KUO šILDYSIS LIETUVA? · 2013. 3. 19. · 49-51 | ekspertai ir „ekspertai ... kaip elgtis su visagino Ae projektu po referendumo rezultatų. Didelis noras laimėti rinkimus tapo

_12013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga

2013

m. v

asar

is-k

ovas

. Nr.

2-3

(42-

43) (

523-

524)

. Lei

džia

ma

nuo

1889

m. A

tkur

ta 1

989

m.,

2009

m.

SKALŪNŲ DUJOS: AKLAVIETĖ

>> 10 p.

BENEDIKTAS XVI: ATSIDAVIMO IR PAGARBOS DERINYS

>> 37 p.

KUO šILDYSIS LIETUVA?

2_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013

REDAKCIJOS ŽVILGSNIS4 | Lietuva – lyg mergaitė su degtukais

APŽVALGOS TEMA 3-5 | Štilis Lietuvos energetikoje5-9 | Lietuvos energetinė nepriklausomybė pavojuje?10-13 | Kuo kvepia skalūnų dujos? 14-16 | JUOZAS MOcKevičiUS: Skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba Lietuvoje yra laiku ir vietoje17-18 | Brangi pigesnių dujų kaina18-20 | europa – kovos už šeimą ringas 21 | Švietimas šeimai: atspirtis destrukcijai22-25 | Mažo gimstamumo ir visuomenės senėjimo problema: sprendimo būdas – šeimos institutą stiprinanti mokesčių politika25-29 | Diskusijos apie gimdymą namuose: demokratijos egzaminas

PASAuLIS30-33 | JAv ir Rusijos santykių šaltukas 34-37 | Ar Malis gali tapti antruoju Afganistanu?

PILIGRIMAS 37-38 | Benediktas Xvi: atsidavimo ir pagarbos derinys 39-40 | GiNTARAS GRUŠAS: Popiežiaus tarnystė – reikli tarnystė

VIENINGOJI EuROPA40-43 | Ar sekuliarizmo tendencijos europoje riboja krikščionių politinę laisvę?

ISTORIKO ŽVILGSNIu43-44 | Barikadų laikai Rygoje – krauju aplaistyta latvių tautos kova 45-48 | Prof. ZeNONAS BUTKUS: Mūsų darbas – supažindinti europą su savo istorija

APŽVALGOS AIKŠTELĖ 49-51 | ekspertai ir „ekspertai“

KuLTŪRA 52-57 | „Apžvalga“ siūlo apsilankyti57-58 |Kaip žmonės elgiasi lovoje

MŪzOS DVELKSMAS58-59 | JURGA TUMASONyTė: esu rašymo procese59-62 | Geometrinė lygtis

KELIONĖS 63-66 | Noras gyventi Lietuvoje didesnis už Singapūro prabangą ir saulę

Turinys

MOKESČIŲ POLITIKA šEIMAI STIPRINTI

LIETUVOS ENERGETINĖ NEPRIKLAUSOMYBĖ PAVOJUJE?

SKALŪNŲ DUJOS LIETUVOJE: NEVALIA DELSTI

BRANGI PIGESNIŲ DUJŲ KAINA

PADĖKIME EUROPAI PAŽINTI MŪSŲ ISTORIJĄ

šVIETIMAS šEIMAI: ATSPIRTIS DESTRUKCIJAI

„APŽVALGA“ KVIEČIA APSILANKYTI

5

22

52

45

17

21

14

MALIS TAPS ANTRUOJU AFGANISTANU? 34

_32013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS TEMA

Kur link šiuo metu plaukia Lietuvos energetikos burlaivis? Plaukimo kryptį sunku nusakyti, nes jis patekęs į štilį (tai žodis, kilęs iš olandų kalbos, dažniausiai vartojamas buriuotojų, reiškia tyką, vėjo nuščiuvimą). Vėją, kurį energe-tikoje po ilgų ramybės metų sukėlė Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ir Arvydo Sekmoko ministerijos veiksmai, labai greitai sustabdė Seimo rinkimų bei referendumo rezultatai. Būtent po jų naujoji Vyriausybė sukūrė ilgokai energetiką štilio būsenoje išlaikysiančią darbo grupę.

Ji sudaryta Nacionalinės ener-getinės nepriklausomybės strategijai peržiūrėti, nes referendumo rezultatai sustabdė visagino Ae – didžiulio pigios elektros energijos gamintojo – projekto vystymą. Šiai darbo grupei teko nelengvas uždavinys – įrodyti, kad socialdemokratų žadėta pigios elektros gamyba kogeneracinėse biokuro elek-trinėse nebuvo tik rinkimų agitacijos triukas. Jei to įrodyti nepavyks, stra-tegijos pavadinime teks išbraukti žodį „nepriklausomybės“ ir atsiduoti Rusijos elektrikų malonei.

Kitas šios darbo grupės uždavinys – parengti vyriausybės išvadą Seimui, kaip elgtis su visagino Ae projektu po referendumo rezultatų. Didelis noras laimėti rinkimus tapo naujo-sios Seimo daugumos ir vyriausybės rūpesčiu – teko aiškintis ne tik latviams ir estams, bet ir europos Komisijos energetikos komisarui, kaip toliau bus vystoma energetika Lietuvoje. Tikėki-mės, kad nugalės ekonominės naudos veiksnys – atominę elektrinę statysime. Referendumas tuo klausimu nebuvo Lietuvoje svarbus – žmonės parašų rinkėjus ignoravo ir tik šaltą protą prieš rinkimus praradę politikai įvėlė žmones

visada – nekokybiškomis medžiagomis ir atgrubnagišku darbu už didžiausią kainą atnaujintais namais.

vienas iš ratilų atsirado jo neno-rint ir nesitikint – patvirtinus vy-riausybės programą su įrašytu pažadu „inicijuosime skalūninių dujų tyrimus ir išgavimą Lietuvoje“, vos po mėnesio teko jį stabdyti. Nesinori teigti, kad čia vien naujosios vyriausybės kaltė – apie tai, kad bus skelbiamas konkursas skalūninių dujų paieškai, žiniasklaida pranešė 2011 metų lapkritį. Šio nesusi-pratimo priežastimi galima būtų laikyti tai, kad mūsų valstybės tarnautojai (taip pat ir verslininkai) nenori laikytis Or-huso konvencijos 6 straipsnio reikalavi-mų – jei rengiamasi kokiai nors veiklai, susijusiai su poveikiu aplinkai, tame procese privalo dalyvauti visuomenė. Nesvarbu, kad į dujų paiešką visuome-nė kviečiama, kai išgaunama 0,5 mln. m3 per parą, – kvieskime visuomenę net nežinodami, kiek išgausime, nes paieškos veikla susijusi su pokyčiais jų

į nereikalingą sumaištį.Nejauku būti laive, kuris plūdu-

riuoja vienoje vietoje – įgula pradeda tinginiauti ir vaidytis, baigiasi vandens ir maisto atsargos, dar blogiau, kai nėra žinoma, iš kurios pusės kils vėjas. Tą žinodami, mūsų burlaivio kapitonas ir įgulos nariai bando sukelti nors ratilus vandenyje – plaukimo iliuziją.

Didžiausius ratilus skleidžia Aplinkos ministerijos ketinimai dau-giabučių namų atnaujinimo programą papildyti dar vienu modeliu, pagal kurį savivaldybės turėtų atrinkti daugiau-siai šilumos suvartojančius namus ir pirmiausi imtis atnaujinti juos. Teisės aktai dar neparengti, todėl jų rengėjams reikėtų ne tik girtis būsimu jų patrau-klumu gyventojams, bet aptarinėti, ypač su namus atnaujinusiais, būsimą reglamentavimą. Ketinama administra-vimą pavesti savivaldybėms, todėl reikia numatyti gyventojų galimybę kon-troliuoti šį procesą. Kitaip siekiamas geresnis rezultatas gali virsti tokiu, kaip

ŠTilis lieTuvos energeTikoje„Apžvalgos“ informacija

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

4_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013REDAKCIJOS ŽVILGSNIS

I viršelis • Martynos Trinkūnienės fotomontažas, Scanpix nuotraukos.II viršelis • Julijos Ikamaitės asmeninio archyvo, Martynos Trinkūnienės, Redos Trinkūnienės asmeninio archyvo, Scanpix ir J. Stanišausko (Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, P-5820) nuotraukos. Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys.III viršelis • Martynos Trinkūnienės nuotraukos.IV viršelis • Ant Marina Bay Sands viešbučio stogo. Nuotrauka iš asmeninio Kotrynos Stankutės-Jaščemskienės archyvo.

Redakcinė kolegija: valdas BeNKUNSKAS, česlovas iŠKAUSKAS, Laurynas KASčiŪNAS, edita MieLDAŽė, Kęstutis SALicKAS, Paulius SAUDARGASinformacijos redaktorė: vaida STUNDyTė | Meninė redaktorė: Martyna TRiNKŪNieNėDizainerė-maketuotoja: Judita ŠPOKAUSKieNė | Kalbos redaktorė: Dalia KAMiNSKieNė Mums rašo: vilius ARLAUSKAS, vytautas DAUKŠAS, Aleksandras GRAŽeLiS, Karolis JAcHiMAvičiUS, vytautas KeRŠANSKAS, Simonas KLiMANSKiS, Linas KOJALA, Julius PANKA, Algimantas RAMONAS, vaiva SAPeTKAiTė, valentinas STUNDyS, Akvilė STUNŽėNAiTė, Reda TRiNKŪNieNė, Jurga TUMASONyTė

Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - všĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 vilnius. Leidinį remia eLP grupėwww.apzvalga.euPeriodiškumas - mėnesinis leidinys. Tiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“2-3 (42-43) (523-524), 2013 m. vasaris-kovasiSSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © visos teisės saugomos

Regis, kairiųjų vyriausybės energe-tinė politika orientuota į tai, kaip vieną po kito susilpninti Lietuvos energetinio saugumo ramsčius: pristabdyti regio-ninį visagino Ae projektą, peržiūrėti suskystintų dujų terminalo finansavimo modelį, skalūnines dujas, kurios gali tapti dar viena alternatyva „Gazpro-mui“, paversti politizuotos aplinko-saugos įkaitais. Naujosios vyriausybės kirčiai šiems projektams primena legen-dinio danų rašytojo Hanso christiano Anderseno pasaką apie mergaitę, kurios rankose vienas po kito gęsta degtukai, o kartu ir jos svajonės. Lietuvos geopoliti-nė svajonė – įtvirtinti savo nepriklauso-mybę, išsiveržti iš Rytų geopolitinės ir energetinės erdvės ir tapti neatskiriama vakarų dalimi, o strateginiai energeti-kos projektai yra šio tikslo ramsčiai.

Užgesinus visus degtukus, kurie pa-laiko Lietuvos energetinės nepriklauso-mybės viltį, Lietuvai, kitaip nei Ander-seno pasakų mergaitei, kurį pasirinko šaltį ir mirtį, tikriausiai teks grįžti pas piktą tėvą ir prašyti atleidimo. Turbūt ne paslaptis, kad tėvas – didžioji Rusija, kuri santykius su kaimynais matuoja pagal jų nuolankumą ir ištikimybę.

Kokia gi gali būti to nuolankumo kaina? Geriausiai apie tai papasakoti gali Baltarusija ir Armėnija – valstybės, kurios Rusijai už dujas moka pigiausiai visoje posovietienėje erdvėje.

Armėnija – Rusijos karinis for-postas Kaukazo regione, kuris Rusijos sprendimą pratęsti karinį buvimą šalyje dar 30 metų vertina kaip nacionalinio saugumo garantą, o A. Lukašenkos politinis režimas Baltarusijoje yra priverstas ne tik perleisti Rusijai savo strateginius ūkio projektus, bet ir įsi-jungti į eurazijos sąjungą, kurioje Bal-tarusija praranda savarankišką prekybos politiką. Maža to – Baltarusijos karinė gynybos sistema jau senokai integruota į Rusijos gynybos sistemą ir veikia kaip sudėtinė jos dalis.

Pigių dujų „kainą“ dar geriau su-pranta savarankišką valstybę nusprendę kurti ukrainiečiai. Rusija sutinka per-žiūrėti itin aukštos dujų kainos Ukrainai formulę, tačiau su viena esmine sąlyga – Ukrainai turi įsijungti į Rusijos kon-troliuojamą eurazijos muitų sąjungą. Ką tai reikštų? Nei daug, nei mažai – Kremlius įgytų svertus kontroliuoti Ukrainos santykius su europos Sąjunga

ir netgi pristabdyti galimą Ukrainos narystę eS. Šiuo atveju itin svarbu prisiminti žymaus JAv geopolitiko Z. Brzezinskio žodžius, kad „be Ukrai-nos neįmanoma imperinė Rusija“.

visi šie pavyzdžiai rodo, jog nemo-kamų pietų nebūna. Rusijos nuolaidos dujoms turės būti kompensuotos Lietu-vos nuolaidomis kitose Rusijai svarbio-se srityse. Ko Rusija galėtų paprašyti mainais, tarkime, už 15 proc. pigesnes dujas? Strateginių Lietuvos energetinį saugumą stiprinančių projektų stabdy-mo arba jų vystymo Rusijai palankia linkme. Turėkime galvoje ir tai, kad giganto „Gazpromo“ pozicijos europo-je silpnėja ir tai vyksta dėl bendros eS energetinės politikos kūrimosi, rinkos liberalizavimo (monopolijų ardymo) ir skalūninių dujų plėtros. Juk būtent šiomis kryptimis iki šiol nuosekliai judėjo ir Lietuva. Ar naujoji kairiųjų vyriausybė ima keisti šį kursą? Ar ji pa-jėgi pasiūlyti Lietuvai naują energetinio saugumo modelį? O gal kairiųjų valdžia tiesiog paaukos valstybės strateginius tikslus trumpalaikei naudai gauti? At-sakymai į visus šiuos klausimus šiame „Apžvalgos“ numeryje. ■

Lietuva – Lyg mergaitė su degTukaisLietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, politologas Laurynas KASčiŪNAS


gyvenamojoje aplinkoje. Blogiausia, kai apie būsimą veiklą (ypač „Gazpromui“ nepalankiuose projektuose) visuome-nė pirmiausia sužino iš žaliųjų, o ne iš tą veiklą organizuojančių valstybės tarnybų. Pasekmės apverktinos – tuoj pat atsiranda kovojančios ir nesuge-bančios viena kitos išgirsti pusės, veikla stabdoma ilgam laikotarpiui. valstybė tokiame ginče lieka teisi ir laimi, tačiau nukenčia jos investicinis patrauklumas, nuskriausti jaučiasi „protuolių“ – tele-vizijos žvaigždžių, politikų ir kitokių „ekspertų“ – į ginčus įtraukti gyven-tojai. Juokingiausia, kad toks triukš-mas sukeltas tik dėl šešių bandomųjų gręžinių – jei skalūnų uolienoje nerasi-me ekonomiškai naudingo dujų kiekio, po kelerių metų tų gręžinių ir pėdsako neliks. Jei rasime – tada ir svarstysime pramoninės gavybos sąlygas.

Štilis pastebimas ir žaliųjų veikloje prieš branduolinę energetiką. Įdomiau-sia, kad žaliųjų balsai nutilo tuoj pat po referendumo (išskyrus nedidelę akciją praėjusių metų gruodžio 12 dieną). Sugebėję įnirtingai kovoti prieš SAvOS valstybės atominę elektrinę, jie nesugeba kovoti prieš RUSiJOS ir BALTARU-SiJOS statomas jėgaines. Žinodami net konfidencialias visagino Ae projek-to smulkmenas, žalieji nepastebėjo ir neatkreipė visuomenės dėmesio į Rusijoje jau senokai viešai skelbiamą informaciją apie lėktuvų pavojų Kali-ningrado atominei elektrinei. Rusijos ekonomistas vladimiras Milovas 2013 metų vasario 16 dienos interviu Delfi svetainėje paaiškino, kad Kaliningrado Ae statoma po lėktuvų skrydžių trasa ir šis klausimas iki šiol nėra išspręstas, nes dėl vyraujančių vėjų krypties jos neįma-noma paslinkti. Patys Rusijos atominin-kai oficialiai pripažįsta, kad ši atominė elektrinė nėra apdrausta nuo to, jog ant jos nenukris lėktuvas.

Galimybių pasauliui kalbėti apie Kaliningrado Ae ir Astravo Ae pavojų Lietuvai ir eS dabartinis Seimas turi daugiau. Didesnė ir jo atsakomybė, nes didžioji Seimo narių dalis išrinkta bran-duolinės energetikos priešininkų. ■

APŽVALGOS TEMA

Kęstutį šKIUDĄ, Seimo narius Dainių KREIVĮ ir Paulių SAUDARGĄ. Apskritojo stalo diskusiją vedė Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius, poli-tologas Laurynas KASČIŪNAS.

Laurynas Kasčiūnas: Net ir didžiausi TS-LKD oponentai pripažįsta, kad per ketverius A. Kubiliaus Vyriausybės metus Lietuvos politiniame sprendimų priėmimo procese buvo gerai įtvirtinta energetinės nepriklausomybės sąvoka. Taigi dabartinės Vyriausybės veikla bus vertinama pagal tai, ar ji atitinka energetinės nepriklausomybės kartelę. Kokie yra pagrindiniai energetinės ne-priklausomybės ramsčiai? Kuriuos iš tų ramsčių per 4 metus pavyko pastatyti taip, kad atgal grįžti būtų sudėtinga, o kur dar reikia akylai stebėti procesus?Andrius Kubilius: Norėčiau priminti 2007 m. mūsų partijos memorandumą, pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“. viena iš esminių šio dokumento minčių labai paprasta. Lietuvai 1990 metais

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ne tik Lietuvos prioritetu iškėlė energetinės nepriklausomybės siekį, garantuosiantį Lietuvai saugumą, ekonominę naudą ir integraciją į Europą, bet ir daug padarė, kad jis taptų realus: padėtas svarus pagrindas tokiems strateginiams pro-jektams kaip suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas, Visagino atominė elektrinė, elektros ūkio sinchroniza-vimas su Europa. Šią XV Vyriausybės politiką įvertino ir gyventojai, visuome-nės nuomonės apklausose nurodydami, kad energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo siekis jiems yra patraukliau-sias iš konservatorių politinių nuostatų. Visgi naujosios valdžios blaškymasis ir nesusikalbėjimas tarpusavyje verčia ne-rimauti dėl minėtų projektų, o kartu ir energetinės nepriklausomybės įtvirtini-mo ateities. Taigi apie Lietuvos energe-tikos dabartį ir ateitį bei aktualiausius energetinius klausimus „Apžvalga“ pakvietė padiskutuoti Seimo opozici-jos lyderį Andrių KUBILIŲ, jo patarėją

Diskusija apie Lietuvos energetikos situaciją su TS-LKD nariais. Iš kairės: Andrius Kubilius, Paulius Saudargas, Dainius Kreivys, Kęstutis Škiudas ir Laurynas Kasčiūnas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Lietuvos eNergetiNė NePriKLausomyBė pavojuje?vaida STUNDyTė

6_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013APŽVALGOS TEMA

Andrius Kubilius

lietuva nuo 1990 metų energetikos srityje ne tik kad nebuvo pasistūmėjusi link nepriklausomybės, bet netgi tapo dar labiau priklausoma

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

atgauti politinę nepriklausomybę pavyko dėl to, kad byrėjo Sovietų Sąjunga. Spėjome pabėgti iš tų griuvėsių. Politinę ir ekonominę nepriklausomybę gavome dėl to, jog politinė imperija subyrėjo dėl ekonominės imperijos problemų. Bet vamzdžių ir laidų imperija liko iki pat 2008 metų. Aiškiai matėme, kad tai yra nebaigtas nepriklausomybės darbas. Lietuva nuo 1990 metų energetikos srityje ne tik kad nebuvo pasistūmėjusi link nepriklausomybės, bet netgi tapo dar labiau priklausoma, visų pirma dėl sprendimo uždaryti ignalinos Ae, po kurio 70 proc. elektros energijos gauna-me iš Rusijos. Buvo visiškai akivaizdu, kad reikia radikaliai keisti šią situaciją, o tam reikia ambicingos darbotvarkės ir tinkamų instrumentų. Todėl vienas iš pirmųjų sprendimų buvo atkurti ener-getikos ministeriją. Dainius Kreivys: Rusija jau nuo XiX a. pr. energetiką pradėjo naudoti kaip geopolitinį strateginį instrumentą. Šioje šalyje energetikos sektorius veikia ne kaip pinigų generavimo modulis, bet kaip instrumentas, kurį taikant galima išlaikyti geopolitinę įtaką. vakaruose praktiškai visos šakos (tiek energeti-ka, tiek kitos) pirmiausia yra grįstos ekonomine nauda, o Rusijoje į priekį yra keliami visai kiti principai, ypač ener-getikoje. Žiūrint per šią prizmę, atgavę nepriklausomybę, geopolitiškai ir stra-tegiškai buvome tvirtai susiję su Rusija per vieną iš svarbiausių jos instrumentų. ilgalaikėje perspektyvoje mes turime turėti ne tik politinę nepriklausomybę, bet ir energetinę bei finansinę. Šiandien turime litą, kuris, esant didžiuliams geopolitiniams svyravimams ir finan-sinėms audroms, greičiausiai nebus tas patikimas inkaras, kurio galėtų laikytis mūsų finansų sistema. Taigi integracija į europinę erdvę mus vers keisti ir mūsų valiutą. Tai yra pasirinkimo klausimas, nes maža valstybė ant dviejų didžiu-lių geopolitinių lūžių sandūros negali egzistuoti pati su savo uždara energetine sistema. Arba mes liekame senoje sis-temoje, arba mes pereiname ir koky-biškai prisijungiame prie paneuropinės

sistemos. Rusijos pagrindinis tikslas yra bandyti mus išlaikyti savo energetinės imperijos rėmuose ir neleisti mums peršokti į kitą pusę. Taigi per praėjusius 4 metus buvo parengti labai aiškūs ins-trumentai, kuriais mes galime įvykdyti minėtą persijungimą. energetinės jung-tys, SGD terminalas, nuosavas elektros generavimas ir yra pagrindinės kolonos, kurios buvo statomos per tuos 4 metus. Kęstutis Škiudas: Pirmasis Lietuvos energetinės nepriklausomybės dėmuo yra tiekimo saugumas – fizinė infras-truktūra, kuri yra reikalinga, kad būtų galima užsitikrinti tiekimus ne vien iš Rusijos, bet ir juos diversifikuoti. Tai – elektros ir dujų jungtys, SGD ter-minalas, dujų saugyklos arba priėjimas prie jų. Antrasis dėmuo – integracija su vakarietiškomis sistemomis. Pvz., visa mūsų elektros sistema vis dar valdoma iš Rusijos. O sistemos valdymo klausi-mas yra svarbus ne tik pačios sistemos veikimui, bet ir rinkos veikimui. Todėl trečiasis energetinės nepriklausomybės ramstis yra siekis sukurti rinkos kon-kurencijos santykius visoje energetikos

sistemoje, kad energijos šaltiniai į mūsų rinką galėtų ateiti konkurencijos pagrindu ir tai vyktų pagal europietiškas taisykles. D. Kreivys: Kalbama ne tik apie fizinę, bet ir teisinę infrastruktūrą, kuri reika-linga, kad rinka funkcionuotų viduje. Aišku, konkurencijos pačioje europoje nėra tiek, kiek jos turėtų būti. Todėl vienas eS tikslų yra padidinti konku-renciją ir pasiekti, kad rinkos sąlygos galiotų visame europos žemyne. Mūsų tikslas yra pereiti iš rytietiškos energe-tinės struktūros į visiškai vakarietišką, veikiančią komerciniu pagrindu, kuris yra gyvybingas. Tuo tarpu subsidijuojant energetinę struktūrą atsiranda priklau-somybė nuo politinės valios, kas matyti Baltarusijoje ar Ukrainoje. Taigi buvusi vyriausybė ne tik siekė investuoti į fizinę infrastruktūrą, bet ir pertvarkyti teisinę infrastruktūrą, kuri užtikrintų rinkos santykius viduje. Paulius Saudargas: Pagrindinė Lietu-vos problema yra ta, kad esame didžiau-si energijos importuotojai europos Sąjungoje. Tai yra paradoksalu ir tai mus verčia energetine sala. Mūsų energetinės nepriklausomybės strategijoje svarbus dar vienas dėmuo, kuris yra jau ne vien vidaus, bet ir užsienio politikos reikalas. Tai yra turime aiškiai įrodyti europos Sąjungai, kad esame energetinė sala, sil-pnoji grandis ir kad tai yra ne tik mūsų, bet ir Sąjungos problema. Nors eS tai žino, tačiau iš jos politikos neatrodo, kad tai būtų aiškiai suprasta. Taigi turime dvi galimybes. Pirma, pasiekti, kad eko-nomiškai neatsiperkantys, tačiau šalių narių energetinį saugumą ir energetinę nepriklausomybę didinantys projektai būtų finansuojami eS institucijų. Kitas dalykas, kuris pastaruoju metu išryškė-jo Lietuvoje žlugusių ar bežlungančių projektų kontekste, yra viešieji ryšiai. eS lygmeniu turime įrodyti, kad jei viešieji ryšiai „Gazpromui“ bus pralošti, tai atsilieps ir bendram eS saugumui.

L. Kasčiūnas: Naujoji Vyriausybė atėjo su paprastais ir gana primityviais šūkiais, kad su „Gazpromu“ reikia ne


Kęstutis Škiudas

Lietuvos ieškinys „gazpromui“ dėl neteisingos dujų kainos yra tikroji derybų vieta

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

kariauti, bet derėtis. Taip pat ir žodis „perkrovimas“ lydėjo naująją Lietu-vos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu. Tačiau matome, kad po truputį ieško-ma būdų grįžti atgal iš savo retorinių spąstų. Kur yra santykių su Rusija energetikoje „raudonosios linijos“? Kas gali būti derybų su „Gazpromu“ mainų objektu – SGD terminalas, ES trečiojo energetikos paketo atidėjimas, o gal net atsisakymas? A. Kubilius: Rusija mus matė kaip europinės pertvarkos ledlaužius, įgyven-dinant eS trečiąjį energetikos paketą, statant SGD terminalą, drąsiai ginčijan-tis su „Gazpromu“ europos konkuren-cingumo tarnyboje, arbitražuose. Mes parodėme, kad su „Gazpromu“ reikia kalbėtis kaip su normaliu verslo par-tneriu, kuris turi elgtis pagal tam tikras taisykles, o jei jis taip nesielgia, tada yra atitinkamos priemonės – arbitražai ir kita. iš visų pokalbių, kuriuos mūsų vyriausybė turėjo su „Gazpromu“, jam „skaudėjo“ viskas: ir eS trečiasis ener-getikos paketas, ir SGD terminalas, o dabar – ir skalūnai. Bet visa tai reikia matyti platesnio konteksto švieso-je. Mano manymu, vyksta tam tikra prasme paskutinės imperijos europoje paskutinės dalies griūtis. Šios imperijos energetinė kolona dar kažkaip laikėsi, bet pradeda byrėti dėl įvairių dalykų: dėl skalūnų dujų, dėl europos susivokimo, kad taisyklės pačios europos viduje turėtų būti kitokios. Trečiasis energe-tikos paketas „Gazpromui“ trukdo, o norvegai, į europą tiekiantys panašiai tiek dujų, kiek ir „Gazpromas“, teigia, jog dėl Trečiojo energetikos paketo jie neturi problemų daryti verslą. Taigi šioje vietoje mums to saldaus kąsnio – mažes-nės dujų kainos – gavimas reikštų, kad ne tik prarastume tam tikrą lyderystę europoje persitvarkant visam dujų ūkiui, bet iškristume iš europinio konteksto ir atsidurtume tarp tų, kurie galbūt ilgiau eis pertvarkos, kuri neišvengiama, keliu. Mums daug labiau apsimoka tą pertvarką atlikti greičiau, nes Trečiasis energetikos paketas ir SGD terminalas yra tarpusavyje susiję. O „Gazpromui“

aukodami vieną iš jų, kartu paaukotume ir kitą. D. Kreivys: Tikintis geresnės kainos ir dėl trumpojo laiko intereso atsisakant ilgesnės perspektyvos, geriausias pavyz-dys yra Sovietų Sąjungos patirtis, kurią ji turėjo dujas tiekdama ne tik į sovietinį bloką. Tada kainos buvo gana mažos ir ilgainiui tai neužtikrino efektyvių investicijų į visą Rusijos išgavimo inf-rastruktūrą. Kadangi investicijos buvo nepakankamos, išgavimo sąnaudos tapo santykinai nekonkurencingos ir, dujų kainai pasaulyje pakilus, rusai sumanė, jog ir jiems reikia kilstelti kainas. Pakė-lus kainas, Rytų europos blokas, kuris buvo pripratęs dujas gauti pigiai, buvo priverstas imti didžiausias paskolas. Prisimename, kas atsitiko su Lenkija ir kitomis šalimis. Taigi „Gazpromo“ pa-siūlymas pigiau gauti dujas ir atsisakyti ilgalaikės perspektyvos, atsisakyti rinkos toli nenuves. Beje, ši kompanija turi dar vieną strateginį instrumentą, per kurį bando veikti, tai – ilgalaikės sutartys. Turint omenyje, kad po 5 metų rinka iš

esmės pasikeis, nes nuo 2016 metų JAv kompanijos pradės eksportuoti suskys-tintas dujas, išgautas skalūnų dujas, bus atidaryti keli SGD terminalai ir bus ryškus kainos koregavimas, „Gazpromas, bandydamas tam užbėgti už akių, nes vadinamajai skalūnų revoliucijai yra visai nepasiruošęs, bando sudarinėti ilgalai-kes sutartis. Jam tai labai sunkiai sekasi – pasirašė vienintelė Bulgarija. Tačiau galima numanyti, kad ir mums „Gazpro-mas“ bandys įpiršti šią sutartį, nes kitais metais baigiasi dabar galiojanti sutartis.P. Saudargas: Buvusios A. Kubiliaus vyriausybės nariams turbūt net liežu-vis neapsiverčia išsakyti labai paprasto, elementaraus ir baisaus scenarijaus. Pastaruoju metu Lietuvoje kalbama apie derybas, tačiau tam, kad derėtumeisi, turi turėti derybines pozicijas. Prieš 4 metus tų derybinių pozicijų nebu-vo nei vienos. Tačiau dabar Lietuvos rankose yra net kelios derybinės kortos (SGD terminalas, eS trečiasis energe-tikos paketas, skalūnų dujos, ieškinys „Gazpromui“), kurias A. Butkevičiaus vyriausybė galimai gali atiduoti mainais į geresnę kainą. Taigi tą, ką A. Kubiliaus vyriausybė sugebėjo uždirbti, užgyventi, socialdemokratų vyriausybė gali atiduo-ti, tarkim, prieš pat savivaldos rinkimus visiškai neskaudama širdimi ir be jokių nuostolių sau, nes tai yra ne jų projektai ir ne jų uždirbta duona. Ar į ilgalaikę, ar trumpalaikę perspektyvą žiūrės šie veikėjai, sunku pasakyti. K. Škiudas: visgi nėra taip paprasta imti ir atiduodi minėtus projektus, nes tam yra pakankamai „kuoliukų“. Pavyz-džiui, turime Gamtinių dujų įstatymą, kuris nėra per vieną dieną pakeičiamas. Taip pat yra trijų šalių patvirtintas susitarimas dėl galutinės Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo datos. Šis paketas nėra vien Lietuvos, bet ir europos Komisijos klausimas, todėl šiuo atveju socialdemokratams tektų pavargti ne vien Seime. Be to, dėl SGD termi-nalo yra pasirašytos kai kurios sutartys, laivas jau gaminamas ir atplauks apie 2014 metų liepos mėnesį. Artimiausiu metu turėtų būti pasirašytas ir dujų


kontraktas. Tuo tarpu skalūnų dujos yra mažiau apsaugotos.ieškinys „Gazpromui“ dėl neteisingos dujų kainos ir yra tikroji derybų vieta. Reikia pažymėti, kad „Gazpromas“ iš tiesų nesulaukė nei vieno arbitražo, nes su europiečiais imdavo derėtis dar iki jo, t.y. padarydavo nuolaidas, suprasdamas, kad iki arbitražo geriau neprieiti. Tačiau jei tai būtų normalūs, stiprūs derybi-ninkai su savo pozicijomis, arbitražas ir būtų ta vieta derėtis dėl kainos ir kompensacijų. Antras aspektas, dėl kurio galima ir reikės derėtis, yra Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo technologijos. Lietuvos tikslas, kurį kėlė TS-LKD, yra atgauti dujų perdavimo tinklus. viskas yra paruošta, paketas yra sukonstruotas taip, kad Lietuva turi visas galimybes į savo rankas atgauti perdavimo tinklą, bet dėl to reikia derėtis.

L. Kasčiūnas: Daliai visuomenės ener-getinės nepriklausomybės koncepcija yra didelė vertybė. Tačiau yra tam tikra žmonių dalis, kuri nori aiškiai matyti, jog jei sukuriama energetinė nepriklau-somybė, visuomenei turi pigiau kainuoti šiluma, elektra ir pan. Taigi koks yra tas priežastinis ryšys tarp energetinės nepriklausomybės ir kainos vartotojui?A. Kubilius: Pats nepriklausomybės terminas galbūt atspindi tik vieną visų pertvarkų aspektą, bet iš esmės nepri-klausomybė nuo sovietinių tinklų, so-vietinės sistemos reiškia, kad sukuriama galimybė rinktis. Siekiame integruoti savo tinklus į europines sistemas, turėti alternatyvias tiekimo galimybes, išlai-kant galimybę pirkti, jeigu norime, ir iš tos pačios Rusijos. Tai reiškia, kad suku-riame galimybes gauti pačius pigiausius išteklius, kokie tik yra prieinami. Taigi jei liekame tik su „Gazpromo“ vamzdžiu dar 10–15 metų, tada kažkodėl atsisaky-tume to, kas šiuo metu pasaulyje vystosi – vadinamoji skalūnų dujų revoliucija. JAv skalūnų dujos yra pakeitusios visas arabų dujas, jos yra 3–5 kartus pigesnės negu dujos pas mus ir ateina į pasaulio rinkas. Todėl turėti alternatyvą gauti

dujas ne tik per „Gazpromą“, bet ir SGD terminalą, mums yra galimybė gauti daug pigesnių dujų. Kad termina-las veiktų, turime atsiimti vamzdžius iš „Gazpromo“, kuriuos Lietuva kažkada pardavė prie A. Brazausko, nes neturint magistralinių vamzdžių alternatyvus dujų tiekimas būtų bergždžias reikalas: pasistatai terminalą, o vamzdžio sklendę sukioja tas pats „Gazpromas“... Su elektra yra panašiai. Uždarius igna-linos Ae, 70 proc. elektros perkame iš trečiųjų šalių, didelę dalį – iš Rusijos. Kol kas perkame pigiau, negu galėtu-me pasigaminti pas save. Bet papras-ta ekonominė logika vėl sako: jeigu nesusikuriame pakankamų savo pajėgu-mų, kurie gamintų elektrą tokia kaina, kokia dabar mums parduoda rusai arba dar pigiau (šiuo metu jie elektrą mums parduoda po 17 ct/kWh), tai nėra jokios ekonominės logikos, kodėl jie ilgainiui mums nepradėtų pardavinėti po tiek, po

kiek mes pasigaminame elektrėnuose, t.y. po 30 ct/kWh. Rūpinimasis savo gamybos pajėgumais svarbus ne todėl, kad savo lemputėse nenorime deginti rusiškos elektros, bet todėl, kad labai gerai žinome, kad ilgainiui, neturint savo pajėgumų ir priklausant tik nuo vieno tiekėjo, t.y. Rusijos, ši pakels kainą tiek, kiek jai norėsis. D. Kreivys: Kalbant apie mūsų aplinką, elektros balansas, kuris šiame regione dabar yra perteklinis, iki 2020 m. ryškiai ims judėti link deficito. čia svarbios kelios priežastys. Pirmiausia, Lenkija yra įpareigota uždaryti savo anglines elektri-nes. estai taip pat turi uždaryti skalūnus ir dabar vyksta svarstymai, ar šį sektorių plėsti, ar ne. Be to, Rusijoje kai kurios atominės elektrinės juda link uždary-mo ir apie 2020 metus šalyje taip pat gali pradėti susidaryti deficitas. Turint omenyje bendrą poreikio augimą, elek-tros energijos kaina regione tikrai augs gana stipriai, todėl yra naivu tikėtis, kad toliau turėsime tokią pačią pigią elektros energiją ir kad Rusija neturės vidinių skrupulų pakelti kainą, pavyzdžiui, kaip „Gazpromas“ daro kiekvienai šaliai dujų tiekimo atžvilgiu. Dujų kainą šaliai jis nustato pagal tai, kokias alternatyvas ji turi: kuo daugiau alternatyvų, geresnė konkurencinė situacija, nepalanki „Gaz-promui“, tuomet jis kainą nuleidžia; jei yra absoliutus monopolis, kaina yra re-guliuojama pagal maksimalią ribą. Taigi mums tas pats gresia elektros energijos sektoriuje, jei nepajudėsime link savo energijos šaltinių generavimo. K. Škiudas: Įgyvendinus energetikos išteklių tiekimo alternatyvas, šilumos kaina turėtų būti labai panaši į tą, kuri yra Skandinavijoje, t.y. šilumos kilova-tvalandės kaina galėtų būti 18–19 cnt. ir nėra jokių priežasčių būti kitaip. Tuo tarpu dabar kilovatvalandės kaina yra visiškai nenusakoma – iki beveik 36 cnt, t.y. vos ne dvigubai daugiau negu turėtų būti. P. Saudargas: Kalbant apie priežastinį ryšį tarp energetinės nepriklausomybės ir kainos vartotojui, situacija yra pa-prasta – viename gale yra monopolija,

Paulius Saudargas

tą, ką a. Kubiliaus vyriausybė sugebėjo uždirbti, užgyventi, socialdemokratų vyriausybė, panašu, gali atiduoti visiškai neskaudama širdimi ir be jokių nuostolių sau

Alg

irdo

Bak

o nu

otra

uka


kitame – rinka, taigi natūralu, kad kaina eina į mažesnę pusę, kai kuriama rinka. Tuo tarpu monopolijos sąlygomis mo-kama tiek, kiek nustato monopolija. visgi šildymo kaina yra ne tik išorinė, bet ir vidinė problema. Šildymo kaina vartotojui susideda ne tik iš dujų kainos. čia įtakos turi ir vietinės monopolijos. Kai kuriose savivaldybėse nuo žmonių yra plėšiami devyni kailiai, o šilumos ūkiuose klesti korupcija, kur niekas ne-skuba pereiti prie biokuro katilinių, o vis dar kūrena dujas, pasirašomos sutartys su įvairiais koncernais ir žmonės ilgai kenčia nuo didelių šildymo kainų.

L. Kasčiūnas: Aplinkosaugos ir ener-getinio saugumo santykis Vakaruo-se dažnai yra verslo grupių ir viešo intereso ar tam tikros interesų grupės, nešančios aplinkosaugos vėliavą ar realiai siekiančios tam tikrų standartų, konfliktas. Lietuvoje kitaip – turime ir trečiąjį akivaizdų geopolitinį veiksnį. Ir štai turime skalūnų dujų atvejį. Kaip, jūsų požiūriu, šiuo atveju susidėliojo interesų laukas ir ką jūs darytumėte kitaip, nei dabar daro dabartinė Vyriau-sybė?A. Kubilius: Natūralu, kad žmonėms jų aplinka, jų gyvenimo saugumas, eko-logija yra labai svarbūs dalykai. Antra, jei žmonės nėra gerai informuoti, jiems pripaišyti visokių gandų, baubų yra labai nesudėtinga, ypač šiais laikais. Trečias dalykas, tiek mokslininkai, tiek intere-sų grupės, tiek žmonės, kuriems rūpi aplinkos saugumas, supranta, kad tuo galima pasinaudoti, norint sustabdyti kokį nors projektą ir sau pasiekti tam tikrų tikslų. Taigi iš viso šito turi kilti tam tikros išvados, įvairios valstybinės institucijos turi preventyviai galvoti, kad įgyvendinant tokius projektus reikia išvengti situacijos, kai žmonės yra ne-tinkamai informuojami. Lietuvoje buvo daryta tūkstančiai tokių pačių geolo-ginių, seisminių ir panašių tyrimų. Bet štai skalūnų dujų atveju, kuris sukelia didžiuosius interesus prieš, toks elemen-tarus dalykas kaip geologiniai tyrimai staiga pasidaro milžiniška problema, nes

žmonės nebuvo tinkamai informuoti ir turime tokį rezultatą, kokį turime.P. Saudargas: Pagrindinis A. Butke-vičiaus vyriausybės skirtumas nuo A. Kubiliaus vyriausybės yra tas, jog vis dar sergama populizmo liga. Ankstesnė vyriausybė turėjo aiškią viziją, ką reikia padaryti energetikoje, kokius projektus įgyvendinti, buvo tikslingai, nuosekliai siekiama tą padaryti, klausoma visų pir-ma ekspertų, kalbamasi su potencialiais investuotojais, o ne vadovaujamasi abe-jotinos kompetencijos asmenų kalbomis. Panašu, kad socialdemokratai žaidžia gerą-blogą policininką. A. Butkevičius sako, kad viskas tvarkoje, skalūnus reikia išžvalgyti, turime žinoti, kas slypi mūsų žemės gelmėse. Tuo tarpu A. Salamaki-nas į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą kaip ekspertą pasikviečia metrologijos laboratorijoje dirbantį fiziką, neturintį nieko bendro su geologija, energetika ar dujomis, ir komitetas daro sprendimus vadovaudamasis tokio ekspertinio lygio

išvadomis. Tai yra gana keista ir kve-pia populizmu, nes klausome tų, kurie tuo momentu pučia į mums reikalingą aplinkosauginę dūdą. ir tada visiškai pa-mirštamas bet koks valstybinis interesas turėti dujų alternatyvas ir pan. Negana to, valdančiųjų stovykloje nėra aiškios nuomonės dėl to, ką reikia daryti. Tai blaškymasis valstybės lygmeniu ir čia laikas yra ne mūsų naudai. K. Škiudas: energetinė veikla iš tiesų niekuo nesiskiria nuo kokios nors kitos veiklos: ar nuo pramonės veiklos, ar nuo transporto, visur, kur pradedi ką nors veikti, yra galimas poveikis aplinkai ir tai yra natūralu. Taigi šį poveikį reikia blaiviai vertinti, numatyti priemones, kaip jo išvengti, nustatyti žalos atlygini-mo mechanizmus. Šie dalykai yra gerai žinomi ir tūkstančius kartų daryti. Ska-lūnų dujų gavybos technologijoje nėra jokių principinių dalykų, kurie nebūtų išsprendžiami. Niekas nėra apdraustas nuo galimo poveikio, bet yra būdų, kaip tai suvaldyti. Tačiau kai prasideda gąsdinimai neva skalūnų dujų gavyba yra pasaulio pabaiga, akivaizdu, kad čia dalyvauja kažkokios kitos jėgos negu tos, kurios paprastai dalyvauja vykstant bet kokiai kitai ūkinei veiklai. D. Kreivys: Mano nuomone, skalūnų dujų žvalgybos atveju pritrūko didesnio darbo su bendruomene ir aiškios infor-macijos pateikimo, kaip bus dirbama nenumatytais atvejais ir apskritai, kokia gali būti įtaka žmonėms, gyvenantiems tokiose teritorijose. Grįžtant prie JAv pavyzdžio, JAv didžiąją savo energetinės strategijos dalį yra perorientavusi link skalūnų dujų, jų išgavimo mastas yra labai didelis. Tose teritorijose, kur šios dujos išgaunamos, gyvena žmonės ir tokių ekologinių katastrofų, apie kurias kalbama čia, Lietuvoje, nėra. Taigi reika-lingas kruopštus darbas su gyventojais, siekiant juos įtikinti, o ne rodyti pirštu „čia konservatoriai kažką turėjo padaryti ir nepadarė, todėl mes dabar turime pro-blemų“. Toks kalbėjimas yra labai keistas ir neatsakingas. Susidaro įspūdis, kad ne naujoji dauguma, o konservatoriai tebėra valdžioje. ■

Dainius Kreivys

mūsų tikslas yra pereiti iš rytietiškos energetinės struktūros į visiškai vakarietišką, veikiančią komerciniu pagrindu, kuris yra gyvybingas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


Šios kadencijos Seimo Aplinkos apsau-gos komitete jau ne kartą svarstėme skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos temą, o 2013 m. vasario 6 d. vykusiame posėdyje buvo nuspręsta kreiptis į Vy-riausybę su siūlymu sustabdyti skalūnų dujų išteklių paiešką, žvalgybą ir gavybą šalyje, iki bus paskelbta Europos Sąjun-gos kompetentingų institucijų nuomonė dėl šių išteklių naudojimo. už šį siūlymą balsavo 7 Aplinkos apsaugos komiteto nariai, 2 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai susilaikė, o aplinkos ministras balsavo prieš. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad šiuo metu nėra užtikrinamas suinteresuotos visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus pradiniuose skalū-nų dujų paieškos, žvalgybos ir gavybos etapuose, be to, teigiama, kad būsima nauda gali nekompensuoti galimos žalos aplinkai ir gyventojams. Skalūnų dujų tema dažnai supinamos įvairios dimensijos. Vienos tikros, kitos mitologizuotos ar apskritai laužtos iš piršto. Visoje Europoje skalūnų dujų oponentai kaip pagrindinę problemą pa-brėžia potencialią grėsmę chemikalais užteršti požeminius vandenis hidrauli-nio plėšymo procese ir poveikį aplinkai dėl daugelio gręžinių tiek seismine, tiek kraštovaizdžio prasmėmis. Kai šie aplin-kosauginiai aspektai nagrinėjami kartu su ekonominiais, teisiniais ir politiniais, ne tik visuomenei, bet ir atsakingiems pareigūnams ir ekspertams sunku susi-gaudyti. Atskirkime juos.

Kas yra sKalūnų dujos?Kartais atrodo, kad diskusijos da-

lyviai net užmiršta, kas tai per dujos (gal jos pačios nuodingos?)… ir kas gi tie mistiniai netradiciniai angliavande-niliai? Molio skalūnų dujos (angl. shale gas) – tai nelaidžiuose molio skalūnų

sluoksniuose įstrigusios tos pačios gamtinės dujos (metanas), kuriomis savo butuose šildome sriubą. Netradicinės (nekonvencinės) yra ne jos pačios, o jų išgavimo būdas. Nes šiuo atveju dujos ne patogiai susikaupusios vienoje ertmėje, kur jas santykinai lengva išsiurbti, o kaip maži burbuliukai įstrigusios skalūnų tarpuose. Taigi norint jas išgauti reikia ne tik gręžti porą kilometrų vertikaliai į gylį, bet gręžinio apačioje daryti papil-domus horizontalius gręžinius ir veikti skalūnus hidrauliniu slėgiu ir vandens (dešimtys tūkstančių kubinių metrų vienam gręžiniui), smėlio ir papildomų chemikalų mišiniu (vadinamasis hidrau-linis plėšymas, ardymas ar skaldymas). Tai ne tik padeda išstumti dujas iš skalūnų, bet jas suspausti ir užtikrinti dujų pritekėjimą iš gręžinio ilgesnį laiką. Neabejotinai tai daug komplikuotesnis ir brangesnis būdas nei siurbti dujas iš įprasto (konvencinio) telkinio. Skirtu-mas panašus lyg vienu atveju siurbtu-mėte šiaudeliu skystį iš stiklinės, o kitu iš kempinės (ją juk reikėtų dar gerai paspausti). Tai kam taip sudėtingai jas išgauti?

Pasaulyje yra riboti iškastinio kuro (angliavandenilių – naftos ir dujų) ište-kliai, jie netolygiai pasiskirstę valstybėse, o ir tie patys kada nors baigsis. Tik vienur – anksčiau, kitur – vėliau. išvalgę puodą vis tiek gramdysime nuo jo sie-nelių (ar iš „kempinių“) likučius visame pasaulyje. Kaip ir su kiekviena kam nors alternatyvia technologija – kai ji išsivysto tiek, kad būtų ekonomiškai konkuren-cinga, ji suklesti.

Taip ir dabar tos valstybės, kuriose įprastų dujų telkinių daug mažiau nei skalūnų dujų klodų, ir kuriose praktinė patirtis (know how) jau tiek pažengė, kad vietoje išgaunamos skalūnų dujos gali būti patiekiamos į rinką konkurencinga

kaina, tai daro. Tai daugiausia vyksta Šiaurės Amerikoje – Jungtinėse Ameri-kos valstijose ir Kanadoje.

jaV patirtisPirmasis gręžinys siekiant iš skalūnų

išgauti dujas JAv buvo atliktas 1946 m., tačiau komercinis išgavimas prasidėjo 2000 metais. Ligi tol ilgus dešimtmečius vyko tyrimai, buvo tobulinamos tech-nologijos. ir ne veltui. Jau 2010 metais iš skalūnų išgaunamos dujos sudarė 20 proc. visų JAv išgaunamų dujų ir prognozuojama, kad 2035 m. jos sudarys 50 proc. Socialinio efekto iliustracijai verta paminėti, kad su šia netradicinių angliavandenilių gavyba sukurtos apie 150 tūkst. tiesiogiai susijusių ir apie 450 tūkst. netiesiogiai susijusių darbo vietų.

Žinoma, vyksta daug diskusijų – kaip ir europos Sąjungoje (eS), taip ir JAv visuomenė pagrįstai domisi šių technologijų poveikiu aplinkai. Taigi JAv dujas išgaunančios kompanijos ir susijusi pramonė siekia nuolat tobulinti procesą ir kartu su federaline ar vietos valdžia kaip įmanoma skaidriau pateikti informaciją visuomenei. Būtent apie JAv kompanijos „chevron“ atėjimą į Lietuvą ir kalbama skalūnų dujų epopėjoje. Bet tai natūralu, nes europoje tokios patir-ties nėra, taigi visi svaičiojimai apie tai, kad Lietuva pati galėtų imtis išgauti savo skalūnų dujas artimiausią dešimtmetį atrodo naivūs.

potencialasKodėl JAv priekyje? Atsakymą gali

duoti motina gamta, tiksliau – žemynų geologija. Pačių JAv šaltinių duomeni-mis, naftos ir dujų klodai žemynuose pa-siskirsto nevienodai. Tai natūralu, tačiau nevienodas ne tik absoliutus jų kiekis, bet ir gerokai skiriasi būdai, kaip jie yra pasislėpę: tradiciškai (konvenciniai

APŽVALGOS TEMA

Kuo KvePia sKaLūNų dujos?Paulius SAUDARGAS


telkiniai) ir netradiciškai (dujos ar nafta, įsiterpusios skalūnuose). Štai iliustra-ciniai (apytiksliai) skaičiai trilijonais kubinių metrų naftos ekvivalento: Kinijoje ir aplink – apie 0,14; Rusijoje ir aplink – 0.3; Afrikoje (žemiau Sacharos) – 0,1; europoje – 0,05. visose minėtose teritorijose konvencinių ir nekonvenci-nių telkinių pasiskirstymas yra maždaug pusė per pusę. viduriniuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje iš maždaug 0,3 trilijonų kubinių metrų naftos ekvivalento skalū-nuose pasislėpęs tik koks dešimtadalis. Taigi kam šiai pasaulio daliai sukti galvą dėl skalūnų dujų, jei ir konvencinių – per akis?

Tačiau štai „kitapus balos“ vaizdelis priešingas. Lotynų Amerikoje apie du trečdalius iš 0,2 trilijonų kubinių metrų rezervo yra netradiciškai užkasti, o Šiau-rės Amerikoje iš 0,3 potencialo tik koks penktadalis yra konvenciniuose rezer-vuose. Akivaizdu, kad JAv energetikos ateitis – skalūnų rankose. 2011 m. JAv energetikos informacijos administracijos

raporte pažymima, kad Lietuvoje galėtų būti apie 480 mlrd. m3 skalūnų dujų, iš kurių galima išgauti apie 100 mlrd. m3. Pasak Lietuvos geologijos tarny-bos (LGT), galimas išgauti Lietuvoje išteklių kiekis būtų 20–30 mlrd. m3. Tuo tarpu Lietuva per metus suvartoja apie 3 mlrd. m3. Pavyzdžiui, naftos (tradiciniu būdu) Lietuvoje per metus išgaunama tik apie 100 tūkst. tonų, o lietuviškos dujos daugiausia randamos pelkėse ir durpynuose bei pramoniniu būdu išgau-namos ir sudeginamos tik kaip šalutinis produktas siurbiant naftą. Taigi poten-cialiai reikšmingas nacionalinis energe-tinės nepriklausomybės dėmuo yra tik netradicinis.

eKonominis efeKtasKritikai niurzga: „Ateis ameriko-

nas, siurbs mūsų dujas, darys biznį, o mums paliks tik užterštą vandenį…“ Apie aplinkosaugą – vėliau, bet taip, ateis amerikonas ir „darys biznį“! O su tuo „amerikonu“ ateis darbo vietos, ateis

mokesčiai, taip pat ir už gamtos išteklius, ateis užsakymai vietiniam verslui, ateis daugiau duomenų apie mūsų gelmes ir ateis papildoma patirtis. Nekalbu apie pačios skalūnų dujų gavybos praktinę patirtį, kuria „amerikonas“, žinoma, ne-sidalys, bet ateis visos europos dėmesys, nes taip – mes būsime vieni pirmųjų ir būtent dėl to įgysime ekonominę, teisinę ir mokslinę patirtį. Tačiau užvis svar-biausia – ateis rinka!

Tikrai kenčiam dėl monopolinių „Gazpromo“ dujų kainų. Balsų choras keikia valdžią, kad ši su tuo nesusitvarko, nesidera, nereguliuoja ir t.t., bet galimy-bė realiai ir ilgam lemti kainą valstybiniu lygiu egzistuoja tik planiniame ūkyje... O pas mus – rinkos ekonomika! vienin-teliai du į skirtingas puses tempiantys kainą veiksniai čia yra monopolija ir rin-kos konkurencija. Kuo didesnė konku-rencija, tuo mažesnė kaina, ir atvirkščiai.

Ačiū europos Komisijai, kuri inicijavo, ir buvusiai Andriaus Kubiliaus vyriausybei, kuri pradėjo įgyvendinti va-dinamąjį eS trečiąjį energetikos paketą, numatantį dujų rinkos diversifikavimą ir monopolio skaldymą. Sėkmingai pra-dėtas įgyvendinti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Pietų Korėjoje mums jau statomas SGD laivas-saugy-kla, kuris po 18 mėnesių atplauks į Klai-pėdą. Paskelbtas konkursas pirkti dujas ir konkursas statyti krantinę ir dujotakį. SGD yra veikėjas Nr.2 po „Gazpromo“ Lietuvos dujų rinkoje. Trečiasis vei-kėjas dar labiau sugriautų monopolį ir įvestų natūralius rinkos dėsnius, dėl to kaina vartotojui dar labiau sumažėtų, o tiekimo saugumas (nenutrūkstamumas) padidėtų.

aplinKosaugos Klausimaivisuomenė ir ypač bendruomenės iš

tų regionų, kuriuose ketinama žvalgyti ir išgauti angliavandenilius netradiciniu būdu, pagrįstai kelia aplinkosauginius klausimus. Į juos turės būti atsakyta. Tai turi padaryti pirmiausia atsakingos vals-tybės institucijos (Aplinkos ministerija – pirmoji) ir patys investuotojai (pvz., „chevrona“). Tačiau šiuos visuomenėje

JAV kompanijos „Consol Energy“ darbuotojas demonstruoja vieną iš kompanijos horizontalių gręžimo įrenginių, kuriuo skalūnų dujos išgaunamos Veinoberge (Pensilvanijoje)

AFP

/Mla

den

Ant

onov

/Sca

npix

nuo

trau

ka


keliamus klausimus, matyt, verta suskirs-tyti į tam tikras lentynas. Ar tikrai visi klausiantieji iš tiesų nori atsakymų, o gal jų tikslas – pats triukšmas? Ar laukia-me atsakymų iš tų, kurie iš tiesų turi kompetencijos ir visuomenės suteiktą mandatą į juos atsakyti, ar mums labiau tiks visi, save vadinantys mokslininkais ar ekspertais? Mat visuomenėje visada egzistuoja su vėjo malūnais kovojančių apokaliptinių pranašų, kurie tikriesiems veikėjams (nebūtinai geriesiems) labai tinkami rezgant savitiksles sąmoks-lo teorijas. Todėl keliant ir atsakant į kiekvieną klausimą būtina kompetencija ir platus žvilgsnis. čia negaliu nesutikti su gerb. Rimvydu valatka, kad galimai neigiamo poveikio vienam kitam vietos ūkiui negalima supriešinti su objektyviu valstybės interesu, šiuo atveju – su svar-biu energetinės nepriklausomybės sandu.

Pavyzdžiui, piktinamasi, kad jau žvalgybos metu galimai būtų pažeista melioracijos sistema. Kad taip yra nutikę Kintuose, tad kas gali paneigti, kad taip nenutiks Žygaičiuose?.. Net neketinu to neigti, gal ir gali, bet: 1) Kintuose tai nutiko prieš daugelį metų; 2) žvalgyta ne dujų, o naftos; 3) tai darė visai kita kompanija... Kita vertus, kaip buvo atsakyta Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, panašūs geologiniai tyrimai Lietuvoje vykdomi daugelį metų ir niekas dėl to nei nukentėjo, nei kėlė triukšmą. Panašiai vokietijoje nusistebė-jo Angela Merkel: „Kodėl reikia drausti technologiją, kuri vokietijoje naudojama daugelį metų ir be jokių incidentų?“. Pagal vokietijos Aplinkos ministerijos duomenis hidraulinis plėšymas šalyje taikomas nuo XX a. 7 dešimtmečio ir buvo atliktas apie 300 kartų išgaunant tradicinius angliavandenilius. Tačiau šį kartą juk kalbama apie skalūnų dujas, o tai reiškia energetinių karų zoną – ir propagandos karo zoną, o propagandos pasaulyje kiekviena musė gali virsti drambliu. Jei visada būtume vadovavęsi tik principu: „o kas, jeigu?“, civilizacijos iš viso nebūtų. Galbūt neigiamų pa-sekmių melioracijos sistemai išvengti galima tiesiog vadovaujantis jos kanalų

schema? Tačiau optimistinis scenarijus pas mus negajus... Kita vertus, niekas netrukdo atsakingoms valdžios insti-tucijoms teisingai sudėti saugiklius dėl aplinkosaugos reikalavimų ir pasekmių kompensavimo.

visa sunkioji žaliųjų artilerija, žinoma, nutaikyta į patį gavybos procesą, t.y. hidraulinį plėšymą. Su šiuo egzotiniu veiksmu (beje, ne vienoje eS valstybėje seniai taikomu kitiems ištekliams išgauti, pvz., tradiciniams angliavandeniliams ar kreidai (Danijoje)) susiję du įtarimai: galimas seisminis aktyvumas (t.y. žemės drebėjimai) bei galimas vandens užter-šimas chemikalais, naudojamais hidrau-linio plėšymo mišinyje tiesiai iš gręžinio ir vėliau saugant ar toliau naudojant atitarnavusį mišinį. Dėl žemės drebėjimų Lietuvoje kažkaip niekas per daug galvos nesuka (ir teisingai daro). Dėl užteršto vandens neabejotinai reikia kelti klausi-mus ir į juos gavybos kompanija privalės atsakyti. Teoriškai pavojaus aplinkai būti neturėtų. 1. Pats hidraulinio plėšymo procesas nutaikytas į kelių kilometrų gelmę. Ar gerai įsivaizduojame kelių ki-lometrų storio uolienos ir grunto filtrą? Taigi potencialiai sveikatai ar gamtai pavojingas mišinys praktiškai neturi jokių šansų patekti į žmonių poreikiams naudojamo vandens gręžinius ar šulinius (daugiausiai keli šimtai metrų). 2. Grę-žinio viršuje naudojama kelių sluoksnių plieno ir betono apsauga, kad mišinys iš paties gręžinio per jo sienas nepatektų į požeminius vandenis. 3. Technologi-jos vystosi ta linkme, kad vanduo būtų panaudojamas daugelį kartų taip iki minimumo sumažinant „atitarnavusio“ vandens mišinio kiekį, kurį, žinoma, reikia arba atitinkamai saugoti, arba filtruoti ir panaudoti kitaip.

teisiniai KlausimaiJau nuo 2003 m. pagal vyriausybės

nutarimu patvirtintos Naftos paieškos ir gavybos Lietuvoje strategijos įgyvendi-nimo priemones numatyta periodiškai rengti angliavandenilių išteklių naudo-jimo konkursus. O jau 2011 m. vyriau-sybė pavedė LGT paskelbti skalūnų

dujų ir kitų angliavandenilių paieškos ir gavybos konkursą, dėl ko 2012 me-tais ir paskelbtas daugiausia dėmesio sulaukiantis tarptautinis angliavan-denilių išteklių naudojimo konkursas Šilutės–Tauragės ir Kudirkos–Kybartų plotuose, skirtas tiek tradiciniams, tiek ir netradiciniams angliavandenilių ištekliams žvalgyti ir išgauti. Konkurso laimėtoją nustato komisija, kuriai vado-vauja aplinkos viceministras, o nariai yra Aplinkos, Teisingumo, energetikos ir Ūkio ministerijų bei LGT atstovai. Kuo piktinamasi? Pavyzdžiui, kad konkursą iš viso reikia stabdyti, nes skalūnų dujų apskritai mums nereikia; kad akivaizdu, kas laimės šį konkursą, t.y. jį laimės tas, kuris turi technologinę patirtį, o turi tik JAv kompanijos... (bet tai natūralu); kad gavęs licenciją žvalgyti, gauna ją ir išgauti... (bet juk tai irgi natūralu ir logiška). Nei teisinio, nei ekonominio dviračio mes neišrasime, viskas, kur rei-kia ir galima sudėti teisinius saugiklius, yra aplinkosauga, t.y. užtikrinti, kad gavyba bus vykdoma laikantis aukščiau-sių reikalavimų ir su mažiausiu poveikiu aplinkai, o jam esant nustatyti aiškius ir griežtus žalos kompensavimo gyvento-jams mechanizmus.

Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės ( JK) vyriausybė 2012 m. nusprendė, kad skalūnų dujų žvalgybą vykdyti galima, tik, atsižvelgdama į aplinkosaugininkų susirūpinimą, ypač dėl vandens užterši-mo rizikos, pareikalavo hidraulinį plė-šymą griežtai kontroliuoti. vyriausybė kuria sistemą, kuri sudarytų prielaidas nutraukti hidraulinio plėšymo procesą dar nepadarius žalos aplinkai. Planuoja-ma įkurti netradicinių angliavandenilių įstaigą, kuri stebėtų ir esant poreikiui padėtų plėtoti skalūnų dujų sektorių.

Kitos šalysvisoje europos Sąjungoje, tiek jos

centrinėse institucijose (europos Ko-misija bei europos Parlamentas), tiek ir šalyse narėse vyksta aktyvi diskusija dėl netradicinių gamtinių dujų gavybos gali-mybių europoje. eS lygiu kol kas apsi-ribojama rekomendaciniais teisės aktais,


atkreipiančiais dėmesį į aplinkosaugos aspektus, tačiau griežtas apsisprendimas dėl gavybos paliekamas kiekvienai šaliai narei. Kiekviena iš jų priklauso nuo savo esamos politinės konjunktūros, jautru-mo gamtos apsaugai, viešajai nuomonei ar tiesiog „Gazpromo“ įtakos konkre-čioje šalyje stiprumo ir renkasi visiškai skirtingus kelius. Kai kurios morato-riumu uždraudė (Bulgarija) ar svarsto uždrausti skalūnų dujų gavybą savo teritorijoje apskritai, kitos jau pradėjo aktyvią žvalgybą. Toliausiai pažengusios skalūnų žvalgyboje šiandien yra Jung-tinė Karalystė ir Lenkija. Privačių ( JK ir JAv) kompanijų bendromis pastan-gomis į skalūnų dujų paieškas Šiaurės vakarų Anglijoje jau investuota dešim-tys milijonų dolerių ir, jų teigimu, jei žvalgomame plote pavyktų išgauti bent 10 proc. ten esančio jų kiekio, JK dujų poreikiai būtų patenkinti septyneriems

metams. Akivaizdu, kad sėkmingas JK progresas ir patirtis gali atverti pers-pektyvas skalūnų dujų gavybai visoje likusioje eS. Lenkijos vyriausybė tikisi, kad skalūnų dujų sektoriaus plėtojimas skatins ekonomikos augimą, sumažins priklausomybę nuo rusiškų dujų impor-to ir mažins energetikos kainas. Pagal Lenkijos geologijos instituto duomenis skalūnų dujų ištekliai užtikrins šalies dujų poreikį mažiausiai 25 metams.

Būti ar neBūti sKalūnų dujoms lietuVoje?

Uždegę žalią šviesą, balta varna nebūtume, o uždegę raudoną, ko gero, liktume galvas smėlyje įkišę stručiai – nei patys kasam, nei kitam duodam. Ką atsiribojusios nuo sąmokslo teorijų tikrai turi padaryti valdžios institucijos? Bū-tina aiškiau reglamentuoti skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai vertinimą,

Įvertinti baseinai su apskaičiuotais ištekliais

Įvertinti baseinai be apskaičiuotų išteklių

Šalys, įtrauktos į ataskaitą

Šalys, neįtrauktos į ataskaitą

PASAULIO SKALŪNŲ DUJŲ IšTEKLIAI

Šaltinis: Pasaulio skalūnų dujų išteklių ataskaita 2011 m. (JAV energetikos informacijos administracija)

įtraukiant į tai visus galimus aspektus; griežčiau ir aiškiau reguliuoti cheminių medžiagų naudojimą ir jų atskleidimą; užtikrinti pačių gręžinių sandarumą ir galų gale – panaudoto vandens tolesnio naudojimo kontrolę. Gyventojams turi būti numatytas aiškus ir veiksmingas kompensacijos už padarytą žalą mecha-nizmas. visą šį procesą jau dabartinėje stadijoje palengvintų ir jau veikiančių atsakingų institucijų tokių kaip LGT, Aplinkos apsaugos agentūra ir regioni-niai aplinkos apsaugos departamentai funkcijų ir kompetencijų išgryninimas. vietos bendruomenės turi būti ne ignoruojamos, o su jomis kalbamasi ir atsakoma į visus iškilusius klausimus. Taigi nestabdykime, o atsakingai veiki-me. Laikas tik „Gazpromo“ naudai, nes kol mes ieškome alternatyvų ir disku-tuojame, jis šildosi iš mūsų visų, dujų vartotojų, kišenės... ■


Juozas mocKevičius: sKaLūNų duJų žvaLgyBa ir gavyBa LietuvoJe yra LaiKu ir vieTojeKalbino Reda TRiNKŪNieNė

Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje užvirus diskusijoms dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos bei kilus gyventojų pasipriešinimui, su Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriumi Juozu MOCKEVIČIUMI „Apžvalga“ kalbėjosi apie šių dujų gavy-bos naudą, realias ir menamas grėsmes bei perspektyvas Lietuvoje.

Trumpai pristatykite „Apžvalgos“ skai-tytojams skalūnų dujų gavybos procesą.Paprastai ir trumpai tokį procesą gana sunku nupasakoti, bet, prieš pradėdamas

kalbėti apie jį, norėčiau pasakyti, kad tiek europai, tiek Lietuvai iki šio proce-so dar gana toli. visų pirma molio ska-lūnus ir juose esančius angliavandenilius reikia surasti, tuomet ištirti, o tada jau galima galvoti ir apie gavybos procesą.Skalūnų dujų gavyba turi šiek tiek panašumų su tradicinių angliavande-nilių – naftos – gavyba, kuri Lietuvoje vyksta jau 23 metus. Abiem atvejais ištekliai išgaunami gręžiniais, tačiau netradicinių išteklių gavybai reikalingas didesnis gręžinių skaičius, tankesnis jų tinklas, didesnė teritorija ir, be abejo,

visa tai daro didesnę įtaką aplinkai. Šioje technologijoje naudojami gana ilgi horizontalūs gręžiniai, kuriuose ardo-mos uolienos (skaldomos, plėšomos), ir tai leidžia iš didelio ploto, įrengus dirbtinius mikroplyšius, surinkti dujas ir angliavandenilius, kurie jose yra. Tačiau tokio gavybos principo blogybė ir visos baimės yra susijusios su hidrauliniu ardymu, kurio metu į gręžinį aukštu slėgiu yra pumpuojamas vandens, smėlio ir cheminių medžiagų mišinys, o dalis to mišinio atkeliauja atgal į paviršių. Tada atsiranda grėsmė, jog jeigu mišinys bus

Tipinė gręžybos aikštelė su ardymui panaudoto ar naudojamo skysčio tvenkiniais

Nuo

trau

ka iš

uA

B „

Min

ijos

naft

a“ a

rchy

vo


Juozas Mockevičius

lietuvoje jau 23 metus yra išgaunama nafta ir nebuvo jokio incidento ar ekologinės nelaimės, nors šios gavybos metu į paviršių taip pat yra iškeliamos pavojingos medžiagos

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

APŽVALGOS TEMA

netinkamai sandėliuojamas ar utili-zuojamas, gali būti užterštas dirvože-mis, paviršiniai vandenys ir padarytas neigiamas poveikis aplinkai. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvoje jau 23 metus yra iš-gaunama nafta, šiuo metu gavyba vyksta iš daugiau nei 60 gręžinių keliolikoje telkinių ir per visus šiuos metus nebuvo jokio incidento ar ekologinės nelaimės, juo labiau katastrofos, nors šios gavybos metu į paviršių taip pat yra iškeliamos pavojingos medžiagos, turinčios che-minių priedų. Pavyzdžiui, pernai, iš šių gręžinių išgaunant tradicinę naftą, buvo pakelta daugiau kaip milijonas tonų flui-do ir jis visas sėkmingai buvo utilizuotas.

Dėl skalūnų dujų gavybos JAV vietinėje rinkoje labai sumažėjo dujų kainos ir dabar tūkstantis kubinių metrų kainuo-ja trečdaliu pigiau nei Europoje, kur pagrindinis dujų tiekėjas yra Rusija. Vokietija ir Lenkija siekia parengti ir priimti teisės aktus, kurių pagrindu būtų pradėta skalūnų dujų gavyba. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai būtų naudinga šių dujų gavyba? Be abejo, bet kokių vietinių išteklių naudojimas suteikia šaliai galimybes išplėsti rinkos žaidėjų skaičių, panaudoti savus išteklius, sutaupyti pinigų. Tačiau aš norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, jog didesnė galimybė, kad Lietuvoje tu-rėsime ne molio skalūnų dujas, o molio skalūnų naftą. Tačiau tai taip pat yra energetinis produktas, iš kurio galima gaminti dyzeliną, benziną, tepalus ir tai, be jokios abejonės, būtų naudinga Lietuvai.Kalbant apie europą, Rumunija prieš keletą dienų priėmė sprendimą leisti kompanijai „chevron“ toliau žvalgy-ti skalūnų dujas, Jungtinė Karalystė pernai gruodžio mėnesį irgi panaikino draudimą stabdyti šią technologiją. Šalies energetikos sekretorius pareiškė, kad Jungtinė Karalystė negali atsi-likti nuo JAv ir kad šį sektorių reikia vystyti. Taigi buvo pasiūlyta įsteigti specialią netradicinių išteklių agentū-rą. vokietijoje taip pat būta pasiūlymų neleisti taikyti hidraulinio skaldymo

technologijos, tačiau jie buvo atmesti. vokietijos kanclerė pažymėjo, kad keista būtų stabdyti tai, kas tradicinių išteklių srityje vokietijoje vyksta jau dešimtme-čius. europos Parlamentas savo rezo-liucijoje yra pažymėjęs, kad tiek tradi-ciniams, tiek netradiciniams ištekliams yra taikoma ta pati europos Sąjungos direktyva ir tos pačios technologijos, tik tradiciniai ištekliai yra susikaupę vienoje konkrečioje vietoje ir jiems išgauti reikia mažiau gręžinių, o netradiciniai ištekliai yra išplitę dideliame plote, todėl jiems surinkti gręžinių reikia daugiau ir reikia didesnės infrastruktūros.

Viena didžiausių pasaulyje energetikos kompanijų „Chevron“ panoro žvalgyti skalūnų dujų klodus Šilutės-Tauragės plotuose, tačiau tam priešinasi vietos bendruomenės. Pernai Prancūzija ir Bulgarija dėl neigiamos visuomenės reakcijos uždraudė skalūnų dujų gavybą savo šalyse. Kiek yra realūs nuogąstavi-mai dėl skalūnų dujų gavybos pasekmių

ir kiek žinoma apie skalūnų dujų gavy-bos poveikį aplinkai?Šia tema diskutuojama tiek JAv, tiek europoje ir, kaip visada, yra dvi stovy-klos – šalininkų ir priešininkų. Tačiau labai gaila, kad ypač europoje prieši-ninkai nenori girdėti jokių argumentų ir savo nuogąstavimus grindžia tik you-Tube platinamais filmais ir klipais. Aš manau, kad visas grėsmes reikia įvertinti ir įvertinus padaryti išvadą, ar jas galima valdyti, ar jos yra nevaldomos ir jų reikia išvengti, kol technologija neperėjo į naują, tobulesnę fazę. europos Komisijos Aplinkos apsau-gos generalinis direktoratas yra atli-kęs didelę studiją hidraulinio ardymo veiklos angliavandenilių gavyboje poveikio aplinkai grėsmių vertinimo ir valdymo požiūriu, kurioje nurodoma, jog jeigu tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui, ir skalūnų dujų sluoksnio yra didesnis nei 600 metrų gylio skirtumas, grėsmė užteršti pože-minį vandenį yra labai maža. Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Lietu-voje tas gylių skirtumas yra du kartus didesnis: tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui ir kuris Lietuvoje randamas 200-300 metrų gylyje, ir gali-mo skalūnų dujų sluoksnio, kuris slūgso 1600-1800 metrų ar dar didesniame gylyje, yra 1200 metrų arba dar didesnis skirtumas, taigi tiesioginio patekimo grėsmė yra praktiškai neįmanoma. eu-ropos Komisijos energetikos generalinis direktoratas taip pat yra atlikęs studiją, kaip skalūnų dujų gavyba paveiktų ener-getikos sektorių, ir joje buvo pateikta pozityvi išvada.Mano manymu, šiais metais tiek euro-pos Komisijoje, tiek europos Parlamen-te turėtų būti apsispręsta, kuria kryptimi europa judės, ir Lietuvos pirmininka-vimo eS Tarybai metu bus pateiktas politinis pasiūlymas, kaip su šio sekto-riaus plėtra elgtis ateityje.

Viename interviu esate minėjęs, kad iki skalūnų dujų gavybos Lietuvoje „gal šiek tiek arčiau negu iki Mėnulio, bet dar labai toli“. Ką turėjote omenyje tai


sakydamas? Ir apskritai, kokią ateitį prognozuotumėte skalūnų dujų gavybai Lietuvoje?Tai sakydamas turėjau omenyje neapi-brėžtas oponentų kalbas neva gavyba užterš Lietuvos požeminius vandenis,

sunaikins gamtą, susprogdins Žemaitiją ir panašiai. Juk leidimas tirti ir naudoti išteklius nereiškia besąlygiško leidimo naudoti ir tam, kad prieitume iki naudo-jimo, reikia atlikti nemažai darbų, kurie kainuoja ne vieną, ne du ir ne dešimt milijonų litų ir kurių valstybė pati atlikti negali. Tą atlikti galėtų tik vienas ar ki-tas leidimo turėtojas. Jeigu bus paskelb-tas Šilutės-Tauragės konkursinio ploto laimėtojas, jis per 7 metus turės ištirti ir nustatyti, kiek netradicinių išteklių yra tame plote, ir per 10 metų nustatyti tradicinių išteklių kiekį ir vietas. Manau, 5 metai iki gavybos yra minimalus laiko tarpas, jis gali būti ir ilgesnis, jeigu bus trukdoma atlikti tradicinius geologinius tyrimus, kas dabar vyksta Žygaičiuose. Skalūnų dujų galima rasti praktiškai visame pasaulyje ir, jei mes ir toliau svyruosime ir lauksime, investuotojai gali atsisakyti ketinimų tirti skalūnų dujų klodus Lietuvoje. Aš neabejoju, kad „Gazpromas“ dirba ta pačia linkme ir jiems tokie svarstymai ir ginčai tik į naudą.Mano įsitikinimu, po 5 ar 10 metų skalūnų dujų gavyboje atliekamame uolienų ardyme vietoje cheminių

medžiagų bus naudojamos maistinės ar kitos nekenksmingos medžiagos. Ma-noma, kad skaldymą būtų galima atlikti įpumpuojant cO2. Tokiu atveju nauda būtų dviguba – palaidojamas cO2 ir išgaunami angliavandeniliai. Kai kurie JAv mokslininkai mano, kad plėšymas galėtų būti atliekamas net su papras-tu vandeniu. Galbūt jo efektyvumas būtų šiek tiek mažesnis, bet rezultatas panašus. Mano šios dienos žiniomis, skalūnų dujų gavyba vyksta tik JAv ir Kanado-je, tačiau Australija ir Kinija ją bando pasivyti, kai kurios europos šalys atlieka bandymus, kad įšoktų į šį traukinį. Todėl manau, kad mes esame laiku ir vietoje ir turime daryti tai, ką yra numačiusi vyriausybė.

Kaip manote, kas Lietuvoje galėtų at-sakyti į politikams kylančius klausimus dėl skalūnų dujų? Kas yra tie ekspertai, kurių kompetentinga nuomone būtų galima remtis priimant sprendimus dėl skalūnų dujų gavybos?Atsakymas būtų labai paprastas. Manau, jei politikai analizuotų faktus ir duo-menis ir nepasiduotų emocijoms, jokių ypatingų ekspertų nereikėtų. Bet, deja, yra daug politikavimo ir mažai politikos. O kalbant visai aiškiai, visame pasaulyje, priimant sprendimus dėl žemės gelmių ir jose esančių išteklių, atsako nacio-nalinės geologijos tarnybos. Lietuvoje sprendimus dėl žemės gelmių išteklių įtraukimo į valstybės turto apskaitą priima Lietuvos geologijos tarnyba, o tyrimus atlieka tai veiklai leidimus turinčios įmonės.visi ištekliai, kurie yra Lietuvos valsty-bės turtas, yra įtraukti į Žemės gelmių registrą ir dabar yra daugiau kaip 63 mlrd. litų vertės, buvo surasti įvai-rių Lietuvos geologų kartų. Lietuvos geologijos tarnyba veikia daugiau kaip 70 metų, be jokių pertraukų veikė net ir karo metu, ir visi duomenys nuo A. Smetonos laikų iki šių dienų yra laikomi Lietuvos geologijos tarnybos fonde. Mes jais pasirengę dalytis tiek su valdžia, tiek su visuomene. ■

skalūnų dujų galima rasti praktiškai visame pasaulyje ir, jei mes ir toliau svyruosime ir lauksime, investuotojai gali atsisakyti ketinimų tirti skalūnų dujų klodus Lietuvoje

Skalūnų dujų gavyba ir jos poveikis mūsų apsirūpinimui energija, žmonių sveikatai ir aplinkai dar praėjusių metų lapkritį buvo aptartas ir Europos Parlamente. EP Eßnergijos ir Aplinkos komitetai įsitikinę, kad sprendimas eksploatuoti skalūnų dujas turi būti kiekvienos valstybės narės pasirinkimas. EP priėmė dvi rezoliucijas dėl skalūnų dujų, kuriomis pakvietė imtis saugos priemonių ir pareikalavo laikytis griežtų taisyklių, kurios padėtų išvengti žalos aplinkai

EP n

uotr

auka


BraNgi PigesNių duJų KaiNa

vytautas DAUKŠAS

Dabartinės valdančiosios koalicijos par-tijos ir anksčiau yra vertusios abejoti Lietuvos nacionalinių interesų suvoki-mu ir kompetencija, tačiau pastarųjų mėnesių jų narių pareiškimai ir elgesys tokias abejones daro vis labiau įtiki-namas. Daugiausia neramumų kelia tai, kaip toli į kompromisus gali nueiti valdantieji, siekdami žemesnių dujų ir kitų išteklių kainų.

Lietuva, kaip ir visas vidurio Rytų europos regionas, yra ekonominiais ir ypač energetiniais santykiais susaistyta su Rusija ir jos žaliavų importu. Nuosekli pastarųjų metų Lietuvos pozicija, aktyviai priešinantis europos šalių energetikos monopolizacijai, susilaukė didelės sėkmės – pastangos demonopolizuoti dujų rinkas perkeltos į europos Sąjungos darbotvar-kę. Trečiasis energetikos paketas įtvirtino šį siekį, nepaisant abejotino didžiausių valstybių palaikymo.

Šiame kontekste ne vien simboliškai reikšmingas yra ir Lietuvos ieškinys dujų

milžinui „Gazpromui“ dėl 5 milijardų litų permokos. Ji susidarė „Gazpro-mui“ neteisėtai, pažeidžiant galiojusią dujų tiekimo sutartį, pakeitus Lietuvai dujų kainų formulę. europoje niekam nereikia aiškinti, kaip Rusijos monopo-lininkui nepatinka tokie išsišokimai kaip Lietuvos ieškinys. ir pats vladimiras Putinas seniausiai neslepia, jog iš esmės valstybinė dujų bendrovė kainas nustato politiniais pagrindais. Tai yra mažiausiai

moka šalys, kurių laikysena labiausiai atitinka Rusijos interesus. Nieko keista, kad pagal tokias taisykles Lietuva pra-laimi žaidimą stipresniam varžovui ir moka didžiausią dujų kainą europoje.

Bendra eS dujų rinka, kurios pers-pektyvoje siekė Lietuva, ir derybos su „Gazpromu“ visos eS vardu buvo būdas išeiti iš Rusijos primesto ir tik jai vienai palankaus užburto rato. Lietuva negali nugalėtoja išeiti iš situacijos, kurioje sutinka rinktis arba milžiniškas dujų kainas, arba daryti retorines ir politines nuolaidas Rusijai, kad kainos būtų ma-žesnės. Abiem atvejais Rusija pasiekia savo tikslus, o Lietuva lieka be kiekvie-nam vartotojui teisėtai priklausančios teisės pirkti rinkos kainomis.

Tačiau rinkos kainos egzistuoja tik ten, kur yra rinka, o jos sukūrimas yra Lietuvos trečiasis kelias, kurio visai nenori Rusija. Būtent šiuo keliu pradėta eiti ir judėjimas juo sunkina santykius su didžiąja kaimyne, o kartu ir Lietuvos var-totojams tenkančią finansinę naštą. Tačiau tamsiausia būna prieš aušrą. Ryškėjant elektros (tiesiamos jungtys su Švedija ir Lenkija) ir dujų (statomas suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje) sektorių išsilaisvinimo iš Rusijos įmo-nių gniaužtų perspektyvai, pasiduoti

REu

TER

S/M

axim

She

met

ov/X

90

15

6/S

canp

ix n

uotr

auka

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys


trumpalaikėms mažesnių kainų pagun-doms būtų neracionalu ir populistiška.

Naujoji koalicija visgi skleidžia signalus apie būtent tokius polinkius. Pigesnės Rusijos dujos turi kelias labai aiškias sąlygas. Pirma, tai atsiimtas 5 milijardų litų Lietuvos ieškinys „Gaz-promui“. Antra, ne toks „drastiškas“, tai yra atidėtais terminais, Trečiojo energe-tikos paketo priemonių įgyvendinimas. Trečia, ir taip pat neišvengiama – ilga-laikė terminuota dujų pirkimo sutartis. Šis žingsnis praktiškai reikštų, kad už pigesnes dujas šiandien šalims siūlo-ma brangiau sumokėti ateityje, kai dėl ilgalaikės sutarties įsipareigojimų jos negalės naudotis nei sukurtos dujų rin-kos, nei galimai eksploatuojamų skalūnų dujų privalumais. Toks „Gazpromo“ mėginimas draustis nuo jo apyvartą jau graužiančių iššūkių seniai pažįstamas visam vidurio europos regionui.

Galiausiai šalims kaip Lietuva dujų kainą lemia ir dvišalių santykių su Rusija kokybė, kuria neseniai taip susirūpino Seimo Pirmininkas vydas Gedvilas. Žinia, Rusija santykiuose ypatingą svarbą teikia istorinės atminties klausimams, dėl ku- rių Lietuvai nuolatos pateikiamos pasta-bos. Jei naujoji vyriausybė rinktųsi tikrai ir greitai pigesnių dujų tikslą, beveik neabejotinai tai reikštų ir daugelio XX a. ben-dros istorijos klausimų perinterpretavimą.

Kai visos koalicijos partijos viltingai kalba apie santykių su Rusija perkrovimą, o Lenkijoje jau pamatėme to perkrovimo supratimą ir priemones, belieka suprasti, ko iš mūsų dėl geresnių santykių nori Rusija, ir paklausti savęs, ar esame pasi-ruošę mokėti tokią kainą. Seimo Pirmi-ninkui, įsivaizduojančiam, kad negalimas dujų pirkimas iš už Atlanto, nors tai tėra laiko klausimas, tokios aukos gal ir atrodo pasvertos. Tačiau taip vėjais nueitų viskas, ką energetikos srityje Lietuva darė pasta-ruosius metu. O dar blogiau, kad Lietu-vos žmonių mokėta neproporcinga kaina už principingumą liktų visiškai beprasmė. Ar tą Lietuvai siūlo su Rusija draugauti norintis ir geopolitinės perspektyvos ne-suvokiantis Seimo Pirmininkas? Reikia tikėtis, kad ne. ■

euroPa – Kovos už šeimą riNgasvytautas KeRŠANSKAS

Kone kiekvienas viešas asmuo, pa-klaustas, kas jam svarbiausia gyveni-me, atsako, jog tai yra šeima. Šeima, kuri visada šalia, kuri lėmė jo atsira-dimą, užaugino, išauklėjo ir suforma-vo asmenybę. „Ką gali padaryti, kad pasiektum pasaulio taiką? Grįžti namo ir mylėti savo šeimą“, – yra ištarusi Motina Teresė. Tačiau jau kelis de-šimtmečius besitęsianti ir visa išlais-vinti siekianti seksualinė revoliucija, panašu, vis rimčiau kėsinasi į tai, kas yra laikoma visuomenės pagrindu, – šeimą.

Pernai vykusių Jungtinių Amerikos valstijų prezidento rinkimų metu kai kurios valstijos referendumu sprendė tam tikrus klausimus: Meine, Meri-lande, vašingtone ir Minesotoje vyko balsavimai dėl homoseksualų santuokų įteisinimo. Pirmose dviejose tai palaikė didesnė dalis gyventojų, todėl buvo nutraukta 32 nesėkmingų bandymų serija ir šiandien homoseksualų santuo-kos įteisintos jau 6 šalies valstijose ir sostinėje.

europa vienalyčių santuokų ir civilinių partnerysčių atžvilgiu skyla per pusę: šiuo metu vienos lyties asmenys susituokti gali aštuoniose valstybėse, esančiose vakarų ir Šiaurės europoje, trylikoje – vakarų ir dalies vidurio europos – valstybių įteisintos tam tikros rūšies civilinės partnerystės (Prancūzi-jai, apie kurią bus kalbama vėliau, liko nedaug iki santuokų įteisinimo – įsta-tymui pritarė Nacionalinė Asamblėja, balandžio pradžioje turi pritarti dar ir Senatas, Jungtinė Karalystė, Lich-tenšteinas ir Suomija taip pat svarsto santuokų įteisinimą, o visuomenės nuo-monė tam – palanki). Tad iš principo šio klausimo nepaliestos kol kas tik dalis vidurio valstybių ir visos Rytų europos

valstybės. Kokie procesai vyksta euro-poje?jungtinėje Karalystėje Kliūčių neBėra

Jungtinėje Karalystėje tos pačios lyties asmenų partnerystė, kuri teisiš-kai yra lygiavertė santuokai, įteisinta 2005-aisiais, o nuo to laiko vykstantys debatai dėl santuokos pernai pasiekė ir aukščiausią šalies valdžią.

iki šiol konservatorių partijos viduje vykusias diskusijas pertraukė premjeras ir partijos lyderis Davidas camero-nas, kuris pareiškė, jog homoseksualų santuokų klausimą „reikia spręsti ir reikia išspręsti kuo greičiau“. Šių metų vasarį Bendruomenių Rūmuose vykusiu balsavimu, nepaisant to, jog apie pusė konservatorių partijos atstovų balsavo prieš ar susilaikė, buvo paremtas tokių santuokų įteisinimas, tad įstatymas sėkmingai skinasi kelią pirmyn.

Nors periodiškai atliekamos ap-klausos rodo, kad 34 proc. konservatorių elektorato teigia daugiau nebalsuosią už šią partiją, jeigu ji parems vienalytes san-tuokas, D. cameronas šiuo sprendimu nusitaikė į centro balsus ir taip siekia neatsilikti nuo konkurentų – leiboristų ir liberalų demokratijų partijų, kurios seniai palaiko svarstomą idėją. Naujau-sios apklausos rodo, kad trys iš penkių britų palaiko homoseksualų santuokas, todėl šis konservatorių triukas išties tu-rėtų padėti sustiprinti populiarumą tarp atitinkamų visuomenės grupių.

Sprendimui įteisinti homoseksu-alų santuokas valstybėje priešinasi tik religinės grupės. Anglijos bažnyčia, išreikšdama susirūpinimą, išsakė poziciją, kad ji rėmė 2005-ųjų metų sprendimą įteisinti partnerystę, tačiau galimybė santuokos būdu sukurti šeimą priešta-rauja pačiai šeimos instituto esmei, kuri nėra nulemiama valdžios institucijų valia.


vytautas KeRŠANSKAS

„Pereiti nuo civilinės partnerystės prie santuokos – kurti institutus, kurie nėra jos nulemti – nėra pasaulietinės valdžios darbas. Nustatyti, kas yra santuoka, nėra valstybės galioje. Tai nustatyta tradicijoje ir istorijoje, todėl negalima to pernakt pakeisti, nesvarbu, koks galingas esi“, – priešišką nusistatymą demonstravo Jorko arkivyskupas Johnas Sentamu. Pasiūly-mui priešinasi ir Britanijos musulmo-nų bendruomenė, kuri taip pat laikosi nuostatos, kad vienalytėmis santuokomis šeimos sukurti neįmanoma, o Britanijos valdžios siūlymas tik Anglijos ir velso bažnyčių dvasininkams leisti atsisakyti tuokti vienos lyties asmenis, jeigu tai prieštarauja jų įsitikinimams, yra diskri-minacinis kitų religijų atžvilgiu.

Jungtinėje Karalystėje 2005-aisiais vienalytėms poroms taip pat leista ir įsivaikinti, todėl galimybė tuoktis – paskutinis žingsnis iki galutinio šeimos instituto devalvavimo šioje šalyje.

prancūzija – garBinga KoVa su nelaiminga paBaiga

Pernai išrinktas Prancūzijos

prezidentas socialistas Francois Hol-lande‘as jau rinkimų kampanijos metu žadėjo praplėsti homoseksualų teises. Šiuo ir kitais populistiniais pažadais laimėjęs rinkimus, o vėliau supykdęs visuomenę milžinišku pajamų mokes-čiu turtingiesiems (tai buvo priežastis garsiam prancūzų aktoriui Gerard‘ui Depardieu atsisakyti pilietybės), nau-jasis prezidentas visuomenės nuomonę sušvelnino paskatindamas debatus dėl homoseksualų santuokų ir įsivaikinimo klausimų.

Šiemet Nacionalinėje Asamblėjoje žaibo greičiu patvirtintas teisės homo-seksualams tuoktis ir įsivaikinti įstatymas sukėlė didžiulius debatus ir sujudimą įvairialypėje Prancūzijos visuomenėje. Demonstracijos visos šalies mastu reng-tos tiek vienai, tiek kitai pusei atstovau-jančių grupių, o didžiausia jų – šių metų sausį Paryžiuje surengta manifestacija už šeimos institutą, įvairiais skaičiavimais, sulaukė milžiniško – nuo 340 tūkstančių iki milijono – dalyvių skaičiaus.

Tokio masto susitelkimas už tradi-ciją, kurią europoje jau seniai siekiama

supriešinant pakeisti pažangos idėja, sudarė įspūdį, kad prasideda naujas tradicijos gynėjų atgimimas. iki šios ma-nifestacijos visuomenės apklausos rodė, kad 63 proc. piliečių pritaria homosek-sualų santuokoms. Todėl toks masiš-kumas išryškino įdomų fenomeną, kad net ir palaikantys idėją gali būti prieš. Žurnale „veidas“ publikuotame straips-nyje „Reforma Prancūzijoje: santuoka ir vaikai visiems!“ cituotas mąstytojas ir teologas B. vergely teigia, kad „tos pačios lyties asmenų ryšiai yra realybė, kurią visuomenė turi gerbti, tokioms poroms suteikdama privataus gyvenimo apsaugą, kokia naudojasi visi piliečiai“. Tačiau jo ir kitų panašiai mąstančių manymu, homo-seksualų noras būti įtrauktiems į šeimos apibrėžimą yra neįmanomas iš esmės, nes ne įstatymas, o gamta vienalytėms poroms neleidžia susilaukti atžalų, taigi teisinis sulyginimas prieštarauja elemen-tariems gamtos dėsniams.

Nepaisant tokių nuotaikų šalyje, įstatymas Žemuosiuose Rūmuose buvo prastumtas buldozeriu ir dėl socialistų vedamos bei prezidento palaikomos

Šimtai tūkstančių prancūzų protestavo prieš Prancūzijos valdžios planus įteisinti homoseksualų santuokas ir jų galimybę įsivaikinti (Paryžius, sausio 13 d.)

SEV

GI/

SIPA

/Sca

npix

nuo

trau

ka


Homoseksualų noras būti įtrauktiems į šeimos apibrėžimą yra neįmanomas iš esmės, nes ne įstatymas, o gamta vienalytėms poroms neleidžia susilaukti atžalų

APŽVALGOS TEMA

kampanijos jis pateikiamas kaip dar vie-na pergalė pasirinkimo laisvei įtvirtinti.

„tradicinė šeima“: ar egzistuoja „alternatyVi“?

Įdomus ir gan svarbus yra kovų už šeimos institutą žodyno aspektas. Tiek viešojoje erdvėje, tiek debatų ir diskusijų šia tema metu, dažnai girdime kalbant apie „tradicinę šeimą“. iš pirmo žvilgs-nio tai nekeliantis klausimų žodžių junginys, aiškiai nurodantis, apie ką kal-bama. Tačiau nesuvokiama, kad varto-jant šią sąvoką yra priimamas kultūrinės kairės (tos jėgos, kuri aršiausiai kovoja už teisių visur ir visiems suteikimą, „su-lyginimą“, bet kokios tapatybės – religi-nės, tautinės, lytinės – dekonstravimą) primetamas žodynas.

Kalbėdami apie „tradicinę“ šeimą patys save įstumiame į kampą, nes leidžiame oponentams samprotauti apie neva egzistuojančią „alternatyvios, kitokios, modernios“ šeimos sampratą. 1970-aisiais lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų (LGBT) teisių aktyvis-to carlo Wittmano parašytame gėjų manifeste vyro ir moters sąjunga sukurta šeima aprašoma kaip visų blogybių šal-tinis, kurį reikia panaikinti: „Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmai-nystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota“. LGBT teisių aktyvistai, pasitelkdami iš tiesų skaudžią skyrybų statistiką, bando įpiršti mintį, kad viena-lytėse šeimose vaikams sukuriama daug palankesnė terpė augti ir skleistis, o prie šios propagandos prisideda ir ideologiš-kai angažuoti pseudomoksliniai tyrimų centrai.

Nors viešai teigiama, kad pagrin-dinis siekis – leisti homoseksualams naudotis tomis pačiomis privilegijomis, kaip ir heteroseksualų poroms (suteik-ti galimybę kurti „šeimą“), pamatinis tokių kovotojų tikslas yra pakeisti visuomenės pamatą – šeimą – nau-jai sukurtu konstruktu. Todėl tėvas ir motina pakeičiami „biologinių tėvų“ ( JAv), patėvių, tėvo nr. 1, motinos A ar

artėja rytų europos išBandymų metas

Homoseksualų partnerystės ir santuokų klausimas neišvengiamai juda į europos rytus, o dalyje vidurio europos valstybių jau yra tapęs politinės darbo-tvarkės klausimu. čekijoje trys ketvirta-daliai respondentų palaiko 2006-aisiais priimtą civilinės partnerystės įteisinimą homoseksualams, o 51 proc. pritaria jų santuokoms. Kita vertus, 55 proc. ap-klaustųjų tvirtina nepritariantys vienos lyties porų įteisinimui. Tuo tarpu kaimy-ninėje Slovakijoje pernai buvo atmestas civilinės parterystės įstatymas, o kairysis premjeras Robert‘as Fico pareiškė, kad „šiuo metu tai nėra mūsų partijos darbo-tvarkės klausimas“.

Šių procesų veikiama net ir itin konservatyvi bei katalikiška Lenkija, kur kartu su liberalaus Polikloto judėjimo atsiradimu atitinkamai liberalėja ir visuo-menės nuomonė: 2010 m. gėjų santuokas ir partnerystę atitinkamai palaikė 17 ir 45 proc., o 2011 m. – 27 ir 54 proc. apklaus-tųjų. Tiesa, tokios nuostatos įteisinimas prieštarautų Lenkijos Konstitucijai. Taip pat ir Latvijoje 2005 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimu nustatyta, kad san-tuoka yra galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvoje visuomenės nuomonė yra itin konservatyvi. 2011 m. RAiT atlikta ap-klausa rodo, kad nors 7 iš 10 respondentų pritaria civilinės partnerystės įteisinimui, tik 4 proc. pasisako už homoseksualų santykių įteisinimą.

vis dėlto genderizmo ideologija įvairiomis europos Sąjungos projektų lėšomis išsilaikančių institucijų forma ateina ir į šį regioną, todėl kovos dėl šeimos instituto išsaugojimo dar tik priešakyje. Tuo tarpu vakarų europa ir toliau grimzta, klampinama įvairių veiksnių nulemtų socialinių ir kultū-rinių problemų. Atitrūkusi nuo euro-pietišką tapatybę suformavusio pamato – krikščionybės, persekiojama neigiamų demografinių rodiklių, ji ir toliau juda visa ko išlaisvinimo kryptimi. Tačiau kylančios pamatinės problemos verčia klausti, ar tai tikrai teisingas europos kelias? ■

B, gimdytojo nr . 1 (Švedija) ar bet kuo kitu, kas leidžia genderizmo ideologijos pagrindu dekonstruoti ir panaikinti bet kokius rėmus. Taip „alternatyvi“ šeima gali įgauti bet kokį turinį. Puikus to pavyzdys – Nyderlanduose svarstoma iniciatyva vaikus leisti auginti trims ir daugiau žmonių. Siekis grindžiamas tuo, kad homoseksualiose porose augina-mam vaikui dabar gali būti atstovaujama tik pagal biologinės giminystės liniją. Naujuoju įstatymu norima ne tik pra-plėsti atstovavimo klausimą, bet ir leisti vaikus auginti daugiau nei vienam tėvui ir motinai, nes tokia praktika šalyje jau egzistuoja. Tad gėjų manifeste išdėstyta, atrodytų, utopiška mintis, kai „geneti-nėse laboratorijose pradėti ir užauginti tobuli berniukai“ bus auginami „komu-nose, prižiūrimi bei auklėjami homosek-sualių eruditų“ pamažu virsta realybe.

Primetamas žodynas suteikia teisę tokius darinius įvilkti į šeimos, nors ir alternatyvios, kitokios, rūbą, o tradiciš-kai visuomenės pagrindu laikoma šeima, anot jų, nepraranda galios – pakinta tik jos turinys. Todėl už šeimos institutą kovojančios jėgos privalo aiškiai apsi-brėžti ir pasakyti, kad šeima gali kilti tik iš vyro ir moters sąjungos. vadovaujantis krikščioniška tradicija, vyro ir moters sąjunga sudaroma prieš Dievą visam gyvenimui, todėl jokios draugystės ar partnerystės negali nei pakeisti, nei užimti šeimos vietos visuomenėje.


švietimas šeimai: atsPirtis destruKciJaivalentinas STUNDyS

Šiandien tradicinė šeima, jos gyvy-bingumo ir ateities klausimas tampa dažnų diskusijų tema. Tradicinei šeimos sampratai linkstama priešpriešinti ne-varžomą asmens apsisprendimą elgtis taip, kaip jam atrodo tinkama, kaip jam pačiam atrodo yra geriau. Todėl vis dažniau propaguojama partnerys-tė, vienos lyties santuoka ir panašūs dalykai. Tradicinę šeimą stengiamasi diskredituoti, vaizduoti ją kaip atgyveną ir atsilikimą, kaip tokį gyvenimo būdą, kuris visai neatitinka moderniųjų laikų ir šiuolaikinio žmogaus poreikių.

Filosofai, sociologai, analizuodami žmogaus problematikos pokyčius, įsitiki-nę, kad gyvename vertybių kaitos metą, tos slinkties kryptis labai aiški: mano interesas, mano „aš“ – visa ko centras. Apskritai, viešojoje erdvėje ima domi-nuoti laicizmo, neoliberalizmo idėjos, ra-ginančios atsisakyti to, kas varžo asmens laisvę. Taigi kratytis to, kas susaisto, kas įpareigoja, kas reikalauja pastangų – moralinių dėsnių ir tradicijų, vertybių ir autoritetų, pareigų praeičiai ir ateičiai. Mat šie dalykai kėsinasi į žmogaus laisvę, jie trukdo mėgautis šios dienos malonu-mais. Žinoma, tokioje filosofijoje nebėra vietos ir Dievui. Ne pareiga ir tai, kas visus jungia, o savo įgeidžių tenkinimas, pasitenkinimo potyriai ir emocinė gerovė yra pasidavusiųjų laicizmui priorite-tas. Nebelieka jokių sankcijų baimės, egoizmą ribojančių normų ir visuomenės solidarumo imperatyvų.

Mokslininkai vienu balsu sutaria, kad tuomet, kai menksta normų ir vertybių vaidmuo žmonių santykiuose ir požiūryje į savo paskirtį ir į bendrą-jį gėrį, kai šios reikšmės, telkiančios žmones, formuojančios jų bendruome-niškumą, prislopsta, žmogus lieka savo įgeidžių, užgaidų, interesų ir ambicijų

vergas, bejėgis ir jų valdomas. Taigi pastangos atsikratyti atsakomybės yra pavojingos mūsų ateičiai, mūsų civili-zacijai, išaugusiai iš krikščionybės, iš krikščioniškojo asmens prioriteto. Anot prof. A. Jokubaičio, mąstymas tik teisių kategorijomis gali sugriauti tiek mo-ralinę, tiek politinę atsakomybę; teisės skatina piliečių pasyvumą – pareigos reikalauja aktyvių veiksmų, sąmoningo įsipareigojimo.

Lietuvoje vertybių kaitos ar jų konflikto epicentru tapo šeima. Būtent čia susikryžiavo skirtingi požiūriai, ypač aktyvūs tie, siekiantys paneigti tradici-nę šeimos sampratą. Net Konstitucinis Teismas, vertindamas Šeimos kon-cepcijos atitiktį Konstitucijai, paskel-bė netikėtą išvadą: tradicinė šeimos samprata yra per siaura, ji neišsemia visų neva moderniųjų jos pavidalų ir formų. Tada pasipylė iniciatyvos ir kalbos apie partnerystę, vienos lyties santuoką, įsivaikinimus ir t.t. Net Seime, Tautos atstovybėje, tokiam požiūriui atstovauja pakankamai gausi politikų grupė, pro-paguojanti lyčių lygybę ir visa, kas su ja susiję. Krikščioniškoji Lietuva sukluso, o europa palengva šioje srityje kapituliuo-ja, atsitraukia nuo savo pačios krikščio-niškųjų ištakų, pradžios.

Mūsų Konstitucija vienareikšmiškai nustato, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Konstitucija apibrėžia ir šeimos narių tarpusavio pareigas, jų abipusę priklausomybę, papildomumą: „tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais“, o „vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Taigi įtvirtinamas kartų sugyvenimo pareiga, atsakomybė

už tradicijos ateitį ir tęstinumą. Poetas Just. Marcinkevičius, mąstydamas apie šeimos svarbą, rašys, kad „šeima yra fundamentaliausia, giliausia, intymiausia visuomenės struktūra“, kad „tradicijų, papročių, tikėjimo, religijos saugoma šeima iki mūsų dienų atnešė Lietuvą su visomis jos dvasinėmis vertybėmis“. Atkreipkime dėmesį – šeimą poetas supranta ne tiek kaip vaiko aprūpinimo, o tradicijas, vertybes išsaugančią ir jas perduodančią instituciją. čia šeimos esmė, paskirtis ir misija. „Ką pasėsime šeimoje, tą tautoje išauginsim. valstybė, globodama šeimą, rūpindamasi ja, rūpi-nasi savo ateitimi“.

Kai nuosekliai ir apgalvotai ver-tybės trinamos iš mūsų kasdienės elgsenos ir mūsų gyvenimo sampratos, kai propaguojama laisvė be pareigos ir atsakomybės, mūsų vienintelės pasi-priešinimo, nepasidavimo atramos yra šeima, bažnyčia ir švietimas. Švietimas yra pašauktas saugoti ir kurti žmogaus ir tautos tapatybę, perduoti vertybes, kurios padeda žmogui kurtis prasmin-gą ir kilnų gyvenimą, kurios stiprina visuomenės darną ir solidarumą, kurios skatina valstybės raidą. Taigi švietimo centras yra žmogus, jo galios siekti prasmės ugdymas. Švietimas turi padėti žmogui išsiugdyti savo vertybių pasaulį, tvirtas buvimo atramas. ■

Švietimo centras yra žmogus, jo galios siekti prasmės ugdymas


mažo gimstamumo ir visuomeNės seNėJimo ProBLema: sPreNdimo Būdas – šeimos iNstitutą stiPriNaNti moKesčių PoLitiKaSimonas KLiMANSKiS

Sumažėjęs gimstamumas ir visuomenės senėjimas – vienos didžiausių socialinių problemų, ilgalaikėje perspektyvoje da-rančių neigiamą poveikį šalies ekonomi-kos plėtrai. Lietuvai – vienai sparčiausiai senstančių Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių – tai ypač aktualu. Apie šių problemų reikšmę, jų sprendi-mo būdus diskutuota išties nemažai, ta-čiau tenka pripažinti, kad nėra deramai tuo susirūpinta, nes nesiimta jokių realių ir efektyvių priemonių joms spręsti.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nepaisant to, kad pasta-rąjį dešimtmetį gimstamumas didėja, jis išlieka gana mažas: šalyje per metus gimsta maždaug 7 tūkstančiais mažiau žmonių, nei miršta. Nedarbingo (65 m. ir vyresnių) ir darbingo amžiaus (15–64 m.) šalies gyventojų santykis nuolat didėja nuo 1990 m. Šiuo metu šis santykis siekia 26,9 proc., tačiau prognozuojama, kad 2060 m. sieks 56,65 proc. Kitaip tariant, dabar keturiems dirbantiesiems tenka vienas pensininkas, o 2060 m. vienas pensininkas teks dviem dirbantiesiems, – akivaizdus visuomenės senėjimas. Tai reiškia, kad mažės kvalifikuotos darbo jėgos skaičius, kas ilgalaikėje perspek-tyvoje kels grėsmę šalies ekonomikos augimui. Dėl didėjančio pagyvenusių žmonių skaičiaus didės į pensiją išeinan-čių gyventojų skaičius, dirbantiesiems bus vis sunkiau juos išlaikyti. Galiausiai didės su gyventojų senėjimu susijusios valstybės išlaidos, kas kels „Sodros“ biudžeto de-ficito didėjimo grėsmę. O tai neigiamas signalas viešųjų finansų stabilumui.

Pagrindinės visuomenės senėjimo priežastys – kritęs gimstamumas ir ilgėjanti žmogaus gyvenimo trukmė. Paprastai žmogaus gyvenimo trukmės ilgėjimas siejamas su medicinos mokslo pažanga. Žinoma, ilgėjančios gyvenimo

trukmės nereikėtų traktuoti neigiamai. Mažas gimstamumas susijęs su padidė-jusiu mirčių jauname amžiuje skaičiumi dėl neatsakingo gyvenimo būdo, jaunų žmonių emigracija – dažniausiai dėl ekonominių priežasčių – ir nenoru kurti šeimų dėl gyventojų ekonominio neapi-brėžtumo, t. y. gyventojai nesijaučia tikri dėl pakankamų pajamų. Taip pat suma-žėjęs gimstamumas siejamas su vakarų visuomenėje populiarėjančiu karjerizmu, keičiančiu požiūrį į šeimos vertybes.

KoVa su padariniais, o ne su priežastimis

Kas daroma sprendžiant visuomenės senėjimo problemą? Paprastai teorijoje egzistuoja trys būdai: pensijų mažinimas, socialinio draudimo įmokų didinimas ir / arba pensinio amžiaus ilginimas. vy-riausybė yra pasirinkusi kompleksinį

sprendimo būdą, paremtą socialinės at-sakomybės ir solidarumo principais, taip siekdama atsižvelgti į teisėtus žmonių lū-kesčius, išlaikyti šalies konkurencingumą ir užimtumą ir nesupriešinti dabartinių pensininkų su būsimaisiais. Konkrečiai tai būtų pensijų kaupimas privačiuose pensijų fonduose, sumažinantis valstybės įsipareigojimus būsimiesiems pensi-ninkams, nuoseklus pensinio amžiaus ilginimas iki 65 m., sumažinsiantis „So-dros“ deficito didėjimą, taip pat rodantis, kad žmonės dirbs ilgiau ir į pensiją išeis vėliau. Matome, kad tai atitinka ir ilgėjančios žmogaus gyvenimo trukmės tendenciją. Tai yra daug geresnis spren-dimas nei galimas pensijų mažinimas, dėl ko mažėtų pensininkų pragyvenimo lygis, ar „Sodros“ įmokų didinimas, dėl ko didėtų darbo jėgos apmokestinimas. Beje, iš esmės šios priemonės yra susijusios su

Vyč

io Š

ulin

sko

nuot

rauk

a

APŽVALGOS TEMA

2013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga _23

trečiuoju teorijoje egzistuojančiu pro-blemos sprendimo būdu, mažinančiu nedarbingo ir darbingo amžiaus gyvento-jų santykį.

Greta sprendimų verta paminėti Nacionalinę 2012-ųjų europos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo ir kartų soli-darumo metų programą, kuria siekiama skatinti savanorystę, vyresnio amžiaus žmonių aktyvumą viešajame gyvenime, gerinti pagyvenusių žmonių gyvenamąją aplinką. ilguoju laikotarpiu tai sumažintų su sveikata, ilgalaike priežiūra susijusias išlaidas ir didintų socialinės apsaugos tvarumą.

Įvairios pilietinės iniciatyvos, kurio-mis skatinamas kartų solidarumas, yra vertingos ir reikalingos priemonės. Tačiau reikia pripažinti, kad tai orientuota į kovą su problemos padariniais. visuomenė se-nės ir toliau, su tuo susijusios neigiamos finansinės ir socialinės pasekmės neišnyks – jos bus tik atitolinamos. Medicininiais terminais tariant, simptominis gydymas, kuris, deja, yra ne pats efektyviausias. Todėl būtina daugiau dėmesio skirti profilaktikai, t. y. kovoti su problemos atsiradimo priežastimis.

siūlymas – remti šeimasPopuliariausi minėtos problemos

sprendimai, susiję su jos priežastimis, būtų gimstamumo didinimas ir imi-gracija. imigracijos didinimas leistų verslui įsivežti darbo jėgos iš svetur ir taip mažinti didėjantį kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Tačiau imigracija kelia klausimų, susijusių su imigrantų iš trečiųjų šalių kultūriniais skirtumais ir jų integracija, o žvelgiant plačiau – tai kelia visuomenės senėjimo problemą tose šalyse, iš kurių emigruoja jauni darbingo amžiaus žmonės. Nebent tose šalyse padidėjęs nedarbas. Tad bene pri-imtiniausias ilgalaikis sprendimas būtų gimstamumo didinimas.

Norint didinti gimstamumą, reikia spręsti priežastis, dėl kurių jis mažėja, t. y. jau minėtas išaugęs mirčių jauname am-žiuje skaičius dėl neatsakingo gyvenimo būdo, jaunų žmonių emigracija ir nenoras kurti šeimų dėl gyventojų ekonominio

paramos šeimai mechanizmas, turintis paskatinti gyventojus kurti šeimas san-tuokos pagrindu.

Studijoje, analizuojant keturis teori-joje žinomus gerovės valstybės modelius, t. y. šiaurietišką, kontinentinį, anglosaksišką ir Viduržemio jūros, nustatyta, kad didelis valstybės dėmesys šeimai kaip pagrin-dinei globos institucijai ypač būdingas kontinentinio modelio šalims. vokietija ir Prancūzija – tai jau minėtos pagrindinės šalys, kurios šeimų atžvilgiu taiko palan-kią mokesčių politiką, konkrečiai susijusią su gyventojų pajamų apmokestinimu. Jose gyventojų pajamos apmokestinamos, priklausomai nuo šeiminės padėties ir vaikų skaičiaus. Pavyzdžiui, susituokusių asmenų pajamos yra apmokestinamos bendrai. Tokiu atveju dėl progresinės pajamų mokesčio sistemos kiekvienai sutuoktinių porai tenkanti bendra mo-kestinė našta yra mažesnė, palyginti su tuo, jei jie būtų apmokestinami atskirai. Tačiau mokestinė našta mažėja tik tada, kai abu sutuoktiniai gauna skirtingo dy-džio pajamas. Jei vienodo dydžio – mo-kestinė našta ta pati, nepriklausomai nuo to, ar sutuoktiniai bendrai, ar atskirai.

Jei šeimoje yra vaikų, šeimai yra tai-komas papildomas neapmokestinamas ir pajamų dydis (toliau – PNPD), suma-žinantis mokestinę naštą. Kuo daugiau vaikų šeima turi, tuo didesnis PNPD, tuo mažesnė mokestinė našta.

Nors Jungtinė Karalystė priskiriama anglosaksiškam gerovės valstybės mo-deliui, tačiau joje teikiamos santykinai aukšto lygio viešosios paslaugos, įskaitant santuoką ar partnerystę sudariusiems as-menims, priartina šalį prie kontinentinio gerovės valstybės modelio šalių grupės. Jungtinėje Karalystėje sutuoktinių pora gali gauti sutuoktinių išmoką, tačiau bent vienas iš sutuoktinių turi būti ne jaunes-nis kaip 75 m. Beje, šeima nėra laikoma vienu mokesčių mokėtoju. Tėvai taip pat gauna vaiko išmoką.

Matome, kad palankiausias šei-mų apmokestinimas yra vokietijoje ir Prancūzijoje. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje galioja amžiaus cenzas, dėl kurio paramą, išskyrus vaiko išmoką,

neapibrėžtumo. Žinoma, vyriausybė deda nemažai pastangų verslo sąlygoms gerinti, jaunimo nedarbui mažinti ir jaunimo verslumui skatinti, tačiau to nepakanka gyventojų ekonominei gerovei užtikrinti, kas skatintų jaunus žmones likti savo šalyje, čia kurti šeimas. Rei-kia kur kas kompleksiškesnio požiūrio. Kitaip tariant, būtų tikslinga sukurti tokį gerovės valstybės modelį, kuris stiprin-tų šeimos institutą, šeimų ekonominę gerovę, kartu skatintų šalies gyventojus dirbti ir užsidirbti. Tai galėtų būti tam tikras materialinės paskatos instrumentas, kad šalies gyventojai būtų skatinami kurti stabilias šeimas, įsipareigotų bendrystei. Juk šeima, kaip teigiama Lietuvos Respu-blikos Konstitucijoje, „yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Tikėtina, kad tokia parama šeimoms prisidės prie gimstamu-mo didėjimo ir ilguoju laikotarpiu padės spręsti visuomenės senėjimo problemą.

sutuoKtinių poroms palanKesnis pajamų apmoKestinimas

Atsižvelgdamas į visa tai, všĮ Lietu-vos socialios rinkos plėtros institutas pa-rengė studiją „Šeimos institutą stiprinanti mokesčių politika: gerosios praktikos pavyzdžiai ir įgyvendinimo Lietuvoje galimybės“. Joje, įvertinus trijose pagrin-dinėse eS ekonomikose (vokietijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje), lemiančiose eS ateitį, taikomus paramos šeimai mechanizmus ir Lietuvos situa-ciją, pateikiamas optimalus finansinės

tikslinga sukurti tokį gerovės valstybės modelį, kuris stiprintų šeimos institutą, šeimų ekonominę gerovę, kartu skatintų šalies gyventojus dirbti ir užsidirbti

APŽVALGOS TEMA


gauna pagyvenusios poros, bet ne jaunos, valstybės ateitį kuriančios šeimos.

Siekiant parinkti Lietuvai optimalų variantą, visų pirma reikia pažymėti, kad Lietuvoje yra proporcinė pajamų mokesčio sistema, tačiau progresy-vumas apmokestinant pajamas yra per neapmokestinamąjį pajamų dydį (toliau – NPD), kurio diferenciacija nėra didelė – nuo 470 iki 0 Lt, priklau-somai nuo gaunamų pajamų dydžio. Jeigu sutuoktinių gautos pajamos būtų bendrai apmokestinamos, tai mokestinė našta porai nesumažėtų. Netgi padidėtų, jei, tarkime, skirtumas tarp jų gaunamų pajamų būtų didelis, t. y. kada vieno iš sutuoktinių gautoms pajamoms būtų taikomas NPD, o kito netaikomas, ir kada jų bendrai apmokestinamoms paja-moms NPD nebūtų taikomas.

Kalbant apie amžiaus cenzą, spren-džiant sumažėjusio gimstamumo proble-mą, reikia remti jaunus gyventojus, kad jie būtų skatinami dirbti ir kurti stabilias, t. y. santuokos pagrindu sudarytas, šeimas. Tad šis Jungtinės Karalystės variantas nebūtų tinkamiausias.

Lietuvai siūlomas tarpinis varian-tas: sutuoktiniai nebūtų laikomi vienu mokesčių mokėtoju, kada sutuoktinių gautos pajamos sudedamos ir apmo-kestinamos bendrai, kaip vokietijoje ar Prancūzijoje, taip pat nebūtų taikomas amžiaus cenzas bent vienam iš sutuok-tinių. Todėl atsižvelgiant į dabar galio-jančią gyventojų pajamų apmokestinimo schemą ir siekiant remti stabilias šeimas, būtų tikslinga kiekvienam iš sutuoktinių – ne visiems dirbantiesiems – padidinti taikomą NPD. Konkrečiai – iki 520 Lt, išlaikant tą patį jo diferenciacijos laipsnį. Tai truputį sumažintų mokestinę naštą sutuoktinių poroms.

Kita vertus, ta parama šeimai turėtų būti kompleksinė, t. y. turėtų būti re-miamos ne vien sutuoktinių poros, bet atsižvelgiant į prastą gimstamumo lygį šalyje, tikslinga svarstyti galimybę didinti paramą vaikus auginantiems tėvams. Todėl studijoje siūloma iki 350 Lt už kiekvieną vaiką padidinti PNPD vai-kams, kitaip tariant, susieti su valstybės

vienas augintų tuos vaikus – uždirbtos pajamos būtų neapmokestinamos paja-mų mokesčiu.

Žinoma, tai yra kuklus materialinės paskatos instrumentas kurti stabilias šeimas, tačiau tuo būtų parodyta valsty-bės parama šeimai, nes būtent šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kita vertus, negalima neatsižvelgti į ribotas valstybės finansines galimybes. Nepaisant to, kad tokie NPD ir PNPD pokyčiai ne-reikalautų didelių administracinių išlaidų, valstybės biudžeto pajamų netekimas sudarytų apie 348 mln. Lt, skaičiuojant 2013 m. pajamomis. Tuomet visas viešųjų finansų deficitas sudarytų apie 2,8 proc. BvP – arti Mastrichto deficito kriterijaus 3 proc. BvP ribos. Žinoma, dalį netektų pajamų kompensuotų dėl padidėjusių grynųjų pajamų padidėjęs vartojimas. Tačiau siekiant išlaikyti šalies finansų stabilumą, būtų galima galvoti apie kitus pajamų šaltinius, tokius kaip kapitalo prieaugio ar visuotinis nekilnojamojo turto mokestis.

Galiausiai šeimos institutą stipri-nančios mokesčių politikos idėja turėtų išlikti atvira, t. y. augant šalies ekonomi-kai ir gerėjant finansinėms galimybėms turėtų būti svarstytinas paramos šeimai per NPD didinimo klausimas. Be to, parama šeimoms per NPD yra daug efektyvesnė nei per socialines pašalpas, kurios neskatina žmogaus dirbti, nes, jei uždirba papildomą litą, jas praranda. Tuo tarpu papildomas NPD užtikrina

remiamų pajamų dydžiu. Šiuo metu pa-gal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą tėvams, auginantiems vaikus iki 18 m., taip pat vyresnius, jei jie mokosi dieni-nėse bendrojo lavinimo mokyklose, už pirmą vaiką taikomas 100 Lt PNPD, už antrą ir kiekvieną paskesnį – po 200 Lt. Jei tėvai kartu augina vaikus, papildomas NPD dalijamas per pusę kiekvienam iš tėvų. Pažymėtina, jog šie dydžiai nepri-klauso nuo gaunamų pajamų dydžio.

Tuo tarpu siūlomu atveju parama vaikams būtų daugiau nei du kartus didesnė. Be to, tai užtikrintų didesnę paramą daugiavaikėms šeimoms ar vienišiems vaikus auginantiems tėvams. Juk, pavyzdžiui, vieniša daugiavaikė motina, savo vaikams siekianti užtikrinti kuo kokybiškesnes gyvenimo sąlygas, kad jie taptų dorais savo valstybės ateitį kuriančiais piliečiais, yra didelė vertybė.

Taigi šeimos institutą stiprinančios mokesčių politikos esmė – iki 520 Lt padidintas NPD sutuoktiniams ir už kiekvieną vaiką nustatytas PNPD, lygus 350 Lt. vertinant pačią NPD ir PNPD siūlomų pokyčių proporciją, parama vaikams didesnė nei sutuoktiniams – kad gyventojai ne tik santuokos pagrin-du kurtų šeimas, bet ir augintų vaikus. Įgyvendinus tokius pokyčius, pavyzdžiui, gyventojo, sudariusio santuoką, turinčio du vaikus ir gaunančio 1000 Lt mini-malią mėnesinę algą, grynosios mėne-sinės pajamos būtų 39 Lt didesnės, nei tokių pakeitimų neįgyvendinus. O jei jis

Nuo

trau

ka iš

Red

os T

rink

ūnie

nės

asm

enin

io a

rchy

vo


paramą tik tuomet, jei žmogus dirba ir moka mokesčius.

Ar tai turės teigiamą poveikį demografinei tendencijai? vertinant suminio gimstamumo rodiklio di-dėjimą pastarąjį dešimtmetį, 2007 ir 2011 m. matyti gimstamumo didėji-mo paspartėjimas, nepaisant to, kad ketvirtąjį 2008 m. ketvirtį prasidėjus recesijai nuo 2009 m. buvo pakeista vadinamųjų „vaiko pinigų“ mokėjimo tvarka, jie imti mokėti tik atsižvelgiant į vaiko amžių ir šeimos pajamas, kurios neturi viršyti 525 Lt per mėnesį vienam šeimos nariui, o ne visoms be išim-ties šeimoms. Gimstamumo didėjimo paspartėjimą galima sieti su keliomis priežastimis: 1) 2001–2008 m. laiko-tarpiu šalies ekonomika sparčiai augo, didėjo gyventojų pajamos. O gerėjant finansinėms perspektyvoms, šeimos ry-žosi gimdyti vaikus; 2) 2007 ir 2009 m. įsigaliojo gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, susijusios su mokes-čio tarifo mažinimu ir NPD didinimu; 3) daugelis jaunų tėvų pasinaudojo vai-ko priežiūros atostogomis kaip finan-siškai saugiu būdu pralaukti 2008–2010 m. ekonominę krizę. Tad galima sutikti, jog gyventojų pajamų apmokestinimo pokyčiai, sumažinę mokestinę naštą ir pagerinę šeimų finansines perspektyvas, iš dalies prisidėjo prie gimstamumo paspartėjimo.

Todėl atsižvelgiant į tai, kad šalies ekonomika atsigauna, dėl ko gerėja šeimų finansinės perspektyvos, įgyvendinus šioje studijoje siūlomą šeimos institutą stiprinančią mokesčių politiką, galima tikėtis gimstamumo didėjimą išlaikyti tvaraus lygmens, o apie 2018 m. suminis gimstamumo rodiklis pasiektų 2. Kitaip tariant, vienai moteriai tektų 2 kūdikiai. Nors norint, kad būtų užtikrinta palan-kiausia demografinė padėtis, minėtas rodiklis turėtų svyruoti apie 2,1.

Be to, tokie NPD ir PNPD pokyčiai iš dalies sumažintų darbo jėgos apmokes-tinimą, prisidėtų prie neoficialaus darbo užmokesčio mažėjimo, o tai padidintų šalies ekonomikos patrauklumą investuo-tojams ir jos konkurencingumą. ■

Pastaruosius metus viešoji erdvė yra įkaitusi nuo diskusijų gimdymo ne ligoninėje tema. Tai nevienareikšmiška tema, kurioje susipina priešingi požiū-riai, skirtingos patirtys, įvairūs interesai ir vertybinės nuostatos. Žinomiausios Lietuvos šeimų organizacijos intensy-viai ragina politikus diskutuoti ir priimti sprendimus reglamentuojant pagalbą gimdantiems ne ligoninėse. Tai vyksta maždaug nuo 1998 metų. Tik valdžios atstovai vis laikosi naiviai apsitvėrę savisaugos sienomis ir net nesileidžia į diskusijas. Pastaraisiais metais susi-darius kritinei aktyvių šeimų masei ir problemai užaštrėjus taip, kad teisė-sauga netgi pradėjo negailestingą ir neetišką medikų ir šeimų persekiojimą, viskas išsirutuliojo į aktyvią šeimų inici-atyvą „Gimimas LT“. Šiame straipsnyje išryškinsiu argumentus, kuriais remiasi ši šeimų iniciatyva, ir supažindinsiu su įvykiais.

Lietuvos įstatymai gimdyti namuose nedraudžia ir apie 1–2 proc. vaikų gimsta namuose, bet mūsų šalies medikai pagal-bos ne ligoninės stacionare gimdančioms moterims teikti negali. Tai esminis teigi-nys, apibrėžiantis nuo Lietuvos nepri-klausomybės atgavimo pradžios esančią situaciją. Dėl to, kad nėra reglamentuotas gimdymas ne ligoninėje, yra apribotos galimybės šeimoms rinktis gimdymo vietą. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad toks pasirinkimas gali ir turi būti: ligo-ninė, natūralaus gimdymo centras arba gimdyvės namai. Šis ribotumas atsiliepia ir kitai suinteresuotai pusei: profesio-nalams neleidžiama teikti akušerinių paslaugų, nesusijusių darbo santykiais su gimdymo stacionaru, t. y. negalima užsiimti savarankiška profesine veikla. Manoma, kad visa tai pažeidžia teises ir didina grėsmę naujagimio ir motinos sveikatai, nes nesudaromos sąlygos gauti

tinkamą medicinos pagalbą. O gimdymai namuose vyksta ir vyks.

Planuotai gimdyti ne ligoninėje – tai sąmoningas ir atsakingas šeimos spren-dimas, priimamas įvertinus moters ir vaikelio sveikatos būklę, numačius rizikas, susipažinus su bendraisiais gimimo fiziologijos dėsniais. Šeimos sprendimą gimdyti ne ligoninėje lemia daugelis priežasčių. Tokios šeimos vadovaujasi požiūriu, kad planuotai ir nesant rizi-kos gimdyti namuose yra jauku, saugu, patikima ir efektyvu. Tai pagrindžia ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. O kai kuriose europos valstybėse tai netgi skatinama ir apmokama valstybės.

Planuotai namuose gimdantys tėvai yra atsakingi, sąmoningi ir gerai infor-muoti. Šių tėvų apsisprendimas remiasi ne emocijomis, kaip dažnai teigiama, bet informacija. Tėvams svarbi vaikų gimimo patirtis ir jos pasekmės vaikų gyvenimui. Gimdantys namuose siekia išvengti ligo-ninėje rutiniškai vykdomų ne visuomet būtinų procedūrų, nereikalingų inter-vencijų, standartizuotos ir nepaslankios

Lietuvos įstatymai gimdyti namuose nedraudžia, bet mūsų šalies medikai pagalbos ne ligoninės stacionare gimdančioms moterims teikti negali

disKusiJos aPie gimdymą Namuose: demoKratiJos egzamiNasAlgimantas RAMONAS


aplinkos, formalaus bendravimo. Jie mano, kad natūralus gimdymas yra pati didžiausia dovana jų kūdikiui. Moterys nori aktyviai dalyvauti gimdyme ir nebijo skausmo, nes žino, kad gimdymo metu organizmas pats natūraliai pasigamina gimdymo veiklai ir nuskausminimui reikalingus hormonus. Gimdymo metu instinktyviai įsiklausydama į skausmo nurodymus ir prisitaikydama, moteris daro tai, kas geriausia jai ir vaikui. Kai moteris yra dirbtinai stipriai nuskaus-minama, jos kūną turi nuolat prižiūrėti medikai, kurie jai komanduoja ir taip ją valdo. Psichologinių veiksnių nulemta lengvesnė viso gimdymo eiga ir geresnė savijauta taip pat lemia šeimų apsispren-dimą gimdyti namuose. Lietuvos psicho-logų bendruomenės atstovai pripažįsta ankstyvųjų išgyvenimų įtaką tolesniam asmenybės vystymuisi. Jie tvirtina, kad dar įsčiose esantys kūdikiai ne tik patiria jausmus, emocijas, bet ir reaguoja į supančios aplinkos sąlygas, dėl to yra itin pažeidžiami gimdymo metu. Psichologai

ir Lenkijoje. Be to, daugelyje šių šalių gimdymas ne ligoninėje yra integruotas į valstybės motinos ir vaiko sveikatos prie-žiūros paslaugų sistemą ir iš dalies arba visiškai finansuojamas valstybės. Kai ku-riose šalyse (pvz., Jungtinėje Karalystėje) gimdymas ne ligoninėje yra skatinamas valstybiniu lygiu, t. y. mažos komplikacijų rizikos nėščiosioms siūloma pasirinkti gimdymo vietą, pirmiausia nurodant namus ar natūralaus gimdymo centrą.

Posovietinėje erdvėje esančios Rytų ir vidurio europos šalys gimdymo ne ligo-ninėje reglamentavimo klausimą spren-džia dabar. Latvijoje planuotas gimdymas ne gimdymo stacionare teisiškai regla-mentuotas 2006 m., Lenkijoje – 2011 m. Po europos Žmogaus Teisių Teismo (eŽTT) sprendimo Annos Ternovszky byloje prieš vengriją ne ligoninėje gim-danti moteris gali gauti legalią akušerinę priežiūrą ir vengrijoje. Šiuo metu ren-giama bazė estijoje ir kitose vadinamojo Rytų bloko šalyse. Deja, Lietuvoje šia tema dar neįmanoma net argumentuota

akcentuoja kūdikio ir motinos streso lygmens sumažinimą gimdymo metu ir iškart po gimdymo kaip psichologinių gimdymo traumų prevenciją.

Svarbus šeimos pasirinkimo veiksnys yra nuolatinis betarpiškas santykis su mediku, akušeriu ar kitu asmeniu, kuris padės pasitikti vaikelį. Labai svarbi yra nuosekli nėštumo priežiūra, pagalba gim-dant ir bendravimas po gimdymo. Deja, dabartinė sistema to nepajėgia užtikrinti. Didelei daliai tėvų, ypač katalikiškų pažiūrų, svarbus ir moralinis aspektas. Šeimos nenori aklai atsiduoti į rankas medikų, kurie ligoninėje vieną minutę daro abortą, o kitą minutę jau priiminėja naują gyvybę.

Gimdymas ne ligoninėje yra įprasta praktika, reglamentuojama teisės aktų daugelyje vakarų pasaulio šalių: JAv, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelan-dijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Šveica-rijoje, vokietijoje ir kitose europos šalyse, tarp jų – ir mūsų kaimynėse Latvijoje

Šeimų piketas prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2012 m. liepa). Įvairios šeimų organizacijos praėjusių metų balandį į SAM kreipėsi prašydamos išspręsti gimdymo ne ligoninėje reglamentavimo klausimą, tačiau liepą iš SAM sulaukė atsakymo, kad akušerijos paslaugų teikimas namuose būtų žingsnis atgal ir ministerija neketina inicijuoti teisės aktų pakeitimų

Sigi

to K

ondr

ato

nuot

rauk

a


Šalys, kuriose galioja gimdymą ne stacionare reglamentuojantys teisės aktai

Šalys, kuriose gimdymas ne stacionare nereglamentuotas

Šalys, apie kurias kol kas neturima tikslių duomenų

GIMDYMAI NE STACIONARE EUROPOJEdiskusija su politikais ir medikais.Saugu ar nesaugu gimdyti namuose?

Šiuo metu yra atliktos net kelios studijos įvairiose šalyse, vertinančios planuoto gimdymo namuose ar natūralaus gimdy-mo centre ir ligoninėje rezultatus. Pati-kimiausi duomenys gaunami tose šalyse, kuriose veikia gimdymo ne ligoninėje infrastruktūra ir yra reglamentuota tokio gimdymo tvarka ir atsakomybė. Tyrimai yra iškalbingi – jie rodo, kad planuotas gimdymas ne ligoninėje yra saugus mažos komplikacijų rizikos nėščiosioms, jei jas prižiūri tinkamos kvalifikacijos akušerės ir yra galimybė, esant reikalui, nėščią-sias laiku perkelti į modernią ligoninę. Tyrimų duomenimis, daugeliu atžvilgių gimdymas ne ligoninėje yra saugesnis ir palankesnis nei gimdymas ligoninė-je. Jis yra susijęs su retesnėmis motinos patiriamomis intervencijomis (epidūrine nejautra, vaisiaus širdies tonų monitoravi-mu, epiziotomija ir operaciniu gimdymu), retesni tarpvietės plyšimai, kraujavimai ir infekcijos, rečiau gimsta neišnešioti nau-jagimiai, rečiau gimsta mažo svorio nauja-gimiai ir t.t. O tai, kad gimdymą namuose sąmoningai pasirenka labiausiai motyvuo-ti, informuoti ir tinkamai pasirengę tėvai, tai pat minimizuoja visas rizikas.

Politikai klausia, ar gimdymai na-muose taptų našta valstybei? Kiekviena valstybė atskirai nustato, kaip bus mo-kama už gimdant ne ligoninėje suteiktas

akušerines paslaugas. vienose šalyse už jas visiškai sumoka valstybė (pvz., Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Belgija, vokietija), kitose valstybė finansuoja dalį jų (pvz., Švedija, Danija, Austrija, italija), trečiose gimdymas ne ligoninėje finan-suojamas iš privačių lėšų (pvz., Latvija, Lenkija). 2012 m. paskelbtas Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas, kuris parodė, kad gimdant namuose lėšos panaudoja-mos efektyviausiai. Šioje šalyje gimdymas namuose ar natūralaus gimdymo centre palaikomas nacionaliniu lygiu, nes atlik-tos studijos rodo, kad moteriai ir vaikui jis yra taip pat saugus, kaip ir gimdymas ligoninėje, o kainuoja pigiau.

Lietuvos šeimas ir tėvus vienijan-čios nevyriausybinės organizacijos (všĮ „Prieraišiosios tėvystės centras“, Naciona-linė šeimų ir tėvų asociacija, Nacionalinis aktyvių mamų sambūris, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos šeimos centras, Para-mos valdorfo pedagogikai bendrija) 2012 m. balandžio 17 d. kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą, prašydamos išspręsti gimdymo ne ligoninėje reglamentavimo

klausimą, o pirmiausia – šiam klausi-mui išnagrinėti sudaryti darbo grupę. Kartu ministerijai buvo įteikta didelės apimties nėščiųjų ir gimdyvių priežiūros bei planuoto gimdymo ne stacionare situacijos analizė. Joje pristatoma teisinė gimdymo ne ligoninėje problematika Lietuvoje, medicininiai, psichologiniai, finansiniai aspektai, apžvelgiama užsienio šalių praktika. Taip pat pateiktas siūlomų teisės aktų keitimo projektų rinkinys. visa pateikta medžiaga ir proceso eiga nuolatos pristatoma interneto svetainėje www.gimimas.lt.

Balandžio mėnesį všĮ „Prieraišiosios tėvystės centras“ kreipėsi į Lietuvos aku-šerių sąjungą, Lietuvos akušerių gineko-logų draugiją, Lietuvos neonatologijos asociaciją, prašydama pateikti poziciją dėl gimdymo ne stacionare teisinio reglamentavimo. Tuo tarpu ministerija kreipėsi į vilniaus ir Kauno klinikas, Lietuvos akušerių sąjungą, Lietuvos aku-šerių ginekologų draugiją dėl šių įstaigų pozicijos. Dauguma atsakymų buvo, kad saugiau gimdyti ligoninėje, tačiau turi

gimdymas ne ligoninėje yra įprasta praktika, reglamentuojama teisės aktų daugelyje vakarų pasaulio šalių, tarp jų – ir mūsų kaimynėse Latvijoje ir Lenkijoje

Šaltinis: www.gimimas.lt


Gimties marškiniai – rūbas, kurį moterys pasiuva, išsiuvinėja apsauginiais ženklais, gimdančias moteris globojančios deivės simboliais ir apgaubia palydimos gimdyti draugės pečius. Tokie marškiniai, naudoti senovės baltų gimdyvių, tapo labai svarbūs ir dabartinei moteriai, kuri labai dažnai per gimdymą paliekama viena jai priešiškoje aplinkoje

būti atsižvelgta į moterų pasirinkimo teisę ir apie tai turi vykti diskusijos. Kai kuriuose atsakymuose teigta, kad gim-dantiems namuose galima teikti pagalbą, jei tai būtų teisiškai reglamentuota. Buvo ir kategoriškai neigiamų atsakymų, bet jų buvo mažuma.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) 2012 m. liepos 4 d. pateikė atsa-kymą, kuriame teigiama, kad „Akušerijos paslaugų teikimas namuose [...] būtų tam tikras žingsnis atgal“, ir SAM „neplanuo-ja inicijuoti teisės aktų pakeitimų, kurie reglamentuotų akušerijos paslaugų teiki-mą namuose“. T.y. be diskusijos nukirto galimybę bendrauti. Be abejo, pasipikti-nimą sukėlė nedemokratiška ministerijos laikysena. Prie SAM įvyko šeimų piketas ir iniciatyvos specialistų spaudos konfe-rencija. Matydami absurdišką situaciją, prie iniciatyvos nuosekliai pradėjo jungtis psichologai, teisininkai, medikai, visuo-menės veikėjai, platėjo remiančių šeimų ratas. inicijuota elektroninė peticija, kurią jau pasirašė daugiau kaip 4200 asmenų.

Lygiagrečiai vyko ir susitikimai su politikais. Kreiptasi į Teisingumo ministeriją, iš kurios sulaukta atsakymo, paliekančio atsakomybę SAM. Pirmieji susitikimai Seime šeimoms paliko bevil-tiškumo jausmą, nes didelio noro disku-tuoti nepajusta. Tokia situacija išprovoka-vo keturias Lietuvos pilietes, nesuradusias užtarimo ir supratusias demokratijos nepaisymą Lietuvos institucijose, 2012 metų pabaigoje kreiptis į eŽTT ir taip apginti savo teises. Anot pareiškėjų, Lietuvoje nesudaromos sąlygos pasirinkti gimdymo vietą, būdą bei sąlygas ir gauti kvalifikuotą pagalbą gimdymo ne ligoni-nėje metu. Tarptautinis Teismas skubos tvarka pradėjo pirminį bylos prieš Lietu-vą nagrinėjimą. eŽTT išsiuntė Lietuvos vyriausybei su byla susijusių klausimų, į kuriuos ji turi atsakyti iki 2013 metų balandžio mėnesio.

viena iš pareiškėjų kreipėsi į vilniaus ligonines prašydama suteikti pagalbą gimdymo namuose metu. Gavusi nei-giamus atsakymus dėl teisinio pagrindo tokioms paslaugoms teikti nebuvimo, ji kreipėsi į SAM su prašymu imtis šios

institucijos kompetencijai priskirtų veiks-mų problemai spręsti. SAM atsisakius imtis bet kokių veiksmų, pareiškėja tokį neveikimą apskundė administraciniam teismui.

eŽTT pradėjus nagrinėti bylą ir apie tai informavus Lietuvos vyriausybę, 2013 metų pradžioje Lietuvoje kilo didelis aži-otažas. Sausio–vasario mėnesiais televizi-jose ir radijo stotyse transliuota keliolika informacinių ir diskusinių laidų gimdy-mo namuose tema, o visuomenės veikėjų ir žurnalistų rengtų straipsnių prisipildė internetinė žiniasklaida. Žiniasklaidos

iškviesti į viešumą SAM valdininkai užė-mė gynybinę poziciją ir dar drąsiau statė bendravimo sieną. Tik šiuo kartu dar ir intensyviai eskalavo šiuo metu vykstančio šeimų ir medikų baudžiamojo persekioji-mo temą, pasitelkdami tai kaip grasinimą ir visuomenės perspėjimo įrankį. Tik ar sąžiningai? Netrukus ir prokuratūra pa-skelbė tokį pranešimą spaudai, po kurio namuose gimdžiusios šeimos pasijuto nusikaltėlėmis, nors namuose gimdyti nedraudžia įstatymai! Galime tik spėlioti, kodėl SAM atsiriboja nuo problemos sprendimo. Greičiausiai tai nenoras keisti

APŽVALGOS TEMA

Ram

unes

foto

grafi

ja.lt

nuo

trau

ka


Sistemos? Žmogus yra tapęs Sistemos įkaitu, turi jai paklūsti ir prie jos prisi-taikyti. Tačiau bet kokia sistema turėtų tarnauti žmogui – būtent to visuomenė tikisi iš sveikatos apsaugos ar bet kurios kitos sistemos.

viena teisėsaugos persekiojamųjų ir įtariamųjų gydytojų viešu laišku kreipėsi į visuomenę, išdėstydama savo nuostatas ir papasakodama apie neadekvatų teisė-saugos pareigūnų elgesį. Šeimas šokiravo tai, kaip galima elgtis su visų gerbiamu, gimdantiems namuose padedančiu ir taip Hipokrato priesaikos besilaikančiu specialistu vien dėl to, kad tokia veikla nereglamentuota. Įdomu, kaip būtų elgia-masi su medikais, kurie atsisakytų daryti abortus, nors ir būtų teisiškai verčiami juos daryti prieš savo įsitikinimus? Ar taip pat būtų baudžiamai persekioja-mi tėvai, kurie atsisakytų vaikus leisti į amoralias lytinio švietimo pamokas, jei jos tam tikrų suinteresuotų asmenų pa-stangomis būtų įteisintos? Kažkodėl šie kontroversiški klausimai vis sukasi apie SAM įtakos sferą, todėl kyla klausimas: ar vyksta kokie nors užkulisinių interesų ar užsakymų vedami procesai – sistemin-gas puolimas prieš šeimą? Kas galėtų tai išsiaiškinti ir patvirtinti arba paneigti?

Pastarosiomis savaitėmis įvyko visuomenę šokiravusios kratos pas gimdymo namuose šalininkus, tarp jų – žymius menininkus. iš kino režisierės paimta pripažinimą pelniusio filmo medžiaga, kuri naudojama kaip prie-monė tardymams. iškrėsti ir iniciatyvos „Gimimas LT“ aktyvistės namai... Į teisėsaugos veiksmus viešu kreipimusi sureagavo netgi kardinolas A. J. Bačkis.

Norėčiau pasidžiaugti, kad ši gim-dymo namuose iniciatyva sulaukia vis platesnio palaikymo, nepaisant to, kad tai tiesiogiai susiję su 1–2 proc. šeimų gyve-nimą. Ši diskusija palaikymo sulaukia iš įvairios pasaulėžiūros atstovų. Kadangi kilusi šeimų iniciatyva esamą teisinį nesureguliavimą sieja su žmogaus teisių pažeidimu, todėl pritarimo sulaukia ir iš liberalesnės pasaulėžiūros žmonių, tarp jų – liberalių politikų. Jiems tai pirmiau-sia teisės rinktis ir įvairovės įtvirtinimas.

Liberalių pažiūrų žmonės dažniausia teisę pasirinkti gimdymo vietą ir aplinky-bes sieja kartu ir su platesnėmis moterų ir apskritai žmogaus teisėmis (deja, su kai kuriais jų siekiais aš asmeniškai nesutin-ku...).

vis girdime nuogąstavimų, kad Lietuvoje visuomenė neaktyvi, trūksta pilietiškumo. Tačiau politikai ir valdi-ninkai visiškai nėra pasirengę bendrau-ti ir bendradarbiauti su visuomenės atstovais. Tai puikiai iliustruoja šeimų organizacijų palaikomos iniciatyvos „Gi-mimas LT“ istorija. Kalbos apie pilie-tinės visuomenės siekį atrodo tuščios... Aktyvūs, susitelkę, pasirengę diskusi-joms, pagrindę savo prašymus ir pateikę savo siūlymus problemai spręsti piliečiai

niekaip nesulaukia tinkamo valdžios atsako, todėl užtarimo turi ieškoti tarp-tautinėje erdvėje.

Kas toliau? eŽTT sprendimo lauki-mas ir nuolatinės viešos diskusijos. Apta-riamas klausimas yra ne tik gimties, bet ir pagarbos šeimai, gyvybei, demokratijai, viešumui klausimas. Todėl šeimos vis dar tikisi, kad SAM siena atsivers ir prasidės argumentuotų diskusijų, o ne drabstymo-si etapas. Jei artimiausiu metu tai neįvyks, šeimos bus priverstos dar labiau pasitelkti tarptautinę bendruomenę ir visas įmano-mas teisines priemones, jei Lietuvoje jų nuomonė bus tiek nesvarbi... ■

Autorius yra Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos tarybos narys

Sigi

to K

ondr

ato

nuot

rauk

a

30_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013O

ficia

li B

altų

jų r

ūmų

nuot

rauk

a/fo

togr

afas

Pet

e So

uza

JAV prezidento Barako Obamos inauguracija antrai kadencijai šių metų sausio 21 d. galėjo tapti pradžia naujam JAV ir Rusijos santykių „perkro-vimui“. Tačiau netapo. Žurnalo „Rusija globaliniuose santykiuose“ redaktorius Fyodoras Lukyanovas pažymėjo, kad posovietinėje eroje Rusijos ir Amerikos lyderiai kaskart po rinkimų deklaruoda-vo atversiantys naują puslapį abipu-siams santykiams, tačiau tokie santy-kiai niekada ilgai netrukdavo. Kodėl ši tendencija aktuali ir dabartiniams JAV ir Rusijos santykiams?

santyKių „perKroVimas“: 2009 m. B. Obamai „perkrovimo“ strate-

gija santykiams su Rusija tapo viena

sėkmingiausių užsienio politikoje nuo jo pirmosios kadencijos 2009 m. pradžios. Pati santykių „perkrovimo“ sąvoka gimė „beveik“ netikėtai Miuncheno saugumo konferencijoje 2009 m. vasarį, kurioje dalyvavo JAv atstovas viceprezidentas Joe Bidenas. Jis konferencijoje kalbėjo, kad „laikas paspausti „perkrovimo“ myg-tuką ir iš naujo peržiūrėti daugelį sričių, kur galime ir turėtume dirbti kartu“ (su Rusija, – aut. past.). JAv viceprezidentas šioje jau istorine tapusioje konferenci-joje taip pat pabrėžė, kad JAv ir Rusija turi specialų tarptautinį įsipareigojimą sumažinti branduolinių ginklų skaičių pasaulyje, nepaisant to, kad JAv ir Rusi-ja nesutinka dėl daug ko: „JAv ir Rusija gali nesutarti ir vis tiek kartu dirbti ten,

kur interesai sutampa“. Prie J. Bideno „perkrovimo“ strategijos prisidėjo ir tuo-metis Standfordo universiteto politolo-gas, o dabar JAv ambasadorius Rusijoje Michaelis McFaulas. Jis patarė JAv prezidentui B. Obamai parašyti laišką tuomečiam Rusijos prezidentui Dmi-trijui Medvedevui. Laiške, kuris taip ir liko slaptas, B. Obama Rusijos prezi-dentui pažadėjo daugiau lankstumo dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRG) europoje tuo atveju, jei Rusija atsisakys JT Saugumo Taryboje palaikyti iraną. vėliau, praėjus kelioms savaitėms po šio laiško, B. Obama prisipažino, kad disku-sijos su Rusija dėl PRG nemenkina jo įsipareigojimų nei Lenkijai, nei čekijai ar kitoms NATO narėms, nes jos yra po

PASAuLIS

Prezidentas B. Obama Ovaliajame kabinete susitinka su vyresniaisiais patarėjais prieš skambutį Rusijos prezidentui V. Putinui (2012 m. liepa)

Jav ir rusiJos saNtyKių ŠalTukasedita MieLDAŽė

_312013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga PASAuLIS

saugiu JAv ir sąjungininkų skėčiu. visgi analitikai, ieškantys atsakymų, kodėl JAv užsienio politika Rusijos atžvilgiu ėmė kisti atėjus į valdžią demokratui B. Obamai, pažymėjo, kad jis niekada nebuvo stiprus raketinės gynybos plano šalininkas, todėl nenuostabu, kad jo komandos darbotvarkėje galėjo atsiras-ti „perkrovimo“ politikos strategija ir nuolaidos dėl PRG. Rusijos reakcija į B. Obamos laišką buvo palanki. Preziden-tas D. Medvedevas pabrėžė, kad Rusija su partnere JAv yra pasiruošusios aptarti problemą: „Tai gerai, nes tik prieš keletą mėnesių mes gavome kitokius signalus – kad jau apsispręsta ir kad nėra apie ką daugiau kalbėti, o mes elgsimės taip, kaip nuspręsta“.

„perKoVimo“ strategijos Vystymas

Praėjus keliems mėnesiams nuo vašingtono „perkrovimo“ politikos duoto starto, 2009 m. įvyko keletas aukščiausio lygio JAv ir Rusijos vadovų susitikimų. Jie turėjo sustiprinti abipusį pasitikėjimą „perkrovimo“ politika. 2009 m. kovą įvyko Rusijos užsienio reikalų ministe-rijos vadovo Sergejaus Lavrovo ir JAv valstybės sekretorės Hilary clinton susitikimas. H. clinton simboliškai pa-dovanojo S. Lavrovui politikos tarp JAv ir Rusijos „perkrovimo“ mygtuką. 2009 m. pabaigoje JAv prezidentas B. Obama, atvykęs į Maskvą, oficialiai pareiškė, kad atsisako planų išdėstyti PRG Lenkijoje

ir čekijoje. Rusija, mainais į tai, sutiko JT Saugumo Taryboje palaikyti JAv poziciją dėl sankcijų iranui ir leido NATO kariniams konvojams, vykstan-tiems į Afganistaną, kirsti jos teritoriją. B. Obama, vizito metu kalbėdamas Mas-kvos naujosios ekonomikos mokykloje, akcentavo, kad „Amerika nori stiprios, taikios ir turtingos Rusijos“. JAv pre-zidentas pripažino, kad bet kuri tvarka, kuri siekia iškelti savo vertybes aukščiau kitų, neišvengiamai žlunga, todėl jis ir pakvietė Rusiją „perkauti“ santykius, kad tarpusavio priklausomybė, o ne susiprie-šinimas leistų abipusiškai ieškoti sąlyčio taškų. vienas iš tokių sąlyčio taškų buvo 2010 m. balandį pasiektas susitarimas sumažinti branduolinių ginklų atsargas tiek JAv, tiek Rusijoje. Šis susitarimas, vadinamas naująja START (angl. - Stra-tegic Arms Reduction Treaty) sutartimi, iš abiejų pusių sumažino ilgo nuotolio branduolinių ginklų skaičių iki 1550. Tokia pragmatiška, bet abipusė „perkro-vimo“ politika parodė, kad JAv ir Rusija geba susitarti, kai yra duotas teigiamas tonas.

ppo ir eKonominis BendradarBiaVimas

Svarbiu „perkrovimo“ politikos elementu tarp JAv ir Rusijos tapo eko-nominis bendradarbiavimas. Rusija po

SSRS griūties siekė atsidurti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) greto-se, tačiau vis nesėkmingai. 2011 m. jai pagaliau pavyko tai padaryti, tačiau tik dėl JAv administracijos spaudimo, nes Rusija turėjo tiek problemų dėl konf-likto su Gruzija, tiek nesutarimų su eS. Taigi B. Obamos tikslas, „perkraunant“ santykius su Rusija, buvo padėti Rusijai įstoti į PPO dar vadovaujant preziden-tui D. Medvedevui. Kartu vašingtonas bandė padėti Maskvai reformuoti po-sovietinę Rusijos ekonomiką patarimais ir investicijomis. Žvelgiant į statistinius „Rostat“ ir „FTc“ pateikiamus duome-nis (žr. grafiką), prekybos apyvarta tarp JAv ir Rusijos 2009–2011 m. pakilo beveik pusantro karto, t.y. nuo 20 mlrd. JAv dolerių iki 35 mlrd. JAv dolerių. Tokie skaičiai išties įspūdingi, turint omenyje, kad jau 2012 m., į politinę Rusijos avansceną atėjus „naujai–senam“ prezidentui vladimirui Putinui, preky-bos balansas tarp šalių smuko beveik dešimčia milijardų JAv dolerių. Kodėl „perkraunami“ JAv ir Rusijos santykiai nepersikrovė?

„perKroVimo“ VertinimasBuvęs JAv ambasadorius Ukrai-

noje ir Brookings instituto vyresnysis bendradarbis Stevenas Piferis, 2012 m. lapkritį duodamas interviu žurnalui

J. BideNas: Jav ir rusija gali nesutarti ir vis tiek kartu dirbti ten, kur interesai sutampa

Šaltinis: ФТС, Ростат

JAV investicijų į Rusiją dalis

Prekybos apyvarta

0

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

20

5

25

10

30

15

35

EKONOMINIS BENDRADARBIAVIMAS TARP JAV IR RUSIJOS (mlrd. JAV dolerių)


„The Atlantic“, teigė, kad JAv „perkro-vimo“ politika santykiuose su Rusija buvo sėkminga. Jo nuomone, kai 2009 m. į valdžią atėjo B. Obama, jis gavo nekokį palikimą iš buvusio JAv prezi-dento Džordžo W. Busho laikų: JAv ir Rusijos santykiai buvo patys šalčiausi nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. „Manau, Obamos administracija apsvarstė, kad skatinti šiuos santykius (su Rusija, – aut. past.) bus JAv interesas, siekiant gauti Rusijos paramą tiems probleminiams klausimams, kurie svarbūs administra-cijai“, – pažymėjo S. Piferis. Teigiamai perkrovimo politikos rezultatus įvertino ir 2012 m. gegužę Rusijos prezidento pareigas pradėjęs eiti v. Putinas: „Pasira-šytas naujas START susitarimas, Rusija, remiant JAv, tapo PPO nare, buvo ir kitų teigiamų elementų mūsų dvišaliuo-se santykiuose, kaip antai bendradarbia-vimo stiprinimas kovoje su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, masinio naikinimo ginklų ribojimu, t.y. pliusų prikaupta nemažai“. Tačiau Rusijos prezidentas pripažino, kad problema dėl PRG yra viena svarbiausių proble-mų tarp JAv ir Rusijos, nes „paliečia gyvybiškai svarbius Rusijos Federacijos interesus“.

JAv diplomatas ir analitikas S. Piferis pareiškė, kad nepaisant „perkro-vimo“ sėkmės, ši fazė baigėsi ir „dabar mes esame kažkur kitur“: „Šiandieniai santykiai yra geresni, nei buvo 2008 m., tačiau ar juos tokius galima išlaikyti? Bus ieškoma būdų juos pagerinti ar ketve-rių metų laimėjimai nueis perniek?“. Brookings instituto analitiko nuomone, viena iš problemų, su kuriomis susidūrė JAv ir Rusija 2012 m., buvo prezidentų rinkimai. „Rinkimai vyko skirtingai ir abi šalys atsitraukė. Jos nebeįsitraukė į abipusius santykius taip, kaip anksčiau. Todėl dabar kyla klausimas: ar po šių rin-kimų šalys vėl sugebės susivienyti ir rasti kelią eiti į priekį?“ – svarstė S. Piferis.

atšalimo priežastysGinčai dėl PRGJAv ir Rusijos santykiai ėmė šalti

2012 m., prasidėjus prezidento rinkimų

pareiškė, jog PRG problemą galima išspręsti tuomet, jei Maskva ir vašing-tonas pripažins vienas kitą patikimu partneriu ir sąjungininku. Anot Rusijos vadovo, „spręsti PRG problemą, reiškia kartu spręsti klausimus, susijusius su raketų keliamu pavojumi, ir sutikti su tuo, kad abi šalys turi vienodą priėjimą valdyti šią sistemą. Be abejo, tai labai jautri veikimo sritis karinėje sferoje. Nežinau, ar mūsų partneriai pasiruošę tokiam bendradarbiavimui“.

Rinkimų dėmuoRusijoje 2011 m. gruodžio 4 d. vyko

rinkimai į Rusijos Dūmą. Tai v. Putinui buvo tarsi repeticija prieš rinkimus į prezidento postą. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugumą Dūmoje laimėjo prezidentinė partija „vieningoji Rusija“. Tai buvo kaip ir savimeilę v. Putinui paglos-tantis momentas, tačiau anaiptol ne Rusijos gyventojams. Todėl 2011 m. pabaigoje į gatves išėjo protestuotojai prieš vienos partijos-vieno lyderio kultą.

kampanijai Rusijoje. Prieš tai noriai ieškojęs kompromisų su vašingtonu, D. Medvedevas 2012 m. iškėlė PRG problemą. Dar 2011 m. abi pusės ieškojo kompromiso šioje srityje, rodos, jis ir turėjo būti rastas, tačiau JAv, nors ir atsisakiusi PRG projekto Lenkijoje ir čekijoje, neatsisakė toliau vystyti PRG programos. Tuometis prezidentas D. Medvedevas netgi pagrasino, kad jeigu dėl PRG susitarti nepavyks, tai Maskva išstos iš 2010 m. pasirašyto START susitarimo ir dislokuos raketas Kalinin-grade. Įdomiausia tai, kad vašingtonas į tokius Maskvos pagrūmojimus beveik nereagavo, motyvuodamas tuo, kad Rusijoje prasidėjo rinkimų kampanija ir kova dėl būsimų postų. iš kitos pusės, JAv net ir nebuvo suinteresuotos ką nors keisti PRG klausimu, kol neišrink-tas JAv prezidentas. Be to, abi pusės aiškiai suprato, jog iki 2018 m., kai turi prasidėti paskutinis – ketvirtasis – PRG etapas europoje, dar yra laiko. Po sė-kmingų rinkimų prezidentas v. Putinas

PASAuLIS

JAV prezidentas B. Obama susitinka su tuomečiu Rusijos premjeru V. Putinu (Maskva, 2009 m. liepos 7 d.)

REu

TER

S/Ji

m Y

oung

/X9

00

65

/Sca

npix

nuo

trau

ka


Protestuotojai liejo pyktį ant v. Putino, „vieningosios Rusijos“ ir tendencin-gos šalies žiniasklaidos. Tad v. Putinui reikėjo rasti priežastį, kaip tokių pro-testų vertę sumenkinti. Buvo pasitelkta šmeižto kampanija prieš „amžiną priešą“ JAv. 2012 m. pradžioje būsimas prezi-dentas v. Putinas leido sau pareikšti, kad opozicijos protestus galėjo paskatinti JAv valstybės sekretorės Hillary clinton kalbos. Kiek vėliau, jau išrinkus prezi-dentą v. Putiną, buvo užsipultas vienas iš „perkrovimo“ strategijos iniciatorių ambasadorius M. McFaulas. Jis buvo apkaltintas dėl ryšių su „nesistemine opozicija“.

Lyderių ambicijosTarp JAv ir Rusijos lyderių, v. Pu -

tino ir B. Obamos, 2012 m. turėjo vykti keletas susitikimų. v. Putinas buvo pa kviestas B. Obamos dalyvauti G-8 susitikime Kemp Deivide ( JAv), tačiau atsisakė, motyvuodamas vyriausybės formavimo svarba. Šis atsisakymas buvo ne laiku ir ne vietoje, nes B. Obama prieš būsimą antrąją kadenciją norėjo užsitikrinti, kad „perkrovimo“ politika su Rusija, išrinkus naująjį prezidentą v. Putiną, nenutrūks. Politikos užku-lisiuose buvo kalbama, kad v. Putinas nepanoro susitikti su B. Obama dėl to, kad šis anksčiau pirmas atsisakė atvykti į Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ben-dradarbiavimo susitikimą vladivostoke, motyvuodamas partijos suvažiavimu.

Teisiniai suvaržymaiNepavykusius vizitus lydėjo vir-

tinė kitų incidentų, kurie atšaldė JAv ir Rusijos santykius. 2012 m. rugsėjį Rusijos Dūma paprašė vašingtono nutraukti JAv organizacijos USAiD, teikiančios pagalbą užsienio šalims ir su jomis bendradarbiaujančios ekono-mikos, žemės ūkio, demokratizacijos ir humanitarinėje srityse, veiklą Rusijoje. Maskvos motyvacija buvo paprasta: USAiD ir panašios JAv organizacijos remia „nesisteminę opoziciją“ Rusijoje. Tačiau toks Rusijos žingsnis dar nereiš-kė, kad kantrybės taurė buvo perpildyta.

Prezidento rinkimų kampanijoje Rusija labai aiškiai palaikė demokrato B. Oba-mos kandidatūrą. O tam buvo priežas-čių. Pirma, su respublikonų „vanagiš-ka“ užsienio politika Maskvai visada sunkiau sekėsi surasti sąlyčio taškus. Ką jau kalbėti apie akibrokštą, kai net neiš-rinktas respublikonų kandidatas Mittas Romney sugebėjo neatsargiai pareikšti, kad Rusija yra JAv geopolitinis prie-šas nr.1. iš kitos pusės, Maskva siekė dialogo su vašingtonu tęstinumo, o B. Obamos perrinkimas kaip tik ir turėjo garantuoti tokį kontinuumą. v. Putinas netgi viešai pareiškė, kad B. Obama turi potencialo kaip žmogus ir politikas: „Man atrodo, kad jis (B. Obama, – aut. past.) yra nuoširdus žmogus ir realiai nori padaryti pasaulį geresnį“.

2012 m. lapkritį po B. Obamos išrinkimo Rusijos prezidentas as-meniškai paskambino perrinktam prezidentui ir pakvietė jį apsilankyti Rusijoje. B. Obama pasiūlymą priėmė. Toks abipusis sutarimas turėjo reikšti, kad šalys yra pasiruošusios spustelėti „perkrovimo“ mygtuką vėl ir perei-ti į aukštesnį santykių lygį. Tačiau taip neatsitiko. JAv ir Rusija pradėjo mėtytis įstatymais-draudimais: iš JAv pusės Magnitskio įstatymu, skelbiančiu

sankcijas žmogaus teisių pažeidėjams iš Rusijos, o iš Rusijos pusės – draudimu JAv piliečiams įsivaikinti našlaičius iš Rusijos. visa ši istorija su įstaty-mais-draudimais prasidėjo 2006 m., o į politinę avansceną nužengė 2012 m. birželį, kai vašingtonas pritarė Ma-gnitskio įstatymo projektui. Koncerno „Hermitage capital Management“ vadovas Billas Browderis užsitraukė Rusijos valdžios nemalonę, nes sten-gėsi nerusiškais metodais skaidrinti savo įmonių veiklą Rusijoje. Dėl to susilaukė Rusijos valdžios nemalonės ir šalyje buvo paskelbtas persona non grata. B. Browderis išvyko į Londoną ir per atstumą ėmė valdyti savo įmones Rusijoje. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Rusijos valdžios struktūros pradėjo krėsti B. Browderio įmones ir ieškoti priekabių. Netrukus buvo sulaikytas Sergejus Magnitskis, B. Browderio koncerno teisininkas. Rusijos val-džia šį teisininką sulaikė priskirdama jam mokesčių vengimo ir sukčiavimo nusikaltimus. Uždarytas kalėjime S. Magnitskis po metų mirė. Įtariama dėl to, kad jam nebuvo suteikta reikiama medicinos pagalba. Reaguodamos į tai, 2012 m. gruodį JAv priėmė Magnits-kio įstatymą, kuriuo į juodąjį sąrašą įtraukė Rusijos pareigūnus, siejamus su S. Magnitskio mirtimi. Šį įstatymą JAv taip pat papildomai ėmė taikyti ir kitiems žmogaus teises pažeidžiantiems Rusijos pareigūnams. Atsakydama į Magnitskio įstatymą, Maskva pirmiau-sia apkaltino JAv kišantis į Rusijos vidaus reikalus, o vėliau priėmė draudi-mą amerikiečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos. Taigi toks abipusis nesantaikos židinys tarp JAv ir Rusijos apribojo iki tol puoselėtus draugiškus, „perkrovi-mo“ strategija grįstus santykius. Kaip pažymėjo Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, „perkrovimas nega-lėjo tęstis amžinai, nes, antraip, tai būtų buvęs ne „perkrovimas“, o programos sutrikimas“. visgi norisi tikėtis, kad šalis apėmęs šaltukas nesutrikdys siekti konsensuso sprendžiant Sirijos ir irano problemas. ■

s. lavrovas: Perkrovimas negalėjo tęstis amžinai, nes, antraip, tai būtų buvęs ne „perkrovimas“, o programos sutrikimas

34_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013PASAuLIS

ar maLis gaLi taPti aNtruoJu afganisTanu? vaiva SAPeTKAiTė

Dar pernai gruodį Prancūzija neatsi-liepė į Centrinės Afrikos Respublikos (CAR), buvusios savo kolonijos, prezi-dento Fransua Bozizės (François Bo-zizé) prašymą atsiųsti karines pajėgas kovoti su sukilėlių grupuote „Seleka“, nors tuo metu ji užiminėjo vieną miestą po kito ir grasino tą patį padaryti su CAR sostine Bangiu – kone paskutine vyriausybės įtakoje išlikusia teritorija. Tada Prancūzijos prezidentas Fransua Holandas (Francois Hollande) atkakliai kartojo, kad „Francafrique“ politikos laikai liko praeityje ir jo šalis nesikiš į suverenios valstybės vidaus reikalus. Juolab kad pagrindinis „Seleka“ reikala-vimas buvo, kad F. Bozizė atsistatydintų, nes esą vyriausybė nesilaikė per anks-tesnes derybas duoto pažado suteikti buvusiems kariams darbo.

Tačiau, kai netrukus atėjo kitos bu-vusios kolonijos – Malio – eilė, Prancūzi-ja be ilgesnių pamąstymų į jį pasiuntė ke-lis šimtus karių (dabar jų skaičius išaugo iki 4 tūkst.). Kritika dėl Prancūzijos neva taikomų dvigubų standartų buvo atmes-ta, argumentuojant, jog situacija Malyje kitokia, ir čia Prancūzijos įsikišimas buvo reikalingas: tai – ne atskiros šalies vidaus reikalas, o tarptautinio masto saugumo problema.

Maištininkai, su kuriais Malyje kariauja šalies armija, nėra vienalytė grupuotė. Didžiausią nerimą tarptautinei bendruomenei kelia radikalūs islamistai, siejami su tarptautiniu teroristų tinklu al-Qaeda, siekiantys Malyje įvesti Talibano režimo analogą, paremtą šariato teise. Jei-gu jiems tai pavyktų, Malis ne tik stipriai destabilizuotų vakarų Afriką, Sahelį, bet ir taptų teroristų buveine, iš kurios būtų galima rengti atakas prieš taikinius vaka-ruose ar jų sąjungininkus. Dėl to kova su maištininkais Malyje yra interpretuojama

kaip„karas su terorizmu“ ir, kadangi Prancūzija yra viena iš avangardo šalių, jos įsikišimas tokioje situacijoje neva yra „natūralus“ dalykas.

Tai veikiausiai tiesa, na, bent jau di-džiąja dalimi. Kita vertus, toks F. Holan-do sprendimas gali būti sietinas ir su jo nedideliu politiniu svoriu ir neįspūdingais reitingais (juolab kad dėl Malio nuspręs-ta nepasikonsultavus su Nacionaline Asamblėja). Ne paslaptis, kad Prancūzi-joje F. Holandas dažnai kritikuojamas dėl savo neryžtingumo ir nelaikomas kietu politiku. Neturint autoriteto, sudėtinga aplink save sutelkti žmones, kas apsun-kina problemų, su kuriomis susiduria Prancūzija, sprendimą. Tą pripažįsta net ištikimiausi prezidento šalininkai. Taigi konfliktas Malyje galėjo pasirodyti gera proga pasitaisyti įvaizdį. Tikrai, po minė-to sprendimo prezidento reitingai keliais procentais pakilo. Kadangi prancūzų pajėgų siuntimą į Malį tvarkingai pasekė JAv ir Didžioji Britanija, tai pakėlė Pran-cūzijos tarptautinį statusą, kas, be abejo, paglostė prancūzų savimeilę. Tik klau-simas – kuriam laikui? Jei Prancūzijos

dalyvavimas konflikte užtruks ilgiau nei tikėtasi (pasak F. Holando, tai – „savai-čių reikalas“) arba Prancūzijoje įvyks teroristinių išpuolių (joje sustiprintas saugumas), F. Holando viešoji nuomonė nepasigailės. vis dėlto bent kol kas prezi-dentas gali džiaugtis palaikymo šūksniais „vive la France!”, „vive Hollande!” – per savo vizitą Malyje, Timbuktu, vasario pradžioje vietinių jis buvo sutiktas tarsi didvyris. vis dėlto maliečių entuziazmas dėl iš miestų išvytų islamistų skubotas – tai ne istorijos pabaiga ir nėra garanto, jog Prancūzijai pasitraukus, maištininkai negrįš. Be abejo, čia F. Holandas dar kartą pakartojo savo mantrą, kad operaci-ja – „savaičių reikalas“, ir išreiškė viltį, kad netrukus vadovavimas karinei operacijai iš Prancūzijos bus perimtas.

žaidimas, Kurio laimėti neįmanoma?

Dar visai neseniai sėkmingos Afrikos demokratizacijos simboliu laikytame Malyje situacija chaotiška – atkurti stabilumą nebus lengvas uždavinys. Tai Prancūzija supranta, tad su tokiomis

Prancūzijos prezidentą Francois Hollande‘ą, vasario 2 d. atvykusį vienos dienos vizito į Malį, Timbuktu oro uoste pasitinka Malio laikinasis prezidentas Dioncounda Traore. Prancūzijos vadovas į šią Sahelio valstybę atvyko išreikšti paramos prancūzų kariams, kovojantiems su islamistų sukilėliais, ir aplankė senovinį Timbuktu miestą, susigrąžintą iš su al-Qaeda susijusių kovotojų

REu

TER

S/P

OO

L/X8

00

03

/Sca

npix

nuo

trau

ka


vyriausybę ar tarptautines pajėgas. Tikėti-na, kad pasikartotų kovos su Afganistano talibais scenarijus, o kaip ten sekasi, ga-lime stebėti jau ne vienerius metus. Tai į konfliktą įsivėlusioms valstybėms reikštų nepageidautiną apkrovą biudžetams ir teroristinių aktų grėsmės jose išaugimą.

maištininKų anatomijavertėtų atsiminti, jog šie tarptauti-

nę bendruomenę ant kojų sukėlę karo veiksmai nebuvo Malio konflikto pradžia, o tik suintensyvėjimas. Praėjusių metų sausį separatistiškai nusiteikusios tuaregų gentys įvykdė perversmą ir šiaurinė šalies dalis, jų vadinama Azavadu, pateko į tua-regų įtaką, o po poros mėnesių, kai kariai nuvertė teisėtą Malio vyriausybę, tuaregai galėjo geriau įsitvirtinti.

Tuaregų sukilimas nebuvo netikėtas, nes jie nuo pat Malio nepriklausomybės paskelbimo (1960 m.) turėjo ambicijų sukurti atskirą valstybę. Jiems tai beveik pavyko, kada praėjusių metų balandį tuaregų sukilėliai iš sekuliaraus Azava-do išlaisvinimo nacionalinio judėjimo (MNLA) vienašališkai paskelbė apie savo nepriklausomos valstybės Azavado įkūrimą. vis dėlto pergale džiaugtasi neilgai: tarptautinė bendruomenė naujos valstybės nepripažino (Afrikos Sąjunga Azavado nepriklausomybės deklaraciją tiesiai šviesiai pavadino „nulinės vertės“), o, antra vertus, dar iki metų pabaigos tuaregai valdžią užleido kur kas radika-lesniems savo buvusiems bendražygiams islamistams. Taigi kodėl šioje dinamiš-koje istorijoje tik neseniai kilo šurmulys? iki sausio vidurio tarp Šiaurės Malio ir maliečių valdomų Pietų nuo 1995 m. veikė taikos sutartis, kuri buvo sulaužy-ta, radikaliesiems islamistams pradėjus veržtis toliau į pietus.

Patys maištininkai nėra vientisa, vie no tikslo vedama grupė, bet sudaryti bent iš kelių skirtingų dalių. Tai – Malio tuaregų separatistai, norintys nepriklau somo Azavado, religiniu fanatizmu pasižymin-tys tuaregai, pavyzdžiui, į Malį atvykę po Libijos diktatoriaus Muammaro Gadaf-fio režimo nuvertimo (kovoję jo pusėje), ir galiausiai arabiškai kalbantys su al-Qaeda

frazėmis kaip „savaičių reikalas“, bet kartu žadėdama likti iki tol, kol padėtis stabilizuosis, rizikuoja netolimoje ateityje susilaukti nepasitenkinimo.

Malio vyriausybei, be maždaug 4 tūkst. prancūzų, taip pat turėtų padėti JAv, Danija, vokietija, Didžioji Britanija, Senegalas, Burkina Fasas, Nigeris, Nige-rija ir Gvinėja. Lietuva, Latvija ir estija iš Suomijos irgi gavo kvietimą prisijungti prie formuojamos Šiaurės valstybių kari-nių instruktorių grupės, besiruošiančios dalyvauti eS mokymo misijoje Malyje. visos Baltijos šalys turėtų skirti po du karinius instruktorius. Tai būtų pirmas kartas, kai Lietuvos kariai tiesiogiai daly-vautų misijoje Afrikos žemyne. Tikimasi, jog Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ar-timiausiu metu priims rezoliuciją, kad JT iš Prancūzijos ir AFiSMA (tarptautinių Afrikos valstybių vadovaujamų pajėgų Maliui stabilizuoti) perimtų vadovavimą misijai ir pasiųstų apie 6 tūkst. „mėlynųjų šalmų“ – taikos palaikymo pajėgų. Ne-žinia, kiek tarptautinėms pajėgoms teks čia užtrukti, tačiau aišku, kad Malį likimo valiai palikti būtų pavojinga jau vien dėl jo reikšmingos strateginės padėties. Grės-mė labiausiai išaugtų vakarų Afrikai ir Užsacharės regionui, o faktas, kad Malis

gana arti europos, taip pat nedžiugina Senojo žemyno valstybių. Malis reikš-mingas dar ir tuo, jog yra svarbi valstybė kovojant prieš narkotikų, už kuriuos gautais pinigais dažnai finansuojamos teroristinės grupuotės, kontrabandą. islamistams perėmus Malio kontrolę, ši problema neišvengiamai paaštrėtų, nors ir dabartinė padėtis nedžiugina – ne vienas vyriausybės narys buvo apkaltintas korupcija ir prisidėjimu prie narkotikų kontrabandos.

Palikti situaciją suvaldyti Malio armijai būtų ne itin protinga – ji pakriku-si ir negali prilygti sukilėliams. ypač, jei šiems į pagalbą skubėtų islamistų kovoto-jai iš kitų šalių. efektyvumą smukdytų ir keisti armijos ir jai „vadovaujančios“ vyriausybės santykiai. Didesnę valdžią savo rankose laiko būtent armija, kuri kartais nesibodi pašalinti vieno ar kito jai neįtikusio politiko – netgi premje-ro. Kita vertus, kiek bus veiksmingos naujausia ginkluote ir technologijomis apsirūpinusios užsienio pajėgos, taip pat sunku pasakyti. islamistams perėjus prie partizaninės taktikos ir išsisklaidžius dykumoje, pasklidus po artimas valsty-bes, jose sukilėliai galėtų sustiprėti ir iš ten toliau vykdyti išpuolius prieš Malio

Malio kareivis. Malio kariuomenė, padedant Prancūzijos pajėgoms, kovoja su radikaliaisiais islamistais sukilėliais (Gao miestas, Malis, vasario 21 d.)

AP

/STR

/SC

AN

PIX

SW

EDEN

/Sca

npix

nuo

trau

ka

36_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013PASAuLIS

Sausio 29 d. Briuselyje vykusioje Eu-

ropos liaudies partijos (ELP) politinėje

asamblėjoje buvo priimta rezoliucija dėl

situacijos Malyje. Šia rezoliucija ELP iš-

reiškė remianti Prancūzijos vyriausybės

iniciatyvą ir pakvietė kitas ES šalis nares

ir pačią Europos Sąjungą stipresniam ir

greitesniam įsitraukimui. Rezoliucijoje

pabrėžiama, kad teroristų grupuočių

buvimas Malyje ir kaimyninėse šalyse

kelia grėsmę ne tik Sahelio regionui ir

jo gyventojams, bet ir visai tarptautinei

bendruomenei. „Tikime, kad be stipraus

ir koordinuoto pirmiausia Afrikos vals-

tybių ir regioninių organizacijų, o tada ir

ES ir jos valstybių narių įsipareigojimo,

situacija gali toliau blogėti ir vesti į

rizikingą situaciją, kuomet bus sukurtas

saugus prieglobstis teroristams, priside-

dantiems prie viso regiono destabiliza-

vimo“, – teigiama ELP rezoliucijoje. ELP

taip pat pasveikino ES valstybes nares ir

trečiąsias šalis, parėmusias Prancūzijos

misiją, ir pasidžiaugė, kad ES pastango-

mis buvo surinkta 93 mln. eurų Malio

politiniam konfliktui ir maisto krizei

palengvinti.

Parengta pagal ELP pranešimą

spaudai

ELP

nuo

trau

ka

siejami islamistai iš Šiaurės Afrikos – „al-Qaeda islamiškame Magrebe“ (AQiM). Libijos režimo nuvertimas ne tik paska-tino sugrįžti diktatoriaus pusėje buvusius išmokytus kautis tuaregus, bet ir suteikė palankią progą atgaivinti konfliktą, nes po to didžiuliai ginklų arsenalai pasklido po aplinkines teritorijas – Nigerį, Alžyrą, taip pat ir į Malio šiaurę.

Nors iš pradžių stebėjome vieningą šių grupių veikimą, greitai tapo aišku, kad tarp jų mažai kas bendro – nebent tas pats priešas. Skyrėsi net jų tikslai: sekuliarus Azavado išlaisvinimo nacio-nalinis judėjimas (MNLA) norėjo įkurti pasaulietinę nepriklausomą savo valstybę, o islamistai tikėjosi užkariautame Malyje įvesti šariato įstatymais pagrįstą tvarką. Nenuostabu, kad tarp skirtingų grupių greitai paaštrėjo nesutarimai ir aiškiai ėmė matytis visas buvusių bendražygių vienybės trapumas.

vadinasi, ne visi jie nori karo ir tai matyti. Pavyzdžiui, daug Šiaurės Malio tuaregų apskritai pasitraukė iš konflikto, nes jie nesitapatina su radikaliomis kitų iš užsienio atkeliavusių sukilėlių idėjomis (tuaregų etninė grupė pasklidusi Alžyro, Libijos, Nigerijos teritorijoje). Neverta pamiršti, kad, pasibaigus paskutiniam tuaregų sukilimui devyniasdešimtaisiais, dalis jų pasisakė už suvienytą Malį ir ilgą laiką kovojo Malio armijos greto-se. vis dėlto po Azavado išlaisvinimo nacionalinio judėjimo 2012 m. įvykdyto perversmo šalies šiaurėje senos tuaregų ir juodaodžių Malio gyventojų etninės nuoskaudos pabudo. Patys tuaregai, kaltinti „iš aukšto“ žiūrintys į juodaodžius maltiečius ir kažkada versdavę juos savo vergais, susidūrė su aštria diskriminacija ir smurtu, tad dėl saugumo traukėsi iš Malio armijos, kurioje dominuoja juoda-odžiai Bambara genties afrikiečiai.

iraKas, afganistanas... malis?Nors neoficialiai kalbama, kad

vakarų Afrikos šalių pajėgos nenori veltis į karą regione, tačiau į konfliktą Malyje įsitraukus didžiajam trejetu-kui – Prancūzijai, JAv ir Didžiajai Britanijai – nebuvo uždelsta atsiimant sukilėlių užgrobtus miestus. Pažymėtina, kad po irako ir Afganistano karų šalys vengė veltis į naujus konfliktus, tad toks operatyvus atsakas į Malio vyriausybės pagalbos prašymą buvo gana netikėtas. Nors šiuo metu pranešama apie pran-cūzų ir Malio kariuomenės pasiektas pergales, atsiimtus miestus, tačiau kirba klausimas, ar Sahelis nebus naujas irakas ar Afganistanas ir ar Prancūzija nekartos JAv nesėkmių? Ar pirminė užliūliuojan-ti sėkmė nepavirs sunkiai besuvaldoma situacija? iš gausėjančių pranešimų apie savižudžių išpuolius ar stiprėjantį isla-mistinių grupuočių bendradarbiavimą

_372013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga PILIGRIMAS

vakarų Afrikoje galima spręsti, kad istorija tik įsibėgėja ir tokių tragiškų „keršto akcijų“, pavyzdžiui, kaip plačiai nuskambėjusi įkaitų drama Alžyre, kada už Prancūzijos oro antskrydžius Šiaurės Malyje keršijanti islamistinė „al-Mu-lathameen brigada“ užpuolė Britanijos naftos kompanijai BP priklausančią Ameno dujų baseino gavybos bendrovę, veikiausiai dažnės.

Konfliktas Malyje ypatingas ir tuo, kad Prancūziją privertė pasiųsti sausu-mos pajėgas, kas signalizuoja apie jos atsitraukimą nuo pastarųjų metų poli-tikos, kada stengtasi į konfliktus veltis „ribotai“, t. y. net dalyvaujant operacijoje Libijoje apsiribota tik oro ir specialiųjų pajėgų įtraukimu.

vakarų išėjimo iš Malio laikas ir aplinkybės neaiškios. Nors F. Holandui ši operacija – „savaičių reikalas“, kiti įtakingi Prancūzijos politikai kalba ir ki-taip. Štai Prancūzijos gynybos ministras Žanas ivas Le Drianas ( Jean-yves Le Drian) teigia, kad bus siekiama visiško radikalių islamistų grupuočių išstūmi-mo, o laiko ribos išsiplečia iki „tiek, kiek prireiks“.

Jau vien deklaruojamas stabilumo atkūrimo siekis ir kalbos apie atsako-mybės perleidimą Malio vyriausybei skamba sunkiai įtikinamai. vyriausybė nėra pakankamai įtakinga ar patyrusi, kad turėtų didelių šansų stabilizuoti situaciją. Pati Malio armija nediscipli-nuota, kur kas prasčiau apsirūpinusi ginkluote, o ir pavaldumas vyriausybei, švelniai tariant, ginčytinas. Taigi panašu, kad palikti situaciją suvaldyti vietinei valdžiai, yra tas pats, kaip palikti Malį maištininkams. Tikėtis, kad užtektų vien kitų Afrikos valstybių pastangų, irgi gana optimistiška.

Kita vertus, padėtis nebūtinai tokia bloga, o priešininkas ne toks pavojingas, kaip gali atrodyti: nereikia pamiršti, kad suirute mielai naudojasi nusikaltėliai – kaip BBc teigė socialinė antropologė Judith Scheele, „jeigu esi jaunas malietis ir nori ką nors pagrobti, tai geriausia tai daryti prisidengus al-Qaeda etikete ir ji nebūtinai turi daug ką reikšti“. ■

Jau kokius 10 metų lentynoje šalia savo darbo stalo saugau ploną papras-to leidimo knygelę: Joseph Ratzinger „Krikščionybės įvadas: paskaitos apie Apaštalų tikėjimo išpažinimą su nauja įžangine esė“, leidykla „Katalikų pasau-lis“, Vilnius, 2001 m. Paimu ją ir šįkart.

apie Hansą, laisVę atgaVusį...„Ar tokioje sutrikimo situacijo-

je krikščionybė neturėtų labai rimtai mėginti vėl atrasti savo balsą, kad naująjį tūkstantmetį galėtų supažindinti su žinia, padaryti ją suprantamą kaip bendrąjį kelrodį į ateitį?“ Šiuo retoriniu klausimu prasideda šis populiariausias būsimo Popiežiaus veikalas, pirmą kartą išleistas

1968 m., iškart pelnęs pasaulinį pripaži-nimą, o Lietuvoje platintas pogrindyje. Nepriklausomoje Lietuvoje būta keleto jos leidimų, bet knygelė ir šiandien pa-deda iš naujo suvokti tikėjimą kaip tikro buvimo žmogumi galimybę, neleisdama įklimpti dvasinę tuštumą dangstančioje tuščiakalbystėje ir susivilioti materialiuoju pasauliu.

Knygoje, išaugusioje iš paskaitų, 1967 m. vasaros semestrą skaitytų Tiubingene visų fakultetų klausytojams, remiamasi tikėjimo išpažinimo dėmenų analize, svarstomas Dievo ir Kristaus klausimas kaip krikščioniškojo tikėjimo šerdis ir apibūdinama jo vieta šiandieniame pa-saulyje. Knygelėje nusakomas jos tikslas:

REu

TER

S/K

ai P

faff

enba

ch/X

00

44

6/S

canp

ix n

uotr

auka

BeNediKtas Xvi: atsidavimo ir PagarBos deriNysčeslovas iŠKAUSKAS


„Padėti suvokti tikėjimą kaip tikros žmo-gaus egzistencijos šiandieniame pasaulyje galimybę, paaiškinti jį, nepaverčiant šių aiškinimų tuščiais samprotavimais...“

Bet ji man vertinga dar ir tuo, kad priminė seną, vaikystėje gal iki galo nesu-voktą pasaką apie laimės ieškojusį Hansą. Jis nešė sunkų aukso luitą, kurį, norėda-mas palengvinti naštą, vis keitė iš pradžių į arklį, paskui į karvę, po to į žąsį, tuomet į galąstuvą, o šį galų gale išmetė kaip nereikalingą ir – ne ką prarado. Han-sas nesikrimto. Atvirkščiai, gal ne visai nuovokus berniokas manė, kad jo nevykę mainai – brangi visiškos laisvės dovana. Ar ilgai truko tas laisvės svaigulys, ką su ta laisve jis darė, ar Hansas vėl nesusivi-liojo kokiu aukso ir kito turto blizgesiu, pasaka palieka skaitytojo fantazijai.

BrolišKa ir ganytojišKa meilėŠią primirštą vaikystės pasaką man

atkartojo ne kas kitas, o Josephas Ra-tzingeris. Netrukus, jau sulaukęs 78-rių, 2005-ųjų balandžio 19 d., jis buvo išrinktas aukščiausiu Katalikų bažnyčios hierarchu. O štai vasario 11 d. vatikanas pranešė, kad vasario pabaigoje, šio mėne-sio paskutinę dieną, Popiežius pasitrau-kia, pasaulietiškai tariant, atsistatydina.

Taigi, prabėgo beveik 8 pontifiko metai. Tapęs šv. Tėvu, būdamas vyriau-siu iš visų popiežių per daugiau kaip 200 metų, Benediktas Xvi negalėjo tikėtis savo aktyvumu, varginančiomis kelionėmis pas pasaulio tikinčiuosius, ganytojiška veikla pralenkti Joną Paulių ii. Kaip vokietijos radijui patvirtino jo vyresnysis 89-rių sulaukęs brolis Georgas Ratzingeris, Popiežius norėjo daugiau ramybės. Jam buvo sunku keliauti, kojos jo neklausė, nusilpo regėjimas.

Žurnalas „Der Spiegel“ prisiminė, kad brolis jau kitą dieną, kai iš Siksto koplyčios parūko dūmelis, pranešęs apie dvasininko išrinkimą Popiežiumi, jis sakęs, kad garbaus amžiaus Pontifikas „ne visai stiprios sveikatos“, tad slapta vylęsis, kad šv. Tėvu kardinolai išrinks ką nors kitą, jaunesnį. Bet Georgas ir dabar prisimena keletą mielų susitikimų su broliu: 2006 m. rugsėjį, kai jiedu pas

tikinčiuosius ėjo kartu susikibę už rankų, ir tai buvo neužmirštamos akimirkos; kai jie lankė sesers Marijos, šeimininka-vusios namuose Pentlingene ir mirusios 1991-aisiais, kapą; kai grodavo fortepijo-nu keturiomis rankomis, kartu vakarie-niaudavo ir plaudavo indus...

visa tai labai žmogiška ir visai nepa-našu į tą aukščiausiųjų dvasinių hierarchų gyvenimo stilių, kokį mes dažniausiai įsivaizduojame. O ir dabar Benediktas Xvi, perduodantis Bažnyčios valdžios skeptrą kitam dvasininkui, pasitraukiantis į popiežiškąją rezidenciją castel Gan-dolfe netoli Romos arba Les combes miestelyje Alpėse, niekada nenutols nuo tarnystės Dievui, meditacijų ir jam taip įprastos mokslinės teologinės veiklos.

Popiežius Benediktas Xvi pasielgė ne visai įprastai, bet, baigęs aktyvią veiklą tokiu būdu, jis užsitarnavo dar dau-giau pagarbos. Kita vertus, tai gali būti pavyzdžiu įvairiems pasaulio veikėjams, politikams, valdovams, kurie, pasikliau-dami savo senkančiomis protinėmis ir fizinėmis galiomis, karjeros viršūnėje laikosi iki paskutinio atodūsio.

Kada Vėl sulauKsime šV. tėVo?Lietuvos tikintieji vis dėlto nesu-

laukė šio Popiežiaus vizito. Kaip „verslo žinioms“ sakė Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto irena vaišvilaitė, Bene-diktui Xvi jau pernai kartu su kreden-ciniais raštais buvo įteiktas oficialus Pre-zidentės kvietimas apsilankyti Lietuvoje. Žinoma, šis kvietimas galios ir naujam šv. Tėvui. Tikėtasi, kad Benediktui Xvi galbūt pavyks atvykti į Lietuvą šių metų vasarą į Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmes... Dabar kyla klausi-mų ir dėl jo kelionės į Braziliją – Pasaulio jaunimo dienas liepos pabaigoje.

„Jeigu naujasis Popiežius išreikštų susidomėjimą galimybe pasinaudoti kvie-timu apsilankyti Lietuvoje, toks vizitas geriausiu atveju gali įvykti po pusantrų ar dvejų metų“, – sakė laikraščiui ambasado-rė. Popiežius Jonas Paulius ii Lietuvoje lankėsi 1993 m. rugsėjo 4–8 d., ir šiemet minėsime šio apaštališkojo vizito 20-metį. ■

PILIGRIMAS

Buvęs Lietuvos ambasadorius prie

Šventojo Sosto, Europos Parlamento

narys Algirdas SAUDARGAS

Popiežiaus Benedikto XVI sprendimas

atsisakyti Bažnyčios vadovo posto buvo

netikėtas, tačiau visiškai teisėtas pagal

Bažnyčios kanonus ir atitinkantis šių

laikų dvasią. Popiežius tai padarė laisva

valia ir jį galima suprasti: senam žmogui

sunku eiti tokias nepaprastai atsakingas

pareigas. Popiežius Benediktas XVI yra

nepaprastai aštraus proto žmogus, didis

intelektualas, todėl galbūt, neturėda-

mas sunkios administracinės vadovavi-

mo Bažnyčiai naštos, jis bus aktyvesnis

intelektualinėje srityje. Benediktas XVI

leido ne tik bažnytinius dokumentus,

bet ir nuolat rengė plačiajai visuome-

nei skirtus leidinius. Pavyzdžiui, jau

būdamas popiežiumi jis parašė gilią ir

įdomią studiją apie Jėzaus gyvenimą.

Paradoksas: atstovaudamas oficialiai

Bažnyčios pozicijai jis pažymi, kad studi-

joje pateikia asmeninį požiūrį.

Popiežius visada buvo labai šiuolaikiš-

ko mąstymo, tačiau gilias Bažnyčios

tradicijas gerbiantis pontifikas. Reikėtų

pažymėti, kad jo vykdoma užsienio

politika buvo labai subtili, tiksli ir

užtikrinanti tradicijų tęstinumą, tačiau

kartu popiežius leidosi į diskusijas su

šiuolaikiniais filosofais aktualiais šių

dienų klausimais. Išrinktas popiežiumi

Benediktas XVI ambasadoriams atsiun-

tė encikliką ne italų ar anglų, bet lotynų

kalba – tai dar vienas įrodymas, kad

jis moka suderinti tradiciją su

šiuolaikiniu dialogu.

Algirdas Saudargas

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

_392013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga PILIGRIMAS

giNtaras grušas: PoPiežiaus tarNystė – reiKLi tarNystėKalbino česlovas iŠKAUSKAS

Apie Popiežiaus Benedikto XVI spren-dimą pasitraukti iš Romos katalikų bažnyčios vadovo posto, šio sprendimo vertinimą ir reikšmę tikinčiųjų bendruo-menei „Apžvalga“ pakalbino vyskupą Gintarą GRUšĄ.

Kaip vertinamas šis Benedikto XVI apsisprendimas Bažnyčios kanonų, visuomeniniu ir psichologiniu požiūriu?Nors pastaraisiais šimtmečiais tokia norma nebuvo pasinaudota, Bažny-čios Kanonų teisė numato Popiežiaus atsistatydinimo galimybę (kan. 332 § 2. „Jei pasitaikytų, kad Romos Popiežius atsistatydintų iš pareigų, atsistatydinimo galiojimui reikalaujama, kad jis būtų padarytas laisvai ir pareikštas tinkamai, bet nereikia, kad jį kas priimtų“). verta atkreipti dėmesį, kad formuluotė „Jei pasitaikytų...“ gana aiškiai rodo, kad tai – galimybė, bet ne būtinybė, kita vertus, ne kažkokia didelė išimtis, o vien Popiežiaus apsisprendimo nulemiamas dalykas.Šiandienos visuomenėje daug kas siekia suprasti, kodėl Benediktas Xvi pasi-rinko kelią atsisakyti šv. Petro įpėdinio pareigų ir galių. Kai kas ieško sąmoks-lų, kiti kaltina, kad tai esą ženklas, jog Bažnyčia turi keisti savo pažiūras kai kuriais moraliniais ar liturginiais klausimais. Popiežius savo pasitraukimo kalboje aiškiai įvardijo, kaip jaučiasi, kad neturi reikiamų jėgų vykdyti jam pati-kėtą tarnystę. Kodėl turėtume netikėti tokiais suprantamais ir tiesiais žodžiais? iš tikrųjų Popiežiaus tarnystė – reikli tarnystė, kuri ypač šiandieniame – vis spartėjančios kaitos – pasaulyje reika-lauja be galo didelio budrumo ir fizinės ištvermės. Prieš pasitraukdamas Bene-diktas Xvi paskelbė Tikėjimo metus ir sušaukė vyskupų sinodą Naujosios evangelizacijos tema. Taigi jis pakvietė

į dialogą kuo plačiau įsitraukti Bažnyčią ir visuomenę, nurodė, kad Kristaus Ge-rosios Naujienos pateikimas Naujosios evangelizacijos dvasia yra kelias, kuriuo Bažnyčia turi toliau eiti.Psichologiniu požiūriu sprendimas atsisakyti Dievo tarnų tarno pareigų gal labiausiai paveiks ateities pontifikatus. Neišvengiamai bus grįžtama prie min-ties, kad pastaraisiais laikais Popiežius yra atsistatydinęs, kai pajuto jėgų stoką vykdyti savo misiją. Galima manyti, kad bus stiprus ir išorinis viešosios nuomo-nės spaudimas įpėdiniams pasekti jo keliu. Kita vertus, reikėtų žvelgti į ne tik Benedikto Xvi pavyzdį, bet ir Jono Pauliaus ii, kuris pasirinko eiti pareigas, nepaisydamas negalės, ir taip suteikė nepakartojimą liudijimą apie senatvės, ligos ir kančios dvasinę reikšmę tai siekiančiam nuvertinti ar nuo jų pabėgti pasauliui. Popiežius Benediktas Xvi, kaip ir jo pirmtakas, savo sprendimu parodė nepaprastą dvasinę ir psichologi-nę laisvę. Šių dviejų popiežių įpėdiniai, ateityje darydami savo sprendimus, ne tik turės pirmtakų pavyzdį, bet ir galės laisvai kliautis Šventosios Dvasios vedimu.

Kaip gali keistis Bažnyčia per šią popie-žių kaitą? Ar Bažnyčiai reikia pokyčių ir kokiose srityse? Kiekvienas Popiežius atneša į tarnystę savas viešpaties jam suteiktas dovanas, savo asmenybe suteikia pontifikatui savitumo. Pastaraisiais metais matėme ryškų skirtumą tarp Jono Pauliaus ii ir Benedikto Xvi.Benediktas Xvi, pradėdamas Pontifiko tarnystę, įvardijo didžiausias šių laikų problemas, su kuriomis Bažnyčia gru-miasi. Jo žvilgsnis į pasaulį ir mokymas apie reliatyvizmo diktatūrą, tikėjimo pa-žinimo ir jo liudijimo svarbą kiekvieno

krikščionio gyvenime, tikėjimo ir moks-lo bendrystės priminimas, krikščionių vienybės siekimas ir daugelis kitų gyvo ir autentiško doktrinos interpretavimo aspektų nušvietė Bažnyčiai kelią šio pontifikato metu.Bažnyčia savo pagrindinių tiesų ir mokymo interpretacijų negali keisti, nes jos kyla tiesiog iš Apreiškimo, ir net Popiežius neturi teisės jų atšaukti ar su-paprastinti. Todėl tie, kurie tikisi atėjus naujam Popiežiui smarkių pokyčių, ypač moralinio Bažnyčios mokymo srityje, smarkiai klysta. Kad ir kokie pasaulyje būtų garsūs balsai apie vieno ar kito Bažnyčios skelbiamo principo atsisaky-mą kaip nešiuolaikiško ar nekorektiško,

Gintaras Grušas

Evge

nia

Levi

n (z

enek

a)/B

erna

rdin

ai.lt

nuo

trau

ka

Popiežius Benediktas Xvi, kaip ir jo pirmtakas Jonas Paulius ii, savo sprendimu parodė nepaprastą dvasinę ir psichologinę laisvę


tokio pobūdžio „sensacijos“ po konkla-vos tikrai nesulauksime.Benedikto Xvi įvardytos temos, kurios turi rūpėti Bažnyčiai ir kiekvienam sąmoningam tikinčiajam, taikliai orien-tuotos į daugelį dabarties iššūkių, ypač europos ir Šiaurės Amerikos problemas. O štai katalikiškų misijų sklaida, jų padėtis Azijoje ir Afrikoje pareikalaus nemažai Bažnyčios dėmesio ateityje.

Kokios įtakos Lietuvos tikinčiųjų ben-druomenei turėjo Benediktas XVI ir gali turėti kiti Bažnyčios vadovai?Jei turėtume galvoje tiesioginę įtaką mūsų, Lietuvos, tikinčiųjų bendruo-menei, tai reikėtų paminėti vyskupų skyrimus. Per sąlygiškai trumpą laiką Benediktas Xvi paskyrė mūsų šaliai keturis naujus vyskupus, dauguma iš jų paskyrimo metu buvo tarp pa-čių jauniausių pasaulio vyskupų. Tad Popiežiaus sprendimai dėl čionykštės bendruomenės ganytojų veiks ir net lems Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje dar daugelį metų.Matydami, kad Lietuvos tikinčiųjų ben-druomenei vis būdingesni tie patys sun-kumai, tos pačios dvasinės negalios, nuo kurių kenčia Bažnyčia europoje, turime bandyti suvokti, kokį didžiulį poveikį turėjo labai tiesus Popiežiaus žodis apie šias problemas ir jų vienintelį įveikos kelią – Naująją evangelizaciją. Materi-alizmo ir reliatyvizmo kultūros įtaka vis didėja, o ją atsverti gali tik autentiškas asmeninio tikėjimo atsakas.

Kokios, Jūsų nuomone, sielovados pro-blemos gilėja Lietuvoje?Manyčiau, kad ne visada randame tinkamą būdą kreiptis į reliatyvizmo užliūliuotą, dvasiškai skurstantį ir viltį prarandantį žmogų taip, kad jis suvoktų giliai viduje trokštąs tikėjimo, išsiilgęs Dievo ir imtųsi Jo ieškoti. Tikėjimo metai, kai visi esame Benedikto Xvi paraginti tarsi grįžti į kelio Dievop pradžią, dar kartą apmąstyti pačius mūsų išpažinimo pagrindus, gera proga pavedėti, patraukti su savimi šiuo keliu ir šalia esantį. ■

VIENINGOJI EuROPA

Žinia apie Popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus ne tik katalikų bendruo-menėms visame pasaulyje, bet ir arti-miausiems pontifiko bendražygiams. Romos popiežiai pagal ilgametę tradici-ją tarnauja iki mirties, tad pirmąsyk per beveik 600 metų pasitaikęs kito kelio – savanoriško pasitraukimo – pasirinki-mas, motyvuojant prastėjančia svei-kata, užminė mįslių. Imta apibendrinti svarbiausius 85 metų vokiečio Josepho Ratzingerio nuveiktus darbus, svarstyti, koks palikimas teks Šventojo Sosto įpė-diniui, paaiškėsiančiam po kovo mėne-sio pabaigoje numatytos konklavos. Dera konstatuoti, kad popiežiaus sostą palieka ne tik fiziškai silpstantis dvasi-ninkas, bet, kur kas svarbiau, teologas, gilus mąstytojas, kurio minties jėgos senatvės negandos nepasiekė. Nepai-sant XXI a. tempų ir raginimų keistis, Benedikto XVI pozicija išliko principinga ir nepajudinama: abortai, eutanazija, šeimos instituto devalvavimas negali būti tapatinami su pažanga, nes kėsi-nasi į visuomenės pamatą ir gyvybę.

Nebijodamas pripažinti dvasininkų nu-klydimų, jis ragino nenusisukti nuo to, kas pasauliui padovanojo artimo meilės sampratą.Be kita ko, 266-asis Popiežius identifi-kavo ir aiškiai įvardijo esmingai svarbią tendenciją: neutralumo vėliavą nešantis sekuliarizmas agresyvėja ir virsta reiš-kiniu, vis garsiau prabylančiu apie tai, kad tradicinėms vertybės naujajame pasaulyje vietos nebėra.

seKuliarizmasPrieš kelerius metus viešėdamas

Didžiojoje Britanijoje Benediktas Xvi daugiau nei 125 tūkstančių žmonių miniai sakė: „Jungtinė Karalystė šian-dien virsta modernia daugiakultūre visuomene. Tai – iššūkis, kuris negali tapti priemone paminant pagarbą tradicinėms vertybėms ir kultūrinės saviraiškos būdams, kurių agresyvesnės sekuliarizmo formos nebevertina ar net nebetoleruoja.“

Sekuliarizmas grindžiamas įsitikini-mu, kad šimtus metų europos visuo-menėse dominavusi Bažnyčia, religiniai

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

ar seKuLiarizmo teNdeNciJos euroPoJe riBoJa KriKščioNių PoLitiNę Laisvę?

Linas KOJALA

_412013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga VIENINGOJI EuROPA

simboliai ir kitokios sakralumo formos turi būti išstumiami iš viešojo gyvenimo ir tapti privačiu reikalu – žmogui nėra draudžiama tikėti, melstis ir lankytis religinėse vietose, tačiau skleidžiamos idėjos negali peržengti privatumo ribų. Žmogaus vedlys šiame gyvenime gali būti tik tai, kas racionaliai ir tiesiogiai kyla iš jo gyvenimo aplinkos. Bet kokie metafiziniai išvedžiojimai, moralinė terminologija, Dievo ar sielos sąvo-kos geriausiu atveju yra abstrakčios ir neįrodomos, todėl negali būti asmens pasirinkimų ir veiksmų motyvu.

Žinoma, sekuliarizmo sąvoka nėra vienalytė. Jungtinėse Amerikos valsti-jose sekuliarizmas yra palyginti švelnus ir skirtas pirmiausiai iš pačios JAv valstybės genezės kylančiai tikėjimo įvairialypiškumo, o kartu – potencia-laus konfliktiškumo problemai spręsti. Paprastai tariant, dėl istorinių aplinky-bių (nebūta tiesioginės monarchijos ir didžiulės Bažnyčios įtakos) amerikiečiai galėjo rinktis iš trijų variantų: religinės valdžios, valstybinės religijos ir pasyvaus sekuliarizmo. Pastarasis pasirinkimas leido užtikrinti skirtingų visuomenės grupių tikėjimo laisvę, bet nereikalavo stipraus antiklerikalinio judėjimo, nes nebūta prieš ką sukilti.

Tuo metu europoje dominuoja prancūziškoji sekuliarizmo (laicizmo) forma, kilusi dar Xviii a. Prancūzijos revoliucijos metais, kai buvo nuvers-ta absoliutinė, su dieviškuoju pradu save siejusi monarchinė valdžia. Todėl laicizmas, nors ir deklaruodamas minties laisvę, susikūrė kaip priešprieša baž-nyčiai, o tam tikra prasme ir tikėjimui. Monarchinę valdžią pakeitusi moderni prancūzų valstybė konfiskavo bažnyčios turtą, persekiojo dvasininkus, priešino-si Popiežiui, tačiau savo tikslo išguiti religiją galutinai nepasiekė ir „pasitenki-no“ tikėjimo marginalizavimu į privačią sferą ir griežtomis religijos – pasaulietiš-kumo atskyrimo taisyklėmis.

Ši modernistinė Apšvietos epochos paradigma, tarsi nustelbusi praeities klaidų šešėlį ir atvėrusi duris pažangai, įtvirtinta svarbiausiuose teisės aktuose.

Taip žmogus galutinai pamiršta dvasinio gyvenimo reikšmę, moralinį įsipareigoji-mą ir ima pasaulį kurti pats sau.

iššūKis KriKščionišKosioms VertyBėms

Kultūros istorikė dr. irena vaiš-vilaitė savo straipsnyje „visuomenė nesikeis, jeigu krikščionys neliudys“, publikuotame interneto portale ber-nardinai.lt, pabrėžia, kad sekuliarizmas – tam tikra prasme krikščioniškosios doktrinos vaisius, negalėjęs atsirasti, tarkime, islame ar kitose konfesijose. To priežastis – įsitikinimas, kad apreiš-kime dalyvaujantis žmogus atlieka itin reikšmingą žinios perdavėjo per raštus ar žodį vaidmenį. Todėl individo ir in-dividualumo reikšmė krikščionybėje yra milžiniška: žmogus ir jo sąžinė yra laisvi (paliekama galimybė niekieno iš išorės nesąlygotam apsisprendimui), o ryšys su Dievu – individualus, reikalaujantis vi-dinio atsidavimo. Bažnyčia ilgus amžius naudojosi įvairiomis priemonėmis (pvz., įvairiomis bausmėmis), kuriomis skatino ar net vertė žmogų atsigręžti į tikėjimą ir laikytis tradicijų, nes nusižengimas joms laikytas grėsme visuomenei. Tačiau galiausiai įsivyravo tikėjimo doktrinai artimesnė autoriteto sąžinei samprata, nesiremianti teisiniais ar kitokiais inter-venciniais metodais.

Kita vertus, Lietuvos katalikiškosios mokyklos koncepcijoje primenamas Pradžios knygos pasakojimas, kuriame aiškiai pasakoma, kad žmogus nėra su-kurtas kaip izoliuotas individas. Žmogus – santykiška būtybė, kurią konstituoja ne tik jo kaip konkrečios individualios būtybės vidujybė, bet ir pamatinis ryšys su kitais asmenimis, kuris yra žmonių bendruomenės pagrindas. Taigi katalikai negali būti tik stebėtojai – jie turi akty-viai veikti, o tuo siaurąja prasme pir-miausiai užsiima vatikanas ir bažnyčios galva Popiežius, kurio funkcijos daugeliu atveju atitinka politiko ar aukščiausio valstybės vadovo funkcijas.

visgi dėl augančios priešiškai nusiteikusių jėgų įtakos ir pačių ka-talikų polinkio trauktis į savotišką

vidinę (individualią) celę to nepakanka – šiandien krikščionybei europoje kyla didžiuliai iššūkiai. Statistika rodo, kad krikščionys pasaulyje sudaro beveik treč-dalį žmonių, tačiau skaičiaus augimas susijęs su didėjančiomis Azijos, Afrikos ir kitų žemynų tikinčiųjų bendruome-nėmis. Tuo tarpu Senajame žemyne praėjusio amžiaus pradžioje krikščionys sudarė 95 proc. gyventojų, o šiandien – tik kiek daugiau nei tris ketvirta-dalius. Drastiškas tikinčiųjų skaičiaus mažėjimas lemia tai, kad Nyderlandų bažnyčios užsidaro ir virsta restoranais, o sakralūs atributai yra išsiunčiami praktiniam panaudojimui į Afriką, nes Senajame žemyne yra nebereikalingi.

Negana to, aukščiausiu politiniu lygmeniu – formaliai neįsigaliojusio-je europos Sąjungos Konstitucijos preambulėje – neatsirado vietos krikš-čioniškojo europos paveldo konstatavi-mui. Kairiųjų politinių jėgų spaudimui pasiduota, nepaisant to, kad dokumente iš esmės tik būtų konstatuota (o ne nu-brėžiama kaip ateities politikos gairės) tai, ko neįmanoma paneigti – nepapras-tai didelės krikščioniškosios minties įtakos ilgamečiam žemyno vystymuisi. Taip besikurianti politinė europa lengva ranka nubraukė šimtus metų istorijos ir tarsi pakibo ore. Nenuostabu, kad nesuvokdama savo kilmės ir didybės at-siradimo prielaidų ji iki šiol negali rasti tiesaus kelio pirmyn.

Žemyne vis aiškiau dominuoja

žmogus galutinai pamiršta dvasinio gyvenimo reikšmę, moralinį įsipareigojimą ir ima pasaulį kurti pats sau


Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

VIENINGOJI EuROPA

nuolankiu nuosaikiųjų įsitikinimu, kad tai – natūrali žmonijos pažanga.

nepasaulėžiūrinė pasaulėžiūra?

išeivijos filosofas dr. Juozas Girnius svarbiame tekste „Nepasaulėžiūrinė politika pasaulėžiūros žvilgiu“ pažymė-jo, kad pasaulėžiūra yra asmens laisvo apsisprendimo reikalas, todėl negali būti primestas valstybės. Bet koks prievartinis vienokios ar kitokios tiesos skleidimas paneigia žmogaus dvasią ir represuoja. Jokia pasaulėžiūra neturi teisės pasitelkti politinių institucijų savo tikslams siekti – nepasaulėžiūrinėje erdvėje, kurią laiduoja minimalias funk-cijas atliekančios institucijos, skirtingos pasaulėžiūros turi turėti laisvę skleistis (kitaip tariant, egzistuoti kultūrinėje autonomijoje) ir lygiomis galimybėmis konkuruoti tarpusavyje.

Nors tekstas rašytas pokariu, aktu-alumo jis nepraranda ir šiandien. Jame įžvelgtina idėjų tarpusavio sugyvenimo siekiamybė, kuriai, tenka pripažinti, sąlygų kol kas nėra. Tuo galima įsiti-kinti apsvarsčius, kodėl pasaulėžiūrų kovoje krikščioniška ir katalikiška

įsitikinimas, J. Ratzingerio žodžiais, besiremiantis tradicijos kaip vakarykščio, pasenusio, tam tikra prasme rudimenti-nio reiškinio vaizdiniu. cituojant tiks-liai: „Būtent dėl to su „tradicijos“ etikete pasitinkamas tikėjimas <...> pasirodys kaip tai, kas įveikta, kas savo tikrąja pareiga <...> negali teikti vietos egzis-tencijai.“ Apšvietos naratyvą perėmusi pažanga ir sekuliarus reliatyvizmas uži-ma dominuojančias pozicijas ir išstumia pamatines krikščionybės idėjas.

Tokiems drastiškiems pokyčiams įtvirtinti, be kita ko, reikia vienpusiškos terminijos arba diskurso. To pavyzdys – „tamsieji viduramžiai“, kurie ignoruoja kitą istorijos pusę (pvz., tuo laikotarpiu pastatytus didingus architektūros pa-minklus ir kitus kultūrinius laimėjimus). Taip sudaroma palanki terpė šiandienos žmonėms pasijusti kur kas pranašes-niems už gyvenusius prieš kelis šimtus metų ir laikyti jų idėjas nevertomis dėmesio, nors pamatiniai moraliniai ir dvasiniai klausimai (o kartu ir siūlomi atsakymų variantai) nesikeičia jau tūks-tančius metų.

Tai ypač palanku radikalams, pie-šiantiems Bažnyčią kaip represinę insti-tuciją, šimtus metų užsiėmusią tik turtų kaupimu ir žmonijos pažangos stabdy-mu. Gimsta kristofobija – tikėjimo tiesų ir jas išpažįstančių žmonių, simbolių ir prasmių niekinimas, dėl kurio viešajame diskurse skatinama pagarba įvairioms socialinės grupėms (pvz., musulmonams, seksualinėms mažumoms ir panašiai), bet niekuomet neatsiranda vietos krikš-čionims, nors įvairiose pasaulio kampe-liuose šimtai tūkstančių yra persekiojami dėl išpažįstamo tikėjimo.

Bet kuris Bažnyčios gyvenimą sukrečiantis dvasininkų nuopuolis tampa ne skausminga pamoka, o įrankiu diskredituoti ir žeminti visą religiją. Pagarbos tam, kas yra europietišką savastį ir klestėjimą paskatinę veiksniai, vis labiau stokoja visuomenės veikė-jai, žurnalistai, politikai. Pamirštamas adekvatumas, nuodėmės tampa kandžių sąmojų, interneto erdvėje plintančių ir jaunimo sąmonę formuojančių juokų

objektu. Neatsilieka ir Lietuva: viešojoje erdvėje jau piktinamasi, kad Katedros kryžius pernelyg ryškiai nušviečia Ge-dimino prospektą, nuogąstaujama dėl vilnių puošiančių bažnyčių skaičiaus, tikintiesiems lengva ranka užklijuo-jama „davatkų“ etiketė. Grupuotės, iškoneveikusios Bažnyčią, yra sutapa-tinamos su laisvės šaukliais. Tikintieji šaržuojami pavojingais fanatikais, nors greta pažymima tolerancijos svarba. iki galo neaišku, ar tyčia, ar ne, bet tokiais atvejais dažnai paprasčiausiai atkartoja-ma sovietmečiu klestėjusio antireliginio marksizmo terminija, tiesa, gudriai tai įvelkant į nekalto pasaulietiškumo ir nepolitiškumo rūbą.

Sudėjus viską į krūvą nesunku suvokti, kodėl krikščionys pralaimi fundamentaliausius vertybinius „mūšius“ – europoje norma tampa eutanazija ir abortai, pastaruoju metu didžiosiose valstybėse (Prancūzijoje, netoli to ir Didžioji Britanija) sparčiai judama link tos pačios lyties asmenų santuokų pri-pažinimo šeima su galimybe įsivaikinti. Kitaip tariant, sekuliarizmo sekėjai, pavertę savo idėjas visa siekiančia poli-tine programa, naudojasi turima įtaka ir

_432013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga ISTORIKO ŽVILGSNIu

mintis atsiduria paraštėse. Dominuo-janti sekuliari pasaulėžiūra pateikia save nepasaulėžiūrine, nors iš esmės apriboja terpę kitoms idėjoms skleistis. Galiausiai oponentus siekiama apskritai išstumti iš konkurencinio lauko. Autorius pateikė ir konkretų pavyzdį: valstybė turėtų atsisakyti auklėjimo monopolio skirtin-gų pasaulėžiūrinių mokyklų naudai, nes neutralus auklėjimas „nėra nei prin-cipiškai pageidaujamas, nei praktiškai įmanomas“. ir priduria, kad „ideologai tiktai kovoja už auklėjimo suvalstybini-mą – valstybinę mokyklą, atpalaiduotą nuo religinės įtakos. Tokia vadinamojo laicistinio auklėjimo prasmė. Bet čia ir atsiskleidžia visas laisvamanio laicizmo vidinis prieštaringumas ir klastingas sofistiškumas. „Religija išstumta, bet jos vietą prisidengiant neutralumu užima kita idėjinė programa.

yra manančių, kad sekuliarizmas, taip pat jį lydintis libertarizmas netrukus praras savo visuotinį žavesį, nes jų pozici-jas silpnina skleidžiamų minčių šalutinis efektas (pvz., tokios objektyvios aplinky-bės kaip dėl nesikuriančių šeimų smun-kantys gimstamumo rodikliai, besaikis vartojimas, ekonominę krizę sukėlęs gyvenimas iš skolintų pinigų ir pan.). Tai paskatintų atsigręžti į tradicines vertybes, o kartu – krikščionybę, tačiau tikėtis reiš-kinio masiškumo kol kas sudėtinga.

idėjos ir pasaulėžiūros, kaip ir sakė J. Girnius, turi turėti galimybę skleistis, bet su tuo niekaip nesuderinamas vienos iš jų speitimas į kampą ar kryptingas marginalizavimas. Todėl tikintieji turėtų suvokti, kad priimdami esamas žaidimo taisykles ir versdami religiją privačiu, kone išskirtinai asmeniniu reikalu stu-mia tikėjimą į pavojingą aklavietę. Net ir suvokiant krikščioniškojo individualumo reikšmę yra būtina atsižvelgti į politi-nę, socialinę, kultūrinę konjunktūrą ir grumtis dėl galimybės išlikti.

Šiuo atveju reikalingas ne užsida-rymas į vidines celes, o susitelkimas ir ryžtas įveikti negandas. Raktai, kaip spręsti šias problemas, jau prieš porą tūkstančių metų buvo išrašyti nesens-tančiame Kristaus mokyme. ■

Šių metų sausio mėnesį minėjome 22-ąsias kruvinų Sausio 13-osios įvykių metines. Tauta minėjo savo pergalės dieną. Maža mūsų šalis šventė perga-lę prieš milžinišką imperiją, turėjusią šimtus tūkstančių karių, nesuskaičiuo-jamą galybę šaunamųjų ginklų ir patį galingiausią žemėje – atominį ginklą. Lietuvių tauta teturėjo ryžtą ir apsis-prendimą būti laisva, būti nepriklauso-ma ir minias beginklių žmonių. Nors ne, tikriausiai negalima sakyti, kad jie buvo visai beginkliai, jie turėjo labai galingą ginklą – dainą. Dainuojantis laisvas žmogus yra galingesnis už treniruotą ir ginkluotą desantininką. Niekas šioje žemėje negalėtų pasakyti, ar daug, ar mažai mūsų tautai kainavo ši pergalė, ar 14 žuvusių ir šimtai sužeistų yra didelė auka? Žiūrint, kaip vertinsi, kokį atskaitos tašką imsi. Vienam kruviniau-sių pasaulio diktatorių, Josifui Stalinui, yra priskiriami ciniški žodžiai: „Vieno žmogaus mirtis – tai tragedija, tūkstan-čio žmonių mirtis – tik statistika.”

Tai, kas Lietuvoje vyko tą tragišką ir lemtingą 1991-ųjų žiemą mes žino-me daug, kiekvienais metai spaudoje

pasirodo straipsnių su žurnalistų apmąs-tymais, liudininkų prisiminimais, politikų pareiškimais. Aišku, kai kurie Kremliaus finansuojami veikėjai vis dar drįsta tvirtinti, kad neva „savi šaudė į savus”, dėl aukų kaltas profesorius vytautas Landsbergis ir kitą įžūlų melą, tačiau tai jau teisėsaugos reikalas. Šiame straipsnyje norime pažvelgti į mūsų kaimynę Latviją, nes dažnas lietuvis nežino, kas tada, kai prie vilniaus televizijos bokšto sovietiniai tankai traiškė žmones, dėjosi Rygoje.

Latvijoje 1991 metų įvykiai gavo gražų, šiek tiek romantišką – „Barikadų laiko“ pavadinimą, šiems įvykiams pra-džią davė kruvini Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje, vilniuje. Dėl jų pabaigos La-tvijos politikai ir istorikai laikosi įvairių nuomonių. Pagal vieną versiją Barikadų laikas tęsėsi dvi savaites – iki 1991 metų sausio 27 dienos. Kiti autoriai šį laiko-tarpį pratęsia iki tų pačių metų rugpjūčio 22 dienos, kai Rusijos sostinėje Maskvoje surengtas komunistinis pučas patyrė nesėkmę. Šiame straipsnyje bandysime nušviesti dvi sausio savaites – pirmąjį Barikadų laikotarpio etapą. Jame labai daug panašumų su įvykiais Lietuvoje. Tai rodo, kad visų trijų Baltijos valstybių

Barikadų dienos Latvijoje 1991 metų sausį

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

BariKadų LaiKai rygoJe – KrauJu aPLaistyta Latvių TauTos kovaJulius PANKA

44_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013ISTORIKO ŽVILGSNIu

nepriklausomybės troškimą užgniaužti norėta kartu, vienu stipriu spustelėjimu, o šių įvykių scenarijus buvo kruopščiai suplanuotas Maskvoje.

Barikadų laiko priešistorė prasi-dėjo pirmąją 1991-ųjų metų dieną, kai Latvijos komunistų partijos įsakymu Rygos specialaus reagavimo padalinys OMON užėmė Rygos spaudos rūmus, kad nutrauktų laisvos ir nepriklausomos spaudos darbą. Sausio 7 dieną Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, argumentuodamas tuo, kad turi būti užtikrintas pavasarinis Latvijos jaunuolių šaukimas į sovietų kariuomenę, į Latviją išsiuntė specialias desantininkų pajėgas. Nors žiema buvo gana šalta, tačiau padėtis kiekvieną dieną darėsi vis karštesnė. Latvijos Respublikos Aukš-čiausioji Taryba sausio 8 dieną priėmė aktą „Dėl sovietinės kariuomenės netei-sėto buvimo Latvijos teritorijoje“, o tai labai įsiutino okupantus. Sausio 10 dieną Rygoje interfrontas surengė mitingą, kuriame reikalavo ivaro Guodmanio vyriausybės atsistatydinimo, po mitin-go buvo pamėginta įsiveržti į Latvijos vyriausybės pastatą, tačiau ši provokacija patyrė nesėkmę.

Reikėtų trumpai aptarti Baltijos vals-tybių nepriklausomybės idėjų šalininkų ir jų priešininkų organizacijų pavadinimus. Latvijoje ir estijoje XX a. devintojo de-šimtmečio pabaigoje įsikūrė tautos fron-tai – organizacijos, siekusios šių valstybių suvereniteto ir žingsnis po žingsnio vedu-sios savo tautas į galutinę nepriklausomy-bę nuo okupantų. Lietuvoje didžiausias išsilaisvinimo judėjimas pasivadino lietuvišku, šiek tiek romantiniu terminu – Sąjūdis. Sovietinė valdžia, nenorėjusi per-mainų, savo iniciatyva įkūrė alternatyvius judėjimus, kurie Latvijoje ir estijoje gavo „interfrontų“ pavadinimą, o Lietuvoje „vienybė – Единство – Jedność“. visose trijose šalyse šie judėjimai buvo sukurti ir remiami sovietinio saugumo ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos nomen-klatūrininkų. Šių organizacijų daugumą sudarė sąjunginių gamyklų darbininkai, kuriuos dažnai net per prievartą sodinda-vo į autobusus ir veždavo į „visaliaudinius

protesto mitingus“. Sovietų ideologai bandė išnaudoti kolonistus, kurie per sovietmetį atvyko į Baltijos šalis, kaip nepriklausomybės stabdį, Lietuvoje jau tuo metu buvo padėti pamatai dalies lenkų tautinės mažumos nelojalumui ir separatistinėms svajonėms, kurios savo apogėjų pasiekė paskelbus antikonstituci-nį vilniaus ir Šalčininkų rajonų autono-mijos siekį. vėliau iš vadinamųjų „jedins-tvininkų“ susiformavusi politinė grupuotė pamažu perėjo į šiuos rajonus užvaldžiu-sią, vietinius žmones terorizuojančią ir dažnai panašiais į viduramžių feodalų metodus veikiančią politinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Latvijoje didelė dalis interfronto veikėjų įsijungė į prorusišką „Santarvės centro“ partiją, kuri vis nerimsta kovodama už dvikalbystės įvedimą ir latvių kalbos teisių siaurinimą.

1991 metų sausio 13-osios rytą Latvijos radijas paskelbė apie kruvinus įvykius prie vilniaus televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto. Per radiją į Latvijos piliečius kreipėsi Tautos fronto lyderiai Dainis yvanas ir Romualdas Rožukas, kviesdami tautą rinktis Domo aikštėje, Rygos centre. Tą pačią dieną pradėjo dygti barikados, latviai nusprendė nepasiduoti ir ginti savo šalies nepriklau-somybę, saugoti strateginius objektus. Sausio 14 dieną Rygos OMON apšaudė barikadų ant dviejų tiltų per Dauguvą statytojus, sužeista keletas žmonių, tačiau aukų išvengta. Kitą dieną Rygos OMON užpuolė Rygos milicijos mokyklą, išvijo kursantus, išplėšė ir išsivežė ginklų arse-nalą. Nuo sausio 16 dienos Aukščiausioji Taryba pradėjo dirbti visą parą, deputatai budėjo naktimis, vėl sovietų daliniams apšaudant barikadų statytojus ant tiltų žuvo vienas laisvės gynėjas, vairuotojas Robertas Mūrniekas.

Sausio 17 dieną OMON ir iki šiol nenustatyti kariškiai įsiveržė į Latvijos užsienio reikalų ministeriją, nužudė mi-nisteriją saugojusius lojalius Latvijai mili-cininkus vladimirą Gumanovičą ir Serge-jų Kononenko. Tos pačios dienos vakarą, toliau siautėjant OMON galvažudžiams, aikštėje prie Bastėjos kalno nušautas žinomas kino operatorius Andris Slapinis

ir moksleivis egidijus Riekštinis, po kelių valandų mirtinai sužeistas žurnalistas ir operatorius Gvido Zvaigznė.

Sausio 21 dienos vakarą Barikadų laikas pareikalavo paskutinės to etapo kruvinos aukos: nelaimingo atsitikimo metu – perstatant barikadas – žuvo darbininkas ivaras Griezinis. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gor-bačiovas, spaudžiamas viso laisvo ir demokratinio pasaulio ir matydamas, kad be didelio kraujo praliejimo savo tikslų nepasieks, atšaukė karinių dalinių ir OMON smogikų siautėjimus. Nuo sausio 27 dienos žmonės, kurie buvo atvykę iš visų Latvijos kampelių, pradėjo grįžti į savo miestus ir kaimus. Po truputį pradėtos ardyti barikados, miesto gyve-nimas pamažu grįžo į normalias vėžes. Sovietinė karinė mašina pasirodė bejėgė prieš susitelkusias tris Baltijos tautas: nei vilniuje, nei Rygoje, nei Taline sovietai nepasiekė savo galutinio tikslo – nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą valdžią ir užgniaužti laivą žodį – žiniasklaidą.

Kasmet minėdami Sausio 13-osios įvykius neužmirškime, kad tada, toje nelygioje, bet pergalingoje kovoje mes nebuvome vieni. Su mumis buvo ir Latvija – ji irgi kovojo, irgi krauju apgynė savo šalies laisvę. ir drąsiai užčiaupkime kiekvieną, kuris sakys, kad aukos buvo beprasmės ar kad „savi šaudė į savus“. vienintelis būdas, kuriuo mes galime padėkoti didvyriams, paaukojusiems už laisvę gyvybę, tai jų atminimas. Prisimin-kime tą sausį žuvusius už laisvę lietuvius, prisiminkime žuvusius Latvijos piliečius ir branginkime jų iškovotą laisvę. ■

visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės troškimą užgniaužti norėta kartu, vienu stipriu spustelėjimu


Prof. zeNoNas ButKus: mūsų darBas – suPažiNdiNti euroPą su savo istoriJa

Kalbino vytautas KeRŠANSKAS

Lietuvių tautos istorija – nuolatinė kova dėl išlikimo. Tai ryškiausiai žymi XX amžiaus istorijos puslapiai, kuriuose ne-trūksta pralieto kraujo už tėvynę, tačiau lyg dauguma Holivudo veiksmo filmų turi laimingą pabaigą. Lietuvos valstybingu-mas – ta sąlyga ir priežastis, kuri leido ir dėl kurios kovojo daugybė Lietuvos patriotų. Tad apie svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos įvykius, kovą dėl nepriklausomybės kalbėjomės su Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros vedėju prof. Zenonu BUTKUMI.

Vasario 16-oji – esminė ValstyBingumo data

Kai kalbame apie Lietuvos valstybingu-mą, dažniausiai minime dvi pagrindines datas – 1918-ųjų Vasario 16-ąją ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Tai dvi Lietuvos nepriklausomybę žyminčios ir ypatingai svarbios dienos. Neretai jas bando-ma lyginti ir vertinti, kuri iš tiesų yra svarbesnė. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? O galbūt išvis jas lyginti yra neteisinga, nes be pirmosios nebūtų antrosios?iš tiesų šį lyginimą galima neretai aptikti. Tačiau derėtų nepamiršti ir 1253 metų liepos 6-osios. Mindaugo Lietu-vos gimimas yra taip pat sudėtingomis sąlygomis sukurtas valstybingumas, leidžiantis kalbėti apie istorinę mūsų tautos valstybę. Na, bet iš tiesų vasario 16-ąją iš šių derėtų laikyti svarbiausia data. Lietuvos Tarybos apsisprendi-mas skelbti nepriklausomybę tokiomis sąlygomis, kai buvo menkos galimybės kurti valstybės institucijas, yra lemtin-gas. Signatarai teigė, kad tai yra amžinas aktas, jame nebuvo nubrėžta jokia poli-tinė doktrina, tai palikta Steigiamajam Seimui. Tačiau Kovo 11-oji taip pat itin garbingas ir sudėtingas žingsnis, kurį

įtvirtinti teko kitų metų Sausio 13-osios aukomis. Taip pat nereikėtų pamiršti ir 1949 metų vasario 16 dienos, kai Lietuvos partizaninis sąjūdis paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, kurioje nurodyta, kad ne okupacinė, o jų valdžia yra aukščiausia.

Paminėjote Mindaugo Lietuvą. Kartais pasigirsta nuomonių, kad 1918-aisiais prasidėjo naujos, modernios valstybės etapas, kuris visiškai atsietas nuo istori-nės Lietuvos.Taip, tačiau to visiškai nederėtų prie-šinti. Šiandien jauni mokslininkai, ypač nuvykę į vakarus, susižavi teorijomis, kad viską galima konstruoti, taip pat ir tautas. Tautinis pabudimas pripažįsta-mas, tačiau neanalizuojamas jo turinys. Bet pažvelgus į lietuvių ar kitų tautų atgimimą akivaizdu, kad jis iš tiesų vyko. Be intelektualų, be kaimo bibliotekėlių steigimosi, jis negalėjo vykti ir tai buvo nuoseklus procesas. Bet kokiai tautai yra labai svarbus valstybingumas. Pažiūrė-kite, kokia didelė kurdų tauta, tačiau jie neturi savo valstybės ir šiandien visas rūpestis šia tauta apsiriboja vienos kitos antklodės numetimu... Šiandien itin akcentuojamas pilietiškumas nėra pa-kankamas, tai parodo Romos imperijos žlugimas. Todėl lietuviams valstybė yra tautos namai, saugi vieta. istorinės tautos per atgimimą kūrė he-rojinius epus, mitus – tai, kas parodytų aiškų jų istoriškumą, o ne atsiradimą iš niekur, sukonstravimą. Įstojus į europos Sąjungą blanksta tautinis tapatumas. To neturi būti, Lietuva negali būti tik teritorija sąjungoje, ji turi rodyti tautai būdingą pilnatvę: aukštasis mokslas, moksliniai tekstai gimtąja kalba turi likti pagrindu, Lietuva neturi virsti senelių namais, todėl negalima jau akivaiz-džiai žalingos emigracijos paaiškinti

globalizacija. Grėsmes reikia įvardyti ir jas spręsti.

KriKščionys demoKratai prisidėjo prie ValstyBingumo įtVirtinimo

Pakalbėkime apie tarpukarį. Koks di-džiausios to meto partijos – krikščionių demokratų – indėlis į Lietuvos valsty-bingumo įtvirtinimą?Krikščionys demokratai buvo gausiausia Lietuvos politinė partija, laimėjusi dau-gumą Steigiamojo Seimo rinkimuose. verta pabrėžti, kad prezidentas Anta-nas Stulginskis ypač saugojo Lietuvos valstybingumą. Dažnai užmirštamas

Prof. zenonas Butkus

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Lietuva negali būti tik teritorija sąjungoje, ji turi rodyti tautai būdingą pilnatvę

46_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013ISTORIKO ŽVILGSNIu

svarbus aspektas – užsienio jėgos, ypač Rusija, siekė paveikti ne tik išoriškai, bet ir per vidaus politiką. Sovietams regiono nestabilumas ir konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo naudingas, todėl krikš-čionys demokratai buvo pati nepalan-kiausia partija sovietams, nes būtent jie būdami katalikais buvo traktuojami kaip galintys pasiekti sutarimą su Lenkija. Kitas dalykas – krikdemų ryšiai su va-tikanu, kuris sovietams ir Stalinui buvo itin nepalankus ir nepriimtinas. Įdomus momentas – vatikano galią ir popie-žiaus įtaką Stalinas niekino, klausdamas, kiek gi jis turi divizijų. Tiesa, retas žino popiežiaus atsakymą, jam sužinojus apie Stalino mirtį: dabar jis pamatys, kiek mes jų turime.

1922 m. krikdemo Mykolo Krupavičiaus inicijuota ir vykdyta žemės reforma yra laikoma ypač svarbia tiek Lietu-vos ekonomikai ir ūkiui, tiek ir lietuvių tautos konsolidacijai. Juk būtent per tuos 20 metų subrandinta tauta vėliau

tarpuKariu patriotišKumas sKiepytas per moKslą

Tačiau per 20 metų nepriklausomybės buvo suformuotas stiprus tautinis iden-titetas. Kokiomis tad priemonėmis pa-triotiškumo jausmas buvo įskiepytas?Didelis dėmesys buvo skiriamas ugdymui mokyklose, išsilavinimui, skirtas atitinka-mas dėmesys humanitariniam mokslui. To pasigendu šiandien, nes vyrauja nuo-monė, kad sutvarkius ekonomiką išsispręs visos problemos. Tačiau istoriškai žiūrint, suklestėjo tos šalys, kurios pirmiausia skyrė dėmesį dorovės dalykams. Štai menkai žinoma Kuršo kunigaikštystė Xvii a. turėjo kolonijas ir Afrikoje, ir Amerikoje, turėjo didžiulį laivyną. Tačiau jie pirmiausia pradėjo nuo dvasinių dalykų – buvo sutvarkytos mokyklos, bažnyčios, ligoninės, prieglaudos. visuo-menė buvo statoma ant bendruomeniškų dalykų, o ekonomika savaime kilo iš to. Pažiūrėkite, kaip humanitarų sąskaita išaugo technologiniai mokslai. čia juk

milžiniškais būriais ėjo į miškus. Tačiau labai įdomus žemės reformos aspektas – jos pagrindimas tarptautinėje are-noje, kuri apie Lietuvos savarankišką valstybingumą turėjo didelių klausimų... Kokia, jūsų nuomone, žemės reformos reikšmė?Žemės reforma yra viena svarbiausių datų, padėjusių įtvirtinti Lietuvos valsty-bingumą. Latvijoje ir estijoje ji buvo dar radikalesnė nei Lietuvoje, todėl žemės nusavinimo ir kompensacijos už ją klau-simai buvo svarstomi net tarptautiniu mastu. Tačiau visoms trims valstybėms pavyko apginti reformą nuo išorės jėgų, todėl ir ekonomiškai, ir politiškai labai reikalingas procesas įvyko.Tačiau nemanau, kad žemės reformą galima taip kategoriškai sieti su parti-zaniniu sąjūdžiu. Juk partizanų veikla aktyviausia Žemaitijoje ir Dzūkijoje, ten, kur gyveno vargingesni piliečiai. Tad vien su ūkininkų klasės susiforma-vimu rezistencijos ir patriotiškumo sieti nereikėtų.

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dienos 95-metį (Vilnius, S. Daukanto aikštė vasario 16 d.)

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


kai įvykus sukilimui buvo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė. Tačiau tai kartu ir daugiausiai diskusijų keliantis mūsų istorijos įvykis, nes vieniems jis – didvyriškas pavergtos tautos sukilimas ir siekis net karo sąlygomis susigrąžinti valstybingumą, kitiems – negarbingos draugystės su Trečiuoju reichu aktas. Kaip jūs vertinate šią datą? Ar be birže-lio sukilimo galime brėžti valstybingu-mo liniją tarp 1918-ųjų ir 1990-ųjų?iš tiesų tai painus klausimas... Kažkada 1941 m. Nepriklausomybės paskelbi-mo tekstas buvo įtrauktas į brandos egzamino užduotis ir didžioji dauguma abiturientų jo neatpažino. Tai rodo, kad apie šį įvykį žinoma menkai, tačiau juo spekuliuojama daug. Sukilimas buvo nukreiptas prieš sovie-tų imperiją, tačiau nacistinė vokietija nebuvo suinteresuota nepriklausomos Lietuvos egzistavimu. Tai – žinomi faktai. Tačiau mėgstama iš vyriausybės atsišaukimų išsitraukti dalį teksto ir juo spekuliuoti. Pavyzdžiui, viename jų rašoma: „atkurti Lietuvą naujais pagrin-dais“. Kai kas tai interpretuoja kaip siekį prisidėti prie Hitlerio politikos kuriant naująją europą! Taip ir kyla vienokie ar kitokie šio įvykio vertinimai... Tačiau būtina įsigilinti į istorinį kon-tekstą. 1918 m. Nepriklausomybė paskelbiama tada, kai vokietija jau buvo išėjusi, o Rusija – dar neatėjusi. viskas vyko lėčiau, nebuvo tiek tankų ir lėktuvų. O 1941 m. viena armija vijo kitą ir net tokiomis sąlygomis kyla pasipriešini-mas, bandymas atkurti nepriklausomą

kurti Lietuvos kariuomenei. Dabartiniai mano tyrinėjimai parodė, kad Lietuva prarado vilnių labiausiai dėl to, kad neturėjo tinkamos ir laiku suformuotos kariuomenės. ekspertai teigia, kad jeigu Lietuva būtų turėjusi nors 40 tūkst. kariuomenę, būtų galėjusi apginti Rytų Lietuvą ir nuo lenkų, ir nuo sovietų. Todėl suprasdamas kariuomenės svarbą A. Smetona gruodį išvyko pasirašyti paskolos dokumentų. Na, o 1940-aisias, paskutiniame posėdyje, A. Smetona ragino priešintis ar bent jau pareikšti protestą, tačiau tam neprita-rė kariuomenių vadai. Galbūt nebuvo pasirengta karui. A. Smetona buvo labai išsilavinęs ir puikiai suprato to meto politiką ir esamą situaciją, kad atėjus so-vietams jam gali tekti pasirašyti okupaciją legitimuojančius dokumentus. Todėl jis pasitraukė, kad juo nebūtų manipuliuoja-ma. Kad jo įžvalgos pasiteisino, rodo La-tvijos ir estijos prezidentų istorija, kurie nepasitraukė, sutiko ultimatumus, buvo priversti pasirašyti dokumentus. Tačiau pažadai, kad pasirašę galės vykti į Šveica-riją ar Švediją, greitai pakito: „galite vykti, bet į Švediją jūra banguota, tad reikia vykti per sausumą“. Taip estijos prezi-dentas K. Patsas ir Latvijos prezidentas K. Ulmanis atsidūrė „sausumoje“ – Sibire. Ulmanio kapavietė nežinoma iki šiol, greičiausiai buvo įmestas į Juodąją jūrą... Tad toks žmonių, tikėjusių, kad likdami jie ką nors pakeis, likimas.

Tačiau nebuvo plano, ką daryti pasitrau-kus į egzilį. Taip, tam tikra veikla buvo, tačiau di-džiausia klaida – nesukurta vyriausybė emigracijoje. Kažkas buvo konstruojama, aktyviai veikė diplomatijos šefas S. Lozo-raitis, tačiau to nepakako. Be to, partiniai nesutarimai išliko ir išvykus... Tačiau tai, kad A. Smetona pabėgo, yra mitas.

1941-ųjų Birželio suKilimas: nepriKlausomyBė – misija neįmanoma

Tačiau, atrodytų, šviesulys atkurti nepriklausomybę sužibo 1941-aisiais,

kertama pagrindinė patriotizmo šaka, juk ne tik nuo ekonominių procesų priklauso valstybės galia... Juk, pavyz-džiui, šešėlinė ekonomika yra ne tik ekonomikos, bet ir moralės klausiamas, vertybinė problema. O tarpukariu tai buvo suprantama. A. Smetona savo kal-bose nuolat cituodavo antikos filosofus. Tačiau turbūt ne veltui jis tai darydavo. Pažiūrėkite šiandienos politikų kalbas: apskaičiuoti, sudaryti komisiją ir viskas! Dabar lyginame du nepriklausomybės dvidešimtmečius ir nors pastarasis jau trunka ilgiau, deja, procesai vyksta ne mūsų naudai. Juk tarpukariu buvo daug sudėtingesnės sąlygos: teritorinės proble-mos, atgautas valstybingumas be isto-rinės sostinės, reikėjo nuo nulio sukurti švietimo sistemą ir taip toliau. Tačiau kokie milžiniški laimėjimai! Todėl kartais atrodo, kad šiandien esame linkę trypčioti vietoje. Kad ir Žygaičių skalūninių dujų klausimas: baiminamasi dėl ekologijos, kad gali būti užterštas vanduo, bet juk už 20 km, prie pat Lietuvos sienos statoma abejotino saugumo atominė, kurios avari-jos atveju būtų sunaikintas visas regionas.

antano smetonos pasitrauKimas neBuVo gėdingas

Dažnai girdime, kad didžiausia tarpu-kario Lietuvoje padaryta politinė klaida – sprendimas nestoti į kovą su bolševi-kine armija ir prezidento A. Smetonos pabėgimas iš šalies. Tai leido sovietams spekuliuoti, neva Lietuva „išvaduotojus“ pasitiko draugiškai. Kaip jūs vertinate šį istorijos vingį?A. Smetonos pabėgimas įprastai verti-namas nepalankiai, tuo labiau kad tai buvo pasikartojantis veiksmas – 1918 m. gruodžio pabaigoje, artėjant Raudonajai armijai, jis taip pat išvyko iš Lietuvos į vokietiją. Tačiau abu pasitraukimai yra motyvuoti. 1918 m. jis vyko į vokietiją paskolos, nes be A. Smetonos, žmogaus, turinčio didžiulį autoritetą, parašo, nie-kas 100 mln. paskolos nebūtų sutei-kęs. Todėl jo paties dalyvavimas buvo būtinas. Ta paskola buvo ypač reikalinga

dabartiniuose vadovėliuose istorija yra sudėliota mechaniškai, o tikrųjų ryšių tarp istorinių įvykių, gebėjimo juos vertinti nesiekiama atskleisti


Lietuvos valstybės atkūrimo dienos Vasario 16-osios iškilmės Vilniuje. Lietuvos kariuomenės paradas – raiteliai joja pro Vilniaus arkikatedrą (1940 metai)

ISTORIKO ŽVILGSNIu

Lietuvą! Atėjusi nacistinė kariuomenė, kurios programoje nebuvo nepriklau-somos Lietuvos, iškart leido suprasti, kad tokių vilčių puoselėti neverta. O prasidėjus terorui, žydų žudynėms, Laikinoji vyriausybė turėjo nutraukti veiklą. Tad teiginys, kad lietuviai patys, be nacių žudė žydus (o ši žinia pasaulio istoriografijoje plačiai paskleista), yra klaidingas. Be abejo, buvo tokių, kurie pasidavė provokacijoms ir prisidėjo prie žudynių. Naciams buvo svarbu parodyti, kad ne vien jie, bet ir kitos tautos negali sugyventi su žydais. Tačiau tam pasidavė ir kitų tautų žmonės...

Juk Lietuviai nesuformavo net SS dali-nių, ką padarė kitos Pabaltijo šalys.Taip, o 1943 m. naciams uždarius vil-niaus universitetą daug lietuvių intelek-tualų, pavyzdžiui, Balys Sruoga, atsidūrė lageriuose. Be to, buvo ir antinacistinis judėjimas. Todėl situacija buvo labai sudėtinga ir ją vertinti iš dabartinės perspektyvos, neatsižvelgiant į to meto įvykius, yra labai neteisinga. Sukilimas – didelis įvykis, išreiškęs tautos valią atkur-ti nepriklausomybę, tačiau tam priešiškos buvo abi totalitarinės jėgos. O dabar, kai randama to meto dokumentuose naciams palankių sakinių, jais spekuliuo-jama, siekiant vienokių ar kitokių tikslų. Tad tai – visų piliečių reikalas, susipažin-ti ir įvertinti mūsų istorijos vingius. Artėja pirmininkavimas europos Sąjun-gos Tarybai, stengiamasi, kad Lietuva be priekaištų atliktų šį vaidmenį, rūpinamasi kompetencija, kalbų mokėjimu... Tačiau be viso to reikia, kad Lietuva pasakytų, pasiūlytų europai kažką svarbaus! ir tai turėtų būti būtent praeities traktuotė, kuri yra su spragomis. vidurio ir Rytų europos valstybių patirtis vakaruose yra svetima. Tad tai būtų puiki proga pateikti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorinį patyrimą kitoms tautoms. sVarBus iššūKis – padėti europai pažinti mūsų istoriją

Kalbėjote apie valstybingumą kaip būtiną apsaugą tautai išlikti. Tačiau ES

raida leidžia teigti, kad nacionalines valstybes bandome nurašyti į praeitį, o kuriama federacija tautinę tapatybę sieks pakeisti bendra, europietiška. Ar siekiant neprarasti tautinio susi-pratimo reikalingas tautinis istorinis pasakojimas?Tautinis naratyvas, be abejo, reikalingas. Tačiau ir eS nereikėtų vertinti vien taip: nors tautiškumas kažkiek nukenčia, juk lieka visos kalbos europinėse instituci-jose. Gal kiek blogiau su krikščioniškąja tradicija. Štai Rygoje švęsta 500 metų Kalėdinės eglutės jubiliejus, o Briu-selyje jos jau atsisakoma... europos Sąjunga dabar yra kryžkelėje, tačiau ir Lietuva pati turi išlaikyti tautiškumą, tautines valstybes. Todėl tik dar kartą galiu akcentuoti humanitarinių mokslų svarbą, kuriuose ryškiausiai diegiamos ir puoselėjamos pamatinės vertybės. Dabar girdime mintis, kad gyvendami XXi amžiuje turime atsisakyti tam tikrų tradicijų, kurios neva atgyvenusios. Tačiau juk nepaisant visos technologi-nės pažangos žmogus nesikeičia. Taip ir tautos, siekdamos išlaikyti savo savastį, privalo turėti tautinį istorinį naratyvą. Tačiau Lietuvoje situacija atvirkščia: vidurinės mokyklos istorijos programos

yra siaurinamos, Lietuvos istorija yra in-tegruota į europos ir pasaulio istoriją... Dabartiniuose vadovėliuose istorija yra sudėliota mechaniškai, o tikrųjų ryšių tarp istorinių įvykių, gebėjimo vertinti juos, nesiekiama atskleisti. Teigiama, kad istorijos programos yra perkrautos, tačiau juk dėl savo svarbos jos visada tokios buvo.

Europos Parlamente sunkiai skynėsi kelią iniciatyva pripažinti stalinizmo nusikalti-mus, sulyginti juos su nacizmo teroru... Daugybė pavyzdžių rodo, kad Vakarų Europa, savo kailiu nepatyrusi sovietų teroro, negali suprasti, kas tai yra. Negaliu sutikti, kad jie to suprasti ne-gali. Greičiau nenori. Kažkada pas mus buvo atvykusi mokslininkė iš vokietijos, kuri kalbėjo, jog nacių nusikaltimai šitaip atmenami, nes yra aiškūs simbo-liai – Štuthofo, Aušvico koncentracijos stovyklos, kitos. O sovietinės prievartos simbolių neva nėra. Tad aš jai atsakiau – sėdam į traukinį vilnius-Maskva-vorkuta ir važiuojam. vakarų istorikai, panašu, nenori pažinti Sibiro gelmių, kur jų taip geidžiamų simbolių – apstu. Todėl mūsų darbas yra pakeisti tokią mąstymo liniją. ■

J. S

tani

šaus

ko n

uotr

auka

(L

ietu

vos

cent

rini

s va

lsty

bini

s ar

chyv

as, P

-58

20

)

_492013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

eKspertų reiKšmėŽmonijai įgyjant gausybę naujų žinių

ir tobulinant praktinius įvairių veiklų su-gebėjimus, visados reikėjo žmonių, kurie galėjo žinias sisteminti ir siekti naujų (senovėje jie buvo vadinami išminčiais), ir puikių įvairių amatų meistrų, kūrusių įvairius gaminius ir mokiusių kitus juos gaminti.

Nenutrūkstamas žinių augimo ir įgūdžių tobulėjimo procesas atkeliavo iki mūsų dienų. išmanančių žmonių poreikis auga, nes žmogus nepajėgia įgyti visų jam reikalingų įvairių gebėjimų. Specia-lizavimasis konkrečioje veiklos srityje (be jo žmogui neįmanoma apsieiti žinioms ir įgūdžiams imliose profesijose) verčia kitose srityse vadovautis jas išmanančių žmonių, vadinamų ekspertais, nuomone.

Sovietinės okupacijos metais planinės ekonomikos sistemoje ekspertų beveik ir nereikėjo, išskyrus tik teismų ekspertus ir ekspertus, tyrusius avarijas pramonėje ir energetikoje. visų kitų veiklos sričių, ypač ekonomikos, finansų, socialinių reikalų, „išmaniausi ekspertai“ buvo komunistų partijos funkcionieriai – nuo sėdėjusių Kremliuje iki partsekretoriaus kiekviena-me kolūkyje.

Per 23 atkurtos Nepriklausomybės metus ekspertų korpusą kūrėme pamažu ir nelengvai. Kadangi nebuvo patirties, reikėjo mokytis iš klaidų. Praleista daug galimybių suformuoti tinkamesnes ekspertų profesines struktūras, todėl šiuo metu turime įvairiausios kilmės ekspertų – ir oficialių, ir apsišaukėlių.

veiklos sričių gausybė, gausu ir tų sričių ekspertų, visko apžvelgti šiame rašinyje ir nebandysime. Pradėsime nuo eksperto termino apibrėžimo. Žodis „ekspèrtas“ yra kilęs iš lotynų kalbos – expertus reiškia įgudęs, patyręs. enciklo-pedijose ir aiškinamuosiuose žodynuose ekspertas apibūdina keletą išmanančio

ir savo specialybėje įgudusio asmens savybių:

• ekspertas yra kurios nors sri-ties (pvz., mokslo, meno, verslo ar kt.) žinovas, kviečiamas atlikti specialių žinių reikalaujančią ekspertizę, įvertinti, ar konkretus sumanymas (projektas, planas, strategija, programa, paraiška ar pan.) atitinka jam keliamus dalykinius reikala-vimus;

• ekspertas – aukščiausia profesinė specialisto kvalifikacija, kurią gali įgyti asmuo, ką nors puikiai išmanantis, turin-tis gilių teorinių ir praktinių žinių arba specialių gebėjimų.

Kaip tampama eKspertuekspertu tampama įvairiais būdais,

čia paminėsime keletą, kurie mūsų valsty-bėje yra reglamentuoti arba jais naudoja-masi dažniausiai.

ekspertu gali tapti, jei įgysi profesinę kvalifikaciją, kurios pavadinime yra žodis ekspertas. Tokie yra teismo ekspertai, verslo ir turto vertintojai ekspertai,

mokytojai ekspertai, pastatų energetinio naudingumo vertinimo ekspertai.

ekspertu galima tapti, jei tokį vardą tau suteiks įstaiga ar institucija, turinti teisę tą vardą teikti, būdama įsitikinusi, kad tu esi to vardo vertas, arba patikrinusi tavo išmanymą ir laimėjimus profesinė-je srityje. Pavyzdžiai: Lietuvos mokslo taryba nuolatos pildo ekspertų duomenų bazę. Registruotis joje gali mokslininkai, kvalifikuoti tyrėjai ir praktikai (specialis-tai). vilniaus universitetas skelbia (nuolat papildydamas) ekspertų – humanitarinių, tiksliųjų ir gamtos mokslų specialistų, kurie žurnalistams mielai suteiks infor-macijos apie savo mokslinių interesų sritį, sąrašą. Jame kartu su universiteto pada-linių teikiamais ekspertais yra daugiau kaip 200 asmenų. vilniaus Gedimino technikos universitetas, pabrėždamas, kad jame gausu statybos, transporto, finansų, architektūros ir kitų sričių profesionalų, galinčių pakonsultuoti ir išsakyti savo ekspertinę nuomonę įvairiais klausimais, taip pat skelbia ekspertų sąrašą (jame 68

Agn

ės P

ėčai

tės-

Stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

eksperTai ir „eksperTai“

Aleksandras GRAŽeLiS

50_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013APŽVALGOS AIKŠTELĖ

asmenys) nurodydamas, kad jie gali teikti komentarus žiniasklaidai, atlikti užsaky-tus tyrimus, konsultuoti ir kitaip, panau-dodami savo kompetenciją, prisidėti prie visuomenės informavimo. Klaipėdos uni-versitetas pristato penkis ekspertus. Tai puikus mokslininkų-ekspertų pristatymo visuomenei pavyzdys, juo turėtų pasekti ir kiti universitetai.

ekspertu gali tapti, jei tave pakvies atlikti ekspertizę toje srityje, kurią, kvie-tėjo nuomone, tu išmanai ir turi reika-lingus kvalifikacijos įrodymus tai veiklai atlikti. Labai daug ekspertų kviečia institucijos, administruojančios europos sąjungos struktūrinės paramos lėšas, kurios verslo, mokslo, inovacijų, techno-logijų programoms ir projektams skiria-mos tik po ekspertų įvertinimo. Tačiau ekspertu būsi vadinamas tik tą ekspertizę atliekant arba kvietėjo nustatytam laikui – užduotis atlikęs tapsi tuo, kuo buvai iki pakvietimo, – mokslininku ar įstaigos specialistu. Negali būti įsitikinęs, kad kitą kartą tave vėl pakvies būti ekspertu, jei ekspertizę atliksi netinkamai ir nekvalifi-kuotai. Kvietėjas, pasirinkdamas nevykusį ekspertą, taip pat rizikuoja savo geru var-du. Naujausias tokios situacijos pavyzdys – Seimo Aplinkos komitetas ekspertu dėl skalūnų dujų paieškos pakvietė asmenį, visiškai nesusijusį nei su geologija, nei su naftos ar dujų paieškomis.

ekspertu gali vadintis, jei įgyji aukščiausią finansų analitiko kvalifikaciją, kurią sertifikuoja speciali organizacija. Tokių asmenų Lietuvoje nėra daug, daugiausia bankų ir finansų srityje, todėl „Apžvalga“ apie jų kvalifikaciją pasiteira-vo Lietuvos bankų asociacijos prezidento Stasio Kropo. Jo žiniomis, Lietuvoje yra keliasdešimt asmenų, kurie įgijo bankų ekspertų kvalifikaciją, išlaikydami tarp-tautiniu mastu pripažįstamus diplomuoto bankų analitiko (angl. chartered bank analyst) egzaminus tokią kvalifikaciją suteikiančiuose universitetuose ar profe-sinėse asociacijose. Finansų ekspertais yra vadinami makroekonomikos analitikai, tokių specialistų Lietuvoje kelios dešim-tys. Būtent jie kartu su savo kolegomis iš analogiškų padalinių centrinėse bankų

būstinėse Danijoje ir Švedijoje analizuoja makroekonomines tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje. Tose analizėse, naudingose bankų klientams, daromos prognozės, vertinami (kartais ir kritikuojami) vyriau-sybių sprendimai. Suprantama, vyriau-sybės kritika nėra mėgstama. viešas sprendimų komentavimas rinkos daly-viams padeda geriau suprasti ekonomiką ir jos sektorių raidos perspektyvas.

Nepriklausomu ekspertu gali pasiva-dinti puikus tam tikros veiklos srities ži-novas, darbo santykiais nesusietas su tos srities valdžios institucija ar verslo įmone. Pasiskelbus nepriklausomu ekspertu reikia daug nuveikti, kad visuomenei, o ypač savo srities specialistams, įrodytum, kad tikrai gali vadintis ekspertu. Be to, tavo nepriklausomumas turi būti labai skaidrus – tokį ekspertą visados bandys įtarinėti, ar jis neturi ryšių su verslu, val-džios institucijomis, kitų valstybių verslo ar valdžios struktūromis arba politika.

Galima tapti deleguotu nacionaliniu ekspertu ir dirbti europos Komisijoje ar kitose europos Sąjungos institucijose, jei tave, kaip ekspertą, deleguos Lietuvos vyriausybės ar savivaldybių institucijos, teismai, universitetai ar kitos valstybės įstaigos. Tu privalai turėti bent trejų metų reikalaujamo lygio darbo patirtį, be gimtosios kalbos gerai mokėti anglų arba prancūzų kalbą. Tokiu ekspertu galėsi dirbti ne mažiau kaip šešis mėnesius, bet ne ilgiau kaip ketverius metus.

ekspertu gali būti pavadintas (neofi-cialiai, bet tas vardas gali ir „prilipti“), jei tu to ir nenori. Tai labai lengvai padaro spauda ir televizija, norėdama sureikš-minti interviu ar laidą su tavimi, žinomu specialistu, pavadindama ekspertu, nors juo oficialiai tu nesi vadinamas. čia verta pažymėti, kad spaudos, televizijos ir viešųjų ryšių specialistai savo gildijoje eksperto vardais nesišvaisto – teko rasti žinių tik apie dešimt žiniasklaidos eks-pertų, juos pristatė vilniaus universiteto Žurnalistikos institutas, o viešojoje erdvė-je reiškiasi tik keli viešųjų ryšių ekspertai.

ekspertu gali pasivadinti bet kas, jei tai jam naudinga, pavyzdžiui, reklamuo-jant savo verslą, ypač paslaugų srityje.

Apie ekspertus–apsišaukėlius pakal-bėsime toliau, dabar norėtųsi išsamiau apžvelgti jau minėtus teismo ekspertus.

nusiKaltimų įKalčių tyrėjaiTeismo ekspertas Lietuvoje – asmuo,

turintis teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teismo ekspertus (net 38 kvalifikacijų) rengia Lietuvos teis-mo ekspertizės centras. Jeigu Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše (šiuo metu jame įrašyti 365 ekspertai) nėra reikiamos specialybės ekspertų, ekspertu gali būti skiriamas į šį ekspertų sąrašą neįrašytas asmuo. ekspertai reikalingi nagrinėjant bylas pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, civilinio proceso ko-deksą ir administracinių teisės pažeidimų teiseną. Suprantama, kad visoms byloms minėtų teismo ekspertų nepakanka, ypač administracinio teisės pažeidimo bylas nagrinėjančių organų (pareigūnų) bylose, nes tokių organų (pareigūnų) yra kelios dešimtys. Šiose bylose, taip pat civilinio proceso teisenoje reikia nemažai eks-pertų, kuriais gali būti skiriami asmenys, turintys reikalingų specialiųjų žinių arba reikiamą kvalifikaciją. Tokiu būdu atsiranda galimybės mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato specialistams tapti ekspertais, teikti patikimas ir kvalifi-kuotas eksperto išvadas visose bylose, į kurias juos skirs teismas.

Teisme dėl eksperto kvalifikaci-jos ir nepriklausomumo gali ginčytis abi besiteisiančios pusės, todėl teisme ekspertas nėra absoliučiai neklystantis asmuo, bet teismo proceso dalyvis, dėl kurio tinkamumo būti teismo ekspertu yra sutariama.

eKspertai-apsišauKėliai intelektualinio pobūdžio veiklo-

je ekspertų kvalifikacijos ir jų etikos samprata tam tikru mastu yra apibrėžta – jei ne teisiniu reglamentavimu, tai toje veikloje dalyvaujančių asmenų išsilavini-mu ir padorumu.

Sudėtingesnė padėtis yra sutei-kiant aukštą kvalifikaciją liudijančius vardus profesijose, kurios susijusios su

_512013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga APŽVALGOS AIKŠTELĖ

Būtent šiems tikslams skirtas lėšas reikė-tų naudoti amatininkų kvalifikacijai kelti, dėl to jie ilgiau galėtų išsilaikyti darbo rinkoje. Nevertėtų jomis išlaidauti pensi-ninkų mokymui piešti ar šokti pasadoblį.

Lietuvos ekspertų sistema veikia sa-vaveiksmiškai, tačiau reikalingoms atlikti ekspertizėms kvalifikuotų ekspertų pa-kanka. Galima būtų nieko ir nekeisti, jei profesinės asociacijos sugebėtų suregu-liuoti savų „ekspertų“ nustatymo tvarką.

Būti eKspertu Virėjui neBūtinaApžvelgiant įvairių veiklų eksper-

tus ir „ekspertus“, stebina tai, jog nėra ekspertais pasivadinusių virėjų. Pasi-rodo, jiems taip vadintis nebūtina, nes aukščiausias virėjo kvalifikacijos vardas yra vyriausiasis virėjas (pranc. chef de cuisine, angl. chef ). Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija, ko gero, pats geriausias pavyzdys kitoms profesinėms asociacijoms, kaip reikia tvarkyti profesinio rengimo ir kvalifika-cijos vertinimo reikalus. Aukštą Lietuvos virėjų kvalifikaciją patvirtina šios aso-ciacijos narių komandos dalyvavimas pasaulinėje vyriausiųjų virėjų olimpiadoje erfurte 2012 metų spalio mėnesį, kurioje lietuviai regionų komandų kategorijoje laimėjo bronzos medalį. Tai, kad virėjas yra šios asociacijos narys, yra jo aukštos kvalifikacijos įvertinimas, suprantamas ir darbdaviams, ir restoranų klientams. Ga-lima būtų teigti, kad teigiamą įtaką šios asociacijos veiklai daro nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto vincento Sako kritinės pastabos ir straipsniai mais-to kokybės, serviravimo, kvalifikacijos kėlimo klausimais. Svarbią reikšmę Lie-tuvos kulinarijai turi v. Sako bandymai grąžinti į restoranus Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų didikų virtu-vės patiekalus ir aptarnavimo kultūrą, neapsiriboti vien lietuviškąja kaimietiška, europietiška ir rytietiška virtuvėmis.

VoKietijos eKspertaivokietijoje, garsėjančioje tvarkingu-

mu visuose reikaluose, ekspertų sistema kitokia. eksperto statusas nėra įstatymu reglamentuotas, todėl save ekspertais

paslaugomis ir amatais. Profesinių kvali-fikacijų nustatymo ir pripažinimo tvarka yra reglamentuota įstatymu, yra vyriausy-bės nutarimas, nustatantis Lietuvoje aš-tuonis kvalifikacinius lygius, taip pat yra patvirtinta nemažai profesinio rengimo standartų. Tačiau įgyto profesinio išsila-vinimo pavadinimas daugeliui absolventų tinka tik įrašyti į formalų specialisto pažymėjimą, bet ne jo veiklos reklamai. Nesuviliosi kliento užrašu „penkto kvali-fikacinio lygio kosmetologas“ ar „penkto kvalifikacinio lygio aprangos dizaineris“. Daug patraukliau klientui atrodys užrašas „grožio ekspertas“ ar „mados ekspertas“. eksperto vardas, gerbiamas ir pripažįs-tamas visuomenėje, tarnauja reklaminiu rinkodaros triuku klientams pritraukti. Tokių „ekspertų“ gausa ir veiklos sričių įvairovė tiesiog stebina. Peržvelkite rekla-minius skelbimus spaudoje ir internete. Juose pilna ne tik minėtų grožio ir ma-dos, bet ir stiklų, paskolų, padangų, žū-klės, bilietų, logistikos, termoputų, rinko-daros, statybos, kaminų, židinių, renginių, tvorų, prognozių, reklamos, žaislų ir dar visokiausių ekspertų. Suprantama, didelė jų dalis tėra besireklamuojantys prekiau-tojai, o ne amatininkai. Nedrįstame teigti, kad visi minėti amatininkai, save eksper-tais pavadinę, neturi teisės pretenduoti į eksperto vardą. Teko skaityti apie tokį chrestomatinį amato eksperto apibūdini-mą – piemuo, ganęs avis penkiasdešimt metų, gali būti ekspertu ganymo ir aviga-nių šunų dresavimo klausimais.

Galimybė suteikti oficialią eksperto kvalifikaciją įgudusiems amatininkams, perduodantiems savo įgūdžius kitiems tos profesijos atstovams, būtų labai naudin-ga Lietuvos smulkiajam verslui. Reikėtų pagalvoti, kaip įvairių amatų profesinėms asociacijoms nustatyti tvarką, reglamen-tuojančią amatininko kvalifikacijos lygio kėlimą tokiais laipteliais: mokinys-sta-žuotojas-specialistas-meistras-ekspertas. Tokie kvalifikacinio lygio pavadinimai būtų aiškiai suprantami klientams. Šiuo metu tokios tvarkos nėra, todėl „eksper-tų“ turime labai daug.

Daug kalbama apie neformalųjį pro-fesinį mokymą, mokymąsi visą gyvenimą.

pasivadinusių taip pat yra nemažai. vokietijos įstatymų leidėjas, siekdamas vartotojus apsaugoti nuo netikrų eksper-tų, sukūrė Federacinę viešai paskiriamų ir prisiekusių ekspertų asociaciją (vok. Bundesverband öffentlich bestellter und vereidigter sowie qualifizierter Sachvers-tändiger e.v.). ekspertu paskiriamas tik aukštos kvalifikacijos specialistas po sudėtingos patikrinimo procedūros. Jo veiklą po paskyrimo ekspertu stebi ir kvalifikacijos lygį vertina juos paskyru-sios profesinės asociacijos (Pramonės ir prekybos rūmai, Žemės ūkio rūmai, Architektų rūmai ir daug kitų), nes ekspertai paskiriami 250 veiklos sričių. Šie ekspertai atlieka ir teismo ekspertų funkcijas. ekspertas paskiriamas penke-riems metams, siekiant kitos kadencijos, paskyrimo procedūros kartojamos. eks-pertu galima būti iki 68 metų amžiaus.

patarimas VartotojamsŽinome, kad dirbantieji nelen-

gvai jungiasi į profesines sąjungas, kad galėtų kovoti su darbdaviais dėl didesnio atlygio ir geresnių darbo sąlygų. Jungtis į profesines asociacijas dėl savo profe-sijos prestižo didinimo, dėl profesinio meistriškumo kėlimo jie tuo labiau nesistengia. Pagarbos amatui ir klientui puoselėjusių amatų gildijų tradicijos nu-nyko, jas naikino ir pramoninė revoliu-cija, suvariusi amatininkus į gamyklas, ir socialistinė planinė ekonomika, draudusi veikti amatininkams.

Šiuo metu vartotojams paslaugas teikia gausybė smulkiųjų verslininkų. Turinčių teisę vadintis savo profesijos ekspertais, ypač buitinių paslaugų, staty-bos, remonto, prekybos, tarpininkavimo ir panašiose veiklose, Lietuvoje yra labai mažai, o save pasivadinusių šių veiklų ekspertais – daug.

Patariame vartotojams, kurie gali tapti tokių „ekspertų“ klientais, – papra-šykite jų skelbiamą eksperto kvalifikaciją įrodyti tai patvirtinančiu dokumentu. Net jei kuris iš „ekspertų“ jums pateiktų kokioje nors „plechanovietiškoje aka-demijoje“ išduotą liudijimą, turėtumėte pasirinkimą – tikėti juo ar ne. ■

52_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013KuLTŪRA

„Apžvalga“ pasidomėjo kovo mėnesį vyksiančiais kultūriniais renginiais, kurie galbūt nepelnytai plačiojoje visuomenėje susilaukia mažiau dėme-sio. Šį mėnesį visus skaitytojus norime pakviesti į Vytauto V. Landsbergio koncertą „Žiauriai gražūs romansai“. Koncertas vyks kovo 22 d. Vilniuje, Planetariume. Renginio metu bus pristatytos net dvi naujos autoriaus kompaktinės plokštelės. Kitas dėmesio vertas renginys – Pavasario lygiadienis „Žymės“, vyksiantis Vilniuje, Šventara-gio slėnyje kovo 23 d. 19 val. Norėda-mi plačiau pristatyti šiuos renginius, pakalbinome rašytoją, režisierių ir muzikantą Vytautą V. LANDSBERGĮ ir idėjinę lygiadienių organizatorę, dailininkę Juliją IKAMAITę. Kalbantis apie minėtus renginius, nejučia abu pašnekovai prakalbo apie bendravimo, bendruomenės, pabuvimo kartu ilgesį ir liaudies meno, senųjų mūsų tradicijų paslaptingą jėgą, kuri galbūt nepelnytai ilgą laiką buvo primiršta.

kas iš to išeis.“ Taip ir pradėjau įrašinėti, tarsi netyčia, iš tų pabandymų atsirado pirmasis diskas „Kaimiečių mantros“. O šiaip į sceną mane atitempė Gedas Storpirštis, paprašęs Mokytojų namuos per vytautines padainuoti porą dainų su kitais vytautais – Kernagiu ir kitais. Taip ir prasidėjo... Tačiau iki šiol ma-nau, kad koncertai, kuriuose dalyvauju, nėra dainuojamoji poezija; greičiau tai – kalbėjimasis ir bendravimas, paįvai-rintas muzika.

Kaip manote, koks galėtų būti pačios dainuojamosios poezijos fenomenas? Kuo ji svarbi?Tai bendravimo be pozos ilgesys. Gyve-nime tiek daug suvaidintų ir surežisuotų santykių: televizinių, teatrinių, o čia ateini tarsi nuogas. Balsas užkimsta – at-sikrenkšti ir dainuoji toliau, užmiršai žo-džius – sustoji, pakalbi. Tai duoda tam tikrą gyvastį ir laisvę elgtis kitaip, nesi įpareigotas vaidinti to, kuo nesi. Tada, manau, ir žiūrovas jaučiasi geriau, nebe-lieka distancijos: esame mes, bičiuliai, o ne atlikėjas ir žiūrovai.Man atrodo, dainuojamoji poezija yra zona be pykčio ir be kritinio vertinimo. Svarbu, kad kultūroje išliktų balansas, kad egzistuotų ne tik mušanti, bet ir glostanti, gydanti ranka. Kita vertus, važinėjant po Lietuvą, ypač po užkam-pėlius, kartais peršasi ir tokia mintis, kad daina tampa ypač svarbiu XXi amžiaus gyvojo komunikavimo būdu. Žmonės vis dažniau nebesusišneka, yra pavargę, užsidarę prie kompiuterių ir nebenori girdėti argumentų. O daina yra bendro vardiklio atradimas, ji vėl mus suvienija ir padaro tauta, ben-druomene. Ne veltui vytautas Kerna-gis, Lietuvos atgimimo šauklys, daina padarė žymiai daugiau negu dauguma politikų. Būtent jis sujungė tokius

Kaip Jūsų gyvenime atsirado gitara, muzika, pirmosios dainos?Neketinau profesionaliau užsiimti šiuo dalyku, nesu baigęs jokios muzikos mokyklos. Tiesiog, kaip ir daugelis mūsų metų jaunuolių, grojau gitara savo malonumui. Mano klasėje buvo Gedas

Storpirštis, jis ir parodė pirmuosius akordus. Taip nuo 8 ar 9 klasės prasidė-jo pamuzikavimai sau arba hipiuojant kur po buvusią Sovietų Sąjungą. vienintelė rimtesnė muzikinė patirtis – etnografinė. „Atidirbau“ ansamblyje „Ratilio“ (vad. Z. Kelmickaitė). Grei-čiausiai nuo tada „prikibo“ liaudies dainos, pats mėgstamiausias žanras iki šiol. Net ne saviraiškos, o bendravimo, buvimo, laisvalaikio forma. Paskui, palikus ansamblį, visa tai transformavosi dainuojamosios poezijos link. Paste-bėjau, kad dirbant, ypač teatre, prieš repeticijas, labai padeda gitara, bendri padainavimai su aktoriais. viešumon lįsti su savo dainomis ne-planavau, bet suplanavo kažkas Kitas. Jeigu teisingai pamenu, pradžia buvo Šiauliuose, statant spektaklį ,,Daktaras ir Mangaryta“ 2003 m. Kaip visada ve-žiausi gitarą ir su aktoriais prieš repeti-cijas dainavome liaudies dainas. išgirdo teatro garso režisierius vladas Jasiūnas ir sako: „Užeik į studiją, vytai. Pabandy-sim įrašyti gitarą ir balsą ir pažiūrėsim

„aPžvaLga“ siūLo aPsiLaNKyti

Kalbino vilius ARLAUSKAS

Vytautas V. Landsbergis

vytautas v. LaNdsBergis: daina yra tai, kas mus suvienija

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

_532013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga KuLTŪRA

romansų humoras truputį makabriškas. 1985 m. balandžio 1 d. su ratiliokais surengėm pirmąjį „Žiauriai gražių romansų“ koncertą dabartinėje prezi-dentūroje, tuometiniuose Meno darbuo-tojų rūmuose. Atsimenu, buvo anšlagas, žmonės labai gerai priėmė. Tad dabar nieko naujo ir nesukūriau, tik pradėjau tęsti tai, ką mes su chebra darėme anais „Ratilio“ laikais.

Kuo Jums artimi romansai? Gal galė-tumėte pasidalyti kokio nors romanso siužetu?Romansai yra labai paradoksalūs, dvi-prasmiški. Jie jaudina, yra emocionalūs, kartais net hipersentimentalūs. iš kitos pusės, visados jauti šalia pulsuojantį juodąjį humorą. Tai artima Gorano Bregovičiaus ir Balkanų muzikavi-mo tradicijai, kurioje su dūdmaišiais, lėkštėmis, su gedulingais instrumentais, grojami pasiutusiai linksmi čigoniški šokiai. Toks danse makabre stiliukas visada šiek tiek „veža“, ypač jaunesnius

skirtingai galvojančius žmones, kurie niekada nesusėstų už bendro stalo, nes vieno tėvai komunistai, kito – Sibiro tremtiniai, trečio – dar kitokie... Bet staiga visi susitinka kartu koncerte ar mitinge ir dainuoja v. Kernagio dainą. O dainuodami tą dainą visi pakyla virš komunizmo, virš Sibiro tremties. Galvoju, kad dainuojamoji poezija taip pat turi išsaugoti tą funkciją – būti virš, jungti.

Sakykite, iš kur atsirado medžiaga žiau-riesiems romansams?Ji atsirado iš „Ratilio“ laikų, ekspedicijų. Kai kaimuose rinkdavome senąsias dai-nas, bobulės mums pridainuodavo ir šių romansų. Tai tokia savita XX a. folkloro rūšis, sklidina košmariškų meilės isto-rijų. Kai įsiklausai į jų žodžius, suvoki, kad tai gali būt suprasta ir kaip juodasis humoras.Lietuvių liaudies dainos nėra per daug linksmos, o jauniems žmonėms ypač noris pajuokauti... Tai kas, kad šis žiauriųjų

žmones. O ką tu su ta mirtim daugiau gali padaryti? Pasijuokti, nes kito gin-klo neturi. Kaip teigia Umberto eco, juokas atsirado todėl, kad mirtį žmonės suvokia vieninteliai iš gyvų padarų. Juokas yra mūsų reakcija į mirties suvokimą. Galbūt romansų kūrėjai ir nepokštavo, galbūt labai rimtai kūrė, bet dabar, kai klausai istorijos, kaip koks nors karinin-kas išeina į karą ir paskui mylimajai rašo melagingą laišką, kad jis gulįs be rankų, be kojų, ir klausia, ar jį myli... Toji atrašo, kad jau nebe, kad jau turinti kitą. Paskui jis grįžta iš karo su rankom, su kojom ir nukerta jai galvą, sakydamas: jei myli, mylėk amžinai! Labai savotiš-kas pamokymas tai nukirstai galvai, kad kitą kartą taip nedarytų. Be kita ko, romansų stilistika labai kine-matografiška. Tad „Karininko romansą“ esu ir ekranizavęs – su aktoriais Sauliu-mi Bareikiu, Olegu Ditkovskiu ir Dalia Michelevičiūte.

Kaip atrodo Jūsų diena prieš koncertą? Kaip ruošiatės? Ar turite kokių nors ypatingų ritualų?

Lino

s Fi

shey

e nu

otra

uka

Vir

gini

jaus

Kaš

insk

o nu

otra

uka

Iš fotosesijos „Žiauriai gražių romansų“ kompaktiniam diskui

Koncertuojant Kulautuvoje su žmona Ramune


senti ir suvoki, kad išeisi pro tuos pačius sielos vartus, pro kuriuos įėjai... Tada ir vaikiškos dainos pasidaro labai savos.

Atrodote labai užimtas žmogus. Kaip randate viskam laiko? Nerandu. Bet gyvenimas priverčia. Norėdamas gyventi iš kultūrinių darbų, turi jų daryti daug. Juolab kai kuri jau trečią filmą apie Lietuvos partizanus ir valstybė jo neremia. Tačiau vis dar atsi-randa keistuolių verslininkų (buvo a. a. Bronislovas Lubys ir dabar yra keletas), kuriems tai rūpi, kurie paremia tokius projektėlius.

Ar dar turite neįgyvendintų idėjų, kurioms galbūt dar neradote laiko ar galimybių?viena idėja tarp daugelio kitų kybo ore. Tai yra baltiškas mitologinis pramogų parkas. Jei ta idėja išsivystys vienu ar kitu pavidalu, būsiu labai laimingas. vis mažiau žmonių skaito knygas, o tai reiš-kia, kad reikia eiti į pramogavimo kultū-rą, kur žmonės renkasi, ir joje veikti. Bręsta toks projektas Anupriškėse (apie 30 km nuo vilniaus), kur verslinin-kas Antanas Guoga turi poilsio zoną. Neseniai parašiau romaną paaugliams „Anupro kupros“, jis pasirodys artimiau-siu metu. Mano žiniomis, Anupriškėse pagal šią knygą planuojama kurti pra-mogų parką. ■

Manau, kad kiekvienas atlikėjas arba aktorius turi savo mažąsias magijas, apie kurias šnekėti daug nesinori, nes jos pri-vačios. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš koncertą man reikia 10 arba 15 minučių tylos. Negali šauti į koncertą, jei nesi susikaupęs. Turi užmiršti tą pasaulį, kuriame buvai, ir pereiti į kitą. Patys sunkiausi koncertai būna tie, kai vėluoji ir turi lėkti tiesiai į sceną. Tokiu atveju turiu „startinių“, visada veikiančių dainų arba kitų atidirbtų metodų, kuriuos darau scenoje. Kitas svarbus dalykas – žiūrovų būse-nos nuskenavimas. Niekada neturėjau koncerto, kuris būtų sustyguotas: nuo tos dainos pradėsiu, paskui ta, kita, o šita užbaigsiu. Mėgstu improvizuoti. Kartais pajunti, žmonės yra pavargę, todėl dabar jiems rimtai mąstyt nesinorėtų, geriau pajuokausim. O kai pamatai, kad jau atsipalaidavo, pailsėjo, galima rimtinti vakarėlį.

Kiek Jums svarbi koncerto aplinka, šiuo atveju Planetariumas? Kokią ruošiate programą šiam vakarui ir galbūt jau esate numatęs, kuo nustebinsite į kon-certą susirinkusius žiūrovus?Planetariume esu koncertavęs tik kartą, ši vieta paliko labai gerą įspūdį. visų pirma, kupolas ir žvaigždės. Jos savaime padeda padaryti tai, ką kitose erdvėse dar turi stengtis sukurti. Ten iškart daly-vauja ir šiokia tokia kosminė dimensija. Antra vertus, ten ir žmonės susirenka šiek tiek žvaigždiniai. Su ta publika nereikia didelio apšilimo. Jie ateina ir iš karto galima pradėti. Aišku, šis koncertas bus mažytė rizika, nes romansai yra kiek kitoks žanras, nei liaudies dainos ar dainuojamoji poezija. Netgi savotiškai įdomu, kaip jie skam-bės būtent tokioje erdvėje. Koncertas bus iš dviejų dalių – antrojoje vis tiek aš dainuosiu tai, ką visada dainuoju. Juolab kad dabar yra tokia proga – pasirodo du nauji kompaktai: „išėjau aš stotin“ ir dadaistinių dainelių cD „Kaip gera, kaip man gera“. Jas, kaip pastebėjau, publika irgi labai mėgsta. vaikystei visi jaučiame nostalgiją – ypač kai pradedi

Kiek teko domėtis, Pavasario lygiadie-nio šventė organizuojama ne taip jau seniai? Kokia buvo jos pradžia?vilnius jau kelis dešimtmečius turi unikalią tradiciją Rudens lygę pasitikti

KuLTŪRA

JuLiJa iKamaitė: Buvimas kartu, buvimas vieni kitiems ir yra tikroji šventė

Nuo

trau

ka iš

Jul

ijos

Ikam

aitė

s as

men

inio

arc

hyvo

?

Pavasario lygiadienio šventė „Šventaragio sodai“ (2011 m.)

Julija Ikamaitė

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka


žmonės, kurie gerbia Kalną, Šventaragį, puikiai supranta jų svarbą. Galiausiai į kalną lipa visai nedideli vaikai – jiems tai – neišdildomas įspūdis, kurio jie laukia visus metus. Rodos, jau galėtu-mėme džiaugtis, kad esam laisvi... Man tos procesijos labai primena atgijusius čiurlionio paveikslus... Tai tiesiog reikia pamatyti.Šiemet su šviesom, muzika keliausim į Kalnų parką, ant Stalo kalno. Kalno viršūnėje – simbolinė apeiga – jaunimas gieda, įskeliama pačiu archaiškiausiu būdu nauja, švari ugnelė (indijoje ir da-bar ties tokia ugnimi žmonės meldžiasi, ja „prausiasi“). Mažiausieji dažnai balsu prašo ugnelės, kad saugotų jų tėvelius, Lietuvą Tėvynę, beria ugnelei žiups-nelius druskos. Suaugusieji graudina-si... Štai čia ta Šventė (juk iš žodžio „šventas“). Galiausiai ugnies šokėjos, vilniaus fakyrai nuo šios naujos ugnies žiebiasi savo ugninius įrankius ir ima šokti. Reginys išties užburiantis.

Kokia svarbiausia šios šventės idėja? Kaip manote, kuo ši šventė svarbi jaunimui?Labai džiaugiuosi, kad lygiadienių idėją palaiko vilniaus savivaldybė, Kultūros rėmimo fondas, UAB „Geralda“ (ačiū

susirenkant grožėtis skulptorių sukur-tomis liepsnojančiomis skulptūromis.O štai mūsų vilniaus jaunimo ir mokinių kuriama šventė (renginius organizuoja ir globoja vilniaus etninės kultūros centras) du kartus metuo-se – ir rudenį, ir pavasarį – tapo lyg ir antrąja „šviečiančia banga“. Šie lygia-dieniai išties turi stiprų, neprognozuotą bangos efektą. 2005 m. su mokinukais ir nuostabiais mokytojais įžiebėm pirmą šimtaraštę juostą Neries krante ties Mindaugo tiltu, tyloje, be muzikos. Toliau išmėginom šviečiančių skulp-tūrų plukdymą Nerimi vis didesniuose masteliuose ir tik 2008 m., jau skam-bant Gedimino Žilio, Andriaus Rugio, Gvido Kovėros muzikinėms kompozi-cijoms, atsigręžėme į Šventaragį: įsižie-bė baltiškos saulytės, aukurai, sodai...

Kokia šių metų lygiadienio tema?Pernai Šventaragyje ridinėjom milži-niškus kiaušinius. Šiemet – šviečiantis Lizdas. Aiškus, paprastas, gimtinės, gimimo pradžios, kažko sąmoningai surinkto, atriboto nuo chaoso simbo-lis. Greta – miesto širdis – Katedra, valdovų rūmai, Kalnas... Lizdo paukštė – kaip ir deivė paukštė Laima, liki-mo lėmėja – tik numanoma, kažkur išskridusi, tačiau palikusi mums daug šviečiančių pėdučių.

Kokie yra Pavasario lygiadienio šven-tės atributai, be kurių ji neįsivaizduo-jama?Pavasario lygiadienyje yra įskeliama Naujų metų ugnis. Tai tiesiog privalo-ma. Taip pat tradiciškai yra kopiama ant aukšto kalno. visa tai – graži, gero linkinti magija. Lietuvių tautoje ugne-lės uždegimas – šventas dalykas (kaip, beje, ir žemė, ir vanduo, ir visa kas gyva: dar esam nepraradę harmoningo pasaulio suvokimo). Ankščiau, švęsda-mi pavasario lygę, jau sutemus, lipdavo-me į Gedimino kalną, kol imta labai jį saugoti ir vartai užsivėrė. Nežinau tik, nuo ko saugoma, nes procesiją su švie-somis, giedamomis sutartinėmis sudaro išimtinai šviesūs, taikūs, neatsitiktiniai

jiems už žvakes). Matant, kaip iš Lie-tuvos nuteka talentai, pirma idėja buvo suorganizuoti tokias kūrybines veiklas ar erdves jaunimui, kuriose jie jaustų-si šeimininkais savo pačių namuose. Tėvynė juk ir yra namai. Jei namuose tvyro kūrybinė aura, vaikai myli savo namus, į juos sugrįžta. Jaunimas itin greitai tarpusavy komunikuoja, kuria gyvą bendruomenę iš labai skirtinga veikla užsiimančių žmonių. Reikia tik rasti bendrą vardiklį – ir susišnekėjimas tampa paprastu dalyku.

Ką vertėtų žinoti skaitytojams, kurie norėtų apsilankyti renginyje?Laukiame visų su šviesa širdyje. Mesim šviesų burtą (neprošal degtukai kišenėje ar fakelas procesijai pašviesti). visi gali jungtis į šviesos fiestą ar šviesos maldą, čia kaip kas regi. Kiekviena virpčiojanti žvakelė yra bendras tinklas, kuris mus riša. Juk vėlinių ugnelės – irgi simbolis, kad esame jungtyje tarp čia ir anapus. Taip ir pavasario lygėj esam kartu, sueinam, išpaišom šviesomis ženklus, primirštas prasmes, atsivedam vaikus. Tai liks jų atminty šviesiai, lengvai, su muzika, ugnies šokiu. Buvimas kartu, buvimas vieni kitiems ir yra tikroji šventė. Tik susibūrę pamatome, kiek

Nuo

trau

ka iš

Jul

ijos

Ikam

aitė

s as

men

inio

arc

hyvo

Medžius supantys raštai. Rudens lygiadienis (2011 m.)


daug panašiai jaučiančių ar galvojan-čių. Paskui jau imam sveikintis vardais, šypsomės vieni kitiems...

Kaip manote, kokios priežastys lėmė, kad šis renginys per neįtikėtinai trum-pą laiką tapo toks populiarus? Kas Jums kelia didžiausią nuostabą?Šios šventės tikslas – prieiti prie gelmės. Jei šventė turi tik paviršių, ji ilgai neiš-gyvena, numiršta. Reikia rasti gilesnius klodus, prieiti prie paslapties, sukelti smalsumą. Kartais pavyksta geriau, kar-tais ne – sustyguoti vaizdinius taip, kad vaikam kiltų kuo daugiau klausimų ar asociacijų: kodėl lizdas? O gal karūna? Kas tas Šventaragis, kodėl lipam į kalną? Jaunimas, vaikai, pats gyviausias tau-tos pulsas. ir jeigu jie buriasi, jungiasi, domisi senelių palikimu, tai reiškia, jie jaučia, kad to jiems trūksta. Senimas visada siūlo gerai patikrintus būdus, kaip saugoti tradicijas, tačiau jaunimui reikia patiems išradinėti naujus takus iki versmės, tuo jie ir yra gyvesni. Šios dvi šventės – pavasario ir rudens lygė – mano akimis, yra nuostabios savo da-lyviais. Žinau ir tokių, kurie suplanuoja grįžti iš europos į Lietuvą, kad galėtų sušokti lygiadieniuose su ugnimi, tiesiog atšvęsti, kaip jie sako, Naujus metus Šventaragyje.

Ar yra žinoma, kiek žmonių šiemet žada dalyvauti šiame renginyje? Kaip vyksta pats kūrybinis procesas?Apskaičiuoti ar apibrėžti, kas yra žiūrovas, o kas yra dalyvis, labai sunku. Mūsų tikslas toks ir būtų – ištirpinti ribą tarp žiūrovų ir dalyvių, pakviesti žmones burtis į šviesuomenę, tiesiog ateiti, prisijungti kiekvienais metais tuo pačiu metu, toje pačioje erdvėje.Tikiu, kad menas, muzika gydo, telkia, guodžia, saugo. O žmonės patys savo buvimu taikioj kūrybinėj erdvėj kuria nematomą saugos ratą. vilniaus lygia-dieniai tuo ir skiriasi nuo kitų miesto švenčių. Pinigai nėra dideli, bet daug šviesos. Tradiciškai etninės veiklos centras kviečia vaikus iš maždaug dvide-šimties vilniaus mokyklų, tai jų turėtų

būti ne daugiau kelių šimtų, bet ką daryti, kad vaikai auga, tampa studentais ir visi jie renkasi, sveikinasi, teiraujasi, kaip sekasi?.. Mano, dailininkės, darbas kiekvienais metais susapnuoti vaizdinį, kuris kalbėtų tautinio paveldo ženklais, mitologiniais simboliais apie švarią Būtį. Kiekvienas esam maža, bet labai svarbi Gyvybės medžio ar Pasaulio dalelė. Nuo kiekvieno iš mūsų laikysenos priklauso ir tautos, ir Pasaulio sveikata. Na, o drą-si, mėgstanti rizikuoti M. K. čiurlionio menų mokyklos užauginta skulptorių komanda (dabar jau vilniaus dailės akademijos studentai) kartu su puikiais savanoriškai padedančiais asistentais iš įvairių mokyklų mėnesį dirba prie šviečiančių skulptūrų – lygiadienio kūno. išties reginys sukuriamas labai jaunų žmonių rankomis ir gera valia.

Kadangi Vilniuje šis renginys susilau-kė didelio pasisekimo, gal ir kituose miestuose yra planuojami panašūs renginiai?Žemaičiai jau yra įžiebę ugninius ženklus Žemaitijos alkakalniuose. Man

siūlė šiuos ugninius žaidimus užpaten-tuoti, juokinga.. Tokie menai juk niekam nekenkia, džiugina akį, buria žmones. Lai plinta, tai juk būdas susikalbėti, kaip ta ugnis pilių kuoruose... Turiu planą išausti šviečiančią šimtaraštę juostą Pajautos slėnyje, Kernavėje Rasų nakčiai. Tik čia jau neišduosiu, kaip... Gal ankščiau ar vėliau Baltų vienybės dieną (ji sutampa su rudens lygiadienio laiku – rugsėjo 22 d. ) ir Lietuvoj, ir La-tvijoj sąšaukos metu spindės tūkstančiai saulyčių. Dar svajojam su broliais latviais Rygos centre išausti kokį šviečiantį žaltį. Mūsų baltiškas paveldas be galo turtin-gas – semk ir neišsemsi...

Ar Jums neatrodo, kad apie mūsų paveldą, folklorą, senąsias tradicijas viešojoje erdvėje yra kalbama per mažai?esame nedidelė valstybė, todėl savo tautinio paveldo neišmanymas ar tautos istorijos neišmoktų pamokų neap-mąstymas – tai ateities praradimas. Tvirtumas juk ne šakose, o šaknyse, t. y. toje nematomoje dalyje. Kultūra,

KuLTŪRA

Nuo

trau

ka iš

Jul

ijos

Ikam

aitė

s as

men

inio

arc

hyvo

Praėjusių metų Pavasario lygiadienio tema – kiaušinis


švietimas – čia tos tautos šaknys. Jos nėra savaime suprantamos, jas reikia puoselėti. Štai čia aš ir pasigendu tvir-tos ir nuoseklios, pabrėžiu – nuoseklios kultūros politikos su aiškiais tikslais ir prioritetais. Dar, matyt, turim subręsti, tik kad nebūtų vėlu... Tokiai mažai tautai norint išlikti, reikia nepamiršti trijų šventų dalykų: Žemės, Kalbos ir Šeimos. Lietuvis myli savo žemę, į kalbą žiūri jau ne taip pagar-biai, o šeima – švariausias indas naujai kartai – baigia prarasti savo šventumą įsibėgėjus mums primetamomis iš svetur eitynėms. Priversk lietuvį gėdytis savo praeities ir nebesirūpinti švaria savo ateitimi – ir tauta išnyks labai greitai. Kuo mes skiriamės nuo didesnių tautų? Turime nuolatos budėti, būdrauti, kaip pasakytų vydūnas. XXi a. civilizacija sutelkta į vartotoją: prarandi budrumą ir visa „šventa trejybė“ ima byrėti, nes juk viskas apsukriai parduodama ir perkama. Svarbiausiu dalyku tampa malonumas. O budėjimas susijęs su pareiga, atsako-mybe, su tuo, kas bus po manęs, – ne pačiais maloniausiais dalykais. Jaunimui reikia švyturių, kurie rodytų kryptį...Kalbant apie etnokultūrą, manau, visų mokyklų programose turėtų būti pa-moka, skirta nacionaliniam tapatumui suvokti. Kai mokinių klausiu, kokias jie žino pasakas, tai vardija „Tris paršiu-kus“, „Pelenę“, „Snieguolę“. visos trys nelietuviškos. Retas kuris žino, kodėl trečią brolį Joną laikė kvailučiu (dėl geros širdies ir nenuspėjamos narsos taigi), ar yra girdėję apie Sigutę, žarijų duobę – visose mūsų pasakose moralas paprastas: vaike, turi aukotis, tik tada atgimsi. Baltos dėmės mūsų vaikų są-monėje – tai signalas, kad mes pame-tėm supratimą, iš ko esame išaugę. Jei tai būtų valstybės vyrų atsakomybė ir tvirta pozicija, tai situacija pasikeistų. ir labai greitai, nes visuomenėje savo ta-patumo, nacionalinio orumo klausimas nėra užmirštas. Jis itin gyvas. Daugybė žmonių imasi puikių iniciatyvų jam išsaugoti. Reiktų tik daugiau viešai, ži-niasklaidoje apie tai kalbėti ir parodyti jau nudirbtus puikius darbus.■

Jau per patį pirmą savaitgalį režisieriaus Donato ulvydo ir jo režisierių kompanijos romantinė komedija „Valentinas vienas“ surinko daugiau nei 400 tūkstančių litų ir pagal startą tapo antru pelningiausiu fil-mu Lietuvos kino istorijoje – po to paties ulvydo „Tado Blindos“.

Man tai visai nebuvo staigmena – tai bene pirma romantinė komedija apie sek-są Lietuvoje. Romantinė komedija, kurioje moterys žino, ko nori, nebijo būti apšauk-tos paleistuvėm ir pajodžargom. Taip apie meilę dar niekas nekalbėjo ir publikai tai labai juokinga – ir šlama maišai pinigų kaip septyni klevų giraitės rudenys.

Gaila, tačiau ši istorija yra sugalvota ne lietuvių – „valentinas vienas“ pastatytas pagal Kanados filmą kur kas tiesmukiškes-niu pavadinimu „young People Fucking“ („Besimylintys jauni žmonės“). Taigi normalių scenarijų, su rišliai išreikštais konfliktais, Lietuvoje vis dar nėra.

„valentine“ veikia keturios poros ir vienišas ginekologas valentinas. viena pora yra jaunų žmonių – abu įžūlūs ir mėgsta daug sekso; kita pora yra seniai vedusių žmonių – jie konfliktuoja dėl sekso, nes vyrui viskas nuobodu; trečia pora yra buvusi pora, kuri susieina – bene dramatiškiausia, jie bando išsiaiškinti, ar vienas kitam turi jausmų; ir ketvirta pora yra nauja pora – geriausio vaikino draugė siūlosi jam permiegoti, kad jis pamirštų savo neištikimą buvusią. young people fucking, o fone vaikšto Šapranauskas, kuris valentino dieną bando rasti sau porą tarp šių visų išvardytų porų. Kiekvienos poros sceną režisavo vis kitas režisierius – be Ulvydo, tai dar buvo edita Kabaraitė, Simonas Aškelavičius ir Ričardas Mar-cinkus.

Filmo biudžetas buvo labai mažas. Ulvydas pačiuose filmo pradžios titruose didžiuodamasis užrašė, kad filmas sukurtas

be valstybės paramos. Šaunu, kad neverkė, kaip niekas jų nemyli ir nesudaro sąlygų pasireikšti.

Taigi biudžetas labai mažas ir visos scenos iš esmės vyksta viename kamba-ryje, masinių scenų nėra, tik Šapranausko valentinas išlenda šiek tiek į lauką ir pavažinėja po naktinį vilnių. interjerai panaudoti stereotipiškai – jeigu pora pašėlusi ir padūkusi, tai ant sienos šviečia užrašas „Disco“ ir aplinka panaši į klubą, o jeigu bute gyvena mąsli ir paslaptinga moteris, tai interjeras kaip viena tų dovanų parduotuvių, kurioj pardavinėja žvakes, pagalvėles, šviestuvus.

Smagu tai, kad normalaus filmo scenarijaus režisieriai ir aktoriai nesuga-dino prasta vaidyba. Nors filmo pradžioje kai kurie yra kurti scenarijui, nejaučia, ką

KaiP žmoNės elgiasi lovojeKarolis JAcHiMAvičiUS

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

Nuo

trau

ka iš

kin

o te

atro

"Pa

saka

" ar

chyv

o


vaidina ir tiesiog džiaugiasi būdami filme, vėliau visi atsipalaiduoja ir kiekvienas žiūrovas gali pamatyti gyvybę Lietuvos kine. Labiau išgirsti – toną pagal scenari-jaus dramatizmą, paskui kurį seka ir kūno kalba. ypač gerai pasirodė paslaptingąją išsiskyrėlę vaidinusi vaida Butytė, kuri sugebėjo ir nusikeikti su jausmu. visai kas kita nei „Zero 2“, kur keiksmažo-džiais grindys klotos, o ką keikiasi niekas nejaučia.

Buvo įdomu pažiūrėti į Mantą Jankavičių. vaidindamas Blindą jis buvo egzaltavęsis kaip koks Maironio kūrybos fanas, tuo tarpu čia, vaidindamas abejojan-tį ir neryžtingą, turėjo bruožų moterimis nepasitikinčio vaikino. Kalbėjo Jankavičius visai kaip dainininkas vaidas Baumila. Po filmo klausiau, ar jie pažįstami, sakė, kad gerai pažįstami. Jums spręsti, ar Baumila atsargus su moterimis.

Labiausiai publika šėlo per seniai vedusios poros situaciją, kurią prastokai suvaidino Gabija Ryškuvienė (kartojo vietom tuos pačius žodžius, ta pačia into-nacija – iškalusi tekstą buvo ir jo nejautė) ir visai gerai suvaidino Giedrius Savickas. Ši pora nusprendžia išbandyti tokį seksą, kad moteris, hmz, kaip švelniau pasakyt, kad neužgautum kieno nors jausmų, tenkina savo vyrą, sukišdama dirbtinį falą jam į išangę. Tikrai pasistengė įsitempt Savickas, visos gyslos ir raukšlės ant kaktos iššoko. Publika klykė, raitėsi ant kėdžių ir po kėdėm.

Per pirmą savaitgalį filmas surinko daugiau nei 30 tūkst. žiūrovų ir daugiau nei 400 tūkst. litų. Surinks ir milijoną, tik gaila, kad pirmasis populiarus lietuviškas filmas apie meilę daugiau kalba apie seksą kaip apie sportą, kur svarbūs skaičiai ir greičiai, o ne apie pasiaukojimą, kantrybę ir išeities ieškojimą. Taip gyvena didžioji dalis vakarų pasaulio – orgazmais be jaus-mo ir žurnalinėm taisyklėm, kaip santykiai turi plėtotis. iš tų taisyklių nesutapimų žmonės juokiasi. Tuo šis filmas gali būti kam nors ir informatyvus – kaip tarpusavy gyvena jaunimas. Būtent taip gyvena ir būtent todėl, jiems tai išėjo suvaidinti ir pastatyti gyvai. Lietuvos kinas rado save, galbūt kitas kartas bus skambesnis. ■

Jurga tumasoNytė: esu rašymo ProceseKalbino vilius ARLAUSKAS

Šį mėnesį „Apžvalgos“ skaitytojus noriu supažindinti su jaunąją prozininke Jurga TUMASONYTE. Ši mergina 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą pirmosios knygos kon-kursą ir išleido savo debiutinį trumpo-sios prozos rinkinį „Dirbtinė muselė“. Ši knyga jaunajai kūrėjai atnešė 2012-ųjų Kazimiero Barėno literatūrinės pre mi-jos laureato vardą. Tai ne pirmas J. Tu masonytės įvertinimas: dar besi-mokydama mokykloje ji yra laimėjusį ir jaunųjų filologų konkursą. Apie minėtą debiutinę knygą, minties materializa-vimą, artimųjų požiūrį į kūrybinę veiklą ir planus dėl naujos knygos ir kalbėjo-mės. Taip pat Jurga sutiko su „Apžval-gos“ skaitytojai pasidalyti ir viena savo novelių „Geometrinė lygtis“.

Neseniai skaičiau žurnale „Metai“ publikuotą tavo tekstą „Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja“. Ten minimas herojės tėvas, kuris dukros knygą laiko indaujoje, apskritai jos dar neperskaitė, o vienintelis dalykas, kurį pasakė, yra tai, jog knygą pavartęs rado negražių žodžių. Kaip tavo tėvai reagavo į tavo kūrybinį debiutą? Ar tau pačiai svarbus artimųjų dėmesys ir palaikymas tavo pasirinktoje veikloje?Tolimesni artimieji į mano pomėgį rašyti žiūri tolerantiškai, tačiau šiek tiek atsargiai. Kartais smalsauja, iš kur atsi-rado vienas ar kitas personažas, mėgina ieškoti atitikmenų realybėje, šiurpsta nuo erotinių scenų arba veikėjų kalbos bei moralės trūkumo. Todėl aš iš anksto jiems liepiu manęs su mano tekstais nelyginti. Taip sakant, mėginu jiems instaliuoti postmodernistinį požiūri į teksto autonomiškumą. Patys artimiausieji yra tarsi mano pačios tęsiniai, todėl jų požiūris man svarbus ir palaikymas reikalingas. Džiaugiuosi,

kad šiuo paskatinimo ir dėmesio aspek-tu esu aprūpinta.

Esu skaitęs tavo išsakytą mintį, jog sieki pragyventi iš savo rašomų tekstų. Norė-jau pasiteirauti, kaip tai sekasi įgyven-dinti realybėje?Gerai, kad kažkada ją pasakiau, nes turbūt visos mintys, jei tik dažnai kartojamos, ima ir materializuojasi. Taip šiuo metu ir (iš)gyvenu – iki ausų

Jurga Tumasonytė

Literatūriniam skoniui lavinti reikėtų kam nors iš „teisingo“ gyvenimo būdo konstruotojų pasirūpinti viešumoje dažniau kalbėti apie geras knygas

Mig

lės

Gol

ubic

kait

ės n

uotr

auka

MŪzOS DVELKSMAS


kelerių metų rašinėjimus į vieną pluošte-lį ir debiutavau. O dabar norėčiau palikti ją ramybėje ir pereiti prie kito etapo. Neseniai sužinojau, kad gavai valsty-binę stipendiją, skirtą antrajai knygai rašyti. Ar jau pradėjai rašyti? Jei taip, gal galėtum pasidalyti su skaitytojais kokiomis nors užuominomis ar detalė-mis, apie ką bus būsimoji knyga? Taip, esu rašymo procese. Tai bus ro-manas apie romano rašymą arba istorija apie dvi moteris – Kirą ir jos dukterį Dagnę.

Minėjai, kad nori pereiti prie kito etapo. Nebesidžiaugi savo pirmąja knyga ar tiesiog nebenori šnekėti apie praeitį? Kaip supratau, būsimoji knyga jau ne-bebus tiesiog per kelerius metus para-šyti tekstai, sudėti „į vieną pluoštelį“?Taip, normalu, kad žmogus auga, taigi to augimo proga ir nenoriu ilgai stovėti vienoje vietoje, kalbėti apie senus savo tekstus, kai yra tiek daug tekstų, kurių dar neparašiau!Nenoriu daug kalbėti apie savo būsimą knygą, nes dar prisišauksiu kokią būsi-mos knygos nelaimę. Tiesiog tikiuosi, kad per šiuos metus turėsiu užtektinai kantrybės ir vidinio užtaiso pabaigti tai, ką pasižadėjau ne tik sau, bet ir insti-tucijai.

Teko girdėti, kad dalyvauji slemo* po-ezijos skaitymo vakaruose. Kokia tavo nuomonė apie šią bepopuliarėjančią poezijos rūšį?Dalyvaudavau. Kiekvienas pavėluo-tas reiškinys, ateinantis į Lietuvą kaip naujiena, įgauna savas unikalias formas. Taigi ir slemas pas mus visai kitoks nei, pavyzdžiui, Amerikoje. Nežinau, kaip ilgai ir kokiu mastu ši poezijos rūšis eg-zistuos, ar plis į kitus miestus, nes dabar ji išimtinai priklauso vilniaus publikai. Būtų smagu, jeigu nesustotų ir atsirastų daugiau slemo entuziastų. ■

* Slemas – poezijos žanras, kuriame į vieną sujungiamas scenos menas (garsas, vaizdas) ir tekstas

įklimpusi „Microsoft Word“ dokumen-tuose. Laisvalaikiu stengiuosi veikti visokius su literatūra mažai ką bendro turinčius dalykus, vengiu dvasingų ir rimtų pokalbių apie meną. iš tiesų labai džiaugiuosi savo dabartine situacija, pačios pasirenkamomis darbo valando-mis ir vietomis, dykinėjimo malonumu, kurį kiekvienas kuriantis žmogus tiesiog privalo gauti, kad galėtų viską apmąstyti ir atsinaujinti.

Tikriausiai nesiginčysi, kad šiuo mo-mentu knyga yra sunkioje padėtyje, turiu galvoje tai, jog jų perkama ma-žiau, mažinami tiražai, nyksta skaitymo įpročiai. Kaip tu į visą tai reaguoji? Kaip manai, ar tai natūralu ir neišvengiama, o gal tai tarsi koks išbandymas?Mūsų literatūros diskurse nuo pat nepriklausomybės pradžios verkiama dėl tiražų, knygos vertės, skaitytojų skaičiaus mažėjimo ir kitokių labai liūdnų dalykų, kurių sprendimo būdų dažniausiai neieškoma. Apsiribojama tiesiog blogos situacijos konstatavimu. Kas iš to? Ma-nau, kad situacija normali, o kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo prioritetus. Gal tik literatūriniam skoniui lavinti reikėtų kam nors iš „teisingo“ gyvenimo būdo konstruotojų pasirūpinti viešumoje dažniau kalbėti apie geras knygas. Kartais man atrodo, kad kurti yra beviltiškas dalykas, kuris kainuoja daug gyvybinių išteklių ir yra tiesiog maloni egocentrizmo išraiška. vėliau neviltis praeina ir vėl visas tas kūrybinis procesas atrodo be galo prasmingas užsiėmimas, visa ko esmė. Tai argi tuomet gali rūpėti knygų tiražai ar kažkokių piliečių skai-tymo įpročiai? Niekai ir tiek.

Tavo trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) susilaukė pasisekimo. Kaip jautiesi susilaukusi tokio dėmesio? Ar tau svarbūs apdovanojimai?Na, tų apdovanojimų nėra tiek jau daug, o ir pirmoji mano knyga nebuvo kaž-koks skaitytojų visuomenę sudrebinęs veikalas, iš kurio žmonės po to rašytų disertacijas ar aptarinėtų mindami dvi-račius sporto klube. Tiesiog sudėjau savo

geometriNė Lygtis

Jurga TUMASONyTė

„Tai ką, pone Bružai, laikykitės gy-dytojų nurodymų ir nepersitempkite. iki pasimatymo“, – sako ligoninės adminis-tratorė, ant kurios piršto stambus žiedas su rožine akute.

eiti netoli – iki lifto, tada spausti 0, išlipti, o dešinėje bus rūbinė. Sūnus liepia tėvui palaukti, o pats pradeda čiupinėtis džinsų kišenėse. Tada mėsinėja savo putlų odinį krepšį: ištraukia tris knygas, raktų ryšulėlį, telefoną, rašiklius. Kuičiasi, kol apskritą pakabos ženklelį suranda piniginėje. Jiedu apsirengia ir pagaliau išsikrapšto į lauką.

Lauke ponui Bružui pradeda gniauž-ti kvapą nuo žvarbaus oro. Kai tik atsigu-lė į ligoninę, buvo pats lapkričio vidurys – o dabar jau, žiūrėk, žiema. Sniegas primena vandeniu apipurkštus miltus, pašėlusiai girgžda po kojomis. Medžiuo-se tupi pulkas pilkų paukščių. Jeigu pilki su trupučiu juodo – tai varnėnai. Sūnus neprieštarauja tėvui dėl varnėnų. varnė-nai – tai varnėnai, jokio skirtumo.

Jie pasuka į mašinų stovėjimo aikštelę. Trečioje eilėje stovi jo sidabrinės spalvos audi . Pirmą sykį savo mašinoje atsisėda ne į vairuotojo vietą. Sūnus įkiša raktelį, variklis iš pirmo karto neužsive-da. Jis pamėgina dar kartą ir dar – tuš-čias reikalas. „Ai, duok man geriau, nes nemoki“, – susierzina ponas Bružas ir jie apsikeičia vietomis. Mašina kaip protin-ga kumelė atpažįsta savo šeimininką ir nesispyriodama užsikuria. Ponas Bružas paspaudžia koja pedalą ir sukandęs dan-tis išvažiuoja į pagrindinį kelią. Mašinų ne tiek ir daug – kelias pabarstytas drus-ka, tad važiuoti dabar vienas malonumas. Šiek tiek maudžia krūtinę, bet tikriausiai viskas normalu. „Tėti, ar tau tikrai viskas gerai?“, – nepatikliai klausia sūnus.

Kai atvažiuoja iki savo namo, per-leidžia sūnui vairą – lai pastato mašiną į garažą. Pats stovi lauke, įsikirtęs į šonus

MŪzOS DVELKSMAS


– „O gal tu norėtum gruodžio dvidešimt antrą ateit? Tas spektaklis tau turėtų visai patikt – toks klasikinis, pagal čechovo pjesę pastatytas. Gražios dekoracijos, rimtas kompozitorius. Ką?“. Ponas Bru-žas numoja ranka – ne spektakliai dabar galvoje, sveikt reikia. „Tai negi tu visą laiką ir sėdėsi namie užsidaręs?“. Sūnus iš lėto suka kavos puodelį aplink savo ašį. „Kaip – namie? Ne namie. Dar visokių reikalų...O ir šventėms reikės ruoštis. Kūčias valgysim pas tetą šiais metais, gerai?“.

Kai sūnus išeina, ponas Bružas taip pat nusileidžia į laiptinę ir smulkiu rakteliu atrakina pašto dėžutę – kaip ir tikėjosi, niekas per tą laiką, kol jo nebuvo, pašto nepatikrino. Jis išsitraukia storą pluoštą ir grįžta į virtuvę. Prieš pa-tikrindamas siuntą, užsikaičia gudobelių arbatos – galės lėtai gurkšnodamas viską apžiūrėti. Kai virdulys sucypia ir vanduo nupliko arbatžoles, jis pasideda puodelį prie savęs ir patogiai užkėlęs operuotą koją ant kėdės pradeda žiūrinėti laiškus. vien slidus ir spalvotas popierius: „Kalė-dų nuolaidos“, „Geros šventinės nuotai-kos“, „Geriausi šventiniai pasiūlymai“, „Atsidarė nauja vegetarinė svetainė“, „Dėkojame, kad naudojatės Omnitel“, „Pigūs skrydžiai“, „Kalėdiniai siurprizai jūsų šeimai“ sąskaitos už dujas, elektrą bei vandenį. Jis vėl gurkšteli arbatos ir, tvarkingai sulankstęs spalvotus bukletė-lius, padeda ant palangės – gal pravers, gal dar nereikia išmesti.

rankomis ir giliai kvėpuoja. Šiek tiek maudžia krūtinę, šiek tiek svaigsta galva. Bet kur tau nesvaigs po šitokios opera-cijos ir tiek dienų reanimacijoje, o po to palatose? viskas normalu.

visa laimė, kad gyvena pirmame aukšte, tad nereikia kaip kokiam senam vorui ropštis viršun. Įėjęs į namus iškart užuodžia kitonišką kvapą. „Kažko čia prikvėpinai?“, – klausia sūnų. Jis papur-to galvą ir iškart eina į virtuvę. Ponas Bružas lėtai nusisagsto paltą, apžiūri save veidrodyje – per tą laiką neteko daug svorio, skruostai įdubo, gali matyti kaip atrodo kaukolė. Ogi visai nebloga.

Sūnus šildo buljoną, atidaręs parodo tėvui šaldytuvą, kurio lentynėlėse yra pa-dėta maisto. „čia tau teta viską suruošė“, – paaiškina. Pono Bružo sesuo gyvena netoli – dešimt minučių kelio pėsčiomis – identiškos statybos devynaukštyje. Tik jos butas vieno kambario, o pono Bružo trijų, dargi su dviem balkonais.

Buljone plaukioja daug gelsvų rutuliukų: tie riebalai nuo storų kalakutų kaklų. Labai puikus dalykas – ir pigu, ir maistinga, o kaulai bus sesers Brisiui. Sūnus buljono nevalgo, sau išsiverda kavos. Jiedu sėdi prie stalo, jis klauso kaip tėvas pasičepsėdamas valgo sesers išvirtą srėbalą. „Tai kaip ten tavo tam teatre sekasi?“, – nutraukia tylą ponas Bružas. vyriškis žino, kad sūnus jau kuris laikas kažką veikia su teatru. Na, rašo kažkokius straipsnius apie artistus, kar-tais važinėja į užsienį. Pats teatre lankėsi mažiausiai prieš penkiolika metų. Tada ėjo kartu su žmonele į „velnio nuotaką“, o gal „Baltaragio malūną“ – kas dabar tą pavadinimą beatsimins. Sėdėjo beveik pirmoje eilėje, vaidino geri aktoriai. O dabar tie teatrai išsigimė, nieko įdo-maus neberodo, tik visokias vulgarybes ir šlykštynes, kelia skandalus. Gaila, kad sūnus niekaip neužsiima vyriškesniu dar-bu. Negi visą gyvenimą nuomosis butą ir mašinos nenusipirks? O ir marčios vis neatsiveda. Trisdešimt vieneri. Pavasarį jam bus jau trisdešimt vieneri – kaip greitai bėga laikas...

„Šį mėnesį nusimato dvi premjeros, tai darbo turim iki kaklo.“, – sako sūnus.

išgėręs arbatą, apeina valdas – tris savo kambarius. Miegamajame tvarkin-gai paklota lova, o ant atkaltės sulanks-tytos apatinės kelnės. Tikriausiai ir vėl bus apie viską pagalvojančios sesers darbas. Juk kai išvažiavo su greitosios pagalbos furgonu, paliko sujauktą migį. Svetainėje riogso kiek dulkėtas, jau senas, bet puikiai veikiantis, televizorius. Ant komodos – nuotraukos, dar žmonos sudėliotos. vienoje – jų vestuvės: 1980 m. žiemą vilniaus santuokų rūmuose. Kitoje dar nė metų neturėjusio sūnaus nuotrauka per krikštynas. Trečioje – portretinis spuoguoto sūnaus atvaizdas iš gimnazijos. Ketvirtoje – jie su žmona balkone. Nuotrauka su juodu kaspinu – vėl žmonos. Tiek ir to gyvenimo – kelios fotografijos ir smėlio kauburėlis, kurio ateinančios giminių kartos nebelankys, nes neatsimins.

Jis įjungia televizorių ir prigula sve-tainėje. Kartoja laidą, kurioje visi šoka, pradedant politikais, baigiant nekaltomis mergelėmis, ištrauktomis iš mokyklos suolo. Nepatinka, bet ką daryt – daugiau nieko padoraus šiuo metu nerodo.

Sesuo atsibeldžia tik vakarop, kai jau visai sutemsta. „Ko tu vaikštai naktim, dar kas išgvoltys“, – nepiktai suniurg-zlena savo vyresniajai seseriai. Ji atneša apdaužytų lietuviškų obuolių ir susirenka apgraužtus kalakutų kaulelius. Pasirodo, kad lovos neklojo – čia sūnaus darbas.

Kartu prisimena baisiąją operaciją, po kurios ponas Bružas buvo dar du

MŪzOS DVELKSMAS

Mar

tyno

s Tr

inkū

nien

ės n

uotr

auka

_612013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga MŪzOS DVELKSMAS

kelkis“. Ponas Bružas pramerkia akis ir mato priešais stovintį sūnų. „išviriau tau avižinės košės, užplikiau arbatos. Ateik.“. Jis klusniai atsikelia, susisiau-čia į apsipūkavusį chalatą ir nušlepsi į virtuvę. Lauke vis dar tamsu – keista, kad sūnus toks ankstyvas, paprastai parpia iki vidurdienio. Jie sėdi prie stalo, vienas valgo košę, kitas geria kavą. Plyšauja radijas, kurį ligonis įjungė prieš atsisės-damas prie stalo. „Tėti, norėjau pasakyti, kad per Kūčias nebūsiu su tavim ir teta. važiuosiu pas vieną draugą į Suomiją, jau turiu bilietą“. Ponas Bružas nieko neatsako, kramto košę. „Jeigu tau ko nors reikės per šias dienas, tu man skambink – atvešiu, padėsiu.“. „Ša, ar negirdi – orus sako?“, – pertraukia tėvas. ir tikrai – pranešėjas vardina temperatūrą Lietuvos miestuose, bet ponas Bružas jo negirdi, galvoja apie sūnų. „O kaip tavo darbas?“. „Teatras per Kūčias ir Kalėdas nedirba“, – atsako. „Kodėl tokiu laiku susigalvojai pas draugus važinėt? Kūčios yra šeimos šventė.“ „Taip jau išėjo, tėti. Atšvęsiu Kū-čias Skandinavijoje.“. Jie kurį laiką sėdi tylėdami. „einu apsirengsiu“, – burbteli ponas Bružas ir palieka nebaigtą košę.

„Maxima“ pasipuošusi šventiniais blizgučiais kaip senio šalčio žmona, daug žmonių, kurie stumdosi vienas per kitą ir tempia sunkius pirkinių maišus namo. „Ot svolačiai, o dar sako, kad Lietuvoje pragyvenimo lygis žemas“, – keikiasi sesuo, kuri traukia savo brolį už parankės per pirkėjų minią link nukainotų bananų krūvos.

Nusipirkęs baltinius ir vaisių, ponas Bružas sėdi svetainėje, fone murma televizorius, ant kelių – šios dienos lai-kraštis su pasaulio aktualijomis. Maudžia krūtinę – tikriausiai persitempė vaikščio-damas mieste. vakarop ši veikla pradeda atsibosti. Jis vaikštinėja po kambarius ir neranda sau vietos. Ką reikės veikti visus tuos tris nedarbingumo mėnesius? Dabar per televizorių rodo diskusijų laidą apie skrandžio sumažinimą žiedu. Per kitą kanalą – išpurtusio veido girtuoklis įtei-kinėja rožių puokštę moteriai su violeti-ne mėlyne po akimi – už kažką atsiprašo.

Kai jis apsitaiso pižamą ir atsigula

kartus operuojamas, kadangi per gydy-tojų aplaidumą neapsieita be komplika-cijų. „O man kas – užmigdė ir užmigau. Būčiau neprabudęs, tai net nesupratęs, kad numiriau“, – sako jis. ir sesuo trum-pam užverčia akis į lubas: negalima taip kalbėti.

Jie pasėdi kartu virtuvėje, išklauso per radiją transliuojamas vakaro žinias. Sesuo paaiškina, ką jis turėtų pasigaminti iš maisto, palikto šaldytuve. Padejuoja dėl danties, kurį šiandien dvi valandas taisė, kol ponas Bružas vyko iš ligoni-nės. Nuplėšė didžiulę kainą ir dar kartą reikės ateit, nes iki galo nepabaigė: „Jėzus Marija, kokie svolačiai tie daktarai – ne tas žodis“.

Su seserimi susitaria susitikti rytoj – didžiojoje „Maximoje“ prie patalynės skyriaus. Reikės nusipirkti apatinius baltinius, nes šie jau visai susidėvėjo, kilogramą bananų, kuriuose daug kalio, ir dar šio to. Jis išlydi seserį pro duris, užrakina abi spynas. Prieš eidamas mie-goti, nusprendžia palįsti po dušu. Basi padai šlepsi per šaltas vonios plyteles. Šilta vandens srovė teka per jo randuotą krūtinę, kurioje spurda širdies raumuo. Šiek tiek maudžia ir silpna – bet taip juk ir turėtų būti. Pono Bružo kūnas dabar jam toks nepažįstamas – pilkas, kaulėtas ir beveik beplaukis, lyg balzganas muilo gabalas. Bet yra laiko, turės atsipenėti, vėl atvirsti į brandaus vyro kūną, sugebantį patenkinti bet kurios smagesnės mote-riškės įgeidžius.

Šluostydamasis rankšluosčiu, jis nusprendžia, kad kai tik pasveiks, būtinai paskambins tais numeriais, kuriuos buvo įsirašęs ant popierėlio prieš susirgdamas. Susipazinciau su vidutinio amziaus metu kulturingu, tvarkingu, dirbanciu vyriskiu. Man 39. esu jaunatviska, siuolaikiska, linksma. Jaunimelis prasom nesivar-ginti.“. ir: Tvarkinga 50–metė moteris, ieško tvarkingo, sąžiningo, vairuojančio, romantiško, su humoro gyslele vyriškio. Konkretu ir aišku – tik skambinti toms damoms reikėtų, kai sutvirtės.

Pirmoji naktis sugrįžus namo tokia keista – jis atsigula, užsimerkia, o po akimirkos kažkas paliečia petį. „Tėti,

atrodo, kad lova kaip didžiulis lopšys kybo nesiekdama žemės. vos užsimer-ki – ir vėl nauja, dar neprašvitusi diena. Sūnus jau atėjęs, kažką taiso virtuvė-je. Ponas Bružas apsivelka chalatą ir, nusišlapinęs tualete, ateina į virtuvę. Jiedu sėdi prie stalo, tėvas valgo omletą su alyvuogėmis, prieš tai pyktelėjęs, kad sūnus pirko tokį nenaudingą dalyką kaip tos alyvuogės. Būtų užtekę svogūno galvutės. valgo abu, radijas transliuoja dainą apie baltas Kalėdas. Ponas Bružas meta žvilgsnį į sūnaus veidą – dar jaunas, raukšlių nematyti. Bet kas jo antakiams? „Kas tavo antakiams?“, – paklausia. „Nieko“, – atsako sūnus. Antakius jis paveldėjo iš tėvo – jie ilgi, susišiaušę ir vešlūs. O dabar ant sūnaus kaktos tokie plonyčiai, lenkti. Na, visai tokie, kaip kad bobos išsipešioja. Argi čia vyro antakiai? Nesuprasi šių laikų madų.

Dieną jis eina iki poliklinikos, ku-rioje, koks stebuklas, beveik nėra eilės. Gydytoja išrašo biuletenį iki balandžio trečios. Taigi turės ilgas atostogas. Grįž-damas namo, iš kiosko, ant kurio užrašy-ta „Karštos bandelės ir gėrimai“, nusi-perka butelaitį tamsaus alaus. Atsikemša virtuvėje ir mažais gurkšneliai geria, tačiau skonis nemalonus – labai kartu, sprangiai slysta gerkle. Nepabaigia ir padeda į šaldytuvą – atiduos seseriai, kai ateis. Galės plaukams kaukę pasidaryti.

Įsijungia televizorių: daug chosė ir marijanų, plaunančių smegenis mote-riškėms, kurios po to prisigalvoja, kaip turėtų atrodyti romantika. Nesąmonė. Ponas Bružas paspaudžia smiliumi dis-tancinio pulto mygtuką ir grįžta į virtuvę. Dar kartą peržiūri reklaminius bukletė-lius, kuriuos anądien išsiėmė iš pašto.

Kad kaži kas ne taip, jis pastebi va-kare, kai atsigula į lovą, užgesina stalinę lempą ir užsimerkia. Kažkas atsisėda ant lovos krašto – aiškiai pajunta atsisėdusio kūno svorį. Atsimerkia – nieko nėra. Laikrodis rodo beveik septynias. Kaip galėjo taip greitai praeiti naktis, jeigu jis net nebuvo užmigęs? Tikriausiai vaistų poveikis – juos vis dar geria triskart per parą.

visos kitos dienos iki dvidešimt


ponas Bružas. „išsigalvoji“, – atsiliepia ji ir pakyla nuo suolelio. Jis norėtų taip pat pakilti ir ją apsikabinti, bet nesikelia. Lieka vienas – snaigės storai nuklojo jo viršugalvį žilais plaukais. Prakeikimas.

Gal reikėtų užsimerkti, o kai vėl atsimerks bus jau rytas? Bet gaila Kūčių – sesuo tikriausiai visą dieną prastovėjo prie puodų: viena tiek maisto vis tiek nesuvalgys. Ponas Bružas atsistoja ir pasipurto sniegą lyg Brisius. Reikia tik gerai susikaupti, tada ir išeis iš šito dau-giabučių labirinto.

Kai kur sniegas jau siekia kulkšnis – kiemsargiai taip pat švenčia Kūčias. Kaip liūdna, kad sūnus šiais metais nesėdės prie stalo kartu su juo. Jų santykiai nie-kada nebuvo ypač šilti. čia motina kalta, kad sūnų nuo mažumės kaip lepūnėlį augino. O ji gi norėjo mergaitės, būtų pavadinusi Sonata. Kažin, kaip čia būtų, jeigu vietoje sūnaus dabar toji Sonata gyventų? Gal turėtų gražią šeimą, šau-nuolį vyrą, su kuriuo ponas Bružas kartu žiūrėtų krepšinį, o vasaromis žuvautų jų kaimo sodyboje? Jeigu žmona vis tiek būtų mirusi, šiuo metu jis turėtų draugę, raudonais kaip ugnis plaukais, odiniu sijonu. Ji keptų orkaitėje kiaulienos kulšį ir niekada nesišakotų prieš pono Bružo sumanymus. Jie švęstų Kūčias su Sona-tos šeima, vėliau žentas visus nuvežtų į piemenėlių mišias. Ot, diedas nesąmones svajoja! Pakaks. Jis pagreitina žingsnį.

Per tą pūgą, kai kurie žmonės ir numiršta. Štai – vakar sakė per radiją, kad vien tik Maskvoje per naktį sušalo trisdešimt aštuoni ar septyni žmonės. Jis sustoja prie vieno daugiabučio. Gal geriau traukti namo? Atsiguls šiltai į lovą ir praeis tos Kūčios be jo. Taigi apsisuka ir eina priešinga kryptimi.

Oras tiesiog tragiškas. ir vis dar nei vieno žmogaus. Tiesa, einant pro vieną apsnigtą mazdą, įsijungia signalizacija, kiaukteli kelias sekundes ir vėl nutyla. Tylu čia, kiemuose, šituose drūtų beto-ninių medžių su langeliais vietoje akių, giraitėse.

Kai pagalvoji, tai visas Pono Bružo gyvenimas, buvo kažko geresnio lauki-mas. Pavyzdžiui, nuo vaikystės norėjo

ketvirtosios praeina panašiai kaip ir ankstesnės – bimbinėjant namuose, ret-sykiais išeinant iki parduotuvės. Naktys keistos – vos užsimerki ir jau rytas.

Kūčias jis švęs pas seserį, bus tik dviese. Sesers vaikai, Andriukas ir Au-driukas, gyvena Amerikoje ir šiais metais negrįš. Susitaria penktai. Ponas Bružas apsirengia šventinį megztinį ir kostiumi-nes kelnes. Lauke pusto – vėjas saujomis mėto sniegą į veidą. Jis iriasi per tuščius daugiabučių namų kiemus, praeina pro vienišas vaikų žaidimų aikšteles, nuogus gyvatvorių krūmus ir apsnigtas žmonių mašinas.

Po penkiolikos minučių supranta, kad pasiklydo – žinoma, tai praktiškai neįmanoma, nes pažįsta tuos kiemus kaip savo penkis pirštus. Tačiau – štai dar vienas svetimų žmonių kiemas su tuščiomis sūpynėmis. Sesers namas jau turėjo būti čia, dešinėje. Bet ne tas namo numeris. Kaip tyčia, pamiršo įsidėti mobilųjį – paskambintų seseriai ir pa-meluotų, kad šiek tiek pavėluos, nes nori prieš šešias išgerti vaistus ir išklausyti orų prognozę.

Dar po mažiausiai dvidešimties mi-nučių, jis praranda kantrybę – pikta ant savęs ir ant sniego, blaškančio dėmesį, ir ant tų vienodų namų su vienodais kie-mais. Būtų bent koks žmogus, pasiklaus-tų kelio – kur liaudis pradingo? Punta visi prie stalo. Lyg prieš tai būtų dorai pasninkavę.

Kai įsuka į dar vieną svetimą kiemą, nutaria trumpam atsipūsti – prisėda vaikiškoje pavėsinėje ant miniatiūrinio suolelio. Šiek tiek maudžia krūtinę. Mato kaip žmogaus figūrėle artėja pro sniego pūgą į jo pusę – kaip gerai, kad kažkas šiuo metu lauke dar gyvas. Figūra išnyra į šviesą ir atsisėda prie pono Bru-žo. „Tai sėdi?“, – paklausia. Atrodo lygiai taip pat, kaip jo žmona – vienas prie vieno. „Tik trumpam prisėdau. Tuoj eisiu Kūčių švęst. O ko pati ne prie stalo?“. „O ar kvietei, ar galvojai apie mane?“. „Kartais pagalvoju. Bet gi pavasarį bus šešti metai kaip tavęs nebėr“. Moteris nieko neatsako, tik garsiai įtraukia į save snarglį. „Kažko krūtinę maudžia.“, – sako

būti gerbiamu gydytoju, bet taip ir ne-tapo – įstojo į maisto technikumą, nes ten patekti buvo lengviau. visada svajojo apie aukštą, liekną žmoną, kaštoniniais plaukais, o pradėjo draugauti su žema ir storoka blondine. Draugavo, kol apsiže-nijo. Svajojo apie nuostabius vaikus, o iš-ėjo tik vienas sūnelis, kuris dabar niekais užsiima ir antakius skutinėjasi. Svajojo turėti namą, o jau trisdešimt metų gy-vena bute, šitame prakeiktame vienodų namų knibždėlyne. Kas, kad svajojo – vis tiek tos svajonės niekada neišsipildydavo, o jis dėl to per daug ir nesigraužė.

Štai tą lapkričio pirmadienį būtų ėmęs ir numiręs, jeigu ne gydytojai. Da-bar galės švęsti antrąjį gimtadienį. Gal Dievas pagaliau ir jam šį tą atseikėjo? Juk niekada nebuvo blogas žmogus. Tiesiog vidutinis, niekur per daug neišsišokantis, niekam blogų darbų nedarantis. Manda-gus, su humoro jausmu, inteligentiškas.

Grįžti namo taip pat sudėtinga, kaip ir ateiti iki sesers. vis tie patys kiemai. O ir pėdų, jo paliktų prieš tai, nebema-tyti – vėjas su sniegu nupustė. Štai tau boba ir devintinės. Ką daryti? iš pradžių nedrąsu, tad dar kurį laiką pastovėjęs, jis pagaliau ryžtasi pasibelsti į vieno iš daugiabučių duris – pasiklaus kelio. Kai paskambina į pirmąsias duris, niekas neatidaro. Antrųjų taip pat. Šeštojo buto duris praveria senyva kaip susiraukšlėjusi razina, moterytė. Mirksi žlibomis aku-tėmis lyg apkvaišusi. Neapsimoka tokios ko nors ir klausti. Septintasis butas taip pat neatidaro durų. Ponas Bružas grįžta į lauką – audra kaip reikiant įsismarkavo.

Kodėl nusprendžia atsigulti į purų sniegelį, jis ir pats nebeprisimena. Gal prieš tai paslysta? Guli ant nugaros, visai nešalta. Aplink balta, švari spalva. Kai užsimerki – irgi. Tiek švarios baltos spalvos kaip gyvas nėra matęs.

„Mes labai apgailestaujame“, – po kurio laiko išgirsta nepažįstamą balsą. Norėtų paklausti, kas ir dėl ko čia gailisi, bet balta spalva lyg statybų glaistas sulaiko nuo žodžių. Aparate nutįsta skai-tmeninė linija, žyminti širdies raumens darbą. Ponas Bružas visada mėgo tiesias linijas. ■

MŪzOS DVELKSMAS

_632013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga KELIONĖS

Prabangus daugiabutis su baseinu, boulingo alėja, sporto sale ir pirtimis

Kiekvienais metais nemažai lietuvių išvyksta gyventi į užsienį. Vieni ieško nuotykių, nori pabėgti nuo rutinos, kiti trokšta užsidirbti daugiau pinigų, pra-turtėti, tretiems Lietuva nemiela ir jie tiesiog bėga iš čia. Emigracijos mas-tai gąsdina, tačiau yra žmonių, kurie pakeliavę ir pasimėgavę amžina saule, gražiais paplūdimiais ir prabanga vis dėl to grįžta namo į Lietuvą, nes draugų ir šeimos apkabinimas daug šiltesnis už amžinosios saulės blyksnius ir svarbes-nis už didžiausius nuotykius. Po dvejų metų gyvenimo svetur Kotry-na STANKUTĖ-JAšČEMSKIENĖ saulėtą Singapūrą iškeitė į gūdžią lietuvišką žie-mą, nes čia, Lietuvoje, gyventi mieliau.

tarp dViejų pasauliųKotryna ilgą laiką priklausė tarptau-

tinei studentų organizacijai AieSec, kuri vykdo tarptautinių stažuočių pro-gramas. Pagal vieną iš tokių programų ji išvyko dirbti į Malaiziją. Joje praleidusi metus ir grįžusi į Lietuvą ji ilgėjosi ten paliktų draugų, žiūrėdama į nuotraukas

kas užtenka. „Dabar labai geras jausmas, noras gyventi ir būti Lietuvoje, ne todėl, kad kažkas verčia ar privalau, bet todėl, kad noriu“, – tvirtino ji.

sužaVėjo azijos šalių sKirtingumas

Pasak Kotrynos, Singapūras ir Malaizija labai skirtingi. Pati Azija yra be galo skirtinga savo išsivystymo lygiu. „Galime palyginti tokią šalį kaip Kam-bodža, kur žmonės gyvena lūšnelėse, o

norėjo grįžti į paplūdimio vakarėlius, todėl po pusantrų metų Lietuvoje ryžosi skristi atgal. Jauna moteris juokais kalti-na AieSec, kad sugadino jai gyvenimą, nes jau nebeužtenka to, ką turi, norisi vis daugiau, atsiranda kelionių ir nuotykių alkis. Tas alkis ir paskatino Kotryną po kiek laiko grįžti atgal į Aziją, tik šįkart – į Singapūrą. Į šią šalį Kotryna važiavo metams dirbti Azijos europos fonde, tačiau prasitęsė sutartį dvejiems metams. Pasak Kotrynos, Azijos jai bent jau kol

Noras gyveNti LietuvoJe didesNis už siNgaPūro PraBaNgą ir sauLę

Akvilė STUNŽėNAiTė

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Kot

ryno

s St

anku

tės-

Jašč

emsk

ienė

s ar

chyv

o

Kelionės Pietryčių Azijoje. Kambodža

Singapūro simbolis - Merlionas

64_ Apžvalga | VASARIS-KOVAS 2013KELIONĖS

turtuoliai važinėja negrįstomis gatvėmis savo „hameriais“, kur vyrauja chaosas, paplitusi vaikų prostitucija, ir Japoniją ar Singapūrą, kurias būtų galima lyginti su Šveicarija europoje. čia aukštas pragy-venimo lygis, gili kultūra, beprotiška pra-banga, žinoma yra ir vargstančių žmonių, – pasakojo Kotryna. – Gera pagyventi ten, kur gerai uždirbi ir gali pakeliauti po labiau vargstančias šalis“. Singapūras – labai išsivysčiusi šalis, nes yra nedidelė – mažesnė už Kėdainių rajoną. čia gyvena beveik 6 milijonai žmonių, iš jų apie du milijonus užsieniečių – turinčių gerą išsilavinimą ir dirbančių prabangiuose bankuose, o šalia – statybose dirbančių žmonių iš Bangladešo ar indijos.

Kotryną tiek Malaizijoje, tiek Singapūre labiausiai sužavėjo „tautų katilas“. Šios šalies pagrindą sudaro trys tautos – malaviai, indai ir kinai. Svar-biausia, kad visi žino, jog šalyje prasidė-jus rasiniams nesutarimams, pralaimėtų visi. Pasak Kotrynos, netgi Malaizijos himnas „Satu Malaizija“ (viena Malai-zija) byloja apie šalies vienybę. Krikščio-nys, budistai, musulmonai – visi gyvena santarvėje. Jie visi kalba savo kalbomis, tačiau lygiai taip pat ir angliškai.

maisto įVairoVė – pagrindinis priValumas

Pagrindinis privalumas, gyvenant Rytų šalyse, anot Kotrynos, yra platus

maisto pasirinkimas: nuo nuostabių in-dijos patiekalų iki japonų, kinų, australų ar europiečių virtuvės. Pasirinkimas toks platus, kad galėtum kasdien visus metus valgyti vis kitoje vietoje. Lietuvę džiugi-no ir tai, kad singapūriečiai gauna daug atostogų, nes švenčiamos visų kultūrų šventės, be to, labai smagu pabendrauti su tiek skirtingų žmonių.

„Jeigu kas nors paprašytų parodyti tradicinę Singapūro virtuvę, pietų nu-vesčiau pas indus, vakarienės pas kinus, o pusryčių gal pas malaviečius, nors jų maistas man nelabai patinka – jis labai aštrus, – pasakojo Kotryna. – Tradicinis Singapūro patiekalas – „satė“ – ant mažų

iešmukų suverti maži mėsos gabalėliai patiekiami su žemės riešutų padažu. Populiari šalta žalia arbata, vaisiai ir įvairūs makaronai, labai populiarios jūrų gėrybės.

„Singapūre dvigubai brangiau nei Lietuvoje. Maistas pigesnis, bet butų kainos labai aukštos, nes čia sala ir vietos labai mažai“, – patikino Kotryna.

singapūriečiai – miesto žmonės

Pasak Kotrynos, didelė dalis vietinių niekur nekeliauja, jie labai baigštūs, kaip burbule užauginti vaikai, bijo nešvaros ir laukinių padarų. „čia visi „apsikarstę“ ipod‘ais ir ipad‘ais, naktį gali vaikščioti su brangiausia amunicija, nes yra labai saugu, viskas stebima vaizdo kamerų“, – pasakojo lietuvė. Todėl užsienio šalyse Singapūro gyventojus dažnai apvagia, nes jie dėl savo šalies ypatumų yra pra-radę budrumą. Kotrynos teigimu, Singa-pūre telefoną ar rankinę gali palikti klube ant stalo ir jų niekas nepaims.

Dienos metu Singapūre gatvėje žmonių nepamatysi. „Jeigu eini gatve, jautiesi vienas, nes visi renkasi prekybos centruose ir apsipirkinėja, o žmonės au-tomobiliuose į pėsčiuosius žiūri keistai, nes vaikščioti dienos metu nenormalu“, – prisimena Kotryna. Pasak merginos, Singapūro gyventojų nežavi gamta, jie nevertina saulės ir karščio, verčiau Verslo centras - palei upę, senojo uosto teritorijoje, išsidėsčiusios dangoraižių džiunglės

Budistų šventykla

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Kot

ryno

s St

anku

tės-

Jašč

emsk

ienė

s ar

chyv

o

_652013 VASARIS-KOVAS | Apžvalga KELIONĖS

leidžia dienas prekybos centruose, vėdi-namuose kondicionierių.

Singapūre drėgmės kiekis siekia net 90 procentų, todėl esant 30 laipsnių karščiui, karšta kaip šiltnamyje. „Naktį temperatūra nukrenta iki 25 laipsnių, tuomet kartais tenka ir megztuką užsi-vilkti“, – pasakojo lietuvė.

šoKiraVo Butų Kainos ir atlyginimai

„Už mažą kambariuką per mėnesį mokėdamas du tūkstančius litų, supran-ti, kad Singapūras – labai brangi šalis, – teigė Kotryna. – Turi savo baseiną, gyveni su draugais, bet vis vien brangu.“ Kotryną nustebino atlyginimai Singa-pūre ir tai, kiek žmogus gali uždirbti. „Jeigu dirbi vadovaujančiu darbuotoju, gali uždirbti 15–30 tūkstančių litų per mėnesį“, – stebėjosi mergina. Kai atlyginimai tokie dideli, automatiškai kyla kainos, ypač prabangos prekių. „Singapūre yra visų žinomų dizainerių parduotuvės ir tai savaime suprantama. Gražų namą galima išsinuomoti už 14 tūkstančių litų. Jeigu žmogus laisvai gali tiek mokėti, vadinasi, atlyginimai labai geri“, – pasakojo lietuvė. Apskritai Sin-gapūras – vienas iš pagrindinių Azijos prabangos centrų.

Singapūre nėra valstybinių pen-sijų, visi į jas investuoja patys, todėl neretai galima pamatyti senukus,

nurinkinėjančius indus kavinėse – jie nesusitaupė pakankamos pensijos, todėl ir senatvėje turi dirbti. „Singapūre, kaip ir visur, yra bedarbių ir neturtingų šeimų, bet tikrai ne toks didelis skurdas kaip Kambodžoje. ir niekas negyvena lūšnelėse, – tikina Kotryna. – valstybė rūpinasi, kad nebūtų žemiau skurdo gyvenančių žmonių.

Beje, Singapūras laikomas demokra-tine valstybe, tačiau valdo viena partija, kuri kaskart perrenkama nuo pat Singa-pūro įkūrimo. Pasak Kotrynos, žmonės žino, jeigu balsuos už opoziciją, gali būti, kad jų namas nebus nudažytas.

Singapūro valdžia puikiai tvarkosi ir dirba kaip verslininkai, turi trečią pagal dydį pasaulyje uostą, perka uostus kitose šalyse, garsiausi pasaulio archi-tektai stato Singapūro pastatus, turistai čia atvažiuoja išleisti pinigų. Šalis daug investuoja į švietimą, mokslinius tyri-mus, skatina atvykti talentus. Lietuva iš Singapūro turėtų pasimokyti valstybės valdymo. „valstybei reikia veikti kaip įmonei. Pas mus politikoje daug vaido-masi, todėl žmonės nuolat nusivylę“, – tvirtino mergina.

sužaVėjo praBanga ir nepatiKo materialistinis požiūris

„Laisvalaikiu dažnai važiuodavome į Malaiziją. Penkių valandų kelionė autobusu iki Malaizijos už šešiasdešimt

litų – nėra brangu, be to, ten gyveno nemažai mano draugų“, – pasakojo Kotryna. Didžioji dalis merginos draugų buvo užsieniečiai, nes, pasak jos, kai esi svetimšalis, norisi keliauti ir pažinti šalį, esi aktyvesnis, o vietinių gyvenimo stilius visai kitoks: jie ilsisi kitaip, yra specialūs barai, kur renkasi daugiausiai vietiniai, jaunimas važinėja prabangio-mis mašinomis, geria brangų viskį, daug valgo ir vaikšto po kavines. Kita vertus, Singapūro jaunimas labai daug mokosi. Tėvai verčia vaikus mokytis papildomai, kad jie būtų kuo labiau išsilavinę, todėl jaunuoliai lanko matematikos, anglų kalbos būrelius, piešimą ar baletą.

Anot Kotrynos, alkoholis Singapūre labai brangus: bare gali kainuoti net iki 50 litų už bokalą. Didžiausią įspūdį paliko prabangus „Marina Bay Sands“ viešbutis su laivu ir baseinu ant stogo, į kurį Kotryną nusivedė vienas draugas. „Norint patekti į barą ir gauti staliuką, riekia išleisti bent 4000 litų. Draugas už tuos pinigus užsakė butelį degtinės ir du butelius šampano. Buvau šokiruota, kaip galima taip švaistyti pinigus“, – prisime-na Kotryna.

visgi kai kurie singapūriečiai ne tik alkoholiui švaisto pinigus. Norėdamas apsaugoti savo rinką, Singapūras nu-statęs didelius muito mokesčius įveža-moms prekėms. Pavyzdžiui, įvežamiems automobiliams taikomas šimto procentų

Singapūro gatvės toliau nuo centroTaipusam indų religinės šventės metu savanoriai save varsto kabliais ir iešmais

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Kot

ryno

s St

anku

tės-

Jašč

emsk

ienė

s ar

chyv

o


muito mokestis. Tad jeigu Ferrari kainuoja milijoną, Singapūre jį pirksi už 2 milijonus. Šalyje važinėja prabangūs automobiliai, tačiau metro ir autobusai taip pat tvarkingi ir gražūs. „viešuoju transportu naudojasi daug žmonių, nes mašiną pastatyti mieste labai brangu“, – pasakojo Kotryna.

„Singapūre gali pasipuošti, nes visada šilta, gali daug kur nuvažiuoti ir susi-pažinti su daug įdomių žmonių iš viso pasaulio. Lietuvoje su naujais žmonėmis ne taip dažnai susipažįsti, o ten kasdien kažkas naujo. Tačiau prabangi sukne-lė ir šampano taurė – nuostabus, bet greitai pabostantis jausmas“, – kalbėjo Kotryna. Per tuos dvejus metus mergina tikrų draugų teigė neradusi. „Buvo keli, kuriems galėjau paskambinti esant bėdai, tačiau jautėsi laikinumas, nes visi žinojo, jog netrukus išvažiuosiu“, – pasakojo lietuvė. Pasak jos, Singapūre taip pat sunku susirasti porą, nes visi ieško vienos nakties nuotykių ir gyvena laikinume.

Kotrynai nepatiko ir materialistinis singapūriečių požiūris. Singapūro gy-ventojai, Kotrynos teigimu, turi penkių

c raidžių siekiamybę: credit card (kredi-tinė kortelė), cash (pinigai), car (auto-mobilis), country club (privatus klubas už miesto) ir condo (prabangus būstas). „Be pinigų nelabai ką čia nuveiksi, – tikina Kotryna. – Moteriškėms Singapūre labai svarbu turėti garsaus dizainerio rankinę, kuri kainuoja apie 3000 litų. Kai uždirbi apie 5000 litų per mėnesį, reikia daug taupyti, kad tokį rankinuką nusipirktum. Jeigu neturi iphone telefono, apskritai esi niekam tikęs“, – pasakojo Kotryna.

uždrausta Kramtomoji guma ir Bausmės ryKštėmis

Singapūras sterilus, švarus ir saugus ne veltui: už valgymą ar gėrimą me-tro – tūkstančio litų bauda, uždrausta ir kramtomoji guma, nes ji teršia aplinką, ant sienų nepapaišysi – už tai gali gauti rykščių. Pasak Kotrynos, gyvenant steriliai ir tvarkingai prarandi smalsumo jausmą.

Rykštės – oficiali bausmė, skiriama teismo tik vyrams iki 50 metų amžiaus. Kadangi tai išsivysčiusi šalis, pirmiau-sia prasižengėlį patikrina gydytojas (ar negaus širdies smūgio, ar sveikata leis

atlaikyti tokią bausmę) ir tik po to rykš-tėmis muša per užpakalį. Tokią bausmę galima gauti už vagystę ar chuliganizmą. Pasak Kotrynos, bausmė labai žiauri, nes tvojant mėsa prasiskiria, palaukiama, kol žaizda užgis, ir bausmė vėliau vėl kartojama. Pavyzdžiui, jeigu nusikaltėlis turi gauti dvidešimt rykščių per savo bausmės laiką, vienu kartu jis gali gauti dešimt, o užgijus žaizdom – likusias dešimt rykščių. Rykštėmis plakama ir mokyklose. Jeigu nusižengimas nedide-lis, mušama tik direktoriaus akivaizdoje, jeigu didesnis – klasės akivaizdoje, o jeigu labai rimtas – prieš visą mokyklą, todėl mokiniai labai paklusnūs. Už narkotikų įvežimą į šalį baudžiama net mirties bausme. Taigi, pasak Kotrynos, žmonės Singapūre vieni kitus gerbia, o nusikaltimų praktiškai nėra.

meilė lietuVai pasKatino grįžti

Paklausta, kuo jai patiko Singapūras, Kotryna teigė, jog išskirtinumo jausmu. „čia jautiesi profesionalus žmogus. Lietuvoje daugiau mažiau visi tokie, o Singapūre labai smagu jausti, kad turi pridėtinę vertę: tiek dėl to, kaip atrodai, tiek savo žiniomis“, - pasakoja mergina. Singapūre Kotryna mėgavosi vakarėliais, susirado naujų draugų. „Už šimtą litų sa-vaitgalį galima paatostogauti nuostabio-je saloje“, – prisimena ji. Kotryną žavėjo pliažai ir šampanas, aktyvus ir linksmas gyvenimas, tačiau žmogus prie visko greitai pripranta. Pasak Kotrynos, greitai pripranti ir nebepastebi, kad nuostabių šviežių vaisių jau nebevalgai lygiai taip pat, kaip rudens pabaigoje nebeval-gai šviežių obuolių Lietuvoje, kasdien nebeini į pliažą ar į baseiną maudytis – tiesiog pripranti prie aplinkos ir ja ne-besižavi. „Tada imi ilgėtis Lietuvos...“, – pasakoja Kotryna. Mergina labai norėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes myli savo šalį, be to, tiki, kad savo patirtimi galėtų prisidėti prie jos augimo. ■

KELIONĖS

Paplūdimio baras saloje Santosa

Didįjį kryžiažodžio prizą - KELIONĘ Į EuROPOS PARLAMENTĄ – laimėjo Aistė iš Šiaulių raj., Birutė iš Joniškio raj. ir Marius iš Palangos.Mėnesio prizus laimėjo Indraja iš Anykščių, Rasa iš Kaišiadorių ir Juozas iš Vilniaus.Sausio mėn. numerio kryžiažodžio atsakymas - „Australijos karštis“.

Nuo

trau

kos

iš a

smen

inio

Kot

ryno

s St

anku

tės-

Jašč

emsk

ienė

s ar

chyv

o


Gyvename nepaprastą laiką – laukimo ir pasirengimo, sukaupties ir atsi-naujinimo dienas, vildamiesi darkart atsiverti šv. velykų paslaptyje savo dvasine pilnatve ir maloningo džiugesio palaima. Kai dauguma švenčių tampa tik fasadiš-ku, etiketiniu, būtinuoju kultūringam žmogui elgesiu, prekybos tinklų išmaniosios rinkodaros taikiniu, supranti šių dienų dvasinės gelmės ir vidinio turinio reikšmę ir jų tikrumą, patiri tokio tikrumo reikmę, asmenišką tokių išgyvenimų būtinybę, lauki savo susitikimo su Prisikėlusiuoju akimirkos. Per kentėjimą, kitų panieką, per nukryžiavimą į prisikėlimą – nuolatinį, nesibaigiantį, bet kasdien reikalaujantį atsinaujinimo dvasinį kelią. Tai ypatingas patyrimas, pažymėtas mūsų žvilgsniu į amžinatvės ir visos Kūrinijos slapties viršukalnes ir gelmes. Tai žiūrėjimas ir į save – atsinaujinantį ir kylantį, gražų ir laikiną. Anot šv. Pauliaus, jei Kristus neprisikė-lė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis.

Šiaip jau esame kasdien skuboje: reikia ir tą, ir aną suskubti nuveikti, tuo pasirūpinti, dar šitai sutvarkyti, ten nuvažiuoti, pirkti, surinkti, nunešti, surasti... Amžinai nesibaigianti rūpesčių ir darbų rutina. Darbo ir kasdieninio gyvenimo bėgsmas alina ir sekina, pavargsta ne tik kūnas, bet slopsta ir dvasia – mūsų budėjimas savo vidinės rimties sargyboje. Kasdienoje silpsta mūsų susitelkimas ne į materiją, ne į daiktus, prekes ir patogumus, bet į save, savo dvasinę būklę ir svei-katą. Suprantu, šios dienos klasika jau tapo frazė: moralė ir etika – ne šio pasaulio dimensijos. Suprask – žmogus tėra pinigų, vartojimo ir daiktų vergas. Per varto-

jimą ir pramogą žmogui lemta greitai, akimirksniu patirti laimės pasitenkinimą, malonumą. Mes šiandien visko geidžiame čia ir dabar, nes tiesiog trokštame ir turime tai, už ką galime tai patirti. Gyvenimo džiaugsmo vienkartiškumas. Kūno ir įgeidžio kultū-ra. Ji tampa visa apimanti, karaliaujanti. Dvasiai reikia kitų siekių, kitų ambicijų, kitų tūrių – pilnatvės ir tikėjimo jos nemarumu.

Gyvename šv. velykų dienas, susikaupimo ir savo buvimo apmąstymo laiką, kai kiekvienas siekiame atnaujinti savo tikėji-mą ir santykį su Dievu, kai turime galimybę naujiems pasiryžimams gyventi kilniau, švariau ir prasmingiau – tai galimas mūsų naujos pradžios metas, šansas, dvasinio virsmo dienos. Jas galime pripildyti aktyvios dvasinės veiklos formų: refleksijų, įsiverti-nimų, apmąstymų, savistabos akimirkų, maldos, meldimosi žodžių, tylos ir įsiklausymo, įsižiūrėjimo ir įsijautimo, nusižeminimo ir atjautos... Gražus tas metas, kai mūsų veikimas sutelkiamas ne išoriniams pavidalams, o neriasi į vidines gelmes, siekdamas esminių mūsų pačių atsinaujinimo veiksnių ir perspektyvų, ieškodamas pamatinių kilniųjų vertybių patvirtinimo. Gražus tas Pri-sikėlusiojo laukimas, siekis savojo naujo panirimo į krikštą atnaujinantį vandenį. Kaip svarbu neprarasti mūsų būties sakrališkojo matmens, kad neliktų tik daiktų ir malonumų gyvenimas.

vienų švenčių proga sulaukiau įspūdingo poetės M. Kontrimaitės elektroninio sveikinimo – muzikos, žodžių ir vaizdų. Taigi iš ten: „Tegu visiems ir visada šioje Žemėje užtenka laiko mylėti, melstis ir džiaugtis“. Ar L. D. Tosi žodžiai iš „100 maldų nemokantiems melstis“: „viešpatie, suteik atidumo laiko bėgsmui, kad, slysdamas tolyn, jis nenusineštų su savim mano sielos, nepaskandintų jos bergždume…“

visiems giedrai džiugių šv. velykų!

LR Seimo narys

Valentinas Stundys

šv. veLyKos – dar vieNas šaNsas KieKvieNam


Documents

KUO šILDYSIS LIETUVA? · 2013. 3. 19. · 49-51 | ekspertai ir „ekspertai ... kaip elgtis su visagino Ae projektu po referendumo rezultatų. Didelis noras laimėti rinkimus tapo