10 LITŲ MONETA, SKIRTA KINUI

(IŠ SERIJOS „LIETUVOS KULTŪRA”)

Sidabras Ag 925Kokybė „proof“

Skersmuo 28,70 mmMasė 12,44 g

Monetos briaunoje yra užrašas: LIETUVOS KULTŪRA*KINASDailininkė Rūta Ničajienė

Tiražas 4 000 vnt.Išleista 2014 m.

Informacija Lietuvos bankeTel. (8 5) 268 0316

El. p. gpt@lb.ltwww.lb.lt

Monetos nukaldintosUAB Lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos© Lietuvos bankas, 2014

Monetu fotografas Arūnas BaltėnasDizaineris Liudas Parulskis

Leidinyje panaudotos „Kino“ žurnalo archyvo nuotraukos iš kino � lmų „Herkus Mantas“, „Jausmai“, „Maža išpažintis“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Skrydis per Atlantą“, „Trys dienos“, „Velnio nuotaka“.

Išleido Lietuvos bankas, Gedimino pr. 6, LT-01103 VilniusSpausdino UAB „LODVILA“, www.lodvila.lt, LT-08125 Vilnius

Lietuviškoskolekcinėsmonetos

Aukštą Lietuvos kino meninį statusą patvirtina Š. Bartui, A. Stoniui ir A. Mateliui suteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Nepaisant � nansavimo sunkumų, jis išlieka kūrybingas ir įvairus. Asmeninį kino metraštį nepaliaudamas kuria Romas Lileikis, įvairius socialinės izoliacijos aspektus nagrinėja Kristijonas Vildžiūnas, skir-tingus kino žanrus išmėgina Giedrė Beinoriūtė, debiutuoja vis daugiau jaunų kūrėjų. Animacinis kinas, prasidėjęs Zenono Šteinio, Iljos Bereznicko darbais, beveik neturi sąlygų skleistis, bet štai Vilniaus dailės akademijos absolventės Redos Bartkutės To-ming debiutinis � lmas „Kaltė“ (2013) pirmą kartą iš Lietuvos pakviečiamas į Ansi tarp-tautinio animacinių � lmų festivalio konkursą. Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programa 2011 m. pradedama kine debiutuojančio antropologo Manto Kvedaravi-čiaus � lmu apie Čečėnijos tragediją „Barzakh“, kurio sukūrimą parėmė garsus suomių režisierius Aki Kaurismäki.

Lietuvių kino meninį savitumą gražiai nusako šie Arūno Matelio žodžiai: „Mūsų � l-mai atėję iš panašių namų. Iš nekalbėjimo, tylos augimo. Filmuose labai jaučiasi mūsų visų bendra patirtis. Nedaug kas supras mūsų jausmus, pavyzdžiui, Sausio 13-ajai. O mus net banaliausia daina, kuri tuomet skambėjo, gali suvienyti. Mes iš kitos salos. Nuo to nei pabėgsi, nei nepabėgsi. Mūsų patirtyje yra akimirkos, kurios tik mums bus svarbios ir suprantamos. Ir tos akimirkos nulems neapčiuopiamą bendrumą – žvilgs-nio ar tylos.“

Linas Vildžiūnas

10 LITŲ MONETA, SKIRTA KINUI (IŠ SERIJOS „LIETUVOS KULTŪRA”)

Natūraliai tęsiantys nacionalinio kino tradiciją atrodo ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos kino kūrėjų kartos � lmai: Šarūno Barto „Praėjusios die-nos atminimui“ (1989), Arūno Matelio „Dešimt mi-nučių prieš Ikaro skrydį“ (1991), Audriaus Stonio „Neregių žemė“ (1992), Valdo Navasaičio „Rudens sniegas“ (1992). Jų bendras bruožas – daugia-prasmės vaizdo asociacijos, lėtas įsižiūrėjimas ir vidinis emocinis intensyvumas. Bet savo ištarme tai jau kitoks kinas, atsiribojantis nuo vadinamo-sios objektyvios tikrovės, deklaruojantis autorinę raišką, perteikiantis individualų pasaulio matymą. Naujasis lietuvių kinas nebuvo angažuotas socia-liai, tačiau jį gaubianti negrįžtamumo melancholi-ja, vaizdą persmelkiantis irimo, dūlėjimo jausmas atspindėjo savąjį laiką, išreiškė socialinio lūžio kar-tos pasaulėjautą. Kūrybos individualizmą iš dalies sąlygojo ir tai, kad kinas nebebuvo sistemingai remiamas valstybės ir tarsi atsidūrė kultūros po-litikos užribyje. Sykiu su nepriklausomybe iš akty-vios kūrybos turėjo pasitraukti beveik visi žinomi kino meistrai, o jaunieji mokėsi kurti � lmus patys juos prodiusuodami, steigdami studijas, ieškoda-mi partnerių užsienyje ir t. t. Anot A. Stonio, kinas Lietuvoje daromas krauju, einant į daugybę kom-promisų.

Išlikti lietuvių kinui padėjo jo meninė kokybė ir tarptautinis pripažinimas. Lietuviško kino si-nonimu pasaulyje tapo grynojo vaizdo sugestija Šarūno Barto � lmuose „Trys dienos“ (1991), „Ko-ridorius“ (1995), „Mūsų nedaug“ (1996), „Namai“ (1997), „Laisvė“ (2000), dažnai � lmuotuose ne Lietuvoje, padedant prancūzų ir portugalų pro-diuseriams. „Felikso“ prizą kaip geriausias Euro-pos dokumentinis � lmas 1992 m. pelnė A. Stonio „Neregių žemė“. Jaudinantis A. Matelio pasako-jimas apie Santariškių vaikų ligoninės onkohe-matologijos skyriaus mažuosius ligonius „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) surinko daugybę prizų tarptautiniuose kino festivaliuose, o 2007 m. jos autorius buvo pagerbtas JAV režisierių gildijos apdovanojimu už meninius laimėjimus dokumen-tiniame kine.

Lietuvos kinas Lietuvių kinematogra� ja nebuvo gausi, bet tikrai buvo įvairi ir ambicinga. Kamerinėje psichologinėje dramoje „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) Raimon-das Vabalas drauge su rašytoju Icchoku Meru kėlė opius socialinės atsakomybės klausimus, pilietiniam žygdarbiui prilygo šio režisieriaus atkaklumas atkuriant S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį � lme „Skrydis per Atlantą“ (1983), pelniusiame karštą žiūrovų pripažinimą. Pirmą ir kol kas vienintelę istorinę kino epopėją „Herkus Mantas“ 1972 m. režisavo Marijonas Giedrys. Jauno žmogaus brendi-mo problemas � lmuose „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1971) subtiliai nagrinėjo Algirdas Araminas. Žanrinių ieškojimų keliu pasukęs Arūnas Žebriūnas pagal Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“ sukūrė stilingą, iki šiol populiarumo neprarandantį miuziklą „Velnio nuotaka“ (1974), Sauliaus Šal-tenio apysakos motyvais – lyrinę komediją „Riešutų duona“ (1977). Gaivaus vėjo į lietuvių kiną įnešė Algimantas Puipa, dramatiškiems � lmų „Velnio sėkla“ (1979), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), „Amžinoji šviesa“ (1987) siužetams suteikda-mas grotesko, paradokso, stilistinės deformacijos atspalvių.

1965 m. kino operatorius Robertas Verba sukūrė kuklų dokumentinį � lmą simboliniu pavadinimu „Senis ir žemė“, kuris davė pradžią net tris dešimtmečius tekėjusiai lietuvių meninės dokumentikos srovei. Svarbiausiu jos herojumi tapo jautriai portretuojamas kaimo žmogus, o svarbiausia tema – giluminis ryšys su gimtąja žeme, paveldėta tradicija ir šių saitų trūkinėjimas bei planingas naiki-nimas. Jeigu menas nelaisvės sąlygomis yra paslėpta pasipriešinimo forma, tai šią jo ypatybę reprezentavo būtent dokumentinis kinas, nuosekliai � ksuodamas tradicinio kaimo žūtį ir perteikdamas šią socialinę dramą minorine nuotaika ir vaizdo simboliais, kartais kalbėdamas atviriau, kartais tiesiog poetizuodamas senojo kaimo vertybes. Tarp daugelio šios poetikos � lmų – tokie ryškūs kūriniai kaip R. Verbos „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Paskutinė vien-kiemio vasara“ (1971), Henriko Šablevičiaus „Kelionė ūkų lankomis“ (1973), „Ži-niuonė“ (1975), „Pabuvam savam lauki“ (1988). Jau nepriklausomybės metais šią tradiciją tęsė Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių � lmai „Už slenksčio“ (1995), „Lau-kimas“ (1997), jos atgarsių randame ir vaidybiniame kine – Gyčio Lukšo � lmuose „Vasara baigiasi rudenį“ (1981), Marcelijaus Martinaičio poezijos inspiruotame „Vakar ir visados“ (1984), net 2009 m. sukurtoje Romualdo Granausko romano „Duburys“ ekranizacijoje.

Kinas vienintelis iš menų neturi jį globojančios mūzos, užtat žinoma tiksli jo gimimo data – 1895 metų gruodžio 28-oji. Tą vakarą broliai Louis ir Auguste‘as Lumière‘ai Paryžiaus Kapucinių bulvaro kavinės „Grand Café“ rūsyje surengė pirmą viešą judančių fotogra� jų seansą. Savo išrastąjį � lmavimo ir demons-travimo aparatą jie pavadino sinematografu. Šiam publiką pribloškusiam išra-dimui buvo lemta tapti ne tik populiariausia XX a. pramoga, bet ir aukštuoju menu, ištobulinusiu savitą, įtaigią vaizdų kalbą. Ir nors vadinamajai Dešimtajai mūzai ne kartą pranašauta greita pabaiga, ypač atsiradus televizijai, kinas ir šiandien tebevaldo publikos jausmus ir protus, o kino menas suvokiamas kaip svarbi kiekvienos nacionalinės kultūros dalis.

Lietuvą Lumière‘ų „sinematografas“ pasiekė gana greitai – pirmasis se-ansas Vilniaus botanikos (dab. Bernardinų) sodo vasaros teatre įvyko 1897 m. liepos 3 d. Po gero dešimtmečio Kaunas tapo lėlių animacijos gimimo vieta – Vladislovas Starevičius, vėliau tapęs žinomu kino režisieriumi Rusijoje ir Pran-cūzijoje, 1910 m. čia sukūrė pirmą pasaulyje erdvinės animacijos � lmą „Elnia-ragių kova“. Tačiau į nacionalinės kultūros kontekstą dėl nepalankių istorinių ir ekonominių aplinkybių kinas įsiliejo tik po pusės amžiaus.

Nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva per dvidešimt gyvavimo metų nespėjo sukurti savos kinematogra� jos, o sovietų režimo įsteigta Lietuvos kino studija, pokario metais � lmavusi kino kroniką ir dokumentinius � lmus, vykdė tik propa-gandines funkcijas. Vos kelis tuomet pasirodžiusius „lietuviškos tematikos“ vaidy-binius � lmus statė režisieriai iš Rusijos, dirbtinai įterpdami „vietinį“ koloritą į soci-alistinio realizmo schemas.

Tikro lietuvių kino proveržis buvo staigus ir netikėtas. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kino studijoje išaugo sava jaunų kino kūrėjų karta, ją papil-dė sugrįžę Maskvos kinematogra� jos instituto auklėtiniai. Tai režisierių Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo, Almanto Grikevičiaus, Marijo-no Giedrio, Algirdo Aramino, kino operatorių Jono Griciaus, Algimanto Mockaus, Jano Tomaševičiaus, kino dokumentininkų Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus ir daugelio kitų karta. Ji ieškojo būdų kino priemonėmis perteikti savitą lietuviš-ką pasaulėjautą, atvėrė dramatišką pokario metų temą. Įkvėpimo semdamasi iš nacionalinės literatūros bei dailės, ši karta sukūrė originalią lietuvių kino stilistiką, ženklinamą neskubaus, mąslaus naratyvo, poetinių metaforų ir įtaigios nespalvo-to vaizdo plastikos. Žinoma, lietuvių kino pakilimas sutapo su politinės sistemos sušvelnėjimu, vadinamuoju „atšilimu“. Visas septintasis dešimtmetis buvo Rusijos ir kitų sovietų respublikų kino suklestėjimo metas, tačiau lietuvių, kaip ir gruzinų, kinas išsiskyrė net ir šiame ryškiame spektre, jis ne kartą įvertintas Pabaltijo, sąjun-giniuose ir tarptautiniuose festivaliuose.

Tai nebuvo laisva kūrybos raiška. Kinas, kaip kolektyvinis, � nansiškai ir ideo-logiškai priklausomas menas, turėjo kovoti su cenzūra, valdininkų neišmanymu, išmokti apeiti kliūtis susikurdamas tam tikrus, kartais net labai ra� nuotus atpa-žinimo kodus, tačiau žiūrovai juos nesunkiai perprasdavo. Jiems šis menas buvo emociškai artimas, apeliuojantis į bendrą tapatybę.

Pirmoji savito lietuvių kino kregždė buvo Vytauto Žalakevičiaus � lmas „Adomas nori būti žmogumi“ (1959). Tačiau vizitine mūsų kino kortele tapo po metų sukur-tas novelių � lmas „Gyvieji didvyriai“ (rež. M. Giedrys, B. Bratkauskas, A. Žebriūnas, V. Žalakevičius), pelnęs pagrindinį prizą Tarptautiniame Karlovi Varų kino festiva-lyje. Į darnią visumą sujungtos skirtingo kūrybinio braižo ir tematikos „Gyvųjų di-dvyrių“ novelės savaip pranašavo žanrinę bei stilistinę lietuvių kino įvairovę.

Novelėje „Paskutinis šūvis“ sukūręs talpų mergaitės taškuota suknele įvaizdį, išreiš-kiantį tyro vaikiško ir šiurkštaus suaugusiųjų pasaulio priešpriešą, Arūnas Žebriūnas sė-kmingai pratęsė šią temą � lmuose „Paskutinė atostogų diena“ (1964), apdovanotame Didžiuoju prizu Kanų jaunimo kino festivalyje, tele� lme „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968), kiek kitaip – juostoje „Gražuolė“ (1969). Kon� iktiškas Vytauto Žalakevičiaus tempe-ramentas ir kino dramaturgo talentas ženklino „Vienos dienos kronikos“ (1963) publi-cistinį patosą ir novatorišką formą. Žinomiausiame savo � lme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) V. Žalakevičius ieškojo pokario laikotarpio meninio apibendrinimo pasitelkęs metaforišką epinės baladės struktūrą. Suprantama, tai buvo žvilgsnis ne iš „miško pers-pektyvos“. Todėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę � lmas buvo aštriai, bet tiesmukai kritikuojamas. Tačiau savo laiko žiūrovams „Niekas nenorėjo mirti“ įvaizdino netolimą praeitį, apie kurią iki tol net bijota kalbėti.

Istoriškai ir psichologiškai įtikinamai apie pokarį prabilo rūstaus realizmo prisodrin-tas Raimondo Vabalo � lmas „Laiptai į dangų“ (1966), sukurtas pagal Mykolo Sluckio ro-maną. Režisierių Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos � lme „Jausmai“ (1968) istorijos sukrėtimų fone į pirmą planą iškyla vidiniai personažų išgyvenimai. Sodri � lmo atmos-fera, išraiškinga plastika, matyt, ir lėmė tai, kad 1995 m. kino šimtmečiui skirtoje kino kritikų anketoje „Jausmai“ buvo pripažinti geriausiu lietuvišku � lmu. Ir šiandien žavi A. Grikevičiaus talentas sudėtingus apmąstymus apie istoriją dokumentinėje juostoje „Laikas eina per miestą“ (1966) perteikti vien vaizdo asociacijomis.