LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULINIKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

PETRAS VAIČIULAITIS

RACIONŲ BALTYMŲ KIEKIO IR KOKYBöS ĮTAKA KARVIŲ PRODUKTYVUMUI

IR PIENO SUDöČIAI

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadov÷ doc. dr. J. Černauskien÷

KAUNAS 2013

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Racionų baltymų kiekio ir

kokyb÷s įtaka karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai”.

1. Yra atliktas mano paties:

1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:

2. Nenaudojau šaltiniu, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

2013 05 17 Petras Vaičiulaitis

(data) (autoriaus vardas ir pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2013 05 17 Petras Vaičiulaitis

(data) (autoriaus vardas ir pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS

DöL DARBO GYNIMO

2013 05 16 Janina Černauskien÷

(data) (darbo vadovo vardas ir pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas i ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamuju darbu gynimo komisijos ivertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA.............................................................................................................................................4

ĮVADAS ......................................................................................................................................................8

1. LITERATŪROS APŽVALGA..............................................................................................................10

1.1. Galvijų virškinimo sistemos ypatumai................................................................................................10

1.1.1. Angliavandenių biokonversija galvijų organizme ...........................................................................12

1.1.2. Pašaro baltymų konversija galvijų didžiajame prieskrandyje..........................................................13

1.2. Galvijų pašarai ir pašarų maistingumą veikiantys veiksniai...............................................................15

1.3. Mitybiniai veiksniai lemiantys karvių pieningumą, pieno sud÷tį ir kokybę.......................................18

1.3.1. Pieno baltymai .................................................................................................................................19

1.3.2. Pieno riebalai ...................................................................................................................................20

1.3.3. Laktoz÷s kiekis piene.......................................................................................................................22

1.3.4. Somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene ..........................................................................................23

1.3.5. Ur÷jos koncentracija piene...............................................................................................................24

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS..................................................................................26

2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimo sąlygos..........................................................................................26

2.2. Karvių š÷rimo ir laikymo sąlygos .......................................................................................................27

2.3. Karvių produktyvumo kitimas ............................................................................................................30

2.4. Karvių pieno riebumo kitimas ............................................................................................................32

2.5. Karvių pieno baltymų kitimas.............................................................................................................32

2.6. Karvių pieno laktoz÷s kitimas.............................................................................................................33

2.7. Karvių pieno ur÷jos kitimas. ...............................................................................................................34

TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS........................................................................................36

Išvados .......................................................................................................................................................38

Literatūra....................................................................................................................................................40

4

SANTRAUKA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

PETRAS VAIČIULAITIS

RACIONŲ BALTYMŲ KIEKIO IR KOKYBöS ĮTAKA

KARVIŲ PRODUKTYVUMUI IR PIENO SUDöČIAI

Darbo vadovas doc. dr. Janina Černauskien÷

Darbas parengtas Kaune. Studijuojant akademijoje 2012 metais

Darbo apimtis: 43 puslapių

Tekste paruošta: 9 lentel÷s, 1 paveikslas.

Literatūros šaltinių panaudota: 60

Darbo tikslas: nustatyti racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui ir

pieno kokybei.

Darbo uždaviniai: apskaičiuoti karv÷ms šertų racionų energinę ir maistinę vertę. Nustatyti

racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui. Nustatyti racionų baltymų kiekio

ir kokyb÷s įtaką karvių pieno sud÷čiai.

Bandymas atliktas 2012 metais X ūkininko galvijininkyst÷s ūkyje. Darbo tikslas buvo

nustatyti racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai.

Analogų principu atrinkta 20 karvių, kurios suskirstytos į 4 grupes (3 tiriamųjų ir 1 kontrolin÷),

po 5 gyvulius kiekvienoje. Vidutinis karvių produktyvumas per ankstesnę laktaciją buvo 6000 –

6300 kg pieno. Eksperimentiniais racionais karv÷s šertos keturis m÷nesius sausio - balandžio

m÷n., t.y. pirmąsias 120 laktacijos dienų. Kitu laikotarpiu buvo tik registruojami produktyvumo

ir pieno sud÷ties duomenys.

Išanalizavę 2011–2012 metų X ūkio karvių racionus, jų sud÷tį, energinę ir maistinę vertę,

įvertinę skirtingo š÷rimo poveikį produktyvumui ir produkcijos kokybei nustat÷me:

Didžiausias produktyvumas buvo antros grup÷s karvių. Lyginant su kontroline grupe,

natūralaus pieno iš jų buvo primelžta 228 kg (p<0,05), o perskaičiuoto į bazinį - 666 kg (p<0,01)

daugiau.

5

Mažiausias primilžis per 10 laktacijos m÷nesių buvo kontrolin÷s grup÷s karvių. Jos dav÷

300 kg mažiau natūralaus pieno arba 965 kg perskaičiuoto į bazinį pieną negu II

(produktyviausios) grup÷s karv÷s.

Daugiausia pieno riebalų gauta iš II grup÷s tiriamųjų karvių, kurių pienas per 1-10

laktacijos m÷nesius buvo riebiausias (4,86 proc.) (p<0,001).

Trečios tiriamosios grup÷s karvių piene baltymų rasta 3,13 proc. t. y. 0,1 proc. daugiau

nei kontrolin÷s, 0,03 proc. daugiau nei I bandomosios ir 0,08 proc. daugiau nei II bandomosios

grup÷s karvių piene (p > 0,05).

Laktoz÷s piene, per visus laktacijos m÷nesius (10 m÷n.), daugiausia buvo kontrolin÷s

grup÷s tiriamųjų karvių t. y. 0,12 proc. daugiau nei pirmos grup÷s, 0,14 proc. daugiau nei antros

grup÷s ir 0,09 proc. daugiau nei trečios grup÷s karvių piene (p<0,05).

Per visą laktacijos laikotarpį, 2012 metais, didžiausias ur÷jos kiekis nustatytas I

tiriamosios grup÷s karvių piene – 38,8 mg% (p<0,01), kontrolin÷s grup÷s – 36,6 mg% arba

2,5 mg% (p<0,001) daugiau nei II grup÷s ir 4,4 mg% (p<0,001) daugiau nei III grup÷s karvių

piene. 2012 metais I grup÷s karvių piene ur÷jos kiekis buvo 2,2 mg% (p<0,001) didesnis nei

kontrolin÷s grup÷s karvių.

6

SUMMARY

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES

ACADEMY OF VETERINARY

DEPARTMENT OF ANIMAL NUTRITION

PETRAS VAIČIULAITIS

A DIET PROTEIN CONTENT AND QUALITY ON

PRODUCTIVITY OF COWS AND MILK COMPOSITION

Supervisor Assoc. Prof. Dr. Janina Černauskien÷

The work was prepared in Kaunas while studying in the Academy

Volume of the work: 43 pages

The text contains: calculation - 9 tables, 1 picture

60 bibiliographical sources have been used

The aim: to identify the diet of protein quantity and quality on cow productivity and milk

quality.

The tasks of the work: to calculate the cows fed rations energy content and nutritional

value. Set the ration protein content and quality on milk production of cows. Set the ration

protein content and quality on the composition of cow's milk.

Experiment was carried out in 2012 X farmer's cattle farm. The aim of the research was

to identify the ration protein content and quality on cow productivity and milk composition.

Analogues of the principle of sample 20 cows, which are divided into 4 groups (3 test and 1

control), followed by five animals each. The average of productivity per cow during the previous

lactation was 6000 - 6300 kg of milk. Cows were fed the experimental diets for four months of

January - April., that is to say the first 120 days of lactation. The next period, there were only

recorded productivity and milk composition data.

The analysis of X holding the 2011-2012 cows fed rations composition, nutritional

indicators, the results obtained. The maximum productivity was the second group of cows

comparison with a control group of natural milk from their milk yield was 228 kg (p <0.05), and

the terms of base - 666 kg (p <0.01) and more. Minimum yield within 10 months of lactation

were control cows. They gave 300 kilos of liquid milk, or 965 kg of milk in terms of base than in

7

the second (productive) group of cows. Most milk fat obtained from the second treatment group

cows producing milk during lactation 1-10 months of fat content (4.86 percent.) (P <0.001). The

third experimental group of cows' milk protein found - 3.13 percent. It is. 0.1 percent. more than

the control group, 0.03 percent. over of the test, and 0.08 percent. more than the experimental

group II cows (p> 0.05). Lactose in milk during lactation all months (10 months)., Mainly the

control group of cows it is. 0.12 percent. more than the first group, 0.14 percent. more than the

second group and 0.09 percent. more than a third group of cows (p <0,05). During the lactation

period, in 2012, the largest urea is set out in the experimental group of cows' milk - 38.8 mg% (p

<0.01) in the control group - 36.6 mg% and 2.5 mg% (p <0.001) more than group II, and 4.4

mg% (p <0.001) higher than in group III cows. 2012 Group I cows milk urea content was 2.2

mg% (p <0.001) higher than the control cows.

8

ĮVADAS

Pienininkyst÷ Lietuvoje yra viena svarbiausių žem÷s ūkio šakų. Pienas ūkininkų žem÷s

ūkio produkcijos struktūroje užima beveik ketvirtadalį, o pieno produktų eksportas sudaro apie

penktadalį šalies žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto. Specializuotiems pienininkyst÷s

ūkiams prekinių ūkių struktūroje tenka apie 17 proc. (Kuodys, Kučas. 2007).

Pienin÷ galvijininkyst÷ yra viena iš svarbiausių gyvulininkyst÷s šakų. Iš jos gaunamas

biologiškai labai vertingas maisto produktas – pienas.

Reikalavimai žalio pieno gamybai apibr÷žti Europos Sąjungos direktyvoje 92/46/EEB.

Keisdami š÷rimą, galime veikti pieno sud÷tį ir kokybę. Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas

tuomet, kai racione yra reikiamas, pagal normą, energijos, maisto ir mineralinių medžiagų,

vitaminų kiekis. Be to, pieno sud÷tis ir kokyb÷ kinta, priklausomai nuo karvių įmitimo, amžiaus,

metų laiko, rujos, mastitų, kitų susirgimų, veisl÷s, laikymo sąlygų, temperatūros, paros laiko

(Bartkevičiūt÷, 2007).

Š÷rimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno riebalų rūgščių sud÷tį.

Papildomai duodant riebalų (aliejaus), galima tiesiogiai daryti įtaką pieno riebalų kiekiui ir pieno

riebalų sud÷čiai (pagerinti sviesto tepumą). Ši mintis labai sena, dar 1908 metais apie tai raš÷

prof. Oskaras Kelneris. Tačiau šiuo būdu padidinus energijos koncentraciją, turi būti racione

pakankamai struktūrinių pašarų, kad atrajotojų prieskrandžių sistema normaliai funkcionuotų.

Tik tuomet į racioną galima įterpti komponentų, stabilizuojančių praslenkančią pro prieskrandžių

sistemą pašarų masę (Kulpys, 2007).

Lietuvos veterinarijos akademijos mokslininkų Baltušnikien÷s ir kt., 2008 m atliktų

tyrimų, susijusių su š÷rimo įtaka pieno riebalų sud÷čiai, rezultatai parod÷, kad ganykloje ganomų

karvių pienas buvo vertingesnis negu šertų vien tik pašarų mišiniais, nes jame buvo daugiau

žmogaus organizmui labai reikalingų polinesočiųjų riebalų rūgščių ir konjuguotos linolo rūgšties.

Be to, ganykloje ganomų karvių piene buvo nustatytas geresnis Omega-6 ir Omega-3 tarpusavio

santykis.

Pieno riebaluose, ypač pramoniniu būdu perdirbtuose, nustatomos ir neigiamą poveikį

žmogaus organizmui turinčios trans riebalų rūgštys. Kai kuriose pasaulio šalyse (JAV, Danijoje,

Prancuzijoje ir kt.) trans riebalų rūgštys yra reglamentuojamos ir jų kiekiai nurodomi produkto

etiket÷se. Lietuvoje iki šiol n÷ra atliktų pieno riebalų rūgščių sud÷ties tyrimų trans riebalų

rūgščių atžvilgiu.

9

Keisdami š÷rimą, galime veikti pieno sud÷tį ir kokybę. Kokybiškas, vertingas pienas

gaunamas tuomet, kai racione yra reikiamas pagal normą energijos, maisto ir mineralinių

medžiagų, vitaminų kiekis (Bartkevičiūt÷, 2007).

Siekiant efektyviau panaudoti pašarus ir, esant tiems patiems ištekliams, gauti didesnį

pieno produktyvumą, reikia taikyti racionalią karvių š÷rimo technologiją – mechanizuotą pašarų

mišinių ruošimo ir dalijimo būdą (Tarvydas, 2005).

Karvių produktyvumas ir pieno sud÷tis labai priklauso nuo karvių aprūpinimo žaliais ir

didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais (Bartkevičiūt÷, 2009).

Darbo tikslas: nustatyti racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui ir pieno kokybei

Darbo uždaviniai:

• apskaičiuoti karv÷ms šertų racionų energinę ir maistinę vertę

• nustatyti racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui

• nustatyti racionų baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių pieno sud÷čiai

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Galvijų virškinimo sistemos ypatumai

Karv÷ priklauso atrajotojų šeimai, jos virškinimo sistema yra ypač sud÷tinga. Atrajotojai

iš kitų gyvūnų skiriasi, kad jų skrandis sudarytas iš 4 kamerų: trijų prieskrandžių (didžiojo

prieskrandžio, tinklainio bei knygenų) ir tikrojo skrandžio, arba šliužo. Atrajotojų didžiajame

prieskrandyje pašaras apdorojamas fiziškai (jį varo ir maišo stiprūs raumenų judesiai), chemiškai

(skaido fermentai) ir mikrobiologiškai (apdoroja mikroorganizmai). Atrajotojams ypač svarbūs

mikroorganizmai, nes jie suskaido 80–95 proc. krakmolo, 60–70 proc. ląstelienos, iki 80 proc.

pašaro baltymų (Monkevičien÷, Želvyt÷ ir kt., 2008).

Kiekvienos š÷rimo strategijos tikslas – pasiekti maksimalų pašarų ÷damumą. ödamumas

priklauso ne tik nuo pašarų kokyb÷s, maisto medžiagų kiekio, pašarų paruošimo, š÷rimo

dienotvark÷s, bet ir nuo pašarų išdalijimo būdo. Daug d÷mesio skiriama pašarų kokybei, jų

tyrimams ar viso raciono maistingumui nustatyti, tačiau sąlyginai mažiau d÷mesio kreipiama į

pagrįstos š÷rimo strategijos pagrindus. Siekiant efektyviau panaudoti pašarus ir, esant tiems

patiems ištekliams, gauti didesnį pieno produktyvumą, reikia taikyti racionalią karvių š÷rimo

technologiją – mechanizuotą pašarų mišinių ruošimo ir dalijimo būdą (Tarvydas, 2005).

Ypač daug mineralinių elementų reikia pieninių veislių karv÷ms, nes kiekviename

kilograme pieno vidutiniškai yra 1,2 g kalcio, 0,95 g fosforo, 0,135 g magnio, 0,63 g natrio ir

1,15 g chloro. Produktyvios karv÷s per laktaciją iš organizmo išskiria apie 8–9 kg kalcio, 6–7 kg

fosforo, 0,9–1,4 kg magnio ir kitų elementų (Bartkevičiūt÷, Černauskien÷, 2004). Visų

mikroelementų, išskyrus geležį, su pašarais karv÷s gauna tik 50–75 proc. normos

(Andrieu, 2008).

Karv÷s gromuliuoti pradeda, pra÷jus maždaug 40–50 min. nuo ÷dimo pradžios. Karvių

gromuliavimas priklauso nuo pašaro rūšies, kokyb÷s, paruošimo ir aplinkos temperatūros. Karv÷

per parą perkramto apie 100 kg didžiojo prieskrandžio turinio. Vykstant rūgimo procesui, karvių

didžiajame prieskrandyje pasigamina daug dujų, kurios nuolat atryjamos. Kramtymo trukm÷ yra

tiesiogiai susijusi su seilių sekrecija, kurios d÷ka pašarminamas didžiojo prieskrandžio turinys

bei optimizuojamas skaidulų virškinimas (Kabašinskien÷, 2007).

Be to, didžiajame prieskrandyje sintetinami mikrobų baltymai, aminorūgštys, B grup÷s

vitaminai ir vitaminas K. Mikroorganizmai atrajotojams padeda pasisavinti sintetines azotines

medžiagas (karbamidą, amonio sulfatą, amoniaką) ir angliavandenius, baltymus bei riebalus.

Atrajotojams būdingas gromuliavimas arba atrajojimas.

11

Galvijų didysis prieskrandis yra didžiausia virškinamojo trakto dalis, kurioje vyksta

pagrindin÷ pašarų fermentacija. Kadangi nuo fermentacijos didžiajame prieskrandyje priklauso

pašaro virškinimas ir karvių produktyvumas, svarbu suprasti, kaip ji vyksta. Karvei su÷dus

pašarą prasideda ramyb÷s periodas. Ramyb÷s metu pradeda daugintis mikroorganizmai, o

fermentacija vyksta l÷tai. Po to pradeda greitai daugintis bakterijos. V÷liau prasideda stabilus

bakterijų dauginimosi etapas. Fermentacija vyksta tolygiai (Jukna, 1998).

Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai sintetina savo kūno baltymus iš NH3,

kuris susidaro iš prieskrandyje skaidomų pašaro baltymų. Tačiau, esant dideliam karvių

pieningumui, mikrobin÷s mas÷s baltymų nepakanka ir tam tikrą dalį aminorūgščių turi gauti iš

prieskrandyje neskaidomų baltymų. Tod÷l pašaruose reikia įvertinti didžiajame prieskrandyje

skaidomų ir neskaidomų baltymų santykį ir jų balansą (Mikulionien÷, Stankevičius, 2002).

Sudarant racionus reikia „įtikti“ ne tik pačiai karvei, bet ir jos didžiajame prieskrandyje

esantiems mikroorganizmams, kurių ten randama daugiau negu 60 rūšių, o visų jų mas÷ siekia

apie 7 kg. (Laugalis ir kt., 2004). Karv÷s sveikata, aprūpinimas maisto medžiagomis,

produktyvumas ir pieno kokyb÷ labiausiai priklauso nuo mikroorganizmų aktyvumo ir gausumo.

Labai svarbu, kad fermentacijos metu prieskrandyje susidarytų pakankamai lakiųjų riebalų

rūgščių, kurios reikalingos organizmo funkcijoms ir pieno sintezei. Š÷rimas ap÷mingaisiais

pašarais skatina karvių didžiojo prieskrandžio fermentacinius procesus, kurie lemia efektyvų

pašarų panaudojimą produkcijos sintezei. Ląsteliena, palyginti su kitomis pašaro maisto

medžiagomis, yra daug sunkiau virškinama, tod÷l tik atrajotojai gali ją efektyviai pasisavinti.

Didžiajame prieskrandyje esanti mikroflora sufermentuoja, suskaido apie 50–70 proc. pašaro

ląstelienos. Fermentacijos produktai – laisvosios riebalų rūgštys: acto, propiono, sviesto yra

naudojamos kaip energijos šaltinis, o taip pat būtinos pieno riebalams, laktozei susidaryti, kūno

audinių sintezei (McDonald et al., 2011).

Krakmolo kiekis racione ir jo skilimo greitis turi didelę reikšmę produktyvių karvių

mityboje. Galvijų didžiajame prieskrandyje mikroflora gali suskaidyti iki 99 proc. su pašarais

patekusio krakmolo, tačiau kartais virškinamumas siekia vos 40 proc. Tam įtakos turi pašaro

rūšis, taip pat krakmolo kiekis racione. Avižų, kviečių grūdų, bulvių krakmolą prieskrandžio

mikroorganizmai suskaido daug greičiau negu kukurūzų grūdų. Fermentuojant pašarų krakmolą

didžiajame prieskrandyje susidaro lakiosios riebalų rūgštys – acto, sviesto ir propiono.

Krakmolas, kuris atsparus skaidymui didžiajame prieskrandyje, plonosiose žarnose, veikiant

gyvulio fermentams, suskaidomas iki gliukoz÷s. Ji labai svarbi pieno sintezei. D÷l gliukoz÷s

12

stokos nutrūksta pieno sintez÷, nors kitų jį sudarančių komponentų kraujyje pakanka. Karv÷ms

reikalingi pašarai, turintys skirtingų savybių krakmolo. (Laugalis, Monkevičien÷, 2004).

1.1.1. Angliavandenių biokonversija galvijų organizme

Angliavandeniai laikomi pagrindiniu gyvulio energijos šaltiniu. Iš raciono

angliavandenių galvijai gauna iki 85 proc. reikiamos energijos. Angliavandeniai skirstomi į

monosacharidus, oligosacharidus ir polisacharidus. Vandenyje netirpūs pašarų angliavandeniai

vadinami ląsteliena arba mediena, o vandenyje tirpūs – neazotin÷mis ekstraktin÷mis

medžiagomis (Juraitis, Kulpys, 2003).

Angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) mikroorganizmai skaido iki paprastesnių

junginių (cukraus), kurie paverčiami į acto, propiono, sviesto ir kitas rūgštis. Didelę įtaką pieno

riebalų susidarymui turi acto rūgštis (Baranauskas ir kt., 2009).

Angliavandeniai gyvulių organizme būtini medžiagų apykaitos procesuose: iš jų gali

susidaryti riebalai, kraujo cukrus ir glikogenas. Augalinių pašarų angliavandenių dalis –

ląsteliena. Atrajotojai geriausiai prisitaikę virškinti pašarus, turinčius daug ląstelienos (nuo 16 iki

40 proc.). Kad normaliai vyktų virškinimo procesas, suaugusių galvijų racione ląsteliena turi

sudaryti 16 - 22 proc. sausosios medžiagos (Juraitis, Kulpys, 2003). Labai pieningų karvių

racionuose turi būti ne mažiau kaip 20 proc. ląstelienos, o mažesnio produktyvumo karvių iki 24

proc. sausųjų medžiagų. D÷l stambiųjų pašarų trūkumo, gali sutrikti didžiojo prieskrandžio

veikla, maž÷ja pieno riebumas. Stambieji pašarai tai ląstelienos šaltinis (Bartkevičiūt÷, 2006).

D÷l pakankamo energijos kiekio organizme užtikrinimo, racionuose didinamas

koncentruotų pašarų kiekis. Susidarius dideliam lengvai skaidomų angliavandenių kiekiui,

vyksta aktyvi pašarų fermentacija ir karvių didžiajame prieskrandyje kaupiasi pieno rūgštis.

Karvei iškyla pavojus susirgti prieskrandžio turinio acidoze (Želvyt÷, 2000).

Deja, ne visi, ląstelieną sudarantys komponentai pasisavinami, tod÷l jie mažina pašaro

vertę. Didžiausią ląstelienos dalį sudarantys struktūriniai komponentai polisacharidai,

hemiceliulioz÷ ir celiulioz÷, yra sunkiai ir ilgai virškinami. Didžiajame prieskrandyje esanti

mikroflora suskaido apie 50–70 proc. pašaro ląstelienos, o fermentacijos produktai – laisvosios

riebalų rūgštys naudojamos kaip energijos šaltinis, taip pat jos būtinos pieno riebalams, laktozei

susidaryti, kūno audinių sintezei (Yang, Beauchemin, 2009).

13

1.1.2. Pašaro baltymų konversija galvijų didžiajame prieskrandyje

Baltymai yra kompleksas organinių junginių, kuriuos daugumoje sudaro aminorūgštys ir

kurios kiekviename specifiniame baltyme yra charakteringose proporcijose (Tarvydas ir

kt., 1995). Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, nuo kurių priklauso galvijų

produktyvumas, produkcijos kokyb÷ ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Tod÷l

galvijų produktyvumas priklauso ne tik nuo baltymų kiekio racione, bet ir nuo jų visavertiškumo.

Baltymų visavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamų aminorūgščių,

t. y., lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino. Taip pat

yra iš dalies pakeičiamos ir pakeičiamos aminorūgštys. Nepakeičiamos aminorūgštys organizme

nesintetinamos, tod÷l jos turi būti gaunamos su pašarais. Šių aminorūgščių trūkumas sutrikdo

medžiagų apykaitą, d÷l to maž÷ja gyvūnų produktyvumas, pablog÷ja pašaro maisto medžiagų

pasisavinimas, lemiantis produkcijos sumaž÷jimą bei jos kokybę. Didelis pieno baltymingumas

yra melžiamų karvių pakankamos energijos indikatorius. Šeriant karves kukurūzų silosu, pieno

baltymingumas siekia 3,5 proc. Tuo atveju, kai silose yra tik 20-25 proc. sausųjų medžiagų,

pieno baltymingumas siekia tik 3 proc. (Bartkevičiūt÷, 2003).

Lengvai skaidomų baltymų kiekį racione būtina reguliuoti, nes mikroorganizmai nesp÷ja

pasisavinti per didelio jų kiekio (Stanišauskien÷, 2007). Suaugusių galvijų organizmas

aminorūgščių gauna iš dviejų šaltinių: prieskrandyje suvirškinęs mikrobinę masę ir iš likusių

prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų (Juraitis, Kulpys, 2003).

Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai sintetina savo „mikrobinius“ baltymus iš

amoniako, kuris čia pasigamina suskaidžius pašarų baltymus. V÷liau karv÷s plonosiose žarnose

mikrobiniai baltymai suvirškinami iki aminorūgščių. Jeigu labai pieningai karvei bus sušerta

daug didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų, tai mikroorganizmai nesugeb÷s įsisavinti

išsiskyrusio amoniako ir jis bus be naudos pašalintas iš organizmo. Tada karv÷ negaus

pakankamai baltymų pienui sintetinti ir neduos tiek pieno, kiek gal÷tų pagaminti. Kad to

neįvyktų karves reikia šerti ir pašarais, kuriuose būtų didžiajame prieskrandyje neskaidomų

baltymų. Šie baltymai nepakitę iš didžiojo prieskrandžio keliauja tiesiai į plonąsias žarnas ir ten

suvirškinami.

Kad organizmai didžiajame prieskrandyje intensyviai daugintųsi, taip pat reikalinga ir

fermentacijos energija. Ši energija padeda mikroorganizmams panaudoti suskaidytų baltymų

amoniaką ir sintetinti savo ląstelių mikrobinius baltymus. Jų fermentacijos energijos šaltinis yra

pašaro krakmolas ir cukrus (Kulpys, Stankevičius, 2010).

14

1 pav. Pašaro baltymų konversija didžiajame prieskrandyje (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Pieno šlapalo azotas yra šalutinis produktas pieninių galvijų baltymų medžiagų apykaitos

ir šlapimo azoto išskyrimo atspindys (Legath et al., 2001).

Suaugusių galvijų organizmas aminorūgščių gauna iš dviejų šaltinių: prieskrandyje

suvirškinęs mikrobinę masę ir iš likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų

(Juraitis, Kulpys, 2003). Lengvai skaidomų baltymų kiekį racione būtina reguliuoti, nes

mikroorganizmai nesp÷ja pasisavinti per didelio jų kiekio (Stanišauskien÷, 2007). D÷l didelio

lengvai didžiajame prieskrandyje skaidomų baltymų kiekio susidaro daug amoniako

(Bartkevičiūt÷, 2007). Amoniakas, kuris nuodija gyvulį, šarmina organizmo skysčius, piene

padid÷ja ur÷jos kiekis (Japertas, Jepertiene 2007).

Viename mililitre galvijų didžiojo prieskrandžio turinio yra daugiau kaip 107 bakterijų,

kurių skaičius progresyviai did÷ja po š÷rimo. Iš didžiojo prieskrandžio turinio išskirta virš 200

bakterijų rūšių, kurių populiacijos kiekybin÷ ir kokybin÷ sud÷tis priklauso nuo raciono tipo

(Jeroch et al., 1999), tačiau vyrauja tik 20 – 30 rūšių (Mackie et al., 2000).

15

1.2. Galvijų pašarai ir pašarų maistingumą veikiantys veiksniai

Pašarai - tai produktai, skirti gyvuliams šerti, kurių sud÷tyje yra pasisavinamų,

nenuodingų organinių ir mineralinių medžiagų. Didžiąją dalį gyvulininkyst÷je naudojamų pašarų

sudaro augalin÷s kilm÷s pašarai. Gyvulin÷s ir mikrobiologin÷s kilm÷s pašarai naudojami kaip

priedai visaverčiams racionams sudaryti (Mikulionien÷, 2000).

Stambiaisiais pašarais laikomi tokie pašarai, kuriuose yra daugiau kaip 19 proc.

ląstelienos ir mažiau kaip 40 proc. vandens. Tinkamas žolinių ir kitų žaliųjų pašarų gamybos

technologijų parinkimas ir geros kokyb÷s pašaro pagaminimas – vienas kertinių akmenų

efektyviai ir pelningai pl÷tojant galvijininkystę.

Pagrindinis galvijų pašaras vasarą- žalieji pašarai. Juose yra 2–6 proc. žalių baltymų, 0,2–

2,0 proc. riebalų, 6–20 proc. neazotinių ekstaktinių medžiagų (NEM), 4–15 proc. ląstelienos, 2–4

proc. mineralinių madžiagų. Žalieji pašarai turi karotino, vitaminų B, C, E ir K bei gyvulio

organizmui būtinų mikroelementų – geležies, vario, cinko, kobalto ir kitų (Juraitis, 2003).

Žalieji pašarai – gerai virškinami ir gyvuliai gerai įsisavina jų maisto medžiagas. Jaunos

žol÷s sausosios medžiagos energin÷ vert÷ ir maisto medžiagų kiekis joje artimas koncentruotiems

pašarams, o biologin÷ vert÷ didesn÷. Jaunos žol÷s baltymų virškinamumas yra apie 60 proc. žolių

lapai yra maistingesni ir geriau virškinami nei stiebai. Pastaruosiuose susikaupia daug ląstelienos

ir lignino, o šios medžiagos ne tik prastai virškinamos, bet ir neleidžia pasisavinti kitų maisto

medžiagų (Juraitis Kulpys, 2003). Daugiamet÷ms žol÷ms augti mūsų krašte yra labai palankios

gamtin÷s sąlygos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saul÷s energiją, o tinkamai

patręštos išaugina gausų derlių: 10–12 t/ha sausųjų medžiagų arba 120 MJ/ha apykaitos energijos

(savo verte prilygstantis 8–9 t/ha grūdų) (Klimas, 2007).

Pienin÷ms karv÷ms geriausiai tinkantieji pašarai yra šienas, tačiau jis turi būti itin geros

kokyb÷s. Šienas – tai nupjauta ir išdžiovinta miglin÷ arba pupin÷ žol÷. Geros maistin÷s vert÷s

šienas turi būti gaminamas iš optimaliame augimo tarpsnyje nupjautos žol÷s. Tai dažniausiai

žolių plauk÷jimo ir žyd÷jimo vegetacijos tarpsnis, kuomet iš žem÷s ploto gaunamas didžiausias

virškinamųjų maisto medžiagų kiekis (Kulpys, Stankevičius, 2010). Šiene gausu energijos ir

baltymų. Šiene esanti ląsteliena labai reikalinga galvijų didžiajam prieskrandžiui, tod÷l galima

teigti, kad šienas labiausiai atitinka gyvulio fiziologines funkcijas (Juraitis, Kulpys, 2003).

Šienainis – pašaras gautas apvytinus žolę iki 40–60 proc. dr÷gnio (Juraitis ir

Kulpys, 2003). Jo kokyb÷, maistingumas ir ÷damumas priklauso nuo žaliavos rūšies, vegetacijos

faz÷s, apvytinimo laipsnio bei gamybos technologijos (Jukna, 1998). Šienainis - užima tarpinę

16

vietą tarp siloso ir šieno ir ruošiamas iš vytintų žolių. Maistingumu jis prilygsta, o kartais ir

lenkia šieną. Be to, dabartin÷ šieno gamybos technologija visiškai nepritaikyta ankštin÷ms

žol÷ms ir beveik neįmanoma paruošti dobilų ar liucernų šieno nesutrupinus ir neišbarsčius jų

lapelių, kuriuose yra svarbiausios maisto medžiagos (Klimas, 2007).

Žoliniuose pašaruose esantis ląstelienos kiekis labiausiai priklauso nuo augalų rūšies ir

vegetacijos tarpsnio. Sparčiausiai ji kaupiasi stiebo audiniuose. Tod÷l žieminių javų sausųjų

medžiagų kilograme būna iki 450 g, o peraugusių žolių šiene – 350 g ląstelienos.

Rekomenduojama stambiųjų pašarų karv÷ms per parą skirti 2–4 kg (Mačien÷, 2000).

D÷l stambiųjų pašarų trūkumo, gali sutrikti didžiojo prieskrandžio veikla, maž÷ti pieno

riebumas. Stambieji pašarai tai ląstelienos šaltinis. Ląsteliena, kaip ir kiekviena pašare esanti

maisto medžiaga, gyvūnų mityboje atlieka svarbų vaidmenį, nors skirtingų rūšių gyvūnams jos

reikšm÷ nevienoda. Atrajotojams d÷l ląstelienos stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros

sud÷tis. Labai pieningų karvių racionuose ląsteliena turi sudaryti iki 20 proc., o mažesnio

produktyvumo karvių iki 24 proc. sausųjų medžiagų (Bartkevičiūt÷, 2006).

Vienas iš svarbiausių pašarų galvijams yra silosas. Karv÷ms daugiausia gaminamas

kukurūzų bei kultūrinių pievų ir ganyklų žol÷s silosas.

Nustatyta, kad žole ir iš jos pagamintu silosu, šienu galima patenkinti 60 proc.

melžiamoms karv÷ms reikalingos energijos ir 67 proc. baltymų. Tai įvyks tik tuo atveju, jei

silosas bus geros kokyb÷s, pagamintas iš neperaugusios žol÷s, gerų žolynų. Tokiu būdu

kokybišku, didel÷s energin÷s vert÷s žolinių pašarų gamyba – viena iš aktualiausių problemų

intensyvinant galvijininkystę, priartinant jos gamybos kaštus prie Europos Sąjungos kaštų

(Jatkauskas, Vrotniakien÷, 2001).

Šeriant melžiamas karves kukurūzų silosu, baltymų kiekiui padidinti papildomai

duodama sojų, rapsų, saul÷grąžų išspaudų. Jei iš karv÷s primelžiama daugiau kaip 15 kg. pieno,

pašaro energijos ir baltymų santykis tur÷tų būti 6 : 1 (Mikulionien÷, 2001).

Gerai paruoštas silosas yra kokybiškas, gyvulių noriai ÷damas ir geriau virškinamas.

Kukurūzai – tinkamiausia silosuoti kultūra. Jie turi cukraus ir krakmolo, tod÷l labai gerai

silosuojasi. Pastaruoju metu Lietuvoje prad÷ti auginti ankstyvųjų veislių kukurūzai, kurie rugs÷jo

antrą dekadą būna vaškin÷s brandos. Kaip tik tokius kukurūzus reikia silosuoti. Tada jų

burbuol÷s silosuojamoje mas÷je sudaro 35–40 proc. svorio, o mas÷s dr÷gnis gaunamas ne

mažesnis kaip 30–35 proc. (Juraitis, Kulpys, 2003).

Silosas, šienainis yra palyginti pigūs ir maistingi pašarai pienin÷ms karv÷ms ir penimiems

galvijams. Šie pašarai gali būti ruošiami iš labai įvairių žolių. Daugiausia baltymų, mineralinių

17

medžiagų turi silosuoti pašarai paruošti iš ankštinių žolių, tačiau varpines žoles gausiai tręšiant

azotu (N180-200) taip pat galima užtikrinti aukštą pašaro baltymingumą (Klimas, 2007).

Pašarų mišiniai gali būti sudaromi iš labai įvairių komponentų. Tai priklauso nuo

daugelio veiksnių: karvių produktyvumo, laktacijos periodo, įmitimo, turimų pašarų įvairov÷s, jų

kokyb÷s ir kt. Daugiausia mišinyje būna siloso ir šienainio. Šiems komponentams skiriama apie 60–

85 proc. visų mišinio SM. Jei mišiniai skirti labai pieningoms karv÷ms, į juos dedama daug

koncentratų ir baltymingų papildų, t.y. 40–50 proc. Mažiau produktyvių karvių mišiniuose

koncentratams tenka tik apie 5–10 proc. visų sausųjų medžiagų (Bartkevičiūt÷, 2005).

Vertingas pašaras melžiamoms karv÷ms yra šakniavaisiai (pašariniai ir puscukriniai

runkeliai, griežčiai, rop÷s, morkos). Gyvuliai juos noriai ÷da, jie gerina apetitą, lengvai

virškinami (Bendikas ir kt., 2001).

Šakniavaisiai pasižymi lengvu virškinamumu, taip pat jie labai noriai ÷dami, turintis labai

mažai ląstelienos, tod÷l virškinamumas yra daugiau negu 90 proc. (Bartkevičiūt÷, 2004).

Šakniavaisiuose yra labai mažai ląstelienos, tod÷l virškinamumas yra daugiau nei 90 proc. Taip

pat šakniavaisiai gerina kitų pašarų virškinamumą bei įsisavinimą. Pašariniams šakniavaisiams

priklauso cukriniai, puscukriniai ir pašariniai runkeliai, pašarin÷s morkos, pašarin÷s rop÷s,

griežčiai. Tai svarbus galvijų, ypač melžiamų karvių, raciono komponentas. Svarbiausia jų

maistingoji medžiaga yra cukrus. Be cukraus juose yra kitų vertingų maisto medžiagų. Pagal

sausųjų maisto medžiagų sud÷tį ir energinę vertę šakniavaisiai panašūs į koncentratus

(Baranauskas ir kt., 2009).

Koncentruotieji - maistingiausi ir daugiausiai energijos turintys pašarai.

Koncentruotiesiems pašarams būdinga tai, kad jų vienas mas÷s kilogramas pasižymi dideliu

energijos kiekiu ir pasisavinamų maisto medžiagų (Drackley, 2001).

Kombinuotieji ir koncentruotieji pašarai padeda subalansuoti karvių racionus pagal

energijos ir maisto medžiagų poreikį. Šių pašarų skiriama produktyvioms karv÷ms, kurioms d÷l

riboto stambiųjų ir sultingųjų pašarų ÷damumo nepakanka maisto medžiagų (Bendikas ir

kt., 2001). Kombinuoti pašarai ruošiami maišant miltus su baltyminiais vitamininiais priedais,

mikroelementais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Didžiausia pašarų papildų

grupe laikytini baltyminiai vitamininiai mineraliniai priedai (BVMP), skirti miltams pagerinti

(Juraitis, Kulpys, 2003).

Labai naudingas energijos šaltinis, melžiamų karvių racione – melasa. Ji padeda vystytis

didžiojo prieskrandžio mikroorganizmams. Melasa greitai veikia, tod÷l prieskrandžių bakterijos

18

panaudoja iki 100 proc. lengvai skylančių baltymų, susintetindamos taip reikalingus mikrobų

baltymus (Vernon, 2007).

Yra nustatyta, kad karvių racionų sausojoje medžiagoje tur÷tų būti ne mažiau kaip 25–

26 proc. neutraliais tirpalais išplautos ląstelienos (NDF), 19–21 proc. rūgštyse išplautos

ląstelienos (ADF) ir 15–16 proc. žalios ląstelienos. Tuo tarpu užtrūkusių, mažapienių karvių

racionų sausojoje medžiagoje NDF gali būti 32–34 proc., ADF iki 28 proc., o žalios ląstelienos

iki 26–28 proc. (Bartkevičiūt÷, 2006). Jaunoje žol÷je mažai ląstelienos, tod÷l šis pašaras lengvai

virškinamas ir gerai įsisavinamas (Juraitis, Kulpys, 2003).

1.3. Mitybiniai veiksniai lemiantys karvių pieningumą,

pieno sud÷tį ir kokybę

Pašarai ir š÷rimo būdas įtakoja ne tik kiekybinius pieno sudedamųjų dalių pokyčius, bet ir

pieno kokybę bei jo technologines savybes (Gudonis, 2002). Pagal dabartinę apmok÷jimo

sistemą yra aktualu gauti daug riebalų ir baltymų turinti pieną. Organizuodami š÷rimą, galime

veikti ir riebalų, ir baltymų kiekį piene. Kokybiškas, vertingas pienas gaunamas tuomet, kai

racione yra reikiamas pagal normą energijos, maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų kiekis.

Jei racione min÷tų medžiagų trūksta, maž÷ja primilžis, blog÷ja karv÷s sveikata, sutrinka

reprodukcija, piene maž÷ja maistingųjų medžiagų, tod÷l būna prastesn÷ pagamintų produktų

kokyb÷. Racione pašarai turi būti parinkti taip, kad būtų tinkamas laisvųjų riebalų rūgščių (LRR)

tarpusavio santykis didžiajame prieskrandyje (Bartkevičiūt÷, 2007).

Karv÷s, gaunančios sočius ir pilnaverčius pašarus duoda ne tik daugiau, bet ir geresn÷s

sud÷ties pieną. Karv÷ms gaunant nepakankamai pašaro arba jų racione trūkstant baltymų,

sumaž÷ja pieno riebumas, baltymingumas, o labiausiai bendras pieno kiekis. Trumpą laiką

trūkstant maisto medžiagų – pieno sud÷tis beveik nepakinta, kadangi maisto medžiagų stygius

kompensuojamas iš organizmo atsargų (Japertas ir kt., 2005).

Be riebalų ir baltymų, piene dar yra daugiau nei 200 įvairių medžiagų. Piene randama

vitaminų, fermentų, organinių rūgščių, hormonų, imuninių medžiagų, angliavandenių ir

mineralinių medžiagų (Zootechniko žinynas, 2006).

Kaip nurodo Japertas ir kt. (2005) karvių piene vandens vidutiniškai yra 87,5 proc.,

sausųjų medžiagų nuo 9,3 iki 17,3 proc., riebalų vidutiniškai 3,8 proc., baltymų 3,3 proc.,

kazeino kiekis svyruoja nuo 1,8 iki 4,5 proc., albumino nuo 0,2 iki 0,7 proc. ir kitų baltymų nuo

0,05 iki 0,02 proc. Mineralinių medžiagų piene vidutiniškai yra 0,7 proc.

19

Pieno sud÷tyje randama ir ur÷jos. Tai maža organin÷ molekul÷, sudaryta iš anglies, azoto,

deguonies ir vandenilio. Ji yra kraujo ir kitų kūno skysčių sud÷tin÷ dalis. Ur÷ja su vandeniu

lengvai patenka į kūno audinius ir gali iš kraujo pereiti į pieną. Ur÷jos kiekis piene parodo azoto

ir energijos pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje, t.y. karvių „apsirūpinimą“ baltymingais ir

energiniais pašarais (Juozaitien÷ ir kt., 2008).

1.3.1. Pieno baltymai

Karvių piene baltymų yra 2–5 proc. (vidutiniškai 3,3 proc.). Tačiau pačių karvių

organizme baltymų atsargų n÷ra, tod÷l baltymingi pašarai racione būtini. Pieno baltymai

sintetinami iš pašaruose esančių virškinamųjų azoto junginių. Šios medžiagos iš virškinamojo

trakto patenka į kraują, o iš jo į tešmens liaukinį audinį, kuriame ir susidaro pieno baltymai.

Kraujyje esančios laisvosios aminorūgštys, polipeptidai ir kraujo baltymai yra pagrindiniai pieno

baltymų pradmenys. Tod÷l jei karv÷s tinkamai veisiamos, šeriamos ir laikomos, gali padid÷ti ne

tik primilžiai, bet ir pieno baltymingumas (Bartkevičiūt÷, 2009).

Pagrindinis pieno baltymas yra kazeinas, sudarantis 75–80 proc. visų pieno baltymų. Jis

nusodinamas iš pieno jį parūgštinus iki pH 4,6. Kazeiną sudaro α, β, γ ir κ frakcijos. Jos piene

išsid÷stę tvarkingais, griežtos struktūros sferiniais kompleksais – micel÷mis (Staniškien÷ ir

kt., 2007).

Baltymų kiekis piene (būdingas karvių veislei) labai priklauso nuo karvių aprūpinimo

žaliais ir didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Baltymų poreikį daugiausia lemia

primilžis. Karv÷s, iš kurių primelžiama 22–24 kg pieno, tur÷tų gauti racioną, kurio SM yra 15

proc., o primelžiant 50 kg ir daugiau – 18 proc. žalių baltymų. Iš šio kiekio 6,0–7,2 proc. tur÷tų

tekti didžiajame prieskrandyje neskaidomiems ir 11–12 proc. – skaidomiems baltymams. Esant

tokiam baltymų kiekiui ir jų sud÷ties pasiskirstymui, gaunamas įprasto (veislei būdingo)

baltymingumo pienas.

Pieno baltymų kiekis priklauso ir nuo laktacijos laikotarpio. Kai primilžiai didžiausi,

pieno baltymų, paprastai, būna mažiausiai. Tada pieno baltymų sintezei neužtenka mikrobinių

baltymų ir norint padidinti aprūpinimą aminorūgštimis, racioną reikia papildyti didžiajame

prieskrandyje neskaidomais baltymais (Bartkevičiūt÷, 2009).

Kad pieningumas būtų kuo didesnis, karv÷s šeriamos daug energijos turinčiais pašarais.

Tai rodo ne tik padid÷jusi ur÷jos koncentracija, bet ir padid÷jęs pieno baltymingumas

(Žilaitis, 2008).

20

Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas yra žemesn÷s kokyb÷s ir blogesnių

savybių. Iš jo pagaminti sūriai ar kiti pieno produktai yra nekokybiški, greitai genda. Per ilgai

karves šeriant baltymingais pašarais, atsiranda įvairūs organizmo sutrikimai, sutrinka šarmų ir

rūgščių santykis, vystosi acidoz÷ (Stankūnien÷, Tacas ir kt., 2008).

Bendras baltymų kiekis piene nustatomas pagal bendrą azoto kiekį (N). Jis susideda iš

baltyminio (PN) ir nebaltyminio azoto (NPN). 50 proc. nebaltyminio azoto sudaro ur÷ja, kitą dalį

– mažos molekulin÷s mas÷s azoto turintys junginiai. Pagal gautas azoto ir baltyminio azoto

vertes nustatomas bendras baltymų kiekis (CRUDE) ir tikrasis baltymų kiekis (TRUE).

Nebaltymin÷s kilm÷s azoto turinčių medžiagų kiekiai piene svyruoja, priklausomai nuo pašarų

rūšies, sezoniškumo, veisl÷s, mastito, laktacijos ir daugelio kitų veiksnių (Staniškien÷ ir

kt., 2007).

1.3.2. Pieno riebalai

Lipidais vadinami įvairios chemin÷s struktūros vandenyje netirpstantys organiniai

junginiai. Pagal sud÷tį ir struktūrą jie skirstomi į paprastuosius ir sud÷tinius lipidus.

Paprastiesiems lipidams priklauso acilogliceroliai (triagliceroliai, diagliceroliai ir

monoacilgliceroliai), acilsteroliai ir vaškai, o sud÷tiniams – fosfolipidai ir glikolipidai.

Fiziologiniu požiūriu karvių pieno riebalai žmogui labai vertingi, kadangi juos (iki 98 proc.)

žmogus gerai pasisavina (Gudonis, 2009).

Piene nustatomi polinesočių riebalų rūgščių kiekiai svyruoja priklausomai nuo š÷rimo:

4,93–7,67 proc. - ganyklinio periodo piene ir 3,84–6,28 proc. – tvartinio periodo piene

(Baltušnikien÷ ir kt. 2008). Mononesočių riebalų aptinkama piene daugiau: 25,75–27,76 proc.

nuo bendro riebalų rūgščių kiekio – ganyklinio periodo piene ir nuo 23,69–29,48 proc. tvartinio

periodo piene (Baltušnikien÷ ir kt. 2008). Apie 50 proc. galvijų pieno riebalų sintetinama iš

pašaro riebalų, tod÷l keičiant pašarus ir sudarant optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio

mikroorganizmų veiklai, galima keisti pieno riebalų sud÷tį.

Š÷rimas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių pieno riebalų rūgščių sud÷tį.

Papildomai duodant riebalų (aliejaus), galima tiesiogiai daryti įtaką pieno riebalų kiekiui ir pieno

riebalų sud÷čiai (pagerinti sviesto tepumą). Tačiau šiuo būdu padidinus energijos koncentraciją,

turi būti racione pakankamai struktūrinių pašarų, kad atrajotojų prieskrandžių sistema normaliai

funkcionuotų. Tik tuomet į racioną galima įterpti komponentų, stabilizuojančių praslenkančią pro

prieskrandžių sistemą pašarų masę (Kulpys, 2007).

21

Su pašaru, kuriame įvesti aliejingų augalų išspaudų ar rupinių priedai, į gyvulio

organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių.

Maždaug pus÷ visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų,

suskaidytų plonosiose žarnose.

Riebalų kiekį piene didinantys veiksniai:

• optimalus ląstelienos kiekis, t. y. ne mažiau kaip 20–22 proc. raciono SM,

• racione turi būti apie 1/3 nesusmulkinto šieno arba kitų žolinių pašarų,

• energijos kiekiui racione didinti reikia naudoti tik stabilizuotus, t. y. specialiu

būdu apdorotus, kieto pavidalo riebalus (sočiąsias riebalų rūgštis),

• tinkamas vitamino niacino (B3) kiekis racione – apie 12 g/per parą karvei,

• optimalus (6,5–6,8) prieskrandžio turinio pH,

• dažnas karvių š÷rimas,

• tinkamas visų būtinų makro ir mikroelementų kiekis racione

(Bartkevičiūt÷, 2007).

Riebalų kiekį piene mažinantys veiksniai:

• ląstelienos trūkumas (mažiau negu 15 proc.),

• per daug (6 proc. ir daugiau) nesočiųjų riebalų rūgščių racione,

• pernelyg didelis koncentratų kiekis racione (Bartkevičiūt÷, 2007).

22

1.3.3. Laktoz÷s kiekis piene

Laktoz÷ yra pagrindin÷ pieno sudedamoji dalis. Ji susidaro tik pieno liaukoje iš kraujo

gliukoz÷s. Pastarosios virtimas laktoze yra labai sud÷tingas procesas. Kai kurie autoriai teigia,

kad aminorūgštims dezaminuojantis pieno liaukoje, panašiai kaip ir kepenyse, angliavandeniai

gali susidaryti iš aminorūgščių skilimo produktų. Laktoz÷ sudaro 90 proc. visų piene esančių

angliavandenių. Natūraliame sveikų karvių piene yra nuo 4,5 proc. iki 5,2 proc. laktoz÷s, kuri

susidaro pieno liaukoje iš kraujo gliukoz÷s jai susijungus su fosforilo galaktoze. Daugiausia

laktoz÷ piene būna laisvame pavidale ir tik nedidel÷ dalis - surišta su kitais angliavandeniais ar

baltymais (Gudonis, 2002).

Pagal laktoz÷s kiekį piene galima spręsti apie š÷rimo lygį, sveikatingumą, pieno kokybę

ir jo falsifikavimą.Laktoz÷s keikis piene maž÷ja, kai racione trūksta maisto medžiagų, reikalingų

pieno sintezei, kai yra netinkamas angliavandenių ir baltymų santykis pašare, kai karv÷s

šeriamos prastos kokyb÷s silosu, šienainiu ir kitais pašarais, kuriuose yra daug sviesto ar kitų

organinių rūgščių. Taip pat laktoz÷s kiekis yra mažesnis tų karvių, kurios serga mastitu ir

įvairiomis virškinimo organų, ypač kepenų, ligomis. Nuo laktoz÷s ir mineralinių medžiagų

kiekio priklauso pieno užšalimo temperatūra (Kulpys, Stankevičius, 2010).

Laktoz÷s kiekis mažai keičiasi lyginant su baltymais, d÷l to yra svarbu racione padidinti

baltymų kiekį. Taip daroma d÷l to, kad laktoz÷s sintez÷ yra esminis primilžį įtakojantis veiksnys.

Laktoz÷s sintez÷ ir su ja susijęs primilžio did÷jimas priklauso nuo gero karvių š÷rimo, ypač

aprūpinimo energija (Minkevičius, 2002).

Laktoz÷ išskirtinai sintezuojama tešmenyje, absorbuojant gliukozę iš kraujo, ir randama

tik žinduolių piene (Захарова, 2003). Gyvūnams mintantiems pienu, laktoz÷ aktyvina žarnyno

gerybinių bakterijų augimą. Laktozei rūgstant, susidaranti pieno rūgštis tarnauja pasisavinant

kalcį ir fosforą, būtinus augančiam organizmui (Захарова, 2003).

Natūraliame sveikų karvių piene yra nuo 4,5 proc. iki 5,2 proc. laktoz÷s, kuri susidaro

pieno liaukoje iš kraujo gliukoz÷s jai susijungus su fosforilo galaktoze. Daugiausia laktoz÷ piene

būna laisvame pavidale ir tik nedidel÷ dalis - surišta su kitais angliavandeniais ar baltymais

(Gudonis, 2002).

23

1.3.4. Somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene

Somatin÷s ląstel÷s – tai biologin÷s kilm÷s priemaišos, išskiriamos tešmens liaukų

latakuose: atplyšusios epitelio ląstel÷s, leukocitai, limfocitai ir raudonieji kraujo kūneliai.

Somatinių ląstelių padaug÷ja apsiveršiavusių karvių ir užtrūksiančių bei tešmens ligomis

sergančių karvių piene (Gudonis, 2007).

Somatin÷s ląstel÷s piene yra vienas iš svarbiausių karvių pieno kokyb÷s ir tešmens

sveikatingumo rodiklių. Jei šių ląstelių yra per daug, pakinta pieno chemin÷ sud÷tis – sumaž÷ja

kazeino, laktoz÷s, kalcio, magnio ir fosforo (Juozaitien÷ ir kt., 2004). Somatinių ląstelių būna ir

sveikų karvių piene, o nežymus jų padid÷jimas yra natūrali apsaugin÷ ląstelių funkcija prieš

tešmens uždegimus (Koivula, 2005). Tešmens morfologin÷ms savyb÷ms didelį poveikį daro

somatinių ląstelių skaičius, susijęs su mastitais, tod÷l reikia į tai atsižvelgti atliekant karvių

selekciją (Amin et al., 2002). Somatinių ląstelių skaičius piene gali svyruoti nuo 10 tūkst./ml iki

10 mln./ml ir daugiau. Sveikų karvių piene somatinių ląstelių skaičius būna iki 200 tūkst./ml.

(Koivula et al., 2004). Jau didesnis kaip 200 tūkst./ml somatinių ląstelių skaičius yra pagrindinis

indikatorius, rodantis, kad karv÷ serga slaptuoju tešmens uždegimu (mastitu), kurį reguliuoja

uždegimo mediatoriai (Aniulis ir kt., 2001).

Pagrindin÷s priežastys, d÷l kurių padid÷ja SLS Kiiman et al. teigimu (2005) yra

netinkamas melžimo organizavimas, nesureguliuota melžimo įranga, nešvarios karv÷s. Jeigu 5

proc. karvių yra labai užterštos kojos ir tešmenys, ypač speniai, reiškia, kad yra prastos karvių

laikymo sąlygos (guoliaviet÷s, kraikas,). Aplinkos mikroorganizmai (stafilokokai, streptokokai)

patenka į karvių tešmenį ir gali sukelti mastitus, o tai žymiai padidina SLS. Karves reikia laikyti

švariai, sausai ir komfortabiliai, kad į melžimo aikštelę jos eitų švarios. Taip pat užkrečiamieji

mastitai ir melžimo procedūros. Dažniausiai užkrečiamuosius mastitus sukelia S.aureus. Beveik

visose bandose yra karvių su sužalotais speniais. Per pažeistus spenius, netaisykligai atliekant

melžimo operacijas susirgimas gali išplisti ir karv÷s susirgti mastitu. Ir galiausiai netinkama

spenių antiseptika po melžimo.

Lietuvai įstojus į ES, pagal bendrus ES reglamentus SLS piene tur÷tų neviršyti

400 tūkst. SLS/ml. (LR žem÷s ūkio ministro įsakymas „D÷l pieno supirkimo taisyklių

patvirtinimo“, 2005).

24

Didejančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų

nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių nesilaikymas

(Stankūnien÷, Tacas, 2003).

1.3.5. Ur÷jos koncentracija piene

Ur÷ja – tai maža organin÷ molekul÷, kurią sudaro anglis, azotas, deguonis ir vandenilis. Ji

yra kraujo ir kitų kūno skysčių sud÷tin÷ dalis. Ur÷ja su vandeniu lengvai patenka į kūno audinius

ir gali iš kraujo „pereiti“ į pieną (Japertien÷, Japertas, 2003). Ur÷ja (šlapalas arba karbamidas)

yra galutinis azoto apykaitos organizme produktas. Jos kiekis piene parodo azoto ir energijos

pusiausvyrą didžiajame prieskrandyje, t.y. karvių „apsirūpinimą“ baltymingais ir energiniais

pašarais (Nousiainen, 2004).

Jei piene ur÷jos nustatoma mažiau kaip 15 mg/% reiškia, kad karvių racione trūksta

baltymingų pašarų. Padidinus jų kiekį, padaug÷s ne tik pieno, bet ir padid÷s pieno

baltymingumas. Be to, karv÷s mažiau sirgs medžiagų apykaitos ligomis. Ur÷jos kiekis paros

metu kinta: didžiausias būna pra÷jus 4–6 val. po š÷rimo, o mažiausias - prieš š÷rimą. Vakarinio

melžimo piene ur÷jos būna daugiau nei rytinio, o visos dienos pieno m÷ginyje (2 ar 3 melžimų)

ur÷jos kiekis lieka stabilus (Japertien÷, Japertas, 2003).

Kad didysis prieskrandis gerai virškintų, jame turi būti pakankamai energinių (kukurūzų,

grūdinių augalų ir kt.) ir baltymingų pašarų (išspaudų, rupinių ar kt.), taip pat ir ląstelienos

(reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp žolinių ir koncentruotų pašarų). Pagal ur÷jos kiekį galima

spręsti, ar didžiajame prieskrandyje netrūksta energijos ir azoto (Japertas, Japertien÷, 2003).

Didžiajame prieskrandyje pasigamina ne ur÷ja, o amoniakas, kuris su krauju patenka į

kepenis. Jose amoniakas „perdirbamas“ į ur÷ją. V÷liau dalis šios medžiagos pašalinama su

šlapimu ir pienu, kita – su seil÷mis v÷l pasisavinama. Teisingai interpretuojamas pieno šlapalo

azoto kiekis gali suteikti vertingos informacijos apie karvių bandos mitybos būklę, apie

reprodukcinius (Godden et al., 2001; Jorritsma et al., 2003), medžiagų apykaitos sutrikimus

(Collard et al., 2000; Reist et al., 2002) ir turi ekonominę naudą.

Ur÷jos koncentracija piene – fermentacijos proceso prieskrandyje ir karvių mitybos lygio

indikatorius. Jeigu ur÷jos piene per mažai, racione nepakanka baltymų, jeigu koncentracija

viršija normą – racione yra baltymų perteklius. Pagal ur÷jos koncentraciją piene galima spręsti,

ar racione pakanka energijos ir baltymų, ar tinkamas yra šių rodiklių santykis ir kita. Jei ur÷jos

25

kiekis piene viršija normą ilgą laiką, d÷l netinkamos mitybos gali sutrikti karvių sveikata,

sumaž÷ti produktyvumas ir pablog÷ti jų reprodukcin÷s savyb÷s. Nustatyta, kad karv÷s, kurių

piene ilgesnį laiką buvo padid÷jusi ur÷jos koncentracija, sunkiau apsivaisina (Japertas,

Japertien÷, 2007).

Apie karvių aprūpinimą baltymais, galima spręsti pagal ur÷jos koncentraciją piene. Tai

fermentacijos proceso prieskrandyje ir karvių mitybos lygio indikatorius. Nustatyta, kad karv÷s,

kurių piene ilgesnį laiką buvo padid÷jusi ur÷jos koncentracija, sunkiau apvaisinamos (Japertas,

Minkevičius, 2002). Baltymų apykaita organizme normali, kai ur÷jos piene randama 15–

30 mg/%.

26

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. Bandymo atlikimo vieta. Tyrimo sąlygos

Bandymas atliktas 2012 metais X ūkininko ūkyje. Darbo tikslas buvo nustatyti racionų

baltymų kiekio ir kokyb÷s įtaką karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai. Analogų principu

atrinkta 20 karvių, kurios suskirstytos į 4 grupes (3 tiriamųjų ir 1 kontrolin÷), po 5 gyvulius

kiekvienoje. Vidutinis karvių produktyvumas per ankstesnę laktaciją buvo 6000 – 6300 kg pieno.

Eksperimentiniais racionais karv÷s šertos keturis m÷nesius (sausio-balandžio m÷n.), t.y.

pirmąsias 120 laktacijos dienų. Kitu laikotarpiu buvo tik registruojami produktyvumo ir pieno

sud÷ties duomenys.

Bandymas atliktas, laikantis 1997 11 06 „Lietuvos respublikos gyvūnų globos, laikymo

ir naudojimo įstatymo “Nr. 8–500 bei poįstatyminių aktų – LR Valstybin÷s ir veterinarin÷s

tarnybos įsakymų: D÷l laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo

veterinarinių reikalavimų (1998 12 31, Nr. 4–31) ir D÷l laboratorinių gyvūnų naudojimo

moksliniams bandymams (1999 01 18, Nr. 4–16). Karvių š÷rimo charakteristika pateikta 1

lentel÷je.

1 lentel÷. Bandymo schema

Grup÷ Karvių skaičius Š÷rimo charakteristika

Kontrolin÷ 5 Kukurūzų, vikių ir avižų silosas, kultūrinių pievų žolių šienainis, šienas ir 18,8 proc. baltymų kombinuotasis pašaras.

I grup÷ 5 Kukurūzų, vikių ir avižų silosas, kultūrinių pievų žolių šienainis, šienas ir 22,4 proc. baltymų kombinuotasis pašaras

II grup÷ 5 Kukurūzų, vikių ir avižų silosas, kultūrinių pievų žolių šienainis, šienas ir 22,5 proc. baltymų kombinuotasis pašaras

III grup÷ 5 Kukurūzų, vikių ir avižų silosas, kultūrinių pievų žolių šienainis, šienas 17,3 proc. baltymų kombinuotasis pašaras

Tyrimo metu primelžto pieno kiekis buvo nustatytas kontrolinio melžimo metu. Pieno

m÷giniai tyrimams paimti pagal m÷ginių ÷mimo reikalavimus (LST EN ISO 707:1999+P:2003

Pienas ir pieno produktų ÷mimo taisykl÷s). Tyrimai atlikti VĮ „Pieno tyrimai“. Pieno m÷giniuose

nustatyta: pieno riebalai, pieno baltymai, laktoz÷, somatinių ląstelių skaičius ir ur÷jos

koncentracija. Pieno riebalai, baltymai, laktoz÷ ir ur÷jos kiekis tirti prietaisu „Lactoscope 550“ ir

„LactoScope FTIR“ (FTI.O.2001;Delta Instruments, Olandija) infraraudonosios spinduliuot÷s

27

vidurin÷s srities spindulių asorbcijos metodu, somatin÷s ląstel÷s - prietaisu „SomaScop MK2“

(Delta Instruments, Olandija), kuris veikia fluoreoptoelektroniniu metodu.

Racionų energin÷ ir maistin÷ vert÷ apskaičiuota LSMU Veterinarijos akademijoje

Gyvūnų mitybos katedroje kompiuterine š÷rimo programa HYBRIMIN® Futter 2008.

Tyrimo duomenys apdoroti skaičiuokle MS Office Excel 2007. Apskaičiuoti požymių

aritmetiniai vidurkiai, vidurkių paklaidos. Aritmetinių vidurkių skirtumo patikimumas (p)

nustatytas pagal Stjudentą. Rezultatai laikomi patikimais, kai p < 0,05, rezultatai nepatikimi, kai

p > 0,05.

2.2. Karvių š÷rimo ir laikymo sąlygos

Bandymo periodu karv÷s su raciono pašarais kasdien gavo vidutiniškai 20 kg sausųjų

medžiagų, 135 MJ NEL ir 3000-3400 g žaliųjų baltymų (produktyvumas per parą 30-40 kg

pieno). Karvių vidutinis paros racionas bandymo periodu patektas 2 lentel÷je.

Kaip matome iš 2 lentel÷s duomenų visų tirtų karvių grupių racionai buvo vienodos

energin÷s vert÷s: kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,8 MJ NEL o

baltymingumas ir baltymų skaidymo prieskrandyje lygis skirtingas. Racionams subalansuoti

pagal energiją, maisto ir mineralines medžiagas bei vitaminus buvo naudojami specialiai sudaryti

kombinuotieji pašarai.

Pagrindiniai raciono pašarai, t.y. kukurūzų, vikių ir avižų silosas, kultūrinių pievų žolių

šienainis ir šienas visoms karv÷ms šerti tie patys ir vienodai. Jie buvo maišomi ir dalijami

DeLaval dalytuvu. Kiekviena karv÷ per parą su÷d÷ vidutiniškai apie 42 kg ap÷mingųjų pašarų

mišinio. Su jais karv÷s gavo 13,0 kg sausųjų medžiagų, 77 MJ NEL ir 1410 g žalių baltymų. Tai

sudar÷ apie 60 proc. sausųjų medžiagų, 53 proc. NEL ir 44 proc. žalių baltymų būtinos gauti per

parą reikm÷s.

28

2 lentel÷. Karvių vidutinis paros racionas bandymo periodu

Grup÷s Pašarai Mato vnt. kontrolin÷ I II III

Kukurūzų burbuolių mišinys kg 15,0 15,0 15,0 15,0

Avižų žol÷s šienainis kg 15,0 15,0 15,0 15,0

Daugiamečių žolių šienainis kg 10,0 10,0 10,0 10,0

Šienas kg 2,0 2,0 2,0 2,0

Kombinuotasis koncentruotas pašaras kg 9,7 9,8 10,3 10,0

1 kg raciono SM yra:

Neto energijos laktacijai (NEL) MJ 6,8 6,8 6,8 6,8

Žalių baltymų proc. 16,5 17,0 17,0 15,0

Žalių baltymų neskaidomų didžiajame prieskrandyje

proc. 25 30 30 25

Trūkstamą energijos ir maisto medžiagų dalį karv÷s gavo su koncentratais, kurie joms

buvo dalinami individualiai, tris kartus per parą, atsižvelgiant į primilžį. Už kiekvieną kilogramą

pieno buvo skiriama po 320 g koncentratų mišinio. Koncentratų mišinys buvo sudarytas iš

70 proc. kombinuotojo pašaro ir 30 proc. kviečių miltų. Visų grupių karv÷s gavo tuos pačius

kvietinius miltus, o kombinuotieji pašarai buvo skirtingi. Duomenys apie jų sud÷tį ir

maistingumą pateikti 3 lentel÷je.

29

3 lentel÷. Kombinuotųjų pašarų sud÷tis, energin÷ ir maistin÷ vert÷, proc.

Karvių grup÷s

kontrolin÷ I II III Žaliavos ir priedai

Kombinuotųjų pašarų sud÷tis, proc.

Migliniai javai (miežiai, kviečiai, kvietrugiai, avižos)

38,4 42,1 34,0 49,8

Rapsų išspaudos 32,1 20,0 15,3 -

Saul÷grąžų išspaudos 11,9 12,0 10,0 -

Sojų išspaudos - 10,0 - -

Žirniai 10,0 - - -

Melasa 2,9 2,0 2,0 8,6

Protemix 300 (baltyminis priedas) - - 25,0 27,0

Energinis papildas (Gelamin Anti – Keto) - 10,0 10,0 10,0

Mineralinis, vitamininis priedas 4,7 3,9 3,7 4,6

1 kg pašaro SM yra:

Neto energijos laktacijai (NEL), MJ 7,2 7,2 7,2 7,3

Žalių baltymų, proc. 18,8 22,4 22,5 17,3

Iš 3 lentel÷s duomenų matyti, kad I ir II grupių karvių kombinuotuosiuose pašaruose,

buvo vienodas žalių baltymų kiekis t.y. 22,5 proc., bet jų skaidymo lygis didžiajame

prieskrandyje buvo skirtingas. Kadangi juose naudotų žaliavų baltymai yra skirtingų fizinių

savybių. I grup÷s karvių kombinuotajame pašare didesnę dalį sudar÷ žaliavos turinčios lengvai

skaidomų baltymų, o II ir III grupių kombinuotuosiuose pašaruose naudotas baltyminis priedas

„Protemix 300”, kuris sudarytas iš sojų, rapsų ir saul÷grąžų rupinių, mineralinių medžiagų ir

vitaminų. Jame baltymin÷s žaliavos apdorotos tam tikru būdu, tod÷l daugiau nei 40 proc.

baltymų yra neskaidomi prieskrandyje. Tačiau ir šie pašarai buvo skirtingi, nes vienas jų (šertas

III grup÷s karv÷ms) tur÷jo tik 17,3 proc. žalių baltymų. Tiriamųjų karvių grupių kombinuotajame

pašare buvo energinis papildas „Gelamin Anti-Keto” (37,8 proc. - žalių riebalų, 9 proc. - žalių

baltymų, 15 MJ - NEL).

Kontrolin÷s grup÷s karv÷s buvo šeriamos ūkyje naudojamu 18,8 proc. baltymingumo

kombinuotuoju pašaru.

Visuose kombinuotuosiuose pašaruose buvo pakankamas kiekis mineralinių elementų ir

vitaminų. Tiriamųjų karvių grupių pašarai dar buvo papildyti energiniu papildu.

30

2.3. Karvių produktyvumo kitimas

Pieno ūkio pelningumui didel÷s įtakos turi karvių produktyvumas, kuris priklauso nuo

daugelio veiksnių, bet svarbiausią vaidmenį vaidina pašarai ir š÷rimas. Jų įtaka produktyvumui

apie 50-60 proc., genetiniai faktoriai lemia apie 20-25 proc., o likusi dalis tenka laikymo ir

priežiūros technologijoms (Pikelis, 2005). Siekiant užtikrinti aukštą karvių produktyvumo lygį

svarbus yra ne tik primelžiamo pieno kiekis kilogramais, bet ir pati pieno sud÷tis, kurią įtakoja

racionas ir pašarai. Karvių produktyvumo kitimas atskirais laktacijos periodais, šeriant jas

nevienodo baltymingumo racionais, o taip pat palyginimas su 2011 metų duomenimis pateiktas 4

ir 5 lentel÷se.

4 lentel÷. Karvių produktyvumo kitimas 1-4 laktacijos m÷n. 2011-2012 metais, kg

2011 2012

Iš viso primelžta pieno Iš viso primelžta pieno Grup÷s Natūralaus pieno per

parą natūralaus bazinio

Natūralaus pieno per

parą natūralaus bazinio

Kontrolin÷ 24,3±0,32 2916±0,31 3446±0,25 30,5±0,31 3660±0,12 4330±0,21

I 24,7±0,32 2964±0,32 3463±0,84 30,8 ±0,78 3696±0,78 4650±0,05

II 24,3±1,0 2916±1,0 3352±0,17 32,4±0,04* 3888±0,04* 4996±0,17**

III 26,3±0,05*** 3156±0,04*** 3839±0,07 31,4±0,33 3768±0,33 4642±0,14

* p<0,05; ** p<0,01; *** p<0,001

Kaip matome iš 4-je lentel÷je pateiktų duomenų baltymų kiekis racione ir jų skaidymo

didžiajame prieskrandyje laipsnis tur÷jo įtakos karvių produktyvumui ir pieno sud÷čiai. Antros

grup÷s karv÷s pieningumu ypač išsiskyr÷ pirmus 4 laktacijos m÷nesius. Iš jų, lyginant su

kontroline grupe, natūralaus pieno buvo primelžta 228 kg (p<0,05), o perskaičiuoto į bazinį - 666

kg (p<0,01) pieno daugiau. Pirmos grup÷s karv÷s, šertos tokio pat baltymingumo racionu, bet 25

proc. neskaidomų prieskrandyje baltymų turinčiu racionu dav÷ natūralaus pieno 36 kg, o

perskaičiuoto į bazinį - 320 kg daugiau nei kontrolin÷s grup÷s karv÷s. I grup÷s karvių

produktyvumas (išreiškiant natūraliu pienu) buvo labiau panašus į kontrolin÷s grup÷s. Ir tai

suprantama, kadangi jų racionai pagal baltymų kiekį, skaidymo lygį menkai skyr÷si. Pirmos

tiriamosios grup÷s karvių pienas buvo riebesnis ir baltymingesnis. Perskaičiavus į bazinį pieną

šios grup÷s karvių produktyvumas 320 kg buvo didesnis nei kontrolin÷je grup÷je. Analizuojant

III grup÷s karvių produktyvumą matomas akivaizdus didesnio prieskrandyje neskaidomų

31

baltymų kiekio ir energinio papildo poveikis. Šios karv÷s, lyginant su kontrole, dav÷ 108 kg

natūralaus arba 312 kg bazinio pieno daugiau, nors žalių baltymų jų racione buvo mažiausiai, t.y.

l5 proc. sausoje medžiagoje.

Per likusius šešis laktacijos m÷nesius, kai visos karv÷s buvo šeriamos ūkio racionu,

produktyvumo skirtumas tarp grupių buvo nežymus.

5 lentel÷. Karvių produktyvumo kitimas 1–10 laktacijos m÷nesiais 2011–2012 metais, kg

2011 2012

Iš viso primelžta pieno Iš viso primelžta pieno Grup÷s Natūralaus pieno per

parą natūralaus bazinio

Natūralaus pieno per

parą natūralaus bazinio

Kontrolin÷ 21,2±0,02* 6360±0,02* 7871±0,02* 23,0±0,37 6900±0,37 8552±0,37

I 19,8 ± 0,02 5940±0,02 7377±0,01 23,3±0,37 6990±0,37 8983±0,03**

II 20,3±0,17 6090±0,17 7388±0,09 24,0±0,05* 7200±0,05* 9 517±0.02*

III 20,3±0,07 6090±0,07 7068±0,01*** 24,0±0,06 7200±0,06 9 090±0,02*

* p<0,05; ** p<0,01; *** p<0,001

Vertinant produktyvumo duomenis per visus 10 laktacijos m÷nesių matyti, kad

daugiausia pieno, natūralaus ir perskaičiuoto į bazinį, gauta iš II grup÷s tiriamųjų karvių (racione

17 proc., baltymų, iš jų 30 proc. neskaidomi prieskrandyje), kurios ir 1-4 laktacijos m÷nesiais

buvo produkyviausios. Produktyvumu mažiausiai nuo jų atsiliko III tiriamosios grup÷s karv÷s

(racione 15 proc. žaliųjų baltymų, iš jų 30 proc. neskaidomų prieskrandyje). Skaičiuojant

natūraliu pienu skirtumo nebuvo, o baziniu – 427 kg (p<0,05). Pažym÷tina, kad bazinio pieno iš

jų gauta 107 kg daugiau negu iš I grup÷s karvių, kurių racione buvo 17 proc. žalių baltymų, iš jų

25 proc. neskaidomi prieskrandyje.

Mažiausias primilžis per 10 laktacijos m÷nesių buvo kontrolin÷s grup÷s karvių. Jos dav÷

300 kg mažiau natūralaus pieno arba 965 kg perskaičiuoto į bazinį pieną negu II

(produktyviausios) grup÷s karv÷s.

Taip pat reikia paaiškinti, kad žymaus produktyvumo padid÷jimo 2012 metais, lyginant

su 2011 metais, svarbiausia priežastis yra ta, kad karv÷s 2012 metais gavo geresn÷s kokyb÷s

ap÷minguosius pašarus ir didesnį kiekį baltymingų kombinuotųjų pašarų.

32

2.4. Karvių pieno riebumo kitimas tiriamuoju laikotarpiu

Pieno riebalai yra kaloringiausia pieno sud÷tin÷ dalis. Riebalų kiekis piene svyruoja nuo

2,5 iki 6,0 proc. Riebalų kiekį piene didina optimalus ląstelienos kiekis (ne mažiau kaip

15 proc.), optimalus (6,5–6,8) prieskrandžio turinio pH, dažnas karvių š÷rimas, tinkamas visų

būtinų makro- ir mikroelementų kiekis racione. X ūkio karvių pieno riebalų kitimas atskirais

laktacijos periodais pateiktas 6 lentel÷je.

6 lentel÷. Riebalų kitimas atskirais laktacijos periodais 2011–2012 metais, proc.

Per 1–4 laktacijos m÷n. Per 1–10 laktacijos m÷n. Grup÷s

2011 2012 2011 2012

Kontrolin÷ 4,33±0,07 4,42±0,31 4,45±0,09 4,55±0,10

I 4,21±0,04* 4,70±0,02** 4,37±0,05 4,72±0,13*

II 4,45±0,05** 4,92±0,01*** 4,57±0,14 4,86±0,08***

III 4,26±0,05 4,50±0,37 4,17±0,01*** 4,61±0,2

* p<0,05; ** p<0,01; *** p<0,001

Vertinant pieno riebalų kitimo duomenis per 1–4 laktacijos m÷nesius matyti, kad

daugiausia pieno riebalų gauta iš II grup÷s tiriamųjų karvių, kurių pienas ir per 1-10 laktacijos

m÷nesius buvo riebiausias. Pirmaisiais laktacijos m÷nesiais I grup÷s karvių pieno riebumas,

lyginant su kontrolin÷s grup÷s karvių pienu, buvo 0,5 proc. (p<0,001) mažesnis. Per visą

laktaciją II ir kontrolin÷s grupių pieno riebumo skirtumas sumaž÷jo iki 0,31 proc. (p<0,001).

2.5. Karvių pieno baltymų kitimas tiriamuoju laikotarpiu

Baltymų koncentracija piene tiesiogiai priklauso nuo su pašarais gaunamų baltymų kiekio

ir kokyb÷s. Staniškien÷ (2007) teigia, kad karv÷ įsisavintų baltymus, geriausia, kad pašaruose

baltymų ir angliavandenių santykis būtų 1 : 1. X ūkio karvių pieno baltymų kitimas atskirais

laktacijos periodais 2011–2012 metais pateiktas 7 lentel÷je.

33

7 lentel÷. Baltymų kitimas atskirais laktacijos periodais 2011–2012 metais, proc.

Per 1–4 laktacijos m÷n. Per 1–10 laktacijos m÷n. Grup÷s

2011 2012 2011 2012

Kontrolin÷ 3,06±0,25 3,03±0,25 3,19±0,23 3,13±0,12

I 3,00±0,28 3,10±0,15 3,13±0,41 3,19±0,23

II 3,02±0,24 3,05±0,71 3,15±0,37 3,25±0,03*

III 3,05±0,88 3,13±0,07 3,09±0,13 3,19±0,14

* p<0,05;

Kaip matome iš 7 lentel÷s duomenų, per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius III

grup÷s karvių piene baltymų rasta 3,13 proc. t. y. 0,1 proc. daugiau nei kontrolin÷s, 0,03 proc.

daugiau nei I bandomosios ir 0,08 proc. daugiau nei II bandomosios grup÷s karvių piene

(p > 0,05). Tačiau per visą laktacijos trukmę pieno baltymų kiekis didžiausias buvo II grup÷s

tiriamųjų karvių piene. Lyginant šios grup÷s karvių pieno baltymų kiekį su kontrolin÷s grup÷s

karv÷mis buvo didesnis 0,12 proc. (p<0,05).

2.6. Karvių pieno laktoz÷s kitimas tiriamuoju laikotarpiu

Karv÷s piene laktoz÷s vidutiniškai yra 4,7 proc., ji sudaro apie 30 proc. visos pieno

energin÷s vert÷s. Pieno laktoz÷ kitaip vadinama pieno cukrumi yra svarbiausias pieno

angliavandenis. X ūkio karvių pieno laktoz÷s kitimas atskirais laktacijos periodais pateiktas 8

lentel÷je.

34

8 lentel÷. Laktoz÷s kitimas atskirais laktacijos periodais 2011–2012 metais, proc.

Per 1–4 laktacijos m÷n. Per 1–10 laktacijos m÷n. Grup÷s

2011 2012 2011 2012

Kontrolin÷ 4,88±0,44 4,90±0,47 4,82±0,32 4,84±0,12

I 4,85±0,42 4,85±0,54 4,77±0,23 4,72±0,03*

II 4,81±0,14 4,82±0,12 4,76±0,20 4,70±0,03*

III 4,76±0,02* 4,82±0,12 4,75±0,34 4,75±0,08

* p<0,05;

Kaip matome iš 8 lentel÷s pateiktų duomenų, per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius

didžiausias pieno laktoz÷s kiekis buvo kontrolin÷s grup÷s karvių - 4,90 proc. Laktoz÷s piene, per

visus laktacijos m÷nesius (10 m÷n.), daugiausia buvo kontrolin÷s grup÷s tiriamųjų karvių t. y.

0,12 proc. daugiau nei pirmos grup÷s, 0,14 proc. daugiau nei antros grup÷s ir 0,09 proc. daugiau

nei trečios grup÷s karvių piene (p<0,05).

Mažiausias laktoz÷s kiekis, per 10 laktacijos m÷nesių, buvo II grup÷s karvių piene. Šios

grup÷s karvių piene laktoz÷s kiekis buvo 0,14 proc. mažesnis nei kontrolin÷s grup÷s karvių

(p<0,05).

2.7. Karvių pieno ur÷jos kitimas tiriamuoju laikotarpiu

Ur÷jos norma piene yra nuo 15 iki 25 mg%, o produktyvesn÷ms karv÷s iki 30 mg%. Jei

piene ur÷jos nustatoma mažiau kaip 15 mg%, reiškia, kad karvių racione trūksta baltymingų

pašarų. Pagal ur÷jos kiekį piene galime spręsti apie karvių aprūpinimą baltymais ir jų naudojimą

organizme. Tarp baltymų kiekio racione, jų atsparumo skaidymui ir ur÷jos kiekio piene yra

glaudus ryšys. Did÷jant raciono baltymingumui, ypač kai jame daug skaidomų prieskrandyje

baltymų, did÷ja ir ur÷jos kiekis piene. Nors įtakos tam turi ir aprūpinimas lengvai skaidomais

angliavandeniais. X ūkio karvių pieno ur÷jos kitimas atskirais laktacijos periodais pateiktas 9

lentel÷je.

35

9 lentel÷. Ur÷jos kitimas atskirais laktacijos periodais 2011–2012 metais, mg/%.

Per 1–4 laktacijos m÷n. Per 1–10 laktacijos m÷n. Grup÷s

2011 2012 2011 2012

Kontrolin÷ 23,1±0,39 31,2±0,39 26,6±0,39 36,6±0,02

I 31,7±0,06*** 31,8±0,39* 36,7±0,02*** 38,8±0,03**

II 23,3±0,53 30,7±0,30 28,8±0,02* 34,1±0,04***

III 27,7±0.01*** 24,8±0,08*** 34,9±0,05*** 32,2±0,03***

* p<0,05; ** p<0,01; *** p<0,001

Kaip matome iš 9 lentel÷s duomenų, per pirmuosius laktacijos m÷nesius didžiausias

ur÷jos kiekis buvo I grup÷s karvių piene – 31,8 mg%. Lyginant I ir kontrolin÷s karvių grupių

pieno ur÷jos kiekį 2012 metais nustat÷me, kad I grup÷s karvių piene ur÷jos buvo 0,6 mg%

(p<0,05) daugiau, III grup÷s - 6,4 mg% (p<0,001) mažiau nei kontrolin÷s grup÷s. II tiriamosios

karvių grup÷s ur÷jos kiekis buvo mažesnis 0,5 mg% negu kontrolin÷s.

Per visą laktacijos laikotarpį, 2012 metais, didžiausias ur÷jos kiekis nustatytas I

tiriamosios grup÷s karvių piene – 38,8 mg% (p<0,01), kontrolin÷s grup÷s – 36,6 mg% arba

2,5 mg% (p<0,001) daugiau nei II grup÷s ir 4,4 mg% (p<0,001) daugiau nei III grup÷s karvių

piene. 2012 metais I grup÷s karvių piene ur÷jos kiekis buvo 2,2 mg% (p<0,001) didesnis nei

kontrolin÷s grup÷s karvių.

36

3. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Remiantis tyrimų duomenimis (Jeroch et al., 1999; Legath et al., 2001) galima teigti, kad

norint toliau didinti pieninių karvių produktyvumą, gerinti pieno sud÷tį, būtina jų racionus

sudaryti iš tokių pašarų, pašarinių žaliavų ir papildų, kad su jais gautų optimalų kiekį

prieskrandyje lengvai skaidomų ir jame neskaidomų baltymų, o taip pat ir atitinkamą kiekį

energijos.

Tyrimais nustat÷me, kad baltymų kiekis racione ir jų skaidymo didžiajame prieskrandyje

laipsnis tur÷jo įtakos karvių produktyvumui. Didžiausias produktyvumas, išreiškiant natūraliu ir

baziniu pienu, gautas iš karvių, šertų racionu, kurio sausoje medžiagoje buvo 17,0 proc. žalių

baltymų iš kurių 30 proc. neskaidomi prieskrandyje (II grup÷). Šios grup÷s karv÷s pieningumu

ypač išsiskyr÷ pirmus 4 laktacijos m÷nesius. Iš jų, lyginant su kontroline grupe, natūralaus pieno

buvo primelžta 228 kg (p<0,05), o perskaičiuoto į bazinį - 666 kg (p<0,01) pieno daugiau.

Pieno baltymų ir riebalų kitimą atskirais laktacijos m÷nesiais galima paaiškinti tuo, kad į

tiriamųjų karvių kombinuotuosiuos pašarus buvo prid÷ta baltyminio priedo (II ir III gr.) ir

energinio papildo, gerinančio šviežiapienių karvių aprūpinimą pasisavinama energija, cukrumi ir

skatinančio prieskrandžių mikroorganizmų veiklą (Mackie et al., 2000). Taip sudaromos

geresn÷s sąlygos pieno sudedamųjų dalių sintezei, mažinama ketoz÷s pasireiškimo galimyb÷

(Andrieu, 2008). Didesnis riebalų, baltymų ir laktoz÷s kiekis visų tiriamųjų grupių karvių piene,

lyginant su kontrolin÷s grup÷s karv÷mis ir su tų pačių karvių ankstesniųių (2011) metų pieno

sud÷ties rodikliais, dar kartą patvirtina šį teiginį.

Taip pat reikia paaiškinti, kad žymaus bandomųjų karvių grupių produktyvumo

padid÷jimo 2012 metais, lyginant su 2011 metais, svarbiausia priežastis yra ta, kad karv÷s

2012 metais gavo geresn÷s kokyb÷s ap÷minguosius pašarus ir didesnį kiekį baltymingų

kombinuotųjų pašarų.

Daugiausia pieno riebalų per 1–4 laktacijos m÷nesius gauta iš II grup÷s tiriamųjų karvių,

kurių pienas ir per 1-10 laktacijos m÷nesius buvo riebiausias. Pirmaisiais laktacijos m÷nesiais I

grup÷s karvių pieno riebumas, lyginant su kontrolin÷s grup÷s karvių pienu, buvo

0,5 proc.(p<0,001) mažesnis. Per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius III grup÷s karvių piene

baltymų rasta 3,13 proc. t. y. 0,1 proc. daugiau nei kontrolin÷s, 0,03 proc. daugiau nei I

bandomosios ir 0,08 proc. daugiau nei II bandomosios grup÷s karvių piene (p > 0,05).

37

Norint užtikrinti pilnavertį karvių š÷rimą baltymingais ir energiniais pašarais, šiuo metu

tikslinga tirti ur÷jos kiekį piene, pagal kurį galima spręsti apie š÷rimo lygį (Japertas,

Japertien÷, 2003; McDonald et al., 2011).

Teisingai interpretuojamas pieno šlapalo azoto kiekis gali suteikti vertingos informacijos

apie karvių bandos mitybos būklę, apie reprodukcinius (Godden et al., 2001; Jorritsma et al.,

2003). Mūsų bandyme, per visą laktacijos laikotarpį, 2012 metais, didžiausias ur÷jos kiekis

nustatytas I tiriamosios grup÷s karvių piene – 38,8 mg% (p<0,01), kontrolin÷s grup÷s – 36,6

mg% arba 2,5 mg% (p<0,001) daugiau nei II grup÷s ir 4,4 mg% (p<0,001) daugiau nei III grup÷s

karvių piene. 2012 metais I grup÷s karvių piene ur÷jos kiekis buvo 2,2 mg% (p<0,001) didesnis

nei kontrolin÷s grup÷s karvių.

38

IŠVADOS

Išanalizavę 2011–2012 metų X ūkio karvių racionus, jų sud÷tį, energinę ir maistinę vertę,

įvertinę skirtingo š÷rimo poveikį produktyvumui ir produkcijos kokybei nustat÷me:

1. Bandymo laikotarpiu kiekviena karv÷ per parą su÷d÷ vidutiniškai po 42 kg ap÷mingųjų

pašarų mišinio. Su jais karv÷s gavo 13,0 kg sausųjų medžiagų, 77 MJ NEL ir 1410 g žalių

baltymų. Kiekviename kilograme raciono sausųjų medžiagų buvo 6,8 MJ NEL, žalių

baltymų: kontrolin÷s grup÷s racione buvo 16,5 proc., I grup÷s - 17,0 proc., II grup÷s - 17,0

proc., III grup÷s - 15,0 proc., baltymų neskaidomų prieskrandyje: kontrolin÷s grup÷s

racione buvo 25 proc., I grup÷s - 30 proc., II grup÷s - 30 proc., III grup÷s – 25 proc. Už

kiekvieną kilogramą pieno karv÷ms buvo skiriama po 320 g koncentratų mišinio.

2. Didžiausias karvių produktyvumas, lyginant su kontroline grupe, buvo antros grup÷s

karvių: lyginant su kontroline grupe, natūralaus pieno iš jų buvo primelžta 228 kg (p<0,05),

o perskaičiuoto į bazinį - 666 kg (p<0,01) daugiau. Pirmos grup÷s karv÷s, šertos tokio pat

baltymingumo, bet 25 proc. neskaidomų prieskrandyje baltymų turinčiu racionu, pieno

perskaičiuoto į bazinio riebumo , išprodukavo 320 kg daugiau nei kontrolin÷s grup÷s

karv÷s.

3. Daugiausia pieno riebalų gauta iš II grup÷s tiriamųjų karvių, kurių pienas ir per 1-10

laktacijos m÷nesius buvo riebiausias. Pirmaisiais laktacijos m÷nesiais I grup÷s karvių pieno

riebumas, lyginant su kontrolin÷s grup÷s karvių pienu, buvo 0,5 proc. (p<0,001) mažesnis.

Per visą laktaciją II ir kontrolin÷s grupių pieno riebumo skirtumas sumaž÷jo iki 0,31 proc.

(p<0,001).

4. Per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius III grup÷s karvių piene baltymų rasta 3,13 proc.

t. y. 0,1 proc. daugiau nei kontrolin÷s, 0,03 proc. daugiau nei I bandomosios ir 0,08 proc.

daugiau nei II bandomosios grup÷s karvių piene (p > 0,05). Per visą laktacijos trukmę

pieno baltymų kiekis didžiausias buvo II grup÷s tiriamųjų karvių piene. Lyginant šios

grup÷s karvių pieno baltymų kiekį su kontrolin÷s grup÷s karv÷mis buvo didesnis 0,12 proc.

(p<0,05).

5. Per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius didžiausias pieno laktoz÷s kiekis buvo

kontrolin÷s grup÷s karvių piene - 4,90 proc. Laktoz÷s piene, per visus laktacijos m÷nesius

(10 m÷n.), daugiausia buvo kontrolin÷s grup÷s tiriamųjų karvių t. y. 0,12 proc. daugiau nei

39

pirmos grup÷s, 0,14 proc. daugiau nei antros grup÷s ir 0,09 proc. daugiau nei trečios grup÷s

karvių piene (p<0,05).

6. 2012 metais, per pirmuosius keturis laktacijos m÷nesius, I grup÷s karvių piene ur÷jos kiekis

buvo 0,6 mg% (p<0,05) didesnis nei kontrolin÷s grup÷s karvių. Kontrolin÷s grup÷s karvių

piene ur÷jos rasta 0,5 mg% (p<0,05) mažiau nei II grup÷s ir 6,4 mg% (p<0,001) daugiau

nei III grup÷s karvių piene.Per visą laktacijos laikotarpį, didžiausias ur÷jos kiekis nustatytas

I tiriamosios grup÷s karvių piene – 38,8 mg% (p<0,01), t. y. 2,2 mg% (p<0,001) daugiau

kontrolin÷s grup÷s, 4,7 mg% (p<0,001 ) daugiau nei II grup÷s ir 6,6 mg% daugiau nei III

grup÷s karvių piene.

40

Literatūros sąrašas

1. Amin A. A., Gere T., Kishk W. H. Genetic and environmental relationship among udder conformation traits and mastitis incidence in Holstein Friesian into two different environments. Arch. Tierz., Dummerstorf. 2002.Vol. 45. P. 129–138.

2. Andrieu S. Is there a role for organic trace element supplements in transition cow health? Vet. J. 2008.Vol. 176. P. 77–83.

3. Aniulis E., Klimait÷ J., Japertas S. Slaptojo karvių mastito suk÷l÷jai ir jų kitimas nuo gydomųjų ir antimastitinių preparatų. Veterinarija ir zootechnika. 2001. T 12 (34). P 5-8.

4. Baltušnikien÷ A., Bartkevičiūt÷ Z., Černauskien÷ J. Fatty acids content and composition of milk fat from cows consuming pasture and total mixed ration. Veterinarija ir zootechnika. T. 42 (64). 2008, P. 28.

5. Baranauskas S., Juknevičius S., Stankevičiut÷ J. Pašarai ir galvijų š÷rimas. Mokomoji knyga. LŽŪU. 2009. P. 4-43.

6. Bartkevičiūt÷ Z. Baltymų šaltinis. Mano ūkis. 2003. Nr 10. P. 36-37.

7. Bartkevičiūt÷ Z., Černauskien÷ J. Pieninių karvių produktyvumo kaita šeriant racionu su papildais. Veterinarija ir zootechnika. T. 27 (49). 2004. P. 47-51.

8. Bartkevičiūt÷ Z. Krakmolas pieningų karvių racionuose. Mano ūkis. 2005. Nr. 12. P.46-47.

9. Bartkevičiūt÷ Z.. Ląsteliena gyvulių racionuose. Mano ūkis. 2006. Nr 5. P. 82-83.

10. Bartkevičiūt÷ Z. Pieno riebumą ir baltymingumą didinantys pašarai. Mano ūkis. 2009. Nr 12. P. 46-48.

11. Bartkevičiūt÷ Z. Š÷rimo įtaka pieno sud÷čiai. Mano ūkis 2007. Nr. 8. P. 12-18, 54.

12. Bendikas P., Blizinskas S., Jatkauskas J., Mankevičius R., Marčiauskas S., Strolys K., Tarvydas V., Uchockis V., Urbšien÷ D., Zakas F. Galvijų ūkis. Kaunas, "Aušra., 2001. P. 19-35.

13. Collard B. L., Boettcher P. J., Dekkers J. C. M., Petitclerc D., Schaeffer L. R. Relationships between energy balance and health traits of dairy cattle in early lactation. J. Dairy Sci. 2000. Vol.83. P. 2683–2690.

14. Drackley J. Influence of early nutrition of growth and body composition of dairy calves. Proc. Cornell conference for Feed manufacturers, 2001.P. 25–36.

15. Godden S. M., Lissemore K. D., Kelton D. F., Leslie K. E., Walton J. S., Lumsden J. H. Factors associated with milk urea concentrations in Ontario dairy cows. J. Dairy Sci. 2001. Vol. 84. P. 107–114.

41

16. Gudonis A. Pieno gaminių technologija. Kaunas. 2009. P.31-122.

17. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų technologija. Kaunas. 2002. 376 p.

18. Gudonis A. Pieno kokyb÷. Kaunas. 2007. P. 56.

19. Yang W. Z., Beauchemin K. A. Increasing physically effective fiber content of dairy cow diets through forage proportion versus forage chop length: Chewing and ruminal pH. Journal of Dairy Science. 2009. Vol. 92. P. 1599–1616.

20. Japartien÷ R., Japartas S. Pieno baltymai. Mano ūkis. 2007. Nr 7. P. 52.

21. Japertas S. Japertien÷ R. Ur÷jos kiekis piene – karvių š÷rimo kokyb÷s rodiklis. Mano ūkis. 2007. Nr.9.

22. Japertas S., Japerien÷ R., Š÷rimo įtaka ur÷jos ir somatinių ląstelių kiekiui piene. Mano ūkis. 2003. Nr.6.

23. Japertas S., Minkevičius V. Pienas ir jo kokyb÷. Valstyb÷s įmon÷ „Pieno tyrimai“. 2005.

24. Jatkauskas J.,Vrotniakien÷ V., Žukovičien÷ R. Priemon÷s silosuotų pašarų kokybei, baltymingumui ir ekonomiškumui didinti. Kaunas. 2002.

25. Jukna Č. Galvininkyst÷. Egalda. Vilnius. 1998. P.202-214.

26. Juozaitien÷ V., Kučinskien÷ J., Juozaitis A., Malevičiut÷ J. Lietuvoje veisiamų juodmargių galvijų veislių įtakos somatinių ląstelių kiekiui piene įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. 2004. T. 28. (50). P. 83-86.

27. Juozaitien÷ V., Šlyžius E., Žymantien÷ J., Oberauskas V., Čukauskas V., Tušas S., Januškevičius A. Skirtingų laktacijų karvių hematologinių ir pieno sud÷ties rodiklių fenotipinių ryšių tyrimai. Veterinarija ir zootechnika. 2008. T. 44 (66). P. 54-58.

28. Juraitis V. Vienmečių žolių mišiniai – žaliųjų pašarų atsargos.Mano ūkis. 2003. Nr. 3.

29. Juraitis V., Kulpys J. Pašarai. Vilnius. 1995. P. 307.

30. Juraitis V., Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis. Kaunas. 2003. P. 10-89.

31. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. Kaunas, 2003. P. 326.

32. Juraitis V., Kulpys J. Pašarinių žolių ūkis. Kaunas. 2003. P.10-204.

33. Kabašinskien÷ A. Kod÷l naudinga matuoti atrajojimo trukmę. Kaunas. 2007. Nr.5. P 50.

34. Kiiman H., Parna E., Leola A., Kaart T. Effect of milking procedures on milk somatic cell count. http://www.eau.ee/~aps/pdf/20052/kiiman_i.pdf. Prieiga per internetą 2013-01-19.

35. Klimas E. Žolininkystei reikia didesnio d÷mesio. Žem÷s ūkis. 2007. Nr. 5. P. 38-39.

42

36. Koivula M., Mäntysaari E. A., Negussie E., Serenius T. Genetic and Phenotypic Relationships Among Milk Yield and Somatic Cell Count Before and After Clinical mastitis. J. Dairy Sci, 2005. Vol. 88. P. 827-833.

37. Koivula M., Negussie E., Mäntysaari E. A. Genetic Parameters for Test-day Somatic Cell Count at Different Lactation Stages of Finnish Dairy Cattle. Livestock Production Science. 2004. Vol. 90. P. 145–157.

38. Kulpys J., Stankevičius r. “Produktyvių karvių š÷rimo sistemos“, 2010, P. 47–46.

39. Laugalis J., Monkevičien÷ I., Želvyt÷ R., Sederevičius A.,Ramanauskien÷ J., Makauskas S., Kantautait÷ J. Melžiamų karvių didžiojo prieskrandžio turinio rodiklių priklausomyb÷ nuo š÷rimo technologijų. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2004. T. 25 (47). P. 12–15.

40. Legath J., Kovač G., Kovalkovičova N. The concentration of urea in cow,s milk and its utilization. Folia veterinaria. 2001.Vol. 45. P. 9–11.

41. LR žem÷s ūkio ministro įsakymas “D÷l pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo”. Valstyb÷s žinios. 2005. N. 135-4868.

42. Mackie R. I., Aminov R.I., White B.A. and McSween C.S. Molecular ecology and diversity in gut mikrobial ecosystems. Ruminant physiology: digestion, meatabolism, growth and reproduction. Edited by P. B. Cronje. CABI publishing, 2000. P. 59-99.

43. McDonald P., Greenhalgh J.F.D, Morgan C.A., Edwards R., Sinclair L., Wilkinson R. Animal nutrition. Longman Scientific and Technical, New York. 2011. 712 p.

44. Mikulionien÷ S. Kukurūzų siloso maistin÷ ir pašarin÷ vert÷. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2001. T. 15 (37). P. 81-83.

45. Mikulionien÷ S., Stankevičius R. Žolinių pašarų konservantų ir siloso chemin÷ sud÷tis, maistin÷ vert÷ ir virškinamumas. Veterinarija ir zootechnika. T. 18(40). 2002. P. 94-100.

46. Mikulionien÷ S. Zootechnin÷ pašarų analiz÷. K÷dainių r. Akademija. 2000. 43 p.

47. Monkevičien÷ I., Želvyt÷ R., Laugalis J., Sederevičius A., Makauskas S. Skirtingų š÷rimo technologijų įtaka pašarų ÷damumui, karvių pieno produktyvumui ir savikainai. LVA, Veterinarija ir zootechnika. T. 43 (65). 2008. P. 68-72.

48. Nousiainen J., Shingfield K. J., Huhtanen P. Evaluation of Milk Urea Nitrogen as a Diagnostic of Protein Feeding. J. Dairy Sci. 2004. Vol. 87. P. 386–398.

49. Pikelis V. Galvijų reprodukcija. Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnyba. Akademija, K÷dainių r. 2005. 38 p.

50. Staniškien÷ B., Šernien÷ L., Šiugždait÷ J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokyb÷s įvertinimas. Kaunas. 2007. P.12-128.

43

51. Stankūnien÷ V., Tacas J. Karvių mastito profilaktika, somatinių ląstelių mažinimo būdai ir inhibitorinių medžiagų prevencija žaliaviniame piene. 2005. P. 109.

52. Stankūnien÷ V., Tacas J., Mišeikien÷ R. Pieno ūkio savininkui. 2008, P. 14-111.

53. Strolys K., Tarvydas V., Uchockis V., Urbšien÷ D., Zakas F. Galvijų ūkis. Kaunas. Aušra. 2001. P. 19-35.

54. Štuikys V. Kaip rūpintis gyvunų sveikata. Vilnius, 2006. P. 33-37.

55. Tarvydas V., Bendikas P., Mankevičius R., Uchockis V. Šerimo normos, pašaru struktura ir sukaupimas galvijams. Vilnius. 1995. P.27

56. Tarvydas V. Galvijams ruošiamų pašarų konversijos gerinimas. Konferencijos “Žem÷s ūkio taikomųjų tyrymų praktinis pritaikymas” medžiaga. Žem÷s ūkio rūmai. 2005. P. 35 – 36.

57. Vernon B. Karvių š÷rimo mitai. Mano ūkis. Kaunas. 2007 Nr.7. P. 56-57.

58. Zootechniko žinynas. Baisogala. 2007. 616 p.

59. Želvyt÷ R. Subklinikin÷s acidoz÷s diagnostika, fermentacinių procesų optimizacija ir reguliacija karvių didžiojo prieskrandžio turinyje. Daktaro disertacija. Kaunas, 2000. P. 20-24.

60. Захарова Е. В. Динамика концентрации жира, лактозы и каротина в молоке коров в первую декаду после отела. Технология пр-ва и перераб. c-продукции / Дальневост. гос. аграр ун-т. Вып. 2. 2003. С. 35-38.