų želdynus. Lietuvos

kraštovaizdžio architektų sąjungos žinios. 2012 m. lapkritis. Nr. 68–69, p. 3–5.

Riepšas E., 2009. Miško želdynai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 15. Vilnius, 2009. P. 240.

Senkus J., 1968. Kaip sudarytas žodis ž e l d y n a s ? Kalbos kultūra, Nr. 15. V.: Mintis. P. 90.

148

Trijų „A“ riteris ir premijų laureatas

Tomas Raginis, Steponas Deveikis, Vilnius

Progų ir paskatų dar kartą parašyti apie profesorių habil. dr. Vladą Stauską – ne viena.

Bene svarbiausioji, pirmoji – 2013 m. profesorius emeritas (VDU) Vladas Stauskas

apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija už pasiekimus kraštovaizdžio architektūros

srityje.

Antroji proga ir paskata – išleista nauja gerbiamo mokslininko knyga, kurios pavadinime

kaip tik trys „A“ – „Architektūra, aplinka, atostogos“ (2012, Vytauto Didžiojo universiteto

leidykla, 392 p.) – puikiai parengtas ir apipavidalintas, švietėjiškas ir mokslinis leidinys,

antologija. Trečia – prof. Vladas Stauskas 2012 m. pabaigoje atšventė kilnų 80-mečio jubiliejų

(g. 1932-21-21). Galiausia – jis buvo pirmasis 1995 m. įsteigtos Lietuvos kraštovaizdžio

architektų sąjungos (LKAS) pirmininkas, vėliau apdovanotas LKAS garbės žymeniu „Už

nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“.

Glaustame tekste netilps išsamūs Vlado Stausko spalvingos mokslininko ir architekto,

kraštovaizdžio architekto biografijos bei veiklos aprašymai, mokslinių, pedagoginių ar

visuomeninės veiklos pareigybių, vardų, regalijų sąrašas. Tai jau iš esmės yra padaryta kitų

autorių ir prelegentų (Vaitys et al., 2008). Publikacijų sąrašas apie Vladą Stauską – netrumpas,

keletą svarbiausių publikacijų skaitytojas ras šio straipsnio pabaigoje.

Naujoje knygoje Vladas Stauskas prasitaria (p. 9), kad jį kartu su į rekreacijos ir

rekreacinės architektūros sritį pasukusiais bendradarbiais Gediminu Daniulaičiu, Antanu

Šipaila (vėliau vietoj jo Pauliumi Kavaliausku) vadino trimis muškietininkais. Aktyvi

mokslinė ir praktinė, pedagoginė veikla profesoriui pelnė ir riterio vardą – tai atėjo kartu su

valstybiniais ir visuomeniniais apdovanojimais: ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ su Riterio

kryžiumi, suteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m.; Architektūros riterio garbės

vardas ir ordinas, suteiktas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) 2003 m.; minėtas Garbės

žymuo „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“, suteiktas LKAS 2005 m.;

Garbės vardas „Metų architektas rekreacinėje architektūroje“, suteiktas LAS ir A. Zavišos

paramos ir labdaros fondo 2006 m. už viso gyvenimo kūrybinę veiklą rekreacinės architektūros

srityje. Apdovanojimų pynę gražiai vainikuoja minėta Vyriausybės kultūros ir meno premija

(2013) už gyvenimo pasiekimus kraštovaizdžio architektūroje.

Vladas Stauskas su bendraautoriais yra ir ankstesnių valstybinių premijų laureatas: už

Lietuvos poilsio ir turizmo zonų sistemą (1968) bei už Kauno miesto buvusios J. Janonio

(dabar Vienybės) aikštės architektūrinį ansamblį (1972).

Prieš įnikdami skaityti naują leidinį, pavartykime ankstesnius. Vytauto Didžiojo

universiteto (VDU) leidykla ir biblioteka yra parengusi „Vlado Stausko darbų bibliografinę

rodyklę 1957–2010“ (ISBN 99555-530-40-5). Joje rasime išsamų V. Petrulio ir J. Tutlytės

straipsnį „Apie Vladą Stauską“. Šis kiek atnaujintas straipsnis publikuojamas „3 A“

antologijoje (p. 382–385). Darbų bibliografinė rodyklė ir biografijos apžvalga mums

atskleidžia, kad Vladas Stauskas (vienas ir su bendraautoriais) parengė apie 90 architektūros ir

kraštotvarkos projektų, planų, programų; paskelbė apie 200 mokslinių publikacijų; pranešimus

skaitė bene 80 tarptautinių ir per 50 Lietuvos konferencijų; parengė apie 50 mokslinių tyrimų

ataskaitų (rankraštinė medžiaga); buvo 11 disertacijų mokslinis vadovas, dar kelias konsultavo.

Kraštovaizdžio architektai galėtų perfrazuoti architekto Leonardo Vaičio mintį: „Nors

būdamas be galo veiklus, ambicingas, eruditas, meniškos prigimties, buvo blaškytas į įvairius

postus ir pareigas, o kai kurias papildomai prisiimdamas pats, vis dėlto sugebėjo neišklysti iš to

interesų lauko, kuris apibrėžiamas kraštovaizdžio architektūros (originale – Architektūros)

sąvoka“ (Vaitys et al., 2008, p. 7).

Reikšmingiausias prof. V. Stausko kaip architektūros mokslininko indėlis yra jo

kraštovaizdžio formavimo bei rekreacinės architektūros teorija. V. Stauskas vienas pirmųjų

(1968–1976) apibrėžė rekreacinės architektūros objektą, uždavinius, urbanistinius poilsio

149

rajonų ir centrų principus. V. Stauskas publikavo išties daug šios srities darbų įvairiomis

(septyniomis) kalbomis. Mokslinės V. Stausko darbų ataskaitos dažniausiai turi kompleksinio

mokslinio ir projektinio darbo formą, pasižymi nuoseklia metodologija.

Įdomios, originalios (ir kompleksinės) formos buvo 2008 m. išleista knyga apie V.

Stausko kūrybos ir mokslo kelią (Vaitys et al., 2008), kur šalia solenizanto kolegų A.

Lamausko, V. Petrulio ir L. Vaičio analitinių tekstų publikuojamos V. Stausko jubiliejinės

retro parodos ROMANTIKA (Kaunas, LAS galerija, 2008) reprodukcijos (piešiniai, akvarelės,

fotografijos) ir bibliografija (konsultantė ir redaktorė D. Jocienė).

Naujoji knyga „Architektūra, aplinka, atostogos“ – tai originalus, kompleksinis

antologinis leidinys, kuriame pateikiami autoriaus ir jo artimiausių bendradarbių darbų

rezultatai ir publikacijos, naujai sugrupuotos į penkis skyrius ir 10 poskyrių, atrinkus ir

suklasifikavus autoriaus ankstesnę publikuotą medžiagą: straipsnius, pranešimus, skaitytus

pasauliniuose kongresuose, tarptautinėse ir Lietuvos konferencijose. Knyga aktuali

architektams, urbanistams, kraštovaizdžio architektams – visiems V. Stausko profesijos

broliams ir sesėms, pirmiausia jaunimui – kad suprastume Lietuvos mokslo ir praktikos

potencialą bei klodus, kurie, kaip rašo autorius, „prieš 30–40 metų juk nebuvo skelbiami

internete“ (p. 9).

Siekiant išlaikyti istorinį autentiškumą, kiekviena knygos-antologijos publikacija

skelbiama be ryškesnių keitimų. Kiekvienas knygos skyrius pradedamas „pradžios žodžiais“ –

paaiškinamuoju tekstu, kuriame atskleidžiama skyriaus struktūra, akcentuojamas tekstų ir idėjų

aktualumas, išsakomos diskusinės mintys. Pagirti reikia autorių ir mokslininką, pedagogą už

humanistinius ir filosofinius akcentus rengiant architektus.

Savo humaniška diskusine aura patraukia pirmasis skyrius „Kas yra kas“ – čia aptariama

architektūros samprata, didžiosios „A“ architektūros specialybėje, architektūrologijos dalykas

ir uždaviniai. Daug pagarbos knygos tekstuose parodoma kraštovaizdžio architektūrai, nors

tiesiogiai kraštovaizdžio architektūrai skirtas 4-as skyrius (p. 289–358). Aptardamas

rekreacijos infrastruktūrą, poilsio ir turizmo regiono ar rajono erdvinę sandarą (2 skyrius) ir

regionų teritorinio planavimo strategiją, autorius tekstą iliustruoja aktualiais pavyzdžiais,

papildomomis nuotraukomis ir komentarais. Daugiausia dėmesio, žinoma, skiriama Lietuvos

pajūrio planavimo tematikai.

Įdomus savo istorine diskusijos dėl kraštotvarkos termino architektūrinio ir geografinio

požiūrių sandūra knygoje spausdinamas 1984 m. publikuotas straipsnis „Kraštotvarkos zonos“.

Tebėra aktualus siūlomas statmeninis ar giluminis-lizdinis pajūrio kurortų vystymo modelis

(p. 174–177 su principinėmis schemomis). Įdomus ir nepraradęs tekstų aktualumo knygos 2.3

skirsnis apie rekreacijos ir architektūrinių sprendinių specifiką saugomose teritorijose (p. 178–

210). Autoriui plojome prieš 40 metų ir dabar plojame už paradoksu, grotesku ir šaržu

paaštrintas mintis ir klausimą „Ar auginsime agurkus rūtų darželiuose?“ (Kultūros barai, 1973,

Nr. 3 (99), p. 12–17; knygoje – p. 190–195).

Trečiasis skyrius skirtas poilsio ir turizmo arba rekreacinių pastatų architektūrai (p. 211–

288). Jį skaitydamas jauti autoriaus pagarbą regioniniams architektūros savitumams, dėmesį

gamtos ir architektūros darnai, harmonijai tarp gamtos ir žmogaus (šiuo atveju – besiilsinčio

žmogaus). Specialus dėmesys skiriamas vandens temai. Vanagupės poilsio architektūros

komplekso gimimo istorija (p. 230–232), kitų poilsio kompleksų kūrimo istorijos, kultūros

paveldo ir naujosios architektūros santykio analizė mažosiose gyvenvietėse (p. 250–260)

pateikia plačią Lietuvos pajūrio regiono rekreacinės architektūros panoramą. Kuršių nerijos ir

kitų nacionalinių parkų regioninės ir etninės architektūros analizė turėtų ilgam pasitarnauti

aplinkos apsaugos ir tvarkymo specialistams. Moksliškai argumentuoti, analize pagrįsti tekstai

gali būti puiki architektų ir kraštovaizdžio architektų mokymo (ir mokymosi) medžiaga.

„Gražiausiuose krašto kampeliuose ypač reikalinga architektūros ir gamtos harmonija, čia

architektūra negali būti vien daiktas savyje – ji čia yra daiktas gamtoje“ – gražus autoriaus

priesakas kolegoms (p. 239).

150

Ketvirtasis knygos skyrius, kaip minėta, skirtas kraštovaizdžio architektūros priemonėms

ir savitumams rekreacinėse teritorijose aptarti (p. 289–358). Daugelį tekstų čia atpažįstame iš

konferencijos „Parkas mieste – socialinis ir ekonominis veiksnys“ (2005) medžiagos ar

„Urbanistika ir architektūra“ (2006, XXX t. Nr. 1, p. 12–18), Vilniaus dailės akademijos darbų

(2004, 33 tomas), kitų leidinių publikacijų. Specialistui ir studijuojančiam jaunimui aktualūs ir

reikalingi yra skverų sprendinių tendencijų studijos teksto iš pirmosios Klaipėdos

konferencijos „Lietuvos miestų želdynų formavimo strategija“ (2004) pakartojimas, kultūrinio

turizmo išteklių analizės pradmenys ir siūlymai (p. 313–326), IFLA kongreso Argentinoje

(1997) pranešimo pagrindu „Archiformos“ žurnale parengtas straipsnis „Architektas

kraštovaizdyje: svečias ar organizatorius?“ (p. 326–333).

Šiame skyriuje daug kraštovaizdžio architektūros populiarinimo straipsnių, interviu,

kuriuos pirmasis LKAS pirmininkas ir mokslininkas mielai teikė spaudai. Su malonumu

kraštovaizdžio architektai turėtų perskaityti knygos 4.2 poskyrį „Architektūra ir gamtos

elementai“ (p. 336–358), čia daug dėmesio skiriama IFLA kongresų pranešimų tematikai, o ji

atspindi nūdienos aktualijas. Na o tema „Vanduo kraštovaizdžio architektūroje: kaip struktūra

ir kaip elementas“ – išties chrestomatinė kiekvienam kraštovaizdžio architektui.

Penktas knygos skyrius – Pabiros. Čia autorius pasidalija „įspūdžiais ir kelionių

įžvalgomis iš savo netrumpo bei spalvoto gyvenimo įvykių ir ryšių“ (p. 359). Pateikta įspūdžių

iš trijų pasaulinių parodų: EXPO-70 Osakoje (Japonija), EXPO-88 Brisbene (Australija) ir

EXPO-2000 Hanoveryje (Vokietija) ir pamąstymų apie Kauną bei jo nusilpusį architektūrinį

polėkį ateitin. Keletą kartų knygoje prisimenamas Singapūro miesto mero išsakytas miesto

valdymo tikslas – ne parkai mieste, bet miestas parke (iš V. Stausko pranešimo IFLA 2002 m.

kongreso Vilniaus sesijoje).

Naujoji trijų „A“ antologija ir kiti profesoriaus V. Stausko nuveikti darbai gražiu vainiku

ar gintaro vėriniu papuošia Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbų pynę. Šlovė riteriui

Vladui.

Literatūra

Bružas A., 2003. Tapybiškas architektūros riteris (jubiliejinė paroda pavedžiojo Vlado Stausko

kūrybiniu keliu) // Statybų pilotas, Nr. 3 (92), p. 14.

Daunora Z., 2013. Dešimtmečiai, atiduoti rekreacinei kraštovaizdžio architektūrai // Journal of

Architecture and Urbanisme, 37(1):66–67.

Ercmonaitė A., 2006. Pagerbti kraštovaizdžio architektūros autoritetai (apie A. Kiškį, V. Stauską,

K. Jakovlevą-Mateckį) // Urbanistika ir architektūra, XXX t., Nr. 1, p. 69.

Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai: katalogas ‘2007. Vilnius: VDA leidykla, 134 p.

Naprytė E., 2008. Architektūros riteris visada lieka ištikimas savo principams // Universitas Vytauti

Magni, Nr. 1 (117), p. 10–11.

Pilkauskas R., 2010. Projektų konkursai ir parodos ugdo kraštovaizdžio architektus. Kraštovaizdžio

architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos: kraštovaizdžio architektūros forumo‘2010 mokslo

darbai. Vilnius: LKAS, p. 150–156.

Rupeikaitė V., 2009. Modernu – žaluma ir mėlis (interviu su V. Stausku, grįžusiu iš pasaulinio IFLA

kongreso Rio de Žaneire) // Kauno diena, Nr. 271 (18929), p. 10–11.

Stauskas V., 2012. Architektūra, aplinka, atostogos: antologija. Kaunas: VDU leidykla, 392 p., iliustr.,

bibliogr.; santraukos angl. ir vok. k.

Vaitys L. (sudarytojas), Lamauskas A., Petrulis V., 2008. Architektas Vladas Stauskas: kūrybos ir

mokslo keliu. Vilnius: Archiforma, 119 p., iliustr. (V. Stausko darbai ir kūryba); bibliogr. rodyklė 1957–

2007; santrauka anglų k.

Vladas Stauskas: darbų bibliografinė rodyklė 1957–2010 (1957–2002; 2003–2007; 2008–2010).

Kaunas: VDU leidykla

151

Miestų želdynų formavimas: konferencijų Klaipėdoje apžvalga

Jurga Kučinskienė

Klaipėdos valstybinė kolegija, Technologijų fakultetas, Kraštotvarkos katedra

Bijūnų g. 10, Klaipėda, tel. 8-650-18320, e-paštas j.kucinskiene@kvk.lt

2004–2013 metais Klaipėdos valstybinė kolegija kartu su Klaipėdos universitetu,

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga ir UAB „Klaipėdos želdiniai“ surengė dešimt

tarptautinių mokslinių ir praktinių konferencijų miestų želdynų formavimo tema. Kiekvienais

metais stengiamasi nagrinėti aktualius klausimus, kurie kyla kraštovaizdžio architektams,

teritorijų planuotojams bei eiliniams miestų gyventojams. Nagrinėjami klausimai apima

teorinius dalykus, metodikas, bet nepalieka nuošaliai ir praktinių klausimų, kuriuos iškelia

vartotojai.

2011 m. balandžio 14–15 d. vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Miestų

želdynų formavimas 2011: mažosios architektūros ir želdinių darna“. Konferencijos

tikslas – įvertinti mažosios architektūros ir želdinių darną miestuose ir miesteliuose,

akcentuojant želdinių ir mažosios architektūros tarpusavio ryšį bei įtaką aplinkos kokybei,

analizuoti šios srities specialistų poreikį. Konferencijoje sulaukta gausaus dalyvių būrio iš

Lietuvos ir užsienio: daugiau kaip 65 dalyviai atvyko iš Rusijos, Vokietijos ir Latvijos,

Lietuvos – Vilniaus, Kauno, Pasvalio, Šilutės, Palangos ir kitų miestų. Dalyviai atvyko iš

mokslo įstaigų (Lietuvos universitetų, kolegijų), botanikos sodų (Klaipėdos, Kauno, Vilniaus,

Šiaulių, Rusijos), savivaldybių (Klaipėdos miesto, Vilniaus miesto, Pasvalio, Šilutės).

Keturiuose konferencijos posėdžiuose iš viso išklausyti 25 žodiniai, pristatyta 15 stendinių

pranešimų. Konferencija sulaukė užsienio svečių dėmesio: patirtimi apie medines konstrukcijas

dalijosi prof. Thomas Oyen iš Vokietijos, apie Maskvos Botanikos sode auginamus augalus

pasakojo Alexander Kabanov ir Irina Bondorina. Kaip visada įdomūs pristatymai buvo kolegų

iš Latvijos – doc. Gundega Linare, Mariana Smona, Aija Ziemelniece. Naujoves teisiniuose

aktuose aptarė Aplinkos ministerijos atstovė Kristina Ulkienė. Daug dėmesio sulaukė

„praktiniai“ pranešimai – apie žoliapjoves, takų dangas, naujoves pristatė UAB „Husqvarna“

atstovas Simas Bairašauskas bei UAB „Betono mozaika“ atstovas Vaidas Dirsė. Įdomūs ir

įvairiapusiški buvo ir kiti pranešimai. Tema buvo apžvelgta iš skirtingų kontekstų. Stendinių

pranešimų autoriai taip pat buvo išklausyti ir jiems netrūko klausimų. Konferencijos antroji

diena buvo skirta praktinei pažinčiai su Klaipėdos senamiesčio mažąja architektūra.

Konferencijos dalyviai vyko į ekskursiją „Užburti senamiesčio gyventojai“. Ekskursijoje

dalyvavo nemažai konferencijos dalyvių, kurie liko neabejingi šiai pažinčiai ir dabar jau gali

daug papasakoti ir patys. Ekskursijos metu susipažinome su miesto vaiduokliu, katinu, pelyte,

drakonu, kaminkrėčiu ir daugeliu kitų mažųjų senamiesčio „gyventojų“. Gidas Igoris labai

įtaigiai ir įdomiai perteikė Klaipėdos miesto istoriją ir parodė tai, ko nepastebime kasdien

eidami į darbus.

2012 m. balandžio 12–13 d. vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Miestų

želdynų formavimas 2012: stilių darna aplinkoje“. Konferencijos tikslas – įvertinti stilių

darną miestuose ir miesteliuose, akcentuojant želdinių ir architektūros tarpusavio ryšį bei įtaką

aplinkos kokybei, analizuoti šios srities specialistų poreikį. Konferencijoje dalyvavo 70

dalyvių, išklausyti 29 pranešimai. Sulaukta svečių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Turkijos bei

Latvijos. Profesorius Atila Gul iš Turkijos dalijosi patirtimi apie miestų gatvių želdinių

planavimo ir sodinimo problemas Turkijoje. Mūsų nuolatinė dalyvė kraštovaizdžio architektė

iš Latvijos Gundega Linare pasidalino patirtimi apie naujų ir rekonstruojamų parkų stilistinius

ir planavimo ypatumus Latvijoje. Kolegos iš įvairių Lietuvos mokslo institucijų dalinosi

informacija apie stilių darną aplinkoje, darnaus vystymo sprendimų taikymą planuojant miestų

želdynus bei nagrinėjo kitas aktualias temas. Antrąją konferencijos dieną vykome į ekskursiją

152

„Mažosios architektūros įvairovė ir stiliai Klaipėdos krašto sodybose“. Jos metu galima buvo

stebėti skirtingus sodybų stilius, apželdinimo įvairovę bei dermę.

2013 m. balandžio 13–14 d. vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Miestų

želdynų formavimas 2013: sveika aplinka“. Konferencijos tikslas – įvertinti aplinką

miestuose ir miesteliuose, akcentuojant žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšį sveikos aplinkos

požiūriu. Tema visiems pasirodė labai aktuali. Konferencijoje dalyvavo 70 dalyvių, išklausyti

net 42 pranešimai. Sulaukta svečių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Lenkijos.

Gundega Linare sudomino visus kalbėdama apie geopatogeninių zonų reikšmę planuojant

sodybas. Dr. Valerija Baronienė atkreipė visų dėmesį į kvapiuosius sumedėjusius augalus

miestų želdynuose: miestų želdynų praturtinimas kvapiaisiais augalais – vienas iš paprastų

būdų padaryti miestiečių gyvenimą malonesnį ir sveikesnį. Šios konferencijos metu vyko ir

studentų idėjų konkursas „Sveika aplinka“. Studentai pateikė įdomius projektus – „Šiukšlės

kitaip? Antras daiktų gyvenimas“, „Ekologiški baldai“, „Namų džiunglės – jaukumo oazė“ ir

kt. Antrąją konferencijos dieną vykome į ekskursiją „Gamtinės ir kultūrinės vertybės Pajūrio

regioniniame parke“. Šios išvykos dalyviai patyrė neišdildomų įspūdžių nuostabiame Lietuvos

pajūryje. Grožėjomės Baltijos jūros panorama, aptarėme parko ekologines problemas,

apžiūrėjome ekspoziciją „Juodojoje tvirtovėje DZOT‘ai‘‘, „prakalbinome“ vienintelėje vietoje

pajūryje išlikusią pakrantės artilerijos bateriją „MEMEL-NORD“.

2014 m. balandžio mėn. kviečiame dalyvauti jau vienuoliktoje tarptautinėje mokslinėje-

praktinėje konferencijoje „Miestų želdynų formavimas 2014: žalioji infrastruktūra“. Žalioji

infrastruktūra – tai išbandyta ir patikrinta priemonė, kurią taikant gamtos teikiamos galimybės

panaudojamos aplinkos, ekonominiam ir socialiniam labui. Žalioji infrastruktūra pagrįsta

principu, kad gamtos, jos procesų ir daugelio visuomenės naudojamų gamtinių gėrybių apsauga

bei stiprinimas turi būti sąmoningai integruojami į teritorijų planavimą ir plėtrą.

Kiekvienais metais išleidžiamas vienas naujas mokslinio periodinio žurnalo „Miestų

želdynų formavimas“ numeris, kurio straipsniai yra pateikiami ir elektroniniu leidiniu internete

(www.krastotvarka.vhost.lt/documents/177.html). 2013 m. numerio apimtis – net 297

puslapiai.

Konferencijose nagrinėtos temos – nuo augalų parinkimo iki vaikų žaidimo aikštelių ar

net standartų taikymo želdinimo įmonėse. Konferencijų dalyviai aktyviai bendrauja diskusijų

metu, taip pat ir neformalioje aplinkoje. Kai tema aktuali, apie ją galima diskutuoti daug ir

ilgai. Konferencijos organizatoriai ir dalyviai tikisi, kad šis bendravimas tęsis ir suteiks naudos

ne tik jiems patiems, bet padės puoselėti aplinką. Džiaugsimės, kai praktikoje bus pritaikyta tai,

kas buvo išsakyta konferencijose.

153

Laiškai ir kiti dokumentai iš Tiškevičių parkų kūrimo laikų

Parkų kūrėjas E. André (1840–1911) Lietuvoje darbavosi su sūnumi René André (1867–1942)

ir kitais bendradarbiais. André giminės ir kituose archyvuose išlikę autentiški parkų kūrėjų užrašai,

planai, eskizai, fotonuotraukos, laiškai, kita medžiaga yra svarbus šaltinis Lentvario, Palangos,

Trakų Vokės ir Užutrakio parkų kūrimo istorijos ir meninės raiškos studijoms.

E. André provaikaičiai ir R. André anūkai Florence André Olivier, Laurent Penicaud, Denys

Couturier maloniai dalinasi žiniomis ir dokumentų kopijomis iš šeimos archyvų su André kūrybos

tyrinėtojais. 1999 m. pradžioje Paryžiuje S. Deveikiui teko pavartyti (ir sukonspektuoti) tuomet dar

neseniai šeimos name La Croix-en-Touraine surastas R. André užrašų knygeles, chronologiškai

rašytas jo kaip kraštovaizdžio architekto karjeros pradžioje nuo 1890 m. Apie knygelėse (Nr. 24, 25,

26, 27, 28), apimančiose 1898 m. pradžios – 1900 m. vasaros laikotarpį, užrašytus kūrėjų darbo

Palangoje ir dvaruose prie Vilniaus faktus jau rašyta (Deveikienė ir Deveikis, 2000; 2005; 2010;

2011; Pilkauskas, 2001; 2011; André Olivier, 2006; 2011), įrašai cituoti, publikuota viena kita jų

faksimilė. 1999 m. rudenį Laurent Penicaud V. ir S. Deveikiams perdavė R. André laiškų ir

fotografijų iš trijų kelionių link Lietuvos ir šalia jos kopijas. Tokių laiškų yra 18. Tiesa, visi antros

kelionės (1899 m. gegužės mėn.) R. André laiškai (tokių laiškų yra 9) rašyti iš Rusijos (Sankt

Peterburgo, Maskvos), Baltarusijos, Lenkijos.

René ir Edouardo André tekstai ir ikonografiniai dokumentai, susiję su parkų kūrimu grafų

Tiškevičių dvaruose ir aplinkiniuose kraštuose, 2011 m. pabaigoje paskelbti dvikalbiame leidinyje

„Laiškai Ty / Les lettres Ty“. Jame publikuojama septyniolika R. André laiškų faksimilių ir tekstų

prancūzų ir lietuvių kalbomis (laiškų kopijas dešifravo ir iš prancūzų į lietuvių kalbą išvertė

S. Deveikis), pateikiamas glaustas minėtų užrašų knygelių konspektas ir 6 dviejų lapelių atvartų

kopijos su lietuviškos tematikos eskizais. Spausdinamos R. André 1898 m. kelionėje į Lietuvos

dvarus darytų fotonuotraukų kopijos – 6 geležinkelio stočių Prūsijoje vaizdai, Lentvario ežero ir

kelto į Užutrakį nuotraukos, 4 Trakų Vokės dvaro sodybos vaizdai ir 5 Vilniaus miesto gyvensenos

vaizdai (fotografuoti 1898-06-24), taip pat Potulicės ir Samostrzelio dvarų sodybų vaizdai (po

5 fotonuotraukas).

Leidinyje publikuojami ir kiti šešių (4 Lietuvos ir 2 Lenkijos) parkų senieji vaizdai jų kūrimo

laikotarpiu, E. André 1899 m. spalio 3 d. laiško, adresuoto J. Buyssens, faksimilė ir tekstas, taip pat

Palangos grafo Felikso ir grafienės Antaninos 1904 m. laiškai parko kūrėjui.

Spausdinamas R. André straipsnis iš Revue horticole (1906, p. 422–425) ir jo vertimas lietuvių kalba

apie Palangos parko kūrimą, pateikiamas bibliografinis sąrašas (23 pozicijos).

Regimantas Pilkauskas „Kultūros baruose“ (2013, Nr. 6, p. 90–92) straipsnyje „Autentiški

André šeimos pėdsakai Lietuvoje“ pateikęs leidinio „Laiškai Ty / Les lettres Ty“ apžvalgą, plačiai

citavo minėtus laiškus (neminėdamas vertėjo) ir apgailestavo, kad į bibliografinį sąrašą liko

neįtrauktos ankstesnių metų (iki 2000 m.) publikacijos, tarp jų ir jo publikacija 1987 m. „Kultūros

baruose“ su Palangos parko projekto vaizdu iš paukščio skrydžio (minėta Revue horticole 1906 m.

R. André straipsnio iliustracija). Tenka ir mums apgailestauti, kad pastabų autorius savo tekste lyg ir

pristatydamas du leidinius (nors išties plačiau kalba tik apie „Laiškus Ty“) nutylėjo, kad leidinyje

„Edouardo André šiaurės parkų kelias“ (2011) yra pateikiama gerokai platesnė prancūziškoji ir

lietuviškoji bibliografija apie E. André 1990–2010 m. laikotarpiu (p. 156–159) – per 50 pavadinimų

publikacijų. Beje abu šie leidiniai sulaukė gero įvertinimo ir pripažinimo Prancūzijoje.

„Laiškai Ty / Les lettres Ty“ leidinys yra dvikalbis, jame pateikiama bibliografija, reikšmingai

atskleidusi faktus ir ikonografinius paliudijimus. Regimanto Pilkausko straipsniai „Parko

autentiškumo beieškant“ Vilniaus dailės akademijos mokslo darbų rinkinyje „Lietuvos želdynų

ateitis“ (2001, p. 49–67) ir „E. André suprojektuoti parkai Lietuvoje ir Lenkijoje“ tarptautinės

konferencijos mokslo darbų leidinyje „Edouardo André šiaurės parkų kelias“ (2011, p. 106–114) su

iliustracijomis yra „Laiškų Ty“ bibliografijos sąraše. Ir jų išties pakako atskleisti reikšmingas

iliustracijas. Palangos parko projekto vaizdo iliustracija pirmąkart publikuota 1906 m., o ne 1987 m.

leidinyje...

vd ir sd

154

„Parkų užrašuose 2013/2014“ išties galima rašyti

Saulius Sodeikis, Vilnius

Edouard‘o François André klubas Lietuvoje 2013 m. išleido jau ketvirtą leidinį, skirtą

E. André kūrybai pažinti. Šio klubo leidiniai pasižymi novatoriškumu ir komunikacine

iniciatyva. 2010 m. rudenį išleistas „E. André parkų metų (2011) kalendorius“ (sudarytojai

Vaiva ir Steponas Deveikiai, grafinis dizainas ir maketas Bernardo Burbos) aprėpė 15 mėnesių,

pristatė E. André biografiją ir jo Lietuvoje kurtus parkus bei plenerų André parkuose dalyvių

darbų reprodukcijas.

2011 m. rugsėjo pabaigoje vartėme tarptautinės konferencijos, skirtos E. André

šimtosioms mirties metinėms, mokslo darbų daugiakalbį leidinį „Edouardo André šiaurės parkų

kelias“, kuriame spausdinama per 20 straipsnių, taip pat bibliografinės rodyklės, knygų

recenzijos. Knygos dalių atvartai akcentuojami dailininkų plenerų darbų reprodukcijomis. Šio

spaudinio antrasis leidimas, kiek papildytas ir pataisytas (ir su spalvotomis iliustracijomis)

2012 m. sausį išleistas kaip elektroninis laisvos prieigos išteklius.

2011 m. pabaigoje išleista „visiems besidomintiems senaisiais Lietuvos parkais labai

svarbi ir įdomi maža graži knygelė, pavadinta „Laiškai Ty = Les lettres Ty“ (R. Pilkausko

apibūdinimas „Kultūros baruose“, 2013, Nr. 6, p. 90). Knygelė išleista lietuvių ir prancūzų

kalbomis su dokumentų faksimilėmis ir kopijomis. Tai René ir Edouardo André laiškai ir kiti

tekstai bei dokumentai, susiję su parkų kūrimu grafų Tiškevičių dvaruose Lietuvoje (išties

užgriebiama ir parkų kūrimo istorijos Lenkijoje ir Baltarusijoje).

Naujojo „Parkų užrašų“ leidinio paantraštė byloja, kad jame – „meniniai vaizdai ir tekstai

iš E. André ir kitų kūrėjų parkų ir epochos“ (notes et vues artistiques des parcs d‘Edouard

André et d‘autres, faites d‘ici et d‘ailleurs). Leidinio sandara – neįprasta. Tai knyga, darbo

kalendorius, katalogas, meno almanachas, užrašų bloknotas vienu metu. Leidinyje trumpai

aprašomi su E. André kūryba susiję ir kiti parkai, pristatomos 7 knygos apie parkų meną ir

kraštovaizdžio architektūrą, dvylikos parkų kūrėjų biografijos, probėgšmiais aptariama parkų

reikšmė kultūrai ir kitoms meno šakoms.

Leidinyje taip pat publikuojami 2005–2011 m. pleneruose E. André parkuose dirbusių

menininkų darbai. Jiems paskirta vidinė leidinio dalis su devizu „Atraskime nežinomus Lietuvos

turtus – nuostabius E. André parkus / Venez trouver un héritage lituanien inconnu – les

meilleurs parcs d‘Edouard André“. Čia pateikiami komentarai ir duomenys apie dailininkus,

darbų autorius. Knygoje per 80 iliustracijų, iš jų 33 dailės darbų reprodukcijos; kitos leidinio

iliustracijos – parkų schemos, senųjų projektų atvaizdai, eskizai, grafikos darbai ir fotografijos.

Įžanginiame straipsnyje leidinio sudarytojai pristato, kad ši knyga kaip kalendorius

aprėpia 21 mėnesį – nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. gruodžio. Kiekvienam mėnesiui

skirtuose puslapiuose – ne tik iliustracijos ir tekstai parkų kūrybos ir kūrybos parkuose tema, bet

ir vieta asmeniniams užrašams, pastaboms, eskizams. Čia galima (siūloma) rašyti savo pastabas,

interpretacijas, įžvalgas. Kai kurių puslapių fonui panaudotos E. ir R. André, kitų parkų kūrėjų

eskizų ir planų detalės.

Daugumą trumpų leidinio tekstų – o jų per 50, lietuvių ir prancūzų kalbomis – parašė ir

parengė Steponas Deveikis (sd) ir Vaiva Deveikienė (vd), perspausdinamų, cituojamų tekstų

autoriai – E. André, F. André Olivier, D. Lejeune, A. Kriaučiūnienė, V. Šatas, R. Šileika –

nurodomi atskirai prie publikuojamo teksto. Gaila, kad knyga neturi nuoseklaus publikuojamų

tekstų sąrašo. Aptariant leidinio sandarą ir turinį (p. 5–6) reikėjo nurodyti puslapį, kur to aprašo

Parkų užrašai 2013/2014 = Agenda des parcs 2013/2014 / sudarytojai ir atsakingieji redaktoriai Vaiva Deveikienė

ir Steponas Deveikis. Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje, 2013. – 172 p., iliustr., bibliogr. ISBN 978-609-95221-

5-9

155

ar teksto ieškoti. Atrodo, keletas straipsnių net nepaminėti turinio pristatyme. Straipsniai

išdėstyti padrikai ir toks nenuoseklus dėstymas sukels skaitytojui nepatogumų.

Kai kurie trumpi straipsniai yra nauji ir aktualūs Lietuvos parkotyrai. Iš tokių paminėtini

straipsniai apie E. André kurtus parkus Romoje, Liverpulyje, Liuksemburge, Bulgarijoje ar

tolimajame Urugvajuje, taip pat straipsniai apie rožynus ir dekoratyviuosius daržus bei platus

E. André bendradarbių ir mokinių, amžininkų pristatymas. Glaustos žinios apie André biuro ir

mokyklos atstovus René André (1867–1942), Charles (Carlos) Thays (1849–1934), Henri

Martinet (1867–1936), Jules Buyssens (1872–1958) ir kitus kraštovaizdžio architektus praturtins

skaitytojų akademines žinias apie kraštovaizdžio architektūrą ir parkų kūrėjus. Simboliška, kad

kraštovaizdžio architektų dvyliktukas pradedamas A. Le Nôtre (1613–1700) biografijos

pristatymu. Leidinyje paminimi J-B. Le Blond (1679–1719), F. B. Rastreli (1700–1771),

F. L. Olmstedas (1822–1903), kiti senieji ir šiuolaikiniai parkų kūrėjai. Žinoma, tų

kraštovaizdžio architektų ir jų darbų galėjo būti pristatyta ir paminėta daugiau.

Leidinio nespalvotos iliustracijos yra surinktos iš įvairių šaltinių (šaltinių sąrašas

pateikiamas leidinio paskutiniame puslapyje), jos gerai papildo dėstomą temą ir medžiagą. Kai

kurios spalvotos ir nespalvotos dailininkų darbų reprodukcijos nėra meniškai išbaigtos ir

tinkamai pateiktos, todėl atrodo padrikai ir, galbūt, įdomios tik plenerų dalyviams, bet ne

skaitytojui. Tačiau kadangi leidinyje užsimenama apie plenerų darbų parodas, toks leidinys gali

tarnauti savotišku darbų katalogu, propaguojančiu ir agituojančiu pasidomėti parkuose sukurtais

dailės darbais. Tekstai prancūzų kalba rodytų, kad leidinys skirtas ir Prancūzijos ar kitų šalių

skaitytojams. E. F. André klubo Lietuvoje intencijos visada orientuotos ir į tarptautinę plotmę

bei auditoriją.

Knygos ar almanacho bibliografija apima 10 leidinių. Daug naudotasi wikipedia.org

puslapiais, cituojamos E. André senosios publikacijos (tekstai ir jų vertimai). Knyga primena

komunikacinį pašmaikštavimą, tačiau kartu tai yra rimtas žinių, faktų ir įžvalgų šaltinis,

leidinys, kuriame galima užrašyti ir savo pastebėjimus, mintis ir įžvalgas. Tai galėtų būti

savotiškas personalizuotas parkų meno ir parkų istorijos konspektas.

156

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) bibliografijos

2010–2013 m. apmatai

Sudarė Ona Deveikytė ir Steponas Deveikis

Tęsiant 2010 m. forumo leidinyje publikuotą bibliografinę rodyklę (1995–2010) į

sąrašą įtraukti tik tie leidiniai, kurių autoriai yra LKAS nariai, kurių rengėju, leidėju ar vienu iš

leidėjų nurodyta LKAS arba kuriuose publikuojami daugiau kaip 3 LKAS narių straipsniai arba

medžiaga apie kraštovaizdžio architektūrą. Atskirai mokslo straipsniai ir mokslo populiarinimo

straipsniai (tiek popierine, tiek elektronine forma) į šį sąrašą neįtraukti.

Į sąrašą neįtraukti ir pavieniai mokslo žurnalo „Urbanistika ir architektūra“ (čia 2010–

2013 m. priskaičiuotume per 30 publikacijų kraštovaizdžio architektūros tema) ar kitų mokslo

periodinių leidinių straipsniai, atskirai nurodomas tik kraštovaizdžio architektūros temai skirtas

numeris. Bibliografinė rodyklė išdėstyta laikantis chronologinio principo.

1. Kraštovaizdžio architektūra – patirtis, tendencijos, perspektyvos, 2010. Kraštovaizdžio

architektūros forumo mokslo darbai / Sudarytojai ir atsakingieji redaktoriai Vaiva Deveikienė ir

Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Vilnius: LKAS, 2010. – 178 p., iliustr., bibliogr., ISBN 978-

9955-9642-3-0.

2. Miestų želdynų formavimas: mokslo darbai, 2011, Nr. 1(7). Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla, 2010. – 220 p. ISSN 1822-9778. ISSN 2094-4549 (online).

3. DEVEIKIENĖ, Vaiva, DEVEIKIS, Steponas. Lentvario dvaro parko istorinės ir meninės

raidos apybraiža: informacinis ir metodinis leidinys. Vilnius: Lietuvos turto vertintojų

asociacija, 2010. – 96 p., iliustr., bibliogr. ISBN 978-99-86-9321-9-2.

4. DEVEIKIS, Steponas, DEVEIKIENĖ, Vaiva. Lentvario dvaro parko augalija. Parko

dendrologinių tyrimų apybraiža (dalyvaujant ir talkinant Giedrei Čeponytei ir Raimondui

Jakštui). Vilnius: Lietuvos turto vertintojų asociacija, 2010. – 80 p., iliustr., bibliogr., priedai.

ISBN 978-609-8052-00-8.

5. BALKEVIČIUS, Jūras. Sodų meno stilių raida. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,

2010. – 279 p., iliustr., bibliogr. ISBN 978-9955-854-82-8-1.

6. JANUŠKEVIČIUS, Laimutis. Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus. Kaunas: Lututė, 2010. –

323 p., iliustr. ISBN 978-9955-37-118-2.

7. MOCEVIČIUS, Albinas. Lietuvos sodų ir parkų meno raida ir tendencijos XVII–XX a.

Daktaro disertacija. Vilnius: Technika, 2010.

8. Vladas Stauskas: darbų bibliografinė rodyklė 1957–2010 (1957–2002; 2003–2007; 2008–

2010). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2010. – 48 p. [ir 2 x 7 p. papildymai].

9. Edouard’o André šiaurės parkų kelias. Tarptautinės konferencijos mokslo darbai, 2011 /

Sudarytojai ir atsakingieji redaktoriai Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis. Vilnius:

E. F. André klubas Lietuvoje. – 176 p., iliustr., bibliogr. (lietuvių, prancūzų, anglų, lenkų

kalbomis). ISBN 978-609-95221-1-1

10. JAKOVLEVAS-MATECKIS, Konstantinas. Miesto kraštovaizdžio architektūra: želdiniai ir

jų komponavimo principai. Antrasis papildytas leidimas. Vilnius: Technika, 2011. – 300 p.,

iliustr., bibliogr. ISBN 978-9955-28-994-4; eISBN 978-9955-28-995-1

11. BURINSKIENĖ, Marija, JAKOVLEVAS-MATECKIS, Konstantinas, PALIULIS,

Gražvydas, Mykolas. Miestotvarka. Antrasis papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius:

Technika, 2011. – 476 p. ISBN 978-609-457-078-0; eISBN 978-609-457-079-7

157

12. Miestų želdynų formavimas: mokslo darbai, 2011, Nr. 1(8). Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla, 2011. – 220 p. ISSN 1822-9778; ISSN 2029-4549 (online).

13. Urbanistika ir architektūra = Town Planning and Architecture, t. 35, Nr. 3. Vilnius:

Technika, 2011. (Numeris skirtas kraštovaizdžio architektūros tematikai, straipsnių autoriai

K. Jakovlevas-Mateckis, V. Deveikienė, S. Deveikis). ISSN 1392-1630.

14. Laiškai Ty = Les lettres Ty. René ir Edouard André tekstai ir dokumentai, susiję su parkų

kūrimu grafų Tiškevičių dvaruose Lietuvoje / Sudarytojas ir vertėjas Steponas Deveikis.

Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje, 2011. – 120 p. ISBN 978-609-95221-2-8

15. STANIŪNAS, Eugenijus; STAUSKIS, Gintaras. Rekreacijos kompleksai gamtinėje

aplinkoje: teorijos ir praktikos pagrindai: vadovėlis. Vilnius: Technika, 2011. – 192 p., iliustr,

lent, schemos. ISBN 978-9955-2888-0-0. Prieiga per internetą:

http://www.ebooks.vgtu.lt/product/rekreacijos-kompleksai-gamtinje-aplinkoje-teorijos-ir-

praktikos-pagrindai.

16. Miestų želdynų formavimas: mokslo darbai, 2012, Nr. 1(9). Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla, 2012. ISSN 1822-9778, ISSN 2029-4549 (online).

17. Journal of architecture and urbanism: vol. 36, no. 4: Green urbanism and architecture for

urban communities / numerio sudarytojai Gintaras Stauskis, Ugis Bratuškins. Vilnius: Technika,

2012. 60 p. ISSN 2029-795. Prieiga per internetą: http://www.tandfonline.com/toc/ttpa20/36/4.

18. STAUSKAS, Vladas. Architektūra, aplinka, atostogos: mokslo darbų antologija. Kaunas:

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012. – 392 p., iliustr., santraukos angl. ir vok. k.:

p. 375.

19. Miestų želdynų formavimas: mokslo darbai, 2013, Nr. 1(10). Klaipėda: Klaipėdos valstybinė

kolegija, 2013. – 298 p. ISSN 1822-9778. ISSN 2029-4549 (online).

20. Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė, 1/2013. Kraštovaizdžio pažinimo pradžia: straipsnių

rinkinys. Vilnius: Aplinkos ministerija, 2013. – 104 p. Santrauka anglų k. ISSN 2335-7223.

21. Lietuvos kraštovaizdžio įvairovė, 2/2013. Kraštovaizdžio formavimo sprendimai: konkurso

medžiaga. Vilnius: Aplinkos ministerija, 2013. – 104 p. Santrauka anglų k. ISSN 2335-7223

22. Parkų užrašai 2013/2014 = Agenda des parcs 2013/2014 / sudarytojai ir atsakingieji

redaktoriai Vaiva Deveikienė ir Steponas Deveikis. Vilnius: E. F. André klubas Lietuvoje, 2013.

– 172 p., iliustr., bibliogr. ISBN 978-609-95221-5-9.

158

Du nauji leidiniai

Rengiantis Lietuvos kraštovaizdžio architektūros forumui sulaukta kraštovaizdžio

architektų bendruomenei reikšmingų leidinių, kurių nebespėta plačiau apžvelgti ir pristatyti. Tą

darome dabar – leisdami antrąją, pataisytą ir papildytą, elektroninę forumo mokslo darbų laidą.

Abu pristatomi leidiniai turi popierinę ir elektroninę versijas.

Pirmiausia, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkų prof. P. Juškevičiaus,

prof. M. Burinskienės, dr. G. M. Paliulio ir dr. K. Gaučės parengtas vadovėlis „Urbanistika:

procesai, problemos, planavimas, plėtra“ (Vilnius: Technika, 2013; 384 p. ISBN 978-609-

457-429-0, eISBN 978-609-457-430-6). Tai solidi knyga, kurios pavadinime turėjo būti žodis

„urbanizacija“ (toks žodis liko knygos puslapiuose), aprėpianti platų dalykinį lauką,

sintezuojanti ir teikianti sisteminio mąstymo pagrindus.

Anot knygos anotacijos, „šiandieninė urbanizacija yra fenomenas, iš dalies nevaldomas,

kartu su pramonės, susisiekimo, informacinių technologijų raida įgyjantis vis naujas –

suburbanizacijos, miesto ir kaimo asimiliacijos ir kitas formas, keičiantis gyvenimo būdą,

žmonių santykius, sėslumą“. Urbanizacijos procesai kelia naujus uždavinius daugelio profesijų

specialistams, tarp jų ir kraštovaizdžio architektams. Darbo turi sociologijos, ekonomikos,

kraštovaizdžio formavimo, miestų planavimo, kitų sisteminio mąstymo sričių profesionalai.

Dvidešimt trys skirtingos apimties – nuo kelių iki keliolikos ar kelias dešimt puslapių –

skyriai pateikia visą spektrą studijų ir problemų. Knyga skatina analitinį sisteminį mąstymą ir

matymą, konceptualų suvokimą ir kompromisinių srendinių supratimą. Žinoma, kraštovaizdžio

architektai su malonumu perskaitys 22 skyrių „Gamtinė aplinka. Sodai. Miesto žemės ūkis“

(p. 311–332). Čia glaustai aptariami želdynai, jų formavimo ir normavimo ypatumai, miesto

gyventojų sodų sampratos ir faktinio naudojimo įvairiose šalyse kaita, agrarinio naudojimo

teritorijų mieste bruožai. Palyginus daug dėmesio skiriama rekreacijai (22.4 skirsnis) ir miesto

infrastruktūrai (23 skyrius, p. 333–372).

Antroji knygelė – kompiliacinis leidinys „Želdynų ir želdinių tvarkymo metodika“

(sudarytoja Ingrida Vainauskienė; ISBN 978-609-95232-1-7, išleido Aplinkos ministerija) – yra

siauro profesinio matymo ir problemos analizės pavyzdys. Skambus pavadinimas neatitinka

knygos turinio – tai jokia metodika, tai greičiau želdynų ir želdinių tvarkymo rekomendacijos,

vadovas, gairės, patarimai.

Knygą (143 psl.) sudaro dvi pagrindinės dalys: pirmoji aptaria ir iliustruoja želdynų

įrengimo darbus, antroji – želdynų ir želdinių priežiūros darbus. Tiesa, dar yra trečioji, kurioje

pabandoma dviejuose puslapiuose (124–125) aptarti mažųjų kraštovaizdžio architektūros

statinių ir kitų statinių priežiūrą.

Dėl kai kurių, o gal ir daugelio leidinio teiginių būtų galima diskutuoti. Neaiškūs teksto

redakciniai viražai, kai sakinys pabaigiamas dvitaškiu (p. 17), po kurio nebėra teksto ar reikiamų

nuorodų punktų, neleidžia suvokti autorių ir sudarytojų teiginių. Vertingiausia knygos dalis –

jos priedai, apibrėžiantys sąvokas, kurias reglamentuoja teisės aktai (3 priedas, p. 135–140), ir

pateikiantys teisės aktų sąrašą (1 priedas, 29 pozicijos). Literatūros sąraše – 34 publikacijos.

Gaila, jame nerasime Klaipėdos konferencijų ar 2010 m. vykusio kraštovaizdžio architektūros

forumo mokslo darbų nuorodų. Tokia buvo autorių, sudarytojų valia ir sumanymas.

Tadas Varnagiris, Vilnius

159

© Vaida Kunigėlytė, 2013

Priedai | Annexes

160

Jūratė Paragytė apdovanota

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) žymeniu

„Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“

Už profesinės veiklos nuopelnus kraštovaizdžio architektė, Utenos savivaldybės

administracijos vyriausioji specialistė Jūratė Paragytė apdovanota LKAS žymeniu „Už

nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Žymuo įteiktas 2013 m. spalio 18 d.

kraštovaizdžio architektūros forume Tai jau aštuntasis žymuo įteiktas profesijos kolegoms.

Jūratė Paragytė yra viena iš nuosekliausiai dirbančių kraštovaizdžio architektūros

specialistų, želdynų tvarkymą Utenos mieste pradėjusi ir vykdžiusi nuo kraštovaizdžio

planavimo procesų, želdynų sutvarkymo idėjų konkursų iki techninių projektų įgyvendinimo.

Jūratės darbo rezultatai formuoja Utenos miesto identitetą – dėka sutvarkytų ir naujai įrengtų

miesto parkų, poilsio erdvių Utenos miestas tapo garsus Lietuvoje ir Europoje. Utenos rajono

savivaldybės želdynų tvarkymo principai neabejotinai gali būti pavyzdžiu ir kitoms Lietuvos

savivaldybėms. Utenos želdynai, pelnę 2012 m. Aplinkos ministerijos apdovanojimą „Už

kraštovaizdį“, buvo nominuoti Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimo (Landscape

Award) konkursui, kur sulaukė pripažinimo ir įvertinimo.

Jūratė Paragytė gimė 1963 m. liepos 18 d. Vilniuje. 1981 m. baigė Vilniaus 16-ąją

vidurinę mokyklą, o 1985 m. – Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. 1986–1992 m.

studijavo Vilniaus dailės akademijoje kraštovaizdžio architektūrą. 1993 m. dirbo UAB

„Želdynai“. Nuo 1994 m. dirba Utenos rajono savivaldybėje, Architektūros ir teritorijų

planavimo skyriuje, kraštovaizdžio architekte. Jūratė yra Utenos želdynų specialiojo plano

bendraautorė (kartu su R. Pilkausku ir A. Žickiu, 1998).

Jūratė Paragytė yra Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narė steigėja, ilgą laiką

buvo LKAS valdybos narė, kuravo sąjungos biudžeto, narių mokesčių klausimus, organizavo

LKAS narių profesines keliones į Vokietiją, Angliją ir kt. 2007 ir 2011 m. ji Utenoje

organizavo seminarus „Želdynų erdvė“, kurių metu pristatė miesto želdynų tvarkymo

pasiekimus ir problemas, LKAS nariai turėjo progą išsakyti profesionalią nuomonę vietos

politikams ir miestiečiams.

Nuo 1994 m., dirbdama Utenos rajono savivaldybėje, organizavo miesto želdynų

teritorijų projektų konkursus: Utenos Miesto sodo, Utenio ir Rinkos aikščių, skvero prie

paminklo Jonui Basanavičiui, Vyžuonaičio parko. Kaip Utenos kraštovaizdžio architektė ji

ruošia užduotis želdynų teritorijų techniniams projektams rengti, projektuoja miesto želdinius,

prižiūri želdinių įveisimo ir eksploatacijos darbus. Vien per 2002–2010 m. Jūratės Paragytės

iniciatyva parengti ir įgyvendinti keturi dideli miesto parkų projektai (iš viso apie 50 ha) ir

surengtas idėjų konkursas naujam miesto parkui projektuoti.

Kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė – inteligentiška, labai kukli, bet tvirta, tiesi ir

nuoširdi asmenybė. Ji, kruopščiu nuolatiniu sisteminiu darbu ir asmeniniu pavyzdžiu atskleidžia

ir patvirtina kraštovaizdžio architekto profesijos svarbą, vaidmenį ir įtaką visuomenės

gyvenime.

Vaiva Deveikienė, Alvydas Mituzas, Gintaras Stauskis

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, LKAS ………………

2007-01-15 Nr. Z-31

Į 2006-12-20 Nr. (14) -4) D8-10487

161

Utenos rajono savivaldybė pelnė Aplinkos ministerijos apdovanojimą.

Projektas „U-parks. U-turn we love“ pristatytas Europos Tarybos

apdovanojimui gauti

Parengta pagal LKAS tinklalapio ir Aplinkos ministerijos tinklalapio informaciją

(Daugiau informacijos apie Utenos parkus: www.am.lt/VI/index.php#a/12668)

2012 m. spalio 19 d., minint Europos kraštovaizdžio konvencijos įsigaliojimo dešimtmetį,

Vilniuje vykusiame renginyje Utenos rajono savivaldybei (meras Alvydas Katinas, vyriausioji

specialistė kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė) įteiktas Aplinkos ministerijos

apdovanojimas „Už kraštovaizdį“. Antrą kartą surengtame konkurse varžėsi 27 kandidatai –

savivaldybių administracijos, viešosios įstaigos, valstybinių ir savivaldybių parkų direkcijos,

įmonės, bendruomenės ir privatūs asmenys. Apdovanojimą Utenos rajono savivaldybė pelnė už

pasiekimus kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo srityje, pripažinus Utenos miesto

parkus geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje. Pirmasis toks apdovanojimas

buvo įteiktas 2008 m. Kupiškio rajono savivaldybei už Kupos slėnio sutvarkymą.

Nacionalinis apdovanojimas „Už kraštovaizdį“ įsteigtas 2007 m. laikantis Europos

kraštovaizdžio konvencijos ir Nacionalinės kraštovaizdžio politikos nuostatų. Jo tikslas –

skatinti kraštovaizdžio puoselėjimą, šalies kraštovaizdžio pažinimą, plėtoti visuomenės

suvokimą apie kraštovaizdžio socialinę, kultūrinę, ekologinę ir ekonominę reikšmę, nustatyti ir

paviešinti geriausius kraštovaizdžio formavimo pavyzdžius.

Utenos savivaldybės darbas želdynų srityje prasidėjo 1999 m., kai buvo parengta Utenos

miesto želdynų schema. Ją rengiant buvo išnagrinėtas ir įvertintas kraštovaizdis, pateikti

pasiūlymai parkų riboms ir nustatytos svarbiausios gairės parkams planuoti. Utenos miesto

želdynų schemos autoriai – kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas ir urbanistas

Alvydas Žickis. Vėliau želdynų schemos sprendiniai buvo papildyti ir perkelti į Utenos miesto

teritorijos bendrąjį planą. Remiantis želdynų schemos siūlymais buvo rengiami parkų projektų

konkursai, formuojamos parkų ribos.

Gavus Europos Sąjungos paramą ir savivaldybės biudžeto lėšomis 2005–2010 m. Utenoje

buvo įrengti 4 parkai, užimantys 50 ha plotą. Pagal Vytauto ir Euchridos Sipavičių projektą

2005 m. įrengtas Dauniškio parkas, pagal Regimanto Pilkausko ir Alberto Lamausko projektą –

Miesto sodas. UAB „Urbanistika“ ir UAB „Statybos strategija“ parengė Vyžuonos parko

techninius projektus (2010). Taip pat buvo sutvarkyta Krašuonos upės pakrantė (2009).

2013 m. sausio 17 d. Aplinkos ministerija pristatė Utenos rajono savivaldybę ir jos

projektą „U-parkai. U-pokytis, kuris mums patinka“ („U-parks. U-turn we love“) kaip Lietuvos

kandidatą Europos Tarybos Kraštovaizdžio apdovanojimui gauti.

750 metų istoriją turinti Utena išsaugojo natūralią kraštovaizdžio struktūrą, pabrėžiančią

vientisą viešą želdynų sistemą, kurios estetinės vertybės atskleistos šiuolaikiškai įrengtuose

parkuose. Pripažįstant kraštovaizdžio svarbą miesto įvaizdžiui ir miestiečių gyvenimo kokybei,

nuosekliai įgyvendinant teritorijų planavimo dokumentus ir Nacionalinę kraštovaizdžio politiką,

čia vyko įvairiausi kraštovaizdžio tvarkymo darbai: išvežtos šiukšlės, 80 namų ūkių prijungta

prie centralizuotų vandentiekio tinklų, pašalinti menkaverčiai krūmai, medžiai, perteklinė

vandens augalija, valytos pakrantės, senvagė ir kūdra, performuotas pažeistas reljefas, 10 ha

plote įrengta sausinimo sistema, sukurta rekreacinė infrastruktūra, pasodinti nauji medžiai,

krūmai, gėlės. Parkuose įrengta daugiau nei 10 km apšviestų takų pėstiesiems, dviratininkams,

riedutininkams, 3 žaidimų, 1 sporto, 3 automobilių stovėjimo aikštelės, 2 maudymosi vietos,

šviečiantis muzikinis fontanas, tualetai, upelių krantus sujungė net 12 tiltų.

Nauji tiltai, apšviesti ir saugūs takai pagerino susisiekimą tarp atskirų miesto dalių,

suartino kaimynus. Pakeliui namo, į darbą ar mokyklą uteniškiai saugiai ir maloniai leidžia laiką

parkuose. Vaizdingos erdvės ne tik praturtina miesto panoramas, bet ir tampa kultūrinio

162

gyvenimo ašimi, skatina didžiuotis savo miestu, domėtis gamta, gyventi judriau. Čia

susirenkama ilsėtis, bendrauti, žaisti, sportuoti ir švęsti šventes.

Nuoseklus savivaldybės darbas organizuojant parkų planavimą, koordinuojant jų įrengimą

ir užtikrinant priežiūrą žmones įtikino, kad siekiama bendros gerovės ir tikslų. Ilgainiui buvo

sukurta pasitikėjimo atmosfera, miesto bendruomenės ėmė aktyviau diskutuoti kraštovaizdžio

tvarkymo klausimais, dalyvauti naujų viešųjų teritorijų planavime. Utenos parkai virto

mokymosi erdve, aplinkos tvarkymo pavyzdžiais tiek miestiečiams, tiek specialistams. Čia ne

kartą vyko Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos „Želdynų erdvės“ renginiai.

Europos Tarybos apdovanojimo už kraštovaizdį įsteigimas yra numatytas Europos

kraštovaizdžio konvencijoje, kurią šiuo metu jau ratifikavo 37 šalys, tarp jų ir Lietuva. Šis

tarptautinis susitarimas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos

sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką ir savasties pagrindą, nustatyti ir

vykdyti kraštovaizdžio politiką, plėtoti visuomenės, valdžios institucijų ir nevyriausybinių

organizacijų žinias apie kraštovaizdžių vertę, jų vaidmenį ir pokyčius, gerinti kraštovaizdžio

pažinimą, priimti apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius teisės dokumentus.

Europos Tarybos Kraštovaizdžio apdovanojimo tikslas: pagerbti vietos ar regionų valdžios

institucijas, kurios reikšmingai prisideda prie kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo ir planavimo,

jo vertybių propagavimo, švietimo šioje srityje, skatina visuomenės dalyvavimą sprendimų

priėmimo procese ir didina supratimą, kad kraštovaizdis yra itin svarbus žmonijai vystytis,

Europos identitetui stiprinti, individualiai ir bendrai visuomenės gerovei kurti. Europiniai

konkursai buvo surengti 2009 ir 2011 m. Su konkursų medžiaga galima susipažinti Europos

kraštovaizdžio konvencijos internetinės svetainės puslapiuose:

http://www.coe.int/t/dg4/cultureheritage/heritage/landscape/Prix/Session2010_en.asp.

2013 m. Lietuva pirmąsyk prisistato šiame konkurse. Tarptautinė žiuri vertina, kaip

kandidatų veikla atitinka darnaus vystymosi principus, t. y. kaip projekte derinami

aplinkosauginiai ekonominiai, socialiniai ir estetiniai kraštovaizdžio tvarkymo aspektai, kaip

sumažėjo ar buvo neutralizuoti kraštovaizdžio struktūrų pažeidimai, kokios naujos funkcijos ar

vertybės buvo sukurtos, kokios taikytos apsaugos, tvarkymo ar planavimo priemonės gali būti

laikomos pavyzdžiu kitoms šalims, kaip aktyviai šiuose veiksmuose dalyvauja visuomenė, kaip

projektas prisideda prie to, kad tiek valdžios institucijos, tiek visuomenė suvoktų kraštovaizdžio

vertę ir savo vaidmenį bei įtaką keičiant aplinką.

Su visa Europos Tarybos ir visų Europos kraštovaizdžio konvenciją pasirašiusių šalių

dėmesiui pristatytos paraiškos medžiaga galima susipažinti Aplinkos ministerijos tinklalapyje:

http://www.am.lt/VI/index.php#a/12668.

Leidinio rengimo spaudai metu dar nebuvo patvirtinti šio konkurso, kuriame dalyvavo 18

valstybių, rezultatai. Utenos projektas atrinktas į trumpąjį pretendentų sąrašą. Aplinkos

ministerijos žiniomis, Tarptautinė Europos kraštovaizdžio tarybos apdovanojimų žiuri ir

Europos kultūros, paveldo ir kraštovaizdžio priežiūros komitetas (CDCPP) nusprendė skirti

specialų apdovanojimą (tarp trijų lygiaverčių) projektui „U-parkai. U-pokytis, kuris mums

patinka“.

Spausdiname Utenos miesto parkų schemą ir Europos Tarybos apdovanojimui gauti

pateiktos paraiškos teksto santrauką anglų kalba.

Summary of the project „U-parks, U-turn we love“ presentation

17th January 2013 the municipality of Utena and its project “U-parks, U-turn we love”, as

a winner of national Landscape award, was presented by the Ministry of Environment of

Lithuania for the Council of Europe’s Landscape Award of the European Landscape

Convention.

163

UTENOS MIESTO PARKAI / UTENA PARKS

1 – Dauniškio parkas, 2 – Vyžuonos parkas, 3 – Miesto sodas / Town Garden, 4 – Krašuonos pakrantė /

Krašuona riverside.

164

Utena as industrial town consists of 140 ha of Nature frame (system of rivers, lakes, their

valleys), which 1990-1998 during the processes of private property restoration and land

privatisation was preserved by the great efforts of municipality made to save continues system

of natural areas as public spaces. Combining the protection and management of the unique

landscape gaining the recreational potential of the area, Utena District Municipality developed

City Gardens in the town centre (2005), the Krašuona River riverside in the in the densely build

up residential area (2009), Dauniškis (2005) and Vyžuona (2010) parks as central recreational

areas (total area 50 ha).

The project based on long professional and public discussions and even hot debates, the

actions of Utena district Municipality were very considered, professionally oriented to the public

needs and the preservation of landscape features as a part of common good.

The main aims of the project were:

• to protect general structure of the landscape and the ecological network in the town;

• to enhance aesthetical and recreational potential of the natural landscape and create high

quality recreational areas;

• to sustain accessibility to the main landscape values for all citizens and visitors;

• to improve quality of water;

• to build new connections and enhance better communication between the different parts of

the city and the people;

• to raise the quality of living spaces;

• to improve the image of the town and the general climate for investment.

The results of the project

New bridges, enlightened and safe pedestrian paths improved the connections between

town’s parts, made close connections between neighbours also. Picturesque spaces works not

only for enriching the panoramas of the town, but it is becoming an axis of cultural life,

promotes the citizens to interest in nature, live agile, be proud of their town.

Utena proves that the green network (in Lithuania – Natural frame) can be successfully

preserved in the industrial town and fulfil both the environmental and social needs (local

communities strengthening) as well.

P. S. The International Jury of the Council of Europe Landscape Award and the Steering

Committee for Culture, Heritage and Landscape (CDCPP) decided to attribute Special Mention

(among identical three projects) to project „U-parks, U-turn we love”.

165

Paroda ir paskaita „Šveicarų kraštovaizdžio architektūros bruožai“ Paroda eksponuojama 2013 m. spalio 17–31 dienomis. Paskaita – 2013 m. spalio 18 d.

Paroda ir paskaita Šveicarų kraštovaizdžio architektūros bruožai (angl. The Swiss Touch in

Landscape Architecture) organizuojama Kraštovaizdžio architektūros forumo 2013 kontekste.

Pirmą kartą Vilniuje plačiau pristatoma šveicarų kraštovaizdžio architektūra. Forume

svečiuojasi ir pranešimą skaito meno ir kraštovaizdžio architektūros istorikė dr. Annemarie

Bucher. Parodoje eksponuojami 36 stendai.

Parodoje kraštovaizdžio architektūra suvokiama plačiai: be kraštovaizdžio architektų,

parodoje pristatomi ir kitų profesijų žmonės, dirbantys šioje srityje, pavyzdžiui, architektas

Bernard Tschumi ar Herzog & de Meuron, inžinierius Jürg Conzett. Paroda skirta tiek plačiajai

publikai, tiek specialistams, dalyvaujantiems keičiant ir pertvarkant kraštovaizdį –

kraštovaizdžio architektams, architektams, miestų planuotojams, inžinieriams.

Šveicarų kraštovaizdžio architektūros Šveicarų kraštovaizdžio architektūros parodos

parodos plakatas stendo pavyzdys (70x100 cm)

Akimirkos iš Šveicarų kraštovaizdžio architektūros parodos Aleksandro Stulginskio universitete Kaune

(2013 m. balandis)

166

Forumo viešnia ir pranešėja Annemarie Bucher yra meno ir kultūrų istorijos ir teorijos

docentė Ciuricho menų universitete, taip pat Harvardo universiteto tyrimų grupės narė. Ji

studijavo meno istoriją, etnologiją ir filosofiją Ciuricho universitete ir kraštovaizdžio

architektūrą Šveicarijos federaliniame technologijos institute Ciuriche (ETH Zürich). Pranešėja

yra daugelio knygų ir straipsnių meno istorijos ir kraštovaizdžio architektūros klausimais autorė,

parodų kuratorė.

Kraštovaizdžio architektūra nuolat keičia aplinką ir mūsų požiūrį į ją. Tai šiuolaikinė

disciplina, šiuo metu išgyvenanti pakilimą, užimanti svarbią vietą visuomenėje ir tampanti

reikšmingu susidomėjimo objektu. Kraštovaizdžio architektūroje pagrindinis dėmesys dabar

skiriamas viešosioms erdvėms urbanistiniuose ir priemiesčių projektuose. Tai susiję su miesto

žaliųjų erdvių panaudojimu bei parkų ir sodų kūrimu, o taip pat dykviečių ar žemės ūkio

paskirties teritorijų integravimu į miestovaizdį.

XX a. ir vėliau Šveicarijos vaidmuo kraštovaizdžio architektūros evoliucijoje buvo itin

svarbus. Tiek Šveicarijoje, tiek ir visame pasaulyje galima rasti pirmaujančių šveicarų

kraštovaizdžio architektų darbų. Kraštovaizdžio architektai yra vieni svarbiausių tarp tų

specialistų, kurie kuria gyvenamųjų erdvių dabartį ir ateitį, nors jų vaidmuo vis dar mažai

žinomas.

Šveicarijos kraštovaizdžio architektų darbuose pirmenybė teikiama formaliam grožiui, bet

kartu akcentuojamas ekologinis kontekstas. Poreikis gerbti vietos dvasią ir istoriją virsta

projektais, kuriuose lygiomis dalimis derinami nepraprastas griežtumo pojūtis ir elegancija. Ši

paroda atskleidžia šios viliojančios srities turtingumą, įvairovę ir sudėtingumą. Pirmoje dalyje

supažindinama su teorija ir istorija bei konceptualiaisiais parodos metmenimis. Lankytojas

kviečiamas atskleisti sodų istorijos įtaką ir svarbų Šveicarijos kraštovaizdžio architektūros

pionierių vaidmenį.

Taip pat bus galima pamatyti, kokią svarbią funkciją meno raidai atliko nacionalinės

kraštovaizdžio architektūros parodos, įskaitant ir naujausią – Lausanne Jardins (Lozanos sodai),

pavykusį tarptautinį miesto sodų projektavimo festivalį. Antroje parodos dalyje,

atskleidžiančioje šveicariško braižo kraštovaizdžio architektūroje esmę, pateikiama žymiausių

kraštovaizdžio architektūros studijų apžvalga. Paskutinėje dalyje, Nouvelle vague („Naujoji

banga“), pristatomi naujosios kartos kraštovaizdžio architektų darbai.

Už šią parodą ir sudarytą galimybę ją pamatyti turime padėkoti Šveicarijos meno tarybai

„Pro Helvetia“, Aleksandro Stulginskio universitetui, Vilniaus Gedimino technikos

universitetui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir kitiems Lietuvos kraštovaizdžio

architektų sąjungos (LKAS) partneriams.

LKAS valdyba,

2013 m. spalis

Biographical notes Annemarie Bucher (Dr. sc. ETH, lic. phil. I) studied art history, ethnology, and philosophy at Zurich

University and Landscape Architecture at the Swiss Federal Institute of Technology in Zurich. She has

also been a research fellow at Harvard University. She is currently working as a reader in art theory and

cultural theory at Zurich University of the Arts and as a freelance researcher and curator. She is the

author of several books and articles on art, cultural theory, landscape, and theory. She has curated several

exhibitions, such as „G59, the First National Garden Exhibition in Switzerland“ (2009) and „Prozess

Landschaft: Wie lässt sich Wandel gestalten?“ (2013). She is the co-founder and co-director of a

transdisciplinary research project on the functions of art in a global context (together with the artist and

philosopher Dominique Lämmli). Other current work features an exhibition project on the banana as a

transdisciplinary and transcultural phenomenon. She lives and works in Zurich.

167

UAB „Betono mozaika“

Visi prisimename posakį apie tai, ką turime nuveikti gyvenime: pastatyti namą, pasodinti

medį ir užauginti sūnų. Ar tai dar aktualu šiandien? Aktualu. Tik svarbu pridurti – Lietuvoje.

Darbu, veiklumu ir kantrybe visą tai įmanoma padaryti ir savo šalyje. Nestatykime namų,

nesodinkime medžių ir neauginkime vaikų svetur. Saugokime tai, ko nesunaikino nei kryžiuočiai,

nei ugnis, nei stichijos.

Antanas Klupšas, UAB „Betono mozaika“ generalinis direktorius

Baltijos šalių lyderė

UAB „Betono mozaika“ gamina ir parduoda betono gaminius, skirtus aplinkai tvarkyti.

Savo veiklą pradėjusi 1998 m., bendrovė nuolat investuoja į moderniausias technologijas,

tobulina savo gaminių kokybę bei plečia jų asortimentą. Pastaraisiais metais bendrovės veiklos

strateginės kryptys, į kurias orientuojasi bendrovės specialistai, kurdami ir tobulindami savo

gaminius, yra estetika ir kokybė.

„Beveik dešimtmetį gilinomės į technologijas, siekėme kokybės. Todėl dabar, kai dėl

kokybės, atrodo, jau viską padarėme, metas daugiau dėmesio skirti grožiui. Estetika – strateginė

mūsų veiklos sritis“, – taip įmonės žingsnius, tenkinant klientų poreikius, apibūdina Antanas

Klupšas.

Šiandien „Betono mozaika“ gamina daugiau nei penkiasdešimt skirtingų formų, faktūrų,

atspalvių ir skirtingos paskirties betono gaminių – nuo įprastų iki ažūrinių šaligatvių trinkelių,

bortelių šaligatviams, mažosios architektūros elementų, specialiai dviračių takams grįsti skirtų

trinkelių, kitų betono gaminių. Prireikus ir klientui užsakius, bendrovė gali pagaminti bet kokios

pageidaujamos formos, spalvos ar net specialios paskirties betoninius gaminius.

Visi „Betono mozaikos“ gaminiai parduodami ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje,

Kaliningrado srityje, Lenkijoje, taip pat nuolat žvalgomasi į Skandinavijos šalių rinkas. Todėl

„Betono mozaika“ yra neabejotina lyderė ne tik savame krašte, bet ir visose Baltijos šalyse.

Gaminiai – visame regione

„Betono mozaikos“ plytelėmis išgrįsta daugybė kultūrinių objektų, bažnyčių, vienuolynų,

parkų, skverų, prekybos centrų, valstybinių įstaigų ir privačių kiemų Lietuvoje ir kaimyninėse

šalyse. Įmonės gamybiniai pajėgumai ir produkcijos įvairovė leidžia nuolat tiekti betono

gaminius į didžiausius infrastruktūros projektus už Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšas

įgyvendinančioms statybinėms įmonėms.

„Betono mozaikos“ gaminius užsako ir Lietuvos, ir kitų kaimyninių šalių statybininkai.

Todėl net 30 proc. bendrovės produkcijos naudojama įgyvendinant būtent europinius projektus.

Modernios gamyklos

„Betono mozaika“ turi betono gaminių gamyklas visuose didžiuosiuose šalies miestuose –

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Pagal gamybos ir prekybos apimtis ji pelnytai užima

pusę betoninių aplinkos tvarkymo gaminių rinkos Lietuvoje.

168

Betoninės grindinio trinkelės „Betono mozaikos“ gamyklose gaminamos automatinėmis

vibruojamojo presavimo technologinėmis linijomis. Betono mišiniams naudojamos tik

sertifikuotos medžiagos, efektyvūs priedai ir atsparūs atmosferos poveikiams pigmentai.

Šiuolaikine technologine įranga pagamintų aplinkos tvarkymo gaminių dangos leidžia

pailginti jomis išgrįstų plotų tarnavimo laiką, užtikrina jų ilgaamžiškumą, universalumą, estetinį

vaizdą bei pačias įvairiausias klojimo kombinacijas.

Bendrovės gamyklose dirba palyginti nedaug žmonių, kadangi visas gamybos procesas

automatizuotas ir mechanizuotas. UAB „Betono mozaikos“ darbuotojai turi galimybę nuolat

tobulėti ir kelti profesinę kvalifikaciją specialiuose kursuose, plėsti savo akiratį, dalyvaudami

tarptautinėse parodose

Įveikė sunkmetį

Kaip ir daugelį Lietuvos įmonių sunkmetis neaplenkė ir „Betono mozaikos“. Tačiau

bendrovė atlaikė uraganinius krizės vėjus, išliko ir vėl tvirtai atsistojo ant kojų. Kasmet

bendrovė pasiekia 40 mln. litų apyvartą ir neketina sustoti.

Bendrovės gaminiai parduodami didžiausių Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų

parduotuvėse. „Betono mozaikos“ gaminius mielai renkasi didžiausios šalies kelių statybos ir

tiesimo įmonės.

Vienas svarbiausių bendrovės pranašumų – logistikos paslaugų teikimas. „Betono

mozaika“ nėra priklausoma nuo tarpininkų, o tai palengvina užduotį maksimaliai greitai pateikti

rangovams užsakytus produkcijos kiekius.

Remia mokslą ir švietimą

„Betono mozaika“ aktyviai bendradarbiauja su šalies aukštosiomis mokyklomis – Vilniaus

Gedimino technikos universitetu, Kauno technologijų universitetu, Klaipėdos valstybine

kolegija. Šiai aukštojo mokslo įstaigai „Betono mozaika“ skiria ir materialinę paramą.

Liepų g. 85, LT-92195 Klaipėda

info@betonomozaika.lt www.betonomozaika.lt

Pardavimų skyriai:

Kaune – Raudondvario pl. 157; Klaipėdoje – Liepų g. 85; Šiauliuose – Daubos g. 7A;

Panevėžyje – S. Kerbedžio g. 52; Vilniuje – Žarijų g. 6; Rygoje – Mellužu iela 1A

169

UAB Baltic ILP dirba inovatyvių aplinkotvarkos medžiagų

gamybos ir pardavimo srityje. Įmonė savo veiklą vykdo nuo

2004 metų, todėl šiandien gali Jums pateikti originalių ir naudingų patarimų, racionalių sprendimų būdų aplinkos

projektavimo ir tvarkymo srityse. Mūsų pagrindinė veikla:

1. APLINKOS PROJEKTŲ RENGIMAS

Atestuotų ir profesionalių specialistų komanda rengia techninius teritorijų sutvarkymo projektus. Mūsų tinklalapis: www.balticilp.lt

2. GAMYBA/PREKYBA :

PLASTBORT ir MEBO BORTAI – plastikinių bortų Plastbort gamyba iš antrinių žaliavų, prekyba Lietuvoje bei užsienyje. Nuo 2013 m. iš antrinių žaliavų gaminame ir plastikines vinis.

Nuo 2014 m. sezono klientams galėsime pasiūlyti 60 mm ir 78 mm plastikinius bortus bei racionaliausius metalinių bortų

modelius. Daugiau informacijos apie mūsų gaminius rasite apsilankę

www.plastikiniaibortai.lt

3. APLINKOS

TVARKYMO PRODUKTŲ ATSTOVAVIMAS

Nuo 2011 m. esame oficialūs norvegiškų lauko šviestuvų Norlys atstovai Lietuvos, Latvijos bei

Baltarusijos rinkoms.

Daugiau informacijos apie atstovaujamus

lauko šviestuvus rasite apsilankę www.lauko-sviestuvai.lt

Esame oficialūs apželdintų stogų augintojų iš Lenkijos atstovai Lietuvoje. Mes

siūlome šilokų kilimus stogams, šlaitams ir kitoms sudėtingos priežiūros reikalaujančioms plokštumoms.

www.ekostogas.lt

Perspektyvinė įmonės veikla yra neatsiejama nuo inovatyvių technologijų ir

ekologiškų sprendinių stebėsenos ir taikymo Lietuvoje bei užsienyje. Mūsų nuolatinio tobulėjimo ir vystymosi variklis yra visa kas draugiška aplinkai,

ekologiška ir inovatyvu. Šiais pasiekimais siekiame dalintis su partneriais ir

klientais.

UAB Baltic ILP, Smolensko g. 19/1F, LT-03200 Vilnius

info@balticilp.lt

170

Kraštovaizdžio architektūros forumo ‘2013 KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪRA – IŠŠŪKIAI IR PRIORITETAI,

vykusio Vilniuje, 2013 m. spalio 18 d.,

R E Z O L I U C I J A

Europos kraštovaizdžio konvencija (2000), Lietuvos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas

(2004) ir kiti programiniai dokumentai yra didžiulė paskata kviesti šalies specialistus ir valdžios

institucijas „mąstyti globaliai, veikti lokaliai“ sprendžiant kraštovaizdžio formavimo, tvarkymo ir

naudojimo klausimus. Kraštovaizdžio architektūra yra svarbi šalies kraštovaizdžio formavimo

priemonė ir veiklos sritis, jungianti savyje meno ir technologijų, inžinerijos ir gamtos mokslų,

aplinkos teisės ir teritorijų planavimo dalykus.

Kraštovaizdžio architektūros forume „Kraštovaizdžio architektūra – iššūkiai ir prioritetai“,

surengtame Vilniuje 2013 m. spalio 18 d., aptarti aktualūs šalies kraštovaizdžio pažinimo ir

formavimo, želdynų tvarkymo, savivaldybių veiklos ir uždavinių šioje srityje, kraštovaizdžio

architekto profesijos ugdymo klausimai. Konstatuota, kad šalies kraštovaizdžio tvarkymo ir

sisteminio formavimo, teritorijų planavimo, architektūros ir kraštovaizdžio architektūros srityse iki

šiol nėra aiškios ir nuoseklios strategijos bei veiklos reglamentavimo sistemos. Pasigendama teisės

aktų išbaigtumo ir nuoseklumo, metodinių inovacijų ir geros praktikos apibendrinimų, investicinių

kraštovaizdžio architektūros projektų rengimo iniciatyvų.

Forumo dalyviai, Organizacinis ir Mokslo komitetai, vadovaudamiesi forumo mokslo darbais

ir pranešimais, kurie išleisti atskiru leidiniu „Kraštovaizdžio architektūra – iššūkiai ir prioritetai“

(Vilnius: LKAS, 2013), taip pat diskusijose išsakytomis mintimis, profesinei kraštovaizdžio

architektų bendruomenei, kraštovaizdžio specialistams, savivaldybių administracijoms, aukštojo

mokslo įstaigoms ir Lietuvos valdžios institucijoms siūlo:

Kraštovaizdžio formavimo ir apsaugos politikos srityje

Užtikrinti, kad teisės aktuose, siejančiuose architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio

architektūros bei teritorijų planavimo dalykus, būtų skiriamas reikiamas dėmesys kraštovaizdžio

tvarkymo ir kraštovaizdžio architektūros dokumentams, tinkamai reprezentuojamos atskiros

architektūros ir aplinkos planavimo veiklos sritys (statinių architektūra, kraštovaizdžio

architektūra, kraštovaizdžio planavimas, urbanistika, architektūros teorija, interjero architektūra

ir kt.) ir jų veiklos barai.

Užtikrinti Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatų vykdymą šalyje, kurti aukšto meninio

lygio kraštovaizdžio architektūros objektus, siekti išlaikyti susiklosčiusią optimalią

kraštovaizdžio struktūrą, t. y. kompensacinės ir ūkinio naudojimo makrozonų santykį.

Valstybės biudžete nuolat numatyti lėšas moksliniams kraštovaizdžio tyrimams, kraštovaizdžio

kaitos tendencijų modeliavimui, šalies kraštovaizdžių tvarkymui.

Užtikrinti valstybės saugomų kraštovaizdžio teritorijų ir kraštovaizdžio architektūros paveldo

objektų apskaitą ir apsaugą, finansuoti jų tvarkymo ir renovavimo projektus.

Rajoniniame ir (arba) baziniame planavimo lygmenyje diegti moksliškai pagrįstas kraštovaizdžio

tvarkymo zonų kraštovaizdžio optimalumo vertinimo sistemą ir kraštovaizdžio formavimo

metodiką, skirtą kraštovaizdžio tvarkymo planams rengti.

Skatinti viešojo ir privataus sektorių partnerystę kraštovaizdžio tvarkymo programose,

kraštovaizdžio architektūros projektuose.

171

Savivaldybių lygmens sprendiniuose ir veikloje

Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo, Želdynų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis

spręsti gamtinio karkaso formavimo ir apsaugos, kultūros paveldo teritorijų ir jų zonų, viešųjų

želdynų ribų nustatymo, teritorijų planavimo, kadastro ir registro klausimus; nustatyti šių darbų

prioritetus ir finansavimo tvarką.

Rengti ir tvirtinti strateginius savivaldybių kraštovaizdžio formavimo politikos dokumentus,

kurie užtikrintų, kad įgyvendinamos Europos ir Lietuvos strateginių dokumentų nuostatos, leistų

tikslingai naudoti finansinius išteklius kraštovaizdžio apsaugai, tvarkymui ir planavimui.

Rengti kraštovaizdžio tvarkymo planus, įteisinti jų privalomumą, rengiant savivaldybių

bendruosius planus. Užtikrinti tokių planų rengėjų profesionalumo ir kompetencijos kriterijus.

Ateinančio ES finansavimo periodo ištekliai turi būti nukreipti kompleksiniams fizinę aplinką

tvarkančių veiksmų, erdvinio prioritetų derinimo, kraštovaizdžio charakterio ir savitumo

išsaugojimo ir puoselėjimo projektams finansuoti. Europos kraštovaizdžio konvencijos ir

Nacionalinės kraštovaizdžio politikos laikymasis turėtų tapti šių lėšų skyrimo sąlyga.

Skatinti kraštovaizdžio architektūros projektų rengimo ir vykdymo darbus savivaldybių

teritorijose; daugiau dėmesio skirti projektų konkursams.

Kraštovaizdžio architekto profesijos ugdymo srityje

Švietimo ir mokslo ministerijos naujai rengiamame studijų programų klasifikatoriuje Menų

srityje išskirti Kraštovaizdžio architektūros kryptį

Universitetams ir kitoms aukštosioms mokykloms tobulinti turimas ir rengti bei diegti naujas

kraštovaizdžio architektūros studijų programas, atsižvelgiant į valstybės socialinės bei

ekonominės raidos ir kraštovaizdžio kaip tautos gyvenimo pamato darnaus vystymo principus.

Skirti tikslinį finansavimą kraštovaizdžio architektūros, kraštovaizdžio planavimo studijų

programoms palaikyti. Priėmimą į kraštovaizdžio architektūros universitetines studijas vykdyti

atskirai nuo architektūros.

Rengiant architektūros studijų krypties specialistus, taip pat ir kitų krypčių specialistus, labiau

akcentuoti kraštovaizdžio kaip geoekologinės sistemos reikšmę gyvenimo kokybei ir tvariam

šalies ūkiui.

Diegti tęstinio mokymosi visą gyvenimą ir profesijos inovatyvumo principus; formuoti ir plėtoti

kraštovaizdžio architekto profesijos atestavimo ir kvalifikacinio pasirengimo patikros praktiką ir

metodinę bazę. LKAS kartu su Aplinkos ministerija parengti tvarką ir nuo 2014 m. pradėti

vykdyti kraštovaizdžio architektūros projektų vadovo atestavimo procesą.

Skatinti kraštovaizdžio architektūros praktinės ir akademinės veiklos integraciją, profesinės

srities metodologinių naujovių imlumą, palaikyti tarpprofesinį bendravimą ir bendradarbiavimą,

keitimąsi informacija su socialiniais partneriais.

Plėtoti kraštovaizdžio architektūros mokslinius tyrimus, projektų konkursų ir parodų, leidinių

kraštovaizdžio architektūros ir kraštovaizdžio pažinimo tema tradiciją.

Želdynų tvarkybos srityje

Valdžios ir kraštovaizdžio specialistų jėgomis parengti Želdynų įstatymo pataisų ir papildymų

projektą, numatant reikiamas sąsajas su kitais teisės aktais, statybų reglamentais, nekilnojamojo

turto registro ir kadastro sistema.

Siekti, kad kraštovaizdžio architektūros objektų, želdynų projektų vadybos grupėse dirbtų įvairių

sričių specialistai, vengti profesinio egocentrizmo apraiškų. Rengiant ir įgyvendinant tokius

projektus, užtikrinti visapusišką teritorijų planavimo, kraštovaizdžio architektūros, turto

ekonomikos ir vadybos specialistų bendradarbiavimą.

Rūpintis kraštovaizdžio architektūros paveldo objektų, senųjų parkų autentiškumo išsaugojimu,

daugiau atidos skirti jų gaivinimo, renovavimo projektų parengimui ir darbams. Istorinių

želdynų tvarkybos darbai turi aprėpti specialiųjų tyrimų, galimybių studijos, projektavimo ir

projekto vykdymo etapus.

Parengti ir patvirtinti Želdynų projektų rengimo metodiką, nustatant tokių projektų pagrindinius

struktūros elementus ir derinimo bei tvirtinimo tvarką.

172

Darnios miestų plėtros srityje

Didžiųjų šalies miestų darnios plėtros planavimo ir projektavimo procese žymiai svarbesnis

vaidmuo turi būti skiriamas gyvenamųjų teritorijų suplanavimui, užstatymui ir želdynų

formavimui, aplinkos kokybės gerinimui.

Sukurti metodines, profesines ir teisines sąlygos riboti miestų plėtrą į naujas teritorijas ir siekti

efektyvesnio vidinių miesto teritorijų išteklių panaudojimo.

Siekti, kad gyvenamųjų namų renovacijos programa būtų vykdoma sistemingai ir peraugtų į

viso kvartalo, mikrorajono ir (ar) namų grupių atnaujinimą, t. y. būtų sprendžiami ne tik pastatų

renovavimo ir modernizavimo uždaviniai, bet ir teritorijų sutvarkymo ir želdinimo, automobilių

saugyklų (garažų), stovėjimo aikštelių statybos, lietaus vandens surinkimo ir panaudojimo,

gyventojams aptarnauti reikalingos socialinės infrastruktūros objektų statybos uždaviniai.

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų planavimo, užstatymo ir želdynų formavimo

problematika galėtų būti kito kraštovaizdžio architektūros forumo tema.

Vaiva Deveikienė,

Forumo Organizacinio komiteto pirmininkė,

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos

pirmininkė

Prof. habil. dr. Konstantinas Jakovlevas Mateckis,

Forumo Mokslo komiteto pirmininkas

2013 m. spalio 25 d.

173

UŽSKLANDA. Baigiamasis leidinio sudarytojų, redaktorių ir rengėjų žodis

Lietuvos kraštovaizdžio architektūros forumo organizatoriai ir Mokslo komitetas kvietė pateikti

originalius mokslo straipsnius ir pranešimų tekstus gana plačia tematika. 2013 m. pradžioje forumo

organizatoriams buvo pateikta per 20 pranešimų temų ir santraukų. Iki sutarto tekstų pateikimo termino

ne visiems planuotų pranešimų autoriams pavyko tai padaryti. Todėl Forumo konferencijos (2013-10-18)

programa ir šio mokslo darbų leidinio turinys šiek tiek skiriasi.

2013 m. rugsėjo pradžioje pateikti straipsnių tekstai buvo recenzuojami, redaguojami, taisomi ir

tikslinami autorių bei redaktorių. Mokslo komitetas ir leidinio sudarytojai apmąstė knygos turinį ir

nusprendė dėl jos struktūros, apimties. Laisvos dvasios žmonėms ir kūrėjams – kraštovaizdžio

architektams sunkiai sekėsi prisitaikyti prie pasiūlyto straipsnių teksto šablono ir struktūros, buvo laisvų

interpretacijų. Daug laiko teko sugaišti techniniam redagavimui. Tekstų struktūros, kalbos ir stiliaus

dalykų, terminijos, straipsnių bibliografijos sąrašų nesistengta suvienodinti. Pataisyti tik akivaizdūs

dalykinės kalbos, gramatikos, stiliaus apsirikimai ir klaidos.

Palikta tekstų dėstymo įvairovė, individualūs autorių stiliai. Straipsniai spausdinami tokia

apimtimi ir struktūra, kokia buvo pateikti ar vėliau papildyti autorių. Straipsnių autoriai naudojasi savo

informaciniu lauku, dėsto savo nuomonę ir mintis, ir jos nebūtinai sutampa su leidinio sudarytojų ir

redaktorių nuomone ar oficialia LKAS pozicija bei nuomone.

Intelektinė veikla – amžinas diskusijų laukas arba forumas. Šis recenzuotas mokslo darbų leidinys

dvelkia tokia diskusijų dvasia. Elektroninis jo formatas leis patogiau naudotis tekstais.

sd ir vd

Kr88

Kraštovaizdžio architektūra – iššūkiai ir prioritetai: Kraštovaizdžio architektūros

forumo’2013 mokslo darbai. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas / Sudarytojai ir atsakingieji

redaktoriai Vaiva Deveikienė, Giedrė Godienė, Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. – Vilnius:

LKAS, 2013. – 173 p., iliustr., bibliograf.

ISBN 978-609-95567-2-7 (internete, online); ISBN 978-609-95567-1-0 (CD)

Knygoje publikuojami Lietuvos kraštovaizdžio architektūros forumo, vykusio Vilniuje 2013 m.

spalio 18 d., moksliniai straipsniai ir pranešimai bei apžvalginiai tekstai apie kraštovaizdžio

architektūrą, kraštovaizdžio formavimo problemas, uždavinius ir sprendinius; daug dėmesio

skiriama Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) veiklos aspektams, kraštovaizdžio

architekto profesijos ugdymo klausimams. Spausdinami straipsniai apie Kinijos, Belgijos

kraštovaizdžio architektūros tradicijas, pristatoma paroda apie šveicarų kraštovaizdžio

architektūrą. Publikuojama forumo rezoliucija.

Straipsniai iliustruoti, pateikiamos bibliografinės rodyklės. Recenzuotas mokslo leidinys.

UDK 712(474.5)(063)

174

KRAŠTOVAIZDŽIO ARCHITEKTŪROS FORUMO ‘2013 RĖMĖJAI IR PARTNERIAI

UAB „Klaipėdos želdiniai“

Tilžės g. 64 a, LT-91108 Klaipėda

www.klaipedoszeldiniai.lt

UAB „Betono mozaika“

Liepų g. 85, LT-92195 Klaipėda

www.betonomozaika.lt

UAB „Baltic ILP“

Smolensko g. 19 / 1F

LT-03200 Vilnius

www.balticilp.lt

UAB „Rekreacinė statyba“

Žirnių g. 12, LT-02120 Vilnius

Buveinė: Laisvės pr. 77–201, LT-06122

Vilnius

www.rekstata.lt

Klaipėdos universitetas

Herkaus Manto g. 84

LT-92294 Klaipėda

www.ku.lt

Aleksandro Stulginskio universitetas

Studentų g. 11, LT-53361 Akademija,

Kauno r.

www.asu.lt

Šveicarijos Konfederacijos ambasada

Latvijai, Lietuvai ir Estijai Elizabetes iela 2, World Trade Centre, 3rd fl.

LV-1340 Riga, Latvija

Lietuvos Respublikos kultūros

ministerija

J. Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius

www.muza.lt

FORUMO ORGANIZATORIAI

www.am.lt www.lkas.lt www.vilnius.lt www.vgtu.lt