2015 m. gegužės 15-21 d.

(Nr.72)

Daiva TamošaiTyTėFilosofė, rašytoja, Redkolegijos narė

Sovietinio mentaliteto paveldė­tojai, ieškodami atsparos savo sek­liam, iškreiptam internacionaliniam mąstymui, nurungė Sąjūdžio ir tau­tinio Atgimimo idėjas, pašalino iš politinio lauko ir marginalizavo dar gyvus antrosios Respublikos tikslų tęsėjus ir užmovė apynasrį jaunajai kartai, kuri tegali važiuoti naujojo globalizmo siauruku į platų naujojo internacionalo „gulagą“. Nebe šiau­rės, o vakarų pašvaistės nušviestas anachronistiškas regisi ne tik tau­tinės mokyklos, žemių vientisumo, ūkinio savarankiškumo, nacionali­nės valiutos, teisės, valstybinės kalbos, tradicinės šeimos ir kitų Konstitucijoje apibrėžtų titulinės tautos kuriamųjų galių legitimu­mas; nebeskamba, su Eurovizijos šlageriais aštriai disonuoja žmonių lūpose gęstanti Kudirkos giesmė, Maironio eilės, liaudies daina ir net bažnyčių varpų gausmas. Niekas nežino, kokiu mastu ardomieji pro­cesai pažengę ir kiek to „savaran­kiškumo“ belikę, nes gyvybiškai svarbių sričių statistiniai rodikliai „nežinomi“ arba įslaptinti kaip ne­va valstybės paslaptys. Šių „paslap­čių“ saugotojai žengia paskutinius žingsnius, valstybės priešais skelb­dami likusią lietuvišką žiniasklaidą, kuri dar surenka nerimą keliančias žinias ir faktus. Jeigu tokia padėtis išliks, simbolinis valstybės lukštas, butaforija virstanti trispalvė, žaltys ant kario uniformos ar koplytstul­piai laisvės kovų dalyviams iške­liaus į istorijos sąvartyną greičiau, nei atžlegsės rusų tankai. Ir tada, 2018 metais minint butaforinės valstybės šimtmetį, Lukiškių aikš­tėje vietoj paminklo tikslingiausia bus pastatyti vienintelį prasmingą falą ­ karstą lietuvių tautai. O šer­menys jau kadai įvyko Vandos Juk­naitės ir Romualdo Granausko kū­ryboje.

Deja, į šį vaivorykštės spalvomis džiugiai nutviekstą eurolietuvių ateities paveikslą grėsmingai įsipai­šė iš žiemos miego pakirdusi Rusi­jos meška ­ ėmė ir uždėjo leteną ant buvusių „savų“ teritorijų. Nerangiai prisiminusi faktą, kad valstybę rei­kia ginti, valdžia gaivina šauktinių kariuomenę, nors tokie savaime su­prantami dalykai kaip karinio paren­gimo dėstymas mokyklose ar neter­minuotas visuotinis šaukimas, dar laukia papildomų grėsmių, idant bū­tų įgyvendinti. Ir vėl ­ istorinė sėk­mė: tuo metu, kai tūkstančiai miško brolių, partizanų laukė amerikiečių išvaduotojų, o politinių kalinių gy­vastį palaikė ta pati viltis, jai išsipil­dyti nebuvo lemta. O štai dabar Lie­

tuva ­ NATO narė, į pagalbą skuba JAV daliniai... Svajonė, kurią krauju iškovojo laisvės kovotojai, tapo rea­lybe. Tik ar už tokią Lietuvą galvas dėjo Juozas Lukša­Daumantas, Jo­nas Žemaitis? Kas naudojasi jų auka, ir ką gins Lietuvos kareivėliai, sa­vanoriai? Nevalingai tapusi herojiš­ka, suskubusi solidarizuotis su puo­lama Ukraina, apginta tikisi būti val­džia. Baimės akys tokios didelės, kad jau šaukiamasi į ispanijas pomi­dorų skinti išvarytų vargetų, brita-nijose indus plaunančių aukštųjų mokslų magistrų, norvegijose žuvis valančių inžinierių. Kai apgins, ke­letą medalių ant atlapų pakabins ir ­ atgal į platųjį pasaulį. Kam grėsmin­ga konkurencija ­ naujųjų laikų di­dvyriai ­ reikalinga? Juk dabar ­ re­alios politikos, žmogaus teisių laikai. Valdžia irgi turi teisę į valdžią, am­žiną kaip Lenino iškamša Kremliaus viduriuose. Jeigu Kristus ateitų šiandien į Europą, jį uždarytų į ka­lėjimą už homofobiją, kad dedasi iš­ganytoju, ne žmogum, o Dievu. Jei­gu į Lietuvą ateitų Adolfas Rama­nauskas­Vanagas, būtų apšauktas populistu, su nešvarių Rusijai tar­naujančių partijų pinigais siekiančiu užgrobti karinį postą. O jei ateitų Jonas Basanavičius... jam diagnozė jau nustatyta. Į psichiatrinę! Faktas, kad prie Lietuvos vairo stovi anti­valstybinis Rusų aljansas ir Lenkų rinkimų akcija, eurovaldžiai nė mo­tais. Etninės sudėties partijos ­ irgi neregėtas išradimas. Ir kai kuriose kitose partijose knibždančių revan­šistų, matyt, niekas į juoduosius są­rašus neįtraukia. Puiki 1996 metų Timo Bertono (Tim Burton) satyra ­ filmas „Marsas atakuoja!“ ­ iš kino ekranų persikėlė ne tik prie Juodo­sios, bet ir, ko gero, prie Baltijos jū­ros. Su „taikos misija“ užantyje ir Georgijaus juostelėmis po skvernais žali žmogeliukai vaikšto valdiškais koridoriais; ne patiklus mandagu­mas, o jų nekenčiama žemės daina gali apginti prezidentą... Gal, pavyz­džiui, per visus garsiakalbius plyšo­janti „Ant kalno mūrai, joja lietu­viai“?

Bet galimas ir ne toksai fantas­magoriškas Lietuvos ateities scena­rijus. Tai, kad lietuviai lemiamais momentais sugeba sutelkti valią ir parodyti pasauliui, ką gali, liudija ne tik atremti vikingų antpuoliai, su­triuškinti kryžiuočiai, prie Europos sienų sustabdyta mongolų­totorių ekspansija. Lietuvių ir ukrainiečių brolybės ašis, kurios svarba ne vel­tui vėl iškilo nūdien, buvo lemiama jėga, pakirtusi sovietinių koncentra­cijos stovyklų praktiką. Turiu galvo­je unikalų istorinį liudijimą, Joanos Ulinauskaitės­Mureikienės atsimi­nimų knygą „Likimo išbandymai“ (leidykla „Versmė“, trečias leidi­mas), kurioje detaliai aprašytas blo­gio imperijos pamatus sudrebinęs Norilsko politinių kalinių sukilimas. Visi atsiminimai ­ tai įamžinta neįti­kima tikėjimo, meilės Tėvynei, Tau­tos papročių ir kūrybos viseto per­galė prieš kančią ir nužmoginimą keliaujant tremtinių etapais į Sibirą, į užpoliarę. Būtent tokio lygmens

literatūros, kaip ši knyga, Dalios Grinkevičiūtės „Prie Laptevų jūros“ arba Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“ pasirodymas XXI a. pradžioje rodo stulbinamai galingą lietuvių dvasinį potencialą ir ypač aukštą kultūros lygmenį. Ir net ne dar vienas Tautos sąmonės blykste­lėjimas, pirmiesiems įkalus vinį į Sovietų Sąjungos karstą galėtų būti išeities tašku stiprinant gniaužiamą savivoką ir savivertę, o būtent XX a. laisvės kovų ir rezistencijos metraš­čiai, dokumentiniai ir meniniai, nes jie aukščiausios dvasinės įtampos daiktan surišo lietuvių, kaip politi­nės tautos, pasiekimus. Gausi raš­tija, išversta į užsienio kalbas, ekra­nizuota ir kitaip meniškai įprasmin­ta šiuolaikinėmis priemonėmis kaip niekas kitas padėtų perkirsti nelem­tą Gordijo mazgą, surišusį Vakarų visuomenei rankas nežinios ir bai­mės pančiais ir trukdantį pagaliau įvykdyti teisingumą stalinizmo bai­sybėms, o kartu užkirsti kelią jo transformacijoms. Nuolat priminti

ir išgarsinti antihumanišką Sovietų Sąjungos veiklą po II pasaulinio ka­ro ne tik aneksuotose šalyse, bet ir Rusijoje, atskleisti, kaip ir kokiomis katorgos sąlygomis jos ekonominius pamatus dėjo, geležinkelius tiesė ir žaliavų kasyklose į šiuolaikinę ver­giją paimtas plušo svetimų valstybių inteligentijos žiedas reikštų, kad bū­tų keičiamas požiūris į dabartinės Rusijos politinį paveldą ir būtų pa­gelbėta pačiai nuo represijų nuken­tėjusiai rusų tautai. Turime skleisti pasauliui žinią apie savo žygdarbius; nesame neseniai džiunglėse aptikti aborigenai (su visa pagarba jiems), o aukšto kultūrinio išsivystymo Tau­ta. Atkaklus savos kultūros propa­gavimas pasaulyje, naujoji knygne­šystė pačioje Lietuvoje yra vienin­telė išeitis tada, kai net diplomatinės priemonės nedaug padeda, ypač su­stiprėjusios tarptautinės įtampos sąlygomis. Nestebina nūdienos Lie­tuvos politikų nedrąsa perimti tuos svertus, kurie valstybę pastatytų į vienodai gerbiamų demokratinių ša­lių gretas; stebina nenoras pasirem­ti sava Tauta, nes tik ji viena gali suteikti valdžiai tvirtą užnugarį at­laikant įsigalėjusių stereotipų spau­dimą. Tačiau be drąsos pareikšti pa­sauliui, kas esame, ateitis labai mi­glota. Tuo metu, kai Tautos galios turėtų būti telkiamos gyvybiškai svarbiausiems sprendimams, jos kū­rybingumas ir laikas švaistomas lėkštoms pramogoms, menkaver­čiams projektams, biurokratizmui. O formuojant savą galios diskursą, būtina valstybės interesus iškelti aukščiau ekonominių ar individua­listinių. Istorinės atminties įstatymo priėmimas yra lemiama sąlyga pra­dėti savos istorijos reviziją ir, re­miantis įvairių sričių akademinių tyrimų laimėjimais, sukurti kuo tei­singesnį lietuvių tautos evoliucijos vaizdą. Šiuo požiūriu svarbiausios dvi kryptys. Pirmoji ­ tai drąsa pa­galiau pradėti kalbėti savo balsu ir liautis remtis kitų tautų selektyviais užrašymais, nes didžiosios kaimy­nės, natūralu, bėgant amžiams turė­jusios šovinistinių interesų baltų tautų atžvilgiu, kitaip nei tendencin­gai vertinti mūsų pasiekimų nega­lėjo. Jei lietuviai remiasi daugiausia lenkų, vokiečių ar rusų žiniomis apie mūsų praeitį, tai iš anksto po­zicionuoja ontologinę nelygybę. Mums tinka ir tai, ką žymus kultū­rologas, politikos istorikas Edvardas Saidas (Edward W.Said) apibūdina kaip išankstinę Vakarų nuostatą kal­bėti už Rytus dėl to, kad jie patys, esą, negali savęs reprezentuoti, o ištyrinėti, suklasifikuoti, aprašyti bei katalogizuoti juos pagal savą galios diskursą reiškia „žemesnių“ rasių/tautų kontrolę. Tai ir yra vyresniojo, arba didžiojo brolio sindromas, kurį jaučia Lietuva, net 10 metų būdama ES nare. Ne tik nevienodos sąlygos, išmokos palyginti su kitomis sąjun­gos šalimis, bet ir padėtis, kai kaž­kur kaimynių šalių, Vatikano biblio­tekose, archyvuose uždaryti mums neprieinami arba negrąžinami doku­mentai, galintys užpildyti taip svar­bias istorines spragas, netiesiogiai į

tai nurodo. Tai per karus ir sukili­mus, kitais būdais nusavinti, išvog­ti turtai, išplėšti dvarai, bažnyčios ir rūmai, iš Lietuvos išvežti archeolo­ginių kasinėjimų artefaktai, ką jau kalbėti apie dingusį Gintaro kamba­rį, tarpukario Lietuvos auksą ir kita. Peršasi prielaida, kad mūsų istorija daiktinių įrodymų pavidalais slepia­ma nuo mūsų pačių, o pateikiami tik kitiems tinkami jos variantai, idant mūsų valstybingumas, kultūros se­numas būtų sumenkintas. Palyginti su šiurkščia Vladimiro Putino savi­teigos samprata tai būtų švelnusis jėgos demonstravimo variantas. Švenčiame įsibrovėlio Brunono gar­bei „Lietuvos tūkstantmetį“, nes tai, kad kadaise mus paminėjo tradicinis priešas savo analuose, mums svar­biau nei tai, kad Lietuvai ir baltams ­ tūkstančiai metų. Kaip vaikiška! Pa­našių pavyzdžių šimtai. Todėl antro­ji kryptis būtų reikalauti priėjimo prie dokumentų įslaptintuose archy­vuose. Žinoma, tai bus labai sunku, nes galimai ir slepiami jie dėl to, kad gali išaiškėti ir būti paviešinti ki­tiems nepalankūs, o mums lemia­mos reikšmės faktai. Bet ar lengviau buvo ginklu kautis už Tėvynę? Tai būtų kad ir palaipsnis, bet grąžini­mas skolos Tautos didvyriams, dėl mūsų dabarties sudėjusiems auką, kuriai sunku rasti analogų, taip pat sąžiningų ir Lietuvai draugiškų kitų valstybių mokslininkų ir istorikų, fi­lologų ir bičiulių darbui.

Troškimas atsitiesti Lietuvoje rusena; vien laiko klausimas, kada jis taps vyraujančia Lietuvos kul­tūros ir didžiąja politika. Lietuva tikrai ne prastesnė ar mažiau gerb­tina, nei Armėnija ar Izraelis. Ne prastesni lietuviai ir už islandus, kad galėtų pareikalauti iš savųjų atsiskaityti už klaidas ir pareika­lauti kietesnės užsienio politikos. Todėl pasitinkant moderniosios valstybės šimtmetį, būtų puiku iš­girsti ir pamatyti veiksmus, mato­mus pasaulyje, reikšmingus ne vien lokaliai, kaip kad paminklų nu­sipelniusioms asmenybėms staty­mas; sulaukti didžiųjų valstybių vadovų apsilankymo ir palaikymo, pagaliau tarptautiniu mastu įver­tintų netekčių dėl nacių ir komu­nistų vykdyto genocido. Kasdien belstis į strateginių partnerių ES sąžinę tol, kol jiems pasidarys gėda ne tik dėl ignoruojamų stalinizmo aukų, bet ir šiomis dienomis mūšy krintančių ukrainiečių ­ tokia turi būti dienotvarkė šiandien, rytoj, po šimto metų. Tiems, kurie kaip ša­kalai gina svetimų liūtų naratyvą, reikėtų priminti paprastą tiesą, kad už nugarų iš jų juokiamasi. Niekas, niekur ir niekada išdavikų bei pri­sitaikėlių negerbia, bet niekina. Jų „istorija“ ­ trumpa. Lietuviai jau nutiesė tiltus į amžinybę. Įvairios sąjungos susikuria ir iširsta, o iš­lieka tautos, dvasia kylančios to­sios amžinybės linkui ir teigiančios dvasinio prado viršenybę, kad ir kas pasaulyje nutiktų. Tikiu, kad Lietuva dar tars egzistencinį žodį visai kitoje plotmėje, nei šiandien pajėgia aprėpti pragmatinis protas.

Lietuvos apokaLipsė (ii)

Redakcinė kolegija: Romas Gudaitis, arvydas Juozaitis, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, audrius Rudys, Daiva tamošaitytė, Diana veleckienė

�� Turime�skleisti�pasauliui�žinią�apie�savo�žygdarbius;�nesame�neseniai�džiunglėse�aptikti�aborigenai��(su�visa�pagarba�jiems)

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.