Upload
others
View
0
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
1
LIETUVOS GEOGRAFŲ DRAUGIJA
GAMTINIO KARKASO
NUSTATYMO IR PRAKTINIO TAIKYMO METODIKA
VILNIUS, 2016-2017
2
Užsakovas: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Vykdytojas: Lietuvos geografų draugija
Rengėjai: dr. R. Skorupskas
dr. D. Veteikis
dr. J. Volungevičius
TURINYS
ĮVADAS
1. EKOLOGINIŲ TINKLŲ SAMPRATOS RAIDA
2. EKOLOGINIO KOMPENSAVIMO TERITORIJŲ SAVYBĖS IR JŲ IDENTIFIKAVIMAS
3. GAMTINIO KARKASO SISTEMOS SUDĖTINIŲ (METAFUNKCINIŲ) DALIŲ
IDENTIFIKAVIMAS
4. PAGRINDINĖS GK TERITORIJŲ IR JŲ RIBŲ NUSTATYMO PRINCIPAI BEI
TAISYKLĖS
5. GK RIBŲ TRANSFORMACIJOS YPATUMAI
6. GAMTINIO KARKASO TERITORIJŲ GEOEKOLOGINIO POTENCIALO LYGIO
NUSTATYMAS
7. OPTIMALAUS GAMTINIO KARKASO SANTYKIO SU URBANIZUOTOMIS
TERITORIJOMIS FORMAVIMO PRINCIPAI.
8. GAMTINIO KARKASO TERITORIJOS DALIŲ TVARKYMO TIPŲ NUSTATYMAS.
LITERATŪRA
3
3
8
13
19
26
36
42
45
54
3
Ivadas
1. Ekologinių tinklų sampratos raida
Vilniaus universiteto profesorius P. Kavaliauskas yra pristatęs gamtinio karkaso idėjų
raidą (Kavaliauskas, 1990), išskirdamas anksčiausias utopines idealaus miesto vizijas, kurtas nuo
XVIII a. vidurio (Ž. Morelio „miestas pagal gamtos kodeksą“, E. Hovardo „miestas sodas“). XX a.
antrosios pusės ekologinė krizė, palietusi technokratine kryptimi pradėjusias žengti tiek
kapitalistinės, tiek socialistinės santvarkos šalis, paskatino ieškoti ekologinę kompensaciją
užtikrinančių teritorinio planavimo ir krašto tvarkymo sprendimų. Jų pavyzdžių randama tiek
kalnakasybos ir pramonės (Rūro Vakarų Vokietijoje, Čeliabinsko Sovietų sąjungoje), tiek didžiųjų
miestų (Londono, Maskvos) planuose. Rusijos mokslininkas B. Rodomanas 8-ajame deš. pasiūlė
poliarizuoto kraštovaizdžio koncepciją, padėjusią pamatus šiuolaikinei kraštotvarkinei zonavimo
teorijai. Teorinė konstrukcija, atskyrusi urbanistines ir gamtines erdves (kraštovaizdžio „polius“),
praktiškai buvo realizuota trimis variantais skirtingose sovietinėse respublikose.
Vienas variantas, „urbobuferinis“, kai intensyviausios ūkinės veiklos urbanistinius arealus siekiama
projektiškai apriboti gamtiniais plotais, tai yra, kai stengiamasi atlikti „kompensaciją vietoje“, nėra
pilnai ekologiškai pagrįstas.
Antrasis variantas, biomigracinis, iš esmės dabar išsivystęs į ekologinio tinklo koncepciją, jungia
teritorijoje egzistuojančius miškų masyvus, upių slėnius, o tuo pačiu jų pagrindu sukurtas saugomas
teritorijas ir tarnauja gyvųjų organizmų migraciją užtikrinančiu tinklu.
Trečiasis, fitostruktūrinis modelis, pritaikytas estų, apima visas natūralios augalijos naudmenas –
miškus, krūmynus, pelkes, pievas – kurios atlieka įvairias ekologines kompensacines funkcijas
(akumuliuoti, regeneruoti, transportuoti, izoliuoti, balansuoti). Pirmasis variantas atstovauja
architektūriniam, antrasis ir trečiasis – biologiniam požiūriui į ekologinės kompensacijos teritorijas
kraštovaizdyje (Kavaliauskas, 1990).
Ekologinių tinklų koncepcija iš pradžių buvo sukurta daugiausia sausumos ekosistemoms, remiantis
salos-matricos-koridoriaus modeliu, išvystytu Formano (1995) (Boitani et al., 2007, Jongman et al.,
2004), ir salų biogeografijos teorija, kurią iš pradžių MacArthuras ir Wilsonas (1967) pritaikė
Šiaurės Amerikai. Estija buvo pirmoji šalis, pritaikiusi šią koncepciją formaliai, 1970 m. sukūrusi
Estijos ekologinio kompensavimo teritorijų tinklą, dabar žinomą kaip Estijos Žaliasis Tinklas
(Bennett ir Wit 2001, CBD 2010). Nuo tada buvo suformuota daug kitų saugomų teritorijų tinklų
nacionaliniu arba tarpvalstybiniu lygiu, o nuo 1990 m bendradarbiavimas įgyvendinant ekologinio
tinklo idėją Europoje žymiai išaugo (Bennett ir Wit 2001, EEE 2012 Boitani ir kt., 2007, Jongman,
1995). Tą stipriai skatino Europos Sąjungos teisės aktai, būtent ES gamtos direktyvos (Paukščių ir
Buveinių), kurios įkūrė Natura 2000 tinklą (EEA, 2012) ir suteikė svarbų postūmį aplinkosaugai
regione. Politinį svorį taip pat pridėjo Pan-Europos ekologinio tinklo startas 1995 metais (Boitani et
al., 2007, ELK 2012). 2001 m. skaičiuojamos net 150 įkurtų arba planuojamų ekologinių tinklų
programos (Bennet ir Wit, 2001). Nuo tada šis skaičius išaugo į daugiau nei 250 programų, iš kurių
daugelis derina gamtos apsaugą su darnaus vystymosi tikslais 2010. Jos labai skiriasi apimtimi (nuo
vietos iki žemyno mastelio) ir tikslais (Ecological Networks, 2014).
4
Šiuo metu dauguma tinklo principų apibrėžimų ir strategijų susiję su antžeminiais tinklais ar
migruojančių paukščių skrydžių maršrutais. Fiziškai daugiau homogeniškas vandenynų pobūdis daro
tokius sausumos kraštovaizdžio modelius mažiau tinkančius jūrų aplinkoje (Bennett ir Mulongoy,
2006).
Ankstyvosiose ekologinių tinklų plėtros stadijose daug dėmesio buvo skiriama paprastam atskirų
saugomų teritorijų sumontavimui pagal a priori apibrėžtas schemas vertybių, laikomų vertomis
apsaugos. Ekologiniai tinklai buvo plačiąja prasme apibrėžiami kaip komplektai teritorijų, sujungtų
siekiant sustiprinti biologinės įvairovės apsaugą (Boitani et al., 2007). Tada šios sritys yra aprašomos
atsižvelgiant į jų vaidmenį platesniuose tinkluose, pavyzdžiui, Natura 2000, Emerald Network arba
Pan-Europos ekologinis tinklas. Tačiau tai sukuria sąrašą saugomų teritorijų, kurios gali nebūtinai
prisidėti prie ekologine prasme nuosekliai veikiančios visumos (Pritchard, 2006, Boitani et al.,
2007).
Labiau holistiniu apibrėžimu, pasiūlytu Bennetto (2004), siekiama papildyti ankstesnes koncepcijas,
kurios orientuojasi į izoliuotas (sališkas) saugomas teritorijas vis labiau alinamame kraštovaizdyje.
Prie pirminių idėjų apie šerdinius arealus ir koridorius jis prideda daugiau daugiafunkcinę
perspektyvą, skiriant didesnį dėmesį ekologiniams, politiniams, socialiniams ir kultūriniams
aspektams (Boitani et al., 2007), kurie visi yra svarbūs aplinkosaugos tikslams (Ecological Networks,
2014).
Ekologinių tinklų sukūrimas gauna palaipsniui didesnį dėmesį, įskaitant daugiašalius aplinkosaugos
susitarimus (Lausche ir Burhenne, 2011). Koncepcija yra aiškinama įvairiais būdais, atsižvelgiant į
erdvinį mastelį arba į įgyvendinančią instituciją, o terminologija tapo panašiai įvairi, inicijuojant
tokius projektus kaip „rezervatų tinklas“, „bio-regioninis planavimas“, „eko-regionais grindžiamas
išsaugojimas“, „biologiniai/apsaugos koridoriai“, „Žalieji koridoriai (greenways)“ ir „connectivity
conservation areas“ (Bennett and Wit, 2001, Bennett, 2004, Jongman et al., 2004, Bennettas ir
Mulongoy, 2006).
Nors yra įvairių modelių, visus sieja bendrasis „ekologinio tinklo“ apibrėžimas, vartojamas
Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN), Biologinės įvairovės konvencijoje (BĮK) ir
Pasaulio viršūnių susitikime dėl tvaraus vystymosi: „nuosekli sistema natūralių ar pusiau natūralių
kraštovaizdžio elementų, kuri yra formuojama ir tvarkoma siekiant palaikyti arba atkurti ekologines
funkcijas kaip priemones išsaugoti biologinę įvairovę, o taip pat teikia tinkamų galimybių tausiai
naudoti gamtos išteklius“ (Bennett ir Wit, 2001).
Biologinės įvairovės konvencijos kontekste, siekis suderinti išsaugojimą ir tausų naudojimą yra
toliau apibūdintas taip: „sukurti infrastruktūrą, kuri palengvintų ekologinį funkcionavimą, tuo pačiu
leidžiant visuomenės ūkinę veiklą kraštovaizdyje, jei ji suderinama su arba prisideda prie biologinės
įvairovės išsaugojimo“ (Bennettas ir Mulongoy, 2006).
Atspindint koncepcijos ištakas sausumos kraštovaizdžių išsaugojime, dauguma ekologinių tinklų
sudaryti iš keturių pagrindinių elementų: šerdiniai arealai, koridoriai, apsauginės (buferinės) zonos ir
atkūrimo sritys. Koridoriai gali būti linijiniai elementai, arba jie gali būti sudaryti iš „atspirties
arealų“ („stepping stones“) tinklo arba kitaip erdviškai susijusių plotų. Ši jungiamumo savybė yra
5
gyvybiškai svarbi palaikant migracijos sistemas, kurias kitaip vis labiau pažeidžia buveinių
fragmentacija (Ecological Networks, 2014).
Krašto racionaliam, tvariam vystymui būtina sąlyga yra urbanizacijos procesų ekologinis
kompensavimas, pagrįstas moksliniais principais. Per daugelį metų Lietuvoje susiklostė situacija, kai
turime įteisintą nacionalinio masto ekologinio kompensavimo priemonę – gamtinį karkasą, kurio
idėją išvystė Vilniaus universiteto kraštotvarkos grupė (vad. prof. P. Kavaliauskas), pradėjusi skelbti
savo darbus šia tema pereito amžiaus 9-o deš. antrojoje pusėje. Stebint užsienio pavyzdžius, kur
kuriami taip vadinami ekologiniai tinklai, matyti, kad gamtinis karkasas nėra vienintelis
pasirinkimas, tačiau nėra sukurta metodikos įvertinti, kuri ekologinio kompensavimo priemonė
veikia efektyviau. Galima atsekti tik jų kūrimo principus ir bandyti įrodinėti, kuris teritorinis tinklas
padeda spręsti daugiau ekologinių problemų.
Teisinis pagrindas projektuoti ir įgyvendinti ekologinius tinklus buvo sukurtas 1979 m.
Europos šalims pasirašius Berno konvenciją, dar vadinamą Europos laukinės gamtos ir natūralių
buveinių apsaugos konvencija, kuri įsigaliojo nuo 1982 m. Idėjos žmonių gyvenamoje erdvėje įvesti
vientisą urbanizacijos struktūras atsveriantį gamtinį polių, buvo siūlomos jau nuo XVIII a.
Vakaruose, nors Rytų civilizacijose žmogaus ir gamtos (kartais suabstraktinamos iki visatos) sąjunga
buvo įgyvendinama ir nuo seniausių laikų. Racionalizuotas urbanistinių ir gamtinių polių atskyrimas
teritoriniame planavime, tuo pačiu sureikšminant kiekvieną jų atskirai, pradėtas ypač aktyviai siūlyti
prasidėjus pasaulinei ekologinei krizei XX a. antrojoje pusėje. Čia galima įžvelgti skirtingų profesijų
formuojamų paradigmų skirtumus.
Ekostabilizacinis požiūris, daugiausia kildinamas iš Rusijos (Rodomano poliarizuoto
kraštovaizdžio teorija, 1974) Lietuvoje rado atgarsį P. Kavaliausko gamtinio ir urbanistinio karkasų
koncepcijoje. Biologinės pakraipos specialistai pirmiausia siekė išsaugoti gyvojo pasaulio rūšinę
įvairovę, todėl būtent dėl jų iniciatyvos iškelta idėja apie teritorinį tinklą, padedantį išlikti laukinėms
rūšims. Įgyvendinant 1989 m. Berno konvencijos vykdomojo komiteto rezoliuciją ir rekomendacijas,
daugumoje šalių buvo pradėtas kurti Emeraldo ekologinis tinklas, Lietuvoje atlikta tokio tinklo
sukūrimo galimybių studija. 1995 m. Europos šalių aplinkos ministrų konferencijoje buvo patvirtinta
Pan – Europos biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės strategija, pagal kurią buvo numatyta
suformuoti Pan – europos ekologinį tinklą, 1999 m. – priimtos šio tinklo vystymo rekomendacijos.
Daugelyje šalių, pvz., Olandijoje, Čekijoje, Lenkijoje, buvo formuojami nacionaliniai ekologiniai
tinklai. Lietuvoje 1999–2000 metais buvo parengtas Lietuvos ekologinis tinklas ir pristatytas
Aplinkos ministerijai (Mierauskas, 2009). Biologinė įvairovė, žinoma, nors yra svarus pagrindas
kurti ekologinio kompensavimo tinklus, vis dėlto nėra vienintelis kraštovaizdžio komponentas,
patiriantis destruktyvią žmogaus veiklą.
Lietuvos geografų-kraštotvarkos specialistų pasiūlytas gamtinio karkaso sprendimas yra
unikalus ir moksliškai pagrįstas įvairių kraštovaizdžio komponentų (tarp jų ir biotos) ekologinės
apsaugos tinklas, nes yra grindžiamas skirtingos geokologinės svarbos arealų (geosistemos įeigos-
takoskyros, migracijos koridoriai, geosistemų buferiai-gamtiniai filtrai) išskyrimu. Kita vertus, iki
šiol niekas nėra įvertinęs minėtų tinklų suteiktos ekologinės paslaugos ekonomine prasme, nei yra
kokių nors ekologinių tinklų efektyvumo palyginimų tarp valstybių.
6
Vis dėlto, nepaisant to, kad egzistuoja principiniai skirtumai, kaip buvo sukurti
ekologiniai tinklai vienoje ar kitoje šalyje, jų realizacija valstybės viduje yra panašios problematikos
reikalas, nes susiduriama su veiklos apribojimais skirtingos juridinės priklausomybės teritorijose.
Europos šalys skirtingai žiūri į ekologinių tinklų poreikį, o tos, kurios mato tame prasmę, nevienodai
juos kuria, planuoja bei įgyvendina (1lentelė).
1 Lentelė. Kai kurios ekologinių tinklų ir žaliųjų kelių (greenways) sistemos Europoje bei jų įgyvendinimo
situacija (apibendrinta pagal R. H. G. Jongmaną ir kt., 2004 bei papildyta). Paaiškinimai: X – ekologinis
tinklas šalyje yra gamtosaugos įstatymų šerdis; PP – planavimo politikoje ekologinis tinklas suderintas tarp
politinių ir planavimo institucijų; GP – gamtosaugos politikoje ekologinio tinklo prioritetinė funkcija yra
gamtos apsauga, gamtos vertybių išsaugojimas, ekologinis kompensavimas; „-„ – ekologinių tinklų
įgyvendinimo priemonės nesuformuoja ryškių nacionalinių prioritetų.
Tinklo
pavadinimas
Pagrindinės
funkcijos
Metodai, koncepcijos ir tikslai Įgyvendini
mo
priemonės
Įgyvendini
mo padėtis
Belgija:
Flandrijos
ekologinis
tinklas
Ekologinė Nuosekli teritorijų struktūra, kurioje gamtos
apsaugos politika yra pagrindinis
tikslas siekiamas tinkle ir jį papildančiame
tinkle
X, PP, GP R, L/P, I
Belgija:
Valonijos
ekologiniai
tinklai
Ekologinė Vietos planai bendruomenių lygmeniu
remiantis regioninėmis gairėmis, masteliu
1:25000.
PP, GP L/P, I
Čekijos
respublika:
Kraštovaizdži
o ekologinio
stabilumo
teritorinė
sistema
Ekostabilizacij
os, ekologinė
Ekologiškai svarbių kraštovaizdžio segmentų
tinklas, remiantis funkciniais erdviniais
kriterijais, kuriais siekiama išsaugoti
biologinę įvairovę, gamtą ir
remti daugiafunkcinį žemės naudojimą
X, PP, GP S, N, R,
L/P, I
Danija:
Ekologiniai
tinklai/
Naturverbinds
ele
Ekologinė,
upių tinklo
Šerdiniai arealai ir ekologiniai koridoriai,
sukurti kaip dalis daugiafunkcinio apskričių
(counties) planavimo. Siekiama sukurti
nuoseklią struktūrą, palengvinančią rūšių
sklaidą
PP, GP R/P, I
Estija:
Kompensacini
ų plotų tinklas
Ekostabilizacij
os
Planavimas ir valdymas siekiant optimalios
kraštovaizdžio įvairovės ir ekologinės
infrastruktūros regionų erdviniuose planuose
X, PP, GP N, R, L/P,
I
Ispanija:
Katalonijos
gamtinių
saugomų
teritorijų
tinklas (PEIN)
Ekologinė Kaip Katalonijos biologinės įvairovės
strategijos vykdymo pasekmė kai kurie
projektai bando sujungti PEIN gamtines
saugomas teritorijas kaimo vietovėmis į tai,
kas gali būti laikoma ekologiniu tinklu
PP, GP R/P
Italija:
Ekologiniai
tinklai (Reti
Ecologiche)
Ekologinė Kuriami provincijos lygio projektai,
nustatantys ekologinius tinklus;
iš dalies kaip dalis ES-Life projekto
GP R/D
Jungtinė
karalystė:
Ekologinė 12 projektų visoje Anglijoje, skirtų įkurti
vientisus ir elastingus ekologinius tinklus
PP, GP R, L/D
7
Anglijos
Gamtos
pagerinimo
teritorijos
(Nature
Improvement
Areas)
skirtingose grafystėse.
(https://www.gov.uk/government/publication
s/nature-improvement-areas-improved-
ecological-networks)
Lenkija:
Nacionalinis
ekonetas
Ekostabilizacij
os, ekologinė,
upių tinklo
Šerdinių arealų tinklas, jungiamas daugiausia
upių slėniais, pasiūlytas šalies mokslininkų.
PP, GP S, N, R,
L/D
Lietuva:
Gamtinis
karkasas
Ekostabilizacij
os, geosistemų
stabilizacijos,
upių tinklo,
ekologinė
Kraštotvarkos sistema, skirta išsaugoti ir
sukurti abiem aplinką tiek gamtos apsaugai,
ekologinei kompensacijai, tiek gamtinių
sistemų atkūrimui.
X, PP, GP N, R, L/P,
I
Nyderlandai:
Nacionalinis
ekologinis
tinklas
Ekologinė,
upių tinklo
Politikos dokumentas, kuriuo siekiama rūšių
išsaugojimo vientiso ploto struktūroje
regioniniu lygmeniu. Nacionalinis planas yra
parengtas 12 provincijų, koordinuojančių jo
įgyvendinimą per provincijų planus.
X, PP, GP S, N, R/P,
I
Portugalija:
Žaliųjų kelių
sistema
Lisabonos ir
Porto
metropolinei
zonai
Ekologinė,
rekreacinė,
upių tinklo
Saugomų ir saugotinų teritorijų trūkumo
(gap) analizė tiek biologinės įvairovės
išsaugojimo, tiek kultūrinės ir rekreacinės
vertės požiūriu, inicijuota universitetų ir
NVO bendradarbiaujant su miestų valdžios
institucijoms.
- L/D, P
Rusija:
Saugomų
gamtinių
teritorijų
sistema
Ekologinė Skirtingų paskirčių saugomų teritorijų
sistemos (valstybiniai gamtiniai rezervatai,
nacionaliniai parkai, draustiniai ir pan.)
suformuoja kelias nepriklausomas
posistemes, prižiūrimas skirtingų ministerijų
ir įvairių regioninių institucijų.
- R/D
Slovakija:
Ekologinio
stabilumo
teritorinė
sistema
Ekostabilizacij
os, ekologinė
Ekologiškai svarbių kraštovaizdžio segmentų
tinklas, sudarytas remiantis funkciniais
erdviniais
kriterijais, kuriais siekiama išsaugoti
biologinę įvairovę, gamtą ir
remti daugiafunkcinį žemės naudojimą.
X, PP S, N, R,
L/P, I
Ukraina:
Ekologinis
tinklas
Ekostabilizacij
os
Tinklas, sukurtas remiantis gamtos apsaugos
įstatymu, parengtu Aplinkos ministerijos,
įskaitant esamas saugomas teritorijas,
buferines zonas ir ekologinius koridorius,
kaip teisiškai privalomas strateginis planas
X, PP, GP N, R/D, P,
I
Vokietija:
biotopų
sistemų
tinklas
(Vernetzter
Biotopsystem
e, Rheinland
Pfalz)
Ekologinė,
upių tinklo
Planavimo koncepcija išsaugoti gamtos ir
natūralių bendrijų įvairovę, šerdinių arealų ir
koridorių kūrimas siekiant išsaugoti rūšis
PP, GP R, L/P, I
8
2. Ekologinio kompensavimo teritorijų savybės ir jų identifikavimas
Pateikiama keletas pavyzdžių iš Europos valstybių (Nyderlandų, Estijos, Vokietijos), iš
kurių matyti, kad skirtingų šalių ekologinio kompensavimo teritorijų identifikavimas vykdomas jau
egzistuojančių gamtinių arba sub-gamtinių teritorijų analizės ir tinkamumo ekologiniam tinklui
įvertinimo keliu. T. y., vadovaujamasi principu, kad saugotinų teritorijų pasiskirstymą diktuoja
natūralios atrankos būdu išlikusių natūralių elementų karkasas, kurį siūloma ekologinio
kompensavimo sistema išsaugotų, praplėstų, patobulintų.
Nyderlandai.
Nacionaliniame ekologiniame tinkle planuojamos tokios Žaliosios infrastruktūros teritorijos:
Saugomos teritorijos – dideli homogeniški rezervatai;
Atkuriamosios zonos – kur rezervatai yra per maži arba jų nėra, juos planuojama
sustiprinti sukuriant „tinkamas sąlygas“
Natūralūs jungiantieji koridoriai
Dirbtiniai jungiantieji koridoriai, skirti padėti gyvūnams įveikti tokias kliūtis kaip
keliai ar užtvankos
Tvaraus naudojimo/ekosistemų paslaugų teritorijos: kur žemės naudojimo tipas
žymiai prisideda prie teritorijos bioįvairovės vertės
Ekologinio tinklo teritorijos Nyderlanduose ištiriamos aplinkos kokybės požiūriu (vandens lygio
pelkėse, paviršinio vandens kokybės, azoto kaupimosi ir rūgštėjimo požiūriu). Taip pat vertintina yra
rūšinė sudėtis.
Estija.
Estijos žaliasis tinklas jungia ekologinės kompensacijos teritorijas. Pagrindiniai tikslai yra šie:
užbaigti saugomų teritorijų tinklą, sujungiant juos į išbaigtą gamtinių teritorijų
sistemą;
apsaugoti vertingas natūralias buveines ir išsaugoti laukinių gyvūnų migracijos
kelius bei vertingus kraštovaizdžius;
skatinti gamtos apsaugą už saugomų teritorijų ribų.
Papildomi daugiafunkciniai tikslai yra šie:
formuoti gamtinių teritorijų erdvinę struktūrą labiausiai priimtinu būdu atsižvelgiant į
ekologinius, aplinkos apsaugos, ekonominius ir socialinius aspektus;
sušvelninti, kompensuoti ir užbėgti už akių antropogeniniam poveikiui gamtai, prisidėti prie
darnaus vystymosi strategijos;
pasiūlyti gamtai draugiškas valdymo galimybes, gyvenimo būdą ir rekreacijos priemones
užtikrinant teritorinį prieinamumą prie natūralių vietovių;
9
sumažinti būsimus interesų konfliktus, įtraukiant įvairius sektorius (miškų ūkio, žemės ūkio,
transporto, rekreacijos) į teritorijų planavimą;
kontroliuoti užstatymą ir žemės naudojimą;
išsaugoti aplinkos natūralios savireguliacijos gebą;
remti tarptautinį ir pasienio regionų bendradarbiavimą.
Estijos žaliosios infrastruktūros elementai:
Tarptautinio rango, nacionalinio rango šerdiniai arealai, saugomos teritorijos;
Natūralaus ryšio teritorijos;
Tvaraus naudojimo sritys;
Žalieji miestų plotai.
Saugomos teritorijos (didžiąja dalimi atitinka šerdinius arealus) ir koridoriai yra pagrindiniai
žaliosios infrastruktūros elementai, aplink kuriuos sukonstruotas estų Žaliasis tinklas. Kiekvienas jų
turi keturis lygius (1.2.2 lentelė). Nepriklausomos saugomos teritorijos, įkurtos įstatymų, yra
laikomos pagrindiniais (kertiniais, šerdiniais) ekologinio tinklo arealais (Remm et al., 2004).
Priklausomai nuo jų vietos ir panaudojimo intensyvumo, ariamos žemės bei kaimo vietovių plotai
miestų pakraščiuose, taip pat parkai, priemiesčio sodai ir gyvenamųjų rajonų dalys miestuose gali
būti iš dalies įtraukti į tinklą. Be to, ilgalaikėje Estijos strategijoje 2010 numatyta į ekologinį tinklą
įtraukti pakrančių ruožą iki 6 m gylio.
Erdvinio planavimo hierarchijos sistema yra organizuota pagal Estijos pagrindinius administracinius
vienetus (t.y. šalis, apskritys ir savivaldybės). Žaliasis tinklas yra realizuojamas visuose trijuose
planavimo lygiuose (Kylvik, 2014).
Pagal Estijos planavimo įstatymą, Žaliąjį tinklą privaloma įgyvendinti kiekvienos savivaldybės
bendrajame plane, kur nustatomos jo ribos bei ekologinės sąlygos ir apribojimai. Estijos Aplinkos
apsaugos Veiksmų planas 2007-2013 metams numatė apibrėžti ir įgyvendinti priemones Žaliajam
tinklui įdiegti visose savivaldybėse iki 2013 m.
Estijoje pasiūlyta vieninga metodika, kaip perkelti Žaliąjį tinklą į apskričių lygį. Teritorijos, kurios
atrenkamos į šį tinklą, yra įvertinamos pagal buveinių ekologinį vertingumą (vertę), o pačios
buveinės paimamos iš žemės dangos klasifikacijos, kiekvienai dangai skiriant vertės balą (2 lentelė).
10
2. lentelė. Estijos ekologinio tinklo buveinių vertingumo balas (pagal Sepp, Jagomagi, 2002).
Statybvietės 0,01
Durpynai 0,05
Priemiesčių zonos 0,1
Laukai 0,2
Kompleksinė žemdirbystė 0,3
Plantacijos, sodai 0,4
Mišku apaugusi žemės ūkio žemė 0,6
Krūmynai 0,9
Retos augalijos plotai 1,0
Vidaus vandens telkiniai 1,2
Spygliuočių miškai ant durpių 1,3
Viržynai 1,4
Kiti žolynai 1,5
Plačialapių ir mišrūs miškai ant durpių 1,8
Pakrančių lagūnos 1,9
Spygliuočių miškai ant mineralinės dirvos 2,0
Druskingos pakrančių pelkės 2,2
Pelkės 2,4
Drėgnos pievos 2,6
Plačialapių ir mišrūs miškai ant mineralinės dirvos
3,0
Miškingos pelkės 3,4
Paupiai 3,5
Pakrančių šlapynės 3,6
Pelkynai 4,0
Pakrančių kopos 4,5
Žemyninės kopos 5,0
Borealinės pakrančių pievos 6,0
Struktūrinių elementų priskyrimo ekologiniam tinklui kriterijai yra šie:
Gamtosauginė vertė bei grėsmė išlikimui
Morfometriniai elementų rodikliai:
o Šerdinių arealų – teritorinė apimtis
o Koridorių – plotis
Ekologiniai, aplinkosauginiai, socio-ekonominiai kraštovaizdžio ypatumai
Rūšys ir jų buveinės
Panaudojant GIS duomenų bazes (tarp jų CORINE, kraštovaizdžio žemėlapius ir kt.) buvo parengti
Žaliojo tinklo planai nacionaliniu mastu (1:200 000) ir apskričių mastu (1:50 000). Lygiagrečiai su
Žaliuoju tinklu buvo vystomas ir Pilkasis (urbanistinis, infrastruktūros) tinklas. Buvo numatyti
apribojimai bei sąlygos šerdiniuose arealuose bei koridoriuose (draudimai, taisyklės, aplinkosaugos
priemonės, režimai ir pan.). Visos 15 Estijos apskričių parengė žaliuosius tinklus apskričių
lygmenyje, o taip pat 2013 m. apie 90 savivaldybių (apie 40%) buvo parengusios planus savajame
lygmenyje. Egzistuoja tam tikra laisvė rengiant planus savivaldybių ir komunų lygmenyse.
11
3 lentelė. Estijos ekologinio tinklo hierarchiniai lygiai ir planavimo aspektai (Bennet, 2010).
Administraciniai
lygmenys
Ploto intervalas
(km)
Žaliojo tinklo
centriniai
arealai
Šerdinių arealų
skersmuo (km)
Koridorių plotis
(km)
Atstumas tarp
tinklo
elementų, kilpų
dydis (km)
Regionai, kelios
apskritys,
gyvenviečių
grupės sistema
100-150 Nacionaliniai
dideli
30-50 10-20 Min 10-15
Max 30-50
Apskritis, didelė
grupė valdų
30-50 Nacionaliniai
maži
10-20 3-5 Min 3-5
Max 10-15
Maža grupė
valdų, didelis
miestas
10-15 Apskrities
dideli
3-5 1-2 Min 1-2
Max 3-5
Valda
(savivaldybė),
didelio miesto
dalis, didelė
grupė kaimų
3-5 Apskrities maži 1-2 0,3-0,5 Min 0,3-0,5
Max 1-2
Vokietija.
Teritorijų planavimas Vokietijoje yra labai formalizuotas ir žymiai skiriasi atskirose
Žemėse, ypač organizaciniu požiūriu. Federalinis teritorijų planavimo aktas apibrėžia du tipus
erdvinių planų: Žemės (Länder) privalo parengti teritorijos vystymo planus, t.y. bendruosius planus,
pilnai apimančius jų teritorijas. Stambios žemės, apimančios kelias aukščiausios eilės vietoves t.y.
didžiuosius miestus – privalo parengti ir regioninio vystymo planus, kurie išvedami iš bendrojo
žemės plano (Leibenath, 2008).
Ekologiniai tinklai užima svarbią padėtį Vokietijos federalinėje gamtosaugos politikoje.
Ekologinių tinklų klausimas taip pat yra svarbus elementas Vokietijos federalinės valdžios
formuojamoje nacionalinėje biologinės įvairovės strategijoje. Iš federacijos ir žemių atstovų sukurta
darbo grupė sukūrė rekomendacinio pobūdžio techninę koncepciją kaip kurti ir įgyvendinti
ekologinius tinklus. Darbo grupė pabandė nustatyti kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar
teritorija arba vietovė tinka ekologiniam tinklui, ar ne. Tai pirmiausia, struktūrinio jungiamumo
kriterijai (atstovavimas vertingai buveinei, fragmentacija, bendras dydis ir padėtis kitų teritorijų
atžvilgiu), o taip pat funkcinio jungiamumo kriterijai (pvz., tam tikros rūšies vyravimas) (Leibenath,
2008).
Yra dviejų tipų ekologinio tinklo planavimas: ekologinio tinklo planai arba koncepcijos
kaip indėlis į formaliojo, oficialaus planavimo procesą ir grynai neformalūs ekologinių tinklų planai
ar koncepcijos, kurios ilgainiui gali tapti neformalių tinklų įgyvendinimo projektais (Leibenath,
2008).
Vokietijoje surinkta palyginti daug žinių apie rūšis ir buveines. O horizontalus
ekologinių tinklų tarp Vokietijos ir kaimyninių šalių koordinavimas dar yra ankstyvojoje stadijoje.
Europos sąjungos, pan-Europinio ir pasaulinio lygio politiniai sprendimai ar instrumentai vaidina
daugių daugiausia netiesioginį vaidmenį planuojant Vokietijos ekologinius tinklus, nors yra daug
praktinių sąveikų su Natura 2000 ir tokiomis ES programomis kaip LIFE arba INTERREG. Išimtis –
Europos vandenų direktyva. Šis svarbus Europos politinis dokumentas, siekia pagerinti ekologinį
jungiamumą, apibrėžiant „upių tęstinumą“ ir „upių pakrančių zonos struktūrą“ kaip kokybinius
ekologinės būklės klasifikavimo elementus (Leibenath, 2008).
12
Vokiečių planuotojai įžvelgia, kad kuriant ekologinius tinklus, būtinas
bendradarbiavimas su teritoriniu planavimu, nes pastarasis yra vienintelis būdas formaliai planuoti ir
nustatyti ekologinius tinklus šioje šalyje. Kai ekologinio tinklo struktūra įkūnijama erdviniame plane,
ji taip pat gali paskatinti ir kitus, neformalius ekologinių tinklų formavimo metodus. Teritorijų
planavimas, savo ruožtu, gauna naudos iš ekologinių tinklų, nes ekologinio tinklo koncepcija gali
toliau remti siekius apsaugoti gamtos išteklius ir išsaugoti atviras erdves, kurie vis tiek turi rasti savo
vietą teritorijų planuose (Leibenath, 2008).
Vis dėlto pagrindinės kliūtys, susijusios su teritorijų planavimu ir ekologiniais tinklais
Vokietijoje yra ne duomenų prieinamumas ar tik dalinė sąsaja tarp dviejų sferų (teritorinio
planavimo ir ekologinių tinklų įgyvendinimo). Sunkiausios problemos kyla dėl privalomų techninių
standartų stokos ir neišbaigtos federalinės kraštovaizdžio programos, teisinių įsipareigojimų trūkumo
rengti ir atnaujinti ekologinio tinklo sampratą bei ribota teritorijų planavimo taikymo sritis
(Leibenath, 2008).
13
3. Gamtinio karkaso sistemos sudėtinių (metafunkcinių) dalių identifikavimas
Gamtinis karkaso, kurio funkcionavimas paremtas geoekologine koncepcija struktūra
suformuota iš eilės sudėtinių dalių, iš kurių kiekviena turi aiškia apibrėžiamą padėtį reljefo
gravigeninės padėties, bei funkcinės paskirties atžvilgiu. Tradiciškai yra išskiriami trys baziniai GK
komponentai arba metafunkcinės dalys:
1) Geoekologinės takoskyros (T1;T;t);
2) Vidinio stabilizavimo arealai (S1;S;s);
3) Migracijos koridoriai (M1;M;m).
Teritorijų planavimo praktikoje dažni neįprasti atvejai, kuomet baziniu pagrindu išskirtų GK
dalių neįmanoma pilnai adaptuoti teritorijose. Tai ką galima išskirti – tai dažniausiai daliniai vieno ar
kito GK komponentų atliekamų funkcijų raiškos ir padėties aplinkoje atvejai. Tokie atvejai
dažniausiai pasireiškia urbanizuotoje aplinkoje, kur gamtinis karkasas sąveikauja su urbanistiniu
karkasu, ir todėl autorių nuomone šioje vietoje yra būtini tarpiniai arba daliniai išskirtų
metafunkcinių dalių variantai. Jie gali galėtų būti traktuojami kaip potipiai susieti su pagrindinėmis
išskirtomis GK sistemos dalimis (1pav):
2a) Ekologinio kompensavimo arealai (S‘;s‘)
3a) Autonominiai šlaitai (M‘;m‘)
1pav. Vidinė gamtinio karkaso sistemos struktūra.
Visos šios dalys formuoja planuojamos teritorijos gamtinį karkasą, iš kurių kiekviena
naudojant kodavimo sistemą skirstomos pagal svarbą į nacionalinės, regioninės iki vietinės. Tiesa,
reikėtų pastebėti, kad išskirtų GK potipių tarpe realiai galimi tik du skirstymo pagal svarbą variantai:
regioninės ir vietinės.
14
2pav. Gravigeninė gamtinio karkaso sistemos metafunkcinių dalių struktūra.
1) Geoekologinės takoskyros (T1;T; t ) – teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei
jautrumu pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus, kalvynus,
pelkynus, priekrantes, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus. Jos
15
skiria stambias gamtines ekosistemas ir palaiko bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę
pusiausvyrą.
2.) Vidinio stabilizavimo arealai (S1;S;s) – santykinai didelės gamtinės teritorijos (dauguma atveju
intensyviai urbanizuotas teritorijas supantys miškų masyvai) užstatytų teritorijų pakraštinėje dalyje
arba kiek toliau nuo jų, intensyviai generuojančios gamtinius medžiagų ir energijos srautus
(deguonies produkavimas), kurie dažniausiai vyraujančių vėjų kryptimi migracijos koridoriais
patenka į miesto vidinę dalį. Išoriniai ekologinio stabilizavimo arealai yra ypač reikšmingi
urbanizuotose teritorijose generuojamo antropogeninio poveikio ekologiniam kompensavimui,
vidinės miesto teritorijos dalies ekologinio stabilumo išlaikymo požiūriu.
2.a.) Vidiniai ekologinio kompensavimo arealai (S‘, s‘) Išorinai ekologinio kompensavimo
arealai (s‘) – intensyviai urbanizuotų teritorijų vidinėje dalyje esantys atskirieji želdynai, arba
miškų plotai kurie dažniausiai pasižymi santykinai nedideliu natūralumu (yra dirbtinės kilmės,
stipriai transformuoti ir dažniausiai su inžinerinės infrastruktūros elementais). Pastarieji arealai
nors ir neturėdami didelio ekologinio potencialo, tankiai užstatytos teritorijos vidinėje dalyje
bent dalinai transformuoja (slopina) antropogeninį poveikį. O taip pat yra reikšmingi palaikant ir
gausinant gyvenvietės aplinkos biologinę įvairovę. Intensyviai urbanizuotoje teritorijoje vidinio
ekologinio stabilizavimo arealus formuoja įvairios paskirties intensyviai ir ekstensyviai
naudojami želdynai: parkai, skverai, aikštės, memorialiniai želdynai, kapinės, memorialiniai
parkai. Šios miestelių bei kito tipo gyvenviečių vidinėje dalyje esančios teritorijos dalinai
kompensuoja - sušvelnina antropogeninį poveikį, optimizuoja jų centrinės dalies gyvenamąją
aplinką.
3.) Migracijos koridoriai (M1;M;m) – didesni ar mažesni upių ir kitų vandentėkmių slėniai, kanalai,
nedidelės užpelkėjusios dubumos suskaidytos natūraliomis ar dirbtinėmis vandentėkmėmis, ežerų ar
tvenkinių virtinės, rinos, sauslėniai ir kitos teritorijos, kurių dėka palaikoma intensyvi medžiagų,
energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita (teršalų išsklaidymas, švaraus oro pritekėjimas ir
kt.) tarp urbanizuotos teritorijos vidinės dalies ir jos periferijoje esančių išorinių ekologinio
stabilizavimo arealų.
3.a.) Autonominiai šlaitai (M‘ m) – Tai migracijos koridorių sudėtinė dalis apimanti
lokalius slėnių ir aukštumų šlaitus kuriais vyksta intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės
informacijos srautų apykaita ir augalų bei gyvūnų rūšių migracija. Jie yra atsietai (autonomiškai)
nuo kitų GK metafunkcinių dalių funkcionuojantys komponentas. Bet, pagal savo morfologiją ir
funkcinę paskirtį jie labiausiai artimi migracijos koridoriams. Praktiškai jie labiausiai atitinka
migracijos koridoriaus dalis – šlaitus, ir dažniausiai vienpusius šlaitus, kurie yra kaip reljefo
pakopos, bet ne pailgų slėnio pavidalo pažemėjimų šlaitai.
4lentelė. Gamtinio karkaso metafunkcinių dalių išskyrimo prikausomybė nuo planavimo lygmens.
1)
GEOEKOLOGINĖS
TAKOSKYROS
2)
VIDINIO
STABILIZAVIMO AREALAI
2a)
Ekologinio
kompensavimo arealai
3)
MIGRACIJOS
KORIDORIAI
3a)
Autonominiai
šlaitai Terit. Plan.
Dok. Tipas
Darbinis mastelis
Valstybės
(Nacionalinio
lygmens)
M 1:100 000
– M 1:400 000 T1;T;t S1;S;s - M1;M;m -
Savivaldybės
(Regioninio
lygmens)
M 1:20 000
–M 1:50 000 T1;T;t S1;S;s S‘ M1;M;m; M‘
Vietovės M 1:500 T1;T;t S1;S;s; S‘s‘ M1;M;m; M‘m‘
16
(Lokalaus
lygmens)
–M 1:10 000
Lietuvos teritorijos ekologinio kompensavimo sistema suformuota remiantis geoekologine
koncepcija, pagal kurią gamtinio karkaso teritorijos lokalizuojamos pagal principą „ten kur reikia“, o
ne pagal daugelyje Europos valstybių egzistuojantį ekologinio tinklo lokalizavimo principą „ten kur
liko“ dėl to, formuojant gamtinio karkaso sistemą, svarbiais laikomos ne tik esami gamtinės ir
biologinės įvairovės židiniai, bet ir tos vietos, kuriose dėl esamos pagrindo įvairovės, atsiradus ar
sudarius palankias sąlygas įgyja galimybę suformuoti biologinę įvairovę tuo pačiu padidindamos
savo geoekologinį potencialą. Dėl tos priežasties GK formuojamo pagal geoekologinę koncepcija,
išskyrimo požymiai yra labiau kompleksiški lyginant su bioekologinės koncepcijos požymių sistema.
GK sistemos dalių identifikavimas ir teritorijų išskyrimas glaudžiai susietas su dvejomis požymių
grupėmis. Pirmoji požymių grupė susijusi su gamtinio karkaso teritorijų išskyrimu, o antroji su jų
ribų nustatymu ir koregavimu. Tiek vienas tiek kitas teritorijų planavimo metu realizuojamas
veiksmas grindžiamas suformuota grupe principų ir taisyklių, kurios subordinuotos pagal planavimo
lygmenis.
5 Lentelė . Gamtinio karkaso komponentų (metafunkcinių dalių) išskyrimą pagrindžiančių požymiai
skirtinguose planavimo lygmenyse: P – prioritetinis požymis; S – Šalutinis požymis; Pl – papildomas požymis
Ter
it.
Pla
n.
Do
k.
Tip
as
Geoekologinės takoskyros
T1;T;t
Vidinio
stabilizavimo arealai
S1;S;s
Migracijos koridoriai
M1;M;m
Val
stybės
(N
acio
nal
inio
lygm
ens)
Reljefas (Stambios iškiliosios
geomorfologinės struktūros)
Hidrografinis tinklas (upių
aukštupių, pelkynų, ežerynų,
priekrančių plotai)
Hidrogeologinės sąlygos
(požeminių vandenų intensyvaus
maitinimo ir karsto reiškinių
paplitimo plotai)
Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai
natūralių žemės naudmenų
plotai: pelkės, miškai, ežerai,
pievos)
Žemėveikslių
struktūra (natūralių ir
(arba) santykinai
natūralių žemės
naudmenų plotai:
pelkės, miškai, ežerai,
pievos)
Reljefas (Stambios
tarpinės
geomorfologinės
struktūros)
Hidrografinis tinklas (upių, ir kitų
vandentėkmių vagos, ar
stovinčių vandens
telkinių virtinės);
Reljefas (Stambios
dubiosios
geomorfologinės
struktūros)
Sav
ival
dybės
(Reg
ionin
io
lygm
ens)
Reljefas (Stambios iškiliosios
geomorfologinės struktūros)
Hidrografinis tinklas (upių
aukšupių, pelkynų, ežerynų,
priekrančių plotai)
Hidrogeologinės sąlygos
(požeminių vandenų intensyvaus
maitinimo ir padidinto
ekogeologinio jautrumo plotai)
Žemėveikslių
struktūra (natūralių ir
(arba) santykinai
natūralių žemės
naudmenų plotai:
pelkės, miškai, ežerai,
pievos)
Reljefas (Stambios
tarpinės
Hidrografinis tinklas (upių, upelių ir kitų
vandentėkmių vagos, ar
stovinčių vandens
telkinių virtinės);
Reljefas (Stambios ir
smulkesnės dubiosios
geomorfologinės formos)
17
Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai
natūralių žemės naudmenų
plotai: pelkės, miškai, ežerai,
pievos)
Dirvožemiai (natūralių ir
(arba) arba kai kuriuos
natūralumo bruožus išlaikiusių
durpžemių dirvožemių paplitimo
plotai)
geomorfologinės
struktūros)
Dirvožemiai (natūralių
ir (arba) arba kai
kuriuos natūralumo
bruožus išlaikiusių
dirvožemių paplitimo
plotai)
Dirvožemiai (kai
kuriuos natūralumo
bruožus išlaikiusių
salpžemių dirvožemių
paplitimo plotai)
Vie
tovės
(L
okal
aus
lygm
ens)
Reljefas (Stambios ir smulkios
iškiliosios reljefo formos )
Hidrografinis tinklas (laikinų
ar pastovių vandentėkmių
ištakos, aukštupiai, papelkėję
takoskyrų šlaitų plotai)
Žemėveikslių struktūra (natūralių ir (arba) santykinai
natūralių žemės naudmenų
plotai: pelkės, miškai, ežerai,
pievos)
Dirvožemiai (natūralių ir
(arba) arba kai kuriuos
natūralumo bruožus išlaikiusių
durpžemių dirvožemių paplitimo
plotai)
Augalija
Padidintos augalijos įvairovės
plotai natūralios ar santykinai
natūralios mažai
antropogeniškai pakitusios
augalų buveinės su retai
saugotinais biotopais ir augalais.
(ekotoninės pereinamosios
zonos tarp kontrastingų
žemėveikslių)
Žemėveikslių
struktūra (nedideli
netolygiai išsidėstę
natūralių ir (arba)
santykinai natūralių
žemės naudmenų
plotai: pelkės, miškai,
ežerai, pievos)
Padidintos santykinai
natūralių žemėveikslių
sąskaidos ir didesnio
mozaikiškumo plotai.
Reljefas (stambių ir
smulkių reljefo formų
šlaitų dalys, ir (arba)
tarpinės reljefo formos
(terasinės aukštelės,
nuolaidūs paviršiai))
Dirvožemiai
(žemdirbystei mažai
tinkami, mažo
derlingumo arba
nepalankių savybių
dirvožemių plotai )
Augalija
Padidintos augalijos
įvairovės plotai
(ekotoninės
pereinamosios zonos
tarp kontrastingų
žemėveikslių)
Padidinto ekologinio
jautrumo, mažesnio
atsparumo
antropogeniniam
poveikiui plotai.
Hidrografinis tinklas (upių, upelių, kanalai,
grioviai, ar stovinčių
vandens telkinių
virtinės);
Reljefas (Stambios ir
smulkios dubiosios
reljefo formos (slėniai,
slėniukai, sauslėniai,
dubakloniai griovos,
raguvos, tarpusavyje
susisiekiantys gilūs ir
seklūs pailgi
pažemėjimai )).
Dirvožemiai (kai
kuriuos natūralumo
bruožus išlaikiusių
salpžemių dirvožemių
paplitimo plotai)
Augalija
Esamos ar potencialiai
didesnės biologinės
įvairovės plotai
pereinamosios zonos
tarp kontrastingų
žemėveikslių.
Gyvūnija
Egzistuojantys ar
potencialūs, natūralūs ar
dirbtiniai gyvųjų
organizmų migracijos
takai, koridoriai, vagos.
1. bendrasis ribų tikslumas yra nustatomas ir apsprendžiamas gamtinio karkaso kartografinės
raiškos mastelio techninių reikalavimų. Rekomenduojamas tikslumas – leistinos paklaidos
ribos: max. – 3mm, min. – 1mm.
18
6. Lentelė. Leistinos GK komponentų ribų nustatymo paklaidos žemėlapyje ir vietovėje.
Žemėlapio mastelis Leistina paklaida
žemėlapyje
Leistina paklaida vietovėje
maksimali minimali maksimali minimali
M 1:5000 3mm 1mm 15m 5m
M 1:10 000 3mm 1mm 30m 10m
M 1: 25 000 3mm 1mm 75m 25m
M 1:50 000 3mm 1mm 150m 50m
M 1:100 000 3mm 1mm 300m 100m
M 1:250 000 3mm 1mm 750m 250m
M 1:500 000 3mm 1mm 1500m 500m
M 1:1 000 000 3mm 1mm 3000m 1000m
M 1:2 500 000 3mm 1mm 7500m 2500m
Lentelėje nurodytas leistinas gamtinio karkaso ribų nustatymo tikslumas, kurio ribose atsiradus
konfliktinei situacijai tarp gamtinio karkaso funkcinio prioriteto zonos ir subjekto interesų, jie
sprendžiami subjekto naudai.
Gamtinis karkasas savo esme yra gamtinių, kultūrinių vertybių koncentratas, arba
pagrindas šiam koncentratui formuotis. Jis savyje integruoja visą eilę gamtiniu ir kultūriniu požiūriu
vertingų, arba potencialiai vertingų teritorinių sistemų, teritorijų ar tiesiog pavienių objektų. GK
planavimo proceso metu būtina atkreipti dėmesį į vertingus ekologinio kompensavimo sistemą
formuojančius ir ją papildančius vertingus objektus: Vieni iš jų fiziškai egzistuojantys pavieniai
objektai ar ekosistemos neturinčios aiškiai apibrėžto teisinio statuso, kitu atveju - teisinį egzistavimo
pagrindą turintys teritoriniais dariniais, kurie savo ruožtu apima GK sistemai vertingą fiziškai
egzistuojančių objektų turinį (3 pav).
Pati pagrindinė gamtinio karkaso sistemos integruojamų dalių, tai ekotinklas. Jis yra
bioekologiniu pagrindu suformuota teritorinė sistema apimanti ekologiniu ir biologinės įvairovės
požiūriu vertingas Lietuvos teritorijos dalis (bioekologinius branduolius, jų buferines zonas) per
ekologinius koridorius sujungianti sistema. Ekotinklas, galima sakyti, kad yra gamtinio karkaso
sistemos bioekologiniu požiūriu vertingiausioji dalis turinti aukščiausią geoekologinį potencialą. Tai
savotiška GK „šerdis“ „stuburas“ arba ašis, kuri ateityje, tikslingai formuojant ir laikantis GK
politikos, turėtų „apaugti“ jai lygiavertėmis teritorijomis. Teritorijų planavimo proceso metu
ekotinklas privalo būti visas integruojamas į gamtinio karkaso struktūrą.
Saugomos teritorijos – kaip teisinį statusą turintys specializuotos ar kompleksinės
apsaugos teritorijos privalo būti integruojamos į gamtinio karkaso sudėtį taip kad saugomos
teritorijos apsaugos statuso griežtumas turėtų loginį ryšį su GK komponento svarbą. (t.y.
nacionalinės svarbos rezervatai negali būti vietinės reikšmės gamtinio karkaso dalimi). Taigi, visa
LR nacionalinė saugomų teritorijų sistema, NATŪRA 2000, ir miškuose identifikuotų kertinių
buveinių tinklas būti integruotas į gamtinio karkaso sistemą ir tapti jos dalimi tuo pačiu dubliuojanti
ir perdengianti aukščiau paminėtą ekotinklą.
19
3pav. Planavimo procese į gamtinį karkasą integruojami geoekologinį potencialą stiprinantys ir silpninatys
komponentai: 1.) gamtinis karkasas; 2.) saugomos teritorijos; 3.) ekotinklas; 4.) atskirieji želdynai; 5.) dvarų
parkai – pavienės sodybos; 6.) gamtos paveldo objektai; 7.) urbanizuotos teritorijos.
Be saugomų teritorijų į gamtinio karkaso teritorinę struktūrą, esant fizinei galimybei
(esant glaudesniam fiziniam ryšiui tarp integruojamo objekto ir jį integruojančios teritorijos), turėtų
būti integruojami gamtos, o kai kuriais atvejais ir kultūros paveldo objektai (dvarų parkai, istoriniai
želdynai, kapinės), lygiai taip pat kaip ir etniniams regionams būdingus architektūrinius ir
apželdinimo bruožus išlaikius sodybos, sodybvietės, kaimai ir kaimavietės, formuojančios organiškai
susiformavusius konkrečioms gamtinės sąlygoms būdingus etaloninio kraštovaizdžio arealus. Visi
šie komponentai didina GK teritorijos ir atskirai jos dalių įvairovę ir geoekologinį potencialą. Kiti
kartu su gamtinėmis teritorijomis automatiškai integruojami antropogeninės kilmės komponentai
(keliai, pavieniai pastatai, jų grupės, masyvai, intensyvios ūkinės veiklos, pramonės ir sandėliavimo
teritorijos) įvairiu laipsniu silpnina GK geoekologinį potencialą. Nors juos sumaniai integruojant
prisilaikant iš anksto nustatytų reikalavimų poveikis GK teritorijoms gali būti labai minimalus 3pav.
GK apima ne išlikusias vertingas teritorijas, bet tokias teritorijos dalis, kuriose
potencialiai gali reikštis didesnė edafinių ir bioekologinių sąlygų įvairovė. Vienareikšmiškai tai
kontaktinės ekotoninės zonos.
4. Pagrindiniai GK teritorijų ir jų ribų nustatymo principai bei taisyklės.
Nacionalinio lygmens gamtinio karkaso planavimo dokumentai yra apžvalginio – strateginio
pobūdžio, nusakantys nacionalinius prioritetus ekologinei kraštovaizdžio pusiausvyrai užtikrinti, bei
parodantys jų teritorinę diferenciaciją. Šiame lygmenyje įtvirtintos gamtinio karkaso ribos negali būti
tiesiogiai perkeliamos į žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Jos turi būti tikslinamos
atsižvelgiant į žemesniame planavimo lygmenyje, stambesnio mastelio pagrindo diktuojamus
reikalavimus.
20
1. Geoekologinių takoskyrų ribos brėžiniuose formuojamos apjungiant upių aukštupius,
geomorfologiniu požiūriu raiškių, mažiau raiškių ir neraiškių vandenskyrų teritorijas (aukštumų -
kalvagūbrių ir plynaukščių miškingus ir mažai miškingus ežerynus bei pelkynus, miškingus ir mažai
miškingus lygumų pelkynus, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir karsto paplitimo plotus) į
santykinai plačius ruožus.
1.1.ribos vedamos pastarąjį GK komponentą formuojančių žemės naudmenų (žemėveikslių)
komponentų pakraščiais ir nesunkiai pastebimomis reljefo lūžio linijomis.
1.2.miškingame, miškingame – pelkingame ir ežeringame kraštovaizdyje geoekologinių
takoskyrų ribos vedamos atsivelgiant į reljefo lūžio linijas. Tie miškų masyvai, kurie
nepatenka į geoekologines takoskyrų plotus, gali būti priskiriami prie vidinio
stabilizavimo arealų ploto.
1.3.agrariniame kraštovaizdyje į geoekologinių takoskyrų plotus be melioruotų ir
nemelioruotų agrarinių teritorijų, integruojamos išlikusios želdinių grupės, juostos,
apleistos ir nenaudojamos, apželdinimui numatytos ūkiniu požiūriu nenašios žemės ir
kitos žemės ūkio naudmenos patenkančios į upių baseinų takoskyrines juostas.
Lyguminiame kraštovaizdyje geoekologinių takoskyrų ribų išskyrimo požymiu turėtų būti
paviršiaus reljefo lūžio linijos, o joms nesant arba esant neryškioms – su viena iš izolinijų
susieta linija.
1.4.Jei visa urbanizuota teritorija, ar jos dalis patenka į identifikuotą geoekologinės
takoskyros plotą, jį yra į ją integruojama optimizuojant urbanizuotos teritorijos vidinę
struktūrą - sukuriant vientisą, tarpusavyje besijungiančių, natūralumo požymių turinčių
viešojo naudojimo teritorijų tinklą.
4. pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo kalvotame kraštovaizdyje principinė schema
21
1.5.Intensyvaus naudojimo pobūdžio, ištisine technogenine danga padengtos pramoninio,
sandėliavimo ir infrastruktūros paskirties teritorijos pagal suformuotų kadastrinių sklypų
ribas, gali būti eliminuojamos iš GK kompoenento sudėties suformuojant įvairaus dydžio
ne GK salas.
2. Vidinio stabilizavimo arealų ribos brėžiniuose formuojamos integruojant teritorijas galinčias
pakeisti, stabilizuoti ar transformuoti šoninį nuotėkį, ar kitus gamtinės migracijos srautus, taip
pat biologinės įvairovės požiūriu vertingas ar potencialiai vertingas teritorijas: miškų
masyvus, miškelius, atskirų medžių grupes, natūralias pievas ir (arba) pelkėtus plotus.
2.1.jei esamą ar potencialų vidinio stabilizavimo arealą formuoja vienas kompaktiškai
išsidėstęs natūralus žemės naudmenų komponentas (žemėveikslius), arealo riba vedama
išorine jų riba, kuri vietiniame planavimo lygmenyje turėtų būti tapatinama su
kadastrinių sklypų ribomis (esant gretimiems kontrastingiems žemėveiksliams), arba
maksimaliai stačiu kampu kirsti sklypą.
2.2.jei esamą ar potencialų vidinio stabilizavimo arealą formuojantiems santykinai
natūraliems komponentams yra būdingas fragmentiškumas, jie tarpusavyje jungiami
mažiausio atstumo principu agrarinėse teritorijose, arba atsižvelgiant į greta esančių
gamtinių teritorijų kontūrų ypatumus.
2.3.į vidinio stabilizavimo arealo apimamus plotus gali būti įtraukiamos žemo geoekologinio
potencialo teritorijos, kurios yra praradusios savo natūralumą, numatant jų vertės
atstatymo priemonės (apmiškinimas, hidrologinio rėžimo atstatymas, karjerų
rekultivavimas ir t.t..). Tokiu atveju mozaikiškas (fragmentuotas) vidinio stabilizavimo
arealas formuojamas ribas vedant esamų, ir numatomų į šį arealą įjungti degradavusių
teritorijos dalių išorinėmis ribomis.
22
5 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo banguotame kraštovaizdyje principinė schema
2.4.jeigu visa ar dalis urbanizuota teritorija patenka į vidinio stabilizavimo arealų apimamus
plotus, ji pilnai turi būti integruojama į GK sistemą optimizuojant šių dalių vidinę
struktūrą, t.y. gamtinių komponentų atžvilgiu sukuriant vientisą, tarpusavyje
besijungiančių gamtinių teritorijų tinklą.
3. Migracinių koridorių ribos brėžiniuose formuojamos pailgų neigiamų reljefo formų (slėnių,
raguvų, dubaklonių ir kitų panašaus pobūdžio pažemėjimų), ar nuolydį turinčių paviršių
viršutinėmis dalimis ribą susiejant su izolinijomis.
3.1.nacionalinio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai išskiriami
upių ir kanalizuotų upių slėniuose, tarpusavyje susisiekiančiuose bei uždarose
ežeringuose, pelkinguose ir sausuose duburiuose ar jų sistemose.
3.2.regioninio ir rajoninio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai
išskiriami visiems likusiems darbinio mastelio žemėlapyje pavaizduotiems
hidrografiniams elementams (natūralioms ir kanalizuotoms stambesnių upių ir upelių
aukštupio dalims, smulkiems kanalizuotiems upeliams, nuvedamiesiems kanalams),
(išskyrus tas jų atkarpas, kurios patenka - integruojasi į kitų gamtinio karkaso
komponentų teritorijas), senklonius, klonius, raguvynus, lokalinius šlaitus.
3.3.lokalinio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose migracijos koridoriai išskiriami
palei visus darbinio mastelio topografiniuose planuose pavaizduotus hidrografinius
elementus (absoliučiai visos natūralios ir dirbtinės vandentėkmės, ežeringi, pelkėti ir
sausi tarpusavyje besijungiantys nuotakūs, kaskadiški, tarpukalvių pažemėjimai). Taip
pat detalizuojamos migracijos koridorių dalys esančios kitų detalizuojamų GK
komponentų paribyje.
6 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo lygumų kraštovaizdyje principinė schema
23
3.4. Ant dirbtinių vandentėkmių, esančių lyguminiame paviršiuje, kur nepastebimi slėniams
būdingi paviršiaus reljefo bruožai, migracijos koridoriaus riba formuojama lygiagrečiai
vandentėkmės vagai, riba vedant atstumu ne mažesniu nei vandentėkmės apsaugos
juostos plotis, atstumą skaičiuojant nuo kanalo griovio šlaito viršutinio lūžio linijos.
Urbanizuotose teritorijose GK juostos plotis turėtų būti dvigubai didesnis, o nesant fizinei
galimybei ribotis su užstatytomis kadastrinių sklypų dalimis.
3.5. Jei dirbtinė vandentėkmė kerta platesnes neigiamas reljefo formas (įlomes, lobus),
migracijos koridoriaus ribos išplečiamos ir pravedamos jas siejant su neigiamos reljefo
formos pakraščiais, arba jos žemiausia dalimi.
3.6. Urbanizuotose teritorijose migracijos koridorių ribos išskiriamos remiantis aukščiau
aprašytais principais, t.y. ribos pravedamos viršutinėmis reljefo lūžio linijomis.
3.7. Tuo atveju jei planuojamas migracijos koridorius siejamas su santykinai nedidele
vandentėkme ir jos slėniu, arba slėnis nėra gerai išreikštas, ribos gali būti pravedamos ir
koreguojamos atsižvelgiant į kadastrinių sklypų ribas, ir (arba) užstatytas jų dalis. Visais
suformuojant fizinį neurbanizuotos aplinkos koridorių, kurio centrinė dalis turėtų įgyti
atskirųjų želdynų statusą.
3.8. Jeigu visa arba dalis urbanizuotos teritorija patenka į migracijos koridorių apimamus
plotus, jį yra integruojama į gamtinį karkasą numatant jos vidinės struktūros
optimizavimo priemones, nustatančias minimalaus sklypo dydžio ir priklausomų želdynų
parametrus, ribojančias sklypų užstatymo tankumą, taip pat numatant tarpusavyje
gamtiniais ryšiais susietų atskirų želdynų sistemos formavimą ar esamos išlaikymą.
7 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo kalvotų aukštumų slėniuose principinė schema
24
8 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo banguotų lygumų slėniuose principinė schema
9 pav. Gamtinio karkaso sistemos formavimo lygumų slėniuose principinė schema
25
Pagrindiniai gamtinio karkaso teritorijų ribų optimizavimo (tikslinimo) principai:
4. Ribų pravedimo ypatumai išraiškingame (kalvotame) reljefe (4pav.):
4.1. Išraiškingame reljefe geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių ribos vedamos
prisilaikant reljefo lūžio taškus jungiančios linijos, kuri dažnai sutampa su vienodo
aukščio linija (izohipse). Tai pirmoji izolinija, už kurios prasideda akivaizdus izohipsių
sutankėjimas.
4.2.Brėžiamų ribų koregavimas sklypų ribų atžvilgiu leistinas žemėlapyje iki +\-1mm.
5. Ribų pravedimo ypatumai mažai išraiškingame (lyguminiame) reljefe (5pav., 6pav.):
5.1.Lyguminiame reljefe geoekologinių takoskyrų ir migracijos koridorių ribos vedamos
polinkio kampo kaitos taškais – menama vidurio linija esančia tarp dviejų izolinijų, tarp
kurių atstumas yra bent 1,5 karto didesnis nei greta esančių, reljefo žemėjimą ar
aukštėjimą žyminčių izolinijų.
5.2.Brėžiamų ribų koregavimas leistinas žemėlapyje +\-5mm, arba iki 1-2% kadastrinio
sklypo, patenkančio į GK ploto.
6. GK ribų optimizavimas kelių ir kitų inžinerinės infrastruktūros objektų atžvilgiu.
6.1.Jei gamtinio karkaso funkcinių dalių ribos sutampa su kelių ir kitų techninės
infrastruktūros elementų ribomis, jos turi būti vedamos tuo jų pakraščiu (apsaugos zonos
pakraščiu), iš kurios pusės GK komponentas su jais ribojasi.
6.2. Detalizuojant GK ribas stambesniame mastelyje, riba tarp GK elementų ir greta esančių
kelių, bei kitų infrastruktūros elementų tikslinama atsižvelgiant į infrastruktūros objekto
apsaugos zonos plotį (GK riba pravedama išorine objekto apsaugos zonos riba), bei
prisilaikant darbinio mastelio tikslumo reikalavimų (išskyrus tuos atvejus, kuomet
infrastruktūros objektas ribojasi su natūraliu žemėnaudos komponentu).
6.3.Tuo atveju, kuomet kelio atkarpa iš abiejų pusių užstatyta, gamtinio karkaso elemento
riba vedama nugarinėje užstatytos sklypo dalies pusėje.
7. Gamtinio karkaso ribų optimizavimo principai kadastriniuose sklypuose. (principai taikomi
lokaliame planavimo lygmenyje).
7.1.Gamtinio karkaso elementų ribos kadastriniuose sklypuose nustatomos vadovaujantis
bendrais GK metafunkcinių dalių ribų nustatymo principais.
7.2.Jei aukštesniame planavimo lygmenyje nei vietinis lokalizuotas gamtinis karkasas
patenka į kadastrinį sklypą, jo ribos sklypo teritorijoje turi būti tikslinamos atsižvelgiant į
aukščiau pateiktus GK elementų išskyrimo ir ribų vedimo principus.
7.3.Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba sutampa su išraiškingo
reljefo lūžio taškais, o jos pravedimas tenkina tam planavimo lygmeniui taikomus
brėžinio mastelio tikslumo reikalavimus – riba negali būti keičiama nepriklausomai nuo
GK užimamo ploto dydžio sklype.
7.4.Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba nesutampa su
išraiškingo reljefo lūžio taškais, o GK elementų užimamas plotas neviršija 1% nuo bendro
sklypo ploto, GK riba gali būti tikslinama ją pravedant kadastrinio sklypo riba
besiribojančia su GK.
26
7.5. Jei į kadastrinį sklypą patenkančio gamtinio karkaso elemento riba nesutampa su lėkšto
reljefo lūžio taškais, o GK užimamas plotas neviršija 5% nuo bendro sklypo ploto, GK
riba gali būti tikslinama ją pravedant kadastrinio sklypo riba besiribojančia su GK.
7.6.Jei gamtinio karkaso plotas, patenkantis į kadastrinį sklypą išraiškingame reljefe viršija
1%, o lėkštame - 5% nuo jo ploto, jo riba gali būti tikslinama nustatomos vadovaujantis
bendrais GK metafunkcinių dalių ribų nustatymo principais.
8. Saugomų teritorijų integravimas į gamtinį karkasą.
8.1.Jei Saugoma teritorija ribojasi ar, vadovaujantis dalinai patenka į GK teritorijas – visa ji
turi būti laikoma GK sistemos dalimi, o joje GK teritorijos ribos lokalizuojamos remiantis
ST ribomis, jei teritorijos reljefo pobūdis neįpareigoja koreguoti ribų.
8.2.Jei saugoma teritorija nepatenka į GK teritorijas, ir yra nuo GK ribos nutolusi atstumu ne
didesniu kaip ½ savo pločio, ji turėtų būti įjungta i GK sistemos sudėtį formuojant
gamtines jungtis.
8.3.Tokio pobūdžio ST turėtų būti suteikiamas vidinio stabilizavimo arealų statusas (išskyrus
tuos atvejus, kai vadovaujantis reljefo principu, atskiros saugomų teritorijų dalys jau yra
priskirtos migracijos koridoriams ir/ar geoekologinėms takoskyroms).
5. GK ribų transformacijos ypatumai
GK yra objektyviai teritorijoje egzistuojanti ir funkcionuojanti struktūra, kuri dėl
skirtingo jos dalių įsavinimo ir pažeistumo laipsnio, funkciškai yra nevienodai aktyvi. Gamtinio
karkaso teritorijų planavimas ir lokalizavimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastu veiksmu. Iš
tiesų šios ekologinio kompensavimo struktūros formavimas yra daugiapakopis ir su kiekvienu
žemesniu planavimo lygmeniu sudėtingėjantis procesas reikalaujantis didesnio tikslumo ir
pagrįstumo, ypač gamtinio karkaso teritorijų santykyje su urbanistinio karkaso elementais. GK dalių
plotų ir tuo pačiu ribų transformacija labiausia yra susijusi su vienu planavimo procese įprastiniu ir
kryptingai pasireiškiančiu kartografinio pobūdžio procesu priešingu generalizacijai. Teritorijų
planavimo darbus atliekant vis labiau lokalesniame lygmenyje, kuris tiesiogiai susietas su stambesnio
mastelio ir tuo pačiu tikslesne kartografine medžiagą, neišvengiamas gamtinio karkaso ribų, o tuo
pačiu ir plotų transformavimas. Pastarasis procesas nėra natūralus kaip daugumoje gamtinių savaime
funkcionuojančių sistemų, tad GK koreagavima, ribų tikslinimą ir koreagavimą būtina atlikti pačiam
planuotojui vadovaujantis nustatytais principais (10 pav.). Dirbtinių ekologinio kompensavimo
teritorinių sistemų transformavimo principai galėtų būti jeigu ne visiškai tapatūs, tai panašūs į
natūralių savaime besivystančių struktūrų (augalų ar gyvūnų rūšių paplitimo arealų) natūralios raidos
ir kaitos principus, kurie apibrėžiami ekologijoje (Tiknius, 2000 Forman,1995). Pagal tai galima
identifikuoti seriją tarpusavyje nuoseklų pereinamumo ryšį turinčių procesų, kurie esamu atveju
reiškiasi ne savaime - natūraliai, bet atliekami realizuojami dirbtinai sąmoningo ir tikslingo
planavimo veiksmo metu, ir kurie subordinuoti (susieti) su skirtingais planavimo lygmenimis bei
planuojamos teritorijos natūralumo pobūdžiu (11 pav.): I. Vingėjimas; II. Skylėjimas; III.
Korėjimas; IV. Tinklėjimas; V. Salėjimas.
27
10 pav. GK teritorijų ir ribų transformacijos pavyzdys keičiantis planavimo lygmeniui ir
darbiniam masteliui: A – Nacionalinis planavimo lygmuo (iškarpa iš nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo
planao); B – Regioninis planavimo lygmuo (iškarpa iš Utenos raj. bendrojo plano); C - Lokalus planavimo
lygmuo.
28
Visi išvardinti procesai apima GK priskiriamų plotų virsmą nuo abstraktaus strateginio
jos lokalizavimo teritorijoje aukštesniame planavimo lygmenyje be jokių erdvinių apribojimų, iki
konkretaus ir detalaus GK išskyrimo bei jo nykimo procesų lokaliame lygmenyje esant gerai
išreikštiems erdviniams apribojimams.
11 pav. GK teritorijų planavimo proceso metų taikomi procesiniai veiksmai subordinuoti planavimo
lygmenims ir teritorijos natūralumo pobūdžiui: I. Vingėjimas; II. Skylėjimas; III. Korėjimas; IV. Tinklėjimas;
V. Salėjimas
I. Vingėjimas – Galima sakyti, kad tai pagrindinis GK sistemos planavimo metu
taikytina priemonė ir procesas padiktuotas elementarios kartografinės logikos, kuomet brėžinyje
žymimas kartografinis objektas, stambėjant masteliui gausėjant informacijai padedančiai tiksliau
identifikuoti plotus ir ribas, savotiškai deformuojasi, įgyja kiek kitokią, ne tokią taisyklingą ir aptakią
formą kaip aukštesniame planavimo lygmenyje. Šio proceso metu teritoriniame darinyje, pirminės
formos atžvilgiu atsiranda neigiami „įlinkiai“ ir teigiami „išsigaubimai“. Tokiu būdu vyksta ar
vykdomas aukštesniame lygmenyje suformuotos teritorinės struktūros ribų vingiuotumo didėjimas,
kuris savo maksimumą pasiekia vietos planavimo lygmenyje. Pastarasis procesas daugiapakopis ir
glaudžiai susietas su planavimo lygmenimis bei darbiniu masteliu. Jis privalo būti iš naujo
pakartojamas kiekviename žemesniame planavimo lygmenyje, tokiu būdu vis labiau konkretizuojant
ir patikslinant GK ribas. Vingėjimo procesas iš principo ženkliai GK struktūrų ploto nekeičia, nes
padidėjimas dėl išsigaubimai yra kompensuojamas praradimais dėl įlinkių. Vingėjimo procesas
būdingas ir privalomai taikytinas visuose planavimo lygmenyse, visose gamtinio karkaso dalyse ir
esant skirtingam struktūrų natūralumui. Išskirtina tik tai, kad vingėjimas natūraliuose ar santykinai
natūraliose žemėveiksliuose yra plastiškas, o antropogenizuotose teritorijose reguliarus, laužytas ir
aštriabriaunis.
II. Skylėjimas – Nepagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina priemonė ir
procesas kurio taikymas iš vienos pusės yra susijęs su elementaria kartografine logika, iš kitos pusės
padiktuotas geoekologiniu požiūriu nepatenkinamos konkrečios teritorijos dalies būklės. Šio proceso
metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti skylės arba taip vadinami
langai, kurie išimami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad neegzistuoja
fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis užstatymo
tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti geoekologinį
potencialą. Reikėtų pastebėti tai kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose ir subnatūraliuose
žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose lokaliame planavimo
lygmenyje, bei išimtinais atvejais subnatūraliuose žemėveiksliuose.
III. Korėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina
priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo proceso rezultatas ir tęsinys,
29
iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama labai išretėjusi gamtinio karkaso struktūra,
kurios viduje teritorijų salos ne GK sudėtyje užima didesnę dalį nei jam priklausantys plotai. Šio
proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti, didelės skylės,
kavernos, kurie eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad
neegzistuoja fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis
užstatymo tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti
geoekologinį potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose ir
subnatūraliuose žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose regioniniame ir
lokaliame planavimo lygmenyje.
IV. Tinklėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina
priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo ir trečiojo proceso rezultatas
ir tęsinys, iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama itin išretėjusi gamtinio karkaso
struktūra, kurios viduje teritorijų salos ne GK sudėtyje užima beveik visą teritoriją, o GK
priklausantys plotai yra atstovaujami įvairaus pločio tarpusavyje įvairiais kampais besijungiančių
juostų teritorijoje formuojančių tinklinę struktūrą. Tai kažkas panašaus į gamtinio karkaso „karkasą“
Šio proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu gali atsirasti, didelės skylės,
kavernos ir netgi ištisi plotai kurie eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties,
dėl to, kad neegzistuoja fizinės galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus
plotas, didelis užstatymo tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose)
padidinti geoekologinį potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis procesas netaikytinas natūraliuose
ir subnatūraliuose žemėveiksliuose. Ir galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose regioniniame
ir lokaliame planavimo lygmenyje, kur tinklinio pobūdžio struktūra suformavimas galimas
integruojant miesto žaliąsias jungtis ir pavienius parkus į GK teritorijas.
V. Salėjimas – Nepagrindinė pagalbinė GK sistemos planavimo metu taikytina
priemonė ir procesas kuris iš vienos pusės yra kaip progresavęs antrojo, trečiojo ir ketvirto proceso
rezultatas ir tęsinys, iš kitos pusės gali būti suprantamas kaip formuojama degraduota gamtinio
karkaso struktūra, kurios viduje absoliučiai dominuoja ne GK teritorijos, o jai priklausantys plotai
yra atstovaujami pavienių atsitiktinai, nereguliariai miesto teritorijoje išsibasčiusių viešųjų želdynų
teritorijų nesiejamų žaliosiomis jungtimis. Tai kažkas panašaus į gamtinio karkaso „trupinius“ Šio
proceso metu GK teritoriniame darinyje, pirminės formos atžvilgiu atsiranda ištisi plotai kurie
eliminuojami iš gamtiniam karkasui priskirtų teritorijų sudėties, dėl to, kad neegzistuoja fizinės
galimybės (itin mažas technogenine danga nepadengto paviršiaus plotas, didelis užstatymo
tankumas, pramonės, infrastruktūros ir sandėliavimo objektų teritorijose) padidinti geoekologinį
potencialą. Būtina pabrėžti, kad pastarasis galimas tik antropogenizuotose žemėveiksliuose
lokaliame planavimo lygmenyje, kur sališko pobūdžio struktūra suformavimas galimas į gamtinio
karkaso sudėtį įtraukiant atskirųjų želdynų teritorijas (parkus skverus, kapines, ir kitas žaliąsias
erdves).
Aukščiau paminėtų dirbtinai realizuojamų procesų raiška ir vieno kaita kitu galima ne
tik regresuojant gamtinio karkaso teritorijoms (nykstamai mažėjant jo plotui urbanizuotose
teritorijose), bet ir priešinga kryptimi – progresuojant gamtinio karkaso teritorijoms urbanizuotų
teritorijų atžvilgiu (sąmoningai performuojant miesto urbanistinę struktūrą, atlaisvinant plotus
želdynų formavimui).
30
Gamtinio karkaso planavimo pobūdis skirtingo tipo teritorijose:
7. Lentelė GK transformavimosi dėsningumai, principai keičiantis darbiniam masteliui ir teritorijos
pobūdžiui.
Teritorijų
pobūdis
Planavimo
lygmuo
N
SN
A
Nacionalinis lygmuo I I I
Regioninis lygmuo I I I; II; III
Vietinis lygmuo I I; II I; II; III; IV; V
N – natūralios; SN - subnatūralios A - antropogenizuotos
8 Lentelė. Rekomenduojama standartizuotų gamtinio karkaso ribų ženklinimo ir plotų spalvinimo parametrų
sistema.
Spalvos kodas (RGB) Ženklinimo parametrai
GEOEKOLOGINĖS TAKOSKYROS
(T1; T; t)
Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (T1)
(Nacionalinio
lygmens)
R27 G71 B14
Triguba linija: pirma ir
trečia linijos po 1 mm
storio, vidurinė – 0,3 mm
storio. Tarpai tarp linijų –
0,6 mm
Savivaldybės (T)
(Regioninio
lygmens)
Dviguba linija: išorinė – 1,4
mm storio, vidinė – 0,7 mm
storio. Tarpai tarp linijų –
0,7 mm
Vietovės (t)
(Lokalaus lygmens)
Vienguba linija, kurios
storis – 0,7 mm.
Geopotencialo
ribos R0 G0 B0
Vienguba linija, kurios
storis – 0,5 mm.
31
Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas
(T11,T1,t 1 ) R56 G117 B2
Ribotas
(T12,T2,t 2 ) R89 G184 B6
Silpnas
(T13,T3,t 3 ) R114 G245 B0
Pažeistas
(T14,T4,t 4 ) R218 G255 B163
Stipriai pažeistas
(degraduotas)
(T15,T5,t 5 )
Pagrindinė spalva:
R218 G255 B163
Štrichas:
R252 G131 B131
MIGRACIJOS KORIDORIAI
(M1; M; m)
(M’; m’)
Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (M1)
(Nacionalinio
lygmens)
R27 G10 B107
Triguba linija: pirma ir trečia
linijos po 1 mm storio,
vidurinė – 0,3 mm storio.
Tarpai tarp linijų – 0,6 mm
32
Savivaldybės (M)
(Regioninio
lygmens)
Dviguba linija: išorinė – 1,4
mm storio, vidinė – 0,7 mm
storio. Tarpai tarp linijų – 0,7
mm
Vietovės (m)
(Lokalaus lygmens)
Vienguba linija, kurios storis
– 0,7 mm.
Geopotencialo
ribos R0 G0 B0
Vienguba linija, kurios storis
– 0,5 mm.
Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas
(M11,M1,m1) R0 G87 B219
Ribotas
(M12,M2,m2) R84 G148 B232
Silpnas
(M13,M3,m3) R140 G226 B250
Pažeistas
(M14,M4,m4) R214 G255 B255
33
Stipriai pažeistas
(degraduotas)
(M15,M5,m5)
Pagrindinė spalva:
R214 G255 B255
Štrichas:
R252 G131 B131
Migracijos koridorių lokaliniai šlaitai
Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Savivaldybės (M‘)
(Regioninio
lygmens)
R27 G10 B107
Vienguba linija, kurios storis
– 0,7 mm.
Vietovės (m‘)
(Lokalaus lygmens)
Geopotencialo
ribos R0 G0 B0
Vienguba linija, kurios storis
– 0,5 mm.
Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas
(M‘1,m‘1) R140 G43 B76
Ribos storis tarp
geopotencialo kategorijų
Ribotas (M‘2,m‘2) R168 G77 B107
Silpnas (M‘3,m‘3) R191 G122 B145
Pažeistas (M‘4,m‘4) R237 G187 B204
34
Stipriai pažeistas
(degraduotas)
(M‘5,m‘5)
Pagrindinė spalva:
R237 G187 B204
Štrichas:
R252 G131 B131
VIDINIO STABILIZAVIMO AREALAI
(S1; S; s)
(S’; s’)
Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Valstybės (S1)
(Nacionalinio
lygmens)
R99 G37 B13
Triguba linija: pirma ir trečia
linijos po 1 mm storio,
vidurinė – 0,3 mm storio.
Tarpai tarp linijų – 0,6 mm
Savivaldybės (S)
(Regioninio
lygmens)
Dviguba linija: išorinė – 1,4
mm storio, vidinė – 0,7 mm
storio. Tarpai tarp linijų – 0,7
mm
Vietovės (s)
(Lokalaus lygmens)
Vienguba linija, kurios storis
– 0,7 mm.
Geopotencialo
ribos R0 G0 B0
Vienguba linija, kurios storis
– 0,5 mm.
Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas
(S11,S1,s1) R171 G128 B0
35
Ribotas (S12,S2,s2) R227 G176 B25
Silpnas (S13,S3,s3) R235 G216 B111
Pažeistas (S14,S4,s4) R252 G243 B189
Stipriai pažeistas
(degraduotas)
(S15,S5,s5)
Pagrindinė spalva:
R252 G243 B189
Štrichas:
R252 G131 B131
Ekologinio kompensavimo arealai
Ribos pobūdis pagal GK dalies svarbą: Savivaldybės (S‘)
(Regioninio
lygmens)
R103 G105 B0
Dviguba linija: išorinė – 1,4
mm storio, vidinė – 0,7 mm
storio. Tarpai tarp linijų – 0,7
mm
Vietovės (s‘)
(Lokalaus lygmens)
Vienguba linija, kurios storis
– 0,7 mm.
Geopotencialo
ribos R0 G0 B0
Vienguba linija, kurios storis
– 0,5 mm.
36
Spalva pagal geoekologinio potencialo kategoriją: Patikimas (S‘1,s‘1) R183 G186 B15
Ribotas (S‘2,s‘2) R237 G240 B82
Silpnas (S‘3,s‘3) R253 G255 B150
Pažeistas (S‘4,s‘4) R254 G255 B201
Stipriai pažeistas
(degraduotas)
(S‘5,s‘5)
Pagrindinė spalva:
R254 G255 B201
Štrichas:
R252 G131 B131
6. Gamtinio karkaso teritorijų geoekologinio potencialo lygio nustatymas
Teritorijų geoekologinis potencialas – išskirtame teritoriniame vienete esančių (arealo)
žemėveikslių gebėjimas atlikti bioprodukcines ir ekologinio kompensavimo funkcijas, kurių raiškos
intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo žemėveikslių natūralumo. Tai reiškia, kuo natūralesnių
37
žemėveikslių dalis areale didesnė, tuo geoekologinis potencialas aukštesnis, ir priešingai – kuo arealą
formuojančių žemėveikslių natūralumas mažesnis, tuo geoekologinis potencialas žemesnis. Taigi,
geoekologinis teritorijos potencialas tiesiogiai siejasi su teritorijos paviršiaus natūralumu.
Tikslinga pabrėžti, kad geoekologinio potencialo išskaičiavimas yra ganėtinai
sudėtingas procesas. Pirmiausia teritorijų planavimo dokumentuose lokalizuotame GK plote būtina
išskirti teritorinius vienetus, kurių pagrindu ir bus atliekamas geoekologinio potencialo vertinimas.
Savo viduje santykinai vienodo teritorinio vieneto išskyrimas atliekamas lokalizuoto gamtinio
karkaso teritorijų viduje (GK linijų ribojamame plote), atskiriant vienalyčius skirtingų žemėveikslių
plotus viena nuo kito, arba išskiriant skirtingo pobūdžio žemėveikslių (žemės naudmenų) mozaikos
masyvus, kur kiekvienas žemėveikslių mozaiką formuojantis komponentas gali turėti savo vidinės
struktūros skirtumus. (skirtingo tipo pelkės, skirtingos pievų bendrijos, skirtingo amžiaus ir (arba)
pažeistumo miškai ir t.t.). Gamtinio karkaso dalių išskirimas žemėveikslių mozaikos pagrindu yra
įprastas nacionaliniame ir regioniniame planavimo lygmenyje, o retesniais atvejais galimas ir vietos
lygmens bendrojo planavimo dokumentuose, kuomet žemėveiksliai arealo viduje formuoja tolygiai
pasiskirsčiusią panašaus stambumo dviejų ar daugiau žemėveikslių mozaika (pvz. miškų – pelkių – ir
dirbamų laukų ar pievų plotų derinys) Vienalyčiai arealai, pereinant iš nacionalinio į lokalų
planavimo lygmenį – stambėjant masteliui iš principo (tuo atveju jei tai natūralūs žemėveiksliai) –
nekinta, Tuo atveju, jei stambėjant masteliui ir detalizuojantis situacijai atsiranda tos teritorijos dalies
mozaikiškumas, galimas aukštesniame planavimo lygmenyje išskirto pirminio arealo smulkėjimas.
Teritorijos arealų išskyrimas skirtinguose planavimo lygmenyse turi specifinių
momentų, kurie yra susiję su vaizdo detalizavimu ir informacijos gausėjimu kartografuojamo objekto
atžvilgiu. Žemėjant planavimo lygmeniui didesnė dalis arealų išskyrimo principų išlieka tokie patys,
keičiasi tik mozaikiškų arealų dydžio suvokimas ir traktavimas. T.y. tai kas nacionalinio ar
regioninio smulkaus mastelio planavimo dokumente išskirta kaip mozaikiškas (kelių žemėveikslių
variacija) arealas, žemesniame planavimo lygmenyje kiekvienas kokybiškai skirtingas mozaikos
komponentas gali būti traktuojamas ir skiriamas kaip atskiras vienarūšis arealas, kuriam nustatomas
kitokio lygio geoekologinis potencialas. Lokaliame planavimo lygmenyje, siekiant geoekologinį
potencialo lygi nustatyti ne santykinėmis kategorijomis bet absoliučiomis reikšmėmis (%), gali būti
atsižvelgiama į vidinius - struktūrinius konkretaus žemėveikslio ypatumus. T.y. kuomet konkretus
žemėveikslis savo viduje skaidomas ir atskirai įvertinamas remiantis vidiniais kokybiškai
išreiškiamais skirtumais (miškų geoekologinis potencialas gali būti diferencijuojamas pagal amžiaus
klases, rūšinę sudėtį, brandumo grupes, antropogeninio pažeidimo laipsnį). Tiesa, tokio detalumo
teritorijos geoekologinio potencialo įvertinimas reikalauja aktualių ir atnaujintų duomenų, o ir
rezultatų galiojimo laikas yra neilgas. Dėl to, tikslus geoekologinio potencialo nustatymo būdas
labiau naudotinas moksliniuose tyrimuose, bet ne sprendiniams planavimo dokumentuose pagrysti.
Vienodo geoekologino potencialo teritorijos – tai santykinai vienalytės teritorijos
apimančios vienodo mozaikiškumo, iš vieno žemėveikslio (žemės naudmenos), arba ir jų derinio
suformuotą plotą. Tai gali būti vienalyčiai teritoriniai dariniai apaugę mišku, užimti ežeru ar pelke,
arba mozaikiški geomorfologinio pagrindo ir vyraujančios ūkinės veiklos padiktuoti smulkūs
vienodo mozaikiškumo arealai. (pvz. ritmiškai panašaus dydžio plotais besikaitaliojantys miškai,
pelkės ir dirbamos žemės lopai).
38
9 Lentelė Geoekologinio potencialo arealų išskyrimo principai ir taisyklės skirtinguose planavimo
lygmenyse.
Terit. Plan.
Dok. Tipas
Darbinis
mastelis
Arealų išskyrimo
principai
Arealų tipai Arealų išskyrimo
požymiai
Valstybės
(Nacionalinio
lygmens)
1:100 000 –
1:400 000
Savivaldybės
(Regioninio
lygmens)
M 1:20 000 –
M 1:50 000
Vietovės
(Lokalaus
lygmens)
M 1:500 –
M 1:10 000
Teritorijos geoekologinį potencialą formuoja natūralūs žemėveiksliai (žemės
naudmenos), kurios savarankiškai ir maksimaliai efektyviai (maksimaliai išnaudodamos vietos
hidrotermines sąlygas) atlieka bioprodukcinę ir tuo pačiu ekologinio kompensavimo funkciją. Prie
tokių žemėveikslių, atsižvelgiant į Lietuvos teritorijos gamtinės sąlygas, tikslinga priskirti šiuos
santykinai natūralius žemėveikslių tipus (miškai, pelkės, vandens telkiniai, natūralios pievos,
krūmynai). Kuo didesnis miškų, pelkių, vandens telkinių, natūralių krūmuotų pievų plotas bendrai ar
kiekvieno iš šių komponentų atskirai (tuo atveju jei kitų nėra) tiriamojoje teritorijoje, tuo
geoekologinis potencialas didesnis.
Teoriškai galimi du santykinai vienalyčių arealų geoekologinio potencialo (GP)
nustatymo variantai :
1) žemės naudmenų, kurie nėra miško ir kiti natūralūs (pelkės, ežerai), žemėveiksliai
pervedimas į miško (ežero ar pelkės) ekvivalentą. Tokiu būdu apskaičiavus natūralių - santykinai
natūralių žemėveikslių plotus, nustatoma arealo priklausomybė geoekologinio potencialo
kategorijai.
2) arba tiesioginis arealo priskyrimas kuriai nors geoekologinio potencialo kategorijai
pagal skirtingą natūralių, subnatūralių ir antropogeninių žemėveikslių ploto dalies santykį.
Antrasis variantas praktiškai paprasčiau realizuojamas, ypač tuomet, kai suformuoja
atskiras geoekologinio potencialo kategorijas apibūdinančių analizuojamoje teritorijoje esančių
žemėveikslių mozaikos ribinių reikšmių (min. privalomos, ar max. leistino ploto dalies % ) sistema.
Belieka tik tiriamajame plote apskaičiuoti natūralių, subnatūralių, ir antropogeninių žemėveikslių
ploto dalį % ir palyginti ją su skirtingas geoekologinio potencialo kategorijas apibūdinančia sistema,
kuri grafine išraiška pateikiama žemiau. Skirtingo geoekologinio potencialo kategorijų nustatymo
sistema suformuota iš trijų skirtingas funkcijas atliekančių segmentų (dalių), kurios sistemoje gali
būti nustatomos minimalios reikalaujamos, ir maksimaliai leistinos reikšmės:
39
1. Geoekologinį potencialą didinanti dalis
(Privalomoji dalis ) Vienas iš natūralių (santykinai natūralių) žemės naudmenų (žemėveikslių)
komponentų, arba šių komponentų deriniai įvairiais santykiais.
2. Geoekologinį potencialą didinanti arba mažinanti dalis
(Pakaitinė dalis ) Vienas iš natūralių (santykinai natūralių) žemės naudmenų (žemėveikslių)
komponentų, arba šių komponentų deriniai įvairiais santykiais. Pastarosios grupės komponentai gali
būti dalinai ar pilnai pakeičiami lydinčiosios dalies komponentais.
3. Geoekologinį potencialą mažinanti dalis
(Lydinčioji dalis ) Subnatūralių ir dirbtinių žemės naudmenų komponentų deriniai įvairiu santykiu
neviršijant konkrečiam žemės naudmenų tipui nustatytos maksimalios ribos. Šios grupės
komponentai gali dalinai ar pilnai pakeisti pakaitinės dalies komponentus.
12 pav. Kraštovaizdžio teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių
struktūros požymiai.
40
13 pav. GK teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių struktūros
požymių grafinė išraiška.
Identifikavus pagrindinius geoekologinio potencialo apskaičiavimo principus, tikslinga būtų
pateikti patikslintus kiekvieną iš geoekologinio potencialo kategorijų apibūdinančius paaiškinimus.
Patikimo geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gp) – teritorijų planavimo
dokumentuose teritoriškai apibrėžti maksimaliai natūralūs labai miškingi, pelkėti, vandeningi arealai
esantys atokiau nuo urbanizuotų teritorijų labai gerai atliekantys bioprodukcinę ir ekologinio
kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose natūralūs ir (arba) santykinai
natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 70% nuo visos
teritorijos ploto, likusią dalį (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės,
vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės)
mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs ir dirbtinai sukurti, transformuoti ir palaikomi žemėveiksliai (Pv;
D; U) (lydinčioji dalis).
41
Riboto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gr) – teritorijų planavimo
dokumentuose teritoriškai apibrėžti natūralūs miškingi, pelkėti ir vandeningi plotai, bei santykinai
natūralūs - dėl antropogeninio poveikio pakitę, ar dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami
laukai, urbanizuotos teritorijos) nedideliais plotais įsiterpę natūralių žemėveikslių fone, gerai
atliekantys ekologinio kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose
natūralūs ir santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau
kai 40% nuo visos teritorijos ploto, dar 30% (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai
(miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos
maksimalios reikšmės) mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs ir dirbtinai sukurti, transformuoti ir
palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto (30%) formuoja lydinčiosios
dalies žemėveikslai
Silpno geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gs) – teritorijų planavimo
dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs vidutiniškai arba mažai miškingi, pelkėti ir
vandeningi plotai, bei antropogeniškai pakesiti dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami laukai,
urbanizuotos teritorijos) formuojantys didelius tarpusavyje susisiekiančius plotus tarp salų pavidalo
natūralių žemėveikslių, silpnai atliekantys ekologinio kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio
potencialo tipo teritorijose natūralūs ir santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji
dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 30% nuo visos teritorijos ploto, dar 10% (pakaitinė dalis) gali
sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis
(ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės) mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti,
transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto
(60%) formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai
Pažeisto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gpž) – teritorijų planavimo
dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs, mažai miškingi, pelkėti ir vandeningi
plotai, bei antropogeniškai pakeisti dirbtinių žemėveikslių plotai (pievos, dirbami laukai,
urbanizuotos teritorijos) formuojantys didelius beveik ištisinius masyvus, į kuriuos įsiterpę mažų ir
pavienių salų pavidalo natūralių žemėveikslių, silpnai arba itin silpnai atliekantys ekologinio
kompensavimo funkciją. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose natūralūs ir santykinai
natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) turi sudaryti ne mažiau kai 10% nuo visos
teritorijos ploto, dar 10% (pakaitinė dalis) gali sudaryti tie patys žemėveiksliai (miškas, pelkės,
vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau nei nustatytos maksimalios reikšmės)
mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti, transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv;
D; U) (lydinčioji dalis). Likusią dalį ploto (80%) formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai
Stipriai pažeisto (degraduoto) geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijos (Gd)
– teritorijų planavimo dokumentuose teritoriškai apibrėžti santykinai natūralūs, beveik nemiškingi,
nepelkėti ir nevandeningi plotai, bei antropogeniškai stipriai pakeisti dirbtinių žemėveikslių plotai
(pievos, dirbami laukai, urbanizuotos teritorijos) formuojantys ištisinius masyvus, į kuriuos tik
vietomis įsiterpę mažų ir pavienių salų pavidalo natūralių žemėveikslių, itin silpnai atliekančios arba
neatliekančios ekologinio kompensavimo funkcijos. Šio geoekologinio potencialo tipo teritorijose
natūralūs, santykinai natūralūs žemėveiksliai (M;P;E) (privalomoji dalis) nėra išskiriami. Pakaitinė
dalies žemėveiksliai (miškas, pelkės, vandens telkiniai), arba skirtingomis ploto dalimis (ne daugiau
nei nustatytos maksimalios reikšmės) stambiai mozaikiškai išsidėstė subnaturalūs, sukurti,
42
transformuoti ir dirbtinai palaikomi žemėveiksliai (Pv; D; U) gali sudaryti iki 20%. Likusią dalį ploto
(80%) skirtingu ploto santykiu taip pat formuoja lydinčiosios dalies žemėveikslai
GK teritorijų skirtingo geoekologinio potencialo arealus tikslinga būtų laikyti pagrindu
formuojant šių teritorijos dalių tvarkymo strategines kryptis ir numatant konkrečias tvarkymo
priemones. T.y tvarkymo priemonės numatomos ir tvarkymo tipų kategorijos priskiriamos būtent
geoekologinio potencialo arealų pagrindu.
7. Optimalaus gamtinio karkaso santykio su urbanizuotomis teritorijomis formavimo
principai.
Gamtinio karkaso teritorijų geoekologiniam stabilumui didelę svarbą turi gamtinių
bioprodukcinę funkciją vykdančių teritorijų santykis su urbanizuotomis arba planuojamomis
urbanizuoti teritorijomis. Todėl teritorijoje lokalizuotos GK sistemos apsaugai ir vystymui yra svarbu
nustatyti minimalius leistinus sklypų dydžius, rekomenduojamą užstatymo intensyvumą, užstatymo
procentą ir natūralios dangos pobūdį, bei galimus alternatyvius problemų sprendimo būdus,
netenkinat keliamų reikalavimų. Taip pat svarbu minėtus parametrus diferencijuoti pagal kiekvieną
GK metafunkcinę dalį ir svarbiausia skirtingo esamo ir pagal planuojamo urbanizacijos intensyvumo
teritorijas.
Remiantis daugiamete teritorijų planavimo praktika galima būtų teigti, kad bet kokio
pobūdžio GK teritorijų kontaktas su užstatytomis teritorijomis, arba kitaip tariant urbanistinio
karkaso (UK) ašimis yra potencialus aplinkosauginio pobūdžio konflikto židinys. Akivaizdu tai, kad
GK ir UK susikirtimo teritorijoje praktiškai nepavyksta išvengti, ypač tais atvejais, kuomet GK
plotai lokalizuojami miestuose, priemiesčiuose. Siaurų GK ašių ir urbanistinio karkaso koridorių
sankirtos formuojamas aplinkosaugines problemas teoriškai nesunkiai galima išspręs inžinerinių
statinių pagalba (tiltai, plačios pralaidos, žalieji viadukai, tuneliai) tačiau tos priemonės itin brangios
ir atsiperkančios tik per ilgą laiką. Urbanistinio karkaso mazguose vienintelis būdas išlaikyti
gamtinio karkaso potencialą yra nestatyti, o jei statyti, tuomet numatyti minimalaus leistino sklypo
dydžio parametrus, maksimaliai leistino užstatyti (padengto technogenine danga) sklypo dalies
norma. Minimalų efektyvios dangos kiekio (ploto dalies) parametrus. Pastarieji parametrai iš
principo diferencijuojasi į priklausomai nuo probleminės teritorijos padėties miesto centro atžvilgiu
ir nuo priklausomybės tam tikrai gamtinio karkaso metafunkcinei daliai.
Pastebėtina tai, kad aukščiau paminėti kriterijų reikšmės kinta nuo miesto centro einant
jo periferijos link ir atvirkščiai. Lygiai taip pat kriterijų reikšmės keičiasi kintant GK
metafunkcinėms dalims. Čia greičiausiai reikėtų kalbėti apie kiekvieną parametrą atskirai. Jeigu
analizuotume minimalaus sklypo dydžio parametrų pokyti, svarbu pastebėti, kad jis didėja einant
periferijos link ir didžiausias žemės ūkio, ar mišraus miškų ir žemės ūkio paskirtis teritorijose
patenkančios į gamtinį karkasą, kurios palanuojamos, ar jau suplanuotos mažo intensyvumo
užstatymui.
Minimalus nustatytas sklypo dydis – tai žemėtvarkinė - teisinė priemonės sudaranti
galimybes ir formuojanti prielaidas mažinti GK priskiriamų teritorijų fizinę sąskaidą, išlaikyti
didesnį teritorijų natūralumą. Žinant tai, kad didesniuose sklypuose užstatytos – technogenine danga
43
padengto paviršiaus dalis yra mažesnė, galima daryti prielaida, kad jie santykinai yra natūralesni,
išlaikę ar galintys išlaikyti daugiau natūralumo bruožų, bei svarbiausia – vykdantys bioprodukcinę ir
ekologinio kompensavimo funkciją. Mažuose sklypuose, dėl didelio užstatymo tankio visa tai
realizuoti yra sunku.
Kitas svarbus parametras yra minimali bioekologiniu požiūriu efektyvios dangos dalis
nuo viso sklypo ploto. Pirmiausia tai yra technogenine (kieta) danga nepadengti paviršiai, kurie gali
efektyviai ir pilnavertiškai vykdyti bioprodukcinę funkciją, absorbuoti biogenus, drėgmės perteklių ir
kitokiais būdais atlikti ekologinio kompensavimo funkcijas. Pagal šį parametrą bioekologiniu
požiūriu efektyvios dangos ploto dalis didėja miesto periferijos link. Pastarieji plotai praktiškai turėtų
būti tapatinami su natūraliu įvairiarūšiu žolynu, įvairiarūše ekstensyvaus eksploatavimo veja,
krūmais ir medžiais (lajų projekcijos plotyje) apaugusiais ir ekstensyviai tvarkomais plotais, bei
vandens telkiniais, pelkėmis ir papelkėjusiais plotais. Jeigu šio parametro reikšmingumas užmiesčio
teritorijoje dėl mažo kietos dangos ploto yra menka, tai miesto centre jis vaidina lemiamą vaidmenį
optimizuojant miesto mikroklimatą ir mažinant ekstremalių reiškinių poveikį urbanizuotų teritorijų
inžinerinei infrastruktūrai ir gamtinei aplinkai. Deguonies produkavimas ir kritulių vandens
absorbavimas jų susiformavimo vietoje yra pirmaeilis uždavinys sprendžiant miesto aplinkos
kokybės klausimus. Siekiant optimizuoti gamtinio karkaso būklę urbanizuotose teritorijose, vienas
efektyviausių sprendimų būtų sklypų kietos dalies viršijančios maksimalų leistiną ploto dalį
apmokestinimas, dėl to, kad neprodukuojami gamtinio pobūdžio medžiagų srautai ir gamtinės
medžiagos (atmosferos krituliai, organinė medžiaga) neabsorbuojamos jų susiformavimo vietoje, o
sumaišomi su nešvariais ir apkraunami miestų inžineriniai tinklai. Nesant galimybei išpildyti sklypo
struktūros parametrams keliamų reikalavimų, gali būti siūlomos ir įdiegiamos papildomos -
alternatyvios priemonės, kurios atlieka tą pačią funkciją tik kitoje padėtyje (vertikalus ir horizontalus
apželdinimas), arba veikia mažesniame plote bet ženkliai efektyviau (infiltracijos į gruntą baseinai,
laidi paviršiaus danga ir t.t.).
Užst_t. – (užstatymo tankis) užstatyta ir (arba) kitokio pobūdžio technogenine danga padengta (jei
nėra užstatytos) sklypo dalis (%) mažinanti geoekologiniu požiūriu efektyviai veikiančio paviršiaus
plotą.
Skl_d. – Minimalus leistinas sklypo dydis gamtinio karkaso teritorijose diferencijuojamas pagal jo
metafunkcines dalis ir pagal padėtį urbanizuotų teritorijų atžvilgiu – pagal esamą arba numatomą
užstatymo intensyvumą.
Pr_ž_d. – Priklausomų želdynų dalis susijusi su sklype esančiomis arba formuojamomis įvairaus
pobūdžio bioprodukcinę ir geoekologinę funkciją atliekančiomis pusiau natūraliomis ar
antropogeninėmis teritorijomis. Fiksuota dalis (%) priklausomųjų želdynų teritorijos turi būti
geoekologiniu požiūriu efektyvi, t.y. įmanomai natūralesne danga, kuri pasižymi paviršiaus
šiurkštumu, didesnėmis absorbcinėmis savybėmis, didesniu asimiliaciniu paviršiumi. (medynas,
krūmynas, įvairiarūšė pieva, dekoratyvinis medynas su mulčiuotu paviršiumi, sodas ir pan.).
Visa tai kitaip įvardinama kaip efektyviąja priklausomų želdynų dalimi, arba
efektyviausiai želdynais. Efektyviųjų želdynų, kurie aktyviai atlieka ekologinio kompensavimo
(kritulių, biogenų, toksiškų taršių medžiagų absorbavimo) ir bioprodukavimo funkciją kiekvieno
naujai formuojamo ir planuojamo užstatyti sklypo priklausomų želdynų tarpe turėtų sudaryti ne
44
mažiau kaip 38% t.y, dydis atitinkantis dinaminės pusiausvyros principus, kuomet aktyvesnis ir
geriau bei efektyviau atliekantis numatytas funkcijas komponentas sudaro mažesnę dalį lyginant su
pasyviuoju.
Lygiai toks pat dydis taikytinas kvartalinės urbanizacijos atveju, kuomet nuo viso
formuojamo masyvo atidalinama 38% teritorijos dalis, kuri tvarkoma kaip atskirųjų želdynų teritorija
naujai suformuotame sklype. Pastaroji nuostata gali būti netaikoma miškingose teritorijose (kuomet
formuojamą plotą išvisų pusių juosia miškas) esančiose prie gyvenviečių siekiant išlaikyti optimalias
estetiškos ir jaukios aplinkos savybes. Tačiau formuojamas kvartalinės statybos plotas neturėtų
užimti didesnio kaip 2 ha ploto. Esant didesniam užstatomam plotui būtinas atskirųjų želdynų
formavimas didinantis atviro ploto sąskaidą.
14 pav. GK teritorinių vienetų geoekologinio potencialo tipą identifikuojančių žemėveikslių struktūros
požymių grafinė išraiška.
45
Gamtinio karkaso tvarkymo urbanizuotose teritorijose normos diferencijuojamos ir
pritaikomos tiek pavieniams sklypams tiek ir kvartaliniam užstatymui. Kvartalinio užstatymo viduje
esantiems atskiriems sklypams taikomos tapačios normos kaip ir atskiriems sklypams.
Reglamentų lentelėje išskiriamos kelios pozicijos susijusios su GK esamomis
urbanizuotomis ir planuojamomis naujai urbanizuoti arba planuojamomis naujai konversijai.
Pirmuoju atveju nustatomos normos urbanizuotose teritorijose numato minimalų sklypo
dydį, šiuo specifiniu atveju neleidžiantis esamų išlikusių sklypų skaldymo į dalis smulkesnes kaip
numatytos, o esamų mažesnių nei nustatytos normos esamos situacijos išlaikymas siekiant užtikrinti
priklausomų želdynų normą, neviršyti max. Leistino sklypo užstatymo tankio. O netenkinant
reikalavimų tvarkant sklypą taikyti alternatyvias priemones.
8. Gamtinio karkaso teritorijos dalių tvarkymo tipų nustatymas.
Nevienalytė gamtiniam karkasui priskiriamų teritorijų žemėveikslių struktūra sąlygota
skirtingo teritorijos kraštovaizdžio įsavinimo laipsnio, kuris dažniausiai yra priklausomas nuo
analizuojamos teritorijos padėties urbanizuotų bei kitų aktyvios žmogaus veiklos teritorijų atžvilgiu.
GK, tiek ir kitų teritorijų žemėveikslių struktūros nevienodumas rodo skirtingą jų raidos istoriją,
nevienodą įsavinimo laipsnį, o taip pat ir skirtingą geoekologinį potencialą. Nustatytas GK dalių
geoekologinis potencialas išreikštas skirtingomis jo kategorijomis, tarnauja kaip savotiškas pagrindas
nustatant ir priskiriant konkretų GK teritorijos dalies kraštovaizdžio tvarkymo tipą, kuriame būtų
numatomas pagrindinės leistinos ir galimos prioritetinės kryptys, bei jas įgyvendinančių teisinių ir
fizinių priemonių - veiksmų kompleksas. Pirmiausia reikėtų akcentuoti tai, kad pats patogiausias
pagrindas GK teritorijų tvarkymo tipų identifikavimui yra GK teritorijų suskaidymas pagal
geoekologinio potencialo kategorijas. Tie arealai kaip taisykle vienas nuo kito besiskiriantys
žemėveikslių (žemės naudmenų) struktūra, geoekologiniu potencialų reikalauja skirtingų tvarkymo
priemonių susijusių su esamo geoekologinio potencialo palaikymu - didinimu, atitinkamų
kraštovaizdžio savybių suformavimo, išlaikymo, atkūrimo. Todėl, moksliškai pagrįstas ir praktiškai
racionaliausias GK teritorijų tvarkymo tipų skyrimo pagrindas yra jo suskaidymas pagal
geoekologinio potencialo kategorijas, kur kiekvienam arealui priskiriamas skirtingas tvarkymo tipas
ir nustatytų tvarkymo tipų komplekso.
Antra identifikuojant GK teritorijų tvarkymo tipus reikėtų akcentuoti tai, kad egzistuoja
dvi savo esme skirtingos GK teritorijų dalys, kuriose tvarkymo strategijos jei ne radikaliai, tuomet
labai ryškiai skiriasi pagal savo pobūdį. Tai yra gamtinis karkasas miestų ir jų įtakos zonose
(urbanizuotame kraštovaizdyje), bei GK teritorijos kaimiškame (santykinai natūraliame, ar
natūraliame kraštovaizdyje). GK teritorijų tvarkymas tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su teritorijos
dalies geoekologinio potencialo padidinimu iki foninio (maksimalaus galimo esamomis gamtinėmis
sąlygomis), t.y. kuo geoekologinio potencialo kategorija žemesnė (potencialas mažesnis), tuo
rekomenduojamos ir privalomos tvarkymo priemonės intensyvesnės ir plačiau apimančios. Visų šių
teritorijų tikslas yra ekosistemų bioprodukcinių funkcijų atstatymas sudarant sąlygas savaime reikštis
natūraliems potencialą atkūriantiems procesams, jį atkurti dirbtinai arba taikant hibridinę atkūrimo
priemonių strategiją. Prie viso to tikslinga pastebėti, kad priemonių kompleksas iš principo irgi
46
turėtų būti diferencijuojamas atsižvelgiant į teritorijos padėtį litomorfinių (nevienodos
geomorfologinių - reljefo) kompleksų atžvilgiu. Nes tai, kas tikslinga, racionalu ir protinga viename
reljefo tipe ir įsavinimo lygio teritorijoje, tampa mažai parsminga ir tikslinga kitame. Dėl tos
priežasties GK tipų kategorijas tikslinga detalizuoti išskiriant GK tvarkymo tipų potipius (kryptis
arba pobūdžius) siejamus su pagrindiniais Lietuvos teritorijos litomorfiniais kompleksais, kurie savo
ruožuose turi skirtingą vyraujantį geoekologinį ir estetinį potencialą, antropogeninio įsavinimo
laipsnį, savitą esamą ir būsimą naudojimo pobūdį. Tvarkymo potipiu identifikavimo ir tvarkymo
priemonių numatymo pagrindu galėtų būti šie reljefo morfologiniai kompleksai: kalvotųjų aukštumų,
banguotų ir lygių žemumų, bei plynaukščių ir slėnių kompleksais, kuriems vienas kito atžvilgiu
būtinas kitas tvarkymo priemonių kompleksas.
Šiuos tvarkymo tipus ir potipius būtų tikslinga sieti su teritorijų tame tarpe ir GK
planavimo lygmenimis. Nacionaliniame planavimo lygmenyje numatomos pragrindinės GK teritorijų
tvarkymo kryptys, regioniniame lygmenyje diferencijuojama iki potipių lygmens, o lokaliame
lygmenyje turėtų būti išskiriamos ir potipių dalys siejamos su išskirtų morfologinių kompleksų
litomorfine struktūra (pagrindo litologine struktūrą), kuri dažnai ir lemia organiškai besivystančio
kraštovaizdžio įsavinimo lygį ir dabartinio naudojimo intensyvumą.
Būtina pabrėžti dar ir tai, kad bet kokios iš paminėtų strategijų taikymas santykinai
gamtinių GK teritorijų atžvilgiu turi būti neatsiejamas nuo esamų kraštovaizdžio estetinių savybių
išlaikymo, jų formavimo natūralizuojant ar savaime atsistatant augalijos sluoksniui, bei esamo
organiškai susiklosčiusios teritorijos apgyvendinimo sistemos išlaikymu ir vienkieminio tipo
apgyvendinimo skatinimu GK planavimo dokumentuose ir reglementuose nustatytų parametrų
ribose.
Kiek kitokia situacija su GK teritorijomis patenkančiomis į urbanizuotų teritorijų sudėtį
(esančių gyvenviečių centrinėse arba periferinėse dalyse). Šiose vietose esančioms gamtinio karkaso
teritorijoms keliami ne tik geoekologinių funkcijų išsaugojimo ir stiprinimo reikalavimai, dažniausiai
ne mažesnės svarbos yra socialinė funkcija, kuri realizuojama ne tik per gyvenamosios aplinkos
kokybės gerinimą, bet ir rekreacinių poreikių patenkinimą. Būtent šie poreikiai urbanizuotų teritorijų
centrinėse branduoliuose generuoja papildomus GK teritorijų tvarkymo tipus dėka kurių teritorijoje
realizuojamos tvarkymo priemonės užtikrinančios aplinkosauginių – socialinių funkcijų išpildymą.
Didesnioji dalis pagal skaičių miestų teritorijoje identifikuotų ir išskirtų GK komponentų, dėl
intensyvaus antropogeninio poveikio pasižymi ribotu, silpnu ir ypač silpnu (degraduotu)
geoekologiniu potencialu, kurio atstatymo galimybės iki patikimo lygio taip pat dažnai yra ribotos.
Dėl šių priežasčių formuojama galima sakyti atskira GK tvarkymo tipų grupė kuri integruojama į
bendrą GK tvarkymo tipų sistemą. Šios grupės tvarkymo tipai išimtinai orientuoti į įvairaus
geoekologinio potencialo teritorijas su aiškiai išreikšta socialine - rekreacine funkcija, t.y. tos GK ir
tuo pačiu urbanizuotų teritorijų dalys, kurios yra faktiškai ir teisiškai arba tik faktiškai naudojamos
miesto gyventojų rekreacinių poreikių tenkinimui, arba planuojamos taip naudoti. Pastarieji
tvarkymo tipai užtikrina urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių integravimą į gamtinio karkaso sistemą
ir tokį tvarkymą, kuris užtikrintų integruotą aplinkosauginių ir socialinių funkcijų realizavimą.
Gamtinio karkaso dalių teoriškai galimi septyni skirtingi Gamtinio karkaso teritorijų
tvarkymo krypčių tipai (A;B;C;D;E;F;G;H;I), kurie skaidosi į dvi kokybiškai skirtingas grupes
(A;B;C;D) ir (E;F;G;H:I):
47
Pirmąją grupę apima žmogaus įsavinti, tikslingai suformuoti ir skirtingu laipsniu įrengti
įvairios paskirties želdynai kurie surikiuoti į eilę įrengtumo ir potencialaus naudojimo intensyvumo
mažėjimo linkme.
Antroji tvarkymo tipų grupė siejasi su gamtinėmis ar santykinai gamtinėmis skirtingu
laipsniu antropogeniškai paveiktomis teritorijomis, kur tvarkymo tipai sudėlioti gamtinio karkaso
teritorijos dalių geoekologinio potencialo mažėjimo ir atitinkamai teritorijų natūralumą atstatančių
priemonių intensyvėjimo linkme.
Viso derinyje su pagrindinėmis gamtinio karkaso funkcinėmis dalimis, teoriškai įmanomi 28
tvarkymo tipų variantai, nors faktiškai vykdant teritorijos planavimo procedūrą gali būti nustatyta tik
dalis potencialiai galimų tvarkymo tipų.
10 lentelė. Gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo tipų ir potipių išskyrimo priklausomybė nuo planavimo
lygmens.
Tvarkymo tipai Planavimo lygmenys
Nacionalinis Regioninis Vietinis A --- --- + B --- --- + C --- --- + D --- --- + E: + + + F: + + + F1 --- + + F2 --- + + F3 --- + + G: + + + G1 --- + + G2 --- + + G3 --- + + H + + + I + + +
+ - išskiriamas tvarkymo tipas; --- - neišskiriamas tvarkymo tipas
A. Naujo želdyno įrengimas. Gamtinio karkaso ir (ar) į jį patenkančios urbanizuotų teritorijų
želdynų sistemos dalys, kuriose prioritetas teikiamas naujos rekreacinių želdynų sistemos
formavimui esamų natūralių (miškų ūkio paskirties žemės sklypuose), pusiau natūralių
želdynų (žemės ūkio ar kitos paskirties žemės sklypuose) arba antropogeniškai įvairiu
laipsniu pažeistų teritorijų vietoje. Šiam tvarkymo tipui priskiriamų teritorijų geoekologinis
potencialas gali būti labai plataus spektro nuo degraduoto iki patenkinamo, bet, tiek vienu
tiek kitu atveju įgyvendinus tvarkymo priemones (suformavus rekreacinės infrastruktūros
elementus) jis įgyja tarpines reikšmes ir dažniausiai pakyla ar pažemėja iki žemo
geoekologinio potencialo lygio.
Pastaruosius arealus tikslinga įvardinti kaip tankiai apgyvendintų teritorijos dalių želdynų plėtros
ir vystymo teritorinį rezervą, kurių nedidelė dalis jau ir šiandien yra minimaliai įrengti (nors teisinis
statusas gali būti dar neįtvirtintas), ir naudojami vietos gyventojų rekreaciniams poreikiams. Tai visų
48
pirma teritorijos, kurios ateityje investavus į jų įrengimą, galėtų esminiai realizuoti joms priskirtas
tiek socialinio, tiek aplinkosauginio pobūdžio funkcijas.
Šio tipo GK reglamentavimo arealams būtinas esamos želdinių sistemos pritaikymas lankytojams
ar naujų želdinių įrengimas, esamos infrastruktūros tobulinimas ar naujos kūrimas, ir atitinkamai,
lyginant su žemiau paminėtais reglamentavimo arealais, ženkliai didesnės investicijos. A. tipo
arealams būtinas didžiausias dėmesys ir investicijos, nes jie turėtų užtikrinti socialinės želdinių
funkcijos realizavimą ir tankiai apgyvendintų dalių gyventojų rekreacinių poreikių patenkinimą
ateityje. Šio tipo GK tvarkymo arealų išskyrimas tikslingas tik vietinio (miestų ir miestelių
bendruosiuose planuose), ir kai kuriais atvejais regioninio lygmens planavimo dokumentuose,
kuriuose, atsižvelgiant į darbinį mastelį galima identifikuoti ir pažymėti dažniausiai nedideles šio
tvarkymo tipo teritorijas.
B. Esamo želdyno įrengimo lygio ir būklės gerinimas. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos
dalys, kuriose prioritetas teikiamas esamos (jau suformuotos) viešųjų (atskirųjų) želdynų
sistemos gerinimui ir vystymui.
Šio tipo želdynų arealai, būdami ypatingoje padėtyje tankiai urbanizuotų planuojamos teritorijos
dalių atžvilgiu, pasižymi padidintu antropogeniniu spaudimu, kuris pasireiškia dvejopai:
a. ženklus rekreacinių išteklių naudotojų poveikis teritorijoms, kuris yra nesunkiai
išsprendžiamas gerinant želdynų plotų įrengimą ir priežiūrą;
b. ženklus urbanistinės plėtros spaudimas ir poveikis teritorijoms pasireiškiantis dėl apsunkinto
asmeninių ir visuomeninių interesų suderinamumo.
Šio tipo želdynų teritorijos miesto centrinėje dalyje atlieka itin svarbias funkcijas:
socialinę ir ekologinę, kurias, vykdant želdynų tvarkymo darbus, būtina suderinti apsaugant ir
gausinant analizuojamo tipo arealuose išlikusius natūralių želdinių intarpus. Šio tipo GK tvarkymo
arealų išskyrimas taip pat tikslingas tik vietinio (miestų ir miestelių bendruosiuose planuose), ir kai
kuriais atvejais regioninio lygmens planavimo dokumentuose, kuriuose, atsižvelgiant į darbinį
mastelį galima identifikuoti ir pažymėti dažniausiai nedideles šio tvarkymo tipo teritorijas.
C. Esamo želdyno įrengimo lygio ir būklės palaikymas. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų
sistemos dalys, kuriose prioritetas teikiamas išlikusių dažniausiai memorialinės paskirties
(kapinės, memorialai), retesniais atvejais istorinių parkų ir kitų sutvarkytų miesto teritorijoje
esančių želdynų sistemos intarpų palaikymui bei atnaujinimui.
Šiam tvarkymo tipui priskiriami gamtinio karkaso arealai teritorijose apima du skirtingo
pobūdžio objektus: memorialinės paskirties želdynus – kapines, ir istorinius želdynus – dvarų
sodybas bei parkus, bei kitus anksčiau įrengtus ir iki šiol eksploatuojamus želdynus. Paminėtoms
teritorijoms būtinas esamos želdynų struktūros išlaikymas, atliekant einamosios priežiūros darbus ir
būtinuosius rekonstrukcijos ir tvarkymo darbus. Šio tipo GK tvarkymo arealų išskyrimas tikslingas
49
tik vietinio (miestų ir miestelių bendruosiuose planuose), ir kai kuriais atvejais regioninio lygmens
planavimo dokumentuose, kuriuose, atsižvelgiant į darbinį mastelį galima identifikuoti ir pažymėti
dažniausiai nedideles šio tvarkymo tipo teritorijas.
D. Degraduotos teritorijos rekultivacija ir natūralumo atstatymas. Gamtinio karkaso ir (ar)
potencialios želdynų sistemos dalys, kuriose atstatomi sunaikinti biologinę įvairovės raišką
skatinantys kraštovaizdžio komponentai.
Šis tvarkymo tipas taikomas kuomet atkuriamą teritoriją nenumatoma integruoti į bendrą
urbanizuotų teritorijų želdynų sistemą, t.y. tuomet kai rekultivuoti ir natūralizuoti plotai (dažniausiai
buvusios pramoninės paskirties, kasybos ar atliekų deponavimo teritorijos, retesniais atvejais
komunikacijos linijų užimtos teritorijos, kurias natūralizavus) tampa į miesto teritorijoje esančių
miškų ūkio paskirties žemių dalimi. Degraduotų teritorijų rekultivacija ir jų konversija į atskiruosius
želdynus tapatinama A tvarkymo tipui.
E. Natūralus kraštovaizdžio pobūdžio palaikymas ir saugojimas. Gamtinio karkaso teritorijų
dalys, kuriose išlaikomas ir stiprinas esamas natūralus kraštovaizdžio pobūdis.
Pastarojo tipo GK teritorijų tvarkymo arealų plotai tiesiogiai koreliuoja su natūraliausiomis
(miškais apaugusiomis), mažiausiai antropogeniškai pažeistomis teritorijos dalimis turinčiomis
patikimą arba retesniais atvejais ribotą geoekologinį potencialą.
Šiuos arealus ištisai ar su maža dalimi sumedėjusia augmenija neapaugusių plotų intarpais dengia
natūrali sumedėjusių augalų danga. Pastariesiems arealams būdingi mažiausi priežiūros ir
planuojamų pokyčių mąstai. Jiems būtinas esamos augalijos dangos struktūros ir jos natūralumo
išsaugojimas, vėlinant kirtimo amžių ir parenkant kirtimo būdus mažiau įtakojančius miško
ekosistemos pokyčius. Pastarieji tvarkymo tipo arealai – teritorijoje esančio gamtinio karkaso „aukso
fondas“, kurios perspektyvoje susijusios su racionalaus subalansuoto miškų ūkio vedimu, miškų
regeneracinio potencialo išsaugojimu, rekreacinio naudojimo reguliavimu bei nustatyto režimo
užtikrinimu šiose zonose įsteigtoms saugomoms teritorijoms. Pastarąsias zonas reikėtų įvardinti
patikimo geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijomis.
Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Pagrindinė šių teritorijų naudojimo kryptis yra
tausojantis miškų ūkis, keičiant kirtimų pobūdį iš plynų į atvejinius ir atrankinius grupinius, tuo
pačiu formuojant įvairiaamžę ir brandumo grupių atžvilgiu racionalią struktūra (jaunuolynai,
vidutinamžiai, pribręstantys, brandūs ir perbrendę medynai turi sudaryti po 20% viso miškų ploto
tvarkomame areale). Taip pat leistina veikla susijusi su racionaliu šalutinių miško išteklių
panaudojimu. Poilsinis, pramoginis turizmas rekreaciniu požiūriu atraktyviose vietose, veiklos ir
naudojimo pobūdį derinant su konkrečiu miškingos teritorijos naudojimo reglamentu. Mišku
neapaugusiose teritorijos dalyse, pavienės vienkieminio tipo sodybų išlaikymas ir formavimas, bei
ekologinio - tausojančio žemės dirbimo sistemos diegimas (smulkiasklypė daržininkystė,
sodininkystė, bei kiti alternatyvūs su miškingu kraštovaizdžiu susijusi veikla ir verslai būdingi
planuojamos vietos etnografinio regiono specifikai.
50
F. Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo
palaikymas ir stiprinimas). Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas
natūralių kraštovaizdžio komponentų atstatymas ir gausinimas.
Šio tipo gamtinio karkaso reglamentavimo ir tvarkymo teritorijos, tai dažniausiai riboto
geoekologinio potencialo arealai apimantys mišrios žemės naudmenų mozaikos plotus, kuriose
kaitaliojasi miškų, pelkių, vandenų atskirai ar skirtingomis dalimis su žemės ūkio naudmenomis
(žemėveiksliais). Arba pereinamosiose juostose tarp gamtinių požiūriu degraduotų agrarinių ir
natūralių miško naudmenų, taip pat smarkiai pakeistos arba pažeistos gamtinės struktūros miškuose.
Daugumoje atveju, tai labiau suskaidyti stambesnių miškų masyvų pakraščiai. Šiuos arealus reikėtų
laikyti silpnai arba itin silpnai urbanizuotais, tačiau dėl šiuo metu vykdomos ar kadaise vykdytos
žemės ūkio veiklos jie yra netekę sumedėjusios augmenijos arba ji išlikusi tik fragmentiškai. Šių
teritorijų tvarkymas yra kur kas sudėtingesnis, nes reikalingas tiek esamų funkcijų suderinimas, o
taip pat ir atkuriamosios priemonės gamtinės struktūros galioms stiprinti. Čia būtini dideli
performavimo mąstai susiję su santykinai nedidelėmis materialinėmis sąnaudomis – t.y. pirminės
natūralios augmenijos struktūros atkūrimas – medžių įveisimas, savaiminės renatūralizacijos
skatinimas, didinant sumedėjusios augmenijos plotus ir tuo pačiu žemės ūkio naudmenų sąskaidą.
Sumedėjusios augmenijos plotų gausinimą būtina derinti su kraštovaizdžio estetinių savybių
formavimu ir išlaikymu. Šį GK teritorijų tvarkymo tipą tikslingą diferencijuoti į potipius siejamus su
skirtingos litomorfologinės struktūros teritorijomis: (F1; F2; F3;)
F1 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo
palaikymas ir stiprinimas) kalvotų aukštumų ruožuose.
Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Gerinant riboto geoekologinio potencialo
teritorijų būkle kalvotų aukštumų ruožuose, būtinas perėjimas prie vidutinio stambumo ir smulkios
žemėnaudos struktūros, propaguojant vidutinio stambumo ir smulkius polifunkcinius ekstensyvaus
pobūdžio (ekologinius) ūkius su prioritetine ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės
specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant maistines, technines ir
energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant
nereguliarios konfigūracijos kintančio pločio želdinių juostas (karolių pavidalo), kurios sujungtų
tarpusavyje susisiekiančias neigiamas reljefo formas, dėl melioracijos poveikio degraduotus
durpingus pažemėjimus įsiterpiančius į žemėvaldas, o kartai ir ribojančius ją. Taip pat tikslingas
želdynų grupių ar masyvų formavimas vandens ir vėjo erozijos paveiktuose kalvų dalyse, stačiuose
šlaituose, akmeningose plotuose, papelkiuose ir paežerėse. Taip pat būtinas hidrologinio rėžimo
optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos įrenginių teritorijas
sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Būtinas dirbtinių pelkių ir vandens telkinių
(pratakių kūdrų) formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją. Upių vagų fragmentų
vingiuotumo atstatymas. Bendrais bruožais kalbant būtinas teritorijos miškingumo (želdynų ploto)
didinimas dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu (sudarant palankias sąlygas
savaiminių procesų raiškai), naudojamų mažai našių, ir nenaudojamų (apleistų) žemių sąskaita, jei
tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai zonai būtini
didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės naudojimo sistemos perorientavimo ir estetinės
kokybės pokyčių mastai.
51
F2 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo
palaikymas ir stiprinimas) banguotų ir lygių žemumų ruožuose.
F3 – Natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymas (Esamo kraštovaizdžio natūralumo
palaikymas ir stiprinimas) slėnių ir senslėnių ruožuose.
Šias zonas tikslinga įvardinti riboto geoekologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijomis.
Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Svarbiausia šių teritorijų naudojimo kryptis yra vidutinio
stambumo ir smulkus ūkis su ganyklinės žemdirbystės (pieno ūkiai ir galvijų auginimas),
daržininkystės, sodininkystės specializacijomis. Esami ūkiai palaipsniui turėtų būti orientuojami į
ekologinius ar pereinamojo tipo tvaraus ūkininkavimo (agroturizmo ūkius) ūkius,. Dalis dirbamų
žemių laipsniškai verčiamos į pievas ir ganyklas. Didinama stambių dirbamų laukų masyvų sąskaida
įveisiant apsaugines želdinių grupes bei juostas, formuojant dirbtines pelkes (biogeninių medžiagų
kaupimo baseinus). Galimas miškingumo didinimas mažiau našių, taip pat didelio drėgnumo (su
silpnai funkcionuojančia ar nefunkcionuojančia sausinimo sistema) žemių sąskaita, apželdinant ir
savaiminės renatūralizacijos keliu, jai tai pagerintų ekologines ir estetines kraštovaizdžio savybes.
G. (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų gausinimas (agrarinėse teritorijose)).
Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas natūralių kraštovaizdžio
komponentų gausinimas
Pastarojo tipo gamtinio karkaso tvarkymo ir reglamentavimo arealai užimą vidurinę padėtį tarp
urbanizuotų ir natūralių teritorijų. Jis dažniausiai taikytinas žmogaus veiklos žymiai pakeistose
gamtinio karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl netolygaus žemės naudojimo, pažeidžiant
ekologinę pusiausvyrą, nesilaikant racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai intensyvaus žemės
dirbimo rezultatas visoje U_zonos teritorijoje palietusi itin didelę dalį migracijos koridoriams
priskirtų teritorijų. Šiose GK tvarkymo zonose kraštovaizdžio formavimas susijęs su natūralios
gamtinės aplinkos atkūrimu ir nauju ekologizuoto požiūrio taikymu naudojant teritorijas. Šias zonas,
konstatuojant esamą situaciją galima būtų įvardinti silpno geoekologinio potencialo gamtinio
karkaso teritorijomis.
Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie
vidutinio stambumo ir smulkus ūkio su ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės
specializacijomis. Skatintinas ekologinių – agroturizmo ūkių kūrimas. Šiose teritorijose būtinas
žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant įvairaus dydžio želdinių juostas bei grupes ar masyvus,
taip pat dirbtinių pelkių ir vandens telkinių formavimas. Būtinas teritorijos miškingumo didinimas
dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu, naudojamų mažai našių ir nenaudojamų
žemių sąskaita, jei tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai
zonai būtini didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės dirbimo sistemos perorientavimo
mastai.
52
H. (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas (agrarinėse
teritorijose)). Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys, kuriose būtinas natūralių
kraštovaizdžio komponentų atstatymas.
Pastarojo tipo gamtinio karkaso tvarkymo ir reglamentavimo arealai užimą vidurinę padėtį tarp
urbanizuotų ir natūralių teritorijų. Jis dažniausiai taikytinas žmogaus veiklos žymiai pakeistose
gamtinio karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl netolygaus žemės naudojimo, pažeidžiant
ekologinę pusiausvyrą, nesilaikant racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai intensyvaus žemės
dirbimo rezultatas. Šiose GK tvarkymo zonose kraštovaizdžio formavimas susijęs su natūralios
gamtinės aplinkos atkūrimu ir nauju ekologizuoto požiūrio taikymu naudojant teritorijas. Šias zonas,
konstatuojant esamą situaciją, galima būtų įvardinti pažeisto geoekologinio potencialo gamtinio
karkaso teritorijomis.
Teritorijų ūkinio naudojimo pobūdis. Būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie
vidutinio stambumo ir smulkus ūkio su ganyklinės žemdirbystės, daržininkystės, sodininkystės
specializacijomis. Skatintinas ekologinių – agroturizmo ūkių kūrimas. Šiose teritorijose būtinas
žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant įvairaus dydžio želdinių juostas bei grupes ar masyvus,
taip pat dirbtinių pelkių ir vandens telkinių formavimas. Būtinas teritorijos miškingumo didinimas
dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu, naudojamų mažai našių ir nenaudojamų
žemių sąskaita, jei tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai
zonai būtini didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės dirbimo sistemos perorientavimo
mastai.
Atsižvelgiant į tai, kad žemo geoekologinio potencialo teritorijų GK sudėtyje yra daug, o šių
teritorijų morfologinė struktūra labai įvairi, yra tikslinga jose numatyti ir taikyti skirtingas
geoekologinio potencialo didinimo priemones. Šį GK teritorijų tvarkymo tipą tikslingą diferencijuoti
į potipius siejamus su skirtingos litomorfologinės struktūros teritorijomis: (H1; H2; H3;)
H1 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). kalvotų
aukštumų ruožuose (agrarinėse dykrose).
Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų
teritorijų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie vidutinio
stambumo ir smulkios žemėnaudos, propaguojant vidutinio stambumo ir smulkiu monofunkcinius ir
polifunkcinius intensyvaus ir ekstensyvaus pobūdžio (ekologinius) ūkius su ganyklinės žemdirbystės,
daržininkystės, sodininkystės specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant
maistines, technines ir energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos
didinimas įveisiant nereguliarios konfigūracijos kintančio pločio želdinių juostas (karolių pavidalo),
kurios sujungtų tarpusavyje susisiekiančias neigiamas reljefo formas, dėl melioracijos poveikio
degraduotus durpingus pažemėjimus įsiterpiančius į žemėvaldas, o kartai ir ribojančius ją. Taip pat
tikslingas želdynų grupių ar masyvų formavimas vandens ir vėjo erozijos paveiktuose kalvų dalyse,
stačiuose šlaituose, akmeningose plotuose, papelkiuose ir paežerėse. Taip pat būtinas hidrologinio
rėžimo optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos įrenginių teritorijas
sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Būtinas dirbtinių pelkių ir vandens telkinių
(pratakių kūdrų) formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją. Upių vagų fragmentų
vingiuotumo atstatymas. Bendrais bruožais kalbant būtinas teritorijos miškingumo (želdynų ploto)
didinimas dirbtinai apželdant ir savaiminės renatūralizacijos keliu (sudarant palankias sąlygas
savaiminių procesų raiškai), naudojamų mažai našių, ir nenaudojamų (apleistų) žemių sąskaita, jei
tai pagerintų ekologines ir nepakenktų estetinėms kraštovaizdžio savybėms. Šiai zonai būtini
didžiausi žemėnaudos struktūros pakeitimai ir žemės naudojimo sistemos perorientavimo ir estetinės
kokybės pokyčių mastai.
53
H2 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). banguotų ir
lygių žemumų ruožuose (agrarinėse dykrose).
Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų
teritorijų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis ir laipsniškas perėjimas prie vidutinio
stambumo žemėnaudos, vystant vidutinio stambumo monofunkcinius intensyvaus ir ekstensyvaus
pobūdžio (ekologinius) ūkius su ariminės žemdirbystės, daržininkystės arba sodininkystės
specializacijomis ir kitomis alternatyviomis specializacijomis auginant maistines, technines ir
energetines kultūras. Šiose teritorijose būtinas žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant fiksuoto
pločio linijinio pobūdžio želdinių juostas smulkesnių žemėvaldų ribose, palei nuvedamuosius
melioracijos griovius, (esant galimybės ir palei surenkamuosius melioracijos griovius), kanalizuotus
upelius. arba įsiterpiančias į stambesnes žemėvaldas. Esant palankioms sąlygoms papelkiuose ir
paežerėse, ir sunykusių melioracijos sistemų plotuose formuoti želdynų grupes ir masyvus. Taip pat
būtinas hidrologinio rėžimo optimizavimas renatralizuojant sunykusių ar blogos būklės melioracijos
įrenginių teritorijas sudarant sąlygas nepakenkti funkcionuojantiems. Šiam tvarkymo potipiui
priskiriamose teritorijose ypač svarbus yra dirbtinių pelkių ir vandens telkinių (pratakių kūdrų)
formavimas, kurie atliktų biogenų sulaikymo funkciją, užtikrintų gerą sureguliuotomis upėmis
tekančio vandens kokybę. Pagrindus poreikį ir ekologinę naudą taikytinas sureguliuotų upių ir
upelių fragmentų renatūralizavimas. Bendrai kalbant būtinas teritorijos kraštovaizdžio horizontalios
ir erdvinės sąskaidos didinimas, tuo pačiu siekiant sukurti uždaresnį, įvairesni estetiniu ir ekologiniu
požiūriu priimtinesnį kraštovaizdį, tuo pačiu padidinant jo geoekologinį potencialą ir išsaugant
dabartinio veiklos pobūdžio pagrindus.
H3 – (Natūralumą atkuriančių kraštovaizdžio elementų grąžinimas - atkūrimas). slėnių ir
senslėnių ruožuose (agrarinėse dykrose).
Ūkinio naudojimo pobūdis ir tvarkymo priemonės. Didinant ekologiniu požiūriu degraduotų
upių slėnių dalių ir fragmentų geoekologinį potencialą būtinas orientavimasis prie vidutinio
stambumo ir smulkios žemėnaudos, vystant vidutinio stambumo ir smulkius monofunkcinius ir
polifunkcinius ekstensyvaus pobūdžio (ekologinius) ūkius su prioritetine ganyklinės žemdirbystės,
daržininkystės arba sodininkystės specializacijomis, bei kitomis alternatyviomis specializacijomis
susijusiomis su maistinių, techninių ir energetinių kultūrų auginimu. Šiose teritorijose būtinas
žemėnaudos sąskaidos didinimas įveisiant kintamo pločio linijinio pobūdžio želdinių juostas
svarbiausiose slėnio ir terasų pakopų šlaitų dalyse (viršutinės ir apatinė vandens erozijos poveikiui
jautriausiose šlaitų dalyse), kurios slėnio tysojimo krypties atžvilgiu būtų orientuojamos išilgai.
Taip pat turi būti užtikrinamas sumedėjusia augmenija neapaugusių reljefo formų ar vandens
erozijos židinių, šaltiniuotų ir užmirkusių šlaitų ir terasų dalių, upės pavagio juostos stabilizavimas
fito melioracinėmis priemonėmis. Taip pat linijinio ar grupinio pobūdžio želdinių formavimas ties
žemės naudmenų ribomis, ar jų viduje.
Bendrai kalbant būtinas slėnių teritorijų teritorijos kraštovaizdžio horizontalios ir erdvinės
sąskaidos didinimas, tuo pačiu siekiant sukurti mažų erdvių, estetiniu požiūriu įvairesnį ir ekologiniu
požiūriu priimtinesnį kraštovaizdį, tuo pačiu didinant jo geoekologinį potencialą ir keičiant
dabartinio teritorijų naudojimo pagrindus.
54
I. Kraštovaizdžio natūralumą ir gyvybingumą atstatančių elementų integravimas ir atkūrimas
degraduotose (urbanizuotose) teritorijose. Gamtinio karkaso ir (ar) želdynų sistemos dalys,
kuriose būtinas natūralių kraštovaizdžio komponentų atstatymas ir gausinimas.
Stipriai pažeisto (degraduoto gamtinio karkaso teritorijos) - probleminiai gamtinio karkaso
plotai – tai gamtinio karkaso užimamos teritorijos dalys kurios persidengia su urbanistinio karkaso
ašimis ir branduoliais, ar yra užimtos kompaktiškai urbanizuotomis (ne sodybinio užstatymas)
teritorijomis.
Potipiai:
I1 – Žaliųjų urbanizuotų teritorijų (erdvesnio užstatymo (mažo užstatymo intensyvumo ir tankio
didesnių sklypų) urbanizuotose teritorijose).
I2 – Pilkųjų urbanizuotų teritorijų (kompaktiško užstatymo (didelio užstatymo intensyvumo ir
tankio mažesnių sklypų) urbanizuotose teritorijose).
U zonos šiaurinės ir pietinės dalies teritorijoje lokalizuotos gamtinio karkaso dalys nustato
svarbiausius teritorinius gamtinio kraštovaizdžio išsaugojimo prioritetus, pagrindines kraštotvarkos
kryptis ir priemones, kurių sėkmingas įgyvendinimas būtinas bendrai planuojamos teritorijos
ekologinei pusiausvyrai palaikyti. Gamtinio karkaso funkcinėse dalyse išskirtų tvarkymo zonų
nuostatas sunkiausia realizuoti sankirtose su urbanizuotomis, planuojamomis urbanizuoti ar
intensyvaus žemės ūkio teritorijomis. Tokiais atvejais reikėtų ieškoti alternatyvių sprendimų
tenkinančių skirtingų funkcinių zonų nuostatas.
Literatūra
Ecological Networks. (2014). Case studies, challenges and lessons learned. Convention of Migratory
Species:11th MEETING OF THE CONFERENCE OF THE PARTIES.
Jongman Rob H.G., Mart Külvik, Ib Kristiansen. (2004). European ecological networks and
greenways. Landscape and Urban Planning 68 (2004) 305–319.
Külvik M. (2014). Implementation of Green Network Plan in Estonia: assessing delivery of
biodiversity services. Presentation at „Green Infrastructure preserving our natural capital: Policy and
Practice.
Leibenath M. (2008). SPEN – Interactions between Policy Concerning Spatial Planning and
Ecological Networks in Europe. Country Study for Germany. Leibniz Institute of Ecological and
Regional Development, Dresden.
Liro Anna, Irmina Glowacka, Wojciech Jakubowski, Jacek Kaftan, Aniela J. Matuszkiewicz, Jakub
Szacki (1995). National Ecological Network EECONET – Poland. Foundation IUCN Poland,
Warsaw.
Mierauskas P. (2009). Gamtotvarka. Vilnius.
Sepp K., Jagomagi J. Kaasik A., Gulbinas Z., Nikodemus O. (2001). National ecological networks in
the Baltic countries. In.: The NEBI YEARBOOK 2001/2002: North European and Baltic Sea
Integration, Eds. Lars Hedegaard, Bjarne Lindström, 103-121.
Sepp Kalev, Tuuli Veersalu, Mart Külvik. (2013). Green network applications in Estonia.
Presentation at IUCN.