Laiškai sūnuiChesterfield

Iš anglų kalbos vertė Gražina PruskuvienėVILNIUS 2011

UDK 821.111–6Ch2962–oji pataisyta laida© Gražina Pruskuvienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2011ISBN 978–9986–16–811–9© „Tyto alba“, 2011

TurinysI laiškasIII laiškasIV laiškasVI laiškasVII laiškasIX laiškasX laiškasXI laiškasXII laiškasXIII laiškasXIV laiškasXVI laiškasXVII laiškasXXI laiškasXXIV laiškasXXV laiškasXXIX laiškasXXX laiškasXXXV laiškasXXXIX laiškasXLII laiškasXLV laiškasXLIX laiškasL laiškasLIV laiškasLXII laiškasLXIV laiškasLXX laiškasLXXXII laiškasLXXXIII laiškasXCIV laiškasXCVII laiškasXCVIII laiškas

C laiškasCXV laiškasCXXIII laiškasCXXVI laiškasCXXXII laiškasCXXXV laiškasCXLI laiškasCXLVII laiškasCXLIX laiškasCLII laiškasCLXII laiškasCLXIV laiškasCLXV laiškasCLXXIX laiškasCLXXXVI laiškasCLXXXVII laiškasCXCVII laiškasCCLX laiškasCCLXIV laiškasCCLXXXIII laiškasCCCX laiškasAPIE AUTORIŲ IR KNYGĄ

I laiškas[1]Batas, 1746 m. spalio 9 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Nepatogumai ir nesėkmės, kuriuos patyrei keliaudamas iš Heidelbergo į Šofhauzą, kai turėjai miegoti antšiaudų ir valgyti juodą duoną ir kai sulūžo tavo berline[2], buvo puikus pasiruošimas dar didesniemsnemalonumams ir nesėkmėms, paprastai ištinkantiems keliaujant. Jeigu ta proga norėtume sukurti moralą,galėtume teigti, jog minėti vargai tai lyg pavyzdžiai tų nelemtų atsitiktinumų, kliūčių ir sunkumų, kurie iškylakiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje. Šiame kelyje tavo protas bus nelyginant voiture[3], padėsiantis tau įveiktikliūtis, ir pagal tai, kiek jis tvirtas, gerai prižiūrimas, tavo kelionė bus arba lengvesnė, arba sunkesnė, nors netgeriausiu atveju tavęs būtinai tykos šunkeliai ir bjaurios smuklės. Štai todėl pasirūpink, kad voiture, be kurioišsiversti neįmanoma, būtų kuo puikiausios būklės, tikrink jį, tobulink ir stiprink kas dieną: tai įveikiamakiekvienam ir kiekvienas privalo tą daryti. Žmogus, nekreipiantis į tai dėmesio, vertas patirti ir tikrai patirsneišvengiamus savo aplaidumo padarinius.A propos[4], dėl aplaidumo; privalau apie tai kai ką pasakyti. Kaip pameni, ne kartą kalbėjau, kad mano meilėtau – ne silpnadvasiškas moterų jausmas; jis toli gražu neakina manęs, priešingai, stiprina mano sugebėjimąpastebėti tavo trūkumus, kuriuos nurodyti tau ne tik mano teisė, bet ir pareiga, o tavo priedermė yra juostaisyti, ir taip darydamas tu daug laimėsi.Kruopščiai tave tyrinėdamas aš, dėkui Dievui, iki šiol neaptikau ko nors blogo tavo širdyje ir nepastebėjaujokių didesnių tavo proto trūkumų, tačiau įsitikinau, jog tau būdingas tingumas, išsiblaškymas ir abejingumas –ydos, atleistinos nebent seniams, kurie gyvenimo saulėlydy, kūno ir dvasios jėgoms veik išsekus, turi teisę taipatsipalaiduoti. Tuo tarpu jaunam žmogui privalomas troškimas išsiskirti iš kitų ir visuomet pirmauti. Jaunuolisturi būti budrus, veiklus ir nenuilstamai ieškoti būdų, kaip aplenkti kitus – nelyginant Cezaris, nil actumreputans, si quid superesset agendum[5].Tau, regis, stinga tos vivida vis animi[6], kuri žadina ir kursto daugumos jaunuolių troškimą patikti, spindėti,išsiskirti iš savo bendraamžių. Nejausdamas noro ir nedėdamas pastangų tapti reikšmingas, toks ir netapsi,lygiai kaip be noro ir pastangų, būtinų siekiant kam nors patikti, tu niekam ir nepatiksi. Posakis Nullum numenabest, si sit prudentidia[7], be abejo, tinka viskam, išskyrus poeziją, ir aš tvirtai įsitikinęs, jog kiekvienasvidutinių gabumų žmogus, kuris tobulina save, yra stropus, susikaupęs ir atkaklus, taps kuo panorėjęs, bet tik

ne geru poetu.Tavo gyvenimo kelionės tikslas – didelis, kupinas veiklos pasaulis, o dabartinių tavo studijų objektas – keletoEuropos valstybių interesai, veikla, istorija, santvarka, papročiai ir gyvenimo būdas. Esu tikras, kad šiuosdalykus sėkmingai perpras kiekvienas normalių gabumų žmogus, skirdamas tam vidutinišką kiekį jėgų irpastangų. Istoriją, tiek senovės, tiek naujųjų laikų, išmokti nesunku, jeigu gerai susikaupsi. Tas pats pasakytinaapie geografiją bei chronologiją; nei viena, nei kita nereikalauja ypatingo sumanumo ar nepaprastų sugebėjimų.Nėra abejonės, kad mokytis kalbėti ir rašyti ne tik aiškiai, bet ir dailiai bei gražiai reikia stropiai įsiskaitant įgeriausių rašytojų veikalus ir dėmesingai įsiklausant, kaip kalba tie amžininkai, kurie labiausiai verti, idant būtųpamėgdžiojami. Paminėjau savybes, kurios tavo veiklos lauke būtiniausios ir kurias, jeigu norėsi, galėsiišsiugdyti, ir sakau atvirai, labai ant tavęs supyksiu, jeigu to nepadarysi, juk, turėdamas visas galimybes,privalai jomis ir pasinaudoti, o kitaip tik pats ir būsi kaltas.Stropumas ir pastangos būtinos, jei nori įgyti savybių, be kurių niekad niekuo netapsi visuomenėje, tačiau nemažiau šito reikia norint išsiugdyti bruožų, kurie daro žmogų malonų ir pageidaujamą aukštuomenėje. Tiesąsakant, tai, ką verta daryti, verta daryti tik gerai, o ką nors atlikti gerai neįmanoma be atidumo. Štai todėl,manyčiau, net ir menkesniems dalykams, pvz., šokiams ar mokėjimui rengtis, būtinas atidumas. Pagal mūsųpapročius šokiai kartais jaunam žmogui būtini, nors šis užsiėmimas ir gana juokingas. Tas pats pasakytina apiedrabužius. Rengtis būtina, taigi žiūrėk į tai dėmesingai – ne tam, kad nustelbtum kokius puošeivas, o tam kadneišsiskirtum iš kitų ir dėl to neatrodytum juokingas. Nepagailėk pastangų, kad tavo drabužiai būtų derantyssave gerbiančiam tavo amžiaus žmogui, besilankančiam ten, kur lankaisi tu, ir kad nebūtų jokios dingstiesaptarinėti tavo aprangos kaip per daug nerūpestingos ar itin įmantrios.Išsiblaškėliu laikomas žmogus paprastai būna arba labai silpnas, arba labai į ką nors įsigilinęs, tačiau arvienoks, ar kitoks, esu tikras, draugijai jis darys labai nemalonų įspūdį. Išsiblaškėlis nuolat atsiduria kebliojepadėtyje, atrodo, kad šiandien jis jau nebepažįsta žmonių, su kuriais vakar artimai bendravo. Jis nedalyvaujabendrame pokalbyje, priešingai, tarsi pabudęs iš sapno nutraukia jį, prašnekdamas apie tai, kas domina tik jį.Tai (kaip jau minėjau) tikras požymis, kad žmogus yra arba tokio silpno proto, jog neįstengia susikaupti prievieno dalyko, arba kad jis taip kuo nors domisi, jog atrodo paniręs į labai svarbias ir didingas problemas. SerasIzaokas Niutonas (Isaac Newton), ponas Lokas (Locke) ir dar (galbūt) penki ar šeši asmenys nuo pat pasauliosukūrimo turėjo teisę būti išsiblaškę, nes jų tyrinėjimo objektas reikalavo ypatingos minčių įtampos irgilinimosi. Tačiau jeigu jaunuolis, besilankantis aukštuomenėje ir neturintis pagrindo tokiam išsiblaškymui,įsivaizduoja jį turįs, šios pretenzijos, manau, baigsis tuo, kad jis bus pavarytas iš draugijos. Nors ir kokia tuščiabei lengvabūdiška atrodytų viena ar kita kompanija, tačiau jeigu esi joje, savo nedėmesingumu neišsiduok, kąmanąs, ir, užuot demonstravęs jiems savo panieką, geriau prisitaikyk prie tų žmonių silpnybių. Mat paniekosžmonės ypač nepakenčia ir už ją itin sunkiai atleidžia – jiems daug lengviau užmiršti patirtą žalą neguįžeidimą. Taigi, jeigu nori patikti žmonėms, o ne įžeidinėti juos, jeigu pageidauji, kad apie tave būtųatsiliepiama gerai, o ne blogai, jeigu sieki aplinkinių meilės, venk jų neapykantos, niekad neužmiršk rodytijiems nuolatinio dėmesio, kuriuo paglostysi kiekvieno jų mažytę savimeilę. Dėmesio stoka įžeidžia žmoniųišdidumą, neišvengiamai sukelia jų pasipiktinimą ar bent jau nepalankumą. Juk dauguma žmonių (aš netpasakyčiau – visi be išimties) turi silpnybių: vieniems dalykams jie jaučia aistrą, kitiems – pasišlykštėjimą;taigi jeigu sumanytum pasijuokti iš žmogaus už tai, kad jis nepakenčia kačių arba sūrio (beje, šitų dalykųnemėgsta dauguma), arba per savo nedėmesingumą ir abejingumą leistum, kad tas žmogus susidurtų su tuo, kasjam nemalonu ir kam tu būtum galėjęs užkirsti kelią, tai šis žmogus pirmąjį tavo poelgį palaikytų įžeidimu, oantrąjį – nepagarbumu ir nė vieno iš jų neužmirštų. Tačiau jeigu tu pasistengsi gauti jam tai, ką jis mėgsta, irišvaduosi nuo to, ko nepakenčia, jis pajus, kad esi jam bent jau dėmesingas; jo savimeilė bus paglostyta iršitaip tu, ko gero, lengviau tapsi jam draugu, negu padarydamas kokią nors tikrai svarbią paslaugą. Moterims,turiu pasakyti, būtina būti dar dėmesingesniam ir daryti tai laikantis aukštuomenės papročių, kaip visuomettikimasi iš puikiai išauklėto žmogaus.Ilgi ir dažni laiškai, kuriuos siunčiu tau, visai nebūdamas tikras jų paveikumu, primena man popieriauslapelius, kuriuos tu dar neseniai (o aš kitados) paleisdavome, pritvirtintus prie virvučių, kilti aitvarų link. Tuoslapelius mes vadindavom „pasiuntiniais“: vienus iš jų vėjas nunešdavo kažkur šalin, kiti atitrūkdavo nuovirvučių ir tik nedaugelis pakildavo aukštyn ir prilipdavo prie aitvaro. Bet dabar – kaip ir tada – būsiupatenkintas, jeigu bent kai kurie iš mano „pasiuntinių“ įstengs „prilipti“ prie tavęs. Sudie!

1 šiame rinkinyje pateikiami ne visi išlikę laiškai (leid. past).2 dengtas vežimas (pranc.)3 ekipažas (pranc.)4 beje (pranc.)5 nemanęs, kad atlikai darbą, jeigu nesi jo visiškai užbaigęs (lot.)

6 gyvybingos dvasinės jėgos (lot.)7 Dievai tavęs neapleis, jei pats būsi išmintingas (lot.)

III laiškasLondonas, 1746 m. gruodžio 2 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Šiuo metu[8] aš neturiu laiko rašyti tau tokių ilgų laiškų ir taip dažnai, kaip darydavau eidamas ankstesnes, netiek daug laiko reikalaujančias ir pelningesnes, pareigas. Tačiau neturėtum spręsti apie mano meilę tau pagallaiškų dažnumą – mažiau laiškų, bet ne meilės.Aš ką tik gavau tavo lapkričio 25-osios (n. st.) laišką, o prieš tai – dar ir pono Harto – su gerais atsiliepimaisapie tave, o tavo – su tiksliais duomenimis, kurių pageidavau. Prašau ir toliau siųsti man pranešimus apie tai,kaip valdoma šalis, kurioje dabar gyveni. Tikiuosi, kol tau reikės iš jos išvykti, būsi išsamiai išstudijavęs šįklausimą. Manau, vietovės, kurioje yra Lozana, kalvotumas labai patogus esant tokiam šaltam orui: leisdamasisnuo kalvų ir kopdamas į jas gali sušilti. Sakai, kad mieste esama geros draugijos. Ar tu priimtas į ją? Parašyk,ar užmezgei naujų pažinčių ir su kuo? Išvardyk bent keletą pavardžių. Ar tebesimokai vokiečių kalbos –skaityti, rašyti, kalbėti?Vakar vienas iš mano draugų parodė man jo gautą pono Boša (Bochat) laišką, suteikusį man didžiulįpasitenkinimą, nes autorius jame giria tave. Tarp kitų pagyrimų ponas Boša užsimena apie tai, kaip nerimavaiir susirūpinai dėl mano ligos (nors apskritai tai yra tavo pareiga). Aš esu patenkintas, nes dėkingumo jausmasbūdingas toli gražu ne visiems ir netgi ne daugeliui. Kadangi tavo meilė man gali priklausyti tik nuo tavogyvenimiškosios patirties ir įsitikinimo, jog aš myliu tave (nes kalbos apie įgimtą meilę – tikra nesąmonė), taikaip atlygio už tai tenoriu vieno, ir būtent to, kas ir tau svarbiausia – kad nesiliaudamas mokytumeis gyventidorai ir nenuilstamai siektum žinių. Sudie! Būk tikras, kad labai mylėsiu tave, kol būsi vertas mano meilės, betnė valandėlės ilgiau.

8 Nuo 1746 m. iki 1748 m. Česterfildas ėjo valstybės sekretoriaus pareigas.

IV laiškasLondonas, 1746 m. gruodžio 9 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Nors turiu labai mažai laiko ir nors su šiuo paštu siunčiu laišką ponui Hartui, vis dėlto negaliu atiduoti paketo,adresuoto į Lozaną, neparašęs keleto eilučių tau. Dėkoju už sveikinimo laišką, tavo parašytą nepaisantskausmo, kurį turėjai kentėti tai darydamas. Nelaimingas atsitiktinumas, tapęs skausmo priežastimi, man rodos,įvyko dėl tavo lengvabūdiškumo, apie kurį jau ne kartą esu tau rašęs. Postas, kurį dabar užėmiau, nors daugelisapie jį svajoja ir jo siekia, man buvo tam tikru atžvilgiu primestas. Aplinkybės susiklostė taip, jog teko jįužimti. Bet jaučiu, kad šiam darbui privalėčiau skirti daugiau jėgų – tiek fizinių, tiek dvasinių. Kad taip būtumtrejais ketveriais metais vyresnis – padėtum man susidoroti su rūpesčiais, ir aš galėčiau pasiimti tave į savoįstaigą. Bet tikiuosi, kad tu taip gerai išnaudosi šiuos trejus ar ketverius metus, jog jiems praėjus įstengsi būtiman naudingas, jeigu iki to laiko tebeeisiu šias pareigas. Naujos kalbos, mokėjimas taisyklingai skaityti, rašytiir kalbėti jomis, įvairių šalių įstatymų ir ypač valdžios struktūros išmanymas, istorijos, geografijos irchronologijos žinios yra absoliučiai būtinos tam darbui, kurį visuomet tikėjausi tave dirbsiant. Su minėtomisžiniomis tu galėsi tapti mano įpėdiniu, nors gal ir netiesioginiu.Turiu vilties, kad tausoji savo laiką taip, kaip tesugeba nedaugelis žmonių, ir kad gauni vienokios ar kitokiosnaudos iš kiekvienos valandėlės. Buvoti aukštuomenėje, eiti į pasivaikščiojimus, jodinėti ir pan. – visa tai,mano nuomone, naudingas laiko leidimas, ypač susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Bet tai, ko aš negaliuatleisti niekam, yra tingumas ar visiškas nieko neveikimas, tuščiai eikvojant laiką, tokį brangų ir tokį

nesugrąžinamą tiems, kurie jį praranda.Ar susipažinai su kokiomis nors Lozanos damomis? Ir ar pakankamai esi mandagus, kad joms būtų malonitavo draugija?Turiu baigti: telaimina tave Viešpats!

VI laiškasLondonas, 1747 m. kovo 6 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Viskas, ką tu darai, visuomet labai jaudina mane – arba džiugina, arba skaudina. Štai ir dabar didelįpasitenkinimą man suteikė laiškai, neseniai gauti iš Lozanos, kuriuose kalbama apie tave. Vieną parašė poniaSen Žermen (St. Germain), kitą – ponas Pampinji (Pampigny): abu jie taip gerai atsiliepia apie tave, kad ašpajutau pareigą, deramai įvertindamas ir tave, ir juos, pranešti apie tai tau. Žmonės, pelnę gerų atsiliepimų, turiteisę apie juos žinoti – tai jiems ir dovana, ir paskatinimas. Abiejuose laiškuose kalbama, kad tu ne tikdécrotté[9], bet ir esi pakankamai gerai išauklėtas ir kad iš angliško luobo – negrabaus drovumo ir šiurkštumo(kas tau, teisybę sakant, buvo būdinga) – dabar nedaug teliko. Visa širdim dėl to džiaugiuosi, nes, kaip daugsykių tau sakiau, šitos tarsi antraeilės savybės – lipšnumas ir meilumas, elgesio ir kalbos laisvumas, keliančiossimpatiją manieros ir paslaugumas – reiškia daug daugiau, negu paprastai manoma, ypač pas mus, Anglijoje.Dorybės ir žinios turi savo vertę, kaip ją turi auksas, bet jeigu jų nešlifuosi, jos, be abejonės, praras didžiąjąsavo spindesio dalį, – o juk net rūpestingai nušveistas žalvaris gali daugeliui žmonių padaryti geresnį įspūdį užneapdorotą auksą.Kokią daugybę savo ydų prancūzai pridengia laisvu, maloniu ir simpatingu elgesiu! Daugeliui iš jų trūkstasveiko proto, daugeliui paprasčiausių žinių, tačiau jų geros manieros dažniausiai taip puikiai paslepia trūkumus,kad pastarieji lieka neatskleisti.Aš dažnai sakydavau ir dabar tebemanau, kad prancūzas, kuriam būdinga tiek aukšta moralė, išsimokslinimas irsveikas protas, tiek išsiauklėjimas ir geros savos šalies manieros, yra tobulos žmogiškos prigimties pavyzdys.Tu gali pasiekti šio tobulumo ir, tikiuosi, pasieksi. Kas yra moralumas, tu žinai – jeigu panorėsi, jis bus tavosavybė; tapti moralus įstengs kiekvienas, ir nelaimingas tas, kuris toks nepasidarys. Sveiku protu taveapdovanojo Dievas. Tau pakanka išsimokslinimo, kad laikui bėgant įgytum viską, ko žmogui reikia. Turėdamasvisas šias savybes, tu labai anksti buvai išleistas į šį pasaulį ir būsi pats kaltas, jeigu neišmoksi gerų manierų,elegantiškumo ir kitokių panašių dalykų, kurie papildytų ir papuoštų tavo charakterį. Gerai pasielgtum, jeigupareikštum savo pagarbą poniai Sen Žermen bei ponui Pampinji ir pasakytum jiems, kaip vertini jų gerąnuomonę apie tave, pareikštą laiškuose, kuriuos jie, kaip tu žinąs, yra pasiuntę man.Sudie. Stenkis ir toliau užsitarnauti panašių atsiliepimų ir tada tu ne tik pelnysi mano nuoširdžią meilę, bet irpajusi jos vaisius.

9 apsitašei (pranc.)

VII laiškasLondonas, 1747 m. kovo 27 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Malonumai – tai uola, į kurią sudūžta daugelio jaunuolių laivai. Siekdami malonumų tokie jaunuoliai leidžiasi įjūrą iškėlę visas bures, tačiau jie neturi kompaso, kad įstengtų laikytis teisingos krypties, ir supratimo,pakankamo išsaugoti laivą sveiką; dėl to jų kelionė, užuot teikusi malonumą, baigiasi kančiomis ir gėda.Nemanyk, jog rengiuosi pasmerkti malonumus, lyg būčiau stoikas arba pamokslautojas kunigas. Ne, priešingai,ketinu į malonumus atkreipti tavo dėmesį ir kaip tikras epikūrietis rekomenduoti juos tau. Linkėčiau, idant kaip

reikiant pasimėgautum jais, ir tesiekiu vieno – neleisti, kad apsigautum.Kone kiekvienas jaunuolis labiau už viską stengiasi tapti žmogumi, mokančiu džiaugtis gyvenimo malonumais.Tačiau paprastai visiems šis apibūdinimas atrodo kaip savaime suprantamas ir, užuot pamėginę pažinti savopaties polinkius ir skonį, jie aklai pasirengę laikyti malonumais, ką taip įvardija tie, su kuriais jie daugiausiabendrauja. O žmogus, mokantis džiaugtis gyvenimo malonumais, plačiai paplitusia nuomone, yra tiesioglėbautojas, amžinas girtuoklis, pasileidėlis ir baisus nepraustaburnis. Kadangi tau tai gali būti naudinga,nevengsiu prisipažinti, nors ir jausdamas gėdą, kad mano jaunystės ydas pagimdė ne tiek natūralūs blogipolinkiai, kiek kvailas noras atrodyti žmogumi, kuris moka džiaugtis gyvenimo malonumais. Visą savo amžiųaš nepakenčiau vyno, bet vis tiek dažnai gerdavau, nors ir jausdamas pasibjaurėjimą ir pasmerkdamas savepagirių kankynei. Taip elgiausi būdamas tikras, jog džentelmenui ir žmogui, mokančiam džiaugtis gyvenimu,gerti privaloma.Tą patį galėčiau pasakyti apie kortas. Man netrūko pinigų ir todėl niekada nelošdavau dėl jų. Bet aš maniau,jog lošti kortomis – tai antroji būtina žmogaus, mokančio džiaugtis gyvenimo malonumais, ypatybė ir todėl,pradėjęs lošti be jokio malonumo, vėliau dėl kortų atsisakydavau daugybės tikrų malonumų ir tuščiaipražudžiau trisdešimt geriausių savo gyvenimo metų.Vienu metu buvau toks paikas, kad išmokau keiktis, šitaip norėdamas papildyti tą šaunų vaidmenį, kurį norėjauvaidinti; tiesa, greitai atsisveikinau su šia beprotybe, supratęs, kad bet koks burnojimas ydingas ir nepadorus.Taigi, susiviliojęs mada ir aklai atsiduodamas tariamiems malonumams, aš netekdavau tikrųjų; mano turtassumažėjo, sveikata sušlubavo – štai kaip, turiu prisipažinti, pelnytai buvau nubaustas už savo klaidas.Tegul tai, ką papasakojau, bus tau įspėjimas: mokėk pasirinkti malonumus pats ir niekam neleisk jų tauprimesti. Klausykis savo prigimties, o ne mados: padėk ant vienos svarstyklių lėkštės pasitenkinimą, kurį tauteikia kokie nors malonumai, o ant kitos – padarinius, kurie neišvengiamai seks po malonumų, ir tada,pasitelkęs sveiką protą, pasirink, kas verčiau.Jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, turėdamas dabartinę savo patirtį, tai pripildyčiau jį tikrų, o ne tariamųmalonumų. Pasimėgaučiau maistu ir vynu, tačiau apsisaugočiau nuo kančių, kurias sukelia vieno ir kitoperteklius. Būdamas dvidešimties metų aš netapčiau susilaikymo ir blaivybės skelbėju ir nepriekaištaudamasbei nepamokslaudamas leisčiau kitiems elgtis, kaip nori jie, tačiau tikrai nuspręsčiau nedaryti žalos savogabumams ir negriauti savo sveikatos tam, kad įtikčiau žmonėms, kurie savęs netausoja. Aš loščiau kortomisdėl malonumo, o ne tam, kad tektų kankintis: kitaip sakant – loščiau iš mažų sumų mišrioje draugijoje, idantprasiblaškyčiau ir atiduočiau duoklę aukštuomenės įpročiui. Bet vengčiau lošti iš tokių sumų, kurios, jeigulaimėčiau, nesuteiktų man nieko gero, o jei praloščiau, verstų mane prisidaryti skolų, kurias sumokėjus tektųsuvaržyti savo poreikius. O ką jau kalbėti apie tuos pykčius, kurie paprastai lydi kiekvieną stambų lošimą.Dalį savo laiko aš skaityčiau, o likusias valandas praleisčiau protingų ir išsilavinusių žmonių draugijoje,stengdamasis būti tarp pranašesnių už save. Dažnai lankyčiausi mišriose – vyrų ir moterų – aukštuomenėskompanijose. Nors tokios draugijos dažnai būna gana lengvabūdiškos, tačiau jos atgaivina ir atpalaiduoja protą,be to, naudingos tuo, kad, be jokios abejonės, šlifuoja ir švelnina manieras.Tokie būtų mano malonumai ir pramogos, jeigu galėčiau dar sykį nugyventi pastaruosius trisdešimt metų. Šiemalonumai yra protingi ir, negana to, turiu tau pasakyti, kad tik jie dera aukštuomenės žmogui, nes visi kiti toligražu nebūdingi tiems, kuriuos laikau aukštuomenės atstovais, o tik tiems, kurie patys save tokiais laiko.Nejaugi gerai draugijai būtų malonu matyti tarp savęs mirtinai prisigėrusį žmogų arba tokį, kuris raunasiplaukus ir koneveikia Dievą, nes prasilošė kortomis ir negali susimokėti skolos? Arba galų gale pasileidėlį,kuris neteko pusės nosies ir pasidarė luošas dėl to, kad gėdingai ištvirkavo? Ne, tie, kurie taip elgiasi, o juolabiau tie, kurie tuo giriasi, neturi teisės priskirti savęs aukštuomenei, o jeigu tokie kartais ten ir įsileidžiami, taivisada labai nenoromis. Tikras aukštuomenės žmogus ir tikrais gyvenimo malonumais mokantis džiaugtisžmogus laikosi padorumo ir bent jau neperima svetimų ydų ir nesigėri jomis. O jeigu, nelaimė, turi kokių ydų,tai patenkina jas laikydamasis atsargumo ir slapta.Nepaminėjau proto malonumų (kurie labai svarūs ir pastovūs), nes jų neįprasta laikyti malonumais; manoma,kad žodis „malonumas“ susijęs tik su jausmų sritimi. Mėgautis dorybėmis, labdarybe ir žiniomis – tai tikras irilgalaikis malonumas, ir aš tikiuosi, jog tu gerai ir ilgam jį pažinsi. Sudie.

IX laiškasLondonas, 1747 m. balandžio 14 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Jeigu supratimas, kad elgiesi gerai, teikia tau bent pusę to malonumo, kurį aš pajutau, išgirdęs giriamus ponoHarto (Harte) atsiliepimus apie tave, tai vargu ar man ateityje reikės raginti arba įtikinėti tave – viską ir patsdarysi gerai, norėdamas pajusti malonumą ir patenkinti savimeilę. Ponas Hartas rašo, kad tu atidžiai ir stropiaimokaisi ir kuo daugiau imi suprasti, tuo labiau tau patinka šis užsiėmimas. Malonumas, kurį patirimokydamasis, skirdamas tam vis daugiau dėmesio, tik stiprės, o rezultatas bus tau labai naudingas.Turėtum prisiminti, jog visuomet nuoširdžiai patarinėjau tau daryti vien tai, ką darai, ir nieko kito tuo metunesiimti. Tik nepamanyk, kad turėjau omeny, jog privalai sėsti prie knygų ir plušėti kiaurą dienąneatsitraukdamas. Toli gražu ne. Manau, tau būtini ir malonumai, o jiems taip pat reikia atsiduoti visa širdimikaip ir darbui. Jeigu nesugebėsi skirti reikiamo dėmesio ir vienam, ir kitam, tai nei mokslas, nei malonumainesuteiks tau pasitenkinimo ir neatneš sėkmės. Žmogus, kuris neįstengia sutelkti savo dėmesio į reikiamądalyką, išmesdamas tam laikui iš galvos visas kitas mintis, arba kuris tiesiog nesivargina to padaryti, netinkanei darbui, nei malonumams. Jeigu per pokylį, vakarienę ar linksmoje kompanijoje žmogus savo mintysespręstų Euklido uždavinius, jis būtų labai neįdomus pašnekovas ir atrodytų tiesiog apgailėtinai. O jeigu,spręsdamas uždavinius savo darbo kabinete, jis svajotų apie menuetus, tai, manau, matematikas iš jo būtųprastas. Dienos laiko užteks viskam, jeigu vienu metu būsi užsiėmęs tik kuo nors vienu, o kita vertus, ir permetus nieko nenuveiksi, jeigu dirbsi kelis darbus iš karto. Pensionaras de Vitas (Witt), kuris 1672 m. dirbokone persiplėšdamas, tvarkė visus Respublikos reikalus, tačiau jam likdavo laiko vakarais dalyvautiasamblėjoje ir vakarieniauti su kompanija. Paklaustas, kaip susidoroja su tokia daugybe reikalų ir darpasilinksmina vakarais, Vitas atsakė: „Nėra nieko lengviau: tereikia visuomet vienu metu dirbti vieną darbą irniekuomet neatidėti rytdienai to, kas gali būti padaryta šiandien.“ Susikaupimas ir dėmesio sutelkimas į vienądalyką yra tikras nepaprastų gebėjimų žmogaus požymis, o tuo tarpu skubėjimas, blaškymasis, jaudinimasis –būdingi lengvabūdžio ir silpno žmogaus bruožai. Skaitydamas Horacijų, galvok apie tai, kokios teisingos jomintys, koks tobulas stilius, kiek grožio jo eilėse, ir neprisimink Pufendorfo (Puffendorf) De homine et cive[10];o skaitydamas Pufendorfą negalvok apie madam Sen Žermen, kaip ir kalbėdamas su madam Sen Žermenužmiršk Pufendorfą.Ponas Hartas rašo, kad atlygino tau dalį pinigų, išleistų Vokietijoje, ir aš leidžiu jam atlyginti viską, nes dabaržinau, jog šito nusipelnei. Aš nieko tau negailėsiu, ir tau nieko netrūks, jeigu tik būsi to vertas. Taigi kaipsupranti, tavo valioje turėti viską, ko tik panorėsi.Yra viena knygelė, tavo skaityta čia su ponu Koderu (Codere), vadinasi Manière de bien penser dans lesouvrages d'esprit[11] ir yra parašyta tėvo Buno (Bonhours). Norėčiau, kad perskaitytum ją dar kartą laisvalaikiovalandomis, nes ji ne tik prablaškys, bet ir išlavins tavo skonį bei pakreips mintis teisinga linkme. Sudie!

10 „Apie žmogų ir pilietį“ (lot.)11 „Apie minčių tėkmės teisingumą proto kūriniuose“ (pranc.)

X laiškasLondonas, 1747 m. birželio 30 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Buvo labai malonu iš tavo pastarojo laiško sužinoti, kad keliaudamas po Šveicariją buvai gerai priimamas. Šiuopačiu paštu aš išsiunčiau ponui Bernabi (Burnaby) ir miesto seniūnui adresuotus laiškus, kuriais padėkojaujiems už viską, ką padarė dėl tavęs. Jeigu tau patiko dėmesys, su kuriuo buvai sutinkamas Šveicarijoje, o ašdrįstu manyti, jog patiko, iš to galėsi padaryti bendrą išvadą, kad dėmesio ir pagarbos ženklai malonūs visiems,kurie jų susilaukia, ir kad kuo dėmesingesnis ir pagarbesnis žmonėms tu būsi, tuo maloniau nuteiksi juos.Yra „Kelionė po Šveicariją“, parašyta vyskupo Barneto (Burnet), o geriausia knyga apie šią šalį ir jos trylikakantonų priklauso ilgai ten gyvenusio pono Stenjeno (Stanyan) plunksnai. Bet aš linkęs manyti, kad nei vienos,nei kitos knygos niekas nebeskaitys, kai apie viską, ką matei Šveicarijoje, parašysi tu. Tikiuosi, vieną iš

pirmųjų savo knygos egzempliorių padovanosi man. Suprantama, aš juokauju, tačiau nors ir neprašysiu, kad tuiš karto pasidarytum rašytoju ir visi skaitytų pasakojimus apie tavo keliones, vis dėlto norėčiau, kad kur tiknuvažiuosi, viskuo ten domėtumeis ir į viską įsižiūrėtum, tarsi iš tikrųjų ketintum rašyti knygą.Aš visai nemanau, kad tau būtina stengtis sužinoti, kur kiek yra namų, išsiaiškinti gyventojų, iškabų ir antkapiųskaičių kiekviename mieste, kurį aplankai. Tačiau vis dėlto reikia, kad per tą laiką, kurį praleisi viename arkitame mieste, nustatytum, jei tai įmanoma, ar jis yra laisvas, o jeigu ne, tai kam priklauso ar kieno yravaldomas, ar būdingos tam miestui kokios nors ypatingos privilegijos ar papročiai, kokie ten klesti amatai, irpanašias smulkmenas, kurias protingiems žmonėms būna įdomu sužinoti. Ir visai nepakenks, jeigu tu visustokius duomenis užsirašysi savo užrašų knygutėje ir taip patausosi savo atmintį. Beje, vienintelis būdas viskąsusižinoti – lankytis pačioje geriausioje draugijoje, kuri suteiks tikriausių žinių apie tave dominančius dalykus.Dabar esu kviečiamas, todėl labos nakties!

XI laiškasLondonas, 1747 m. liepos 20 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Tavo motinos laiške, įdėtame į šį voką, rasi dar ir mano sesers laišką. Ji dėkoja tau už Arquebusade vandenį,kurio jai nusiuntei ir kurį ji labai mielai vartoja. Sesuo nerodė man savo laiško, tik sakė, kad jame siunčia taulinkėjimus ir duoda gerų patarimų. Žinodamas, jog tavo atsakymą ji visiems rodys, siunčiu tau pavyzdėlįlaiško, kokį norėčiau, idant jai pasiųstum. Tikiuosi, neįsižeisi už tai, kad siūlau tokią pagalbą. Ryžausi tam, nesmanau, jog dar nesi įgudęs rašyti laiškus damoms. A propos, dėl laiškų rašymo – geriausi jų rašytojai, kuriaistau reikėtų sekti – tai Ciceronas, kardinolas d'Osa (d'Ossat), madam Sevinjė (Sevigné) ir grafas BiusiRabiutenas (Bussy Rebutin). Cicerono laiškai Atikui ir artimiems draugams – tai geriausi draugiškų ir intymiųlaiškų pavyzdžiai. Paprasti ir aiškūs kardinolo d'Osa laiškai moko, kaip rašytini dalykiniai laiškai: jokiųįmantrių pasakymų, jokių mėginimų atrodyti sąmojingam, stulbinamam ar paslaptingam; viskas išdėstytaaiškiai, tiksliai, kaip ir turi būti dalykiniame laiške. Kalbant apie linksmus ir smagius laiškus, savoenjouement[12] ir badinage[13] niekas nesusilygins su grafu Biusi ir ponia de Sevinjė. Jų laiškai tokie natūralūs,kad labiau primena laisvą dviejų sąmojingų žmonių pokalbį negu laišką, kuris paprastai kruopščiaiapgalvojamas, nors to gal nereikėtų daryti. Patarčiau tau šią knygą turėti savo kelionės bibliotekoje; ji irišblaškys tave, ir suteiks naudingų žinių.Šiuo metu neturiu laiko toliau rašyti, tad labos nakties.

12 linksmumu (pranc.)13 smagumu (pranc.)

XII laiškasLondonas 1747 m. liepos 30 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Jau keturis kartus buvo paštas, bet negavau nė vieno laiško nei nuo tavęs, nei nuo pono Harto. Manau, taip yratodėl, kad keliauji per Šveicariją labai greitai. Tikiuosi, kad dabar jau įsikūrei kur nors pastoviau.Pastaruosiuose savo laiškuose ir tau, ir ponui Hartui rašiau, kad iki šv. Mykolo arkangelo dienos turi nuvykti įLeipcigą, kur gyvensi profesoriaus Mesko (Mascow) namuose, o maitinsies viename iš gretimų namų drauge sudar keliais aukštuomenės jaunuoliais. Profesorius skaitys tau paskaitas: Grocijaus De jure belli et pacis[14],Justiniano „Institucijas“ ir Jus Publicum Imperii[15]; aš tikiuosi, tu ne tik išklausysi jas, bet ir įsigilinsi į jųesmę ir viską įsidėsi į galvą. Be to, tikiuosi, kad tu puikiai išmoksi vokiečių kalbą. Garbingai tave įspėju, kadLeipcige aš turėsiu kokį šimtą šnipų, kurie slapta tave stebės ir perduos man tikslias žinias apie viską, kąveiksi, ir beveik apie viską, ką kalbėsi. Tikiuosi, kad gavęs šiuos išsamius duo menis galėsiu apie tave pasakyti

tai, ką Velėjus Paterkulas pasakė apie Scipioną – kad per visą savo gyvenimą jis nihil non laudandum aut dixitautfecit, aut sensit[16].Leipcige nesunku rasti gerą draugiją, ir aš norėčiau, kad baigęs dienos užsiėmimus praleistum laiką tarpaukštuomenės žmonių. Ten yra našlaujančios Kuršo hercogienės kažkas panašaus į dvarą; pageidaučiau, kadbūtum ten pristatytas. Leipcigan du sykius per metus į mugę atvažiuoja Lenkijos karalius su dvaru, ir ašparašysiu serui Čarlzui Viljamsui (Charles Williams), karaliaus ministrui, kad jis tave pristatytų ir įvestų į gerądraugiją. Tačiau drauge turiu priminti tau, kad vargu ar būtų prasmės lankytis geroje draugijoje, jeigunepasirodysi esąs jos vertas ir neišmoksi jai būdingų manierų, jeigu neįstengsi patikti kitiems ir nepasirodysikaip išsiauklėjęs ir nesusikaustęs aukštuomenės žmogus. Rūpindamasis manieromis, neužmiršk ir savoišvaizdos: visuomet būk labai švarus, gerai apsirengęs ir elegantiškas. Stenkis vengti aplinkiniams nemaloniųpozų ir nerangių judesių; prie jų daugelis žmonių įpranta ir paskui jau neįstengia pasikeisti. Ar rūpiniesi savodantų švara, ar neužmiršti skalauti burnos kiekvieną rytą ir kaskart pavalgęs? Tai daryti būtina, jei nori ilgaiturėti sveikus dantis ir išvengti jų skausmo. Mano dantys suteikė man daug kančių, o dabar ėmė kristi – ir tiktodėl, kad būdamas tavo amžiaus skyriau jiems nepakankamai dėmesio. Ar gerai tu rengiesi ir ar ne per dauggerai? Ar skiri dėmesio savo išvaizdai ir manieroms viešumoje, ar elgiesi pakankamai kukliai ir nesi per daugnerangus? Visa tai reikalauja tam tikrų pastangų ir dėmesio; mūsų tikrieji privalumai nuo to įgyja papildomožavesio. Lordas Beikonas (Bacon) sako, jog patraukli išorė – tai amžinas rekomendacinis laiškas. Be abejonės,išorė yra malonus žmogaus privalumų ženklas – ji tarsi nutiesia kelią tiems privalumams.Nepamiršk, kad vasarą pasimatysiu su tavimi Hanoveryje, tikėdamasis, jog tu visais atžvilgiais pasirodysipuikiai. Jeigu neaptiksiu tavyje puikių ypatybių ar bent kažko panašaus, vargu ar rasime bendrą kalbą. Ašištyrinėsiu tave dalelė po dalelės lyg pro mikroskopą ir pastebėsiu kiekvieną mažiausią dėmelę ar dulkelę.Garbingai tave įspėjau – o tu imkis reikiamų priemonių. Tavo.

14 „Apie karo ir taikos teisę“ (lot.)15 „Viešoji Imperijos teisė“ (lot.)16 nepasakė, neparodė ir nepajautė nieko, kas nepelnytų pagyrimo (lot.)

XIII laiškasLondonas, 1747 m. rugpjūčio 21 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Mano apskaičiavimais, šis laiškas vargu ar užtiks tave Lozanoje, tačiau surizikavau jį išsiųsti, nes jis yrapaskutinis, kurį parašysiu tau iki to laiko, kol įsikursi Leipcige. Su paskutiniu paštu išsiunčiau ponui Hartuiadresuotame voke tavo rekomendaciją, skirtą vienam iš pačių įtakingiausių Miuncheno žmonių, kurią turiįteikti jam kuo mandagiausia forma. Jis, be abejo, pristatys tave kurfiursto šeimai, ir aš tikiuosi, kad per tąceremoniją tu pasirodysi kaip garbingas, gerai išauklėtas ir laisvų elegantiškų manierų žmogus.Kadangi tai pirmasis tavo gyvenime karaliaus dvaras, idant nepadarytum klaidos, pasistenk sužinoti, arnebūdingi jam kokie nors ypatingi papročiai ir ceremonijos. Vienoje vyrai daro karaliui reveransus, užuotlenkęsi jam, Prancūzijoje apskritai karaliui niekas nesilenkia ir nebučiuoja jam rankos, bet Ispanijoje irAnglijoje karaliui lenkiamasi ir bučiuojama ranka. Taigi kiekvienas dvaras turi vienokių ar kitokių ypatumų,apie kuriuos reikia iš anksto pasiteirauti, idant išvengtum didelių klaidų ir nepasijustum nepatogiai.Dabar labai neturiu laiko, todėl baigdamas linkiu tau laimingos kelionės į Leipcigą. Be to, linkiu, kad būtumlabai atidus tiek keliaudamas, tiek nuvykęs tenai. Sudie.

XIV laiškasLondonas, 1747 m. rugsėjo 21 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,

Paskutiniu paštu gavau tavo 8–os dienos laišką ir visai nenustebau, kad esi apstulbintas Einzidlenopopiežininkų lengvatikystės bei prietarų ir jų absurdiškų kalbų apie savo bažnyčią. Tačiau atmink, jogpaklydimai ir klaidos, susijusios su įsitikinimais, nors ir kokios būtų šiurkščios, tačiau jeigu yra nuoširdžios,nenusipelno nei bausmės, nei pajuokos, o tik gailesčio. Žmogaus, kurio protas aptemęs, reikia gailėtis – kaip irto, kuris netekęs regėjimo, ir jeigu vienu ar kitu atveju žmogus pameta kelią, jis dėl to nekaltas ir nėrajuokingas. Geraširdystė reikalauja parodyti jam teisingą kelią pasitelkus argumentus ir įtikinėjimą, tačiau ta patigeraširdystė draudžia mums bausti ar išjuokti tą, kurį ištiko tokia nelaimė. Kiekvienas žmogus turi protą,kuriuo vadovaujasi ir turi vadovautis. Noras, kad visi mąstytų vienodai, vertas tiek pat kaip noras, kad visibūtų vienodo ūgio ir sudėjimo. Visi ieškome tiesos, bet tik Dievas žino, kuris iš mūsų ją rado. Todėl neteisingapersekioti arba išjuokti žmones už įsitikinimus, kuriuos nulėmė jų protas ir kurie todėl negalėjo būti kitokie.Kaltas yra tas, kuris meluoja ar elgiasi melagingai, o ne tas, kuris dorai ir nuoširdžiai melu patikėjo. Aš tikrainežinau nieko labiau nusikalstamo, žemo ir juokingo kaip melas. Melą gimdo pyktis, bailumas arbatuščiagarbystė, tačiau paprastai nė vienas iš minėtų jausmų melu savo tikslo nepasiekia, nes melas anksčiau arvėliau iškyla į paviršių. Jeigu iš pykčio aš pamelavau, kad pakenkčiau kieno nors geram vardui ar karjerai,galbūt kuriam laikui tai ir atneš jam žalos, tačiau neabejotinai galų gale labiausiai nukentėsiu aš, nes kai tikmano melas iškils į paviršių (o taip būtinai atsitiks), aš būsiu pasmerktas už savo niekingumą, ir net jei vėliaumėginčiau nurodyti tikrąsias to žmogaus ydas, visa tai bus laikoma šmeižtu. Jeigu aš griebsiuosi melo ardviprasmybių – o tai vienas ir tas pats – kad pateisinčiau kokius nors savo žodžius bei poelgius ir taipišvengčiau pavojaus ar gėdos, kurių bijau, aš ne tik neatsikratyčiau nei pavojaus, nei baimės, bet sustiprinčiau irviena, ir kita; negana to, pasirodyčiau kaip niekingiausias ir menkiausias žmogus, ir galima neabejoti, kad taipbūčiau vertinamas iki savo dienų galo. Baimė, užuot nukreipusi pavojų, jį prišaukia, nes slapti bailiai pradedakaltinti akivaizdžius. Jeigu žmogus, nelaimei, prasižengė, garbingiausia prisipažinti. Tai vienintelis būdasišpirkti kaltę ir gauti atleidimą. Išsisukinėti, dangstytis, gudrauti siekiant išvengti pavojaus ar nepatogiospadėties, yra taip žema ir išryškina tokį bailumą, kad žmogus, kuris to griebiasi, vertas spyrio keliu į užpakalįir, beje, neretai juo pavaišinamas. Yra dar viena melo rūšis, gana nekalta, tačiau itin juokinga. Turiu omenymelą, kurį gimdo klaidingai suprantamas garbės troškimas. Toks melas iš karto sukompromituoja tikslą, dėlkurio griebiamasi visų gudrybių, ir baigiasi autoriaus pažeminimu, pasmerkimu gėdai. Šiai melo rūšiaipirmiausia priklauso pasakotojų ir istorikų melas, turintis tikslą be galo išaukštinti to melo autorių, kurisvisuomet yra savo paties istorijų herojus. Jis, girdi, patyręs visokių pavojų, iš kurių niekas kitas niekad nebūtųišsigelbėjęs, jis savo akimis matęs tai, apie ką kiti tik girdėję, jis laimėjęs daugiau bonnes fortunes[17], neguapskritai kada nors pažinojo moterų, ir per dieną sukoręs tiek mylių, kiek nė vienas kurjeris neįstengia įveiktiper dvi. Toks melas greitai demaskuojamas, ir pagyrūnas iš karto tampa visuotinės paniekos ir pajuokosobjektu. Taigi įsidėk į galvą visam gyvenimui – tiesa privalo būti tavo gyvenimo palydovė ir tik griežtailaikydamasis jos vienos tu nesutepsi nei savo sąžinės, nei garbės. Tai ne tik tavo pareiga, tai ir naudinga tau.Juk didžiausi kvailiai, kaip nuolat gali pastebėti, yra ir didžiausi melagiai. Aš pats apie žmogaus ištikimybętiesai sprendžiu pagal tai, kiek jis yra protingas.Šį laišką, tikiuosi, gausi būdamas Leipcige. Viliuosi ir reikalauju, kad ten gyvendamas būtum atidus irkruopštus – šių abiejų savybių iki šiol tau gerokai trūko. Neužmiršk, kad vasarą mudu susitiksim, aš labaiatidžiai tave stebėsiu ir niekad neužmiršiu ir neatleisiu tau ydų, nuo kurių galėjai apsisaugoti arba kurių galėjaiatsikratyti. Ir būk tikras, kad, be pono Harto, Leipcige tave stebės daug akių. Sudie.

17 pergalių (pranc.)

XVI laiškasLondonas, 1747 m. spalio 9 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Tavo amžiaus jaunuoliai dažnai būna per daug nuoširdūs ir lengvai tampa apsukrių bei prityrusių žmoniųaukomis. Tereikia kokiam nors sukčiui ar kvailiui pasakyti, kad jis kokio jaunuolio draugas, ir tas iš kartopatiki ir atsako į apsimestinį draugiškumą begaliniu neapdairiu pasitikėjimu, dėl kurio dažnai nukenčia ir netpražūsta. Tad dabar, kai žengi į pasaulį, saugokis žmonių, siūlančių tau draugystę. Elkis su jais labai pagarbiai,tačiau drauge būk itin nepatiklus. Atsakyk jiems komplimentais, bet tik ne atvirumu. Neleisk, kad tavosavimeilė ir garbėtroška suviliotų tave mintimis, jog žmonės gali tapti tavo draugais iš pirmo žvilgsnio arba po

trumpos pažinties. Tikra draugystė bręsta lėtai ir sužydi tik tarp žmonių, tikrai įrodžiusių savo draugiškumąvienas kitam.Yra dar viena netikros draugystės rūšis. Ji suartina jaunuolius ir kurį laiką būna karšta, tačiau, laimė, tęsiasineilgai. Šita nebrandi draugystė paprastai užsimezga, kai jaunuoliai drauge puotauja ir lėbauja. Iš tikrųjų –nieko sau draugystė, ir dar sutvirtinta begėdyste bei girtuokliavimu. Jau greičiau ją derėtų vadinti sąmoksluprieš dorovę ir gerą išsiauklėjimą ir bausti už ją pagal teismo nuosprendį. O vis dėlto tokiems jaunuoliamsnetrūksta begėdystės ir kvailumo vadinti savo sąmokslą draugyste. Jie skolina vieni kitiems pinigus įvairiemsnederamiems tikslams; kad įtiktų savo bendrininkams, veliasi į vaidus, palaikydami arba puolančiąja, arbabesiginančiąja pusę. Jie išsipasakoja vienas kitam viską, ką žino, o kartais ir daugiau. Tik staiga koks norsnetikėtas įvykis išskiria juos ir jie jau nebesuka galvos vieni dėl kitų ir prisimena tokius draugus vien tam, kadvisiems išpasakotų jų atvirus, neatsargius prisipažinimus ir pasijuoktų iš jų. Atmink, koks didelis skirtumas yratarp atsitiktinių ir tikrų draugų. Labai malonus ir paslaugus sugėrovas gali pasirodyti esąs visai ne tinkamas irlabai pavojingas draugas – gyvenime dažnai taip ir atsitinka.Žmonių nuomonė apie tave gerokai priklausys nuo jų nuomonės apie tavo draugus. Esama teisingos ispanųpatarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu.“ Savaime peršasi mintis, kad žmogus,draugaujantis su kvailiu arba sukčiumi, rengiasi padaryti ką nors negera ar siekia ką nors nuslėpti. Tačiauuoliai stengdamasis išvengti draugystės su kvailiais ir sukčiais, jeigu santykius su tokiais žmonėmis galimavadinti „draugyste“, neturi lengvabūdiškai ir be priežasties paversti juos savo priešais. Juk jų labai daug, ir ašgeriau laikyčiausi saugaus neutraliteto, užuot sudaręs su kuriais nors iš jų sąjungą ar stojęs į kovą. Tu gali būtiaiškiai nusistatęs prieš jų ydas ir beprotystes, netapdamas asmeniniu kurio nors iš jų priešu. Pyktis su tokiaisžmonėmis beveik taip pat pavojinga, kaip ir draugauti. Būk santūrus beveik su visais, tačiau stenkis neatrodytisantūrus beveik su niekuo, nes demonstruojamas santūrumas labai nemalonus, kita vertus, nebūti santūriam itinpavojinga. Nedaug kas moka rasti aukso vidurį; daugelis tiesiog juokingai užsisklendę ir įpratę slėpti netgivisiškus niekus, bet nemažai yra tokių, kurie pirmam sutiktam pasirengę išplepėti viską, ką žino.Išsirinkus draugus, reikia išsirinkti ir draugiją. Labai pasistenk, kad bendrautum su pranašesniais už savežmonėmis. Tai padės ir tau pačiam tobulėti, tuo tarpu būdamas tarp menkesnių už save netrukus nusileisi iki jųlygio, nes (kaip jau sakiau), kokia tavo draugija, toks ir tu pats.Kai kalbu apie pranašesnius už tave žmones, nesuprask manęs klaidingai ir nepamanyk, jog turiu omenyje jųkilmę – tai mažiausiai svarbu. Aš turiu omeny jų tikruosius privalumus ir apie juos aukštuomenėje susidariusiąnuomonę.Yra dvi geros draugijos rūšys: viena vadinama beau monde[18], ir ją sudaro asmenys, užimantys privilegijuotąpadėtį karaliaus dvare bei labiau už kitus atsiduodantys pramogoms, o į antrą grupę įeina tie, kurie turi kokiųnors ypatingų nuopelnų arba pasiekę reikšmingų, mūsų itin vertinamų, mokslo ar meno laimėjimų. Turėdamasomenyje save, galiu pasakyti, jog būdamas pono Edisono (Addison) ir pono Popo (Pope) draugijoje jaučiausitaip pagerbtas, lyg būčiau tarp visos Europos karalių. Menkaverte draugija, kurios reikėtų visais būdais vengti,aš vadinu niekingų ir dėl savo ypatybių paniekos vertų žmonių kompaniją: tokie žmonės jaučiasi labai pagerbti,galėdami būti su tavimi. Jie pasirengę pro pirštus žiūrėti į bet kokią tavo ydą ar keistenybę vien tam, kad galėtųsu tavimi bendrauti. Žmonėms būdinga didžiuotis tuo, jog kokioje nors draugijoje jie pranašiausi, bet tai labaikvaila ir pražūtinga. Niekas pasaulyje taip nežemina žmogaus kaip ši klaidinga nuomonė.Tu galbūt paklausi manęs, ar visuomet žmogus panorėjęs gali būti priimtas į gerą draugiją ir kaip tai padaryti.Patikėk, tai padaryti gali kiekvienas žmogus; reikia tik pelnyti šią teisę, žinoma, jeigu lėšos leidžia jam gyventikaip džentelmenui. Gabus, protingas ir gerai išauklėtas žmogus nuties sau kelią kur panorėjęs. Išsimokslinimasįves jį į geriausią draugiją, o puikios manieros padės tapti pageidaujamu svečiu, nes, kartoju, ką jau ne sykįsakiau, mandagumas ir geros manieros yra tiesiog būtinas visų kitų privalumų ir gebėjimų papuošalas. Be jųjokios žinios, joks tobulumas nesuspindi derama šviesa. Be jų mokslininkas virsta pedantu, filosofas – ciniku,kariškis – brutaliu galviju. Ir visiems nemalonu su jais bendrauti.Nekantrauju iš savo leipcigiškių korespondentų sužinoti, ar tu jau atvykai ir kokį įspūdį jiems padarei. Aš jukturiu keletą agentų, kurių kiekvienas su šimtu akių, ir visi jie įdėmiai stebės tave ir smulkiai apie viską manpapasakos. Gautos iš jų žinios bus tikslios, ir tik nuo tavęs priklausys, ar jos bus geros, ar blogos. Sudie.

18 aukštoji visuomenė (pranc.)

XVII laiškasLondonas, 1747 m. spalio 16 (sen, st.)MIELAS BERNIUK,Menas patikti yra būtinas kiekvienam, tačiau įvaldyti jį nelengva. Vargu ar šį meną galima išreikšti taisyklėmis.Tavo paties sveikas protas ir pastabumas padiktuos daugiau negu mano patarimai.Elkis su kitais taip, kaip nori, kad būtų elgiamasi su tavimi – štai pats tikriausias iš visų man žinomų būdųpatikti žmonėms. Kruopščiai dėkis į galvą, kokie kitų bruožai tau patinka labiausiai ir, ko gero, tie patysbruožai labiausiai patiks tavyje kitiems. Jeigu tau malonu, kai žmonės atidūs ir jautrūs tavo nuotaikoms,skoniams ir silpnybėms, gali būti tikras, jog atidumas ir jautrumas, tavo rodomas panašiais atvejais kitiems, busjiems irgi malonūs. Prisiderink prie tono, būdingo draugijai, į kurią patekai, ir nesistenk jai primesti savojo;būk rimtas, linksmas ar netgi lengvabūdiškas, laidyk sąmojus – atsižvelk į tai, kokia tuo metu bus visoskompanijos nuotaika. Būtent taip kiekvienas atskiras žmogus turi elgtis daugumos atžvilgiu. Nepasakokistorijų; nėra nieko už jas labiau varginamo ir nemalonaus. Jeigu atsitiktinai žinai trumputį pasakojimą,tiesiogiai susijusį su tuo, apie ką sukasi bendras draugijos pokalbis, papasakok jį kuo lakoniškiau; bet netgitada leisk suprasti, kad apskritai nemėgsti pasakoti istorijų ir šį kartą tave sugundė tik jos trumpumas.Pirmiausia atsisakyk įpročio kalbėti apie save ir niekada nemėgink sudominti pašnekovų savo jausmais arkokiais nors asmeniniais reikalais, nes nors jie įdomūs tau, visiems kitiems klausytis apie juos sunku irnuobodu. Be to, reikia išmokti apskritai neminėti to, kas svarbu tau vienam. Nors ir kokios nuomonės būtumapie savo privalumus, nedemonstruok jų draugijoje ir nesek pavyzdžiu pagyrūnų, besistengiančių pakreiptipokalbį tokia linkme, kuri suteiktų progą pasirodyti. Jeigu turi privalumų, jie bus pastebėti ir be tavo pastangųir taip turėsi daugiau naudos. Niekada nedėstyk savo argumentų garsiai ir su įkarščiu, net jeigu manai esąs aresi tikras savo teisumu. Išsakyk savo nuomonę kukliai ir ramiai, nes tai vienintelis būdas įtikinti kitus. Jeigu taušitai nepavyksta, pamėgink tiesiog pakeisti pokalbio temą, linksmai pasakydamas: „Vargu ar mums pavyksįtikinti kits kitą, o tai ir nebūtina, todėl pakalbėkime apie ką nors kita.“Atmink, kad kiekvienai kompanijai būdingas vienoks ar kitoks savitumas, ir tai, kas puikiai tinka vienur, galibūti ir dažnai būna labai nederama kitur.Pajuokavimai, įvairūs bon mots[19], smagių nuotykių įspūdžiai, itin tinkantys vienoje draugijoje, papasakotikitoje atrodys lėkšti ir nuobodūs. Tam tikros charakterių ypatybės, įpročiai, žargonas vienoje kompanijoje galigestui ar žodžiui suteikti ypatingą reikšmę, kurios kitomis aplinkybėmis jie neturėtų. Žmonės čia dažnai elgiasiklaidingai: pamėgę ką nors, kas juos linksmino tam tikroje draugijoje ir tam tikromis aplinkybėmis, jieatkakliai kartoja tai ir kitoje draugijoje bei kitomis aplinkybėmis, kur tie patys dalykai atrodo arba neįdomūs,arba gal net įžeidžiami, nes pasakojami ne vietoje ir ne laiku. Negana to, dažnas daro tai, pradėdamas kvailaisįžanginiais žodžiais: „Papasakosiu jums nuostabų dalyką“ arba „Papasakosiu jums nuostabiausią pasaulyjeistoriją“.Kai taip sužadintos viltys visiškai nepateisinamos, „nuostabių istorijų“ pasakotojas pelnytai lieka kvailiovietoje.Jeigu tau ypač norisi pelnyti tam tikrų žmonių, nesvarbu, moterų ar vyrų, palankumą ir draugystę, pasistenkįžvelgti patį didžiausią jų privalumą, jeigu tokio esama, ir jų pačių didžiausią silpnybę, o šią turi kiekvienas beišimties, ir deramai įvertink tiek vieną, tiek ypač kitą. Yra nemažai sričių, kuriose žmonės trokšta visus pranoktiarba bent jau nori, idant kiti manytų, jog pranoksta. Ir nors jie mėgsta būti deramai įvertinti už tai, kad ištikrųjų ką nors sugeba puikiai, vis dėlto labiausiai jiems malonios pagyros už tokią veiklą, kurią jie norėtųatlikti puikiai, bet nėra visiškai tikri, jog tai sugeba. Pavyzdžiui, kardinolo Rišeljė (Richelieu), neabejotinaiįžymiausio savo ir ne tik savo meto valstybės veikėjo, tuštybę ypač paglostydavo tie, kurie laikė jį dar irgeriausiu poetu: Rišeljė pavydėjo šlovės Korneliui (Corneille) ir liepė sukritikuoti jo „Sidą“. Todėl patysmitriausi pataikūnai stengdavosi mažiau kalbėti jam apie jo gebėjimą valdyti arba užsimindavo apie tai enpassant[20] ir tik pasitaikius progai. O tie smilkalai, kurių dūmais, jie žinojo, galima apsukti Rišeljė galvą, buvojo kaip bel esprit[21] ir kaip poeto garbinimas. Kodėl? Todėl, kad dėl pirmojo savo sugebėjimo jis nė kiekneabejojo, o dėl antrojo vis dėlto nebuvo tikras.Tu lengvai suvoksi kiekvieno žmogaus tuštybės objektą, įsiklausydamas, apie ką jis ypač mėgsta kalbėti, nesžmonėms būdinga daugiausia kalbėti apie tas sritis, kuriose jie norėtų susilaukti visuotinio pripažinimo. Velionįserą Robertą Volpolą (Walpole), (jis, be abejo, buvo gabus žmogus) ne itin jaudino pagyros dėl to. Jodidžiausia silpnybė buvo troškimas, kad kiti manytų jį esant gerų manierų žmogų ir galantišką kavalierių, koksjis jokiu būdu nebuvo. Ši tema būdavo pati dažniausia ir mėgstamiausia. Įžvalgūs žmonės suprasdavo, jog tai –

jo silpnoji vieta, ir sėkmingai tuo naudodavosi.Moterų tuštybės objektas dažniausiai yra grožis. Jokie meilikavimai šiuo atžvilgiu joms nepasirodys perdėti.Vargu ar gamta yra sukūrusi moterų, tokių negražių, kad jos įstengtų likti visiškai abejingos, kai žavimasi jųtariamu dailumu. Jeigu moters veidas akivaizdžiai nepasižymi grožiu, jai atrodo, kad šį trūkumą kompensuojajos figūra ir bendras vaizdas. Tuo tarpu jeigu moters nedaili figūra, ji mano esanti patraukli dėl savo gražausveido. Jeigu ir veidas, ir figūra neturi jokio patrauklumo, moteris guodžiasi tuo, kad jai būdingas ypatingasžavesys, gebėjimas kažkaip ypatingai elgtis, kažkas je ne sais quoi[22], kas daro ją patrauklesnę, negu darytųgrožis. Ši tiesa yra akivaizdi prisiminus, jog pati negražiausia pasaulyje moteris kruopščiai apgalvoja, kaip jaidailiau apsirengti. Tikra, neabejotina gražuolė, kuri pati žino esanti graži, esti visai abejinga pagyroms josgrožiui ir nejaučia už jas jokio dėkingumo. Reikia pagirti jos protą – nors ji pati būtų įsitikinusi savoprotingumu, tačiau gali abejoti, ar tokios pat nuomonės yra ir vyrai.Nesuprask manęs neteisingai ir nepamanyk, kad rekomenduoju tau žemą ir nusikalstamą pataikavimą. Ne,negirk niekieno ydų ar blogų darbų, priešingai – neapkęsk jų ir stenkis užkirsti jiems kelią. Bet pasaulyjenegalima gyventi neatleidžiant žmonėms jų silpnybių ir nekaltos, nors ir juokingos, tuščiagarbystės. Jeigutroškimas vyriškio, kuriam norisi, kad jį laikytų protingesniu, negu yra, o moters, kad ją laikytų gražuole, buspatenkintas, tai jiems patiems nuo to bus tik geriau, o aplinkiniams irgi nepakenks. Ir jau geriau aš tapsiu šiųžmonių draugu, nuolaidžiaudamas jų silpnybėms, negu jų priešu, stengdamasis (ir visai tuščiai) atverti jiemsakis.Esama smulkių dėmesio ženklų, nepaprastai malonių ir labai glostančių žmonių išdidumą bei savimeilę,būdingą kiekvienam. Tie dėmesio ženklai žmonėms, kuriems juos rodome, yra tikras mūsų paslaugumo irpagarbos liudijimas. Sakysim, reikėtų įsidėmėti smulkius įpročius, pomėgius, antipatijas ir skonius žmonių,kurių palankumą norėtume pelnyti, ir tada vienais atvejais patenkinti tų žmonių pomėgius, o kitais – stengtisapsaugoti juos nuo dalykų, kurių jie nemėgsta. Verta delikačiai jiems leisti suprasti, kad pro tavo akisnepraslydo tai, jog jie mėgsta vieną ar kitą patiekalą, vieną ar kitą kambarį, ir todėl pasirūpinai, kad jiems būtųparuoštas jų mėgstamas patiekalas ar kambarys; kita vertus, tu pasistengei, kad ant stalo nepatektų tai, ko jis,kaip tu pastebėjai, nemėgsta, o kompanijoje nepasirodytų veidas, kurio matyti jis nenorėtų. Dėmesys tokiomssmulkmenoms glosto savimeilę labiau negu daug svarbesni dalykai, mat žmonės pradeda manyti, kad konevisos tavo mintys ir rūpesčiai sukasi apie jų personas.Štai keletas paslapčių, kurias tau būtina žinoti norint patekti į aukštąją visuomenę. Gaila, kad būdamas tavoamžiaus ir pats jų gerai nežinojau. Už šias žinias aš sumokėjau penkiasdešimt trejus metus gyvenimo irneprieštaraučiau, jeigu tu jomis pasinaudotum. Sudie.

19 sąmojai (pranc.)20 prabėgomis (pranc.)21 sąmojingo žmogaus (pranc.)22 nežinau, kas (pranc.)

XXI laiškasLondonas, 1747 m. gruodžio 15 (sen. st.)MANO MIELAS BERNIUK,Labiau už viską norėčiau, kad suvoktum tai, ką suvokia nedaugelis – tikrąją laiko naudą ir vertę. Apie jąmėgstama kalbėti, bet retai gyvenama atsižvelgiant į ją. Kiekvienas kvailys, švaistantis savo laiką niekams,kartoja kokį nors nuvalkiotą posakį, kurių yra milijonai, apie laiko vertę ir apie tai, taip greitai jis bėga. Lygiaitaip pat visoje Europoje sąmojingi užrašai ant saulės laikrodžių primena tą patį. Taigi visi tie, kurie švaistosavo laiką, kasdien mato ir girdi, kaip svarbu jį leisti naudingai ir koks jis nesugrąžinamas, kai prabėga. Minėtiperspėjimai neduoda jokios naudos, jeigu žmogus neturi tvirto pagrindo – sveikos nuovokos ir proto – laikytisjų, o ne vien žinoti jų turinį. Iš to, kaip aprašai savo dienotvarkę, drįstu manyti, jog tą pagrindą turi: su juo irtapsi iš tikrųjų turtingas. Štai todėl aš neketinu dabar rašyti kritinio traktato apie laiko naudojimą irpiktnaudžiavimą juo. Tik pateiksiu keletą patarimų, kaip panaudoti vieną konkrečią dalelę to ilgo laiko, kurį,tikiuosi, tau dar teks nugyventi: turiu omeny dvejus artimiausius metus.Tad įsidėmėk, kad jeigu iki aštuoniolikos metų neįgysi pageidaujamų žinių pagrindų, vėliau niekada per visą

savo gyvenimą to padaryti neįstengsi.Žinios – tai priebėga ir prieglobstis, patogus ir būtinas sulaukus senyvo amžiaus, ir jeigu nepasodinsimemedžio, kol esame jauni, pasenę neturėsime pavėsio pasislėpti nuo karštos saulės. Aš nei reikalauju, neitikiuosi, kad tu uoliai sėdėsi prie knygų, kai įžengsi į didįjį savarankišką gyvenimą. Suprantu, jog tai busneįmanoma, o tam tikrais atvejais gal net nenaudinga. Taigi dabar ir tik dabar yra tas laikas, kai tu gali mokytisper daug neišvargdamas ir niekieno neblaškomas. Jeigu mokslai tau kartais pasirodys sunkoki, atmink, jogdarbas yra neišvengiamas tavo būtinos kelionės palydovas. Kuo daugiau valandų per dieną praleisi kelionėje,tuo greičiau priartės kelionės pabaiga. Kuo greičiau būsi pasirengęs laisvei, tuo greičiau ji ateis, ir tavoišsilaisvinimas iš vergovės visiškai priklausys nuo to, kaip išnaudosi tau suteiktą laiką. Manau, jog siūlau labainaudingą sandėrį: duodu garbės žodį, kad jei įvykdysi viską, ko iš tavęs noriu, iki aštuoniolikos metų, tai paskuiaš savo ruožtu darysiu dėl tavęs, ką tik panorėsi iki savo dienų galo.Aš pažinojau džentelmeną, kuris taip gerai išnaudojo savo laiką, kad nenorėjo prarasti net trumpų valandėlių,būtinų gamtos reikalams: per tas valandėles jis vieną po kito perskaitė visus lotynų poetus. Pavyzdžiui, jisnusipirkdavo kokią nors pigiai išleistą Horacijaus knygą, išplėšdavo iš jos keletą puslapių ir nešdavosi į gamtosreikalų atlikimo būdelę, kur iš pradžių perskaitydavo juos, o jau paskui paaukodavo Kloacinai[23]. Taip jissutaupė nemažai laiko, ir aš patariu tau sekti jo pavyzdžiu. Geriau elgtis taip, negu tomis valandėlėmis užsiimtivien tuo, ko vis tiek negali nedaryti, ir žinok, kad kiekviena knyga, kurią perskaitai tokiu būdu, ypač ryškiaiįsirėš į atmintį. Mokslinės knygos ir rimti kūriniai turi būti skaitomi nuosekliai, bet juk esama daugybė knygų,ir netgi labai naudingų, kurias galima skaityti pripuolamai, progai pasitaikius. Tokios yra visų gerų lotynųpoetų, išskyrus Vergilijaus „Eneidą“, ir daugumos šiuolaikinių poetų knygos – jose rasime puikių eilėraščiu,kurių vienam perskaityti užteks septynių aštuonių minučių. Beilio (Bayle), Moreri ir kiti žodynai – tinkamosknygos atsiversti kiekvieną dieną tarp užsiėmimų ir pramogų. Labanakt.

23 Didžiosios kloakos Romoje deivė.

XXIV laiškas1748 m. sausio 2 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Galima pasimokyti iš to, kaip tu paskirstai savo laiką būdamas Leipcige; jis taip gerai išnaudojamas nuo rytoiki vakaro, jog kvailys galėtų pamanyti, kad tu visai nepasilikai laiko sau. Tačiau esu tikras, jog tu pakankamaiprotingas, idant suprastum, kad taip protingai išnaudoti laiką – vadinasi, išsaugoti jį visą sau. Negana to, šislaikas, tarsi augant jo procentams, prabėgus vos keleriems metams virs solidžiu kapitalu.Nors dvylika iš tavo keturiolikos commensaux[24] galbūt nėra patys įdomiausi žmonės pasaulyje ir galbūt jiemsstinga (kaip nesunku atspėti) le ton de la bonne compagnie, et les graces[25], kurių linkėčiau tau, vis dėltoprašau – pasistenk nerodyti jiems paniekos ir nesišaipyti iš jų – tai prieštarautų ne vien geram tonui, bet irsveikam protui. Geriau pasistenk iš susitikimų su jais gauti kuo daugiau naudos, – juk bendravimas sukiekvienu žmogumi gali būti vienaip ar kitaip naudingas. Tavo stalabendriai bent jau padės tau geriau išmoktivokiškai, o kadangi jie susirinkę iš įvairių šalių, tu gali pakreipti kalbą į dalykus, apie kuriuos jie sugebės tausuteikti naudingų žinių. Nors patys apskritai būtų nuobodūs ir nepatrauklūs, jie bent žinos šį tą apie įstatymus,papročius, apie savo vyriausybę, apie pačius įžymiausius savo šalies žmones; visa tai išmanyti naudingiau,negu neišmanyti, taigi verta tų dalykų išsiklausinėti. Vargu ar esama žmonių, kurie būtų puikūs visaisatžvilgiais, ir tikriausiai nėra tokių, kurie visai niekam netiktų. Geras chemikas iš kiekvienos medžiagos sugebaką nors išgauti; taip ir protingas žmogus, pasitelkęs savo gabumus ir sumanumą, gali turėti naudos išbendravimo su kiekvienu žmogumi.Kadangi esi pristatytas Kuršo hercogienei, prašau lankytis pas ją, kai tik leis svarbesni reikalai. Girdėjau, kad tamoteris nepaprastai išauklėta ir apdovanota gabumais. Nors aš ir nesiūlau tau moterų draugijoje ieškotinuodugnių žinių ar gilaus proto, tačiau lankytis ten naudinga kitais atžvilgiais – moteriška aplinka, be abejo,šlifuoja manieras ir išmoko lipšnumo, kurio labai reikia vyriškiui ir kuriuo anglai apdovanoti mažiau negukitos tautos.Negalėčiau pasakyti, kad tavo vakarienės pasižymi prabanga, tačiau turėtum pripažinti – jos pakankamaisočios. Suvalgęs kvortą sriubos ir du svarus bulvių, gali ramiai miegoti ir nekamuojamas didelio nekantrumo

sulaukti pusryčių. Viena tavo vakarienės sudėtinė dalis (bulvės) – įprastas daugelio mano senų draugų iržemiečių airių maistas, o airiai – patys stipriausi ir sveikiausi žmonės, kokius tik žinau Europoje.Kadangi, matyt, daugelis mano laiškų tau ir ponui Hartui pradingo, lygiai kaip ir kai kurie tavo ir jo laiškaiman (sakysim, vienas pono Harto laiškas iš Leipcigo, minimas kitame laiške, kurio aš taip pat negavau), –prašyčiau jus ateityje pranešti man laiškų, kuriuos gaunate iš manęs, datas; aš savo ruožtu darysiu tą patį.Laiškas, kurį iš tavęs gavau paskutiniu paštu, pažymėtas lapkričio 25 (sen. st.); ankstesniu paštu gavau darvieną, kurio datos nepamenu, tačiau jame buvo įdėtas kitas laiškas, skirtas ledi Česterfild. Ji netrukus atsiųs tauatsakymą, o kol kas dėkoja už laišką.Mano liga tebuvo smarkus peršalimas, ir dabar jau visai pasitaisiau. Tau neteks skųstis, kad trūksta naujienų išpono Grevenkopo apie tai, kas dedasi pas mus; jis dažnai rašys tau vokiškai ir, be to, gotišku šriftu. Tau tai busgera šios kalbos praktika. Sudie.

24 stalo kaimynų, stalabendrių (pranc.)25 mokėjimo elgtis geroje draugijoje ir manierų (pranc.)

XXV laiškasLondonas, 1748 m. sausio 15 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Aš su džiaugsmu priimu tą dovaną, kurią žadi man dovanoti kitų Naujųjų metų proga, ir kuo vertingesnė ji taps,tuo dėkingesnis už ją būsiu. Viskas priklauso tik nuo tavęs, ir aš tikiuosi, kad tu kiekvienais metais dovanosiman vis naują savęs leidimą, pataisytą ir gerokai praplėstą bei patobulintą, palyginti su ankstesniu.Kadangi esi nelinkęs tapti valstybės iždo valdininku ir nori gauti vietą Anglijoje, gal tave sudomintų galimybėtapti graikų kalbos profesoriumi viename iš mūsų universitetų? Tai puiki sinekūra, reikalaujanti labai nedideliųgraikų kalbos žinių (daug mažesnių, negu tu, tikiuosi, esi įgijęs). Jeigu ir prie to širdis tau nelinksta, tiesiognežinau, ką dar pasiūlyti. Štai todėl prašyčiau pranešti, kokią veiklos sritį norėtum pasirinkti tu pats, nes jaulaikas apsispręsti ir ruoštis ateičiai. Ponas Hartas rašo man, kad tu nusprendei tapti πολιτιόξ ἁνἡρ[26], – jeigu ištikrųjų taip yra, tai tu tikriausiai ketini tęsti mano darbus[27]. Ką gi, mielai perduosiu tau savo įgaliojimus, kaitik šito paprašysi. Tačiau jeigu ketini tapti πολιτιόξ arba βουληφόρος άνήρ[28] tai esama tam tikrų smulkmenų, įkurias būtina atsižvelgti. Pirmiausia reikia tikti numatomoms pareigoms, o tam turi išstudijuoti senovės irnaująją istoriją ir išmokti kalbų, be to, puikiai išmanyti įvairių šalių senovės ir Naujojo pasaulio imperijųsužydėjimo bei nuosmukio laikotarpio valstybinę santvarką ir valdymo formas, taip pat apmąstyti, kokios buvotiek vieno, tiek kito priežastys. Be to, reikia išmanyti, kokia yra kiekvienos šalies galia, jos turtai ir prekyba.Visos šios aplinkybės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ne itin svarbios, bet politikos veikėjui jas būtina žinoti irtodėl tikiuosi, kad tu malonėsi jas išstudijuoti.Yra dar tam tikrų tau privalomų ypatybių, idant susidorotum su praktine darbo puse, ir, mano nuomone,turėtum tam skirti savo laisvalaikio valandėles. Tai, sakysim, sugebėjimas valdytis – kad jokie jausmaijokiomis aplinkybėmis negalėtų išvesti tavęs iš pusiausvyros; kantrybė – kad galėtum išklausytilengvabūdiškus, nepagrįstus ar įžūlius samprotavimus; taktas – idant įstengtum tuos samprotavimus atmestinieko neįžeisdamas, o jeigu su kuo nors sutinki, parodyk tai tokiu būdu, kad žmogus pasijustų tau dvigubaidėkingas. Išmok būti lankstus, idant mokėtum nuslėpti tiesą nesigriebdamas melo, įžvalgus – kad įstengtumskaityti iš kitų veidų, ramus – kad žvelgdami į tave kiti nesuprastų, ką galvoji. Būtina mokėti atrodyti atviramir drauge neatskleisti savo minčių. Štai tokie yra politiko elgsenos pradmenys. O išmokstama jų aukštojojevisuomenėje, ji tau – šios srities gramatika.Iš Olandijos dar turi atvykti trys pašto siuntos; todėl kol kas negavau tavo laiškų. Baigiu rašyti ir viliuosi, kadsulauksiu tavo globos ir pagalbos, kai pakeisi mane poste. Tavo.

26 valstybės vyru (sen. gr.)27 valstybės sekretoriaus28 patarėju (sen. gr.)

XXIX laiškasBatas, 1748 m. vasario 18 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Pirmiausia pasinaudojau proga ir vakar atvykau čionai. Nors mano sveikata nėra rimtai pašlijusi, tačiaukadangi pastaruoju metu neskyriau jai pakankamai dėmesio, dabar reikės ją truputį pataisyti, o šie vandenysvisuomet man padeda. Gersiu juos mėnesį, o paskui grįšiu į Londoną ir mėgausiuos aukštuomenės gyvenimomalonumais, užuot vilkęs sunkių darbų naštą. Savo ateities gyvenimo būdą aš apibūdinau žodžiais, išrašytaismano naujo namo bibliotekos frize.Nunc veterum libris, nunc somno et inertibus horisDucere sollicitae jucunda oblivia vitae.[29]

Taigi pasakysiu, jog dėl to nuolatinio pasitenkinimo, kurį ketinu patirti savo bibliotekoje, labiausiai jausiuosdėkingas tam, kad būdamas tavo metų dalį savo gyvenimo praleidau naudingai. Jei tada būčiau leidęs laiką darnaudingiau, mano pasitenkinimas dabar būtų didesnis. Tačiau vis dėlto jaunystėje aš pasėjau tas žinias, kuriosdabar tapo mano priebėga ir prieglauda. Tegul tavo pasėliai bus platesni už manuosius; derlius su kaupuatlygins tau už darbą.Aš nesigailiu dėl valandų, atiduotų malonumams; jiems tada buvo laikas, tai buvo jaunystės malonumai irmėgavausi aš jais jaunystėje. Jeigu nebūčiau taip daręs, galbūt dabar tuos malonumus pervertinčiau, nesžmonėms būdinga perdėtai vertinti tai, ko jie nepažįsta. Tačiau aš žinau jų tikrąją vertę ir tai, kaip dažnai jiperdedama.Negaila man ir laiko, praleisto dirbant – dėl tos pačios priežasties. Tie, kurie mato kokios nors darbinės veiklosišorinę pusę, įsivaizduoja ją turint kažkokio slapto žavesio, kuris juos traukte traukia, ir niekas daugiau, o tikartima pažintis su kiekvienu darbu atveria jiems akis.Aš, kuris pabuvojau tiek malonumų, tiek veiklos užkulisiuose ir mačiau visas virves ir skriemulius, kuriaiskeičiamos dekoracijos, stulbinančios ir akinančios žiūrovus, pasitraukiu poilsio visiškai neapgailestaudamas,netgi su pasitenkinimu.Bet nesiliausiu gailėjęsis to laiko, kurį jaunystėje praradau tingėdamas ir dykinėdamas. Tai įprastas jaunystėsneapdairumo rezultatas, ir aš maldauju tavęs šiuo atžvilgiu būti ypač atsargiam ir budriam. Akimirkų, kuriosskaičiuojamos ir protingai išnaudojamos, vertė didžiulė, o tos, kurios iššvaistomos tuščiai, nesugrąžinamos.Kiekviena akimirka gali būti praleidžiama naudingai, ir tai daug maloniau, negu leisti jas tuščiai. Nemanyk, jogkalbėdamas apie naudingą laiko leidimą turiu omenyje nenutrūkstamas rimtas studijas. Ne, malonumai tamtikru laiku yra ir būtini, ir naudingi; jie formuoja ir modeliuoja priimtiną visuomenei tavo pavidalą, per juospažįsti kitų žmonių charakterius, jų širdys tau atsiveria tomis akimirkomis, kai būna praradusios budrumą. Tikneužmiršk, kad tuo reikia pasinaudoti. Aš pažinojau nemažai žmonių, kurie dėl proto tingumo neskirdavodėmesio nei malonumams, nei darbui: malonumai jų nedžiugino, o darbas netraukė. Šie žmonės laikė saveepikūriečiais, nes sukiodavosi tarp tokių, kurie moka džiaugtis gyvenimo malonumais, ir veiklos žmonėmis, nesturėjo darbą, kurį reikėjo dirbti, tačiau kurio nedirbo. Approfondissez: prisikask iki daiktų esmės. Bet koksdalykas, kuris tik pusiau atliktas ar pusiau pažintas, yra, mano nuomone, apskritai nei atliktas, nei pažintas.Negana to, tai dar blogiau, nes dažnai suklaidina: vargu ar yra tokia vieta ar tokia draugija, iš kurios norėdamasnegalėtum pasisemti žinių. Beveik kiekvienas žmogus ką nors išmano ir džiaugiasi galėdamas apie taipasikalbėti.„Belsk, ir tau bus atidaryta“, – šie žodžiai teisingi tiek šiame, tiek aname pasaulyje. Viską stebėk, viskuodomėkis; savo smalsumą ir klausinėjimus, kurie kitu atveju galėtų atrodyti nederami, pateisinsi, jei pasirinksitinkamą būdą jiems pateikti – mat daug kas priklauso nuo tavo laikysenos. Pavyzdžiui, gali pasakyti: „Ko gero,savo klausimais labai jus varginu, tačiau niekas, išskyrus jus, negalėtų taip gerai man visko išaiškinti.“ Ar kąnors panašaus.Dabar, kai gyveni liuteroniškoje šalyje, lankykis jų bažnyčiose ir stebėk jų pamaldas; atkreipk dėmesį, kokiosjų ceremonijos, ir įsigilink į kiekvienos iš jų prasmę bei paskirtį. O kadangi tu greitai pakankamai suprasivokiškai, tai pasiklausyk jų pamokslų ir įsidėmėk, kaip jie pamokslauja. Sužinok, kaip valdoma jų Bažnyčia, arjai vadovauja vienas asmuo, ar konsistorija ir sinodas. Iš kokių lėšų išlaikoma dvasininkija: iš bažnytinėsdešimtinės kaip Anglijoje ar iš savanoriškų aukų, ar yra išlaikoma valstybės? Daryk tą patį ir būdamas Romoskatalikų tikėjimo šalyse: stebėk jų apeigas, sužinok jų prasmę, paprašyk, kad tau paaiškintų, ką reiškia kai kurie

žodžiai, pavyzdžiui: prima, tercija, seksta, nona ir t.t. Pasidomėk, kokie šalyje yra vienuolių ordinai, kas juosįkūrė, kokia jų tvarka, įžadai, papročiai, lėšos ir pan. Tačiau dažnai lankydamas, kaip aš to norėčiau, kuoįvairiausių tikėjimų pamaldas, atmink, nors ir kokie tau atrodytų klaidingi tie tikėjimai – nė vienas iš jų negalibūti pajuokos ar pašaipos objektas.Nuoširdus paklydimas turėtų kelti gailestį, o ne pajuoką. Visų pasaulio tikėjimų objektas yra tas pats. Taididingoji amžinoji Esybė, kuri viską sukūrė. Jokiu būdu negalime juoktis iš skirtingų maldos būdų. Kiekvienasekta mano esanti geriausia, ir šiame pasaulyje aš nežinau tokio neklystančio teisėjo, kuris galėtų nuspręsti, kuriiš jų teisi. Visur, kur būsi, taip pat susižinok apie tos valstybės pajamas, armiją, amatus, prekybą ir policiją.Būtų gerai, jeigu turėtum knygą švariais lapais, kokią vokiečiai vadina albumu, ir joje, užuot, kaip vokiečiaidaro, prašęs kiekvieno sutikto kvailio ką nors pakeverzoti, užrašytum visas tas naudingas žinias, kurias gauni išpatikimų šaltinių.Vos nepamiršau dar vieno dalyko, kuriuo patarčiau susidomėti ir susirinkti apie jį informacijos – būtent, kokiatvarka kiekvienoje šalyje vykdomas teisingumas. Kadangi visi teismai atviri, gali į juos nueiti. Aš norėčiau,kad taip ir darytum – kad viską įdėmiai ištyrinėtum.Kalbant apie tave, nerimauju tik dėl vieno. Norėčiau, kad būtum tobulas, nors žinau, jog tai dar niekam nėrapavykę. Kadangi tobulumas nepasiekiamas, trokštu, kad kuo labiau prie jo priartėtum. Nepažįstu nė vieno,kuris būtų tikresniame kelyje jo link. Niekieno auklėjimui nebuvo dėta tiek pastangų, kiek tavajam, ir niekadaniekas neturėjo tokių galimybių įgyti patirties, kokias turėjai ir turi tu. Mane apninka ir viltys, ir troškimai, irabejonės, ir būgštavimai. Tik dėl vieno esu tikras – kad tu būsi man arba didžiausias sielvartas, arbadidžiausias džiaugsmas. Tavo.

29 čia su senovinėm knygom, čia miegodamas ir dykinėdamas palaimingai mėgaujuos gyvenimo rūpesčių užmarštimi (lot).

XXX laiškasBatas, 1748 m. vasario 22 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Kiekvienas privalumas ir kiekviena dorybė turi sau giminingą ydą ar silpnybę, ir jeigu peržengiamos tam tikrosribos, nugrimztama į vieną arba į kitą. Dosnumas virsta išlaidumu, taupumas – šykštumu, drąsa – beprotybe,atsargumas – bailumu ir t.t. taip dažnai, jog, manau, reikia daugiau išminties tam, kad išlaikytume savo dorybiųsaikingumą, negu tam, kad išvengtume toms dorybėms priešingų ydų. Ydos savo tikruoju pavidalu yra tokiosbjaurios, kad šokiruoja iš pirmo žvilgsnio, ir vargu ar kada sugundytų mus, jeigu nedėvėtų kokios nors dorybėskaukės. Dorybė yra tokia puiki, kad sužavi mus vos ją pamatome, ir traukia mus tuo labiau, kuo geriau jąpažįstame. Mes manome, kad dorybei, kaip ir bet kokiam grožiui, nesaikingumas yra neįmanomas. Kaip tik čiair reikalinga išmintis tam, kad apribotume ir nukreiptume tinkama linkme savo geriausius siekius. Aš susiesiušiuos samprotavimus ne su kokia nors konkrečia dorybe, o su tokiu žmogaus privalumu, kuris dėl išmintiesstokos dažnai sukelia pajuokos vertus padarinius. Turiu omenyje išsimokslinimą, kuris, kai nėra lydimas sveikoproto, dažnai mus suklaidina ir paverčia pasipūtėliais bei pedantais. Kadangi tikiuosi, jog tau būdingas minėtasprivalumas, – gana aukšto lygio ir drauge be tų trūkumų, kurie labai paplitę, – tai mano patarimai, plaukiantysiš patirties, galbūt nebus tau naudingi.Kai kurie mokyti žmonės, besididžiuojantys savo žiniomis, praveria burną tik tam, kad skelbtų beapeliaciniussavo sprendimus. Dėl to aplinkiniai, išprovokuoti ir įžeisti tokio spaudimo, sukyla ir, trokšdami atsikratytitironijos, pareiškia abejones teisėtais autoritetais. Kuo daugiau tu išmanai, tuo kuklesniam dera būti, ir, beje,kuklumas – tikriausias būdas patenkinti savo tuštybę. Net jeigu esi kuo nors tikras, apsimesk dvejojąs, išdėstyksavo požiūrį, užuot jį skelbęs; jeigu nori įtikinti kitus, parodyk, kad ir kiti gali įtikinti tave.Esama žmonių, kurie, norėdami pademonstruoti savo mokytumą arba dažnai dėl mokyklinio dėstymo įskiepytųprietarų, nuolat kalba apie senovės graikus bei romėnus kaip apie kažką, kam amžininkai negali prilygti.Kišenėse jie nuolat nešiojasi vieną kitą klasikų tomelį, juos traukia senovės išmintis; jie neskaito jokiošiuolaikinio šlamšto ir aiškiai parodo visiems maną, kad per pastaruosius 17 šimtmečių nepatobulėjo neimokslas, nei menas. Aš visai nenoriu, kad tu vengtum susipažinti su senovės autoriais, tačiau dar mažiau noriu,kad girtumeis, kokie jie tau be galo artimi. Kalbėk apie savo laikmečio žmones jų neniekindamas, o apiesenovės – jų neaukštindamas. Spręsk apie juos visus pagal nuopelnus, o ne pagal jų gyvenamą laikmetį, ir jeigu

tavo kišenėje gulės koks nors klasiko elzevyras, nei rodyk jį kitiems, nei kalbėk apie jį.Kai kurie mokslo vyrai kuo absurdiškiausiai teigia savo tiesas tiek apie visuomenės, tiek apie asmeninįgyvenimą, jie remiasi tuo, ką vadina „analogiškais atvejais“ senovės autorių kūryboje, nenorėdami atsižvelgti,pirma, į tai, kad nuo pasaulio sukūrimo laikų nė karto nebuvo visiškai analogiškų atvejų ir, antra, kad nė vienassenovės įvykis nepasiekė mūsų laikų ar nebuvo aprašytas kokio istoriko su visomis jį lėmusiomisaplinkybėmis, kurios, šiaip ar taip, turi būti žinomos norint ką nors spręsti.Samprotauk apie kiekvieną įvykį remdamasis juo pačiu ir jį lėmusiomis aplinkybėmis ir elkis atsižvelgdamas įtai, o ne į senovės poetų ar istorikų autoritetą. Jei tau patinka, atsižvelk į atvejus, iš pažiūros analogiškus, betnesivadovauk jais, o tik pasitelk į pagalbą. Mes taip pasiduodam prietarams, kuriuos mums įkvepia auklėjimas,jog taip, kaip senieji dievino savo herojus, taip mes dievinam jų bepročius. Iš pastarųjų, nors ir jausdamasderamą pagarbą senovei, manau, Leonidą ir Kurcijų buvus pačiais būdingiausiais. Ir štai koks nors užkietėjęspedantas, sakydamas parlamente kalbą apie dviejų pensų nuo svaro mokesčius, remiasi šiais dviem herojaiskaip pavyzdžiais to, kaip mes turime elgtis ir kentėti dėl tėvynės. Žinau, kad išsilavinę, bet neprotingi žmonėsnuėjo taip toli, skelbdami panašius absurdus, jog nenustebčiau, jeigu kurie nors iš jų pasiūlytų, kad kariaudamisu prancūzais laikytume Taueryje žąsis, nes būta analogiško atvejo, kai Roma be galo daug laimėjo dėl to, kadKapitolijuje pasirodė esąs būrelis žąsų. Iš tų, kurie taip samprotauja ir taip kalba, gali išeiti tik nevykę politikaiar tuščiagarbiai.Yra dar viena rūšis mokytų žmonių, kurie, nors ne tokie dogmatiški ir pasipūtę, tačiau ne mažiau įžūlūs. Taidraugingi ir prašmatnūs pedantai, kurie net bendraudami su moterimis mėgsta puošti savo kalbą taikliomisgraikiškomis ir romėniškomis citatomis. Su graikų ir romėnų autoriais jie tokie pažįstami, kad tai pabrėždamivadina juos tam tikrais vardais ar prideda tam tikrus epitetus, sakysim, „senis Homeras“, „tas gudrus šelmisHoracijus“. Šiuos pedantus dažnai mėgdžioja tuščiagarbiai dabitos, apskritai neturintys jokių žinių, tačiauįsidėmėję keletą vardų ir išmokę atmintinai keletą iškraipytų senovės autorių citatų, kurias įžūliai kartojaįvairiose kompanijose tikėdamiesi, kad bus palaikyti mokytais žmonėmis. Taigi, jeigu tu nori, kad tavęs, vienavertus, nekaltintų pedantizmu, o kita vertus, neįtarinėtų nemokšiškumu, venk demonstruoti savoišsimokslinimą. Šnekėk tokia kalba, kokia šneka visa kompanija, ir tegu ta kalba būna gryna, be kitų kalbųpriemaišų. Niekada nepasirodyk išmintingesnis ar labiau mokytas už žmones, tarp kurių esi. Laikyk savomokytumą kaip laikrodį – vidinėje kišenėje; netrauk jo ir neversk mušti valandų vien tam, kad pasirodytum jįturįs. Jeigu tavęs paklaus, kiek valandų, pasakyk, bet neskelbk laiko kas valandą ir niekieno neprašomas, lygbūtum naktinis sargas.O apskritai, atmink, kad išsimokslinimas (turiu omeny senovės graikų ir romėnų literatūros žinias) –naudingiausias ir reikalingiausias žmogaus papuošalas; neįgyti jo gėda, bet, kita vertus, iš tolo venk tų klaidų irpiktnaudžiavimų žiniomis, apie kurias aš kalbėjau ir kurios labai jau dažnai lydi išsimokslinimą. Taip patneužmiršk, kad gerai pažinti dabartį dar svarbiau negu senovę ir kad geriau padarytum, jeigu tobulaiišstudijuotum šių dienų Europos padėtį negu jos istoriją, nors, žinoma, norėčiau, kad gerai išmanytum ir vieną,ir kitą.Ką tik gavau tavo 17 d. (n. st.) laišką. Nors, turiu pripažinti, tavo dabartinis gyvenimo būdas nepasižymi dideleįvairovė, tačiau medžiagos laiškui visuomet atsiras. Kiekvienądieną tu pamatai, išgirsti arba perskaitai ką norsnauja. Jeigu trumpai praneši man apie visa tai ir dar pridėsi savo apmąstymus – išeis labai geras laiškas. Betjeigu nori temos, prašau – parašyk man apie Liuteronų bažnyčią Vokietijoje, apie jos religines dogmas,valdymą, lėšas, dvasininkijos teises ir hierarchiją.Vitorijo Sirio (Vittorio Siri) pilną leidimą čia labai sunku gauti ir jis labai brangiai kainuoja, bet man jonereikia. Jeigu tavo paties biblioteka labai padidės, nežinosi, ką su ja daryti, kai reikės išvykti iš Leipcigo, busgeriausia, jeigu prieš išvykdamas visas tas knygas, kurios tau nėra būtinos, išsiųstum per Hamburgą į Angliją.Tavo.

XXXV laiškasLondonas, 1748 m. balandžio 1 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Negavau nė vieno laiško nei nuo tavęs, nei nuo pono Harto, nors per tą laiką buvo jau trys siuntos. Manau, tai

susiję su kokiais nors nenumatytais įvykiais kelyje iš Londono į Leipcigą, kurių galėjo atsitikti, nes atstumasyra didelis. Aš visuomet tikiuosi, kad tu sveikas, jeigu neišgirstu, jog yra priešingai. Be to, kaip ne kartą esusakęs, man labiau rūpi, ar tu gerai elgiesi, negu tai, ar gerai jautiesi. Ir kai tu nerašai man, aš linkęs manyti, jogtuo metu esi užsiėmęs kuo nors naudingesniu. Tavo sveikata nepablogės, kol būsi saikingas. Tavo amžiujegamta pati rūpinasi kūnu, jeigu jai paliekama laisvė ir netrukdoma, viena vertus, vaistais, o kita vertus,nesaikingumu. Bet visai kitaip yra, jei kalbėsim apie sielą, kuri, ypač tavo amžiuje, reikalauja didelio irnuolatinio rūpesčio ir netgi tam tikrų vaistų. Kiekvienas ketvirtis valandos pagal tai, ar jis praleistas tinkamai,ar ne, suteiks jai daug ir ilgam naudos arba atneš žalos. Be to, ją reikia labai daug lavinti, idant įgytų sveikatosir stiprybės.Įsižiūrėk, kaip skiriasi išlavintos ir neišlavintos sielos žmonės, ir, esu tikras, tu nepagailėsi nei laiko, neipastangų, kad ištobulintum savo sielą. Koks nors vežikas tikriausiai gimė turėdamas ne blogesnius organus kaipMiltonas, Lokas ar Niutonas, bet savo išsivystymu šie garsūs žmonės pralenkia vežiką daug labiau negu šissavo arklį. Kartais iš tikrųjų gimsta genijų, prasimušančių vien gamtos dovanotomis jėgomis, beišsimokslinimo pagalbos, tačiau tokie atvejai per daug reti, kad į juos vertėtų atsižvelgti. Kita vertus, net ir šiegenijai būtų pasiekę daug daugiau, jeigu būtų galėję pasinaudoti išsimokslinimo privalumais. Jeigu Šekspyro(Shakespeare) genijus būtų gavęs išsilavinimą, to grožio, kuris mus teisėtai žavi, negadintų taip dažnaipasitaikantis absurdiškumas ir nesąmonės. Žmonės paprastai būna tokie, kokius juos auklėjimas ir visuomenėpadaro, kai jiems būna nuo penkiolikos iki dvidešimt penkerių metų, taigi neužmiršk, kokią didelę reikšmę tauturės artimiausi aštuoneri devyneri metai – viskas priklausys nuo jų. Aš labai nuoširdžiai išsakysiu tau visassavo viltis ir būgštavimus. Manau, tapsi tikrai mokytu vyru ir įsigysi didelį įvairių žinių bagažą, bet bijau, kadneskirsi pakankamo dėmesio dalykams, kurie laikomi nereikšmingais, o iš tikrųjų yra labai svarbūs. Turiuomenyje paslaugumą, lipšnumą, malonias ir patrauklias manieras. Tai iš tiesų didžiuliai privalumai, norsžmonės, nepažįstantys pasaulio, laiko juos niekais. Man sako, kad tu kalbi labai greitai ir neaiškiai. Tai baisiainetikęs ir nemalonus įprotis, ir, kaip žinai, esu tau tai kartojęs tūkstančius kartų. Prašau, labai pasistenk ištaisytisavo kalbėsenos trūkumus. Maloni ir aiški kalba teikia daug privalumų, aš esu girdėjęs daug gerų kalbų, įkurias nebuvo atkreipta dėmesio dėl nemalonios kalbėjimo manieros, ir daug tuščių kalbų, kurių autoriamsžmonės plojo vien todėl, kad jų buvo malonu klausytis. Sudie.

XXXIX laiškasLondonas, 1748 m. gegužės 17 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Vakar gavau tavo 6 dienos laišką (n. st.) ir jo paskatintas parašiau šiandien serui Čarlzui Viljamsui, padėkojauuž paslaugas, kurias jis tau padarė. Pirmasis tavo pasirodymas karaliaus dvare, manyčiau, buvo sėkmingas, irjo didenybė Lenkijos karalius pastebėjo tave. Tikiuosi, kad priėmei jo dėmesio ženklą ramiai ir pagarbiai, kaipdera aukštuomenės atstovui. Tamsūs menko išsilavinimo žmonės negali atsilaikyti prieš didybės spindesį. Jiebeprotiškai išsigąsta, kai su jais kalba karaliai ir didžiūnai; sutrinka, susigėsta ir nežino nei ką, nei kaipatsakyti. Tuo tarpu les honnétes gens[30] aukščiausi rangai neapakina: jie žino, kaip deramai parodyti pagarbą, irtai padaro, tačiau nesutrikdami, ir gali taip pat laisvai kalbėtis su karaliumi, kaip kalbasi su jo valdiniais. Štaididysis pranašumas tų, kurie įvedami į aukštąją visuomenę iš jaunumės ir anksti įpranta bendrauti sudidžiūnais. Kiek aš čia mačiau žmonių, gavusių geriausią anglišką išsilavinimą iš pradžių mokykloje, o paskuiuniversitete, kurie, pristatomi karaliui, visai pamesdavo galvą. Jeigu karalius kreipdavosi į juos, jie pasijusdavosunaikinti, imdavo drebėti, stengdavosi susikišti rankas į kišenes ir niekaip į jas nepataikydavo, išmesdavo išrankų skrybėles ir gėdydavosi jas pakelti; žodžiu, elgdavosi visaip, tik ne natūraliai ir paprastai. Išauklėtasžmogus Šnekučiuojasi su žemesnio rango žmonėmis nesipūsdamas, o su aukštesnio – pagarbiai ir laisvai. Sukaraliumi jis kalba ramiai; su damomis, priklausančiomis aukštuomenės viršūnėms, moka pajuokauti –draugiškai, smagiai, bet drauge ir pagarbiai. Jis šnekučiuojasi su sau lygiais, nesvarbu pažįstamas su jais, ar ne,apie visiems įdomius ir suprantamus dalykus, kurie vis dėlto nėra visiškai paviršutiniški. Jie nė trupučionesijaudina, o jų judesiuose nepastebėsi nerangumo.Norėčiau, kad arbatos servizą, gautą iš Čarlzo Viljamso, padovanotum savo motinai, pasiųsdamas per Diuvalį(Duval), kai šis sugrįš. Tu ne tik turi pareigų jos atžvilgiu, bet ir privalai neužmiršti, kaip labai esi jai skolingasuž rūpestį ir švelnumą. Tad išnaudok kiekvieną progą parodyti savo dėkingumą.

Nekantriai laukiu tavo laiško iš Dresdeno, lygiai kaip ir atsakymo į tą daugelį klausimų, kuriuos tau uždaviau.O kol kas sudie ir tegul laimina tave Dievas!

30 aukštos kilmės žmonių (pranc.)

XLII laiškasLondonas, 1748 m. birželio 21 (sen. st.)MIELAS BERNIUK,Mintys apie tavo labai prastą dikciją taip dažnai sukasi mano galvoj ir kelia tokį susirūpinimą, kad, manau,rašysiu apie tai ne tik šiame, bet ir daugelyje kitų laiškų. Turėčiau pasveikinti ir tave, ir save dėl to, kadsužinojau apie šį tavo trūkumą laiku (tikiuosi) ir dar bus galima jį ištaisyti. Visuomet būsiu be galo dėkingas –neabejoju, kad ir tu ateityje – serui Čarlzui Viljamsui, informavusiam mane apie tai. Gerasis Dieve! Jeigu dėltavo ar mano apsileidimo ši nevykusi ir nemaloni kalbėjimo maniera taptų tau įprasta, – o taip galėtų atsitiktiper kokį dvejetą metų, – kaip tu atrodytum draugijoje ar per priėmimus? Kam tu patiktum ir kas tavęsklausytųsi? Paskaityk, ką apie dikciją rašo Ciceronas ir Kvintilijanas ir kokią reikšmę jie teikia tam, kad ji būtųmaloni. Ciceronas netgi tvirtina, kad oratoriui būtinas gražus stotas – pirmiausia oratorius neturėtų būti vastus,t. y. per daug aukštas ir gremėzdiškas. Iš to matyti, kad Ciceronas gerai pažinojo žmones ir suprato, kokiądidelę reikšmę turi maloni išorė ir dailios manieros.Vyrai, kaip ir moterys, dažniau klauso širdies negu proto balso. Kelias į širdį eina per jausmus; sugebėkpamaloninti aplinkinių akis bei ausis – ir pusė darbo padaryta. Aš ne sykį esu matęs, kaip žmogaus likimąvisam laikui nulemdavo jo pirmieji žodžiai, ištarti viešai. Jeigu jie malonūs, draugija prieš savo valią tučtuojauįtiki, kad šis žmogus turi privalumų, kurie iš tikro jam gal ir nebūdingi. Kita vertus, jeigu jo žodžiai daronemalonų įspūdį, draugija iš karto nusistato prieš jį ir nenori pripažinti, kad tas žmogus galėtų turėti kokių norsnuopelnų. Ir šie jausmai nėra tokie neteisingi ir nepagrįsti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes jeigužmogus gabus, turi suvokti, kaip jam be galo svarbu kalbėti malonia maniera ir patraukliai, dėmesingai elgtis,ir jis tobulins šias savybes kiek įstengdamas. Tavo figūra graži, tu neturi jokių kalbos organų trūkumų ir jeigupanorėsi, tavo elgesys bus patrauklus, o kalba maloni. Taigi jeigu bus priešingai, nei pasaulis, nei aš negalėsimapkaltinti nieko, išskyrus tave patį kaip stokojantį gabumų. Kokią išvadą mes galim padaryti, stebėdami aktoriųscenoje? Argi ne tokią, kad pačių protingiausių iš jų kalbėsena visada geriausia, nors galbūt jų balsai patyspuikiausi ir nėra? Net jeigu jų balsai visai prasti, jie kalbės aiškiai, akcentuodami reikiamus žodžius irišraiškingai. Jeigu Roscijus būtų kalbėjęs greitai, neaiškiai ir nemaloniai, garantuoju, kad Ciceronas nebūtųpasakęs kalbos jam apginti. Žodžiai mums duoti tam, kad galėtume reikšti savo mintis, ir būtų nesuvokiamaiabsurdiška tarti juos taip, kad žmonės arba nesuprastų, arba prarastų norą gilintis į jų reikšmę. Sakau tau tiesiaiir nuoširdžiai, kad spręsiu apie tavo gabumus iš to, ar tavo kalbėjimo maniera bus maloni, ar ne. Jeigu esigabus, nenurimsi, kol įprasi kalbėti aiškiai, nes, gali neabejoti, tai tavo valioje. Paprašyk, kad ponas Hartaskasdien paklausytų, kaip tu skaitai balsu ir nutrauktų tave bei pataisytų, kai tik imsi skubėti, nedarysi pauzių arklaidingai intonuosi. Pasistenk nekalbėti pro dantis ir aiškiai artikuliuoti kiekvieną žodį, tegul ponas Hartas,ponas Eliotas ar tie, su kuriais kalbiesi, sustabdo tave vos pradėjus tankinti žodžius ar neaiškiai burblenti. Netreikėtų skaityti garsiai pačiam sau ir įsiklausyti į savo tartį. Iš pradžių skaityk daug lėčiau, negu reikia, kadatsikratytum šitos savo gėdingos greitakalbės. Trumpai tariant, jeigu gerai pagalvosi, pastangos išmokti gražiaikalbėti taps tavo tikslu, tavo pastangų objektu ir malonumu. Tai, kaip minėjau dabar ir anksčiau, yra daugiaunegu reikia, jeigu turi pakankamai sveiko proto, o jeigu tau jo trūksta, nebus naudos, nors ir kartočiau šimtąkartų. Taigi apie dikciją pakaks.Ne tik malonus kalbėjimo būdas, bet ir maloni laikysena bei geros manieros yra labai svarbu prisitaikantdraugijoje, nes itin visus patraukia. Jauno vaikino abejingumas minėtoms savybėms dar labiau neatlei