Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

ISBN 978-609-441-356-8

LAIKRAŠČIŲ BERNIUKAS

Skiriu savo tėvui Vilasui V. Vawteriui Jaunesniajam

UDK  821.111(73)-93                         Va393

© Tekstas, Vince Vawter, 2013© Viršelio iliustracija, Jonas Liugaila, 2016

Autoriaus portretas viršelyje pagal J. Miles Cary nuotrauką.Pirmą kartą anglų kalba 2013 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose pavadinimu Paperboy išleido Delacorte Press, Random House Children’s Books leidybos ženklas,

priklausantis Random House, Inc., Niujorkas.Išleista susitarus su Graal Sp. z o.o.

Visos teisės saugomos. Šioje knygoje skyrybos ženklai praleisti autoriaus sumanymu.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Virgilijus Čepliejus, 2015© Leidykla „Nieko rimto“, 2016

ISBN 978-609-441-356-8

Versta iš:Vince VawterPAPERBOYDelacorte Books for Young Readers, New York, 2013

Knygos leidimą remia Lietuvos kultūros taryba

LAIKRAŠČIŲ BERNIUKAS

Vince Vawter

Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus

Vilnius2016

TurinysPirmas skyrius 5Antras skyrius 12Trečias skyrius 21Ketvirtas skyrius 39Penktas skyrius 54Šeštas skyrius 67Septintas skyrius 75Aštuntas skyrius 86Devintas skyrius 106Dešimtas skyrius 118Vienuoliktas skyrius 125Dvyliktas skyrius 133Tryliktas skyrius 142Keturioliktas skyrius 148Penkioliktas skyrius 153Šešioliktas skyrius 159Septynioliktas skyrius 166Aštuonioliktas skyrius 181Devynioliktas skyrius 187Dvidešimtas skyrius 197Autoriaus žodis 205Apie autorių 207

7

Apie tas durtynes peiliu spausdinu dėl visai rimtos priežas-ties. Negaliu kalbėti.

Mikčioju.

O dar pažadėjau Tetai niekam neplepėti apie tai kas nu-tiko mano geltonkriauniui peiliui. Teta ko gero pasakytų kad spausdinimas yra išsisukinėjimas bet man būtinai reikia matyti žodžius ant popieriaus kad būčiau tikras jog viskas buvo tiksliai taip kaip atsimena mano smegeninė. Žodžiais popieriuje aš pasitikiu daug labiau negu žodžiais ore.

Mano keista kalba neturi nieko bendro su paršiukais ani-maciniuose filmuose – tiesiog man užstringa garsas kai mėginu išspausti žodį. Kartais gerai pastūmus tas garsas išlekia bet būna kad visas išraustu pritrūkstu kvapo ir galvoje ima suktis svaigūs ratilai. O padaryti tokiu atveju nieko gudraus negaliu – telieka arba sugalvoti kitą žodį arba toliau spausti.

Moteris kurią tėvai pasamdė mokyti mane kalbėjimo pata-rė naudoti triuką kurį ji vadino Dvelksmu. Tai reiškia išpūsti šiek tiek oro prieš užstringant kuriam nors žodžiui. Tai va – kai pajuntu kad bus sunku ištarti žodį mėginu tarsi prisėlinti prie jo leisdamas šnypštimą.

s s s s s

Pirmas skyrius

8

Kai tau vienuolika metų geriau jau būti pravardžiuojamam gyvate negu mikčiumi.

Kartais kai mokykloje užstringa labai daug žodžių parėjęs namo įdedu į mašinėlę popieriaus lapą – kažkas kadaise visą šūsnį atvežė pas mus iš tėčio darbo ir pamiršo išsivežti. Ant to-kio spausdinu žodžius ir dabar. Išsirenku žodžius su kuriais tą dieną turėjau daugiausiai vargo. Mano pirštai patys žino kur yra kokia raidė ir nereikia jokių triukų kad išspausčiau žodį.

Man patinka mašinėlės klavišų garsas kai raidė trenkia į juodą juostelę nes jis visad vienodas. O koks garsas išeis man iš burnos niekad nenutuokiu. Jei apskritai koks išeina.

Dar – kad žinotumėt. Nepakenčiu kablelių. Spausdinda-mas visad praleidžiu kai tik jaučiu kad galiu apsieiti be jų. Kalbos mokytoja sakė kad kablelis reiškia jog toje vietoje da-roma pauzė. Kai tos pauzės man tikrai reikia – dedu brūkšnį kaip ką tik padariau. O kalbėdamas aš tas pauzes darau noriu to ar nenoriu. Pauzės tragiškos. Verčiau jau išspausdinčiau milijoną ir negu vieną mažiuką kablelytį.

Spausdinu savo kambary tiek daug kad nuo mašinėlės kla-višų jau baigia nusitrinti baltos raidės. Tiktai kablelio klavišas atrodo kaip naujutėlis ir dėl manęs tegu jis toks ir lieka.

***

9

Teta atsikraustė į Memfį iš Misisipės kai man buvo penkeri metai – ji gyvena pas mus ir padeda prižiūrėti mane. Ir padeda rimtai. Be jos iš manęs nieko nebūtų.

Tikrasis Tetos vardas yra Nelė Avent. Mama iš pradžių liepė man vadinti ją ponia Nele bet man tai visai netiko nes garsas N čia eina po P. Teta man buvo pats įkandamiausias titulas jai vadinti ir ji man taip leido nes jai „visai tas pats“.

Ji sakydavo kad mudu visai gera pora nes ji nemoka gerai rašyti o mano rašysena tokia puiki kaip jokio kito jos pažįsta-mo vaikio. Taip ji mane ir vadino nuo pat pirmos dienos pas mus. Vaikis.

Teta yra mano geriausia draugė pasaulyje – na kol nežaidžiu beisbolo. Tada juo tampa Ratas. Tikras jo vardas yra Artas.

Taip jis ir užrašė ant savo gaudytojo pirštinės pirmą trečios klasės dieną bet vis tiek turėjau pravardžiuoti jį Ratu nes rai-dė A tą dieną niekaip nenorėjo išlįsti man iš burnos žodžio pradžioje. Jis su tuo noriai sutiko ir mudu nuo pat pradžių susidraugavom. Į jokį ratą jis nebuvo panašus – tik daug greičiau už kitus suvokė kad man taip patogiau tarti R. Teta jį vadina ponu Ratu ir man tai baisiai juokinga.

Dėl savo mikčiojimo turbūt esu geriausias prasivardžiuoto-jas Memfyje.

10

Vienas mano iššautas kamuoliukas paskutinę šeštos klasės dieną trenkė Ratui tiesiai į burną. Kaip tik dėl to ir pasisiū-liau visą liepos mėnesį nešioti už jį laikraščius kad jis galėtų paviešėti ūkyje pas savo senelius. Nelabai troškau nešioti tuos laikraščius bet jaučiausi skolingas jam už praskeltą lūpą. Ratas sako kad aš labai jau puikuojuosi tais savo kietais metimais ir aš su juo sutinku – todėl ir reikia jam atsilyginti.

Kaip tik nešiodamas laikraščius ir susipažinau su tiek naujų žmonių ir patyriau visus tuos bjaurius dalykus. Na ir kelis gerus. Bent man jie atrodė geri. Iki šiol vis bandau viską per-prasti ir tikiuosi kad sudėliojęs viską žodžiais galėsiu geriau susivokti.

***

Gerai žinojau kad mėtyti laikraščius man patiks nes mėty-ti daiktus sekasi geriausiai. Beisbolo kamuoliuką. Akmenis. Grumstus. Laikraščius. Bet ką.

Bet nėra ko slėpti – didžiausią rūpestį man kėlė tai kad kiekvieną penktadienio vakarą reikės rinkti pinigus už tuos laikraščius. Man net vidurius suko nuo minties kad turėsiu eiti prie namo durų ir skambinti. Visas bjaurumas kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis yra tas kad pirmą sykį pamatę mane jie mano jog esu toks kaip visi kiti vaikai. Dvi akys. Dvi ran-kos. Dvi kojos. Ežiuku kirpti plaukai. Nieko ypatingo. Bet kai tik prasižioju pavirstu kažkuo kitu. Dauguma žmonių

11

negaišta laiko bandydami suprasti kas man yra ir tikriausiai nusprendžia kad man negerai su galva. Ir stengiasi kuo grei-čiau manęs atsikratyti.

Kai visus vidurius ima draskyti nervai geriausias vaistas –pasikalbėti su Teta kuri gyvena kitam namo gale virš garažo.

Iš virtuvės pastebėjau kad šviesa jos lange dar dega. Supra-tau kad ji tikriausiai skaito Bibliją nors iš tikro ji ne skaito o paprasčiausiai žiūri į puslapį. Ji ir mane išmokė kartu su ja skaityti Dvidešimt trečią psalmę. Pirštu braukia po eilutėmis bet tas pirštas ne visada būna po tais žodžiais kuriuos sakome.

Užlipau laiptais ir pasibeldžiau savo ypatingu ritmu. Skam-ba Skust Ir Kirpt Du Kartus.

Ko nori Vaiki?sssReikia ssspasikalbėti.Gerai pasikalbam kiek tik nori bet paskui eini tiesiai į lovą.

Teta suprato kad man neduoda ramybės tas laikraščių ne-šiojimas bet ne blogiau žinojo kad prieš pradėdamas rimtą kalbą mėgstu priartėti labai iš tolo.

sssAr jums ssskada nors buvo sssjausmas kad atsitiks kas nors sssbloga?

Kartais Vaiki. Kai dar gyvenom Koldvoteryje ten buvo toks senukas tai jis užsidirbdavo spėdamas ateitį.

sssPapasakokit man apie sssjį.Tas senis su didele garbanota balta barzda mesdavo gyvulių

kaulus ir tada pranašaudavo... iš to kaip tie kaulai nukrisdavo.

12

Žmonės sakydavo kad eiti pas jį nusikaltimas prieš Dievą bet man jis nė sykio nepasakė neteisingai.

O ssską jis ssspasakė?Kad mano vyresniajam broliui atsitiks nelaimė. Ir tą vasarą

mano brolis Džonas nuskendo Koldvotery nors vandens ten buvo gal arbatinis puodelis.

Tai ssskaip jis sssnuskendo?Niekas nežino. Daktaras sakė kad to vaikelio plaučiuose

buvo daugiau vandens negu tame grioviūkštyje.

Taip sukdamas aplink pagaliau pasakiau Tetai kad nešio-ti laikraščius ir svaidyti juos per tvoras man bus visai nieko bet penktadieniais rinkti pinigus... net vidurius suka nuo tos minties.

Eisiu rinkti kartu su tavim.sssTuriu viską atlikti ssspats.Tu jau didelis Vaiki. Didžiuojuos tavim.

Teta pasakė kad eis į mūsų galą kartu su manim – reikia pasišvarinti virtuvėje. Bet aš puikiausiai supratau kad ji kartu eina tik todėl kad per daug nenukabinčiau nosies.

Kai jau buvom virtuvėje kiemo keliuke pasirodė tėčio biuikas. Teta pamatė kad jis nuo galinės sėdynės traukia la-gaminus ir nuėjusi atidarė jam duris.

Ką manot apie tuos Vaikio laikraščius pone V?Tėtis pasižiūrėjo į mane ir šyptelėjo. Manau kad jis mėtys laikraščius nė kiek ne blogiau nei beis-

bolo kamuoliuką.

Jau buvau minėjęs tėčiui kad turbūt apsiimsiu nešioti laik-raščius ir jis atsakė kad labai šaunu jog žadu padėti draugui.

Mudu su Teta nuėjom prie laiptų per svetainę kur mama tepė ant veido kažkokią baltą košę ir segė į plaukus tuos daikčiukus nors paprastai tą darydavo savo miegamajame prie staliuko.

Labanakt mielasis.

Pradėjau sakyti labanakt bet įstrigau prie L ir puikiausiai žinojau kad po K einanti T sukels man dar daugiau bėdų. Tad tiesiog nuėjau toliau į savo kambarį išsipūtęs nuo sukaupto oro ir nebenorėdamas terliotis su tais visais sss. Jaučiausi labai pavargęs.

Kai nusiprausiau vonioje Teta sumetė mano nešvarius drabužius į skalbyklę ir atėjo paskui mane į kambarį. Patapš-nojo man per koją ir išeidama išjungė šviesą.

Ji man net neprašius jau senokai nustojo bučiuoti kaktą prieš naktį. Tetai nebuvo jokio reikalo sakyti ką manai kaip kad daugumai suaugusiųjų. Ji viską suprasdavo pati.

14

Pirmą laikraščių nešiojimo savaitę pirmadienį prieš trečią valandą prie laikraščių kiosko susirinko visi nuolatiniai ber-niukai.

Ant medinės tvoros jau buvau pasikabinęs du brezentinius „Press-Scimitar“ maišus kaip man buvo liepęs Ratas.

Dauguma nešiotojų buvo mano amžiaus berniukai bet buvo ir keli suaugę kad vaikai per daug nesiautėtų. Kai kuriuos vai-kus pažinojau iš mokyklos bet dauguma buvo iš kitų miesto vietų ir nematyti.

Šalia manęs ant tvoros savo maišus pasikabino kiek vyresnis berniukas su nukirptais džinsais.

Kur Artas?sssIšvažiavo liepos sssmėnesiui.Jis įtariai pažiūrėjo į mane. Aš mintyse sakiau kad Rato

liepos mėnesį nebus nes jis išvažiavo į senelio ūkį. Tai buvo mintyse bet reikėjo rinkti tokius žodžius kurie turėjo bent kiek vilties išsprūsti man iš burnos. Visad turėjau įtemptai rinktis kelią tarp visų žodžių ir garsų – tarsi eidamas gatvele tarp šunų krūvelių ir butelių šukių.

Kur išvažiavo?Ištarti pas senelius su dviem S nepavyks. Vien pagalvojęs

apie tuos žodžius pajutau kaip burnoje švilpia tos susipynu-sios S.

Antras skyrius

15

Į ūkį.

Žodžiai išlėkė iš burnos be jokios pauzės ar šnypštimo nes balsiai man visad sekėsi sklandžiau.

Kokį ūkį?

Tuo metu privažiavo baltas „Press-Scimitar“ ir atsidarė ga-linės durys. Greitai nuėjau prie mašinos atsiimti ryšulių kad nereikėtų kalbėtis su berniukais.

Atsinešęs visus ryšulius išsitraukiau savo geltonkriaunį peilį perpjauti storokoms ryšulių virvelėms. Peilio geležtė buvo tik viena ir tokia atšipusi kad galėjau drąsiai ja braukti per pirštą be jokios baimės įsipjauti. Nusprendžiau jį vėliau pagaląsti kad nereikėtų valandą džyrinti tų virvelių ir gaišti laiko. Laikraščius susirūšiavau gana greit. Ne sykį lydėjau Ratą jo maršrutuose ir puikiai žinojau visus namus bet dėl visa ko šortų kišenėje turė-jau knygelę su visais adresais.

Toje Memfio dalyje kur gyvenu visi gatvių pavadinimai ant kiekvieno kampo yra dailiai išdėlioti betone mėlynomis ply-telėmis. Visas tas gatves puikiausiai žinau bet priėjęs mėgstu pavadinimus perskaityti mintyse. Vintono. Harberto. Karo. Gudbaro. Pybodžio.

Gatvės man kaip draugai su kuriais nereikia kalbėtis.

***

Redaktorė Ieva PuluikienėKorektorė Edita Birulienė

Maketavo Miglė DilytėTiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Nieko rimto“Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius

www.niekorimto.ltSpausdino UAB BALTO print

Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Vawter, VinceLaikraščių berniukas / Vawter, Vince; iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus; viršelio dailininkas Jonas Liugaila. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 208 p.

Laikraščių berniukas – vienuolikmetis, geriausias kamuoliuko metikas vi-same Memfio mieste, tačiau kalbėti jam yra tikras iššūkis. Jis vargiai pasako vieną kitą žodį nemikčiodamas, net savo vardą. Tad liepą perimdamas draugo darbą nešioti laikraščius jis žino, kad teks susidurti su netikėtais išgyvenimais ir bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis – moterimi, kuri per daug geria, buvusiu prekybos laivyno jūreiviu, kuris, atrodo, žino viską pasaulyje, kaimynu valkata, įžūliu tipu ir vagišiumi, dėl kurio kyla pavojus berniuko ir jo atsidavu-sios auklės gyvybėms.

„Laikraščių berniukas“ – jautri ir autobiografiška amerikiečių rašytojo Vin-ce’o Vawterio knyga. Vienus ji įtrauks iki paskutinio puslapio, o kitiems galbūt padės kitaip pažvelgti į mikčiojimo problemą, su kuria susiduria daugybė žmo-nių visame pasaulyje.

 Va393

Akcijos ir ypatingi pasiūlymai

ISBN 978-609-441-356-8