Lietuvos Teises Istorija Vadovelis

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

LIETUVOSTEISĖSISTORIJA

VYTAUTAS ANDRIULIS

MINDAUGAS MAKSIMAITIS

VYTAUTAS PAKALNIŠKIS

JUSTINAS SIGITAS PEČKAITIS

ANTANAS SENAVIČIUS

y<^ JustitiaVilnius 2002 1

UDK 34(474.5)(091)Li333

Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J. S., Šenavičius A.Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. 542 p.

2002-05-24 Nr. A-120Aukštųjų mokyklų bendrųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomenduota

Rekomenduota Lietuvos teisės universiteto Teisės istorijos katedros2002 m. birželio 26 d. (protokolo Nr. 4)

Doc. dr. Vytautas Andriulis - Įvadas (su M. Maksimaičiu) ir I skyrius

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis - Įvadas (su V. Andriuliu),III skyrius, IV skyriaus 4 skirsnis, V skyriaus 1 ir 4 skirsniai

Doc. dr. Vytautas Pakalniškis - V skyriaus 2 skirsnis

Prof. dr. Justinas Sigitas Pečkaitis - V skyriaus 3 skirsnis

Doc. dr. Antanas Šenavičius - II skyrius, IV skyriaus 1-3 skirsniai

Recenzentai:prof. dr. Toma Birmontienėdoc. dr. Vida Kniūraitė

Mokslinis redaktoriusprof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis

ISBN 9986-567-81-5© V. Andriulis, 2002© M. Maksimaitis, 2002© V. Pakalniškis, 2002© J. S. Pečkaitis, 2002© A. Šenavičius, 2002© UAB „Justitia", 2002

Turinys

ĮVADAS . .....................................................................................................................15

Lietuvos teisės istorijos dalykas

ir vieta kitų teisės mokslų sistemoje .................................................................15

Lietuvos teisės istorijos studijavimo metodai....................................................15

Lietuvos teisės istorijos studijavimo tikslai ....................................................16

Lietuvos teisės istorijos mokslo ir stadijų raidos bruožai ................................17

Lietuvos teisės raidos periodizacijair jos santykis su Lietuvos valstybingumo raidos etapais...................................23

PIRMAS SKYRIUS

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ ......................................25

1. LDK TEISĖS ŠALTINIAI .....................................................................................25

1.1. TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS................................................................................25

1.2. LDK TEISĖ IR JOS PLĖTRA IKI XVI a. PRADŽIOS......................................28

Papročiai ir privilegijos.....................................................................................28

LDK paprotinės teisės ištakos Gedimino diplomatijosdokumentuose (1322-1338 m.) .......................................................................36

Pamedės teisyno (1340 m.) baudžiamoji teisė ir procesas.................................42

Krėvos akto teisiniai padariniai. Lietuvos krikštas............................................55

LDK privilegijos ir jų rūšys ............................................................................57

1468 m. Kazimiero teisynas ...........................................................................83

Magdeburgo teisės recepcija ir plėtra LDK .....................................................93

1.3. LDK TEISĖS KODIFIKAVTMAS XVI a. IR TOLESNĖ RATOA

IKI XVIII a. PABAIGOS.................................................................................112

Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) rengimas ..............................................112

Antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) rengimas.................................................115

Trečiojo Lietuvos Statuto (1588 m.) rengimas,paskelbimas ir spausdinimas...........................................................................118

LDK teisės raida po Trečiojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo .........................122

g LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA

2. LDK TEISINIO REGULIAVIMO PAGRINDAI IR JŲ RAIDAIKI VALSTYBĖS OKUPACIJOS XVIII a. PABAIGOJE.....................................123

2.1. BENDIUEJI VALSTYBĖS VALDŽIOS

TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI.........................................................123

2.2. PAGRINDINĖS VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJOS............................124

Valdovo valdžia..............................................................................................124

Ponų taryba. LDK seimas ..............................................................................128

2.3. LDK IŽDAS .................................................................................................131

Iždas iki XVI a. vidurio...................................................................................131

Iždas XVI a. antrojoje pusėje - XVIII amžiuje .............................................139

2.4. KARO PRD2VOLĖ .......................................................................................146

2.5. LDK REFORMOS...........................................................................................147

1557 m. valakų reforma ...............................................................................147

LDK ir Lenkijos karalystės santykių raidaLiublino unijos (1569 m.) kontekste iki valstybių okupacijos .... 151

LDK ir 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija......................................................157

3. LDK TEISMŲ SISTEMA.......................................................................................159

3.1. LDK TEISMŲ RAIDOS ETAPAI ..................................................................159

3.2. LDK TEISMAI, SUSDJORMAVĘ IKI XVI a. VTOURIO REFORMŲ.............161

Lietuvos valdovo teismas .............................................................................161

Ponų tarybos teismas.......................................................................................163

Vaivados teismas............................................................................................163

Vietininko teismas...........................................................................................164

Tijūno teismas ................................................................................................164

Komisarų teismas .........................................................................................165

Maršalkos teismas ..........................................................................................166

Asesorių teismas ...........................................................................................167

Dvaro teismas ...............................................................................................168

Kuopos teismas .............................................................................................169

3.3. TEISMŲ REFORMOS PRD2ŽASTYS m EIGA(XVI a. vidurys - XVIII a. pabaiga).................................................................170

TURINYS

Žemės teismas ................................................................................................172

Pilies teismas...................................................................................................174

Pakamario teismas..........................................................................................176

Trečiųjų teismas ...........................................................................................177

Vyriausiasis Lietuvos tribunolas ....................................................................178

Specialūs teismai............................................................................................182

3.4. TEISMO PROCESAS......................................................................................192

Civilinių bylų proceso ypatumai.....................................................................192

Baudžiamųjų bylų proceso ypatumai ...........................................................195

Reikalavimai teismui, teisėjams, advokatams ...............................................198

4. LIETUVOS STATUTŲ TEISĖS BRUOŽAI ......................................................200

4.1. CIVILINĖ ffi ŠEIMOS TEISĖ........................................................................200

4.2. BAUDŽIAMOJI TEISĖ...................................................................................223

5. TEISINĖ MINTIS IR TEISĖS MOKSLAS............................................................236

5.1. TEISINĖS MINTD2S RADDA........................................................................................236

5.2. AUKŠTŲJŲ TEISĖS STUDIJŲ PRADŽIA ........................................................................248

ANTRAS SKYRIUS

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI

(XVIII a. pabaiga - 1918 m.) ...................................................................................251

L LIETUVOS VALDYMO TEISĖ RUSIJOS IMPERIJOJE

(1795-1915 m.) ....................................................................................................251

1.1. LIETUVOS VALDYMAS IKI 1863 METŲ......................................................251

Valdymo organizavimas

XVIII a. pabaigoje - XLX a. pradžioje ...........................................................251

Napoleono administracija Lietuvoje (1812 m.) ............................................259

Valdymas po prancūzmečio .........................................................................262

Katalikų bažnyčios teisių varžymai ..............................................................264

1.2. LDK TEISĖS GALIOJIMO PROBLEMA....................................................... 266

LDK teisės taikymo ypatumai po 1795 metų..................................................266

Bandymai kodifikuoti „vietinę" teisę ............................................................270

7

g LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA

1.3.RUSIJOS IMPERIJOS TEISĖS ĮVEDIMAS LIETUVOJE..............................274

1.4.VALDYMO YPATUMAI PO 1863 m. SUKILIMO .......................................279

Režimo pokyčiai 1863-1900 metais................................................................279

Valdymas 1900-1915 metais .......................................................................283

2. LIETUVIŠKOSIOS UŽNEMUNĖS VALDYMO TEISĖ(1795-1915 m.) ....................................................................................................286

2.1. VALDYMO KAITA NAUJOJOJE RYTŲ PRŪSIJOJE,VARŠUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖJE IR LENKIJOS KARALYSTĖJE...........286

Naujoji Rytų Prūsija .....................................................................................286

Varšuvos kunigaikštystė ...............................................................................288

Lenkijos karalystė .........................................................................................289

2.2. TEISĖ. NAPOLEONO KODEKSO GALIOJIMO ĮVEDIMAS .....................291

Prūsijos teisė .................................................................................................291

Prancūzijos įstatymų įvedimas .....................................................................294

Teisė Lenkijos karalystėje...............................................................................296

3. VOKIETIJOS OKUPACINIO REŽIMO TEISĖ LIETUVOJE(1915-1918 m.) ....................................................................................................297

4. TEISĖS MOKSLAS IR MOKSLININKAI ...........................................................300

TREČIAS SKYRIUS

ATKURTOS LIETUVOS VALSTYBĖS TEISĖ(1918-1940 m.)......................................305

1. ATKURIAMOS LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIONAVIMASIR NACIONALINĖS TEISĖS KŪRIMOPAGRINDŲ NUSTATYMAS .............................................................................305

1.1. SVARBIAUSI LIETUVOS TARYBOS VEnCLOS ETAPAI

1917-1918 METAIS ......................................................................................305

Lietuvos tarybos sudarymas .........................................................................305

Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktas ...............................................306

Konstitucinės monarchijos sumanymas ........................................................308

1.2. PIRMOJI LAHCINOJI LIETUVOS KONSTITUCIJAIR NACIONALINĖS TEISĖKŪROS PAGRINDŲ NUSTATYMAS ........... 309

TURINYS 9

Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos

Pamatinių Dėsnių priėmimas ir jų tarinys .....................................................309

Nacionalinės teisėkūros pagrindų konstitacionavimas.....................................312

1.3. LAIKINŲJŲ KONSTITUCIJŲ RAIDAm TEISĖKŪROS TELKIMAS VYKDOMOJOJE VALDŽIOJE....................316

Pirmosios Laikinosios KonstitucijosPamatinių Dėsnių pataisos ...........................................................................316

1919 m. Laikinosios KonstitucijosPamatinių Dėsnių redakcija ..........................................................................318

1.4. LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO SKELBIMASSTEIGIAMAJAME SEIME JR STEIGIAMOJO SEIMOLAHONOJI KONSTITUCIJA........................................................................321

Rengimasis sušaukti Steigiamąjį seimą ........................................................321

Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijair konstitucinė jos reikšmė ...........................................................................324

1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija .....................................325

2. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCINĖ TEISĖ .........................................328

2.1. 1922 m. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJA...................................... 328

Konstitucijos priėmimas ...............................................................................328

Konstitucijos sandara ...................................................................................330

Pilietybės teisinis reguliavimas.......................................................................331

Teisinė piliečių padėtis .................................................................................332

Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema ...................................................337

Rinkimų teisė..................................................................................................341

Konstitucinė teismo padėtis .........................................................................343

Savivaldybės ................................................................................................344

Konstitucinė Klaipėdos krašto padėtis ..........................................................346

2.2. POSŪKIS Į AUTORITARIZMĄ.

1928 m. LDZTUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJA......................................350

1926 m. perversmo padariniai........................................................................350

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai.........................................353

Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas ..........................................................357

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA

3 TEISINIS NAUJO POŽIŪRIO Į VALSTYBĘ IR VISUOMENĘ

ĮTVIRTINIMAS 1938 m. LIETUVOS KONSTITUCIJOJE ..........................359

Valstybės vaidmens visuomenės gyvenime stiprinimas .................................359

Nauji 1938 m. Lietuvos Konstitucijos pagrindai ...........................................363

ADMINISTRACINĖ TEISĖ................................................................................369

.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS ŠALTINIAI ..................................................369

.2. ADMINISTRACINIS TERITORINIS SUTVARKYMAS ..............................369

.3. ADMINISTRACINIS APARATAS ................................................................370

Ministrų kabinetas...........................................................................................370

Valstybės kontrolierius .................................................................................379

Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto administracija..........................................379

i.4. ADMINISTRACINIO APARATO TARNAUTOJAI.........................................380

'RIVATINĖ TEISĖ .............................................................................................382

1.1. PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI ...............................................................382

Recepuoti privatinės teisės šaltiniai ..............................................................382

Nacionaliniai privatinės teisės šaltiniai............................................................385

1.2. PRIVATINĖS TEISĖS BRUOŽAI....................................................................389

Civilinio teisinio santykio subjektai ..............................................................389

Pagrindiniai daiktinės teisės bruožai ............................................................391

Prievolių teisė ...............................................................................................395

Santuokos ir šeimos teisė .............................................................................400

Paveldėjimo teisė............................................................................................403

BAUDŽIAMOJI TEISĖ ......................................................................................405

5.1. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS ŠALTINIAI........................................................405

Klaipėdos krašto baudžiamosios teisės šaltiniai..............................................406

5.2. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS BRUOŽAI .......................................................407

Bendrųjų baudžiamosios teisėsprincipų reglamentavimas...............................................................................407

Specialioji baudžiamosios teisės dalis ..........................................................412

TURINYS 11

6. TEISMAS IR PROCESO TEISĖ............................................................................417

6.1. LIETUVOS TEISMŲ SISTEMA IR JOS RAIDA .........................................417

Bendrosios kompetencijos teismai ................................................................417

Klaipėdos krašto teismai.................................................................................424

Ypatingieji teismai..........................................................................................425

6.2. PROCESO TEISĖ .........................................................................................428

Proceso teisės šaltiniai ..................................................................................428

Bendrieji proceso teisės bruožai......................................................................429

Civilinis procesas .........................................................................................429

Baudžiamasis procesas ..................................................................................432

7. TEISININKŲ RENGIMAS IR TEISĖS MOKSLAS.............................................435

7.1. DIPLOMUOTŲ TEISININKŲ RENGIMAS....................................................435

Lietuvos universiteto Teisių fakultetoįsteigimas, struktūra ir personalas....................................................................435

Studijų Teisių fakultete organizavimas...........................................................439

7.2. TEISĖS MOKSLAS ......................................................................................443

Teisės mokslas Lietuvos universitete ...........................................................443

Teisės mokslas už universiteto sienų ............................................................447

KETVIRTAS SKYRIUS

TEISĖ LIETUVOJE OKUPACIJŲ LAIKOTARPIU(1940-1990 m.) ...................................................................................449

1. SOVIETINĖS TEISĖS LIETUVOJE ĮVEDIMAS

1940-1941 METAIS............................................................................................ . 449

1.1. LD2TUVOS VALSTYBĖS OKUPACIJA m ANEKSIJA..................................449

1.2. LffiTUVOS SSR 1940 m. KONSTITUCIJA.....................................................453

1.3. KONSTITUCIJOS NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMASm TEISĖS SOVTETIZAVIMAS.......................................................................457

2. TEISĖ NACIŲ OKUPUOTOJE LIETUVOJE ....................................................460

2.1. SIEKIAI ATKURTI VALSTYBINGUMĄ, LIETUVOS VALSTYBĖSĮSTATYMUS IR TEISMŲ SISTEMĄ ...........................................................460

C'1

.2. VOKIEČIŲ VALDYMO ĮVEDIMAS ...........................................................461

OVIETINĖ TEISĖ LIETUVOJE 1944-1990 METAIS........................................464

.1. ANTROJI SOVIETINĖ OKUPACIJA.............................................................464

Okupacinės valdžios ir represinio aparato kūrimas .......................................464

Sovietinė Lietuvos 1978 m. konstitucija.........................................................469

Kelias į laisvę ...............................................................................................473

.2. BENDRIEJI SOVIETINĖS TEISĖS SISTEMOS BRUOŽAI 476

Sovietinės teisės sistema.................................................................................476

Civilinė teisė ................................................................................................478

Baudžiamoji teisė .........................................................................................480

rEISININKŲ RENGIMAS IR TEISĖS MOKSLAS 483

Teisės studijų pertvarkymas 1940-1941 mokslo metais ................................483

Hitlerinė okupacija ir teisininkų rengimas .....................................................486

Teisininkų rengimas sovietinėje Lietuvoje......................................................486

Teisės mokslo padėtis sovietinėje Lietuvoje....................................................490

Teisė lietuvių išeivijos darbuose......................................................................491

•sfKTAS SKYRIUS

PRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖSKŪRIMAS 1990 m. IR JOS TEISĖS RAIDA ...............................495

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMAS

[R JOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIDA .....................................................495

1.1. LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS.......................................495

Konstitucinių Lietuvos valstybingumo

atkūrimo prielaidų sudarymas.........................................................................495

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ...............................................497

Naujos Lietuvos nacionalinės teisėskūrimo pradžios pozicijų nustatymas ............................................................500

1.2. LAIKINASIS PAGRINDINIS ĮSTATYMAS....................................................501

Bendras Laikinojo Pagrindinio Įstatymo apibūdinimas...................................501

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų sistema ........................................502

Teismas ir prokuratūra....................................................................................507

1.3. KONSTITUCINĖ LIETUVOS VALSTYBĖS RAIDA......................................507

Lietuvos konstitucinė raidasovietinės agresijos akivaizdoje ...................................................................507

Naujos Konstitucijos rengimas ir priėmimas 1992 metais...............................510

2. CIVILINĖS TEISĖS RAIDA ...............................................................................513

2.1. CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI ..................................................................513

Palikta galioti sovietinė civilinė teisė .............................................................513

Svarbiausi nauji civilinės teisės šaltiniai ......................................................515

Teismų praktika kaip civilinės teisės šaltinis ................................................518

2.2. CIVILINĖS TEISĖS BRUOŽAI......................................................................519

Civilinio teisinio santykio subjektai ..............................................................519

Nuosavybės teisė.............................................................................................522

Daiktinė teisė..................................................................................................525

3. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS RAD3A .................................................................526

Sovietinio 1961 m. Baudžiamojo kodekso galiojimas

ir svarbiausios jo taisymo kryptys...................................................................526

Mirties bausmės problemos sprendimas..........................................................528

Baudžiamosios teisės pakeitimai,nulemti tarptautinių teisės aktų........................................................................529

Kovos su organizuotu nusikalstamumu priemonės .......................................530

Svarbiausi Baudžiamojo kodeksoBendrosios dalies pokyčiai .............................................................................530

Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies pokyčiai....................................... 532

4. TEISININKŲ RENGIMO TOBULINIMAS IR PLĖTRA.....................................534

LITERATŪRA PAPILDOMOMS STUDIJOMS.................................................................................539

Įvadas

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJOS DALYKAS

IR VIETA KITŲ TEISĖS MOKSLŲ SISTEMOJE

Lietuvos teisės istorija - tai viena teisės istorijos mokslo dalis, apiman-ti Lietuvos valstybės teisės raidą nuo jos atsiradimo iki dabar galio-jančios teisinės sistemos susiformavimo. Ji dėstoma chronologiniu nuo-seklumu, siejant su konkrečia istorine aplinka, išryškinant bendrusdėsningumus ir specifinius bruožus.

Lietuvos teisės istorija, būdama viena iš teisės mokslų šakų ir tu-rėdama tam tikrą vietą teisės mokslų sistemoje, glaudžiai siejasi pir-miausiai su teisės teorija, nes viena ir kita naudojasi tais pačiais teisėsšaltiniais ir viena kitos pasiekomis. Tik Lietuvos teisės istorija nagri-nėja konkrečių teisės institutų ir reiškinių raidos procesus, būdingusbruožus ir ypatybes, o teisės teorija tiria teisės požymius, savybes, są-vokų ir kategorijų visumą, bendruosius raidos ypatumus, atsiribodamanuo konkrečiųjos sistemų. Be to, Lietuvos teisės istorija, nagrinėdamaLietuvos teisės šaltinių, konkrečių šakų ir institutų atsiradimą ir raidąiki mūsų laikų, organiškai įauga į specialiuosius šakinius Lietuvos tei-sės mokslus: Lietuvos konstitucinę teisę, civilinę teisę, baudžiamąjąteisę ir kitus. Kartu, kitaip nei šakinių galiojančios teisės mokslų, tei-sės istorijos tyrimų objektu tampa nustoję galios arba tiesioginio galio-jimo teisės normos ir teisės institutai, kai juos pakeičia nauji galiojan-tys teisės aktai ir jais besiremiantys teisės institutai.

Lietuvos teisės istorija - turininga ir pamokanti. Turinti tūkstant-metę praeitį, viduramžiais pasiekusi vieną iš aukščiausių Europoje rai-dos lygį, Lietuvos teisė net ilgalaikio carinės Rusijos ir Sovietų Sąjun-gos pavergimo sąlygomis neprarado gyvybingumo, sugebėjo tiekpraeityje, tiek dabartiniu laikmečiu iš naujo atgimti bei per teisės rai-dos tęstinumo ypatumus ir istorinę tradiciją pasiekti dabarties teisiniussantykius ir lemti tolesnę jų raidą.

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJOS STUDIJAVIMO METODAI

Teisės istorijos mokslo žinios - tai ne vien istorinėje praeityje galioju-sių socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių santykių teisinio regu-

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA ĮVADAS 19

Tuo tarpu teisės mokslu, kaip savarankiška studija, paskirose Eu-pos valstybėse susidomėta dar vėliau. Lietuvoje teisės mokslo ir stu-jų pradžia - 1644 m., o jos ištakos tiesiogiai siejamos su viena išniausiu Europoje aukštąja mokykla - 1579 m. įkurtu Vilniaus uni-rsitetu.

Teisės studijos, pradėtos Vilniaus universitete, kaip buvo budin-to meto Europos universitetuose, tenkinosi romėnų ir kanonų tei-s pagrindų perėmimu. Galiojusi valstybėje teisė, kaip ir daugumojeįropos universitetų, čia pradėta dėstyti tik XVIII a. antrojoje pusė-Ir tik praėjus kuriam laikui, Lietuvai jau patekus į Rusijos prie-audą, XIX a. pradžioje atsigręžta ir į didingą savo šalies teisės pra-;į: greta kitų teisės disciplinų imta dėstyti Lietuvos nacionalinėssės istorija, taip pat pradėti moksliniai teisės istorijos tyrinėjimai.

Iškiliausias tarp pirmųjų Lietuvos teisės istorijos profesorių buvonotas Danilavičius (1787-1843), šį kursą Vilniaus universitete skai-j 1814-1823 metais. Lietuvos teisės istorija L Danilavičiaus paskai-se dėstyta pagal luomų, t. y. bajorijos, miestiečių ir kaimiečių, teisi-: padėtį, buvo smerkiama baudžiava kaip vergavimo forma,ofesorius aukštai vertino praeities teisės aktus, laikė juos svarbiais irtikimais istorijos šaltiniais.

Po I. Danilavičiaus teisės istoriją Vilniaus universitete kurį laikąaite Juozapas Jaroševičius (1793-1860).

Lietuvos teisės istorijos dėstymo ir tyrinėjimų centru Vilniaus uni-rsitetas tuokart buvo neilgai, nes jis, kaip nacionalinių kultūrų židi-s, vadovaujantis carinės valdžios okupaciniais motyvais, 1832 m.ivo uždarytas.

Netrukus, 1840-aisiais, Rusijos caras paskelbė Lietuvos Statutųaipsnių ir juos papildančių teisės aktų likučių galiojimo buvusiosetuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse panaikinimą ir bendrųjųiperijos įstatymų visa apimtimi įvedimą. Taip, nelikus galiojančioetuvos teisės istorijos tyrinėjimų objekto - Lietuvos teisės, netekustyrinėjimų centro ir po truputį iš gyvenimo pasitraukiant seniesiems3 tyrėjams, šios mokslo šakos likimas pradėtas spręsti vadovaujantisetimais Lietuvai interesais.

Nuo XLX a. vidurio, o ypač antrojoje jo pusėje ir XX a. pradžioje,udodamiesi gausia iš Lietuvos išgabenta dar mokslinėje apyvartojebuvusia unikalia medžiaga, į Lietuvos teisės tyrinėjimus ėmė įsi-

traukti kai kurie sparčiai kylančio rusų teisės mokslo atstovai - S. Ber-šadskij, I. Lappo, F. Leontovič, M. Liubavskij, N. Maksimeiko, A. Nol-de, M. Vladimirskij-Budanov ir kiti. Jų darbuose, išskyrus pavienius,neliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip valstybės, pavadini-mo, ją imta įvardyti „rusiškai lietuviška valstybė" („russko-litovskojegosudarstvo"), lietuviškojo valstybingumo esmę pakeičiant tariamu ru-siškuoju, kurio buvimą faktiškai neigė kai kurių tų pačių tyrinėtojųsąžiningiau atskleistas ir interpretuotas LDK teisės aktų turinys. Po jų,kiek vėliau, konkuruodama su rusų istoriografija, Lietuvos teisės isto-rija tapo ir lenkų mokslininkų domėjimosi objektu. Pasirodė O. Halec-kio, S. Kutšebos ir kitų tyrėjų darbai.

Nors daugumos šių svetimų tautų mokslininkų darbuose Lietuvosteisės palikimo vertinimai buvo tendencingi, t. y. akivaizdi prorusiškaar prolenkiška politinė ir nacionalinė orientacija, mėginama savintisjos paveldą, tačiau jie neabejotinai pakėlė Lietuvos teisės raidos ištir-tumo lygį, kartu atkreipė kitų tautų istorijos mokslo visuomenės dėme-sį į unikalų LDK valstybinį darinį, susiformavusį vadinamosios pago-niškosios kultūros pagrindu.

Atkūrus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, bet Lenkijai oku-pavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, 1920 m. visuomenės iniciatyva Kau-ne įsisteigusių Aukštųjų kursų Teisių skyriuje, kuriame mokslas bu-vo organizuotas pagal aukštosios mokyklos reikalavimus ir tvarką,Lietuvos teisės istorijai buvo teikiamas išskirtinis dėmesys: be ketu-rių savaitinių valandų, tiesiogiai skirtų Lietuvos teisės istorijai, kuriąskaitė jau plačiai žinomas teisės istorikas Augustinas Janulaitis, tuometu dirbęs Vyriausiojo tribunolo teisėju, dar dvi valandos teko Lie-tuvos Statutų teisei. Šį kursą skaitė advokatas ir politikas AntanasTumėnas.

1922 m. Kaune atidarytame Lietuvos (nuo 1930 m. - VytautoDidžiojo) universitete nuolat veikė Lietuvos teisės istorijos katedra.Jai nuo pat pradžios vadovavo profesoriumi pakviestas A. Janulaitis(1878-1950). Tik nuo 1936 m. jam ėmė talkinti asistentas Aleksan-dras Plateris, vėliau tapęs žymiu teisės istoriku.

A. Janulaitis nuolat skaitė Lietuvos teisės istorijos kursą, priva-lomą abiejų to meto fakultete funkcionavusių skyrių - teisės ir eko-nomikos - studentams. Atskiro Lietuvos Statutų teisės kurso univer-sitete buvo atsisakyta, bet užtat Lietuvos teisės istorijos kursui

I LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA ĮVADAS 21

II semestrų studentams buvo skirta keturios, o netrukus ir šešiosvaitinės valandos.

Paskaitų kursas skirstytas į dvi dalis, pirmoji skirta Didžiosiosietuvos, o antroji - Mažosios Lietuvos (prūsų) teisei.

Didžiosios Lietuvos teisei skirtoje dalyje išskirtas LDK laikotar-s A. Janulaičio vadintas „Nepriklausomybės laikais", pradedamasII amžiumi ir pagal valstybėje politiškai dominavusius luomus su-irstytas įtris „gadynes": kunigaikščių (iki Kazimiero Jogailaičio, t. y.i XV a. vidurio), ponų (iki bajorų savivaldos įteisinimo 1564 m.) irįjorų (iki valstybės 1795 m. žlugimo).

Dalis „Priklausomybės laikai (1795-1918)" turėjo du skyrius,cyrius „Užnemunė" buvo skirtas LDK teritorijai, po 1795 m. okupa-jos valdytai Prūsų karalystės, vėliau įtrauktai į Varšuvos hercogystėsLenkijos karalystės sudėtį. Skyrius „Žemaičiai ir aukštaičiai po ru-is" apėmė Lietuvos teisę, iš pradžių dar kurį laiką paliktą galioti pa-indinėje Lietuvos dalyje, valdomoje Rusijos imperijos, bet vėliauįkeistą imperijos teise.

Šios kurso dalies dėstymas buvo baigiamas Pirmuoju pasauliniuiru ir Lietuvos valstybingumo atkūrimu.

Paskaitų kurse ypač daug dėmesio skirta prūsų teisei, galiojusiaiMažojoje Lietuvoje, įskaitant Klaipėdos kraštą. Ši kurso dalis prade-ima nuo IX-XIII a., t. y. nuo vokiečių ordino įsikūrimo prūsuose, irdgiama XX a. pradžia - Prūsijos, kaip suvienytosios Vokietijos da-;s, ir Vokietijos imperijos bei jos teisės apibūdinimu.

A. Janulaičio skaitytame Lietuvos teisės istorijos kurse buvo ak-mtuojama Lietuvos valstybės santvarkos, administracijos, luomų tei-ą raida. Daug dėmesio skiriama konkretiems teisės šaltiniams - pa-otinei teisei, sutartims ir privilegijoms, teismų sprendimams, 1468 m.azimiero teisynui, Lietuvos Statutams (jų kalbai, turiniui, leidimams,:rtimams), seimų konstitucijoms, 1791 m. konstitucijai, tarpvalsty-nėms sutartims, svetimos teisės - romėnų, kanonų, lenkų, vokiečių,sų - naudojimui.

Lietuvos teisės paskaitų kursas iki vadovėlio lygmens A. Janu-ičio nebuvo parengtas. Šią spragą mėgino pildyti patys studentai,)32-1933 mokslo metais stenografiškai užrašę ir padauginę į keletąsiuvinių sudėtas A. Janulaičio paskaitas.

Į Vilniaus universitetą 1940 m. pradžioje perkeltame ir, inkor->ravus Lietuvą į SSRS sudėtį, pagal sovietinę sistemą reorganizuo-

tame Teisės fakultete nacionalinė Lietuvos teisės istorija akivaizdžiaiužleido turėtąsias pozicijas Sovietų Sąjungos ir užsienio teisės istori-jai. Šie kursai buvo atvirai ideologizuoti, iš jų nedviprasmiškai rei-kalauta „partiškumo". Lygiagretus Sovietų Sąjungos ir užsienio tei-sės istorijos dėstymas turėjo sudaryti galimybes kontrasto principuliaupsinti pirmąją („socialistinę", sovietinę) ir niekinti kaip „išnau-dotojišką" antrąją. Papildomos medžiagos kurso ideologizavimui teikėteisės istorijos sujungimas su valstybės istorija. Valstybės ir teisėsistorija, kaip ir istorija apskritai, laikyta galingu sovietinės visuome-nės ideologiniu ginklu.

Lietuvoje, diegiant šias naujoves, persiorientuota ne iš karto: užuotakcentavus valstybę, kaip tai buvo daroma Sovietų Sąjungos aukšto-siose mokyklose, daugiausia dėmesio ir toliau stengtasi skirti teisei, ir1940-1941 mokslo metais A. Janulaitis, vedėjavęs fakultete sudary-tam Teisės ir valstybės istorijos kabinetui, kartu su į fakultetą atėjusiuKonstantinu Jablonskiu (1892-1960) studentams skaitė jau tris, kaiptuomet buvo vadinama - „teisės ir valstybės", istorijos kursus: Lietu-vos TSR, TSRS tautų ir užsienio šalių (pastaroji vadinta tiesiog teisėsir valstybės istorija). Kiekvienai šiai disciplinai I-II semestrų studen-tams buvo skiriama po keturias savaitines valandas paskaitų ir vienavalanda seminarų.

K. Jablonskio sudarytos Lietuvos TSR teisės ir valstybės istorijoskurso programos medžiaga buvo suskirstyta į tris dalis: LDK laikotar-pio, Lietuvos Rusijos imperijos sudėtyje ir Lietuvos Respublikos. Ant-rą šio kurso dalį numatyta dėstyti tik TSRS tautų teisės ir valstybėsistorijos kurse.

Pirmaisiais pokario metais Vilniaus universitete funkcionavusi sa-varankiška Teisės ir valstybės istorijos katedra, vedėjaujamaprof. K. Jablonskio, pakeitusio už tariamą keliaklupsčiavimą prieš Va-karų kultūrą iš universiteto atleistą A. Janulaitį, 1946 m. buvo reorga-nizuota į jungtinę Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedrą. Šioskatedros jėgomis nuolat buvo skaitomi atskiri užsienio šalių ir TSRSvalstybės ir teisės istorijos kursai, o Lietuvos TSR valstybės ir teisėsistorijos kursą, iš pradžių kaip fakultatyvų, skaityti atnaujinta tik1956 metais.

K. Jablonskio skaitytas Lietuvos valstybės ir teisės istorijos kur-sas, laikytas trumpa TSRS tautų valstybės ir teisės istorijos kurso dali-mi, apėmė nuo seniausių (XIII a.) žinių apie Lietuvos valstybę ir teisę

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA ĮVADAS 23

i valstybingumo netekimo XVIII a. pabaigoje. Paskaitose K. Jablons-s plačiai rėmėsi to laikotarpio archyvų medžiaga ir kartu ženkliaiįpildė Lietuvos teisės istorijos mokslą. Pagrindinė profesoriaus pa-caitų dalis (iki XVI a. vidurio) po jo mirties buvo paskelbta (1971 m.1979 m.) ir studentų naudota kaip mokomasis leidinys.

Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorijos problematika soviet-įečiu neišnykdavo iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto bei Lie-įvos mokslų akademijos sistemoje veikusių teisės struktūrinių pa-alinių mokslo tiriamojo darbo planų. Produktyviai dirbo profesoriaiietuvos mokslų akademijos akademikai A. Janulaitis ir K. Jablonskisei akademijos narys-korespondentas Povilas Pakarklis (1902-1955),jsę_ savo dar nepriklausomybės laikais pradėtus viduramžių Lietu-os teisės tyrinėjimus. Tuo pat metu dauguma jaunesniosios kartosutorių ėmėsi naujausių laikų - atkurtosios (1918-1940 m.) bei so-vietmečio - Lietuvos valstybės ir teisės istorijos, į kurios ideologinįiktualumą primygtinai orientavo komunistų partijos ir sovietinės val-Ižios vadovaujančių institucijų nurodymai. Pozityvu, kad į valstybėsr teisės istorijos tyrinėjimus įsitraukus didesniam skaičiui žmonių,)uvo surinkta ir susisteminta palyginti gausi archyvinė ir kita fakto-oginė medžiaga.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų pastangomis1979 m. buvo išleistas autorių kolektyvo parašytas Lietuvos TSR vals-tybės ir teisės istorijos vadovėlis. Tai buvo apskritai pirmasis vadovė-lis, kuriame aptarta Lietuvos teisės istorija, ir jau vien dėl to vertintinaskaip šio mokslo ir studijų raidos įvykis. Tiesa, laikmetis ir ideologinėpriežiūra jame paliko ryškius pėdsakus: apie 40 procentų vadovėliobuvo skirta Lietuvos „socializmo epochai", kąjau kalbėti apie ideolo-ginius teksto niuansus.

Prireikė aštuoniolikos metų, iš jų septynerių po pakartotinio Lie-tuvos valstybės atkūrimo, kol 1997 m. pasirodė antras Lietuvos vals-tybės ir teisės istorijos vadovėlis. Nors jame atsisakyta ideologinio ba-lasto, sovietmečiu diegtų „mokslinių" tyrimo metodų ir vertinimų, tačiaumedžiagos parinkimu, išdėstymu ir proporcijomis jis nedaug tesiskyrėnuo pirmojo.

Skaitytojų dėmesiui siūlomo šio, jau trečiojo, parengto Lietuvosteisės universiteto Teisės istorijos katedros vadovėlio, kuriame šįkartprioritetas aiškiai atiduodamas teisei, autoriai mėgina koncentruoti dė-mesį į istorinius Lietuvos teisės šaltinius ir teisės institutų raidą.

LIETUVOS TEISĖS RAIDOS PERIODIZACIJA IR JOS SANTYKIS

SU LIETUVOS VALSTYBINGUMO RAIDOS ETAPAIS

Lietuvos valstybės ir visuomenės raida vadovėlyje pateikiama teisėsraidos kontekste, žvelgiant į šią raidą kaip į tam tikrą teisinio regulia-vimo objektą, per teisės ir teisės institutus. Tačiau tai neturėtų sudarytiklaidingo įspūdžio, tarytum valstybė ir visuomenė tampa išvestiniaisteisės reiškiniais. Atsižvelgiama į tai, kad su Lietuvos visuomenės rai-da iki valstybinio darinio ir Lietuvos valstybės raidos istorija studijuo-jantieji yra supažindinami anksčiau, vidurinėse mokymo įstaigose, priešspecialiąsias aukštųjų mokyklų teisės disciplinų studijas, todėl gali bū-ti toliau gilinama specializuotose aukštosiose Lietuvos istorijos studi-jose. Lietuvos istorijos mokslo medžiagos ir mokymo dubliavimas tei-sės mokslų kontekste nėra tikslingas.

Atitinkamai, skirtingai nuo tradiciškai suvoktos Lietuvos valsty-bės raidos periodizacijos, keičiasi ir Lietuvos teisės raidos periodizaci-ja. Pirminis esminis jos bruožas, vadovaujantis istoriniu metodu, yrateisės kilmė, kaip privalomojo reikalavimo ištakų atsiradimas, sietinassu susiformavusiais visuomenės narių paprotiniais santykiais, kurie iresti tų reikalavimų pirminiai šaltiniai. Toliau teisės raidą apibūdina josreguliuotų visuomeninių santykių apimtis bei iškylantis būtinumas tąteisę suderinti, t. y. padaryti darnią, ją traktuojant kaip tam tikras regu-liuotinų santykių sistemas. Tos sistemos, kaip rodo teisės raida, iš pra-džių buvo įvairios. Vienos apėmė valdovo ir pavaldinių santykius, ki-tos - turtinius, dar kitos - asmeninius, karo, prievolių, šeimos,tarpvalstybinius ir 1.1. Šią sistemų įvairovę ir plitimą valstybės mastulaikui bėgant taip pat reikėjo suderinti, nes atskirų sistemų reguliuotisantykiai susipynė. Toks bendrasis sisteminimas teisėje įvardijamas ko-difikavimu, turinčiu suvedimo į knygą, kuri suprasta kaip vientisas kū-rinys, prasmę.

Šis teisės raidos procesas Lietuvos valstybėje, nuo pavienių teisėsaktų iki jų suderinimo valstybiniu mastu, kodifikavimo, ir nulemia tei-sės raidos periodizaciją.

Kartu su teisės raida Lietuvos valstybėje vyko ir valdžios organi-zacijos kokybiniai pokyčiai, tiesiogiai susieti su visuomeninės, ekono-minės, kultūrinės sanklodos kaita. Visi šie procesai nulėmė ir valsty-bės valdymo formų kaitą. Lietuvos istorija rodo, kad Lietuva, kaip irnemažai Europos valstybių, šioje raidoje nuo XIII a. iki XVIII a. išgy-

veno monarchijos valdymo formą ir nuo XX a. pradžios (1918 m.) -respublikos valdymo formą. Šie kokybiniai pokyčiai taip pat matytiLietuvos teisės raidoje. Tiesa, tarp jų neišliko tiesioginio teisės kaitosryšio. Tai nulėmė Lietuvos, kaip savarankiško valstybinio darinio, su-naikinimas 1795 m., trukęs iki 1918 m., t. y. kaip tik tuo laikotarpiu,kai vyko Europos valstybių valdymo formų kaita.

Todėl Lietuvos teisės raidos istorijoje atsiranda tam tikrų netek-čių, susijusių su valstybingumo praradimais. Tai valstybingumo prara-dimo ir teisės raidos nuotrūkio nuo 1795 m. iki 1918 m. ir nuo 1940 m.iki 1990 m. tarpsniai, sutrikdę natūralius valstybingumo, visuomenėstobulėjimo procesus bei sukėlę didžiules gyventojų, kultūrinių, socia-linių bei ekonominių išteklių netektis.

Vadovėlį rengiant stengtasi pasinaudoti naujausiais Lietuvos tei-sės istorijos mokslo laimėjimais ir jos tyrinėjimų rezultatais.

Pirmas skyrius

Lietuvos DidžiosiosKunigaikštystės teisė1. LDK TEISĖS ŠALTINIAI

1.1. TEISĖS ŠALTINIŲ RŪŠYS

Žiūrint į valstybės teisės istoriją iš dabarties pozicijų, t. y. iš tos situa-cijos, kuri iki dabar formavosi ištisus šimtmečius, labiausiai esama su-interesuotumo atsekti egzistuojančių valstybės ir teisės institutų išta-kas ir raidą nuo jų užuomazgos iki įsitvirtinant dabartiniame Lietuvosvalstybės modelyje. Vertinant bendriausiais bruožais, dabartinės pa-žangios valstybės samprata ir įvaizdis yra jos tapatinimas su teisės teo-rijoje formuotu ir valstybių politinėse institucijose įtvirtinamu teisinėsvalstybės modeliu, kurio būdingiausi bruožai yra valstybės valdžiosįstatymų leidžiamųjų, įstatymų vykdomųjų ir teismo funkcijų atriboji-mas. Pažymėtina, kad tai nėra vien teoretikų išmąstytas ir sukurtas vals-tybės valdymo modelis, o greičiau gyvenimo praktikos padiktuota bū-tinybė tam tikram visuomenių raidos etapui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visos dabar esančios pasauliovalstybės yra išgyvenusios natūralios valstybingumo raidos etapus. Pa-žymėtina, kad tik menka dalis šiandienių Vakarų Europos tautų išgy-veno savojo valstybingumo raidą nuo bendruomeninės santvarkos įkokybinį pokytį - valstybinį darinį bei to valstybinio darinio natūra-lios kaitos etapus iki dabar. Daugelis šiandienių valstybių ir jose gyve-nančių tautų tokiu statusu atsirado ar bent pradėjo formuotis XX a.pradžioje tik po Pirmojo pasaulinio karo. Jos perėmė tas valstybingu-mo formas, kurios jau buvo išgyventos prieš jas egzistavusių valstybi-nių darinių, ir jas dabartinėje valstybių bendrijoje toliau tobulina. Tau-tinių valstybių kūrimasis, nors kartais labai skausmingai, tebevyksta.Pavyzdžiai gali būti dabar vykstantys Indijos ir Pakistano, Palestinosir Izraelio, Rusijos ir Čečėnijos konfliktai, buvusios Jugoslavijos Ko-

6 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 27

ovo albanų bendruomenės kova dėl prisijungimo prie jų gentainiųukurtos Albanijos valstybės ir kita. Kartu vyksta ir kitas - priešprieši-is naujos formos globalizacijos procesas, į kurio darinį, pavadintąEuropos Sąjunga, eina ir Lietuva. Globalizacija, kaip viena iš visuome-ių raidos formų, žinoma nuo Romos imperijos susikūrimo. Visuoti-io apjungimo siekis per tūkstantmečius kito pradedant smurtu, t. y.žkariavimais. Dabar valstybių globalizacija reiškiasi stiprėjančiais tarp-lutiniais ekonominiais ryšiais, didėjančiu atvirumu išorei, bendromisastangomis kovoti su paplitusiais regioniniais nusikaltimais ir kito-lis formomis. Tačiau tai jau ne Lietuvos valstybės teisės istorijos, oirptautinės teisės dalykas.

Lietuvių tauta savąjį valstybingumą suformavo XIII a. ir, kaip bu-o būdinga ano meto valstybėms, sukūrė valstybinį darinį, įvardytą -ietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), jėga ir diplomatija sujungusįe tik jai giminingų padermių (genčių) dalį, bet ir nemažą dalį slavų-krainiečių, baltarusių, dalį rusų žemės, dalį moldavų tautos. Tos tau-js, valstybėms kaimynėms - Rusijai, Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai[VIII a. antrojoje pusėje sudarius sandėrį ir bendromis pastangomisunaikinus LDK, tik praėjusio šimtmečio pabaigoje tapo sąlygiškaiavarankiškomis valstybėmis. Taigi, kalbant apie Lietuvos valstybės;isės istoriją, būtent pirmiausiai ir reikia analizuoti tuos jos raidosįomentus ir akcentus, kurie ją, savarankiškai kaupiančią savąją irerimančią kitų patirtį, atvedė į dabartinį valstybingumo statusą.

1990 m. atkurta Lietuvos valstybė antrą kartą savo Konstitucijojera įtvirtinta kaip nepriklausoma demokratinė respublika, kurios aukš-iausioji valdžia priklauso tautai. Tauta šią valdžią vykdo per Seimą,-espublikos Prezidentą ir Vyriausybę, Teismą. Šios Konstitucijos nuo-gtos Lietuvos valstybingumą įtvirtino pagal visuotinai pripažintą, ver-namą kaip pažangų, atitinkantį nūdienos visuomenės raidos teisinėsalstybės modelį. Tačiau šio modelio ištakos - ir LDK kurtas valsty-mgumas. Kadangi Lietuvos teisės istorijos kurso pagrindinė paskirtistikslas yra pažindinti su Lietuvos valstybės teisės raida, tai ir nule-įia, kad jį dėstyti yra pradedama nuo LDK teisės ištakų ir teisės įgy-endinimo būdų, apžvelgiant raidos pokyčius, vykusius praeityje irykstančius mūsų gyvenamuoju laiku, bei mažiau dėmesio skiriant ki-rais valstybės valdžios ir visuomenės organizacijoms.

Kartu teisės istorijos uždavinys yra pastebėti bei atskleisti ir vi-lomenės raidos reguliavimo ypatumus, būdingus konkrečiai tautai ar

jos sukurtam valstybiniam dariniui. LDK raida išsiskiria tuo, kad ji,kaip valstybinė organizacija, būdama kitų kultūrų apsuptyje, susifor-mavo natūraliai išsirutuliojusios, vadinamosios pagoniškosios kultū-ros pagrindu, kuri, lietuvių visuomenei einant link tautų kaimynių ci-vilizacijos, nesudarė terpės išgyventi vidinio susipriešinimo, kuris buvobūdingas ano meto krikščioniškajam pasauliui. Tai rodo ir tam tikrąišskirtinę šios kultūros vertę.

Kiekvieno visuomeninio reiškinio raida pasižymi kokybiniais po-kyčiais, kurių visuma leidžia juos išskirti į tam tikrus laikotarpius,turinčius ir pradžią, ir pabaigą. Šiuo požiūriu Lietuvos valstybės teisi-nių santykių reguliavimo būdai pagal tų požymių kilmę skirstytini į:

a) paprotinę teisę, kai valstybės valdovo aktuose tik užsimena-ma, kad bus vadovaujamasi senuoju papročiu kartais net paviešinantjo turinį;

b) rašytinę teisę, kai valstybės valdovo ar kitos kompetentingosvalstybės institucijos akte aiškiai išdėstomas įteisintas senas arba įtvirtin-tas naujas visuomeninio santykio teisinio reguliavimo turinys ir tvarka.

Atsiradus valstybėje poreikiui naujus besiformuojančius santykiusreguliuoti rašytine forma, iš pradžių jie buvo tvarkyti pavieniais teisėsaktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais sociali-nėms grupėms ar net pavieniams asmenims, ir taip pereita prie naujoteisės raidos etapo, kuris išsiskyrė tuo, kad pradėta tam tikrus santy-kius reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nu-statyti kitas taisykles, kurios ir buvo įvardytos privilegijomis. Šalia pri-vilegijų buvo kuriami ir visai nauji teisės aktai reguliuoti naujussusiformavusius santykius, įvardyti nutarimais ir nuostatais. Šiam tei-sės raidos etapui įsitvirtinant ir tampant dominuojančiu valstybėje, at-siranda poreikis tą naująją privilegijų ir nutarimų bei nuostatų teisęsisteminti ir pagaliau kodifikuoti teisynuose, turinčiuose bendravals-tybinį pobūdį. Taip formuojasi kokybiškai naujas teisės raidos etapas.Pirmuoju kodifikacijos bandymu laikytinas 1468 m. Kazimiero teisy-nas. Visuotinai šis procesas LDK prasidėjo XVI a. pradžioje ir trunkamūsų valstybės gyvenamuoju laiku. Be to, būta nemažai atvejų, kairecepcijos būdu perkeliama galioti svetimų kraštų jau susisteminta arkodifikuota, t. y. surašyta į knygas, teisė.

Taigi LDK rašytinės teisės raida pagal kokybinius pokyčius skirsty-tina į: a) privilegijų teisę ir b) kodifikuotą, arba statutų, teisę, kuri po-statutiniu laikotarpiu buvo papildoma seimų priimamais teisės aktais,

i LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 29

adinamais konstitucijomis. Šiomis konstitucijomis buvo reguliuotiauji susiformavę santykiai, tik papildę Lietuvos Statutų normas.

Rašytinės teisės periodo pradžia yra laikomos trys paeiliui Jo-ailos privilegijos, suteiktos 1387 m. dėl antrosios Lietuvos christia-izacijos. Teisės visuminės kodifikacijos pradžia siejama su 1529 m.radžioje įsigaliojusiu Lietuvos Statutu, kuris istoriografijoje daž-iausiai vadinamas Pirmuoju Lietuvos Statutu, nes po jo buvo priim-Antrasis Lietuvos Statutas, įsigaliojęs 1566 m., ir Trečiasis Lietuvostatutas (1588 m.).

Statutų pasirodymą suponavo gana aukštas teisinės minties ir josraktinio taikymo lygis. Visuomenėje susiformavo kodifikacijos po-:ikio prielaidos. Iki statutų padrikai egzistavęs tam tikrų teisės insti-itų ir teisės sistemų laikotarpis sudarė vėlesnės teisės pagrindą ir taiįkūrė jų sąveikos prielaidas.

Tyrinėtojų darbuose XIV-XV a. teisės paminklai dažniausiai ap-riami kaip XVI a. kodifikuotos teisės šaltinis, pabrėžiant jų mozai-iškumą. Dėl to dažnai šis palikimas suskaidomas pagal tam tikrusietuvos Statutų sistemos teisės institutus arba pagal paskiriems LDK:gionams skirtus aktus (nors ir tai būtina), o sistemiškai ikistatutinėsisės epocha nepakankamai analizuojama. Toks šių teisės šaltinių ty-nėjimo pobūdis sukūrė prielaidas kelti hipotezes apie jos konglome-itiškumą, autonomiškumą, pernelyg nepagrįstai sureikšminti kai ku-ų to meto valstybių kaimynių teisinio paveldo įtaką LDK teisineiiltūrai. Taip sąmoningai buvo kuriama regimybė, kad LDK valstybėsdda iki Lietuvos Statutų pasirodymo, trukusi keturis šimtmečius, bu-3 tik ankstesnių autonomiškai susiformavusių teritorinių darinių eko-Dminių ir socialinių santykių pasyvaus egzistavimo rezultatas, o neDK valdžios vykdomas tikslinis valstybės centralizavimas ir visuo-lenės santykių reguliavimas su teisės pagalba.

2. LDK TEISĖ IR JOS PLĖTRA IKI XVI a. PRADŽIOS

ĮPROČIAI IR PRIVILEGIJOS

DK valstybės politinį ir teritorinį centrą sudarė lietuvių etninė ben-ija (etnosas) ir jos gyvenami plotai - Vilniaus ir Trakų kunigaikštys-s ir Žemaitija, kuriai XV a. pradžioje įnirtingos politinės ir karinėsMifrontacijos su Kryžiuočių ordinu metais teko būti politine ir terito-tie įkaite.

Šis istoriškai susiklostęs lietuvių genčių branduolys sukūrė pago-niškąja kultūra grįstą valstybingumą, išsilaikiusį daugiau kaip pusan-tro šimtmečio. Per tą laiką (Mindaugo krikštas) ligi pakartotinio krikš-čionybės priėmimo 1387 m. LDK realiai buvo išsikovojusi tarptautinįde facto pripažinimą bei vertė kaimynus, ir ne tik juos, skaitytis surealiai egzistuojančia Rytų Europoj e politine ir karine jėga. Remdamasišios etninės bendrijos valstybingumu bei pagoniškąja kultūra ir susi-formavo Lietuvos valstybės teisė, išaugusi iš tautos (etnoso) papročiųir jų pagrindu pripažintos paprotinės teisės.

Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotar-pio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtų galima spręsti apie tometo krašto teisinį vidaus ekonominiu-socialinių santykių reguliavi-mą, neišliko. Lietuvos valstybės teisės istoriografijoje ilgą laiką vyra-vo pažiūra, kad tas laikotarpis bendruoju valstybės teisės raidos kon-tekstu vertintinas kaip papročių ir paprotinės teisės etapas. Tačiau tolaikotarpio istoriniai liudijimai, esantys kituose valstybinio pobūdžioaktuose (diplomatinis susirašinėjimas, tarptautinės taikos, paliaubų, pre-kybos sutartys, žemių dovanojimo dokumentai, instrukcijos valstybiųpasiuntiniams, arbitražo sprendimai, vykdant ar pažeidžiant tarpvals-tybinius susitarimus, politiniai traktatai ir kt.), sudaro galimybę bent išdalies įžvelgti buvus ir paprotinę teisę bei ją rekonstruoti.

Rekonstrukcijos rezultatai ne tik rodo buvus savitos senosios lie-tuvių teisinės kultūros klodą, bet ir patvirtina, kad netgi po 1387 m.juo rėmėsi LDK valstybės vykdoma socialinė ir ekonominė politika. Išdalies buvo išsaugotos ir istorinės jos tradicijos. Tyrinėjimai leidžiateigti, kad lietuvių pagoniškosios valstybės paprotinė teisė, kaip regu-liavimo sistema, galėjo prilygti gretimų krikščioniškųjų valstybių ana-logiškam privačios ir viešosios teisės intelektiniam potencialui. Be to,tai rodo, kad XIV a. pabaigoje įvykęs LDK politinės orientacijos kore-gavimas, t. y. valstybės institucijų, tarp jų ir ideologinių (1387 m. krikš-tas), pakeitimas iš esmės nepaskatino staigių teisinės sanklodos per-tvarkymų. Tai vėlgi rodo, kad LDK integravimąsi į krikščioniškąjąVakarų Europą skatino ne tiek ekonominės aspiracijos, kiek tarptauti-nė LDK situacija, nes ji vienintelė šiame regione buvo išsaugojusi ikikrikščionybės susiformavusią senąją kultūrą, kuri, vertinant pagal reli-ginės terminologijos standartus, dažnai įvardijama kaip pagoniškojipaniekinamąja prasme. Rytuose LDK dėl tos pačios priežasties taip patneturėjo politinės atramos, nors slavai krikščionybę buvo priėmę net


38 metais. Žinoma, tokiai orientacijai svarbus ir ekonominis veiks-ys, tačiau ne jis turėjo lemiamą reikšmę.

Lietuvių senosios paprotinės teisės raidos tradicijų perimamumąu po krikščionybės priėmimo patvirtina ir tai, kad LDK teisė išlikodvaizdžiai pasaulietinė, o tai nebuvo būdinga nei Vakarų, nei Rytųkrikš-oniškųjų valstybių kaimynių teisei. Ji sugebėjo prisitaikyti prie tų po-inkių, kuriuos XIV a. pabaigoje skatino gilėjanti valstybės ekonominėsocialinė diferenciacija, lėmusi visuomenės luomų formavimąsi. Šiosisės pagrindu kūrėsi LDK centrinių žemių žemvaldžių ir žemdirbiųlomų teisių atsiribojimas. Šia teise remiantis formavosi ir santykiai supančiu miestiečių luomu iki 1387 m., kai nuo Gedimino valdymo lai-l plečiantis ekonominiams ryšiams su Vakarų Europa, ją pakeitė ger-lanų teisė, žinoma Magdeburgo, Kulmo ir kitų modifikacijų vardu.

Susiformavus Lietuvos valstybei, įvardytai kunigaikštyste, į josidėtįbuvo įtrauktos ir slavų žemės. Toks valstybės teritorijų išsiplėti-las suformavo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Taigi šalia senąjąiltūrą išsaugojusių lietuvių teisės šioje valstybėje egzistavo ir prara-įsių savo valstybingumą slavų kunigaikštysčių tam tikras paprotinėsisės paveldas.

Šios sąveikos pradžia laikytina XIII a. antroji pusė, kai baigėsistuvių grobiamųjų karų, kaip verslo, siekiant prisigrobti turto slavųanėse, periodas ir užvaldytos ginklu arba diplomatiniu būdu slavų že-lės pateko į nuolatinę Lietuvos valstybės priklausomybę.

Polocko kunigaikštystė į LDK sudėtį buvo įtraukta XIII-XIV a.indūroje, Vitebsko - nuo 1320 m., Kijevo ir Voluinės žemės - XTV a.irmojoje pusėje ir viduryje, Smolensko - XIV a. pabaigoje. LDK poedimino ir Algirdo užkariavimų turėjo apie 800 tūkstančių kv. kilo-letrų teritoriją, lietuviai gyveno apie 90 tūkstančių kv. kilometrų plo-:. Politinę valdžią ir apie 60 procentų karinės organizacijos sudarėstuviai bajorai. M. Liubavskio tyrinėjimai rodo, kad prijungtose prieDK žemėse buvo sugriauta tradicinė valdžios ir valdymo tėvoninėruktūra, vietoje jos laipsniškai įvesti LDK branduoliui būdingi cen-alizuojantys valdymo pagrindai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Ge-imino giminės ir jų palikuonys, nusiųsti į slavų žemes, netapo sava-inkiškais kunigaikščiais. Jie įgydavo valdžią konkrečiose žemėse tikidžiojo kunigaikščio nurodymu. Patys jie negalėjo valdymo perduotiivo palikuonims, o mėginantys vykdyti savarankišką politiką buvosrsekiojami. Taigi LDK statytiniai neturėjo suverenaus valdovo po-

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 31

žymių, būdingųjų pirmtakams slavų kunigaikščiams. Tačiau, kaip ro-do gausios Gediminaičių giminės istorija, nusiųstieji į slavų žemes su-siliejo su slaviška aplinka ir į Lietuvą nebesugrįžo. Būta ir išimčių.Pavyzdžiui, Algirdas po Gedimino mirties grįžo iš Vitebsko į Vilnių iružėmė didžiojo kunigaikščio sostą. Todėl šiuo etapu, kuris truko ikiLietuvos krikšto, faktų kalbėti apie lietuvių teisės plitimą slavų žemė-se tenka mažiausiai. Ši teisė daugiausia galėjo pasireikšti tik nustatantcentro valdžios ir sričių kunigaikštysčių valdžios aparato ryšius. Tokieryšiai nekėlė vietos kunigaikščio valdžios autoriteto, nes suverenumąišreiškiančias funkcijas saugojo didysis kunigaikštis. Susiformavo tikvisiškai nauji sričių kunigaikštysčių vietinės aristokratijos ryšiai, iške-liamas jų vaidmuo valdant sritį vietoje buvusios vienvaldystės. Kylan-tys vidaus nesutarimai galėjo būti sprendžiami valstybės centre. Taigišiuo etapu lietuvių teisė labiausiai galėjo skverbtis valstybinės arbaviešosios teisės lygmeniu, palikdama privačių santykių sritį vietineikunigaikštysčių teisei.

Sričių valdymas ir lietuvių teisės poveikio pobūdis iš esmės kei-tėsi XIV a. pabaigoje. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mir-ties ir Kęstučio nužudymo centre vykusios valdžios dalybos parodė,kad valstybėje iškilo realus pretendentų dėl sosto vidaus karo ir ateity-je pavojus. Šio pavojaus viena iš priežasčių buvo centro ir sričių val-dymas, pagrįstas didžiojo kunigaikščio sostą užimančios giminės di-nastiniais ryšiais. Nesant vienos konsoliduojančios jėgos, o tokia buvoGedimino vienvaldystė ir Kęstučio-Algirdo dvivaldystė, Algirdaičiaipradėjo nesiskaityti su brolio Jogailos, išrinkto Lenkijos karaliumi, val-džios autoritetu. Jį silpnino ir Vytauto politiniai siekiai. Todėl 1392 m.Vytautui nurungus kitus Gedimino palikuonis ir įkopus į Lietuvos Di-džiosios Kunigaikštystės sostą Vilniuje, abu valdovai - Jogaila ir Vy-tautas - ėmėsi energingai mažinti kitų giminaičių konkurencines gali-mybes, griaudami jų politinių pretenzijų, tarp jų ir separatinių,ekonominę ir karinę bazę. Maždaug 1393 m. panaikinamos Polocko irVitebsko kunigaikštystės, jos paverčiamos LDK sritimis, valdomomisdidžiojo kunigaikščio vietininkų. Vietininko pareigybė 1396 m. įve-dama Kijeve (ji išsilaikė iki 1440 m. ir galutinai įsitvirtino 1471 m.), o1404 m. - Smolenske. Ilgiausiai kunigaikštystės statusą (pagal valdy-mo pobūdį artimesnį vietininkijai) išsaugojo Voluinė, kurią Lietuvosdidžiojo kunigaikščio Kazimiero leidimu iki gyvos galvos valdė Švit-rigaila. Ją, kaip LDK sritį, 1452 m. perėmė Lucko seniūnas.

)

32LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA


Vietininko statuso įvedimas pakeitė LDK sričių valdymo teisinįpobūdį. Prie buvusių sričių kunigaikščių veikė tik jų vietinis valdymoaparatas, tarnavęs tik tos kunigaikštystės poreikiams, o ryšiai su centruoficialiai buvo palaikomi tiesiai per kunigaikštį. Įvedus naujo tipo val-dymą- vietininkų pareigybes, srityse susiformavo tiesiogiai nuo Lietu-vos didžiojo kunigaikščio priklausantis srities valdymo aparatas. Lie-tuvos didysis kunigaikštis skyrė ne tik sričių centrų, bet ir kitų mažesniųsričių administracinių vienetų urėdus. Vietininkai nebegavo tokių pa-jamų, kokiomis naudojosi kunigaikščiai. Iš 1499 m. dokumento, esan-čio Lietuvos Metrikoje, matoma, kad Smolensko vietininkas ponas Jur-gis Glebavičius, 1492-1499 m. eidamas šias pareigas, naudojosi šešiaisLietuvos didžiojo kunigaikščio jam skirtais dvarais, kuriuose gyveno265 šeimynykščiai ir prievoliniai valstiečiai. Iš kito Lietuvos Metrikosakto sužinome, kad 1507 m. Kijevo vietininkui (XVI a. pradžioje pa-vadintam vaivada) papildomai skiriama dalis Lietuvos didžiojo kuni-gaikščio Žygimanto pajamų, gaunamų iš Kijeve laikomų smuklių irmuitinių. Šias lėšas vaivada privalėjo naudoti tarnybiniams žmonėmsišlaikyti. Analogiška padėtis susidarė ir kitose srityse. Į didžiųjų kuni-gaikščių priklausomybę patekę sričių žemėvaldos plotai ir kiti pajamųšaltiniai suformavo jų domenus ir leido sukurti prekybos monopolį.Dalis pajamų buvo perduodama pareigūnams - nusiųstiems ir vieti-niams kaip atlyginimas už tarnybą arba priemonė atlikti tą tarnybą. Taitapo centro valdžios savita materialine baze, užtikrinančia teisinį peri-ferijos administravimą. Panaši situacija buvo ir XVI a. pradžioje, kaisričių vietininkijos buvo pertvarkomos į vaivadijas. Vietininkai, pava-dinti vaivadomis, dar ilgai atliko savo ankstesnes LDK urėdų funkci-jas, kol pagaliau tapo paskirų vaivadijų renkamų savivaldos įstaigųvadovais.

Savaime suprantama, kad tokio tipo žemėvalda, tvarkoma atsiųs-tų iš centro patikėtinių, ir vietiniai žmonės įgijo kitokį teisinį statusąkurio pobūdį lėmė feodalinės teisės principas - kieno valdžia, to irteisė. Tokiose teritorijose, kaimuose ir miestuose, kur įsitvirtino di-džiojo kunigaikščio pareigūnai, įsigalėjo teisė, aktuose vadinama lie-tuvių teise. Tačiau šios teisės paplitimo taip pat negalima pervertinti.Ja vadovavosi tik pareigūnai, kolonistai, atsiųsti iš LDK centrinių že-mių, ir srityse įsikūrusios lietuvių pirklių bendrijos. Sričių vietos bajo-rija, miesto diduomenė ir jiems priklausantys žmonės privačius socia-linius santykius ir toliau reguliavo pagal savo senąją teisę. Tačiau šiuo

lietuvių ir slavų teisių sąveikos etapu vis dėlto turėjo gerokai padidėtiiš centro plintančios valstybinės teisės, kuri negalėjo nedaryti įtakos irtose žemėse gyvenančių žmonių privatiems, ypač turtiniams, santy-kiams, vaidmuo. Į valstybinės teisės sritį įėjo vietininkų, o vėliau -vaivadų vykdomas karinės tarnybos organizavimas centro poreikiamsįgyvendinti, vietos karinių formuočių išlaikymas, gyventojų apmokes-tinimas prievolėmis, prekybos organizavimas, žemės valdymo kontro-lė (per nuosavybės disponavimo apribojimus), valdymo aparato kūri-mas vietinei teisėtvarkai palaikyti, teismų organizavimas. Reikėjoužtikrinti ne tik vietos gyventojų poreikius, bet ir iš centro atvykusiųLDK tarnybinių žmonių, pirklių normalią veiklą.

Lietuvių teisei skverbiantis į slavišką aplinką galiojo asmeninisteisės veikimo erdvėje principas. Kiekvienas teisinių santykių dalyvisatsakė pagal savo teisę. Atvykusieji į slavų žemes ir jų valdiniai pri-klausė didžiojo kunigaikščio teisinei ir teisminei jurisdikcijai. Vietosdiduomenė, feodalai, miestiečiai ir jų valdiniai galėjo remtis rusų pa-protine teise pagal istoriškai susiklosčiusią tvarką organizuojamuosesričių teismuose. Tačiau tuose teismuose kaip teisėjai dalyvavo ir di-džiojo kunigaikščio urėdai, ypač tose bylose, kuriose buvo sprendžia-mas vietos feodalų baudžiamosios atsakomybės už kriminalinius nusi-kaltimus klausimas, bei ten, kur susikirsdavo vietinio ir ateivio turtiniaisantykiai. Taigi tiek papročiai, tiek teisė įgauna naujų kokybinių požy-mių. Tai rodo sričių privilegijos. Tokią integraciją skatino ir 1447 m.bendravalstybinė privilegija, nors socialinės priežastys - ekonominiaiLDK valstybės raidos procesai, jau ryškėję XIV a. pabaigoje.

Teisės iš LDK centro plitimą lėmė spartus LDK feodalinės visuo-menės darbo pasidalijimas ir tolesnis luomų atsiribojimas. Pirmiausiaipagal 1387 m. aktą teisiškai nuo feodalų ir valstiečių pradėjo atsiribotiVilniaus miestiečiai, po to sparčiai ir kitų LDK miestų. Tuo pat metuanalogišką privilegiją gavo ir konfesinė Katalikų bažnyčia, jungiantidvasiiiinkų luomą. Feodalų ir valstiečių santykiuose tokie pokyčiai įgavovisuotinį teisinį pobūdį pradedant 1434 m. bendravalstybinė privilegi-ja. Joje Lietuvos didysis kunigaikštis deklaravo valstybinės valdžiosatsiribojimą nuo tiesioginių ekonominių saitų su valstiečiais ir šias funk-cijas perdavė bajorams. Prasidėjo visuotinis valstiečių vertimas bau-džiauninkais. Už tai bajorai mainais įsipareigojo ne tik patys atliktikarinę tarnybą bet ir asmeniškai iš turimų valstiečių suformuoti ka-riuomenės kontingentą. Paskelbusi 1447 m. privilegiją LDK vyriau-


sybė žengė kitą žingsnį. Valstietis buvo atiduotas feodalo teismui beteisės dėl savo interesų apeliuoti į valstybinės valdžios, t. y. didžiojokunigaikščio, teismą. Be to, feodalui suteikta daug asmeninių, ekono-minių ir politinių laisvių LDK valdžios atžvilgiu. Istorikai tai vadinafeodalų imunitetu. Taigi nuo 1447 m. visas bajorų luomas išgyvenoteisinės sistemos esminį reorganizavimą. Buvo pertvarkomi trys so-cialinės hierarchijos sluoksniai. Apibrėžta aukščiausio sluoksnio - vals-tybės (didžiojo kunigaikščio) interesų sritis bei nustatyti valdovo irfeodalų luomo santykiai. Tobulinami susiformavę bajorų (antro hie-rarchijos sluoksnio) tarpusavio teisiniai santykiai bei nustatyta teismųorganizacija visose instancijose, kuriose bajorai patys dalyvavo (ikipat didžiojo kunigaikščio teismo), taip pat sukurta visai nauja teisin-gumo vykdymo procedūra tais atvejais, kai bajorai dėl valstiečių teisėspažeidimų nesugeba įgyvendinti savojo teisingumo ir dėl tų ginčų pri-versti kreiptis į didžiojo kunigaikščio teismą. Trečiajame buvo organi-zuojami nauji bajorų žemesnieji teismai valstiečiams. Feodalams iš-kart iškilo valstiečių teisės ir teisenos norminimo problema. Jiems išesmės teko imtis darbo, kurį kitose to meto Rytų ir Vakarų Europosvalstybėse, pasukusiose absoliutizmo įtvirtinimo keliu, vykdė tų vals-tybių aukščiausia valdžia, iniciatyvos. Tokios veiklos rezultatus turėjoįteisinti įstatymai, nes bajorų bylinėjimasis dėl valstiečių, kurių ginčųjie nebesugebėdavo išspręsti žemosiose instancijose, pasiekdavo di-džiojo kunigaikščio teismą. Todėl bajorus labiausiai domino jų teisėsišplėtimas ir kodifikavimas. Juos palaikė ir valstybės aparatas, tačiauiš esmės tik tam, kad galėtų dalyvauti kaip arbitras (bet ne teisėjas)ginčuose dėl jų tarpusavio skriaudų.

Antros ir trečios pakopos teismų sutvarkymas bei bajorų ir vals-tiečių luomų teisės norminimas LDK centro žemėse ir sričių slavų že-mėse vyko skirtingomis aplinkybėmis.

1447 m. paskelbus bajorų ir valstiečių luomų visuotinį teisinį at-sidalijimą, įvyko lietuvių teisės sistemos ir slavų teisės liekanų esmi-nis lūžis. Abi šios etninės teisės turėjo transformuotis į teisę bajoramsir į teisę valstiečiams, t. y. persitvarkyti pagal luomų principą. Tai pro-gresyvus LDK teisės sistemos formavimosi raidos žingsnis.

Kadangi žemvaldžių ir žemdirbių luomų teisės formavimasis vy-ko pagal LDK centrinėse žemėse susidariusią lietuvių teisės sistemątai centre šis procesas vyko natūraliai - buvo suformuoti luomų teis-mai, įstatymiškai apibrėžti bajorų ir valstiečių teisių subjektai. Šis pro-

cesas „tikrojoje Lietuvoje" prasidėjo gerokai anksčiau ir buvo išban-dytas praktika. Tai patvirtina 1441 m. privilegija Žemaitijai, LDK pri-vatūs aktai pavieniams bajorams, pradėti skelbti dar Vytautui valdant.Jie ne tik parodo, kad bajorų teisių plėtimas ir teismų organizacija bu-vo centro vykdomos aktyvios socialinės politikos rezultatas, bet ir pa-tvirtina, kad šis procesas prasidėjo būtent vakarinėse LDK žemėse.Tolesnį transformavimosi reguliavimą iš centro patvirtina kai kurie ben-dri valstybiniai dokumentai, pavyzdžiui, 1468 m. Kazimiero teisynas,suvienodinęs baudžiamųjų teismų darbą. Teismų darbo tobulinimo pra-dų buvo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro kartu su Ponųtaryba 1492 m. priimtuose 1447 m. privilegijos papildymuose. Juosetikslinama aukštesniųjų teismų bajorams ir didžiojo kunigaikščio teis-mo kompetencija.

Kitokie etninės teisės persitvarkymo į luominę procesai vyko sla-vų žemėse. Šiose srityse, nuo pat prijungimo prie LDK praradusiosesavąjį valstybingumą natūrali jų teisės raida buvo sustabdyta. Prade-dant 1447 m. bendravalstybine privilegija, tolesnę slavų etninės teisėspadėtį lėmė bendra LDK teisinė politika, kurioje įsigalėjo valstybėscentrinių žemių teisės primatas ir jos pagrindu suformuotas bajorų luo-mo imunitetas. Ta etninės teisės dalis, kuri reguliavo slavų feodalųtarpusavio santykius, susiliejo su lietuvių teise, išlaikydama kai ku-riuos senus, daugiausia privatinės teisės, elementus. Naujosios luomųteisės formavimosi sąlygomis paprotinė teisė prarado pirminę reikšmęir įgijo kitą luominį turinį ir interesus. Visuomenės raida yra istoriškaikintamas reiškinys. Tai pasakytina ir apie teisę, kuri yra tos aplinkosatspindys. Ir XIII a., ir XVI a. šaltinių teisės normos bei jas apibrėžian-čios teisinės sąvokos išoriškai gali atrodyti nepakitusios, tačiau faktiš-kai jos, veikiamos visuomenės raidos, nuolat kaupė naują socialinį,ekonominį, politinį turinį. Todėl tapačių sąvokų semantinis krūvis pokurio laiko dažniausiai pasidaro labai skirtingas. Nustatyti, kada teisėssąvoka pasipildė vienai ar kitai etninei bendrijai būdingu raidos turi-niu, yra sudėtinga.

LDK rašytinę ikistatutinę teisę sąlygiškai galima suskirstyti į ,laikotarpius iki 1447 m. ir po jų iki 1529 m., ji įteisino du pagrindi-nius - bajorų ir valstiečių - luomus. Po 1447 m. atsirado pagrindaskodifikuoti „žemės teisę". Tokiu būdu bajorų luomo teisės tolesnėsraidos etapai buvo užfiksuoti 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. LietuvosStatutuose. Trečiajam luomui - miestiečių, kaip ir ketvirtajam - dva-


sininkų įsitvirtinti padėjo recepuotos Magdeburgo ir vyravusių LDK

bažnyčių teisės.

LDK PAPROTINĖS TEISĖS IŠTAKOSGEDIMINO DIPLOMATIJOS DOKUMENTUOSE (1322-1338 m.)Neišlikus tiesioginių Lietuvos teisės šaltinių nuo valstybės susidary-mo iki XIV a. pabaigos, iš kurių būtų galima spręsti apie to metokrašto teisinį vidaus ekonominiu-socialinių santykių reguliavimą, nag-rinėtini kiti, kad ir netiesioginiai, teikiantys nors kiek teisinių santy-kių srities žinių. Prie tokių priskirtini ir Gedimino valdymo laikotar-pio (1316-1341 m.) išliką diplomatijos dokumentai (1322-1338 m.),kurių dauguma buvo publikuota XX a. septintojo dešimtmečio pa-baigoje.

Bendroji teisės raidos tendencija rodo, kad LDK iki XIV a. pabai-gos vyravo papročiai ir paprotinė teisė, toleruojami didžiojo kunigaikš-čio valdžios. Transformuojantis politiniams, socialiniams ir ekonomi-niams santykiams, dalis jų laipsniškai įgavo valstybės rašytinės teisėsakto formą ir statusą. Tačiau pirmiausiai valstybės valdovas savo valiaturėjo organizuoti naujas institucijas, pirma, skirtas valstybės apsaugainuo išorės pasikėsinimo bei santykiams su kaimynais, ir antra - išlai-kyti savo valdžią. Tokia valdymo forma sudarė prielaidas kurtis dvily-piam didžiojo kunigaikščio valdžios aparatui. Viena aparato dalis bu-vo susijusi su visos valstybės valdymu (iš jos vėliau išaugo valstybėspareigūnai), o kita - su paskirų didžiojo kunigaikščio valdų tvarkymu,nes prijungtos prie didžiosios kunigaikštystės teritorijos buvo laiko-mos didžiojo kunigaikščio nuosavybe - domenu (viešpatyste). Tas apa-ratas suformavo didžiojo kunigaikščio dvaro plačiąja prasme pareigū-nus, tiesiogiai priklausomus nuo jo, kaip stambiausiojo feodalo, interesų.Tai ir sudarė pagrindą kurtis tai naujai teisei, kuri vėliau rašytine formamatyti dvejopose privilegijose. Vienos privilegijos reguliavo visos vals-tybės santykius (vadinamos žemės privilegijomis), kitos - specifiniuscentrinės valdžios (didžiojo kunigaikščio) santykius su konkrečiomisvalstybės teritorijomis (sričiųprivilegijos). Duomenų, ar Gedimino val-dymo laikotarpiu tokios rašytinės privilegijos egzistavo, neturima, ta-čiau, minėta, ir iš to meto diplomatijos dokumentų matyti valstybėstoleruotas paskirų savo dalių savitumas.

Kiek kitaip ekonominiai-socialiniai santykiai, kartu juos apibū-dinanti teisė rutuliojosi jau susiformavusiuose ir besiformuojančiuo-

se miestuose. Miestai taip pat įėjo į didžiojo kunigaikščio, kaip vir-šiausio valstybės asmens, valdomų teritorijų (domeno) sudėtį ir su-darė jo papildomą valstybės vidaus santykių ekonominės ir politinėsgalios ramstį.

Miestų teisės specifika buvo dvejopa. Išoriškai ji reiškėsi kaip sa-vivaldos teisė, tačiau viduje neturėjo bendros struktūros sistemos. Tailėmė miesto gyventojų tautinė ir religinė specifika bei profesinis užda-rumas.

Kokiomis konkrečiomis teisinėmis formomis Gedimino valdymolaikotarpiu buvo reguliuojami ekonominiai-socialiniai santykiai, mi-nėti diplomatijos dokumentai atskleidžia tik iš dalies. Šiuose doku-mentuose iš esmės nagrinėjami valstybės santykiai su popiežiumi, Han-zos miestais, vienuolių dominikonų ir pranciškonų ordinais, Rygosmiestu ir Livonijos ordinu.

Apie Lietuvoje nuo seno buvusią paprotinę teisę užsimenama Ge-dimino pasiuntinio žodžiuose, pasakytuose Rygoje popiežiaus legatųir prelatų akivaizdoje. Dokumente teigiama, kad Gediminas „dievų ga-lybe yra prisiekęs, kad jokiu kitu įstatymu nenorėtų naudotis, o tik tuo,kuriuo naudodamiesi gyveno jo protėviai". Paprotinė teisė, kaip kraštoteisė, minima ir 1323 m. Gedimino taikos sutartyje su ordinu, su Re-velio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga. Iš šios sutar-ties nuostatų matyti, kad joje vartojamos „valstybės" ir „krašto" sąvo-kos nėra tapačios. Gedimino valstybei sutartyje atstovauja „Aukštaičiųir žemaičių kraštas ir Pskovo bei visi rusų kraštai". Kraštų valstybėjekonstatavimas suponuoja mintį ir apie tam tikrą teisinį jų autonomiš-kumą, paprotinių teisių juose išskirtinumą. Tokį, tik konkretesnį, pri-pažinimą randame ir 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su ordinu.Vadinasi, galima teigti, kad XIV a. pradžioje LDK (išskyrus didžiuo-sius miestus) vyraujanti buvo lietuvių paprotinės teisės sistema, veiku-si viešajame ir privačiame gyvenime, ir nuo jos priklausomos paskirųslavų kraštų teisės, galiojusios pagal teritorinį principą. Kaip žinoma,tokia tvarka išsilaikė iki XV a. pradžios, nes Lietuvos kunigaikštysteiprijungus gretimas rytines žemes ir susiformavus Lietuvos DidžiajaiKunigaikštystei, iš pradžių dar nebuvo susidariusių prielaidų sukurtibendrą teisės sistemą ir socialiniai, ekonominiai vidaus teisiniai santy-kiai klostėsi derinant juos su tam tikromis privilegijomis, pabrėžiantleistinas išimtis. Žinoma, to negalima pasakyti apie viešąją teisę, kurijau buvo bendra visoje valstybėje.

Dvejopą paprotinę teisę lėmė nemažai veiksnių. Pirmiausiai, taikraštų, pajungtų vienai valdžiai, ankstesnis savaimingas ekonomi-niu-socialinių santykių formavimasis, lėmęs ir savarankišką paproti-nių teisių susiformavimą. Be to, žemės buvo prijungiamos vasalinėspriklausomybės pagrindais. Paprotinė teisė iš pradžių reiškėsi tik kon-krečių administracinių-teritorinių vienetų vietinės valdžios ryšių sucentro valdžia nustatymu (viešosios teisės sritis), menkai kišantis įekonominę-socialinę krašto vidaus organizaciją. Nemažą reikšmę tu-rėjo ir tai, kad tos žemės buvo prijungiamos Kryžiuočių ir Livonijosordinų karinių puolimų prieš Lietuvą sąlygomis. Suprantama, kadvalstybės valdžia daugiausia dėmesio skyrė atremti išorinę agresiją.

Tačiau, kita vertus, valstybės centralizacija vyko didžiojo kuni-gaikščio valdžios aparato pastangomis ir tai turėjo reikšti tos valdžiosprimatą kuriant teisę tais atvejais, kai tik kildavo reikalas reguliuotinaujus teisinius santykius, kurių neaprėpė paprotinė teisė. Tokių naujųteisinių santykių kūrimo pavyzdys gali būti Rygos teisės taikymas. Ga-lima manyti, kad teisės normų kūrimo pavyzdžių būta ir daugiau, ta-čiau įrodymų praeitis neišsaugojo arba jų nežinoma.

RYGOS MIESTO TEISĖS RECEPCIJOS PROBLEMA

Teisės kūrimo ir pritaikymo galimybes lemia konkretūs ekonomi-niai-socialiniai ir politiniai santykiai, ir teisė tėra viena iš specifinių tųsantykių raiškos formų. Svetimos teisės panaudojimo pavyzdys Gedi-mino valdymo laikotarpiu gali būti jo siekis skatinti ir plėsti prekybąbei amatus valstybėje, recepuojant Rygos teisę Lietuvos miestams.

Rygos teisės recepcija Lietuvoje istoriografų siejama su Gedi-mino 1323 m. dviem kreipimaisi į Hanzos miestų pirklius ir amati-ninkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems, kaip privilegiją,santykių reguliavimą remiantis Rygos teise. Šie kvietimai iš esmėsvertintini kaip pažadai ir skirti tiems, kurie ketintų atvykti ir apsigy-venti. Nežinoma, ar daug amatininkų, pirklių, riterių priėmė Gedimi-no kvietimą ir siūlomas privilegijas, tačiau ta aplinkybė, kad jo pirm-tako didžiojo kunigaikščio Vytenio analogiškas siūlymas liko beatgarsio („...net nė šuo <...> su padėka neatsiliepė dėl tų pasiūly-mų"), verčia apdairiai manyti apie jų sėkmę. Vienos šalies siūlymas,nesant įrodymų, kad jis buvo priimtas, negali būti laikomas įvykusiuRygos teisės recepcijos faktu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siū-lymas atvyksiantiesiems naudotis Rygos teise nebuvo ateities garan-

tas, nes „išmintingųjų taryba" galinti ir geriau sumanyti. Šiuos Gedi-mino pažadus galima vertinti kaip galimos Rygos teisės recepcijosprielaidą, tačiau galima kalbėti ir apie faktinį šios teisės pripažinimąLDK. Taip leidžia teigti minėtos 1323 m. Gedimino taikos sutartiesnuostatos. Į jas šiuo požiūriu nebuvo atkreipta reikiamo dėmesio, nessutarties laikytasi trumpai. Livonijos ordinas sutartį sulaužė beveikpo ketverių metų, o su Rygos miestu draugiški santykiai išlaikyti iki1330 metų. Nors iš esmės tai tikrai trumpas laiko tarpsnis, tačiau eko-nominiams-prekybiniams santykiams stabilizuoti keletas metų galė-jo būti reikšminga. Taigi 1323 m. Gedimino taikos sutartimi ir buvooficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiaisocialinei grupei. Iš esmės tai turėjo būti pirmoji ir kartu tarpvalsty-biniu mastu sankcionuota didžiojo kunigaikščio privilegija ne tik sve-timšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginusijų teises tiek krašto viduje, tiek už jo ribų.

Abejotina tik tai, ar Rygos teisė tam tikru laikotarpiu galėjo būtivyraujanti Vilniaus mieste, kad ją būtų galima pripažinti miesto savi-valdos organizavimo pagrindu. Norint į tai atsakyti, reikia apžvelgtijos esmę. To meto šaltiniuose ši teisė vadinama Ryges recht arba iurecivili Rigensis civitatis. Aktų vertimuose į lietuvių kalbą atitinkamaivartojamos „Rygos teisės" arba „civilinės Rygos miesto teisės" sąvo-kos. Be to, jų prasmė sutapatinama su savivaldos teise. Deja, taip nėra.Ano meto teisėje, kilusioje iš romėnų teisės, ius civili reiškė „piliečiųteisę", kuri apėmė civilinę teisę (dabartine tos sąvokos prasme), bau-džiamąją teisę ir kita.

Savivalda nebuvo ius civili, t. y. pilietinės teisės, požymis, o įėjo įviešosios teisės ius publicum sistemą. Kai kalbama apie Rygos teisęminėtoje 1323 m. taikos sutartyje, apie jokią atvykstančių svetimšaliųpirklių savivaldą, taip pat apie išvykstančių Lietuvos pirklių savivaldąnegalėjo būti ir užuominos. Rygos teisės panaudojimo pripažinimaspirkliams visų pirma reiškė, kad turtinius ginčus jie galės spręsti pagalRygos civilinės teisės (dabartine prasme) normas, o savo asmenį galėsginti pagal Rygos baudžiamosios teisės nuostatus, kurie sudarė sude-damąją ius civili dalį. Tai galėjo prilygti esamam dabartiniam užsieniovalstybių diplomatų neliečiamumui. Tik tiek jiems Rygos teisė ir buvoiš esmės reikalinga. Faktiškai tai buvo Rygos teisės, kaip miesto teisės,nuostatų transformavimasis į asmeninę kiekvieno konkretaus asmens,kuris vertėsi prekyba, teisę.

Tačiau ir tokio Rygos teisės Lietuvoje pripažinimo nereikia per-vertinti. Kaip matyti iš 1323 m. sutarties, suteikimas teisės svetimša-liams ir savo pirkliams naudotis Rygos teise (pagal 10 punktą) visainereiškė, kad tuo metu buvo naikinamas „krašto teisės" jiems galioji-mas. Iš šios sutarties 3 punkto matyti, kad žmogus, kuriam padarytaneteisybė Lietuvoje, galėjo „taip pat reikalauti, kad jo byla (būtų spren-džiama) pagal to krašto teisę". Vadinasi, pasirinkti teisę buvo paliktanukentėjusiojo nuožiūrai. Analogiška teise galėjo naudotis ir Lietuvospirklys svetur. Taigi ir „krašto teisė" Lietuvoje, ir Rygos teisė svetur,atsižvelgiant į tai, kam buvo padaryta neteisybė, galėjo veikti kaip sub-sidiarinės (pagalbinės) teisės.

Rygos teisės galiojimo Lietuvoje pagalbinė reikšmė ir netgi laiki-nas pobūdis pabrėžiamas 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje su Li-vonijos ordinu. Joje jau nekalbama apie Rygos teisės personifikavimą,o nurodoma, kad visi nesutarimai sprendžiami pagal teisę to krašto,kuriame jie kilo.

Savivalda pagal Rygos teisę Vilniuje galėjo atsirasti tik jei šiamemieste būtų įteisintos pirklių bendrijos. Be to, neįtikima, kad pirkliųarba amatininkų kolonija galėtų savo savivaldos organizacijos formasprimesti visam miestui. Istoriografijoje pareikšta nuomonė, kad Vil-niaus miestas iki Magdeburgo teisės įvedimo (1387 m.) tvarkėsi „Ry-gos miesto teisių pavyzdžiu", nepagrindus jos įtikinamais argumentaisar šaltiniais, nėra pagrįsta. Iš 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio privile-gijos žinoma, kad Vilniuje iki tų metų veikė ir lietuvių, ir rusų, ir lenkųteisės, kurių turėtojai (kaip ir Rygos teisės, o vėliau ir Magdeburgoteisės turėtojai) galėjo savo bendruomenių savivaldą organizuoti pagalkitus principus. Taigi Rygos teisės galiojimas Lietuvoje vertintinas kaippirkliams taikytas personifikuotas atvejis.

TEISĖS TAIKYMO YPATUMAI

Iš Gedimino laiškų Hanzos miestams, be jų diplomatinės paskirties,aiškiai pastebimos prekybinio bendradarbiavimo tendencijos bei sie-kis skatinti krašto vidaus ekonominius ir socialinius santykius. ŠiojeGedimino veikloje, turint omenyje teisinius santykius, matyti dvi teisi-nės garantijos. Visų pirma Gediminas, siekdamas pagyvinti krašto eko-nomiką, įliejant į ją naujas pajėgas (kalvius, sidabrakalius, odininkus,kurpius, malūnininkus, žvejus ir gydytojus, t. y. įvairių gamybos šakųir specialybių atstovus), pažada jiems išsaugoti jų įprastą civilinių tei-

sinių santykių sritį bei jų asmens apsaugos baudžiamąsias priemones.Šios garantijos koncentruotos Rygos teisėje. Mėginimas tuos santy-kius reguliuoti pagal Rygos teisę rodo Gedimino tendenciją vietos tei-sę modifikuoti tarpvalstybiniu lygmeniu netgi priimant savas normas.Tai rodo jo išdėstyti planai, nes kvietimuose žadama ne tik leisti nau-dotis svetima teise LDK, bet ir sugalvoti ką nors geresnio. Kita vertus,svarbu, kiek šiuos siekius pavyko įgyvendinti.

Antras teisinių garantijų aspektas - tai krašto valdovo dispozici-joje esamų baudžiamųjų priemonių naudojimas. Šios priemonės rėmė-si paprotine teise, patirtimi, įgyta ilgamete kova su grėsmingais kaimy-nais, ir valdovo tarptautiniu autoritetu.

Gediminas 1323 m. sausio 25 d. laiške Hanzos miestams nurodo,kad asmenys, kenkdami kitiems, paimtiems į jo globą, visų pirma daronusikaltimą ne globojamiesiems, bet globėjui, įžeisdami jį kaip kara-liškąją didybę. Šis įspėjimas - tai ne tuščias grasinimas tiems, kuriemėgins kliudyti norintiesiems atvykti į Lietuvą. Pagal to meto santy-kius reali atpildo, arba bausmės, įgyvendinimo forma buvo represijosprieš visus asmenis, kurie vienaip ar kitaip patekdavo iš priešiško kraštoį valdovo rankas. Tokie asmenys buvo baudžiami, neatsižvelgiant į tai,kad jų elgesys neturėjo nieko bendro su valdovo įžeidimu. Šitokia baus-mės įgyvendinimo forma buvo įprastas reiškinys ir išplaukė iš ben-druomeninės santvarkos gelmių, kai įbauginimo priemonės buvo skir-tos ne tiek asmeniui, kiek bendruomenei, kuriai jis priklausė. Reikiamanyti, kad panašios represinės priemonės buvo naudojamos ir svetur.Iš Gedimino pareiškimų ir laiškų sužinome, kaip kalavijuočiai, atsi-metę nuo taikos sutarties, nužudė jo pasiuntinius, pasiųstus patvirtintitaiką, o kitą kartą pakorė Gedimino pasiuntinį, atvykusį pas arkivys-kupą pasiteirauti apie jo sveikatą. Suprantama, analogiškai buvo elgia-masi su priešo žmonėmis ir Lietuvoje.

Kaip atskiros nusikaltimų rūšys Gedimino laikotarpio dokumen-tuose yra paminėtas sausumos ir vandens kelių saugumo pažeidimas irplėšikavimas. Taip pat sužinome, kad už valstybės paslapčių išdavimągrėsė mirties bausmė. Šios nuostatos rodo buvus ne tik papročių lieka-nas, paprotinę teisę, bet ir valstybės, kaip teisės subjekto, fiksaciją.Klasikinis pastarųjų normų pavyzdys yra atsakomybės už valstybėspaslapčių išdavimą konkretus apibrėžimas.

Apibendrinant yra pagrindas teigti, kad Gedimino valdymo laiko-tarpiu LDK galiojo valstybinė (viešoji) teisė ir dvi - lietuvių ir slavų


paprotinės privačios teisės sistemos. Apie jas diplomatijos dokumen-tuose kalbama kaip apie savaime suprantamus dalykus.

Siekiant pagyvinti ekonominį krašto gyvenimą, aktyviai skatintaprekyba ir amatai. Svetimtaučiams, pasiryžusiems šiais tikslais atvyktiį Lietuvą, žadama suteikti teisinių jų apsaugos garantijų, pripažintųEuropoje. Tų garantijų įgyvendinimo būdai nurodyti konkrečiose su-tarčių nuostatose.

PAMEDĖS TEISYNO (1340 m.)

BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR PROCESAS

TEISYNO KILMĖ

Pamedės teisyną (dar vadinamą Prūsų teisynu) galima vertinti kaip vo-kiečių kryžiuočių ordino užkariautos ir išnaikintos prūsų genties papro-tinės teisės likučių paminklą. Pamedė buvo pirmoji iš vienuolikos prūsųžemių, ordino kolonizuotų XII a. pradžioje. Įsitvirtinąs joje Kryžiuočiųordinas veržėsi ugnimi ir kalaviju į kitas prūsų ir lietuvių žemes. Sutikęsryžtingą vietos gyventojų pasipriešinimą ir prispirtas taikstytis su realiapadėtimi, ordinas, siekdamas susilpninti vidaus kovas ir tęsti ekspansijąį Rytus, buvo priverstas naudoti lanksčią pavergtų žemių valdymo poli-tiką. Paprotinės prūsų teisės surinkimas ir leidimas ja vadovautis vieša-me gyvenime ir buvo viena politinė priemonė. Kodifikuota paprotinėprūsų teisė 1340 m. buvo priimta Pamedės prūsų susirinkime. Iš čia irkilęs šio teisyno pavadinimas. Lietuvos teisės ištakoms pažinti šis teisy-nas vertingas ir tuo, kad, istoriko V. Pašutos manymu, juo galėjo būtivadovautasi ir Žemaitijoje, kai ši XV a. pradžioje buvo patekusi į Kry-žiuočių ordino administracinę ir teisinę priklausomybę.

Tai svarbus praeities dokumentas, teikiantis žinių ne tik apie prūsų,bet ir jiems giminingų lietuvių papročiais reguliuotus socialinius ir ekono-minius santykius. Todėl teisynas laikytinas šio laikotarpio vienu iš svarbių,nors ir netiesioginių, Lietuvos teisės šaltinių. Tačiau jis prie nacionaliniųteisės šaltinių priskirtinas tik iš dalies, kaip pažintinės reikšmės doku-mentas, kadangi nemažai normų pagal kilmę galėjo būti paprotinės.

Pamedės teisyno originalus rankraštis nėra žinomas. Tyrinėtojai nuoXIX a. antrosios pusės iki šiol yra radę dešimt jo nuorašų, tačiau pla-tesnės analizės teisės institutų raidos ir genezės požiūriu nebuvo su-laukęs.

Ankstyvoji Pamedės teisyno redakcija, susidedanti iš 86 straips-nių, yra datuojama 1340 m., o vėlyvoji, turinti 129 straipsnius, -1433 me-tais. Duomenų, ar vėliau Pamedės teisynas buvo papildomas, neišliko.

Pamedės teisynas, kaip ir kiti to laikotarpio teisės paminklai, turiryškų luominį pobūdį. Paprastai etniniu pagrindu susiformavusiose feo-dalinėse valstybėse, vykstant turtinei diferenciacijai ir susidarant luo-mams, stambieji feodalai savo laimėjimus įtvirtindavo teisės aktais. To-kiose valstybėse teisės raida parodo tos etninės grupės luomų vidaustarpusavio santykiųpadėtį tam tikrais jų raidos etapais. Taip buvo ir LDKjos ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu. Tuo tarpu kolonizacinėse feoda-linėse valstybėse (tokią valstybę buvo sukūręs Kryžiuočių ordinas) teisėformavosi kitu pagrindu. Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinai, užkariavęprūsų ir kitas baltų žemes, valstybinę organizaciją jose diegė savo teise.Tai buvo įvairi vokiečių teisė, o užkariautiems prūsams iš dalies paliktajų paprotinė teisė, žinoma, tiek kiek ji nėjo į koliziją su vokiečių įveda-ma tvarka reguliuoti prūsų tarpusavio santykius bei prūsų ir vokiečiųsantykius. Panaši politika buvo taikoma ne tik prūsų, bet ir pavergtųlatvių bei estų žemėse. Pamedės teisynas ir yra vienas iš tų teisės pamin-klų, kuriuose vietinė paprotinė teisė įgavo svetimą teisinę formą, atitin-kančią užkariautojų kolonizacinę politiką ir interesus.

Teisynas skirtas tam tikram pavergtų prūsų socialiniam sluoks-niui, vadinamiesiems laisviesiems prūsams. Jie savo teisine padėtimi buvoatriboti nuo kolonizatorių, taip pat nuo kitų etninių grupių, turėjusių sa-vo teises, bei nuo žemesnio sluoksnio - įbaudžiavintų prūsų, vadinamųvalstiečiais. Dėl šios priežasties teisynas galiojo konkrečiai socialineigrupei ir tai grupei priklausiusiems asmenims. Vokiečiai, kaip matyti išPamedės teisyno 28 straipsnio nuostatos, neatsižvelgiant į jų socialinępadėtį, santykiuose su prūsais naudojosi savo teise.

Prūsas, prireikus ginti savo interesus pagal teisyno nuostatas, tu-rėjo įrodinėti, kad gali jomis vadovautis. Tai nurodyta teisyno 72 straips-nyje. Remiantis teisyno 17 straipsniu, laisvajam prūsui buvo leista at-sisakyti savo privilegijų ir pereiti į valstiečio padėtį. Tai keisdavo netik jo, bet ir nepilnamečių vaikų teisinį statusą. Ši nuostata buvo vienais laisvųjų prūsų įbaudžiavinimo priemonių. Tokį pasirinkimą galėjoskatinti skirtingos, t. y. lengvesnės, sankcijos už to paties pobūdžionusikaltimus. Nuskurdintas iki baudžiauninko lygio laisvasis prūsas,padaręs nusikaltimą ir negalįs išsipirkti nuo bausmės, mirties galėjo


išvengti pereidamas į baudžiavinę priklausomybę. Taip buvo leidžia-ma pasielgti pagal teisyno 23 straipsnį. Įgyvendindami tokią politiką,t. y. įvesdami baudžiamąją atsakomybę naikinančias ar lengvinančiasišlygas, suteikiančias galimybę prūsams, padariusiems vokiečių tole-ruojamą nusikaltimą savo gentainių atžvilgiu, naudotis vokiečių teiseir likti nenubaustiems ar lengviau nubaustiems, užkariautojai vokie-čiai skatino ir prūsų nesantaiką.

Taigi teisyno baudžiamosios nuostatos buvo viena iš priemonių,siekiant į savo pusę patraukti dalį vietos gyventojų, teisės normomislabiau ginant tuos, kurie sueidavo į kontaktą su pavergėjais. Kita ver-tus, leidimas naudotis įprastomis papročių normomis daliai gyventojųsudarydavo iliuziją, kad jie turi šiokį tokį savarankiškumą.

Pastebimai krinta į akis pavergėjų viešosios teisės dominavimasteisyne, nes valstybė perėmė kai kurių nusikaltimų, kuriuos padarė pa-vergtieji, aiškinimo iniciatyvą. Tai nusikaltimai prieš vokiečius, kolo-nizatorių įgyvendinamų teismų darbą, kelių saugumą, kėsinimąsi į bau-džiavinius santykius. Nusikaltimuose nuosavybei valstybės pareigūnaitai darė net prieš nukentėjusio valią, o tai nebuvo būdinga to laikmečioteisei. Tuo tarpu kitų teisės pažeidimų atvejais, kaip antai: prūso nužu-dymo, sužalojimo, įžeidimo ir kt, užkariautojai kėlė formalias kliūtisnukentėjusiajam, apsunkindami teisinių garantijų įgyvendinimą ir ki-lus konfliktui palikdami teismą nuošalėj e kaip ginčo stebėtoją. Tai ro-do, kad Pamedės teisyno sistemą nulėmė ne tai, kaip ginama, o kasvalstybėje ginama. Šis požymis teisyno sistemą sieja su romėnų teise,kurioje buvo įtvirtinti viešieji ir privatiniai nusikaltimai.

Laikantis šios sistemos, nusikaltimus teisyne galima sugrupuotitaip: valstybiniai, turtiniai nusikaltimai ir nusikaltimai asmeniui. Pir-mosios dvi teisės pažeidimų grupės priskirtinos prie viešųjų, o trečioji- prie privatinių. Tai iš dalies atitiko to meto Vakarų Europos teisinėsatsakomybės sampratą.

Pamedės teisynas nėra vien baudžiamųjų normų rinkinys, norsjame ir vyrauja ši teisės šaka. Baudžiamosios normos sudaro apie dutrečdalius visų nuostatų. Kita teisyno dalis - baudžiamasis procesas.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Pamedės teisyne baudžiamajai teisei skirti straipsniai neturi vientisossandaros. Valstybiniai nusikaltimai turi ir dispoziciją, ir sankciją. Dispo-zicija dažniausiai aprašomoji, įvardijanti konkrečią nusikalstamą veiką.

Sankcija absoliučiai apibrėžta: nustatoma viena bausmės rūšis ir tikslusjos dydis. Turtinių nusikaltimų dispozicijos konstrukcijos dvejopos. Beveikos apibrėžimo, dažnai pateikiama kazuistinė norma, t. y. veiksmasaprašomas kaip atsitikimas. Beveik vien kazuistinės normų dispozicijosyra skirtos kovai su nusikaltimais asmeniui. Šiomis dispozicijomis apra-šomi tokie veiksmai, kurie turi išorinius nusikaltimo požymius, bet neaiškikaltė. Kartu dispozicijose nustatomi formalūs kaltei įrodyti reikalavimai,kurių neįvykdžius įtariamam asmeniui sudaroma galimybė išvengti baus-mės. Sankcija už turtinius nusikaltimus ir nusikaltimus asmeniui daž-niausiai nėra pateikiama. Pasitenkinama nurodant, kad nusikaltėlis bau-džiamas. Tai rodo, kad šių dviejų rūšių nusikaltimai ir už juos skiriamosbausmės galėjo būti paprotinės kilmės. Išimtį sudaro tik naujieji nusikal-timai, kenkiantys kolonizatorių interesams, - čia sankcijos apibrėžtos.

Baudžiamosios teisės normų turinys atskleidžia ir jų sandarą. Tainusikaltimas-kaltė-bausmė. Visas dėmesys sukoncentruotas į nusikal-timo požymių aprašymą, kaltės nustatymą ir bausmės parinkimą, jeiguji nežinoma papročiui arba keičia jį. Kadangi nusikaltimą ir bausmęsiej a tik kaltės ryšys, teismui pakanka padarytą veiką palyginti su apra-šytu nusikaltimu ir, įsitikinus teisiamojo kaltumu, pritaikyti bausmę.Baudžiamosios teisės reakcijos objektu tampa žmogaus veiksmų pa-vojingumo įvertinimas. Todėl žiūrima ne į nusikaltėlio savybes, t. y.kas padarė nusikaltimą, o į nusikaltimo sunkumą. Tai teisyne ir nule-mia bausmės dydį. Todėl ją skiriant ignoruojamas nusikaltėlio asmuo,recidyvas ir kitos subjektyvios savybės, į pirmą vietą iškeliama objek-tyvi skriauda. Jai nustatyti teisyne skiriama nemažai dėmesio, sukūrusbausmių sunkėjimo pakopas nuo minimalios iki maksimalios.

Kartu Pamedės teisyne išryškėja ir bausmės tikslas. Tai atpildasteisiamajam, kurio esmė valstybiniuose ir turtiniuose nusikaltimuosetraktuojama ne kaip nukentėjusiojo patenkinimas, o siekis įbauginti,nes bausmė žiauri arba keleriopai viršija žalos dydį. Paprotinėje teisėjevyravusi kompozicija nustumiama į antrą planą. Ji transformuojasi įbausmę tik nusikaltimuose asmeniui.

Bausmę vykdo tik teismas, kuris už tai gauna pajamų. Už kiek-vieną mėginimą vienaip ar kitaip susidoroti su nusikaltėliu, pagautunusikaltimo vietoje (keršto reliktas iš papročio), grasinama mirtimi, onusikaltėlis paleidžiamas.

Ne visai aiškiai nustatyta baudžiamosios atsakomybės amžiausnba. Apie tai užsiminta viename straipsnyje dėl atsakomybės už vaiko


paskandinimą. Jame nurodyta, kad devyneri metai yra laikomi maža-mečio amžiumi. Už tokio vaiko veiksmus atsako, suprantama, sumo-kėdami išpirką, jo tėvai. Tai nurodyta teisyno 114 straipsnyje. Laikan-tis įstatymo logikos, baudžiamoji atsakomybė pagal Pamedės teisynąturėjo prasidėti nuo 10 metų.

NUSIKALTIMŲ RŪŠYS

Valstybiniai nusikaltimaiŠie nusikaltimai apima veikas:• prieš vokiečius;• trukdančias teismo darbui;• pažeidžiančias kelių saugumą;• prieš baudžiavinių santykių įtvirtinimą.Visoms šioms veikoms būdinga kaltumo prezumpcija, t. y. ap-kaltintas prūsas laikomas kaltas. Nusikaltimu laikomi veiksmai,priešingi teisės reikalavimams. Čia nesvarbu nusikaltėlio sub-jektyvus santykis su įvykusiu faktu, t. y. ar jis norėjo padarinių,atsiradusių dėl jo veiksmų, ar jie atsirado dėl neatsargumo aratsitiktinai, ar jų visai nebuvo.

Vienas plačiai paplitusių prūsų pasipriešinimo kolonizatoriamsbūdų, kaip matyti iš Pamedės teisyno ir kitų ano meto šaltinių,buvo vokiečių nuodijimas per išgertuves. Užkariautojai, siekda-mi paralyžiuoti šį kovos būdą, įvedė nuostatą, kad prūsui drau-džiama paduoti vokiečiams paties nenugertą indą su svaigalais.Tai formalus nusikaltimas, nereikėjo jokių jo padarinių. Pakakodviejų ar trijų vokiečių, teigusių, kad buvo pažeistas draudimas,ir prūsas turėjo atsakyti savo galva.Ypatingas dėmesys buvo skiriamas užtikrinti normalų vokiečiųteismo darbą. Teismus vykdydavo specialūs pareigūnai - kame-reriai ar jų padėjėjai - pakamereriai, turį plačius įgaliojimus at-likti įtariamų padarius nusikaltimą asmenų paiešką paimti įkai-tus, kviesti į teismą. Todėl nusikaltimais, grasinant kaklo išpirka,buvo laikomi:a) sistemingas (keturis kartus) neatvykimas į teismą (67 str.);b) nusikaltėlio tyčinis slėpimas (38 str.);c) trukdymas imti įkaitą (40 str.);d) bandymas apkaltinti pareigūnus nesąžiningumu savo ponui(101 str.).

Specialių pareigūnų veiksmai, atliekant tarnybą nebuvo suvar-žyti. Jie galėjo sužaloti arba sunaikinti asmenis, bandžiusius pa-sipriešinti (100 str.).Nemažai dėmesio skirta kelių, naudojamų prekybos, ekspansiniaissusisiekimo tikslais, apsaugai. Todėl ir už nusikaltimus, padary-tus keliuose arba asmenims, esantiems kelionėje, buvo taikomosdidesnės bausmės. Nukentėjusysis, pasiskundęs teismo pareigū-nams, kad buvo sužeistas kelyje, privalomai turėjo baigti bylą teis-me (už šios nuostatos nevykdymą grėsė piniginės bausmės), o tre-čią kartą atsisakęs bylos vedimo, pats turėjo mokėti teismui ir užsavo žaizdas, ir kelio bausmę (82 str.). Prūsas, apiplėšęs kelionėjeesantį žmogų, buvo baudžiamas dvigubai didesne bausme (43 str.).Kelio bausmė buvo skiriama ir už pono tarno nužudymą jeigu šissu pono leidimu vyko į namus. Išimtis buvo daroma tik tada, kaitarnas buvo kur nors kelionėje apsistojęs, turėdamas tikslą užsi-dirbti (95 str.). Tai rodo, kad didesnės kelio bausmės buvo skirtoskolonizatorių interesų apsaugai ir apsaugai asmenų, kurie jiemstarnavo. Be to, prie šių nusikaltimų priskirtinas vadinamasis tyko-jimas prie kelio (77 str.). Tai vienintelė teisyno norma, kuri rengi-mąsi padaryti nusikaltimą laiko baigtiniu nusikaltimu.Valstybės interesus pažeidžiančiu nusikaltimu buvo laikomiveiksmai prieš baudžiavinių santykių įtvirtinimą. Bandymas at-siimti iš vokiečio žemę, perkeliant ar sunaikinant jos ribų žen-klus, buvo baudžiamas kaklo išpirka (60 str.). Valstybiniams nu-sikaltimams priklausė ir dokumentų suklastojimas (72 str.).

Turtiniai nusikaltimaiŠie nusikaltimai yra: a) vagystė; b) plėšimas; c) turto sužalo-jimas.

Vagystė. Teisyne aiškiai pastebimas atsakomybės už vagystę in-dividualizavimas. Anksčiau buvęs paprotinis kolektyvinės kai-mo bendruomenės atsakomybės principas nuneigiamas, nuro-dant, kad vagystės pėdsakų atsekimas iki kaimo nieko nebereiškia,t. y. nebeuždedama kaimui našta toliau sekti pėdsakus ar atsaky-ti kolektyviai (27 str.).Nors įrodinėjimo našta dėl vagystės uždedama nukentėjusiajam,tačiau nuo tada, kai apie tai sužinoma, ji virsta viešu teismo per-sekiojamu nusikaltimu. Todėl asmuo, apkaltinęs kitą asmenį va-gyste ir apie tai per metus ir vieną dieną nepranešęs teismo pa-

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 49

reigūnams, turėjo pats už tą vagystę atsakyti (96 str.). Bandymaspadėti vagiui išvengti atsakomybės prilyginamas vagies padary-tam nusikaltimui (84a str). Netgi vogto daikto grąžinimas be po-no žinios buvo baudžiamas (51 str.).Asmuo, apkaltintas padaręs turtinį nusikaltimą, skirtingai nuovalstybinio, nelaikomas kaltu, kol tai nebus įrodyta.Nusikaltimo pavojingumą lėmė žalos dydis. Daromas skirtumasdėl daiktų, kurių vertė yra mažesnė kaip pusė ketvirčio markės,vagystės (68 str. ir 76 str.), taip pat dėl arklio vagystės (51 str. ir115 str). Tai, matyt, turėjo reikšti bausmės už vagystę diferenci-javimą, kuris težinomas iš kitų šaltinių.Skiriama atviroji ir slaptoji vagystės, bet pavojingumo požiūriuskirtumo tarp jų nedaroma. Kai padaroma atviroji vagystė, pa-lengvėja kaltintojo padėtis - jam reikia pristatyti mažiau liudy-tojų negu kaltinant slaptąja vagyste (99 str.).Svarbus kaltės įrodymas buvo surastas pavogtas daiktas. Asmuo,pas kurį buvo rastas vogtas daiktas, atsakomybės galėjo išvengtitik nurodęs asmenį, iš kurio pirko, arba, negalėdamas jo nurody-ti, pristatęs liudytojus, su kuriais gėrė pirkimo magaryčias. Vog-tas daiktas buvo atimamas ir grąžinamas savininkui (50 str.).Bausmės diferencijavimą lėmė žala, bet bausmė buvo keliolikakartų didesnė už žalą. Bausmės už vagystes, išskyrus vidutinę(kai pavogto daikto vertė iki ketvirčio markės, baudžiama nu-pjaunant ausį arba trimis markėmis), teisyne nebuvo nurodytos.Tačiau apie jų dydį galima spręsti iš 1286 m. išleistų Karaliau-čiaus nuostatų. Ten pasakyta, kad prūsai už smulkias vagystesbaudžiami dviem markėmis, o už stambias - mirtimi su teiseišsipirkti kaklą už septyniolika markių.Plėšimas. Šio nusikaltimo sąvoka nėra atskleista. Pasitenkinamanurodant, kaip prūsas, apkaltintas plėšimu, gali įrodyti savo ne-kaltumą (21 str.). Nepateikiama ir sankcija. Manytina, kad į šį nu-sikaltimą buvo žiūrima kaip į nusikaltimo asmeniui, baudžiant pa-gal padarytus smurto veiksmus, ir turtinio nusikaltimo sutaptį.Turto sužalojimas. Šis nusikaltimas apibrėžiamas dviejuosestraipsniuose. Viename iš jų nurodoma, kaip turi būti baudžia-ma už arklio uodegos nupjovimą (34 str.), o kitame - nustatomaįrodinėjimo tvarka, kai, užpuolus prūso namus, sudaužomi var-tai ir tvora (46 str.). Sankcija nenurodoma.

Nusikaltimai asmeniuiPagal kėsinimosi objektą jie skirstytini į penkias grupes: a) nu-sikaltimai gyvybei; b) nusikaltimai sveikatai; c) lytiniai nusi-kaltimai; d) nusikaltimai žmogaus orumui ir e) namų ramybėsardymas.

Nusikaltimai gyvybei. Teisyne numatytas paprastas nužudymas,tyčinis nužudymas ir kvalifikuotas nužudymas. Paprastu supran-tamas nužudymas, neturint piktos valios, t. y. dėl neatsargumo,susikivirčijus, susikovus, muštynėse. Apie tokius nužudymus kal-bama 79 straipsnyje ir 85 straipsnyje („...jei moteris užmuša...vyrą..."), 103 straipsnyje ir 108 straipsnyje („Jei du susipyks-ta...") bei 124 straipsnyje (,jei žmogus užmušamas..."). Bausmėuž šiuos nusikaltimus yra lygi nukentėjusio vertei pagal turtinęir socialinę padėtį.Apie tyčią kalbama tik viename straipsnyje. Ji labai svarbi atsa-komybės požiūriu. Teisme įrodžius, kad veiksmai turėjo tyčinįpobūdį, piktą valią, teisiamasis turėjo išsipirkti savo kaklą(52 str.). Tik neaišku, kaklo išpirkimas yra pagrindinė ar papil-doma bausmė. Manytina, kad vis dėlto papildoma bausmė, nesji teisyne grindžiama kaltinamojo verte, tuo tarpu visa atsako-mybė už nusikaltimus asmeniui - nukentėjusio verte. Kvalifi-kuojančiomis nužudymą aplinkybėmis buvo skydo ar ginklų nau-dojimas (44 str.), moters nužudymas (85 str.), taip pat kainužudymu buvo paliesti valstybės saugomi interesai.Bausmės už nužudymus Pamedės teisyne nėra konkretinamos.Apie prūsų dalijimą pagal jų vertę į kategorijas sužinome iš64 straipsnio, kuriame pasakyta, kad „laisvasis, kiek jis vertinti-nas: ar 30 markių, ar mažiau ar daugiau, turi įrodyti teisingų žmo-nių parodymais arba savo dokumentais, kad jo tėvas buvo tiekvertinamas". Prūsų praeities tyrinėtojas teisės istorikas P. Pakar-klis šaltiniuose yra suradęs šias prūsų vertės kategorijas: pirmo-sios kategorijos laisvųjų prūsų gyvybės vertė jų nužudymo atve-ju buvo nustatyta 60 markių (šią sumą jis priskiria prie papročiųnustatytos galvos išpirkos), antrosios kategorijos - 30 markių, otrečiosios - 16 markių.Kaltininko mirtis nenaikina materialiosios atsakomybės: ji per-eina artimiesiems. Tai rodo bausmės ryšį su išlikusiais papro-čiais, išaugusiais iš kompozicijos, turėjusios kolektyvinės atsa-


komybės požymių, besiremiančių bendruomenine santvarka.Pamedės teisyno straipsniuose, skirtuose nužudymams, yra ir to-kių nuostatų, kurios galėjo sietis su paprotinėmis normomis ar-ba jas keisti. Prie tokių priskirtinos nuostatos, kad, nužudžiusdvynius, baudžiama už kiekvieną atskirai (84 str.), už brolio nu-žudymą atsakoma kaip už svetimą (13 str.), keletas asmenų, pri-sipažinę nužudę vieną, baudžiami kiekvienas atskirai tokia baus-me, kiek verta auka (79 str.). Ši norma rodo, kad grupinisnusikaltimas laikomas sunkinančia aplinkybe. Iš teisyno matyti,kad žmogus buvo ginamas nuo jo pradėjimo momento: užmu-šus nėščią moterį, vaisiaus žuvimas vertinamas puse vyro (91 str.).Nusikaltimai sveikatai. Pamedės teisyne žinomi lengvi sumuši-mai (kraujo praliejimas ir mėlynių padarymas), sužeidimai, su-žalojimai ir galvos sužeidimai. Toks sužalojimų skirstymas rodojų vertinimo kriterijų, priklausiusį ne tik nuo atsiradusių nuken-tėjusiojo sveikatai padarinių, bet ir nuo smūgių pavojingumo,nuo to, kokie gyvybiniai centrai paliečiami.Nusikaltimai sveikatai, kaip ir nužudymai, pagal kaltės formąskirstomi į paprastus ir tyčinius. Įrodžius teisme buvus tyčią, tei-siamasis turėjo išpirkti ir savo kaklą (52 str.).Lengvas sumušimas (kraujas ir mėlynės) minimas tik vienojenormoje apie moters išžaginimą. Nurodoma, kad už tokį sumu-šimą moteris gali prisiteisti (24 str.). Sužeidimu laikomos visospadarytos žaizdos, jeigu jos nepriskiriamos prie sužalojimų argalvos žaizdų. Sužalojimai išvardijami įsakmiai. Tai piršto arkelių pirštų nukirtimas vienu smūgiu. Teisyno 49 straipsnyje pa-žymima, kad taip tėra nustatę tik prūsai, nes kiti įstatymai pirštonukirtimą telaiką žaizda. Sužalojimais taip pat laikomi dantiesarba kelių dantų išmušimas vienu smūgiu (58 str.); kai ranka arkita kūno dalis sužalojama taip, jog reikia išimti kaulą (57 str.);ausies nukirtimas, jei nukentėjusysis apkursta (94 str.); nosiesnukirtimas (88 str.) ir negalimų uždengti randų veide padary-mas (62 str.). Paskutiniųjų dviejų sužalojimų pobūdis rodo, kadPamedės teisynui vertinant nusikaltimus sveikatai buvo atsižvel-giama ir į estetinį kriterijų. Tai išraiškingai rodo ir tų straipsniųdispozicijos: , jei kam nukertama nosis, už tai priteisiama dvigu-bai, negu už sužalojimą" arba „už visus randus veide, kurių ne-galima uždengti, reikia atsiteisti dvigubai."Galvos sužeidimai teisyne vertinami kaip pavojingi nusikalti-mai sveikatai. Jie atribojami nuo sužalojimų.

Kai vienas asmuo padarydavo keletą sužalojimų kitam, numaty-ta bausmė tik už vieną sužalojimą, kiti perkvalifikuojami į su-žeidimus (80 str.), o nukentėjusiajam mirus nuo žaizdų, buvobaudžiama už nužudymą (124 str.). Esant keletui asmenų, kaltųuž vieno asmens sužeidimus, sužalojimus ir gyvybės atėmimą,kiekvienas buvo baudžiamas atskirai, atsižvelgiant į tai, kokiopobūdžio sužalojimus jis padarė (79 str. ir 103 str.).Bausmės už sumušimus, sužalojimus, žaizdas, galvos sužeidi-mus Pamedės teisyne nenurodytos. Tik iš 88 straipsnio apie no-sies nukirtimą galima suvokti, kad už sužalojimus baudžiamadvigubai kaip už žaizdas. Sankcijos nenurodymas leidžia many-ti, kad buvo paliktos papročių nustatytos bausmės. Tai iš daliespatvirtina tiesioginė 49 straipsnio nuoroda į prūsų paprotį apiepirštų nukirtimo vertinimą. Be to, nereikia pamiršti ir teisynenustatyto prūsų vertinimo diferencijavimo. Bausmė už nusikal-timus sveikatai turėjo išlaikyti tam tikras proporcijas, palygintisu nužudymais. Bausmės dydis už pasiturinčioj o žaizdą galėjoprilygti bausmei už neturtingojo nužudymą.Lytiniai nusikaltimai. Pamedės teisyne randame normą tik apiepasikėsinimą išžaginti. Joje nurodoma, jeigu moteris pasikė-sinimą tegali įrodyti krauju ir mėlynėmis, ji gali prisiteisti tikuž tuos sužalojimus, kuriais kaltina. Kartu nurodoma, kad taipkaltinant vyrą, jis gali išsiteisinti prisiekdamas, jei drįsta(24 str.). Trumpas šio nusikaltimo formulavimas ne visai at-skleidžia jo sudėtį. Tačiau užuomina normoje į tai, kad jeigumoteris pasikėsinimą tegali įrodyti sužalojimais ant savo kū-no, rodo, jog iš moters buvo laukiama didesnio pasipriešinimo,kuriuo galėjo būti pagalbos šauksmas (pagal 2 straipsnį jis yravienas iš nusikaltimo įrodymų, nors ir netiesioginis), arba ak-tyvus pasipriešinimas, sužalojant prievartautoją ar prievartau-tojui ją sužalojant dėl priešinimosi. Pamedės teisyne moterisnelaikoma visai bejėge būtybe; ji šiuo atžvilgiu, t. y. smurti-niuose veiksmuose, vienu požiūriu traktuojama beveik vieno-dai su vyru: „jei moteris užmuša ar sužeidžia vyrą, tai atlyginaviengubai" (85 str.), nes bausmės dydis priklauso nuo nuken-tėjusio vertės. Kitu požiūriu, minėta, už moters nužudymą ten-ka atsakyti dvigubai, tačiau, kaip rodo bendrieji atsakomybėsprincipai, žudikui nereikia išpirkti kaklo, o tai reikštų, jog mo-ters žudikas moka tik jos artimiesiems, o vyro žudikas ir joartimiesiems, ir teismui.


Vyro apsigynimą priesaika nuo kaltinimo, kad kėsinosi išžagin-ti, negalima traktuoti lengvu atsakomybės išvengimu, nes pagalsenąją Lietuvos teisę ir už neteisingą priesaiką, ir už išžaginimąbuvo baudžiama mirtimi.Nusikaltimai žmogaus orumui. Šiai nusikaltimų grupei priskir-tinos dvi veikos. Tai viešas antausio sudavimas ar daikto meti-mas į žmogų, susiginčijus kaimo bendruomenės susirinkime(41 str.), ir žmogaus lavono išniekinimas, nupjaunant ar nuker-tant jam galvą (37 str.). Šių nusikaltimų veikos konkrečios. Baus-mė už pirmąją - trys markės bendruomenei ir ketvirtadalis mar-kės įžeistajam, o už antrąjį baudžiama puse markės.Namų ramybės ardymas. Teisyne numatyta atsakomybė už vie-šą namų ramybės ardymą (3 str.) ir namų ramybės ardymą patal-pose. Už ramybės ardymą patalpose buvo baudžiama puse baus-mės, nustatytos už namų ramybės viešą ardymą (87 str.).

BAUSMIŲ SISTEMA

Ją sudarė trys bausmių rūšys: piniginė išpirka, kūno sužalojimas ir mir-ties bausmė.

Piniginė išpirkaAtsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumą ir padarytą žalą, buvodiferencijuota - trejopa: paprastoji, kai buvo nurodoma kon-kreti bausmė; dviguba išpirka, kai veiksmai padaryti prieš la-biau saugomus visuomeninius santykius arba atlikti kvalifikuo-tesnėmis priemonėmis ar būdu (už plėšimą kelyje, užpuolimąginklu, užpuolimą asmenų, einančių į tarnybą pas poną, moterssužalojimą ar nužudymą ir kt); kaklo išpirka, kuri buvo taiko-ma už veiksmus, siekiant pakenkti normaliam teismų darbuiarba pakeisti feodalų užgrobtų žemių ribas. Kaklo išpirkos dy-dis priklausė nuo nusikaltėlio vertės pagal socialinę gradaciją irturtinę padėtį.

Kūno sužalojimasBausmė nukertant ausį buvo taikoma, kai kaltinamas prūsas ne-prisipažindavo vogęs, o nusikaltimas buvo įrodytas liudytojų.

Mirties bausmėJi grėsė už dokumentų suklastojimą ir vokiečių nuodijimą arbakai nubaustasis kaklo išpirkimu nepajėgė sumokėti šios pini-gais išreikštos bausmės.

BAUDŽIAMASIS PROCESAS

Procesas buvo nesudėtingas, jei kaltinamasis prisipažindavo. Nesudė-tingas buvo ir procesas, kai buvo nagrinėjami prūsų ir vokiečių bau-džiamieji santykiai.

Kitų Pamedės teisyne numatytų baudžiamųjų veikų įrodinėjimoprocesas, kai jis vyko tarp prūsų, buvo gana painus ir smulkiai regla-mentuotas. Jo esmė nusakyta 15 straipsnyje: „Ginčą laimi tas, kuristuri geresnių įrodymų." Tai rodo, kad nukentėjusioji ir kaltinamoji ša-lys procesiniu požiūriu buvo vienodai traktuojamos ir teismo akivaiz-doje rungėsi tarpusavyje, pateikdamos įrodymus. Teismo vaidmuo ša-lims ginčijantis buvo pasyvus -jis vertino parodymus.

Kai asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, neigdavo savo kaltę,baudžiamasis procesas paprastai susidėdavo iš trijų stadijų: a) paren-giamosios; b) teisminio rungimosi ir c) priesaikos.

Parengiamojoje stadijoje abi šalys rinkdavo įrodymus, ieškojo liudy-tojų, rengė dokumentus. Kai kurie parengiamieji veiksmai buvo net būtini.Antai, kai buvo padaryti nusikaltimai gyvybei ar sveikatai, teisyne rei-kalauta, kad nukentėjusieji, dalyvaujant padoriems žmonėms, žaizdasparodytų: vyras - kamarninkui arba pakamarninkui (1 str.), o moteris —kamarninko žmonai (2 str.). Žaizdas buvo privaloma rodyti per tris dienas,jei jos pirmą sužeidimo dieną buvo parodytos seniūnui (4 str.). Netgimirtinai sužeistasis, jeigu nors kiek gyveno, privalėjo savo žaizdas paro-dyti bent pasitikėjimo vertiems žmonėms arba jiems tai pranešti (5 str.).

Esminę reikšmę parengiamojoje stadijoje turėjo liudytojų suradi-mas. Jie buvo reikalingi ne tik nusikaltimui išaiškinti, bet ir nukentėju-siojo bei kaltinamojo vertės kategorijai nustatyti, jei nebuvo dokumentų.

Pamedės teisyne liudytojai skirstyti į tiesiogiai žinančius įvykioaplinkybes ir į liudytojus - priesaikos pagalbininkus. Pirmosios kate-gorijos liudytojai buvo labiau vertinami. Jų reikėjo mažiau įrodinėjantkaltę, negu besiginančiajam su priesaikos pagalbininkais. Apie jų sta-tusą 99 straipsnyje pasakyta taip: Jei kas kaltina kitą vagyste, nužudy-mu ar užmušimu, tai tas kaltintojas greičiau įrodys, pats prisiekdamassu šešiais asmenimis, kurie tai matė, negu anas galės išsiteisinti, patsprisiekdamas su vienuolika asmenų."

Priesaikos pagalbininkų institutą baudžiamajame procese yra at-skleidęs P. Pakarklis. Jis nurodė, kad tai buvo „tokie bylos dalyviai,kurie savo priesaikomis pareiškia, kad tas asmuo, apskritai imant, yra


teisingas ir dėl to negali meluoti ir šiuo konkrečiu atsitikimu". Šie as-menys su nusikalstama veika nebuvo tiesiogiai susiję, jie vienai ar ki-tai šaliai, atsižvelgiant į tai, kurios pakviesti, liudijo, kad tai, ką sakokaltintojas ar kaltinamasis, yra teisinga. Remiantis teisyno 63 straips-niu, yra pagrindo manyti, kad šie priesaikos pagalbininkai galėjo būtisamdomi už tam tikrą atlyginimą nes čia nurodoma, kad , jei vargšasžmogus traukiamas teisman ir yra kaltinamas byloje, kur turėtų pasi-teisinti, padedant doriems žmonėms, o tų žmonių ar liudytojų negaligauti, tai jis prisiekia savo ranka tiek kartų..."

Neatvykimas į teismą be pateisinamos priežasties buvo tolygusbylos pralaimėjimui (83 str.). Teisminio rungimosi stadijoje abi šalyspateikdavo savo įrodymus. Teisyne nereikalaujama iš kaltintojo prie-saikos dėl smulkių nusikaltimų ir leidžiama kaltinamajam apsigintisu priesaikos pagalbininkais (68 str.). Dėl svarbesnių nusikaltimų buvonumatytos vienos ar kitos šalies priesaikos. Priesaikos pagalbininkųskaičių ir priesaikos šalies pasirinkimą nulemdavo įrodymų svaru-mas ir nusikaltimo sunkumas. Kuo įrodymai svaresni, tuo labiau leng-vėjo kaltintojo padėtis. Ir atvirkščiai, - įrodymų stoka ar netiesiogi-niai įrodymai kaltinant palengvindavo kaltinamojo padėtį. Žaizdųparodymas kamarninkui pirmenybę prisiekti suteikė nukentėjusiai ša-liai dėl jos parodymų teisingumo (61 str. ir 127 str.). Tuo tarpu, jeinukentėjusysis mirė, neparodęs žaizdų, kaltinamasis galėjo apsigintisu vienuolika priesaikos pagalbininkų (5 str. ir 122 str.). Dėl slaptonužudymo buvo galima kaltinti tris asmenis paeiliui (19 str.). Kalti-nant mažiau pavojingų nusikaltimų padarymu, pavyzdžiui, tykojimuprie kelio (77 str.), namų ramybės ardymu ir nesant kaltintojo liudy-tojų, kaltinamasis pats vienas galėjo apsiginti prisiekdamas (46 str.).Tačiau esant nors keletui liudytojų, patvirtinančių, kad nukentėjusy-sis šaukėsi pagalbos, kaltinamojo padėtis sunkėjo. Jis apsiginti tega-lėjo su vienuolika priesaikos pagalbininkų (2 str. ir 46 str.). Kaltinantsunkaus nusikaltimo padarymu, pavyzdžiui, užpuolimu namuose(42 str.), prisidėjimu plėšiant (21 str.), nukentėjusiojo parodymai, norsir be papildomų įrodymų, galėjo būti nuneigti tik su vienuolika prie-saikos pagalbininkų.

Pamedės teisyne buvo numatytos dvi priesaikos rūšys: paprastojipriesaika ir priesaika prieš šventybes. Priesaikos būdą lėmė nusikalti-mo sunkumas. Priesaikos ceremonialas prasidėdavo, pasibaigus teis-miniam n Jigimuisi, nulėmusiam, kuriai šaliai leidžiama prisiekti. At-

55LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

sisakyti kaltinimo buvo galima tik prieš priesaiką po to atsisakymasnebegaliojo (11 str.) ir buvo priimamas teismo sprendimas. Procesasprivalėjo vykti vokiečių kalba, o priesaika verčiama specialaus vertė-jo. Ją kartojo kiekvienas priesaikos dalyvis atskirai. Žodžių iškraipy-mas priesaiką darė negaliojančią (89 str.), bet mikčiojimas prisiekiantnekenkė, jeigu prisiekiantysis mikčiojo iš prigimties (110 str.).

Kaltinamojo teismo sprendimo vykdymas buvo užtikrinamas įkaitopaėmimu, žinoma, jeigu tai nebuvo mirties bausmė arba sužalojimasnupjaunant ausį. Nuteistasis, garantavęs sprendimo vykdymą įkaitu,turėjo rūpintis pinigų suradimu nukentėjusiajam, kaklo išpirkai ir teis-mo pajamoms.

KRĖVOS AKTO TEISINIAI PADARINIAI.

LIETUVOS KRIKŠTASMūsų dienų tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos valstybės pripažini-mo de jure Europoje procesas užtruko net iki XIV a. pabaigos ir išnaujo, kaip ir Mindaugo valdymo laikais, pakartotinai prasidėjo nuoLietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos asmeninio krikšto. Šio krikštoįvadinė dalis buvo 1385 m. Krėvos (Krėvės) aktas, kurį istorijos šalti-nių tyrinėtojai labai taikliai įvardijo Jogailos pažadų dokumentu. Jamenėra dvišalio įsipareigojimo, todėl nėra ir sutarties. Vienašalis Jogailospažadas paimti į žmonas Jadvygą jeigu jis taps Lenkijos karaliumi,kitaip nei teisiniu įsipareigojimu, pagrįstu specialia sąlyga, neturėtąbūti įvardytas. Jis netgi turi šalį (Jadvygą), kuri priima tokį įsipareigo-jimą diskredituojančią prasmę.

Krėvos aktu Jogaila pažada, kad imdamas į žmonas Lenkijos ka-ralienę Jadvygą įsipareigoja kartu su broliais pagonimis ir visa tautapriimti krikščionybę katalikų apeigomis, paleisti visus abiejų lyčių Len-kijos krikščionis, pasiuntinius ir karo belaisvius, atgauti teritoriniusLenkijos praradimus bei savo Lietuvos ir Rusios žemes „amžinai pri-šlieti Lenkijos karalystei".

Tai įdomus ir vienintelis teisės šaltinis, turėjęs nustatyti abiejųvalstybių ateities santykius. Po šio pažadų akto turėjo atsirasti dviejųvalstybių sutartis, tačiau apie tokį dokumentą nieko nežinoma. TaigiJogailos pažadų aktas vertintinas gana kontroversiškai ir kaip tariamaidviejų valstybių uniją sukūręs dokumentas, kuriuo, kaip mėgino teigtikai kurie lenkų tyrinėtojai, Lietuva buvusi inkorporuota į Lenkiją irprarado valstybingumą.

54

56 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

Jogaila buvo pakrikštytas Krokuvoje 1386 m. vasario 15 d., suJadvyga susituokė vasario 18 d. ir ten kovo 4 d. vainikuotas Lenkijoskaraliumi. Šiose procedūrose dalyvavę lietuviai buvo laikomi Jogailosįkaitais, o Vytautas ir Skirgaila, vykdami į Lietuvą malšinti sukilimo,turėjo pasižadėti Jogailai sugrįžti, kai tik bus pareikalauta.

Lietuva buvo pakrikštyta 1387 m. pradžioje. Krikšto padarinys -trys Jogailos privilegijos, teisiniu požiūriu esmingai reikšmingos Lietu-vai. 1387 m. vasario 17 d. Jogailos privilegija davė pradžią iš naujo orga-nizuojamai Lietuvos bažnyčiai, kurios pirmtakė buvo sunykusi po Min-daugo žūties. Vasario 20 d. privilegija suteikė teisę krikštą priėmusiailietuvių bajorijai laisvai valdyti ir paveldėti savo žemes, ji atleista nuovisų kitų patarnavimų didžiajam kunigaikščiui, išskyrus karo prievolę.Trečioji-vasario 22 d. privilegija Stačiatikių, t. y. bizantiškąją, bažnyčią,atribojo nuo lotyniškosios, arba Romos katalikų, bažnyčios, kuri buvoįtvirtinta kaip valstybėje turinti pirmenybę ne tik kitoms religijoms, betir bizantiškajai, t. y. taip pat krikščioniškajai, kuri to meto lotyniškąjąreligiją priėmusiose valstybėse buvo vertinama neigiamai, kaip atskalū-nų religija.

Lietuvos krikšto apeigos istoriografijos šaltiniuose nėra aiškiai ap-rašytos.

Pagrindinis LDK priešas - Kryžiuočių ordinas ir toliau skleidė kal-tinimus apie Jogailos ir Jadvygos santuokos neteisėtumą ir tik tariamąLietuvos krikštą. Tuo rūpinosi ordino prokuratorius Romoje. Jiems nepa-sitvirtinus, Katalikų bažnyčios galva Romos popiežius Urbonas VI tik1388 m. balandžio 17 d. Jogailąpripažinokrikščioriimi bei reiškė džiaugs-mą, kad lietuvių tauta nustojo garbinusi stabus. Iš pasaulietinių Europosvalstybių valdovų pirmasis Jogailą pasveikino Prancūzijos karalius Ka-rolis VI. Taigi Lietuvos valstybė, kaip Europos lotyniškųjų valstybių ben-drijos narė, po karaliaus Mindaugo krikšto faktiškai galėjo būti pripa-žinta de jure tik po 137 metų. Lietuvos valstybe po krikšto Europojebuvo laikoma lygiaverte su kitomis. Istoriografijoje dar randama sam-protavimų, kad Jogailos ir Vytauto vykdytas krikštas neapėmė Žemaiti-jos. Tačiau laipsniškai įsitvirtina argumentuota pozicija, kad tokie sam-protavimai neturi nei faktinio, nei juridinio pagrindo. Žemaitija šiųLietuvos valdovų vykdyto krikšto akcijų laikotarpiu, kaip ir kiti lietuviųgyventi kraštai, buvo integruota LDK dalis. 1384—1389 m. tarptautiniaiteisės aktai rodo, kad tokią situaciją aiškiausiai suvokė ir LDK, ir Kry-žiuočių ordinas, ir Europos krikščioniškųjų valstybių bendrija. Tai argu-

mentuotai pateikia V. Almonaitis studijoje „Žemaitijos politinė padėtis1380-1400 metais". Žemaitija, kaip teritorinis vienetas, buvo Lietuvosdidžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto tėvonija, valdoma Trakų ku-nigaikštystės. Žemaitija šiuos kunigaikščius pripažino savo valdovais.Ar Žemaitija, kaip kraštas, buvo tuo metu faktiškai krikštijama, tai jaukita problema. Kryžiuočių ordinas dar ilgai iki pat Žalgirio mūšio visuslietuvius pristatinėjo kaip pavojingus „saracėnus", tačiau jam rūpėjo nekrikštas, o užgrobti Lietuvos teritorijas.

Pažymėtina, kad ano meto teisės praktikoje tarptautinis pripažini-mas formavosi kiek kitaip. Tik 1415 m. sausio 17 d. popiežius Jo-nas XXIII panaikino pirmtakų „duotas" Kryžiuočių ordinui teises į Lie-tuvą, o vasario 26 d. atšaukė Lietuvos dovanojimą ordinui ir Lietuvoskrikštą pripažino teisėtą. 1415 m. pabaigoje (gruodžio 4 d.) Konstan-cos susirinkime popiežius Grigalius XII pripažino LDK ir panaikinošv. Romos imperijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Iduotus lietuvių žemių užrašymus kryžiuočiams.

Vertinant teisės požiūriu šiuos LDK XIV a. pabaigos dokumen-tus, galima teigti, kad jie pradėjo naują rašytinės teisės raidos etapą.Dėl 1387 m. Lietuvos krikšto atsiradusios Jogailos privilegijos tapotolesnio Lietuvos teisės sistemos formavimosi, kurio apogėjus yra nettrys XVI a. vienas po kito tobulinami Lietuvos Statutai, pagrindu.

LDK PRIVILEGIJOS IR JŲ RŪŠYS

Teisės raidos situacija LDK keičiasi iš esmės nuo 1387 m., kai didžiojokunigaikščio valia išleidžiamos rašytinės privilegijos. Tai to laikmečioįstatymai, įgiję pastovumo požymius, proginiai, tačiau negalėję būti sa-vavališkai naikinami. Jie iki pat statutų priėmimo veikė greta papročiųteisės, reguliavo reikšmingesnes Lietuvos raidos vidaus ir tarpvalstybi-nio gyvenimo sritis, turėjo luominį pobūdį, ir tai buvo esminis integraci-jos, pradėtos Mindaugo ir tęstos Gedimino laikais, į to meto Vakarų Eu-ropos kuriamą civilizaciją, procesas.

Luominis įstatymų pobūdis rodo buvus įprastą to meto VakarųEuropos valstybių įstatymų leidybos procedūrą. Vakaruose kiekvienasluomas turėjo savo teismus ir savo įstatymus, pagal kuriuos ir tvarkėsi.Neturį luominio pobūdžio įstatymai Vakarų Europoje pasirodo tikXIX a. pradžioje su Napoleono kodeksu.

Minėta, kad žinomos pirmosios privilegijos tiesiogiai susijusiossu Lietuvos krikštu ir įtvirtinimu valstybėje lotyniškosios bažnyčios


kaip dominuojančios valstybėje. Šių privilegijų teikiamomis lengvato-mis galėjo naudotis tik katalikų tikybą priėmę bajorai, t. y. jos taikytosne visai LDK visuomenei, bet tik dviem išskirtinėms socialinėms gru-pėms - diduomenei ir besiformuojančiam bajorų luomui.

Istoriografijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad privilegijų teikimoraida LDK skiriasi nuo privilegijų Vakaruose tuo, kad ten privilegijųteikimas prasidėjo nuo paskirų asmenų ir perėjo prie viso luomo, ku-riam tie asmenys priklausė, o Lietuvoje žinomos privilegijos iš kartobuvo suteikiamos visam luomui, ir tai su apribojimais, t. y. tiems, ku-rie priims katalikų tikybą, o privilegijų paskiriems asmenims lyg irnebūta. Tuos teiginius vertėtų patikslinti. Gedimino diplomatijos raš-tai iš esmės ir yra siūlymas gauti asmenines privilegijas tiems asme-nims, kurie atvyks į LDK. Arba prisiminkime kitą atveji - 1387 m.balandžio 28 d. Jogailos suteiktą privilegiją savo broliui kunigaikščiuiSkirgailai valdyti Trakų kunigaikštystę iki gyvos galvos ir kt. TaigiLietuvos diplomatinių santykių raida iki 1387 m. leidžia teigti, kadLietuvoje buvo naudojamasi ir asmeninėmis rašytinėmis privilegijo-mis. LDK, bendraudama su Vakarų Europos valstybėmis, kartu peri-ma ir jos įstatymų leidybos tradicijas.

Pagal savo pobūdį ir taikymą Lietuvos teisės aktai iki priimant1529 m. Lietuvos Statutą buvo kelių rūšių. Laikantis žinomų privile-gijų pasirodymo pirmumo datos, jos skirstytinos įprivilegijas Katalikųbažnyčiai, bendravalstybines privilegijas, privilegijas miestams, tamtikrų sričių privilegijas, tautinių mažumų privilegijas, asmenines pri-vilegijas, didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos nutarimus ir kita.

PRIVILEGIJOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

Katalikų bažnyčia 1387 m. įkūrė Vilniaus, 1417 m. Medininkų vysku-pijas ir Aukštaitijoje bei Žemaitijoje suformavo religinės ideologijosskleidimo centrus, turinčius politinės ir teritorinės savivaldos auto-nomiją. Ją organizavo perimtos teisės sistemos (kanonų teisės) pa-grindu. Kitoje, slaviškoje, valstybės dalyje ši institucija rado pana-šiai tvarkomą Stačiatikių bažnyčią. Autonominė jų padėtis ir paplitimogeografija jau rodė, kad toms organizacijoms atstovaujančios bažny-tinės teisės sistemos negali veikti teritoriniu principu, kaip neįmano-mas vienoje valstybėje skirtingų religijų išpažinėjų paplitimas šiuoprincipu. Ir Stačiatikių, ir Katalikų bažnyčių centrai kūrėsi ten, kurbūrėsi tas religijas išpažįstančios bendruomenės. Jų nariai savo sta-

tusu, tiek religiniu, tiek bažnytiniu teisiniu, naudojosi neatsižvelgiantį tai, kurioje valstybės dalyje būtų. Tik bažnyčios, kaip juridiniai as-menys, tvarkėsi savo naudojamose ar nuosavybės teise priskirtosežemės valdose.

Suteikiant privilegiją Romos katalikų bažnyčiai buvo leista įsteigtiVilniaus vyskupiją. Šios vyskupijos vadovai kartu su didžiuoju kuni-gaikščiu ir turėjo įgyvendinti Lietuvos krikštą.

Privilegijos tekstai yra išlikę dviejuose ne visai tapačių tekstų nuo-rašuose. Teisės istoriko J. Dainausko, gretinusio šių nuorašų turinį, nuo-mone, vienas iš jų esąs vėlesnis, nes jame įrašyti kiek vėlesni dovano-jimai Bažnyčiai. Ankstesniame nuoraše sakoma, kad Vladislovas, Dievomalone Lenkijos ir Lietuvos karalius, užtikrindamas Dievo karalystėsatėjimą didindamas žmonių laimę, siekdamas paremti Dievo tarnybąir matyti Viešpaties tarnus patenkintus bei savarankiškus, jiems kuriažemišką gerovę ir suteikia Vilniaus pilyje pastatytą, įrengtą bažnyčią,kuri bus Vilniaus vyskupijos sostinė, jeigu su tuo sutiks Romos popie-žius. Tai bažnyčiai ir jos vyskupui atiduodami neatšaukiamai ir amži-nai nuosavybei didžiojo kunigaikščio Tauragnų pilis su prie jos sritimiir Labanoro bei Molėtų kaimai, Dambrovno sritis, Verkių ir Bokštosritis, sodas prie Vilniaus miesto su jam priklausančia teritorija, kitipastatai su jiems prievoles atliekančiais valstiečiais. Be to, vyskupuisuteikiama teisė stalo reikalams imti ir gauti dabar ir ateityje iš didžio-jo kunigaikščio priklausančios Nemuno upės dalies dešimtinė žuvųkiekvienos veislės ir rūšies. Visos bažnytinės žemės ir valstiečiai buvoatleisti nuo visų prievolių valdovui.

1389 m. sausio 10 d. Jogaila Lietuvoje davė nurodymą tijūnams,kad kunigams kasmet būtą išmokėti šeši ilgieji (rubliai) ir jiems ati-duota dvarų ir valstiečių dešimtinė, skirta statinė medaus, taip pat išdidžiojo kunigaikščio dvaro priskirta ariamo lauko „dvi žagrės", pie-vos, ežero bei leidžiama pasistatyti vieną smuklę. Be to, turėjo būtipriskirti du arklių šėrikai ir trys kiemai arti bažnyčios, kur gyvens ku-nigai ir mokytojai. Taip Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu buvo su-kurta tvirta teisinė ir ekonominė Katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje.

BENDRAVALSTYBINES PRIVILEGIJOS

PIRMOJI BENDRAVALSTYBINĖ PRIVILEGIJA

Pirmąja bendravalstybinė privilegija (1387 m. vasario 20 d.) Lietuvosbajorams, priėmusiems katalikų tikėjimą numatyta:


a) leisti kartu su teisėtais savo įpėdiniais nuosavybės teisėmis tu-rėti savo paveldėtus miestus, valsčius, kaimus ir namus, laisvai tuoturtu naudotis ir disponuoti, t. y. parduoti, dovanoti, įkeisti ir 1.1.;

b) kiekviename paviete bus paskirti po vieną teisėją, kuris spręs bylasir rinks baudas, taip pat po vieną tekūną, vykdysiantį teismo sprendimus;

c) turėti teisę laisvai savo dukteris ir giminaites leisti už vyrų, onašlėms, iki jos vėl neištekės, leista pasilikti savo mirusiojo vyro dva-ruose; o jei jos panorėtų vėl ištekėti, tuo atveju savo mirusio vyro dvarusjos privalėtų perleisti jo vaikams, o jei tokių nebūtų, tai mirusiojo vyrogiminaičiams;

d) neuždėti bajorams jokios prievolės, išskyrus tik naujų pilių sta-tymą, senųjų taisymą ir vykdyti karo prievolę pagal seną paprotį, t. y. įkarą vykti savo lėšomis ir savo ginklais, o jei tektų vytis priešą, taiprivalėtų daryti kiekvienas vyras, galįs naudoti ginklą;

e) priėmęs katalikų tikybą ir jos atsisakęs - negalės naudotis šiosprivilegijos teikiamomis teisėmis.

Kaip matyti, ši privilegija šalia naujų reikalavimų įteisino ir jaugyvenime praktikuotas teises ir pareigas.

ANTROJI BENDRAVALSTYBINĖ PRIVILEGIJA

Remiantis antrąja bendravalstybinė privilegija (1387 m. vasario 22 d.), su-teikta bajorų luomui ir naujai steigiamai Katalikų bažnyčiai, nustatyta:

a) kad nė vienas lietuvis ar lietuvė negali vesti rusės ar tekėti užruso, jei jie prieš tai nepriims katalikų tikybos, grasinant nusikaltusiemsrusams kūno bausmėmis ir reikalavimu prievarta pereiti į katalikų tikybą;

b) Lietuvoje įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai laisvi nuovisų prievolių ir duoklių, o vyskupas ir kunigai savo žemėse įgyja ne-priklausomą nuo pasaulietinės visą ir išimtinę valdžią.

Šie privilegijos reikalavimai buvo perimti iš Vakarų Europos, ro-dė esant religinės netolerancijos užuomazgas, vienos tikybos protega-vimą ir imuniteto teisių suteikimą iš naujo gimstančiai Katalikų baž-nyčiai Lietuvoje, nors rytinėse valstybės srityse jau buvo įsitvirtinusiStačiatikių bažnyčia.

VYTAUTO IR JOGAILOS BENDRAVALSTYBINĖ PRIVILEGIJA

Vytauto ir Jogailos 1413 m. spalio 2 d. bendravalstybinė privilegija bu-vo suteikta Horodlėje Lietuvos bajorijai už aktyvų dalyvavimą ir iškovotąlaimėjimą 1410 m. Žalgirio mūšyje. Jos pradžioje pakartotos ankstesnių

Vilniaus privilegijų nuostatos, patvirtinusios teises nuosavybės, šeimosnarių santykiuose ir karo prievolės pareigas, bei iš naujo įtvirtinta:

a) galimybė katalikams bajorams turimas leno teise žemes per-leisti valdyti savo žmonoms;

b) moterims bajorėms pripažįstama paveldėjimo teisė;c) bajorai atleidžiami nuo duoklių didžiajam kunigaikščiui;d) Lietuvoje įvedami Vilniaus ir Trakų vaivadų ir kaštelionų urėdai;e) prireikus gali įvykti bajorų suvažiavimai aptarti krašto reikalus;f) 47 lietuvių bajorų šeimoms suteikiami lenkų herbai.Ši privilegija faktiškai sankcionavo bajorų turimas žemės valdy-

mo ir politines teises, nes Vytautas, naikindamas sričių kunigaikščius,rėmėsi būtent jais, skyrė juos vietininkais ir kitais urėdais.

JOGAILOS 1432 m. BENDRAVALSTYBINĖ PRIVILEGIJA

Nauja joje yra tai, kad numatoma teisė ne tik bajorams lietuviams kata-likams, bet ir slavų žemių stačiatikiams bajorams, susitarus su lenkais,naudotis jų herbais. Tačiau herbų naudojimas LDK iki XVI a. antro-sios pusės, t. y. iki luomo konsolidavimo, neįgavo tos reikšmės, kuriąjie turėjo Lenkijoje.

ŽYGIMANTO KĘSTUTAIČIO PRIVILEGIJA

Pradedant šia privilegija, suteikta 1434 m. gegužės 6 d. Trakuose, įsi-gali visai kita bendravalstybinių privilegijų teikimo tvarka. Jas sutei-kia Lietuvos didysis kunigaikštis dalyvaujant ir pritariant didikams -aukštiems šios valstybės urėdams ir nedalyvaujant Lenkijos didikams,o tai buvo įrašoma skelbiant prieš tai minėtas privilegijas. Nuo šiosprivilegijos yra pakitusi ir vėlesnių privilegijų konstrukcija - tekstuosenėra įsakmaus lenkų bajorų turimų privilegijų perteikimo LDK bajo-rams pabrėžtinumo.

Šioje privilegijoje nustatyta, kad:1) nė vienas kunigaikštis nei bajoras negali būti baudžiamas re-

miantis slaptu įskundimu ir tik tada, kai teisme, pagal Lietuvos teisę,jo kaltė bus įrodyta;

2) kunigaikščiai, bajorai ir jų vaikai savo paveldėtus dvarus galivaldyti taip, kaip jie valdomi kituose krikščioniškuose kraštuose -gali juos parduoti, keisti, dovanoti, kam kitam perleisti ir pagal savovalią naudoti, tačiau šitokio pobūdžio sutartys turi būti didžiajam ku-nigaikščiui ar jo urėdams pareikštos;



3) našlės, iki jos sėdės našlės kėdėje, gali likti mirusiojo vyro pa-veldėtuose dvaruose, tačiau iš tų dvarų tarnyba - karo prievolė didžia-jam kunigaikščiui neturi nukentėti. Jei našlė antrą kartą tekėtų už vyro,tai turi tenkintis savo mirusiojo vyro jai įkraičiu užrašytu dvaru, o kitibuvusiojo vyro dvarai turi būti perleisti jo vaikams, o jei jų nebūtų,mirusiojo vyro broliams;

4) kunigaikščių ir bajorų valstiečiai ir valdiniai atleidžiami nuo duok-lių didžiajam kunigaikščiui, taip pat nuo visokių darbų (šieno pjovimo irkt.) didžiojo kunigaikščio dvaruose, išskyrus tik pilių taisymą bei staty-mą ir kelių tiesimą bei taisymą, ir tuos darbus turi atlikti savo lėšomis;

5) kunigaikščių ir bajorų rusų teisės sulyginamos su lietuvių tei-sėmis.

Ši privilegija taip pat sulygina kunigaikščių ir bajorų teises.

KAZIMIERO PRIVILEGIJA

Šia privilegija, suteikta 1447 m. gegužės 2 d. Vilniuje, buvo gerokaiišplėsta Lietuvos teisė ir bajorų politinės laisvės. Joje įtvirtinamos nuo-statos, skirtos išplėsti bajorijos politines ir ekonomines laisves. Pa-grindinės politinės nuostatos yra šios:

1) LDK teritorija niekada neturi būti mažinama, o išsaugoma toseribose, kurios buvo Vytauto Didžiojo laikais. Tai politinis įsipareigoji-mas susigrąžinti Lenkijos užimtas Voluinės ir Palenkės žemių dalis;

2) negali būti duodami jokie miestai, žemės, dvarai, aukštos baž-nytinės pareigybės Lietuvoje jokiems svetimšaliams, kuriais buvo lai-komi ir lenkai, o tik Lietuvos piliečiams, jie negali būti skiriami pasau-lietiniais urėdais;

3) visos bažnyčioms ir vienuolynams duotos laisvės, teisės ir do-vanojimai turi būti neliečiami ir visiškai išsaugoti;

4) visos bažnytinės vietos turi būti duodamos lietuviams, o sve-timšaliams tik jei nebūtų tokių tinkamų lietuvių;

5) remiantis paprastu įskundimu ar įtarimu Lietuvos bajorų ir mies-tiečių neleista bausti nei dvarų konfiskavimu, nei kalėjimu, nei pinigi-ne bausme arba mirtimi. Bausti galima atitinkamomis bausmėmis tikteismo byloje atlikus tyrimą ir įrodžius įtariamojo kaltę, jam pačiamdalyvaujant teisme;

6) niekas negali būti baudžiamas ir neprivalo atsakyti už sveti-mus nusikaltimus, nei žmona už vyrą arba vyras už žmoną, nei tėvasuž sūnų ar sūnus už tėvą, nei giminaitis, nei nelaisvasis, išskyrus tuos

atvejus, jei pats dalyvautų nusikaltime, arba j ei būtų nusikaltęs didžia-jam kunigaikščiui, t. y. išdavęs valstybę. Kiekvienas privalo atsakytitik pats už save ir gali būti baudžiamas tik katalikiškais papročiais įro-džius jo kaltę;

7) bajorai turi teisę laisvai važinėti į užsienį ar turto įgijimo tiks-lu ar turėdami tikslą lavintis bei mokytis kariškų dalykų, draudžiamaišvykti tik į priešo kraštus. Išvažiuojančių į užsienius bajorų dvarų ka-ro prievolė visiškai turi būti atliekama.

Prie bajorijos naujų ekonominių laisvių priskirtinos šios nuostatos:1) kunigaikščių ir bajorų valstiečiai bei valdiniai buvo atleisti nuo

visų mokesčių, duoklių ir darbo prievolių didžiojo kunigaikščio nau-dai. Taip valstiečiai atiduodami bajorams ekonomiškai išnaudoti. Taireiškė žymų ekonominį bajorų sustiprėjimą ir didelį nuostolį valstybėsiždui, kurio padėtis karų su Maskva metu darėsi ypač sunki. Bajorųluomui paliekama prievolė tik statyti naujas pilis ir taisyti senąsias,tiesti naujus tiltus ir taisyti senuosius, taisyti kelius ir atlikti vaišinimoprievolę;

2) kunigaikščiai ir bajorai neturi teisės priimti pas save pabėgusiųdidžiojo kunigaikščio valstiečių, o didysis kunigaikštis neturi teisėspriimti pabėgusių bajorų valstiečių. Taip valstiečiai pririšami prie že-mės, netenka teisės laisvai kilnotis iš valstybės dvarų į privačius, iratvirkščiai.

Tai baudžiavos įteisinimo pradžia.

ALEKSANDRO PRIVILEGIJA

Aleksandras, pripažintas didžiuoju kunigaikščiu, atsidėkodamas už iš-rinkimą į LDK sostą, 1492 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje paskelbė naująplačią privilegiją, kuria dar labiau susiaurino didžiojo kunigaikščio val-džią. LDK Ponų taryba puikiai sugebėjo išnaudoti šį momentą išplėstisavo teises.

Šioje privilegijoje įrašytas 41 straipsnis. Pirmieji penkiolika pakar-tojo ankstesnes 1447 m. Kazimiero privilegijos nuostatas, o nauja buvo:

1) į kitas valstybes didysis kunigaikštis pasiuntinius prireikus siun-čia tik pasitaręs su Ponų taryba. Kaip užsienis įvardijamos - Lenkija,Maskva, Užvolgio ir Perekopo ordos, Italija, Mozūrija, Prūsija, Livo-nija, Pskovas, Didysis Naugardas, Tvėrė, Riazanė ir kt.;

2) sutartys, sudarytos su kitomis valstybėmis, negali būti laužo-mos, bet, kiek tai galima, turi būti gerinamos;


3) Ponų tarybos nutarimai gali būti pakeisti tik jos pačios sprendimu;4) nesutapus didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos nuomonėms,

valdovas neturi įsižeisti, nesiimti jokių priešiškų žygių ir prisitaikyti;5) nei didysis kunigaikštis, nei vaivados ir seniūnai negali reika-

lauti jokių dovanų už pasaulietinių ir dvasinių urėdų skyrimą ir dvarųdavimą;

6) nei urėdai, nei dvarai negali būti skiriami be Ponų tarybos suti-kimo. Be kaltės ir Ponų tarybos pritarimo negali būti atimami nei urė-dai, nei dvarai. Jei kuris urėdas pasirodytų netikęs arba esąs kenkėjas,jo kaltė turi būti ištirta ir teismo įrodyta;

7) vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai, žemės urėdai ir visi jųpavaduotojai turi būti laikomi iš seno įprastose vietose, valdose ir rin-kliavose. Jie gali taip pat naudotis tekūnais ir mokėti jiems pagal kraš-to papročius;

8) valstybės dvarų valdytojams mirus, vaivados turi teisę savo pa-vietuose tokius dvarus atiduoti valdyti tinkamiausiems asmenims;

9) didysis kunigaikštis toliau žemes dalins su Ponų tarybos prita-rimu arba amžiniems laikams, arba ligi savo valios;

10) jokios pasauliečių bylos negali būti pavedamos dvasininkų teis-mams, ir atvirkščiai, dvasininkų-pasaulietiniams teismams. Visos bylosturi būti sprendžiamos pagal senus papročius;

11) prastuomenė negali būti iškeliama prieš bajoriją, o bajorija turibūti jai deramoje pagarboje išlaikoma;

12) svarbesnėse bylose - ginčuose dėl dvarų ar dėl bajorų garbės,kurių didysis kunigaikštis, užimtas valstybės reikalais, pirmuoju, ant-ruoju ar trečiuoju terminu negalėtų išspręsti, o ketvirtuoju terminu ku-ri iš šalių nestotų, ta ir turi pralaimėti bylą. Nestojimas pateisinamastik karo prievolės atlikimu arba liga. Tuo atveju byla atidedama kitamterminui. Visas tokias bylas nagrinėjant turi dalyvauti ir Ponų taryba.

1506 m. ŽYGIMANTO SENOJO PRIVILEGIJA

Autentiškas jos tekstas nėra išlikęs. Privilegijos nuotrupos yra įrašytosLietuvos Metrikoje, o jų skirtingi tekstai rasti Lvovo universiteto bib-liotekoje. Salia ankstesnių privilegijų nuostatų pakartojimų nauja yra:1) nors prelatų, kunigaikščių ir bajorų valstiečiai atleisti nuo pa-stočių prievolės didžiajam kunigaikščiui, tačiau jie įpareigojami tai at-likti ir duoti palydovus didžiojo kunigaikščio pasiuntiniams bei pas jįvykstantiems pasiuntiniams;

2) kurie iš didžiųjų kunigaikščių gautus dvarus turi paveldėję, betneturi įrodančių dokumentų, o patikimais liudytojais gali įrodyti, kadtuos dvarus valdė paveldėdami Vytauto, Žygimanto ar Kazimiero lai-kais, tiems tokie dvarai ir toliau paliekami;

3) apšmeižęs ir to teisme neįrodęs turi būti baudžiamas griežčiau-

sia bausme;4) jokie nutarimai, senieji papročiai nebus keičiami, o naujieji nu-

tarimai nebus daromi be Ponų tarybos žinios, pritarimo ir leidimo.Žygimanto Senojo privilegija iš esmės baigėsi teisės kūryba ben-

dravalstybiniais aktais, nes buvo matyti, kad ši įstatymų leidybos for-ma yra atgyvenusi ir reikalaujanti esminių pataisų. Tai rodo už keleriųmetų seimuose pradėti kelti reikalavimai sukurti vientisą įstatymų sis-temą. Tai buvo padaryta 1529 m. Lietuvos Statutu. Pažymėtina, kadtos pažangios minties atstovai turėjo ir įtakingą valstybėje opoziciją,tai rodo ir vėliau priiminėtos žemės (bendravalstybinės) ir sričių privi-legijos, kurios jau nieko naujo nesukūrė. Jomis siekta išsaugoti paski-rų LDK teritorijų savitumą net ir po Lietuvos Statutų.

Tokios buvo net trys 1529 m. žemės privilegijos, suteiktos Žygi-manto Augusto skyrimo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą proga.Iki 1568 m. tokių separatistinio pobūdžio privilegijų būta net penkių.

Bendravalstybinių (žemės) privilegijų raida rodo, kad nuo 1568 m.pasikeitė LDK priimamų šių teisės aktų forma ir pavadinimas -juosebeveik nebekartojamos anksčiau patvirtintos nuostatos ir įstatyminiaiaktai įvardijami konstitucijomis.

DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO

IR PONŲ TARYBOS NUTARIMAI, ARTIKULAI

Žygimanto Senojo laikais, prieš paskelbiant Pirmąjį Lietuvos Statutą,rašytinė Lietuvos teisė buvo papildyta dar keliais, turinčiais savaran-kišką pobūdį didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos teisės aktais, va-dintais nutarimais, artikulais.

1507 m. Gardino seimo nutarimu visai Lietuvai buvo uždėta si-dabrinė. 1509 m. buvo paskelbtas nutarimas dėl išdavikų baudimo. Pa-gal šį nutarimą, jei tėvas nusikalstų valstybės išdavimu, jo dvarai turė-jo būti konfiskuojami didžiojo kunigaikščio naudai, o jo vaikųaprūpinimas priklausė nuo didžiojo kunigaikščio malonės. Jei išdavi-mu nusikalstų vienas iš neatidalytų brolių, konfiskuojama ta dvaro da-us, kuri jam tektų pasidalijus turtą, o kitų brolių dalys priklausė nuo


didžiojo kunigaikščio malonės. Jei išdavimu nusikalstų atidalytas bro-lis, kiti broliai dėl to neturėjo kentėti. Tais pačiais metais buvo nustaty-tas atskiras teismo mokestis - 10 procentų laimėto priteisto ieškinio.1512 m. Bresto seime priimti etmono artikulai. 1522 m. Gardino sei-me priimtas nutarimas dėl Vilniaus vaivados Ponų taryboje pirmumoprieš kitus pasauliečius tarybos narius, taip pat nutarimas, jog skiriamiaukštieji urėdai gali būti tik katalikų tikybos asmenys.

SRIČIŲ PRIVILEGIJOS

PRIVILEGIJOS ŽEMAITIJAI

Žinoma pirmoji privilegija Žemaitijai, Vytauto suteikta 1413 metais.Tai viena iš specifinių sričių privilegijų, kurios nebuvo suteikiamosatskiroms LDK provincijoms. Šia privilegija žemaičiams leista turėtisavo seniūną ir krašto savivaldą. Tačiau pagrindinė privilegija buvosuteikta 1441 m. Kazimiero, numatanti Žemaitijai tam tikrą politinęautonomiją, oficialiai įvardijant ją Žemaičių kunigaikštyste. Šia privi-legija, kaip ir ankstesne, leista žemaičiams rinkti savo seniūną jo pa-vaduotojus tijūnus, tvirtinamus didžiojo kunigaikščio. Valdovas kartuatsisakė teisės kurti šiame krašte savo dvarus, patvirtino laisves ir tei-ses, kurias kraštas turėjo Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigai-los valdymo laikais, bei pažadėjo į šį kraštą nesiuntinėti savo teismopareigūnų. Vėliau šios nuostatos buvo išplėstos 1492 m. Aleksandro,patvirtintos Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Henriko Valua.Vladislovas Vaza 1644 m. privilegijoje detalizavo žemaičių seniūnorinkimo tvarką ir tam skirto seimelio sušaukimo procedūrą bei eigą.Žemaitijos turėtos privilegijos liko galioti ligi pat valstybės okupaci-jos. Net Rusijos imperatoriai, užgrobą Lietuvos Didžiąjąkunigaikštystę,Žemaitijos kunigaikštystės vardą oficialiai buvo įrašę į carų titulą.

Plačiausioji 1492 m. privilegija Žemaitijos kunigaikštystei turėjošias nuostatas:

1) niekas neturi prikaišioti žemaičiams, esą jie ginklu nugalėti;nes jie savo laisvu noru pasidavė;

2) kiekvienam leidžiama medžioti, kur anksčiau medžiojo, išsky-rus tas vietas, kur medžiodavo Vytautas ir Kazimieras;

3) negalima imti Žemaitijoje įkaitų ir teismo mokesčio;4) kurie Vytauto ir Kazimiero laikais nebuvo įpareigoti eiti šieno

pjauti į valstybės dvarus, tie ir toliau negali būti tokia prievole apsun-kinami;

5) taip pat negalima varyti į darbus prie pilių;6) didysis kunigaikštis negali tekūno siųsti toliau, kaip ligi Nevėžio;7) didžiojo kunigaikščio sutikimu Žemaičių seniūnu bus skiria-

mas tas, kurio jie patys norės;8) našlės paliekamos savo vyrų dvaruose, kol jos sėdės našlės kė-

dėje; jei antrą kartą tekėtų, privalo pasitenkinti tik tais dvarais, kuriuosužrašė joms buvęs vyras kaip atpildą už atsineštą kraitį, o kitus buvu-sio vyro dvarus jos turi perleisti jo artimiesiems giminaičiams;

9) to, kuris Jogailos ir Vytauto laikais buvo bajoras, įpėdiniai irtoliau turi būti laikomi bajorais; o kuris iš prastuomenės tuo metu atli-kinėjo prievoles, tas ir toliau jas turi atlikinėti;

10) jei bajoras užmuš bajorą už jo galvą turi atlyginti 60 rublių;11) jokių įskundimų didysis kunigaikštis neklausys, o jei kas bus

įskųstas, tai negali būti baudžiamas, neįrodžius jo kaltės teisme;12) jokių naujenybių didysis kunigaikštis neįvedinės;13) jokių vaivadų nei tijūnų didysis kunigaikštis neskirs Žemaiti-

jai, o tik tuos, kuriuos jie patys išsirinks ir pristatys didžiajam kuni-gaikščiui;

14) bajorai negali būti kviečiami į darbus prie pilių;15) jokių naujų savo dvarų didysis kunigaikštis Žemaitijoje nekurs.

Jam leidžiama taisyti ir atnaujinti tuos savo dvarus, kurie jau Vytautolaikais buvo;

16) žemaičiai laukinius žvėris gali medžioti miškuose ir paupiais;17) žemaičiai neprivalo ganyti didžiojo kunigaikščio arklių;18) kurie jau Vytauto laikais davė bebrų duoklę, tie ją ir toliau pri-

valo duoti;19) jei didysis kunigaikštis kam nors duos žemių, tijūnai už šituos

skyrimus negali reikalauti jokių dovanų.

Privilegijos Žemaitijai savitumas tas, kad savo nuostatomis ji yraartimesnė bendravalstybinei, taigi jos reikšmė yra labiau vardinė. Svar-biausia, kad joje yra teisė savarankiškai rinkti savo urėdus, t. y. tamtikras administracinis autonomiškumas, ir draudimas didžiajam kuni-gaikščiui šiame krašte steigti naujus valstybės dvarus.

PRIVILEGIJOS SLAVŲ SRITIMS

Tiesioginių duomenų, koks teisės veikimo pobūdis buvo susiklostęsslavų žemėse prieš totorių-mongolų invaziją bei jų daliai patenkant įLDK įtakos sferą neturima. Tyrinėtojų manoma, kad atskiruose jun-


giniuose teisė galiojo teritoriniu principu. Tai, nors ir netiesiogiai,patvirtina poinvazinio periodo Maskvos kunigaikštystės valstybinėsvaldžios formų apibūdinimas, pateiktas teisės istoriko M. Vladimirs-kio-Budanovo, ir vėlesnių teisės istorikų tyrinėjimai. Kai kurie tyrinė-tojai (M. Jasinskis ir kiti) bandė slaviškų teritorijų valdymą LDK su-dėtyje apibūdinti taip, tarytum jos būtų išsaugojusios senąsiasadministravimo tradicijas, neįvyką jokių esminių pokyčių, išskyrus sla-vų kunigaikščių pakeitimą lietuvių kunigaikščiais. Reikia manyti, kadtoks kai kurių teritorijų teisės veikimo pobūdis kartu su slavų žemėmisbuvo paveldėtas ir LDK, per dalinius kunigaikščius, gavusius teisminęautonomiją galėjo išsilaikyti ir ilgiau, tačiau tik iki to laiko, kai vietojjų buvo skiriami Lietuvos didžiojo kunigaikščio urėdai - vietininkai,tiesiogiai pavaldūs centrui ir vykdę jam naudingą politiką.

Polocko kunigaikštystė į LDK sudėtį buvo įtraukta XJTI-XIV a. san-dūroje, Vitebsko - nuo 1320 m., Kijevo ir Voluinės žemės - XIV a. pir-mojoje pusėje ir viduryj e, Smolensko-XIV a. pabaigoje. Tuo tarpu LDKteisės veikimas šiose teritorijose, kaip rodo šaltiniai, jau žinomas XVI a.pradžioje. Šių sričių buvimas šimtmetinėje LDK priklausomybėje beiprivilegijose užfiksuotos nuostatos jau buvo kokybiškai naujas teisėsraidos etapas, atitinkantis aukštesnės pakopos visuomenės (peraugusiosį luominę struktūrą) poreikius. Tuo labiau kad beveik tuo pat metu šiųsričių miestuose pradėta įvedinėti ir įsitvirtina Magdeburgo teisė. Po il-go nuo XIV a. iki XVI a. pradžios raidos kelio iš ankstesnės slavų pa-protinės teisės jau buvo atkritę tai, kas atgyventa. Nebebuvo joje ir tųteisės institutų, be kurių negalėjo išsiversti Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio Gedimino statytiniai. Faktiškai XVI a. pradžios privilegijose užfik-suota teisė jau buvo atsikračiusi ankstesnio paveldo, nebetikusio koky-biškai naujoms LDK visuomenėje susiformavusių luomų sąlygoms.

Neabejotina, kad sričių privilegijų atsiradimas tiesiogiai sietinassu luomų atsiribojimu. Tai reiškia, kad jų pasirodymo teisinis pagrin-das turėjo būti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio1447 m. bendravalstybinė privilegija, kuri ir sudarė galimybes bajo-rams teisiškai atsiriboti nuo valstiečių ir stambesnių miestų, gavusiųsavivaldą pagal Magdeburgo teisę, gyventojų. Taigi LDK teisės išta-kos slavų srityse - nuo XV a. vidurio.

Iki 1447 m. privilegijos tik kai kurie bajorai iš esmės naudojositeise spręsti valstiečių bylas. Visuotinės sričių bajorų teisės galėjo atsi-rasti tik po to, kai jiems buvo suteiktas savarankiškas teisinis imunitetas,

į kurį buvo įtraukta ir teisė teisti valstiečius. Tokio pobūdžio bajorų irvalstiečių ryšiai po 1447 m. privilegijos formavosi visoje LDK. TaigiXVI a. pradžioje sričių privilegijas galima laikyti LDK teisinės politikosir įstatymų nonriinimo rezultatu, turinčiu tiesioginį ryšį su ekonominiųir socialinių santykių lietuvių ir slavų žemėse raidos ypatumais.Privilegijų, suteiktų slavų sritims, nuostatos rodo, kad ryšiai sucentro valdžia buvo palaikomi remiantis LDK bendravalstybinėmis pri-vilegijomis. Taigi sričių privilegijos yra šios valstybės valdžios padik-tuota teisinės valios išraiškos forma. Būdingas yra Smolensko bajorųpožiūris, įrašytas jiems 1505 m. iš naujo patvirtintoje Lietuvos didžio-jo kunigaikščio Aleksandro privilegijoje: „Kokiąteisęjo malonybė davėLietuvos kunigaikščiams ir ponams ir bajorams, tą pačią teisęjo malo-nybė davė ir Smolensko kunigaikščiams, ponams, bajorams." Tiktaivietose sričių bajorai santykius su savo valdiniais arba tarpusavyje dėlsavo valdinių reguliavo pagal surašytas privilegijose paprotines nuo-statas, kurios, beje, buvo pagrindas sprendžiant bylas ir aukščiausiojeinstancijoje, t. y. valdovo teisme. Kai kurių slavų sričių bajorų teisėsspręsti vietines bylas nepanaikino ne tik 1529 m. Lietuvos Statutas,bet ir 1566 m. Lietuvos Statutas. Tai, kad sričių privilegijos galiojošalia Lietuvos Statutų, kurie buvo pripažinti vieninteliu privilegijuotoluomo santykius reguliuojančiu teisiniu pagrindu, rodo, jog tos privi-legijos savo esme buvo ne savarankiškos teisės sistemos, o tik bajorųsantykius nustatė pagal vertikaliąją liniją o sričių-pagal horizontalią-ją. Visa tai rodo ne teisės aktų autonomiją ar konglomeraciją o tikbajorų 1447 m. įgyto teisinio imuniteto gyvybingumą ir ydingumą nesbūtent šis imunitetas, iš pradžių skatinęs visuomenės luominį diferen-cijavimąsi ir ekonomikos raidos pažangą vėliau, formuojantis naujaiir pažangesnei kapitalistinei epochai, tapo stabdomuoju mechanizmu.Polockui ir Vitebskui suteiktos privilegijos turėjo kai kurių pana-šumų, būdingų privilegijai Žemaitijai, - tų sričių bajorai turėjo teisęrinkti savo vaivadas, kuriuos tvirtino didysis kunigaikštis. Kitose sri-tyse vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio.1501 m. privilegija Bielsko žemeiSvarbesnės šios privilegijos nuostatos:

1) teismų organizacij a - kvietimus į teismą nešioj a pavieto vaz-niai; teismuose leidžiama naudotis ir lenkų teise su kai kurio-mis išimtimis; seniūno teismo kompetencijai paliekamos api-plėšimo kelyje, svetimo namo užpuolimo, padegimo ir moterų


išžaginimo bylos, o visas kitas bylas turi spręsti teisėjai su pa-teisėju; dėl teisėjo ir pateisėjo sprendimų galima apeliuoti į di-džiojo kunigaikščio teismą; nustatoma bajorų tarpusavio bylųdėl žemės, miško, šieno ir kt. užgrobimų ir panašių nusikaltimųsprendimo tvarka;2) bajorų nuosavybės santykiai - bajorai laisvai gali naudotissavo paveldėtais ar įsigytais dvarais, tačiau perleisdami kamnors kitam dvarus, kiekvieną kartą turi gauti didžiojo kunigaikš-čio arba seniūno sutikimą, o perkantysis turi sumokėti kapą gra-šių už leidimąpirkti; po vyro mirties našlė, jei ji iš vyro nebuvogavusi įkraičio, su savo kraičiu turi grįžti į savo šeimą ir jį grą-žinti, o to kraičio negrąžinusi, ji nustoja paveldėjimo teisių įsavo tėvo paveldėtuosius dvarus, bet nenustoja teisių į dvarus,paveldėtus iš savo motinos pusės, kuriuos ji ir turi gauti. Krai-čio našlė neprivalo grąžinti tik tada, kai nebeturi nei tėvų, neibrolių, nei seserų; tuo atveju ji paveldi ir savo tėvo, ir savomotinos dvarus;3) valstybinių prievolių santykiai - padidinamas valstiečių la-žas; Vytauto laikais Bielsko bajoro valstiečiai privalėjo nuo joketvirčio valako atidirbti po 14 dienų per metus, o šioje privile-gijoje nustatoma nuo valako po vieną dieną kas savaitę ir ketu-rios talkos per metus; bajoras, palengvinęs valstiečiams sąly-gas ir taip pritraukęs juos sau nuo kitų šeimininkų, turi sumokėtiį valstybės iždą 100 kapų grašių baudos;4) pasitraukdamas nuo šeimininko valstietis turi sumokėti tamtikrus mokesčius.Privilegijos Bielsko žemei nuostatos iš esmės neprieštaravo ben-drajai LDK rašytinei teisei.

LDK STAČIATIKIŲ TEISINĖ PADĖTIS

LDK slavų sričių gyventojai, kaip teigiama istoriografijoje, krikščio-nybę išpažino nuo 988 metų pagal graikų (stačiatikių), atskilusių nuoRomos popiežiaus bažnyčios (katalikų) dar 865 metais, modelį. Rusiš-koji stačiatikių bažnyčia iš pradžių buvo tiesiogiai pavaldi Konstanti-nopolio patriarchui, o nuo XV a. vidurio atsiskyrė ir tapo savarankiška.Romos popiežių šimtmečių pastangos šias krikščioniškąsias bažnyčiasvėl sujungti savo vadovybėje nebuvo vaisingos ir tuo metu, kai Lietu-va XIV a. pabaigoje apsikrikštijo. Todėl natūraliai šio krikšto įgyven-

dintojai Jogaila ir Vytautas nuo pat krikšto momento įsitraukė į popie-žių vykdomą šių bažnyčių sujungimo politiką, kuri reiškėsi vilionėmisprivilegijomis katalikams ir suvaržymais stačiatikiams.

1387 m. Jogailos patvirtintas krikšto aktas iš esmės buvo skirtasne tik pagonims lietuviams, bet ir lietuviams, priėmusiems stačiatiky-bę, pastariesiems grasinant kūno bausmėmis ir leidžiant katalikėms,ištekėjusioms už stačiatikio, jį pamesti, kaip ir vyrams pamesti savostačiatikę žmoną. 1413 m. Horodlės privilegija neleido LDK stačiati-kiams turėti aukštų pareigų valstybėje ir dalyvauti kunigaikščio tary-boje. Vytautui nepavykus susitarti su Rusios ir Lietuvos stačiatikių met-ropolitu dėl bažnyčių sujungimo, 1415 m. Naugarduke buvo sušauktiStačiatikių bažnyčios vyskupai, kunigaikščiai ir bajorai į bažnytinį su-sirinkimą, kuriame buvo paskelbtas LDK Stačiatikių bažnyčios atsky-rimas nuo Maskvos, išrinktas atskiras Lietuvai metropolitas GavrijilasGrigas Camblakas, kuris ir turėjo suvienyti bažnyčias. Camblakas suVytauto žinia vyko į Konstancą. Jį priėmė popiežius Martynas V iršv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmantas LŠioms akcijoms nedavus rezultatų, popiežius Martynas 1418 m. buleLietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir Lenkijos karalių Jogailą paskyrėstačiatikių gyvenamosiose srityse savo generaliniais vikarais. 1420 m.pabaigoje Camblakui atsisakius metropolito pareigų, Vytautas santy-kiams su atsigaunančia po mongolų invazijos Rusia gerinti LDK Sta-čiatikių bažnyčios metropolitu pripažino Maskvos metropolitą Fotijų.Sis 1422 m. viešėjo LDK, atvyko iš Maskvos pas Vytautą kartu su jodukterimi Sofija ir sūnumi Vasilijumi. Prie LDK savarankiškos stačia-tikių metropolijos buvo grįžta valdant Kazimierui 1458 m. ir valdantAleksandrui, kuris net vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IIIdukrą Eleną ir pažadėjo nekeisti jos tikėjimo. Tačiau vėliau LDK vyk-doma netolerancijos savo Stačiatikių bažnyčiai politika paskatino josrusiškąsias teritorijas pasiduoti beveik be pasipriešinimo Maskvai, ku-ri dėj osi visų stačiatikių bažnyčių globėj a. Ši netolerancij a pradėj o nyktitik XVI a. antrojoje pusėje, kai ir pačiai Katalikų bažnyčiai Lietuvojeatsirado rūpesčių prasidėjus reformacijos judėjimui.

Žygimantas Augustas 1563 m. privilegija panaikino draudimusstačiatikiams turėti aukštus valstybės postus. Prasidėjus valstybės po-litikų skatintam Stačiatikių bažnyčios vadovų ir jų šalininkų tarpusa-vio nesutarimų, o vėliau ir skilimo procesui, kurį parėmė popiežiai beiLenkijos ir Lietuvos valdovai, 1596 m. pabaigoje Breste buvo sudary-



ta dalies LDK stačiatikių ir Katalikų bažnyčios uniją, kuri stačiatikiussuskaldė į dvi priešingas stovyklas. Vieni pasiliko prie tradicinės Sta-čiatikių bažnyčios apeigų, kiti tapo unitais.

LDK valdovas, suskilus Stačiatikių bažnyčiai, pasilikusiesiemsprie tradicinio tikėjimo leido naudotis 1573 m. konstitucijoje įtvirtintasąžinės laisve. Valdžia jų nepersekiojo, tačiau teismai buvo užverstistačiatikių ir unitų bylomis dėl turto dalybų ir kt. Tačiau LDK katali-kiškoji bajorija nebuvo pakanti stačiatikiams. 1717 m. seimas uždrau-dė stačiatikių iškilmingas pamaldas. 1733 m. seimas stačiatikius ir pro-testantus, įvardijąs juos disidentais, uždraudė rinkti seimo atstovais,teismų nariais, būti valstybės urėdais, t. y. susiaurino politines jų tei-ses. Į šį konfliktą 1766 m. buvo įsikišę Rusijos ir Prūsijos atstovai irnet atstovai iš Danijos ir Anglijos. Gindami savo teises stačiatikiai dė-jo viltis į Rusiją, tikėjosi jos pagalbos, o ši, pasinaudodama nesutari-mais LDK visuomenėje, vis intensyviau kišosi į politinį jos gyvenimą.

UNITŲ TEISINĖ PADĖTIS

Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių unijos LDK teisiniu pagrindu buvopaimtas Florencijos bažnyčių susijungimo aktas. Unitai dvasininkai irpasauliečiai turėjo pripažinti popiežių esant bažnyčios vadovu, priimtikatalikų kalendorių. Visos bažnytinės ceremonijos ir apeigos abejosebažnyčiose galėjo būti skirtingos. Unitų kunigams leista vesti. Dėl ko-munijos priėmimo apeigų palikta spręsti popiežiui. Unitams vysku-pams leista laikyti pamaldas katalikų bažnyčiose ir katalikų kunigamsunitų bažnyčiose. Katalikų ir unitų santuokos pripažintos teisėtomis.Unitams vyskupams leista turėti vietą senate, o jų dvasininkai atleistinuo mokesčių. Pasauliečiai unitai galėjo turėti vietų valstybės ir di-džiojo kunigaikščio tarnyboje. Miestiečių unitų teisės sulygintos sumiestiečių katalikų teisėmis. Unitų bažnyčios vyskupai pasižadėjo pri-imti Katalikų bažnyčios dogmas kaip neginčijamas ir privalomas apieSv. Dvasios kilmę iš Dievo - Tėvo, apie Dievo Sūnų ir apie skaistyklą.Unitų vyskupai turėjo būti nominuojami Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio ir įšventinti metropolito. Metropolitas turėjo būti įšventinamas vys-kupų ir palaiminamas popiežiaus. Visi stačiatikių iškeikimai dėl unijossudarymo tarp šių krikščioniškos religijos atšakų pripažinti negalioja.Unitų ir stačiatikių konfliktui nuraminti negelbėjo ir 1791 m. ge-gužės 3 d. konstitucija, paskelbusi tikybų laisvę, tačiau kurioje valsty-bine religija buvo pripažinta katalikų. Po Lietuvos ir Lenkijos valsty-

bingumo 1795 m. sunaildnimo unitų padėtis kardinaliai pasikeitė. Unitai1839 m. buvo priversti priimti stačiatikybę, o stačiatikiai Rusijos im-peratorių aktais tapo privilegijuoti.

LDK TAUTINIŲ GRUPIŲ PRIVILEGIJOS

PRIVILEGIJOS ŽYDAMS

Šios privilegijos žydams, kaip išsiskyrusiam (atskiram) visuomenėssluoksniui, atsirado XTV a. pabaigoje jiems įsikūrus valstybėje. Pirmo-sios privilegijos buvo suteiktos Vytauto 1388 m. Trakų ir Bresto žydųbendruomenėms bei 1389 m. Gardino žydų bendruomenei. Šių privile-gijų originalai nėra išlikę, tačiau jas buvus patvirtina vėlesni aktai. Val-dant Kazimierui, Trakų žydai 1414 m. gauna savivaldą pagal Magde-burgo teisę, padalijant miestą į dvi dalis. Pagal ją žydai rinko savovaitą iki gyvos galvos, jį tvirtino didysis kunigaikštis. Vaitas teisė irvykdė bausmes. Valdant Aleksandrui Trakų žydų teisės išplėstos1492 m. privilegija, kuria jie buvo atleisti nuo muitų. 1495 m. žydaibuvo išvaryti iš LDK, konfiskuojant turtą ir atiduodant jį miestų turė-jusių Magdeburgo teisę, vadovams. Leista pasilikti tik perkrikštams.Aleksandras, 1496 m. patvirtindamas Gardinui Magdeburgo teisę, nu-rodo, kad miestiečiai gali būti apgyvendinti tuščiuose žydų namuose.Tačiau jau 1503 m. pats Aleksandras, jautęs ekonominę tokio sprendi-mo žalą, leido žydams grįžti į gyventus miestus, bet anksčiau valdžiu-sių kraštą didžiųjų kunigaikščių įsiskolinimų žydams, o tai buvo vienasiš pretekstųjuos išvaryti iš valstybės, negrąžino. Žydai pasižada išlaikyti1 000 karių, tačiau tas įsipareigojimas keičiamas į metinį 1 000 auksinųmokestį.

1507 m. pradžioje Žygimantas Senasis pakartojo ankstesnių pri-vilegijų Bresto, Trakų, Gardino žydams nuostatas, išplėtė jų nuostatųveikimą Lucko, Vladimiro ir kitų LDK miestų žydų bendruomenėms.

Pagrindinės privilegijos nuostatos:1) paskolų ir įkeisto turto susigrąžinimo iš žydų bylose liudyti

gali du krikščionys ir vienas žydas;2) ginčo atveju liudijant vieno krikščionio priesaika vertesnė už

vieno prisiekusio žydo paliudijimą;3) žydo paimtu užstatu gali būti kiekvienas daiktas, išskyrus kru-

vinas bažnytines drobes;4) jeigu žydas užstatą prarastų dėl jo natūralaus sunykimo, gais-

ro, vagystės ar smurto, jis gali pasiteisinti prisiekdamas;


5) jei krikščionis savo užstatą iš žydo išlaisvintų ir per mėnesįnesumokėtų procentų, padidėja kiti procentai;

6) jei žydas už ponų dvarą ar raštus paskolintų didelius pinigus irtai jų raštais ar antspaudais įrodytų, valdovas tokius užstatus ar dvarąpaskirtų žydui ir tai gintų nuo bet kokio smurto;

7) jeigu žydas paimtų iš krikščionio užstatą laikyti vienerius me-tus, o užstatas nebūtų vertas paskolos, žydas tą užstatą turi parodytisavo teisėjui, o įsitikinus, jog jis nepakankamas, turi j į parodyti valdo-vo seniūnui ir tuomet tas užstatas gali būti laisvai parduotas. Tačiau taituri būti padaryta metams nesuėjus. Jeigu užstatas laikytas metus irvieną dieną, žydas neturi niekam dėl to skųstis;

8) žydas negali būti verčiamas atlikti užstato išpirkimo veiksmųšventadieniais. Jeigu verstų ir smurtą įvykdytų, tai toks, it baisus val-dovo iždo eikvotojas, turi būti skaudžiai baudžiamas;

9) žydai visokius arklius gali priimti užstatui tik dieną ir viešai.Jeigu koks arklys, iš krikščionio pavogtas, būtų rastas pas žydą, taižydas turi savo priesaika pasiteisinti, sakydamas, jog arklį yra paėmęsuž užstatą, tuomet jis bus pateisintas;

10) žydai muitus moka, kaip ir kiti, krašte veždami prekes;11) LDK asmenys, pastatyti monetininkais, iš žydų suklastotus pi-

nigus ar kitokius daiktus nei patys, nei per valdovo vaivados pasiunti-nį, nei per miestiečius tenedrįsta imti;

12) atsiradus nesantaikai ar ginčui teisme tarp žydų, miesto teisėjasneturi teisės imti teismo mokesčio, šis mokestis priklauso valdovui;

13) jeigu miesto seniūno teismas nustatytų, jog žydas prasikalto arprasižengė, jį teisia valdovo teismas;

14) krikščionis, sužeidęs žydą, kaltės mokestį moka valdovui ir su-žeistajam atsilygina pagal sužeidimą, kaip kilmingajam;

15) jei krikščionis užmuštų žydą, turi būti baudžiamas kaip nusi-kaltėlis, o jo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas atitenka valdovo ma-lonei;

16) jei krikščionis žydui suduotų taip, kad ir kraujo nepralietų, jisturi būti mūsų krašto papročiu pakaltintas, o užgautam ir įžeistam turibūti atlyginta kaip kilmingajam;

17) mirusio žydo pervežimas krašte neturi būti apmokestinamasmuitu, o paėmęs muitą muitininkas baudžiamas kaip plėšikas;

18) krikščionis, išniekinęs žydų kapines, pagal krašto papročius,praranda turtą valdovo naudai;

19) jei žydas, savo tikėjimo teisėjo pakviestas į teismą, pirmą irantrą kartą nestotų, turi sumokėti nustatytą baudą;

20) žydas žydą sužeidęs turi sumokėti savo teisėjui;21) žydas neturi prisiekti Dešimtimi Dievo Įsakymų;22) pagal popiežių nuostatas, Šventojo Tėvo vardu grasinant įsa-

koma, kad LDK nuolat apsigyvenę žydai nebūtų apkaltinami, jog jiežmogaus kraują naudoja, kai tas yra priešinga įstatymams, nes žydaivisuotinai turi šalintis ir saugotis visokio kraujo;

23) jeigu koks žydas krikščionio būtų apkaltintas krikščionio vai-ko nužudymu, toksai turi būti trijų krikščionių ir trijų gerų žydų paliu-dytas ir jei tai būtų įrodyta, kaltininkas turi būti nubaustas. Jei tokiųliudytojų būtų patvirtintas žydo nekaltumas, krikščionis tą bausmę, kuriąbūtų gavęs žydas, turi nesigailint atlyginti;

24) žydų teisėjas, įvykus atsitikimui tarp žydų, negali pats ką šauk-ti į teismą, o tik gavęs skundą;

25) taip pat nenorima, kad kas nors žydo namuose svečiuotųsi;26) jei kuris žydų vaiką apnuodytų, turi būti baudžiamas kaip plė-

šikas;

27) jeigu koks žydas dideliu pavojumi išgąsdintas, nakties metušauktųsi pagalbos, ir kaimynas krikščionis ar žydas į pagalbą neatbėg-tų, turi trisdešimt šilingų mokėti.

Ši privilegija vėliau buvo tvirtinta 1514 m., kai kurios nuostatos1526 m. ir 1527 metais. Žydų bendruomenės labai pagausėjo ŽygimantoSei ojo laikais. Kitaip nei kitų gyventojų grupių, žydų privilegijos bu-vo įtrauktos į visus tris Lietuvos Statutus. Antrajame Lietuvos Statutebuvo numatyti kai kurių jų teisių suvaržymai, pavyzdžiui, XII skyriausketvirtu artikulu, įvardytu „Apie žydų aprėdą", žydai įpareigojami dė-vėti skirtingus nuo krikščionių drabužius ir jiems draudžiama puoštisauksu ir sidabru. Kaip matyti, šio straipsnio reikalavimų žydai iki galonevykdė, nes 1568 m. Gardino seime dėl to buvo kreiptasi į Žygiman-tą Augustą. Tačiau valdovas atsakė, kad jis šio straipsnio dėl žydų dra-bužių nelaiko būtinai reikalingu nei naudingu. Draudimą žydams lai-kyti krikščionis tarnus Žygimantas Augustas patvirtino, bet ir čia kiekišplėtė žydų teises naudotis krikščionių patarnavimais. Jiems, kaip irtotoriams bei apskritai musulmonams, ir toliau, t. y. 1588 m. LietuvosStatute (XII skyriaus 9 artikulas) buvo draudžiama eiti valstybinę tar-nybą, laikyti krikščionis nelaisvėje. Nustatoma, jeigu jie į amžiną ne-laisvę nusipirktų krikščionį, prarastų pinigus, o krikščionis taptų lais-

76 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

vas. Žydams, musulmonams krikščionis vaikus uždrausta versti į žydųar musulmonų tikybą grasinant mirties bausme sudeginant. Jiems taippat neleista imti savo vaikams krikščiones žindyves, grasinant dvide-šimtimi kapų grašių bauda. Tik kelionėj e j iems leidžiama naudotis krikš-čionimis vežikais ir tarnais. Jei totoriui ar žydui valdovo būtų dovano-tas dvaras, tai jo valstiečiai gali pasišalinti, o palikusiems neturi būtiuždedamos jokios naujos prievolės. Be to, IX skyriaus 14 artikule darnustatyta, kad nei žydai, nei totoriai negali būti liudytojai teisme krikš-čionių bylose dėl žemės.

Nepaisant to, kad žydų teisės buvo sureguliuotos Lietuvos Statu-tais, tačiau jų bendruomenių įsikurdinimas miestuose priklausė nuovaldovo valios, kuri buvo išreiškiama kiekvienu atskiru atveju. TaipVladislovas Vaza 1642 m. suteikė privilegiją žydams kurtis Jurbarke,kurioje nurodė, jog, pasitarus su Ponų taryba, jiems leista šiame miesteįsigyti, statyti namus, laikyti alaus daryklas, varyti degtinę ir tai parda-vinėti savo namuose, taip pat verstis prekyba turgaus aikštėje. Nuro-doma, kad žydai galės pasistatyti savo sinagogą, tačiau per atstumąnuo katalikų bažnyčios ir kitokios išvaizdos, galės turėti mirusiųjų ka-pines. Už įsigytą nuosavybę žydai turės atlikti ir duoti įprastas prievo-les miestui ir magistratui. Jų bylos turės būti sprendžiamos Jurbarkoseniūno arba jo vietininko, o apeliaciją galima pateikti valdovo teis-mui pagal LDK žydų teises.

Kaip buvo ginamos žydų teisės, matoma iš vienos 1762 m. Virba-lio miesto seniūno teisme bylos, kurioje žydas skundėsi jį plūdusiu,šmeižusiu, įžeidinėjusiu, užpuldinėjusių jo namus, be preteksto ieško-jusiu kliaučių muštynėms ir tyčiojusiu iš žydų tikėjimo bajoru. Teis-mas, pripažinęs bajorą kaltu, priteisė jam sėdėti dieną kalėjime ir vie-šai atsiprašyti, sugrąžinti žydui teismo išlaidas, sumokėti vaitopavaduotojui dvi kapas ir teisėjams kapą baudos.

XVI-XVIII a. žydų bendruomenės protarpiais mokėjo specialiusmokesčius, dažniausiai kariuomenei samdyti, krašto gynybai.

PRIVILEGIJOS TOTORIAMS

Totoriai, kaip LDK gyventojai, minimi nuo 1397 metų. Pagal vienusistorijos šaltinius, juos Vytautas įkurdinęs su šeimomis kaip belais-vius po laimėtų kautynių prieš ordą. Kiti šaltiniai teigia, kad totoriaiį LDK atvykę geranoriškai ir įsipareigoję pagelbėti kovose su kry-žiuočiais. Totoriams buvę išdalyti kaimai prie Vokės upės, jie atleisti

nuo įvairių mokesčių ir palikta karo prievolė. 1529 m. Lietuvos Sta-tute (VIII skyriaus 5 artikulas) netiesiogiai nustatyta, kad žemės teis-mo kompetencijai priskirtose bylose liudytojai gali būti tik Romos argraikų tikėjimo krikščionys. Taigi totoriai, išpažįstantys musulmonųreligiją, nuo šios teisės ir prievolės buvo nušalinti. 1568 m. Gardinoseime totoriai kreipėsi į Žygimantą Augustą, prašydami atšaukti tuosstatuto straipsnius, kurie nesuderinami su ankstesnėmis jų teisėmis.Didysis kunigaikštis išleido privilegiją, patvirtinančią ankstesnes to-torių teises, pažadėjo, kad tos jų teisės ir privilegijos, taisant Lietu-vos Statutą irjį spausdinant bus įtrauktos, o atitinkami Statuto straips-niai, priešingi jų teisėms, turės būti pakeisti. Statuto keitimo motyvasesąs tas, kad totoriai, nesigailėdami savo galvų ir kraujo, valdovui irvalstybei stropiai ir ištikimai tarnaują.

Yra žinoma, kad 1537 m. LDK kariuomenės totorių daliniai nu-slopino valstiečių sukilimą Žemaitijoje, kilusį 1536 metais. Iš Žygi-manto Augusto 1562 m. rašto totorių karinių dalinių viršininkams -vėliavininkams matyti, kad Vilniaus paviete buvo du totorių kariniaidaliniai ir po vieną Naugarduke, Trakuose, Alaire, Merešlėnuose. Šiuoraštu pranešama, kad, „mūsų priešas Maskvos didysis kunigaikštis klas-tingai pasiuntė savo kariuomenę į mūsų valstybes ir jas siaubia" ir nu-rodoma, jog paminėti totorių kariniai daliniai nedelsiant turi pasivytiišvykusią gynybai ir esančią kelyje valdovo kariuomenę. Taip pat nu-rodoma, kad stoti į neatidėliotiną karinę tarnybą privalo visi be išim-ties kariai - maršalas, vėliavininkai, ulonai, murzos, kunigaikščiai, ka-zokai ar vežėjai, turintys sodybas ar jų netaintys, už tai būsią atsilygintamalonėmis, o neturtingiems ir neišsigalintiems ketinama dovanoti so-dybas. Nepaklususieji ne tik negalės naudotis laisvėmis ir privilegijo-mis, bet ir bus baudžiami mirtimi.

1670 m. seimo priimtoje konstitucijoje Lietuvai nurodoma, kad to-toriams, atliekantiems karinę tarnybą, paliekamos visos ankstesnės pri-vilegijos, iš jų nereikalaujama jokių prievolių kurias moką vežėjai, pre-kybininkai ir amatininkai. Tai primenama ir vėlesnėse 1673 m., 1674 m.ir 1677 m. konstitucijose, skirtose LDK totoriams. 1678 m. konstituci-joje nurodoma, kad LDK totoriai baudžiamųjų nusikaltimų bylose savolaisvėmis, kurios numatytos Trečiajame Lietuvos Statute, prilygsta ba-jorams, tačiau su sąlyga, jog jie visada atliks karinę tarnybą. Šio statutoXII skyriaus 10 artikule nustatyta, kad „totorių murzoms, kunigaikščiamsmusulmonams, kurie pagal ankstesnių ir dabartinio valdovų malonę ga-


vo dvarus ir kurie atlieka karinę tarnybą ir hetmanų įrašyti į kariuome-nės rejestrus, mokama už sumušimus baj oro baudą (naviazka), o jų žmo-noms - dviguba, galvažudinė 100 kapų grašių ir kalėjimo bausmė me-tams ir 6 savaitėms, be mirties bausmės, išskyrus tuos, kurie suimtinusikaltimo vietoje, - tie baudžiami niirtimi. Tiems totoriams, kurie dir-ba vežėjais, daržininkais, prekiauja galvijais, užsiima kailiadirbyste arbakitais verslais užsidirba pragyvenimui, mokėti baudos (naviazka) vienąrublį grašių, jų žmonoms dvigubai, o galvažudinės 20 kapų grašių."

PRIVILEGIJOS KARAIMAMS

Lietuvos karaimais pradėta domėtis XVII a. paskelbiant bendro pobū-džio tyrinėjimų, skirtų istorijai, religijai ir kalbai, vienur ar kitur ben-driausiais bruožais aptariant teisinę jų padėtį. Išsamiai ir koncentruotaišią problemą karaimų teisinės padėties požiūriu yra aptarę V. Raude-liūnas ir R. Firkovičius dar 1975 m. publikuotame straipsnyje „Karai-mų teisinė padėtis Lietuvoje (XiV-XVTII a.)", apžvelgę ir šios temosistoriografiją bei nurodę, jog Trakų karaimų bendruomenės archyvasžuvo 1943 m. Smolenske.

Remiantis istoriografijos duomenimis, karaimai į Lietuva buvęatkelti Vytauto XIV a. pabaigoje, kariaujant su Aukso Orda, ir tai sie-jama su Vytauto vykdyta ekonomine ir karine politika. Keli šimtai ka-raimų šeimų apgyvendinti daugiausia Trakuose, vėliau Biržuose, Kruo-nyje, Naujamiestyje, Pasvalyje, Lucke, Haliče, Vilniuje.

Karaimai sudarė dvi socialines grupes - kariškius, kurie atlikoatskirais padaliniais karinę tarnybą (pilių apsauga ir sargyba) ir naudo-josi karių luomo teisėmis. Didesnė karaimų dalis - civiliai žemdirbiai,garsėjo daržininkyste, o miestelių gyventojai vertėsi amatais, prekyba,laikė smukles, nuomojo muitines ir kita. Tarp jų buvo žinomų pagarsė-jusių gydytojų, teologų-filosofų, matematikų ir kitų profesijų žmonių.Karaimai nukentėjo per 1710 m. marą, Trakuose liko vos kelios šei-mos, o jų vaitas buvo priverstas persikelti į Vilnių.

Karaimų savivaldaIstoriografijoje nustatyta, kad pirmųjų karaimams suteiktų pri-vilegijų neišliko. Žinomas 1388 m. birželio 24 d. Vytauto privi-legijos tekstas, bet dėl jos tikrumo skiriasi net žymiausių tyri-nėtojų nuomonės, nes joje minimos pareigybės, kurios LDKįvestos tik 1413 metais. Be to, savo turiniu ji visiškai nesisiejasu vėlesnėmis karaimų privilegijomis.

Autentiškas dokumentas, nustatantis teisinę karaimų padėtįLDK, yra 1441 m. Kazimiero privilegija, kurioje:1) Trakų karaimams suteikiama Magdeburgo teisė, nustatytašios teisės kodeksuose, taikytuose ir kituose LDK miestuose;2) Trakų karaimai pavaldūs tik savo vaitui, o šis - pakvietusvaldovui ar jo teismui. Vaitui suteikta teisė karaimus teisti irpriimti sprendimus vadovaujantis Magdeburgo teise;3) vaivadai ar seniūnui arba jų vietininkams draudžiama kiš-tis į karaimų teismą, išskyrus atvejus, kai karaimas bylinėtųsisu krikščioniu, nesinaudojančiu šia teise. Tuomet juos privalė-jo teisti vaitas su vaivada ar jo vietininku. Krikščionis, nusižen-gęs karaimo namuose ar juose sulaikytas dėl pažeidimų, teisia-mas karaimų teisme su vaivados žinia ir jam dalyvaujant;4) karaimai privalėjo kasmet mokėti valdovui činšą arbamokestį, kaip ir kiti Magdeburgo teisės subjektai. Nuo kitųmokesčių jie atleisti, išskyrus, jei kiltų laikinas visuotinis bū-tinumas;5) Trakų karaimams valdovas perleido pusę pajamų iš svars-tyklių ir vaško lydyklos su visomis įprastomis iš jų rinkliavo-mis bei pajamomis.Šios nuostatos buvo patvirtintos ir šiek tiek išplėstos 1492 m.Aleksandro bei 1507 m. Žygimanto Senojo privilegijomis. Pri-vilegijų papildymais karaimai atleisti nuo visų muito mokes-čių, sargybos prievolės ir derliaus nuėmimo valdovo dvare Se-nuosiuose Trakuose. Be to, patikslinta karaimų vaito ir Trakųvaivados teismų kompetencija, mokesčių mokėjimo tvarka ka-raimų savivaldos teritorijoje Trakuose, karaimams suteiktos kaikurios papildomos pajamos ir kita. Vėlesnėse patvirtinamosio-se privilegijose karaimų teisinė padėtis nesikeitė. Rusijos im-perijai okupavus LDK, šios privilegijos dar ilgai buvo vienin-telis šaltinis nustatyti karaimų teisinę padėtį Rusijoje.Lietuvių apgyvendintose LDK teritorijose karaimų savivaldasu vaitu priešakyje bazavosi Trakuose, karaimus vienijančiamecentre. Jie užėmė tam tikrą savarankiškai administruojamą mies-to dalį, kuri buvo traktuojama kaip atskiras miestas, turėjęs netsavo „miesto" antspaudą. Be to, Trakuose buvo vaito kance-liarija ir aktų knygos, kurias tvarkė raštininkas. Į knygas buvo


80

įrašomi įvairūs sandoriai, civilinės būklės aktai, prašymai beiskundai ir kita. Sudaromus sandorius ir išduodamus teismų kny-gų išrašus tvirtindavo vaitas. Karaimų bendruomenė turėjo iž-dą. Pajamas sudarė mokesčiai, gaunami Trakų mieste iš svars-tyklių, vaško lydyklos, važiavimo pro miesto vartus ir kita.Bendruomenei skirta 10 valakų dirbamos žemės, pievų ir ga-nyklų. Iždo reikalus tvarkė iždininkas.Vaito rankose buvo sutelkta visa administracinė ir teisminė val-džia. Eiti tokias pareigas rinkti kompetentingi bendruomenėsžmonės visuotiniuose susirinkimuose, kuriuos sudarydavo pa-skirų karaimų gyvenviečių atstovai. Išrinktą vaitą iki gyvos gal-vos tvirtindavo valdovas arba jo pavedimu Trakų vaivada, ku-ris dažnai kišosi į vaitų rinkimus ir primesdavo bendruomeneisau palankaus vaito kandidatūrą. Dėl tokių pažeidimų, kaip ro-do archyviniai dokumentai, būta skundų valdovui. Beveik visiXVII-XVffl a. vaitai buvo vien iš Labanosų giminės. Jie buvoatleisti ir nuo visų mokesčių, o pragyventi turėjo iš bendruome-ninių žemių skirtą sklypą. Vaitams tekdavo dešimtadalis gau-namų teismo pajamų.

Vaito teismasVaitas teisme turėjo du tris padėjėjus - teisėjus, be kurių nega-lėjo pats vienas teisti. Teisėjai, kurių vienas turėjo būti bažnyti-nės teisės žinovas, buvo renkami dažniausiai vieneriems me-tams. Teismo posėdžiui pirmininkaudavo pats vaitas arba, jamnegalint dalyvauti, jo paskirtas teisėjas. Vaito teismui priklausėvisos civilinės bylos, baudžiamosios - dėl nesunkių nusikalti-mų. Sunkūs nusikaltimai - apiplėšimai, padegimai, nužudymaiir kt. priklausė pilies teismo kompetencijai, tai buvo numatytaLietuvos Statutuose. Vaito teismo sprendimai buvo priimamivienbalsiai. Esant nesutarimų nuo 1553 m. byla turėjo būti per-duota bendruomenės Trijųkomitetui. Šiam komitetui galėjo ape-liuoti ir nepatenkintasis vaito teismo sprendimu. Padavus ape-liaciją, vaito teismo nariai Trijų komitetui privalėjo pagrįstisprendimo teisingumą. Tai įrodžius apeliaciją padavęs asmuoprivalėjo sumokėti į labdarybės kasąkapą grašių, vaitui -12 gra-šių ir teisėjams - šešis grašius. Nuginčijus vaito teismo spren-dimą, apeliaciją padavęs asmuo neturėjo teisės smerkti teisėjųir keikti juos, nes už tai grėsė bauda. Dažniausiai apeliacijos

dėl vaito teismo sprendimų buvo paduodamos Trakų vaivadai,o paskirais atvejais - valdovui.Teismuose taikytos piniginės baudos ir įvairios bausmės - pla-kimas per padus, suveržus kaladėje abi kojas, - už bendruome-nės papročių pažeidimą, atsisakymą paklusti teismo sprendi-mui ar šmeižto skleidimą; pastatymas prie gėdos stulpo - uždorovės normų ar bažnytinių apeigų ritualo pažeidimą. Sun-kiausia bausmė - atskyrimas nuo bendruomenės. Universaliau-siu įrodymu buvo laikoma priesaika, kurią karaimai duodavopagal savo tikėjimą. O mišrios karaimų ir kitų gyventojų bylosbuvo nagrinėjamos vadovaujantis Lietuvos Statutu.Trakuose vaito teismas buvo neparankus kitoms Lietuvos ka-raimų gyvenvietėms. Todėl vaitas skirdavo jų vietinius teisė-jus, tačiau jie galėjo spręsti tik smulkias civilines bylas.XVH a. Pasvalio karaimų bendruomenė buvo sumaniusi turėtisavo atskirą vaitą ir jau buvo gavusi jį patvirtinančią valdovoprivilegiją, tačiau netrukus, t. y. 1672 m., privilegija buvo patiesvaldovo anuliuota, kaip prieštaraujanti ankstesnėms visų Lietu-vos karaimų privilegijoms.Svarbiems visos karaimų bendruomenės klausimams spręstipagal paprotį buvo šaukiami visuotiniai susirinkimai ir jų nuta-rimai buvo laikomi tesėtais bei vykdytinais. Jų kompetencijanebuvo aiškiai apibrėžta. Iš atliktų tyrimų matyti, kad bendruo-menei priklausė valstybės mokesčių paskirstymas, naujo vaitorinkimas, religiniai reikalai, suteiktų teisių apsauga ir kita. Pa-sitaikantys susirinkimuose nesutarimai ir konfliktai daugiausiakildavę dėl mokesčių paskirstymo. Priimti susirinkimų nutari-mai buvo privalomi visiems bendruomenės nariams.Trakų karaimų 1553 m. susirinkime buvo įsteigtas Trijų komi-tetas iš dviejų pasauliečių ir vieno aukštesniojo dvasininko, įpa-reigotas karaimus vesti papročio keliu, išvien dirbti su bendruo-mene, ginti jos teises, kovoti su tvarkos pažeidėjais ir baustijuos iki atskyrimo nuo bendruomenės.

PRIVILEGIJOS ČIGONAMS

Istoriografijoje nurodoma, kad čigonai į LDK atkeliavo iš Lenkijos, ku-rioje jie buvo įsikūrę nuo XV amžiaus. Pirmoji žinoma privilegija čigo-nams suteikta 1501 m. Aleksandro Vilniuje, iš kurios galima spręsti, kad


jau tuomet čigonai turėjo savo savivaldą. Joje rašoma „.. .lenkėsi mums[•••] vyresnysis vaitas ir jo čigonai ir prašė mūsų didenybę, kad [...]pagal paprotį mūsų pranokėjų, švento atminimo Lietuvos didžiųjų kuni-gaikščių, judėjimo laisvą dovanoti ir duoti teiktumės [...] šį mūsų raštąduodame [...] išrinktąjį... čigonų vaitą patvirtiną ir paskyrę duodamejam galią ir teisę čigonus teisti ir visokius tarp jų ginčus spręsti. Jis ir jočigonai visose mūsų Didžiosios Kunigaikštijos žemėse [...] turi turėtilaisvę ir judėjimą pagal senųjų papročių teises ir kunigaikščių laiškusyra mūsų dovanota ir leista..."

XVI a. viduryje (1557 m.) Lenkijoje pradėjus čigonus persekioti,jie plūdo į LDK ir gautomis teisėmis naudojosi iki 1588 metų. LDKbajorai čigonus, kaip nusimanančius apie arklius ir jų prekybą, samdy-davo prižiūrėtojais ir prajodinėtojais. Teisės tyrinėtojas T. Čackis kny-goje lenkų kalba „Apie lietuvių ir lenkų teises" nurodo, kad 1566 m.Lietuvos Statutas draudė čigonus imti į kariuomenę, tačiau šiame tei-syne čigonai nėra paminėti, tuo labiau kad 1566-1567 m. Gardino sei-me nutarta tinkamus šaukti į karo tarnybą, o pasižymėjusius valdovovardu apdovanoti. LDK, kaip ir Vakarų Europoje, čigonus bandyta pa-versti sėsliais. 1568 m. Gardino seime nutarta jų neapmokestinti, neslaikomi elgetomis, o kad neelgetautų ir nevogtų, išvaromi iš LDK. Ne-norintieji būti išvaryti iš valstybės privalą gyventi kunigaikščių, ponų,bajorų žemėse, atlikti kaimo žmonių prievoles. Tačiau šis seimo nuta-rimas nebuvo įvykdytas. Remiantis 1588 m. Lietuvos Statutu (XIV sky-riaus 35 artikulas) čigonai dėl jų išvykų į priešo šalis įtarus galimušnipinėjimu, lenkų pavyzdžiu turi būti varomi iš valstybės, juos sle-piantys asmenys baudžiami pinigine bauda ir šio reikalavimo priežiūrapavedama seniūnams. Manytina, kad ši nuostata taikyta tik čigonamsklajokliams, nes 1590 m. konstitucijoje, nustatančioje mokesčius, nu-rodoma, jog kiekvienas LDK čigonas turi mokėti po 15 skatikų.

Čigonų savivaldai tvarkyti buvo skiriami atskirai LDK ir Žemai-tijai vyresnieji iš bajorų tarpo, dažniausiai iki gyvos galvos. 1697 m.Augustas II, atsižvelgdamas į vieno iš savo kilmingųjų valdinių Ivaš-kevičiaus nuopelnus valstybei bei priešų suniokotą jo turtą, duoda pri-vilegiją, kuria jam suteikia čigonų karaliaus pareigas LDK, įpareigo-damas visu tuo, kas atiteko po pirmtako mirties su visomis pajamomis,saugiai disponuoti, prižiūrėti, kad čigonai nedarytų kokios nors žalosvalstybei, o kaltus čigonus jis pats, valdžią turėdamas, privalo teisti,atleisti ar prasikaltusius pagal teisę bausti net mirtimi, be jokio pasi-

gailėjimo, apeliacijos ar atidėliojimo. Šiam čigonų karaliui leidžiamabe jokių kliūčių lankytis įvairiose krašto mugėse, nesvarbu, kur josvyktų. Panašią privilegiją suteikia ir Stanislovas Augustas 1780 m. pa-skirtam čigonų vyriausiajam, pavesdamas jam čigonus ginti, teisti irbausti bei imti 15 skatikų mokestį iš kiekvieno.

Atskiros čigonų bendruomenės taip pat turėjo savo vyresniuosius,kuriuos jau iš čigonų tarpo skirdavo tie asmenys, kurių žemėse gyve-no. Iš K. V. Radvilos 1778 m. protekcinio rašto Jonui Marcinkevičiui,paskirtam Miro gyvenvietės sėslių čigonų vyresniuoju, matyti, kad jamsuteikiama galių čigonus teisti ir bausti, drausti nesėsliems čigonamsprekiauti Radvilos žemėse. Po LDK nepriklausomybės žlugimo dau-gelis čigonų išsikraustė.

1468 m. KAZIMIERO TEISYNAS

TEISYNO GALIOJIMO ERDVĖ

Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltinių isto-riografiją, nesunku pastebėti, jog greta Lietuvos Statutų nagrinėjimonemažai dėmesio susilaukė keleto spausdintinių puslapių ir vos25 straipsnių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1468 m. pa-tvirtintas dokumentas, tekste pavadintas „list", kurį jo radėjai XIX a.pradžioje įvardijo Kazimiero teisynu. Šio teisyno, kaip ir Prūsų teisy-no, rankraščio originalas nėra išlikęs. Keli XVI a. nuorašai rastiXIX šimtmetyje. Šis teisės paminklas nuo pirmosios publikacijos, kurią1826 m. parengė Vilniaus universiteto teisės profesorius I. Danilavi-čius, iki mūsų dienų sulaukė net penkiolika leidimų. Paskutiniame lei-dime (Vilnius, 1967) pirmą kartą pateiktas ir vertimas į lietuvių kalbą.

Kazimiero teisyno populiarumą daugiausia lėmė tai, kad tyrinėto-jai jį vertino kaip pirmąjį LDK teisės kodifikacijos bandymą. Tačiaukartu situacija paradoksali - tyrinėtojai nesutaria dėl jo vietos LDKbendrojoje istorijos ir teisės šaltinių sistemoje. Polemizuota, ar Kazi-miero teisynas buvo bendras valstybės aktas, t. y. galiojęs visoje LDK,ar tik vietinės reikšmės dokumentas.

Dvi priešingos tezės atsirado dėl to, kad istorikų nebuvo supras-tas teisės teorijoje ir praktikoje įgyvendinamas teisės galiojimo erdvė-je taikymas. Teisės galiojimas erdvėje nusako jos normų praktinio pli-timo būdus valstybėje. Feodalizmo epochoje būdingiausi du iš jų -teritorinis ir luominis. Abu yra istorinės kategorijos, atsiradusios dėl


skirtingų valdžios įgyvendinimo metodų. Teisės galiojimo teritoriniuprincipu pagrindą sudaro tai, kad norminiai aktai skiriami teritorijai.Jie neleidžia analogiškų teisinių santykių reguliuoti kitais aktais. Todėlvisi konkrečioje teritorijoje gyvenantys asmenys paklūsta vienam įsta-tymui. Luominiu principu galioj ant teisei, norminiai aktai skiriami tamtikro luomo žmonėms. Jie buvo įgytos teisės turėtojai ir atsakė pagalją, nesvarbu, kurioje valstybės teritorijoje gyventų. Tokiais principaisbuvo vadovautasi to meto Europos valstybių teisėje.

Šiaurės kaimynus - giminingas lietuviams baltų gentis - latga-lius, kuršius, sėlius, žiemgalius, net nespėjusius sukurti savo valsty-bingumo, užkariavo Kalavijuočių ordinas. Čia įsiviešpatavo germanųteisė. Vieną rytinių ir pietrytinių kaimynų slavų tautų dalį niokojo to-torių-mongolų ordos, kita laipsniškai buvo įjungiama į LDK. Ten bu-vo sustabdytas tolesnis savarankiškas teisės formų plėtojimasis. Piet-vakariuose gyvenusias kitas baltų gentis, istoriografijoje vadinamasbendru prūsų vardu, taip pat dalį jotvingių, nespėjusių sukurti valsty-bingumo, užkariavo Kryžiuočių ordinas. Čia vyravo germanų teisė.Išimtis - XIV a. surašyta prūsų paprotinės teisės dalis, užfiksuota jųteisės paminkle, istoriografijoje žinomame Pamedės teisyno vardu irtaikyta tik vadinamajam laisvųjų prūsų luomui.

Susidariusios Lietuvos valstybės paprotinė teisė, plečiantis vals-tybei į didžiąją kunigaikštystę, nuo XII a. suėjus į kontaktus su kaimy-nais, išsirutuliojo į vadinamąją LDK teisę. Nekelia abejonės, kad jojepirmenybė priklausė lietuvių teisei, nes ji, kaip ir aukščiausioji valdžiabei valdymas, buvo valstybę koncentruojantis pradas, jungęs sudeda-mąsias dalis į vieną politinį, teritorinį, o vėliau ir ekonominį organiz-mą. Šios teisės primatas lėmė ir visos valstybės teisės tolesnės raidosypatumus, dėl kurių susidarė LDK teisė, besiskirianti nuo kitų to metovalstybių teisės tik jai būdingais bruožais.

Tačiau LDK negalėjo likti nuošalėje nuo intensyvios feodaliniųsantykių raidos ir eiti vien savaiminės evoliucijos keliu, tuo labiau kad,iškilus Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų ekspansijos į baltų kraštusgrėsmei ir norint prieš ją atsilaikyti, o paskui ir pašalinti, reikėjo prie-šintis ne menkesnėmis pajėgomis. Tai buvo galima padaryti tik sutel-kiant socialines, ekonomines ir politines galias.

Teisės galiojimo erdvėje problema LDK, kaip ir apskritai kiek-vienoje ano meto valstybėje, yra tiesiogiai susijusi su tam tikromis josteisės sistemomis ir tuo pagrindu susiformavusiais tarpusavio ryšiais.

Reikia atsisakyti Lietuvos teisės istoriografijoje tebegyvuojančios tra-dicijos atitrauktai nagrinėti pavienes teisės sistemas, nors LDK teisėbuvo viešpatavusio bajorų luomo, miestiečių, bažnytinių organizacijų,pavienių socialinių ar tautinių grupių teisių sistemų visuma. Jos išsau-gojo skirtingą vidaus sanklodą, buvo sąlygiškai savarankiškos, todėlturėjo būti ir nusistovėjusi jų sąveikos tradicija. Vienos valstybės tei-sės sistemų ryšiai ir lėmėjų galiojimo erdvėje pobūdį. Teisyne įtvirti-namos LDK vyraujančio luomo teisės, todėl negali kilti jokių abejoniųdėl jo galiojimo erdvės, nes šis luomas buvo viešpataujantis visoje vals-tybėje, į kurią įėjo ir slavų žemės.

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS BRUOŽAI

Iki tol kai kuriose LDK teritorijose egzistavę ekonominių ir socialiniųsantykių teisinio reguliavimo precedentai ir tam tikrų platesnių proble-mų sprendimai, kaip tai matyti iš pirmiau pateiktų tyrinėjimų sudarėgana įvairią ikistatutinio laikotarpio teisės pavienių normų ir teisės aktųmozaiką. Visa tai trukdė valstybės valdymo centralizacijos politikai. To-dėl LDK valstybės aparatas privalomais atskirais ir kompleksiniais nor-miniais aktais stengėsi reguliuoti tuos skirtumus ir prieštaravimus.

Kazimiero teisynas ir yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisėsaktų, kuriuo buvo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklau-siusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turti-nius nusikaltimus skyrimą. Tokį žingsnį skatino intensyvėjantis luomųformavimasis ir socialinis visuomenės diferencijavimasis.

Teisyno baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus:vagystę, savavališką miško kirtimą ir turto atėmimą užpuolant.

Į turto vagystės sąvoką, be įprastų daiktų, įeina ir nelaisvieji vals-tiečiai (žmonės arba nelaisva šeimyna). Šiai nuostatai teisyne atsirastipagrindą davė 1447 m. žemės privilegija, įstatymiškai įtvirtinusi di-džiojo kunigaikščio ir feodalų tarpusavio pasižadėjimus nepriimti sve-timų valstiečių. Matyt, todėl teisyne vieną iš nelaisvų valstiečių pasi-traukimo nuo savo pono formų-jų prisiviliojimą- imta traktuoti kaipvagystę (24 str.). Ši nuostata vėliau buvo įtraukta ir į 1529 m. LietuvosStatutą.

Vagyste buvo laikomas ir paklydusio arklio, žirgo arba rastų daik-tt-i Pasisavinimas, kai jie po viešo apskelbimo nebuvo atsišaukiami,nes tokie daiktai „pagal senovę" buvo laikomi didžiojo kunigaikščionuosavybe, apmokama radybomis (23 str.).

86 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJALIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 87

Teisyne užfiksuoti miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimasužpuolant (21 str.) nepriskirtini nei prie plėšimo, nei prie atvirosiosvagystės, nors ir turi išorinius šių nusikaltimų požymius. Ši norma nu-kreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo spren-džiami jėga, apeinant nustatytą ginčų aiškinimo tvarką. Analogišką nu-sikaltimą, tik detaliau aprašytą, randame 1529 m. Lietuvos StatutoVII skyriaus 19 artikule, kuriame sakoma: „taip pat jei kas raitas už-pultų kiemo dvarą ar kaimą, ar žmones arba kitus pasiųstų [...] O jeigunei sužeistų, nei sumuštų, bet įsibrovęs ką paimtų."

Pagal teisyną turto vagystė yra aktyvus veikimas, o vagystė pasi-savinant - ir neveikimas, nes rastas daiktas turėjo būti nugabenamas įkunigaikščio kiemą. Nelaisvų valstiečių vagystė buvo kvalifikuojamatada, kai jie nuo vieno bajoro pabėgdavo pas kitą, aktyviai talkininkau-jant tam, kuris juos prisiviliodavęs. Pagal normą nebūtinai čia turėjodalyvauti pats feodalas. Pakako, kad tai buvo padaryta feodalo valdi-nių ir jam žinant.

Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Tačiauteisyno 18 straipsnyje esanti nuoroda į „gerus liudytojus" leidžia ma-nyti, kad atviroji vagystė lengvino kaltės įrodymą.

Baudžiamosios atsakomybės atsiradimo amžiaus riba teisyne nė-ra aiški. Jame kalbama tik apie vaikų materialinės atsakomybės pra-džią nuo septynerių metų. Ar ši riba ir baudžiamosios atsakomybėspradžia, iš teisyno spręsti negalima.

Nusikaltimo (vagystės) subjektai galėjo būti ir bajorai, ir visi nuojų priklausomi žmonės. Nuo bajorų priklausomi žmonės nėra išsamiaiišvardijami. Atskirai paminėti valkatos (8 str.), pono ar bajoro žmonės(10 str.), didžiojo kunigaikščio žmonės (10 str., 11 str.), parobkai(19 str.). Esminis skirtumas tarp jų nedaromas. Parobkų-patriarchali-nių vergų (tarnų ir bernų) - paminėjimas atskirame straipsnyje, sulygi-nant juos su kitais nuo bajorų priklausomais žmonėmis, rodo tik jųteisinio statuso suvienodinimą nusikaltimo požiūriu. Bausmės jiemstaikomos kiek kitokios.

Kazimiero teisyne, palyginti su Prūsų teisynu, pažangiai išspręs-tas nusikaltėlio ir jo šeimos narių atsakomybės santykis. Prūsų teisynetarp nusikaltėlio ir jo šeimos narių materialinės atsakomybės požiūriuskirtumo nedaroma, o Kazimiero teisyne nusikaltėlis, kaip nusikalti-mo subjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nariovagystępuvalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo (1 str.)

arba vogtu daiktu pasinaudojo (5 str.), ir tik materialiai, o ne kaip nusi-kaltimo bendrininkė.

Gali kilti klausimas, kokie veiksniai lėmė tokį atsakomybės nusta-tymą? Tai galima aiškinti ekonominių ir socialinių sąlygų ypatumais Prūsųteisyno galiojimo metu prūsuose ir Kazimiero teisyno - Lietuvoje. Kry-žiuočių valstybėje laisvieji prūsai sudarė tam tikrą teisiniu požiūriu sava-rankišką socialinę kategoriją žmonių, nepadalytų tarp vokiečių feodalų.

Laisvojo prūso nusikaltimas per teisminės bausmės realizavimąvokiečių feodalams sudarydavo tam tikrą papildomų pajamų šaltinį.Nuo to kentėdavo tik prūsas, kuriam netgi iškildavo grėsmė tapti įbau-džiavintu. Lietuvoje XVI a. viduryje valstiečiai jau buvo padalyti tarpfeodalų ir didžiojo kunigaikščio. Bajorams buvo nebe tas pats, kaipturės atsakyti jam priklausantis valstietis. Siekis išsaugoti ūkinį viene-tą ir buvo ta priežastis, dėl kurios nusikaltėlis materialinės atsakomy-bės požiūriu buvo atribojamas nuo savo šeimos narių.

Savaip Kazimiero teisyne sprendžiamas bajoro, kaip nusikaltimosubjekto, statusas. Iki šiol istorikai ir teisės istorikai, nors ir nepolemi-zuodami, skirtingai samprotauja, kas gi buvo nusikaltimo subjektaspagal teisyno 12 straipsnį. Jame sakoma: „Jeigu gavęs nusikaltėlį, ne-norės jo žudyti, o panorės iš jo gauti išpirką ir jį išleisti arba jį sau įnelaisvę paimti ir tai bus įrodyta, tas jau nusižengia prieš teisę, tadames, pasitarę su mūsų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Ponų tary-ba, nuspręsime, kaip jį bausti, ir bausti taip, ko bus vertas. Piktadariųnereikia gailėtis."

Teisės istorikas M. Vladimirskis-Budanovas ir juo sekdamas is-torikas A. Turcevičius šio nusikaltimo teisės subjektu laiko nukentėju-sįjį. Minėtas A. Janulaitis šiuo subjektu laiko ieškovą, o teisyno verti-me į lietuvių kalbą ieškovas pakeičiamas įskundėju.

Pagal Kazimiero teisyno 9-11 straipsnius, nukentėjusieji dėl va-gystės, vadinasi, kartu ir ieškovai, sprendžiant baudžiamąją bylą, galė-jo būti ir bajorai, ir nuo jų priklausomi valstiečiai, t. y. didžiojo kuni-gaikščio, kunigaikščių, bajorų, ponų žmonės. Jie, minėtų teisininkųteigimu, ir turėjo tapti nusikaltimo subjektais tais atvejais, kai neįvyk-dė teismo sprendimo nubaustam mirti asmeniui.

Laikantis Kazimiero teisyno vertimo į lietuvių kalbą prasmės, į tųasmenų ratą papildomai įtraukiami ir tie, kurie teisme skųsdami įrodi-neja įtariamojo vagyste kaltumą. Šiais asmenimis teismo procese galė-jo būti ir liudytojai, ir specialūs sekėjai (2 str., 16 str., 17 str., 18 str.).


Taigi kyla klausimas, ar ne per daug laisvai interpretuojamas teisyno12 straipsnis ir ar vertime neiškreipiama jo prasmė?

Iš 1447 m. žemės privilegijos žinoma, kad didysis kunigaikštisfeodalams suteikė teisę teisti jiems priklausiusius valstiečius. Sitai pa-tvirtina ir teisyno 9-11 straipsniai. Vadinasi, jeigu valstietis nevykdėteismo nuosprendžio, turėjo būti baudžiamas to feodalo, kuriam jispriklausė. O teisyno 12 straipsnyje nustatytas visai kitas teismingumassavavališkai nevykdančiam teismo sprendimo asmeniui -jį turėjo baustididysis kunigaikštis, pasitaręs su Ponų taryba.

Taigi, aiškindami, kas buvo nusikaltimo subjektas pagal teisyno12 straipsnį galime pagrįstai iš šios grupės išskirti asmenis, priklau-siusius nuo bajorų. Ne jiems buvo atiduodamas nusikaltėlis įvykdytiteismo sprendimą. Sprendimą vykdė tas, kuris naudojosi teise į teismopajamas. Kartu šis asmuo, tai yra feodalas, ir buvo pagal 12 straipsnįnusikaltimo subjektas, o ne visi nukentėjusieji, ieškovai ar skundėjai,kaip iki šiol mėginama teigti.

Analizuojant šį klausimą, reikia aptarti dar vieną išimtinį ano me-to baudžiamosios teisės bruožą Kazimiero teisyne. Prūsų teisyne atsa-komybės pagrindu imama objektyvi skriauda ir, skiriant bausmę, igno-ruojamas nusikaltėlio santykis su visuomenei pavojinga veika, oKazimiero teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir sunusikaltimo kartotinumu, arba recidyvu.

Recidyvo, susieto su bausmės padidinimu, iškėlimas Kazimieroteisyne išplečia ir bausmės tikslą. Tuo norima pasakyti, kad bausmeįstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį ir įbauginti nu-sikaltėlį, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje nenusikalsti. Kitaip sakant,bausmės tikslas turi ir nusikaltimo prevencijos užuomazgų.

Recidyvo nusikaltime įrodymas pagal Kazimiero teisyną yra bau-dų už ankstesnę vagystę mokėjimas, t. y. apylinkėje gyvenusių žmoniųpaliudijimas apie buvusią ankstesnę vagystę (16 str.), ir netgi anksčiaubuvusios apylinkėje vagystės, kurią padaręs asmuo dar nebuvo suras-tas (17 str.).

Kaltės įrodymas pagal Kazimiero teisyną buvo vagies sugavimassu vogtu daiktu (1 str., 2 str., 5 str., 24 str.); savanoriškas prisipažinimas;įrodymai „gerais liudytojais"; prisipažinimas kankinant. Teisyne taip patnurodoma, kad nors kankinamasis ir neprisipažįsta, tačiau jeigu buvopastebėtas kankinimo metu vartojęs skausmą mažinančias žoleles, o prieštai buvo voginėjęs ir apie tai apylinkėje buvo žinoma, tai vis vien, kad ir

neprisipažinusį, reikia j į pakarti (16 str., 17 str.). Tačiau pabrėžiama, kadseklio parodymai, kai nerastas vogtas daiktas, jeigu anksčiau apkaltinta-sis nebuvo įtariamas vagyste, negali būti mirties nuosprendžio pagrin-das (17 str.). Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimasrodo, kokia svarbi vieta teisyne buvo skirta kaltei nustatyti.

Esminis kriterijus skiriant bausmę buvo nusikaltėlio socialinėpriklausomybė. Taikant pagal šį požymį baudžiamąsias normas, ma-tyti, kad vienos (12 str. ir 21 str.) liečia bajorų savivalę, kitos (7 str.)- apskritai vagis ir jų bendrininkus, dar kai kurios - priklausomųžmonių atsakomybę kazuistiškai detalizuoj ant kiekvieną konkretų nu-sikaltimą bei numatant bausmę, lemiamą žalos dydžio, kaltės ir nusi-kaltimo subjekto.

Kokia bausmė laukia nusikaltusio bajoro, teisyne nepasakyta. Kon-statuojama, kad tai nusikaltimas teisei, už kurį jis bus nubaustas di-džiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba, nuožiūra.

Bausmė valstiečiams už vagystes susidėjo iš dviejų komponentų.Vienas komponentas buvo prievolė atlyginti padarytą žalą. Ji buvo ly-gi pavogto daikto vertei. Kitas komponentas - pati bausmė. Pirmamkomponentui buvo teikiama labai didelė reikšmė. Jei būdavo nors ko-kia galimybė atlyginti nukentėjusiam asmeniui, ji turėjo būti privalo-mai realizuota. Tai padaryti padėjo ir detaliai sureguliuotas nusikaltė-lio šeimos narių materialinės atsakomybės institutas. Prievolė atlygintižalą apėmė tokius reikalavimus:

1) atlyginti žalą savo turtu privalėjo pats nusikaltėlis (1 str., 6 str.);2) jeigu nusikaltėlis savo turto neturėjo, o apie vagystę žinojo ar-

ba vogtais daiktais pasinaudojo šeima, ji ir turėjo atsakyti materialiai(1 str., 4 str.);

3) jeigu šeima, žinojusi apie nusikaltimą, jokio turto neturėjo, tai jibuvo atiduodama nukentėjusiajam, kad savo darbu atlygintų žalą (1 str.);

4) nusikaltėlio šeimos nariams paliekama teisė išsipirkti, paden-giant nuostolius. Išpirkimo teise naudojosi ir nusikaltėlio ponas (4 str.);

5) jeigu nusikaltėlis neturėjo turto žalai atlyginti, o šeima nežinojoapie nusikaltimą, pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiajam.

Kaip buvo sprendžiama dėl atlyginimo, kai pavogtas daiktas bu-vo prarastas, nusikaltėlis neturėjo turto ir šeima neprivalėjo atsakytimaterialiai? Į tai atsako dvi teisyno normos, kurių viena (2 str.) skirtabajorų jurisdikcijoje esantiems valstiečiams (laisviems ir įbaudžiavin-tiems), kita (19 str.) - toje pačioje jurisdikcijoje esantiems žemesnio


luomo žmonėms - parobkams (bernams ir tarnams), kurių teisinis sta-tusas buvo artimesnis vergo padėčiai. Valstietis turėjo būti nubaustasmirtimi, o parobkas išplaktas ir kaladėn įdėtas. Už jį materialiai atsakė

jo ponas.Antrasis bausmės komponentas - pati bausmė - galėjo būti ket-

veriopa. Pirmoji bausmė - pavogtas daiktas turėjo būti atimamas teis-mo naudai. Antroji - jeigu pavogto daikto nebebuvo - priteisiamateismo naudai tokia suma, kiek vertas pavogtas daiktas. Trečia baus-mės rūšis taikyta tik parobkams, tai - išplakimas ir įdėjimas į kaladę.Ketvirta bausmės rūšis - pakorimas.

Mirties bausmė pagal teisyną buvo skiriama kaip papildoma prie-monė, nes ja baudžiant vis vien buvo priteisiamos teismo pajamos.Mirties bausmė buvo taikoma recidyvo atveju arba kai pavogto daiktovertė buvo didesnė kaip pusė kapos grašių. Teisyne pasakyta, kad to-kie daiktai yra karvė (13 str.), arklys (15 str.), žirgas (23 str.).

Išimtį sudarė atsakomybė asmenų, kurie savo namuose slapta lai-kė valkatas. Įvykus vagystei tuo metu, kai pas ką nors buvo laikomivalkatos, juos priglaudęs žmogus turėjo į teismą pristatyti valkatas ar-ba save pateisinti. Antraip jis pats turėjo atsakyti už padarytą vagystę(8 str.). Nepasakyta, ar toji atsakomybė apėmė ir prievolę atlyginti žaląir bausmę, tačiau yra pagrindo manyti, kad šiuo atveju atsirasdavo tikmaterialinė atsakomybė, nes veiksmuose asmens, laikiusio savo na-muose valkatas, nebuvo tiesioginės kaltės, kuriai teisyne, minėjome,skiriama daug dėmesio.

TEISMO PROCESAS

Kazimiero teisyne nustatyto baudžiamojo proceso ypatumus lėmė gin-čo ar teisės pažeidimo pobūdis ir jiems spręsti sukurta teismų siste-ma. Aptartoji baudžiamoji teisė iš esmės buvo skirta bajorų luomonuosavybei ginti. Joje, minėta, pagal kėsinimosi objektą yra dvi vei-kos rūšys.

Viena nusikalstama veika buvo paprasta mantos, arklio, žirgo, ba-jorui priklausiusio žmogaus vagystė įvairiomis formomis. Kita nusi-kalstama veika - bajorų savavaliavimas dviem požiūriais. Pirma, tei-sės pažeidimas apėmė bajorų bandymą nuosavybės klausimus reguliuotijėga. Tai - savavališkas kito bajoro valdomo miško kirtimas ir bajoroužpuldinėjimas. Antra, nustatytos mirties bausmės nevykdymas sava-naudiškais ar kitais tikslais.

Pagal šiuos kėsinimosi objektus teisyne teismai skirstomi į dvirūšis. Tai bajorų luomo teismai spręsti įvairių vagysčių bylas ir didžio-jo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų savivalės.

Bajorų organizuojamam teismui ir procesui teisyne skirta keletasnormų. Iš jų matyti, kad baudžiamasis procesas prasidėdavo ne nuoskundo teismui, kaip daugeliu atvejų būdinga Prūsų teisynui, o nuonusikaltimo padarymo momento, ir susidėjo iš ikiteisminės ir teismi-nės stadijų. Ikiteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojonusikaltėlio. Šios stadijos trukmė priklausė nuo to, per kiek laiko buvosurandamas nusikaltėlis arba įtariamasis. Nusikaltėlio suradimas ir jopriklausomybės nustatymas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui,nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vie-tą, o pagal nusikaltėlio priklausomybę.

Teismingumas pagal nusikaltėlio priklausomybę Kazimiero tei-syne buvo nustatytas taip: didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste nu-sikaltusius bajorus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas arbatijūnas (7 str., 10 str.), o kunigaikščių ponų ir bajorų žmones - patysbajorai arba jų įgalioti asmenys. Jeigu ponai, bajorai, kunigaikščiai iš-sisukinėdavo nuo teismo organizavimo, didysis kunigaikštis arba vai-vados turėjo teisę siųsti pas juos savo pareigūną diečkų, kuris privalėjosudrausminti vilkintoją (11 str.). Pagal Kazimiero teisyną nukentėju-siam asmeniui buvo suteikta teisė reikalauti bendro teismo, kuriamedalyvautų ir jo, ir nusikaltėlio bajoras arba jų atstovai (11 str.). Ši nuo-stata lengvino nukentėjusio padėtį proceso metu ir sudarė objektyves-nio bylos tyrimo prielaidas. Ten pat buvo nurodyta, kad didžiojo kuni-gaikščio žmogus, kaltinantis kitų bajorų žmones vagyste, pirmiausiaiturėjo kreiptis į savo pavieto vietininką arba tijūną ir tik su jų žinia - įnusikaltėlio bajorą.

Nesant tiesioginių kaltės įrodymų teisynas leido seklių susektąįtariamąjį kankinti (18 str.). Kankinimo procedūra nėra aptarta. Apieją sužinome tik iš 1529 m. Lietuvos Statuto XIII skyriaus. Įrodinėjantkaltę, didelė svarba skiriama „geriems liudytojams". Jų esmė teisyneneatskleista, tačiau tikriausiai čia turimi galvoje asmenys, žinantys apienusikaltimą arba galintys apibūdinti patį nusikaltėlį. Apie priesaikospagalbininkus, kurių institutas plačiai aptartas Prūsų teisyne, čia ne-kalbama, tačiau tarp jų gali būti ryšys.

Prieš aptariant didžiojo kunigaikščio teismą bajorams už nusikal-timus bausti, reikia trumpai paminėti Kazimiero teisyne numatytus ei-


vilinius teismus, kuriuos patys bajorai turėjo sudarinėti, kilus ginčamsdėl žemės ar kitokio turto. Šiame teisyne nurodyta, kad, ignoravus teis-minį ginčą ir pradėjus savavaliauti, atsiranda bajorų baudžiamoji atsa-komybė (21 str.).

Bajorų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti teisyne numatyti dvie-jų rūšių teismai (20 str.). Kai ginčo objektas buvo žemė, šalys turėjokviesti trečiuosius asmenis (trečiųjų teismas) - tekūnus, kurie, daly-vaujant ginčo šalims, sprendė bylą. Suprantama, jei viena šalis nesu-tikdavo su trečiųjų teismo sprendimu, teismas galėjo iširti, ir ginčosprendimas galėjo būti perduotas kitam analogiškam teismui arba di-džiojo kunigaikščio teismui. Kitiems, mažiau svarbiems civiliniamsbajorų ginčams spręsti turėjo būti kviečiami teisėjai, kurių neapskųs-tas sprendimas turėjo būti vykdomas prievarta, nes šalys ignoruoti tei-sėjo sprendimą nebeturėjo teisės. Be to, teisyne nurodyta, kad tokiųreikalavimų ginčams spręsti nesilaikymas ir savavaliavimas yra laiko-mas baustinu žemės teisės pažeidimu. Šitokių nusikaltimų subjektamsir turėjo būti organizuojamas didžiojo kunigaikščio teismas.

Kaip vyko baudžiamasis procesas bajoro, neįvykdžiusio teismonuosprendžio vagiui, teisyno 12 straipsnyje nepasakyta, tačiau teisynereikalaujama, kad bajoras, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kir-timo ar užpuolimo, skųstųsi didžiajam kunigaikščiui, o jeigu jo nebūtųšalyje, - Ponų tarybai. Didžiojo kunigaikščio ponai vaivados privalėjopašaukti kaltinamąjį, net prievartą panaudoję atvesti, iškvosti ir, kalteipaaiškėjus, įkalintą laikyti, kol didysis kunigaikštis iš svetur sugrįš.Jis, gavęs žinią iš Ponų tarybos, ir turėjo priimti nuosprendį.

Apibendrindami nusikaltimo ir bausmės bendruomenės visuome-nėje ir baudžiamosios teisės raidos bruožus XV a. LDK ir sugretinęjuos su 1340 m. Prūsų teisynu, matome, kad bendruomeninė santvarkasukūrė visas ekonomines ir socialines prielaidas susiformuoti luomi-nei visuomenei.

Kol bendruomeninėje santvarkoje susiformavęs paprotys virto tei-sės aktu susikūrusioje valstybėje, jis perėjo tam tikrą raidos etapą. Taipaprotinės teisės kūrimosi etapas, kurio metu organizuojasi ir konsoli-duojasi luomai, įtvirtinami ekonomiškai stipresniam luomui naudingipapročiai, kol jie tapo rašytinės teisės aktu.

Pažvelgę į XIV a. teisės paminklą - Prūsų teisyną ir XV a. teisėspaminklą- Kazimiero teisynais baudžiamosios teisės raidos pozicijų,pamatysime, kad Prūsų teisynas yra arčiau papročio. Čia užfiksuotas

paprotys. Šitai lėmė prūsų užkariavimas. Prūsų teisyne randame prūsųdiferencijavimą pagal jų vertę. Tačiau tai labiau paskirų asmenų verti-nimas pagal jų turtinę ir visuomeninę padėtį, o ne kaip tam tikro luomoatstovų.

Visai kitaip į XV a. visuomenės narį žiūrima Kazimiero teisyne.Jame asmuo visų pirma vertinamas kaip tam tikro luomo narys. Tai -bajorai ir priklausomi žmonės. Teisyne užfiksuota teisė jau remiasi nepapročiu, o teisiniu papročiu, tai yra tokia elgesio norma, kurioje susi-formavę visuomeniniai santykiai yra įtvirtinti įstatymų leidėjo ir pri-valomai taikyti konkrečiam luomo atstovui.

MAGDEBURGO TEISĖS RECEPCIJA

IR PLĖTRA LDK

Magdeburgo teisė, kaip viena iš šiaurės Europos miestų teisės sistemų,susiformavo, kai miestai XII-XIII a. išsikovojo savivaldos teisę, o vi-daus amatai ir prekyba išsirutuliojo į autonominę profesiją, peržengėvidaus ribas, ryšiai tapo tarptautiniai ir dėl to jų santykius reguliavusiįvairiais papročiais pagrįsta teisė turėjo natūraliai sunykti. Šios teisėspagrindą ir šaltinius sudarė Magdeburgo arkivyskupo Vichmano mies-tiečiams suteiktos privilegijos, vokiečių suvienodintos paprotinės teisėssisteminis rinkinys „Saksų veidrodis" ir prisiekusiųjų teismo praktika.Iš esmės Magdeburgo teisė buvo ankstyvųjų viduramžių susiformavu-sių miestų, įsikūrusių Baltijos jūros baseine, ekonominio ir socialiniogyvenimo reguliavimo viena iš teisinių formų ir plito besiformuojančiosvokiečių imperijos įtakos zonoje ar gretimai buvusiose valstybėse. Šiateise įvairiais variantais naudojosi Vengrijos, Čekijos, Lenkijos miestai.Bręstančią analogišką situaciją matome ir LDK Gedimino valdy-mo laikotarpiu, XIV a. pabaigoje ji tapo realybe. LDK tada buvo pasi-rinkusi du miestų savivaldos modelius - Magdeburgo teisę ir Kulmoteisę. Kaip konkurencijos rezultatas XV a. galutinai įsitvirtino būtentMagdeburgo teisės modelis.

Magdeburgas - vokiečių miestas turėjo plačią savivaldą, kuri bu-vo reguliuojama administracinės, civilinės, baudžiamosios, teismų, pro-cesinės teisės normomis. LDK integruojantis į Vakarų Europos ekono-minę ir politinę erdvę ši teisė buvo suteikta Vilniaus miestui Jogailos1387 m. kovo 22 d. privilegija ir pakartota 1432 m., 1441 m., 1492 m.r 1506 metais. Nuo XIV a. pabaigos ši teisė buvo suteikiama ir ki-lems didesniems miestams. Žemaitijos vyskupai jiems priklausiusiam


Varnių miesteliui XV a. buvo suteikę Kulmo teisę, kurią XVII a. taippat pakeitė į Magdeburgo teisę. Narevas Kulmo privilegiją gavo1514 m., 1529 m. ji buvo pakeista į Magdeburgo teisę.

Pirmoji LDK miestų persitvarkymo šios teisės pagrindu banga,apėmusi periodą iki Žalgirio mūšio, pradedant Vilniumi, palietė Brestą(1390 m.), Trakus (XV a. pradžia), Kauną (apie 1408 m.). Antrojibanga- naikinant sričių kunigaikštystes - Lucką (1432 m.), Kremenecą(1438 m.), Slucką (1441 m.), Žitomirą (1444 m.). Trečioji banga - gi-lėjant luomų atsiribojimui-Kijevą(1494-1497 m.), Bielską(1495 m.),Gardiną (1496 m.), Polocką (1498 m.), Drohičiną (1498 m.), Minską(1499 m.), Melniką (1501 m.), Naugarduką (1511 m.), Mogiliovą(1578 m.), Pinską (1581 m.), Čigriną(1589 m.),Vitebską(1597 m.) irkt. miestus. Šiems miestams privilegijos iki XVII a. pradžios beveiksistemingai buvo pakartojamos kiekvieno naujo valdovo. Taigi per dušimtmečius Magdeburgo teisė įsigalėjo daugumoje stambiausių ir vi-dutinių LDK miestų. Šis pakankamai ilgas miestų socialinės ir politi-nės raidos procesas rodo, kad autonomiškos miestų teisės plitimas vy-ko prieštaringomis politinėmis aplinkybėmis, buvo lemiamas netolygiosvalstybės ekonominės bei socialinės raidos ir kitų veiksnių.

LDK lietuvių žemėse, palaikiusiose glaudesnius ekonominius ry-šius su Vakarų Europa, šis procesas įtraukė ne tik vidutinius, bet ir smul-kesnius miestus - Veliuoną (1443 m.), Anykščius (1516 m.), Žaslius(1522 m.), Ariogalą (1522 m.), Telšius (1569 m.), Merkinę (1569 m.),Vištytį (1570 m.), Valkininkus (1571 m.), Kernavę (1571 m.), Skuodu(1572 m.), Alytų(1581 m.), Biržus (1589 m.), Kėdainius (1590 m.), Ra-seinius (1592 m.), Virbalį (1593 m.), Lazdijus (1597 m.), Kretingą(1607 m.), Jurbarką(1611 m.), Joniškį(1616 m.), Simną(1626 m.), Var-nius (1635 m.), Naumiestį (1643 m.), Šeduvą (1654 m.), Palangą(1685 m.), Šiaulius (1713 m.). Iš viso Magdeburgo teisė buvo suteiktaper 40 Lietuvos miestelių. Tokias privilegijas suteikdavo ir ponai, mies-tų savininkai. Biržams Magdeburgo miesto privilegiją 1588 m. suteikėKristupas Radvilas ir 1589 m. gavo jos patvirtinimą iš didžiojo kuni-gaikščio. Kėdainių valdytojo Kiškos suteiktą šiam miestui privilegijądidysis kunigaikštis patvirtino 1590 metais.

Šalia privilegijų miestams buvo tvirtinami ir jų statutai. Tokį sta-tutą, patvirtintą 1551 m., turėjo ir Vilnius. XV a. Lietuvos miestuosesavas privilegijas turėjo ir kai kurie amatų cechai, apimdami tam tikrosprofesijos amatininkus - audėjus, ginklininkus, mėsininkus, chirurgus,

auksakalius ir kitus. Jų nuostatus tvirtindavo miestų savivaldybės, oprivilegijas cechams suteikdavo didieji kunigaikščiai. Šiuose aktuosebuvo nustatomos cecho meistrų pameistrių, mokinių teisės ir parei-gos, egzaminų sąlygos, t. y. teisiškai visiškai sunormintas amatininkogyvenimas. 1495 m. Aleksandro privilegijoje Vilniaus siuvėjams nu-rodoma, kad visi cecho siuvėjai privalo kartą per metus šv. Mykolodieną susirinkti, iš savo tarpo išrinkti keturis vyresniuosius, kurie irturi spręsti visus iškilusius reikalus bei ištikusius nesusipratimus, taippat dėl naujų narių, mokančių amatą, priėmimo. Nurodoma, jog moki-niai, pasitraukę nuo meistrų, pas kitus negali pradėti darbų, neatsilygi-nę pirmiesiems. Vilniuje siuvėjo amatu negalėjo verstis neįrašyti į ce-cho broliją ar nepaklusę statutui, ar gyveną namuose, kurie priklausopilies, dvasininkų, bajorų jurisdikcijai. Išimtis daroma tik didžiojo ku-nigaikščio svitos siuvėjams, kurie apsistodavo Vilniuje kartu su valdo-vu ir būdavo didžiojo kunigaikščio jurisdikcijoje. Nepaklususieji ce-cho teisėtiems reikalavimams perduodami miesto vaitui ir burmistrams,kurie privalėjo apginti cecho interesus.

Tokių privilegijų esmė - cecho monopolinė teisė mieste verstiskonkrečiu amatu. Ypatingas dėmesys privilegijose buvo skiriamas pre-kybos verslo, matų (svorio, ilgio), muitų, alkoholio gamybos kontroleiir kitiems verslams, kurie duodavo valdovo iždui daugiausia pajamų.LDK miestuose buvo įsikūrę ne tik miestiečiai, kuriems buvo su-teikiama ši teisė, bet ir kitų luomų atstovai, gyvenę pagal savo luomųteisę, vadinamąją jurisdikcijos teisę. Tai skaldė miestą į atskiras admi-nistracines ir teisės sistemų dalis, turėjo įtakos jų augimui, trukdė mies-tiečių laisvai prekybai, nes savo valdose reikalavo įvežimo muitų, kon-kuravo su miestiečių amatų cechais. Pavyzdžiui, LDK sostinėje Vilniujebuvo įsikūrusios pagrindinės valdžios institucijos, pradedant didžiuo-ju kunigaikščiu bei aukštaisiais valstybės pareigūnais kartu su jų dva-rais. Jame taip pat buvo įsikūrę Katalikų bažnyčios dignitoriai, stačia-tikių metropolitas, vienuolynai, didikai su savo valdomis. Panaši padėtisbuvo ir kituose, bent didžiuosiuose miestuose, ir tuose, kur vėliau rink-davosi bajorų seimeliai.

1387 m. privilegijoje, kuria Vilniui buvo suteikta Magdeburgo tei-se, nieko nesakoma apie jos paplitimą tarp miesto gyventojų. Ir tiksugretinus įvairius to meto ir vėlesnio laikotarpio dokumentų duome-nis, įmanoma bent apytikriai pasekti šios teisės recepciją, kuri buvogerokai sudėtingesnė, nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.


XIV a. pabaigoje pradėjo formuotis savarankiška bažnytinė že-mėvalda, kai Vilniaus vyskupas gavo dalį Vilniaus miesto teritorijos.Suprantama, čia Magdeburgo teisė negalėjo būti įvesta. Kitos miestodalies šeimininkas buvo didysis kunigaikštis, tačiau ir jos gyventojainesudarė nei tautinės, nei luominės vientisos bendruomenės. Iš jos iš-siskyrė didžiojo kunigaikščio dvaras, jo urėdai, jiems pavaldus kariniskontingentas bei tą bajorų luomo sluoksnį aptarnaujantys ir nuo jų pri-klausomi „prastieji" žmonės. Visi jie buvo pavaldūs didžiojo kunigaikš-čio vietininkui, vėliau gavusiam vaivados titulą. Šiems žmonėms taippat negalėjo būti taikoma recepuotoji naujoji teisė. Taigi Magdeburgoteisė galėjo būti taikoma tik tiems miesto gyventojams, kurių nesiekėvyskupo, vaivados ar kitokia autonominė jurisdikcija, t. y. pirkliams,amatininkams, prekybininkams ir su specialiais verslais susijusiai ki-tai miestiečių bendruomenei, sudariusiai savarankišką luomą, kurį tu-rėjo jungti jų savivaldos institucija - miesto vaito vadovaujamas ma-gistratas. Tačiau iš 1432 m. patvirtinamosios Žygimanto Kęstutaičioprivilegijos aiškėja, kad Vilniaus miestiečiai iki šios datos naudojosi irkitomis - lietuvių, rusų, lenkų teisės sistemomis, o vaito, kaip vyriau-siojo miestiečių urėdo ir teisėjo, pareigybė čia dar nebuvo įsitvirtinusi,nes mieste šeimininkavo vietininkas - vaivada, artimiausias didžiojokunigaikščio urėdas. Taigi Vilniuje iki 1432 m. nematyti bent kiek griež-tesnio luomų atsiribojimo, nes magistratas buvo pavaldus vaivadai, norsjau egzistavo žemutinės savarankiškų luominių teismų grandys: tai baž-nyčių teismai, bajorų teismai, miestiečių - magistrato teismai. Kiek-vienas teismas, kiek leido jo kompetencija, reguliavo luomo vidausteisinius santykius, t. y. naudojosi luomine teismine autonomija. Ta-čiau ji reiškėsi tik sąlygiškai. Užtekdavo vieno luomo atstovui pažeistikito luomo atstovo interesus ir natūraliai kildavo klausimas - kuristeismas nagrinės konfliktinę situaciją ir kokia teise vadovausis kon-flikto ar civilinio ginčo šalys. Be to, šalia miestiečių, katalikų dvasi-ninkų, bajorų buvo įsikūrę stačiatikių ir kitų religijų dvasininkai, tu-rintys tik jiems būdingą teisinį statusą. Visa ši marga teisės sistemųsubjektų minia bendravo ir ne tik mieste. Kai teisės sistema tokia įvai-ri, teritoriniu principu jai buvo sunku reikštis, o Magdeburgo teisė vei-kė būtent teritoriniu principu.

Nuo 1432 m. privilegijos, iš naujo patvirtinusios Vilniui Magde-burgo teisę, prasideda naujas miestų teisės raidos etapas. Magdeburgoteisė tampa jau nebe konkuruojančia su paprotinėmis teisėmis, o vie-

nintele miestiečių luomo teise. Tačiau tai nereiškė, kad kito miesto pi-lietis, kuris naudojosi ne Magdeburgo teise, atvykęs į svečius, savodalykinius reikalus tvarkė jau pagal Magdeburgo teisę.

Po Vytauto mirties pradeda atsidaryti valdžios, valdymo ir teismofunkcijos, iki tol sutelktos vienose rankose. Ponų taryba iš patariamo-sios institucijos pamažu virsta savarankišku valstybės valdymo aparatuir kartu tampa luomo politinės organizacijos bei ideologijos centru, o josnariai, nors ir rūpinęsi vien luomo interesais, išlieka didžiojo kunigaikš-čio valdžios aparate. Tai reiškia, kad valdovas pamažu netenka realiosvaldžios. Jo valdžia išlieka tik jo domene ir miestuose. Šią ekonominęsavo valdžios bazę valdovas ir stengiasi atriboti nuo laipsniškai besi-formuojančios valstybės valdžios institutų, patenkančių į luomo aris-tokratijos įtaką. Tų pastangų rezultatas ir buvo miestų savivaldų for-mavimas vadovaujant vaitui, kuris priklausė tik nuo didžiojokunigaikščio, ir tą tarnybą atribojant nuo kitų valstybės institucijų.

Magdeburgo teisės raida miestuose - tai didžiojo kunigaikščiopastangos skatinti prekybą, plėtoti amatus ir kartu stiprinti savo ir vals-tybės ekonominę bazę. Be to, didysis kunigaikštis savivaldą miestamssuteikdavo už tam tikrą atlyginimą. Taip griaunama senoji miestų or-ganizacija, susidėjusi iš keleto teisinės kultūros sanklodų. Žemėvaldųšeimininkai bajorai taip pat skverbėsi į miestus ir čia nenorėjo užleistiįgytų pozicijų.

Pagrindinių valstybės teisės sistemų susidūrimai itin suaktyvė-davo, kai keisdavosi valdovai arba jų statusas, nes reikėdavo iš naujoderinti politinių jėgų pusiausvyrą. Šitokia tendencija ryškėjo nuoŠvitrigailos atėjimo į valdžią, o labiausiai pastebima Kazimiero irAleksandro valdymo laikotarpiu. Sugretinus Kazimiero privilegijų-naujų ir patvirtinančių senas - seriją miestams su 1447 m. bendra-valstybine privilegija bajorų luomui arba Aleksandro 1492 m. ben-dravalstybinę privilegiją su privilegijomis miestams, matoma, kaipKazimieras pirmiau rūpinosi sustiprinti savo ekonominę bazę mies-tuose ir paskiau duoti privilegijas bajorams, o Aleksandras jau pri-verstas pirmiau išplėsti bajorų teises ir tik paskui mėginti sustiprintisavo pozicijas. Akivaizdžiai matoma politinių jėgų valstybėje pusiau-svyros kaita.

Nuo 1432 m. visiems Vilniaus miestiečiams krikščionims (katali-kams ir stačiatikiams) įsigali viena teisės sistema ir iš dalies kinta teis-ingumas. Jie dabar atleidžiami nuo vaivadų, seniūnų ir kitų teismų ir

100 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 101

Bendriausia Magdeburgo teisės plitimo apžvalga rodo, kad iki šiosteisės įsigaliojimo LDK miestuose jau seniai nebuvo vientisos teisėssistemos. Vilniuje, be lietuvių, matėme gyvenus rusus, lenkus, vokie-čius, Polocke - rusus, lietuvius, vokiečius, kurie naudojosi savo laimi-nėmis teisės sistemomis. Magdeburgo teisės įvedimas LDK miestuoseteisės galiojimo pobūdžio nekeitė. Keitėsi tik teisės kilminis požymis įluominį. Gyventojų skirstymas pagal etninį požymį prarado ankstesnęsavo juridinę reikšmę, nes lietuviams, slavams, vokiečiams buvo su-teikiamos luomui numatytos teisės.

Įvedant Magdeburgo teisę, miestuose prasidėjo kokybiškai naujoluomo formavimasis. Šis procesas prasidėjo valstybės centre, t. y. josvakarinių žemių teritorij ose, turėjusiose tiesioginių ryšių su Vakarų Eu-ropa, ir pamažu slinko į pietus ir rytus. Tačiau XVII a. įsigalėjus bajo-rų žemėvaldai ir miestuose, juose keitėsi savivaldos struktūra. 1776 m.ši teisė Lietuvos etnografinėse žemėse buvo palikta tik Vilniui, Kau-nui, Trakams. 1791 m. seimas priėmė bajorų luomui nepriklausančiųmiestų valdymo nuostatus, suvienodinusius ir teismų darbą. Tuo pa-grindu Magdeburgo teisę iš naujo 1791-1792 m. susigrąžino daugelisLDK miestų ir miestelių.

MAGDEBURGO TEISĖS BRUOŽAI

Magdeburgo teisės subjektais tapdavo miestų gyventojai, sulaukę fi-zinės brandos pilnametystės, kuri berniukams buvo nustatyta 14 me-tų, o mergaitėms 13 metų. Tačiau visišką veiksnumą miestiečiai įgy-davo tik sulaukę 21 metų. Sulaukusieji fizinės brandos amžiaus galėjopasirinkti globėją kuriam tarpininkaujant galėjo būti atliekami juri-diniai veiksmai.

Miestiečiai, teismo pripažinti turto eikvotojais, nebyliai, kurčne-byliai, taip pat vyresni kaip 70 metų ir visi, kurie nesugebėjo reikiamaiįgyvendinti savo teisių, turėjo ribotą veiksnumą - jiems skiriami rū-pintojai. Taip pat apribotos nesantuokinių vaikų teisės: jie negalėjo bū-ti globėjais, o jų turto neturėjo teisės paveldėti jų santuokiniai vaikai.Tas turtas tekdavo bajorui - miestelio savininkui arba kunigaikščiuikaip išmarinis. Buvo žinomas nesantuokinio vaiko įteisinimas jo tėvųvėlesne santuoka, tačiau toks didžiojo kunigaikščio aktas suteikdavotik garbės teises, o ne tėvo turto paveldėjimo teisę. Kilmės teisėtumoklausimas galėjo būti sprendžiamas bažnyčios teisme. Iš dalies suvar-žytos ir moterų teisės - teisinius veiksmus, ypač teisme, jos privalėjo

atlikti vyro arba globėjo akivaizdoje, o civiliniuose santykiuose su sa-vo vyru - dalyvaujant specialiam globėjui. Paprastai našlės ir moterys,Įairios savarankiškai vertėsi prekyba, teisinius sandorius sudarinėjo sa-varankiškai.

Miestų, kaip teisės subjektų, teisėms civiliniuose santykiuose at-stovaudavo burmistrai ir tarėjai. Miestų pretenzijoms buvo taikomi se-naties terminai. Teisės subjektais galėjo būti paskiri cechai ir pirkliųgildijos, taip pat ligoninės ir vaikų prieglaudos.

CIVILINĖS TEISĖS BRUOŽAI

Svarbios Magdeburgo teisės sistemoje buvo nuosavybės ir daiktinė teisė.Nuosavybės įgijimo ir jos apsaugos būdai buvo gana detaliai suregu-liuoti. Aiškiai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkasnepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos naudojosisavo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausiasnuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškiniosenaties terminui pasibaigus. Kilnojamojo turto senaties terminas bu-vo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamojo tiek, kiek galėjo siektižmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitėsir trys dienos. Senatimi nebuvo galima įgyti valstybės, bažnyčios turtoarba vogto daikto. Teismas, įgyjant turtą senačiai pasibaigus, reikalavotinkamų įrodymų ir pagal kanonų teisę pripažinto tikėjimo ne tik įgiji-mo momentu, bet ir per visą turto valdymo laiką.

Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą tačiau ji neapėmėžemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo gaunamų pajamų buvo pri-valomas. Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgy-tu turtu leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą reikėjogauti įpėdinių sutikimą nes jie turėjo teisę išpirkti tokį turtą. Jeiguturto perleidimas buvo įteisinamas miesto teisme, kuriame buvo nekil-nojamasis turtas, būsimųjų įpėdinių sutikimo nereikėjo.

Pagal Magdeburgo teisę, siekiant apsaugoti miesto interesus, nu-matyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilno-jamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirktinekilnojamąjį turtą kuris pateko ne miestiečiui. Privačiuose miestuo-Se nuo XVII a. pradžios, perleidžiant turtą reikėjo gauti miesto savi-ninko sutikimą.

Kilnojamojo turto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo mo-mento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijė-

102 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJAT JETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

jui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo priva-lomąjį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdy-mą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismoknygas. Teisėjas su šuolininkais turto įgijėją įvesdindavo į valdymąturto buvimo vietoje.

Miesto nuosavybė galėjo būti išpirkta iš privataus asmens ir šiamnesutinkant, jeigu tai buvo daroma tenkinant miesto visuomenės po-reikius.

Savininkas turėjo naudotis savo turtu nedarydamas žalos tretie-siems asmenims. Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynųteisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keistiatstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčijamą statinį. Vykdomosestatybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, statinio atrėmimo į kitą pasta-tą, stogo nuolydžio ir kiti. Servitutai atsirasdavo sutarties arba senatiespagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė,jog faktiškai buvo leidęs. Dažnai pastatai buvo statomi kito asmensžemėje, o jos savininkas gaudavo kasmetines iš anksto nustatytas nuo-mos pajamas (činšą).Nematerialinių turtinių teisių apsauga atsirado XVI amžiuje. Drau-ge su spaudos atsiradimu įteisinamos savininko (leidėjo) teisės. Leidi-nio teisės saugotos nuo trejų iki 30 metų, t. y. iki leidėjo mirties.Turto {keitimo teisė

Sis teisės institutas buvo esminis garantuojant kreditus, plačiaipaplitusius prekių apyvartoje. Turtas galėjo būti įkeistas su teisevaldyti arba be tokios teisės. Įkaitas buvo įrašomas į teismo kny-gas. Įkeitus turtą keletą kartų, pirmenybę turėjo pirmojo kredito-riaus įrašas. 1635 m. seimo konstitucija leido įkeisti nekilnoja-mąjį turtą iki 50 procentų jo vertės ir nustatė 7 procentųmaksimalią činšo normą.

Paveldėjimo teisėSkirtingai nei Lietuvos Statutai reglamentavo, Magdeburgo teisėsuteikė sūnums ir dukroms vienodas teises paveldėti tėvų turtą.Palikimą galėjo sudaryti tėvo ir motinos turtas, kuris dar skyrė-si į specifinį ir kitą turtą.Prie specifinio tėvo turto priklausė ginklai, arklys su kamano-mis, šarvai ir kita. Šį turtą galėjo paveldėti tik sūnūs arba kitivyriškos lyties giminaičiai. Kitas tiek motinos, tiek tėvo turtas

po palikėjo mirties, išskyrus specifinį motinos ir tėvo turtą beinamų apyvokos daiktus, buvo padalijamas be lyčių skirtumovisiems įpėdiniams.Motinos turto daliai priklausė jos atsineštas kraitis, papildytasasmeninio naudojimo daiktais, ir turtas, įgytas santuokoje. Mo-teriški drabužiai, patalynė, brangenybės, kilimai, gyvuliai, paukš-čiai ir panašūs daiktai tekdavo dukterims, kurios nebuvo gavu-sios kraičio, ir sūnums, įstojusiems į dvasiriinkų luomą. Iš to turtovyras našlys gaudavo paklotą lovą, uždengtą stalą ir panašiai.Turtą paveldėti pirmumo teisę eilės tvarka turėjo žemutinės li-nijos giminaičiai, aukštutinės linijos giminaičiai, šalutinės - ikiseptinto laipsnio. Paskutiniai paveldėdavo vyras ir žmona. Tė-vai turėjo pirmenybę prieš kitus aukštutinės ir šalutinės linijosgiminaičius.Našlė gaudavo įkraitį, o kai jis vyro nebuvo užrašytas, tik treč-dalį arba ketvirtadalį santuokoje įgyto turto. Nesantuokiniai vai-kai ir turintieji įgimtų defektų - neūžaugos, nebyliai, kurčneby-liai, kuproti ir kt. neturėjo teisės įpaveldėjimą. Buvo leista vaikusnušalinti nuo paveldėjimo dėl jų netinkamo elgesio su tėvais,dukroms ištekėjus prieš tėvų valią ir panašiai.Nusikaltėlių, atskalūnų, savižudžių, nesantuokinių vaikų ir įpė-dinių palikimas, nepaimtas per metus ir šešias savaites, arbaįpėdiniams jo atsisakius, laikytas išmariniu ir tekdavo valdovuiarba miesto savininkui.Žinomas turto paveldėjimas pagal testamentą, kuris turėjo būtisurašytas dalyvaujant septyniems liudytojams arba teisme, ar-ba miesto magistrate ir privalėjo būti įrašytas į šių įstaigų kny-gas. Epidemijų metu surašant testamentus nereikalauta liudy-tojų. Testamento dalis, prieštaravusi teisei, laikyta negaliojančia.Tėvoninį turtą perleisti testamentu buvo galima tik įstatyminiųįpėdinių sutikimu. Tokie reikalavimai netaikyti įsigytam turtui.Atskirais atvejais, dalyvaujant paskirtiems dvasininkams ir liu-dytojams, turtas galėjo būti paskirstytas žodžiu, vėliau surašanttestamentą ir jį įrašant į miesto knygas. Privačiuose miestuosetestamento teisė ribota - reikėjo gauti miesto savininko sutiki-mą. Testamentus vykdė juose nurodyti asmenys, globėjai ar pa-skirti dvasininkai.

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJALIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 105

Prievolių teisėMiestuose prekybos poreikiai vertė detaliai nustatyti šalių tei-ses ir pareigas. Prievolės atsirasdavo turto įkeitimo, laidavimo,pirkimo-pardavimo, paskolos, nuomos, rangos, darbo sutarti-mis. Prievolės galėjo pasibaigti jas įvykdant, panaudojant de-pozitą, perduodant kitam asmeniui, atnaujinant, atleidžiant nuoprievolės įvykdymo, negalint įvykdyti ne dėl skolininko kaltės.Kreditorių pretenzijos buvo garantuotos įkeitimo arba laidavimosutartimis. Laiduotojas atsakė tik nesant skolininko turto. Laida-vimas ir įkaitas drauge paėmus negalėjo būti skolos garantu. Šalyssusitardavo dėl mokėjimo sumų ir prievolės įvykdymo vietos.Smulkiai reglamentuotos pirkimo-pardavimo sutartys. Leistapirkliams apsikeisti prekėmis. Pardavėjas atsakė už prekių tei-sėtą įgijimą ir jų fizinę būklę pagal teisę ir prekybos papročius.Sutartys dažniausiai sudaromos dalyvaujant tarpininkams, va-dinamiems makleriais.Paskolos sutarties įvykdymo garantas - įkaitas. Įkaitas vadin-tas fantu. Fantai klasifikuoti į savanoriškus ir priverstinius. Pri-verstinis atsirasdavo priėmus teismo sprendimą arba laiku ne-sumokėjus činšo. Kreditorius, paskolinęs pinigų prekėms pirkti,turėjo pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius, padengiant sko-lą iš pirkių prekių vertės.Įsiskolinimų ieškiniai pirmiausiai nukreipiami į kilnojamąjį tur-tą, paskui į nekilnojamąjį ir pagaliau - į asmenį. Neišsigalintisatsiskaityti skolininkas galėjo būti uždarytas į kalėjimą, kol ne-grąžins skolos arba neatidirbs už skolą. Priverstinį įkaitą leistaišpirkti per šešias savaites. Neišpirktas įkaitas tapdavo kredito-riaus nuosavybe. Jeigu nebuvo turto įkeitimo, paskolos sutartisbuvo garantuojama išankstine sąlyga, pavyzdžiui, kad nepra-šys valdovo pratęsti skolos grąžinimo terminą.Detaliai reglamentuota buto, pastatų, sandėlių, parduotuvių nuo-ma nustatant savininko išskirtinę padėtį. Jis turėjo teisę nutrauktisutartį pirma laiko, jeigu nuomininkas nemokėjo činšo, gadinopatalpas arba jų pačiam prireikė. Tik turtą perleidžiant nuomi-ninkas galėjo naudotis patalpomis iki nuomos sutarties pasibai-gimo. Nuompinigių dydis nustatomas šalių susitarimu arba ta-me mieste mokama suma.

Sudarant rangos sutartis reikalauta darbus atlikti laiku ir koky-biškai. Už padarytą broką rangovas privalėjo mokėti ištaisymoišlaidas ir netesybas, o amatininkus už tai leista bausti kūnobausme.

Darbo sutarties normos draudė išeiti iš darbo pirma sutartyjesutarto laiko. Šį draudimą pažeidęs amatininkas turėjo grąžintigautą darbo užmokestį dvigubai. Tik šeimininkui mirus amati-ninkas turėjo teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą, kad jamužtektų pragyventi 30 dienų. Samdytojas turėjo atsakyti už sam-dinių padarytą žalą tretiesiems asmenims ir regreso teisę iš sam-dinių.

Taip pat buvo žinomos bendrovių steigimo, pervežimo, pasau-gos sutartys.

Šeimos teisėSantuokos sudaromos ir joje kilę klausimai buvo reguliuoti pa-gal Katalikų bažnyčios kanonų teisės ir kanoniškojo procesonuostatas. Žinomos ikisantuokinės sutartys - sužadėtuvės, ku-riose fiksuotos santuokos sudarymo sąlygos, nustatant kraitį,išrangą, kraičio garantiją, kuri vėliau Lietuvos Statutuose buvožinoma kaip modifikuota įkraičio (veno) sutartis, vyro turtu ga-rantuojanti žmonos atsinešto kraičio išsaugojimą. Nepagrįstasvienos šalies sužadėtuvių sutarties nutraukimas leido kitai ša-liai reikalauti atlyginti turėtus nuostolius. Tokios sutartys buvoįrašomos į miesto knygas. Žmona įgydavo vyro luomo teises."Vyras tapdavo žmonos globėju ir turėjo teisę jąbausti kūno baus-mėmis. Dėl žmonos kankinimo į jų tarpusavio santykius galėjoįsikišti miesto arba cecho valdžia.Žmonos kraitį galėjo sudaryti kilnojamasis ar nekilnojamasisturtas, išrangą - moteriški daiktai, brangenybės, namų apyvo-kos dalykai. Vyras žmonai užrašydavo įkraičio garantinį turtą,neviršijantį kraičio dydžio. Jeigu įkraičio dydis nebuvo nusta-tytas, žmonai po vyro mirties leista teisme prisiekti dėl jo dy-džio. Nuo XVI a. pradėta riboti tokia praktika vaikų interesais.Kraičio garantija buvo įrašoma į miesto knygas. Vyro ir žmo-nos turtas buvo atskiras, tačiau žmonos turtą valdė vyras. Žmo-na netekdavo teisės į įkraitį, jeigu teisme buvo įrodyta, jog kė-sinosi į vyro gyvybę arba eikvojo jo turtą, arba elgėsi


nedorovingai ar sanguliaudavo. Vyras savo ruožtu netekdavoteisės į žmonos kraitį ir prarasdavo įkraitį, jeigu buvo įrodyta,jog kėsinosi į žmonos gyvybę, vertė jąpaleistuvauti, be pagrindoapkaltino neištikimybe, parsivesdavo į namus sugulovę ir kita.Šeimoje tėvų valdžia vaikams galėjo būti atimta teismo spren-dimu dėl tikybų skirtumo arba motinai ištekant antrą kartą. Ži-nomas įvaikinimas, labiau reglamentuota rūpyba. Vaikų globarūpinosi speciali įstaiga. Globėją paskirdavo teismas iš vyriš-kos lyties giminaičių tarpo ir tai galėjo padaryti priverstinai.Globėjo pareigų galėjo atsisakyti tik daugiavaikis, savivaldosurėdas, ligotas, pasenęs, t. y. turintis daugiau kaip 70 metų. Glo-bojamųjų vaikų turtas buvo surašomas, ir globėjai, jį išeikvoję,turėjo atsakyti pasibaigus globos terminui. Globa moterims bu-vo formali. Nesantuokinius vaikus globojo motina, o tėvui ga-lėjo būti priteista mokėti jiems alimentus.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Pagal Magdeburgo teisę nusikaltimai skirstyti į viešuosius ir privati-nius. Atsižvelgiant į tai, bausmės taip pat buvo viešos - mirties baus-mė, kūno žalojimas arba skausminės ir piniginės baudos nukentėju-siam arba jo šeimai - galvapinigiai, smurto bauda, ir dar atitinkamasuma teisėjui. Be to, nusikaltimai buvo skirstyti į gėdingus - nužudy-mas, kūno sužalojimas ir negėdingus - turtinius. Atitinkamai ir baus-mės skirtingos. Nusikaltimas galėjo būti padarytas veikimu arba ne-veikimu. Tarp veikimo ir jo padarinių privalėjo egzistuoti priežastinisryšys, ypač nužudymo ir kūno sužalojimo atvejais.

Praktikuota teismo medicinos apžiūra ir įvykio vietos apžiūra. Spe-cialistai turėjo nustatyti, ar žaizdos buvo mirties priežastis ir ar nenu-trūksta tas priežastinis ryšys. Tik esant priežastiniam ryšiui asmuo tu-rėjo atsakyti už nužudymą. Apžiūros duomenys buvo įrašomi į teismoknygas.

Miesto teisė veiksmą traktavo kaip nusikalstamos valios pasi-reiškimą ir, jį įrodžius, nusikaltimą laikė tyčiniu. Kad nebuvo nusi-kalstamos valios, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Nebuvimas tikrų,iš anksto nusistatytų valios pasireiškimų galėjo palengvinti kvalifi-kavimą, pavyzdžiui, lavono nepaslėpimas vertintas tik kaip papras-tas, o ne tyčinis sunkus nužudymas. Žinomos tyčios, neatsargumo iratsitiktinumo sąvokos. Pats nusikalstamo darbo sumanymas dar ne-

buvo nusikaltimas, išskyrus priešvalstybinius nusikaltimus. Už atsi-tiktinį nužudymą skiriama privatinė bausmė (galvapinigiai). Faktinėklaida šalino atsakomybę, o juridinė - ne. Nereikėjo atsakyti, jeiguveiksmai atlikti kaip reakcija į padarytą prievartą arba esant būtinamreikalingumui.

Vaikai iki 12 metų neatsakė, o nuo 12 metų iki 14 metų atsakė,jeigu veikė sąmoningai. Nepilnamečiams mirties bausmė netaikyta. Užvaiko veiksmus materialiai atsakė tėvas arba globėjas. Psichiškai ne-sveiki nebuvo baudžiami, išskyrus, kai padarė nusikaltimą iki susirg-dami. Girtumas neatleido nuo atsakomybės. Atsakomybė buvo indivi-duali. Šeimos narių interesai paliečiami tik valstybinių nusikaltimųatvejais, konfiskuojant turtą. Kai kuriais atvejais šeimininkas atsakėuž tarnų padarytus nusikaltimus.

Buvo baudžiama už baigtą nusikaltimą. Tačiau padarius priešvals-tybinį nusikaltimą, bausta už sumanymą ir pasirengimą padaryti nusi-kaltimą. Baudė už pasikėsinimą apiplėšti arba nužudyti kelyje, už pa-sikėsinimą panaudoti netikrus pinigus arba svorio ir ilgio matus, užginklo nešiojimą draudžiamu metu, už nešiojimąsi padegimo priemo-nių. Už kardo ištraukimą prieš asmenį- bauda ir kardo paėmimas. Kaikuriuose miestuose už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą plakdavo irišvarydavo iš miesto.

Už bendrininkavimą visi bendrininkai bausti vienodai. Tačiauskirta keletas kategorijų padėjėjų: tikrieji, įrankius parūpinę, saugo-jusieji darant nusikaltimą, sekusieji auką ir pranešusieji apie aukoselgesį ir panašiai. Padarius nusikaltimą išskirti prisidėjusieji priėjo,pavyzdžiui, pavogtą turtą nuvežę arba turtą paslėpę, taip pat vogtusdaiktus pirkę. Už prisidėjimą buvo baudžiama vienodai kaip už nusi-kaltimo padarymą. Už nepranešimą apie padarytą arba rengiamą nu-sikaltimą bausta taip pat kaip už padarymą. Už suteikimą pagalbospabėgusiam nusikaltėliui buvo skiriama bauda arba net baudžiamanurtimi. Kurstytojai padaryti nusikaltimą bausti kaip ir nusikaltimovykdytojai.

Numatyti atvejai, šalinantys veikos nusikalstamą pobūdį, - savoejsių apsauga (nužudymas vagies, užtikto naktį savo namuose ar san-

guliautojo, užklupto nusikaltimo vietoje); būtinoji gintis, reikalaujantjodyti; būtinas reikalingumas, bet tik trūkstant maisto, kai žmogus

įau negali gyventi; įsakymo vykdymas, tačiau teisme viršininkas pri-dėjo pripažinti davęs tokį įsakymą.


Bausmės taikymasPagal miesto teisę nenumatyta bausmės švelninimo, tačiau teis-mui leista esant abejonių ją mažinti. Nusikaltėliui pasidavusmiesto malonei, paprastai skirta mažesnė bausmė. Leista baus-mę švelninti, kai nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laikas,kai nusikaltėlis kilmingo luomo ir jam dovanoja nukentėjusy-sis, arba esant blogai nusikaltėlio sveikatai, nėščiai moteriai,vagiui grąžinus pavogtus daiktus ir panašiai.Sunkinančiomis aplinkybėmis, didinusiomis bausmę už nusi-kaltimus, įvardyta - suardyta nusistovėjusi tvarka, veika priešgiminaitį, viršininką, tarnyboje aukštesnį, kilmingesnio luomoasmenį, padaryti dideli nuostoliai, asmuo sugautas nusikaltimovietoje, nusikaltimo kartotinumas. Tokiais atvejais taikyta kva-lifikuota mirties bausmė. Keisti bausmę leista tik išimtiniais at-vejais, tačiau nusikaltėlis, išsipirkęs iš mirties bausmės ar kūnožalojimo bausmės, netekdavo garbės.Nusikaltimų ir bausmių rūšys

Nusikaltimu miestui laikyti: miesto gynybos silpninimas, mies-to valdžios neklausymas, teismo sprendimų nevykdymas, įvai-rių draudimų nepaisymas, viešosios tvarkos pažeidimas ir kita.Šių reikalavimų paskirtis - saugoti miesto interesus ir jo val-džią. Už išdavystę ir maištą bausta mirtimi ir turto konfiska-vimu.Nusikaltimų prieš religijos dogmas išaiškinimas ir bausmės sky-rimas priklausė bažnyčios teismo kompetencijai. Už skleistaserezijas grėsė atskyrimas nuo bažnyčios, už burtininkavimą, ra-ganavimą- mirties bausmė sudeginant ant laužo.Nusikaltimai prieš asmenį - tai gyvybės atėmimas, sveikatossužalojimas, garbės atėmimas. Nužudymas skirstytas į viešąir slaptą. Už viešą bausta mirtimi, nukertant galvą, už slaptą-traiškymu rate. Sužalojimai skirstyti į sunkius (suluošinimai)ir lengvus. Už kūno sužalojimą buvo skiriama piniginė baudair mokestis teisėjui. Lengvas sužalojimas skirstytas į kruvinąir be kraujo. Garbę buvo galima pažeisti veiksmu arba žo-džiu. Bausta pinigine bauda, mokesčiu teisėjui ir įžeidimo at-šaukimu. Įžeidus miesto tarybą arba šuolininkus, skirta vieša

bausmė.

LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

Nusikaltimu darbo santykiams įvardytas dalyvavimas streike.Už tai plakdavo ir išvarydavo iš miesto. Atbėgusius į miestąvalstiečius taip pat išvarydavo, o nepaklususius sukaustydavoir versdavo dirbti pačius sunkiausius darbus.Elgetos skirstyti į legalius, kurie negalėjo dirbti dėl sutrikusiossveikatos, ir galinčius, bet neturinčius leidimo elgetauti. Tokiusplakdavo ir išvarydavo iš miesto arba sukaustydavo ir varyda-vo į darbus. Drausta palikti darbus, nepasibaigus sutarties ter-minui. Už tai grėsė išplakimas ar bauda arba laikinas išvarymasiš miesto.

Nusikaltus moralei - sanguliavusius vyrus baudė mirtimi, nu-kertant galvą. Turtingieji mirties bausmę galėjo išsipirkti. San-guliavusioms moterims grėsė išplakimas, žymėjimas, išvary-mas iš miesto, o pakartotinai sugautoms - paskandinimas. NuoXVI a. už nusikaltimus moralei bausmės švelninamos ir mir-ties bausmė taikoma rečiau. Už išžaginimą bausta mirtimi. Užlytinius santykius su žydu, totoriumi arba su giminaičiu bei val-diniu bausta kūno bausme arba išvarymu iš miesto. Griežtaibausta už kraujomaišą ir homoseksualizmą. Už prostituciją irvertimą paleistuvauti grėsė išplakimas ir išvarymas iš miesto.Mirties bausmė grėsė moterų pagrobėjams. Pagrobtai moteriaisutikus susituokti, pagrobėjas nebaudžiamas, bet moteris galė-jo netekti teisės į palikimą.

Turtiniuose nusikaltimuose vagystė pagal objekto dydį skirstytaį didelę ir mažą. Už didelę vagystę bausta mirtimi, vyrus paka-riant, moteris paskandinant. Už mažą vagystę plakdavo, žymė-davo, nupjaudavo ausis ir išvarydavo iš miesto. Mirties bausmėtaikyta už pakartotinę vagystę. Už šeimininko ir jo turto išdavi-mą priešui grėsė mirties bausmė. Bažnytinio turto vagystė ver-tinta kaip kvalifikuota ir nusikaltėlis degintas ant laužo.Už pinigų padirbimą ir jų paleidimą į apyvartą bausta galvosnukirsdinimu, o lengvesniu atveju - nukirsdavo ranką arba skir-davo kitokią bausmę. Už neteisingus ilgio ir svorio matus iš-plakdavo, o matus sunaikindavo. Už neteisėtą konkurenciją -susitarimą sumažinti prekių kainas arba supirkti maisto prekes- bausta kūno bausme. Už apgavystę lošiant kortomis - mirtiesbausmė.

109


110

Žinomos taikos sutartys tarp asmenų. Viena ar abi šalys galėjoprisiekti nepersekioti viena kitos. Už priesaikos nesilaikymą grė-sė mirties bausmė. Teisėjas galėjo nurodyti nukentėjusiajam ne-keršyti nusikaltėliui. Teismas turėjo teisę išreikalauti nusikaltė-lio priesaikos, kad jis, atlikęs bausmę, nekeršys skundėjui,teismui, miesto valdžiai ar miestiečių grupei.Nustatytų bausmių paskirtis - atsiskaitymas su nukentėjusiuo-ju ir nusikalstamumo prevencija. Be to, bausmė turėjo permal-dauti Dievą ir apsaugoti nusikaltėlį nuo amžinos pragaro baus-mės. Iš esmės bausmės paskirtis - įbauginti, tai rodo žiaurūs irvieši - aikštėse mirties bausmės vykdymo būdai. Ją privalėjostebėti sukviesti žmonės.

TEISMŲ ORGANIZACIJA

Miesto teismų sistemą sudarė dveji teismai. Vaitui arba jo pavaduo-tojui lentvaitui pirmininkaujant šuolininkų teismas nagrinėjo baudžia-mąsias ir svarbesnes civilines bylas. Šis teismas dirbo kasdien ir į jį

galėjo kreiptis visų sluoksnių miestiečiai, atvykę iš kitur asmenys,bajorai, valstiečiai. Mažiau svarbias civilines bylas sprendė miestotarybos nariai pirmininkaujant burmistrui. Pareigybė - vaitas kilusiiš vokiškos sąvokos Voigt, tai pagal lotyniškąją terminiją prilygo są-vokai advocatus. Vaitas buvo skiriamas didžiojo kunigaikščio kaipjo vietininkas ryšiui su miestu palaikyti. Vaito ir šuolininkų teismopajamų du trečdaliai atitekdavo didžiajam kunigaikščiui, kitos paja-mos - vaitui. Privačių miestų ir miestelių vaitus, miestiečiams pasiū-lius tris kandidatus, skirdavo jų savininkai. 1611 m. Zigmanto III rašte,skiriant Jurbarko miesto vaitą sakoma: „skelbiame šiuo mūsų raštu,kam tai privalu žinoti, kad mes, valdovas, mūsų ypatinga malone su-teikdami Magdeburgo teisę mūsų Jurbarko miestui, pagal tos teisė

tradiciją suteikiame tam miestui ir vaito pareigybę su teisėjavimo teise ir su /žemės/ vienu valaku nuo seno priklausančiu vaitui... taip pa

su dviem valakais, esančiais... Jurbarko valsčiuje, ...kad tas vaitąturėtų iš ko gyventi ir tuo naudingiau tarnautų miestui. .. .jis ture

tvarkyti visus reikalus, priklausančius vaito pareigybei, teisti miestiečius..."

Vaito teisme šuolininkai ir lentvaitas turėjo prisiekti. Teisme posėdžiaudavo nuo aštuonių iki 12 šuolininkų ir raštininkas. Suolininknegalėjo būti liudytojai teisme. Kai kurių vaito teismų nuostatuose bu

T IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

vo tiesiog nurodyta, jog šuolininkai - magistrato nariai posėdžio metuprivalo būti blaivūs, leisti šalims pasisakyti, nei kaltinti, nei teisinti,šalių netinkamais žodžiais nežeminti, jų kalbų nepertraukinėti. Šalis,neatvykusi į teismą baudžiama.

Burmistro teismą sudarė jis ir tarėjai. Burmistras rinktas iš mies-tiečių ir tvirtintas seniūno ar miesto savininko. Jis privalėjo būti išsi-mokslinęs, žinoti Magdeburgo teisę. Tarėjai rinkti miestiečių ir priva-lėjo prisiekti vaitui.

Dažni atvejai, kai abu teismai posėdžiavo kartu, sprendžiant by-las, susijusias su turtiniais santykiais ir nusikaltimais. Abeji teismaiposėdžiaudavo miesto rotušėje. Sprendimai buvo priimami balsų dau-guma, tvirtinami rotušės antspaudu, raštininko ir teismo narių para-šais. Teismų tvarkai prižiūrėti miestas privalėjo išlaikyti vachmistrą irsargybinius, dažniausiai keturis.

Magdeburgo miesto teismų sprendimai galėjo būti skundžiami ase-sorių teismui, kurį vykdė kancleriai, pakancleriai ir kiti žemesni di-džiojo kunigaikščio pareigūnai. Padėtis nepasikeitė ir įsteigus Vyriau-siąjį Lietuvos tribunolą. Privačių miestų teismų sprendimus šiam teismuigalėjo skųsti tik jų savininkai. Apeliacija į aukštesnį teismą dažnaisatvejais apribota, pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose tik priėmus spren-dimą bausti mirtimi, arba civiliniuose santykiuose -jeigu ginčo sumabuvo didesnė nei 600 auksinų. Apskundimo apribojimai priklausė nuoatskirose privilegijose įtvirtintų nuostatų, kurias savo ruožtu lėmė miestųekonominės padėties kaita.

Magdeburgo teisės plitimo LDK miestuose pobūdis ir jos santy-kis su kitų luomų ir socialinių grupių teisėmis rodo, kad šis procesasXIV-XVI a. vyko dviem etapais, kuriuos lėmė valstybinės santvarkospobūdžio kaita. Vytauto valdymo laikotarpiu valstybėje buvo įtvirtina-ma absoliutinė monarchija. Šį procesą rėmė miestiečių luomas ir vidu-tinioji bajorija, susijusi su karine tarnyba. Jo nepajėgė sustabdyti sričiųkunigaikščiai, nes, juos šalinant, teritorijas imta valdyti iš centro ski-namų vietininkų. Visų pagrindinių gamybinių luomų (bajorų, miestie-čių, valstiečių) valdymo gijos turėjo sueiti į vieną- didžiojo kunigaikš-čio valdžios, valdymo ir teismo aparatą kuris numatė kiekvieno jųveiklos funkcijas. Šio laikotarpio teisės aktų pobūdis rodo, kad Vytau-to Įgyvendinamos priemonės, nors ir trukdomos Lenkijos, būtų davu-sios norimą rezultatą. Tą procesą pristabdė Vytauto mirtis, o jo siekius

111

LIETUVOS TEISĖS ISTORIIA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 113

112

bandę tęsti Švitrigaila ir Vytauto brolis Žygimantas vykdė be ankstes-nio nuoseklumo. Galutinai absoliutinės monarchijos idėjos sunyko poŽygimanto nužudymo 1440 m., nes LDK ponai, pasikvietę iš Lenkijostrylikametį Jogailos sūnų Kazimierą ir valdydami vietoj jo valstybę, išesmės pakeitė LDK politinės santvarkos pobūdį - atmetė jų interesusvaržančią absoliutizmo idėją ir pradėjo kurti pagrindus aristokratijosatstovaujamą)ai monarchijai. 1447 m. Kazimierui užimant Lenkijos ka-raliaus sostą, iš jo buvo išreikalauta bendravalstybinė privilegija, kurine tik suteikė išimtines politines laisves Ponų tarybai, bet ir atskyrėnuo didžiojo kunigaikščio valdžios valdymo ir teismo kompetencijosvalstiečių luomą. Tai iš esmės padarė neįmanomą absoliutizmo egzis-tavimą, o bajorų vidutinįjį sluoksnį patraukė į ponų pusę.

Nors seniau suteiktas miestų privilegijas ir toliau tvirtino kiekvie-nas naujas valdovas, miestiečių luomas beveik nedidėjo per Kazimie-ro valdymo penkiasdešimtmetį. Valdžios ekonominį pagrindą bandėišplėsti Aleksandras. Po to vėl buvo sąstingis, nes Žygimantas Augus-tas nebematė miestų raidos perspektyvų ir savo valdose vykdė radika-lią žemės reformą. Tačiau ši ir kitos pažangios ekonominės akcijos,kuriomis siekta sustiprinti valdovo valdžios politinę bazę, tik pristab-dė luominės „bajoriškosios demokratijos" įsigalėjimo procesą. Bajorųluomo politinės galios didėjimas ir susiformavusi ekonominė konfron-tacija kliudė LDK miestams pasiekti tą socialinę reikšmę, kokią jieturėjo Vakarų Europos valstybėse.

1.3. LDK TEISĖS KODIFIKAVIMAS XVI a.IR TOLESNĖ RAIDA IKI XVIII a. PABAIGOS

PIRMOJO LIETUVOS STATUTO (1529 m.) RENGIMASTeisinė situacija Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžiosgerokai pasikeitė. Greta turtingos papročių teisės atsirado gana plati irįvairi rašytoji teisė. Rašytiniai įstatymai jau reguliavo įvairias valstybi-nio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo sritis. Jais remtasi įvairiųmetų atnaujinamose ir papildomose privilegijose, didžiojo kunigaikš-čio teismų sprendimuose, didžiojo kunigaikščio privilegijose ir kito-kio pobūdžio teisės aktuose. Tuos aktus taikant daug sunkumų kėlė taaplinkybė, kad jie nebuvo sisteminti, išspausdinti, plito oficialiais irkitokio pobūdžio negausiais nuorašais, į kuriuos natūraliai galėjo įsi-brauti ir netikslumų bei pasitaikyti įstatymo teksto iškraipymų. Be to,

greta bendrųjų privilegijų nemažai buvo ir sričių privilegijų, galiojusiųspecialiai tik kurioje nors vienoje valstybės teritorijoje. Teisinio gyve-nimo nepatogumų kėlė ir skirtingų papročių teisės galiojimas.

Šios aplinkybės vertė surinkti į vieną knygą (kodeksą) visą galio-jančią teisę, ją sutvarkyti ir papildyti, susisteminti ir paskelbti bendramevisai valstybei teisyne. Pirmą kartą mintis sudaryti šitokį teisyną išsa-kyta didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 m. privilegijoje Voluinėsžemei. Prie šio klausimo, kaip rašoma istoriografijoje, buvo grįžta1514 m. Vilniaus seime. Šis seimas, sudarytas iš Ponų tarybos narių,didikų, svarbesnių valstybės urėdų ir bajorų, didžiojo kunigaikščio bu-vo sušauktas apsvarstyti karo su Maskva reikalus, rasti šaltinių papil-dyti valstybės iždą. Jame susirinkusieji sutiko mokėti mokesčius, ta-čiau pateikė valdovui prašymą sudaryti vieną bendrą visai Lietuvosvalstybei teisyną- Lietuvos Statutą. Faktiškai tai pirmas aiškesnis rei-kalavimas kodifikuojant LDK teisę suvienodinti teismų darbą, galėjęspaskatinti konkrečiai veiklai.

Sprendžiant iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pasisa-kymo Vilniaus seime, vykusiame 1522 m. gruodį, taip pat iš specialiosprivilegijos, išleistos Lietuvos Statutui patvirtinti, šis teisynas jau tadabuvo baigtas rengti, bent jo pirmoji redakcija. Toje privilegijoje Žygi-mantas Senasis aiškiai pasako, kad šį statutą sudaryti paskatino tai, jogligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiantbei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąži-ne ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkin-davęs patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir esąs sudarytas Lietuvos Statutas,kad visoje Lietuvoje vienodai galėtų būti vykdomas teisingumas. Šiojeprivilegijoje įsakmiai nurodoma, kad Lietuvos Statutas didžiojo kuni-gaikščio duodamas kaip atsidėkojimas už jo sūnaus Žygimanto Au-gusto būsimą išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu po Žygiman-to Senojo mirties.

Kaip žinoma, Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 me-tais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl prireikė net septynerių metų?įtikinamos susidariusios kliūtys nėra nustatytos. Istoriografijoje buvoišsakyta mintis, kad statuto pasirodymas uždelstas todėl, kad Vilniausaplinkos spaustuvėse nebuvę LDK kanceliarinės kalbos šrifto ir dėl tostatutas nebuvęs išspausdintas, o 1529 m. pasiryžta nebelaukti ir jisįgyvendintas rankraščio forma. Kita nurodoma kliūtis - politinės prie-žastys - karo su Maskva trukdžiai.


Antras galutinai neišspręstas klausimas - šio statuto rengėjų auto-rystė. Nuo 1800 m., beveik du šimtmečius, statuto tyrinėtojai jo rengi-mo laurus buvo priskyrę LDK kancleriui A. Goštautui. Statuto antrojovertimo į lietuvių kalbą autoriai 2001 m. pasirodžiusiame leidinyje yraišsakę nuomonę, kad svarbiausi šio teisyno rengėjai buvę MikalojusRadvila Jaunesnysis, iki 1522 m. pradžios buvęs LDK kancleriu, irA. Goštautas, didžiojo kunigaikščio paskirtas po savo pirmtako mir-ties. Jie Mikalojui Radvilai Jaunesniajam ir jo broliui žemės maršalkaiJonui Radvilai priskyrė Lietuvos Statuto pirmosios redakcijos (1522 m.)atsiradimo nuopelnus. Kadangi šį darbą atlikti ir jam vadovauti galėjotik asmenys, labiausiai žiną teismų praktiką ir trūkumus, o LDK kanc-leris Mikalojus Radvila Jaunesnysis į šią veiklą, kaip rodo LietuvosMetrikos šaltiniai, nebuvo įtrauktas, todėl abejotina ir jo autorystė. Kolbus atlikti išsamesni tyrimai, šio teisyno pirmosios redakcijos vienas ištikėtinų autorių gali būti laikomas didžiojo kunigaikščio teismo vienosiš atšakų- žemės maršalkos teismo teisėjas Jonas Radvila. A. Goštau-tas tarp aukščiausių valstybės pareigūnų galėjusių daryti įtaką valsty-bės teisinei politikai, aktyviau ėmė reikštis tik nuo 1522 m., kai tapoVilniaus vaivada ir LDK kancleriu, t. y. kai Lietuvos Statutas iš esmėsbuvo parengtas. Jo iniciatyva teisynas galėjo būti tik papildytas ir įgy-

vendintas.Pirmojo Lietuvos Statuto rankraščių yra išlikę trys tekstai ir tri-

mis - senąja slavų kanceliarine kalba, lenkų ir lotynų kalbomis. Au-tentiškas tekstas neišliko, artimiausiu originaliam tekstui laikytinas ran-kraštis senąja kanceliarine slavų kalba, kuri tuo metu buvo vartotavalstybės vidaus gyvenime kaip oficialioji kalba, o lotynų kalba - tarp-tautiniuose santykiuose. Senąja kanceliarine slavų kalba buvo paskelbtiir Antrasis bei Trečiasis Lietuvos Statutai. Kiti statulų rankraščiai, pa-sirodę lenkų ir lotynų kalbomis, yra tik vertimai.

Pirmasis Lietuvos Statutas išspausdintas tik praėjus keliems šim-tams metų. Pirmą kartą, parengus Vilniaus universiteto profesoriamsI. Danilavičiui ir J. Leleveliui, jį išleido A. T. Dzialynskis 1841 m. (ne-skaitant 1800-1801 m. T. Čackio išleistų Statuto santrumpų lenkų kal-ba). Antrą kartą jo tekstą Maskvoj e nekokybiškai išleido I. D. Beliaje-vas 1854 m., tekstas buvo perspausdintas net du kartus - 1880 m.Prahoje ir 1917 m. Rostove prie Dono. 1960 m. Minske buvo išleistasPirmasis Lietuvos Statutas originalo kalba ir jo vertimas į rusų kalbą.Jį rengiant dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius K. Jablonskis,

prisidėjęs prie labiausiai autentiško teksto pateikimo ir parašęs įvadą,kuris spausdinant buvo gerokai apkarpytas. Dar kiek vėliau Čikagoje1971 m. šį Lietuvos Statutą originalo kalba ir jo lietuvišką vertimą,parengtą teisės istorikės Jonės Deveikės-Navakienės, pasirūpino išleistiteisės istorikas A. Plateris. Tiesa, J. Šliupas 1909 m. Čikagoje išleisto-je knygoje „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795)" yraatlikęs pirmuosius šio statuto vertimo į lietuvių kalbą bandymus.1960 m. Minsko leidinio pagrindu 1529 m. Lietuvos Statuto vertimasį anglų kalbą 1976 m. išleistas Leidene istoriko K. Liovės. 2001 m.Vilniuje išleistas leidinys „Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.)". Lei-dinio įvadinėje dalyje pateikta šio statuto tyrimų istorija, jo kodifikavi-mo priežastys, parengimo ir priėmimo aplinkybės, pamąstymai apiestatuto kalbos identifikavimą, statuto nuorašų publikacijų ir vertimoaprašymas. Visi šie leidimai skirti mokslo reikalams.

Pirmąjį Lietuvos Statutą sudaro 13 skyrių turinčių apie 240 straips-nių vadinamų artikulais.

ANTROJO LIETUVOS STATUTO (1566 m.) RENGIMAS

Įgyvendinus Pirmojo Lietuvos Statuto galioj imą įstatymų kodifikavimasnesibaigė, nes intensyviai rutuliojantis socialiniams santykiams teisė buvonuolat papildoma naujomis normomis, keitusiomis ne tik senuosius san-tykius, bet ir apimančiomis gyvenimo realijų padiktuotas naujas veiklossritis. Didžiojo kunigaikščio buvo įsakyta Ponų tarybai ir valstybės kan-celiarijai smulkiai fiksuoti visus naujus atvejus, pasitaikydavusius teismųpraktikoje ir kurių nebuvo galima spręsti pagal 1529 m. Lietuvos Statu-tą. Jie turėjo būti apsvarstyti ir papildymais įtraukti į Lietuvos Statutą.

Kartu LDK XVI a. viduryje vyko intensyvi visuomeninių santy-kių kaita įgyjant privilegijuotos vienaluomės bajoriškos valstybės bruo-žus. Nuolatinis bajorų luomo teisių plėtimas, beveik kiekvieno seimonauji nutarimai, bajorų seimelių pavietų ir bajorų teismų kuriems jaupriklausė ir didikai, suformavimas skatino, kad didikų valdymo laiko-tarpis pamažu perėjo į bajorų įsigalėjimo ir viešpatavimo laikotarpį. Tamreikėjo iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti.

Dar Žygimantui Senajam gyvam tebesant, 1544 m. Lietuvos Bras->s seime Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai pareiškė prašy-la, pataisyti turimą Lietuvos Statutą, papildant reikalingais naujais pa-agrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, visas jųPrivilegijas. Į tai buvo atsakyta teigiamai. Didysis kunigaikštis pasiūlė


tam darbui atlikti seime išrinkti 10 žmonių komisiją, sudarančią lygiąkatalikų ir stačiatikių sudėtį, kuri turėsianti prireikus vienus statutoparagrafus pataisyti, o kitus papildyti. Šį darbą komisija turėjo pateiktiartimiausiam seimui. Projektas, seimo priimtas ir didžiojo kunigaikš-čio patvirtintas, ir būsiąs įgyvendintas.

1544 m. Lietuvos Brastos seimas priėmė dar 25 nutarimus, kuriegalėjo būti panaudoti kaip medžiaga papildyti ar pakeisti Pirmąjį Lie-tuvos Statutą. Svarbesni iš jų buvo dėl:

1) krašto gynimo ir karo prievolės atlikimo;2) dvasininkų ir miestiečių karo prievolės atlikimo;3) sidabrinės ir muitų;4) urėdų skyrimo;5) ribų tarp valstybės ir privatinių dvarų;6) teismų ir teismų knygų bei baudų;7) bajorų asmens neliečiamumo;8) statuto pakeitimo komisijos sudarymo.Pakartotinai statuto pakeitimo ir papildymo klausimas buvo iš-

keltas ir 1547 m. Vilniaus seime, ponams ir bajorams prašant didįjįkunigaikštį įgyvendinti 1544 m. Lietuvos Brastos seimo nutarimą dėl10 žmonių komisijos išrinkimo ir statuto pataisymo. Prašyta naująjįstatutą išspausdinti. Žygimantas Augustas į tą prašymą atsakė taippat kaip ir Žygimantas Senasis: sutiko pataisyti Lietuvos Statutą irleido tam reikalui seime išrinkti komisiją, kurios parengtą pakeitimoprojektą pirmasis tolesnis seimas turėsiąs priimti, o didysis kunigaikš-tis patvirtinti. Šiame seime buvo priimti dar 22 nutarimai įvairiaisklausimais, tačiau komisija naujam statutui parengti ir šį kartą nebu-vo išrinkta.

Prie naujo statuto rengimo grįžta ir 1551 m. Vilniaus seime. Žygi-mantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, sudarė anksčiau numatytąkomisiją iš 10 žmonių, kuri turėjo darbą baigti ligi kito artimiausioseimo, pateikti projektą didžiajam kunigaikščiui ir Ponų tarybai, taippat seimui. Projektą seimui priėmus, pažadėta naująjį statutą išspaus-dinti. Komisija turėjo dirbti Vilniuje, o jai išlaikyti seimas pats privalė-jo rasti lėšų. Šiame seime taip pat buvo priimta keletas nutarimų, kurieturėjo papildyti statutą.

Statuto rengimo darbas užtruko ilgiau, nei buvo numatyta. Komi-sija susipažino su Vakarų bei Vidurio Europos teise ir kai ką iš josperėmė, pritaikydama prie vietos sąlygų.

Komisijos sudėtis nėra tiksliai žinoma. Viename 1558 m. Lietuvosmetrikos įraše minimi šie asmenys: Žemaičių vyskupas Jonas Doma-nevskis, Vilniaus kanauninkas Stanislovas Gabrialavičius, Vilniaus vai-tas Augustinas Rotundas, Vilniaus pavieto teisėjas Povilas Ostrovickisir Martynas Volodkavičius. Iš jų du dvasininkai, kiti - pasauliečiai.

Naujojo statuto rengimo komisijos darbo reglamentas taip pat buvosusietas ir su naujų įstatymo projektų, kuriuos pateikdavo didikai ir ba-jorai, svarstymu. Tokie projektai, aprobuoti komisijos, didžiajam kuni-gaikščiui sutikus, tapdavo seimo nutarimais ir kaip nauji teisės aktai bu-vo įtraukiami į rengiamą statutą. Taigi komisija neturėjo visos iniciatyvosir privalėjo atsižvelgti tiek į seimų nutarimus, tiek ir į juose siūlomusįstatymų projektus. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo aiš-kiai pasisakęs tik dėl galutinai parengto projekto svarstymo.

Seimas, susirinkęs 1561 m. spalį Vilniuje, taip pat neturėjo laikoperžiūrėti naujojo statuto projekto, nes visas dėmesys buvo skirtas pa-tvirtinti Livonijos prijungimo prie Lietuvos sąlygas ir rengtis karui suMaskva dėl Livonijos. Panašiai atsitiko ir 1563 m. gegužę seime Vilniu-je. 1563 m. Vilniaus seime birželį vis dėlto paskelbta privilegija, kurisusieta su antruoju statutu ir prie jo vėliau buvo pridėta bei išliko kartusu jo rankraščiais kaip sudedamoji dalis. Šia privilegija buvo žadama įnaująjį Lietuvos Statutą įrašyti bajorų privilegijas ir laisves. Joje taip patbuvo visiškai sulygintos krikščionių tikybos išpažintojų bajorų teisės,nebedarant skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių bajorų.

Antrojo Lietuvos Statuto projekte buvo įrašyti esminiai teismų iradministracinės santvarkos pakeitimai, kuriuos atskira privilegija pa-tvirtino Bielsko seimas. Privilegijoje sakoma, kad ankstesnių teismųpareigūnai, taip pat didysis kunigaikštis gera valia atsisako savo anks-tesnių teisių teismų srityje. Toje pačioje 1564 m. liepos mėnesio Biels-ko privilegijoje paskelbta, kad tolesni statuto pakeitimai turi būti daro-mi pačiame seime, didžiajam kunigaikščiui iš anksto tuos pakeitimussankcionuojant. Taip buvo pabrėžta, kad statuto rengimo komisija bai-gė savo darbą. Ši privilegija nustatė ir statuto įsigaliojimo datą -1564 metų lapkričio 1 dieną, pažymint, jog statutas negalioja atgal, oanksčiau pradėtos teismuose bylos turi būti baigtos pagal iki tol galio-jusias teisės normas ir laikantis ankstesnio proceso.

Tačiau statuto įsigaliojimas užtruko. Vilniaus seime 1565 m. gruo-džio pabaigoje buvo paskelbta privilegija, įsteigianti bajorų pavietųseimelius, kuriuose susirinkę bajorai privalėjo išrinkti atstovus į sei-


mą. Ši privilegija kartu su 1564 m. Bielsko privilegija turėjo būti pri-dėtos prie statuto. To paties seimo metu buvo sudaryti nauji LDK pa-vietai, juose įsteigiant pavietų teismus ir paskiriant teisėjus. Taip patpavietuose buvo įsteigta nauja teismo institucija - pakamarės teismas,kurio kompetencijai priskirtos bylos dėl žemės ribų nustatymo. Šiosnuostatos į statutą buvo įrašytos atskirais paragrafais.

Antrasis Lietuvos Statutas faktiškai įsigaliojo 1566 m. kovo 11 die-ną. Tyrinėtojų teigimu, tai atsitiko užtrukus karui su Rusija bei reorga-nizuojant krašto administraciją ir teismus. Statutas įtvirtino XVI a. vi-durio LDK reformas. Jo įsigaliojimas buvo didelės svarbos valstybinioir kultūrinio LDK gyvenimo įvykis. Liublino unijos išvakarėse jamebuvo papildomai įtvirtintas LDK savarankiškumas ir nepriklausomy-bė. Viešosios ir privatinės teisės srityse sukurtos teisės normos rodo tometo teorinės teisinės ir praktinės įstatymų leidybos tobulumąbei aukštąlygį ne tik LDK, bet ir Vakarų Europoje. Tai buvo to meto modernuskodifikacijos kūrinys, kuriuo galėjo didžiuotis kiekviena Vakarų Eu-ropos valstybė.

Oficialus Antrojo Lietuvos Statuto tekstas buvo parašytas tuometu valstybės vidaus poreikiams vartota LDK raštinės kanceliarineslavų kalba. Tačiau netrukus pasirodė ir šio statuto vertimų į lenkų irlotynų kalbas rankraščiai. Į lotynų kalbą statutas buvo išverstas grei-čiausiai Augustino Rotundo, Steponui Batorui įsakius 1576 metais.Tai ne pažodinis vertimas, o vertintina kaip oficialaus teksto išsamisantrauka, išlaikant paragrafų turinį. Statuto originalas taip pat neiš-liko. Antrojo Lietuvos Statuto tekstas pirmą kartą buvo išspausdintas1855 metais. Lotyniškasis ir lenkiškasis Antrojo Lietuvos Statuto ver-timai spaudoje pasirodė 1900 metais. Visi šie leidimai skirti mokslotikslams.

Antrojo Lietuvos Statuto tekstą sudaro 14 skyrių ir 386 artikulai.

TREČIOJO LIETUVOS STATUTO (1588 m.)

RENGIMAS, PASKELBIMAS IR SPAUSDINIMAS

Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuosepradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmės rengti naują nestebevykstantys LDK vidaus organizacijos pasikeitimai dar labiau sureikš-mino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų - miestie-čiai, turį savivaldą buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliaipakeitė jų padėtį valstybėje. Tokie buvo, pavyzdžiui, Vilniaus miestie-

čiai. Nors jie ir neturėjo jokių pretenzijų dalyvauti valdant valstybę, ta-čiau, matydami teisiškai įtvirtintą ir vis labiau kylančią bajorijos įtaką irreikšmę, bijojo, kad bajorai nepasikėsintų ir į jų savivaldos teises.

Iš dalies nepatenkinti turimu statutu buvo ir Žemaitijos bajorai,atkakliai gynę senąsias savo žemės privilegijas. Tiesa, jiems buvo leis-ta pasilikti prie seniūnijos, laisvai rinkti seniūną tačiau jie reikalavo,kad statute būtų pakartoti ankstesni išsikovojimai.

Lietuvos Brastos seime, įvykusiame 1566 m. liepą t. y. praėjusvos keturiems mėnesiams po Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo,jau buvo keliamas jo pataisymo klausimas. Pirmoji pataisa leido bajo-rijai laisvai disponuoti visu savo nekilnojamuoju turtu. Priimtos nau-jos trečiojo skyriaus nuostatos, draudžiančios valdovui „duoti dignito-rijų, urėdų ir dvarų svetimšaliams" bei „po mirties tėvų, motinų ir kitųgiminaičių neatstumti artimųjų nuo palikimo ir ištarnauto turto pavel-dėjimo". Antrajame Lietuvos Statute šioje nuostatoje buvo įrašyta, kadvietas ir dvarus LDK gali gauti tik tos valstybės ir jai priklausomųžemių tikri gyventojai lietuviai ir gudai, o pataisyme dar buvo pridėtasir žodis žemaičiai. Šis žodis buvo pridėtas ir kalbant apie bažnytiniųvietų skyrimą vietos gyventojams, LDK piliečiams.

Siame seime buvo leista svetimšaliams ir užsieniečiams, daug nu-sipelniusiems LDK valdovui ir valstybei, gauti Lietuvoje dvarų, tačiautik Ponų tarybos sutikimu ir viso Lietuvos seimo leidimu. Tokius sve-timšalius buvo draudžiama skirti pasaulietiniais ir bažnytiniais urėdais.Tai karo su Maskva dėl Livonijos rezultatas, nes LDK kariuomenėjesvarbų vaidmenį vaidindavo samdomi svetimšaliai rotmistrai ir karei-viai, tarnavę iš įvairių Vakarų Europos kraštų.

Kitame - 1566-1567 m. Gardino seime buvo nustatytos pinigi-nės baudos bajorams ir Ponų tarybos nariams bei urėdams už neatvy-kimą ir nedalyvavimą seimelyje ir nutarta, kad seimelių nutarimai yraprivalomi viso pavieto bajorams, tarp jų ir seimelyje nedalyvavusie-siems. Seimelių trukmė - ne ilgiau kaip trys dienos. Taip pat nustatytaseimo darbotvarkė ir baudos už vėlavimą.

Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatastyskėj o ir kita tendencij a - tų nuostatų prieštaringumas, nes j os neside-rino su visa sistema. Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą sei-fas nebuvo pajėgus ne tik dėl savo didelio skaičiaus, bet ir dėl išsila-vinimo bei pasirengimo stokos. Be to, seimai tuo metu buvo užimtiaro su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos


įgyvendinimo klausimais. Todėl 1568 m. Gardino seime kilo mintispavesti šį darbą specialiai statuto pataisymo komisijai, sudarytai iš Po-nų tarybos narių ir seimo atstovų bajorų. Žygimantas Augustas, pasita-ręs su Ponų taryba, paskyrė įjąketuris tarybos narius. Komisija numa-tytu terminu, t. y. per penkis mėnesius, jai pavesto darbo negalėjo atliktine tik todėl, kad jis buvo nerealus, bet ir dėl to, kad, prasidėjus 1569 m.Liublino unijos seimui, buvo sudaryta kita statuto pataisymo komisija.Jos sudėtis yra žinoma. Iš Ponų tarybos įėjo tik du asmenys. Tai Vil-niaus vyskupas V. Protasevičius ir Žemaitijos kaštelionas M. Semetas.V. Protasevičius turėjo aukštąjį išsilavinimą, didelę valstybinės veik-los patirtį buvo žinomas kaip geras kanonų teisės žinovas, energingaskatalikų teisių gynėjas plintant reformacijai. M. Šemetas buvęs anks-tesnės statuto rengimo komisijos narys.

Iš seimo narių bajorų, atskirų LDK vaivadijų atstovų, į šią komi-siją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugardu-ko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavo, Minsko vaivadijųatstovai. Į komisijos darbą buvo įtrauktas ir žymus to meto teisininkas,humanistas A. Rotundas, jau dirbęs rengiant Antrąjį Lietuvos Statutą.Jis kartu su V. Protasevičiumi buvo komisijos branduolys. Statuto pa-taisymo komisiją sudarė 12 žmonių ir du raštininkai. Šios komisijostikslas, skirtingai nuo ankstesnės, rengusios Antrąjį Lietuvos Statutą,buvo pataisyti tik šį statutą, vadovaujantis dvejųjo taikymo metų prak-tika ir paaiškėjusiais netikslumais. Be to, 1569 m. Liublino seime pa-tvirtintos komisijos darbo sąlygos taip pat buvo kitokios. Jai teko dirb-ti tik ką sudarytosios Lietuvos-Lenkijos unijos aplinkoje. Nors Liublinounijoje ir buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vieno-da teisė, tačiau statutui pataisyti komisijos sudėtis rodė, jog ir toliauturi egzistuoti atskiri LDK įstatymai. Lietuva ir po unijos turėjo pasi-likti visiškai atskira, savarankiška ir nepriklausoma valstybė, sudariusitik sąjungą su Lenkija konfederacijos pagrindais. Tos idėjos ir princi-pai turėjo būti pabrėžti ir buvo įtvirtinti statuto taisymo komisijos dar-buose ir tiksluose. Statuto taisymo komisijoje nedirbo nė vienas len-kas. Tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžioskodifikacijos darbą laikė tik savo reikalu. Dėl to ta komisija visai neat-sižvelgė nei į lenkų, nei į Liublino unijos akto reikalavimus LDK suly-ginti lietuvių ir lenkų teises bei leisti lenkams čia įsigyti dvarų. Len-kams ypač netiko trečiasis statuto skyrius „Apie bajoriškąsias laisvesir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didinimą". Kaip tik tame sky-


riuje buvo daug artikulų, nukreiptų prieš lenkus arba jiems nemaloniųįr priešingų unijos aktui.

Šios komisijos darbas vyko lėtai, o vėliau ir nutrūko, mirus M. Še-metai, V. Protasevičiui, A. Rotundui. Vietoj jų tuoj pat nebuvo paskir-tas nė vienas naujas narys. Statutas toliau taisytas seime lietuviškosiosseimo dalies atstovų.

Su atskirais, nuo lenkų skirtingais savo reikalavimais LDK atstovaipasireiškė ir Stepono Batoro rinkimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiumetu. Už pripažinimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Steponas Batorasoficialiai turėjo patvirtinti visas LDK teises ir valstybės savarankiškumą.

Stepono Batoro laikais statuto galutinis redagavimas pamažu per-ėjo į LDK valstybės kanceliariją. 1578 m. Varšuvos seime buvo priim-ta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose.Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąsbūti patvirtintas bendrame lietuvių-lenkų seime. Tačiau šiam nutari-mui pasipriešino LDK atstovai ir jis nebuvo įgyvendintas.

1579-1580 m. Varšuvos seime LDK atstovai pateikė VyriausiojoLietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamųLietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kuris buvo patvirtintas 1581 m.seime. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijostribunolo įstatymo. Šiame įstatyme buvo numatyta ir tolesnė LietuvosStatuto keitimo tvarka. Statuto pakeitimo projektus svarstyti paveda-ma Lietuvos seimeliams ir atskiriesiems seimams, o tvirtinti juos turė-jo didysis kunigaikštis bendrame seime. Skubėti rengti naują statutąreikėjo dar ir todėl, kad Steponas Batoras pripažino LDK, kaip atski-ros valstybės, teises, patvirtino Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, domė-josi Lietuvos švietimu, įsteigė Vilniaus universitetą, jėzuitų kolegijąpertvarkydamas į akademiją. Steponui Batorui palankiai nusistačiusLDK atžvilgiu, buvo galima tikėtis priimti ir tuos statuto straipsnius,kurie buvo priešingi unijos aktui, bet išreiškė lietuvių interesus.

Statuto klausimas vėl buvo iškilęs 1584 m. atskirajame lietuviųseime, įvykusiame Vilniuje, bei 1585 m. Varšuvos seime. Šis seimasbuvo paskutinis bendras lietuvių-lenkų seimas prie Stepono Batoro,Qes 1586 m. jis mirė.

Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija,ą sudarė: kancleris, vicekancleris, raštvedžiai, sekretoriai, raštininkai,svarbiausi joje buvo kancleris ir vicekancleris. Per šių vadovų rankaseJo visi svarbūs dokumentai, kurie be jų antspaudų neturėjo galios.

120

122 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJAT IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 123

Trečiąjį Lietuvos Statutą rengiant ligi 1579 m. LDK kancleriu bu-vo Mikalojus Radvila, Dubingių ir Biržų kunigaikštis, Vilniaus vaiva-da, didysis Lietuvos etmonas, karštas kalvinistas ir uolus LDK sava-rankiškumo unijoje su Lenkija gynėjas. Nuo 1579 m. kancleriu tapobuvęs vicekancleris Eustachijus Valavičius, Vilniaus kaštelionas, turįsdidelę valstybinio darbo patirtį. Lietuvos kancleriu jis buvo ligi1587 metų. Eustachijui Valavičiui ir teko vadovaujamasis darbas galu-tinai suredaguojant Trečiąjį Lietuvos Statutą. Nuo 1585 m. pradžiosvicekancleriu buvo paskirtas Leonas Sapiega. Svarbiausias jo nuopel-nas buvo Statuto išleidimas 1588 m., išspausdinant savo lėšomis ir pri-žiūrint šį darbą. Statuto prakalboje L. Sapiega pripažįsta sau tik tą nuo-pelną. Tai matyti ir iš Zigmanto Vazos privilegijų, tvirtinančių statutąir Sapiegai leidžiančių jį išspausdinti.

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas didžiojo kunigaikš-čio Zigmanto Vazos. LDK bajorija šį patvirtinimą gavo pasinaudoda-ma konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos karaliaus sostą ir derybų metuišgaudama iš jo daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Mak-similijonas Habsburgas.

Trečiajame Lietuvos Statute, kaip ir Antrajame, yra 14 skyrių, su-dėtų ta pačia tvarka. Jie gerokai papildyti ir pakeisti. Artikulai, kurių išviso yra 488, pertvarkyti.

Šis statutas L. Sapiegos buvo išleistas ne tik 1588 m. kanceliarineslavų kalba, bet dar du kartus -1614 m. ir 1619 m. lenkų kalba. Po toiki LDK užgrobimo Trečiasis Lietuvos Statutas buvo išspausdintas -1648 m., 1693 m., 1744 m. ir 1786 metais.

LDK TEISĖS RAIDAPO TREČIOJO LIETUVOS STATUTO ĮSIGALIOJIMO

Istoriografijoje, nagrinėjant LDK teisės palikimą, daugiausia dėmesioir dabar skiriama Lietuvos Statutų tekstologiniams tyrinėjimams, jųpublikavimui mokslo tikslais bei vertimui iš to meto kanceliarinių sla-vų bei lotynų kalbų į lietuvių kalbą. Kartu nepakankamai skiriama dė-mesio šiuose teisynuose įtvirtintų teisinių santykių esmei, atskleidžian-čiai LDK visuomenės socialinius, ekonominius, politinius, kultūriniuspokyčius ir pasikliaujama XIX a. ir XX a. tyrinėjimais, kurie dažnaiesti tendencingi arba netikslūs dėl nesuvoktos teisės sistemos. Dar ma-žiau tuose LDK teisės tyrinėjimuose kreiptas dėmesys į tolesnę teisėsraidą galioj ant Trečiajam Lietuvos Statutui, nors ji nenutrūko iki pat

valstybės okupacijos XVIII a. pabaigoje. Ir po 1588 m. nuolat vykoLDK visuomenės kaita ir tuos santykius reguliuojančių teisės aktų lei-dyba. Skirtumas tik tas, kad jų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka buvopakitusi. Šis LDK teisės raidos laikotarpis truko daugiau kaip du šimt-mečius ir gerokai papildė valstybės teisinę sistemą.

Tokį savitą abejingumą vėlesnei Lietuvos teisei galima aiškintituo, kad istoriografijoje šios teisės kilmė buvo mėginta tiesiogiai sietisu Lenkijos teise, nes po Liublino unijos susiformavo vienas (sujung-tas) Lietuvai ir Lenkijai seimas, priimantis įstatymus, kurie ano metoteisės aktų leidyboje buvo įvardijami konstitucijomis. Be to, buvo nuolateskaluojami kai kurių istorikų teiginiai apie LDK, kaip valstybės, su-nykimą po Liublino unijos. Tokį požiūrį skatino ir ta aplinkybė, kadseime priimtos konstitucijos buvo publikuojamos pakartotinių Lietu-vos Statuto leidimų prieduose ir bendrame LDK ir Lenkijos konstitu-cijų leidinyje, įvardytame Volumina legum, tyrinėtojams vėliau nesuvo-kiant ar sąmoningai nenorint atskleisti tų konstitucijų veikimo teritorijų,savitumo bei jų santykio su Lietuvos Statutais ar Lenkijos teise.

Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos įtvirtino atskirą LDK teritori-ją, atskirą iždą, atskirą savo kariuomenę, savo teismus ir savo teisę.Šie valstybės institutai Liublino unijos aktu liko nepaliesti, taigi palik-ta senoji tvarka. Seime LDK ir Lenkijos atstovai skyrium rengė savovalstybėms konstitucijas, skyrium jas priiminėjo, taigi jos ir galiojo tikatitinkamoje valstybėje. LDK galiojusių konstitucijų originalai buvoskyrium saugomi Lietuvos Metrikoje, o Karūnos konstitucijų- Lenki-jos Metrikoje.

2. LDK TEISINIO REGULIAVIMOPAGRINDAI IR JŲ RAIDA IKI VALSTYBĖSOKUPACIJOS XVIII a. PABAIGOJE

2.1. BENDRIEJI VALSTYBĖS VALDŽIOSTEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI

Lietuvių tauta savąjį valstybingumą, pagal turimus istorijos šaltinius,suformavo XIII a. ir, kaip buvo būdinga ano meto valstybėms, sukūrėvalstybinį darinį-Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, vadovaujamą mo-narcho, t. y. vienvaldystės pagrindu, ir jėga bei diplomatija sujungė ne

124 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA

tik jai giminingas padermes (gentis), bet ir dalį tautų kaimynių. Šisvalstybinis darinys, per šešis šimtmečius keisdamas savo vidaus val-džios formą nuo vienvaldystės link dalies visuomenės (vieno sociali-nio luomo) demokratėjimo, taip dabar suvokiamas šis procesas, XVIII a.pabaigoje buvo sunaikintas kitų, gretimai gyvavusių valstybinių dari-nių - Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, kurių valstybės val-džios ir visuomenių demokratėjimo formos buvo gerokai konservaty-vesnės.

Taigi, kalbant apie LDK valdžios teisinius pagrindus, pirmiausiaireikia apžvelgti tuos svarbiausius raidos momentus ir akcentus, kurienulėmė šios valstybės, savarankiškai kaupusios savąją ir perėmusioskitų patirtį dabartinį valstybingumo statusą.

LDK valstybės, kaip savarankiško darinio, raida apėmė šešių šimtųmetų laikotarpį, kuris istoriografijoje pagal valdžios galių pobūdį pe-riodizuojamas įvairiai. Tačiau LDK valdžia teisės raidos požiūriu for-mavosi nuo absoliučios monarchijos, kai valdžia - įstatymų leidyba,valstybės valdymas ir aukščiausiasis teismas koncentruotas vienose ran-kose, iki šių valdžių savarankiško išsiskaidymo į:

1) valstybės valdovo valdžią;2) Ponų tarybą, kartu su valstybės vadovu atliekančią valstybės

valdymo vykdomąsias funkcijas, kurios pereina Ponų tarybai irsusiformavusiam seimui, atliekančiam įstatymų leidybos funkcijas;

3) teismą, turintį galią įgyvendinti teisingumą pagal jo suvokimolygmenį visuomenės raidoje.

Šiuo valstybės valdžios sklaidos požiūriu ir bus aptariama tų tei-sės institutų raida, neaplenkiant ir valstybės ekonominio, socialinio irkultūrinio pagrindo formavimo teisinėmis priemonėmis.

2.2. PAGRINDINĖS VALSTYBĖSVALDŽIOS INSTITUCIJOS

VALDOVO VALDŽIA

Lietuvos, kaip valstybės, pirmojo valdovo ir vienytojo problema nė-ra išspręsta ir yra diskusijų objektas. Ta aplinkybė, kad tikrai istori-jos šaltiniuose pirmą kartą valdovu įvardytą Mindaugą ir jo vaikusnušalinus nuo oficialiai pripažinto karaliaus sosto juos visus nužu-dant, nauju valstybės valdovu be ypatingos sumaišties tapo kitas as-muo, o neišsibėgiota kiekvieno kunigaikščio tvarkytis atskirai, rodo,


jog būta to meto visuomenėje suvoktos tradicijos turėti bendrą val-dovą. Kaip rodo teisėje pripažinti ir fiksuoti senieji papročiai, tradi-cija - tai per laiką įsitvirtinusi, aptariamu atveju - valstybės valdymoforma, nekelianti reikalo ir būtinumo ją ardyti. Ir tai paveldėta iš kar-tos į kartą kiek gali išsaugoti žmogaus atmintis. Šiuo požiūriu Min-daugas labiau laikytinas pirmuoju žinomu Lietuvos valdovu - di-džiuoju arba vyriausiuoju kunigaikščiu, oficialiai pripažintu Lietuvaieinant iš vadinamosios pagonybės į Vakarų Europos krikščioniškąjącivilizaciją. Mindaugo valdyta Lietuva, pagal ano meto valstybių rai-dos bendruosius dėsningumus, tai įvertintas valstybės įsikūnijimas,ją pripažino Vakarų Europa pagal nusistovėjusią tvarką ir procedū-ras, suteikdama tos valstybės valdovui karaliaus titulą, o ne pradinisvalstybės kūrimo procesas, į kurį Vakarų civilizacijos valstybės ne-būtų kreipusios dėmesį, kaip nekreipė dėmesio į to meto gretimasbaltų gentis ar kitas tautas, turėjusias savo organizacinius darinius,bet neįtvirtinusias to, kas atitiko valstybės sampratą. Taip Lietuvosvalstybė ir visuomenė susidūrė su susiformavusia Vakarų Europostradicija, grindžiama krikščionybės ideologija. Karaliaus titulo sutei-kimas reiškė ir valstybės, kaip specifinio išskirtinio valstybinio vie-neto, pripažinimą pagal to meto Vakarų Europos standartus, nes viennominalus karalius, nepripažįstant jo valstybės, negalėjo egzistuoti.Taigi Mindaugas buvo ne vien karalius, o pripažintos Lietuvos vals-tybės karalius. Esminis tų valstybių tipų ideologijos skirtumas, beabejonės, tik tikėjimas. Lietuvoje jį reikėjo keisti ir tam buvo rengia-masi. Ir jei ne Mindaugo ir jo vaikų žūtis, Lietuvai nebūtų reikėjękito krikšto. Vakarų valstybėse jau egzistavo tradicinis krikščioniš-kasis tikėjimas, o į Lietuvą krikščionybė žengė per valdovo ir jo ap-linkos asmenis. Tos valstybės organizacijos patikimų duomenų nėraišlikę. Valstybių kaimynių istoriografijoje fiksuoti pasakojimai apieo meto Lietuvą rodo tik jų karinės konfrontacijos pėdsakus ir todėlvertintini kritiškai. Iš jų galima daryti tik patikimą išvadą, kad labaistipri buvo Lietuvos valdovų karinė organizacija.

Pirmojo žinomo Lietuvos valstybės valdovo - karaliaus Min-daugo ir po jo kito rango LDK valdovų - didžiųjų kunigaikščių vi-aus administracinė ir užsienio politika, karo puolamieji ir gynybosj^giai lst°riografijoje yra daugelį kartų analizuoti, įvairiai interpre-

•X lr vertinti. Tai dažniausiai priskirtina prie valdovų asmenybių iraPllnkos valinių sprendimų, kurie ne visada patenka į teisinės min-

125

126 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T TFTUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 127

ties raidos kontekstą. Tuos valinius sprendimus dažniausiai diktavoarba asmenybės, buvusios valstybės valdžioje, arba santykių su kai-mynais - gretimomis teritorijomis ar valstybėmis pobūdis. Uždarosevalstybėse, gyvenusiose kiekviena savo interesais, teisės formavima-sis priklausė nuo jų valdžios struktūros ir kaitos, kuriuos lėmė eko-nominis pajėgumas ir gebėjimai perimti bendrąjį teisinės kultūros pa-veldą. Apie LDK bendrąjį teisinės kultūros paveldą kalbėta prieš taiesančiuose skyriuose.

Šiame ir kituose skyriuose nagrinėjama LDK valdovo valdžios,kuri istoriografijoje yra įvardyta kaip absoliutinė monarchija, galiosir jų kaita, susijusi su tos valdžios ekonominiu ir politiniu pajėgumu,t. y. procesas, kaip šis teisės institutas skaidėsi į kelis savarankiškė-jančius valdžios institutus, objektyviai negalint absoliučios valdžiosišlaikyti vienose rankose. Visą tai lėmė daugelis veiksnių, kuriuosvėlgi skatino to meto visuomenės darbo pasidalijimas ir jo rezultatųpaskirstymas.

Nuo XIV a. pradžios tvirtai įsigalėję gediminaičiai, kaip valstybęvaldanti šeima, užkirto kelią kitų teritorinių vienetų vadovams - kuni-gaikščiams prasimušti į valdžią. Valdančios šeimos viduje, pradedantXTV a. viduriu, vyko procesas, šalinantis valdžios paveldėjimą bro-liams ir pereinantis į vyriškąją žemutinę liniją. Broliai atsitraukia į at-skirą kunigaikštysčių valdas. Mindaugas pripažino popiežiaus virše-nybę, tuo pačiu keliu eina ir Gediminas, derėdamasis su juo dėl krikšto,tačiau tai sieja su valdžia, gauta tiesiai iš Dievo. Ir tai grindžiama nuo-statomis, neleidžiančiomis keisti egzistavusio papročio.

Antrasis krikštas, pašalinęs gretimai įsikūrusių Kryžiuočių ir Ka-lavijuočių ordinų vykdytą politinę izoliaciją, ir oficialiai atnaujintasryšys su Vakarų Europa, tarpininke pasirinkus Lenkiją, LDK antrą kar-tą įrašo į Vakarą civilizacijos valstybių gretas. Imantis šių politiniųžingsnių pagrindinį vaidmenį atlieka būtent didysis kunigaikštis kaipvalstybės galva. Vokietijos - Šv. Romos imperijos imperatoriai ir Lie-tuvos didieji kunigaikščiai tampa ,,mūsųmieliausiaisiais broliais". KartuLietuvos, kaip valstybės, identifikavimas Europos bendrijoje yra sieti-nas su kitu esminiu jos bruožu - tarptautiniu pripažinimu, kad šiosvalstybės kūrėja yra lietuvių tauta. Tai akivaizdžiai parodė ir 1398 m.Vytauto ir Kryžiuočių ordino Salyno sutartis, LDK žemių disponavi-mu įrodanti šios valstybės kilmės pagrindą.

Ryškėja ir kitas to meto valstybės vidaus politikos bruožas -formuojasi absoliutinės monarchijos nykimo prielaidos, nes Vytautuinepalikus įpėdinio jo valdžios aplinką sudaranti didžiojo kunigaikš-čio taryba pradeda politiškai reikštis ir laipsniškai transformuojasi įPonų tarybą. Tai rodo Švitrigailos tapsmas LDK valdovu. Ponų tary-ba faktiškai susiformavusi valstybės institucija, yra jau 1440 m., kaipolitiniu jos sprendimu LDK valdovu - didžiuoju kunigaikščiu tam-pa trylikametis Kazimieras. Tai savo ruožtu lemia ir tolesnį valdovovaldžios galių menkėjimą nors formaliai valdovo vardu leidžiamoseprivilegijose dar ilgai, net atsiradus seimui, išlieka senosios formu-lės, teikiančios didžiojo kunigaikščio malonę jo valdiniams. Ir tai na-tūralu tarptautinės teisės požiūriu, nes valdovas yra valstybės sim-bolis.

Teisiškai didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos santykis įformin-tas Aleksandro 1492 m. žemės privilegijoje. Ponų taryba nuosekliailaikėsi nuostatos, kad LDK ir Lenkijos karalystę jungia tik dviejų su-verenių valstybių personalinė unija bendro valdovo asmenyje. Žygi-mantas Senasis visada pabrėždavo savo, kaip Lietuvos valdovo, suve-renumą iriki 1548 m. Vilniuje gyvenusį sūnų Žygimantą Augustą laikėvien Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininku.

Iki seimo susiformavimo valdovas ir Ponų taryba atliko ir vykdo-mosios valdžios funkcijas. Jis laikytas ir vyriausiuoju teisėju valstybėje.

Lietuvos didysis kunigaikštis nominaliai išliko vyriausiuoju ka-riuomenės vadu. Dokumentų ar pinigų falsifikavimas, valstybės išda-vimas buvo laikomi jo didenybės valdovo įžeidimu. Tačiau valdovorezidavimas Lenkijoje siaurino asmeninius ryšius su LDK politiniu elitu,cia nyko jo dvaras, nes valdovai jame apsilankydavo tik retomis pro-gomis. Stepono Batoro apsilankymo epizodai Gardine ir VladislovoVazos Vilniuje nedaug ką keitė.

Kaip LDK valdovo teisinės padėties epizodinis ypatumas paminė-tina 1655 m. Kėdainių sutartis, kuria Lietuvos didžiuoju kunigaikščiuuvo paskelbtas Švedijos karalius, kartu nutraukiant konfederaciniusryšius su Lenkija. Tačiau ši sutartis negarantavo LDK lygiateisiškumosu Svedija, o skatino jos autonomiją.

tolesnę Lietuvos didžiojo kunigaikščio politinės galios kaitą api-ma P°nų tarybos ir seimo, kaip politinių institucijų, iškilimas iridėjanti seimo kompetencija.


PONŲ TARYBA. LDK SEIMAS

Ankstyvosios monarchijos laikotarpiu LDK valdžioje dalyvavo tik val-dovo aplinkos žmonės. XIV-XV a. sandūroje Jogaila ir Vytautas ne-priiminėjo svarbių sprendimų be didžiojo kunigaikščio tarybos. Ta-čiau taryba, kaip valdžios institucija, pradėjo formuotis stiprinantpaskirų teritorijų administravimą, keičiant ir artinant jų priklausomy-bę centro valdžiai. Faktiškai didžiojo kunigaikščio taryba galėjo susi-formuoti jau XV a. pradžioje, apie ją kalbama 1447 m. žemės privile-gijoje, oficialiai paminėta 1468 m. Kazimiero teisyne. Kazimierovaldymo laikotarpiu įvyksta net 14 tarybos narių susirinkimų, įvardytųseimais, nors faktiškai tai nebuvo ta valdžios institucija, kuri formavo-si bajorų luomui įgyjant politines galias. Šios tarybos kompetencija išdalies atsiskleidžia 1492 m. Aleksandro žemės privilegijoje. Ji kartusu valdovu dalija beneficijas, t. y. duoda žemės plotus naudotis, skiriapareigūnus, prižiūri mokesčių rinkimą, iždo panaudojimą, sprendžiadiplomatijos su kitomis valstybėmis problemas, dalyvauja priimant val-dovo teismo sprendimus. Tarybos politinis statusas jau toks reikšmin-gas, kad valdovas nebegali keisti kartu priimtų sprendimų, o skiriantisnuomonėms, privalo paklusti tarybos valiai. Tai reiškia, kad didžiojokunigaikščio taryba virsta Ponų taryba ir tampa valstybės vykdomo-sios valdžios sudedamąja dalimi. Pirmajame Lietuvos Statute dar la-biau išplečiamos Ponų tarybos narių ne tik teismų darbo, bet ir įstaty-mų leidybos funkcijos.

Ponų tarybos suvažiavimai - seimai, kuriuos šaukė valdovas, Alek-sandro valdymo laikotarpiu įvyko trys, Žygimanto Senojo - 19, Žygi-manto Augusto - trys seimai. Juose svarstyti karo tarnybos, sienų irpilių priežiūros, krašto gynybos, teisės kodifikavimo ir teismų pertvar-kymo reikalai. Nors formaliai seimą šaukdavo didysis kunigaikštis, oPonų tarybos parengti nutarimai turėjo prašymo teisinį statusą, jie dik-tavo seimo sprendimus. Atkreiptinas dėmesys, kad į tuos suvažiavi-mus pradėti kviesti ir bajorijos atstovai, laukta jų pritarimo, tačiau bebalso teisės. Šiuo laikotarpiu pradeda formuotis ir tikrojo LDK seimo,kuriame politinę galią laipsniškai įgyja visa bajorija, užuomazgos. Is-toriografijoje dėl LDK seimo genezės išsakyta daug nuomonių ir argu-mentų. Tai ilgas valstybėje besiformuojančio vientiso bajorų luomoatskirų sluoksnių politinės kovos dėl politinių ir ekonominių prioritetųetapas, nulemtas santykių su Rytų kaimynais, Lenkijos karalyste ir Va-karų Europos šalimis. Tačiau principinė LDK valdovo valdžios ir įstaty-

mų leidžiamosios valdžios atsiskyrimo nuostata, įtvirtinta teiginyje, kadnieko naujo įstatymų leidyboje negalima priimti be atskirų žemių pa-siuntinių, teisiškai įsigaliojo ir realiai buvo įgyvendinta 1565 m. pradė-jus valstybės administracinę reformą, įsteigiant pavietus ir juose pra-dėjus rinkti seimelius. Šių seimelių pasiuntiniai (po du iš kiekvienopavieto, kurių buvo įsteigta 28) atstovavo pavieto bajorams seime. Jieįgijo sprendžiamąjį balsą. Šitaip bajorų seimas perima valdovo ir Ponųtarybos funkcijas ir tampa esmine LDK valdžios institucija.

Po 1569 m. Liublino unijos LDK viešasis politinis gyvenimas per-sikelia į bendrą su Lenkija seimą, kuris iš pradžių vykdavo Varšuvoje,o nuo 1673 m. kas trečia sesija - Gardine.

Seimelių pasiuntiniai įgyja neapibrėžtą teisę prižiūrėti seimo dar-bą ir tai leidžia jiems aktyviai atstovauti regioniniams interesams, okartu ir piktnaudžiauti, nes ši teisė leido net nutraukti seimą. Iš pra-džių, iki 1652 m., tai galėjo daryti seimo mažuma, o 1655 m. įteisinusseimo nario liberum veto statusą, pakako ir vieno seimelio pasiuntinio.Taigi kiekvienas įstatymas privalėjo būti priimamas vienbalsiai. Dau-geliu atvejų seimo veikla tapo bevaisė. Nuo XVI a. pabaigos (1587)iki XVII a. pabaigos (1696), t. y. per bendro LDK ir Lenkijos karalys-tės seimo veiklą, jis išsiskirstė nieko nenuveikęs net 25 kartus. Esantabiejų valstybių valdovu Augustui III (1733-1763), nebuvo rezultaty-vus nė vienas seimas.

Seimas susidėjo iš Atstovų rūmų ir Senato. Valdovas nebuvo sei-mo dalis - tai savarankiška valdžia, be kurios seimas nebuvo pilnas.Seimą šaukdavo valdovas, o tarpuvaldžiu - Lenkijos katalikų bažny-čios primas. Bendrąjį LDK ir Lenkijos karalystės seimą sudarė 170 pa-vietų pasiuntinių ir 140 senatorių. LDK atitinkamai atstovavo 48 pa-siuntiniai iš 17 pavietų ir 30 senatorių, turėjusių šį titulą iki gyvosgalvos. Tai vyskupai, vaivados, centrinių valdžios institucijų urėdai,senato posėdžiams pirmininkaudavo valdovas, pasiuntinių - renka-mas kiekvienam seimui maršalka. Gardine vykusiame seime pirminin-kaudavo LDK maršalka.

v v. Seimo posėdžių programą rengė seimo komisijos. Sesijos vykoesias savaites. Pasiuntiniai dirbo trijose savarankiškose, vadinamųjų

Provincijų sesijose, iš kurių vieną sudarė LDK atstovai. Po to vykdavoendn senatorių ir pasiuntinių posėdžiai. Seimo maršalka pateikdavor atymų, vadinamų konstitucijomis, projektus. Klausantis konstituci-

s teksto ir jam nepaprieštaravus, buvo laikoma, kad įstatymas priim-


tas. Įstatymai LDK ir Lenkijos karalystei priimami atskirai. Kurie įsta-tymai buvo priimti atskirai LDK, atskirai Lenkijai ir bendri, XIX a.pradžioje yra nustatęs Vilniaus universiteto teisės profesorius I. Dani-lavičius, dirbdamas Peterburge prie LDK šaltinių. Apie šių teisės aktųgaliojimą yra rašęs ir istorikas A. Šapoka. LDK įstatymų projektai pa-prastai buvo rengiami prieš dvi savaites iki seimo Volkovyske arbaSlonime suvažiavus jos pasiuntiniams ir senatoriams.

Teisės aktų, reguliavusių seimo veiklą, raida rodo, kad LDK ir Len-kijos valdovo valdžia nuo XVI a. buvo sistemingai ribojama. Ypač taimatyti pasibaigus gediminaičių dinastijai. Pirmasis akivaizdus šių galiųribojimas matyti iš 1573 m. Pacta conventa (priimtinų sąlygų), kuriosbuvo pateiktos kaip seimo sutartis su kandidatu į valdovus Henriku Va-lua. Kandidatas turėjo pripažinti valdovo renkamumą ir konkrečias ba-jorų luomo privilegijas, kurių nevykdymo padarinys - bajorijos teisėatsisakyti jo klausyti. 1576 m. LDK bajorai buvo sudarę atskirą Pactaconventa su Steponu Batoru. Šios seimui priimtinos sąlygos renkant val-dovus ilgainiui tapo vadinamaisiais Henriko artikulais. Valdovo ir sei-mo santykių kaita vyko laipsniškai. Iki XVII a. vidurio, kai seimai buvoreguliarūs, t. y. kas antri metai, didikai juose neturėjo lemiančios įtakosir jame reikšti vidutiniosios bajorijos interesai, kuriuos palaikė valdo-vas. Nuo antrosios XVII a. pusės iki XVIII a. vidurio valdovo valdžiosgalios labai susilpnėjo, nes jis neturėjo veto teisės, jo vardu priimamoskonstitucijos nebuvo vykdomos, o seimai iširdavo dėl didikų prieštara-vimų. Seimai iširdavo ir dėl užsienio diplomatų veiklos bei bajorijosginčų. Seime priimtos konstitucijos neįsigaliodavo, jei jų nepatvirtinda-vo 1591 m. įkurtas reliacinis seimelis, turėdavęs tai atlikti per aštuoniassavaites. Konstitucijų įsigaliojimo tvarka buvo numatyta ir žemių savi-valdoje, kur visus sprendimus priimti priklausė pavieto seimeliui, o vyk-dyti - to pavieto urėdams. Bajorijos teisės ir laisvės reikštos iki kraštuti-numo per liberum veto teisę. Trukdė ir vadinamoji limitata potestas,vertusi pasiuntinius pažodžiui laikytis seimelių instrukcijų ir kiekvienuatveju prieštarauti tam, kas neatitiko jų reikalavimų. Vietos administra-cija nebuvo pavaldi centrinei valdžiai, todėl netrukdoma galėjo rengtikonfederacijos arba karinius susivienijimus. Toks vietos valdžios statu-sas leido jai organizuoti konfederacinį seimą, jame nušalinti valdovą beisenatą ir perimti valstybės valdymą. Tai reiškė, kad valstybėje įvedamanepaprastoji padėtis. Ne kartą pavietų bajorų seimeliai palaikė unijos suLenkija neliečiamumą.

Mirus valdovui, LDK rinkdavosi dviem savaitėms konvokaciniaiseimeliai, kurie spręsdavo tai, ko nebuvo išsprendęs seimas - gyny-bos, mokesčių ir kitus reikalus. Šie seimeliai, dalyvaujant senatoriamsir pavietų pasiuntiniams, egzistavo iki XVIII a. pradžios ir iš esmėsvyko pagal seimo procedūras, tačiau tai nebuvo LDK seimo atgaivini-mas, nes priimti teisės aktai turėjo būti tvirtinami bendrajame seime.

Nuo XVII a. LDK ir Lenkijos karalystė turėjo skirtingus užsieniopolitikos prioritetus. LDK pirmiausiai domino santykiai su Maskvoskunigaikštyste ir Švedija, o Lenkiją- Turkija ir Prūsija, tačiau pagrin-dinės užsienio politikos kryptys derintos seime. LDK seimeliai reika-lavo seime netvirtinti 1772 m. pirmojo valstybės žemių atplėšimo irnepradėti jokių derybų, kol Rusija neišves savo kariuomenės. DalisLDK bajorijos siūlė seimui gintis nuo užsienio invazijų nejėga, o pir-miau sudarytomis - 1686 m. Andrusovo taika ar 1704 m. Biržų sutar-timi. Valdovas, jausdamas kritinę situaciją siūlė didinti kariuomenę,tačiau bajorai atsisakė mokėti mokesčius ir reikalavo didinti pagalvėsmokesčius žydams, miestiečiams, dvasininkams. LDK ginant savo in-teresus santykiuose su Lenkija nuėjo perniek Zigmanto Vazos 1611 m.pastangos atimti išjos Smolenską Lenkijai. Tais pačiais metais atsisa-kyta praleisti Lenkijos kariuomenę į Rusiją per LDK teritoriją. LDKsavarankiškai 1627 m. sudarė paliaubas su Švedija. LDK seimeliai rei-kalavo paaiškinti, kodėl Lenkija užėmė didesnę Livonijos dalį, norsjos gynybai buvo skyrusi tiek pat lėšų kiek ir Lietuva.

Kalbant apie bendrų LDK ir Lenkijos karalystės įstatymų idėjąprisimintinas nepavykęs 1774 m. seimo pavedimas vadovaujant A. Za-moiskiui sukurti bendrą kodeksą jo projektas 1778 m. buvo išspaus-dintas, bet atmestas LDK atstovų, nes nesiderino su 1588 m. LietuvosStatutu. Tam pasipriešino net Voluinės, Kijevo, Braclavo provincijų,kurias nuo Liublino unijos buvo užsigrobusi Lenkija ir kuriose galiojo1566 m. Lietuvos Statutas, pasiuntiniai.

2.3. LDK IŽDASrŽDAS IKI XVI a. VIDURIO

tikrų žinių, kaip buvo formuojamas Lietuvos valstybės iždas XIII a.,nera. Daugiau informacijos pateikia XIV a. ir XV a. teisės šaltiniai.

°rs LDK nuo XIII a. pagal valdžios pobūdį ir buvo absoliuti monar-nija bei užkariaudama ar taikiai prisijungdama svetimas žemes už-

132 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 133

ėmė didelį Europos plotą, tačiau tose žemėse susiklosčiusi nevienodamokesčių ėmimo į iždą tvarka išliko dar ilgai, mokesčius, pasitaręs susavo taryba, skirstydavo didysis kunigaikštis. Iki XVI a. nebuvo daro-ma skirtumo tarp didžiojo kunigaikščio ir valstybinių pajamų. Iždą tvar-kė LDK žemės iždininkas, kuriam padėdavo kunigaikščio dvaro iždi-ninkas.

Mokesčių mokėtojai skirstyti pagal tuo metu egzistavusius luo-mus ir diferencijuotą apmokestinimą į - valstiečius, miestiečius, pir-klius, prekybininkus, amatininkus, bajoriją, dvasininkus ir kita.

Mokesčių rinkėjai - vietininkai ir tijūnai. Vietininkai buvo didžiojokunigaikščio dvaruose, pilyse arba administracijos centruose. Vieti-ninkų institutas labai senas. Jie buvo skiriami neribotam laikui, pa-prastai tarnavo, iki neatstatys ar patys neprašys atleisti. Vietininkai irtijūnai, važinėdami jiems priskirtose teritorijose, rinkdami mokesčiusar teismo reikalais, turėjo laikytis taisyklės - kur nakvoja, ten nepie-tauti, o kur pietauja, ten nenakvoti. Vietininkų padėjėjai buvo tijūnai,kurie savo ruožtu turėjo savo padėjėjus, vadintus pranešėjais ir tikrin-tojais. Tikrintojai buvo skiriami Smolensko ir Polocko žemėse.

Vietininkų kompetencij ai jų valdomoj e teritorij oj e priklausė ir ūkioreikalai. Jie rašytinių instrukcijų iš centrų neturėjo, tačiau privalėjorūpintis laisvųjų žemių apgyvendinimu, mokėtojų kontingento padidi-nimu ir žiūrėti ūkinės naudos. Todėl dalis turtų buvo atiduodama nuo-moti iki gyvos galvos arba kitais terminais. Iš jų valdytojai turėjo rinktimokesčius ir, surašę sąskaitas, atiduoti iždui. Toks didžiojo kunigaikš-čio dvarų nuomojimas buvo praktikuotas ypač Žygimanto Senojo val-dymo metu.

Fiskalinę kompetenciją taip pat turėjo karužai ir arklininkai. Ka-ružai savo rajone turėjo rinkti sidabrinę (mokestį valstybei sidabriniaispinigais), surašinėti asmenis, kurie nebuvo sumokėję sidabrinės, be to,jų kompetencija buvo mokesčių rinkimas iš ponų ir bajorų dvarų.

Arklininkai didžiojo kunigaikščio tarnyboje taip pat buvo svar-būs urėdai. Jie žinomi ne tik LDK sostinėse Vilniuje, Trakuose, bet irprijungtose buvusių kunigaikštysčių centruose - Polocke, Vitebske,Smolenske, Pinske, Brianske bei stambesniuose miestuose - Gardine,Naugarduke. Jų žinioje buvo arklių kergimo punktai ir arklių karo tar-nybai priežiūra bei šią ūkio veiklą aptarnaujantis personalas, taip patmokesčių tai veiklai rinkimas. Kartais istoriografijoje sąvokos arkli-ninkas, tai buvo svarbus valstybės urėdas, ir arklidininkas - arklides

aptarnaujantys įvairios paskirties asmenys - valstiečiai, neskiriamos.Arklininkai turėjo padėjėjus paarklininkus.

Didžiojo kunigaikščio urėdams atlyginimas pinigais nebuvo mo-kamas. Jie pragyventi gaudavo valdyti urėdinius dvarus, pilis ar mies-tus o kartais iš jų ir pelną bei mokesčius. Iš Lietuvos Metrikos užrašųžinoma, pavyzdžiui, kad kunigaikščiui J. Vyšnioveckiui už tarnybą buvoduotas Riežicos dvaras su pilimi valdyti, gaunant pajamas iš muito,smuklių, o valsčiaus duoklė, mokesčiai pinigais, medumi ir bebrų beikiaunių duoklė, tijūnijos mokestis ir kitokie mokesčiai priklausė val-dovui pagal senąją tvarką.

Stambesnėse didžiojo kunigaikščio pilyse buvo sandėliai mokes-čiams natūra saugoti ir juos paskirstyti. Jie vadinti raktais, klėtimis,skarbais, buvo prižiūrimi urėdų, vadinamų raktininkais. Didžiausi san-dėliai buvo Vilniuje ir Trakuose, juos pasiekdavo mokesčiai natūra irpinigais. Panašūs sandėliai buvo ir kai kuriose prijungtose teritorijose- Lucke, Smolenske ir kitur.

Teisės dokumentuose valstiečių luomo mokesčių mokėtojais įvar-dyti dažniausiai įvairių to meto amatų atstovai - jungvilkiai, bartinin-kai (didžiojo kunigaikščio girių valstiečiai), bebrininkai, žvėrių vary-tojai, sakalininkai, arklidininkai ir kumelininkai, šėrikai (žinomiAukštaitijoje ir Žemaitijoje), raitininkai (prijaukindavo arklius), sar-gai, vežikai, kalviai, dailidės, puodžiai, kailininkai, kilpininkai, arto-jai, virėjai, siuvėjai, daržininkai, druskininkai, žvejai ir kiti.

Žinoma, kad seniausi mokesčiai buvo duoklės ir mezliavos, ima-mi natūra, o juos mokėjo valstiečiai. Tai -pagrindiniai mokesčiai. Duok-

lė žinoma nuo Algirdo ir Vytauto laikų ir mokėta nuo viso to, kas už-augo laukuose ir žemėje. Duoklę galėjo mokėti rugiais, kviečiais,

avižomis, šienu, malkomis, o mezliavą - karvėmis, jaučiais, kiaulė-mis. Duoklės mokėtojai vadinti duoklininkais. Ją mokėjo jungvilkiai,prasčiokai, žmonės („liūdi"). Jie turėjo atlikti lažą ir talkas dvaruose,

iie mokesčiai kartais, didžiojo kunigaikščio įsakymu, galėjo būti ima-mi Plmgais. Pakeitimo priežastis nurodoma ta, kad duoklę šienu arnalkomis labai sunku esą pristatyti. Pagal 1529 m. instrukciją, mo-

sčius natūra, rugiais ir avižomis visiškai turėjo sumokėti šv. Simono° dieną, atiduodant į pilių saugyklas, kurių urėdai tuos javus savo

ntorijoje privalėjo parduoti, o pinigus pristatyti iždui.v Mezliava - mokestis nuo gyvulių prieauglio, ir nežinoma jo pra-• Vieni tyrinėtojai nurodo, kad mezliava atsirado iš duoklės, kiti —


valdovui pradėjus važinėti po šalį daryti tvarką ir teisti, atsiradęs jostovyklos mokestis. Vienuose XV a. dokumentuose mezliava yra įvar-dyta kaip naujas įvestas mokestis, kituose - nuo amžių esamas mokes-tis. Mezliava imta iš žmonių greta stovyklos įsikūrimo vietos. Šį mo-kestį duodavo ir dvarininkai. 1432 m. privilegijoje pasakyta, kadstovyklas turėjo duoti ne tik didžiojo kunigaikščio valstiečiai, bet irprivačių dvarų savininkai. Didysis kunigaikštis, atleisdamas gyvento-jus nuo kai kurių mokesčių, nuo stovyklų neatleisdavo. Stovyklos bu-vo paliktos ir 1437 m. Lucko žemės privilegijoje. Be maisto ir pašaroarkliams prievolės, reikėjo taisyti kelius į stovyklas. Taigi stovyklos,kaip prievolė ir kaip mokestis natūra, apimdavo avižas, karves, nami-nius paukščius, remonto darbus.

Vėliau, mezliavos mokestį natūra pakeitus pinigais, buvo nusta-tytos tokios normos: už karvę 30 grašių, už vištą (10 kiaušinių) -vienas grašis. Kartais mezliavą reikėjo atiduoti šventėms, pavyzdžiui,viename Anykščių dvaro užstato dokumente pasakyta: „Turi jis iš toMūsų dvaro kas metai atiduoti rugių 100 statinių ir avižų 100 statinių;maisto Velykoms ir Kalėdoms jautienos bei avienos ir kitokių daiktųturi iš to dvaro Mums duoti kasmet tiek, kiek senovėje."

Kai kuriose LDK vietose drauge su mokesčių duokle buvo renka-mas ir kaladžių mokestis, t. y. specialus mokestis tvirtovių statybai arremontui, pristatant kalades arba atlyginant už jas pinigais. Kartu suduokle tokiems pat tikslams buvo renkamas ir molio mokestis.

Žagrinę imdavo nuo vienos dviejų jaučių traukiamos žagrės. Jaiprilyginta ir arklių žagrė. Turintieji vieną jautį arba vieną arklį privalė-jo mokėti nuo pusės žagrės. Ilgainiui kai kuriose valstybės teritorijosežagrė („socha") buvo suprantama kaip žemės plotas, kurį galima tin-kamai apdirbti su viena pora arklių arba jaučių. Žemės plotas, vadina-mas žagre, nebuvo vienodo dydžio. Sprendžiant iš mokesčių didumo,kartais jis lygus valakui. Pavyzdžiui, 1562 m. nuo vienos žagrės ir nuovieno valako Braslave buvo imama 20 grašių. Vėliau žagrinės dydisprilygintas sidabrinei. Žagrinę privalėjo mokėti gyventojai, turintys netik savo žemę, gyvąjį inventorių ir žagres, bet ir tie, kurie neturėjožagrės, o teturėjo žemės. Be to, žagrine buvo apdedami ir gyventojai,turėję tik daržus.

Žagrinę rinko žemesnieji iždo tarnautojai ir turėjo pristatyti vieti-ninkams. Ar mokama žagrinė, prižiūrėdavo siųsti revizoriai. Pavyz-džiui, 1530 m. siunčiamam į Žemaitiją revizoriui buvo įsakyta, jeigu

kuris nors to piniginio žagrinės arba kitokio mokesčio iždui nepateikė,privalo būti aprašytas.

Visose LDK žemėse buvo imamas universalus sidabrinės mokes-tis, skirtas tik karo reikalams, žinomas iš XIV a. Jogailos ir Skirgailosdokumentų. Sidabrinės dydis buvo nustatomas nuo žagrių skaičiaus bal-tarusių žemėse, dūmų skaičiaus Voluinėje ir valakų skaičiaus kitose vie-tose. Dūma ar duba - tai valstiečių turtas, susidedąs iš trobesių ir žemės.

Iki XV a. antrosios pusės sidabrinė buvo mokama periodiškai. Tąmokestį mokėjo ne tik didžiojo kunigaikščio valstiečiai ir miestelėnai,bet ir atskirų kunigaikščių, ponų ir bajorų valstiečiai bei miestelėnai.Apie jį kalbama 1413 m. Horodlės unijos akte, vadinant tributum, o1457 m. privilegijoje - contributio.

Žinoma, kad sidabrinė buvo paskiriama visai visuomenei. Kartaissidabrinė buvo renkama ir iš pavienių mokėtojų. 1507 m. pradžiojeseime buvo priimtas nutarimas, kad kunigas - vyskupas, tarybos po-nai, vaivados, žemininkai, našlės ir visi bajorai, sutinka jo MalonybeiViešpačiui nuo savo jungvilkių tais metais mokėti sidabrinę: nuo jau-čių žagrės - 6 grašius, nuo arklių žagrės - 3 grašius, o kurie savo žemęturi, bet jaučių ir arklių neturi ir iš žemės pelną gauna, vis dėlto turimokėti 3 grašius. Tų pačių metų kovą sidabrinė buvo dar padidintanuo kiekvienos jaučių žagrės 15 grašių, o nuo arklių žagrės 7 1/2 gra-šio, nuo žmogaus, neturinčio žagrės, žemės 6 grašius, o nuo darbinin-kų 3 grašius.

Tai nebuvo nuolatinio dydžio mokestis, pavyzdžiui, paskirais me-tais jis kito taip : 1473 m. - 9 grašiai, 1507 m. - 6 grašiai, 1522 m. ir1524 m. - 15 grašių, 1562 m. - 20 grašių, 1565 m. - 30 grašių, o1566 m. - 15 grašių. Taigi sidabrinės dydis svyravo nuo 6 grašių iki30 grašių. Sidabrinės mokėjimo terminai nebuvo aiškiai nustatyti. Vė-liau sidabrinę nustatinėjo seimas. Sidabrinė buvo paskiriama ištisammiestui, o miestas paskirstydavo ją gyventojams asmeniškai. Mažųjųmiestelių gyventojai sidabrinę mokėjo tokia pat tvarka kaip ir vals-čiaus gyventojai.

Sidabrinę rinkdavo vietininkai, kiekvienas savo apskrityje, o ka-■Jzai turėjo rinkti tą mokestį savo apskrityje tik iš bajorų, našlių ironu- žmonių su vietininko žinia. Iš kunigaikščių ir Ponų tarybos na-

,°v'sJll dvarų šį mokestį rinko tų ponų vietininkai, turėję prisiektiziajam kunigaikščiui, kaip tai darė kiti vietininkai, prisiekdami že-

es Paiždininkui, kad teisingai rinks mokesčius.


Sidabrinė ir pagalvė buvo tiesioginiai valstybiniai mokesčiai, va-dinti bendruoju žemės mokesčiu. Pagalvės mokestis aptariamas kitameskyrelyje.

LDK miestais laikytos Magdeburgo miesto teises turinčios gy-venvietės ir tos, kuriose buvo turgūs, prekybos ir pramonės sandėliai,vyno, alaus ar midaus smuklės. Didžiųjų miestų gyventojai mokesčiųmokėtojai sudarė visiškai atskirą kontingentą - tai ir svėrimo, saikųir statinių mokesčių mokėtojai. Tik miestelių gyventojai, laikydamiprekybos ir pramonės įstaigas, turėjo mokėti dar verslo mokesčius.

Didžiojo kunigaikščio Žygimanto 1507 m. privilegijoje Vilkaviš-kio miestui pasakyta, kad siekdamas jam padėti visiems miestelėnamsdavęs ir dovanojęs mėsos ir visas kitas krautuves, kurios yra arba galė-tų būti vėliau įsteigtos miestui pagerinti, su visomis įplaukomis ir mo-kesčiais, kaip antai: vaško antspaudavimo, svorio mokesčio, vadina-mo svorine, taip pat gelumbės kirpimo mokesčio; be to, leidžiąs bemokesčių varyti alų, midų ir vyno gėrimus ir pardavinėti degtinę.

Kai kuriose privilegijose nurodyta gana daug įvairių mokesčių nuoverslo - tai svarstyklių mokestis, kurį sumokėjus, buvo galima pardavi-nėti duoną, medų, vašką, sumokėjus matavimo mokestį - prekiauti ma-nufaktūra ir kita. Miestai, turėję Magdeburgo teises, svorinę ir kitų matųmokesčius rinko savo naudai, miesto reikalams. Svorinės mokestis kar-tais buvo atiduodamas nuomai. Pavyzdžiui, didysis kunigaikštis Alek-sandras XV a. pabaigoje išnuomojo trejiems metams už 500 kapų grašiųLucko muitus ir mokesčius nuo svorio. Miestiečiai taip pat mokėjo tiltųir plentų, miltų, druskos ir javų vežimo mokesčius.

Alaus ir midaus gamyba bei pardavinėjimas dažniausiai buvovienose rankose. Vadinamojo kapščinos mokesčio už alaus ir midauspardavinėjimą mokėtojai turėjo teisę ir tuos gėralus gaminti. Atskiraibuvo apmokestinama tik degtinės gamyba ir jos pardavimas. Pramoni-ninkas, kuris varydavo degtinę, norėdamas ją pardavinėti, turėjo du-kart mokėti kapščiną- atskirai už gamybą ir pardavinėjimą. Yra nuo-statų, nurodančių, kad už alaus varymą ir midaus gaminimą bei uždegtinės pardavinėjimą imta 10 kapų grašių mokesčio.

Iki XVI a. pradžios smuklių steigimo ir laikymo priežiūros teisėpriklausė tik didžiajam kunigaikščiui. Pirmajame Lietuvos Statutetiesiog uždrausta be didžiojo kunigaikščio leidimo laikyti smukles,vadinamąsias slaptąsias smukles, kadangi iš jų valdovas negaudavopajamų. 1551 m. bajorai prašė leisti jiems savo dvaruose ir žemėse

be leidimo statyti smukles, bet didysis kunigaikštis šį prašymą atme-tė nors pavieniams asmenims leidimus duodavo už tarnybą arba kaipmalonę užsitarnavusiems valdininkams, karo nuostoliams atlygintiarba kaip algą. Iš šios valdovo privilegijos vėliau susiformavo propi-nacija.

Vilniečiai kapščiną turėjo sumokėti į iždą per savo gorodničių, opagal 1529 m. instrukciją, ją rinko vietininkai. Tie mokesčiai, kaip irkitos pajamos, buvo naudojami didžiojo kunigaikščio nurodymu, o kar-tais duodami užsitarnavusiems asmenims. Mokesčiams revizuoti di-dysis kunigaikštis siųsdavo savo dvariškius, kuriais galėjo būti kuni-gaikščiai, ponai ir bajorai.

Kai kuriose vietose atidaryti smukles privatiems asmenims buvouždrausta, nes didysis kunigaikštis duodavo išimtinę teisę jų nuomi-ninkams. Nuomos sąlygos buvo įvairios ir priklausė nuo pinigų porei-kio ir vietos. 1487 m. didysis kunigaikštis Kazimieras išnuomojo Ov-ručo miesto smukles miestelėnams už vienkartinį įnašą 36 kapas grašiųir 40 kapų grašių metams, nurodydamas, kad turi tik tiek smuklių lai-kyti, kiek anksčiau buvo, o daugiau smuklių turėti draudžiama. 1489 m.ta privilegija buvo patvirtinta ir dar įsakyta vietininkui, kad jis juosnuo skriaudų gintų ir niekam kitam neleistų smuklių laikyti.

Kartais buvo nurodoma, kad nuomininkai gali turėti šias smuklestik dvejuose namuose arba per trejus metus niekas negali nuomininkųteritorijoje laikyti smuklių, t. y. nei kunigaikščiai, nei ponai, nei valdo-vo dvariškiai, o jeigu kuris nors, be nuomininkų, norėtų smukles lai-kyti, tada valdovas skirs baudos 100 rublių grašių. Jeigu kuriame norskrašte ar mieste smuklės buvo išnuomotos, kiti svaiginamųjų gėrimųprekybininkai arba tų gėrimų gamintojai turėjo visus savo gaminiusatiduoti to krašto ar miesto monopolinės teisės nuomininkams.

Leista laikyti sandėlius alaus ir midaus gamybai, kuri buvo vyk-doma bendromis lėšomis visuomenės reikalams prieš didžiąsias šven-tes, už tai nemokant mokesčių. Kartais nuomininkams buvo leidžiamaiš nuomos pinigų duoti tam tikras sumas vietos valstybės įstaigų reika-lams. Smuklių mokesčio ėmimas kartais būdavo išnuomojamas didžiojokunigaikščio kreditoriams padengti skolas.

Be tų pajamų, didysis kunigaikštis naudojosi vaško dirbtuvių irgelumbės kirpimo mokesčiais. Vaškinyčios — tai buvo dirbtuvės su įtai-sais vaškui sunkti ir lieti į reikiamas formas. Išleidžiant vašką iš liejyk-los, produkcija buvo žymima specialiu antspaudu, turėjusiu garantuoti


ir saiko tikrumą, ir vaško kokybę. Tuo laikmečiu vaškas buvo vienas išsvarbiausių eksporto produktų, naudojamų antspauduoti oficialius do-kumentus. 1507 m., suteikdamas Magdeburgo teises Vilkaviškio mies-tui, didysis kunigaikštis kartu atidavė miestelėnams vaško gamybos irgelumbės kirpimo dirbtuves, kiek tik jų buvo toje vietoje. Suteikda-mas Magdeburgo teises Naugarduko miestui, didysis kunigaikštis1511 m. dovanojo minėtam miestui vaškinyčias tokiomis sąlygomis:„Ištirpintam vaškui turi būti miesto antspaudas pridėtas ir mokestisnuo to miesto naudai turi būti paliktas."

LDK muitų mokestis žinomas iš senovės. Skirti du muito mokes-čio tipai. Pirmasis rinktas valstybės viduje, antruoju buvo apmokesti-namos išvežamos ir įvežamos prekės. Šis muitas vadintas didžiuoju.Įvežamų prekių muitus nustatinėjo didžiojo kunigaikščio tarnyba, jųtarifai glaudžiai susieti su vidaus muitais. Bendros muitų sistemos ne-buvo. Vienoks muito tarifas taikytas saviems pirkliams, kitoks svetim-šaliams. Dažnai randama nuostatų, kad, renkant muitus, privalu lai-kytis senovės. Pavyzdžiui, 1500 m. išduotoje ponui Chrebtavičiuiinstrukcijoje dėl muitų ėmimo Kaune didžiojo kunigaikščio nurodyta,kad jis turi imti muitą taip kaip ir senovėje kad buvo. Taip buvo įvar-dyti nuo Vytauto laikų imami muitai. Žygimanto Senojo įvesti muitailaikyti naujais. Apie naujuosius muitus kalbama 1548 m. pirklių me-morandume: „De Lithuaniae thelonis auctis et innovatis". Iš ten maty-ti, kad nuo vaško pūdo buvo imama 5 grašiai, nuo 10 bulių odų-11 gra-šių, nuo pūdo riebalų - 11 dinarų ir taip toliau.

Šiaip ryškėja muitų politikos tendencija didinti muitus, nepaisant,kad gyventojai nuolat prašydavo mažinti. Muito mokestis buvo didin-tas valdovo 1561 m. gruodžio dekretu Livonijos karo metu karo išlai-doms padengti. Vėliau jis didintas 1566 m. ir 1569 metais. Didysis ku-nigaikštis kartais atleisdavo nuo muitų ir užsitarnavusius svetimšalius,būtent Žygimantas Senasis savo universalu atleido turkų sultono pa-valdinį pirklį Chasimovičių visiškai nuo jo gabenamų prekių muitų užtai, kad jis daug gero buvo padaręs valdovo pasiuntiniams, siunčia-miems pas Perekopo carą.

Kartais valdovas suteikdavo panašias privilegijas visam mies-tui, apskričiai ar provincijai. Tai darydavo tais atsitikimais, kada tavieta buvo nukentėjusi nuo karo arba dėl kitos kurios nors nelaimės,pavyzdžiui, gaisro, bado ir 1.1., arba galėjo būti asmeninė valdovomalonė.

LDK eksportuodavo malkas, duoną, vašką, gyvulius, linus, apy-nius, importuodavo gelumbę, prabangos dalykus, vadinamąsias „turkiš-kas prekes". Iš Vokietijos buvo įvežamas šilkas, druska, vynas ir kita.

Lietuviškojoje LDK teritorijoje iš muitinių svarbesnė buvo Kau-no muitinė. Prie jos buvo žemesnės grandies muitinės Jurbarke ir Tau-ragėje. Remiantis 1522 m. statistikos duomenimis, Kauno muitinė ga-vo druskos muito 9 301 kapą grašių, o Vilniaus muitinė - 6 538 kapasgrašių.

Iš seno LDK žinomi specialūs muito prižiūrėtojai - muitininkai.Muitus prižiūrėti buvo pavedama ir vietininkams. Nesumokėjus muitobuvo skiriamos baudos ir konfiskuojamos prekės. Pusė konfiskuotųprekių ėjo į didžiojo kunigaikščio iždą, o kitos - muitininkui.

Ne visi muitininkai buvo valdovo urėdai. Dažniausiai jie buvomuitų nuomininkai išsiperkant. Nuo to iš esmės priklausė ir jų darbospecifika. Lėmė ir tai, kurioje valstybės dalyje buvo įkurtos muitinės.

Valdovo muitininkams už jų darbą nebuvo mokamas atlyginimasiš iždo. Jie gaudavo už muitų priežiūrą tam tikrą dalį muito mokesčioir papildomą atlyginimą, vadintą įvairiai, kuris susidarydavo kaip prie-das, nustačius prekių kainas. Tuo tarpu muitinės nuomininkas išper-kantbuvo labiau suinteresuotas muitinės darbu, kad daugiau gautų pel-no, todėl geriau žiūrėjo muito įplaukas. Dažniausiai muito mokesčiųėmimas buvo išnuomojamas ne tik tam tikram laikui, bet ir amžinai.

Prie iždo pajamų priskirtinas ir mokestis, imamas nuo malūnų,vadinamas mažąja malūnų rinkliava. Ši rinkliava buvo įvesta tik Lie-tuvoje ir Žemaičiuose. Tai matyti iš 1561 m. universalo, kuriame pasa-kyta, kad ji imama tik: „Mūsų Tėvynėje, Lietuvos Didžiojoje Kuni-gaikštijoje."

IŽDAS XVI a. ANTROJOJE PUSĖJE - XVIII AMŽIUJE

Keičiantis LDK valdovo politiniam statusui, susiformavo asmeniniųdidžiojo kunigaikščio pajamų ir valstybės pajamų atskirumo suvoki-mas. Iš čia ir susidarė valstybės iždo pertvarkymo į asmeninį didžiojokunigaikščio iždą ir viešąjį - valstybės iždą prielaidų. Iš esmės ir vie-no, ir antro iždo ištekliai turėjo būti skirti valstybės poreikiams, turėjoskirtis tik jų suformavimo šaltiniai ir pajamų paskirstymo šeimininkai.Kaip rodo šių iždų atsiskyrimo procesas, į valdovo asmens iždą plauk-davo pajamos iš kai kurių valstybinių turtų ir muitų. Jų vienintelis šei-mininkas buvo pats didysis kunigaikštis.


Valstybės viešojo iždo įplaukos - valstybės žemių, pinigų kalimoir muitų (naujųjų) pajamos, be to, nedideli nuolatiniai mokesčiai irdideli, bet nenuolatiniai seimo skirti mokesčiai. Tas pajamas tvarkėdidysis kunigaikštis ir seimas, kartu sudarantys vykdomąją valdžią.

Čia turėjo reikšmės ir tai, kad, 1572 m. pasibaigus gediminaičiųdinastijai, pagal istorinę tradiciją paveldėjusiai didžiojo kunigaikščiotitulą ir valstybės turtus, pasikeitė valdovo politinis statusas. Šio statu-so keitimas taip pat buvo procesas, vykęs net 15 metų, t. y. iki 1588 m.pradžios. Taigi valstybės iždo pertvarkymas buvo logiškas žingsnis,labai sumažinęs valdovo aplinkos politines ir ekonomines galias, jambuvo palikta tik tiek pajamų, kiek reikėjo jo aplinkai (vadinamajamkiemui) ir šeimai išlaikyti.

Keičiantis valstybės politinei valdžiai, bendrojo Lietuvos-Lenkijosseimo LDK atstovai nesitenkino įstatymų leidybos savo valstybei funk-cija, bet siekė ir vykdomosios valdžios politinių galių pertvarkymo,didinti jai savo įtaką, pirmiausiai valstybės finansų srityje. Seime LDKatstovai pradėjo skirti mokesčių rinkėjus iš savo narių, kurie surinktusnustatytus mokesčius dažnai atiduodavo ne aukščiausiai LDK valsty-bės iždo institucijai — vadinamajam žemės iždininkui, bet seime iš-rinktiems vyliausiesiems mokesčių rinkėjams, kurie ir paskirstydavotas pajamas pagal LDK atstovų seime aptartus poreikius. Nors kalba-mu laiku ne visada iždininkas būdavo taip aplenkiamas, bet jau vientai, kad seimas galėjo tokius vyriausiuosius mokesčių rinkėjus išrinkti,labai mažino valdovo ir kartu prieš tai buvusias tradiciškai susiklosčiu-sias vykdomosios valdžios galias, kai valdovo sostas buvo paveldimas.

Apskritai po Liublino unijos LDK bajorija, kaip ir Lenkijos, pra-dėjo vengti apmokestinti savo pajamas. Seimas sutikdavo tai padarytitik kai valstybei grėsė aiškus pavojus arba kai vyriausybei pavykdavoįtikinti seimą, kad pinigų būtinai reikia. Todėl svarbiausios valstybėspajamos nebuvo nuolatinės ir dėl to buvo sunku tinkamai tvarkyti vals-tybės gyvenimą. Seimas kartais per vėlai nutardavo rinkti mokesčius,o nesurinktus buvo sunku išieškoti. Taip tvarkant finansus kentėjo vals-tybė ir tai, galima sakyti, buvo viena iš svarbiausių jos negebėjimovėliau tinkamai pasirengti ir pasipriešinti išorės jėgoms, t. y. valsty-bėms kaimynėms, siekusioms sunaikinti LDK ir užgrobti jos žemes,priežasčių. Iždo tvarkymo reformos būtinumas buvo aiškus, bet bajorųluomas, saugodamas per parlamento institucijos įsigalėjimą įgytas lais-ves, apie tai nenorėjo ir galvoti.

1588 m. sausio 28 d. seimo aktu buvo atskirtas nuo bendrojo vals-tybės iždo ir įsteigtas asmeninis Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždas.Šiuo aktu iš valstybės turtų buvo išskirtos kai kurios seniūnijos ir jųpajamos. Tai - Gardino, Alytaus, Bresto, Kobryno, Kameneco ir Šiauliųsu visais priklausiniais - miesteliais, palivarkais, kaimais ir kt. bei paja-momis iš tų seniūnijų, skiriamomis vien valdovui ir jo aplinkai svečiuo-tis ir išlaikyti. Tas aktas, skiriantis didžiajam kunigaikščiui tam tikrodydžio pajamas, buvo patvirtintas ir 1589 m. seimo konstitucija, kurio-je, be pirmiau paminėtų pajamų pozicijų, minimas ir senasis muitas. Se-nasis muitas kasmet duodavo apie 10 000 kapų grašių (25 000 auksinų).Taip buvo nustatytas aiškus valdovo ir valstybės iždo santykis. Tuosturtus didysis kunigaikštis pats ar per savo urėdus galėjo administruotiar seimo sutikimu atiduoti laikinai nuomoti privatiems asmenims. Ta-čiau, kaip rodo teisės šaltiniai, valdovui tų pajamų nepakakdavo, nesseimai kartkartėmis leisdavo jam imti savo reikalams kokią nors valsty-bės pajamų dalį. Pavyzdžiui, 1589 m. seimas leido valdovui dvejus me-tus imti didesnį muitą, o 1590 m. jam leista pasiimti kvartą. Kvarta - taiketvirtadalis seimo skirtų išlaidų apmokėti samdomą kariuomenę. Beto, kartais buvo praktikuojamas įsiskolinimas įkeičiant valdovo brange-nybes. Valdovo iždui brangiai kainavo išlaikyti ir jo žmonos kiemą, ku-ris buvo vienas Lietuvos ir Lenkijos valstybėse, nors jos vaidmuo vals-tybėje, valdovą pradėjus rinkti, neturėjo didelės politinės reikšmės.

Valdovo iždo pajamoms surinkti ir joms išleisti buvo reikalingaiždo administracija. Administracijos vadovais, kaip ir seniau, buvo že-mės iždininkas ir kiemo iždininkas. Žemės iždininkas, pradėdamas eitipareigas, privalėjo prisiekti. Iš priesaikos teksto matyti, kad šis urėdasprisiekdamas prižadėdavo, jog eidamas pareigas dirbs ne sau, o valdovonaudai, visas LDK brangenybes ir insignijas, privilegijas ir iždą saugos,su surinktomis pajamomis elgsis kuo tinkamiausiai, o prireikus kalti mo-netas ir spręsti kitus klausimus, vadovausis Lietuvos Statuto nuostatomis.

1607 m. konstitucija žemės iždininkui suteikė teisę visas valdovoiždo pajamas imti savo žinion. Visi valdovo iždo skolininkai turėjo sudidžiuoju iždininku atsiskaityti ir nuo jo gauti kvitą, nes neatsiskaičiu-siems grėsė 100 grivinų bauda ir juos buvo galima pašaukti kaltina-maisiais į Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą. Žemės iždininkas buvo ir vie-lojo valstybės iždo valdytojas. Čia valdžią turėjo gana plačią. Kiemoiždininkas, kaip nurodoma Pirmajame Lietuvos Statute, iš esmės galė-jo Pasireikšti tik kai žemės iždininkas buvo išvykęs. Jis prižiūrėjo vai-


dovo iždo sąskaitybą, mirus žemės iždininkui, užimdavo jo vietą. Iždi-ninkai turėjo pagalbinį personalą- raštininkus, tvarkiusius raštinės dar-bą, atskaitomybės knygas, sudarančius metines apyskaitas, išrašančiuspajamų ir išlaidų dokumentus ir kita. Beveik visi valdovo pajamų šal-tiniai buvo išnuomoti. Nemokantiesiems nuomos nustatytos didelėsbausmės ir griežtas jų vykdymas.

Visos pajamos, kurios nebuvo skirtos asmeniniam valdovo iždui,ėjo į valstybės - viešąjį iždą. Viešojo iždo pajamos buvo dvejopos.Viena - įvairios nuolatinės arba paprastosios pajamos, antra - seimonustatyti mokesčiai - nepaprastosios pajamos. Paprastąsias viešojo iž-do pajamas sudarė valstybinių žemių, muitų, pinigų kalimo ir nedide-lių mokesčių - žyginių arklių ir stočių įplaukos; nepaprastųjų pajamųsusidarydavo tik seimui nusprendus rinkti mokesčius.

Valstybės žemės turtus (seniūnijos, girininkijos ir kt.) valdė privi-legijuoti asmenys įvairiais pagrindais. Šių valstybės turtų būta dau-giausia. Tuo atveju visas su valdymu susietas išlaidas jie padengdavogautomis iš valdomų turtų pajamomis ir dėl to iždas nedaug ką tegau-davo. Nuomojamieji valstybės žemę dažniausiai pralobdavo valstybėsiždo sąskaita dėl pinigų nuvertėjimo, nes nuoma buvo nedidelė ir tra-diciškai beveik nekintama. Nors seimo konstitucijose nuolat kartota,kad kas penkeri metai bus daromos tų nuomojamų žemių liustracijos,siekiant patikrinti duodamą žemių pelną ir tuo remiantis patikslinti nuo-mos dydį, tačiau tai retai pasiekdavo tikslą, ir nuoma pasidarė tokiamaža, kad valstybės žemes laikyti buvo didelė dovana ir pasipelnymošaltinis nuomotojams.

Kitas pagrindas, kuriuo valstybės žemės buvo atiduodamos val-dyti, - įkeitimas už skolas. Įkeistos valstybės žemės pajamų dažniau-siai visai nedavė. Tik skolą padengus įkeistą turtą buvo galima paimtiį iždą ir jį atiduoti valdyti pelningesnių pagrindu.

Pinigų kalimo pajamos menkai praturtindavo iždą, nes, palygintisu kitomis valstybėmis, LDK pinigai buvo gaminami iš gero metalo.Apyvartoje leista naudoti lietuviškas, lenkiškas ir net užsienio monetas.Pinigųkalimas sutvarkytas 1578 m. seimo konstitucija. Tuo rūpinosi LDKžemės iždininkas, kartais aktuose vadintas didžiuoju iždininku. Lietu-viškoji kapa grašių sudarė 60 lietuviškų skatikų ir buvo lygi vienai irketvirtadaliui lenkiškos kapos skatikų, taip pat lygi dviem su puse len-kiškų auksinų ir 75 lenkiškiems skatikams. Lenkiškieji auksinai - flore-nai buvo lygūs 30 lenkiškų skatikų. Be to, buvo grivinos - markės, ly-

gios 48 lenkiškiems skatikams, ir kita. Smulkioji moneta buvo pinigė-liai (dinarai). Vienas lietuviškas skatikas buvo lygus 10 pinigėlių.

Pajamų LDK iždui kas antri metai duodavo ir Rygos svaro mui-tas, įvestas 1582 m. ir imtas iš pirklių, atplaukiančių į Rygos uostą suprekėmis. Jis imtas nuo prekių svorio ir per metus buvo net iki10 000 auksinų.

Nepaprastąsias valstybės iždo pajamas sudarė seimo paskirti mo-kesčiai, turėję lemiamą reikšmę valstybės gyvenime, tačiau ne nuolatrenkami buvo ir žalingi, nes, neturint atsargų, negalėta laiku netikėtaiužpuolus priešui surinkti pakankamai ginkluotų pajėgų valstybės sie-nai ginti.

Iš mokesčių universalų matyti, kad mokesčiai, kaip ir iki XVI a.pirmosios pusės, buvo panašūs. Tai - žemės, miestų turtų, verslo, ka-pitalo, svaigiųjų gėrimų mokesčiai, žydų ir kitos pagalvės, muitai irkita. Mokesčius rinko seimo skirti mokesčių rinkėjai. Patogumo ir tiks-lingumo sumetimais tie patys mokesčių rinkėjai rinko kartu su žemėsmokesčiu ir visus kitus mokesčius, kuriuos turėjo mokėti sodžiaus gy-ventojai, kaip antai: niekur netarnaujantys vyrai ar moterys (muzikan-tai, kanklininkai ir kt. „teatralai") ar sėlininkai (ne bajoriškieji) mokė-jo po 24 skatikus; pirkliai ir perpirkėjai - po 12 skatikųj skerdėjai -keturis skatikus; žvejai - aštuonis skatikus; malūnininkai - po du auk-sinus nuo kiekvienų girnų; degutininkai ir dervininkai po du auksinusnuo krosnies; druskos vežėjai - po 12 skatikų nuo vežimo ir kiti ama-tininkai - po 12 skatikų. Sodžiaus verslo ir užsiėmimo mokesčiai bu-vo iki 10 procentų žemės mokesčio. Nauji įsikūrę ar sudegę kaimai irmiestai buvo atleidžiami nuo žemės mokesčio ketverius metus.

Visi miestų gyventojai, besiverčiantys prekyba, pramone ar ama-tais, turėjo mokėti miesto verslo mokestį. Auksakaliai, skerdėjai, ke-pėjai, kirpėjai, siuvėjai, odininkai ir vežikai mokėjo po du auksinus,vaistininkai - tris auksinus, pirkliai - keturis auksinus, druskininkai,muitininkai ir perpirkėjai - po vieną auksiną, mažesnieji vežikai — poPusę auksino ir kampininkai - po 12 skatikų. Toks mokesčio dydisnustatytas didesniems miestams. Miestelių gyventojai pagal profesijasatitinkamai mokėjo mažesnius mokesčius.

Buvo miesto turto mokestis, imtas nuo nekilnojamojo turto (na-jnu. ir kitų trobesių) miestuose ir miesteliuose. Namai skirstyti į tris

Kategorijas - rinkos, gatvės ir priemiesčio. Miesto turto mokestį turėjoKeti visi (karališkieji ir privačių asmenų, dvasininkų ir pasauliečių)

144 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA jjgTUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 145

miestai. Dideli miestai mokėjo daugiau, mažesni - mažiau. Išimtis tai-kyta tik sudegusiems miestams.

Taip pat buvo įvestas pinigų (kapitalo) mokestis. Šis mokestis duo-davo labai mažai įplaukų, nes apmokestinti kapitalą labai sunku. As-menys, sukaupę kapitalą, ir bajorai, kurie pardavę žemės turtus gyve-no mieste ir vertėsi pinigų skolinimu, turėjo mokėti du auksinus. Beto, universalais jiems buvo uždrausta imti už paskolas daugiau kaip8 metinius procentus. Kapitalo mokestis taip pat buvo imamas nuo pini-gų, kuriuos išveždavo pirkliai į užsienį- du auksinai nuo 100 auksinų.

Pagalvės mokestį mokėjo žydai, totoriai, čigonai, škotai ir užsie-nio pirkliai. Visi žydai mokėjo po vieną auksiną nuo galvos, išskyruselgetas ir nukentėjusiuosius nuo gaisro. Taip pat visi totoriai turėjomokėti po vieną auksiną; nereikėjo mokėti tarnaujantiesiems kariuo-menėje. Čigonai mokėjo po 15 skatikų, škotai - po du auksinus ir pir-kliai - po keturis auksinus.

Pateikti mokesčių dydžio skaičiai buvo suprantami kaip paprastimokesčiai. Kartais visi ar kai kurie mokesčiai buvo nustatomi dvigubi,o kartais mokesčiai buvo didinami net trigubai. Tai priklausė nuo įvai-riausių aplinkybių. Savaime aišku, kad trigubi mokesčiai buvo sunkiaipakeliama našta.

Kartais viešasis iždas Lietuvoje turėjo pajamų iš muitų, būtent išketvirto muito skatiko ir naujojo muito. Seimas leisdavo kartais imtinuo kiekvieno trijų muitinėse mokamų skatikų dar vieną - ketvirtąskatiką. Šį mokestį rinkdavo specialiai tam tikslui seimo išrinkti rinkė-jai, nes muitininkais - nuomininkais mažai buvo pasitikima. Naujasismuitas daugiausia buvo imamas nuo išvežamų prekių (galvijų, grūdųir kt). Naujieji muitai buvo labai dideli, tačiau ne visada nuolatiniai.Įvedus juos tik, pavyzdžiui, dvejiems metams, pirkliai, tikėdamiesi,kad tam laikui praėjus šis muitas nebus atnaujintas, mažiau įveždavo irišveždavo prekių ir dėl to iždas gaudavo mažiau pajamų.

Savita viešojo iždo pajamų rūšis buvo dvasininkų pašalpa - ana-tos (aukos) ir Livonijos leno mokestis. Tai nebuvo seimo nustatyti tik-rieji mokesčiai, bet vis dėlto taip buvo. Sunkiais laikais dvasininkaisutikdavo mokėti valstybei, nes jų avansavimas, pelningesnių vysku-pysčių suteikimas ir kita priklausė nuo didžiojo kunigaikščio malonės.Tačiau jie nenorėjo sutikti, kad toji „pašalpa" būtų pavadinta tikruojuvardu. Senatoriai, valdininkai ir valstybės turtų valdytojai taip pat bu-vo raginami mokėti panašų mokestį.

Anatos - tai arkivyskupų, vyskupų ir abatų mokestis, kurį jiemokėjo gavę beneficijas (pajamų, gautų iš suteikto turto, mokestis).Viduramžiais dvasininkai, gavę beneficijas, pirmus metus mokėdavo§v. Sostui pusę iš beneficijų gauto pelno pajamų, kurias jis sunaudo-davo stabmeldžiams atversti. Tai nusistovėjo jau XII a. ir išsilaikė ikiXVIII amžiaus. Nors pasaulietiniai valdovai, nenorėdami leisti pini-gams išplaukti į užsienį, dėl to nuolat kovodavo, tačiau tos jų kovosnumatomo rezultato neatnešdavo. Lietuvoje ir Lenkijoje anatų klausi-mu susirūpinta jau XVI amžiuje. Tačiau tik 1607 m. seimo konstituci-ja nustatė, kad arkivyskupas ir vyskupai, kurie gaus beneficijas, me-tams praslinkus, turės mokėti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsiždą tokią sumą, kokią anksčiau mokėjo Šv. Sostui, nurodyta, jog ne-vykdant šio nurodymo suma gali būti net padvigubinta. LDK iždinin-kas tuos pinigus privalėjo skirti karo reikalams ir pateikti apyskaitą.

1589 m. konstitucija nustatė Livonijai leno mokestį į viešąjį iždą.Be minėtų pajamų, nepaprastąsias pajamas sudarė karo kontribu-

cijos ir grobis, vainikavimo mokestis ir kitos, tačiau jos nebuvo nuola-tinės.

Paprastosios valstybės iždo pajamos skirtos paprastosioms išlai-doms - atlyginti urėdams, į užsienį siunčiamiems ir seimo atstovams,užsienio atstovams priimti ir apdovanoti ir kita. Nepaprastosios paja-mos skirtos išimtinai karo reikalams - mokėti samdomajai kariuome-nei, karo reikmenims įsigyti, karo pasiuntiniams, šnipams ir kitiemsapmokėti. Kitą nepaprastųjų viešojo iždo išlaidų poziciją sudarė iždoadministracijos apmokėjimas. Aukštieji iždo urėdai gaudavo atlygini-mą žemėmis ir kita. Pinigais buvo atlyginama žemesniesiems iždo urė-dams ir seimo skirtiems mokesčių rinkėjams. Seimo mokesčių rinkėjaigaudavo nuo vieno surinkto auksino vieną skatiką. Iždo administravi-mas sudarė iki 4 procentų surinktų iždo pinigų.

LDK iždo administravimą nustatė 1607 m. konstitucija, joje nu-matyta, kad asmenys, neturintys iždininko kvito, privalo antrą kartąmokėti mokesčius ir 100 grivinų baudą, o iždininkui pašaukus į Vy-riausiąjį Lietuvos tribunolą, gresia banicijos (ištrėmimo ir turto atėmi-mo) bausmė. Tiktai didžiajam iždininkui suteikta teisė išduoti genera-linius kvitus. Tai buvo būtina, nes jis privalėjo gerai žinoti iždo padėtį,įdysis iždininkas taip pat privalėjo rūpintis seniūnijų ir kitais valsty-£s turtais, o seniūnams ar laikytojams mirus tuos turtus paimti savožinion ir atiduoti kitiems valdyti. Jis privalėjo turtus inventorizuoti,


vykdyti pajamų liustracijas, pasirašinėti nuomos ir kitas sutartis. Iždi-ninkas turėjo teisę visa tai daryti pats arba per savo įgaliotinius. Iž-dininkas apie savo veiklą turėjo duoti apyskaitą seime. Apyskaita pri-klausė nuo iždininko sąžiningumo ir todėl ne visada buvo teisinga.

Didysis iždininkas, kaip vyriausiasis viešojo iždo valdytojas, ne-galėjo nuolat būti ten, kur buvo laikoma valstybės archyvas (doku-mentai, brangenybės ir kita) ir pinigai. Dėl to jis privalėjo turėti pava-duotoją paiždininkį. Tačiau čia jo galia ne visada galėjo visiškaipasireikšti, nes seimas, leisdamas rinkti mokesčius, minėta, rinko išsavo tarpo ir tų mokesčių tvarkytojus, jų darbas baigdavosi atsiskai-čius seime. Neįstengusiesiems atsiskaityti grėsė prarasti teisę dalyvau-ti seime ir seimeliuose, t. y. politinių teisių praradimas. Pagal 1578 m.konstituciją, mokesčių rinkėjai turėjo vežti pinigus kariuomenei ap-mokėti ir padengti kitas karo išlaidas. Vyriausybė nuolat priešinosi sei-mo kišimuisi į iždo veiklą, tačiau ne visada jai pasisekdavo.

2.4. KARO PRIEVOLĖ

Privilegijuotas LDK luomas - bajorija, kunigaikščiai turėjo atlikti ka-ro prievolę. Bajorijai ši prievolė buvo nustatyta „nuo tėviškės, pirki-mo, nuo žemės, gautos už tarnybą iki gyvos galvos, iki antros kartos, iramžinai", t. y. nuo dvarų žemės dydžio ir turimų baudžiauninkų skai-čiaus bei įvairių valdymo tipų.

XV a. šios prievolės nebuvo nustatyta jokia tvirta kvota, dažniau-siai apmokestinant ne asmenį, bet žemės vienetą. Tokia žemė vadintatarnybine. Atsižvelgiant į žemės našumą viename ar kitame krašte, bu-vo nustatomas žemės plotas, nuo kurio reikėjo statyti vieną kareivį.Kiekvienas bajoras savininkas, turįs tokį žemės turtą, privalėjo patsrūpintis, kaip jam teks atlikti karo prievolės mokestį natūra, kuo galėtųpatarnauti. Faktiškai šis mokestis buvo mokamas nuo valdomų vals-tiečių trobų skaičiaus. Stambesni žemės savininkai žemininkai, patyskaro metu tarnavę, privalėjo prie savęs laikyti karinį dalinį.

1528 m. Vilniaus seimas buvo nutaręs, kad kiekvienas, turįs savodvaruose valstiečių, privaląs nuo kiekvienų aštuonių tarnybų statytivieną pėstininką ir geru arkliu ginkluotą ietimi karį raitelį. Šis privalė-jo turėti šarvą, šalmą, kardą, drabužius, spalvotą ženklą ir dvi pintines.

Skirtumas žemės valdymo srityje tarp smulkiųjų bajorų ir stam-besnių žemininkų bei didikų matyti iš 1529 m. statistikos duomenų

Tuo metu LDK buvo 10 744 smulkiųjų žemės savininkų bajorų šeimy-nos. Šie bajorai turėjo 60 998 baudžiauninkų šeimynas ir jie visi pri-statydavo kariuomenei 12 727 arklius su ginkluotais kareiviais, vidu-tiniškai - vienas arklys nuo vienos bajoro šeimos. Atskirų kunigaikščių,ponų - stambiųjų bajorų LDK buvo 81 šeima. Iš jų 44 šeimos buvokunigaikščių ir 37 šeimos - ponų. Visi jie turėjo 57 048 baudžiaunin-kų šeimynas ir privalėjo pristatyti kariuomenei 7 131 arklį su ginkluo-tais kariais. Žemaitijoje Rietavo valsčiaus žemės savininkai turėjo pri-statyti kariuomenei tik šešis arklius su kariais. Šie duomenys rodo tiktai, kas buvo registruota, o ne tikrąją gyventojų statistiką.

Ponai, kunigaikščiai ir kt, turėję turto daugiau kaip 700 baudžiau-ninkų - ūkio vienetų, kiekvienas turėjo pristatyti po 100 kareivių; tu-rintieji daugiau kaip 400 baudžiauninkų, ūkio vienetų, kiekvienas tu-rėjo pristatyti po 50 kareivių; bajorai, turėję aštuonias baudžiauninkųūkio tarnybas, privalėjo stoti įkaro tarnybą patys arba siųsti tarną; ba-jorai, kurie turėjo mažiau kaip aštuonias baudžiauninkų ūkio tarnybas,turėjo eiti kariuomenėn patys be baudžiauninkų.

Dvasininkai taip pat turėjo atlikti karo prievolę ir pristatyti ka-riuomenei priklausantį skaičių kareivių. Pristatytas kariuomenei arklysturėjo kainuoti ne mažiau kaip šešias kapas grašių. Šis karo prievolėsmokestis buvo nustatomas paskelbus visuotinį šaukimą, bendrąją mo-bilizaciją arba vietinio pavieto mobilizaciją. Iš arklio kainos (6 kaposgrašių) ilgainiui išsirutuliojo piniginis mokestis, vadintas arkliniu. Taimokestis, imtas arba kaip bauda už arklio nepristatymą, arba kaip ne-turtingų bajorų, kurie negalėjo patys ginkluoti atvykti į kariuomenę,mokestis. Šis mokestis buvo imamas iš tų žemės savininkų, kurie dėlkurių nors priežasčių negalėjo siųsti kariuomenėn nustatyto skaičiauskareivių. Vėliau j į privalėjo mokėti ponai, didikai, bajorai, dvasininkaipagal savo valstiečių skaičių.

2.5. LDK REFORMOS

!557 m. VALAKŲ REFORMA

Dar XIV-XV a. sankirtoje, valdant Vytautui, prijungtose prie LDK že-lėse, laikomose valdovo nuosavybe, buvo vykdoma tam tikra refor-ma, kuria siekta griauti senąją žemėnaudą ir gauti pajamų valstybei.Reformos esmė buvo ta, kad tuščiuose plotuose naujas apgyvendintasasmuo gaudavo maždaug vienodo dydžio žemės plotą, padalytą į tris


laukus sėjomainai, nustatant jo valdymo ir mokesčių santykį su valdo-vo dvaru. Ši Vytauto vykdyta žemėvaldos politika iš esmės ir buvopradėta valstybės mastu teisiškai įtvirtinti Žygimanto Augusto garsio-joje žemės valdymo ir naudojimo reformoje. Ši reforma buvo įgyven-dinta Valakų nuostatais, priimtais 1557 m. balandžio 1 d. ir tų pačiųmetų spalio 20 d. pataisymais. Šie nuostatai detalizuoti 1558 m. išleis-toje instrukcijoje revizoriams ir matininkams bei tais pačiais metaispaskelbtoje Miestų ir miesčionių prievolių sutvarkymo tvarkoje, taippat Pilių, teritorijų ir dvarų nuostatais. Visi šie teisės aktai ir 1567 m.instrukcija girininkams tvarkyti miškus sudarė grandiozinį viso LDKūkio tvarkymo planą. Ši reforma, kaip ir teisės sisteminimas LietuvosStatutuose, buvo baigta įgyvendinti greitai ir nuosekliai, t. y. su nebū-dingu anų laikų valstybėms kaimynėms atkaklumu. Atkreiptinas dė-mesys, kad šiai reformai įgyvendinti buvo pasirengta dar 1528 m., at-liekant gyventojų ir žemės surašymą, kuriuo siekta nustatyti žagrių arjaučių jungų skaičių.

Reformos esmė ta, kad kiekviena šeima turi turėti žemės tiek, kadgalėtų pragyventi ir sugebėtų atlikti valstybės ir savo šeimininko rei-kalaujamas prievoles, t. y. atlikti duokles, talkas, pastotes, lažą, mokėtimokesčius, amatininkai - atiduoti dirbinius ir kita. Žemės norma šei-mai buvo 33 margų plotas, paimtas matuojamuoju vienetu ir pavadin-tas valaku. Vienas valakas buvo vidutiniškai apie 21,38 hektaro že-mės. Kiekviena šeima arba du broliai turėjo gauti valaką, kuris skirstytasį keturias pagrindines žemės rūšis: I - gera, II - vidutinė, III - bloga irIV - labai bloga. Nuo to priklausė žemės mokestis - činšas ir duoklė,atitinkamai: činšo - 21, 12, 8 ir 6 grašiai pagal rūšį ir duoklės - postatinę avižų arba 10 grašių ir šieno vienas vežimas arba 5 grašiai nuogeros ir vidutinės žemės valako, o nuo blogos ir labai blogos — vienažąsis arba vienas su puse grašio, dvi vištos arba 16 pinigėlių, 20 kiau-šinių arba keturi pinigėliai. Apie tai plačiau rašoma vadovėlio skyrely-je „LDK iždas". Tai bendrosios normos. Ten, kur žemė buvo visai blo-ga, valakai didinti iki 36 margų arba ir daugiau, o esant ypač geraižemei - valakai mažinti.

Daržininkų daržo norma - trys margai. Už tai jie turėjo kas savai-tę eiti po vieną dieną lažo, o jų žmonos - šešias dienas per vasarąpjūties metu. Valakų nuostatuose taip pat nustatyta, kad žemė aplinkdvarą buvo priskirta palivarkams, toliau nuo jo - valstiečių kaimams.Palivarko vieną valaką privalėjo apdirbti septynių valakų lažininkai.

Kiekviename dvare ir palivarke turėjo būti bent po 20 karvių, atitinka-mas kiekis avių, arklių ir kitų gyvulių ir kita. Neužmiršta apsirūpintibitininkais, medžiotojais, malūnininkais, sodininkais, gyvulių prižiū-rėtojais, administraciniais urėdais. Nustatytos naujos taisyklės mies-tiečiams, pirkliams ir kita. Rūpintasi didinti pramonę.

Techniškai įgyvendinant reformą susidurta su ponų, kunigų ir bajo-rų žemėvalda, kuri buvo neliečiama ir nepriklausė didžiojo kunigaikščiojurisdikcijai. Reformos taisyklės numatė atvejus, kai nepavykdavo susi-tarti pasikeisti žemėmis su šiais savininkais, Valakų nuostatai leido pri-verstinį žemių plotų pakeitimą, duodant daugiau, jei jie buvo blogesni.Tokia tvarka nebuvo patenkinti privatūs žemės savininkai, nes buvo rei-kalaujama ir bajorystės dokumentų, kurių nesant ir neįrodžius teisme,savininkai virsdavo valstiečiais.

Reforma teisiškai atribojo bajorus ir valstiečius bei nustatė griežtąlažo įgyvendinimą, numatant baudas už jo nevykdymą - neatėjus įvaito nustatytą darbą pirmą dieną - galėjo būti išieškotas vienas gra-šis baudos; už antrą praleistą dieną jau išieškotas ir visas avinas. La-žininkas nuo pono galėjo pasitraukti tik esant tam tikroms sąlygoms-jis turėjo teisę savo žemę perleisti laisvam žmogui, su tokiomis patprievolėmis ir tai nedarė jo laisvo -jis privalėjo tame pačiame vals-čiuje ant tuščio nelažinio valako apsigyventi, ir tik jeigu tenai tokiovalako nebuvo, galėjo, gavęs leidimą, išeiti kitur. Taigi oficialiai bau-džiavos neįvedant ir paliekant po senovei lažo ir lažininko institutą,vis dėlto padaryta taip, kad ne bajorui beveik nebuvo galima nuolažo išsisukti; o lažininko padėtis nedaug skyrėsi nuo baudžiaunin-ko. Baudžiauninkų ir lažininkų statusas iš dalies nustatytas 1588 m.Lietuvos Statute.

Vertinant valakų reformą visuomenės raidos kontekste, akivaiz-du, kad ją įgyvendinantys dokumentai grindžiami ekonominiu racio-

nalumu ir siejasi su ano meto humanizmo idėjomis. Siekta žmonespririšti prie žemės, nors tai daryta siaurinant jų teises, tačiau norint

išgyvendinti tinginiavimą ir už tai baudžiant be pasigailėjimo. KartuPrievolių neatlikimas dėl negalios ne tik nebuvo baudžiamas, bet urė-

a* buvo įpareigoti negalintiems ar į nelaimę patekusiems žmonėmsPadėti, atleisti juos nuo prievolių ir mokesčių, o prireikus net sušelpti

la *r įteikti pagalbą. Taip pat buvo teikiamos įvairios lengvatoseins, kūne įsikūrė tuščiose negyvenamosiose vietose. Urėdai, dvarų

a dytojai buvo įpareigoti skiriant paprastus mokesčius, taip pat karo


mokestį (sidabrinę), mezliavas, duokles, lažą ir kitas prievoles visuo-met atsižvelgti į žmonių padėtį, jų žemes ir turtą. Net ir baudos iždo aršeimininko naudai turi būti išieškomos „neapsunkinant valdovo pa-valdinių ir ne pagal jų nusižengimą, o vadovaujantis mielaširdingumuįr jų galimybėmis". Duokles pristatant į Vilnių arba kitur buvo privalune toliau kaip 20 mylių vežti avižas ir ne toliau kaip 15 mylių šieną, oprireikus nuvežti toliau - turėjo būti užmokėta. Valakų nuostatais taippat mėginta reguliuoti įvairių prievolių ir mokesčių mokėjimo termi-nus taip, kad valstiečiams būtų lengviausia ir patogiausia, draudžiamaremiantis mokesčių mokėjimo terminais reikšti ieškinius ar reikalautiatiduoti skolas. Šios nuostatos, LDK įtvirtintos XVI a., vėliau, t. y.XVIII a., buvo Adomo Smito propaguotos ir Vakarų Europoje kaipvienas iš pagrindinių mokesčių teorijos teiginių.

Įgyvendinant valakų reformą mėginta apimti ir reformuoti visasžmonių gyvenimo ir ūkio sritis (miškai, muitai, pinigai ir kt.) siekiantvieno - padidinti valstybės pajamas paisant ne tik vienadienių porei-kių, bet siekiant nuolatinio gerėjimo, todėl ūkio ir finansų politikojeremtis ne valstybės prievartos galia, bet racionaliomis priemonėmis,atsižvelgiant į valdinių ekonominį pajėgumą. Kad tai praktiškai pasi-reiškė valstiečių teisių siaurinimu ir faktiniu baudžiavos įvedimu, lė-mė ne blogi reformos vykdytojų norai, o ano laikmečio dvasia ir LDKvisuomenės raida. Vertinant politiniu aspektu, dar Vytautas, pradėda-mas žemės reformą, mėgino galutinai eliminuoti dalinių kunigaikščiųpolitinę galią ir įvesti stiprią monarcho valdžią formuodamas bajorųluomą, o Žygimantas Augustas to paties siekė valstiečius atskirdamasnuo bajorų luomo ir juos įbaudžiavindamas, nes tai buvo pasyvus, betekonomiškai valstybei naudingas pajamų šaltinis. Tikslai tie patys, skir-tingi tik metodai. Rezultatai taip pat panašūs. Vytauto įgyvendintą po-litiką sunaikino ponai didikai, nužudydami jos tęsėją brolį ŽygimantąKęstutaitį, o Žygimanto Augusto planus galutinai suardė jau ne ponaididikai, bet kaip tik tas sluoksnis, kuriuo rėmėsi Vytautas savo politi-koje - bajorija, troškusi visiškos lygybės su aristokratijos sluoksniu -ponais bei tikėjusi rasti paramos Lenkijos panašios padėties sluoks-niuose. Iš dalies bajorų nesubrendusios politinės pretenzijos lėmė Liub-lino uniją ir galutinę ne tik stiprios valstybės valdžios, bet ir pačiosnepriklausomybės pražūtį.

Valakų reforma truko apie 20 metų. LDK iždo pajamos padidėjonuo 20 000 kapų lietuviškų grašių, gautų iki valakų reformos, iki 82 000

lietuviškų kapų grašių 1588 metais. Kaip rodo istorijos šaltiniai, išma-tuoti 57 636 valakai. Reformos darbus atliko matininkai. Kaime įsiga-lėjo rėžių sistema ir trilaukė sėjomaina. Valstiečių pavienės sodybosbuvo sukeltos į gatvinius kaimus, įkurtus prie jiems priklausančių va-lakų. Abipus gatvės išdėstyti sodybiniai sklypai ir juose pastatai galu įgatvę. Kaimai apie 100 valakų sudarė vaitystę, vadovaujama vaito. Miš-kai valakais nematuoti: nustatytas tik jų plotas ir ribos. Miškuose esan-tys kirtimai, pievos ir kiti laisvi plotai išmatuoti valakais bendra tvar-ka. Tuose valakuose įkurdinti valstiečiai turėjo prievolę dalyvautimedžioklėje. Išmatuota skirtiniais sklypais miestų, neturinčių Magde-burgo teisės, žemė ir nustatyta piniginė renta.

Valstybės vykdytos valakų reformos pavyzdžiu savo dvaruose taidarė ir didikai, Bažnyčia ir bajorai. Valakų reformos sukurta žemėnau-dos sistema gyvavo iki baudžiavos panaikinimo.

LDK IR LENKIJOS KARALYSTĖS

SANTYKIŲ RAIDA LIUBLINO UNIJOS (1569 m.)

KONTEKSTE IKI VALSTYBIŲ OKUPACIJOS

Liublino unijos dokumentai turi istorines ištakas, susijusias ir su LDKpraradimais. Nuo 1340 m. Voluinė, pradėjus valdyti Gedimino sūnuiLiubartui, tapo LDK dalimi. Vėliau dalis šių žemių buvo atitekusiosLenkijai, bet po Kazimiero Didžiojo mirties 1370 m. susigrąžintos.1362 m. Algirdui sumušus totorius ties Mėlynaisiais vandenimis, prieLDK buvo prijungtos Kijevo ir Podolės žemės. Tose žemėse LDK pa-stangomis buvo pastatyta nemažai pilių ir įkurta miestų. Tačiau į šiasteritorijas pretendavo ir Lenkija, kuri kelis kartus buvo bandžiusi jasužgrobti. Šių ketinimų ji neatsisakė ir vėliau, keitėsi tik taktika.

Kazimierui 1447 m. tapus ir Lenkijos karaliumi, LDK ir LenkijaPer bendrąjį valdovą suėjo į sąjungą kaip dvi nepriklausomos valsty-bės. Tačiau tai nereiškė, kad Lenkija būtų nustojusi savo ketinimų už-grobti šias teritorijas ir „prisišlieti" LDK. Kaip nurodo Bychovco kro-nĮka, lenkų ponai buvo net sugalvoję Parčovo suvažiavime lietuviųdidikus, kurie ypač priešinosi šioms užmačioms, išpjauti ir LDK tie-siog prijungti prie Lenkijos. 1453 m. rudenį bandymas Voluinėje su-rengti sukilimą taip pat nepasisekė. Mirus Kazimierui, LDK 1492 m.didžiuoju kunigaikščiu pakvietė Aleksandrą, o Lenkija karaliumi išsi-rinko jo brolį Joną Albrechtą. Nutrūkus bendrojo valdovo institucijai,Lenkija nuolat siūlė naujus susijungimo sutarčių projektus. Vieną tokį


projektą 1501 m. net du LDK atstovai jau buvo pasirašę, bet 1505 m.pradžioje LDK seimas Breste tą „susitarimą" atmetė. Mirus Jonui Alb-rechtui, Lenkija savo valdovu pakvietė Aleksandrą, kuris jau kitais me-tais mirė. Tada LDK Ponų taryba 1506 m. rugsėjį savo valdovu pa-kvietė Žygimantą Senąjį, šis 1506 m. gruodį paskelbė bendravalstybinę(žemės) privilegiją, kurioje pakartojo Kazimiero ir Aleksandro siekiusapsaugoti LDK suverenitetą. Lenkija, nematydama kitos išeities, tuopat metu Žygimantą išrinko savo karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kuni-gaikščiu, taip bandydama pabrėžti tam tikrą Lietuvos priklausomybęLenkijos išrinktam karaliui. Tuose rinkimuose LDK atstovai nedaly-vavo ir šis akibrokštas liko be jokių padarinių.

Valdant Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui bei susil-pnėjus LDK tarptautinei padėčiai, ypač rytų politikoje, imtasi stiprintivalstybės vidaus santvarką, reformuoti įstatymus ir vykdyti ekonomi-kos pertvarką, kartu nenutraukiant turimų ryšių su Lenkija, kuri neat-sisakė savo ketinimų atsiplėšti LDK pietrytines žemes. Šiai politikaimaždaug nuo 1563 m. Varšuvos seimo pradėjo pritarti nesulaukiantissavo sosto įpėdinio Žygimantas Augustas. Jis, 1569 m. vasario pabai-goje išvykus iš Liublino seimo LDK atstovams, tuo pabrėžiant, kadnutraukiamos derybos su Lenkija, pradėjo vykdyti pastarosios siekius.1569 m. kovo pradžioje Žygimantas Augustas paskelbė privilegiją apiePalenkės - senos sūduvių-jotvingiųžemės -prijungimąprie Lenkijos.Šio krašto atplėšimu nuo LDK pradėta todėl, kad jo atstovų seime bu-vo nedaug ir keli iš jų turėjo ginčų su kitais lietuvių didikais. Todėljuos nebuvo sunku priversti prisiekti Lenkijai. Privilegijoje apie Pa-lenkės prijungimą rašoma, kad ta žemė dar prieš Jogailos laikus pri-klausiusi Lenkijai, todėl seimo ir tos žemės atstovų „valia" karalius jągrąžinąs Lenkijai kaip atplėštąjį sąnarį tikrajam kūnui. Po Palenkėsbuvo Podolė ir Voluinė, kurių teritorijų atplėšimo nuo LDK motyvaci-ja buvo visai identiška. 1569 m. birželio pradžioje tai padaryta ir suKijevo žeme. Kaip teigiama istoriografijoje, LDK žemių prijungimoprie Lenkijos motyvai neturėjo reikšmės, tai buvęs spaudimas sudarytijai palankias Liublino unijos sąlygas.

Dėl šių Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žy-gimanto Augusto privilegijų LDK iždas neteko didelio pajamų šalti-nio. Iš LDK paiždininkio 1569 m. kovo 10 d. rašto valdovui sužinome,kad tuo metu iždas buvo visai tuščias. Lenkija iš LDK, apytikriais duo-menimis, pasisavino apie 180 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą

(Palenkė - 14 tūkst. kv. km, Voluinė - 72 tūkst. kv. km, Kijevo žemė -52 tūkst. kv. km ir Podolė - 43 tūkst. kv. km). Ginkluotosios pajėgossumažėjo apie 10 tūkstančių kardų, t. y. trečdaliu visų LDK kariniųpajėgų. LDK visuomenės elitas - bajorų luomas, išvargintas karo suMaskva, neįstengė galvoti apie kokį nors pasipriešinimą Lenkijai, ban-dant susigrąžinti atplėštas žemes.

Vertinant Liublino unijos dokumentus, to laikotarpio Lietuvos irLenkijos santykių problema yra viena iš įdomesnių net dabarties isto-riografijos ir politikos požiūriu. Apskritai ši problema interpretuota kon-troversiškai, stengiantis įdiegti pažiūrą, kad taip susikūrusi viena valsty-bė. Taip ją interpretavo abiejų valstybių žemių grobikai, taip į ją ėmėžiūrėti ir Lenkija, kai joje įsižiebė viltis atkurti valstybingumą. Toks požiū-ris buvo diegiamas ir kai kurių sovietinių okupuotos Lietuvos istorikų.

1569 m. Liublino unijos akto 3 paragrafe skelbiama, „kad LenkijosKaralystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau yra vienas nedalomas,vienalytis kūnas, taip pat vienalytė, viena ir bendra valstybė, kuri iš dviejųvalstybių ir dviejų tautų susidėjo ir susijungė į vieną visuomenę". Ar šieįvadiniai akto teiginiai iš tikrųjų apibūdino unijos sudarymo ir vėlesniusLietuvos ir Lenkijos santykius, lenkai istorikai ilgai sąmoningai vengėsvarstyti. Dar ir dabar kai kurie iš jų pripažįsta abiejų sujungtų valstybiųsantykiuose buvus tik tam tikrų provincinių savitumų.

Lietuvos ir Lenkijos santykius normavo būtent 1569 m. aktai. Ta-čiau jie daugelio esminių dalykų neišsprendė, tuo labiau neįgyvendino,nes kiti tų pačių aktų paragrafai visai nekeitė valstybinės LDK organiza-cijos. Liko aiškiai apibrėžta atskira LDK teritorija, kurioje veikė savoatskiras administracijos aparatas, fiskalinė organizacija, kariuomenė, teisėir atskiri teismai, t. y. nepakito tai, kas buvo iki unijos, tik įvesti bendrivaldovo rinkimai ir įkurta viena įstatymų leidybos institucija - seimas.

Liublino seime lenkai pasisakė už unitarinę valstybę ir tą nuostatąįrašė į pirmuosius akto paragrafus, kuriuos deklaratyviais darė kiti šiodokumento paragrafai. Pažymėtina, kad unijos akto nuostatose apiebendrą valdovą nebuvo nustatyta net valdovo rinkimo tvarka. Taip patnebuvo aiškiai pasakyta, kaip veiks bendras seimas. Nebuvo aišku,kaip palaikys ryšius abiejų valstybių vykdomosios valdžios instituci-jos. Tokia valstybių bendravimo tvarka, susiformavusi XVI a. antrojo-je pusėje, beveik išliko iki jų okupacijos XVIII a. pabaigoje.

Renkant pirmuosius šių valstybių konfederacijos valdovus, LDKaikėsi labai savarankiškai. Kandidatams į Lietuvos didžiuosius kuni-


gaikščius, kaip ir į Lenkijos karaliaus sostą, kėlė atskirus reikalavi-mus. Jie privalėjo atskirai prisiekti. LDK teritorijoje valdovai veikėkaip didieji kunigaikščiai, o ne kaip karaliai. Faktiškai šie valdovaibuvo tik personaliai bendra abiejų valstybių galva, bet ne bendra vals-tybės institucija.

Bendrasis seimas taip pat negalėjo būti vienalytis. Abi valstybėsturėjo atskirų, dažnai labai skirtingų interesų ir reikalų, tad seimo dar-bas turėjo būti taip sutvarkytas, kad kiekvienos valstybės atstovai ga-lėtų pasirūpinti savo reikalais. Paskiriems LDK reikalams sprąsti irnustatyti jos poziciją, priešingai unijos aktų nuostatoms, visą XVII a.ištisai buvo šaukiami atskiri Lietuvos suvažiavimai, savo kompetenci-ja visiškai prilygę ankstesniems iki unijos sudarymo seimams. Tokiesuvažiavimai taip pat vyko tarpuvaldžiu (bekaralmečiu) arba iškilusmokesčių reikalui (konvokaciniai seimai).

Ginant LDK valstybės politinį prestižą ir materialius jos intere-sus, buvo pakeista ir Liublino seime priimta nuostata bendruosius sei-mus šaukti tik Lenkijoje. Nuo 1673 m. kas trečias seimas buvo šaukia-mas Lietuvoje - Gardine. Bendruosiuose seimuose kiekvienos valstybėsatstovai parengdavo ir priimdavo sau reikalingas konstitucijas, o ant-rosios valstybės atstovai tik žiūrėjo, kad tose konstitucijose nebūtų niekopriešinga jų interesams. Dėl abiem valstybėms svarbių klausimų būda-vo deramasi, ieškoma kompromiso. Taigi seimas buvo panašus ne įvienos valstybės parlamentą, bet į dviejų valstybių atstovų kongresą.LDK atstovai savo pozicijas būsimajame seime aptardavo ikiseimi-niuose atstovų ir senatorių suvažiavimuose bei savo atskiruose posė-džiuose seimo metu. Ikiseiminiai suvažiavimai XVII a. išnyko, bet at-skirieji posėdžiai išliko iki pat valstybių užgrobimo, nes reikalas atskiraiaptarti savo problemas neišnyko.

Abi valstybės turėjo savo tokias pat pareigas vykdančius urėdus -ministrus: maršalkas, kanclerius, iždininkus ir etmonus - kiekviena podu. Iždininkų ir etmonų veikimo sritys buvo aiškiai atribotos. Kiekvie-ni turėjo atskiras valdymo sritis - iždus ir kariuomenes. Veikiant prin-cipui, kad kiekvienas kraštas rūpinasi savo reikalais, kad jo materiali-niai ištekliai turi būti naudojami tik savo reikmėms, šių ministrųfunkcijos negalėjo susikirsti.

Veikė atskirą mokesčių sistemą, savi muitai, net buvo įvesti muitaiir tarp abiejų šalių. Karinės organizacijos buvo atskiros. Bajorija galėjobūti mobilizuojama tik savo kraštui ginti. Kariuomenės taip pat negalėjo

būti sumaišomos. Be seimo nutarimo, o praktiškai be valdovo įsakymo,net karo metu vienos valstybės kariuomenė negalėjo peržengti antrosvalstybės sienos. Kitame krašte neleista net žmonių verbuoti.

Iždininkai ir etmonai buvo krašto ministrai, vykdę suverenios ba-jorijos valią, pareiškiamą seimuose. Kiti du ministrai - maršalka irkancleris su savo aparatu - pirmiausiai buvo atskirai LDK ir Lenkijosministrai, veikę tik valdovo vardu. Kadangi valdovas buvo bendras,tad ir šių valstybių urėdų funkcijos turėjo susikirsti. Daugiausia nesu-sipratimų kildavę tarp maršalkų, nes, valdovui nuolat gyvenant Lenki-joje ir ten pat vykstant seimams, Lenkijos maršalkos siekė visą laikąvieni šeimininkauti karaliaus dvare ir seime. Žygimanto Augusto lai-kais vykstant seimo sesijai analogiška pozicija buvo įtvirtinta ir LDKžemės maršalkai. Kiekvienas jų turėjo tvarkyti ir teisti savo krašto žmo-nes, kiekvienas taip pat turėjo savus arešto namus. 1647 m. konstituci-ja nustatė Lenkijos maršalkos pirmenybę seimo metu. Po jo ėjo LDKžemės maršalka ir pagaliau Lenkijos bei Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio dvaro maršalkos. Seimams pradėjus rinktis ir LDK, jos žemės mar-šalkos laipsniškai įgijo pirmenybę ir atitinkamam Lenkijos maršalkai.

Kanclerių vidaus reikalų funkcijos buvo aiškiai atribotos. Jie ant-spaudavo visus į savo kraštą siunčiamus valdovo raštus, privalėjo žiū-rėti, kad tie raštai būrų suderinti su savo valstybės įstatymais. Be to, jievadovavo atskiriems dvaro teismams. Suvienodėjo tų pačių pareigūnųkompetencija ir teisės. Čia labai svarbus buvo 1697 m. vadinamasiscoaeąuatio iurium įstatymas, susiaurinęs LDK kanclerių iždininkų iretmonų teises, sulyginęs jas su tų pačių Lenkijos ministrų teisėmis.

Tačiau po unijos atsiradus bendriems seimams, visi LDK bajori-jos ir Lenkijos šlėktų luominiai interesai buvo ginami bendrai, ir čiavyko tam tikras politinių aspiracijų suartėjimas. LDK bajorija siekėLenkijos šlėktų turimų privilegijų ir priešinosi valdovams, siekiantiemssustiprinti savo valdžią, čia kovota išvien. Tačiau tai LDK bajorijainekliudė saugoti savąją valstybinę organizaciją. Ir tik XVIII a. po ilgoanarchijos laikotarpio Lenkijoje vėl buvo grįžta prie XVI a. unijinių1(tejų, tik jau nauja forma - bandant pakeisti valstybių konfederacinįmodelį unitariniu.

1766 m. buvo iškeltas Stanislovo Augusto sumanymas įkurti abiemvalstybėms bendras iždo ir kariuomenės valdymo institucijas bei pa-naikinti skirtumą tarp abiejų valstybių antspaudų. LDK tai atmetė. Tik* '73-1775 m. seimas įkūrė abiejų valstybių pirmąsias bendras įstai-

156 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJĄ LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 157

gas. Tai buvo Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba. Edukacinė ko-misija, perėmusi savo žinion jėzuitų turtus, jų mokyklas ir ėmusi pri-žiūrėti švietimo reikalus abiejose valstybėse, abiejų valstybių junginionegali apibūdinti. Šios įstaigos veikimo sritis išėjo už anais laikais pri-pažįstamų valstybės funkcijų. Tai buvo ne valstybės, bet bajoriškosiosvisuomenės savo reikalams sukurta specifinė įstaiga, prilygstanti ben-drovei ir likusi seimo priežiūroje tik dėl to, kad bajorija kitos organiza-cijos neturėjo. Ji nebuvo susieta ir su Nuolatine taryba, kuriai buvopavesta atskirų abiem valstybėms vykdomosios valdžios įstaigų prie-žiūra. Nuolatinė taryba nebuvo vykdomoji valdžia, o tik savitas admi-nistracinis teismas, kurio rezoliucijos galėjo būti perduotos toliau svars-tyti seimo teismui.

Vieną bendrą centro valdžią- Įstatymų sargybąbuvo įkūręs tik Ket-verių metų (1788-1792) reformų seimas. Tačiau LDK atstovai reikala-vo sau atskirų komisijų ir su bendromis sutiko tik tada, kai 1791 m.spalio 20 d. buvo priimtas specialus įstatymas, garantavęs, kad tose ko-misijose narių lietuvių ir lenkų bus po lygiai ir komisijų pirmininkaispakaitomis po vienodą laikotarpį bus lietuviai ir lenkai. Be to, buvo ga-rantuota, kad LDK visada turės po tiek pat ir tokias pačias teises beitokius pačius titulus turinčių pareigūnų ir dignitorių. Tuomet ir buvopadarytas senųjų unijos sąlygų pakeitimas naujomis. Lietuva, lig tol trak-tuota kaip trečioji provincija, buvo oficialiai pripažinta lygiaverčiu vie-netu, tačiau sutikusiu turėti bendras vykdomosios valdžios įstaigas.

Visos tos reformos vyko ypatingomis sąlygomis, nes 1773-1775 m.jau buvo patirta savo teritorijų netektis ir to meto seimo daugumai labiaurūpėjo asmeniniai ir turtiniai nei valstybės interesai. Tuo naudojosi vals-tybės kaimynės, aktyviai veikdamos per savo ambasadų tinklą.

1788-1792 m. seimo reformos buvo įvykdytos priešinimosi gali-mai okupacijai sąlygomis. LDK bajorija vykdytą Lenkijos pertvarkąsutiko be entuziazmo, o 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai pasiprieši-no, išskyrus kai kuriuos sulenkėjusius elementus. Bendrajame seimesvarbiausios reformos buvo priimtos esant mažiau nei vienam ketvir-tadaliui atstovų, iš kurių LDK atstovaujančiųjų buvo vos keliolika. Taigišio seimo veiklos rezultatai visai neapibūdina LDK visuomenės nuo-taikų. 1792 m. Lietuvoje visur buvo skelbiami savarankiškos Lietuvosvalstybinės organizacijos atgaivinimo šūkiai. Tačiau visų šių reformųjau nespėta įgyvendinti. Po 1794 m. svetimų valstybių agresijos irmen-ko pasipriešinimo abi valstybės buvo okupuotos.

LDK IR 1791 m. gegužės 3 d. KONSTITUCIJA

Objektyviai įvertinti 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, kaip ir LDKbei Lenkijos valstybinius santykius po Liublino unijos, nėra paprasta.Akivaizdu ir neginčijama, kad, priimdamas šį išliekamosios istorinėsvertės dokumentą, Ketverių metų reformų seimas siekė išsaugoti Len-kijos valstybingumą, apginti mirtino pavojaus akivaizdoje atsidūrusiąnepriklausomybę. Tai pozityvi šių pastangų reikšmė.

Tačiau, priimant šią konstituciją seime, šalia šių siekių būta ir kitųaspiracijų, kurių įgyvendinimas turėjo skaudžiai paliesti antros šiosdvilypės valstybės arba valstybių konfederacijos narės - LDK intere-sus, taip pat lietuvių istoriškai sukurto valstybingumo būsimos egzis-tencijos problemą. Konstitucijos dokumentu iš esmės buvo bandytaignoruoti Lietuvos ir Lenkijos valstybių konfederacijos gyvastingumąpalaikančias LDK valstybingumo galias, kurios sukūrė esminį tos vals-tybių sąjungos egzistencijos pagrindą. Todėl ir minėtosios konstituci-jos priėmimu nebuvo sutelkta visų jėgų esminei nepriklausomybės iš-saugojimo problemai spręsti, susidarė prielaidų atsirasti vidausnesutarimų, kuriais pasinaudojo išorės jėgos, ir tai lėmė šio valstybi-nio darinio žlugimą. Šiuo požiūriu gegužės 3 d. Konstitucija labiauvertintina kaip konfederacinės valstybės vienos dalies - lenkiškojo ele-mento pastangų rezultatas. Kaip rodo tolesnė šių valstybių raida XX a.ir XXI a., konstitucijos politiniai užsakovai ir idėjiniai autoriai nesu-vokė, kad savindamiesi LDK valstybingumą pakerta Lietuvos ir Len-kijos valstybinio darinio būtį.

Gegužės 3 d. Konstitucija - ne itin didelės apimties teisės doku-mentas. Ją sudaro įvadas ir vienuolika paragrafų. Pirmajame katalikųreligija įtvirtinta kaip valstybinė. Antrajame įtvirtinamos senosios ba-jorų luomo istorinėje raidoje susiformavusios politinės ir ekonominėsPrivilegijos bei laisvės. Bajorijai ir ateityje suteikiama pirmenybė vie-šajame ir privačiame gyvenime. Trečiame paragrafe nurodoma, kadanksčiau priimta katalikiškųjų miestų konstitucija esanti šios konstitu-clJos sudedamoji dalis, kad bajorija sutinka įsileisti į savo luomą įsigi-jusius žemės nuosavybę miestiečius. Nors luomų santykiuose ir per-stos kai kurios prancūzų revoliucijos idėjos, tačiau bajorija savosskirtinės pilietinės privilegijuotos padėties neatsisakė.

Pradedant penktuoju konstitucijos paragrafu nusakoma valstybi-^ santvarka skelbiant trijų valdžių - įstatymų leidžiamosios, vykdo-mos ir teismo įtvirtinimo principą. Įstatymų leidyba pavedama dviem

158 LIETUVOS TEISĖS ISTORU. nmžiosios KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖLIETUVOS ui 159

seimo rūmams - senatui ir deputatų rūmams. Deputatų rūmus turėjorinkti seimeliai. Šiems rūmams ir turėjo priklausyti visa valdžia. Aukš-čiausiąja valdymo institucija turėjo tapti Teisių sargyba, susidedanti iškaraliaus, primo (ministro pirmininko), šešiolikos ministrų, skiriamųkaraliaus ir seimo, kuris galėjo pareikšti jiems nepasitikėjimą.

Aštuntame paragrafe kalbama apie teismus. Žemės, pilies, paka-mario teismai sujungiami į vieną nuolatinį pirmosios instancijos že-mės teismą. Apeliuoti leidžiama į Vyriausiąjį tribunolą. Miestuose teis-mai dalijami į baudžiamuosius ir civilinius. Devintame ir dešimtameparagrafuose nustatoma ir aptariama regencija, t. y, kai karaliui mirus,jo įpėdiniais tampa nepilnamečiai, ir karalaičių auklėjimas, o paskuti-niajame - kariniai reikalai.

Konstitucija parengta taip, kad panaikintų buvusios Lietuvos irLenkijos valstybinį dualizmą- konfederaciją. Apie valstybę jau kalba-ma kaip apie vientisą politinį vienetą, kuris dažniausiai vadinamas Len-kija. Joje minima tik lenkų tauta ir Lenkijos kraštai. Nebėra po Liubli-no unijos priimtose konstitucijose vartoto Abiejų Tautų Respublikostermino. Jokių nuostatų, skirtų Lietuvai, nebėra, net jos vardo nemini-ma. Susidaro įspūdis, kad tai - lenkų provincija, kurioje gali veikti tiksavo aukščiausiasis teismas. Akivaizdžiai įtvirtinama stipraus centroidėja, net neužsimenant apie galimą kai kurių lietuviškojo gyvenimotradicijų palaikymą. Ir tik vėliau, 1791 m. spalio 20 d. buvo priimtasspecialus įstatymas „Abiejų tautų susižiedavimas". Kilus dideliam Lie-tuvos pasipriešinimui, šiuo dokumentu prieita prie kompromiso, įtvir-tinant abiejų valstybių federaciją, t. y. bendras lietuvių ir lenkų vykdo-mosios valdžios įstaigas, nustatytas kiekybinis jų paritetas.

Deja, tolesnė įvykių eiga pasuko link Targovicos konfederaci-jos, antrojo ir trečiojo padalijimo, kuris daugiau kaip šimtmečiui įšaldėdviejų valstybių Liublino unijos laikotarpio pasėtos nesantaikos grū-dus, iš naujo dviejų dešimtmečių laikotarpiu atgimusius jau demok-ratinių respublikų raidos etapu tarp Pirmojo ir Antrojo pasauliniukarų. Galima manyti, kad būtent šis dviejų dešimtmečių laikotarpisgana aiškiai rodė XVIII a. pabaigoje susiformavusias abiejų valsty-bių tarpusavio santykių aspiracijas ir savitą jų tęstinumą, praėjus125 metams.

Atkreiptinas dėmesys, kad net dabar vertinant šią konstitucijapožiūris įjos reikšmingumą Europos valstybių raidos kontekste nera

vienareikšmis. Lenkija, minėdama šio akto paskelbimo 210-ąsias meti'

iškėlė demokratinį jo pobūdį ir konstitucijoje skelbtų tuo metul6"' ngiu idėjų poveikį būsimam teisinių valstybių kūrimuisi. Su tuo

utikti negalima. Ši konstitucija, palyginti su situacija, buvusia ikiriimant, turi ir pranašumų- atsisakyta seime liberum veto, pakei-v' nt iį daugumos principu, į seimą įtraukti su patariamuoju balsu

iestiečiai. Tačiau kiekviena tauta, o ypač ta, kuri per daugelį šimt-mečių išgyveno savo pastangomis suformuotą valstybingumą, turiteisę retrospektyviai vertinti teisės aktą ir gali bei privalo tai daryti

ne tik bendrame pasaulio visuomenių raidos, bet ir savojo valstybin-gumo raidos kontekste. Tuo labiau kad ano meto Abiejų Tautų Res-

publika buvo dviejų valstybių - Lietuvos ir Lenkijos darinys. Šiuopožiūriu 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ir joje įtvirtintą Lietuvos

valstybės paneigimą galima vertinti ir kaip teisės aktą, kuriuo mėgin-ta sukurti valstybinį darinį, neįnešusį santarvės į dviejų valstybių tautų

santykius. Lietuvos valstybingumo ir interesų ši konstitucija ne tikneišreiškė, bet ir gana drastiškai juos neigė.

3. LDK TEISMŲ SISTEMA

3.1. LDK TEISMŲ RAIDOS ETAPAI

LDK valstybingumo XIII-XVIII a. raidoje buvo du esminiai teismųsistemos formavimosi kaitos periodai. Pirmuoju - aukščiausiojo teis-

mo ir teisėjo valstybėje funkcijas turėjo valdovas, iš pradžių Lietuvoskaralius Mindaugas, vėliau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir pagaliau -jos perėjo valstybės institucijai - Ponų tarybai. Antruoju periodu, susi-formavus bajorų luomo teismams ir 1581 m. įsteigus Vyriausiąjį Lie-vos tribunolą, ši valstybės valdžios funkcija buvo išskirta iš valdovoMnpetencijos ir tapo savarankiška teismo valdžia. Taip baigtas įgy-

endinti LDK įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo valdžiųatidahjimo principas.

Pirmasis teismų formavimosi ir raidos periodas, daugėjant teisin-tin ^ ^^dančių institucijų, vykstant ekonominiams pokyčiams, ska-t- , SocĮalinių luomų, pagrįstų darbo pasidalijimu, formavimąsi ir ati-

Pe ^mai Jų vaidmens valstybėje diferencijavimąsi bei politinės reikšmėsirstymą. Šis periodas savo ruožtu skirstytinas į etapus, kurie žy-

J valdovo politinio vaidmens valstybėje pokyčius nuo jo išaugi-yaldant Vytautui, iki silpnėjimo, valdant Jogailos palikuonims.

160 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJĄ TIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 161

Pirmasis šio periodo teismų raidos etapas truko nuo valstybės su-sidarymo iki 1447 m. bendravalstybinės (žemės) privilegijos, kuria pra-dedant, Kazimierui atsisakius teisti bajorams priklausomus žmones,galutinai susiformuoja luomų teismai.

Pagrindiniai išlikę šio teismo sistemos formavimo etapo teisės šal-tiniai yra: paprotinė teisė; Gedimino, titulavusio save Lietuvos ir Ru-sios kraštų karaliumi, diplomatijos dokumentai, sukūrę prielaidas Lie-tuvos teisei suartėti su Vakarų Europos teise; didžiųjų kunigaikščiųprivilegijos atskiriems luomams. Iš jų pažymėtinos Jogailos privilegi-jos Lietuvos krikšto proga bajorams. Tai - 1387 m. privilegija apsi-krikštijusiems bajorams turėti jų luomo teismus; 1387 m. privilegija,leidžianti įsikuriančiai Katalikų bažnyčiai tvarkyti savo luomo organi-zaciją kanonų teisės pagrindu; 1387 m. privilegija Vilniaus miestie-čiams turėti savarankišką magistratą teismą ir iždą remiantis Magde-burgo miesto teise (jus municipale magdeburgense). Nėra išlikusiųšaltinių, kuriais remiantis būtų galima kalbėti apie Mindaugo valdymolaikotarpio ir iki Gedimino teismų sistemą.

Antrasis teismų formavimosi etapas, prasidėjęs, minėta, 1447 m.privilegija, tobulintas 1468 m. Kazimiero teisyno procesinėmis nor-momis, tikslintas ir detaliai reglamentuotas 1529 m. Lietuvos Statute.Reikšmingi šiuo etapu buvo 1564 m. Seimo priimti dokumentai, kuriųnuostatomis iš esmės įgyvendinta esminė valstybės valdžios reforma,aukščiausiojo teisingumo funkcijas perleidusi susiformuojančiai atskiraiteismo valdžiai. Šios nuostatos buvo įtrauktos į 1566 m. Lietuvos Sta-tutą. Baigiamuoju akcentu tapo 1581 m. įsteigtas Vyriausiasis Lietu-vos tribunolas.

Šiuo etapu išskirtiniai teismų formavimosi raidos šaltiniai yra Lie-tuvos Statutai, kuriais buvo sukurta valstybėje teisinė sistema, apimantitiek teisę, tiek teismo institucijų organizaciją. Jie buvo rašyti ir plitotuo metu LDK nuolat vartota kanceliarine slavų kalba ir lotynų kalbatarpvalstybiniams ryšiams, taip pat statutų vertimais į lenkų ir vokie-čių kalbas.

1529 m. Lietuvos Statute teismo organizacijai ir procesui skirtasšeštasis skyrius susideda iš 37 artikulų. Tai sudaro aštuntadalį visų jonormų. Šiuo statutu iš esmės vainikuojamas pirmasis teismų formavi-mosi etapas, nes Antrasis 1566 m. Lietuvos Statutas jau sukūrė visasprielaidas formuotis naujam teisingumo sistemos periodui, kuris iš es-mės nekito iki XVIII a. pabaigos.

3.2. LDK TEISMAI, SUSIFORMAVĘIKI XVI a. VIDURIO REFORMŲ

Seniausių žinių apie teismus LDK yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio Gedimino valdymo laikotarpio diplomatijos dokumentų, kuriuoseapie tai užsimenama prabėgomis. Iš 1323 m. taikos sutarties sužino-me, kad kilusius nesutarimus nagrinėjo vietos teismai, o nepatenkin-tieji jų sprendimais galėjo kreiptis į valdovą turėjusį „padėti pasiektivisišką teisingumą". 1338 m. Gedimino prekybos sutartyje pasakyta,kad bylos dėl vietoje kilusių nesutarimų ir dėl vagysčių, nepaisant pir-klio priklausomybės (svetimas ar savas), turėjo būti sprendžiamos gin-čo ar nusikaltimo vietos teisme, o ginčai „dėl seno dalyko" pas tąkuriam atsakovas pavaldus. Svetur išvykusių pirklių, kaip ir svetimša-lių pirklių, tarpusavio ginčai numatyti spręsti ne ginčo vietose, o pas tųpirklių vyresniuosius. Aukščiausias teismo funkcijas vykdė didysis ku-nigaikštis, turįs „galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasi-gailėti, uždaryti ir atverti". Taigi teismų struktūros ir ginčų teismingu-mo principai iš esmės atitinka po pusantro šimtmečio įtvirtintasanalogiškas 1468 m. Kazimiero teisyno nuostatas.

LIETUVOS VALDOVO TEISMAS

Lietuvos valstybei prijungiant gretimas teritorijas ir virstant LietuvosDidžiąja Kunigaikštyste, tam tikru periodu didysis kunigaikštis teisėtikrojoje Lietuvoje, o prijungtose srityse - didžiojo kunigaikščio pa-skirti ar palikti vietos kunigaikščiai. Vėliau juos naikinant ir valstybeicentralizuojantis atsiranda skiriamų valstybės aukštųjų urėdų - vaiva-dų, vietininkų, tijūnų, laikytojų, seniūnų ir kitokie teismai. Šių teismųsprendimai galėjo būti skundžiami didžiajam kunigaikščiui. Tačiau išsių teismų jurisdikcijos buvo išskirti tų pareigūnų administracinėje sri-tyje gyvenę ar buvę kunigaikščiai ir žymieji didikai, vadinami ponais,kuriuos ir toliau teisė pats didysis kunigaikštis ar kartu su juo Ponųtaryba arba specialūs Lietuvos didžiojo kunigaikščio įgaliotiniai komi-sarai. Valdovo teismui taip pat buvo priskiriami ir svetimšaliai.

Ponai jau nuo Vytauto laikų stengėsi dalyvauti teisme ir šios pa-stangos iš dalies buvo apvainikuotos 1468 m. Kazimiero teisyne, taiPakartojant 1492 m. privilegijoje bei įtvirtinant Pirmajame Lietuvostatute. Valdovas atsisakė teisės atimti pareigybes (urėdus) ir dvaruse teismo. Tokiame teisme įgavo teisę dalyvauti Ponų tarybos nariai.

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 163

162

Kaip matyti iš teismų praktikos, proceso metu ponai buvo aktyvūs jodalyviai. Kai kurie ponai, kaip Radvilos, net siekė išvengti Ponų tarybosteismo, teigdami, kad jų ginčo su Goštautais bylą turėtų sprąsti popie-žiaus teismas. Kaltą dovanoti iš pradžių priklausė didžiajam kunigaikš-čiui, vėliau jam ir Ponų tarybai. Taip formavosi kolegialus teismas.

Valdovas Vakarų Europos teismų pavyzdžiu galėjo kiekvieną by-lą perimti savo žinion. Tai buvo daroma atskiromis privilegijomis, va-dinamomis neteisiamosiomis, arba uždengiamosiomis. Teisingumo vyk-dymas didžiajam kunigaikščiui teikė politinės galios ir duodavo nemažaipajamų, nes vaivados, seniūnai, dvarų valdytojai turėjo du trečdaliusteismo mokesčių atiduoti didžiojo kunigaikščio iždui.Pirmajame Lietuvos Statute jau buvo nustatyta didžiojo kunigaikš-čio teismo kompetencija. Jis sprendė ginčus dėl žemės paveldėjimo, dėlglobos ir žmonų kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domenožemes galiojimo, dėl savo dvarą pajamų ir bajorų luominės priklausomy-bės, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinių nusikaltimų, dėl sava-vališko muitų įvedimo, tarnybinių nusikaltimų, karo prievolės neatliki-mo, žemių užvaldymo ir kitas. Statutas uždraudė nebaigtą sprąsti byląvietos teisme perduoti didžiojo kunigaikščio arba Ponų tarybos teismui.Nuolatinė teismo buveinė - Vilnius, bet vykdavo ir toje vietoje,kur valdovas apsistodavo, net užsienyje - Lenkijoje. 1535 m. seimasprotestavo prieš teismą Lenkijoje, nors Pirmasis Lietuvos Statutas(VI 1, 2) to nedraudė.

Iš pradžių valdovas galėjo pakeisti savo pirmtaką ir savo sprendi-mą tačiau laipsniškai privilegijomis bajorijai ši teisė naikinama. Pir-majame Lietuvos Statute numatyta bausmė už bandymą pakeisti įsiga-liojusį sprendimą o Antrajame Statute - tai pakartota. Tačiau būdavir išimčių. Antrajame Lietuvos Statute nustatyta, kad politikos bylobūtų nagrinėjamos susirinkus į visuotinį seimą iki jam prasidedant.

Mažinant valdovo teismo kompetenciją atsiranda tarpinė apelia-cija arba kelių pakopų teismas. Pirmasis Lietuvos Statutas leidžia ape-liuoti į Ponų tarybą nesant valdovo šalyje. Įtvirtinus apeliaciją seniūnąir laikytoją leidžiama skųsti vaivadai, vaivadą - Ponų tarybai, o šiossprendimus - valdovui. 1547 m. seimas išplėtė 1542 m. nutarimą-Ponų tarybos sprendimą leista apskųsti valdovui, esančiam Lenkijoje.Apeliacija tačiau sprendimo vykdymo nestabdė (I LS VI 6). Pakeitussprendimą ginčijamas turtinis dalykas grąžinamas. Nuostolius padengtiprivalėjo teisėjas (I LS VI1).

PONŲ TARYBOS TEISMAS

Tai didžiojo kunigaikščio tarybos, virtusios Ponų taryba, teismas, vei-kęs, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Ponų tarybos teismosprendimai kartais buvo tvirtinami valdovo. Bylos sprendžiamos taippat Vilniuje. Šis teismas kaip pirmoji instancija nagrinėjo smurto piešaukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svars-tė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip patbajorų garbės bylas.

Pirmasis Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų tarybą Lietu-vos didžiojo kunigaikščio nesant Lietuvoje. Ponų tarybos nariai prie-šinosi, kad svarbesnės Lietuvos bylos būtų perkeltos į užsienį. TaipXVI a. Ponų taryba į Lenkiją išvykusį Lietuvos didįjį kunigaikštį ėmėpavaduoti ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ėmė nagrinėti irvisas bylas, priklausančias Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismui.Bylos buvo sprendžiamos Ponų tarybos narių Vilniuje Lietuvos di-džiojo kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar buvo tvirti-nami valdovo.

Paprasti bajorai, priešindamiesi Ponų tarybos didikų įsigalėjimui,1542 m. seime pasiekė, kad iš jų teismo būtų galima apeliuoti į valdovąjei bylos būtų sprendžiamos Ponų taryboje jam nedalyvaujant. Šitokiosvyriausiosios instancijos apeliacinės bylos būdavo sprendžiamos Vilniuje,čia skirtu laiku Lietuvos didžiajam kunigaikščiui atvykus. Kadangi jisretai atvykdavo į Lietuvą bylų baigtis gerokai užtrukdavo. Be to, ir patiPonų taryba taip pat negalėjo nuolatos rinktis ar būdavo užimta kitaisskubiais valstybės reikalais. Dėl to ne kartą tekdavo pavesti kai kuriasbylas nagrinėti Ponų tarybos nariams - kancleriui, vaivadoms, seniū-nams ir kitiems. Tokia padėtimi buvo daug nepatenkintų bajorų.

Kadangi Ponų taryba negalėjo nuolat rinktis, o bylų nemažėjo,didžiojo kunigaikščio ar Ponų tarybos pavedimu vykdavo vieno ponoteismas. Taip formavosi įvairios kompetencijos teismai. Iš pradžiųjiemsPavesdavo spręsti vieno atvejo bylą vėliau - didesnės grupės atsitiki-mH bylas. Ponų tarybos teismas tapo apeliacine instancija vaivadų, vie-minkų, tijūnų dvarų valdytojų, seniūnų teismui.

VAIVADOS TEISMASaivados Lietuvoje atsirado dėl naujo valstybės teritorinio suskirsty-0 l vaivadijas XV a. ir XVI amžiuje. Tai svarbiausieji valstybės sri-

164 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T TETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 165

čių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, vykdę sričių administravi-mą ir teisę savo vaivadijos valstybės dvarų valstiečius, taip pat savovaivadijos bajorus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus. Bajoraibetgi galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į patį didįjį kunigaikštį. Nuo1447 m. Kazimiero privilegijos didikų ir bajorų dvarų valstiečiai taippat buvo išskirti iš valstybės teismų jurisdikcijos.

Po 1564-1566 m. vykdytų administracinių ir teismo reformų vai-vados teismų kompetencija susiaurėjo, nes kiekviename paviete buvosudaryti žemės teismai, o vaivados teismui buvo pavestos pilies teis-mo funkcijos centriniame vaivadijos paviete, kur vaivados teismas ta-po tokiu pat pilies teismu kaip necentrinių pavietų pilies teismai. Cen-trinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu.Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, juos teisėpats vaivada ar jo pavaduotojas. Tokia vaivados teismo kompetencijaišliko ligi valstybės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje.

Panašias teismo teisėjo pareigas atliko ir seniūno teismas.

VIETININKO TEISMAS

Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arbapavieto bajorus, išskyrus ponus. Vietininko teismui priklausė visos jovalsčiaus didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylos, taip pat tų miestų,kurie neturėjo savivaldybės teisių, miestiečių bylos. Vietininko naudaiėjo jo teismo mokesčiai ir baudos. Vietininko teismas iš pradžių buvovieno asmens teismas. Pirmajame Lietuvos Statute nustatyta, kad vie-tininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu atveju - bentvienam.

TIJŪNO TEISMAS

Tai iš esmės buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a.pradžios paprastai vadinti ir tijūnais.

Šiam teismui priklausė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarųgyventojai. Dvarų laikytojams teisme talkino diečkai, vadinti ir vaz-niais bei vižais, pagal atliekamus teismo pavedimus, kurie buvo siun-čiami į nusikaltimo vietą tirti teisės ginčo ar nusikaltimo aplinkybių,kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Diečkaus pareiga buvotaip pat pristatyti į teismą atsakovus bei įtariamuosius nusikaltimais irvykdyti teismo sprendimus.

Pirmajam Lietuvos Statutui įsigaliojant tijūno teismas teisė jampavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gy-ventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.

KOMISARŲ TEISMAS

Šis teismas buvo susiformavęs XV a., didžiajam kunigaikščiui pra-dėjus skirti pareigūnus teisėjais, kai reikėdavo bylos tyrimą atliktivietose. Tai buvo Lietuvos didžiojo teismo atšaka, sudaroma iš kon-krečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių už-grobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybėsžemių ir bajorų bei dvasininkijos žemių. Komisarų teismas susidėjoiš trijų asmenų, paskirtų didžiojo kunigaikščio, ir iš tiek pat asmenų,pasirinktų ieškovo ar atsakovo. Didysis kunigaikštis komisarais, kaipir kitų LDK teismų teisėjais, galėjo skirti tik bajorus, gyvenančiusginčo buvimo paviete - pilininką, kur jo nebuvo - maršalką, paka-marį ir vieną bajorą. Jei kur nebuvo pilininko arba maršalkos, buvoskiriamas pakamaris ar kuris kitas to pavieto urėdas ir du bajorai.Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamario, že-mės ar pilies teismo knygas.

1566 m. Lietuvos Statute nustatyta, kad tokie komisarų teismaivyks bylose dėl valstybės ir bajorų žemių sienų ir didžiojo kunigaikš-čio įkeistų dvarų išpirkimo. Dėl šių teismų sprendimų buvo galimaapeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą, kuriame jis pats teisdavo.

Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą, tos bylos galėjo būti iš kartosprendžiamos didžiojo kunigaikščio teisme arba bajoro pageidavimu- komisarų teisme kaip pirmojoje instancijoje. Tai prilygo trečiųjųteismui. Didžiojo kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems ko-misarams susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti įaukštesnįjį teismą, nes apeliacija buvo leidžiama tik esant nesutari-mui. Komisarų teismui taip pat priklausė visos bylos dėl valstybės irbažnytinių žemių ribų. Dvasininkai, valdą kuria nors teise nebažny-tinius dvarus, turėjo būti teisiami už nusikaltimus tose žemėse, kaiptt kiti bajorai, pavieto teismuose. Tačiau jei kiltų ginčų dėl sienų ardėl skriaudų tarp bažnytinių žemių, didžiojo kunigaikščio dovanotųBažnyčiai, ir tarp bajorų ar valstybės dvarų, tokioms byloms spręstididysis kunigaikštis turėjo skirti komisarus. Tuo tarpu bajorų ginčųbylos dėl dvarų ir bažnytinių žemių, kurios Bažnyčiai buvo bajorų

166 LIETUVOS TEISĖS ISTORDA T IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 167

užrašytos, turėjo būti sprendžiamos pavieto žemės teisme arba paka-mario teisme. Didžiojo kunigaikščio skirtiems komisarų teismamsdar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirkimo ir valstiečių skun-dų valstybės dvarų seniūnais bylos.

Komisarams nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti įdidžiojo kunigaikščio teismą. Nuo 1581 m. tokių bylų teisėjus jau skir-davo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas.

MARŠALKOS TEISMASŠis teismas žinomas nuo XVI a. pradžios. Jis dažniausiai valdovoįsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių su-darymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, mokesčių užmiestiečių važiavimą privačių dvarų keliais nustatymo, įkeistų dvarųvaldymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrą-žinimo. Maršalkos teismas valdovo pavedimu taip pat sprendė bau-džiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmo-nių užgrobimo, dvarų užpuolimo, smurto, neteisėto Magdeburgomiesto teisių taikymo asmenims, nepriklausantiems jo kompetenci-jai, dokumentų klastojimo ir kitas. Maršalkos teismui buvo paveda-mos ir kai kurios politinės bylos, susijusios su bajorijos privilegijų

pažeidimais.Po įvykdytos XVI a. antrojoje pusėje LDK teismų reformos mar-

šalkos teismo galios susiaurėjo. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą (IX sky-riaus 7 artikulas), maršalkos teismo kompetencija yra artima komisarųteismui. Jis nagrinėjo Vyriausiojo tribunolo pavedimu bylas, susijusiassu didžiojo kunigaikščio saugumu. Maršalkos teismo kompetencijaipriklausė teisės pažeidimai, padaryti Lietuvos didžiojo kunigaikščiorūmuose ar jo gyvenamojoje vietoje per mylios atstumą. Tai kriminali-niai nusikaltimai, garbės klausimai, tvarkos palaikymo, aplinkos ap-saugos, mitybos aprūpinimo, svorio, ilgio matų, apsaugos nuo gaisrųpažeidimai. Išvykus didžiojo kunigaikščio svitai, nebaigtos spręsti by-los turėjo būti perduotos pilies teismui. Apeliacija dėl maršalkos teis-mo sprendimų nebuvo galima.

Maršalkos teismas reorganizuotas 1766 m., pertvarkant į kole-ginį teismą, kuriame privalėjo posėdžiauti ne mažiau kaip keturi tei-sėjai, pirmininkaujant maršalkai. Pasidalijus balsams po lygiai, mar-šalka turėjo priimti sprendimą savo balsu prisidėdamas prie vienosar kitos balsų grupės.

ASESORIŲ TEISMAS§įs teismas, kaip komisarų ar maršalkos teismai, buvo Lietuvos di-džiojo kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios, ir nag-rinėjo valdovo dvarų valstiečių bei magdeburginių miestų ir miestie-čių bylas. Šį teismą sudarė valdovo paskirti urėdai, vadinami asesoriais.Asesorių teismui pirmininkaudavo valstybės kancleris. Šis teismas dirbosesijomis nuo lapkričio mėnesio ir trukdavo pusę metų. Per pirmus dumėnesius buvo nagrinėjamos bylos, atėjusios iš miesto ar komisarųteismo, arba pirmosios instancijos bylos dėl miestiečių privilegijų pa-žeidimų ginčuose su bajorais ir dvasininkais. Trečią mėnesį nagrinėtosbylos dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, kitusmėnesius - įvairios turtinio pobūdžio bylos.

Asesorių teismas paprastai bylas sprendė balsų dauguma. Išimtis- apeliacinės bylos, patenkančios iš miesto teismo, taip pat miestiečiųtarpusavio bylos ir miestiečių bylos su bajorais ir dvasininkais. Taisatvejais jos spręstos kanclerio, vicekanclerio arba senatoriaus, jeigušie buvo užimti kitais reikalais.

Asesorių teismas neturėjo nuolatinės buveinės ir galėjo vykti tuo-se miestuose, kur apsistodavo didžiojo kunigaikščio dvaras. Asesoriųteismo posėdžių metu šalys privalėjo laikytis rimties, nepertraukinėti,kai buvo teikiami įrodymai, o pažeidusieji baudžiami teismo nuožiūra.Prisiekusieji advokatai, esantys prie šio teismo, turėjo būti pasirengęteikti reikiamus įrodymus ir už menkus nusižengimus baudžiami tri-mis grivenomis, o už didesnius - teismo nuožiūra. Prie asesorių teis-mo negalėjo būti daugiau kaip 12 prisiekusiųjų advokatų. Visuose teis-muose ginčo šalims pateikti papildomų įrodymų buvo nustatytas keturiųsavaičių terminas, o asesorių teismas šį terminą galėjo pratęsti iki kitossesijos.

Miestai ir miestiečiai, turį savivaldą buvo teismingi tik asesoriųteismui. Juos, pašaukus į kitą teismą ir ten išnagrinėjus bylą toks spren-dimas turėjo būti pripažintas niekiniu, o kalti teismo pareigūnai nu-bausti 40 kapų grašių ir turėjo atlyginti patirtus nuostolius.

Apeliacija dėl asesorių teismo sprendimų nebuvo galima net irPaaiškėjus naujų aplinkybių, išskyrus, jeigu sutiko abi šalys. Apskun-dusieji galėjo būti nubausti šešių savaičių kalėjimu. Teismo sprendi-mus turėjo vykdyti žemės ar pilies teismo pareigūnai.

Asesorių teisme tvarkyti šeši registrai. Pirmame registre regist-ruotos magdeburginių miestų ir miestiečių bylos bei jų ir bajorų bei

168 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ , fiQ

dvasininkų bylos. Antrame - bylos dėl didžiojo kunigaikščio valstie-čiams padarytų skriaudų. Trečiame - žemės ribų nustatymo tarp įvai-rių grupių savininkų bylos. Ketvirtame - dėl žemių smurtinių užgrobi-mų, neteisėtos apeliacijos, valdovo privilegijų pažeidimo ir dėlneturtingų asmenų prašymų. Penktame - kriminalinės bylos. Šeštame- valdovo dvarų tiek ieškovų, tiek ir atsakovų bylos.

DVARO TEISMAS

Privatūs dvarai buvo tvarkomi arba jų savininkų, arba jų paskirtų val-dytojų. Jeigu savininkai turėjo keletą ar daugiau dvarų, vienas jų val-dytojas buvo skiriamas vyriausiuoju ir turėjo administracinę bei teis-mo valdžią. Valdytojai buvo vadinami vietininkais arba seniūnais, o jųpagalbininkai - paseniūniais. Žemiausia administracijos grandis buvotijūnai. Atitinkamai žemiausia dvaro teismų grandis savo valdiniamsbuvo atskirų dvarų teismai, o aukščiausia, t. y. apeliacinė, - savininkoteismas. Formuojantis dvarų teismams, iš pradžių įkeičiant dvarus, įkai-to valdytojams buvo leidžiama teisti dvarų žmones, tačiau laipsniškainuo XVII a. pabaigos ši teismo kompetencija jiems pradėta riboti, ypačbaudžiamosiose bylose, sugrąžinant teismą į savininko administraciją.Teismui vadovavo dvaro savininko skiriamas teisėjas, kartu ėjęs irdvaro vyriausiojo valdytojo pareigas. Civilines ir baudžiamąsias bylasjis sprendė vienasmeniškai, netgi priimdamas ir mirties nuosprendžius.Dėl sunkių nusikaltimų galėjo būti organizuotas ir mišrus teismas, daly-vaujant 2-5 asesoriams - tarėjams, renkamiems iš aukštesnių urėdų. Tal-kino teismo raštininkas ir vaznys. Vaznys įteikdavo šaukimus, palaiky-davo kaltinimą ir atliko kitus teismo veiksmus. Šalys galėjo naudotisadvokatais, neįgalintieji juos nusisamdyti, aprūpinti teismo iniciatyva.

Teismo posėdžiai organizuoti mėnesio kadencijomis nuo ryto ikipusiaudienio. Kadencija priklausė nuo bylų skaičiaus ir teisėjo užim-tumo. Teismo kompetencija - gana plati. Jo jurisdikcijai galėjo pri-klausyti dvaro valdose gyvenantys karaimai arba žydai. Teismas, pri-imdamas sprendimus, privalėjo vadovautis Lietuvos Statutu. Teismoproceso eiga nėra aiški, tačiau moterims galėjo atstovauti arba jų vyrai,arba bičiuliai, o nepilnamečiams ir netekėjusioms merginoms - globė-jai. Bylas leista baigti šalių susitarimu, o nesusitaikius - priimamassprendimas. Apskundus sprendimą, bylos vykdymas sustabdomas, p»"skiriant apeliacijos dieną, kuri galėjo įvykti po kelių ar keliolikos sa-vaičių dvaro savininko teisme. Sprendimas vykdomas savanoriškai ar

panaudojant dvaro administracijos prievartą. Dėl sprendimo nevykdy-mo galėjo kilti naujas teismo procesas.

KUOPOS TEISMAS

Bajorų dvarų valstiečių bylas sprendė pats žemvaldys arba jo paskirtiasmenys, o didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylas - tijūnas. Ta-čiau valstiečių bylas sprendė ir kuopos teismas, kuris veikė daugiausiaslavų (baltarusių) gyvenamosiose LDK srityse ir iš esmės buvo vals-tiečių bendruomenės teismas, susidedąs iš ginčo šalių atstovų. Kuoposteismu buvo vadinamas ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendi-mas ginčo vietoje. Ginčų dėl žemės ribų teisėjai, išvažiuojantys spręstibylas į ginčo vietą, buvo įvardyti „išvykstančiais", o jų teismas - „iš-važiuojamasis". Baudžiamųjų bylų spręsti kuopos teismas vykdavo įnusikaltimo vietą, o civilinių bylų dėl žemės arba nuganymų - į skly-

pą, kur buvo kilęs ginčas.Šalys vietoje pasirinkdavo po 18 liudytojų, iš jų šeši buvo paren-

kami ir apklausiami. Visi teisėjai turėjo dalyvauti čia pat vietoje ir iš-spręsti ginčą. Jeigu šalis nesutiko su kitos šalies teisėjų sprendimu,galėjo skųstis vietininkui. Kuopos teismas buvo liekana senųjų laikų,kai dar genčių ginčai buvo sprendžiami vietoje. LDK slavų žemėse kuo-pos teismas XVI a. pradžioje dažnai sprendė ir baudžiamąsias bylas.

Savo sprendimą kuopos teismas paprastai skelbė žodžiu. Jeigukuopos teismo sprendimas nebuvo vykdomas, po XVI a. viduryje įvyk-dytos teismų reformos buvo galima skųstis žemės teismui.

Kiekviena ginčo šalis į kuopos teismą paprastai paskirdavo povieną teisėją, kuriems didysis kunigaikštis arba jo vietos pareigūnaipavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasi-kviestų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų skiria-mas. Kuopos teismų sprendimai ir byloms nagrinėti skirtas laikas bu-vo galutiniai. Pirmasis Lietuvos Statutas, kuriame išsamiai sureguliuotasžemės ribų nustatymas ir kuopos teismo darbas, nurodo tik keturiaspriežastis, dėl kurių kuopos teismas galėjo būti atidėtas - marą, seimą,^ro tarnybą ar ligą. Kuopos teismo paskirtu laiku vienai šaliai dėlkitų,

statute nenurodytų priežasčių neatvykus, byla buvo sprendžiamaremiantis atvykusios šalies parodymais. Didžiojo kunigaikščio dvarų

aikytojų padėjėjai teisme - diečkai, taip pat dalyvavo kuopos teis-iuose. LDK kuopos teismai įtvirtinti visuose trijuose Lietuvos Statu-

tuose ir sunyko XVIII a. antrojoje pusėje.


3.3. TEISMŲ REFORMOS PRIEŽASTYS IR EIGA(XVI a. vidurys - XVIII a. pabaiga)

1564 m. pradėtos LDK esminės teismų reformos nuostatos buvo įtvir-tintos Antrojo Lietuvos Statuto ketvirtojo skyriaus 70 artikulų. Tai suda-ro penktadalį šio teisyno normų ir kartu rodo valstybės teisinės politikosdėmesio koncentravimą teisėtvarkos institucijų pertvarkai. Pradėtos re-formos tebevykdytos ir rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą, kurio ketvir-tasis skyrius išaugo iki 110 artikulų, sudarančių jau ketvirtadalį teisyno.Po to šiame teisyne įtvirtinta teismų organizacija tampa stabili iki valsty-bės sunaikinimo XVIII a. pabaigoje. Tiesa, XVIII a. viduryje buvo šiektiek pertvarkyta didžioj o kunigaikščio valdžiai priklausiusių teismų struk-tūra, siaurinant jo įtaką, ir perskirstyta kompetencija, tačiau tai buvo pa-pildymai, kurie Lietuvos Statuto nuostatų nekeitė.

Platesniu požiūriu šios reformos rodo ekonomiškai stiprėjus ir įsi-tvirtinus LDK visuomenėje bajorų luomą, kurio perdėtas politinis egoiz-mas, nuo Liublino unijos skatintas Lenkijos, neleido tai visuomenei,nors ir nevienalytei, konsoliduotis tuo metu, kai valstybei iškilo egzis-tavimo pavojus.

Teismų reformos esminis katalizatorius buvo intensyvi nuosavy-bės santykių kaita ir plėtra, sudarę turtinių konfliktų pagrindą, kartubūtinumas juos sureguliuoti bei aktyvėjantis teismų darbas, išryškinęsir esminius tiek organizacinius, tiek procesinius trūkumus. Iš pradžiųPonų taryba, keitusi didžiojo kunigaikščio teismą, kaip apeliacinė ins-tancija į šeimines teismo sesijas Vilniuje rinkosi kartą per metus, t. y.trečią gavėnios savaitę (VI, 5), po 1531 m. jau du kartus. Tokio seimominimali sudėtis nebuvo nustatyta, o pradėtos seime nagrinėti bylosturėjo būti baigtos, tačiau nenagrinėtų apeliacinių bylų daugėjo.

Taip natūraliai brendo teismų reformos būtinybė ir realiai iškilovyriausiojo teismo problema. Ši idėja iškelta 1554 m. seime, o refor-ma pradėta vykdyti 1564 m. Bielsko seime. Šiame seime LDK aristok-ratija - ponai sutiko atsisakyti teisėjų teisių ir organizuoti LDK ben-drus visos bajorijos teismus.

1565-1566 m. Vilniaus seimo nutarimu LDK teritorija suskirsty-ta į 13 vaivadijų ir 30 pavietų. Pavietai tapo administraciniais, kari-niais centrais. Kiekviename paviete įkurta teismo apygarda.

Pavieto teismai XVI-XVIII a. Lietuvos valstybėje buvo sudarytibajorų tarpusavio byloms spręsti. Tik bajorai ir dvasininkai buvo lai-

komi visateisiais LDK piliečiais, todėl ir teismai su retomis išimtimisrūpinosi tik tuo luomu.

Privačių dvarų valstiečiai pagal jurisdikciją priklausė savo ponųar jų įgaliotinių privatiems dvaro teismams.

Valstybės dvarų valstiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai, lai-kytojai arba jų įgaliotiniai. Tokia pat padėtis buvo ir neprivilegijuotųmiestelių gyventojų. Bažnyčios teismai teisė tik dvasininkus.

Miestuose, turinčiuose savivaldos teises, miestiečius teisė miestųsavivaldos teismai, bet ir jie nebuvo laikomi valstybiniais teismais.Žydai turėjo savo teismus, prižiūrimus vaivados.

1564 m. Bielsko seimo nutarimai buvo perkelti į Antrąjį LietuvosStatutą, kuriame nustatyti visiems bajorams pavietuose trys teismai -žemės, pilies ir pakamario. Žemės teismas nagrinėjo civilines bylas,pilies teismas - baudžiamąsias, pakamario - ginčus dėl žemės ribųnustatymo. Iš jų abiem šalims leista apeliuoti į didžiojo kunigaikščioteismą, o nuo 1581 m. - į įsteigtą Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą.

Išsprendus viešpataujančio valstybėje bajorų luomo privačius in-teresus ginančių teismų organizacijos problemą, laipsniškai kito irvalstybės viešuosius interesus ginančių teismų organizacija, jų kom-petencijos pasiskirstymas ir darbo tvarka. Tokie valstybės viešuosiusinteresus ginantys teismai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio teis-mas, kuriame nagrinėtos bylos, susijusios su bajorų garbės proble-momis, komisarų teismas, asesorių teismas, Iždo tribunolas, Kariuo-menės teismas ir kiti.

Bajorų luomo teismų organizacijoje Lietuvos Statutuose teikia-ma pirmenybė žemės teismams, antroje vietoje - pilies teismui. Pa-kamario teismai suvokti kaip trečiaeiliai, nors seimeliuose ir įvai-riuose bajorų suvažiavimuose pavieto pakamariui skiriama vietanurodyta aukštesnė nei žemės ar pilies teismo teisėjui. Tai nulėmė jo,kaip administratoriaus, bet ne teisėjo turėti įgaliojimai, nes teismaiiki XVI a. pabaigos (1581 m.) buvo tik administravimo sudedamojidalis.

Visų šių trijų pavieto teismų pagalbinis urėdas buvo pačių pavietobajorų renkamas ir vaivados skiriamas diečkus (vaznys), ėjęs teismopasiuntinio, oficialaus liudytojo, padarytos žalos įvertintojo, žaizdų arlavonų apžiūrėtojo ir teismo antstolio pareigas. Atlikęs tyrimą vietoje,jis privalėjo tai aprašyti protokolu ir patvirtinti savo antspaudu. Vazniopareiškimu, įrašytu į teismo knygas, galėjo prasidėti byla.


Taigi valstybės valdžia susiformuoja pagal tokią hierarchiją- Lie-tuvos didysis kunigaikštis ir seimas, administracija (vykdomoji val-džia) ir teismas. Teismas savo ruožtų pasidalijo į:

1) viešpataujančio valstybėje bajorų luomo teismų sistemą, ku-rios viršūnėje buvo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas;

2) valstybės viešųjų reikalų teismų sistemą, atstovaujamą Lietu-vos didžiojo kunigaikščio.

ŽEMĖS TEISMAS

Šis teismas - pirmosios instancijos pavieto ar vaivadijos civilinių bylųteismas. Jo kompetencijai nepriklausė žemės ribų bylos ir kai kurioskriminalinės bylos, kurios nebuvo įsakmiai pavestos pilies ar kitokiemsteismams, t. y. bylos, susijusios su ieškiniais ir nuostoliais, padarytaisbajorų dvarų užpuolimo metu ar bajorų turto užgrobimu. Žemės teis-mas turėjo galią teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemėsturinčius bajorus. Palyginti su kitais teismais, žemės teismas dirbo pro-duktyviai, jame mažiau reiškėsi savivalė nei kituose teismuose. Tačiaušiuose teismuose tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi visateisiaispiliečiais, kitų luomų interesai juose nebuvo pripažinti.

Žemės teismo veikla nebuvo nuolatinė. Jis rinkdavosi įpavieto cen-trą. Trečiajame Lietuvos Statute numatytos kasmetės trys žemės teismųsesijos - po vieną kartą vasarą rudenį ir žiemą. Pirmoji sesija turėjoprasidėti praėjus pirmajam sekmadieniui po Sekminių ir dėl to vadinosiŠvenčiausios Trejybės sesija. Antroji vadinosi Šv. Mykolo sesija, nes jiprasidėdavo tuoj po šios šventės (rugsėjo 29 d.). Trečioji-Trijų Karaliųsesija prasidėdavo sausio 7 dieną. Kiekviena sesija privalėjo trukti, kolbus baigtos nagrinėti bylos. Paprastai teismo sesija užtrukdavo apie trissavaites. Per šias sesijas ne tik buvo nagrinėjamos bylos, bet ir teismoknygose daromi įvairūs įrašai, turintys juridinio fakto vertę.

Numatyta, kad žemės teismo sesijos galėjo neįvykti skirtu laikutik dėl visuotinio bajorų šaukimo į karą dėl epidemijos ir dėl žemėsteismo pareigūno mirties.

Žemės teismas buvo sudaromas iš trijų asmenų kolegijos - žemėsteisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kandidatai į žemės teismo narius buvopačių bajorų renkami pavieto seimelyje ir tvirtinami Lietuvos didžiojokunigaikščio iki gyvos galvos arba iki perkeliant į aukštesnę tarnybą,iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienai žemės teisėjo pareigybei. Rei-kalauta tokių kvalifikacijų - būti paviete seniai įsikūrusiais krikščio-

nių tikybos bajorais pagal kilmę, gerais ir sumaniais, išmanančiais tei-sę. Teismo nariai turėjo prisiekti, kad sąžiningai eis savo pareigas.

Teisėjas, pateisėjas ir raštininkas bylas sprendė kolegialiai. Dėlsvarbių priežasčių vienam teismo nariui neatvykus į teismo sesiją esan-tys du teismo nariai privalėjo pasirinkti iš bajorų atitinkantį visus tei-sėjui keliamus reikalavimus pavaduotoją kuris prisiekęs įgydavo teisėjostatusą toje teismo sesijoje. Tokia pati procedūra buvo privaloma, kaitame teisme bylos šalis būdavo vienas iš teisėjų. Kuriam nors žemėsteismo teisėjui mirus, jo pareigybei rinkti privalėjo būti šaukiamas topavieto specialus bajorų seimelis.

Kad nenukentėtų teisingumas, vienam asmeniui buvo draudžiamaeiti dviejų žemės teismo narių pareigas. Žemės teisėjui, kaip ir kitiemsvalstybės urėdams, buvo draudžiama būti dvasininku, pilininku, maršal-ka, pilies teismo seniūnu, pakamariu, kariu, vėliavininku bei eiti kitaskunigaikščio rūmų ar pavieto urėdo pareigas. Tačiau nedrausta gauti irvaldyti valstybės dvarus, kurie priklausė kito teismų veikimo teritori-joms. Žemės teisėjo nebuvo galima pašalinti iš pareigų be kaltės ir teis-mo. Taigi žemės teismas buvo grynai bajorų institucija, bajorų reika-lams sukurta ir pačių vietos bajorų išrinkta. Jie galėjo nepasiduotiįstatymais nepagristai Lietuvos didžiojo kunigaikščio daromai įtakai kon-krečiose bylose, nes, minėta, teisėjais tapdavo iki gyvos galvos.

Žemės teismo raštininkas privalėjo mokėti rašytinę kanceliarinęslavų kalbą nes jo prievolė buvo tvarkyti žemės teismo knygas. Nuo1697 m. teismuose kaip oficialioji pradėta vartoti ir lenkų kalba. Že-mės teismo raštininkas galėjo turėti padėjėjų, vadinamųparaštininkiais,tačiau už teismo protokolų ir kitų dokumentų teisingumą buvo atsa-kingas pats. Jis kartu atliko ir tas pareigas, kurias dabarties laikais vyk-do notarai. Į žemės teismo knygas buvo įrašomi ne tik teismo bylųduomenys, teismų šaukimai, bylos eiga, liudytojų parodymai ir teismosprendimai, bet ir įvairūs dokumentai bei aktai - privilegijos, testa-mentai, pirkimo-pardavimo, mainų sutartys, užstatų aktai, didžiojo ku-nigaikščio raštai, pranešimai, inventoriai, turto ir žemės ribų aprašy-mai, žmonos atsinešto kraičio, įkraičio, dovanojimo užrašai, globospriėmimo ir perdavimo aktai, trečiųjų teismo sprendimai, turto pasida-lijimo aktai, skundai, protestai, šauklių parodymai, liudijimai, teismosprendimo įvykdymo arba kliudymo įvykdyti žymos, įvedimo į turtovaldymą aktai ir įvairiausio pobūdžio viešieji ar privalūs dokumentai,kuriuos bajorai norėjo įrašyti į žemės teismo knygas, kad jie turėtų


galios arba būtų apsaugoti nuo užmaršties ar pražūties. Tokie įrašai įžemės teismo knygas arba jų išrašai buvo daromi žemės teismo sesijųmetu. Išrašai, patvirtinti teisėjo, pateisėjo ir raštininko, turėjo tokią patgalią kaip ir originalai. Į žemės teismo knygas būdavo įrašomi ir Vy-riausiojo Lietuvos tribunolo nutarimai.

Žemės teismo knygos saugotos specialiai įrengtuose rūsiuose, okad į jas nepatektų neteisėtų pataisų ar suklastojimų, dėžės su tomisknygomis turėjo būti užantspauduotos ir trimis užraktais užrakintos,jų raktus po vieną laikė žemės teisėjas, pateisėjas ir raštininkas. Žemėsteismo teisėjams už darbą atlyginta skiriant įvairių teismo mokesčių irpajamų dalį.

PILIES TEISMASŠis teismas, LDK įkurtas 1564-1566 m. ir veikas iki valstybės sunai-kinimo XVIII a. pabaigoje, buvo pavieto teismas, sprendęs kriminali-nes bylas kaip pirmoji instancija. Jo jurisdikcijai priklausė visi tamepaviete gyvenę ar žemės valdas turintys bajorai. Tai nebuvo nuolatinėinstitucija, privalėjo rinktis pavieto centre kiekvieno mėnesio pirmądieną, ir teismo sesijos truko apie dvi savaites.

Pilies teismą organizavo didžiojo kunigaikščio skiriamas pavietoseniūnas, o centriniame paviete - vaivada, kuris čia vykdė seniūno funk-cijas. Jie ir skirdavo teismo pareigūnus: savo vietininką, pilies teisėją irraštininką. Bylas privalėjo spręsti visi trys teismo nariai kolegialiai: se-niūnas arba pavaduotojas, pilies teisėjas ir raštininkas. Trečiajame Lie-tuvos Statute (IV sk., 38 str.) įsakmiai pasakyta, kad bylas turi spręstivisi trys pilies teismo pareigūnai. Vienam kuriam susirgus ar dėl kitossvarbios priežasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Teismuiprivalėjo padėti vaznys, vadintas dar diečkumi. Į jo pareigas įėjo šauki-mų įteikimas, įvykio vietos apžiūra, oficialiai patvirtinti bylos aplinky-bes teisme, dalyvauti įvykdant teismo sprendimus, įrašyti faktus į teismoknygas. Proceso metu vaznys privalėjo saugoti tvarką teisme.

Pagal 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutų reikalavimus, piliesteismo nariai galėjo būti tik vietos, sėslūs bajorai, išmanantys teisėsdalykus. Pilies teismo nariams, vaivadoms ir seniūnams paskirti nerei-kėjo didžiojo kunigaikščio patvirtinimo. Be kaltės ir teismo jų, kaip iržemės teismo teisėjų, nebuvo galima atleisti. Tačiau kad dėl teismonarių kaltės bylos nebūtų vilkinamos, pilies teismo narys, triskart besvarbios priežasties neatvykęs į sesiją, turėjo nustoti savo pareigų ir jo

vietoje vaivada ar teismo seniūnas privalėjo paskirti kitą asmenį. Piliesteismo narių neteisėti veiksmai galėjo būti skundžiami žemės teismui.

Antrajame Lietuvos Statute pilies teismui nagrinėti paskirtos by-los dėl bajorų namų užpuolimų, krikščionių bažnyčių užpuolimo, mo-terų ir merginų žaginimo, dokumentų klastojimo, nužudymų, sužeidi-mų, užpuolimų miestuose, plėšimų kelyje, vagysčių, padegimų,sukčiavimo, burtininkavimo, nuodijimo ir kitų sunkių nusikaltimų. By-los dėl pabėgusių valstiečių ir tarnų bajoro valia galėjo būti nagrinėja-mos tiek pilies teisme, tiek žemės teisme.

LDK įvykdžius XVI a. viduryje teismų reformą ir Ponų tarybosinstitucijai praradus apeliacinio teismo funkcijas bei iki įsteigiant Vy-riausiąjį Lietuvos tribunolą skundus dėl pilies teismo sprendimų turėjonagrinėti valdovo teismas, jei tokios bylos nebuvo įsakmiai iš Tribu-nolo kompetencijos išskirtos ir pavestos didžiojo kunigaikščio arbaseimo teismui. Tokios buvo bylos dėl bajoro garbės ir kriminalinės,kuriose sutapdavo bajoro užmušimas ir jo garbės įžeidimas.

Bajorus, neturėjusios žemės nuosavybės, gyvenančius pono dva-re, kelio bajorus, valstiečius, taip pat savivaldos neturinčių miestų gy-ventojus teisė seniūnas kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. Dėl josprendimų buvo galima apeliuoti į valdovo teismą.

Į teismą šalys turėjo atvykti be ginklų ir palydos bei laikytis reika-laujamos tvarkos. Pasipriešinus vykdyti sprendimą, j į įgyvendinti jėgaprivalėjo susiorganizavę pavieto bajorai, nes teismas policinio aparatoneturėjo. Tačiau, kaip rodo gyvenimo praktika, bajorai neidavo vieniprieš kitus, todėl būdavo nemažai neįvykdytų sprendimų. TrečiajameLietuvos Statute už pasipriešinimą vykdyti sprendimą grasinama di-džiojo kunigaikščio bausme.

Pilies teismo raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, turėjusias irnotarinę reikšmę, bei teismo archyvą. Į vienas knygas buvo įrašomiįvairūs teisės aktai, o kitose - fiksuojamas teisminis bylų nagrinėji-mas. Į notarinio pobūdžio knygas buvo įrašomi politinės ir ekonomi-nės reikšmės dokumentai - paskyrimo į tarnybą aktai, seimo delegatųinstrukcijos, seimelių nutarimai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio privi-legijos ir universalai, žemės įgijimo, dovanojimo ir kt. dokumentai.Suinteresuoti asmenys turėjo teisę gauti išrašus iš teismo knygų suraštininko parašu ir seniūno, jo pavaduotojo arba teisėjo antspaudu.Šio teismo išduoti dokumentai turėjo tokią pat vertę kaip ir žemės teis-mo knygų išrašai.

LIETUVOS TEISĖS ISTORUA

178

nors šalis nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų. Be to, surašydavo raš-tus, juos tvirtindavo du arba trys liudytojai antspaudais, ir tie raštailaikyti turinčiais teisės aktų galią. Trečiųjų teismo teisėjai išklausyda-vo šalių parodymus, išsiaiškindavo ginčo esmę ir paskelbdavo spren-dimą, jis buvo įrašomas į žemės teismo knygas. Sprendimą priimdavobalsų dauguma. Toks sprendimas buvo vykdomas kaip ir kitų teismųsprendimai. Vienai šaliai nevykdant sprendimo, kita galėjo kreiptis suskundu į žemės teismą, kuris įvykdydavo trečiųjų teismo sprendimą.Nuo trečiųjų teismo kompetencijos buvo atskirtos kriminalinės ir vals-tybės pareigūnų prasižengimo bylos.

VYRIAUSIASIS LIETUVOS TRIBUNOLAS1563-1564 m. LDK teismų reformomis įvedus bajorų renkamus pilies,žemės ir pakamario teismus, leista apeliuoti į Lietuvos didįjį kunigaikš-tį. Ponų taryba dėl to neteko turėtų teismo funkcijų, o neišspręstų apelia-cinių bylų daugėjo. Nors dalį šių bylų sprendė didžiojo kunigaikščiorūmų teismas, vadinamas asesorių teismu, kuriam vadovavo LDK kanc-leris, tačiau problema aštrėjo, nes valdovui apeliacine tvarka patekusiosbylos dažnai gulėjo neišspręstos keletą ir net keliolika metų. PirmasisLietuvos Statutas leido apeliuoti į didžiojo kunigaikščio teismą ir jamesant Lenkijoje. Tačiau jau 1535 m. Lietuvos seimas protestavo priešLietuvos didžiojo kunigaikščio teismą, daromą Lenkijoje. 1542 m. Lie-tuvos Brastos seimas nutarė, kad negalima šaukti bylos šalių LDK bajo-rų į Lenkiją. Tai vėl priminė ir 1551 m. LDK seimas. Esant tokiai padė-čiai iškilo būtinybė turėti savo aukščiausiąjį teismą. Pirmas žinomas tokioteismo įkūrimo reikalavimas fiksuotas 1568 m. Gardino seime. Tam pri-tarė ir Žygimantas Augustas, 1569 m. Liublino seime pareikšdamas, kadjis nebegalįs visų bylų spręsti.

Po Žygimanto Augusto mirties 1572 m. tarpuvaldžių metu LDKgalutinai įsigalėjo bajorai ir patys pradėjo reikalauti kurti aukščiausiąjįteismą- tribunolą. Tai svarstyta 1574 m. seime Vilniuje įrašant į Henri-ko Valua išrinkimo didžiuoju kunigaikščių artikulus bei Stepono Batoroišrinkimo didžiuoju kunigaikščių sąlygas. 1578 m. Varšuvos seime įstei-gus Lenkijos tribunolą, Lietuvos tribunolo įsteigimo reikalai, priimantatskirą konstituciją, pavesti aptarti LDK seimeliams. Tribunolo projek-tas per palyginti trumpą laiką buvo parengtas ir 1579 m. seime pateiktasvaldovui tvirtinti. Valdovas jį patvirtino, bet seime liko neapsvarstytas,nes seimas dėl įvairių nesutarimų nepriėmė nė vienos konstitucijos.

T IETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 179

Prie šio klausimo grįžta 1580 m. Vilniaus konvokaciniame sei-me. Steponas Batoras paskelbė reikiamą raštą (1580 04 29), ir pa-rengtas tribunolo projektas, kiek papildytas ir pataisytas, pagaliau Var-šuvos seime 1581 m. kovo 1 d. valdovo pasirašytas bei antspauduotasLDK antspaudu ir išsiuntinėtas visoms vaivadijoms ir pavietams. Tri-bunolo tekstą įpareigota įrašyti į teismų knygas ir išdavinėti pagei-daujantiesiems jo kopijas - išrašus. Tačiau tikslios datos, kada tribu-nolas pradėjo veikti nėra. Yra duomenų, kad Vyriausiasis Lietuvostribunolas (toliau - Tribunolas) pradėjo veikti anksčiau, nei buvo pri-imtas įkūrimo dokumentas. 1574 m. spalio 20 d. Vilniaus seime jaukalbėta apie Vyriausiąjį teismą.

1586 m. Tribunolo tekstas išspausdintas Mamoničių spaustuvėjeVilniuje. 1614 m. leidime į tekstą įtraukti ir vėlesni jo papildymai beipakeitimai. Tribunolo tekstai visada spausdinti kartu su Trečiuoju Lie-tuvos Statutu. Tribunolo nuostatai mokslo tikslais, nors ir su trūku-mais, išleisti du kartus: 1857 m. Maskvoje ir 1927 m., parengti teisi-ninko VDU profesoriaus A. Janulaičio, Kaune. Autentiškas Tribunolonuostatų tekstas parašytas slavų kanceliarine kalba. Jį sudaro įvadinėir baigiamoji dalys bei 20 artikulų (straipsnių).

Keliuose Tribunolo nuostatų straipsniuose aptarta teisėjų, kurieįvardyti deputatais, kartais - vyriausiais teisėjais arba tribunolininkais,rinkimo tvarka, nustatant, kad jie renkami pavietų ir vaivadijų seime-liuose, šaukiamuose kasmet Grabnyčių (vasario 2) dieną. Juose turėjosusirinkti Ponų tarybos nariai, urėdai ir sėslūs pavieto bajorai. Kvoru-mas nenustatytas, pakako tiek rinkėjų, kiek jų atvyko. Kiekvienas pa-vietas ar vaivadija rinko iš dalyvaujančiųjų seimelyje po du atstovus,pasižyminčius dievobaimingumu, dorumu, išmanančius LDK įstaty-mus bei papročius ir Tribunolo teises, taip pat turinčius nekilnojamojoturto, vieneriems metams. Pakartotinai deputatas galėjo būti išrinktastik praėjus dvejiems metams arba išrinkus jį visiems sutartinai. Tribu-nolo narys neturėjo teisės dalyvauti sprendžiant savo paties bylą.

1613 m. seimo nutarimu atstovai į Tribunolą buvo pradėti rinktibalsų dauguma. Bajorams kuriame nors seimelyje nesusitarus ar jokioatstovo neišrinkus, ta vaivadija ar pavietas neturėjo savo atstovo Tri-bunole. Rinkti galėjo visi tame paviete gyveną bajorai. Vykdant teismųreformą, 1764 m. seime buvo nutarta, kad atstovų rinkėjai negalėjobūti jaunesni kaip 18 metų, o atstovais galėjo būti renkami tik sulaukę23 metų bajorai. 1685 m. seimas rinkimų dieną perkėlė iš vasario 2 d.

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJALIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

181

180

į pirmąjį pirmadienį po Grabnyčių, o 1764 m. seimas Grabnyčių sei-

melio laiką apribojo trimis dienomis.Pradėdamas eiti pareigas Tribunolo narys privalėjo duoti prie-

saiką viešai, dalyvaujant žemės bei pilies teismui ir bajorų visuome-nei, pagal tekstą, įrašytą Antrajame Lietuvos Statute ir papildytą žo-džiais, kad jokių suktybių su niekuo neturi daryti, negali kam norspatarinėti ar įspėti. Tribunolą sudarė nuo 42 iki 49 deputatų (iš 8 vai-vadijų ir 13 pavietų). Tribunole buvo sudaromas atskiras Dvasinistribunolas, kuris nagrinėjo dvasininkų ir bajorų bylas. Teisėjai, kaipir kiti valstybės urėdai, už šį darbą atskiro atlyginimo negaudavo.Pajamas sudarė teismo mokestis - vienas grašis nuo priteistos kaposgrašių ir dešimt grašių - nuo priteistos tarnybos arba apgyvendintovalako ir įvairios baudos, iš jų šešios kapos grašių už nepagrįstą ape-liavimą.

Tribunolas iš pradžių sprendė visas LDK bajorų bylas, išskyrusŽemaitijos, kuriai palikta teisė sudaryti atskirą tribunolą Raseiniuoseir nurodyta darbe vadovautis bendraisiais Vyriausiojo Lietuvos tribu-nolo nuostatais. Tribunolui, kaip ir žemesniems teismams, leista rašytiįvairius pareiškimus, skundus, sandorius ir kitokius notarinio pobū-džio aktus. Tribunolas neturėjo sprąsti bylų, buvusių didžiojo Lietu-vos kunigaikščio jurisdikcijoje. Be to, miestiečiai, kunigai, valstiečiaiir žydai jam nepriklausė.

Tribunolo kompetencijai priskirta civilinių ir baudžiamųjų bylų,nagrinėtų žemės, pilies ir pakamario teismuose, apeliacija ir bylos dėlžemės ir pilies teismo pareigūnų, nevykdžiusių teismo sprendimo arbylas sprendusių ne pagal Lietuvos Statutą. Ilgainiui Tribunolo kom-petencija plečiama. Jis gavo teisę nagrinėti skundus dėl Iždo tribunoloir karinių teismų išspręstų bylų. Tribunolui taip pat priklausė ir kaikurios pirmosios instancijos bylos, susijusios su neteisėtais pavietų teis-mų pareigūnų veiksmais. Tuo atveju, jei Lietuvos Statute nebuvo rei-kiamos teisės normos, o konkreti aplinkybė neaptarta Tribunolo nuo-statuose, bylą privalėjo spręsti seimas. Sprendimai buvo priimami balsųdauguma, o balsams pasidalijus per pusę, reikalauta balsuoti dar ikitrijų kartų, kol įrodymai būdavo pripažįstami svariais ir surenkamabalsų dauguma. Raštininko parengtą sprendimą privalėjo pasirašyti nemažiau kaip du ar trys Tribunolo teisėjai. Tribunolo sprendimai buvoneskundžiami ir savo galia prilygo valdovo ir seimo teismo sprendi-mams, nurodant, kad išdrįsus apskųsti Tribunolo sprendimus valdovui

ar seimui, bus baudžiama 100 kapų grašių, o advokatas, sutikęs atsto-vauti tokioje byloje, įkalinamas savaitei. Už Tribunolo sprendimų ne-vykdymą grėsė baudos ir mirties ar ištrėmimo bausmė.

Atvykstantiesiems į Tribunolą ar Tribunolo teisėjų rinkimo sei-melį drausta turėti su savimi šaunamąjį ginklą, grasinant bausti 13 ka-pų grašių, už sužeidimą teisme - mirtimi, už nužudymą - garbės irgyvybės atėmimu. Šalis privalėjo šiame teisme stoti į bylą tik pašaukuspagal registrą, o su ja galėjo būti tik advokatas ir dar du asmenys.

LDK XVI a. dinamiškai plėtojantis ekonominiams ir socialiniamssantykiams, keitėsi ir tobulėjo tiek Lietuvos Statutų, tiek Tribunolonuostatos. Jau 1584 m. Volkovisko suvažiavime pareikalauta įvesti ke-letą naujovių. Žygimantas III Vaza karūnavimo seime proga (15 88) su-teikė LDK bajorams privilegiją, iš kurios matyti, kad Žemaitija nepa-sinaudojo teise įsteigti savo tribunolą ir 1588 m. prisijungė prie esamo.Trečiojo Lietuvos Statuto jau net 35 straipsniai tiesiogiai skirti Tribu-nolui. Jo kompetencijai priskirtos bylos dėl teisėjų ir pareigūnų įžeidi-mo, dėl valdovo urėdų įžeidimo, sužeidimo ar nužudymo, vaivados arseniūno, atsisakiusio vykdyti teisingumą, ir kitos.

1611 m. priimta konstitucija, kuria uždrausta rinkti Tribunolo tei-sėju tą asmenį, kuris pats turėjo jame bylą. Nustatyta, kad Tribunoloteisėjais negali būti renkami advokatai. 1638 m. priimta seimo konsti-tucija, kuria nustatyta 1 000 kapų grašių bauda tam, kuris nenorėtų pri-pažinti Tribunolo sprendimo ir pašauktų kitą šalį į seimo teismą. Būtair Dvasinio tribunolo reformų - Trečiasis Lietuvos Statutas (III, 32)sulygino pasaulietinių ir dvasinių teisėjų skaičių. Tačiau nauj osios nuo-statos nekeitė pagrindinių Tribunolo sudarymo ir veiklos principų. Jo-mis siekta tik pagerinti, bet ne reformuoti Tribunolo veiklą iš esmės.1792 m. seime nutarta, kad Tribunolo posėdyje byloms spręsti turi da-lyvauti ne mažiau kaip 11 atstovų. Tribunolo posėdžiuose kartais da-lyvaudavo ir Lietuvos instigatorius, nelyginant valstybės prokurorasspecialioms byloms.

Teismo procesą privalėjo stebėti Tribunolo maršalka, o priimantsprendimą žiūrėti, kad teisėjų balsai būtų pateikiami pagal jų rangą.Pasibaigus Tribunolo maršalkos kadencijai, iš naujo eiti šias pareigasarba teisėju jis galėjo būti renkamas tik po trejų metų.

Nepatogumų Tribunolo darbui kėlė tai, kad ši institucija neturėjonuolatinės buveinės. Per metus vyko keturios teismo kadencijos, vė-liau — dvi ir skirtingose LDK miestuose. Teko keliauti ne tik teisėjams,

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJALIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

183

182

bet ir teismo archyvui, gabenti bylas ir kitą turtą, nors tai lengvinobylos dalyvių gyvenimą.

Tribunolas, kaip ir kiti to meto teismai, neturėjo administracinio(policinio) aparato, kuris užtikrintų sprendimų vykdymą. Tai buvo vienaiš to meto teismo darbo blogybių, nes sunkiai vykdyti teismų sprendi-mai. Siekiant pataisyti šią padėtį, 1601 m. priimta seimo konstitucija,kuria Tribunolo sprendimus vykdyti pavesta pilies ir žemės teismui.Tai atliko pavietą žemės ir pilies teismų vazniai - antstoliai, talkinamitrijų penkių to pavieto bajorų. Už sprendimų nevykdymą pagal Tribu-nolo nuostatus leista skirti pinigines baudas, o atsisakius jas mokėti -bausti nusižengusiuosius ištrėmimu (banicija) ar garbės atėmimu (in-famija). Tačiau šių grasinimų nelabai bijota, nes jie nebuvo paremtirealia jėga, o proceso normos Lietuvos Statutuose bajorams buvo pa-lankios ir įrodyti jų kaltę nebuvo lengva. Taip pat buvo patikslinti irpapildyti Tribunolo nuostatai dėl jo personalo, darbo vietos ir procesošalių apsaugos stiprinimo.

SPECIALŪS TEISMAI

KAPTŪRINIS TEISMAS

Tai teismai, mirus krašto valdovui. 1572 m. mirus paskutiniajam gedi-minaičiui - Žygimantui Augustui - buvo du tarpuvaldžiai per keletąmetą: neveikė paprastieji teismai, nes iki tol vyravo įtvirtintas požiū-ris, kad tik valdovas yra teisės šaltinis. Vėliau, keičiantis politinei si-tuacijai, iškeliama ir įtvirtinama idėja, kad teisingumas vykdomas išbajorų luomo malonės, nes teismus vykdo būtent jie. Tarpuvaldžiu veikėtik vyriausieji teismai.

Mirus didžiajam kunigaikščiui, tarpuvaldžiu, kol užimdavo sostąnaujas valdovas, buvo stabdoma pavietą teismų veikla ir vietoje jųbajorai rinkdavo kaptūrinį teismą kurio narių skaičius neturėjo viršyti15 žmonių. Kaptūrinio teismo nariams, jeigu jie nebuvo rinkti žemėsar pilies teismo urėdais, nebuvo leista atlikti tyrimo bylose ar vykdytiteismo sprendimų. Šio teismo raštininkais galėjo būti tik žemės ar pi-lies teismo raštininkai.

Kaptūrinis teismas sprendė tik tas bylas, kurios į jįpatekdavo val-dovo mirties dieną ir iki naujojo valdovo išrinkimo dienos. Bylos, pa-tekusios į teismus iki valdovo mirties, kaptūriniam teismui nagrinėtinepriklausė. Šios nuostatos išimtis - tik anksčiau pradėtos bylos dėl

neginčijamo dvarų išpirkimo, kriminaliniai nusikaltimai žalos ir smur-to asmeniui bei dvarų užgrobimo atvejais.

Kaptūrinio teismo išspręstos, tačiau iki naujo valdovo išrinkimoneįvykdytos bylos privalėjo būti be apeliacijos vykdomos pilies teis-mo to pavieto, kuriame buvo kilęs ginčas. Tačiau kaptūriniame teis-me išklausytos bylos privalėjo būti baigtos Vyriausiajame tribunolenedelsiant po naujo valdovo išrinkimo ir nekeičiant kaptūrinio teis-mo skirtų baudų. Kaptūrinio teismo sprendimai savo galia prilygoVyriausiojo tribunolo sprendimams. Kaptūriniai teismai panaikinti1768 metais.

DVASINIS TRIBUNOLAS

Dvasiniame tribunole mišriosios bylos buvo sprendžiamos vadovaujan-tis Lietuvos Statuto nuostatomis balsų dauguma. Balsams pasidalijuslygiomis, bylą galutinai nuspręsdavo pats Lietuvos didysis kunigaikštis,o vėliau - byla buvo nukeliama į kitą šio teismo posėdį. Šio teismo sudė-tis nebuvo nuolatinė. 1588 m. Lietuvos Statute nurodyta, kad Dvasinįtribunolą sudaro trys Vyriausiojo tribunolo ir trys dvasininkų atstovai.1641 m. seimo nutarimu Dvasinį tribunolą sudarė keturi Vyriausiojo tri-bunolo ir keturi dvasininkų atstovai, o nuo 1764 m. teismų reformos įDvasinį tribunolą įėjo šeši dvasininkai, kurių trys buvo renkami iš Vil-niaus, du iš Žemaitijos ir vienas iš Smolensko kapitulų ir šeši pasaulie-čiai, paskirti Vyriausiojo tribunolo maršalkos. Jie negalėjo nusišalintinuo bylos sprendimo, jeigu teisme buvo nagrinėjamos toms kapitulomspriklausančios bylos, išskyrus, kai bylos buvo susietos su teisėjų asmensinteresais. Dvasinio tribunolo (mišriojo) pirmininku turėjo būti renka-mas asmuo iš pasauliečių teisėjų. Jis privalėjo pirmas pasirašyti ir spren-dimuose, ir jų išrašuose. Dvasinio tribunolo buveinė buvo Vilniuje.

Dvasinis tribunolas negalėjo spręsti ginčų dėl tėvonijų, žemių ri-bų atidalijimo, kurias nagrinėti priskirta asesorių teismui. Asmenys,bandantys nuneigti Dvasinio tribunolo sprendimus perduoti bylą nag-rinėti Vyriausiajam tribunolui, ir atvirkščiai, turėjo būti baudžiami100 kapų grašių priešingos šalies naudai, o jeigu toks sprendimas bu-vo padarytas, jis negalėjo būti vykdomas, tokio sprendimo vykdytojasbaustas atleidimu iš pareigų.

Dvasinis tribunolas kaip apeliacinė instancija spręsdavo bylas, gau-tas iš pasaulietinių pirmosios instancijos teismų. Posėdžiai turėjo pra-sidėti per šešias savaites po pasaulietinio teismo sprendimo.

184LIETUVOS TEISĖS ISTORUA

Dvasininkas arba pasaulietis, nepagrįstai bandantis perduoti byląį Dvasinį tribunolą, baustas 200 kapų grašių, kurių pusė turėjo atitektipriešingai šaliai, kita pusė - teismui, o tokios bylos advokatas tuojaubuvo sulaikomas ir uždaromas į kalėjimą dviem savaitėms.

Raštininkas tokiose bylose turėjo būti tas pat asmuo, kuris buvo irpasaulietiniame teisme.

IŽDO TRIBUNOLAS

Iki XVI a. pabaigos LDK bajorijos apmokestinimas buvo nustatomasatskirais mokesčių universalais. Mokesčių rinkimo ir prievartinio iš-ieškojimo tvarka nebuvo nustatyta. Nuolatinės nepriemokos kėlė rū-pestį valstybės iždo tvarkytojams, todėl ilgainiui, dar Žygimantams Jo-

gailaičiams valdant, pradėta galvoti įvesti nepaprastąją mokesčiųišieškojimo tvarką. Įgyvendinti imta Stepono Batoro valdymo laiko-tarpiu, tačiau dėl jo vykdytos griežtos finansų politikos mokesčių ne-priemokų išieškojimas nebuvo reikalingas, bet, valdovui mirus, tarpu-valdžiu situacija pakito neigiamai ir finansų politikoje atsirado netvarkair painiava. Žygimantui III tapus didžiuoju kunigaikščiu paaiškėjo, kadvalstybės iždas tuščias, samdomai kariuomenei neišmokėti atlygini-mai ir kilęs rimtas konfliktas. Mėginant spręsti susidariusią situaciją,1591 m. seime pirmą kartą buvo priimta konstitucija, įvardyta „Mokes-čių likučių neprimokėjimų ir kareivių padarytų nuostolių išieškojimotvarka", kuria įsteigtas vienkartinis iždo teismas. Šis teismas turėjo įvyktidalyvaujant LDK iždininkui ir konstitucijoje konkrečiai nurodytiems se-natoriams - teisėjams. Paskirti teisėjai privalėjo dalyvauti posėdžiuose,jei nedalyvautų- grasinta 100 grivinų bauda, kuri turėjo būti išieškomaper Vyriausiąjį tribunolą ir jo narių pasidalijama. Teismo nario neatvyki-mas teismo darbo nestabdė. Pateisinama neatvykimo priežastis - liga.feismo posėdis privalėjo prasidėti trečios po Velykų savaitės pirmadienįIr trukti, kol bus priteistos nepriemokos ir apyskaita bus sutvarkyta. Teis-no posėdžiai turėjo vykti Vilniuje, o instigatorius privalėjo pristatytirisus nepriemokas patvirtinančius dokumentus. Lietuvos lauko raštinin-ps taip pat privalėjo pateikti kariuomenės sąrašus, prisiekti, kad jie tei-bgai parengti, nurodant, nuo kada ir kiek laiko kuris tarnauja, kad būtųalima žinoti, kiek reikės lėšų. Nurodyta, kad teismo procesas turės būtiykdomas Vyriausiojo tribunolo pavyzdžiu. Teismo sprendimai galia pri-rginti Vyriausiojo tribunolo sprendimams, kuriuos privalėjo vykdyti pi-

bs seniūnai, už nevykdymą grasinta bausmėmis.

LIETUVOS DlOZios^K^^^^^

185Konstitucijoje nurodyta, kad pinigams saugoti Vilniaus seniūnas

privalėjo rasti tinkamas saugyklas, o posėdžiams skirti patalpas. Posė-džiuose privalėjo dalyvauti visi pilies teismo valdininkai, o sprendi-mus rašyti pilies raštininkas ir juos įrašyti į pilies aktų knygas. Saliųreikalavimu turėjo būti išduodami sprendimų nuorašai, pasirašyti dviejųteisėjų nurodant, kad mokestis už nuorašus su autentišku antspaudunegali būti didesnis kaip trys skatikai. Už visus šiuos veiksmus atsa-kingu nurodytas seniūnas, netinkamai juos vykdant, grasinta 1 000 gri-vinų bauda.

Panaši iždo tvarkymo komisija buvo įsteigta ir 1598 m., tačiaunepriemokų išieškojimo problema nebuvo išspręsta.Iždo tribunolo steigimo motyvas 1613 m. gruodžio 24 d. paskelb-

toje seimo konstitucijoje nurodytas tas, kad seimas negalėjo tinka-mai išklausyti nesumokėtų mokesčių apyskaitos, tačiau tikroji prie-žastis buvo tuščias valstybės iždas, didžiulės mokesčių nepriemokos,pinigų reikėjo nuolatiniams LDK ir Maskvos kunigaikštystės karams,kėlusiems krašte anarchiją ir dezorganizavusiems kariuomenę, ku-rioje vyko konfederacija. Būta ir kitų priežasčių: norėta sutramdytikai kuriuos valstybės pareigūnus - mokesčių rinkėjus, seniūnus, sa-vavaliaujančius ir lobstančius iš iždo. Todėl atsirado būtinybė įvestitinkamą iždo kontrolę, kad būtų mokami ir laiku mokesčiai. Tačiautai nebuvo iždo reforma iš esmės, nes bajorija nesutiko pakeisti pa-čios mokesčių sistemos, t. y. atsisakė valstybėje įvesti nuolatinius mo-kesčius, ir pasitenkino tik įsteigdama nuolatinę nepriemokų išieško-jimo instituciją, pagal savo funkcijas panašią į anksčiau veikusiusvienkartinius teismus, tačiau ankstesniųjų teismų sprendimai prilygoVyriausiojo tribunolo sprendimams, o dabar įsteigto Iždo tribunolosprendimus buvo galima apskųsti Vyriausiajam tribunolui. Nauja bu-vo tik tai, kad bajorija leido iždo administraciją ir kitus valstybėsPareigūnus traukti teismo atsakomybėn.

Nors 1613 m. Iždo tribunolas faktiškai buvo įsteigtas išieškoti ne-sumokėtus nuo 1609 m. iki 1613 m. mokesčius ir jo steigimo konstitu-ClJoje net pažymėta, kad jis steigiamas tik vienam kartui, tačiau pasiro-e> kad be šios teismo institucijos negalima buvo apsieiti ir toliau. Iždotribunolas buvo atnaujintas 1621 m. ir ateityje jį atnaujinti tapo taisyk-le> apie šio tribunolo darbą kalbama ir 1677 m., ir 1717 m. Iždo tribū-no atnaujinimo konstitucijose. Taigi Iždo tribunolas buvo nenuolati-e teismo įstaiga ir atnaujinama neviennH«.'<


laikotarpiais prireikus vienai ar dviem kadencijoms. Iždo tribunolas,kol tapo nuolatine iždo teismo įstaiga, buvo atnaujintas net 30 kartų.

Kadangi Iždo tribunolas iš pradžių nebuvo nuolatinė teismo insti-tucija, be to, brangiai kainavo valstybei, tvarkyti iždo reikalus buvopavedama ir kitiems teismams. Tokie tarptribunoliniai iždo teismai buvosteigiami taupant valstybės lėšas arba turint tikslą parengti medžiagąIždo tribunolo posėdžiams. Be to, iždo reikalus tvarkė ir seimo teis-mas bei Vyriausiasis tribunolas.

1717 m. „nebyliojo" seimo paskelbtoje konstitucijoje dėl Iždo tri-bunolo veikimo sakoma, kad dabartinių Iždo tribunolo komisarų (de-putatų) teisimo galia trunka dvejus metus iki kito seimo, kasmet pošešias savaites, ir nurodoma, jei kitas seimas nesusirinktų, vaivadystėsir pavietai turės arba tuos pačius komisarus patvirtinti, arba kitą dienąpo Grabnyčių seimelio išrinkti naujus. Tai rodo, kad šio teismo veiklasąlygiškai tampa nepriklausoma nuo seimo, tačiau ir šis būdas nepasi-teisino, nes kelis kartus iš eilės neįvykęs seimas kėlė netvarką ir šiameteisme. 1726 m. Iždo tribunolo darbo atnaujinimo konstitucijoje nuro-doma, kad Vyriausiasis tribunolas ir Iždo tribunolas dėl skirtingos ju-risdikcijos toje pačioje vietoje posėdžiauti negalį, todėl, siekiant ma-žinti išlaidas, seimas, visiems luomams sutikus, nenaikindamas Iždotribunolo iš esmės ir nekeisdamas jo kompetencijos, nutaręs, kad Vy-riausiojo tribunolo sesijai pasibaigus, tie patys deputatai tuoj pradedaeiti iždo komisarų pareigas ir kartu su skirtais senatoriais, valstybėsministrais ir kariuomenės komisarais prisiekę renka maršalą - vadovąir kasmet po dvi savaites Vilniuje, Gardine arba Minske posėdžiaujabe jokio atskiro atlyginimo. Šio teismo vadovu negalįs būti Vyriausio-jo tribunolo vadovas. Taip Iždo tribunolas nuo 1726 m. pasidaro nuo-latinis - tampa Vyriausiojo tribunolo tęsiniu ir dirba iki 1764 m., kadageneralinė Abiejų Tautų konfederacija, susirinkusi Varšuvoje, padarėdaugelį reformų. Jos skirtos LDK iždo ir kariuomenės reikalams - iž-do reikalus pavesta tvarkyti Iždo komisijai, o kariuomenės - Kariuo-menės komisijai.

Iždo tribunolo panaikinimo konstitucijoje sakoma: „Kadangi jauyra įsteigta Iždo komisija, kuriai visos iki šiol priklausančios Iždo tri-bunolo kompetencijai bylos perduotos spręsti, tai Iždo tribunolas pa-naikinamas." Taigi Iždo tribunolas, veikęs 150 metų (paskutinis posė-dis buvo 1763 m.), kad ir su pertraukomis, perleido savo kompetencijąkitai valstybės iždo tvarkymo institucijai.

Iždo tribunolo veikla apėmė visą LDK teritoriją, išskyrus iš pra-džių didžiojo kunigaikščio valdas ir jo iždui priklausančias nepriemo-kas. 1647 m. konstitucijoje nurodoma, kad į šį teismą privalo atvyktivisi vaivados, seniūnai ir donatarijai (asmenys, laikantys valdovo dva-rus), įvardyti nepriemokų sąrašuose. Iš iždo apyskaitų aiškėja, kad daugasmenų, tarnaujančių kariuomenėje už didžiojo kunigaikščio suteiktasvaldas, taip pat nebuvo atsiskaitę valstybės iždui ir už save, ir už val-dovo laikomas valdas. 1649 m. konstitucijoje nurodoma šaukti atsi-skaityti ir artilerijos generolą. Pagal 1659 m. konstituciją leidžiamašaukti etmonus, o 1703 m. konstitucijoje-kariuomenės deputatus. Sa-vaime aišku, kad iždininkas ar jo padėjėjas, teikę nepriemokų sąrašus,taip pat buvo Iždo tribunolo kontroliuojami.

Iždo tribunolui atlikti tokią plačią teismo veiklą buvo suteikta teisėtaikyti griežtas sankcijas ir savo sprendimų autoritetui palaikyti jas įgy-vendinti. Dėl to konstitucijose visada buvo numatomos bausmės - jųrūšys, dydis ir vykdymo būdas. Neatsiskaičius su iždu, mokestis dvigu-binamas ir taikoma banicija, o neatvykus atsiskaityti - banicija ir visųturtų konfiskavimas. Kadangi neleista apeliuoti, galima vertinti, kad baus-mės buvo nepaprastai griežtos. Per šio teismo veiklos laikotarpį baus-mės buvo ir griežtinamos, ir švelninamos. 1647 m. konstitucijoje nusta-toma, kad kvartos (valstybinio miško produkcijos pardavimo arvalstybinio miško eksploatavimo, valstybinių dvarų naudojimo) nesu-mokėjus imamas trigubas užmokestis, o už paprastų mokesčių neprie-mokas - tik bauda. 1661 m. konstitucijoje už visų rūšių nepriemokasnumatyta tik bauda. Tačiau dauguma konstitucijų numato labai griežtasbausmes. 1710 m. konstitucijoje numatytos tokios pat bausmės už ne-priemokas, kokios taikytos už krirninalinius nusikaltimus. Iždo tribuno-lui buvo leista vykdyti savo sprendimus net su kareivių pagalba.

IŽDO KOMISIJOS TEISMAS

Sis teismas LDK sudarytas įsteigus 1764 m. Iždo komisiją, kuri perė-mė iš Iždo tribunolo bylas, susijusias su mokesčių mokėjimu ir iždoreikalais. Teismas susidėjo iš kelių narių, vadovaujamų LDK iždininko.Sis teismas kasmet vyko dviem sesijomis po šešias savaites. Pir-moji sesija prasidėdavo birželio pirmą dieną, antroji - gruodžio pirmądieną. Komisija turėjo keturis skyrius-rejestrus. Pirmajam priklausėbylos dėl valstybės iždo (fiskalo), kurias kėlė LDK instigatorius (pro-kuroras) pagal gautus iždo tarnautojų ar kitų asmenų skundus. Tokios


bylos spręstos pirmadieniais. Antrajam rejestrui priklausė nagrinėti ko-mercines bylas pagal įvairių gamyklų skundus, dėl įvairių matų pažei-dimo, skundus dėl įvairių rūšių rinkliavų, skolų, kontraktų, prekybostaisyklių, pirklių vekselių įsipareigojimų pažeidimo, smurto prekybosreikaluose. Tokias bylas spręsdavo antradieniais. Trečiasis rejestras nag-rinėjo abišales nuskriaustų užsieniečių ir LDK gyventojų prekybinespretenzijas, taip pat bylas dėl apsaugos pažeidimų gabenant keliais pre-kes. Tos bylos nagrinėtos trečiadieniais. Ketvirtasis rejestras - bylasdėl pasipriešinimo Iždo komisijos sprendimams.

Teisme kiekvieną dieną po pietų buvo priimami ir įrašomi įvairūsprivatūs skundai dėl teismo komisarų neteisėtos veiklos, dėl teisėjų pa-tirto smurto, dėl priteistų ir nesumokėtų baudų teismui ar iždui. įrašaiturėjo būti daromi atskleidžiant skundo turinį, nurodant skundžiamo as-mens ir savo duomenis. Leista atskirų rejestrų bylas sujungti. Kvietimaiį Iždo komisijos teismą turėjo būti antspauduoti antspaudais su LDK irLietuvos didžiojo paiždininkio herbais. Teismo kanceliarijai uždraustaprievartauti iš bylininkų papildomų pajamų. Ieškinių nuorašai privalėjobūti įteikiami ir ginčo šaliai. Byloje galėjo dalyvauti du advokatai. Teis-mo posėdžiai nebuvo slapti, tačiau teisėjų pasitarime priimant sprendi-mą, pašaliniai dalyvauti negalėjo. Teisėjams drausta be svarbios priežas-ties nedalyvauti teismo posėdyje, už tai bausta atlygio nemokėjimu. Šioteismo teisėjai - komisarai neturėjo teisės ką nors rekomenduoti dirbtivalstybės iždo tarnyboje ar už ką nors laiduoti. Teismo advokatai, kon-trolieriai, vyriausiasis prižiūrėtojas neturėjo teisės sudarinėti taikos su-tarčių apie tai nepranešę komisijai. Iždo teismo kanceliarija gaudavo to-kias pat pajamas kaip ir Vyriausiojo tribunolo kanceliarija.

Iždo komisijos teismą privalėjo sudaryti ne mažiau kaip penkiasmenys - iš jų būtinai vienas civilinių ginčų specialistas ir vienas eko-nomistas. Sprendimai buvo galutiniai, juos privalėjo vykdyti žemės arpilies teismas. Be to, Iždo komisija privalėjo rūpintis LDK uostų staty-ba ir remontu.

ETMONO TEISMAS

Šis teismas sprendė karo lauko ir karo stovyklos bylas, neatvykusiųjųį visuotinį šaukimą ir kariuomenėje kuo nors nusikaltusiųjų bylas, ga-lėjo bausti kalėjimu, net ir mirtimi. Karo stovyklose etmoną pavaduo-davo jo paskirtas specialus karo stovyklos teisėjas. 1764 m. etmonoteismas panaikintas.

KARO KOMISIJOS TEISMAS

Šis teismas nuo 1764 m. perėmė buvusias etmono teismo funkcijas. Jistaip pat turėjo keturis skyrius-rejestrus. Pirmajame nagrinėti skundai irpretenzijos, gauti iš karinių dalinių dėl atlyginimų nemokėjimo. Antra-jame - baudžiamosios bylos. Trečiajame - apeliacijos, gaunamos iš ci-vilinių teismų dėl žemutinių karo teismų sprendimų. Ketvirtajame - skun-dai dėl padarytų skriaudų šio teismo teisėjams bei kariškių nusikaltimai.Pakviestieji į šios komisijos teismą privalėjo atvykti, neatvykus grasi-nant nemokėti atlyginimo, o neatvykusieji be svarbios priežasties antrąkartą - areštuojami ir pristatomi, nušalinant nuo tarnybos iki apsiginsnuo kaltinimų. Ieškovui laimėjus bylą, iš kariškio priteisiamos išlaidos.Ieškovas tokioje byloje galėjo dalyvauti pats arba per savo atstovą.

Šio teismo funkcijas 1776 m. perėmė įkurtas Nuolatinės taryboskaro departamentas, o 1789 m. jis buvo atgaivintas.

VILNIAUS UNIVERSITETO TEISMAS

Šio teismo kompetencija ir veikla, kaip teigia teisės istorikas V. Raude-liūnas, mažai tyrinėta, nes universitetą 1832 m. okupacinei Rusijos ca-rinei valdžiai uždarius, jo archyvas buvo išvežtas; kur jis yra, nežino-ma ir šiandien. Jo veiklą bendrais bruožais būtų galima apibūdinti pagalanalogiškų mokslo ir mokymo įstaigų Vakarų Europoje veiklą.

Daugelio Europos universitetų autonomija ir jurisdikcija susifor-mavo ne iš karto, nes juos kontroliavo šių įstaigų kūrėjai - bažnytiniaiir pasaulietiniai valdovai. Pirmasis, iškovojęs teisę į savarankišką gy-venimą, buvo XII-XIII a. sandūroje įkurtas Paryžiaus universitetas, ga-vęs autonomijos privilegiją ir savo bendruomenės narių teisminį imu-nitetą. Šiuo pavyzdžiu pasekta ir kitose šalyse. Universitetai tvirtindavostatutus, kuriuose buvo nustatoma ir teismo kompetencija. Tačiau šiųteismų buvimas neišsprendė ginčų, kurių kildavo tarp universiteto ben-druomenės ir kitų valdžių miestuose, bei jų priežastimi buvę įvairūsstudentų išsišokimai, kėlę daug rūpesčių dėl jų nerūpestingo, o kartaisir nusikalstamo gyvenimo būdo.

Tuometinių universitetų jurisdikcija buvo traktuojama labai pla-čiai. Ji apėmė studentus, dėstytojus, perrašinėtojus, spaustuvininkus,knygrišius, vaistininkus ir kitus, susijusius su universitetų gyvenimuasmenis. Kai kuriuose miestuose į universitetų jurisdikciją pretendavonetgi smuklininkai, motyvuodami tuo, kad pas juos lankydavosi be-veik vien studentai.


Universitetų teismuose jų bendruomenės narių civilinės ir bau-džiamosios bylos paprastai buvo nagrinėjamos rektoriaus kartu su sa-vo tarėjais remiantis kanonų ir romėnų teisės normomis, kurių rinki-niai - Corpus iuris canonici ir Corpus iuris civilis - buvo paplitęEuropoje ir sudarė visų tuometinių teisės studijų pagrindą. Savo vals-tybės teisė šiose įstaigose taikyta retai.

Teismo procese kaltinimą palaikydavo universiteto skirtas insti-gatorius, teismo sprendimą vykdydavo specialus egzekutorius. Skirtosdvasinės ir pasaulietinės bausmės, taikant atgailą pinigines baudas,įkalinimą. Pašalinimas iš universiteto buvo viena iš griežčiausių baus-mių. Kūno bausmės taikytos nedaugelyje universitetų. Paryžiaus uni-versitete galėjo būti nuplaktas rimbu netgi bakalauras, o Bolonijos uni-versitetas visai nepripažino kūno bausmių.

Vilniaus universiteto įsteigimo privilegijoje, suteiktoje SteponoBatoro 1578 m., nustatyta, kad studijų laikotarpiu studentai atleidžia-mi nuo visų mokesčių ir rinkliavų, nepriklauso kitų teismų kompeten-cijai. Jų teisėju skiriamas rektorius, o dėl sunkesnių nusikaltimų- uni-versiteto kancleris arba globėjas. Steponas Batoras kita 1579 m.privilegija papildė lengvatas, nurodydamas, kad ne tik universiteto stu-dentai, bet ir dėstytojai profesoriai, daktarai, magistrai ir bakalaurai —atleidžiami nuo bet kokios bažnytinės ir pasaulietinės jurisdikcijos. Taippat pažymima, kad studentų teisėjas yra rektorius ir tik svarbesniuosedalykuose bei bylose - kitų universitetų pavyzdžiu - juos teisia uni-versiteto kancleris arba globėjas.

Jėzuitai, kurių žinioje buvo Vilniaus universitetas, šioms privile-gijoms priešinosi ir įrodinėjo, kad tai prieštarauja jų ordino nuosta-tams. Universitetui palankesnė buvo popiežiaus Grigaliaus XIII1579 m.bulė, pakėlusi Vilniaus kolegiją universitetu ir draudusi kuriam norsvyskupui ar metropolitui kištis į jo reikalus. Aukščiausia valdžia uni-versitetui buvo pripažintas jėzuitų vienuolijos generolas (viršininkas)Romoje, kuris skyrė jo rektorių, priiminėjo ir skelbė reikalingus nuo-status bei potvarkius, nustatinėjo bausmes ir kita.

Nuostatai, kuriais buvo reglamentuota Vilniaus universiteto teismokompetencija ir nustatyti jo veiklos principai, iki šiol nežinomi. Iš rekto-riaus P. Frizijaus 1632 m. paskelbtų nuostatų matyti, kad prie dažnesniųstudentų nusižengimų buvo priskiriami paskaitų ar bažnyčios nelanky-mas, girtuokliavimas, bendravimas su valkatomis bei plėšikais ir kiti.Daugelis bausmių nuostatuose nekonkretinama, tepasakyta, kad reikia

bausti rimtai, sunkiai arba griežtai. Dažnai buvo taikomas ir pašalinimasįš universiteto. Kūno bausmės, bent bajorų vaikams, nebuvo taikomos.

Studentams buvo griežtai draudžiama kelti be universiteto vado-vybės žinios kam nors bylą dėl savo skriaudų ir apskritai dalyvautiteismų procesuose. Keliant bylą ne universiteto jurisdikcijos žmogui,turėjo būti laikomasi nusistovėjusio principo teikti ieškinį tik tam teis-mui, kuriam yra teismingas atsakovas.

Universiteto vadovybė, siekdama užtikrinti tvarką ir drausmę,palaikė nuolatinius santykius su miesto ir vaivadijos valdžia. Ma-gistratui buvo perduodami pašalintų arba ieškomų studentų sąrašai,o 1632 m., bekaralmečiu, rektorius buvo laikinai perleidęs Vilniausvaivadai netgi savo kompetenciją bausti studentus už sunkesnius nu-sikaltimus.

Galima teigti, kad, teisiant Vilniaus universiteto studentus, buvotaikomi įvairūs įstatymai. Dažniausiai tai priklausė nuo to, koks teis-mas nagrinėdavo bylą. Vilniaus universiteto teismas, kaip ir kitų tometo universitetų teismai, vadovavosi daugiausia bažnytine teise. Tuotarpu Vyriausiasis Lietuvos tribunolas ir valdovo skiriamas komisarųteismas studentus traktuodavo kaip Lietuvos gyventojus ir juos teisėpagal Lietuvos Statutą.

EDUKACINĖS KOMISIJOS TEISMAS

Sis teismas įkurtas 1773 m., įsteigus Lietuvos ir Lenkijos edukacineskomisijas, kurios perėmė iš jėzuitų švietimo valstybėje sistemą užda-rius šį ordiną LDK buvo sudarytas 1775 m. ir veikė iki 1794 metų.Lietuvos švietimą tvarkė Vilniaus universitetas, 1781 m. iš jėzuitų aka-demijos pertvarkytas į Lietuvos vyriausiąją mokyklą. Šio teismo kom-petencijai priklausė Edukacinės komisijos perimtų jėzuitų dvarų bylosdėl turto, lėšų naudojimo, dėl žalos už dvarų niokojimą atlyginimo,mokytojų ir moksleivių padarytų nusižengimų tyrimas. Iš pradžių vei-kė du savarankiški teismai LDK ir Lenkijai, o nuo 1776 m. vienas,įkurtas Varšuvoje. Kasmet LDK problemoms, kaip ir Lenkijos, buvoskirtos dvi mėnesinės teismo sesijos.

Teismą sudarė 12 senatorių ir komisarų, seimo renkamų šešiemsmetams. Sprendimai buvo priimami balsų dauguma ir teisėti, jeigu teis-mo posėdyje dalyvavo penki teisėjai. Apeliacija negalima. Bylos spręs-tos vadovaujantis Lietuvos Statutu bei 1775 m. ir 1776 m. Lietuvoskonstitucijomis.


3.4. TEISMO PROCESAS

Iki Pirmojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo apie bylų teismuose atsiradi-mo, svarstymo eigą, sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimą bei reikala-vimus proceso dalyviams žinoma epizodiškai iš paskirų privilegijų ar1468 m. Kazimiero teisyno, taip pat iš miestų teisės normų, nuo XIV a.pabaigos pradėjusių įgyti ne tik administracinę, bet ir teisminę savival-dą. Tačiau ir XVI a. pradėjus teisės kodifikaciją bei sunorminus teisėssistemą, bylų svarstymas buvo tiesiogiai susietas su teisės pažeidimopobūdžiu ir pavojingumo suvokimu tuo metu reguliuotiems visuomeni-niams, ekonominiams ir politiniams santykiams. Kadangi to meto vi-suomenė buvo susiskirsčiusi į luomus, tai ir teismo procesą byloje daž-nai lėmė ne tik teisės reguliuoto santykio pažeidimas, bet ir konkretauspažeidėjo padėtis to meto luominės visuomenės hierarchijoje. Taigi tei-sės pažeidimu buvo suvokiama ir tai, jei vienas ar kitas asmuo, bylosproceso dalyvis, nesilaikė jo luomo padėčiai nustatytų reikalavimų. Teis-mo proceso ypatybes lėmė ir kitos tuo metu savaip suvoktos visuomenėsvertybės, t. y. ne vien materialinės ar politinės, bet ir moralinės. Pavyz-džiui, asmuo, teisme apkaltinęs kitą asmenį kuriuo nors teisės normųpažeidimu ir to neįrodęs, galėjo atsidurti teisiamojo padėtyje ir būti nu-baustas ta bausme, kurios siekė kaltindamas. Lietuvos Statutų kai ku-riuose artikuluose randama neatribotų materialinės ir proceso teisės nor-mų. Todėl teismo proceso skirstymas galiojant Lietuvos Statutui XVI a.ir XVII a. pagal civilinių ar baudžiamųjų bylų pobūdį yra sąlyginis. Sisprocesų atsidalijimas ima ryškėti tik XVIII a. antrojoje pusėje pradedantsuvokti visuomenės skirstymo luominiu principu ydingumą, trukdantinaujoms pažiūroms į žmogaus asmenį įsitvirtinti.

Teismas bylos esmės neaiškino, o sprendė formaliai. Valstybėsteismo valdžia, teisėjai - vietininkai, seniūnai ir kt. aiškino bylos ap-linkybes ir baudė tik tada, kai buvo padarytas valstybinis nusikaltimas,pažeista valdymo tvarka. Iki XVI a. pradžios teismas nebuvo atskirtasnuo administracijos.

CIVILINIŲ BYLŲ PROCESO YPATUMAI

Sprendžiant žemės ginčą, kiekviena šalis turėjo pristatyti 18 liudytojųiš vietinių kaimynų. Teismas spręsdavo, kurios šalies liudytojus ap-klausti. Pirmenybę turėjo šalis, galinti pagrįsti savo pretenzijas doku-mentais. Tokiu atveju priešinga šalis parinkdavo šešis liudytojus, kurie

ir būdavo apklausiami. Liudytojus parinkdavo tokius, kurie, šalies ma-nymu, mažiausiai gali pasakyti faktų priešingos šalies naudai. Jeigu jiefaktų nepatvirtintų, reikėjo pristatyti 18 naujų liudytojų. Šalis, atmetu-si visus 18 liudytojų, turėjo įrodyti, kodėl negalima jais pasitikėti. Jei-gu parinkti liudytojai parodys savo šalies naudai, jai teismas ir priteisieškinį, o jeigu sakytų, kad nieko nežino ir niekur nebuvo, tokie paro-dymai buvo atmetami. Čia taip pat yra formalus įrodymas. LDK reikė-jo surinkti aritmetinį liudytojų parodymų skaičių. Teismas turėjo nu-spręsti, kuri šalis turi prisiekti arba kurios liudytojai turi būti apklausti,tai ir yra lažybos. Teismas įrodymų nerinko.

Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą, civilinės bylos procesas prasidė-davo atitinkamo teismo šaukimu bylos dalyviams po to, kai pateiktasbajoro ieškinys dėl padarytos skriaudos buvo pripažintas nagrinėtinu.Šaukimą atvykti į teismą privalėjo pateikti valdovo dvaro, esančio ar-čiausiai nuo atsakovo dvaro, urėdas, pasikviestų dviejų dorų žmoniųakivaizdoje. Atsakovui neatvykus pakartotinai be svarbių priežasčiųar pasislėpus, byla galėjo būti išspręsta ir bėjo ieškovo naudai. Antra-jame Lietuvos Statute už bylos šalies neatvykimą be svarbios priežas-ties buvo numatytas atlyginimas kitai šaliai - kapa grašių ir teismonaudai bauda - 12 grašių. Trečiasis Lietuvos Statutas šį atlygį kitaišaliai padidino iki keturių kapų grašių. Ieškovas, neatvykęs be priežas-ties, atnaujinti pradėtą bylą galėjo tik sumokėjęs atsakovui išlaidas irnuostolius, o antrą kartą - netekdavo teisės į ieškinį.

Ieškovo reikalavimai teismo proceso metu turėjo būti pagrįsti įro-dymais. Šalims leista, išgirdus naujų argumentų, apsispręsti ir atsaky-mams parengti padaryti byloje dvi po valandą trukmės pertraukas. Teis-mas, išnagrinėjęs bylą, sprendimąprivalėjo paskelbti trečią dieną. ŠalysPer tą laiką galėjo susitaikyti. Sprendimas turėjo apimti tik ieškinyjeišdėstytas pretenzijas, o motyvai privalėjo būti pateikti remiantis šaliųįrodymais ir Lietuvos Statuto normų reikalavimais. Dėl naujų iškilusiųaplinkybių, kad šalys galėtų pasirengti, byla turėjo būti sprendžiamakitoje teismo sesijoje.

Tam tikra specifika būdinga turtiniams ginčams, susijusiems su že-mės nuosavybe ir jos naudojimu. Vienai ginčo šaliai nustatytu laiku besvarbios priežasties neatvykus į teismą, bylą laimėdavo antroji. Svar-bios priežastys - maras, seimo sesija, tarnyba arba liga. Šalis, paskyrusdidžiojo kunigaikščio arba Ponų tarybos teisėjus ežių ginčui spręsti, tu-reJo prieš 12 savaičių iki ginčo nagrinėjimo dienos pranešti raštu antrai

194 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA

šaliai, kad pasirengtų teismo procesui. Pirmenybės teisę pateikti įrody-mus turėjo ta ginčo šalis, kurios dokumentai geresni, ežių ženklai aiš-kesni ir liudytojai geresni. Esant neaiškumų dėl dokumentų bylos aplin-kybėms nustatyti teismo proceso metu reikalauta gerokai daugiau neikitose bylose - net 18 liudytojų, iš kurių šeši kartu su ginčo šalimi priva-lėjo prisiekti, kad teismas patikėtų parodymais. Liudytojais galėjo būtikviečiami artimi kaimynai, krikščionys, bajorai, gerai žinoję ginčo es-mę. Bylose dėl žemės ežių reikėjo kviesti kaimynus, su kurių žeme gin-čijama žemė ribojosi. Jie turėjo apginti savo žemės valdų ribas.

Įrodymams būdingas formalumas. Įstatymų nustatyta, kokiu at-veju kokių įrodymų reikia. Visas teismo procesas panašus į lažybas.Procesų forma iš pradžių buvo lažybos. Abi šalys išdėsto savo reika-lavimus ir teiginiams pagrįsti remiasi liudytojų parodymais ar aktu,įrašytu teismo knygose, ar kuo kitu, po to deda kepurę prieš teismą irpareiškia, iš kokios sumos (10 kapų, 100 kapų grašių) lažinasi, kadliudytojai parodys, jog buvo padarytas tam tikras nusikaltimas. Taipbuvo daugiausia civilinėse bylose. Baudžiamosiose bylose nebuvolažybų sumos. Priešinga šalis lažybas priima arba nesutinka. Jeigunesutinka, tai savaime kita šalis laimi, nes laikoma, kad ji turi įrody-mą. Lažybas šaliai priėmus, klausiamas liudytojas, kuriuo ji rėmėsi,ir sprendžiama taip kaip jis parodys, kiti liudytojai nebuvo apklau-siami. Šalis remdavosi liudytoju, o teismas sprendė pagal jo parody-mus. Dažnai šalys sutikdavo klausti tą ar kitą liudytoją arba vienašalis pasisiūlydavo priimti priesaiką; jeigu antroji šalis sutikdavo, popriesaikos byla buvo išsprendžiama. Atsisakiusi priesaikos šalis byląpralaimėdavo. Teismo arba šalių dalykas — išaiškinti, kas turi priim-ti priesaiką arba kieno liudytojas turi būti paklaustas. Abiejų šaliųliudytojai nebuvo klausiami, jų parodymai nelyginami, nes pagrin-das buvo lažybos, o įrodymų vertinimas paliktas sąžinei.

Nepatenkinta teismo sprendimu šalis galėjo skųstis apeliacine tvar-ka aukštesniajam teismui. Apeliacijos procesas keitėsi. Ilgą laiką buvoskundžiamas ne žemesnio teismo sprendimas ir apeliacija suprantamane kaip bylos nagrinėjimas aukštesniajame teisme, dalyvaujant šalims,o kaip teisėjo apskundimas, kad jis nesąžiningas, bylą išsprendė šališ-kai. Ginčas vykdavo tarp teisėjo ir vienos šalies, kuri teisėją kaltinonesąžiningumu. Teisėjas turėdavo aiškintis aukštesnėje teismo instan-cijoje tada, kai pažeisdavo Statuto normas. Apeliacija turėjo būti rašo-ma tuojau pat sprendimą paskelbus. Teisėjas, išsprendęs byląneteisin-


195

gai, mokėjo teismo šalies nuostolius, o sprendimas buvo naikinamas irpagal įstatymą priimamas kitas. Ginčo objektas būdavo paimamas išpriešingos šalies, kuriai neteisingai buvo priteistas. Teisėjas privalėjopriešingai šaliai atlyginti turėtas išlaidas.

Pagal Antrąjį Lietuvos Statutą, specialus skundas galėjo būti pa-duotas, jeigu teisėjas teisė ne pagal įstatymą ar padarė klaidą dėl nepa-tyrimo arba nepakankamo dėmesio. Tokiais atvejais aukštesnis teis-mas klaidą ištaisydavo. Šalies skundas ne visada buvo pagrindas ginčuisu teisėju kilti. Pagal šio statuto 14 skyriaus 61 artikulą, specialiameprocese privalėjo dalyvauti šalys, o apskųsto teismo teisėjas nebūtinaiturėjo atvykti, nes šalys jau skundė sprendimą, o ne teisėją. Patį teisėjąjos galėjo skųsti tik turėdamos įrodymų, kad jis buvo nesąžiningas.Apeliacinė instancija arba tvirtino bylos sprendimą, arba jį naikino irsprendė bylą iš naujo. Už nepagrįstą apeliacinį skundą reikėjo mokėtiteisėjui šešių kapų grašių baudą. Antrasis Lietuvos Statutas neleidoapeliuoti, kai: apeliuojanti šalis pirmosios instancijos teisme pripažinopriešingos šalies pretenzijas pagrįstomis; ieškinys patenkintas remian-tis dokumentais; apeliacija pagrįsta ne esminiu ginčo dalyku, o antra-eiliais, formaliais reikalavimais. Trečiajame Lietuvos Statute dar nu-matyta, kad apeliacija neleidžiama, kai bajorą norima išstumti iš dvaroramaus valdymo.

Duodant apeliacinį skundą reikėjo kreiptis į teismą, sprendusįbylą, tokiais žodžiais: „Ponai teisėjai, jūsų sprendimas man atrodoneatitinka įstatymo..." Teismo sprendimas nebuvo vykdomas tol, kolbylą išspręs Vyriausiasis tribunolas. Byloje dalyvaujant keliems ieš-kovams ar atsakovams ir vienam sutikus su teismo sprendimu, o ki-tiems pateikus apeliacinį skundą Vyriausiajam tribunolui, neapskųs-ta sprendimo dalis turėjo būti vykdoma. Apeliuoti reikalauta teisme,dalyvaujant kitai šaliai, ir neleista pateikti kokių nors papildomų įro-dymų. Pažeidus šiuos reikalavimus, pirmosios instancijos teismosprendimas būdavo tvirtinamas ir reikėjo mokėti ginčo šaliai baudąšešias kapas grašių ir visas pajamas, o papildomą naudą, kuri tekodėl to, kad nebuvo vykdomas apskųstas teismo sprendimas, grąžintisu kompensacija.

BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ PROCESO YPATUMAI

"audžiamajam procesui, kaip ir civiliniam, būdingas šalių rungima-Sls teikiant įrodymus ir skirtumo tarp vienam luomui priklausančių

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJĄ

šaliai, kad pasirengtų teismo procesui. Pirmenybės teisę pateikti įrody-mus turėjo ta ginčo šalis, kurios dokumentai geresni, ežių ženklai aiš-kesni ir liudytojai geresni. Esant neaiškumų dėl dokumentų, bylos aplin-kybėms nustatyti teismo proceso metu reikalauta gerokai daugiau neikitose bylose - net 18 liudytojų, iš kurių šeši kartu su ginčo šalimi priva-lėjo prisiekti, kad teismas patikėtų parodymais. Liudytojais galėjo būtikviečiami artimi kaimynai, krikščionys, bajorai, gerai žinoję ginčo es-mę. Bylose dėl žemės ežių reikėjo kviesti kaimynus, su kurių žeme gin-čijama žemė ribojosi. Jie turėjo apginti savo žemės valdų ribas.

Įrodymams būdingas formalumas. Įstatymų nustatyta, kokiu at-veju kokių įrodymų reikia. Visas teismo procesas panašus į lažybas.Procesų forma iš pradžių buvo lažybos. Abi šalys išdėsto savo reika-lavimus ir teiginiams pagrįsti remiasi liudytojų parodymais ar aktu,įrašytu teismo knygose, ar kuo kitu, po to deda kepurę prieš teismą irpareiškia, iš kokios sumos (10 kapų, 100 kapų grašių) lažinasi, kadliudytojai parodys, jog buvo padarytas tam tikras nusikaltimas. Taipbuvo daugiausia civilinėse bylose. Baudžiamosiose bylose nebuvolažybų sumos. Priešinga šalis lažybas priima arba nesutinka. Jeigunesutinka, tai savaime kita šalis laimi, nes laikoma, kad ji turi įrody-mą. Lažybas šaliai priėmus, klausiamas liudytojas, kuriuo ji rėmėsi,ir sprendžiama taip kaip jis parodys, kiti liudytojai nebuvo apklau-siami. Šalis remdavosi liudytoju, o teismas sprendė pagal jo parody-mus. Dažnai šalys sutikdavo klausti tą ar kitą liudytoją arba vienašalis pasisiūlydavo priimti priesaiką; jeigu antroji šalis sutikdavo, popriesaikos byla buvo išsprendžiama. Atsisakiusi priesaikos šalis byląpralaimėdavo. Teismo arba šalių dalykas — išaiškinti, kas turi priim-ti priesaiką arba kieno liudytojas turi būti paklaustas. Abiejų šaliųliudytojai nebuvo klausiami, jų parodymai nelyginami, nes pagrin-das buvo lažybos, o įrodymų vertinimas paliktas sąžinei.

Nepatenkinta teismo sprendimu šalis galėjo skųstis apeliacine tvar-ka aukštesniajam teismui. Apeliacijos procesas keitėsi. Ilgą laiką buvoskundžiamas ne žemesnio teismo sprendimas ir apeliacija suprantamane kaip bylos nagrinėjimas aukštesniajame teisme, dalyvaujant šalinis,o kaip teisėjo apskundimas, kad jis nesąžiningas, bylą išsprendė šališ-kai. Ginčas vykdavo tarp teisėjo ir vienos šalies, kuri teisėją kaltu10

nesąžiningumu. Teisėjas turėdavo aiškintis aukštesnėje teismo instan-cijoje tada, kai pažeisdavo Statuto normas. Apeliacija turėjo būti rašo-ma tuojau pat sprendimą paskelbus. Teisėjas, išsprendęs bylą neteisiu-

(LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ

195

gai, mokėjo teismo šalies nuostolius, o sprendimas buvo naikinamas irpagal įstatymą priimamas kitas. Ginčo objektas būdavo paimamas išpriešingos šalies, kuriai neteisingai buvo priteistas. Teisėjas privalėjopriešingai šaliai atlyginti turėtas išlaidas.Pagal Antrąjį Lietuvos Statutą, specialus skundas galėjo būti pa-duotas, jeigu teisėjas teisė ne pagal įstatymą ar padarė klaidą dėl nepa-tyrimo arba nepakankamo dėmesio. Tokiais atvejais aukštesnis teis-mas klaidą ištaisydavo. Šalies skundas ne visada buvo pagrindas ginčuisu teisėju kilti. Pagal šio statuto 14 skyriaus 61 artikulą, specialiameprocese privalėjo dalyvauti šalys, o apskųsto teismo teisėjas nebūtinaiturėjo atvykti, nes šalys jau skundė sprendimą, o ne teisėją. Patį teisėjąjos galėjo skųsti tik turėdamos įrodymų, kad jis buvo nesąžiningas.Apeliacinė instancija arba tvirtino bylos sprendimą, arba jį naikino irsprendė bylą iš naujo. Už nepagrįstą apeliacinį skundą reikėjo mokėtiteisėjui šešių kapų grašių baudą. Antrasis Lietuvos Statutas neleidoapeliuoti, kai: apeliuojanti šalis pirmosios instancijos teisme pripažinopriešingos šalies pretenzijas pagrįstomis; ieškinys patenkintas remian-tis dokumentais; apeliacija pagrįsta ne esminiu ginčo dalyku, o antra-eiliais, formaliais reikalavimais. Trečiajame Lietuvos Statute dar nu-matyta, kad apeliacija neleidžiama, kai bajorą norima išstumti iš dvaroramaus valdymo.

Duodant apeliacinį skundą reikėjo kreiptis į teismą, sprendusį bylą, tokiais žodžiais: „Ponai teisėjai, jūsų sprendimas man atrodoneatitinka įstatymo..." Teismo sprendimas nebuvo vykdomas tol, kol

bylą išspręs Vyriausiasis tribunolas. Byloje dalyvaujant keliems ieš-kovams ar atsakovams ir vienam sutikus su teismo sprendimu, o ki-tiems pateikus apeliacinį skundą Vyriausiajam tribunolui, neapskųs-ta sprendimo dalis turėjo būti vykdoma. Apeliuoti reikalauta teisme,dalyvaujant kitai šaliai, ir neleista pateikti kokių nors papildomų įro-dymų. Pažeidus šiuos reikalavimus, pirmosios instancijos teismoI sprendimas būdavo tvirtinamas ir reikėjo mokėti ginčo šaliai baudąšešias kapas grašių ir visas pajamas, o papildomą naudą, kuri teko"ėl to, kad nebuvo vykdomas apskųstas teismo sprendimas, grąžintisu kompensacija.BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ PROCESO YPATUMAIâudžiamajam procesui, kaip ir civiliniam, būdingas šalių rungima-sis teikiant įrodymus ir skirtumo tarp vienam luomui priklausančių

I

194


196

kaltintojo ir kaltininko, galima sakyti, nebuvo. Išimtis - vagystė: pa-gautas su voginiu (pavogtu daiktu) bajoras ar valstietis buvo bau-džiamas mirtimi pakariant. Kitais vagystės atvejais, t. y. įtarus ir ap-kaltinus vagyste be voginio, ryškėja bajoro privilegijuota padėtis.Kaltinant bajorą ar valstietį vagyste pirmą kartą, bajoras galėjo pri-siekti, kad nekaltas, ir tai buvo nekaltumo įrodymas. Kaltinant antrąkartą vagyste, bajoras galėjo pasiteisinti prisiekdamas su dviem pri-tarėjais. Kaltinant trečią kartą- turėjo prisiekti su šešiais pritarėjais,o jeigu ketvirtą kartą bajorui buvo keliama byla dėl vagystės - toksbuvo pakariamas.

Bajorui apkaltinus valstietį vagyste be voginio, įrodymui prisiekėne valstietis, kad jis nekaltas, bet kaltinantis jį bajoras su dviem prita-rėjais, ir valstietis nubaudžiamas mirties bausme. Šiuo atveju bajorųpriesaika buvo įrodymas. Tačiau valstiečio ir bajoro priesaika nebuvovienodos vertės. Paprasto luomo kaltintojas tokiu atveju turėjo pri-siekti su šešiais liudytojais, du iš jų turėjo būti bajorai.

Sugautas įtariamas vagyste valstietis su voginiu privalėjo būti pri-statytas į teismą. Voginys galėjo būti surastas kratos metu ar atsekuspėdsakais. Kratą darydavo vizas su kviestiniais. Voginį radus kratosmetu, o kaltinamasis sakėsi pirkęs tą daiktą, turėjo atvesti į teismą žmo-gų, iš kurio pirko, ir buvo atleidžiamas nuo atsakomybės. Atvestas įteismą daikto pirkėjas galėjo pristatyti asmenį, iš kurio pirko daiktą.Pirkėjas turėjo sumokėti teisėjui vogto daikto išpirką, o pats iš parda-vėjo prisiteisti sumokėtus pinigus.

Mačiusius vagystę, jei voginio nebuvo, teismas nelaikė liudyto-jais, o skundėjais ir todėl jų neapklausė. Jeigu nukentėjusysis turėjo

urėdo surašytus tokių skundėjų parodymus, jie buvo laikyti patikimais.Apkaltintam valstiečiui teisme neprisipažinus vogus, leista j į kankinti,kad prisipažintų. Tai darė pasamdytas budelis, o nukentėjusysis priva-

lėjo stebėti ir išgauti prisipažinimą. Kankinimo metu įtariamąjį suža-lojus iki mirties, nukentėjusysis turėjo mokėti baudą. Kankinamajam

prisipažinus, teismas skyrė bausmę, tačiau sprendimą vykdė nukentė-jusysis. Giminėms išprašius, vagis galėjo būti atiduotas į vergovę.

1468 m. Kazimiero teisynas, o vėliau Lietuvos Statutai įpareigojo nu-kentėjusįjį įvykdyti sprendimą, kitaip jis netenka valdovo malonės.

Asmeninės bausmės galėjo būti atidėtos dėl ligos, nėštumo, būti-numo atlikti valstybinę tarnybą ir panašiai. Priėmus sprendimą nedaly-vaujant kaltinamajam, jis siųstas teismo raštu. Gavęs raštą, nuteistasis


privalėjo tuojau atvykti atlikti bausmę, o baudą sumokėti per keturiassavaites nuo teismo rašto gavimo dienos. Nuteistajam gera valia ne-įvykdžius teismo sprendimo, teismo urėdams padedant buvo paima-mas jo turtas. Priešinantis teismas su dviem vižais ir penkiais šlėkto-mis atvykdavo į vietą perduoti nukentėjusiajam valdyti kaltininko turtą.

Turtinę bausmę paskyrus nesėsliam asmeniui, jis būdavo uždaro-mas į kalėjimą ir laikomas tol, kol neatlygins nukentėjusiajam. Kalti-ninkui pabėgus, nukentėjęs asmuo turėjo teisę jį persekioti visur, kurtik galėjo rasti. Jeigu asmenine bausme nubaustas kaltininkas buvo sės-lus gyventojas, už neklausymais jo buvo atimamos teisės ir išieškomabauda bei nuostoliai, o jei nesėslus, atimamos teisės ir garbė bei įvyk-doma mirties bausmė.

Dėl nusikaltimų, pažeidusių bajoro asmenines ir turtines teises, iš-skyrus nukentėjusįjį, niekas negalėjo kreiptis į teismą. Tačiau to metoteisėtumas neleido savavaliauti. Netgi baudžiauninko bajoras neteisė beteismo. Nužudymų, vagysčių ir panašiose bylose bajoras skirdavo teisė-jus. Bajoras, jei būdavo kaltinama jo žmona, pats ją ir teisė. Jeigu būda-vo kaltinamas sūnus, kuris gyveno kito bajoro dvare, tai šis ir teisė.

Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta, kad bylose dėl ramiai val-domos dvarų žemės, žmonių, medžioklės plotų, ežerų, bebrynų užgro-bimo, dėl sienų ir ežių prievartinio pakeitimo, siekiant juos užvaldyti,nuskriaustoji šalis gali skriaudiką pašaukti į pakamario teismą, į kurįabi šalys privalo pristatyti po devynis liudytojus. Teisėjas, įsitikinęskurios nors šalies geresniais įrodymais, privalėjo leisti tai šaliai su tri-mis liudytojais prisiekti ir, priėmęs priesaiką, paskelbti sprendimą. Vie-nai šaliai neatvykus į pakamario teismą, bylą laimėdavo atvykusioj i,tačiau pirmoji galėjo kviesti į teismą bylą laimėjusią šalį, jeigu spren-dimas buvo gautas apgaule.

Liudytojais negalėjo būti asmenys, bausti teismo už piktadarybes,tarnai ir priklausomi savo ponams žmonės, asmenys, iš kurių atimtosteisės.

Įrodinėjant išžaginimo bylose reikalauta, kad nukentėjusioji būtųpriešinusi ir šaukusi pagalbos. Žmonės, atbėgę į įvykio vietą ir pamatęsmurto žymes, kviesti teisme liudytojais. Jeigu niekas neatbėgdavo įįvykio vietą, nukentėjusioji turėjo tuojau pat pareikšti galėjusiems gir-dėti jos šauksmą žmonėms apie išžaginimą ir jiems parodyti smurtožymes. Nukentėjusiosios tylėjimas laikytas sutikimu ir nusikaltėlis nebu-vo baudžiamas.


REIKALAVIMAI TEISMUI, TEISĖJAMS, ADVOKATAMS

LDK teismuose buvo vartojama kanceliarinė slavų kalba. Kai kurieistorikai šią kalbą priskiria baltarusių kalbai, tačiau 1529 m. LietuvosStatuto žodyninį fondą, sudarantį 1900 žodžių, sugretinus su 1596 m.pirmuoju baltarusių kalbos žodynu, kuriame surinkta 1050 pagrindi-nių žodžių, panašių sąvokų randama vos keliolika. Nuo 1696 m. LDKteismuose buvo pradėta vartoti ir lenkų kalba.

Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta, kad teismo padaryta klaidanėra nusikaltimas ir už tai jis neatsako. Teismas esant abejotinų verti-nimų turi būti labiau linkęs išteisinti nei apkaltinti. Teismo buvimovieta yra prilyginama valdovo buvimo vietai. Į teismą neturi teisės pa-tekti ginkluoti, taip pat su ginkluote vykti pro tą vietą, kur vyksta teis-mas: bausta 12 kapų grašių bauda arba neturintieji pinigų - sėdėti ka-lėjime 12 savaičių. Už žaizdas, padarytas ginklu ar iš lanko, tose vietose,kur posėdžiauja teismas, baudžiama dvigubai ir 12 savaičių kalėjimorūsyje. Nepaklususieji šiems reikalavimams baudžiami išvarymu iš vals-tybės. Už nužudymą ginklu baudžiami triguba galvos bauda pagal au-kos vertę. Žemės teismas tokį baudimą privalo pavesti pilies teismui, oneatvykusieji į šį teismą baudžiami mirtimi, moka keturgubą baudą irnetenka garbės. Jeigu asmuo, padaręs šiuos nusikaltimus ir neturintisLDK dvaro, po teismo sprendimo pasislėptų ir jo nevykdytų, surastasturi būti nubaustas visu įstatymo griežtumu.

LDK 1764 m. seimo konstitucijoje nustatyta, kad kalti asmenys,nepaklusę teismo sprendimui, baudžiami šešių savaičių kalėjimu,100 kapų grašių bauda ir atlygina patirtus to teismo, kuris priėmė spren-dimą, nuostolius.

Pagal 1699 m. LDK seimo konstituciją nustatytos teisėjamsbausmės už kyšininkavimą, tačiau tos bausmės nebuvo pakankamos,kad būtų išgyvendintas teisėjųpiktnaudžiavimas. 1726 m. seimo kon-stitucija šios bausmės buvo sugriežtintos, atimant teisėjo statusą irvisas pilietines teises. Tokius sprendimus turėjo padaryti Vyriausia-sis tribunolas. Kyšininkavimo bylos buvo įrašomos į teismo rejestrąkaip pažeidžiančios visuomenės saugumą ir sprendžiamos be jokiųnuolaidų per tą pačią ar artimiausią teismo kadenciją. Šioje konstitu-cijoje pasakyta, kad apkaltinus teisėją padarius tokį nusikaltimą irtinkamai įrodžius, jis privalo grąžinti paimtą kyšį ir papildomai ati-duoti trigubai daugiau, be to, jis nušalinamas nuo pareigų, visam lai-

Icui netenka pilietinių teisių ir visa tai turi būti įvykdyta šalims pri-žiūrint.

Buvo nustatyti kreipimųsi į teismą senaties terminai. Dėl padary-to smurto, sumušimų, nužudymų, vagysčių, padegimų, dėl smurtavi-mo bažnyčioje ar prieš moteris leista kreiptis per trejus metus. Išimtistaikyta nepilnamečiams ir esantiems užsienyje: sulaukus pilnametys-tės ar sugrįžus iš užsienio jiems senaties terminas pratęstas dar tre-jiems metams. Senaties terminas 10 metų nustatytas ginčams dėl teisiųį dvarų nuosavybę. Analogiškos išimtys taikytos nepilnamečiams iresantiems užsienyje. Tokie pat nustatyti ir teismo priimtų sprendimųįvykdymo terminai.

Advokatas teisme galėjo atstovauti bylos dalyvio įgaliotas asme-niškai arba turėdamas patvirtintą ir pripažintą žemės ar pilies teismearba valdovo kanceliarijoje senatorių pasirašytą ir patvirtintą asmeni-niu antspaudu rašytinį įgaliojimą. Tokį įgaliojimą turintis advokatasgalėjo būti ir ne LDK pilietis. Asmenys, negalintys šitokia tvarka duotiįgaliojimus advokatui, privalėjo šį dokumentą patvirtinti pašalinio liu-dytojo antspaudu. Jeigu duodantysis tokį įgaliojimą nemokėjo rašyti,šalia jo asmeninio antspaudo turėjo būti dar dviejų bajorų antspaudaiarba jų parašai. Tačiau tokie įgaliojimai galėjo būti išduodami tik LDKpiliečiams. Įgaliojimuose turėjo būti įrašyta bylos esmė, kad advokatasnegalėtų pakeisti įgaliojimo ribų.

Baudžiamosiose bylose, susijusiose su gyvybės atėmimo bausme,taip pat bylose dėl turto užrašymo, kuriose įsipareigojama tai atliktineišeinant iš teismo salės, be advokato, turėjo dalyvauti ir bylos šalis.Neturtingiesiems, našlaičiams ir našlėms jų pageidavimu advokatai tu-rėjo būti skiriami teismo. Advokatams, atsisakiusiems tokio paskyri-mo, ateityje neturėjo būti leidžiama teismuose atstovauti.

Žemės ir pilies teismo urėdams neleista savo teismuose būti kienonors įgaliotais atstovais. Jie galėjo atstovauti tik savo interesams. Dva-sininkams neleista būti advokatais. Advokatas, įsipareigojęs atstovautiir to neįvykdęs arba tyčiniais veiksmais padaręs žalą, turėjo būti pasodintasį kalėjimą keturioms savaitėms ir privalėjo tame pačiame teisme atlygin-ti padarytus nuostolius atstovaujamajam. LDK priimtoje 1638 m. seimokonstitucijoje nustatyta, kad įrodžius advokatą (įgaliotąjį) byloje išda-vus atstovaujamojo interesus, jis baudžiamas mirties bausme. Atstovau-jamasis byloje turėjo teisę atsisakyti vieno advokato ir pakeisti jį kitu.


4. LIETUVOS STATUTŲ TEISĖS BRUOŽAI

4.1. CIVILINĖ IR ŠEIMOS TEISĖ

CIVILINĖ TEISĖ

LDK ekonomikos pagrindas buvo stambioji žemėvalda, amatai ir pre-kyba. Amatai ir prekyba klestėjo miestuose. Teisinį jų reglamentavi-mą nustatė recepuota Magdeburgo teisė. Žemėvaldoje, kurioje nuovalstybės susiformavimo dominavo didysis kunigaikštis, gamybiniussantykius ir žemės nuosavybės kaitą reguliavo bendravalstybinės (že-mės) privilegijos, sričių privilegijos, privilegijos dvasininkų luomuiar paskiroms tautinėms grupėms. Vykstant socialinei diferenciacijaiir formuojantis visuomenės sluoksniams, taip pat valstybėje vyrau-jančiai gamybos daliai - žemės ūkiui laipsniškai pereinant į žemė-valdos tvarkytojų - bajorijos rankas, keičiasi ir teisės pobūdis. Šiosteisės kaitą ir rodo XVI a. prasidėjęs teisės kodifikavimas. LietuvosStatutų normomis, reguliuojančiomis žemės nuosavybę, ir buvo įtvir-tintas bajorų luomo ekonominis, kartu politinis viešpatavimas. Bajo-rų luomui ir jų nuosavybės santykiams nustatyti buvo skirta LietuvosStatutų teisės dalis, įvardyta civiline teise. Civilis romėnų teisėje reiškėpilietį. Kaip žinoma, LDK piliečių statusą turėjo tik asmenys, pri-klausą bajorų luomui.

LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi že-mės nuosavybės rūšys, istoriografijoje įvardytos alodu ir lenu. Alodas(individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios ben-druomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ar stambiems ūkiams.Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuo-sius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtosteritorijos buvo laikomos didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duoda-mos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis - vals-tiečiais už tarnybą. Žemės valdymo pobūdis priklausė nuo to, atlieka-ma karinė tarnyba ar tarnyba didžiojo kunigaikščio dvaruose. Pagal taižemės valda galėjo būti duodama valdyti iki gyvos galvos arba su teisear be teisės disponuoti. Šiose žemės valdose gyvenę valstiečiai laips-niškai buvo įbaudžiavinami ir pereidavo bajorų asmeninėn priklauso-mybėn. Kartu kito ir žemės naudojimo pobūdis, valdymo teisei perei-nant į nuosavybės teisę, kuri savo ruožtu taip pat transformavosi iŠribotos į nevaržomą.

Kodifikuojant nuosavybės teisę, visuose trijuose Lietuvos Statu-tuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - tai didžiojo kuni-gaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tar-nybą gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemėsnuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos Statute bajorams leidžiama lais-vai disponuoti - parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą - tiktrečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti iružrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą. Nesantvaldovo šalyje, tokį leidimą privalėjo duoti didžiojo kunigaikščio urė-dai - vaivados, maršalkos arba seniūnai. Žemės perleidimo aktų tvirti-nimą lėmė trys priežastys. Pirma, didysis kunigaikštis, kaip nominalusžemės savininkas, išlaikė savo valdžios autoritetą, antra, už perleidi-mo aktų tvirtinimą gaudavo pajamas savo iždui, ir trečia, prižiūrėjokarinės tarnybos atlikimą.

Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du treč-dalius dvaro įkeisti už skolas, tačiau tik kai įsiskolinimo suma atitikda-vo įkaito vertę. Įkaito davėjo giminaičiai naudojosi teise sumokėti skoląir atgauti įkeistą dvarą. Jeigu kreditorius buvo paskolinęs didesnę su-mą, nei įkeisto dvaro vertė, jį išperkantys giminaičiai neprivalėjo grą-žinti visos įkeitimo sumos. Suvaržymai disponuoti du trečdalius dvarovertės buvo privalomos karinės tarnybos garantas. Be to, šie numatytisuvaržymai apsaugojo bajorų palikuonių turtines teises.

Bajoro užtarnauti dvarai (lenas) netapdavo jo visiškąja nuosavy-be, nes, pasitraukus iš tarnybos, toks dvaras likdavo valdovo ar kitosavininko nuosavybe. Tik kai dėl tarnybos duotame rašte buvo įsak-miai pasakyta, kad galima pasirinkti, kam tarnauti, išėjusiajam dvaraslikdavo. Tokia išskirtinė privilegija turėjo būti duodama dalyvaujantliudytojams ir patvirtinta didžiojo kunigaikščio. Ši norma garantavoponų interesus, kurie priklausomai nuo žemės valdų dydžio, esant ka-ro grėsmei ar jam vykstant, turėjo pristatyti atitinkamą skaičių karių.

Lietuvos Statutai numatė ir bendrosios nuosavybės institutą miš-kams, kiekvienam bendrasavininkiui suteikiant teisę kirsti mišką iš sa-vo lauko pusės. Vieta miške, kurioje susitikdavo abu kirtėjai, laikytaJiems priklausančių miško dalių riba. Vienam bendrasavininkiui iškir-tus miško daugiau, antrasis turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniuatsiteisti dalį miško medžiagos ar jos vertę pinigais. Bendrasavinin-kiams nesutikus dalytis bendrąją nuosavybę, ginčus taip pat sprendėteismas. Vykstant turto dalyboms taikiai, jas privalėjo visi, ir broliai,


įforminti raštu ir įrašyti į teismo knygas. Jeigu dalybos nebuvo regist-ruotos teisme, o tik dalyvaujant liudytojams, tai, suėjus 10 metų sena-čiai, jos įsiteisėdavo. Ši norma buvo įtvirtinta visuose trijuose Lietu-vos Statutuose. Teismas, įregistruodamas brolių bendros nuosavybėsdalybas, privalėjo žiūrėti, kad vyresni broliai nenuskriaustų jaunesnių-jų. Turto dalybos teisme buvo apmokestintos ir tai sudarė nemažą teis-mo pajamų dalį.

Šalys teisminio ginčo dėl dvaro priklausomybės metu galėjo gin-čo objektą perduoti didžiojo kunigaikščio urėdų priežiūrai, kurie už taiįgydavo teisę naudotis gautu turto prieaugiu. Ginčą išsprendus teisme,dvaras ir jame esantis turtas valdytojui privalėjo būti perduotas pagalsąrašą dalyvaujant didžiojo kunigaikščio pasiųstam vietininkui ir dviemarba trims bajorams liudytojams. Jeigu dviejų savininkų žemes skirda-vo upė, kiekvienas naudojosi puse upės. Upei pakeitus savo kryptį,žemės riba buvo laikoma senoji vaga. Vieno kranto savininkas neturė-jo teisės statyti užtvankų be kito upės kranto savininko sutikimo.

Lietuvos Statutai saugojo žemės nuosavybę nuo neteisėto jos nau-dojimo. Asmuo, pasėjęs javus ginčijamoje žemėje, neturėjo teisės pasi-naudoti derliumi, kol teismas neišspręs ginčo dėl žemės nuosavybės.Derlius atitekdavo žemės savininkui. Svetimoje žemėje rastas lobis da-lytas lygiomis tarp savininko ir radėjo. Medžioti ir žvejoti svetimuoseplotuose buvo draudžiama, griežtai baudžiant ir išreikalaujant sumedžiotožvėries ar sugautos žuvies vertę. Buvo saugomi baltiniai medžiai, bebrųgyvenvietės, sakalų lizdai, apynynai, tačiau pripažįstami servitutai.

Saugant nuosavybę, įkeisto turto senaties terminai negaliojo. Ne-grąžinus skolos sutartu laiku, turtas buvo laikomas įkeistu kitam tospačios trukmės terminui. Tik trečią kartą įkaito davėjui neatvykus įteismą, įkaito laikytojas įgydavo nuosavybės teisę į įkeistą turtą. Savi-ninkas turėjo teisę įkeisti kilnojamąjį turtą su sąlyga, kad praras įkaitąlaiku negrąžinęs skolos. Tai jau Trečiojo Lietuvos Statuto norma. To-kiomis sąlygomis įkeitus dvarą ir suėjus skolos grąžinimo terminui,įkaito laikytojas turėjo pareikalauti iš įkaito davėjo giminaičių, kad šieišpirktų dvarą. Giminaičiai privalėjo dvarą išpirkti per metus, o neiš-pirkus jis likdavo kreditoriui. Kilnojamąjį turtą kreditorius galėjo pasi-likti, j eigų buvo susitarta, kad, laiku negrąžinus skolos, turtas pereis jonuosavybėn. Tačiau apie tai reikėjo pareikšti žemės teismui. Įkeitusgyvulius, jų sunykimo atveju ne dėl įkaito laikytojo kaltės įkaito davė-jas netekdavo teisės išieškoti paskolintų pinigų. Tai vertinta kaip savi-

ta tarpusavio pašalpa. Tačiau Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta,kad tokiu atveju skolininkas privalo grąžinti kreditoriui pusę skolos.Įkeistam turtui žuvus kartu su įkaito laikytojo turtu, prievolė jį kom-pensuoti neatsirasdavo.

Trečiajame Lietuvos Statute leista įkaito laikytojui pasilikti dva-rą jeigu buvo susitarta su savininku, kad, suėjus terminui, neišpirktasdvaras pereis kreditoriaus nuosavybėn. Savininkui mirus dar nepasi-baigus išpirkimo terminui, jo įpėdiniai turėjo teisę keisti ankstesnį su-sitarimą ir dvarą išpirkti, nors terminas ir būdavo pasibaigęs. Šios iš-imtys rodo bajorų rūpestį savo palikuonimis. Kadangi LDK teisėje buvoįtvirtinta tradicinė taisyklė, kad naujos priimtos teisės normos negalio-ja atgal, o tobulinant teisės kodifikaciją kituose statutuose dar buvolabai daug senų ginčų dėl turto įkeitimo, tai Trečiajame Lietuvos Sta-tute buvo nustatytas senų ginčų kėlimo teisme terminas - dešimt metųnuo jo įsigaliojimo. Praėjus šiam laikui, įkaito davėjas prarasdavo tei-sę išieškoti turtą išskyrus nepilnamečius vaikus, kuriems senaties ter-minas prasidėdavo nuo jų pilnametystės. Nesikreipusieji į teismą dėlįkeisto turto susigrąžinimo nuo 1529 m. iki 1588 m., prarasdavo teisęį jį dėl senaties.

Statutai draudė pirkti žemę iš ponų valdinių be ponų leidimo, nesvaldiniai nebuvo žemės savininkai. Lietuvos Statutuose nustatyta, kadginčus dėl kunigaikščio ir bajorų žemių, taip pat dėl leno teisėmis val-domų dvarų teismai privalėjo spręsti tų naudai, kieno įrodymai būda-vo svaresni.

Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu bajorams suteikta teisė laisvaidisponuoti tėvonijomis, motininėmis, taip pat kitokiu būdu įgytomis že-mėmis, net nepalikti jų vaikams ir kitiems giminaičiams. Atsisakymasapriboti žemės nuosavybės disponavimą aiškintinas sparčia prekinių pi-niginių santykių raida, kai pinigai ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. Žemėsperleidimo sutartį reikėjo įforminti raštu, kurį pasirašydavo ir antspau-duodavo savininkas ir trys arba keturi bajorai liudytojai. Jeigu žemėssavininkas rašyti nemokėjo, raštą pasirašydavo liudytojai ir pridėdavosavo antspaudus. Sutartis galiojo tik privaloma tvarka įrašyta į žemėsteismo knygas. Jeigu žemės teismas tuo metu neposėdžiaudavo, dvaroperleidimo aktą buvo galima įrašyti į pilies teismo knygas ir vėliau per-rašyti į žemės teismo knygas. Paimtas sutarties įrašas iš teismo knygųgarantuodavo žemės įgijėjui nuosavybės teisę, o teismai savo ruožtu gau-davo už tai nemažas pajamas. Pakeitimai vykdant sutartį negaliojo.

204

LIETUVOS TEISĖS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 205

Trečiasis Lietuvos Statutas bajorams suteikė išimtinę teisę į žimės nuosavybę. Kiti asmenys neturėjo teisės įgyti ir valdyti bajorų dvanir žemių. Didysis kunigaikštis turėjo teisę paimti žemę savo poreikiamsiš bajorų, tačiau privalėjo šį paėmimą kompensuoti analogišku žemėsplotu kitoje vietoje. I

Tais atvejais, kai būdavo parduotas praskolintas dvaras ir kredito-rius praleisdavo dešimties metų, o pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą 4trejų metų skolos išieškojimo senaties terminą, prarasdavo teisę pa-reikšti ieškinį dvarą pirkusiajam. Jeigu senaties terminas nebuvo pra-leistas, ieškinį nukreipus į pirkėją, šis, sumokėjęs dvaro pardavėjo skoląkreditoriui, išieškodavo pinigus iš pardavėjo. Jei paskolintų pinigų ieš-kodavo keli kreditoriai, dvarą pasilikdavo pirmasis arba valdantis dva-rą kreditorius, o likusieji išieškodavo savo dalį iš skolininko. Skola, jei jskolininkas buvo miręs, buvo išieškoma iš likusio kitokio turto. Taipbuvo daroma, siekiant išvengti dvarų susmulkinimo, kuris nebuvo nau-dingas nei valstybei, nei gavusiems nedideles dalis bajorams, nes suHsmulkėjęs dvaras nustodavo buvęs dvaru. Tačiau pradedant Antruoju ILietuvos Statutu kreditorius ar keli kreditoriai visada turėjo teisę at- ■gauti savo pinigus.

Kilnojamuoju turtu leista disponuoti pagal rašytinę sutartį, tvirti-namą pardavėjo parašu ir antspaudu bei dviem arba trims bajoramspaliudijus.

Nuosavybės teisė galėjo būti įgyta valdymo įsisenėjimu, jeigu že-mė buvo užrašyta arba perduota kitam asmeniui ir per dešimt metųnesusigrąžinta, ji likdavo faktiškam valdytojui. Senaties termino ga-liojimas sustodavo tik likus nepilnamečių vaikų - berniukams iki 18 me-tų, o mergaitėms iki 13 metų.

Lietuvos Statutuose buvo nustatytas paveldėjimas pagal testamentąir įstatymą. Testamentas turėjo būti pateiktas didžiajam kunigaikščiuiarba pavieto urėdui. Be to, turto gavėjas turėjo gauti iš didžiojo kuni-gaikščio arba pavieto urėdo leidimą įgyti turtą. Sergantis palikėjas tu-rėjo teisę parašyti turto užrašą dalyvaujant liudytojams. Po testatoriausmirties giminaičiai raštą turėdavę pateikti didžiajam kunigaikščiui ar-ba Ponų tarybai tvirtinti.

Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose testamentui skiriamasvisas VIII skyrius. Teisės surašyti testamentą neturėjo šie asmenys:

1) nepilnamečiai vaikai;2) vienuoliai;

3) sūnūs, neatskirti nuo tėvo ūkio. Jie galėjo testamentu užrašytitik savo asmeninį arba užtarnautą turtą;

4) asmenys, atiduoti kito valdžion kartu su turtu;5) belaisviai ir nelaisva dvaro šeimyna;6) nepilnapročiai, kol neatgaus proto;7) ištremtieji ir nuteistieji garbės atėmimu.Testamentui rašyti reikalauta turėti gerą atmintį ir sveiką protą.

Tai buvo nustatoma žemės arba pilies teisme. Objektyviai nesant to-kių galimybių, testamentą surašant turėjo dalyvauti urėdas ir du ba-jorai, o nesant urėdo - trys bajorai. Testatorius, mokantis raštą, pri-valėjo pasirašyti testamentą ir patvirtinti antspaudu. Liudytojai taippat privalėjo pasirašyti ir patvirtinti antspaudais. Testatorius turėjoteisę testamentą pakeisti. Tokiu atveju galiojančiu buvo laikomas pas-kutinis prieš mirtį surašytas testamentas. Testamento data ir svarbes-nės vietos turėjo būti be pataisymų ar trynimų. Taisytos testamentovietos laikytos negaliojančiomis. Pataisymai dėl rašybos klaidų ga-liojo. Užginčijus ir įrodžius negaliojus kurią nors testamento dalį,kitos dalys likdavo galioti.

Testamento liudytojais negalėjo būti:1) asmenys, neturintys teisės surašyti testamento,2) moterys,3) testamento vykdytojai arba globėjai,4) asmenys, gaunantys pagal testamentą tam tikrą palikimo dalį.

Karo lauke arba kelyje surašyti testamentai turėjo būti paliudytidviejų bajorų. Tokį testamentą reikėjo pateikti didžiajam kunigaikš-čiui arba teismui, o karo lauke - etmonui arba pavieto karužui. Liudy-tojai testamentą tvirtino priesaika. Testamentą leista surašyti ir esantužsienyje, tačiau tik atitinkamoje įstaigoje. Išrašais įstaigos knygų rei-kėjo pristatyti teismui. Asmuo, gaunantis turtą pagal tokį testamentą,turėjo prisiekti, kad testatorius surašė testamentą laisva valia, turėda-mas sveiką protą ir tvirtą atmintį.

Testamentu neleista palikti turto belaisviui arba šeimynykščiui.neš tai tokie asmenys privalėjo būti paleisti į laisvę.

Testatoriui suteikta teisė vaikus nušalinti nuo palikimo, jeigu:1) sūnus arba duktė pakėlė ranką prieš tėvus;2) vaikai padarė tėvams skriaudą ir be jų leidimo ėmė turtą;3) sūnus arba duktė iš piktos valios, o ne dėl valstybės intereso,

ttîžė tėvus ir jiems už tai grėsė mirties bausmė;



4) vaikai atsisakė už tėvus laiduoti, kai urėdas tai leido;5) duktė nedorai elgėsi;6) vaikai tėvus apleido senatvėje ir nedavė jiems maisto bei kito

aprūpinimo;7) vaikai naudojosi tėvų turtu ir nenorėjo išpirkti iš nelaisvės.

Minėtus faktus tėvai turėjo įrodyti teisme ir galėjo vaikų išsižadėti.Kelio tarnai, neprivilegijuotų miestų miestiečiai ir paprasti žmo-

nės turėjo ribotą testamento surašymo teisę. Pastarieji turėjo teisę pa-gal testamentą palikti kam norėjo tik trečdalį kilnojamojo turto, o dutrečdalius turėjo palikti vaikams, kad jie galėtų atlikti tarnybą nuovaldomos žemės. Jeigu vaikų nebuvo, du trečdaliai turto likdavo po-nui, kurio žeme kelio tarnai ar miestiečiai naudojosi. Jeigu vaikaibuvo laisvi, jie galėjo pasiimti du trečdalius turto ir išeiti iš pono, betprieš tai turėjo apsėti lauką rugiais ir palikti viską, ką buvo gavę išpono kartu su žeme.

Tėvų ir vaikų turtinius santykius reguliavo ir teisės normos, nu-stačiusios šeimos santykius. Brolių pirmenybės teisė paveldėti tėvo turtąaiškinama jų karinės tarnybos atlikimo pareiga, nes žemė buvo karinėstarnybos atlikimo garantas.

ŠEIMOS TEISĖ

Lietuvos Statutuose šeimos teisė, kaip ir kitos teisės, nesudaro atskiro,savarankiško teisės instituto ir skyriaus. Tačiau tai nereiškė, kad juosetos teisės normos buvo išdėstytos be jokios tvarkos. Atvirkščiai, jossudarė bendrą, logiškai nuoseklią sistemą, susietą su konkretaus as-mens statusu, ir aptariant šeimos nario padėtį ji paprastai nusakomaįvairiais aspektais. Todėl viename statutų skyriuje galima rasti civili-nės, administracinės, baudžiamosios ir valstybinės teisės normų, ku-rios yra glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo bei paaiškina. Taigi,norint atskleisti bajorijos šeimos teisinius santykius, būtina apimti irkitas teisės normas. Daug dėmesio skiriama kai kurioms baudžiamo-sios teisės normoms, ypač toms, kurias pažeisti galėjo tik išimtinė gru-pė asmenų.

Normos, apimančios šeimos teisę, prasideda nuo santuokos suda-rymo sąlygų, kurias reikia suprasti kaip tam tikrus reikalavimus, atsi-žvelgiant ne tik į susituokiančiųjų fizines savybes, bet ir jų padėtį luo-minėje visuomenėje. Lietuvos Statutai numato dvejopas sąlygassantuokai sudaryti. Vienos išreiškia pozityvius reikalavimus susituo-

kiantiesiems. Tai - santuokinis amžius, normali susituokiančiųjų psi-chikos būklė ir jų valia sudaryti santuoką. Kitos, išreikštos negatyviai,numato aplinkybes, kurios paprastai vadinamos kliūtimis sudaryti san-tuoką. Tai - nėra artimųjų pritarimo, giminystė ir svainystė, ankstesnėsantuoka, religine priklausomybė ir kita.

Santuokos sudarymo sąlygų nesilaikymą Lietuvos Statutai siejasu labai svarbiais teisiniais padariniais. Tai - luominių teisių netekimoir net mirties bausmės grėsmė, grasinimas iš įstatymu uždraustų vyroir moters santykių gimusius vaikus pripažinti neteisėtais. Ypač svar-bios Lietuvos Statutuose nustatytos turtinio pobūdžio sankcijos, ku-riomis siekiama priversti susituokiančiuosius sudarinėti materialiniupožiūriu naudingas santuokas.

Amžius buvo vienas iš esminių teisinių santykių požymių, nulė-musių asmens teises ir pareigas. Santuokinių santykių dalyvių amžiusbuvo glaudžiai susietas su asmens lytimi ir skirtingomis lyčių funkci-jomis. Moters vaidmuo paprastai ribotas siaura ūkine veikla ir vaikųgimdymu ir, nustatant šį amžių moteriai, buvo turima galvoje motinys-tės funkcija. Taigi čia buvo svarbus ano meto supratimu fizinio ir lyti-nio subrendimo požymis - gebėjimas pratęsti giminę. Toks amžius bu-vo laikomas moters pilnametystės amžiumi. Vyro santuokinį amžiųnulėmė du kriterijai: fizinis-lytinis ir protinis subrendimas.

1588 m. Lietuvos Statute moters santuokinis amžius dėl kanonųteisės įtakos buvo nustatytas trylika metų. Pirmajame ir Antrajame Lie-tuvos Statutuose moters santuokinis amžius buvo nustatytas penkioli-ka metų.

Vyrui pagal Lietuvos Statutą leista tuoktis sulaukus aštuoniolikametų. Seniausias amžius santuokai sudaryti Lietuvos Statute nebuvonumatytas, gimimų, taip pat santuokos registracija Lietuvoje po krikš-čionybės įvedimo buvo pavesta Bažnyčiai, kuri darė reikiamus įrašusmetrikos knygose.

Kitas reikalavimas - normali psichikos būsena, išplaukė iš ka-nonų teisės, kuria vadovavosi Bažnyčia, vykdžiusi santuokų apeigasn tvarkiusi santuokų registravimą. XVI a. testamentų ir kituose turti-niuose užrašuose bei teisės normose vyravo formuluotė: „sveiku protun tvirta atmintimi." Pagal veiksnumą Lietuvos Statutai asmenis skirstėl sveikus ir nesveikus. Nesveiki dar buvo papildomai dalomi į ne-sveikus dėl bendro susirgimo arba „negaluojančius" bei turinčius fi-2mių trūkumų asmenis ir, antra, į psichiškai nesveikus asmenis. „Ne-


galuojančių" asmenų teisės nebuvo ribojamos, išskyrus, jei apsimetasergą tariama liga.

1588 m. Lietuvos Statutu buvo siekiama išsaugoti susiformavu-sio bajorų luomo uždarumą, suvaržant asmenų veiksnumą santuokossrityje grasinimu turtinėmis sankcijomis ir baudžiamąja atsakomybe.

Sulaukusio santuokinio amžiaus ir psichiškai sveiko vyro valiasudaryti santuoką nebuvo varžoma. Teisė nevaržomai susituokti galu-tinai įtvirtinta Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose. Priversti-nė merginos ar našlės santuoka pagrobiant jas traktuota kaip smurtasprieš asmens laisvę ir laikoma nusikaltimu, už kurį grėsė mirties baus-mė. Tokiam grobimui įvertinti buvo būtini du požymiai - prieštaravi-mas nukentėjusios valiai ir santuokos sudarymas su ja. Nesant vienoelemento, nebuvo ir nusikaltimo. Pagrobtosios vaidmuo apkaltos pro-cese buvo pasyvus, net ją izoliuojant iki teismo, tačiau teismo procesometu jos parodymai buvo lemiami.

Tėvai arba globėjai negalėjo uždrausti sudaryti santuoką, tačiauturėjo galimybę sudaryti kliūtis neduodami dukrai kraičio, o globėjai -merginą nušalinti nuo jos dalies, jeigu ji tekėtų už žemesnio luomoasmens. Našlė, tekėdama už žemesnio luomo asmens, netekdavo tei-sių į nekilnojamąjį turtą, bet kadangi jai anksčiau paskirta dalis buvojau perėjusi jos nuosavybėn, už ją gaudavo piniginę kompensaciją.

Buvo draudžiama ne tik artimų giminių santuoka, bet ir asmenų,susijusių artimais svainystės ryšiais. Kalti dėl tokių santuokų sutuokti-niai privalėjo atsakyti turtu.

Vyro, susituokusio bažnyčioje, paskesnis gyvenimas su kita mo-terimi, t. y. faktinė santuoka, įstatymu nebuvo baudžiama. Mirtimi bu-vo baudžiami tik tie, kurie, nepanaikinę pirmos santuokos, antrą kartąsusituokė bažnyčioje ir žinojo, kad pirmas sutuoktinis yra gyvas. Baž-nytinė santuoka nebuvo leidžiama su buvusiu sugulovu, nepaisant, kadteisėtoji žmona ar vyras jau yra mirę.

Krikščionybę išpažįstančio asmens santuoka su ne krikščionimibuvo draudžiama. Priimant 1588 m. Lietuvos Statutą šis draudimasnebuvo sankcionuotas baudžiamąja atsakomybe, tačiau nuo 1616 m.asmenys, pažeidę šį draudimą, buvo baudžiami mirtimi. Ši sąlyga stip-rino bajorų luomo uždarumą ir krikščionybės, kaip valstybinės religi-jos, prioritetą.

Aptartos turtinės sankcijos negalėjo būti taikomos valstiečiams.Bajorų ir jiems priklausiusių žmonių santykiai santuokos ir šeimos sri-

tyie Lietuvos Statutais nebuvo reguliuojami. Jie priklausė nuo feodalojurisdikcijos.

Lietuvos Statutuose gana plačiai aptarti sutuoktinių asmeniniaisantykiai, kurie, ypač moters padėtis, įvairiai traktuoti istoriografijoje.Būta įrodinėjimų, kad nuo seno Lietuvoje buvo rodoma didelė pagar-ba moteriai, nurodant, kad už nusikaltimą prieš moters asmenį buvotaikomos dvigubai didesnės bausmės nei už tokius pat nusikaltimusprieš vyrus. Tačiau piniginį moters gyvybės ar sveikatos įvertinimąvargu ar galima sieti su jai rodoma pagarba visuomenėje, nes tos bau-dos atitekdavo artimiesiems, tuo tarpu už analogiškus nusikaltimus priešvyrą dalis baudos (nužudymo atveju) sumos atitekdavo artimiesiems,o kita dalis - valstybės iždui kaip atpildas už bajoro praradimą. Šiosabi dalys buvo lygios moters vertei. Be to, pagal vertę bajorė kitų mo-terų atžvilgiu išimtine padėtimi naudojasi tik kaip moteris, turinti su-tuoktinį. Netekėjusi ar našlė šia išimtine padėtimi nesinaudojo.

Iš Lietuvos Statutuose esančių normų tik iš dalies galima nustaty-ti nuo bajorų priklausomo vadinamojo prastojo luomo sutuoktinių as-meninius santykius. Žinoma, kad pagal Lietuvos Statutus laisvą žmo-gų nelaisvu galėjo daryti ne santuoka, o tai, kad laisvasis pats galėjopasiduoti į nelaisvę, norėdamas susituokti su nelaisvu, jeigu nelaisvo-jo šeimininkas nesutinka kitaip išleisti už vyro (leisti imti į žmonas).Antrajame Lietuvos Statute į pirmą vietą iškeliamas vieno sutuoktiniožinojimas apie kito priklausomybę nuo šeimininko. Laisvas žmogus,susituokęs su kitu, nežinodamas, kad tas yra nelaisvas, neprivalėjo dėlsantuokos pasidaryti nelaisvu. Taip galėjo atsitikti, kai nelaisvasis bu-vo pasitraukęs nuo savo šeimininko, gyveno laisvojo padėtyje, susi-tuokė su laisvuoju. Bajorui suradus bėglį ir susigrąžinus jį, laisvasis,jeigu šeimininkas nenorėjo jo pasilikti santuokoje laisvojo padėtyje,santuoką galėjo nutraukti, netgi, kai ji buvo sudaryta bažnyčioje.

Trečiajame Lietuvos Statute yra nuostata, leidžianti laisvam žmo-gui su savo žmona badmečio laikui parsiduoti į nelaisvojo padėtį. Iššios, taip pat analogiškų nuostatų Antrajame ir Pirmajame LietuvosStatutuose galima manyti, kad vyras atskirai nuo savo žmonos parsi-duoti į laikinąją nelaisvę negalėjo. Tėvas galėjo parduoti į nelaisvęsūnus, motina - dukras.

Nelaisvų žmonių šeimoje žmona privalėjo atsakyti už savo vyrą,Pagautą nusikaltimo vietoje. Radus namuose vogius daiktus, jeigu juosten galėjo padėti ir kiti žmonės, t. y. ir kitiems prieinamoje vietoje,


vyras kartu su žmona galėjo prisiekti, kad šie daiktai jų namuose atsi-rado jiems nežinant, jei jie anksčiau nebuvo įtariami padarę nusikalti-mus. Ir tik tada, kai namuose buvo rasti vogti daiktai ir žmona jaisnaudojosi, ji privalėjo atsakyti už žalą, tačiau ne kaip nusikaltimo ben-drininkė ir ne asmeniu, o kaip civilinis atsakovas.

Lietuvos Statutuose bajorų sutuoktinių asmeniniai santykiai atsi-rasdavo santuokos aktu. Žmona gaudavo vyro pavardę, įgydavo teisęnaudotis jo visuomenine padėtimi. Jeigu buvo kilusi iš prastojo luo-mo, tai ir vyro luominėmis privilegijomis. Tačiau esant žmonos aukš-tesnei visuomeninei padėčiai pagal jos kilmę ar giminę, vyras žmonospadėtimi naudotis negalėjo.

Asmeninių santykių turiniui įtakos turėjo ir ikisantuokinis būsi-mojo vyro ir būsimosios žmonos globėjų susitarimas dėl žmonos krai-čio teisinės padėties. Kraitis buvo lyg ir sutuoktinių teisinių santykiųraktas. Kurio iš sutuoktinių rankose jis buvo, nuo to priklausė ir žmo-nos padėtis vyro namuose. Jeigu ikisantuokine sutartimi kraičio dy-dis nebuvo užfiksuotas ir nebuvo pareikalauta jo garantijos vyro tur-tu, kraitis įsiliedavo į vyro turtą. Žmona negalėjo protestuoti priešvyro valią ir turėti pastebimesnės įtakos tvarkant ūkį. Faktiškai ji at-sidurdavo tokioje pat padėlyje kaip ir moteris, jokio turto į vyro na-mus neatsinešusi.

Kitokiu pagrindu klostėsi sutuoktinių asmeniniai santykiai, kaižmonos kraitis buvo garantuotas vyro turtu. Tada vyras be žmonossutikimo negalėjo disponuoti jos turtu ir sutartimi, vadinta įkraičiu,užrašyta žmonai savo turto dalimi. Tai sudarė realias teisines prielai-das išsaugoti ir asmeninių santykių lygybę.

Santuoka buvo atliekama bažnyčioj e krikščioniškomis apeigomis,įrašant šį aktą į metrikų knygas. Pradedant 1768 m. ekstraordinarinioseimo Varšuvoje nutarimu, neturėjo būti daromi trukdymai katalikų,unitų, stačiatikių, liuteronų, kalvinistų santuokoms. Santuokas turėjoįregistruoti toji bažnyčia, kuriai priklausė moteris. Jeigu tokios bažny-čios šventikas atsisakytų registruoti santuoką, ji turėjo būti atliekamabažnyčioje pagal vyro tikėjimą.

Vyrui atsisakius santuokos, kai mergina pasijusdavo nėščia, ji, gel-bėdama savo gerą vardą, galėjo kreiptis į bažnytinį teismą su skunduprieš suvedžiotoją ir įrodinėti, kad jis atėmęs jai mergystę žadėdamassu ja tuoktis. Teismas, įsitikinęs, kad mergina buvo „sugundyta nuodė-mei" tikėdamasi ištekėti, galėjo įpareigoti suvedžiotoją susituokti. Pa-

saulietinis teismas, remdamasis dvasinio teismo surinkta medžiaga, ga-lėjo priteisti iš suvedžiotojo turtą kompensacijai už mergystės praradi-mą, kompensacijos dydis dažniausiai priklausė nuo merginos ir nuosuvedžiotojo visuomeninės ir turtinės padėties.

Santuoka vyrui ypatingų asmeninių teisių į žmoną nesuteikė. Lie-tuvos Statutuose nebuvo nurodyta, kad, žmonai nesutikus kartu gy-venti su vyru, jis galėtų ją per teismą priversti gyventi jo namuose.

Smurtas vieno sutuoktinio prieš kitą buvo laikomas nusikaltimu,padarytu sunkinančiomis aplinkybėmis. Pirmumo teisė prisiekti dėl nu-sikaltimo motyvų ir aplinkybių buvo suteikiama nužudytojo šaliai, žudi-kas baudžiamas mirtimi, įvykdant ją tokiu pat būdu kaip žudikas pasiel-gė su savo auka. Galvažudinė šiame nusikaltime nebuvo numatyta.

Asmeniniuose santykiuose nemažai dėmesio buvo skiriama san-tuokinei ištikimybei. Vyras, įtarinėdamas žmoną ir ją užtikęs su meilu-žiu, galėjo suimti abu. Jie, su liudytojais įrodžius neištikimybę, turėjobūti baudžiami mirtimi. Tokia pat bausmė laukė žmonos, pabėgusiossu kitu. Tik šiuo atveju vyras, nubaudęs žmonos grobiką, galėjo jospasigailėti. Analogiška malonės teisė nebausti sutuoktinio buvo su-teikta ir merginai, kuri, nors ir buvo pagrobta santuokai prieš jos valią,tačiau po prievartinės santuokos sutiko būti grobiko žmona. Sutuokti-niai vienodai atsakė už smurtą prieš savo vaikus.

Pagal įstatymą vienodai atsakė ir žmona, ir vyras. Pakviestieji įteismą dėl nusikaltimų už kuriuos baudžiama mirtimi, turėjo atvyktiasmeniškai. Už vengimą atvykti ar prieštaravimą teismo sprendimuigrėsė ištrėmimas.

Vyrui, išdavusiam tėvynę ar pabėgusiam į priešo šalį, grėsė mir-ties bausmė ir turto konfiskavimas. Žmonos atsakomybei čia svarbiau-sia buvo tai, žinojo ji apie savo vyro nusikaltimą ar ne. Jeigu nebuvogalima įrodyti žmonos bendrininkavimo, ji galėjo prisiekti ir nepriva-lėjo atsakyti turtu, o įrodžius kaltę, netekdavo ne tik vyro užrašytoįkraičio, bet ir savo viso turto.

Yra pagrindo manyti, kad šeimos galvos funkcijas atliko žmona,kai vyras ateidavo pas ją užkuriomis.

Šeimos turtiniai santykiai buvo viena iš pagrindinių ekonomi-nių socialinių santykių rūšių to meto visuomenės raidoje. Paprastaiturtiniai santykiai šeimoje apėmė tęstinį ciklą, prasidedantį nuo šei-mos sukūrimo santuokos sudarymo momentu ir atsinaujino su kiek-vienos kartos šeima ir turto paveldėjimu. Šeimos egzistavimo metu


dažniausiai susiformuodavo viena (vaikų) arba dvi (vaikaičių) šeimųkartos, kurios per turto paveldėjimą ir sueidavo į tam tikrus turtiniussantykius su tėvais ir seneliais.

Visų trijų Lietuvos Statutų galiojimo laikotarpiu reguliuotų šei-mos nuosavybės santykių sritį LDK nulėmė trys esminiai dalykai. Tai- šeimos luominė priklausomybė - bajoro šeima, miestiečio šeima,valstiečio šeima, turtinis pajėgumas ir turto pasiskirstymas tarp sutuok-tinių. Lietuvos Statutų normos, apimančios šeimos nuosavybės santy-kius, faktiškai reguliavo ne visų, o tik bajorų luomo šeimos teisinąpadėtį. Tiesa, į šį luomą galėjo įeiti ir nekilmingos moterys, pavyzdžiui,turtingųjų miestiečių dukros arba net valstietės, ištekėdamos už kil-mingųjų. Tačiau santuoka įgytos luominės privilegijos esmės nekeitė,nes jos ištekėjusias moteris lietė asmeniškai ir specifinių turtinių san-tykių dėl to nesukūrė.

Lietuvos Statutuose nekalbama apie moteris, kurios ištekėdamoskraičio į vyro namus neatsinešdavo, nes bajorų teisė asmeninių intere-sų, nesusietų su turtiniais, negynė. Nekalbama juose ir apie vyrus, ku-rie susituokę ateidavo gyventi į žmonos arba jos tėvų namus ir įgydavoužkurio padėtį.

Šeimos turto reguliavimą Lietuvos Statutuose reikia atriboti ir nuokitų civilinių santykių. Vyras po santuokos galėjo įsigyti atskirą turtą.Žmona prieš santuoką, be kraičio, galėjo turėti ir kitą turtą. Tokį atski-rą turtą j į galėdavo įsigyti ir po santuokos - gaudama palikimą, dova-nų. Abu sutuoktiniai be vienas kito žinios ir sutikimo tokį atskirą turtągalėjo perleisti kitiems asmenims pardavimo, mainų, užstato įkeitimo,dovanojimo ar kitomis sutartimis. Tokį atskirą turtą sutuoktiniai galėjoperleisti ir vienas kitam.

Žmonos atsinešto turto (kraičio) atskirumas galėjo būti išsaugo-tas, jeigu vyras kraitį garantuodavo įkraičio sutartimi. Nesudarius šiossutarties, kraitis pereidavo vyro nuosavybėn ir formaliai buvo laiko-ma, kad žmona kraičio neatsinešė. Taigi priklausomai nuo aiškaus krai-čio padėties nustatymo buvo įteisintos dvi sutuoktinių turtinių santy-kių rūšys.

Sutuoktinių turtas dažniausiai atsirasdavo tada, kai tėvas ar moti-na išskirdavo ką nors iš savo turto vaikams. Turto išskyrimas buvovadinamas atidalijimu. Tačiau toks atidalijimas ne visada buvo susijęssu turto perėjimo vaikų nuosavybėn ar valdyti momentu. Sūnūs turėjosulaukti pilnametystės, o dukros dar ir ištekėti. Turto dalies išskyrimas

vyriškos lyties asmenims buvo vadinamas tiesiog atidalijimu, o mergi-noms skirta dalis turėjo savo specifinį terminą ir vadinta kraičiu.

Turto išskyrimą, kaip ir kitus sandorius, būtinai įformindavo įsta-tymo nustatyta tvarka, t. y. patvirtindavo turtą atidalijančiojo antspau-du ir parašu (jeigu mokėjo pasirašyti), ir tai paliudydavo trys arba ke-turi „geros valios" sėslūs bajorai antspaudais. Tėvų išskirtas sūnumsturtas buvo savarankiško gyvenimo pagrindas. Su atidalytu turtu pil-namečiai sūnūs galėjo elgtis savo nuožiūra tik iki santuokos, jeigu bu-vo atidalyta ne dėl santuokos.

Turto atidalijimas merginoms buvo vadinamas kraičio paskyrimu,kraitį skiriant anksčiau, nei mergina tekėdavo. Kraičio paskyrimas mer-ginoms skyrėsi nuo turto atidalijimo sūnums tuo, kad kraičiui dažniau-siai skirdavo kilnojamąjį turtą ir, antra, kraitis toliau būdavo tėvų, bro-lių, giminaičių ar įstatyminių globėjų valdomas, iki mergina ištekės.

Kraičio paskyrimas dukterims, taip pat jo dydžio nustatymas pri-klausė nuo tėvų valios. Todėl tėvai galėjo kraičio neskirti arba paskirtisavo nuožiūra ir iš bet kurios savo turto dalies.

Kiek kitaip dėl kraičio buvo sprendžiama tada, kai tėvai mirdavonesuspėję paskirti netekėjusiai dukteriai dalies. Įstatyminę kraičio pa-veldėjimo tvarką ir dydį lėmė tai, kurio iš tėvų turtas atitekdavo duk-roms. Mirus tėvui, dukros galėjo gauti tik ketvirtąją jo turto dalį, kuribuvo skiriama nepriklausomai nuo dukterų skaičiaus. Jei motina mir-davo nepalikusi testamento, jos turtas visiems vaikams, t. y. sūnums irdukroms, priklausė po lygiai.

Kraitį ar paveldėtą kitą turtą išreikalauti iš brolių ar kitų globėjųbuvo galima per dešimt metų skaičiuojant nuo santuokos sudarymodienos. Kraitis dažniausiai susidėdavo iš dviejų dalių. Viena vadintapasoga. Ją sudarė pinigai, auksas, sidabras, perlai, brangakmeniai.Kitą kraičio dalį vadindavo išranga. Tai - įvairūs drabužiai, balti au-deklai, arkliai ir kitas kilnojamasis turtas. Įprasta buvo kraitį duotiPinigais. Tokį kraitį vyro namuose laikydavo pasoga. Kraičiui galėjobūti duodamas valdyti (bet ne kaip nuosavybė) dvaras. Tokį dvarąįvertindavo atitinkančia jo vertę pinigų suma. Toji suma buvo laiko-ma kraičiu.

Privilegijuoto luomo moters kraičio likimas po jos mirties pri-klausė nuo testamente pareikštos valios. Paveldint pagal įstatymą, pa-likimas atitekdavo vaikams. Jei vaikų nebuvo, kraitis grįždavo žmo-n°s giminei, įkraitis likdavo našliui.


Išsituokus dėl to, kad sutuoktiniai nežinojo esą artimi giminėsa svainiai, sutuoktinių turtas grįždavo į ikisantuokinę padėtį. Išsi-tuokus dėl santuokinės neištikimybės, kaltoji šalis prarasdavo savodalį kito naudai.

Įkraičio sutarties teisės institutas duoda pagrindą manyti, kad šisutuoktinių turtinių santykių rūšis XVI a. Lietuvoje jau nyko ir įstaty-mų leidėjai pritarė naujiems turtiniams santykiams, leidusiems sutelktišeimos turtą vienose rankose. Tai rodo, kad šiuo laiku jau buvo kapita-listinių santykių užuomazgų.

Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose buvo numatyti du at-vejai, kai žmona, gyvendama su sutuoktiniu, taip pat po jo mirties nega-lėjo naudotis įkraitintos moters turtine padėtimi. Vienu atveju kraičioegzistavimo nebuvo galima įrodyti arba įkraičiui užrašytas ne tas turtas,kuriuo leidžiama garantuoti, arba įkraičio sutartis santuokos metu buvonesudaryta. Antruoju atveju buvo draudžiama sudaryti įkraičio sutartį.

Antrajame Lietuvos Statute nurodyta, kad, duodant merginai kraitį,iš žento turi būti išreikalautas įkraičio užrašas. Trečiasis Lietuvos Sta-tutas palengvino įkraičio sutarties buvimo įrodinėjimą. Jei sutartis tin-kamai neįforminta, žmona ir jos artimieji tai galėjo įrodinėti liudyto-jais, buvusiais sudarant sutartį, o jeigu šie jau buvo mirę, pakakdavožmonos priesaikos.

Dažniausiai neįkraitintų žmonų padėtyje moterys atsidurdavo ta-da, kai ši sutartis apskritai nebūdavo sudaroma. Įkraitinti nebuvo gali-ma vien dėl to, kad, moteris, kilusi iš neturtingų ar „prasto" luomo,kraičio visai neturėjo ar prarado teisę į kraitį. Vyro ūkis, nesuvaržytasįkraičio sutartimi, turėjo nemažai pranašumų, nes, užrašęs žmonai įkrai-tį, įšaldydavo savo turto trečdalį ir įteisindavo dirbtinį ūkio padalijimą.

Pradedant Trečiuoju Lietuvos Statutu paimtoms į žmonas naš-lėms vyrai galėjo savo valia užrašyti ką nors iš savo kilnojamojo arbanekilnojamojo turto. Moteris, turėdama tokį užrašą nepriklausomainuo užrašyto turto dydžio, nebegalėjo reikalauti sau kito turto iš vyropalikimo.

Savarankiškai, nei anksčiau aptartais atvejais, buvo sprendžiamiturtiniai santykiai tokių sutuoktinių kurie santuoką sudarant neturėjojokio turto, bet vėliau abiejų pastangomis tokį turtą įsigijo arba užsi-tarnavo. Jeigu vyras mirdamas testamente nenurodydavo, kaip turi bū-ti pasielgta su tokiu turtu, žmona turėjo teisę į bendrai įsigyto turtotrečdalį. J Jtas turtas turėjo būti padalytas vaikams po lygiai.

Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu, įsakmiai buvo nurodyta, kadištuokų kompetencija priklauso vien tik bažnytiniam teismui pagal krikš-čioniškuosius įstatymus. Ten taip pat nurodyta, kad pasaulietiniai ginčainegali būti sprendžiami dvasiniuose teismuose, įspėjant, kad dvasinin-kai, pašaukę pasauliečius į savo teismą dėl civilinio ginčo, bus baudžia-mi 20 rublių bauda ir turės dvigubai atlyginti atsakovo turėtas išlaidas.

Kaip rodo išlikę teisės šaltiniai, pasaulietiniuose teismuose iš-tuokai buvo keliami tam tikri reikalavimai:

1) teisme privalėjo dalyvauti abu sutuoktiniai, bet ištuoką savoir žmonos vardu skelbė vyras kaip šeimos galva;

2) ištuoka turėjo būti motyvuota svarbia priežastimi;3) surašant ištuokos aktą privalėjo dalyvauti liudytojai ir jį pa-

tvirtinti;4) ištuokos aktas buvo galutinis - nė viena šalis sprendimo dėl

ištuokos pakeisti negalėjo;5) aktas buvo rašomas kiekvienai šaliai po vieną egzempliorių,

o jo tekstas įrašomas į teismo knygas;6) išsituokiant turėjo būti galutinai išspręsti visi buvę sutuokti-

nių turtiniai santykiai;7) šalių susitarimu turtinės sankcijos kaltajai šaliai galėjo būti

netaikomos;8) šalis, pažeidusi sutartį, turėjo valdovui mokėti netesybas.

Pagal Lietuvos Statutus santuoka pasibaigdavo:1) vienam arba abiem sutuoktiniams mirus;2) nutraukiant santuoką vieno arba abiejų sutuoktinių reikalavi-

mu, t. y. ištuokiant;3) panaikinant santuoką pripažinus ją neteisėta, t. y. išskiriant.

Teisėtą santuokągalėjo nutraukti natūrali arba spėjama mirtis. Dva-siniame teisme nustačius spėjamą mirtį, santuoka nutrūkdavo sąlygiš-kai. Jeigu likęs gyvas sutuoktinis buvo sudaręs antrą santuoką ir atsi-rasdavo laikomas mirusiu pirmas sutuoktinis, pagal kanonų teisę antrojisantuoka buvo naikinama, paliekant galioti pirmąją.

Kanonų teisė numatė ištuokos galimybę dėl žiauraus sutuokti-nio elgesio, dėl lytinio nepajėgumo, jeigu ši liga nepagydoma ir reiš-kėsi dar prieš santuoką. Santuokos metu susirgus tokia liga, sutuokti-niai privalėjo gyventi kaip brolis ir sesuo. Ištuoka buvo galima dėlvedybinės neištikimybės (svetimoteriavimo, svetimvyriavimo), taipPat jeigu vienas sutuoktinis buvo nubaustas už priešvalstybinius ar

216 LIETUVOS TEISĖS ISTORDA LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 217

kriminalinius nusikaltimus arba buvo susirgta ilgalaike užkrečiamaliga arba vienam sutuoktiniui atsisakius katalikų tikėjimo ir priėmuskitą, arba vienam sutuoktiniui įstojus į vienuolyną. Visais šiais atve-jais ištuokos procesas turėjo vykti tik dvasiniuose teismuose. Šie teis-mai sutuoktinius galėjo išskirti ir laikinai, t. y. nustatytam terminui,nepanaikinant pačios santuokos.

Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu, buvo pasakyta, kad, nusta-čius vyro kaltę, žmonai pasilieka įkraičio sutartimi užrašytas jai turtas,o nustačius žmonos kalte., ji netenka savo kraičio ir teisės į vyro užra-šytą turtą.

Kliūtimis sudaryti santuoką laikyta:1) per jaunas susituokiančiųjų amžius;2) nėra sutikimo tuoktis;3) kraujomaiša;4) padarytas nusikaltimas;5) kita santuoka;6) nevienoda religija.Vedusiam vyrui už santuoką su kita moterimi (čia turima galvoje

tik bažnytinė santuoka) buvo grasinama mirties bausme. Ši bausmėbuvo skiriama ir žmonai, jeigu ji ištekėjo, žinodama, kad jos vyras turi

kitą teisėtą žmoną.Pagal 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutus tėvų ir vaikų teisiniai

santykiai galėjo atsirasti tik iš teisėtos santuokos, kurią lėmė tam tikrireikalavimai. Faktinė, o ne bažnytinė santuoka, nesantuokiniai vaikai,girną iki santuokos, iškilusi į viešumą sutuoktiniams žinoma artimagiminystė ar svainystė, taip pat dvipatystė arba dvivyrystė buvo svar-biausios kliūtys, dėl kurių tie santykiai buvo negalimi. Šios kliūtysarba viena ignoravo ir santuokoje gimusių vaikų teisėtumą bei neigėtėvų ir vaikų tarpusavio asmeninius ir turtinius ryšius. Svetimų vaikųįvaikinimas nebuvo leidžiamas.

Sutuoktiniai, tiek vienas, tiek kitas galėjo pareikšti, kad vaikasgimė ne santuokoje, t. y. nesusietas kraujo ryšiu su abiem sutuokti-niais. Vyras šitai galėjo paskelbti tuojau po vaiko gimimo, bet ne dėlpykčio ant vaiko motinos. Tėvas nebegalėjo atsisakyti vaiko praėjustam tikram laikui, nes žmonos ir vaiko laikymas savo namuose buvotolygus jo pripažinimui savu. Šios nuostatos nusakė ir tėvų teises įnaujagimius bei gynė paaugusių ir suaugusių vaikų interesus, jeigu tė-

vai savanaudiškais motyvais arba likę našliais ir iš naujo susituok

bandytų iš pirmesnių santuokų gimusių vaikų atsisakyti, ryždamiesiapšaukti juos neteisėtais.

Vaiko interesų apsauga prasidėdavo nuo jo pradėjimo. Nusikal-tusiai nėščiai moteriai buvo atidedama mirties bausmė iki gimdymo.Iš neatsargumo sužalojus nėščią moterį ir dėl to pagimdžius negyvąkūdikį, kaltasis buvo baudžiamas laisvės atėmimu, o jeigu moterisnuo sužalojimo mirė ir gimė negyvas kūdikis, kaltininko laukė mir-ties bausmė. Galimo vaiko interesų apsaugai moteris, likusi našlė,tekėti galėjo ne anksčiau kaip suėjus šešiems mėnesiams po vyromirties.

Vaiko interesų apsauga pereidavo valstybės žinion, jeigu jam iš-vykus į užsienį mokytis, išmokti riterio meno ar gydytis, mirdavo tėvaiir nelikdavo artimų giminaičių, galinčių saugoti palikimą, kol jis grįš.Buvo tik žiūrima, kad nebūtų vykstama į priešo šalį.

Tėvų ir vaikų santykiai turėjo tam tikrų ypatybių. Tėvas galėjoreikalauti iš pilnamečio sūnaus už jį atlikti karinę tarnybą, nepaisant,sūnus buvo neatidalytas ar gyveno visai savarankiškai.

Dėl tėvų nesutarimo iširus santuokai, taip pat panaikinus santuo-ką arba santuokai pasibaigus dėl vieno sutuoktinio mirties, iš daliesišryškėdavo šeiminiais santykiais grindžiamos tėvų ir vaikų teisės irpareigos. Ištuokos ir santuokos panaikinimo atvejais, kai šalys būdavopripažįstamos nekaltos, prie tėvo paliekami nepilnamečiai sūnūs, bettik nuo septynerių metų, o prie motinos - dukterys, kol ištekės, ir sū-nūs - iki septynerių metų, nes buvo pripažinta, kad kol vaikai sulauksmokyklinio amžiaus, jiems reikalingesnė motina.

Kalbant apie sutuoktinių turtinius santykius, pažymėtina buvusturto atskirumą. Analogiškas principas buvo tėvų ir vaikų turtinių san-tykių pagrindas. Tai, ką įgijo vaikai, įgijo tik sau. Nei tėvai turėjo tei-sių į vaikų nuosavybę, nei vaikai teisių į tėvų nuosavybę.

Nepilnamečiai vaikai atsakė už žalą savo turtu, o jeigu jo neturė-jo, tai asmeniu. Tėvai nebuvo įpareigoti atlyginti už vaikus savo turtu.Tačiau tėvai, kaip vaikų ir jų turto natūralūs globėjai, privalėjo vaikusPristatyti į teismą, kad šie atsilygintų nukentėjusiesiems. Neatlikę savopareigos, atsakė savo turtu.

Visai kitokia buvo tėvų ir vaikų turtinių santykių prigimtis, kai jiesusiję tėvų turtu. Čia nebuvo jokių apribojimų laiko atžvilgiu, ir turti-nai tarpusavio santykiai galėjo trukti nuo vaikų gimimo iki tėvų mir-ties arba iki vaikų mirties. Tėvams buvo suteikta visiška laisvė dispo-



nnoti savo turtu, natūralūs giminės ryšiai ir turto priėmimo tradicijoss kūrė tam tikrus turto naudojimosi ir paveldėjimo principus. Visųpir-m , jeigu vaikai, operuodami tėvų turtu, jį pagausindavo, šis turto prie-augis buvo laikomas tėvų turtu, nes vaikai, natūraliai prisidėdami savodarbu, kartu būdavo ir jo naudotojais. Dėl šios priežasties vaikai nega-lėjo pasidaryti tėvų turto bendrasavininkiais.

Nepilnamečių vaikų išlaikymas buvo priskirtas prie natūralių san-tykių, o reikalingų pagalbos tėvų klausimas reguliuotas teisės normo-mis, labiau nustatančiomis asmeninius nei turtinius santykius.

Pagal Lietuvos Statutus tėvų ir vaikų turtiniai santykiai labiausiaiišryškėjo per paveldėjimo teisės institutą, t. y. tada, kai mirdavo vienasiš tėvų. Šis institutas įdomus tuo, kad per jo normas atsiskleidžia irpagrindiniai tų santykių principai, kai dar abu tėvai gyvi, arba, tiksliausakant, išryškėja, kaip tėvai skirstė savo turtą vaikams.

Tėvas, skirdamas kraitį, vienoms dukroms galėjo duoti daugiau,kitoms mažiau. Testamente nurodytas kraitis galėjo būti didesnis armažesnis už įstatyminę dalį. Jeigu tėvas, išleisdamas dukrą už vyrovisai jai kraičio nedavė, jos broliai, gavę palikimą, neprivalėjo duotikraičio. Buvo laikoma, kad tėvas atidalijo dukrą be dalies. Šis paskirs-tymas be kliūčių tebuvo įmanomas tik atskiro tėvo turto. Vaikai į san-tuokinį turtą galėjo pretenduoti tik su tam tikromis išlygomis. Vyruimirus ir nepalikus žmonai įkraičio užrašo, santuokinis turtas, taip patjo atskiras turtas buvo dalijamas ir tarp žmonos.

Tam tikra tėvo ir vaikų turtinių santykių specifika pasireiškė, kaiiškildavo tėvo atsakomybė už jo padarytą valstybinį nusikaltimą. Vals-tybiniais nusikaltimais laikyta sąmokslas, maištas, nors ir pasikėsinimostadijoje, netikrų pinigų dirbimas, priešo kariuomenės įvedimas į savošalį, turint tikslą užgrobti valdžią, šnipinėjimas priešiškos valstybės nau-dai, tvirtovės atidavimas, jeigu negrėsė badas Nusikaltusieji buvo bau-džiami mirtimi ir turto konfiskavimu. Lietuvos Statutuose buvo žiūri-ma, ar tėvas, darydamas nusikaltimą, sąmoningai nesistengė išvengti turtokonfiskavimo. Visos turto perleidimo sutartys, jei nebuvo tinkamai įfor-mintos, taip pat vaikų atidalijimai, jei buvo padaryti prieš pat nusikalsta-mą veiklą, turėjo būti patikrinti. Įtarus, kad tokie aktai fiktyvūs, jie buvonaikinami ir turtas perduodamas į didžiojo kunigaikščio ir valstybės iž-dą. Ypač buvo žiūrima, kaip nusikaltėlis turtą atidalijo vaikams. Atidali-jimas buvo laikomas teisėtu ir nekeliančiu įtarimo, jeigu vaikai, nebūda-mi tėvo nusikaltimo bendrininkais ir nežinodami apie jo veiklą, kurį

laiką gyveno savarankiškai be tėvo, ne viename name ir ne vienoje vie-toje. Kitais valstybinių nusikaltimų atvejais, kai tėvas, turėdamas tiksląpakenkti valstybei, bėgo į priešo šalį, buvo sugautas ir nubaustas, jo tur-tas nebuvo konfiskuojamas. Vaikų turtiniai interesai nenukentėdavo irkai tėvas buvo baudžiamas mirtimi už kitus nusikaltimus. Jie, gavę tėvopalikimą, iš jo privalėjo sumokėti nukentėjusiai šaliai galvažudinę arkitą baudą.

Motinos turtas buvo dalijamas lygiomis dalimis sūnums ir duk-roms. Kai šeimoje buvo vaikų iš keleto žmonų, sūnūs tėvo turtą dalijo-si bendrais pagrindais, o motinų turtas buvo dalijamas proporcingaipagal jų vaikų skaičių ir turėtą turtą.

Ketvirtoji dalis galėjo būti sumažinta, nes buvo nustatyta, jei tė-vas vienai dukrai davė mažiau, nei priklausė pagal įstatymą, tai ir kitosjos seserys, nors ir brolių atidalytos, daugiau neprivalėjo gauti. Ir at-virkščiai, jeigu vieną dukrą išleisdamas tėvas davė kraičio daugiau ne-gu įstatyminė dalis, buvo laikoma, kad tėvas tą dukrą mylėjo labiau iršitai negalėjo būti taikoma broliams, atidalijant kitas seseris.

Turto dalybos tarp brolių, nepatvirtintos teisme, galėjo būti ginči-jamos, tačiau nepažeidžiant numatyto senaties termino. Jeigu dalybųmetu buvo numatyta bauda už savanoriško pasidalijimo pažeidimą, taibrolis, reikalaujantis turto perdalijimo pirmiau, nei turėjo būti atliktasperdalijimas, privalėjo kitų brolių naudai sumokėti šią baudą. Šalimsnesutarus, turtą dalijo teismas turto buvimo vietoje. Jeigu broliai buvofaktiškai atsidaliję ir jokio dokumento nesurašę valdė atskirai, toks turtodalijimas neturėjo jokios juridinės galios ir nebuvo taikomi jokie per-dalijimo senaties terminai. Dalybas vykdė teismo urėdas pakamaris sudviem bajorais ir jo sprendimas buvo galutinis.

Jeigu brolis pabėgo į priešo šalį siekdamas pakenkti valstybei, taijo dalis, nesvarbu, kad ir buvo neatidalytas, turėjo būti konfiskuojamadidžiojo kunigaikščio ir valstybės naudai.

Vaikai, gimę pažeidus santuokos sudarymo reikalavimus, buvovadinami „nesantuokiniais", „paklydėliais", „piktojo luomo vaikais",„pavainikiais", „benkartais" ir kitaip. Šitoks neteisėtų vaikų pavadini-mo įvairavimas iš dalies nusakė ir aplinkybes, dėl kurių vaikai atsidur-davo neteisėtų padėtyje.

Neteisėtu arba pavainikiu buvo laikomas vaikas, gimęs iš moti-nos, nesančios santuokoje su vaiko tėvu. Šis reikalavimas apėmė gi-musius merginų, našlių vaikus, nesvarbu, jos gimdė dėl ištvirkavimo


ar faktinėje santuokoje gyvendamos, taip pat vaikus, kurie ištekėjusiųmo arų buvo sugyventi su meilužiais. Vėlesnė moters santuoka sujosvaii ) tėvu negalėjo pakeisti pavainikio padėties, nes Lietuvos Statu-tuose nebuvo numatyta galimybė įteisinti vaikus paskesnių jų tėvų san-tuokos aktu. Šioje srityje Lietuvos įstatymai netgi toliau nuėjo už ka-nonų teisės reikalavimus, nes buvo nurodyta, jeigu vyras ir moterissusituokė, prieš tai faktinėje santuokoje sugyveną vaikų tai ir vėliau,jau po santuokos, gimę vaikai taip pat savo padėtimi turėjo prilygtineteisėtiesiems. Įstatyme buvo pasakyta, kad moteris, kartą pagimdžiusineteisėtą vaiką, daugiau su tuo pat vyru nebegalėjo turėti teisėtų vaikų.Akivaizdu, kad tai draudimas vyrams tuoktis su savo sugyventinėmisir kartu siekimas išgyvendinti nebažnytines santuokas.

Trečiajame Lietuvos Statute nurodyta, kad vyro santuoka su gimi-naite iki penktojo giminystės laipsnio arba su brolio, pusbrolio, dėdės arkito giminaičio iki ketvirto giminystės laipsnio žmona laikoma neteisėtair privalėjo būti nutraukta. Tačiau tokioje santuokoje gimusių vaikų liki-mas priklausė nuo tyčios momento. Jeigu neteisėta santuoka buvo suda-ryta bent vienam sutuoktiniui žinant, kad jie yra artimi giminės ar svainiai,jų vaikai buvo laikomi neteisėtais. Ar nėra artimos giminystės ar svainys-tės buvimą nustatinėjo Bažnyčia, o tyčios elementą — pasaulietinis teis-mas. Tyčios buvimą galėjo nuneigti buvę sutuoktiniai savo priesaiko-mis, kurias privalėjo patvirtinti po vieną liudytojais sutuoktinių giminės.Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai šių nuostatų dar nebuvo numatę.

Neteisėtais buvo laikomi ir tie vaikai, kuriuos tėvas sugyveno susugyventine, turėdamas santuokinę žmoną. Neteisėti vaikai su tėvu,nors ir žinomu, jokiais teisiniais ryšiais nebuvo susieti. Matyt, jie ne-galėjo nieko bendra turėti ir su motinos gimine, nes, nužudžius netei-sėtą vaiką, piniginės kompensacijos už jo nužudymą (galvažudinės)tegalėjo reikalauti motina, o ne jos giminaičiai.

LDK teisėje labai griežtai žiūrėta į moters ištvirkavimą. Ištvirkusimoteris buvo skiriama nuo sugyventinės. Sugyventinės atsakomybės naštabuvo perkeliama jos vaikams, o ištvirkusi moteris turėjo atsakyti pati.Tėvai tokios merginos galėjo išsižadėti, atimdami kraitį ir teisę į paliki-mą, o broliai arba kiti globėjai galėjo reikalauti jai mirties bausmės. Ta-čiau ir čia įstatyme įsakmiai buvo nurodyta, kad teismas išsiaiškintų arkartais artimųjų skunduose nėra slapto noro užvaldyti teisiamosios turtą.

Neginčijamas merginos ištvirkimo įrodymas buvo bandymasnuslėpti nėštumą, neteisėtai pradėto vaisiaus sunaikinimas. Už tokį

abortą ne tik ji, bet ir jos padėjėjas šioje veikoje turėjo būti baudžia-mi mirtimi.

Įtarimas, kad asmuo yra gimęs neteisėtai, t. y. ne iš santuokos,tiesiogiai siejosi su įtarimu, ar tas asmuo teisėtai naudojasi luominė-mis privilegijomis. Todėl viešas pareiškimas ar įtarimas, kad toks as-muo yra neteisėtas vaikas, turėjo būti išsklaidytas dokumentais arbaneabejotinai tam luomui priklausančių asmenų paliudijimais, patvir-tintais priesaikomis. Savo ruožtu nuneigtas kaltinimas buvo laikomasskaudžiu įžeidimu.

Globos teisės institutas yra labiau turtinio pobūdžio. Jame asme-niniai santykiai nukelti į antrą vietą, suabsoliutinant nuosavybę kaipįstatymų saugomą objektą ir ginant ne apskritai asmens, reikalingo glo-bos, interesus, o turtą kaip vertybę, priklausančią bajorų luomui.

Nuo bajorų luomo priklausomi žmonės šiame institute figūravotik kaip teisinių santykių objektai. Jie turėjo būti suskaičiuojami ir iš-vardijami kartu su kitu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju bajoro turtu,aprašant perduodamą globai turtą.

Globa pagal Lietuvos Statutus šeimos santykiuose suprantama kaipnuolatinis pagalbos teikimas vaikams, turintiems turtą, nuo jų gimimoiki pilnametystės (sūnums), o merginoms - iki ištekės. Tam tikrasveiksnumo apribojimas buvo taikomas ir kai kuriems kitiems asme-nims (pvz., dėl jų psichikos trūkumų, tikėjimo ir pan.), bet tokių ribotoveiksnumo ar visiško neveiksnumo asmenų globa buvo reguliuojamakitais pagrindais. Globos teisės institutas LDK liko nepakeistas iki patXVIII a. pabaigos.

Pagal Pirmąjį ir Antrąjį Lietuvos Statutus našlė traktuota kaip įsta-tyminė vaikų turto globėja, o pagal Trečiąjį Statutą ji galėjo būti tiktestamentinė globėja, kaip ir kiti pašaliniai asmenys.

1566 m. Lietuvos Statute nurodyta, kad, našlei padarius nuostoliųglobojamam nepilnamečių vaikų turtui, ji turi būti nušalinama nuo glo-bos. Nesant giminių, kurie perimtų turto globą, didysis kunigaikštisarba Ponų tarybos nariai turėjo paskirti globėją, kuris turtą, vaikus irPačią našlę globotų ir neleistų daryti nuostolių. Vaikų globos pagrin-das atsirasdavo mirus jų tėvui.

Testamentas šeimos santykių kontekste buvo rašomas tvarkantPalikimą ir jam skirtą globą. Testamento negalėjo surašyti: nepilna-mečiai; vienuoliai; sūnūs, neatidalyti nuo tėvų, jeigu neturėjo atskiro^rto; asmenys, priklausą nuo bajorų luomo; asmenys, sergantys psi-


crrkos liga, tos ligos priepuolio metu; ištremtieji; netekę garbės (luo-m nių privilegijų).

Mirus tėvui, nepaskyrusiam vaikų ir jų turto globėja motinos, jaistapdavo įstatyminiai globėjai. Testamentinių globėjų teisės ir pareigosniekuo nesiskyrė nuo įstatyminių globėjų. Išimtis buvo motina, kuri,vienam iš vaikų sulaukus pilnametystės, atidalydavo jam turtą ir toliaulikdavo kitu nepilnamečiu globėja.

Įstatyminiais globėjais eilės tvarka buvo globojamųjų giminės -pilnametis vyriausiasis sūnus, vyriausiasis dėdė iš tėvo pusės, kiti arti-miausieji vyriškosios lyties giminės iš tėvo pusės. Esant vienodam gi-minystės laipsniui, pirmumas teiktas giminaičiui, amžiumi vyriausiam.Nesant tėvo vyriškosios giminės, globėjais galėjo tapti analogiška tvarkamotinos vyriškoji giminė.

Nesant testamentinių ir įstatyminių globėjų, taip pat tada, kai jieprarasdavo teisę būti globėjais dėl kokių nors savo ydų, turėjo būtiskiriama valstybės globa. Valstybei skiriant globėją buvo žiūrima, kadjis atitiktų tam tikrus reikalavimus. Teismo paskirtas globėjas, atsi-žvelgiant į globos trukmę, turėjo būti ne per senas. Globėjas privalėjopasižymėti geromis charakterio savybėmis, išmintingai ir dalykiškaitvarkyti savo ūkį, gyventi tame paviete, kuriame buvo svarbiausias glo-bojamųjų turtas. Globėjais neleista būti moterims, neturinčioms vyrųbei svetimšaliams ir dvasininkams.

Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose buvo numatyti duturto priėmimo globai būdai - pagal testamentą, kuriame turtas išvar-dytas, ir pagal globėjo aktą. Pirmasis būdas taikytas, kai globą priim-davo mirusiojo žmona. Priimti turtą pagal aktą buvo įpareigoti visi kitiglobėjai. Atliekant turto aprašą turėjo dalyvauti du globotinių gimi-nės. Aprašas turėjo būti patvirtintas liudytojų ir vaznio parašais beiįregistruotas žemės teismo knygoje.

Priimtas globoti turtas globos laikotarpiu negalėjo būti mažina-mas. Globotiniai negalėjo būti šaukiami į teismą, o globėjai -jiemsatstovauti, išskyrus kai kurias išimtis. Globotinių pretenzijoms teis-me reikšti, sulaukus pilnametystės, nustatytas 10 metų senaties ter-minas.

Globėjai turėjo atlikti veiksmus, kurie buvo nurodyti testatoriaus.Pasikeitus globėjui dėl mirties ar nušalinus jį, testamente pareikšta va-lia turėjo būti vykdoma paskesnių globėjų, nesvarbu, jie buvo įstaty-miniai ar valstybės paskirti.

Tam tikra globos administravimo specifika pasireiškė, kai globąperėmė pilnametis neatidalytas brolis. Jis, būdamas turto bendrasavi-ninkiu, neturėjo teisės atidėti bylos teisme, kol kiti broliai sulauks pil-nametystės.

Globėjas, savo veiksmais padaręs žalą ne globotiniams, o kitiemsasmeninis, turėjo atsakyti savo turtu, o jeigu jo neužteko, savo asme-niu, o globojamas turtas negalėjo būti paliestas.

Globa natūraliai pasibaigdavo, kai globojami sūnūs sulaukdavopilnametystės, o dukros ištekėdavo arba globotiniai mirdavo. Perduo-dant globą, kartu reikėjo pateikti ūkinės apyskaitos dokumentus.

Globėją nušalinti leista per teismą ir tik įsakmiai įstatymo nusta-tytais atvejais. Tokie atvejai galėjo būti - kai jis savo iniciatyva globo-tiniams priklausiusius valstiečius apmokestindavo papildomais mokes-čiais, rinkliavomis ar baudomis; kai tinkamai neprižiūrėjo ūkinių pastatųar nesudarė sąlygų globotinių turto prieaugiui atsirasti. Globėjo veiklągalėjo prižiūrėti kiti globotinių artimieji arba teismas ir kelti reikalavi-mus dėl jo nušalinimo.

4.2. BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Lietuvos Statutai paskirus baudžiamus teisės pažeidimus atsižvelgiantį jų pobūdį įvardijo įvairiais terminais: „gvalt" (smurtas), „zlodeistvo"(vagystė), „zločinstvo" (piktadarystė), „rozboi", „grabiož" (plėšimas),„zvada" (vaidas), „večerniaja zvada" (vaidas tamsoje).

Visos šios sąvokos atskleidė skirtingas baudžiamąsias veikas irnebuvo apibendrintos vienu „nusikaltimo" pavadinimu, nes ir už kaikurias kitas neteisėtas veikas, kaip ir už baudžiamąsias, reikalauta ma-terialaus atpildo, kuris, kaip ir civilinėje teisėje, buvo atsakomybės su-dedamoji dalis. Tais laikais šis materialus atpildas jau transformavosi įmoralinę žalą. Arčiausiai apibendrintai nusikaltimo sąvokai buvo var-tojami terminai „vystupok" (veikimas), „učynok" (įvykis), kurie da-bartinėje teisės terminijoje suprantami kaip veika. Visa tai rodo, kaddar nebuvo aiškios viešosios ir privatinės teisės, baudžiamosios ir ci-vilinės atsakomybės ribos. Įvardijant veiką kaip tam tikros rūšies nu-sucaltimą, visada turėjo atsirasti skriauda arba žala.

Baudžiamoji atsakomybė iš dalies jau turėjo ir išskirtinių bruo-^ Dažniausiai ji skirta nusikaltimą padariusiam fiziniam asmeniui,faigi viešosios ir privatinės teisės atsiribojimas jau vyko, nes kai ku-


nų teisės pažeidimų išsiaiškinimo iniciatyvą akivaizdžiai rodė vals-ybės valdžios aparatas (viešoji teisė). Šio proceso ištakos jau aiškiai\atyti Gedimino diplomatijos dokumentuose ir siekia valstybės atsi-radimą, kurios valia paremta jėga. Lietuvos Statutai priešvalstybiniųnusikaltimų atvejais neleido savivalės prieš pažeidėjus, rodė inicia-tyvą juos išaiškinant, reikalavo, kad nusikaltėlis būtų nubaustas teis-me. Dėl kitų teisės pažeidimų aiškinimosi iniciatyvą turėjo rodyti nu-kentėjusysis arba jo artimieji (privati teisė), nors tos veikos ir įvardytoskaip baudžiamosios ir už jų padarymą grėsė mirties bausmė. Tačiaudėl tokių privačių nusikaltimų nukentėjusioji šalis galėjo ir nutylėti,o tokio nutylėjimo netgi buvo numatyti senaties terminai, kuriemssuėjus, nukentėjusi šalis negalėjo kelti pretenzijų. Nukentėjęs asmuoturėjo teisę susitarti su nusikaltėliu dėl žalos atlyginimo, susitaikytisu juo arba jam dovanoti. Tokie veiksmai nebuvo galimi, kai jau bu-vo priimtas teismo kaltinamasis sprendimas. Pirmojo Lietuvos Sta-tuto VII skyriaus 29 artikule nurodyta, jeigu kuris nuteistą mirtiesbausme žmogų sąmoningai vaduotų ar savo pinigais išpirktų, tokioasmens garbė ir geras vardas priklausys nuo valdovo malonės.

Kitas bausmės ypatumas yra tas, kad bausmė nusikaltusiam jo turtudidžiojo kunigaikščio iždui taikyta tik po atsiskaitymo turtu nukentė-jusiajam, žinoma, jeigu likdavo to nusikaltėlio turto. Šios nuostatos,galima sakyti, yra išlikusios iš paprotinės teisės, kai bendruomenė spren-dė visus savo reikalus, o kunigaikščio valdžia į tai dar nesikišo.

Antrajame Lietuvos Statute nemažai nusikaltimų pereina į viešo-sios teisės sritį, įvertinant juos kaip pavojingus visuomenei. Nusikaltė-liai tampa viešai persekiojami. Įvedamos normos, jog tais atvejais, kainukentėjusio artimieji nepersekioja nusikaltėlio, tai privalo daryti urė-dai, pabrėžiama, jog nusikalstamais veiksmais daroma žala valstybei.

Trečiajame Lietuvos Statute pirmiausiai pabrėžtas nusikalstamosveikos pavojingumas visuomenei, padidėja valstybinių nusikaltimų irnusikaltimų valdymo tvarkai rūšių skaičius. Bausmė laikoma priemo-ne kovoti su nusikaltimais. Taip pat įsakmiai nurodoma, kad nusikaltė-lis būtinai turi būti nubaustas. Padaugėja įpareigojimų urėdams perse-kioti nusikaltėlius. Šiai veiklai bajorai įpareigojami pasitelkti tarnus, ourėdai privalo padėti vieni kitiems. Bausmės paskyrimas jau nesieja-mas su suinteresuotų asmenų valia. Tačiau dar išlieka kai kurios išim-tys, kai bausmės skyrimas nusikaltėliui ir jos įvykdymas siejamas sunukentėjusiuoju.

Pirmajame Lietuvos Statute aptarti būtinosios ginties ir būtinojoreikalingumo atvejai. Esant tokiems atvejams asmenys už savo veikąnebaudžiami. Nenumatyta bausmė ir tuomet, kai asmuo atliko veiksmussavo pono įsakymu arba pagal įstatymą. Antrasis ir Trečiasis LietuvosStatutai papildė sąrašą aplinkybių, kurios dėl nusikaltusiojo amžiaus irpsichikos ligos šalino ar švelnino atsakomybę, tačiau principą, kad nie-kas neturi kentėti be savo kaltės, paliko. Aptartos nusikaltimą sunkinan-čios, o kartu ir bausmę didinančios aplinkybės. Tai recidyvas, tyčia, žiau-riai padarytas nusikaltimas. Mažamečiams ir psichikos ligoniamsnumatytos švelnesnės bausmės. Bausmė statutuose įtvirtinta kaip vieša-sis teisės institutas, tačiau be jo egzistavo ir kompozicijos sistema.

Antrajame Lietuvos Statute pakaltinamumo amžius nustatytasnuo 14 metų, o Trečiajame - nuo 16 metų. Už nepilnamečio padary-tą žalą atsakė tėvai arba giminaičiai, sumokėdami iš nepilnamečioturto, jeigu toks buvo, arba nepilnametis turėdavo nukentėjusiajamatidirbti už žalą. Tačiau už recidyvą nepilnamečiams numatyta kūnobausmė, vykdyta teismo nuožiūra. Psichiškai nesveiki neatsakė, kaijuos sukurstė padaryti nusikaltimą. Tokiu atveju už nusikaltimą pri-valėjo atsakyti kurstytojas. Girtumas arba afekto būsena buvo laiko-ma sunkinančia aplinkybe.

Statutuose nusikaltimai skirstyti į tyčinius ir netyčinius. Tyčiaapimdavo sąmoningą norą padaryti nusikaltimą. Netyčinis nusikalti-mas laikytas neatsargiu. Kiekvienu netyčios atveju nukentėjęs asmuoturėjo gauti atlyginimą. Už netyčinį nužudymą nebausta mirtimi arbakalėjimu, tačiau nužudyto asmens vaikai arba giminaičiai turėjo gau-ti galvapinigius. Už netyčinį sužalojimą reikėjo sumokėti žaizdų bau-dą. Jeigu nuo sužalojimo iki mirties praėjo 24 dienos ir nukentėjęsper tą laiką rodėsi visuomenėje - turguose, smuklėse, suėjimuose irkt., atsakomybė numatyta tik už sužalojimą. Jeigu asmuo buvo di-džiojo kunigaikščio rūmuose stipriai sužalotas, tai toks privalėjo būtirūmų pareigūnų sulaikytas, iki nuo žaizdų mirs arba liks gyvas. Su-žalotajam mirus nuo žaizdų, kaltininkas buvo baudžiamas mirtimi irdviguba galvažudine.

Statutuose numatytas bendrininkavimas įvairiomis formomis. Tai~ bendras vykdymas, padėjimas, kurstymas, prisidėjimas. Bendrinin-kai atsakė vienodai. Nusikaltimo vykdytojas ir kurstytojas taip pat at-sakė vienodai. Nusikaltimo slėpimas, naudojimasis nusikaltimo vai-Slais ir padėjimas laikomi ta pačia bendrininkavimo forma.


Nusikaltimai skirstyti pagal jųpobūdį. Lietuvos Statutai eilės tvarkai įstatė valstybės valdžios organizavimo pagrindus, kurių hierarchijosviršūnėje matomas didysis kunigaikštis, bei valstybinių įstaigų siste-mą, saugančių tos valdžios buvimą. Po to ėjo bajorų luomas ir jo turtąbei šeimos santykius reguliuojančios normos, kurios ir nustatė šio luo-mo privilegijuotą padėtį tarp kitų luomų. Tai rodė nusistovėjusią LDKvalstybinę, ekonominę, socialinę sanklodą, kuri buvo panaši į ano me-to Vakarų Europos valstybių sanklodos modelį. Išskirtinumas tik tas,kad teisėkūra LDK buvo koncentruota jos aukščiausiosios valdžios -didžiojo kunigaikščio ir seimo rankose, o Vakarų Europoje šis proce-sas nebuvo pakankamai sureguliuotas, nes nė viena valstybė dar netu-rėjo viename teisyne konsoliduotos teisės sistemos, kurioje būtų api-brėžtas antrinių (išvestinių) teisės sistemų ir pagrindinės sistemossantykis.

Tai, kas mūsų laikais yra suprantama kaip valstybiniai nusikalti-mai, Lietuvos Statutuose įtvirtinta kaip valdovo įžeidimas ar valdovodidybės išdavimas ir tokiu būdu valdovas sutapatinamas su valstybe.Tokia nuostata pagal Vakarų Europoje egzistavusią tradiciją Lietuvojebuvo pradėta įgyvendinti Mindaugo krikštu. Tai taip pat tiesiogiai pasa-kyta Gedimino diplomatijos dokumentuose, pabrėžiant, kad pasikėsini-mas prieš jo valstybės valdinius kartu yra nusikaltimas jo didybei. Vi-suotinai žinomas ir XVII a. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV posakis- „Valstybė - tai aš". Nusikaltimais prieš valdovą Pirmajame LietuvosStatute įvardyti - pabėgimas į priešo žemę; valdovo raštų ar antspaudųklastojimas; valdovo urėdo, tvarkančio valstybės reikalus, užpuolimas;valdovo turto ar žmonių neteisėtas pasisavinimas; valdovo išduotų gina-mųjų raštų nepaisymas; valdovo teismo įkalintų asmenų neteisėtas pa-leidimas; neteisėtų muitų įvedimas; priešinimasis valdovo teismo spren-dimams. Šie nusikaltimai kituose statutuose buvo papildyti - draudimuasmenims dvaruose, kur valdovas apsistotų taip pat teismuose dalyvau-ti apsiginklavus; baudimu už pinigų (monetų) padirbinėjimą; bajoro gar-bės įžeidimą, valdovo dvarų neteisėtą naudojimą savanaudiškais tiks-lais. Asmenys, pabėgę į priešo žemę, įvardyti kaip išdavikai.

Už šiuos nusikaltimus, atsižvelgiant į jų pavojingumą, buvo bau-džiama mirtimi sudeginant arba pakariant, kalėjimu šešiomis ar 12 sa-vaičių, baudomis nuo 12 rublių iki 100 kapų grašių, dviguba neteisėtaiužgrobto turto verte, dviguba galvažudine bauda, garbės atėmimu irkita.

Kariniais nusikaltimais Lietuvos Statutuose laikyta įpareigojimųnustatytu laiku atvykti į kariuomenės surinkimo punktus ir būti, ikididysis kunigaikštis arba etmonas nepaskelbs žygio pabaigos, nevyk-dymas. Už vengimą atlikti karinę tarnybą numatyta bausti dvaro kon-fiskavimu. Kariniais nusikaltimais taip pat įvardyti - posto palikimas;neatvykimas laiku į sargybos postą; pabėgimas iš mūšio lauko; gin-kluotas namų užpuolimas; žygio metu gurguolės arba stovyklos už-puolimas; gyventojų turto sugadinimas ir sužalojimas arba neteisėtasnaudojimas karinės parengties metu; kito kario arklio pasisavinimas.

Už karinius nusikaltimus žygio metu bausmės taip pat diferenci-juotos. Savavališkas sargybos posto palikimas baustas mirtimi ir turtokonfiskavimu, tačiau ši bausmė taikyta didžiojo kunigaikščio nuožiūra,įvertinus padarytą žalą. Analogiškai bausti numatyta ir už neatvykimąlaiku į sargybos postą. Už pabėgimą iš mūšio lauko Antrajame LietuvosStatute numatytas turto konfiskavimas, už pabėgimą antrą kartą- garbėsatėmimas, o Trečiajame Lietuvos Statute šios bausmės sugriežtintos.

Už gurguolės arba karinės stovyklos užpuolimą ginklu, jei buvoaukų arba sužeistų, bausta mirtimi, tačiau jeigu atsipirkta sumušimaisir įžeidimais, leista bausti etmonui savo nuožiūra pagal etmono artiku-lus. Už bajorų namų, kitų statinių užpuolimą, turint tikslą apiplėšti irpadaryti turtinę žalą, reikėjo sumokėti smurtinę baudą. Samdyti kariai(algininkai) bausti mirtimi vien už plėšikavimą.

Nusikaltimai teisingumui apibūdinti Pirmojo Lietuvos Statuto VIskyriuje ir Antrojo bei Trečiojo Statutų IV skyriuje. Jie apėmė teisėjųir kitų teismo tarnautojų nusikalstamas veikas, atsakomybė nustatytauž: neteisingo sprendimo paskelbimą; šalių teisėtų reikalavimų nepai-symą; teismo rinkliavų tvarkos ir jų dydžio nesilaikymą; atsisakymąvykdyti teisingumą; aplaidų pareigų ėjimą; piktnaudžiavimą tarnyba.Už tokias veikas numatytos įvairios sankcijos. Teisioji šalis už Lietu-vos Statute įtvirtintų nuostatų ignoravimą iš teisėjo galėjo prisiteistiturėtus nuostolius. Teisėjas, šališkai sprendęs ginčą dėl žemės nuosa-vybes, privalėjo sumokėti 12 rublių baudą nukentėjusiam. Atsisakęsišduoti teismo sprendimo nuorašą teisėjas baustas 12 rublių bauda di-liojo kunigaikščio naudai. Šalis, nepatenkinta teismo sekretoriausRiksmais, turėjo teisę reikalauti skundą įrašyti į teismo knygą, o teis-f10 sekretorius, trukdęs tai padaryti, privalėjo sumokėti 24 kapų grašiųîidą. TJž teismo rinkliavų viršijimą numatyta perviršio dvigubo dy--ÎO bauda didžiojo kunigaikščio naudai. Teismo tarnautojai už aplai-


ių pareigų ėjimą šalinti iš pareigų. Pabėgus kaliniui dėl kalėjimo pri-tūrėtojo aplaidumo, šis turėjo surasti bėglį arba nukentėjusiai šaliaiatlyginti nuostolius. Vizas (diečkus) už nesąžiningą vienos šalies nau-dai bylos tyrimąpagal Antrąjįir Trečiąjį Lietuvos Statutus baustas mir-timi. Už mažesnius pažeidimus teismo tarnautojai bausti kalėjimu iki12 savaičių ir turėtų nuostolių atlyginimu. Teismo sprendimai buvopriimami didžiojo kunigaikščio vardu.

Šalys su ieškiniu privalėjo kreiptis į teismą tik pagal priklauso-mybę. Antraip privalėjo mokėti teisėjui už nepagrįstą trukdymą ir at-sakovui už tai, kad šis turėjo atvykti ne į tą teismą. Ieškinys turėjo būtipagrįstas tik faktais ir neįžeidžiant antrosios šalies.

Neatvykimo į teismą pagal šaukimą padariniai įvairūs. Civilinioginčo neatvykusi šalis pasmerkta pralaimėti ir turėdavo atlyginti prie-šingos šalies nuostolius bei sumokėti baudą teismo ir šalies naudai.Drausta taisyti šaukimus, keisti juose datą ir kitus rekvizitus, grasintibauda teismui ir ginčo šaliai. Baudžiamosiose bylose neatvykimo į teis-mą padariniai priklausė nuo nusikaltimo sunkumo. Ištrėmimo (visųteisių atėmimo) bausmė grėsė smurtininkui, kuris dvaro užpuolimo metuką nors nužudė ir neatvyko į teismą.

Pasikėsinimai į teisėjų gyvybę, asmens neliečiamumą jiems vyk-dant savo pareigas laikytini normų, saugančių asmenį ir jo teises, pa-žeidimu ir teismo valdžios įžeidimu. Statutuose atskirai įvardytas tei-sėjų įžeidimas žodžiu, sužeidimas ir nužudymas. Už įžeidimą žodžiubuvo baudžiama kalėjimu, už sužeidimą ir nužudymą- mirtimi ir gar-bės atėmimu. Trečiajame Lietuvos Statute už teisėjo nužudymą papil-domai nustatyta dviguba galvažudinė, už sužeidimą - dviguba kom-pensacija.

Statutuose numatyta didesnė atsakomybė ir už pasikėsinimą įvizą: už smurtą prieš jį - kalėjimo bausmė, už nužudymą - mirtiesbausmė.

Teismo įžeidimu laikytas ir kitas uždraustas šalių elgesys teismetarpusavyje ar teismo pareigūno atžvilgiu. Už įžeidimą teisme Pirma-jame Lietuvos Statute nustatyta bauda didžiojo kunigaikščio naudai iržalos atlyginimas nukentėjusiajam, o Antrajame ir Trečiajame - šešiossavaitės kalėti. Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą už sužeidimą galėjo būtinukirsta ranka, pagal Antrąjį ir Trečiąjį- mirties bausmė, už nužudy-mą- mirties bausmė ir garbės atėmimas. Galvažudinė ir kompensacija

Trečiajame Lietuvos Statute padvigubinta.

Asmuo teisme turėjo laikytis tvarkos ir nepažeisti ramybės, oužpuolęs kitą ar pasišalinęs, galėjo netekti procesinių teisių, jam ga-lėjo būti skirta dviguba bauda už smurtą ir padarytas žaizdas ir pri-teista padaryta žala. Pažeidėjo, ką nors nužudžiusio, laukė mirtiesbausmė.

Lietuvos Statutuose numatyta atsakomybė ir už akivaizdžiai me-lagingą pranešimą apie padarytą nusikaltimą valdovui. Bausmė tokiamskundikui numatyta tokia, kokia būtų baudžiamas asmuo, iš tikrųjųpadaręs nusikaltimą. Taip pat numatyta atsakomybė ir kitokio pobū-džio skundikams už neteisingą pranešimą apie padarytą nusikaltimą.Už tai buvo baudžiama kūno žalojimu perplėšiant šnerves ir atimamateisė kreiptis į teismą. Išaiškėjus, kad buvo pateikti teismui netikri do-kumentai ar ginčo šalis klaidinama, nurodant neteisingą teismo posė-džio datą ir panašiais atvejais, priimtas teismo sprendimas buvo naiki-namas ir kaltoji šalis baudžiama bauda ar net mirtimi. Po teismo šalysgalėjo susitaikyti tik dalyvaujant teismo pareigūnui. Antraip šalys ir jųliudytojai buvo baudžiami pinigine bauda.

Už teismo sprendimo nevykdymą atsižvelgiant į aplinkybes, nu-matytos įvairios bausmės. Pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą kaltajai ša-liai laiku neatsilyginus, bylos laimėtojas įgydavo teisę įjos turtą. PagalAntrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Statutus laimėjusi šalis gaudavo valdytipralaimėjusios šalies dvarą arba jo dalį, o už pasipriešinimą perimantturtą turėjo mokėti baudą. Pasipriešinus vižui, atliekančiam savo pa-reigas, turėjo būti organizuotas pavieto bajorų žygis į tokias valdas irsprendimas įvykdytas prievarta. Už pasipriešinimą teismui, vykdantsprendimą grėsė teisių atėmimas, ir dvaro dalis, likusi įvykdžius spren-dimą konfiskuota valdovo naudai. Už pasipriešinimą valdovo pasiun-tiniui, atvykusiam įvykdyti jo sprendimą dėl teisių atėmimo, baustamirtimi. Bausti ir pašaliniai asmenys, trukdę teismui įvykdyti sprendi-mą Tokie veiksmai laikyti šiurkščiu teismo tvarkos pažeidimu. Statu-tuose tokie asmenys įvardyti maištininkais. Jiems numatyta mirties baus-me ir garbės atėmimas, o skundo šaliai įpareigota žalą atlyginti dvigubai.Numatyta bausti ir visus pasipriešinimo bendrininkus. Tokiomis griež-omis bausmėmis buvo mėginama paveikti stambiuosius dvarininkus,Kurie dažnai atsisakydavo vykdyti teismų sprendimus ar priešindavosijuos vykdyti.

Veika, vertinta kaip nusikaltimai valdymo tvarkai, apibūdinamaįvairiuose statutų skyriuose ir kai kurie iš jų turi sankcijas. Svarbesni

230 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T 1ETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 231

š šių pažeidimų paminėtini - slaptas smuklių steigimas; neteisėta či-onų migracija; neteisėtas tarnų samdymas; valkatų laikymas; svoriou ilgio matų padirbinėjimai; savavaliavimai grasinimais. Paplitęs slaptųsmuklių steigimas kunigaikštystės miesteliuose, kaimuose, bažnytinė-se valdose vertintas kaip žala didžiojo kunigaikščio pajamoms, taippat asmenims, turintiems leidimus steigti ir laikyti smukles. Slaptossmuklės naikintos, konfiskuojant visą inventorių. Trečiajame LietuvosStatute dar numatyta trijų rublių baudą už slaptos smuklės laikymąkurios pusė turėjo tekti urėdui, o kita pusė įskundėjui. Be to, slaptossmuklės laikytojas didžiojo kunigaikščio iždui turėjo sumokėti 20 ka-pų grašių baudą.

Statutuose draudžiama iš svetimų kraštų atvykti į LDK čigonams,nes jie, kaip nurodoma, apgaudinėja žmones, neduoda jokios naudosvalstybei, vagia ir išvykdami gali tapti kitų nedraugiškų valstybiųšnipais ir vedliais. Už tokių čigonų slėpimą numatyta 20 kapų grašiųbauda.

Bajorai, samdantys tarnus, įpareigoti kitą dieną apie tai praneštiurėdui. Reikalauta, kad tokie tarnai turėtų buvusio savo šeimininkorekomendaciją. Nepranešus urėdui ir išsiaiškinus, toks tarnas privalėjobūti surakinamas ir verčiamas dirbti, jo naujas šeimininkas baudžia-mas aštuonių kapų grašių bauda. Ši nuostata skirta kovoti su dažnaisbajorų tarnų pabėgimais.

Trečiajame Lietuvos Statute numatyta laisvo tarno atsakomybėuž išėjimą iš pono be jo sutikimo. Tarnas bajoras už tokius veiksmusturėjo būti baudžiamas trijų dienų areštu, o žmogus iš vadinamojo pra-stojo luomo - trijų savaičių namų areštu. Už tarno nepaklusimą ponoįsakymui vytis vagis arba piktadarius, tarnas bajoras baudžiamas kalė-ti šešias savaites, o prastojo luomo žmogus — pono nuožiūra.

Valkatos neturėjo teisės gyventi miestuose. Valkata, du kartus įspė-tas, turėjo pasišalinti iš miesto, antraip buvo plakamas ir išvejamas. Užvalkatų slėpimą namuose bausta dviejų kapų grašių bauda.

Svorio ir ilgio matai turėjo būti vienodi, o gėrimų ir lengvai virš-kinamų maisto produktų kainos nustatytos pilies urėdo. Už svorio irilgio matų reikalavimų nesilaikymą, t. y. padirbinėjimą ir kainų pažei-dimą nustatyta 12 kapų grašių bauda. Pusė baudos turėjo tekti piliesurėdui, kita pusė nukentėjusiajam. Antrajame Lietuvos Statute buvonumatyta tik naudojimasis neteisingais matais ir už tai skirta trijų rub-lių bauda.

Statutuose buvo numatytos ir prevencinės nusikalstamos veikospriemonės. Persekioti asmenys, grasinę žodžiu ar raštu susidoroti suasmeniu ar padegti. Apie tokius veiksmus reikėjo pranešti teismui,įrašyti į knygas ir per dešimt dienų įrodyti, kad asmuo tikrai grasino.Numatyta grasintoją atiduoti laiduotojams, o jeigu tokių neatsirado,uždaryti 12 savaičių į kalėjimą. Grasintojui pagal šaukimą neatvykusį teismą leista atimti visas teises. Po grasinimo įvykus nusikaltimuiir neradus nusikaltėlio, atsakomybėn trauktas grasintojas. Nukentė-jusiam įrodžius ir prisiekus, kad būtent grasintojas padarė nusikalti-mą, jis buvo baudžiamas ir turėjo atlyginti nukentėjusiajam žalą. Ne-įrodžius, kad nusikaltimą padarė grasintojas, jis vis tiek turėjo atlygintižalą o pats galėjo ieškoti nusikaltėlio ir iš jo reikalauti sumokėtųpinigų. Grasintoją į teismą turėdavo atvesti laiduotojai, antraip jieatsakydavo už nusikaltimą.

Daug dėmesio Lietuvos Statutuose skirta nusižengimams prieš as-mens garbę. Garbė, kaip asmens savybė ir vertybė, priskirta dviem LDKvisuomenės luomams. Garbingais save galėjo laikyti tik bajorija ir dva-sininkija. Vadinamojo prastojo luomo žmonių garbė galėjo būti įžeistatik netiesiogiai, t. y. įžeidžiant teisme, apšmeižiant liudytojus. Garbėsįžeidimas galimas žodžiu, veiksmu arba raštu. Žodžiu - tik tiesiogiai,t. y. girdint įžeistajam. Įžeisti negirdint galima tik didįjį kunigaikštį. Įžei-dimas veiksmu - tai sudavimas bajorui, sudavimas teisme, barzdos arplaukų rovimas. Prastojo luomo žmogus, įžeidęs kilmingąjį, pagal Ant-rąjį Lietuvos Statutą galėjo būti nubaustas nupjaunant liežuvį, o pagalTrečiąjį - plakamas prie gėdos stulpo ar išvaromas iš miesto.

Asmuo, apšmeižęs kitą kad šis esąs neteisėtai gimęs, turėjo vie-šai teisme atsiprašyti, sakydamas: „Kai aš apie tave kalbėjau, jog tu esinegarbingos motinos ir neteisėto luomo sūnus, aš lojau ant tavęs kaipsuo." Kita bausme įžeidimo apvalyti nebuvo galima, todėl šmeižikastol turėjo būti kalinamas pilies kalėjime, kol viešai, pagal nustatytusreikalavimus atsiprašys. Be to, jis privalėjo sumokėti tam tikro dydžiobaudą. Tokia pat tvarka atsakė ir asmuo, nepagrįstai ištvirkimu apkal-męs garbingą moterį. Už bajorės įžeidimą pavadinant ją ištvirkėle rei-kėjo mokėti 80 kapų grašių baudą.

Pradedant Antruoju Lietuvos Statutu pabrėžta, kad laisvas žmo-Sus už kiekvieną nusikaltimą neturi būti amžiams paverstas nelaisvu,0 Jeigu už kurią nors pinigų sumą buvo įduotas, per kiekvienus metusvyras atidirba 50 grašių, o moteris - 30 grašių. Tačiau jeigu už tą sumą

LIETUVOS TEISĖS ISTORDA

r- âtidirbo iki gyvenimo pabaigos ir turėjo vaikų, jie buvo įpareigotiT idengti įsiskolinimą. Trečiajame Lietuvos Statute nustatyta baudžia-moji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą bajorui. Statutuose taippat įpareigojama gaudyti aiškius piktadarius, ypač nesėslius, tačiau juossugavus reikalauta vesti į teismą.

Numatyta atsakomybė ir už laisvės atėmimą, susietą su kankini-mais ir smurtu. Tokiais atvejais nustatyta- 12 rublių bauda už smurtą,dviguba bauda didžiojo kunigaikščio iždui ir kalėti tris mėnesius. Pa-bėgusių, sugautų tarnų ir uždarytų kalėjime tarnų ponas neturėjo teisėsžaloti, marinti badu ar taikyti labai griežtą režimą.

Lietuvos Statutuose skirta dėmesio ir nusikaltimams dorovei. Išjų pavojingiausiu laikytas išžaginimas. Reikėjo dviejų sąlygų - nusi-kaltėlio smurtinių veiksmų ir nukentėjusios priešinimosi. Už išžagini-mą buvo numatyta mirties bausmė ir nukentėjusiosios naudai bauda užnegarbę. Jeigu nukentėjusioji sutikdavo, nusikaltėlis galėjo ją vesti irišvengti bausmės.

Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose prie nusikaltimų do-rovei priskirtas vertimasis prostitucija, ištekėjusios moters ištvirkavi-mas. Plačiau apie santuokinius santykius rašyta šios knygos šeimossantykius aptariančiame skyrelyje.

Statutuose numatyta ir atsakomybė už sąvadavimą, t. y. merginų,našlių, žmonų kurstymą ir sąlygų ištvirkauti sudarymą. Ši veika laiky-ta pavojinga visuomenės dorovei ir nepakenčiama valstybėje. Sąva-dautojus privalėjo persekioti urėdai. Numatyta sąvadautojus bausti kūnožalojimo bausmėmis - nosies, ausies, lūpų nupjovimu ir išvijimu išmiesto. Pakartotinis sąvadavimas baustas mirtimi.

Lietuvos Statutuose numatyta tam tikra religijos pasirinkimo lais-vė. Perėjimas iš judėjų arba mahometonų tikybos į krikščionių tikybąbuvo net skatinamas, suteikiant bajorų laisves. Tačiau krikščionio įkal-bėjimas pereiti į judėjų arba mahometonų tikybą laikytas nusikaltimuir už jį taikyta bausmė sudeginant lauže.

Statutuose nustatoma krikščionių, atiduotų kaip užstatas žydamsar totoriams atidirbti už įsiskolinimus, taip pat belaisvių ir jų vaikų,tarnavusių pas totorius ir žydus, teisinė gynyba. Tokių asmenų įkalbė-jimai keisti religiją arba „apipjaustyti" įvardyti nusikaltimais. Nurody-ta, kad jų gyvenimą valdovo urėdas privaląs atidžiai stebėti, o nustatęspažeidimą, be jokio pasigailėjimo privaląs bausti mirtimi sudeginant.


Taip pat drausta grasinant 20 kapų grašių bauda žydams ir totoriamsturėti krikščiones vaikų žindyves.

Antrajame Lietuvos Statute buvo numatyta paveldėjimo teisesatimti krikščioniškos šeimos sūnui arba dukrai už tikėjimo nukrypi-mus į eretikų sektas, tarp kurių buvo įvardytas ir reformacijos judėji-mas. Didėjant šio judėjimo įtakai LDK, Trečiajame Lietuvos Statutešios normos atsisakyta.

Nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis laikyta - nužudymastėvų, vyro arba žmonos, savo pono, kerštaujant arba dėl pykčio, iš pa-salų panaudojant klastą, užpuolant dvarą. Už tokius nusikaltimus at-imama garbė arba baudžiamas mirtimi. Tėvo žudikas turėjo būti ve-džiojamas po turgų plėšant replėmis kūną, o po to kišamas į maišąkartu su šunimi, višta, žalčiu ir kate ir skandinamas pačioje giliausiojevietoje. Tarnas, nužudęs poną, baudžiamas mirtimi ketvirčiuojant. Užbajoro nužudymą panaudojus klastą- garbės atėmimas ir mirties baus-mė, kuri vykdyta ketvirčiuojant arba pasodinant ant kuolo. Be to, rei-kėdavo sumokėti dvigubą galvažudinę.

Nužudymo lengvinančios aplinkybės — nužudymas savo vaiko,nesantuokinio vaiko, dvikovoje, ginčijantis, padarytas psichiškai ne-sveiko asmens, kankinant vagį, viršijant būtinosios ginties ribas, dėlatsitiktinumo. Galvažudinę buvo privalu mokėti ne visais atvejais. Tė-vai už vaiko nužudymą bausti kalėjimu. Už nesantuokinio vaiko nužu-dymą kaltasis privalėjo mokėti vaiko motinai prastojo žmogaus galva-žudinę.

Prastojo luomo žmonių smurtinėms veikomis prieš asmenis ir turtąstatutuose skirti atskiri skyriai - Pirmajame Lietuvos Statute - septin-tas, o Antrajame ir Trečiajame - vienuoliktas. Juose įvardyti - nužu-dymas, suluošinimas, sužeidimas, kūno dalies kirtimas ar nupjovimas,akies išmušimas, sumušimas, moters išžaginimas, apiplėšimas užpuo-lant, vagystė. Asmenys, padarę šias veikas, vadinti atitinkamai - žudi-kais, smurtininkais, piktadariais, plėšikais, vagimis.

Už bajoro nužudymą numatyta 100 kapų grašių galvažudinę, užprastojo luomo žmogaus nužudymą - nuo trijų rublių iki 60 kapų gra-sių. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą bajoras tik specialiai nustatytaisatvejais baustas mirtimi už prastojo luomo žmogaus nužudymą.

Bausmė už sužeidimus priklausė nuo sveikatai padaryto sužaloji-mo dydžio. Už netyčinį suluošinimą bausta kalėjimu ir bauda, o už

232

234 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T TETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 235

ts činį- nusikaltėlis netekdavo to paties kūno organo, kurį prarado nu-b atėjusysis.

Statutuose atskirai išskirti ginkluoti dvarų užpuolimai, plėšiantturtą, sumušant tarnus, išžaginant moteris arba turint tikslą nužudytinamų šeimininką. Bausmė priklausė nuo užpuolimo padarinių. PagalPirmąjį Lietuvos Statutą už tokius nusikaltimus bausta mirtimi ir bau-domis nukentėjusiojo bei valdovo naudai, o pagal Antrąjį ir Trečiąjį,esant žmonių aukų, užpuolikas baustas mirtimi, o jo bendrininkai -kalėjimu. Esant tik turtinei žalai - užpuolikui ir bendrininkams - bau-da ir 12 savaičių kalėti. Sužeidus žmones - mokėti už žaizdas, o užsmurtą - baudą ir grąžinti pagrobtą turtą.

Plėšimu arba grobimu traktuotas smurtinis pasikėsinimas į asme-nį, turint tikslą atimti turtą arba sveikatą savanaudiškais tikslais, daž-niausiai užpuolant kelyje. Už plėšimą numatyta mirties bausmė. Pra-stojo luomo žmogui apkaltinus bajorą plėšikavimu, šis galėjo būtinubaustas mirtimi tik sulaikytas nusikaltimo vietoje arba kai nukentė-jęs asmuo prisiekdavo pats septintas, o tarp prisiekusiųjų buvo du ba-jorai. Esant kitai situacijai, bajoras neprivalėjo teisintis ir galėjo reika-lauti iš kaltintojo baudos už įžeidimą. Plėšimu antrą kartą apkaltinusprastojo luomo žmogų, nors ir nesulaikius darant nusikaltimą, jo laukėmirties bausmė.

Visais plėšimo atvejais turėjo būti grąžintas pagrobtas turtas irsumokėta bauda. Griežčiau bausta už grobimą turguose ir už skolinin-ko turto pagrobimą. Tokiu grobimu būdavo pažeidžiami specialūs tur-gaus nuostatai, panaudotas smurtas prieš asmenį ir savavališkai pasi-kėsinta į turtą. Šiais atvejais reikėjo sumokėti trijų rublių baudądidžiajam kunigaikščiui, šešis rublius nukentėjusiajam už smurtą ir at-lyginti žalą dvigubai.

Vagystės objektais tradiciškai galėjo būti įvairūs daiktai. Vagysteiprilyginta paklydusių gyvulių pasisavinimas. Tokius gyvulius leista lai-kyti tris dienas, paskui reikėjo nuvaryti į didžiojo kunigaikščio dvarą.Vagyste laikyta daiktų pasisavinimas gaisro arba potvynio metu, jeigudaiktas buvo paslėptas tuo tikslu, medžių kirtimas svetimame miške,bičių iš bartinių medžių išėmimas, javų ar šieno iš lauko nusivežimas,žuvų iš tvenkinio išžvejojimas. Vagyste taip pat laikyta ir tėvoniniųžmonių bei šeimynykščių išvedimas. Bajoro teises į šeimynykščius ga-lėjo pažeisti kitas bajoras, paslėpdamas pabėgusiuosius ar juos išves-

damas. Už pabėgusių šeimynykščių slėpimą reikėjo mokėti baudą kaipatlyginimą už jų nedirbtas dienas, ir toks slėpėjas privalėjo grąžintišeimynykščius arba sumokėti už juos pagal nustatytą jų vertę. Šeimy-nykščių išvedimas buvo prilygintas vagystei ir išvedėjas, pagautas nu-sikaltimo vietoje, buvo baudžiamas mirtimi. Jei nebūdavo sugautas nu-sikaltimo metu, įpareigotas sumokėti už šeimynykščių neatidirbtasdienas.

Pirmajame ir Antrajame Lietuvos Statutuose vagyste laikytas me-džiojimas svetimoje girioje. Trečiajame Lietuvos Statute medžioklėsvetimoje girioje jau nebelaikyta vagyste, tačiau drausta tai daryti ir užtokį pažeidimą numatyta šešias savaites kalėti ir atlyginti už kiekvienąsumedžiotą žvėrį. Pirmajame Lietuvos Statute už tokius veiksmus bu-vo numatyta net mirties bausmė. Už tyčinį miško padegimą reikėjoatlyginti nuostolius, už neatsargų nebuvo baudžiama. Valstietis, nukir-tęs medį bajoro miške, privalėjo mokėti šešių rublių baudą ir atlygintimedžio vertę, o nukirtęs kitam valstiečiui priklausantį medį, - mokėtitrijų rublių smurto baudą ir atlyginti medžio vertę. Už žuvies gaudymąiš tvenkinio arba paėmimą iš tinklų kaltininkas pirmą kartą turėjo būtinubaustas kūno bausme mušant, antrą kartą sulaikytas - nupjaunantausį, trečią kartą - nubaustas kaip ir visi vagys. Vagis, pasikėsinęs įšeimininko ar jo tarnų gyvybę arba sveikatą, jau atsakė kaip už pasikė-sinimą į asmenį. Bausmė priklausė ir nuo pavogto daikto vertės, nusi-kaltimo išaiškinimo aplinkybių ir kartotinumo. Didesnė bausmė laukė,ka- daikto vertė didesnė kaip keturios kapos grašių, kai vagis pagautassu voginiu ir esant vagystės recidyvui. Neturtingo vagies, neįgalinčioišsipirkti, laukė mirties bausmė, nesvarbu, kokia voginio vertė. Namųpadegimas laikytas pavojingu (kruvinu) nusikaltimu ir bausta mirtimisudeginant.

Už ežių ženklų sunaikinimą ir naujų ežių pažymėjimą, siekiantužvaldyti žemės sklypą, reikėjo atstatyti senas ežias ir jų ženklus, atly-ginti žemės savininkui nuostolius, sumokėti baudą ir už kiekvieną kap-cui po tris kapas grašių. Baudos dydis priklausė nuo ežių atstatymosąnaudų ir nukentėjusiojo bei pažeidėjo socialinės padėties.

Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą drausta savininkui savo valdosevykdyti darbus, kurie darė žalą kaimynams. Už šio draudimo pažeidi-mą nustatyta bauda nukentėjusiajam ir reikalavimas atlyginti padary-s nuostolius. Pirmajame ir Antrajame Lietuvos Statutuose apie bau-


d 4nieko nepasakyta, o pažeidėjas tik įpareigotas arba atlyginti padary-I is nuostolius, arba atkurti pirminę padėtį.

Už javų pasėjimą svetimoje žemėje buvo numatyta piniginė bau-da ir javai atitekdavo žemės savininkui. Tačiau jeigu javus pasėjo tei-sėtas žemės valdytojas, o juos nupjovė savininkas, tokia veika vertintakaip ramaus valdymo pažeidimas, o savininkas už savavaliavimą turė-jo sumokėti baudą valdytojui ir atlyginti nuostolius. Taip pat numatytaatsakomybė už smurtinį žemės atėmimą iš savininko, numatyta dvigu-ba kompensacija ir nuostolių atlyginimas bei bauda didžiojo kunigaikš-čio iždui. Prievartiniu turto atėmimu buvo vertintas įkaito atėmimaspirma laiko.

Tarnas neturėjo teisės disponuoti užtarnautu dvaru be pono rašy-tinio dokumento. Pažeidęs šį reikalavimą tarnas buvo baudžiamas ka-lėti tris mėnesius, o ponas iš įgijėjo atgaudavo dvarą. Įgįjėjui nesutikusgrąžinti dvaro, jis galėjo būti pripažintas smurtininku, pažeidusiu ra-mų turto valdymą. Taip pat neleista pirkti žemės iš priklausomo žmo-gaus be pono leidimo. Pažeidus šią nuostatą, prarandami sumokėti pi-nigai, visos žemės įdirbimo ir pasėlių auginimo išlaidos.

5. TEISINĖ MINTIS IR TEISĖS MOKSLAS

5.1. TEISINĖS MINTIES RAIDA

Teisinė mintis apima gana platų mąstymo akiratį, ja gali būti išreikštasvalstybės vadovo, politiko, šiaip asmens požiūris į valstybės raidosperspektyvas, visuomenės, paskirų jos narių buvusius ar esamus teisi-nius santykius, tų santykių kaitą remiantis savąja patirtimi ar bendruo-ju pažinimu, taip pat į teisės kūrybą ar jos vertinimą.

LDK teisinės minties pradmenys sietini su teisinės kultūros pa-veldu, kurio šaknys - pirmieji žinomi XIII-XIV a. teisės aktai. Tuopaveldu laikytina 1253 m. liepos 6 d. Mindaugo privilegija Livonijospirkliams, Gedimino 1322-1324 m. diplomatinio susirašinėjimo su po-piežiumi, Hanzos miestais, Saksonijos pranciškonais ir dominikonaisdokumentai, 1358 m. Algirdo atsakymas imperatoriui Karoliui IV į josiūlymą krikštytis, 1371 m. Algirdo raštas Konstantinopolio patriar-chui. Įvardyti dokumentai iš esmės yra ir tam tikra specialaus teisiniobendravimo žymė, jais išsakytas Lietuvos valdovų oficialus požiūris

konkrečiais tarpinstitucinių ir tarpvalstybinių ryšių klausimais bei į sa-vo valdomą valstybę.

Gedimino diplomatijos dokumentų esmė aptarta anksčiau. Teisi-niu požiūriu ypatingo dėmesio yra vertos Algirdo išdėstytos imperato-riui Karoliui IV LDK krikšto sąlygos, kurios atskleidžia Lietuvos vals-tybės modelį ir kuriamą jos ateitį. Tai - visos lietuvių gyvenamosteritorijos turi būti sujungtos ir jo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, val-domos. Baltijos pajūryje įsikūręs Ordinas privalo būti perkeltas į ste-pes kovoti su totoriais. Visi Rytprūsiai ir Karaliaučius turi pereiti Lie-tuvai. Vakarų Europa neturi kliudyti Lietuvai užvaldyti visas rusųgyvenamas žemes. Panašią Lietuvos valstybę suvokia ir Vytautas. Tiksusitaikius su mintimi, kad Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų nepa-vyks iškraustyti, nes jie buvo tos pačios Vakarų imperijos dalis, ir sie-kiant panaikinti Lietuvos izoliaciją, naująjį krikštą nutarta įgyvendintiper Lenkiją. Tai buvo tąsa ir vienos Kęstučio vykdytos teisinės politi-kos krypčių. Tuo labiau kad laikui bėgant pradėjo atsigauti ir Maskvair darytis pavojinga varžove valdant rusų žemes.

Jogailos vestuvės ir po Vytauto mirties bendras valdovas lėmėnemažai Lietuvos santykių su Lenkija naujovių. Esant bendram valdo-vui, atsirado būtinumas sugyventi valstybių valdžių skirtingoms siste-moms. Nuo tada, pasikeitus tarptautinei LDK padėčiai, papildomai iš-kyla poreikis ir šiuose santykiuose įtvirtinti istoriškai susiformavusįvalstybės politinės sanklodos teisinį modelį, besiremiantį didžiojo ku-nigaikščio valdžia. Mat Lenkijoje valstybės valdžia buvo pagrįsta ka-raliaus ir bajorijos suformuotu seimo kompromisu, menkinusiu valdo-vo politines galias. Šiam modeliui jau buvo bepradedąs simpatizuotiekonomiškai stiprėjantis Lietuvos bajorų luomas.

Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiuose, karo politikai pasi-keitus į bendradarbiavimo politiką, atitinkamai formuojasi ir ideologi-nis frontas, plačiau atskleidžiantis teisinės minties klodus. Jų plėtrai irraidai postūmį duoda ir nuo XVI a. pradžios čia plintančios VakarųEuropos renesanso kultūros idėjos.

LDK, siekdama įtvirtinti politinį ir socialinį valstybės savitumą,tai imasi įgyvendinti teisės kodifikavimu, suformuojant vientisą teisėsS1stemą, apibrėžiančią valstybės modelį, luominiu principu suformuo-tą visuomenės sandarą, luomų ir paskirųjų narių santykius. DidžiojoJcunigaikščio teismas, kaip vyriausioji instancija, šioje sąrangoje turėjo


būti nenukrypstamas esamos valstybės santvarkos išlikimo garantas.Šia kodifikacija taip pat siekta grynai pragmatinių tikslų - sutvarkytijismų darbą.

Lietuvai įgyvendinant šiuos tikslus, o Lenkijai laikantis kitokiųpažiūrų, natūraliai kildavo teisinių ir politinių diskusijų. Ideologinėspriešpriešos buvo grindžiamos ir tautų, sukūrusių šias abi valstybes,skirtinga istorine patirtimi bei tradicijomis, taip pat tikslais viena kitosatžvilgiu. Vėliau tų valstybių socialinės struktūros, lemiamos vis la-biau politiškai stiprėjančio vidutiniojo bajorijos sluoksnio, supanašė-jo, tačiau LDK susiformavusi valstybės raidos savarankiškumo idėja,kaip priešprieša lenkiškajai, iš esmės išsilaikė iki pat XVIII a. pabai-gos, kol abi valstybės buvo savo kaimynių sunaikintos.

Šių abiejų valstybių santykių raidos kontekste ir išryškėja LDKteisinės minties pobūdis. Tai matyti iš XVI-XVII a. ideologų išlikusiųrašytinių šaltinių. Prie tokių šaltinių priskirtini LDK kanclerio AlbertoGoštauto (m. 1539), Mikalojaus Husoviano (apie 1485-1532), PetroRoizijaus (apie 1505-1575), Augustino Rotundo (1520-1582), My-kolo Lietuvio (1490 - apie 1560), Andriaus Volano (apie 1530-1610),Petro Skargos (1536-1612), Mikalojaus Daukšos (apie 1528-1613),Alberto Kojelavičiaus-Vijūko (1609-1677) ir kitų asmenybių įvairauspobūdžio raštai, kuriuose vienu ar kitu aspektu atskleidžiama ir teisinėmintis. Ši mintis brandumu prilygo Vakarų Europos teisinei patirčiai,o bendrosios kultūros raidos lygmeniu turėjo Renesanso, Šviečiamo-sios epochų idėjų žymių, nes visuomet buvo atsigręžta į savo laikme-čio visuomenės ir žmogaus problemas, o dažnai savo pažangiomis nau-jovėmis pranoko amžininkus.

A. Goštauto, 1522 m. tapusio LDK kancleriu, memorialuose, ra-šytuose karalienei Bonai Sforsai, matyti susirūpinimas Lenkijos sie-kiais LDK sujungti į vieną valstybinį darinį. Jis teigia, kad kiekvienosvalstybės sandara priklausanti nuo savitų tautos papročių, įgimtų jospolinkių, todėl pagrįstai esanti skirtinga. Šitai ypač argumentuoja aiš-kindamas LDK ir Lenkijos karalystės santvarkos bei teismų skirtybes,pabrėžia, kad priimant sprendimus valstybės klausimais, taip pat su-tvarkant teismų darbą, čia bajorų valia, kitaip nei Lenkijoje, nėra abso-liuti ir visa lemianti: „Mūsų nutarimai toli gražu kitaip daromi, ir kastik karaliaus didenybės ir ponų nutariama, mūsų bajorija turi tai vyk-dyti." Taip pat atkreipia dėmesį ir į vidaus politikos problemas, kylan-čias dėl LDK sudarančios dvitautės valstybės - lietuvių ir rusėnų. J°

įsitikinimu, lietuviai turi istoriškai suformuotos valstybės interesus, ru-senai - skirtingas prigimtines savybes, kurios gali juos padaryti prie-šais. Kaip rodo istoriografiniai tyrimai, A. Goštauto aplinkoje apie1521-1525 m. buvo parašyta Bychovco kronika — „idėjiškai vienin-ga ir vientisa metraštinė Lietuvos istorija". A. Goštautui priskiriamasir nuopelnas gaunant Katalikų bažnyčios sutikimą 1530 m. įkurti Len-kijai nepavaldžią Lietuvos vienuolių bernardinų provinciją.

A. Goštauto memorialai - užrašai karalienei Bonai - aiškiai rodojį turėjus tikslą išsakyti savo nuomonę apie valdžios institucijų santykįabiejose valstybėse ir taip daryti įtaką bendro valdovo vykdomai poli-tikai per jo aplinką arba bent duoti suprasti, kokių pažiūrų jis laikosibūdamas faktinės LDK vyriausybės - Ponų tarybos vadovas. Taigi ky-la klausimas, kokios teisinės pozicijos laikėsi dėl šių problemų Lietu-vos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Į tainetiesiogiai atsako karalienės Bonos artimųjų iniciatyva 1523 m. Kro-kuvoje išleistos M. Husoviano poemos lotynų kalba „Giesmė apiestumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" (,J)e statura feritate ac ve-natione bisontis carmen") idėjinis turinys. (Šis leidinys lietuvių kalba„Giesmė apie stumbrą" pasirodė 1977 m.) Poemoje Vytauto valdytaLietuvos Didžioji Kunigaikštystė iškeliama kaip ideali valstybė, o josvaldovas parodytas kaip buvęs visagalis teisingumo sargas, doras Die-vo valios reiškėjas žemėje, ištikimai gynęs Kristaus tiesas. Taigi patspoemos pasirodymo faktas leidžia teigti, kad ir valdovas buvo centra-lizuotos - Vytauto turėtos valdžios modelio šalininkas. Tai rodo ir Žy-gimanto Senojo sūnaus Žygimanto Augusto skundai, kad dėl aprėžtossavo valdžios nieko reikšminga negalįs nuveikti valstybės labui.

Tam tikrų savitos Lietuvos teisinės minties apraiškų, kurios bū-dingos A. Goštauto suvoktai tautinei renesansinei politikai, matyti irispano P. Roizijaus polemikos su iš Rusijos kilusiu lenkų publicistuStanislovu Ožechovskiu (1513-1566) bei jo bendraminčio A. Rotun-do darbuose. Šios polemikos esmė ta, kad Vakarų Europos humanistųPropaguota mintis kurti įstatymus laikantis istorinės Romos įgyven-dintų principų, Lenkijoje nebuvo populiari, sutikta įtariai ir net prie-šiškai. Lenkijos bajorijos manymu, „italų teisė" išreiškianti absoliutiz-mo dvasią ir todėl kelianti didelį pavojų „prigimtai" lenkų valstybėssantvarkai. S. Ožechovskis, išsakydamas ir gindamas šią bendrą politi-T ^ nuostatą, net būsimajam karaliui Žygimantui Augustui įrodinėjo, kadenkijos valstybės tvarka turinti būti pagrįsta ne stipria monarcho vai-


džia, o bajorijos laisve, kuri esanti prigimtoji šios šalies ypatybė. Anotjo, tikrieji tėvynės sūnūs privalą amžinąja neapykanta nekęsti ir už de-šimtosios sienos vyti visas „užkrėstas sielas" - visus romėniškosios tei-sės gynėjus, absoliučios monarchijos šalininkus. Šie S. Ožechovskio tei-giniai tarsi bendra pareikšta nuostata prieš idėjas, kurias bandė propaguotiį Krokuvos universitetą 1542 m. atvykęs ispanų teisininkas P. Roizijus,siūlęs tobulinti Lenkijos įstatymus remiantis romėnų teise.

P. Roizijus, neradęs Lenkijos bajoriškojoje visuomenėje pritari-mo savo idėjoms ir iš ten 1551 m. pasitraukęs į Vilnių, čia rado nuo1549 m. valdovo sekretoriumi dirbusį, taip pat 1551 m. į Vilnių atsi-kėlusi savo idėjų šalininką, Italijoje mokslus išėjusį A. Rotundą ir kar-tu su juo įsitraukė į dviejų valstybių teisinės politikos polemiką. Išromėnų kildinęsi Lietuvos didikai ir bajorai, tai rodo ir minėtoji By-chovco kronika, išties kitaip nei Lenkijos bajorija turėjo žiūrėti į ro-mėnų teisę, buvusią, kaip jų tikėta, protėvių teise. P. Roizijaus Žygi-mantui Augustui teigė:, juk respublika tampa ne toji visuomenė, kuriaiįduoti įstatymai ir teisinga teisė, bet toji, kuri įstatymais ir teisinga tei-se esti valdoma." Pažymėtina, kad P. Roizijus, kaip teisininkas, tarpamžininkų turėjo didelį autoritetą, buvo abiejų teisių (kanonų ir romė-nų) daktaras, 1563 m. lotynų kalba išleido studiją „Šventojo Lietuvostribunolo sprendimai" („Decisiones (...) in sacro auditorio Lithuani-ca "), kuria skatino LDK teismuose remtis Romos įstatymais. Si studi-ja Vakarų Europoje dar du kartus buvo perspausdinta, tačiau nesukėlėjokio atgarsio to meto lenkų kultūroje. P. Roizijus taip pat buvo vienasiš Antrojo Lietuvos Statuto rengėjų.

Dar įtikinamiau Lenkijos ideologijos, pagristos bajorijos „auksolaisvėmis", ir Lietuvos istorinio valstybingumo tradicija besiremian-čios teisinės minties skirtybes atskleidė A. Rotundas. 1551-1582 m.gyvendamas Vilniuje, būdamas miesto vaitas, jis parašė publicistinę,kartu ir humanistinę Lietuvos istoriją „Lenko pasikalbėjimas su lietu-viu". Šis darbas lietuvių istoriografijoje įvertintas kaip Lietuvos politi-nio savarankiškumo manifestas, pagrįstas tautos istorija. Jame iškeltalaisva asmenybė - tautos istorijos kūrėja, skelbiama, kad valstybė esantižmogaus darinys, ir todėl žmogaus protas turįs nustatyti ir joje egzis-tuosiančią tvarką. Tai buvo atsakas į lenkų ideologo S. Ožechovskio„Piramidės" teiginį apie Dievo malonę, apsireiškiančią valdovui perkunigo duotus šventinimus, kuri ir užtikrinanti šalies teisingą valdymą,ir tėvynės laisvę. A. Rotundas nurodo, kad daugelis Romos popiežiaus

palaimintų valdovų krikščioniškąsias tautas laikė žiaurioje vergijoje,pridarė joms didelių skriaudų ir nelaimių. Todėl ir valdovą privalo val-dyti ne tik Dievas, bet ir teisė. Jo nuomone, ten, kur nėra teisės, kurįsakinėja ne teisė ir kur įsakinėja tik žmogus, „ten tarsi žvėris įsakinė-tų". Taigi A. Rotundas siekė suderinti teisės galią su stipria didžiojokunigaikščio valdžia. Kritikuodamas S. Ožechovskio Lenkijos bajo-rų luomo išskirtinumo idėją, A. Rotundas teigė, kad visuomenė irtauta esanti sudaryta iš lygiateisių žmonių, kurių luominę priklauso-mybę lemia ne tik kilmė, bet ir doros ypatybės. Jo manymu, tėvynėsgerovė tiesiogiai priklausanti nuo jos piliečių dorinės brandos. Gim-tą šalį nuo svetimųjų ar savųjų valdovų tironijos galį apginti tik iš-mintingi, laisvos sielos žmonės, drąsiai saugantys tiesą šio pasauliodidžiūnų akivaizdoje. A. Rotundas nesutinka su S. Ožechovskio min-timi, kad laisvė galinti būti prigimtinė vienos ar kitos tautos savybė.Garbų ir laisvą būvį turinčios susikurti pačios tautos, nes laisvė ne-santi tobulos politinės santvarkos duotybė, kaip manąs jo oponentas.Tai ne karalysčių prigimtinė teisė, o tautos įgyjamas ir prarandamasstatusas. Tėvynės laisvė, A. Rotundo nuomone, priklausanti nuo pi-liečių šaunumo, o tautos dorovė ir laimė - nuo laisvo jos gyvenimo.Kai kurios A. Rotundo idėjos buvo įgyvendintos Antrajame ir Tre-čiajame Lietuvos Statutuose, kuriuos rengiant jis dalyvavo. SteponoBatoro nurodymu A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą Antrąjį Lietu-vos Statutą.

Savitu žodžiu 1550 m. įŽygimantą Augustą kreipėsi Lietuvos pub-licistas Mykolas Lietuvis, įteikęs lotynų kalba traktatą ,Apie totorių,lietuvių ir maskvėnų papročius" (,J)e moribus tartarorum, lituanorumet moschorum") (Šis leidinys lietuvių kalba pasirodė 1966 m.) Jameautorius kvietė gediminaičių dinastijos palikuonį tvirtai suimti Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisės reformųpriemonėmis pažaboti valstybėje bajorų savivalę. Nurodo, kad pirmiau-siai reikia atgaminti ir įtvirtinti paprotinę teisę, paveldėtą iš Vytautolaikų, lietuvių perimtą iš tolimųjų senolių - romėnų. Jis tiki ne Dievo,0 įstatymo tiesa. Teisingi įstatymai privalą sutaurinti visuomenės pa-pročius, nuskaidrinti dorinį gyvenimą, kuris esąs svarbiausias valsty-bės galios šaltinis. M. Lietuvio nuomone, tik teisė duodanti tautai vals-tybės būvį, tačiau įstatymų vykdymą turįs prižiūrėti šalies valdovas.Jo, kaip ir M. Husoviano, manymu, stipri centralizuota Vytauto valsty-bė turinti būti siektinas Žygimanto Augusto idealas.

242 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA T njTUvos DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISĖ 243

Požiūrio į visuomenę LDK reikštos įvairios teorijos. XVI a. darb ;vo gyvybinga ir viduramžių ideologija, kuriai atstovavo vadinamojiOi 'aninė visuomenės teorija. Pagal jos modelį, paskiri visuomenėssluoksniai buvo suvokiami kaip vieningo valstybės organizmo atski-ros dalys, turinčios skirtingas funkcijas, todėl tarp jų negalinti būti ly-gybė. To meto mokslo visuomenėje plačiai žinomas pirmasis Vilniausuniversiteto (1579-1584) rektorius Petras Skarga Seimų pamoksluoseteigė, kad valstybė, „kaip ir vieningas kūnas, išdalijimo nepakenčia[...]. Šiame į vieną kūną narių suaugime glūdi skirtybė ir nelygybė".P. Skarga, remdamasis minėta teorija, argumentavo net kelių hierar-chijų valstybėje būtinumą. Ji esanti privaloma tarp tautų, tarp centro irpakraščių, tarp žemųjų ir aukštųjų luomų, taip pat žemesniųjų luomųsubordinacija aukštesniesiems.

Tuo metu jau reiškėsi ir renesanso idėjos. Publicistas A. Volanas,vienas iš kalvinizmo ideologų Lietuvoje, neigė organinės visuomenėsegzistavimą ir įrodinėjo, kad visuomenė sudaryta ne iš luomų, o išindividų, kuriuos sukūrė gamta lygius. Kartu jis pripažino realiai gy-vuojančius luomus ir juos skirstė pagal funkcijas visuomenėje, tačiaunurodė, kad tuos luomus į visuomenę vienija teisė, moralė ir visų josnarių susitarimas. A. Volano požiūriu, teisė ir individų visuomenės su-tartis yra konstruojantys valstybę ir visuomenę ryšiai. Tačiau remiantisteise kuriamus įstatymus jis laikė Dievo išradimu ir dovana išmintin-giems žmonėms, ir nurodė, jei kas valstybėje nusprendžia, kad žmoniųnutarimas prieštarauja tokio „įstatymo normai ir įgimto proto sprendi-mui - pačiai dorovingumo taisyklei, įspaustai į žmonių sielas, tai jisneturi būti kvalifikuojamas kaip įstatymas".

Pagal A. Volaną viena iš didžiausių žmonijos gėrybių esanti lais-vė ir ją saugoti yra vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių. Patilaisvė turinti dvejopą prigimtį-ji individo įgimta - prigimtinė teisėir kuriama žmonių bendrijos. Prigimtinės žmogaus teisės A. Volanuiyra nepajudinamos, jų turėjo būti laikomasi ir jo meto visuomenėje.Jos yra kriterijus vertinti savo meto visuomenę. Taigi A. Volanas tei-sę suvokė kaip ryšį, jungiantį žmones į visuomenę, ir ji esanti taikossaugotoja, kad nebūtų kariaujama. Prigimtinės teisės idėjas A. Vola-nas formulavo remdamasis Romos teisininku Ciceronu, Katalikų baž-nyčios ideologu Tomu Akviniečiu. Pagal jį, esančios keturios teisesrūšys:

. amžinoji - pasaulio tvarkos idėja, esanti Dievo prote;« prigimtinė - įgimtomis savybėmis ar polinkiais atspindinti die-

višką teisę gamtoje;• žmogiškoji - žmonių visuomenės teisė, kurios konkretus pavi-

dalas yra įstatymai;> dieviškoji - taisanti prigimtinės ir žmonių sukurtos teisės trukumus.A. Volano požiūriu, aukštasis protas reiškiasi žmonių įgimtu su-

vokimu ir gebėjimu atskirti blogį nuo gėrio. Taigi dieviškoji teisė pasi-reiškia prigimtinėje teisėje.

Viename iš savo darbų, Apie politinę arba pilietinę laisvę" A. Vo-lanas teigia, kad jokia valstybė negalinti pagrįstai didžiuotis laisve,jei joje visų piliečių gyvenimas vienodai nesutvarkytas pagal įstaty-mus. Įstatymas yra Dievo sumanyta dovana žmonėms, jo valia įdieg-tas proto reikalavimas elgtis dorai ir draudžiantis elgtis priešingai.Dora, teisingumas ir gėrio supratimas yra Dievo duoti bendrai žmo-nių sąjungai apsaugoti. Remdamasis Aristoteliu, jis teigia, kad jeiįstatymai nutolsta nuo įgimtos dorumo taisyklės, - ardo piliečių są-jungą ir tarp žmonių pasėja maišatį bei vergiją. Dėl sprendimų, prieš-taraujančių visų protui, esą privalu ginčytis tol, kol jie bus atšauktiarba jų kenksmingas veikimas privaląs būti nutraukiamas tautos su-kilimo. Prigimties įstatymas - nė vieno neskriausti, kiekvienam ati-duoti, kas priklauso, yra nepajudinamas ir nepažeidžiamas ir, kaipyra sakęs Ciceronas, privaląs pažaboti visus geismus: savo - saugoti,o nuo svetimo nukreipti mintis, akis ir rankas. Kiekvienoje valstybė-je turi būti saugi ir žudikui neprieinama žmogaus gyvybė, o turtasneprieinamas grobstyti. Tik taip gali būti išsaugotas nepaliestas irsveikas piliečių susivienijimas.

A. Volanas neapsiriboja bendraisiais teisės teorijos teiginiais ir dau-geliu atvejų remiasi savo meto LDK teise ir siūlė jątobulinti. Tuo metukaip tik buvo rengiamas ir pildomas Antrasis Lietuvos Statutas beikuriamas Trečiasis Lietuvos Statutas.

Išsakydamas mintis apie luomų laisvės sampratą LDK, A. Vola-nas su ironija nurodo, kad iš visų, kada nors besididžiavusių garsiaaisve tautų, lietuvius tikrai gaubia tokia laisvės šlovė, o tai neabejoti-nai išskiria juos iš visų tautų. Tačiau, kad per didelė meilė valstybeineskatintų tuščiai girtis, reikėtų būti kuklesniems ir remtis pašaliniųnuomone, kuri daug tikresnė ir teisingesnė. A. Volanas sako niekur


įepastebėjęs, kad jo tauta būtų garbinama, atvirkščiai, - nemažai žmo-lių mano priešingai, ir dėl to nesą reikalo labai prakaituoti.

Žvelgdamas į LDK visuomenę, A. Volanas teigia matąs tris reika-lingus valstybėje luomus - kilmingųjų, miestiečių ir žemdirbių; skir-tingas jų užsiėmimas, nevienodas gyvenimo būdas, reguliuojamas skir-tingų įstatymų, todėl jie skiriasi vienas nuo kito. Dvasininkijai, kaipluomui, A. Volanas neteikė ypatingos svarbos.

Jo teigimu, kilmingieji neteikia jokių paslaugų, nesiverčia me-chaniniais verslais, atlieka tik karinę tarnybą ir budi gindami tėvynęnuo priešo puldinėjimų. Miestiečiai tenkina visų gyvenimo poreikius,versdamiesi daiktų importu ir prekyba arba atsidėdami mechaniniamsverslams. Kartu A. Volanas įžvelgė visuomenei kylantį pavojų dėl mies-tiečių luomo LDK silpnumo. Keliuose veikaluose vertino miestiečiuslabiau, nei buvo įprasta bajoriškojoje Lietuvos visuomenėje: bajorusjis lygino su auksiniais žiedais, o miestus su brangakmeniais aukse. Jonuomone, miestai esą labai svarbūs valstybei, jie yra kultūros, moksloir prekybos centrai, taip pat reikšmingi valstybės gynybai. A. Volanasragino kurti tokias sąlygas ir teisės normas, kad magistratai galėtų pa-žaboti didikų ir bajorų savivalę miestuose, t. y. kad miestiečiai turėtųteisę patraukti didikus ir bajorus į teismą ir būtų laikomi lygiaverčiaispiliečiais. Valstiečius A. Volanas manė esant „tautos žmonėmis", vals-tybės piliečiais, nes jie atlieka sunkius žemės ūkio darbus, ruošdamivisiems maistą.

Kalbėdamas apie teisinę luomų padėtį A. Volanas nurodo, kad kiek-vieno luomo įstatymai ir laisvė turi skirtingą pagrindą. Kartu šiuoseluomų santykiuose esą daug nuoskaudų, kurias suteikia kilmingųjų luo-mas, pasiskyręs lengvesnes bausmes už nusikaltimus, sveriamus netomis pačiomis svarstyklėmis. Todėl pirmieji viešpatauja, o antrieji -vergauja. Net nužudymo atveju valstietis neturi jokios teisės savo po-ną paduoti į teismą. Tai, ko pagal romėnų teisę šeimininkas negalėjęsdaryti savo vergui, pagal LDK įstatymus leidžiama daryti ne vergams,o savo tautos žmonėms. Todėl niekas tegul nesitiki, kad valstybėje,kur atleidžiami varžtai galingiesiems spausti žemesniuosius, ilgai išsi-laikys taika ir ramybė. Kaip neigiamą pavyzdį A. Volanas pateikia Li-voniją, kurioje su niekuo nesiskaitydami, netrukdomi ir nevaržomi,kilmingieji valdė kitus luomus. Todėl kai maskvėnų valdovas užpuolėtą kraštą ir plačiai viską niokojo kardu ir ugnimi, patys kaimiečiai pa-

dėię priešui, puolančiam kilmingųjų namus, ir daug tūkstančių žmoniųbuvo išžudyta. A. Volano manymu, norint ilgai turėti sveiką ir tvirtąvalstybę, reikia stengtis, kad visų luomų žmonės būtų sulyginti tamtikra įstatymų pusiausvyra ir niekas nebūtų skriaudžiamas dėl kokiosnors teisinės nelygybės.

Kaip teigiamą pavyzdį LDK santvarkai A. Volanas pateikia Vene-cijos Respublikos santvarkos modelį. Joje viešpatavę kilmingieji, ne-leidžiant niekam iš liaudies ateiti į valdžią, tačiau niekuomet nekilęsluomų susipriešinimas, nes pagal susiklosčiusius papročius niekas ne-liko nenubaustas skriaudęs žmogų net iš žemiausio sluoksnio. Patrici-jaus padarytas plebėjo įžeidimas visuomet laikytas šventvagyste ir la-bai sunkiu nusikaltimu. Ir jeigu koks nors lengvabūdis kada išdrįsdavęstaip padaryti, niekur negalėdavęs pasislėpti nuo bausmės, ir juo smar-kiau būdavo baudžiamas, tuo garsingesnis jis būdavęs. Volanas siūlotaip daryti ir Lietuvoje, nes kai kiekvienas savo laisvę matuoja pagaltai, kiek jis nebaudžiamas gali engti kitus, laisvės vardas netenka savogrožio ir išbujoja visų nekenčiama savivalė, kuri tampanti nepavaldi irpražūtinga. Tuo tarpu saikinga laisvė būnanti palaiminga ir paskiriemsžmonėms, ir valstybėms. Tačiau kadangi išganingos valstybės santvar-kos galima veikiau pageidauti nei ją sukurti, Volanas mano, kad šiosproblemos sprendimą esą tikslinga palikti Dievui ir protingų žmoniųišminčiai.A. Volano požiūrį į dvasininkiją kritikavo jo bičiulis Vilniaus

vaitas A. Rotundas, 1571 m. išdėstęs jam savo poziciją rašinyje „Apiedvasininkų luomo orumą Lenkijos Karalystėje". A. Rotundas, gin-damas katalikiškąjį požiūrį, įrodinėjo, kad dvasininkų luomas yra svar-biausias, nes kovojąs su didžiausiais žmogaus dvasiniais priešais. Šįpožiūrį energingai skelbė ir P. Skarga, valstybėje įžvelgęs dvasinin-senatorių, riterių (bajorų), miestiečių ir valstiečių luomus. A. Vo-lanas ir po 30 metų savo darbuose, rašytuose 1599 m., matė visuo-menėje naudingus tik tris luomus. Tačiau A. Volanas ir A. Rotundastvirtai sutarė dėl požiūrio į valdovo ir įstatymų santykį: valdovas ga-|is elgtis tik taip kaip siūlo įstatymai, teisė esanti visų piliečių ir kara-liaus valdovė.

Aptartas teisines idėjas A. Volanas skelbė daugelyje veikalų. Pa-grindiniai iš jų lietuvių kalba publikuoti leidinyje A. Volanas. Rinkti-niai raštai (Vilnius, 1996).


Įvardytų A. Goštauto, M. Husoviano, A. Rotundo, M. Lietuvio,A Volano ir kt. bendriausieji LDK teisinės minties bruožai, atsklei-d: iantys požiūrį į valstybės, valdovo, visuomenės, paskirų luomų irjų narių teisinius santykius, leidžia teigti, kad nuo XVI a. pradžiosteisinė mintis buvo skirta įtvirtinti savitą valstybingumo raidą, pa-grįstą iš antikos kildinama tradicija. Kokios priežastys lėmė šios min-ties koncentruotą plitimą Lietuvoje? Manytina, kad tai vienas iš bū-dų įveikti valstybingumo silpnėjimą, sukurti darnią teisės sistemąvalstybėje, kurioje būtų įtvirtinta sąlyginė luomų lygybė, apgintosvalstiečių ir miestiečių teisės, slopinamos bajorų politinės ambicijos,nužiūrėtos iš Lenkijos. Ir visa tai daroma remiantis Renesanso idėjo-mis. Ten, kur šios idėjos rado dirvą, buvo atsigręžiama į savosiostautos, valstybės ištakas. Metraštinė lietuvių kilmės iš romėnų teorijajau buvo įgavusi tvirtą istorinę atspirtį. Ši pozicija ne tik kėlė Lietu-vos tarptautinį autoritetą antiką garbinančioje Renesanso epochosEuropoje, per vartotos lotynų kalbos bendrumą ją artino prie VakarųEuropos, bet ir grindė lietuvių pasididžiavimą ir pasitikėjimą savosukurtoje daugiatautėje valstybėje, skatino konsoliduotis remiantistautine kilme. Be to, ši teorija stiprino LDK valstybingumą palaikantsantykius su Lenkija, turėjusia kitokių tikslų.

Teisinės minties požiūriu lietuvių kilmės iš romėnų teorija įdomiir LDK valstybinės kalbos modeliavimo aspektu. Remiantis šia teorijabuvo siekiama lotynų kalbą padaryti „tautine Lietuvos kalba". Lietu-vos lotynizavimo idėja ir mėginimas ją įgyvendinti buvo susieti su tuo-metinio gyvenimo realijomis. M. Lietuvis knygoje „Apie totorių, lie-tuvių ir maskvėnų papročius" teigė, kad „Gailėtis reikia, kad mesneturime mokslui eiti gimnazijų. Mes mokomės maskvėnų mokslo,kuris neturi nieko senoviška ir negali žadinti dorybingumo, nes rusųkalba svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų krau-jo". A. Rotundo įsitikinimu, lotynų kalbą tautai sugrąžinę josios krikš-tytojai — Jogaila ir Vytautas ir ta kalba valstybė gyvenusi iki XVI a.,kol Žygimantas Senasis pirmą kartą svetima rusėnų kalba išdėstęs1529 m. Lietuvos Statutą, tapusį tautinės nesantaikos ir valstybės su-irutės priežastimi. Lietuvos valstybė, sugrįžusi prie lotynų kalbos,A. Rotundo nuomone, vėlei įgysianti prarastą kultūrinį bendravimą, įjos tautą galėsią įsilieti „kilmingiausieji rusai". Pasak A. Rotundo, vie-ninteliai kiimiečiai dar esą išsaugoję tautos pamatą - protėvių kalbą.

A. Rotundas 1576 m. spalio 20 d. dedikaciniame laiške valdovuiSteponui Batorui pastebi: „Dera, kad toji kalba, kuri lietuviams yraprigimta ir pirmoji, viena iš tų trijų, kurias mūsų Dievas Kristus pa-skelbė esant vertas jo vardą garbinti, lietuviams būtų grąžinta ir sykiuvisur: įstatymuose, privilegijose ir raštuose (ką jau turime nuo krikš-čionybės įvedimo), ediktuose, teismo bylose, teisminėse formulėse, su-tartyse ir, pagaliau, jeigu tai tik įmanoma, kasdieniniame bendravimebūtų vartojama dažniau, nei anoji - priimta barbariškoji, bendra suamžinu ir nuolatiniu lietuvių priešu maskvėnų, kuri iki šiolei tremtinėsvietoje vertė būti lotynų kalbą..." Galima manyti, kad dėl šios dedika-cijos valdovo valia ir atsirado Antrojo Lietuvos Statuto vertimas į loty-nų kalbą, atliktas dedikacijos autoriaus, pridedant trumpą istorinę LDKvalstybės apžvalgą.

Lotynų kalbos, kaip teisinės politikos elemento, LDK iškėlimasturėjo paskatinti mokslo visuomenę, jau atkreipusią dėmesį ir į valstie-čių bei miestelėnų padėtį Lietuvoje, prisiminti ir tą kalbą, kuri beneplačiausiai buvo vartota Lietuvos valstiečių ir miestiečių. Kadangi tometo mokymas ir mokslas koncentravosi dvasininkų luomo rankose,nenuostabu, kad greta lotynų kalbos, skirtos kilmingiesiems, iškiloM. Daukšos lietuvių kalbos žemesniesiems luomams įpilietinimo fe-nomenas LDK lietuvių žemėse. M. Daukša 1595 m. į lietuvių kalbąišvertė J. Ledesmos „Katekizmą", o 1599 m. J. Vujeko „Postilę". Tuolabiau kad tokio statuso ji jau 1547 m. per Martyną Mažvydą buvoįsitvirtinusi kaimynystėje - Rytų Prūsijoje.

Nors iki M. Daukšos yra išlikusių rašytinių tekstų lietuvių kalba,pradedant XVI a. pirmuoju ketvirčiu, jis vertintinas kaip lietuvių kal-bos spausdinto rašto forma įdiegimo LDK viešajame gyvenime, taigiir teisės literatūroje, pradininkas. Tiesa, lietuviškų teisės terminų tuometu vartotoje LDK kanceliarinėje kalboje būta nemažai: per tris šim-tus (320) jų yra surinkęs ir paskelbęs teisės istorikas akademikas K. Jab-lonskis.

M. Daukša „Postilės" įvade lenkų kalba: „Prakalba įmalonųjį skai-tytoją"

pritarė jau iki jo iškeltai italų humanistų minčiai, kad kalbaesanti esminė tautos ir valstybės atspirtis. Tačiau valstybės kalbos pa-grindu M. Daukša ragino laikyti ne senąją lotynų, bet tautoje vartotąPrigimtinę tėvų kalbą: „...kuo gi išsilaikė iki šiolei ta didžioji Persijoskaralystė, senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika. Kuo gi


bv vo šlovinga tarp kitų tautų anoji Romos valstybė? Dėl ko jų narsūsž\ nai net tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu gim-tosios kalbos..." M. Daukša, atsiliepdamas į Tridento bažnytinio susi-rinkimo, įvykusio XVI a. viduryje, nutarimus, rašė, kad gimtoji kalbaturinti ypatingos svarbos tautos religiniam ir politiniam gyvenimui beisielojosi, jog tauta „vien dėl tėvų kalbos apleidimo" nerandanti kelio įišganymą ir Viešpaties malonę. Gimtosios kalbos vartojimo atsisaky-mą M. Daukša vertino kaip savito gyvenimo būdo ir prigimties pražū-tį. Kalba esanti bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumotėvas, valstybės sargas. „Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę irvisą gerovę. Sunaikink ją-užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasau-lio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę", - teigė M. Daukša. Išsaugoti etninįsavitumą tautai paliepę gamta ir Dievas, puoselėti gimtąją kalbą ją ver-čianti atsakomybė kitoms pasaulio tautoms.

5.2. AUKŠTŲJŲ TEISĖS STUDIJŲ PRADŽIA

Renesanso epochoje įsteigtuose universitetuose iš pradžių išliko vidur-amžių septynių laisvųjų menų dėstymo sistema, į kurią teisė kaip me-nas-mokslas nebuvo įtraukta. Teisės mokslas, kaip menų sistemos dalisir specializacija, pradėjo rastis tik XIII amžiuje. Pirmiausiai Bolonijoje,Paryžiuje, kur teisė buvo dėstoma šalia teologijos, filosofijos. Krokuvo-je įsteigtą Jogailos universitetą, kaip matyti iš teisinės minties LDK api-būdinimo, dėl politinių priežasčių Lietuvos jaunimas lankė be didelionoro ir protarpiais. Po Kazimiero mirties kuriam laikui iširus unijai, Jo-gailos universitete mokėsi tik keletas studentų. Dažniausiai jaunimas vykomokytis į Prahoje specialiai jiems įsteigtą kolegiją, Italijos, Prancūzijos,Vokietijos (Leipcigo) universitetus. Juose buvo mokomasi lotynų, grai-kų kalbų, literatūros teorijos, filosofijos, teisės ir tik norint tapti dvasi-ninkais - teologijos. Mokslas trukdavo iki aštuonerių metų.

1544 m. Lietuvos Brastos (Bresto) seime bajorams pareikalavusuždrausti dvasininkams turėti pasaulietines tarnybas, o 1547 m. Vil-niaus seime tai pakartojus, iškilo poreikis jaunimui studijuoti ir kitasmokslo šakas. 1579 m. įsteigus Vilniaus akademiją (Academia et Uni-veršitas Vilnensis), joje buvo mokoma pagal tradicinę Vakarų progra-mą, tačiau teisės fakultetas nebuvo įkurtas. K. Jablonskio duomeni-mis, 1586 m. šios mokymo įstaigos auklėtinių būta per 700, daugiausia

baigusių pasaulietinius mokslus. Ir tik 1644 m. LDK pakancleriui Ka-zimierui Leonui Sapiegai užrašius Vilniaus akademijai fundaciją steigtiteisės fakultetą ir teisės profesoriams išlaikyti, 1645 m. buvo įkurtasTeisės fakultetas. Iš pradžių fakultete buvo trys katedros - dvi kanonųteisės ir viena civilinės teisės, dirbo iš Bavarijos pakviesti profesoriai.Žymesnis iš jų buvo kanonų teisės specialistas Aleksandras Olizarovi-jus, akademijoje dirbęs iki 1655 m. ir 1651 m. Dancige išleidęs studiją„Apie politinę žmonių visuomenę" (,JDe politica hominum societatelibri tres"}. Būdamas prigimtinės teisės teorijos šalininkas, šioje studi-joje jis teigė, kad teisės normos negali įtvirtinti žmogaus nelaisvės irnesutinkąs su paplitusiais teiginiais, baudžiauninkus prilyginančiais ver-gams, nes jie nesą karo belaisviai nei gimę iš vergų ir patys nėra pasi-davę į vergystę, ir kartu piktinasi esamu nežmonišku valstiečiu engi-mu. A. Olizarovijaus tvirtinimu, ne tik bajorai, bet ir valstiečiai yravalstybės piliečiai, o ne piliečiai esą tik svetimšaliai ir vergai. Vertin-damas esamą XVII a. LDK ir Lenkijos karalystės valstybinę santvar-ką, A. Olizarovijus kritiškai atsiliepia apie vietos ideologų pasisaky-mus esant j ą demokratišką ir teigia, jogji yra aristokratinė, nes atstovusį seimą siunčia bajorija, o liaudis neturinti balso, jokių teisių, jos gyvy-bė ir turtas priklausąs nuo pono, ir jis, Olizarovijus, girdys tik dejavi-mo garsus. A. Olizarovijus pasisako už paveldimą stiprią, tačiau neabsoliutinę monarcho valdžią.

1655 m. prasidėjęs karas su Maskva nutraukė Vilniaus akademijosdarbą. Po karo jėzuitai Teisės fakulteto nebeatkūrė. Kanonų teisė buvodėstoma Teologijos fakultete. 1662 m. kunigas Vaišnoravičius užrašė turtąpolitikos (valstybinės teisės) katedrai įsteigti. Tačiau teisės mokslų dės-tymas nepagyvėjo, nes trūko profesorių. Filosofijos fakultete buvo dės-tomi valstybinės santvarkos pagrindai tarp bendrojo lavinimo dalykų.

XVIII a. LDK mokslą palietė šviečiamosios idėjos. 1781 m. Vil-niaus akademija reorganizuota į Lietuvos vyriausiąją mokyklą ir per-duota Edukacinės komisijos žinion. Joje buvo įsteigta Moralinių mokslųkolegija, prilygstanti humanitarinių mokslų fakultetui, kurios progra-moje numatyta dėstyti kanonų ir romėnų teisę, prigimtinę ir tarptauti-nę teisę, taip pat LDK galiojusią teisę, apibūdinant jos santykį su Len-kijos teise.

Prigimtinės ir tarptautinės teisės kursą dėstė Edukacinės komisi-jos narys, teisininkas ir ekonomistas, profesorius Jeronimas Stroinov-

r kis (1752-1815). 1785 m. jis išleido kursą „Prigimtinės, politinės tei-kės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas", kuris netpen-i. is kartus buvo perspausdintas kaip mokomoji priemonė. Šiame vei-kale iškeliama įgimta žmonių lygybė, aiškinami žmonių ir visuomenėssantykiai, valstybinės valdžios teisės ir pareigos bei jos santykiai sužmonėmis, t. y. dėstomos fiziokratinės idėjos, kurias formulavo stiprė-janti kapitalistinė ideologija. J. Stroinovskis tvirtino, kad valstybė yrareikalinga asmeniui ir jo nuosavybei nuo vidaus ir išorės pavojų apgin-ti. Teisės normos turinčios atitikti prigimtinę tvarką. Tarptautinės tei-sės srityje jis palaikė kiekvienos tautos nepriklausomybę ir savaran-kiškumą, laisvą valstybių prekybą, taiką kaip prigimtinę būklę.J. Stroinovskis buvo konstitucinės monarchijos bei dvarininkų ir bur-žuazijos kompromisų šalininkas, nekritikavo baudžiavinės santvarkos.Paskaitų kursų ar kitų teisės mokslo tyrinėjimų po LDK okupacijosneišliko.

Antras skyrius

Okupuotos Lietuvosvaldymo teisės bruožai(XVIII a. pabaiga - 1918 m.)

1. LIETUVOS VALDYMO TEISĖ RUSIJOSIMPERIJOJE (1795-1915 m.)

1.1. LIETUVOS VALDYMAS IKI 1863 METŲ

VALDYMO ORGANIZAVIMAS

XVIII a. PABAIGOJE - XIX a. PRADŽIOJE

XV1II-XIX a. sandūra - tai politinė ir teisinė sumaištis, kurią sukėlėkardinalios politinės permainos - Abiejų Taurų Respublikos* antrasispadalijimas ir LDK okupacija. Rusijos kariuomenei užėmus visą Lie-tuvos teritoriją iki Nemuno, pradėta rengtis inkorporuoti kraštą į impe-rijos sudėtį, pertvarkant administracinį teritorinį skirstymą, naikinantbuvusius ir kuriant naujus valstybinius teisės institutus. Pagal Pr. Če-pėną „Lietuva, prieš patekdama Rusijos imperijos valdžion, buvo netik vakarietiška valstybė savąja kultūra, bet ir visa politine valdymosistema, kuri labai skyrėsi nuo Rusijos carų autokratiško valstybės val-dymo būdo".

1794 m. rudenį okupuotos Lietuvos administracija buvo sukoncen-truota Rusijos karinių institucijų rankose. Jekaterinos II 1794 m. spalio30 d. įsaku buvo nustatyta nauja okupuotos Lietuvos valdymo struktūra.LDK teritorija padalyta į tris dalis, kurių centrais numatyti Vilnius, Kau-nas ir Gardinas. Jų vykdomajai valdžiai turėjo atstovauti imperatorės

Prieš padalijimus egzistavusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės oficialus pavadinimas buvoLenkijos Karalystė, ir tik tuo vardu ji buvo žinoma Europoje. Faktiškai ją sudarė du politiniaivienetai: Lenkija (karalystė) ir Lietuva (didžioji kunigaikštystė). Po padalijimų Lietuva ir Lėn-ąja nebebuvo visateisiai tarptautinės teisės subjektai Europos politikoje.


skiriami karinių korpusų viršininkai, pavaldūs Lietuvos generalguber-IJ toriui, kuriam priklausė aukščiausia valdžia Lietuvoje. Generalguberna-tc įų ir gubernatorių kompetencija buvo reglamentuota 1775 m. Guber-nijų nuostatuose. Juose nurodyta, kad generalgubernatorius arbagubernatorius „nėra teisėjas, bet imperatoriškos Didenybės įstatymų sau-gotojas". Karinių korpusų viršininkai turėjo tapti generalgubernatoriausir apskrities valdžios tarpine grandimi. Apskritims turėjo vadovauti pul-kų vadai (brigadininkai arba pulldninkai), jiems padėti - komisarai. Gar-dine buvo numatyta įsteigti Lietuvos vyriausiąją valdybą, vadovaujamąLietuvos generalgubernatoriaus N. Repnino.

Valdyboje turėjo būti keturi skyriai: mokesčių, baudžiamasis, ci-vilinis ir ekonominis, vadovaujami viršininkų.

Baudžiamojo ir civilinio skyrių kompetencija buvo numatyta tokiapat kaip ir Rusijos gubernijų teismų rūmų. Skyriai turėjo būti tarpineVyriausiojo Lietuvos tribunolo ir Senato instancija. Vis dėlto Tribuno-las, galėjęs priminti Respublikos laikus, nebuvo atkurtas. Tad baudžia-masis ir civilinis skyriai tapo apeliacine instancija žemesniems žemės(apskrities policijos valdybos) bei magistratų teismams. Taip Lietuvosvyriausiojoje valdyboje į vieną įstaigą buvo sujungti gubernijos valdybair gubernijos teismai. Jekaterinos II reskriptu N. Repninui buvo įsakytaapeliacijas siųsti į Lietuvos vyriausiąją valdybą, o kasacijas perduoti Ru-sijos imperijos Senato III departamentui. Teisėtumo laikymosi priežiūrarūpinosi prokuroras ir du jo padėjėjai („striapčij"). Prokuroras prižiūrė-jo, kad vienos administracinės ar teismo įstaigos nepasisavintų kitų įstaigųkompetencijos. Prokuroro padėjėjas teikdavo išvadas.

Minėtu 1794 m. spalio 30 d. įsaku Jekaterina II leido Repninui at-kurti Lietuvoje tik pilies, žemės ir magistrato teismus, kurie turėjo vado-vautis Trečiuoju Lietuvos Statutu ir išėjusiomis po jo seimų konstituci-jomis, bet tik galiojusiomis prieš 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Norsįsakas ir netraktavo Lietuvos Rusijos imperijos sudedamąja dalimi, ta-čiau teismai turėjo skelbti nuosprendžius imperatorės vardu. Kartu sušiuo įsaku išleistame manifeste Lietuvos gyventojams buvo pažadėta,kad paliekamos ankstesnės privilegijos, laisvės ir teisės. Ši aptaki for-muluotė klaidino gyventojus, manančius, kad kreipiantis į valdžios įstai-gas galima remtis Ketverių metų ar Gardino seimų nutarimais. Nepaisy-dama užtikrinimų, okupacinė valdžia stengėsi gyventojų turėtas laisvesir teises siaurinti, sudaryti Lietuvoje rusų bajorijos sluoksnį - patiki-miausią atramą pavergtame krašte. Todėl valstybinės žemės ekonomijų.

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvuia. pabaiga- 1918m.) 253

seniūnijų ir tenutų dvarus Jekaterina II dalijo savo šalininkams, favori-tams, aukštiems karininkams arba jų našlėms.

Didžiausią valdžią apskrityje turėjo administracinės tvarkos pri-žiūrėtojai - ispravnikai. Apskrityse buvo renkami žemesnieji žemėsteismai (jie kartu buvo apskrities vykdomoji institucija). Šiuose teis-muose posėdžiaudavo ispravnikas ir du arba trys tarėjai. Teismas netu-rėjo nustatyto tikslaus posėdžių laiko, todėl posėdžiaudavo, kai iškil-davo reikalas. Taigi apskrities administracijai vadovavęs ispravnikassavo funkcijas vykdė kartu su žemesniuoju žemės teismu, iš esmėsbuvusia administracine policine įstaiga.

Lietuvos valdymas, kaip buvo nurodyta 1795 m. liepos 18 d. Je-katerinos II įsake, tuo metu „buvo paruošiamasis", nes „dar nebuvogalutinio sprendimo dėl naujai prijungtų prie mūsų imperijos lenkiškųžemių". Galiausiai 1795 m. spalio 24 d. Peterburge buvo pasirašytasRusijos, Austrijos ir Prūsijos susitarimas dėl Trečiojo Lenkijos ir Lie-tuvos valstybės žemių pasidalijimo. Rusija užgrobė vakarines LDKžemes iki Nemuno, Voluinę ir Kuršą. Prūsija ir Austrija pasidalijo li-kusias Lenkijos žemes. Užnemunė (būsimasis Suvalkų kraštas) atite-ko Prūsijai. Tada Nemunas tapo abiejų skirtingoms valstybėms teku-sių Lietuvos dalių riba. Taigi žemes dalijantis nebuvo paisoma gyventojųtautinės priklausomybės. Abiejų pasidalijusiųjų valstybių valdžių po-litika buvo šovinistinė. Rusijos caro valdose - rusinamoji, Prūsijos ka-raliaus - vokietinamoji. 1795 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta, kadnaikinama karaliaus institucija, taip pat titulai, urėdai. Karalius Stanis-lovas Augustas Poniatovskis atsisakė sosto. Po šių žingsnių jau imtasiRusijai atitekusių LDK žemių aneksijos.

1795 m. gruodžio 14 d. buvo išleistas Jekaterinos II pasirašytasįsakas, skelbiantis LDK prijungimą prie Rusijos imperijos visiems lai-kams ir jos padalijimą į dvi gubernijas - Vilniaus ir Slonimo. LDKbuvo išbraukta iš Europos valstybių politinio žemėlapio.

Lietuvai atsidūrus Rusijos sudėtyje, jos gyvenimas ir valdymasbuvo pertvarkomas pagal centralizuotos ir biurokratinės imperijos įsta-tymus. Centrinė valdžia iš pat pradžių siekė unifikuoti valdymą visojeimperijoje, mėgino įvesti Lietuvoje tokias pat administracines institu-cijas, kokios tuo metu veikė Rusijoje. Tačiau iš karto sulaužyti visąbuvusią administracinių ir teisės institucijų sistemą nepavyko. Nors poaneksijos LDK žemės administracinio valdymo požiūriu buvo trak-tuojamos kaip organiška imperijos dalis, tačiau iki 1831 m. sukilimo

252


ti'„aliai - Ministrų kabinetas, Valdantysis senatas, Valstybės taryba, ga-li usiai monarchas. Struktūros funkcionavimą komplikavo tai, kad bu-vo neaiški teismų, administracijos ir valdžios institucijų kompetencijosriba. Formaliai ir nominaliai ta pati byla, kol bus priimtas sprendimas,galėjo apkeliauti visas minėtas institucijas. Šią situaciją taikliai apibūdi-no Rusijos Federacijos istorikas T. Tarnovskis. Jo pastebėjimu, suside-danti iš kelių instancijų atskirų luominių teismų, aptarnaujama valdžiosskiriamų ir luomų renkamų, tiesa, dažnai nekompetentingų pareigūnų, jisudarė sąlygas dešimtmečius vilkinti bylas, klestėti korupcijai ir kyši-ninkavimui. Taigi, Tarnovskio manymu, reali valdžia priklausė „landiemsir paperkamiems kanceliarijų sekretoriams bei smulkiems tarnautojams,kurie meistriškai tvarkė popierius, gerai išmanė procedūrą, kartu darėpriklausomus nuo jų visus, kurie kreipėsi į teismą".

Lietuvos gyventojai, pirmiausiai bajorai, nuosekliai gynę savoprivačius interesus, greitai perprato naują teisėsaugos mechanizmą irprie jo prisitaikė sukurdami tarpininkų sistemą, reikalingą ir gyvavu-sią tiek, kiek nepakitusi egzistavo ją lėmusi teisėsauga ir biurokratinisvaldžios aparatas. Tokie tarpininkai vadinti patikėtiniais arba įgalioti-niais. Jų užsiėmimui reikėjo būti raštingais, išmanyti įstatymus, teisė-saugos ir administravimo mechanizmą. Įgaliotinių kompetencijai pri-klausė bajorų reikalai, susiję su teismais, luominėmis, finansų, valdymoir valdžios įstaigomis. Teisė tvarkyti bajorų reikalus patikėtiniams bu-vo suteikiama rašytiniais įgaliojimais. Įgaliotiniai užpildė nišą, atsira-dusią dėl nesunormintų valdžios ir visuomenės santykių.

Įvyko ir miestų ir miestelių valdymo pokyčių. Miestai pagal sa-vo teises ir vidaus organizaciją buvo padalyti į gubernijų ir apskričiųmiestus. Miestų gyventojai suskirstyti į tam tikras grupes pagal jųverslą ir turtą, o pirkliai - į gildijas pagal savo turto dydį. Dar Jekate-rinos II nurodymu Vilniui ir apskrities miestams turėjo būti pritaikyti1785 m. Malonės rašto miestams nuostatai. Tačiau šis reikalavimasužtruko. Okupacinė valdžia iki 1808 m. nepanaikino Vilniaus ma-gistrato ir neatleido pareigūnų. Magistratas tiesiog tapo Rusijos cen-tralizuotos valdžios sistemos sudedamąja dalimi. 1802 m. išleistostaisyklės „Dėl rinkimų tvarkos Vilniaus gubernijos miestuose" ga-liojo iki 1808 metų.

1808 m. nauji Malonės rašto miestams nuostatai buvo pradėti tai-kyti Vilniui, o vėliau ir apskričių miestams. Vilniuje, turinčiame dide-lio administracinio vieneto - generalgubernatorijos centrinio miesto

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (XVIII a. pabaiga - 1918 m.) 257

statusą, visi gyvenę žmonės buvo suskirstyti į kategorijas ir sujungti įtam tikrą miesto bendruomenę. Bendruomenė kas treji metai rinko mies-to galvą (burmistrą) ir miesto dūmos narius. Pastarieji rinko šešianarędūmą, išrenkant po vieną atstovą nuo kiekvienos gyventojų kategori-jos. Kiekviena miestiečių kategorija joje turėjo po vieną balsą. Sešia-narė dūmą (miesto valdyba) buvo nauja, nuolatinė vykdomosios val-džios institucija. Jos veiklos kontrolė priklausė gubernatoriui. Dūmaperėmė iš magistrato miesto administracijos ir ūkio reikalų tvarkymą.Vilniaus magistratas prarado iki tol turėtą miesto valdymo monopolį.Jo kompetencija buvo susiaurinta iki teismo institucijos, nagrinėjusiospirklių, amatininkų, miestiečių baudžiamąsias ir civilines bylas. Ma-gistratas, kaip teismo institucija, iš dalies išlaikė turėtą teisminę auto-nomiją- savarankiškai, be valdžios kišimosi, remdamasis Magdebur-go teise (iki 1840 m.) nagrinėjo bylas ir skelbė (imperatoriaus vardu)nuosprendžius. Civilinėse bylose magistrato sprendimai buvo neskun-džiami bylose, kai ieškinys buvo mažesnis kaip 100 rublių, o baudžia-mosiose - kai teisiamieji nebaudžiami mirtimi.

Be kita ko, Malonės rašto miestams nuostatuose nebuvo sąvokos„savivalda", vartojami tik terminai „valdymas" arba „vidinis valstybi-nis valdymas". Rusijoje miestų valdymas buvo vykdomas iš viršaus,t. y. įstatymų leidėjas visų pirma atsižvelgė į valstybės (valdžios) inte-resus, o Vakarų Europoje miestiečiai savarankiškai kūrė miestų savi-valdos normas ir metodus.

Vilniaus miesto gyventojų teisminis pavaldumas priklausė nuo jųluomo. Bajorų luomo vilniečių bylas nagrinėjo Vilniaus apskrities že-mės teismas, o stambesnes civilines ir baudžiamąsias - pilies teismas.1831 m. pabaigoje, remiantis centrinių gubernijų pavyzdžiu, apskričiųžemės ir pilies teismai buvo sujungti ir pavadinti apskrities teismais.Juos sudarė teisėjas ir trys tarėjai, iš kurių du buvo renkami bajorų. Vė-liau visi teismo nariai buvo skiriami administracijos. Šis teismas nagri-nėjo visų luomų nesudėtingas baudžiamąsias ir civilines bylas, saugojožemės knygas ir planus, tvirtino įvairius teismo aktus ir dokumentus.

Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782 m. Rusijos policijosnuostatus. Policijos valdybą sudarė policmeisteris, baudžiamųjų bylųPnstavas, civilinių bylų pristavas, du ratmanai iš miesto magistrato,sekretorius, vertėjas, protokoluotojas, du ekspeditoriai arba stalo virši-ninkai, du kanceliarijos vyresnieji ir šeši raštininkai. Policija buvo iš-laikoma iš miestų biudžeto.

256


10 patarėjų su patariamojo balso teise. Komisijos valdžioje buvo Vil-niaus, Gardino, Minsko gubernijos ir Balstogės sritis, pavadintos de-partamentais. Jiems vadovavo administracinių komisijų pirmininkaiprancūzai intendantai. Vyriausybės komisija sprendė tik skubius kraš-to administravimo ir karo poreikių tenkinimo uždavinius. Ji turėjo pa-rūpinti Prancūzijos kariuomenei maisto ir pašaro, organizavo iš vietosgyventojų reguliariosios armijos ir žandarmerijos dalinius, tvarkė fi-nansus. Napoleono laikinajai valdžiai pavaldi Lietuvos teritorija, paly-ginti su 1772 m. LDK žemėmis, gerokai sumažėjo. Napoleonas valdėRusijos per antrąjį ir trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimusprisijungtas teritorijas, išskyrus Kuršą (čia prancūzai įkūrė atskirą ad-ministracinį vienetą).

Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos veiklą prižiūrėjo im-peratoriaus skirtas komisaras baronas E. Bignonas, būvąs Prancūzijosatstovas Varšuvoje. Šis Napoleono patikėtinis nuolatos „ragino" ko-misiją rūpintis prancūzų kariuomenės reikalais: skirti transportą kro-viniams ir žmonėms pervežti, kurti ligonines ir jas aprūpinti medika-mentais, pristatyti maistą ir pašarą į etapų sandėlius. Kai nurodymaibūdavo neįvykdomi, Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija priva-lėdavo pasiaiškinti. E. Bignonas taip pat kontroliavo laikinosios val-džios pareigūnus, nustatinėjo prancūziškų matų santykį su lietuviškaisir netgi reguliavo prancūziškų vynų pardavimo kainas. Jis dalyvauda-vo vyriausybės komisijos posėdžiuose, teikdavo įvairiausius siūlymus,kurie virsdavo nutarimais.

Be šio komisaro, buvo paskirtas Lietuvos generalgubernatoriustvarkyti karo reikalus. Juo tapo generolas D. Hogendorpas, vienas išimperatoriaus adjutantų. Be to, per karą visą laiką Vilniuje gyveno Pran-cūzijos užsienio reikalų ministras H. B. Maretas, kontroliavęs prancū-zų administraciją Lietuvoje, per jį Vilniuje Napoleonas palaikė ryšiussu Prancūzija.

Napoleonas, vykdydamas krašto valdymo reformą rėmėsi cen-tralizacijos principu. Tai iš esmės pakeitė gubernijų (departamentų),ypač apskričių, valdymą. Apskritys buvo pavadintos distriktais, admi-nistruojamais paprefekčių. Buvusius karinį, civilinį gubernatorius, gu-bernijų valdybas ir tebeegzistavusius gubernijos ir apskričių seimeliuspakeitė departamentų administracinės komisijos ir paprefekčiai. Di-strikto paprefekčiui buvo pavaldūs du patarėj ai, keturi raštininkai, apy-linkių (kantonų) inspektoriai ir parapijų, arba komunų, delegatai. Be

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvma. pabaiga- 1918m.) 261

paprefekčio, kiekvienas distriktas turėjo komendantą. Jo pareiga buvopalaikyti distrikte tvarką. Departamento administracinei komisijai šio-je valdžios hierarchijoje atiteko vykdytojos ir tarpininkės tarp Lietu-vos laikinosios vyriausybės komisijos ir paprefekčių vaidmuo. Įkūrusadministracines komisijas ir paprefekčius, bajorija neteko savo savi-valdos institucijų, t. y. iš didžiosios dalies bajorijos buvo atimta teisėtiesiogiai dalyvauti valdant kraštą. Bajorija buvo nepatenkinta. Papre-fekčiai simuliavo. Antai daugumos iš 11 Vilniaus departamento di-striktų paprefekčiai dirbo neefektyviai. Jau pirmosiomis jų veiklos sa-vaitėmis buvo matyti, kad paprefekčiai, buvę apskričių bajorų vadovaiir pakamariai, sunkiai adaptavosi prie naujos valdymo sistemos. Jienesugebėjo užtikrinti Vilniaus departamento administracinės komisi-jos įsakų vykdymo, nes neturėjo realios jėgos, galinčios priversti gy-ventojus vykdyti rekvizicijas ir palaikyti viešąją visuomeninę tvarką.Be to, paprefekčių kišimasis į dvaro reikalus dažnai sukeldavo dvari-ninkų ir bajorų nepasitenkinimą prancūzų karinė valdžia nuolat kon-fliktavo su vietos pareigūnais. Pastariesiems ne tik buvo įsakinėjama,bet ir naudojama fizinė jėga.

Miestus valdė municipalinė administracija. Vilniui buvo paskir-tas meras, keturi jo padėjėjai ir 12 narių miesto taryba. Tuo metu Vil-niaus mieste gyveno apie 35 tūkst. žmonių.

Rugpjūtį buvo išleistos municipalitetų taisyklės. Miestų tarybosebuvo numatyta įkurti tris skyrius: policijos, iždo ir patalpų. Remiantisšiomis taisyklėmis, buvo planuojama reorganizuoti visų miestų valdy-mą. Vilniaus miesto pavyzdžiu organizavosi ir kitų departamentų beidistriktų centrai. Pirmieji buvo subordinuoti departamentų administra-cinėms komisijoms, o distriktų - paprefekčiams.

Vilniaus miestas buvo padalytas į šešias policijos nuovadas, ku-rioms vadovavo inspektoriai. Įvesta miesto vykdomosios valdžios at-stovo - Vilniaus miesto policijos direktoriaus pareigybė, jis turėjoPadėti merui tvarkyti ir „asmeniškai prižiūrėti" policijos darbą. Vil-iuje suformuota nacionalinė gvardija, turėjusi 1 220 žmonių. Ji vykdėPolicijos funkcijas. Distriktuose buvo kuriama žandarmerijos orga-nizacija.

Napoleonas, siekdamas pirmiausiai įvesti tvarką savo armijoje,un buvo labai blogai aprūpinta maistu, plėšikavo kaimuose ir mies-

- įuose, įkūrė Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose karo teismų ko-pijas. Kai kuriose vietovėse tokios komisijos ne tik užsiėmė dezer-

260


tyrų persekiojimu ir baudimu, bet ir pradėjo reikalauti iš gyventojųprisiekti prancūzų imperatoriui.

Prancūzų valdžios įsakymas formuoti reguliariąją kariuomenęne pagal visuotinio šaukimo principą, bet pagal prievartinį rekrūtųėmimą, nenoras paisyti vietos tradicijų ir papročių iš dalies nulėmėbajorų pasyvumą formuojant reguliariosios kariuomenės 17-ąjį ka-valerijos bei 18-ąjįir 19-ąjį pėstininkų pulkus.

Tačiau Napoleono valdymas Lietuvoje buvo trumpas. Napoleo-nas, kad ir pasiekęs Maskvą, net ją užėmęs, karą greitai pralaimėjo.Išbadėję ir pakrikę jo armijos likučiai, grįždami nuo Maskvos per Lie-tuvą, plėšikavo. Kraštas labai nukentėjo. 1812 m. gruodį rusų armijajau buvo užėmusi visą ligi Napoleono įsiveržimo valdytą Lietuvos te-ritoriją. Rusijos caras Aleksandras I Vilniuje pasirašė manifestą dėl karosu Napoleonu pabaigos. Lietuvoje buvo grąžinta ankstesnė tvarka. Ca-ro 1814 m. balandį pasirašytu įsaku Napoleono 1812 m. įkurtos Lietu-vos laikinosios vyriausybės komisijos nariams, kurie buvo pasitraukę įPrancūziją (St. Soltanui, K. Prozorui, Pr. Jelskiui ir kt), buvo leistagrįžti į savo kraštą, jiems gražintos sekvestruotos žemės.

Pažymėtina, kad, žlugus Napoleono viešpatavimui, Lietuvoje,kaip ir visoje Rusijos imperijoje, suaktyvėjo visuomeninis gyveni-mas, ėmė didėti nepasitenkinimas caro režimu. Napoleonas sustipri-no Lietuvos visuomenės valstybingumo siekį ir paspartino Lietuvosvalstiečių socialinį išsivadavimą. Jo iškeltas socialinis klausimas ža-dino Lietuvos visuomenėje baudžiavos panaikinimo būtinumo su-pratimą. Valstiečių baudžiavos panaikinimas buvo būtina modernio-sios lietuvių tautos formavimosi sąlyga.

VALDYMAS PO PRANCŪZMEČIO

Nikolajaus I, praminto „Europos žandaru", valdymo metais (1825-1855)Rusijos vienvaldystė pasiekė savo apogėjų. Buvo kuriama totali vi-suomenės kontrolės sistema, sustiprinta viešojo (dažnai ir privataus)gyvenimo kontrolė. Cenzūra buvo svarbi carizmo politikos įgyvendi-nimo priemonė. Jos veikla Lietuvoje rėmėsi įstatymais, nuostatais, tai-syklėmis.

1830-1831 m. tapo pokyčių metais Rusijos politikoje iki tol ofi-cialiuose raštuose vadintose „prisijungtose žemėse", po to - „susi-grąžintose", tarp jų ir okupuotos Lietuvos atžvilgiu. Po sukilimo ca-ro valdžia ėmėsi naikinti šioje teritorijoje „pradus, skiriančius nuo

UOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvnia. pabaiga- 1918m.) 263

Imperijos". Dėl to mėginta keisti ir istorinius geografinius pavadini-mus, kurie dar buvo politiškai gyvi. Sugalvotas naujas rusifikacijai irnutautinimui parankus viso istorinio ir politinio regiono - gubernijų,sudarytų iš žemių, XVIII a. pabaigoje „atsiimtų iš Lenkijos", - pava-dinimas - Vakarų kraštas, arba tiesiog Vakarų Rusija. Vėliau šias že-mes imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu. 1831 m. rudenį Peterburgeįkurto Vakarų komiteto kompetencijai priklausė teikti imperatoriuipasiūlymus dėl krašto administracinio pertvarkymo po sukilimo. Ko-mitetas turėjo iš naujo modeliuoti politiką Vakarų krašte, t. y. suly-ginti jį su vidinėmis didžiarusiškomis gubernijomis. Pagrindinis veiks-nys, formavęs politiką okupuotoje Lietuvoje (kaip ir visame Vakarųkrašte), buvo imperijos integralumui pavojų kėlusi Abiejų Tautų Res-publikos valstybingumo tradicija ir sukilimo aiškiai parodytas Lietu-vos bajorų siekis atkurti buvusią valstybę. Naujos lietuvių nutautini-mo politikos principai konkrečiau buvo suformuluoti tuometinioGardino gubernatoriaus M. Muravjovo rašytiniame pranešime carui.Jis siūlė: griežtai centralizuoti valdžią ir sutelkti ją neribotas teisesturinčio vietininko rankose; centrinės krašto administracijos ir žiny-bų tarnautojus pakeisti rusais, mokėti jiems didesnį atlyginimą (vie-tinės kilmės tarnautojams leisti išvykti tarnauti į centrines guberni-jas, sustabdyti Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą; uždaryti Vilniausuniversitetą; ekonomiškai ir teisiškai suvaržyti katalikų dvasininki-ją; nepatikimą bajorijos dalį iškeldinti į kitas gubernijas, o asmenis,neįrodžiusius bajorystės, įrašyti į miestiečių luomą; atkelti į Lietuvąkiek galima daugiau rusų šeimų. Kai kurios M. Muravjovo nurody-tos priemonės, kaip antai: uždaryti Vilniaus universitetą, sekuliari-zuoti bažnytines žemes, panaikinti Trečiąjį Lietuvos Statutą netru-kus buvo įgyvendintos.

Numalšinus 1831 m. sukilimą, kaip viena iš priemoįrių panaikin-ti senas tradicijas, buvo pakeisti ankstesnieji teismų pavadinimai irKamarninko, pakamario, vaznio ir vėliavininko vietos teismuose. Teis-mo procesas su kai kuriais pakeitimais išliko senas.

1840 m. Lietuvos vardas iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos GardinoŠUbernijų oficialių pavadinimų buvo pašalintas (kartu ir iš generalgu-

ernatorijos). 1843 m. iš septynių etniniu požiūriu lietuviškų vakari-es ir šiaurinės Vilniaus gubernijos dalies apskričių buvo sudaryta Kau-

° gubernija. Vilniaus gubernija, kurioje, sukūrus Kauno guberniją,^ likusios tik keturios apskritys (Vilniaus, Trakų, Ašmenos ir Šven-

262

264 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJALIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvnia. pabaiga- 1918m.) 265

čionių), buvo papildyta trimis naujomis: Vileikos, Dysnos ir Lydos.Dvi pirmosios apskritys iki tol priklausė Minsko gubernijai, o trečioji- Gardino.

1861 m. pradžioje Vilniaus generalgubernatoriui V. Nazimovuicaras suteikė teisę administraciniu būdu tremti nepatikimus asmenis.Antivyriausybinio sąjūdžio židiniuose buvo numatytas rekviziciniskariuomenės apgyvendinimas. V Nazimovo iniciatyva Ministrų ko-mitetas priėmė ir caras patvirtino potvarkį dėl policinių teismų įvedi-mo. Generalgubernatoriams buvo suteikta teisė be caro leidimo įves-ti karo padėtį. Rugpjūčio mėnesį karo padėtis buvo įvesta Kaunogubernijoje (išskyrus Zarasų aps.) ir Vilniuje. Įvedus karo padėtį irpolicinius teismus, vietos gyventojams imta plačiai taikyti piniginesnuobaudas už „lenkišką propagandą" ir „antivyriausybinius veiks-mus". Kadangi šios sąvokos buvo visiškai neapibrėžtos, vietos admi-nistracija turėjo laisvas rankas ir galėjo bausti kiekvieną j ai nepatin-kantį pilietį.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS TEISIŲ VARŽYMAIAneksuotose LDK žemėse Katalikų bažnyčia neteko turėto valstybi-nės religijos statuso ir buvo prilyginta kitatikiams. Kadangi Rusijojevalstybinės religijos funkcijas atlikusi Stačiatikių bažnyčia buvo tra-diciškai glaudžiai susijusi su pasaulietine valdžia (Šventasis Sino-das, aukščiausia Stačiatikių bažnyčios valdymo institucija, buvo pri-žiūrima pasauliečių), analogiški valdymo principai pradėti taikyti irKatalikų bažnyčiai. 1798 m. Pavlo I įsaku turėjo būti sudarytos še-šios vyskupijos Romos katalikų tikėjimą išpažįstantiems valdiniams(Mogiliovo arkivyskupija ir Vilniaus, Žemaičių, Lucko, Kameneco,Minsko vyskupijos). Žemaičių, kaip ir Vilniaus vyskupija, iki tol bu-vusi pavaldi Gniezno arkivyskupijai, hierarchiškai tapo priklausomaMogiliovo arkivyskupijai. Taip dirbtinai buvo nutraukti istoriškai su-siklostę Lietuvos ir Lenkijos katalikų ryšiai. Aprobavus metropolijosstatusą Mogiliovo arkivyskupijai, visos Rusijos imperijoje buvusioskatalikų vyskupijos buvo kanoniškai subordinuotos naujai metropoli-jai. Vėliau Mogiliovo arkivyskupo rezidencija su visomis įstaigomisbuvo perkelta į Peterburgą, arčiau pasaulietinės valdžios institucijų-1801 m. Peterburge buvo įkurta Vyriausioji dvasinė konsistorija*arba Romos katalikų dvasinė kolegija „dvasiniams ir bažnytiniams rei-kalams, susijusiems su tikėjimo dogmomis ir kanonų teise". Kolegijos

kompetencijai priklausė beneficijų skirstymas, Bažnyčios turto tvar-kymas ir dvasininkų kontrolė bei teismas. Jos sprendimai galėjo būtiginčijami tiktai Senate. Kolegija privalėjo vykdyti tiktai pasaulietinėsvaldžios įsakymus ir kontroliuoti, kad tie įsakymai vyskupijose nebūtųpažeidžiami. Apaštalų Sosto nurodymai kolegijai nebuvo privalomi.Vyriausybė tikėjosi galėsianti per kolegiją visiškai paimti į savo rankasKatalikų bažnyčios reikalus. Ši institucija, sudaryta ne pagal Bažny-čios kanonus, išsilaikė iki 1917 metų.

Taigi XVIII-XLX a. sandūroje Rusijos imperijoje buvo padėti pa-grindai pusiau pasaulietinei Katalikų bažnyčios valdymo sistemai, il-gam užkirstas kelias tiesioginiams legaliems Bažnyčios ryšiams suApaštalų Sostu. Lietuvos Katalikų bažnyčia buvo pavaldi ne tik Ro-mos katalikų dvasinei kolegijai Peterburge, bet jai buvo privalomi irLietuvos generalgubernatoriaus bei gubernijos valdybos nurodymai.

Caro valdžia gynė viešpataujančios Stačiatikių bažnyčios intere-sus ir tuokiantis stačiatikiams su kitatikiais. Buvo stengiamasi, kad to-kius žmones tuoktų stačiatikių šventikai, jų vaikai priimtų stačiatikybęir būtų auklėjami kaip stačiatikiai. Rusijos imperijos įstatymų rinkiny-j e buvo aiškiai ir nedviprasmiškai užrašyta: „Rusij oj e Rytų apeigų krikš-čioniškas stačiatikių tikėjimas su visomis politinėmis teisėmis yra pir-maujantis ir vadovaujantis". Taip stačiatikybė buvo įtvirtinta įstatymaiskaip viešpataujanti valstybinė religija. Romos katalikų tikėjimas buvopaskelbtas politine erezija, katalikų kunigai - politiniais agentais, ožmonės, išpažįstantys katalikų tikėjimą, - politiškai nepatikimais as-menimis. Romos katalikai ir visi kitatikiai, išskyrus sentikius, buvolaikomi „užsienio" religiją išpažįstančiais gyventojais. Be centrinių val-džios įstaigų leidimo buvo draudžiama ne tik statyti naujas bažnyčias,bet ir remontuoti esamas. Uždrausta statyti kryžius pakelėse ir priesodybų. Norint kapuose statyti kryžius, reikėjo gauti civilinės valdžiosleidimą. Valdžia taip pat suvaržė bažnytines procesijas, įvedė pamoks-ti cenzūrą, uždraudė kunigams važinėti po parapijas į atlaidus ir reko-lekcijas be gubernatoriaus leidimo ir panašiai. Stengiantis visokerio-pai palaikyti ir stiprinti Stačiatikių bažnyčią, 1839 m. Rusijos Stačiatikiųbažnyčiai prievarta buvo pajungta unitų Rytų apeigų bažnyčia. 1833 m.buvo sudaryta atskira stačiatikių Vilniaus vyskupija. 1841-1842 m. ca-as konfiskavo visas Katalikų bažnyčios žemes ir kaip kompensacijąPaskyrė algas kunigams ir vyskupams. Šiuo žingsniu siekta sugriežtin-tx Bažnyčios kontrolę.


OTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (XVIII a. pabaiga - 1918 m.) 267

1.2. LDK TEISĖS GALIOJIMO PROBLEMA

LDK TEISĖS TAIKYMO YPATUMAI PO 1795 METŲMinėtame Jekaterinos II 1794 m. spalio 30 d. įsake buvo pažymėta,kad Lietuvos gyventojams „dovanojama laisvė vykdyti teisingumą pa-gal jų senovinę teisę", t. y. pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą ir po jo iš-ėjusias seimų konstitucijas. Įsake nurodyta, kad, pradedant 1791 m.gegužės 3 d. Konstitucija, visi kiti Lietuvoje galioję teisės aktai laiko-mi neturintys galios. Tai reiškia, kad okupuotoje Lietuvoje galiojo tikiki Ketverių metų seimo priimtos konstitucijos. 1795 m. gruodžio 14 d.įsako priede - manifeste visiems Lietuvos gyventojams buvo pažadėtapalikti ankstesnes teises, laisves, privilegijas, tikybos laisvę ir užtik-rinti nuosavybės apsaugą. Pagal šių teisės aktų prasmę liko galioti bau-džiamoji ir civilinė teisės bei teismo procesai, reguliavę teisinius san-tykius Lietuvoje iki jos okupacijos ir prijungimo prie Rusijos imperijos.Valstybinė, administracinė, karo ir kitos teisės šakos nustojo galioju-sios. Taigi senieji teisės šaltiniai, nors ir nevisiškai, bet galiojo.

Krašte ėmė klostytis savita teisės sistema, besiremianti senaisiaisLDK teisės šaltiniais, visų pirma Trečiuoju Lietuvos Statutu, seimokonstitucijomis, Magdeburgo teise arba jos atmaina - Kulmo teise, ka-nonų teise. Iš Trečiojo Lietuvos Statuto 14 skyrių, apėmusių 487 arti-kulus, po 1794 m. laipsniškai beveik ištisai nustojo galioti 1, 2, 11,13ir 14 skyriai ir maždaug pusė artikulų 3, 4, 9, 10, 12 skyriuose. Iš visodaugiau kaip 250 savarankiškų artikulų. Artikulai, apėmę ne vien civi-linę teisę arba procesą, bet ir baudžiamąją teisę ir procesą, liko galiotitik iš dalies.

Nors ir buvo palikti kai kurie teisės institutai, tačiau jų buvo lai-komasi tik tiek, kiek jie netrukdė Rusijos okupacinei politikai Lietu-voje. Okupuoto krašto teisės sistemą vis labiau veikė rusų teisė: iš pa-liktų galioti senosios LDK teisės institutų buvo išimtos atskiros teisėsnormos, o jų vietoje įvestos rusų įstatymų normos. Dalis naujų teisėsnormų buvo kuriama remiantis istorine Lietuvos teise ir reguliavo tikLietuvai būdingus reiškinius. Buvusi vientisa LDK teisės sistema laips-niškai darėsi vien savitomis teisės vietinėmis išimtimis Lietuvos civi-liniams santykiams reguliuoti. Vietinės teisės išimtys veikė tik oku-puotame krašte ir buvo panaikintos kartu su galiojusios Lietuvos teisėslikučiais. Galiojančiomis teisės normomis prijungtose prie Rusijos že-mėse taip pat buvo laikomos Nuolatinės tarybos (1775-1788) rezoliu-

iios ir išaiškinimai. Jais vadovavosi Valdantysis senatas, kaip kasaci-nė instancija peržiūrėdamas gubernijų vyriausiųjų teismų sprendimus.Rezoliucijos ir išaiškinimai buvo prilyginti įstatymams. Greta senųjųLDK teisės šaltinių elementų pradėjo įsigalioti Rusijos imperijos teisėir nauji leidžiami rusų įstatymai, keisdami ir naikindami senąsias lietu-vių teisės normas. Net oficialūs Rusijos pareigūnai pažymėjo, kad išsenosios LDK teisės beliko tik civiliniai įstatymai, o kiti Lietuvos įsta-tymai buvo panaikinti pasikeitus aukščiausiajai valdžiai kaip nesude-rinami su Rusijos imperijos valstybinio valdymo principais. Prie civi-linių įstatymų priskirti santuoką ir šeimą reguliavę įstatymai buvo mažaipakeisti, išskyrus stačiatikių tikybą išpažįstančiųjų teises.

Vienas iš pirmųjų pakeitimų Lietuvos santuokos ir šeimos teisėjebuvo tai, kad prarado teisinę galią Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos,pagal kurias bajoro duktė arba jo našlė, ištekėdama už žemesnio luomovyro, netekdavo bajorės teisinio statuso, o įgydavo vyro luomo teisinępadėtį. Taip pat neteko teisinės reikšmės Trečiojo Lietuvos Statuto nu-statytos turtinės sankcijos bajoraitei, kuri, susituokdama su žemesnioluomo vyru, netekdavo savo tėvo ir motinos turto. Bajorų luomo teisėsbuvo beveik sulygintos su Rusijos bajorijos teisėmis. Likusios galioticivilinės teisės normos buvo modifikuotos naujų teisės aktų, turėjusiųtikslą pritaikyti jas prie Rusijos imperijos civilinių santykių raidos.

XVIII a. pabaigoje LDK ir Rusijos imperijoje galiojo obligato-rinė (valstybė nustato privalomą tik religinę arba tik civilinę santuo-kos sudarymo formą) religinė santuokos sudarymo forma. Rusijojepagal tikybą mišrios santuokos buvo reguliuojamos Sinodo nutari-mais. Jie griežtai reikalavo, kad kitatikis ar kitatikė, norintis susi-tuokti su stačiatike ar stačiatikiu, priimtų stačiatikių tikybą, antraipsantuoka negaliojo. Tuo tarpu Trečiajame Lietuvos Statute nebuvonormų reguliuojančių tikybos požiūriu mišrių santuokų sudarymą irJU padarinius. Pagal Katalikų bažnyčios kanonus reikalauta, kad ka-taak° (-ės) ir kitatikės (-io) santuoka būtų sudaryta Katalikų bažny-čioje, dalyvaujant jauniesiems ir dvasininkui, o vaikai būtųkrikštija-°M Katalikų bažnyčioje ir auklėjami katalikiškai.

Iš Rusijos imperijos vidinių gubernijų į Lietuvą atvykdavo ir ap-sigyvendavo nemažai viengungių valdininkų ir kariškių. Gyvendamiletuvoje, jie tuokėsi su katalikėmis merginomis. Katalikų bažnyčiosvasininkai, tuokdami katalikes su stačiatikiais, laikėsi Katalikų baž-nycios kanonų. Rusijos Senatas 1798 m. įsaku nurodė Romos katalikų

268 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA (JPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xviiia. pabaiga- 1918m.) 269

departamentui imtis griežtų žinybinių priemonių, kad katalikų dvasi-\inkai atsižvelgtų į Stačiatikių cerkvės nuostatus. Šiuo įsaku buvo mė-ginta sušvelninti pagal tikybą mišrios santuokos sudarymo teisinę ko-liziją, kurios teisiškai nebuvo įmanoma išspręsti nepažeidus Stačiatikiųcerkvės ar Katalikų bažnyčios kanonų. Sinodas iš stačiatikių šventikųreikalavo, kad tikybos pažiūriu mišrios santuokos būtų įforminamostik pagal Stačiatikių cerkvės kanonus. Sinodas nurodė, kad sūnūs irdukterys turi būti auklėjami tik tėvo tikybos dvasia, kad į prijungtąteritoriją iš Rusijos atvykę valdininkai ir kiti asmenys, tuokdamiesi sukitatikėmis, laikytųsi Rusijos imperijos įstatymų, teikusių pirmenybęStačiatikių cerkvės kanonams. Senatas 1805 m. įsaku pareikalavo, kadRomos katalikų dvasinė kolegija (Vyriausioji dvasinė konsistorija) lai-kytųsi Sinodų nutarimų ir nubaustų katalikų bei unitų dvasininkus, įfor-minusius santuokas ne pagal Stačiatikių cerkvės kanonus, kai vienašalis buvo stačiatikis. 1810 m. įsaku Senatas reikalavo, kad stačiatikiųsantuokos su kitatikiais būtų sudaromos tik pagal Stačiatikių cerkvėskanonus; 1811 m. įsaku - kad kitatikiai, sudarantys santuokas su sta-čiatikiais, raštu pažadėtų neversti savo sutuoktinio stačiatikio (-ės) pa-keisti tikybą ir būsimus vaikus krikštyti bei auklėti tik stačiatikiais.Taip pat buvo patvirtintas įsakas dėl kitatikių ir stačiatikių dvasininki-jos bendradarbiavimo sprendžiant mišrios tikybos sužadėtinių gimi-nystės laipsnį bei santuokos sudarymo laiko klausimus.

Nuo 1834 m. Lietuvoje, stačiatikiams tuokiantis su kitatikiais(krikščionimis), būtinai reikėjo eparchijos archijerėjaus leidimo. Šiossantuokos turėjo būti įforminamos tik Stačiatikių cerkvėje, laikantisjos nuostatų ir apeigų. Taigi stačiatikiams ir katalikams tuoktis su ne-krikščionimis buvo uždrausta įstatymu. Visoms įstaigoms ir dvasinin-kams buvo draudžiama priiminėti prašymus leisti atlikti sutuokimo apei-gas pagal kitos tikybos apeigyną. Buvo nustatyta, kad tikybos požiūriumišri santuoka, kurioje viena šalis stačiatikių tikybos, negalioja tol,kol ji neįforminta Stačiatikių cerkvėje. Joje įformintose mišriose san-tuokose gimę sūnūs ir dukterys turėjo būti krikštijami ir auklėjami pa-gal Stačiatikių cerkvės kanonus.

Taigi tikslas, kurio beveik 40 metų laipsniškai siekė Rusijos oku-pacinės valdžios institucijos, pagaliau buvo pasiektas: Lietuvoje buvogalutinai įteisintas stačiatikių prioritetas sudarant tikybos požiūriu mišriąsantuoką, ją pripažįstant negaliojančia, išsituokiant ir krikštijant beiauklėjant šioje santuokoje gimusius vaikus.

Protestantui tuokiantis su katalike, jų santuoką turėjo įformintikatalikų dvasininkas, o jam atsisakius, - protestantų. Taip įformintojesantuokoje gimę sūnūs turėjo būti krikštijami ir auklėjami protestan-tiškai, o dukterys - katalikiškai. Iš krikščionių tik protestantams buvoleidžiama tuoktis su judėjais ir mahometonais. Šios santuokos turėjobūti įforminamos tik protestantų bažnyčioje, leidus konsistorijai. Ji tu-rėjo reikalauti, kad nekrikščionys raštu pažadėtų visus būsimus vaikusprotestantiškai krikštyti ir auklėti bei netrukdyti savo sutuoktiniui at-likti tikybos pareigų. Su protestante susituokiantis mahometonas turė-jo atsižadėti daugpatystės.

Okupuotos Lietuvos administracinis teritorinis skirstymas iškel-davo teisinių kolizijų. Caro valdžiai, besivadovaujančiai unifikacijostendencijomis, senieji LDK teisės šaltiniai buvo svetimi ir menkaipažįstami. Tai skatino carinę administraciją „arčiau pažinti" ir „su-tvarkyti" vietinę teisę, suderinti ją su Rusijos teise. Tuo tikslu 1798 m.iš lenkų kalbos į rusų kalbą buvo išverstas Trečiasis Lietuvos Statu-tas ir kelios seimo konstitucijos. Tačiau dėl neigiamo recenzentų įver-tinimo vertimas nebuvo išspausdintas. Tik 1810 m. buvo sudarytasabėcėlinis įstatymų rinkinys - Parankinis žodynas, arba Trumpas len-kiškų ir lietuviškų įstatymų turinys (Ručnoj slovarj, Ui kratkoe ruko-vodstvo polskich i litovskich zakonov, služaščich rukovodstvom v su-diebnych tiažbach vsiakogo rodą, ...). Paaiškėjus, kad šio leidiniopraktiniam naudojimuisi neužtenka, 1811 m. Peterburge dviem to-mais buvo išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas rusų kalba (vertėjasV Anastasevičius). Vertimas nepasižymėjo tikslumu, nes buvo išvers-tas ne iš originalaus teksto, o iš 1786 m. lenkiško teksto. ŽinomasLietuvos teisės istorikas Ignotas Danilavičius (1787-1843) griežtaikritikavo vertimo tekstą: „Šitas vertimas [...] pilnas yra didelių iriškreipiančių prasmę klaidų: nes leidėjas neturėjo po ranka nei senų-jų, gudų leidinių, nei pirmykščių lenkų. Nežinojo taipogi apie tai, jogUkrainoje apie Kijevą yra senuose rankraščiuose Statuto vertimai įrusų - ukrainiečių dialektą (kalbą)." Nors šie vertimai oficialiai ne-buvo aprobuoti - tad ir neprivalomi, tačiau jie paplito ir kurį laikąaPo vienu iš pagrindinių teisės šaltinių visose buvusiose LDK žemė-se' įskaitant ir Ukrainą.

1828-1832 m. Peterburge veikė komisija, kuri išvertė Trečiąjį Lie-uvos Statutą į rusų ir lenkų kalbas. Komisijos darbą privačiai prižiūrė-J° I- Danilavičius.

270 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvma. pabaiga- I9i8m.) 271

BA NDYMAI KODIFIKUOTI „VIETINĘ" TEISĘ17 '6-1826 m. Rusijos imperijos, kartu ir okupuotos Lietuvos, įstatymųtvarkymo darbą atliko prie Senato sudaryta Įstatymams rengti komisija.Lietuvos ir Baltarusijos įstatymams nagrinėti, tvarkyti ir rengti buvo pa-skirtas teisės adjunktas A. Povstanskis. Kartu jis rengė Lietuvos teisėsistoriją. 1826 m. komisija buvo panaikinta, o jos vietoje Peterburge priecaro Nikolajaus I Nuosavos kanceliarijos buvo įsteigtas Antrasis sky-rius, turėjęs rūpintis imperijos įstatymų tvarkymu. Šiam skyriui vado-vauti buvo paskirtas Peterburgo universiteto rektorius profesorius M. Ba-lugianskis, o faktiškai jį administravo Michailas Speranskis (1772-1839).Skyrius turėj o parengti du įstatymų rinkinius: chronologine tvarka suda-rytą Pilną Rusijos imperijos įstatymų rinkinį ir susistemintą galiojančiųRusijos imperijos įstatymų sąvadą. M. Speranskis sumanė neįtraukti įRusijos imperijos įstatymų sąvadą Pabaltijo (Livonijos, Estijos ir Kuršo;1819 m. prie Kuršo gubernijos nuo Lietuvos Vilniaus gubernijos atskir-tas ir prijungtas Lietuvos pajūrio ruožas - Palangos ir Šventosios apylin-kės) ir Vakarų (tarp jų Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino) gubernijo-se dar likusių galioti vietinių įstatymų ir juos susisteminti atskirai. Tokiususisteminimu tikėtasi vietinius įstatymus priartinti prie rusų teisės, su-mažinti pasitaikančias kolizijas, padaryti juos prieinamesnius valdinin-kijai. Rusų kalba išleidus oficialius galiojančius vietinių įstatymų rinki-nius, norėta panaikinti ten dar tebenaudotus ne rusų kilmės istoriniusteisės šaltinius ir palikti galioti tik rusų. Vadovautasi tuo, kad tų kraštųgubernijų vietiniai įstatymai sudaro išimtis, leidžiamas kai kuriose Rusi-jos teisinio reguliavimo srityse, todėl tokių įstatymų sąvadai turi tikslągriežtai apibrėžti, kas įeina į minėtas išimtis.

Taigi Pabaltijo ir Vakarų gubernijoms turėjo būti parengti atskirivietinių galiojančių įstatymų sąvadai. Šiam darbui atlikti 1830 m. prieAntrojo skyriaus buvo įkurti du atskiri stalai: vienas Pabaltijo, kitasVakarų gubernijų vietiniams įstatymų sąvadams rengti.

Atliekant parengiamuosius darbus, Pabaltijo gubernijų vietinių įsta-tymų sąvadui buvo surinkti 23 tomai vietinės teisinės medžiagos. Pir-miausiai buvo parengtos dvi Sąvado dalys vokiečių kalba, skirtos dau-giausia valstybinei ir administracinei teisei. 1846 m. jos įsigaliojo.Pirmoji dalis pavadinta „Gubernijų valdymo administracijos ir vietųįstaigos", antroji - „Įstatymų apie luomus Pabaltijo gubernijose sąva-das". 1865 m. įsigaliojo Sąvado trečioji dalis - „Civiliniai įstatymai".Teisės normos Sąvade išdėstytos straipsniais (iš viso jų 4 600). Sąvado

sistema buvo artima Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo I da-lies sistemai. Pabaltijo įstatymai rėmėsi vokiečių įdiegta Livonijoje,Estijoje ir Kurše nepaprastai sudėtinga vietine teise, kuri šimtmečiustaip pat buvo veikiama švedų, lenkų, kanonų ir romėnų teisės. Šiosvietinės teisės sudėtingumą lėmė ir tai, kad ji buvo nevienoda konkre-čiose krašto srityse ir miestuose. Pabaltijo sąvade buvo nuokrypių nuobendros schemos. Jo teksto stilius priminė civilinės teisės vadovėlį.Įstatymų leidėjas ne nurodinėja, ne įsakinėja, o moko skaitytoją, steng-damasis kiek galima aiškiau ir paprasčiau perteikti savo mintį, dažnaiją iliustruodamas pavyzdžiais.

Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvadui rengti 1830 m. buvopakviestas I. Danilavičius, tuomet buvęs Charkovo universiteto profe-soriumi. Mokslininkas čia dirbo Vilniaus universiteto auklėtinio teisi-ninko P. Malevskio talkinamas. 1833 m. prie jų prisidėjo literatas irvertėjas L. Ordinskis.

Lietuvos įstatymų tvarkymas turėjo vykti lygia greta su Rusijosimperijos įstatymų sąvado rengimo darbu; čia, kaip ir ten, turėjo būtipirma surinkti ir sutvarkyti galiojantys įstatymai. Šiam darbui atliktireikėjo iš pradžių surinkti visus pirminius teisės šaltinius, išbraukti išjų viską, kas yra pakeista, ir tik tai, kas galioja, susisteminti, išsaugant,kiek įmanoma, netgi pirminę jų redakciją. Į Sąvadą galėjo būti įtrau-kiami ne kodifikatorių sumanyti, o nustatyta tvarka kompetentingų ins-titucijų kažkada išleisti teisės aktai. I. Danilavičius pirmiausiai paren-gė galiojančių Lietuvos įstatymų apžvalgą. Pradėjus tvarkyti Vakarųgubernijų vietinius įstatymus, buvo gauta instrukcija dėl rusų įstatymųsvarbos juose: nesant vietinių įstatymų, reikia vadovautis bendrais Ru-sijos įstatymais, pradedant 1781 m. gruodžio 8 d. įsaku; rusų įstatymųpataisyta vietinės teisės norma laikoma negaliojančia, negaliojo ir vie-tinė teisė, neatitinkanti esamos prijungto krašto valdymo tvarkos. Tai-gi, pasak žymaus teisės istoriko Aleksandro Noldės, visą laiką reikėjosekti, ar nepraleista kas iš senų galiojančių įstatymų, ar neužmiršta įdėtinaujų, ką tik išleistų.

M. Speranskis, vadovavęs įstatymų tvarkymo darbui, visur pir-menybę stengėsi teikti rusų įstatymams. Apie Lietuvos įstatymus jissakė, kad jie, be gausybės nereikalingų žodžių, savo terminija yrabjaurus lenkų ir lotynų kalbų mišinys, mažamokslių raštininkų prasi-manymas. Juose esą supainiotos paprasčiausios sąvokos, padarytos ne-suprantamos nei mokslui, nei sveikam protui, neteisingai vartojant žo-

272 LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA QKOPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (XVIII a. pabaiga - 1918 m.) 273

d iius, paimtus iš romėnų teisės mokslo. Šią terminiją ištaisyti ir jąs ârtinti su Rusijos imperijos įstatymų sąvado stiliumi M. Speranskislaikė vienu iš didžiausių sunkumų galutinai parengti aiškius įstatymus.Taigi Vakarų gubernijų įstatymų sąvadas turėjo priartėti prie Rusijosimperijos įstatymų sąvado, kuris pats kaip tik ir pasižymėjo terminijosneaiškumu ir painumu! M. Speranskis taip kalbėjo politiniais sumeti-mais. 1830 m. rudenį laiške Jokimui Leleveliui I. Danilavičius rašė:„Aš stengiuosi įtraukti kuo daugiau mūsiškės teisės, o, jeigu neklystu,iš kitos pusės stengsis kuo mažiau palikti; o gal dėl to liepė mumsdirbti, kad sužinotų, ką mes turime, ir, patenkinę smalsumą, mestų įkrosnį."

Sąvado projektas buvo rengiamas lenkų kalba. Tam buvo svariųpriežasčių: dauguma teisės šaltinių buvo parašyta lenkų kalba, I. Dani-lavičius ir P. Malevskis lengviau rašė lenkiškai negu rusiškai. Be to,pagrįstai manyta, kad tikslingiau į rusų kalbą versti pabaigtą teisės rin-kinį, o ne tik surinktą teisinę medžiagą. Tik 1833 m., kai buvo baigtasrengti pirmasis Sąvado projekto variantas, imperatoriaus kanceliarijosAntrojo skyriaus specialistai, jį patikrinę ir priderinę prie Rusijos im-perijos įstatymų sąvado, ėmėsi tekstą versti į rusų kalbą. I. Danilavi-čius padarė apžvalgą apie savo ir kolegų darbą rengiant Vakarų guber-nijų įstatymų sąvadą. Jis nurodė, kad darbas buvęs sunkus, tobulo irnegalima laukti, tačiau būsiąs naudingas. Sąvade įstatymai esą išgry-ninti, atskirti Lietuvos ir Lenkijos įstatymai, ko niekas iki šiol nėradaręs ir dėl ko būta daug painiavos. Įstatymai esą išdėstyti savo vieto-je, liko galiojantys, išbraukti atgyvenę; teisės sistema kurta laikantisRusijos imperijos įstatymų sąvado. I. Danilavičius turėjęs priimti tąsistemą ir pritaikyti prie rusų Sąvado, norint išgelbėti Lietuvai jos tei-sės paveldą. Laišką baigė pastebėjimu, kad „Pilnas Rusijos imperijosįstatymų rinkinys yra bendras tiems atvejams, kuriems nėra išimčiųįstatymuose, gubernijoms, grąžintoms iš lenkų, ir kad pakartojimas būtųnetinkamas".

Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado projektas buvo išvers-tas į rusų kalbą ir atiduotas revizuoti bei tobulinti specialiam komite-tui, kuriam nominaliai vadovavo pats M. Speranskis. Po komiteto at-liktos Sąvado projekto revizijos, visą laiką toliau mažinant jame vietinėsteisės apimtį, daugiau nei per pusę sumažėjo Sąvado apimtis: jameteliko 2 070 straipsnių (M. Speranskio kodifikacijų projektuose vadintųparagrafais).

1837 m. Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado projektas bu-vo baigtas ir išspausdintas 50 egzempliorių tiražu. 1838 m. Sąvado pro-jektas turėjo būti patvirtintas ir nuo 1839 m. sausio 1 d. įsigalioti.M. Speranskis savo užduotį atliko, tačiau jo sumanymai liko neįgy-vendinti. Tai nulėmė politinės aplinkybės.

Po 1831 m. Rusijos valdančiuose sluoksniuose ėmė ryškėti pastan-gos panaikinti Vakarų gubernijų „vietinės" teisės išimtis. Vakarų komi-tetas turėjo stebėti, ar Vakarų gubernijoms, iš jų ir Lietuvai, skirti įstaty-mai atitinka imperijos tikslą- suartinti Vakarų kraštą su Rusija. Kijevo,Podolės ir Voluinės generalgubernatorius D. Bibikovas nuolat pabrėž-davo carui, kad senųjų Lietuvos įstatymų galiojimas gaivinąs gyventojųatskirumo dvasią ir primenąs jiems buvusią valstybę. Jis siūlė panaikintiTrečiojo Lietuvos Statuto galiojimą Ukrainoje. Caras Nikolajus I įsakėtai padaryti ne tik Ukrainoje, bet ir visose Vakarų gubernijose, vadinasi,ir Lietuvoje. Caro įsakymu buvo parengtas įsakas dėl Trečiojo LietuvosStatuto straipsnių likučių bei juos papildančių teisės aktų galiojimo pa-naikinimo ir bendrųjų Rusijos imperijos įstatymų visa apimtimi įvedi-mo Vakarų gubernijose, kuris 1840 m. birželio 25 d. buvo jo pasirašytas(Baltarusijos gubernijose - Vitebsko ir Mogiliovo - Trečiojo LietuvosStatuto galiojimas buvo sustabdytas 1831 m. sausio 1 d.). 1840 m. rug-sėjo 9 d. įsakas buvo slaptai išsiuntinėtas ir paskelbtas visur vieną dieną.Gubernatoriai ir apskričių viršininkai turėjo stebėti, kaip jį priims visuo-menė, kokios sklis kalbos, jį paskelbus.

Įsake nurodyta, kad naikinamas ne tik Trečiasis Lietuvos Statu-tas, bet ir pagal jį išleistos seimo konstitucijos ir nutarimai. ĮsigaliojoRusijos imperijos įstatymai ir jais vadovaujantis buvo sprendžiamosbylos. Imperatoriaus įsakas turėjo atgalinę galią. Teismuose turėjo būtiįvesta rusų kalba.

Panaikinus Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą Lietuvoje, kaikurios jo normos liko galioti kairiakrantėje Ukrainoje (Poltavos ir Čer-nigovo gubernijose). 1842 m. šios normos, kaip „vietinės" teisės išim-tys Poltavos ir Černigovo gubernijoms, buvo įtrauktos ir į Imperijosįstatymų sąvado X tomą.

Panaikinus vietinę teisę, Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąva-0 projektas nebeteko praktinės reikšmės, tapo nebereikalingas ir bu-Vo pamirštas. Nenuilstamo kodifikatoriaus rusų teisės propaguotojo

1- Speranskio pastangos ir darbščiojo Lietuvos teisės istoriko I. Dani-lavičiaus triūsas nuėjo veltui.

LIETUVOS TEISĖS ISTORIJA QKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (XVIII a. pabaiga - 1918 m.) 275

274

1910 m. Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto Teisės fa-įculteto pavedimu profesorius M. Pergamentas ir privatdocentas baro-nas A. Noldė išleido Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado pro-jektą, taip pat knygą Istorinių žinių apžvalga apie Vakarų gubernijųvietinių įstatymų sąvado sudarymą, parengtąpagal imperatoriaus Nuo-savos kanceliarijos Antrojo skyriaus aktus.

Vakarų gubernijų vietinių įstatymų sąvado dėstymo sistema suta-po su Rusijos imperijos įstatymų sąvadu. Vietinių įstatymų sąvado pro-jektą sudarė įvadas ir trys dalys, suskirstytos į knygas. Įvade nurodo-ma, kad vietiniai įstatymai apima ne visą Vakarų gubernijų teisinįgyvenimą, o tik tą jo dalį, kurios nereguliavo rusų įstatymai.

Sąvado sandara atspindėjo tris visuomeninių santykių sritis. Pir-moji Sąvado dalis, pavadinta „Luomų įstatymai", susidėjo iš dviejųknygų. Antroji dalis - „Civiliniai įstatymai" (5 knygos), trečioji dalis- „Teismų eigos, teismo proceso ir civilinių ieškinių tvarkos įstaty-mai" (3 knygos). Pirmoji dalis sudarė 9,5 procento, antroji dalis -47 procentus ir trečioji - 43,5 procentus viso teksto. Sąvado pabaigojeyra priedai, kur nurodyti bendrieji Rusijos imperijos įstatymai, panau-doti kaip Sąvado šaltinis, ir Sąvado įstatymai, panaudoti kaip vėlesnėsįstatymų leidybos šaltinis.

Kiekvienas Sąvado projekto paragrafas turėjo nuorodą į galio-jantį teisės šaltinį, iš kurio ta ar kita norma yra kildinama. Nuorodosį galiojantį teisės šaltinį parodo, kad Sąvado sudarytojai, laikydamie-si jiems duotų valdžios instrukcijų, naujų normų nekūrė, o tik tvarkėir sistemino tuo metu Vakarų gubernijose jau galiojusias teisės nor-mas. Į Sąvado projektą įtraukta ne senoji LDK teisė, o Rusijos impe-rijos teisės įvedimo išvakarėse okupuotoje Lietuvoje faktiškai galio-jusi teisė.

1.3. RUSIJOS IMPERIJOS TEISĖS

ĮVEDIMAS LIETUVOJELietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos metu įstatymų leidyba ir jUkodifikavimas joje buvo chaotiškos būklės. Rusijos imperijos įstaty-mų kodifikavimu pradėta rūpintis tik Petro I laikais. Nuo tada ik1

1795 m. Rusijos imperijoje buvo išleista apie 12 tūkstančių teisės ak-tų. Per šį laikotarpį veikė aštuonios įstatymų rengimo ir kodifikavim0

komisijos, kurios, nors keitė viena kitą, tačiau didesnių rezultatų neda-

ve. Vienintelis ir didžiausias kodifikuotų įstatymų rinkinys buvo1649 m. Soboro teisynas, gyvavęs beveik 200 metų. Beje, jam sudary-ti didelę įtaką turėjo Trečiasis Lietuvos Statutas.

1803 m. Teisingumo ministerijoje buvo sudaryta nauja, dešim-toji komisija, kuriai pavesta rengti įstatymus, kaip pagrindą imantgaliojančius, juos papildant ir keičiant pagal bendrus teisės moksloprincipus. 1808 m. vasarą į komisiją paskirtas M. Speranskis (metųpabaigoje kartu ir viceministras) ją reorganizavo į skyrius, atskiraikiekvienai teisės sričiai: civilinei, baudžiamajai, prekybos ir 1.1. Ko-misija tapo Valstybės tarybos įstaiga. Ji pradėjo rengti Civilinį statu-tą, Civilinio proceso įstatymą, Baudžiamąjį statutą, Prekybos statutą.Begaliniai įstatymų projektų svarstymai rezultatų nedavė; be to, di-džiuma komisijos narių buvo valdininkai ir retai lankydavosi komi-sijoje.

Kaip jau buvo minėta, Komisiją panaikinus, 1826 m. jos vietojecaro Nikolajaus I įsakymu priėjo Nuosavos kanceliarijos buvo įkurtasAntrasis skyrius, turėjęs rūpintis imperijos įstatymų tvarkymu ir rengi-mu. Skyriaus darbuotojams buvo duotas nurodymas ne teisiškai įtvir-tinti ir apibendrinti imperijoje vykdomus pertvarkymus, o apsiribotigaliojusių įstatymų sisteminimu, tuo palengvinant naudojimąsi jais.1830 m. pavasarį 40 didžiulių tomų, per 1 000 puslapių kiekvienas,buvo išspausdinti ir pavadinti Pilnu Rusijos imperijos įstatymų rinki-niu. Rinkinys turėjo savarankišką teisės aktų numeraciją bei papildo-mus tomus su rodyklėmis. Šiame rinkinyje chronologine tvarka, pra-dedant 1649 m. Soboro teisynu ir baigiant Nikolajaus I atėjimu į sostą,buvo surinkti įvairiausių pavadinimų teisės aktai.

Išleidus šį įstatymų rinkinį, Rusijos visuomenė sužinojo apie sa-vo įstatymus, iki to laiko išblaškytus rankraščiuose ir archyvų rinki-niuose arba šimtuose knygų, išleistų be sistemos ir tvarkos. Tai svar-biausias ir išsamiausias šaltinis, kuriame buvo sukoncentruoti Rusijosimperijos teisės aktai.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo išleisti Pilno Rusijosimperijos įstatymų leidinio antrasis ir trečiasis rinkiniai; antrasis apė-mė 1825-1881 m. ir susidėjo iš 55 tomų, turinčių savarankišką teisėsaktų numeraciją bei papildomų tomų su rodyklėmis, o trečiasis apėmėlaikotarpį iki 1917 m. spalio perversmo.

Pilno Rusijos imperijos įstatymų rinkiniais dėl tomų apimties, jų§ausumo ir retumo buvo nepatogu ir sunku naudotis. Todėl XIX a.


276

pabaigoje privatūs asmenys ėmėsi iniciatyvos sudaryti iš jų atskirususistemintus šakinius ar regioninius įstatymų rinkinius.

Šio dėmesio susilaukė ir Lietuva kaip Rusijos Šiaurės vakarų kraštodalis. Tačiau šie leidiniai buvo publikuojami ne tik praktiniais, bet dažnaiir politiniais motyvais, todėl ne visada pasižymėjo moksline atranka,tikslumu ir išsamumu.

1830 m. išleistas Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys bu-vo medžiaga būsimam galiojančios teisės sąvadui. Iš šios medžiagosbuvo išrinktos galiojančios teisės normos, jos paredaguotos ir sutrum-pintos, pašalintos prieštaraujančios normos. M. Speranskis parengėoriginalią dalykinę sistemą, pagal kurią teisės normos buvo išdėsty-tos kitaip nei prieš tai minėtame rinkinyje - pagal sakiną sistemą.1832 m. XV tomų rinkinys, susidedantis iš daugiau kaip 42 tūkstan-čių straipsnių, buvo išspausdintas ir pavadintas Rusijos imperijos įsta-tymų sąvadu (toliau - Sąvadas). Rusijos imperijoje jis įsigaliojo1835 m. sausio 1 dieną. Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų gubernijose,panaikinus Trečiojo Lietuvos Statuto galiojimą, 1840 m. Sąvadas ta-po galiojančios teisės šaltiniu.

Sąvade susisteminta Rusijos imperijos teisė, kuria buvo vadovau-jamasi valdant okupuotą Lietuvą. Jame galima rasti išimčių, kurias Ru-sija darė Vakarų gubernijoms, taigi ir Lietuvai. Sąvade gausu akcep-tuotų senosios Lietuvos teisės normų, kurios čia pateko iš TrečiojoLietuvos Statuto per Soboro teisyną, taip pat tiesiogiai. A. Noldė nuro-do daugiau kaip 150 straipsnių, kurie buvo paimti iš Vakarų gubernijųvietinių įstatymų sąvado projekto ir įtraukti į Rusijos imperijos įstaty-mų sąvado IX, X ir XI tomus.

Kuriant Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalį, pava-dintą Civiliniais įstatymais, iš 386 Antrojo Lietuvos Statuto artikulųbuvo panaudoti net 138 artikulai, t. y. beveik trečdalis visų LietuvosStatuto artikulų. Civiliniai įstatymai buvo kodeksas, iš dalies sukom-ponuotas iš pasenusių teisės normų, paimtų net iš 1649 m. Soboroteisyno.

Sąvade teisė skirstoma į bendrąją piliečių naudą saugančias tei-sės šakas - viešąją teisę (Sąvade vadinamą valstybine) ir pavienioasmens naudą- privačiąjąteisę (Sąvade - civiline). Šitoks teisės ša-kų skirstymas ateina iš Romos teisės ir yra pradėtas Romos teisinin-ko D. Ulpiano (apie 170-228 m. e. m.). Privatinės teisės normų bu-vo ir kituose Sąvado tomuose, ypač X, XI, XII tomuose. Skyrium

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (XVIII a. pabaiga - 1918 m.) 277

imant, Sąvado XI tomo 2 dalį sudarė pagrindinis prekybos teisės šal-tinis - Prekybos įstatai. Sąvadas padėjo formuotis specialioms Rusi-jos imperijos įstatymų leidybos šakoms: valstybinei, civilinei, bau-džiamajai ir kitoms.

Pažymėtina, kad Sąvado medžiaga neapėmė visų gyvenimo sri-čių išliko beveik nepakeistas luominis ir kazuistinis kai kurių į jį įtrauktųteisės normų pobūdis. Išimtis šiuo požiūriu buvo tik X tomo 1 dalis,skirta civilinei teisei. M. Speranskis čia sugebėjo įtraukti nemažai tei-sės normų iš 1804 m. Prancūzijos civilinio kodekso. Labiausiai pase-nusi buvo Sąvado XV tomo (Įstatymai apie nusikaltimus ir bausmesbei baudžiamosios teisenos įstatymai) medžiaga. Šiuo dideliu Sąvadorengimo darbu buvo atliktas greičiau rusų teisės konsolidavimas neireforma, juo labiau ne modernizavimas.

XTX a. ketvirtajame dešimtmetyje kariniams įstatymams susistemintiprie Karo ministerijos buvo sudaryta atskira komisija, „globojama"M. Speranskio. 1839 m. vasarą, praėjus keliems mėnesiams po M. Spe-ranskio mirties, buvo išspausdintas Karo įstatų rinkinys.

XLX a. pabaigoje Rusijoje buvo pradėtas rengti specializuotas Ci-vilinis kodeksas. Rusijos civilinės teisės pagrindu, slapta nuo visuo-menės, buvo pasirinktas 1896 m. Vokietijos civilinis kodeksas. 1906 m.kodekso rengimas artėjo prie pabaigos, tačiau dėl įvairių priežasčiųkodeksas netapo galiojančiu įstatymu.

1839 m. Rusijoje buvo pradėta peržiūrėti baudžiamuosius įsta-tymus, esančius Rusijos imperijos įstatymų sąvado XV tome. 1846 m.Rusijos imperijos teritorijoje įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas - Kri-minalinių ir teisiamųjų bausmių statutas. Jį galima apibūdinti kaiptam tikrą eklektinę įvairių Vakarų Europos teisės teorijos teiginių,Rusijos teismų praktikos ir papročių teisės normų visumą. Statutas jįpatvirtinant turėjęs 2 224 straipsnius. Iš jų 181 straipsnis priskiria-mas prie bendrosios dalies, o 2 043 straipsniai - prie specialiosios, išjų 843 straipsniuose minima laisvės atėmimo bausmė. Bausmės skirs-tomos į baudžiamąsias ir pataisos. Laisvės atėmimo rūšys: suimtųjųpataisos kuopos, tvirtovės, kalėjimo, trumpalaikio arešto, darbo irgrasos namų. Tačiau Statutas greitai ėmė nebeatitikti gyvenimo sąly-gų. 1864 m. iš Statuto į naują įstatymą - Bausmių įstatus buvo išskir-ti lengvesni nusikaltimai, dėl kurių bylas nagrinėti pavesta taikos tei-sėjams, o likusioji dalis paredaguota ir sutrumpinta 1866 m. virtoBausmių statutu. Tačiau dėl išlikusio šių statutų straipsnių ilgumo,


V azuistiškumo, nesuderintumo reikėjo nedelsiant pradėti rengti nau-\ Baudžiamąjį kodeksą.

Nuo 1869 m. įsigaliojo Karo baudžiamasis statutas. Pagal jį užpadarytus nusikaltimus buvo teisiami kariškiai, o karo padėties metu -kai kuriais atvejais ir civiliai asmenys.

1881 m. buvo pradėti rengti nauji Rusijos baudžiamieji įstatymai.Jiems rengti buvo suburti žymiausi to meto Rusijos kriminalistai N. Ta-gancevas, I. Foinickis ir kiti. Remiantis Vakarų Europos valstybių pa-tirtimi (specialiai tuo tikslu į rusų kalbą buvo išversti daugumos Euro-pos valstybių baudžiamieji kodeksai), buvo parengti gana aukštoteorinio lygio Baudžiamieji nuostatai. 1903 m. jie buvo patvirtinti. Šiuosnuostatus buvo numatyta laipsniškai įvesti visoje Rusijos teritorijoje.Tačiau iki 1909 m. buvo įvesta tik dalis skyriaus, numatančio atsako-mybę už valstybinius nusikaltimus, skyrius apie religinius nusikalti-mus ir keletas straipsnių iš kitų skyrių. Baudžiamąjį kodeksą sudarė687 straipsniai. Jame supaprastinta bausmių sistema, ir teismas turėjodaugiau galimybių jas taikyti savo nuožiūra. Kodeksas pasižymėjo ra-cionalia sistema, tikslia terminija, aiškia kalba, bauginimo ir indivi-dualios prevencijos suderinimu. Nors kodeksas ir tapo įstatymu, ta-čiau jo tekstas viešai net nebuvo paskelbtas. Prasidėję Pirmasispasaulinis karas ir revoliuciniai įvykiai Rusijoje nutraukė Baudžiamo-jo kodekso įvedamuosius darbus.

1885 m. Rusijos imperijos įstatymų sąvadas buvo papildytasXVI tomu, skirtu teismo procesui. Į šį tomą buvo įtraukti neseniai pri-imti civilinio proceso ir baudžiamojo proceso įstatymai. Rusijos civili-nis ir baudžiamasis procesai buvo sudaryti pagal Prancūzijos pavyzdį.Pavyzdžiui, laisvės atėmimas, kaip kardomoji priemonė, pagal bau-džiamąjį procesą buvo taikomas esant pagrindui manyti, kad kaltina-masis gali slėptis nuo tardymo ir teismo. Jį skirdavo tardytojas, atlie-kantis baudžiamojoje byloje parengtinį tardymą, ir policija, atliekantikvotą.

Pažymėtina, kad net XX a. pradžioje Rusijos imperijoje nebuvoaiškaus įstatymo apibrėžimo, skiriančio j į nuo kitų teisės aktų. 1906 m.pagal Pagrindinių valstybės įstatymų 53 straipsnį įstatymais buvo lai-komi teisynai („uloženija"), įstatai, statutai („ustavy"), nuostatai („uc-reždenija"), instrukcijos („nakazy"), įsakai („ukazy"), manifestai, im-peratoriaus patvirtintos Valstybės tarybos nuomonės, pranešimai,reskriptai ir kita.

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvnia. pabaiga- 1918m.) 279

1.4. VALDYMO YPATUMAI PO 1863 m. SUKILIMO

REŽIMO POKYČIAI 1863-1900 METAIS

1863 m. pavasarį Aleksandras II paskyrė M. Muravjovą vyriausiuojuŠiaurės vakarų krašto viršininku, kuris su neribotais įgaliojimais atvy-kęs į Vilnių, turėjo visas sąlygas įgyvendinti savo priemonių sistemą,kurią buvo apibrėžęs dar 1831 metais. 1863 m. gegužės 24 d. jis pa-skelbė instrukciją dėl krašto valdymo karo padėties sąlygomis. 1864 m.pavasarį caro administracijos Vilniuje pastangomis buvo parengta „ru-sų pradų atkūrimo" Šiaurės vakarų krašte programa. Vakarų komiteto1864 m. nutarimu Lietuva oficialiai tapo „pripažinta" esanti nuo senorusų. Jos „atrusinimas" turėjo vykti per prolenkiškosios bajorijos irkatalikų dvasininkijos politinį nukenksminimą. Muravjovas tikėjo, kad,sunaikinus Lietuvos bajoriją ir pašalinus lenkų kalbą iš viešojo gyve-nimo, kraštas savaime tapsiąs rusiškas. Muravjovas ypač persekiojodvarininkus. Valdžia siekė, kad bent du trečdaliai Lietuvos dvarų pri-klausytų rusų dvarininkams, kitiems carui ištikimiems asmenims.

Pagal oficialius pranešimus, 1863-1864 m. Muravjovas įvykdė128 asmenų egzekucijas; iš jų dauguma (83) buvo nužudyti Vilniaus irKauno gubernijose. Muravjovas stengėsi viską Lietuvoje surusinti: irmokyklas, ir įstaigas, ir net Katalikų bažnyčią. Nemažai lietuviškų gy-venviečių pavadinimų buvo pakeista rusiškais, miestuose gatves imtavadinti tik rusiškai.

Po 1863 m. sukilimo okupuotoje Lietuvoje aukščiausiąją politinępriežiūrą vykdė generalgubernatorius - vyriausias caro valdžios atsto-vas jo valdomose Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Mogiliovo,Vitebsko, nuo 1870 m. - Minsko gubernijos buvo atskirtos nuo Šiau-rės vakarų krašto ir tapo nepavaldžios Vilniaus generalgubernatoriams.Po jo aukštieji vietos administracijos valdininkai buvo gubernatoriai,vadovavę gubernijos valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo vi-sų įstaigų, kormtetųkkomisijųpinriiriinkas: per valstiečių reikalų įstaigąPrižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą, per miestų - miestųvaldymo institucijų, per gėrimų įstaigą- gėrimų gamybą ir pardavimą,Per gubernijos sutvarkymo komitetą- natūrinių prievolių atlikimą, permiškų apsaugos komitetą rūpinosi miškų apsauga, per karo prievolėsįstaigą vadovavo kariuomenės komplektavimui. Gubernatorius turėjoteisę revizuoti visas civilines įstaigas. Jam buvo suteikta ypatinga teisė* kasmet asmeniškai padaryti pranešimą carui apie jo valdomą guberni-

278


280

jg Nuo 1876 m. gubernatoriai gavo teisę leisti privalomuosius nutari-m s, 1889 m. tapo gubernijos administracinės - teisminės įstaigos pir-mininkais. Ši įstaiga prižiūrėjo valstiečių luominių institucijų veiklą.Lietuviškųjų gubernijų centruose buvo visų Rusijos ministerijų sky-riai; gubernatorius prižiūrėjo jų veiklą. Gubernatoriams buvo tam tik-rų teisių ir pareigų teismų srityje: jie posėdžiaudavo ypatinguose pasi-tarimuose ir jiems pirmininkaudavo, kai buvo sprendžiama, pradėti arnutraukti politinę bylą. Pasitarimuose, be gubernatoriaus, dalyvauda-vo apygardos žandarų viršininkas ir apygardos prokuroras. Guberna-toriai turėjo teisę švelninti teismų skirtas bausmes.

Taigi gubernatoriai buvo saviti prokonsulai. Jie galėjo kištis netiktai į visas valdymo sritis, teismų darbą, privačius piliečių reikalus,bet ir reglamentuoti visuomeninį gyvenimą. Jie plačiai naudojosi teisetremti piliečius administracine tvarka, konfiskuoti arba sekvestruotiturtą šalinti iš pareigų valdininkus, skirti pinigines baudas ir kita.Nors 1863 m. įvesta karo padėtis 1872 m. buvo panaikinta, tačiauLietuva buvo valdoma remiantis Laikinosiomis taisyklėmis, kurios Vil-niaus generalgubernatoriams paliko tas pačias administracines ir kitasteises. Šiaurės vakarų krašto valdymas pagal šias taisykles lėmė tai,kad čia nebuvo įvestas zemstvų institutas (nors zemstvų mokesčiai iregzistavo), lėtai ir su apribojimais įgyvendinta teismų reforma (teisėjaibuvo ne renkami, o skiriami, caro administracija turėjo platesnes tei-ses negu centrinėse Rusijos gubernijose). Kraštas buvo valdomas neįstatymais, o potvarkiais. Valdžia laikėsi principo „skaldyk ir valdyk".Okupuotą kraštą valdyti carinei administracijai padėjo kiekvieno-je gubernijoje esanti žandarų įstaiga. Dar 1827 m. Rusijoje buvo įsteigtasžandarų korpusas, kuriam buvo pavestas politinis sekimas. Vilniujebuvo įkurta apygardos žandarų valdyba, o kitose lietuviškosiose gu-bernijose - gubernijų žandarų valdybos. Vilniaus apygardos žandarąvaldyba nebuvo pavaldi Vilniaus generalgubernatoriui. Politiškai ne-patikimų asmenų sekimą vykdė žandarmerijų agentai.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvos miestuose, kuriuose veikė rotušės,dar labiau išryškėjo savivaldos nominalumas. Miestų ūkį tvarkė mies-to dūmą, kurią sudarė gubernatoriaus skiriamas burmistras ir keturi jokanceliarijos nariai. Ji neturėjo jokio savaveiksmiškumo. Visi dūmųsprendimai buvo svarstomi ir tvirtinami gubernijos valdyboje.

1870 m. caro administracija priėmė naujus Miesto valdymo nuo-status. Vilniaus ir Kauno gubernijose šie nuostatai buvo pradėti taikyti

OKUPUOTOS LIETUVOS VALDYMO TEISĖS BRUOŽAI (xvm a. pabaiga - 1918 m.) 281

tik 1876 metais. Pagal juos, dūmą buvo neluominė institucija, turėjusididesnę kompetenciją sprendžiant miesto reikalus nei rotušė. Rinki-muose į ją galėjo dalyvauti visi vyriškosios lyties gyventojai, turintysnekilnojamojo turto ir mokantys mokesčius miesto kasai: įmonių irnamų savininkai, pirkliai, prekybininkai. Jie nebūtinai turėjo būti miestopiliečiai. Miestų dūmos tarybos pradėtos rinkti ne pagal luomą, o pa-gal turto cenzą. Balso teisės neturėjo turto savininko šeimos nariai.Moterys - turto valdytojos ir asmenys, neturintys 25 metų, rinkimuosegalėjo dalyvauti tik per savo įgaliotinius.

Dūma buvo renkama kas ketveri metai. Jos nariai rinko miesto vyk-domąją instituciją - miesto valdybą miesto dūmos ir valdybos pirmi-ninką - miesto galvą (burmistrą), kuriuo negalėjo būti žydų atstovas,valdybos narius ir sekretorių. Miesto galvos išrinkimą turėjo patvirtintigubernatorius. Dūmos kompetencija buvo mokesčių, rinkliavų ir prie-volių įvedimas miesto naudai, jų sumažinimas ar padidinimas, paskolųuždėjimas, aukų ėmimas, miesto biudžeto tvarkymas. Ji disponavo visumiesto turtu, priimdavo nutarimus miesto ūkio tvarkymo, sanitarinės ap-saugos klausimais. Dūmos nutarimų vykdymu rūpinosi miesto valdyba.Dūmos savarankiškumą ir savaveiksmiškumą apibrėžė tuose pačiuosenuostatuose esantys straipsniai, pagal kuriuos dūmos galva privalėjo pra-nešti gubernatoriui apie dūmos posėdžių datą, nagrinėjamus klausimus;gubernatorius tvirtino svarbesnius jos nutarimus.

XIX a. pabaigoje, sustiprėjus Rusijoje Aleksandro III reakcijai,kurios metu suaktyvėjo kova su visomis demokratijos apraiškomis,1892 m. buvo priimti nauji Miestų valdymo nuostatai. Jie padidinorinkėjų turto cenzą dar labiau apribojo miestų savivaldą. Rinkimų tei-sė buvo suteikta juridiniams asmenims: draugijoms, kompanijoms, ben-drovėms. Bendruose rinkimuose negalėjo dalyvauti žydai. Žydų atsto-vų skaičių miesto dūmoje turėjo nustatyti miestų reikalų valdybos,atsižvelgdamos į pateiktus miestų valdybų sąrašus. Į juos turėjo būtiįtraukti tik pagal bendruosius nuostatus turintys teisę dalyvauti rinki-muose asmenys. Pastarieji savo susirinkimuose galėjo rinkti žydų at-stovus į duotas vietas. Nuostatai visiškai panaikino net ir nominalųdūmos savaveiksmiškumą. Jau beveik visi dūmos nutarimai buvo ap-tariami prie gubernatoriaus veikiančioje Miestų reikalų valdyboje irtvirtinami gubernatoriaus. Miesto galva ir valdybos nariai buvo pri-skirti prie valdininkų. Miesto valdyba pasidarė tiesiai pavaldi nebe dū-mai, bet gubernijos valdžiai.

Documents

Lietuvos Teises Istorija Vadovelis