�IAULIŲ UNIVERSITETAS HUMANITARINIS FAKULTETAS

LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDRA

Gintaras Lazdynas

ROMANTIZMO SAMPRATOS PROBLEMA

Mokomoji knyga

2

Recenzentai: Dr. Asta Gustaitienė (Vytauto Did�iojo universitetas)

Doc. dr. Ramutis Karmalavičius (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

Leid�iama �U Humanitarinio fakulteto tarybos 2008 m. baland�io 21 d. (protokolo Nr. 28) nutarimu.

ISBN 978-9986-38-903-3 © Gintaras Lazdynas, 2008 © �iaulių universitetas, 2008 © V�Į �iaulių universiteto leidykla, 2008

3

TURINYS

Pratarmė ........................................................................................................................................ 4

GINČAS DĖL SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ.................................................................................................... 7

SENASIS GINČAS DĖL SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ ........................................................................................... 8

SĄVOKŲ ROMANTIKA IR KLASIKA FORMAVIMASIS ........................................................................ 13

ROMANTIKA IR KLASIKA ................................................................................................................... 15

HEINRICHO HEINE‛ĖS KNYGA �ROMANTINĖ MOKYKLA� .......................................................... 20

HEINE‛ĖS �ROMANTINĖ MOKYKLA�................................................................................................. 21

ROMANTIZMO AU�RA ................................................................................................................... 28

BALTASIS ROMANTIZMO ANGELAS .................................................................................................... 29

NUO ROMANTIZMO IKI SIMBOLIZMO ........................................................................................... 33

NOVALIO ROMANTIZMAS IR �MĖLYNOSIOS PAUK�TĖS� SIMBOLIKA ..................................................... 35

CHATEAUBRIAND�O ROMANTI�KUMO PROBLEMA ...................................................................... 50

TARP ROMANTIZMO IR PRANCŪZIJOS ............................................................................................... 51

ROMANTIZMO SUVOKIMO PROBLEMI�KUMAS LIETUVOJE ......................................................... 59

�ROMANTINĖ ELEGIJA� ANT LIETUVI�KŲ GRIUVĖSIŲ ........................................................................ 60

NUO OBERNO IKI �ANYK�ČIŲ �ILELIO�............................................................................................ 74

POLEMIKA DĖL ROMANTIZMO LIETUVOJE.................................................................................. 82

TARP ISTORINĖS IR TEORINĖS ROMANTIZMO SAMPRATOS (APIE VAI�GANTO IR PUTINO POLEMIKĄ) ...... 83

MI�KO IDEALUMO EMPIRIKA �ANYK�ČIŲ �ILELYJE�.......................................................................... 91

PRIEDAI...................................................................................................................................... 98

Romantizmai be romantizmo......................................................................................................... 98

Ma�ojo princo kelionė: tarp Nietzsche‛ės ir Biblijos.................................................................. 104

Goethe�ė apie romantiką ir klasiką............................................................................................. 113

Stendhalis apie romantiką ir klasiką........................................................................................... 115

Heinrichas Heine‛ė �Romantizmas� .......................................................................................... 115

Literatūra................................................................................................................................... 117

4

Pratarmė �i mokomoji knyga skiriama literatūros mokslui ypač opiai romantizmo sampratos

problemai spręsti. Skirtingai nuo tiksliųjų mokslų, humanitariniai mokslai tam tikra prasme yra mokslai be savo tiriamojo objekto, tiksliau, tai yra mokslai, kurie ne tiek tiria ai�kiai apibrė�tą objektą, kiek bando jį suformuluoti. Romantizmo kaip kultūrinio rei�kinio tyrimas ypač skaud�iai apnuogina pastangų rei�kinį įvilkti į grie�tą sąvokų rūbą bevilti�kumą. Kol kas niekam nepavyko pateikti visus patenkinantį apibrė�imą. Tokia padėtis tuo paradoksalesnė, kad romantizmo sąvoka yra pakankamai plačiai vartojama, tačiau klausimą, koks konkretus turinys po ja slepiasi, da�niausiai stengiamasi nutylėti arba sudaryti įspūdį, kad �is turinys visiems savaime suprantamas. Sąvoka pakeičia patį objektą, u� sąvokos bandoma pasislėpti nuo būtinybės formuluoti objektą. Kita vertus, tai, kad visos literatūros mokslo pastangos kol kas yra nukreiptos į tiriamojo objekto formulavimą, nerei�kia, kad objekto kontūrų blankumas atgraso nuo pastangų surasti pakankamai tikslų teorinį rei�kinio apibrė�imą.

�ioje mokomojoje knygoje pateikiama teorinė med�iaga yra savoti�kas įvadas į romantizmo estetikos, poetikos ir filosofijos tyrinėjimus. Ai�kinamasi ne tiek, kas yra romantizmas, jo estetinės ar filosofinės koncepcijos, poetikos ypatybės, bet tai, kaip formavosi romantizmo sąvoka, koks turinys vienu ar kitu metu buvo su juo siejamas, kaip ir kodėl romantizmas i�plito Vakarų Europos kultūroje ir galų gale XIX am�iaus pabaigoje pasiekė Lietuvą, kuo i�siskiria lietuvi�koji romantizmo samprata. Todėl �ia mokomąja knyga galės naudotis tiek studijuojantys visuotinę ar lietuvių literatūrą, tiek ir literatūros mokslo įvadą ar literatūros teoriją.

Beveik visi čia pateikiami tekstai savo laiku buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose (�Lituanisticoje�, �Darbuose ir dienose�, �Respectus philologicus�, Gimtajame �odyje�, ir ��iaurės Atėnuose�), o į vieną visumą jie surinkti tam, kad būtų patogiau į romantizmo sampratos ir jos formavimosi problemas pa�velgti kaip į vientisą rei�kinį ir ypač kad dar labiau i�ry�kėtų diachroninis �ios problemos aspektas. Visumai i�baigti pridurti du niekur nepublikuoti straipsniai, skirti Heinricho Heine‛ės veikalui �Romantinė mokykla� ir François René de Chateaubriand‛o �Krik�čionybės genijui�. Kadangi �ie tekstai buvo ra�yti kaip visi�kai savaranki�ki straipsniai, galimas kai kurių teiginių, interpretacijų pasikartojimas. Skirstant med�iagą į atskiras temas nesistengta prisiri�ti prie vieno konkretaus paskaitų modulio ar pratybų sekos. Tekstus bus galima naudoti tiek kaip pratybų med�iagą, tiek kaip papildomą literatūrą paskaitoms. Kiekvieno skyriaus prad�ioje glaustai nubrė�iamas probleminis kontekstas, atkreipiamas dėmesys į svarbiausius, ai�kinimosi labiau reikalingus klausimus.

Svarbiausias tikslas, kurio siekiama �ia mokomąja knyga, yra konkrečių rei�kinių pavyzd�iu (ginčo dėl senųjų ir naujųjų, Vai�ganto ir Putino pradėtos polemikos dėl romantizmo ir kt.) ai�kintis istorinius-diachroninius romantizmo sampratos klausimus, o tuo pačiu brė�ti metodologines diachroninio tyrimo gaires. XX am�iaus lingvistikai mil�ini�ką įtaką padarė Ferdinando de Saussure‛o teiginys, kad kalba egzistuoja kaip sistema sinchroni�kai, bet �i sistema nėra pastovi, ji istori�kai kinta, tad kalba turi ir diachroninį būvį. Nors sąvokų sistema vystosi pagal kiek kitokius dėsnius nei kalbos sistema, tačiau ir jai tinka �ių dviejų būvių teorija. Mokslinė sąvoka taip pat yra komunikacinės prigimties, tad visi pokalbio dalyviai turi kolektyviai sutarti dėl jų vartojimo, jeigu siekiama perteikti informaciją, o ne ją paslėpti ar nuo jos pasislėpti. Jokia įvardinimo savivalė neįmanoma. Kita vertus mokslinė sąvoka yra sudaryta i� daugelio segmentų, kurių dinami�kas tarpusavio santykis labai smarkiai prisideda prie santykio tarp �enklo ir �ymimojo didesnės slinkties. Skirtingai nuo kalbos sistemos, mokslinė sąvoka stengiasi apčiuopti iki galo dar ne visi�kai akivaizdų turinį, tikslina jį, apvalo nuo atsitiktinių priemai�ų, todėl turi gerokai daugiau galimybių per gerokai trumpesnį laiką pasislinkti nuo vieno �ymimojo turinio prie kito.

Georgas Friedrichas Wilhelmas Hegelis �Estetikos paskaitose� pastebėjo, kad �iuolaikinio �mogaus sąmonė yra maksimaliai individualizuota, nes �mogaus dvasia jau yra atsigrę�usi į save pačią. O ��is dvasios pakilimas i k i s a v ę s , kurio dėka tą savo objektyvumą, kurio iki �iol ji ie�kojo i�orinėje ir jutiminėje būties pusėje; dvasia įgyja savyje pačioje ir �ioje vienovėje su savimi

5

pačia jaučia ir �ino save, yra pamatinis romantinio meno principas�1. Tokia sąmonės individuacija u�deda ry�kų antspaudą visam �iuolaikiniam menui: �tikrasis romanti�kumo turinys yra absoliutus vidinis gyvenimas, o atitinkama forma � dvasinis subjektyvumas, įsisąmoninantis savo savaranki�kumą ir laisvę�2. O Friedrichas Schlegelis yra pabrė�ęs, kad �romanas yra romantinė knyga�3. �ios ai�kios nuorodos į romantinį meną gali nuvesti klaidingu keliu, jeigu neatsi�velgsime būtent į diachroninius sąvokos pokyčius. Tiek Hegeliui, tiek ir Schlegeliui bei kitiems romantikams į sąvoką romantinis romanas tilpo ir Miguelio de Cervanteso �Don Kichotas� ir Jeano-Jacqueso Rousseau �I�pa�intis�, ir net Homeras, o sąvoka romantinis menas apėmė ir kurtuazinę poeziją ir gotikinę architektūrą. Romantizmo sąvoką pirmasis pradėjęs vartoti Schlegelis ją įvedė norėdamas apibrė�ti �naująjį meną�, kaip prie�prie�ą senajam, antikiniam menui, kuris pavadintas �klasicizmu�. Vadinasi, jeigu mes norime tiksliai suprasti, su kokiu turiniu patys romantikai siejo romantizmo sąvoką, negalime jai suteikti �iuolaikinio turinio, diachronijos paversti sinchronija, pasiremiant sąvokos magija. Norint tiksliai identifikuoti sąvokos turinį kaip tik ir būtina per�velgti diachronines jos raidos pakopas.

Pana�us sunkumas i�kyla ir kalbant apie vadinamuosius tautinius romantizmus. Prancūziją su voki�kuoju meno skirstymu į romantizmą ir klasicizmą būtent naujojo ir senojo meno prasme pirmoji 1813 m. knygoje (publikuotoje Londone) supa�indino emigracijoje keletą metų jau gyvenusi Germaine‛a de Staël, supa�indino su ne�ymia ironija, su kokia �velgiama į nepakankamai i�silavinusią tautą. Prancūzams toks meno skirstymas buvo negirdėta ir kiek egzoti�ka naujiena. Tačiau praslinkus keliasde�imčiai metų François René de Chateaubriand‛as su 1802 m. pasirod�iusiu �Krik�čionybės genijumi� jau tampa pirmuoju prancūzų romantiku, o ir pati de Staël priskiriama romantikams, motyvuojant tuo, kad ji ir atve�ė �ią sąvoką į Prancūziją. Ar tokio sąlyčio, veikiančio, anot Jameso Frazerio, simpatinės magijos principu, u�tenka kūrinį paversti romantiniu, o kūrėją � romantizmo estetikos ir filosofijos atstovu? O �tai romanti�kojo �Parmos vienuolyno� autorius Stendhalis, nepaisant to, kad pats jis save laikė romantiku, jau nebepriskiriamas romantizmui ir nebepriskiriamas akivaizd�iai dėl chronologinių kriterijų.

Pana�iais keliais romantizmas keliavo ir į Lietuvą. Nei Simonas Daukantas, nei Antanas Baranauskas, nei romantinė �Au�ra� nesitapatino su romantizmu, nebuvo lietuvių ra�ytojams �inoma nė pati romantizmo sąvoka, neprieinami �ymiausiųjų romantinių ra�ytojų kūriniai. Labai komplikuotai savo santykį su romantizmu net ir XX a. trečiajame de�imtmetyje apibrė�ė ir Maironis, o keliolika metų prie� tai Petras Gerulis-Kragas polemizuodamas su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, meilę tėvynei ir darbą tėvynės i�vadavimo labui � opiausius kasdienius lietuvio �viesuolio u�davinius, vėliau tapusius lietuvi�kojo romantizmo estetine kvintesencija, � apibrė�ė realizmo vardu4, o romantizmo sąvoka iki Vai�ganto ir Putino pradėtos polemikos 1927 m. lietuvių literatūros moksle beveik nefunkcionuoja, nebent kalbama apie u�sienio autorius, Vakarų literatūros istoriją (Maironis). Ir po keletą metų trukusių įvairių autorių pasisakymų dėl romantizmo �i sąvoka nei�kart prigijo lietuvi�kajam estetiniam turiniui apibrė�ti.

Todėl teisėta būtų klausti, kas tokiu atveju yra romantizmas, jeigu nieko apie jį ne�inoję Coleridge‛as ar Wordsworthas, Chateaubriand‛as ar Staël, Baranauskas ar Maironis staiga gali tapti romantikais ir dvasi�kai susigiminiuoti su vokiečių romantikais, kurie, gana intensyviai bendraudami tarpusavyje (Jenos ratelis, Heidelbergo ratelis ir pan.), formulavo naujus estetinius meno principus? Ar i� tikrųjų vidinė giminystė sieja įvairių tautų romantikus? O gal romantikais jie tampa tik dėl tyrinėtojų sugebėjimo i�tempti sąvokos prasmes iki reikiamo ir norimo dyd�io? Kokia ir kas buvo ta jėga � filosofinė idėja, tautinės psichologijos bruo�as, � kuri lietuvių, nesusipa�inusių

1 Diese Erhebung des Geistes z u s i c h , durch welche er seine Objektivität, welche er sonst im Ausserlichen und Sinnlichen des Daseyns suchen musste, in sich selber gewinnt und sich in dieser Einigkeit mit sich selber empfindet und weiss, macht das Grund-Princip der romantischen Kunst aus, Hegel, 121-122. 2 Die wahre Inhalt des Romantischen ist die absolute Innerlichkeit, die entsprechende Form die geistige Subjektivität, als Ersassen ihrer Selbstständigkeit und Freiheit, Hegel, 122-123. 3 Kritische, P. 335. 4 Lietuvių P. 565-566.

6

nei su gro�ine romantikų kūryba, nei su jų filosofiniais ar estetiniais darbais, kūrinius u�pildė romantizmo dvasia?

Ar XX am�iaus viduryje lietuvių literatūros mokslas pasielgia pana�iai kaip prancūzų klasicizmo adeptai XVII am�iaus pabaigoje: nepaisant to, kad �Anyk�čių �ilelyje� ar �Trakų pilyje� įkūnyta savimonė rei�kiasi meniniais pavidalais, kurie labai artimi sentimentalizmui (pvz., kapinių, griuvėsių motyvai, jausmingumas, praeities ir dabarties sugretinimas ir pan.), tačiau �is pana�umas atkakliai ignoruojamas, per�ant giminystę romantizmui. Ar ne pana�iai elgiasi ir Vai�gantas, kuris i� �Goethe‛ės epochos pagimdytos, bet Vai�ganto romantine laikomos triados � �monija, tauta, individas � ekvilibristi�kai pa�alina �monijos ir individo dėmenis, palikdamas tik tauti�kumo dėmenį, juo totaliai pakeisdamas visą triadą? Kodėl taip elgiamasi? Kodėl sugebėdamas tiksliai referuoti Fritzo Stricho knygoje �Vokiečių klasika ir romantika� (1922) i�keltas idėjas, Vai�gantas savavali�kai perkelia prasminius akcentus ir savo tautinio universumo darinį pateikia vietoj romantinio universalumo. �ie prasmės perkėlimai jau verstų abejoti, ar lietuvis literatūros tyrinėtojas ir vokietis, i�tardami �odį romantizmas, galvoja apie tuos pačius dalykus, ar �ią sąvoką u�pildo vienas kitam identi�ku turiniu?

Tiek konkrečių kūrinių ar rei�kinių analizė, tiek bendresni pamąstymai apie kultūrinės sąmonės prigimtį turėtų pary�kinti romantizmo sampratos problemą. Tuo pačiu nesistengiama u�mir�ti ir kita �ios problemos pusė. Jeigu natūraliai besiklosčiusius kultūrinius ir literatūrinius procesus, i�plė�tus i� jų prigimtinių identifikacinių rėmų, nevisai teisėtai prancūzų ir anglų, italų ir ispanų kritikai įvilko į romantizmo sąvokos rūbus, tai nerei�kia, kad �ie rei�kiniai staiga tapo identi�ki romantizmui (atskaitos ta�ku laikant Jenos romantikus) ir visi�kai prarado savo imanentinius bruo�us. Kodėl Chateaubriand‛as laikomas romantiku, kokie jo kūrybos bruo�ai leid�ia daryti tokias i�vadas, kaip vyksta klasicizmo estetikos principus besistengusio įtvirtinti Chateaubriand‛o romantizavimas? Kodėl naujasis Coleridge‛o ir Wordswortho menas tampa romantiniu? Ir kodėl naujojo meno adeptas Stendhalis nepaliekamas romantizmui? Visi �ie kūrėjai, nori jie to, ar nenori, dalyvauja visuotiniame vakarieti�kosios kultūros kūrimo procese ir yra �io proceso įtakojami, jam prie�inasi ar atsiduoda. Jeigu atsispirsime romantizavimo magijai ir paie�kosime imanenti�kų �ių kūrėjų bruo�ų, su kokiomis kultūrinėmis �aknimis juos susietume? Laikantis Rene Welleko nuostatos, kad lenkų literatūra yra antrinė, turėtume pripa�inti, kad lietuvių literatūra yra jau tretinė, kadangi jos atskaitos ta�kas, jos mokytojas ir i�minties �altinis buvo lenkų literatūra. Nepaisant stipraus polinkio į epigoni�kumą lietuvių kūrėjai taip pat savo dvasios turinį, kuris, anot vokiečių romantikų, tampa i�orinės formos turiniu, įkūnijo tam tikromis formomis, kurios tik po daugelio metų buvo pavadintos romantinėmis, tačiau i�laikė ir savo imanenti�kus po�ymius. Kokie tie po�ymiai, kokiai vakarieti�kosios kultūros fazei jie artimesni, jei ne �vidine forma�, tai bent i�oriniu pavidalu? Visų �ių klausimų sprendimui ir skiriama �i mokymo priemonė, kuria visų pirma galės naudotis literatūrologijos magistrantai, o taip pat filologijos ir kultūrologijos bakalauro studijų studentai, literatūros mokytojai.

7

I TEMA.

GINČAS DĖL SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ Problemos horizontai: XVII a. pabaigoje nusistovėjo pakankamai ai�ki ir skaidri Nicola Boileau sukurta meno

kūrinio suvokimo, vertinimo, kūrimo principų sistema, kurią netikėtai sudrumstė Prancūzijos Akademijoje 1687 m. Charleso Perrault perskaityta poema, įrod�iusi, kad įmanomas ir visi�kai prie�ingas po�iūris į tradicines vertybes. Prasidėjo trejetą de�imtmečių trukęs intensyvus ginčas, kuris kultūros istorijoje gavo �ginčo dėl senųjų ir naujųjų� vardą. �io ginčo generuotomis idėjomis buvo pa�ymėtas visas XVIII am�ius. Vėliau jis atgijo romantizmo epochos Vokietijoje, įgaudamas naujus pavidalus ir pradėdamas naujus literatūrinės sąmonės brandos etapus. Ginčo tyrinėjimas kartu yra labai patogi med�iaga prakti�kai analizuojant suvokiančiojo subjekto savybes. Jis labai svarbus ai�kinantis evoliucionistinės savimonės u�uomazgas, kurios ypač sparčiai vystėsi visą �imtmetį, pavadintą �vietimo am�iumi. Kai kurie autoriai, jų i�keliami argumentai ar pasirinkta kovos strategija leid�ia geriau suvokti klasicistinės estetinės ir apskritai stati�kos racionalistinės savimonės principus bei atsakyti į klausimą, kodėl klasicizmas taip aklai tikėjo antikinio meno prana�umu ir kodėl nematė savo epochos a)meno privalumų. Atskiri pavyzd�iai, kuriuos pateikia Perrault ir jo �alininkai, akivaizd�iai parodo dogmati�ko po�iūrio į meną ribotumą, proto stingulį, i�ankstinę nuostatą, kurios neįveikia jokie loginiai argumentai ar akivaizdūs faktai.

Atrodo, kad būtent �is ginčas europieti�koje kultūrinėje sąmonėje ilgiems am�iams įtvirtina binarinę opoziciją tarp senųjų ir naujųjų, praeities ir dabarties, pirmyk�čių ir �iuolaikinių, i� kurios iki �iol nepavyksta i�sivaduoti nei literatūros mokslui, nei etnologijai, ar antropologijai. XVIII am�iaus pabaigoje �iuo aspektu naujai pabando pa�velgti vokiečių ra�ytojai ir meno teoretikai. Patys to nesuvokdami �iai opozicijai jie suteikia naują turinį, tik dabar pačią opoziciją pavadindami romantizmo ir klasicizmo prie�prie�a. Voki�koji ginčo versija, G. de Staël dėka grį�usi į Prancūziją ir netrukus i�plitusi visoje Europoje, rodo, kad vos ne pusantro �imto metų europieti�kąją meno sampratą �ymėjo giliai įsispaudęs prie�taros tarp senųjų ir naujųjų arba tarp klasikų ir romantikų pėdsakas. Tik po Heinricho Heine‛ės traktato á la Staël �Romantinė mokykla� prie�tara tarp klasikų ir romantikų atsiskiria nuo prie�taros tarp senųjų ir naujųjų.

Nesunku pastebėti, kad �ios dvi sąvokos �senieji� ir �naujieji�, skirtos aprėpti visą europieti�kojo meno visumą tiek laike, tiek ir erdvėje. Jos taikomos ne meniniam ar intelektualiniam judėjimui, ir netgi ne periodui apibrė�ti, bet suponuoja du meno tipus, kuriems privalo paklusti � nes kito pasirinkimo nėra � visų laikų ir visų kra�tų kūrėjai. Vadinasi, �ios sąvokos ir �ymi tam tikrus turinius, kurie pakankamai bendra�mogi�ki ir visuotiniai ir nepasi�ymi tokiu savitumu, kuris neleistų jomis �ymimiems rei�kiniams pereiti i� vienos epochos į kitą, i� vieno kra�to ar tautos į kitą. Tai daugiau istorinė ar psichologinės kategorijos, turinčios tik labai menką teorinio konceptualumo atspalvį.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pagrindinė literatūra:

1. Спор о древних и новых. Москва, 1985. 2. Riley P. Rousseau, Fénelon, and the quarrel between the ancients and the moderns. The

Cambridge companion to Rousseau. Ed. by Patrick Riley. Cambridge University Press, 2001. 3. Pago Th. Gottsched und die Rezeption der Querelle des Anciens et des Modernes in

Deutschland. Frankfurt a.M. 1989. 4. Schlegel Fr. Über das Studium der griechischen Poesie. Paderborn, Schöningh Verlag, 1982. 5. Meyer P. H. Recent German Studies of the Quarrel between the Ancients and the Moderns in

France. Eighteenth-Century Studies, 1985, Vol. 18, No. 3. P. 383-390.

8

Papildoma literatūra:

6. �ileris F. V. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją. Poetika ir literatūros estetika: Nuo Aristotelio iki Hegelio. Sudarė ir įvadą para�ė V. Zaborskaitė. Vilnius, Vaga, 1978.

7. Zelle C. Die doppelte Ästhetik der Moderne: Revisionen des Schönen von Boileau bis Nietzsche. Stuttgart, Meztler Verlag, 1995.

8. Swift J. The Battle of the Book. Prieiga per internetą: www.gutenberg.org/files/623/623-h/623-h.htm (�iūrėta 2008-05-31).

9. Oergel M. Culture and Identity: Historicity in German Literature and Thought 1770-1815. Berlin. New York. 2006.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

SENASIS GINČAS DĖL SENŲJŲ IR NAUJŲJŲ

�Ginčas dėl senųjų ir naujųjų� � �La querelle des Anciens et des Modernes� � i� esmės

ginčas tarp Charleso Perrault ir Nicola Boileau � buvo vienas ry�kiausių XVII a. pabaigos � XVIII a. prad�ios Prancūzijos kultūrinių įvykių. Prisidėdamas prie naujos kultūrinės savimonės formavimo jis turėjo ilgalaikių pasekmių, nors kaip da�nai būna tokiais atvejais, pasekmės ne visada prisimena savo prie�astis. Racionalistinės savimonės ir kreacionistinės pasaulėvokos vie�patavimo laiku �is ginčas sunkiai įsivaizduojamas jau vien dėl to, kad jį įskelia evoliucionistinės pasaulėvokos u�uomazgos, i� kurių vėliau i�augo istorizmo principas. Naujųjų �alininkai kultūros rei�kinius ima mąstyti kaip egzistuojančius nuoseklioje laiko slinktyje. Klasicizmo laikais skirtingas kultūrines ir istorines epochas buvo įmanoma palyginti su skirtingais �monėmis, kurie gali sueiti į vieną laiką ir vieną erdvę ir čia pasivar�yti savo jėga, o naujųjų �alininkai visą pasaulio istoriją palaipsniui ima lyginti su metų laikais ar su vieno �mogaus gyvenimu, skirtingas epochas prilyginant skirtingiems vieno �mogaus am�iaus tarpsniams, kurie, ai�ku, jau nebegali susieiti vienu laiku ir var�ytis, įrodinėdami savo prana�umą.

Ginčas staiga įsiplieskė po to, kai Prancūzijos Mokslų akademijos posėdyje 1687 m. sausio 27 d. tada pasakomis dar nepagarsėjęs poetas Charlesas Perrault perskaitė poemą �Liudviko Did�iojo am�ius�, skirtą karaliaus Liudviko XIV pasveikimui. �ioje poemoje lygindamas Romos imperatoriaus Augusto ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikus Perrault nuo pasimėgavimo antikine kultūra apsvaigusiai prancūzų �viesuomenei i�drįso pareik�ti, kad dabartiniai laikai ne tik niekuo nenusileid�ia romėnams mokslo ar meno srityje, bet daugeliu at�vilgiu netgi juos pralenkia. O įprotį auk�tinti antikinį meną kaip tobulumo įsikūnijimą pavadino įsisenėjusiais prietarais.

Kokia tai buvo drasti�ka, nors ir ne visai nauja, mintis, kaip skaud�iai ji �eidė nusistovėjusius estetinius klasicizmo stereotipus rodo ir tai, kad idėjinis klasicizmo ramstis � Nicola Boileau, � kaip pasakojo liudininkai, klausydamas poemos nenustygo vietoje ir įnirtingai ragino akademikus nutraukti poemos skaitymą. Tačiau Perrault balsas nebuvo u�tildytas, nors jam pritarė tik nedaugelis. Boileau nepasitenkinimui garbūs akademikai jį i�klausė ir u� tai i� Boileau susilaukė niekinančios pastabos, esą akademikai tampa be�d�ionių banda, kurie mėgaujasi patys savimi � sibi pulchri (gra�ūs patys sau). Nuo pat ginčo prad�ios Boileau dėka dabartinių laikų i�kėlimą suvar�ė rimtos dorovinės pasekmės � kaltinimas kuklumo stoka. �io ginklo N. Boileau neatsisakė iki pabaigos. Tačiau jį galima �mogi�kai suprasti � juk Perrault kėsinosi į jo, kaip did�iausio klasicizmo autoriteto, asmeninius laurus. �inoma, įnirtingo pasiprie�inimo Perrault idėjos susilaukė ne tik i� �Poezijos meno� autoriaus. Naujoms idėjoms nepritarė netgi tokios �dabartinių� laikų garsenybės kaip Racine‛as, La Fontaine‛as, Huet, Fénelonas. Ir vis dėlto būtent �ginčas apie senuosius ir naujuosius� paskatino svetimos nuomonės toleranciją. Po de�imties ginčo metų jau

9

drąsiai skamba Fénelono kvietimas i�sakyti pačias įvairiausias nuomones, kurios skatintų judėjimą nepasiekiamo am�inojo progreso idealo link.

Nepaisydamas solidaus pasiprie�inimo Perrault nesirengė atsitraukti. Savo po�iūrį jis nuodugniai pagrindė traktate �Paralelės tarp senųjų ir naujųjų meno ir mokslo at�vilgiu� (1688-1697). Netrukus naujųjų ideologiją ėmė vystyti ir Bernardas Fontenelle‛is, garsiojo dramaturgo Pierre‛o Corneile‛io seserėnas, Pierre‛as Bayle‛is. Jiems priskirtinas ir D‛Aubignacas, kurio knyga, naujai traktuojanti Homero asmenį, pasirodė tik 1715 m. Į ginčą įsitraukė ar jį sekė visa to laiko Prancūzijos �viesuomenė ir auk�tuomenė. Savo literatūrinę karjerą Jonathanas Swiftas pradėjo 1697 m. įsiterpdamas į ginčą satyrine gaidele � pamfletu �Visas ir teisingas prane�imas apie mū�į Sent D�eimso bibliotekoje, įvykusį praeitą penktadienį tarp senųjų ir naujųjų knygų� (i�sp. 1705), kuriame autorius palaiko senųjų pozicijas, o ginčo pabaigą nukelia į nenuspėjamą ateitį.

Ch. Perrault pirmtakas Desmarets, irgi akademikas, asmeni�kai kvietęs Perrault į kovą su naujosios poezijos niekintojais, keliolika metų iki �Ginčo� prad�ios dabartį palygino su pasaulio rudeniu, o antikinę senovę su pavasariu ir dėl to teigė, kad brandos laikotarpis yra daug vertesnis u� �nesubrendusią� Antiką. Binarinės opozicijos pavidalą įgavusi grandis �senieji � naujieji� taip palengva pajungiama vertikaliajai vertybinei, o taip pat ir laiko slinkties skalei. Atsakyti į klausimą, kas yra prana�esnis, tuo pačiu rei�kė nustatyti istorinio laiko, kuris tuo metu kaip tik ir pradėtas įsisąmoninti, slinkties pobūdį: senųjų gynėjai, i�auk�tinę antikinę praeitį, tuo pačiu nesąmoningai palaikė �monijos regreso idėją (antikinė praeitis � tobulumo įsikūnijimas, dabartis � netobula), kuri nuo 1750 m. įgaus i�baigtą rusoizmo pavidalą, o naujųjų gynėjai pradeda formuluoti XVIII am�iuje įsitvirtinusią nepaliaujamo progreso idėją. Tuo pačiu apčiuopiama dar pirmapradė istorinio proceso kaip kokybinio �monijos kitimo idėja.

Naujieji rėmėsi Descartesu (kaip opozicija senųjų Aristoteliui) ir jo kokybi�kai nekintančios �mogaus prigimties samprata, tačiau XVII a. pabaigoje pirminei �monijos progreso idėjai u�teko ir suvokimo, kad vystosi �mogaus protas, gilėja �inios, stiprėja įgūd�iai. Progresas remiasi ne autoritetu, kuris sustingdo judėjimą, bet nepaliaujamais ie�kojimais ir atradimais. Tik visuotinio progreso idėja ir buvo galima paai�kinti �naujųjų� poezijos prana�umą prie� antikinių autorių kūrinius.

Vis dėlto tai buvo tik pirmieji evoliucionizmo daigai, juos vis dar slėgė ankstesnė kreacionistinė sustingusio, kartą ir visiems laikams sukurto pasaulio koncepcija, todėl net ir Charlesui Perrault progresas vyko tik tarp dviejų ai�kiai istoriniame laike apibrė�tų ta�kų � prad�ios ir galutinio ta�ko, kuriame pasiekiamas idealas. �is galutinis ta�kas kaip tik ir buvo Liudviko XIV am�ius ar bent jau netolima jo ateitis. Todėl buvo teigiama, kad poezija būtent dabar yra pasiekusi savo auk�tumas, tokias, kokias seniesiems buvo pasiekusi Antika � daugiau Romos nei Graikijos. Laikas vis dar buvo mąstomas labai inerti�kai, tačiau naujieji įveikia mitologinį laiko slinkties �emyn i� �aukso am�iaus� į �gele�ies am�ių� mąstymą ir �ią vertybinę skalę sugeba apsukti idealu į ateitį ar bent dabartį. Jeigu seniesiems didinga buvo praeitis, o dabartis � tik menkas jos atspindys, tai naujiesiems praeitis tampa nebrand�ia prad�ia, i� kurios i�auga ilgų am�ių patirtį sukaupusi brandi dabartis.

Ginčo metu, 1690 m., Anglijoje pasirodo Johno Locke‛o knyga �Esė apie �mogaus intelektą�, filosofi�kai pagrindusi kintančio �mogaus sampratą: dvasinis �mogaus turinys yra nebe įgimtas, kaip teigė Descartesas, bet įgyjamas per pojūčius, tad ir �mogus (vadinasi, ir �monija) pradeda nuo tabula rasa būsenos ir juda dvasinės pilnatvės link, kaupdamas egzistencinę patirtį. Analogi�kai skambės ir naujųjų argumentai. Visi �ie rei�kiniai priklauso evoliucionistinės savimonės paradigmai. Chronologiniai jų sutapimai rodo, kad Vakarų Europa jau buvo subrendusi kardinaliems dvasiniams pokyčiams.

Netrukus po poemos Perrault imasi labai i�samaus abiejų epochų gretinimo ir per de�imtmetį (1688-1697) i�spausdina keturis tomus dialogų, kuriuos pavadina �Paralelė tarp senųjų ir naujųjų meno ir mokslo at�vilgiu�. Penkiuose dialoguose Perrault aptaria poeziją, retoriką, astronomiją, filosofiją ir kt. kultūrinės rai�kos formas, pabrė�damas, kad antikinio meno garbinimas yra grįstas ne objektyviu abiejų menų gretinimu, o subjektyvia nuostata, kuriai svarbiausiu estetiniu

10

kriterijumi tampa antikinis senumas: u�tenka kūrinį paskelbti antikiniu, ir jis tampa vertingas. Sėkmės geriausiu atveju gali susilaukti tik Antika sekantys kūrėjai. Abatas, vienas dialogo persona�ų, pasisakantis u� naujuosius, i�kelia meno suvokimo subjektyvumo idėją: kur slypi kūrinio estetiniai privalumas � pačiame kūrinyje ar suvokėjo galvoje.

Perrault ironi�kai pastebi, kad senųjų autorių garbintojai miglotas ar nesuprantamas Antikos kūrinių vietas ai�kina kaip prana�ų ir orakulų �od�ius, o sveiku protu vertinant nevykusius posakius įvardina kaip �figūras�, bet kai tą patį daro �iuolaikiniai autoriai, tos pačios �figūros� pavadinamos tikruoju vardu � kvailyste. Jau �Mirusiųjų dialoguose � senųjų ir naujųjų� (1683) Fontenelle‛is Homero lūpomis ironi�kai pasijuokė i� tokios nuostatos: �Tiesą sakant, a� taip ir �inojau, kad kai kurie �monės pasistengs į�velgti slaptą prasmę ten, kur a� nieko neturėjau galvoje� (Спор, 1985, 246). Smarkiai sukritikavęs Homerą ir abi jo poemas Perrault pastebi, kad �kiekvienas, kuris mūsų laikais imtų naudoti tokias pat poetines priemones, kurios Homerui pelnė dievi�kojo vardą, i�garsėtų kaip pakvai�ėlis� (Спор, 1985, 178).

Senųjų gynėjai įsitikinę, kad antikiniai kūriniai imanenti�kai giliaprasmiai ir i�mintingi, todėl, jeigu �mogus nesuvokia jų kaip giliaprasmių arba elementariuose vaizduose neį�velgia gilios prasmės, tuomet jis tik parodo savo proto ribotumą ar nei�lavintą skonį, lygiai kaip �būti su�avėtam kuo nors senovi�ku laikoma gero skonio �enklu� (Спор, 1985, 122). Seniesiems pateisinti griebiamasi bet kokių priemonių, kad tik nereiktų pripa�inti juos padarius kokią klaidelę, sakė Perrault.

�Mirusiųjų dialoguose� Fontenelle‛is bandė suprasti prie�astis, dėl kurių senovė taip labai i�auk�tinama. Sokrato lūpomis jis sako: �Senovė � ypatingos rū�ies dalykas, nutoldama ji i�auk�tinama. <...>. Paprastai �monės tokie �ali�ki senovės naudai todėl, kad juos liūdina jų am�ius, ir senovė dėl to i�lo�ia. Senuosius i�kelia taip auk�tai tam, kad pa�emintų am�ininkus� (Спор, 1985, 249). Jeigu antikiniai autoriai gyventų �iais laikais, sako Fontenelle‛is, jie niekuo nesiskirtų nuo dabartinių �monių.

Analizuojant senųjų ir naujųjų kūrybą nei�vengiamai griebiamasi gretinimo ir opozicinių ypatumų i�skyrimo. �Laisvuose svarstymuose apie senuosius ir naujuosius� (1688) Fontenelle‛is ypač daug dėmesio skiria �mogaus prigimties ypatumų nustatymui. Jis įveda opoziciją talentas � protas, kurią galima įvardyti kaip opoziciją tarp intuicijos ir proto, kitaip tariant tarp prigimtinio ir kultūrinio prado. Vėliau prie �ios opozicijos grį� Friedrichas Schilleris. Antikiniai poetai remiasi talentu, jie kuria lengvai, atsidavę savo kūrybiniam jausmui, o naujieji kuria daug lėčiau, didesnių protinių pastangų dėka. Gamta nesikeičia, sako Fontenelle‛is, �mogaus prigimtis taip pat nesikeičia, todėl �visi mes � senieji ir naujieji, graikai, lotynai ir prancūzai, visi�kai lygūs� (Спор, 1985, 253). Tačiau lyginant su antikiniais laikais naujųjų laikų prana�umas yra tas, kad jie galėjo perimti senųjų patirtį ir pasimokyti i� jų klaidų. Jeigu �ito nebūtų, perspėja Fontenelle‛is, reik�tų, kad naujųjų laikų �mogaus prigimtis yra �emesnio lygio nei Antikos laikų �mogaus, �kad mes ne tokie �monės, kaip jie� (Спор, 1985, 255).

Talento jėga, tęsia mintį Perrault, visada i�lieka nepakitusi, tačiau meno taisyklės, kūrinio konstravimo principai nuolat tobulėja. Poemoje �Liudviko Did�iojo am�ius� Perrault teigia, kad bet kuris menas sudarytas i� įvairių paslapčių, raktą kurioms mums suteikia patyrimas: protėvių trobelių neįmanoma palyginti su tuo, kuo jas pavertė meistri�kumas � su �iandieninių architektų statiniais. Kita vertus, gamta, kuri teikia kūrėjui talentą, nėra nusilpusi, tad nėra ko abejoti dėl to, kad �iuolaikiniai kūrėjai būtų apdovanojami menkesniu talentu. Am�iais kaupta �monijos patirtis virsta vėlesniųjų laikų prana�umo prie� ankstesnius pagrindu.

Senųjų �alininkas Jeanas La Bruyère‛as (1645-1696) vienas pirmųjų prie praeities � dabarties skalės priduria dar vieną dėmenį � ateities: �Mes, tokie nauji, po keleto am�ių tapsime senaisiais� (Спор, 1985, 329). Jo �vilgsnis i� ateities į dabartį dar neturi to kriti�kumo, kurį jis įgaus �vietimo epochoje, kai į Europos dabartį ims �velgti rusoistinis �tobulas laukinis� ar Montesquieu Persas. Tačiau tuo pačiu jis bando su�velninti �naujųjų� kritiką Antikos at�vilgiu tam, kad ateitis atlaid�iau pa�velgtų į jo paties am�ių. Jeigu ateities kartos, teigia La Bruyère‛as, susipa�inusios su dabarties epochos papročiais, kurie jam neatrodo labai patrauklūs (prekyba pareigomis, perkamas

11

teisingumas, u�sidarymas tarp keturių kambario sienų ir t.t.), nusigrę� taip pat ir nuo dabartinės epochos memuarų, eilėra�čių, komedijų, satyrų, tai jie bus verti tik u�uojautos, kadangi atsisakys malonumo susipa�inti su tokia nuostabia, taisyklinga ir kruop�čiai nuglūdinta kūryba. To paties reikėtų vengti ir dabarties kartoms, i� �iuolaikinių papročių rafinuotumo ta�ko vertinančioms antikinę poeziją. �monės neturi am�inų papročių ir charakterių, kurie keičiasi kartu su laikais, todėl negalima vienos epochos papročių primetinėti kitoms epochoms, lygiai kaip ir i� visų �monių reikalauti vienodo skonio. Negali būti taip, kad kūrinys vienodai patenkintų skirtingus skonius. Kita vertus, �mogaus prigimtis nesikeičia, kartoja ir La Bruyère‛as, todėl patys taikliausi pastebėjimai apie �mogaus �irdį ir aistras jau i�sakyti. �iuolaikiniams kūrėjams liko tik trupiniai. Griuvus Antikos kultūrai prireikė daugybės am�ių, kol �monija grį�o prie antikinio paprastumo ir natūralumo. Nors ir labai sunku, bet pradėti reikia nuo sekimo antikiniais kūrėjais. Pasibaisėtinas gotikos stilius, anot La Bruyère‛o, atsirado i� nemok�i�kumo, tačiau, laimei, jis buvo i�guitas ir pakeistas tuo puikiu menu, kurį i�tisos kartos galėjo matyti tik graikų ir romėnų kultūros griuvėsiuose.

Kiek smulkiau diferencijuoti ir giliau apmąstyti dvinarę laiko skalę imasi Fontenelle‛is, pasi�ymėjęs subtilesne laiko slinkties pajauta. Fontenelle‛is teigia, kad yra ne tik senieji � Antikos ir naujieji � �ių laikų �monės. Vienovės nebuvo jau ir Antikos laikais, nes �lotynai buvo naujieji graikų at�vilgiu� (Спор, 1985, 257), todėl kai kuriuos dalykus jie darė gerokai subtiliau ir meistri�kiau u� graikus, bet taip pat kaip ir �ie laikai labiau vertino senuosius. Tačiau abi �ios kultūros yra tiek labai nutolusios nuo mūsų epochos, kad mums laiko skirtumas tarp jų i�tirpsta, ir abi jas paliekame seniesiems. O mes to nepastebime ir leid�iame sau nebesistebėti, kad vienus senuosius (romėnus) vertiname labiau u� kitus senuosius (graikus). Pratęsęs laiko skalę į ateitį Fontenelle‛is spėja, kad ir jo laikai kada nors taps senaisiais, ateities kartoms palikę i�taisyti savo klaidas. Dar daugiau, galbūt po daugybės am�ių ir ateities kartoms mes tapsime tiek nutolę laike, kad susiliesime į viena laiko visumą su graikais ir lotynais. �velgiant i� ateities pozicijų nieko nebūtų nuostabaus, jeigu pagal minėtą principą vieni būsimieji senieji (t.y. dabartiniai laikai) būtų labiau vertinami nei kiti senieji (Antika). Tad senųjų garbinimas, apibendrina Fontenelle‛is, yra kvailas prietaras trukdantis tobulėjimui.

�Laisvuose svarstymuose� Fontenelle‛is pasiremia anglų empirizmo atstovo Franciso Bacono idėja lyginti �monijos istoriją su vieno �mogaus gyvenimu ir dar labiau sustiprina savo argumentus: jeigu įsivaizduotume �mogų, gyvenusį nuo pasaulio sutvėrimo iki mūsų dienų, matytume, kad �dabar jis yra brandos am�iuje ir todėl samprotauja geriau ir turi daugiau �inių nei bet kada anksčiau <...>� (Спор, 1985, 260). Taip susiklosto dar viena reik�minga opozicija: senovė yra �monijos jaunystė ar kūdikystė, o naujieji laikai � brandos am�ius ar net senatvė. Toks po�iūris leid�ia dabartinį am�ių, kaip paskutinį laiko grandinėje, laikyti pačiu brand�iausiu, pasiekusiu tobulumo vir�ūnę. Todėl nedaug yra dalykų, pritaria Perrault, dėl kurių jis galėtų pavydėti ateinančioms kartoms.

Perrault pripa�įsta, kad nors jis ir vertina �iuolaikinius autorius, tačiau jų kūryboje randa ir gausybę trūkumų, tuo tarpu senųjų gerbėjai įsitikinę, kad jų adoruojami antikiniai kūrėjai pasiekė meistri�kumo vir�ūnę ir tik did�iausias akiplė�a gali drįsti jų kūriniuose ie�koti silpnų vietų. Atsakydamas į Perrault teiginius Boileau nesivar�ydamas pereina prie apkalbų lygio asmeni�kumų, kurie ai�kiai stokoja aristokrati�ko kilnumo. Savo prie�ininką �Poezijos meno� autorius pirmiausiai siekia sukompromituoti moraliai ir eti�kai, taip i� jo atimant teisę sakyti tiesą, o tuo pačiu paai�kinant jo nusikalstamą į�ūlumą prie�tarauti visuotinai priimtai nuomonei, kuri tampa vienu svariausių Boileau argumentų: �Tačiau kai [antikiniais � G. L. ] ra�ytojais �avėjosi am�ių am�iais, o juos atmesdavo tik kai kurie �monės, pasi�ymintys keistu skoniu � juk i�krypęs skonis visada pasitaiko � tada abejoti �ių ra�ytojų verte yra ne tik akiplė�i�kumas, bet ir kvailystė. Juk jeigu jūs nematote jų kūriniuose gro�ybių, tai nerei�kia, kad jų ten nėra, o rei�kia tik tai, kad jūs akli ir neturite skonio� (Спор, 1985, 299).

I� Vitruvijaus Nicola Boileau pasiskolina pasakojimą apie Homero ryk�te vadintą Zoilą, kuris labai kriti�kai atsiliepė tiek apie Homerą, tiek ir apie Platoną, tačiau labai liūdnai baigė savo

12

gyvenimą: tarsi buvo nukry�iuotas, tarsi akmenimis u�mėtytas, tarsi gyvas sudegintas. �ią �iaurią mirtį Boileau atvirai laiko atpildu u� autoriteto negerbimą. Ir kada jis kalba apie tokį pat akiplė�ą Perrault ar jo brolį, i�vertusį tą patį Vitruvijų, susidaro įspūdis, kad Boileau nekantrauja pasigriebti akmenį ir juo pakeisti visus savo sofistinius argumentus. �ymiausias Klasicizmo estetikos atstovas demagogi�kai u�kerta kelią bet kokiai senųjų kritikai, polinkio į kurią stiprumą susieja su kritikuojančiojo dorovės ir intelekto ligotumo laipsniu. Kritikuoti senuosius galį tik blogi �monės ar bepročiai. Ir kada Perrault pristato i� rankra�čio jam �inomą D‛Aubignaco idėją, kad �Iliada� ir �Odisėja� yra ne vieno �mogaus, vardu Homeras, kūrinys, o keliolikos autorių ma�esnių poemų rinkinys, sujungtas į vieną visumą, Boileau įprastu sau būdu atmeta �į teiginį: garbiajam abatui niekada negalėjusi kilti tokia keista mintis, nebent paskutiniaisiais gyvenimo metais, kada jam pasimai�ė protas.

Įpykęs ant moterų, kurios, turėdamos didelę įtaką to laiko prancūzų vie�ajame gyvenime, palaikė naujųjų pozicijas, Boileau i�plaka ir jas savo de�imtąja satyra �Prie� moteris�. Charlesas Perrault galanti�kai jas apgina �Moterų apologija�.

Gro�io suvokimą Boileau grindė ne menine kūrinio analize, bet sugebėjimu atsiduoti autoritetingai nuomonei, reprezentuoti visuotinai pripa�intas tiesas ir vertybes. Ra�ytojo senumas nebūtinai yra jo vertės laidas, sako Boileau, tačiau jeigu juo nepaliaujamai �avimasi nuo senų senovės, tai yra neklystantis ra�ytojo vertės įrodymas.

Kai po kelerių metų konfrontacija tarp Perrault ir Boileau įgavo ypač a�trias formas ir reikėjo nuslopinti jos kar�tį, Boileau iniciatyva jo bičiuliai, tarp kurių buvo ir Racine‛as, pradėjo derybas dėl susitaikymo. Atvėsinti įkaitusį kraują ir verdančias aistras nebuvo taip lengva po tokios gausybės i�sakytų skaud�ių �od�ių. Vis dėlto 1694 m. rugpjūčio 4 dieną abu prie�ininkai paspaudė kits kitam ranką. Tačiau ir vėliau Boileau vis tiek neapsieidavo be kandaus �eminimo. 1700 m. jis ra�o lai�ką Perrault, kuriame siūlo kiekvienam pasilikti prie savo nuomonės, tačiau su�velninti laikyseną vienas kito at�vilgiu: �mums abiems dabar reikia galutinai i�sigydyti: jums � nuo per didelio tro�kimo �eminti �aunius senovės ra�ytojus, man � nuo bereikalingo polinkio peikti netikusius ir netgi vidutini�kus dabartinių laikų ra�ytojus� (Спор, 1985, 321). Net ir susitaikydamas su Perrault klasicizmo patriarchas negalėjo leisti dabartiniams ra�ytojams pakilti auk�čiau netikusio ar vidutini�ko lygio.

Didelis �Ginčo apie senuosius ir naujuosius� nuopelnas yra tai, kad ie�kodami argumentų saviems teiginiams pagrįsti ra�ytojai ir literatūros teoretikai buvo priversti atid�iau įsi�iūrėti į jų aptariamus rei�kinius, jų tarpusavio santykį, pačią �monijos ir jos kultūros istoriją, i�samiau analizuoti bei lyginti �iuolaikinę ir antikinę poeziją. Niekada iki tol Homero poemos nebuvo analizuojamos iki tokių mikroskopi�kai smulkių dalelių. Vertindami rei�kinius naujieji paskatina dinami�kos istorinio laiko sampratos formavimąsi, toleranciją kito nuomonei, gilesnį ir be�ali�kesnį kūrinio suvokimą, i�laisvintą i� autoriteto jungo. Pagaliau naujieji ima projektuoti XVIII am�iuje ypač populiarų �vilgsnį į dabartinius laikus i� kitos perspektyvos � ateities ar praeities laiko, skirtingo dvasinio i�sivystymo laipsnio ar skirtingų kultūrų.

1703 m. mirus Charlesui Perrault ginčas prarado savo a�trias formas, tačiau nenurimo. Į jį buvo įsitraukę daugelis tuometinių ra�ytojų, kuriems senųjų ir naujųjų ra�ytojų gretinimo ir vertinimo, pati esteti�kumo idėja nebeleido ramiai gyventi. Po gero �imtmečio ginčą atgaivino Fr. Schilleris, i�kėlęs naivųjį (senąjį) ir sentimentalųjį (naująjį) meno tipą, pagaliau, Friedrichas Schlegelis, įvedęs naują binarinę opoziciją � klasicizmas ir romantizmas, kuri iki pat Heinricho Heine‛ės �Romantinės mokyklos� rei�kė senojo ir naujojo meno opoziciją.

******* Publikuota straipsnio versija: Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų. �iaurės Atėnai, 2006 08 12. P. 3, 11.

13

II TEMA.

SĄVOKŲ ROMANTIKA IR KLASIKA FORMAVIMASIS Problemos horizontai: Kadaise kalbininkas Ferdinandas de Saussure‛as i�kėlė kalbos sistemos sinchroninio ir

diachroninio gyvavimo idėją, kuri smarkiai paveikė struktūralistus. Tačiau pasirodė, kad diachroninį būvį nėra labai lengva tyrinėti priemonėmis, kurios skirtos stati�kam sinchroniniam kalbos sistemos būviui tirti. Tą patį galima pasakyti ir apie filosofinių ar estetinių sąvokų gyvavimą. Jokios kitos sąvokos u� klasicizmą ir romantizmą geriau neperteikia tos sumai�ties, kurią sukelia sąvokų diachroninio būvio tyrimas sinchroniniam tyrimui taikomomis priemonėmis. Kodėl sąvokos romantika ir klasika suaugusios tokiais tvirtais nepertraukiamais saitais, tarsi vienos be kitos nebūtų galima paai�kinti? Chronologi�kai romantizmas siejosi taip pat ir su realizmu, simbolizmu ar impresionizmu, tačiau į binarinę opoziciją paprastai jungiamas tik su klasicizmu.

Labai svarbu suvokti, kad �ių dviejų sąvokų turinys labai smarkiai kito per pastaruosius du am�ius, o ypač per pirmuosius tris de�imtmečius nuo Friedricho Schlegelio iki Heinricho Heine‛ės. Galima sakyti, kad skirtingos epochos �ias sąvokas u�pildydavo skirtingu turiniu, lygiai kaip ir skirtingos tautos savinosi romantizmo sąvoką ir suteikė jai nuosavą tautinį turinį, kuris da�nai nedaug ką bendro turėdavo su romantizmo samprata XIX a. prad�ioje ar pabaigoje. I� tikrųjų galima atsekti dvi romantizmo sąvokos raidos kryptis. Viena jų radosi jau XVIII a. pabaigoje ir nuosekliai buvo vystoma vėlesniais laikais, o antroji ėmė formuotis po Heine‛ės �Romantinės mokyklos�. Būtina �inoti, kad skirtingos epochos tarė �odį �romantizmas, bet suteikė jam skirtingą reik�mę. �į epochų skirtumą ir bandysime ai�kintis. Pirmasis �ingsnis jau �engtas susipa�įstant su naujojo ir klasikinio meno adeptų susikirtimu po Charleso Perrault skaitytos poemos Akademijoje. Ginčas nenurimo visą XVIII a., o atgijęs XVIII a. pabaigoje Vokietijoje (Schilleris, Schlegelis, Humboldtas) suteikė jam naują pavidalą ir pagimdė naujas sąvokas � klasicizmas ir romantizmas. Jau Schilleris, atgaivinęs senąjį ginčą Vokietijoje ir binarinius polius pavadinęs savais � naiviojo ir sentimentaliojo meno � vardais, senąsias sąvokas patikslina nauju turiniu, įvesdamas skirtį tarp jausmingojo ir racionalaus menininko prigimties prado.

Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į tai, kad patiems romantikams ir Goethe‛i romantizmas rei�kė naująjį meną, susiformavusį riterinėje epochoje ir gyvuojantį iki �iol, o klasicizmas rei�kė senąjį antikinį meną ir jo europieti�kus epigonus. �i skirtis į Europą patekusi per madam de Staël veikalus paliko nei�dildomą įspūdį ir veikia romantizmo sampratą iki �iol. Heine‛ė romantizmo sąvoka pirmasis apibrė�ė chronologi�kai siauresnius ir konceptualiai grie�tesnius rėmus � Jenos romantikų ratelį ir jiems artimus ra�ytojus. Vėliau �i konceptualioji skirtis buvo vystoma R. Haymo �Romantinėje mokykloje�, H. A. Korffo �Goethe‛ės epochos dvasia� ir kt., romantizmui suteikdama savitos pasaulėvokos, besiremiančios vokiečių idealistine filosofija, ir pasaulėjautos prasmę. Tačiau nepaisant dviejų am�ių intelektualinių pastangų didesnės vienybės sprend�iant �į klausimą nebuvo pasiekta.

XIX a. prad�ios ra�ytojai save tapatino su naujuoju menu, kuriam Friedrichas Schlegelis ir jo bičiuliai Jenos romantikai jau buvo davę romantizmo vardą, kurį Europoje i�platino madam de Staël. Tai buvo labai plati ir menkai konceptualizuota sąvoka. Tam tikra prasme �is naujasis menas buvo modernizmas, atsivėręs ateičiai ir pabėgęs nuo var�ančios antikinės kultūros globos. Kiekvienoje did�iųjų kultūros tautų �is menas buvo pakankamai skirtingas, su savomis tradicijomis, praeities paveldu ir dabarties rūpesčiais. �ią įvairovę vienijo naujumo siekis, o ne pasaulėvokos ar pasaulėjautos dėsningumai. Todėl �iandien jį apibrė�dami viena romantizmo sąvoka, vis dėlto turim pripa�inti did�iulę vidinę romantizmo įvairovę. I� tikrųjų tai ne romantizmo įvairovė, o skirtingos srovės ir kryptys, per jėgą įtemptos į romantizmo sąvokos valdas. XIX am�iaus prad�ios vartojama �od�io romantizmas reik�me �is menas i� tiesų buvo vieningas būtent savo atsigrę�imu į dabartį. Tačiau jau netrukus, po Heine‛ės knygos �Romantinė mokykla� pasirodymo gerokai susiaurėja

14

sąvokos romantizmas reik�mė. Heine apibrė�ia ribas, kurios i� esmės sutampa su ankstyvojo romantizmo rėmais. Kintant �ymimajam, konkretizuojant ir siaurinant jo turinį, ankstesnė jo �naujojo meno� reik�mė beveik nepakito, o Jenos romantikų pasaulėvoka per sąvokos tapatumą tapo ir kitų romantizmų nuosavybe. Kita vertus, naujųjų literatūrų, vadintų romantizmo vardu, estetinės ar poetinės savybės tapo ir �Romantinės mokyklos� bruo�ais.

Prancūzijoje ar Anglijoje romantikai buvo naujojo meno, kuris, anot Stendhalio, siekė patenkinti kultūrinius dabartinių kartų poreikius (Stendhal, 32-33), o anaiptol ne voki�kojo �der Weg nach Innen�, arba gilinimosi į save, ir kitų idėjų adeptai. Prancūzų romantikai galutinai įveikia Boileau senuosius ir įtvirtina naujuosius. Tačiau tos reik�mės, kuri pradedama klostyti po Heine‛ės knygos, XIX a. prad�ioje romantikai nė ne�inojo. Tai, kas juos sieja, yra tarnavimas naujajam menui, o ne antikos kopijavimas, kuris tuo metu tampa anachroni�ka atgyvena. Tad kai mes sakome romantikas Chateaubriand‛as ar romantikas Colleridge‛as, mes paskome tik tai, kad jie atstovauja naujajam menui, o ne tai, kad jie mąsto ir jaučia taip, kaip ankstyvieji romantikai Novalis, Wackenroderis, Schellingas ir pan.

Tad galima kalbėti apie du romantizmo variantus. Platesne prasme tai yra naujasis menas, nugalėjęs antikinės kultūros diktatą, bei visa jo tradicija ir įtaka. Ir �ia prasme romantizmas yra ko ne visų Europos tautų nuosavybė, turint omeny, kad XIX am�iuje visų Europos tautų menas atsinaujino ir atsijaunino. O siauresne ir konceptualesne prasme romantizmas yra ypatingas Goethe‛ės epochos dvasios produktas, gryniausiu pavidalu prasiver�ęs Jenos ratelyje. �ia prasme romantizmas yra ne naujasis menas, o ypatingos pasaulėvokos ir pasaulėjautos pagimdytas menas. Su kitų tautų romantizmais jį gal ir sietų naujumo dėmuo, tačiau tokiu atveju Novalio ar Wackenroderio pasaulėvokos ypatingumo jau nebebūtų galima apibrė�ti romantizmo vardu, taip jį sugiminiuojant su Byrono, Coleridge‛o, Wordswortho, Hugo ar Chateaubriand‛o romantizmu. Ka�kurį �ių romantizmų jau reikėtų ra�yti kabutėse. Romantikai kuria naująjį meną, t. y. duoda skaitytojui tai, kas atitinka jo dabartinius poreikius. Tačiau kas yra tai, kas atitinka tuos poreikius? Kas yra menas? Menas yra estetinio subjekto savitumas: jo mąstymo principai, egzistencinės vertybės, gro�io samprata. �iuolaikinis �mogus negali mąstyti senovi�kai.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pagrindinė literatūra:

1. Schilleris F. V. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją. Poetika ir literatūros estetika: Nuo Aristotelio iki Hegelio. Sudarė V. Zaborskaitė. Vilnius, Vaga, 1978.

2. Stendhal. Racine et Shakespeare. Études sur le Romantisme. Paris, Michel Lévy Frères, Libraires-Éditeurs, 1854.

3. Croce B. Aesthetik. Tübingen, Verlag von J. C. B. Mohr. 1930. 4. Sainte-Beuve. Ch. A. What is a classic? Literary and Philosophical Essays. New York, 1938.

P. 121-133. 5. Schlegel Fr. Über das Studium der griechischen Poesie. Paderborn, Schöningh Verlag, 1982. 6. Сталь Ж. де. О Германии. Литературные манифесты западноевропейских романтиков.

Москва, МГУ, 1980. Papildoma literatūra:

7. Romantizmas Vakarų literatūroje. Vilnius, VU, 2000. 8. Eckermann J. P. Pokalbiai su Goethe : paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Vertė Giedrė

Sodeikienė. Vilnius, Vilspa, 1999. 9. Гумбольдт Фр. фон. Язык и философия культуры. Москва, 1985.

10. Сталь Ж. де. О литературе. Москва, Искуство. 1989.

15

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! PRATYBŲ MED�IAGA:

ROMANTIKA IR KLASIKA

Tarp 1795 m. ir 1800 m. Vokietijoje buvo padėti pamatai literatūrologinei opozicijai

romantika-klasika ir abi �ios sąvokos įvestos į plačią apyvartą. 1850 m., kada Vakarų Europoje sąvokos romantika ir klasika jau buvo susiformavusios kaip savaranki�ki terminai, vienas garsiausių XIX a. literatūros kritikų prancūzas Ch. de Saint-Beauve‛as straipsniu �Kas yra klasika?� pabandė klasikos sąvokai grą�inti ankstesnįjį turinį ir t e r m i n ą klasika vėl paversti e p i t e t u klasika: �Klasikas, remiantis įprastu apibrė�imu, yra senovės autorius, kanonizuotas susi�avėjimo, ir savo srities autoritetas. �odis klasikas �ia prasme pirmąkart buvo pavartotas romėnų� (Saint-Beauve, 121).

Pirmasis Akademinis �odynas (1694) klasikinį autorių apibrė�ia kaip �ypač vertinamą senovės autorių, kuris yra jo tiriamojo dalyko autoritetas� (Saint-Beauve, 123), o tai rei�kia, kad Klasicizmo �ydėjimo laikotarpiu sąvoka klasika turėjo vien tik stilistinę epiteto reik�mę ir save pačius klasicistai mąstė anaiptol ne jos rėmuose. 1835 m. Akademijos �odynas �engia �ingsnį konceptualumo link, senąjį apibrė�imą patikslindamas tokiais pasakymais kaip �nustatytos taisyklės kompozicijai ir stiliui�, �grie�tos meno taisyklės, kurių �monės privalo laikytis� ir pan. Toks apibrė�imas jau zonduoja Klasicizmo meninį skonį, tačiau pastangos juo apibrė�ti kultūrinį rei�kinį, o ne kūrybines ra�ytojo potencijas Ch. de Saint-Beauve‛ui pasirodo esančios pavojingos, nes tokia klasikos samprata prie�tarauja leksinei �od�io klasicus reik�mei ir įvardydama tik tam tikras ra�ymo taisykles i�pa�inusius ra�ytojus, teisę vadintis klasiko vardu suteikia vidutinio rango, anaiptol ne pavyzdiniams ra�ytojams tik u� tai, kad jie yra �tikslūs, protingi, eleganti�ki, visada ai�kūs, vis dar kilnių jausmų ir lengvai pridengtos jėgos� (Saint-Beauve, 125). Kritiko nuomone, tokį apibrė�imą garbieji akademikai nukalė kaip ginklą kovoti su prie�u � romantika. Todėl savąjį klasiko ai�kinimą jis stengiasi apvalyti nuo teorinio antsluoksnio ir skelbia, kad klasikas yra ne Klasicizmo atstovas, o bet kurios, net ir Romantizmo, epochos pavyzdinis kūrėjas: �klasikas <...> yra autorius, kuris praturtino �monijos mintį, padidino jos vertę ir sąlygojo judėjimą pirmyn, kuris atrado ka�kokią moralią ir neabejotiną tiesą arba atskleidė ka�kokią am�iną aistrą toje �irdyje, kurioje viskas rodėsi �inoma ir atrasta, kuris i�rei�kė savo mintį, pastebėjimą ar atradimą nesvarbu kokia forma, jeigu tik ji pati yra plati ir didinga, grak�ti ir mąsli, sveika ir daili, kuris su visais kalbėjosi savo nuosavu individualiu stiliumi, kuris pasirodė esąs taip pat ir viso pasaulio stilius, naujas be neologizmų, naujas ir senas, kuris lengvai tampa �iuolaiki�kas visiems laikams� (Saint-Beauve, 124).

Ch. de Saint-Beauve‛as, kuris pats buvo didelis autoritetas, suformuluotas po�iūris remiasi tvirta tradicija ir turi patikimą u�nugarį: �Klasiką a� vadinu sveikata, o romantiką � liga. Ir �tai N i b e l u n g a i yra klasi�ki kaip ir H o m e r a s , kadangi abu yra sveiki ir veiklūs. Dauguma naujųjų romantikai yra ne todėl, kad yra nauji, o todėl, kad yra silpni, ligoti ir sergantys, ir senieji yra klasi�ki ne todėl, kad yra seni, o todėl, kad yra stiprūs, �valūs, smagūs ir sveiki. Jeigu mes pagal tokias savybes skirsime klasiką ir romantiką, tai mums greit viskas taps ai�ku.� (Goethe, 1857, 92). �ie, Ch. de Saint-Beauve‛o cituojami J. W. Goethe‛ės �od�iai vien jau mums neįprasta paradigma: klasikiniai � seni kūriniai, romantiniai � nauji rodo, kad XIX a. prad�ia klasiką ir romantiką suvokė kitaip, nei �iuolaikinis mokslas.

Neatitikimas randasi i� dviejų reik�mių, kurios suteikiamos �od�iui klasikas, susiprie�inimo. Lietuvių literatūros mokslas gali jį i�spręsti diferencijuodamas reik�mes į terminą klasicistas, arba Klasicizmo estetikos pasekėjas (P. Corneille‛is, J. Racine‛as, J. B. Molière‛as), ir epitetą klasikas, arba pavyzdinis ra�ytojas (�emaitė, Vai�gantas, J. Biliūnas). Daugelyje europieti�kųjų kalbų (angl. classic, pranc. classique, vok. Klassiker) tokia diferenciacija leksi�kai neįmanoma � abi reik�mės perteikiamos vienu �od�iu, todėl ir atsiranda da�nai pasitvirtinantis pavojus susilieti abiem reik�mėms ir per sąvokos tapatumą sutapatinti klasikus ir klasicistus, Homerą su Molière‛u,

16

Vergilijų su Racine‛u, regint jų rū�inį � p a v y z d � i o � tapatumą, bet i�leid�iant i� akių meninės pasaulėvokos savitumą ir skirtingumą, kuris yra gerokai ry�kesnis, bet net ir mil�ini�kas būdamas, ne visada pastebimas.

Pana�us �od�io reik�mės perkėlimas i�tinka ir romantikos sąvoką., kai sakoma, kad �klasi�kumas ir romanti�kumas yra mūsų proto apystatos dalis� (D�Arcy, 202). Psichologizavimo dėka tiek klasika, tiek ir romantika pasidaro nebe klasicistų ar romantikų i�vystyta estetinės savivokos sistema, bet vir� epochų sklend�iančio �mogi�kojo temperamento i�rai�ka, vieno psichologinio pradmens įsivie�patavimas: �romantinis idealas, gyvavęs dar iki trubadūrų ir kurtuazinių idealų, ankstyvaisiais viduram�iais pasitraukia, bet visa savo jėga jis grį�o atgal devynioliktajame am�iuje (D�Arcy, 210). Opozicija klasika-romantika tampa psichologinės diferenciacijos prielaida: samprotavimai, grie�tumas, protas atiduodami klasikai, vaizduotė, jausmas, laisvumas, miglotumas � romantikai. Rei�kinio visuotinumas bei dalinis etninis lokalumas suteikia pagrindą kalbėti apie tai, kad kultūrinė kryptis tėra tam tikros tautos temperamento (charakterio) įsivie�patavimas bendratautiniame estetiniame subjektyvume: Klasicizmo � prancūzų, Sentimentalizmo � anglų, Romantizmo � vokiečių. Tokio po�iūrio da�nai laikomasi ir lietuvių literatūros moksle.5

Romantikos-klasikos antinomija Prancūzijoje pirmąsyk pasirodė G. de Staël veikale �Apie Vokietiją� (�De L‛Allemagne�, 1813). Kartais �odis klasikinis, sako G. de Staël, vartojamas kaip �od�io tobulas sinonimas, tačiau pati ji klasikine laikysianti senųjų laikų poeziją, o romantine tą poeziją, kuri siejasi su riterystės laikų tradicijomis � ��odis r o m a n t i n i s neseniai Vokietijoje buvo įvestas �ymėti poezijai, kurios �altinis buvo trubadūrų dainos, kurios gimė krik�čionybės ir riterystės epochoje� (Staël, 284). �iuo principu J. de Staël kultūrą i�skaido į dvi epochas: �tą, kuri buvo prie� krik�čionybės įvedimą, ir tą, kuri ėjo po jos�. Į opozicijos romantika-klasika paradigminį kompleksą tuo pačiu įvedamos naujos binarinės a�ys: stabmeldystė � krik�čionybė, Pietūs � �iaurė, Antika � Viduram�iai. Prancūzų tauta, sako madam de Staël, labiausiai apsi�vietusi i� romaninių tautų turi polinkį į klasikinę poeziją, sekimo pavyzdys kuriai � senovės graikų ir romėnų poezija. �Anglų tauta, pati �viesiausia tarp germani�kųjų tautų, mėgsta romantinę, riterinę poeziją ir did�iuojasi �io tipo �edevrais.� (Staël, 285) Nors �is pastebėjimas grįstas daugiau XVIII a. vyravusia kultūrinių rei�kinių determinacija tautos dvasia (tautos charakteriu), tačiau jame jau ry�kėja ir vėlesnis prancūzų ikiromantinio laikotarpio literatūros sutapatinimas su klasikine literatūra. Abiejų �ių literatūrų madam de Staël nesusaisto hierarchiniais vertybiniais santykiais, rinktis esą reikia ne arba romantinę arba klasikinę poeziją, o tik romantinės poezijos savaimi�kumą, gyvybingumą ir klasikinės poezijos pamėgd�iojimą. Klasikinė poezija neatitinka �iuolaikinių Europos tautų dvasios, nes ji yra transplantuota literatūra, tuo tarpu romantinė poezija, prie�ingai, yra vietinės kilmės, prigimtinė Europai. Klasikinė poezija jau atgyveno savo am�ių, skirtingai nei �romantinė literatūra � vienintelė, kuri gali vystytis, savo �aknis ji įleid�ia į mūsų dirvą, ir todėl ji gali toliau augti ir atsinaujinti: ji i�rei�kia mūsų tikėjimą, ji primena mums mūsų istoriją; jos i�takos senovėje, tačiau ne antikinėje� (Staël, 291). Pačią �ią antinomiją G. de Staël atsive�ė i� Vokietijos, kur ji jau buvo pradėjusi virsti visuotinai priimta sąvoka.

Meno skirstymo į klasikinį ir romantinį idėją J. W. Goethe dalinasi su Fr. Schilleriui. 1789 m. straipsnyje �Paprastas sekimas gamta, maniera, stilius� J. W. Goethe pasisakė u� objektyvumo įsigalėjimą poezijoje: yra vienas, absoliutus kūrybinis metodas, besiremiantis paprastu sekimu gamta. I�kėlęs subjektyvumo svarbą �iems teiginiams programiniu straipsniu �Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją� (1795/96) pasiprie�ino Fr. Schilleris, kuris gėti�kąjį metodą pavadino naiviuoju, tačiau greta jo i�kėlė visi�kai kitą � sentimentaliosios poezijos galimybę. Priklausomai nuo santykio su gamta poetai arba patys yra gamta, t.y. �vadovaujasi tiktai paprastąja gamta ir

5 Vladas Dubas Klasicizmą kildino i� prancūzų tautos dvasios: �protingumas, logi�kumas, sausumas yra prancūzų tautos ypatybė: prancūzai- �monės racionalūs par excellence� (Dubas, 152), o Vai�gantas lietuvi�kąjį romantizmą ai�kino etninėmis lietuvių savybėmis: �romantizmas Europos protuose ir �irdyse permanentinis�, jis yra �esminis �mogaus sielos pasirei�kimas� ir todėl �romanti�kai melancholingai, svajingai, ka�ko pasiilgusiai ir misti�kai lietuvių prigimčiai romanti�kasis idealizmas� yra savas gaivalas (Tumas, 1927, 222, 234, 229).

17

jausmais, tenkindamiesi vien tikrovės mėgd�iojimu�, arba ie�ko prarastosios gamtos, t.y. �apmąsto įspūdį, kurį jiems sukelia objektai, ir susijaudinimas, kuris apima jį patį ir mus, pagrįstas tik �iuo apmąstymu� (Poetika, 253-254). Pirmasis polinkis poetą daro naivų, antrasis � sentimentalų. Abu �ie menai yra skirtingų prigimčių estetinė i�rai�ka, abu vienodai vertingi ir nesusieti subordinaciniais ry�iais. Tačiau J. W. Goethe‛i, tik de�imčia metų vyresniam u� Fr. Schillerį, menas dar nėra tapęs objektyvia �mogaus dvasinio turinio i�rai�ka, jis pats yra objektyvus, egzistuojąs u� �mogaus sielos ribų, todėl menas i�saugo vertybinę reprezentaciją: yra tikrasis (klasicistinis) ir netikrasis (romantinis) menas, tikrojo meno i�krypimas, su kuriuo J. W. Goethe‛ė nuosekliai ir be ma�iausios tolerancijos kovojo, abi �ias tendencijas garsiojoje savo maksimoje sujungdamas sveikatos ir ligos opozicija: �Klasika yra sveikata, o romantika � liga� (Goethe, 1857, 234). Terminas naivumas, anot J. W. Goethe‛ės, rei�kė tai, kas vėliau buvo pavadinta klasi�kumu, o sentimentalumą atitiko romanti�kumas. Tik vėliau broliai Schlegeliai i�vystę �ią idėją, �ji i�plito po visą pasaulį ir kiekvienas �neka apie Klasicizmą ir Romantizmą, apie kuriuos prie� penkiasde�imt metų niekas negalvojo� (Croce, 490). J. W. Goethe‛ės papra�ytas i�sakyti savo nuomonę apie poemą �Hermanas ir Dorotėja� W. von Humboldtas argumentuotai palaikė Fr. Schillerio klasifikaciją. Sentimentalumo po�ymis yra �med�iagos ry�ys su siela� (Humboldt, 201), med�iagos subjektyvizavimas. Tačiau kadangi tokio ry�io reikia ir naiviajai poezijai, nors ji tenkinasi ma�esne jo doze, tai senoji ir naujoji poezija skiriasi ne kaip objektyvioji ir subjektyvioji, bet skirtingu objektyvumo laipsniu.

Tiek Fr. Schilleris ir J. W. Goethe‛ė, tiek ir broliai Schlegeliai apie romantiką ir klasiką kalba tik kaip apie dvi skirtingas stilistikas, du skirtingus meno ir poetų temperamentus, du skirtingus to paties dvasinio turinio i�rai�kos pavidalus, �kuriais tegali reik�tis apskritai poeto genijus� (Poetika, 250-251). G. W. Fr. Hegelis �Estetikos paskaitose� jau skyrė tris meno rū�is: simbolistinį (rytieti�ką), klasikinį (graiki�kąjį) ir romantinį (�iuolaikinį). Lyginant su �ileri�kuoju skirstymu hegeli�koji sistema jau turi istorizmo elementą, t.y. visos �ios rū�ys rodo meno raidos pakopas, tuo tarpu Fr. Schillerio sistema remiasi tik sisteminiu principu ir istorinės prasmės nenumato: antikinis gali būti ir �iuolaikinis autorius ar abu �ie pradai gali jungtis vieno ra�ytojo kūrinyje, pvz., J. W. Goethe‛ės �Verteryje�. �ileri�koji sistema dar tebėra horizontalioji, diachroninė, o hegeli�koji � jau sinchroninė, vertikalioji. �iųdviejų � istorinės ir teorinės � termino reik�mės sumai�ymas, B. Croce‛ės nuomone, veda prie atsiradimo tokių paradoksalių sisteminių charakteristikų, kai į objektyvų imitacinį vaizdavimą linkę kūrėjai vadinami klasikais, o jausmingieji � romantikais. Dėl to net pats romantinės estetikos kūrėjas Fr. Schlegelis leid�ia sau kalbėti apie romantinę senovės persų poeziją, o �mūsų dienomis i�keliamas k l a s i k i n i s graikų, lotynų ir prancūzų r o m a n t i � k u m a s � (Croce, 492).

Sistemine prasme sąvokos klasi�kumas ir romanti�kumas rodo mąstymo, stilistikos ypatybes, bet istoriniu aspektu Klasicizmas ir Romantizmas �ymi visai kitus dalykus � labai konkretų istorinį-kultūrinį tautos būvį ir specifines �į būvį lemiančias ir jo kuriamas psichologines struktūras. Tai, kas i� sisteminio po�iūrio ta�ko atrodo giminingi (homogeni�ki) rei�kiniai, pvz., W. Shakespeare‛o ir J.-J. Rousseau romanti�kumas, tas i� istorinio ta�ko įgyja ry�kius heterogeni�kus bruo�us ir patenka į skirtingas klases. Todėl reikia ai�kiai skirti sąvokų reik�mes: atitinkamą stilių, nuotaiką ar temperamentą �ymėti tik sąvokomis klasi�kas ir romanti�kas, tuo tarpu priklausomybę istori�kai konkrečiai kultūros epochai bei estetinei sistemai nurodyti sąvokomis klasikinis ir romantinis, ir ypač saugotis supainioti sąvokas romantinis ir romanti�kas, kurias atskirti ne visos kalbos turi gramatinių galimybių.

Labai anksti �odinio meno kūrybos problemas Fr. Schlegelis ėmėsi spręsti antitezės senasis-naujasis menas pagalba. 1796 m. jis jau ai�kiai suprie�ina �iuolaikinę ir klasikinę, arba antikinę, poeziją. Nepraėjus nė ketveriems metams �Pokalbiuose apie poeziją� jis jau laisvai manipuliuoja sąvokomis klasikinė. antikinė, romantinė, sentimentalioji, �iuolaikinė poezija. XVIII a. pabaigoje net ir būsimieji romantikai auk�čiausiąja meno vir�ūne laikė objektyviuosius meno dėsnius įkūnijusią senąją graikų ir romėnų literatūrą. Tačiau ne tik XVII a. pabaigoje kilusio ginčo tarp senųjų ir naujųjų atstovai, i� kurių �ią opoziciją bus perėmę ir vokiečiai �vietėjai bei romantikai, bet

18

ir �ie, pastarieji, suvokė, kad nei jų poezija yra pana�i į antikinę, nei jie gali kurti taip pat, kaip kūrė Homeras ar Vergilijus. Skirtumas tarp antikinės bei naujosios poezijos ir buvo bandomas u�čiuopti tokiomis sąvokomis kaip klasikinė, objektyvioji, antikinė ir romantinė, subjektyvioji, �iuolaikinė. Fr. Schlegeliui, W. von Humboldtui, o vėliau net ir J. W. Goethe‛i �ios sąvokos rodė du skirtingus meno �altinius � Antikos ir Viduram�ių � naujosios Europos tautų, tiksliau, XII � XIII a. riterinę literatūrą, conte de roman (pasakojimų romanų kalba), Roman (populiariųjų knygų) tradiciją.

Sąvokos antikinis ir klasikinis Fr. Schlegeliui beveik visi�kai sutampa, tik klasikinis gali reik�ti dar ir sentbevi�kąjį pavyzdinis. Kritikas labai nepalankiai vertina klasicistinę literatūrą. Po did�iųjų Renesanso kūrėjų � Shakesperare‛o, Lope de Vega‛os, Gozzi‛o � mirties Europoje gausėjo klaidingos meno tendencijos. Ilgainiui �i� pavir�utini�kų abstrakcijų ir apmąstymų, i� klaidingai suvoktos senovės ir i� vidutini�kų talentų Prancūzijoje i�augo plati ir nuosekli netikros poezijos sistema, kuri rėmėsi tiek pat netikra poezijos meno teorija� (Schlegel, 1823, 247). Taip atsiradusi dvasios liga (galbūt dėl to vėliau J. W. Goethe ligos vardu pavadino pačių romantikų kūrybą), kuri gavo vadinamojo gero skonio vardą. �iuolaikinė epocha taip pat turi savus klasikus � Dante‛ę, W. Shakespeare‛ą, Goethe‛ę, kurių pagrindinis bruo�as yra... romanti�kumas: �Senasis autorius tuo populiaresnis, kuo romanti�kesnis. �tai tas principas, kuriuo remdamiesi �iuolaikiniai �monės i� naujo atrinko ir atsirenka savus klasikus� (Schlegel, 1983, 298-299).

Jeigu prie�prie�a klasikinis-romantinis i�lieka visada, kaip ir senasis-romantinis menas, tai romantinis menas ne visada tapatinamas su �iuolaikiniu. Po kelerių metų (1808) kultūros istorijoje Fr. Schlegelis jau i�skiria dvi epochas � �iuolaikinę ir romantinę, kurias skirianti gili praraja. M. de Cervanteso romanas �Don Kichotas� galėtų su L. Ariosto �Pa�ėlusiu Orlando� pasirungti dėl romantinės poezijos vainiko, o J. W. Goethe‛ės �Vilhelmo Meisterio mokymosi metai� priklauso �iuolaikinei poezija. �Skiriamasis �iuolaikinio poetinio meno po�ymis � jo ai�kus ry�ys su kritika ir teorija ir lemiama �ios įtaka� (Schlegel, 1983, 2, 285). Romanti�kumas �ia prasme yra spontani�kas meninio kūrybinio jausmo įsikūnijimas, poetinę formą, kaip teigia romantinė organinės formos idėja, įgaunantis kūrybinio akto metu, o �iuolaiki�kumas remiasi senųjų poetų kūrybos analize, jų sukurtų formų imitavimu.

Fr. Schlegelis prisipa�ino, kad teoriniams jo teiginiams i�baigtumą įgauti padėjo minėtasis Fr. Schillerio straipsnis. Abu mąstytojai i�skiria du poezijos tipus: naivioji poezija remiasi objektyviojo meno principu, vadinasi, sutampa su klasikinio, arba antikinio, meno nuostatomis, tuo tarpu sentimentalioji poezija remiasi subjektyviaisiais kūrybos pradmenimis ir tuo atitinka �legeli�kąjį romantinės poezijos apibrė�imą. Tačiau Fr. Schillerio opozicija naivus-sentimentalus yra tipologinė, o Fr. Schlegelis savajai opozicijai antikinė (klasikinė)-�iuolaikinė nori suteikti istorinės kategorijos reik�mę. Savo terminų Fr. Schlegelis neapibrė�ia labai ry�kiais kontūrais, o per�velgus vos kelerių metų jo ra�inius i�ry�kėja ir �ių terminų semantikos evoliucija. Senąją poeziją Fr. Schlegelis vis da�niau ir drąsiau ima vadinti klasikine. Svarbiausias jos bruo�as � atitikimas objektyviems meno ir gro�io įstatymams, o �iuolaikinės � subjektyvią estetinę vertę turintis įdomumo faktorius. Taip į istorinę opoziciją klasikinė-�iuolaikinė poezija įvedama tipologinė opozicija objektyvus-subjektyvus. Terminas romanti�kas vartojamas tiek tipologine subjektyvus prasme, tiek istorine, �yminčia riterinės literatūros tradiciją, kuriai priskiriami ir L. Ariosto‛as bei M. de Cervantesas. Tik vėlgi nepamir�kime, kad 1796-1800 m. laikotarpiu romantine Fr. Schlegelis vadina ne Romantizmo literatūrą, nes jos tuo metu dar nė nebuvo, o �iuolaikinę literatūrą, kuriai atstovauja ir J. W. Goethe, Fr. Schilleris, Fr. G. Klopstokas, Ch. M. Wielandas. G. E. Lessingas.

XVIII a. pab. � XIX a. pr. sąvokomis klasika ir romantika buvo i�rei�kiamas turinys, smarkiai besiskiriąs nuo to, kuris joms suteikiamas dabartiniais laikais. Pagrindinis skiriamasis jų bruo�as buvo tas, kad klasika atstovavo senajam, antikiniam, menui, o romantinio meno �aknys � �iuolaikinėje Europos kultūroje, riterinės literatūros tradicijoje, klasikinis menas � objektyvusis, besiremiantis norminiais meno įstatymais, romantinis � subjektyvusis, pats i� savęs formuojantis meno dėsnius. Tad jeigu paskutinieji voki�kojo �vietimo ir pirmieji Romantizmo atstovai, i�girdę �odį klasika, galvodavo apie antikinius graikų ir romėnų poetus � Homerą, Vergilijų, Euripidą,

19

Sofoklį bei jų teoretiką Aristotelį, tai �iuolaikinį �mogų �i sąvoka nuveda į Klasicizmo epochą (1636-1715) ir jos vėlesniąsias transformacijas (�vietimą, Veimaro klasiką) su tokiais jų atstovais kaip J. Racine‛as, P. Corneille‛is, J. B. Molière‛as, J. W. Goethe, Fr. Schilleris ir jų teoretikai N. Boileau, G. E. Lessingas ir kt.; sąvoka romantinis pirmiesiems asocijavosi su naujuoju menu, u�gimusiu Viduram�iais, mirusiu gero skonio epochoje (t.y. Klasicizmo) ir atgimusiu paskutiniuoju metu; �ymiausi romantikai � Dante‛ė, G. Boccaccio, M. de Cervantesas, L. Ariosto ir kt., bei did�iausias jų teoretikas � kūrėjo poetinis genijus, o antriesiems ji asocijuojasi su Romantizmo epocha (1798-1830) bei jos teoretikais ir kūrėjais Fr. Schlegeliu, W. Wackenroderiu, Novaliu, Fr. W. Schellingu, Fr. Schleiermacheriu ir kt.

�iandien sąvokos Klasicizmas ir Romantizmas �ymi konkrečią estetinę savimonę, kuri i�kyla kaip kompleksinė pasaulio ir būties mąstymo ir jutimo sistema, o XVIII a. sąvokos romantika ir klasika buvo estetinės pasaulėjautos i�rai�ka, kuriai pakanka vien jausenos specifikos. Nesusipratimai randasi tada, kai estetinė savimonė imama tirti estetinės pasaulėjautos tyrimui pritaikytomis priemonėmis: Maironis, Baranauskas, Daukantas romanti�ki, tačiau ne romantiniai ra�ytojai, jie romanti�ki lygiai tiek, kiek romanti�kas yra Homeras, Dante‛ė ar W. Shakespeare‛as, tačiau estetinė jų savimonė neturi Novalio, E. T. A. Hoffmanno ar C. Brentano kūriniuose aptinkamų i�baigtų romantinės estetinės pasaulėvokos struktūrų, kurios negali susiformuoti i� paskirų pana�umų ir elementų.

******* Publikuota straipsnio versija: Romantika ir klasika. Gimtasis �odis. 1998. Nr. 4. P. 15-20.

20

III TEMA.

HEINRICHO HEINE‛ĖS KNYGA �ROMANTINĖ MOKYKLA� Problemos horizontai: Heinricho Heine‛ės traktatas �Romantinė mokykla� yra svarbus lū�io momentas

romantizmo sąvokos formavimosi kelyje, savoti�ka antroji po Friedricho Schlegelio diachroninė romantizmo sampratos raidos fazė, atsiremianti į kelis svarbiausius kertinius akmenis ir u�a�trinanti visų pirma sociologinį-politinį bei religinį romantizmo sampratos aspektą. Norint tiksliau suvokti paties Heine‛ės kūrinio svarbiausias idėjas, reikia atsi�velgti tiek į XIX a. IV de�. pakitusias bendras politines visuomenines nuotaikas Vakarų Europoje, tiek į asmeninius pokyčius paties Heine‛ės gyvenime, tiek į jo menkai tramdomą egotistinį subjektyvumą, asmenines simpatijas ar antipatijas, kurios stipriau ar silpniau sąlygojo poeto sprendimus ir i�vadas. Tarkim, būdamas �ydų kilmės vokiečių protestantas jis atkakliai kovoja prie� katalikybę ir bėga į kataliki�kąją Prancūziją (i� kurios kadaise buvo i�varyti garsių romantikų Adalberto von Chamisso, Friedricho de la Motte Fouqué ar Karlo Friedricho von Savigny proseneliai-hugenotai, po Nanto edikto panaikinimo 1685 m. turėję emigruoti į Vokietiją), sofisti�kai įrodinėdamas, kad vokiečių protestantizmas i�sigimė į katalikybę, o prancūzų kataliki�kumas per revoliucinės kovos metus nustojo savo negatyvumo. Kita vertus Friedricho Schlegelio atsivertimas į katalikybę tampa puikiu pretekstu antikataliki�kam Heine‛i apkaltinti visą romantizmą sąmokslu su katalikybe. Heine‛ė buvo vienas pirmųjų, kurie įtvirtino romantizmo sąsajos su krik�čionybe idėją, kurią pirmoji Europai paskelbė Germena de Staël: Heine‛i romantizmas yra voki�kos dvasios susiliejimas su krik�čionybės dvasia, pirmenybę teikiant voki�kajai dvasiai, romantizmo pradus brandinusiai dar gerokai iki sąlyčio su krik�čionybe, kuri tik paskatino �į dvasinės fermentacijos procesą.

Romantinis dvasingumas susikirtęs su dominuojančiu politiniu visuomeni�kumu XIX a. IV de�imtmetyje romantizmui primetė kontrrevoliucinio ir antivisuomeninio (egoistinio), u�siimančio mistika, gyvenančio nuo �emi�kų reikalų atitrūkusiomis svajonėmis rei�kinio sampratą. Romantizmas ilgiems de�imtmečiams tampa negatyviu kultūriniu-dvasiniu rei�kiniu, bėgimu nuo tikrovės, ir tik ma�daug po �imto metų jis imamas reabilituoti kaip metodas, skirtas ne pabėgimui nuo tikrovės, bet savitam jos tyrimui (Jacques Barzun). Did�iulis Heine‛ės nuopelnas romantizmo sampratos konkretizavimui yra tas, kad �alia bendrosios romantizmo, kaip naujojo meno sampratos, Heine‛ė įveda �romantinės mokyklos� sąvoką ir romantizmą Vokietijoje apriboja tik brolių Schlegelių laike ir erdvėje grie�tai apibrė�tu įtakos lauku. �Romantinės mokyklos� sąvoka Europoje i�kart prigyja ir da�nai tampa romantizmo sinonimu. 1870 m. pasirod�iusioje savo laiku vieno garsiausio vokiečių filologo Rudolfo Haymo knygoje tokiu pat pavadinimu �Romantinė mokykla� romantizmas tampa i�imtinai voki�ku rei�kiniu, nebe naujuoju menu, o Jenos ar Heidelbergo romantikų, Hoffmanno kurtu menu, grįstu savita pasaulėvoka ir pasaulėjauta. �i tendencija dar labiau sustiprinama fundamentaliajame Hermanno Augusto Korffo veikale �Goethe‛ės laiko dvasia� (1923-1958).

Heine‛ės �Romantinė mokykla� yra per Heine‛ės subjektyvumą perko�ta XIX a. IV de�imtmečio romantizmo samprata, kuri vos ne �imtui metų tapo objektyvia romantizmo samprata ir kuri greičiau leid�ia atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl Heine‛ė suvokė romantizmą, o ne kas romantizmas buvo kaip savitas kultūrinis dvasinis rei�kinys. Ir nors Heine‛ė sakosi sudavęs mirtiną smūgį romantizmui, o savo knygą pavadina �eksterminaciniu karo �ygiu prie� romantizmą�, tačiau tuo pačiu jis ir gerokai sukonkretino iki tol per daug plačią romantizmo, kaip naujojo meno, sampratą.

21

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Pagrindinė literatūra:

1. Heines Werke. In fünf Bänden. Bd. 4. Berlin, Weimar, 1976. 2. Heine H. Vermischte Schriften. Bd. 1. Hamburg, Hoffmann und Campe, 1854. 3. Heine H. Sämmtliche Werke. Bd. 13. Hamburg, Hoffmann und Campe, 1862. Skyrius: �Die

Romantik�. P. 15�19. 4. Thimm Fr. The Literature of Germany. London, D. Nutt, 1844. 5. Haym. R. Die romantische Schule: ein Beitrag zur Geschichte des deutschen geistes.

Hildesheim, 1961. Papildoma literatūra:

6. Lazdynas G. Thomas Mannas ir romantinis kelias į save. Thomas Mannas ir romantizmas (Thomo Manno VII seminaro tezės). Nida, 1993. P. 11-13.

7. Schmitz-Emans M. Theories of Romanticism. The First Two Hundred Years. Nonfictional Romantic Prose. Expanding Borders. Ed. Sondrup S. P., Nemoianu V. John Benjamin Publishing Company, 2004.

8. Stendhal. Racine et Shakespeare. Études sur le Romantisme. Paris, Michel Lévy Frères, Libraires-Éditeurs, 1854.

9. Nicholls A. Goethe, Romanticism and the Anglo-American Critical Tradition. Romanticism on the Net. Issue 28, November 2002. Internetinė prieiga: http://www.erudit.org/revue/ron/2002/v/n28/007207ar.html (�iūrėta: 2008 03 07).

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

HEINE‛ĖS �ROMANTINĖ MOKYKLA�

Savo po�iūrį į romantizmą Heinrichas Heine‛ė pirmąsyk suformulavo trumpame

straipsnelyje-polemikoje �Romantika� (1820), kuriame i�dėstė pagrindinius vėliau �Romantinėje mokykloje� pakartotus teorinius teiginius. Visų pirma tai ciklinė romantikos ir klasikos kaita. Senovės Graikijoje ir Romoje dominavo jutimingumas, todėl �monės mėgavosi i�oriniu stebėjimu ir objektyviojo pasaulio vaizdavimu. I�kilus krik�čionybės vertybėms atsirado nuojauta, kad egzistuoja ka�kas vertingiau nei jutiminis pasitenkinimas ir �monės pabandė i�reik�ti ir apdainuoti poetiniu �od�iu �į slaptą �irdies virpulį, begalinį ilgesį ir palaimą. Naujiems jausmams reikėjo surasti naujus �od�ius, kurie leistų tiksliausiai i�reik�ti naująsias pajautas. Taip gimė romantinė poezija, ry�kiausiai suklestėjusi viduram�iais, tačiau netrukus nuslopusi per nuolatines karines ir religines audras. Naujaisiais laikais ji vėl atgijo Vokietijoje ir praskleidė gra�iausius savo �iedus, i� kurių did�iausios pagarbos nusipelno J. W. Goethe ir A. W. Schlegelis. Heine‛ė nepritaria poezijos skirstymui į romantinę (miglotą, spalvingą) ir plastinę, kadangi romantinius jausmus su�adinantys vaizdai turi būti �tokie pat skaidrūs ir tiek pat ai�kiai apibrė�ti kaip ir plastinės poezijos vaizdai� (Heine, 1862, 18). Būtent todėl Goethe‛ė yra pats plasti�kiausias poetas, bet ir romantikas. Romantinės poezijos raidai mil�ini�ką įtaką padarė krik�čionybė, o per ją ir riterystė, tačiau ir viena ir kita tebuvo priemonės įvesti romantikai, kuri jau seniai tapusi voki�kosios poezijos dvasia.

Heinricho Heine‛ės (1797-1856) stambios apimties darbas �Romantinė mokykla� turi pabrė�iamų sąsajų su madam de Staël knyga �Apie Vokietiją�. Emigravęs į Prancūziją Heine‛ė i�sikėlė sau tikslą �supa�indinti prancūzus su vokiečių dvasiniu gyvenimu� (Heine, 1976, 358). Ra�ytas 1832 rudenį � 1833 �iemą straipsnis 1833 m. kovą-gegu�ę pavadinimu �Dabartinė

22

literatūros būklė Vokietijoje, po madam de Staël� buvo publikuojamas naujame prancūzi�kame laikra�tyje �L‛Europe littéraire�, tad buvo skirtas prancūzų skaitytojui. Gerokai i�samesnis jo variantas buvo įtrauktas į Heine‛ės knygą �Apie Vokietiją� (�De l‛Allemagne�) 1835 m., o po metų jau kaip �Romantinė mokykla� pasirodė voki�kai.

Pirmąsyk prane�dama prancūzams apie vokiečių meną madam de Staël �į meną jau suvokė kaip vientisą rei�kinį, bet dar ne judėjimą ar mokyklą. Į tokį rangą romantizmą pakėlė tik Heine‛ė, romantizmą apibrė�damas romantinės mokyklos vardu. Heine‛ė i�kart pabrė�ia, kad �Vokietijoje ji buvo visi�kai kas kita, nei tai, kas Prancūzijoje vadinama �iuo vardu� ir kad �jos tendencijos buvo visi�kai skirtingos nuo prancūzų romantikų� (Heine, 1976, 195). Kitaip tariant, jau Heine‛ė pastebėjo, kad tuo pačiu vardu Vokietijoje ir Prancūzijoje apibrė�iami skirtingos prigimties rei�kiniai. �Kas buvo romantinė mokykla Vokietijoje?�� klausia Heine‛ė ir atsako, kad �ji buvo ne kas kita kaip Viduram�ių poezijos prikėlimas, kaip ji rei�kėsi Viduram�ių giesmėse, tapyboje ir architektūroje, mene ir gyvenime. Tačiau �i poezija buvo kilusi i� krik�čionybės <...> (Heine, 1976, 195).

Kuo reik�minga �iuolaikiniam romantizmo suvokimui �i pastaba? Visų pirma Heine‛ė atkreipia dėmesį į tai, kad jis kalbąs apie Prancūzijoje dominuojančią katalikybę, religiją, kuri tuo metu jau nustojusi savo gydančios ir gelbstinčios galios ir kuri �mogų padalino į kūną ir dvasią, kuriai skirta numarinti kūną. I� �itos antgamti�kos u�duoties kilusi ne tik nuodėmė, bet ir veidmainystė. �iuolaikinis �mogus jau suvokiąs tuos kra�tutinumus, į kuriuos stūmusi katalikybė, todėl, �jeigu mes suvokiame visą tokio absoliutaus spiritualizmo nuoseklumą, mes taip pat turime mąstyti, kad krik�čioni�kai kataliki�ka pasaulėvoka pasiekė savo pabaigą. Kadangi kiekviena epocha yra sfinksas, kuris nugarma į bedugnę, kai tik atspėjama jo paslaptis� (Heine, 1976, 196-197).

Tačiau Heine‛ė i�kelia ir istorinę katalikybės reik�mę. Katalikybė radosi tuo metu, kai Romos imperiją u�plūdo �siaubingai mil�ini�kas materializmas�, kuris grasino sunaikinti visą �moni�kąjį dvasingumą. Petronijaus ir Apulėjaus knygos rodančios, jog �kūnas �iame Romos pasaulyje buvo tapęs toks į�ūlus, kad buvo reikalinga krik�čioni�koji drausmė jam nubausti� (Heine, 1976, 197). Krik�čioni�kas spiritualizmas gaivinančiai veikė ir pakankamai sveikas �iaurės tautas, krik�čioni�kai sudvasindamas pilnakraujį barbarų kūną ir taip pradėdamas europieti�kąją civilizaciją. Toks svarbiausias krik�čionybės nuopelnas. �Viduram�ių meno kūriniai dabar rodo tą materijos įveikimą per dvasią� (Heine, 1976, 197). �ito dar nesimato Nibelungų giesmėje ir herojinėse sakmėse, kadangi �čia vie�patauja dar visi�kai ikikrik�čioni�kas mąstymo ir jausenos būdas, čia grubi jėga dar nėra su�velninta riteri�kumo� (Heine, 1976, 199). �velni krik�čionybės �viesa, anot Heine‛ės, čia dar nėra prasimu�usi per gele�inius �arvus.

Kurtuazinėje poezijoje su �Parcifaliu� ir �Lohengrinu� prie�akyje, karaliaus Artūro ir �ventojo Gralio ciklais, jau vie�patauja krik�čioni�kai sudvasinta jėga. �i Viduram�ių poezija turi savitą pobūdį, kuriuo ji skiriasi nuo graikų ir romėnų poezijos. Heine‛ė paklydimu laiko po�iūrį, kad antikinis menas laikomas ne tik klasikiniu, bet ir plasti�ku, kadangi bet kuris menas privalo būti plasti�kas. Tačiau svarbiausias skirtumas yra tas, kad klasikiniame mene plastinės figūros yra visi�kai identi�kos vaizduojamajam, idėjai, kurią nori i�reik�ti autorius, pvz., Odisėjo klajonės yra ne kas kita kaip konkretaus �mogaus, kurio tėvas Laertas, o �mona Penelopė ir kuris vadinasi Odisėju, klajonės, o romantiniame mene, kuriame riterio klajonės dar turi ir ezoterine reik�mę, kuri galbūt rei�kia ir gyvenimo apskritai klaidumą, drakonas, kuris buvo įveiktas simbolizuoja nuodėmę ir pan. �Tai yra viduram�ių poezijos, kurią mes vadiname romantine, pobūdis� (Heine, 1976, 202). Kaip matome, Heine‛ė įveda naują paradigmą, skiriančią klasikinį-realistinį (mimetinį) ir romantinį-simbolinį meną, tačiau i�laiko ir ankstesniąją senosios-naujosios poezijos opoziciją.

�Klasikinis menas vaizdavo tik baigtinumą, ir jo paveikslai galėjo būti identi�ki menininko idėjai. Romantinis menas vaizdavo ar greičiau kreipdavo į begalybę ir skaidrius dvasinius ry�ius, ir jis pasitelkdavo tradicinių simbolių sistemą ar greičiau paraboli�kumą, kaip jau pats Kristus savo spiritualistines idėjas visokiomis puikiomis parabolėmis stengėsi padaryti ai�kias. I� čia viduram�ių meno kūriniuose misti�kumas, paslaptingumas, stebuklingumas ir egzaltacija <...>� (Heine, 1976,

23

202). Tokiose tautose kaip skandinavai ar indai, kuriose poezija nukreipta į begalybę ir i�leid�ia į pasaulį baisingas fantazijos i�peras, mes atrandame poeziją, kurią taip pat laikome romantine ir įprastai vadiname romantine. Gotikinėse katedrose mes gerai jaučiame dvasios pakylėjimą ir kūno sumenkėjimą (Heine, 1976, 204).

Tačiau, sako Heine‛ė, �menai yra gyvenimo veidrod�iai, ir kaip gyvenime katalikybė u�geso, taip nuslopo ir i�bluko ir mene. Nuo Reformacijos laikų kataliki�koji poezija Europoje palaipsniui i�nyko, o jos vietoje mes matome vėl atgyjančią seniai mirusią graiki�kąją poeziją� (Heine, 1976, 204). �itaip originaliai Heine‛ė i�sprend�ia did�iulio laiko tarpo tarp antikinės ir klasikinės �iuolaikine prasme poezijos problemą.

Į to laiko meną, nepaisant kūrėjo religinių pa�iūrų, Heine‛ė �velgia kaip į protestą prie� katalikų ba�nyčią: �Italų tapytojai polemizavo su ilgaskverniais ko gero daug įtakingiau nei saksų teologai. �ydintis kūnas Tiziano paveiksluose, tai visas Protestantizmas. Jo Venerų juosmenys yra daug i�samesnės tezės u� tas, kurias vokiečių vienuolis prikalė prie Wittenbergo ba�nyčios durų� (Heine, 1976, 205). Rodėsi, tartum �monės staiga būtų panorę i�sivaduoti i� tūkstantmetės prievartos. Laisvės dvelksmą ypač pajutę menininkai, kurie tarsi nusikratę krik�čionybės slogučio entuziastingai pasinėrė į graiki�kuosius malonumus. �į laikotarpį Heine‛ė pavadina neoklasikinės poezijos periodu. Auk�čiausią ta�ką ji pasiekė valdant Liudvikui XIV (1643-1715), kurio politinės įtakos dėka neoklasikinis menas i�plito visoje Europoje.

Į originalias vė�es vokiečių literatūrą grą�ino ir aktyviausiai su prancūzi�komis svetimybėmis kovojo Lessingas (1729-1781), ir ne tiek savo teoriniais darbais, kiek meno kūriniais: �visuose jo darbuose gyva ta pati didi socialinė idėja, tas pats progresuojantis humanizmas, ta pati proto religija, kurios Jonas jis buvo, bet kurios Mesijo mes vis dar laukėme. �ią religiją jis visada skelbė, tačiau, deja, da�nai vieni�as ir dykumoje� (Heine, 1976, 206). Ir nors Lessingas galingai sukritikavo prancūzi�kąjį keliaklupsčiavimą prie� senovės graikus, tačiau ir pats savo nuorodomis į tikrus senovės graikų meno �edevrus padėjo pamatus naujos rū�ies mėgd�iojimui.

Artimiausiu Lessingo pasekėju Heine‛ė pavadina Herderį (1744-1803). Vėliau i�kyla Goethe, Wielandas, Ifflandas, Kotzebue. �i literatūra ir buvo tai, �prie� kurią paskutiniaisiais XVIII am�iaus metais Vokietijoje i�kilo mokykla, kurią mes vadiname romantine� (Heine, 1976, 207) ir kurią pristatė broliai Augustas ir Friedrichas Schlegeliai. Su Augustu Schlegeliu Heine‛ė artimai susipa�ino Bonos universitete, kur u�uot studijavęs teisę, daugiausia klausė A. Schlegelio literatūros paskaitų. Romantinės mokyklos, kurią Heine‛ė vadina ir Schlegelių mokykla, estetines nuostatas Heine‛ė laiko estetine doktrina: �A� sakau doktrina, kadangi �i mokykla pradėjo nuo praeities meno kūrinių įvertinimo ir recepto ateities meno kūriniams� (Heine, 1976, 209). Tad praėjus trims de�imtmečiams po Jenos ratelio susikūrimo Heine‛ė jau gali jį mąstyti kaip tam tikrą suverenų rei�kinį. Tai nėra bendra romantinės literatūros srovė, bet viena jos at�akų � atskira romantinė mokykla, �ymėjusi literatūros grį�imą prie romantinių i�takų.

Heine‛ė ne itin palankiai atsiliepia apie brolius Schlegelius, teigdamas, kad kaip ir Lessingas jie buvo stipresni neigiant ir silpnesni teigiant, kad jiems trūko tvirto filosofinės sistemos pamato. �Įvairiai pliau�kiama apie Fichte‛ės idealizmo ir Schellingo gamtos filosofijos įtaką romantinei mokyklai, kuriai netgi leid�iama visi�kai i� jų i�augti. Tačiau a� čia matau ne daugiau kaip kai kurių Fichte‛ės ir Schellingo minčių fragmentų įtaką, bet jokiu būdu ne filosofijos įtaką� (Heine, 1976, 210). Negalėdami savo mokiniams pateikti i�baigtos estetinės sistemos broliai Schlegeliai kaip pavyzdį i�kėlė praeities meno kūrinius, ir did�ia dalimi tai buvę viduram�ių kataliki�kosios krik�čionybės menas. �į atsigrę�imą į tautinę senovę Heine‛ė kildina ne i� Herderio įvestų naujų pasaulėvokos principų, visų pirma, istorinio laiko tėkmės suvokimo ir �tautos dvasios� kaip svarbiausio tautos dvasinės rai�kos variklio, bet tiesiog i� brolių Schlegelių inicijuotų pastangų nusikratyti stilistinio sustabarėjimo: �Mūsų poezija, sakė ponai Schlegeliai, yra sena, mūsų Mūza yra sena moteri�kė su megztu sijonu, mūsų Amūras yra ne �viesiaplaukis berniukas, bet susitraukęs nyk�tukas �ilais plaukais, mūsų pajautos yra apvytusios, mūsų fantazija i�sekusi; mums reikia atsigaivinti, mes turime vėl rasti u�verstus naiviosios, nuo�ird�iausios Viduram�ių poezijos �altinius, i� čia mums i�tryk� atsijauninimo gėrimas� (Heine, 1976, 211). I�tro�kusiai tautai

24

nereikėjo kartoti dusyk. Tačiau, nesiliauja �aipęsis Heine‛ė, senovės adeptams nutikę taip, kaip tai jaunai tarnaitei, kuri pastebėjusi, kad jos �eimininkė nuolat atjaunėja i�gėrusi jaunystės eliksyro, nutaikė patogią progą, pasiėmė eliksyrą, bet u�uot pasitenkinusi ma�u jo la�eliu, nugėrė geroką gurk�nį ir tapo ma�u vaikučiu. Ko gero, Heine‛ės nuomone, taip nutikę ir Ludwigui Tieckui, �vienam geriausių mokyklos poetų� (Heine, 1976, 211), pasinėrusiam į viduram�ių poeziją ir liaudies knygas.

�ioje vietoje straipsnis įgauna a�traus pamfleto stilistiką. Jenos romantizmas Heine‛i nepatrauklus ne tik tuo, kad jis neva pasineria į Viduram�ių poeziją, bet dar labiau dėl savo apoliti�kumo. Anų laikų vokiečių Parnasą kritikas palygina su beprotnamiu, o minėtas tendencijas vadina beprotyste, pami�imu, kvailyste. I� tikrųjų Jenos romantikai buvo pirmieji, atradę Vokietijos senovę, Vokietijos meną, Dürerį, Nürnbergo gotiką, liaudies dainas, pasakas, herojines giesmes, kitaip tariant, voki�kąją erdvę ir laiką u�pildė identi�ku voki�kuoju turiniu. Heine‛ės nepakanta romantiniam domėjimuisi voki�kąja senove taps dar menkiau suprantamas, jeigu prisiminsime �ymiausius Jenos ar Heidelbergo ir apskritai romantikų kūrinius, kuriuose tos senovės tektų paie�koti su �iburiu. Netgi Novalio �Heinrichas fon Ofterdingenas� pasakoja apie poeto gimimą ir jo sieloje susikertančius įvairius laikus, o ne aklai garbina Viduram�ius. �ių kaltinimų vertas galbūt būtų tik pasaki�kas stebuklingumas, viena ry�kiausių romantizmo stilistinių ypatybių. Tačiau juk ir pats Heine‛ė teigė, kad romantikai naudojasi simbolių kalba, kad i�sakytų bendra�mogi�kai vertingus ir aktualius dalykus, nes jie nesitenkina mimetiniu-realistiniu vaizdavimo būdu. Būtent į �ią stilistiką ir orientuotų Heine‛ės keliamas politinio anga�uotumo reikalavimas literatūrai. Sprend�iant konkrečias politines �ios dienos u�duotis labai sunku yra mąstyti apie �mogi�kosios būties dėsnius, i�keliančius auk�čiau �ios dienos reikmių.

�ią krik�čioni�kąją senovės voki�kąją kryptį Heine‛ė pagrind�ia Vokietijos politine padėtimi. Patarlė sakanti: �Vargas priverčia melstis�. Būtent tokie ir buvo vokiečiai prispausti socialiai ir politi�kai, klusniai velkantys Napoleono okupacijos jungą. �Visuotinė �irdgėla paguodą rado religijoje, ir i� čia kilo pietistinis atsidavimas Dievo valiai, i� kurio vienintelio buvo laukiama pagalbos� (Heine, 1976, 213). Kartu vokiečių kunigaik�čiai siekė pa�adinti vokiečių bendrumo, bendros tėvynės, Vokietijos vienovės idėją. Taip pagal įsakymą vokiečiai tapę patriotai, nes jie viską darą, ko reikalauja jų kunigaik�čiai. Tačiau ir voki�kasis patriotizmas vertas Heine‛ės pasmerkimo. �is jausmas esąs kitoks nei prancūzų patriotizmas. Jeigu prancūzų �irdis �is jausmas su�ildo ir nuo �ilumos jos tampa tokios plačios, kad savo meile apima ne tik artimiausius giminaičius, bet ir visą Prancūziją, visą civilizacijos erdvę. Vokiečių patriotizmas, atvirk�čiai, vokiečių �irdis susiaurina, sutraukia it odą �altyje taip, kad ji ima nekęsti viso, kas svetimtauti�ka, ir nori būti nebe pasaulio piliečiu, nebe europiečiu, bet tik siauru vokiečiu (Heine, 1976, 214). Taip susiformuoja idealus stačioki�kumas, nusiteikęs prie� tą nuostabiausią ir �venčiausią pa�iūrą, kurią tik Vokietija yra sukūrusi, o būtent, prie� humanizmą, prie� visuotinę �monių brolystę, pie� kosmopolitizmą, kuriuos auk�tino did�iosios voki�kos sielos: Lessingas, Herderis, Schilleris, Goethe, Jeanas Paulis ir visi i�silavinę vokiečiai.

Taip Heine‛ė visi�kai politizuoja romantinės mokyklos i�takas. Tokios politinės kovos, pasiprie�inimo Napoleonui metu turėjo gimti mokykla, kuri būtų prie�i�kai nusiteikusi prie� prancūzi�kąją madą ir mene bei gyvenime diegtų tik tai, kas voki�ka: �Ir romantinė mokykla �engė tuo metu ranka rankon su vald�ios siekiais, o ponas A. W. Schlegelis rengė suokalbį prie� Racine‛ą su tuo pačiu tikslu, kaip ministras Steinas ruo�ė suokalbį prie� Napoleoną� (Heine, 1976, 215). Mokykla plaukė pasroviui su savo laiku ir grį�o prie savo i�takų: �kai pagaliau voki�kasis patriotizmas ir voki�kasis tauti�kumas visi�kai nugalėjo, galutinai triumfavo ir liaudi�ka-germani�ka-krik�čioni�ka-romantinė mokykla, ‛naujavoki�kas-religinis-patriotinis menas‛� (Heine, 1976, 215). Did�iajam klasikui Napoleonui, kuris buvo toks pat klasi�kas kaip Aleksandras ir Cezaris, �lugus nugalėtojais pasiskelbia �ma�ieji romantikai� broliai Schlegeliai, tiek pat romanti�ki kaip nyk�tukai ar batuotas katinas. Taip traktatas palaipsniui tampa anti-�lėgeliniu tul�ingu pamfletu, nukreiptu ypač prie� tuo metu dar tebegyvuojantį Augustą Schlegelį ir neretai nusmunkančiu iki paskalų lygio (pvz., aptariant A. Schlegelio am�ių, jo aprangą pirmojo susitikimo

25

metu, vedybas; Heine, 1976, 248, 255-256), o jo vėlyvąsias estetikos paskaitas prilygina �seno komedianto�, sugrį�usio į ankstesnę sėkmę menančią sceną, nesėkmei, �kadangi �monės juokėsi, vietoj to, kad plotų� (Heine, 1976, 257).

Tačiau ir čia neapsieita be tos reakcijos, kuri seka įkandin pana�ius kra�tutinumus, pvz., kaip krik�čioni�kasis spiritualizmas buvo atsakas į imperinį Romos materializmą, kaip atsinaujinusi meilė graikų menui ir mokslui buvo atsakas į krik�čioni�kąjį spiritualizmą arba kaip viduram�i�kos romantikos prisikėlimas buvo atsakas į antikinio klasikinio meno pamėgd�iojimą. Romantikai, Heine‛ės įsitikinimu, vėl palinko į katalikybę ir �vėl u�sidarė senajame dvasios kalėjime, i� kurio jų tėvai su did�iausiomis pajėgomis i�sivadavo� (Heine, 1976, 216-217). Suruo�ęs sąmokslą prie� Europos politinę ir religinę laisvę jėzuitizmas it Hamelno �iurkininkas sald�iais romantiniais tonais patraukė paskui save vokiečių jaunuomenę, tačiau tuo sukėlė did�iulį dvasios laisvės ir protestantizmo bičiulių pasiprie�inimą. Dvasios laisvę ir protestantizmą Heine‛ė susieja giminystės ry�iais kaip motiną ir dukrą. Taip romantikai paskelbiami religinės ir politinės laisvės, protestantizmo ir dvasios laisvės prie�ais. Lygindamas romantikus su J. Vossu Heine‛ė juos pavadina �naujaisiais trubadūrais, kurie buvo tokie somnambuli�kai ligoti, riteri�kai kilnūs ir genialiai nenatūralūs� (Heine, 1976, 219).

Visą mokslinę ir meninę brolių Schlegelių vertę Heine‛i nustelbia tas faktas, kad 1808 m. Friedrichas Schlegelis Kölne perėjo į katalikybę. Dėl �io poelgio Schlegeliai totaliai diskvalifikuojami, o jų ra�tuose paranoji�kai į�velgiama atvira ar slapta katalikybės įtaka. Fr. Schlegelio straipsnis �Indų i�mintis ir kalba� �para�ytas katalikybės reikmėms� (Heine, 1976, 246), o �Literatūros istorijos paskaitose� Fr. Schlegelis ap�velgia literatūros istoriją i� kataliki�kosios varpinės bok�to ir �visame, ką sako Schlegelis, girdėti skambant �į varpą� (Heine, 1976, 247).

I� literatūros Heine‛ė reikalauja vaizduoti �dvi svarbiausias �mogaus sąlygas, politines ir religines� (Heine, 1976, 261). Būdamas nepakantus kitatikiams katalikams ir romantikų kūriniuose nerasdamas dėmesio Vokietijos �nelaisvai politinei padėčiai� Heine‛ė visus romantikus padaro slaptais ar atvirais katalikybės adeptais, kad tuo galėtų paai�kinti jų apoliti�kumą ir palankumą valdančiajam Vokietijos re�imui, o tuo pačiu paversti juos savo idėjiniais � religine ir politine prasme � prie�ais, pagiriamasis �odis kuriems i�tariamas tik per sukąstus dantis. Būtent �is politinis u�sianga�avimas ir netramdoma prie�i�kumo emocija sumenkina Heine‛ės, kaip romantinės mokyklos atstovo, darbo teorinę vertę. Istoriniu at�vilgiu jis reik�mingas pirmiausia tuo, kad ai�kiai parodo, kaip ir kokiu pagrindu romantizmas buvo i�stumtas į politinės reakcijos gretas ir neigiamo vertinimo lauką. Tai jau buvo pozityvizmo ir realizmo, prikėlusio mimesis dvasią, po�iūris. Romantizmą Heine‛ė suvokia daugiau kaip stilistinę tėkmę, kurią sąlygoja ir viduram�i�ka tematika. Apie pasaulėvoką nekalbama, i�skyrus tai, kad romantikai mąsto kataliki�kai. Tokius juos padaro dėmesys Viduram�iams. Filosofinių romantizmo pamatų buvimą Heine‛ė neigia, nebent jų fragmenti�kumą. Tačiau, kai jis pristato Schellingą ir palygina filosofijos pobūdį Prancūzijoje ir Vokietijoje, jis gana tiksliai nusako romantizmo filosofinės prigimties ypatumus: �Kadangi kai Prancūzijoje i�kilo filosofija, kuri tartum įkūnijo dvasią, kuri dvasią vertino tik kaip materijos modifikaciją, trumpiau, kai čia materializmas tapo vie�pataujantis, Vokietijoje i�kilo filosofija, kuri visi�kai prie�ingai tik dvasią priėmė kaip ka�ką tikra, kuri visą materiją ai�kino tik kaip dvasios modifikaciją, kuri netgi nuneigė materijos egzistavimą. <...>. Kai dvasią čia, Prancūzijoje, neigė, ji tartum emigravo į Vokietiją ir ten paneigė materiją� (Heine, 1976, 271). �ią spiritualizmo vir�ūnę filosofija pasiekė Fichte‛ės mokyme. Ji negalėjo tokia ilgai i�likti, ir tuomet, pirmaisiais XIX a. metais pasirodė Schellingo mokymas, vadinamoji tapatumo teorija, skelbianti subjekto ir objekto, t.y. gamtos ir dvasios tapatumą. Tačiau kad nereiktų Schellingo girti u� buvusius nuopelnus, Heine‛ė tuoj pat jį pavaizduoja kaip niekingą �mogelį, kuris �iandien tekalba tik apie tai, kad Hegelis pasisavinęs jo idėjas (Heine, 1976, 272). Simpatijos ai�kiai ne Schellingo pusėje, kurias dar labiau sumenkina tai, kad Hegelis yra �profesorius protestanti�kajame Berlyne�, o Schellingas � �profesorius kataliki�kajame Miunchene� (Heine, 1976, 277).

26

Kaip romantinės mokyklos atstovus Heine‛ė paeiliui aptaria Tiecką, Schellingą, jo pasekėjus Steffensą ir Göressą, Novalį, Hoffmanną (�Hoffmannas nepriklauso romantinei mokyklai� ir paminimas tik kaip prie�ybė Novaliui; Heine, 1976, 279), Brentano, Arnimą, Wernerį, Fouqué, Uhlandą.

Baigiamajame skyrelyje Heine‛ė nurodo, kad prancūzų ir vokiečių santykis su viduram�iais buvo skirtingas. �Prancūzų ra�ytojai niekada pagarbiai nesiklaupė prie� atskleistus viduram�ius� (Heine, 1976, 336). Gotika Prancūzijoje tebuvo mada, praeitis domino tik kaip �įdomus kostiumas karnavalui� ir �jie tarnavo tik tam, kad i�auk�tintų dabarties d�iaugsmą� (Heine, 1976, 337).

�Ak!, � pateti�kai su�unka Heine‛ė, � Vokietijoje yra kitaip� (Heine, 1976, 337), o tą kitoni�kumą lemia visų pirma Heine‛ės politinės ir religinės pa�iūros: Vokietijoje viduram�iai neguli kapuose, jie virtę blogais vaiduokliais ir kartina vokiečių gyvenimą. Frankfurte reziduojantį bundestagą poetas pavadina vampyrais, vokiečių tautos krauju apsita�kiusiomis burnomis. Viduram�ių dvasią Heine‛i i�rei�kia ir katalikų ba�nyčia, kuriai poetas nerodo jokio pakantumo. Tad romantikų susidomėjimas viduram�iais neva rodo slaptą ar atvirą (kaip tai 1808 m. padarė Fr. Schlegelis ar C. Brentano, pasinėręs į religinę mistiką) perėjimą į katalikybę. Katalikybė Heine‛i yra �sena gyvatė�, kurios galva bus sutrypta, tai melo partija, despotizmo budeliai, kurie siekia grą�inti visą praeities menkumą, bjaurumą ir beprotybę (Heine, 1976, 337). Tačiau tokie esą tik Vokietijos katalikai: Prancūzijos katalikai kovoja u� tuos pačius �mogi�kumo interesus kaip ir Heine‛ė. Tai nėra koks mandagumo gestas prancūzų skaitytojui. Tiesiog Heine‛ė įsitikinęs, kad XVIII am�ius katalikybę Prancūzijoje i� esmės pakeitė, todėl �pačiame Pary�iuje nuo revoliucijos laikų krik�čionybė nebeegzistuoja, ir jau anksčiau čia ji prarado visą realią savo reik�mę� (Heine, 1976, 338).

�Romantinė mokykla� yra puikus pavyzdys tos politi�kai anga�uotos sąmonės, kuri u�uot tyrusi rei�kinio visumą ir band�iusi prasiskverbti į jos gelmę nusitveria tik vieną neesminę to rei�kinio dalelę ar aspektą (pvz., polinkį į viduram�ius) ir jį metonimi�kai i�plečia iki visumos apimties bei juo pakeičia visumą. Taip u�daromi visi keliai vedantys į rei�kinio esmę ir gelmę. Atid�iau įsi�iūrėjus į tokį tyrimą, nesunkiai pamatytume, kad tyrimo objektas i� esmės čia yra eliminuojamas ir jis pakeičiamas pačiu tyrėjo subjektyvumu. Todėl ir �Romantinė mokykla� reik�minga ne tuo, ką ji pasako apie romantizmą Vokietijoje, nes �io rei�kinio analizės čia nėra, bet reik�minga pačia Heine‛ės emocija ir jo pasaulėvokos principais.

I� tikrųjų Heine‛ės savimonė dar stokoja to istorizmo principo, kurį į voki�kąją sąmonę implantavo protestantų kunigas Herderis ir kuris leido �monijos istoriją suvokti kaip dinami�ką kaitą ir raidą laike. Heine‛ė tebesilaiko klasicistinio �kopijavimo� principo, grind�iamo simpatiniu principu: rei�kinio esmė tapatinama su jo forma, todėl formos, pvz., antikinės kultūros, kopijavimas tampa esmės kopijavimu. Romantikai � vėliau �į po�iūrį apibendrino Schopenhaueris traktatu �Pasaulis kaip valia ir vaizdinys� (1819) � ne sykį pabrė�ė, kad forma yra objektyvi vidinės esmės aprai�ka, vadinasi, ne forma sąlygoja esmę, bet esmė savo rai�kos metu sukuria formą. Tačiau Heine‛i viduram�i�kų formų kultivavimas tampa ir viduram�i�kos ikiprotestanti�kosios istorinės situacijos atgaivinimu. Romantikui tai yra �mogaus dvasios pavidalas, sąmonės forma, kuri nebegali grį�ti tapačiu pavidalu, o Heine‛i tai lieka vieta, į kurią galima nusikelti ir pakliūti ją valdančių dvasių galion. Susilietimas su Viduram�iais tampa viduram�i�kos dvasios poveikio prielaida. Heine‛i visos kultūrinės �monijos raidos pakopos yra kokybi�kai tapatūs dyd�iai, tačiau skiriasi savo etine dorovine kryptimi, priklausomai nuo dvasios ir kūno dėmenų santykio. Heine‛i senovė vis dar lieka vertybinėje skalėje i�barstytas laikas.

Politinės emocijos Heine‛ės sąmonėje i�kreiptas romantizmas, deja, tapo tuo blogu romantizmo vardu, ta dėme, į kurią ilgus de�imtmečius vieni su pasibaisėjimu rodė, kiti �avėjosi, o galiausiai treti jau įpusėjus dvide�imtajam am�iui pabandė nuplauti. Paradoksaliausia ir apmaud�iausia yra tai, kad �Romantinėje mokykloje� įvardintas yra ne romantizmas kaip kultūrinis rei�kinys, kaip visi�kai naujo tipo mentalitetas, bet Heine‛ės emocija, kuri ilgiems de�imtmečiams ir tapo romantizmo pakaitalu. �io nepelnyto ir klaidinančio palikimo romantizmo samprata nėra nusikračiusi iki �iol. I�samiau paanalizavus visus �ymiausius romantizmo kūrinius, kaip antai,

27

Novalio �Heinrichas fon Ofterdingenas�, Eichendorffo �I� vieno nenaudėlio gyvenimo�, Hoffmanno �Velnio eliksyrai�, �Katino Murklio pa�iūros į gyvenimą�, Tiecko �Franco �ternbaldo klajonės�, Wackenroderio traktatus, Chamisso �Nepaprasta Pėterio �lemilio istorija� ir pan., ka�in ar mes įgytume teisę kalbėti apie viduram�i�kos tematikos dominavimą, o tuo labiau apie keliaklupsčiavimą prie� viduram�ius, net jeigu veiksmas (�Heinrichas fon Ofterdingenas) nukeliamas į viduram�ius. Tad Heine‛ės ra�inys primena politiko susidorojimą su savo prie�u, kuris apkaltinamas nepadarytu nusikaltimu ar pasirengimu jį padaryti.

Heine‛ės �Romantinė mokykla� gerokai pakeitė tiek romantizmo, tiek ir klasicizmo sampratą Vakarų Europoje. Prie� keliolika metų įtakotas madam de Staël apibrė�imo prancūzų ra�ytojas Stendhalis teisėtai save laikė romantiku ir įnirtingai kaip naujojo meno atstovas kovojo prie� klasicistinės estetikos nuostatas. Tačiau Heine‛ės knyga i�mu�ė pamatą i� po kojų �ioms Stendhalio pretenzijoms vadintis romantiku. Kaip de Staël Prancūzijoje įskiepijo voki�kąsias romantizmo ir klasicizmo sąvokas, taip po H. Heine‛ės traktato i�kart prigijo �romantinės mokyklos� sąvoka, kuri ai�kiai sukonkretino rei�kinį: �romantinė mokykla� i�skiriama kaip dalis romantizmo visumoje. 1844 metais angli�kai para�ytoje �Vokietijos literatūroje� Franzas Thimmas jau atskirai aptaria �romantizmo mokyklą�, kurią apriboja 1800-1813 metais: �Riterystės ir romansų am�ius � bardų poezijos era � ir ankstyvoji vokiečių literatūra buvo tie elementai, kuriuos į krūvą surinko �Romantische Schule� ra�ytojai� (Thimm, 180). �ioje charakteristikoje ai�kiai girdisi madam de Staël ir Heine‛ės teiginių atgarsiai. Tačiau �romantinės mokyklos idėja tėra istorikų i�radimas� (Schmitz-Emans, 14) � patys romantikai niekada �iuo vardu savęs nevadino ir nebuvo susibūrę į jokią �romantinę mokyklą�. Bydermejerio laikotarpiu susiformuoja pakankamai negatyvus po�iūris į romantizmą, kuris imamas tapatinti su �romantine mokykla�. Romantizmui, arba naujajam menui, svetima viskas, kas nauja ir pa�angu. Garsusis literatūros istorikas Wolfgangas Menzelis vienas pirmųjų romantizmą ima suvokti kaip prie�i�ką reakciją į Did�iąją Prancūzų Revoliuciją ir kaip visi�ką atsisukimą į Vokietijos senovę. Naujai atgimęs Romantizmas (Romantik) suvienija dvi atgijusias kontrrevoliucines tendencijas � vėl pabudusį religinį jausmą ir vėl pabudusį voki�kąjį patriotizmą, kurie ūmai �su�adina did�ius Viduram�ių, gerų, senų, pamald�ių ir i�tikimų laikų, ba�nyčios, riterystės, vokiečių sakmių prisiminimus� (Menzel, 219). Tokia politizuota ir sociologizuota, antirevoliucinė romantizmo samprata i�liks ilgus de�imtmečius.

Pats Heine‛ė �ią savo knygą suvokė kaip �eksterminacinį karo �ygį prie� romantizmą� (Heine, 1854, 7), kuriam sudavė mirtiną smūgį. Kai vienas �maik�tus prancūzas Heine‛ę pavadino romantizmo naikintoju, Heine‛ė pripa�ino, kad toks apibūdinimas yra taiklus, nors tuo pačiu pasiliko sau teisę vis dėlto būti romantiku pačia auk�čiausia to �od�io prasme. �Po to, � porą metų prie� mirtį �Prisipa�inimuose� ra�ė Heine‛ė, � kai a� sudaviau mirtiną smūgį romantinei poezijai Vokietijoje, mane patį vėl apėmė begalinis mėlynosios gėlelės ilgesys (Sehnsucht) romantikų svajonių �emėje� (Heine, 1854, 7). Jis u�traukęs �paskutinę romantizmo laisvą mi�kų dainą�, su kuria ir baigėsi �romantinė mokykla�, kurios paskutinysis atstovas ir buvęs pats Heine‛ė: �su manimi senoji vokiečių lyrikos mokykla u�sidarė�, nors tuo pat metu nuo Heine‛ės prasidėjusi naujoji �moderniosios vokiečių lyrikos� mokykla. Tad �ituo dvigubu vaidmeniu Heine‛ė sakosi nusipelnęs �did�iulio paminėjimo (eine grosse Erwähnung verdiene) vokiečių romantizmo istorijoje� (Heine, 1854, 8). Tokie prisipa�inimai vis dėlto verstų suabejoti paties Heine‛ės romanti�kumu, arba, tiksliau, tuo, kad tai, ką jis laiko esant romantizmo esme, i� tikrųjų yra romantizmas. Romanticism, bet ne die Romantik, anot Monikos Schmitz-Emans (Schmitz-Emans, 15).

28

IV TEMA.

ROMANTIZMO AU�RA Problemos horizontai: Sociologinė meno teorija da�niausiai romantizmą suvokia kaip prie�i�ką, neigiančią reakciją

į �vietimo idealus, racionalizmo nuostatas ir ypač į Did�iąją Prancūzų Revoliuciją. �ia prasme romantizmas tampa tamsia griaunančia jėga, ant �viesios kultūros griuvėsių siekiančia pastatyti ka�kokį naują, pusiau mistinį, pusiau neuroti�ką statinį. Tokiam romantizmo vertinimui paskatina ry�kus �romantinės mokyklos� dvasingumas ir nepakankamas visuomeni�kumas. Sociologiniam po�iūriui nepriimtina ir romantinė individo bei valstybės sulyginimo koncepcija: ne individas tarnauja visuomenei, bet visuomenė tarnauja individui, o individas � visuomenei, ir tik tokia darna sąlygoja visuomenės tobulėjimą.

�Romantinės mokyklos� ideologija vis dėlto rodo, kad romantikai anaiptol nebuvo suinteresuoti griauti tai, ką pastatė iki jų buvusios kartos. Prie�ingai, nė viena ankstesnė karta, ko gero, taip atvirai neskelbė kartų perimamumo, nuoseklaus augimo idėjos. Romantikai mokėsi i� Kanto, Herderio, Goethe‛ės, Lessingo. Novalio Zaizos Mokinys �engia toliau u� Mokytoją ne todėl, kad atstumtų mokytoją, o todėl, kad suranda efektyvesnius tikrovės tyrimo būdus, kurių nepa�ino Mokytojas, tačiau būtent todėl jis tęsia Mokytojo neįveiktą darbą. Romantikai Tiewckas ir Wackenroderis �grą�ina� vokiečiams Niurnbergo gotiką, Dürrerį, grą�ina patį voki�kumą, praeitį ir ateitį. Tačiau taip įvyksta ne todėl, kad jie stengtųsi pabėgti nuo dabarties problemų, o todėl, kad suvokia praeities ir dabarties tęstinumą, kad praeitį suvokia kaip dabarties prie�astį.

Pirmoji romantikų karta yra ry�kiai intelektualinė jaunų �monių karta, gerokai pasikausčiusi visuose moksluose, nekalbant jau apie filosofiją,istoriją, literatūros ir meno istoriją. Intelektualizmas � neatskiriamas romantizmo bruo�as. Neveltui ankstyvieji romantikai, Jenos ratelis, danai vadinamas filosofiniu romantizmu. Tačiau pasieti pakankamą intelektualizmo laipsnį romantikams nereikėjo daugelio gyvenimo metų � jau ankstyvojoje jaunystėje i�ry�kėja kokybi�kai visi�kai naujos pasaulėvokos ir pasaulėjautos bruo�ai, kuriuos vėliau tyrinėtojai ir bandys suvokti kaip romantinę pasaulėvoką ir pasaulėjautą. Geriausias to pavyzdys � Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis, dviejų nedidelių meno traktatų autorius, Liudwiko Tiecko vaikystės ir jaunystės draugas ir bendramintis, klastingos ligos pakirstas vos 24 su puse metų am�iaus. Nepaisant jauno am�iaus Wackenroderio pasaulėvoka tampa savoti�ka romantizmo dvasios kvintesencija, kurioje galima apčiuopti daugelio svarbiausių romantizmo idėjų daigus.

I� pirmo �vilgsnio jaunas Wackenroderio am�ius galėtų sutvirtinti �ileri�kojo �temperamento� koncepcijos �alininkus, besilaikančus nuomonės, kad romantizmas yra intraverti�kojo, jausmingojo psichologinio tipo autorių kūryba. Tačiau devyniolikamečių Wackenroderio ir Tiecko susira�inėjimas sudėtingiausiomis filosofinėmis ir estetinėmis temomis, jo traktatų tematikos platumas, jo apsiskaitymas vis dėlto verčia kalbėti apie pakankamai anksti subrendusią jaunuolio dvasią, apie drąsų, entuziastingą tro�kimą pa�inti pasaulio, �mogaus, būties paslaptis. Vien intravertinio psichologinio tipo tam nepakanka. Wackenroderis formuluoja ne tik naujojo meno idėjas, bet �itai darydamas jis i�kelia ir naują �mogaus, kūrybinio genijaus sampratą, sukeičia vertybinius prioritetus, nuo visuomenės perkeldamas į individą. Taip Wackenroderis daro ne todėl, kad atmestų �vietimo epochos ar Goethe‛ės i�pa�intas ir kurtas vertybes, o todėl, kad perkėlę Dievą į �mogaus vidų ir apgyvendinę jį �vienintelėje �ventovėje� romantikai patį �mogų paskelbia savaimine vertybe. Pirmasis toks �mogus buvo Wackenroderio kapelmeisteris Josephas Berglingeris, pasyvusis genijus.

Kartu tai buvo naujos etikos pagrindai, įtvirtinantys ilgaam�ę europieti�kąją kultūrinę ir religinę patirtį. Lai�ke-straipsnyje būsimajai �monai Dorotėjai Friedrichas Schlegelis ra�ė: �Labiausiai a� norėčiau atpa�inti ir atspėti epochų ir tautų dvasią, taip pat ir religijos. I� tavęs a� nereikalaučiau per daug domėtis i�orine �monijos istorija. Pakaktų to, kad tu vis ai�kiau savyje

29

pačioje imsi matyti vidinę �monijos istoriją. Ir nors tai, kas vadinama religija, a� suvokiu kaip nuostabiausią, didingiausią fenomeną, vis dėlto siaurąja �od�io prasme religija a� laikau tik tai, kai �monės mąsto, kuria, gyvena dievi�kai, kai jie pilni Dievo; kada palaima ir įkvėpimas u�lieja visą mūsų būtį; kada visi elgiasi ne i� pareigos, o i� meilės, tik todėl, kad to nori, ir kada to nori tik todėl, kad taip byloja Dievas, būtent Dievas mumyse� (Athenaeum, 13-14). Beveik tuo pačiu metu vos ne pa�od�iui �ias idėjas savo herojės Diotimos lūpomis i�sako ir Friedrichas Hölderlinas. Wackenroderis ir romantikai ne tik susieja �mogaus dvasią, įkvėpimą su Dievu, bet ir �mogaus dvasinį tobulėjimą nukreipia Dievo link. !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pagrindinė literatūra:

1. Kohlschmidt W. Der junge Tieck und Wackenroder. Die deutsche Romantik. 4 Aufl. Göttingen. 1989.

2. Вакенродер В. Г. Фантазии об искусстве. Москва, Искуство. 1977. 3. Wackenroder W. H., Tieck L. Phantasien über die Kunst. Stuttgart, Reclam, 1994. 4. Wackenroder W. H., Tieck L. Herzensergiessungen eines kunstliebenden Klosterbruders.

Stuttgart, Reclam, 2001. 5. Kevin F. Aesthetic Homosociality in Wackenroder and Tieck. P. Lang, 1999. 6. Ellis J. Joseph Berglinger in Perspective: A Contribution to the Understanding of the

Problematic modern Artist in Wackenroder / Tieck‛s Herzensergiessungen Eines Kunstliebenden Klosterbruders. P. Lang, 1985.

Papildoma literatūra:

7. Hertrich E. Joseph Berglinger: eine Studie zu Wackenroders Musiker-Dichtung. München, 1969.

8. Romantizmas Vakarų literatūroje. Vilnius, VU leidykla. 2000. Sk. �Vokiečių romantizmas. Jenos romantikai�.

9. Lazdynas G. Thomas Mannas ir romantinis kelias į save. Thomas Mannas ir romantizmas (Thomo Manno VII seminaro tezės). Nida, 1993. P. 11-13.

10. Kremer D. Prosa der Romantik. Stuttgart, Weimar, Metzler, 1997. 11. Korff H. A. Geist der Goetheszeit. III Teil. Frühromantik. 7 unveränd. Aufl., Leipzig, 1966.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

BALTASIS ROMANTIZMO ANGELAS

�alia tokių garsių Romantizmo asmenybių kaip broliai Schlegeliai, Novalis, F. Schellingas,

E. T. A. Hoffmannas ar A. Schopenhaueris W. H. Wackenroderio pavardė minima rečiau, nors būtent �Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis skamba kaip ankstyviausia gryniausia, nuo�ird�iausia ir kukliausia vokiečių Romantizmo gaida. <...> �is gyvenimas ir �i kūryba yra tikroji Romantizmo prad�ia� (Fricke, 221). W. H. Wackenroderio palikimas � du trumpučiai estetikos traktatai: �Nuo�irdus vienuolio, meno mylėtojo, atsivėrimas� (i�sp. 1797) ir �Fantazijos apie meną meno draugams� (i�sp. 1799), bei lai�kai jaunystės draugui, į�ymiajam romantikui Liudvikui Tieckui (1773-1853). Juose visi�kai naujo tipo dvasinis patyrimas, kuriam atsirasti sąlygas paruo�ė prie i�baigtumo artėjanti racionalistinė � �vietimo � sąmonė, pirmąkart įvelkamas į sąvokų, idėjų ir meninių vaizdinių rūbą ir i�kyla kaip darni estetinė pasaulėvoka, vėliau gavusi Romantizmo vardą.

30

Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis gimė 1773 m. liepos 13 d. Berlyne ir mirė sulaukęs vos 24 metų 1798 m. vasario 13 d. W. H. Wackenroderio tėvas, grie�tas ir valdingas �mogus, vietoj muziko kelio, sūnui parinkęs juristo profesiją, Wackenroderis buvo naujo tipo miestelėnas, turintis stiprų gro�io jausmą ir subtilų skonį. I�ugdęs polinkį į meną ir kartu įspraudęs sūnų į siaurus juristo profesijos rėmus tėvas u�dėjo ry�kų antspaudą Wackenroderio pasaulėjautai, sustiprino jo dvasinį pasiprie�inimą kasdieniniam pasauliui� (Kohlschmidt, 30). Viename lai�kų devyniolikametis Wilhelmas prisipa�ino L. Tieckui: �I� tikrųjų, tau derėtų visi�kai atsiduoti muzikai, o man � poezijai, nes pasaulis i�ties ne mums, taip kaip ir mes � ne jam, mes (deja, bent jau a�) visada laikysim nereik�mingu tai, kas jam reik�minga, o jis laikys mus keistokais svajotojais � bet ką gi padarysi� (Вакенродер, 1977, 219). I� �io asmeni�kai patirto prie�taravimo i�sirutuliojo vienas esmingiausių Romantizmo prie�taravimų ir romantinės �mogaus koncepcijos i�matavimų: menininko ir visuomenės susidūrimas, turintis gilų filosofinį ir etinį dorovinį pamatą. Pirminiai �romantinio menininko kontūrai, kurie tampa tradiciniu įvaizd�iu� (Kremer, 124), apmesti, autobiografinėje novelėje �Įstabus kompozitoriaus Jozefo Berglingerio muzikinis gyvenimas� (�Vienuolio atsivėrimo� fragmentas): �Jo siela buvo pana�i į gle�ną medelį, kurio sėklą ka�koks pauk�tis numetė tarp at�iaurių griuvėsių, kur jis nekaltai i�dygo tarp rūsčių akmenų. Jis visada buvo vieni�as, nurimęs ir mito vien tik vidinėmis fantazijomis; dėl to jo tėvas ir jį laikė truputį trenktu ir kvailoko būdo� (Wackenroder, 2001, 104-105).

Meną W. H. Wackenroderis paskelbia religine apeiga, nes menas � auk�čiausia dvasios aprai�ka ir jo forma įsikūnija pats dievi�kasis Absoliutas. Menas � dievi�koji kūrybinė kibirk�tėlė, kurią pats Kūrėjas įdegė �mogaus �irdyje, ir per �mogaus rankų tvarinius jos �viesa vėl grį�ta atgal pas didįjį Kūrėją. Menas tampa patikimiausia ir tikriausia pa�inimo priemone, poezija yra absoliutus realumas, todėl kuo daugiau poezijos, sakė Novalis, tuo daugiau tiesos, (Novalis, 18), kurią ir A. Schopenhauerio įsitikinimu identi�kiausiai atskleid�ia estetinis kontempliavimas. Skirtingai nuo racionalistinio proto ir pojūčių (romantikams tai tampa �emesne savivokos pakopa) romantikai i�kelia naujas pa�inimo priemones � dvasią ir vaizduotę, todėl tiesos pa�inimo galia i� filosofijos bei mokslo perduodama vieninteliam menui: �Jokia �mogaus �irdies liepsna nekyla auk�čiau ir tiesiau į dangų kaip menas! Niekas tiek nesutir�tina savyje �mogaus dvasios ir �irdies galių, ir taip padaro �mogų savaranki�ku �mogi�kuoju Dievu!� (Wackenroder, 1814, 239).

Toks po�iūris į meną ir menininką i� esmės keičia tradicinę klasicistinę meno ir menininko koncepciją. Romantikai teigia, kad Kūrėjui �tiek pat artima gotikinė �ventykla, kaip ir graiki�koji, ir grubi laukinių karo muzika tiek pat malonina Jo klausą kaip ir įmantrūs chorai ir ba�nytinės giesmės� (Wackenroder, 2001, 47). Todėl jeigu klasicistams did�iausias rūpestis buvo nuosavą dvasinį turinį įvilkti į vienintelę tobulą � Antikinę formą, tai romantikai nustoja auk�tinti Antikos literatūrą ar mitologiją ir visą dėmesį sutelkia į savo tautos dvasinį turinį ir jo potencijas. W. Wackenroderis ir jo bičiulis L. Tieckas 1793 m. keliaudami po Pietų Vokietiją atranda Vokietijos senovę � Gotiką ir Renesansą, vokiečiams �padovanoja� tapytoją A. Diurerį ir pastato jį į vieną gretą su kitais Renesanso mil�inais, vėliau �grą�ina� minezingerių poeziją, anglą �W. �ekspyrą apgina nuo kritikų, kurie didįjį dramaturgą laikė genijum, neturinčiu skonio.

Į menų Olimpo vir�ūnę i�keliama muzika. W. H. Wackenroderiui priklauso ir pirmasis romantinis muzikos esmės apibrė�imas, ry�kiai įsispaudęs Novalio ir L. Tiecko, E. T. A. Hoffmanno ir A. Schopenhauerio, R. Wagnerio ir F. Nietzsche‛ės, H. Hesse‛ės ir Th. Manno estetinėje pasaulėjautoje. Muzika ��neka kalba, kurios mes negirdime savo kasdieniniame gyvenime, kurios mokytasi neai�ku kur ir kaip ir kuri yra vienų tik angelų kalba�. Muzika harmonizuoja �mogaus vidinį pasaulį ir �mūsų gelmėje pa�adina tikrąjį dvasios s k a i d r u m ą �. (Wackenroder, 1814, 206-207). W. H. Wackenroderio po�iūrį į muziką A. Schopenhaueris paremia savąją pasaulio kaip valios ir vaizdinio teorija: muzika nuo kitų menų skiriasi tuo, kad ji yra tiesioginė pasaulio valios i�rai�ka, muzika �neka apie esmę, o kiti menai � apie �e�ėlį (idėjas). Muzika, sutinka ir F. Schellingas, savo rai�kai nereikalauja kūni�kų pavidalų, kaip pvz., plastinis ar vaizduojamasis menas, ji yra grynas judėjimas, atitrauktas nuo daikto. Dėl

31

savo imaterialumo muzika geriausiai tiko romantinei transcendentalumo rai�kai ir tapo �stebuklingiausia i� visų dailiųjų menų�.

W. H. Wackenroderio dėka mediatoriaus tarp dangaus ir �emės vaidmuo romantiniame pasaulio modelyje atitenka menininkui, kuris kaip dievi�kosios kūrybinės energijos laidininkas tampa tobuliausia �mogi�kosios individualybės i�rai�ka. Jeigu J. Herderis Dievo objektyvaciją perleid�ia per tautos dvasią, ir tauta �itaip tampa Dievo kūrybinių galių rei�kėja, tai romantikai �ią Pirmapradę Prie�astį apgyvendina atskiro �mogaus � individo dvasios gelmėje, ir pavidalu, per kurį rei�kiasi Dievas, tampa �mogus. Individuali būtis dėl to įgyja ne tik suverenumą, bet ir savaiminės, auk�čiausios vertybės statusą.

Meno galias intensyviausiai i�rei�kia g e n i j u s . W. H. Wackenroderio inicijuota romantinė genijaus samprata skiria du tipus. I�lieka aktyviojo genijaus samprata būdinga ir �vietimui. Tai kūrėjas, kuris įkūnija savo dvasinę energiją meno kūriniais ir atiduoda juos visuomenės kultūriniam vartojimui, tuo atlikdamas savo pareigą visuomeninei. Pasyviojo genijaus (terminą sukūrė Jeanas Paulis 1804 m.) dvasia sugeba tik genialiai jausti i�orinio pasaulio harmoniją, kosmoso virpesius, tačiau �ios patirties nesugeba paversti meno kūriniu. ��Pasyvusis genijus pats vienas teįstengia mėgautis savo harmonijos pajauta, tad jo genialumas neįgyja jokios visuomeninės vertės �vietėji�koje vertybių skalėje. Tačiau romantikai sureik�mina patį i�gyvenimą, jie nesistengia savęs identifikuoti i�orėje, nes prasmingas jiems tampa savęs tyrimas, �romantikai prie�taravimus rado tik savyje, savo i�gyvenime, o ne u� savęs, tikrovėje� (Jaspers, 436). Todėl pasyviojo genialumo tipą Romantizmas jau laiko vertingu ir ne tik dėl to, kad dalis (�mogus) jaučia harmoniją ir dėl to tobulesnė darosi visuma (sociumas), tačiau ir dėl to, kad harmonizuoti i�orinio pasaulio chaosą yra kiekvieno �mogaus asmeninė pareiga. Menininkas turi kurti tik sau ir nepasiduoti iliuzijai, kad meno pagalba galima tarnauti �monėms. Prancūzi�koje dirvoje �i idėja buvo pirmoji �menas menui� idėjos sėkla. �ias i�vadas padaro pasyvusis genijus kompozitorius Jozefas Berglingeris, tragi�kasis tipas.

�Rafaelio regėjime� W. H. Wackenroderis pateikia aktyviojo genijaus tipą ir sukuria legendą apie romantikus �avėjusio Rafaelio kūrybinio įkvėpimo dievi�kąsias i�takas. Meninė tiesa gaunama dviem būdais. Pirmasis jų, kuris net ir tokiam genijui kaip Rafaelis leid�ia tik apytikriai apčiuopti idealaus vaizdinio kontūrus, yra įprastinio patyrimo kelias. �ymiai efektyvesnis yra paslaptingasis dievi�kojo įkvėpimo kelias, kurį romane �Heinrichas fon Ofterdingenas� (1799-1801) Novalis pavadina �keliu į save� (der Weg nach Innen). Rafaelis, i� ma�ų dienų jautęs ypatingą Dievo Motinos globą ir begalinį jos ilgesį, tapęs dailininku u�sidega did�iu noru atvaizduoti paveiksle Dievo Motiną, tačiau did�iulės jo pastangos neduoda vaisių. Jo siela degė begaliniu ilgesiu, bet paveikslas nejudėjo i�baigtumo link. Ir �tai vieną naktį Rafaelis sapne meldėsi �vč. Mergelei, bet staiga nubudęs, pamatė, kad nebaigtas tapyti jo paveikslas, dabar įgijęs i�baigtumą ir tobulumą, skleid�ia dievi�kąją �viesą: drobėje �vytėjo Dievo Motinos vaizdas � tas pats, kurio jis taip ilgai ie�kojo, bet taip sunkiai įsivaizdavo. Rafaelis vėl nugrimzdo į sapną, tačiau i� ryto regėtas vaizdinys nebei�sisklaidė, am�iams įsirė�ęs į jo sielą. Nuo to laiko tapantį Rafaelį visuomet apimdavo į sapną pana�i būsena. �i legenda, įrodanti dievi�kąją kūrybinio jausmo ir įkvėpimo kilmę, tapo svarbiu romantiniu menininko ir kūrybinio akto mitu.

Savo dvasios gelmėse apglėbę visą pasaulį ir būtį romantikai pareikalauja universalių tyrimo priemonių, kurios tirtų visumą ir neskaidytų jos į dalis ar sluoksnius. Tam tikslui jie i�kelia universalųjį muzikinį �anrą � simfoniją, suklestėjusią Romantizmo laikais, ir grie�tai pasisako prie� tuos, kurie skuba nubrė�ti ry�kias ribas tarp meno sričių. Be abejo, tai priekai�tas Klasicizmo estetikams bei J. W. Goethe‛i, kuris lygiai tuo pačiu metu (1797) dar gynė savo �vietėji�kai racionalistinį po�iūrį: �Vienas pagrindinių meno nuosmukio po�ymių yra skirtingų jo rū�ių sumai�ymas� (�Eines der vorzüglichsten Kennzeichen des Verfalles der Kunst ist die Vermischung der verschiedenen Arten derselben;� Goethe, 1830, 20). Tačiau menas vystėsi ne J. W. Goethes gintu, bet W. H. Wackenroderio ir Romantizmo i�grįstu meno rū�ių bei �anrų sintezės keliu. Vieni pirmųjų tokių kūrinių buvo ir patys W. Wackenroderio estetiniai traktatai, kuriuose gausu eilėra�tinių intarpų (tiesa, priklausančių L. Tiecko plunksnai), novelių, beletristinio stiliaus ir pan.

32

(Kremer, 123-124). Tuo pačiu W. H. Wackenroderis pradeda ir ypatingo romantinio �anro � fragmento tradiciją: abu jo traktatai sudaryti i� daugybės trumpų estetinių novelių.

Čia pateikta tik keletas individualios W. Wackenroderio pasaulėvokos bruo�ų, kurie netrukus ėmė virsti struktūriniais romantinės pasaulėvokos elementais. Meno ir kūrybinio akto kaip pasaulio paslapties įminimo priemonės sampratos poveikis jaučiamas jau 1797 m. ra�ytame Novalio romane �Zaizos mokiniai�, �ymiausi romantinės estetikos kūrėjai broliai Schlegeliai minimi kaip W. H. Wackenroderio dvasinio palikimo saugotojai, filosofai A. Schopenhaueris ir F. Nietzsche‛ė perima muzikos sampratą, bet nuosekliausiu W. H. Wackenroderio pasekėju turbūt galėtume laikyti didelį muziko talentą turėjusį E. T. A. Hoffmanną, kuris tiek teori�kai plėtoja W. H. Wackenroderio muzikos ir meno koncepcijas, tiek ir prakti�kai jas įkūnija, sukurdamas vieną ry�kiausių romantinių herojų kompozitorių Johanesą Kreislerį, tiesioginį Jozefo Berglingerio įpėdinį. Ir nors W. H. Wackenroderio idėjų įtakotiems kūrėjams �iandien skiriamas didesnis dėmesys, nei juos įtakojusiam W. H. Wackenroderiui, daugelis esminių romantinių motyvų bei idėjų �iandien vis dėlto skambėtų kitaip, jeigu prie Romantizmo i�takų nebūtų stovėjusi �i geniali dvasia � pasyvusis genijus W. H. Wackenroderis, nubrė�ęs pagrindines Romantizmo tendencijas ir esmines idėjas.

******* Publikuota straipsnio versija: Baltasis Romantizmo angelas. V. Vakenroderiui 225 m. Gimtasis �odis. 1998 Nr. 7. P. 34-

37.

33

V TEMA.

NUO ROMANTIZMO IKI SIMBOLIZMO

Problemos horizontai: Daugelis Vakarų tyrinėtojų yra pastebėję vidinę giminystę ar genetines sąsajas tarp

romantizmo ir simbolizmo, XX am�iaus prad�ioje labai populiarus ir vienas ry�kiausių simbolistų belgų dramaturgas Maurice‛as Maeterlinckas buvo ne tik didelis Novalio gerbėjas, bet ir jo kūrybos tyrinėtojas. Vokiečių kultūrologas Egonas Friedelis, ai�kiai paneigęs prancūzų pretenzijas į romantizmą, vis dėlto tokią galimybę siejo nebent su Maeterlincku. Simbolistus įkvėpęs Baudelaire‛as taip pat save laikė romantiku ir apie romantizmą ra�ė kaip apie sau artimą meno kryptį, tačiau kai Baudelaire‛as ra�o, �qui dit romantisme, dit art moderne� � �kas sako romantizmas, sako naujasis menas� (Baudelaire, 1868, 86), mintyje jis turi anaiptol ne modernizmą, o naująjį savo epochos meną, kuris rei�kiasi ne temos pasirinkimu ar tam tikrų tiesų formulavimu, o ypatingu jausenos būdu (�la manière de sentir�; Baudelaire, 1868, 85). Vytautui Kubiliui �odis �modernus� �iuo atveju asocijuojasi su XX am�iaus modernizmu, o ne su XIX a. prad�ios �naujuoju menu�, todėl Baudelaire‛o i�tarta frazė, verčiama �kas pasako � romantizmas, tas pasako modernizmas�, leid�ia teigti, kad pagrindinės romantizmo tezės �pasidarė i�eities ta�kais visoms modernizmo srovėms. <...>. Romantikais buvo vadinami prancūzų simbolistai� (Kubilius, 13). Baudelaire‛o meno koncepcija aprėminta XIX am�iaus viduryje sustabarėjusia meno skirstymo į senąjį ir naująjį samprata. Aptardamas Eugène‛o Delacroix (1798-1863) tapybą, jis remiasi ta pačia skirtimi, tam tikra prasme patikslindamas, kad Delacroix stovi tarp dviejų epochų ir yra �vienas originaliausių senųjų laikų ir naujųjų laikų menininkų� (�Delacroix est décidément le peintre le plus original des temps anciens et des temps modernes�, Baudelaire, 1868, 5). �is patikslinimas nurodo laiką, kaip tai supranta Baudelaire‛as ir jo epocha, kada atsirado �i takoskyra tarp naujojo ir senojo meno.

Kita vertus, prancūzų simbolistai stropiai mokėsi i� tokių konceptualiausių romantikų, kaip Novalis, atradęs �kelią į save�, ar Schopenhaueris, sistemi�kai perteikęs pagrindinius romantinės pasaulėvokos bruo�us. �ia prasme simbolistus galima suvokti kaip sąmoningus ir atsidavusius �romantinės mokyklos� mokinius. Tai savoti�ka trečioji romantizmo autorefleksijos pakopa: jeigu patys �romantinės mokyklos� atstovai apie 1795-1820 m. romantizmą laikė tik naujuoju menu, prie�ingu senajam, antika paremtam menui, jeigu Heine‛ė romantizmą 1820-1836 m. įrėmino grie�tais chronologiniais ir personalijų rėmais, tai prancūzų simbolistų pradininkas Baudelaire‛as (įvairiu laiku ra�ytuose kritikos darbuose �Estetikos retenybės� ir �Romantinis menas�, atskirais leidimais abu i�sp. 1868 m.) ir vėlesni jo pasekėjai jau bando perprasti romantikų pasaulėvoką, kurios vienu svarbiausių bruo�u laiko romantikų siekį prasibrauti iki kanti�kojo �daikto savaime� esmės. I� �io siekio i�auga ir Novalio �kelias į save� ir Schopenhauerio �pasaulio kaip valios ir vaizdinio� koncepcija.

Toks prancūzų bandymas prasibrauti į voki�kosios dvasios gelmę negali nebūti nekomplikuotas. Hansas Georgas Gadameris �iuolaikinėje Vakarų kultūroje į�velgė dvi dominuojančias mąstymo tendencijas: i� �vietimo epochos ateinančią racionalistinę ir i� romantizmo kylančią tendencijas. Akivaizdu, kad tautiniu at�vilgiu �ias tendencijas galima sutapatinti su prancūzi�kuoju ir voki�kuoju mąstymo būdu. Lygiai taip pat akivaizdu, kad simbolizmas atstovauja prancūzi�kajam mąstymui, o romantizmas � voki�kajam. Nepaisant to, kad abu �ie mąstymo tipai priklauso vienam arealui � Europos kultūrai, juos suderinti ar rasti bendrą vardiklį nėra taip lengva. Kai XX am�iaus VIII de�imtmetyje �iųdviejų mąstymo tipų skirtumai ėmė pernelyg rė�ti akį, pasirodė, kad vokiečių ir prancūzų intelektualai kalba sunkiai vienas kitą suprantančia kalba. Bandymas tiesiogine to �od�io prasme pasodinti prie vieno stalo konstruktyviam pokalbiui �ių dviejų skirtingų tendencijų atstovus � �dvi kontinentinį mąstymą nulemiančias kryptis, prancūzi�kosios dekonstrukcijos ir voki�kosios hermeneutikos� � baigėsi

34

visi�ka nesėkme: �pasak liudininkų, tevyko kurčiųjų pokalbis� (Grondin, 228). I� �ios polemikos galima spręsti, kad atraminiai prancūzi�kojo ir voki�kojo mąstymo ta�kai yra jei ir ne kokybi�kai, tai bent jau kardinaliai skirtingi.

Maeterlinckas skaitė Novalį, bet ar tai rei�kia, kad Maeterlinckas adekvačiai suvokė Novalį? Daryti tam tikras prielaidas, kad simbolistas Maeterlinckas pakankamai tiksliai suvokė romantiką Novalį, galima visų pirma dėl to, kad Maeterlinckas bandė atsekti tas pačias i�takas, i� kurių kilo romantinė pasaulėvoka, ar tiksliau, su kuriomis romantikai tapatinosi, kaip antai, neoplatoniko Plotino filosofija. Tačiau kad ir kiek arti Maeterlinckas būtų priartėjęs prie romantinės pasaulėvokos pamatų, kad ir kokį i�orinį pana�umą į romantizmą jis įgijo, jis vis vien liko anapus ribos � romantizmas jam jau nebegalėjo tapti jo paties subjekto rai�kos forma, bet pasiliko objektu, į kurį nukreipta intensyviai rei�kėsi jo kūrybinė dvasia. Maetelinckas buvo artimas romantizmui, Novalio filosofinėms koncepcijos, bet ne tapatus joms. Simbolizmas i�augo mokydamasis i� romantikų, bet ne pats i�augino romantizmą.

Maeterlincko �Mėlynosios pauk�tės� analizė leid�ia geriau suvokti, kaip galima pasiekti vos ne tobulą i�orinį pana�umą, kuris vis dėlto nevirsta esmės tapatumu. Belgų dramaturgas nebuvo romantikų epigonas, romantizmas, ypač Schopenhauerio filosofijos, atėjusios pakeisti iki tol dominavusią Hegelio filosofinę sistemą, pavidalu jam pačiam, kaip ir visai jo epochai, labiausiai pritiko gyvybi�kai svarbioms egzistencinėms problemoms meno priemonėmis spręsti. Tad buvo pasiektas ne tik i�orinis (stiliaus, tematikos, siu�etų), bet ir vidinis pana�umas. Tam buvo reikalingos labai ilgos, intensyvios dvasinės pratybos, turtinga kultūrinė aplinka, palankios sąlygos. Tačiau net ir tokios aplinkybės tyrinėtojams neleid�ia ra�yti lygybės �enklo tarp simbolizmo ir romantizmo, tarp Maeterlincko ir Novalio. Visas �ias aplinkybespravartu bus prisiminti vėlesniuose u�siėmimuose keliant lietuvi�kojo romantizmo klausimą. Įdomu, kad ir lietuvių kritikai XX am�iaus prad�ioje simbolizmo vardu vadino tai, kas vėliau buvo perkrik�tyta romantizmu ar neoromantizmu.

Vokiečių prikeltą ginčą dėl senųjų ir naujųjų prancūzai sprend�ia toliau. Tiek Stendhalis,

tiek ir Baudelaire‛as i�laiko skirstymą į senąjį ir naująjį meną, tačiau �ias sąvokas u�pildo kitu turiniu. Jeigu romantikams naujasis menas prasideda nuo kurtuazinės epochos XII-XIII am�iuje, tai prancūzai slenkstį, skiriantį abu menus, perkelia į XVIII-XIX am�ių sankirtą, senuosius priartindami prie �iandieninės klasicizmo sąvokos, o naujuosius i�augindami i� Did�iosios Prancūzų Revoliucijos sukeltų kardinalių pokyčių. �iandieniai senųjų pasekėjai da�nai pavadinami neoklasikais. Stendhalis labai ai�kiai apibrė�ė, kuria kryptimi �velgia senųjų ir naujųjų meno atstovai. �Neoklasicistinis menas įkvėpimo ie�ko �velgdamas atgal, o romantinis menas �velgia į dabartį. �is ry�ys tarp meno ir dabarties tapo svarbiausiu Baudelaire‛o kritinės minties konceptu� (Talbot, 119). Naujasis menas charakterizuojamas tomis pačiomis ypatybėmis kaip jį apibūdino ir Schilleris ar Schlegelis, t. y. jam suteikiamas sentimentaliojo, jausmingojo meno statusas, tačiau Novalio gro�inių ar estetinių, Schopenhauerio filosofinių kūrinių analizė naujajam, romantiniam menui suteikia ir tas ypatybes, kuriomis pasi�ymėjo Jenos ar Heidelbergo romantikai, bet kurios tik kaip geid�iamybė buvo atsekama pokurtuaziniame-romantiniame mene, kitai tariant, sutyeikia pačių romantikų pasaulėvokos ypatybes. Tačiau �iuo atveju �itos pačios ypatybės i�keliamos ne kaip estetinės prancūzi�kosios literatūros realybė, o tik kaip dar nerealizuota geid�iamybė. Baudelaire‛as perima romantikų idėją apie pasaulio susiskaidymą į dvasią ir materiją ir svarbiausia naujojo meno u�duotimi padaro �io susiskaidymo panaikinimą: tikrasis menas �sukuria sugestyvią magiją, kurioje tuo pačiu metu sutelpa subjektas ir objektas, menininko i�orinis pasaulis ir pats menininkas� (Baudelaire, 1873, 127), romantiniam menui būdingas �intymumas, dvasingumas (spiritualité), spalva, am�inybės siekis, i�reik�ti visomis tomis priemonėmis, kurios sudaro meną� (Baudelaire, 1868, 86), �romantizmas yra pati �iuolaiki�kiausia, pati aktualiausia gro�io i�rai�ka� (Baudelaire, 1868, 85).

35

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Pagrindinė literatūra:

1. Korff H. A. Geist der Goetheszeit. III Teil. Frühromantik. 7 unveränd. Aufl., Leipzig, 1966. 2. Volkmann-Schluck K. H. Novalis‛ magischer Idealismus. Die deutsche Romantik. 4 Aufl.

Göttingen, 1989. 3. Isbell J. Romantic Disavovals of Romanticism 1800-1830. Nonfictional Romantic Prose:

Expanding Borders. Ed. Sondrup S. P., Nemoianu V. John Benjamins Publishing Company. 2004. P. 37-56.

4. Dilthey W. Das Erlebnis und die Dichtung. Leipzig, 1988. 5. Daiber J. Experimentalphysik des Geistes: Novalis und das romantische Experiment. Göttingen,

Vandenhoeck & Ruprecht, 2001. 6. McGuinness P. Maurice Maeterlinck and the making of modern theatre. Oxford University

Press, 2000. 7. Romantizmas Vakarų literatūroje. Vilnius, VU leidykla. 2000. Sk. �Vokiečių romantizmas.

Jenos romantikai�. Papildoma literatūra:

8. Uerlings H. Novalis (Friedrich von Hardenberg). Stuttgart, Reclam, 1998. 9. Novalis. Werke in einem Band. Berlin und Weimar, 1983.

10. Lazdynas G. Thomas Mannas ir romantinis kelias į save. Thomas Mannas ir romantizmas (Thomo Manno VII seminaro tezės). Nida, 1993. P. 11-13.

11. Lazdynas G. Ma�ojo princo kelionė: tarp Biblijos ir Nietzsche‛ės. Gimtasis �odis. 1995 Nr. 1. P. 11-17

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

NOVALIO ROMANTIZMAS IR �MĖLYNOSIOS PAUK�TĖS� SIMBOLIKA

Poetų simbolistų tėvyne neginčytinai yra laikoma Prancūzija, o ry�kiausias dramaturginio

simbolizmo aprai�kas tyrinėtojai aptinka irgi prancūzi�kajam kultūros arealui priklausančioje Belgijoje. Simbolizmą dramaturgijoje vainikuoja ir u�baigia �ymiausio belgų dramaturgo Moriso Maeterlincko (Maeterlinck, 1862-1949) �gulbės giesmė�, �drama� �Mėlynoji pauk�tė� (1905)6, kurioje i�kyla idealius �mogaus siekius �enklinantis Mėlynosios pauk�tės simbolis, vėliau tvirtai įaugęs į �iuolaikinę kultūrinę sąmonę. Ne visi tyrinėtojai sutinka be i�lygų M. Maeterlincką atiduoti simbolizmui, o dar kiti jį priskiria neoromantizmui ar net romantizmui. Klasifikacinę įvairovę sąlygoja atskaitos ta�kas, kuriuo remiantis apibrė�iama estetinė kryptis: chronologinis bendrumas M. Maeterlincką sieja su simbolizmu, tačiau meninis mąstymas � su romantizmu, giminystę su kuriuo, ir ypač Novaliu, pats dramaturgas i�pa�ino programiniame traktate �Sielos palaima (Nuolankiųjų turtai)� (1896).

Simbolinis mąstymas, kuris simbolistams tampa kertiniu jų estetikos ir poetikos akmeniu, vis dėlto nėra i�skirtinė Simbolizmo nuosavybė. Ne ma�esniu mastu jis būdingas ir romantikams, ir

6 Pjesės pastatymo pirmumo teisė buvo perduota Maskvos Akademiniam Dailės Teatrui (MCHAT). Premjera įvyko 1908 m. rugsėjo 30 d. , re�. K. Stanislavskis. Jau 1909 m. pasirodo angli�kasis �Mėlynosios pauk�tės� vertimas, ir pjesė pastatoma Londone, o po metų ir Niujorke, 1910 m. ji i�verčiama į vokiečių kalbą, 1911 m. pastatoma Pary�iuje, o Lietuvą pasiekė 1928 m. P. Vaičiūno vertimu �Mėlyna pauk�tė�.

36

netgi sunku įsivaizduoti, kaip romantikai būtų galėję i�siversti be simbolinio mąstymo pagalbos, įkūnydami savo estetines idėjas (pvz, H. Melville‛o romanas �Mobis Dikas� da�nai laikomas pirmuoju simbolistiniu romanu). Tačiau i�orinis pana�umas tarp romantinio simboli�kojo mąstymo ir simbolistinio mąstymo, būdingo tokiems prancūzų poetams kaip Ch. Baudelaire‛as ir jo vėlesniems pasekėjams � A. Rimbaud, J. Moréasui, P. Verlaine‛ui ir kt., kurie susibūrę apie S. Mallarmé7 ir sudarė simbolistų mokyklą, slepia akiai sunkiai pastebimą, bet vis dėlto esminį skirtumą. Kaip daugeliui epochų, tarp jų ir Simbolizmui, galiojanti sąvoka ‛romanti�kas‛ nėra tapati tik su Romantizmo estetika siejama sąvoka ‛romantinis‛, taip skiriasi ir visuotinesnė sąvoka ‛simboli�kas‛ nuo kultūrinės raidos kelyje labai konkrečią vietą u�imančios sąvokos ‛simbolistinis‛. Europieti�kojo simbolinio mąstymo i�takas olandų kultūrologas J. Huizinga sieja su Viduram�ių religiniais vaizdiniais, o teorinius jo pamatusgalima rasti Dante‛ės traktate �Puota� (1308). Dante‛ė i�skiria keturias ra�tų reik�mes: paraidinę, alegorinę, moralinę ir anagoginę, arba superreik�mę, kuri i�laiko i�baigtą paraidinę reik�mę, tačiau per pa�ymėtus daiktus gali reik�ti ir auk�čiausius dalykus. Pastaroji reik�mė kaip tik ir artimiausia romantinei ir simbolistinei estetikai.

M. Maeterlincką geriausia laikyti simboli�kai mąstančiu ra�ytoju, kurio kūryba alsuoja Romantizmo dvasia8. Tokią i�vada sugestijuoja pats Maeterlinckas, kuris programiniame esė �Sielos palaima (Nuolankiųjų turtai)� (1896) atvirai i�rei�kė savo susi�avėjimą vokiečių romantizmu ir ypač gryniausia jo aprai�ka � Novaliu, ir parodė, kad gyvybinių syvų jis sėmėsi i� tų pačių �altinių kaip ir romantikai (neoplatonikas Plotinas, Viduram�ių mistikai, Swedenborgas ir kt.). Betgi į labai pana�ius pamatus kaip ir romantikai rėmėsi ir prancūzų simbolistai, tik Baudelaire‛as labiau į Platoną, o jo pasekėjai � į Schopenhauerį, kuris veikalu �Pasaulis kaip valia ir vaizdinys� (1819) surenčia i�baigtą romantinės pasaulėvokos modelį. Vadinasi, ka�kuriame ta�ke Romantizmas ir Simbolizmas susipina artimos giminystės saitais.

Amerikiečių literatūros mokslininkas J. Barzunas i�sakė po pozityvizmo ir empirizmo epochos neįtikėtai skambėjusią tiesą, kad �tikrovės tyrinėjimas buvo svarbiausias romantinio meno siekiams� ir kad romantikai atrado ne �svajonių pasaulį, į kurį pabėgama, bet tikrovės pasaulį, kuriame gyvenama� (Barzun, 58), o paskui Simbolizmą ir kitas svarbiasuias XIX a. I pusės kryptis paskelbė esančias Romantizmo skaidymosi produktu (Barzun, 98-99), kitaip tariant, Romantizmą ir Simbolizmą susiejo visumos ir dalies, prie�asties ir pasekmės santykiais: Simbolizmas tiriąs ne visumą kaip Romantizmas, o tik tos visumos dalį. M. Maeterlincko kūrybai, ypač �Mėlynajai pauk�tei�, būdingesnės yra kaip tik tos savybės, kurios kyla ne i� dalies � Simbolizmo, � o i� visumos � Romantizmo.

Ar atsitiktinai savo simbolį M. Maeterlinckas pavadino Mėlynąja pauk�te? Gal vietoj padangėse lakiojančios pauk�tės verčiau būtų ie�koti tolimame �emės kampelyje besislepiančios gėlės ar stebuklingojo akmens ir argi ne lengviau būtų įsivaizduoti raibąją, pilkąją ar bent jau aukso, o ne mėlynąją pauk�te? I�skleidę Mėlynosios pauk�tės reik�mę pamatysime, kad jos sąranga yra

7 Stefanas Mallarmé (1842 � 1898) yra laikomas idėjiniu simbolistų vadu. Jo salone, kaip romantikai Karolinos Schlegel namuose, kiekvieno antradienio vakarą rinkdavosi bendraminčiai, sudarę simbolistinės mokyklos branduolį. �ios mokyklos idėjinės nuostatos buvo suformuluotos Rene Ghilio �Traktato apie �odį� (1886) į�angoje, tačiau �ymiai konceptualesnis bei judėjimui pavadinimą davęs yra 1886 09 18 d. laikra�tyje �Le Figaro�pasirodęs Jeano Moreaso �Simbolizmo manifestas�, kurio autorius formuluoja ne naujus poetinio mąstymo principus, bet i�ry�kina tam tikrus prancūzų poetinės savimonės dėsningumus, kurie rei�kėsi jau nuo VIII de�imtmečio tokių poetų kaip Paulius Verlaine‛as, Stefanas Mallarmé, Arthuras Rimbaud ir Charlesas Baudelaire‛as kūryboje. Dalį �ių poetų � Verlaine‛ą, Mallarmé, Baudelaire‛ą � kadaise vienijo vadinamoji �Parnaso� mokykla, kuriai pavadinimą davė 1866 m. pasirodęs almanachas ��iuolaikinis Parnasas� (dar du numeriai pasirodė 1871, 1876 m.), tačiau �Manifesto� retrospekcinis pobūdis vis dėlto irgi rodo pakankamą �ios krypties savaveiksmi�kumą, jos laisvą prigimtį. Po �Manifesto� pasirodymo simbolistiniai poetiniai principai įsisąmoninami, įtarpinami sąvokų ir tampa kultūrinės tradicijos nuosavybe, kuria naudojasi įvairūs pasekėjai, stipriau ar silpniau patraukti �ių principų. Maeterlincko kūrybos raida rodo, kad kūrybinio kelio prad�ioje Maeterlinckas buvo labiau linkęs į Simbolizmą, tačiau nesulaikomai judėjo prie pirmaprad�io �altinio � Romantizmo, kol pjesėje �Mėlynoji pauk�tė� sąmoningai perima romantinio mąstymo principus, į kuriuos jis visada nesąmoningai orientavosi. 8 �Vir� lyrinės Maeterlincko poezijos ir prozos plevena jo numylėtojo Novalio dvasia�, � dar 1913 m. ra�ė R. M. Meyeris (Meyer, 249).

37

grie�tai motyvuota � ji suprojektuota i� folklorinės tradicijos ir romantizmo. į stebuklinės pasakos kontekstą pats pjesės autorius nurodo remarkomis, tuo tarpu antrąją � romantizmo � kontekstą nustatyti sunkiau, ypač lietuvių skaitytojui.

Galime drąsiai ra�yti lygybės �enklą tarp M. Maeterlincko Pauk�tės ir stebuklinės pasakos Pauk�tės, bet pirmasis simbolių dėmuo visi�kai nesutampa: M. Maeterlincko Pauk�tė mėlynoji�, o pasakose herojus ie�ko �aukso� Pauk�tės. Lietuvi�kasis vertimas leid�ia pajusti patį skirtumą, tačiau neperteikia vidinės simbolio esmės, kadangi vertime pasakų Pauk�tė, vietoj romantinės m ė l y n o s � dangaus ir dvasingumo � spalvos, yra nuda�yta romanti�ka �ydra spalva ir gavusi �ydrosios pauk�tės vardą, spalvi�kai giminingą �ymiausio simbolistų poeto S. Malarmė (Mallarmé) Idealui, �altam it ledas ir teikiančiam daugiau egzistencinės kančios nei palaimos. Tokiu i� pa�iūros menku netikslumu nutraukiama gyvybi�kai svarbi Mėlynosios pauk�tės � L‛Oiseau B 1 e u � sąsaja su kertiniu romantizmo simboliu Mėlynąja gėle � Die B 1 a u e Blume, � pirmąsyk pasirod�iusiu Novalio romane �Heinrichas fon Ofterdingenas� (1801).

Folklorinį ir romantinį kontekstus M. Maeterlinckas jungia neatsitiktinai. Nuosavą simbolinį darinį jis nulipdo i� pasakos P a u k � t ė s ir Novalio simbolio m ė 1 y n o s spalvos, o tai pirmiausia rei�kia dramaturgo polemiką tiek su Novaliu (todėl vaikai ie�ko ne Mėlynosios gėlės), tiek su folklorine pasaulėvoka � auksą, materialių vertybių Absoliutą, kurį naivioji folklorinė sąmonė i�kėlė į egzistencinių vertybių vir�ūnę, jis sąmoningai pakeičia romantinių dvasinių vertybių Absoliutą �yminčiu mėlynumu. �tai kodėl yra Mėlynoji9, o ne �ydrioji pauk�tė10.

Visi �ie trys tarpusavyje susipynę kontekstai � stebuklinės pasakos, Novalio ir M. Maeterlincko � padeda geriau suvokti prigimtinius vienas kito savitumus, kiekvienas simbolis � Aukso pauk�tė, Mėlynoji gėlė ir Mėlynoji pauk�tė � yra grie�tai sąlygoti juos kūrusių �monių pasaulėvokos, lėmusios taip pat ir vaizdinį simbolių skirtumą. Stebuklinė pasaka yra tam tikra būties modelio koncepcija, kuri remiasi mintimi, kad �mogaus dvasinis turinys nėra a priori gaunamas i� prigimties, bet jį reikia aposteriori įgyti patyrimu. Pasaka fiksuoja, kaip yra įgyjamas dvasinis kultūrinis turinys, o jos struktūra yra tikslus �io veiksmo mechanikos, technologijos ir nuoseklumo atspindys. �Įgijimo� koncepcija reikalauja bent jau trijų struktūrinių segmentų: i�eities būsenos, kurioje i�ry�kėja turinio neturėjimas, turinio įgijimo būsenos ir, galiausiai, turinio turėjimo būsenos, kuri �ymi egzistencinių siekių galutinį ta�ką. Įjungtos į pasakos struktūrą Mėlynoji pauk�tė ir mėlynoji gėlelė tampa stebuklinėmis priemonėmis, i� pirminės būsenos herojų i�vedančios į Idealo siekimo kelią, kurio galutiniame ta�ke atsiveria romantinis �aukso am�ius� (laimė, idealas). Pati kelionės kategorija suponuoja esamos padėties netobulumo sampratą, kelionė rodo, kad idealas yra kitoje erdvėje ir herojų traukia i� esamos erdvės savęsp bei yra nuo herojaus atskirtas kelionės erdve, kurią reikia įveikti.

Smarkus ginčas tarp minėtų trijų kontekstų įsiliepsnoja tuomet, kai reikia konkretizuoti jėgas, kurios �mogui suteikia galią keliauti Idealo paie�kų keliu, įvardyti stimulus, kurie herojų pastūmėja į �į kelią, pagaliau apibrė�iant pačią laimės sąvoką.

I�orinį tapatumą stebuklinės pasakos struktūrai Maeterlinckas i�laiko nuosekliau nei Novalis, tačiau ir tarp �Mėlynosios pauk�tės� kelionės pakopų nėra tokio grie�to prie�astinio ry�io kaip tarp atskirų stebuklinės pasakos pakopų. �emaičių pasakoje �Trakimas� herojus paima nuo kelio plunksną, pakerėtas jos spindesio, ir vėliau i� �ito nereik�mingo veiksmo pagal metoniminę-metaforinę priklausomybę i�plaukia visi herojui keliami reikalavimai: jis turi karaliui atiduoti plunksną, paskui atne�ti pačią pauk�tę, kuriai priklausė �i plunksna, atvesti merginą, kuri būtų tokia gra�i kaip ir pauk�tė, suie�koti merginos karolius, arklius ir galiausiai įvykdyti merginos reikalavimą leistis sukapojamam arklių. Pana�us mechanizmas veikia ir vokiečių pasakoje �Aukso pauk�tė�, kurioje karalius, radęs sode plunksną, siunčia savo sūnų ie�koti pauk�tės; sūnus ją randa, bet pa�eid�ia tam tikrus draudimus ir savo kaltę bei gyvybę privalo i�pirkti tuo, kad Aukso pauk�tės savininkui atvestų Aukso �irgą, o �io savininkas reikalauja jaunamartės i� Aukso pilies, o 9 1928 m. P. Vaičiūnas vertė Mėlyna Pauk�tė. 10 �is i�kalbingas niuansas nepastebimas ir tuo atveju, kai Novalio simbolis pavadinamas �ydrąja gėlele (�r. Bachelard G. Svajonių d�iaugsmas. Vilnius, 1993. P. 57).

38

jaunamartės tėvas reikalauja per a�tuonias dienas nukasti prie� pilies langus dunksantį kalną. Labai svarbu, kad čia u�duotys nuosekliai i�plaukia viena i� kitos ir yra viena kitos prie�astis. Harmonijos atstatymo arba dvasinio patyrimo kaupimo procesas yra sudėtinga daugiapakopė grandinė: abu herojai savo kelionę baigia vestuvėmis, tačiau abiejų kelionė prasideda nuo Aukso pauk�tės plunksnos, kuri tampa pirmine būsimųjų vestuvių, būsimosios harmonijos prie�astimi.

�Mėlynojoje pauk�tėje� erdvės, per kurias keliauja herojai sudaro būties visumą, kurios atskiros dalys egzistuoja ne vertikalioje prie�asties-pasekmės grandinėje, t. y. viena kitą sąlygojančios kaip stebuklinėje pasakoje, bet i�sidėstę horizontalioje plok�tumoje, susaistytos mechaniniais saitais. Skirtingai nuo stebuklinės pasakos čia nėra jokio skirtumo, kurią pakopą herojai įveiks pirmąją, kurią paskutiniąją. Tačiau �io mechanizmo detalių tyrimas Maeterlinckui ir nėra aktualus tiek, kiek �ileri�ka tezė, kurią jis nori įrodyti: atskiroje egzistencinėje erdvėje gyvena sava Mėlynoji pauk�tė, kuri tačiau ar �ūsta, ar keičia spalvą, vos yra i�traukiama i� jai įprastinės terpės ir į ją pa�velgiama kaip į universalią priemonę laimei siekti. Maeterlinckas teigia, kad ne dalinis, ne ribotas, o visuminis būties patyrimas ir visų būties sluoksnių įvaldymas leid�ia pasiekti būties idealą. Labai gra�iai �į principą vėliau i�vystė A. de Saint-Exupéry �Ma�ajame prince�. Ma�asis princas taip pat įveikia �e�ias egzistencines erdves, �e�is asteroidus, kurių gyventojai yra įvaldę siaurą būties sluoksnį ir jo ribose yra pasiekę tam tikrą laimės būseną, kuri, nebūdama universali, nepatenkina į visuotinumą linkstančio ma�ojo princo, ir tai, kas yra laimė atskiro asteroido gyventojui, jam, pamėginus �ios �laimės�, pasirodo esąs tik ribotumas.

Folklorinė pasaulėvoka tik dvi egzistencines vertybes skelbia pozityvių siekimų tikslu � turtą ir vald�ią. �ios dvi vertybės sąlygoja visą herojaus kelionę � tik jų link veda herojaus i�bandymų kelias, herojus juda į tą erdvę, kurioje yra arba turtas, arba karaliaus sostas, o vertybių maksimumas �ymi idealo erdvę. Jos yra ai�kiai socialinės kilmės, kadangi kyla i� būtinybės u�tikrinti harmoningą bendruomenės socialinio mechanizmo veikimą. Judėjimą dvasinio tapimo keliu grie�tai apibrė�ia socialiniai veiksniai. Individas gyvybinės priklausomybės ry�iais susisaistęs su sociumu, kurio veikimas sąlygoja individualios egzistencijos harmoniją. Pasakoje gali veikti ir karalaitis; ir bekilmis skurd�ius, abu jie lygiai privalo pereiti i�bandymus, nes abu i� prigimties negauna nieko, i�skyrus galimybes. Tačiau jeigu karalaitis, apsukęs i�bandymų ratų, grį�ta atgal į i�eities ta�ką � karaliaus namus, tai bekilmis skurd�ius niekada nebegrį�ta į savo skurd�ią trobelę, nes laimės prielaida yra turtas ir vald�ia, o vargetos trobelėje nėra nei vieno, nei kito.

Romantinė pasaka į vertybių vir�ūnę i�kelianti dvasinį individo pasaulį, jau sugriauna klasikinės pasakos pasaulėvaizdį, o �Mėlynoji pauk�tė� labai atvirai su juo polemizuoja: neturtingo medkirčio vaikai apsuka įprastą i�bandymų ratą ir pasiekia idealo erdvę pagal visus stebuklinės pasakos reikalavimus, tačiau �i erdvė � ne turtingi namai ar karaliaus sostas, jie grį�ta atgal į savo materialiai nė kiek nepakitusią trobelę ir neparsine�a jokių turtų, bet dvasinės pilnatvės būsenoje čia patiria laimę. Ne med�iaginis turtas, bet turtinga dvasia yra laimės pamatas, tad laimę sąlygoja jau grynai dvasinės, o nebe tradicinės i� folklorinės pasakos ateinančios vertybės.

Gali i�kilti klausimas, kam reikalinga kelionė, jei herojai vis vien grį�ta į i�eities ta�ką? Gal tai egzistencinio pesimizmo � rato u�darumo � pojūtis? Ar galima dėl to teigti, kad eidami stebuklinės pasakos nutiestu keliu �Mėlynosios pauk�tės� herojai patyrė nesėkmę ir tuo i�rei�kė pesimistines M. Maeterlincko nuotaikas?

Atsakymą į �į klausimą galima rasti Novalio kūryboje. I� pirmo �vilgsnio Zaizos Mokinio, kuriam po Mokytojo mirties skirta tęsti paie�kas ir su kuriuo, anot Dilthey‛aus, save tapatino Novalis (Dilthey, 275), kelionė baigiasi paradoksaliai. Galbūt romano pabaigai buvo skirtas vienas Novalio distichas, kurio Dilthey‛us ir Korffas iliustruoja pagrindinę �io kūrinio idėją:

Jam pasisekė, � jis pakėlė Zaizos deivės skraistę � Bet ką gi jis i�vydo? � jis i�vydo � stebuklų stebuklą � s a v e p a t į . (Novalis, 1983, 52)

Visos paie�kos baigiasi savęs paties atradimu! Argi tam reikia kur keliauti? Tačiau Novalis,

vienas atkakliausių keliautojų į dvasios tėvynę, pastebėjo keistą dėsnį: �mogus gyvena i� prigimties

39

tobuloje egzistencinėje terpėje, nelyginant Adomas ir Ieva pirminiame rojuje, tačiau neįstengia atverti ir patirti jo idealumo ir todėl i�siruo�ia į kelionę, kuri tolina jį nuo i�eities ta�ko � idealumo būsenos., bet kuri vėliau ir suteikia galią atpa�inti �į idealumą. Kai palikęs namuose verkiančią Ro�ia�iedę Hiacintas i�vyksta į kelionę per pasaulį ie�koti Daiktų Motinos, deivės Izidės, simbolizuojančios pirminės Gamtos prie�astingumą, randa ją ir taip nudengia ją gaubusią skraistę, jis i�vysta savo mylimąją Ro�ia�iedę. �mogus pats yra idealo buveinė, tačiau į ją į�engti �mogus gali tik tada, kai randa į ją kelią � �kelią į save�.

Įvertindama Tiltilio ir Mitilės kelionę M. Dietrich nepastebi jokių pesimizmo po�ymių11, o tik tai, kad M. Maeterlincko laimės samprata remiasi į skirtingą pagrindą. Tačiau i� akių M. Dietrich i�leid�ia vieną labai svarbią detalę, be kurios M. Maeterlincko modelis netektų prasmės: kelionės galėjo i�vis neprireikti, jeigu nuosava Tiltilio pauk�tė i� pat prad�ių būtų buvusi Mėlynoji. Prie� kelionę kartu su Fėja vaikai ap�iūri Tiltilio pauk�tę, bet Fėjai ji netinka, nes turi per ma�ai mėlynos spalvos. O juk būtent �i, Tiltilio pauk�tė po kelionės ir taps Mėlynąja pauk�te. Tad ko jai stinga, kad dabar ji nėra Mėlynoji? �i scena padeda suprasti, kad tikrasis vaikų kelionės tikslas � ne sugauti Mėlynąją pauk�tę, bet įgyti ka�kokių savybių, kadangi tik jos gali Tiltilio pauk�tę paversti Mėlynąja, o gyvenimą skurd�ioje tėvų trobelėje � romantiniu �aukso am�iumi�. Pauk�tė gyvena Tilių namuose, tačiau �ie namai dar nėra Idealo buveinė, nes �mogus dar neturi priemonės, kuri juos paverstų idealiais. Ir �i priemonė � ne Mėlynoji pauk�tė, bet dvasinė patirtis, Mėlynoji pauk�tė � lygiai kaip ir stebuklinėje pasakoje � reikalinga tik tam, kad skatintų �mogų kaupti dvasinę patirtį.

Kelionės prad�ioje Tiltiliui trūksta dvasinės patirties, jo siela dar nėra pakankamai nuskaidrėjusi, todėl ir į savo pauk�tę jis �velgia �folklori�kai�, kaip į Aukso pauk�tę, ir gailisi ją paversti Mėlynąja pauk�te, nes tuomet turėtų prarasti savo nuosavybę, tegul ir paaukotų kito �mogaus laimei: �Bet a� negaliu jos atiduoti..., todėl, kad ji mano�(4, 16). Vis dėlto kelionėje Tiltilį ir Mitilę lydi sėkmė, nes juos veda svarbiausioji vertybė � meilė ir aukojimasis savo artimui. Vaikai i�keliauja ie�koti Mėlynosios pauk�tės ne sau, o sergančiai kaimynų mergaitei. Aukodamiesi kitam jie suranda ir savo laimę. Tik �i laimė visi�kai nepana�i į tą i� stebuklinės pasakos atėjusį laimės turtuolių namuose vaizdą, į kurį Kalėdų vakarą vaikai prie� kelionę �velgė su pavydu. I� kelionės Tiltilis grį�ta dvasi�kai praturtėjęs, jis sugeba nusikratyti godumo turtams, nustoja laimę sieti su folklorine vertybe � turtu, arba Pauk�tės ‛auksą‛ pakeičia ‛mėlynumu‛. Dėl to ne tik narvelyje laikomas pauk�tis virsta Mėlynąja pauk�te, bet ir skurdūs tėvų namai � laimės buveine. Kada laimę u�tikrina dvasios lobia, tuomet jokie socialiniai veiksniai nebegali sąlygoti �aukso am�iaus� erdvės bei laiko. Dvasinis turtas �mogų visur ir visada daro turtingą ir laimingą. O kuomet laimė siejama su turtais, tuomet ji, be jokių abejonių, negali gyventi skurd�ioje medkirčio trobelėje, nes tokiu atveju med�iaginis skurdas yra tapatus nelaimei. �itaip ir tvirtina folklorinė pasaka, bet su tokia i�vada nesutinka Maeterlinckas, o pirmieji, laimės sąvoką atplė�ę nuo med�iaginių turtų ir vald�ios, buvo romantikai.

Stebuklinės pasakos pasaulis suręstas ant tvirtų socialinių pamatų, todėl ir svarbiausios vertybės � turtas ir vald�ia � yra ai�kiai socialinės prigimties. Pagrindinis siekimo akstinas pasakoje yra įsakymas įvykdyti u�duotį, kurią atsi�velgdama į nuosavas reikmes formuluoja socialinės hierarchijos vir�ūnė � karalius. Karalius įsako, herojus vykdo. Kaip tik todėl i� kelionės i�bandymų pasakos herojus neparsine�a jokių turtų. Visa, ką jis įgyja, atitenka karaliui, o herojui, kaip ir Mėlynosios pauk�tės ie�kotojams, lieka tik tikslo siekimo patyrimas, kuris vėliau jį patį ir padaro karaliumi. Ka�kurioje kelio atkarpoje pasakos herojus privalo sugauti Aukso pauk�tę, kuri paprastai yra nuotakos metonimas, bet pati nuotaka karalaitė yra ne herojaus meilės jausmo įsikūnijimas, o tik priemonė tikrajam tikslui pasiekti � bekilmis herojus veda karalaitę ir tampa karaliumi. Tokiu konceptualiu stebuklinės pasakos pavidalu objektyvuojasi folklorinė gyvenimo patirtis, tačiau tie

11 �Atsiskleid�ia i�tisa pasaulio panorama. <...> Tačiau niekur sapno �alyje vaikai neranda Mėlynosios pauk�tės ir tik atsibudę skurd�ioje tėvo trobelėje jie atpa�įsta ją ma�ajame narvelyje ir suvokia kad nėra jokio tikro skurdo tam, kuris gali atskleisti pasaulio gro�i, kad laimė nepriklauso nuo turto, kad ją suteikia artėjimas prie daiktų esmės, d�iaugsmas be pavydo, meilė� (Dietrich, 525).

40

orientyrai, kuriuos sau pačiai tiksliai nusistatė folklorinė sąmonė, jau nebetinka nei romantizmui, nei M. Maeterlinckui.

Per sąsają su Mėlynosios gėlės simboliu Mėlynosios pauk�tės simbolis praturtėja dar viena reik�me. Mėlynosios gėlės simbolis turi folklorines �aknis: �Mėlynosios gėlės vardas buvęs �inomas ir Novalio tėvi�kės liaud�iai. Heinrichas eina jos ie�koti � kalnus �v. Jono vakare� (6, 12-l3), vadinasi, tai lietuvi�kojo paparčio �iedo � laimės ir meilės simbolio � atitikmuo. Romantinę Mėlynąją gėlę Heinrichas pamato sapne, ir jo sieloje ji su�adina aistringą Idealo ilgesį. Vėliau romantinis siekimų tikslas transformuojasi � �iedas pavirsta vokiečių mylimosios idealu tapusios Matildos veideliu, ir Heinrichas leid�iasi ie�koti pamiltos merginos. Tarp Mėlynosios gėlės ir mylimosios merginos i�lieka tie patys metoniminiai ry�iai, kuriuos u�mezgė stebuklinė pasaka. Dar daugiau, ir Mėlynoji gėlė, arba mylimoji, yra ne Henriko siekimų tikslas, bet tik priemonė, vedanti į tikslą. Pasakoje herojus paklūsta i�oriniam socialiniam įsakymui ir i�kovoja nuotaką karalaitę, kuri u� paklusnumą herojų apdovanoja turtais ir vald�ia, o romantinis herojus paklūsta vidiniam �irdies įsakymui ir u� paklusnumą gauna atpildą � dvasinį tobulumą. Tačiau meilė abiem atvejais tėra mediatorius tarp herojaus ir Idealo, arba jėga, priverčianti herojų įsisavinti Idealą. Struktūra i�lieka ta pati, o egzistencinės vertybės pakinta i� pagrindų. Romantikai buvo pirmieji, kurie taip ry�tingai turtus ir vald�ią atplė�ė nuo laimės sampratos ir juos pakeitė dvasios lobiais, kuriuos ir �enklina jų simbolio mėlyna spalva. Dėl to pakinta ir jėga, verčianti siekti tikslo. Stebuklinėje pasakoje tikslingi herojaus veiksmai yra atsakas į i�orinių � socialinių � aplinkybių i�keltus reikalavimus, o romantinio herojaus veiksmus sąlygoja vidinės � dvasinės � aplinkybės. Impulsas ateina i� vidaus, ir vokiečiai sugalvojo netgi specialų terminą �iam vidiniam įsakymui apibūdinti � Sehnsucht (‛aistringas ilgesys‛), � kuris skausmingai i�matuoja atstumą iki Idealo. Romantikai patys aistringai ver�iasi į Idealą, jiems nebereikia jokių socialinių paskatų.

Mėlynoji pauk�tė sujungia abu modelius. Ji dar nėra visi�kai i�sivadavusi i� socialinio būties sąlygotumo: Tiltilį ir Mitilę lydi sėkmė, nes Mėlynosios pauk�tės paie�kų keliu juos veda svarbiausia vertybė � artimo meilė ir aukojimasis artimui: ne savo asmeninei naudai, kaip folklorinės pasakos herojus, bet sergančiai kaimynų mergaitei jie ie�ko Mėlynosios pauk�tės. �mogus bus laimingas tada, kai laimingas bus jo artimas � tai savoti�ka biblinės �aukso taisyklės� �kaip norite, kad jums darytų, taip ir jūs darykite jiems� (Lk. 6,31) parafrazė. �itaip Maeterlinckas prisijungia prie Goethe‛ės, romantikų, Hesse‛ės ir kitų formuotos tradicijos, tarnystės idėją � �mogus privalo siekti individualaus tobulumo, kad galėtų maksimaliai pasitarnauti visuomenei � pripa�įstančios būties harmonijos pagrindu.

Realistinis XIX a. romanas(Balzacas, Stendhalis, Dickensas ir kt.) stebi �mogų, besiver�iantį į tradicines foklorines (socialines) vertybes � turtą ir vald�ią ir konstatuoja �ių vertybių bejėgi�kumą u�tikrinti būties harmoniją. Socialistinio realizmo literatūra (Gladkovas, Furmanovas, Fadejevas, Ostrovskis ir kt.) da�niausiai vaizduodavo �mogų, besąlygi�kai atsiduodantį socialinėms struktūroms, ir įrodinėjo, kad nelaimės kyla i� nesugebėjimo maksimaliai paklusti socialinio mechanizmo valiai.

Romantikai dėmesį vis dėlto koncentruodavo į u�davinio pirmąją dalį � kaip tapti tobula asmenybe � ir jie stengėsi tirti �io tapimo principus. M. Maeterlinckas labiau pabrė�ia antrąją pusę � ne tiek kaip pavyks sugauti Mėlynąją pauk�tę, kiek �io veiksmo etinė paskirtis: mėlynosios pauk�tės siekiama kito �mogaus laimei ir jos siekimo impulsas � Fėjos pra�ymu virtęs įsakymas įvykdyti u�duotį � ateina i� i�orės. Kita vertus, ji jau nebėra nukreipta į tradicines socialines vertybes: jeigu pasakos herojus siekia A u k s o pauk�tės, tai M. Maeterlinckas savo herojus siunčia ie�koti M ė l y n o s i o s pauk�tės (�Ji mums reikalinga, kad būtume laimingi ateityje...�; 151).

M. Maeterlinckas polemizuoja su romantine esminės jėgos, �moniją vedančios į romantinį �aukso am�ių�, traktuote ir individualistiniam romantiniam meilės jausmui prie�ais i�kelia socialinį meilės ir pagalbos kitam �mogui jausmą. Dramaturgas atsisako ir metoniminių u�uominų į nuotaką ar mylimąją ir Mėlynajai pauk�tei palieka vien krik�čioni�kosios meilės artimui reik�mę. Galbūt tuo ir paai�kinama, kodėl savo simbolio kostrukcijai jis nepanaudojo romantinio �gėlės� elemento. Tad nors Mėlynoji gėlė ir Mėlynoji pauk�tė �ymi tą pačią būties darną kuriančią bei idealius siekimus

41

�adinančią priemonę, tačoiau jos veda truputį skirtingais keliais. I� tikrųjų abu ra�ytojus i�skiria kataliki�koji Maeterlincko ir protestanti�koji pietistinė Novalio pasaulėvoka.

Įdomu, kad Maeterlinckas netrukus turbūt pajuto, kad tokia simbolio traktuotė netenka labai svarbaus dėmens, kuris remiasi į giluminius �mogaus būties pamatus. Todėl 1918 m. jis para�o novali�kąją �Mėlynosios pauk�tės� tąsą, pjesę �Su�adėtuvės�, kurioje Tiltilis pagaliau sugauna Mėlynąją pauk�tę ir, kaip kadaise Heinrichas gėlės �iedelyje, joje atpa�įsta savo mylimąją � tą pačią kaimynų mergaitę.

Dar viena pasakai beveik nebūdinga, bet svarbi ir simbolizmui, jėga Novalio ir M. Maeterlincko herojus skatina siekti Idealo � pa�inimo poreikis. Per empirinio pasaulio i�ori�kumą prasibrauti prie pirminių Būties ir Pasaulio prie�asčių, suvokti Pasaulio sąrangos dėsningumus bei atskleisti did�iąją Gamtos ir būties paslaptį � toks yra ir romantikų, ir simbolistų tikslas.

I� visuminio romantinės pasaulėvokos suręsto būties modelio Simbolizmas i�skiria vieną esminį jo aspektą � santykį tarp rgimybės ir esmės � ir toliau tiria jį kaip savaranki�ką visumą. Regimąjį, arba empirinį pasaulį simbolistai, lygiai kaip ir Platonas, i�skaido į �enklą ir į tai, ką tas �enklas rei�kia. Kiekvienas daiktas, teigia Platonas, turi astitinkamą idėją, kuri yra daikto esmė arba tai, kuo yra kiekvienas daiktas. Daiktus mes matome, bet negalime suvokti, o idėjas mes suvokiame, bet negalime matyti. Mūsų regimasis daiktas su savo idėja � tikrąja esme santykiauja taip, kaip daiktas ir jo �e�ėlis, arba taip, kaip: �atvaizdas santykiauja su tuo, kieno jis yra atvaizdas� (Platonas, 241). Tiesa i�sidėsto tarp regėjimo ir suvokimo protu � �keturių sielos būsenų� (mąstymo, nuovokos, tikėjimo, spėjimo), tačiau tik protas yra tas organas, kuriame atsispindi idėja. Kuris apčiuopia tikrąją daikto, Gamtos esmę. Taip proto paskirtį suvokia ir racionalistai, �vietimo am�ius, tuo tarpu simbolistai eina romantikų pėdomis ir did�iausią pa�inimo galią suteikia vaizduotei.

Simbolistinės pasaulėvokos pagrindams suvokti labai svarbus yra Baudelaire‛o sonete �Atitikmenys� (Correspondance) i�dėstytos programinės idėjos. Be sudėtingesnės poetinės maskuotės poetas apra�o, kaip �mogus į�engia į Gamtą lyg į senovės �ventyklą, į�engia į gamtą, kurios gyvos kolonos ka�ką ku�da �mogui nebesuprantama kalba. Suglumę �monės į�engia į �ią �ventyklą ir patenka į i�tisą mi�ką simbolių, kurių prasmės jie net ir labai stengdamiesi nebesuvokia. Mums atsiveria tik Gamtos i�ori�kumas � �enklas, bet giliau, iki Gamtos metafizinės paslapties mes nebeprasibrauname. I� tos gelmės sklinda tolimas aidas, virtęs empiriniais uoslės, regos ir klausos pojūčiais, kurie ir signalizuoja tą vidinę tiesą ir �adina mintį, kad vienas kitą atitikdami jie susilieja į vienovę. �i idėja � tai pavėluotas anglų filosofo Berkeley‛o, Kanto, Schellingo, Schopenhauerio ar simbolistinės teorijos idėjų aidas.

Jau eseistiniu �od�iu Baudelaire‛as komentavo: �Visas regimasis pasaulis yra pavidalas ir �enklų, kuriems vaizduotė suteikia santykinę vietą ir vertę, sankaupa; �į pasaulį galima prilyginti maistui, kurį vaizduotė turi suvir�kinti ir perkurti. Visos �mogaus sielos galios turi paklusti vaizduotei, visas jas vienu ypu mobilizuojančiai� (Baudelaire, 1868, 274). Tuo pačiu Baudelaire‛as tiesiogiai pasisako prie� kūrėjus, tiesiogiai kopijuojančius gamtą, nes tikroji meno u�duotis yra ne realistinis imitavimas, bet Gamtos kūrybinio akto pratęsimas.

Baudelaire‛as ir pana�iai skambančios simbolistų mintys i� dalies atitinka romantines Novalio, Schellingo, Schopenhauerio idėjas, tačiau simbolistai daugiau dėmesio skiria �enklui (vaizdiniui), poetinei formai, kai tuo tarpu romantikų dėmesio centre � tas turinys, kuris reik�damasis ir sukuria �enklą. Simbolistai, kaip ir Novalis bei Schopenhaueris empirinį pasaulį laiko �e�ėlių, �enklų pasauliu, tačiau jeigu Novaliui �is �enklas yra �viesos, sklindančios i� vidaus, i� vidinių gelmių projekcija, tai simbolistams �is �altinis yra i�orėje, ir jis meta ��e�ėlį� į �mogaus pojūčius. Simbolistams Gamta yra empirinė gamta, ir jie stengiasi perprasti jos � kvapų, vaizdų, garsų � paslaptį, o romantikams Gamta yra dvasios universumas, kosmosas, regimas per vidines dvasios gelmes. Simbolistai eina keliu į i�orę, romantikai keliu į vidų. Dėl to romantikams pasaulio pa�inimas visų pirma yra savęs pa�inimas � tik pa�inęs save pa�insi pasaulį, o simbolistai atvirk�čiai, siekia pa�inti save per pasaulio pa�inimą.

42

Novalis i�skiria �iuos du, bet nelygiaverčius, kelius, kuriais eidamas �mogus gali prasibrauti iki giliausių gamtos pagrindų: �Vienas kelias, sunkus ir neaprėpiamai tolimas, be galo vinguriuojantis, � patyrimo kelias; kitas, įveikiamas tartum vienu �uoliu, � vidinio stebėjimo kelias� (Novalis, 1983, 219). Kadangi �mogaus dvasios kosmosas yra visi�kai tapatus empiriniam kosmosui � �I�orė yra paslaptingoji pavir�iun i�kelto Vidaus būsena�, �pasaulis yra Makroantropos� (Novalis, 45, 42) � �mogui visi�kai nebūtina keliauti per empirinio kosmoso platybes, kad pa�intų jo sąrangą, tam u�tenka vien nusileisti �keliu į save� ir atverti savo dvasios kosmosą. �Mes suvoksime pasaulį, � sako Novalis, � jeigu mes suvoksime patys save, kadangi mes ir jis esame integruotos dalys� (Novalis, 7). �avėdamasis kelione į save Novalis vis dėlto puikiai supranta abiejų kelių integracijos svarbą: abu �ie keliai yra nuoseklios to paties pa�inimo proceso pakopos, skirtingos tos pačios kelionės fazės � tik įveikus reikiamą empirinio kelio gabalą ir sukaupus dvasinį patyrimą �mogaus dvasioje pabunda romantinis Idealo ilgesys (Sehnsucht) ir atsiveria �kelias į save�. Be kelionės i�ore neįmanoma priartėti prie stebuklų stebuklo � savęs paties, tik sukauptas empirinis patyrimas padeda atverti daiktų ir rei�kinių esmę, rasti Mėlynąją pauk�tę ar Daiktų Motiną.

Novalis teigė, kad i�orės pasaulis yra �e�ėlių pasaulis, t.y., kad mes regime įvairius vaizdus, bet nematome tikrųjų jėgų, kurios tuos vaizdus sukelia. �ią ir Platoną, ir Berkeley‛į bei Kantą siekiančią idėją ypač sistemi�kai i�vysto Artūras Schopenhaueris veikale �Pasaulis kaip valia ir vaizdinys� (1819), smarkiai paveikęs tiek visą XIX a. II pusės europieti�kąją kultūrinę sąmonę, tiek simbolistus.

Vystydamas Kanto �daikto savaime� sampratą A. Schopenhaueris teigia, kad pasaulis egzistuoja kaip valia ir vaizdinys, sudarantys tam tikrą organi�ką vienovę. Tai, kas prieinama mūsų pojūčiams, yra vaizdinys, o u� jo slepiasi mūsų pojūčiams visi�kai neprieinama valia, kuri objektyvuojasi vaizdinio pavidalu: �valia, kaip daiktas savaime, visi�kai skiriasi nuo savo rei�kinio ir visi�kai laisva nuo visų jo formų, į kurias ji patenka tik tada, kai rei�kiasi, ir kurios dėl to priskirtinos tik jos objekti�kumui, o jai pačiai visai nebūdingos� (Schopenhauer, 183), valia yra pasaulio esmingumas, vidinis turinys, valia �yra daiktas savaime, visų rei�kinių turinys� (Schopenhauer, 401), o vaizdinys yra valios veidrodis � gyvenimas, regimasis pasaulis, rei�kinys. �e�ėlis ir yra valios atspindys empirikos veidrodyje. Protas ir pojūčiai įstengia tirti tik �e�ėlius, o valios apčiuopti jie neįstengia, tam reikalingos kitokios priemonės. Savo metafiziniu pavidalu valia nesuvokiama �mogui, nes �mogus neturi tokio jutiminio organo, kuriam valia atsispindėtų. Kada valia objektyvuojasi, ji virsta vaizdiniu. Pasaulis �mogui ir egzistuoja tik kaip vaizdinys, kuris jau tampa prieinamas �mogi�kajam suvokimui. �mogus yra tobuliausia valios aprai�ka, kurioje valia gali suvokti save pačią, savo vidinę esmę. Tokį sudėtingą pa�inimo laipsnį atveria menas, pati tinkamiausia valios tyrimo priemonė. Taigi estetinio kontempliavimo, arba meninės kūrybos metu poetas stebi rei�kinių pasaulį, tiria vaizdinius ir per juos prasibrauna iki tos giluminės esmės � valios, kuri, anot Schopenhauerio, nors ir rei�kiasi įvairiomis formomis, bet nėra tapati �ioms formoms: formos priklauso valios objektyvumui, jos aprai�kai, bet ne pačiai valiai, valia gyvuoja b e f o r m i u pavidalu.

�ių idėjų lygmenyje esminis skirtumas tarp Romantizmo ir �vietimo (Racionalizmo) yra tas, kad �vietėjai esminiu laikė �mogaus pojūčių turinį, kurį apdoroja protas, vadinasi, patį vaizdinį ir jau nuo �ios mąstymo tradicijos pradininko anglo Berkeley‛o iki Kanto tvirtino, kad pasaulis mums egzistuoja toks, kokį jį suvokiame (�Todėl neigdami, kad juslėmis suvokiami daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo substancijos arba pagrindo, kuriame jie gali egzistuoti, mes visai neneigiame pripa�intos nuomonės, kad jie r e a l ū s , <...>. skirtumas tik tas, kad mūsų manymu, juslėmis suvokiami nemąstantys daiktai neegzistuoja kitaip, kaip tik būdami suvokiami, ir, vadinasi, negali egzistuoti jokioje kitoje substancijoje, o tik tose netįsiose, nedaliose substancijose, arba d v a s i o s e , kurios veikia, mąsto ir suvokia tuos daiktus ...>�; Berkeley, 110).

Jau Locke‛as tvirtino, kad �mogus turėtų turėti tokį jutiminį organą, kuriame atsispaustų substancija � rei�kinio esmė, ir, sako Berkeley, �jeigu turėtume naują juslę�, mes galėtume apčiuopti ir suvokti materiją, kuri kol kas �tėra ne�inomų savybių ne�inomas turėtojas, tuomet

43

nesvarbu, ar tas daiktas yra, ar ne <...>� (Berkeley, 101). �Dvasia yra vienintelė substancija arba pagrindas, kuriame nemąstančios esybės arba idėjos gali egzistuoti� (Berkeley, 140). Kaip matome, jau Berkeley‛iui pasaulis egzistuoja tik kaip idėja (vaizdinys) ir nors tiek jis, tiek Kantas neneigia ka�kokios u� vaizdinio atsiveriančios objektyvios esmės buvimo, tačiau pripa�įsta jos nepa�inumą, kol nėra �naujos juslės�. Todėl pasaulis egzistuoja tik dvasiniu pavidalu, t.y. yra tik atspindys �mogaus dvasios veidrodyje ir i� esmės nei�eina u� �mogaus subjektyvumo ribų į objektyvųjį pasaulį. Tačiau pa�inimas baigiasi sulig daikto savaime pavir�iumi, sulig vaizdinių sistema.

Charleso Baudelaire‛o �Atitikmenys� atitinka būtent �ias idėjas labiau negu romantines. Simbolizmas ie�ko tokių garso, kvapo, spalvų derinių, kurie atitiktų giluminę rei�kinio esmę, ją u�gautų ir sukeltų atitinkamus sąskambius. Novalis �engia giliau � jis visi�kai atsiplė�ia nuo pojūčių ir pasineria į savo dvasios gelmes.

Nebaigtame romane �Zaizos mokiniai� (1797/98) Novalis pasakoja apie Zaizos �ventovės mokykloje susirinkusius mokinius, kurie turi atskleisti Gamtos ir Pasaulio paslaptį. Kadaise buvo toks laikas � �aukso am�ius� � kada �mogus ir pasaulis sudarė organinę vienovę (romantikų nuomone, �ios vienovės palikimas yra mitologija) ir gyveno darnoje su ja, tačiau netrukus protas įsibrovė į �ią darną ir ją i�ardė. �mogus prarado �aukso am�ių�. Zaizos mokinių paskirtis � rasti kelią į �aukso am�ių� ir atskleisti Gamtos paslaptį.

Jau �iame kūrinyje i�ry�kėja tvirtinimo kad Romantizmas yra negatyvi reakcija į �vietimą ir jo neigimas nepagrįstumas. Romantizmui buvo svetimas toks destrukcinis po�iūris į savo pirmtakus jau vien dėl to, kad pasaulį jie mąstė kaip organi�kai besivystančią, tampančią vienovę. Jie nesitapatino su �vietėjais, bet suvokė save kaip jų nuveikto darbo pratesėjus.

Romane Novalis i�kelia Mokytojo figūrą, kurios ai�kiu prototipu visi laiko A. Wernerį, Novalio dėstytoją Freiburgo Kalnų akademijoje. Mokytojo figūra įkūnija �vietėji�kas gamtamokslines idėjas � jis su pasimėgavimu rinkdavo akmenis, gėles, visiokiausius vabalus, įvairiausiais būdais juos rū�iuodavo, stebėdavo. Taip ir nepasiekęs tikslo Mokytojas mir�ta. Tai simbolinis veiksmas, rodantis racionalistinių gamtamokslinių idėjų bejėgi�kumą.

Gamtos paslaptį atskleisti lemta knygos herojui Mokiniui, kurį anot Dilthey‛aus, mes pa�įstame i� kitų Novalio kūrinių � tai pats Novalis. �is herojus elgiasi ne taip kaip Mokytojas: �Mane viskas traukė atgal į mane patį. Mane d�iugino nuostabios krūvos ir figūros salėse, bet lyg būtų jos tik paveikslai, skraistės, puo�menos, surinktos į dievi�kai nuostabų reginį, ir jis visada tūnojo mano mintyse. Jų a� neie�kojau, juose da�niausiai a� ie�kojau. Tartum jie turėjo man nurodyti kelią, kur giliai miegojo Mergelė, kurios ilgėjosi mano dvasia� (Novalis, 1983, 76).

Kada Mokinys priartėja prie tikslo, įvyksta stebuklas. Pasaulio paslaptis įmenama: �mogi�kasis A� yra raktas į pasaulį. Ir �ymiausiame savo romane �Heinrichas fon Ofterdingenas� (1801) Novalis pakartoja kelio į pa�inimą dvilypumą: �Vienas kelias, sunkus ir neparėpiamai tolimas, be galo vinguriuojantis � patyrimo kelias; kitas, įveikiamas tarytum vienu �uoliu, � vidinio stebėjimo kelias� (Novalis, 1983, 219). �mogaus a� yra tapatus Visatai, Visata yra A� perkėlimas į i�orę, i�ori�kumas yra pavir�iun i�keltas viduji�kumas � tarp objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio yra visi�kas tapatumas, pagaliau, �mogus yra Visatos analogijų �altinis (�i mintis tiesiogiai atgimsta simbolistų pasaulėvokoje).

Pirmasis � empirinio pa�inimo � kelias nėra atmetamas kaip netikusi priemonė, bet tampa �emesniąja pa�inimo pakopa. �Pasakoje apie Hiacintą ir Ro�ia�iedę�, į romaną �Zaizos mokiniai� įterptoje kaip romantinis veidrodis, kuriame kaip rasos la�elyje visas pasaulis, atsispindi visa romano idėjinė sąranga, Novalis nupie�ia kiek kitokio pobūd�io kelionę. Hiacintas, �mogaus dvasinės raidos simbolis, pakartoja visus reik�mingiausius �monijos istorijos etapus: dvasios vienovę su Gamta, darnos i�krikimą, vėliau apsilanko visą pasaulį skersai i�ilgai i�vaik�čiojęs keistas �mogus, kuris tik su�adina Hiacinto ilgesį, bet neatskleid�ia pasaulio paslapties, �io �mogaus paliktą knygelę, kurios niekas neįstengė perskaityti, mi�k dvasia � senoji moteri�kė įmeta į ugnį, o patį Hiacintą i�siunčia į kelionę po pasaulį, t.y. įveikti pirmąjį pa�inimo etapą � sukaupti empirinį patyrimą. Hiacintas palieka namus, tėvus ir mylimąją Ro�ia�iedę ir i�keliauja. Jam bekeliaujant ir kaupiant empirinį patyrimą prasideda dvasios virsmas, po kurio atsiveria kelias į

44

deivės Izidės (Zaizos), Daiktų Motinos buveinę. Prie deivės Hiacintas priartėja svajingumo ir sapno būsenoje, lydimas gra�iausios muzikos, o kuomet jis nudengia skraistę, pamato, kad deivė Izidė yra jo mylimoji Ro�ia�iedė. Taip Hiacintas pakartoja senovės riterių kelią � palikęs mylimąją i�keliauja į svetimus kra�tus, kad sukaupęs reikiamą patyrimą grį�tų atgal ir dvasinio brandumo vir�ūnėje įstengtų mylimąją atpa�inti kaip savo siekimų tikslą. Meilė romantikams yra vienas svarbiausių dvasinio tapimo variklių.

Romantikas grį�ta nuo pasaulio į save, klajonėse po pasaulį sukaupęs visuminį empirinį patyrimą, kurio dėka jis įstengia suvokti, kad idealų buveinė yra jo paties dvasios gelmės. Bet toks suvokimas ateina tik įveikus pirmąjį ie�kojimų etapą, tik po jo atsiveria kelias į save.

Romantinė kelionė į save yra judėjimas nuo pavir�inės rai�kos prie esmės, prie pagrindinių būties prie�asčių, kurios slepiasi u� �e�ėlių. Kada Tiltilis ir Mitilė pabunda savo dvasios gelmėse, jų akys įgyja galią u� daiktų ir rei�kinių i�orinio apvalkalo � vaizdinio � i�vysti jų valią � daiktų dvasias, kurios ir lydi ar yra sutinkamos jų kelionėje dvasios kosmosu: �viesos dvasia, Ugnies, Duonos, katės Tiletės ir �uns Tilo, netgi kaimynės, virtusios fėja ir kt. dvasios. Tačiau �ios dvasios yra ne tik i� objektyvuoto vaizdinio var�tų i�silaisvinusi Gamtos � daiktų, gyvūnų, med�ių � valia, bet ir �mogaus vidinėse gelmėse snaud�iančios jėgos � juk veiksmas vyksta pasąmonėje � ir jos nėra besąlygi�kai palankios �mogui: �Paslaptingos jėgos karaliauja mūsų viduje, � sako Maeterlinckas apie �mogaus lemties prie�astis, � kurios tartum sudaro suokalbį su aplinkybėmis. Mes visi savo sieloje ne�iojame prie�us� (Maeterlinck, 1901, 189). Tokia lemties jėgų samprata Maeterlinckas artimesnis vėlyvajam romantizmui, Hoffmannui, Fouqué ir ypač Schopenhaueriui, o taip pat psichoanalitinei pasąmonės sampratai.

Lemtį Maeterlinckas i� i�orės perkelia į �mogaus vidų, paverčia ją vidine, netgi psichoanalitine realybe. Lemtis nustoja buvusi ka�kokių i�orinių, tarp jų ir socialinių, jėgų valios i�rei�kėja ir tampa vidiniu �mogaus sąlygotumu � �mogaus lemties �vaig�dės įsi�iebia jo paties sielos danguje. �mogus negali jų nuslopinti ar naikinti, nes jos yra jo paties organi�ka dalis, ir į tikslą judama kartu, darnia vienove (kaip �Mėlynosios pauk�tės� visi veikėjai), todėl �mogus privalo �ias jėgas pajungti (Freudas pasakytų � sublimuoti) kelionės reikalavimams. �Mėlynosios pauk�tės� skaitytojas da�nai juk rei�kia nepasitenkinimą perdėtu Tiltilio ir Mitilės patiklumu, pjesė �adina prie�i�kumą Katės dvasiai, nors judėjimą į tikslą objektyviai �ymiai labiau skatina katė nei �uo, kuriam u�tenka aklo ir besaikio atsidavimo savo �eimininkui. Proto ir jausmo logika kaip pastebėjo romantikai, skirtingai nuo �vietėjų, yra kitokia nei Kelionės logika: �Yra ka�kas svarbiau nei protas, � sutinka ir Maeterlinckas, � ir ne jis sujungia mus su Visata. Atėjo laikas nebepainioti jo su dvasia. Svarbu ne tai, kas vyksta tarp mūsų, o tai, kas gyvena mūsų viduje, kas auk�čiau jausmų ir auk�čiau proto� (Maeterlinck, 1901, 154).

Tačiau simbolistinė savimonė, lyginant ją su romantine, stokoja vieno labai svarbaus elemento, kurį romantikai pavadina W e g n a c h I n n e n (�kelias į save�)12. Romantizmas, skirtingai nuo �vietimo ir net nuo Simbolizmo, yra orientacija į �vidines aplinkybes�, rodanti, kaip �iuolaikinio europiečio sąmonė ima įsisavinti vidines �mogaus gelmes. Simbolistų sąmonėje jį u�blokuoja racionalistiniai pasaulėvokos elementai, o M. Maeterlincko dramoje jis labai ry�kus: ��itas K e 1 i a s į s a v e , �vilgsnis į vie interieur yra M. Maeterlincko kelias� (Dietrich, 517).

Savo viduje romantikai aptinka i�oriniam empiriniam kosmosui visi�kai tapačią dvasios Visatą. Pasaulis suskyla į dvi tapačias dalis � i�orinį ir vidinį pasaulį, kuriuos atitinka materialusis pasaulis ir dvasios kosmosas. Dėl to �mogui nebereikia keliauti per empirinio kosmoso platybes, kaip darė J. W. Gėtės (Goethe) Faustas ar D�. Bairono (Byron) Kainas, kad pa�intų jo sąrangą. U�tenka vien nusileisti �keliu į save� ir vienu ypu apglėbti visą dvasios kosmosą: �Mes suvoksime pasaulį, � sako Novalis, � jeigu mes suvoksime patys save, kadangi mes ir jis esame integruotos dalys� (5, 7). Pavir�iuje palikęs �kelio į save� nerandančius simbolistus M. Maeterlinckas kartu su romantikais nuskuba įsisavinti T i e f e d e s I c h (�A� gelmės�) ir joje pa�inti ne Gamtos fiziką� 12 Glausčiausia �kelio į save� formuluotė priklauso vėl gi tam pačiam Novaliui: �Mes svajojame apie kelionę per Visatą, bet ar nėra Visatos mūsų viduje? Mes nepa�įstame savo Dvasios gelmių. - Į vidų veda paslaptingas kelias. Mūsų viduje, arba niekur, yra Am�inybė su savo pasauliais, Ateitis ir Praeitis.� (Novalis, 14).

45

empirinės Gamtos paslaptį, bet tą Gamtą, kuri slepiasi vidinėse �mogaus gelmėse, � jos metafiziką: �Savo krūtinėje Maeterlinckas jautė seną pietistinį Ruhsbroek ir Groot tro�kimą (Sehnsucht) pačiam i�mokti gilios Gamtos i�minties, prie �emės pridėti ausį, kad perprastų po�emines paslaptis�, � ra�ė Meyeris (Meyer, 248).

Mėlynoji pauk�tė taip pat yra ne tikslas, o priemonė, kurios siekdamas herojus įgyja objektyviąsias vertybes, reikalingas tikslui siekti, � Gamtos pa�inimą. Ie�kodamas Mėlynosios pauk�tės �mogus turi atskleisti Gamtos paslaptis ir savo �inojimą pritaikyti visuotinės laimės sukūrimui. Gamta i� inercijos prie�inasi. Med�iai slepia Mėlynąją pauk�tę �nuo �mogaus per visus am�ius nuo pat pasaulio prad�ios, nes tik ji viena �ino mūsų paslaptį�, bet kai �mogus pagaus Mėlynąją pauk�tę, �jis �inos viską, jis matys viską, ir mes tada visai priklausysime nuo jo malonės� (Maeterlinck, 1978, 67, 33).

Į�engti į save rei�kia per�engti sąmoningumo ribą ir nusileisti į pasąmonės gelmes, kuriose, romantikų po�iūriu, ir tūno giliausios Būties ir Gamtos paslaptys. Romantinei kelionei nebetinka �vietėji�kos priemonės � intelektas ir pojūčiai, kurios atveda tik iki �kelio į save� prad�ios. Did�iajai Gamtos paslapčiai atskleisti sukuriamos naujos priemonės � pasąmoningos ar iki sąmonės dar nepakilusios veiklos formos, tokios kaip intuicija, sapnas, svajonė ar svajingumas, kurias geriausiai atitiko pasakos struktūra bei poetika.13

Tokiam pasąmoningumo sureik�minimui M. Maeterlinckas noriai pritarė. Jo nuomone, sąmonė turi keletą pakopų, i� kurių svarbiausia �beveik pasąmoninga sąmonė�, besiribojanti su dievi�kumu ir sujungianti mus su visata, o proto nebereikėtų painioti su dvasia: �Svarbu ne tai, kas vyksta tarp mūsų, bet tai, kas gyvena mūsų viduje, kas auk�čiau jausmų ir auk�čiau proto� (Maeterlinck, 1901, 139, 154). Vadinasi, judėjimas į a� gelmes, nuo vaizdinių prie valios yra judėjimas dievi�kumo link. Pasąmoninga vaiko i�mintis, anot Maeterlincko, nusveria visų did�iųjų pasaulio i�minčių �od�ius, nes �vaikas, kuris tyli, tūkstantį kartų i�mintingesnis u� Marką Aurelijų, kuris kalba� (Maeterlinck, 1901, 139), nors be Marko Aurelijaus darbų to vaiko pasąmonė �iandien nebūtų tokia turtinga.

�į vidinį pasąmoningą turinį ir privalo įsisavinti M. Maeterlincko herojai. Tiltilio ir Mitilės kelionė prasideda tuomet, kai abu neturtingo medkirčio vaikai u�miega varganoje savo tėvų trobelėje Kalėdų naktį. Kelionė prasideda ypatingu dvasiniu pabudimu, i�reik�tu labai simboli�kai � vaikai pabunda... sapne � dvasios karalystėje, jų dvasia nuskaidrėja, o akys įgyja galią matyti daiktų dvasias. Toks sugebėjimas bendrauti su med�ių ir gyvūnų dvasiomis romantikams buvo įprastas �mogaus sugebėjimas, kai �monija dar tebegyveno savo vaikystės � pirminės vienovės su gamta, �aukso am�iaus� laikotarpį. �Mėlynojoje pauk�tėje� Maeterlinckas i�plėtoja �ią idėją. Kada fėja bando nustatyti Tiltilio sugebėjimą matyti esmę, o ne pavir�ių, ir įsitikina, kad Tiltilis neturi tokio sugebėjimo, nors giriasi puikiu savo fiziniu regėjimu (paskui, pabudęs, jis lygiai taip pat nesusikalbės su motina, kada kalbės apie miegą): �A� matau labai gerai, mano akys puikios�, tačiau Fėja atmeta tokį regėjimo supratimą: �O a� sakau, kad tu nieko nematai!.. (Maeterlinck, 1978, 19) � jis mato tik vaizdinius � meduolius, turtingųjų �ventę ir pan., bet nesugeba į�velgti savo paties trobelės gro�io. Tada Fėja i�sako mintį, einančią i� romantinio Gamtos ir mitologijos suvokimo (Schellingo, Görreso, Creuzerio, J. Grimmo): �Kai tik fėjos i�nyko, �monės prarado tikrąjį regėjimą�, bet Fėja turinti �priemonę, kuria galima atgaivinti nereginčias akis...� (Maeterlinck, 1978, 20).

�iuo metu iki tokio lygio nuskaidrėti gali tik v a i k o dvasia, o Novalis, po jo Schopenhaueris ir simbolistai ai�kiaregystės galią suteikia ir poetui ar, apskritai, menininkui. Novalio Henriko dvasinio tapimo kelias � tai tapimo poetu kelias, o tapti poetu rei�kia atskleisti

13 Mėlynoji gėlė Henrikui pasirodo sapne, o �tai kas nutinka pirmajam keliauninkui j save Novalio herojui Hiacintui, kai jis priartėja prie deivės Izidės, XIX am�iuje simbolizavusios Gamtą, �ventyklos: �Jo �irdis plakė, sujaudinta begalinio tro�kimo, o kūną persmelkė maloni baimė, kad yra ten, kur am�iais nesikeičia metų laikai. Dangi�kų kvapų svaiginamas, Hiacintas u�snūdo, nes tik sapnas galėjo nun�ti jį į did�iausią �ventovę� (Smėlio, 161-162). Beje, Hiacintas veikia romano fragmente �Zaizos mokiniai�, kurio vertimui Maerterlinckas para�ė į�anginį �odį, o vėliau dalį �ios į�angos perdarė į �Nuolankiųjų turtų� VIII skyrių �Novalis�.

46

Gamtos paslaptį, nes �kuo poeti�kiau, tuo tikriau� (???). poezija � mitologijos įpėdinė ir yra priemonė, kuri atveria giluminius Gamtos ir būties pamatus. Jeigu �iandien ai�kiaregystės galia pasi�ymi tik poetai ir vaikai, tai mitologiniais laikais, arba �monijos vaikystėje, tokią galią turėjo visa tauta. Tad jeigu mitologinę ai�kiaregystę �iandien atitinka poeto ai�kiaregystė, o mitologija � pirmapradis Gamtos atsivėrimas � tapati poezijai savo galia prasiskverbti prie būties valios, tai �monijos vaikystę �iandien irgi atitinka atskiro individo vaikystė, �iandieninis vaikas savo ai�kiaregystės galiomis tapatus mitologinių laikų tautai. Vaikas yra ir Novalio Hiacintas, ir Exupéry Ma�asis princas. Būtent vaikas yra ta būtybė, kuriai geriausiai atsiskleid�ia giluminiai būties ir pasaulio sluoksniai ir kurią lengviausiai galima pa�adinti dvasinio tapimo �ygiui. Romantikas Tieckas yra sakęs: �Vaikai stovi tarp mūsų kaip didieji prana�ai� (cit. i� Жирмунский, 65), o Novalis pastebi �vaiko prana�umą pačiuose auk�čiausiuose dalykuose� (Жирмунский, 65), todėl �kur vaikai � ten aukso am�ius� (�Wo Kinder sind, da ist ein goldnes Zeitalter�, Novalis, 51). I� čia randasi romantinis vaiko kultas. Maeterlincko akyse vaiko prana�umas yra jo artimumas pasąmoningumui.

Novalis ir Maeterlinckas savo simbolius renčia ant tų pačių konceptualių pamatų. Mėlynoji gėlė �adina poeti�kąsias Henriko galias, kurių svarbiausias �altinis nuo Viduram�ių riterių laikų buvo Meilė �gra�iajai Damai�, vadinasi, Meilė yra labai svarbi dvasinio tobulėjimo priemonė ir esminis variklis, vedantis pa�inimo keliu. Novaliui gėlės ��iedas yra mūsų dvasios paslapties simbolis� (Novalis, 8). Mėlynosios pauk�tės simbolis, rodantis laimę, kurią u�tikrina artimo meilė, bendruomeninis solidarumas (kaip Tiltilis su Mitile aukojasi kaimynų mergaitei ir jai atiduoda savo pauk�tį, tai su jais galėtų pasidalinti ir turtingųjų namų gyventojai), jau yra absorbavęs poromantinį pozityvizmo bei įvairių socialinių judėjimų patyrimą. Todėl �is simbolis turi daugiau prakti�kumo ir socialumo, kurie �iaipjau nebūdingi vokiečių romantizmui, bet kurie, kaip rodytų amerikieti�kojo romantizmo (ypač Thoreau �Voldenas� ir Hawthorne �Palaimos slėnis�), raida nuosekliai i�kyla dvasinio tapimo kelyje.

Mėlynoji pauk�tė yra ne �iaip kokia stebuklinga priemonė, suteikianti laimę, � tai jėga, kuri atskleid�ia �mogui Gamtos paslaptį. Vadinasi, Maeterlincko po�iūriu, �tam, kad ateityje būtume laimingi�, reikia atskleisti gamtos paslaptis. Skverbdamasis į gamtos paslaptis �mogus ir artėja prie savo laimės pauk�tės, bet kartu ir Mėlynoji pauk�tė yra raktas nuo gamtos paslapčių. Katė daiktų dvasioms sako, kad visi jie � gyvuliai, daiktai, elementai � turi sielą, �kurios �mogus ligi �iol nepa�ino�, tačiau kai jisd pagaus Mėlynąją pauk�tę, �jis �inos viską, jis matys viską, ir mes tada visai priklausysime nuo jo malonės�. Todėl �daiktų savaime� interesas � �jokiu būdu neleisti rasti tą pauk�tę� (Maeterlinck, 1978, 33).

Kelionėje, kaip matome, susiduria prie�ingi interesai: G a m t o s dvasios � tai Schopenhauerio valia, kuri savo ruo�tu atitinka Kanto �daiktą savaime� � nepa�inumas ir siekimas iki galo i�likti nepa�iniam, nes atskleidęs Gamtos dėsnius �mogus tuo pačiu i�moksta valdyti Gamtą; ir � m o g a u s tro�kiams pasiekti laimę, kuriai pasiekti ir reikalingas Gamtos paslapčių atskleidimas bei Gamtos įvaldymas.

�iųdviejų � Gamtos dvasių ir �mogaus dvasios � sąveika kartais visi�kai darni, nekomplikuota, kartais perauganti į nuo�mias �ūtbūtines rungtynes, veda vaikus pa�inimo keliu.

Med�iams Katė prane�a, kad vaikai ie�ko Mėlynosios pauk�tės, �kurią jūs slepiate nuo �mogaus per visus am�ius nuo pat pasaulio prad�ios, nes tik ji viena �ino mūsų paslaptį� (Maeterlinck, 1978, 67) � vadinasi, Mėlynoji pauk�tė yra ir pavidalas, kuriame įkūnijamas Gamtos patyrimo turinys, kuris ir atskleid�ia Gamtos paslaptį, nors ji jau buvo apibūdinta kaip priemonė gamtos paslapčiai atskleisti. Čia nėra jokio prie�taravimo. Stebuklinėje pasakoje, pvz., �Aukso pauk�tėje�, herojusturi pasiekti priemonę � aukso pauk�tę, � kuria jis i�pirktų savo gyvybę ir galėtų toliau judėti i�bandymų keliu. Pati pauk�tė i� jo atimama, tačiau jam lieka svarbiausia � pauk�tės įgijimo patyrimas, kuris vienintelis tik suteikia g a l i ą judėti idealo siekimo keliu ir atveda į tikslą. Stebuklinė pasaka, versdama herojų sugauti aukso pauk�tę, i� tikrųjų priverčia jį įgyti tam tikrą dvasinį patyrimą. Į Mėlynąją pauk�tę artėjama tokiu pat keliu � sukaupę visuminį kelionės dvasios kosmosu patyrimą, t.y. atskleidę Gamtos paslaptį, vaikai randa ir Mėlynąją pauk�tę.

47

Ą�uolo dvasia sako, kad vaikai ie�ko Mėlynosios pauk�tės � did�iosios būties ir laimės paslapties. Ie�ko tam, kad galėtų juos dar labiau pavergti. Kas yra tie j i e ?

Jeigu prisiminsime, kad veiksmo erdvė yra sapnas, o taip pat, kad Romantizmui (Schellingas) Universumas buvo nuosekli vystymosi grandinė, sudaryta i� neorganinės Gamtos � nebaigusio vystytis organizmo ir organinės Gamtos, turinčios keletą sąmoningumo pakopų, kurių auk�čiausiame ta�ke stovi �mogus, �iame epizode veikiančias jėgas kaip tik ir galėsime suvokti kaip �mogaus sieloje pabudundančias skirtingas kosminės evoliucijos pakopas, ypač augalų ir gyvūnų lygmenį. Novalis ra�ė: �Augalai daro poveikį �mogaus augalinei sąmonei, �vėris � �vėries, akmuo � �mogaus akmens sąmonei� (Novalis, 34). �mogaus dvasia yra kosmoso evoliucijos veidrodis ir yra sulipdyta i� tų sluoksnių, kuriuos kadaise kosmosas įveikė savo empirinio tapimo kelyje, visi �ie sluoksniai ir visos jėgos su savo ypatinga prigimtimi snaud�ia �mogaus gelmėse. Jos visada yra �mogaus viduje tik, anot �viesos dvasios, ne visada yra regimos. Kada nėra sąmonės � �viesos dvasios � jas pavojinga judinti, tuomet jos gali i�kilti į pavir�ių ir grasinti pra�udyti �mogų: �A� gi tau sakiau: juos pavojinga budinti, kai manęs nėra� (Maeterlinck, 1978, 85). �i alegorija, nors remiasi į romantinę Gamtos sampratą, labiau primena psichoanalitinį po�iūrį į pasąmonės veiklą.

Mėlynoji pauk�tė tuo pačiu įgyja dar vieną prasmę � tai priemonė, sutramdanti pasąmoningų jėgų gaivalingumą, o tai savo ruo�tu rei�kia Gamtos dvasios viduje sutramdymą. �mogus atsisuka prie� pirmapradę Gamtą ir kaip sąmoningiausia būtybė tiek viduje, tiek ir i�orėje jis lieka vienas. Matyt. Dėl ideologinių sumetimų prie� �uns klasuimą �Ar tau labai skauda, mano dievaiti?� (Maeterlinck, 1978, 85), lietuvi�kajame vertime i�mesti �viesos �od�iai, i�rei�kiantys �ią skaud�ią egzistencinę tiesą: �Dabar tu supranti, kad �iame pasaulyje �mogus � vienas prie� visus...�

Paskutiniojo veiksmo �Nubudimas� reik�mė ypač simboli�ka. Kelionėje sukaupę visuminį dvasinį patyrimą, kuris leid�ia suvokti ir tikrąsias laimės prie�astis, vaikai pabunda ne tik i� kūni�ko fiziologinio miego, bet svarbiausia, pabunda dvasi�kai. Tačiau naują � giluminį � regėjimą, kuris atsiveria jų vaik�ikoms akims, suaugusieji, ypač motina Tilė, pavadina miegu (�Na, i�sibudink...�; Maeterlinck, 1978, 143) ir net palaiko jį liga (ma�asis princas irgi pana�iai nesusikalba su suaugusiaisiais). Suprie�inamas fiziologinis ir dvasiis miegas: dvasi�kai miegantis �mogus �ino tik vieną � fiziologinio (kūni�ko) miego rū�į ir rūpinasi tik pabudimu i� jo.

Ne tik Materlinckas atsakymo į esminius būties klausimus ie�ko vaikų sapnuose. Įdomumo ir stebėtinos paralelės dėlei galima pastebėti, kad �iuolaikinis psichoanalizės mokslas savo kelionę taip pat pradėjo nuo 1900 m. pasirod�iusio Freudo �Sapnų ai�kinimo�. �i knyga pasirodė 600 egz. tira�u, tačiau net ir tokiam menkam knygų kiekiui parduoti prisireikė a�tuonerių metų. �is faktas leistų kalbėti apie psichoanalizės nepopuliarumą XX a. pirmaisiais metais. Tačiau jau 1909 m. Freudas kviečiamas į Ameriką skaityti paskaitų, o 1910 m. Niurnberge susirenka pirmasis tarptautinis psichoanalizės kongresas. Tad Maeterlincko dramos pasirodymas sutapo su pradiniu psichoanalizės formavimosi etapu. Beje, pasirod�ius pirmiesiems Freudo darbams kritikai nurodė, kad jo metodas turi labai daug bendrų bruo�ų su Schopenhauerio filosofija, netgi Freudas kaltintas savoti�ku plagijavimu. �ios paralelės leistų tvirtinti, kad mokslinė Freudo ir meninė Maeterlincko mintis judėjo ta pačia kryptimi ir darė analogi�kas i�vadas, todėl jokios nuodėmės nebūtų, jei į �Mėlynąją pauk�tę� pa�velgtume i� psichoanalitinio ta�ko ir joje veikiančius persona�us pabandytume suvokte kaip tam tikras pasąmonės figūras. Juo labiau, kad ir pats Materlinckas kalbėjo apie �metafizinę psichologiją�.

Apibendrinti ie�kojimus M. Maeterlinckui padeda �alia Novalio did�iausios jo pagarbos nusipelnęs Plotinas: gro�io ir dievi�kumo neregintis �mogus privalo tapti gro�į ir dievi�kumą reginčiu �mogumi14. Virsmas i�kelia keletą reikalavimų, kuriuos Tiltilis ir Mitilė įvykdo. Jie randa

14 O. Walzelis Plotiną paskelbė ‛nacionaliniu‛ vokiečių filosofu, �be kurio niekada neapsiėjo voki�kosios esmės savimonė�, bet svarbiausia, kad Plotinas, kaip ir vokiečiai, �svorio centrą perkėlė į vidines aplinkybes� (Walzel, 92). Traktate M. Maeterlinkas da�nai mini Plotiną ir primena jo �od�ius: �Pirmiausia būtina regėjimo organą padaryti pana�ų ir lygų objektui, kur! jis turi stebėti. Niekada akis nematytų saulės, jeigu pati neįgytų saulės pavidalo. Lygiai taip pat siela niekada nepamatys gro�io, jei pati prie� tai nepasidarys gra�i, ir kiekvienas �mogus, norintis i�vysti gro�į ir dievi�kumą, turi pradėti nuo to, kad pats pasidarytų gra�us ir dievi�kas� (Maeterlinck, 1901, 111).

48

�kelią į save� ir į�engia į �A� gelmes�. Dramos veiksmas perkeliamas į vidinę � s a p n o � erdvę. Tai ne tik sapno �alis, kaip ją supranta M. Dietrich, o tuo labiau ne svajonių �alis, bet vidinis dvasios pasaulis, �Am�inybė su savo pasauliais, Ateitis ir Praeitis�. Vaikai nugrimzta į sakralines pasąmonės gelmes ir nei�kėlę kojos i� trobelės apkeliauja visą dvasios � empirinį kosmosą. �e�iose erdvėse (Atminimų �alyje, nakties rūmuose, Mi�ke, Kapinėse, Malonumų rūmuose, Ateities vie�patystėje)jie įsisavina įvairiausias būties sferas ir sukaupia visuminį būties patyrimą. Kaip ir pasakoje Idealas skleid�iasi septintojoje erdvėje � jų trobelėje (sakraliniu skaičiumi 7 pa�ymėta ir Ma�ojo princo atradimo erdvė � �emė). Maeterlinckas da�nai naudojasi sakraline poetika: drama suskirstyta į dvylika paveikslų, nakties Rūmuose yra septuynios durys, i� kurių, kaip ir stebuklinėje pasakoje, septintosios pačios pavojingiausios, matyt, sąmoningai pjesę sudaro 6 veiksmai, kurių septintasis � Mėlynosiso pauk�tės visuotinės paie�kos � persikelia į ateitį, kaip pvz., ir Melville‛o romano �Mobis Dikas� kapitono Ahabo kova su blogio simboliu baltuoju banginiu.

Paie�kų dalyviai tvirtina, kad jie ie�ko tos vienintelės �pauk�tės, kuri gali gyventi diernos �viesoje� (Maeterlinck, 1978, 67) � �viesa i�bandi ir patikrina, ar tai tikra pauk�tė, ar tik jos ��e�ėlis�. �ią prasmę pagilina palyginimas, kuriuo Maeterlinckas ry�kina vidinio pasaulio lobių esmę: �Mes galvojame, kad atidengėme olą, pilną brangakmenių, bet kada mes pasiekiame �viesą, pas mus lieka tik netikri akmenys ir stiklo gabalėliai; tuo tarpu brangenybės nepaliaujamai �ėri tamsoje� (Maeterlinck, 1901, 54). �viesa ir tamsa ai�kiai simbolizuoja sąmonę ir pasąmonę. Mėlynosios pauk�tės paie�kos yra ir tikrųjų vertybių, slypinčių dvasios gelmėje, paie�kos bei pastangų rasti tikrąsias vertybes įkūnijimas, i� prad�ių visai kaip romantiniame kelyje empiriniu pasauliu susigundant dalinėmis vertybėmis, jas palaikant Absoliutu. Kiekviena būties sfera turi savą Mėlynąją pauk�tę, tačiau vienos būties sferos įveikimas yra ne Absoliuto pasiekimas, o tik kelionės į jį pakopa.

Apie dvasinę tiesą Maeterlinckas sako, kad �pakanka ją ai�kiai pamatyti vieną sykį, kad visur sutiktum jos veidą�, tačiau dvasinė tiesa neatsiskleid�ia mūsų kūni�koms akims, o jei ji pasirei�kia kokiu nors i�oriniu poelgiu, ji tuoj pat pakeičia savo prigimtį ir �mes pakliūname jau nebe į dvasinę tiesą, o į ka�kokį �mogi�ką melą� (Maeterlinck, 1901, 214).

Tikrųjų vertybių siekimo patyrimo pilnatvės momentu �mogui nei�vengiamai atsiveria auk�čiausias idealas, nors pati kelionė sukelia nesėkmės įspūdį: erdvėje, į kurią herojai judėjo ie�koti pauk�tės, jos nerado, o rado erdvėje, i� kurios i�judėjo, nes joje nesitikėjo rasti. Tik galutiniame kelionės ta�ke, tik dvasios pilnatvėje galima suvokti, kad idealą atveria ne dalinis vienos įveiktos pakopos patyrimas, bet visuminis visų reikiamų pakopų patyrimas. Mėlynoji pauk�tė atsiskleid�ia ne ka�kokio momentinio ar atsitiktinio praskaidrėjimo metu, bet kaip ilgo, romantikams į begalybę nusitęsiančio paie�kų proceso pasekmė.

Romantikai nustoja būties darną sieti su i�orinio pasaulio darna ar įsitvirtinimu esančiose jo struktūrose. Būties darną sąlygoja vien tik vidinio pasaulio būsena, kurios harmoniją u�tikrina dvasinio patyrimo kiekis. Romantinis herojus, grį�ęs i� idealo paie�kų kelionės, į �aukso am�ių� į�engia ne įgytu med�iaginiu turtu, bet vien tik sukaupto dvasinio patyrimo dėka. Tik jo dėka �mogus i�moksta matyti daiktų ir rei�kinių gelmę, taip pat ir netikrų vertybių tikrąją esmę, ir tas teikia egzistencinės darnos pojūtį. Ankstesnėje būsenoje jis matė tik daiktų pavir�ių, tik �e�ėlius ir nepa�ino i� prigimties gauto �aukso am�iaus�.

Daugelyje vietų Maeterlinckas pabrė�ia �į dvasinį aklumą. Kelionės prad�ioje Tiltilis ir Mitilė �aukso am�ių� regi turtingųjų �monių name, o jų pačių namai atrodo skurdūs, tėvai vargani, Tiltilis negali patikėti Fėjos �od�iais, kad turtingųjų namuose yra �ne gra�iau, kaip ir pas jus� (Maeterlinck, 1978, 19), tačiau savo namų gro�io Tiltilis dar nei�moko matyti: �Yra visai, visai taip pat, tik tu nematai...� ir taip yra dėl to, kad Tiltilis �iūri ne į esmę, bet į jos pavir�ių. Jo aklumo prie�astys gerai atsiskleid�ia toje scenoje, kai vaikai kartu su Fėja ap�iūrinėja Tiltilio pauk�tį. Prie�astis, dėl kurios Tiltilis negali jos atiduoti, yra jo egoizmas � pauk�tė � jo nuosavybė. Bet būtent dėl to ji dar nėra Mėlynoji pauk�tė ir netinka Fėjai. Tad negalima tvirtinti, kad Mėlynoji pauk�tė yra vien narvelyje tupinti Tiltilio pauk�tė. Kelionės metu vaikai i� tikrųjų nesugauna Mėlynosios pauk�tės, tačiau jie parsine�a romantinį idealo siekimo patyrimą, pribręsta dvasiniam

49

pabudimui ir ima atskirti tikrąsias vertybes: aukodamasis kitam Tiltilis nusikrato egoizmo, o pauk�tė įgyja reikiamą spalvą (kokybę). Mėlynąja pauk�tė virsta tik tada, kai į ją pa�velgia nuskaidrėjusi Tiltilio ir Mitilės dvasia, dėl tų pačių prie�asčių pagra�ėja ir jų tėvai, namai...

Did�ioji Gamtos paslaptis glūdi �mogaus sielos gelmėje, todėl �mogus, jeigu nori pasiekti laimę, privalo įsisavinti savo dvasios gelmes, pa�inti save ir pabusti dvasi�kai. Mėlynąją pauk�tę, kuri visada sklando �alia, sugauti jis gali tik dvasinio tobulėjimo kelyje, vadinasi, tikroji laimės buveinė yra ten, kur gyvena dvasi�kai pabudęs �mogus, o dvasinis budimas yra ne kas kita kaip kelionė į laimę.

Pjesės prad�ioje Tiltilis, akinamas Fėjos, tokiais stebuklais netikėjo, kaip ir juo nepatiki savo vidinių lobių dar neatradę �monės. Tiltilis sako motinai: �Tai tu dar tebemiegi�, turėdamas omenyje vis dar tebesnaud�iančią jos sielą, bet motinai egzistuoja tik fiziologinio miego rū�is: �A� tebemiegu?.. A� nuo �e�tos valandos ant kojų...� (Maeterlinck, 1978, 144). Ji ir negali suprasti, kaip jų namai per vieną naktį tapo gra�esni.

Po kelionės nepasikeičia joks daiktas, tačiau pasikeičia patys keliautojai � į i�eities ta�ką jie grį�ta dvasi�kai praturtėję ir dėl to jų akims atsiveria giluminė pasaulio esmė: pasaulio formos nesikeičia, tačiau �mogus, prasibrovęs per formų pavir�ių, atskleid�ia vidinę daiktų esmę, ir formaliai pastovus pasaulis tampa harmoningesnis, įvairesnis ir gra�esnis: jų namai �tie patys, bet tik daug gra�esni� (Maeterlinck, 1978, 148).

Pasikeičia ne pasaulis, net ne po�iūris į jį, jo suvokimas. Pasaulis � trobelė, tėvai, pauk�tė � gra�ūs tampa tik todėl, kad gra�i tampa �mogaus � Tiltilio ir Mitilės � siela. Dvasinis �mogaus turtingumas Pauk�tei suteikia mėlyną spalvą, o Mėlynoji pauk�tė atskleid�ia Gamtos paslaptis, ir �mogus priartėja prie savo laimės įsikūnijimo. Todėl nors i� kelionės Tiltilis ir Mitilė grį�o tu�čiomis, jie nepatyrė pralaimėjimo, kaip galėtų atrodyti folkloriniu po�iūriu, kadangi jie parsine�a svarbiausia � dvasios turtingumą.

Kaip tikras romantikas M. Maeterlinckas bodisi socialiniais politiniais pasaulio keitimo sumanymais. Gra�us pasaulis negali sukurti gra�aus �mogaus, nes �mogus nemato pasaulio gro�io, kol pats nėra gra�us. Kurti reikia gra�ų �mogų, nes pasaulis, anot romantikų, tėra �mogaus dvasios atspindys. Tad jeigu �mogus nori, kad jo pasaulis būtų gra�us ir dievi�kas, jis �turi pradėti nuo to, kad pats pasidarytų gra�us ir dievi�kas.�

******* Pirminė teksto versija:: Novalio Romantizmas ir �Mėlynoji pauk�tė�. Gimtasis �odis. 1995. Nr. 12. P. 17- 21.

50

VI TEMA.

CHATEAUBRIAND�O ROMANTI�KUMO PROBLEMA Problemos horizontai: François René de Chateaubriand‛as, vienas �ymiausių romantizmo epochos prancūzų

ra�ytojų, literatūros istorikų pristatomas kaip tipi�kas ankstyvojo prancūzų romantizmo, �pasaulio sielvarto� estetikos atstovų, i�garsėjęs savo traktatu �Krik�čionybės genijus� (1802) bei dviem jo epizodais-apsakymais �Renė� ir �Atala�. Charakterizuojant Chateaubriand‛o kūrybinį metodą susiduriame su termino diachronijos ir jos perkėlimo į sinchroninį būvį problema. Jau ne sykį buvo mintėta, kad Chateaubriand‛as intelektualiai subrendo ir savo garsiuosius veikalus sukūrė tuo metu, kada romantizmas dar buvo nepakankamai save suvokęs, nepaisant to, kad esminės Jenos romantizmo nuostatos jau buvo suformuluotos, o gro�iniai kūriniai jau para�yti. Vis dėlto net ir 1813 m. madam de Staël voki�kasis meno skirstymas į romantinį ir klasicistinį dar buvo egzoti�ka naujovė, tačiau �i naujovė atgaivino prancūzams aktualų ginčą dėl senojo ir naujojo meno privalumų. Būtent Prancūzijoje �i skirtis buvo ypač i�ry�kinta ir paversta romantizmo-klasicizmo skirties esminiu bruo�u. Po de Staël knygos pasirodymo romantizmo-klasicizmo opozicija imama plačiai naudoti ir reflektuoti. Tiek de Staël, tiek ir vėliau pasisakę Charlis Nodier ar Stendhalis romantizmą suvokia kaip �iuolaikiniams �mogaus poreikiams tenkinti skirtą meną. Tad XIX a. prad�ioje romantikais Prancūzijoje tapo visi tie ra�ytojai, kurie, anot Nodier, ie�kojo �am�inų gro�io formų� �naujų �mogaus �irdies reikmių rai�kai�. Tačiau net ir �i Nodier naujojo meno charakteristika akivaizd�iai rodo, kaip prancūzų ra�ytojams sunku buvo skirtis su �am�inąsias gro�io formas� sukūrusia antika.

Romantizmą suvokiant kaip intensyvią kovą prie� klasicistinius meno kanonus Chateaubriand‛as labiausiai tiktų vedlio vaidmeniui, kadangi �Krik�čionybės genijuje� jis rei�kiasi kaip sąmoningas meno atnaujintojas, negana to, meną jis siekia atnaujinti būtent sustiprindamas religinius, krik�čioni�kuosius meno pamatus. Tačiau ir čia susiduriame su ta pačia problema, kaip ir Maeterlincko simbolizmo atveju: i�orinis pana�umas nesukuria esmės tapatumo. Romantikams svarbus ne meno atnaujinimas kaip toks, bet naujų meno principų, kylančių i� jų pakitusios, į klasikinės vokiečių idealistinės filosofijos pamatus besiremiančios pasaulėvokos, įtvirtinimas. Chateaubriand‛as ir romantikai, lygiai kaip ir �E�ero mokyklos� atstovai Anglijoje (Coleridge‛as ir Wordsworthas) ie�ko naujų meno principų, tačiau eina kiekvienas savitu keliu ir savaip sprend�ia jiems i�kilusias problemas. Chateaubriand‛as da�nai netgi sukritikuoja svarbiausius romantinius teiginius, kaip antai individualizmą, kuris nuo Chateaubriand‛o laikų mėgstamas tapatinti su egoizmu, arba pasisakydamas prie� antikinę mitologiją, jis pasisako ne u� prancūzi�kąją mitologiją, bet u� biblinius motyvus ir pan.

I� esmės būdamas tolimas Jenos romantikų ideologijai Chateaubriand‛as tampa romantiku tik kaip naujojo meno ir kaip to paties laikotarpio kūrėjas (Stendhalis irgi pasisakė u� naująjį meną, bet gyveno vėlesniu laikotarpiu ir dėl to netenka teisės vadintis romantiku, nors pats save jis mąstė kaip romantiką � naujojo meno �alininką) �is apibūdinimas visi�kai atitinka XIX am�iaus pirmųjų de�imtmečių romantizmo sąvoką. Tačiau ilgainiui pakitus romantizmo sąvokos turiniui �iuo terminu įvardytas Chateaubriand‛as i�lieka romantikas ir taip įgyja tapatumą Jenos romantikų ideologijai. U�uot skirtingam turiniui įvardyti suradę naują terminą literatūros kritikai jį paslėpė po tuo pačiu vardu, sukurdami ir turinio tapatumo iliuziją. Įdomu, kad kai XIX a. II pusėje paveiktas Schopenhauerio filosofinių idėjų Baudelaire‛as pabando įsigilinti į romantinę pasaulėvoką ir imasi formuluoti naujus meno principus, kaip ir romantikai bandydamas prasibrauti iki Kanto �daikto savaime� gelmės, besislepiančios u� daiktų pavir�iaus, jo pasekėjai �iuos meno principus pavadina simbolizmo vardu. Susidaro paradoksali situacija: tik dėl to, kad Chateaubriand‛as bandė atnaujinti meną ir gyveno tuo pačiu laiku kaip ir Jenos romantikai, jis tampa romantiku, o Baudelaire‛as ir jo pasekėjai, i� prancūzų labiausiai priarėtję prie romantinės pasaulėvokos esmės, pavadinami

51

simbolistais, o ne romantikais. Tik �vilgsniui i� �alies (Friedelis) atsiveria romantizmo ir simbolizmo giminystė, lygiai kaip ir �vilgsnis i� �alies nepastebi romantikų ir Goethe‛ės skirtumo.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pagrindinė literatūra:

1. Шатобриан Фр. Р. де. Гений христианства. Эстетика раннего француского романтизма. Москва, Искуство. 1982.

2. Diesbach Gh. de. Chateaubriand. Paris, Perrin, 1998. 3. Schor N. One hundred years of melancholy. Oxford, Clarendon Press, 1996. 4. Milner M., Pichois C. Histoire de la littérature française. De Chateaubriand à Baudelaire, 1820-

1869. Flammarion, 2002. 5. Monod A. De Pascal a Chateaubriand : les défenseurs français du Christianisme de 1670 a 1802.

New York, B. Franklin, 1971. Papildoma literatūra:

6. Stendhal. Racine et Shakespeare. Études sur le Romantisme. Paris, Michel Lévy Frères, Libraires-Éditeurs, 1854.

7. Friedel E. Kulturgeschichte der Neuzeit. München. 1931. Bd.3. 8. Romantizmas Vakarų literatūroje. Vilnius, VU leidykla. 2000. 9. Dubas V. Literatūros įvadas. III pataisytas leidimas. Kaunas, Marijampolė, Dirvos b-vės

leidinys, [be datos] (ir kiti leidimai). 10. Frye N. A Study of English Romanticism. New York, 1968.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

TARP ROMANTIZMO IR PRANCŪZIJOS

Jau du am�iai vienas �pasaulinio sielvarto� estetikos kūrėjų vikontas François René de

Chateaubriand‛as yra �inomas kaip ankstyvojo prancūzų romantizmo atstovas. Romantiku jis galėjo tapti tik po to, kai 1813 m. madam de Staël, kurios politinių ir estetinių pa�iūrų atkaklus ir nuo�mus kritikas visą gyvenimą buvo Chateaubriand‛as, prancūzus supa�indino su voki�kuoju literatūros skirstymu: ��odis r o m a n t i n i s neseniai Vokietijoje buvo įvestas �ymėti poezijai, kurios �altinis buvo trubadūrų dainos, gimusios krik�čionybės ir riterystės epochoje�, �romantinė literatūra � <...> savo �aknis įleid�ia į mūsų dirvą, <...> ji i�rei�kia mūsų tikėjimą, ji primena mums mūsų istoriją; jos i�takos senovėje, tačiau ne antikinėje� (Staël, 291).

1823 m. prancūzų poetas Charles�is Nodier, jau prie� tris de�imtmečius pirmasis romantiniu pavadinęs naująjį stilių, jo paskirtį suvokė kaip �am�inųjų gro�io formų taikymą naujų minčių, naujų kultūros faktų, naujų �mogaus �irdies reikmių rai�kai� (Literatūriniai, 404). �į naujadarą į plačią apyvartą ma�daug apie 1797-1800 m. įvedęs romantizmo estetikos kūrėjas Fr. Schlegelis originalus (kaip ir Nodier) buvo tik tiek, kad savitai sujungęs klasicistinę �ginčo tarp senųjų ir naujųjų� tradiciją ir Schillerio sentimentaliojo ir naiviojo meno koncepciją meną suskirstė į �iuolaikinį, arba romantinį meną, gimusį kurtuazinėje epochoje (XI-XIII a.), ir senąjį, arba klasikinį meną, gyvavusį antikoje arba kuriamą �iuolaikinių jo mėgd�iotojų. Taip Racine‛as ir Goethe tapo klasikais, Cervantesas ir Shakespeare‛as � romantikais. Kartu su jais romantiku tapo ir Chateaubriand‛as.

52

Bėgant laikui senuosius klasifikavimo kriterijus pakeitė nauji, ir �iandien romantizmą bei klasicizmą mes suvokiame jau kitaip nei Fr. Schlegelis, Goethe‛ė, Hegelis, de Staël, Nodier, Saint-Beauve‛as ir kt. Tačiau �ių kūrėjų estetiniai veikalai su senąją prasme vartojamais terminais klasika ir romantika pasiliko, mes į juos patikliai remiamės ir nebesusimąstom, kad Hegeliui ir Gadameriui sąvoka romantizmas �ymi visi�kai skirtingus dalykus. Sutikdami, kad Chateaubriand‛as romantikas ��iuolaikinio� meno prasme, dabar mes turėtume klausti ir kitaip: ar i�lieka Chateaubriand‛as romantikas ir estetinės savimonės at�vilgiu?

Mūsų tyrimui puikiai gali pasitarnauti Chateaubriand‛o apsakymai �Renė� ir �Atala�, i�spausdinti 1801 ir 1805 m., nors abu jie yra ra�ytojo vardą i�garsinusio traktato �Krik�čionybės genijus� (1802) epizodai, skirti etinių ir filosofinių idėjų iliustracijai. Tad ir tikroji apsakymų prasmė, nepaisant ra�ytojo jiems suteiktos savaranki�kos egzistencijos bei prasmės privilegijos, turėtų atsiskleisti tik �Krik�čionybės genijaus� visumos kontekste.

�Krik�čionybės genijus� pasirodė tuo laiku, kai po ketverių metų gyvavimo Jenoje i�sisklaidė ankstyvųjų vokiečių romantikų ratelis. Jis priklauso tiems poetiniams-filosofiniams traktatams, kurie ypač i�populiarėjo romantizmo laikais (Wackenroderis, Jeanas Paulius, Fr. Schlegelis, Coleridge‛as, Thoreau ir kt.) ir kurio poetika labai primena postmodernistinį poetinį mąstymą. Tad ne tik naujovi�ka traktato poetika, bet ir chronologija, iki �iol vaidinanti svarbų tipologizavimo ir klasifikavimo vaidmenį, liudytų Chateaubriand‛o estetinės savimonės romantinį pobūdį, nors visų abejonių ir nei�sklaidytų. Juk klasicistas Goethe, ne kartą lankęsis jeniečių citadelėje � Karolinos Schlegel salone � pergyveno vos ne visus �ymiausius romantikus, tačiau bendras laikas nepadarė jo meno romantiniu. Kas gi tad Chateaubriand‛o kūrybą daro romantine?

Literatūros teorijai kol kas sunkiai sekasi apčiuopti rū�inius literatūrinių rei�kinių ypatumus, i� jų sukalti tvirtas lentynas ir į jas u�tikrintai dėlioti �anrus, kryptis, sroves� Net ir nusistačius taisykles nei�vengiamai apsirei�kia pa�aliniai veiksniai, kurie trukdo laikytis konvencijų ir verčia vienus po�ymius vadinti kitų po�ymių vardais. U�tenka vieną kurį nors kriterijų pa�alinti, ignoruoti ar sustiprinti, ir rū�inė įvairovė virsta vienove. �Sveiką protą� da�nai i�kreipia vertybinis rei�kinio statusas, kuris Prancūzijoje, romantizmo atveju, turėjo ry�kų politinį prie�taros tarp Respublikos ir Monarchijos atspalvį. Būtent i� čia kyla romantizmo kaip rezignaci�kos reakcijos į Revoliuciją, į �vietimo idealus ir Racionalizmą samprata, nors romantizmas yra ne socialinė politinė doktrina, o nauja savimonės forma, i�augusi �vietimo i�purentoje dirvoje.

XVIII a. pabaigoje europiečio mąstymas kardinaliai kito: Europoje baigėsi akmens � prisitaikymo prie gamtos � am�ius (Russello terminas) ir prasidėjo naujas, gamtos perkūrimo, įsiskverbimo į gamtą etapas. Meno, o ypač literatūros sritis buvo viena na�iausių dirvų, kurioje buvo ruo�iamas ir ugdomas �is naujasis mąstymas. Am�ių sankirtoje naujus naujo meno principus formuluoja ne tik prancūzas Chateaubriand‛as, bet ir anglų �E�ero mokyklos� atstovai Coleridge‛as (�Biographia Literaria�) ir Wordsworthas (�Lyrinių balad�ių� II leidimo 1800 m. �Į�anga�), ir Jenos romantikų ratelis (Wackenroderis, Novalis, broliai Schlegeliai, Schellingas, Schleiermacheris). Apie tai nebuvo nekalbama, bet buvo jaučiama, kad �akmens am�iaus� slenkstį Kanto, Herderio, Fichte‛ės, Schellingo dėka vis dėlto įveikė tik vokiečių kultūrinė savimonė, o prancūzai su anglais savo i�puoselėtą senąjį racionalistinį ir sensualistinį mąstymą tik pakylėja į kiekybi�kai brandesnį lygmenį. Kokybi�kai naujas mąstymas pradėjo reik�tis voki�kojo romantizmo pavidalu, į kurį kitos tautos ėmė �velgti su neslepiamu pavydu ir kuris vokiečių kultūrą i�vedė į pirmaujančias Vakarų kultūros pozicijas. Kiekviena literatūra, norėjusi vadintis brand�ia, �iuolaiki�ka, progresyvia turėjo pereiti �į �am�iaus tarpsnį�. O toks dvasinis idealizmas neilgai trunka tikrovę supainioti su svajone.

Viduram�iais kultūrinė forma buvo Dievo privilegija, kurią Dievas per savo tarpininką menininką-Amatininką, atsi�velgdamas ne į jo tautinę, o į religinę priklausomybę, įliedavo į beformę materiją. Herderis �ią demiurgi�kąją formas kuriančią jėgą nukreipia jau per tautinį subjektyvumą (�tautos dvasią�), o romantikai � per individualaus kūrėjo dvasią.

�velgiant i� Herderio �tautos dvasios� (terminą Volksgeist pirmasis 1793 m. pavartojo Hegelis, o Herderis dar naudojosi prancūzi�kuoju atitikmeniu � Nationalgeist) idėjos ta�ko, mes

53

negalėtume paai�kinti, kaip Vokietijoje gimęs romantizmas � autenti�ka �tautos dvasios� objektyvacija, i�imtinė vokiečių tautos nuosavybė � tampa visų tautų nuosavybe. Prancūzų dvasia rei�kėsi savomis kultūrinėmis formomis, anglų � savomis, lietuvių � vėlgi savomis, kiekvienos tautos dvasia rei�kiasi tik sava ypatinga forma, realizuoja savas potencijas ir �itaip prisideda prie bendro �monijos evoliucijos proceso. �is tautos unikalumas � ne tautos privilegija, sako Herderis, o jos bendra�mogi�koji paskirtis. Romantinė (Schellingo) subjekto ir objekto, Dvasios ir Gamtos tapatumo teorija, kuria rėmėsi W. Dilthey‛us, pratęsė fenomenologijos pradininkas E. Husserlis, i�vystė hermeneutikai (Heideggeris, Hirschas) ir i�plėtojo recepcijos teoretikai (Jauβas ir Iseris), patvirtintų tą patį: įvairių objektų (=įvarių tautų romantizmo) tapatumą sąlygotų subjektų (=kūrėjo dvasios) tapatumas, tačiau ar įmanoma tokį tapatumą pasiekti remiantis skirtinga įvairių tautų kultūrine patirtimi? Jeigu romantizmas, kaip vokiečių tautinio subjektyvumo aprai�ka, yra tapatus prancūzi�kojo subjektyvumo aprai�kai, tuomet nebelieka jokio skirtumo tarp vokiečių ir prancūzų �tautos dvasių�. Kaip tuomet paai�kinti, kad skirtingų tautų dvasia rei�kiasi vienoda forma? Juk jau romantinė �organinė formos� ar �openhaueri�koji �pasaulio kaip valios ir vaizdinio� idėja, skirtingai nuo klasicizmo, formą laiko nebe nuo rei�kinio atsieta abstrakcija, o imanentine turinio savybe, kurią �is turinys ir sukuria savo rai�kos metu? Akivaizdu, kad minėtas bendrumas � jeigu tai i� tikrųjų yra bendrumas � turėtų kilti i� visuotinesnių, minimaliau diferencijuotų rei�kinio sluoksnių (pvz., opozicija protas-jausmas visų epochų ir tautų literatūras padalina tik į dvi klases).

Knygoje �Veidrodis ir lempa� (1953) angli�kajai specifikai M. H. Abramsas bandė grą�inti autenti�kesnį neo-klasicizmo vardą, motyvuodamas tuo, kad angli�kasis romantizmas (Byronas, Shelley‛is, Keatsas, Coleridge‛as ir Wordsworthas) pernelyg stipriai remiasi į klasicistinį pamatą. Įdomu, kad pats lordas Byronas atkakliai �alinosi romantiko, tiesa, senąja prasme, vardo (dar negirdėjęs Goethe‛ės prakeiksmų naujajam menui), o estetines savo pa�iūras dėstė gryna klasicistine kalba. Būdamas menkas teoretikas anglų bardas visgi nesugebėjo įtikinti nei �kotų kritikų nei vėlesnių laikų literatūros mokslininkų, ir prie� savo valią buvo priskirtas prie romantikų kaip fenomenalus autoriaus kūrybinių ir teorinių principų nesutapimo pavyzdys. Abramso pasekėja Marilyn Butler �epochoje, kurią mes vadiname romantizmu� mato daugybę did�iai reik�mingų ir individualių kūrėjų, nepriklausančių jokiai mokyklai, kalbančių i�skirtiniais balsais. Tačiau vėliau, apie 1860 m. visi jie buvo �suvaryti� į vieną � romantizmo � mokyklą, o XX a. jau patys ra�ytojai, pakerėti romantizmo �avesio, laisvanori�kai skiria save vėlyvajam ar bent jau post-romantizmui. Iki XIX am�iaus II pusės toks rei�kinys kaip anglų romantizmas, kaip įtaria Butler, dar nebuvo �i�rastas� (Butler, 1-2).

Galbūt tuomet reiktų pasikliauti Schellingo �pasaulio sielos� (Weltseele) idėja ir į romantizmą pa�velgti ne kaip į �tautos dvasios� ar �tautos subjektyvumo� (W. von Humboldtas �odį �dvasia� ima keisti �subjektyvumu�), o į platesnę �pasaulio sielos� ar ��monijos subjektyvumo�, pagaliau, Hegelio �absoliučios dvasios�, i� kurios i�augo ir Goethe‛ės �pasaulinės literatūros� idėja, aprai�ką. Tautinė determinacija nebetektų savo galios, o skirtingos tautos įgytų sugebėjimą kurti tapačią kultūrą, nes taptų to paties subjekto � �pasaulio dvasios� � rei�kėjos. Tokių bendrų dėmenų (pvz., klasicistinių formos reikalavimų atsisakymas), kuriuos galėtume kildinti i� ��monijos subjektyvumo�, bent jau �europieti�kojo subjektyvumo�, ir kuriais remiantis literatūras jungiame į vieną � romantizmo � klasę, turi daugelis Vakarų Europos XIX a. literatūrų.

Kita vertus, ir pačių romantikų kūryba (Novalio ir Hoffmanno, Schellingo ir Schopenhauerio, Jenos, Heidelbergo, Berlyno romantikų) ne tik pana�i, bet ir labai skiriasi. Kuris pana�umas ir kuris skirtumas yra esminis, lemiantis priklausomybę kitai klasei, o kuris galioja tik kaip vidinės vienovės ar įvairovės atributas? Į �iuos klausimus nėra lengva atsakyti. Mokslininkai iki �iol nesutaria dėl tokių ra�ytojų kaip Hölderlinas, Jeanas Paulis, Kleistas ar net Tieckas estetinių koncepcijų charakteristikos, nors retas jau bekalba apie J.-J. Rousseau ar W. Blake romanti�kumą.

Ir vis dėlto yra vienas ypatybė, kurią su did�iausiu u�sidegimu kultivavo visi vokiečių romantikai (ir Novalis, ir Hoffmannas), bet kurio neturi jokia kita literatūra � transcendentinė būties viduji�kumo (Innerlichkeit) pajauta, sudaranti giluminę voki�kojo romantizmo esmę: �vokiečių r o m a n t i z m a s , � klausė Th. Mannas, � ar nėra jis gra�iausios voki�kosios prigimties savybės,

54

kurios vardas � voki�kasis įsigilinimas į save, aprai�ka?� (Mann, 31-32) �is įsigilinimas į save, ir daugelio kitų tyrinėtojų nuomone, yra ry�kiausia voki�kojo romantizmo imanentinė savybė: �Romantizmas beveik visada nepaliaujamai juda subjektyvumo kryptimi�, ra�ė Alanas Menhennet, patikslindamas, kad �dvasios, kaip A�-principo (Fichte‛ė), Pasaulio sielos (Schellingas) ar Idėjos (Hegelis) primatas yra pamatinis visos romantinės minties principas� (Menhennet, 19). Jeigu �is kriterijus esminis, tuomet Schlegelio įvestas Romantizmo vardas tinka tik specifinei vokiečių �tautos dvasios� aprai�kai arba jos savitumui apibrė�ti reikia surasti kitą vardą, jeigu i� epochos meno nenorime atimti įprasto romantizmo vardo. Bet tokiu atveju ir kìtos literatūros netruks pasivadinti tuo kitu vardu, nes netekusios bendro vardo, jos bandys susigrą�inti giminystės ry�į su vertybi�kumą reprezentuojančiu vokiečių romantizmu. Perkėlimą į kitą klasę jos nei�vengiamai suvoks kaip perkėlimą į �emesnę klasę.

Galima atlikti i�ori�kai pana�ius veiksmus, kurių vidinė motyvacija ar prie�astingumas skirtųsi. Ar tokius veiksmus sujungsime į vieną klasę ar į skirtingas, priklausys nuo to, kokį veiksnį laikysime esminiu: i�orinį formalųjį pana�umą ar vidinį prie�astinį skirtingumą. Ne paslaptis, kad i�orinio pana�umo veiksnys vis dar pakankamai stiprus.

Mes įpratę romantizmą atpa�inti visų pirma pagal negatyvią reakciją į klasicizmo estetiką ir jos principų griovimą, nors prie�ingybė klaidai, kaip sakė Spinoza, irgi gali būti klaida. Būti klasicisto prie�ybe dar nerei�kia būti romantiku. Byrono �ygdarbį bandęs pakartoti Stendhalis i� romantizmo pozicijų atkakliai grūmėsi su estetinėmis klasicizmo normomis, bet susilaukė pana�aus likimo. Kaip ir daugelis XIX a. I p. ra�ytojų, kūrėjo estetinę priklausomybę Stendhalis mąstė polemikos tarp �senųjų ir naujųjų� rėmuose: jis nepriimąs �senosios�, 1670 m. prancūzo protines reikmes tenkinančios klasicistinės literatūros, bet tapatinasi su romantizmu, tenkinančiu 1824 m. prancūzo protines reikmes. Abi �ias literatūras Stendhalis apibrė�ė taip: �R o m a n t i z m a s � tai sugebėjimas tautoms duoti tokius literatūrinius kūrinius, kurie dabartinėje jų papročių ir tikėjimų būsenoje suteiktų jiems did�iausią pasitenkinimą. K l a s i c i z m a s , atvirk�čiai, siūlo joms literatūrą, kuri teikė did�iausią pasitenkinimą jų proseneliams� (Stendhal, 32-33). Būtent dėl to, kad vaizdavo 1590 m. anglams aktualius įvykius, Shakespeare‛as buvo romantikas. Stendhalis pasisakė u� romantinę tragediją, kuri turi prozinę formą (tad pa�eid�ia klasicistinį literatūrinės rū�ies grynumo principą) ir kurios veiksmas trunka keletą mėnesių ir įvairiose vietose (pa�eid�ia klasicistinį laiko ir vietos vienovės principą), tačiau �ie ir pana�ūs argumentai vėlesnių kritikų irgi neįtikino, ir �Parmos vienuolyno� autorius iki �iol turi �lietis prie realistų. Koją jam paki�o chronologija � XIX a. 4-as de�imtmetis � per vėlyvas romantizmui.

Analogi�ką prie�ingybę �klaidai� kėlė ir Chateaubriand‛as, ar�iai kovojęs prie� antikinės mitologijos eksploatavimą, gyvybi�kai svarbų klasicistiniam menui. Tiesa, mai�tą prie� antikos estetikos ir mitologijos vie�patavimą klasicizmo klestėjimo laikais pirmieji sukėlė patys klasicistai, u�virę plačiai i�garsėjusį estetinį disputą �dėl senųjų ir naujųjų�, kurio iniciatorius buvo ‛naujųjų‛, o tai rei�kia tauti�kai autenti�kų principų �alininkas Charlesas Perrault.

1687 m. sausio 27 d. Mokslų Akademijoje Perrault perskaitė poemą �Liudviko Did�iojo am�ius�, kurioje įrodinėjo, kad prancūzai mene, muzikoje, moksle, filosofijoje niekuo nenusileid�ia senovės graikams ir romėnams. N. Boileau tada i�tiko �okas. Garsusis �Poezijos meno� autorius pasibjaurėjo Perrault skelbiama erezija � �avėtis savo pačių kūryba! Beje, ir daugeliui romantikų voki�kumas (�Ak! Kodėl a� ne prancūzas!�, Tieckas) bei �Vokietija buvo pasibjaurėjimo objektas� (Arnimas), kol �tautos dvasios� paie�kos neįkvėpė meilės tėvynei ir pasidid�iavimo savo tauti�kumu. Įrodydamas europieti�kosios mitologinės med�iagos tinkamumą meno reikmėms Perrault para�ė a�tuonias pasakas (1697) ir nors, skirtingai nuo Boileau, Perrault nepriėmė pagoni�kojo stebuklingumo, tačiau �Raudonąja kepuraite� ir �Batuotu katinu� nepabūgo pasiprie�inti �ventam klasicistinio �tikrovi�kumo� principui � mimesis principas imitavo gamtą, kurioje stebuklai nevyksta. Vis dėlto nereiktų u�mir�ti, kad iki pat XIX a. prad�ios mitologija buvo suprantama kaip antikinė mitologija, stebuklingumas.

Autenti�ka naujųjų Europos tautų mitologija tapo �inoma tik po to, kai ji įgijo vertybės statusą. Ir taip atsitiko ne aik�tingai prie�gyniaujant klasicizmui, o tik dėl to, kad į mitologiją

55

pa�velgta kaip į pačią autenti�kiausią �tautos dvasios� aprai�ką, jos psichinę substanciją. Herderis autenti�kiausiomis �tautos dvasios� aprai�komis laikė kalbą, mitologiją, folklorą. 1802-1803 m. paskaitose Fr. Schellingas tvirtino, kad mitologija yra ta psichinė substancija, kuri tautą ir padaro tauta, kadangi �monių grupė tauta virsta ne dėl fizinio artumo, o dėl sąmonės vienovės. Todėl negali būti taip, sakė Schellingas, kad būtų tauta, bet ji neturėtų savo mitologijos. Mitologija, vėliau pridūrė Eichendorffas, yra gyvoji tautos istorija. Mitologija yra u�fiksuotos gamtos paslaptys, kurios atsivėrė tautai, kai ji gyveno organi�koje vienovėje su gamta, teigė simbolistinės mokyklos pradininkas J. Göressas, o G. F. Creuzeris mitologiją traktavo kaip senovės �ynių pastangas sunkiai įkandamas filosofines idėjas įvilkti į patrauklų metaforinį mito rūbą ir padaryti jas lengvai suvokiamas. Kaip matome, romantikų traktuotė smarkiai skiriasi nuo aroganti�ko �vietėji�ko po�iūrio į mitologiją kaip į �ynių sugalvotą apgaulę ar tiesiog proto pasiklydimą. Mitas tampa �tautos dvasiai� atsiskleidusi gamtos paslaptis, �nudengtoji Izidė�. �tai kodėl vokiečių romantikams, siekusiems pa�inti savo ‛tautos dvasią‛ ir atskleisti gamtos paslaptis rūpėjo nebe svetima antikinė, bet nuosava voki�koji mitologija. �tai kodėl jie atmeta antikinės mitologijos � svetimos tautinės sąmonės � dominavimą.

Tą patį antikinės mitologijos atmetimo veiksmą atlieka ir Chateaubriand‛as, tačiau jo tikslai visi�kai prie�ingi, ir todėl veiksmo tapatumas nevirsta esmės tapatumu. Atmesdamas svetimą antikinę mitologiją, kuri i� gamtos esą i�stūmė tiesą ir u�pildė ją faunais, satyrais, nimfomis, Chateaubriand‛as ją pakeičia europiečio dvasiai tiek pat svetima, nes taip pat skolinta, krik�čioni�kąja mitologija, kuri (Senasis Testamentas) jau tuo metu buvo suvokiama kaip �ydų �tautos dvasios� aprai�ka.

Mitologiją laikydami tautos sąmonės forma vokiečių romantikai savo dvasios struktūroms suteikia autenti�ką etninį � germani�kąjį � pavidalą, vokiečiams � voki�kąją sąmonės formą, o Chateaubriand‛as prancūzo dvasią įvelka į krik�čioni�kąją (hebraji�kąją-graiki�kąją) formą. �iuo at�vilgiu Perrault ir jo pasekėjų kova su antikos dievų panteonu buvo artimesnė romantizmui. Chateaubriand‛as vis dar reprezentuoja ir imituoja, o ne generuoja etines vertybes. Santykis su savimi kaip subjektu i�lieka tas pats klasicistinis: tai nėra, Hegelio �od�iais tariant, dvasia atsisukusi į save pačią (tokia būsena, Hegelio po�iūriu, ir esanti romantizmas su savo subjektyvizmu), bet tebėra dvasia, kuri vis dar bevilti�kai ie�ko savęs i�orinėje sferą ir todėl neranda savęs, kitą mąsto kaip save. Toks subjektas dar nėra įgijęs vidinio pasaulio (�kelio į save�) dimensijos ir lieka i� esmės i�oriniu, t.y. į socialumą (= etines vertybes) orientuotu �vietimo epochos �mogumi.

Tad nors Chateaubriand‛as naikina antikinę ir i�kelia krik�čioni�kąją mitologiją, tačiau jo mai�tą sąlygoja tie patys kultūrinės savimonės principai, kurie sąlygojo ir antikinės mitologijos i�auk�tinimą. I�lieka ir tas pats mimetinis tikslas � vietoj buvusios ‛pavyzdinės‛ antikinės mitologijos, pavyzd�iu pasirenkama ‛tobuliausia‛ krik�čioni�koji mitologija, prancūzo etninei dvasiai turėjusi suteikti tauresnį etinį pavidalą. Formulė lieka ta pati, racionalistinė, pakito kai kurie dėmenys, bet ne pats principas.

Į �venčiausią klasicistinį trijų vienovių (veiksmo, laiko, erdvės) principą, kurį jau 1797 m. pjesėje �Batuotas katinas� drasti�kai suardė L. Tieckas, Chateaubriand‛as nė nebandė kėsintis. �is principas esąs įkūnytas pačioje gamtoje, tad jį pa�eidus būtų prarastas natūralumas. Tokiais pat argumentais, pasiskolintais i� Aristotelio, trijų vienovių principą kaip tik ir ramstė klasicistai.

Klasicistinė i�lieka ir Chateaubriand‛o �mogaus samprata bei etinių vertybių sistema. Civilizacijos-gamtos opoziciją Chateaubriand‛as suvokia rusoisti�kai, tačiau praturtina ją krik�čioni�kuoju ir socialiniu i�matavimu. I� Rousseau Chateaubriand‛as pasiskolina ir pagrindinį etinį principą (�I�taisykite �monių pa�iūras, ir jų papročiai pagerės savaime�; Rousseau, 251): �A� jiems kalbėjau taikius �od�ius, ir jų papročiai pama�u �velnėjo� (Chateaubriand, 2001, 43), sako �Atalos� atsiskyrėlis misonierius tėvas Obri. �ie laukiniai indėnai � vos ne tie patys karaibai, kuriuos �tobulo laukinio� kultu i�auk�tino Rousseau. Prigimtyje glūdi visi idealios būties principai, teigė Rousseau, todėl, kuo arčiau gamtos ir pirminės, mokslų ir menų nei�kreiptos prigimties, tuo arčiau �aukso am�iaus�. Gamtos-prigimties ir civilizacijos grumtynėse Chateaubriand‛as pirmenybę taip pat atiduoda gamtai, tačiau patį būties idealumo u�taisą jis perkelia i� instinktų į vieną i�

56

Rousseau neigtų kultūrinių formų � religiją. Vienovės su gamta nebeu�tenka. Ir nors Chateaubriand‛as rusoisti�kai prie�inasi visuotinio tobulėjimo idėjai (kurią i�pa�ino madam de Staël), tačiau dël pirminio �mogaus prigimties gerumo su Rousseau nebesutinka. Laukiniai yra �iaurūs, bet �iaurūs jie tik todėl, kad laikosi netikusių pa�iūrų ir meld�iasi �iauriems dievams. I�eitis, atsiverianti �Atalos� pasakotojo indėno �akto akims, vienintelė: �O religijos gro�i! O krik�čioni�ko kulto spindesy! Kunigas � senas atsiskyrėlis, altorius � uola, ba�nyčia � tyrai, o tikintieji � paprasti laukiniai!� (Chateaubriand, 2001, 47) Krik�čioni�koji religija stebėtinai pakeičia laukinių indėnų gyvenimą, indėnai atgimsta tikėjime ir tampa civilizuotais. Tokioje erdvėje � laukiniuose tyruose skambant krik�čioni�kos �ventyklos varpams � atnaujinama �prigimtinė �mogaus ir �emės santuoka� (Chateaubriand, 2001, 48), skleid�iasi ideali �mogi�koji būtis.

�ią mintį simboli�kai perteikia �Renė� pabaiga: po pasakėčios formulę primenančio pamokslo visi trys � Renė, Suelis ir �aktas � patraukia į savo trobeles. Renė �engia tarp dviejų harmonijos ramsčių: dvasininko, saugančio jį nuo paklydimų, ir �akto, indėno, neregio sa�emo, ie�kančio kelio. Tačiau Chateaubriand‛as nekuria utopijos: individualios Renė paie�kos baigėsi be rezultatų, o netrukus visi trys jie �uvo netobulo pasaulio chaose � �per prancūzų ir natčezų �udynes Luizianoje� (Chateaubriand, 2001, 112), lygiai kaip anksčiau per indėnų tarpusavio pjautynes �uvo tėvas Obri. Bet tai jau pasaulio netobulumo problema.

�Atala� ir �Renė� � dvi i�pa�intys. Pirmojoje indėnas �aktas prancūzų jaunuoliui Renė pasakoja savo meilės indėnei Atalai istoriją � apie tai, kas jį padarė i�mintingu ir suteikė sielos ramybę, o antrojoje Renė pasakoja �aktui apie tai, kas jį padarė nelaimingu, vieni�u. Ne tiek rūpindamasi komplikuotai gimusios dukters sveikata, kiek atgailaudama u� nesuvaldomas aistras (�kurios plė�ė tavo motinos �irdį�, Chateaubriand, 2001, 52), vos gimusiai Atalai motina u�deda skaistybės į�adą, o kada Atala pamilsta belaisvį �aktą ir pabėga su juo, ji nebeįstengia pasiprie�inti sukilusioms aistroms. Prasideda did�ioji drama tarp prigimties ir skaistybės į�adų. Tėvas Obri ramina Atalą, sakydamas, kad �religija nereikalauja tokių aukų, kurių �mogus negali atlikti� (Chateaubriand, 2001, 55), tačiau i�silaisvinimo galimybė Atalai atsiveria per vėlai � nelaimingoji mergaitė jau i�gėrusi nuodų.

Pana�ių aistrų plė�omas nusiraminimo visose įmanomose � gamtos ir civilizacijos � erdvėse ie�ko ir Renė. Tačiau jeigu �akto ir Atalos meilė yra natūralus harmoningas dviejų mylinčių �ird�ių junginys gamtos prieglobstyje, tai Renė ir Ameli meilė � nenatūralus, i�krypęs (disharmoni�kas, antgamti�kas) sesers jausmas broliui. Abi mylimosios, negalėdamos patenkinti savo aistros � vienai tai u�ginta motinos į�ado, kitai kraujomai�os tabu � nusi�udo. Nuo gyvenimo negandų Ameli nori sukti į vienuolyną, o Renė i�keliauja į pasaulį, tikėdamasis erdvės platybėje rasti dvasios ramybę. Ameli savo ramybę randa Dievuje, i�gelbsti sielą, atstato harmoniją. Renė harmonijos taip ir neranda, nors jis ir yra �alia tų, kurie gyvena harmonijoje.

�mogus gra�us tampa ne savaime, bet tik tada, kai jo aistras sutramdo religija (�koks �iaurus �mogus be religijos� � �tant l‛homme est féroce sans la religion�; Chateaubriand, 1802, 80). Tikroji religija yra tik viena � krik�čionybė, i� visų kada nors buvusių religijų pati poeti�kiausia, �mogi�kiausia, palankiausia laisvei, menams ir literatūrai. Chateaubriand‛o herojai bla�kosi tarp klasicistiniame mū�io lauke besigrumiančių aistros ir proto, prigimties ir dorovės, o pergalės �ūksniai nuskamba tik tada, kai protas sutramdo aistrą, o dorovė pajungia sau prigimtį, vis dar ne�iojančią �ėtono �enklą. �i pergalė sustiprina �mogų, pajungdama ne gamtos, bet proto ir Dievo įstatymams: �Koks silpnas tas, kurį valdo aistros! Koks stiprus tas, kurį lydi Dievo ramybė!� (Chateaubriand, 2001, 50). Rousseau i�auk�tina instinktus kaip prarastojo �aukso am�iaus� pamatą, Chateaubriand‛as u�gniau�ia �pagoni�kąją prigimtį� ir savąjį �aukso am�ių� i�grind�ia krik�čioni�kosios religijos gro�ybėmis.

Didelės aistros yra vieni�os ir jos ie�ko vienatvės, todėl �nugabenti jas į tyrus � tai grą�inti jas į jų karalystę� (Chateaubriand, 2001, 36), tvirtina Chateaubriand‛as. Vienatvė � tikroji aistrų, vadinasi, ir blogio, stichija. Aistras įveikti gali dorybė ir krik�čioni�kas tikėjimas bei socialiniai saitai. U� �ių saitų nepaisymą ir atsidavimą vienatvei ypač skaud�iai Renė kliūva nuo tėvo Suelio, kuris i�rė�ia tikrą antiromantinį pamokslą, kaltindamas Renė u� pareigų visuomenei atsisakymą,

57

�kad atsiduotų nenaudingoms svajonėms�, �jaunas pasipūtėli, manote, kad �mogus gali atrasti pasitenkinimą savyje! <�>. Kiekvienas, kuris gavo jėgų, turi jas pa�vęsti tarnauti į save pana�iems; jei jas palieka be naudos, i� prad�ių yra baud�iamas slapta nelaime, ir anksčiau ar vėliau dangus jam atsiunčia baisią bausmę� (Chateaubriand, 2001, 110, 111). O indėnas �aktas, �ilagalvės i�minties simbolis, priduria: �Laimę rasi tik tarp kitų� (Chateaubriand, 2001, 111). Tokia yra paties Chateaubriand‛o etinė � �mogaus, kaip socialinės būtybės � doktrina, ry�tingai u�kertanti romantikų atrastą ir naują mąstymo kokybę atvėrusį �kelią į save�, kuris individą paverčia individualybe. Chateaubriand‛as i�pa�įsta socialinį �mogų. Vokietijoje tuo metu �ymiausias vietos sociume �mogui ie�kotojas buvo Goethe, i� kurio herojaus Wilhelmo Meisterio Novalis juokėsi: �venčiausias pirklio Meisterio dvasinio tobulėjimo tikslas � bajorystės ra�tas.

Vokiečių romantikai, ypač vėlyvieji, Gamtos, o ypač tos, kuri virto �mogaus prigimtimi, nebelaikė egzistencinių gėrybių �altiniu, jie suvokė, kad tai yra akla, gaivali�ka jėga (�openhaueri�koji valia), prie�i�ka �mogui tol, kol jos nesublimuoja ilgas ir skaudus patyrimas. �ią �mogaus koncepciją, ereti�ką racionalizmui, i�laikė ir psichoanalizė. Tad jeigu Chateaubriand‛as �mogaus dvasinį tobulėjimą sieja tik su ideologijos pakeitimu ir paklusimu naujam �eimininkui (aistros vietą u�ima protas, tiksliau, Dievas), tai romantikas (tiek Novalio Narcizas, tiek Hoffmanno Medardas, tiek Chamisso Pėteris �lemilis) keičiasi pats (kokybinis �mogaus kitimas irgi yra didysis romantikų atradimas) ir tie patys dalykai jo akims įgauna naują prasmę.

Racionaliais teiginiais Chateaubriand‛as įrodo ry�į tarp krik�čionybės, aistrų (prigimties) tramdymo ir meno brandumo. Plėtodamas XVIII a. �vietimui būdingą �mogaus prigimties susiskaidymo į kultūrinį ir gamtinį pradus idėją Chateaubriand‛as i�skiria �pagoni�kąją� prigimtį, paklūstančią instinktams, ir �evangelinę� prigimtį, tuos instinktus sutramdančią. Antika neįstengusi sukurti nieko jaudinančio, nes neturėjo tokios religijos kaip krik�čionybė. ��i religija, �Krik�čionybės genijuje� skelbia Chateaubriand‛as, � vien savo padavimų �avesiu gali nustelbti visą Homero genijų� (Chateaubriand, 1802, 71). Ji pati yra aistra, prie�i�ka visoms kitoms aistroms, todėl siekianti jas nuslopinti, kad pati i�liktų. Kultūrinės prigimties kova su gamtine prigimtimi ir sudaro visą egzistencinį dramatizmą bei meno patrauklumą, o antikinis politeizmas nesistengė tramdyti aistrų, todėl nesugebėjo sukelti ir didingų vidinių dramų..

Kaip ir Aristotelio mokiniai klasicistai Chateaubriand‛as tauriausia aistrų susidūrimo i�rai�ka laiko tragediją ir lygiai kaip klasicistai etinį �mogaus potencialą pajungia socialinei determinacijai (�nekyla abejonių, kad tragedijos herojais gali būti tik kilmingi �monės�; �dorovingumas, susidomėjimas, meno taurumas, skonio nepriekai�tingumas ir, ko gero, pavydulinga �mogi�koji prigimtis reikalauja, kad tragedijoje veiktų asmenys, priklausantys auk�čiausiam luomui�; Chateaubriand, 1802, 86, 87). �emesniems luomams taurios aistros ir jausmai neprieinami, todėl jie turi tenkintis komedijos �anru. Romantikų herojai taip pat yra aristokratai, tačiau jie yra dvasios aristokratai ir visų pirma menininkai: poetai, muzikantai ir kompozitoriai, dailininkai. Luomo �enklas apriori�kai jau nebesąlygoja jų etinių �mogi�kųjų ypatybių.

Vokiečių ra�ytojas ir kultūrologas Egonas Friedelis kand�iai pastebėjo: �odis �romanti�kas� skamba taip pat kaip ir �romaninis�. Ir vis dėlto nėra jokio romaninio romantizmo, o jeigu mes vis vien norime romanų tautoms palikti romantizmą, tai turime �inoti, kad prancūzų romantizmas buvo antiromanti�kas. �is pastebėjimas ypač tinka Chateaubriand‛o kūrybos charakteristikai: romantizmo esmę sudaro anaiptol ne kaprizingas klasicistinių principų lau�ymas ar domėjimasis 1802 m. �mogaus dvasiniais poreikiais.

�Krik�čionybės genijuje� Chateaubriand‛as siekia modernizuoti estetines klasicizmo koncepcijas, todėl neatsitiktinai ir savo kritikos smaigalį jis nukreipia į romantinį � i� tiesų protestanti�kąjį � subjektyvizmą bei individualizmą. Renė gyvenimo istoriją pasirinkęs tik kaip klaidingo � individualistinio � sprendimo pavyzdį savo teiginiams iliustruoti Chateaubriand‛as rei�kiasi kaip ar�us romantinio kelio kritikas, po klasicistinės giljotinos peiliu paki�ęs pirmuosius romantizmo daigus Prancūzijoje. I� čia ir jo anti-romanti�kumas. Nepaisant �ios akivaizd�ios tiesos jis tampa� �ymiausiu prancūzų romantiku. O juk tai visi�kai skirtingas mąstymo ir savimonės

58

būdas, pasaulio modelis, �mogaus samprata. Bet tokie jau yra (ne tik) �iuolaikinio teorinio mąstymo paradoksai, neleid�iantys i�girsti, kad Chateaubriand‛o filosofinės ir estetinės koncepcijos darniai skamba tik vėlyvojo klasicizmo ir �vietimo chore.

59

VII TEMA.

ROMANTIZMO SUVOKIMO PROBLEMI�KUMAS LIETUVOJE Problemos horizontai: 1. Lietuvių literatūros mokslas su retomis i�imtimis laikosi nuomonės, kad Antano

Baranausko poema �Anyk�čių �ilelis� priklauso romantizmo krypčiai. Tačiau smulkiau pasiai�kinus, kaip yra suvokiamas pats romantizmas, ai�kėja, kad arba remiamasi apriorinėmis nuostatomis, nebereikalaujančiomis argumentuoto pagrindimo, arba pakankamai savavali�kai interpretuota romantizmo samprata.

Kas yra romantizmas, i� ko kyla tas ypatingumas, kurį literatūros srityje vadiname romantizmo vardu? Ar tai yra ypatinga pasaulėvoka, ar elegi�kai lyri�ka pasaulėjauta, ar tik savitas stilius ar i�skirtiniai įvaizd�iai (jūra, pilys, mi�kas, demonai...)?

Reikia kriti�kai pasiai�kinti, ar tai, kas lietuvių literatūros moksle yra vadinama romantizmo vardu, i� tikrųjų yra romantizmas, tarkim, vokiečių, anglų ar prancūzų literatūros mokslo po�iūriu. Ir kaip mes galėtume paai�kinti meno krypčių tapatumą Vakarų Europoje ir Lietuvoje, jeigu, anot pozityvisto H. Taine‛o, �tam, kad pasaulio scenoje galėtų atsirasti pana�us menas, reikia, kad am�iai paruo�tų tokią pat aplinkumą�. Tokį po�iūrį suformavo vadinamoji �Goethe‛ės epocha� Vokietijoje: �Menas įgijo �iuolaikinį pobūdį, jeigu tik jį kūrė individai, turintys �iuolaikinę kultūrą (W. von Humboldtas). Tad ar am�iai Lietuvoje paruo�ė tokią pat �aplinkumą� Lietuvoje, kokią jie paruo�ė Vokietijoje, kad ir Lietuvoje ir Vokietijoje susiformuotų tapatūs kultūriniai-dvasiniai rei�kiniai?

2. Polemizuodamas su teiginiais, kad lemiamą poveikį Baranausko �Anyk�čių �ileliui� bus padariusi Mickevičiaus poema �Ponas Tadas�, Vincas Mykolaitis-Putinas visi�kai teisingai nurodo, kad �Mickevičiaus ir Baranausko to paties objekto, tos pačios kūrybos med�iagos traktavimas yra visai kitokis. A. Mickevičiaus mi�ko apra�ymas yra objektyvus epinis, Baranausko gi nuda�ytas individualiu nusiteikimu, emocinis, lyrinis. <...>. �itokiame jausminiame lyriniame fone vaizduoja Baranauskas visą �ilelio gyvenimą, paeiliui paliesdamas visas mūsų pajautas: regėjimą, uoslę, klausą�, kol � čia jau Putinas ima cituoti Čiurlionienę � �ateina auk�čiausias ekstazės laipsnis � čia jau tas rube�ius, kur kūno pajautimų d�iaugsmas pereina į dvasios d�iaugsmą�. (36-37) Pagaliau �ant jausminio pagrindo yra sudaryta visa �Anyk�čių �ilelio� kompozicija� (37).

Jau vien sąvokų �emocinis�, �lyrinis� vartojimas galėtų nukreipti į sąsajų su sentimentalizmu paie�kas. Tačiau Putinas polemikoje su Vai�gantu laikėsi vadinamojo istorinio po�iūrio, anot kurio �ios sąvokos priklauso romantizmo paradigmai. Skirtingai nei Vai�gantas, Putinas aktualizavo ne autoriaus pasaulėjautą, o kūrinio stilistiką.

Atskiro tyrinėjimo nusipelno lietuvi�koji romantizmo samprata, kuri savo turiniu labiau primena sentimentalizmą, nei romantizmą, kurį, pvz., B. Croce‛ė organi�kai susiejo su vokiečių idealistine filosofija15. Tuo pačiu reikėtų pasiai�kinti, kodėl lietuvių literatūrinei kritikai taip svarbu yra lietuvių literatūros istorijoje surasti romantizmui priklausančių kūrinių. Pirminių �altinių � anglų sentimentalizmo ir vokiečių romantizmo literatūros bei jų teorinės refleksijos � analizė geriau nu�viečia romantizmo lietuvių literatūroje problemą.

�Anyk�čių �ilelio� ir anglų vėlyvojo sentimentalizmo �edevro Oliwerio Goldsmitho poemos �Apleistas kaimas� (Deserted village) lyginamoji analizė ne tik atskleid�ia sentimentalistines poemos autoriaus meninio mąstymo struktūras, bet ir verčia susimąstyti apie galimas kultūrines įtakas, parodo, kaip sentimentalistinė savivoka lū�dama per rusų poeto-�romantiko� sąmonę įgavo ry�kius klasicistinio stiliaus ir pasaulėvokos bruo�us.

15 Gyvybinė romantinio mentaliteto sąsaja su vokiečių idealistine filosofija, kurią, anot Menhennet‛o, į auk�čiausią ta�ką kaip tik ir pakėlė romantizmas (Menhennet, 19), daugelio tyrinėtojų laikoma neginčytina romantinio mentaliteto savybe.

60

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Pagrindinė literatūra:

1. Oergel M. Culture and Identity� Historicity in German Literature and Thought 1770-1815. Berlin. New York. 2006.

2. Radzevičius A. Literatūros kryptis. Vilnius, Mokslas, 1990. P. 149-151, 159-160. 3. Ri�kus J. Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė. Vilnius, Mokslas, 1982. P. 42-48, 220-221. 4. Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, Vaga, 1968. 5. Schlegel Fr. Über das Studium der griechischen Poesie. Paderborn, Schöningh Verlag, 1982.

Papildoma literatūra:

6. Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius, Vaga, 1993. P. 43-53, 65-66; 7. Mik�ytė R. Antanas Baranauskas. Vilnius, Vaga, 1993. P. 86-98. 8. Frye N. A Study of English Romanticism. New York, 1968. 9. Friedel E. Kulturgeschichte der Neuzeit. München. 1931. Bd. 3.

10. Zaborskaitė V. Nustebinti bet kuria kaina? Darbai ir dienos, 1997. Nr. 4. P. 183-186.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! PRATYBŲ MED�IAGA:

I.

�ROMANTINĖ ELEGIJA� ANT LIETUVI�KŲ GRIUVĖSIŲ F. Schlegelis prie� lietuvių romantikus Griuvėsių motyvas � vienas ry�kiausių XIX a. lietuvių pasaulėvokos archetipų, kylantis i�

intymiųjų sielos sluoksnių ir tiksliai atspindintis giliausią lietuvio jutiminio patyrimo struktūrą. Labiausiai i�baigtu pavidalu ją įkūnija garsusis Maironio eilėra�tis �Trakų pilis� (1892).

Ruo�dama kontekstą �Trakų pilies� analizei� lietuvi�kųjų griuvėsių motyvą V. Zaborskaitė įtraukė į romantinės pasaulėvokos ir romantinės literatūros kontekstą: seni griuvėsiai �adina taip būdingą romantinei dvasiai būties kintamumo, praeinamybės, nepastovumo jausmą, specifi�kai romanti�ką laiko tėkmės pajautimą� (Zaborskaitė, 1968, 115). Tačiau pasigedę analitinės technologijos, kuri moksli�kai pagrįstų griuvėsių motyvo priskyrimą Romantizmo estetikai, mes veltui ie�kotume ne tik V. Zaborskaitės monografijoje �Maironis� � įrodymų pakeitimas apriori�komis, vien tikėjimu pagrįstomis tezėmis � prigimtinis lietuvių literatūrologinio mąstymo bruo�as. Galima geranori�kai pasikliauti autorių patikinimais, tačiau �ymiai geriau, kada teiginių teisingumas pagrind�iamas įrodymais. O �iuo atveju, kai mums nelieka nieko kito, tik atsiremti į savo pačių empirinį patyrimą, mes ne be nuostabos pastebime, kad akivaizd�iai sentimentalistinė med�iaga pateikiama kaip romantinė.

Kitas pavyzdys dar labiau sujaukia po�iūrį į romantizmą. Kaip ir griuvėsius, taip ir geneti�kai su jais glaud�iai susijusį gamtos motyvą, V. Zaborskaitės įsitikinimu, į literatūrą įvedė Romantizmas. Mūsų patyrimas vėl verstų paprie�tarauti: kaipgi Romantizmas?! Ar gamtos motyvų nėra ankstesnių epochų kūriniuose, kad ir Cervanteso �Don Kichote� ar Miltono �Prarastajame rojuje�, o tuo labiau sentimentalistų poezijoje ir prozoje, kurioje � Thomsono poemoje �Metai� (�The Seasons�, 1726-1730), Youngo, Grey‛aus, Goldsmitho poemose � ji u�ima vieną pagrindinių vietų, o garsusis �gamtininkas� J.-J. Rousseau gamtą įsimylėjęs kaip i�tikimiausią tarnaitę, nes �gamta yra priemonė sielos būsenai i�reik�ti� (Rousseau, 63). Tačiau mūsų prie�taravimus

61

neutralizuoja labai savita, ne vien tik V. Zaborskaitės kultivuojama Romantizmo samprata: �Romantizmas įvedė į literatūrą gamtą. J.-J. Rousseau �Naujojoje Eloizoje�, J. W. Gėtės �Jaunojo Verterio kančiose� gausu gamtos apra�ymų, kurie yra harmoningi su veikėjų i�gyvenimais arba sudaro kontrastą�(Zaborskaitė, 1982, 163), kitaip tariant, yra ta pati priemonė sielos būsenai i�reik�ti.

Kodėl jaunojo Goethe‛ės kūrinys skelbiamas romantiniu, nors lietuvius dar Maironis buvo patikinęs, kad �Verteris� �para�ytas sentimentalizmo įtakoje� (Maironis, 372), R. Gamziukaitė-Ma�iulienė patvirtino, kad toks po�iūris, turbūt inspiruotas Schillerio (Schilleris, 251), iki �ių dienų nėra pakitęs (Visuotinės, 277), o literatūros istorikai Romantizmo atsiradimą sieja anksčiausiai su Did�iąja Prancūzų revoliucija16, bet įprastai � su 1798 metais, kai jeniečiai susibūrė į Jenos romantikų ratelį; be to, ir Rousseau niekas tarsi nedrįsta laikyti romantiku, nebet pre-. Nepaisant to, ir R. Mik�ytė monografijoje �Antanas Baranauskas� prie �pasaulinės romantinės literatūros‛ priskiria ne tik Rouseau, bet ir E. Yuongą bei J. Macphersoną (Mik�ytė, 86), tuo tik patvirtindama, kad V. Zaborskaitės po�iūris neprie�tarauja lietuvių literatūrologinio mąstymo dėsniams.

Paskutinėje stambesnėje monografijoje, skirtoje Romantizmo problemai tirti, ir V. Kubilius patvirtina jau girdėtą nuostatą: griuvėsiai, ypač senovinės pilies, yra pagrindinis Romantizmo leitmotyvas, į kurio lietuvi�kąjį variantą S. Daukantas ir Maironis įspaudė �gailesčio ir sielvarto gaidą� (Kubilius, 78).

Kaip tik �ią gaidą kalbėdama apie A. Baranausko poemą �Anyk�čių �ilelis� R. Mik�ytė ir pavadina �romantine elegija�17, o jos romantinę prigimtį bando pagrįsti teori�kai: �Romantizmo teoretikas F. Schlegelis tvirtino, kad �kai kurie ra�ytojai ir mąstytojai mato savo am�iuje ne ką kita, kaip prarasto humanizmo griuvėsius, ir (...) jų gyvenimas yra elegija ant praeities kapų‛� (Mik�ytė, 86). Sunku rasti kitą tokią frazę, kuri taip tiksliai apibūdintų lietuvi�kojo romantizmo pasaulėvoką nuo Daukanto ir Baranausko iki Maironio ir au�rininkų, tačiau pati �i citata yra ne daugiau kaip likimo i�daiga, i�krėsta pirminiais teoriniais �altiniais ir gro�iniais veikalais nepratusiai remtis lietuvių literatūrologijai.

Jau vien laikas � 1795-1796 metai, kai �i mintis buvo i�sakyta, rodo, kad Schlegelis jokiu būdu negali čia kalbėti romantikus, nes visi ankstyvieji romantikai, �8-ojo de�imtmečio karta�, dar buvo 20-23 metų jaunuoliai, ir nė vienas romantinis gro�inis ar filosofinis kūrinys dar nebuvo para�ytas. Bet keisčiausia yra tai, kad �ioje teksto vietoje romantikas Schlegelis renčia opoziciją � jaunajai kartai nepriimtinas menas bei idealai ir jos pačios menas bei idealai, � o R. Mik�ytės pacituotieji �od�iai kaip tik priklauso romantikų at�vilgiu nepriimtinajam opozicijos poliui. Atsivertę Schlegelio tekstą perskaitysime:

�...daugelis senovės draugų u� savo �inias moka visi�ku dabarties nepa�inimu ir aklu jos ignoravimu; savo epochoje jie mato tik sugriautos �monijos griuvėsius, visas jų gyvenimas � nelyginant elegija ant praeities kapo. U�uot įsisavinę visą senovės harmoniją ir pilnatvę, jie padvigubina savo pačių i�krikimą, o jų �irdis netenka bet kokio lankstumo, jie u�mir�ta, kad �mogaus paskirtis svarbesnė nei neveiklus ilgesys, jie nejaučia tos auk�čiausios vienovės, į kurią taip smarkiai ver�iasi chaosas� (Schlegel, 1983, I, 73).

�itoks ankstyvųjų romantikų kaltinimas-pasmerkimas laukė dar negimusių mūsų romantikų� praeities apraudotojų, kurie taip ir nesu�inojo, kad Schlegelis tokių �poetų ir mąstytojų� nevertino pozityviai, �velgė į juos kaip į praeities atgyveną ir jiems suprie�ino romantikus, kurių idealus, ypač �tą auk�čiausią vienovę, į kurią taip smarkiai ver�iasis chaosas�, jau �iame tekste bandė formuluoti i� dar negausaus savo patyrimo.

16 Amerikiečių mokslininkas J. Barzunas, ai�kindamas, kodėl jis laiko, kad �Romantizmas=Realizmas� ir gindamas romantikus nuo kaltinimų per dideliu atitrūkimu nuo �emės, ra�ė: �Man rūpėjo parodyti, kad tai, ko romantikai 1790-1850 m. laikotarpiu ie�kojo ir rado, nebuvo svajonių pasaulis, į kurį pabėgama, bet realus pasaulis, kuriame gyvenama. Tikrovės tyrimas buvo svarbiausias romantinio meno siekimas� (Barzun, 58). 17 �Romantinis kūrinio modelis i�kyla jau į�anginėse �Anyk�čių �ilelio� eilutėse, prasidedančiose romantine elegija, kurioje poeto sielvartas dėl nesugrą�inamos praeities ir pavergtos tėvynės i�silieja folklorinės raudos dėl i�kirstų Lietuvos girių deminutyviniais kreipiniais� (Mik�ytė, 87).

62

F. Schlegelis sukritikuoja ypatybes, kurios tikrai būdingos � o kad jos būdingos, visi sutinka � Daukantui, Baranauskui, Maironiui, ir mūsų kultūros bei poezijos mil�inams u�trenkia duris į Romantizmą. Nepaisant to, ir Baranauską, ir Maironį mes vis vien laikome romantikais. Sujungę �iuos duomenis į paprasčiausią silogizmą, turėtume atvirai prisipa�inti, kad lietuvių romantizmas neturi nieko bendra su tuo Romantizmu, kurio estetinius, filosofinius, teologinius pamatus ma�daug tarp 1797 ir 1804 metų paklojo F. Schlegelis, F. Schellingas, F. Schleiermacheris, Novalis, W. Wackenroderis, o prie jų triūso įvairiu laiku svariai prisidėjo ir A. Schlegelis, A. Schopenhaueris, netgi G. W. F. Hegelis, da�nai taip pat laikomas romantiku. Įdomu, kad V. Zaborskaitė yra taikliai pastebėjusi, jog Maironio poezija tikrajam Romantizmui yra antipodas18. Tereikėjo padaryti tarsi logi�kai i� tokio teiginio i�plaukiančią i�vadą, kad Maironiui nebūdinga roamntinė pasaulėvoka, ir artimesnių giminaičių jam paie�koti kitose epochose.

Į klausimą, kas mes esame romantiko Schlegelio akimis ir kokius kūrėjus jis �itaip didakti�kai i�barė, nesunku atsakyti: sentimentalistus! Vadinasi, R. Mik�ytė buvo pagavusi kaip tik tą sakinį, kuris mums galėjo atverti akis: lietuvių romantikai mąsto sentimentalisti�kai. Tad kodėl jie vadinami romantikais?

�Aukso am�iaus� paie�kos: būdai, priemonės, kryptys Prie sentimentalistinio �praeities kulto� buvo priartėjęs ir J. Stonys, kuris, analizuodamas

Maironio eilėra�tį �Kur bėga �e�upė�, nustatė, kad �objekto prisiminimas �ymi ir to objekto vertę. Tai romanti�kas prisiminimo, taip pat praeities traktavimas � praeitis, prisiminimas pateikiami kaip psichologinė moralinė vertybė�. Romantizmas, J. Stonio nuomone, tokį nusistatymą perėmė i� Sentimentalizmo19, kuriam jausmingai reaguoti į tam tikrą objektą �rei�kė parodyti savo geriausias savybes, atskleisti savo sielos turtingumą�, tačiau �bendram literatūros rei�kinių kompleksui�, pirmiausia prisiminimui, romantizmas suteikęs papildomą skambesį: �Romantizmo jis plačiai imtas traktuoti kaip savita, labai intymi ir labai poeti�ka vidinio pasaulio dalis� � �itoks esąs ir prisiminimo traktavimas Maironio eilėra�tyje.

Su daugeliu �ių, nors taip pat moksli�kai negrind�iamų, apriori�kai pateiktų teiginių galima būtų sutikti. Dėmesį norėtųsi atkreipti tik į tai, kad Maironiui, kaip ir apskritai lietuvi�kajam romantizmui, nėra būdinga tai, ką J. Stonys pavadina �labai poeti�ka �mogaus vidinio pasaulio dalimi� (Stonys, 125), nes lietuvio pasaulėvokoje nefunkcionuoja �vidinis pasaulis� romantine prasme, nes nefunkcionuoja ir individualusis A� Kanto-Fichte‛ės-romantikų supratimu, t.y. kaip vidinė būtis � transcendentinis absoliutaus subjektyvumo kosmosas, apimantis Viską. Romantikams �vidinis pasaulis� yra transcendentinis pasaulio atspindys dvasios veidrodyje, o sentimentalistams � tik pojūčių atsakas į pasaulio objektyvumo poveikį.

Kadangi romantikams individualybė yra Visatos atspindys, o Visata, arba �pasaulis, yra makroantropos� (Novalis) � individualybės atspindys, tai tokiame būties modelyje i� pagrindų pakinta ir pati laiko, prisiminimų ar praeities samprata. Į�engęs �keliu į save�, romantikas savo viduje randa ir praeitį, ir ateitį20, todėl nėra jokių prielaidų tvirtinti, kad romantinis prisiminimas yra 18 Lygindama Maironio kūrybą su visais tais estetiniais momentais, �kurie lemia vokiečių romantizmo veidą�, V. Zaborskaitė tiksliai pastebi, kad ��itaip suprastam romantizmui Maironio kūryba yra antipodas, atstovaująs �apoloni�kajam� pradui, �dienos� principui, kur vie�patauja ai�ki saulės ir proto �viesa, gyvenimo d�iaugsmas, dvasios pusiausvyra ir harmonija� (Zaborskaitė, 1968, 447-448). Beliktų tik taip pat tiksliai pastebėti, kad čia i�skirtos Maironio poetinio mąstymo ypatybės Maironį daro �ymiai artimesnį Klasicizmo estetikos reikalavimams ar racionalistinės pasaulėvokos principams. O Romantizmas yra arba ��itaip suprastas�, arba jis nėra Romantizmas. 19 Pa�intis su vokiečių romantikų kūriniais parodytų, kad tokio perėmimo nėra. J. Stonys čia atlieka lietuvių literatūrologijai įprastą ir nei�vengiamą eksperimentą: Sentimentalizmo estetikos ypatumai, kurie akivaizd�iai būdingi Maironio poetiniam mąstymui, sintezuojami su �Romantizmo� sąvoka, kuri taikoma Maironio poezijai apibrė�ti: kas objektyviai priklauso Sentimentalizmui, turi tapti Romantizmo nuosavybe, tačiau neu�mir�us pagrįsti �ių dviejų estetinių kategorijų rū�inį skirtingumą. 20 Romantinė �kelio į save�- �der Weg nach Innen�- formulė priklauso Novaliui: �Mes svajojame apie kelionę per Visatą, bet ar nėra Visatos mūsų viduje? Mes nepa�įstame savo Dvasios gelmių. Į vidų veda paslaptingas kelias. Mūsų viduje arba niekur yra Am�inybė su savo pasauliais, Ateitis ir Praeitis� (Novalis, 14).

63

pana�us į sentimentalistinį ir kad Romantizmo pasaulėvokai prisiminimas turi bent de�imtąją dalį tos konceptualiosios svarbos, kurią jis turi Sentimentalizmui21. Daugelis dalykų romantiko sąmonėje įgyja netgi prie�ingą reik�mę, kaip antai, griuvimas, suprastas kaip �i�sikūnijimas�, Romantizmui reik�tų Absoliuto i�sivadavimą i� įkalinimo baigtinėse ir laikinose formose, kurios stabdė vystymąsi ir trukdė grį�ti į Begalybę, ir toks griuvimas būtų reflektuojamas anaptol ne elegi�kais jausmais; o praeities ilgesys Schlegelio ir romantikų sutinkamas prie�i�kai tik dėl to, kad romantinis pasaulio modelis yra nukreiptas į ateitį, į Am�inybę ir Begalybę22.

Romantizmas pojūčius, skirtingai nuo sentimentalistų, atplė�ia nuo pasaulio empirikos ir nukreipia į transcendentinį dvasios pasaulį. Norint pa�inti �monijos istoriją, sakė Schlegelis, tai � tą nuolat kartojo ir Novalis � �u�tenka to, kad tu savyje pačiame imsi vis ai�kiau matyti vidinę �monijos istoriją� (Schlegel, 1983, I, 343).

Nuo Lessingo ir ypač Schellingo laikų �pasaulio sielos� (Weltseele) sampratos atsiradimo pasaulio istorija vis labiau subjektyvizuojama, ir jos socialinį politinį pavidalą ima keisti dvasinis pavidalas: istorija virsta �sielų persikraustymu� (Seelenwanderung), atsiranda specifinė vokiečių dvasinį ypatingumą apibūdinanti kategorija � Innerlichkeit (�viduji�kumas�, nors Th. Mannas tikino, kad �ios sąvokos neįmanoma tiksliai i�versti į kitas kalbas).

Perėjimo nuo sentimentalistinių pojūčių prie romantinio transcendentinio jausmo būtinybę su jam savybingu humoru i�ai�kino i� Sentimentalizmo jau i�vykęs, bet Romantizmo dar nepasiekęs Jeanas Paulis (1804): �Krik�čionybė it Paskutinis Teismas i�naikino visą jutiminį (...) pasaulį ir į atsilaisvinusią vietą pastatė naują dvasios pasaulį. (...) Kas gi liko poetinei dvasiai po to, kai sugriuvo i�orinis pasaulis? Liko tai, į ką nugarmėjo i�orinis pasaulis � vidinis pasaulis. Dvasia į�engė į save pačią, į savo nakties gelmę ir tapo ai�kiaregė.� (Jean Paul, 93). Sentimentalistai dar nepajėgūs pasinerti į tokias gelmes, kadangi jas paslepia pojūčiai, � jausmo gelmė jiems tebėra tapati dvasios gelmei.

Prisiminimas � tik ne romantinis, o sentimentalistinis � yra psichologinė bei moralinė vertybė, taigi sentimentalistas ne tik jaučia ar prisimena ir mėgaujasi �iuo sentimentalistinės kilmės pojūčiu, bet ir tą tikrovę, kurią prisimena, tiesiogiai sieja su harmoningos būties pagrindais, su tiesos, gėrio ir gro�io sąvokomis. Prisiminiams ne �iaip atgaivina praeitį, bet jis tampa ta gija, kuri herojaus jutimus susieja su egzistenciniu idealu.

I�augęs i� Hobbeso ir Locke‛o Sensualizmo, Berkeley‛o ir Hume‛o solipsizmo, Shaftesbury ir Rousseau filosofijos, Sentimentalizmas nuo pirmųjų pusiau dar klasicistinių i�pa�inėjų (Thomsono �Metai� ir jų tradicija) iki sudėtingesnes formas kuriančių Youngo, Grey‛aus, Goldsmitho susikuria gana elementarų būties modelį: XVIII a. europieti�kosios kultūrinės sąmonės atstovas Sentimentalizmas �mogaus būtį suskaldo į dvi būsenas � prigimtinę ir kultūrinę � ir visą �monijos istoriją ima suvokti kaip kelionę istoriniu laiku i� prigimtinės būklės į kultūrinę.

Įsiliepsnoja kar�tas ginčas dėl tokios evoliucijos pobūd�io: progresyvi ji ar regresyvi, veda į �aukso am�ių� ar pra�ūtį? �į ginčą kultūri�kai įprasmino 1750 m. paskelbtas garsusis Di�ono akademijos disputas �Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius?�, kurio nugalėtoju buvo paskelbtas Rousseau i�garsinęs traktatas. Įsigali rusoistinė regresyvios evoliucijos idėja: �rezultatas neabejotinas � akivaizdus sugedimas; ir mūsų sielos tvirko, tobulėjant mūsų mokslams ir menams� (Rousseau, 25).

Tačiau nepaisant nei rusoistinio po�iūrio į evoliuciją, nei Hobbes‛o skepticizmo (Prigimtinė būklė � tai �visų karas prie� visus�), prigimtinė būklė ir visos jos paradigmai priklausančios 21 Sentimentalizmo sąvoka čia apima ir anglų Neoklasicizmą, kuriam M. Butler priskiria visus vadinamuosius anglų romantikus: Byroną, Shelley, Wordsworthą, Coleridge‛ą, Keatsą. �Neoklasicizmo� sąvoka, kaip ją apibrė�ia Butler (Butler, 180), apima anglų literatūrą nuo 1760 m. iki am�iaus pabaigos, vadinasi, ir vėlyvąjį Sentimentalizmą, o �Neoklasicizmo atgimimas prasidėjo nuo Byrono �Čaild Haroldo� (1812) ir jau buvo i�sikvėpęs, kai su Shelley mirtimi 1822 m. neteko pagrindinio savo intelektualo� (Butler, 181). 22 �Himnuose nakčiai� savo mirusios mylimosios Novalis ie�ko ne ten, kur jie buvo kartu, o ten, kur bus vėl kartu- anapus būties, Am�inybėje. Tuo tarpu anglų sentimentalistai, taip pat ir Novalio parankine knyga, ra�ant �Himnus�, buvusios poemos �Naktinės mintys� autorius E. Youngas ie�ko pojūčiais apčiuopiamos tikrovės, kuri įsispaudė į pojūčius prisiminimais.

64

aprai�kos � gamta, kaimas, valstietija, natūralaus gyvenimo ir dvasinės i�rai�kos būdas ir pan. � visuotinai nuspalvinami idealumo spalvomis. Todėl nutrūkusį gyvybinį ry�į su �iomis egzistencinėmis sferomis ar pačių jų � sentimentalistams ypač kaimo gyvenimo sanklodos � i�krikimą jausmai įvertina kaip prarastą idealą. Sentimentalistui idealas visuomet praeityje ir visuomet jutiminės kilmės.

Romantikai taip pat pripa�įsta, kad senų senovėje �mogus gyveno �aukso am�iuje� � visi�ko pirminio susiliejimo su gamta būsenoje, tačiau �i prarastoji būsena, kurią elegi�kai aprauda sentimentalistai ir lietuvių romantikai, vokiečių romantikams yra netgi geistina, kadangi tik praradus pirminį �aukso am�ių� įmanoma atskleisti naujas plėtros galimybes ir kelius, vedančius į auk�tesnio laipsnio �aukso am�ių� � Subjekto ir Objekto tapatumą ne Gamtos, bet Dvasios valdose. Pasaulis nuolat randasi i� chaoso , ir �is procesas nusitęsia į begalybę, tampančią viena svarbiausių romantinių vertybių. Todėl romantikai konstatuoja pirminio natūraliojo �aukso am�iaus� praradimą, bet a�arų dėl to nelieja � tai ribota būties forma; visus savo siekimus ir jausmus romantikai nukreipia į būsimąjį dvasinį �aukso am�ių�. Dvigubą romantinį �aukso am�ių� Novalis paai�kina taip: �Senovė � i� idealo, jaunatvė � į idealą� (Novalis, 58), tačiau �aukso am�ius� yra ne galutinis �mogaus tikslas, o tik i�baigtos asmenybės prigimties tendencija (Novalis, 12-13).

Romantikų idealas gyvena ateityje, į kurią jie ver�iasi visa savo esybe, ir kaip tik dėl to jų dvasinė orientacija virsta opozicija idealo praeityje ir gamtos poliaus adeptų sentimentalistų dvasinei orientacijai. Sentimentalistų pasaulis griūvantis, dėl to ir liejamos a�aros, o romantinis pasaulis � augantis, tampantis, bręstantis. Tebesitęsiančio pasaulio kūrimo idėją idėją Schlegelis laikė vienu svarbiausių romantinės pasaulio teorijos postulatų, �kuris ai�kiai rodo mūsų po�iūrio skirtumą nuo įprastinio� (Schlegel, 1983, I, 435), o koks tas įprastinis po�iūris, jei ne �vietėji�kas, taip pat sentimentalistinis?

Jau vien i� �io romantinės pasaulė�iūros ta�ko nepagrįstas atrodo J. Stonio tvirtinimas, kad �dvasia nesitenkina dabartimi, bet ie�kodama ver�iasi į ankstesnį laiką, gailėdamasi jame esančių vertybių�, �taigi grę�imasis į praėjusį laiką pasirodo eilėra�tyje kaip tam tikra dvasios nuostata, kaip esminė romantinės sielos dalis� (Stonys, 126). Toks tvirtinimas tinkamai perteikia maironi�kąją pasaulėvoką, tačiau yra i� pagrindų prie�ingas romantinei nuostatai � praeityje romantikams it i�naros palieka tik empirinis akcidentalumas, kuris buvo baigtinumo formose įkalinęs i� begalybės pagrobtą esmę, o pati esmė praeityje nepasilieka, ji visada yra su i�baigtu �mogumi (vollendeter Mensch) kaip vidinė jo sielos istorija ir vidinis turinys. Dvasios i�baogtumo būseną �mogus gali pasiekti tik ateityje, dvasinio tapimo � Bildung � kelio pabaigoje, tad ir visos romantikų vertybės, į kurias jie ver�iasi, yra tik ateityje � bent jau pats pasaulio tapimas.

Visi�kai kitokius jausmus ir mintis su�adina laikas, slenkantis per sentimentalistų pojūčius, kuriuos,Sensualizmo paskelbtus pagrindiniu pasaulio pa�inimo įrankiu, sentimentalistai paverčia svarbiausiu savo estetikos psichologiniu elementu. Dėl to ankstyviesiems sentimentalistams dar pakanka vien pasimėgavimo gamtos jutimu, nes gamta spinduliuoja stipriausią pozityvumo energiją į pojūčius, bet vėlyvajame Sentimentalizme atsiradęs sudėtingesnis laiko slinkties pajautimas, pakeitęs cikli�kąjį Thomsono laiko ratą, sentimentalistinei pasaulėvokai suteikia keletą subtilesnių bruo�ų. Pasirodo, kad įmestas į laiko upę �mogus ir netgi pati gamta, daiktai, materialioji kultūra nyksta, irsta, mir�ta, grį�ta į pirminį beformį pavidalą. Pojūčiams dar ka�kas byloja ne tik apie atskirus �mones, bet ir i�tisas epochas, kurių jau nebėra dabartyje, nes savo materialaus įsikūnijimo (formos) jos nesugebėjo i�laikyti laiko slinktyje, i�sinėrė i� jo ka�kuriame istorinio laiko, judančio i� praeities į dabartį, ta�ke, o dabartį pasiekė tik apirusios, apnykusios to kūni�kojo pavidalo liekanos.

Kaip tik jos atne�a mums �inią apie praeitį, ir į jas įsitvėrę pojūčiai bando atstayti tą praeitin prasmegusią tikrovę apmąstymais, prisiminimais, vaizduote, tačiau jau nebe tiesioginiu empiriniu jutimu, kaip objektyviosios tikrovės fenomeną, o per tarpinę subjektyvių patyrimo turinio apdorojimo priemonių grandį, vadinasi, kaip subjektyviosios tikrovės rei�kinį. �mogus ir �monija istorinėje laiko slinktyje ne tik tampa, apsiformina � savo natūralųjį turinį įlieja į kultūrines formas,

65

bet yra pa�ymėti ir skaud�iu grį�imo atgal � nykimo, i�sikūnijimo � �enklu. Tai, kas egzistavo praeityje, to nebėra dabartyje; tai, kas yra dabartyje, tas i�nyks pakeliui į ateitį.

Būtina pabrė�ti: rusoistai ir prancūzų sentimentalistai �mogaus egzistencinės harmonijos i�siderinimą sieja su tuo, kad natūralusis pradas įliejamas į kultūrinę formą ir tarp �ių dviejų prie�ingos kilmės pradų kyla nesutaikomas prie�taravimas, o anglų sentimentalistų pojūčiams elegi�kumo gaidą suteikia nykstantis kultūrinis pradas.

Sentimentalistinė pajauta labai ai�kiai i�reik�ta O. Goldsmitho poemoje �Apleistas kaimas� (1770), kurioje poetas sulygina du laiko planus ir i� jų nesutapimo i�sunkia elegi�ką atodūsį: poetas atsiduria gimtojo Auburno kaimo erdvėje, tačiau skirtingu laiku, jis grį�ta į gimtąjį kaimą prie savo kaimi�kųjų gamtinių i�takų, kad i� savo gyvybinio �altinio vėl pasisemtų idili�kos harmonijos nektaro, tačiau grį�ęs po daugelio metų, jis nieko neberanda � Auburnas gyvena tik atmintyje, o dabartyje likę vien laiko sugrau�ti beformiai griuvėsiai:

Here, as I take my solitary rounds Amidst thy tangling walks and ruined grounds, And, many a year elapsed, return to view Where once the cottage stood, the hawthorn grew, Remembrance wakes with all her busy train, Swels at my breast, and turns the past to pain. (A Book, 212) Nesunku pastebėti, kad �ios eilutės savo nuotaika, ideologija ir netgi leksika tapačios

Maironio, bet jau �romantinėms�, �Trakų pilies� eilutėms. Ir kaip tik �iose sentimentalistinėse Goldsmitho eilutėse �objekto prisiminimas �ymi ir to objekto vertę�, o �prisiminimo, taip pat praeities traktavimas � praeitis, prisiminimas pateikiami kaip psichologinė moralinė vertybė�, tačiau J. Stonys apriori�kai tiki, kad toks traktavimas yra romantinis, nors �ios Goldsmitho poemos eilutės akivaizd�iai rodo sentimentalistinį jų pobūdį.

Elegi�kas ilgesys praeičiai � aistringas ilgesys ateičiai Griuvėsiai � laike i�tirpusių kultūrų likučiai � nusipelno ypatingo meninio jausmo dėmesio

XVIIIa. antrosios pusės angli�koje kultūroje. Besiskleid�ianti istorinė savimonė nei�vengiamai paliečia ir griuvėsių � nykimo � motyvą. Į dabartį imama �velgti kaip į didingos praeities, pačios �monijos griuvėsius. Estetinio skonio formuotojai tuo metu skatina stebėti griuvėsius ir mąstyti ne tiek apie griaunančias fizines, moralines ar istorines jėgas, kiek apie patį būties laikinumą, praeinamumą, apie kiekvienos kultūros bei �mogaus nei�vengiamai laukiantį likimą. Griuvėsiai � tai idėja, egzistenci�kai įprasminanti gyvybi�kai aktualią tikrovę, atsiveriančią u� jos sunykusio materialumo, �mogų subjektyviai susaistanti su visomis epochomis ir kultūromis, kurios tik nuskendo į praeitį lyg į atmintį: �Jeigu griuvėsiai. � sakė Diderot, � nutapyti dailininko, savo i�vaizda nekalba man apie gyvenimo laikinumą, �mogaus veiklos tu�tybę, menininkas nutapo vien beformę akmenų krūvą�.

Griuvėsiai įsiver�ia ir į sodus � kultūri�kai apdorotą gamtą, � kuriuose nuo 1782 metų �eimininkauja sodų specialistas ir poemos �Sodai� (�Les Jardins�) autorius abatas J. Delille‛is. Garsiajame savo kūrinyje, atstovaujančiame ne ma�iau u� tomsoni�kąją �apra�omąją poemą�, jis u�suka ir pas anglų poetą sentimentalistą Williamą Shenstone‛ą (1714-1763), kuris net ir poeziją u�metė tam, kad atsidėtų savo kuklaus sodo Leasowes puselėjimui ir gra�inimui. Shenstone‛as buvo �ymus sodininkystės teoretikas, turėjęs didelį autoritetą tarp savo am�ininkų ir kurio �idėjos veikė daug plačiau nei jo kuklus sodelis� (Christie, 143). �Padrikose mintyse apie sodininkystę� (�Unconnected thoughts on gardening� (i�sp. 1764) jis teigė, kad sodo vaizdas turi teikti malonumą, kurį sukelia tai, kas didinga, įvairu ir gra�u, tačiau griuvėsiai, anot Shenstone‛o, �negali būti nei nauji mums, nei didingi, nei gra�ūs, bet kelti tą malonią melancholiją, kuri apima apmąstant i�nykusią didybę� (Shenstone, 126). Kiekvienas patyręs sodininkas ie�kos galbūt neitin įspūdingų

66

objektų, tačiau tokių, kurie sujungtų į visumą gro�io refleksijos idėjas. �ios mintys smarkiai paveikė ne tik XVIII a. sodų estetiką, bet ir literatūrą, ją vėliau meistri�kai pritaikė ir Byronas poemoje �Čaild Haroldas�.

Vienas i�kiliausių prancūzi�kojo sentimentalizmo atstovų Bernardinas de Saint-Pierre‛as (1737-1814) �Etiuduose apie gamtą� (1784) irgi i�skyrė �pasimėgavimą griuvėsiais� ir jau visai psichoanalitinį atspalvį turintį �pasimėgavimą daryti griuvėsius�, o sugebėjo tai daryti S. Milleris, Anglijoje pagarsėjęs savo dirbtiniais dekoratyviniais griuvėsiais, kurie tapo būtinu angli�kojo sodo elementu.

Tačiau ne visi, ir ypač prancūzas Delille‛is tokiems griuvėsiams pripa�įsta estetinės vertybės teises: �A� grie�tai pasmerkiau taip pat ir maniją (...) kurti dirbtinius griuvėsius� � sakė Delille‛is, � �apskritai, kalbant apie tikrus griuvėsius, tai ai�ku, kad juos reikia palikti laiko poveikiui � jis i�pai�ys juos ir jų i�vaizdai suteiks tobulumo geriau nei visos menininkų pastangos� (Delille, 18). Vertingi yra ne patys griuvėsiai, kurie dabarties poliuje yra akmenų krūva, o praeities poliuje � kūni�kasis didingos kultūros pavidalas, kurį sugrau�ė laikas, bet kuris vis dar tebejaučiamas po ta akmenų krūva ir tebėra apčiuopiamas pojūčiais: �seni paminklai sukelia prisiminimus: prana�umas, kurio neturi dirbtiniai griuvėsiai� (Delille, 186).

Tikrasis sentimentalistinio potraukio objektas dėl to yra ne pats statinys ar i� jo likę akmenys, bet į tuos akmenis įsigrau�ęs laikas23, kuris vienodai veikia visas empirines struktūras, tarp jų ir gamtą. Delille‛is dėl to ir sako, kad nėra jokio skirtumo tarp jausmų, �sukeltų griuvėsių vaizdo�, ir tų, kurie mus apima, �regint rudeni�kai nykstančią gamtą�. tad nykimo paradigma i�siskaido į tuos pačius du polius � natūralųjį (nykstanti gamta) ir kultūrinį (griūvančios katedros). Lietuvių romantikui kultūros pradas transformuojasi į herojinį � griūva ne katedros, bet pilys.

Maironi�kasis sugriuvusių pilių ar daukanti�kai baranauski�kas ne savaime i�nykusių, o �mogaus savanaudi�kai i�naikintų mi�kų motyvas yra i� esmės tas pats �griuvėsių motyvas�, kurio modelis savo pagrindiniais i�matavimais atitinka anglų sentimentalistinės pasaulėvokos modelį: sugretinami du � praeities ir dabarties � laiko planai, pojūčiams stengiamasi rasti tą objektą, kuris i�rei�kia egzistencinės harmonijos pilnatvę, bet dabartyje � pojūčių veiklos laike � jo neberandama, jis likęs praeityje, į kurią �mogus nusigauna prisiminimais (asmenine ar tautine atmintimi), ir objektą praeityje, tiksliau � jo trūkumą dabartyje apčiuopia ir i�matuoja elegi�kais jausmais, �gailesčio ir sielvarto gaida�.

Skirtinai nuo romantikų, bet pana�iai į tomsoni�kojo tipo (Donelaičio �Metai�) sentimentalistus lietuvi�kasis pasaulio modelis remiasi �emiausiąja istorinės mąstysenos pakopa � cikline laiko samprata24. Maironiui sunykusi Trakų pilies didybė yra ne kas kita, kaip Lietuvos didybė ateityje, kuri ateis, kai laiko ratas vėl sugrį� į i�eities ta�ką. Elegi�ka rauda, galima sakyti, ir yra ta emocinė energija, kurią i�spinduliuoja poeto pastangos paspartinti pernelyg lėtą laiko rato sukimąsi. Tačiau tai, kad griuvimas Maironio eilėra�tyje yra suvokiamas ne kaip mistinis materijos susiliejimas su laiku, o tik kaip elementarus fizinis mechaninis procesas (�Kai vėjas pakyla ir drumzd�ias vanduo./ Ir e�eras ver�ias platyn, � /Banga gena bangą, ir bok�to akmuo /Paplautas nuvirsta �emyn� (Maironis, I, 174), leid�ia kalbėti apie pozityvisti�kai (herderi�kai) interpretuotą istorizmą.

Jausmas, kuriuo sentimentalistai ir romantikai tiria savąjį objektą, kuriame gyvuoja idealusis objektas, turi labai nedaug bendrų bruo�ų. Romantikai �ino tik vieną laiką � dabartį, kurioje kaip veidrodyje atsispindi visa praeitis ir i� kurios kaip praeities atspind�io i�auga ateities perspektyva. W. von Humboldtas �į lū�io momentą herderi�kai laiko būsena, kurią dar stipriai veikia praeitis, bet 23 Tokia kultūrinės formos ir laiko jungties pajauta XVIII am�iuje realizuojama įvairiausiomis �mogi�kosios veiklos formomis, i� kurių ypač i�skirtinas pomėgis rinkti senienas. Senienų kategorijai buvo priskirti ir įvairūs jau u�mir�ti europieti�kieji literatūros paminklai. 24 R. Pakalni�kis A. Baranausko poemos at�vilgiu laikėsi prie�ingos nuomonės, teigdamas, kad �Anyk�čių �ilelis� (be nedidelės vertės K. Milkaus �Pilkainio�) � bene pirmoji lietuvių poema, grind�iama ne tiek ciklinio (kaip K. Donelaičio �Metai�), kiek istorinio laiko sugestijomis� (Pakalni�kis, 130). Vis dėlto Milkaus �Pilkainyje� pirmasyk i�kyla herderi�kas istorizmo principas, kuris nesvetimas ir L. Rėzos meniniam mąstymui (voki�kai para�yta baladė �Ona ir �Vytautas�).

67

kurioje jau kalasi ateities daigai, o F. Schlegelis istoriką vadina prana�u, kuris �velgia į praeitį, tačiau, skirtingai nuo lietuvių romantikų, kurie trok�ta ateityje regėti praeities Lietuvą � tokią, kokia ji buvo, prana�auja ateitį, kokia ji bus, kokia i�dygs i� praeities subrandinto grūdo. Romantikai gyvena dabartyje, tačiau tikrasis laikas, į kurį jie ver�iasi, yra Am�inybė � i� esmės belaikė ir beribė erdvė, savyje i�tirpdanti visus kitus laikus.

Su �iuo belaikiu laiku � romantiniu �aukso am�iumi� � romantiką sieja �aistringo ilgesio� jausmas, kurį F. Schlegelis i� �mogaus sielos persodina į �pasaulio sielą�. Tai ne �iaip sau ilgesys, kokį deklaravo Herbačiauskas ar Čiurlionienė, vaiki�kai mėgd�ioję lenki�kąsias nuogirdas apie Romantizmą, bet ypatinga ilgesio i�rai�ka, kurią vokiečiai apibrė�ia specifinę prasmę turinčia Sehnsucht sąvoka. Tai yra aistringas ver�imasis į ai�kių kontūrų neturintį Idealą; jausmas gana skausmingas, kadangi Idealas dar nepasiektas, bet ir įkvepiančiai, kūrybi�kai, be galo entuziastingai �mogų suvienijantis su Idealu. Individo at�vilgiu �is Idealas gyvuoja ateityje, tai tampantis ir niekad turbūt nepasiekiamas Idealas, todėl ir Sehnsucht jausmas krypsta tik į ateitį (ar begalines tolumas Friedricho paveiksluose) ir prasiver�ia į Begalybę.

Ir toks Tikslo nepasiekiamumo suvokimas romantiko nesu�lugdo: �tai, ką a� tro�kau su�inoti ir padaryti savo nuosavybe, yra begalybė, ir tik pabaigos neturinčioje pastangų virtinėje a� galiu susikurti pilną savo nuosavos būties vaizdą (...). � ra�ė Schleiermacheris. � ��mogui ypatinga garbė su�inoti, kad jo tikslas yra begalybė, ir vis dėlto niekada nesustoti savo kelyje, �inant, kad ka�kuriame �ios kelionės ta�ke jis bus prarytas, ir netgi kai jis regi �į ta�ką (...) jokiu būdu nelėtinti savo �ingsnių!� (Barzun, 172).

Idealas ateityje skatina �mogaus dvasinį tobulėjimą, aktyvią kultūrinę rai�ką, ir pagaliau tik pačioje dvasinėje veikloje �mogus pasiekia savo egzistencijos i�baigtumo pojūtį. Kaip tik dėl to romantikai negalėjo teigiamai vertinti pasyvaus sentimentalistų verk�lenimo ant ��monijos griuvėsių�, nes prisiri�ę prie praeities sentimentalistai nustoja tarnauti ateičiai � pasaulio tapsmui.

Skirtingai nuo Sehnsucht jausmo, sentimentalistus su idealu sieja skausmingas elegi�kas ne atradimo, bet praradimo jausmas. Sentimentalistinis Idealas � nykstantis ir ai�kiai apčiuopiamas, nes turi fizinius i�matavimus � tai istori�kai konkreti socialinė ir kultūrinė būties forma, gyvavusi praeityje ir jausmą paskui save tempianti į praeitį. Romantikai senovę (praeitį) jaučia savyje kaip savo pirminę prie�astį � istorinė raida yra u�konservuota jų genuose, tada dar vadintais Dvasia (Geist), kaip jų augimo, tapsmo procesas: �mogaus vidinis turinys, jo viduji�kumas (Innerlichkeit) yra Universumo evoliucija, kuri objektyvuojasi per individą, ir �i evoliucija apčiuopiama vidiniu stebėjimu.

Abu �ie jausmai � sentimentalistinis ir romantinis � turi tąpačią mechaninę sąrangą ir dėl to labai nesunkiai supainiojami. Jų visi�kai vienoda energetinė psichofiziologinė i�rai�ka � tai ilgesys, arba pojūčių nesugebėjimas empirinėje aplinkoje u�čiuopti gyvybi�kai būtino objekto ir jo nebuvimo emocinė kompensacija. Ir netgi jų stilistika, grįsta objekto nebuvimu, yra struktūri�kai gimininga, nors čia jau pats idealaus objekto pobūdis i�kelia esminį skirtumą: sentimentalistų ilgesys i�spinduliuoja elegi�kus jausmus, rodančius objekto praradimą, o romantinis ilgesys rodo objekto nepasiekiamumą, todėl i�spinduliuoja ironiją, kurią vienu svarbiausių romantinės estetikos pasaulėvokos elementu padarė Fr. Schlegelis (Schlegel, 1983, I, 255).

Lietuvių romantikams, kaip ir sentimentalistams, senovė tėra atminties realija, tai objektyvi istorinė realybė � fizinis valstybės būvis, socialiniai politiniai ar dvasiniai tautos veiksmai, tačiau jie nėra vidinė juos suvokiančio individo esmė, jo vidinis turinys. Ne Universumas individe, bet individas Universume. Todėl �is individas dar neturi vidaus. Istorija ir Gamta lietuviui tėra emprinis objektas (daiktas savaime), veikiantis pojūčius i� i�orės, ir santykis su �iuo objektu realizuojamas tik per pojūčius, reakcija į jį � tik jutiminė.

Romantinis Idealas yra visi�kai metafizinis (transcendentinis) � tai dvasios skaidrumas, atsivėrusios giluminės pasaulio ir būties paslaptys, tuo tarpu sentimentalistinis Idealas yra abiejų gyvybės rai�kos polių � kultūrinio ir prigimtinio � projekcija. Prigimtinis polius savo dalį surenčia i� pirminės gamtos ir joje vykstančių gamtinių procesų ar naiviųjų socialinių būties formų, kaip antai, valstieti�kojo kaimo idilės Thomsono, Goldsmitho, Donelaičio poemose, gamtos vaizdų

68

Hallerio �Alpėse�, �ilelio ciklinės transformacijos Baranausko poemoje, netgi �tobulo laukinio� kulto Montesquieu, Voltaire, Diderot‛o ra�tuose. Kultūrinis polius kuria kultūrinio prado idealumą � jam galima priskirti delili�kojo sodų apra�ymo tipą, socialines utopijas, taip pat tautos, valstybės kaip kultūrinių darinių vaizdus: Maironis mėgaujasi praeityje likusia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės socialine organizacine būsena, �ių motyvų pilnos Byrono poemos �Čhaild Haroldo� I ir II dalys, Rousseau apmąstymuose apie valstybių pajėgumą skirtingose istorinėse epochose ir t.t.

Ir vienu, ir kitu atveju tai arba natūraliai, arba socialiai kultūri�kai organizuota tikrovė: pateikiama empirinė � natūrali ar kultūri�kai apdorota tikrovė, tam tikra jos būsena, kuri sudaro sąlygas harmoningai �mogaus gyvybinei rai�kai, tačiau ne dvasiniu, o socialiniu � fiziniu � pagrindu. Tad sentimentalistinis pojūtis � fizinis, o romantinis jausmas � metafizinis. �ito pojūčio lietuvi�kasis Romantizmas, kaip teisingai pastebėjo V. Kubilius25, neturi, tad ir nėra tapatus voki�kojo Romantizmo psichologinėms struktūroms. Metafizinis pojūtis atsiranda tik tuomet, kai tiriamąjį �vilgsnį �mogus nukreipia ne į i�orinę, bet į �vidinę �monijos istoriją�, į tai, kas yra esmingiau u� fenomenologinę dvasios aprai�ką, bet �irai padaryti įstengia tik romantinė, tiksliau � tik save pačiq, o ne būties empiriką reflektuojanti dvasia.

Egzistencinio saugumo erdvė Anglų empirizmas ir sensualizmas pačioje XVII a. pabaigoje svarbiausiu pasaulio pa�inimo

organu, kuriam skirta atpa�inti idealų Objektą, vietoj racionalistinio proto paskelbia sensualistinį jausmą (pojūtį) � jausmas turi nurodyti tą objektą, kuris yra idalus, atpa�inti jį ir vesti į jį. Sentimentalistinio pojūčio veikla čia � erdvėje ir dabar � laike duoda neigiamus rezultatus ir sukelia disharmonijos jausmą, kuris priverčia Idealo ie�kantį �mogų judėti i� čia � erdvės ir dabar � laiko. Sentimentalistai juda į praeities laiką, kuris jutimine pasaulėvoka grįstai sąmonei tapatus �aukso am�iui�, o filosofine prasme yra grynojo jutimingumo i�vadavimasi� rafinuotų civilizacijos formų; arba i� čia � erdvės � tų erdvinių rėmų, kurie apibrė�ia empirinį pojūčio veiklos lauką, bet kuriuose idealumas neegzistuoja (jo neegzistavimą ir rodo negatyvūs pojūčiai). I� čia � erdvės anglų sentimentalistai juda TEN, tačiau tokia judėjimo kryptis nerei�kia, kad u�tenka vien pereiti i� vienos fizinės erdvės į kitą. Tam, kad būtų galima judėti TEN, pirmiausia reikia įveikti labai stiprų kiekvienos erdvės egzistencinį įprasminimą � psichofiziologinį erdvės sąlygotumą, susiklosčiusį kaip ilgo istorinio patyrimo i�dava.

Kiekviena egzistencinė erdvė kaip objektas visuomet yra stipriais gyvybiniais ry�iais susieta su individu kaip subjektu, yra įsispaudusi netgi į jo psichofiziologinį mechanizmą, ir �iuo saitus sutraukyti nėra labai lengva. Ankstyvajame europieti�kajame herojiniame epe , kaip antai, airių uladų herojiniame cikle, egzistuoja tik tautinė erdvė, vėliau įsisąmoninamas tautinės erdvės santykis su kitomis erdvėmis, tačiau net �Rolando giesmėje� ar �Nibelungų giesmėje� kitos tautos erdvė visuomet yra i�imtinai tik svetima erdvė, kurioje herojų i�tinka mirtis.

Europos literatūroje tarp XI ir XVIII am�ių erdvė netenka savo epinio tautinio determinuotumo, tačiau įgyja kitokio pobūd�io sąlygotumą, kuris visą u� herojaus namų � jo gyvybi�kai aktualios erdvės � esančią erdvę paverčia svetima, arba herojui subjektyviai netapačia, todėl pilna mirtinų pavojų ir prie�i�kumo. Patekus į svetimą erdvę herojaus būtis i�siderindavo, todėl vienintelis jo tikslas būdavo i�sigauti i� svetimos erdvės ir grį�ti į savąją, �yminčią būties darną.

Anglų sentimentalistai neatima vertybės teisių i� pagrindinių gyvybinių erdvių � tėvų namų, gimtojo sod�iaus ar miesto, tėvi�kės, gimtinės, o tuo labiau tėvynės, � i�lieka susisaistę su jomis �velniais jausmais, kadangi tai erdvės, kurios buvo subjektyvizuotos ir sudaro vidinę jų dvasios sąrangą ir jų patyrimo turinį. tačiau toji erdvė, į kurią sentimentalistai keliauja �laimės ie�koti�, jau

25 �Gamta yra tautos buveinė, joje i�sitenka tik tautos istorija (...). Metafiziniam po�iūriui nėra vietos ten, kur dominuoja istorinė savimonė. Maironis paklūsta �itai lietuvių Romantizmo nuostatai, kurią, be abejo, lėmė ramus ir blaivus valstiečio �vilgsnis į gamtą� (Kubilius, 68),- teigia V. Kubilius, nepastebėdamas, kad �lietuvių Romantizmo nuostata� stokoja pamatinio struktūrinio romantinės pasaulėvokos elemento.

69

yra u� jų pagrindinių gyvybinių erdvių ir � tas ypač pabrė�tina � did�ia dalimi seniau buvusioje svetimoje erdvėje. Goldsmitho herojus keliauja po �a�arų pakalnę� (�this world of care�), Sterne‛as vyksta į Prancūziją, am�iną anglų patriotų kand�ių replikų taikinį ir politinę konkurentę26, vėliau Byronas palieka Angliją ir bla�kosi po Europą, tarp kitų tautų ie�kodamas jo taip geistos �mogi�kos didybės, o J. Keatsas viename 1816 metų eilėra�tyje, tarsi atsipra�ydamas �palaimintosios Anglijos�, i�pa�įsta jai kar�tą savo meilę � tik �ioje �emėje anglui skirta laimė, � bet kartu prisipa�įsta, kad retsykiais jis jau svajojąs apie pabėgimą (disharmonijos pajauta).

Jeigu bandytume grafi�kai nubrė�ti anglų sentimentalisto, ie�kančio būties idealo, jausmo kryptį, pamatytume, kad jis jau brė�ia liniją i� pačios giluminės jo gyvybinės erdvės (gimtinės) per tėvynę, u� jos sienų i�orinės, dar nepaverstos sava erdvės link � į svetimus kra�tus. Ten, svečiuose kra�tuose, bet ne etni�kai, o kultūri�kai įprasmintuose, yra tas anglų sentimentalisto objektas, kurio patyrimas sukelia būties idealumo � Subjekto � Objekto tapatumo � jausmą. O i�juda jis juk dėl to, kad sava, angli�koji, ar prancūzui (Chateaubriand‛o herojui Renė) � prancūzi�koji erdvė ima i�skirti jau negatyvią pojūčių energiją.

Lietuvių romantiko jausmas juda grie�tai prie�inga linkme � idealumą jam �adina tik tapatumas gimtajai �emei � ne kultūri�kai, bet etni�kai, o i� čia tiesiogiai � ir etni�kai dorovi�kai įprasmintai ir determinuotai �emei. Pati tėvynė jam yra Idealas, su kuriuo poetas, kaip Mairtonis eilėra�tyje �Taip niekas tavęs nemylės�, siekia susitapatinti; o jeigu atsitinka taip, kad lietuviui tenka i�vykti i� �ios fizinės erdvės į kitus, kultūri�kai �viesesnius kra�tus, bet etni�kai jau, ai�ku, netapačius Lietuvai, jo jausmai vis vien skuba grį�ti į namus, nes tik namuose � Tėvynėje � jis jaučia būties harmoniją, egzistencinį saugumą: irstydamasis �veicarijos e�ere Maironis negali mėgautis natūraliuoju �svetimos erdvės� gro�iu, bet , įsikniaubęs į savo skausmingą ilgesį, aud�ia �nusiminęs aukso svajones /Au�ros spinduliais� ir skubiai i�siunčia jas �Į tolimąsias, į numylėtas /Tėvelių �alis�.

Ir Baranauskas, ir Maironis atkakliai prie�inasi savo sąmonės i�skaidymui į objektyviąsias ir subjektyviąsias struktūras, gyvuojančias pakankamai savaranki�kai ir neretai smarkiai tarpusavyje susikertančias, o tai pirmiausia rei�kia, kad mūsų poezijos mil�inai bijo kaip individualybės i�siskirti i� tautinės vis dar sinkretinės vienovės. Todėl nutolimą nuo objektyviųjų struktūrų � Tėvynės � kaip ma�as vaikas, regintis nutolstančią motiną, jie matuoja poetiniu �verksmu�. Pagrindinis abiejų did�iųjų poetų tikslas ir did�iausia vertybė � reprezentuoti Tėvynę bei Tautą ir vie�ai deklaruoti savo organi�ką tapatumą Tėvynei, �iai sinkretinei gyvybinei vienovei.

R. �ilbajoris čia pa�ymėjo, kad �skilimo Maironio poezijoje nėra, o yra vientisumas, susidaręs i� visą jo kūrybą formuojančio, sudėtingai susipynusio santykiavimo tarp privataus ir vie�umos poeto viename asmenyje� (�ilbajoris, 46). I� tiesų nors poetas jau pajuto savąjį A�, tačiau jo problema � grą�inti �į A� į sinkretinę vienovę su tauta, ir todėl poetas skuba u�tikrinti organinį (subjektyvų) besąlygi�ką atsidavimą ir tapatumą Lietuvai, o kartu akivaizd�iai pademonstruoti, kaip asmeni�kasis pradas harmoningai ir nesusiprie�indamas rei�kiasi per tautinį, o tautinis � per asmeninį.

Netgi �veicarijos gamtai skirtas eilėra�tis �Rigi Kulm� tik i� pa�iūros yra neutralus, atitrauktas nuo Maironio meilės Lietuvai i�siliejimų, tačiau cituojant R. �ilbajorį, �Maironis taip subtiliai operuoja savo poetinėmis priemonėms, kad galop jis sukuria kitą, antrinį implikuotą gamtovaizdį arba poetekstę, tą pačią visos jo kūrybos Lietuvą. tenai, jo dvasios �aly, mes galų gale matome pagrindinius paties Maironio rūpesčius ir reprezentacijas kaipo �mogaus ir poeto� (�ilbajoris, 52).

Tokia jausena ir tokai savimonė � viską i�matuojanti ir viską vertinanti tik sinkreti�kojo subjektyvumo � tautos � matais, yra tokia dvasinės rai�kos pakopa, kurios autenti�ka aprai�ka Europoje buvo herojinis epas � Baranausko ir Maironio poezijoje �neka lietuvis, bet ne su lietuvybe susiprie�inusi individualybė, kuri pajustų ir i�drįstų prisipa�inti, kad lietuvi�koji tautinės 26 Netgi angli�kojo sodo atsiradimą anglai XVIII am�iuje įsigudrino paai�kinti kaip protestą prie� prancūzi�kąjį absoliutizmą ir klasicistinį reguliarųjį sodą, o atskiriems jo elementams (natūraliam med�ių augimui, sodo takelių vingiuotumui ir pan.) suteikė alegorinę antiprancūzi�ką prasmę.

70

egzistencijos forma yra tapusi per siaura ar per sekli jo, poeto, dvasios platybei ir gelmei reik�ti, o tuomet pasijustų įkalinta lietuvybėje ir jos sąlygotose formose ir �ūtbūt pasistengtų i� jų i�trūkti ar rasti su jomis darną kaip suverenus, o ne subordinuotas subjektas. Nei tokio prie�taravimo tarp individualumo ir tauti�kumo, nei poreikio i�sivaduoti i� tauti�kai determinuotų būties formų Baranauskas ir Maironis nejaučia, vadinasi, dar per anksti kalbėti apie tokią dvasios platybę ir gelmę, kurios nebetilptų į tautinės būties formą.

W. von Humboldtas jau iki 1800 metų skyrė tris subjektyvumo laipsnius � asmeninį, tautos, �monijos. Lietuvi�kojo Romantizmo situacija rodo, kad �nekėti apie individualųjį subjektyvumą net XIX a. pabaigos Lietuvoje dar nėra pagrindo. Asmeninis lietuvių dainių subjektyvumas ir savo apimtimi, ir kokybe dar labai smarkiai atsilieka nuo tautinio ir dėl to neturi galios i� jo i�siskirti � desinkretizuotis, individualybės sąmonė vis dar i�tirpusi kolektyvinėje tautos sąmonėje. Dėl to Maironis ir negali ilgėtis ar apraudoti Graikų ar Romos didybės, nes toji didybė yra svetimos, o ne lietuvių tautos didybė, ir aprauda tik Lietuvos griuvėsius, nes �ie rodo ir jo paties asmeninio silpnumo prie�astis. Poetui nereikia asmeninės didybės; jo egzistencinės harmonijos pagrindas � tautos būties darna, o jo, poeto, tikslas � būti priimtam į tautos atmintį, ko jis nu�emintai maldauja: �Tu jį nors atmint ar atminsi kada? / Tu, jo numylėta tėvyne!� (Maironis, I, 52).

Idealiojo būties objekto determinavimas pasauline ir kultūrine bei Lietuvos ir etnine erdve yra esminis angli�kojo Sentimentalizmo (nuo Thomsono iki Byrono, Shelley‛o, Keatso) ir lietuvi�kojo Romantizmo (nuo Daukanto iki �Au�ros�) skiriamasis bruo�as. �i determinacija i�lieka ir idealiojo laiko at�vilgiu � lietuviui idealas skendi tame laike, kada visa savo galybe skleidėsi etninis tautos gyvybingumas. Anglai jau tampa pasaulio piliečiais ir ie�ko tų vertybių, kurios u�tikrina jų kaip �monių padermės atstovų egzistencinę harmoniją; lietuvis tebėra Lietuvos pilietis ir ie�ko tautinę harmoniją u�tikrinančių vertybių. Anglui senovės griuvėsiai rodo �mogaus galybę; lietuviui � lietuvių tautos galybę, kuri jam labai reikalinga dabartyje sutraukyti tautinės vergovės pančius. Ir �monių kapuose Maironis randa did�iavyrius, kurie prisikėle galėtų i�vaduoti tautą, o Gray‛us did�iavyrių (ar bent tų, kurie galėjo tokiais tapti) kapuose randa �mogų, nes tautos laimę kuria herojai, o �mogaus � pats �mogus.

Sentimentalisti�kai save suvokiantis anglų poetas i� savo tautinės erdvės ver�iasi į svetimus kra�tus, nes jam jau nebepakanka etni�kai susitapatinti su savo tauta ir tautos �eme, nors to anaiptol nenuvertina. Jo būties harmonijos jau nebeu�tikrina tokios empirinės struktūros kaip gimtoji �emė, tauta, valstybė. Naujas būties idealumo pojūtis pareikalauja gilesnių � dvasinių, etinių, dorovinių būties modelio struktūrų įsisavinimo, bet angli�koji, arba tautinė, būties forma, tokių struktūrų neturi, todėl negatyvus būties čia-dabar jutimas ima kilti kaip tik i� angli�kojo turinio, kadangi būties idealumas yra projektuojama būtent i� esamo turinio netobulumo, jo potencijų i�vystymo linkme, vadinasi, pats pojūtis kyla i� esamos būsenos netobulumo, ir �i būsena negali būti pajusta idealiai. Byrono poezija, ypač satyrinė, � auk�čiausia, pereinanti į patologiją (Byronas pats gailėdavosi savo kar�tų ir nepamatuotų i�puolių) nepasitenkinimo Anglija bei moderniąja Europa i�rai�ka. idealumo čia ir dabar nebuvimo būsena anglų sentimentalistą i�stumia i� svetima tapusios savos erdvės į etni�kai svetimą erdvę27, kurioje viliamasi rasti tas metafizines � kultūrines, moralines � būties struktūras, leisiančias empiri�kai pajusti būties idealumą.

Pozityvių vertybių paie�kos da�niausiai perveda visa čia-dabar erdve, bet geid�iamų rezultatų nepasiekia, todėl pereina į kitą erdvę, gyvuojančią kitame laike, ar tiesiog į kitą laiką ir randa �ias vertybes įsikūnijusias da�niausiai antiukinėje Graikijos ar Romos kultūroje, taip pat natūralaus gyvenimo struktūrose (gamta, kaimas, civilizacijos nepaliesti ar rytieti�ki kra�tai). Taip sentimentalisto sąmonė pama�u atmeta kaip nebeaktualų būties idealumo sąlygotumą fizinėmis struktūromis (socialinėmis, valstybinėmis ir pan.), pasilikdama sau vien kultūrines, etines, moralines.

Lietuvių romantikui tuo tarpu dar labai toli iki sentimentalistinio �pasaulio piliečio�, nekalbant jau apie romantinį �Universumo pilietį� � individualybę (Individualität), � kuris gyvena,

27 Potencialiai savą, kadangi būtent į ją projektuojamas egzistencinis idealumas.

71

anot Novalio, visose erdvėse ir visuose laikuose. Lietuvių romantikas siekia visi�kai i�tirpti fizinėje tautos gyvenimo erdvėje, visos kitos erdvės jam yra svetimos, disharmonijos energiją spinduliuojančios ir neaktualios erdvės.

Maironiui �veicarijos gamta � pirmiausia Lietuvos ne-buvimo erdvė, ir galbūt tik nusistatęs tokį �veicari�kos gamtos pobūdį (opozicija �veicarija vs Lietuva pereina į opozicją ne-Lietuva / �veicarija vs Lietuva, ir �itaip �veicari�kajame segmente atsiranda lietuvi�kasis dėmuo, kuris patraukia poeto pojūčius), Maironis ją susavina ir tada jau gali pajusti bent jau gamtinį, bet, ai�ku, ne etninį �veicari�kąjį jos gro�į.

Jau čia ima ry�kėti savoti�kas jutiminis mazochizmas, rodantis psichologinį ir dvasinį asmenybės nebrandumą (sentimentalistinio subjekto at�vilgiu), o Lietuva pavirsta nelyginant motina tirone, kuri visi�kai palau�ia savo kūdikio asmenybę (kaip stebuklinėse pasakose � pamotė podukros, kuri, net įgijusi mil�ini�kus turtus, skuba atgal į namus, kuriuose vie�patauja pamotė) ir absorbuoja jo sąmonę, priversdamas jį visada galvoti tik apie ją, pirminį gyvybinį �altinį, kuris i�sekęs nustos teikti ir gyvybinius syvus, todėl visi�kai logi�ka, kad nutolimas nuo jo tuoj pat ima transformuotis į nerimą, sielos skausmą, pavbojaus ir nesaugumo jausmą.

�ių santykių � į tai reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį � nesąlygoja socialinės ar politinės aplinkybės, ekonominiai gyvenimo Lietuvoje sunkumai ir netgi carinė rusų okupacija. Santykis su Tėvyne � epinis herojinis; yra tik Lietuva ir kitos �alys, tik sava ir svetima erdvė.

Jausmą, kuris kyla persikeliant į rusi�kąją erdvę, �Kelionėje Petaburkan� (1859) A. Baranauskas i�sako �itaip: ��irdį man skaud�ia, skaud�ia ir griaud�ia /Svetimojon va�iuojant� (Baranauskas, 1994, 46-47), tačiau �is svetimumo jausmas kyla ne i� politinio santykio su Rusija, bet kaip tik i� epinio � Rusija poetui svetima tik dėl to, kad tai ne Lietuvos erdvė, ir joje poetas yra atplė�tas nuo gimtinės. Tokio paties įvertinimo susilaukia bet kuri kita etni�kai svetima, o politi�kai tegul ir visai neutrali , kaip Maironiui �veicarija ar Baranauskui Vokietija, kurią Baranauskas apibūdina tais pačiais �od�iais kaip ir Rusiją: �Čia man �irdį skaud�ia, griaud�ia /Svetima �alelė�, ra�ė jis Miunchene 1863 metais, o baigiamosiose �io eilėra�čio (�Ko gi skaud�ia man �irdelę�) eilutėse Baranauskas tiesiog atviru tekstu i�sako savo epinio mazochizmo jausmą: �Kad per dienas čia girdėčia /A�arų giesmelę, /Ma� pamėgčia, pamylėčia /Svetimą �alelę� (Baranauskas, 1994, 108).

Svetima �alis atstumia netgi dėl to, kad poetas joje nejaučia įprastinio skausmo � gal ir podukra grį�ta dėl to, kad pasiilgsta kankinimų?

Mazochistinę savimonę psichoanalitikai laiko moters (Freudas, 1924) psichikos savybe, o moters psichologiją tapatina su vaiko ir pirmyk�čio �mogaus psichologija (E. Jung, 1931); kita vertus, mazochizmas siejamas būtent su menku asmeninio pasąmoningumo įsisąmoninimu bei pasyvumu, t.y. su tomis ypatybėmis, kurios galėtų charakterizuoti psichologinę kultūrinę lietuvio sąmonės bei istorinę politinę lietuvių tautos būklę XIX am�iuje (�r. E. Jung, M. Bonaparte, E. Person str. kn.: Women and Analysis. Ed. by J. Strouse. Grossman Publishers, New York, 1974).

Tėvynė auk�čiau net pačių skaud�iausių fizinių pojūčių, auk�čiau galimybės individualiai i�vengti skausmo, o būsena, kada poetas individualiai i�vengia tėvynėje patirto skausmo, virsta disharmonijos būsena � skausmas tampa savoti�ka Tėvynės kvintesencija, kuri, įlieta į svetimą erdvę, gali padaryti ją sava, akmenį paversti auksu. Anglų sentimentalistas ar vokiečių romantikas irgi kenčia, tačiau jų kančia neturi nė �e�ėlio mazochizmo.

Tėvynės meilės jausmas neleid�ia per�engti fizinių Tėvynės rėmų, u� kurių nutrūksta tiesioginis ry�ys su idealiuoju būties objektu, ir pojūčiai netenka idealaus peno, o jeigu lietuvis vis dėlto per�engia Tėvynės ribas, jis prisiri�a prie Lietuvos gyvybine virk�tele � skausmingo ilgesio jausmu. Todėl lietuvio egzistencinės harmonijos erdvė gali būti ČIA, o tai yra i�imtinai lietuvi�ka erdvė. Romantiką ilgesys � Sehnsucht � veda į tai, kas ne�inoma ir nepatirta28 kaip į Idealo būseną,

28 Novalio herojus Hiacintas pajunta nerimą, į jo sielą įsibrauna tolumos, kurioje jis ras ramybæ, ilgesys, ir �is ilgesys i�veda Hiacintą į Idealo paie�kų kelią: �Kur? Kad �inočiau, tikrai pasakyčiau, � ten, kur gyvena visa ko motina, �ydu apsigaubusi deivė. Jos trok�ta mano siela� (Smėlio, 160), ir kuo toliau jis keliauja, tuo labiau auga tas saldus begalinis ilgesys (Sehnsucht).

72

o lietuvį � į tai, kas �inoma ir patirta, į Lietuvą, sentimentalistą � i� tėvynės, kurioje nėra Idealo, lietuvį � į Tėvynę, nes ji pati yra Idealas.

Būtis Lietuvoje lietuviui vis dėlto i�kelia naują problemą � čia jis patiria tokius pat neigiamus pojūčius, kaip nutolęs nuo Idealo � Lietuvos � erdvės. Todėl idealiojo būties pavidalo lietuvio pojūtis i�keliauja ie�koti ne į kitą erdvę, o į kitą laiką, kuris yra vienintelis sinkretinei epinei sąmonei galintis kisti junginio čia-dabar dėmuo. Keliaujama į ne-dabar laiką, o kadangi vadovaujamasi cikline laiko samprata, tai keliaujama į praeitį, tačiau kaip į ateitį � į ateitį praeityje.

Judėjimas laikais, skirtingai nuo judėjimo erdvėmis, jau parodo, kad disharmoni�ką jutimą lemiantis veiksnys yra tautos vergovė, todėl imama ie�koti tokio laiko, kuriame �ią � vergovės � būseną kuriančios jėgos būtų neutralizuotos. Vadinasi, �iuo atveju disharmonijos pojūtis kyla i� poeto subjektyvaus netapatumo idealiam laikui. A. Baranauskui dabartis yra moralinių tautos galių i�sekimas, kuris priveda prie fizinio sunykimo (�ilelio metafora), o Maironiui � herojinių galių i�sekimas, kurio pasekmė � sugriuvusios pilys ir tautos nelaisvė.

�vietėji�kai laiko, pvz., G. Vico ciklinei, sampratai būdinga atvirk�tinė (tautologinė) determinacija, o prie�astingumą atstoja nuosekli veiksmų ar rei�kinių seka. Taip pat neigiama dabartis ai�kinama ir lietuvių romantikų kūryboje � kaip nuo �mogaus valios, moralinių ar dvasinių savybių nepriklausoma būsena, sukurta ka�kokios auk�tesnės jėgos. �iai pirminei prie�asčiai suteikiamas metaforinis Laiko (Likimo) pavidalas: �Laikai juk mainos: slėgė pikti, � /Nu�vis kiti /Lietuvai, mūsų tėvynei� (Maironis, I, 173), arba atvirk�čiai: �Am�iai sukako, kaip seniai sako, /Ir kiteip virto Lietuva...� (Baranauskas, 1994, 41).

Toks laiko substancializavimas, etinio ir herojinio poveikio bei determinacinės galios jam suteikimas būdingas ir rusoizmui29, ir Sentimentalizmui30, tačiau, skirtingai nuo lietuvių, anglai ir prancūzai labai svariu laiko moralinį laiko u�taisą: regresas ar kaita tiesiogiai susijusi su moraliniu �monių kitimu, nors pati iniciatyva ir čia priklauso laikui � �laikai pasikeitė�, todėl �monės prarado etines dorovines vertybes.

�į dėmenį į lietuvių literatūrą įveda Baranauskas, laikų kaitą � idealių pojūčių objekto virtimą negatyvių pojūčių objektu � sąlygodamas moraliniu visuomenės degradavimu. Tačiau Baranausko sąmonėje dar nėra aktualizuoti vėlyvajai epinei sąmonei būdingi i�oriniai tautos santykiai su kitomis tautomis, egzistencinis turinys čia apibrė�tas tik etnine med�iaga, todėl tik jos vidiniais procesais paai�kinama ir egzistencinės formos kaita. Visai kitaip yra Maironio, au�rininkų ar Pietario kūryboje, kurioje individo savivoką skatina jau ne tik santykio su vidiniu etniniu turiniu nustatymas, bet ir i�orinių santykių įsisąmoninimas, kuris strateginiais sumetimais �alina nuosavo vidinio turinio negatyvumo galimybę, o kaltę u� evoliucijos regresą, kaip įprasta herojiniam epui, perkelia ant i�orinių struktūrų � kitataučių pečių ir są�inės. Todėl santykiuose su kitomis, u� regresą atsakingomis tautomis (�is santykis da�niausiai implikuotas) lietuvių tauta negali pasi�ymėti niekuo, kas leistų ją pačią įtraukti į negatyviojo poliaus paradigmą.

Savo etinėmis ar herojinėmis savybėmis lietuvis tapatus Idealo erdvei � Lietuvai ir Idealo laikui � didingai Lietuvos Did�iosios Kunigaik�tystės praeičiai, tačiau Laikas kitataučių rankomis atėmė i� lietuvių jiems teisėtai priklausantį tapatumą idealui čia ir dabar. Dėl to lietuvi�kųjų griuvėsių archetipas įgauna dvejopą skambesį. Likę pilių griuvėsiai lietuvio jausmams pasakoja tik apie konkrečios jo tautos buvusią, vadinasi, ir ateityje realiai įmanomą didybę, bet dar neatskleid�ia principo, kuriuo vadovaujasi sentimentalistinis pojūtis, tokiuose griuvėsiuose į�velgiantis �mogaus genijaus sukurtas, tad visos �monijos galimybes rodančias etines, dvasios, kultūros vertybes. Lietuvis regi savo didybės, kuria jis negali pasinaudoti, liudijimą, ir �is vaizdas jam sukelia skausmingus elegi�kus jausmus. Tačiau didybė ne tik prarasta, ji yra neteisėtai atimta. Lietuvis tą puikiai jaučia, todėl lietuvi�kieji griuvėsiai jam sukelia ir epinį skriaudos jausmą, u� kurį atsakomybė tenka Likimo valią vykdantiems kitataučiams.

29 J. J. Rousseau skiria tokia chronologines eti�kai vertybi�kas būsenas: �kai �monės buvo nekalti ir dori� ir �bet kai �monės tapo blogi� (Rousseau, 36). 30 O. Goldsmitho �Apleistame kaime� �i laikų opozicija labai akivaizdi: �Buvo laikas iki prasidedant Anglijos vargams�- �Bet laikai pasikeitė� (�A time there was...�- �But times are altered�) (A Book, 212)

73

Ar lietuvių �tautos dvasia� rei�kėsi tik kitatauti�ka forma? �iuo straipsniu buvo siekiama ne tiek atskleisti gilesnį lietuvių romantikų kūrybos santykį su

estetinėmis Sentimentalizmo ar Romantizmo nuostatomis, kiek atkreipti dėmesį į tai, kad patys �ios kūrybos vaisiai yra savaranki�ka, organi�kai i�baigta ir vientisa lietuvio poeto dvasios aprai�ka, i�baigtas būties modelis, turintis savas ontologines prie�astis, savą sąrangą ir dėsnius. Nors �ie elementai �iaip jau sudaro bet kurios originaliosios kūrybos tikrąją esmę ir prasmę, tačiau lietuvių literatūrologinio mąstymo jie yra savaime nuvertinami ir nureik�minami, kai į �ią kūrybą, vartojant Herderio ir romantikų terminus, �velgiama kaip į anglų ar vokiečių �tautos dvasios� aprai�ką, t.y. Sentimentalizmą ar Romantizmą, ir visi�kai nesidomima tuo, kokia ji yra lietuvių �tautos dvasios� aprai�ka. Save pa�inti per svetimos kultūros formas � principas, kurio mes laikomės iki �iol, savo kultūrinę paskirtį atliko jau europieti�kojo Klasicizmo epochoje. Norint į�engti bent jau į Sentimentalizmo, jei ne Romantizmo pakopą, reikalingi nauji kultūros rei�kinių tyrimo metodologiniai principai, pirmiausia tie, kurie meno formomis save stebinčiam ir tiriančiam lietuviui pasakytų, kas jis pats yra, o ne koks jis yra anglas, prancūzas ar vokietis.

******* Publikuota straipsnio versija: Lazdynas G. �Romantinė elegija� ant lietuvi�kų griuvėsių. Darbai ir dienos. 1996. Nr. 3.

P. 173-188.

74

II. NUO OBERNO IKI �ANYK�ČIŲ �ILELIO�

Ankstyvieji Antano Baranausko eilėra�čiai bei dienora�čio įra�ai rodo, kad poetas nuo jaunų

dienų sąmoningai ir noriai �vietėsi, buvo imlaus proto, pakankamai anksti subrendęs dvasi�kai ir pajutęs savo individualiojo A� autonomi�kumą. Nepaisant to, kultūrinės įtakos neturėjo didelių galimybių pasiekti 23-24 metų tesulaukusį ir visus juos Lietuvos provincijoje praleidusį poemos �Anyk�čių �ilelis� kūrėją, � �pirmąją dalį ra�ydamas, Baranauskas teturėjo talento ir jokio pa�inimo � versifikacijos ir kritikos�, sakė Vai�gantas (Tumas, 1924, 89). Literatūrinis Baranausko i�silavinimas buvo atsitiktinis, pavir�utini�kas, su gausybe spragų, praplėstas, bet ir apribotas Rum�i�kių klebono F. Vi�inskio biblioteka.

Apie Baranausko poemą galima būtų kalbėti kaip apie spontani�ką poetinio talento, nepasidavusio jokioms kultūrinėms įtakoms, vaisių, arba teigti, kad kūrybinė Baranausko dvasia savaime ir atsitiktinai įgijo tą struktūrą, kuri įkūnyta poemoje, jeigu tiek vidinė poemos sąranga, tiek ir kompozicija nekeltų labai apčiuopiamų kultūrinių asociacijų31. Tas estetinis �Anyk�čių �ilelio� pavidalas, kuris taip autenti�kai i�rei�kė poetinę Baranausko sielą, greičiausiai bus atkeliavęs kaip kultūrinė įtaka, pasiekusi jį per Vi�inskio biblioteką � tai anglų sensualistinę pasaulėvoką įkūnijantis Sentimentalizmas, literatūrinė kryptis, Vakarų Europoje klestėjusi ma�daug tarp 1725 ir 1770 m.

Sensualizmas visą XVIII a. �mogų mokė pajusti pasaulio kintamumą ir palengva įsisąmoninti, kad tiek pats �mogus, tiek jį supančios kultūrinės būties formos ir netgi pati gamta gyvuoja laike ir pama�u jame tirpsta, keičiasi. Tokio stebėjimo ir jutimo turinys ir sudaro sentimentalistinio būties modelio pamatus. Grį�ęs į anksčiau patirtą erdvę sentimentalistinis herojus paruo�ia jausmus priimti tą objektą, kuris kadaise buvo �ioje erdvėje ir kėlė d�iugius jausmus, tačiau grį�ta kitu laiku, ir pojūčiai objekto neberanda. Atsiveria tu�tuma, kurią herojaus siela u�pildo (kompensuoja) elegi�kais jausmais: būties formos nėra am�inos, būtis kinta, jos formos nyksta ir laikas jas sugrau�ia kaip tik toje atkarpoje, kuri skiria dvi objekto būsenas. Nykstančioji ir elegiją �adinanti substancija Sentimentalizmui yra sveikas kultūrinis būties pradas. �itai jaučiama netgi tuomet, kai kalbama apie �mogaus gyvenimą. Tai buvo visi�kai naujas �mogaus santykis su pasauliu, naujas pojūtis, nauji pasaulio modeliavimo principai, lyginant juos su stati�ku ir nekintančiu kreacionistiniu Racionalizmo modeliu, todėl suprantamas sentimentalistų noras ir pasimėgauti �iuo nauju pojūčiu ir jį kuo giliau i�tirti.

Sentimentalistinis jausmas laiko sugrau�tą objektą dar jaučia, dar nėra nuo jo galutinai atsiplė�ęs ir jį prisimena (tą atlieka ir istorinė �monijos ar kultūrinė paties individo atmintis), tačiau jaučia tik i� inercijos, nes pats objektas jau i�sinėręs i� savo empirinės formos, paniręs po laiko sluoksniu ir taip atsiplė�ęs nuo tiesioginio pojūčio. Toks pasaulis yra daugiau subjektyvumo nei objektyvumo erdvėje ir egzistuoja jis, nelyginant Berkeley‛o ar Hume‛o filosofijoje, kaip pojūtis be objekto. Susidaro egzistencijos subjektyvumo ir objekto reliatyvumo įspūdis. Sentimentalistinis jausmas pabando atlikti i� jutiminių prigimties gelmių kylantį veiksmą � prasibrauti per plonesnį (biografinį) ar storesnį (istorinį) laiko sluoksnį ir pasivyti laiko gelmėn grimztantį objektą, kad sutapęs su juo i�matuotų jį idealumo �viesoje. �į veiksmą provokuoja kultūrinė patirtis, leid�ianti individui pa�inti istorines savo i�takas.

Sentimentalistai ir čia griebiasi savoti�ko eksperimento: jie pasirenka tam tikro objekto liekanas ar �enklus dabartyje ar tiesiog �inojimą, kad tas objektas čia buvo, ir bando, leisdamiesi gilyn per laiko sluoksnius, atstatyti objekto pilnakraujo funkcionavimo būseną, darydami atitinkamas i�vadas i� skirtumo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo. Pati patogiausia vieta pana�iems eksperimentams pasirodė besančios kapinės32, kurių patogumą sentimentalistiniams apmąstymams

31 Teorinės lietuvi�kojo romantizmo meninio mąstymo netapatumo voki�kajam romantizmui prielaidos i�dėstytos mano straipsnyje �Romantinė elegija ant lietuvi�kų griuvėsių� (�Darbai ir dienos�. 1999 Nr. 3). 32 Lietuvių kultūrinė sąmonė čia į�velgia romantinės pasaulėvokos bruo�us: �reikia priminti, � analizuodamas �atrijos Raganos �Sename dvare� ra�ė J. Grinius, � kad anos literatūrinės krypties (Romantizmo � G. L. ) kūrėjams yra

75

puikiai i�naudojo �kotų dvasininkas Robertas Blairas, sukūręs poemėlę �Kapas� (�The Grave�, 1743), prozinių �Apmąstymų tarp kapų� (�Meditations among the Tombs�, 1748) autorius Jamesas Harwey‛us, o did�iausio pripa�inimo nusipelnę �ios pakraipos kūriniai yra mylimosios �monos mirties įkvėpta Edwardo Youngo baltosiomis eilėmis para�yta filosofinė poema �Skundas: arba Nakties mintys� (�The Complaint: Or Night-Thoughts�, 1742-1745), padariusi mil�ini�ką įtaką tiek �vietėji�kai vokiečių �Sturm und Drang� (�Audra ir ver�imasis�) krypčiai, tiek ir Romantizmo poezijos �edevrui Novalio �Himnai nakčiai� (�Hymnen an der Nacht�, 1800). Dar artimesnė lietuvi�kajam romantizmui yra Tomo Gray‛aus (1716-1771) �Elegija, para�yta kaimo kapinėse� (�An Elegy Written in a Country Churchyard�, 1751), klasikinis angli�kojo sentimentalizmo pavyzdys.

Tiesioginę įtaką Baranauskui galėjęs padaryti kūrinys, kuriame ypač ry�ki sentimentalistinės estetinės sąmonės sąranga, yra vėlyvojo Sentimentalizmo �edevras airių poeto Oliwerio Goldsmitho poema �Apleistas kaimas� (�Deserted Village�, 1770). Struktūri�kai poema skyla į dvi nevienodos apimties dalis, prasidedančias Sentimentalizmui įprastu familiariu kreipimusi į gimtąjį kaimą (�Sweet Auburn!�): I d., arba 1-74 eil., ir II d., arba 75-430 eil. Įvadinė, mums labiau rūpima dalis savo ruo�tu skyla dar į dvi sudėtines dalis: 1-50 eil., kurias galima pavadinti �peiza�ine�, ir 51-74 eil. � �moraline� dalimi. Pastarosios dalys i�rei�kia du skirtingus po�iūrius į tą patį objektą, turinčius po dvi tas pačias skirtingo laiko projekcijas: praeities ir dabarties.

�Peiza�inė� dalis prasideda kaimo, koks jis buvo33, kai jame visa savo jėga pulsavo gyvybė, apra�ymu: poetas atkuria gimtojo Oberno (Auburn) gro�į ir kaimi�kojo gyvenimo idili�ką �avesį, pasakoja, koks laimingas jis buvęs jaunystėje �iame kaime. Paskutiniąja eilute poetas staiga nutraukia �viesius prisiminimus, tarsi atsitokėjęs i� svajonių ir prisiminęs, kad �is �avesys begyvuoja tik būtajame laike: �Toks buvo tavo �avesys, � bet visas �is �avesys i�nyko� (čia ir kitur pa�odinis vertimas: �These were thy charms � but all these charms are fled�; A Book, 211). �ioje dalyje vyrauja nostalgi�ki, tačiau pakilūs, skaidrūs jausmai. Paskutiniąja, ką tik cituotąja eilute, i� praeities vaizdo pereinama į kaimo dabarties vaizdą � ta pati Oberno kaimo erdvė, tas pats peiza�as perteikiamas dabarties būsenoje, kai i� jo materialumo jau yra i�kritęs ka�koks esmingas dėmuo, kuris anksčiau spinduliavo teigiamus jausmus. Sald�ios nostalgijos jausmą dabar keičia niūrūs, apmaudingi, elegi�ki jausmai.

Tokia konstrukcija � buvusios tikrovės pozityvus jutiminis vaizdas ir �ios tikrovės i�nykimo dabartyje elegi�ka konstatacija bei įsikabinimas į pozityvią praeitį skausmingo ilgesio jausmu � archetipinė sentimentalistinės pasaulėjautos struktūra, kuri d a r nėra būdinga tomsoni�kajai tradicijai ir j a u nebėra būdinga romantinei pasaulėjautai, o Klasicizmas jos apskritai negali suvokti, nes pasaulį jis dar regi nekintantį laike. �i struktūra parodo, kad d a b a r n e b ė r a to pozityvaus objekto ar jo savybių, kurie b u v o p r a e i t y j e .

Skausmas yra įprastas sentimentalistų jausmas, �ymintis netekimą �objekto, kuris �ada gyvybi�kai svarbiausių poreikių patenkinimą, atspindys pojūčiuose kelia teigiamus jausmus, vadinasi, jo i�nykimas ar nebuvimas identifikuojamas neigiamais pavojaus jausmais. Williamo Bowleso soneto �Itčino upei� (1789) lyrinis herojus �velgdamas į veidrodinį upės pavir�ių junta virpantį skausmą krūtinėje, kurį sukelia nebe kra�tovaizd�io pasikeitimas, o saldūs vaikystės, kuri taip pat jau �sunyko� ir niekada nebegrį�, prisiminimai. Sentimentalistų nuomone, gamtos objektai, su�adindami asociacijas su vaikystės pramogomis ar mūsų vienatvės jausmu, leid�ia pajusti save pačius (Wimsatt, 80). �i jausena �ymi auk�tesnio laipsnio individualią savimonę, suprie�inančią

brangios vietos, kurios primena mirtį arba �mogaus darbų bei paminklų praeinamybę. Todėl prie griuvėsių ir kapų susimąsto ne tik R. de. Chateaubriand, bet ir mai�tingasis Byron� (Grinius, 490). Tiek �iame straipsnyje, tiek vėlesniame jo variante (�r. kn. �Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. Roma, 1977. T. 2. P. 39-60) mirties tematiką, meditacijas kapinėse J. Grinius laiko esminiu romantinės pasaulėjautos elementu. 33 �Goldsmitas daugiausia kalba apie įsivaizduojamą kaimą, tokį, kokį poetas norėtų matyti, o ne koks jis i� tikrųjų yra<...>� (Kuosaitė, 54), teigia I. Kuosaitė. Tačiau i� tikrųjų �Apleistame kaime� kaip tik kalbama apie kaimą, koks jis yra i� tikrųjų ir jis lyginamas su buvusiu kaimo gro�iu bei gyvybingumu.

76

subjektą ir objektą, arba dvasią ir gamtą, ir �io susiprie�inimo neutralizavimui pasitelkiančią a t m i n t į (Volkmann-Schluck, 51).

Laimės, arba subjekto-objekto tapatumo, būsena, kelianti pozityvius harmoningos būties jausmus sentimentalistams yra p r a e i t y j e , todėl ir evoliuciją jie, kaip ir dalis XVIII am�iaus, suvokia heziodi�kai, kaip judančią regresuojančia linkme. Praeitis kelia nostalgiją, o dabartis � elegi�kus jausmus. Tokia sentimentalistinės pasaulėjautos interpretacija nebūtų i�baigta, kadangi sentimentalistai, nors ir ilgisi praeities, tačiau retai �į ilgesį idealizuoja. Pajutę būties slinktį laike nostalgijos ir elegijos jausmu jie reflektuoja atmintyje susijungiančias, bet realiam jutimui nebeprieinamas skirtingas laiko plotmes, skirtingus biografijos ar istorijos tarpsnius � laiki�kai į dalis suskilusią individualią egzistenciją. Tad �aukso am�iaus� būsena sentimentalistams yra ne tiek praeityje, kiek įvairių laikų jungtis vienoje laiko plotmėje. Skirtingai nuo sentimentalistų, romantikai �aukso am�ių� taip pat jau yra praradę, bet atras jį ateityje, auk�tesnio laipsnio subjekto-objekto vienovėje nei buvo pirmapradėje tapatumo gamtai būklėje, todėl ir �aukso am�ius� romantikams yra ateityje, kultūros ir dvasios poliuje, o jiems būdinga optimistinė progresuojančios evoliucijos samprata.

Sentimentalistinės pasaulėvokos filosofiniai pagrindai remiasi į anglų sensualistinę filosofiją (Locke, Hume, Hartley). Naujus poetinio meno principus suformuluoja S. T. Coleridge ir W. Wordsworthas, bendro poezijos rinkinio �Lyrinės baladės� (1798) II leidimo (1800) �Į�angoje� bei Coleridge‛o �Biographia Literaria� radę �sudėtingesnį ontologinį asociacijų pagrindą� (Wimsatt, 81) � poeto �irdis ir protas turėtų intymiai susijungti su gamtos rei�kiniais, o ne tik sudaryti laisvą mi�inį. Remiantis �iuo principu, Bowlesas, anot Coleridge‛o, turėjo poeto jauseną, bet neturėjo did�io poeto aistros, jis neturėjo natūralios aistros, nes nebuvo mąstytojas (Wimsatt, 81). Tai, ką siūlo Coleridge‛as, yra asociacijos, paremtos vaizduote, gyvąja �mogi�kojo suvokimo jėga (Coleridge, 223). �Į�anga� tradici�kai yra laikoma anglų romantizmo manifestu, tačiau �ie principai, kaip knygoje �Veidrodis ir lempa� (1953) įrodinėjo neokritinės metodologijos atstovas M. H. Abramsas, i�laiko mimetinio meno reikalavimus ir dėl to artimesni yra labiau angli�kajam neoklasicizmui (Butler, 8), nei voki�kajam romantizmui, nepaisant to, kad Coleridge buvo vienas stropiausių vokiečių romantikų, ypač Schellingo, mokinys.

Atvirai sekdamas savo garbinamo poeto ir anglų romantizmo tėvu laikomo W. L. Bowleso sonetu �Itčino upei� (1789) Coleridge ra�o sonetą �Otterio upei� (1796). Abiejuose sonetuose sukuriamas tas pats jutiminis santykis su objektu, naudojant familiaraus ir �velnaus kreipimosi į objektą (miestą, kaimą, upę, metų laiką ir pan.), savoti�ką pokalbio su juo formulę: abiejų sonetų lyrinis herojus kalbasi su savo vaikystės upe ir fiksuoja elegi�kai skausmingus jausmus. Skirtumas tik tas, kad Bowlesui upės vaizdas primena jaunystę, o Coleridge‛as stipriau susilieja su Otterio upe ir savo sieloje atgaivina tas �mielas vaikystės scenas�, kurios nuskendo laiko upėje ir dabar i�nyra pavir�iun skausmingais prisiminimais. S. T. Coleridge vaizdas turi daugiau detalių, jis gyvesnis, o upės vaizdas ne tik su�adina prisiminimus, bet yra ir poetinių metaforų, kuriomis perteikiami prisiminimai, �altinis, teigia W. Wimsattas (Wimsatt, 82). Esminio skirtumo tarp �ių dviejų vaizdavimo būdų vis dėlto nėra, abu jie fiksuoja empirinį �daikto savaime� pavir�ių, neprasiskverbdami į vokiečių romantikų atrastą metafizinę jo plotmę. Pagrindinė egzistencinė prie�tara abiejuose sonetuose kyla i� būties i�siskaidymo į du nesusieinančius polius, kuriuos atskiria laikas � upė su�adina laiko slinkties ir empirinio būties turinio kitimo pojūtį � apverkiami mirę draugai, ilgimasi vaikystės nerūpestingumo.

Sentimentalisto pojūtis apčiuopia realų, jau patirtą ir pojūčių turiniu virtusį objektą, ir i�augina asociaciją, kuri siekia pakartoti pojūčio teiktą malonumą, tačiau to padaryti nebeįstengia, nes aplinkybės yra kardinaliai pakitusios. Dvasios kategoriją Sentimentalizmui atitinka jausmai ir pojūčiai, vokiečių romantinėje poezijoje antrasis būties polius i� praeities perkeliamas į ateitį arba į metafizinę anapusinę būtį (Novalio �Himnai nakčiai�), jis nebuvo patirtas ir nevirto pojūčių turiniu, todėl, taip pat skausmingai pasilieka anapus patyrimo lauko, spinduliuodamas aistringą idealo ilgesio jausmą �Sehnsucht. Beveik tuo pačiu metu jaunasis Fr. Schellingas �Gamtos filosofijos

77

idėjose� (1797) taikliai apibūdino romantinį Gamtos ir Dvasios santykį: �Gamta yra regimoji Dvasia, o Dvasia yra neregimoji Gamta� (Korff, 261).

�Moralinę� dalį Goldsmithas pradeda socialine moraline kritika, kurioje formuluoja esmines sentimentalistinės pasaulėvokos etines nuostatas, i� esmės besiskiriančias nuo klasicistinės estetikos reikalavimų, keliamų �auk�tojo� �anro poezijai: princai ir valdovai atstovauja laikinumui, praeinamybei, o kra�tas, �kur kaupiami turtai, o �monės nyksta� (A Book, 211), juda pra�ūties link. Valstietiją, kaip sveikojo gamtinio poliaus atstovę, Sentimentalizmas pirmasis paskelbia visuomeninio gyvenimo darnos pamatu ir pilnatvės kūrėja. A. Baranauskui būties idealumo pagrindai glūdi tiesiogiai pirminėje gamtoje, kuri yra lietuvio egzistencinės pilnatvės pamatas ir pirmapradis �altinis. O. Goldsmithui jį atstoja pilnakraujis kaimo gyvenimas, i� kurio tryk�ta gyvybiniai visos tautos syvai. Sunykusio kaimo vaizdas Goldsmithą gąsdina visų pirma tuo, kad rodo pakirstas gyvybines viso kra�to �aknis ir nei�vengiamą viso kra�to sunykimą, nors dabarties akimirką pavojų dar u�go�ia i�orinė med�iaginė gerovė. Griauti kaimą ar naikinti gamtą sentimentalistams rei�kia griauti būties harmonijos pamatus � kuo arčiau gamtos ir pirminių � kaimi�kųjų � būties formų, tuo arčiau �aukso am�iaus� � sentimentalisto �ird�iai natūralus gro�is daug brangesnis nei visos meno gro�ybės (A Book, 217).

Be u�uolankų Goldsmithas įvardina kaimo sunykimo prie�astį � med�iaginės naudos vaikymąsi. Ta pati jėga su pana�iomis pasekmėmis i�naikina ir Baranausko �ilelį. Abiem atvejais ji įgauna socialinį kapitalistinių ūkinių santykių pavidalą. Tačiau nei Goldsmithas, nei Baranauskas �ios jėgos destruktyvaus poveikio nesieja su blogais socialiniais visuomenės organizavimosi principais � blogis kyla i� i�klibusių moralinių visuomenės gyvenimo pamatų.

Suformulavęs �ią teorinę etinę dorovinę nuostatą Goldsmithas vėl grį�ta į tautos pradinės harmonijos laikus, iki prasidedant �Anglijos vargams� (A Book, 212). Laikas ai�kiai padalinamas į dvi dalis ne tik chronologi�kai, bet ir eti�kai. Jeigu buvo ka�koks laikas, iki prasidedant Anglijos vargams, vadinasi, dabartis ir yra toji Anglijos vargų � i�krikusios egzistencinės harmonijos � būsena, o iki jos buvęs �aukso am�ius�, kuris rėmėsi moraliniu doroviniu �mogaus tvirtumu: �mogus rusoisti�kai tenkinosi tik tuo, ko reikia elementariam gyvenimui, jis buvo turtingas tuo, kad nekreipė dėmesio į turtus. Pana�us lietuvių, kai juos dar saugojo ir globojo senovinis mi�kas, gyvenimo vaizdas nupie�tas ir �Anyk�čių �ilelio� II dalyje.

Sentimentalistinei pasaulėjautai laikas organi�kai dar tebėra suaugęs su moralinėmis �mogaus ypatybėmis ir suvokiamas kaip egzistencinė terpė, kuri sąlygoja �mogaus moralinę dorovinę būklę � kinta laikas, kinta ir moralė. Tokiu nauju naują moralinį būvį �yminčio laiko planu savo istorinę per�valgą u�baigia ir Goldsmithas � i�kyla naujas laiko planas: �Bet laikai pasikeitė...� (�But times are altered...�, A Book, 212), ateina nauja moralinė dorovinė būklė � laikai pasikeičia, nes �mogų u�valdo turto godulys, o pirminę idilę pakeičia moralinis nuosmukis. A. Baranauskas naudoja pana�ų laiko variantą (abi dalys chronologi�kai suręstos tuo pačiu yra-buvo-yra principu) ir lygiai taip pat ai�kina prie�astinį būties harmonijos mechanizmą, pasitelkdamas netgi pana�ią motyvuojančią formulę: �Sunkios dienos atėję...�, kurių galutinis padarinys taip pat yra moralinis tautos nuopuolis. Tad tiek Baranausko, tiek ir Goldsmitho poema suręsta tokiu pasaulėjautiniu principu: b u v o d�iaugsmas, bet y r a liūdesys, nes b u v o sveikas natūralus gyvenimas, bet y r a godumas turtams.

�Anyk�čių �ilelio� autorius I dalyje tik i�kelia idealų mi�ko jutimo pobūdį, kurį II dalyje turi pagrįsti istori�kai. Mintis, kad tokia pasaulio sąrangos mechanika savaime kelia elegi�kus jausmus, ir sentimentalistui nėra įrodymo nereikalaujantis dalykas. Pojūčių turinys nėra apriori�kai įgimtas, kaip skelbė racionalistinė filosofija, tačiau yra aposteriori�kai įgytas, vadinasi, sąlygotas tam tikro jį suformavusio proceso, jo kilmės �aknų ir prie�asčių. Neturėdamas apriorinio turinio pojūtis nėra ir abstraktus � jis yra individualus ir grynai asmeni�kas.

Giluminės pojūčio negatyvumo prie�astys Goldsmitho poemoje irgi ima ai�kėti tik II dalyje (75-430 eil.). Jau i� pirmųjų �ios poemos eilučių paai�kėja, kad Goldsmitho lyrinio herojaus pojūčiai tarp praeities ir dabarties buvo atitraukti nuo objekto, tad negalėjo fiksuoti nuoseklios objekto transformacijos ir dėl to dabar jį i�skaido į dvi savaranki�kas būsenas. Jaunystėje

78

Goldsmitho herojus i�vyksta i� kaimi�kosios Oberno idilės į pasaulį, tačiau per visas klajones �ioje a�arų pakalnėje jis i�saugoja viltį paskutiniąsias gyvenimo valandas vėl praleisti tarp gimtojo kaimo pavėnių (A Book, 213). Kaimas � galutinė ramybės stotelė, į kurią juda gyvenimo sunkumų i�vargintas klajūnas, kad joje rastų u�uovėją nuo visų pasaulio negandų. Tačiau �io klajūno kelionės prad�ia yra praeityje (pozityviajame poliuje), o pabaiga � dabartyje (negatyviajame poliuje), kurias skiria sentimentalistų ypač skaud�iai ir aktualiai pajaustas kitimas: herojus grį�ta į erdvę, kurioje jis paliko tarsi niekur negalintį dingti �aukso am�ių�, bet t o j e p a č i o j e erdvėje �aukso am�iaus� jis jau neberanda, nes ka�kokia �aukso am�iui� prie�i�ka jėga sugriauna gimtąjį poeto kaimą. Poetas �ią būseną i� prad�ių tik u�fiksuoja elegi�kais jausmais, tačiau netrukus protas ima ie�koti idilę sugriovusios jėgos.

Moraline prasme ji analogi�ka Anyk�čių �ilelio i�naikinimo prie�asčiai: � turtų pavilioti kaimiečiai apleid�ia savo gimtąsias vietas ir patraukia į miestą, kaimą palikę jėgos, naikinančios pirmapradę kaimo idilę, valiai. Tačiau tokia yra prie�astis, dėl kurios suyra kaimi�kasis gyvenimo būdas ir �monės apleid�ia kaimo erdvę, bet ne prie�astis, dėl kurios kaimas ima nykti, prarasdamas fizinį savo pavidalą. Ne moralinį, bet fizinį-jutiminį, o i� čia ir filosofinį sentimentalistinio jausmo pamatą sudaro veikimas jėgos, kurią sentimentalistai apčiuopė ir i�tyrė jutimais, � kaimo materialumas t i r p s t a l a i k e , neatsilaikydamas jo naikinančiai galiai. Materija, į kurią įlietas dvasinis pradas, palaipsniui sugrį�ta į pirminį būvį, nes jos kultūrinis pavidalas nebėra sustiprinamas ir palaikomas kultūrinės �mogaus veiklos.

�ios paradigmos Baranausko poemoje jau nebeaptinkame, atvirk�čiai, jeigu V. Krėvės �Skerd�iaus� poleminį po�iūrį (�� I�kerta, u�sėja, � kalbu � paskui jaunas dar gra�esnis u�auga�, Krėvė, 13) galima būtų priskirti �iai paradigmai � mi�ko i�kirtimas yra tam tikro laipsnio mi�ko sukultūrinimas (jis sudaro J. Delillio �apra�omosios poemos� �Sodai�, 1782, estetinio pasitenkinimo u�taisą), tai Baranauskas grau�iasi būtent dėl pirmaprad�io mi�ko sunaikinimo, dėl kultūrinio prado įsiver�imo į mi�ką: moralinis nuopuolis yra prie�ingas pirmapradei �mogaus prigimčiai, � kuo labiau �mogus naikina pirminį savo egzistencijos pamatą, tuo labiau jis i�sigimsta (keturios mi�ko naikinimo fazės). Tačiau tokia pirminės gamtos apoteoze Baranauskas jeigu ir nutolsta nuo anglų sentimentalistų � Goldsmitho, Youngo, Gray‛aus � tai tuo pačiu patvirtina artimumą rusoistinei Sentimentalizmo atmainai ir rusoistiniam po�iūriui į gamtą.

Kaip matome, �Apleistojo kaimo� ir �Anyk�čių �ilelio� struktūrinis pana�umas yra toks didelis, kad leid�ia pagrįstai kalbėti apie �ių poemų bei Baranausko ir Sentimentalizmo estetinės savimonės giminystę. Sentimentalistinei savimonei būdinga pirmiausia apčiuopti tiriamojo objekto konkrečią asmeninę patirtį (Goldsmitho �peiza�inė�, o Baranausko poemos I d., irgi �peiza�inė�), o paskui imtis to objekto giluminės, istorinės-filosofinės rekonstrukcijos (ne itin i�plėtotai Goldsmithas �itai atlieka �moralinėje� dalyje, o Baranauskas II dalyje), t.y. nuo asmeninių pojūčių pereinama prie platesnių ir gilesnių filosofinių apmąstymų. Kaip Goldsmithui jo lyrinio herojaus gimtojo kaimo likimas tampa pretekstu pamąstyti apie Anglijos likimą, apie kaimą apskritai, taip ir Baranausko poemos II dalyje pie�iamas mi�kas nebėra tas pats Anyk�čių �ilelis: I d. poetas vaik�to po savo paties asmeni�kai patirtą, �mūsų tėvelių� ataugintą mi�ką, kurį jis pats patyrė ir kurio patyrimą atgaivina atmintis, o II d. pasakojama apie Lietuvos mi�ką, kurio jis pats nebematė, bet kurį �dar atmena seneliai...� � tai mi�kas, įgyjantis vis daugiau abstraktumo, kuris leid�ia pereiti nuo asmeninio patyrimo prie tautos istorinės patirties ir atminties refleksijos. Savo asmeniniais pojūčiais poetas tyrė ataugintąjį �ilelį, kurį vėl sunaikino nedorasis kučmeistras. Taip poetas asmeni�kai patiria tautos lemtį: nuolat ilgimasi ir siekiama susigrą�inti �aukso am�ių�, bet nuolat ir tautai, ir atskiram jos nariui kelią pastoja �toj pati galybė, ką mi�kus sugrau�ė, /�irdį, dū�ią apgriuvo... ir giesmę nulau�ė�. Poetas dar sykį patvirtina, kad giesmę gimdo dorovinio tvirtumo �altinis � �mogaus ir gamtos vienovė, kurią praradus giesmė nulū�ta.

Harmoniją, kurią �mogus jaučia gamtoje, Baranauskas ai�kina kaip istori�kai susiklosčiusį lietuvio tautinį patyrimą. Tačiau mi�kas poetui yra ne kurios nors gyvybinės �mogaus dalies metafora ar simbolinė i�rai�ka, ne simbolinis �mogaus dvasios atitikmuo, bet i�orinis objektas, kurį �mogus turi matyti, turi fizi�kai justi juslėmis ir be kurio jis ne�ino, į ką atremti akis bei tapatumo

79

siekiančią sielą. Mi�kas yra fizinė terpė, kuri turi supti lietuvį, kad jis jaustųsi saugus ir laimingas. Greičiau tai yra indas, kuriame įsikūnijusi gyvena lietuvio siela, bet ne gamta, gyvenanti lietuvio dvasioje.

Pana�i yra ir Baranausko bei Goldsmitho argumentacija. �viesų ir skaidrų I dalies mi�ko praeityje apra�ymą Baranauskas įrėmina elegi�komis spalvomis nutapytu vaizdu, tačiau niekur, taip pat ir antrojoje dalyje, nebando paai�kinti, kodėl kyla elegi�ki ar d�iaugsmingi pojūčiai; lygiai taip pat ir Goldsmithas, atsisakydamas suręsti racionalią prie�astingumo grandinę, tenkinasi �viesiu kaimo praeityje ir elegi�ku kaimo dabartyje vaizdu. Tačiau abu poetai ir antrąją dalį (Baranausko � poemos, o Goldsmitho I dalies II pusę) surenčia, panaudodami tą patį struktūrinį laiko planą ir tiria tą patį tik jau į abstraktųjį lygmenį pakylėtą objektą ir i�laiko tą patį emocinį nuoseklumą. I� prad�ių poetai jutimi�kai i�matuoja objektą, o antrojoje tas pats objektas yra suvokiamas. Abstrakcija sugrį�ta į savo pirminį konkretų pavidalą ir susijungia su juo jausmo ir suvokimo vienovėje. Tokia yra sensualistinio pa�inimo proceso technologinė seka � pojūtis transformuojasi į mintį.

Lyginant su Goldsmitho poema, vis dėlto atrodytų, kad Baranauskas gerokai pakoreguoja sentimentalistinę pasaulėjautą. Jeigu Goldsmitho jausmas yra ai�kiai natūralesnis, gyvesnis ir dėl to skaud�iau, betarpi�kiau i�rei�kiamas, nors ir jokiomis papildomomis priemonėmis � leksika bei stilistika � ry�kiau nepabrė�iamas, tai Baranauskas smarkiai pakylėja intonaciją ir įveda daugiau retorinių elementų, kurių sentimentalistai �iaip jau privengė, nes jos įtarpina gryną jausmą, paversdamos jį jausmo deklaracija.

Reik�mingiausias Goldsmitho ir Baranausko mąstysenos skirtumas yra tas, kad Baranauskas pasakoja apie aktyvų fizinį mi�ko naikinimą, mi�ką suvokdamas materialisti�kai kaip konkrečią erdvę, o Goldsmithui kaimą i�naikina sunkiau apčiuopiama jėga � laikas; Baranauskas tarsi ragina nesiki�ti į gamtos gyvenimą ir leisti jai pačiai laisvai augti (nors jo patirtas �ilelis jau irgi yra kultūrinis), o Goldsmithas, prie�ingai, skatina kaimo nepalikti likimo valiai, nes tai, kas kaimą i�saugo laiko srovėje, yra sveikos kultūrinės veiklos padarinys.

Dalį �ių skirtumų nesunkiai galima būtų paai�kinti lietuvio ir anglo pasaulėjautos skirtumais, o dalį (ypač stilistinį klodą) tuo tekstu, kuris galėjo būti prieinamas lietuvių poetui �greičiausiai tai buvo vertimas, priklausantis garsiajam rusų poetui V. �ukovskiui.

Versdamas poemą �ukovskis smarkiai keičia poemos sintaksę, apkraudamas ją besaikiais retoriniais elementais. Klasicistiniame kūrinyje jaučia �odis, �odis yra �med�iagi�kas�, jausmas u�koduojamas į stilistinę rai�ką, į sakinį, o sentimentalistinis kūrinys jausmą perkelia i� formos į suvokėjo psichologiją, tad ima jausti pats skaitytojas, jausti tiek, kiek subtilūs yra jo jausmai, o ne taip, kaip subtiliai �iuos jausmus retorinėmis priemonėmis manifestuoja poetas. Klasicistas apra�o jausmą, o sentimentalistas jį i�rei�kia, sukurdamas tokį vaizdą, kuris didesnio i�orinio spaudimo skaitytojui �adintų atitinkamą jausmą. Sentimentalistinis jausmas labiau individualizuotas negu klasicistinis, jis reikalauja jutiminės manifestacijos, klasicistinis � i�orinės rai�kos, dėl to jam ypač parankios retorinės priemonės, kurių sentimentalistai taip pat nei�vengia, tačiau vartoja jas pakankamai saikingai, pvz., i� 76 sakinių �Apleistame kaime� 6 baigiasi klaustuku, 15 �auktuku (dar 8 �auktukais i�skirti kreipiniai ar su�ukimai).

V. �ukovskis laikosi klasicistinių nuostatų � jausmą jis supranta kaip vie�ą jausmo deklaravimą � ir dėl to smarkiai i�kreipia pačią poemos ideologiją, tačiau i�kreipia būtent Baranausko link. Tokio i�kreipimo padarinys yra ne tik garsieji Baranausko retoriniai klausimai bei su�ukimai, kurių poemoje gana gausu: �Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! /Kas jūsų gro�ei senobinei tiki?�, kuriuos vos ne vienintele poemos vertybe laikė Vai�gantas34 ir S. Čiurlionienė ir kurių vien elegi�koje į�angėlėje yra net devyni, t.y. kas antra eilutė, o visi be i�imties sakiniai baigiasi klaustuku arba �auktuku. Tokio i�kreipimo padarinys yra ir visa vadinamojo lietuvi�kojo romantizmo retorika.

�Anyk�čių �ilelio� į�angos retoriką greičiausiai bus su�adinusios �ios �ukovski�ko vertimo eilutės: 34 Įdomu, kad Vai�gantas būtent retoriniais elementais gausesnę I dalį laiko �įkvėpimo i�dava�, o II dalis � �jau nebe tiek kūryba, kiek gra�bylyba ir didaktika� (Tumas, 1924, 89)

80

Но где они? Где вы, луга, цветущий рай? Где игры поселян, весельем оживленных? Где пышность и краса полей одушевленных? Где счастье? Где любовь? Исчезло все � их нет!.. O, родина моя, о сладость прежних лет! O, нивы, о поля, добычи запустенья! O, виды скорбные развалин, разрушенья! В пустыню обращен природы пышный сад! (Жуковский, 40) V. �ukovskis vertė gana laisvai, nesilaikydamas kiekybinio eilučių atitikmens, todėl tik

apytiksliai galima nuspėti, kurias eilutes čia jis transponavo į rusų kalbą. O. Goldsmithas visi�kai ramiai, netgi epi�kai objektyviai, nespausdamas skaitytojų jausmų kalbasi su besi�ypsančiu kaimeliu, elegi�ku balsu pačiam kaimeliui pasakodamas kaip �is dabar atrodo. Poetas konstatuoja praeities � kaimo � i�nykimą, paties jausmo amplitudę bei intensyvumą palikdamas skaitytojo kompetencijai. Elegija sklinda i� intymios, retori�kai beveik nei�reik�tos emocijos, daugiau i� meninio vaizdo, nei i� leksikos. Įdomiausia, kad atitinkamose eilutėse Goldsmithas nė karto (!) nepanaudoja retorinio klausimo ar su�ukimo, o �ukovskis elegi�kai ilgesingas Goldsmitho eilutes suskaido net į 11 trumpučių retorinių � i� prad�ių � klausimų (6) ir po to su�ukimų (5), kuriais u�mezga tiesioginį lyrinio subjekto ry�į su objektu � praeitimi ir kreipiasi į ją nebe intymiai, bet atvirai retori�kai.

Antrinės kultūros atstovams įprastu būdu Goldsmithą �ukovskis i�verčia ne tik į rusų kalbą, bet ir į rusi�kąją mąstyseną, o tuo pačiu sentimentalistinę elegiją į klasicistinę odę, kurioje lyri�kumo visi�kai nebelieka. Lyrinį jausmą pakeičia egzaltuoti �ūksniai (beveik visi �ukovskio vertimo sakiniai baigiasi klaustuku arba �auktuku), o jausmo deklaracija, kaip ir Baranausko poemos I dalyje yra jau nebe tiek jausmas, kiek fiksacija objektų, kurie turi tą jausmą sukelti � tai �emesnis jausmo refleksijos laipsnis nei Goldsmitho ir sentimentalistų kūryboje. Tad �ukovskio tonas pakilesnis, deklaratyvesnis, Goldsmitho � elegi�kesnis, lyri�kesnis, �ukovski�kai-rusi�kos egzaltacijos � jausmo i�vie�inimo keliu pasuka ir lietuvių poetai � Baranauskas, Maironis, au�rininkai, netgi Kudirka, tuo įrodydami, kad lietuvių kultūrinė pasaulėvoka XIX a. II pusėje geriausiu atveju buvo u�kopusi tik iki klasicistinio lygmens.

A. Baranauskas nuosaikesnis u� �ukovskį, tačiau jo sakinio poetinė sintaksė visgi artimesnė �ukovskiui, nei Goldsmithui. O kad Baranauskas galėjo remtis būtent �iuo �ukovskio vertimu, rodo, manau, ir neatsitiktinis leksikos ar net sintaksės sutapimas: �Исчезло все!..�� � �visa prapuolę�, �O, виды скорбные развалин, разрушенья!� � �Lyg kokio miesto i�griuvus pustynė�, �Где пышность и краса полей одушевленных?� � �Kur toj puikybė jūsų pasidėjo�, taip pat pana�us klausimų pobūdis, kai klausiamuoju įvard�iu �Kur?� � �Где?� tartum pra�oma nurodyti vietą, į kurią i� stebimosios erdvės persikėlė egzistenci�kai aktualus objektas, tačiau teisingas atsakymas turi sintezuoti erdvę ir laiką: �K u r ramus jūsų ū�imas nuo vėjo. /K a i balto mi�ko lapeliai �lamėjo /Ir senos pu�ys siūravo, bra�kėjo?�.

Kategori�kai pripa�inti Goldsmitho poemos įtaką tik per �ukovskio vertimą nėra pakankamai duomenų. Retorine stilistika, deklaratyvia pasaulėjauta Baranauskas artimas �ukovskio vertimui, tačiau poemos komponavimu ir struktūra jis artimesnis tiesiogiai pačiam Goldsmithui, nes �ukovskio vertime i�yra tokie subtilūs simetri�ki laiko planai, kaip opozicija �A time there was� � �But times are altered�, virstanti visi�kai nestruktūrizuota �Где дни�� � Дни счастья! Их нет!. I�ardydamas archetipinę sentimentalistinės pasaulėjautos struktūrą sentimentalistinę Goldsmitho pasaulėvoką �ukovskis i�verčia į deklaratyvią didaktiką, o Baranausko poemoje i�lieka daugiau sentimentalistinės pasaulėvokos elementų.

Kompozicinis ir struktūrinis Baranausko poemos sudėtingumas verčia ie�koti kultūrinės tradicijos įtakos pėdsakų, kadangi be jos, sukaupusios visuotinę pana�ių dvasinių ie�kojimų patirtį,

81

ka�in ar įstengtų bet kuris poetas savo jėgomis pasiekti tokio sudėtingumo laipsnio tiek poetinės formos, tiek pasaulėjautos sąrangą. Neu�tenka vien sudėtingai jausti pasaulį, reikia dar ir i�mokti atitinkamu pavidalu �ią pajautą i�reik�ti. Sunku pasakyti, kaip tiksliai pasaulinės literatūros tradicija gelbėjo Baranauskui apdoroti savo individualų dvasinį turinį, tačiau akivaizdu, kad susisteminta kultūrinė patirtis, turinti i�vystytą poetinių priemonių arsenalą, į kurį atsirėmė Baranauskas, buvo angli�kojo S e n t i m e n t a l i z m o kryptis ir apra�omosios poemos tradicija.

******* Publikuota straipsnio versija: Nuo Oberno iki �Anyk�čių �ilelio�. Varpai, 2001 (15). P. 185-194.

82

VIII TEMA.

POLEMIKA DĖL ROMANTIZMO LIETUVOJE Problemos horizontai: Ankstesnėse temose jau buvo atkreiptas dėmesys į tas komplikacijas, kurios kyla sinchroninį

rei�kinio suvokimą perkėlus į jo diachroniją, dabartinę interpretaciją primetus ankstesniems laikams. Da�nai pasirodo, kad tai, kas i� pirmo �vilgsnio yra savaime suprantama ir per am�ių am�ius gyvuojanti tiesa, yra visai nesenų laikų padarinys, virtęs įpročiu, todėl įgijęs am�inumo bruo�ų. Tokių bruo�ų įgijęs ir lietuvi�kasis romantizmas. �iandien savaime suprantama tiesa yra teiginiai, kad �Au�ros� laikra�tis buvo romantizmo �auklys Lietuvoje, kad Antano Baranausko poema yra pirmoji romantinė poema Lietuvoje, kad Maironis yra didysis lietuvių poetas-romantikas, o Simonas Daukantas ar Jonas Basanavičius � romantinės istoriografijos atstovai ir t. t. ir pan.

Atid�iau pa�velgus į kultūrines XIX a. pabaigos � XX a. prad�ios sąlygas Lietuvoje ir lietuvio kultūrinės savimonės autorefleksiją ai�kėja, kad iki XX am�iaus lietuvių ra�ytojams romantizmo sąvoka apskritai buvo ne�inoma. �ymiausi teoriniai ir praktiniai romantizmo veikalai lietuviui lieka visi�kai ne�inomi, tuo labiau Heine‛ės jau diskvalifikuotos �romantinės mokyklos� estetinės pa�iūros ar anglų �E�ero� mokyklos �naujojo meno� postulatai. Nei į rusų, nei į lenkų kalbą �ie kūriniai beveik neverčiami. Baranauskas savo laiku galėjo lenki�kai paskaityti vos vieną, jau pakankamai nuo romantizmo i�takų nutolusio Fr. Schlegelio 1840 m. Vilniuje i�leistą �Gyvenimo filosofiją� (para�ytą 1828 m. Vienoje skaitytų paskaitų pagrindu). �is faktas rodytų, kad lietuvi�kojo romantizmo samprata negali būti autenti�ka teorinei Vakarų Europos romantizmo sampratai. Dėmesio vertas dar vienas pastebėjimas � iki XIX a. pabaigos lietuvių ra�ytojams beveik nerūpi savo kūrybą susieti su atitinkamu kūrybiniu metodu ar literatūrine mokykla, lietuvi�kam turiniui įprasminti dar nesinaudojama teorine Vakarų kultūros patirtimi, ypač romantizmo.

Poreikis save suvokti europieti�kos kultūros kontekste pagal pana�umą į kitas apsi�vietusias tautas i�kilo nuo pat to momento, kai tauta ėmė save mąstyti ir suvokti kaip savaranki�ką gyvą darinį. Tik įdomu tai, kad tokia �lietuvystės apoteozei� i� principo svetima kryptis kaip romantizmas vėliau buvo pasirinktas kol kas dar europieti�kai neįformintai lietuvio dvasiai apipavidalinti, nors tokia forma � realizmas � jau tarsi buvo rasta ir pritaikyta (P. Gerulis-Kragas), paliekant nesmerktiną galimybę eksperimentuoti su simboliais.

Am�ių sankirtoje inspiruoti S. Kymantaitės-Čiurlionienės, A. Herbačiausko, i� dalies Vydūno, lietuvių ra�ytojai daugiau manipuliuoja realizmo ir modernizmo meno prie�tara, nacionalinio i�sivadavimo judėjimo problemą P. Gerulis-Kragas vadina realistine problematika, kurią sprend�ia poetas Maironis. Įvedama simbolistinio meno, kuriam teigiamai atstovauja Vydūnas, sąvoka, tačiau net ir Maironis, ra�ęs visuotinės literatūros istorijos vadovėlį, savęs nevadina romantiku. V. Mykolaitis-Putinas, 1922 m. Miunchene klausęs Fritzo Stricho paskaitų apie romantiką ir klasiką i� tais pačiais metais i�leistos knygos �Vokiečių klasika ir romantika� (kuria remdamasis po penkerių metų Vai�gantas suformuos lietuvi�kąją romantizmo sampratą), dar nedaug ką tebuvo girdėjęs apie romantizmą: �Klausydamas vietomis labai painių �tricho samprotavimų ir pavyzd�ių analizių a� visa �irdimi linkau į romantiką� (Mykolaitis-Putinas, 1968, 268).

Net ir po Vai�ganto ir Putino sukeltos polemikos dėl romantizmo �is terminas nei�kart prigijo lietuvių kritikoje. Balys Sruoga, nenorėdamas, kad jį vadintų simbolistu, pats save suvokė kaip neoromantiką. I�kyla labai svarbus klausimas lietuvi�kojo romantizmo esmei suvokti: dėl kokių prie�asčių ir kokios prielaidos jau gerokai post-factum literatūros kritikams leido romantizmo vardu pavadinti tuos lietuvi�kus kūrinius, kurių autoriai ne tik, kad nebuvo susipa�inę su teoriniais romantizmo pagrindais, bet net ir paties termino ne�inojo. Kas buvo tas veiksnys, kuris leido lietuvių autorių kūrinius pavadinti romantizmo vardu? Logika leistų pripa�inti tik pasąmoningąjį

83

dėmenį � am�inąjį �ileri�kąjį temperamentą, besiskleid�iantį atitinkamu stiliumi. Tokiu atveju joks teorinis pasikaustymas nebūtinas, tereikia būti tam tikro temperamento poetu. �ias dvi kryptis � temperamento ir stiliaus � kaip tik ir i�pa�ino Vai�gantas ir Putinas. I�samesnė �Anyk�čių �ilelio� analizė leid�ia pastebėti, kad Baranausko poetinė sąmonė skleid�iasi geriausiu atveju sentimentalizmui artima forma ir visi�kai neturi tų i�matavimų, kuriais rėmėsi �romantinė mokykla�.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pagrindinė literatūra:

1. Tumas J. Romanti�kasis idealizmas grį�ta. �idinys. 1927 Nr. 10, P. 218-234. 2. Mykolaitis-Putinas V. Ra�tai. Estetika. Vilnius, Mintis, 1989. (Idealizmas ir romantizmas.

P. 197-206) 3. Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius, Am�ius, 1993. 4. Petkevičaitė-Bitė G. Ra�tai. T. 5. Literatūros istorija. Vilnius, Vaga. 1968. (Mintys apie

romantizmo esmę. P. 169-174). 5. Jurgutienė A. Naujasis romantizmas � i� pasiilgimo. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos

institutas, 1998. 6. Ambrazevičius J. Romantizmas. Ateitis. 1930. Nr. 4. 161-169. 7. Grinius J. Romantizmas ir moderniosios literatūros srovės. Granitas. Kaunas, �inija. 1930.

Papildoma literatūra:

8. Lazdynas G. Romantizmai be romantizmo. Respectus philologicus. 2001. P. 161-168. 9. Romantizmai po romantizmo. Vilnius, KMI. 2001.

10. Lietuvos kultūra: romantizmo variantai. Vilnius, LLTI, 2001. 11. Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, Vaga. 1968. P. 440-450, 466. 12. Europäische Romantik. Hrsg. von Mandelkow K. R. , Heitmann K. Bd. 1-2. Wiesbaden. 1993. 13. Die Aktualität der Frühromantik. Hrsg. von Behler E. , Hörisch J. Paderborn. 1987.

!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

PRATYBŲ MED�IAGA:

I

TARP ISTORINĖS IR TEORINĖS ROMANTIZMO SAMPRATOS (APIE VAI�GANTO IR PUTINO POLEMIKĄ)

Romantizmo sąvokos vartosena turi geroką dozę paradoksalumo. Į plačią apyvartą įvesta

ma�daug tarp 1797 ir 1800 m. i� prad�ių ji �ymėjo tiesiog naująjį meną, gimusį riterinėje epochoje, �i� kurios kilęs ir objektas ir pats �odis� (Schlegel, 1978, 295). Jo prie�prie�ai � senajam, arba antikiniam menui buvo duotas klasikinio meno vardas. Skirtingai nuo vėlesniųjų meninių judėjimų, kurie programiniais manifestais (simbolistai, futuristai) susiteikdavo sau vardą ar neilgai trukus gaudavo jį i� �urnalistų (impresionistai), Jenos, Heidelbergo ar Berlyno ratelių literatai ir dailininkai savęs nesistengė apibrė�ti kokiu nors konkrečiu vardu, nors ai�kiai tapatinosi su naujuoju menu kaip prie�prie�a senajam klasikiniam menui. Tačiau naujajam menui priklausė taip pat ir Shakespeare‛as su Cervantesu, bet nepriklausė Goethe, kurį dar Schilleris priskyrė kitai �ios binarinės opozicijos paradigmai � naiviajam menui. Tiek Schilleris ir Goethe, tiek ir broliai Schlegeliai ar Novalis apie Romantizmą ir Klasicizmą kalba, i� esmės tik kaip apie dvi skirtingas stilistikas, du skirtingus meno

84

ir poetų temperamentus, du skirtingus to paties dvasinio turinio i�rai�kos pavidalus: tai tesą �du vieninteliai galimi būdai, kuriais tegali reik�tis apskritai poeto genijus� (Schilleris, 250-251).

Senojo ir naujojo meno sinchronijos kolizija buvo įveikta įvedus �temperamento� dimensiją, kuri meną leido traktuoti kaip senovi�ką ir naujovi�ką. �Du vieninteliai galimi būdai� visą literatūrą sinchroni�kai ir diachroni�kai padalina į du tipus, tačiau jeigu Schilleriui, po jo romantikams ir visai vėlesniajai vakarieti�kajai kultūrai tai buvo i� tikrųjų �galimi� būdai, tai Goethe‛i vienas jų vis dar buvo �sveikas�, o antrasis, ai�ku, ne Goethe‛ės kultivuojamas, � �ligotas�.

�iuolaikine prasme romantikų i�skiriamos klasifikacinės ypatybės �ymi ne rū�inę įvairovę, kuri padėtų atskirti vieną estetinį rei�kinį nuo kito, bet vienovę, kuri �iuos rei�kinius sujungia į vieną visumą ir leid�ia i�vesti skiriamąją liniją tik tarp dviejų chronologi�kai-temperamenti�kai skirtingų literatūrų ir ypač atsiriboti nuo praeityje likusio antikinio meno. Skiriamasis rū�ies veiksnys romantikams buvo laikas, kuriame vyravo atitinkamos kūrėjų temperamentų savybės, apibrė�tos Schillerio studijoje �Apie sentimentaliąją ir naiviąją poeziją� (1796). I� �ios binarinės opozicijos pats Goethe, Eckermanno liudijimu (1831 03 21), jau gyvenimo pabaigoje kildino opoziciją romantizmas � klasicizmas. Romantinė samprata apibrė�ia ne tiek pačią literatūrą, kiek poeto temperamentą, besirei�kiantį literatūros formomis. Kūrėjo sielos psichologiniai ypatumai virsta estetinio rei�kinio apibrė�ties pamatu. O tai savo ruo�tu rei�kia, kad �iomis sąvokomis reflektuojamas visi�kai kitas objektas nei �iuolaikine romantizmo sąvoka, kuri pastaraisiais de�imtmečiais Vakarų literatūros moksle vis labiau traukiasi iki ankstyvojo romantizmo, t.y. Jenos ratelio, rėmų (Peter, 219). Romantikų kuriamo meno ir to meno refleksijos principai gerokai skyrėsi. To nepastebėdami ir vartodami romantikų terminus, mes kalbame ne apie romantizmą kaip rei�kinį, bet apie romantikų po�iūrį į meną, t.y. kalbame XIX a. prad�ios kalba.

Romantikų menas ilgainiui buvo pavadintas tos visumos vardu, kurią jie patys įvardino kaip romantizmą, bet tapatinosi su ja tik kaip dalis su visuma. O kaip dalis romantikai yra tokia savita estetinė koncepcija, kad jos nebegalima i�kelti u� XVIII a.pab.-XIX a. pr. laiko ir netgi Vokietijos erdvės rėmų. Tuos klasifikacinius kriterijus, kurie leistų į rū�inę vienovę sujungti romantikus ir Shakespeare‛ą ar jausmingąjį meną, derėtų vadinti kitu vardu ar bent sutikti, kad romantizmas ir romanti�kumas �ymi visi�kai skirtingus dalykus. Tokios pastangos yra daromos anglų literatūros moksle, �ymiausius anglų romantikus priskiriant neoklasicizmo krypčiai (Butler, 180-181), nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Vakarų Europos literatūros moksle sąvoka �romantizmas� iki �iol i�saugojo naujojo, �iuolaikinio meno prasmę, ir juo pavadinta toji literatūra, kuri XVIII a. prad�ioje �ymėjo tam tikrą pasikeitimą, lyginant su ankstesniąja: �ji tapo ma�iau racionali ir daugiau emocionali, ma�iau urbanizuota ir su didesniu gamtos jutimu, ma�iau sąmojinga ir daugiau prana�i�ka ir t.t.� (Frye, 4), kitaip tariant, įtvirtino Coleridge‛o ir Wordswortho skelbtus naujojo meno principus.

Chronologinis ir �temperamentinis� veiksnys daugeliu atveju i�lieka lemiamas ir nusveria teorinius principus. Didelio populiarumo susilaukė ir Vai�ganto kultivuotas po�iūris, kai konkreti kultūrinė epocha laikoma bendresnio �temperamento� momentine aprai�ka. �io po�iūrio teorinius pamatus ypač sutvirtino analitinės psichologijos kūrėjas C. G. Jungas, kuris 1923 m. atmetė senąją, Klaudijaus Galeno sukurtą keturių �mogi�kųjų temperamentų schemą (Jung, 1999, 117), teigdamas, kad �mogui būdinga tik dvejopa orientacija � į i�orę ir į vidų, todėl pasiūlė naują �mogi�kojo būdo klasifikaciją � ekstravertinis ir intravertinis tipas. Pirmasis daugiau remiasi protu, o antrasis, linkęs į u�darumą, remiasi jausmais. �į kriterijų be didelio vargo galima pritaikyti tiek �ileri�kajai menininkų tipų � sentimentaliojo ir naiviojo � eksplikacijai, tiek romantinei romantizmo � klasicizmo prie�prie�ai. Jungo klasifikacija tik patvirtina į binarines opozicijas linkusio vakarieti�kojo mąstymo pastovumą, tačiau nėra tinkama med�iaga estetinės koncepcijos teoriniam modeliavimui.

Romantizmas kaip idealizmas Lietuvoje jau nuo XIX a. pabaigos ry�kėja lietuvi�kajam kultūriniam arealui neįprasta

prie�prie�a tarp idealizmo ir materializmo. Kiekviena �ių tendencijų savo siekius įkūnija kultūriniu

85

�Au�ros � ir �Varpo� pavidalu. Idealistinę kryptį ima ginti ir tvirtinti vokiečių kultūros atstovas, organi�kai įaugęs į lietuvių kultūrą � Jurgis Zauerveinas, o materializmo sparną � J. Mačys-Kėk�tas garsiojoje polemikoje �apie dvasią ir medegą� vykusioje �Au�roje� 1885/86 m.

Literatūros baruose prie�prie�a tarp idealizmo ir materializmo transformuojasi į XX a. prad�ioje įsisąmonintą prie�prie�ą tarp realizmo ir romantizmo. Pirmoji romanti�kąją dvasią imasi ginti S. Čiurlionienė, jos idėjas palaiko J. Herbačiauskas, vėliau B. Sruoga. Tačiau ry�kus lietuvi�kojo mentaliteto polinkis į pozityvizmą, socialinę mąstyseną, prakticizmas ir nesugebėjimas abstrahuotis nuo egzistencinių (socialinių) problemų sprendimo konkretumo, trukdė įleisti gilesnes �aknis autenti�kam metafiziniam mąstymui ir idealistinei pasaulėjautai.

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje idealistinės pasaulėvokos aktualumo problemą atgaivina Vai�gantas ��idinyje� (1927 Nr. 10) pasirod�iusiu straipsniu �Romanti�kasis idealizmas sugrį�ta�. �iame straipsnyje Vai�gantas visą �monijos raidą interpretuoja kaip materializmo ir idealizmo kovą, o �io am�iaus blogybes sieja su materialistinės pasaulėvokos įsigalėjimu. Religinė savimonė �ią prie�prie�ą konvertuoja į visuotinę prie�prie�ą tarp Dievo ir �ėtono: �mes materializmui atstatome idealizmą. Stodami �iojo antrojo pusėje, sakome: materializmas � blogybė; jis velnias, idealizmas � gėrybė; jis � Dievas� (Tumas, 1927, 219). Taip Vai�gantas apsibrė�ia sisteminius savo koncepcijos rėmus, tačiau juos bent i� dalies sutapatina su istoriniais romantizmo rėmais: romantizmas tapatus idealizmui, tad yra dievi�kojo poliaus atstovas, kadangi �romanti�kojo idealizmo metafizika � pripa�inti dvasi�kąjį buvimą dvasi�kuoju visumos pagrindu, med�iagą pavergti dvasiai� (Tumas, 1927, 218). Vai�gantas bando teori�kai konkretizuoti Romantizmą kaip kultūrinę epochą, tačiau apibendrina jis būtent �temperamentiniu� pagrindu � romantizmą ne kaip estetinę koncepciją, bet kaip �esminį �mogaus sielos pasirei�kimą� (Tumas, 1927, 234).

Nepaisant to, kad Vai�gantas atsitiktinai atspėja romantizmo ir idealizmo homogeni�kumą, �ia giminyste Romantizmo esmė nėra i�semiama. Romantizmo ir idealizmo bendramati�kumas Vai�gantui virsta tapatumu. Kitais prigimtiniais Romantizmo po�ymiais tampa intraverti�kumas ir jausmingumas: �romantizmas yra �irdies, sielos dalykas, nuotaika, kuri viską nuda�o maloniu liūdesiu, kaip rudens rūkeliu, ir sukelia pasiilgimus. Romanti�kieji jausmai tedera jautrioms �irdims ir protams, kurie am�ių dvasią tiria� (Tumas, 1927, 221). Logi�kai i�vedant binarinę opoziciją prie�ingam poliui priklausytų ekstraverti�kumas ir racionalumas, o tai rei�kia, kad Vai�ganto skirstymas remiasi ta pačia formule, kuria meno skirstymą į sentimentalųjį ir naivųjį grindė Schilleris. Todėl Vai�ganto supratimu, romantizmas yra būtent tai, ką mes vadiname jausminguoju meno tipu ir kuris būdingas ne tik istori�kai konkrečiam momentui, bet kaip �mogaus sielos pasirei�kimo forma ar tos formos ypatumas būdingas visiems laikams ir epochoms. Prie� tokią pa�iūrą ketvirtis am�iaus iki Vai�ganto straipsnio grie�tai jau buvo pasisakęs lietuvių kritinę ir mokslinę mintį smarkiai įtakojęs B. Croce, kuris �Estetikoje� (1902) kra�tutinumu laikė po�iūrį, kad �alti ir linkę mėgd�ioti kūrėjai yra �klasikai�, o įkvėptieji � �romantikai� ir pan. Italų filosofas siūlė nepainioti istorinio ir teorinio po�iūrio, ir �ia nuodėme apkaltino net patį Schlegelį, kai �is ima kalbėti apie romantinę persų poeziją (Croce, 492). Ir kitas Jenos romantinio ratelio dalyvis L. Tieckas lygiai kaip ir Schlegelis romanti�kumą mąsto ne teori�kai, į Romantizmo paradigmą įvesdamas naują � poeti�kumo � segmentą (prozi�kumas lieka Klasicizmui): �Jeigu manęs papra�ytų pateikti Romantizmo apibrė�imą, tai a� to nepajėgčiau. A� nematau jokio skirtumo tarp poeti�kumo ir romanti�kumo� (cit. i� Friedel, 18). Toks buvo labai populiarus tarp romantikų po�iūris, kuris �kiekvieną pakylėtą pasaulio pajautimą leid�ia apibrė�ti kaip romantinį� (Friedel, 18), vadinasi, jau Homeras pretenduotų į romantiko titulą. Būtent taip ir darė patys romantikai, kuriems �tikras romantinės fantazijos centras, susitelkimas� buvo Shakespeare‛as (Schlegel, 1823, 292).

Vai�gantas gana konceptualiai dėsto, nors i� tikrųjų � referuoja F. Stricho knygoje �Deutsche Klassik und Romantik� nurodytas pagrindines Romantizmo savybes, kurių i�skiriamos trys: individualizmas (�individualizmas tai nėra egoizmas�35), nacionalizmas (tauti�kumas) ir 35 �iuo pabrė�imu Vai�gantas tarsi norėjo u�bėgti u� akių Bitės romantizmo kaip egoizmo charakteristikai. Straipsnyje �Mintys apie romantizmo esmę� (1929) Bitė pripa�įsta visuotinį romantizmo įsigalėjimą, kuris �ymi dvasinę �mogaus

86

universalizmas (�visos �monijos gerovės idėjos prasmėje�). �ių trijų pradų sintezę Vai�gantas laiko esmine romantinės pasaulėvokos ypatybe. Svarbiausias visų trijų pradmenų rai�kos tikslas � �dirbant skyrium asmenims ir skyrium tautoms� (Tumas, 1927, 225) pasiekti pasaulio dvasios u�sibrė�tą absoliučią egzistencinę harmoniją. Romantinėje pasaulėvokoje i�nyksta prie�taravimo santykis tarp individo ir tautos, tarp atskirų tautų ir atskirų individų. Vis dėlto Vai�gantas, nors ir kalba apie dvasią ir dvasingumą, tačiau santykiai tarp atskirų subjektų jo yra apibrė�iami socialinėmis, o ne metafizinėmis kategorijomis. Detalesnė istorinė �ių trijų pradmenų rai�kos ir jų sintezės analizė jau galėtų susiaurinti ir ry�kiau apibrė�ti chronologinius rėmus: akivaizdu, kad ankstyvaisiais viduram�iais vienvaldi�kai vie�patavo tik antrasis � nacionalinis, tiksliau, gentinis, pradmuo, o kiti du buvo arba �iauriai slopinami (individualizmas) arba dar nepribrendę (universalizmas, neskaitant krik�čioni�kojo universalizmo idėjos, kuri rei�kėsi būtent kaip idėja, o ne kaip psichinė ir socialinė realija), tačiau Vai�gantas tokios analizės nesiima.

Romantizmą Vai�gantas nusako kaip �ai�kiai pareik�tą idealistinį pasaulėvaizdį, vieną stipriausių idealistinių puolimų į bekra�tybes� (Tumas, 1927, 221), kuriam pagrindinį postūmį įgyti kultūrinės krypties pavidalą suteikusi Did�ioji Prancūzų revoliucija. Vai�gantui, pana�iai kaip ir Heine‛i, labai svarbu pabrė�ti vir�istorinę romantizmo prigimtį: �romantizmas Europos protuose ir �irdyse permanentinis� (Tumas, 1927, 222). Taip atsiranda prie�taravimas, kurį galima i�spręsti sosiūri�kojo kalbos sinchronijos-diachronijos principo pagalba: romantizmas yra �esminis �mogaus sielos pasirei�kimas�, tad egzistuojantis diachroni�kai, tačiau kartu jis įsikūnija ir konkrečios kultūrinės formos pavidalu sinchroni�kai. Tad idealizmas ir Romantizmas santykiauja kaip substancija ir jos aprai�ka, kaip esmė ir fenomenas. Kaip matome �iuo aspektu Vai�gantas nėra originalus, jis tęsia pakankamai gają Vakarų kultūroje Romantizmo (kaip ir kitų rei�kinių) kilmės interpretacijos tradiciją, nors, kaip atrodo, pačiam Vai�gantui opesnis u�davinys yra įrodyti tai, kad Romantizmas yra būti�kojo idealizmo aprai�ka. �ią tezę įrod�ius, atveriamas kelias ir lietuvi�kojo romantizmo įteisinimui, kadangi lietuvis turi tą pačią psichofiziologinę sąrangą kaip ir europiečiai, tad ir jo santykis su būtimi gali įgauti tuos pačius bruo�us.

Ginčytis su Vai�gantu, rei�kia ginčytis su XX a. prad�ioje nusistovėjusia Romantizmo samprata. Nesiveliant į tokį ginčą reikia tik atkreipti dėmesį į tai, kad istorinio ir teorinio po�iūrio simbiozė XX a. prad�ioje leido Romantizmo sąvoka apibrė�ti visą tą europieti�kosios kultūrinės sąmonės procesą, kuris prasidėjo XVIII a.viduryje ir truko iki XIX a. pirmųjų de�imtmečių. Kitaip tariant, tuo metu Europoje vykęs dvasios fermentacijos procesas suvokiamas kaip vieningas ir visuotinis rei�kinys. Toks po�iūris atrodytų ganėtinai paradoksalus jau vien dėl to, kad pati Vai�ganto i�dėstyta koncepcija verstų i�skirti jei ne atskirų autorių, tai bent jau atskirų tautų kultūrinės savimonės savitumą. Į�velgti diachroninį kokybinį �io mentaliteto skirtumą � gal kiek per sunkus u�davinys net ir XX a. prad�iai. Savo fundamentaliojoje studijoje �Goethe‛ės epochos

krizę, sąlygotą romantikų atotrūkio nuo �emės reikalų: �romantikai labai auk�tai siekė ir netruko įsitikinti, kad tose auk�tybėse jie vieni pasiliko, niekieno nelydimi, nesuprantami.� (Petkevičaitė-Bitė, 110). Bitės samprotavimų teorinis lygis ir faktinis patikimumas menkas, apie juos galima būtų ir nekalbėti, jeigu juose nei�ry�kėtų grie�tai pabrė�iamas neigiamas po�iūris į individualizmą, individualią jauseną ir egzistencinius poreikius. Romantizmas kyla i� �mogaus vienatvės, jis yra asocialus ir todėl amoralus. �Romantikai � tai individualistai, nes jie dideli savimylos (egoistai), kurie mato visą laimę savo jautrumo, savo �irdies patenkinime� (Petkevičaitė-Bitė, 110). Pagrindinis estetikos siekis yra i�laikyti harmoningą santykį tarp ��irdies, proto ir dorovės�, tačiau romantikas sugriauna �ią harmoniją, klausydamasis tik savo �irdies balso ir nesilaikydamas kitų estetikos principų. Bitė karingai atmeta Čiurlionienės knygoje �Lietuvoje� keliamą idėją, jog lietuvių tautos mentalitetui yra svetimas realizmas ir artimas romantizmas. Suprie�indama individualizmą ir tautinio i�sivadavimo judėjimą, Bitė grie�tai atmeta romantizmą kaip svarbiausią lietuvių nacionalinio i�sivadavimo judėjimo �altinį: tautinio atgimimo �judėjimą tvėrė ne angelų, i� dangaus nu�engusių, o vien tik �monių rankos, �monių u�sidegusios �irdys, �monių stipri valia � ir tai �monių ne egoistų ir dekadentų, u�siėmusių vien savo �a�� rūpinimos ir tobulinimos, bet �monių, kuriems jų nuskurdusios ekonomi�kai ir dvasi�kai visuomenės gerovė buvo brangesnė u� jų pačių i�sikėlimą, ramumą, dagi ne sykį u� jų pačių dvasios alkį� (Petkevičaitė-Bitė, 123-124). Kad toks imoralus romantikas virstų moraliu realistu, reikalinga auk�tos kultūros siela, idant �moguje nutiltų jo asmens i�auk�tinimo arba jo �eimynos i�auk�tinimo noras (tai jau akmuo į �dekadentų� Čiurlionių �eimos dar�ą).

87

dvasia� (5 tomai, 1923-1958), Korffas į vientisą rei�kinį, viduje suskylantį į keturias fazes (Sturm und Drang, Klassik, Früromantik, Hochromantik), sujungia visą minėtą laikotarpį, tačiau į jį neįsileid�ia svetimtaučių. Ma�daug tuo pat metu Jacques Barzunas sukritikuoja po�iūrį į romantizmą kaip į savo am�iaus neurozę: �tikrovės tyrinėjimas buvo svarbiausias romantinio meno siekimas� � romantikai atrado ne �svajonių pasaulį, į kurį pabėgama, bet tikrovės pasaulį, kuriame gyvenama� (Barzun, 58). De�imtmečiu vėliau garsus anglų kritikas Abramsas knygoje �Lempa ir veidrodis� dėl klasicistinės estetinės savimonės vie�patavimo angli�kąjį romantizmą (Coleridge, Wordsworthą, Byroną ir Shelley) perkelia į neoklasicizmo lentyną. Rei�kinio samprata imama diferencijuoti, atrandami kriterijai, kurie anksčiau nebuvo pastebėti ir aktualizuoti, bet kuriais remiantis anksčiau homogeni�kais laikytuose rei�kiniuose į�velgiami jų esmę i�rei�kiantys heterogeni�ki veiksniai.

Atid�iau patyrinėję vai�ganti�kąją romantizmo sampratą, pateiktą straipsnio III skyriuje, pamatysime, kad Vai�gantas čia dėsto anaiptol ne romantikų koncepcijas, o pagrindines vieno svarbiausių Veimaro Klasikos teorinių veikalų � Johanno Herderio veikalo �Idėjos �monijos istorijos filosofijai� mintis, vadinamąją dalies � visumos teoriją, i� kurios vėliau i�augo garsusis Schleiermacherio hermeneutinis trikampis. I� jų i�augo ir Humboldto trilypio subjektyvumo � individo subjektyvumas, tautos subjektyvumas, �monijos subjektyvumas � formulė, kuria Humboldtas ma�daug tarp 1795 ir 1800 metų palaipsniui ima keisti nusistovėjusią dvilypio � individo ir �monijos � subjektyvumo dichotomiją, darydamas didelę įtaką romantinei �mogaus ir istorijos sampratai.

�vietėjo Herderio mintys labai smarkiai įtakojo romantinę �mogaus, tautos ir �monijos sampratą, � ir jau vien dėl to galima būtų abejoti teiginiu, kad romantizmas yra neigiama reakcija į �vietėji�kąjį racionalizmą, tačiau romantikai �ių idėjų nekopijavo aklai, bet jas sublimavo į naują kokybinį būvį: fizinė individo ir visumos jungtis jiems tampa metafizine (dvasine, psichologine) jungtimi. Individas jiems yra toks pat Universumas kaip ir �monija ar tauta, kiekvienoje dalelėje atsispindi visuma, o ne tik dalis sudaro visumą. Būtent dėl to dalių, i� kurių sudaryta visuma, specializuotas suvokimas, Schleiermacherio nuomone, į auk�tesnį laipsnį pakelia ir pačios visumos suvokimą. Riba tarp herderi�kojo �vietimo, Weimaro klasikos ir Romantizmo koncepcijų pasidaro vizualiai sunkiai apčiuopiama, o turint omenyje Herderio įtaką Romantizmui gali būti ir visai nutrinta.

Tai, ką dėsto Vai�gantas galima pavadinti svarbiausių Veimaro Klasicizmo socialinių-istorinių idėjų refleksija, �altinio, i� kurio gyvybinių jėgų pasisėmė Romantizmas, bet kuris pats nėra Romantizmas, aptikimu. Savo spėjimo, kad Romantizmas yra vir�-istori�ka �mogi�kosios prigimties rai�ka, patvirtinimui Vakarų Europos ir krik�čionybės istorijoje Vai�gantas randa daugybę pavyzd�ių, įrodančių, kad individualizmas vertinamas buvo ne tik XVI a., bet jau ir �v.Augustino. Tokia racionalizacija paruo�iama dirva lietuvi�kojo turinio įvedimui į Romantizmo paradigmą � lietuvio siela tokia pat kaip ir visų, todėl ji gali reik�tis Romantizmo forma. Apie gilesnes kultūrinio rei�kinio prie�astis Vai�gantas nesusimąsto.

�ie sofistiniai instrumentai ypač padeda ai�kinantis Romantizmo likimą lietuvi�kojoje kultūrinėje dirvoje. Lietuvio prigimtis yra �romanti�kai melancholinga, svajinga, ka�ko pasiilgusi ir misti�ka�, todėl �romanti�kasis idealizmas tiek yra savas gaivalas�, kad be jo lietuvis tiesiog regresuotų ar visai u�trok�tų (Tumas, 1927, 229). Taip psichologiniai ypatumai tampa kultūrinio rei�kinio pamatu, todėl pakanka būti tikru lietuviu ir autenti�kai i�reik�ti savo dvasią, kad pasiektum tai, ką vokiečių romantikai pasiekė po ilgų tiek savo tautos, tiek individualių dvasinių pratybų, nes bent jau apie savo meną ir savo epochą vokiečių romantikai kalbėjo kaip apie pakankamai subrendusios dvasios vaisių. Akivaizdu, kad Vai�gantui jėga, kūrėjui suteikianti romanti�kumą, yra ne paties kūrėjo dvasinis ar intelektualinis turinys, bet tam tikra vir�-asmeninė substancija (kolektyvinė pasąmonė), su kuria individą sieja biologiniai ar reprezentaciniai saitai. Dėl to vos ne visus lietuvių ra�ytojus nuo Strazdo, Po�kos ir Daukanto iki Maironio, Jak�to, Krėvės, Putino Vai�gantas sura�o į romantikų gretą, o romantizmo prad�ią Lietuvoje nukelia nuo �Au�ros� ir Basanavičiaus į Mikalojaus Dauk�os ir Vilniaus universiteto laikus.

88

I�skirtinė �lietuvi�kosios� straipsnio dalies ypatybė yra ta, kad i� trilypio romantizmo modelio Vai�gantas eliminuoja du, lietuvių kultūrinėje savimonės neaktualizuotus dėmenis, ir susitelkia tik ties t a u t i � k u o j u jo apibrė�tos romantinės pasaulėvokos aspektu, nors prie� tai buvo akcentavęs, kad �romantininkų universalizmas � auk�čiausis pasirei�kimas ir galutinis tikslas be galo tobūlėjančios individualinės sąmonės� (Tumas, 1927, 226), apie kurią nustojama kalbėti, kai tik pereinama prie lietuvi�kojo problemos aspekto. Darosi ai�ku, kad Vai�gantui ankstesnė teorija tik tam ir tebuvo reikalinga, kad kultūri�kai įteisintų tauti�kumo jausmą ir �į nacionalinio i�sivadavimo �viesoje sustiprėjusį tauti�kumo jausmą, totalizuojantį ir niveliuojantį tautinę bendruomenę iki organi�kai vientiso ir nedalaus subjekto36, skelbia svarbiausiu lietuvi�kojo romantizmo legitimacijos argumentu. Lietuvi�kojo romantizmo definicijoje kiti romantinės pasaulėvokos du dėmenys � individualizmas ir universalizmas, asmenybė ir �monija � dar nefunkcionuoja. Būtis individualiu ir universaliu pavidalu apskritai lietuvio kultūrininko sąmonės dar nėra pastebėta ir aktualizuota, nekalbant jau apie vertybinio statuso joms suteikimą, tačiau kaip pastebi Northropas Frye‛us, did�iulis romantizmo nuopelnas kaip tik ir buvo tas, kad �romantizmas moderniai sąmonei suteikė pojūtį, kad visuomenė gali vystytis ar progresuoti tik individualizuodamasi, būdama kantriai toleranti�ka ir nuolaidi leisdama individui rasti identitetą jos viduje, net jeigu taip darydamas jis atmeta daugumą tos visuomenės konvencionalių vertybių� (Frye, 48). Vai�ganto po�iūris kardinaliai prie�ingas.

Straipsnyje �Romanti�kasis idealizmas sugrį�ta� Vai�ganto pateikta romantizmo samprata gana eklekti�ka ir atskiros jos dalys menkai tarpusavyje dera. Atrodo, kad iki tol Vai�gantas turėjo tik savo impresijomis grįstą koncepciją, kurią �iame straipsnyje bandė sutvirtinti teori�kai, tačiau pakankamai neįsigilinęs į analizuojamą rei�kinį. Kaip nurodo A. Jurgutienė, vai�ganti�kosios �romantinio idealizmo s u g r į � i m o teorijos� pirminiai pamatai buvo i�kloti lenkų kritiko I. Matuszewskio, kuris romantizmą ai�kina �Slowackio kūrybos pagrindu kaip ‛am�inąjį idealizmą‛, kurio ilgesys niekada nedings i� �mogaus sielos� (Jurgutienė, 73). Į lietuvi�kąją dirvą �ias idėjas persodino J. Herbačiauskas ir S. Kymantaitė-Čiurlionienė, padėję taip pat ir Vai�gantui susidaryti savą Romantizmo sampratą. Tačiau Matuszewskio mintys nedera su �vietėji�ka Herderio koncepcija, kurią Vai�gantas sukonspektavo i� jo nenurodytų �altinių, ir galų gale prakti�kai taikoma �i dvilypė teorija įgauna visi�kai savaranki�ką naują, bet lietuvi�kai autenti�ką pavidalą, dėl ko ji ir įgyja i�liekamąją vertę.

Romantizmas kaip savitas stilius Jau kitame ��idinio� numeryje į Vai�ganto i�dėstytas mintis polemi�ku straipsniu

�Idealizmas ir romantizmas� atsiliepė V. Mykolaitis-Putinas, kuris i�kart nurodė, kad Vai�gantas sulieja teorinį ir istorinį aspektus. Romantizmo esmės, anot Putino, �nei�kelia nei individualizmas, nei tauti�kumas, nei universalizmas <...>, nei kiti įvairiose �mogaus veikimo srityse palikti jo

36 Tokią terapinę tauti�kojo jausmo veikimo jėgą romane �Pragiedruliai� nusakė pats Vai�gantas: �Tėvynės meilė gaubė ano laiko veikėjus, be jokio politikos krypsnių skirtumo tautininkus, lietuvių atgijimo tėvus� (Vai�gantas, 1989, 280). Tuo pačiu ne tik neutralizuojamas �politikos krypsnių skirtumo� keliamas nepasitenkinimas � tauta totalizuojama (konsoliduojama) politiniu at�vilgiu, bet i� vertybių skalės eliminuojamas individualizmas, kurio pagrindinė savivokos priemonė � meilės jausmas. �is jausmas turi jungti ne individą ir individą, o individą ir tautą, t.y. individą pajungti tautai. Individualizmo paaukojimas tautiniams interesams Vai�gantui ir yra auk�čiausias individualizmo tikslas, tačiau toks pasiaukojimas, objektyviai �velgiant, individą sunaikina, o ne i�laisvina. Tad vai�ganti�ka romantinio individualizmo adoracija įmanoma tik kardinaliai per�iūrėjus, tiksliau, i� esmės sukeitus individualizmo ir nacionalizmo sąvokas. Analogi�kas i�vadas padaro ir A. Tere�kinas, bandydamas Maironio poetinį �odį įvesti į naują prasmių kontekstą. Kritikas tvirtina, kad �XIX am�iaus nacionalizmas, atsidavęs tėvynės vizijai, kontroliuoja vyro seksualinius instinktus, jo aistras nukreipdamas į auk�tesnį tikslą: �mogi�kumo stereotipas čia esmi�kai i�vaduotas nuo juslumo�, kaip įrodo ir Vai�ganto atvejis, �tikra meilė per�engia intymius individų ry�ius ir apglėbia visą tautą� (Tere�kinas, 83, 85). Tai rodo lytinės meilės baimę ir pastangas į nesąmoningumo sferą i�stumti tą pasąmoningosios psichikos energiją, kurios įsisąmoninimas kaip tik ir yra pagrindinis sąmonės individuacijos proceso variklis. Tad kalbėti apie �individualinę sąmonę� vai�ganti�koje romantizmo sampratoje mes neturime jokio pozityvaus, neracionalizuoto pamato.

89

pėdsakai�, ir Putinui nepasidaro ai�ku, kuo skiriasi romanti�kasis idealizmas nuo idealizmo apskritai (Mykolaitis-Putinas, 1989, 197). �velgiant i� �io ta�ko, sako Putinas, pakartodamas tuos pačius argumentus kaip ir Croce, romantikais reikėtų pripa�inti ir Eschilą, Dante‛ę, Shakespeare‛ą ir net Napoleoną bei Leniną su Hitleriu (pastarojo pavardė atsirado vėlesnėse straipsnio redakcijose). Idealizmas i� tikrųjų stovėjo prie romantizmo lop�io. Tačiau tai buvo nei idealistinė pasaulėjauta, nei bendra pasaulėvokos kryptis, o labai konkreti idealistinės pasaulėvokos aprai�ka � idealistinė vokiečių filosofija. Ne vokietis ir ne romantikas B. Croce‛ė, daręs nemenką įtaką lietuvių kritinės minties tapsmui, ai�kiai pastebėjo, kad romantinės estetinės nuostatos (Kunstanschauung) i�rai�kos i�baigtumą įgauna tik perėjusios per vokiečių klasikinę filosofiją, kuri joms suteikia stipriausią vidinį ry�į ir sistemingumą (Croce, 302).

Pripa�indamas Vai�ganto nurodytas romantinės pasaulėvokos ypatybes Putinas vis dėlto did�iausią dėmesį skiria stiliaus � �vienintelio srovės vieningumo principo� � svarbai: �stilius yra konkretus ir regimas meno krypties �enklas� (Mykolaitis-Putinas, 1989, 198). Stilių sąlygoja kūrėjo generuojami psichiniai procesai, kurių specifiką nulemia kūrėjo tipas, todėl stilius yra pajėgus smarkiai transformuoti netgi idėjinį turinį. Savo koncepciją Putinas pagrind�ia jo adoruoto meno istoriko H. Wölfflino knygoje �Pagrindinės meno istorijos sąvokos� i�dėstyta meno stilių klasifikacija, paremta penkeriopomis binarinėmis opozicijomis: linija � tapybi�kumas, plok�tuma � gelmė, u�daroji forma � atviroji forma, daugingumas � vieningumas, ai�kumas � neai�kumas. F. Strichas �į dėsnį pritaiko literatūrai ir nustato, kad pirmasis (linijos) stilius atitinka klasicizmą, o antrasis (tapybi�kumo, miglotumo) stilius � Romantizmą: ��iais dviem stiliais rei�kiasi pagrindinė am�inybės ir viso meno idėja: klasikoj � tobulas i�baigtumas (Vollendung), o romantikoj � bekra�tybė (Unendlichkeit) (Mykolaitis-Putinas, 1989, 199). Tačiau tokia stilistinė dichotomija taip pat nėra teorinė, ji kyla i� kūrėjo temperamento, kaip kadaise tragedijos ir komedijos bei kitų �anrų skirtumus, grįstus kūrėjų charakteriu ir dorovingumu, nusakė Aristotelis37, o vėliau ir Schilleris (sentimentalus-naivus). Klasifikacinį savitumą �iems stiliams suteikia �istorinis gyvenamo laiko momentas�, veiksnys, kurį Putinas pasiskolina i� to paties Herderio.

Tad ir Vai�gantas, ir Putinas savo teorines koncepcijas i�augina i� Veimaro Klasicizmo ideologo J. Herderio koncepcijų. Istorinės epochos savitumą, įsispaudusį ir suformavusį XVIII a. pab. ir XIX a. prad�ios romantinio stiliaus savitumą, Putino nuomone, visų pirma sąlygojo ta pati reakcija į racionalizmą, kurią Putinas pavadina �vadinamojo ‛�vietimo am�iaus‛ idėjų bankrotu� (Mykolaitis-Putinas, 1989, 199). �iuo at�vilgiu Putino interpretacija nedaug kuo skiriasi nuo Vai�ganto, nebent tik tuo, kad Putinas matyt ne be rusų formalistų įtakos ypač sureik�mina stiliaus svarbą, o Vai�gantui svarbesni atrodo ideologiniai � individo ir bendruomenės santykių � dalykai.

�velgdamas i� stiliaus prioriteto pozicijų, bet anaiptol nesistengdamas įrodinėti, kad �lietuvių romantikai visi�kai neatitinką voki�kojo romantizmo estetikos� (Zaborskaitė, 1997, 183), Putinas yra gerokai kriti�kesnis lietuvių literatūros visuotinio suromantinimo po�iūriu. Tas ir suprantama. Jeigu Vai�gantas i�sirenka antrąją i� trijų savo i�skirtų romantinės pasaulėvokos ypatumų � tauti�kumą � ir jo rai�ką į�velgia did�iojoje dalyje lietuvi�kų kūrinių, tai Putinas tuose pačiuose kūriniuose neberanda savo apibrė�to romantinio stiliaus, o minėtus tris ypatumus jis laiko neesminiais. Tad ir romantizmo ribos Putino akimis yra gerokai siauresnės, dar daugiau � �tikrojo, gryno romantizmo lietuvių literatūroj niekad nėra buvę� (Mykolaitis-Putinas, 1989, 201). Putinas taikliai pastebi, kad �senovės meilė ir idealizavimas savaime nėra dar romantizmo po�ymiai. Ta meilė ir tas idealizavimas romantizme turi reik�tis tam tikru stilium ir kilti i� romanti�kos dvasios sukurtos pasaulė�valgos� (Mykolaitis-Putinas, 1989, 201). Vaizdavimo objektą � kūrinio tematiką ir problematiką � Putinas nuspalvina savita stiliaus ir pasaulė�valgos, suformuotos tam tikros epochos, spalva. Tokio romantinio atspalvio neturintys D. Po�ka, M. Valančius, netgi Vydūnas, pagaliau ir pats Vai�gantas, �kurio stilius, charakteristikos, vaizdai pasi�ymi dideliu reljefingumu, kontūringumu ir daiktingumu� (Mykolaitis-Putinas, 1989, 204). 37 �Poezija susiskirstė pagal [poetų] charakterių būdingąsias savybes: rimtesnieji poetai ėmė imituoti kilnius veiksmus ir tokius pat �mones, o menkesni poetai � blogų �monių veiksmus; pastarieji i� pat prad�ių kūrė pa�aipias eiles, tuo tarpu pirmieji � himnus ir panegirikas� (Aristotelis, 281).

90

Esminio skirtumo tarp Vai�ganto ir Putino koncepcijų nėra � abu jie remiasi �vietėji�komis Herderio istoriosofinėmis bei estetinėmis teorijomis, abu sureik�mina i�orinius meno kūrinio po�ymius ir abu � tas jau buvo tapę iki �iol gyvuojančia tradicija � neanalizuoja pačių romantikų, ypač tokių kaip Fr. Schlegelis, Fr. Schleiermacheris, Novalis, W. Wachenroderis, Fr. Schellingas ir kt., teorinių koncepcijų ar meninių veikalų. Vai�gantas sureik�mina tik tokius autorius kaip madam de Staël ar V. Hugo, kurie jokios �ymesnės įtakos Romantizmo estetikos formavimuisi nepadarė, juo labiau Byronas ar Mickevičius.

Tiek Vai�gantas, tiek Putinas, tiek vėliau prie jų diskusijos prisidėję Bičiūnas ar Juodelis, i� esmės tęsia XIX a. prad�ios romantizmo diskursą, kuriame dominuoja Schillerio i�skirtieji naivusis ir sentimentalusis poetų tipai, o tai yra Jungo i�skirtų dviejų psichologinių temperamentų � intravertinio ir ekstravertinio � vir� laiko i�kylanti rai�ka estetinėmis formomis. Tuo pačiu visi�kai neanalizuojami tos ypatingos estetinės-filosofinės savimonės, kuri susiklostė iki XIX a. prad�ios Vokietijoje, rai�kos principai. Kaip tik todėl paradoksalus atrodo Goethe‛ės priskyrimas romantikams (�Jaunojo Verterio kančios�), nepaisant to, kad pats Goethe grie�tai i�sigynė savo giminystės su Romantizmu, o romantikai, gerbdami ir did�iuodamiesi Goethe‛ės genijum, vis dėlto nepriėmė jo �vietėji�kai racionalistinės pasaulė�valgos principų. �is diskursas turėjo savo logiką ir atliko labai svarbų vaidmenį įsisąmoninant estetinės rai�kos būdų įvairovę (nors Goethe ir gyvenimo pabaigoje sakė, kad �sveikas� yra tik jo atstovaujamas klasikinis menas). Tačiau �io diskurso objektas yra anaiptol ne ta estetinė savimonė, kuri ilgainiui buvo suvokta kaip romantinė estetinė sistema. �Romantizmo ir realizmo pradai, kaip visų tautų literatūros istorija neginčijamai yra įrod�iusi, yra am�ini ir bus visada tokie <�>� (Gira, 70), irgi 1927 m. be ma�iausios abejonės teigė L. Gira, abi �ias tendencijas taip pat laikydamas prigimtinėmis meninės rai�kos formomis, visas kitas laikydamas �i� svetur einančiomis srovėmis�. O tai dar sykį įrodo, kad lietuvių romantizmas formavosi ir buvo reflektuojamas kaip emocinis-psichologinis, o ne filosofinis-intelektualinis santykis su savo objektu visų pirma �tautos gyvenimo faktais�, kitaip tariant, �odis �romantinis� i�lieka epitetu, �yminčiu psichologinį nusiteikimą, o ne terminu, �yminčiu ypatingą estetinę koncepciją. Praktikoje romantinis lietuvių ra�ytojų nusiteikimas da�niausiai atsiremdavo į sentimentalistinį modelį (pradedant Baranausko �Anyk�čių �ileliu� ir baigiant Maironio �Trakų pilimi�38), kurį atitinka pasaulėjautinis, o ne pasaulėvokinis romantizmui būdingas idealizmas.

******* Publikuota straipsnio versija: Tarp teorinės ir istorinės romantizmo sampratos. Lituanistica. 2003. Nr. 2. P. 82-92. Prieiga

per internetą: http://images.katalogas.lt/maleidykla/lit32/L-082.pdf (�iūrėta 2008-05-06).

38 Plačiau apie tai �r. Lazdynas G. �Romantinė elegija� ant lietuvi�kų griuvėsių. Darbai ir dienos. Nr. 3 (12). P. 173-188.

91

II MI�KO IDEALUMO EMPIRIKA �ANYK�ČIŲ �ILELYJE�

�kalnai kelmuoti pakalnės nuplikę...� Antano Baranausko poemos �Anyk�čių �ilelis� recepcija lietuvių literatūros moksle

paradoksaliai sustingo nuo pirmojo poemos interpretatoriaus Stanislovo Dagilio laikų. Ir XIX a. pabaigoje, ir po �imto metų poemos suvokimas buvo grind�iamas mimetiniais klasicistinės estetikos principais, kuriuos Jacques Delille‛is, vienos garsiausių klasicistinės apra�omosios poemos39 �Sodai� (1782) autorius, nusakė tokiais �od�iais: �Stebėk, pa�ink, imituok gamtą� (�Observez, connoissez, imitez la nature�) (Delille, 33). XIX a. pabaigoje � XX a. prad�ioje lietuvių ra�ytojai �į principą suvokė kaip maksimalų artumą kopijuojamam modeliui.

Apra�omosios poemos �anras kūrinio interpretaciją kreipia savitikslio �gamtos gro�io apra�ymo� linkme ir eliminuoja bet kokią gilesnę �Anyk�čių �ilelio� prasmę. Tuo pačiu interpretavimui paliekama tik pirmoji kūrinio dalis, kaip tik ir apra�anti mi�ką. Dėl to �Anyk�čių �ilelis� lieka bene labiausiai neįprasmintu kūriniu lietuvių literatūros istorijoje.

Nepaisant to, kad jau pirmosiomis kūrinio eilutėmis poetas prane�a, kad jis kalbės apie nebe-gra�ią gamtą, apie prarastą ir praeityje likusį mi�ko gro�į, �ie �od�iai nustatant poemos sukūrimo paskatas ir meninius tikslus lieka nei�klausyti, tarsi bijant, kad negra�i gamta nebegalės įkvėpti kūrėjo: �Anyk�čių �ilelis� yra ir lieka visų pirma gimtosios �emės gro�io poetizacija� (Zaborskaitė, 1968, 105), kurios siekimą Jonas Ri�kus netgi paverčia vienu i� esminių poemos genezės veiksnių: �Para�yti poemą Baranauską skatino ir gimtojo kra�to gamtos gro�is. Anyk�čių �ilelis, kurį apdainavo poetas, yra gra�us mi�kas� (Ri�kus, 213).

Skirtingai nuo vėlesniųjų tyrinėtojų S. Dagilis neteikė didesnės reik�mės poetinei �Anyk�čių �ilelio� rai�kai, teigdamas, kad meninę poemos vertę sąlygoja idėjinė rai�ka. A. Baranausko poemą Dagilis pasirenka kaip tobuliausią lietuvių poezijos pavyzdį, norėdamas �Au�ros� skaitytojams akivaizd�iai apibrė�ti skirtumą tarp poezijos ir prozos. Poezijos paskirtis � daiktus nupie�ti tokius, kokie jie turi arba neturi būti; �poezija yra i�rei�kimu tobulos gro�ybės, taip vadinamo ie�kinio (idealo), t. e. mislyje tiktai i�statomo paveikslo tobulybės, kurio ir nėra visame pasaulyje, bet kokiu pagal i�mones poeto galėtų ir turėtų būti tas ar kitas daiktas, atsitikimas arba �mogus (...)� (Lietuvių, 157).

Anyk�čių �ilelis, S. Dagilio teigimu, kaip tik ir yra toks objektas, kurį poetas pasirenka �tiktai kaip medegą�, savo idealioms vizijoms realizuoti. Ne mi�kas Baranauskui suteikia idealo pojūtį, bet idealo pojūtis nukreipiamas į mi�ką ir atitinkamai transformuoja jo realų turinį: �Poetas neesti vergu tikros būtybės�. Poetas surenka ir atrenka paskiras mi�ko daleles taip, kad jo puoselėjami gro�io idealai perkurtame mi�ko paveiksle tampa regimi ir patiriami. Ir tada �i� tiesų mes, skaitydami ��ilelį�, tarytumei savomis akimis regime ko�ną �olelę, ko�ną medelį ir anuos putinus, krauju varvančius, ir kvietkuotas, lygias, geltonas kaip �vakes pu�eles, jaučiame visus tuos kvapus �olelių, tą pastebėtiną tylą mi�ko vidunaktyje, girdime trenksmą ir o�imą mi�kinių gyventojų ir sutartines pauk�telių, dyvynai skambinančias mi�ką dienai au�tant. Tokie tobuliausio prakilnumo abrozai, mums beskaitant, taip smarkiai u�gauna jausmus, taip sujudina �irdį, jog ir mes lygiai su Anyk�čiais d�iaugiamės dėl nei�pasakytos gro�ybės �ilelio ir lygiai su jais a�aras liejame dėl tos gro�ybės i�naikinimo� (Lietuvių, 157).

Poetas tendencingai atrenka ir apvalo empirinę med�iagą ir i� jos sukuria naują, poetinę empiriką, kurią pateikia mūsų pojūčių analizei. Jis ne tik dailiai surikiuoja visus mi�ko gra�umynus, bet ir pary�kina kai kurias, paprasta akimi sunkiai į�velgiamas detales. Būtent todėl ne realusis mi�kas, kuriame nėra �ios idealios tvarkos ir meninės atrankos, o poetinis �Anyk�čių �ilelis� taip smarkiai u�gauna skaitytojo jausmus.

39 �iam �anrui V. Zaborskaitė teisėtai priskiria ir A. Baranausko �Anyk�čių �ilelį� (Zaborskaitė, 1982, 169).

92

Vis dėlto ir Dagiliui poema tėra savitikslis gamtos poetizavimas. �iuo keliu suko ir visos vėlesnės �Anyk�čių �ilelio� interpretatorių kartos, kurios, tiesa, rėmėsi daugiau Maironio 1906 m. įteisinta, o 1923 m. gra�iau suformuluota mintimi, kad ��Anyk�čių �ilelio� turinys neka�koks: yra tai poeti�kas apra�ymas, kaip i�rodė �ilelis kitados su savo įvairiausiais grybais, med�iais, �vėrimis, pauk�čiais, kuo buvo mi�kai lietuviams senovėje, ypač �ventieji mi�kai dar pagonijos laikuose�, o �skaitydamas tą trumputį 34340 eilių veikalėlį, u�simir�ti nesąs mi�ke: rodos, savo akimis matai tai jo pu�is �alias, lieknas, grynas, girdi, kaip giria �lama, ū�ia, siaud�ia, klausais pauk�čių ir �vėrių kalbą, net jauti girios kvapą� ir t.t. (Maironis, 754).

Tokį po�iūrį aidu sutartinai atkartoja tiek S. Čiurlionienė, Vai�gantas, M. Bir�i�ka, tiek ir XX a. pabaigos tyrinėtojai, besiremiantys atpasakojimo to, ką poetas empiri�kai mato, girdi, uod�ia, junta, metodu: Anyk�čių �ilelio �gro�is vaizduojamas labai pastabiai. Atskleid�iama mi�ko gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Čia matome gūd�ias tankmes ir saulės nu�ertas palaukes, mi�ką įvairiausiu metų ir paros laiku� (Ri�kus, 214), atpasakoja J. Ri�kus, o R. Mik�ytė tęsia: �Poetas skaitytoją ved�ioja po Anyk�čių �ilelį, sustodamas prie samanų, uogų, krūmų ir med�ių, leid�ia įsiklausyti į �vėrelių, pauk�čių balsus. Lyriniuose poemos vaizduose atgyja �ilelio spalvos, kvapai, garsai, netgi tyla� (Mik�ytė, 74). Jeigu tik imamas kelti prasmės klausimas, kodėl poetas ved�ioja skaitytoją po mi�ką, i�kart grį�tama prie pirminio teiginio apie norą apdainuoti gra�ią tėvi�kės gamtą. Tačiau nenorima pastebėti, kad poemoje apdainuojamas ne esamas, bet buvęs gamtos gro�is: �Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę, kas jūsų gro�ei senobinei tiki?�.

Tad galima būtų paklausti, ar tikrai poetinis �Anyk�čių �ilelio� statinys apsiriboja siaurai suprastu mimeti�kumu � savitiksliu gamtos apra�ymu, u� kurio nebeslypi jokia gilesnė idėja? Tiriant prasminį kūrinio klodą �iuo atveju reikia kelti klausimą ne ką ir kaip pavaizdavo Baranauskas, o kodėl savo vaizdavimo objektu jis pasirinko būtent mi�ką.

Romantinis ver�imasis į ateitį Romantinėje pasaulėvokoje, su kuria tradici�kai įprasta sieti Baranausko meninį metodą,

funkcionuoja du idealumo planai: �Senieji laikai � i� idealo, naujieji � į idealą� (Novalis, 58), sako vienas garsiausių ankstyvųjų romantikų Novalis. Idealas senovėje romantikams yra tapatumo Gamtos poliui, vienovės su gamta būsena, o ateities idealas veda į tapatumą Kultūros poliui. Tačiau tarp �ių dviejų laikų yra įsiterpusi dabartis: praeities idealo praradimo ir ateities idealo neįsikūnijimo būsena.

Romantikais laikomų Baranausko bei Maironio laiko skalėje nėra būtent to laiko dėmens � ateities � į kurį visa savo esybe ver�iasi romantikai. Geriausiu atveju galime kalbėti tik apie sugrį�usius senuosius laikus. Mi�kas ateityje, o tuo pačiu ir ateitis kaip gyvybinės rai�kos plotmė Baranauskui nepriklauso idealumo paradigmai, kadangi ateitis dar nėra įsisąmoninta kaip pozityvios kultūrinės rai�kos pasekmė. Kaip puikiai parodė V. Kavolis, ateitis Baranauskui yra patikimai u�konservuota praeitis su savo idealo rūmais, kuriuos �mogus privalo i�saugoti, o ne sukurti naujus (Kavolis, 462-463), dabartis poetui tėra i�krypimas i� �pirmyk�čio kelio� (Baranauskas, 1996, 10). Tad i� tikrųjų idealumo pojūtį Baranauskui spinduliuoja ne praeitis ir ne mi�kas patys savaime, bet tai, kas slepiasi u� jų, tai, ką atskleid�ia mi�ko buvimas praeityje � būties ir pasaulio pastovumą ir nekintamumą. Dabartis negatyvi ne dėl to, kad joje nėra mi�ko, bet dėl to, kad joje i�ry�kėja pasaulio kitimas, �ymintis judėjimą nuo pirminės aukso am�iaus būsenos, natūraliose formose sustingusio pasaulio. Ateities bijomasi, kadangi ją atne�a pastovumo pamatus i�judinanti aktyvumo energija.

Laiko vertės problema implikuoja klausimą, ar Baranauskas tik sugretina praeitį ir dabartį, ar praeitis ir dabartis reik�mingos tik kaip dvi egzistenci�kai prasmingo objekto ar aplinkybių

40 Turėtų būti 342 eilučių � Weberio 1881 m. leidime, kuriuo remiasi Maironis, eilutės buvo skaičiuojamos nuo pavadinimo.

93

ypatingos būsenos momentai? Kitaip tariant, ar Baranauskas ilgisi praeities su visu jos turiniu, ar ilgisi tik tam tikro objekto ir jam visi�kai nesvarbu, kurioje laiko plotmėje �is objektas yra.

Romantinė ateities dimensija atsiranda tik lietuvių neoromantikų sąmonėje, ir ji smarkiai keičia Baranausko sumodeliuotos egzistencinės situacijos vertybinius i�matavimus. Akivaizd�iai polemizuodamas su Baranausku apsakyme �Skerd�ius� V. Krėvė pabando i� Baranausko perimti teptuką ir nutapyti kitokį �ilelio vaizdą � empiri�kai tą patį, bet jausmi�kai skirtingą.

Senojo Lapino akimis V. Krėvė pana�iai �velgia į mi�ką ir turbūt neatsitiktinai naudoja tą patį praeities esamąjį laiką (Baranausko � �Mi�kan b ū d a v o e i n i , tai net akį veria�; Krėvės � � Į e i n u , b ū d a v o , ir net kūnas pagaugais nueina� Krėvė, 11), tačiau jau pats pirminis pojūtis labai skiriasi. �Skerd�iuje�, lygiai kaip ir �Anyk�čių �ilelyje�, praeityje, kuri siekia lyrinio herojaus-pasakotojo praeitį, dunksojo did�iulis mi�kas, bet �atėjo su kirviais, su pjūklais pikti �monės� (Krėvė, 11 � 12) ir i�kirto mi�ką. Tačiau jeigu �is faktas Baranauskui tampa skaud�ių tragi�kų � nes i�mu�tas i� po kojų egzistencinis pamatas � jausmų �altiniu, tai jaunasis Krėvės herojus dėl mi�ko nykimo baranauski�kai dejuojančiam senajam Lapinui ramiai ir blaiviai paai�kina: �I�kerta, u�sėja, � kalbu, � paskui jaunas dar gra�esnis u�auga� (Krėvė, 13). Tai rei�kia, kad jeigu mi�kas yra toks svarbus objektas emociniam identitetui, tai jo i�kirtimu reikėtų netgi d�iaugtis, nes paskui � ateityje � jis u�auga dar gra�esnis nei buvo, vadinasi, suteikia didesnes galimybes teigiamam egzistencijos pojūčiui ateityje. A. Baranauskas (kaip ir senosios kartos atstovas skerd�ius Lapinas) tokio ateities modelio neįstengia priimti, nepaisant to, kad pats jis d�iaugėsi irgi ne pirmyk�čiu �absoliučioje praeityje� dunksojusiu Anyk�čių �ileliu, bet būtent tuo, kuris nelabai seniai buvo i�kirstas ir visi�kai neseniai �mūsų tėvelių� vėl ataugintas.

Kritikai pateikia dokumentinių faktų (Mik�ytė, 73), liudijančių, kad Baranausko jausmai � ne poeto vaizduotės ar spekuliatyviai konstruojamo būties modelio padarinys, bet tikras gyvenimi�kas jo patyrimas � pats poetas matęs naikinamą Anyk�čių �ilelį. Vadinasi, d�iaugsmą poetui teikė ataugęs �ilelis, nors dabartinį jo i�kirtimą jis priima tragi�kai, kaip negrą�inamą praradimą ir u� jo neberegi ataugančio �ilelio. Poetas negali atsiremti į �į faktą ir nusiraminti į ateitį pratęsta praeities projekcija. Vertingas jam yra pats mi�ko buvimas, betarpi�kas jo jutimas, mi�kas čia ir dabar, praeityje kaip dabar, bet ne jo galimybė ateityje. Egzistencinę harmoniją indikuojančių teigiamų jausmų objektas yra pats mi�kas, o ne tai, ką i� jo galima padaryti. Atvirk�čiai, mi�ko pavertimas i� tikslo priemone Baranauskui ir tampa svarbiausia prie�astimi, dėl kurios evoliucija įgyja degradavimo pobūdį.

�Ar mi�ke a� čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?� Taisyklingai grie�tą pirmosios dalies komponavimą A. Baranauskas paremia sensualistine

pa�inimo schema. Visų pirma poetas i�kelia teiginį, kad mi�ko erdvėje objektai spinduliuoja ne �iaip teigiamą, bet idealią pojūčių energiją, ir �is jutimas empirinę mi�ko erdvę pakylėja iki absoliučios idealumo erdvės � rojaus, dangaus: � Kad net �ird�iai apsalus ne kartą dūmojai: / Ar mi�ke a� čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!�. Taip apibrė�us tyrimo objektą � mi�ko teikiamus pozityvius pojūčius � poetas pojūtį i�skaido į keturias dalis ir pana�iai kaip kokiame filosofiniame �vietimo epochos traktate suformuluoja keturias tezes, o paskui imasi nuoseklaus jų įrodymo:

Kur tik �iūri, vis gra�u: �alia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: �lama, ū�ia, siaud�ia! Kur tik jauti, vis ramu: �irdį glosto, griaud�ia! Kiekviena keturių poemos tezių � tai objekto sinchroninis atpa�inimas vienu i� keturių

jutimo organų ir patvirtinimas, kad kiekvienam pojūčiui objektas tikrai kelia idealiai pozityvius jausmus: �iūri � gra�u, uostai � miela, klausai � linksma, jauti � ramu. Suformulavęs estetinio tyrimo tikslus poetas į�engia į mi�ką, atveria pojūčius ir ima su metodi�ku tikslumu nuosekliai

94

fiksuoti visus objektus ir rei�kinius, kurie pakliūna į pojūčių lauką � mi�ko empirika lėtai srūva per poeto pojūčius sau įprastu nuoseklumu, pvz., atpa�inus mi�ką vizualiai, įsijungia uoslė, ir uoslės duomenys formuojamam mi�ko vaizdiniui suteikia papildomų i�matavimų � apčiuopiama toji materijos dalis, kuri neprieinama regėjimui.

I� pirmo �vilgsnio todėl gali pasirodyti, kad poetas nesiekia jokių kitų tikslų, kaip tik meninio �od�io pagalba fotografi�kai atgaivinti mi�ką ir patirtus pojūčius perteikti skaitytojui taip, kad skaitytojas �u�mir�tų nesąs mi�ke�. Tačiau mi�ko vaizdavimo tendencingumas, kurį pastebėjo jau S. Dagilis, priverčia galvoti apie kiek kitokius estetinius u�davinius: visų pojūčių duomenimis poetas įrodo, kad mi�kas yra pozityviausių jausmų �altinis � būties idealo erdvė. Jau vien dėl to, kad nėra negatyviosios mi�ko turinio dalies, gali �u�mir�ti nesąs mi�ke�, o poetas jau i� pat prad�ių i�kelia pirminę premisą, kuria tartum daro u�uominą skaitytojui susivokti: �Ar mi�ke a� čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?�. Atsakymas, argumentuojamas vėlesniu meniniu vaizdu, vienareik�mis � �inoma, rojuj!

Vis dėlto pirmojoje dalyje empirinis mi�ko turinys idealus yra apriori�kai, todėl jis reikalauja ne pagrindimo, o pateikimo. Vertybinis jo i�matavimas i� anksto nubrė�iamas pačia teze. Todėl poetas nesiima loginio įrodinėjimo, o tiesiog sausai fiksuoja mi�ko augalus, gyvūnus, garsus, kvapus, spalvas. Savaiminės vertės � nei estetinės, nei egzistencinės � toks surū�iavimas negali turėti, lygiai kaip ir kelti kokias nors lyrines emocijas: �Čia nemunės i� kelmo, lep�iai terp alksnyno,/ Čia �alpjonai terp stuobrių dygsta i� skiedryno,/ Čia musmirės raupuotos, ver�akiai gleivėti,/ Čia grybai ir �ungrybiai vardais ne�ymėti�.

Retsykiais dar yra nusakomos papildomos �ių gamtos objektų savybės (mink�tučiukai, sarmatlyvai ky�i), jų paskirtis (�Anei jų �monės renka, anei �vėrys grau�ia�), pana�umas (�tartum krauju Marčiupio�, �kaip �vaig�delės plevena�), tačiau jokios gilesnės poetinės prasmės ar didesnės estetinės vertės mi�ko vaizdui tuo nesuteikiama. Poetas i�vardina, kokius daiktus ir rei�kinius jis aptinka mi�ke, tačiau dar neie�ko būdo argumentuotai įrodyti, kodėl �i med�iaginė mi�ko įvairovė sukelia idealius pojūčius. �i u�duotis lieka apriorinio nusiteikimo ar ka�kokio kitokio visuotinio susitarimo dispozicijoje, pa�alinančioje neigiamą pojūčių reakciją į poeto vardijamus dalykus. �io kodo neatpa�inus tyrinėtojui poemos tekstas nepalieka jokios kitos i�eities, kaip tik kartoti poeto nupie�tus vaizdus, atkreipiant dėmesį į poeto-gamtininko pastabumą bei rū�iavimo tvarką (pvz., mi�ko tylos apra�ymą ar garsiąją gradaciją) ir bandant eksplikuoti emocijas, kurias �mogus turėtų jausti �ioje situacijoje. Neretai kritikas skuba į pagalbą poetui, bandydamas įvairias Baranausko i�skaičiuotas sudėtines mi�ko dalis susaistyti ypatingais emociniais ar prasminiais saitais, kurie i� tikrųjų priklauso ne poetinio teksto, bet suvokiančiojo subjekto kompetencijai (Kubilius, 47).

Tarp dabarties ir praeities Pirmojoje poemos dalyje, kaip minėta, Baranauskas stengiasi prakti�kai įrodyti, kad

empirinis mi�ko turinys pojūčiuose, t. y. sinchroni�kai, atsispindi kaip idealumas. Atlikus �ią u�duotį pereinama prie antrosios eksperimento fazės � objekto diachroninio skersinio pjūvio. �iam tikslui poetas kuria tokią situaciją, kuri leistų stebėti, kaip pojūčius veikia visi�kai t a p a t i erdvė, tačiau kai vienu atveju į ją yra patalpintas stebėjimo objektas, o kitu � pa�alintas. �iuo veiksmu dar sykį � jau horizontaliai � patikrinama ir patvirtinama prielaida, kad ne pati erdvė, netgi ne gamta ir ne koks kitas empirinis objektas, bet tik m i � k a s yra teigiamų pojūčių �altinis.

Eksperimentas implikuoja ir tam tikrą empirinės med�iagos atranką, kadangi poetas ne pirmą pasitaikiusį objektą skelbia idealo energiją spinduliuojančiu fenomenu. �iam veiksmui sukuriama kiek sudėtingesnė eksperimentinė situacija: tam tikslui reikalingi du skirtingi laiko planai, kuriuose mi�ko buvimas galėtų pakeisti mi�ko nebuvimą, o �į pokytį i�tirtų ir įvertintų pojūčiai. Dviejų laiko planų įvedimas41 dar labiau pary�kina �Anyk�čių �ilelio� sąrangos ai�kumą, 41 J. Ri�kus jam suteikia visuotinį skambesį: �Praeities ir dabarties antitezė i�auga, i�si�akoja ir sudaro poemos turinio branduolį. Praeities ir dabarties kontrastas jau suskamba pačioje poemos prad�ioje� (Ri�kus, 218). Tokį dviejų laikų � dabarties ir praeities � sugretinimą, ypač mėgtą anglų sentimentalistų (Goldsmitho �Apleistas kaimas�, Gray‛aus

95

grie�tą konstruktyvumą ir loginį i�baigtumą, kuris kritikams suteikia teisę ie�koti poemos giminystės su klasicistine poetika.

Poema prasideda dabarties vaizdu, keliančiu neigiamus jausmus (�teip neramu regis�), kurių visi�kai nebelieka buvusio mi�ko apra�ymo dalyje ir kurie grį�ta paskutiniosiose dviejose pirmosios dalies eilutėse. Skirtumas tarp dabarties ir praeities poliaus yra tas, kad dabarties laike nėra mi�ko, o mi�ko erdvėje likę tik �kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę�. Tad mi�ko ne �iaip nėra, jis yra i�nykęs, dingęs, sunaikintas. Kad tarp teigiamų ir neigiamų jausmų bei mi�ko buvimo ir nebuvimo yra tiesioginis priklausomybės ry�ys, poetas i� prad�ių tik leid�ia spėlioti. U�duotis nustatyti, ar būtent mi�kas kelia teigiamus jausmus, ar tai tik atsitiktinis sutapimas, susiduria su i� pa�iūros neįveikiama kliūtimi.

Norėdamas toje pačioje erdvėje rasti mi�ką, kurio liekanos, �kalnai kelmuoti�, rodo jį čia tikrai buvus, poetas turi persikraustyti ne į kitą vietą, bet į kitą laiką � į praeitį, kuomet mi�kas dar tebeo�ė �ioje erdvėje. Tačiau persikelti į praeitį jis nebegali, nes praeities jau nebėra dabartyje; jis gali praeitį bei mi�ką toje praeityje atgaivinti tik savo atmintimi, bet toks atminties atgaivintas mi�kas praranda savo empirines savybes, yra subjektyvizuojamas, kadangi jis jau nebėra tiesioginio poveikio pojūčiui padarinys, pojūtis tampa įtarpintas atminties. Atmintis yra subjektyvus liudininkas, o Baranauskas ie�ko objektyvaus, �daikti�ko�, be�ali�ko jo teiginių patvirtinimo. Praeitis ir dabartis kalbasi taip, kaip tarp savęs kalbasi atmintis ir pojūtis, o tai jau skirtingos kalbos.

I� �ios keblios padėties Baranauskas randa tikrai vykusią i�eitį. Skirtingai nei Oliweris Goldsmithas, kuris poemoje �Apleistas kaimas� (�Deserted Village�, 1770) pasakoja vien būtuoju laiku, Baranauskas labai į�valgiai neleid�ia mi�kui nugrimzti į būtąjį laiką, kuriame pojūtis nebetenka savo refleksinės galios, bet, prie�ingai, pojūčiui į esamąjį laiką, lyg haliucinacijos ar jutimo ekstazės metu, jis i�traukia praeitin jau prasmegusį mi�ką, kuris jau yra praeityje, bet leid�iamas pajusti dabartyje. Tarp dabartyje esančio pojūčio ir praeityje likusio mi�ko u�mezgamas gramatinis-jutiminis ry�ys: Baranauskas sąmoningai pagalbon pasitelkia ypatingą praeities esamąjį laiką � �būdavo, eini�, � kuriame ir gali pasireik�ti pojūtis: �Mi�kan, būdavo, eini � tai net akį veria�, ir toje praeityje (b ū d a v o) pasiliekama jutimo momentui kaip dabartyje (e i n i )42. Dabarties esamasis laikas � tai pirmosios 18 eilučių, kuriose fiksuojama rojaus praradimo būsena.

Sugretindamas praeities esamąjį ir dabarties esamąjį laikus Baranauskas įkūnija ir savo ideologines nuostatas: jis parodo, kad �ilelis yra ne �iaip i�kirstas mi�kas, bet prarastas �aukso am�ius�, kurio netektį jausmai atpa�įsta neigiama reakcija. Laimės am�ius dabartyje prarastas, dabartis �adina vien disharmonijos pojūtį, tačiau toks laimės am�ius, kaip liudija pojūčiai, tikrai yra buvęs praeityje. �velgiant į dabartinę egzistenci�kai aktualaus objekto būklę �teip neramu regis�, ir �is neramumas randasi tik i� to, kad i�nyko ka�kas, kas teikė palaimą ir ko pasigedęs poetas sunerimsta ir nuolatiniu �od�io �kur?� pakartojimu tarsi bando grą�inti į dabartį. Eilutė �skujom, �akelėm ir �i�kom nuklotą, /Kepina saulė nenaudingą plotą� sako, kad dramati�kieji įvykiai nutiko labai neseniai, o ne absoliučioje praeityje, kaip tvirtino R. Pakalni�kis (Pakalni�kis, 128).

Taip pirmąja dalimi poetas apibendrina ir filosofi�kai įprasmina savo asmeninį jutiminį patyrimą � �į konkretų mi�ką jis pats juto ir pats mėgavosi jo teikiama palaima, tačiau mi�ko idealybė dabar jau yra tapusi jo asmenine praeitimi, o palaimos jausmą pakeičia dramati�kas disharmonijos pojūtis: �Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko /Kelios kraivos, nuskurdę pu�elytės liko...�. I�nyko ne �iaip koks mi�kas, i�nyko objektas, teikęs palaimos jausmą, i�nyko būties harmonijos pamatas.

Kodėl mi�kas teikia palaimą, o jo nebuvimas � nerimo jausmus, poetas �gamtinėje� dalyje dar nesistengia pagrįsti ir nekelia �ios savybės kilmės klausimo. Vietoj to, poetas tiesiog pateikia objektyvią savo pojūčių patirtį � mi�kas jam teikia palaimą. Gali susidaryti įspūdis, kad �i mi�ko savybė Baranauskui atrodo esanti fizinė mi�ko savybė, nelyginant �altis ledo ar kar�tis � ugnies.

�Elegija, para�yta kaimo kapinėse� ir kt.), R. Mik�ytė nepagrįstai laiko būdingu �romantinio kūrinio konstrukcijai�, kurioje �kaitaliojami dabarties ir praeities istoriniai laikotarpiai� (Mik�ytė, 88). 42 Pats Baranauskas �į laiką apibrė�ė taip: �laikas susikrovęs i� beasabio �od�io �būdavo� ir tebesančio laiko (praesens indic.). A� jį vadinu senobi�ku laiku papratimo� (cit. i� Baranauskas, 1954, 51).

96

Todėl u�tenka sausai vardinti mi�ko uogas ar grybus, kad �mogus pajustų i� jų spinduliuojančią palaimą.

�Anyk�čių �ilelio� I dalyje, kaip įprasta sentimentalistams, Baranauskas dviem skirtingais laikais stebi tą pačią erdvę ir patiria prie�ingus jausmus � jutimų poliari�kumą sąlygoja jutimų objekto � m i � k o � būsena: praeitis kelia teigiamus jausmus, nes joje yra mi�kas, o dabartis � neigiamus, nes joje nėra mi�ko, kuris sinchroninio mi�ko statikos tyrimo metu buvo suvoktas kaip objektinis �aukso am�iaus� pamatas. Pati laiko slinktis i� praeities į dabartį nedaro poveikio būties harmonijos jausmui, mi�kas gali augti ir praeityje ir dabartyje. Kai mi�kas buvo dabartyje, jis teikė tą pačią rojaus palaimą, kurią poetas sinchroni�kai tyrė dabartyje, o ne atmintimi atgaivindamas praeityje.

Grį�ę prie pirminių Baranausko �traktato� tezių ir atid�iau patyrinėję jų vidinę sąrangą, pamatysime, kad jos suręstos i� trijų pagrindinių elementų: teiginio, i�vados, įrodymo. Teiginys rodo pojūčio organą (�iūri, uostai, klausai, jauti), įrodymas i�skiria tam tikras objekto empirines savybes (�alia, liekna, gryna; giria nosį trina; �lama, ū�ia, siaud�ia; �irdį glosto, griaud�ia), kurios visi�kai patenkintų klasicistinį mimesis principą � tiesioginį empirinės ypatybės identifikavimą atitinkamu pojūčiu, tačiau centrinis �ios loginės grandinės elementas yra pati i�vada, kuri i�plaukia ne i� horizontalaus empirinio turinio apibendrinimo, bet i� vertikalaus jo potyrio įvertinimo, paliekant vien pozityvųjį vertinimo polių, ir �ios i�vados, rei�kiamos keturiais trumpais �od�iais: gra�u, miela, linksma, ramu � yra vertybinės kategorijos, �yminčios Baranausko idealų �aukso am�ių�, o ne apibendrinančios realų �ilelio atspindį pojūčiuose.

Kaip matome, Baranauskas kuria filosofinį lietuvi�kosios būties modelį ir kalba apie �ymiai reik�mingesnius ir sudėtingesnius dalykus nei savitikslis grybų ar med�ių apra�ymas.

Lietuvis ir mi�kas 1859 m. Baranauskas priduria �istorinę� dalį, kurioje vėl ima tą patį, �gamtinėje� dalyje

jutimi�kai jau i�tirtą objektą su i�matuotomis egzistencinėmis potencijomis ir gilumine esme, bet dabar jutiminis objekto pavir�ius praskleid�iamas ir laiko sluoksniais neriama gilyn į �daiktą savaime� iki tų gelmių, kuriose tūno atsakymas į klausimą, kodėl lietuvis mi�ką jaučia kaip būties harmonijos erdvę, kodėl be mi�ko lietuvio giesmė u�lū�ta.

�ioje dalyje �ilelis, kurį ataugino �mūsų tėveliai�, virsta savoti�ku lietuvi�kojo mi�ko abstraktu, kurio jau nebepasiekia individualūs poeto pojūčiai � jis transformuojasi į istorinę kultūrinę realybę, kurios jutiminį pagrindą sudaro I dalyje sukonstruotas ir metaforiniais kanalais perduotas jutiminis kompleksas: poetas stebi �ios realybės � lietuvi�kojo mi�ko � patirtus pokyčius laike, t. y. stebi, kaip objektui-mi�kui kintant negatyvumo link �aukso am�ių� palaipsniui keičia negatyvus dabarties laikas, ir kartu nustatinėja jėgas, kurios sąlygojo �iuos pokyčius.

Jeigu I dalyje veikia tiesioginis empirinis pojūtis, tai II dalyje jis jau įtarpintas intelekto ir vaizduotės (istorinės atminties). Tai nebe jutimas, bet vėlesnis pa�inimo proceso veiksmas: tautos istorinės praeities perleidimas per asmeninius jausmus. �Gamtinėje� dalyje pirmapradę gamtą poetas tik pie�ia kaip �aukso am�iaus� erdvę, kurios idealumą įrodo pozityviai reaguojantys jausmai, o antrojoje dalyje jis tartum susimąsto, ar mi�kas yra apriorinis lietuvio egzistencinės pilnatvės pamatas ir �altinis, ar toks psichofiziologinis kompleksas yra susiklostęs istori�kai, ir tie jausmai yra kultūrinės prigimties. Todėl �istorinėje� dalyje asmeninį patyrimą ir likimą poetas įaud�ia į istorinį tautos patyrimą ir likimą � asmeninio patyrimo vietą u�ima istorinis patyrimas. Pasirėmęs savo asmeninių pojūčių turiniu poetas atsiveria istorinio laiko tėkmei ir istorinį tautos likimą i�matuoja savo asmeniniu patyrimu, asmenine jausena. Fizinį jutimą pakeičia moralinis, pojūtį � intelektas, todėl �istorinė� dalis yra gerokai racionalesnė, joje daugiau loginės analizės, įvairių interpretacijų.

Istorinio laiko tėkmės tyrimas taip pat pa�adina įvairius, dabar jau moralinius jausmus, tačiau antroji poemos dalis turi ir ypatingą savo paskirtį � ji paai�kina pirmosios dalies jutimų kilmę. Pirmosios dalies estetinis vaizdas reikalauja gilesnio pagrindimo: kodėl mi�kas teikia

97

palaimą, o �kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę� � elegi�kus jausmus? Ar tokie jausmai aprioriniai, įgimti �mogui, ar gali ir varijuoti?

I�ori�kai poemos II dalyje Baranauskas atlieka visi�kai tą patį veiksmą kaip ir I dalyje, tačiau keičia objektą ir jį atitinkantį pa�inimo organą � tiesiogines objekto tyrimo priemones pakeičia pojūtį įtarpinančios priemonės: pojūtį keičia intelektas. Poetas pabrė�ia, kad tai ne jis jaučia, o Lietuva jame ir per jį jaučia, tad pozityvus mi�ko jutimas yra sąlygotas ne kokios nors asmeninės savivalės ar subjektyvumo, nėra sąlygotas �mogaus individualizmo, kurio labai bijo kolektyvi�kai mąstantis ir jaučiantis individas, bet tautos istorinės praeities ir patyrimo.

Antrojoje dalyje imamas istorinis skersinis pjūvis to asmeninio patyrimo, kuris I dalyje mi�ką identifikavo kaip objektinį būties idealumo pamatą. Kaip betarpi�kas individo prisilietimas prie grynosios gamtos med�iagi�kumo i�spinduliuoja palaimos jausmą, taip ir tauta savo �aukso am�ių� gyveno tuomet, kai tarp jos narių ir gamtos buvo nusistovėjusi visi�ka darna ir subjektyvus tapatumas. Darna i�krinka atėjus �sunkioms dienoms�, kada lietuvis ėmė palaipsniui naikinti mi�ką � tą pačią gyvybinę terpę, kuri kadaise su kaupu tenkindavo visus gyvybinius lietuvio poreikius, ir būtent todėl istori�kai buvo patirtas kaip būties harmonijos pagrindas. Todėl ėmus naikinti mi�ką � kirsti savo gyvybines �aknis � prasideda ir moralinis tautos nykimas (�Ė tai vis dėl arielkos daugiausia i�leidę�), ir dvasinis diskomfortas.

Istorinis tautos patyrimas, nukreipdamas asmeninius individo pojūčius į mi�ko empiriką, i� anksto nustato juos idealiai teigiamo jutiminio turinio priėmimui. Istorinė �io jutiminio komplekso per�valga duoda atsakymą į klausimą, kodėl lietuvis mi�ke jaučia palaimą. Taip Baranauskas u�baigia formuoti lietuvi�kąjį būties modelį, kuriame mi�kas tokią i�skirtinę vietą u�ima ne dėl kokių nors savo empirinių ypatybių, bet kaip tas objektas, į kurį lietuvis nukreipia istori�kai susiklosčiusį savąjį būties idealumo pojūtį. Todėl ir poemos tendencingumas yra visi�kai konstruktyvus, nesikėsinantis sąmoningai i�kreipti objektyviosios tikrovės vaizdo, o tik i�skiriantis estetiniam tyrimui reikiamą tos tikrovės dalį, be pretenzijų į visumos pakeitimą �ia dalimi. Baranauskas konstruoja idealų lietuvi�kosios būties modelį. Svarbiausioji priemonė, kurios pagalba jis kūnija savo sumanymą, yra pojūtis, tas būties idealumo pojūtis, kuris leid�ia i� būties empirikos atsirinkti visą reikalingą �statybinę� med�iagą.

Abi poemos dalis galima būtų suprasti kaip individualios sąmonės skerspjūvį I dalyje ir kolektyvinės sąmonės skerspjūvį II dalyje, įrodant individualiosios sąlygotumą kolektyvine. Visi�kai galimas dalykas, kad �ios loginės operacijos Baranauskas ėmėsi sąmoningai, tegul ir inspiruotas platesnės pa�inties su europieti�kąja literatūra.

Publikuota straipsnio versija: Mi�ko idealumo empirika �Anyk�čių �ilelyje�. Filologija, 2006. Nr. 11, p. 41-47.

98

PRIEDAI

Romantizmai be romantizmo

Romantizmai po Romantizmo. Sudarė R. Jankevičiūtė. Vilnius, Kultūros ir meno institutas, 2001. 260 p.

Mokslinės konferencijos yra tokia vieta, į kurią susirenka dviejų tipų prane�ėjai: vieni atvyksta pasidalyti jei ne moksliniais atradimais, tai bent opiais pamąstymais, kiti ateina pasiimti u� dalyvavimą konferencijose priklausančios varnelės mokslinio darbo ataskaitose. Taigi konferencijose mokslas ir chaltūra visada keliauja kartu kaip pasakos dukrelė ir podukra. Tas anaiptol nerei�kia, kad pirmieji nesuvokia biurokratinių apskaitų mechanikos, o antrieji nesugeba paruo�ti rimtų mokslinių prane�imų. Atsitiktinumai galimi. �inant lietuvių mokslininko darbų apimtį nesunku suprasti, kad prie� pusmetį entuziastingai duotas pa�adas paruo�ti ekstra klasės prane�imą, neretai virsta nemaloniu sukimusi i� keblios padėties atėjus konferencijos dienai. Ir �tai tada jau visu a�trumu i�kyla mokslininko etikos ir redaktoriaus/sudarytojo principingumo klausimas: kai kam tro�kimas susigauti varnelę pasidaro stipresnis u� elementarią mokslininko savigarbą ir i�didumą, o konferencijos organizatorius nesugeba sudrausti savo kolegos ir parodyti duris. Paskui jau redaktorių-sudarytoją prispaud�ia tas pats nereiklumu virstantis lietuvi�kas kuklumas, ir puikiai suprasdamas, kad į savo leidinį įsileid�ia ne tik mokslą, bet ir pačią konferenciją kompromituojančius plepalus, jis nieko nebesugeba i�gelbėti. Visi mato, kas vyksta, bet visi galvoja, kad jei dar�as ne jo, tai ir pikt�oles tegul kiti rauna.

Jeigu �ie pastebėjimai atspindi bendrą mokslinių konferencijų organizavimo tendenciją, tai Kultūros ir meno instituto 2000 m. gegu�ės 25-26 d. konferencija �Romantizmai po romantizmo� buvo organizuota pagal pasakos apie pamotę ir podukrą modelį: vieni dalijosi moksliniais atradimais, kiti gaudė varnas. Kaip reikia nusi�nekėti, bet susigaudyti reikiamas varneles, geriausiai įrodo �iame rinkinyje pateikti Mindaugo Navako pasvarstymai greičiau apie nieką, nei apie viską.

Konferencijoje aprėptos vos ne visos kultūrinio gyvenimo formos: literatūra, dailė, architektūra, muzika, istorija, teatras� Literatūrai skirti net keli prane�imai: A. Jurgutienės, A. Mykolaitytės, P. Subačiaus, R. Tūtlytės, P. Veljatagos, G. Viliūno.

Dar vienas pastebėjimas: jeigu konferencijos pavadinime yra koks nors teminis �odis, pvz., �romantizmas�, tai visiems ka�kodėl atrodo, kad jie privalo �į �odį nuolat minėti, net jeigu kalba apie baroką. Aurelija Mykolaitytė, pavyzd�iui, i�skyrė keletą Juliaus Kaupo pasakų motyvų, nustatė herojaus tipą, idealių dvasinių vertybių siekį ir visas �ias i�vadas mechani�kai įvilko į �romantinės pasakos tradiciją�, visi�kai nepasirūpindama kiek sistemi�kiau aptarti pačios romantinės pasakos koncepcijos, tarsi ji būtų seniai ir visiems savaime ai�ki. Leisčiau suabejoti, ar tokią koncepciją autorė turi. �ia abejone galima būtų papildyti P. Veljatagos teiginį, kad lietuvių kritiniai ir estetiniai tekstai stokoja konceptualumo. Ir ne tik senieji.

Noro būti pana�iais į kitus, u�uot buvus pačiais savimi, liga mes tebesergame ir ilgai turbūt dar sirgsim. �inoma, jeigu kultūrinį rei�kinį mes suvoksime tik kaip formą, kurią galima nukopijuoti ir �itaip perimti ja u�konservuotą esmę, tuomet mes galėsime kalbėti ir apie romatizmą Lietuvoje, nepaisant to, kad romantinė �organinės formos� idėja tokiam po�iūriui yra visi�ka prie�ingybė: rei�kinys savo formą i�augina i� vidaus � koks yra vidinis turinys, tokią savo objektyvacijos metu jis sukuria ir i�orinę formą. Formą mes nukopijuojam: padūsaujam mi�ke, pakylėtu balsu i�tariam �odį �tėvynė�, �vilgtelim į praeityje stūksojusias ir �iandien pelėsiais su kerpėm apaugusias pilis � ir jau turim romantizmą. O turinys? I� kur mes gaunam romantizmui tapatų turinį? I� savo tro�kimo jį turėti? I� pono Dievo, ar kaip racionalistai teigė � i� prigimties? Bet kur tada bent jau �vietėji�ka �mogaus kaip �iapus būties tampančios būtybės samprata? O jeigu �mogus formuojasi jau po to, kai ateina į �į pasaulį, nieko neatsine�damas i� ano, kaip jis įgyja tą turinį? Kaip vokiečiai, prancūzai ir lietuviai gali įgyti tapatų turinį, nors jų gyvenimo sąlygos

99

skirtingos? Kaprizingas vaikas tokiu atveju krenta ant �emės ir rėkia: noriu turėti, ir viskas � kiti tai turi! Ir visi argumentai.

Ka�kada europiečiai, atvėrę senosios Antikos literatūros, filosofijos, mokslo lobius ir suvokę jų vertę, irgi u�sigeidė tapti tokie pat tobuli, kokia buvo Antika. Visi susisupo į graiki�kas togas, kad taptų pana�ūs į Platoną, visi i�moko mintinai graikų ir romėnų dievų panteono gyventojų vardus, visi ra�ė tik taip, kaip �Poetikoje� nurodė didysis Aristotelis. Ir kas i� to? Dabar kalbam apie Klasicizmo epochą, bet ne apie vėlyviausiąją Antiką. Gal anuos skyrė pernelyg didelė istorinio laiko praraja, o mes ir geografi�kai, ir chronologi�kai labai jau arti Europos buvom? Sunku pasakyti. Greičiausiai dėl to, kad mes �iais laikais, lygiai taip pat kaip Europa XVI a. II p.-XVII a., norim būti ka�kuo kitu, o ne savimi pačiais, nes mes nei esam i�siugdę individualumą generuojančią kultūrinę terpę, nei drįstame būti kitokie. Did�iąsias mūsų vertybes vis dar kuria kiti, o mūsų u�duotis, kaip mes ją suprantame, yra nusikopijuoti tas vertybes ir jomis naudotis kaip savo. Toks santykis pačia savo esme jau yra ne-romantinis, nes romantizmas į �mogų ir tautą �velgia kaip į savaranki�ką �kuriančiąją dvasią�. Fr. Schellingas, �ymiausias romantizmo filosofas, neleido atskirti tautos egzistencinės rai�kos formų nuo tautos dvasinio turinio, kuris �ias formas ir sukuria kaip savo objektyvų pavidalą. Klasicizmui u�tekdavo apsisiausti toga ir pacituoti Aristotelį, kad jis taptų pana�us į graiką, o romantizmas galėjo siaustis bet kuriuo drabu�iu, bet jis buvo tik toks, kokį vidinį turinį generuodavo jo dvasia. I�mokęs svetimų gro�ybių jis i�likdavo tuo pačiu savimi, i�mokusiu svetimų gro�ybių, kurių i�mokimas esmės nepaliesdavo ir nekeisdavo. Parafrazuojant Schellingo �od�ius, pasakytus apie tautos ir mitologijos santykį, galima būtų pasakyti, kad negali būti romantizmo, jei tauta nėra subrandinusi �io turinio, nes tik �io turinio objektyvacija romantizmą ir padaro romantizmu. �ia prasme net ir XVIII a. �vietimo kultūra jau yra nebe imitacija, o nuosavo turinio ugdymas, jo auginimas i� vidaus. I� tiesų, mūsų santykis su Romantizmu paradoksalus: Romantizmas aktualizuoja �mogi�kąjį individualizmą, o mes norime būti romantikais, nes norime būti pana�ūs į kitus ir to siekiame atmesdami nuosavo individualizmo potencijas.

Terminu �Ap�vieta� galima keisti nusistovėjusį terminą ��vietimas� ir paslaptingai pridurti �neai�kinsiu, kodėl vartoju pirmąjį terminą� (E. Raila), tada galima bus paspėlioti, ko toje kultūroje mes iki �iol nepastebėjome, kad visai taiklų, pagrindinius jos tikslus � �vietimą, lavinimą, ugdymą � nusakančią sąvoką, turime keisti abstraktesne �ap�vieta�. Visos tautos �ią kultūrinę epochą nubrė�ia i� bendrinio �od�io i�vestu terminu.

Galima būtų sutikti su E. Raila, kad �Daukanto vizijoje lietuviai traktuojami kaip m i r u s i t a u t a �, o tokia miruolė �neturi jokių individualių bruo�ų�, tad Daukantui, esą nieko kito ir nebeliko kaip sausai �ją i�matuoti, pasverti, gal dar plaukų spalvą nurodyti, nustatyti kraujo grupę�. �ią teismo ekspertinę pareigą vykdydamas Daukantas ir renka tautosaką � dainas, patarles, prie�od�ius (dar ir pasakas). Pagaliau Daukantas kuria sisteminį Lietuvos mi�kų katalogą, sura�ydamas visą joje gyvenančią florą ir fauną, bet neu�fiksuoja svarbiausio romantinio mi�ko gyventojo � stebuklo: �Tai mi�kas, kuriame nėra paslapties. Tokiame mi�ke negali vykti stebuklas. O romantiniame mi�ke stebuklai vyksta�, reziumuoja Raila, dar pridurdamas, kad Daukanto katalogavimo aistra � tikra �ap�vietos� epochos aistra.

Dabar jau būtų galima nebesutikti su E. Raila. Galbūt �ie teiginiai, paremti svariais argumentais, nustotų kelti pasiprie�inimą, tačiau palikti be argumentuotų įrodymų, jie menkai teįtikina. Niekas dabar nebepasakys, kodėl Daukantas ėmėsi tautosakos rinkimo, darbo, kuris �vietėji�kai mąstančiam �mogui buvo v i s i � k a i s v e t i m a s , nes tautosaka neturėjo jokios mokslinės, o tuo labiau estetinės vertės. Tačiau tuo metu, pvz., kai 1835 m. buvo surinktos �Pasakos masių�, per Europą ir net Rusiją jau buvo nuvilnijusi labai stipri tautosakos rinkimo banga, kiekvienai bent kiek apsi�vietusiai tautai padovanojusi pirmuosius istorijoje liaudies dainų ar pasakų rinkinius. �į vajų tiesiogiai ir netiesiogiai įkvėpė du broliai Grimmai, 1812 m. pabaigoje i�spausdinę vokiečių liaudies pasakų rinkinį �Vaikų ir namų pasakos� ir susilaukę netikėto populiarumo. Ir tie, kas rinko savo tautų folklorą, rinko anaiptol ne mirusių tautų palikimą, bet buvo skatinami Herderio įkvėptų ‛tautos dvasios� paie�kų. Tik kaip autenti�kiausia �tautos dvasios� aprai�ka tautosaka ir tapo vertinga.

100

Romantizmas į gamtą �velgia kaip į nei�sivysčiusią gyvybės formą ar tiesiog �emesniąją pasaulio sielos (Weltseele) aprai�kos pakopą. Ir �inoma, romantikui rūpi ne gamtos materialioji pusė, o tai, kas gyvena u� jos, ko rai�ka ir yra materialioji forma. Galbūt tai ir galima būtų pavadinti stebuklu, bet greičiau metafori�kai nei tiesiogiai, nes romantinė mi�ko �dvasia� turi svarbesnių tikslų, nei daryti �monus�. Daukanto kūriniuose tos metafizinės gelmės nėra. Tačiau kaip sausas faktų kataloguotojas jis vis dėlto labiau primena kaip tik XIX a. pirmaisiais de�imtmečiais įsigalėjusį pozityvistinį metodą, naują racionalistinių savimonės principų aprai�ką. O juk būtent �ie principai sąlygojo ne tik visą XIX a. lietuvių mokslinį mąstymą, bet i�saugo savo poveikio galią ir iki �iol.

Miestas, kaip egzistencinės rai�kos erdvė, nėra i�galvojama ar pasiskolinama, miesto forma yra tokia pat vidinio turinio rai�ka, kaip ir bet kuri kultūrinė civilizuota forma. Nesunku pastebėti, kad europietis susikuria miestą ir persikelia į jį gyventi kaip tik tuo metu, kai europieti�koje kultūrinėje sąmonėje ima įsigalėti individualizmo principai � apie XII-XIII a. Miesto forma į egzistencinę lietuvio erdvę buvo perkelta kaip ir daugelis kitų kultūrinių formų i� i�orės, o ne i�augo i� vidaus, todėl ilgus �imtmečius (iki �ių dienų) miestas i�lieka svetimas lietuviui kaip ir lietuvis miestui. J.-J. Rousseau neapykanta miestui kyla i� kitokių �altinių nei Daukanto, Rousseau miestą atmeta konceptualiai kaip klaidingai pasirinktos �monijos evoliucijos krypties aprai�ką, todėl jeigu Daukantas ir galėjo auk�tinti mi�ką dėl to, kad jo �tėvas buvo mi�ko sargas�, tai Rousseau į mi�ką �velgė kaip į pirmyk�čio, nesugadinto gyvenimo erdvę. Pasekmės i� pa�iūros tapačios, o prie�astys visi�kai skirtingos.

Tautinio romantizmo sampratą P. Veljataga aptaria referuodama i� esmės du garsiosios polemikos apie romantizmą tekstus � Vai�ganto ir Putino, juos apibendrinant �Piūvio� redaktoriaus P. Juodelio pastabomis. Autorės teiginys, kad Vai�gantas nelabai buvo linkęs apmąstyti stilistinių romantizmo ypatumų, kuriuos, beje, savo poleminiame straipsnyje ypač aktualizavo Putinas, o greičiausiai sąmoningai pasiliko �ties plačia romantizmo, kaip pasaulėjautos tipo� sampratos, skamba gana naujai lietuvių literatūros mokslo kontekste, kadangi mes dar nelabai linkstame diferencijuoti kultūrinių rei�kinių prigimtį į keleriopus substancialius sluoksnius. Yra romantizmas, ir tiek. Galbūt dėl to čia mums nereikalingas ir konceptualumas.

Tačiau konceptualumas reikalingas jau vien tam, kad būtent jis nubrė�ia teorinę rei�kinio sampratą. Kaip galima kalbėti apie romantizmą, jei patys sau negalime apsibrė�ti, kas jis toks yra? Vai�gantas, kaip retas kuris kitas lietuvių kritikas, savo straipsnyje kaip tik ir bandė pa�ymėti teorinius romantizmo europieti�kąja prasme kontūrus, remdamasis daugiausia F. Stricho knyga �Deutsche Klassik und Romantik oder Vollendung und Unendlichkeit� (1922). Tačiau neu�mir�kim, kad visi Vai�ganto �altiniai yra vos ne �imto metų senumo, o per tuos metus literatūros mokslas labai sparčiai vystėsi, kito taip pat ir romantizmo samprata. Juk patiems romantikams romantizmas buvo naujasis menas, prasidėjęs kurtuazinės poezijos laikais. Tad ar nevertėjo u�uot referavus Vai�ganto referatą, pabandyti pasiai�kinti, kiek Vai�ganto apibrė�imas atitinka �iuolaikinę romantizmo sampratą, ar nepaai�kėtų tuomet, kad savo straipsnio trečiajame skyriuje Vai�gantas pateikia ne ką kitą, o vieno did�iausių Weimaro klasikų Johanno Herderio knygos �Idėjos �monijos istorijos filosofijai� svarbiausius teiginius, i� kurių i�augo ir garsioji W. von Humboldto trilypio subjektyvumo formulė: �individo subjektyvumas, tautos subjektyvumas, �monijos subjektyvumas�. O tai jau reik�tų, kad romantizmo ideologiją Vai�gantas supainioja su Weimaro Klasikos ideologija.

�Antiromanti�kiausias lietuvių neoromantizmo dalyvis� (108) Petras Juodelis, kaip Juodelio indėlį į polemiką dėl romantizmo analizuojančiame straipsnyje jį pavadina Au�ra Jurgutienė, u�baigia S. Kymantaitės-Čiurlionienės (1910) ir Vai�ganto (1927) įtvirtinto neoromantinio diskurso kritikos raidą. Vai�ganto straipsnis, turbūt visai teisėtu A. Jurgutienės po�iūriu, yra �centrinis neoromantinio diskurso tekstas, fokusuojantis visus �ios krypties tekstus� (100), į kurį ir remiasi dvide�imtmetis �Piūvio� redaktorius P. Juodelis. Tačiau Juodelis jau kitos generacijos atstovas, jis jau i�drįsta savo tėvynę pavadinti �atsilikusia parapija, o tėvynainius � Europos barbarais be kultūrinių tradicijų� (103), jis sukyla prie� kaimo kultą ir lietuvių kultūros esme paskelbia Vilnių su lenki�kai bajori�ka kultūra, todėl svarbiausia lietuvių kultūros u�duotimi tampa �integruoti lenki�ką

101

romantinį Vilnių� (105). Čia galima būtų kalbėti apie naują savo tautos kultūrinėje dirvoje jokių net pus�aliai sunokusių vaisių nerandančios sielos idée fixe. Ne tik senukas Vai�gantas nuo vienuoliktus metus laisvos tautos ir jos valstybės realizmo bėgo į beribių i�sipildymų �alį, kurią vadino romanti�kuoju idealizmu.

�ie samprotavimai verstų konstatuoti, kad neoromantinė lietuvi�koji sąmonė tikrovę suskaidė į esamą ir geid�iamą, pirmajai duodama realizmo ar materializmo vardą ir apkaltindama u� visas buitines ir būtines nuodėmes, o antrąją pavadino romantizmu ar idealizmu, ir jai u�krovė visą atsakomybę u� �viesią Lietuvos ateitį. Bet �iuo atveju visi lietuvių kultūrininkai tebeatna�avo aukas hegeli�kajai absoliučiajai dvasiai, kuri kaip debesis koks istorinis u�plaukia ant �alies ir i�lyja romantizmą ar realizmą, visai neatsiklausęs, ar tauta to nori ar kito, ir ar ji apskritai yra pasiruo�usi tokiam lietui. Jei būtų pasiruo�usi, turbūt P. Juodelio lūpomis nebūtų sugretinusi Kanto ir Romantizmo (104), o būtų nesunkiai pastebėjusi ry�kų skirtumą tarp kanti�kosios (racionalistinės) ir romantinės individualizmo sampratos. Susidaro įspūdis, kad nuo neatmenamų laikų mes mėgstame savintis svetimas sąvokas, o paskui jau ie�koti savo kra�te bent kiek į tą sąvoką pana�ių realijų, o kai sąvoka jau nebeu�buria tikrovės (nomen est omen), tada jau į mūsų savimonę ima skverbtis �abejonė romantinio individualizmo galia, subjekto ir subjektyvizmo reik�mingumu meninėje kūryboje�, kitaip tariant, jei neįkandam obuolio savo at�ipusiais dantimis, tada i�metam obuolį ir i�kart nuo romantinės savimonės �okam prie modernistinės, tikėdamiesi ją lengvai perkąsti.

Dvi neoromantizmo Lietuvoje fazes i�skiriantis Ritos Tūtlytės straipsnis nesusilpnina to įspūd�io, kad prie�kario laikais mes �ūtbūt stengėmės savo lietuvi�kąjį turinį įvilkti į vakarieti�ką formą, nesvarbu, kad ji jau būdavo senusi persenusi ir kirvarpų suvarpyta. Tačiau, anot Jungo, būdami elgetos apsigaubę princo drabu�iais mes netapome princais ir giedojome seną savo giesmę: Dievas, Tėvynė, gimtasis sod�ius� (88). Įdomu, kaip būtume sureagavę, jeigu jau tais laikais būtume paskaitę romantikų kūrybą ir i�siai�kinę, kad romantikams Dievo namai yra �mogaus kūnas, o ne jokia ten akmeninė ba�nyčia, ir kad Dievas gyvena kiekvieno mūsų sieloje, kad mūsų A� yra Dievo atspindys ir kad kiekvienas mūsų, jeigu tik mes lavinamės ir dvasi�kai tobulėjame, esame �ventikai ir turime galimybę tapti dievais: �Juk �mogus yra Dievas, jeigu jis yra �mogus� (Hölderlin). Čia, tiesa, protestanti�koji, pietistinė erezija, i� kurios, beje, ir i�augo romantizmas, todel jau vien dėl to mums, kataliki�kam kra�tui, nederėtų tegul ir Vai�ganto lūpomis romantizmą skelbti �savu gaivalu�, be kurio mes tiesiog regresuotume ir u�trok�tume. Susipjautų mūsų siela su vokiečių erezijomis.

Akivaizdu yra, kad lietuvi�kosios meno kryptys visos yra sudurstytos i� įvairių eklektinių dalelių. Romantinė �organinės formos� idėja, kaip minėta, reikalavo formą i�auginti i� vidinio turinio, arba, anot Schopenhaurio, tai tėra vaizdinys per kurį į objektyvųjį pasaulį prasiver�ia valia. Mes �iuo atveju susirankiojam svetimus �vaizdinius� ir tariamės, kad jų vartojimas jau liudija ir adekvačios �valios� buvimą. Ma�daug kaip teatro artistas, u�sivilkęs profesoriaus mantiją, jau turi įgyti visas profesori�ko intelekto galias..? �inoma, kad taip nėra. O jeigu meno formos � vaizdiniai � tėra atitinkamai subrendusios dvasios turinio objektyvi i�rai�ka, vadinasi, adekvačią formą sukuria tik adekvatus turinys. O �is turinys ateina ilgo dvasinio brendimo metu.

Lietuvių kultūra brendo nenatūraliu būdu. Jeigu Vakarų kultūros atstovai XIX am�iuje rei�kėsi autenti�komis, tarsi i� ne�inios i�trauktomis formomis, tai mes imitavome jau �itas, mūsų protui ir akims prieinamas formas. Originalas ir kopija. Kopijuodami svetimas formas, bet tuo pačiu ir tenkindami savo natūralų poreikį autenti�kai reik�tis mes kūrėme savitas formas. Vakarų kultūros kontekste jos atrodo eklekti�kos, bet galbūt ir jos būtų įmanomos, jeigu Vakarų kultūra pasaulį ir būtį būtų patyrusi kiek kitokia seka ir būtų judėjusi kiek kitu nei dabar mes �inome keliu. Gal ji būtų atradusi daugiau?

Tokios eklektikos elementus galėjo atrasti ir R. Tūtlytė, tereikėjo tinkamai įvardinti apčiuoptas tendencijas. Galbūt ketvirtojo de�imtmečio neoromantikai �susiformuoja veikiami būtent romantizme �aknį turinčios, o XX a. tapusios itin madinga gyvenimo filosofijos� (90), tačiau apie gyvenimą jie filosofuoja tais pačiais �vaizdiniais� kaip ir XVIII a. sentimentalistai, irgi begal

102

susirūpinę laiko slinktimi: �praeinamybė i�sakoma �ydėjimo, vytimo, vandens tekėjimo motyvais� (93) � �itai puikiausiai charakterizuoja sentimentalistinę poeziją. Galbūt nereikėtų pasiduoti įpročiui ir �bendruoju voki�kojo romantizmo modeliu� laikyti glaud�ią tėvynės ir individo sąsają (88). Apskritai, jeigu geriau įsiklausysime į argumentuotes, turbūt nesunkiai pastebėsime, kad vadinamąjį lietuvi�kąjį neoromantizmą mes suvokiame kaip begalinį formų skolinimąsi: kiekvienas sielos judesys, kiekvienas motyvas, kiekvienas stilistinis niuansas vis i� ka�kur yra pasiskolintas, nusi�iūrėtas, nukopijuotas. Tad i�kyla klausimas: arba mes esame did�ioji imitatorių tauta, �Europos barbarai be kultūrinių tradicijų�, arba pernelyg sureik�minę �vaizdinio� plotmę ir vis dar tebesiekiantys būti tokie pat, kaip ir kiti, mes tiesiog neaktualizuojam tos lietuvi�kosios �valios�, kuri nepaisant arba padedama svetimų formų vis dėlto daugiau ar ma�iau autenti�kai rei�kėsi. Ir galbūt �iai rai�kai suvokti visai nereikalingos sąsajos su svetimomis formomis?

Lietuvi�kąją teorinę romantizmo mąstymo tradiciją i�laiko ir Giedrius Viliūnas, siūlantis praplėsti V. Kubiliaus nubrė�tą galutinę � 1940 m. � �romantizmo tradicijų ribą lietuvių literatūroje�. Sintezuodamas Vai�ganto pasaulėjautinę ir Putino stilistinę romantizmo sampratą G. Viliūnas prie�karinėje romantinėje lietuvių literatūroje i�skiria keletą savaranki�kų tendencijų: �rafinuota ‛agoni�ka‛ pasaulio jausena� pasi�ymintį �agoni�kąjį� romantizmą, �pateti�ka tautinių vertybių apologija� pasi�ymintį seno pavyzd�io �tautinį romantizmą�, bei �klasikinio neoromantizmo� tendenciją, kuriai būdinga �subtilesnės ‛tautos dvasios‛, tautinio stiliaus paie�kos kaio buityje, papročiuose, istorijoje ir folklore bei subjektyvaus �mogaus vidinio pasaulio rai�ka� (158). Po II Pasaulinio karo senosios tendencijos daugiau ar ma�iau sunyksta, o jas i�eivijoje pakeičia �etninė � mitologinė proza bei poezija� bei kiek anachroni�ka, bet �ginties situacija� paai�kinama atgijusi �tautinio romantizmo tradicija�. Kadangi tai dar ne visos �lietuvių literatūros romantizmo aprai�kos�, autorius daro i�vadą, kad �toks turtingas tendencijų ir autorių sąra�as geriausiai rodo, kad romantizmo tradicija tebėra gyvybinga lietuvių literatūros versmė� (165).

Kas yra romantizmas ir jo vėlesnės modifikacijos, su kurių tradicija mes taip nenorime skirtis?

Europieti�kasis, tiriamąją med�iagą į binarines opozicijas linkęs skaidyti mąstymas skiria prie�tarą tarp atramos į stipresnę tikrovės pajautą ir tokią, kurioje dominuoja geid�iamasis modalumas, o �ią prie�tarą sudarančius dėmenis vadina materializmu ir idealizmu, kuris literatūros dirvoje i�auga į realizmo ir idealizmo prie�tarą. Idealizmas da�nai pavadinamas romantizmu. Pana�ią prie�tarą i�veda ir C. G. Jungas, �mones suskirstydamas tik į du psichologinius tipus: intravertus ir ekstravertus, kurie atitinka romantizmo ir realizmo prie�tarą. Savo ruo�tu ją ne tik atitinka, bet ir bene pirmasis sisteminis romantizmo ir realizmo skiriamasis kriterijus buvo XVIII a. suvokta prie�tara tarp jausmo ir proto, kuria remdamasis pačioje XVIII a. pabaigoje Schilleris poeziją suskirstė į sentimentaliąją ir naiviąją, o W. von Humboldtas i�vedė poetinio ir prozinio mąstymo opoziciją. Kiekvienas �is psichologijos, pasaulėjautos, mąstymo ir pan. elementas u�deda savitą antspaudą meninei kūrybai, tačiau nė vienas jų tiksliai ir i� pagrindų nepaai�kina Romantizmo, suvokiant jį kaip ypatingą savimonės modelį, esmės.

Pačia bendriausia prasme romantizmas yra I. Kanto i�provokuota, bet nerealizuota kelionė į �daiktą savaime�, virtusi romantine �kelione į save�. �io veiksmo technologiją kaip tik bandė nubrė�ti A. Schopenhaueris, savo veikalu �Pasaulis kaip valia ir vaizdinys� apibendrinęs romantinę pasaulėvoką. Vokiečių kultūrinė savimonė įgyja naują i�matavimą, kurio dėka pakinta įprastinis Pasaulio ir Būties vaizdas, susiformuoja nauja egzistencinių vertybių sistema, kurios fone senosios vertybės nustoja ne tik savojo patrauklumo, bet ir vertybės statuso. Begalybė pakeičia baigtinumą. Romantizmas yra ne savavali�kas kūrėjų eksperimentavimas, ne kaprizingas mai�tas prie� esamą tvarką, bet bandymas u�fiksuoti �į naują begalinio pasaulio vaizdą. Ir tai truko � pereinant kelias raidos fazes � ne taip jau ilgai � sąlygi�kai imant ma�daug nuo 1797/98 (W. Wackenroderio traktatų, Jenos ratelio susikūrimo) iki 1822 (Hoffmanno mirties).

�Romantizmai po romantizmo� rodo, kad esmę mes vis dar linkstame sieti su i�orinėmis aprai�komis, kurių pana�umą laikome esmės tapatumu. I�orinį pana�umą imituotojas sukuria atkartodamas stilių, tematiką, herojaus tipą ir pan., toks pana�umas savo subtiliais atspalviais

103

skaidosi į Rytų ar Vidurio romantizmą, netgi prancūzų ar anglų romantizmą, tačiau toks pana�umas dar neu�tikrina esmės tapatumo. Su viena i�lyga: jeigu i�orės nelaikysime esme. Paradoksas yra tas, prie� keletą de�imtmečių teigė E. Friedelis, kad nors romantizmas savo vardą gavo i� �od�io romaninis, tačiau jokio romaninio � italų, ispanų, prancūzų � romantizmo nebuvo. Mums kultūrinės formos generatorius iki �iol didesne dalimi tebelieka vis dar u� �mogaus dvasios sklandanti absoliučioji Hegelio dvasia ir did�iausias jos pagalbininkas � laikas. Atėjo į Europą nauji laikai, ir lietuvis tapo romantikas, nepaisant to, ar jo dvasia buvo pasiruo�usi i�degti tokią kultūrinės rai�kos formą. O jeigu tapome romantikais, dabar nebelieka nieko kito, kaip tik įrodyti, kad savo kūrinių motyvus ar stilistiką mes sėkmingai pasiskolinom i� kitų tautų ir i� jų pasisiuvom europieti�ką drabu�į. �Romantizmai po romantizmo� �ią patriotinę nuostatą dar sykį patvirtina ir įtvirtina.

Publikuota straipsnio versija: Romantizmai be romantizmo. Respectus philologicus. 2001. P. 161-168.

104

Ma�ojo princo kelionė: tarp Nietzsche‛ės ir Biblijos XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje Biblija ir Fr. Nietzsche (1844-1900) buvo vieni

stipriausių kūrybinės minties katalizatorių Vakarų kultūrinėje erdvėje. Dėmesys Biblijai paai�kinamas tuo, kad Biblija, kaip svarbiausioji krik�čioni�kojo tikėjimo knyga, buvo tas kertinis akmuo, ant kurio �imtmečiais buvo renčiama europieti�koji dvasinė kultūra, kurios pamatai labai apčiuopiamai susvyravo baigiantis XIX am�iui. Tuo tarpu Nietzsche savo filosofiniuose ra�tuose bene tiksliausiai apčiuopė naująsias vakarieti�kosios kultūros raidos tendencijas ir į sąvokų rūbą įvilko tą dvasinio patyrimo turinį, kurį kiti tik jautė: �Ramaus ir savimi patenkinto bur�uazi�kumo am�iaus gyventojas Nietzsche, tikro siaubo apimtas, K.Jasperso �od�iais, apie tai, ko kiti nė nepastebi: svarbiausias dalykas tas, kad �Dievas mirė�. �ie �od�iai buvo i�sakyti dar 1882 m.

M. Heideggerio pastebėjimu, Nietzsche nebuvo keistuolis, i�kritęs i� kultūrinės evoliucijos srovės, prie�ingai, �Nietzsches �odis įvardija dviejų tūkstantmečių Vakarų istorinį likimą� (Heideggeris, 171) ir būtent dėl to Nietzsche‛ės filosofija tampa skausmingai aktualia europieti�kojo mentaliteto dalimi, su Biblija sudariusia du prie�ybių polius, tarp kurių turėjo rinktis Vakarų intelektualai. Ir ne vienas i� prad�ių rinkosi Nietzsche, kurio svarbą ir įtaką kultūrinei Europos mąstysenai geriausiai atspindi tai, kaip į�ymusis �vedų ra�ytojas A Strindbergas 1888 m. pabaigoje lai�ke Nietzsche‛i apibūdino pagrindinį jo veikalą ��tai taip kalbėjo Zaratustra� (1883-1884): �Garbusis pone, be abejonės, �monijai Jūs davėte giliausią knygą, kokią tik ji turi <... >� (Friedel, 457).

Nietzsche susilaukia daug i�tikimų pasekėjų ir dar daugiau kritikų, tačiau svarbiausia buvo tai, kad jis tiksliausiai diagnozavo Vakarų civilizacijos dvasinių negalių prie�astis ir privertė apie jas kalbėti, jas tyrinėti, nebesigąsčiojant jų akivaizdumo:. Europa prisipa�ino serganti, o tai jau buvo pirmasis �ingsnis į pasveikimą. Did�ia dalimi u� tai ji turi būti dėkinga būtent Nietzsche‛i.

Dievo mirties sąvoka, Heideggerio teigimu, rei�kė tai, kad pasauliui nebetenka vertės senosios krik�čioni�kosios vertybės, be kurių likęs pasaulis ver�iasi prie naujųjų vertybių: numarinęs Dievą, pasak Heideggerio, �kartu Nietzsche pripa�įsta, kad nors auk�čiausios vertybės netenka vertės �iam pasauliui, pats pasaulis i�lieka ir kad tik be-verčiu tapęs pasaulis nei�vengiamai ver�iasi prie naujų vertybių. Naujų vertybių pagrindimas po to, kai ankstesnės auk�čiausios vertybės tapo nebereikalingos, ankstesnių vertybių at�vilgiu pasirodo kaip ‛visų vertybių pervertinimas‛. ‛Ne‛, i�tartas ankstesnėms vertybėms, atsiranda i� ‛taip‛, i�tarto naujoms vertybėms� (Heideggeris, 180). Konstatavęs vertybinį Vakarų civilizacijos anemi�kumų, Nietzsche eina dar toliau: jis teigia, kad būtent senosios krik�čioni�kosios vertybės pasaulį atvedė į pra�ūties grėsmę, kurios i�vengti padės tik kokybi�kai naujos, nuo krik�čioni�kųjų besiskiriančios vertybės. Nietzsche‛ės siūlomas variantas � Ant�mogis, auk�čiausiųjų vertybių skalėje pakeičiantis Dievą, kurį nu�udė krik�čionybė (Jaspers).

Ne tiek jau daug kūrėjų ry�osi atmesti senąsias auk�čiausiąsias vertybes ir plyname lauke statyti rūmus naujiems dievams, tačiau, �iaip ar taip, Nietzsche‛ės po�iūris į būtį ir pasaulį darė įtaką daugeliui �ymiausių XX a. pirmosios pusės Vakarų ra�ytojų (M. Maeterlinckui, R. Rollandui, A. Gide, Th. Mannui, W. Faulkneriui ir kt.). Literatūros tyrinėtojai vieningai pripa�įsta, kad Nietzsche‛ės filosofija turėjo didelės įtakos ir Antuano de Saint-Exupéry (1900-1944) kūrybai. Ir ne tik ankstyvuoju laikotarpiu, kai Exupéry buvo u�liejusi susi�avėjimo Nietzsche banga. Tai atsispindi viename jo lai�ke mylimajai 1926 m.: �A� i�sive�u su savimi Nietzsche. Be galo mėgstu �itų �mogų. Ir tą vienatvę. A� i�sitiesiu Kap-D�ubi ant smėlio ir skaitysiu Nietzsche. A� dievinu kai kurias jo eilutes <... >� (Saint-Exupéry, 1992, 477). Atviru tekstu �i egzaltacija prasiver�ia ir tuo metu ra�ytame pirmajame Exupéry romane �Pietų pa�tas�, kurio veiksmas kaip tik ir vyksta Kap-D�ubi ir kuriame Nietzsche‛ės vardas i�kyla kaip naujasis dvasinis orientyras bei savoti�kas skydas, apsaugantis nuo pasenusios � mirusio Dievo � kultūros atstovo �mūsų mokytojo�. Vis dėlto, i�skyrus �į netipi�ką atvejį, Exupéry beveik niekada tiesiogiai nemini ir necituoja savo jaunystės dvasinio mokytojo, nepaisant to, kad visos, be i�imties, jo knygos alsuote alsuoja Nietzsche‛ės filosofijos dvasia. Taip �Pietų pa�te� Exupéry sprend�ia apoloni�kojo ir dionisi�kojo, arba

105

moteri�kojo ir vyri�kojo pradų dermės problemą, �Naktiniame skridime� konstruoja �iuolaikinio Ant�mogio paveikslą, Ant�mogio Rivjero, kuris tartum Nietzsche‛ės Zaratustra kviečia ne darbui, bet kovai, ne taikai, bet pergalei. Lenkų tyrinėtoja A.Bukowska pastebėjo, kad �Saint-Exupéry tuo metu vienprasmi�kai atmetė i�sigelbėjimo per Dievą kelią� (Bukowska, 34-35).

Neilgą Exupéry kūrybinį kelią galima būtų suskaidyti į tris ry�kesnius etapus. Visų pirma, tai jaunatvi�ko �avėjimosi Nietzsche laikotarpis, kuriam priklauso Kap-D�ubi u�baigtas romanas �Pietų pa�tas� (1928) ir �Naktinis skridimas� (1931), para�ytas jau Argentinoje. Kūrybinio kelio prad�ioje Nietzsche‛ės filosofijos idėjas Exupéry laiko tobulos egzistencijos dėsniais, kurių veikimą jis i�bando savo kūryboje.

Vėliau ra�ytojas palaipsniui nutolsta nuo Nietzsche‛ės ir tas pats Nietzsche tampa kritikos objektu, nes per a�tuonerius metus iki romano ��emė �monių planeta� (1939) trukusią tylą, susiformuoja gyvenimo patyrimu pagrįstos savaranki�kos Exupéry pa�iūros. Laipsni�kai Exupéry ima atsiriboti nuo Nietzsche‛ės idėjų, kriti�kiau jas vertinti ir Pasaulinio karo akivaizdoje i� dalies grį�ta prie Biblijos vertybių. Tačiau tai nerei�kė, kad ra�ytojas atsisakė �Dievas mirė� koncepcijos � fa�izmo įsigalėjimas ir Antrojo pasaulinio karo baisumai nepaliko jokių iliuzijų dėl senojo Dievo gyvybingumo. Istorija akivaizd�iai įrodė, kad senosios krik�čioni�kosios vertybės i� tikrųjų nustojo galios, nes nebeįstengia �mogaus apsaugoti nuo susinaikinimo grėsmės. Aklavietės būseną visi ai�kiai jaučia ir kar�tligi�kai ie�ko i�sigelbėjimo, arba, kaip sakė H. Gadameris, �<... > pasaulis prarado orientyrus, mums buvo reikalingi nauji tikslai� (Gadamer, 33). Rinkdamasis naujus tikslus Exupéry �iuo laikotarpiu tebesivadovauja Zaratustros �ūkiu: �Visi dievai yra numirę: dabar mes vien tik norim, kad ant�mogis gyventų�� (Nietzsche, 85) Kita vertus, Exupéry nebetenkina ir Nietzsche‛ės formuluojamas tikslas. Jis vis labiau įsitikina, kad �moniją į pavojų įstūmė ne senosios vertybės, bet nesugebėjimas jų laikytis ir i�saugoti, o į pra�ūtį veda tas kelias, kurį Nietzsche skelbia kaip i�sigelbėjimą. Nietzsche, teigdamas ne kovą, o pergalę, i� tikrųjų sudievina �mogaus pralaimėjimą kelyje į auk�čiausias kultūrines ir dvasines vertybes.

Trečiasis etapas, chronologi�kai susiliejantis su antruoju, yra bandymas sukurti nuosavą estetinę fiolosofinę sistemą, polemizuojant tiek su Nietzsche‛ės, tiek ir su Biblijos tiesomis. Exupéry tarsi paklūsta paties Nietzsche‛ės reikalavimui: �Nesek paskui mane, sek paskui save�. Kelerius metus iki mirties Exupéry savo Biblijoje � �Citadelėje�, kuri taip ir liko nebaigta (i�sp. 1948), formuluoja naujus dvasinius orientyrus ir vertybes, o kol kas jis renkasi ne Nietzsche, o Bibliją, tiksliau, senąją krik�čioni�kąją kultūrą, kaip ma�esnįjį blogį: �Nebematau �ventovės,kurioje gyvenu. Rengiuosi tarnauti mirusiam Dievui�, ry�tasi �Karo lakūno� (1942) pasakotojas, kadangi mirusysis Dievas tebeturi stipriausią saugos galią (Saint-Exupéry, 1992, 203).

Exupéry polemika su Nietzsche, sąmoningai suvokta ir orientuojama, a�triausiai pasirei�kia garsiausiame ra�ytojo kūrinyje � pasakoje �Ma�asis princas�, kuris buvo baigtas 1942 m. gruodį ir i�spausdintas 1943 m. balandį Niujorke. �ios datos Pasaulinio karo istorijoje labai svarbios � savo �ymiausią kūrinį Exupéry ra�ė ir baigė pačiame karo įkar�tyje, dar nespėjus pasireik�ti pirmiesiems karo eigos lū�io po�ymiams. Europa visu spartumu dar judėjo prie savosios pra�ūties, ir tokioje situacijoje ne tik Exupéry susimąstė apie katastrofos prie�astis.

Kai kurie �Ma�ojo princo� prasminiai akcentai, ypač pagrindiniai simboliai; pasidarys ai�kesni, jeigu �Ma�ąjį princą� palyginsime su stebukline pasaka, ypač kad tai padaryti įgalina pats kūrinio �anras. Sąlygi�kai pagal tarptautinį Aarne‛ės Thompsono pasakų katalogą (�Aukso pauk�tės paie�kos�) �Ma�ąjį princą� galima būtų priskirti prie 550 tipo.

�iuolaikiniai pasakos tyrinėtojai stebuklinės pasakos erdvę struktūri�kai skaido į tris dalis: 1) heterotopinė erdvė � herojaus būsena, kada yra pajuntamas trūkumas (egzistencinės pusiausvyros pa�eidimas); herojus yra priverstas pajudėti i� �io ta�ko ir rasti trūkumą pa�alinančią priemonę; 2) paratopinė erdvė � disharmoniją pa�alinančios jėgos įgijimo veiksmas; 3) utopinė (idealo) erdvė arba egzistencinės pilnatvės atstatymas. Simbolių kalba tai reik�tų, kad pasakos herojus keliauja i� pra�ūtingos dykumos, kurioje sugriūva gyvybiniai pamatai, į savo svajonių �vaig�dę, nes čia gyvuoja auk�čiausi jo idealai. Kaip tik �itokią prasmę Exupéry ir suteikia d y k u m o s ir � v a i g � d ė s simboliams, įrėminantiems kosminę ma�ojo princo kelionę.

106

Pana�iai dykumą suvokia ir Nietzsche. Alegorijoje �Apie tris virsmus� Zaratustra paai�kina, kad �tūkstantmetės vertybės�, kuriomis apsikrauna dvasia, ir moralumo jausmas paverčia ją kupranugariu, kuris dvasią nuveda į dykumą. Nietzsche‛ės po�iūriu krik�čionybė yra ne nukrypusi nuo savo sveiko pirminio pamato, kaip M. Lutheris interpretuoja katalikybę, bet i� prad�ių remiasi i�krypusiomis vertybėmis.

U�uot pasiekusi utopinę erdvę, dvasia pakliūva į prie�ingą polių, nes per savo aklumą ji buvo pasirinkusi klaidingus orientyrus ir netikras vertybes. Tik pavojaus akivaizdoje dvasia suvokia, kokios bevertės ir pra�ūtingos yra �tūkstantmetės vertybės� ir moralumas, todėl dabar, kad apsisaugotų nuo mirtinos grėsmės, pirmiausiai ji privalo nusikratyti pra�ūtingos na�tos, ją ir nutempusios į dykumą. Romus kupranugaris tokiam �ygdarbiui nepajėgus, dvasia privalo virsti liūtu, kuris vadovaujasi imoralumo principu (�a� noriu�), nors to pakanka tik �laisvę gaut naujai kūrybai� (Nietzsche, 37). Naujųjų vertybių kūrimo kompetencija priklauso vaikui, trečiajai dvasios virsmo pakopai � �tai nekaltybė, tai u�mar�tis, prad�ia nauja, tai �aismas, ratas, pats riedąs savaime, tai judesys pirmasis, tai �ventas pritarimas� (Nietzsche, 37). Taip dvasia i�silaisvina ir įgyja savo tikrąjį prigimtinį pavidalą: �dvasia nūnai s a v o s i o s valios geid�ia, atgauna s a v ą j į pasaulį toji, kuri praradusi jį buvo� (Nietzsche, 37). Tik po �io virsmo dvasia gali atlikti tą veiksmą, kuris įveda ją į tikrojo, o ne iliuzinio idealo erdvę.

Nietzsche‛ės �herojė� dvasia i� prad�ių, u�sivertusi ant pečių �tūkstantmetes vertybes� ir paklususi moraliajam �tu privalai� principui, elgiasi taip, tarytum ji jau būtų persikėlusi į utopinę įsikūnijusio idealo erdvę, nes kaip tvirtinama, �vertybės visos jau sukurtos <...> (Nietzsche, 37), dvasia visas jas valdo ir bijo kurti naujas. Tačiau paai�kėja, kad kaip tik �itos, senosios, vertybės, kurios dvasiai regėjosi kaip suteikiančios idealo kompetenciją, ir įstumia ją į dykumą. Vadinasi, visa, ką iki �iol dvasia laikė vertybėmis, tebuvo klaidinanti iliuzija, kuri atrodė kaip i�sigelbėjimas, kol neatsiskleidė savo tikruoju pavidalu. Tuomet � dykumoje � dvasia praregi ir suskanta ie�koti kelio į objektyvųjį, o ne iliuzinį idealą. Apsivalydama nuo �tūkstantmečių vertybių�, ji grį�ta į save, savo prigimtinio idealumo erdvę. Pasigirsta romantinis prarastojo rojaus motyvas.

�Ma�ojo princo� herojus elgiasi pana�iai kaip ir Nietzsche‛ės dvasia. Jau nuo pirmųjų kūrinio puslapių Exupéry pasakoja apie d y k u m ą , po kurią klajoja

ne�inia i� kur atsiradęs vaikas, paskutiniuosiuose puslapiuose su�inome, kad ma�asis princas grį�o į savo � v a i g � d ę . Ypač i�kalbingas �gra�iausias ir liūdniausias pasaulyje gamtovaizdis�, kurį autorius nupie�ia dusyk. Pirmajame paveikslėlyje parodytas ma�asis princas, griūvantis į dykumos smėlį po vir�uje spindinčia �vaig�de, o antrajame � vien tik dykuma ir �vaig�dė. Tuo Exupéry tartum dar sykį nori atkreipti skaityto dėmesį į tą ypatingą reik�mę, kurią jis suteikia dykumos ir �vaig�dės simboliams.

Kompozici�kai pasaka pradedama dykumos, kurią mes suvokiame kaip antiidealą, vaizdu, o baigiama persikėlimu į �vaig�dę � idealo erdvę. Atrodytų, kad savo herojų autorius veda seniai i�mind�iotais stebuklinių pasakų takais, tačiau i� tikrųjų taip nėra, nes nesunkiai pastebime, kad struktūrinė �ios pasakos sąranga nesutampa su kompozicine sąranga. I� tiesų, d y k u m a ir � v a i g � d ė yra tos erdvės, kurios i� abiejų pusių aprėmina ma�ojo princo kelionę, bet kelionė prasideda ne dykumoje, o �vaig�dėje.

Kaip atrodo ma�ojo princo kelionė stebuklinės pasakos ir �iųdviejų simbolių fone. Kaip minėta, bendresne prasme dykuma yra suvokiama kaip gyvybingumui prie�inga esmė, kaip �udančio tro�kulio zona, kaip mirties metafora; �vaig�dė � idealo buveinė, kilniausių �mogaus svajonių ir lūkesčių i�sipildymo vieta. Pozityvia � sveiko proto prasme, kelionė i� dykumos į �vaig�dę yra kelionė i� antiidealo ir disharmonijos į idealą ir harmoniją. Taip sakytų tūkstantmetė �monijos i�mintis, kuri kaip tik ir yra u�koduota pačių �ių simbolių semantikoje. �ią prasmę galima suteikti ir lakūno pirminei erdvei, tiek dėl to, kad jos prie�ybė yra pra�ūties erdvė � dykuma, tiek dėl to, kad i�sigelbėjimą lakūnas suvokia kaip persikėlimą (grį�imą) į pirminę erdvę.

O kaip keliauja ma�asis princas? Ma�ojo princo buveinė vadinama įvairiais vardais, kaip antai �jo planeta�, �asteroidas B

612�, nors labai da�nai ir ��vaig�de�: �Mano namai per ma�i, tai negaliu tau nė parodyti savo

107

�vaig�dės� (3, 76). Vadinasi, ma�asis princas jau gyvena idealo erdvėje, jam duotoje i� prigimties, tačiau dėl savo nepatyrimo nesuvokia, kokius lobius valdo. Ma�asis princas, i� idealo-�vaig�dės nusileid�iantis į tikrovę, �emę-dykumą su idealu sutapatina tik subjektyviai ir neper�engia ribos, skiriančios realistinį ir neurotinį mąstymą, kuomet �iai subjektyviai nuostatai be i�lygų pajungiamos ir empirinio patyrimo i�vados. Patikrindamas savo subjektyvias nuostatas ma�asis princas pastebi, kad jos neatitinka tikrovės, kad �emė-dykuma anaiptol nėra idealo buveinė. Ie�kant istorinių kultūrinių tokio santykio su tikrove paralelių, pastebėsime, kad ma�asis princas atitinka tą herojaus tipą, kurį pagimdė XVIII a. racionalizmo filosofija, o būtent mintį apie prigimtinį �mogaus tobulumą, kurį i� �mogaus atima civilizacija. Toks Rousseau idėjos paveiktas yra kunigaik�tis My�kinas, F. Dostojevskio romano �Idiotas� herojus. Prancūzijos mokyklinėje literatūroje ma�asis princas yra lyginamas su analogi�kais Voltaire persona�ais: ��is poetinio padangių kapo Huronas, �is planetos Kandidas� (Saint-Exupéry, 1956, 75). Tad �velgiant i� �io ta�ko ma�ąjį princą galima suvokti kaip idealių �emės galimybių atstovą. Kita vertus, rusoistinis �mogaus prigimties idealumo suabsoliutinimas tiesiogiai siejasi su Nietzsche‛ės Ant�mogio idėja: abi �ios idėjos i�kelia �mogaus biologinę prigimtį.

Palikęs tikrojo idealo erdvę, subjektyviai suvokiamą kaip trūkumą, ma�asis princas leid�iasi ie�koti vertybių, kurios pasirodo objektyviai besančios egzistencinio idealo prie�ybė � dykuma. Ma�ojo princo aklumas atveda jį į dykumą, į tą pačią pra�ūties ir praregėjimo vietą, į kurią irgi pasiklydusi patenka Nietzsche‛ės dvasia. Ir Nietzsche‛ės dvasia ir Exupéry ma�asis princas i� prigimties yra idealūs, galbūt net pats abstraktus idealumas, tačiau pasirinkę klaidingas vertybes ir orientyrus jie nesugeba i�naudoti juose glūdinčių idealumo potencijų, pasiklysta ir atsiduria pra�ūties akivaizdoje. Būtina gelbėtis, būtina ie�koti kelių ir vertybių, kurie grą�intų į apriorinio idealumo būseną ir leistų joje realizuoti idealo potencijas � i� esmės tapti tuo, kuo esi i� prigimties. �iuo at�vilgiu abu kūrėjai sutinka, tačiau čia jų santarvė ir baigiasi, kadangi ateina laikas kalbėti apie tikrąsias vertybes, dėl kurių Nietzsche‛ės ir Exupéry nuomonės i�siskiria į prie�ingas puses.

Ma�ojo princo klaidą pastebi jau pirmasis �emėje sutiktas gyventojas gyvatė ir skepti�kai įvertina ma�ojo princo iliuzijas: �gaila man tavęs, tokio silpno, �itoje granito �emėje� (Saint-Exupéry, 1982, 52). Kitaip negu biblinio pirmojo �mogaus gundytojas �altys (gyvatė), �Ma�ojo princo� geltonoji gyvatė ne gundo, bet siūlo tikrąsias vertybes: pagelbėti i�bristi i� iliuzijų ir apleisti �emę, kai tik ma�asis princas įsitikins savo vilčių nevaisingumu: �Galėsiu tau padėti kada nors, kai imsi per daug ilgėtis savo planetos. A� galiu <...>� (Saint-Exupéry, 1982, 52). Tai savoti�kas mediatorius tarp realaus ir idealaus pasaulio, turintis galių perkelti i� realaus į idealų pasaulį. Epizodą su gyvate galima suvokti ir kaip sandėrį, pana�ų į tradicinį �mogaus, atsidūrusio bevilti�koje būklėje, sandėrį su velniu. Tačiau skirtingai nuo velnio, gyvatė čia nereikalauja sielos, bet nori pasiimti kūną. Galbūt tai ji ir nusine�a ma�ojo princo kūną po to, kai i�laisvina dvasią.

I� prigimties idealaus ma�ojo princo dramą sudaro tai, kad jis neturi jokios priemonės, kuri padėtų atpa�inti jo �vaig�dę kaip idealo buveinę. Svarbiausioji jo u�duotis � įgyti galių atpa�inti tikrąsias vertybes. Pamoka prasideda tuomet, kai keliaudamas po savo iliuzinį idealą (dykumą-�emę) ir jo ma�asis princas neįstengia pa�inti kaip idealo, jis tik matuoja �emės netobulumą ir stebisi jos ribotumu. Tuo jis primena �vietimo epochai įprastą herojų � tobulą laukinį, kuris savo nesugadintos sielos veidrodyje atspindi Vakarų civilizacijos sugedimą. Prancūzų moksleivis būtent �iuo aspektu raginamas pa�velgti į ma�ąjį princą, ��į paskutinįjį padangių kapo Huroną, �į planetos Kandidą� (Saint-Exupéry, 1956, 75). Tačiau ma�asis princas turi ir gerokai gilesnę prasmę.

Ma�asis princas visų pirma yra v a i k a s , savo esme tapatus Nietzsche‛ės trečiajam dvasios virsmo etapui. Į�anginiame �Ma�ojo princo� skyrelyje Exupéry pasakoja apie lakūno vaikystę, kada jis buvo grynas prigimtinio idealumo įsikūnijimas. Tačiau vėliau ir lakūnas susiviliojo netikromis vertybėmis ir palikęs savo �vaig�dę leido savyje u�migti vaikui. �Daug yra dalykų, kuriems �monės duoda savyje miegoti�, paskutiniajame romano ��emė �monių planeta� epizode, ypač svarbiame, ai�kinantis ma�ojo princo simbolio prasmę, sako ra�ytojas.

108

Kas yra vaiko archetipu i�rei�kiamas ypatingos reik�mės dalykas, kuris u�migdomas �mogaus viduje? Kodėl svarbių dalykų �monės ie�ko i�orėje, tolių toliuose, bet �tik vaikai �ino, ko jiems reikia� (Saint-Exupéry, 1982, 65)?

Vaiko archetipo reik�mę labai ai�kiai formuluoja jau Luko evangelijoje: �Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ��tai ji čia arba ten!� Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų� (Lk 17, 20-21) (pa�od�iui: �jūsų viduje�; lietuvių kalbos vietininkas čia neleid�ia i�versti tiksliai: �jumyse�). Taigi tai, kas snaud�ia �mogaus gelmėje, yra Dievo karalystė, vaikystėje atsiskleid�ianti autenti�kiausiu pavidalu: �kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją� (Lk 18, 17), nes Dievo karalystė priklauso vaikams (Lk 18, 16), arba kaip tą pačią pajautą i�sakė romantikai � �kur vaikai, ten aukso am�ius� (Novalis, 51).

Baigiamajame ��emė �monių planeta� epizode Exupéry kaip tik ir sielvartauja dėl to, kad kiekvienas �mogus gimsta su idealiomis galimybėmis (���tai Mocartas kūdikystėje, �tai gra�us pa�adas ateities gyvenimui. Ma�ieji pasakų princai ne kitoni�ki, kaip �is vaikas: kas i� jo galėtų i�augti, jei jis būtų kaip reikiant auklėjamas, aprūpintas, jei jis turėtų tinkamą aplinką�; Saint-Exupéry, 1992, 190), bet joms nėra lemta atsiskleisti: ��tampavimo presas� �mogų paverčia �molio tumulu� � �Man skaudu, kad kiekviename i� �ių �monių yra �udomas Mocartas� (Saint-Exupéry, 1992, 190).

Ypatingomis galiomis vaikystę apdovanoja ir romantikai: �Kur vaikai, ten aukso am�ius� (Novalis, 51), o tai rei�kia, kad tikslas � aukso am�ius, kurio siekia romantikai, vaikui pasiekiamas be jokių pastangų, jis yra natūrali vaiko egzistencinė terpė, kurią tapdamas suaugusiuoju, �mogus praranda.

Vaiko u�migdymo susiejimas su nutolimu nuo idealiųjų mūsų prigimties pamatą � Dievo karalystės mūsų viduje, arba tai, kad ma�asis princas i�eitį susieja su grį�imu į savo planetą (į save), � leid�ia manyti, jog kalbama apie auk�čiausias �mogaus vidinių gelmių vertybes, su kuriomis �mogus turi atstatyti gyvybinį ry�į, jeigu nori patirti būties idealumą. Analitinės psichologijos kūrėjo C. G. Jungo nuomone, v a i k o įvaizdis čia atsiranda anaiptol ne atsitiktinai ir jis yra ne tik tradicijos paveldėta figūra, bet taip pat ir spontani�kai patiriamas reginys, �prover�is i� pasąmonės�, kurį Jungas pavadina �kūdikio� archetipu. Geriausias tokio vidinio regėjimo pavyzdys �iuo atveju yra paties Exupéry po avarijos Libijos dykumoje nuo kar�čio ir tro�kulio kilusioje haliucinacijoje regėta auk�ta liekna mergaitė, kuri pagirdė ra�ytoją ir numal�ino jo tro�kulį. Transformuodamas �į tikrą reginį į meninį vaizdą Exupéry pakeitė ir �kūdikio� lytį, tartum sustiprindamas �io �kūdikio‛ archetipinius rėmus.

Vaikas, u�migdytas mūsų viduje, Dievo karalystė �mumyse�, vaiko u�migdymo susiejimas su nutolimu nuo idealių mūsų prigimties pamatų � Dievo karalystės arba tai, kad ma�asis princas i�eitį susieja su grį�imu į savo planetą (save), o Nietzsche visai hegeli�kai idealumo būklę suvokia kaip dvasios tapatumą pačiai sau, leid�ia manyti, kad yra kalbama apie ka�kokias auk�čiausias vertybes �mogaus vidinėse gelmėse, kurias �mogus privalo įsisavinti, jeigu jis nori patirti, kas tai yra būties idealas. �į vidinį vertybinį absoliutą C.G.Jungas vadina Savastimi (Selbst), t.y. �pačiu savimi�, kuris yra pasąmoningas ir atitinka S. Freudo Vir�-A� (Super-Ego arba Über-Ich) (Jung, 1989, 164). Psichoanalitinius terminus sujungę su teologiniais, gauname naują � vidinio Dievo � sąvoką, plačiai vartotą paties Jungo ir neprie�taraujančią Dievo karalystės mūsų viduje sampratai. Ma�ąjį princą dabar jau galime suvokti kaip �vaiką-Dievą� ar konkrečiai kaip �kūdikėlį Kristų�, prarastosios Dievo karalystės i� prad�ių ie�kantį �čia ir ten�, bet galiausiai suvokiantį, kad Dievo karalystė yra �mogaus viduje. Taip ma�asis princas prisijungia prie nemenko būrio ie�kotojų, �keliu į save� artėjančių prie auk�čiausiųjų vertybių.

�mogus privalo tapti Dievu ir Dievu jis taps, jeigu taps �mogumi. �ią neoplatoni�kai skambančią mintį i�tarė garsus XVIII a. pab. vokiečių poetas Fr. Hölderlinas, tačiau ją galime i�girsti ir Nietzsche‛ės ��tai taip kalbėjo Zaratustra�, ir Exupéry �Ma�ajame prince�, tačiau sąvokas �Dievas� ir ��mogus� abu kūrėjai supranta skirtingai.

Zaratustra skelbia: �Visi dievai yra numirę, dabar mes vien tik norim, kad ant�mogis gyventų <... >� (Nietzsche, 85). Heideggerio pastebėjimu Nietzsche nepastato į Dievo vietą

109

�mogaus, �nes �mogaus esmė niekada nepasiekia Dievo esmės� (Heideggeris, 206). Dėl tokio teiginio galima būtų ginčytis, tačiau kita vertus ir pats Nietzsche labai ai�kiai pasako, kad į Dievo vietą jis pastato ne �mogų, o Ant�mogį (Übermensch) (Nietzsche, 89), kurio esmė taip pat skiriasi nuo �mogaus esmės � prie�ingu atveju nebūtų reikalo juo keisti �mogaus. Pats Zaratustra prisipa�įsta dar nematęs ant�mogio, nes ir tas, kuris galėtų pretenduoti į �į titulą, atrodė dar perdėm �mogi�kas (Nietzsche, 96).

�mogus turi būti įveiktas ir jo vietoje i�kilti kokybi�kai auk�tesnė esmė � ant�mogis, t.y. tai, kas yra daugiau-nei-�mogus (Nietzsche, 275), tačiau tikslaus ant�mogio apibrė�imo Nietzsche nepateikia. Galbūt tai Tikrasis Renesanso �mogus, kurį numarino Lutheris, galbūt Romos cezaris su Kristaus siela? Ai�ku tik tai, kad Dievas ir Ant�mogis struktūri�kai yra tapatūs, kadangi abu jie yra auk�tesni u� �mogų ir abu yra �mogaus egzistencijos bei savirai�kos tikslas ir idealių �mogaus siekių projekcija � vertybinis absoliutas. Tačiau ant�mogis ir Dievas vertybi�kai yra prie�ingos, viena kitą naikinančios, substancijos, kurios negali koegzistuoti. Pirmoji Ant�mogio egzistavimo prielaida yra Dievo mirtis, rodanti, kad ant�mogis ir Dievas � prie�ingos substancijos. Nietzsche pozityviai vertina Ant�mogį, ir tai visi�kai logi�ka: nes jeigu senasis Dievas �mogų atvedė prie pra�ūties slenksčio, tai jis yra prie�i�kas �mogui, prie�ingas gyvybingumui: �Kur prasideda �Dievo karalystė�, ten baigiasi gyvenimas <... >� (Nietzsche, 524). Reikalinga Dievui prie�inga jėga, kuri �mogų prikeltų auk�tesniam gyvenimui ir ne gniau�tų, bet maksimaliai i�reik�tų gyvybės instinktą. Tokia jėga � ant�mogis.

Istorinė tradicija leid�ia geriau suvokti Ant�mogio esme, kadangi Nietzsche nėra visi�kas pirmtakas. Krik�čionybė �mogų suvokia kaip kūno ir dvasios sintezę: Dievas ėmė molio gabalą, nulipdė �mogų ir �įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir �mogus pasidarė gyva esybė� (Pr 2, 7). �mogus yra �mogus ne todėl, kad jis yra �molio tumulas�, o todėl, kad jis turi �gyvybės kvapą�. �mogų Dievas sukūrė tam , kad jis gyventų Rojuje, tačiau �mogus nesugebėjo tinkamai įvertinti be jokių pastangų i� prigimties gautų lobių ir juos prarado. Gyvate (lietuvi�koji tradicija ją paverčia �alčiu) pasivertęs �ėtonas sugundė �mogų nusidėti, kitaip tariant, sukeitė vietomis vertybes bei orientyrus. Atgauti prarastąjį rojų �mogus dabar gali tik tuomet, jeigu atpa�ins tikrąsias vertybes ir pasirinks jų siūlomą kelią, įstengs sutramdyti kūni�kąjį gaivalą ir paklus dvasiai (Dievui). �mogus tampa kūno ir dvasios arba Dievo ir �ėtono, angelų ir demonų grumtynių arena, �mogaus pra�ūtis � tai �ėtono, demonų, priklausančių kūno paradigmai, pergalė; Dievas, angelai, kaip ir moralė. Religija ir pan., priklauso Dvasios paradigmai.

XVIII a. kūno � dvasios opozicijos paradigmą papildo nauja prie�prie�a tarp natūralumo ir kultūros. �mogus imamas suvokti kaip dvilypė būtybė, kurios viena pusė vadovaujasi prigimties įstatymais, o antra � kultūriniais. Be to, �monijos istorija yra judėjimas tolyn nuo gamtinio poliaus ir artyn į kultūrinį, bet kadangi dabarties momentas yra patiriamas disharmoni�kai, tad kyla klausimas: kuriame i� tų dviejų prie�ingų polių yra harmonijos būsena, ar �mogus jos netenka, ar po truputį įgyja?

Daugelis mąstytojų laikėsi tradicinės krik�čioni�kos pa�iūros, esą �mogus i� prigimties nuodėmingas, todėl prigimtinės būsenos įveikimas ir dvasios paradigmos i�plėtimas yra artėjimas harmonijos link. Tačiau XVIII a. viduryje labai stipriai pasirei�kė ir prie�inga pa�iūra, anot kurios, �mogus i� prigimties tobulas, o judėjimas civilizacijos keliu ir pati kultūra yra regresas ir dabartinių �mogaus kančių prie�astis. Todėl, jeigu �mogus nori atgauti prarastąjį rojų, jis privalo grį�ti į �monijos vaikystę � prigimtinę būklę. I� čia ir kilo �tobulo laukinio� kultas, kuris skelbė, kad pirmyk�tis arba laukinis �mogus yra civilizacijos nesugadintas, tobulos egzistencijos receptą �inantis �mogus. Kaip �monijos vaikystėje �mogaus esmė nebuvo i�kreipta, taip ir savo paties vaikystėje �mogus turi galimybę prisiliesti prie būties tobulumo savo nesugadinta siela. �ymiausia �ios krypties figūra, �inoma, buvo prancūzų filosofas J.-J. Rousseau (1712-1778), kurio ypač nekentė Nietzsche, tačiau galbūt tik dėl to, kad buvo pats nuosekliausias jo pasekėjas. Exupéry galėjo paveikti ne tik Bernardino de Saint-Pierre‛o XVIII a. rusoistinis romanas �Polis ir Virginija�, bet ir XIX a. robinzonados, ypač Ballantyne‛o �Koralų sala�.

110

�iame kontekste Nietzsche‛ės ant�mogis yra �mogus apvalytas nuo Dvasios, paliktas be ry�io su antjusliniu (metafiziniu) pasauliu, su Dievu, kuris slopino kūni�kąjį pradą ir gniau�ė gyvybės instinktą. Tuo pačiu tai �mogus, kuriame i�saugotas tik Kūno polius ir maksimaliai i�laisvintas gyvybės instinktas. Kaip Dievas yra dvasinės egzistencijos absoliutas, taip ant�mogis yra kūni�kojo prado absoliutas. Ant�mogio dvasia yra Kūnas, kuris u�ima Dvasios vietą pozityvių vertybių skalėje. Tarp dviejų pradų, kuriuos pirmasis taip skaud�iai sureik�mino apa�talas Paulius, � kūno ir dvasios, dionisi�kojo ir apoloni�kojo, � Nietzsche siūlo rinktis kūno pradą, arba biologinį egzistencijos pamatą: �Kristaus mirtis ant kry�iaus jam, � sako K. Jaspersas, � gęstančios gyvybės nuosmukio ir kaltinimo gyvybei simbolis; į gabalus sudraskytas Dionisas jam siejasi su vėl ir vėl atgimstančia gyvybe, su tragi�ku d�iūgavimu, kylančiu i� mirties� (Jaspers, 78). �mogus lemtingai suklydo tuomet, kai jis pasirinko dvasinį polių.

Nietzsche‛ės ir Exupéry paie�kų pobūdis daugeliu atveju yra tapatus, tačiau dėl auk�čiausiųjų vertybių, dėl �mogaus paskirties jų nuomonės i�siskiria. Nietzsche‛i vertybe tampa pirmapradis �gyvybės kvapas�, o Exupéry �gyvybės kvapas� �mogų padaro tik tuo, kuo �mogus yra i� prigimties � būtybe, kurios gelmėje snaud�ia Dievo karalystė ir kuriai i�minties pakanka tik Rojui prarasti. Kūnas yra ir lieka tik �molio tumulas�, �ir tik Dvasia, jei padvelkia į molį, gali paversti jį �mogumi� (Saint-Exupéry, 1992, 190).

Biblijoje Jėzų nukry�iavusieji romėnų kariai pasityčiodami ragina jį gelbėtis, ir Jėzaus daryti stebuklai rodytų jį turint tokią galią. Tačiau Jėzaus siekiai auk�tesni. Norėdamas gelbėtis �iam gyvenimui Jėzus turėtų gelbėti savo kūną, nes kūnas yra vienintelė priemonė, per kurią i�rai�ką įgauna �emi�koji būtis. Bet juk mirtį ant kry�iaus jis tam ir pasirinko, kad �monėms akivaizd�iai paliudytų tobulesnės būties tikrumą ir įrodytų, jog ne kūnas yra tas tiltas, kuris �mogų sujungia su auk�tesniąja būtimi, bet, atvirk�čiai, tik atsisakęs kūno �mogus gali į�engti į Dievo karalystę, esančią vir� juslių, vir� kūno. Todėl mirties akimirką Kristus su�unka: �Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią� (Lk 23, 46). Kūnas lyg kokios i�naros, lieka kaboti ant kry�iaus, o į tobulumo erdvę keliaujama dvasia. Tad pagal Bibliją dvasia yra ta jėga, kuri pa�alina �io gyvenimo ribotumą (trūkumą) ir �mogų perveda i� heterotopinės erdvės į utopinę.

Regėdami egzistencijos �iapus beprasmi�kumą kai kurie naujųjų laikų mąstytojai ėmė kelti klausimą, ar nevertėtų sąmoningai priartinti gyvenimo �iapus pabaigos ir greičiau pereiti į Anapus: �Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema � savi�udybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, � rei�kia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą� (Camus, 123), � �Sizifo mite� (1942) tvirtino A. Camus. Ar ne �į kelią ir pasirenka ma�asis princas, kuris, apkeliavęs visą �emę, neranda joje stebuklingos jėgos, galinčios neutralizuoti jo �vaig�dei gresiantį pavojų todėl grį�ta prie gyvatės pasiūlymo ir pasiry�ta mirčiai? Tačiau neskubėkime daryti �itokių i�vadų.

Ma�asis princas yra gryna Dievo karalystės idėja, tobulumo ilgesys ar pati bekūnė tobulumo dvasia, kuri, nusileidusi i� dangaus, �emėje nesuranda jokios įsikūnijimo galimybės, neranda to, kam jis būtų tapatus � visos �emi�kosios egzistencijos galimybės yra ribotos, prie�ingos ma�ojo princo tobulumui. �iuo at�vilgiu ma�asis princas i� tiesų funkci�kai tapatus Montesquieu Persui ar Voltaire Kandidui, t.y. �tobulam laukiniui�. Gyvenimas �emėje nepana�us į Rojų. Kodėl taip atsitiko, ima ai�kėti jau pirmuosiuose pasakos epizoduose.

Dykumoje susitinka ne �iaip sau lakūnas ir ma�asis princas, bet dvi to paties rei�kinio pusės � bedvasis kūnas ir bekūnė dvasia, � kurių susitikimo vieta � dykuma � rodo, kad kūnas ir dvasia patenka į aklavietę, kai tik atsiskiria vienas nuo kito ir nebesidomi kits kitu. Lakūnas, Vakarų civilizacijos atstovas, u�migdęs savo gelmėje vaiką, tikrąsias vertybes pakeičia daiktų (anot ra�ytojo, ‛�aldytuvų‛) kultūra, kuriai čia ai�kiai atstovauja lėktuvas, atskraidinęs į dykumą ir palikęs jį čia kankinančiai mirčiai i� tro�kulio. I�eities ie�koma dviem lygiagrečiais būdais: lakūnas taiso lėktuvą, o ma�asis princas ie�ko dvasinių ir moralinių i�sigelbėjimo kelių tačiau kiekvienas jų taiso savo priemone. Tam tikrame ta�ke �iedu būdai susikerta tarpusavyje, ir i� to susikirtimo paai�kėja, kad lakūnas visi�kai nesuvokia ma�ojo princo paie�kų svarbos, vienintele galima i�sigelbėjimo priemone laikydamas lėktuvą (materialiąją kultūrą): �Nuo to priklausė, ar liksiu gyvas, ar ne� (Saint-Exupéry, 1992, 8), tačiau ma�asis princas įrodo, kad i�sigelbėjimo galimybė slypi visai kitur,

111

tik reikia perkainoti vertybes. Po �io susikirtimo prasideda lakūno pabudimas, kuris galų gale ir atveda į i�sigelbėjimą. Vis dėlto lėktuvą lakūnas sutaiso tik po to, kai ma�asis princas suformuluoja dvasinį i�sigelbėjimo kelią. Lakūno atradimai ma�ajam princui tada atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Baigę savo paie�kas abu jie grį�ta namo, bet vėlgi grį�ta savomis priemonėmis.

Ma�asis princas sukaupia �emi�kojo gyvenimo patyrimą, kurio pagalba jis jau sugeba savo �vaig�dę atpa�inti kaip idealo buveinę. Į lakūną vėl padvelkia dvasia, jo sieloje pabunda ir apsigyvena ma�asis princas, ir lakūnas įgyja galių atpa�inti tikrąsias vertybes: i� dykumos i�sigelbėti jis gali tik todėl, kad pabunda dvasi�kai, tik todėl be sutrikimų ima veikti ir jo lėktuvas.

Ma�ojo princo kelionė į namus kiek komplikuotesnė. �vaig�dėje � toje idealų buveinėje � gyvenama ne kūni�ku pavidalu, tai dvasios karalystė, todėl norėdamas grį�ti į savo tėvynę ma�asis princas privalo nusikratyti �emėje įgyto kūni�kojo pavidalo ir pereiti į dvasinį būvį. Kitaip tariant, baigiamajame epizode priartėjęs prie būtinybės rinktis tarp Nietzsche‛ės ir Biblijos, tarp Kūno ir Dvasios ma�asis princas renkasi Dvasią, o lakūnui, kuris, remdamasis �emi�kąja logika, esmę vis dar sieja su kūni�kuoju pavidalu, ma�asis princas sako: �Tu supranti. Tai per toli. A� negaliu nusine�ti �ito kūno. Jis per sunkus.� (Saint-Exupéry, 1982, 78). Į �vaig�dę � Dievo karalystę � ma�asis princas grį�ta gryna, �emi�kosios kelionės patyrimą sukaupusia dvasia. Kūnas paliekamas dykumai. Tokia gaida suskamba baigiamieji prarastojo rojaus motyvo akordai.

Dykuma visuotinai buvo ir tebėra suvokiama kaip �mogi�kojo gyvenimo idealų prie�prie�a, tačiau, kita vertus, dykumoje yra i�bandomas Kristus, nes dykumoje �ūstant �mogaus kūnui ypač paa�trėja gyvybės jausmas ir i�kyla did�iausios pagundos pasiduoti �ėtonui, t. y. suabsoliutinti kūni�kąjį pradą, kaip tai padarė Nietzsche‛ės Zaratustra. Dykumoje sekdami Kristaus pėdomis save kankino ir alino pirmieji krik�čionys atsiskyrėliai ir kankiniai. Dykuma imama suvokti kaip vieta, kurioje baigiasi kūno visagalybė, kurioje kūnas marinamas, kad i�laikiusi i�bandymus sutvirtėtų ir i�silaisvintų dvasia. Ir �tai čia, dykumoje, į kurią �mogų atveda dvasingumo paniekinimas ir pataikavimas kūnui, �mogus privalo atsisakyti Kūno ir atsiduoti Dvasiai, nes tik ji gali i�gelbėti �mogų nuo pra�ūties.

Vadinasi, ma�ojo princo mirtis � anaiptol ne savi�udybė, bet Kūno atsisakymo aktas, to paties kūno, kurį į auk�čiausiąją vertybių � �vaig�dės � lygį i�kėlė Nietzsche. Ma�asis princas kūną palieka dykumai, o į �vaig�dę grį�ta tik dvasia. �itokių galių jis įgyja tik patyręs dykumą, kuri ir i�laisvina jo dvasią, t. y. leid�ia suvokti tikrąją �vaig�dės vertę: per aspera ad astra.

Neatsitiktinai, matyt, sutampa ir viena detalė, leid�ianti ma�ojo princo mirtį suvokti kaip sąmoningą Kristaus mirties filosofinę parafrazę. Po mirties Kristus prisikelia ir i�keliauja į dausas, o jo kūnas, sukeldamas nemenką sumai�tį, stebuklingai pranyksta. Lygiai taip pat pra�vitus lakūnas neberanda ir ma�ojo princo kūno ir �į faktą jis paradoksaliai pateikia kaip įrodymą, kad ma�asis princas grį�o į savo planetą, nors prie� tai buvo kalbama apie grį�imą tik bekūniu pavidalu. (Saint-Exupéry, 1982, 80). Akivaizdi ir, matyt, sąmoninga paralelė su evangelijomis leid�ia atskleisti tikrąją �io i� pa�iūros prie�taringo epizodo prasmę.

Taigi nenutolstant nuo biblinio konteksto ma�ąjį princą galima suvokti ir kaip tobulumą, kurio i�ganymo siekiantis �mogus privalo ilgėtis, bet nesistengti jo įvilkti į jokias kūni�kas formas (lakūnas �ią abstrakciją buvo įliejęs į lėktuvą, �monija � į daiktus ar asteroidų gyventojų ribotumą). Todėl po i�sikūnijimo ma�asis princas ir yra perkeliamas į fiziniams pojūčiams nepasiekiamas � �vaig�dės � auk�tybes, į kurias �mogus gali nukeliauti tik metafiziniu romanti�ku ilgesiu.

Į dvasios tėvynę ma�ąjį princą grą�ina gyvatės įkandimas. Gyvatės simbolis i� tiesų niūrokas ir skausmingas. Pats Exupéry ją suvokė kaip �i�nykimo � kitaip sakant � mirties� (Saint-Exupéry, 1992, 58) simbolį.

�Ma�ajame prince� gyvatė yra giliausios i�minties ir galios (meistri�kumo) simbolis, glaustai i�rei�kiantis dykumos kvintesenciją � kaip tik gyvatė numarina kūną ir i�laisvina dvasiai. Tai naujųjų vertybių kūrimą lydintis gimdymo skausmas, apie kurį kalba ir Nietzsche, tai tas siaubas, kuris �mogų apima tuomet, kai pereinama i� kūni�kosios egzistencijos į dvasinę, tai grį�imo į save kančia.

112

�Ma�ajame prince� i� tikrųjų veikia tas pats Nietzsche‛ės vaikas, dykumoje, �ribinėje situacijoje�, imantis kurti naujas vertybes. Tačiau jo vertybės diametraliai prie�ingos Nietzsche‛i. Pagrindinė vertybė, kurią ma�asis princas palieka �monijai kaip nuo pra�ūties apsaugosiančią priemonę yra �mogaus sudvasinimas. Dvasia turi padvelkti į �mogų ir pa�adinti jo viduje snaud�iančią Dievo karalystę, vidinį Dievą, ma�ąjį princą. �mogus turi grį�ti į Rojų, bet �itai įmanoma ne u�sidarius savo dvasios kiaute, o sukaupus �emės kelionės patyrimą. Tik patyrimas atveria akis į tikrąsias vertybes. Tik po �emės kelionės �mogus gali suvokti, kad tikroji jo idealų buveinė yra �vaig�dė. Tokia i�vada A. de Saint-Exupéry nutolsta nuo savo jaunystės dievaičio Fr. Nietzsche‛ės ir prisijungia prie garbingos romantinės �dvasios tėvynės� ie�kotojų plejados.

Publikuota straipsnio versija: Ma�ojo princo kelionė: tarp Biblijos ir Nietzsche‛ės. Gimtasis �odis. 1995. Nr. 1. P. 11-17.

113

Goethe‛ė apie romantiką ir klasiką. Goethe J. W. von. Sämmtliche Werke in dreissig Bänden. Bd. 3. Stuttgart, I. G. Cotta‛scher

Verlag. 1857. S. 234. I� maksimų: Classisch ist das Gesunde, romantisch das Kranke. (Klasika yra sveikata, romantika � liga). Das Romantische ist schon in seinen Abgrund verlaufen, das Grässlichste der neuern

Productionen ist kaum noch gesunkener zu denken. (Romantizmas jau yra įpuolęs į bedugnę, naujosios produkcijos bjaurumas yra sunkiai

suvokiamas dalykas).

Eckermann J. P. Gespräche mit Goethe in den letzten Jahren seines Lebens. II Teil. Leipzig,

F. A. Brockhaus. 1837. S. 92. 1829 04 02 pokalbis: Von diesen kamen wir auf die neuesten französischen Dichter und auf die Bedeutung von

c l a s s i s c h und r o m a n t i s c h . �Mir ist ein neuer Ausdruck eingefallen, sagte Goethe, der das Verhältinis nicht übel bezeichnet. Das Classische nenne ich das Gesunde, und das Romantische das Kranke. Und da sind die N i b e l u n g e n classisch wie der H o m e r , denn beyde sind gesund und tüchtig. Das meiste Neuere ist nicht romantisch, weil es neu, sondern weil es schwach, kränklich und krank ist, und das Alte ist nicht classisch, weil es alt, sondern weil es stark, frisch, froh und gesund ist. Wenn wir nach solchen Qualitäten Classisches und Romantisches unterscheiden, so werden wir bald Reinen seyn�. (�Nuo čia mes perėjom prie naujausių prancūzų poetų ir k l a s i k o s ir r o m a n t i k o s reik�mių. Man toptelėjo nauja mintis, tarė Goethe, kuri neblogai apibrė�ia santykį. Klasiką a� vadinu sveikata, o romantiką � liga. Ir �tai N i b e l u n g a i yra klasi�ki kaip ir H o m e r a s , kadangi abu yra sveiki ir veiklūs. Dauguma naujųjų romantikai yra ne todėl, kad yra nauji, o todėl kad yra silpni, ligoti ir sergantys, ir senieji yra klasi�ki ne todėl, kad yra seni, o todėl,

114

kad yra stiprūs, �valūs, smagūs ir sveiki. Jeigu mes pagal tokias savybes skirsime klasiką ir romantiką, tai mums greit viskas taps ai�ku�).

Eckermann J. P. Gespräche mit Goethe in den letzten Jahren seines Lebens. II Teil. Leipzig,

F. A. Brockhaus. 1837. S. 203-204. 1830 m. kovo 21 d. pokalbis:

Der Begriff von classischer und romantischer Poesie, der jetzt über die ganze Welt geht und

so viel Streit und Spaltungen verursacht, fuhr Goethe fort, ist ursprünglich von mir und Schiller ausgegangen. Ich hatte in der Poesie die Maxime des objectiven Verfahrens, und wollte nur dieses gelten lassen. Schiller aber, der ganz subjectiv wirkte, hielt seine Art für die rechte, und, um sich gegen mich zu mehren, schreib er den Aufsatz über naive und sentimentale Dichtung. Er bewies mir, dass ich selber, wider Willen, romantisch sey, und meine I p h i g e n i e , durch das Vorwalten der Empfindung, keineswegs so classisch und im antiken Sinne sey, als man vielleicht glauben möchte. Die S c h l e g e l ergriffen die Idee und trieben sie weiter, so dass sie sich denn jetzt über die ganze Welt ausgedehnt hat, und nun jedermann von Classicismus und Romantismus redet, woran vor funfzig Jahren niemand dachte�.

(Klasikinės ir romantinės poezijos sąvokai, kuri �iuo metu i�plito visame pasaulyje ir sukėlė tiek daug ginčų bei susiprie�inimo, tęsė Goethe‛ė, prad�ią daviau a� ir Schilleris. Poezijoje a� rėmiausi objektyvaus metodo maksima, ir norėjau kad tik jos būtų laikomasi. Tačiau Schilleris,

115

kuris kūrė labai subjektyviai, teisingu laikė savo būdą ir, kad įrodytų savo prana�umą, para�ė straipsnį apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją. Jis įrodinėjo man, kad a� pats, prie� savo valią, esu romanti�kas, o mano I f i g e n i j a , dėl jausmo vie�patavimo anaiptol nėra tokia klasi�ka ir antikinė, kaip galbūt norėtųsi galvoti. S c h l e g e l i a i pasičiupo idėją ir i�vystė ją taip, kad �iandien ji pasklido po visą pasaulį, ir dabar kiekvienas kalba apie klasicizmą ir romantizmą, apie kuriuos prie� penkiasde�imt metų niekas negalvojo.)

Stendhalis apie romantiką ir klasiką Stendhal. Racine et Shakespeare. Études sur le Romantisme. Paris, Michel Lévy Frères,

Libraires-Éditeurs, 1854. P. 32-33.

Chapitre III

Ce que c‛est que le Romanticisme.

Le Romanticisme est l‛art de présenter aux peuples les �uvres littéraires qui, dans l‛état actuel de leurs habitu- [-33-] -des et de leurs croyances, sont susceptibles de leur donner le plus de plaisir possible.

Le Classicisme, au contraire, leur présente la littérature qui donnait le plus grand plaisir possible à leurs arrièregrands-pères.

Heinrichas Heine‛ė �Romantizmas� Pirmoji publikacija: �Rheinisch-westphälischen Anzeiger. Kunst und Wissenschaftsblatt�

1820, Nr. 31 (18. August 1820). �emiau pateikiamas tekstas i�: Heine H. Vermischte Schriften. Hamburg, Hoffmann und Campe, 1862. S. 15-19.

[-15-]

DIE ROMANTIK

Was Ohnmacht nicht begreift, sind Träumereien. A. W. v. Schlegel

Numero 12, 14 und 27 des Kunst- und Unterhaltungsblatts enthält eine alte, aber neu

aufgewärmte und neu glossierte Satire wider Romantik und romantische Form. Ob man zwar eine solchen Satire eigentlich nur mit einer Gegensatire entgegnen sollte, so ist es dennoch die Frage, ob man hierdurch der Sache selbst nutzen würde. Numero 124 der �Hall. allg. Literatur-Zeitung� enthält die Rezension einer solchen Gegensatire, deren Wirkung auf die Gegenpartei dieselbe zu (I�na�oje: Der in Rede stehende Aufsatz war eine von W. von Blomberg verfasste �Erklärung des im Jahrgange 1810 des Heidelberger Taschenbuchs enthaltentenen Sonett-Dramas, betitelt: �Des sinnreichen himmlichen Boten Phosphorus Confunculus Solaris jüngste Komödie, von ihm selbst geboren, gegeben und geschaut.�) [-16-] sein scheint, welche auch jene Karfunkel- und Solaris-Satiren auf die Romantiker ausgeübt haben, nämlich - Achselzucken. Ich wenigstens möchte daher nicht ohne Aussicht, dadurch nutzen zu können, also bloß des Scherzes halber, von einer Sache sprechen, von der die Ausbildung des deutschen Wortes fast ausschließlich abhängt. Denn wenn man auf den Rock schlägt, so trifft der Hieb auch den Mann, der im Rocke steckt, und wenn man

116

über die poetische Form des deutschen Wortes spöttelt, so läuft auch manches mit unter, wodurch das deutsche Wort selbst verletzt wird. Und dieses Wort ist ja eben unser heiligstes Gut, ein Grenzstein Deutschlands, den kein schlauer Nachbar verrücken kann, ein Freiheitswecker, dem kein fremder Gewaltiger die Zunge lähmen kann, eine Oriflamme in dem Kampfe für das Vaterland, ein Vaterland selbst demjenigen, dem Torheit und Arglist ein Vaterland verweigern.

Ich will daher mit wenigen Worten, ohne polemische Ausfälle, und ganz unbefangen, meine subjektiven Ansichten über Romantik und romantische Form hier mitteilen.

Im Altertum, das heißt eigentlich bei Griechen und Römern, war die Sinnlichkeit vorherrschend. Die Menschen lebten meins in äußern Anschauungen, und ihre Poesie hatte vorzugsweise [-17-] das Äußere, das Objektive, zum Zweck und zugleich zum Mittel der Verherrlichung. Als aber ein schöneres und milderes Licht im Orient aufleuchtete, als die Menschen anfingen zu ahnen, daß es noch etwas Besseres gibt als Sinnenrausch, als die unüberschwenglich beseligende Idee des Christentums, die Liebe, die Gemüter zu durchschauern begann: da wollten auch die Menschen diese geheimen Schauer, diese unendliche Wehmut und zugleich unendliche Wollust mit Worten ausspreche, und besingen. Vergebens suchte man nun durch die alten Bilder und Worte die neuen Gefühle zu bezeichnen. Es mußten jetzt neue Bilder und neue Worte erdacht werden, und just solche, die, durch eine geheime, sympathetische Verwandtschaft mit jenen neuen Gefühlen, diese letztern zu jeder Zeit im Gemüte erwecken und gleichsam heraufbeschwören konnten. So entstand die sogenannte romantische Poesie, die in ihrem schönsten Lichte im Mittelalter aufblühete, späterhin vom kalten Hauch der Kriegs- und Glaubensstürme traurig dahinwelkte, und in neuerer Zeit wieder lieblich aus dem deutschen Boden aufsproßte und ihre herrlichsten Blumen entfaltete. Es ist wahr, die Bilder der Romantik sollten mehr erwecken als bezeichnen. Aber nie und nimmermehr ist dasjenige die wahre Romantik, was [-18-] so viele dafür ausgeben; nämlich: ein Gemengsel von spanischem Schmelz, schottischen Nebeln und italienischem Geklinge, verworrene und verschwimmende Bilder, die gleichsam aus einer Zauberlaterne ausgegossen werden, und durch buntes Farbenspiel und frappante Beleuchtung seltsam das Gemüt erregen und ergötzen. Wahrlich, die Bilder, wodurch jene romantischen Gefühle erregt werden sollen, dürfen ebenso klar und und mit ebenso bestimmten Umrissen gezeichnet sein, als die Bilder der plastischen Poesie. Diese romantischen Bilder sollen an und für sich schon ergötzlich sein; sie sind die kostbaren, goldenen Schlüssel, womit, wie alte Märchen sagen, die hübschen, verzauberten Feengärten aufgeschlossen werden. So kommt es, daß unsre zwei größten Romantiker, Goethe und A. W. v. Schlegel, zu gleicher Zeit auch unsre größten Plastiker sind. In Goethes �Faust� und Liedern sind dieselben reinen Umrisse wie in der �Iphigenie�, in �Hermann und Dorothea�, in den Elegien usw.; und in den romantischen Dichtungen Schlegels sind dieselben sicher und bestimmt gezeichneten Konturen, wie in dessen wahrhaft plastischen �Rom�. Oh, möchten dies doch endlich diejenigen beherzigen, die sich so gern Schlegelianer nennen. [-19-]

Viele aber, die bemerkt haben, welchen ungeheuren Einfluß das Christentum, und in dessen Folge das Rittertum, auf die romantische Poesie ausgeübt haben, vermeinen nun beides in ihren Dichtungen einmischen zu müssen, um denselben den Charakter der Romantik aufzudrücken. Doch glaube ich, Christentum und Rittertum waren nur Mittel, um der Romantik Eingang zu verschaffen; die Flamme derselben leuchtet schon längst auf dem Altar unserer Poesie; kein Priester braucht noch geweihtes Öl hinzuzugießen, und kein Ritter braucht mehr bei ihr die Waffenwacht zu halten. Deutschland ist jetzt frei; kein Pfaffe vermag mehr die deutschen Geister einzukerkern; kein adeliger Herrscherling vermag mehr die deutschen Leiber zur Fron zu peitschen, und deshalb soll auch die deutsche Muse wieder ein freies, blühendes, unaffektiertes, ehrlich deutsches Mädchen sein, und kein schmachtendes Nönnchen, und kein ahnenstolzes Ritterfräulein.

Möchten doch viele diese Ansicht teilen! dann gäbe es bald keinen Streit mehr zwischen Romantikern und Plastikern. Doch mancher Lorbeer muß welken, ehe wieder das Ölblatt auf unserm Parnassus hervorgrünt.

117

Literatūra

�altiniai:

1. A Book � A Book of English Poetry. Penguin Books, 1950. 2. Baranauskas, 1954 � Baranauskas A. �Anyk�čių �ilelis�. Vilnius, 1954. 3. Baranauskas, 1996 � Baranauskas A. Dienora�tis. Vilnius, 1996. 4. Baranauskas, 1994 � Baranauskas A. Rinktinė. Vilnius, Baltos lankos, 1994. 5. Chateaubriand, 2001 � Chateaubriand F. R. de. Atala. Renė. Vilnius, Charibdė, 2001. 6. Delille �.Delille J. �vres. T. 7. Les Chardins. Paris, L. G. Michaud, Libraire-Éditeur, 1824. 7. Smėlio � Smėlio �mogus. Vokiečių romantikų pasakos. Vertė A. Tekorius. Vilnius, Alma

littera, 1999. 8. Krėvė � Krėvė V. Ra�tai. Kaunas, Vilnius, 1921. T. 2. 9. Maeterlinck, 1978 � Meterlinkas M. �ydrioji pauk�tė. Vilnius, 1978.

10. Novalis, 1983 � Novalis. Werke in einem Band. Berlin und Weimar, 1983. 11. Saint-Exupéry, 1956 � Saint-Exupéry A. de. Pages choisies. Paris, 1956. 12. Saint-Exupéry, 1982 � Sent-Egziuperi A. de. Ma�asis princas. Vilnius, Vaga, 1982. 13. Saint-Exupéry, 1992 � Sent-Egziuperi A. de. �emė � �monių planeta. Vilnius, Vaga, 1992. 14. Vai�gantas, 1989 �Vai�gantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros. Vilnius, Vaga, 1989.

Kritinė literatūra:

15. Aristotelis � Aristotelis. Rinktiniai ra�tai. Vilnius, Mintis. 1990. 16. Athenaeum � Athenaeum. Bd. 2, Stück 1. Berlin, 1799. 17. Barzun � Barzun J. Classic, Romantic and Modern. London, New York, 1975. 18. Baudelaire, 1868 � Baudelaire Ch. Curiosités esthétiques: Salon 1845�1859. Paris, M. Lévy

Frères, 1868. 19. Baudelaire, 1873 � �uvres complètes de Charles Baudelaire. Paris, Librairie Nouvelle, 1873. 20. Berkeley � Berklis D�. Traktatas apie �mogi�kojo pa�inimo principus. Vilnius, Mintis, 1988. 21. Bukowska � Bukowska A. Saint-Exupéry czyli Paradoksy humanizmu. Warszawa, 1977. 22. Butler � Butler M. Romantics, Rebels and Reactionaries. Oxford University Press, 1981. 23. Camus � Camus A. Rinktiniai esė. Baltos lankos, 1993. 24. Chateaubriand, 1802 � Chateaubriand F. A. R. de. Génie du christianisme, ou beautés de la

religion chrétienne. T. 2. Paris, Chez Migneret, 1802. 25. Christie � Christie Ch. The British Country House in the Eighteenth Century. Manchester

University Press, 2000. 26. Coleridge � Coleridge S. T. Verse and Prose. Moscow, Progress Publishers, 1981. 27. Croce � Croce B. Aesthetik. Tübingen. 1930. 28. D�Arcy � D�Arcy M. C. The Mind and Heart of Love. London, 1954. 29. Dietrich � Dietrich M. Europäische Dramaturgie im 19. Jahrhundert. Graz, Köln, 1961. 30. Dilthey � Dilthey W. Das Erlebnis und die Dichtung. Leipzig, 1988. 31. Dubas � Dubas V. Įvadas į bendrąją literatūrą. Kaunas- Marijampolė, 1923. 32. Fricke � Fricke G. Geschichte der deutschen Dichtung. Lübeck und Hamburg. 1958. 33. Friedel � Friedel E. Kulturgeschichte der Neuzeit. München. 1931. Bd. 3. 34. Frye � Frye N. A Study of English Romanticism. New York, 1968. 35. Gadamer � Gadamer H. G. Philosophische Selbstbetrachtungen. Bd. 2. Bern, 1976. 36. Gineitis � Gineitis L. Klasicizmo problema lietuvių literatūroje. Vilnius, Vaga, 1972. 37. Gira � Gira L. Kritikos baruose. Vilnius, Vaga, 1982. 38. Goethe, 1830 � Goethe J. W. von. Werke. Bd. 38. Stuttgart, Tübingen, J. G. Cotta, 1830. 39. Goethe, 1857 � Goethe J. W. von. Sämmtliche Werke in dreissig Bänden. Bd. 3. Stuttgart. 1857.

118

40. Grinius � Grinius J. Lietuvi�kojo romantizmo vir�ūnė (M. Pečkauskaitės �Sename dvare�). Gabija, 1954. P. 485�507.

41. Grondin � Grondin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas. Vilnius, Aidai, 2003. 42. Hegel � Hegel G. W. F. Vorlesungen über die Aesthetik. II Theil. Berlin, Verlag von Dunder

und Pumblot. 1843. 43. Heideggeris � Heidegeris M. Rinktiniai ra�tai V, 1992. 44. Heine, 1854 � Heine H. Vermischte Schriften. Bd. 1. Hamburg, Hoffmann und Campe, 1854. 45. Heine, 1862 � Heine H. Sämmtliche Werke. Bd. 13. Hamburg, Hoffmann und Campe, 1862. 46. Heine, 1976 � Heine H. Werke. In fünf Bänden. Bd. 4. Berlin, Weimar, 1976. 47. Humboldt � Гумбольдт Фр. фон. Язык и философия культуры. Москва, 1985. 48. Jaspers � Jaspers K. Psychologie der Weltanschauungen. Berlin. 1922. 49. Jean Paul � Jean Paul. Vorschule der Aesthetik. Hamburg, Meiner Verlag, 1990. 50. Jung, 1989 � Jung C. G. Von Religion und Christentum. 3 Aufl. Olten und Freiburg im

Breisgau, 1989. 51. Jung, 1999 � Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius, Pradai, 1999. 52. Jurgutienė � Jurgutienė A. Naujasis romantizmas � i� pasiilgimo. Vilnius, Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, 1998. 53. Kavolis � Kavolis V. �mogus istorijoje. Vilnius, 1994. 54. Kohlschmidt � Kohlschmidt W. Der junge Tieck und Wackenroder. Die deutsche Romantik. 4

Aufl. Göttingen. 1989. 55. Korff � Korff H. A. Geist der Goetheszeit. III Teil. Frühromantik. 7 unveränd. Aufl., Leipzig,

1966. 56. Kremer � Kremer D. Prosa der Romantik. Stuttgart. Weimar. 1997. 57. Kritische � Kritische Friedrich-Schlegel-Ausgabe. Abt. I. Bd. 2. München. Paderborn. Wien,

1967. 58. Kubilius � Kubilius V. Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje. Vilnius, 1993. 59. Kuosaitė � Kuosaitė I. Kaimo gyvenimo vaizdai XVIII am�iaus poemoje: D�.Tomsonas,

O. Goldsmitas, D�. Krebas, K. Donelaitis. Literatūra. 1972. T. 14, Sąs. 3. 60. Lazdynas, 1995 � Lazdynas G. Novalio Romantizmas ir �Mėlynoji pauk�tė�. Gimtasis �odis.

1995. Nr. 12. P. 17�21. 61. Lazdynas, 1996 � Lazdynas G. �Romantinė elegija� ant lietuvi�kų griuvėsių. Darbai ir dienos.

1996. Nr. 3. P. 173�188. 62. Lazdynas, 1998 � Lazdynas G. Romantika ir klasika. Gimtasis �odis. 1998. Nr. 4. P. 15�20. 63. Lazdynas, 2, 2001 � Lazdynas G. Romantizmai be romantizmo Respectus philologicus. 2001.

P. 161�168. 64. Lazdynas, 2001 � Lazdynas G. Nuo Oberno iki �Anyk�čių �ilelio�. Varpai, 2001 (15). P. 185�

194. 65. Lazdynas, 2003 � Lazdynas G. Tarp teorinės ir istorinės romantizmo sampratos.Lituanistica.

2003.Nr. 2. P. 82�92. 66. Lazdynas, 2006 � Lazdynas G. Senasis ginčas dėl senųjų ir naujųjų. �iaurės Atėnai, 2006 08 12.

P. 3, 11. 67. Lietuvių � Lietuvių literatūros kritika. Vilnius, 1971. T. 1. 68. Literatūriniai � Литературные манифесты западноевропейских романтиков. Москва, МГУ,

1980. 69. Maeterlinck, 1901 � Метерлинк М. Блаженство души (Сокровище смиренных). С.-

Петербург. 1901. 70. Maironis � Maironis. Ra�tai. T. 3, kn. 2. Vilnius, 1992. 71. Mann � Mann Th. Deutschland und die Deutsche. Stockholm, Bermann-Fischer, 1947. 72. Meyer � Meyer R. M., Wiegler P. Weltliteratur im zwanzigsten Jahrhundert. 2 Aufl. Stuttgart,

Berlin, 1922. 73. Menhennet � Menhennet A. The Romantic Movement. London, Croom Helm, 1981.

119

74. Menzel � Menzel W. Die deutsche Literatur. 2 Teil. Stuttgart, 1836. 75. Mik�ytė � Mik�ytė R. Antanas Baranauskas. Vilnius, 1993. 76. Mykolaitis-Putinas, 1968 � Mykolaitis-Putinas V. Ra�tai. Vilnius, Valstybinė gro�inės

literatūros leidykla. 1968. T. 7. 77. Mykolaitis-Putinas, 1989 � Mykolaitis-Putinas V. Ra�tai. Estetika. Vilnius, Mintis, 1989. 78. Nietzsche � Nietzsche Fr. Rinktiniai ra�tai. Vilnius, Mintis, 1991. 79. Novalis � Novalis. Fragmente. Leipzig [be datos]. 80. Pakalni�kis � Pakalni�kis R. Lietuvių poema. Pagrindinės �anro formos. Vilnius, 1990. 81. Peter � Peter K. �Friedrich Schlegel und Adorno. Die Dialektik der Aufklärung in der Romantik

und heute�. Die Aktualität der Früromantik. Hrsg. von Behler E. und Hörisch J. Paderborn u.a., 1987. S. 219�235.

82. Petkevičaitė-Bitė � Petkevičaitė-Bitė G. I� gyvenimo verpetų. Kaunas, �viesa, 1990. 83. Platonas � Platonas. Valstybė. Vilnius, Mintis, 1981. 84. Poetika � Poetika ir literatūros estetika: nuo Aristotelio iki Hegelio. Nuo Aristotelio iki Hegelio.

Vilnius, Vaga, 1978. 85. Ri�kus � Ri�kus J. Lietuvių literatūra. XIX a. pirmoji pusė. Vilnius, 1982. 86. Rousseau � Ruso �. �. Rinktiniai ra�tai. Vilnius, Mintis, 1979. 87. Saint-Beauve � Saint-Beauve Ch. de. What is a classic? Literary and Philosophical Essays.

New York, 1938. 88. Schilleris � �ileris F. V. Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją. Poetika ir literatūros estetika:

Nuo Aristotelio iki Hegelio. Sudarė ir įvadą para�ė V. Zaborskaitė. Vilnius, Vaga, 1978. 89. Schlegel, 1823 � Schlegel Fr. Sämmtiliche Werke. Bd. 5. Wien, Jakob Manner und Campagnie,

1823. 90. Schlegel, 1978 � Schlegel Fr. Kritische und theoretische Schriften. Stuttgart, 1978. 91. Schlegel, 1983 � Шлегель Фр. Эстетика. Философия. Критика. Москва, 1983. 92. Schmitz-Emans � Schmitz-Emans M. Theories of Romanticism. The First Two Hundred Years.

Nonfictional Romantic Prose. Expading Borders. Ed. Sondrup S. P., Nemoianu V. John Benjamin Publishing Company, 2004.

93. Schopenhauer � Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius, Pradai, 1995. 94. Shenstone � Shenstone W. The Works in Verse and Prose. Vol. 2. London, Pall-Mall, 1764. 95. Staël � Staël A. L. G. de. De L‛Allemagne. T. 1. Paris, N. Nicolle, 1813. 96. Stendhal � Stendhal. Racine et Shakespeare. Études sur le Romantisme. Paris, Michel Lévy

Frères, Libraires-Éditeurs, 1854. 97. Stonys � Stonys J. Laiko struktūra Maironio poezijoje. Literatūra ir kalba. Vilnius, 1990. T. 21. 98. �ilbajoris � �ilbajoris R. Netekties �enklai. Vilnius, Vaga, 1992. 99. Talbot � Talbot J. E. Stendhal and romantic esthetics. French Forum, vol. 61. Lexington,

Kentucky, French Forum, 1985. 100. Tere�kinas � Tere�kinas A. Kūno �ymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje.

Vilnius, Baltos lankos. 2001. 101. Thimm � Thimm Fr. The Literature of Germany. London, D. Nutt, 1844. 102. Tumas, 1924 � Tumas J. Antanas Baranauskas. Kaunas, 1924. 103. Tumas, 1927 � Tumas J. Romanti�kasis idealizmas grį�ta. �idinys. 1927. Nr. 10. P. 218�234. 104. Visuotinės � Visuotinės literatūros istorija. XVII�XVIII a. Vilnius, Mokslas, 1992. 105. Volkmann-Schluck � Volkmann-Schluck K. H. Novalis‛ magischer Idealismus. Die deutsche

Romantik. 4 Aufl. Göttingen, Vandenhoeck & Ruprecht, 1989. 106. Wackenroder, 1814 � Wackenroder W. H. Phantasien über die Kunst. Hrsg. von L. Tieck.

Berlin, 1814. 107. Wackenroder, 2001 � Wackenroder W. H. Herzensergießungen eines kunstliebenden

Klosterbruders. Stuttgart, Philip Reclam jun., 2001. 108. Walzel � Walzel O. Vom Geistesleben alter und neuer Zeit. Leipzig, 1922.

120

109. Wimsatt � Wimsatt W. K. The Structure of Romantic Nature Imagery. Romanticism and Consciousness. Ed. by H. Bloom. N. Y., London, 1970.

110. Zaborskaitė, 1968 � Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, 1968. 111. Zaborskaitė, 1982 � Zaborskaitė V. Literatūros mokslo įvadas. Vilnius, Mokslas, 1982. 112. Zaborskaitė, 1997 � Zaborskaitė V. Nustebinti bet kuria kaina? Darbai ir dienos. 1997. Nr. 4

(13). 113. Вакенродер, 1977 � Вакенродер В. Г. Фантазии об искусстве. Москва, Искуство. 1977. 114. Жирмунский � Жирмунский В. Немецкий романтизм и современная мистика. С.-Пб.

1914. 115. Жуковский � Жуковский В. А. Собрание сочинений в 4 т. М.; Л.: Государственное

издательство художественной литературы, 1959. Т. 1. 116. Спор, 1985 � Спор о древних и новых. Москва, 1985.

121

Lazdynas, Gintaras Romantizmo sampratos problema. Mokomoji knyga / Gintaras Lazdynas. � �iauliai: V�Į

�iaulių universiteto leidykla, 2008. � 121 p. ISBN 978-9986-38-903-3 Mokomoji knyga skirta universitetų studentams filologams, klausantiems visuotinės

literatūros istorijos, lietuvių literatūros istorijos, literatūros mokslo įvado ir literatūros teorijos kursus, ja galės naudotis ir kultūros istorijos studentai. Knyga skirta ne romantizmo estetikos ar filosofijos tyrimui, bet romantizmo sampratos sinchronijai ir diachronijai tirti, t. y. ai�kintis, kaip romantizmą suvokė skirtingos epochos ir įvairios tautos. Didelis dėmesys skiriamas ir lietuvi�kosios romantizmo sampratos problemai.

Knygoje pateikiama med�iaga padalinta į a�tuonias temas, tačiau specialiai knygos struktūros nesistengta sieti su kokiu nors konkrečiu studijų moduliu. Kiekviena dalis pradedama probleminio horizonto nubrė�imu, pateikiamas literatūros sąra�as, kuris praplėstų ir pagilintų studijuojamą temą, ir konkreti temos analizė. Knygos pabaigoje pridedami priedai: keli straipsniai ir sunkiau prieinami pirminiai tekstai.

Gintaras Lazdynas

ROMANTIZMO SAMPRATOS PROBLEMA

Mokomoji knyga

___________________

SL 843. 2008-05-06. 15 leidyb. apsk. l. U�sakymas 74. I�leido V�Į �iaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 �iauliai.

El. p. leidykla@cr.su.lt, tel. (8 ~ 41) 59 57 90, faks. (8 ~ 41) 52 09 80. Interneto svetainė http://leidykla.su.lt/