Lietuvių liaudiesžaidimai ir pramogos

3

2019

Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos

Dėkoju knygos sudarytojo Vytauto Steponaičio sūnui Vygintui, kad maloniai leido pakartoti šį lietuvių liaudies žaidimų rinkinį.

Angelė Rinkevičienė

Rėmėjai:

ISBN 978-609-8116-23-6

UAB „Raidynėlis“

Visos teisės saugomos. Nė viena šios knygos dalis negali būti publikuojama, laikoma elektroninėse laikmenose ar kitu būdu dauginama be raštiško leidėjo sutikimo.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės biblio-grafijos duomenų banke (NBDB).

Kalbos redaktorė Vida Bėkštienė© Teksto redaktorė Dalia Urbanavičienė© Viršelio ir vidinių puslapių dizainas, Diana Tomkuvienė© Vilniaus etninės kultūros centras© UAB „Raidynėlis“, 2019Išleido Vilniaus etninės kultūros centras, UAB „Raidynėlis“

Projekto vadovė Vilma Žukauskienė

Antras papildytas leidimas

Viktoras Rinkevičius, LR Seimo narys

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

I Vaikai čerška

1. Sūpuoklėlės ● 22

2. Zuikučiai ● 23

3. Avys, vilkas ir piemuo ● 24

4. Kiškelis ● 26

5. Slapstymasis ● 27

6. Šarkelė ● 28

7. Vilkas ir žąsys ● 29

8. Vanagėlis ● 30

9. Avinėliai ● 31

10. Varna ● 32

11. Šokinėjimas ● 32

12. Lankas ● 33

13. Aguonėlė ● 34

14. Priegalvėlis ● 35

15. Žilvitis ● 36

16. Jurgelis ● 37

17. Taiklumo bandymas ● 38

18. Jautelis ● 39

19. Šokinėjimas kupstais ● 39

20. Katė ir pelė ● 40

21. Košelę verda ● 41

22. Kepalušo vėlimas ● 42

23. Ridiko rovimas ● 43

24. Rekežio nuvertimas ● 44

25. Langeliai ● 45

26. Kvinta ● 46

27. Meškeriotojas ● 47

28. Būrimai ● 48

5

Turinys

II Žaliojoj lankelėj

29. Ei, žirgeli, bėk greičiau! ● 52

30. Ripka ● 54

31. Kiaulikė ● 57

32. Aitvarai ● 59

33. Tepliukai ● 59

34. Šokdynės ● 60

35. Snaudalis ● 62

36. Akmenėliai ● 63

37. Trauktynės ● 64

38. Duonos kepimas ● 65

39. Mėtymai ● 66

40. Krivulė ● 67

41. Meškos šovimas ● 67

42. Diržo nešimas ● 68

43. Juoda-balta ● 69

44. Humoristinės varžybos ● 69

45. Trečias bėga ● 70

46. Tabalas ● 71

47. Stirnų medžioklė ● 72

48. Lapių lenktynės ● 72

49. Oželis ● 73

50. Žvejai ● 73

51. Kirvelis ● 74

52. Lindimas pro lanką ● 76

53. Keistas žingsniavimas ● 77

54. Stovėjimai žemyn galva ● 77

55. Surink kankorėžius! ● 78

56. Taikinys ant žemės ● 79

Vytauto Steponaičio sudaryto leidinio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ reikšmė ir ypatybės. Dalia Urbonavičienė ● 8

Pratarmė ● 13

6

57. Katilas ● 80

58. Gyvas lankas ● 81

59. Katinas lipa prie lašinių ● 82

60. Persivertimai ● 83

61. Kojūkai ● 84

62. Šeško gaudymas ● 85

63. Milžino žingsniai ● 86

64. Stipruoliai ● 87

65. Kojų jėgos bandymas ● 89

66. Fechtavimas lazdomis ● 89

67. Imtynės ● 90

68. Išstūmimas iš rato ● 91

69. Paštą veža ● 92

70. Lokio uodegos traukimas ● 93

71. Pavojinga švytuoklė ● 94

72. Dviračiai ● 95

73. Lenktynės ● 96

74. Sviedinio gaudymas ● 98

75. Atsistojimas su svoriu ● 99

76. Gegutė ● 100

77. Žiužio gaudymas ● 102

78. Kėlimas už kojų ● 103

79. Avinėlių grumtynės ● 104

80. Kurapkų gaudymas ● 105

81. Lentų pjovimas ● 105

82. Muštukas ● 106

83. Krenglis ● 108

84. Šaudymas iš lanko ● 109

85. Vėžys eina prie varlės ● 110

86. Palendra ● 111

87. Vilko šovimas ● 113

88. Čyžas ● 114

89. Kiaules iš braškių ● 115

90. Katinai ● 116

91. Imtynės kojomis ● 117

92. Palšasis arklys ● 118

93. Karveliai ir vanagai ● 118

94. Botagas ● 11995. Kūliavirstis ● 120

96. Raičiojimasis nuo kalnelių ● 121

97. Šuoliai per šiaudą ● 121

98. Kerėpla ● 122

99. Vadovavimas žaidimui ● 124

100. Bluselės ● 124

101. Irklavimas ● 125

102. Raitelių imtynės ● 126

103. Atimk sviedinį! ● 127

104. Kas toliau numes akmenį ● 127

105. Nepastovus stiebas ● 128

106. Plaukymas ● 129

III Lietučiui dulkiant

107. Žiedo dalijimas ● 132

108. Vaidybiniai žaidimai ● 133

109. Bitelės ● 134

110. Belaisvio išsivadavimas ● 136

111. Avižų pirkimas ● 136

112. Žiedo išlaisvinimas ● 138

113. Stiklinė vandens ● 138

114. Reketukas ● 140

115. Advokatas ● 141

116. Žąsys skraido ● 141

117. Linksmasis Vincukas ● 142

118. Poros atrinkimai ● 143

119. Paslėptas daiktas ● 143

120. Gudrus kalvis ● 144

121. Žaidimas su riešutais ● 144

122. Vestuvės ● 146

123. Avys ir žąsys ● 146

124. Butelio kėlimas ● 148

125. Kelionė į Alytų ● 148

126. Sunki kelionė ● 150

127. Numeriai ● 150

128. Vilkelis ● 152

129. Žirgų perkėlimas ● 154

130. Žirgelis ● 155

131. Laivų medžioklė ● 156

132. Dalybos ● 156

7

133. Keistos lenktynės ● 158

134. Kilpa ● 158

135. Statinė su vandeniu ● 160

136. Klaidžiojimas ● 160

137. Dalybos ● 162

138. Kibiras prie stalo ● 162

139. Žaisleliai ● 164

140. Fantų vadavimas ● 166

IV Vyžkit vyžos, plyškit plyšos

141. Audėjėlė ● 170

142. Snaudalė ● 171

143. Lauminėjimas ● 172

144. Pokštai užrištomis akimis ● 173

145. Pušinėjimas ● 174

146. Vainikėlio ieškojimas ● 175

147. Šluotelė ● 176

148. Pratimai su kėde ● 177

149. Keliautojas ● 178

150. Šaukšto paėmimas ● 179

151. Užlipk ant suolo! ● 180

152. Medžiotojas ● 181

153. Svarstyklės ● 182

154. Maišas ● 183

155. Sprando mankšta ● 184

156. Pipirų grūdimas ● 185

157. Lankstumo bandymas ● 185

158. Kepurės nukėlimas ● 186

159. Pritūpimas ● 187

160. Rakšties traukimas ● 187

161. Kova delnais ● 188

162. Riestainio graužimas ● 188

163. Žmogaus kėlimas ● 189

164. Šuolis per lazdą ● 190

165. Atsistojimas dviese ● 190

166. Lados išsukimas ● 191

167. Rankų jėgos bandymas ● 192

168. Lenktynės su gyvu svoriu ● 193

169. Neišliek vandens ● 194

170. Kas toliau paženklins? ● 194

171. Gyvoji karuselė ● 195

172. Imtynės ant stalo ● 195

173. Bružo mušimas ● 196

174. Kopūsto kirtimas ● 197

175. Skarelės gaudymas ● 198

176. Sulaikyk žiedą ● 199

177. Puodas dega ● 200

178. Avižėlių žėbėjimas ● 201

179. Miestai ● 201

180. Bitelės vaišės ● 202

181. Tetervino mušimas ● 203

182. Malūnėlis ● 204

V Kartu su snieguolėmis

183. Rogutės ● 208

184. Į taikinius ● 210

185. Eketė ● 211

186. Laumė ant ledo ● 212

187. Slidinėjimas ● 213

188. Varpelis ● 213

189. Čiužinėjimas ● 214

190. Karuselė ant ledo ● 215

191. Sniego tvirtovės ● 216

192. Grūdinimasis ● 217

Abėcėlinė žaidimų ir pramogų rodyklė ● 218

Literatūros sąrašas ● 220

Sutrumpinimai ● 221

8

Vytauto Steponaičio sudaryto ir 1956 m. paskelbto lietuvių liaudies žaidimų rinki-nio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ reikšmė keliais žodžiais sunkiai nusako-ma. Bene svarbiausia yra tai, kad šis rinkinys sovietmečiu pirmasis tarsi pratęsė lietu-viškų žaidimų rinkinių leidybos tradiciją, kuri buvo nutrūkusi prasidėjus okupacijai, o seniau išleisti žaidimų rinkiniai tapo retenybe. Pirmuosius specialiai lietuvių liaudies žaidimams skirtus rinkinius išleido mokytojas ir žymus XX a. pradžios kultūros vei-kėjas Matas Grigonis1, o tarpukariu, kai Nepriklausoma Lietuva ėmėsi aktyvaus tokių žaidimų populiarinimo, pasirodė ir kitų autorių sudaryti žaidimų rinkiniai2. Prasidėjus sovietmečiui, lietuvių liaudies žaidimų rinkinių skelbimas buvo pristabdytas, kol ga-liausiai pasirodė čia pateikiamas V. Steponaičio sudarytas rinkinys. Su juo galima būtų palyginti panašiu laiku išleistą J. Lingio sudarytą rinkinį „Lietuvių liaudies žaidimai“ (1955), tačiau pastarasis pasižymi visiškai kitokiu pobūdžiu – jame sudėtos stilizuotos dainuojamųjų žaidimų autorinės kompozicijos, skirtos dainų ir šokių ansamblių sceni-niams pasirodymams. Tuo metu būtent tokia stilizuota „liaudies“ kūryba valdžios buvo labiausiai palaikoma, o nesceniniai žaidimai likdavo tarsi užribyje.

V. Steponaitis nebuvo nei stilizuotų „liaudies“ žaidimų kūrėjas, nei tautosakinin-kas. Jo asmenybė mažai kam žinoma, nors šio itin darbštaus žmogaus veiklos, darbų ir gebėjimų įvairiapusiškumu belieka tik stebėtis.

1 Mato Grigonio išleisti žaidimų rinkiniai: „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, melodijomis, paveiks-lėliais ir fantų vadavimais: jaunuomenei dovanėlė“ (1911 m., kiti leidimai 1914 m. ir 1988 m.); „Šeimyniškiems vaka-rėliams pramogėlė“ (1913 m., kiti leidimai: 1918 m. ir 1920 m.); „20 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gai-domis ir paveikslėliais“ (1912 m. – 20 žaidimų); „Smagūs žaidimai“ (1914 m. – 40 žaidimų); „Žaidimų vainikas savybės vakarėliams ir gegužinėms nupintas“ (1919 m. – 102 žaidimai); „Vaikų žaidimai“ (1966 m.). Be to, M. Grigonis drauge su ir K. Dineika išleido rinkinį „Keli tautiški žaidimai“ (1923). 2 K. Dineikos sudaryti rinkiniai – „Keli tautiški žaidimai“ (1923) ir „Vilniaus ripka“ (1926); K. Dineikos ir B. Montvi-los sudaryti rinkiniai – „Žaisk“ (1934), „Skautiški žaidimai“ (1934); J. Klusio rinkinys „Pedagoginiai žaidimai“ (1928); V. Saudargienės-Simniškaitės „Žaidimai ir mankštos pratimai“ (1942) ir kt.

Vytauto Steponaičio sudaryto leidinio „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“

reikšmė ir ypatybės

Dalia Urbanavičienė

9

Vytautas Steponaitis gimė 1923 m. Lyduvėnuose, Raseinių aps., amatininko-kros-nininko šeimoje3. Augo Buitkiškėse, lietuviškas tradicijas ir meilę savo kraštui puoselė-jančioje aplinkoje. Piemenaudamas pramoko piemenų žaidimų, kuriuos labai mėgo, nes buvo itin judrus, sportiškas vaikas. Nuo mažens jam patiko ir piešti, paaugęs net ėmė savo piešinėlius siųsti į žurnalą „Žiburėlis“, o už gautą honorarą pirko knygas.

1940 m. Vytautas baigė Tauragės gimnaziją ir rudenį, kai sovietai jau buvo okupavę Lietuvą, pradėjo dirbti mokytoju. V. Steponaitis tuomet įsitraukė į rezistencinę veiklą: su Tauragės kunigu kapelionu A. Klimavičiumi ir Eržvilko klebonu A. Petraičiu organizavo sienos su Vokietija perėjimo punktą Karšuvos girioje, o 1941-ųjų birželio mėn. dalyvavo sukilime Tauragėje, saugodamas kartu su LAF (Lietuvių aktyvistų frontas) savanoriais tiltus ir sandėlius. Prasidėjus karui, 1941 m. rudenį jis buvo paskirtas į Jurbarko gimna-ziją mokytoju, kur artimai bendravo su žymiu rezistencijos ir partizanų vadu mokytoju P. Paulaičiu. Šiam rekomendavus, 1942 m. V. Steponaitis išvyko į Vieną, kur Pedagogi-niame institute tobulino anglų kalbą ir kursuose mokėsi žvalgybininko radisto specia-lybės. Atlikdamas anglų kalbos praktiką anglų ir amerikiečių karo belaisvių stovykloje, susibičiuliavo su E. Mitchelu, kuris po karo tapo Mičigano universiteto profesoriumi. Gavęs 1944 m. Vienos pedagoginio instituto diplomą, V. Steponaitis prieš pat antrąją sovietų okupaciją grįžo į Lietuvą. Tuomet jis vėl įsitraukė į rezistencinę veiklą. Tapęs Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu, 1944 m. rugsėjo 5 d. jis kartu su P. Paulaičiu daly-vavo Lietuvos rezistentų organizacijų atstovų suvažiavime Kaltinėnuose, o rugsėjo 16 d. vykdydamas LLA pavedimą pagrobė iš vokiečių armijos automobilį su radijo siųstuvu ir perdavė jį P. Paulaičio štabui Žirniškių miške. Porą mėnesių prasislapstęs LLA bunkeryje Rikyškių miške (Batakių vlsč.), jis 1944 m. lapkričio mėn. įsidarbino Eržvilko gimnazijoje mokytoju, paklausęs rinktinės vado J. Babiliaus pasiūlymo ir nuslėpęs rezistencijos fak-tus. Tačiau jau po kelių mėnesių Vytautas buvo išduotas ir per pamokas suimtas. Beveik trejus metus buvo žiauriai tardomas įvairiuose Lietuvos kalėjimuose ir tremtyje Pečioro-je, tačiau kaltu neprisipažino ir nieko neišdavė.

Grįžęs 1947 m. iš Komijos į Lietuvą V. Steponaitis turėjo dažnai keisti darbovietes, nes buvo nuolat saugumo agentų sekamas. Pagaliau jam pavyko 1948 m. įsidarbinti Kūno kultūros instituto bibliotekoje ir netgi įstoti į institutą studijuoti lengvosios atle-tikos specialybės. Sėkmingai baigęs studijas 1952 m., ėmė dėstyti institute anglų kalbą, fizinio auklėjimo istoriją ir lietuviško žaidimo „Ritinio“ pagrindus. Šis žaidimas V. Ste-ponaičiui buvo puikiai žinomas, nes būdavo žaidžiamas kaimo ar miško keliukuose, o kareiviai per treniruotes jį žaisdavo poligonuose (pavyzdžiui, per stovyklą Raseiniuose prie Paupio kelio). 1956 m. V. Steponaitis aprašė „Ritinio“ taisykles, pritaikydamas jį žaisti stadione, o jau 1959 m. pagal šias taisykles įvyko pirmosios varžybos tarp Vil-niaus ir Kauno rinktinių, kurioms teisėjavo pats taisyklių autorius. Tuo laikotarpiu V. Steponaitis paskelbė ne tik aptariamąjį rinkinį „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramo-gos“ (1956), bet ir kitus leidinius sportine tematika – „Sportinių terminų žodynas“ (1959) ir „Tarybų Sąjungos bokso čempionas Algirdas Šocikas“ (1959). Tęsdamas lietuvių liau-

3 Vytauto Steponaičio biografija parengta remiantis jo žmonos Gražinos Steponaitienės aprašu.

10

dies žaidimų tyrimus, 1960 m. V. Steponaitis pradėjo dirbti Mokyklų mokslinio tyrimo institute vyr. moksliniu bendradarbiu ir parašė disertaciją istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti. Joje jis aprašė liaudies žaidimus „Ritinis“, „Muštukas“, „Kvadratas“ ir ki-tus, kurie buvo populiarūs jo gimtose apylinkėse (Vadžgiryje ir kitur), aprašė istorinius jų šaltinius (pvz., Th. Lepnerio 1744 m.) ir žaidimų naudojimą taktiniam karių rengimui Lietuvoje. Vytautas jau buvo išlaikęs visus egzaminus disertacijos gynimui ir parašęs jos autoreferatą, tačiau disertaciją apginti sutrukdė sovietinis saugumas, susekęs, kad Vytautas koduotu tekstu susirašinėjo su Mičigano prof. E. Mitchelu (dėl susirašinėjimo jie susitarė dar studijų Austrijoje laikais ir ėmė susirašinėti iškart po Vytauto grįžimo iš tremties). Vytautas 1963 m. buvo suimtas ir išvežtas į priverstinius darbus Vladi-miro srityje (Rusija). Po metų už nepriekaištingą darbą jam buvo sušvelninta bausmė

ir leista dirbti sporto treneriu, išduodant pasą ir darbo knygelę. Tačiau į Lietuvą grįžti neleido. Persikėlęs į Svetlogorską Kaliningrado srityje, V. Steponaitis vidurinėje mokykloje mokė anglų ir vokiečių kalbų.

Pasibaigus teistumo apribojimams, V. Stepo-naitis galiausiai grįžo į Lietuvą, tačiau toliau buvo persekiojamas ir Kaune darbo negavo. Pavyko įsidarbinti tik Kaišiadorių rajono Palomenės vi-durinėje mokykloje, kur mokytojavo 9 metus, kasdien važinėdamas iš Kauno. Savo mokinius jis ypač mokė mylėti ir tausoti gamtą, reikalauda-mas po iškylų palikti dar švaresnę ir tvarkinges-nę vietą, negu atvykus. Tuomet Vytautas prisimi-nė ir savo vaikystės pomėgį piešti, pradėjo tapyti akvarele ir aliejumi (ypač mėgo tapyti gamtą). 1976 m. jam buvo suteiktas tautodailininko var-das, kai kurie paveikslai paveikslai („Aguonos“, „Pieva“, sūnaus Vyginto portretas) buvo įvertinti diplomu ir eksponuoti respublikinėje parodoje.

Vytautas neužmiršo ir savo jaunystės miestelio Vadžgirio. Prasidėjus atgimimui 1989 m., kartu su šio krašto gyvais bendražygiais pradėjo rinkti žinias apie žuvusius Vadžgirio Vanagų būrio partizanus, Pietų Žemaitijoje įvykusius mūšius, sudarė 1638 žuvusių partizanų sąrašą su trumpa informacija apie kiekvieną partizaną ir jo žūties aplinkybes. Visa tai jis aprašė knygoje „Laisvės kovų aukos pietų Žemaitijoje“ (1998). V. Steponaičiui 1999 m. buvo suteiktas kario savanorio statusas, o 2000 m. jis buvo ap-dovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Nepriklausomoje Lietuvoje V. Steponaitis tęsė sporto sklaidą, prisidėdamas prie „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorijos“ (1996) rengimo. 1996 m. Vytautas buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui, o 1998 m. jam suteiktas Ritinio federacijos garbės nario vardas. Vytau-tas Steponaitis mirė 2010 metais Kaune.

11

Rinkinį „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ sudaro V. Steponaičio prakalba, penki skyriai ir Abėcėlinė žaidimų ir pramogų rodyklė. Rinkinio prakalba yra puikus pavyzdys, kaip sovietmečiu autoriai, siekdami pateikti vertingas žinias apie liaudies papročius, buvo priversti į savo tekstą įterpti sovietinę ideologiją šlovinančius, ponų valdžią peikiančius ir klasių kovą pabrėžiančius sakinius, cituoti A. M. Gorkį ir kitus sovietinius ideologus. Nepaisant to, šioje prakalboje V. Steponaitis atskleidė, kad pui-kiai pažinojo liaudies žaidimų ir šokių papročius ne tik iš knygų, bet ir iš savo patirties.

Rinkinyje pateikiamus žaidimus sudarytojas sugrupavo į poetiškai pavadintus skyrius, kurių dauguma skirti metų laikams:

pavasariui – skyrius „Vaikai čerška“ (I)4; vasarai – skyrius „Žaliojoj lankelėj“ (II); rudeniui – skyrius „Lietučiui dulkiant“ (III); žiemai – skyrius „Kartu su snieguolėmis“ (V).

Dar vienas skyrius (IV), pavadintas „Vyžkit vyžos, plyškit plyšos“ skirtas jaunimo pasilinksminimams.

Kiekvienas skyrius pradedamas V. Steponaičio gyvai surašyta trumpa įžanga, kuri grindžiama jo prisiminimais, įspūdžiais ir nuotaikomis, taip nuteikiant skaitytoją susi-domėti toliau pateikiamais žaidimais. Taip pat gyvai, panaudojant jaustukus, V. Stepo-naitis aprašė ir kai kuriuos žaidimus bei pramogas, neretai įterpdamas savo nuomonę apie jų pobūdį, kokio amžiaus vaikams ar jaunimui jie tinkami, taip pat kitus paste-bėjimus. Kartais skyriaus ar žaidimo aprašo pradžioje panaudojamos liaudies dainų ar Donelaičio citatos, kurių poezija dar daugiau šilumos ir grožio suteikia aprašomų papročių patrauklumui. Nemažai žaidimų iliustruoti piešiniais, kai kurie – schemomis (pvz., „Katė ir pelė“ p. 40). Meniškomis užsklandėlėmis su tautodailės motyvais pa-puošti ir skyrių pavadinimai bei skyrių pabaigos.

Šiame rinkinyje galima rasti pačių įvairiausių liaudies žaidimų ir pramogų apra-šų: žaidimus užrištomis akimis, daiktų slėpimo, dialoginius žaidimus, vikrumo žaidi-mus su įvairiais bėgiojimais, šokinėjimais, gaudymais, slapstymusi, jėgos ir taiklumo žaidimus, taip pat žaidimus akmenėliais, riešutais, su balanėlėmis, lentelėmis, virve-lėmis, lankais, kamuoliais, lazdomis ir kitomis priemonėmis, varžybinius ir koman-dinius žaidimus, gimnastikos pratimus primenančius žaidimus, taip pat žaidimus su „fantais“, persirengėlių vaidybinius žaidimus, skaičiuotes, netgi visiškai mažų vaikų žaidinimus, stalo žaidimus, galvosūkius, minkles ir mįsles. Čia taip pat galima rasti aprašymus apie aitvarų leidimą, vaikščiojimą ant kojūkų, raičiojimąsi nuo kalnelių, sniego tvirtovių statymą, važiavimą rogutėmis, slidinėjimą, čiužinėjimą, irklavimą, plaukymą, grūdinimąsi, pateikta įdomių duomenų apie supimosi bei rungtynių žir-gais papročius. V. Steponaitis daugiausia dėmesio skyrė žaidimų sąsajai su tam tikru kalendoriniu sezonu, bet ne jų grupavimui pagal skirtingą pobūdį, todėl neretai ša-lia pateikė visiškai skirtingus žaidimus: pavyzdžiui, šalia sportinio pobūdžio žaidimų

4 Rinkinyje šie skyriai nėra sunumeruoti, todėl dėl aiškumo čia naujai pridedama skyrių numeracija, pažymint romė-niškais skaitmenimis.

12

randame dainuojamuosius žaidimus, kuriuos įprasta vadinti rateliais („Aguonėlė“, „Žilvitis“ ir kt.). Nepaisant tokio gana neįprasto skirtingo pobūdžio žaidimų gretini-mo, perleidžiant rinkinį buvo palikta tokia žaidimų seka, kurią parinko V. Steponaitis.

Bene didžiausią dėmesį V. Steponaitis skyrė sportinio pobūdžio žaidimams, nuro-dydamas jų naudą ugdant žaidėjų fizinę ištvermę, treniruojant konkrečių kūno dalių raumenis. Kai kurie žaidimų aprašai leidžia manyti, kad rinkinio sudarytojas buvo įgi-jęs tų žaidimų atlikimo praktiką, nes neretai nurodydavo, į ką reikėtų sutelkti dėmesį, norint lengviau išpildyti fizines užduotis.

Rinkinyje yra nemažai žaidimų, kurie žaidžiami dainuojant, tačiau V. Steponai-tis apsiribojo tik dainos teksto paskelbimu ir nenurodė nė vienos melodijos. Rengiant rinkinį perleisti, siekta šį trūkumą ištaisyti. Dainuojamiesiems žaidimams parinktos to paties žaidimo ar labai artimo varianto melodijos, rastos archyvuose ar įvairiuose leidiniuose, pritaikant joms V. Steponaičio paskelbtų žaidimų tekstus (kai kuriais atve-jais teko atitinkamai pakeisti melodijos ritmiką). Iš viso pridėta 16 melodijų. Visais atvejais nurodyti pritaikytų melodijų duomenys: iš kokio archyvo ar paskelbto leidinio jos paimtos, kur, kada ir iš ko buvo užrašytos. Nepavyko rasti melodijų tik dviem žaidimams, kurių atitikmenų nerasta – „Šluotelei“ ir „Bitelės vaišėms“ (abiejų žaidimų tekstai turi autorinės kūrybos požymių, todėl kyla abejonių dėl jų autentiškumo).

Perleidžiant rinkinį, sunumeruoti rinkinio skyriai ir žaidimai. Laikai pasikeitė, todėl buvo išbraukti teiginiai, tada atsiradę dėl sovietmečiu įsitvirtinusių reikalavimų šlovinti sovietinę ideologiją ir pabrėžti klasių kovą. Taip pat kai kuriais atvejais teko redaguoti tekstą, prisilaikant šiuolaikinių lietuvių kalbos taisyklių, tačiau išsaugotos pasitaikančios tarmybės, laužtiniuose skliaustuose paaiškinant retesnių žodžių pras-mę. Siekiant rinkinio skaitytojams suteikti daugiau tikslesnės informacijos, V. Ste-ponaičio surašyta rinkinio pratarmė ir konkrečių žaidimų aprašai papildyti išnašose pateikiamomis pastabomis, paaiškinant ir patikslinant tų aprašų pirminius šaltinius ar kitas detales, pateikiant šaltinių nuorodas, kartais nurodant ir kitus žaidimų va-riantus. Dėl šių pastabų ir pridedamų su metrikomis melodijų teko rinkinį papildyti literatūros sąrašu ir sutrumpinimų paaiškinimu.

Tikimės, kad šis papildytas V. Steponaičio leidinys bus naudingas labai plačiam žmonių ratui, o ypač tiems, kurie siekia sugrąžinti tradicinius lietuviškus žaidimus į vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų gyvenimą. Rinkinyje pateikiamų žaidimų įvairovė leidžia juos panaudoti ne tik skirtingo amžiaus vaikų ugdymui, bet ir sportininkų bei kariškių rengimui. Žaidybine mūsų protėvių kūryba bus galima praturtinti šeimų ar bendruomenių pramogas.

13

Pratarmė

14

aidimas yra veiksminga auklėjimo priemonė. Tinkamai organi-zuoti žaidimai padeda išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, ku-piną gyvenimo džiaugsmo. Kiekvieną sykį žaisdamas žmogus siekia kokio nors tikslo. Kaip ir bet kuris sėkmingai užbaigtas darbas, taip ir laimėtas žaidimas sukelia pasitenkinimą ir ska-

tina toliau dar atkakliau dirbti. Žaidimai kartu ugdo fizinius ir dvasinius sugebėjimus.Mūsų šalyje žaidimai yra labai paplitę: žaidžia ne tik vaikai mokyklose, bet ir kai-

mo jaunimas pirkiose-skaityklose, darbininkai – klubuose ir aikštelėse.Lietuvoje dar ir dabar, kartu su sportiniais žaidimais, jaunimas mėgsta judriuosius

žaidimus ir senovines liaudies pramogas bei fizinius pratimus. Žaidimas, atsiradęs iš darbo proceso visuomenės kūrimosi eigoje ir visą laiką buvęs pagrindine lietuvių liau-dies fizine kultūros forma, dabar, išaugus kultūros lygiui, išlaikė savo charakterį ir yra svarbi priemonė, padedanti ruoštis darbui ir Tėvynės gynybai.

Norint suprasti žaidimus, reikia pažinti jų nuostabųjį kūrėją – liaudį – ir žinoti tas buitines sąlygas, kuriose jie gimė ir vystėsi.

Lietuvių tautos bei jos kultūros vystymesi didelį vaidmenį vaidino liaudies kūryba. Visose epochose įvairiausios liaudies kūrybos formos atspindėjo nesutaikomą liaudies masių kovą prieš svetimšalių jungą, už savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Gy-vas pasakos žodis, skambi dainos melodija, turtingas, judrus žaidimas lietuviui buvo vienintelis būdas skausmui, džiugesiui, širdgėlai ir protestui išreikšti. Liaudis dainavo, šoko ir žaidė net ir tais liūdesio metais, kada šalyje siautėjo žiaurus reakcijos jungas. Lietuvio širdyje amžiais ruseno viltis sulaukti geresnių laikų.

Pirmieji šaltiniai apie lietuvių fizinę kultūrą yra archeologinės iškasenos. Senovės lietuvių kapuose randami griaučiai leidžia spręsti apie tuometinių žmonių fizines jėgas. Daug galima sužinoti tiriant kovos ir darbo įrankius. Tarp Kauno istorijos muziejaus eksponatų yra mažų vaikiškų iečių, strėlių antgalių, kirvukų ir kitų žaidimo įrankių, savo kilme siekiančių žalvario amžių.

Daug rašytinių žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą suteikia įvairūs keliau-tojai, metraštininkai, etnografai. Keliautojas Vulfstanas, 880–890 metais aplankęs Lie-tuvą, mini žaidimus ir lenktynes žirgais per šermenis1. Žaidimai ir šokiai vykdavo net po keletą mėnesių, kol lavoną sudegindavo. Tą dieną, kai mirusysis būdavo nešamas deginti ant laužo, įvykdavo žirgų lenktynės. Lenktynių nugalėtojams buvo skiriamos net premijos, jiems padalindavo likusį velionio turtą.

1 Vulfstano pasakojimą žr. leidinyje Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1955, p. 22.

Žaismas džiaugsmą teikia,Žaismas skausmą nuveikia.

Liaudies patarlė

15

Platesnių lietuvių liaudies žaidimų aprašymus pateikė M. Pretorijus (1688 m.2). Jis galbūt pirmasis parodė, kaip lietuviai savo žaidimais, pramogomis ir fiziniais pratimais ruošiasi dirbti, medžioti ir kovoti su priešais. Be žaidimų, Pretorijus savo veikale dar mini įvairius gimnastikos pratimus, vikrumo bei jėgos bandymus, slidinėjimą ir raitųjų žaidimą.

Vertingos ir įdomios medžiagos randame lietuvių rašytojo ir etnografo L. Jucevi-čiaus knygoje „Litva“3. Nors jis rašė XIX amžiaus pradžioje, tačiau kai kurie jo paminėti žaidimai pagal savo turinį gali būti priskirti lietuvių kovų su kryžiuočiais ir ankstyves-niems laikotarpiams.

Žymus rašytojas istorikas S. Daukantas dažnai mini fizinius pratimus ir žaidimus – kaip „senovėje kalnėnai ir žemaičiai mankštinosi, kaip mešką ar šerną ant savęs skrie-jant vienu smūgiu nublokšti arba karėje taip neprieteliui užsiausti, kad jis nuo vieno siūčio kėkšterėtų...“4.

Apie lietuvių liaudies žaidimus ir pramogas XIX amžiaus antroje pusėje rašė M. Valančius5, žymūs lietuvių tautosakininkai broliai Juškos6, A. Sabaliauskas7, P. Vi-šinskis8, A. Kašarauskas9 ir kiti. Iš vėlesnės, jau XX amžiaus žaidimų bibliografijos yra pažymėtinos mokytojo Mato Grigonio trys knygutės apie žaidimus ir ratelius (1911, 1914, 1919 metais10) ir K. Dineikos knygos bei straipsniai apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą ir žaidimus11.

Tačiau pats turtingiausias žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą šaltinis yra gyvas žodis ir išlikę liaudyje žaidimai. Ruošiant šį liaudies žaidimų ir pramogų rinkinį, buvo nau-dotasi LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos archyvo rankraštynu12, Kauno kūno kultūros institute13 surinktais liaudies žaidimų ir fizinių prati-

2 Matas Pretorijus (Matthäus Prätorius, 1635–1704) didžiąją dalį veikalo „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae oder Praussische Schaubühne) parašė iki 1684 m., o visą rankraščio švarraštį parengė 1699 m., todėl čia pateikta V. Steponaičio data nėra tiksli. Išsamiau apie M. Pretorijų žr. I. Lukšaitė, 2006.3 Tai Liudviko Adomo Jucevičiaus 1846 m. Vilniuje išleistas veikalas „Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papro-čiai“, kuris buvo perspausdintas leidinyje L. A. Jucevičius, 1959, p. 53–356. Šiek tiek žaidimų yra ir 1841 m. L. A. Jucevi-čiaus veikale „Žemaičių žemės prisiminimai“, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p. 357–497.4 V. Steponaitis nurodo Simono Daukanto teiginį iš 1845 m. Peterburge išleisto S. Daukanto veikalo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.5 Motiejus Valančius daugiausia žaidimų paminėjo 1869 m. išleistoje apysakoje „Palangos Juzė“, mažiau – leidinyje „Žemaičių vyskupystė“ (1848).6 Antanas ir Jonas Juškos daugiausia žaidimų paminėjo jų 1870 m. parengtame veliuoniečių vestuvių apraše „Svot-binė rėda“, įtrauktame į rinkinio „Lietuviškos svotbinės dainos“ 2-ąjį tomą.7 Adolfas Sabaliauskas daugiau užrašinėjo ne žaidimus, o žaidžiamąsias sutartines, kurias 1916 m. paskelbė leidinyje „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“. 8 Povilas Višinskis 1897 m. užrašinėjo tautosaką Užvenčio apylinkėse, dalis žaidimų paminėti leidinyje P. Višinskis, 1964, p. 233.9 Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (Kosaževskis, 1821–1882) Žemaitijoje apie 1857 m. užrašė žaidimų pavadini-mus ir kai kurių poetinių tekstų fragmentus, žr. Tautosaka iš Kossarzewskio „Lituanikos“, 1937, p. 115–117.10 Tai Mato Grigonio sudaryti rinkiniai „200 žaidimų“ (1911), „Smagūs žaidimai“ (1914), „Žaidimų vainikas“ (1919).11 Karolis Dineika paskelbė daug knygų, skirtų fiziniam lavinimui, tarp kurių yra keli žaidimų rinkiniai: „Keli tauti-niai žaidimai“ (1923), „Vilniaus ripka“ (1926), „Žaisk“ (1934 kartu su B. Mantvila), „Žaidimai“ (2000).12 Dabar tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.13 Dabar tai Lietuvos sporto universitetas. [kol nesujungė su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu].

16

mų aprašymais, Respublikinės bibliotekos14 rankraštynu ir kitais tautosakos rinkiniais.Šimtmečiais lietuvių liaudies kultūros vystymąsi ardė ir stabdė net keli galingi fak-

toriai: nuolatiniai karai su kryžiuočiais, ponų Lenkijos katalikiškoji agresija XV amžiuje ir su ja susijęs beatodairiškas senųjų liaudies kultūros pradmenų naikinimas ir niekini-mas, paskiau sekusi ilgalaikė baudžiavinė vergija, vėliau carinė priespauda ir fašistinė diktatūra. Kad lietuvių liaudis, vargų ir skriaudų kamuojama, išlaikė tyrą savo tautosa-ką, namų dailę, šokius ir žaidimus, tai aiškiai liudija jos kultūros gilumą ir didybę.

Iš pirmykščio gyvenimo liko apeiginių žaidimų su aiškiomis totemizmo liekanomis. Žaidimai „Kergė“ ir „Krenglis“, aprašyti XVI amžiuje, buvo žaidžiami dar XIX amžiaus pabaigoje15. Jie primena pagonišką paprotį – dėti auką ant akmeninio aukuro ir metant peilį ją nužudyti (žaidime – lazda pataikyti į taikinį).

Įvairūs slapstymosi, vadinamieji „kavonių“ [„slėpynių“ – D. U.] ir gaudymo tipo žaidimai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu pavaizdavimas.Senovės lietuvių buitis ir to meto žemės darbai išryškėja iš žaidimų „Linelis“, „Aguonė-lė“, „Dobilėlis“16. Žaidimuose „Retežėlis“, „Kurpius“, „Kepalušo vėlimas“ vaizduojamas kaimo amatininkų darbas.

Kalbėti apie fizinės kultūros formų genealogiją nelengva. Pirmykštį gyvenimo būdą atspindintiems žaidimams didelį poveikį padarė nauji, vėlesnių istorinių epochų žaidimai, be to, nėra beveik nė vieno jų, užrašyto įvairiais laikotarpiais toje pačioje vietoje. Tačiau teutoniškųjų grobikų agresija ir klasikinis antagonizmas baudžiavos laikotarpio žaidimuose gana ryškiai atsiskleidžia.

Iki XII amžiaus, iki feodalinių santykių atsiradimo pradžios, lietuvių liaudies žai-dimų vyraujanti forma buvo paprastas ratelis, o vėliau atsirado dvi prieš viena kitą sustatytos žaidėjų eilės („Čigonėlis“, „Simas“, „Audėjėlė“). Vėlesnieji žaidimai – „Kiau-likė“, „Rekežis“, „Ripka“ – turi aršų rungtynių pobūdį: „Kas vikresnis? Kas nugalės?“. Jie pasižymi kai kuriais reikšmingais taktiniais elementais, primenančiais senovės lie-tuvių karių raitelių taktiką – mušti, vyti niekšus kryžiuočius arba trauktis ir gudrumu įvilioti juos į spąstus, į liūnus.

Viena gražiausių senovės lietuvių tradicijų buvo „priėmimo į vyrus“ apeigos. Susi-rinkus visai giminei ar kaimui, kandidatas į vyrus turėjo įveikti gana sunkius fizinius bandymus. Buvo mėginama jo drąsa, vikrumas, ištvermė, užsigrūdinimas ir kitos savy-bės, būdingos tikram vyrui kariui.

Senesniuose raštuose yra likęs įdomaus žaidimo „Kirvio“ aprašymas17. Mergaitė, stovėdama jaunuolių būrio viduryje, sviedžia aukštyn kirvį. Vyrai nuogomis rankomis jį gaudo. Kas pagauna, tas turi teisę pašokti su mergaite – kirvio metike. Tai mūsų pro-senolių kariškas žaidimas, siekiąs dar tuos laikus, kada sužeidimas ar kraujo praliejimas

14 Dabar tai Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.15 Išsamiausiai žaidimą, vadintą ne tik „Kerge“ ar „Krengliu“, bet ir kitais pavadinimais („Kerėplų mušimas“, „Kere-pėta“, „Kerėpla“, „Kiveris“, „Pikeris, „Rekežis“, „Vožka“, „Vokietuko mušimas“, „Gudo mušimas“ ir kt.) aprašė Juozas Kudirka, žr. J. Kudirka, 1993, p. 46–59.16 Tai plačiai paplitę žaidimai, kuriuos žaidžiant vaizduojamas augalų (linų, aguonų, dobilų) dygimas, augimas, žydė-jimas ir (ar) darbai su apdainuojamais augalais (lino apdorojimas iki audeklo, šienavimas, grėbimas ir pan.).17 „Kirvis“ – tai L. A. Jucevičiaus paskelbtas žaidimas, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p. 207–208.

17

buvo vyriškumo požymis. Žaidimo tikslas – patikrinti „bernelių spraunumą ir skudru-mą“, nes aukštai išmestą kad ir akmeninį kirvuką nėra lengva pagauti nesusižeidžiant.

Įdomus turiniu yra žaidimas „Muštinė“18. Susiėmę už rankų, žaidėjai sukdamiesi dainuoja: Šokinėjo velnias, Tas iš Rygos melnias, Bjaurus vanags vokietėlis Mūsų žemės neprietelis. Hop! Hop! Ho! Ho! Huntai! Balabai! Neprietelis! Mes tą vokietėlį, Mes tą neprietelį Sujudinsim subrušinsim, Tikru moliu padarysim. Hop! Hop! Ho! Ho! Tikru moliu padarysim.

Žaidimo turinyje minimi kovų su kalavijuočiais prie Rygos laikai (XIII–XV am-žius). Jame atsispindi kovingumas ir neapykanta priešui.

Daug lietuvių liaudies žaidimų baigiasi pralaimėjusio žaidėjo nubaudimu. Origina-lus nubaudimo būdas žaidime „Kiaulikė“19. Pralaimėjusysis buvo guldomas ant žaidimo įrankių „keinių“ – lazdų – ir mušamas su pirštine, kurioje įdėta „kiaulikė“ – kiaušinio dydžio akmuo. Švelnesnis nubaudimo būdas kambario žaidimuose buvo fantų ėmimas. Visa tai primena senovės lietuvių karo paprotį – nubausti nugalėtą priešą už jo pada-rytas niekšybes.

Yra žaidimų, kuriuose vaizduojama pono kova su bernu, rekrūtų gaudymas, su-kaustytų kalinių varymas, perbėgimas iš pragaro į rojų, kunigų išjuokimas.

Pačiose primityviausiose žaismo dainose dar nėra prasmingų žodžių ir ryškesnės min-ties. Žaidimuose dominuoja tik pojūtinės ir emocinės energijos šėlimas, palenktas visa-galei ritmo jėgai. Tačiau vėlesnėse epochose žaidimo turinys vaidino aktyvų vaidmenį. Žaidimais liaudis, išjuokdama ponus, valstiečių širdyse puoselėjo neapykantą valdančiajai klasei ir ugdė meilę gimtajai žemei. Vienoje linksmoje pašaipinėje žaismo dainoje sakoma: Kas ten ūžia, kas ten mala, Kas ten talatuoja? Kas ten neša mūsų poną, – Kojos maskatuoja? Meška ūžia, meška mala, Meška talatuoja, Vilkas neša mūsų poną,– Kojos maskatuoja.

18 „Muštinė“ – tai irgi L. A. Jucevičiaus paskelbtas žaidimas, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p. 208–209.19 Tai komandinis žaidimas, panašus į žolės riedulį, tačiau „kiaulikę“ (kiaušinio dydžio medžio gabalėlį ar akmenį) siekiama įvaryti į „dvaru“ vadinamą duobutę, o ne į vartus. Įvairius „Kiaulikės“ variantus išsamiau žr. J. Kudirka, 1993, p. 40–44.

18

Žaidimai kai kada tapdavo žiaurūs, su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, muši-mais, stumdymais. Būdavo žaidimų su aiškiu muštynių atspalviu (kapojimasis bota-gais, imtynės susiėmus už ausų).

Seniau žaidimai ir fiziniai pratimai buvo giliai įėję į valstiečių buitį. Kiekvienas jausmas, kiekvienas žymesnis gyvenimo įvykis buvo ataustas žodžių posmu, šokiu ar žaidimu. Nepraeidavo nė vienų vestuvių, pabaigtuvių, kūlės, kur nebūtų žaidžiama ir šokama. Net ir laidotuvės, kaip buvo minėta, neapsieidavo be šokių, žaidimų ir fizinių pratimų. Visi stengdavosi neverkti, nes, girdi, nuo ašarų rūdiją mirusiųjų ginklai, ir jie nespėją jų šveisti. Šermenų dalyviai dažnai maudydavosi pirtyje ir su ceremonijomis kviesdavo ten mirusiojo vėlę... Dr. J. Basanavičius savo atsiminimuose pasakoja, kad žaidimai per šermenis vykdavo dar ir XIX amžiaus antroje pusėje. Jį labai nustebino, kad žaidimuose dalyvauja velionio dukterys. Dukterys jam atsakiusios:

„Nėra ko gedėt mirusiojo. Jis laimingas. Reikėtų gedėt kūdikiui užgimus, nes jis užgimsta vargą vargti ir mūsų vargą padidinti...“ 20.

Liaudies išmintis yra nepaprastai plastiška. Jos formos yra nuostabiai įvairios: pilna gudrybių pasaka, įdomi mįslė, taiklus priežodis, gilios minties patarlė, plačiai paplitusi liaudyje. Tačiau liaudis atrenka tik tai, kas yra brangiausia. Stiprus, aukštas, raumeningas, plačiapetis, tvirto stoto, vikrus žaidime, spartus darbe vyras buvo visų mėgstamas, statomas pavyzdžiu ir gerbiamas.

„Tikras vyras iš stuomens ir iš liemens“, – sakydavo žmonės. „Kur tik dėsi – ar prie darbo, ar prie žaidimo – visur tinka.“ „Vyras kaip ąžuolas – nei pasieksi, nei palenksi.“ „Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir mergužėlės širdelė.“

Buvo taip pat ir „naudingų“ prietarų: „Jeigu nori patikti berneliui – reikia kovo mėnesį su šviežiu sniegu praustis veidą, rankas ir kojas.“ „Jeigu nori patikti mergelei – reikia rytais bėgioti po rasas, nešioti javų maišą apie jaują.“ „Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus.“

Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų bei žaidimų, būdavo vadinami donelaitiš-kų slunkių ir pelėdų vardais ir juokiamasi iš jų: „Sugniužęs lyg pelų maišas.“ „Žirglioja it bitis šakume nešdamas.“ „Knakso it kumelė snausdama.“ „Kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa.“

Į žaidimų turinį neretai įsibraudavo svetimų liaudžiai elementų. Liaudžiai buvo brukamos tokios knygos, kaip „Balsas širdies“ arba „Broma atverta ing viečnastį“, kur buvo reikalaujama varginti, kankinti savo kūną ir atsisakyti paprasčiausių higienos reikalavimų – dažno prausimosi ir muilo.

Reakcingoji dvasininkija ir dvarininkai drausdavo žaisti ir užsiiminėti fizi-niais pratimais. 1426 metais Sambijos vyskupas Mykolas Jungė uždraudė pramo-gas ir žaidimus, vadindamas tai velnio išmonėmis. Jėzuitai savo prisakymuose taip pat dažnai drausdavo šokius ir žaidimus. 1822 metais Salantų kunigas savo pamoks-luose rodydavo pasipiktinimą žaidimais ir išvardindavo visas „peklos mūkas“, kurios

20 Čia apytiksliai cituojamas Jono Basanavičiaus pasakojimas veikale „Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių“, žr. „J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka“, 1998, p. 104.

19

tariamai laukiančios jų atlikėjų21.Pakruojo klebonas XIX a. pabaigoje buvo sugalvojęs gana naivią žaidimų draudi-

mo priežastį ir sakydavo, kad Kristaus kankintojai taip pat žaidę kauliukais, o suptis, girdi, nesą galima todėl, kad Judošius taip pat supęsis kartuvėse...

Tačiau nei draudimai, nei grasinimai nepajėgė užslopinti liaudies meilės savo žai-dimams ir fiziniams pratimams – ji liko ištikima senosioms pramogų tradicijoms.

Greta gausių ratelių, vaidybinių bei vaizduojamųjų žaidimų liaudyje buvo mėgsta-mi ir sportinio pobūdžio žaidimai: lenktynės, šokinėjimai, mėtymai, plaukymas, slidi-nėjimas, jodinėjimas, gimnastikos pratimai – atrakcionai, imtynės. Pirmykštėje kultū-roje šių žaidimų bei fizinių pratimų lavinamoji reikšmė buvo ypač didelė. Net ir dabar žaidimai, kuriuose vyrauja rungtyninis elementas, neabejotinai yra naudingiausi. To-dėl jiems knygoje skiriama daugiausia vietos.

Prie paprastų rungčių, kurioms nereikia specialių įrankių, galima pirmiausia pri-skirti imtynes, sunkumų kilnojimą, trauktynes, grumtynes kumščiais, lazdomis. Čia vyrauja jėgos išbandymas.

Prie vikrumo žaidimų priklauso įvairūs šokinėjimai per kliūtis, lenktynės maišuose, pasirišus vieną koją ir pan. Jiems artimi yra ištvermės bandymai: bėginėjimai, sukima-sis, laipiojimai. Kituose žaidimuose lavinama greita orientacija, staigumas, taiklumas.

Žaidimai naudojant įrankius atsirado tikriausiai kartu su elementariausiais pir-mykščio žmogaus darbo įrankiais, medžioklės bei kovos ginklais.

Pagrindinis lietuvių liaudies žaidimų įrankis buvo lazda. Susipažinus su mūsų tė-vynės istorija, šis bruožas darosi suprantamas. Senovės lietuviai kovose naudodavo sunkias lazdas, ragotines, kuokas arba net jaunus ąžuolėlius, kuriuos čia pat kovos lau-ke išsiraudavo ir tvodavo jais priešui. Lazda buvo artimas didžiojo žaidimų sumanytojo piemenėlio pagalbininkas.

Dabartiniuose žaidimuose vartojamo pripučiamo sviedinio pirmtakas buvo velti-nis arba drobe apsiūtų kailių kamuolys, susuktas rankšluostis – žiužis, vainikėlis, žolės ar šieno gniūžtė.

Senovėje lietuvių liaudies žaidimai turėjo kitą formą, bet ilgainiui jie keitėsi. Lietuvių tautosakoje beveik nėra tikslių ir išsamių lietuvių liaudies žaidimų aprašymų. Etnografai dažniausiai tik paminėdavo žaidimų pavadinimus. Žaidimų aprašymai dažniausiai būda-vo paviršutiniški, sunkiai suprantami, ir fizinio auklėjimo praktikoje juos buvo sunku pa-naudoti. Ruošiant šį rinkinį, reikėjo kai kuriuos žaidimus apibendrinti, pritaikyti šių dienų jaunimui. Reikėjo taip pat įdėti keletą naujesnių, kurie atsirado pas mus žymiai vėliau, ben-dradarbiaujant su kaimyninėmis tautomis. Tokių žaidimų yra kambario pramogų skyriuje.

Lietuvių liaudies žaidimai mums yra artimi ir mieli. Jie paprasti ir visiems priei-nami: nereikalauja sudėtingų įrankių bei prietaisų, didžiulių aikščių, juos dažniausiai gali žaisti neribotas žaidėjų skaičius. Aršus rungtyninis jų pobūdis gali patenkinti net ir aistringiausią varžybų mėgėją. Gausiame lietuvių liaudies žaidimų lobyne kiekvie-nas ras sau įdomių pramogų.

21 Greičiausiai turėta omenyje Salantų kunigo Jurgio Pabrėžos 1822 m. sakytas pamokslas, kuriame aptarta nemažai liaudies žaidimų, išsamiau žr. K. Poškaitis, 1992, p. 87–88.

21

Vaikai čerška

Anksti pavasarį, dar neišsprogus pirmiems pumpurams ir saulutei ne-spėjus ištirpinti žiemos pašalo, iš dūminių, tvankių pirkių išsirisdavo būre-liai išbalusių, murzinų mažylių. Jie zulinėdavosi pasieniais saulės atokaitoje, bėginėdavo, laipiodavo ant tvorų, krykštaudavo. Kartu su pirmųjų paukščių čiulbėjimu jų skardūs balseliai aidėdavo visuose kaimo kraštuose. Mažieji tartum kviesdavo pavasarį ateiti greičiau ir pradžiuginti juos.

– Vaikai čerška, – sakydavo žmonės.Šis čerškimas vėliau virsdavo į tikrą vaikų šėlimą, nenutrūkstamą šūkavi-

mą. Tėvams kai kada įkyrėdavo tas triukšmas, ir jie norėdavo vaikus malšinti, bet senesnieji žmonės sudrausdavo.

– Nereikia! Tegu vaikai žaidžia. Juo daugiau jie šėlsta, tuo greičiau pava-saris ateis ir lineliai geriau užderės...

Pavasaris! Valstietis per žiemą pasiilgdavo skaisčios saulės, gaivinančio dirvų kvapo. Vos tik nutirpdavo sniegas, jis išeidavo į laukus ir su nauja jėga užguldavo arklą. Amžinai nerimstąs, jis širdyje puoselėdavo viltį savo vargelį paversti brandžiomis varpomis ir tuo palengvinti savo skurdžią dalią.

Vaikams pavasaris reiškė nuostabių žaidimų, bėginėjimų ir šokinėjimų pradžią. Bet nuo ko pradėti? Žemė dar drėgna, raičiotis ir lakstyti po lanke-lę negalima...

I

22

Sūpuoklėlės! Štai pirmoji pramoga, kuri patraukdavo šėlimo išsiilgusius vaikus. Paprastai sūpuoklėles vaikai pasidarydavo permesdami vadeles per medžio šaką.

Tačiau jaunimas įsirengdavo ir dideles, grupines sūpuokles, kuriomis vienu metu ga-lėdavo suptis keturi ir net daugiau žmonių. Tokių sūpuoklių rėmai buvo daromi iš medžio. Jas pritvirtindavo 4–6 metrų aukštyje ant skersinio tarp dviejų medžių. Besi-supantieji kartais taip įsisiūbuodavo, kad net apsisukdavo aplink.

Buvo ir kitokių supimosi būdų. Piemenėliai, sumazgę pančius, pasidarydavo ilgą virvę, kurią dvilinką permesdavo per storą šaką ar daržinės balkį. Nuo šakos ar balkio, ties viduriu, nuleisdavo dar vieną kilpą, į kurią sukišdavo kojas. Supdavosi dviese, ran-komis pasiėmę už virvės galų1.

1 Išsamiau apie sūpuokles žr. J. Kudirka, 1993, p. 66.

ŪPUOKLĖS

Tatai geros sūpuoklėlės,Eina tiesiai kaip striūnelės,Skrenda aukštai kaip paukštelis.Sūpuoklėlės – kaip nendrelės,Sūpuoklėliai – artojėliai.

Liaudies daina

1. S

23

UIKUČIAI

Pagal šį pavadinimą liaudyje yra daug įvairiausių žaidimų ir ratelių. Juose vyrauja bėginėjimas. Paprastai vienas žaidėjas skiriamas „kurtu“, o visi kiti tampa „zuikučiais“. Davus ženklą, kurtas gaudo zuikučius. Pagautasis tampa kurtu, o buvęs kurtas – zui-kučiu.

Kituose šio žaidimo variantuose zuikučiai turi savo kiemą – apibrėžtą aikštelę, kur jie gali pasislėpti nuo kurto. Pagal susitarimą, kurtas negali zuikučių gaudyti, kai jie atsisėda ant žemės arba prisiglaudžia prie medžio2.

Galima organizuoti zuikučių gaudymo lenktynes: kuris kurtas per trumpesnį laiką išgaudys visus zuikius? arba: kuris zuikis liks paskutinis nepagautas? Jeigu žaidime dalyvauja daug vaikų, tai skiriami du ar net trys kurtai.

2 Tokio tipo žaidimai „Zuikučiai“ ar „Kiškeliai“ su savo „dvaru“ išsamiau aprašyti leidinyje: J. Kudirka, 1993, p. 18–19.

2. Z

24

Tai ilgas ir sudėtingas vaikų žaidimas3. Jame vyrauja dramatinis elementas. Žai-džiama dažniausiai lauke. Prie medžio susėda būrys vaikų, tai „avys“. Vienas vaikas – „piemuo“ – turi botagą ir vaikščioja ratu aplink avis dainuodamas4:

Ganau, ganau aveles, Po žaliąsias lankeles. Tupi vilkas už tvoros, Išsivertęs iš skūros [odos – D.U]. Stvers avelei už galvos. Aš jį kuloku [kumščiu – D.U.], Jis mane buroku. Aš jį šluota, Jis mane lopeta [kastuvu – D.U.]. Aš to vilko nebijau – Su kačerga [žarstekliu – D.U.] pabaidau, Su šuniuku užpjudau!

3 V. Steponaičio pateiktas žaidimo „Ganau ganau aveles“ aprašas labai primena P. Višinskio Žemaitijoje užrašytą žaidimą „Ganau ganau aveles“ (žr. P. Višinskis, 1964, p. 224–225), tik perpasakotą savaip. Žaidimas „Ganau ganau aveles“ buvo plačiai paplitęs visoje Lietuvoje, taip pat tarp Baltarusijos lietuvių.4 Žaidimui pritaikyta melodija 1970 m. buvo D. Krištopaitės užrašyta Masališkių kaime (Varėnos r.) iš Onos Jaunei-kienės (g. 1895 m.), originalas saugomas archyve MFA KTR 198 (8).

VYS, VILKAS IR PIEMUOA3.

25

Tuo tarpu prie piemens prieina vilkas ir sako:– Tau motina nupirko gražius batelius. Eik pažiūrėk!Vos tiktai piemuo spėja pasitraukti, vilkas griebia vieną avelę ir nusitempia į savo

guolį. Grįžęs piemuo mato, kad nebėra vienos avies ir ima verkti: Čia vilnų kuokštelis, Čia kraujo lašelis, Nebėr jau vienos avelės...

Tačiau netrukus jis nusiramina ir ima toliau ganyti avis kalbėdamas: Ganau, ganau aveles, Po žaliąsias lankeles ir t.t.

Vėl ateina vilkas ir meiliai kalba:– Mama išvirė labai skanių spirgučių. Eik, paragausi!

Panašiai vilkas apgaudinėja piemenį, kol išgaudo visas avis. Kai piemuo pagaliau nebe-randa nė vienos avelės, jis liūdnai kalba: Ganiau, ganiau aveles Po žaliąsias lankeles. Tupėjo vilkas už tvoros, Stvėrė avelei už galvos. Iki vakaro nė vienos, Iki rytojaus nė pėdos...

Tada piemuo eina ieškoti avių. Sutinka vilką ir klausia:– Vilke, pilke! Ar neregėjai mano avelių?– O kokios tavo avys?– Juodos.– Aa, mačiau! Juodas avis juodi šunes juodais takais nusivijo... Piemuo išgirsta

dundėjimą. Jis vėl klausia vilko:– Kas ten dunda?– Tai mano arkliai, avižų apsiėdę, skraido, – atsako vilkas.– O kas ten pliaukši?– Tai mano boba linus mina.– O kas ten bliauna?– Tai voras musę pjauna...Mato piemuo, kad lengvai nepavyks išvilioti savo avelių, ir griebiasi gudrumo. Jis

paeina atokiau, sukasi aplink ir kalba:– Kuriu, kuriu pirtį su šaltinio vandeniu, rūtų šakelių vantom, kvepiančiu muile-

liu... Vilkeli, prašom į pirtį! Vilkas susigundo ir eina į pirtį. Tuo metu piemuo susistato savo avis į dvi eiles

greta viena kitos ir kviečia:– Čia, čia prašau, vilkeli!Vilkas bėga tarp eilių, o avys stengiasi jam įgnybti šaukdamos:– Ot, gera pirtelė vilkeliui...Taip žaidimas ir baigiamas.

26

IŠKELIS

Žaidėjų ratelio apsuptas stovi kiškelis. Vaikai susikabinę sukasi ir dainuoja5:

Tu, kiškeli mėlynasis, Kiškelėli mėlynasis, Tai ne tau, tai ne tau Po darželį šokti. Tai ne tau, tai ne tau Rūtytėles skinti.

Kiškelis staiga šoka į kurią nors ratelio pusę ir bando jėga išsprūsti iš ratelio sakydamas:

Vai tai man, vai tai man Po darželį šokti. Vai tai man, vai tai man Rūtytėles skinti.

Vaikai jo neišleidžia. Jeigu pro tarpą tarp žaidėjų kiškeliui pasiseka išlįsti iš rato, tai žaidėjas iš dešinės tampa kiškeliu, ir žaidimas kartojamas.

5 Čia pritaikyta rinkinio ČLLM melodija Nr. 318, kurią J. Čiurlionytė užrašė 1937 m. Mataučiznos kaime Obelių vls., Rokiškio aps.

4. K

27

5. SLAPSTYMASIS

Šis vaikų mėgstamas žaidimas turi daugybę variantų ir yra žinomas „slėpynių“, „kavonių“, „kavinėjimų“ vardais6. Žaidimas vaizduoja piemenėlių buitį. Išvargęs pie-menėlis užsnūsta trupučiuką ir nubudęs neberanda bandos. Tada galvijai ieškomi, jie surandami ir linksmai vedami į kiemą, į ganyklą.

Ir dabar vaikai labai mėgsta slapstymosi tipo žaidimus.Paprastai burtų keliu ar išskaičiavimu yra išrenkamas vadovaujantis žaidėjas –

žvaigždžių skaičiuotojas. Jis užsikniaubia prie sienos, akis užsidengia delnais ar kepure ir turi suskaičiuoti iki 50, 70 ar 100. Tuo metu kiti žaidėjai slepiasi, kur beišmanydami: krūmuose, už medžių, duobėse, už namo kerčių, žolėje ir pan.

Užbaigęs skaičiavimą, vadovaujantis žaidėjas sušunka: „jau einu“ ir pradeda ieškoji-mą. Suradęs pasislėpusį žaidėją, ištaria jo vardą, bėga į tą vietą prie sienos, kur neseniai stovėdamas skaičiavo ir, pakartojęs surasto žaidėjo vardą, sumuša tris kartus į sieną. Tačiau surastasis žaidėjas gali lenktyniauti su vadovaujančiu žaidėju. Jeigu jis pirmas atbėga prie sienos, laikoma, kad jis išsivadavęs. Tą patį gali padaryti ir kiti žaidėjai, net nelaukdami, kol juos suras. Nutaikę patogią progą, jie gali atbėgti prie sienos ir „išsiva-duoti“.

Sekančiam žaidimo ratui turi vadovauti pirmasis surastasis žaidėjas. Yra sudėtingesnių slapstymosi variantų, kuriuos vaikai vadina „slapstymasis su pi-

pirais“. Čia vadovaujantis žaidėjas turi būti atidesnis. Besislapstantieji žaidėjai pasikei-čia drabužiais ar kepurėmis ir bando suklaidinti ieškotoją. Jeigu vadovaujantis žaidėjas pasako netikrą vardą – suradimas neužskaitomas.

Kitame šio žaidimo variante žaidėjas, kuris atbėga prie sienos pirmiau negu ieš-kotojas, išvaduoja ne tik save, bet ir anksčiau surastą vieną savo draugą. Jeigu pasku-tiniajam žaidėjui pavyksta išvaduoti, tai šis išvaduoja visus surastuosius. Tada kitame žaidimo rate ieškotojo vaidmuo pakartotinai tenka tam pačiam žaidėjui.

6 Toks žaidimas dar būdavo vadinamas „Skiniuku“, „Slapukais“, „Šakaliniu“, išsamiau žr. J. Kudirka, 1993, p. 16–17.

28

6. ŠARKELĖ

Tai mažų vaikų žaidimas – ratelis, lydimas linksmos dainelės7:

Šarkelė dūda groja, O tilviko basa koja. Aš tilvikui per pilviuką, Ir tilvikas kartu loja.

Šarka šoka, varna šoka, O tilvikas vis nemoka. Aš tilvikui per pilviuką, Ir tilvikas kartu šoka.

Dainuodami vaikai sutūpę šokinėja poromis vienas prieš kitą ir pliaukši delnais. Kai dainuojama „Aš tilvikui per pilviuką...“ – žaidėjai stengiasi delnu suduoti savo par-tneriui per liemenį ar pečius ir jį parversti. Jeigu kuris parpuola, tas išeina iš žaidimo.

7 Šio žaidimo dainelė daugiausia paplitusi Rytų Aukštaitijoje – Ignalinos, Anykščių, Kupiškio, Joniškio, Širvintų ir Vilniaus rajonuose. V. Steponaičio žaidimui pritaikyta melodija, 1940 m. užrašyta L. Bielinio Skliausčių kaime (Pa-beržės vls., Vilniaus aps.) iš 52 metų S. Sosnauskienės, skelbta LLD I Nr. 648.

29

ILKAS IR ŽĄSYS

Žaidėjai iš savo tarpo išskiria du stipriausius. Burtų keliu vienas tampa „žąsinu“, kitas „vilku“. Už žąsino tuoj pat rikiuojasi likusieji žaidėjai ir susikabina už juosmens. Kiek atokiau tupi vilkas. Žąsinas, žąselėmis vedinas, prieina prie vilko ir klausia: – Ką gi čia dirbi, vilke pilke? – Malkeles kapoju, – atsako vilkas. – O kam tos malkelės? – Ugnelei kurti. – O kam ta ugnelė? – Vandenėliui kaitinti. – O kam tas vandenėlis? – Šaukšteliams mazgoti [plauti – D.U.]. – O kam tie šaukšteliai? – Žąsienėlei sriubelei srėbti. (Vilkas šnairuoja į žąseles.) – Ėė! O kur tu gausi žąselių?.. Vilkas rodo į žąsų pusę ir sako: – Egi, anoj pusėj marelių skraido pulkas žąselių. Žąsinas išskečia sparnus (rankas) ir taria išdidžiai: – Tai ne dėl tavęs, vilkeli!

Vilkas pakyla šaukdamas: „Dėl manęs, dėl manęs“ ir, smarkiai bėgiodamas čia į vieną, čia į kitą pusę, stengiasi pagauti nors vieną žąselę. Žąsinas, išskėtęs rankas, gina, saugo žąsis. Vilkas pagauna žąsį, nusiveda į savo guolį ir eina gaudyti kitos. Taip gaudo iš eilės nuo galo, kol visas išgaudo. Kada visos žąselės išgaudomos, vilkas susikabina su žąsinu ir grumiasi. Jeigu žąsinas pajėgia vilką parversti ant žemės, žąselės atgyja, ir žaidimas baigiasi laimingai. Tačiau, jeigu vilkas laimi, jis eina žąselių kepti. Vilkas atsigula aukštielninkas ant žemės, atmeta rankas atgal, ant kurių atsistoja žąselės. Žą-selė įsikimba į pakeltas vilko kojas. Tada vilkas stipriu judesiu sviedžia žąselę pro kojų tarpą į priekį, t. y. „į krosnį“. Kada visos žąselės iškeptos, išrenkamas naujas vilkas bei žąsinas, ir žaidimas pradedamas nuo pradžios8.

8 Šis V. Steponaičio pateiktas žaidimo aprašas dėl „žąselių kepimo“ pabaigoje primena P. Višinskio XIX a. Kelmės rajone užrašytą žaidimą „Žąsis gaudyti“ (žr. P. Višinskis, 1964, p. 223), tačiau pastarasis neturi tokių išplėtotų žaidėjų dialogų. Kita vertus, V. Steponaičio užrašyti žaidimo dialogai labai primena M. Valančiaus „Palangos Juzėje“ paminėtą žaidimą „Žąsis gaudyti“ iš Raseinių rajono, išsamiau žr. M. Valančius, 1972, p. 294.

7. V

30

Kituose žaidimo variantuose tarp žąsino ir vilko vyksta kitokio turinio pasikalbė-jimas. Žąsinas atėjęs klausia: – Vilkai, vilkai, ką čia kasi? – Duobelę, – atsako vilkas. – Ko ieškai? – Adatos. – Ką siūsi? – Maišelį. – Ką dėsi? – Žąselę. – O iš kieno pulkelio?.. – Iš tavo. – Aš neduosiu. – O aš pagausiu... Išgaudžius visas žąseles, žaidimas baigiamas.

8. VANAGĖLIS

Žaidimas labai nesudėtingas. Žaidėjai pasiskirsto poromis ir sustoja vienas už kito vorele. Tai „gaideliai“ ir „vištelės“. Voros priekyje nugara į kitus žaidėjus atsistoja vienas žaidėjas – „vanagėlis“ – ir šaukia: „Bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės, vanagėliui reikia mėsytės, bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės...“

Paskutinė žaidėjų pora persiskiria ir bėga – vienas į kairę, kitas į dešinę voros pusę. Jų tikslas, nepapuolus vanagėliui į nagus, susitikti voros priešakyje ir vėl susika-binti rankomis. Kol gaidelis su vištyte dar nėra susitvėrę rankomis, vanagėlis gali kurį nors pasigauti. Jeigu jam pavyksta tai padaryti, buvęs vanagėlis su nauja pora stojasi voros priekyje, o vanagėliu tampa be poros likęs žaidėjas. Tačiau dažniausiai vanagė-liui nepavyksta pasigauti „vištienos“, ir gaidelis su vištyte, padarę didelį ratą, susitinka ir atsistoja voros priekyje. Tada vanagėlis neatsigręždamas vėl liūdnai šaukia „Bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės, vanagėliui reikia mėsytės, bėkit, gaideliai, bėkit, vištytės...“

Jeigu žaidime dalyvauja vienodas berniukų ir mergaičių skaičius, tai žaidėjai pa-siskirsto atitinkamai gaideliais ir vištytėmis, o vanagėlis tada, žinoma, stengiasi pa-gauti vištytę.

Žaidimas yra gana gyvas ir linksmas. Vanagėliui dažnai tenka gerokai pavargti, kol pasigauna sau porą.

31

9. AVINĖLIAI

Tai senas lietuvių liaudies žaidimas. Vakarėlių metu dažnai nusibosdavo žaidimai kambaryje. Tada jaunimas sugal-

vodavo prasivėdinti. Stipriausias ir vikriausias vyras, būdavo, išsiverčia kailinius ir, išbėgęs laukan, šūktelia:

– Vedu avinėlius į baltus dobilėlius! Avinėlio striuka uodegėlė, kas pridurs?Prie vadovo kailinių gaurų už vienas kito tuojau kabinasi jaunimas, vaikai. Susi-

daro gana ilga vora. Tada vadovas su visa „uodega“ pasileidžia bėgti per kiemą, keliu arba į laukus. Jis sukinėjasi, pritupia, staigiai sustoja, stengiasi pasiekti „uodegos“ galą ir ten esančiam žaidėjui sušerti vytele. Jeigu kuris nors žaidėjas nespėja bėgti kartu su kitais arba gauna nuo vadovo su vytele, tai pasilieka nuo žaidimo. Taigi, kol vadovas grįžta į kiemą, jo „uodega“ būna gerokai „nusišėrusi“. Kas ilgiausiai išsilaiko voroje, tas ir laikomas žaidimo laimėtoju.

Kai kur šis žaidimas vadinamas „Žalčiu“9.

9 Žaidimo pavadinimas „Žaltys“ paminėtas M. Grigonio rinkinyje „200 žaidimų“, taip pat tarpukario spaudoje, žr. E. Griauzdaitė-Janulevičienė, 1935.

32

ARNA

Šiam žaidimui reikia dviejų metrų plotyje nubrėžti dvi lygiagrečiai einančias lini-

jas. Viena žaidėjų eilė sutupia prie vienos linijos, kita – prie kitos. Kiekvienas žaidėjas pasiima rankomis už kulnų arba įsiremia į klubus. Žaidėjų eilės kalbasi tarp savęs10: – Varna, varna! – O ko, ko? – Kur pats tavo? – Kretingoj. – Ką ten veikia? – Batus siuva. – Su kuo siuva? Kokiu dratu? – Yla siuva, šilko dratu, kas dienelę po du batu, dra-ta, ta, ta...

Tai pasakę, priešingų eilių žaidėjai suremia pečiais ir stengiasi vienas kitą nustumti už linijų. Kurios eilės žaidėjams pavyksta daugiau nustumti priešininkų, ta ir laimi žaidimą.

10 Šio žaidimo variantuose dažniau minima šarka, o ne varna. V. Steponaitis pateikė tik kalbamąjį žaidimo variantą, tačiau žaidžiant tokios pačios eigos ir teksto žaidimą „Šarka“ paprastai būdavo dainuojama: pavyzdžiui, žr. LNKC ChFR Š 23-49(1).

11. ŠOKINĖJIMAS

Be visų žinomo šokinėjimo per kliūtis, vaikai sugalvodavo žaidimų, kur vyraudavo pašokimai arba šokimas į aukštį11. Kai kurie šokimai būdavo susiję su lenktynėmis.

Vienas žaidėjas truputį pasilenkia ir rankomis įsiremia į kelius. Kitas žaidėjas šoka per jį. Jeigu žaidime dalyvauja daugiau vaikų – visi sustoja į eilę ir pasilenkia. Šokinėja paskutinysis, kuris, visus peršokęs, taip pat pasilenkia. Paskui jį tuoj pat šoka kitas žaidėjas iš galo. Taip pasidaro nenutrūkstama šokėjų grandinė.

11 Išsamiau apie šokinėjimus žr. J. Kudirka, 1993, p. 25–26.

10. V

33

ANKAS

Žaidimas su lankais turi du variantus: lankas yra mušamas su pagalėliu, stumia-mas su išlenkta stora viela12. Su lankais vaikai mėgsta bėginėti, lenktyniauti, pravesti lanką pro įvairias kliūtis. Lanką taip pat galima ritinti kaip ripką ir sugalvoti žaidimų.

1. Už 10 žingsnių pastatoma kaladėlė. Reikia pataikyti į ją riedančiu lanku.2. Lankas ridenamas takeliu, kurio šonuose yra sustatytos kaladėlės. Reikia praves-

ti lanką ir neužkliudyti kaladėlių.3. Apibrėžiamas 2 metrų kvadratėlis. Žaidėjai stovi už 10 metrų ir ritina lankus

taip, kad jie sustotų pačiame kvadratėlyje.

12 Apie žaidimą „Lanko ridenimas“ papildomai žr. J. Kudirka, 1993, p. 24.

12.

34

13. AGUONĖLĖ

Tai imitacinis išraiškos žaidimas, kuris dar ir dabar vaikų mielai žaidžiamas.

Žaidėjai sustoja ratu ir, susikabinę rankomis, sukdamiesi dainuoja13: Klausia žvirblis čiulbuonėlis Pas tą pilką karvelėlį: Kaip, kaip aguonėles sėja? Kaip, kaip aguonėles sėja?

Ratelio viduryje stovi vienas žaidėjas – „pilkasis karvelėlis“ – ir, mosuodamas ran-ka, rodo, kaip aguonėles sėja:

Šitaip sėja, va ir va kaip, Šitaip sėja, va ir va kaip, Taip, taip aguonėles sėja. Taip, taip aguonėles sėja.

Visi žaidėjai ratelyje imituoja vidurio žaidėjo judesius – suploja delnais ir apsi-suka susikabinę už parankių. Tada karvelėlis išrenka kitą žaidėją į savo vietą, o pats atsistoja į ratelį.

Žaidimas kartojamas nuo pirmojo dainos posmo, bet toliau klausiama – kaip aguo-nėlės dygsta, auga, žydi, noksta, kaip jas rauna, krečia, veža, mala, valgo. Vidurinis žaidėjas tai pavaizduoja įvairiais būdais.

13 Šiam žaidimui „Aguonėlė“ pritaikyta melodija, 1962 m. J. Kazlausko užrašyta Rygiškių kaime (Griškabūdžio apyl., Šakių r.) iš M. Naujokaitienės (54 metų amžiaus), archyvinis originalas LTR 3486 (194), skelbta LT 9644.

35

14.

Žaidėjai lėtai eina ratu. Vienas stovi viduryje rato, laikydamas rankose priegalvėlį. Visi dainuoja14:

Priegalvėli, priegalvėli, Kodėl tu taip baltas? Dėl to baltas, dėl to baltas, Kad močiutės skalbtas.

Priegalvėli, priegalvėli, Kodėl tu taip minkštas? Dėl to minkštas, dėl to minkštas, Kad močiutės kimštas.

Dainuojant paskutinę dainos eilutę, stovįs viduryje staigiai meta kuriam nors žai-dėjui priegalvėlį. Jei šis priegalvėlio nepagauna, tai stojasi į vidurį, ir žaidimas karto-jamas. Jeigu žaidėjas priegalvėlį pagauna, tai vidurio žaidėjas lieka tas pats ir toliau vadovauja žaidimui laikydamas priegalvėlį. Dainelė vėl dainuojama nuo pradžios.

14 Žaidimui „Priegalvėlis“ pritaikyta melodija, 1938 m. užrašyta Z. Slaviūno Nedzingės vls. iš O. Pigagienės (36 m. am-žiaus), archyvinis originalas LTR 1414 (27).

RIEGALVĖLISP

36

15.

Žaidėjai sustoja ratu ir, susikabinę rankomis, sukasi dainuodami15:

Pasėjau linelius, geltonus grūdelius. Ei, žilviti, tū – ta, žilvitėli, tū – ta, Ei, žilviti, tū – ta, tū – ta, žilvitėli, tū – ta.

Dainuodami antrą dainos eilutę, žaidėjai sustoja po du, atsigręžia veidais, susikim-ba pusiau pakeltomis dešinėmis rankomis ir eina kiekvienas į priešingą pusę, paduo-damas sekančiam kairę ranką, toliau sekančiam dešinę ir t. t.16 Eina, kol sutinka savo porą. Tada žaidimas kartojamas nuo pradžios. Kiekvieną kartą dainuojami nauji dainos posmai, kuriuose minima apie linelių dygimą, augimą, žydėjimą, nokinimą, rovimą, šukavimą, mynimą, verpimą ir audimą iš balzganų linelių siūlelių.

Kiekvienas posmas yra lydimas priedainio „Ei žilviti, tū – ta...“, kai žaidėjai eina ratu, keisdamiesi rankomis.

15 Žaidimui „Žilvitis“ pritaikyta melodija, 1939 m. užrašyta N. Iešmantaitės Juknėnų kaime (Daugailių vls., Utenos aps.) iš B. Maniušytės (20 m. amžiaus), archyvinis originalas LTR 2569 (37), skelbta LT 9675.16 Tokia šokio figūra liaudyje vadinama „žilvičio pynimu“.

ILVITISŽ

37

16. JURGELIS

Žaidėjai eina ratu. Vienas – „Jurgelis tėvelis“ – stovi viduryje. Ratu sukdamiesi visi dainuoja17: Jurgeli tėveli, mokyk vaikus savo, (2 kartus) O jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro. (2 kartus).

Dainuojant paskutinę eilutę, Jurgelis tėvelis atlieka kokį nors judesį: pritupia, suploja rankomis, sukasi, šokinėja. Visi žaidėjai – „vaikai“ – kartoja tėvelio judesius. Tėvelis į savo vietą išrenka kitą žaidėją, o pats eina į ratelį.

Kitur dainuojama18:

Tėvas parvažiavo mokyt vaikus savo, Jūs, vaikeliai, taip darykit, kaip tėvelis daro.

Tėvas į rato vidurį išrenka „motiną“ ir toliau dainuojama:

Močia parvažiavo mokyt vaikus savo, Jūs, vaikeliai, taip darykit, kaip motulė daro.

17 Žaidimui „Jurgelis“ pritaikyta melodija, 1994 m. užrašyta D. Kazoko Lukšiuose (Šakių r.) iš E. Kazokienės (g. 1934 m.), archyvinis originalas LNKC ChF R J 83-35(3).18 Žaidimui „Tėvas parvažiavo“ pritaikyta melodija, 1958 m. užrašyta M. Razmukaitės iš E. Razmukienės (48 m. am-žiaus), kilusios iš Antakmenės kaimo (Dūkšto r.), archyvinis originalas LTR 3068 (182), skelbta LT 9653.

38

17.

Iš karklo šakelių labai lengva pasidaryti nedidelius lankelius. Su tokiais lankeliais galima organizuoti įdomias taiklaus mėtymo varžybas.

Aikštelės viduryje įsmeigiama lazda su keliomis nupjautomis šakomis. Žaidėjai atsistoja 5–10 žingsnių atstumu ir pasikeisdami mėto lankelius ant šakų. Kurio mestas lankelis užsikabina ant šakos, tas laimi vieną tašką. Daugiausia surinkęs taškų tampa varžybų nugalėtoju. Mėtymui galima panaudoti apverstą taburetę.

AIKLUMO BANDYMAST

39

18. JAUTELIS

19. ŠOKINĖJIMAS KUPSTAIS

Iš žaidėjų tarpo burtų keliu išrenkamas „jautelis“. Jis rankoje laiko 3 m ilgio virvu-tę, kurio kitas galas pririšamas prie medžio ar prie kuolo (seniau ir patį jautelį pririš-davo už sprando!..). Prie medžio yra padedama kepurė, nosinaitė, kankorėžis ar kitas koks daiktas.

Kiti žaidėjai bėginėja aplink ir stengiasi paimti prie medžio padėtą daiktą. Jautelis kliudo jiems tai padaryti. Jeigu jautelis kurį žaidėją paliečia, šis pasikeičia su pagau-tuoju vaidmenimis. Nugali žaidėjas, sugebėjęs daugiau kartų prasiveržti pro jautelio saugomą plotą ir paimti daiktą.

Kiti šį žaidimą vadina „Turgus dega!“.

Vaikai mėgdavo šokinėti zigzagais nuo kupsto ant kupsto arba kurmių išraustomis žemių krūvelėmis. Buvo ir kitų panašių žaidimų. Lygioje vietoje įvairiomis kryptimis jie nusibraižydavo 10 ar daugiau apskritimų ir šokinėdavo jais. Aplink apskritimus, sa-kydavo, esančios „pelkės“. Ten nebuvo galima įšokti. Vietoje apskritimų kai kada būda-vo išdėliojami akmenys. Jeigu kuris žaidėjas, bešokinėdamas nuo akmens ant akmens, nukrisdavo, turėdavo išeiti iš žaidimo.

40

20. KATĖ IR PELĖ

Iš žaidėjų tarpo išrenkami du žaidėjai. Vienas yra „katė“, kitas „pelė“. Likusieji žai-dėjai sudaro ratelį ir susikabina rankomis.

Davus ženklą, katė vejasi pelę. Visi žaidėjai padeda pelei, bet kliudo katei. Kai pelė nori išbėgti iš rato, žaidėjai pakelia rankas ir ją praleidžia. Tuo tarpu katei visi išėjimai uždaromi. Žaidimas tampa dar judresnis, kai paskiriamos dvi katės.

Kada pelė pagaunama, abu žaidėjus pakeičia kiti žaidėjai iš ratelio.Žaidimo vadovas stebi, kuris žaidėjas greičiau sugaus savo porą. Kituose šio žaidi-

mo variantuose sudaromi įvairių formų rateliai – labirintai. Katė ir pelė negali landžioti tarp rankų, bet turi bėgti pro vartus.

Ratelyje – labirinte taip pat tinka žaisti trečiasis šio žaidimo variantas. Šiuo atveju paskiriamos kelios pelės. Pagautoji tampa kate, o kitas peles pakeičia žaidėjai iš ratelio.

1 2 3

41

21.

Virė, virė košę Vaikai atsilošę. Įnešė pieno, – Vaiko nė vieno, Įnešė ledo,– Vaikai atsirado. Tam davė šaukštely, Tam davė bliūdely, Tam davė saujelėn, Tam davė skraistelėn, O tam mažutėliui Nieko neliko. Taku, taku versmelėn Šalto vandenėlio.

Žaidimas yra skirtas mažiesiems pralinksminti. Vaiko delnelyje pirštu maišoma košelė ir dalinama pirštukams. Mažajam piršteliui „košelės nelieka“. Virėjas kutenda-mas bėga per visą ranką į pažastį. Vaikui krykščiant ir spurdant, žaidimas pasibaigia.

Vaikai mėgsta ir kitą šio žaidimo variantą. Pievelėje kiekvienas vaikas ratu išsikasa duobutes ir maišo jose su pagalėliu. Vienas žaidėjas stovi viduryje be duobutės.

Baigus dainuoti, žaidėjai turi pasikeisti duobutėmis. O vidurio žaidėjas puola ir uži-ma laisvą duobutę. Likęs be vietos žaidėjas eina į vidurį, ir dainelė su žaidimu kartojama.

OŠELĘ VERDAK

42

22. KEPALUŠO VĖLIMAS

Žaidžia trys žaidėjai: vienas „meistras“ ir du „pameistriai“. Meistras sėdi ant žemės, priešais save įsmeigęs lazdą. Ant lazdos galo uždedama kepurė – „kepalušas“. Meistras abiem rankomis suka lazdą su kepure ir kalba:

– Tipu, tapu, tipu, tapu, veliu kepalušą – aukštu brylium, plačiu viršum. Ar turit vandens ir beržo kylį?

Pameistriai atsako:– Turim.Tada meistras staigiu rankos judesiu suduoda vienam pameistriui per šlaunį sa-

kydamas:– Gizel, įpilk!Jeigu pameistris spėja įpilti, t. y. ranka paliesti meistro ranką, jis tampa meistru ir

keičiasi vietomis. Jeigu nespėja – meistras laimi vieną tašką ir toliau „velia kepalušą“, kartodamas tuos pačius žodžius.

Laimi žaidėjas, surinkęs daugiausia taškų.Taškų skaičiavimui būdavo naudojami akmenėliai, kuriuos žaidėjai dėdavosi į ats-

kiras duobutes19.

19 Šis žaidimo aprašas primena P. Višinskio dar XIX a. užrašytą žaidimą „Kepalušo vėlimas“, žr. P. Višinskis, 1964, p. 225–226.

43

23. RIDIKO ROVIMAS

Vaikų būrelis pasidalija į dvi komandas. Vienos komandos vaikai susėda pievoje eile vienas už kito ir susikabina. Prie jų prieina vyresniojo amžiaus berniukas ir mer-gaitė, vesdamiesi keletą mažesnių vaikų. Berniukas kalbasi su mergaite:

– Žmonel, žmonel, kiaulės darže!– Išvaryk.– Ar duosi už tai ridikėlį?– O kur dėjai, kurį vakar gavai?– Pasidėjau ant lentynos, marga vištelė užskrido ir numetė, degla pribėgo ir suėdė.– O kur tu pats buvai?– Svečius lydėjau.– O kur tavo vaikai buvo?– Paskui mane sekė.– Na, gerai, štai ridikėlis. Išsirauk, tik lapų nenutrauk!„Tėvas“, pasikvietęs į talką savo „vaikus“, bando „išsirauti ridikėlį“. Kitos komandos

vaikai vaizduoja ridikus. Jie spiriasi, nesiduoda išraunami. Tačiau dažnai pasitaiko, kad komandų eilėje antrasis vaikas nepajėgia išlaikyti pirmojo, ir tas yra „išraunamas“. Ko-manda, iš kurios yra išraunamas „ridikas“, laikoma pralaimėjusia. Paskiau komandos keičiasi vaidmenimis.

Pasikalbėjimas šiame žaidime turi daug variantų. Šiaurinėje Žemaitijoje raunant ridiką dalyvauja daržo šeimininkas ir prajojantis raitelis. Tarp jų vyksta ilgos ir sudėtin-gos derybos. Pasikalbėjimas tęsiasi net išrovus ridiką: ridikas atsakinėja į raitelio klau-simus20.

Raunant ridiką dažniausiai menkai tesipriešinama. Jis beveik visada išraunamas. Žaidime aiškiai vyrauja draminis charakteris.

20 Panašus žaidimas „Ridikėlis“, pasižymintis išsamiu dialogu ir papildoma pabaiga („išrautajam kuriama pirtis“), buvo aprašytas dar 1912 m. (skelbta LT 9590); taip pat labai savitu dialogu pasižymi žaidimo variantas „Ropė“, užrašytas 1905 m. (skelbta LT 9591).

44

24. REKEŽIO NUVERTIMAS

Aikštelės viduryje pastatomas trikojis rekežis („kerėpla“) – medžio išvartėlė su trimis šakelėmis. Rekežio vietoje galima sustatyti tris malkų pagalius. Prie rekežio stovi sargas.

Aplink, maždaug už 5 m, ratu sustoja žaidėjai. Jie mėtosi tarp savęs sviediniu ir, nutaikę progą, stengiasi pataikyti bei nuversti rekežį. Rekežio sargas gali sviedinį bet kuriuo būdu atmušti.

Laimi žaidėjas, sugebėjęs ilgiausiai išsaugoti rekežį21.

21 Žaidimas „Rekežio nuvertimas“ yra viena žaidimo „Kerėplų mušimas“ atmainų, išsamiau žr. J. Kudirka, 1993, p. 46–47.

45

25. LANGELIAI

Šį žaidimą, kuris vadinamas ir kitokiais vardais, gerai žino beveik kiekvienas vai-kas. Parkų alėjose, aikštelėse, keliuose, takuose ir net gatvėse galima pamatyti vikriai viena koja langeliais šokinėjančius mažuosius šio patrauklaus užsiėmimo entuziastus.

Vieta žaidimui turi būti lygi, kietu paviršiumi. Joje išbraižomi aštuoni vienodi kvad-ratėliai-langeliai. Kiekvieno kvadratėlio plotis maždaug vienas nedidelis žings-nis – 0,5 metro. Žaisti geriausia 2–5 vaikams. Kai daugiau žaidėjų, reikia nubrėžti dar keturis langelius..

Žaidimui paprastai naudojamas plokščias akmenėlis, plytos arba čerpės nuolauža.Žaidimą pradedantis žaidėjas meta akmenėlį į pirmą langelį ir, šokinėdamas ant

vienos kojos, palengva spiria akmenėlį iš vieno langelio į kitą. Jeigu akmenėlis iš kar-to perspiriamas toliau negu sekantis langelis arba sustoja ant linijos, žaidėjas laikinai pasitraukia iš žaidimo ir laukia savo eilės. Žaidėjui nors ir leidžiama užminti ant lini-jos, tačiau jis negali atsistoti ant abiejų kojų, kol akmenėlis neperspiriamas per visus langelius.

Žaidėjas, kuriam pavyksta vieną kartą akmenėlį apvaryti, meta jį į antrą langelį ir vėl, šokuodamas ant vienos kojos, spiria ta pačia tvarka aplink. Tada akmenėlis meta-mas į trečią, ketvirtą, penktą langelį ir t. t. Suprantama, kuo toliau, tuo lengviau yra žaisti, nes akmenėlį tereikia perspirti per mažesnį langelių skaičių.

Kai kur šis žaidimas yra vadinamas „perėjimu iš klasės į klasę“. Kai žaidėjui pa-vyksta pereiti visus langelius, jis laikomas „baigusiu mokyklą“ ir jam, kaip premija, skiriamas vienas langelis. Langelį išsirenka pats žaidėjas; paskui jis, mesdamas per gal-vą, turi pataikyti į jį akmenėliu. Tada šis žaidėjas vėl pradeda žaidimą nuo pradžios. Jo užimtame langelyje kiti žaidėjai negali sustoti arba įvaryti akmenėlį. Tas langelis turi būti visų aplenkiamas. Tik pačiam šeimininkui leidžiama savo langelyje sustoti ir pailsėti.

Žaidimas baigiamas, kai visi langeliai tampa užimti. Nugalėtoju skelbiamas žaidė-jas, užėmęs daugiausia langelių.

Kituose šio žaidimo variantuose akmenėlis ne spardomas, bet tik šokuojama vie-na koja per langelius ir, pasiėmus akmenėlį, tokiu pat būdu grįžtama atgal. Langelių brėžinys taip pat esti įvairus. Kai kur žaidėjams leidžiama, akmenėlį bevarant, atsistoti ant abiejų kojų.

46

26. KVINTA

Kvintą mėgsta žaisti mergaitės. Keturkampio kampuose keturios žaidėjos apibrė-žia 1,5 m skersmens apskritimus. Tokio pat dydžio apskritimas nubrėžiamas kvadrato centre, kur atsistoja burtų keliu atrinkta mergaitė – „kvinta“. Kvadrato kampuose esan-čios mergaitės turi vieną sviedinį, su kuriuo mėtosi tarp savęs ir, nutaikiusios patogią progą, stengiasi pataikyti į kvintą. Žaidėja, pataikiusi į kvintą, eina į jos vietą. Jeigu pro kampinę žaidėjos sviedinys nurieda į šalį, tai arčiau stovinti žaidėja turi jį paimti. Mesti sviedinį kvinta gali tik iš savo apskritimo. Žaidimo tikslas – kuo ilgiau išsilaikyti centri-niame apskritime. Todėl kvinta įvairiausiais būdais – pasilenkdama, pašokdama, pritūp-dama – stengiasi išvengti pataikymo. Galima susitarti, kad už kiekvieną minutę, išbūtą centriniame rate, žaidėja gauna po tašką. Taip galima nustatyti žaidimo nugalėtoją.

47

27. MEŠKERIOTOJAS

Linksmas ir daug akylumo reikalaująs žaidimas yra „Meškeriotojas“. Žaidėjų skai-čius neribotas. Visi žaidėjai sustoja ratu. Viduryje stovi meškeriotojas. Rankoje jis laiko meškerę, kuri, suprantama, turi būti žymiai stipresnė už įprastą meškerę, nes ir „žuvys“ yra stambesnės... Meškerės gale, vietoj kabliuko, ant virvelės pririštas nedidelis maišelis su smėliu.

Meškeriotojas ima sukti meškerę aplink. Smėlio maišelis skrieja beveik liesdamas žemę. Žaidėjai akylai stebi meškerę ir šokinėja per ją. Žaidėjas, kuris užsižiopso ir nespėja peršokti, išeina iš rato. Nugalėtoju tampa paskutinis žaidėjas, nepatekęs ant meškerės „kabliuko“.

Kai kur žaidžiamas kitas meškeriotojo variantas: žaidėjas, pakliuvęs ant meškerės, keičiasi su meškeriotoju vaidmenimis.

48

28.

Judriuosiuose vaikų žaidimuose ne visi vaidmenys yra malonūs – niekas žaidimo pradžioje nenori būti „piktuoju vilku“, „neklaužada kiškeliu“, „plėšriuoju vanagėliu“ arba ieškoti bei gaudyti besislapstančius žaidėjus. Gerai, jeigu žaidėjai pradžioje sutin-ka imtis tų vaidmenų, bet jeigu ne – ginčą reikia spręsti burtų keliu.

Labiausiai paplitę ir paprasčiausi būrimai yra išsiskaičiavimas22: vaikai sustoja į eilę, o vienas žaidėjas rodo iš eilės į kiekvieną vaiką ir kalba trumpus, kai kada net nesuprantamus žodžius:

1. Kertu, kertu penkiolika,Genys sako šešiolika.Jei ne tiek – paskaityk...Geniui galvą čakšt.

2. Čyru, vyru, duok pipirų!Jei neduosi – nečyruosiu,O jei duosi – pačyruosiu,Savo draugą išvaduosiu.

3. Tarpe mūsų žaidėjų yra keletas bailių.Viens, du, trys, va, tai šis!

4. Vieneitė, dvieitė, trieitė,Kirvelė, pėdė, šėdė,Strukum, bukum, devet, diks.

5. Pykšt, pokšt, tararai,Tai tu būsi pirmasai!

6. Motiejau, aš pas tave atėjau.Tavęs neradau, apsiverkiau ir išėjau.

22 V. Steponaitis turi omenyje skaičiuotes, apie jas išsamiau žr. Kudirka, 1993, p. 12–14; LT 9483-9559.

ŪRIMAIB

49

Kam tenka paskutinis žodis, tas išeina iš eilės. Tada vėl skaičiuojama, kartojant tuos pačius žodžius, kol belieka vienas žaidėjas. Šiam paskiriamas nemaloniausias vai-dmuo žaidime.

Kai kada būrimas esti susijęs su kokiu nors pasakojimu, pavyzdžiui:

„Vakeleliu. Jam sulūžo ratai. Kiek reikia vinių tiems ratams pataisyti?“ Nurodytasis žaidėjas pasako kokį nors skaitmenį, kurį vėliau atskaičiuoja pagal žaidėjų eilę. Žaidė-jas, kurį atitinka šis skaitmuo, išeina iš žaidėjų eilės.

Yra daugybė kitų būrimo būdų:1. Vienas žaidėjas meta kitam lazdą. Šis pagauna ir laiko saujoje. Paskiau visi kiti

žaidėjai iš eilės dėlioja savo saujas viršum viena kitos, kol pasiekiamas lazdos galas. Paskutiniajam tenka vadovauti žaidimui.

2. Žaidėjai meta pinigą ar lazdą ir žiūri, kuri pusė atsiverčia.3. Padaro mažus molio gumulėlius ir į vieną įdeda šiaudelį. Tada gumulėlius išda-

lina. Kam tenka šiaudelis, tas eina vadovauti žaidimui.4. Už nugaros sugniaužtose saujose slepiamas akmenėlis. Reikia atspėti – kurioje.