7. LDK (LIETUVA).7.1. IKISTATUTINĖ LDK TEISĖ.

7.1.1. PAPROTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI IR BRUOŽAI.Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje santykiai tarp bendruomenės narių buvo

reguliuojami papročiais. Susidarant feodaliniams santykiams, papročių turinys buvo keičiamas. Paprotinės teisės normos reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes didžiojo kunigaikščio valdžia nesikišo į feodalų vidaus reikalus pagal feodalinį principą – žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gyvenantiems žmonėms. Paprotinė teisė buvo glaudžiai susijusi su dorovės ir religijos normomis, taikyta plačiai sprendžiant tarpusavio santykius, prievolių santykius. Atsiradus rašytinei teisei svarbiausios paprotinės teisės normos integruojamos į rašytinę teisę. Ikistatutiniu laikotarpiu (iki XVI a. pr.) Lietuvoje iš rašytinių dokumentų be Magdeburgo teisių yra žinomi du teisės aktai: Prūsų (Pamedės) teisynas (1340 m.) ir Kazimiero teisynas (1468 m.).

Paprotinė teisė nuo įstatymo skiriasi tuo, kad įstatyme teisės norma taikoma tik po to, kai yra išleistas įstatymas. Paprotinėje teisėje norma susidaro tik po to, kai ilgą laką gyvenime tas paprotys buvo taikomas. Remiantis paprotine teise buvo sprendžiami valstybės socialiniai ir ekonominiais klausimai. Taip pat šios teisės pagrindu kūrėsi LDK centrinių žemių žemvaldžių ir žemdirbių luomų teisių atsiribojimai bei formavosi ir santykiai su kylančiu miestiečių luomu.

Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotarpio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą, neišliko. XIV a. pab. įvykusį LDK integravimąsi į krikščioniškąją Vakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptautinė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi iki krikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal religinės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškoji paniekinamąja prasme.

Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumą jau po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išliko akivaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytų krikščioniškųjų valstybių kaimynių teisei.

Pagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiriboti Vilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų. 1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį atsidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esminis lūžis. Tai patvirtina 1441 m. privilegija Žemaitijai, LDK privatūs aktai pavieniams bajorams, pradėti skelbti dar Vytautui valdant. Tolesnį transformavimosi reguliavimą iš centro patvirtina kai kurie bendri valstybiniai dokumentai, pvz., 1468 m. Kazimiero teisynas, suvienodinęs baudžiamųjų teismų darbą.

Pradedant 1447 m. bendravalstybine privilegija, tolesnę slavų etninės teisės padėtį lėmė bendra LDK teisinė politika, kurioje įsigalėjo valstybės centrinių žemių teisės primatas ir jos pagrindu suformuotas bajorų luomo imunitetas. LDK rašytinę ikistatutinę teisę sąlygiškai galima suskirstyti į laikotarpius iki 1447 m. ir po jų iki 1529 m., ji įteisino du pagrindinius – bajorų ir valstiečių – luomus.

7.1.2. GEDIMINO DIPLOMATIJOS DOKUMENTAI KAIP TEISĖS ŠALTINIS.Neišlikus tiesioginių Lietuvos teisės šaltinių nuo valstybės susidarymo iki XV a. pab., iš

kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių-socialinių santykių reguliavimą. Prie tokių priskirtini ir Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1338 m.) išlikę diplomatijos dokumentai.

Bendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pab. vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikščio valdžios. Transformuojantis politiniams, socialiniams ir ekonominiams santykiams, dalis jų laipsniškai įgavo valstybės rašytinės teisės akto formą ir statusą.

Miestų teisės specifika buvo dvejopa. Išoriškai ji reiškėsi kaip savivaldos teisės, tačiau viduje neturėjo bendros struktūros sistemos. Tai lėmė miesto gyventojų tautinė ir religinė specifika bei profesinis uždarumas.

Šiuose dokumentuose iš esmės nagrinėjami valstybės santykiai su popiežiumi, Hanzos miestais, vienuolių domininkonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu ir Livonijos ordinu.

Apie Lietuvoje nuo seno buvusią paprotinę teisę užsimenama Gedimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatų ir prelatų akivaizdoje. Paprotinė teisė, kaip krašto teisė, minima ir 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Revelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga.

XIV a. pr. LDK (išskyrus didžiuosius miestus), vyraujanti buvo lietuvių paprotinės teisės sistema, veikusi viešajame ir privačiame gyvenime, ir nuo jos priklausomos slavų kraštų teisės, galiojusios pagal teritorinį principą. Dvejopą paprotinę teisę lėmė nemažai veiksnių. Pirmiausia, tai kraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonominių-socialinių santykių formavimasis, lėmęs ir savarankišką paprotinių teisių susiformavimą. Paprotinė teisė iš pradžių reiškėsi tik konkrečių administracinių-teritorinių vienetų vietinės valdžios ryšių su centro valdžia nustatymu (viešosios teisės sritis), menkai kišantis į ekonominę-socialinę krašto vidaus organizaciją. Nemažą reikšmę turėjo ir tai, kad tos žemės buvo prijungiamos Kryžiuočių ir Livonijos ordinų karinių puolimų prieš Lietuvą sąlygomis.

7.1.3. ŽEMĖS PRIVILEGIJŲ LEIDIMO PRIEŽASTYS IR FEODALŲ ŽEMĖVALDOS TEISIŲ PLĖTRA, SRITINĖS PRIVILEGIJOS, BENDRAVALSTYBINĖS PRIVILEGIJOS, PRIVILEGIJOS TAUTINĖMS MAŽUMOMS.

Teisės raidos situacija LDK keičiasi iš esmės nuo 1387 m., kai didžiojo kunigaikščio valia išleidžiamos rašytinės privilegijos. Tai to laikmečio įstatymai, įgiję pastovumo požymius, proginiai, tačiau negalėję būti savavališkai naikinami. Jie iki pat statutų priėmimo veikė greta papročių teisės, tai buvo esminis integracijos į to meto Vakarų Europos kuriamą civilizaciją procesas. Pirmosios privilegijos tiesiogiai susijusios su Lietuvos krikštu ir įtvirtinimu valstybėje lotyniškosios bažnyčios kaip dominuojančios valstybėje. Šių privilegijų teikiamomis lengvatomis galėjo naudotis tik katalikų tikybą priėmę bajorai.

Žemės privilegijų leidimo priežastys ir feodalų žemėvaldos teisių plėtra. Politiškai suvienijus Lietuvos žemes didžiojo kunigaikščio valdžioje, susidarė sąlygos feodalų sluoksniui. Feodalų klasės ekonominių ir politinių teisių ir imuniteto susiformavimą geriausiai sekti pagal žemės privilegijas (t.y. remiantis teisiniais dokumentais, kurie parodo jų teisių laipsnišką plėtimąsi) – privilegijas feodalų luomui.

Privilegijų suteikimo priežastys: 1) feodalinių santykių raida, bajorų ekonominės ir politinės galios augimas; 2) kiekvienos privilegijos suteikimą veikė to meto valstybės vidaus ir užsiesnio padėtis.

XII-XIII a. atsirado bajorų sodybos-kaimai, kur žmonės buvo priklausomi nuo savininko. Taip jau XII a. 2 pusėje atsiranda dvaras, kuriame gyvena bajoras ir kaimas, kuriame gyvena priklausomi žmonės. XIII-XIV a. kaimai tapo bajoro nuosavybe, tėvonija.

1447 m. žemės privilegija įtvirtino didžiojo kunigaikščio ir feodalų tarpusavio pasižadėjimus nepriimti svetimų valstiečių.

Bendravalstybinės privilegijos. 1. Pirmąja bendravalstybine privilegija (1387 m. vasario 20 d.) Lietuvos bajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą, numatyta: 1) Leisti kartu su teisėtais savo įpėdiniais naudotis turtu ir laisvai juo disponuoti; 2) Kiekviename paviete paskirti po vieną teisėją (bylų sprendimui ir baudų rinkimui) ir tekūną (teismo sprendimų vykdymui). 3) Turėti teisę laisvai savo dukteris ir giminaites leisti už vyrų. 4) Neuždėti bajorams jokios prievolės, išskyrus tik naujų pilių statymą, senų taisymą ir vykdyti karo prievolę. 5) Priėmęs katalikų tikėjimą ir jos atsisakęs – negalės naudotis šios privilegijos teikiamomis teisėmis. 2. Antroji bendravalstybinė privilegija (1387 m. vasario 22 d.) bajorų luomui ir naujai Katalikų bažnyčiai suteikta privilegija, nustatanti: 1) Kad nė vienas lietuvis ar lietuvė negali vesti rusės ar tekėti už ruso, jei jie prieš tai nepriims katalikų tikybos. 2) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai laisvi nuo visų prievolių ir duoklių, o vyskupas ir kunigai savo žemėse igyja nepriklausomą nuo pasaulietinės visą ir išimtinę valdžią. 3. Vytauto ir Jogailos bendravalstybinė privilegija (1413 m.). Suteikta Horoldėje Lietuvos bajorijai už aktyvų dalyvavimą ir iškovotą laimėjimą Žalgirio mūšyje. Jos pradžioje pakartotos ankstesnių Vilniaus privilegijų nuostatos, patvirtinusios teises nuosavybės, šeimos narių santykiuose ir karo pareigas, bei iš naujo įtvirtina: 1) Galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes perleisti valdyti savo žmonoms. 2) Moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė. 3) Bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui. 4) Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadų ir kaštelionų urėdai. 5) Prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus. 6) 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai. Ši privilegija faktiškai sankcionavo bajorų turimas žemės valdymo ir politines teises, nes Vytautas, naikindamas sričių kunigaikščius, rėmėsi būtent jais, skyrė juos vietininkais ir kitais urėdais. 4. Žygimanto Kęstutaičio privilegija (1434 m.). Įsigali visai kita bendravalstybinių privilegijų teikimo tvarka. Privilegiją suteikia Lietuvos didysis kunigaikštis dalyvaujant ir pritariant didikams (ne lenkų). Numatyta: 1) Nė vienas kunigaikštis nei bajoras negali būti baudžiamas remiantis slaptu įskundimu ir tik tada, kai teisme, pagal Lietuvos teisę, jo kaltė bus įrodyta. 2) Kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai savo paveldėtus dvarus gali valdyti taip, kaip jie valdomi kituose krikščioniškuose kraštuose. 3) Našlės, iki jos sėdės našlės kėdėje, gali likti mirusiojo vyro paveldėtuose dvaruose, tačiau iš tų dvarų tarnyba – karo

prievolė didžiajam kunigaikščiui neturi nukentėti. 4) Kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo visokių darbų dvaruose, išskyrus tik pilių taisymą bei statymą ir kelių tiesimą bei taisymą, ir tuos darbus turi atlikti savo lėšomis. 5) Kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių teisėmis. 5. Aleksandro privilegija (1492 m.). Atsidėkodamas už išrinkimą į LDK sostą paskelbė privilegiją, kuria dar labiau susiaurino didžiojo kunigaikščio valdžią. LDK Ponų taryba puikiai sugebėjo išnaudoti šį momentą išplėsti savo teises. Numatyta: 1) Kunigaikštis turėjo paklusti Ponų tarybai: jei jų nuomonės nesutapdavo jis neturėjo teisės pykti ir imtis kažkokių priešiškų priemonių. 2) Kunigaikštis viską daro su Ponų tarybos pritarimu: dalina žemes, pasirašo sutartis, siunčia pasiuntinius. 3) Pasaulietinės bylos negali būti pavedamos dvarininkų teismams ir atvirkščiai. 6. Žygimanto Senojo privilegija (1506 m.). Šia privilegija iš esmės baigėsi teisės kūryba bendravalstybiniais aktais. Numatyta: 1) Prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai įpareigojami duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jį vykstantiems pasiuntiniams. 2) Paveldėję dvarus kunigaikščiai ir neturintys dokumentų, gali įrodyti savo teisę į nuosavybę liudytojais. 3) Apšmeižęs ir to teisme neįrodęs turi būti baudžiamas griežčiausia bausme. 4) Jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nutarimai nebus daromi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimo.

Sritinės privilegijos. 1. Privilegijos Žemaitijai. Pirmoji privilegija suteikta Vytauto 1413 m. (šia privilegija žemaičiams leista turėti savo seniūną ir krašto savivaldą), tačiau pagrindinė privilegija buvo suteikta 1441 m. Kazimiero, numatanti Žemaitijai tam tikrą politinę autonomiją, oficialiai įvardinat ją Žemaičių kunigaikštyste. 1492 m. privilegija šiek tiek praplėtė Aleksandras. Privilegijos Žemaitijai savitumas tas, kad savo nuostatomis ji yra artimesnė bendravalstybinei, taigi jos reiksmė yra labiau vardinė. Svarbiausia, kad joje yra teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, t.y. tam tikras administracinis autonomiškumas, ir draudimas didžiajam kunigaikščiui šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus. 2. Privilegijos slavų sritims. Privilegijų, suteiktų slavų sritims, nuostatos rodo, kad ryšiai su centro valdžia buvo palaikomi remiantis LDK bendravalstybinėmis privilegijomis. Taigi sričių privilegijos yra šios valstybės valdžios padiktuota teisinės valios išraiškos forma. Polockui ir Vitebskui suteiktos privilegijos turėjo kai kurių panašumų, būdingų Žemaitijai, – tų sričių bajorai turėjo teisę rinkti savo vaivadas, kuriuos tvirtino didysis kunigaikštis. 1501 m. privilegijos Bielso žemei pagrindinės nuostatos: 1) Teismų organizacija (teismuose leidžiama naudotis ir lenkų teise; seniūno kompetencija – užpuolimai, apiplėšimai, padegimai, išžaginimai, visas kitas bylas sprendžia teisėjai su pateisėju; dėl teisėjo ir pateisėjo sprendimų galima apieliuosi į didžiojo kunigaikščio teismą), 2) Bajorų nuosavybės santykiai (bajorai laisvi ir gali naudotis savo dvarais, tačiau perleidžiant turtą turi gauti kunigaikščio arba seniūno sutikimą, o perkantys sumokėti tam tikrą mokestį; po vyro mirties našlė su savo kraičiu turi grįžti pas savo tėvus, jei nebuvo gavusi iš vyro įkraičio, ir grąžinti savo kraitį), 3) Valstybinių prievolių santykiai (padidinamas valstiečių lažas), 4) Pasitraukdamas nuo šeimininko valstietis turi sumokėti tam tikrus mokesčius.

Privilegijos tautinėms mažumoms. 1. Privilegijos žydams atsirado XIV a. pab. Pagal privilegiją žydai rinko savo vaitą iki gyvos galvos, kurį tvirtino didysis kunigaikštis. Vaitas teisė ir vykdė bausmes. Pagrindinės privilegijos nuostatos: 1) paskolų ir įkeisto turto susigrąžinimo iš žydų bylose liudyti gali du krikščionys ir vienas žydas; 2) liudijant krikščionio priesaika vertesnė už vieno žydo paliudijimą; 3) žydai muitus moka, kaip ir kiti, krašte veždami prekes; 4) krikščionis, sužeidęs žydą, kaltės mokestį moka valdovui ir sužeistajam atsilygina pagal sužeidimą, kaip kilmingajam; 5) jei krikščionis užmuštų žydą, turi būti baudžiamas kaip nusikaltėlis, o jo turtas atitenka valdovo malonei. Valdant Aleksandrui žydai buvo atleisti nuo muitų. Kitaip nei kitų gyventojų grupių, žydų privilegijos buvo įtrauktos į visus tris Lietuvos Statutus. 2. Privilegijos totoriams. Totoriai buvo atleisti nuo įvairių mokesčių ir jiems palikta karo prievolė. Totoriai, išpažįstantys musulmonų religiją, negalėjo būti liudininkais teismuose dėl žemės. 1670 m. seimo priimtoje konstitucijoje Lietuvai nurodoma, kad totoriams, atliekantiems karinę tarnybą, paliekamos visos ankstesnės privilegijos, iš jų nereikalaujama jokių prievolių. 1678 m. konstitucijoje

nurodoma, kad LDK totoriai baudžiamųjų nusikaltimų bylose savo laisvėms, kurios numatomos trečiajame statute, prilygsta bajorams, su sąlyga, kad jie visada atliks karinę tarnybą. 3. Privilegijos karaimams. Dokumentas, nustatantis teisinę karaimų padėtį LDK, yra 1441 m. Kazimiero privilegija kurioje: 1) Trakų karaimams suteikiama Magdeburgo teisė. 2) Trakų karaimai pavaldūs tik savo vaitui (jis teisė karaimus ir priimdavo sprendimus), o šis – pakvietus valdovui ar jo teismui; 3) Vaivadai ar seniūnai arba jų vietininkams draudžiama kištis į karaimų teismą; 4) Karaimai privalėjo kasmet mokėti valdovui činšą arba mokestį, kaip ir kiti Magdeburgo teisės subjektai. 5) Trakų karaimams valdovas perleido pusę pajamų iš svarstyklių ir vaško lydyklos su visomis įprastomis iš jų rinkliavomis bei pajamomis. Vėliau privilegijos buvo praplėstos ir karaimai buvo atleisti nuo visų muito mokesčių, sargybos prievolės ir derliaus nuėmimo valdovo dvare. 4. Privilegijos čigonams. Pirmoji privilegija suteikta 1501 m. Aleksandro, kuria remiantis čigonai turėjo savo savivaldą. 1566 m. Lietuvos Statutas draudė čigonus imti į kariuomenę. Vėliau buvo nutarta jų neapmokestinti, nes esą jie yra elgetos, o kad neelgetautų buvo sumanyta juos išvaryti iš LDK. Nenorintieji būti išvaryti privalėjo gyventi kunigaikščių, ponų, bajorų žemėse, atlikti kaimo žmonių prievoles. Įtarus šnipinėjimu varomi iš valstybės, juos slepiantys asmenys baudžiami pinigine bauda.

7.1.4. 1468 m. KAZIMIERO TEISYNAS.Kazimiero teisyno populiarumą lėmė tai, kad tyrinėtojai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės

kodifikacijos bandymą. Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomų formavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.

Visuomeniniu požiūriu teisyne asmuo vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai – bajorai ir priklausomi zmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi ne papročiu, o teisiniu papročiu, tai yra tokia elgesio norma, kurioje susiformavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymu leidėjo ir privalomai taikyti konkrečiam luomo atstovui.

Baudžiamoji teisė. Teisyno baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus: vagystę, savavališką miško kirtimą ir turto atėmimą užpuolant. Vagystė – į turto vagystės sąvoką, be įprastų daiktų, įėjo ir nelaisvieji valstiečiai. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kvalifikuojama tada, kai perbėgęs valstietis aktyviai talkindavo naujam šeimininkui. Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba rastų daiktų pasisavinimas. Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo, tačiau manoma, kad atviroji vagystė (esant „geriems liudytojams“) lengvino kaltės įrodymą. Nusikaltimo (vagystės) subjektai galėjo būti ir bajorai, ir visi nuo jų priklausomi žmonės. Nusikaltėlis, kaip nusikaltimo subjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimas užpuolant. Ši norma nukreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo sprendžiami jėga. Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nebuvo aiški. Kaltė įrodyta kai: 1) Vagis sugautas su vogtu daiktu; 2) Vagis savanoriškai prisipažino; 3) Nusikaltimas įrodytas ,,gerais liudytojais”; 4) Vagis prisipažino kankinamas. Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti. 

Teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo kartotinumu, arba recidyvu. Bausme įstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nusikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti (nusikaltimo prevencijos užuomazgos). Recidyvo nusikaltime įrodymas yra baudų už ankstesnę vagystę mokėjimas.

Esminis kriterijus skiriant bausmę buvo nusikaltėlio socialinė padėtis. Priklausomų žmonių atsakomybė detalizuojama kazuistiškai. Bajorai buvo baudžiami didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra. Bausmės valstiečiams už vagystes susidėjo ir dviejų komponentų: prievolė atlyginti padarytą žalą (lygi pavogto daikto vertei) ir pati bausmė. Bausmių valstiečiams rūšys: 1) Pavogtas daiktas atimamas teismo naudai; 2) Jei pavogto daikto nebebuvo, tai teismui

priteisiama pavogto daikto vertės suma; 3) Išplakimas ir įdėjimas į kaladę (tik parobkams-tik tarnams); 4) Pakorimas (taikoma tik recidyvo atveju arba kai pavogtas daiktas buvo karvė, arklys, žirgas).

Teismai skirstomi į dvi rūšis: 1) Bajorų luomo teismai sprendė įvairių vagysčių bylas. Procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš ikiteisminės ir teisminės stadijų. Ikiteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio. Nusikaltėlio suradimas ir jo priklausomybės nustatymas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal nusikaltėlio priklausomybę. Didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste kaltinamus bajorus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arba tijūnas, o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones – patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Nesant tiesioginių kaltės įrodymų, teisynas leido seklių susektą įtariamąjį kaltinti. Įrodinėjant kaltę didelė svarba skiriama geriesiems liudininkams.

2) Didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalės. Teisyne numatyta, kad bajorai patys turejo sudarinėti civilinius teismus, kilus ginčams dėl žemės ir kito turto. Ignoravus teisminį ginčą ir pradėjus savivaliaut, atsiranda bajorų baudžiamoji atsakomybė. Bajorų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti teisyne numatyti dviejų rūšių teismai: 1) Trečiųjų teismas – kai ginčo objektas yra žemė. Nepatenkinti nuosprendžiu bajorai galėjo kreiptis į kitą trečiąjį asmenį. 2) Teisėjo teismas – kai kitas turtas. Teisėjo nuosprendžiai buvo galutiniai ir neapskundžiami.

Bajoras, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kirtimo arba užpuolimo turėjo skųstis didžiąjam kunigaikščiui arba Ponų tarybai.