Upload
others
View
3
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ AUGINIMO TECHNOLOGIJŲ INSTITUTAS
TVIRTINU: ………………………
Rektorius
Prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas
2018 m. lapkričio mėn. 09 d.
PAGALBA ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS 2015–2020 METŲ
MOKSLINIAMS TYRIMAMS IR TAIKOMAJAI VEIKLAI VYKDYTI
PROJEKTAS „EKSTRUDUOTŲ PUPINIŲ AUGALŲ PANAUDOJIMAS MELŽIAMŲ
KARVIŲ MITYBOJE BEI JŲ POVEIKIS KARVIŲ PRODUKTYVUMUI,
PRODUKCIJOS KOKYBEI IR SVEIKATINGUMUI“ (Nr.MT-17-7/PRM17-72 )
2018 M. GALUTINĖ ATASKAITA
Tyrimo vadovas
Doc. dr. Rolandas Stankevičius
Kaunas
2018
2
TURINYS
ĮVADAS ........................................................................................................................................... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 6
1.1. Pupinių javų panaudojimas galvijų mityboje ....................................................................... 6
1.2. Antimaistiniai faktoriai esantys pupiniuose javuose ............................................................ 7
1.3. Ekstrudavimas –pašarinių žaliavų apdorojimas aukšta temperatūra ir slėgiu ................. 8
1.4. Ekstrudavimo poveikis pupinių javų maisto medžiagoms ir antimaistiniams faktoria ..10
1.5. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai ....................................................................... 11
1.5.1.Stambieji ir silosuotieji pašarai ................................................................................... 11
1.5.2.Sudėtiniai pašarai ......................................................................................................... 12
1.6.Melžiamų karvių maisto medžiagų, energijos ir vandens poreikis .................................... 13
1.6.1. Vanduo ......................................................................................................................... 13
1.6.2. Energija ........................................................................................................................ 14
1.6.3. Baltymai ....................................................................................................................... 14
1.6.4. Riebalai ......................................................................................................................... 15
1.6.5. Angliavandeniai ........................................................................................................... 15
1.6.6. Mineralai ...................................................................................................................... 16
1.6.7. Vitaminai ...................................................................................................................... 17
1.7.Melžiamų karvių produktyvumas, produkcijos sudėtis ir kokybė .................................... 18
2.TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ................................................................... 23
2.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinės vertės tyrimai ............................. 23
2.2.Šėrimo bandymas su melžiamomis karvėmis ...................................................................... 24
2.2.1.Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos ................................................................. 24
2.2.2.Bandymo schema, šėrimo ir laikymo sąlygos ............................................................ 24
2.3. Karvių produktyvumo ir pieno sudėties tyrimai ................................................................ 29
2.4. Pieno mėginių amino rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė ............................................ 30
2.5. Pieno mėginių lakiujų kvapo junginių kokybinė analizė ................................................... 30
2.6. Pieno mėginių riebalų rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė ........................................... 31
2.7. Pieno juslinių savybių vertinimas ........................................................................................ 31
2.8. Kraujo tyrimai ....................................................................................................................... 32
2.9. Statistinis duomenų įvertinimas ........................................................................................... 32
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................... 34
3.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė .............................................. 34
3.2. Melžiamų karvių produktyvumo kitimas ........................................................................... 42
3
3.2.1. Pieno riebalų ir baltymų kiekio bei santykio kitimas .............................................. 45
3.2.2 Laktozės kiekio piene kitimas ..................................................................................... 47
3.2.3. Urėjos kiekio piene kitimas ........................................................................................ 48
3.2.4. Somatinių ląstelių kiekio piene kitimas ..................................................................... 48
3.2.5 Pelenų kiekio piene kitimas ......................................................................................... 49
3.2.6. Titruojamojo rūgštingumo kitimas piene ................................................................. 50
3.2.7. Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH) ........................................................................... 51
3.2.8. Tankio kitimas piene ................................................................................................... 51
3.2.9. Termostabilumo kitimas piene ................................................................................... 52
3.2.10. Fermentinio rūgimo klasės kitimas piene ............................................................... 52
3.2.11. Pieno susitraukimo greičio kitimas .......................................................................... 53
3.3. Pieno mėginių amino rūgščių analizė .................................................................................. 54
3.4. Pieno mėginių riebalų rūgščių analizė ................................................................................ 56
3.5. Pieno mėginių lakiųjų kvapo junginių analizė ................................................................... 65
3.6. Juslinių pieno savybių vertinimas ........................................................................................ 68
3.7. Kraujo tyrimai ....................................................................................................................... 70
4.TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................. 73
IŠVADOS ...................................................................................................................................... 76
REKOMENDACIJA .................................................................................................................... 79
LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................ 80
4
ĮVADAS
Spartus žmonių populiacijos augimas didina gyvūninės kilmės baltymų paklausą. Baltymų
trūkumas pašaruose ir augančios gamybos išlaidos yra svarbiausios kliūtis su kuriomis susiduria
gyvūnų augintojai. Todėl, atliekama daug mokslinių tyrimų, siekiant gerinti esamų baltymų šaltinių
įsisavinimą bei kurti naujus jų derinius, siekiant sumažinti išlaidas ir išlaikyti optimalų baltymų
kiekį gyvūnų mityboje [1].
Pieno gamyba yra viena iš sudėtingiausių žemės ūkio gamybos šakų. Pieno ūkio pelningumą
apsprendžia daugybė veiksnių. Bet kurio sudėtingos pieno gamybos technologijos elemento
ignoravimas mažina jos pelningumą. Svarbiausieji veiksniai, lemiantys pieno gamybos ekonominį
efektyvumą, yra gyvulių genetinis potencialas, pašarai ir šėrimas, laikymo ir priežiūros
technologijos. Atskirų šių elementų reikšmė nevienoda [2]. Karvių mityba yra dinamiškas procesas,
kuris daro įtaką karvių fiziologinei būklei, produkcijos kokybei ir kiekybei. Galvijų pieno gamybos
efektyvumas priklauso nuo to, kaip jie šeriami. Gaunant su pašaru būtinas maisto medžiagas
biologiniams poreikiams tenkinti, išryškėja galvijų potencialios produktyvumo savybės [3].
Lietuvoje atrajojantiems galvijams pigiausios baltyminės pašarinės žaliavos yra pupiniai
grūdai ir jų produktai. Jose gausu baltymų, kuriuose yra beveik visos nepakeičiamos amino rūgštys,
riebalų rūgštys bei vitaminai ir mineralai. Iš pupinių augalų Lietuvoje daugiausia auginami žirniai,
pupos, vikiai ir lubinai. Pupiniai augalai daug baltymų turi sėklose, baltymingos ir jų vegetatyvinės
dalys. Kai kurių pupinių augalų baltymingumas yra nuo 20 iki 40 proc. Šios sėklos gali būti
vertingos tiek gaminant visaverčius pašarus pramoniniu būdu, tiek įterpiant į išaugintus ūkiuose
pašarus. Tačiau šių pupinių augalų panaudojimo galimybės melžiamų karvių mitybai yra mažai
tyrinėtos, taip pat neatlikti išplėstiniai maistinės vertės tyrimai, mokslinėje literatūroje yra menkai
išanalizuoti minėtų pupinių grūdų terminio apdorojimo būdai bei jų maistinės vertės kitimas po
apdorojimo. Ekstrudavimo proceso poveikis maistinei vertei ir pašarų efektyvumui priklauso nuo
daugybės faktorių, pvz. žaliavų cheminės sudėties ir sudedamųjų dalių, perdirbimo sąlygų bei
naudojamų mechanizmų. Todėl labai svarbu atsirinkti reikiamą techniką, nustayti technologinius
parametrus ir parinkti kokybiškas pašarines žaliavas, norint gauti aptimalius pašarinių žaliavų
maistingumo rezultatus. Dėl minėtų priežaščių būtina atlikti išplėstinius šių pašarinių žaliavų
(lubinų, pupų ir žirnių) maistinės vertės tyrimus, prieš ir po ekstrudavimo bei atlikti šėrimo
bandymus, naudojant ekstruduotas pašarines pupas karvių racionuose.
5
Darbo tikslas – ištirti lubinų, pupų ir žirnių maistinę vertę prieš ir po ekstrudavimo proceso
bei atliekant šėrimo bandymus su melžiamomis karvėmis nustatyti pašarinių pupų įtaką karvių
produktyvumui, produkcijos kokybei ir sveikatingumui.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti lubinų, pupų ir žirnių maistinę vertę prieš ir po ekstrudavimo proceso;
2. Ištirti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką karvių produktyvumui, pieno
sudėčiai – baltymų, riebalų, laktozės kiekiui ir urėjos koncentracijai, somatinių ląstelių kiekiui,
pelenų, tankio, pH, titruojamo rūgštingumo, susitraukimo greičiui, fermentiniam rūgimui,
termostabilumui, riebalų ir amino rūgščių kiekiui;
3. Nustatyti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką juslinėms pieno savybėms:
spalvai, konsistencijai, skoniui ir kvapui;
4. Ištirti raciono su ekstruduotomis pašarinėmis pupomis įtaką technologiniams pieno
produktų rodikliams ir jų sudėčiai (baltymų, riebalų, amino rūgščių, riebalų rūgščių, pelenų, lakiųjų
junginių kiekiui bei juslinėms savybėms);
5. Nustatyti ekstruduotų pašarinių pupų poveikį karvių biocheminiams kraujo rodikliams.
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pupinių javų panaudojimas galvijų mityboje
Pupiniai javai ilgus metus buvo naudojami tik žmonių maistui, tačiau pastaruoju metu dėl
palankios kainos kyla itin didelis susidomėjimas šių žaliavų panaudojimu paukščių, kiaulių bei
galvijų mityboje. Labiausiai tam tinkantys pupiniai javai be sojos pupelių yra žirniai (Pisum
sativum), lubinų grūdai (Lupinus spp.) ir pupos (Vicia Faba).
Pupiniai javai turi įvairiapusės teigiamos įtakos dirvožemio derlingumui. Po jo augančiam
augalui dirvožemyje palieka didelį simbiotinio azoto kiekį. Pupos palieka pakankamai daug augalų
liekanų ir jų kokybė teigiamai veikia augalų liekanų skaidymąsi ir humuso susidarymą [4].
Pupiniai javai ( lubinai, pupos ir žirniai) pasižymi aukštu baltymų (20-40 proc.) ir
angliavandenių kiekiu, bei suteikia karvių organizmui maisto medžiagų, kurių reikmės kiti pašarai
negali užtikrinti. Tai ypač svarbu kalbant apie aukšto produktyvumo gyvulius [5].
Melžiamos karvės, pasižyminčios aukštu genetiniu potencialu pieno gamybai, taip pat turi
didelį energijos ir baltymų poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad karvės per dieną gali suėsti tik tam tikrą
kiekį pašarų, vien žoliniai pašarai negali išpildyti šio energijos ir baltymų poreikio. Apskritai,
sudėtinių pašarų įterpimo į melžiamų karvių racioną tikslas, pateikti tokį energijos ir baltymų kiekį,
kad patenkinti gyvulio fiziologinius poreikius [6].
Pupinių javų grūdai turi 2–3 kartus daugiau baltymų negu miglinių javai. Jų grūduose yra
žmogaus ir gyvulio organizmui reikalingų aminorūgščių. Be to, ankštinių grūduose yra riebalų,
įvairių mineralinių medžiagų ir vitaminų. Pupiniai javai vertingi dar tuo, kad ant jų šaknų veisiasi
gumbelinės bakterijos, kurios fiksuoja oro azotą, reikalingą augalams.
Sojos ir jos šalutinių produktų įtraukimas į melžiamų karvių racioną yra įprasta praktika. Jos
yra puikus nepakeičiamų aminorūgščių šaltinis gyvuliams. Melžiamoms karvėms turi teigiamą
poveikį pašarų suvartojimui, pieno primilžiams ir baltymingumui [7]. Tačiau, didžioji dalis
neapdorotų sojos pupelių riebalų kelias dienas palaikius karštame ore apkarsta.
Žirnių grūduose yra didelis baltymų ir energijos kiekis, kuriuos galvijai gerai virškina [8].
Žirniai labai gerai fermentuojasi didžiajame prieskrandyje, tačiau jų krakmolo ir baltymų
fermentacija yra lėtesnė, nei panašaus pobūdžio pašarų. Kai kurių tyrimų metu pastebėta didesnis
pašarų pasisavinimas į racioną įtraukus žirnius. Žirnių apdirbimas pagerino gyvulių produkciją
keliuose, bet ne visuose, tyrimuose. Greičiausiai apdirbti žirnių galvijams nereikia. Pradedamieji ir
baigiamieji racionai, žirnių apdirbimas davė maišytų rezultatų. Tačiau apdirbimas bent jau
palengvina pašarų sumaišymą ir pagerina gyvulio produkciją [9]. Žirnių grūdai šeriami sumaišyti
7
su kitais koncentruotaisiais pašarais, duodant po 1–3 kg per dieną [10]. Žirniai, kaip baltymų
papildas, galvijų racione gali sudaryti 15 – 30 proc. sausųjų medžiagų.
Pašarinių lubinų grūduose iš visų ūkiuose auginamų ankštinių grūdų juose daugiausia
baltymų. Jie gali sudaryti iki 20 proc. galvijams skirto koncentruotųjų pašarų mišinio. Lubinai yra
plačiai naudojami kaip baltymų ir energijos šaltinis galvijų racionuose. Jų didelis baltymingumas
paverčia juos vertingu pašaru monogasriniams gyvūnams ir atrajotojams, nes lubinų kaina
konkuruoja su kitais baltymingais pašarais. Lubinų mažas krakmolingumas ir aukštas
angliavandenių fermentacijos lygis paverčia juos ypatingai vertingus galviju šėrime dėl mažos
acidozės rizikos. Santykinai didelis tirpių ir netirpių nekrakmolingų polisaharidų kiekis gali turėti
įtakos kitų maisto medžiagų pasisavinamumui, todėl lubinai turėtų būti naudojami strategiškai,
norint optimizuoti gyvulių produkciją. Be to, palyginti mažas sieros amino rūgščių, metionino ir
cistino kiekis turi įtakos kaip lubinai bus panaudojami galvijų racionuose. Tačiau mažas metionino
ar lizino kiekis turi labai nedaug arba visai neturi įtakos atrajotojams, nes baltymus jie fermentuoja
atrajodami [11].
Pupose yra 20-25 proc. žalių baltymų iš jų virškinamieji sudaro70-80 proc. Jos nėra labai
skanios, ir nėra labai lengvai virškinamos nebent prieš šėrimą yra valcuojamos ar kitaip
apdorojamos. Mažas baltymų virškinamumas yra viena iš pagrindinių problemų šeriant pupas
gyvuliams [12]. Pašarinių pupų melžiamoms karvėms gali būti duodama kartu su kitais pašarais po
1–2 kg per dieną. Į koncentruotųjų pašarų mišinius pupų galima pridėti apie 20 proc. [10].
1.2. Antimaistiniai faktoriai esantys pupiniuose javuose
Daugelyje aukšto baltymingumo pupinių augalų grūduose yra antimaistinių medžiagų:
toksinių junginių, tokių kaip proteinazių inhibitorių, alkaloidų ir taninų, kurios gali sumažinti pašarų
suvartojimą arba gyvulio gebėjimą suvirškinti pašarą, tokiu būdu gali sumažėti gyvulio augimas ar
produktyvumas.
Lektinai, sumažina maistinių medžiagų absorbciją plonosiose žarnose. Alkaloidai ir lektinai
esantys pupiniuose augaluose gali sukelti viduriavimą, o didelis kiekis net individo žūtį. Tačiau šie
antimaistiniai veiksniai labiausiai žalingi monogastriniams gyvūnams, tuo tarpu atrajotojams, kurių
virškinimas didžiajame prieskrandyje vyksta fermentacijos būdu gali suskaidyti šiuos toksiškus
junginius [13]. Lektinų randama pupose, žirniuose, sojos pupelėse ir lubinuose [14].
8
Blogo oro pasekoje auginimo laikotarpiu, pupiniuose javuose gali vystytis įvairios grybelių
formos produkuojančios mikotoksinus. Paprastai maži mikotoksinų kiekiai yra lengvai toleruojami
atrajotojų, o poveikis jaučiamas tik per sumažėjusią maistinę vertę, tačiau didelis kiekis aflatoksinų
gyvuliui gali būti pavojingas.
Aukšto riebumo pupinių augalų (pvz. sojos pupelių) vartojimas taip pat turėtų būti ribojamas,
nes racione esant daugiau kaip 5 proc. lipidų gali sulėtėti mikrobų skaidančių ląstelieną veikla.
Optimalu, kai riebalai sudaro 3–5 proc. (ne daugiau kaip 8 proc.) raciono sausųjų medžiagų [15].
1.3. Ekstrudavimas –pašarinių žaliavų apdorojimas aukšta temperatūra ir
slėgiu
Ekstrudavimas – tai mechaninis ir terminis medžiagos perdirbimo procesas. Ekstruderyje
padidintame slėgyje medžiaga kaitinama, gniuždoma, vėliau išstumiama per siaurą angą. Ekstruzija
dažnai vadinama „HTST“ (aukšta temperatūra trumpą laiką) metodu, nes kalbama apie trumpalaikį
poveikį aukštoje temperatūroje. Ekstruderis – tai sraigtinis gniuždymo įrenginys. Pašarų gamybos
srityje ekstruderiai naudojami dėl: pašarų maistinių savybių pagerinimo (dėl mechaninio ir terminio
pašarinės žaliavos perdirbimo) ir pašarų formavimo (ekstruderyje medžiaga išspaudžiama pro tam
tikrą matricą, kuri suformuoja norimos formos granules) [16].
Ekstruderio sraigtas yra kūgio formos su kintančiu vijos aukščiu, tam kad vyktų spaudimas,
gniuždymas, ir tuo pačiu metu trinties pagalba įkaistų daugiau kaip 100o C. Vanduo, esantis sėklose,
dėl aukšto spaudimo, lieka skystoje būsenoje net virš 100o C temperatūroje. Plonas medžiagos
sluoksnis įkaista greitai ir tolygiai. Trumpalaikis įkaitimo tarpsnis ir aukštas slėgis pakeičia
baltymų, krakmolo struktūrą, slopina nemaistines savybes [16].
9
1 pav. Ekstruderio mechanizmas [17]
Įkaitusi ir suspausta medžiaga tolygiai išspaudžiama iš ekstruderio per formuojančią
matricą. Ekstruderio išmetimo angoje vyksta labai intensyvus medžiagos plėtimasis. Kai tik
medžiaga išstumiama per ekstruderio formuojančias angas, vanduo, esantis medžiagos ląstelėse,
akimirksniu išgaruoja ir medžiaga išsiplečia. Todėl vyksta intensyvus medžiagos ląstelių struktūros,
baltymų ir krakmolo skaidymas, kas žymiai padidina pašarų maistines savybes [16, 17].
Jeigu perdirbamoje medžiagoje yra rišančiųjų medžiagų (krakmolo ir kt.), atitinkamos
formos matricos, prie ekstruderio išėjimo angos, pagalba galima efektyviai gaminti įvairių formos
pašarų granules [17].
Šiuolaikinė gyvulininkystė jau neįsivaizduojama be ekstruduotų pašarų. Jei gyvuliai šeriami
žole ar silosu papildomai duodant grūdų ar paprasto kombinuotojo pašaro, specialistų teigimu,
gyvuliai įsisavina vos pusę šio papildomo pašaro. Didelė tokio pašaro energijos dalis išnaudojama
virškinimui, o jame esantis per didelis krakmolo kiekis gali sukelti acidozę. Tokiu atveju yra tik
palaikoma gyvulių gyvybė, jų svoris auga prastai, o primilžis būna mažas. Ekstruduojant grūdus,
pusę darbo, kurį atlieka gyvulio skrandis, padaro specialus įrenginys ekstruderis, todėl ekstruduoto
pašaro energiją gyvulio organizmas naudoja dalimis, suskaldytą krakmolą įsisavina geriau ir taip
priauga daugiau svorio bei duoda daugiau produkcijos [18].
Ekstruduoti pašarai turi daug privalumų, kurie būtini užsiimant šiuolaikine intensyvia
gyvulininkyste. Po ekstrudavimo pagerėja pašaro skoninės savybės, gaunamas struktūrinis pašaras,
specialiai pritaikytas ir geriausiai patenkinantis gyvulių fiziologinius poreikius [17].
10
1.4. Ekstrudavimo poveikis pupinių javų maisto medžiagoms ir
antimaistiniams faktoriams
Pašarų kainos ar pašarų sąnaudų sumažinimas, turi tiesioginę įtaką bendroms gamybos
sąnaudoms, o tai savo ruožtu padidina pelno maržą pieno ūkyje. Šiuo sunkiu metu ūkiuose
skiriamas ypatingas dėmesys pašarų kainos sumažinimui ir efektyvesniam pašaro įsisavinimui.
Siekiant paveikti pašarų maistinę vertę yra naudojami įvairūs apdorojimo metodai [19].
Ekstrudavimas yra vienas iš geriausių pašarų perdirbimo būdų, ne tik siekiant padidinti
pašarų maistinę vertę, bet ir pašaro efektyvumą. Ekstrudavimo proceso poveikis maistinei vertei ir
pašarų efektyvumui priklauso nuo daugybės faktorių, pvz. žaliavų cheminės sudėties ir sudedamųjų
dalių, perdirbimo sąlygų bei naudojamų mechanizmų. Bet kurie pokyčiai proceso metu
(temperatūros, slėgio, drėgmės ir kt.), gali turėti reikšmingos įtakos pašaro maistinei vertei. Taigi
norint pasiekti maksimalių teigiamų rezultatų pašaro maistinei vertei ir efektyvumui, būtina
nustatyti optimalius apdorojimo parametrus. Šio proceso metu temperatūra gali būti labai aukšta
(200 oC), tačiau šia temperatūra pašarai veikiami labai trumpą laiką 5 – 10 s, dėl šios priežasties
kartais šis apdorojimo būdas vadinamas – aukšta temperatūra/trumpą laiką [20].
Ekstrudavimas gali padidinti krakmolo virškinamumą bei sunaikinti antimaistinius faktorius
tokiu būdu paversdamas krakmolą lengvai paveikiamą virškinimo fermentų [21]. Visiška krakmolo
želatinizacija pasiekiama esant 120 oC temperatūrai, bei 20-30 proc. ar net mažesnio žaliavos
drėgnio (10-20 proc.) sąlygomis [21].
Sojų pupelių ir kitų aliejingų augalų sėklų bei pupinių augalų ekstrudavimas taip pat gali
padidinti baltymų virškinamumą, bei sumažinti lektinų poveikį [22], tačiau ekstrudavimas ne visada
paveikia baltymų ir krakmolo įsisavinamą.
Ekstrudavimas taip pat padidina aminorūgščių ir azoto įsisavinimą [23]. Nustatyta, jog
ekstrudavimas padidina riebalų virškinamumą didžiajame prieskrandyje [24].
11
1.5. Melžiamų karvių maisto medžiagų šaltiniai
Pieno gamybai karvės sunaudoja tik apie 28 proc. su pašarais gautos energijos. Kaip ir
kitiems gyvūnams, melžiamoms karvėms taikomas fazinis šėrimas, suskirstytas į tris laikotarpius
(šimtadienius) per laktaciją. Pats produktyviausias yra pirmasis šimtadienis, kurio metu iš karvės
primelžiama 45 proc. viso pieno, produkuojamo per laktaciją. Šis laikotarpis yra labai svarbus
šėrimo atžvilgiu. Šiuo laikotarpiu šėrimo įtaka produktyvumui sudaro apie 60, veislė – 20–30,
laikymas ir priežiūra – 10–20 proc. Todėl racionai turi būti pilnaverčiai ir subalansuoti [25, 26, 27].
Šėrimas turi daugiau įtakos melžiamų karvių produktyvumui nei kokie nors kiti veiksniai. Norint
teisingai šerti galvijus, reikia subalansuoti šėrimo racioną, kad karvė gautų pagrindines
maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiais, kurie atitiktų laktacijos laikotarpį [28].
Pašarai – tai specialiai pagamintos ir paruoštos gyvūnų mitybai reikalingos natūralios
augalinės, gyvulinės, mineralinės ar dirbtiniu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) būdu
pagamintos žaliavos, nekenksmingos gyvūnams bei turinčios jiems priimtina forma energijos,
maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų, teigiamai veikiančių fiziologinius procesus ir produkciją
[29].
1.5.1.Stambieji ir silosuotieji pašarai
Stambieji pašarai turi sudaryti raciono pagrindą. Šviežiais stambiaisiais pašarais galvijai
dažniausiai šeriami ganykliniu laikotarpiu. Tvartiniu laikotarpiu galvijai šeriami silosuotais ar
džiovintais stambiaisiais pašarais. Be to, kokioje brandos stadijoje yra pjaunami stambieji pašarai,
kiek juose ląstelienos, jų skonio, labai svarbu yra ir tai, koks taikytas pjovimo metodas,
konservavimo ir laikymo sąlygos. Turi būti užtikrintas neribotas stambiųjų pašarų kiekis. Jei jų
trūksta, galvijai jaučia alkį ir negamina pakankamai pieno. Kad tai kompensuoti, karvės pradeda
ėsti daugiau koncentratų. Koncentratų kiekis turi būti griežtai ribojamas, kadangi ėsdamos daugiau
koncentruotųjų pašarų, karvės gauna mažiau ląstelienos. Tai gali pakenkti karvės sveikatai - gali
išsivystyti prieskrandžio acidozė [30].
Sultingiesiems pašarams priklauso žalieji pašarai, silosas, šienainis, šakniavaisiai,
šakniagumbiai ir pramonės įmonių sultingos atliekos. Sultinguosiuose pašaruose yra 40–97 proc.
vandens [31]. Daugelyje šalių viena labiausiai vertinamų žiemos žolinių pašarų formų yra silosas.
Žolių ir kitos silosuojamos žaliavos kokybės kaitos dėsningumas daro įtaką ir iš jos gaminamo
siloso kokybei, taip pat, kaip ir pašaro gaminimo būdas, vytinimo laipsnis, panaudoti koncervantai,
12
gamtinės sąlygos. Pirmoje pašarų frakcijoje, pačioje ląstelėje, susikaupę gyvulių mitybai svarbūs,
daug ir greitai energiją atpalaiduojantys komponentai − žali baltymai, labiausiai vertinamas pašaro
kokybės rodiklis, vandenyje tirpūs angliavandeniai (VTA), kurių kiekis atrajojančių galvijų racione
tolygus greitai gaunamos energijos kiekiui mikrofloros veiklai suaktyvinti, be to, pagerina pašarų
suvartojimą, turi įtakos siloso fermentacijos procesui, jo greičiui bei kokybei, krakmolas, kurio
vertė kaip maistinio pašarų komponento panaši į VTA, tačiau pasisavinamas šiek tiek lėčiau, nes
reikalingas laikas jo hidrolizei [31, 32].
1.5.2.Sudėtiniai pašarai
Pašarai dažnai skirstomi į žaliuosius pašarus ir sudėtinius. Pagrindinis galvijų žaliųjų pašarų
šaltinis yra miglinės ir pupinės žolės, pavyzdžiui, šienas, šienainis ar kukurūzų silosas. Šie pašarai
yra stambūs, turi daug ląstelienos (jos galvijams reikia tinkamam prieskrandžio virškinimui) ir yra
puikus baltymų, energijos, karotino, kalcio ir kitų mineralinių medžiagų šaltinis. Ruošiant aukštos
kokybės žaliuosius pašarus svarbu atsižvelgti į derliaus nuėmimo laiką ir brandą. Kai pašariniai
augalai perauga, jų pašarinė vertė sumažėja. Ankštinius augalus reikia imti prieš pat žydėjimą arba
žydėjimo pradžioje; varpinius augalus reikia pjauti prieš pat plaukėjimą, o kukurūzus silosui reikia
nuimti, kai burbuolės pasiekia pieninę – vaškinę brandą [33].
Sudėtinius pašarus sudaro augalų grūdai, augalinės atliekos, baltymingi priedai, mineralai,
vitaminai ir pašarų priedai. Pagrindinis šėrimo sudėtiniais pašarais tikslas yra suteikti papildomų
augimui ir pieno gamybai reikalingų maistinių medžiagų šalia tų, kurios gaunamos šeriant
žaliaisiais pašarais. Grūdai ir augalinės atliekos yra puikūs energijos šaltiniai. Grūdus valcuojant,
ekstruduojant, gofruojant arba šlifuojant padidinamas jų virškinamumas. Rupiai apdorotų grūdų
skonio savybės geresnės, juos galvijai noriau ėda. Kadangi jauni galvijai pašarą sukramto geriau
nei suaugę, iki 12 mėnesių amžiaus jie gali būti šeriami nesmulkintais grūdais. Prie grūdų, kaip
energijos šaltinių, priskiriami: miežiai, kukurūzų burbuolės, kukurūzų branduoliai, avižos, rugiai,
soros ir kviečiai. Daug energijos turinčioms augalinėms atliekoms priklauso cukrinių runkelių
minkštimas, kukurūzų lukštai, medvilnės sėklos, augaliniai riebalai ir kukurūzų kruopos.
Baltyminiai papildai yra augalų sėklos, kuriose yra daug pasisavinamų baltymų. Kai kurie iš
augalinių atliekų pagaminti pašarai laikomi puikiais baltymų šaltiniais. Baltyminiai papildai ypač
reikalingi melžiamoms karvėms, nes jų baltymų poreikiai didesni. Produkuojančioms karvėms
pašarus naudinga praturtinti augalinių atliekų baltymais. Prie baltyminių papildų priskiriamos sojų
pupelės, pašarinės pupos, žirniai [34].
13
1.6.Melžiamų karvių maisto medžiagų, energijos ir vandens poreikis
Melžiamoms karvėms reikalingas normuotas šėrimas – toks, kuris aprūpina pakankamu
maistingų medžiagų kiekiu, kad patenkintų gyvūno kasdieninius, pagrindinius energijos poreikius
[35]. Kiek ir kokių medžiagų reikia karvei per parą, priklauso nuo daugelio veiksnių: karvės svorio,
pieno sudėties, amžiaus, laktacijos tarpsnio, įmitimo kondicijos. Karvės savo genetines galimybes
gaminti pieną visiškai išnaudoja tik tuo atveju, jei racione yra optimalus kiekis visų maisto
medžiagų [36].
Kaip teigia S. Baranauskas [30] galvijų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami pagal
sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų grupių
galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių
medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį [30]. Kalbant apie karvių šėrimą reikėtų nepamiršti ir
vandens. Vanduo gyvuliams labai svarbus, bet dažnai jam skiriama mažiau dėmesio negu pašarui.
Pagal svarbą jis yra antras po deguonies. Be vandens nevyksta jokia biocheminė reakcija gyvūno
organizme [37].
1.6.1. Vanduo
Vanduo yra labai svarbus mitybinių medžiagų tarpe. Yra žinoma, kad be pašaro gyvūnai gali
išgyventi pakankamai ilgai, tuo tarpu be vandens labai trumpą laiką. Vanduo yra pagrindinė gyvūnų
kūno sudedamoji dalis ir jo kiekis sudaro nuo 40 proc. (suaugusių gyvūnų) iki 80 proc. (jauniklių)
kūno svorio. Vandens reikmė gyvūnams nustatoma pagal suėstų pašarų sausųjų medžiagų kiekį:
galvijams 1 kg suėstų sausųjų medžiagų reikia apie 4 litrų vandens [33].
Vanduo labai reikalingas gyvūno organizmui, jis tirpina maisto medžiagas ir išnešioja jas po
visą organizmą, iš ląstelių ir audinių pašalina kenksmingus produktus susidariusius medžiagų
apykaitos metu. Vanduo taip pat reikalingas osmosiniam slėgiui ir pastoviai kūno temperatūrai
palaikyti, jungiamiesiems audiniams suteikia tvirtumą bei elastingumą. Vanduo iš organizmo
išskiriamas kvėpuojant, prakaituojant, su produkcija. Karvė per parą sunaudoja daugiau kaip 80 l
vandens (1 kg pieno susidaryti reikia 4–5 l vandens). Pašaro maistingumas priklauso nuo vandens
kiekio jame. Organizmo vandens atsargas reikia nuolat papildyti duodant gyvuliams atsigerti. Dalį
vandens organizmas gauna skylant pašaro baltymams, riebalams ir angliavandeniams. Iš 100 g
baltymų išsiskiria 41,3 g vandens, iš 100 g riebalų – 107,1 g ir iš 100 g angliavandenių– 55 g
14
vandens. Didelį kiekį vandens turintys pašarai (šviežiai nupjauta žolė, šakniavaisiai, broga) greitai
genda ir turi būti greitai sušeriami gyvuliams. [30].
1.6.2. Energija
Energija reikalinga visiems gyvūnų gyvenimo procesams - širdies veiklai, kraujo spaudimui
ir raumenų tonusui palaikyti, nerviniams impulsams, baltymų ir riebalų sintezei, pieno sekrecijai,
raumenų augimui. Yra žinoma, kad gyvūnų raciono pagrindinės mitybinės medžiagos yra baltymai,
angliavandeniai ir riebalai. Nors kiekvienas jų turi specifinę funkciją gyvybės palaikymui ir
produkcijai gaminti, tačiau visos šios trys mitybinės medžiagos gali būti panaudotos kaip energijos
šaltinis. Vis tik angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis ir jie organizme pirmiausia
panaudojami šiam tikslui. Tuo tarpu riebalai yra sekantys pagal svarbumą, aprūpinant gyvūnus
energija [28].
Energijos balansas karvių šėrime yra vienas svarbiausių mitybinių veiksnių, darančių
poveikį galvijų sveikatingumui, produktyvumui bei reprodukcijai. Galvijų organizme yra
išskiriamos kelios energijos rūšys: apykaitos energija (AE) ir neto energija laktacijai (NEL).
Apykaitos energija (AE) yra bendrosios energijos dalis, kurią gyvūno organizmas gali panaudoti
medžiagų apykaitos procese. Galvijų racioną būtina subalansuoti pagal energijos kiekį. Didžiąją jos
dalį galvijai gauna, virškindami ląstelieną, kitą – iš angliavandenių, baltymų, riebalų ar krakmolo.
Nustatyta galvijų produktyvumo riba (daugiau kaip 30 l), kurią pasiekus energijos veiksmingumas
mažėja, t. y. norint gauti papildomą pieno litrą, reikia daugiau energijos, negu kiekvienam litrui
pieno, kai gaunama iki 20 litrų per dieną [28,33].
Neto energija laktacijai (NEL) – rodiklis taikomas, apskaičiuojant pašarų energetinę vertę
melžiamoms karvėms. NEL yra apykaitos energijos dalis, kurią jos gali panaudoti organizmo
gyvybinėms funkcijoms palaikyti ir pienui gaminti [30].
1.6.3. Baltymai
Skirtingos aminorūgščių kombinacijos, sudaro skirtingus baltymus. Svarbu suprasti, jog
baltymus organizme būtina suskaidyti iki aminorūgščių, kitu atveju nebus įmanoma jų pasisavinti.
Atrajotojai įsisavina baltymus tiesiogiai, kaip aminorūgštis arba paverčia juos mikrobiniais
baltymais, kurie yra suvirškinami ir pasisavinami [38]. Laktuojančių karvų mityboje baltymai yra
labai svarbūs kaip aminorūgščių šaltinis, būtinas pieno baltymų sintezėje [39].
15
Galvijų produktyvumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio racione, bet ir nuo jų
visavertiškumo. Baltymų visavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamų
aminorūgščių, lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino.
Nepakeičiamos aminorūgštys organizme nesintetinamos, todėl jos turi būti gaunamos su pašarais.
Šių aminorūgščių trūkumas sutrikdo medžiagų apykaitą, dėl to mažėja gyvūnų produktyvumas,
pablogėja pašaro maisto medžiagų pasisavinimas, lemiantis produkcijos (pieno) sumažėjimą bei jos
kokybę [30]. Jei baltymuose yra pakankamas kiekis būtinų aminorūgščių jie yra geros kokybės ir
galima juos vadinti pilnaverčiais [33].
1.6.4. Riebalai
Riebalai (Lipidai) – tai organiniai riebiųjų rūgščių ir glicerino junginiai, sunkiai arba visai
netirpstantys vandenyje, tačiau tirpstantys organiniuose tirpikliuose (eteryje, chloroforme, benzine,
benzene ). Riebalai kartu su stearinais ir įvairiomis augalų pigmentinėmis medžiagomis sudaro
fiziologiškai svarbią medžiagų grupę vadinamą žaliaisiais riebalais. Tai fosfolipidai, steroliai,
trigliceridai ir vaškai [33].
Riebalai turi įtaką odos ląstelių augimui, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujo plazmoje.
Organizmas iš riebalų gauna ne tik energiją, bet ir skatina jame vykstančius medžiagų apykaitos
procesus. Trūkstant prieauglio organizme riebalų prasideda viduriavimas, sulėtėja augimas,
pleiskanoja oda, plaukai tampa matiniai. Suaugę gyvūnai gali tapti nevislūs. Gyvulio organizmo
riebalai gaminami iš pašarų riebalų, todėl jeigu racione jų yra per mažai, sumažėja riebalų kiekis
piene [30].
1.6.5. Angliavandeniai
Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis, kadangi galvijai iš pašarų angliavandenių
gauna net iki 85 proc. jos reikmės [30]. Angliavandeniai – tai anglies, vandenilio ir deguonies
dariniai. Jie skirstomi į monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs
pašarų angliavandeniai vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotinėmis
ekstraktinėmis medžiagomis [40].
Ląstaliena – tai vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai ir zootechninėje praktikoje
vadinama žalia ląsteliena. Ląstelieną galima suskirstyti į dvi pagrindines frakcijas: ADF –
rūgščiame paviršinio aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena, NDF - neutraliame paviršinio
aktyvumo medžiagos tirpale netirpi ląsteliena. Viena išžalios ląstelienos sudedamųjų dalių yra
16
ligninas. Ligninas - tai koncentruotose rūgštyse netirpus, mikroorganizmų neskaidomas polimeras.
Ligninas yra visiškai nevirškinamas, todėl nuo ląstelienos lignifikacijos priklauso jos ir viso pašaro
virškinamumo lygis [28,30].
NEM – tai vandenyje tirpūs angliavandeniai. Juos galima suskirstyti į dvi pagrindines
grupes: krakmolas ir cukrus. Be to, jas sudaro dalis hemiceliuliozės, neceliuliozinė ląstelienos dalis,
inulinas, organinės rūgštys [28,30].
1.6.6. Mineralai
Mineralinės medžiagos – tai neorganiniai elementai ar jų junginiai kurie lieka sudeginus
augalų ar gyvūnų organines medžiagas ir yra vadinamos žaliaisiais pelenais. Bendras šių medžiagų
kiekis pašaruose turi nemažą reikšmę, nes pašarų organinės medžiagos geriau suvirškinamos ir
įsisavinamos, kai racione yra optimalus mineralinių medžiagų kiekis ir tinkamas atskirų mineralinių
elementų santykis. Kiekvienas mineralinių medžiagų elementas veikia specifiškai ir negali būti
pakeistas kitu. Yra nustatyta 18 svarbiausių gyvūnams mineralinių elementų, kurie pagal jų
reikalingą kiekį racionuose skirstomi į dvi grupes: makroelementai ir mikroelementai [30].
Makroelementai yra išreiškiami procentais sausoje medžiagoje. Mikroelemetai, būtini
mažais kiekiais todėl išreiškiami miligramais kilograme ar kaip milijoninė dalis (PPM) [41].
Galvijams skiriamas tam tikras makroelementų – kalcio, fosforo, natrio chlorido
(valgomosios druskos), magnio, kalio ir sieros kiekis. Sudarant racionus galvijams didžiausias
dėmesys skiriamas kalciui, fosforui, natriui ir magniui. Nors racionuose dažniausiai trūksta kalcio
ir fosforo. Tačiau svarbu normuoti ne tik jų kiekį, bet ir santykį (jis turi būti 1,5–2:1,0). Trūkstant
šių elementų, gyvuliai gali susirgti kaulų suminkštėjimu. Todėl reikia užtikrinti optimalų kalcio
kiekio patekimą į gyvulio organizmą su pašarais. Be to, kalcis sumažina toksinių medžiagų veiklą
ir stiprina organizmo atsparumą ligoms. O iš organizmo jis gausiai pasišalina su pienu. Kalcis ir
fosforas veikia baltymų, riebalų, angliavandenių, taip pat ir mineralinių medžiagų apykaitą bei kitus
cheminius virsmus organizme. Fosforas įeina į raumeninių, nervinių audinių, kaulų ir fermentų
sudėtį. Visi šie elementai reikalingi gynūnų gerbūviui [42].
Karvių organizme didelės įtakos turi ir mikroelementai – geležis, varis, cinkas, kobaltas,
magnis ir jodas.Nors mikroelementų organizmui reikia nedaug, tačiau jie yra itin svarbus.
Daugelyje organizme vykstančių procesų mikroelementai dalyvauja kaip katalizatoriai. Jie
dalyvauja fermentaciniuose procesuose, taip pat hormonų ir vitaminų veikloje. Visi mikroelementai
iš gyvulio organizmo išsiskiria su medžiagų apykaitos produktais (išmatomis, šlapimu), pienu ir kt.,
todėl jie nuolat turi patekti į gyvūno organizmą su pašarais [43].
17
1.6.7. Vitaminai
Vitaminai – tai medžiagos, kurių gyvūnams reikia labai mažais kiekiais ir kurie užtikrina
normalią gyvūnų medžiagų apykaitą, jų augimą, reprodukcines funkcijas ir produkcijos gavimą.
Vitaminai gali būti tirpūs riebaluose ir/ar vandenyje ir pagal tai yra skirstomi į dvi pagrindines
grupes (riebaluose tirpūs vitaminai ir vandenyje tirpūs vitaminai). Tai labai svarbios vitaminų
savybės, į kurias reikia atkreipti dėmesį, gaminant pašarų papildus, kombinuotuosius pašarus ir
sudarant racionus ir turint tikslą, kad jie bus tinkamai įsisavinami gyvūno organizme [33].
Riebaluose tirpūs vitaminai – vitaminas A, vitaminas D, vitaminas E,vitaminas K. Vitaminas
A randamas tik gyvūninės kilmės pašaruose. Augaliniuose pašaruose yra tik vitamino A
provitaminų, karotinų ir kripto-ksantino. Karotino yra žolėje, o kriptoksantino - grūduose ir sėklose.
Vitaminui D priskiriami giminingi vitaminai (D1, D2, D3, D4, D5 ir kt.), kuriems būdingos
antirachitinės savybės. Tačiau praktinę reikšmę turi tik vitaminas D2 ir D3. Jie abu susidaro iš
provitaminų, kurie sintetinami augalų, gyvulių ir mikroorganizmų ląstelėse veikiant
ultravioletiniams spinduliams: vitaminas D2 iš nupjautų augalų provitamino ergosterino, o
vitaminas D3 - iš 7,8- dehidrocholesterino gyvulių organizme (daugiausia odoje). Pagrindinis
vitamino E šaltinis - augaliniai pašarai. Jo kiekis priklauso nuo augalo rūšies, vegetacijos tarpsnio,
konservavimo būdo, laikymo trukmės. Yra žinomos dvi šio vitamino formos. Vitaminas K1
aptinkamas tik augaluose (žolėje, kopūstuose, ropėse, pomidoruose), o K2 - gyvuliniuose pašaruose.
Vitaminui K1 sintetinti žaliuose augaluose būtina saulės šviesa. [33,44].
Vandenyje tirpūs vitaminai – biotinas (vitaminas B-7), cholinas (vitaminas B-4), inozitolis
(vitaminas B-8) folio rūgštis (vitaminas B-9), niacinas (nikotino rūgštis arba nikotinamidas),
pantoteno rūgštis (vitaminas B-3), riboflavinas (vitaminas B-2), tiaminas (vitaminas B-1),
piridoksinas (vitaminas B-6), kobalaminas (vitaminas B-12),askorbino rūgštis ( vitaminas C) [44].
Pagrindinis vitamino C šaltinis yra pašarai. Vitaminas C yra stiprus antioksidantas, todėl
svarbus daugeliui oksidacijos ir redukcijos reakcijų, apsaugo vit. A, E, B1, B2, folio rūgštį ir biotiną
nuo oksidacijos, padidina Fe absorbciją, stiprina organizmo imunitetą. Vitaminas C būtinas
kancerogenų metabolizmui [33].
Vitaminas B1 (tiaminas) įeina į daugelio fermentų, kofermentų sudėtį: dalyvauja
pagrindiniuose metabolizmo procesuose angliavandeniams, baltymams ir riebalams virstant
energija; reikalingas gliukozei paversti riebalų rūgštimis. Vitaminas B2 (riboflavinas) įeina į dviejų
svarbių oksidatorių – kofermentų sudėtį, kurie dalyvauja daugelyje oksidacijos ir redukcijos
reakcijų, katalizuoja Krebso ciklo metabolinius procesus. Vitaminas B-7 (biotinas) svarbus
18
angliavandenių ir riebalų apykaitai. Šis vitaminas lengvai oksiduojamas, tačiau yra atsparus aukštai
temperatūrai, rūgščių, šarmų ir ultravioletinių spindulių poveikiui. Vitaminas B7 svarbus
angliavandenių sintezei, riebalų rūgščių sintezei, aminorūgšties leucino apykaitai. Maži biotino
kiekiai yra visuose augaliniuose produktuose. Daugiausia – mielėse, kukurūzuose, avižinėse,
žirniuose. Niacinas (B5) būtinas elementas pieno produkcijos gamyboje. Jo trūkstant karvės suserga
ketoze. Šis vitaminas taip pat turi įtakos fermentacijos procesams didžiajame prieskrandyje. Visi
kiti B grupės vitaminai veikia fermentacinius procesus didžiajame prieskrandyje [44].
1.7.Melžiamų karvių produktyvumas, produkcijos sudėtis ir kokybė
Karvėms skiriamo raciono pagrindą tiek tvartiniu, tiek ganykliniu laikotarpiu sudaro žoliniai
pašarai. Karvių racionas turi būti sudarytas taip, kad jame būtų tiek maisto medžiagų, kiek karvės
sunaudoja savo gyvybiniams poreikiams ir pieno sintezei. Tik sočiais ir vertingais pašarais šeriamos
karvės duoda didesnį kiekį pieno, o pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios [45].
Veiksniai įtakojantys pieno sudėtį yra - genetika, laktacijos tarpsnis, produktyvumo lygis,
karvės amžius, aplinkos sąlygos, sveikatingumas ir mityba. Paveldimumas pieno sudėtį įtakoja 55
proc., likusi dalis – 45 proc. lieka aplinkos veiksniams, tokiems kaip šėrimas [46].
Pienas – daugiakomponentė nepastovios sudėties sudėtinga biologinė sistema, kurios
dispersinėje terpėje, t. y. vandenyje, yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersinė fazė, t. y.
sausosios pieno medžiagos [47].
Pienas aprūpina organizmą būtinomis maisto medžiagomis ir yra svarbus energijos, aukštos
kokybės baltymų ir riebalų šaltinis. Pienas praturtina mitybą kalciu, magniu, selenu, vitaminu B12
ir pantoteno rūgštimi. Pienas ir jo produktai yra visavertės mitybos dalis, jų vartojimas praturtina
įprastą ir vegetarišką dietą. Gyvūnų pienas atlieka svarbų vaidmenį vaikų mityboje kaip baltymų,
riebalų ir vitaminų šaltinis. Pieninio gyvūno rūšis, jo veislė, amžius, laktacijos tarpsnis,
veršiavimųsi skaičius, laikymo sistema, šėrimas, elgesys su gyvūnu daro įtaką pieno spalvai,
skoniui ir sudėčiai [48].
Be to, sudedamosios dalys nėra stabilios, jos priklauso nuo daugelio veiksnių. Pieno cheminė
sudėtis priklauso nuo karvių produktyvumo krypties, veislės, laktacijos tarpsnio, pašarų cheminės
sudėties [49].
Vyraujančios medžiagos piene yra vanduo, riebalai, baltymai, laktozė ir mineralinės
medžiagos. Piene, kaip natūralios sudėtinės dalys, yra vitaminai, fermentai, hormonai ir kitos
biologiškai aktyvios medžiagos [50].
19
1 lentelė. Karvės pieno cheminė sudėtis, proc. [33].
Sudėtinės dalys Nuo - iki Vidutiniškai
Vanduo 82,7-90,7 87,5
Sausosios medžiagos 9,3-17,3 12,5
Riebalai 2,7-7,0 3,8
Baltymai 2,0-5,0 3,3
Iš jų:
kazeinas 1,8-4,5 2,7
albuminas 0,2-0,7 0,5
globulinas 0,05-0,15 0,1
kiti baltymai 0,05-0,20 0,1
Nebaltyminiai junginiai 0,02-0,08 0,05
Pieno cukrus (laktozė) 4,0-5,3 4,7
Mineralinnės medžiagos 0,5-1,0 0,7
Dujos 3,0-15,0 7,0
Baltymai – tai sudėtingiausia ir svarbiausia pieno sudėtinė dalis. Bendras baltymų kiekis
piene priklauso nuo pašarų kiekio, sudėties ir svyruoja tarp 3,0-3,6 proc. Daugiausia pieno baltymų
yra sintetinama pačiame tešmenyje, ir tik nedidelė jų dalis patenka iš kraujo [50]. Pieno baltymai
susiję su mineralinėmis medžiagomis – kalcio, magnio, kalio ir natrio druskomis – ir su lipidais,
kurie organizme pagerina kai kurių aminorūgščių pasisavinimą. Bendras baltymų kiekis piene
nustatomas pagal bendrą azoto kiekį. Jis susideda iš baltyminio ir nebaltyminio azoto. Nebaltyminis
azotas turi mažą maistinę vertę. 50 procentų nebaltyminio azoto sudaro urėja, kitą dalį – mažos
molekulinės masės azoto turintys junginiai. Pagal gautas azoto ir baltyminio azoto vertes
nustatomas bendras baltymų kiekis ir tikrasis baltymų kiekis. Nebaltyminės kilmės azoto turinčių
medžiagų kiekiai piene svyruoja, priklausomai nuo pašarų rūšies, sezoniškumo, veislės, laktacijos,
mastito ir daugelio kitų veiksnių [51].
Pieną sudaro specifinių baltymų kompleksas. Pirminius pieno baltymus sudaro kazeinas.
Yra 3 ar 4 kazeino rūšys piene, jos visos skirtingos molekulinės sudėties, tačiau panašios struktūros
[52]. Kazeinas turi tinkamą amino rūgščių sudėtį, kuri yra svarbi jauniklių imuniteto vystymuisi.
Šis aukštos kokybės baltymas, gaunamas su karviu pienu, yra puikiai pasisavinamas aminorūgščių
20
šaltinis [53]. Likę pieno albuminai vadinami išrūginiais baltymais. Pagrindiniai karvės piene
randami išrūginiai baltymai yra beta-laktoglobulinai ir alfa-laktalbuminai [54].
Kazeinas, ß-laktoglobulinas ir alfa-laktalbuminas yra sintetinami tešmens epitelinėse
ląstelėse ir gaminami tešmens liaukos. Imunoglobulinai ir serumo baltymai į pieną patenka iš
kraujo. Tačiau yra išimtis, mažas imunoglobulinų kiekis sintetinamas iš tešmens audiniuose esančių
limfocitų (plazminių ląstelių). Šios ląstelės suteikia tešmens liaukai vietinį imunitetą [52].
Riebalai – tai viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Jie lengvai asimiliuojami ir
žmogaus organizmui reikalingi kaip energijos šaltinis. Riebalai piene sudaro smulkius l - 5 μm
skersmens rutulėlius, matomus tik per mikroskopą. Rutulėlių didumas priklauso nuo karvės veislės,
laktacijos fazės ir individualių savybių. Pieno riebaluose yra apie 60 proc. sočiųjų riebiųjų rūgščių
ir apie 40 proc. neprisotintų riebiųjų rūgščių [52,55].
Kiekviena karvė turi individualias savybes. Skirtingų veislių karvės produkuoja skirtingų
riebumų pieną. Skiriasi net tos pačios veislės, tame pačiame ūkyje laikomų karvių pieno riebumas.
Ir ta pati karvė produkuos skirtingą pieną priklausomai nuo amžiaus, laktacijos tarpsnio. Patį
riebiausia pieną, priešpienį, karvė duoda vos apsiveršiavusi. Jame yra subalansuotas tinkamas
antikūnų ir kalorijų kiekis reikalingas atvestam jaunikliui. Kuomet karvė nustoja duoti priešpienį
(5-7d. po apsiveršiavimo) yra gaunamas pats liesiausias pienas (iki 25-50d.) vėliau pieno riebumas
ima kilti tačiau krinta jo kiekis. Tiesiogiai pieno ir riebalų kiekį įtakoja karvės veislė, ūkio strategija
ir šėrimas [52,54].
Vanduo – tai didžiausia pieno sudėtinė dalis ir visų pieno sudėtinių dalių skiediklis. Tai
būtina sudėtinė pieno dalis, kurioje ištirpusios įvairios sausosios pieno medžiagos. Apie 95–97 proc.
pieno vandens yra laisvo, nesusijungusio su kitomis pieno dalimis. Jame yra nemažai ištirpusių
mineralinių medžiagų, angliavandenių, rūgščių, vitaminų. Kita vandens dalis (2-2,5 proc.)
absorbuota, susijungusi su polisacharidais, baltymais. [50].
Vandens kiekis piene priklauso nuo laktozės sintezės. Be vandens pienas būtų klampi
sekrecija, sudaryta iš lipidų ir baltymų, todėl atskirti nuo liaukos jį būtų labai sudėtinga. Mažiausias
vandens kiekis aptinkamas jūrinių žinduolių piene, o aukščiausias atrajotojų piene. Karvės piene
apytiksliai yra 87 proc. vandens. Jei vanduo į pieną yra pridedamas siekiant padidinti produkcijos
kiekį, jį galima aptikti keliais metodais. Šie metodai paremti pieno užšalimo taško pakitimu [53].
Sausosios medžiagos. Išdžiovinus pieną 102 – 105 0C temperatūroje iki pastovios masės,
lieka vadinamosios sausosios pieno medžiagos. Jas sudaro visos pieno sudėtinės dalys, išskyrus
vandenį ir dujas. Nuo sausųjų medžiagų kiekio priklauso maistinė įvairių pieno produktų išeiga taip
pat ir pieno vertė
21
Somatinės ląstelės – tai baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kūno bei sekrecijos epitelinės
ląstelės [56]. Tešmens epitelinės ląstelės, vykstant normaliems organizmo procesams, nuolat atskyla ir
atsinaujina. Kai pieno liaukoje uždegimo nėra, somatinių ląstelių skaičius būna nuo 10 iki 200 tūkst./ml
(vidutiniškai 50–75 tūkst./ml), vyrauja epitelinės ląstelės. Natūraliai jų visada padaugėja prieš karvėms
užtrūkstant, pradėjus jas melžti vieną kartą per dieną, taip pat pirmomis dienomis po veršiavimosi [57].
Urėja yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto ir
energijos pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje. Pagal urėjos kiekį piene galima spręsti apie
baltymų skilimą didžiajame prieskrandyje. Kai baltymų apykaita organizme normali – urėjos piene
randama 15–30 mg%. Jei jos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, gali būti, kad karvių racione trūksta
baltymingų pašarų ar per didelis energijos kiekis. Kai karvės su pašarais gauna daugiau baltymų nei
reikia sunaudotiems baltymams atstatyti urėjos perteklius išsiskiria su pienu (piene urėjos randama
daugiau nei 30 mg%) ir šlapimu. Tai reiškia, kad pašarai panaudojami neefektyviai, didėja pieno
savikaina, karvės suserga medžiagų apykaitos ligomis [58].
Laktozė (pieno cukrus) - yra pagrindinis angliavandenis piene. Randamas daugumos
žinduolių piene. Jis yra lengvai virškinamas gliukozės (energija) šaltinis jaunikliams. Pagal
cheminę sudėti laktozė yra disacharidas, sudarytas iš monosacharidų D-gliukozės ir D-galaktozės.
Laktozė nėra tokiai saldi kaip kitas pieno disacharidas sacharozė, ar monosacharidai fruktozė ir
gliukozė. Laktozė žarnyne yra skaidoma į gliukozę ir galaktozę [59].
Piene esantys mineralai. Kalcis ir fosforas yra pagrindiniai mineralai randami piene. Jie
yra ypač svarbus jaunikliams kurių kaulai sparčiai auga, o organizmo audiniai greitai vystosi.
Daugiausiai šių elementų randama susijungusių su kazeino micelėmis. Tačiau piene gausu ir kitų,
organizmui reikalingų, elementų tokių kaip Zn, Mg, Fe, Cu, Mn, ir Mo. Geležies piene, palyginti
su jauniklių poreikiu, nedaug. Ji piene surišta su laktoferinu, ksantino oksidaze ir keliomis kazeino
formomis [60]. Cinkas karvės piene daugiausia yra surištas su kazeinu, bei maža dalis su
laktoferinu. Varis sujuktas su kazeinu, ß-laktoglobulinu, laktoferinu, taip pat randamas pieno
riebalų membranose. Molibdenas yra surištas su ksantino oksidaze, fermentais, ląstelių
membranomis, pieno riebalų rūtulėlių išoriniais paviršiais. Manganas yra sujungtas su pieno riebalų
membranomis. Kobaltas yra vitamino B12 esminė sudedamoji dalis. Mineralai prisideda prie pieno
buferinių sistemų palaikymo, pH pokyčių ir osmosinio slėgio susidarymo [61].
Vitaminai. Vitaminai atlieka svarbų vaidmenį organizme. Jie dalyvauja medžiagų apykaitos
procesuose, deguonies transportavime, antioksidaciniuose virsmuose. Taip pat padeda organizmui
įsisavinti angliavandenius, baltymus ir riebalus. Piene egzistuoja vandenyje tirpus vitaminai
(vitaminas B1), riboflavinas (vitaminas B2), niacin (vitaminas B3), pantoteno rūgštis (vitaminas
B5), vitaminas B6 (pyridoxine), vitaminas B12 (cobalamin), vitaminas C. [62].
22
Juslinės savybės. Juslinės analizės galimybės ir jos taikymo sritys pastaraisiais metais
sparčiai plečiasi. Tai susiję su intensyviu naujų maisto produktų kūrimu bei tobulinimu, naujų
žaliavų bei funkcinių komponentų naudojimu, naujos įrangos, technologijų diegimu ir kitais
veiksniais. Gera produkto juslinė kokybė ir efektyvus jo pateikimas pirkėjams yra būtinos sąlygos,
siekiant maisto produktams ir gėrimams įsitvirtinti rinkoje. Daugelis maisto produktų gamintojų
konkuruoja pasaulinėje rinkoje, kuri yra gana įvairi ir skirtinga, priklausanti nuo įvairių ekonominių
ir socialinių ypatumų skirtingose šalyse ir regionuose. Supratimas, kokios prodktų savybės
svarbiausios vienu ar kitu atveju, yra pagrindinis jų sėkmės garantas rinkoje [63].
Analizuojant juslinės analizės situaciją Lietuvoje ir lyginant ją su tarptautine patirtimi,
matyti, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvus tarptautinių metodų perėmimas ir jų praktinis
taikymas šalies maisto pramonėje. Nuo 1999 metų KTU Maisto instituto mokslininkų iniciatyva į
Lietuvos standartų sistemą buvo perimti devyni tarptautiniai standartai: LST ISO 3972 Juslinė
analizė. Metodika. Skonio jautrumo nustatymo metodas; LST ISO 6658 Juslinė analizė. Bendrosios
nuorodos; LST ISO 6564 Juslinė analizė. Metodika. Skonio ir kvapo profilio metodai; LST ISO
8588 Juslinė analizė. A – ne A testas; LST ISO 11037 Juslinė analizė. Maisto produktų spalvos
įvertinimo bendrosios nuorodos ir tyrimo metodas; LST ISO 11036 Juslinė analizė. Metodika.
Tekstūros profilis; LST ISO 4121 Juslinė analizė. Kiekybinių atsakų skalių taikymo bendrieji
nurodymai; LST ISO 5497 Juslinė analizė. Metodika. Mėginių, kurių negalima tiesiogiai jusliškai
ištirti, paruošimo nurodymai; LST ISO 11056 Juslinė analizė. Metodika. Stiprumo vertinimo
metodas. [64].
23
2.TYRIMŲ METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinės vertės tyrimai
Pašarų maistinės vertės tyrimai buvo atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universitete
Gyvūnų auginimo technologijų institute, Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo
laboratorijoje. Maistinė vertė buvo tiriama šiais metodais:
➢ sausosios medžiagos buvo nustatytos kaip skirtumas tarp natūralaus drėgnio mėginio ir
džiovinto 3 val. 105°C temperatūroje mėginio;
➢ žali baltymai – ištiriami pagal Kjeldalio metodą, mėginyje nustatant azoto kiekį;
➢ žali riebalai – apskaičiuojami, mėginius išekstrahavus chloroformu;
➢ žali pelenai – apskaičiuojami pagal mėginio, kurio organinės medžiagos sudegintos 550°C
temperatūroje, likutį;
➢ kalcio kiekis nustatomas atominės absorbcijos metodu su spektrometru Perkin Elmer 603
(JAV); suminio fosforo kiekis bus nustatytas taikant vanado-molibdato fotometrinį metodą;
➢ NEM = sausų medžiagų kiekis – žalių baltymų kiekis – žalių riebalų kiekis – žalios
ląstelienos kiekis – žalių pelenų kiekis;
➢ žalia ląsteliena buvo nustatoma, kaip rūgštyse ir šarmuose netirpių neazotinių medžiagų
likutis; NDF, ADF ir ADL naudojant analizatorių ANKOM 200 Fiber Analyzer (Ankom
Technology, Macedon, USA);
➢ aminorūgštys nustatoms efektyviosios skysčių chromatografijos ESC metodu taikant
„AccQ Tag“ (Waters inc., JAV) technologiją;
➢ riebalų rūgščių kiekis, cis ir trans izomerai buvo nustatyti dujų chromotografu GC – 2010
Shimadzu su MS detektoriumi, prieš tai jas ekstrahuojant pagal Folčio metodą ir metilinant
pagal Christopherson S. W. ir Glass R. L. [65] aprašytą metodiką.
Hypocholesterolemijos/Hypercholesterolemijos indeksas (h/H) apskaičiuotas pagal M.
Fernández ir kt. (2007). Aterogeniškumo (AI) ir trombogeniškumo (TI) indeksai
apskaičiuoti pagal T. L. V. Ul-bricht ir D. A. T. Southgate (1991):
AI = [C12:0+(4×C14:0) + C16:0]/[n-6 PUFA + n-3 PUFA + MUFA];
TI = [C14:0 + C16:0 + C18:0]/[(0.5 × MUFA) + (0,5 × n-6 PUFA) + (3 × n-3 PUFA) + n-
3/n-6 PUFA].
24
2.2.Šėrimo bandymas su melžiamomis karvėmis
2.2.1.Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos
Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Gyvūnų
auginimo technologijų instituto, Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo
laboratorijoje, Kauno technologijos universiteto, Maisto institute, bei UAB ,,AUGA Grūduva“
pieninių galvijų fermoje. Žaliavos ekstruduotos nuo 125 iki 135oC temperatūrų diapazone, esant
17–20 procentų drėgmės lygiui. Ekspozicijos laikas 7-12 sekundžių.
2.2.2.Bandymo schema, šėrimo ir laikymo sąlygos
Moksliniai tyrimai buvo atlikti laikantis 2012 10 03 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos,
laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. XI - 2271 [66], bei 2004 04 17 Lietuvos Respublikos maisto ir
veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu “Dėl skerdžiamų ar žudomų gyvūnų gerovės” Nr. B1 –
210, Vilnius [67].
Ekstruduotų pašarinių pupų poveikiui karvių produktyvumui, pieno sudėčiai ir juslinėms
pieno savybėms įvertinti, buvo atliktas šėrimo bandymas UAB ,,AUGA Grūduva“ melžiamų karvių
fermoje. Šėrimo bandymui analogų principu (pagal amžių, produktyvumą ir apsiveršiavimo laiką)
atrinktos 20 Lietuvos juodmargių veislės karvės (10 gyvulių kontrolinėje grupėje ir 10 tiriamojoje
grupėje). Tyrimams atrinktos karvės buvo laikomos vienodomis sąlygomis - palaidos, girdytos iš
šildomų, automatinių girdyklų, melžiamos „Eglutės“ tipo 24 stovėjimo vietų aikštelėje ir šeriamos
du kartus per parą .
Kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos ūkyje įprastu racionu, papildytu neapdorotomis
pašarinėmis pupomis. Tiriamosios grupės - ūkyje įprastu racionu, papildant ekstruduotomis
pašarinėmis pupomis, siekiant nustatyti šios pašarinės žaliavos apdorojimo būdo ekstruduojant
poveikį melžiamų karvių produktyvumui ir produkcijos kokybei bei sudėčiai. Pašarinės pupos buvo
ekstruduotos UAB ,,AUGA Grūduva“ ūkyje, esant 130 - 135oC temperatūrų diapazone, 19–20
procentų drėgmės lygiui prieš ekstrudavimą ir 11 – 10 procentų po ekstrudavimo.
Bandymą sudarė du laikotarpiai – paruošiamasis (14 d.) ir tiriamasis (90 d.). Šėrimo
bandymas buvo atliktas 2017 -2018 metais (1 schema).
25
1 schema. Tiriamojo darbo atlikimo schema
Kontrolinės grupės karvės buvo šeriamos įprastu racionu, tačiau ruošiant sudėtinį pašarą
naudojamos termiškai neapdorotos pašarinės pupos. Tiriamosios grupės karvės šeriamos
analogišku racionu į kurio sudėtį įtraukiamas sudėtinis pašaras su ekstruduotomis pašarinėmis
pupomis. Sudėtinių pašarų sudėtis pateikiama 2 lentelėje.
Ekstruduotų pašarinių pupų poveikio pieno sudėčiai ir kokybei bei juslinėms
savybėms įvertinimas
Ūkyje įprastas racionas
+ neapdorotos pupos
Ūkyje įprastas racionas
+ ekstruduotos pupos
Kontrolinė grupė (n=10) Tiriamoji grupė (n=10)
Produktyvumo, pieno sudėties ir kokybės rodiklių fiksavimas, juslinių savybių vertinimas
Literatūros analizė apie melžiamų karvių šėrimo ypatumus, ekstruduotų
pašarinių pupų poveikį produktyvumui ir produkcijos sudėčiai bei kokybei
Ekstruduotų pašarinių pupų poveikio melžiamų karvių produktyvumui
įvertinimas
Melžiamų karvių šėrimo bandymo atlikimas
26
2 lentelė. Sudėtinio pašaro sudėtis 1 tonai pašaro paruošti, proc. ir kg
Pašaro pavadinimas Sudėtis,
proc.
Grupė
Kontrolinė Tiriamoji
Pašaro su neapdorotomis
pupomis sudėtis, kg
Pašaro su ekstruduotomis
pupomis sudėtis, kg
Kvietrugių grūdai 24 237 237
Pupų grūdai 17 167,9 -
Ekstruduotos pupos 17 - 167,9
Žirnių grūdai 17 167,9 167,9
Kviečių grūdai 14,5 143,2 143,2
Soja ekstruduota 13,8 136,3 136,3
Avižų grūdai 10 98,8 98,8
Mineralai Vilomin Milking Org 2,81 27,8 27,8
Rūgštinis buferis 1 9,9 9,9
Natrio dikarbonatas 0,89 8,8 8,8
Toksinų surišėjas ATOX 0,15 1,5 1,5
Mielės LIVE – SACC DAIRY 0,1 1 1
Kaip matome iš 2 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės, sudėtiniai pašarai buvo
analogiškos sudėties, skyrėsi tik jų gamybai naudotos pašarinės pupos (neapdorotos ir
ekstruduotos).
3 lentelė. Sudėtinių pašarų maistinė ir energetinė vertė
Rodiklis
Grupė
Kontrolinė Tiriamoji
Pašaras su neapdorotomis
pupomis
Pašaras su ekstruduotomis
pupomis
SM suvartojimas bendras, kg 89,321 89,321
Kiekis neto energija laktacija, MJ
NEL/kg SM
7,27 7,27
Cukrus, g/kg SM 67 67
Krakmolas, g/kg SM 476 476
Ž. riebalai, g/kg SM 47 47
Ž. baltymai, g/kg SM 205 205
Naudingieji žali baltymai, g/kg SM 184 184
Ruminalinis azoto balansas, g 3,4 3,4
Ž. ląsteliena, g/kg SM 36 36
Kalcis, g/kg SM 9,68 9,68
Fosforas, g/kg SM 6,59 6,59
Magnis g/kg SM 5,34 5,34
Natris g/kg SM 5,38 5,38
Kalis g. 834,7 834,7
27
Kaip matome iš 3 lentelėje pateiktų duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės sudėtinis
pašaras buvo vienodos energetinės ir maistinės vertės.
4 lentelė. Kontrolinės ir tiriamosios grupių šėrimo racionai, kg
Pašarai Pašarų grupė
Grupė
Kontrolinė Tiriamoji
Vyt. žolės silosas iš tranšėjos Žolinis 12,79 12,79
Kombinuotasis pašaras su neapdorotomis
pupomis
Sudėtinis 9 -
Kombinuotasis pašaras su ekstruduotomis
pupomis
Sudėtinis - 9
Kukurūzų grūdainis Sudėtinis 1,5 1,5
Druska Mineralinis pr. 0,05 0,05
Kukurūzų silosas Žolinis 16 16
Cukrinų runkelių melasas Sudėtinis 0,25 0,25
Vanduo Mineralinis pr. 5,4 5,4
Kviečių šiaudai Žolinis 1 1
Viso, kg: 49,99 49,99
Kaip matyti iš 4 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės karvės buvo šeriamos
analogišku racionu, skiriasi tik naudojamas sudėtinis pašaras, tačiau tai neturi jokios įtakos minėto
pašaro kiekiui racione.
28
5 lentelė. Bendra kontrolinės ir tiriamosios grupės raciono maistinė ir energetinė vertė
Rodiklis Grupė
Kontrolinė Tiriamoji
SM suvartojimas bendras, kg 23,99 23,99
SM suvartojimas iš žolinio p., proc., SM iš ž.p. 62,16 62,16
Kiekis neto energija laktacija, MJ NEL/kg SM 6,79 6,79
Cukrus, g/kg SM 33 33
Krakmolas, g/kg SM 277 277
Atsparus krakmolas, g/kg SM 69 69
Cukrus + neatsparus krakmolas, g/kg SM 241 241
Ž. riebalai, g/kg SM 36 36
Ž. baltymai, g/kg SM 162 162
Naudingieji žali baltymai
g/kg SM 150 150
g. 3593 3593
Nesuskaidomi baltymai, proc. ŽB 20 20
Ruminalinis azoto balansas, g 45 45
Ž. ląsteliena, g/kg SM 156 156
g/kg SM 131 131
g/100 kg SM k.s. 543 543
Rūgštinė deterg. ląsteliena ADF 187 187
Neutrali deterg. ląsteliena NDF 306 306
Kalcis
g/kg SM 6,4 6,4
g 153,5 153,5
Fosforas
g/kg SM 4,31 4,31
g 103,5 103,5
Magnis g/kg SM 2,66 2,66
Natris g/kg SM 3,24 3,24
Kalis g/kg SM 16,42 16,42
Manganas g/kg SM 42 42
Varis g/kg SM 13 13
Kobaltas g/kg SM 0,52 0,52
Kaip matome iš 5 lentelės duomenų, kontrolinės ir tiriamosios karvių grupių racionai buvo
vienodos energetinės vertės: viename kilograme sausųjų medžiagų buvo 6,79 MJ NEL. Racionai
sudaryti atsižvelgiant į energijos, maisto, mineralinių medžiagų ir vitaminų reikmes. Racionų
energinė ir maistinė vertė apskaičiuota kompiuterine šėrimo programa HYBRIMIN® Futter 2008.
29
2.3. Karvių produktyvumo ir pieno sudėties tyrimai
Bandymo metu, kas mėnesį, buvo atliekamas kiekvienos karvės kontrolinis melžimas. Pieno
mėginiai imti į vienkartinius pieno mėginių indelius, bei į 121 0C temperatūroje iškaitintą stiklinę
tarą. Mėginio tara, identifikavimo kodas, konteinerio plomba, mėginio tūris ir naudojami
konservantai atitiko laboratorijose esamus techninius reikalavimus. Mėginiai pieno riebalų,
baltymų, urėjos, laktozės, kiekiui nustatyti konservuoti konservantu „Sedupolu“. Kiekvienam
paimtam pieno mėginiui užklijuotas identifikavimo numeris ir užpildytas lydraštis. Paruošti
mėginiai laikyti ne aukštesnėje kaip +6 °C. temperatūroje. Į VĮ „Pieno tyrimai“ laboratoriją mėginys
pristatytas ne vėliau, kaip per 24 val. nuo mėginio paėmimo.
Kontrolinio melžimo metu buvo nustatomas primelžto pieno kiekis, o pieno mėginiuose
ištirtas:
• baltymų kiekis;
• riebalų kiekis;
• laktozės kiekis;
• somatinių ląstelių kiekis;
• urėjos koncentracija;
• taip pat apskaičiuotas pieno riebalų ir baltymų santykis.
Pieno riebalai, baltymai, laktozė ir urėjos kiekis nustatyti prietaisu „Lactoscope 550“ ir
„LactoScope FTIR“ (FTI.O.2001; Delta Instruments, Olandija) infraraudonosios spinduliuotės
vidurinės srities spindulių absorbcijos metodu.
Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somascope, dirbantį
srauto citometrijos principu.
Toliau vykdyti pieno kokybės tyrimai. Nustatinėjamas:
• Pieno tankis - aereometru;
• Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH) - matuojant pH – metru INOLAB3 (WTW GmbH,
Vokietija);
• Pieno titruojamasis rūgštingumas - titruojant su NaOH [68];
• Pieno termostabilumas – veikiant pieną etilo alkoholiu;
• Pelenų kiekis -– gravimetriniu metodu, prieš tai mėginius mineralizuojant sausuoju
deginimu 450-500 °C temperatūroje [69];
30
• Fermentinio rūgimo klasė, pieno susitraukimo greitis - sutraukinimo veikiant šliužo
fermentu laikas ir sutraukos charakteris (fermentinio rūgimo, rūgimo mėginiai) –
pagal mikrobiologinės kontrolės instrukciją pieno perdirbimo įmonėms [70].
2.4. Pieno mėginių aminorūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė
Pradedant tyrimą mėginyje atskiriamas kazeinas ir išrūgų baltymai. Pienas frakcionuojamas
centrifuguojant, tuomet atliekamas izoelektrinis nusodinimas. Mėginiai džiovinami šalčiu
(liofilizuojami). Atlikama derivatizacija. Aminorūgščių išskyrimui naudojama 4 µm dalelių dydžio,
150 mm ilgio ir 3,9 mm vidinio skersmens „Nova-Pak C18“ (Waters Corporation, Miliford, MA)
chromatografinė kolonėlė, temperatūra 37 °C. Aminorūgštys identifikuojamos ir kiekybiškai
įvertintos matuojant fluorescenciją Eex 250, Eem 395 nm ilgių bangose. Injekcijos tūris – 10 µl.
Mobilią fazę sudarė gradientas A (pagamintas Waters AccQ Tag, 100 ml koncentrato skiedžiama 1
L ultra švaraus distiliuoto vandens) gradientas B (acetonitrilas) ir gradientas C (ultra švarus
distiliuotas vanduo). Tyrimo rezultatai kiekybiškai įvertinami naudojant Galaxie Chromatography
Workstation (Varian Corporation, JAV) programinę įrangą.
2.5. Pieno mėginių lakiujų kvapo junginių kokybinė analizė
Lakieji kvapo junginiai nustatomi kietafazės mikroekstrakcijos būdu. Pieno mėginiai iki
analizės buvo sandėliuojami -80 oC. 15 g pieno mėginio buvo supilama į 20 ml chromatografinius
buteliukus su silikoninę septą turinčiu magnetiniu kamšteliu. Septa buvo praduriama speciala
SPME analizei skirta adata. Prieš ekstrakciją mėginiai šildomi termobloke 20 min. 40 ºC.
Išsiskyrusių junginių ekstrakcijai naudojamas kietafazės mikroektrakcijos pluoštelis sudarytas iš
divinilbenzeno/karbono/polidimetilksiloksano (DVB/CAR/PDMS), 50/30μm skersmens (Supelco
(Bellafonte, PA, USA). Junginių absorbcija vykdoma 40 min 40 ºC, desorbcija atliekama dujų
chromatografo (Shimadzu GCMS-QP2010 Ultra/MS) injektoriuje 2 min, 240 °C temperatūroje.
Junginių atskygimui naudojama Rxi-5ms kolonėlė (Restek, Bellefonte, PA, JAV), 30 metrų, vidinis
skersmuo 0,25 mm, storis 0,2 μm. Kolonėlės temperatūra keliama nuo 40 iki 270 oC, per 33 min.
Jonų šaltinio temperatūra 240 oC. Nešančiosios dujos: helis. Junginiai indentifikuojami pagal
žinimus masių spektrus iš duomenų bazės Nist' 21 (Shimadzu corp., Kyoto, Japonija). Naudojama
pilno skenavimo programa, skenavimo ribos 33–400 m/z.
31
2.6. Pieno mėginių riebalų rūgščių kiekybinė ir kokybinė analizė
Bandiniai riebalų rūgščių kiekybiniai ir kokybinei analizei atrinkti pagal modifikuotą LST
ISO 5555:1997 „Gyvuliniai ir augaliniai riebalai ir aliejus. Bandinių ėmimas“. Paruošti pagal LST
ISO 661:1997 „Gyvuliniai ir augaliniai riebalai ir aliejus. Bandinio paruošimas“. Dujų
chromatografinei analizei atlikti, riebalai iš pieno atskirti separacijos būdu, jį pakaitinus iki 50 °C
temperatūros, o iš pieno produktų – juos ekstrahuojant dietileterio ir petrolio eterio mišiniu 1:1,
vėliau tirpiklį išgarinant 50°C temperatūros vandens vonelėje bei 1h, 50 ˚C temperatūroje mėginį
džiovinant termostate. Analizė atliekama dujų chromatografu GC–2010 Plius Shimadzu, su masių
spektrometro detektoriumi. Riebalų rūgščių identifikavimui naudojamas pieno riebalų rūgščių
rinkinys “Supelco 37 Component FAME Mix.
2.7. Pieno juslinių savybių vertinimas
Juslinių savybių įvertinimui buvo taikytas juslinių savybių profilio testas. Jo esmę sudaro tai,
kad apmokyta vertintojų grupė analizuoja iš anksto atrinktus produktus (mėginius) ir parenka
sąvokas (sudaro žodyną) jų juslinėms savybėms apibūdinti. Po to parenkamos ir aptariamos skalės
tų savybių intensyvumas įvertinti ir visų produktų kiekvienos savybės intensyvumas pažymimas
atskiroje skalėje.Iš šių duomenų, taikant matematinės statistikos metodus, kiekvienam produktui
sudaromas juslinių savybių profilis, parodantis kiekvienos savybės intensyvumą. Juo remiantis,
galima palyginti produktus pagal atskiras savybes bei jų intensyvumą, nustatyti ryšį tarp produktų
juslinės kokybės ir atskirų savybių.
Pieno mėginių juslinio vertinimo teste dalyvavo penkių vertintojų grupė. Vertintojai buvo
atrinkti ir apmokyti dirbti pagal ISO 8586. Vertinimas buvo uždaras, atliekamas pagal LST ISO
8589 reikalavimus įrengtose KTU Maisto instituto juslinės analizės mokslo laboratorijos kabinose.
Duomenų surinkimui ir analizei taikyta kompiuterinė programa Fizz Network (Biosystems,
Prancūzija).
Gauti žalio pieno mėginiai pasterizuoti 74±2ºC temperatūroje, atšaldyti iki 16±2 ºC
temperatūros, supilstyti į stiklinėles koduotas 3 atsitiktinių skaitmenų kodais ir pateikti po vieną
vertintojams.
Vertintojų skonio receptorių atstatymui naudotas beskonis, bekvapis kambario temperatūros
vanduo bei kvietinė duona.
32
Sudarant juslinių savybių profilį, naudotas pilnai subalansuotas randomizuotas mėginių
pateikimo planas, mėginių vertinimui taikant du kartotinumus. Kiekvienoje sesijoje buvo
pateikiami 2 mėginiai, po to vertintojų grupė darė 10 min. pertrauką ir po jos mėginiai buvo
vertinami toliau.
Tiriamųjų produktų kiekvienos savybės intensyvumas vertintas 15 žingsnių graduotoje
skaitmeninėje skalėje: 1 – savybė nejaučiama, 8 – vidutiniškai išreikšta, 15 – labai stipriai išreikšta
2.8. Kraujo tyrimai
Kraujas buvo imamas laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Pirmiausia, prieš imant
kraują paruošiama kraujo ėmimo vieta, t.y. dezinfekuojamas odos plotas.
Kraujas paimtas iš uodegos vakutainerio ir vakuminių mėgintuvėlių pagalba. Imant kraują iš
uodegos (v. coccygea), karvės uodega verčiama aukštyn ir dezinfekavus dūrio vietą vakutainerio
adata smeigiama pašaknio srityje į uodegos vidurį. Paimti kraujo mėginiai suženklinami, kad būtų
įmanomas atsekamumas. Kraujo biocheminiams tyrimams reikalingas kraujo serumas. Kad gauti
kraujo serumą, reikalinga paimtą kraują centrifuguoti keletą minučių 2000-3000 aps./min greičiu.
Atskyrus kraujo serumą jis buvo panaudotas kraujo biocheminiams tyrimams atlikti ir
nustatyti kraujyje esančių fermentų ir mineralinių medžiagų kiekius.
Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atliekami naudojant japonų firmos „ARKRAY“ sausos
chemijos biocheminį analizatorių „SPOTCHEM EZ“ (ARKRAY, Japonija). Analizatoriuje
įmontuota centrifuga centrifuguoja bei užneša mėginį ant tyrimų juostelių ir automatiškai
analizuoja. Tokiu būdu yra užtikrinami patikimi rezultatai. Gavus kraujo biocheminių tyrimų
atsakymus, buvo ieškota kiekvieno rodiklio nuokrypių nuo normos ribų.
2.9. Statistinis duomenų įvertinimas
Gauti melžiamų karvių produktyvumo, pieno sudėties ir kokybės tyrimų duomenys buvo
apdoroti skaičiuokle MS Office Excel 2010. Apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai, vidurkių
paklaidos.Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p) nustatytas pagal Stjudento kriterijų.
Duomenys laikomi statistiškai patikimi, kai p≤0,05.
Vertinant pieno juslinių savybių tyrimo rezultatus buvo atlikta dispersinė analizė. Jei buvo
nustatyta, kad vidurkiai statistiškai reikšmingai skyrėsi, taikytas daugkartinio lyginimo Dunkano
kriterijus. Jis ledo nustatyti, kurių konkrečių produktų vienos ar kitos savybės intensyvumų
33
vidurkiai statistiškai reikšmingai skyrėsi, kai reikšmingumo lygmuo 0,05. Duomenų analizė buvo
atlikta statistiniu paketu „SPSS for Windows“, versija 15.0 (SPSS Inc., Il, USA, 2006).
34
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Neekstruduotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė
Būtinosios maisto medžiagos yra reikalingos kiekvienam gyvam organizmui [71]. Šėrimo
rekomendacijos yra pagrįstos konkrečiais įvairių maisto medžiagų poreikiais karvės organizmui.
Kiekviena maisto medžiaga atlieka konkretų vaidmenį augimo, gamybos ar medžiagų apykaitos
procesuose.
Melžiamų karvių, kaip ir kitų naminių gyvūnų, racionai turi būti visaverčiai. Jie normuojami
pagal sausųjų medžiagų, neto energijos laktacijai (NEL), pašaro apykaitos energijos (AE) (kitų
grupių galvijams), baltymų, angliavandenių (ląstelienos, cukraus, krakmolo), riebalų, mineralinių
medžiagų, vitaminų ir kitų medžiagų poreikį. Dėl šios priežasties būtina atlikti žaliavų naudojamų
melžiamų karvių šėrimui išplėstinės maistinius vertės tyrimus.
Pupinių javų grūdų maistinė ir energinė vertė nustatyta Lietuvos sveikatos mokslų
universitete Gyvūnų auginimo technologijų institute, Gyvūnų produktyvumo laboratorijoje bei
Gyvulininkystės institute. Gauti cheminės sudėties analizes tyrimų rezultatai pateikiami 6 ir 7
lentelėse.
6 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų pupinių javų maistinė vertė
Žaliavos
pavadinimas
Sau
sosi
os
med
žiag
os,
pro
c.
Žal
i bal
tym
ai,
pro
c.
Žal
i ri
ebal
ai,
pro
c.
Žal
i pel
enai
, pro
c.
NE
M,
pro
c.
Kal
cis
Fo
sfora
s
Apykai
tos
ener
gij
a (A
E),
MJ/
kg
Net
o e
ner
gij
a la
kta
cija
i
(NE
L),
MJ/
kg
Neapdoroti
lubinai
91,72±0,4
2
30,95±0,
37
15,71±0
,16
2,61±0,1
5 38,13 0,192 0,511 12,17 7,51
Ekstruduoti
lubinai
92,73±0,6
2
27,53±0,
23
7,72±0,
14
2,28±0,1
7 45,97 0,277 0,652 12,27 8,20
Neapdorotos
pupos
94,01±0,4
2
26,73±0,
20
0,99±0,
12
2,88±0,1
4 56,39 0,100 0,403 12,36 7,76
Ekstruduotos
pupos
90,98±0,3
1
27,20±0,
31
1,21±0,
14
2,97±0,0
8 53,38 0,164 0,479 12,13 7,61
Neapdoroti
žirniai
92,33±0,8
4
22,46±0,
36
1,61±0,
18
2,52±0,1
1 61,21 0,102 0,411 12,82 8,18
Ekstruduoti
žirniai
89,44±0,2
3
23,14±0,
45
1,58±0,
13
2,54±0,1
0 57,49 0,132 0,473 12,40 7,90
35
Pupinių javų sausųjų medžiagų kiekis iki apdorojimo kito nuo 91,72 proc. iki 94,01 proc., po
ekstrudavimo – 90,98-92,73 proc., didžiausias SM kiekis nustatytas neapdorotų pupų (94,01 proc.),
o mažiausias – ekstruduotų žirnių (89,44 proc.).
Didžiausias žalių baltymų kiekis nustatytas neapdorotuose lubinuose (30,95 proc).
Mažiausias žalių baltymų kiekis nustatytas neapdorotuose žirniuose (22,46 proc.), po ekstrudavimo
baltymų kiekis žirnuose padidėjo 0,68 proc. Didžiausias ekstrudavimo poveikis baltymų kiekiui
buvo apdorojant lubinus, iki apdorojimo baltymų nustatyta – 30,95 proc., po ekstrudavimo ž.
baltymų sumažėjo netgi 3,42 proc. (27,20 proc.). Galima daryti prielaidą, jog dalis baltymų galėjo
pereiti į neazotinių ekstrakcinių medžiagų koncentraciją, tačiau šią hipotezę reikėtų tikslinti
naudojant modernesnius tyrimo metodus.
Mažiausias žalių riebalų kiekis nustatytas neapdorotų ir ekstruduotų pupų, o didžiausias –
neapdorotų ir ektruduotų lubinuos. Didžiausias ž. riebalų skirtumas, netgi – 7,99 proc. nustatytas
tarp neapdorotų (15,71 proc.) ir apdorotų lubinų (7,72 proc.). Panašius ž. riebalų pokyčius pateikia
Blizniko S. ir bendraautorių [72] atlikti tyrimai taikant skirtingus kombinuotojo pašaro apdorojimo
metodus, poveikio kitiems maistinės vertės rodikliams šiems autoriams nustatyti nepavyko. Jų
rezultatus patvirtina mūsų gauti ž. pelenų, kalcio ir fosforo tyrimo rezultatai.
Žalių pelenų kiekis prieš ir po apdorojimo kito neženkliai. Mažiausias pelenų kiekis nustatytas
– ekstruduotuose lubinuose (2,28 proc.), didžiausias – ekstruduotose pupose.
Mažiausias kalcio ir fosforo kiekis nustatytas pašarinėse pupose.
Apykaitos energijos kiekis apdorotuose ir neapdorotuose lubinuose, pupose ir žirniuose buvo
labai panašus apie 12,13-12,82 proc.
Ekstrudavimas taip pat neturėjo jokio reikšmingo poveikio pupinių javų (pupų, žirnių)
maistinės vertei kitų autorių atliktuose tyrimuose [73].
36
7 lentelė. Ląstelienos ir atskirų jos frakcijų kiekis tirtuose pupiniuose javuose
Žaliavos pavadinimas Žalia ląsteliena,
proc. ADL, proc ADF, proc. NDF, proc.
Neapdoroti lubinai 15,51±0,68 0,92±0,08 18,75±0,21 22,72±0,34
Ekstruduoti lubinai 12,22±0,62 1,04±0,09 15,49±0,017 22,97±0,38
Neapdorotos pupos 6,92±0,28 0,87±0,07 9,71±0,02 16,89±0,21
Ekstruduotos pupos 6,22±0,32 0,73±0,07 53,38±0,64 9,10±0,14
Neapdoroti žirniai 4,53±0,22 0,39±0,06 6,69±0,21 15,06±0,35
Ekstruduoti žirniai 4,69±0,18 0,07±0,02 6,04±0,19 8,59±0,16
Didžiausias žalios ląstelienos kiekis nustatytas neapdorotuose lubinuose (15,51 proc.),
mažiausias neapdorotuose žirniuose (4,53 proc.). Po ekstrudavimo ž. ląstelienos lubinuose
sumažėjo net 2,99 proc., kituose pupiniuose javuose ž. ląstelienos kiekis po ekstrudavimo kito
nežymiai.
Didžiausias ADL frakcijos kiekis nustatytas ekstruduotuose lubinuose, o mažiausias –
ekstruduotuose žirniuose. ADL frakcijos kiekis tiriamuosiuose pašaruose prieš ir po apdorojimo
kito nežymiai.
Atlikus tyrimus nustatyta, jog didžiausias ADF frakcijos kiekis nustatytas ekstruduotose
pupose, o mažiausias ekstruduotuose žirniuose. Pastebima, jog ekstrudavimas turėjo reikšmingos
įtakos ADF frakcijos pokyčiams pupiniuose javuose. Nustatyta jog ADF frakcijos pupose po
ekstrudavimo padidėjo.
Daugiausia NDF nustatyta ekstruduotuose lubinuose – 22,97 proc., mažiausia ekstruduotuose
žirniuose – 8,59 proc. Pastebima, jog NDF frakcijos kiekiui, pupose ir žirniuose ekstrudavimas
turėjo pastebimos įtakos, tuo tarpu NDF kiekio pokyčiai lubinuose prieš ir po ekstrudavimo
nežymūs.
Pupiniuose javuose nustatytas aminorūgščių kiekis pateikiamas 8 lentelėje
37
8 lentelė. Aminorūgščių kiekis neapdorotuose ir ekstruduotuose pupiniuose javuose, g/kg SM
Žaliavos pavadinimas Neapdoroti lubinai Ekstruduoti lubinai Neapdorotos pupos Ekstruduotos pupos Neapdoroti žirniai Ekstruduoti žirniai
Asparto r. 30,24±0,09 24,34±0,91 30,77±0,31 28,72±0,39 25,15±0,61 25,18±0,71
Treoninas 11,14±0,32 8,88±0,08 9,92±0,12 9,61±0,12 8,85±0,12 8,73±0,12
Serinas 15,57±0,25 13,01±0,24 13,31±0,32 13,22±0,41 10,53±0,41 11,67±0,24
Glutamo r. 74,96±0,95 62,18±0,97 51,58±1,02 51,71±0,21 40,30±0,59 42,77±0,91
Prolinas 13,86±0,23 13,06±0,08 11,63±0,94 12,68±0,46 10,86±0,45 11,04±0,02
Glicinas 13,70±0,87 11,38±0,92 12,60±0,31 11,68±0,51 10,31±0,11 11,31±0,21
Alaninas 11,14±0,38 8,79±0,32 11,27±0,16 11,10±0,55 10,53±0,91 10,05±0,12
Valinas 12,39±0,71 9,57±0,54 11,96±0,19 11,93±0,12 8,59±0,10 10,50±0,31
Metioninas 4,08±0,02 4,03±0,09 3,80±0,32 3,74±0,21 2,22±0,01 2,34±0,41
Izoleucinas 12,93±0,36 10,79±0,27 11,38±0,01 11,32±0,62 8,91±0,72 9,63±0,51
Leucinas 20,61±0,51 25,32±0,31 19,61±0,12 19,91±0,62 15,23±0,17 23,80±0,91
Tirozinas 10,47±0,01 7,97±0,09 7,14±0,19 7,56±0,91 5,32±0,01 5,88±0,12
Fenilalaninas 11,97±0,36 10,29±0,06 11,14±0,39 11,47±0,45 9,99±0,16 10,81±0,11
Histidinas 12,09±0,25 10,18±0,32 12,30±0,49 9,82±0,12 9,81±0,15 9,51±0,09
Lizinas 14,72±0,39 11,74±0,39 16,06±0,51 15,05±0,91 15,22±0,94 15,42±0,46
Argininas 38,31±0,34 28,26±0,11 28,10±0,39 28,21±0,16 20,63±0,71 20,99±0,33
Iš viso aminorūgščių: 308,16 259,80 262,56 257,72 212,47 229,61
Dias Paes M. C. [74] nurodo, jog kukurūzų ekstrudavimas reikšmingai sumažina izoleucino,
leucino, lizino, treonino ir valino kiekį, taip pat veikia histidino, metionino ir triptofano kiekį
kukurūzuose. Analizuojant gautus tyrimų rezultatus, nustatyta jog ekstruduojant apdorojus lubinus ir
žirnius ženkliai padidėjo leucino kiekis šiose žaliavose. Lubinuose po ekstrudavimo leucino kiekis– 4,71
g/kg SM padidėjo, o žirniuose – 8,57 g/kg SM. Pupose leucino kiekis prieš ir po ekstrudavimo beveik
nepakito.
Nustatyta, jog žaliavų ekstrudavimas turėjo įtakos tirozino kiekio pokyčiams lubinuose. Lubinuose
po ekstrudavimo tirozino sumažėjo – 2,5 g/kg SM.
Analizuojant rezultatus pastebėta, jog po ekstrudavimo 5,9 g kg/SM sumažėjo asparto r. kiekis
lubinuose. Asparto r. kiekiui pupose ir žirniuose ekstrudavimas poveikio neturėjo.
Ekstruduose lubinuose nustatytas 10,05 g/kg SM mažesnis arginino kiekis, kitose žaliavose šis
poveikis neužfiksuotas.
Ekstrudavimas neturėjo beveik jokio poveikio treonino, serino, glutamo, prolino, glicino,
alaninino, valino, metionino, fenilalanino ir izoleucino kiekio pokyčiams pupose ir žirniuose.
Ištirtų neapdorotų ir ekstruduotų pupinių javų mėginių riebalų rūgščių sudėtis pateikta 9-11
lentelėse.
39
9 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų lubinų riebalų rūgščių sudėtis
Rodiklis Trumpinys Mato vienetas Neapdoroti lubinai Ekstr. lubinai
Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,03±0,01 0,03±0,01
Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,17±0,02 0,18±0,01
Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,08±0,01 0,06±0,01
Palmitino rūgštis C16:0 proc. 11,80±0,12 12,16±0,03
Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,08±0,01 0,06±0,01
Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,08±0,02 0,09±0,03
Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,09±0,03 0,08±0,001
Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,001 0,04±0,001
Stearino rūgštis C18:0 proc. 7,99±0,35 7,42±0,03
Elaido rūgštis trans-
C18:1n-9 proc. 0,00 0,02±0,01
Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 38,51±2,99 32,74±0,92
Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 2,28±0,32 1,08±0,03
Linolelaido rūgštis trans-
C18:2n-6 proc. 0,03±0,01 0,04±0,01
Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 31,00±1,87 38,93±0,81
γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,01±0,001 0,01±0,01
α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 4,23±0,21 3,80±0,31
Arachido rūgštis C20:0 proc. 0,92±0,09 0,88±0,05
Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,23±0,15 0,28±0,08
Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,03±0,001 0,04±0,03
Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,06±0,03 0,08±0,01
Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,10±0,03 0,04±0,01
Begeno rūgštis C22:0 proc. 1,89±0,50 1,53±0,02
Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,00 0,00
Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,02±0,01 0,01±0,01
Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,27±0,03 0,31±0,02
Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,03±0,01 0,05±0,03
Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,00 0,00
Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 23,23±1,32 22,65±0,71
Mononesočiųjų riebalų rūgščių
suma proc. 41,24±3,59 34,36±0,95
Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 35,48±5,31 42,95±0,89
Neidentifikuotė riebalų rūgščių
suma proc. 0,05±0,01 0,04±0,01
Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,03±0,01 0,06±0,01
Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių
kiekybinis santykis 1,53 1,90
n-3 rūgščių suma proc. 4,39 3,92
n-6 rūgščių suma proc. 31,09 39,03
n-6/n-3 7,08 9,95
Aterogeniškumo indeksas AI 0,16 0,17
Trombogeniškumo indeksas TI 0,40 0,41
hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 6,36 6,22
Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 41,40 47,9
40
10 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų pupų riebalų rūgščių sudėtis
Rodiklis Trumpinys Mato
vienetas
Neapdorotos
pupos
Ekstr.
pupos
Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,04±0,01 0,07±0,01
Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,43±0,02 0,33±0,04
Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,19±0,01 0,14±0,02
Palmitino rūgštis C16:0 proc. 14,18±0,51 13,50±0,21
Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,07±0,01
Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,08±0,01 0,22±0,02
Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,14±0,01 0,14±0,05
Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,02 0,03±0,01
Stearino rūgštis C18:0 proc. 2,62±0,09 3,08±0,12
Elaido rūgštis trans- C18:1n-9 proc. 0,00 0,00
Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 24,64±1,00 24,68±1,01
Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 1,08±0,09 1,18±0,09
Linolelaido rūgštis trans- C18:2n-6 proc. 0,04±0,01 0,05±0,01
Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 50,81±5,02 50,13±1,59
γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,00 0,00
α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 3,48±0,08 4,26±0,25
Arachido rūgštis C20:0 proc. 1,01±0,02 0,81±0,05
Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,49±0,03 0,40±0,06
Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,09±0,05 0,09±0,01
Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,07±0,01 0,06±0,01
Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,02±0,01 0,06±0,01
Begeno rūgštis C22:0 proc. 0,33±0,03 0,40±0,09
Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,00 0,04±0,01
Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,00 0,00
Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,16±0,01 0,18±0,02
Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,07±0,01
Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,02±0,01 0,02±0,001
Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 19,11±0,12 18,65±0,23
Mononesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 26,36±0,51 26,68±0,99
Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 54,54±5,31 54,67±4,36
Neidentifikuotė riebalų rūgščių suma proc. 0,00 0,00
Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,04±0,02 0,05±0,06
Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių
kiekybinis santykis
2,85 2,93
n-3 rūgščių suma proc. 3,59 4,40
n-6 rūgščių suma proc. 50,94 50,27
n-6/n-3 14,18 11,43
Aterogeniškumo indeksas AI 0,20 0,18
Trombogeniškumo indeksas TI 0,35 0,33
hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 5,48 5,81
Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 59,0 60,1
41
11 lentelė. Neapdorotų ir ekstruduotų žirnių riebalų rūgščių sudėtis
Rodiklis Trumpinys Mato
vienetas
Neapdoroti
žirniai
Ekstr. žirniai
Lauro rūgštis C12:0 proc. 0,02±0,01 0,02±0,01
Miristo rūgštis C14:0 proc. 0,21±0,07 0,22±0,07
Pentadekano rūgštis C15:0 proc. 0,17±0,06 0,12±0,03
Palmitino rūgštis C16:0 proc. 11,81±0,09 12,02±0,32
Palmitino rūgštis C16:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,04±0,01
Heksadekaeno rūgštis C16:1n-7 proc. 0,06±0,01 0,13±0,05
Margarino rūgštis C17:0 proc. 0,17±0,03 0,16±0,06
Margarinoleno rūgštis C17:1 proc. 0,03±0,01 0,04±0,01
Stearino rūgštis C18:0 proc. 3,50±0,24 3,21±0,09
Elaido rūgštis trans-
C18:1n-9
proc.
0,00 0,03±0,01
Oleino rūgštis C18:1n-9 proc. 26,94±1,11 24,41±0,98
Vakeno rūgštis C18:1n-7 proc. 1,03±0,07 1,07±0,9
Linolelaido rūgštis trans-
C18:2n-6
proc.
0,03±0,01 0,06±0,01
Linolo rūgštis C18:2n-6 proc. 45,65±1,59 48,43±0,59
γ-linoleno rūgštis C18:3n-6 proc. 0,03±0,01 0,03±0,01
α-linoleno rūgštis C18:3n-3 proc. 8,98±0,06 8,10±0,035
Arachido rūgštis C20:0 proc. 0,44±0,09 0,39±0,12
Eikozoeno rūgštis C20:1n-9 proc. 0,38±0,07 0,46±0,03
Eikozodieno rūgštis C20:2n-6 proc. 0,06±0,01 0,06±0,01
Eikozotrieno rūgštis C20:3n-3 proc. 0,03±0,02 0,05±0,01
Eikozopentaeno rūgštis C20:5n-3 proc. 0,00 0,09±0,02
Begeno rūgštis C22:0 proc. 0,16±0,03 0,24±0,02
Eruko rūgštis C22:1n-9 proc. 0,06±0,01 0,26±0,02
Eikozotetraeno rūgštis C22:4n-6 proc. 0,00 0,03±0,01
Lignocerino rūgštis C24:0 proc. 0,15±0,01 0,17±0,01
Nervono rūgštis C24:1n-9 proc. 0,02±0,01 0,09±0,01
Dokozopentaeno rūgštis C22:5n-3 proc. 0,00 0,00
Sočiosiųjų riebalų rūgščių suma proc. 16,63±0,09 16,55±0,27
Mononesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 28,53±0,59 26,1±0,89
Polinesočiųjų riebalų rūgščių suma proc. 54,77±0,97 56,85±1,03
Neidentifikuotė riebalų rūgščių suma proc. 0,07±0,01 0,10±0,01
Rūgščių trans-izomerų suma proc. 0,03±0,01 0,08±0,01
Polinesočiųjų ir sočiųjų rūgščių
kiekybinis santykis
3,29 3,44
n-3 rūgščių suma proc. 9,01 8,24
n-6 rūgščių suma proc. 45,76 48,60
n-6/n-3 5,08 5,90
Aterogeniškumo indeksas AI 0,15 0,15
Trombogeniškumo indeksas TI 0,24 0,25
hipo-/Hiper-holesteroleminis h/H 6,88 6,72
Rūgščių peroksidavimosi indeksas IP 64,5 66,2
42
Nustatyta, kad tirtuose pupų ir žirnių mėginiuose vyravo linolo rūgštis (C18:2n-6). Linolo
(C18:2n-6) ir linoleno rūgštys (C18:3n-3) yra būtinosios RR žmogaus ir daugelio žinduolių organizmų
fiziologinėms funkcijoms užtikrinti. Lubinuose šios RR rūgšties yra apie 15-20 proc. mažiau, nei kituose
pupiniuose javuose, tačiau juose užfiksuotas aukštas oleino riebalų rūgšties kiekis, daugiau kaip 38 proc.
iki apdorojimo, po estrudavimo, oleino rūgšties numažėjo – 5,77 proc. Tačiau 7,93 proc. padidėjo linolo
rūgšties kiekis, iki apdorojimo jos aptikta – 31 proc., po apdorojimo – 38,93 proc.
Neapdorotose lubinuose, pupose ir žirniuose lauro rūgšties kiekis svyravo nuo 0,02 iki 0,04 proc.,
pastebėta, jog po ekstrudavimo lubinuose ir žirniuose lauro r. kiekis nepakito, o pupose, jos aptikta 0,03
proc. daugiau nei iki estrudavimo.
Didžiausias palmitino rūgšties kiekis nustatytas pupose (iki apdorojimo 14,18 proc., po
apdorojimo 13,50 proc), lubinuose ir žirniuose, šios RR kiekis buvo labai panašus, bei svyravo nuo 11,37
iki 11,87 proc. iki apdorojimo, po apdorojimo – 11,66-12,06 proc.
3.2. Melžiamų karvių produktyvumo kitimas
Vienos veislės ir vienos bandos karvės, laikomos vienodomis sąlygomis, paprastai duoda
nevienodos sudėties ir ne vienodą kiekį pieno. Tai priklauso nuo paveldėjimo, šėrimo, laikymo ir
priežiūros įvairaus augimo ir brandos laikotarpiais. Siekiant geriau panaudoti pašarus, gauti daugiau ir
kokybiškos produkcijos, reikia daug dėmesio skirti šėrimo technologijos elementams: pašarų
paruošimui, šėrimo dažnumui, pašarų atidavimo gyvuliams tvarkai. Tinkamai paruoštų ir pateiktų pašarų
gyvuliai suėda daugiau ir jie geriau įsisavinami į organizmą [75]. Vienas iš efektyvių pašaro apdorojomo
būdų yra ekstrugavimas. Ekstruduoti pašarai - gaminami žaliavą veikiant aukšta slėgiu ir temperatūra,
taip gaunamas aukštos kokybės, termiškai apdorotas, maistingas ir lengvai virškinamas produktas [76].
Kontrolinės ir tiriamosios karvių grupių produktyvumo kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju
laikotarpiu pateikiamas 8 paveiksle.
43
8 pav. Natūralaus pieno kiekio kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg/d.
Kaip matome iš 8 paveikslo duomenų, tiriamuoju laikotarpiu užfiksuotas melžiamų karvių
produktyvumo didėjimas tiriamojoje grupėje lyginant su kontroline grupe. Paruošiamuoju laikotarpio
pradžioje vidutiniškai iš kontrolinės grupės karvių pieno primelžta 1,09 kg arba 3,29 proc. daugiau nei
iš tiriamiamosios grupės karvių (p>0,05). Tiriamojo laikotarpio pradžioje vidutiniškai iš tiriamosios
grupės karvių pieno primelžta 0,95 kg arba 2,79 proc. mažiau nei iš kontrolinės (p>0,05). Tačiau po
pirmojo bandymo mėnesio, vidutiniškai iš tiriamosios grupės karvių pieno primelžta 2,16 kg arba 6,47
proc. daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio tiriamosios grupės
karvės davė 2,41 kg arba 8,33 proc. pieno daugiau nei kontrolinės grupės karvės (p>0,05). Po trečiojo
bandymo mėnesio tiriamosios grupės karvės davė 1,55 kg arba 5,49 proc. pieno daugiau nei kontrolinės
grupės karvės (p>0,05).
Pieno gamintojams už pieną yra atsiskaitoma atsižvelgiant į pieno kiekį kilogramais bei
vadovaujantis pieno baltymų ir riebalų bazinėmis normomis, taip pat atsižvelgiant į pieno kokybinius
rodiklius. Todėl gautas pienas, pagal formulę perskaičiuotas į bazinį pieno kiekį, pateikiamas 9
paveiksle.
0
5
10
15
20
25
30
35
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30d. po 60d. po 90 d.
34,21 34,9531,75
28,93 28,21
33,12 34 33,9131,34
29,76
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
44
9 pav. Vidutinis bazinio pieno kiekis paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg/d.
Kaip matome iš 9 paveikslo duomenų, vidutinis primelžtas bazinio pieno kiekis tiriamojoje
grupėje paruošiamojo laikotarpio pradžioje buvo 1,0 kg arba 2,51 proc. mažesnis, nei kontrolinėje
grupėje (p>0,05). Tiriamojo laikotarpio pradžioje kontrolinės grupės karvės davė 0,33 kg, arba 0,83
proc. daugiau bazinio pieno lyginant su tiriamąją grupe (p>0,05). Po pirmojo bandymų mėnesio
tiriamosios grupės karvės davė 0,74 kg arba 1,88 proc. (p<0,05), po antrojo – 3,96 kg arba 11,54 proc.
bazinio pieno daugiau, nei kontrolinės grupės karvės (p<0,05), o bandymo pabaigoje skirtumo tarp
grupių beveik nebuvo. Pagal gautus bazinio pieno rezultatus apskaičiavome bendrą gautą bazinio pieno
kiekį pereinamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu (10 paveikslas).
31,0032,0033,0034,0035,0036,0037,0038,0039,0040,0041,00
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30 d. po 60 d. po 90 d.
40,82
39,7439,29
34,31
39,5339,49 39,4240,04
38,26
39,55
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
45
10 pav. Bazinio pieno kiekis bandymo paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, kg
Nustatėme, jog per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių šertų kombinuotaisiais pašarais
papildytais ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc.
daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su nepdorotomis pašarinėmis
pupomis (p<0,05).
3.2.1. Pieno riebalų ir baltymų kiekio bei santykio kitimas
11 pav. Pieno riebalų kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.
0,00
200,00
400,00
600,00
800,00
1000,00
1200,00
1400,00
Per paruošiamąjįlaikotarpį
po 30 d. po 60 d. po 90 d.
556,36
1178,84
1029,34
1185,90
551,83
1201,101147,72
1186,50
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
00,5
1
1,52
2,53
3,5
44,5
5
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30 d. po 60 d. po 90 d.
4,323,9
4,31 4,17
4,8
4,273,95
4,37 4,25
4,87
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
46
Kaip matome iš 11 paveikslo duomenų, vidutinis riebalų kiekis tiriamosios grupės karvių piene
parušiamojo laikotarpi pradžioje, buvo nežymiai mažesnis nei kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05),
tačiau matyti, kad riebalų kiekis tiriamosios grupės karvių piene nuosekliai didėjo viso bandymo metu,
tuo tarpu kontrolinės grupės piene šis rodiklis kito nežymiai. Paruošiamojo laikotarpio pradžioje riebalų
kiekis tiriamosios grupės karvių piene buvo – 0,05 proc. (p>0,05) mažesnis lyginant su kontroline grupe.
Tiriamojo laikotarpio pradžioje riebalų kiekis piene buvo 0,05 proc. (p>0,05) didesnis, po pirmojo
bandymų mėnesio 0,24 proc. (p>0,05), po antrojo – 0,08 proc. o po trečiojo – 0,07 proc. didesnis, nei
kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05).
12 pav. Pieno baltymų kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.
Kaip matyti iš 12 paveikslo duomenų pieno baltymų kiekis tyrimo eigoje didėjo. Paruošiamojo
laikotarpio pradžioje pieno baltymingumas tiriamojoje grupėje buvo 0,03 proc. (p>0,05), tiriamojo
laikotarpio pradžioje buvo 0,05 proc. didesnis (p>0,05), po pirmojo bandymo mėnesio 0,10 proc.
didesnis (p>0,05), o po antrojo bandymo mėnesio, vos 0,01 proc., o po trečiojo - net 0,29 proc. daugiau
lyginant su kontroline grupe.
Pieno ūkiuose labai svarbu, jog gyvuliai būtų sveiki, o vertinant bandos sveikatingumą galima
pasitelkti įvairias sveikatingumo vertinimo priemones, pakankamai informatyvi priemonė yra
apskaičiuojamas pieno riebalų ir baltymų santykis, taigi siekdami nustatyti tiriamosios ir kontrolinės
grupės sveikatingumą apskaičiavome pieno riebalų ir baltymų santykį (12 paveikslas).
2,7
2,8
2,9
3
3,1
3,2
3,3
3,4
3,5
3,6
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30 d. po 60 d. po 90 d.
3,113,18 3,15
3,253,3
3,14
3,23
3,03
3,26
3,59
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
47
13 pav. Pieno riebalų ir baltymų santykio kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu
Kaip matome iš 13 paveikslo duomenų, kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių piene riebalų ir
baltymų santykis tiriamuoju laikotarpiu svyravo gana ženkliai, pastebime, jog paruošiamojo laikotarpio
pradžioje ir praėjus mėnesiui po tiriamojo laikotarpio pradžios, bei bandymo pabaigoje, šis rodiklis buvo
arti viršutinės fiziologinės normos ribos, o tiriamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus 60 dienų nuo
bandymo pradžios visiškai atitiko fiziologinę normą (p>0,05).
3.2.2 Laktozės kiekio piene kitimas
14 pav. Laktozės kiekio piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, proc.
1,10
1,15
1,20
1,25
1,30
1,35
1,40
1,45
1,50
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30 d. po 60 d. po 90 d.
1,39
1,23
1,37
1,28
1,45
1,36
1,22
1,44
1,30
1,36
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
1,35
1,85
2,35
2,85
3,35
3,85
4,35
4,85
Paruošiamojolaikotarpipradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30d. po 60d. po 90d.
4,62 4,65 4,7 4,66 4,634,49 4,59 4,67 4,65 4,71
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
48
Vertindami laktozės kiekio kitimo piene rezultatus paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu,
pastebime, jog laktozės kiekis piene, tarp kontrolinės ir tiriamosios grupės, skyrėsi ir kito nežymiai
(p>0,05).
3.2.3. Urėjos kiekio piene kitimas
15 pav. Urėjos koncentracijos piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, mg%
Kaip matome iš 15 paveikslo duomenų, paruošiamojo laikotarpio pradžioje, kontrolinės grupės
karvių piene urėjos koncentracija buvo 1,87 mg% (p>0,05) mažesnė, o tiriamojo laikotarpio pradžioje
1,0 mg% didesnė, nei tiriamosios grupės karvių piene (p>0,05). Po pirmojo tyrimo mėnesio urėjos kiekis
kontrolinės grupės karvių piene buvo 0,1 mg%. (p>0,05) didesnė, po antrojo mėnesio 0,9 mg%, o po
trečiojo - 0,75 proc. mažesnė, o po nei tiriamojoje grupėje (p>0,05).
3.2.4. Somatinių ląstelių kiekio piene kitimas
Somatinės ląstelės – tai baltieji kraujo kūneliai (leukocitai), kūno bei sekrecijos epitelinės ląstelės
[77]. Tešmens epitelinės ląstelės, vykstant normaliems organizmo procesams, nuolat atskyla ir
atsinaujina. Kai pieno liaukoje uždegimo nėra, somatinių ląstelių skaičius būna nuo 10 iki 200 tūkst./ml
(vidutiniškai 50–75 tūkst./ml), vyrauja epitelinės ląstelės. Natūraliai jų visada padaugėja prieš karvėms
užtrūkstant, pradėjus jas melžti vieną kartą per dieną, taip pat pirmomis dienomis po veršiavimosi [78].
02468
101214161820
Paruošiamojolaikotarpipradžia
Tiriamojolaikotarpio
pradžia
po 30d. po 60d. po 90d.
8,4
15,58 15,6 15,9
18,92
10,27
16,58 15,716,8
19,67
Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
49
16 pav. Somatinių ląstelių skaičiaus piene kitimas paruošiamuoju ir tiriamuoju laikotarpiu, tūks/ml.
Analizuojant somatinių ląstelių skaičiaus kitimą karvių piene (16 pav.) bandomuoju laikotarpiu,
pastebima, jog visą tyrimo laikotarpį kontrolinės grupės karvių piene somatinių ląstelių skaičius buvo
ženkliai didesnis, nei tiriamosios grupės karvių piene. Po pirmojo bandymo mėnesio somatinių ląstelių
skaičius melžiamų karvių piene tiriamojoje grupėje 84,4 tūkst./ml arba 56,64 proc. mažesnis lyginant su
kontroline grupe (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio somatinių ląstelių skaičius tiriamosios grupės
karvių piene - 21 tūkst./ml arba 20,19 proc. mažesnis lyginant su kontroline grupe (p>0,05). O bandymo
pabaigoje - 27 tūkst./ml arba 19,15 proc. mažesnis lyginant su kontroline grupe (p>0,05).
3.2.5 Pelenų kiekio piene kitimas
Apie mineralinių medžiagų kiekį produkte sprendžiama pagal pelenų, likusių sudeginus produkto
organines medžiagas tokiose sąlygose, kuriose nesuskyla chloridai ir nesioksiduoja chloro junginiai.
Pelenuose, be natūralių sudėtinių dalių, gali būti smėlio ar kitų teršalų likučių, pvz., valgomosios druskos
ar cheminių medžiagų. Pelenų kiekis ir sudėtis priklauso nuo maisto produktų kilmės ir mėginiui
mineralizuoti taikyto metodo. Daugumoje pieno produktų yra nuo 0,5 iki 1,0 proc. pelenų.
Nenuriebalintuose pieno milteliuose jų gali būti iki 8,0 proc. [79].
0
20
40
60
80
100
120
140
160
Paruošiamojolaikotarpio
pradžia
Bandomojolaikotarpio
pradžia
Po 30d Po 60d. Po90d.
33,8
59,6
149
104
141
61,23
80,864,6
83
114
Kontrolonė grupė Tiriamoji grupė
50
12 lentelė. Pelenų kiekis karvių piene, proc.
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė 0,70±0,01 0,75±0,1 0,69±0,01 0,71±0,01
Tiriamoji 0,70±0,02 0,74±0,02 0,70±0,01 0,69±0,02
Kaip matome iš 12 lentelės duomenų, visą tiriamąjį laikotarpį pelenų kiekis karvių piene
kontrolinėje grupėje kito nuo 0,69 proc. iki 0,75 proc. (p>0,05). Tuo tarpu tiriamojoje grupėje pelenų
kiekis svyravo nuo 0,69 proc. iki 0,74 proc. (p>0,05). Viso bandymo metu pelenų kiekis kito fiziologinės
normos ribose, o statistiškai patikimų skirtumų, tarp tirų mėginių, nustatyta nebuvo. Todėl galime daryti
prielaidą, jog ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo poveikio
pieno pelenų kiekiui.
3.2.6. Titruojamojo rūgštingumo kitimas piene
Rūgštingumas turi didelę reikšmę, vertinant žaliavų ir maisto produktų kokybę. Žaliavų
rūgštingumo laipsnis dažnai yra veiksnys, pagal kurį sprendžiama apie reikiamą technologinio proceso
būdą perdirbant žaliavą į tam tikrą produktą. Maisto produktuose rūgštingumas yra ribojamas. Jeigu
produkto rūgštingumas neatitinka nustatytos normos jis yra netinkamas vartoti [79].
13 lentelė. Pieno rūgštingumas oT
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 16,80±0,23 16,09±0,44 16,67±0,49 15,77±0,41
Tiriamoji 17,20±0,27 16,17±0,44 16,65±0,55 16,60±0,27
Kaip matome iš 13 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno titruojamasis rūgštingumas
kito fiziologinės normos ribose. Kontrolinės grupės karvių piene jis buvo nustatytas nuo 15,77 oT iki
16,8 oT ribose (p>0,05). Tuo tarpu tiriamosios grupės karvių pieno titruojamasis rūgštingumas kito nuo
16,17 oT iki 17,2 oT.
51
3.2.7. Pieno aktyvusis rūgštingumas (pH)
Pieno rūgštingumas parodo pieno šviežumą ir natūralumą. Jis priklauso nuo baltymų savybių, kalio
ir kalcio fosfatų, citratų, anglies dioksido, laisvųjų rūgščių ir kitų piene esančių rūgščių junginių. Taip
pat įtakos turi gyvulio veislė, amžius, laktacijos periodas, pašarai, sveikatos būklė. Pirmomis laktacijos
dienomis rūgštingumas būna didesnis, nei susinormalizavus pieno sudėčiai, o laktacijai baigiantis
mažesnis. Padidėjęs pieno rūgštingumas gali būti dėl į pieną patekusių bakterijų veiklos. Šis rodiklis
netiesiogiai parodo sanitarinę fermos būklę bei pieno paruošimo kokybę. Šviežio pieno pH kinta nuo
6,60 iki 6,80. Jeigu pieno aktyvusis rūgštingumas mažesnis kaip 6,40, tai pienas netinkamas perdirbimui,
jame vystosi įvairūs mikroorganizmai. Jeigu pieno pH yra daugiau kaip 6,80, tai rodo, kad jame gali būti
pašalinio vandens, dezinfekuojančių medžiagų, priemaišų, arba pienas yra sergančių karvių. Pieno pH
pasikeitimui (jo sumažėjimui) didžiausią įtaką turi pieno rūgšties bakterijų veikla. Vystantis pieno
rūgšties bakterijoms susidaro pieno rūgštis, todėl vandenilio jonų koncentracija didėja, pH mažėja.
Sumažėjus pH iki 3,50 - 4,25, pieno rūgšties bakterijos nesivysto[80] .
14 lentelė. Pieno rūgštingumas pH
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 6,51±0,01 6,49±0,03 6,55±0,02 6,61±0,04
Tiriamoji 6,62±0,02 6,50±0,01 6,49±0,01 6,60±0,01
Kaip matome iš 14 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno rūgštingumas kito nežymiai
ir išliko fiziologinės normos ribose. Statistiškai patikimų skirtumų tarp grupių nebuvo nustatyta
(p>0,05).
3.2.8. Tankio kitimas piene
Medžiagos tankis – pastovus dydis, priklausantis nuo temperatūros. Tiriamų medžiagų tankis
dažniausiai skaičiuojamas pagal vandens tankį, kuris 4 ºC temperatūroje prilyginamas 1000 kg (m3)-1.
Taip apskaičiuotas tankis vadinamas santykiniu [79].
15 lentelė. Pieno tankis kg/m3
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 1030,60±0,12 1030,00±0,3 1028,78±0,25 1029,68±0,24
Tiriamoji 1028,90±0,46* 1029,53±0,24 1028,43±0,48* 1029,23±0,31 *p≤0,05.
52
Kaip matome iš 15 lentelės duomenų, visą bandomąjį laikotarpį pieno tankis kito nežymiai. Tiek
kontrolinės, tiek tiriamosios grupės karvių piene nustatytas tankis buvo fiziologinės normos ribose.
Daugelis duomenų buvo statistiškai nepatikimi išskyrus paruošiamojo laikotarpio 1028,9 kg/m3.
(p≤0,05) ir po 2 mėn. 1028,43 kg/m3. (p≤0,05) tyrimų duomenis kurie buvo statistiškai patikimi.
3.2.9. Termostabilumo kitimas piene
Pieno termostabilumas (šiluminis patvarumas) yra labai svarbus gaminant sterilizuotą pieną ir
pieno konservus. Ši pieno savybė daugiausia priklauso nuo rūgštingumo ir jame esančių mineralinių
medžiagų kiukio bei sudėties. Pieno atsparumas kaitinimui mažėja didėjant pieno rūgštingumui, taip pat
piene esant per daug katijonų (kalcio, magnio ir kt.). Virinamas šviežias pienas nekoaguliuoja, nes
kazeinas yra atsparus aukštai temperatūrai [79].
16 lentelė. Pieno termostabilumas, proc.
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 68,80±0,31 69,82±0,18 69,50±0,27 69,67±0,23
Tiriamoji 69,10±0,31 70,00±0,01 69,33±0,3 68,90±0,31
Kaip matome iš 16 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno termostabilumas bandomuoju
laikotarpiu kito nežymiai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).
3.2.10. Fermentinio rūgimo klasės kitimas piene
17 lentelė. Pieno fermentinio rūgimo klasė
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 2,60±0,20 2,18±0,23 2,50±0,16 2,50±0,16
Tiriamoji 3,00±0,01 2,33±0,23 2,75±0,14 2,80±0,12
Kaip matome iš 17 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno fermentinio rūgimo klasė bandomuoju
laikotarpiu kito nežymiai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).
53
3.2.11. Pieno susitraukimo greičio kitimas
Pieno jautrumas (sutraukinimas) šliužo fermentui labai svarbus gaminant sūrius. Ši pieno savybė
priklauso nuo pH, mineralinių druskų (ypač kalcio) kiekio ir sudėties, kazeino kiekio, riebalų rutulėlių
dydžio. Pieno baltymų koaguliacijai optimaliauisias pH – 5,35 – 5,70. Didėjant šiam rodikliui, pienas
blogiau sutraukiamas. Pienas, į kurį pridėta kalcio druskų, sutraukiamas greičiau. Svarbus šiuo požiūriu
ir kazeino kiekis piene: kai jo yra daugiau, ir sutraukos konsistencija būna standesnė. Be to, kuo mažesni
riebalų rutulėliai piene, tuo minkštesnė gaunama sutrauka [79].
18 lentelė. Pieno susitraukimo greitis, min.
Grupė Paruošiamuoju
laikotarpiu Po 1mėn. Po 2mėn. Po 3mėn.
Kontrolinė grupė 53,50±3,10 50,45±2,09 52,08±2,44 54,83±3,95
Tiriamoji 59,90±0,09 42,50±1,73 51,00±2,82 50,54±2,80
Kaip matome iš 18 lentelės duomenų tiriamųjų karvių pieno susitraukimo greitis bandomuoju
laikotarpiu kito ne ženkliai. Statistiškai patikimi skirtumai tarp grupių nebuvo nustatyti (p>0,05).
54
3.3. Pieno mėginių aminorūgščių analizė
Aminorūgštys (AR) – tai organinių junginių grupė, jos gali būti alfa, beta, gama ir kt. amino
rūgštys. Daugiausiai yra α aminorūgščių, prie jų α anglies atomo yra prisijungusios –NH2 ir –COOH
funkcinės grupės, β aminorūgštys, tai tokios rūgštys kurių –NH2 ir –COOH funkcinės grupės
prisijungusios prie β anglies atomo. α aminorūgštys skiriasi pagal tai koks radikalas yra prisijungęs prie
α anglies atomo. Dėl aminorūgščių šoninių grandinių įvairumo, kiekviena rūgštis pasižymi skirtingomis
biologinėmis savybėmis. Dažniausiai aminorūgštys yra stabilios vandeniniame tirpale, kai pH yra
fiziologinis, išskyrus glutamatą, kuris lėtai ciklinamas iki piroglutamato ir cisteiną, kuris greitai
oksiduojamas iki cistino [71,72].
19 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo pradžioje, g/kg.
Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Asparto r. 2,08±0,28 2,08±0,18
Treoninas 1,22±0,19 1,17±0,1
Serinas 1,54±0,25 1,48±0,14
Glutamo r. 6,00±0,95 5,87±0,53*
Prolinas 2,62±0,42 2,52±0,23
Glicinas 0,54±0,07 0,53±0,06
Alaninas 1,15±0,16 1,01±0,12*
Valinas 1,71±0,27 1,66±0,14
Metioninas 1,49±0,24 1,38±0,14
Izoleucinas 1,40±0,22 1,40±0,12
Leucinas 2,59±0,36 2,58±0,23
Tirozinas 1,33±0,22 1,25±0,11
Fenilalaninas 1,29±0,21 1,27±0,11
Histidinas 1,02±0,15 0,99±0,1
Lizinas 2,36±0,36 2,35±0,19
Argininas 0,97±0,15 0,96±0,08
Suma 29,31 28,49
*p≤0,05.
Kaip matome iš 19 lentelės duomenų bandymo pradžioje tiriamųjų karvių piene nustatytas
aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Patikimai reikšmingas skirtumas buvo nustatytas
glutamo rūgšties 5,87g/kg. (p≤0,05) bei alanino rūgšties 1,01g/kg. (p≤0,05). Bendras aminorūgščių
kiekis nustatytas kontrolinės grupės karvių piene buvo 29,31g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grumės
karvių piene rastas bendras aminorūgščių kiekis buvo 28,49g/kg. (p>0,05).
55
20 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo viduryje, g/kg.
Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Asparto r. 2,12±0,26 2,03±0,27
Treoninas 1,25±0,19 1,14±0,16
Serinas 1,56±0,22 1,47±0.21
Glutamo r. 5,96±0,82 5,76±0,78
Prolinas 2,60±0,38 2,55±0,33
Glicinas 0,55±0,06 0,53±0,06
Alaninas 0,98±0,13 0,90±0,11
Valinas 1,69±0,22 1,67±0,2
Metioninas 1,49±0,2 1,47±0,18
Izoleucinas 1,42±0,2 1,37±0,17
Leucinas 2,65±0,33 2,52±0,31
Tirozinas 1,37±0,19 1,35±0,17
Fenilalaninas 1,30±0,17 1,26±0,16
Histidinas 1,02±0,14 0,99±0,12
Lizinas 2,31±0,34 2,20±0,33
Argininas 0,98±0,13 0,95±0,12
Suma 29,23 28,15
*p≤0,05.
Kaip matome iš 20 lentelės duomenų bandymo viduryje tiriamųjų karvių piene nustatytas
aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Bendras aminorūgščių kiekis nustatytas kontrolinės
grupės karvių piene buvo 29,23g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grupės karvių piene rastas bendras
aminorūgščių kiekis buvo 28,15g/kg. (p>0,05). Patikimai reikšmingų skirtumų tarp grupių nustatyta
nebuvo.
56
21 lentelė. Aminorūgščių kiekis piene bandymo pabaigoje, g/kg.
*p≤0,05.
Kaip matome iš 21 lentelės duomenų bandymo pabaigoje tiriamųjų karvių piene nustatytas
aminorūgščių kiekis, tarp grupių, žymai nesiskyrė. Patikimai reikšmingas skirtumas buvo nustatytas
liauciono rūgšties 2,58g/kg. (p≤0,05). Bendras aminorūgščių kiekis nustatytas kontrolinės grupės karvių
piene buvo 31,52g/kg. (p>0,05), tuo tarpu tiriamosios grumės karvių piene rastas bendras aminorūgščių
kiekis buvo 28,81g/kg. (p>0,05).
3.4. Pieno mėginių riebalų rūgščių analizė
Riebalai karvių pieno sudėtyje vidutiniškai sudaro 3,4 proc. Iš valgomųjų riebalų būtent piene
esantys yra vieni sudėtingiausių junginių. Pieno riebaluose buvo identifikuota daugiau kaip 30 atskirų
riebalų rūgščių. Pagrindinės riebalų rūgštys piene yra sočiosios, mažiau mononesočiųjų riebalų rūgščių
ir mažiausias kiekis aptinkamas polinesočiųjų riebalų rūgščių. Kai kurios riebalų rūgštys randamos labai
mažais kiekiais, bet prisideda prie unikalaus ir pageidautino pieno ir sviesto skonio (pvz: konjunguota
linolio rūgštis) [83].
Aminorūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji grupė
Asparto r. 2,23±0,2 2,07±0,25
Treoninas 1,36±0,16 1,19±0,18
Serinas 1,59±0,19 1,53±0,25
Glutamo r. 6,38±0,17 5,88±0,83
Prolinas 2,83±0,36 2,61±0,41
Glicinas 0,59±0,05 0,54±0,08
Alaninas 1,11±0,13 0,94±0,14
Valinas 1,84±0,2 1,71±0,26
Metioninas 1,66±0,23 1,48±0,24
Izoleucinas 1,57±0,16 1,39±0,2
Leucinas 2,79±0,25 2,58±0,36*
Tirozinas 1,49±0,18 1,36±0,2
Fenilalaninas 1,39±0,15 1,29±0,19
Histidinas 1,12±0,12 0,99±0,14
Lizinas 2,52±0,3 2,26±0,3
Argininas 1,07±0,12 0,98±0,15
Suma 31,52 28,81
57
22 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (paruošiamuoju laikotarpiu)
*p≤0,05.
Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė
C 4:0 butano rūgštis 2,68±0,58 2,84±0,38
C 6:0 heksano rūgštis 1,46±0,26 1,70±0,01
C 8:0 oktano rūgštis 1,04±0,17 1,23±0,1
C10:0 kaprilo rūgštis 2,62±0,33 2,94±0,4
C11:0 undekano rūgštis 0,11±0,1 0,18±0,05
C12:0 lauro rūgštis 3,44±0,42 3,65±0,56
C13:0 tridekano rūgštis 0,01±0,11 0,09±0,09
C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 0,82±0,35 0,92±0,1
C14:0 miristo rūgštis 11,88±1,06 11,80±1,32
C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,87±0,82 1,16±0,6
C15:0 pentadekano rūgštis 1,47±0,34 1,32±0,36
C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 0,84±0,7 1,00±0,5
C16:0 palmitino rūgštis 33,33±1,78 32,96±3,1
C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,18±0,11 0,15±0,1
C17:0 heptadekano rūgštis 0,50±0,18 0,45±0,1
C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,14±0,09 0,09±0,09
C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,35±0,78 3,15±0,7
C18:1linoleino rūgštis 18,63±3,39 19,0±3,1
C18:1 elaidinė rūgštis 0,92±0,44 0,68±0,2
C18:0 stearino rūgštis 11,68±1,89 11,50±1,8
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,15 0,11±0,1
C20:4 arachidoinė rūgštis 0,20±0,03 0,10±0,1
C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,21±0,03 0,10±0,1
C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,21±0,03 0,20±0,1
C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,00 0,00
C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,05±0,1 0,00
C20:0 arachidino rūgštis 0,06±0,17 0,00
C21:0 heneikosano rūgštis 0,00 0,04±0,08
C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,03±0,06 0,01±0,2
C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 1,29±2,63 0,96±0,08
C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,48±0,1 0,62±0,1
C22:0 beheno rūgštis 0,26±0,1 0,26±0,1
C23:0 trikosano rūgštis 0,03±0,03 0,04±0,14
C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,40±0,28 0,36±0,35
C24:0 tetrakosano rūgštis 0,67±0,14 1,46±1,1*
Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 71,23±2,91 71.46±3,16
Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 23,18±3,19 23,89±2,1
Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 5,59±2,11 4.65±1,15*
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,15 0,11±0,1
58
Kaip matome iš 22 lentelės duomenų paruošiamuoju laikotarpiu sočiųjų riebalų rūgščių
daugiausiai buvo tiriamojoje grupėje 71,46 proc. lyginant su kontroline grupe grupėje 71,23 proc.
(p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių didžiausias kiekis rastas tiriamojoje grupėje 23,89 proc.,
mažiausias kontrolinėje grupėje 23,18 proc. (p˃0,05). Tuo tarpu polinesočiųjų rūgščių didžiausias kiekis
buvo kontrolinėje grupėje 5,59 proc. (p˃0,05), o mažiausias tiriamojoje grupėje 4,65proc. (p≤0,05).
Didžiausias konjunguotos linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas kontrolinių karvių piene 0,16 proc.
(p˃0,05).
59
23 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 30 d.)
Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė
C 4:0 butano rūgštis 2,83±0,69 2,72±0,47
C 6:0 heksano rūgštis 1,630,13 1,56±0,1
C 8:0 oktano rūgštis 1,27±0,14 1,14±0,16
C10:0 kaprilo rūgštis 3,19±0,22 2,99±0,51
C11:0 undekano rūgštis 0,04±0,09 0,9±0,12
C12:0 lauro rūgštis 4,12±0,15 3,91±0,82
C13:0 tridekano rūgštis 0,04±0,09 0,07±0,1
C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 1,08±0,38 0,91±0,44
C14:0 miristo rūgštis 11,94±0,64 11,44±0,5
C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,09±0,6 0,05±0,2
C15:0 pentadekano rūgštis 1,18±0,13 1,12±0,3*
C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,28±0,23 1,26±0,2
C16:0 palmitino rūgštis 34,84±4,46 36,32±3,39
C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,21±0,06 0,28±0,06
C17:0 heptadekano rūgštis 0,29±0,2 0,38±0,1
C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,10±0,1 0,21±0,1
C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,63±0,86 3,41±0,6
C18:1linoleino rūgštis 18,49±1,87 17,67±2,56
C18:1 elaidinė rūgštis 0,49±0,27 0,42±0,2
C18:0 stearino rūgštis 8,10±0,66 9,73±1,1
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,17±0,19 0,17±0,1
C20:4 arachidoinė rūgštis 0,38±0,08 0,21±0,1
C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,00 0,00
C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,35±0,14 0,25±0,1
C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,01±0,02 0,00
C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,020±0,02 0,00
C20:0 arachidino rūgštis 0,10±0,01 0,04±0,08
C21:0 heneikosano rūgštis 0,14±0,13 0,1±0,13
C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,05±0,08 0,05±0,1
C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,24±0,27 0,20±0,03
C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,36±0,12 0,23±0,04
C22:0 beheno rūgštis 0,79±0,62 0,62±0,42
C23:0 trikosano rūgštis 0,47±0,08 0,29±0,06
C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,90±0,45 1,05±0,45
C24:0 tetrakosano rūgštis 1,18±0,25 1,15±0,84
Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 72,15±3,67 73,65±3,14
Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 22,92±2,37 21,86±2,54
Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,93±1,4 4,49±0,79
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,17±0,19 0,17±0,1
*p≤0,05.
60
Po pirmojo bandymų mėnesio (23 lentelės) sočiųjų riebalų rūgščių daugiau buvo tiriamojoje
grupėje 73,65 proc. lyginant su kontroline grupe 72,15 proc. (p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių
didžiausias kiekis rastas kontrolinėje grupėje 22,92 proc. lyginant su tiriamaja grupe (p˃0,05). Tuo tarpu
polinesočiųjų riebalų rūgščių didesnis kiekis buvo kontrolinėje grupėje 4,93 proc., lyginant su tiriamaja
(p˃0,05). Linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas vienodas tiek kontrolinėje tiek tiriamojoje grupėje
0,17 proc. (p˃0,05).
61
24 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 60 d.)
Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė
C 4:0 butano rūgštis 3,22±0,73 2,82±0,35
C 6:0 heksano rūgštis 1,16±0,27 1,35±0,2
C 8:0 oktano rūgštis 0,80±0,17 0,93±0,1
C10:0 kaprilo rūgštis 2,26±0,38 2,49±0,3
C11:0 undekano rūgštis 0,13±0,1 0,13±0,08
C12:0 lauro rūgštis 3,43±0,48 3,57±0,6
C13:0 tridekano rūgštis 0,24±0,2 0,15±0,1
C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 0,68±0,35 0,87±0,43
C14:0 miristo rūgštis 11,16±1,12 11,40±1,25
C15:0 pentadekano rūgštis 1,19±0,24 1,27±0,3
C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,40±0,28 1,42±0,33
C16:0 palmitino rūgštis 36,97±3,08 38,79±5,64
C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,20±0,12 0,31±0,19
C17:0 heptadekano rūgštis 0,45±0,1 0,42±0,06
C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,29±0,13 0,18±0,1
C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 3,12±1,01 3,12±1,6
C18:1linoleino rūgštis 19,05±1,7 17,52±3,78
C18:1 elaidinė rūgštis 0,81±0,18 0,55±0,1
C18:0 stearino rūgštis 8,97±0,86 8,65±0,9
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,2
C20:4 arachidoinė rūgštis 0,18±0,1 0,21±0,1
C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,16±0,1 0,18±00,1
C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,30±0,09 0,22±0,2
C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,07±0,1 0,14±0,08
C20:0 arachidino rūgštis 0,23±0,2 0,23±0,15
C21:0 heneikosano rūgštis 0,33±0,2 0,03±0,07
C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė
rūgštis 0,36±0,3 0,24±0,18
C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,27±0,2 0,03±0,06
C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,25±0,1 0,37±0,35
C22:0 beheno rūgštis 0,49±0,3 0,61±0,4
C23:0 trikosano rūgštis 0,48±0,2 0,18±0,26
C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,44±0,2 0,98±0,38
C24:0 tetrakosano rūgštis 0,77±0,5 0,47±0,29
Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 72,26±2,59 73,51±6,46
Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 22,90±1,46 22,16±4,15
Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,84±1,3 4,33±2,32
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,2
*p≤0,05.
62
Po antrojo bandymų mėnesio (24 lentelės) sočiųjų riebalų rūgščių daugiau buvo tiriamojoje
grupėje 73,51 proc. lyginant su kontroline grupe 72,26 proc. (p˃0,05). Mononesočiųjų riebalų rūgščių
didžiausias kiekis rastas kontrolinėje grupėje 22,90 proc. (p˃0,05). Tuo tarpu polinesočiųjų riebalų
rūgščių didžiausias kiekis buvo kontrolinėje grupėje 4,84 proc., lyginant su tiriamaja grupe 4,33 proc.
(p˃0,05). Didžiausias konjunguotos linolio rūgšties kiekis buvo nustatytas kontrolinės grupės karvių
piene 0,16 proc. (p˃0,05).
63
25 lentelė. Riebalų rūgščių koncentracija piene, proc. (po 90 d.)
Riebalų rūgštis Kontrolinė grupė Tiriamoji gupė
C 4:0 butano rūgštis 2,18±0,2 2,44±0,3
C 6:0 heksano rūgštis 1,67±0,2 1,54±0,1
C 8:0 oktano rūgštis 1,26±0,1 1,11±0,09
C10:0 kaprilo rūgštis 3,09±0,4 2,96±0,47
C11:0 undekano rūgštis 0,03±0,07 0,06±0,07
C12:0 lauro rūgštis 4,00±0,5 4,02±0,66
C13:0 tridekano rūgštis 0,00 0,00
C14:1 n5 metilo tetradekano rūgštis 1,04±0,1 1,19±0,11
C14:0 miristo rūgštis 12,85±0,9 12,33±1,34
C15:1 cis 10 pentadekano rūgštis 0,00 0,00
C15:0 pentadekano rūgštis 1,07±0,1 1,54±0,4
C16:1 cis-9 heksadekano rūgštis 1,26±0,48 1,56±0,26
C16:0 palmitino rūgštis 39,09±4,47 36,97±4,16
C17:1 cis -10 heptadekano rūgštis 0,27±0,04 0,30±0,1
C17:0 heptadekano rūgštis 0,35±0,08 0,58±0,26
C18:3 n6 gamma-linolinė rūgštis 0,10±0,1 0,15±0,1
C18:2 n6 cis,cis 9,12 oktadekano rūgštis 2,72±0,4 3,36±0,77
C18:1linoleino rūgštis 16,86±0,5 14,22±2,8
C18:1 elaidinė rūgštis 0,53±0,09 0,74±0,23
C18:0 stearino rūgštis 9,06±0,82 10,06±1,84
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,1
C20:4 arachidoinė rūgštis 0,22±0,02 0,24±0,04
C20:5 5,8,11,14,17 eikosapentano rūgštis 0,21±0,02 0,29±0,08
C20:3 8,11, 14 eikosatrieno rūgštis 0,19±0,1 0,27±0,08
C20:2 cis-11, 14-eikosadieno rūgštis 0,00 0,00
C20:1 cis-11-eikoseno rūgštis 0,06±0,09 0,07±0,08
C20:0 arachidino rūgštis 0,00 0,00
C21:0 heneikosano rūgštis 0,09±0,1 0,17±0,11
C22:6n3 4,7,10,13,16,19 dekoksaseoninė rūgštis 0,00 0,05±0,08
C22:2 cis-13, 16-dokosadieno rūgštis 0,62±0,4 1,16±0,48
C22:1 13-dokoseno rūgštis 0,67±0,6 1,63±0,
C22:0 beheno rūgštis 0,00 0,16±0,2
C23:0 trikosano rūgštis 0,00 0,05±0,1
C24:1 15-tetrakoseno rūgštis 0,11±0,1 0,10±0,1
C24:0 tetrakosano rūgštis 0,23±0,1 0,53±0,1
Sočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 74,98±1,7 74,52±1,39
Mononesočųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 20,80±1,05 19,81±1,49
Polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, proc. 4,22±0,92 5,67±0,94
C18:2 konjunguota linolio rūgštis 0,16±0,1 0,15±0,1
*p≤0,05.
64
Po trečiojo bandymų mėnesio (25 lentelės), tiriamojoje grupėje naudojant ekstruduotas pasarines
pupas sumažėjo sočiujų riebalų rūgščių ir mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekis tačiau padidėjo
polinesočiųjų reibalų rūgščių kiekis 5,67 proc. (p≤0,05). Tai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos
melžiamų karvių mityboje, teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių sintezę, toks pienas tapo
sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai.
65
3.5. Pieno mėginių lakiųjų kvapo junginių analizė
Pieno skonis yra vienas iš svarbiausių veiksnių įtakojančių vartotojų pasirinkimą įsigyti produktą.
Pieno ir jo produktų aromato priimtinumas asocijuojasi su produkto šviežumu, todėl svarbu šias prekes
pateikti subtilaus kvapo. Šviežio pieno aromato yra malonus ir išraiškingas, tačiau gali būti nustebtas
pašalinių elementų, kurie mažina jusline kokybę ir ekonominę pieno produktų vertę. Pašalinio aromato
atsiradimą įtakoja daugybė veiksnių: karvių veislė, aplinkos sąlygos, biologiniai veiksniai ir mitybos
racionas [84].
26 lentelė. Lakiųjų kvapo junginių koncentracija piene, proc.
Pavadinimas Tyrimo pradžia Tyrimo vidurys Tyrimo pabaiga
Alifatiniai
angliavandeniliai
Kontrolinė
grupė
Tiriamoji
grupė
Kontrolinė
grupė
Tiriamoji
grupė
Kontrolinė
grupė
Tiriam
oji
grupė
Dekanas 1,09 1,12 0,98 1,11 1,09 1,15
Undekanas 0,82 0,83 0,85 0,84 0,83 0,82
Dodekanas 1,12 1,23 1,22 1,16 1,15 1,23
Tridekanas 0,61 0,75 0,70 0,78 0,61 0,77
Teradekanas 1,40 1,54 1,49 1,55 1,50 1,58
Alkoholiai
1-butanolis 2,45 2,64 2,49 2,66 2,58 2,60
2-etoksi-etanolis 1,64 2,05 1,91 2,00 1,98 2,06
2-etil-1-heksanolis 1,73 1,94 1,83 1,92 1,87 2,00
1-oktanolis 2,08 1,67 2,00 1,79 2,09 2,01
Aldehidai
Heksanalis 4,41 3,54 4,21 3,81 4,25 3,98
Oktanalis 1,88 1,74 1,75 1,77 1,80 1,72
Nonanalis 1,91 1,64 1,89 1,93 1,88 1,72
Ketonai
Acetonas 9,54 8,65 9,62 9,01 9,56 8,97
2-butanonas 3,20 3,18 3,22 3,20 3,30 3,29
2-pentanonas 4,33 4,26 4,32 4,29 4,28 4,31
2-heptanonas 2,19 3,15 2,55 3,16 2,89 3,21
1,4-laktonas 1,98 1,97 1,85 1,92 1,96 1,95
2,5-keksadionas 0,41 0,64 0,55 0,71 0,59 0,61
2-nonanonas 0,55 0,64 0,41 0,59 0,58 0,06
2-undekanonas 3,00 3,35 3,12 3,29 3,22 3,31
Rūgštys Acto rūgštis 1,51 1,62 1,61 1,70 1,55 1,69
Butano rūgštis 6,17 7,13 6,91 7,01 7,10 7,05
Heksano rūgštis 8,25 8,02 8,32 8,05 8,22 8,19
66
Oktano rūgštis 9,94 9,50 9,89 9,99 9,36 9,58
Esteriai
Etil acetatas 6,30 6,10 6,21 6,22 6,32 6,29
Butano rūgšties metilo
esteris 1,33 1,24 1,40 1,25 1,35 1,36
Acto rūgšties butilo
esteris 1,65 1,64 1,66 1,59 1,65 1,58
Propano rūgšties butilo
esteris 1,73 1,84 1,79 1,77 1,85 1,75
Butano rūgšties butilo
esteris 0,63 0,62 0,65 0,55 0,68 0,69
Aromatiniai
angliavandeniliai
Etilbenzenas 3,16 2,18 3,00 2,58 2,85 3,00
1,2,3-trimetil benzenas 0,78 0,97 0,81 0,91 0,88 0,95
2-izopropiltoluenas 1,5 1,64 1,53 1,66 1,71 1,55
1,24,5-tetrametil
benzenas 0,36 0,35 0,36 0,40 0,38 0,39
naftalenas 0,94 0,96 0,95 0,98 0,96 0,88
1,3-bis(1,1-dimetil)-
benzenas 0,41 0,42 0,45 0,51 0,49 0,50
Sulfo junginiai
Dimetil sulfoksidas 0,87 0,72 0,81 0,79 0,77 0,79
Dimetil sulfonas 1,57 1,35 1,45 1,55 1,49 1,51
Neindentifikuoti
junginiai 6,52 7,18 5,20 5,00 4,40 4,90
Kaip matome iš 26 lentelės duomenų pieno lakiųjų kvapo mėginių kiekiai tyrimo eigoje, tarp
grupių, reikšmingai nesiskyrė. Tirtuose pieno mėginiuose nustatyta keletas klasių lakiųjų junginių.
Identifikuoti alifatinių angliavandenilių junginiai priskiriami prie skleidžiančių silpną aromatą, jie
tiesiogiai tapatinami su bendru pieno kvapu, nes jų aromato ribos ganėtinai aukštos [85]. Piene nustatyti
esterių junginiai (etil acetatas, butano rūgšties metilo esteris, acto rūgšties butilo esteris, propano rūgšties
butilo esteris) turi ryškesnį aromatą. Šie junginiai yra labai jautrus aplinkos temperatūros pokyčiams, jų
kiekio padidėjimas yra tapatinamas su pieno rūgšties bakterijų raugo ar rūgimo aromatu [85].
Indentifikuoti alkoholio junginiai yra atsakingi už stiprų pieno produktų aromatą, kuris gali susiformuoti
mažėjant aldehidų, aminorūgščių metabolizmo metu, fermentacinio rūgimo metu. Dauguma lakiųjų
alkoholių turi mažai įtakos maisto aromatui, nes jų aukštos kvapo ribos [85].
Rasti aldehidai asocijuojasi su karamelinių pieno poskonių kurį šis produktas įgauna
pasterizuojamas [86,87]. Tuo tarpu nustatytas heksanalis siejamas su žolės aromatu, šio aldehido
buvonustatytas didžiausias procentas. Piene nustatytos organinės rūgštys atsiranda laktozės skilimo
metu. Šie procesai yra atsakingi už pieno karstelėjimą [88]. Svarbu atkreipti dėmesį į tai kad tirtuose
67
pieno mėginiose buvo nustatyti aromatiniai angliavandeniliai kurie tiesiogiai siejami su maloniu
žaliavinio pieno aromatu [89]. Gauti kontrolinės ir tiriamosios grupių lakiųjų pieno junginių analizės
rezultatai, patvirtinti ir pieno juslinės analizės metu (Žr. 3.6. skyrių).
68
3.6. Juslinių pieno savybių vertinimas
27 lentelė. Pieno mėginių juslinio vertinimo vidutinės skaitmeninės vertės (paruošiamojo
laikotarpio pradžioje ir tiriamojo laikotarpio pradžioje)
Savybė
Paruošiamojo
laikotarpio pradžia p- vertė
Tiriamojo laikotarpio
pradžia p- vertė
Grupė Grupė
Kontrolinė Tiriamoji Kontrolinė Tiriamoji
Bendras kvapas 12,36 11,93 0,381 13,9 13,3 0,132
Pasterizacijos
kvapas 8,29 7,64 0,473 10,2 10,1 0,917
Natūralaus pieno
kvapas
10,36 10,21 0,156 11,2 11,1 0,899
Netipiškas kvapas 1 1 1 1 1 1
Riebumo pojūtis
burnoje 7,57 7,14 0,666 7,6 6,7 0,524
Bendras skonis 12,36 11,64 0,28 13,4 13,6 0,736
Skonio pilnumas 10,57 10,21 0,539 11,1 11,3 0,745
Rūgštus skonis 1 1,09 0,292 1 1 1
Saldus skonis 8,71 8,14 0,38 9,1 8,6 0,241
Pasterizuoto pieno
skonis 7,43 6,86 0,504 9,3 8,7 0,441
Natūralaus pieno
skonis 11,14 10,71 0,471 13 12,7 0,718
Ne šviežio pieno
skonis
1 1,07 0,327 1 1 1
Nebūdingas skonis 1 1,14 0,153 1 1 1
Bendras
liekamasis skonis
7,21 6,93 0,831 7,2\32 6,99 0,833
Bendras
liekamasis skonis
7,7 7,8 0,925 7,7 7,8 0,925
Bendras
priimtinumas 13,9 13,7 1 13,9 13,7 1
Kaip matome iš 27 lentelės duomenų kontrolinės ir tiriamosios grupių pienas paruošiamojo
laikotarpio pradžioje ir tiriamojo laikotarpio pradžioje neturėjo pašalinio kvapo ar skonio. Vertinant
mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių intensyvumo (p>0,05).
69
28 lentelė. Pieno mėginių juslinio vertinimo vidutinės skaitmeninės vertės (po pirmojo ir antrojo
bandymų mėnesio)
Savybė
Praėjus 30 d. po
bandymo pradžios p- vertė
Praėjus 60 d. Po
bandymo pradžios p- vertė
Grupė Grupė
Kontrolinė Tiriamoji Kontrolinė Tiriamoji
Bendras kvapas 12,33 11,83 0,418 12,17 12,08 0,876
Pasterizacijos
kvapas 8,5 8,75 0,823 9,08 8,83 0,791
Natūralaus pieno
kvapas 10,42 10 0,657 10 10 1
Netipiškas kvapas 1,42 1,67 0,501 1,25 1,25 1
Riebumo pojūtis
burnoje 6,58 6,33 0,863 7,5 6,67 0,27
Bendras skonis 12,83 12,5 0,466 12,58 12,33 0,576
Skonio pilnumas 11,75 11,58 0,778 12,08 12,08 1
Rūgštus skonis 1,75 2,25 0,534 1,67 1,42 0,475
Saldus skonis 9,5 8,92 0,624 9,33 10 0,328
Pasterizuoto pieno
skonis 8,42 8,25 0,895 8,92 8,33 0,582
Natūralaus pieno
skonis 11,42 10,33 0,271 11,58 12,17 0,498
Ne šviežio pieno
skonis 1,02 1,13 0,781 1,08 1 0,328
Nebūdingas skonis 1,25 1,25 1 1,33 1,17 0,582
Bendras liekamasis
skonis 1 1,15 0,839 1 1 1
Bendras liekamasis
skonis 9,58 8,83 0,532 8,67 8,75 0,498
Bendras
priimtinumas 13 12,42 0,464
13,08 13,33 0,455
Pagal 28 lentelės duomenis matyti, kad pieno juslinės savybės po pirmojo ir antrojo bandymų
mėnesio stipriai nesiskyrė. Tyrimas parodė, jog kontrolinės ir tiriamosios grupų karvių pieno juslinės
savybės nebuvo pakitusios. Piene nenustatytas pašalinis kvapas ar skonis. Vertinant mėginius nerasta
reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių intensyvumo (p>0,05).
70
3.7. Kraujo tyrimai
29 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka paruošiamojo laikotarpio karvių kraujo rodikliams
*p≤0,05.
ŠAK – šlapalo azoto kiekis; Glu- gliukozė; ALP – šarminė fosfatazė ;GPT – alaninaminotransferazė;
BB – bendras baltymas; Kre – kreatininas; TG – trigliceridai; B-Cho – bendras cholesterolis; B-Bil –
bendras bilirubinas.
Tyrimų rezultatai apie ekstruduotų pašarinių pupų įtaką melžiamųjų karvių kraujo biocheminiams
rodikliams paruošiamuoju laikotarpiu pateikti 29 lentelėje. Dėl ekstruduotų pašarinų pupų panaudojimo
pašaruose ženkliai (nors statistiškai nepatikimai) padidėjo karvių kraujo rodikliai - kraujo serumo šlapalo
azoto kiekis buvo 29 proc., gliukozės – 26 proc., bendrojo baltymo 10 proc., GPT – 47 proc., Kre – 6
proc., TG – 10 proc., B-Cho – 45 proc., Ca ir Mg – atitinkamai 3 proc. ir 14 proc. didesnis, palyginti su
kontroline grupe (p≥0,05). Šarminė fosfatazė (ALP) – fermenas, kurį gamina kepenys, inkstai, plaučiai,
gimda, žarnynas bei kaulai. Kraujo serume išmatuotas ALP aktyvumas dažniausiai parodo kepenų ir
inkstų funkcijos sutrikimus – tulžies nutekėjimą ir uždegimą, akmenligę, cistas, kepenų cirozę,
metastazinius kepenų navikus ar pirminį kepenų vėžį. ALP liekis gali sumažėti dėl mažakraujystės, kai
kurių vitaminų ir mikroelementų trūkumo.
Bilirubinas yra kepenyse gaminama medžiaga, kurios kiekiai padidėja sergant kepenų ligomis.
Kreatininas – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Sutrikus
filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas susidaro raumenyse ir
patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Kanalėliuose kretinino reabsorbcija nevyksta (galima
tik nedidelė tubulinė sekrecija), todėl šis rodiklis beveik išimtinai atspindi glomerulinės filtracijos (GF)
greitį. Kreatinino koncentracija sveiko gyvūno serume yra gana pastovus dydis, o sintezė proporcinga
raumenų masei. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai
aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja [90].
Bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma siekiant įvertinti bendrą gyvūno būklę. Baltymai
vykdo transportinę, imuninio atsako funkciją, dalyvauja detoksikacijos procese. Baltymai gali būti ir
Grupė
ŠAK
mmol
/L
Glu
mmol
/L
ALP
IU/L
BB
g/L
GPT
IU/L
Kre
umol/
L
TG
mmol/
L
B-Cho
mmol/
L
B-bil
umol/
L
Ca
mmol
/L
Mg
mmol
/L
Kontro
linė
4,13±
0,18
1,43±
0,12
75,25
±2,10
86±3,
97
33,2
5±1,
75
120,2
5±7,1
4
0,29±0
,00
4,98±0,
36
6,5±0
,19
3,36±
0,07 1,28±
0,07
71
hormonais, fermentais, medžiagų apykaitos reguliatoriais. Grubiai baltymai skirstomi į albuminus ir
globulinus. Taigi bendro baltymo koncentracija labai priklauso nuo albuminų ir globulinų sintezės ir
yrimo. Bendra baltymo koncentracija kraujyje padidėja organizmui netekus skysčio, kai kurių
autoimuninių, kraujo susirgimų atvejais, esant aktyviam lėtiniam kepenų uždegimui, cirozės atveju.
Sumažėjusi bendra baltymo koncentracija kraujyje nustatoma dėl prastos mitybos, sergant žarnyno,
kasos, kepenų ligomis, turint inkstų funkcijų sutrikimų.
Trigliceridai – riebalų rūgščių šaltinis. Trigliceridai į organizmą patenka su maistu arba yra
sintetinami pačiame organizme (kepenyse, riebaliniame audinyje, plonosios žarnos gleivinėje,
raumenyse). Tačiau jų perteklius yra kenksmingas. Aptikus aukštas trigliceridų koncentracijas kraujyje,
galima įtarti pankreatitą [91].
Beveik 99 proc. viso organizmo kalcio yra kauluose. Tačiau ta jo dalis, kuri randama serume,
fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė. Kalcis, esantis ne kaulų audinyje, vaidina svarbų vaidmenį
perduodant elektrinį impulsą raumenų (širdies raumens) skaiduloms. Ši kalcio dalis svarbi krešėjimo
sistemoms, fermentinių reakcijų reguliavimui [92].
30 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 30 dienų) karvių kraujo rodikliams
*p≤0,05.
ŠAK – šlapalo azoto kiekis; Glu- gliukozė; ALP – šarminė fosfatazė ;GPT – alaninaminotransferazė; BB – bendras
baltymas; Kre – kreatininas; TG – trigliceridai; B-Cho – bendras cholesterolis; B-Bil – bendras bilirubinas.
Tiriamuoju laikotarpiu kraujo biocheminiai rodikliai buvo tirti tris kartus kas mėnesį. Pirmuoju
tiriamuoju laikotarpiu (30 lentelė) dėl Ekstruduotų pašarinių pupų (tiriamoji grupė) pašaruose įtakos
padidėjo GPT aktyvumas 8 proc., B-cho – 10 proc., B-bil – 45 proc., o ŠAK sumažėjo 14 proc., Glu – 2
proc., ALP ir BB – 4 proc., Kre – 12 proc. (p≤0,05), Ca ir Mg – atitinkamai 10 proc. ir 7 proc., palyginti
su kontroline grupe (p≥0,05).
Grupė
ŠAK
mmol
/L
Glu
mmol
/L
ALP
IU/L
BB
g/L
GPT
IU/L
Kre
umol/
L
TG
mmol/
L
B-Cho
mmol/
L
B-bil
umol/
L
Ca
mmol
/L
Mg
mmol
/L
Kontro
linė
4,90±
0,12
1,28±
0,10
83,75
±3,45
89±2,
73
38,5
±1,7
5
131,5
0±5,6
0,28±0
,00
4,37±0,
25
5,5±0
,33
3,51±
0,10
1,38±
0,06
Tiriam
oji
4,20±
0,32
1,25±
0,10
80,25
±2,87
86±2,
42
41,7
5±4,
6
115,5
0*±5,
3
0,28±0
,00
4,79±0,
59
8,0±0
,27
3,16±
0,10
1,28±
0,03
72
31 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 60 dienų) karvių kraujo rodikliams
*p≤0,05.
Tiriamojo laikotarpio antrojo etapo (po 60 dienų) karvių kraujo serumo biocheminiai rodikliai
pateikti (31 lentelėje). Dėl ekstruduotų pašarinių pupų įtakos padidėjo tik GPT aktyvumas 2 proc. ir B-
Cho kiekis 9 proc., tuo tarpu kiti serumo rodikliai sumažėjo – ŠAK – 8 proc., Glu – 17 proc. (p≤0,05),
ALP aktyvumas – 30 proc., BB kiekis- 8 proc., Kre – 20 proc., B-bil – 14 proc., Ca – 13 proc. ir Mg – 5
proc., palyginti su kontroline grupe (p≥0,05).
32 lentelė. Ekstruduotų pašarinių pupų įtaka tiriamojo laikotarpio (po 90 dienų) karvių kraujo rodikliams
*p≥0,05.
Tiriamojo laikotarpio trečiojo etapo (po 90 dienų) karvių kraujo serumo biocheminiai rodikliai
pateikti ( 32 lentelėje). Tiriamosios grupės karvių visi serumo rodikliai turėjo tendenciją mažėti, nekito
tik TG kiekis, palyginti su kontrolinės grupės karvių rodikliais. Serumo ŠAk kiekis sumažėjo 8 proc.,
Glu – 13 proc., ALP ir GPT aktyvumai atitinkamai 5 proc. ir 2 proc., BB, B-bil ir Kre kiekiai – 9 proc.,
B-cho kiekis 11 proc., o Ca ir Mag – atitinkamai 2 proc. ir 4 proc., palyginti su kontroline grupe (p≥0,05).
Grupė
ŠAK
mmol
/L
Glu
mmol
/L
ALP
IU/L
BB
g/L
GPT
IU/L
Kre
umol/
L
TG
mmol/
L
B-Cho
mmol/
L
B-bil
umol/
L
Ca
mmol
/L
Mg
mmol
/L
Kontro
linė
4,48±
0,24
2,15±
0,17
88±3,
46
90,75
±3,92
32,2
5±2,
75
126,5
±5,53
0,28±0
,00
4,24±0,
26
5,25±
0,32
3,59±
0,04
1,32±
0,01
Tiriam
oji
4,10±
0,20
1,78*
±0,03
62±1,
72
83,25
±3,41
33±3
,04
101,5
0±3,1
8
0,28±0
,00
4,64±0,
32
4,50±
0,19
3,13±
0,07
1,26±
0,09
Grupė
ŠAK
mmol
/L
Glu
mmol
/L
ALP
IU/L
BB
g/L
GPT
IU/L
Kre
umol/
L
TG
mmol/
L
B-Cho
mmol/
L
B-bil
umol/
L
Ca
mmol
/L
Mg
mmol
/L
Kontro
linė
4,65±
0,32
1,90±
0,12
88,00
±2,02
93,00
±2,68
30,5
0±2,
76
115,2
5±5,1
7
0,28±0
,00
4,47±0,
16
5,75±
0,17
3,43±
0,08
1,32±
0,06
Tiriam
oji
4,30±
0,24
1,65±
0,07
83,25
±2,64
84,75
±2,75
30,0
0±1,
87
104,7
5±5,1
3
0,28±0
,00
3,99±0,
34
5,25±
0,32
3,37±
0,08
1,28±
0,04
73
4.TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Europos Sąjungoje daugiau kaip 20 proc. visų gaminamų pašarų galvijams yra ruošiami ūkiuose,
kooperatyvuose, žemės ūkio bendrovėse. Pašarų gamyba ūkiuose padeda efektyviau panaudoti savame
ūkyje išaugintus grūdus bei kitas pašarines žaliavas. Kad jos būtų tinkamai pasisavinamos į gyvūno
organizmą jas reikiai atitinkamai apdoroti. Vienas iš tokių būdų yra ekstrudavimas. Jo metu pašarinės
žaliavos veikiamos aukšta temperatūra (140–150 oC) ir slėgiu, to pasekoje yra pagerinamos chemines ir
fizines pašaro savybes. Pagerinus kombinuotųjų pašarų maistinę vertę ekstruduojant galima pagaminti
itin aukštos kokybės, fiziologiškai subalansuotus pašarus melžiamoms karvėms [93].
Dovidaitienė G. et al., [76] atliko melžiamų karvių šėrimo bandymus, jų racione naudojant
ekstruduotas rapsų sėklas ir pašarines pupas, kurių metu nustatė, jog vidutinis tiriamosios grupės karvių
produktyvumas per tiriamąjį laikotarpį padidėjo 0,73 kg arba 3,57 proc. per dieną, lyginant su kontroline
grupe. Mūsų atlikti bandymai patvirtina šių autorių teiginius, jog pašarinių pupų apdorojimas
ekstruduojant turi teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui. Nustatėme, kad po pirmojo
bandymo mėnesio, vidutiniškai iš tiriamosios grupės karvių pieno primelžta 2,16 kg arba 6,47 proc.
daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių (p>0,05). Po antrojo bandymo mėnesio tiriamosios grupės
karvės davė 2,41 kg arba 8,33 proc. pieno daugiau nei kontrolinės grupės karvės (p>0,05). Po trečiojo
bandymo mėnesio tiriamosios grupės karvės davė 1,55 kg arba 5,49 proc. pieno daugiau nei kontrolinės
grupės karvės (p>0,05). Per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių, šertų kombinuotaisiais pašarais
papildytais ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc.
daugiau, nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su nepdorotomis pašarinėmis
pupomis.
Pieno baltymai svarbiausia ir sudėtingiausia pieno sudėtinė dalis, bendras baltymų kiekis piene
priklauso nuo pašarų kiekio, sudėties ir svyruoja tarp 3,0–3,6 proc. [94]. Dryden L. ir Gordon L. teigimu,
racione esantys riebalai yra svarbūs gyvulio medžiagų apykaitai, bei riebalų sintezei. Didėjant riebalų
kiekiui pašaruose, didėja ir pieno riebumas. Jo kiekis svyruoja nuo 3,2 proc. iki 6,0 proc. Riebalai yra
viena nepastoviausių pieno sudedamųjų dalių, jo svyravimo amplitudė priklauso nuo gyvulio veislės,
pašarų, sveikatos būklės, laikymo sąlygų ir kitų veiksnių [95]. Mūsų atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog
melžiamų karvių racione kombinuotojo pašaro papildymas ekstruduotomis pašarinėmis pupomis turėjo
teigiamą poveikį pieno riebalų kiekiui. Tiriamojo laikotarpio pradžioje riebalų kiekis piene buvo
0,05 proc. (p>0,05) didesnis, po pirmojo bandymų mėnesio 0,24 proc. (p>0,05), po antrojo – 0,08 proc.
o po trečiojo – 0,07 proc. didesnis, nei kontrolinės grupės karvių piene (p>0,05). Panaši tendencija
pastebima baltymų kiekio kitime karvių piene, po pirmojo bandymo mėnesio baltymų kiekis tiriamosios
74
grupės karvių piene buvo - 0,10 proc. (p>0,05), po antrojo bandymo mėnesio, vos 0,01 proc., o po
trečiojo - net 0,29 proc. didesnis lyginant su kontroline grupe.
Melžiamų karvių sveikatingumas ir pašarų efektyvumas gali būti pagerintas, atkreipiant dėmesį į
pieno komponentų santykį, kurį pieno ūkio valdytojai turėtų kruopščiai patikrinti ne vien tik siekdami
nustatyti pieno kainą. Tai patikimas melžiamų karvių sveikatingumo įvertinimas, nereikalaujantis jokių
papildomų išlaidų. Jeigu gautas santykis yra mažesnis už 1, tai galima įtarti, kad karvės serga acidoze.
Ilgesnį laiką esant tokiam pieno riebalų ir baltymų santykiui, karvės gali sirgti laminitais (nagų ligomis),
išputimu, šliužo užsisukimu, kepenų ir kitomis ligomis. Jeigu gautas pieno riebalų ir baltymų santykis
yra 1,5 ir didesnis, galima įtarti, kad karvės serga ketoze. [96]. Kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių
piene riebalų ir baltymų santykis tiriamuoju laikotarpiu svyravo gana ženkliai, pastebime, jog
paruošiamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus mėnesiui po tiriamojo laikotarpio pradžios ir bandymo
pabaigoje, šis rodiklis buvo arti viršutinės fiziologinės normos ribos, kas rodo, jog karvės buvo linkusios
sirgti ketoze, o tiriamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus 60 dienų nuo bandymo pradžios visiškai atitiko
fiziologinę normą (p>0,05).
Kulpio J. ir Stankevičiaus R. [2] teigimu, pagal laktozės kiekį piene galima spręsti apie karvių
šėrimą, sveikatingumą, pieno kokybę ir jo falsifikavimą. Natūraliame sveikų karvių piene laktozės yra
4,6–5,2 proc. Mes nustatėme, jog tiriamojo laikotarpio metu laktozės kiekis melžiamų karvių piene
svyravo nežymiai (p>0,05).
Urėjos (šlapalo) kiekis karvių piene daugiausia priklauso nuo mitybinių veiksnių [97] ir gali
suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybą, medžiagų apykaitos sutrikimus, karvių
fiziologinę būklę. Daugelis tyrėjų statistiškai patikimai įrodė, kad pagal urėją karvių piene galima spręsti
apie baltymų ir energijos kiekį pašaruose [98, 99, 100]. Bandymo metu nustatėme, jog ekstruduotų pupų
panaudojimas melžiamų karvių mityboje, neturėjo statistiškai patikimos įtakos urėjos koncentracijai
piene, šis rodiklis abiejų karvių grupių piene buvo fiziologinės normos ribose (15–30 mg%), tačiau
arčiau žemutinės ribos, kas rodo jog tiriamuoju laikotarpiu karvės buvo sveikos, bet jų racione buvo
neženklus energijos ir baltymų trūkumas (p>0,05).
Dryden L. ir Gordon L. [95] teigimu prastos kokybės pašaru šeriamų karvių pienas yra blogų
juslinių, biocheminių savybių. Sudarant karvių racionus, svarbu atkreipti dėmesį į baltymų, riebalų,
angliavandenių ir mineralinių medžiagų sudėtį. Karvių pieno juslinė analizė parodė, kad visų karvių
grupių pieno mėginiai nesiskyrė bendro kvapo intensyvumu, juose aiškiai jautėsi pienui būdingas
kvapas. Kadangi visi mėginiai prieš vertinimą pasterizuoti, mėginiuose jautėsi vidutinio intensyvumo
pasterizacijos kvapas ir skonis. Nustatėme, kad karvių šėrimui naudotų pašarų sudėtis neturėjo
75
neigiamos įtakos pieno skoniui ir kvapui. Vertinant pieno mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal
atskirų savybių intensyvumą (p>0,05).
76
IŠVADOS
Pupinių javų (lubinų, pupų, žirnių) maistinės vertės tyrimai:
1. Ekstruduotuose pupose, žirniuose žalių baltymų kiekis atitinkamais padidėjo 0,47 proc. ir
0,68 proc. Lubinų, pupų ir žirnių ekstrudavimas riebalų kiekiui juose esminės įtakos neturėjo.
2. Po ekstrudavimo proceso žalios ląstelienos kiekis sumažėjo: lubiniuose 3,29 proc., pupose
0,70 proc., lyginant su neekstruduotomis žaliavomis. Žirniuose žaliosios ląstelienos kiekis išliko
nepakitęs. Po ekstrudavimo proceso ląstelienos NDF frakcija lubinuose išliko nepakitusi, tačiau
pupose ir žirniuose atitinkamai sumažėjo 7,79 proc. ir 6,47 proc., lyginant su neapdorotomis
žaliavomis.
3. Po ekstrudavimo kalcio kiekis lubiniuose, pupose ir žirniuose atitinkamai padidėjo 0,086 proc.,
0,064 proc. ir 0,03 proc., o fosforo 0,141 proc., 0,76 proc. ir 0,52 proc. lyginant su
neekstruduotomis žaliavomis.
4. Ekstrudavimas padidino leucino kiekį lubinuose 4,71 g/kg SM, o žirniuose 8,57 g/kg SM.
Lubinuose po ekstrudavimo tirozino ir asparto rūgšties sumažėjo atitinkamai – 2,5 g/kg SM ir 5,9
g kg/SM. Kitoms aminorūgštims ekstrudavimas patikimo pokyčio neturėjo.
5. Lubinuose, iki jų apdorojimo, nustatytas aukštas oleino riebalų rūgšties kiekis, daugiau kaip 38,0
proc., po ekstrudavimo oleino riebalų rūgšties sumažėjo – 5,77 proc., bet 7,93 proc. padidėjo
linolo rūgšties kiekis. Iki apdorojimo jos nustatyta – 31,0 proc., po apdorojimo – 38,9 proc.
Neapdorotose lubinuose, pupose ir žirniuose lauro rūgšties kiekis kito nuo 0,02 iki 0,04 proc.,
pastebėta, jog po ekstrudavimo lubinuose ir žirniuose lauro r. kiekis nepakito, o pupose, jos aptikta
0,03 proc. daugiau nei iki estrudavimo. Didžiausias palmitino rūgšties kiekis nustatytas pupose
(iki apdorojimo 14,18 proc., po apdorojimo 13,50 proc.), lubinuose ir žirniuose, šios riebalų
rūgšties kiekis buvo labai panašus, jis kito nuo 11,37 proc. iki 11,87 proc. iki apdorojimo, ir nuo
11,66 proc. iki 12,06 proc. po apdorojimo.
Melžiamų karvių šėrimo bandymas:
1. Pašarinių pupų ekstrudavimas turėjo teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumu. Per visą
tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių, šertų kombinuotu pašaru su ekstruduotomis pašarinėmis
pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc. daugiau, nei iš kontrolinės grupės, kur
karvių šėrimui naudotos neekstruduotos pašarinės pupos.
2. Melžiamų karvių racione kombinuotojo pašaro papildymas ekstruduotomis pašarinėmis pupomis
turėjo teigiamą poveikį pieno riebalų ir baltymų kiekiui tiriamosios grupės karvių piene, visą
tiriamąjį laikotarpį šie rodikliai buvo didesni lyginant su kontroline grupe. Pieno baltymų kiekis,
tiriamuoju laikotarpiu, buvo vidutiniškai 0,11 proc didesnis nei kontrolinės grupės
77
karvių (p>0,05). Tačiau riebalų koncentracija, tiriamosios grupės karvių piene, visą tiriamąjį
laikotarpį, buvo vidutiniškai 0,11 proc. didesnė lyginant su kontroline grupe (p>0,05).
3. Kontrolinės ir tiriamosios grupės karvių piene, riebalų ir baltymų santykis, tiriamuoju laikotarpiu
svyravo gana ženkliai. Nustatėme, jog paruošiamojo laikotarpio pradžioje ir praėjus mėnesiui po
tiriamojo laikotarpio pradžios, šis rodiklis buvo arti viršutinės fiziologinės normos ribos, kas rodo,
kad karvės buvo linkusios sirgti ketoze. Tiriamojo laikotarpio pradžioje ir bandymo pabaigoje
rodikliai atitiko fiziologinę normą. Kontrolinėje karvių grupėje šis rodiklis kito nuo 1,23 iki 1,45
tuo tarpu tiriamojoje grupėje nuo 1,22 iki 1,44 (p>0,05).
4. Tiriamuoju laikotarpiu laktozės kiekis, melžiamų karvių piene, kito nežymiai, tačiau visą
laikotarpį buvo neženkliai žemiau fiziologinių normų ribų. Kontrolinės grupės karvių piene
laktozės kiekis kito nuo 4,62 proc. iki 4,70 proc. o tiriamosios grupės karvių piene nuo 4,49 proc.
iki 4,71 proc. (p>0,05).
5. Nustatėme, jog skirtingai apdorotų kombinuotųjų pašarų panaudojimas melžiamų karvių
mityboje, per visą bandymo laikotarpį, neturėjo reikšmingo poveikio urėjos koncentracijai piene,
šis rodiklis abiejų karvių grupių piene buvo fiziologinės normos ribose: kontrolinės grupės nuo
8,40 mg% iki 18,92 mg%, o tiriamosios grupės nuo 10,27 mg% iki 19,67 mg% (p>0,05).
6. Somatinių ląstelių koncentracija, per visą bandymo laikotarpį, kontrolinės grupės karvių piene
buvo nuo 33,8 tūkst./ml iki 169 tūkst./ml. o tiriamosios grupės nuo 61,23 tūkst./ml. iki 114
tūkst./ml. (p>0,05).
7. Juslinio vertinimo metu nustatėme, kad naudotų pašarų sudėtis neturėjo neigiamos įtakos pieno
skoniui ir kvapui. Vertinant pieno mėginius nerasta reikšmingo skirtumo pagal atskirų savybių
intensyvumą (p>0,05).
8. Ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo statistiškai
patikimos įtakos pieno lakiesiems kvapo junginiams (p>0,05). Tirtuose pieno mėginiuose
nustatyta keletas klasių lakiųjų junginių. Identifikuoti alifatinių angliavandenilių junginiai,
alkoholiai, aldehidai, ketonai, rūgštys, esteriai, aromatiniai angliavandeniai, sulfo junginiai.
9. Ekstruduotų pašarinų pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo neigiamos įtakos
karvių kraujo serumo biocheminiams rodikliams. Kraujo rodikliai buvo fiziologinės normos
ribose.
10. Nustatėme, jog skirtingai apdorotų kombinuotųjų pašarų panaudojimas melžiamų karvių
mityboje, neturėjo statistiškai patikimos įtakos pieno pelenų, pH, titruojamo rūgštingumo,
susitraukimo greičiui, fermentiniam rūgimui, termostabilumui, išskyrus pieno tankį
paruošiamuoju laikotarpiu 1028,9 kg/m3 (p≤0,05) ir po 2 mėn. 1028,43 kg/m3 (p≤0,05).
78
11. Nustatėme, jog ekstruduotų pašarinių pupų panaudojimas melžiamų karvių mityboje neturėjo
neigiamo poveikio aminorūgščių koncentracijai piene. Per visą bandymo laikotarpį kontrolinės
grupės karvių piene vidutiniškai nustatyta 4,44 proc. daugiau aminorūgščių nei tiriamosios grupės
karvių piene (p>0,05).
12. Atlikti tyrimai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos melžiamų karvių mityboje teigiamai veikė
polinesočiųjų riebalų rūgščių sintezę. Po trečiojo bandymų mėnesio tiriamojoje grupėje, kur
karvės šertos ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, piene sumažėjo sočiųjų riebalų rūgščių ir
mononesočiųjų riebalų rūgščių kiekis, tačiau polinesočiųjų riebalų rūgščių 5,67 proc. padidėjo
(p≤0,05). Tai rodo, jog ekstruduotos pašarinės pupos teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių
sintezę, toks karvių pienas yra sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai.
79
REKOMENDACIJA
Išanalizavus gautus tyrimų duomenis nustatėme, kad pašarinių pupų apdorojimas ekstruduojant
turėjo teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui. Per visą tyrimo laikotarpį, iš tiriamųjų karvių,
šertų ekstruduotomis pašarinėmis pupomis, bazinio pieno primelžta 136,9 kg arba 3,46 proc. daugiau,
nei iš kontrolinės grupės karvių šertų kombinuotuoju pašaru su neapdorotomis pašarinėmis pupomis.
Nustatytas teigiamas poveikis pieno riebalų ir baltymų kiekiui tiriamosios grupės karvių piene.
Nustatėme, kad naudotų pašarų sudėtis neturėjo neigiamos įtakos pieno skoniui ir kvapui, kraujo
serumo biocheminiams rodikliams, bei aminorūgščių koncentracijai piene. Atlikti tyrimai rodo, jog
ekstruduotos pašarinės pupos melžiamų karvių mityboje, teigiamai veikė polinesočiųjų riebalų rūgščių
sintezę, toks pienas tapo sveikesnis ir labiau priimtinas žmonių mitybai. Todėl rekomenduojame
melžiamų karvių mityboje kombinuotojo pašaro sudėtyje pašarines pupas apdoroti ekstruzijos metodu
ir naudoti ekstruduotas pašarines pupas.
Nustatę ekstruduotų pašarinių žaliavų teigiamą poveikį melžiamų karvių produktyvumui ir pieno
sudėčiai, rekomenduojame tęsti mokslinius tyrimus naudojant gyvūnų pašaruose ekstruduotus lubinus ir
žirnius.
80
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Ružić-Muslić D, Petrović M.P, Petrović M.M, Bijelić Z, Caro-Petrović V, Maksimović N,
Mandić V. Protein source in diets for ruminant nutrition. Biotechnology in Animal Husbandry
2014; 30 (2), p. 175-184.
2. Kulpys J, Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010, p. 63-69.
3. Zebeli Q, Mansmann D, Steingass H, Ametaj B. N. Balancing diets for physically effective fibre
and ruminally degradable starch: A key to lower the risk of sub-acute rumen acidosis and
improve productivity of dairy cattle. Journal: Livest Sci; V. 127; 2010, p. 1–10.
4. Inci N.E, Toker C. Screening and selection of faba beans (Vicia faba L.) for cold tolerance and
comparison to wild relatives. Genetic Resources and Crop Evolution; 2011, p. 15-16.
5. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugpjūčio 10 d.]. Prieiga per internetą:
[http://pdf.usaid.gov/pdf_docs/PNADT827.pdf ]
6. Wattiaux A. M., Grummer R. R., Dairy Essentials – Nutrition and Feeding. 2004. P. 13-23.
7. Rego, O. A. ; Regalo, S. M. M. ; Rosa, H. J. D. ; Alves, S. P. ; Borba, A. E. S. ; Bessa, R. J. B.
; Cabrita, A. R. J. ; Fonseca, A. J. M.,. Effects of grass silage and soybean meal supplementation
on milk production and milk fatty acid profiles of grazing dairy cows. J. Dairy Sci., 2008. 91
(7) P. 2736-2743.
8. Davis, D.A., Arnold, C.R., McCallum, I., 2002. Nutritional value of feed peas (Pisum sativum)
in practical diet formulations for Litopenaeus vannamei. Aquac. Nutr. 8, p. 87-94.
9. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 01 d.]. Prieiga per internetą
[http://www.northernpulse.com/uploads%5Cresources%5C522%5Cfield-pea-grain-for-beef-
cattle]
10. Kulpys J., Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010. P.64-85.
11. Peterson, D.S., S. Sipsas and J.B. Mackintosh. The chemical composition and nutritive value of
Australian grain legumes, 2nd Edn., Grains Research and Development Corporation, Canberra
Australia Publications 1997.
12. Butolo, J.E. (2002) Quality of ingredients in animal feed. Agros Comunicações, Campinas,
p.430.
13. Gatel, F., 1994. Protein quality of legume seeds for non-ruminant animals: a literature review.
Anim. Feed Sci. Technol. 45, 317–348.
14. Huisman, J., Tolman, G.H., 2001. Antinutritional factors in the plant proteins of diets for non-
ruminants. In: Garnsworthy, P.C., Wiseman, J. (Eds), Recent Developments in Pig Nutrition 3.
Nottingham University Press, Nottingham, UK, p. 261–322.
81
15. Jeroch H., Sederevičius A., Pilipavičius V., Mikulionienė S., Steinhöfel O., Matusevičius P.,
Stankevičius R. Pašarai tradiciniai ir ekologiški. Kaunas: Vitea Litera, 2010. p. 423.
16. Valpeli L A, Comellini M, Masoero F. Mochini F. Faba beans (Vicia faba) in dairy cow diet:
effect on milk production and quality. Italian Jurnal of animal sinece; Volume 9; 2010, p. 15-
18.
17. Borchers M. R, Chang Y. M, Tsai I. C, Wadsworth B. A, Bewley A. J. A validation of
technologies monitoring dairy cow feeding, ruminating, and lying behaviors. American Dairy
Science Association; Amrica; 2016, p. 7458-7461.
18. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą
[http://agris.fao.org/agris-search/search.do?recordID=JP2004007767]
19. Liu, S.Y., Selle, P.H., Cowieson , A.J. 2013. Strategies to enhance the performance of pigs and
poultry on sorghum-based diets. Anim. Feed Sci. Tech., 181: 1 14.
20. Harper, J.M. (1979). Food extrusion. Crit. Rev. Food Sci. Nut., 11: 155-215.
21. Abd El-Khalek, E., Janssens, G.P.J. 2010. Effect of extrusion processing on starch gelatinisation
and performance in poultry. World Poult. Sci. J., 66: 53 63.
22. Serrano X. The extrusion-cooking process in animal feeding. Nutritional implications. In :
Morand-Fehr P. (ed.). Feed manufacturing in Southern Europe: New challenges. Zaragoza :
CIHEAM, 1997. p. 107-114
23. Al-Marzooqi, W., Wiseman, J. 2009. Effect of extrusion under controlled temperature and
moisture conditions on ileal apparent amino acid and starch digestibility in peas determined
with young broilers. Anim. Feed. Sci. Tech., 153: 113 130.
24. Scott, T.A., Combs, D.K. and Grummer, R.R. 1991. Effects of roasting, extrusion, and particle
size on the feeding value of soybeans for dairy cows. J. Dairy Sci. 74, 2555-2562.
25. Hall C, Hillen C, Robinson J. Composition, Nutritional Value, and Health Benefits of Pulses.
Cereal Chemistry, Volume 94, Number 1, 11-31; 2017, p. 11.
26. Paul Q, Foster G. Composition of Feeds in Relation to Cattle Nutrition. 2014. [elektroninis
išteklius] [ţiūrėta 2016 m. kovo 11 d.]. Prieiga per internetą:
[http://www.ecochem.com/t_cattlenutrition.html].
27. Valpeli L A, Comellini M, Masoero F. Mochini F. Faba beans (Vicia faba) in dairy cow diet:
effect on milk production and quality. Italian Jurnal of animal sinece; Volume 9; 2010, p. 15-
18.
28. Kulpys J, Stankevičius R. Produktyvių karvių šėrimo sistemos. Kaunas, 2010, p. 63-69.
82
29. Borchers M. R, Chang Y. M, Tsai I. C, Wadsworth B. A, Bewley A. J. A validation of
technologies monitoring dairy cow feeding, ruminating, and lying behaviors. American Dairy
Science Association; Amrica; 2016, p. 7458-7461.
30. Baranauskas S, Juknevičius S, Stankevičiūtė J. Pašarai ir galvijų šėrimas. Mokomoji knyga;
Lietuvos žemės ūkio univesitetas 2009, p. 16-30.
31. Butkutė B. Skirtingų rūsių siloso kokybės ir ląstelienos komponentų kaita. Veterinarija ir
zootechnika; Mokslo darbai. Nr. 51 (73), 2010, p. 8-16.
32. Paulson J, Salfer J, Newell S, Santi E, Seykora T, Litherland N, Endres M, Janni K, Reneau J,
Broadwater N, Schwartau C, Rozeboom G, Hudson C. S. Learning About Dairy; 4; 2012, p.
28–35.
33. Autorių kolektyvas. Gyvulininkystės žinynas. LVA Gyvulininkystės institutas; Kaunas. 2007,
p. 8-100.
34. Wieland D. ,,Confinement cow feeding. Iš: Beef; 2006, p. 10.
35. Penner G B, Steele M A, Aschenbach J R, McBride B W. Molecular adaptation of ruminal
epithelia to highly fermentable diets. Ruminal nutrition symposium. 2014. . [elektroninis
išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 01 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.diss.fu-
berlin.de/docs/servlets/MCRFileNodeServlet/FUDOCS_derivate_000000003536/1108.full.pd
f?hosts=].
36. Tisch D A. Animal feeds, feeding and nutrition and ratio evaluation. Delmar; 2006, p. 5-15.
37. David K, Beede D. Evaluation of Water Quality and Nutrition for Dairy Cattle. Department of
Animal Science; Michigan State Univeristy; East Lansing 48824; 2006, p. 2-5.
38. Stallings C C, Hanigan D M, James E R. Feeding Protein to Meet Dairy Cow Nutrient
Requirements Can Result in Cheaper, Environmentally Friendly Rations. Communications and
Marketing, College of Agriculture and Life Sciences, Virginia Polytechnic Institute and State
University, 2009, p. 1-5.
39. Herd T. Nutritional Requirements of Dairy Cattle. Veterinary manual; 2016. [elektroninis
išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugpūčio 01 d.]. Prieiga per internetą
[http://www.merckvetmanual.com/management-and-nutrition/nutrition-dairy-
cattle/nutritional-requirements-of-dairy-cattle].
40. Juraitis V, Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis. Kaunas. 2003. P. 10-89.
41. Muller L. D. Dietary minerals for dairy cows on pasture. 2003m. [internetinis išteklius] [žiūrėta
2017m. rugsėjo 10 d.]. Prieiga per internetą: [http://extension.psu.edu/animals/dairy/
83
nutrition/forage/pasture/articles-on-pasture-and-grazing/dietary-minerals-for-dairy-cows-on-
pasture]
42. Kavanagh S. Feeding the Dairy Cow. 2015. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017m. rugsėjo 01
d.]. Prieiga per
internetą:[https://www.teagasc.ie/media/website/animals/dairyFeedingDiaryCow.pdf].
43. Kamphues J. Trace Elements in Animal Nutrition – their use from veterinary point of view.
2014m. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 11 d.]. Prieiga per internetą:
[http://www.bfr.bund.de/cm/343/trace-elements-in-animal-nutrition-their-use-from-
veterinarypoint-of-view.pdf].
44. Update on Vitamin Nutrition of Dairy Cows. 2015. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m.
rugsėjo 12 d.]. Prieiga per internetą: [http://articles.extension.org/pages/25924/update-on-
vitamin-nutrition-of-dairy-cows].
45. Kulpys J, Juraitis V. Gerai organizuota ganiava – gausūs primilžiai. Mano ūkis. LVA. 2004/5. P.
30–31.
46. Schroeder W J. Dairy Cow Nutrition Affects Milk Composition. NDSU extension service;
AS1253; 2012, p. 1-4.
47. Raycheva E, Ivanova T, Kipriotis E, Kistanova E. The characteristic of control day milk and its
properties in ewes from different breeds in Bulgaria. Biotechnology in Animal husbandry. Vol. 23.
2007, p. 139–144.
48. Milk composition. Iš: Fao. 2017. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 26 d.]. Prieiga
per internetą: [http://www.fao.org/agriculture/dairy-gateway/milk-and-milk-products/milk-
composition/en/].
49. Sederevičius A.Įvairių veiksnių (somatinių ląstelių skaičiaus, riebalų, laktozės kiekio, laikymo
sąlygų ir kt.) įtakos kazeino kiekio kitimui žaliame piene tyrima. Galutinė ataskaita. 2014, p.
15-17.
50. Staniškienė B, Tušas S, Šernienė L, Šiūgždaitė J. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas.
Naujasis lankas; Kaunas; 2007, p. 256.
51. Japertienė R, Japertas S. Pieno baltymai. Mano ūkis; 2006/7, p. 32.
52. Walter L. Lactation biology website. 2010. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18
d.]. Prieiga per internetą:
[http://ansci.illinois.edu/static/ansc438/Milkcompsynth/milksynth_fataltering.html].
84
53. Schroeder J. W. Dairy cow nutrition affects milk composition. 2012. [elektroninis išteklius]
[žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą:
[https://www.ag.ndsu.edu/pubs/ansci/dairy/as1118.pdf].
54. Lock A. L, Michael E. Feeding for Milk Components. Van Amburgh Department of Animal
Science; Michigan State University, East Lansing, MI 48824, USA. 2012. [elektroninis
išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 13 d.]. Prieiga per internetą:
[http://www.wcds.ca/proc/2012/Manuscripts/Lock.pdf].
55. Šernienė L., Sekmokienė D. Pieno higiena. Kaunas; 2013, p. 9-16.
56. Barlowska J, Litwinczuk Z, Wolanciuk A, Brodziak A. Relationship of somatic cell count to
daily yield and technological usefulness of milk from different breeds of cows. Polish journal
of veterinary science; Vol.12.No.1. 2009, p. 75-79.
57. Staniškienė B, Šernienė L, Šiugždaitė J. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas. Kaunas;
Naujasis lankas; 2007, p. 256.
58. Antanaitis R. Pieno rodiklių kaita leidžia diagnozuoti ligas. Kaunas, 2010, p. 3-4.
59. Petit H V. Feed intake, milk production and milk composition of dairy cows fed flaxseed. 2010.
[elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo 18 d.]. Prieiga per internetą: [Canadian Journal
of Animal Science, 2010, 90(2): 115-127, 10.4141/CJAS09040].
60. Milkfacts. 2011. [elektroninis išteklius] [ţiūrėta 2017 m. rugsėjo 11 d.]. Prieiga per internetą
[http://milkfacts.info/Milk%20Composition/VitaminsMinerals.htm 2011].
61. Block E, Pankowski J. Dairy healthline. 2016. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2017 m. rugsėjo
18 d.]. Prieiga per internetą: [http://www.agweb.com/blog/dairy_today_healthline_295/].
62. Shelley M, Birken S, Parkin C P, Lebovic G, Chen Y, Connor D, Maguire J L. Relation between
milk-fat percentage, vitamin D, and BMI. The americina jurnal of clinical nutrition; 2016, p.
20–23.
63. Abdi H. What can cognitive psychology and sensory evaluation learn from each other?. Food
Quality and Preference; Vol. 13, No. 7–8; 2002, p. 445–451.
64. Mieželienė A. Tarptautinių juslinės analizės metodų taikymas maisto moksle ir pramonėje. Issn
1392-0227; Maisto chemija ir technologija; T. 38, nr. 2; 2004, p 22-26.
65. Christopherson S. W., Glass R. L. Preparation of milk fat methylesters by alcoholysis in an
essentially nonalcoholic solution. J. Dairy Sci. 1969. Vol. 52. P. 1289–1290.
66. „Valstybės žinios“, 2012 10 20, Nr. 122;
67. Valstybės žinios, 2002, Nr. 126-5747;
85
68. Urbienė S. Pieno ir jo produktų cheminės analizės metodai. – Kaunas.: Lietuvos maisto
institutas, 1999. 247 p.
69. Инихов Г.С., Брио Н.П. Методы анализа молока и молочных продуктов: Справочное
руководство. -М., 1971. 423 с.
70. Šalomskienė J. Mikrobiologinės kontrolės instrukcija pieno perdirbimo įmonėms. – Vilnius.:
UAB Informacijos ir leidybos centras, 1996. 124 p.
71. Hall B. J., Silver S., Nutrition and Feeding of the Cow-Calf Herd: Digestive System of the Cow.
Communications and Marketing, College of Agriculture and Life Sciences, Virginia
Polytechnic Institute and State University, 2009. P. 1-4.
72. Bliznikas S, Uchockis V., Juškienė V, Švirmickas G., Matulaitis R., Vukmirović, Spasevski N.
Radmilo Čolović. Studies of thermal processed compound feed using different technologies
Gyvulininkystė. 57 (2011) p. 40-56.. ISSN 1392-6144.
73. Alonso, R., Aguirre, A., Marzo, F., 2000a. Effects of extrusion and traditional processing
methods on antinutrients and in vitro digestibility of protein and starch in faba andkidney beans.
Food Chemistry 68, 159-165.
74. Deas Paes M. C. 1998. Physical Properties and Essential Amino Acid Profiles of Brazilian
Quality Protein Maize Cultivars Processed by Extrusion. Colorado State University, p. 256.
75. Kavanagh S. Feeding the Dairy Cow. 2015. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2018m. spalio 01
d.]. Prieiga per
internetą:[https://www.teagasc.ie/media/website/animals/dairyFeedingDiaryCow.pdf].
76. Dovidaitienė G, Gružauskas R, Stankevičius R, Monkevičienė I, Kantautaitė J,
Kudlinskienė I, et al ,, Influence of extruded rapeseeds and faba beans mixture on productivity,
production quality and rumen fluid parameters of dairy cows ‘‘ISSN 1392-2130. veterinarija ir
zootechnika (vet med zoot). t. 73 (95); 2016, p. 20-21.
77. Šernienė L., Sekmokienė D. Pieno higiena. Kaunas; 2013, p. 9-16.
78. Barlowska J, Litwinczuk Z, Wolanciuk A, Brodziak A. Relationship of somatic cell count to
daily yield and technological usefulness of milk from different breeds of cows. Polish journal
of veterinary science; Vol.12.No.1. 2009, p. 75-79.
79. Aurelija Paulauskienė. Maisto chemija. 2012. P. 6-27.
80. [internetinis išteklius] [žiūrėta 2018m. spalio 10 d.]. Prieiga per internetą:[http://tau.pieno-
tyrimai.lt/tiekTyr/plsql/wwwDuomenys.wwwIndex].
81. Wu, G. (2009). Amino acids: metabolism, functions, and nutrition. Amino Acids, 37(1), pp.1-
17.
86
82. Wu, G. (2013). Functional amino acids in nutrition and health. Amino Acids, 45(3), pp.407-
411.
83. Raycheva E, Ivanova T, Kipriotis E, Kistanova E. The characteristic of control day milk and its
properties in ewes from different breeds in Bulgaria. Biotechnology in Animal husbandry. Vol.
23. 2007, p. 139–144.
84. Jin Yue, Yuanrong Zheng, Zhenmin Liu, Yun Deng, Yafang Jing, Yali Luo, Wenjuan Yu &
Yanyun Zhao. Characterization of Volatile Compounds in Microfiltered Pasteurized Milk Using
Solid-Phase Microextraction and GC×GC-TOFMS. International Journal of Food Properties.
2015. P. 2193-2199.
85. Song, H.L. Food Flavor Chemistry; Chemical Industry Press: Beijing, 2008, 76–87.
86. Contarini, G.; Povolo, M.; Leardi, R.; Toppino, P.M. Influence of heat treatment on the volatile
compounds of milk. Journal of Agricutural and Food Chemistry 1997, 45, 3171–3177.
87. Van Aardt, M.; Duncan, S.; Marcy, J.; Long, T.; Hackney, C. Effectiveness of poly (ethylene
terephthalate) and highdensity polyethylene in protection of milk flavor. Journal of Dairy
Science 2001, 84, 1341–1347.
88. Wang, W.; Zhang, L.; Li, Y. Production of volatile compounds in reconstituted milk reduced-
fat cheese and the physicochemical properties as affected by exopolysaccharide-producing
strain. Molecules 2012, 17, 14393–14408.
89. Valero, E.; Villamiel, M.; Miralles, B.; Sanz, J.; Martınez-Castro, I. Changes in flavour and
volatile components during storage of whole and skimmed UHT milk. Food Chemistry 2001,
2, 51-58
90. Badar M., Fatima Batool , Safder Shah Khan, Irshad Khokhar , M.K. Qamar and Ch. Yasir.
Effects of microcystins toxins contaminated drinking water on hepatic problems in animals
(cows and buffalos) and toxins removal chemical method. Buffalo Bulletin (January-March
2017) Vol.36 No.1.
91. Coroian C., Mireşan V., Coroian A., Răducu C., Marchiş Z., Terheş S., Muntean M.
Biochemical and Haematological Blood Parameters at Different Stages of Lactation in Cows
Bulletin UASVM Animal Science and Biotechnologies 74(1)/ 2017.
92. Cozzi L. Ravarotto F.Gottardo A. L.Stefani B.Contiero L.Moro M.Brscic P.Dalvit. Reference
values for blood parameters in Holstein dairy cows: Effects of parity, stage of lactation, and
season of production. Journal of Dairy Science. Volume 94, Issue 8, August 2011, Pages 3895-
3901.
87
93. Martin C, Rouel J, Jouany J P, Doreau M, Chilliard Y. Diet digestibility in response to feeding
dairy cows crude linseed, extruded linseed, or linseed oil. 2008. [elektroninis išteklius] [žiūrėta
2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą:
[https://dl.sciencesocieties.org/publications/jas/abstracts/86/1]
94. Milk composition changes. 2006. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga
per internetą: [http://www.milkproduction.com/Library/Scientific-articles/Animal-health/Milk-
composition-changes/].
95. Dryden L, Gordon L. Animal nutrition science. Cambridge; 2007, p. 60–229.
96. Urbšienė D. Riebalų ir baltymų santykis kontroliuojamų karvių piene. [elektroninis išteklius]
[žiūrėta 2018 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą:
[http://www.gpk.lt/dokumentai/riebalubaltymu.pdf ].
97. Arunvipas P., Dohoo I. R., Vanleeuwen J. A., Keefe G. P. The effect of non-nutritional factors
on milk urea nitrogen levels in dairy cows in Prince Edward Island, Canada. Prev. Vet. Med.
2003. Vol. 59. P. 83– 93.
98. Rodriguez L A, Stallings C C, Herbein J H, Gilliard M L. Effect of degradability of dietary
protein and fat on ruminal, blood, and milk components of Jersey and Holstein cows. J. Dairy
Sci. Vol. 80. 1997, p. 353–363.
99. Collard L, Boettcher P, Dekkers J C, Petitclerc D, Schaeffer L. R. Relationships between energy
balance and health traits of dairy cattle in early lactation. J. Dairy Sci. Vol. 83. 2000. p. 2683–
2690.
100. Purwin C, Pysera B, Minakowski D, Sederevičius A, Traidaraitė A. Composition of milk and
blood metabolites in higth productivity dairy cows on pasture. Veterinarija ir zootechnika. T.
32 (54). 2005, p. 57–60.
SUDERINTA:
(Tyrimų priežiūros komisijos pirmininkas)
(Vardas, Pavardė)
(Data)
88
89
90
91
92
93
94
95
96
97
98