1

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Dr. Romanas Jonas Vasiliauskas

LIETUVIŲ LIAUDIESPEDAGOGIKA – JAUNOSIOS KARTOS SOCIALIZACIJOS

FENOMENAS(XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)

Habilitacinio darbo santrauka

Socialiniai mokslai

Edukologija (07S)

Vilnius, 2002

2

Habilitacijos teisė suteikta Vilniaus pedagoginiam universitetui kartu suŠiaulių universitetu 1998 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybėsnutarimu Nr. 900.

Habilitacijos komitetas

Pirmininkas prof. habil. dr. Bronislovas BITINAS (Vilniaus pedagoginisuniversitetas, socialiniai mokslai, edukologija 07S);

prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS (Socialinių tyrimų institutas,socialiniai mokslai, sociologija 05S );

prof. habil. dr. Vytautas GUDONIS, Rusijos pedagoginių ir socialiniųmokslų akademijos akademikas (Šiaulių universitetas, socialiniai mokslai,psichologija, 06S);

prof. habil. dr. Vytautas KARVELIS (Šiaulių universitetas, socialiniaimokslai, edukologija, 07S);

prof. habil. dr. Juozas MUREIKA (Lietuvos mokslų akademija,humanitariniai mokslai, filosofija, 01H);

prof. habil. dr. Kęstutis PUKELIS (Vytauto Didžiojo universitetas,socialiniai mokslai, edukologija, 07S);

prof. habil. dr. Vladas RAJECKAS, Rusijos ugdymo akademijos užsienionarys (Vilniaus pedagoginis universitetas, socialiniai mokslai, edukologija, 07S).

Habilitacijos komiteto viešas posėdis įvyks 2003 m. sausio 24 d. 11 val.Vilniaus pedagoginio universiteto 204 auditorijoje.

Adresas: Studentų g. 39, LT–2004 VilniusTel. 2 79 00 53, faks. 2 79 05 48

Habilitacinio darbo santrauka išsiųsta 2002 m. lapkričio 22 d.

Su habilitaciniu darbu galima susipažinti Vilniaus pedagoginio universitetoir Šiaulių universiteto bibliotekose.

Atsiliepimus siųsti adresu:Mokslo skyrius, Vilniaus pedagoginis universitetasStudentų g. 39, LT–2004 VilniusTel. (370 5) 2 79 00 53, faks. (370 5) 2 79 05 48

© Vilniaus pedagoginis universitetas

3

ĮVADASLietuvai atgavus nepriklausomybę (1990 m.), atsirado poreikis tautinės

kultūros pagrindu kurti visuomenės ateitį, permąstyti žmogaus ir jo ugdymoreikšmę istorijos raidoje remiantis savo tautos bei kitų tautų kultūriniu paliki-mu.

Vienas iš svarbiausių kriterijų apibūdinant pedagoginį palikimą yra žmo-gaus santykis su socialiniu visuomenės gyvenimu ir etnine kultūra, kuriojepraeitis, dabartis ir ateitis sudaro vieną visumą. Iš įvairių tradicinės lietuviųkultūros sričių – meno, dailės, buities, tautosakos, medicinos – liaudies peda-gogika mažiausiai tyrinėta, nors daug šimtmečių jaunoji karta brendo, stiprė-jo, plėtojo savo fizines, psichines ir dvasines galias per tradicinį ugdymą. Tė-vai, seneliai, proseneliai skiepijo vaikams tiesos, gėrio, grožio, žmoniškumovertybes, kurių neišugdžius negali egzistuoti nė viena visuomenė. Individo irtautos charakteris galėjo formuotis tik ankstesnių kartų sukaupto patyrimo irjo tęstinumo dėka. Ugdymo, kaip svarbiausio kartų tęstinumo veiksnio, pa-skirtis – tęsti kultūros ir šeimos tradicijas, stiprinti dvasinius kartų ryšius, bekurių neįmanoma socialinė pažanga ir tautos kultūros išsaugojimas.

Kultūros tęstinumo būtinybė ypač išryškėja mūsų visuomenei pereinantnuo planinės ekonomikos prie rinkos, nuo autoritarinių santykių – prie de-mokratinių. Sparčiai didėjant pasaulio šalių ekonominei ir socialinei integra-cijai, vis platesnį mastą įgyja globalizacija, kuri, suabsoliutindama materialinęgerovę, atmeta istoriškai susiformavusį tautinės kultūros savitą palikimą.Lietuvai integruojantis į Europos ekonomines struktūras, itin aktualu saugotisavo mentalitetą, „neištirpti“ kitų šalių kultūrose. Kadangi vienas iš tautinėskultūros autentiškumo saugojimo būdų – šiuolaikinės jaunosios kartos ugdy-mo siejimas su jos įvedimo į visuomenę istoriniu patyrimu, būtina tirti liau-dies ir teorinės pedagogikos idėjų vienovę bei ieškoti daugiau galimybių vi-suomenėje ugdyti savarankišką, laisvą, dorovingą asmenybę.

Mokslinės problemos aktualumas. Liaudies pedagogikos, kaip kartų kultū-rinio tęstinumo veiksnio, aktualumą lemia išskirtinis tautinės kultūros vaid-muo ugdant pedagoginę visuomenės kultūrą, reformuojant Lietuvos mokykląir švietimą. Lietuvos švietimo reformos dokumentuose tautiškumas laikomasvienu iš svarbiausių ugdymo principų, šiandien jau yra sukurtos etninės kultū-ros ugdymo programos. Etninė kultūra vis labiau pripažįstama kaip mokoma-sis dalykas. Etnokultūros turinys (tautosaka, papročiai, tikėjimai, dora) integ-ruojamas į įvairių mokymo pakopų turinį, realizuojamas „[...] per naujas visųtipų, pakopų mokyklų mokymo programas bei vadovėlius“ (I. Čepienė, 1993,p. 227).

4

Kultūra, kaip praeities ir dabarties vertybių sistema, grindžiamas ne vie-nas mokomasis dalykas, o visas mokymo procesas. Reformuojamos mokyk-los ugdymo turinį grindžiant tautos psichologija, mentalitetu, dvasiniais tau-tos bruožais, nepaprastai svarbų vaidmenį atlieka liaudies pedagogika, kuriįkūnija tautos dvasinius lūkesčius, idealus, pažiūrų sistemą.

Pedagogine prasme išprususi visuomenė turi ištirti liaudies pedagogikątokiu lygiu, kad ji, kaip ir kitos etnokultūros rūšys – gimtoji kalba, mitologija,liaudies muzika, dailė, choreografija, astrometeorologija, sudarytų tautos dva-sinio gyvenimo pagrindą ir taptų svarbia šiuolaikinės jaunosios kartos savivo-kai.

Šiuolaikinė šeima išgyvena krizę: kai kurie vaikai sunkiai adaptuojasi gy-venime, lėtai bręsta, ne visiems pavyksta išsiugdyti humaniškumo, pareigos,atsakomybės ir kitas dvasines savybes. Viena iš šios krizės priežasčių – menki,„trūkinėjantys“ šiuolaikinės šeimos ryšiai su prosenelių išpuoselėtomis ugdy-mo tradicijomis, vaiko įtraukimo į visuomenės gyvenimą istoriniu patyrimu.

Lietuvių liaudies pedagogikos raidai būdingas ėjimas nuo praktikos prieteorijos. Ji apibendrino šimtmečiais kauptą empirinį kartų ugdymo patyrimą,jį ištobulino ugdymo praktikoje, kuri tapo teorinės pedagogikos šaltiniu. Liau-dies pedagogika ir mokslinė pedagogika neatsiejamos nuo ugdymo praktikos,nes abi atsirado ir formavosi per praktiką. Šiuolaikinės pedagogikos funkcijąįvardija sąvokų triada: „Ugdymo teorija – ugdymo technologija – ugdymopraktika“ (B. Bitinas, 2000, p. 53).

Mokslinė pedagogika, skirtingai nei liaudies pedagogika, svarbiausia lai-kanti ne praktiką, o teoriją, remiasi istorine pedagogine praktika ir pedagogi-nėmis idėjomis: teoriniai mokslinės pedagogikos teiginiai, kiekvienas auklė-jimo principas, metodas, priemonė turi savo praeitį, raidos sąlygas. Auklėji-mo praktika praeityje ir auklėjimo praktika dabartyje viena kitą veikia ir yrasusijusios priklausomybės ryšiais, kuriuos būtina tirti.

Problemos ištirtumas. Liaudies pedagogika, kaip visuomeninės sąmonėsraiškos forma, iškilo ir formavosi kartu su tauta. Liaudies ugdymo patirties irtautinės kultūros santykį, individo buvimo tautoje būdą nagrinėjo S. Šalkaus-kis („Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, 1933) ir A. Maceina („Tautinis auklėji-mas“, 1934), sukūrę tautinio auklėjimo teoriją.

Liaudies pedagogika, kaip tautinės kultūros dalis, atspindi daugumos tau-tos žmonių nuo seniausių laikų ilgus amžius kauptą patyrimą, kuris paskatinotolesnę pedagoginės minties raidą. Plačiausiai ir nuodugniausiai Lietuvojenagrinėta pedagoginė mintis, pagrįsta mokyklinio švietimo (institucinio ug-dymo) ir kai kurių pedagoginės minties atstovų idėjomis.

Tautinio auklėjimo problemą Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties

5

istorijoje nagrinėjo J. Laužikas, M. Karčiauskienė, M. Lukšienė. M. Lukšienė(1970, 1985) analizavo XVIII–XIX a. pirmosios pusės demokratinės ugdy-mo minties raidą (didaktikos ir auklėjimo kryptis, žmogaus ir švietimo santy-kį, šviesuomenės vaidmenį švietime, mokyklų, mokytojų, mokinių padėtį).M. Karčiauskienė tyrinėjo pradinio švietimo raidą XIX a. ir XX a. sandūroje,pradinio ugdymo tikslus, turinį, būdus, lietuvių kalbos mokymo reikšmę, ypačplačiai nagrinėjo slaptąjį mokymą, o kartu kėlė ir slaptųjų mokyklų bei liau-dies pedagogikos sąveikos idėją (1989). M. Lukšienė, M. Karčiauskienė at-skleidė švietimo ir liaudies kultūros santykį – rašytojus, šviesuolius jos vertinokaip demokratinio ugdymo idėjų reiškėjus, daug dėmesio skyrė ir didėjan-čiam valstietijos vaidmeniui, ir socialinėms, kultūrinėms sąlygoms, lėmusiomsšvietimo raidą, institucinio ir neinstitucinio ugdymo sąveikai. Tautinio auklė-jimo problemą šiuolaikinės demokratinės Lietuvos visuomenės poreikių, žmo-gaus ir pasaulio ryšio aspektu tyrinėjo L. Jovaiša, tautiškumo ir dorovinioauklėjimo ryšius analizavo V. Aramavičiūtė, tautinės savimonės ir europinioidentiteto ugdymą – L. Railienė, A. Endzinas domėjosi specialiojo mokymoraida Lietuvoje nuo seniausių laikų ir kt. Įvairių tipų švietimo mokyklų nuoXIV a. kūrimą ir plitimą Lietuvoje, svarbiausių mokyklinės pedagoginės min-ties atstovų pedagoginę bei kultūrinę veiklą nagrinėjo nemažai Lietuvos edu-kologų, kultūrologų (A. Gučas, J. Laužikas, I. Lukšaitė, A. Šidlauskas, K. Si-maška, T. Bukauskienė, O. Tijūnėlienė, V. Pupšys ir kt.).

Liaudies pedagogikos raidą lėmė socialiniai, kultūriniai veiksniai. Nusta-tyti neinstitucinio ugdymo vietą tradicinėje kultūroje galima tik jį nagrinėjantsocializacijos, kultūros raidos procese (R. Grigas, J. Vaitkevičius ir kt.). So-ciologas R. Grigas (1995) socializaciją apibūdino kaip aplinkos ir praktinėsveiklos poveikį žmogui. Išnagrinėjęs ir palyginęs keturių kartų socializaciją,nustatė tų kartų socializacijos panašumus bei skirtumus. Autoriaus aptartitradicinės visuomenės socialinio reguliavimo per tradicijas, religiją, papro-čius būdai yra svarbūs tiriant ugdymą, kaip etnosociologinį procesą.

Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę pedagogiką nagrinėjo kaip integruotąįvairių socialinių, kultūrinių poveikių vaiko ugdymui tyrimo sritį. Jis sociali-nio ugdymo ištakų ieškojo lietuvių kultūros istorijoje, pabrėžė socialinių Lie-tuvos sąlygų – unijų ir okupacijų – reikšmę, slaptųjų mokyklų tautiškumą beikitas savybes. Autorius nurodė, kad būtina tirti liaudies pedagogiką – susiste-minti patirtį, teoriškai ją apibendrinti, ieškoti dėsningumų, taikyti juos šiuo-laikinėmis sąlygomis (J. Vaitkevičius, 1988, p. 162–165).

Šiuolaikinės šeimos dvasinis, emocinis gyvenimas labai priklauso nuotradicinių vertybių perdavimo iš kartos į kartą, papročių ir tradicijų tęstinu-mo. Todėl šiuolaikinės šeimos edukologija turi būti paremta istorinės šeimos

6

ugdymo patyrimo analize. Šių laikų edukologai – Z. Bajoriūnas, K. Pukelis,K. Miškinis, J. Uzdila, tirdami šeiminio ugdymo teoriją šiuolaikinės visuo-menės poreikių ir reikalavimų aspektu, aptarė ir tautinio ugdymo tradicijasšeimoje.

Tiriant ugdymą kaip kartų tęstinumo sąlygą liaudies pedagogikoje vienuar kitu aspektu svarbūs teorinės pedagogikos tyrinėtojų – B. Bitino, V. Rajec-ko, J. Vaitkevičiaus, L. Jovaišos, V. Aramavičiūtės, M. Barkauskaitės, K. Pu-kelio, A. Juodaitytės, V. Jakavičiaus, A. Grabauskienės ir kt. – darbai, ypač tie,kuriuose pedagoginiai reiškiniai nagrinėjami sinkretiškai, kurie grindžiamiistorinės bei teorinės analizės vienove ar kuriuose aptariamas kultūros, šei-mos ir pedagogikos santykis bei kiti su liaudies pedagogika susiję klausimai.

Mokymo teorijos raidą Lietuvoje aptarė V. Rajeckas, nepaprastą šeimosreikšmę dvasiniam vaiko ugdymui pabrėžė V. Aramavičiūtė, E. Martišauskie-nė, vertybinei bendravimo orientacijai – M. Barkauskaitė, O. Tijūnėlienė.

Liaudies pedagogiką tyrė užsienio ir lietuvių mokslininkai. Buvusiose So-vietų Sąjungos respublikose daugiausia tirta, kaip liaudies pedagogikos idėjosir auklėjimo patyrimas atsispindi tautosakoje.

Gruzinų auklėjimo idėjas tautosakos kontekste nagrinėjo A. Chintibidzė(1951, 1967), čiuvašų – G. Volkovas (1958, 1966, 1970, 1974, 1999), azer-baidžaniečių pasakose ir priežodžiuose įprasmintas protinio ir dorinio ugdy-mo idėjas – A. Gašimovas (1957), ukrainiečių liaudies pedagogiką – E. Gja-vavko (1974), M. Stelmachovičius (1989), adygų-čerkesų – I. Šorovas (1993,1999), baltarusių – A. Grymac, L. Vareneckaja (1996), estų pedagoginės min-ties raidą – A. Elango (1979), suomių – V. Ruoppila (1954), L. Virtanen(1977). Latvių tautosakininkė V. Grėblė (1970) tyrinėjo vaikų gyvenimą irdarbą latvių liaudies dainose. Lietuvių liaudies vaikų dainas, jų auklėjamąjąfunkciją tyrinėjo P. Jokimaitienė (1970).

Nuo 1970 m. pradėjus domėtis teoriniais liaudies pedagogikos klausi-mais, G. Volkovas įvedė sąvoką etnopedagogika, kurios tyrimo dalyku laikėliaudies pedagogiką. G. Volkovas liaudies pedagogiką siejo su istoriniu auk-lėjimo patyrimu ir idėjomis, o etnopedagogiką – su istorinio pedagoginio pa-likimo teoriniu apibendrinimu.

Apibendrinant Rytų Europos mokslininkų įvairių tautų liaudies pedago-gikos tyrinėjimus, galima teigti, kad susiformavo dvi aiškios jos kryptys: tauto-sakinė, tirianti idėjas ir patyrimą, ir etnografinė-pedagoginė, atskleidžiantirealią liaudies ugdymo praktiką, papročius, tradicijas.

Vakarų šalių mokslininkai rėmėsi skirtinga metodologija ir pedagogineleksika, tačiau, nepaisant to, susiformavo įvairios tyrimų kryptys, giminiškosetnopedagogikai. Konceptualiniu požiūriu ugdymą jie nagrinėjo trimis lyg-

7

menimis – žmonijos, tautos ir individo, t. y. asmenybės kultūroje ir pasaulyje.Ši tyrimo kryptis buvo vadinama kultūra ir asmenybė, o sukaupus daugiauduomenų apie vaiką kultūroje – pedagogine (psichologine) antropologija. Žy-miausi šios krypties atstovai – M. Herskovits (1964) , F. Boasas (1932), M. Mead(1963), remdamiesi etnografijos duomenimis, nagrinėjo, kaip bręsta vaikai irpaaugliai Azijos ir Afrikos primityvių tautų kultūroje, atskleidė aplinkos, auk-lėjimo, tarpusavio santykių šeimoje įtaką vaiko socializacijai. XX a. pradžiojeF. Boasas nustatė, kad gyvenimo savitumai daro įtaką individo socialinei in-tegracijai. M. Mead tyrė įvairių tautų vaikus stebėjimo ir lyginimo metodu irpriėjo išvadą, kad vaiko socializaciją lemia tautų gyvenimo būdo ypatybės,vyro ir moters vaidmenys, darbo pagal lytį pasidalijimas. Autorės tyrimo duo-menimis, įvairių tautų vaikų nevienodos socialinės, psichologinės, pedagogi-nės sąlygos lėmė jų raidos skirtybes. Atliekant tyrimus galutinai susiformavonuostata, kad kultūros galima įgyti mokantis, todėl kiekvieną naują grupėsnarį reikia jos mokyti nuo vaikystės. Mokytis kultūros žmogų labiausiai skatinajo troškimas apdovanojimo arba noras išvengti bausmės.

Žmogaus brendimo savo etnose idėją, kultūros ir auklėjimo santykį tyrėB. Whiting (1963), J. Whitingas (1941), J. Honigmanas (1967), V. Barnouw(1979) ir kt. Pedagoginės antropologijos tyrimams reikšmingas B. Whitingprojektas „Šešių kultūrų vaikai“. Vaikų ugdymo tyrimai buvo grindžiami et-nografijos duomenimis ir šiuo pagrindu vėliau susiformavo įvairios etnografi-nio ugdymo tyrimų kryptys – ugdymo etnologija, ugdymo etnografija, ugdymoantropologija ir kt.

XX a. antrojoje pusėje plečiantis etnologinių mokslų diferenciacijai, visdaugiau dėmesio buvo skiriama vaikystei. Vaikystės tyrimų krypčiai plėtojan-tis didelę reikšmę turėjo P. Aries veikalas „Vaikystės amžiai. Šeimos gyveni-mo socialinė istorija“ (1962), kuris galutinai įteisino vaikystę, kaip savaran-kišką tyrimų sritį. P. Aries, taip pat O. Ritchie, M. Koller (1964), I. Konas(1988) vaikystę traktavo kaip socializacijos procesą, kuriame vaikas įtraukia-mas į socialinių santykių sistemą, mokosi gyventi tarp suaugusiųjų, laipsniš-kai tampa bendruomenės nariu. Vakarų šalių mokslininkų požiūrį į vaikystęplačiai tyrinėjo A. Juodaitytė (2002).

Tiriant vaikystės statusą socializacijos istorijoje, didelė reikšmė buvo teikia-ma kartų santykių raidai. Šiuo požiūriu reikšmingi N. Elias (1983) tyrimai,kuriuos atlikdamas autorius atskleidė, kaip tarp vaikų ir suaugusiųjų didėjantisatstumas veikė civilizaciją. Istorinė vaikų auklėjimo praktika atsispindėjo tyri-muose, kuriuos atliekant buvo nagrinėjama šeimos istorija (K. Wrightson, 1982).

Glaustai aptarus Rytų ir Vakarų šalių mokslininkų atliktus vaikų ugdymoistorijos raidoje tyrimus, galima teigti, kad:

8

1. Skirtingai nei Rytų Europos, kurioje dominavo etnopedagoginė ir et-nopsichologinė tyrimų kryptys, Vakarų šalių mokslininkų tyrimuosedėl skirtingos metodologijos susiformavo įvairesnės tyrimų kryptys –antropologinė, etnologinė, etnografinės vaikystės, vaikų ugdymo is-torinėje šeimoje ir kt.

2. Rytų Europos šalių mokslininkai kai kurių tautų liaudies pedagogikosidėjas daugiausiai nagrinėjo nesiedami jų su konkrečia epocha, nes rė-mėsi tautosaka ir etnografija. Vakarų šalių mokslininkai tyrė ne tiksavo, bet ir kitų tautų pedagogines kultūras, jas lygino.

3. Vakarų šalių mokslininkai, atlikdami tyrimus, griežčiau laikėsi istoriz-mo, sąryšio su epocha principo, vietoj sąvokos liaudies pedagogika var-tojo sąvokas ugdymo praktika, ugdymo antropologija. Vakarų šalyseanksčiau susiformavo mokslinė pedagogika, todėl liaudies pedagogikabuvo traktuojama kaip istorijos raidos etapas.

4. Tyrimo metodologijoje vadovautasi nuostata, kad skirtingos tautų ge-ografinės, socialinės, ekonominės sąlygos lemia skirtingus vaikų auk-lėjimo šeimoje stilius. Pavyzdžiui, išskiriami savarankiškumo ugdymoamerikiečių šeimoje, profesijų tęstinumo japonų šeimoje auklėjimostiliai.

Vakarų šalių mokslininkų tyrimams būdinga tai, kad jie siekė nustatytitam tikros pažinimo srities ir ugdymo santykį. Pavyzdžiui, tirdami antropolo-gijos teoriją, jie aiškinosi, koks yra žmogaus ugdymas. Panašiai tyrė kultūrą,etnologiją, šeimos istoriją. Nepaisant metodologijos, sąvokų vartojimo skirty-bių, Rytų ir Vakarų mokslininkus siejo bendras tikslas – atskleisti vaikų ugdy-mo ir socializacijos raidą, įvairių tautų pedagoginės kultūros savitumus.

Terminą liaudies pedagogika pirmasis į lietuvių pedagoginę leksiką 1924 m.įvedė J. Vabalas-Gudaitis, pavadindamas ją istorine pedagogija. Auklėjimąšeimoje jis laikė svarbiu kartų tęstinumo veiksniu, nes „[...] visuose kultūroslaipsniuose pirmi auklėjimo žingsniai atliekami šeimynoje“ (J. Vabalas-Gu-daitis, 1924, p. 423).

Lietuvių mokslininkai tyrė šias liaudies pedagogikos problemas: mįsliųreikšmę ugdant vaikus – G. Gučienė (1968), pasakų svarbą – M. Lazauskienė(1972), skatinimo ir bausmių metodą – E. Adomavičienė (1981), liaudiesugdymo funkciją – vaiko rengimą darbui – R. Vasiliauskas (1974), liaudiespedagogines idėjas ir patyrimą Žemaitės kūryboje – R. Vaivada (1994).

Mįsles, kaip liaudies pedagogikos priemonę, ir mįslių panaudojimą ug-dant ikimokyklinio bei jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus darželyje irmokykloje nagrinėjo G. Gučienė. Mįslėse ji įžvelgė protinio bei estetinio lavi-nimo galimybes, atskleidė mįslių meniškumą, jų reikšmę vaiko vaizduotei,

9

nustatė kriterijus, pagal kuriuos mįsles galima parinkti vaikams.M. Lazauskienė nagrinėjo pasakas, kaip pažiūrų formavimo ir įtikinimo

priemonę, vaikų dorinio auklėjimo procese XIX a. pabaigoje – XX a. pradžio-je. G. Gučienės ir M. Lazauskienės tyrimai reikšmingi, nes jos: 1) suformula-vo pasakų bei mįslių tyrimų aspektus, tautosaką nagrinėjo kaip liaudies peda-gogikos priemonę, atskleidė valstiečių požiūrį į vaikų auklėjimą ir jo reikšmęauklėjimo praktikai; 2) nagrinėjo tautosaką kaip gyvą tradiciją, aptarė jos tęs-tinumą, visuomeninę reikšmę bei istorines, kultūrines jos gyvavimo sąlygas;3) pagrindė tautosakos naudojimą auklėjimo teorijoje ir praktikoje.

E. Adomavičienė nagrinėjo vertybinį požiūrį į skatinimą, fizines ir mora-lines bausmes lietuvių pedagogikos istoriografijoje bei liaudies ugdymo prak-tikoje. Autorė nustatė kai kuriuos skatinimo ir bausmių būdus istorinėje šei-moje, atskleidė, kaip šis ugdymo patyrimas perduodamas vėlesnėms kartoms,kokios yra socialinės fizinių bausmių priežastys ir kokia dažno jų naudojimožala vaiko asmenybei.

Liaudies pedagogika, kaip vienintelis tradicinės visuomenės rengimo pro-fesijai veiksnys, istorijos raidoje ištobulino jaunosios kartos įtraukimo į darbąbūdus ir priemones, kurias nagrinėjo R. Vasiliauskas. Vaikus įtraukiant į dar-bą buvo siekiama ne vien darbinio, bet ir socialinio, dorinio, estetinio auklė-jimo tikslų. Autorius nustatė, kad ilgus amžius žmogui kaupiant ugdymo pa-tirtį, susiformavo darbinio ugdymo teorija, kuri liudija, kad darbštumas funk-cionuoja kaip įvairias psichines savybes (protą, valią, jausmus, pažiūras, nuo-statas) integruojantis veiksnys.

R. Vaivada tyrinėjo, kaip kalendoriniais papročiais buvo ugdomas vaikųpožiūris į gamtą, darbą, žmogų. Jis ne tik atskleidė liaudies pedagogikos idėjasir patyrimą Žemaitės kūryboje, bet ir išskyrė bei aptarė jos, kaip liaudies peda-gogės ir valstiečių gyvenimo vaizduotojos, pedagoginės veiklos periodus: švie-tėjos darbas Užventyje (1892–1893 m.), daraktoriavimas Graužikuose (iki1905 m.) ir vedėjavimas Vilniaus prieglaudoje (1914–1915 m.).

Aptarus lietuvių liaudies pedagogikos tyrimus matyti, kad jie orientuoti įatskirus dalinius klausimus: ugdymo priemones, metodus, darbinį auklėjimą.Kadangi tyrinėtojai daugiausia dėmesio skyrė atskiriems klausimams, likoneaptartas vaiko santykis su ugdomąja aplinka tradicinėje kultūroje, jo socia-lizacija, tradicinės socializacijos institucijos ir būdai. Nenagrinėtos liko ir šiossvarbios lietuvių liaudies pedagogikos problemos: liaudies pedagogika, kaipsocialinis-istorinis reiškinys, istoriškai susiformavę vaizdiniai apie žmogausugdymą, t. y. žmogaus idealas, vaikas, kaip auklėjimo objektas ir subjektas,ugdymo tikslai. Nors žmogaus ugdymo veiksnius – gamtą, šeimą, papročius,tradicijas, religiją, tikėjimus – kai kurie autoriai aptarė, tačiau jų, kaip liaudies

10

pedagogikos problemų, nenagrinėjo, neatskleidė jų funkcijų. O juk minėtižmogaus ugdymo veiksniai, kaip svarbiausi tradiciniai socializacijos būdai,lėmė tradicinių vertybių perdavimą iš kartos į kartą.

Taigi mūsų tiriamos problemos aktualumą lėmė socialiniai jaunosios kar-tos ugdymo poreikiai. Kadangi trūko apibendrinamojo pobūdžio liaudies pe-dagogikos tyrimų, kurių duomenis būtų galima panaudoti svarbiausioms pe-dagoginės minties kryptims atskleisti, pasirinkome tyrimo temą „Lietuviųliaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas (XIX a. ant-roji pusė – XX a. pradžia“.

Tyrimo objektas – vaikų ir jaunimo socializacija tradicinės kultūros kon-tekste.

Tyrimo tikslas – atskleisti liaudies pedagogikos įtaką vaiko socializacijai,individo socializacijos bruožus tradicinėje kultūroje, jų reikšmę pedagogikosteorijai ir praktikai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Apibrėžti jaunosios kartos socializacijos sampratą lietuvių liaudiespedagogikoje.

2. Atskleisti liaudies pedagogikos raidos istorines-kultūrines sąlygas ir jųįtaką jaunimo socializacijai.

3. Nustatyti liaudies pedagogikos ypatumus ir jų reikšmę jaunimo sociali-nei kultūrai.

4. Išnagrinėti liaudies ugdymo veiksnių ir veikėjų įtaką jaunimo auklėji-mui.

5. Atskleisti auklėjimo turinį ir jo rūšių tarpusavio ryšius liaudies ugdymopraktikoje.

6. Išanalizuoti liaudies pedagogikos, kaip socializacijos šaltinio, princi-pus, metodus ir priemones.

Tyrimo metodologinis pagrindas – liaudies pedagogikos analizės siejimas sukonkrečios epochos socialiniu-kultūriniu gyvenimu. Pasak A. Maceinos, „lig-šiolinių pedagogikos istorikų darbai mažai buvo vaisingi dėl to, kad daugu-mas jų ugdymą tyrinėjo taip, tarsi jis neturėtų jokių ryšių su visuotiniu gyveni-mu. Čia jis būdavo atskiriamas nuo bendrojo dvasios vyksmo ir išjungiamas išlaiko ir erdvės kultūros“ (A. Maceina, 1936, p. 161).

Kadangi trūko empirinių liaudies pedagogikos tyrinėjimų, teko kurti liau-dies pedagogikos sąvokų sistemą, suformuluoti bendruosius tradicinio ugdy-mo klausimus, išskirti ir aptarti svarbiausius ugdymo principus, kryptis, su-kurti teorines prielaidas empirinei medžiagai sisteminti. Darbo logika grin-džiama šiomis premisomis: nuo bendrųjų klausimų einama prie dalinių, tra-dicinis ugdymas nagrinėjamas kaip žmogaus santykio su kultūra problema,

11

etninės aplinkos savitumas laikomas svarbiu pedagoginės kultūros bruožu,istorinė pedagoginės patirties analizė grindžiama vaiko ugdymo ir jo amžiaus,lyties atitikimo principu, įvairių vaiko ugdymo krypčių jungtimi laikoma josocializacija.

Tradicinės pedagoginės kultūros raidos chronologinės ribos plačios: josištakos siekia pirmykštę bendruomenę, tolesnė raida vyko viduramžiais, tau-tinio atgimimo periodu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tradicinės peda-goginės kultūros raidą tiriant istoriniu požiūriu galima išvengti siaurumo irvienpusiškumo, tačiau kadangi yra nedaug šaltinių, kuriuose analizuojamavisuomenės ugdymo raida iki raštijos atsiradimo, sunku suvokti liaudies ug-dymo pokyčius nuo seniausių laikų ligi dabarties. Kita vertus, viename darbesunku aptarti per įvairius istorijos periodus susiformavusį pedagoginį paliki-mą. Todėl mes tradicinę (pagoniškąją ir krikščioniškąją) pedagoginę kultūrąanalizuosime tik tiek, kiek ta analizė padės atskleisti jaunimo socializacijąlietuvių liaudies pedagogikoje tiriamuoju laikotarpiu (nuo XIX a. antrosiospusės ligi XX a. trečiojo dešimtmečio).

Tyrimo metodai ir organizavimas

Atliekant tyrimą buvo taikomi šie metodai:1) įvairių tautosakos, etnografijos, kraštotyros šaltinių analizė, sintezė ir

istorinis-pedagoginis šių šaltinių interpretavimas;2) lyginamoji istorinė analizė – istorinių-pedagoginių faktų lyginimas;3) retrospektyvinė-genetinė analizė, siekiant atskleisti istorinių bei peda-

goginių procesų raidą, pokyčius, einant nuo ankstyvesnių formų prie vėlyves-nių;

4) vyresnio amžiaus žmonių apklausos metodai: pokalbis, anketa, prisi-minimai.

Siekiant išsiaiškinti senuosius socialinio vaikų patyrimo kaupimo būdus,atliekant tyrimą buvo remtasi: 1) etnografijos šaltiniais, 2) tautosakos šalti-niais, 3) archeologijos šaltiniais, 4) istorijos šaltiniais (jais remiantis buvodaromos išvados apie istorines, socialines vaikų socializacijos sąlygas), 5) ke-liautojų, apsilankiusių Lietuvoje įvairiais istorijos periodais, kelionių aprašy-mai, 6) memuarai, 7) lietuvių rašytojų klasikų veikalai.

Taip pat remtasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos isto-rijos instituto Etnografijos sektoriaus, M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikosskyriaus, Šiaulių „Aušros“ istorinio-etnografinio muziejaus, Vilniaus univer-siteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriaus etnografinių ekspedicijųmedžiaga.

Svarbiausi tyrimo etapai

1. 1971–1974 m. siekta nustatyti, kaip tradicinėje lietuvių šeimoje vaikai

12

buvo auklėjami darbu, kaip buvo ugdomas jų darbštumas, kokiais būdais vai-kai buvo pratinami dirbti, kokios buvo darbinio auklėjimo tradicijos. Šiamtikslui parengta anketa „Darbinis vaikų auklėjimas lietuvio valstiečio šeimoje(XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje)“, kurią naudojant apklausta 280 valstie-čių iš įvairių etnografinių Lietuvos regionų: Rytų Aukštaitijos (107), Žemai-tijos (79), Pietų ir Rytų Dzūkijos (atitinkamai 33 ir 31), Suvalkijos (30).

1970 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos kaime gyveno 210029 žmonės, vyresni negu 65 metų. Tuo metu dar tebebuvo gyva karta, kuriosatstovai iš tėvų pasakojimų prisiminė apie pobaudžiavinį laikotarpį, taip patapie vaikystę XIX a. ir XX a. sandūroje. Siekiant atskleisti ugdymo pagal lytįtradiciją, apklaustas vienodas valstiečių vyrų ir valstiečių moterų skaičius,naudota bandomoji, o vėliau – patobulinta anketa. Kiekvienai homogeniškaietnografinio regiono apklaustųjų grupei atstovavo ne mažiau kaip 30 pateikė-jų. Nemaža medžiagos dalis buvo surinkta istorinėse Lietuvos vietovėse –Kernavėje, Merkinėje, Dubičiuose – tuo metu organizuotose ekspedicijose.Vėliau šiose vietovėse surinkta medžiaga buvo apibendrinta straipsniuose,pateiktuose atitinkamų regionų kultūrą nagrinėjančiuose leidiniuose, pvz.:„Kernavė“ (red. V. Milius, Vilnius, 1972); „Dubičiai“ (red.: V. Milius,K. Račkauskas, A. Tyla, N. Vėlius, A. Vidugiris, K. Vosylytė, Vilnius, 1989).

2. 1975–1985 m., siekdami nustatyti dorovinę darbo paskirtį, tai, kaippakitusiomis sąlygomis šeimoje ir mokykloje buvo skiepijamas mokinių darbš-tumas, pagal parengtą anketą „Mokinių darbštumo ugdymas“ tyrėme 320 pa-auglių iš įvairių Respublikos regionų. Nustatėme, kad ne visos šeimos perėmėistorijos raidoje susiformavusias darbinio auklėjimo tradicijas, požiūrį į vaikųpareigas ir atsakomybę.

Tyrimo rezultatai (dešimtys straipsnių) buvo paskelbti spaudoje – žurna-luose „Šeima“, „Tarybinė mokykla“, „Tarybinė moteris“, „Šeimos kalendo-rius“ ir kt. leidiniuose.

3. 1990–1998 m. jau Nepriklausomoje Lietuvoje atliktas tęstinis vyresnioamžiaus žmonių tyrimas. Sovietmečiu ideologiniai varžtai, draudimai, primity-vi ateizacija trukdė į anketas įtraukti klausimus apie vieną svarbų vaiko asmeny-bę formuojantį veiksnį – religiją. Religija ir etnokultūra, kaip artimos, viena kitąsąlygojančios ir papildančios dvasinio gyvenimo sritys, buvo netirtos. Siekdaminustatyti religinio auklėjimo reikšmę vaiko socializacijai, religinio ir dorinioauklėjimo ryšius, aptarti šeimos brandos papročius, pagal naujai parengtą anke-tą „Lietuvių liaudies pedagogika“ apklausėme 110 vyresnio amžiaus žmonių išįvairių Lietuvos vietovių. Surinkta medžiaga papildė iš kitų šaltinių gautus duo-menis.

13

Teorinis tyrimo naujumas

Lietuvių liaudies pedagogikos įtaka vaiko socializacijai, jos vaidmuo irfunkcijos lietuvių tradicinėje visuomenėje rengiant jaunąją kartą netyrinėtos,neatskleista vaiko artimos aplinkos, socializacijos veiksnių – gamtos, šeimos,papročių, tradicijų, religijos, tikėjimų – įtaka jo ugdymui.

1. Pirmą kartą sistemingai ir kompleksiškai, kaip mokslo objektas, buvotiriamos lietuvių liaudies pedagogikos galimybės socializacijoje, liaudies pe-dagogikos ištakos ir raidos tendencijos iki XX a. pradžios.

2. Išanalizuotas šeimos gyvenimo būdas ir ugdomoji vaiko aplinka, kuriospagrindu funkcionavo istorines bei kultūrines sąlygas atitinkanti socializaci-jos sistema, orientuota į jaunimo ugdymą liaudies pedagogikos priemonėmis.

3. Atliekant liaudies pedagogikos tyrimus, pirmą kartą buvo taikomas ug-dymo patyrimo integralios analizės principas. Liaudies ugdymo praktikos ana-lizė buvo grindžiama šiais vaiko ugdymo ir aplinkos integralumo principais:

• tarpdalykinio pažinimo – liaudies pedagogikai giminiškų mokslų ži-nios panaudojamos, siekiant nustatyti ugdymo patyrimo reikšmę ben-drame kultūros kontekste;

• socializacijos – vaikas traktuojamas kaip integrali asmenybė, sąveikau-janti su tradicine gyvenamąja aplinka, kuri daro įtaką jo raidai;

• skirtingų auklėjimo krypčių – dorinio, religinio, darbinio, estetinioauklėjimo – ryšių, atskleidžiančių bendruosius liaudies pedagogikosbruožus, vienovės;

• lietuvių mokslininkų (P. Jokimaitienės, A. Gučienės, M. Lazauskie-nės, E. Adomavičienės, R. Vaivados, R. Vasiliausko) atliktų tyrimųsusiejimo integraciniais ryšiais;

• šiuolaikinės ugdymo teorijos ir praktikos siejimo su istorine raida irpraeities pedagoginiu palikimu.

4. Nustatyta liaudies pasaulėvokos reikšmė socialiniam, darbiniam, dori-niam, estetiniam auklėjimui.

5. Parengta ir taikyta liaudies pedagogikos žinių rinkimo bei duomenųkaupimo metodika.

6. Atrinkti ir analizuoti rankraštiniai, spausdinti bei etnografijos, tautosa-kos, kraštotyros šaltiniai, kuriais dar nebuvo remtasi, susisteminta ir apiben-drinta šių šaltinių medžiaga.

7. Atskleistas užsienio šalių mokslininkų indėlis tiriant vaiko socializacijąįvairių tautų etnokultūroje.

Praktinė darbo vertė ir naujumas

Autoriaus padarytos išvados apie vaiko socializacijos veiksnius tradicinė-

14

je kultūroje, sukaupta faktinė medžiaga, atskleidžianti liaudies pedagogikospriemonių reikšmę vaiko socializacijai bei auklėjimo praktiką tradicinėje šei-moje, nauji teiginiai apie liaudies pedagogiką, kaip tarpdalykinio pažinimosritį, yra reikšmingi, nes:

• padeda išvengti pedagogikos teorijos teiginių suabsoliutinimo, jos ato-trūkio nuo istorinių šaknų, tradicijų, gyvenimo;

• atskleistos senųjų papročių, tradicinio darbo, vaikui artimos aplinkosugdomosios galimybės lemia jų panaudojimo tikslingumą; iš istorinio-pedagoginio palikimo atmetus tai, kas nereikšminga, iškeliamas ra-cionaliausias, objektyviausias, vertingiausias, ilgaamžės auklėjimo prak-tikos patikrintas patyrimas, taikytinas šiuolaikinėje ugdymo praktikojeir teorijoje;

• mūsų atliktas tyrimas skatins atlikti tolesnius lietuvių pedagoginės min-ties tyrimus, padės atskleisti senojo ugdymo bruožus, jo demokratėji-mą ir reikšmę tautos kultūrai, padės atsekti ne tik valstiečių, bet ir kitųvisuomenės sluoksnių auklėjimo praktiką, bus jų lyginimo pagrindas;

• tyrimo duomenys bus teorinis pagrindas ikimokyklinėse įstaigose, ren-giant ugdymo programas, jie padės pasirinkti etnokultūros ugdymokryptį, pedagoginiame procese panaudoti tautosaką, papročius, žaidi-mus;

• tyrimas paskatins pedagogus, studentus kaupti liaudies pedagogikosžinias, apdoroti iš senyvo amžiaus žmonių surinktus duomenis, o atli-kus jų mokslinę analizę, tobulinti teorinį ir mokslinį mokytojų pasi-rengimą.

Teoriškai pagrįsti ir ginami šie teiginiai:

1. Nepriklausomoje demokratinėje Lietuvoje vykdant švietimo reformą,pagrįstą tautine kultūra, sudaromos palankios sąlygos istorijos raidoje sukauptąugdymo patyrimą panaudoti šiuolaikinės šeimos edukologijai plėsti, vaikų irjaunimo tautiniam, socialiniam, doriniam bei estetiniam auklėjimui gerinti.

2. Lietuvių tauta per ilgą savo istoriją sukūrė ir iš kartos į kartą perdavėgana veiksmingą vaikų bei paauglių neinstitucinio auklėjimo sistemą, įkūnytąlietuvių liaudies pedagogikoje.

3. Liaudies auklėjimo sistemos veiksmingumą vaikui lėmė artimi jo ryšiaisu aplinka ir šios sistemos grindimas dorovės principais.

4. Vaikas socializavosi integruodamasis į suaugusiųjų darbo pasaulį irperimdamas tėvų darbinio gyvenimo būdą.

5. Žmogaus ugdymo idealas, atsispindėjęs tautosakoje, atitiko dorinio auklė-jimo programą, kuria remiantis į vaiko sąmonę skiepyta tradicinė dora.

15

6. Amžių būvyje etninėje kultūroje susiformavo autoritariniai ir pariteti-niai ugdymo būdai.

7. Šiuolaikinis ugdymas negali būti suprastas be istorinės ugdymo raidos.Šiame darbe apibendrinti kelių dešimtmečių sistemingų tyrimų duomenys,

skelbti Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose.Istorinio ir teorinio vaikų ugdymo tyrimo rezultatai apibendrinti mo-

nografijoje „Mokinių darbštumo ugdymas“ (1983), taip pat leidiniuose „Po-kalbiai apie darbinį auklėjimą“ (1985), „Vertybių ugdymas“ (1992), ,,Lietu-vių liaudies pedagogika kaip mokomasis dalykas“ (2001), paskelbta per 70publikacijų įvairiuose leidiniuose (habilitacijai pripažintų publikacijų sąra-šas pateiktas darbo pabaigoje).

Svarbiausi šio tyrimo rezultatai pateikti mokytojams per pedagogų moks-lines, metodines konferencijas, tėvų susirinkimus, Vilniaus pedagoginiameuniversitete veikusio klasės auklėtojo fakultatyvo seminarus, dešimt metų pa-gal specialiai parengtą programą studentams skaitomo kurso „Lietuvių liau-dies pedagogika“ paskaitas. Amžių būvyje lietuvių sukauptas ugdymo patyri-mas ir idėjos aptartos Lietuvos bei tarptautinėse konferencijose, simpoziu-muose: 1972 m. konferencijoje „Individo socializacija ir šeima“ Vilniuje (Lie-tuva), 1980 m. respublikinėje konferencijoje „Darbinio mokymo ir auklėjimotobulinimas“ Kaune (Lietuva), 1991 m. tarptautinėje konferencijoje „Liau-dies pedagogikos humanizmas“ Maskvoje (Rusija), 1992 m. tarptautinėje kon-ferencijoje „Comenius“. Palikimas ir žmogaus ugdymas XXI amžiuje“ Praho-je (Čekija), 1995 m. respublikinėje konferencijoje „Švietimo reforma ir mo-kytojų rengimas“ Vilniuje (Lietuva), 1996 m. respublikinėje konferencijoje„J. H. Pestalocio pedagoginės idėjos“ Vilniuje (Lietuva), 1999 m. tarptauti-nėje konferencijoje „Socialiniai-edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame ugdy-me“ Klaipėdoje (Lietuva), 1999 m. VI tarptautinėje mokslinėje konferencijo-je „Ugdymo kaita ir šiuolaikinės pedagoginės technologijos“ Vilniuje (Lietu-va), 2000 m. XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Vilniuje(Lietuva), 2000 m. VI tarptautinėje konferencijoje „Mokslas ir gyvenimo ko-kybė“ Vilniuje (Lietuva), 2002 m. V tarptautinėje Rusijos-Amerikos moksli-nėje-praktinėje šiuolaikinio universitetinio švietimo aktualiais klausimais kon-ferencijoje Sankt Peterburge (Rusija).

16

DARBO TURINYS IR TRUMPA APŽVALGAĮVADASI SKYRIUS. JAUNOSIOS KARTOS SOCIALIZACIJOS SAMPRATA

LIAUDIES PEDAGOGIKOJE1. Socializacija, kaip vaiko ir jaunuolio ugdymo pamatas2. Jaunimo socializacijos tikslai ir uždaviniai lietuvių liaudies pedagogikoje3. Liaudies ir socialinė pedagogikaII SKYRIUS. JAUNIMO SOCIALIZACIJA LIAUDIES

PEDAGOGIKOS RAIDOJE1. Lietuvių liaudies pedagogika rankraščiuose ir spausdintuose šaltiniuose

bei tyrimuose2. Lietuvių liaudies pedagogikos ištakos3. Liaudies pedagogikos raidos tendencijos XIX a. antrojoje pusėje – XX a.

pradžiojeIII SKYRIUS. LIAUDIES PEDAGOGIKOS YPATUMAI IR

SOCIALIZACIJA1. Liaudies pedagogika – tradicinės kultūros sritis2. Tarpdalykinis liaudies pedagogikos pobūdis

2.1. Liaudies pedagogika ir etnografija2.2. Liaudies pedagogika ir tautosaka2.3. Liaudies pedagogika ir liaudies filosofija

IV SKYRIUS. JAUNIMO SOCIALIZACIJOS VEIKSNIAI IRVEIKĖJAI

1. Šeima – socialinio ugdymo veiksnys2. Kaimo bendruomenė – vaikų socialinio ugdymo veiksnys3. Religinės bendruomenės vaidmuo socializacijoje4. Vaikų bendravimas, kaip socialinis ugdymasis5. Įgimtų ir įgytų pradų sąveikos suvokimas socialiniame ugdymeV SKYRIUS. AUKLĖJIMO TURINYS JAUNIMO SOCIALIZACIJOJE1. Idealo samprata2. Dorinio idealo turinys3. Dorinio ir religinio auklėjimo vienovė socializacijoje4. Dorinio ir darbinio auklėjimo sąsajos5. Estetinio auklėjimo sąveika su kitomis auklėjimo rūšimisVI SKYRIUS. JAUNIMO SOCIALINIŲ VERTYBIŲ UGDYMO

PRINCIPAI, METODAI IR PRIEMONĖS1. Liaudies pedagogikos principai2. Žaidimų reikšmė vaiko socializacijoje3. Darbo įtaka socializacijai4. Pratinimo dirbti būdai ir priemonėsIŠVADOSDr. Romano Vasiliausko mokslinės publikacijos habilitacijai pripažintuose

mokslo leidiniuose

17

I skyriuje „Jaunosios kartos socializacijos samprata liaudies pedago-

gikoje“ nagrinėjama socializacijos sąvoka, funkcijos, etninės aplinkos įtakaindividui, liaudies pedagogika, kaip socializacijos kryptis, jaunimo socializa-cijos tikslai ir uždaviniai, liaudies pedagogikos ir socialinės pedagogikos san-tykis. Aptariama vaiko socializacija, pagrįsta jo integracija į tradicinę visuo-menę etnokultūrinėmis sąlygomis naudojant liaudies pedagogikos priemones(M. Herskovitsas, I. Konas, A. Mudrikas). Apibūdinant socializaciją tradici-nėje lietuvių visuomenėje, buvo remtasi V. Bascomo, B. Betelheimo, F. Elki-no, R. Grigo, G. Handelio, J. Vaitkevičiaus, G. Volkovo ir kt. tyrimais.

Aptariant ugdomąjį aplinkos poveikį skiriami trys socializacijos tyrimoaspektai – sociologinis, psichologinis ir pedagoginis, du svarbiausi socializa-cijos tipai – stichinė ir tikslinga. Liaudies pedagogika veikė jaunimo socializa-ciją per etninę aplinką, kuri lėmė ugdymo pobūdį. Socializacija liaudies peda-gogikoje traktuojama dviem aspektais: plačiąja prasme – kaip individo sąvei-ka su etninių sąlygų visuma ir siaurąja prasme – kaip tikslingas ugdymo proce-sas. Ugdymui liaudies pedagogikoje visada buvo būdingas istorinis, sociali-nis-kultūrinis aspektas, kuris rodo, kaip individas natūraliai įsitraukė į gyve-nimą ir kaip ugdymas iš stichinio proceso tapo tikslingas. Socialinė pedagogi-ka tiria socialinių sąlygų įtaką žmogui, o liaudies pedagogika - etninę aplinką,glaudžius jaunimo ir daugiau gyvenimo patirties turinčių žmonių ryšius etni-nėje aplinkoje. Įvairūs liaudies pedagogikos aspektai kartu buvo ir socialiniogyvenimo aspektai: atitinkamo socialinio sluoksnio atstovai išreiškė savo po-žiūrį į ugdymą, jaunimui padėjo adaptuotis bendruomenėje. Sąvokos socialu-mas ir bendruomeniškumas semantiškai artimos. Jaunimo socialinės patir-ties plėtrą liaudies pedagogikoje lėmė ne tik jo amžius, lytis ar socialinėssąlygos, bet ir priklausomybė etninei žmonių grupei etnokultūrinėje aplinko-je. Jaunimą buvo galima įvesti į visuomenę tik per sąveiką su etnine aplinkaįvykdžius jos keliamus reikalavimus. Ugdyme dominavo socialinės aplinkosreikalavimai, todėl socialinio ir etninio ugdymo tikslai daugeliu atvejų suta-po, jo rezultatai atsispindėjo elgesyje, patirtyje, pažiūrose. J. Vaitkevičius so-cialines idėjas Lietuvoje traktavo kaip liaudies pedagogikos idėjas, nes „[...]etninė tautos pedagogika visada lydėjo ugdymo procesą“ (J. Vaitkevičius, 1995,p. 152).

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje Lietuvos švietimo institucijųveikla buvo silpnai išplėtota, todėl vaikas buvo ugdomas bendruomenėje, kursiekta: 1) rengti jį veiklai ir tėvystei, 2) ugdyti jį kaip asmenybę, 3) įvesti jį įkultūrinį visuomenės gyvenimą. Vaiko socializacijos tikslai nebuvo tiesiogiaiišsakomi, o atsispindėjo tautosakoje – pasakų, dainų siužetuose. Tautosakosšaltinių analizė rodo, kad lietuviai socializacijos tikslu laikė fiziniu, protiniu,

18

socialiniu, doriniu, estetiniu požiūriais tobulo žmogaus išugdymą. Darbe ana-lizuojamas lietuvių liaudies pedagogikoje susiformavęs požiūris į tobulo žmo-gaus ugdymo uždavinius.

Liaudies pedagogika sudėtingas žmogaus socializacijos problemas galispręsti tik pasitelkusi kitų mokslų – pirmiausia socialinės pedagogikos – idė-jas ir duomenis. Šias pažinimo sritis sieja dvi bendros problemos – kartųtęstinumo ir žmogaus ugdymo. Liaudies pedagogiką ir socialinę pedagogikąlabai glaudžiai sieja vaikystės socializacija. Liaudies pedagogika remiasi te-oriniais socialinės pedagogikos teiginiais, iš kurių aišku, kaip žmogus bręstasociume, kokios žmogaus socializacijos stadijos, priemonės, stiliai, veiksniai,mechanizmai. Socialinėje pedagogikoje svarbiausi socializacijos mechaniz-mai – institucinis, stilizuotas, tarpasmeninis, identifikacijos, empatijos ir kt.,liaudies pedagogikoje – papročiai, tradicijos, mėgdžiojimas, autoritetas, dau-giau dėmesio skiriama etninėms kultūros sąlygoms, socializaciniam tradicijų,papročių, tikėjimų vaidmeniui. Žmogaus socializaciją grindžiant tradicija, pa-gal kurią jis iš artimos aplinkos perėmė elgesio normas, pažiūras, patyrimą,galima išsiaiškinti žmogaus požiūrį į praeitį, įskiepyti į jo sąmonę praeitiespalikimą. Aplinkos veiksnių įtaka žmogui praeityje ir dabartyje yra nevisiškaiaiški ir nepakankamai ištirta.

II skyriuje „Jaunimo socializacija liaudies pedagogikos raidoje“ nagri-nėjama istorinių, socialinių, kultūrinių sąlygų įtaka jaunimo socialinei adap-tacijai, vis sudėtingesnio patyrimo jaunimui perdavimas, atskleidžiamos liau-dies pedagogikos ištakos ir jos raidos tendencijos XIX a. antrojoje pusėje –XX a. pradžioje, aptariamas istoriografinis liaudies pedagogikos aspektas –rankraščiai, spausdinti šaltiniai ir tyrinėjimai.

Liaudies pedagogikos ištakos atsekamos iš materialinės ir dvasinės kultū-ros, archeologijos, kurią tyrinėjo R. Volkaitė-Kulikauskienė, M. Gimbutienė,L. Vaitkunskienė. Ligi raštijos atsiradimo svarbiausia pedagoginės mintiesreiškėja, liaudies žinių ir patyrimo enciklopedija buvo tautosaka. Lietuviųtautosaką kaip tautos meninės kūrybos fenomeną plačiai nagrinėjo K. Aleksy-nas, J. Balys, V. Bagdanavičius, A. Greimas, K. Grigas, P. Jokimaitienė, B. Ker-belytė, N. Laurinkienė, V. Misevičienė, D. Sauka, L. Sauka, S. Skrodenis,B. Stundžienė, N. Vėlius ir kt.

Remiantis archeologijos, tautosakos, etnografijos šaltinių analize, atsklei-džiama liaudies pedagogikos raida, kuriai būdinga: vaiko rengimas gyveni-mui per veiklą ir jo įtraukimas į visuomenės raidos lygį atitinkančius verslus(medžioklė, žvejyba, gyvulininkystė, amatai), socialinės pažangos įtaka socia-linei vaikų brandai, jų tautinei savimonei, ugdymo patyrimo kaupimas stebintir pamėgdžiojant, elgesio normų, papročių perdavimas per tradiciją. Tradici-

19

nėje visuomenės socialinėje struktūroje jaunimo socialinė adaptacija vyko išlėto – pažįstant aplinką, laikantis suaugusiųjų reikalavimų, tikėjimų sistemos.Istorijos, etnografijos, tautosakos šaltiniuose nors ir nevartojama socializaci-jos sąvoka, tačiau jaunimo įvedimas į kultūrą keliamas kaip svarbus liaudiespedagogikos uždavinys.

Aplinkos sąlygoti poveikiai vaiką visada pasiekdavo per šeimą, kuri liau-dies pedagogikoje atliko kultūros perteikimo, kartų tęstinumo, žmogaus ug-dymo funkcijas. Šeimos tradicijos, jos gyvenimo būdas skatino vaikus laikytispapročių, normų, draudimų, paklusti vyresniesiems, juos gerbti. Senoji kartajaunajai kartai šeimoje perduodavo pažiūrų į gamtą, aukštesnes būtybes, kitusžmones, pačius save sistemą.

Darbe daug dėmesio skiriama senosios, t. y. pagoniškosios, lietuvių pasau-lėžiūros ir liaudies pedagogikos santykiui, nes, pasak A. Maceinos, „pedagogi-kos istorija negali tylomis praeiti pro pasaulėžiūros įtaką ugdymui, nes tokiuatveju ji praeitų pro pagrindinį veiksnį, kurį ugdymas apsprendžia“ (A. Macei-na, 1936, p. 5).

Senoji lietuvių pasaulėžiūra ir religija, atsispindinti mitologijoje, apėmėvisą dvasinę kultūrą. Pagoniškosios pasaulėžiūros žmogus sudvasino išorinįpasaulį, įsivaizdavo, kad viskas gamtoje – dangaus kūnai, ugnis, žemė, medis –yra gyva, pereina iš vieno pavidalo į kitą, antgamtinės būtybės įsikūnija įvai-riose kitose būtybėse, miręs žmogus neišnyksta, o įgyja kitą pavidalą – pereinagyventi į medį, augalą, gyvulį, paukštį, į gimstantį kūdikį.

Darbe analizuojami tikėjimai, žemės, ugnies, vandens, medžio kultai, jųsocialinės ir ugdomosios funkcijos. Žmogus, sudvasindamas gamtą, tyrė ją,siekė ją pažinti, mokėsi mąstyti priešingomis kategorijomis, atskirdamas gėrįnuo blogio, doroviškai tobulėjo, mokėsi gerbti visa, kas yra aplinkui.

Senoji lietuvių pasaulėžiūra, papročiai, šeimos tradicijos darė didelę įtakąjaunimo socializacijai, nes tai buvo tolesnio žmogaus ugdymo pagrindas. XIX a.antrojoje pusėje liaudies pedagogiką veikė specifinės socialinės, kultūrinėssąlygos. Tuo laikotarpiu Lietuvos švietimui neigiamą įtaką darė carizmo poli-tika: lietuviškos spaudos naudojant lotynišką abėcėlę (1864–1904 m.) drau-dimas, slaptųjų daraktorių mokyklų draudimas, knygnešių persekiojimas, lie-tuvių kalbos niekinimas. Parapijinės pradinės lietuviškos mokyklos po 1863m. sukilimo buvo uždarytos, o caro valdžios steigiamos mokyklos buvo nešvietimo, bet rusinimo priemonė. M. Lukšienės nuomone, slaptųjų mokyklųtinklas buvo tarpinis darinys „[...] tarp namų mokymo ir įprastos mokyklos“.Autorė pabrėžė unikalų jų vaidmenį pedagogikos istorijoje, nes „[...] jos ugdėliaudies pilietiškumo jausmą ir jo patirtį, jaunimo solidarumą su tautos pa-skelbtu boikotu represijoms“ (M. Lukšienė, 1997, p. 8).

20

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje visuomeninis-kultūrinis gyveni-mas darė didelę įtaką žmonių tautinei savimonei, besikuriančiai lietuviškaimokyklai ir tradiciniam ugdymui šeimoje bei jų sąveikai. Etnokultūra ir liau-dies pedagogika dar tebegyvavo kaip viena sistema, vyresnioji valstiečių kartadar saugojo savo atmintyje šios epochos liaudies pedagogikos bruožus, ku-riuos perdavė jaunajai kartai.

Didelį vaidmenį perimant ir išsaugant amžių būvyje susiformavusį liau-dies ugdymo patyrimą atliko L. Jucevičius, S. Daukantas, M. Valančius, J. Pa-brėža. S. Daukanto, M. Valančiaus asmenybės ir jų darbai turėjo ypač didelęreikšmę tolesnei liaudies išminties plėtrai. S. Daukanto, M. Valančiaus dar-bus, švietėjišką jų veiklą skirtingi autoriai nagrinėjo įvairiais požiūriais: V. Mer-kys – istoriniu-kultūriniu, K. Grigas – tautosakos, M. Lukšienė, M. Karčiaus-kienė – žmogaus ugdymo ir kt.

Liaudies pedagogikos požiūriu S. Daukanto palikime svarbiausia – istori-nė lietuvių šeima ir tradicijos, žodinė kūryba, kaip pedagoginės išminties šal-tinis ir priemonė, pagrindinės ugdymo sritys (fizinis grūdinimas, dora, prati-nimas dirbti). Žmogaus ugdymą, kaip tautos istorijos dalį, S. Daukantas nuo-sekliai aprašė veikaluose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822) bei„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845).

Ugdant vaiką šeimoje, anot S. Daukanto, ypač svarbi tradicinė aplinka,ūkio darbai, rūtų darželio, žirgo kultas, kaimo bendruomenė, susijusi glau-džiais kaimynystės ryšiais, joje perduodamas patyrimas ir gyvenimo išmintis.Autorius išaukštino tokias liaudies pedagogikos priemones, kaip gimtąją kal-bą, papročius, tautosakinę liaudies išmintį. Pedagoginė išmintis plačiai atsi-spindėjo ir jo tautosakos darbuose („Pasakos masių“, 1835; „Abėcėlė“, 1842;„Pasakos Fedro“, 1846; „Dainos Žemaičių“, 1846), kuriose autorius pabrėžėugdomąją pažintinę tautosakos reikšmę, pritaikė ją vaikams, atsižvelgdamas įjų amžių. „Abėcėlėje“ pateiktose pasakėčiose vaikeliai mokomi gyventi vie-nybėje, laikytis liaudies elgesio normų.

M. Valančius, kaip ir S. Daukantas, kūriniuose išaukštino gimtąją kalbą irpabrėžė žmonių pasiryžimą rašyti liaudies kalba, jų pastangas rinkti tautosaką(„Patarlės žemaičių“, 1867), kuria remiantis galima skleisti liaudies ugdymopatyrimą, skiepyti jaunajai kartai religingumą ir dorą. Vaikai ilgus šimtmečiusbuvo skatinami prisirišti prie žemės, gyvenamosios vietos, jie buvo rengiamidirbti žemės ūkio darbus. Negalėjimas keliauti, pažinti ir perimti toliau gyve-nančių žmonių patyrimo stabdė vaikų ugdymo raidą.

M. Valančius skatino jaunąją kartą mokytis amatų, nes jie tradiciniam ug-dymui suteikia naują kryptį, praplečia jo turinį. M. Valančiaus kūryboje svar-biausia – tradicinio ugdymo patyrimas, pagarba vyresniesiems, papročių, tra-

21

dicinių moralės normų laikymasis.M. Valančiaus idėjos neatsiejamos nuo liaudies pedagogikos idėjų. Jo kūri-

nėliai, ypač „Vaikų knygelė“, pasakojimo maniera yra artimi pasakoms, ku-rioms būdingas ryškus gėrio ir blogio supriešinimas. Autorius sumaniai nau-dojosi ištobulinta liaudies pedagogikos priemone – draudimais, kuriuos su-aktualino gyvenimo pavyzdžiais.

Taigi švietimo idėjų M. Valančius neieškojo svečiose šalyse. Tų idėjų pa-matu jis laikė liaudies išmintį ir patyrimą, t. y. visa, kas iš praeities perimtavertingiausia. M. Valančius suaktualino pedagoginę išmintį ir patyrimą, atsi-žvelgdamas į XIX a. žmonių poreikius. Jis išsakė daugelį liaudies pedagogi-kos idėjų: dvasinio vaikų ugdymo pamatu laikydamas krikščioniškąją moralę,skiepijo jų pagarbą aplinkai, svarbiausiais ugdymo veikėjais laikė tėvus, ypačmotiną, o pavyzdį, papročius, tradicijas – svarbiomis auklėjimo priemonė-mis. Taigi nors M. Valančius nevartojo liaudies pedagogikos termino, jį drąsiaigalime vadinti lietuvių liaudies pedagogikos pradininku.

XIX a. antrojoje pusėje plintant spausdintam žodžiui, daugėjo leidinių,skirtų šeimai, labiau imta domėtis tautosaka, kurią rinko ir spausdino J. Basa-navičius, M. Grigonis, P. Vileišis, K. Girnius, J. Tumas-Vaižgantas, J. Jablons-kis ir kt., lietuvių spaudoje („Aušroje“, „Varpe“, „Mokykloje“ ir kt.) buvospausdinami straipsniai apie vaikų auklėjimą. Šimtmečiais kauptas tradicinisugdymo patyrimas ir idėjos vis labiau plito ne žodine tradicija, o spausdintužodžiu, liaudies pedagogikai ir slaptosioms mokykloms sąveikaujant sukaup-ta tautosakinė pedagoginė išmintis buvo įtraukiama į lietuviškų mokyklų va-dovėlius ir tapo visuomenės domėjimosi objektu. Dėl socialinių, kultūriniųpokyčių demokratėjo šeimos santykiai, kai kurie tikėjimai, žodinė tradicijaperėjo iš suaugusiųjų pasaulio į vaikų pasaulį.

Taigi lietuvių liaudies pedagogika XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pabaigo-je tebegyvavo kaip svarbus žmogaus socializacijos veiksnys. Ji išsaugojo ne-mažą pagoniškajai pedagoginei kultūrai būdingų bruožų, bet kartu, veikiamalaikmečio specifinių sąlygų (visuomenės įsitraukimo į išsivaduojamąjį judėji-mą, pedagoginės visuomenės orientavimosi į tautinę mokyklą, demokratėjan-čių šeimos santykių), keitė savo ankstesnę paskirtį ir padėjo kurti naujos mo-kyklos pagrindus.

III skyriuje „Liaudies pedagogikos ypatumai ir socializacija“ remiantis tarp-dalykinėmis žiniomis ir faktais analizuojama liaudies pedagogikos vieta ir vaid-muo tradicinėje kultūroje, jos esmė, kultūros ir socializacijos santykis.

Liaudies pedagogika glaudžiai susijusi su liaudies kultūra, kurią etnografi-niu požiūriu nagrinėjo B. Buračas, P. Dundulienė, J. Kudirka, I. Merkienė,V. Milius, R. Paukštytė, R. Račiūnaitė, Ž. Šaknys, A. Vyšniauskaitė, istoriniu-

22

kultūrologiniu požiūriu – E. Aleksandravičius, V. Berenis, I. Čepienė, E. Gu-davičius, S. Yla, A. Kulakauskas, I. Lukšaitė, V. Merkys, A. Tyla, R. Vėbra.Liaudies kultūra istorijos raidoje formavosi kaip materialinių ir dvasinių ver-tybių visuma, jos struktūroje atsispindėjo įvairios gyvenimo sritys (1 pav.).

Liaudies pedagogikos, kaip integralios liaudies kultūros srities, svarbiausibruožai – liaudies pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Liaudies kultūra ir tradicinisugdymas istorijos raidoje nuolat sąveikavo, per kultūrą užsimezgė ryšys tarpvaiko ir subrendusio žmogaus, vaikas mąstė kultūros vaizdiniais. Liaudiesugdymas, įvesdamas vaiką į tradiciją, garantavo kartų tęstinumą. Tradicija –elgesio normų, papročių, tikėjimų, apeigų perdavimas – buvo kultūrą saugan-tis veiksnys, todėl vaikas šimtmečius buvo skatinamas paklusti kultūros tradi-cijai.

Liaudies pedagogika, puoselėdama liaudies kultūrą (gimtąją kalbą, tauto-

1 pav. Liaudies kultūros struktūra

menas

med

icin

a

23

saką, papročius, tradicijas, tikėjimus), kūrė jaunimo socialinio gyvenimo pa-grindus, padėjo jam įsitvirtinti kultūroje. Priešingai nei mokslinė pedagogika,liaudies pedagogika neturi logiškos, griežtos sąvokų sistemos. Liaudies peda-gogika yra medžiaginės ir dvasinės kultūros pagrindu tautoje istoriškai susifor-mavusi pedagoginių žinių, pažiūrų, idėjų, patyrimo, idealų visuma, orientuota įtradicinių vertybių tęstinumą ir glaudžiai susijusi su ugdymo praktika.

Lietuvių liaudies pedagogikos objektas – žmogaus ugdymas kultūroje, josdalykas – liaudies ugdymo savitumas ir dėsningumai. Sąvoka liaudies ugdy-mas artima sąvokai liaudies pedagogika. Liaudies ugdymas – bendriausia liau-dies pedagogikos kategorija, išreiškianti visų tautos žmonių natūralų tobulini-mą šeimos gyvenimo sąlygomis ir atsispindinti tautos kultūroje (tautosakoje,papročiuose, tradicijose).

Etnopedagogika - mokslas, kuris nagrinėja liaudies pedagogiką, tradici-nių kultūrų auklėjimo dėsningumus ir raidą, sąlygojamą įvairių veiksnių, ir josįtaką šiuolaikinei auklėjimo sistemai. Liaudies pedagogikos, kaip etnopeda-gogikos dalyko, traktavimas nepaneigia jos glaudžių ryšių su etnosu.

Liaudies ugdymo patirtis ir išmintis formavosi vientiso gyvenimo kon-tekste, kurį galima atkurti tik tarpdalykiniu pažinimu, nes „interdisciplinari-nis žinojimas ir metodologinė tyrinėjimo samprata – tai raktas į organinękultūros istoriją“ (V. Berenis, 1995, p. 27). Tarpdalykinio pažinimo principasdarbe taikomas tradicinį ugdymą ir vaiko pasaulį nagrinėjant glaudžiai susiju-sių mokslų – etnografijos, tautosakos, sociologijos ir liaudies pasaulėžiūros(filosofijos) – aspektu. Tarpdalykinės žinios įgalino visapusiškai atskleisti jau-nimo ir liaudies kultūros sąveiką ir jos įtaką socializacijai.

Jaunimo socializacija – jo tapimas visuomenės nariais – galėjo vykti tikper kultūrą. Žmogus buvo atviras įvairiems kultūros reiškiniams, jis, dalyvau-damas kultūroje, keitė aplinką. Liaudies pedagogikos ypatumai, kaip glaudijaunimo ir aplinkos, gamtos sąveika, ugdymo grindimas ankstesne patirtimi,tradicijomis, buvo socializacijos kontekstas.

IV skyriuje „Jaunimo socializacijos veiksniai ir veikėjai“ nagrinėjamijaunimo socializacijos veiksniai – šeima, kaimo ir religinė bendruomenė, ben-dravimas kaip socialinis ugdymasis, įgimtų ir įgytų pradų sąveikos suvokimassocialiniame ugdyme. Šeima traktuojama kaip pirminė žmonių grupė, tiesio-ginis jaunimo socializacijos veiksnys. Aptariama tėvų diferencijuoti sociali-niai vaidmenys, jų autoriteto reikšmė ugdymui, mokyklos vaidmuo carinėjeRusijoje vykdant antiliaudinę švietimo politiką.

Vaiko socializaciją visuomenėje lėmė įvairūs veiksniai. Kaip matyti iš 2pav., ji vyko tradicinėse institucijose – šeimoje, kaimo, vaikų, religinėje ben-druomenėse.

24

2 pav. Socializacijos veiksniai

Vienu iš svarbiausių socializacijos veiksnių priimta laikyti mokyklą, ta-čiau to meto mokyklose galėjo mokytis mažai vaikų. Kaip rodo M. Karčiaus-kienės tyrimai, lankiusių pradinę mokyklą vaikų skaičius Kauno ir Vilniausgubernijose augo lėtai (M. Karčiauskienė, 1989, p. 29–30). Kadangi mokykladeramai neatliko socializacijos vaidmens, jį atliko šeima. Šeimoje, kaip svar-biausioje socializacijos institucijoje, buvo sukoncentruotas didelis ugdomasispotencialas, kuris nagrinėjamas darbe.

Šeima, kaip pirminė žmonių grupė, darė įtaką biosocialinei vaiko raidai.Vaiko ir jį veikusių aplinkos sąlygų sąveiką galima pavaizduoti kaip taisyklin-gą trikampį (3 pav.).

Šeima

Bendraamžiai

Kaimobendruomenė

Mokykla(slaptoji,pradinė)

Religinėbendruomenė

Vaikougdymas

Kaimo bendruomenė

Vaikas

Šeima

3 pav. Vaiko integracija į šeimą ir kaimo bendruomenę

25

XIX a. lietuvių šeima tebegyvavo kaip svarbiausia ugdymo institucija, ku-rios santykių hierarchijos viršūnėje buvo tėvas, kaip namų galva ir autoritetas.Žmona rūpinosi vyro ir vaikų fizine bei emocine gerove ir tai buvo svarbiau-sias jos pasitenkinimo šaltinis. Kiekvienos naujos kartos socializaciją lėmė neviena kuri nors jos funkcija, o šeimos gyvenimo tikslų nulemtos įvairios akty-vumo formos ir priedermės: buitis – „pragyvenimas“ (auginti derlių, gyvulius,rūpintis vaikų, šeimos narių maistu, apranga, būstu), tikėjimas (laikytis deka-logo, skiepyti religijos normas, švęsti religines šventes), kultūra (laikytis tradi-cijų, papročių, dalyvauti apeigose, ceremonijose), socialinis aktyvumas (ben-drauti su šeimos nariais, su kaimynais, dalyvauti parapijos, kaimo bendruo-menės veikloje). Tarp ugdymo proceso ir šeimos gyvenimo nebuvo griežtosribos. Šeimos gyvenime svarbiausia buvo ūkinė veikla ir jos rezultatai, nesšeima pirmiausia buvo gamybos ir vartojimo institucija. Vaikas šeimoje pa-mėgdžiodavo tėvų, vyresnių šeimos narių elgesį, sekė jų pavyzdžiu, mokėsiatlikti socialinius vaidmenis pagal lytį, perėmė tradicinės visuomenės elgesionormas.

Vaiko raidai socializacijoje įtaką darė jo prigimtis. Liaudies akimis, vaikoįgimti pradai buvo socializacijos kontekstas, kuriame juos nuolat veikė aplin-ka ir ugdymas. Tautosakos, etnografijos šaltiniai rodo, kad lietuvių liaudiespedagogikoje susiformavo diferencijuotas požiūris į vaiko raidos veiksnius –prigimtį, aplinką ir ugdymą – socializacijoje. Tėvai, remdamiesi lietuvių liau-dies pedagogikos suformuota pažiūra į vaiko prigimties tobulinimą ir ugdy-mo galimybes, galėjo veiksmingiau jį auklėti ir padėti pasiekti geresnių socia-lizacijos rezultatų. Ypač didelė reikšmė teikta ugdymui, kurio paskirtis – ko-reguoti aplinkos poveikius reikiama linkme.

Vaiko socializaciją, jos rezultatus lėmė ne tik šeimos sąlygos, bet ir tai,kaip vaikas įsitraukė į kaimo, vaikų, religinės bendruomenių gyvenimą. Kai-mo bendruomenė, kaip vieningų žmonių kolektyvas, veikė vaiką tiesiogiai irnetiesiogiai: per ją vaikas įsitraukė į papročius ir tradicijas, mokėsi kontro-liuoti save, orientavosi į bendruomenės narių pavyzdingo elgesio modelį. Re-liginė bendruomenė rūpinosi dvasiniu vaiko rengimu, orientavo jį į tikėjimą irskatino laikytis tikėjimo sąlygotų dorinio auklėjimo reikalavimų. Vaiko so-cializacijai nuo mažens įtakos turėjo bendraamžiai. Vyresnieji, auklėdami ma-žesniuosius, ugdėsi atsakomybės, pareigos jausmus.

Liaudies išmintyje atskleisti didelės šeimos pranašumai: kuo daugiau šei-moje vaikų, tuo įvairesnė ir intensyvesnė jos narių tarpusavio sąveika ir tuolinksmiau joje gyventi, čia klostėsi auklėjimui palankūs tarpusavio santykiai,buvo ugdomas pareigos, atsakomybės jausmas. Vaikų bendruomenė buvo vie-ninga: bendrų interesų turintys vaikai vienas su kitu natūraliai žaidė, bendra-

26

vo kaip lygus su lygiu, todėl nepastebimai vienas iš kito daug išmoko. Vaikųbendruomenės ugdomoji galia reiškėsi jos kolektyvizmu: didelės šeimos vai-kai ugdėsi atjautos, vienybės, draugiškumo jausmus. Vaikų bendruomenė bu-vo tarsi pirminis ugdymo modelis, rengęs vaikus gyvenimui pagal tradiciniuskolektyvinio bendravimo reikalavimus.

V skyriuje „Auklėjimo turinys jaunimo socializacijoje“ atskleidžiamadorinio auklėjimo reikšmė socializacijoje, dorinio idealo, kaip liaudies auklė-jimo orientyro, vaidmuo, dorinio idealo turinys liaudies pedagogikoje ir josąsajos su auklėjimo praktika bei religinio, dorinio, darbinio, estetinio auklė-jimo vienovė.

Dorovė lietuvių liaudies pedagogikoje formavosi kaip reikalavimų, išreiš-kusių žmogaus elgesio normas bei taisykles ir reguliavusių žmonių santykius,visuma, t. y. kaip žmonių elgesio koregavimo sistema. Dorovės pagrindas bu-vo etninė problema: kaip liaudies moralės požiūriu žmogus turi elgtis įvairio-se gyvenimo situacijose. Šią problemą liaudies pedagogika sprendė ugdydamavaikų ir jaunimo dorovę, formuodama jų pažiūras į gėrį ir blogį.

Dorinis vaiko auklėjimas atliko svarbų vaidmenį jo socializacijoje, nes:• dorinis vaiko auklėjimas istorijos raidoje garantavo, kad jo socializaci-

ja vyks laikantis liaudies elgesio normų, vertybių, idealų; dora, kaipdvasinio žmogaus gyvenimo pagrindas, išreiškė svarbiausias jo verty-bes, mokė jį skirti gėrį nuo blogio;

• vaikas įsisąmonino reikalavimus ir normas, kurios turėjo nerašyto įsta-tymo galią ir reguliavo žmonių tarpusavio santykius įvairiose gyveni-mo srityse (buityje, veikloje, šeimoje);

• vaikas mokėsi laikytis elgesio taisyklių žaisdamas, su kitais vaikaispasiskirstydamas darbo užduotis, bendraudamas;

• tradicijos ir papročiai orientavo vaiką į dorą, kaip į gyvenimo pagrindą,mokė jį pagarbos žmogui, išreiškė pažiūras, įsitikinimus, kurie tvirtėjoatliekant paprotinius daugkartinius veiksmus;

• vaikas, remdamasis nuolat pasikartojančiomis stereotipinėmis situaci-jomis, galėjo spręsti, ką galima ir ko negalima daryti, natūraliai ugdėsidorines savybes;

• dorą vaikas suprato ne tik kaip žmogaus santykį su kitu žmogumi ir supačiu savimi, bet ir kaip santykį su bendruomene, religija, tauta;

• dorinio auklėjimo tikslai ir turinys atsispindėjo idealaus žmogausvaizdiniuose, ugdymas grįstas tobulumą išreiškiančiomis idėjomis, to-dėl idealas buvo „ne prasimanymas, bet proto įspėtas ir fantazijos at-kurtas orientyras“.

27

Analizuojant idealą, siekiama atsakyti ne į klausimą, koks buvo žmogus, oį klausimą, koks jis galėtų, turėtų būti, kokie asmenybės tobulumo vaizdiniaiformavosi žmogaus sąmonėje. Idealas, kaip galutinis žmogaus tikslas, rodo joveržimąsi į dvasinį gėrį istorijos raidoje. Idealą, kaip visuomenės pažangos,žmogaus tobulėjimo veiksnį, nagrinėjo S. Šalkauskis, A. Maceina, A. Girnius,A. Vaišvila, J. Sarcevičienė, V. Zinčenko, G. Kornetovas, paauglių dorinį ide-alą, jo struktūrą, funkcijas, reikšmę asmenybei atskleidė S. Dzenuškaitė, kartusu kitomis auklėjimo problemomis aptarė B. Bitinas, L. Jovaiša. Kaip žmo-gaus tobulėjimo problema atsispindėjo lietuvių mitologijoje ir papročiuose,atskleidė N. Vėlius, A. Vyšniauskaitė ir kiti.

Darbe nagrinėjant dorinį auklėjimą išeities pozicija laikomas dorinis ide-alas, kaip istorijos raidoje susiformavę vaizdiniai apie doriniu požiūriu tobuląžmogų apimantys visos tautos vertybes. Idealo dorybės – ne atskiro žmogaus,žmonių grupės, o visos lietuvių bendruomenės.

S. Šalkauskis ir A. Maceina idealo reikšmę, funkcijas siejo su žmogauspasaulėžiūra, kuri, kaip pasaulio suvokimo esmė ir prasmė, nusako ugdymotikslą. Autorių nuomone, neturėdamas pasaulėžiūros padiktuoto aiškaus tiks-lo, žmogus elgiasi stichiškai ir nesivadovauja vidiniais motyvais. Todėl „[...]kokį idealą žmogus renkasi, priklauso nuo to, kaip jis supranta žmogaus padė-tį visumoje, kaip jis pasaulėžiūriškai apsisprendžia [...], reikia doro žmogausidealą ir konkrečiau išskleisti – pagrįsti, kokia žmogiškojo dorumo prasmė“(A. Maceina,1946, p. 30.). S. Šalkauskis iš keturių asmenybę formuojančiųveiksnių – prigimties, ugdytojo asmenybės, ugdomųjų gėrybių, ugdymo idealo– pastarąjį laikė svarbiausiu, nes ,,ugdomasis idealas turi formuojamos reikš-mės visiems funkcionaliniams ugdymo aspektams, t. y. ir auginimui, ir globo-jimui, ir lavinimui, ir auklėjimui“ (S. Šalkauskis, 1991, p. 314).

Lietuvių etnokultūroje idealizmas buvo būdingas ne vienai kuriai norsmaterialinio ar dvasinio gyvenimo sričiai, o visai gyvensenai, nes „mes visadadaugiau kalbame apie idealą negu apie tikrovę. Todėl tam tikras ilgesys, tamtikras transcendentinis bruožas lydi visus mūsų kultūros laimėjimus [...]. Mū-sų moksle idealistinės srovės ir idealistinė pasaulėžiūra visados yra turėjusiospersvarą“ (A. Maceina, 1939, p. 696). Žmogaus siekimą fizinio ir dvasiniotobulumo lietuvių mitologijos šaltiniuose pastebėjo N. Vėlius, etnologiniuosešaltiniuose – A. Vyšniauskaitė, kurių požiūris į idealą atskleidžiamas darbe.

Lietuvių liaudies pedagogikoje doriniu idealu buvo laikomas aukščiausiųdorinių savybių turintis konkretus žmogus, besiveržiantis į dvasinį tobulumąir grožį. Dorinis idealas apima tris žmogaus tobulėjimo kryptis: krikščionišką-jį žmogiškumą, grindžiamą artimo meile, vaizdinių sistemą apie tobulą socia-linių vaidmenų atlikimą ir asmenybės savybių plėtrą. Šios kryptys daro įtaką

28

viena kitai, viena kitą papildo, praplečia.Krikščioniškąjį idealą atitiko toks žmogus, kuris savo elgesį grindė deka-

logu, meile artimui, savo dvasia buvo susijęs su aukštesniąja realybe, bet savodarbais ir elgesiu buvo žemiškas, sėjantis gėrio sėklą žemėje.

Žmogaus gerumas – tai viena iš svarbiausių tobulo žmogaus savybių. Liau-dies vaizdiniuose gerumas buvo siejamas su dėmesingumu, jautrumu, palan-kumu kitam žmogui, gerais ketinimais. Geras žmogus – tas, kuris yra gerosširdies, geras ne tik sau, bet ir kitiems – pilnas dvasinio dosnumo, bičiuliškųjausmų, atjautos šeimos nariams, kaimynams, silpnesniesiems, kuklus sau.Geras žmogus yra tas, kuris svečiui paduoda viską, ką geriausio turi, o ištikusnelaimei pirmasis skuba padėti. Lietuviai gerumą visada laikė aukščiausiažmogaus dorybe, tai atsispindi priežodžiuose, pasakose, dainose. Pasak B. Sruo-gos, „gerumas, gėris lietuvio sąmonėje turi ne tik praktiškos, net ne moralinės,veikiau metafizinės prasmės [...]. Gerumas sudaro mūsų tautosakos idealizmopagrindą“ (B. Sruoga, 1929, p. 37).

Gėris, kaip svarbiausia vertybė, atsispindi visoje žodinėje kūryboje, ypačpasakose. Gerumas akivaizdus tose stebuklinėse pasakose, kuriose jaunuolis(brolis ar broliai) pats arba kitų verčiamas palieka namus, išeina laimės ieško-ti ir kelyje sutinka įvairių būtybių. Jaunuolis trokšta įrodyti, kad jis jau visiškaisubrendęs, siekia tikslo ir geba išspręsti iškilusias problemas. Dorinis žmo-gaus tobulumas atsiskleidžia neįprastomis sąlygomis, kai jis turi pasikliautisavimi. Išbandymų baigtį dažnai lemia kilnūs ar egoistiški herojaus poelgiai.Gėrio ir blogio priešybė, pateikiama kontrasto principu, – tarsi testas, kurįbūtina atlikti. Herojus kelyje dažnai sutinka būtybes, kurios ko nors prašo.Gėriui atstovaujantys personažai teigiamai reaguoja į nuskriaustojo prašymą:ubago – duoti duonos trupinėlį (AT 563, AT 300, 315, AT 300), ūkininko –išsaugoti derlių, našlaitės – atlikti sunkiai įveikiamus darbus (LPK 3691, 3693,3695), per saugomą tiltą pernešti senelį (AT 665).

Gerumu apdovanoti dažnai būna tie pasakų personažai, kurie patys patyrėkitų skriaudą, pažeminimą, – išvaryti iš namų broliai, neturtingi žmonės, nu-skriausti vaikai, ypač našlaičiai. Pasakų veikėjų dorinį išsiauklėjimą rodo jųpagarba kitam žmogui, kito žmogaus poreikių, troškimų supratimas, pakan-tumas, gebėjimas išklausyti.

Daugelyje pasakų aiškiai išsakoma mintis, kad žmonės turi būti geri vienaskitam, užjausti vienas kitą, vienas kitam padėti, nes žmoniškumas neįmano-mas be gerumo. Kas kito neužjaučia, linki kitam blogo, tą jis pats patiria. Kitožmogaus atjauta atskleista pasakose, kuriose atsispindi šeimos ir sutuoktinių,tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, senelių ir anūkų santykiai. Žmogaus tobulumoidėja ypač atsiskleidžia pamotės ir podukros santykiuose. Pamotė yra tikra

29

skriaudėja. Ji nenori ir negali elgtis su ne savo vaikais taip, kaip elgtųsi tikrojimotina. Kai pamotė peržengia namų slenkstį, tai tikrasis tėvas pavirsta į patė-vį: jis ima tenkinti ne tiek savo, kiek pamotės interesus ir užgaidas. Duktėpasakose „Mildutė“, „Meškos trobelė“ (A–Th 480) liko našlaitė, mirus moti-nai arba abiem tėvams. Kitose pasakose našlė ragana susiranda našlį, kuriodukters nekenčia (AT 511). Pamotės atėjimas į šeimą iš esmės keičia visąšeimos aplinką, pavojuje atsiduria meile ir santaika grįstos šeimos dorybės.Pamotės neapykanta podukrai, jos agresyvumas pasakose reiškiasi trimis for-momis: ji skiria podukrai neįveikiamus darbus, ją izoliuoja ir siekia nužudyti.A. Seselskytė, plačiai nagrinėjusi stebuklines pasakas, taikliai pastebėjo, jogjau pačiose sąvokose laumė, ragana, pamotė, piktoji moteris glūdi moralinėprasmė (A. Seselskytė, 1985, p. 49)

Teisingumas ir sąžiningumas – gero žmogaus savybės. Lietuvių liaudiespožiūriu, geras yra tas žmogus, kuris teisingas ir sąžiningas. Teisingas žmoguselgiasi pagal elgesio normas, reikalavimus, tesi duotą žodį, objektyviai vertinakitą žmogų, jo pastangas, darbo rezultatus. Nustatyta, kad teisingumas, kaipaukščiausia elgesio norma, kaimo žmogui buvo labai reikšmingas („Lietuvisuž teisybę ir mirti nebijo“, „Tiesa kaip saulė amžina“, „Be tiesos nėr nei švie-sos“ (3551), „Su teisybe kur eisi, niekur nežūsi“ (3564), „Su teisybe kiauraisvietą eisi, o melagyste – nei ligi vartų“ (3571), „Melagiui platus kelias nueiti,bet siauras sugrįžti“ (3576), „Melagiui ir tiesą sakant niekas nebeklauso“(3578). Mokymas skirti tiesą nuo melo, vadovautis teisingumu buvo svarbusjaunosios kartos socializacijos tikslas. Gyventi teisingai – vadinasi, mokėtisuderinti savo ir kitų žmonių veiksmus, sekti Dievo pamokymais, sakyti tiesą,gyventi savo darbu.

Gyvenimo tikslus pasiekia tie pasakų veikėjai, kurie yra teisingi, sąžiningi,jautrūs, gailestingi, gerbia kitus. Teisingumo idealą įkūnijančių personažų yraįvairiose pasakose – gyvulinėse, buitinėse, stebuklinėse. Gyvūnai, kaip ir žmo-nės, būna geri ir blogi. Pasakotojas pastebi teigiamus tų gyvūnų bruožus, kurieyra artimi jo pasaulėjautai. Šiai gyvūnų grupei priskirtini: zuikutis, skruzdėlė,katinas, ežys, iš dalies lapė, meška. Kiekvienas gyvūnas įkūnija tam tikrą bruo-žą: zuikutis – gerumą ir bailumą, lapė – gudrumą ir apsukrumą, vilkas –kvailumą ir plėšrumą, katinas – ištikimybę. Gyvūnų santykiai pasakose grin-džiami teisingumo principu. Daug idealo bruožų įkūnija zuikutis. Jo silpnu-mas, bailumas laikomas dorybe: jis, kitaip nei vilkas, neskriaudžia kitų, pade-da kitiems, yra teisingas, draugiškas, paslaugus (AT 570).

Vaikams sekamose pasakose simpatizuojama geranoriškiems, sąžinin-giems, geros širdies, darbštiems personažams – skruzdėlytei, bitutei. Bitėslietuvio pasaulėjautoje visada buvo šventumo, vienybės, darbštumo, doros sim-

30

bolis. Lietuvių liaudies etikoje bitei rodoma didelė pagarba, nes ji yra šventa,kuria žmogaus gerovę: medus teikia žmogui jėgų ir sveikatos, iš vaško žmogusgamina žvakes, kurias uždega svarbiausiais gyvenimo momentais – per krikš-tynas, laidotuves (jis tikėjo, kad žvakės liepsna lemia merginos ateitį). Bitėįkūnija šiuos bruožus:

• darbštumą, nes ji dirba nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro;• sąžiningumą, nes darbo rezultatų siekia sąžiningai, savo pastangomis,

valia;• vieningumą, nes bičių šeima elgesiu, gyvenimo būdu panaši į žmonių šei-

mą, kurios nariai vieningai siekia tikslo, vienas kitam padeda. Šeimosvienybėje slypi dvasinė jėga ir didelės žmogaus galimybės. Tai atsispindipriežodžiuose: ,,Sutarimas kalnus varto“ (2962), ,,Be vienybės nėr galy-bės“ (2955), ,,Keturios akys daugiau mato nei viena“ (2966), ,,Kur du stos,visados daugiau padarys“ (2969), ,,Ir bitutė savo namelius gina“ (2422).

Mandagumas ir žmogaus vertė. Lietuvių liaudies etikete šimtmečiais for-mavosi kito žmogaus vertybinė orientacija, kaip jo tobulumo forma. Liaudismanė, kad žmogaus vertė glūdi jo prigimtyje. Požiūris į žmogų, kaip į Dievokūrinį su įgimta verte, suponavo dorinį įsipareigojimą su kitu asmeniu elgtispagal tam tikrus principus ir taisykles. Pagarba žmogui išsirutuliojo iš tikėji-mo, kad kiekvienas žmogus doriniu požiūriu vertingas, nes yra žmoniškas,ieško gėrio ir gyvenimo prasmės, suvokdamas jų tarpusavio priklausomybę,kaupia neįkainojamą patyrimą, kurį perduoda jaunajai kartai. Lietuvių liau-dies etiketo bruožai, įkūnyti jos patyrime ir užfiksuoti priežodžiuose, veikėžmogų labiau nei juridinės institucijos. Pagarba – tai kito žmogaus prilygini-mas sau („Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad ir su tavim taip elgtųsi“), savoir kitų teisių, elgesio vienodas vertinimas. Taigi dorinis žmogaus ryšys su pa-sauliu buvo grindžiamas tikėjimu. Mandagumas, kaip to tikėjimo šerdis, rodėhumanistinį žmogaus požiūrį į kitą žmogų ir aplinką. Lietuvių liaudies aki-mis, žmogaus tobulumas neatsiejamas nuo jo taktiškumo, atidumo, pakantu-mo kitokio patyrimo, pažiūrų, amžiaus, lyties, socialinio sluoksnio žmogui.

Daugelyje pasakų mintis apie dorinį žmogaus tobulumą skatino vaikusugdytis liaudies idealą atitinkančias dorybes. Kaip pabrėžė S. Šalkauskis, ide-alas yra ne savitikslis, jis turi įgyti gyvenimišką paskirtį, tampa reikšmingas,kai jo siekiama, kitaip idealai negyvi, „[...] tušti garsai be realaus turinio. Ide-alų pripažinimas turi būti organiškai susijęs su jų branginimu, su atsidėjimu,su jų realizavimu [...]“ (S. Šalkauskis, 1996, p. 359).

Dorinis idealas liaudies pedagogikoje turėjo didelę įtaką jaunimo socia-lizacijai. Darbe ji nagrinėjama dorinį auklėjimą siejant su religiniu ir darbiniu

31

auklėjimu. Liaudies pedagogas, kurdamas dorinį idealą, siekė numatyti, ko-kiam doriniam gyvenimui, kokiems socialiniams vaidmenims ir kaip turi būtirengiamas vaikas, t. y. kokia turi būti jo socializacija. Tą idealą jis tikrinoamžių būvyje per patyrimą, kurio pagrindas buvo darbas ir dora. Tai, kadliaudies pedagogas sukūrė principų ir taisyklių sistemą, konkrečiose auklėji-mo praktikos situacijose doriniam idealui atskleisti panaudojo priežodžius,patarles, vaizdingus posakius, pasakų personažų pavyzdžius, darbą, papro-čius, buvo svarbus socializacijos veiksnys, kurio analizė padeda atkurti idea-lių tikslų ir ugdymo praktikos vienovę.

Religinis ir dorinis auklėjimas buvo glaudžiai susiję. Religinio ir dorinioauklėjimo santykis – visumos ir dalies santykis, nes Dievo meilė, kaip univer-salus bruožas, apima ir meilę bei pagarbą kiekvienam žmogui. Vaiko atsako-mybė už savo elgesį buvo ugdoma remiantis Kristaus mokymu, privalomaisdorinio gyvenimo principais. Vadovaujantis šiais principais, buvo parenka-mos atitinkamos dorinio auklėjimo priemonės, kurios atspindėjo Kristausmokymu pagrįstas dorines idėjas, pamokymus, kaip svarbų religinio ir dori-nio auklėjimo šaltinį.

Religija reiškiamas žmogaus ir pasaulio santykis, kuris per dorą normo-mis, taisyklėmis, reikalavimais įkūnijamas elgesyje. Doriniam auklėjimui di-delę įtaką darė krikščioniškosios tradicijos, kurios jį įprasmino, suteikė jamkryptį. Ugdant vaikus visada buvo siekiama, kad jų elgesys atitiktų religijosreikalavimus, nes, anot S. Ylos, „religija duoda pažiūroms ir elgsenai savąjąmotyvaciją – savąjį pagrindimą, tikslą ir prasmę“ (S. Yla, 1978, p. 20–21).Vaikai buvo mokomi laikytis dekalogo, harmoningai sugyventi su kitais žmo-nėmis, gamta, su Dievo sukurta tvarka, siekti nemirtingumo.

Tėvai jau nuo ankstyvos vaikystės į vaiko sąmonę diegė suvokimą, kadDievas universalus – jis gali matyti, jausti slapčiausias žmogaus mintis ir keti-nimus. Lietuvių liaudies ugdymo tradicijoje vaiko neatvirumas, vengimas sa-kyti tiesą, jos slėpimas nuo Dievo ir tėvų laikoma blogybėmis, o atviri santy-kiai rodo sąžinės tyrumą, elgesio ir normos atitikimą. Tas, kas sako tiesą,elgiasi pagal normas, neturi ko slėpti. Liaudies normas atitinkančio elgesiovaikas buvo mokomas akcentuojant asociatyvius jo ir Dievo santykius, prime-nant tiesos ir atvirumo principo nesilaikymo pasekmes: „Dievas viską mato,girdi ir gali – kai tu negerai elgiesi, mato Dievulis ir labai supyksta“, „Tunedaryk taip, nes Dievulis viską mato ir stipriai nubaus“, „Reikia gražiai elg-tis, kad gerasis Dievulis nenusigręžtų nuo tavęs, nenubaustų, kaimo žmonėsnešnekėtų“ (VPU PKRF–4). Ši vaikui skiepyta pažiūra į Dievą grįsta tikėji-mu, kad tik tėvai geriausiai žino, ko reikia vaikui ir kokias savybes jis turiišsiugdyti kiekviename amžiaus tarpsnyje.

32

Dorinis auklėjimas buvo glaudžiai susijęs su savitvardos mokymu. Savit-varda – tai gebėjimas atsispirti įvairioms „pagundoms“, atsisakyti laikinų troš-kimų, įnorių dėl kilnesnio, prasmingesnio tikslo. Vaiko savitvardai ugdytibuvo taikomi įvairūs poveikio metodai: ironija, pašaipa, gąsdinimas ar netbausmės. Apibendrindami tai, kas pasakyta apie auklėjimo praktiką tradici-nėje šeimoje, galime teigti, kad dorinis ir religinis vaikų auklėjimas vienas kitąpapildė, dėl to buvo didesnės ir jų galimybės. Dorinio vaikų auklėjimo prakti-ką grindžiant tikėjimu, juose buvo skiepijamas vidinis balsas – sąžinė, kurireguliavo poelgius ir santykius su kitais žmonėmis, skatino priešintis blogiui,tam tikrose situacijose ieškoti išeities iš padėties ir teisingai elgtis. Dorinis irreliginis auklėjimas buvo viena visuma, įkūnijusi vaikuose tiesos ir gėrio mei-lę.

Dorinis auklėjimas, kaip socializacijos pagrindas, apėmė įvairius žmogausugdymo aspektus ir buvo glaudžiai susijęs su įvairiomis auklėjimo kryptimis,taip pat ir su darbiniu auklėjimu. Dorinio ir darbinio auklėjimo ryšiai dau-giausiai nagrinėti teoriniu lygiu.

Auklėjimo teorijos atstovai (B. Bitinas, L. Jovaiša, V. Aramavičiūtė) paste-bėjo, kad stiprinant auklėjimo sistemos ryšius, t. y. siejant auklėjimo elemen-tus į vieną visumą, atsiranda daug auklėjimo gerinimo galimybių. Auklėjimosistema yra daugelio auklėjimo veiksnių sąveikos rezultatas, todėl, pasak V. Ara-mavičiūtės, „auklėjimo sėkmė labiausiai priklauso nuo to, kiek atskiri povei-kiai tarpusavyje derinasi, vienas kitą papildo, sustiprina“ (V. Aramavičiūtė,1985, p. 99–101).

Dorinio ir darbinio auklėjimo sąveiką jų uždavinių, turinio, priklausomy-bės ryšių įvairiais amžiaus tarpsniais požiūriu nagrinėjo A. Grabauskienė,V. Mikėnas. A. Grabauskienė nustatė, kad dorinio auklėjimo, kaip pagarbosžmogui, kolektyvizmo, meilės gamtai ugdymo, uždaviniai priklausomybėsryšiais susiję su darbinio auklėjimo uždaviniais – darbo užduotimis, įpareigo-jimais, kolektyviniu darbu (A. Grabauskienė, 1986, p. 111).

Darbinio auklėjimo svarbiausias uždavinys visada buvo darbštumo ugdy-mas. Dorinė darbo paskirtis atskleista tautosakoje ir atsispindi istoriniuosešaltiniuose. Įvairių autorių (O. Kolbergo, K. Donelaičio, S. Daukanto) darbųanalizė rodo, kad dorinių savybių dirbant išugdymas buvo svarbi socializaci-jos sąlyga, nes, anot S. Daukanto „[...] ta mergaitė pirmoji išvysdavo į tėvokiemą jaunikį įjojant, kuri buvo vadinama didesne verpėja bei audėja“ (S. Dau-kantas, 1893, p. 56).

Dorinio ir darbinio auklėjimo vienovė reiškėsi ne tik darbe, bet ir apeigo-se, papročiuose, tradicijose. Papročiai ir ritualai, atitinkantys tradiciją, buvoelgesio etalonai, standartai. Šia prasme papročius galime laikyti etnopedago-

33

gikos metodu, kurį taikant siekta socialinio, dorinio, darbinio, estetinio ugdy-mo tikslų. Pasak J. Kudirkos, papročiai – tai „[...] daugelio kartų formuotaestetinių, dorinių normų įtvirtinimo sistema“ (J. Kudirka, 1989, p. 16). Žmo-nių gyvenimo būdo nulemtos ugdymo taisyklės ir doriniai principai vaikamsbuvo skiepijami per darbo, šeimos, kalendorinius papročius, minint reikš-mingiausius žmogaus gyvenimo įvykius – gimimą (krikštynas), šeimos sukū-rimą (vestuves), mirtį (laidotuves), švenčiant šventes. Paprotyje buvo įpras-mintos tradicinės vertybės, kaip ankstesnių kartų sukurtas gėris. Svarbiausiaslietuvių liaudies pedagogikos uždavinys buvo kurti dorinių vaiko vertybiųsistemą kaip integralią etninės kultūros tradiciją.

Liaudies ugdymo praktikoje kartu su vaiko doriniu, religiniu, darbiniurengimu dėmesys buvo skiriamas ir estetiniam auklėjimui. Svarbi socializaci-jos sąlyga buvo estetinis vaiko ir darbo santykis. Liaudies akimis, grožis darbe– tai ne antraeilis, šalutinis reikalavimas, nes tik gražiai atliktas darbas yraestetiniu-doriniu požiūriu vertingas. Grožis darbe reikalauja pastangų, nes:„Blogas darbas šuoliais lekia, geras darbas pamažu slenka“ (5026), „Skubūsdarbai – vieni vargai“ (Lp. ir pr., 2086), „Gera audėja ir tvoroje išaudžia“(4995), „Gerą amatininką iš rankų pažinsi“ (5002).

Estetinio ir darbinio auklėjimo ryšiai buvo glaudūs įvairioje veikloje. Tyri-mo duomenys rodo, kad buvo vertinama ne tik tai, ką tu darai, o kaip darai,elgiesi, mąstai. Pratinant vaikus prie darbo, buvo reikalaujama darbo rezulta-tus estetiškai apipavidalinti, viską daryti gražiai: plonai verpti, švariai grėbti,rugius į gubas statyti tiesiomis linijomis, vagas arti tiesias kaip šūvius. Esteti-nio ir darbinio auklėjimo vienovės principo buvo laikomasi mokant įvairiųdarbų, saugant gyvūniją ir augaliją. Vaikai estetiškai lavinosi piemenaudami,kai laisvalaikiu gaminosi muzikos instrumentus, grojo, dainavo, žaidė.

Estetinio, religinio, dorinio auklėjimo ryšiai atsispindėjo žmonių santy-kiuose, poelgiuose. Žmonių santykius reglamentavo elgesio normos, pagrįs-tos tikėjimu į Dievą. Nuo mažens vaiko sąmonėje buvo kuriami Dievo ir Nuo-dėmės vaizdiniai, emociniai dėkingumo, baimės išgyvenimai. Visa, kas susijęsu tikėjimu, turėjo grožio prasmę („Gražu kaip bažnyčioj“ – Kr., 12556).Kaip rodo tautosakos šaltiniai, liaudies pedagogika kreipė vaiką į religiniusišgyvenimus, į žmogaus vidinį grožį, įkūnytą elgesyje. Dora laikyta svarbiugrožio kriterijumi, nes „gražumas be doros, lyg gėlė be kvapo“ (Kr., 12556),„gražus iš veidelio, bet netokis iš darbelių“ (Kr., 12584), „gražus papuošimaskūno be gražios sielos – tai tuščias muilo burbulas“ (Kr., 12629).

Estetiškai vertinta visa žmogaus elgesio raiška: kalba, judesiai, eisena, ges-tai, mimika, manieros sutikus žmogų, prie stalo, bažnyčioje. Estetinis vertini-mas mokė vaiką suderinti savo vidinę kultūrą su išorės elgesiu. Estetinio ir kitų

34

auklėjimo rūšių (dorinio, religinio, darbinio) sąveikoje svarbi vieta teko tauto-sakai, kuri lydėjo vaiką nuo mažens. Tautosaka, kaip meninė kūryba, formavosavitą estetinį jaunimo santykį su išorės pasauliu. Kaip nurodo V. Matonis, ,,me-ninio ugdymo bendrasis tikslas – tobulinti žmonių gyvenimą, turtinant jų emo-cinę patirtį meno kūrinių savybėmis“ (V. Matonis, 2000, p. 10). Kūdikio esteti-nių jausmų žadintoja buvo lopšinė, įasmeninusi vaiko vaizduotėje išorės pasau-lį, džiugią nuotaiką, optimizmą, melodijos ritmo ir judesio vienovę.

Pasaka vaiko estetinius išgyvenimus kėlė tikrovės hiperbolizavimu, siuže-to vaizdingumu, veikėjų tarpusavio kova ir jų išradingumu, greita įvykių kaita,taip pat gamtos sudvasinimu. Pasakose sustebuklinta gamta – laukai, upės,ežerai, miškai – vaikui buvo emociškai patrauklūs, paslaptingi, kėlė estetiniusišgyvenimus. Darbe analizuojamas pasakų veikėjų dorinių savybių įkūnijimasestetinėmis priemonėmis.

Dorinio ir estetinio auklėjimo bei pasaulėžiūros sinkretizmą, išreikštą pa-sakose, savitai papildė daina. Vaiko socializaciją veikė dainavimo tradicijos,papročiai. Daina buvo neatskiriama gyvenimo dalis, dainuota palinkus priedarbo, per šventes, apeigas, pavieniui, choru.

Apibendrinant galima teigti, kad estetinis auklėjimas buvo svarbus ugdy-mo aspektas socializacijoje, ugdė jaunimo dvasinį pasaulį, kaip neskaidomą,vientisą darinį. Vaiko socialinę brandą estetinio, dorinio, religinio, darbinioauklėjimo elementai veikė ne izoliuotai, o kaip visumos sudedamosios dalys,kiekviena savitai atlikdama savo funkciją.

VI skyriuje „Jaunimo socialinių vertybių ugdymo principai, metodai ir

priemonės“ nagrinėjama liaudies pedagogikos principai, kaip bendriausiosišeities pozicijos ugdant žmogų, auklėjimo turinio, metodų, priemonių reika-lavimai, žaidimų, darbo reikšmė vaiko socializacijai, pratinimo dirbti būdaiir priemonės.

Istorijos raidoje vientiso gyvenimo kontekste pagal įvairių epochų reika-lavimus formavosi normatyviniai tradicinio ugdymo pagrindai – principai:žmoniškumo, ugdymo natūralumo ir gamtiškumo, gyvenimiškumo, veiklos,perimamumo – tradiciškumo, tautiškumo, istorizmo. Darbe analizuojamašių principų turinys ir jų išliekamoji vertė.

Vaiko socializacija XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje buvo natūra-lus jo įtraukimas į šeimos gyvenimą. Vaiko aktyvumo poreikius labiausiaitenkino žaidimai ir darbas, kurie ir buvo jo socializacijos pagrindas. Žaidimaiatliko lavinamąją, pramoginę, rekreacinę funkcijas. Bendravimas žaidimų for-ma padėjo vaikui greičiau integruotis į šeimą, rengtis atlikti socialinius vaid-menis, suvokti darbo paskirtį. Lietuvių liaudies pedagogika visada reikšmingalaikė žaidimo ir darbo integraciją.

35

Medžiagų ir priemonių žaidimams teikė natūrali šeimos aplinka, kuriąvaikas suvokė taip, kaip įsivaizdavo. Vaikas per žaidimų simboliką tapatinosave su paukščiais, gyvūnais, įvairių profesijų žmonėmis. Liaudies pedagogi-kos dėmesį žaidimams rodo jų įvairovė. Pagal žaislų naudojimą santykinaiišskiriamos šios žaidimų rūšys: 1) žaidimai su lėlėmis, 2) žaidimai su trans-porto priemonėmis, 3) žaidimai su garsais, 4) judrieji žaidimai, 5) vaidybiniaižaidimai.

Vaikai žaisdami susipažino su įvairiais daiktais, jų savybėmis – svoriu,forma, spalva, dydžiu, suvokė funkcinę daiktų paskirtį: žaislas skirtas žaisti,vežimas – važiuoti, šaukštas – valgyti. Žaidžiant susiformavę dėmesingumo,sąžiningumo, kantrumo, ištvermingumo ir kitų savybių pradai vėliau pravertėdirbant. Žaidimai, kaip ir kitos liaudies pedagogikos priemonės (tautosaka,papročiai, tradicijos), buvo pradinė socialinio rengimo pakopa. Jie atliko įvai-rias ugdymo funkcijas: nuo elementaraus savo kūno pažinimo ligi elgesioįpročių ugdymo, rengimo atlikti įvairius socialinius vaidmenis. Aukštesnėvaiko socializacijos pakopa susijusi su darbu, kaip svarbiausia jo aktyvumoraiška.

Darbas lietuvių liaudies pedagogikoje buvo laikomas pagrindiniu vaikosocialinio subrendimo kriterijumi: pagal amžių atitinkantį darbą buvo spren-džiama apie jo socializacijos lygį. Pagal darbo įtaką socializacijai santykinaiišskiriami trys jos periodai:

1. Amžiaus periodas nuo 4 ligi 6–7 metų dar vadinamas augimo periodu,nes tada daug dėmesio skiriama fiziniam vaiko brendimui, jo gimtosios kal-bos mokymui, elementarių žinių apie aplinką, socialinio patyrimo pagrindų(elementarių darbo įgūdžių, higienos, etiketo, bendravimo pradmenų) įgiji-mui. Istoriniuose šaltiniuose vaikystė dažnai vadinama piemenėlio, piemenė-lės amžiaus tarpsniu.

2. Amžiaus periodas nuo 8 ligi 13–14 metų – aktyvaus žmogaus įsitrauki-mo į veiklą, sudėtingesnių darbų atlikimo, piemenavimo, integravimosi į ap-linką, kooperavimosi su bendraamžiais ir suaugusiaisiais metas. 8–11 metųžmogus vadinamas piemeniu, 11–13 metų – geru piemeniu (ES 378–37, 79).Kupiškio rajone berniukai ligi 10 metų buvo vadinami „zėkiais“, mergaitės –„mergiūkštėmis“ (ES 378–99).

3. Amžiaus periodas nuo 15 ligi 18–20 metų – perėjimo iš pusbernio irpusmergės gyvenimo į suaugusiojo gyvenimą laikotarpis. Tokio amžiaus žmo-gui būdinga socialinė atsakomybė, savarankiška veikla, socialinė branda. S.Daukantas, „Lietuvių būde“ apibūdindamas šį amžiaus periodą, vartojo ter-miną pusvaikis: „Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skudrūs ir veiklūs“(S. Daukantas, 1955, p. 187).

36

Nuo 4 iki 6–7 metų vaikai kartu su suaugusiaisiais jau mokėsi atlikti pa-galbinius namų ūkio darbus (paduodavo, atnešdavo buities reikmenis, šluo-davo trobą, padėdavo šerti gyvulius ir kt.). Vaiko pareiga buvo padėti vyresnie-siems, ypač seneliams, apsitarnauti. Tėvai nepadėjo vaikui nieko, ką galėjoatlikti jis pats.

Viena iš šio amžiaus vaikų veiklos rūšių – piemenavimas – tai socialinėsbūtinybės sąlygotas prisitaikymas prie geografinių sąlygų, bendravimas su gam-ta, papročių mokykla. XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus sparčiau vystytis gyvu-lininkystei, piemenaudavo ir turtingų, ir neturtingų valstiečių vaikai.

4 pav. Piemenavimo pradžia

Iš 4 pav. matyti, kad daugiausia vaikų piemenauti pradėjo nuo 7–8 metų(26,1 proc.), todėl šiuos metus galima laikyti vaikų piemenavimo pradžia.Kiekvienas vaikas ganė vidutiniškai apie 4 metus. Kadangi daugiausia vaikųpradėjo ganyti nuo 7–8 metų ir jie ganė vidutiniškai apie 4 metus, tai galimateigti, kad vaikai piemenavo būdami 7–13 metų. Vaikų piemenavimas anksty-voje vaikystėje lėmė ankstyvą jų socializaciją. Apklausos duomenys rodo, kadneturtingų valstiečių vaikai piemenauti pradėjo anksčiau nei turtingų valstie-čių vaikai.

Taigi 4–7 metų vaikai, įsitraukdami į darbą, įgijo žinių, ugdėsi elementa-rius darbo įgūdžius, kaupė socialinį patyrimą, mokėsi savitarpio pagalbos,prisitaikyti aplinkoje, t. y. socializavosi, perimdami liaudies buities – tradici-nės kultūros – elementus.

8–13 vaiko gyvenimo metai – tai aukštesnio lygio ir intensyvesnis vaiko

2,86%

26,07%

18,93%

7,14%

���

���

���

������

���

������������

������

���

������

���

������

������

���

������

������

���

������

���

���

���

������

���

������������������������

4,64%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

5–6 m. 7–8 m. 9–10 m. 11–12 m.

������ 13–14 m.

37

socializacijos periodas, kai jis nuo savitarnos pagalbinių darbų perėjo priesudėtingesnės veiklos (gyvulininkystės, žemdirbystės, sodininkystės, bitinin-kystės). Šio amžiaus vaikui buvo keliami didesni reikalavimai. Vaikas, anks-čiau globotas vyresniųjų, ėmė globoti jaunesniuosius, iš motinos įtakos sritiesperėjo į abiejų tėvų – motinos ir tėvo – įtakos sritį. Berniuko „atsiskyrimas“nuo motinos ir mokymasis mąstyti bei veikti kaip tėvas buvo jo vaikystės –globojimo – pabaiga bei griežtesnio jo ugdymo pagal lytį pradžia. Lietuviųliaudies pedagogikoje 8–13 metų vaikų socializacijai pagal lytį visada buvoteikiama didelė reikšmė. Auklėjimas pagal lytį, kurio užuomazgų yra žaidi-muose, buvo tęsiamas mergaites orientuojant į buitį, jos estetinį apipavidalini-mą, svarbiausių moteriškų darbų (verpimo, audimo, namų ruošos, skalbimo,duonos kepimo mokymą), berniukų – į vyriškų darbų (arklių priežiūros, akė-jimo, arimo, šieno, javų pjovimo) mokymą. Ugdant vaikus, darbo įrankiaibuvo parenkami pagal lytį. Mergaitėms, o kai kuriose šeimose ir berniukams,buvo padirbami lengvesni grėbleliai su mažiau dantų, dviražės „zgrebnios“šakės, lengvi spragiliukai kūlimui. Kai kuriose etnografinėse vietovėse mer-gaitėms buvo padaromos mažos staklytės su papuošimais, piemenėms – ne-šiojamos staklelės juostoms austi.

Vaikų mokymas atlikti socialinius vaidmenis pagal lytį nebuvo visuotinis,kai kada dėl socialinių sąlygų (pavyzdžiui, šeimoje augo vienos lyties vaikai)jie, nesvarbu, kokios lyties būtų, dirbo visus darbus. Berniukų socialinis rengi-mas buvo neatsiejamas nuo piemenavimo, mergaitės dažniausiai ganydavo, jeišeimoje nebuvo berniukų. Vaikai piemenaudami ne tik ganydavo gyvulius, betir žaisdavo, užsiimdavo įvairia veikla.

19,6423,93

8,21 9,64

31,07 31,0727,5

19,6415,36

2012,86 12,14

45,3548,92

4550 47,5

8,21

4,28

3,93

1,07

2,86

1,07

0,36 1,78

2,5

511,78

2,86

0

10

20

30

40

50

60

Ðluotø, v

antø

riðim

as

Pintiniø, k

repðiø

pynim

as

Vyþø pyn

imas

Karnø lu

pimas

Muzik

os instr

umentø

dirbim

as

Botagø vi

jimas

Vainikë

liø pyn

imas

Lankø

, strë

liø dirb

imas

Siuvinëji

mas

Mez

gimas

Juostø

audim

as

Knygø sk

aitym

as

Rieðutav

imas

Uogavim

as

Grybav

imas

Dainav

imas

Þaidim

aiKita

Tëvø noru

Savo noru

5 pav. Vaikų veikla piemenaujant

38

Iš 5 pav. matyti, kad piemenaudami vaikai privalomą veiklą kaitaliojo supramogine, dominavo veikla, kuria jie užsiimdavo savo noru. Taigi vaikaisocializavosi lavindamiesi pagal polinkius (berniukai iš medžio drožinėjoįvairius buities reikmenis, muzikos instrumentus, mergaitės nėrė vąšeliu, siu-vo lėles, pynė iš rugiagėlių vainikėlius, kartu žaidė, pramogavo). Minėtamesocializacijos etape jie įgijo tokį socialinį patyrimą, kuriuo remdamiesi galėjopereiti į visiškos brandos periodą.

15–18 metų žmogaus socializacija buvo susijusi su visiška jo branda. Šiuoperiodu jaunuolis ir mergina baigė bręsti fiziškai, pasikeitė jų teisės, pareigos,socialinis vaidmuo, darbo reikalavimai, statusas, į juos imta žiūrėti su didesnepagarba. Tai rodo kreipiniai: 8–13 metų Jonelis, Staselė, Elenytė vis dažniau„tapdavo“ Jonu, Stase, Elena.

Minėto amžiaus mergina ir vaikinas socializavosi atlikdami sudėtingiau-sius darbus: pusmergė audė, kepė duoną, rišo javus, pusbernis dirvą arė, šieną,rugius pjovė, darbo įrankius prižiūrėjo ir gamino, amatų mokėsi.

Jaunuolis nuo 17 metų laikytas suaugusiuoju, nes manyta, kad tada jisatsiskleidžia ir fiziškai, ir dvasiškai. Fizines ir dvasines galias išplėtoję vaiki-nas ir mergina buvo vadinami bernu ir merga, o tai pirmiausia reiškė socialinęjų brandą, gebėjimą atlikti svarbiausius darbus. Socialiai subrendę, jie prisiė-mė atsakomybę ir tapo visaverčiais bendruomenės nariais, galėjo lankyti jau-nimo suėjimus ir elgtis pagal nusistovėjusias elgesio normas.

Socializacijos pabaigą įprasmino įvairūs vaikų priėmimo į suaugusiųjųgyvenimą papročiai (iniciacijos), kuriuos lietuvių kultūroje nagrinėjo A. Ma-ceina, B. Kerbelytė, Ž. Šaknys.

Vaiko socializacijos rezultatams įtakos turėjo plačiai taikyti liaudies peda-gogikos metodai (pavyzdys, pamokymas, pratinimas, lenktyniavimas, draudi-mai, skatinimas pagyrimu, tingumo, apsileidimo pajuokimu, bausmėmis) irpriemonės (dainos, pasakos, mįslės, patarlės ir priežodžiai). Ugdymo meto-dai socializacijoje atliko atitinkamas funkcijas: pavyzdys, draudimas skatinovaiką remtis protėvių patyrimu („Daryk taip, kaip tavo tėvai ir proseneliaidarė“, „Visada elkis taip, kad tavo elgesys neprieštarautų artimos aplinkostradicijai“, „Neišsišok, kur nereikia“), pamokymas, pratinimas mokė jį atliktiracionalius veiksmus („Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės“), skatinimaiir bausmės koregavo vaiko elgesį, tautosaka, ypač pasakos, dainos, padėjo jįįtikinti. Remdamiesi minėtais lietuvių liaudies pedagogikos metodais ir prie-monėmis, vaikai kaupė socialinį patyrimą, perėmė tradicinės visuomenės nor-mas ir vertybes.

39

IŠVADOS1. Tyrimas grindžiamas prielaida, kad visuomenė istorijos raidoje galėjo

gyvuoti tik apibendrindama ir iš kartos į kartą perduodama jaunimo ugdymopatyrimą socializacijos procese. Socializacija apibrėžiama kaip jaunosios kar-tos įvedimas į tradicinę visuomenę, jos suvisuomeninimas, kuris vyko etno-kultūroje liaudies pedagogikos priemonėmis per vaiko ir daugiau gyvenimopatirties turinčių žmonių sąveiką, veikiant objektyvių ir subjektyvių veiksniųvisumai. Jaunosios kartos socializacijos liaudies pedagogikos priemonėmisgalimybes lėmė jos santykis su tradicine kultūra, kurioje vaikai, kaip ir jųtėvai, buvo orientuojami į tą pačią tikrovę, tradicinį gyvenimo būdą. Vaiko iretninės kultūros santykis, kaip vienas iš svarbiausių jį formavusių veiksnių,buvo grindžiamas tradicija, kuri jungė istoriškai nulemtą patyrimą ir sociali-nes, dorines, estetines elgesio normas. Liaudies pedagogika tradicinėje kultū-roje – fenomenas, o tradicija – svarbiausia jos funkcionavimo sąlyga. Sociali-zacijos tikslas lietuvių liaudies pedagogikoje – išugdyti tobulą žmogų.

2. Tyrimo duomenų analizė patvirtino prielaidą, kad jaunimo socializacijąlietuvių liaudies pedagogikos raidoje galima ištirti tik remiantis įvairiųgiminiškų mokslų duomenimis. Šie duomenys rodo, kad lietuvių liaudies pe-dagogika nuėjo keletą raidos etapų – nuo pirmykštės bendruomenės žmo-nėms būdingo sinkretiško mąstymo ir auklėjimo, didžiulės žmogaus priklau-somybės nuo aplinkos ir jo glaudaus ryšio su gamta, įkūnyto pagoniškoje pa-saulėžiūroje, iki krikščioniškojo bei galiausiai XIX–XX a. sandūroje subran-dinto ugdymo patyrimo, kuris buvo integruojamas į plintantį švietimą.

Lietuvių liaudies pedagogikos ištakos glūdi socialiniuose žmonių santy-kiuose. Jaunoji karta elementarių žinių, darbo įgūdžių įgydavo užsiimdamaverslais ir stebėdama bei pamėgdžiodama, t. y. kaupdama patyrimą. Vaikųsocializaciją nuolat veikė socialinė, techninė žemės ūkio, gyvulininkystės, ka-rybos, prekybos pažanga. Atsiradus sudėtingesniems darbo įrankiams jauna-jai kartai buvo keliami didesni reikalavimai. Stiprėjant žmonių ryšiams, pergimtąją kalbą, papročius, tradicijas formavosi etninė jų sąmonė.

3. Jaunimo socializacijai lietuvių liaudies pedagogikos raidoje įtakos turė-jo dvi ryškios ideologijos – pagoniškoji ir krikščioniškoji. Pagoniškoje kultū-roje jaunimo ugdymas buvo grindžiamas gamtos sudvasinimu, jos garbinimopapročiais. Tikėjimai magiška ugnies, vandens galia, žmogui fiziškai ir dvasiš-kai atsinaujinant, pastangos ritualais paveikti antgamtines jėgas, žmogaus as-menybės bruožų įkūnijimas medžiuose buvo pagoniškosios liaudies pedago-gikos pagrindai.

Įsigalėjusioje krikščioniškoje pasaulėžiūroje buvo formuojama aksiologiniaiskriterijais pagrįsti ugdymo tikslai, transcendentinės vertybės, kurių pamatas –

40

Dievo meilė, kaip svarbiausias orientyras. Įvedus krikščionybę, religinio ir dori-nio auklėjimo vienovės principas žmogaus socializacijoje tapo svarbiausias.

4. XIX a. antrojoje pusėje labai pasikeitė visuomeninis gyvenimas – buvopanaikinta baudžiava, įsigalėjo kapitalizmas, uždrausta spauda, mokymas gim-tąja lietuvių kalba. Šaltinių analizė rodo, kad dėl antiliaudinės carizmo politi-kos oficialioji švietimo sistema negalėjo tenkinti pagrindinio gyventojų sluoks-nio – valstiečių – poreikių, todėl buvo steigiamos slaptosios mokyklos, kuriosbuvo susijusios su neinstitucinio ugdymo įstaiga – šeima:

• šeima išsaugojo ir tęsė per amžius susiformavusias ugdymo tradicijas,pagrįstas tautine savimone, etninė kultūra tebegyvavo kaip sistema;

• slaptosiose mokyklose buvo mokoma remiantis tradicinio ugdymo šei-moje patyrimu;

• sąveikaujant slaptosioms mokykloms ir šeimai formavosi pažangiosugdymo kryptys, pagrįstos gimtosios kalbos mokymu, meile istorineipraeičiai, pagarba gamtai ir vyresniesiems;

• lietuvių liaudies pedagogikos priemonės, ypač tautosaka, spausdintalietuviškuose elementoriuose ir vadovėliuose, jaunajai kartai kėlė liau-dies ugdymo idealą atitinkančius reikalavimus, kaip būtiną socializa-cijos sąlygą.

Lietuvių liaudies pedagogikos idėjos ir praktika įgijo visuomeninį pobūdį,ugdymo šeimoje patyrimą imta traktuoti kaip mokyklinio ugdymo modelį, olaikymąsi liaudies auklėjimo tradicijų – kaip svarbų tautinės savimonės veiks-nį.

5. Lietuvių liaudies pedagogika formavosi kaip žmogaus santykis su liau-dies kultūra, ji išsaugojo tai kultūrai būdingas elgesio normas, vertybes, pažiū-ras, lėmusias žmogaus išsiauklėjimą. Liaudies pedagogikos ypatumai, kaipvaikui artimos aplinkos panaudojimas ugdymui, tautosakos, gimtosios kalbospuoselėjimas, orientacija į bendruomeninį gyvenimą ir visuomenės autorite-tą, pagarba žmogui ir aplinkai, tradicijos spartino socializacijos procesą, pa-dėjo suderinti jaunimo galimybes su visuomenės reikalavimais.

6. Jaunimo socializacija vyko svarbiausiose liaudies ugdymo institucijose– šeimoje, kaimo, vaikų ir religijos bendruomenėse. Tėvai, giminės, kaimynai,pažįstami buvo susiję glaudžiais giminystės ir draugystės ryšiais: vaikas socia-lizavosi jam palankių santykių kontekste. Didelę įtaką darė kaimo žmoniųgyvensena, kurios pagrindą sudarė šie svarbūs liaudies ugdymo veiksniai –gamta, darbas, žodis, paprotys, tradicija, pavyzdys.

Veikiami liaudies pedagogikos vaikai brendo šeimos aplinkoje. Liaudiespedagogikos įtaka jaunimo socializacijai reiškėsi:

41

• patirties plėtra,• ištikimybe etnokultūrinei tradicijai,• tėvų, artimų žmonių autoritetu,• sąmoningu mėgdžiojimu,• savitarpio pagalba,• pagarba žmogui, ypač dirbančiam,• paprotinio elgesio normomis.Tėvų pavyzdžio vaidmuo socializacijoje buvo svarbiausias. Tėvai atliko

ugdymo pagal amžių ir lytį funkcijas, padėjo vaikui susikurti elgesio modelį.Netikslinga sureikšminti tradicinės lietuvių šeimos teigiamą poveikį vai-

kų ugdymui: vaikus veikė ne tik teigiami tėvų pavyzdžiai, bet ir šeimos blogy-bės, pavyzdžiui: autoritariniai santykiai, per daug sunkus fizinis darbas, fizi-nės bausmės, higienos reikalavimų nepaisymas buityje ir kt. Tačiau šie trūku-mai neužgožė šeimos ugdomojo potencialo, kurio pagrindas buvo sveika gy-vensena ir glaudūs ryšiai su kitais ugdymo veiksniais.

Kaimo bendruomenė, kaip socializacijos veiksnys, formavo kolektyvinestradicijas, viešąją nuomonę, kontrolę, vaikų bendruomenė mokė toleruoti ki-tus, bendrauti su jais, suprasti jų poreikius, interesus, perimti bendruomeni-nio gyvenimo įpročius, bažnyčia skiepijo religines ir dorines vertybes.

7. Vaiko socializacijai įtakos turėjo vaiko prigimtis, aplinka ir ugdymas(šių veiksnių įtaka įvairaus amžiaus vaikams buvo skirtinga). Liaudies akimis,ugdymo paskirtis buvo trejopa: iš kartos į kartą perduoti dvasines vertybes,koreguoti aplinkos sąlygotus poveikius ir plėtoti įgimtus pradus, nes nuo topriklauso tolesnė vaiko raida, jo ugdymo sėkmė. Remiantis lietuvių liaudiespatyrimu galima teigti, kad aplinkoje, taip pat ir ugdyme glūdi neišsenkamasžmogaus tobulėjimo potencialas – jo aktyvumo, darbo, bendravimo galimy-bės. Tautosakos šaltiniuose atsispindintis žmogaus požiūris į prigimtį bei ug-dymą – jų pervertinimas arba nepakankamas įvertinimas – rodo, kad ugdymošeimoje patyrimas buvo individualus, vaiko raidą lemiančios sąlygos buvoįvairiai suprantamos.

8. Socializacijos praktikoje susiformavo lietuvio gyvenimo būdą ir charak-terį atitinkanti auklėjimo sistema. Ją sudarė visapusiški auklėjimo tikslai, auk-lėjimo remiantis ankstesnių kartų patirtimi tradicijos, sudėtingesnių darboužduočių skyrimas ir liaudies pedagogikos priemonių naudojimas pagal am-žių ir lytį, laikymasis gyvenimo, papročių reikalavimų auklėjant, įvairių auk-lėjimo metodų taikymas, sekimas kaimo šviesuolių pavyzdžiu. Dorinio, reli-ginio, darbinio, estetinio auklėjimo vienovė, kaip auklėjimo sistemos dalis,darė didelę įtaką vaiko socializacijai. Vaikystėje ir jaunystėje per socializaciją

42

suformuotas gyvenimo būdas, orientacija į tradiciją kaip dvasinę vertybę, ben-druomeniškumas, konservatyvizmas darė poveikį tolesnei žmogaus raidai irįsitvirtino lietuvio charakteryje kaip tautiniai bruožai.

9. Tradicinėje lietuvių šeimoje vyravo dorinis, religinis, darbinis, estetinisvaikų auklėjimas, atitinkantis liaudies pedagogikos idealą. Kiekvienas auklė-jimo aspektas savitai veikė jaunimo socializaciją: dorinis, religinis auklėjimasjaunimą orientavo į tradicinį elgesio modelį, darbinis auklėjimas – į darbąkaip didžiausią vertybę, estetinis auklėjimas – į grožio supratimą ir jo kūrimą.Auklėjimo rūšys buvo ne izoliuotos, o sudarė visumą, kurioje jos savitai atlikosavo funkcijas, viena kitą papildė ir praplėtė.

10. Liaudies pedagogika sudarė jaunimo socializacijos sąlygas – suforma-vo ugdymo principus (žmoniškumo, natūralumo ir ryšių su gamta, gyvenimu,atsižvelgimo į vaiko amžių ir lytį, tradicijų tęstinumo, taip pat empirizmo,ugdymo istorizmo), auklėjimo, jo turinio ir metodų reikalavimus, nuo kūdi-kystės formavo tradiciją atitinkančią mąstyseną, jauseną, elgesį. Vaikai, vei-kiami liaudies pedagogikos priemonių (žaidimų, darbo, tautosakos, tradici-jų), socializuodamiesi perėmė tradicinių vertybių sistemą, ugdėsi paklusnu-mą, darbštumą, atsakomybę. Jų socializacijai, ypač vaikystėje, didelę įtakądarė žaidimai, o vėliau darbas. Vaikai žaisdami imitavo suaugusiuosius, jųveiklą, šeimos santykius: berniukai – vyrų, mergaitės – moterų elgesio modelįir atitinkamą veiklą. Žaidimai atliko pažintinę, mokomąją ir auklėjamąją funk-cijas.

Darbas liaudies pedagogikoje atliko įvairias ugdymo funkcijas – tikslo,principo, metodo, priemonės. Jaunimas įgijo specifinių – gamtos, agrotechni-kos, svarbiausių ūkio šakų, t. y. žemdirbystės ir gyvulininkystės, žinių.

Vaiko ir jaunuolio socializacijoje buvo taikomi šie metodai: pavyzdys, prati-nimas, pamokymas, aiškinimas, patarimas, skatinimas, baudimas. Naudotosir įvairios vaikų auklėjimo priemonės – lopšinės, žaidinimai, pasakos, dainos,priežodžiai, specialiai auklėjimui pagaminti darbo įrankiai.

11. Vaikų ir jaunuolių socializacija liaudies pedagogikos priemonėmis ga-li praturtinti šiuolaikinę ugdymo teoriją ir praktiką. Remiantis lietuvių liau-dies pedagogikos išmintimi, auklėjimo priemonėmis, tradicijomis gali būtipertvarkoma švietimo sistema, stiprinami šeimos ir mokyklos ryšiai spren-džiant auklėjimo problemas, susijusias su jaunosios kartos socializacija spar-čiai besikeičiančioje visuomenėje, o ugdymas šeimoje ir mokykloje gali būtigrindžiamas gyva tradicija ir liaudies dvasingumu.

43

HABILITACINIU DARBU APIBENDRINTŲ MOKSLODARBŲ (PASKELBTŲ PRIPAŽINTUOSE MOKSLO

LEIDINIUOSE) SĄRAŠASMonografijos

1. Vasiliauskas R. Mokinių darbštumo ugdymas : [monografija]. – Kaunas,1983. – 148 p.

Straipsniai Lietuvos periodiniuose ir tęstiniuose leidiniuose, įrašytuose

į specialų patvirtintą Lietuvos mokslų sąrašą

2. Vasiliauskas R. Valstiečių šeima – darbinio auklėjimo židinys (XIX a. pabaiga– XX a. pradžia) // Pedagogika ir psichologija. – T. 14 (1977), p. 22–34.

3. Vasiliauskas R. Darbinio auklėjimo būdai valstiečių šeimoje (XIX a.pabaiga – XX a. pradžia) // Pedagogika. – T. 15 (1980), p. 3–23.

4. Vasiliauskas R. Paauglių dorovinio ir darbinio auklėjimo vienybė //Pedagogika. – T. 21 (1986), p. 76–90.

5. Vasiliauskas R. Ugdomieji tikslai ir jų realizavimas pamokoje //Pedagogika. – T. 25 (1989), p. 30–39.

6. Vasiliauskas R. Veiklos mokykloje ir institute perimamumas //Pedagogika. – T. 26 (1990), p. 31–37.

7. Vasiliauskas R. Ugdymas – integralinė kultūros dalis // Pedagogika. – T.28 (1992), p. 3–11.

8. Vasiliauskas R. Mokymo proceso komponentų sąryšingumas //Pedagogika. – T. 29 (1993), p. 88–91.

9. Vasiliauskas R. Tradicinis ugdymas ir lietuvių etnopedagogika //Pedagogika. – T. 32 (1996) p. 132–141.

10. Vasiliauskas R. Liaudies pedagogika ir kiti giminiški mokslai //Pedagogika. – T. 33 (1997), p. 3–14.

11. Vasiliauskas R. Tradicinio ugdymo principai lietuvių liaudiespedagogikoje // Pedagogika. – T. 34 (1977), p. 169–179.

12. Vasiliauskas R. Vaiko socializacija lietuvių etninėje kultūroje //Pedagogika. – T. 37 (1998), p. 111–122.

13. Vasiliauskas R. Motina – vaiko ugdytoja liaudies pedagogikoje //Pedagogika. – T. 39 (1999), p. 55–66.

14. Vasiliauskas R. Vaiko dora liaudies pedagogikoje // Pedagogika. – T. 40(2000), p. 48–55.

15. Vasiliauskas R. Tradicinės lietuvių liaudies pedagogikos istorinė-kultūrinė raida XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje // Pedagogika.– T. 43 (2001), p. 154–162.

44

16. Vasiliauskas R. Žaidimai – vaiko ugdymo veiksnys lietuvių liaudiespedagogikoje // Pedagogika. – T. 48 (2001), p. 125–135.

17. Vasiliauskas R. Ugdymo tikslai ir uždaviniai lietuvių liaudiespedagogikoje // Pedagogika. – T. 53 (2001), p. 131–137.

18. Vasiliauskas R. Lietuvių etnopedagoginė išmintis ir jos atspindžiairašytiniuose šaltiniuose // Acta paedagogica Vilnensia. – T. 4 (1997),p.76–90.

Straipsniai užsienio mokslo žurnaluose ir straipsnių rinkiniuose, kurių

redakcines komisijas sudaro autoritetingi atitinkamos srities mokslininkai

19. Âàñèëÿóñêàñ Ð. Êóëüòóðîëîãè÷åñêèé è èñòîðè÷åñêèé ïîäõîäû âèçó÷åíèè ëèòîâñêîé íàðîäíîé ïåäàãîãèêè // Âåñöè Áåëàðóñêàãàäçÿðæàóíàãà ïåäàãîãè÷íàãà óíèâåðñèòåòà. – 2000, nî 2 (24), ñ.12–15.

Straipsniai konferencijų renginiuose, kurių rengėjai yra tarptautinės

mokslo organizacijos

20. Vasiliauskas R. Vaiko raidos veiksniai lietuvių liaudies pedagogikoje //Studium Vilnense : VI tarptautinė konferencija „Mokslas ir gyvenimokokybė“ : mokslo darbai : Vilnius, 2000 birželio 22–24. – Vilnius, vol.9, no 2 (2000), p. 125–126.

21. Vasiliauskas R. Dvi pedagogikos atsinaujinimo kryptys // Švietimoreforma ir mokytojų rengimas : VI tarptautinė mokslinė konferencija :mokslo darbai, d. II : Vilnius, 1999 rugsėjo 23–25 d. – Vilnius, 1999, p.261–265.

22. Vasiliauskas R. Vaikystė kaip lietuvių liaudies pedagogikos objektas //Socialiniai-edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame ugdyme : tarptautinėkonferencija, skirta Lietuvos vaikų darželio 150-osioms ir lietuviškojodarželio 100-osioms metinėms : mokslo darbai : Klaipėda, 2000. –Klaipėda, 2000, p. 47–49.

Kitos reikšmingos mokslinės publikacijos

23. Vasiliauskas R. Lietuvių liaudies pedagogika kaip mokomasis dalykas. –Vilnius, 2001.

24. Vasiliauskas R. Vaikų religinio ir dorinio auklėjimo vienovė lietuviųliaudies pedagogikoje // XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybossimpoziumas : tezės : 2000 m. birželio mėn. 21–26 d., Vilnius. – [Vilnius,2000], p. 298.

25. Vasiliauskas R. Šeimos etnopedagogika Lietuvoje : raida ir pokyčiai XIX–

45

XX amžių sandūroje // Studium Vilnense : VI tarptautinė konferencija„Mokslas ir gyvenimo kokybė : mokslo darbai : Vilnius, 2000 birželio22–24. – Vilnius, vol. 9, no 1 (2000), p. 17.

26. Vasiliauskas R. Liaudies pedagogikos reikšmė // Tautinė mokykla. –1989, Nr. 6, p. 14–16.

27. Vasiliauskas R. Tautinė savimonė lietuvių liaudies pedagogikoje // Tautinėmokykla. – 1990, Nr. 5, p. 13–14.

28. Vasiliauskas R. Liaudies ugdymo tradicijos užsienio lietuvių tyrimuose// Švietimo reforma ir mokytojų rengimas : konferencijos tezės, t. 1. :1995 m. spalio mėn. 4–5 d., Vilnius. – [Vilnius, 1995], p. 285–286.

29. Vasiliauskas R. Vaikų moralinis auklėjimas ir skatinimas prie darboVarėnos rajono valstiečių šeimoje // Dubičiai / redakcinė kolegija : V.Milius (pirmininkas), K. Račkauskas, A. Tyla, N. Vėlius, A. Vidugiris,K. Vosylytė. – Vilnius, 1989, p. 182–186.

30. Vasiliauskas R. Vaikų darbinis auklėjimas // Kernavė / redakcinė komisija :V. Milius (pirmininkas), A. Stravinskas, A. Tyla, N. Vėlius, A. Vidugiris,V. Vitkauskas. – Vilnius, 1972, p. 220–231.

31. Vasiliauskas R. J. H. Pestalocis ir liaudies pedagogika // J. H. Pestalociopedagoginės idėjos : respublikinės konferencijos medžiaga : Vilnius,1996 sausio 25 d. – Vilnius, 1996 p. 59–60.

32. Vasiliauskas R. Mokymo proceso modelis // Studijos aukštojoje mokykloje :konferencijos pranešimų rinkinys, kn. 1 : Kaunas, 1996 kovo 14–15 d. –Kaunas, 1996, p. 49–53.

46

47

VILNIUS PEDAGOGICAL UNIVERSITY

Dr. Romanas Jonas Vasiliauskas

LITHUANIAN FOLK PEDAGOGY ASA PHENOMENON OF

SOCIALIZATION OF THE YOUNGGENERATION

(2nd HALF OF 19th CENTURY–BEGINNING OF 20th CENTURY)

SUMMARY OF THE PAPER FOR HABILITATION

SOCIAL SCIENCES

EDUCATION (07S)

Vilnius, 2002

48

The habilitation right was granted to Vilnius Pedagogical Universitytogether with Siauliai University on July 20, 1998, by the order of theLithuanian Government No 900.

Habilitation Committee:

Chairman:prof. habil. dr. Bronislovas BITINAS (Vilnius Pedagogical University,

social sciences, education 07S)Members:prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS (Institute of Social Studies, social

sciences, sociology 05S )prof. habil. dr. Vytautas GUDONIS (Šiauliai University, social sciences,

psychology, 06S)prof. habil. dr. Vytautas KARVELIS (Šiauliai University, social sciences,

education, 07S)prof. habil. dr. Juozas MUREIKA (Lithuanian Academy of Sciences,

humanitarian sciences, philosophy, 01H)prof. habil. dr. Kęstutis PUKELIS (Vytautas Magnus University, social

sciences, education, 07S)prof. habil. dr. Vladas RAJECKAS (Vilnius Pedagogical University, social

sciences, education, 07S)

The public meeting of the habilitation committee will take place at 11 a.m. on January 24, 2003 at Vilnius Pedagogical University, Room 241

Address: Studentu g. 39, LT-2004 VilniusTel. 279 00 53, fax 279 05 48The date of the sending out of the summary is November 22, 2002.

The paper presented for habilitation is available in the libraries of VilniusPedagogical University and Šiauliai university.

Comments dept, Vilnius Pedagogical universityStudentu g. 39, LT-2004 VilniusTel (370 5) 2 79 00 53, fax (370 5) 2 79 05 48

© Vilnius Pedagogical University

49

INTRODUCTIONAfter Lithuania regained its independence, there was a need to determine

the future of the Lithuanian society on the basis of its national culture. It wasnecessary to re evaluate the importance of the Person’s development and hisupbringing in the course of history taking into consideration the cultural heritageof Lithuania and some other countries.

One of the most important criteria for describing the pedagogical heritageis man’s relationship with the social life and ethnic culture of the society inwhich the past, present and the future make one whole. Among the differentfields of traditional Lithuanian culture, such as art, way of life, folklore andmedicine, the folk pedagogy is the least investigated field, though for manydecades the young generation matured, got stronger and developed its physical,psychological and spiritual strength through the traditional upbringing.

The purpose of upbringing as the most important factor in ensuringcontinuity of the generations is to retain family and cultural traditions, tostrengthen the spiritual ties of the generations without which the social progressand preservation of culture are impossible.

The need for ensuring continuity of the national culture is very distinct duringthe transitional period when our society goes from planned to market economyand from authoritarian to democratic relationships. In order to preserveauthenticity of the national culture, we should bring up our young generation onthe basis of our historical experience. During the integration of Lithuania into theEuropean economic structures, it is very important to protect our national mentalityand not to “melt” in other cultures. One of the means for ensuring of the nationalculture is relating upbringing of the modern young generation with its integrationinto society on the basis of historical experience. Therefore, it is necessary toexplore the unity of folk and scientific pedagogy and to seek for more possibilitiesto develop an independent, free and moral individual in the society.

Topicality of the investigation. The significance of the folk pedagogy as ameans for preservation of cultural continuity of the generations is determinedby the exceptional role of the national culture in developing the society’spedagogical culture and in reforming the education and school system inLithuania. In the documents of the Lithuanian education reform the nationalcharacter is considered as one of the basic principles of upbringing. Theprograms for upbringing of the ethnic culture have been developed. Ethnicculture is more often recognised as a subject. The content of ethnic culture(folklore, habits, beliefs, moral) is being integrated into the educational processat various stages, it is being realised in the syllabuses and textbooks of all types(I. Čepienė, 1993, p. 227).

50

The culture as a system of values in the past and at present is a basis notonly for teaching separate subjects, but for the whole teaching process. If thecontents of upbringing of the reformed school is based on national values, thefolk pedagogy which embodies the nation’s spiritual expectations, ideals andthe system of views plays an important role.

A modern family faces a crisis today: it is difficult for children to adapt inlife, they do not develop humanism or other spiritual values, and a sense ofresponsibility. One of the reasons of this crisis are poor, “breaking” ties in themodern family with the educational traditions cherished by our ancestors andwith the historical experience of the child’s integration into the society.

The characteristic feature of the Lithuanian folk pedagogy is its movementfrom practice to theory. It generalised the experience of empirical pedagogy.Folk pedagogy and scientific pedagogy are inseparable from education practice,because both of them became and were formed through practice. The functionof modern scientific pedagogy is determined by a triad of concepts: “Thetheory of upbringing – the technology of upbringing – the practice ofupbringing” (B. Bitinas, 2000, 53).

Scientific pedagogy, differently from folk pedagogy, considers theory ratherthan practice as the most important factor, it is based on historical pedagogicalpractice and pedagogical ideas: provisions of scientific pedagogy, everyprinciple of upbringing, method and means at present have their own past andconditions of development. The practice of upbringing in the past and at presentinfluence each other and are related with the relevant connections that mustbe studied.

Study of the problem. Folk pedagogy as a form of expression of the society’sconsciousness originated, rose and was formed together with the nation. Therelationship between experience in folk upbringing and the national cultureand the way of individual’s being in nation were analysed by S. Šalkauskis in“Lithuanian Nation and its Upbringing”(1933) and by A. Maceina (“NationalEducation”, 1934) who developed the theory of national education.

Folk pedagogy as part of the national culture reflects the experience thatwas accumulated over a long period from the old times and stimulated furtherdevelopment of the pedagogical thought. The pedagogical thought which wasbased on the thoughts of school education (institutional upbringing) and onthe ideas of some representatives of pedagogical thought has been studiedthoroughly in Lithuania.

The problem of national education in Lithuanian schools and the historyof pedagogical thought were analysed by J. Laužikas, M. Karčiauskienė andM. Lukšienė. M. Lukšienė analysed the development of democratic thought in

51

education during the 1st half of the 18th century and in the 19th century (thetrends of didactics and development, the relationship between man andeducation, the role of well-educated people in education, the situation ofschools, teachers and pupils).

M. Karčiauskienė analysed the development of elementary education atthe junction of the 19th and 20th centuries, the goals, content and methods ofthe elementary education, the significance of teaching Lithuanian andthoroughly analysed the secret teaching, and also she raised the idea ofinteraction between secret schools and folk pedagogy (1989). M. Lukšienėand M. Karčiauskienė revealed the connection between education and folkculture, they considered the writers, well-educated people as propagators ofthe ideas of democratic education. Much attention was paid by them to thegrowing role of peasantry as well as to the social and cultural conditions thatinfluenced the development of education and to interaction of institutionaland non-institutional education. The problem of national education from theaspect of the needs of the modern democratic Lithuanian society and relationsbetween man and the world was analysed by L. Jovaiša, the relations of moraleducation and nationality were analysed by V. Aramavičiūtė, nationalconsciousness and education of the European identity were analysed byL. Railienė. A. Endzinas was interested in the development of special teachingin Lithuania from the oldest times.

The spread and founding of different types of educational schools from the14th century in Lithuania, as well as the pedagogical and cultural activity ofthe most important representatives of the pedagogical thought were analysedby a great number of Lithuanian educologists and culturologists (A. Gučas,J. Laužikas, I. Lukšaitė, A. Šidlauskas, K. Simaška, T. Bukauskienė,O. Tijūnėlienė, V. Pupšys and some others).

The development of folk pedagogy was influenced by social and culturalfactors. To determine the place of non-institutional upbringing in traditionalculture is possible only by analysing it in the process of socialisation andcultural development (R. Grigas, J. Vaitkevičius). Sociologist R. Grigas (1995)described socialization as influence of the environment and practical activitieson man. Having analysed and compared four generations, he determined thesimilarities and differences of these generations. The methods of regulation,discussed by the author, through traditions, religion, and habits in the traditionalsociety are important in analysing upbringing as an ethnosociological process(1995).

Pedagogue J. Vaitkevičius studied the social pedagogy as an integratedsphere of social and cultural factors affecting the child’s upbringing. He looked

52

for the origin of social upbringing in Lithuania’s social conditions and stressedthe significance of unions and occupations, the national character of secretschools and some other peculiarities. The author has indicated that it isnecessary to investigate the folk pedagogy – to systemise the experience, tosummarise it theoretically, to find regularities, and to use them under thepresent conditions (J. Vaitkevičius, 1988, p. 162-165).

The spiritual and emotional life of the modern family depends very muchon passing of the traditional values from generation to generation, and oncontinuity of habits and traditions. For this reason the educology of the modernfamily must be based on the analysis of experience of upbringing in a historicalfamily. Modern educologists like Z. Bajoriūnas, K. Pukelis, K. Miškinis andJ. Uzdila analysing the theory of family upbringing according to the society’sneeds also discussed the traditions of national upbringing in a family.

Analysing upbringing as a condition for continuity of generations in folkpedagogy from one or other aspect, the works of researchers of the theoreticalpedagogy, such as B. Bitinas, V. Rajeckas, J. Vaitkevičius, L. Jovaiša,V. Aramavičiūtė, K. Pukelis, M. Barkauskaitė, V. Jakavičius, A. Juodaitytė,A. Grabauskienė and some others, should be mentioned and especially thosein which pedagogical phenomena are analysed syncretically, that are based onthe unity of historical and theoretical analysis and in which the relations ofculture, family and pedagogy as well as some other matters related with folkpedagogy are discussed.

The development of teaching theory in Lithuania was analysed byV. Rajeckas. The importance of the family role in spiritual upbringing of thechild was stressed by V. Aramavičiūtė and E. Martišauskienė; and that ofmoral orientation in communication by M. Barkauskaitė and O. Tijūnelienė.

In the republics of the former Soviet Union folk pedagogy was analysed inthe aspect of how its ideas and experience in upbringing are reflected in folklore.

Folk pedagogy was studied by Lithuanian and foreign scientists. The ideasof Georgian upbringing in the context of folklore were analysed byA. Khintibidze (1951, 1967) and those of the Chuvash by G. Volkov (1958,1966, 1970, 1974, 1999). The ideas of mental and moral upbringing expressedin Azerbaijan fairy-tales and proverbs were analyzed by A. Gashimov (1957),in Ukraine folk pedagogy was studied by E. Gyavavko (1974),M. Stelmakhovich (1989), in Adyg-Cherkess by G. Shorov (1993, 1999) andin Belarus by A. Grymats and L. Varenetskaya (1996). The development ofpedagogical idea in Estonia was analysed by A. Elango (1979), and in Finlandby V. Ruoppila (1954) and L. Virtanen (1977). Latvian folklorist V. Grėblė(1970) studied children’s life and work in Latvian folk songs. Folk songs of

53

Lithuanian children and their educational function were studied byP. Jokimaitienė (1970).

Summing up the research of folk pedagogy of different nations, it canconcluded that two clear trends were formed: the folklore trend, analysingexperience and ideas, and the ethnographical-pedagogical trend revealing thereal practice of folk upbringing, habits and traditions.

Socialization of children and youth in the cultures of various peoples wasthoroughly studied by the Western scientists, such as F. Boas, M. Mead,M. Herskovits, B. Whiting, J. Whiting, P. Aries, N. Elias and others. In thiswork, studies of the East European and Western scientists are reviewed andconclusions are made on a different methodology used in such studies andtheir results.

The first to introduce the term of folk pedagogy into Lithuanian pedagogicalvocabulary in 1924 was J. Vabalas-Gudaitis, naming it ”historical pedagogy”.The education in a family was considered by him as an important factorensuring continuity of generations because “at all levels of culture the firststeps are made in a family” (J. Vabalas-Gudaitis, 1924, p. 423).

Lithuanian scientists analysed various problems of folk pedagogy, such asthe significance of riddles in upbringing of children by G. Gučienė (1968), theimportance of fairy-tales by M. Lazauskienė (1972), the method of stimulationand punishment by E. Adomavičienė (1981), the function of folk domesticeducation and child’s preparation for work by R. Vasiliauskas (1974), folkpedagogical ideas and experience in Žemaitė’s works by R. Vaivada (1994).

Riddles as a means of folk pedagogy and their use in upbringing of schoolchildren and pre-school children in kindergartens and at school were studiedby G. Gučienė. In riddles she saw the possibilities of mental and aestheticdevelopment, revealed the artistic value of riddles, their significance to thechild’s imagination and determined the criteria according to which riddlescould be chosen for children.

M. Lazauskienė analysed fairy-tales as a means for forming views andpersuasion in the process of the child’s moral upbringing at the end of the 19thcentury and the beginning of the 20th century. The research by G. Gučienėand M. Lazauskienė is important because they:

1) Formulated the aspects of fairy-tale and riddle research; analysed folkloreas the means of folk pedagogy; revealed the peasants’ view on children’supbringing and its importance in educational practice;

2) Analysed folklore as a live tradition, discussed its continuity, socialmeaning as well as historical and cultural conditions of its existence;

3) Proved the use of folklore in the theory and practice of education.

54

E. Adomavičienė analysed the view of social value on stimulation, physicaland moral punishments in the historiography of Lithuanian pedagogy and inpractice of folk upbringing. The author noted some cases of stimulation andpunishments in a historical family, revealed the way this experience ofupbringing is passed to later generations, the reasons of social and physicalpunishments and the harm of frequent use of punishments to the child’sindividuality.

Folk pedagogy as a single factor of the traditional society’s preparation forprofession, in the course of history, improved the factors and means of engagingthe young generation in work; this was analysed by R. Vasiliauskas.

In engaging the children in work, it was tried not only to achieve labour butalso social, moral, and aesthetic goals of education. The author proved that, intrying to gain experience in upbringing for long ages, the theory of labourupbringing was developed proving that diligence functions as a factor integratingdifferent psychological features such as mind, will, senses, outlook and views.

R. Vaivada analysed the way the children’s view on nature, work and manwas developed through calendar habits. He not only revealed the ideas of folkpedagogy and experience in Žemaite’s works, but also established and analysedthe periods of her pedagogical activity such as enlightening work in Užventis(1892-1893), secret teaching work in Graužikai (till 1905) and managementof Vilnius asylum (1914-1915)

Discussion of the studies of Lithuanian folk pedagogy has shown that theyare oriented to different partial problems: means of upbringing, methods andlabour upbringing. Since the researchers paid more attention to specificproblems, the child’s relation with the environment of upbringing in atraditional culture, his socialization and the institutions and methods oftraditional socialization were not discussed. Not analysed were such importantproblems of Lithuanian folk pedagogy as folk pedagogy as a social and historicalphenomenon, historically formed notions of man’s upbringing, i. e. man’sideal, child as an object and subject of education and the goals of upbringing.Though the factors of man’s upbringing such as nature, family, habits, traditions,religion and beliefs were analysed by some authors, but they did not analysethem as problems of folk pedagogy and did not reveal their functions. Namelythese factors of man’s upbringing as the most important factors of traditionalsocialization ensured passing of traditional values from generation togeneration.

So the significance of the analysed problem was determined by the socialneeds of upbringing for the young generation. Since there were no summarisingstudies of folk pedagogy, the results of which could be used to reveal the most

55

important pedagogical trends, we chose the research subject “Lithuanian folkpedagogy as a phenomenon of socialization of the young generation (at theend of the 19th century and at the beginning of the 20th century)”.

The object of research - Lithuanian folk pedagogy as a phenomenon ofsocialization of the young generation (in the 2nd half of the 19th century andat the beginning of the 20th century).

The aim of research – to reveal the influence of folk pedagogy on thechild’s socialization, the features of individual’s socialization in a traditionalculture and their significance to the pedagogical theory and practice.

Objectives of the research

1. To define the essence and purpose of the socialization of youth inLithuanian folk pedagogy.

2. To establish the historical and cultural conditions in the developmentof folk pedagogy and their influence on socialization of the youth.

3. To reveal the characteristic features of folk pedagogy and theirsignificance to the youth’s social culture.

4. To analyse the factors of folk upbringing and the effect of actors on theupbringing of youth.

5. To reveal the contents of upbringing and interrelations of its features inpractice of folk upbringing.

6. To analyse the principles, methods and means of folk pedagogy as asource of socialization.

The methodological basis of the research

The study of folk pedagogy is related with the social and cultural life of aspecific epoch. According to A. Maceina “the works of previous historians ofpedagogy were little fruitful because the majority of them researched like itwould not have any connections with social life. Here it used to be separatedfrom development of common spirit and disconnected from culture of thetime and space” (A. Maceina, 1936, p. 161).

As the empirical studies of folk pedagogy were not sufficient, it wasnecessary to develop a system of concepts in folk pedagogy, to formulate thegeneral problems of traditional upbringing, to single out and discuss the mostimportant principles and trends in upbringing and to create theoreticalsuppositions for systematising the empirical material. The logics in this workis based on the following premises: going from general to partial questions,traditional upbringing is analysed as a problem of man’s relation with culture,the peculiarity of ethnic environment is considered as an important feature ofpedagogical culture, the analysis of historical and pedagogical experience isbased on the principle of correspondence of the child’s upbringing to his age

56

and sex, the connection of different trends in the child’s upbringing isconsidered his socialisation.

The chronological limits of traditional pedagogical culture are wide: itsorigins date back to the primitive society, its further evolution continued inmedieval ages and during the period of national renaissance at the end of the19th century and at the beginning of the 20th century. Analysing thedevelopment of traditional pedagogical culture from the historical aspect wecan avoid narrowness and one-sidedness but because there are not many sourceswhere development of national upbringing is analysed until the beginning ofwriting, it is very difficult to understand the changes in folk upbringing fromthe early ages till now. On the other hand, in one work it is difficult to analysethe pedagogical heritage that was formed during different historical periods.For this reason the traditional (pagan and Christian) pedagogical culture willbe analysed only in a way where this analysis will help to reveal the features ofLithuanian folk pedagogy during the period of investigation (from the 2ndhalf of the 19th century until the middle of the 20th century).

Methods and organisation of research

During the research the following methods were applied:1) analysis of different folklore, ethnography and local lore sources as well as

synthesis and pedagogical interpretation of these sources;2) comparative historical analysis – comparing historical and pedagogical

facts;3) retrospective and genetic analysis to reveal the development of historical

and pedagogical processes, their changes, going from earlier to later forms;4) interviews with elder people: talks, questionnaires, reminiscences; to find

out the old methods for accumulation of the children’s social experienceduring the research we referred to: 1) ethnographical sources; 2) folkloresources; 3) archaeological sources; 4) historical sources (according tothese sources the conclusions about historical and social conditions ofchildren’s socialization were made), 5) travel description by travellerswho visited Lithuania during different historical periods; 6) memoirs; 7)works of Lithuanian writers.We also referred to the materials of ethnographic expeditions at the Institute

of Lithuanian Literature and Folklore, Ethnographical sector of LithuanianHistory Institute, M. Mažvydas library (Lithuanian section), Šiauliai “Aušra”historical and ethnographical museum, Manuscript section of VilniusUniversity Scientific library.

The most important stages of the research

1. In 1971 – 1974 we tried to establish the way children were educated

57

during labour in a traditional Lithuanian family, the way their diligencewas brought up; what methods were used to make children work andwhat the traditions of labour upbringing were. For this purpose thequestionnaire “Children’s labour upbringing in a Lithuanian peasantfamily (at the end of the 19th century – the beginning of the 20th century)”was prepared. Using this questionnaire 280 peasants from differentethnographical regions of Lithuania were interviewed: Easternhighlanders (107), Samogitians(79), Southern and Eastern Dzūkai(33&31), Suduvites (30).

2. In 1975 – 1985 trying to establish the moral purpose of labour and theway the schoolchildren’s diligence was infused at school and in a familyin changing conditions, 320 teenagers from different regions ofLithuania were interviewed using a questionnaire “Upbringing of theschoolchildren’s diligence”. We determined that not all the familiestook over the traditions of labour upbringing that were formed in thecourse of history and the view to children’s obligations andresponsibilities”. The results of the research (10 articles) were publishedin the magazines “Family”, “Soviet School”, “Soviet Woman”, “FamilyCalendar” and others.

3. In 1998, already in Independent Lithuania, a further study of elderlypeople was carried out. In Soviet times there were a lot of ideologicalrestrictions, prohibitions and primitive propagation of atheism thatimpeded inclusion of a question on religion, an important factor thatforms the child’s personality, in the questionnaires.

Religion and ethnic culture as two very close and complimenting eachother spheres of spiritual life were not investigated. To determine theimportance of religious upbringing in the child’s socialisation and the ties ofreligious and moral upbringing and to analyse family’s maturing habits, usinga newly prepared questionnaire” Lithuanian Folk Pedagogy”, we interviewed110 elderly people from different Lithuanian places. The collected materialsupplemented other data received from other sources and helped to establishthe importance of religious education in the child’s socialization.

Scientific novelty of the research

1. For the first time a systematic and complex study of youth socializationin Lithuanian folk pedagogy, its origins and development trends untilthe beginning of the 20th century was carried out.

2. Family’s life style and the child’s upbringing environment were analysed.On the basis of this environment a socialization system thatcorresponded to historical and cultural conditions functioned. It was

58

oriented to the child’s upbringing using folk pedagogy means.3. In the research of folk pedagogy a principle of integral analysis of

upbringing experience was applied for the first time. Analysis of folkupbringing practice was based on the following principles of the child’supbringing and integrity of the environment:

• Interdisciplinary cognition which enabled analysis of the experience inupbringing in the general context of culture;

• Socialisation - the child is treated as an integral personality interactingwith a traditional environment that influences his development;

• Unity of different directions in education - moral, religious, labour,aesthetic education - as general features of folk pedagogy;

• Relating of the studies by Lithuanian scientists P. Jokimaitienė,A. Gučienė, M. Lazauskienė, E. Adomavičienė, R. Vaivada,R. Vasiliauskas on the basis of integration ties;

• Relating of the modern theory and practice of upbringing with historicaldevelopment and past pedagogical heritage.

4. Significance of folk outlook in social, labour, moral and aestheticupbringing.

5. Methods for collection of knowledge and information in folk pedagogywere developed and applied.

6. Manuscript and printed materials and the unused ethnographic, folkloreand country study sources were selected and analysed. The materials ofthese sources were systematised and summarised.

7. The contribution of foreign scientists investigating the child’ssocialization in the ethnic culture of various peoples was established.

Practical significance of the research

The conclusions made by the author about the factors of the child’ssocialization in a traditional culture, the findings revealing the importance ofthe means of folk pedagogy to the child’s socialization and the educationpractice in a traditional family, the new propositions about folk pedagogy asan interdisciplinary cognition field are significant, because:

• They help us to avoid viewing the propositions of pedagogical theory asabsolute and a break with historical roots, traditions and life;

• The disclosed upbringing possibilities of the oldest habits, traditionallabour and the environment familiar to the child determine expediencyof their use; from the historical and pedagogical heritage, rejectingwhat is unimportant, the most rational, objective and valuable experiencewhich has been tested by the lasting education practice applicable in

59

the modern practice and theory has been shown.• This investigation will stimulate further study of the Lithuanian

pedagogical thought, it will help us to reveal the features of the oldupbringing, its democratisation and significance to the nation’s culture,and to trace the education practice not only of the peasants but also ofother layers of the society.

• The research data will provide a theoretical basis at pre-schoolinstitutions for developing upbringing programs, they will help tochoose the direction for upbringing of the ethnic culture and to usefolklore, habits and games in pedagogical processes.

• The research will stimulate the teachers and students to accumulatefolk pedagogy knowledge, to process the information received fromelder people, and, after its scientific analysis, to improve the theoreticaland scientific training of the teachers.

Theoretically grounded and defended propositions:

1. In independent democratic Lithuania, performing its educationalreform which is based on the national culture, good conditions arecreated for using the experience in upbringing acquired in the course ofhistory in the development of educology of the modern family and forimprovement of the national, social, moral and aesthetic education ofchildren and youth.

2. Lithuanian nation during its long history has created and passed fromgeneration to generation an effective system for non-institutionaleducation of children and teenagers that was embodied in Lithuanianfolk pedagogy.

3. The efficiency of folk education system for the child was determined byhis close relation with the environment and by basing this system onmoral principles.

4. The traditional culture, which was the parent’s labour life style, waspassed during socialization of the youth.

5. In the child’s socialisation labour and moral education trendsdominated.

6. The ideal of man’s upbringing, which was reflected in folklore,corresponded to the progress of moral education on the basis of whichtraditional morals were imprinted into the child’s conscience.

7. In centuries authoritative and priority methods of upbringing wereformed.

8. Modern upbringing cannot be understood without historicaldevelopment of the upbringing.

60

In this work we summarise the results of systematic research of severaldecades, that were published in the scientific articles both in Lithuania andabroad.

The most important results of this research were presented to teachers atscientific conferences on pedagogy and methodology, at parents meetings andseminars at Vilnius pedagogical university, and during the lectures of thecourse “Lithuanian folk pedagogy” ( delivered for 10 years). In the course ofcenturies Lithuanians have gained experience and many ideas of upbringing,which were presented for discussions at scientific conferences in Lithuaniaand abroad (“An individual’s socialisation and the family”, Vilnius, 1972;Republican conference “The improvement of domestic training, ” Kaunas,1980; “The humanism of folk pedagogy”, Moscow, 1991; “Comenius: Heritageand Man’s upbringing in the 21st century”, Prague, 1992; Republicanconference “Reform in Education and Teacher Training”, Vilnius; Republicanconference “J. H. Pestalozzi’s Pedagogical Ideas”, Vilnius; Internationalconference “The Social and Pedagogical Changes in Pre-school Education”,Klaipėda, 1999; 4th International Scientific Conference “The Change inUpbringing and Modern Pedagogical Technologies,” Vilnius, 2000; 11thSymposium on Lithuanian Science and Creative Work in the World, Vilnius,2000; 6th International Conference “Science and Quality of Life”, Vilnius,2001, 5th international scientific Russo-American conference on modernuniversity education, St. Petersburg, 2002.

The results of historic and theoretical research on children’s developmentwere summarised in “The Development of Pupils’ Diligence”(1983), as wellas in the publications “Talks about Domestic Training”(1985), “Fostering ofValues”(1992), “Lithuanian Folk Pedagogy as a Subject” (2001); more than70 papers have been published (a list of publications is presented at the end ofthe work).

61

CONTENTS AND A SHORT REVIEWINTRODUCTIONCHAPTER 1.THE CONCEPTION OF SOCIALIZATION OF THE

YOUNG GENERATION IN LITHUANIAN FOLK PEDAGOGY1. The socialization as background of the child’s education2. The aims and tasks of youth socialization in Lithuanian folk pedagogy3. Folk and social pedagogyCHAPTER 2. YOUTH SOCIALIZATION IN THE DEVELOPMENT

OF FOLK PEDAGOGY1. Historiography of Lithuanian folk pedagogy2. The origins of Lithuanian folk pedagogy3. The evolution of Lithuanian folk pedagogy in the 2nd half of the 19th

century – at the beginning of the 20th centuryCHAPTER 3. FEATURES OF FOLK PEDAGOGY AND

SOCIALIZATION1.Folk pedagogy as part of the Lithuanian traditional culture2.Interdisciplinary character of folk pedagogy2.1. Folk pedagogy and ethnography2.2. Folk pedagogy and folklore2.3. Folk pedagogy and folk philosophyCHAPTER 4. THE SOURCES AND ACTORS OF YOUTH

SOCIALIZATION3.1. The family as a factor of social education3.2. Rural community as a factor of children’s social education3.3. The role of religious community in social education3.4. Child’s community as a factor of education3.5. The conception of inborn and developed elements of social educationCHAPTER 5. THE CONTENT OF EDUCATION IN YOUTH

SOCIALIZATION1. The concept of the ideal2. The concept of the ideal of moral education3. The integrity of religious and moral education4. The integrity of moral and domestic education5. The interaction of aesthetic education with others aspects of educationCHAPTER 6. THE PRINCIPLES, METHODS AND MEANS IN

UPBRINGING OF SOCIAL VALUES1. The role of games in socialization2. The influence of work in socialization3. The means and methods of getting into habit of workingCONCLUSIONS

62

Publications of Dr. Romanas Vasiliauskas for habilitation in recognisedscience publications.

Chapter 1. “The conception of socialization of the young generation in

Lithuanian folk pedagogy” defines the concept of socialization, functions, effectof the ethnic environment on the individual, folk pedagogy as a trend ofsocialization, the aims and tasks of youth socialization and the relations of folkpedagogy and social pedagogy. The child’s socialization is discussed and hisintegration in the traditional society under the conditions of ethnic culture isbased using the means of folk pedagogy. In describing socialization in the traditionalLithuanian society the author relied on the works by W. Bascom, B. Betelheim,F. Elkin, R. Grigas, G. Handel, J. Vaitkevičius, G. Volkov and others.

In 2nd half of the 19th century and at the beginning of the 20th century theactivity of Lithuanian educational institutions was weak, therefore, a child wasbeing brought up in the society where it was tried to: 1) prepare him forfatherhood and activity, 2) bring him up as a personality, 3) introduce himinto the society’s cultural life. The aims of the child’s socialization were notdefined directly, but they were reflected in folklore: fairy tales and songs.Folklore sources show that as the aims of socialization Lithuanians considereda perfect man’s upbringing based on physical, mental, social, moral andaesthetic views. In the work we analyse the attitude to the tasks of a perfectman’s upbringing formed in Lithuanian folk pedagogy.

In the analysis of the upbringing effect related with the environment threeaspects of the socialization study are noted, namely sociologic, psychologicaland pedagogic, two main types of the environment: spontaneous and expedient.Folk pedagogy affected the socialization of youth via the ethnic environment,which determined the character of upbringing. Socialization in the folkpedagogy is treated in two aspects: in the wider sense as the individual’sinteraction with the whole complex of ethnic conditions and in the narrowersense as an expedient process of upbringing.

The complicated problems of man’s socialization may be solved by thefolk pedagogy only by taking into account the ideas and data of other fields ofscience, first of all those of social pedagogy. These two spheres of cognitionare related by the common problems, namely continuity of generations andman’s upbringing. Analysing the relations of the folk pedagogy and socialpedagogy, orientation of the latter to man’s preparation for social life isemphasised. While social pedagogy is oriented to the investigation of theinfluence of social conditions on man, the folk pedagogy is oriented to theethnic environment and close ties of youth with the experience of real life inthe ethnic environment.

63

The development of youth’s social experience in folk pedagogy wasdetermined by its belonging to the ethnic group of people with its entire ethniccultural environment. Youth could be introduced into the society only in theinteraction with the ethnic environment if its requirements were met. Therequirements of social environment dominated in the upbringing, therefore,the aims of social and ethnic upbringing coincided in many cases and itsresults were noted at the level of behaviour, experience and outlook.

Folk pedagogy and social pedagogy are closely related by socialization inchildhood. Folk pedagogy is based on the theoretical provisions of socialpedagogy, which show how man matures in the society, what the stages ofman’s socialization are and what its styles, factors and mechanisms are. Insocial pedagogy there are many mechanisms of socialization, namelyinstitutional, stylised, interpersonal, identification, empathy, etc. Folk pedagogyis oriented to the mechanism of socialization peculiar to it, i.e. habits, traditions,rituals, customs, etc; more attention is paid to the ethnic condition of cultureand to the role of socialization traditions, customs and beliefs. Man’ssocialization based on traditions, according to which man takes over the normsof behaviour, outlook and experience from his close environment, helps todetermine his relation with the past and to imprint the past heritage in hismind. The influence of the factors related with the past and present environmenton man is not quite clear and sufficiently investigated.

Chapter 2. “Youth socialization in the development of folk pedagogy”

deals with the effect of historic, social and cultural conditions on the socialadaptation of youth. The origins of folk pedagogy and trends in its developmentduring the 2nd half of the 19th century and at the beginning of the 20th centuryare shown. The historiographic aspect of folk pedagogy, namely the manuscripts,publications and studies, is discussed in this chapter.

The origins of folk pedagogy are traced from material and spiritual cultureand archaeology which was studied by R. Volkaitė – Kulikauskienė,M. Gumbutienė and L. Vaitkunskienė. Folklore was an encyclopaedia of folkknowledge and experience until writing was introduced. Lithuanian folkloreas a phenomenon of the people’s art was studied by K. Aleksynas, J. Balys,V. Bagdonavičius, A. Greimas, K. Grigas, P. Jokimaitienė, B. Karbelytė,N. Laurinkienė, V. Misevičienė, D. Sauka, L. Sauka, S. Skrodenis, B. Stundžienė,N. Vėlius and others.

Study of archaeological, folklore and ethnographic sources enables us toreveal the development of folk pedagogy. Its characteristic feature was thechild’s preparation for life through activity and his drawing into workcorresponding to the level of the society’s development (hunting, fishing, cattle-

64

breeding, handicraft), influence of social progress on the maturity of childrenand their national consciousness, accumulation of experience in upbringingby observation and imitation as well as passing of the norms of behaviour andcustoms through tradition. Social adaptation of youth in a traditional socialstructure of the society was slow. It was achieved by getting familiar with theenvironment and complying with the system of requirements and beliefs setby the adults. Though the concept of socialization is not used in historic,ethnographic and folklore sources, introduction of the youth into culture isregarded as an important task in folk pedagogy.

The influences determined by the environment always reached the childthrough his family, which in folk pedagogy performed the functions relatedwith transfer of culture, continuity of generation and man’s upbringing. Family’straditions and its life style stimulated the children to keep habits, norms andprohibitions, to obey the elder and respect them. The older generation passedto the younger one the system of views on nature, higher beings, other peopleand themselves.

In this work attention was focused on relationships between the oldLithuanian outlook, i. e. pagan outlook, and folk pedagogy because accordingto A. Maceina “history of pedagogy cannot pass by the influence of outlook onupbringing because in such a case it would overlook the main factor thatupbringing defines” (A. Maceina, 1936, p. 5).

Old Lithuanian outlook and religion reflected in mythology embraced thewhole spiritual culture. A man of pagan outlook spiritualised the outer world,he imagined that everything in nature such as celestial bodies, fire, earth andtrees are alive, go from one form into another, supernatural beings getincarnated in other beings, a dead person does not disappear but gains anotherform - goes to live into a tree, plant, animal, bird or new-born. In this workbeliefs and cults of the earth, fire, water and trees as well as their social upbringingfunctions are analysed. A man, spiritualising the nature, studied it, tried toknow it, learned to think in contrary categories, distinguishing good from evil,improved morally, learned to respect everything what was around. OldLithuanian outlook, habits and family’s traditions had a profound effect onfolk pedagogy because it was the basis for man’s further upbringing.

In 2nd half of the 19th century folk pedagogy was influenced by specificsocial and cultural conditions. At that time Lithuanian education sufferedfrom the negative influence of czarist policy: a ban on Lithuanian print usingLatin alphabet (1864-1904) and on secret schools, persecution of bookspreaders, and contempt for the Lithuanian language. Lithuanian parishelementary schools after the uprising of 1863 were closed and the schools

65

opened by the czarist government were not institutions of education but thoseof Russification. According to M. Lukšienė, a net of secret schools was anintermediate derivative “between home teaching and general school”. Theauthor emphasised their unique role in the history of pedagogy because theybrought up the nation’s patriotic feeling and its experience, youth’s solidaritywith the boycott declared by the nation against repressions” (M. Lukšienė,1997, p.8).

In 2nd half of the 19th century and at the beginning of the 20th centurysocial and cultural life had a profound effect on people’s national consciousness,establishing Lithuanian school, traditional upbringing in a family and on theirinteraction. Ethnic culture and folk pedagogy were still existing as one system,elder peasants still kept in their memory the features of folk pedagogy of thatepoch and passed them to the younger generation.

The role in taking over and preserving the experience in folk upbringingformed over centuries played by L. Jucevičius, S. Daukantas, J. Pabrėža.S. Daukantas and M. Valančius was significant and their works had a greateffect on further development of folk wisdom. The works of S. Daukantas andM. Valančius and their enlightening activity were analysed from variousaspects: historical and cultural by V. Merkys, folklore by K. Grigas and man’supbringing by M. Lukšienė and M. Karčiauskienė.

From the point of folk pedagogy the most important thing in S. Daukantas’sheritage is the Lithuanian family and its traditions, as well as verbal creation asa source and means of pedagogical wisdom, the most important spheres ofupbringing (physical, hardening, morals, training to work). Man’s upbringingas part of the nations history was described consistently by S. Daukantas in hiswork: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (1822) and “Būdas senovės lietuvių,kalnėnų ir žemaičių” (1845). According to S. Daukantas, in upbringing achild in the family, of great importance is traditional work atmosphere, farmworks, rue garden, horse’s cult, rural community closely knitted byneighbourhood relations where experience and life’s wisdom are passed. Theauthor raised such means of folk pedagogy as native language, habits, folklorewisdom. His pedagogical thought is widely reflected in his folklore works(Pasakos “masių”, 1835; “Abėcėlė”, 1842; “Pasakos Fedro”, 1846; “Dainosžemaičių”, 1846) where the author emphasised the cognitive significance offolklore in upbringing. He adapted it to children, taking into considerationtheir age. In “Abėcėlė” tales little children are taught to live in unity and tokeep to folk norms of behaviour.

M. Valančius like S. Daukantas exalted the native language and emphasisedthe people’s determination to write in the folk language and the efforts in

66

collecting folklore (“Patarlės žemaičių”, 1867) which could be a means toimprint religion and moral in the young generation. For centuries the childrenwere encouraged to get attached to the land and living place and they wereprepared to do agricultural jobs. Absence of a possibility to travel and takeover the experience of people who lived further hindered the development ofchildren’s upbringing.

M. Valančius encouraged the young generation to learn new trades becausethey add a new direction to the traditional upbringing and widen its content. Inhis works the most important thing is experience in traditional upbringing,respect to older people and keeping traditional moral norms. M. Valančiusideas are closely related with ideas of folk pedagogy. His short works, especially„Vaikų knygelė”, from the point of its narration is very close to a fairy talewhere evil and goodness are opposed. The author wisely used prohibitions asmeans of folk pedagogy and attached significance to them using examplesfrom life.

Thus, M. Valančius did not look for education ideas in other countries. Asa basis of these ideas he considered folk’s wisdom and experience, i. e.everything that was most valuable taken from the past. M. Valančius emphasisedpedagogical wisdom and experience, taking into consideration the needs ofthe 19th century people. He formulated lots of ideas of folk pedagogy: regardingChristian moral as the basis of children’s moral upbringing, he infused respectin children to the environment, as the most important actors in upbringing heconsidered parents, especially mother, and examples, habits and traditions asimportant means of education. Even though M. Valančius did not use the term“folk pedagogy” we can definitely call him the initiator of Lithuanian folkpedagogy.

In 2nd half of the 19th century, when printed word started spreading, morepublications, dedicated to family, appeared and more attention was paid tofolklore that was collected and published by J. Basanavičius, M. Grigonis,P. Vileišis, K.Grinius, J. Tumas-Vaižgantas, J. Jablonskis and others. InLithuanian periodicals (“Aušra”, “Varpas”, “Mokykla”) articles on children’seducation were published.

The experience in traditional upbringing and ideas accumulated overcenturies were spread not by verbal tradition but by printed word. As a resultof interaction between folk pedagogy and secret schools, pedagogical wisdomwas accumulated in folklore and it was included into Lithuanian school booksand became the society’s object of interest. Because of social and culturalchanges relations in the family became more democratic, some beliefs andverbal tradition went from the adult world to children.

67

In 2nd half of the 19th century and at the beginning of the 20th century folkpedagogy still existed as a very important factor of man’s upbringing. It retainedquite a lot of traits which were common to the pagan pedagogical culture andunder the influence of the conditions specific to the time (participation of thesociety in the liberation movement, pedagogical society’s orientation to nationalschool, democratic tendencies in family relationship) it changed its previouspurpose and helped to create the basis of a new school.

Chapter 3. “Features of Lithuanian folk pedagogy and socialization”

deals with the place and role of folk pedagogy in the traditional culture, therelationships between culture and socialization as well as growing of thechildren and young people into culture on the basis of interdisciplinaryknowledge and facts.

Folk pedagogy is described as an integral part of culture. Folk pedagogy isclosely related with folk culture, which was analysed from an ethnographicaspect by B. Buračas, P. Dundulienė, J. Kudirka, I. Merkienė, V. Milius,R. Paukštytė, R. Račiūnaitė. Ž. Šaknys and A. Vyšniauskaitė, and from ahistorical and cultural angle by E. Aleksandravičius, V. Berenis, I. Čepienė,E. Gudavičius, S. Yla, A. Kulakauskas, I. Lukšaitė, V. Merkys, A. Tyla andR. Vėbra. In its historical evolution folk culture developed as the whole ofmaterial and spiritual values, various spheres of life were reflected in itsstructure.

Fig. 1 Structure of folk culture

68

The most important features of folk pedagogy as an integral sphere of folkculture are folk outlook and attitude. Folk culture and traditional educationwere always interacting in the course of history, a bond was set between a childand an adult via culture and a child contemplated by cultural images. Folk,bringing children into traditions, ensured continuity of generations. Thetradition which ensures transfer of the norms of behaviour, customs, beliefsand rituals was a culture-guarding factor, consequently, throughout thecenturies a child was encouraged to keep to cultural traditions.

Folk pedagogy by fostering the folk culture (the native language, folklore,customs, traditions and beliefs) developed the basis for the youth’s social lifeand helped it to find its place in the culture. Contrary to scientific pedagogy,folk pedagogy does not have a logical and strict system of concepts. Folkpedagogy is a historically formed whole of pedagogical knowledge, views, ideas,experience and ideals in a nation on the basis of material and spiritual culture,which is oriented to a continuity of traditional values and closely related witheducational practice.

The object of Lithuanian folk pedagogy is man’s education in culture, itssubject is individuality and regularities of folk education. The notion folkeducation is very close to the notion folk pedagogy. Folk education is the mostgeneral category of folk pedagogy, expressing the natural perfection of allpeople in the context of family life in the nation and reflecting itself in thenation’s culture (via folklore, customs and traditions).

The experience and wisdom of folk education formed in an integral lifecontext, which can be reproduced by an interdisciplinary cognition, as“interdisciplinary knowledge and conception of methodological research is akey to the organic history of a culture” (V. Berenis, 1995, p. 27). In this workthe principle of interdisciplinary cognition is applied from an aspect of closelyrelated sciences, i. e. ethnography, folklore, sociology and folk outlook(philosophy), in the study of traditional education and the child’s world. Theinterdisciplinary knowledge enabled us to disclose the interaction of youthand folk culture and its influence on socialization.

Chapter 4. “The sources and actors of youth socialization” deals withfactors of youth’s socialization, such as family, rural and religious community,and communication as social upbringing and conception of innate and acquiredelements in social upbringing. The family is considered as a primary group ofpeople and as a direct socializer of the youth. The Chapter reveals differentiatedroles of the parents, the significance of their authority to upbringing and roleof the school under conditions of reactionary policy in education pursued byczarist Russia.

69

The child’s socialization in society was influenced by various factors. Fromthe figure one can see that it existed in traditional institutions.

Family

Contempo-raries

Ruralcommunity

School(secret,

elementary)

Religiouscommunity

Childupbringing

Fig.2. Factors of socialization

School was considered as one of the most important factors of socialisationbut at that time few children could learn at schools. M. Karčiauskienė’s studiesshow that the number of children attending elementary schools was rising veryslowly (M. Karčiauskienė, 1989, p. 29-30). As school did not perform the roleof socialization adequately, it was performed by a family. In a family as themost important institution of socialisation, big upbringing potential wasconcentrated and it is analysed in the work. Family as a primary group ofpeople influenced the child’s biosocial development. The interaction betweena child and the environment that influenced him can be shown as a righttriangle.

Child

Family Rural community

Fig.3. The child’s integration in the family and rural community

70

In the 19th century the Lithuanian family existed as the most importanteducation institution. At the top of its hierarchy was a father as the home’shead and authority. A wife took care of her husband’s and children’s physicaland emotional well-being and this was her most important source ofsatisfaction. Socialization of every new generation was influenced not only byone of its functions but also by different activity forms and obligationsdetermined by the family’s aims in life: mode of life – “living” (to raise cropsand animals, to provide food, clothing and dwelling for the children and familymembers), religion (to keep the decalogue, imprint religious norms, to celebratereligious holidays), culture (to keep to the traditions, habits, to take part inrituals, ceremonies) and social activity (to socialise with family members,neighbours, to take part in the activities of the parish and rural community).Between the process of upbringing and family’s life there was no strict boundary.In the family’s life the most important was farm activity and its results becausefirst of all family was an institution of production and consumption. A child ina family imitated the behaviour of his/her parents and elder family members,followed their example, learned to perform social roles according to his sexand took over traditional society’s norms of behaviour.

The child’s development in socialisation was affected by his nature. In thefolk’s opinion, the child’s inborn elements were a context of socialization inwhich they were influenced by environment and upbringing. Folklore andethnography sources show that in Lithuanian folk pedagogy a differentiatedview was formed on the factors of the child’s development such as nature,environment and upbringing. Taking into consideration the view on perfectionof the child’s nature and on possibilities of upbringing formed by Lithuanianfolk pedagogy, the parents could educate him more effectively and help toachieve better results in socialisation Great significance was attached toupbringing the purpose of which was to adjust the effects of environment in theright direction.

The child’s socialization and its results depended not only on the family’sconditions but also on the way the child became involved into the life of therural, religious and children’s communities. Rural community as a collectiveof united people influenced the child directly and indirectly: through it thechild became involved into the customs and traditions, learned to controlhimself and aimed at a model of exemplary behaviour of the communitymembers. Religious community took care of the child’s spiritual upbringing,guided him to the faith and encouraged to comply with the requirements ofmoral education conditioned by the faith. From early days the child’ssocialisation was influenced by his contemporaries. The elder educating the

71

younger strengthened their own sense of responsibility and duty.In the folk’s wisdom advantages of a big family are revealed: the more

children in a family, the more varied and intensive mutual interaction of itsmembers and it was more cheerful to live in a family in which good mutualrelationships developed and a sense of duty and responsibility strengthened.The children’s community was united: its members sharing mutual interestsplayed with each other naturally and communicated as equal with equal,therefore, they learned much from each other. The educational force of thechildren’s community manifested itself in collectivism: the children of a bigfamily brought up in themselves the feelings of sympathy, unity and friendliness.Children’s community was as a primary model of upbringing that preparedthem for life according to the traditional requirements of collectivecommunication.

Chapter 5. “The content of upbringing in youth socialization” deals withthe importance of moral upbringing in socialization, the content of moralideal in folk pedagogy and its relations with practice of upbringing as well asthe unity of religious, moral, labour and aesthetic upbringing.

Morals in Lithuanian national pedagogy formed as the whole ofrequirements, defining the norms and rules of human behaviour and regulatingthe relationship among people, i. e. as the system of correcting humanbehaviour. The basis of morals was an ethnic problem: how, according topeople’s point of view, a person should behave in various life situations. Folkpedagogy solved this problem by developing morals in children and youngpeople and by forming their attitude to good and evil.

The child’s moral education performed an important role in his or hersocialisation, because:

• moral education of a child in the course of history guaranteed that hisor her socialisation would take place according to the norms, valuesand ideals of people; morals as the basis of the person’s spiritual lifeexpressed his or her most important values and taught him or her todistinguish good from evil;

• the child realised the requirements and norms, that possessed the powerof unwritten law and regulated relationships among the people indifferent spheres of life (in private life, various activities and family);

• the child learned to keep to the rules of behaviour by playing with otherchildren, dividing some work tasks among themselves and bycommunicating with one another;

• traditions and customs oriented the child towards morals as the basis of

72

life, taught him or her to respect people, expressed the point of view andbeliefs, that became stronger in performing habitual, regular actions;

• the child, relying on constantly repeated stereotypical situations, coulddecide what he or she was allowed to do and what he or she should notdo, so they developed moral qualities naturally;

• the child understood morals not only as the relationship with someother person and himself or herself, but also as relationship with society,religion and nation;

• objectives and content of moral education were reflected in the imagesof an ideal person and upbringing was based on ideas, expressingperfection, that is why the ideal was not an invention, but a guide set bymind and restored by imagination.

By analysing the ideal, we seek not to answer the question what kind ofperson he or she was, but what kind of man he or she could or should be, andwhat images of a perfect personality were formed in a person’s mind. Ideal asthe person’s final objective shows his or her striving for spiritual good in thecourse of history. Ideal as a factor of the progress of society and the person’sdevelopment was analysed by S. Šalkauskis, A. Maceina S. DzenuškaitėA. Girnius, A. Vaišvila, J. Sarcevičienė, V. Zinchenko and G. Kornetov.S. Dzenuškaitė revealed teenagers’ moral ideal, its structure, functions andimportance to a personality. These and other problems of upbringing werediscussed by B. Bitinas and L Jovaiša. N. Vėlius, A. Vyšniauskaitė and othersshowed how the problems of a person’s development were reflected inLithuanian customs and mythology.

S. Šalkauskis and A. Maceina related the significance of an ideal and itsfunctions with a person’s philosophy of life, which as the essence and purposeof the world’s perception defines the objective of upbringing. Among the fourfactors forming the personality, namely nature, educator’s personality,upbringing values and upbringing ideal, S. Šalkauskis regarded the latter asthe most important, because ,,upbringing ideal has the forming importance onother functional aspects of upbringing, i. e. on raising, patronage, educationand bringing up”(S. Šalkauskis, p.314).

In Lithuanian folk pedagogy the ideal is treated as a whole of images aboutthe aims of folk upbringing. The aim in its turn concentrates and expresses onetrend in upbringing. The ideal is a more universal and wider aspect reflectingthe most common task in formation of the personality. In folk pedagogy as themoral ideal was considered a specific person having the highest moral ideal.There are three trends in man’s perfection: Christian humaneness based onlove of one’s neighbour, system of images on perfect performance of social

73

roles and development of personality’s qualities. These trends influence,compliment and expand each other.

A Christian ideal corresponded to such a person whose behaviour wasbased on the decalogue, love to people and whose soul was related with ahigher reality, but in his works and behaviour he was a normal human beingwho was sowing the seeds of good in the soil.

Man’s goodness is one of the most important qualities of a man. In folkimages goodness was related with attention, sensitivity, compassion for otherpeople and good intentions. A good man was a person who had a kind heart, isgood not only to himself, but also to others, he is full of spiritual generosity,friendly feelings, sympathy for the members of his family, neighbours, weakerpeople and modest. A good man is one who gives everything the best to a guestand when a misfortune comes he is the first to help. Lithuanians alwaysconsidered goodness as man’s highest virtue and this is reflected in proverbs,tales and songs. In the work goodness is analysed as one of the most importantqualities of personages in Lithuanian fairy tales.

Justice and honesty are the qualities of a good man. In the people’s view, arighteous man follows the rules of behaviour, keeps his/her word, and isobjective in assessing other men’s efforts and achievements. As folk proverbsand maxims reveal, justice, as the supreme imperative of behaviour, was veryimportant to the countryman. Teaching how to distinguish between the truthand a lie and follow justice was a very important aim of upbringing andeducating the younger generation. To live righteously means to find anagreement between one’s personal and other people’s actions, to follow theTen Commandments, to say the truth and live by one’s own labour.

In a number of folk fairy tales the idea that people have to be good to eachother, to feel compassion and help each other is emphasised, as humaneness isinseparable from goodness.

As the folk fairy tales about animals reveal, animals, like people, are goodand bad. Every animal embodies a definite feature: the hare goodness andcowardliness, the fox – cleverness and resourcefulness, the wolf – stupidityand rapacity, the cat – faithfulness. Many ideal traits are embodied in the hare,the ant, the cat, the hedgehog, etc. The relations among animals are based onthe principle of justice. In folk fairy tales the good willing, honest, kind heartedand industrious personages – ants, bees, etc., - are always sympathetic. In aLithuanian’s world-outlook bees have always been the symbol of holiness,solidarity, diligence and high morality. In folk ethics the bee is highly respected,because it is holy and it brings prosperity to man: honey gives strength andhealth; bee wax is used for making candles lit at the most solemn moments –

74

baptism and funeral. People also believed that the candle flame couldpredetermine a girl’s fate. The bee embodies the following features:

Diligence, because it works from early morning till late at night;Honesty, because it seeks and achieves results by its efforts and will;Unity, because in its behaviour and way of life a bee family resembles a

human family the members of which are unanimous in their aims and helpeach other.

Great spiritual strength and possibilities are inherent in the solidarity offamily members.

Politeness and human value: In the course of centuries the Lithuanianetiquette was orientated towards the worthiness and perfection of anotherperson. To people’s mind, human value lay in his/her nature. The view of manas God’s creation who has an inborn value predetermined the moral imperativeto treat another person according to definite principles and rules. Respect forman ensued from the belief that from the moral viewpoint every man wasworthy because he/she was humane, aspired to good and a definite meaning oflife by comprehending his/her interdependence, and accumulated experiencetransmitted to the younger generation. The principles of folk etiquette ensuingfrom people’s experience and fixed in proverbs were more influential than anyother juridical institutions. Respect meant comparing another man to oneself(“Do onto another what you would like to be done onto you”) and equallyevaluating one’s own and another’s behaviour and rights. Thus man’s moralrelation with the world was based on faith. Politeness, as the essence of thatfaith, revealed a humanistic attitude towards another man and environment.

In the view of the Lithuanian people, a perfect man is tactful, attentive andtolerant to another person whose experience, world outlook, age, sex, andsocial status are different.

Folk pedagogy was orientated towards this ideal. The moral ideal in folkpedagogy predetermined practical education. In this thesis moral education isviewed as closely related with religious and labour education. Following themoral ideal a people’s teacher sought to foresee to what kind of moral life andsocial orientation and how a child should be brought up. In the course ofcenturies the ideal was tested through work and high morality. The fact that apeople’s teacher had created a system of principles and rules and, to illustratethe ideal, in concrete situations used proverbs and maxims, figurativeexpressions, fairy tale personages, work and customs, was an important factorof socialization. The analysis of that factor helps to reveal the integrity of theideal aims and educational practice.

In this dissertation the interdependence of religious, moral, aesthetic and

75

labour education and their importance to youth socialization are analysed.Moral and religious upbringing of a child supplemented each other and thusenhanced each other’s possibilities. Moral upbringing was based on faith; thechildren’s inner voice – their conscience – was stimulated; that regulated theirbehaviour and relations with other people and gave an incentive to resist evil,to look for ways out of definite situations and to behave properly. Moral andreligious upbringing was integral and aimed at a child’s love of justice andgood. Moral education, as the basis of socialization, embraced different aspectsof man’s upbringing and was closely related to various spheres of education,among them labour education.

The main aim of labour education was always diligence, which in thisthesis is viewed as an important condition of socialization. The unity of moraland labour education was manifest not only in work but also in rituals, customsand traditions. The traditional customs and rituals were norms and standardsof behaviour. In this respect customs might be treated as an ethnopedagogicalmethod, by which, if applied, the aims of social, moral, labour and aestheticupbringing could be achieved. “Customs”, according to J. Kudirka, “are asystem of aesthetic and moral norms formed by many generations” (J. Kudirka,1989, p. 16).

Beside moral, religious and labour education, in folk educational practiceaesthetic upbringing is very important too. The link between aesthetic andlabour upbringing was an important condition for socialization. To people’smind, beauty in work was not a minor requirement because a beautifully donework was valuable from the aesthetic and moral viewpoints.

The ties of aesthetic and moral education were close in different activities.The results of investigations revealed that it mattered not only what one wasdoing, but also how one was doing, behaving and thinking.

By habituating children to work and taking care of fauna and flora theprinciple of the unity between aesthetic and labour education was observed.Children trained themselves aesthetically while working as shepherds andmaking musical instruments, playing and singing.

The link among aesthetic, religious and moral upbringing was reflected inhuman relations and behaviour. As folklore sources revealed, folk pedagogyorientated children towards religious experiences and the inner beautyexpressed by human behaviour. Morality was an important criterion of beauty,as „beauty without morals is like an odourless flower”; or „beautiful in face,but ugly in deeds”; or „a beautifully ornated body which is deprived of thebeautiful soul is like a soap bubble”.

All human behaviour, the „bodily labour” – the manner of speaking,

76

movements, gait, gestures, mimicry, table manners, and behaviour in church –was assessed from the aesthetic point of view. This assessment stimulated in achild his/her inner culture and proper behaviour. Folklore played an importantrole in aesthetic, moral, religious and labour upbringing. Lullabies awakeneda baby’s aesthetic feelings, which impersonated the beauty of the surroundingworld, joyfulness, optimism and the unity of melody, rhythm and movement.

In this thesis children’s upbringing by means of folk fairy tales and songs isanalysed. In summing up it can be stated that aesthetic education was animportant aspect of socialization; it formed the spiritual world of young adultsas an integral whole. Aesthetic, moral, religious and labour upbringingfunctioned as integral parts in a child’s social maturing.

Chapter 6. “The principles, methods and means in upbringing of social

values” deals with the principles of folk pedagogy, the requirements set forthe content, methods and means of education, playing, work and habituatingto work.

In the course of history, with regard to the requirements of differentepochs, the elementary norms and principles of traditional upbringing wereformed: humanism, closeness to nature, realism, activity, continuity oftraditions and national character, etc. In the thesis the content of theseprinciples and their value are analysed.

Various methods and means were applied to the child’s socialisation thatwas influenced by the factors of folk pedagogy. The most important of themwere games and work, therefore, they are analysed more thoroughly.

The child’s needs for activity were satisfied most of all by games andwork that were the basis of socialisation. Games performed educational,amusement and recreational functions. Communication using games helpedthe child to integrate into society, to prepare for performing social roles andto understand the purpose of work. Lithuanian folk pedagogy always attachedsignificance to the integration of games and work.

The materials and means for games were provided from the family’snatural environment that a child realised in a way he imagined it. Throughthe symbolic of games the child identified himself with birds, animals andpeople of various professions. The attention of folk pedagogy to games isseen from their variety. According to the use of toys, games of those types aredistinguished: 1) games with dolls, 2) games with means of transport 3)games with sounds 4) role-play games, 5) active games.

The children playing games discovered various things, theircharacteristics, such as weight, form, colour, height and understood theirpurpose.

77

Attentiveness, honesty, patience, endurance and other qualities, formedduring games, later helped in work. Games like other means of folk pedagogy(folklore, habits, traditions) were the primary stage of social training. Theyperformed various functions of upbringing from elementary knowledge oftheir body to upbringing of behaviour, habits and preparation to performvarious social roles. The higher stage in the child’s socialization is relatedwith work as the most important form of activity.

Labour in Lithuanian folk pedagogy was considered as the child’s mostimportant social maturity criterion: the level of socialization was judged bythe job corresponding to the child’s age. By the effect of labour on socialisationits three periods are distinguished:

1. Age period from 4 to 6-7 years, also called as the growing period,because much attention is paid to the child’s physical maturity, learning ofhis native language, gaining some very elementary knowledge about theenvironment and basics of social experience (acquisition of elementarylabour, hygiene, etiquette and communication habits). In historiographicalsources childhood is often called as herdsboy’s and herdsgirl’s age period.

2. Age period from 8 to 13-14 years: an active man’s involvement intoactivity, performance of more difficult jobs, being a shepherd, integrationinto the environment, co-operation with contemporaries and adults. An 8-11 year old person is called a shepherd, 11-13 year old a good shepherd (ES378-37, 79). In Kupiškis region boys till 10 years old were called “zėkiai”,girls were called “mergiūkštės” (ES 378-99).

3. Age period from 15 to 18-20 years: passing from half-boy’s or half-girl’s life into adults life. For a person of this age social responsibility,independent activity and social maturity are characteristic. S. Daukantas in“Lietuvių būdas” describing this age period used a term “half child”(pusvaikis). “Not only the elder (bigger but also half children) were quickand active” (S. Daukantas, 1955, p. 187).

From 4 till 6-7 years children together with adults learned to do auxiliaryhome works (to pass, bring various things, to sweep rooms and help to feedanimals). The child’s responsibility was to help the elder, especiallygrandparents, to look after themselves. Parents did not help their child, wherehe could manage himself without their help.

One of the activities of such children as shepherds was conditioned by asocial need to adapt to the geographic conditions, dealing with nature and ahabit school. In 2nd half of the 19th century, when cattle – breeding startedto develop faster, not only the children of pour but also rich peasants wereshepherds.

78

As seen from Fig. 4, the majority of children started to be shepherds from7 – 8 years (26,1 %), therefore, these years can be considered as the startingpoint of being a shepherd. Every child pastured cattle for about 4 years. As themajority of children started to pasture cattle from 7 – 8 years and continueddoing it for about 4 years, we can say that children pastured cattle being 7 – 13years old. Pasturing cattle in early childhood influenced their early socialisation.Survey’s data show that poor peasants’ children started to pasture cattle earlierthan those of the rich ones.

Thus, 4 – 7 year old children starting to work gained knowledge, acquiredelementary work habits, accumulated social experience, learned to help eachother and adapted in the environment, i. e. they socialised by taking over theelements of their traditional culture.

The period from 8 to 13 years was a period of the child’s more intensivesocialization at a higher level when from self – service auxiliary jobs he passedto more difficult activities (cattle – breeding, agriculture, gardening, bee –keeping). For a child of this age higher requirements were set. The child whoearlier was in care of the elder now took care of the younger and passed fromthe sphere of his mother’s influence to that of his both parents. The boy’sseparation from mother and learning to think and act like father was the end ofhis tutelage and the beginning of his more strict upbringing according to hissex. In Lithuanian folk pedagogy 8 – 13 year old children’s socialisation

2,86%

26,07%

18,93%

7,14%

���

���

������

������

������

������

������

���������

��������

������

���

����������������������4,64%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

5-6 y. 7-8 y. 9-10 y. 11-12 y.

���13-14 y.

Fig. 4. The beginning of being a shepherd

79

according to sex was always of great importance. Education according to sex,elements of which can be found in games, was continued: girls were orientedinto home life, its aesthetic aspect and doing women’s most important jobs(spinning, weaving, house keeping chores, washing, bread baking), boys wereoriented into men’s jobs (taking care of the horses, harrowing, ploughing, haymaking, corn reaping).

All jobs of pasturing cattle can be divided into three groups: 1) makingfarm tools, working tools (e.g. baskets and brooms), 2) works related with thechild’s favourite sphere (carving from wood, making musical instruments,embroidering, sash weaving, 3) amusement activities and games.

As seen from Fig. 5, shepherds alternated compulsory activity with fun.The activities that were chosen at their own will dominated, so childrensocialised according to their bent. During this period of socialisation theygained such social experience which enabled them to pass to the period of fullmaturity.

19,6423,93

8,21 9,64

31,07 31,0727,5

19,6415,36

20

12,86 12,14

45,3548,92

4550 47,5

8,21

4,28

3,93

1,07

2,86

1,07

0,36 1,78

2,5

511,78

2,86

0

10

20

30

40

50

60

Mak

ing

broom

s, birc

h-rods

Wea

ving

bask

ets,

bags

Mak

ing

bast s

hoes

Bar

king

basts

Mak

ing

music

al in

stru

men

ts

Twistin

g wip

s

Twinin

g wre

aths

Mak

ing

bows, ar

rows

Em

broic

hring

Knitt

ing

Sash w

eavi

ng

Book

read

ing

Gat

herin

g nuts

Gat

herin

g be

rrie

s

Gat

herin

g m

ushro

oms

Singi

ng

Gam

es

Oth

er a

ctiv

ities

By parents' order

Independently

Fig. 5. Children’s activities as shepherds

15–18 year old man’s socialization was related with his full maturity. Duringthis period a young boy and a young girl were fully mature physically: theirrights, responsibilities, social roles, work requirements and status changed.They were treated with a greater respect. This can be illustrated by suchaddresses: 8 – 14 year-old Jonelis, Staselė, Elenytė often “became” Jonas,Stasė, Elena.

A young man from 17 years was regarded as socially mature. He acceptedresponsibility and became a full-fledged member of the community. He could

80

attend youth meetings and behave according to the set norms of behaviour.The end of socialisation was marked by various habits that meant children’sinvolvement into adults’ world. They were analysed by A. Maceina, B. Kerbelytėand Ž. Šaknys.

The results of the child’s socialisation was greatly affected by the methodswidely applied by folk pedagogy (example, teaching, training, competition,prohibitions, encouragement by praising, laughing at laziness and untidiness,punishments) and by means (songs, proverbs, riddles and sayings). Upbringingmethods in socialisation had some special functions: example, prohibitionencouraged a child to rely on his ancestors’ experience (“Do as your parentsand grandparents did”, “Always behave in such a way that your behaviourdidn’t contradict the relevant tradition”, “Don’t break in where unnecessary”),teaching and training taught him to do rational actions (“We learn to ploughby ploughing, we learn to mow by mowing”).

81

CONCLUSIONS1. The research is based on a premise that in the course of history society can

survive only by generalising and passing from generation to generation its experiencein upbringing of children in the process of socialisation. In this research worksocialisation is conceived as introduction of the young generation into thetraditional society, which was attained in the ethnic culture via the interactionbetween the child and adults, by means of folk pedagogy under the influence ofobjective and subjective factors. Among the various factors affecting formation ofthe child, the most important is his relation with the ethnic culture in which notonly children but also their parents were oriented towards the same reality andtraditional way of life. The relations between the child and the environment werebased on a tradition, which included the historically determined experience, andsocial, moral and aesthetic norms of behaviour. In the traditional culture folkpedagogy is a phenomenon and a tradition is the main condition of its functioning.The aim of socialisation in Lithuanian pedagogy was up bring of an ideal person.

2. Analysis of the research rezults has confirmed the premise that socializationof the youth in the development of Lithuanian folk pedagogy can be studied onlyon the basis of facts from the related sciences. These facts show that Lithuanianfolk pedagogy has developed over several stages from syncretic thinking andupbringing typical of the primitive society, person’s enormous dependence on theenvironment and his close ties with nature embodied in the pagan outlook to theexperience of Christian upbringing which finally formed at the junction of the19th and 20th centuries and was integrated into the developing education.

Lithuanian folk pedagogy originated from social relations. Younger generationsacquired elementary knowledge and practical skills by learning different trades,observing and imitating and, thus, accumulating experience. Children’ssocialisation was constantly influenced by social, technological, agricultural, cattle-breeding, military and commercial progress. For more complex equipment andtools young people needed knowledge and skills. The ethnic consciousness ofyounger generations was formed by the native language, customs and traditions.

3. Two ideologies – pagan and Christian – had great influence uponchildren’s socialisation in folk pedagogy. In the pagan culture upbringing ofthe youth was based on animisation and worshiping of nature. The essence ofpagan folk pedagogy was belief in the magic power of fire and water for person’sphysical and spiritual renewal, the efforts to influence supernatural powers byrituals, and the personification of trees.

The Christian world outlook formed the aims of upbringing based onaxiological criteria and transcendental values based on God’s love. In ChristianLithuania religious and moral upbringing in family became of utmost importance.

82

4. In the 2nd half of the 19th century, great changes took place in social life:serfdom was abandoned, capitalism was established, and the Latin script and teachingin Lithuanian were banned. As the analysis of sources indicates, the anti-nationalczarist policy in official educational system could not satisfy the requirements ofpeasants; thus secret schools which were linked with family started functioning:

� the family preserved and continued ancient traditions of upbringingbased on national consciousness and ethnic culture which stillfunctioned as a system;

� in secret schools teaching was based on the experience of traditionalupbringing in family;

� on that basis progressive trends in upbringing were formed that includedteaching of the mother tongue, love of the past, respect for nature andold people;

� Lithuanian folk pedagogy, esp. folklore published in manuals andtextbooks, set for the younger generation the requirements which answeredthe ideals of folk education as the inevitable condition of socialisation.

The ideas and practice of Lithuanian folk pedagogy acquired a social aspect;the experience of upbringing in family was treated as the model of schooleducation and faithfulness to the traditions of folk upbringing as an importantfactor of national consciousness.

5. Lithuanian folk pedagogy developed as person’s relations with the folkculture preserving the latter’s norms of behaviour, values and outlook thatdetermined person’s education. The features of folk pedagogy such as use ofthe environment, familiar to the child, in upbringing, fostering of the folkloreand native language, orientation to communal life and authority of the society,respect to person and the environment and the traditions accelerated the processof socialisation and helped to conform the abilities of young people with therequirements of the society.

6. The child’s socialisation proceeded in the main institutions of folkupbringing such as family and rural, children and religious communities.Neighbours and acquaintances of the parents were closely related by ties ofkinship and friendship: the child developed in the context of favourablerelations. The way of life of the village people, which was based on importantfactors of folk upbringing such as nature, work, word, custom, tradition andexample had a great effect.

Children matured in the family environment under the influence of folkpedagogy, which showed itself in:

� development of the experience,

83

� faithfulness to the ethnic and cultural traditions,� authority of the parents and neighbours,� conscious imitation,� mutual support,� respect to person, especially to working person,� standards of common behaviour.In the process of socialisation the role of parents was most important. Both

parents participating in upbringing helped the child to form the model of behaviourin which the father’s authority was inseparable from the mother’s who was respectedas the embodiment of high morality and purity. By their example the parentsperformed the functions of upbringing according to the age and sex.

The traditional Lithuanian family upbringing can not be idealised becausebeside the positive examples, children were influenced in the negative way bythe authoritarian relations, very hard physical work, physical punishment, thedisregard for hygiene in everyday life, etc. However, these shortcomings didnot diminish the positive aspect of family upbringing.

Other factors of socialisation, such as contemporaries, neighbours andpopular beliefs, often became models for children: the village communitycreated collective traditions, formed public opinion and exerted control whilethe children community taught to communicate with and tolerate others, tounderstand their needs and interests, and to accept the habits of the communallife. The church infused children with religious and moral values.

7. The child’s socialisation was also influenced by his nature, environmentand upbringing. The influence of these factors on children of different age wasnot the same. There were three aims of children’s upbringing: to transmit definitespiritual values to younger generations, to control and improve the influence ofthe environment and to develop innate qualities, as further development of thechild and success of his upbringing depended on these aims. As the experienceof the Lithuanian people indicates, it is possible to say that upbringing andenvironment are the lasting sources of human perfection, the possibilities of his/her activity, work and communication. The view on human nature and upbringingas reflected in folklore – their overrating or underrating – reveals that upbringingin family was individual and the conditions that determined the child’sdevelopment were comprehended in a different way.

8. In the course of socialisation a system of upbringing was formed whichconformed to the Lithuanian character and way of life. The system consistedof definite aims based on the experience and tradition of earlier generations,of assignment of more complex tasks, the use of folk pedagogy with regard to

84

the age and sex, the requirements based on life experience and customs, andthe use of other methods of upbringing by following the example of the villagewise men. The unity of moral, religious, labour and aesthetic education asparts of general upbringing greatly influenced children’s socialisation. Theway of life formed in childhood and youth, the orientation towards the traditionas a spiritual value, sociability, and conservatism influenced man’s furtherdevelopment and became the traits of the Lithuanian national character.

9. In a traditional Lithuanian family moral, religious, labour and aestheticeducation of children prevailed. Each of these, in its own way, influenced theprocess of youth socialisation: moral and religious education orientated youngpeople towards the traditional standard of behaviour; labour education orientatedtowards work as the supreme value; and aesthetic education orientated towardsunderstanding and creating of beauty. These spheres of upbringing functionedas the constituents of a whole supplementing and expanding each other.

10. Folk pedagogy was of the utmost importance for children’s socialisationand formed the principles of upbringing – humaneness, naturalness and closenessto nature, ties with life, regard to the child’s age and sex, continuity of traditions,empiricism and historicity. It also formed requirements for education, its content,structure and methods and, since babyhood, the traditional way of thinking,sensibility and behaviour. In the process of socialisation children, through games,work, folklore and traditions, took over the traditional system of values, becamesubmissive, diligent and responsible. Games, especially in childhood and laterin work, played a great role in the child’s socialisation.

In games children imitated the activities of adults and family relations.Boys imitated men’s, girls – women’s standard of behaviour and respectiveactivities. Games performed cognitive, educational and instructive functions.

Work in folk pedagogy performed the functions of the aim, principle,method and means. Young people acquired special knowledge on nature,agricultural technology, cultivation of land and cattle breeding.

The following methods were used in children’s upbringing: example,habituation, instruction, explanation, advice, stimulation and punishment. Themeans were lullabies, games, fairy tales, songs, proverbs, idioms and specialworking tools made for education.

11. Socialisation of the young generation by means of folk pedagogy can enrichmodern theory and practice of upbringing and education. The ideas of Lithuanianfolk pedagogy, means and traditions of upbringing may be a basis in restructuringof the educational system; they can show how to establish closer ties betweenfamily and school for solving definite problems ensuing from the socialisation ofyouth in the changing society; they also show that upbringing and education in thefamily and at school can be based on live traditions and people’s spiritual values.

85

LIST OF SCIENTIFIC WORKS (PUBLISHED INRECOGNISED SCIENTIFIC PUBLICATIONS)

SUMMARISED IN THE WORK FOR HABILITATIONMonographs

1. Vasiliauskas R. (1983). Upbringing of school children’s diligence:[monograph] – Kaunas, p. 148.

Articles in Lithuanian periodical and continuous publications included

into a special list approved by the Lithuanian Academy of Sciences.

2. Vasiliauskas R. (1977). Peasant’s family as a centre of labour upbringing(end of the 19th century – beginning of the 20th century). // Pedagogikair psichologija. – Vol. 14, p. 22-34

3. Vasiliauskas R. (1980). Ways of labour upbringing in a peasant’s family(end of the 19th century – beginning of the 20th century)// Pedagogika.– Vol.15, p. 3-23.

4. Vasiliauskas R. (1988). Unity of the teenagers’ moral and laboureducation// Pedagogika. – Vol. 21, p. 76-90.

5. Vasiliauskas R. (1989). The aims of upbringing and their achievement atthe lesson// Pedagogika. – Vol. 25, p. 30-39.

6. Vasiliauskas R. (1990). The continuity of activity at school and institute// Peagogika. – Vol. 26, p. 31-37.

7. Vasiliauskas R. (1992). Upbringing as an integral part of culture//Pedagogika. – Vol.28, p. 3-11.

8. Vasiliauskas R. (1993). Relationship of the components of the teachingprocess// Pedagogika. – Vol.29, p. 88-91.

9. Vasiliauskas R. (1996). Traditional upbringing and Lithuanian ethnicpedagogy// Pedagogika. – Vol.32, p. 132-141.

10. Vasiliauskas R. (1977). Folk pedagogy and other related sciences//Pedagogika. – Vol.33, p. 3-14.

11. Vasiliauskas R. (1977). The principles of traditional upbringing inLithuanian folk pedagogy// Pedagogika. – Vol.34, p. 169-179.

12. Vasiliauskas. R. (1998). Child’s socialisation in Lithuanian ethnicculture// Pedagogika. – Vol.37, p. 111-122.

13. Vasiliauskas R. (1999). Mother as an educator of the child in folkpedagogy// Pedagogika. – Vol.39, p. 55-56.

14. Vasiliauskas R. (2000). Child’s morals in folk pedagogy// Pedagogika. –Vol.40, p. 48-55.

15. Vasiliauskas R. (2001). Historic and cultural development of the

86

traditional folk pedagogy in the 2nd half of the 19th century and at thebeginning of the 20th century// Pedagogika. – Vol.43, p. 154-162.

16. Vasiliauskas R. (2001). Games as a factor of the child’s upbringing inLithuanian folk pedagogy// Pedagogika. – Vol.48, p. 125-135.

17. Vasiliauskas R. (2001). Aims and tasks of upbringing in Lithuanian folkpedagogy. Pedagogika. – Vol. 53, p. 131-137.

18. Vasiliauskas R. (1997). Lithuanian ethnopedagogical wisdom and itsreflections in writings// Acta paedagogica Vilnensia. – Vol. 4, p. 76-90.

Articles in foreign science magazines and collections of articles with

editorial boards consisting of competent researchers of respective fields

19. Vasiliauskas R. (2000). Culturologic and historic approaches to the studyof Lithuanian folk pedagogy// Âåñöè Áåëàðóñêàãà äçÿðæàóíàãàïåäàãàãè÷íàãà óíèâåðñèòýòà. Øòîêâàðòàëüðû íàâóêîâà-ìåòàäû÷íû ÷àñîïèö. – 2000, no 2 (24), c. 12 – 15.

Articles in publications of conferences organised by international science

organisations

20. Vasiliauskas R. (2000). Factors of child’s development in Lithuanianfolk pedagogy// Studium Vilnense: 6th international scientific conference“Science and quality of life”: Proceedings: Vilnius, June 22-24. – Vilnius,vol. 9, No. 2, p. 125-126.

21. Vasiliauskas R. (1999). Two trends in renovation of pedagogy//Educational reform and training of teachers: 6th scientific conference:Proceedings. Part 2: Vilnius, September 23-25, - Vilnius, p. 261-265.

22. Vasiliauskas R. (2000). Childhood as an object of Lithuanian folkpedagogy// social and cultural changes in pre-school upbringing:international conference devoted to the 150th anniversary of thekindergarten in Lithuania and to the 100th anniversary of the Lithuaniankindergarten: Proceedings: Klaipėda, p. 47-49.

Other significant scientific publications

23. Vasiliauskas. R. (2001). Lithuanian folk pedagogy as a subject. - Vilnius24. Vasiliauskas R. (2000). Unity of children’s religious and moral

upbringing in Lithuanian folk pedagogy// 9th world-wide symposium ofLithuanian science and creative work: theses: June 21-26. – Vilnius, p.298.

25. Vasiliauskas R. (2000). Family ethnopedagogy in Lithuania: developmentand changes at the junction of the 19th and 20th centuries// Studium

87

Vilnense: 6th international conference “Science and quality of life”:Proceedings: Vilnius, June 22-24. – Vilnius, vol. 9, No. 1, p.17.

26. Vasiliauskas R. (1989). Significance of folk pedagogy// Tautinė mokykla.– No.6, p.14-16.

27. Vasiliauskas R. (1990). National consciousness in Lithuanian folkpedagogy// Tautinė mokykla. – No.5, p.13-14.

28. Vasiliauskas R. (1995). Folk upbringing traditions in studies ofLithuanians living abroad.// Educational reform and training of teachers:conference theses: vol. 1, October 4-5. –Vilnius, p. 285-286.

29. Vasiliauskas R. (1989). Moral upbringing and stimulation of children towork in a peasant family of Varėna district// Dubičiai/ editorial board: V.Milius (chairman), K. Račkauskas, A. Tyla, N. Vėlius, A. Vidugiris, K.Vosylytė. – Vilnius, p. 182-186.

30. Vasiliauskas R. (1972). Labour education of children// Kernavė/ editorialboard: V. Milius (chairman), A. Stravinskas, A. Tyla, N. Vėlius, A.Vidugiris, V. Vitkauskas. – Vilnius, p. 220-231.

31. Vasiliauskas R.(1996). J. H. Pestalozzi and folk pedagogy// J.H.Pestalozzi’s pedagogic ideas: Proceedings of the republican conference:Vilnius, Jaunary 25. – Vilnius, 1996, p 59-60.

32. Vasiliauskas R. (1996). Model of the teaching process/ Studies at a higherschool: Proceedings of the conference, Book 1: Kaunas, March 14-15. –Kaunas, p. 49-53.

88

Dr. Romanas VasiliauskasDr. Romanas VasiliauskasDr. Romanas VasiliauskasDr. Romanas VasiliauskasDr. Romanas Vasiliauskas

Lietuviø liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas

Habilitacinio darbo santrauka

Socialiniai mokslai, edukologija (07S)

Tir. 90 egz. 5,5 sp. l. Užsak. Nr. 02-090Išleido Vilniaus pedagoginis universitetas, Studentų g. 39, LT-2004 VilniusMaketavo ir spausdino VPU leidykla, T. Ševčenkos g. 31, LT-2009 Vilnius

Kaina sutartinė