ISSN 1392-6195

LIETUVOS TEISËS UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 52(44) tomas

Vilnius 2004

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a : doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto senato pirmininkas doc. Petras Ancelis – Lietuvos teisës universiteto Policijos fakulteto dekanas Antanas Dapðys prof. Zdislav Kegel – Vroclavo universiteto Teisës ir administravimo fakulteto dekanas prof. Egidijus Kurapka – Lietuvos teisës universiteto mokslo prorektorius akademikas Pranas Kûris – Europos Þmogaus Teisiø Teismo teisëjas prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Lietuvos teisës universiteto Teisës

fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas doc. Kæstutis Masiulis – Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo

administravimo katedros vedëjas doc. Vytautas Pakalniðkis – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës

teisës katedros vedëjas prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Alvydas Pumputis – Lietuvos teisës universiteto rektorius prof. Alfonsas Vaiðvila – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos

katedros vedëjas dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas doc. Juozas Þilys – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto dekanas

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University Assoc. Prof. Petras Ancelis, Dean of Police Faculty of Law University of Lithuania Antanas Dapðys Prof. Zdislav Kegel, Dean of Law and Administration Faculty of Wroclaw University Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Law University of Lithuania Prof. Pranas Kûris, Judge of European Court of Human Rights Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History

of Law Faculty of University of Lithuania Assoc. Prof. Kæstutis Masiulis, Head of Department of Public Administration of State

Management Faculty of Law University of Lithuania Assoc. Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law

Faculty of Law University of Lithuania Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Law University of Lithuania Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty of Law University

of Lithuania Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania Assoc. Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Law University of Lithuania

Redaktoriø kolegijos 2004 m. balandþio 15 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-9) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos šio leidinio leidimo teisės saugomos. Šis leidinys ar bet kuri jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kokia nors forma perduodami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas:

Lietuvos teisës universitetas, Ateities g. 20, 2057 Vilnius El. paðtas leidyba@ltu.lt

Interneto svetainës adresas: http://www.ltu.lt

Address of Editorial Office and Publishing House: Law University of Lithuania, 20 Ateities st., 2057 Vilnius

© Lietuvos teisës universitetas, 2004

TURINYS

Laikinai einantis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pareigas Lietuvos teisës universiteto Garbës daktaras Èeslovas Jurðënas................................................................. 5

I. KONSTITUCINË JUSTICIJA

Egidijus Jaraðiûnas. Asmenø lygybës principas, kaip teisës aktø konstitucingumo matas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje............................................ Mindaugas Maksimaitis. Konstitucinis Teismas 1938 metø Lietuvos Konstitucijos projekte.................................................................................................................................. 19

7

II. TARPTAUTINË TEISË

Lyra Vysockienë. Lietuvos teisës derinimo su Europos Sàjungos prieglobsèio teisynu iððûkiai................................................................................................................................... Gintaras Ðapoka. Lietuvos suvereniteto galiojimo problema Klaipëdos kraðte NuolatinioTarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo kontekste.......................................................

27

33

III. BAUDÞIAMOJI TEISË IR PROCESAS

Simona Mesonienë. Elektroninis monitoringas bausmiø sistemoje: tarptautinis ir nacionalinis kontekstas......................................................................................................... Gintautas Ðulija. Turtiniø bausmiø reforma naujajame Lietuvos Respublikos baudþiamajame kodekse...................................................................................................... Ryðardas Burda, Eglë Latauskienë, Snieguolë Matulienë. Asmens sulaikymo teisiniai ir kriminalistiniai aspektai (2)................................................................................................. Kæstutis Stungys. Specialiø þiniø samprata ir panaudojimo ypatumai.............................. Alvydas Barkauskas. Kriminalistiniø versijø koncepcijø istorinës raidos bruoþai..............

47 58 70 81 92

IV. CIVILINË TEISË IR PROCESAS

Linutë Kraujutaitytë, Justinas Sigitas Peèkaitis. Intelektinës nuosavybës politika aukðtojoje mokykloje: kûrybiniø darbø autorizavimo principai............................................ Jurgita Stûronaitë. Sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais mokesèiø administratoriaus iniciatyva................................................................................................................................ Irmantas Rotomskis. Nuolatinës buveinës instituto reikðmë iðvengiant dvigubo apmokestinimo elektroninëje komercijoje............................................................................ Inga Þalënienë. Kai kurie atstovo atsakomybës Civiliniame procese taikymo teoriniai aspektai................................................................................................................................. Egidijus Krivka. Grupës ieðkinio problemos Lietuvos civilinio proceso teisëje.................. 150

103 124 134 141

3

CONTENTS

Prime Minister at Interim Doctor Honoris Causa of Law University of Lithuania Èeslovas Jurðënas................................................................................................................................

5

I. CONSTITUTIONAL JUSTICE

Egidijus Jaraðiûnas. The Constitutional Principle of Equality of Persons as a Criterion to Test the Constitutionality of Legal Acts in the Practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania....................................................................................................... Mindaugas Maksimaitis. Modelling the Constitutional Court in the Proposed Constitution of Lithuania of 1938..........................................................................................

7 19

II. INTERNATIONAL LAW

Lyra Vysockienë. Challenges of Approximation of Lithuanian Legislation with the European Union Asylum Acquis........................................................................................... Gintaras Ðapoka. The Problem of the Validity of Lithuania’s Sovereignty in the Context of a Decision of the Permanent Court of International Justice.............................................

27 33

III. CRIMINAL LAW AND PROCESS

Simona Mesonienë. Electronic Monitoring in Penal System: International and National Context.................................................................................................................................. Gintautas Ðulija. The Reform of the Pecuniary Penalties in the New Lithuanian Criminal Code...................................................................................................................................... Ryðardas Burda, Eglë Latauskienë, Snieguolë Matulienë. Legal and Criminalistic Aspects of Person Detention Tactics (2)............................................................................... Kæstutis Stungys. Conception of the Special Knowledge and the Peculiarities of Implementation...................................................................................................................... Alvydas Barkauskas. Features of the Historical Development of Conceptions of Criminal Versions..................................................................................................................

47 58 70 81 92

IV. CIVIL LAW AND PROCESS

Linutë Kraujutaitytë, Justinas Sigitas Peèkaitis. Policy of Intellectual Property in Higher Education: Principles for Authorisation of Scholarly Works..................................... Jurgita Stûronaitë. Invalidation of the Transactions upon Initiative of the Tax Administrator......................................................................................................................... Irmantas Rotomskis. Importance of Permanent Establishment for Avoiding a Double Taxation in the Electronic Commerce................................................................................... Inga Þalënienë. Some Theoretical Aspects of Representative‘s Responsibility in Civil Procedure.............................................................................................................................. Egidijus Krivka. Problems of the Group Action in Lithuanian Civil Procedure...................

103 124 134 141 150

4

Laikinai einantis Lietuvos Respublikos

Seimo Pirmininko pareigas Lietuvos teisės universiteto

Garbės daktaras

Česlovas Juršėnas Česlovas Juršėnas gimė 1938 m. gegužės

18 d. Švenčionių apskrities (dabar – Ignalinos r.) Panižiškės kaime, valstiečių šeimoje. 1955 m. aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyk-lą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universite-tą ir baigė jį 1960 m. – įgijo žurnalisto specialy-bę. Aukštasis universitetinis išsilavinimas ir pasi-rinkta specialybė lėmė tolesnę Česlovo Juršėno veiklą. Jis dirbo tuometinėse Lietuvoje leidžia-mų laikraščių redakcijose, ėjo pareigas visuome-nės informavimo įstaigose. Televizijos ir radijo laidose, straipsniuose skleidė žinias apie pasaulio valstybių politines ir teisines sistemas, užsienio politiką – taip sudarė galimybes žmonėms visa-pusiškiau pažinti ir suprasti socialinių politinių procesų turinį, esmę, suvokti jų dinamiškumą,

prieštaringumą ir genezę. Tada ir vėliau išleido knygų ir žinynų apie pasaulį ir politiką, skelbė straips-nius enciklopediniuose leidiniuose, buvo Lietuvos žurnalistų valdybos ir Valdybos sekretoriato, Vy-riausiosios enciklopedijų redakcijos Mokslinės redakcinės tarybos narys.

Lietuvių tautos gyvastinga socialinė politinė atmintis, istorinis valstybingumo paveldas, visuo-menės demokratinio persitvarkymo galimybių tikroviškumas 1988 m. susiliejo į vieningą tautos atgi-mimą, kuriame dalyvavo įvairių politinių įsitikinimų ir ideologijų žmonės. Lietuvos žmones vienijo humaniškesnio ir teisingesnio gyvenimo kūrimo lūkesčiai, kurie buvo reiškiami Lietuvos suvereniteto, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo idėjomis, politiniais, teisiniais dokumentais ir tekstais. Šie siekiniai buvo visiškai priimtini Česlovui Juršėnui ir lėmė jo tolesnę veiklą. 1988–1989 m. organizavo ir vedė pirmąsias „Atgimimo bangos“ ir kitas populiarias televizijos laidas, o 1989 m., įsteigus Vyriau-sybės informacijos atstovo pareigybę, buvo pirmasis persitvarkančios Lietuvos valdžios atstovas spau-dai. Tuo metu skleidėsi jo įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo demokratiškumas ir tolerancija kitaip mąs-tantiems. Būtent šie asmenybės savasties bruožai lėmė jo konkrečius veiksmus ir elgseną valstybinėje veikloje ieškant ir atrandant politinius teisinius sprendimus.

1990 m. vasario 24 d. vykusiuose rinkimuose Česlovas Juršėnas išrenkamas deputatu į Aukš-čiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aukščiau-siosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir tapo šio Akto signataru. Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime dirbo Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisijo-je. Buvo išrinktas į pirmųjų sesijų sekretoriato sudėtį, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo seniūno pavaduotoju.

Drauge su kitais Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarais Česlovas Juršė-nas aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo istorinėje misijoje atkuriant valstybę, įtvirtinant ir stiprinant jos teisinius pamatus, tęsiant Lietuvos parlamenta-

5

rizmo tradiciją naujomis politinėmis socialinėmis sąlygomis. Jis buvo aktyvus konstitucinio proceso dalyvis, o atstovaudamas parlamento mažumos interesams nuosekliai ir principingai gynė demokra-tinę, teise pagrįstą parlamento organizavimo tvarką, nuomonių įvairovę ir jų reiškimo laisvės konstitu-cinius pagrindus. Parlamentinės veiklos patyrimas brendo ir kaupėsi sudėtingomis, o neretai ir aštrių politinių konfliktų bei parlamentinės krizės sąlygomis dar ir todėl, kad Lietuvos Respublikos Laikina-sis Pagrindinis Įstatymas dėl savo prieštaringos prigimties nebegalėjo užtikrinti visaverčio politinio tei-sinio proceso reguliavimo konstitucinių pagrindų. Česlovas Juršėnas prisidėjo tobulinant šį laikinąjį konstitucinį aktą, tačiau kritiškai vertino kartais nepagrįstą, skubotą naujų konstitucinių normų rengi-mą ir priėmimą.

Česlovo Juršėno valstybinė parlamentinė veikla dar visapusiškiau atsiskleidė 1992–1996 m. VI Lietuvos Respublikos Seime, kai keletą mėnesių ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo, o nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – Seimo Pirmininko pareigas. To meto Seimui teko sudėtin-gas uždavinys įstatymų leidyboje įgyvendinti 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendume priimtą Lietu-vos Respublikos Konstituciją, suderinti tuo metu galiojusius teisės aktus su valstybės Pagrindiniu Įsta-tymu, sukurti naujų valstybės konstitucinių institutų funkcionavimo teisinius pagrindus ir teisės siste-mą, grindžiamą konstituciniais principais bei normomis. Česlovas Juršėnas, eidamas Lietuvos Respub-likos Seimo vadovo pareigas, kryptingai organizavo Lietuvos parlamento veiklą įgyvendinant viską api-mančią įstatymų leidimo programą. Jis entuziastingai rėmė ir skatino pastangas, kuriomis buvo siekiama, kad nedelsiant pradėtų veikti Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, būtų patikslinta bendrosios jurisdikcijos teismų sistema ir priimti nauji jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Insti-tucinė ir teisinės sistemos revizija tada apėmė iš esmės visas valstybinės struktūros grandis ir taip lėmė sparčią konstitucinę reformą.

Česlovas Juršėnas aktyviai dalyvavo rengiant teisės aktus dėl Lietuvos valstybės parlamento ir parlamentarų veiklos formų teisinio įtvirtinimo ir siekė, kad šie teisės aktai būtų įgyvendinti. Jau 1990–1992 m., kuriant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo regla-mentą, jis kryptingai siekė spręsti įstatymų leidimo procedūrų teisinio reguliavimo preciziškumo, par-lamentinių frakcijų, komitetų ir komisijų darbo teisinio demokratinio reglamentavimo klausimus. Česlovo Juršėno pastangomis 1992–1996 m. nedelsiant buvo pradėtas rengti ir priimtas Lietuvos Res-publikos Seimo statutas, kuriame buvo įtvirtintos šiuolaikiškos visuotinai pripažintos parlamentinio darbo formos ir tradicijos. Česlovas Juršėnas parlamentinę veiklą tęsė 1996–2000 m. VII Lietuvos Respublikos Seime ir aktyviai dirbo Teisės ir teisėtvarkos komitete. 2000–2004 m. VIII Lietuvos Respublikos Seime 2000 m. spalio 26 d. – 2002 m. kovo 13 d. buvo išrinktas Seimo Pirmininko pavaduotoju, o nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2004 m. balandžio 6 d. – Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju. 2004 m. balandžio 6 d. Seimo nutarimu jam pavesta laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas.

Visiškai akivaizdu, kad Česlovas Juršėnas yra vienas ryškiausių pastarojo laikmečio valstybi-ninkų parlamentarų, sukaupusių turtingą demokratinę ir parlamentinės daugumos, ir parlamentinės mažumos darbo patirtį. Lietuvos Respublikos Seime Česlovas Juršėnas nuosekliai vadovavosi valstybės interesais, politinio teisinio nuosaikumo etinėmis nuostatomis, visapusiškai suvokta politinio gyvenimo organizavimo demokratine teisine tvarka. Šias vertybines nuostatas jis ne tik viešai dekla-ruoja, bet reikšdamas politinius teisinius įsitikinimus ir dalyvaudamas sprendimų priėmime siekia, kad jos būtų įgyvendintos teisės normų kuriamojoje veikloje. Teisė, įstatymas, teisingumas buvo tie kriterijai, kuriais grindė savo veiksmus ir socialinę politinę elgseną. Priimdamas politinius teisinius valstybinio masto sprendimus, Česlovas Juršėnas visada vadovaujasi tolerancijos, oponentų argumentų gerbimo, visuomenės vienijimo nuostatomis ir taip prisideda prie atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės konstitucinio siekinio įgyvendinimo.

Lietuvos teisės universiteto senatas 2004 m. balandžio 5 d. nutarimu už svarų indėlį stiprinant Lietuvos Respublikos parlamentarizmą, jo teisinius pagrindus, plėtojant Lietuvos konstitucionalizmą, ugdant visuomenės konstitucinę kultūrą, remiant Lietuvos teisės universiteto plėtrą Česlovui Juršėnui suteikė Lietuvos teisės universiteto Garbės daktaro vardą.

6

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 7–18

I. KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

ASMENŲ LYGYBĖS PRINCIPAS, KAIP TEISĖS AKTŲ KONSTITUCINGUMO MATAS, LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKOJE

Doc. dr. Egidijus Jarašiūnas

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Konstitucinës teisës katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 46 Elektroninis paðtas ktk@ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 26 d. Parengta spausdinti 2004 m. birželio 4 d.

Pagrindinės sąvokos: konstitucinis asmenų lygybės principas, formali teisinė lygybė, ne-diskriminacija, privilegijų neteikimas.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje analizuojamas konstitucinis asmenų lygybės principo kaip teisės aktų

konstitucingumo tikrinimo mato taikymas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje. Konstitucinio Teismo nutarimuose yra atskleista, kad tai formalios teisinės lygy-bės principas (nors tai nepaneigia galimybės tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių skir-tinga padėtis, nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą), kad šis principas taikytinas ne tik fizi-niams, bet ir juridiniams asmenims, kad šį principą galima suprasti ir kaip bendrąjį Konstitu-cijos principą, ir kaip prigimtinę teisę. Šis principas glaudžiai susijęs su kitais Konstitucijos principais ir nuostatomis. Nediskriminacija, privilegijų neteikimas, asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams – šio principo esmę atskleidžiantys elementai. Asmenų lygybės principo laikymosi teisės aktuose kontrolė – vienas iš ordinarinės teisės konstitucingumą užtikrinančių elementų.

I. Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijà interpretuo-jant ávairias Konstitucijos nuostatas pastebëta, kad kai kuriems Konstitucijos straipsniams teko iðskirtinis dëmesys, kad jie tapo nevienkartinio tyrimo ir interpretavimo objektais. Ðiuo poþiûriu iðsiskiria „du Konstitucijos straipsniai – „lyderiai“. „Tai Konstitucijos 23 straipsnis (nuosavybës nelieèiamumas) ir 29 straipsnis (asmenø lygybë ir nediskriminavimas)“ [1, p. 10].

Nuosavybës klausimø aktualumas, suvokiant mûsø visuomenëje vykstanèius privati-zavimo, nuosavybës teisiø atkûrimo procesus, atrodytø visai suprantamas. Taèiau kodël taip daþnai Konstituciniam Teismui teko interpretuoti Konstitucijos 29 straipsná, átvirtinantá, kad ástatymui, teismui ir kitoms valstybës institucijoms ar pareigûnams visi asmenys lygûs, kad

7

þmogaus teisiø negalima varþyti ir teikti jiems privilegijø dël jo lyties, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties, tikëjimo, ásitikinimø ar paþiûrø. Tai atsitiktinumas? Lietuviðka specifika? O gal ir kitur ði konstitucinë dimensija ne maþiau „populiari“?

Jeigu perþvelgtume ávairiø ðaliø konstituciniø teismø jurisprudencijà, nesunkiai paste-bëtume, kad didelë dalis jø sprendimø pagrindiniø teisiø apsaugos klausimais yra grindþiami konstituciniu asmenø lygybës, arba lygiateisiðkumo, principu. Analizuojant motyvus, dël ku-riø Austrijos Konstitucinis Teismas pripaþino prieðtaraujanèiais Konstitucijai ástatymus dël pagrindiniø teisiø paþeidimo 1946–1976 m., teigiama, kad daþniausiai „ástatymø anuliavimo prieþastis yra lygybës principo paþeidimas: 121 atvejis ið 142, arba 9 atvejai ið 10“ [2, p. 49]. Panaði padëtis Vokietijoje – lygybës principu daþnai vadovaujamasi, nors konstituciniai skundai ir teismø kreipimaisi, pagrásti vien lygybës principo paþeidimu, tenkinami gana retai [2, p. 63]. Nagrinëjant Prancûzijos Konstitucinës Tarybos sprendimus pastebima, kad „(...) lygybë yra beveik visø Tarybos sprendimø pagrindas, ji apima nepaprastai plaèià sritá, lygy-bës principas vis plaèiau taikomas“ [3, p. 353]. Nuo Konstitucinës Tarybos 1973 m. gruo-dþio 27 d. sprendimo „Taxation d‘office“ byloje vadovaujantis ðiuo principu buvo iðnagrinëta daugiau nei 150 bylø. Apie Italijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijà raðoma taip: „Lygy-bës principui tarp saugomø konstituciniø principø tenka ypaè svarbi vieta: nuo 1956 m. iki 1979 m. beveik pusë sprendimø (219 ið 456) praðymà patenkinti buvo grindþiami lygybës principo paþeidimu, ðiandien tuo taip pat grindþiami du ið trijø tokiø sprendimø“ [2, p. 76]. Belgijos Arbitraþo Teismui pagal Belgijos Konstitucijos 142 straipsná tiesiogiai patikëta spræsti, ar nesikësinama á ðios ðalies Konstitucijos 10 straipsnyje suformuluotà lygiateisið-kumo principà (greta Belgijos Konstitucijos 11 straipsnyje átvirtinto nediskriminavimo prin-cipo ir 24 straipsnyje laiduotos mokymo laisvës). Arbitraþo Teismas saugo tik ðias pagrindi-nes laisves. F. Delperée, analizuodamas Belgijos konstitucinæ jurisprudencijà, pastebi, kad joje teisinës lygybës taisyklës panaudojimas yra ypaè vaisingas [4, p. 211]. L. Garlicki, ap-þvelgdamas Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2001 m. jurisprudencijà, taip raðo apie lygiatei-siðkumo principo reikðmæ: „Ðis principas nuolatos (...) yra viena pagrindiniø normø, kuria remiamasi; Tribunolas ja rëmësi daþniau negu demokratinës teisinës valstybës nuostata“ [5, p. 707]. Besidomintiems konstitucine justicija Vidurio ir Rytø Europoje gerai þinoma, kad Lenkijos Konstitucinis Tribunolas savo sprendimuose daþnai operuoja teisinës valstybës principu.

Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija atitinka ðià tendencijà. Jeigu taip – di-dëja tikimybë, kad bus suformuluota nuosekli ir iðsami visø asmenø lygybës sampratos konstitucinë doktrina. Kodël pareiðkëjai taip daþnai remiasi lygybës principo paþeidimu? At-sakant reikëtø atkreipti dëmesá á tokià aplinkybæ: bet koká ástatymà ar kità teisës aktà galima ávertinti per asmenø lygybës principo prizmæ, bet koks teisinis tekstas gali bûti „perskaitytas“ ðiuo aspektu. Taigi asmenø lygybës principo universalumas já iðskiria ið kitø Konstitucijoje átvirtintø ástatymø ir poástatyminiø aktø konstitucingumo tikrinimo matø. Kita aplinkybë, le-mianti, kad ðis principas daþnai taikomas, – dvilypis ðio principo pobûdis: asmenø lygybë kartu yra tiek pagrindinë teisë savaime, tiek ir kitø pagrindiniø teisiø ágyvendinimo esminë sàlyga. Todël nagrinëjant klausimà dël vienos ar kitos asmens konstitucinës teisës apsau-gos iðkyla lygiateisiðkumo aspektas.

II. Konstitucinio Teismo veiklos praktika tikrinant ástatymø ir kitø teisës aktø konstitu-cingumà leidþia kalbëti apie ásitvirtinusià Lietuvos konstitucinës teisës sistemos sampratà, kuriai bûdingas pripaþinimas, kad visas teisinis gyvenimas sukasi apie konstitucijà, kad konstitucijos principai ir normos atitinkama kryptimi nukreipia teisës kûrybà ir praktikà, kad visa teisë turi atitikti konstitucijà tiek turinio, tiek formaliais poþymiais. Tokia sistema – grieþ-tai hierarchizuota, ir ðioje sistemoje iðsiskiria konstitucija – pirminë ir aukðèiausioji pozityvioji teisë. Konstitucijos átakà jauèia visa teisës sistema, visos teisinio reguliavimo sritys.

Konstitucija yra tikrasis ordinarinio teisinio reguliavimo, átvirtinto ástatymuose arba po-ástatyminiuose aktuose, teisiðkumo patikrinimo matas. Á Konstitucijà, kaip teisës matà, reikia þiûrëti kaip á darnià konstituciniø principø ir normø sistemà, kurios elementai tarpusavyje su-

8

sijæ, vienas kità papildo. Bûtent ðià sistemà ir turi atitikti visa kita teisë. Ástatymø ir poástaty-miniø aktø atitikties konstitucijai tikrinimas – Konstitucinio Teismo darbo kasdienybë. Kiek-vienoje byloje tenka interpretuoti tiek Konstitucijà, tiek tikrinamà ástatymà ar kità teisës aktà. Palyginæs interpretacijø rezultatus Teismas konstatuoja, kad aktas atitinka arba prieðtarauja konstitucijai. Kiekvieno tyrimo pagrindas – Konstitucijoje átvirtinto reguliavimo samprata. Bûtent interpretuodamas Konstitucijà Konstitucinis Teismas suteikia jai teisiná gyvenimà, tik Konstitucinio Teismo dëka Konstitucijos principai ir normos ágauna aiðkiai apibrëþtas ribas, tampa realiu ordinarinës teisës teisiðkumo patikros matu.

Minëjome, kad tarp Konstitucijos normø ir principø iðsiskiria visø asmenø lygybës ástatymui, teismui, kitoms valstybës institucijoms arba pareigûnams principas. Ðiam principui bûdingas universalumas, jo kaip konstitucingumo mato panaudojimo galimybës didþiulës, gal tik kompleksinio pobûdþio teisinës valstybës principas (lygiateisiðkumas irgi bûtø vienas já sudaranèiø principø) pranoksta savo patikros potencialu. Neatsitiktinai analizuojant lygiateisiðkumo principo reikðmæ konstitucinëje jurisprudencijoje pastebima, kad „Lygiatei-siðkumo principas Konstitucinio Teismo sprendimuose daþniausiai interpretuojamas aiðki-nant asmenø turtines arba procesines teises, formuluojant kitus (...) teisës principus“ [6, p. 126]. Konstitucinio Teismo nutarimai yra lyg mozaika, kurioje galima pabandyti iðskirti ávai-rius konstituciná visø asmens lygybës principà apibûdinanèius teisinius elementus, susilau-kusius Konstitucinio Teismo dëmesio.

Asmenø lygybës principas apibûdinamas kaip „vienas pagrindinių konstitucinių prin-cipų, kuris savo ruožtu glaudžiai siejasi su kitais konstituciniais principais ir nuostatomis“ [7]. Taigi á ðá principà þvelgiama kaip á darnios konstitucinës sistemos elementà, iðsiskiriantá savo universaliu pobûdþiu; tai tarsi principas, kurá paþeidus griûva visa Konstitucijos principø ir nuostatø grandinë. Konstitucinis Teismas ne viename nutarime yra pabrëþæs, kad Konstitu-cija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Todël asmens lygybës principas Konstitucinio Teismo tyrimuose neretai susijæs su kitais Konstitucijos principais arba nuostatomis – vienu atveju (1996 m. lapkrièio 20 d. Konstitucinio Teismo nutarime) su sutarèiø laisvës principu, kitu atveju – su demokratija ir t. t.

Paþymëtina, kad kartais lygybës aspektai tiesiogiai formuluojami paèiame Konstituci-jos tekste: Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje átvirtinta, kad pilieèiai turi teisæ lygiomis sàly-gomis stoti á Lietuvos Respublikos valstybinæ tarnybà, 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos profesinës sàjungos turi lygias teises, Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis nustato lygià Seimo nariø rinkimø teisæ ir t. t. Be to, ðis principas, kaip paþymëjo Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime, reiðkia, kad kiekvieno žmogaus prigimtinės teisės turi būti vienodai traktuojamas. Taigi ágyvendinant Konstitucijoje átvirtintas teises ir laisves visados yra svarbus asmenø lygybës aspektas. Konstitucinis teisiø ir laisviø uþtikrinimas ástatymuose ir poástatyminiuose aktuose yra tikrinamas ir asmenø lygybës aspektu. Todël áprasti Konstitu-cijos 23 ir 29, 25 ir 29, 46 ir 29 straipsniø deriniai, á kuriuos atsiþvelgus daroma iðvada dël tik-rinamø nuostatø konstitucingumo.

Atskleisdamas ðio konstitucinio principo esmæ Konstitucinis Teismas já apibûdino kaip nediskriminaciją (1997 m. geguþës 6 d., 1998 m. lapkrièio 11 d. nutarimai) arba paþymëjo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje átvirtintas principas ið esmës reiðkia diskriminacijos drau-dimà (þiûrëkite ðio Konstitucijos straipsnio 2 dalá „Þmogaus teisiø negalima varþyti ir teikti jam privilegijø dël jo lyties, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties, tikëjimo, ási-tikinimø ar paþiûrø pagrindu“). Kas yra nediskriminacija, ið esmës nustatoma pirmiausia api-brëþus, kas yra diskriminacija. „Diskriminacija daþniausiai suprantama kaip þmogaus teisiø varþymas ar tam tikrø privilegijø teikimas atsiþvelgiant á lyties, rasës, tautybës, kalbos, kil-mës, socialinës padëties, tikëjimo, ásitikinimø ar paþiûrø poþymius. Taèiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais po-þymiais pasiþyminèioms asmenø grupëms, jeigu tuo siekiama pozityviø, visuomeniðkai reikðmingø tikslø. Prie diskriminaciniø ribojimø nepriskiriami ir specialûs reikalavimai arba tam tikros sàlygos, kai jø nustatymas bûna susijæs su reguliuojamø santykiø ypatumais“ [8].

9

Kitais atvejais nurodoma, kad ðis principas reiðkia nediskriminavimą ir privilegijų netei-kimą. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandþio 2 d. ir 2002 m. balandþio 23 d. nutarimuose teigiama, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje átvirtintas asmens nediskriminavimo ir pri-vilegijø neteikimo principas. Konstitucinis Teismas konstitucinio visø asmenø lygybës prin-cipo esmæ atskleidþia tokia formuluote: asmenø lygybës principas ápareigoja vienodus fak-tus vertinti vienodai ir draudþia ið esmës tokius pat faktus vertinti skirtingai [16; 9]. Kita ver-tus, konstitucinis asmenø lygybës principas savaime nepaneigia to, kad ástatymu gali bûti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø skirtinga pa-dëtis, atþvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. ir kiti nutarimai).

Konstitucinis Teismas paþymëjo dar vienà ðio principo savybæ – tai formalios teisinės lygybės principas [9]. (Beje, paþymëtina, kad kartu Konstitucinis Teismas priminë, kad ðis principas nepaneigia to, kad ástatyme gali bûti nustatytas nevienodas teisinis tam tikrø as-menø kategorijø, kuriø padëtis skirtinga, reguliavimas). Neatsitiktinai teisinëje literatûroje ra-ðoma apie visø asmenø lygybës, arba lygiateisiðkumo, principà. Konstitucinis Teismas api-brëþia ir valstybës institucijø veiklos sritis, kuriose taikomas ðis principas. Dar 1996 m. sau-sio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: ðio principo turi bûti laikomasi: 1) lei-dþiant ástatymus; 2) juos taikant; 3) vykdant teisingumà (tokia interpretacija pakartota 1998 m. birþelio 18 d., 2000 m. geguþës 8 d., 2000 m. gruodþio 6 d. nutarimuose).

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir ju-ridiniams asmenims [10].

Dar viena Konstitucinio Teismo nutarimuose padaryta iðvada: „Konstitucinis visø as-menø lygybës ástatymui, teismui ir kitoms valstybës institucijoms arba pareigûnams princi-pas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves“ [11]. Taigi Konstitucinis Teismas pabrëþia ir valstybës pareigà vienodai veiksmingai uþtikrinti visø asmenø teises ir laisves. Tai reikðmingas ðio konstitucinio principo aspektas.

Konstitucinio Teismo nutarimuose paþymimos ir tokios ðio principo savybës: a) visø asmenø lygybës principas – sudėtinis principas. Pirmiausia galima skirti: as-

mens lygybæ ástatymui; lygybæ teismui; lygybæ kitoms valstybës institucijoms ir pareigûnams;

b) visø asmenø lygybës principas Konstitucinio Teismo doktrinoje suprantamas dviem aspektais: 1) kaip bendrasis Konstitucijos principas ir 2) kaip prigimtinė teisė: konstitucinis visø asmenø lygybës principas aiðkinamas kaip prigimtinë asmens teisë.[12]

III. Kaip plëtojosi Konstitucinio Teismo visø asmenø lygybës principo konstitucinë doktrina, kokie aspektai yra problemiðkiausi, kaip ðis principas atsispindëjo Konstitucinio Teismo nutarimuose? Á ðiuos klausimus ir bandysime atsakyti. Ið karto atkreipiame dëmesá: atsakymai bus kiek fragmentiðki, iðvados – ne visados kategoriðkos.

Pirmas, atrodytø, kiek banalus klausimas: kieno atþvilgiu taikomas visø asmenø lygy-bës ástatymui, teismui ir kitoms valstybës institucijoms arba pareigûnams principas?

Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkrièio 8 d. nutarime, nagrinëdamas praðymà dël Seimo rinkimø ástatymo nuostatø, kuriose buvo atsisakyta anksèiau átvirtinto rinkimuose da-lyvaujanèiø partijø ir visuomeniniø politiniø judëjimø vienodo atstovavimo visose rinkimø komisijose principo, konstatavo, kad ir konstitucinis asmenø lygybës principas taikytinas tik fiziniams asmenims. Teismas toká savo sprendimà motyvavo tuo, kad Konstitucijos „29 straipsnis yra Konstitucijos II skirsnyje, kuris pavadintas „Þmogus ir valstybë“, todël sàvoka „asmuo“ ðiuo atveju tegali bûti „þmogaus“ sinonimas. Ðiame Konstitucijos skirsnyje, kartu ir 29 straipsnyje kalbama tik apie þmogaus ir pilieèio teises, laisves ir pareigas, todël nëra juri-dinio pagrindo plaèiau traktuoti sàvokà „asmuo“ [13]. Konstitucinis Teismas paþymëjo, kad kolektyviniams teisës subjektams (organizacijoms, institucijoms) bûdinga teisinës padëties ávairovë, todël tik teisës subjektø tipologijos pagrindu gali bûti iðskiriamos vienodà specialøjá teisnumà turinèios subjektø grupës, tik jos gali bûti tarpusavyje lyginamos.

10

Tokia doktrina suformuluota Konstitucinio Teismo veiklos pradþioje, motyvuojant tuo, kad ðis principas suformuluotas Konstitucijos II skyriuje „Þmogus ir valstybë“ ir todël sàvoka „asmuo“ nëra sàvokos „þmogus“ sinonimas. Ar pakanka vertinti Konstitucijos nuostatà vieno jos skyriaus kontekste? Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarime Teismas, jau remdamasis visa Konstitucija („Konstitucijoje átvirtintas visø asmenø lygybës ástatymui, tei-smui ir kitoms valstybës institucijoms ar pareigûnams principas yra vienas pagrindiniø kons-tituciniø principø, kuris savo ruoþtu glaudþiai siejasi ir su kitais konstituciniais principais bei nuostatomis“) [14] daro iðvadà, kad „ðis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridi-niams asmenims, nes jie paprastai yra fiziniø asmenø susivienijimai“. Tai buvo esminis konstitucinës doktrinos pokytis, tuoj pat pastebëtas konstitucinës justicijos tyrinëtojø [6, p. 123]. Naujoji asmenø, kuriems taikomas lygybës principas, samprata atitiko ir daugelio di-desnæ patirtá turinèiø konstitucinës kontrolës institucijø formuluojamà doktrinà, poþiûrá, kad ástatymø leidëjas „privalo laikytis lygybës principo tiek fiziniø, tiek juridiniø asmenø, kurie gali bûti privatinës teisës juridiniai asmenys (profesinës sàjungos, bendrovës) arba vieðosios tei-sës juridiniai asmenys (vieðosios ástaigos, teritorinës bendruomenës), atþvilgiu“ [2, p. 85]. Naujoji subjekto sampratos doktrina, kad konstitucinis asmens lygybës principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, pakartota (tolesnis naujos asmenø sampratos átvirtinimo sustiprinimas) Konstitucinio Teismo 1996 m. balandþio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. ir 2000 m. gruodþio 6 d. nutarimuose [15]. Ði doktrina leido Konstituciniam Teismui ap-ginti ir juridiniø asmenø, kurie dël Konstitucinio Teismo nagrinëto ginèijamo teisinio regulia-vimo pateko á nelygiateisæ padëtá arba patyrë diskriminacijà, teises. Antai minëtame Konsti-tucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarime buvo konstatuota, kad „Vyriausybës 1998 m. sausio 14 d. nutarimu patvirtintoje „Lietuvos Respublikoje pagamintø ir parduodamø alkoho-liniø gërimø þenklinimo 1998 metø pavyzdþio banderolëmis tvarkoje“ ir „Importuojamø á Lietuvos Respublikà alkoholiniø gërimø þenklinimo 1998 metø pavyzdþio banderolëmis tvar-koje“ yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai ámonës, turinèios teisæ prekiauti impor-tuotais alkoholiniais gërimais, ir ámonës, turinèios teisæ prekiauti tik Lietuvoje pagamintais al-koholiniais gërimais, pateko á akivaizdþiai skirtingà teisinæ padëtá: ámonës, turinèios teisæ prekiauti importuotais alkoholiniais gërimais, po nustatytos datos turëjo teisæ seno pavyz-dþio banderolëmis paþenklintus importuotus gërimus paþenklinti 1998 m. pavyzdþio bande-rolëmis ir toliau jais prekiauti, juos gabenti bei laikyti, o ámonës, turinèios teisæ prekiauti tik Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gërimais, neturëjo teisës seno pavyzdþio banderolëmis paþenklintø gërimø paþenklinti 1998 m. pavyzdþio banderolëmis – ðioms ámonëms tiesiog buvo uþdrausta prekiauti dar iki draudimø nustatymo teisëtai ásigytais joms nuosavybës teise priklausanèiais Lietuvoje pagamintais alkoholiniais gërimais, paþenklintais seno pavyzdþio banderolëmis, juos gabenti ir laikyti“. Konstitucinio Teismo nuomone, „toks teisinis re-guliavimas vertintinas kaip pastatantis ûkio subjektus á nevienodà, nelygiateisæ padëtá, kaip diskriminuojantis tuos ûkio subjektus, kurie turi teisæ prekiauti tik Lietuvoje pagamintais al-koholiniais gërimais, ir dël to paþeidþiantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje átvirtintà as-menø lygybës ástatymui principà“.

2000 m. gruodþio 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas vertino, ar konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje átvirtintam lygybës principui neprieðtarauja teisinis reguliavimas, nusta-tantis atsakomybæ mokestiniuose santykiuose ûkio subjektams, kurie yra juridiniai asmenys, ir ûkio subjektams, turintiems juridinio asmens teises, taip pat atsakomybæ ûkio subjektø sa-vininkø ir darbuotojø, atsakingø uþ teisingà mokesèiø apskaièiavimà ir sumokëjimà á valsty-bës (savivaldybiø) biudþetà bei fondus. Konstitucinio Teismo nagrinëtos Mokesèiø administ-ravimo nuostatos pripaþintos neprieðtaraujanèiomis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Dar viena problema – kam adresuojama pareiga laikytis lygybës principo? Vien Kons-titucijos 29 straipsnio 1 dalies analizë leistø kalbëti apie ástatymø leidëjo, teismø, kitø valsty-bës institucijø ar pareigûnø pareigà. Kita vertus, reiktø nepamirðti ir ðio Konstitucijos straips-nio 2 dalies, draudþianèios diskriminacijà dël lyties, rasës, tautybës, kilmës, kalbos ir t. t. Ðiuo atveju tai visø valstybës institucijø, pareigûnø, taip pat visø fiziniø ir juridiniø asmenø

11

pareiga. Tuo labiau, kad Konstitucinis Teismas yra paþymëjæs, kad lygybës principas ap-skritai gali bûti apibûdintas kaip nediskriminacija. Tas ypaè svarbu rinkos ûkio sàlygomis re-guliuojamuose darbo santykiuose. Neretai darbdavys, su kuriuo susiduria darbuotojas, yra privatus asmuo. Jam irgi privalu laikytis konstituciniø imperatyvø.

Taigi Konstitucinio Teismo visø asmenø lygybës ástatymui, teismui, kitoms valstybës institucijoms ir pareigûnams apibûdinimas kaip nediskriminacija leistø daryti iðvadà, kad ir konstitucinëje jurisprudencijoje átvirtinta ne tik nurodytø valstybës institucijø, bet ir visø fiziniø ir juridiniø asmenø pareiga uþtikrinti ðio principo laikymàsi.

IV. Nevienodo teisinio reguliavimo pateisinimas ir tokio reguliavimo kriterijø nustaty-mas buvo ne vieno Konstitucinio Teismo tyrimo asmenø lygybës principo aspektu pagrin-das. Taigi nagrinësime Konstitucinio Teismo poþiûrá á tam tikrø asmenø padëties arba tam tikrø situacijø teisinio reguliavimo specifikos konstitucingumà.

Jau 1996 m. sausio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas paþymëjo, kad „patys asme-nys bûna skirtingi, ir leidþiant ástatymus tam tikrais atvejais á tai atsiþvelgiama“. Teismas ðiame nutarime dar nebandë formuluoti nevienodo teisinio reguliavimo doktrinos ir pasiten-kino tik pateikæs pavyzdá. „Pavyzdþiui, jei ástatyme visuomenës labui ar humanizmo siekiais bus atsiþvelgta á asmenø socialinës padëties skirtumus, tai savaime dar nereikð asmenø ly-gybës principo paþeidimo. Be to, neretai ástatymai skiriami tik tam tikroms asmenø katego-rijoms arba galioja tik esant tam tikroms situacijoms, á kurias patenka vienos ar kitos katego-rijos asmenys. Teisinio reguliavimo bûdus ir turiná lemia socialinio gyvenimo ávairovë“ [16].

Ið pavyzdþio matyti, kad nevienodas teisinis reguliavimas gali bûti grindþiamas: 1) re-guliavimo tikslu (visuomenës labui arba siekiant humanizmo tikslø); 2) asmenø teisinës pa-dëties skirtumu. Be to, tarsi pratæsiant socialinës padëties skirtumø aiðkinimà paþymëta, kad tokie ástatymai gali bûti: 1) skiriami tik tam tikroms asmenø kategorijoms; 2) arba tik esant tam tikroms situacijoms, á kurias patenka vienos ar kitos kategorijos asmenys. Ðiame nuta-rime Teismas taip pat paþymëjo, kad prigimtiniø þmogaus teisiø skirtingas aiðkinimas ir ne-vienodas taikymas atskiroms asmenø kategorijoms neleistinas.

Kitame tais paèiais metais priimtame nutarime [14] Konstitucinis Teismas iðdëstë, kad konstitucinis asmenø lygybës principas savaime nepaneigia to, kad ástatymu gali bûti nu-statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø skirtinga padë-tis, atþvilgiu, ir kad tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Taigi pabrëþia-mas nevienodo reguliavimo pagrindas: tam tikrø asmenø kategorijos, kuriø nevienoda pa-dëtis. 1996 m. balandþio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas pakartojo 1996 m. vasario 28 d. nutarime iðdëstytus mûsø minëtus argumentus.

Ið karto galëtume paklausti: o kaip ávertinti, kad susidariusios situacijos skirtingos? ko-kiu aspektu jas vertinti: politiniu, ekonominiu, socialiniu, kultûriniu? Taigi koks yra skirtingo reguliavimo pateisinimo pagrindas? Kokius kriterijus Konstitucinis Teismas pasirinko savo tyrimuose?

1997 m. geguþës 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas, nagrinëdamas Valdininkø ásta-tymo nuostatø atitiktá Konstitucijai asmenø lygybës principo aspektu, paþymëjo, kad „tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrástam reikalui, ástatymu atski-roms subjektø grupëms galima nustatyti specialø teisiná statusà arba átvirtinti tam tikrus teisi-nës padëties ypatumus“. Konstitucinis Teismas paþymëjo: „Ribojimai asmens arba asmenø grupës atþvilgiu yra ávairûs ir paprastai nustatomi dël dviejø prieþasèiø: dël objektyviø skir-tumø (lytis, amþius ir kt.) arba dël to, kad to reikalauja visuomenës interesai (pvz., pilietybë)“ [17]. Taigi skiriamos dvi skirtingo reguliavimo prieþastys: objektyvūs skirtumai ir visuomenės interesai. Aiðkindamas „visuomenës interesø“ sàvokà (tas buvo svarbu sprendþiant klausimà dël valstybës tarnybos santykiø reguliavimo) Konstitucinis Teismas pasitelkë Europos þmogaus teisiø teismo jurisprudencijà: „Bûtina paþymëti, kad sàvoka „visuomenës intere-sai“, taigi ir valstybinës tarnybos sàlygos, ávairiose valstybëse suprantami ávairiai. Europos þmogaus teisiø teismo nutarimuose paþymëta, kad sàvoka „visuomenës interesai“ yra neið-vengiamai plati. Teismas, suprasdamas, jog ástatymø leidëjams, kurie vykdo socialinæ ir

12

ekonominæ politikà, duodama pasirinkimo galimybë turi bûti pakankamai plati, atsiþvelgs á ástatymø leidëjø sprendimus apibrëþiant „visuomenës interesus“, nebent tie sprendimai bûtø realiai nepagrásti (bylos James ir kiti prieð Jungtinæ Karalystæ (1986 m.), Litghgow ir kiti prieð Jungtinæ Karalystæ (1987 m.)). Tai reiðkia, kad ástatymø leidþiamajai valdþiai yra suteikta teisë nustatyti vieðojo intereso ribas konkreèiuose santykiuose, o sprendimai dël vieðojo in-tereso apibrëþimo ir jo patenkinimo bûdo turi bûti realiai pagrásti ir teisëti“ [18]. Konstitucinis Teismas ðiame nutarime konstatavo, kad „Vieðasis interesas valstybinës tarnybos santy-kiuose bendriausia prasme apibûdintas Konstitucijos 5 straipsnio treèiosios dalies nuosta-toje „Valdþios ástaigos tarnauja þmonëms“. Tai reiðkia, kad valstybës ir savivaldybiø tarnau-tojai vykdo specifines funkcijas, priklausomas nuo valstybës valdymo tarnybos paskirties. Kad galëtø ðias funkcijas tinkamai vykdyti, pilietis, stojantis á valstybës valdymo tarnybà, turi atitikti ástatymø nustatytas sàlygas. (...) Á valstybës valdymo tarnybà priimami Lietuvos Res-publikos pilieèiai, mokantys valstybinæ kalbà ir atitinkantys kitus, jø pareigoms nustatytus, kvalifikacinius reikalavimus. Ástatyme taip pat nustatyta, kad valstybës valdymo tarnyboje negali dirbti asmenys, teisti uþ sunkius nusikaltimus, nusikaltimus valstybës tarnybai, taip pat asmenys, kuriuos sieja artimi giminystës ar svainystës ryðiai, jeigu jø tarnyba yra susijusi su vieno ið jø tiesioginiu pavaldumu kitam arba su vieno teise kontroliuoti kità“.

Konstitucinio Teismo nuomone, Valdininkø ástatymo 16 straipsnio 1 dalyje buvo su-formuluoti specialûs draudimai, kurie savo pobûdþiu skiriasi nuo anksèiau iðvardytø ben-drøjø reikalavimø ir draudimø. Laikantis ðiø draudimø, norintis stoti á valstybës valdymo tar-nybà personalinës ámonës savininkas, ûkinës bendrijos tikrasis narys arba komanditorius, taip pat asmuo, ásigijæs daugiau kaip 10 procentø vienos ámonës vertybiniø popieriø, privalo riboti savo turtines teises. Ginèijama teisës norma pilieèiai buvo diferencijuojami á: 1) netu-rinèius ðio ástatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nurodyto turto ir galinèius stoti á Lietuvos Respublikos valstybës valdymo tarnybà (jeigu jie atitinka kitus ástatymo keliamus reikalavimus) ir 2) turinèius minëto ástatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte iðvar-dytà turtà. Pastarieji pilieèiai vienodas su kitais galimybes stoti á valstybinæ tarnybà ágyja tik tuomet, kai ðio turto atsisako arba já apriboja iki ástatymo numatyto dydþio.

Konstitucinis Teismas padarë iðvadà, jog minëti draudimai valdininkui bûti personali-nës ámonës savininku, draudimas bûti ûkinës bendrijos tikruoju nariu arba komanditoriumi, taip pat draudimas ásigyti daugiau kaip 10 procentø vienos ámonës vertybiniø popieriø prieðtarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Nuodugniau pagrásdamas 1996 m. vasario 28 d. nutarime suformuluotà doktrinà, kad konstitucinis asmenø lygybës principas savaime nepaneigia nevienodo teisinio tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø skirtinga padëtis, reguliavimo, Konstitucinis Teismas 1997 m. lapk-rièio 13 d. nutarime paþymëjo aplinkybes, kurios leidþia nustatyti, ar pagrástai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pirmiausia turi bûti ávertinti atitinkamø subjektø ir objektø, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, tei-sinës padëties skirtumai; antra, reikia atsiþvelgti á teisës aktø suderinamumà pagal jø hierar-chijà, reguliavimo apimtá ir kt.; treèia, bûtina ávertinti, ar teisës normos, nustatanèios specia-lias sàlygas, atitinka teisës akto paskirtá ir tikslà. Konkreèiø teisës normø pagrástumas gali bûti átikinamas tais atvejais, kai á visas nurodytas aplinkybes buvo atsiþvelgta.

Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkrièio 11 d. nutarime paþymëta, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais poþymiais pasiþyminèioms as-menø grupëms, jeigu tuo siekiama pozityviø visuomeniðkai reikðmingø tikslø, nelaikomas diskriminacija.

2000 m. geguþës 8 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodþio 6 d., 2000 m. balandþio 23 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose pakartota, kad konstitucinis lygybës principas ne-paneigia to, kad ástatyme gali bûti nustatytas nevienodas teisinis tam tikrø asmenø katego-rijø, kuriø padëtis skirtinga, reguliavimas. 2000 m. gruodþio 6 d. nutarime kartu paþymëta, kad „konstitucinis asmenø lygybës principas bûtø paþeidþiamas, jei tam tikra grupë as-menø, kuriems yra skirta teisës norma, palyginti su kitais tos paèios normos adresatais, bûtø

13

kitaip traktuojama, nors tarp tø grupiø nëra tokio pobûdþio ir tokios apimties skirtumø, kad toks nevienodas traktavimas bûtø objektyviai pateisintinas“ [18], t. y. prisimintas 1996 m. lapkrièio 20 d. nutarimo, kuriame buvo sprendþiami butø privatizavimo santykiø reguliavimo klausimai, teiginys.

V. Apþvelgæ nuo 1993 m. lapkrièio 8 d. priimtus Konstitucinio Teismo nutarimus paste-bësime, kad Konstitucinis Teismas vienokiu ar kitokiu bûdu yra iðskyræs ðá principà sudaran-èius elementus (kartais apibûdinamus kaip asmenø lygybës principo sudëtines dalis). Atski-roms asmenø lygybës principo sudëtinëms dalims skirta nevienodai dëmesio – asmenø ly-gybë ástatymui ir asmenø lygybë teismui principai aptarti kiek plaèiau, o asmenø lygybë ki-toms valstybës institucijoms ar pareigûnams principas tik minimas, nepateikiant kokios nors specifinës sampratos.

Asmenų lygybės įstatymui principas – kaip demokratinës visuomenës pagrindas – buvo iðaiðkintas 1996 m. balandþio 18 d. nutarime. Konstitucinis Teismas paþymëjo, kad „Konstitucijos nuostata ástatymui visi asmenys lygûs“ reikalauja, kad ðalies teisëje bûtø átvir-tintos pagrindinës teisës ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais be jokiø iðimèiø. Ðioje nuostatoje skelbiama formali visø asmenø lygybë. Kartu pabrëþta, jog tai nepaneigia ir nevienodo teisinio reguliavimo, laikantis tam tikrø sàlygø, galimybës (1997 m. lapkrièio 13 d. nutarime paþymëta, kad lygybës ástatymui principas teisëje reiðkia „lygø matà“, kai reikia tà paèià normà taikyti skirtingiems asmenims).

Konstitucinio Teismo 1996 m. balandþio 18 d. nutarime taip pat buvo konstatuota, kad kita sudedamoji asmenø lygybës principo dalis atsispindi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoje „teismui visi asmenys yra lygūs“. Demokratinëje valstybëje teismas – pagrindinë institucinë þmogaus teisiø ir laisviø garantija; asmuo, kurio konstitucinës teisës ir laisvës pa-þeidþiamos, turi teisæ kreiptis á teismà. Teisminës gynybos veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu „teismui visi asmenys lygûs“. Teismai vykdo teisingumà, t. y. sprendþia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas tai-kant specialias procesines normas, kuriø paskirtis – uþtikrinti asmens teises teisme, priimti teisingà sprendimà. Konstitucinis Teismas ðioje byloje paþymëjo, kad civiliniame procese asmenø lygybës principas pasireiðkia kaip ðaliø procesinio lygiateisiðkumo principas.

Lygybė kitoms valstybės institucijoms arba pareigūnams bûtø dar vienas asmenø lygy-bës principo elementas. Neabejoju, kad anksèiau ar vëliau Konstitucinio Teismo jurispru-dencijoje bus suformuluota ir jo samprata.

VI. Visø asmenø lygybës principo laikymosi kontrolë – vienas ið konstituciniø instru-mentø, uþtikrinanèiø, kad vienus ar kitus santykius reguliuojantis ordinarinës teisës aktas (ástatymas arba poástatyminis aktas) bus perraðytas pagal Konstitucijos reikalavimus. Þvelgti á ordinarinæ teisæ per Konstitucijoje átvirtintø asmenø lygybës principà reiðkia garantuoti, kad visose ástatymø ir poástatyminiø aktø reguliavimo srityse bus uþtikrinta asmens prigimtinë teisë bûti traktuojamam vienodai su kitais.

Ekonominiai santykiai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarime tirti akciniø bendroviø veiklà bei valstybës turto pirminá privatizavimà reguliavæ ástatymai; 1996 m. vasa-rio 28 d. nutarime – þemës ûkio produkcijà perdirbanèiø ámoniø atsiskaitymo santykiai; 2000 m. spalio 18 d. nutarime – akciniø bendroviø „Bûtingës nafta“, „Maþeikiø nafta“ ir „Naftotie-kis“ reorganizavimo santykiai ir t. t.), nuosavybės teisių atkūrimo santykiai (Konstitucinio Tei-smo 1999 m. spalio 19 d. nutarime, remiantis Konstitucijos 29 straipsniu, paþymëta, kad at-kuriant nuosavybës teises turi bûti ginamos ne tik buvusiø savininkø, bet ir fiziniø asmenø, ásigijusiø gyvenamuosius namus ar jø dalis pagal teisëtus sandorius, teisës). Taip su Kons-titucijos 29 straipsnio nuostatomis sietinas Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime iðdëstytas buvusiø savininkø, gyvenanèiø vienkiemiuose, teisiø, palyginti su kitais þemës naudotojais, ribojimas. Valstybės tarnybos santykiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandþio 8 d. nutarimas), mokestiniai santykiai (Mokesèiø administravimo ástatymo atitiktis tirta 2000 m. gruodþio 6 d. Konstitucinio Teismo nutarime), baudžiamojo persekiojimo santykiai (Ope-ratyvinës veiklos ástatymas – 2000 m. geguþës 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas), žalos,

14

padarytos neteisėtais kvotos tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo santykiai (þr. 2000 m. birþelio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarimà) ir kiti santykiai buvo tikrinami atsi-þvelgiant á ðá konstituciná principà.

Konstitucijoje átvirtintas asmens lygybës kaip „lygaus mato“ principas ápareigoja ásta-tymø leidëjà reguliuojant baudþiamuosius arba administracinës atsakomybës santykius. Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkrièio 13 d. nutarime paþymëta, kad lygybës principas reiðkia, kad uþ padarytà nusikaltimà yra nustatyti vienodi atsakomybës pagrindai. Ðioje tei-sës ðakoje lygybës ástatymui principas realizuojamas pripaþástant, kad nusikaltimo poþymiø visuma, apraðyta ástatyme, apibûdina veikà kaip nusikaltimà ir tuo atþvilgiu tampa „lygiu matu“ visiems tam tikrà veikà padariusiems asmenims. Konstitucinis Teismas taip pat paþy-mëjo, kad bausmës individualizavimas nepaþeidþia asmens lygybës ástatymui principo [19].

„Civiliniame procese asmenø lygybës teismui principas pasireiðkia kaip ðaliø procesi-nio lygiateisiðkumo principas (...). Lygiateisiø proceso ðaliø ginèas, kai kiekviena ið bylos ða-liø teisminio nagrinëjimo metu naudojasi vienodomis galimybëmis ir reiðkia civilinio proceso esmæ“ [20]. Á Konstitucijos 29 straipsná atsiþvelgta ir aiðkinant prokuroro vaidmená procese. Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra paþymëjæs, kad prokuroras negali turëti daugiau procesiniø teisiø, negu ástatymas jø suteikia ieðkovui, kitaip bûtø paþeista Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad ástatymui ir teismui visi asmenys yra lygûs.

VII. Nagrinëdami vienos ar kitos konstitucinës nuostatos interpretavimo istorijà autoriai paþymi, kad ðtai vienu klausimu þingsnis po þingsnio plëtota ir tikslinta ankstesnë doktrina, o ðtai kitu klausimu – Konstitucinis Teismas keitë savo pozicijà, padarë tam tikrà „posûká“ doktrinoje, o treèiuoju atveju – paprasèiausiai pakartojamos jau anksèiau iðdëstytos formu-luotës. Konstitucinio visø asmenø lygybës principo interpretacijos pradþia – minëtas 1993 m. lapkrièio 8 d. nutarimas, kuris ðio principo doktrinos istorijoje paþymëtas „asmens“, su-prantamo vien kaip „fizinis asmuo“, þenklu. Ði samprata jau 1996 m. vasario 28 d. nutarime ið esmës keièiama: asmenø lygybës principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Tai buvo tik treèiasis Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame plëtota ðio prin-cipo doktrina. Taigi pirmoji korekcija padaryta gana greitai. Taèiau ji buvo bûtina, norint ne-iðskirti ið daugelio kitø konstituciniø teismø ðio principo interpretavimo praktikos. Dar 1996 m. (þr. tø metø sausio 24 d., vasario 28 d., balandþio 18 d. nutarimus) suformuluojama ne-vienodo teisinio reguliavimo tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø padëtis skirtinga, doktrina. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarime pabrëþiama, kad ðio principo turi bûti laikomasi ir leidþiant ástatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumà. Reiktø paþymëti ir tai, kad po 1996 m. vasario 28 d. priimtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nuosekliai átvirti-nama fizinio ir juridinio asmens samprata.

1997 m. geguþës 6 d. Konstitucinio Teismo nutarime pabrëþiamas naujas ðio principo sampratos elementas – principas apibûdinamas kaip nediskriminacija. Ðiame ir kitame (1997 m. lapkrièio 13 d.) Konstitucinio Teismo nutarimuose toliau detalizuojama, kokiø bû-tina laikytis sàlygø ástatymu nustatant nevienodà teisiná tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø padëtis skirtinga, reguliavimà. 1998 m. Konstitucinio Teismo nutarimuose iðryðkëja dar vie-nas ðio principo bruoþas: visø asmenø lygybës principas yra konstitucinë þmogaus prigimti-nës teisës bûti traktuojamam vienodai su kitais garantija.

2000 m. Konstitucinio Teismo 2000 m. geguþës 8 d., birþelio 30 d., spalio 18 d., gruo-dþio 6 d. nutarimuose ðio principo samprata papildoma naujais bruoþais: tai formalus teisi-nës lygybës principas, tai principas, ápareigojantis valstybæ vienodai veiksmingomis priemo-nëmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. 2001 m. balandþio 12 d. ir 2002 m. balandþio 23 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose ið esmës kartojasi jau pripaþinti teiginiai.

Kartais Konstitucinis Teismas, vertindamas ginèijamø nuostatø atitiktá konstituciniam lygybës principui, tenkinasi minimalia argumentacija ir specialiai nebeaiðkina jau atskleistø ðio principo elementø (Konstitucinio Teismo 2003 m. balandþio 9 d. ir 2003 m. geguþës 6 d. nutarimai). Konstitucinio lygybës principo interpretavimo Konstitucinio Teismo nutarimuose

15

istorija patvirtina, kad „(...) kiekviena konstitucija visuomet yra „nebaigta“, kad konstitucinës doktrinos plëtojimas yra nuolatinis ëjimas jos pilnatvës link“ [21, p. 13].

VIII. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos analizë leidþia teigti, kad konstitucinis asmenø lygybës principas yra vienas daþniausiai taikomø teisës aktø ati-tikties Konstitucijai tikrinimo matø.

Konstitucinio Teismo nutarimuose atskleisti tokie ðio principo sampratos aspektai: 1) tai universalaus pobûdþio principas, glaudþiai susijæs su kitais konstituciniais princi-

pais ir nuostatomis; 2) tai formalios teisinës lygybës principas, kuris kartu nepaneigia to, kad ástatyme gali

bûti nustatytas nevienodas teisinis tam tikrø asmenø kategorijø, kuriø padëtis skir-tinga, reguliavimas;

3) ðis principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims; 4) ðis principas ápareigoja valstybæ vienodai veiksmingomis priemonëmis ginti kiek-

vieno asmens teises ir laisves. Konstitucinio Teismo nutarimuose yra atskleistas ávairiø ðá principà sudaranèiø ele-

mentø turinys. Taip Konstitucinis Teismas savo sprendimais iðryðkina ávairius ðio principo aspektus, á kuriuos atsiþvelgiant tikrinamas ástatymuose ir poástatyminiuose aktuose átvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumas.

♦♦♦

PASTABOS IR LITERATÛRA

1. Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis // Justitia. 2003. Nr. 3–4. 2. Favoreu L. Konstituciniai teismai. – Vilnius: Garnelis, 2001. 3. Rousseau D. Droit du contentieux constitutionnel, 4e édition. – Paris: Montchrestien, 1995. 4. Delperée F. Le droit constititutionnel de la Belgique. – Bruxelles-Paris: Bruylant–L.G.D.J., 2000. 5. Garlicki L. Pologne (Chroniques) // Annuaire international de justice constitutionnelle. T. XVII.

2001. – Paris: Economica, 2002. 6. Birmontienė T. Žmogaus teisių problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutari-

muose // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. – Vilnius, 1998. 7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 36–915.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės ži-nios. 1998. Nr. 100–2791.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1150.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių ati-tikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 95–2642.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 54–1588.

16

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 114–2643.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dali-nio pakeitimo ir papildymo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 61–1166.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 „Dėl dalies žemės ūkio mi-nisterijos įmonių paskolų kapitalizavimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio eko-nominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 20–573.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 36–915; Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1998 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 36 „Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gami-niams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 1 daliai“ // Valstybės ži-nios. 2000. Nr. 17–419; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nuta-rimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripaži-nimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietu-vos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 105–3318.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konsti-tucijai // Valstybės žinios. 1996. Nr. 9–228.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 40–977.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administra-vimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Kons-titucijai“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 105–3318.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucija“// Valstybės žinios. 1997. Nr. 104–2644.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1996. Nr. 36–915.

21. Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija // Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. – Vilnius, 2002.

♦♦♦

17

The Constitutional Principle of Equality of Persons as a Criterion to Test the Constitutionality of Legal Acts in the Practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Assoc. Prof. Dr. Egidijus Jarašiūnas

Law University of Lithuania

Keywords: constitutional principle of equality of persons, formal equality, non-discrimination, absence of privileges.

SUMMARY

The author analyses how the Constitutional Court of the Republic of Lithuania in its practice handles the constitutional principle of equality of persons as a criterion to test the constitutionality of legal acts. In its decisions the Constitutional Court exposes that this principle is characterised by formal equality even though this fact does not exclude a possibility to establish different legal regulation to certain categories of persons that enjoy different status. Also the Constitutional Court stressed that the principle of equality applies to juridical and physical persons alike, that this principle might be correctly understood as both a general constitutional principle and natural law. This principle is tightly interwoven with the rest of the body of constitutional principles and clauses. Non-discrimination, absence of privileges, equality of all persons before the law, the court, and other State institutions and officials are the elements, which stand instrumental in the process of aforementioned exposition. The judicial review of the application of the principle of equality of persons in the legal acts is one of the key elements ensuring the constitutionality of ordinary law.

18

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 19–26

KONSTITUCINIS TEISMAS 1938 M. LIETUVOS KONSTITUCIJOS PROJEKTE

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës istorijos katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 39 Elektroninis paðtas tistk@ltu.lt Pateikta 2003 m. gruodžio 11 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 2 d.

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, įstatymas, teismas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje, remiantis pastaruoju metu atliktų archyvinės medžiagos duomenų paieškų rezultatais, siekiama patikslinti lietuvių teisinėje literatūroje nusistovėjusį teiginį, jog tarpu-karyje Lietuvoje konstitucinės justicijos problematika analizuota tik teoriškai.

Priešingus Konstitucijai įstatymus paskelbusi neturinčiais galios, 1922 m. Lietuvos valstybės Konstitucija nenumatė mechanizmo, užtikrinančio šio reikalavimo gyvybiškumą. Konstitucijos projektą rengusi komisija manė tenkintis konstitucinėmis nuostatomis, įparei-gojančiomis: Seimą – nepriimti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, Respublikos prezi-dentą – saugoti Konstituciją, taigi neskelbti Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų, Mi-nistrų kabinetą ir ministrus – vykdyti Konstituciją, taigi nekontrasignuoti prieštaraujančių Konstitucijai įstatymų.

Aktyviai propaguodamas konstitucinio teismo idėją profesorius M. Römeris buvo įsitiki-nęs, kad Lietuvoje jį steigti dar nepribrendusios sąlygos, nes konstitucinis teismas esantis „institucija, tinkama ramiam, nuo audrų apsaugotam, konstitucingumo gynimui“, o Lietuvoje konstitucinė santvarka dar nesanti nusistovėjusi.

Nepaisant to, ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pradėjus rengti naujos Konstitu-cijos projektą, numatyta steigti konstitucinį teismą, todėl į projektą įtrauktos normos, reg-lamentavusios konstitucinio teismo sudėtį, teisės kreiptis į konstitucinį teismą subjektus, leistinus konstitucinio teismo nagrinėjimo objektus, galimus konstitucinio teismo sprendimo padarinius. Tiesa, praėjus šiek tiek laiko visi straipsniai, skirti konstituciniam teismui arba už-simenantys apie jį, iš projekto buvo išbraukti.

Konstitucinės justicijos konstitucijos projekte atsisakyta projekto rengėjams įsitikinus jos nesuderinamumu su autoritariniais konstitucijos pagrindais: įstatymų leidybai esant pri-skirtai Respublikos prezidento veiklos sričiai, konstitucinio teismo veikla, kontroliuojanti įsta-tymų kokybę, neišvengiamai turėjo žeisti plačiai diegiamus valstybės vadovo autoritetą ir ga-lias.

19

Lietuviø teisinëje literatûroje nusistovëjæs teiginys, jog tarpukario nepriklausomoje Lietuvos valstybëje konstitucinës justicijos klausimu buvo apsiribojama tik teoriniais iðve-dþiojimais ir jos aktualumo árodinëjimu. Taèiau pastaraisiais metais, nagrinëjant archyvinæ Lietuvos 1938 m. Konstitucijos projekto rengimo medþiagà, paaiðkëjo, kad ðioje valstybëje jau ir realiai brandinta konstitucinio teismo steigimo mintis. Idëjai tapti kûnu tuokart sutrukdë susiklosèiusi teisiniu poþiûriu originali situacija, iðryðkinusi konstitucinës justicijos nesuderi-namumà su pagrindinëmis rengiamos Konstitucijos nuostatomis, su paèia jos doktrina.

Demokratiðka Steigiamojo Seimo 1922 m. priimta Lietuvos Valstybës Konstitucija tra-diciðkai fiksavo formalø teisiná Konstitucijos prioritetà teisës ðaltiniø sistemoje. Jau pradi-niame jos projekto variante buvo teiginys, kad ástatymas negali prieðtarauti Konstitucijos nuostatoms; jei taip atsitiktø, ástatymas neturëtø galios ir negalëtø bûti skelbiamas [1, lap. 19]. Ásigaliojusioje Konstitucijoje ði mintis atsispindëjo straipsniuose, nurodanèiuose, jog valstybëje neturi galios joks ástatymas, prieðingas Konstitucijai (3 str.), jog lieka galioti tik tie iki Konstitucijos paskelbimo dienos galiojæ ástatymai, kurie jai neprieðtarauja ir nebus jos nu-statyta tvarka panaikinti ar pakeisti (106 str.). M. Römerio nuomone, ðià taisyklæ atspindëjo taip pat ir Konstitucijos 102–103 straipsniai, reglamentuojantys Konstitucijos keitimo ir papil-dymo tvarkà ir neleidþiantys Konstitucijos pakeisti ar papildyti paprastu ástatymu. Ið to plau-kia, kad paprastas ástatymas negali Konstitucijai prieðtarauti, nes prieðtaraudamas faktiðkai jà keistø [2, p. 2].

Prieðingus Konstitucijai ástatymus paskelbusi neturinèiais galios, Lietuvos Valstybës Konstitucija tuo apsiribojo ir nenumatë mechanizmo, uþtikrinanèio ðio reikalavimo gyvybið-kumà. Konstitucinë justicija pirmojoje XX a. pusëje dar nebuvo paplitusi, tarpukaryje Euro-poje jà tebuvo konstitucionavusios Austrija ir Èekoslovakija. Ðiø ðaliø 1920 m. priimtos konstitucijos ávedë institucijas, ákûnijanèias konstitucinio teismo idëjà: remiantis ðiomis konstitucijomis buvo sudaryti konstituciniai teismai, kuriems tam tikra tvarka leista skøsti pa-rlamento iðleistus ástatymus, nes jie neatitinka konstitucijos, tikintis, kad ðie ástatymai bus panaikinti. Federaciniø valstybiø Vokietijos ir Ðveicarijos konstitucijose atsirado artimos ðiam teismui institucijos: sukurta teisminë federacijos subjektø leidþiamø vietiniø ástatymø federa-cinio konstitucingumo kontrolë. Ðià negausià praktikà susidomëjæ analizavo tiek konstituci-nës justicijos idëjos entuziastai, tiek ir skeptikai arba net prieðininkai, joje ieðkodami naujø pro ir contra argumentø.

Á Steigiamojo Seimo atstovø svarstant Konstitucijos projektà iðsakytus nuogàstavimus, kad nurodytieji Lietuvos Konstitucijos straipsniai esantys deklaratyvûs, nes Konstitucija ne-numatanti mechanizmø, kas ir kaip turi saugoti Konstitucijà, kas ir kokia tvarka turi spræsti, ar ástatymai neprieðtarauja Konstitucijai, átikinamesniø atsakymø nepateikta [3, p. 64]. Nesu-reaguota net á Lietuvos teisininkø draugijos rekomendacijà á Konstitucijos projekto skyriø „Teismas“ áraðyti, be kitø, dar ir teismo funkcijà tikrinti ástatymø konstitucingumà [4, p. 51]. Atvirkðèiai, Konstitucinës komisijos parengtame ir Seimui pateiktame projekte ástatymø konstitucingumo kontrolës klausimu buvo áraðyta neigiama nuostata – teismas tinkamai ið-leistø ir paskelbtø ástatymø teisëtumo nesvarsto [5, p. 38], arba kitaip tariant, nesvarstomi klausimai dël Seimo priimtø ástatymø suderintumo su Konstitucija.

Toks komisijos siûlymas sukëlë neigiamà Seimo atstovø reakcijà. Steigiamojo seimo posëdyje siûlyta, jog Seimui iðleidus prieðtaraujantá Konstitucijai ástatymà, aukðèiausiasis Lietuvos teismas – Vyriausiasis Tribunolas – turëtø turëti teisæ reikalauti, kad toks ástatymas nebûtø vykdomas [6, p. 87]. Taèiau priimtoje Konstitucijoje apie teisminæ ástatymø konstitu-cingumo kontrolæ apskritai neuþsiminta.

Iðsamesná Steigiamajame Seime vykusios diskusijos dël Konstitucijos 3 straipsnio ver-tinimà yra pateikæs J. Þilys [7, p. 39–40]. Jis priëjo prie iðvados, kad „ástatymø konstitucin-gumo principo átvirtinimas Konstitucijoje reiðkë, jog teisëtumo doktrina buvo pripaþinta kaip vienas svarbiausiø visuomenës ir valstybës raidos dësniø“, taèiau „be specialaus teisinio re-guliavimo tokia funkcija liko tik demokratinë abstrakcija“ [7, p. 41].

20

Tiesa, komisijos, rengusios Konstitucijos projektà, pirmininko A. Tumëno ástatymø konstitucingumo uþtikrinimo klausimu pareikðta nuomonë buvo kitokia. Jis teigë, kad 1922 m. Lietuvos Valstybës Konstitucija, skelbdama apie prieðingø Konstitucijai ástatymø valsty-bëje negaliojimà (3 str.), ápareigojusi Seimà Konstitucijai prieðingo ástatymo nepriimti, viena svarbiausiø konstituciniø Respublikos prezidento pareigø, uþfiksuotø Konstitucijoje (42 str.) formuluojamos jo priesaikos tekste, buvusi Konstitucijos saugojimas, tad Konstitucijai prieðingo ástatymo jis negalëjæs skelbti, pagaliau Konstitucijos nuostatos, pavedusios Mi-nistrø kabinetui Konstitucijos vykdymà (58 ir 61 str.), uþkirtusios ministrams galimybæ prieð-ingà Konstitucijai ástatymà kontrasignuoti. Ið viso to, A. Tumëno nuomone, plaukë, kad Konstitucijoje esama net keletos saugikliø, uþtikrinanèiø ástatymø atitiktá Konstitucijai, todël neva nematyta reikalo tam tikslui dar papildomai steigti specialià institucijà – konstituciná tei-smà arba leisti kontroliuoti ástatymø konstitucingumà áprastam bendrosios kompetencijos teismui [8, lap. 8, 9].

Treèiojo deðimtmeèio viduryje ástatymø konstitucingumo problemas lietuviø mokslinëje teisinëje literatûroje ëmësi analizuoti Lietuvos universiteto Konstitucinës teisës katedros profesorius M. Römeris. Visapusiðkai argumentuotais, plaèiai apþvelgianèiais uþsienio teorijà ir praktikà savo darbais jis ne tik supaþindino lietuviø teisinæ visuomenæ su konstitucine jus-ticija, bet ir labai pagyvino domëjimàsi ja.

Savo mokslinës karjeros pradþioje (1925 m.) M. Römeris teigë, jog parlamentui nepri-klauso teismo veiklos kontrolë, taigi ir teismas negalás kontroliuoti parlamento veiklos; tei-sminë parlamento kontrolë, paremta sankcijomis, esà tik já þemintø, todël teismai savo sprendimuose negalá abejoti ástatymais; teismas negalás kontroliuoti ástatymø konstitucin-gumo ir tuo pagrindu juos naikinti, ðios teismo veiklos rezultatu galás bûti ne ástatymø, pripa-þintø nekonstitucingais, panaikinimas, o tik atsisakymas juos taikyti [2, p. 5, 6, 10, 13], kaip kad jau buvo daroma JAV. Èia pat jis teigë, jog konstituciniai teismai ginèams dël ástatymø konstitucingumo spræsti bûtø nesuderinami su tuometiniø valstybiø valdþios konstrukcija ir todël tokia teismo funkcija nesanti praktikuojama [2, p. 9].

Netrukus, labiau ásigilinæs á problemà, kurià nagrinëjo teisinës valstybës problematikos kontekste, M. Römeris pagaliau tapo konstitucinio teismo, kaip institucijos, skirtos teisminei ástatymø konstitucingumo kontrolei, ðalininku.

Teismo funkcijai, kuri, pasak jo, galinti bûti sëkmingai naudojama ne tik gyventojø, bet ir valstybës institucijø veiklos teisëtumui kontroliuoti ir uþkirsti kelià neteisei [9, p. 40], M. Römeris teisinëje valstybëje skyrë ypaè svarbø vaidmená. Kadangi valdþios funkcija esti pa-skirstyta trims autonomiðkoms valstybës organø sistemoms, valdþios institucijø darbus kont-roliuojantis teismas, M. Römerio nuomone, turëtø susidëti ið trijø sudëtiniø daliø: konstituci-nio teismo, skirto ástatymø leidybos organø veiklos konstitucingumui vertinti, administracinio teismo ir kasacinio teismo, kurie vertintø atitinkamai administraciniø ir teisminiø institucijø veiklos teisëtumà [9, p. 45; 10, p. VII].

Ðtai ðiuos teismus – konstituciná, administraciná ir kasaciná – M. Römeris laikë „kerti-nëmis institucijomis teisinës valstybës organizacijoje“ [11, p. 29], kuriø sistema visiðkai bai-giama formuoti „tiktai aukðtajame teisinës ir valstybinës kultûros laipsnyje“ [9, p. 45].

M. Römeris árodinëjo, kad speciali ástatymø konstitucingumo kontrolë yra pranaðesnë uþ atsitiktinæ quasi kontrolæ, atliekamà áprastiniø bendrosios kompetencijos teismø, kurie, spræsdami konkreèias bylas ir jose susidûræ su, jø manymu, neteisëtais valstybës institucijø aktais, apsiriboja tokiø faktø konstatacija arba atsisako jais (jei tai norminiai aktai) vadovau-tis. Tokia quasi kontrolë, pasak M. Römerio, esanti netinkama jau vien dël „ástatymo netai-kymo“ sàvokos nelogiðkumo: ástatymas arba yra, arba jo nëra; jei nekonstitucingas ástaty-mas nebelaikomas ástatymu ir netaikomas, reikia, kad jo visai nebûtø, nes vieni teismai já gali interpretuoti kaip antikonstitucingà, kiti, prieðingai, kaip konstitucingà. Pakitusia M. Römerio nuomone, „problemos iðsprendimas“ glûdás konstitucinio teismo funkcijoje [9, p. 119–120].

21

Konstituciná teismà, treèiajame–ketvirtajame deðimtmeèiuose dar maþai paþástamà, dar maþiau valstybiniame gyvenime prigijusià ir teorijoje tebeginèijamà konstitucinæ institucijà, M. Römeris vertino kaip „aukðèiausiàjá pasiekiamà teisëtumo laipsná“ [9, p. 3].

Tapæs karðtu konstitucinio teismo ðalininku ir propaguotoju, M. Römeris á ðio teismo steigimà paèioje Lietuvoje þiûrëjo skeptiðkai. Tai apmàstydamas jis vaizdavosi, kad ðis þingsnis dar bûtø per ankstyvas, nes Lietuvoje „konstitucinis ir ið viso teisinis gyvenimas dar nëra tokiai reformai subrendæs“, konstitucinë santvarka nesanti nusistovëjusi, o konstitucinis teismas esantis „institucija, tinkama ramiam, nuo audrø apsaugotam, konstitucingumo gy-nimui“ [9, p. 4]. Jaunai Lietuvos respublikai, M. Römerio nuomone, iki konstitucinio stabi-lumo tuomet dar buvæ toloka.

Tokiai M. Römerio paþiûrai, iðsakytai 1931 m., neabejotinà poveiká padarë palyginti neseniai, 1926 m. gruodþio 17 d., deðiniøjø jëgø Lietuvoje ávykdytas perversmas ir Respubli-kos prezidento 1928 m. oktrojuota valstybës Konstitucija, kurià visuomenës áspûdþiui dël nedemokratiðko jos priëmimo bûdo suðvelninti buvo paþadëta per deðimt metø „patikrinti“ referendumo keliu. Taèiau kai po keleto metø, 1936 m. pabaigoje Lietuvos Vyriausybë su-darë Valstybës Tarybos komisijà naujos konstitucijos projektui rengti, susidëjusià ið þymiø to meto teisininkø B. Masiulio, K. Raèkausko ir V. Maðalaièio, darbui einant á pabaigà – dar ir L. Ciplijausko bei D. Krivicko, vadovaujamà ðios Tarybos pirmininko St. Ðilingo [12, lap. 318], ðios Komisijos nariø nuomonë jau buvo kita. Jie ëmësi darbo, nuoðirdþiai tikëdamiesi, kad ðio darbo rezultatas – nauja Lietuvos Konstitucija – ðákart bus ne tik ilgalaikë, bet ir verta pa-èiø veiksmingiausiø priemoniø, uþtikrinanèiø, kad paprastieji ástatymai nemëgintø kësintis á Konstitucijoje átvirtintus valstybës pagrindus.

Viena naujos Konstitucijos projekto ypatybiø ta, kad nuo pirmøjø Konstitucijos variantø jame atsirado nuostatos, skirtos konstituciniam teismui. Pradþioje negausios, jos sparèiai gausëjo ir tobulëjo. Ðias nuostatas Komisija rengë ir tobulino su iðskirtiniu atsidëjimu ir 1937 m. pradþioje jos Konstitucijos projekte jau sudarë iðtisà normø sistemà, gana detaliai aprë-pusiø nemaþa svarbiausiø konstitucinës justicijos klausimø: konstitucinio teismo vietà Lietu-vos teismø sistemoje ir jo sudarymo tvarkà, teisës kreiptis á konstituciná teismà subjektus, leistinus konstitucinio teismo nagrinëjimo objektus, galimas konstitucinio teismo sprendimo pasekmes.

Konstituciniam teismui skirti straipsniai projekte nebuvo specialiame atskirame sky-riuje, daugiausia jø buvo skyriuje „Teismas“, nedidelë dalis – skyriuje „Ástatymai ir sutartys“.

Pirmieji projekto variantai numatë, kad konstitucinis teismas bûsiàs Vyriausiojo Tribu-nolo padaliniu, pirmininkaujamu paties Vyriausiojo Tribunolo pirmininko [13, lap 335]. Ta-èiau netrukus nusistatyta konstituciná teismà konstruoti kaip savarankiðkà institucijà, tiesio-giai nesusijusià su bendrosios kompetencijos teismais.

Nusistatyta, jog konstitucinis teismas susidës ið pirmininko, jo pavaduotojo ir trijø tei-sëjø. Visus juos septyneriems metams turëjo skirti Respublikos prezidentas, nenumatant ga-limybiø sprendþiant ðá reikalà jo nuoþiûrà kokiu nors bûdu varþyti. Tad Lietuvos konstitucinio teismo sudëtis turëjo skirtis nuo austriðkojo (kur visi dvideðimt teisëjø buvo renkami parla-mento) ir èekoslovakiðkojo (keturi profesionalûs teisëjai ir trys teisininkai, parinkti politinës galios institucijø) pavyzdþiø.

Projekte buvo paþymëta, kad konstitucinio teismo santvarkà ir teisenà nustatysiàs pa-prastas ástatymas.

Teisæ teikti konstituciniam teismui spræsti ástatymo ar jo dalies konstitucingumo klau-simà projektas numatë Ministrø tarybai arba bent treèdaliui Seimo nariø, taip pat teismams – Vyriausiajam Tribunolui arba dar tik planuotam, bet ið tikrøjø taip ir neásteigtam administraci-niam teismui [13, lap. 325]. Verta atkreipti dëmesá á tai, kad teisë kreiptis á konstituciná tei-smà, be to, buvo numatyta taip pat ir Respublikos prezidentui, kuris, prieð tvirtindamas Seimo priimtà ástatymà ar ratifikuodamas sudarytà tarptautinæ sutartá, galëjo, kilus abejonei, klausti konstitucinio teismo nuomonës dël jø atitikties konstitucijai.

22

Konstitucijos projekte, sekant èekoslovakø pavyzdþiu, numatyta leisti konstituciniam teismui tikrinti tik tokio ástatymo ar atskiros jo nuostatos konstitucingumà, nuo kurios ásiga-liojimo dar nëra praëjæ treji metai, nors ástatymo konstitucingumo apskundimo ir tikrinimo ri-bojimà tam tikru terminu, priklausanèiu nuo jo galiojimo trukmës, M. Römeris laikë nelogiðku [9, p. 150]. Projekte taip pat buvo nurodyta, kad konstituciniam teismui negali bûti siûloma iðsakyti savo nuomonæ dar ir dël teisës aktø, dël kuriø jis jau kartà nustatyta tvarka buvo jà iðsakæs. Turëta omenyje atvejai, kai konstitucinis teismas Respublikos prezidento praðymu dël jø projektø jau buvo pateikæs iðvadà prieð juos tvirtinant, arba konstituciniam teismui kartà jau nusprendus skundà, abejojantá konkretaus ástatymo konstitucingumu, atmesti. Ðià nuostatà M. Römeris siejo su þinomu principu „non bis in idem“, niekam, pasak jo, nelei-dþianèiu pakartotinai kelti to paties ástatymo nekonstitucingumo klausimà [9, p. 152].

Manyta, kad ástatymas arba jo nuostata, konstitucinio teismo pripaþinta neatitinkanèia Konstitucijos, turësianti nustoti galios visa arba tik tos jos dalys, kurios pripaþintos nekons-titucingomis. Be to, konstitucinis teismas kiekvienu atveju savo sprendime privalësiàs nu-statyti, kokia tvarka ir nuo kurio laiko konkretus, pripaþintas nekonstitucingu ástatymas ar jo nuostata nustoja veikti [14, lap. 71–72]. Projekte nurodoma, kad konstituciniam teismui Seimo priimtame ir pristatytame Respublikos prezidentui tvirtinti ástatymo projekte ar ratifi-kuoti tarptautinëje sutartyje nustaèius neatitiktá Konstitucijai, prezidentas paprasèiausiai tokio ástatymo netvirtina ar sutarties neratifikuoja.

Taigi Konstitucijos projektas gana iðsamiai ir aiðkiai iðreiðkë pozityvø jà rengusios Ko-misijos nariø poþiûrá á konstituciná teismà ir jo reikðmæ valstybei.

Reikia pasakyti, kad konstitucinio teismo idëja apskritai buvo moderni, þvelgianti á ryt-dienà. Pats jos modeliavimo Konstitucijos projekte faktas rodo, kad Lietuvos teisininkai bû-simoje Konstitucijoje uþsibrëþë nustatyti demokratinio pobûdþio, teisinei valstybei bûdingà mechanizmà, skirtà ástatymø konstitucingumui kontroliuoti ir uþtikrinti. Taèiau kartu negalima neatsiþvelgti ir á tai, kad realizuotos Konstitucijos projekto nuostatos dël konstitucinio teismo galëjo tapti viena prevenciniø priemoniø, turëjusiø saugoti rengiamos autoritarinio pobûdþio Konstitucijos nustatytà reþimà nuo maþai tikëtinø, bet potencialiai galimø demokratinio po-bûdþio kësinimøsi á jà Seimo iðleistais ástatymais. Juolab ðá tikslà pasiekti turëjo padëti pro-jekte modeliuojama konstitucinio teismo sudarymo tvarka – jo teisëjø skyrimas diskrecine Respublikos prezidento galia.

Konstitucinio teismo projektas Lietuvoje tuokart nebuvo ágyvendintas. Savotiðkas neti-këtumas, kad vos ápusëjus projekto rengimà, visi straipsniai, skirti konstituciniam teismui arba uþsimenantys apie já, ið konstitucijos projekto be uþuominos apie prieþastis ir neþinia kieno iniciatyva buvo iðbraukti [12, lap. 336–338]. Nuo to laiko prie konstitucinio teismo ins-titucijos reglamentavimo Konstitucijos projekte nebegráþta. Ásigaliojusioje Lietuvos Konstitu-cijoje teliko bendro pobûdþio tradicinë nuostata, iðreikðta jos 106 straipsnyje: „Ástatymai, ku-rie yra prieðingi Konstitucijai, neturi galios“. Bet ðios taisyklës realizavimui Konstitucija, kaip ir ankstesnieji Lietuvos pagrindiniai ástatymai, nebenumatë jokiø ástatymø konstitucingumo tikrinimo procedûrø ir jokiø institucijø, turëjusiø teisæ tikrinti ástatymo atitiktá Konstitucijai.

Tvirtu mûsø ásitikinimu, nuostatø dël konstitucinio teismo eliminavimas ið rengiamos Konstitucijos buvo susijæs su susiklosèiusia padëtimi, kai konstitucinë justicija kaþkam ið valdanèiosios virðûnës pasirodë esanti nesuderinama su kai kuriomis pagrindinëmis tos pa-èios Konstitucijos nustatytomis autoritarinës valstybës konstrukcijomis.

Kad tai taptø aiðku, reikia atkreipti dëmesá bent á dvi naujosios Lietuvos Konstitucijos normø grupes.

Pirma, labai svarbu paþymëti, kad ástatymø leidybà Lietuvos Konstitucija priskyrë Res-publikos prezidento veiklos srièiai, jo vieno nuoþiûrai pavesdama privalomos galios visiems valstybës ástatymams suteikimà. Ðià funkcijà prezidentas turëjo vykdyti: a) tvirtindamas ir skelbdamas ástatymais Seimo priimtus ástatymø projektus (108 str.). Literatûroje buvo pripa-þástama, kad „ne pats Seimas, o Respublikos prezidentas sprendþia, ar Seimo svarstytas ir priimtas ástatymo projektas yra tinkamas ar ne“ [15, p. 340]; b) pats savarankiðkai leisdamas

23

ástatymus – tai Konstitucija jam pavedë, kai Seimo ar jo sesijos nëra (110 str.). Pasak literatû-roje pateikto komentaro, Prezidentas, leisdamas ástatymus, „neveikia Seimo ágaliojimu, jis nëra taipogi laikinas Seimo pavaduotojas, bet jis veikia savistoviai, Konstitucijos jam suteik-tàja galia; todël ir jo iðleistieji ástatymai yra visais atþvilgiais lygûs Seimo iðleistiesiems“ [16, p. 35]. Taigi Konstitucijos projektuose numatyta konstitucinë justicija neiðvengiamai tiesio-giai turëjo reguliuoti reikðmingà Respublikos prezidento veiklà ástatymø leidybos srityje.

Antra, tuo pat metu naujoji Konstitucija Lietuvoje átvirtino autoritarinæ valstybæ, kurioje „visos institucijos yra sudarytos ir veikia vieno asmens valios vyravimo ir atsakomybës prin-cipu“ [17, p. 324]. Visa konstitucinio reþimo konstrukcija buvo paremta Respublikos prezi-dentu, Konstitucijai pasidarë bûdingas „prezidento galios sustiprinimas iki lemiamos jos reikðmës“ [18]. Skelbdama, kad valstybës „prieðakyje yra Respublikos prezidentas. Jis va-dovauja Valstybei“ (3 str.), Konstitucija valstybei nustatë vienà vadovybæ, átvirtindama, kad valstybës valdþia, vykdoma Respublikos prezidento, Seimo, Vyriausybës ir Teismo, yra „vie-natija ir nedaloma“ (4 str.), Konstitucija ir formaliai atsisakë liberalinëms konstitucijoms bû-dingo valdþiø padalijimo, nes ðias „skirtingas funkcijas derina prezidento vienijanèios valios vaidmuo“ [19, lap. 38]. Konstitucija nustatë reþimà, kuriam esant „visos institucijos yra suda-rytos ir veikia vieno asmens valios vyravimo ir atsakomybës principu“ [17, p. 324].

Taigi akivaizdu, kad konstitucinë justicija, kontroliuodama „vadovaujanèio valstybei“ prezidento veiklos ástatymø leidyboje kokybæ tø ástatymø konstitucingumo prasme, turëjo aiðkiai paliesti ir kartu þeisti ne tik prezidento galias, bet ir paties aukðtinamo valstybës va-dovo autoritetà.

Teisinei logikai bûtø prieðtaravusi taip pat projektuota nuostata dël potencialiø teisës oficialiai suabejoti Respublikos prezidento valia iðleistø ástatymø konstitucingumu ir apskøsti juos konstituciniam teismui subjektø – Ministrø tarybos ir Seimo, nes abi ðias institucijas Konstitucija buvo subordinavusi tam paèiam prezidentui, abiejø jø funkcionavimo galimybës priklausë nuo prezidento valios, ir tai aiðkiai matyti ið to, jog prezidentas pats vienas, net be Ministrø tarybos atstovo kontrasignacijos, galëjo skirti ir atleisti ministrà pirmininkà ir, jo tei-kimu, kitus ministrus (74, 97 str.), galëjo duoti sutikimà iðkelti jiems baudþiamàjà bylà (103 str.); nuo Seimo nepriklausanèiam prezidentui Konstitucija suteikë teisæ bet kada savo nuo-þiûra já paleisti (81 str.) arba anksèiau laiko uþdaryti jo sesijà (87–88 str.).

Be viso to, Konstitucija skelbë, jog prezidentas neatsakingas uþ savo, kaip prezidento, galios veiksmus, o uþ kitus veiksmus negali bûti traukiamas atsakomybën, kol vadovauja valstybei (73 str.). Paties A. Smetonos vieðai iðsakytu ásitikinimu, prezidento atsakingumo nustatymas nesiderintø su Konstitucijos jam suteiktu autoritetu [20, p. 153]. Konstitucija taip pat nenumatë galimybës prezidentà atstatyti ið pareigø ar nuðalinti anksèiau laiko. Tad su-prantama, kad oficialus galimybës kam nors átarti prezidento veiklà leidþiant ástatymus esant nekokybiðkà, jo valia ásigaliojusius ástatymus laikyti neatitinkanèiais Konstitucijos pripaþini-mas, juolab teisës tikrinti tø ástatymø kokybæ jø konstitucingumo poþiûriu kam nors suteiki-mas bûtø tiesiogiai griovæ principines Konstitucijos nuostatas.

Apie diktatoriðkos valstybës santyká su konstituciniu teismu M. Römeris yra uþsiminæs tik ta prasme, kad teismo funkcija tegalinti bûti veiksminga demokratiðkai besitvarkanèioje valstybëje, nes diktatoriðko reþimo valstybëje ði funkcija aukðèiausiøjø valstybës institucijø darbø tiesiog negalinti pasiekti, teismas èia bûnàs tiesiog bejëgis [11, p. 24]. Apie tai, kad konstitucinis teismas – institucija, bûdinga demokratinei, teisinei valstybei, autoritarinio po-bûdþio konstitucijos kontekste bûtø nonsensas, nesiderinantis su principinëmis jos nuosta-tomis, kad apskritai ðis teismas dera ne kiekvienai konstitucijai, jis, deja, neraðë.

Vieninteliu ástatymø konstitucingumo garantu ásigaliojusi 1938 m. Lietuvos Konstitucija paliko valstybei vadovaujantá Respublikos prezidentà, kuris tuos ástatymus pats arba leido, arba tvirtino ir skelbë.

24

Iðvados

1. Laikotarpiu tarp dviejø pasauliniø karø, kai konstitucinë justicija Europoje dar ne-buvo paplitusi ir jà tebuvo konstitucionavusios tik Austrija ir Èekoslovakija, konstitucinio tei-smo idëjos Lietuvos valstybëje jau buvo gyvos ir aktyviai diskutuojamos.

2. Ágyvendinti konstitucinio teismo idëjas buvo nusistatyta ketvirtojo deðimtmeèio ant-roje pusëje, ëmus rengti naujos Lietuvos Konstitucijos projektà. Komisija, rengusi projektà, á já áraðë iðtisà blokà normø, reglamentavusiø svarbiausius konstitucinës justicijos klausimus – konstitucinio teismo sudëtá, teisës kreiptis á konstituciná teismà subjektus, leistinus konstitu-cinio teismo nagrinëjimo objektus, galimus konstitucinio teismo sprendimo padarinius.

3. Konstitucinio teismo Konstitucijos projekte atsisakyta, iðaiðkëjus jos nesuderina-mumui su autoritarinio pobûdþio konstitucijos pagrindais: ástatymø leidybai esant priskirtai Respublikos prezidento veiklos srièiai, ásigaliojusi konstitucinë justicija, kontroliuojanti ásta-tymø kokybæ, neiðvengiamai turëjo þeisti plaèiai á valstybës organizacijà diegiamus valstybës vadovo autoritetà ir galias.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektas // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), fondas 1557, apyrašas 1, byla 168.

2. Römeris M. Įstatymų konstitucingumas // Teisė. 1925. Nr. 7. 3. Steigiamojo Seimo darbai. 180 pos. 1922 m. kovo 8 d. 4. Teisininkų draugijos Konstitucijos projektas, kiek jis liečia teismą // Teisė. 1922. Nr. 1. 5. Steigiamojo Seimo darbai. 193 pos. 1922 m. balandžio 5 d. 6. Steigiamojo Seimo darbai. 176 pos. 1922 m. vasario 24 d. 7. Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001. 8. Lietuvos valstybinės teisės paskaitų, doc. A. Tumėno skaitytų 1927/1928 m. m., santrauka //

LCVA, f. 1557, ap. 1, b. 73. 9. Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. – Kaunas, 1931.

10. Römeris M. Administracinis teismas. – Kaunas, 1928. 11. Römeris M. Teisinės valstybės organizacija // Lietuvos universitetas 1927–1928 mokslo metais

(1927.IX.15–1928.II.16). – Kaunas, 1928. 12. Konstitucijos 1937 m. balandžio 10 d. projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 943. 13. Konstitucijos rengimo medžiaga // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 898. 14. Konstitucijos 1937 m. kovo 6 d. projektas // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 943. 15. Dirmeikis B. T. Seimas 1938 m. Konstitucijoj // Vairas. 1939. Nr. 19. 16. Naujoji Lietuvos Konstitucija // Savivaldybė. 1938. Nr. 2. 17. Dirmeikis B. T. Vyriausybė 1938 m. Konstitucijoje // Vairas. 1939. Nr. 18. 18. Gražiškis P. Tautinė linkmė naujos Konstitucijos projekte // Lietuvos aidas. 1938. Nr. 26. 19. Naujoji Lietuvos Konstitucija pilniau ir tobuliau aprėpia visas valstybės gyvenimo sritis (straipsnio

tekstas, autorius nenurodytas) // LCVA, f. 377, ap. 10, b. 142. 20. Seimo stenogramos. Trečioji nepaprastoji sesija, 87/9 pos., 1938 m. gegužės 12 d.

♦♦♦

25

Modelling the Constitutional Court in the Proposed Constitution of Lithuania of 1938

Prof. Habil. Dr. Mindaugas Maksimaitis

Law University of Lithuania Keywords: constitution, law, court.

SUMMARY

Further to recent investigations into archive materials, this article seeks to update the notion of Lithuanian legal literature, stating that during the period between the two World Wars the constitutional jurisprudence remained at the theoretical level.

The Lithuanian Constitution of 1922, declaring that laws in conflict with constitution ceased to have effect, did not provide for a mechanism to ensure the lively functioning of this principle. The commission responsible for drafting the constitution limited themselves to the constitutional provisions binding the Seimas to abstain from passing laws in conflict with the Constitution, the President – to safeguard the Constitution by not proclaiming the laws in conflict with the Constitution, the Cabinet and the Ministers – to implement the Constitution by not cosigning the laws in conflict with the Constitution.

Professor M. Romeris, who actively supported the idea of the Constitutional Court, expressed his belief that it was too early to establish such an institution due to the yet undeveloped constitutional system. According to him, the Constitutional Court was the “institution suitable to safeguard the constitutionality which was calm and shielded from storms”.

Nevertheless, while drafting the proposal of the new Constitution in the end of the 4th decade, it was decided to establish the Constitutional Court. The rules regulating the composition of the Constitutional Court, indicating the individuals possessing the right to apply to this Court as well as subjects admissible for investigation and eventual consequences of Constitutional Court decisions were included into the proposal. In fact, after some time all the articles intended to or even touching upon the Constitutional Court were withdrawn from the proposal.

Consequently the idea of the Constitutional justice was rejected due to its inconsistence with authoritarian basics of the Constitution: since the legislation was attached to the competence of the President of Republic, the work of the Constitutional Court controlling the quality of laws would have inevitably infringed the wide authority and power of the head of the state.

26

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 27–32

II. TARPTAUTINĖ TEISĖ

LIETUVOS TEISĖS DERINIMO SU EUROPOS SĄJUNGOS PRIEGLOBSČIO TEISYNU IŠŠŪKIAI

Dr. Lyra Vysockienė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Tarptautinës teisës ir Europos Sàjungos teisës katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 46 69 Elektroninis paðtas lyra_5@hotmail.com Pateikta 2004 m. vasario 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 25 d.

Pagrindinės sąvokos: prieglobstis, pabėgėliai, užsieniečiai, pabėgėlio statusas, Europos Sąjungos prieglobsčio politika, narystė Europos Sąjungoje.

S a n t r a u k a

Šalia politikos ir administracinės praktikos derinimo pasirengimo narystei Europos Są-jungoje procese teisės derinimui skiriama bene daugiausia dėmesio. Prieglobsčio klausimai, kartu su kitomis teisingumo ir vidaus reikalų sritimis, aktualūs Europos Sąjungoje, taigi ir Lie-tuvoje. Šiame straipsnyje pateikiamo tyrimo tikslas – išanalizuoti Lietuvos teisės derinimo su Europos Sąjungos prieglobsčio teisynu rezultatus ir nustatyti šio proceso trūkumus bei tolesnius poreikius. Straipsnyje pateikiama analizė apima laikotarpį nuo 2000 m. iki 2002 m. pabaigos. Tyrimo objektu pasirinktos Lietuvos teisės normos, reguliuojančios prieglobsčio klausimus. Taikant lyginamąjį ir analitinį metodą šios normos vertinamos Europos Sąjungos prieglobsčio teisės ir politikos požiūriu. Straipsnyje apžvelgiami narystės reikalavimai prieglobsčio srityje, Lietuvos kompetentingų įstaigų atlikti teisės derinimo darbai ir tai, kas dar turi būti atlikta siekiant įvykdyti narystės reikalavimus. Straipsnyje taip pat pateikiama galinčių kilti problemų prognozė. Apžvelgiama tema Lietuvos mokslinėje literatūroje beveik ne-nagrinėta, išskyrus pačios autorės studijas šia tema.

Europos Sàjungos prieglobsèio teisynas

Lietuvos teisës derinimas su Europos Sàjungoje priimtais prieglobsèio srities teisës aktais buvo viena ið stojimo á Europos Sàjungà sàlygø. Teisës derinimas, kaip narystës sà-lyga, buvo numatytas Lietuvos derybø dokumento 24 skyriuje. Verta paminëti tai, kad dery-bos dël dvideðimt ketvirto derybinio skyriaus „Teisingumas ir vidaus reikalai“, apimanèio taip pat prieglobsèio klausimus, tarp Lietuvos ir Europos Sàjungos ðiose srityse buvo baigtos

27

2002 m. pradþioje. Pasirengimo narystei Europos Sàjungoje laikotarpiu Lietuva, kaip ir kitos tuometinës valstybës kandidatës, susidûrë bent su dviem iððûkiais. Pirma, prieglobsèio tei-synas Europos Sàjungoje labai skiriasi nuo kitø srièiø teisyno – prieglobsèio teisynas vis dar formuojamas, já sudaranèios teisës normos nëra statiðkos ir todël Lietuvos teisë ne tik turëjo bûti suderinta su jau galiojanèiomis teisyno normomis, bet taip pat turëjo bûti atsiþvelgiama á tuos Europos Sàjungos prieglobsèio teisës aktus, kurie dar tik rengiami. Antra, prieglobsèio klausimø reglamentavimas paèioje Europos Sàjungoje yra tarsi pusiausvyros ieðkojimas tarp þmogaus teisiø apsaugos, ypaè teisës ieðkoti prieglobsèio, ir kita vertus – valstybës in-teresø kontroliuoti uþsienieèiø atvykimà á jos teritorijà. Taigi tai gali sukelti tam tikrø iððûkiø ir Lietuvai, nes bûtina ieðkoti bûdø, kaip suderinti ðiuos du tarpusavyje konfliktuojanèius in-teresus.

Narystës Europos Sàjungoje reikalavimai prieglobsèio srityje

Specifinius prieglobsèio srities reikalavimus Lietuvai ir kitoms valstybëms kandidatëms átvirtino 1997 m. priimtas Europos komisijos komunikatas „Darbotvarkë 2000: uþ stipresnæ ir platesnæ sàjungà“. Komunikatas numatë tris pagrindinius reikalavimus prieglobsèio srityje, kuriuos valstybës kandidatës turëjo ávykdyti:

1) prisijungimas prie 1951 m. Jungtiniø Tautø konvencijos dël pabëgëliø statuso ir jà ágyvendinanèio mechanizmo sukûrimas;

2) Dublino konvencijos, nustatanèios Europos Sàjungos valstybæ naræ, atsakingà uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà, nuostatø perëmimas;

3) teisës derinimas su Europos Sàjungos prieglobsèio teisyno teisës aktais. Taigi reikëtø apþvelgti, kaip Lietuva ávykdë ðiuos reikalavimus. Pirmàjá reikalavimà Lie-

tuva ávykdë 1997 m. sausio mënesá ratifikuodama 1951 m. Konvencijà dël pabëgëliø statuso ir jos 1967 m. protokolà. Dar prieð ratifikuojant konvencijà, 1995 m. buvo sukurta nacionalinë konvencijos ágyvendinimo procedûra, átvirtinta pirmajame nacionaliniame ástatyme dël pa-bëgëliø statuso. Prieglobsèio suteikimo procedûra Lietuvoje pradëjo veikti 1997 m. liepos mënesá, tuo pat metu, kai ásigaliojo ástatymas dël pabëgëliø statuso [1]. Nuo tada daugiau kaip 1200 asmenø kreipësi dël prieglobsèio Lietuvoje. Dël antrojo narystës reikalavimo reikëtø atkreipti dëmesá, kad Dublino konvencijos ágyvendinimas buvo ámanomas tik Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare. Taèiau Dublino konvencijà 2003 m. vasario 18 d. pakeitë Tarybos reglamentas Nr. 343/2003, nustatantis Europos Sàjungos valstybæ naræ, atsakingà uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà. Ðis reglamentas pradëjo galioti Lietuvai nuo ástojimo á Europos Sàjungà momento. Tikëtina, kad reglamento ágyvendinimas Lietuvai sukels tam tikrø sunkumø, nes esant prie iðorinës Europos Sàjungos sienos gali padaugëti atvykstanèiø prieglobsèio praðytojø. Treèiasis narystës reikalavimas – teisës derinimas su Europos Sà-jungos prieglobsèio teisyno teisës aktais reikalauja daug nuodugnesnës analizës nei pirmieji du. Ið esmës galëtume teigti, kad iki ðiol Lietuva atliko didþiàjà derinimo darbo dalá. Buvo at-liekama jau 2000 m. priëmus esminius ástatymo dël pabëgëliø statuso pakeitimus [2], kai buvo parengta visiðkai nauja ástatymo redakcija, atspindëjusi daugelá Europos Sàjungos prieglobsèio teisyno aspektø. Kaip ðio derinimo rezultatas Lietuvos teisëje atsirado naujos, kurios anksèiau nebuvo þinomos, t. y. saugiø treèiøjø ðaliø ir saugiø kilmës valstybiø bei akivaizdþiai nepagrástø praðymø, koncepcijos. Be to, 2000 m. liepos mënesá Lietuvos Re-spublikos Vyriausybë patvirtino Nacionaliná veiksmø prieglobsèio srityje planà [3], nustaèiusá kai kuriø Lietuvos teisës normø suderinimo su Europos Sàjungos teisynu uþduotá. Derinimo darbai buvo tæsiami, nes nuo 2002 m. pradþios veikë Lietuvos Respublikos Vyriausybës su-daryta darbo grupë. Ji parengë ástatymo dël pabëgëlio statuso ir ástatymo dël uþsienieèiø teisinës padëties pakeitimus. Ðie pakeitimai skirti uþbaigti derinimo su Europos Sàjungos teisynu procesà. 2004 m. pradþioje planuojama priimti naujà Uþsienieèiø teisinës padëties ástatymà, kuris apimtø ir pabëgëliø teisës normas, anksèiau reglamentuotas Pabëgëliø ástatymu.

28

Neatlikti derinimo darbai ir galimos problemos

Taigi galima kelti klausimà, kokius gi darbus Lietuvai dar reikia atlikti suderinimo su prieglobsèio teisynu poþiûriu ir su kokiomis problemomis gali tekti susidurti ðiame procese? Atsakant á ðá klausimà pirmiausia reikëtø atkreipti dëmesá, kad Lietuvos teisës aktai nenu-mato kai kuriø pabëgëliø apsaugos formø, kurios veikia Europos Sàjungos valstybëse narëse ir kurios visiðkai neseniai buvo átvirtintos Europos Sàjungos teisës aktuose. Lietuvos teisëje nenumatyta laikinos apsaugos koncepcijos. Jos taikymo poreikis gali atsirasti tuo at-veju, jei Lietuva susidurs su netikëtu masiniu prieglobsèio praðytojø antplûdþiu kaip, pavyz-dþiui, kai dël ðiurkðèiø þmogaus teisiø paþeidimø Kosove ir Afganistane daug þmoniø buvo priversti masiðkai iðvykti á gretimas ðalis. Ðiuo metu ástatyme dël uþsienieèiø teisinës padëties, remiantis 2001 m. liepos mën. Europos Sàjungos direktyva dël laikinosios ap-saugos, bandoma ávesti laikinos apsaugos suteikimo procedûrà [4]. Taèiau laikinosios ap-saugos suteikimo procedûros ágyvendinimas gali sukelti nemaþai sunkumø, nes paskelbusi apie laikinos apsaugos suteikimà Lietuva privalës priimti didelá prieglobsèio praðytojø ir pa-bëgëliø skaièiø, priimti masinio atvykimo situacijas reglamentuojanèius teisës aktus ir sukurti laikina apsauga besinaudojantiems asmenims tinkamas priëmimo sàlygas.

Lietuva vis dar ne iki galo ágyvendina papildomos apsaugos suteikimo procedûrà, kuri taikoma Europos Sàjungos valstybëse narëse ir yra átraukta á Europos Sàjungos direktyvos dël pabëgëlio sàvokos ir papildomos apsaugos projektà [5]. Lietuvos teisës aktai neiðsamiai reglamentuoja tuos atvejus, kai individas neatitinka pabëgëlio apibrëþimo pagal 1951 m. konvencijà, taèiau jam dël panaðiø prieþasèiø kaip pabëgëliams reikia tarptautinës ap-saugos (pvz., individui gresia kankinimai jo kilmës ðalyje). Ðiuo metu Lietuvos teisës aktai numato galimybæ iðduoti leidimà laikinai gyventi Lietuvoje dël humanitarinio pobûdþio prieþasèiø vieneriø metø laikotarpiui [6, 19 str. 3 d.]. Taèiau tokio leidimo iðdavimas gali bûti laikomas tik tarpine priemone, kuri neapima visø apsaugos poreikiø. Todël naujame Uþsie-nieèiø teisinës padëties ástatyme planuojama ávesti papildomos apsaugos formà tokiu bûdu, kuris numatytas Europos Sàjungos direktyvos projekte.

Antra, Lietuvos teisë kol kas nëra suderinta su Europos Sàjungos prieglobsèio teisynu procesiniø garantijø, taikomø prieglobsèio procedûroje, poþiûriu. Pavyzdþiui, reiktø paminëti tai, kad tais atvejais, jei prieglobsèio praðytojas pateikia prieglobsèio praðymà pasienyje ir priimamas sprendimas neáleisti jo á valstybës teritorijà, tokio sprendimo apskundimas ne-sustabdo iðsiuntimo [2, 9 str. 3 d.]. Taigi prieglobsèio praðytojas gali bûti iðsiunèiamas nedelsiant, nesuteikiant pakankamai laiko pasikonsultuoti su teisininku, ir todël apskritai galimybë pateikti skundà per toká trumpà laikà yra labai apribota. Tokia padëtis nesuderi-nama su Europos Sàjungos rezoliucija dël minimaliø prieglobsèio procedûros garantijø [7] ir rengiama teisine baze Europos Sàjungoje – Prieglobsèio procedûrø direktyvos pakeistu projektu [8]. Be to, procesiniø garantijø netaikymas prieglobsèio praðytojams, esantiems pasienyje, gali sukelti tam tikrø problemø Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø ap-saugos konvencijos 13 straipsnio ágyvendinimo poþiûriu. Pastebëtina, kad ði konvencija taip pat yra Europos Sàjungos prieglobsèio teisyno dalis. Kitas aspektas, susijæs su procesinë-mis garantijomis, yra prieglobsèio praðytojams suteikiamos realios galimybës atvykti á val-stybës teritorijà ieðkoti ten prieglobsèio nuo persekiojimo. Europos Sàjungos reikalavimai migracijos kontrolës srityje skiriasi nuo reikalavimø prieglobsèio srityje, ir todël, pavyzdþiui, apribojimai, kuriø reikalaujama pagal Ðengeno teisynà, gali turëti neigiamos átakos prieglob-sèio praðytojø galimybëms patekti á valstybës teritorijà. Vienas ið pavyzdþiø, iliustruojanèiø ðià problemà ir susijusiø su Lietuvos padëtimi, yra prieglobsèio praðytojø, atvykstanèiø tran-zitiniais traukiniais, vykstanèiais ið Rusijos Federacijos á Kaliningradà, padëtis. Ðiø prieglob-sèio praðytojø galimybës pasinaudoti prieglobsèio procedûra buvo faktiðkai apribotos moty-vuojant sugrieþtinta pasienio kontrole. Á ðiø prieglobsèio praðytojø probleminæ padëtá dëmesá atkreipë Europos komisija savo reguliariojoje ataskaitoje 2002 m. spalio mënesá.

29

Treèia, Lietuvos teisës aktai, reglamentuojantys prieglobsèio klausimus, turi bûti sud-erinti ir tam tikrose konkreèiose prieglobsèio teisës srityse. Pavyzdþiui, toks derinimas turi bûti atliktas asmenø, pripaþintø pabëgëliais, ðeimos susijungimo klausimu, t. y. ðiuo metu Lietuvoje vis dar netaikoma iðimtis reikalavimui, kad pabëgëlio ðeimos narys turi iðgyventi Lietuvoje maþiausiai dvejus metus prieð tai, kol gali ágyvendinti teisæ á ðeimos susijungimà. Toks reikalavimas, remiantis Europos Sàjungos teisynu, neturëtø bûti taikomas pabëgë-liams, skirtingai nei kitiems uþsienieèiams. Be to, bûtina numatyti papildomas garantijas ne-pilnameèiams, kurie atvyksta be tëvø ar kitø teisëtø atstovø globos, siekiant ásteigti globos tokiems vaikams uþsienieèiams mechanizmà. Ðiems vaikams turi bûti suteikta teisë pas-inaudoti valstybëje egzistuojanèia globos sistema neatsiþvelgiant á jø teisiná statusà valsty-bëje, taèiau ðiuo metu Lietuvoje tai nëra garantuojama.

Lietuva pakankamai sëkmingai derino savo teisës aktus su prieglobsèio praðytojø priëmimo reikalavimais, kuriuos átvirtino dar nepatvirtintas Europos Sàjungos direktyvos dël minimaliø prieglobsèio praðytojø priëmimo standartø projektas [9]. Taèiau vien teisës derinimo neuþtenka, kadangi didþiausiø sunkumø gali kilti dël to, kad Lietuva dar nepajëgi priimti prieglobsèio praðytojø. Ðiuo metu Lietuvoje veikia du centrai: priëmimo ir registraci-jos, kuriuose prieglobsèio praðytojai apgyvendinami. Ðiuose centruose gali bûti apgyvend-inta iki 500 asmenø. Jau ðiuo metu centrø pajëgumai beveik iðnaudoti, todël tikëtina, kad padaugëjus prieglobsèio praðytojø ðie pajëgumai bus visiðkai nepakankami.

Iðvados

Prieglobsèio klausimai Europos Sàjungoje sprendþiami bendromis valstybiø nariø ir bendrijos pastangomis. Tinkamiems sprendimams priimti bûtina, kad valstybiø nariø prieglobsèio politika ir teisë bûtø pasiekusi tam tikrà panaðø lygá. Todël ir Lietuvos narystë Europos Sàjungoje reikalauja prieglobsèio politikos ir teisës suderinimo, kuris leistø kartu su kitomis Europos Sàjungos valstybëmis narëmis spræsti prieglobsèio srityje kylanèias prob-lemas ir siekti vienodø prieglobsèio standartø. Vertinant laikotarpá nuo 2000 m., kai pasirodë pirmieji Lietuvos prieglobsèio teisës normø derinimo su Europos Sàjungos teisynu rezultatai, iki 2002 m. pabaigos galima teigti, kad pasiektas pakankamai aukðtas suderinimo lygis. Ðis procesas tæsiasi, o tæstinumas priklauso dar ir nuo to, kaip keisis Europos Sàjungos prieglobsèio teisyno nuostatos, kurios raðant ðá straipsná dar buvo keièiamos.

Lietuvai dar teks suderinti teisës aktus laikinosios ir papildomos apsaugos, procesiniø prieglobsèio procedûros garantijø, ypaè pasienyje, srityse; surasti pusiausvyrà tarp mi-gracijos kontrolës ir þmogaus teisiø uþtikrinimo, tinkamai reglamentuoti ðeimos susijungimo ir nepilnameèiø prieglobsèio praðytojø apsaugos klausimus. Sunkumø Lietuvai gali kilti ne tiek derinimo procese, kuris taip pat reikalauja nemaþø pastangø, kiek ágyvendinant Europos Sàjungos teises aktø nuostatas. Gali bûti sunku priimti prieglobsèio praðytojus masinio ant-plûdþio metu ir suteikti jiems laikinàjà apsaugà. Tikëtina, kad rengiamas naujasis Uþsienieèiø teisinës padëties ástatymas uþpildys ðias spragas ir bus pasirengta ágyvendinti ðias teisës normas praktikoje.

♦♦♦

LITERATÛRA 1. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“. 1995 m. liepos 4

d. Nr. I–1004 // Žinios. 1995. Nr. 63–1578. 2. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlio statuso“. 2000 m. birželio 29 d. Nr. VIII–1784 // Ži-

nios. 2000. Nr. 56–1651.

30

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl nacionalinio veiksmų prieglobsčio srityje plano patvirtinimo“. 2000 m. liepos 28 d. Nr. 906 // Žinios. 2000. Nr. 65–1960.

4. Council Directive 2001/55/EC of 20 July 2001 on Minimum Standards for Giving Temporary Protection in the Event of a Mass Influx of Displaced Persons and on Measures Promoting a Ba-lance of Efforts between Member States in Receiving such Persons and Bearing the Consequences thereof // Official Journal of the European Communities. L 212/12, 7.8.2001.

5. Proposal for a Council Directive on Minimum Standards for the Qualification and Status of Third Country Nationals and Stateless Persons as Refugees or as Persons who Otherwise need Interna-tional Protection // Commission of the European Communities, COM(2001) 510 final. 12.9.2001.

6. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. 1997 m. gruodžio 17 d. Nr. VIII–978 // Žinios. 1998. Nr. 115–3236.

7. Council Resolution on Minimum Guarantees for Asylum Procedures, 20 June 1995 // Official Jour-nal of the European Communities. No. C 274 of 19 September 1996.

8. Amended Proposal for a Council Directive on Minimum Standards on Procedures in Member States for Granting and Withdrawing Refugee Status // Commission of the European Communities, COM(2002) 326 final. 18.6.2002.

9. Proposal for a Council Directive Laying down Minimum standards for the Reception of Applicants for Asylum in Member States // Council of the European Union, 8090/1/02 REV1. 24.4.2002.

♦♦♦

Challenges of Approximation of Lithuanian Legislation with the European Union Asylum Acquis

Dr. Lyra Vysockienė

Law University of Lithuania

Keywords: asylum, refugees, foreigners, refugee status, EU asylum policy, membership in the EU.

SUMMARY

Approximation of legislation plays a significant role in the process of accession to the European Union, along with approximation of policies and administrative practices. Asylum questions together with other fields of justice and home affairs become more and more acute and are to no lesser extent relevant for Lithuania as that for the EU. The objective of this article is to analyse the results of approximation of Lithuanian legislation with asylum acquis of the EU and determine the gaps in this process, as well as the challenges to be met. The article covers the situation for the period of 2000-2002. The focus of the analysis is the legislation of Lithuania regulating asylum matters, being assessed in the context of EU policies and legal acts on asylum. The article reviews the requirements for membership related to asylum issues, the state of affairs of approximation process and the remaining gaps to be filled with a view of meeting accession requirements. A prognosis of possible constrains in this process is also presented in the article.

Similarly, as the other countries joining the European Union, Lithuania might face at least two challenges with regard to adoption and implementation of the asylum acquis. First, related to the fact that asylum acquis is constantly developing in the EU and Lithuania will have to catch up with these developments in adopting legislation and transforming it to practice. Secondly, the regulation of asylum matters in the Union represents a search of a balance between the human rights protection, including the right to seek asylum, and on the other hand – interests of the Member States to control the entry of foreigners to their territory. Lithuania will thus need to find a way of reconciling these two mutually conflicting interests.

31

Having analysed the period since 2000, when the first results of approximation of Lithuanian legislation with the EU acquis have emerged, it can be concluded that a significant work has been done in this area by the end of 2002. This process continues and will very much depend not only on the national realities in Lithuania, but even more – on the legislative tendencies in the Union. Among the remaining tasks in this field by the end of 2002, Lithuania will have to align its legislation on temporary and complementary protection issues, procedural guarantees for asylum procedure, particularly at the border; to find a balance between the migration control measures and the protection of human rights; properly regulate the issues related to family reunification and the situation of unaccompanied minor asylum seekers. Difficulties in this process may arise not only with regard to approximation efforts, which require substantial attention, but also in the phase of implementation of EU legal norms in practice. In this connection, difficulties might be faced in finding opportunities to receive asylum seekers arriving in mass influx situations and providing temporary protection to them, as well as proper reception conditions for an increasing number of asylum seekers. The new Law on Legal Status of Aliens, to be adopted in 2004, is likely to address the remaining gaps, while the practical preparation for its implementation should also be concluded at the date of Lithuania’s entry into the European Union.

32

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 33–46

LIETUVOS SUVERENITETO GALIOJIMO PROBLEMA KLAIPĖDOS KRAŠTE NUOLATINIO TARPTAUTINIO TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMO KONTEKSTE

Doktorantas Gintaras Šapoka

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës istorijos katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 39 Elektroninis paðtas tistk@ltu.lt Pateikta 2004 m. sausio 6 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 25 d.

Pagrindinės sąvokos: Klaipėdos kraštas, 1924 m. Paryžiaus konvencija, Klaipėdos krašto statutas ir autonomija, Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas.

S a n t r a u k a

1918 m. atkurtai Lietuvos valstybei įgyvendinant tautos suverenitetą vienas svarbiausių uždavinių buvo nustatyti sienas su gretimomis valstybėmis ir atgauti prarastas etnines že-mes. Klaipėdos kraštą Lietuvai pavyko atgauti tik po 1923 m. sukilimo. Remdamasi 1924 m. Paryžiaus konvencija Lietuva suteikė kraštui autonomijos statusą. Krašto autonomijos sta-tusas, nustatytas konvencijoje ir Klaipėdos krašto statute, teisininkų buvo vertinamas nevie-nareikšmiškai. Nuomonių skirtumų tarp Klaipėdos krašto konvencijos signatarių atsirado ir įgyvendinant autonomijos nuostatas.

Klaipėdos krašto teisinės padėties, statuto ir konvencijos, cesijos raidos klausimais rašė M. Römeris, T. Petkevičius, D. Krivickas, S. Daukša, P. Kūris. Išsamų konvencijos komen-tarą pateikė J. Robinzonas. Šiems klausimams daug dėmesio skyrė ir Vokietijos tarptautinės ir konstitucinės teisės doktrinos atstovai (A. Rogge, J. Wallat, F. Berber, A. Hesse, T. Waino Kalijarwi, E. Friesecke ir kt.), bet jie Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Klaipėdos statuto aiškinimo byloje nesvarstė. Pirmosios Respublikos metais teisinėje spau-doje buvo publikuotas tik pats sprendimas, o Užsienio reikalų ministerija išleido bylos vertimą.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Lietuvos suvereniteto Klaipėdos krašte interpre-tavimo problemą, atsižvelgiant į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą. Tuo tikslu pirmoje straipsnio dalyje trumpai apžvelgiama Klaipėdos krašto istorinė raida ir pagrin-džiami teisėti Lietuvos reikalavimai grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybei. Antroje straipsnio dalyje apžvelgiama krašto perleidimo Lietuvai raida ir analizuojama teisinės padė-ties kaita. Toliau straipsnyje apibūdinama Klaipėdos krašto autonomija, jos funkcionavimas ir teisinis autonomijos įvertinimas. Paskutinė dalis skirta Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimui Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje. Čia apžvelgiama ginčo eiga,

33

procesas teisme, įvertinamas teismo sprendimas, nagrinėjama sprendimo reikšmė Lietuvos suverenumo įgyvendinimui Klaipėdos krašte.

Straipsnyje taikyti istorinis, lyginamasis ir loginis metodai.

1. Klaipëdos kraðto istorinë raida ir Lietuvos teritoriniai reikalavimai

XIII a. Livonijos ordinas uþgrobë kurðiø ir þemaièiø genèiø pajûrio þemes ir Klaipëdos

gyvenvietæ. Ordinas netrukus pastatë Klaipëdos pilá, o 1258 m. Klaipëdai suteikë Liubeko miesto teises. Klaipëda tapo Livonijos ordino komtûrijos centru. Dël nuolatinio lietuviø puldi-nëjimo ir siekio susigràþinti prarastas þemes, 1328 m. Livonijos ordinas perleido Klaipëdos pilá ir pajûrio ruoþà Kryþiuoèiø ordinui. Pasiraðius 1422 m. Melno taikos sutartá buvo nusta-tytos Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës ir Ordino sienos – Klaipëda atiteko Ordinui. XVI a. Kryþiuoèiø ordinas tapo pasaulietine valstybe – Prûsijos Kunigaikðtyste (nuo 1701 m. – Prû-sijos Karalystë). 1871 m. vokieèiø þemëms susivienijus á Vokietijos imperijà, Klaipëdos krað-tas pateko á ðios valstybës sudëtá. Lietuviðkø þemiø kilmë buvo neabejotina ir lietuviai buvo dauguma gyventojø, bet nuo XVIII a. lietuviø ëmë maþëti. Per 1709–1711 m. Maþojoje Lietu-voje1 siautusá marà iðmirë beveik pusë gyventojø. Po maro sustiprëjo vokieèiø kolonizacija. Prûsijai tapus Vokietijos imperijos dalimi, buvo vykdoma lietuviø nutautinimo politika, bet Rytinëje Prûsijoje, t. y. Klaipëdos kraðte, lietuviø asimiliacija vyko gerokai lëèiau. Remiantis Vokietijos imperijos statistikos duomenimis, dar 1910 m. Klaipëdoje lietuviø buvo 9,2 proc., bet visame kraðte lietuviai sudarë 56 proc. visø gyventojø – taigi akivaizdþià daugumà [1, p. 13].

Klaipëdos kraðto politinë ir teisinë padëtis ið esmës pakito po Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. Paryþiaus taikos konferencijoje valstybës nugalëtojos perþiûrëjo pokario Europos politiná þemëlapá. Dar prieð Santarvës konferencijà valstybës buvo sudariusios mokslines komisijas, kurioms pavedë, vadovaujantis etniniu principu, nustatyti bûsimø naujø ir esamø valstybiø sienas ir teritorinius pokyèius. JAV santarvës komisija pasiûlë vakarinæ Lietuvos si-enà laikyti 15 km á Pietus nuo Nemuno, t. y. Lietuvai paliekant Klaipëdos kraðtà. Prancûzijos komisija ið esmës sutiko su tokia siena, savo nuostatà pagrásdama tuo, kad dauguma Klai-pëdos kraðto gyventojø yra lietuviai ir kad Lietuvai yra bûtina turëti savo uostà. To meto poli-tinëje doktrinoje vyravo nuostata, kad valstybei bûtinas iðëjimas prie jûros, o tai dar labiau sustiprino Lietuvos teritorinius reikalavimus [2, p. 754].

Paryþiaus taikos konferencija vyko vyraujant JAV prezidento W. Wilsono paskelbtai tautø apsisprendimo teisës dvasiai. Reikëtø atkreipti dëmesá á tai, kad po Vokietijos kapitulia-cijos 1918 m. lapkrièio 16 d. Tilþëje vyko Maþosios Lietuvos lietuviø susirinkimas. Jis iðrinko Prûsø lietuviø tautos tarybà. Ði taryba paskelbë atsiðaukimà, kuriame lietuviø gyventojø vardu reikalavo atskirti Maþàjà Lietuvà nuo Vokietijos. Taryba, remdamasi tautø apsispren-dimo teise, 1919 m. balandþio 18 d. savo nutarimu reikalavo Rytprûsiø lietuviðkas þemes iki Labguvos upës priskirti Lietuvos valstybei. Ðis nutarimas buvo paskelbtas spaudoje ir per Lietuvos delegacijos vadovà A. Voldemarà perduotas Taikos konferencijos pirmininkui G. B. Clemenceau [2, p. 755; 3, p. 3].

Atsikurianti Lietuvos valstybë taip pat pabrëþë Klaipëdos kraðto priklausomumà Lietu-vai. Steigiamasis Seimas, kaip visos lietuviø tautos teisëtas atstovas, 1920 m. geguþës 15 d. rezoliucija paskelbë, kad atkuriama valstybë etnografinëse ribose. Valstybës Tarybos patvir-tintame Steigiamojo Seimo 1919 m. spalio 30 d. Rinkimø ástatyme vardijant rinkimø apygar-

1 Mažoji Lietuva – istorinė sąvoka, atsiradusi XIX a. lietuvių publicistikoje. Ja buvo apibūdinamos kairiajame ir

dešiniajame Nemuno krante Prūsijos lietuvių gyvenamos žemės. Ši teritorija iki XIX a. pradžios oficialiuose Prūsijos dokumentuose vadinta Lietuva, lietuviška provincija. Klaipėdos krašto, kaip Mažosios Lietuvos dalies, sąvoka pirmą kartą pavartota 1919 m. Versalio sutartyje.

34

das Maþoji Lietuva nurodyta kaip sudëtinë Lietuvos valstybës dalis. Anot M. Römerio, nors tarptautinës teisës poþiûriu Klaipëdos kraðto padëtis buvo neaiðki ir Lietuva faktiðkai nedis-ponavo kraðtu, taèiau konstitucinës teisës prasme kraðtas jau buvo integrali Lietuvos valsty-bës dalis [4, p. 100–101]. Santarvës valstybëms delsiant gràþinti kraðtà Lietuvai, Steigiama-sis Seimas 1921 m. lapkrièio 1 d. rezoliucija pareikalavo santarvininkiø prijungti kraðtà prie Lietuvos ir ásipareigojo kraðtui suteikti autonomijà [5, p. 38]. Taigi Lietuva, siekdama susigrà-þinti Klaipëdos kraðtà, buvo geranoriðka ir bandë spræsti klausimà taikiu bûdu, buvo ásipa-reigojusi daryti nuolaidas Santarvei.

Galime daryti iðvadà, kad Lietuvos reikalavimai Klaipëdos kraðto atþvilgiu buvo ne tik teisingi, bet ir teisëti. Didþioji kraðto gyventojø dalis iðreiðkë savo valià ir apsisprendimo teisæ Maþosios Lietuvos Prûsø lietuviø tautos tarybos aktuose, o atsikurianti Lietuvos valstybë savo teritorinius reikalavimus grindë etniniu principu ir ginèus siekë spræsti taikiomis dery-bomis.

2. Klaipëdos kraðto cesijos raida ir kraðto teisinës padëties kaita

Siekiant ávertinti Lietuvos suvereniteto Klaipëdos kraðte kilmæ ir mastà reikëtø apþvelgti kraðto perleidimo aplinkybes, cesijos raidà ir kraðto teisinës padëties kaità. Po Versalio tai-kos prieð patenkant á Lietuvos suverenumà kraðto teisinë padëtis ir valdymas kito ir sulaukë nevienareikðmio teisininkø vertinimo.

Tarptautinëje teisëje cesija apibûdinama kaip suinteresuotø valstybiø sutartinis terito-rijos perdavimas vadovaujantis principu: nemo dat quod non habeutr (niekas neduoda to, ko neturi). Teritorijà perleidþianti valstybë kitai valstybei suteikia tiek suvereniø teisiø á teritorijà, kiek pati turëjo. Perleidþianèios teritorijà valstybës turëti titulo trûkumai visuomet susilpnina priimanèios teritorijà valstybës suverenias teises á ðià teritorijà [6, p. 190; 7, p. 205–206]. Taigi norëdami nustatyti Lietuvos suvereniø teisiø á Klaipëdos kraðtà turiná ir apimtá, turime iðanalizuoti kraðto cesijos raidà.

Iðskiriami trys Klaipëdos kraðto perdavimo Lietuvai raidos etapai. 1. Klaipëdos kraðto atskyrimas nuo Vokietijos 1919 m. birþelio 28 d.–1920 m. vasario

15 d. 2. Prancûzijos valdymo laikotarpis 1920 m. vasario 15 d.–1923 m. sausio 15 d. 3. Lietuvos valstybës perëmimas 1923 m. sausio 15 d.–1925 m. rugpjûèio 25 d. Pirmuoju laikotarpiu pagal Versalio sutarties 28 ir 99 straipsnius pirmà kartà tarptauti-

nës teisës prasme buvo ávardytas Klaipëdos kraðtas ir jo teritorija. Vokietija ðios sutarties 99 straipsniu atsisakë visø teisiø á kraðtà ir jas perleido Santarvës valstybëms. Versalio sutartis galutinai ásigaliojo 1920 m. sausio 10 d. Vokietijai ratifikavus sutartá (pasiraðë 1919 m. gegu-þës 28 d.). Santarvës valstybës sutartyje kraðto iðskyrimà motyvavo tuo, kad kraðto gyven-tojø daugumà sudarë lietuviai, o kraðto priklausomybës klausimà nutarë spræsti vëliau, Lie-tuvai perduoti kraðtà delsë, nes tuo metu Lietuva dar neturëjo de jure pripaþinimo.

Prieðkario Vokietijos teisës doktrina, ypaè nacistinës Vokietijos metais, suprantama, teigë, kad Versalio sutartis buvo neteisëta ir jos nuostatos yra negaliojanèios. Teigta, kad Klaipëdos kraðto atskyrimas paþeidë tautø apsisprendimo teisæ. Santarvininkai kraðto atsky-rimà ir ketinimà kraðtà perleisti Lietuvai motyvavo ir tuo, kad Lietuvos valstybei yra bûtina tu-rëti savo uostà [8, p. 7–10]. Ðá motyvà vokieèiai absoliutino ir teigë, kad cesijà nulëmë tik ekonominis interesas ir visai neatsiþvelgë á Maþosios Lietuvos gyventojø ir jø atstovaujamo-sios institucijos (Maþosios Lietuvos Prûsø lietuviø tautos tarybos) padarytus pareiðkimus tiek Vokietijos vyriausybei, tiek Ambasadoriø konferencijai, kurie kaip tik ir rodë tautos (lietuviø, kaip kraðto daugumos gyventojø) apsisprendimà.

Kaip kità faktà, tariamai naikinantá Versalio sutarties teisëtumà, Vokietijos teisës dokt-rina nurodë JAV iðstojimà ið Santarvës valstybiø. Buvo árodinëjama, kad sudarant sutartá pa-sikeitë sutarties ðalys, t. y. derybos dël Versalio sutarties buvo vedamos tarp Vokietijos ir JAV, pasiekti tarpiniai susitarimai buvo áforminami notomis, o Versalio sutartyje JAV nebe-

35

dalyvavo, todël priimti susitarimai netekæ juridinës galios. Tokia pozicija visiðkai nepagrásta. JAV derybas su Vokietija ið esmës vedë Santarvës vardu, tad sutarties ðalis jokiu bûdu ne-pakito. Antra, JAV iðstojimas reiðkë tik tai, kad Vokietija neturëjo jokiø ásipareigojimø JAV, bet tai nereiðkë, kad ji neturëjo ásipareigojimø Santarvës valstybëms. Versalio sutartis buvo daugiaðalë, ir vienos narës iðstojimas dar nereiðkë, kad naikinami sutartiniai ásipareigojimai tarp visø kitø nariø. Tokios nuomonës buvo R. Valsonokas ir vokieèiø tarptautinës teisës specialistas J. Wallatas. R. Valsonokas ðiuos teiginius pagrindë ir faktu, kad JAV, nors ir pa-siðalino ið Santarvës, taèiau vëliau nereiðkë jokiø reikalavimø ir neprieðtaravo Versalio sutar-èiai [9, p. 56–58; 8, p. 11–12]. J. Wallatas, iðnagrinëjæs Vokietijos ir JAV vestø derybø doku-mentus prieð pasiraðant Versalio sutartá, taip pat priëjo prie iðvados, kad ðie dokumentai buvo sutartinio pobûdþio ir todël turi teisiná privalomumà [8, p. 16–17].

Versalio sutarties nuostatas ir paskesniø aktø teisinæ galià galëjo susilpninti Ambasa-doriø konferencijos statusas. Ambasadoriø konferencija, kaip vykdomoji institucija, atsto-vavo Santarvës ðalims pasiraðant Versalio sutartá, taip pat sudarant 1924 m. Klaipëdos kraðto konvencijà. Ir ðiuo metu abejojama ðios institucijos kompetencija, nes Ambasadoriø konferencija nebuvo tarptautinë organizacija ir todël negalëjo turëti atskiros kompetencijos [7, p. 93]. Èia galiojo mutatis mutandis principas. Kaip teigë M. Römeris, Ambasadoriø kon-ferencija turëjo teisinæ kompetencijà, bet tik kaip Santarvës vyriausybiø atstovas, o ne tarp-tautinë organizacija. Ðios organizacijos kompetencija grynai sutartinio pobûdþio, tad jos sprendimø privalomumà kitoms valstybëms lëmë tik sudarytø sutarèiø turinys [10, p. 236–237]. Taigi Ambasadoriø konferencija negalëjo vienaðaliðkai spræsti teritorinius ginèus be treèiøjø suinteresuotø ðaliø (ðiuo atveju ir be Lietuvos) sutikimo ir tik sutartiniu bûdu.

Remdamiesi ðiais argumentais galime daryti iðvadà, kad Versalio sutartis galutinai, vi-siðkai ir teisëtai atskyrë Klaipëdos kraðtà nuo Vokietijos turint tikslà ateityje perduoti já Lietu-vai. Klaipëdos kraðto valdymas laikinos dispozicijos sàlygomis perëjo Santarvës valstybëms. Versalio sutarties nuostatos nevarþë Lietuvos imtis visø priemoniø kraðtui atgauti, nes Lie-tuva ðioje sutartyje nedalyvavo, ir bet kokie vienaðaliðkai Ambasadoriø konferencijos priimti sprendimai Lietuvos atþvilgiu teisinio privalomumo neturëjo ir, kaip pabrëþë M. Römeris, „Ambasadoriø konferencija negalëjo teisiðkai disponuoti Lietuvos likimu…“ [10, p. 237].

Antruoju laikotarpiu prancûzai á kraðtà atvyko 1920 m. vasario 25 d., taèiau vokieèiø administracija kraðto valdþià perdavë tik vasario 15 d. Klaipëdos kraðtui vadovauti ëmë prancûzø águla, vadovaujama generolo D. Odry. Ambasadoriø konferencija faktiná kraðto uþ-ëmimà áteisino 1920 m. vasario 25 d. pavedimu, kuriuo pavedë Prancûzijai kraðto gyventojø diplomatinæ ir konsulinæ apsaugà. R. Valsonoko nuomone, kraðtas tapo kondominimu su Prancûzijos mandatu. Prancûzija paliko kraðte galioti Vokietijos vieðàjà teisæ, generolui pa-likdama teisæ jà keisti savo ásakymais. Vasario 17 d. generolo D. Odry ásakymu sudaryta Kraðto direktorija. Ji ið esmës perëmë buvusios Rytprûsiø provincijos funkcijas. Ástatymø lei-dyba palikta santarvininkams. Balandþio 27 d. nustatyta muitø siena su Vokietija. 1920 m. rugsëjo 21 d. gubernatoriaus ásakymu sudaryta provincijos vyriausybë – Kraðto direktorija ir Valstybës Taryba ið 20 nariø kaip patariamoji institucija ástaigø, administracijos ir ûkio klau-simais.

Ðio laikotarpio kraðto valdymas sulaukë nevienareikðmio teisinio vertinimo. R. Valso-noko manymu, kraðtas tuo metu turëjo kondominiumo statusà, kai valstybës, ketindamos ásigyti teritorijà, jà valdo bendru sutarimu [9, p. 56]. J. Robinzonas ðià nuomonæ paneigë tei-gdamas, kad ið Santarvës valdymo anaiptol nebuvo matyti ketinimo ásigyti ðià teritorijà. J. Robinzono manymu, kraðtas buvo valdomas patikëjimo teise (trestas), o kraðto teisinë pa-dëtis – taikinga okupacija, kai teritorija valdoma savo vardu (imperiumu), teise ir lieka sve-tima teritorija (nes buvo ketinama perduoti kraðtà Lietuvai) [11, p. 26]. Teisingiausiai – kaip okupaciná mandatà kraðto padëtá vertino M. Römeris: teritorija yra atskirta taikos sutartimi, valdoma valstybiø kitos teritorijos (valstybës) naudai, kol nëra galutinai nustatyta ðios terito-rijos teisinë padëtis [12, p. 43].

36

Treèiasis laikotarpis prasidëjo sukilimu. Sukilimui buvo ruoðtasi. 1922 m. gruodþio mën. suburtas savanoriø Vyriausiasis ðtabas. Gruodþio 22 d. kraðte sudarytas Vyriausias Maþosios Lietuvos gelbëjimo komitetas (VMLGK), kuris oficialiai turëjo vadovauti sukilimui. Sausio 3–5 d. Kaune vyko slaptos konsultacijos su Lietuvos Vyriausybe. 1923 m. sausio 4 d. VMLGK paskelbia atsiðaukimà ir tikslus spaudoje ir ásteigia komitetà. Po trijø dienø paskelbia raginimà ðauliams padëti vaduoti kraðtà ið okupacinës prancûzø kariuomenës. Komitetà palaikë lietuviai ir kraðto prekybininkai, tikëjæsi naudos ið Lietuvos rinkø. 1923 m. sausio 9 d. Ðilutëje VMLGK paskelbë manifestà, kuriuo perëmë visà kraðto valdþià ir nuðalino V. Stepu-laièio direktorijà ir E. Simonaièiui pavedë sudaryti naujà. Kità dienà á kraðtà áþengë kariuo-menës daliniai, o sausio 15 d. uþimta Klaipëda. 1923 m. sausio 19 d. Ðilutëje vyko VMLGK skyriø ir draugijø atstovø suvaþiavimas – Ðilutës seimas ir paskelbë deklaracijà. Joje sa-koma, kad kraðtas prisijungia prie Lietuvos autonomijos sàlygomis ir Ðilutës seimas yra aukðèiausia kraðto atstovybë [1, p. 25–30].

Ambasadoriø konferencija protestavo ir pasiuntë á Klaipëdà Ypatingàjà komisijà, vado-vaujamà G. Clinchato. Komisija áteikë sausio 26 d. notà Lietuvos atstovui A. Smetonai (buvo atstovu prie ðios Komisijos). Notoje buvo protestuojama prieð Lietuvos siekius, atsisakyta pripaþinti sukilëliø veiksmus ir reikalauta atkurti padëtá status quo. Komisija konstatavo: suki-limas yra organizuotas ið Lietuvos reguliariosios kariuomenës, o sukilimà finansavo JAV lie-tuviai. 1923 m. vasario 2 d. Anglijos, Prancûzijos, Italijos atstovai Kaune áteikë ultimatumà, kuriame Lietuva kaltinta organizavusi sukilimà, reikalauta iðvesti reguliariàjà kariuomenæ, paleisti sukilëlius, ðaulius ir sudaryti naujà direktorijà. Lietuvos Vyriausybë sutiko su ultima-tumo reikalavimais, todël Ambasadoriø konferencija 1923 m. vasario 16 d. savo sprendimu perdavë Lietuvai kraðto suverenumà ir nurodë perdavimo sàlygas (perdavimo akte jos ne-detalizuotos).

Derybos su Ambasadoriø konferencija prasidëjo 1923 m. kovo 24 d. Ambasadoriø konferencijai atstovavo Laroche komisija, Lietuvai – E. Galvanauskas ir V. Sidzikauskas. Á de-rybas vyko ir Klaipëdos kraðto delegacija, kurios dauguma buvo provokiðkø paþiûrø ir atsto-vavo freiðtato idëjai. Lietuva laikësi pozicijos, kad kraðto suverenumas jau perduotas vasario 16 d. aktu. Laroche komisija manë kitaip: tik vyksta suverenumo perdavimo procesas. Net-rukus pradëta rengti konvencijà ir statutà. Buvo pateikti keli projektai, bet në vienas neten-kino abiejø ðaliø. Ginèo esmë buvo ta, kad komisija faktiðkai kraðtui norëjo suteikti freiðtato statusà, o tai nesuderinama su Lietuvos suverenumu. Prancûzija atstovavo lenkø interesams ir siekë átvirtinti iðskirtines lenkø ekonomines teises Klaipëdos uoste. Ginèas buvo perduotas Tautø Sàjungai. Tautø Sàjungos Taryba parengë kompromisiná statutà. Jis vienbalsiai pri-imtas 1924 m. kovo 12 d. Lietuva konvencijà pasiraðë 1924 m. geguþës 8 d., o Seimas ratifi-kavo 30 d. ir deponavus spalio 3 d. sutartis buvo áregistruota Tautø Sàjungos Sekretoriate. Santarvës ðalys ratifikacijà baigë tik 1925 m. rugpjûèio 25 d. Taip buvo baigta kraðto cesija.

Nemaþiau ginèø sukëlë sukilimo ir kraðto atgavimo prieð Lietuvai pasiraðant konven-cijà teisinis ávertinimas. Didþioji dalis Vokietijos teisininkø tai vertino ir vertina kaip okupacijà [13, p. 38–43; 14, p. 56]. Panaðiai manë ir Santarvës valstybiø vyriausybës. Istorikø teigimu, tai buvo Lietuvos ávykdytas anðliusas [15, p. 6; 16, p. 63–68]. Tokia pozicija nepagrásta. Pir-miausia taip visiðkai nuvertinama dar 1918 m. lapkrièio 16 d. Tilþës akte Maþosios Lietuvos lietuviø kaip daugumos gyventojø iðreikðta apsisprendimo teisë. Antra, visai nesuprantama, kaip etniniø þemiø ir jose gyvenanèiø lietuviø norà prisijungti prie Lietuvos valstybës ir Lietu-vos pagalbà galima vadinti okupacija. Ar yra pagrindas savo teritorijos susigràþinimà vertinti kaip okupacijà? M. Römeris, remdamasis P. Fauchile‘u, Klaipëdos prijungimà vertino kaip reintegraciją: valstybë prisijungia buvusias savo þemes (pvz., Elzasas ir Prancûzija). M. Römerio nuomone, Klaipëdos kraðto atvejis formaliai neatitiko visø reintegracijos poþymiø: ji galima tik esant karui [12, p. 41]. Manyèiau, sukilimà reikëtø vertinti kaip teisëtà, o neigiant sukilimo teisëtumà (ir teigiant buvus karo veiksmus) kraðto atgavimà taip pat galima vertinti kaip teisëtà reintegracijà.

37

3. Klaipëdos kraðto autonomija

Prieðkario tarptautinës teisës doktrina autonomijà apibûdino kaip nevalstybinio jungi-nio gebëjimà organizuoti teritorijos valdymà pagal savo poreikius ir ypatybes vadovaujantis teise ir aukðtesniu suverenu [17, p. 100–101].

Klaipëdos kraðto autonomija buvo nustatyta Konvencija, susidedanèia ið 4 daliø: Klai-pëdos kraðto konvencijos ir trijø priedø – Kraðto statuto, Klaipëdos uosto ir tranzito, kurie lai-kyti konvencijos sudëtine dalimi (16 str.) [18].

Konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, kad Santarvë perdavë Lietuvai suverenias teises á kraðtà Konvencijos nurodytomis sàlygomis [18 ir kiti str.]. Suverenumas buvo perduotas vi-siðkai ir neatðaukiamai. Be to, ðià teritorijà perduoti ámanoma tik gavus Konvencijos ðaliø su-tikimà (15 str.).

Konvencijos vykdymas ir kraðto autonomija buvo garantuota 17 straipsnyje: esant fakto ir teisës ginèams dël Konvencijos tarp Santarvës, Tautø Sàjungos Tarybos nario ir Lietuvos, visi ginèai turi bûti sprendþiami Tautø Sàjungoje arba abipusiu sutikimu Nuolati-niame Tarptautiniame Teisingumo Tribunole.

Klaipëdos kraðto statutas (toliau – Statutas) tapo vienu pagrindiniu kraðto konstituciniu aktu. Statuto preambulëje nurodyta, kad autonomijà kraðtui suteikia Lietuvos valstybë atsi-þvelgdama á esamà reikalingumà ir kraðto gyventojø tradicinæ kultûrà. Preambulëje remtasi 1921 m. Lietuvos Seimo lapkrièio 11 d. sprendimu, Lietuvos Vyriausybës 1923 m. kovo 13 d. rezoliucija dël Ambasadoriø konferencijos vasario 16 d. sprendimo ir 1924 m. geguþës 8 d. Lietuvos valstybës ir Santarvës valstybiø Paryþiaus konvencija.

Statuto 1 straipsnyje ásakmiai nurodyta, kad kraðto autonomija, bûdama Lietuvos valstybës suvereniteto sudëtine dalimi, naudosis ástatymø leidybos, teismø, administracijos ir finansø autonomija neperþengdama Statuto nustatytø ribø. Statuto 5 straipsnyje buvo de-talizuota iðimtinë kraðto kompetencija. Apibrëþdamas kraðto autonomijà Statutas nustatë grieþtas ir detalias autonomijos ribas, o 7 straipsnyje atribojo kraðto ir Lietuvos valstybës kompetencijà pagal principà: kas Statutu nepriskirta autonomijai, tas priklauso Lietuvos kompetencijai. Klaipëdos kraðtas, ágyvendindamas savo autonomijà, privalëjo vadovautis ne tik Statuto nuostatomis, bet ir Lietuvos Konstitucijos principais. Lietuvai buvo suteikta teisë plësti kraðto autonomijà ir vienodinti teisæ, bet neperþengiant Statuto nuostatø (5 str. 2 d).

Ástatymø leidþiamoji valdþia buvo kraðto Seimelis, renkamas Klaipëdos kraðto vietiniø gyventojø visuotiniuose, lygiuose ir tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu (9 str.). Kraðto vietos gyventojo sàvoka nurodyta Konvencijos 8 straipsnyje – jais buvo pripaþinti nuo 1920 m. sausio 10 d. ipso facto Lietuvos pilietybæ ágijæ asmenys arba optantai (gimæ ir iðgy-venæ ðioje teritorijoje 10 m. arba apsigyvenæ iki 1920 m. sausio 10 d. ir gavæ ið santarvininkiø administracijos teisæ nuolat gyventi). Tiek aktyvi, tiek pasyvi rinkimø teisë buvo pripaþinta tik vietos gyventojams (10, 11 str.) ir rinkimai turëjo vykti pagal Lietuvos rinkimø teisæ.

Kraðto vykdomoji valdþia buvo suteikta direktorijai, kurià sudarë pirmininkas ir 5 nariai, turintys vietos gyventojo statusà (17 str.). Pirmininkas skyrë direktorijos narius, o visa direk-torija privalëjo turëti Seimelio pasitikëjimà.

Lietuvos valstybës atstovo funkcijos buvo pavestos gubernatoriui. Jis aktyviai dalyvavo valdant autonomijà ir ástatymø leidyboje. Gubernatorius buvo skiriamas Respublikos prezi-dento. Ástatymø leidyboje Statutas suteikë teisæ gubernatoriui skelbti Seimelio priimtus ásta-tymus (10 str.) ir ribotà veto teisæ. Gubernatorius galëjo atmesti Seimelio priimtus ástatymus, jei ðie: 1) bûtø perþengæ autonomijos kompetencijà; 2) prieðtarautø Lietuvos Konstitucijai; 3) paþeistø Lietuvos tarptautinius ásipareigojimus (sutarties 6 str. 16.). Statutas taip pat suteikë teisæ gubernatoriui, susitarus su direktorija, paleisti Seimelá (12 str.), taèiau ne vëliau kaip po 6 savaièiø jis privalëjo organizuoti naujus rinkimus. Gubernatorius kartu su direktorija galëjo ðaukti kraðto Seimelá á nepaprastuosius posëdþius, numatant jø baigimo laikà.

Konvencijà ir Statutà kritikavo teisininkai. Diskutuota, koks yra kraðto statusas pagal Konvencijà ir Statutà, kokià vietà uþima Statutas Lietuvos teisës aktø sistemoje. Vokietijos

38

teisininkai savo nuomonæ iðsakë tik pirmuoju klausimu. A. Rogge neargumentuodamas neigë Lietuvos suverenumà kraðte. Jo manymu, Konvencija átvirtino valstybiø sambûvá. A. Rogge pateikë tik bendrus teiginius dël Konvencijos autoriø ketinimo: teigë, kad siekta Klai-pëdà paversti Didþiosios Britanijos dominijos pavyzdþiu [19, p. 2]. A. Rogge visai nepaisë to, kad dominija turi gerokai daugiau teisiø nei autonomija: turi diplomatinius atstovus, pasiraðo tarptautines sutartis ir kita. Visos ðios teisës buvo paliktos Lietuvos valstybei. P. Boehmertas árodinëjo, kad Klaipëdos kraðtas buvo þemesnio rango valstybë (der Unterstaat), pavaldi aukðtesnei valstybei – Lietuvai (der Oberstaat). Kraðtà jis apibûdino kaip direktorinæ respub-likà, á kurià Lietuva absoliuèiø suvereno teisiø neturi [20, p. 1099]. Minëti autoriai nenorëjo matyti esminio valstybës elemento trûkumo – aukðèiausios politinës valdþios (suverenumo ir imperiumo). Teisingai nurodë T. Waino-Kalijarvi, kad kraðtas turëjo tik kai kuriuos valstybës poþymius (pvz., gyventojai), bet ne jø visumà [21, p. 161–163]. Dar 1933 m. Montevideo konvencijos dël valstybiø teisø ir pareigø 1 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstybë, kaip tarptautinës teisës subjektas, turi turëti: 1) nuolatinius gyventojus; 2) apribotà teritorijà; 3) vy-riausybæ, gebanèià uþmegzti santykius su kitomis valstybëmis [7, p. 202]. Taigi kraðtas ðiø poþymiø visumos neturëjo. Tendencingà ir ydingà vokieèiø pozicijà skatino ir to meto Vokie-tijos teisës teorijos doktrina. G. Jellinekas plëtojo quasi (fragmentinës) valstybës teorijà. Tei-gta, kad gali egzistuoti fragmentinë valstybë, neturinti visø atributø ir kaip pavyzdá nurodë Klaipëdos kraðtà [22, p. 647]. Ði teorija nepaaiðkino tokio darinio esmës, poþymiø, o tebuvo patogus bûdas prisidengus tariamais teisiniais argumentais tendencingai aiðkinti Klaipëdos kraðto konvencijà ir statutà.

Lietuvos teisininkai (M. Römeris, S. Daukða, T. Petkevièius, D. Krivickas ir kt.) ir dalis Vokietijos teisininkø net neneigë Lietuvos suverenumo kraðte ir kraðtà laikë teritorine auto-nomija. J. Hallier nurodë: „Kraðtas yra Lietuvos sudëtinë dalis, kuri turi konstitucinæ autono-mijà pagal savo kompetencijà“ [23, p. 156]. J. Hallier nuomone, autonomija kyla ið Statuto, Konvencijos ir 1923 m. Ambasadoriø konferencijos vasario 16 d. akto. Lietuvos teisininkai daugiausia dëmesio skyrë Statuto padëties Lietuvos teisës sistemoje nustatymui. T. Petkevi-èius Statutà laikë Lietuvos ástatymu, o Konvencijà – susitarimu dël autonomijos suteikimo [24, p. 6]. Panaðios pozicijos laikësi ir prof. M. Römeris. Jis teigë, kad Lietuva perëmë kraðtà ir savo noru suteikë kraðtui autonomijà [25, p. 456]. Tokià pozicijà koreguoja du faktai. Lie-tuva faktiðkai suverenumà atgavo po Ambasadoriø konferencijos pareiðkimo, taèiau juridið-kai – ratifikavus 1924 m. Konvencijà. Antra, Statutas negalëjo bûti laikomas tik Lietuvos tei-sës aktu, nes Konvencijos (tarptautinës sutarties) 15 straipsnis nurodë, kad ðis aktas yra sutarties sudëtinë dalis. Vëliau Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas kaip tik ir laikësi ðios pozicijos. Dël minëtø prieþasèiø ir dabar yra teigiama, kad Statutas yra tarptautinio po-bûdþio aktas, o konstitucinis pobûdis yra iðvestinis [26, p. 51].

4. Klaipëdos kraðto byla Nuolatiniame Tarptautiniame Teisingumo Teisme

4.1. Ginèo kilmë ir taikinimo procedûra Tautø Sàjungos Taryboje

Klaipëdos kraðte treèiojo deðimtmeèio pabaigoje tarp kraðto valdininkijos ir stambiøjø ûkininkø ëmë stiprëti provokiðkos nuotaikos. Provokiðkoms nuotaikoms átakos turëjo ir ak-tyvi Vokietijos konsulato veikla.

Klaipëdos kraðto direktorijos pirmininkas 1931 m. gruodþio 17 d. kartu su dviem Sei-melio nariais iðvyko á Berlynà. Apie kelionæ Lietuvos Vyriausybë nebuvo informuota. direkto-rijos pirmininkas P. Biotcheris teigë, kad vizitas buvo neoficialus, taèiau nepaneigë, kad buvo vestos derybos, tik nurodë, kad vizito tikslas buvo pagerinti maisto produktø eksportà ið Klaipëdos á Vokietijà. Lietuvos Vyriausybë 1932 m. sausio 15 d. notoje Vokietijos Vyriau-sybei ðià direktorijos pirmininko kelionæ ávardijo oficialiomis Kraðto direktorijos delegacijos ir Vokietijos Reicho Vyriausybës derybomis. Lietuvos Vyriausybë savo pozicijà grindë ðiais

39

faktais: 1) direktorijos pirmininkas kelionëje naudojosi direktorijos lëðomis (paëmë avansà ið kasos); 2) vienas ið delegacijos nariø nesilaikë Lietuvos pasø nuostatø ir ypatinga tvarka gavo ið Vokietijos konsulato vizà. Pastaràjá faktà Lietuvos Vyriausybë prilygino diplomatinës vizos iðdavimui [27, p. 5]. Tà paèià dienà Vokietija savo nota paneigë Lietuvos Vyriausybës tvirtinimus ir nurodë, kad vizitas ir vestos derybos buvo privataus pobûdþio.

Klaipëdos kraðto gubernatorius A. Merkys 1932 m. sausio 25 d. pasiuntë raðtà Seime-lio pirmininkui. Jame iðdëstë P. Biotcherio vizito aplinkybes ir Lietuvos Vyriausybës áverti-nimà. Gubernatorius raðte konstatavo, kad direktorijos pirmininko vestos derybos paþeidë Klaipëdos kraðto statuto 10 ir 17 straipsniø nuostatas ir paþeidë Lietuvos valstybës interesus uþsienio politikos srityje [28, p. 12]. Tà paèià dienà direktorijos pirmininkas ir delegacijos na-riai Seimelio posëdyje padarë pareiðkimus, kuriuose ir toliau neigë oficialø derybø pobûdá, o kelionæ taip pat vadino privaèia. Kraðto seimelis, iðklausæs pareiðkimus, balsavo dël pasiti-këjimo direktorija. Semelio 15 nariø pritarë, kad P. Biotcheris vadovautø direktorijai, 4 buvo prieð ir 6 susilaikë.

Nors Statutas tiesiogiai nenumatë gubernatoriui teisës atðaukti direktorijos pirmininkà, taèiau vasario 6 d. raðtu gubernatorius A. Merkys, kaltindamas Statuto numatytos autono-mijos kompetencijos perþengimu ir Lietuvos valstybës interesø nepaisymu, atðaukë P. Biot-cherá ið direktorijos pirmininko pareigø. Gubernatorius ðiuo raðtu ið karto paskyrë ir naujà pirmininkà – B. Toliuðá.

Vokietija, remdamasi Klaipëdos kraðto konvencijos 17 straipsnio I dalimi, 1932 m. va-sario 8 d. kreipësi á Tautø Sàjungos Tarybà. Vokietija Lietuvà kaltino Klaipëdos kraðto statuto 17 straipsnio paþeidimu: direktorijos pirmininkas eis pareigas tol, kol turës Seimelio pasitikë-jimà.

Tautø Sàjungos Taryba vasario13 d. iðklausë Vokietijos Vyriausybës kreipimàsi (vasa-rio 8 d.), taip pat Vokietijos kanclerio P. von Bulowo ir Lietuvos uþsienio reikalø ministro D. Zauniaus pareiðkimus ir pavedë Norvegijos atstovui P. Kolbanui parengti praneðimà ðiuo klausimu [29, p. 20–39]. 1932 m. vasario 20 d. Tautø Sàjungos Tarybos posëdyje buvo ið-klausytas P. Kolbano raportas, kuriame buvo iðdëstyta ginèo esmë ir duotas teisinis ávertini-mas. Raporto pabaigoje buvo nurodyta ginèo ðalims teisë kreiptis á Nuolatiná Tarptautiná Tei-singumo Teismà (toliau – Teismas) [30].

4.2. Ginèo perdavimas Nuolatiniam Tarptautiniam Teisingumo Teismui

Vasario 23 d. P. Biotcheris pateikë kraðto gubernatoriui atsistatydinimo raðtà. Guber-natorius netrukus paskyrë naujà direktorijos pirmininkà – nepartiná K. Simaitá. Naujajam di-rektorijos pirmininkui nesisekë tartis su provokiðkai nusiteikusia Seimelio dauguma. Nors ir nepavykus konsultacijoms su Seimelio frakcijomis dël direktorijos sudëties, K. Simaitis kovo 11 d. sudarë naujà direktorijà. Kovo 22 d. direktorija buvo pristatyta Seimeliui, taèiau negavo jo pasitikëjimo. Tà paèià dienà gubernatorius paleido Seimelá ir geguþës 4 d. paskyrë naujus rinkimus.

Lietuvos Vyriausybë taip pat vedë derybas su Klaipëdos konvencijos signatarëmis. Kovo 9 d. buvo priimtas ðaliø kompromisinis sprendimas ginèà dël Statuto aiðkinimo per-duoti treèiøjø teismui. Konvencijos signatarës kovo 19 d. nota pareikalavo ið Lietuvos Vy-riausybës, kad Klaipëdos kraðte kuo skubiau bûtø sudaryta direktorija, turinti Seimelio pasi-tikëjimà, antraip grasino kreiptis á Teismà.

1932 m. balandþio 11 d. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sekretoriatui Ha-goje buvo áteiktas Anglijos, Prancûzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybiø praðymas. Klaipëdos kraðto konvencijos signatarës, remdamosi Teismo statuto 37 ir 40 straipsniais ir Paryþiaus 1924 m. konvencijos 17 straipsniu, iðkëlë Lietuvai bylà dël nuomoniø dël kraðto direktorijos pirmininko P. Biotcherio atðaukimo, K. Simaièio direktorijos paskyrimo ir Seimelio paleidimo suderinamumo su Klaipëdos kraðto statutu skirtumo.

40

Teismo pirmininkas P. Adatki, atsiþvelgæs á Teismo reglamento 33 straipsnio 3 dalá ir pateiktà praðymà, nustatë ðalims raðtiðkos ginèo procedûros dokumentø pateikimo termi-nus.

Konvencijos signatarës 1932 m. balandþio 30 d. Teismui pateikë memorandumà. Me-morandume iðdëstë kraðto prijungimo prie Lietuvos aplinkybes ir papraðë Teismo iðsakyti savo nuomonæ ðiais klausimais:

1. ar Klaipëdos kraðto gubernatorius turi teisæ atðaukti direktorijos pirmininkà? 2. jei taip, ar ði teisë egzistuoja tik esant tam tikroms sàlygoms ar aplinkybëms ir ko-

kios ðios sàlygos ir aplinkybës. 3. jei teisë atðaukti direktorijos pirmininkà bûtø pripaþinta, ar jo atðaukimas reiðkia ir

kitø direktorijos nariø pareigø nutraukimà? 4. jei teisë atðaukti direktorijos pirmininkà bûtø pripaþinta tik esant tam tikroms sàly-

goms ar aplinkybëms, ar P. Biotcherio atðaukimas 1932 m. vasario 6 d. buvo teisë-tas tomis aplinkybëmis, kuriomis jis ávyko.

5. ar K. Simaièio pirmininkaujamos direktorijos sudarymas tomis aplinkybëmis, kurio-mis jis ávyko, buvo teisëtas?

6. ar Seimelio paleidimas 1932 m. kovo 25 d. kraðto gubernatoriaus ásakymu buvo teisëtas, kai K. Simaièio direktorija negavo Seimelio pasitikëjimo [31].

Lietuvos Vyriausybës 1932 m. geguþës 31 d. Teismui pateiktame memorandume buvo apþvelgta Klaipëdos kraðto teisinë padëtis, Lietuvos Vyriausybës poþiûris á autonomijà ir ávy-kius, dël kuriø kilo ginèas. Lietuva Teismà praðë dël 1–4 punktø duoti teigiamà atsakymà. Signatariø memorandume iðdëstytø 5 ir 6 klausimø Lietuvos Vyriausybë Teismo praðë ne-nagrinëti. Lietuva laikësi nuomonës, kad ðiais klausimais Teismas buvo nekompetetingas, nes remiantis Statuto 17 straipsniu ðiuos klausimus pirmiausia privalëjo nagrinëti Tautø Sà-jungos Taryba. Teismas buvo kitos nuomonës ir ið esmës buvo nagrinëjami visi 6 klausimai.

4.3. Ginèo teisminio nagrinëjimo stadija ir Teismo sprendimas

Pirmajame teismo posëdyje, vykusiam 1932 m. birþelio 8 d., Teismo pirmininkas P. Adatki kaip Japonijos atstovas nusiðalino nuo Teismo pirmininko pareigø ir jas perdavë Sal-vadoro atstovui J. Gerera (Teismo statuto 13 str.). Remiantis teismo statuto 31 straipsniu numatyta teise M. Römeris buvo paskirtas ad hoc Lietuvos teisëju, kadangi Lietuva tuo metu neturëjo savo atstovo Teisme. Lietuvos atstovais byloje buvo paskirti V. Sidzikauskas ir J. Robinzinas

Teismo posëdþiai vyko birþelio 13, 14, 16, 18 ir liepos 1, 11–13 dienomis. Posëdþiø metu teismas iðklausë argumentuotas ðaliø nuomones ir 1932 m. rugpjûèio 11 d. priëmë sprendimà Klaipëdos kraðto statuto aiðkinimo byloje [32 ir toliau]. Teismas ið esmës paten-kino Lietuvos reikalavimus, o gubernatoriaus A. Merkio veiksmai buvo pripaþinti teisëtais.

Pirmuoju klausimu Teismas priëmë kompromisiná sprendimà. Teismas pripaþino gu-bernatoriaus teisæ atðaukti direktorijos pirmininkà esant tam tikroms aplinkybëms. Antrasis klausimas iðsisprendë savaime, taèiau Teismas atsisakë nurodyti konkreèias direktorijos pirmininko atðaukimo aplinkybes. Treèiuoju klausimu Teismas manë, kad atðaukus direkto-rijos pirmininkà, nebûtina ið pareigø atleisti kitø direktorijos nariø – tai ávyksta tik juos pakei-tus kitais. Ketvirtuoju klausimu Teismas pripaþino, kad 1932 m. vasario 6 d. P. Biotcherio at-ðaukimas tomis aplinkybëmis buvo teisëtas. K. Simaièio paskyrimà direktorijos pirmininku teismas pripaþino teisëtu, taèiau Seimelio paleidimà Teismas traktavo kaip Statuto paþei-dimà, kadangi K. Simaièio direktorija negavo seimelio pasitikëjimo.

Teismo sprendimas buvo priimtas 10 balsø uþ ir 5 prieð. Teisëjai A. Bustamantë, R. Altamira, W. Schücking ir G. Jesinga sutiko su 4–6 punktais, bet neprisidëjo prie Teismo sprendimo. Ðie teisëjai savo atskirosiose nuomonëse pareiðkë, kad gubernatorius neturi tei-sës atðaukti direktorijos pirmininko. D. Anzilotti atskirojoje nuomonëje teigë, kad ginèas tokia

41

forma ið viso buvo Teismo nesvarstytinas, nes Teismui buvo suteikta teisë abstrakèiai aið-kinti Klaipëdos kraðto statutà, neatsiþvelgiant á konkreèias aplinkybes.

4.4. Lietuvos suverenitetas Klaipëdos kraðte ir teismo sprendimas

Kalbant apie Lietuvos suvereniteto teises á Klaipëdos kraðtà, o tiksliau jo mastà, svar-biausi, manyèiau, yra Teismo sprendimo 1–2 punktai, nustatantys direktorijos pirmininko at-ðaukimo teisæ. Teismo sprendimas átvirtino vienà ið pagrindiniø Lietuvos valstybës kontrolës priemoniø Klaipëdos kraðto autonomijos valdþiai.

Teismas, priimdamas sprendimà, rëmësi tik Konvencija ir Statutu. Teismas atsiribojo nuo visu motyvø, kuriais vadovaujantis kraðtas buvo priskirtas Lietuvai, taip pat nuo istorinës raidos, vestø derybø ir susitarimø prieð pasiraðant Konvencijà. Teismo nuomone, pakako konstatuoti, kad Ambasadoriø konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarimu perdavë kraðtà Lietuvos suverenumui ir Lietuva tà nutarimà akceptavo ir patvirtino 1921 m. lapkrièio 11 d. Seimo rezoliucija. Ðie dokumentai átvirtino efektyvià autonomijà.

Tokia Teismo pozicija nuvylë Lietuvos atstovus. Reikia atkreipti dëmesá, kad tarptauti-nëje teisëje aiðkinant sutartis plaèiai taikomi istorinis ir lyginamasis metodai. Ðio ginèo esmë ir buvo, koká autonomijos mastà siekë suteikti signatarës Klaipëdos kraðtui (genezës klausi-mas). Be to, Teismas rëmësi ne tik Konvencija, bet ir Ambasadoriø konferencijos 1923 m. vasario 16 d. sprendimu, t. y. konvencijos sudarymo geneze, bet plaèiau ðiø dalykø nenag-rinëjo.

Kita vertus, tokia Teismo pozicija tik parodë, kad buvusi polemika dël Statuto prigim-ties buvo bergþdþia: Statutas buvo sudëtinë Konvencijos dalis ir Konvencijos 17 straipsnis visus kylanèius ginèus tarp signatariø ir Lietuvos dël Statuto ir Konvencijos traktavo kaip tarptautinës teisës dalykà.

Lietuvos Vyriausybë teigë, kad Statutas yra vidaus, o valstybës signatarës – kad tarp-tautinio pobûdþio teisës aktas. Teismo nuomone, Statuto 16 straipsnis nustatë akto sutartinæ kilmæ ir todël tik taip ir gali bûti aiðkinamas. Teismas bandë atsiriboti nuo Statuto kaip Lietu-vos konstitucinio akto vertinimo.

Teismas, siekdamas nustatyti kraðto autonomijos teisinæ padëtá, rëmësi Konvencija apskritai. Teismas ðiuo teiginiu pabrëþë Statuto tarptautiná pobûdá, bet anaiptol nepaneigë konstitucinës akto kilmës ir reikðmës. Tai logiðka, nes kaip konstitucinis aktas jis negalëtø bûti nagrinëjamas ðiame Teisme – tai Lietuvos vidaus teisës sistemos objektas.

Teismas savo sprendime patvirtino, kad suverenitetas yra nedalomas. Konvencija buvo perleistos Lietuvai suverenios teisës á kraðtà, o Lietuva pasiþadëjo suteikti kraðtui auto-nomijà laikantis Statuto nustatytø kompetencijos ribø. Ðis pasiþadëjimas ir Konvencijos tiks-lai anaiptol nenumatë siekio suverenitetà padalyti dviem politiniams dariniams. Konvencijos tikslas buvo garantuoti autonomijà Lietuvos sudëtyje ir laikantis Konvencijos ir Statuto nu-statytø ribø.

Teismo nuomone, Lietuvos ir Klaipëdos kraðto suvereniniø galiø kilmë yra visiðkai skir-tinga. Remiantis konvencijos 2 straipsniu ir Statuto 1, 7 straipsniais negalima siaurinti Lietu-vos suvereniø teisiø vien dël to, kad jos nebuvo ásakmiai nurodytos Statute. Statuto tikslas buvo ne suteikti suverenias teises Lietuvai, bet nustatyti autonomijos ribas, todël jei tik nëra Konvencijai prieðtaraujanèiø nuostatø, visos ið Lietuvos suverenumo kylanèios teisës turi bûti taikomos. Ið Statuto 10, 16, 17, 18 straipsniø aiðku, kad Statutu buvo siekiama Seimelá padaryti nepriklausoma ástatymø leidybos institucija laikantis Statuto numatytø kompetenci-jos ribø. direktorijai 17 straipsniu suteikta ástatymø vykdymo galia. Faktas, kad 17 straipsnis nebeatkartoja 10 straipsnio formuluotës, dar neleidþia daryti iðvados, kad direktorijos vyk-domoji valdþia bûtø neribota Statutu.

Ðveicarø tarptautinës teisës specialistas prof. F. Berber teigë, kad Lietuva suverenumà vykdë tik ten, kur nepakako kraðto suverenumo (subsidiarus suverenumas), todël neturëjo teisës atðaukti direktorijos pirmininko [33, p. 239]. Tokia pozicija Teismui buvo nepriimtina.

42

Be to, visuotinai pripaþástama, kad suverenitetas yra nedalus. Tà patvirtino ir Teismas. D. Krivickas, tyrinëjæs Klaipëdos kraðto konvencijà, konstatavo, kad kraðtas buvo tik tam tikras valstybës decentralizacijos tipas (autonomija), kuriam taikyti du principai: efektyvaus Lietu-vos suverenumo veikimo ir kraðtui suteiktos autonomijos garantavimo [34, p. 71]. T. Petke-vièius ir S. Daukða yra atkreipæ dëmesá, kad Ministrø kabinetas yra atsakingas uþ visø Lietu-vos Respublikos ástatymø vykdymà, tad visai nesuprantama bûtø, jei Vyriausybë neturëtø kontrolës teisës kraðto direktorijai. Paneigus ðià teisæ Lietuvai tektø kraðto valdþià skøsti tarptautinëms organizacijoms arba Teismui, o tai jau nonsensas – savo suverenumo panei-gimas [35, p. 53; 24, p. 19].

Teismas nurodë: „(…) negalima prileisti, kad konvencijos mintis bûtø buvusi palikti Lietuvos valstybæ, Klaipëdos kraðto suverenà, be jokios priemonës tais atvejais, kai kraðto vykdomoji valdþia paþeidþia statuto kompetencijà perþengianèiais veiksmais“ [32, p. 264].

Valstybës signatarës tvirtino, kad Statute sàmoningai buvo nutylëta vykdomosios val-dþios Statuto galiø perþengimai, nes tokie atvejai turëjo bûti stabdomi Teismo arba laikomi ið karto niekiniais.

Teismo nuomone, toks argumentas nëra átikinamas. Jis laikësi pozicijos, jog Statuto 17 straipsnio nuostata, kad direktorijos pirmininkas atðaukiamas, jei Seimelis juo nepasitiki, nëra absoliuti, nes galimi atvejai, kai Seimelis pritartø direktorijos veiksmams, paþeidþian-tiems Konvencijà, o tai sugriautø visà 1924 m Paryþiaus konvencijos struktûrà. Vokietijos tarptautinës teisës doktrinos atstovai, pripaþinæ Lietuvos teisæ paþeisti Statuto nustatytà di-rektorijos skyrimo tvarkà, kaip sàlygà tam nurodë bûtinàjá reikalingumà [36, p. 4–5]. Tokia nuostata nëra teisinga, ji gali paþeisti Lietuvos suverenumà. Galime spëti, kad bûtent dël ðiø prieþasèiø Teismas atsisakë pateikti konkreèiø atvejø (sàlygø), kai Lietuvos Vyriausybë turi teisæ atðaukti direktorijos pirmininkà, sàraðà.

Konvencija nustatë aiðkø principà, kad kraðtas naudojasi autonomija Lietuvos sudëtyje laikydamasis nustatytø ribø.

5. Iðvados

1. Lietuvos valstybës reikalavimai perduoti Klaipëdos kraðtà buvo teisëti ir ið esmës buvo valstybës atkûrimo proceso dalis teritorine prasme. Lietuvos reikalavimai buvo grásti etniniu principu: siekta susigràþinti prarastas lietuviðkas þemes. Lietuvos reikalavimai taip pat buvo grindþiami ir tautø apsisprendimo teise. Procesas vyko ne tik Didþiosios Lietuvos iniciatyva, bet ir reikalaujant Maþosios Lietuvos lietuviams kaip vyraujanèiai kraðto gyventojø daliai per savo siøstus atstovus taip pat skelbiant sieká prisijungti prie Lietuvos.

2. Klaipëdos kraðto atskyrimas nuo Vokietijos neabejotinai buvo teisëtas ir átvirtintas Versalio taikos sutartimi (99 str.). Atskyrimas buvo galutinis, visiems laikams ir turint tikslà kraðtà perduoti Lietuvai. Kraðto suverenumas laikinai, kol iðsispræs Lietuvos valstybës statu-sas, perëjo Santarvës valstybiø dispozicijon. Prancûzijos, kaip Santarvës atstovës, Klaipë-dos kraðto valdymas vertintinas kaip laikinoji okupacija. 1923 m. Lietuvos valstybës ir Klai-pëdos kraðto lietuviø veiksmø, organizuoto sukilimo tarptautinës teisës prasme negalima aiðkinti kaip okupacijos. Neigiant sukilimo teisëtumà (dël Lietuvos kariuomenës dalyvavimo ir organizacinës pagalbos) kraðto atgavimà galime vertinti kaip teritorijos reintegracijà. Suki-limo teisëtumà pagrindþia aktyvus kraðto lietuviø dalyvavimas ir sukilimo organizavimas. Kraðto lietuviai sukilimu ir Ðilutës seimo priimtais nutarimais tik dar kartà patvirtino savo reið-kiamà apsisprendimo teisæ. Lietuvos valstybës dalyvavimas sukilime buvo tik pagalba ir jos mastai jokiu bûdu nelemia sukilimo teisëtumo klausimo.

3. Klaipëdos kraðto konvencija buvo tarptautinis susitarimas (sutartis). Ðis faktas anaip-tol nemenkino Klaipëdos kraðto statuto, kaip Lietuvos teisës sistemos konstitucinio akto, prasmës. Ið esmës Statutas ir jo teisinis garantavimo mechanizmas buvo skirtingi dalykai. Autonomija nëra tarptautinës teisës subjektas, èia ji figûruoja tik tiek, kiek tarptautinëse su-tartyse yra numatytas jos uþtikrinimo mechanizmas. Toks garantas anaiptol nëra argumen-

43

tas manyti, kad Lietuvos Valstybës Konstitucija Klaipëdos kraðte turëjo tik subsidiaraus konstitucinio akto pobûdá (pvz., A. Hesse [37, p. 29]).

4. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas buvo kompromisinis. Tei-smas dar kartà patvirtino neginèijamà ir visiðkà Lietuvos suverenumà Klaipëdos kraðte. Tei-smas atsisakë Klaipëdos kraðto statutà nagrinëti kaip Lietuvos valstybës konstituciná aktà, bet nepaneigë tokio ðio akto pobûdþio. Teismas vadovavosi Konvencija ir Statutà laikë jos sudëtine dalimi. Statuto átraukimas á Konvencijà, Konvencijos 17 straipsnis ir Teismo pozicija rodo, kad diskusija dël Klaipëdos kraðto statuto kaip vidaus ar kaip tarptautinio teisës akto vertinimo aiðkinant Statuto turiná ið esmës netenka prasmës. Konvencijos 17 straipsnis ga-rantuoja, kad ginèai, kilæ tarp sutarties ðaliø dël Konvencijos vykdymo, bus nagrinëjami Tautø Sàjungoje arba Nuolatiniame Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Taigi vadovaujantis ir tarptautinës teisës nuostatomis kylantys Lietuvos Vyriausybës ir kraðto valdþios atstovø ginèai spræstini pagal Lietuvos konstitucinæ teisæ. Tai ir turëjo daryti vëliau ásteigtas Statutinis teismas.

5. Teismas, vadovaudamasis bendraisiais principais, pripaþino Lietuvos Vyriausybei teisæ iðimtiniais atvejais, kai paþeidþiami svarbûs Lietuvos interesai, atðaukti Kraðto direkto-rijos pirmininkà. Teismo nuomone, tai yra bûtina suverenumo ágyvendinimo sàlyga. Ja Lietu-vai piktnaudþiauti neleido Konvencijos 17 straipsnis. Taigi teismo sprendimas tik patvirtino Lietuvos suverenumà Klaipëdos kraðte ir ið to plaukianèias teises.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. – Vilnius, 1992. 2. Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. – Vilnius, 1992. T. 2. 3. Dainauskas J. Tilžės aktas // Draugas. 1993 m. lapkričio 30 d. Nr. 228. 4. Römeris M. Lietuvos konstitucinė teisė. – Kaunas, 1937. 5. Steigiamojo Seimo darbai. 1921 m. lapkričio 8 d. 138 posėdis. 6. Malanczuk A. P. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. – Vilnius, 2000. 7. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. – Vilnius, 1998. 8. Wallat J. Die völkerrechtliche Stellung des Memelgebietes. – Frankfurt, 1991. 9. Valsonokas R. Klaipėdos problema. – Vilnius, 1989.

10. Römeris M. Suverenitetas. – Vilnius, 1995. 11. Robinzonas J. Klaipėdos krašto konvencijos komentaras. – Kaunas, 1934. T. 1. 12. Römeris M. Valstybė. – Vilnius, 1995. T. 1. 13. Friesecke E. Das Memelgebiet.Eine völkerrechtgeschichtliche und politische Studie. – Stutgart,

1928. 14. Leisewitz G. Die völkerrechtliche Stellung des Memelgebietes. – Ochsenfurta. M, 1933. 15. Žostautaitė P. Klaipėdos susivienijimas ar Memelio anšliusas // Lietuvos aidas. 1993 m. vasario

19 d. 16. Chandavoine I. Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932). – Vilnius, 2003. 17. Strupp K., Hatschek J. Wörterbuch der Völkerrecht und der Diplomatie. Bd. 2. – Berlin, Leipzig,

1924. 18. Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos // Valstybės žinios. 1924. Nr. 169/1186. 19. Rogge A. Die Verfassung des Memelgebietes. Ein Komentar zur Memelkonvention. – Berlin,

1928. 20. Böhmert. Zum Memel Urteil // Deutschen Juristenzeitung. Heft 7. 1932. 21. Waino Kalijarvi T. Die Entstehung und rechtliche Natur des Memelstatuts und seine praktische

Auswirkung bis zum heutigen Tag. – Berlin, 1937. 22. Jellinek G. Allgemeine Staatslehre. – Berlin, 1922. 23. Hallier J. Die Rechtslage des Memelgebietes. – Berlin, 1933. 24. Petkevičius T. Klaipėdos krašto statuto vykdymo priežiūra. VDU TF darbai. 1932. T. 6. Kng. 14. 25. Römeris M. Klaipėdos autonomijos priežiūros sutvarkymas // Vairas. 1932. Nr. 4.

44

26. Raišytė-Daukantienė A. Klaipėdos krašto konvencija kaip Lietuvos teisės šaltinis // Jurispruden-cija. 2003. T. 39.

27. Lietuvos Vyriausybės nota Vokietijos Vyriausybei. Berlynas 1932 m. sausio 15 d. // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos Tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

28. Klaipėdos krašto gubernatoriaus 1932 m. sausio 25 d. raštas Seimelio Pirmininkui // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos Tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

29. Tautų Sąjungos Tarybos 66-tos sesijos 1932 m. sausio 13 d. posėdžio protokolas // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos Tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

30. Tautų Sąjungos Tarybos 1932 m. vasario 20 d. posėdžio protokolas // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos Tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

31. Britų, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių 1932 m. balandžio 11 d. prašymas teismui // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos Tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

32. Teismo 1932 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Klaipėdos krašto statuto byloje // Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos tribunole. – Kaunas: URM, 1932.

33. Berber F. Die völkerrechtliche Stellung des Memellandes // Zeitschrift für Politik. – Berlin, 1935. Bd. 50.

34. Krivickas D. Klaipėdos krašto teisinė būklė Lietuvos konstitucinės teisės sistemoje pagal 1924 m. Statutą. – Kaunas, 1940.

35. Daukša St. Klaipėdos krašto autonomija // Židinys. 1938. Nr. 1. 36. Schneidereit R. Der Bruch der Verfassung des Memellandes // Zeitschrift für politik. – Berlin. Bd.

22. 37. Hesse A. Die memelfrage als wirtschaftliches, politisches und völkerrechtliches Problem // Zeits-

chrift für Politik. – Berlin, 1932. Bd. 21.

♦♦♦

The Problem of the Validity of Lithuania’s Sovereignty in the Context of a Decision of the Permanent Court of International Justice

Doctoral Candidate Gintaras Šapoka

Law University of Lithuania

Keywords: Klaipėda Region, 1924 Paris Convention, Klaipėda Region Statute and autonomy, Permanent Court of International Justice.

SUMMARY

One of the most important tasks for the state of Lithuania, reestablished in 1918, was to fix the borders with the neighbouring countries and to regain the lost ethnic lands. Lithuania regained the Klaipėda Region only after the 1923 Uprising. Lithuania granted the autonomy to the Region on the basis of the 1924 Paris Convention. The autonomy of the Region was established in the Convention and the Klaipėda Region Statute. Differences in the opinion of the signatories of the Klaipėda Region Convention emerged when implementing the provisions of autonomy in practice.

The article deals with the problem of Lithuania’s sovereignty in respect of the Klaipėda Region, taking into consideration a decision of the Permanent Court of International Justice (August 11, 1932). At the beginning, the historical development of the Region is surveyed. It is stated that the requirements of the state of Lithuania to transfer the Klaipėda Region, based on the ethnic principle and the right of the nations for self-determination, were lawful.

The second part of the article considers the cession of the Region. It is stated that separation of Klaipėda Region from Germany was lawful and was enforced by the Peace Treaty of Versailles (Art. 99). The sovereignty of the Region until the solution of the issue on the status of the state of

45

Lithuania was passed over to the disposition of the Allied Powers. The actions of the state of Lithuania and the Lithuanians from the Klaipėda Region and the Uprising in 1923 are evaluated as the reintegration of the territory.

Further in the article the autonomy of the Klaipėda Region is characterized and the legal evaluation of autonomy is given.

The last part of the article is dedicated to a decision of the Permanent Court of International Justice in the case related to the interpretation of the Klaipėda Region Statute. The Court decision is evaluated as achieved by mutual concession, having approved Lithuania’s sovereignty in respect of Klaipėda Region. The Court rejected the consideration of the Klaipėda Region Statute as a constitutional act of the state of Lithuania, but it did not deny such nature of the act. The Court, basing on the general principles, as the essence of autonomy, recognized the right of the Government of Lithuania in exclusive cases when the important interests of Lithuania are violated to recall the Chairperson of the Regional Directory, and this right was evaluated as the necessary condition for implementation of sovereignty. Thus the Court decision just approved the sovereignty of Lithuania and the ensuing rights.

46

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 47–57

III. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR PROCESAS

ELEKTRONINIS MONITORINGAS BAUSMIŲ SISTEMOJE: TARPTAUTINIS IR NACIONALINIS KONTEKSTAS

Doktorantė Simona Mesonienė

Lietuvos teisës universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinës teisës ir veiklos katedra Valakupiø g. 5, 2016 Vilnius Telefonas 274 06 17 Elektroninis paðtas s.mesoniene@tic.lt Pateikta 2004 m. gegužės 20 d. Parengta spausdinti 2004 m. birželio 10 d.

Pagrindinės sąvokos: elektroninis monitoringas, nuteistųjų kontrolė ir priežiūra, proba-cija, bausmė.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje nagrinėjami aktualūs nuteistųjų priežiūros visuomenėje aspektai. Priežastys, paskatinusios analizuoti elektroninę nuteistųjų priežiūrą (toliau vadinama elekt-roniniu monitoringu), – Lietuvos laisvės atėmimo vietų perpildymas ir neefektyvi institucijų, vykdančių bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, veikla. Siekiama išsiaiškinti, kaip veiks-mingai prižiūrėti nuteistuosius, neizoliuojant jų nuo visuomenės ir derinant kontrolės ir socia-linės paramos priemones. Be to, šiame darbe bandoma rasti atsakymą į klausimą, ar tikslinga įjungti į Lietuvos bausmių sistemą elektroninį monitoringą, kaip naują laisvės atėmimo alter-natyvą. Kartu stengiamasi išsiaiškinti socialines ir ekonomines aptariamos priemonės vyk-dymo galimybes Lietuvoje.

Straipsnyje nagrinėjami elektroninio monitoringo teoriniai ir praktiniai aspektai. Tyrimo objektas yra užsienio valstybėse – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Švedijoje, Vokieti-joje, Jungtinėje Karalystėje – taikoma elektroninės nuteistųjų priežiūros (elektroninio monito-ringo) sistema, jos teoriniai ir praktiniai aspektai. Straipsnyje vertinama galimybė, remiantis minėtos sistemos tyrimu, pasiūlyti naują nuteistųjų priežiūros visuomenėje formą, kuri galėtų būti taikoma Lietuvoje. Straipsnyje akcentuojami teisiniai, socialiniai, ekonominiai šios valsty-bės prievartos priemonės inkorporavimo į teisės sistemą argumentai. Taip pat apibrėžiama elektroninio monitoringo sąvoka, formos, skyrimo pagrindai, tikslai ir rūšys, kartu išryškinami praktiniai vykdymo aspektai. Straipsnyje naudojami loginės analizės, lyginamasis istorinis, si-steminis metodai.

47

„Pagrindinis ir esminis elemen-tas yra kontrolë. Nuteistasis privalo nuolat at-siskaityti probacijos pareigûnui.“

R. A. Duff [1, p. 101]

1. Elektroninio monitoringo istoriniai aspektai ir tarptautinës

patirties kontekstas

Nuo XIX amþiaus pabaigos teisës mokslas intensyviai kritikavo laisvës atëmimà (ypaè trumpalaiká). Ði bausmë yra ir pakankamai brangi, ir nesuponuoja nuteistojo resocializacijos, ir neuþkerta kelio teisës paþeidimø recidyvui. Imta ieðkoti naujø laisvës atëmimo alternatyvø, ypaè intensyviai ðios paieðkos vyko Europoje ir Ðiaurës Amerikoje. Nuo XIX a. pabaigos atsi-randa gausybë naujø bausmiø. Joms bûdingi trys dalykai: 1) sutartinis pobûdis: naujosioms bausmëms reikalingas nusikaltusiojo sutikimas; 2) jomis siekiama suteikti nusikaltusiajam pagalbà ir sudaryti sàlygas kontroliuoti jo elgesá; nors, anot J. Pradel, tarpinëmis bausmë-mis, kurioms priskirtinas ir elektroninis monitoringas, labiau norima atimti galimybæ kenkti, t. y. siekiama neutralizavimo (angl. incapacitation); 3) naujosios bausmës pirmiausia buvo tai-kytos nepilnameèiams, o tik paskui – suaugusiems asmenims (kai kuriose valstybëse ir da-bar naujosios bausmës taikomos tik nepilnameèiams) [2, p. 527].

XX amþiaus pabaigoje (1980–1990) laisvës atëmimo vietø perpildymas, kartu ir proba-cijos instituto krizë (ji ypaè aðtriai pasireiðkë anglosaksø teisinëje sistemoje), suponavo vis didëjanèià tarpiniø bausmiø (angl. intermediate punishments) svarbà daugelyje Europos ir Ðiaurës Amerikos valstybiø. Tarpiniø bausmiø inkorporavimas á nacionalines teisës sistemas grindþiamas ðiais pagrindiniais argumentais: 1) laisvës atëmimo vietose laikoma labai daug nuteistøjø, kurie galëtø atlikti bausmæ neizoliuoti nuo visuomenës, 2) probacijos prieþiûroje yra daug nuteistøjø, kuriems reikia taikyti intensyvios prieþiûros priemones, neskiriamas tai-kant paprastàjà probacijà. Ðá tarp laisvës atëmimo ir probacijos atsiradusá vakuumà ir ban-doma uþpildyti tarpinëmis bausmëmis, kurioms priklauso ir elektroninis monitoringas. Pa-saulyje vykdomi ávairûs eksperimentai, kuriais siekiama pritaikyti tarpines bausmes. Bûtent JAV jos pirmiausia susisteminamos ir ájungiamos á bausmiø sistemà [3, p. 228].

Analizuojant uþsienio valstybiø patirtá, bûtina nurodyti, kad egzistuoja ne viena elektro-ninio monitoringo sàvoka. Kiekvienas apibrëþimas turi savo logikà. Taèiau jø gausa rodo ne tik elektroninio monitoringo daugiaplaniðkumà, bet ir ávairiapusiðkà doktrinà. Elektroninio monitoringo teorinë problematika yra pradëta nagrinëti XX a. septintajame deðimtmetyje. Bûtent tuomet radosi alternatyvios teorinës prielaidos jau egzistuojanèiai nuteistøjø prieþiûrai ir kontrolei. Jau 1964 m. JAV mokslininkai R. K. Schwitzegebel ir R. L. Pahnke analizavo elektroniniø priemoniø galimybes probacijos veikloje. XX a. devintasis ir paskutinis deðimt-meèiai tampa tam tikru ðios srities teorijos vystymosi renesansu.

Tenka pripaþinti, jog daugiausia teorijø, nuomoniø apie elektroniná monitoringà yra pa-skelbta amerikieèiø, britø, ðvedø ir vokieèiø literatûroje. Tad ðios valstybës yra lyderës, tai-kanèios elektroniná monitoringà praktiðkai. Ðtai 1987 m. T. Armstrong, G. Reiner ir J. L. Phi-lips veikale „Electroning monitoring programs: an overwiev“ jau neabejoja dël tokiø priemo-niø reikalingumo, o analizuoja elektroninio monitoringo taikymo programos aspektus. Dar apie elektroniná monitoringà raðë A. H. Crowe, M. Renzema, P. Conway, D. M. Blackburn ir daug kitø mokslininkø. Apþvelgæ pasaulinës elektroninio monitoringo teorijos palikimà, ga-lime padaryti keletà pirmøjø iðvadø. Nuteistøjø elektroninio monitoringo problematika Vakarø valstybiø doktrinoje nëra jokia naujovë – ji yra nagrinëjama jau treèias deðimtmetis. Nuteis-tøjø elektroninio monitoringo problematika yra daugiaplanë, todël ir doktrinoje iðskiriami ðios problemos aspektai. Pirmiausia teorija sprendë sampratos turinio problemas. Lygiagreèiai elektroninio monitoringo problema buvo analizuojama remiantis þmogaus teisëmis ir lais-

48

vëmis. Tik konstatavus, kad nuteistøjø elektroninis monitoringas neprieðtarauja þmogaus teisëms ir laisvëms, kilo daug naujø teoriniø uþduoèiø. Teko analizuoti socialiná ðios veiklos aspektà. Buvo nagrinëjama, kokiems asmenims ir koká elektroniná monitoringà galima taikyti. Jau XX a. aðtuntajame deðimtmetyje suprasta, jog elektroninis monitoringas yra taikytinas tik iðanalizavus konkreèios asmenybës galimybæ priimti tokià priemonæ. Nuteistojo asmenybës paþinimas tapo dar vienu elektroninio monitoringo naudojimo aspektu. Suprantama, jog tuomet teorinæ problemà pradëjo analizuoti ne tik teisininkai, bet ir psichologai, socialiniai darbuotojai. Be to, sàvoka elektroninis monitoringas susijusi su skaitmeninëmis technologi-jomis. Taigi buvo bûtina spræsti ir technines monitoringo problemas. Techninis progresas keitë ir monitoringo teoriná apipavidalinimà.

Be minëtø problemø, doktrina iðsamiai analizuoja institucijas, kurioms pavesta vykdyti elektroninës kontrolës funkcijas. Doktrinoje neabejojama, kad tuo turi uþsiimti speciali insti-tucija, pasirengusi ir teoriðkai, ir praktiðkai ágyvendinti kontrolës funkcijà. Doktrina akcen-tuoja, kad elektroninio monitoringo sëkmë priklauso nuo multikompleksiniø átakos faktoriø. Padaryta klaida vienoje grandyje gali neleisti pasiekti norimo rezultato. Vakarø doktrina nea-bejoja, kad nuteistøjø elektroninio monitoringo sistema – turtingos, socialiai orientuotos ir intelektualios visuomenës raiðkos forma.

Jeigu ið pradþiø doktrinoje buvo abejojama dël þmogaus teisiø ir laisviø apsaugos, tai-kant elektroniná monitoringà, tai dabar ði priemonë iðskiriama kaip viena humaniðkiausiø ir maþiausiai þeidþianèiø þmogaus orumà, jo teises ir laisves. Kuriant teisiná nuteistøjø elektro-ninio monitoringo reglamentavimà, doktrina tapo teisinës minties ðaltiniu, padariusiu reikð-mingà átakà teisës normø turiniui. Galime pastebëti, jog ðiuolaikinë doktrina yra pasiekusi pakankamai aukðtà pragmatizmo ir problemos paþinimo lygá. Akivaizdu, kad teorinis pavel-das ágavo norminá pobûdá (Jungtinës Karalystës 1991 m. Baudþiamosios justicijos ástatymas (Criminal Justice Act), 1997 m. Nusikaltimo (nuosprendþiø) ástatymas (Crime (Sentences) Act), Laidavimo ástatymas (Bail Act), Ðvedijos Intensyvios prieþiûros, kurios pagrindas – elektroninis monitoringas, ástatymas (Act on an Expanded Trial of Intensive Supervision with Electronic Monitoring), Vokietijos Baudþiamojo kodekso 56 c, f, 57, 68 straipsniai, Baudþia-mojo proceso kodekso 116 straipsnis).

2. Elektroninio monitoringo sampratos turinio problema

Ávertinæ JAV, Vokietijos, Ðvedijos, Jungtinës Karalystës elektroninio monitoringo teori-nius ir praktinius aspektus, galime pastebëti, kad doktrinoje egzistuoja elektroninio monito-ringo apibrëþimø gausa ir nëra vienodos jo sampratos. Taigi apibrëþti elektroninį monitoringą yra pakankamai sudëtinga. Taèiau remdamiesi apibendrinta elektroninio monitoringo formø sistema, atskleidþianèia pagrindinius jo bruoþus, pamëginsime suformuluoti elektroninio mo-nitoringo sàvokà. Pagal elektroninio monitoringo naudojimo kryptis galime sudaryti jo formų sistemą.

Viena ið vyraujanèiø teorijoje nuomoniø (N. Morris, J. Pradel) suponuoja, kad elektro-ninis monitoringas yra atskira kriminalinë bausmë, viena ið tarpiniø bausmiø rûðiø [2; 3]. Bausmiø sistemose kriminaliniø bausmiø spektras pleèiamas inkorporuojant tarpines – tarp laisvës atëmimo ir paprastos probacijos – bausmes. Taip siekiama áveikti pernelyg plataus laisvës atëmimo bausmës taikymo arba neefektyvaus probacijos vykdymo problemà [4, p. 7, 8]. Taèiau analizuodami elektroninio monitoringo sampratà, pastebëjome, kad skirtingose teisinëse sistemose ir ávairiose valstybëse elektroninio monitoringo sàvokø spektras yra pa-kankamai platus. Ann H. Crowe, diferencijuodama elektroniná monitoringà pagal jo naudo-jimo kryptis, pabrëþia, kad elektroninis monitoringas suprantamas ne tik kaip atskira krimina-linë bausmë, bet ir kaip asmenø kontrolës priemonë ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinë-jimo metu, ir kaip nuteistøjø, kuriems paskirta probacija arba kurie lygtinai paleisti ið pataisos ástaigos, prieþiûros priemonë, o J. Pradel nuomone, elektroninis monitoringas taip pat yra namø areðto (angl. home arrest) bausmës uþtikrinimo priemonë [2, p. 529]. Be to, Ann H.

49

Crowe iðskiria atvejus, kada elektroninis monitoringas skiriamas kaip kontrolës priemonë, kai taikomos ávairios iðankstinio paleidimo ið pataisos ástaigø formos: lygtinis paleidimas ið pataisos ástaigø, lygtinis atleidimas nuo bausmës prieð terminà, kai laisvës atëmimas pakei-èiamas á namø areðtà, kai rengiami nuteistieji, iðeinantys ið ákalinimo ástaigos, ir jie siunèiami á „pusiaukelës namus“ (angl. halfway house), taip pat kai skiriama dalinë probacija (angl. split sentence), t. y. dalis bausmës paskiriama atlikti pataisos ástaigoje, o kita dalis – proba-cijos prieþiûroje ir pan. Taip pat elektroninis monitoringas taikomas kaip intensyvios prieþiû-ros priemonë per probacijos vykdymà. Tokia prieþiûra laikoma viena labiausiai vykusiø pro-blemos, susijusios su paprastosios probacijos krize, sprendimo bûdu. Neretai ribotos lais-vës atëmimo vietø galimybës sutalpinti nuteistuosius sàlygoja á platø probacijos skyrimà ori-entuotà teismø praktikà. Jei yra didelis asmenø, kuriems paskirta probacija, skaièius, uþ probacijos vykdymà atsakingos institucijos nebepajëgia kontroliuoti nuolat augantá nuteis-tøjø, kuriuos tenka priþiûrëti, skaièiø.

Elektroninis monitoringas gali bûti naudojamas ir nuteistiesiems, kurie atlieka laisvës atëmimo bausmæ. Tada elektroniniu monitoringu siekiama uþtikrinti specialiø pataisos pro-gramø (pvz., gydymosi nuo narkomanijos) vykdymà. Taip pat elektroninis monitoringas ski-riamas, kai taikomi ávairûs trumpalaikio paleidimo ið laisvës atëmimo vietø institutai: nuteis-tieji iðvyksta atostogauti, nuteistieji paleidþiami ið laisvës atëmimo vietos vienà dienà (angl. day release), jie paleidþiami pagal darbo programà (angl. work release program) atlikti dalá paskirtos laisvës atëmimo bausmës namuose ar iðleidþiami uþ pataisos ástaigos ribø be sar-gybos.

Teisiniu aspektu elektroninis monitoringas gali bûti traktuojamas ne tik kaip baudþia-mosios ar bausmiø vykdymo teisës, bet ir kaip baudþiamojo proceso teisës institutas, t. y. kaip kardomoji priemonë, taikoma ágyvendinant ikiteisminæ kaltinamøjø prieþiûrà. Tada elekt-roninis monitoringas skiriamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinëjimo etape. Elektroninis monitoringas, kaip kardomoji priemonë, gali bûti taikomas ir kaip savarankiðka procesinë prievartos priemonë, ir kartu su kitomis kardomosiomis priemonëmis, nesusijusiomis su su-ëmimu (namø areðtu, uþstatu, pasiþadëjimu ir pan.).

Kai kuriose uþsienio valstybëse (pvz., Ðvedijoje) elektroninis monitoringas vertinamas kaip tam tikra laisvës atëmimo forma (angl. prison sentence). Tokia nuomonë grindþiama tuo, kad vienas ið pagrindiniø elektroninio monitoringo poþymiø yra judëjimo laisvës suvar-þymas, nes bausmë atliekama nuteistojo namuose, nustatomas konkretus iðëjimo ið namø laikas, tikslai. Klausimas, ar elektroninis monitoringas yra ákalinimo forma, buvo plaèiai svarstomas ir JAV teismø jurisprudencijoje. Bendrosios praktikos teismai, priimdami spren-dimus, daþniausia laikësi nuoseklios pozicijos, kad elektroninis monitoringas nëra laisvës atëmimo (ákalinimo) forma, nors pasitaikë ir kitokiø nuomoniø. Minëtà pozicijà patvirtino JAV Aukðèiausiasis Teismas, 1999 metais konstatavæs, kad „ákalinimas reiðkia asmens laikymà laisvës atëmimo ástaigoje teismo sprendimu (nuosprendþiu) ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinëjimo ar bausmës atlikimo metu“ [5, p. 24].

Apibendrindami elektroninio monitoringo formø analizæ, galime daryti iðvadà, kad elektroninis monitoringas gali bûti ne tik savarankiðka bausmë ar baudþiamojo poveikio priemonë, bet ir intensyvios paþeidëjø prieþiûros (kontrolës) priemonë, padedanti uþtikrinti kitø bausmiø ar kitokiø baudþiamosios atsakomybës realizavimo formø vykdymà. Ði pozicija suponuoja, kad elektroninis monitoringas yra valstybës prievartos priemonë, taikoma teismo sprendimu asmenims, kaltinamiems (átariamiems) padarius nusikalstamà veikà, arba ski-riama teismo apkaltinamuoju nuosprendþiu asmenims, padariusiems nusikalstamà veikà. Elektroninio monitoringo turiná sudaro visuma elgesio stebëjimo ir vertinimo priemoniø, ku-riomis siekiama uþtikrinti, kad kaltinamieji (átariamieji) ar nuteistieji laikytøsi jiems nustatytø pareigø ir bûtø neizoliuoti nuo visuomenës.

Apibendrindami ávairias mokslines ir praktines nuostatas, galime teigti, kad pagrindinis elektroninio monitoringo tikslas yra garantuoti visuomenës saugumà minimalios intervenci-jos á asmens laisvæ priemonëmis, taip uþtikrinti veiksmingà nuteistøjø (kaltinamøjø) kontrolæ

50

ir uþkirsti kelià teisës paþeidimø recidyvui. Be to, teorijoje pastebima nuomonë (J. Pradel), kad visø pirma elektroniniu monitoringu siekiama atimti galimybæ kenkti (angl. inca-pacitation) [2]. Tada, kai elektroninis monitoringas apibrëþiamas doktrinoje kaip atskira kri-minalinë bausmë, jo paskirtis turi sutapti su bausmës tikslø sistema (paskirtimi), t. y. elektro-niniu monitoringu siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamos veikos, nubausti nusikals-tamà veikà padariusá asmená, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybæ daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmæ atlikusius asmenis taip, kad ðie laikytøsi ástatymø ir vël nenusikalstø, uþtikrinti teisingumo principo ágyvendinimà.

Nagrinëdami ávairiø valstybiø bausmiø vykdymo institucijø uþdavinius, pastebime, kad nors grieþti elektroninio monitoringo kontrolës metodai ir padeda uþtikrinti tiksliai suplanuotà nuteistøjø veiklà, ágyvendinamos ir tradicinës socialinës pagalbos formos. Pavyzdþiui, Vo-kietijoje vienu ið pagrindiniø elektroninio monitoringo tikslø laikoma nuteistojo reabilitacija. Todël elektroninio monitoringo vykdymo turiná sudaro ir bausmës vykdymo institucijos so-cialinë veikla: darbo paieðka, nusikaltimu padarytos turtinës þalos atlyginimo uþtikrinimas ir pan. Jungtinëje Karalystëje elektroninio monitoringo tikslai dar platesni, nes siekiama atkurti buvusá iki nusikalstamos veikos ryðá tarp nusikaltëlio, aukos ir visuomenës. Pabrëþtina, kad nuteistojo, kuriam skirtas elektroninis monitoringas, pozityvus elgesys daro átakà ir kontrolës grieþtumui, kuris gali bûti ðvelninamas, atsiþvelgiant á nuteistojo reabilitacijos poreikius. Pa-vyzdþiui, nuteistajam gali bûti leidþiama iðeiti ið namø ir laisvalaikiu, jei tai daro teigiamà átakà jo reabilitacijai. Ðis laikas gali bûti pratæstas, jei nuteistasis elgiasi pozityviai. Ðvedijoje as-menims, kuriems taikomas elektroninis monitoringas, privaloma dalyvauti specialiose socia-linës reabilitacijos programose. Taigi galime teigti, kad elektroninio monitoringo, kaip inten-syvios prieþiûros priemonës, uþdavinius apima ne tik intensyvi asmenø kontrolë, bet ir so-cialinës pagalbos jiems teikimas.

Galima iðskirti kelis uþsienio valstybiø teisës aktuose pastebimus pagrindinius elektro-ninio monitoringo skyrimo pagrindus. Visø pirma itin reikðmingas kriterijus, lemiantis elekt-roninio monitoringo taikymo tikslingumà, yra nuteistojo asmenybë, ypaè jos rizikos lygio ávertinimas. Aptariama nuteistøjø prieþiûros priemonë skiriama, kai asmenybës rizikos krite-rijus ir kaitos perspektyvos leidþia tikëtis, kad jis galës bûti nubaustas ir pasikeis neizoliuotas nuo visuomenës. K. Dodgson ir kiti autoriai, vertindami Jungtinëje Karalystëje vykdomà elektroninio monitoringo programà, apibendrino, kad dël rizikos faktoriaus nuteistiems uþ nusikaltimus, kuriems bûdingas aukðtas recidyvo lygis (pvz., vagystë) ir lygtinai ið pataisos ástaigos paleistiems asmenims elektroninis monitoringas taikomas daug reèiau. To negalima pasakyti apie nuteistuosius uþ nusikaltimus, susijusius su narkotikais [6, p. v]. Tokia nuo-monë grindþiama tuo, kad intensyvi prieþiûra, taikant elektroniná monitoringà, tinka ir aukð-tos rizikos (angl. high risk) nuteistiesiems, ypaè tiems, kuriems reikalingos specialios, pa-vyzdþiui, gydymo nuo narkomanijos, programos [6, p. 8]. Vis dëlto paprastai elektroninis monitoringas skiriamas þemos rizikos (angl. low risk) asmenims ir nuteistiesiems, kuriems reikalingos minimalios kontrolës priemonës [4, p. 8].

Antra, elektroninis monitoringas taikomas, atsiþvelgiant á padarytos nusikalstamos vei-kos pavojingumà. Elektroninis monitoringas skiriamas, kai padarytas baudþiamasis nusi-þengimas, neatsargus, nesunkus ar apysunkis nusikaltimas. Skiriant elektroniná monitoringà, laikomasi principo multiplicita transgressione crescat poenae inflictio1. Todël konkreèiais atvejais elektroninio monitoringo taikymas yra siejamas ir su teistumo kriterijumi, t. y. jis pa-prastai taikomas pirmà kartà teisiamiems paþeidëjams. Taip pat elektroninis monitoringas skiriamas atsiþvelgiant ir á laisvës atëmimo bausmës trukmës kriterijø – daþniausia jis skiria-mas tais atvejais, kai paskiriamas trumpalaikis laisvës atëmimas (jo trukmë nevirðija vieneriø metø). Kai kada ðios trukmës riba bûna daug maþesnë, pavyzdþiui, Ðvedijoje – trys mëne-siai, arba atvirkðèiai – ilgesnë, pavyzdþiui, Jungtinëje Karalystëje – iki 4 metø.

1 Bausmė griežtėja, kai nusikaltimas kartojamas (lot.).

51

Pagal elektroninio monitoringo formas ir taikymo stadijas diferencijuojami ir já skiriantys subjektai. Pavyzdþiui, ikiteisminiame tyrime, kai elektroninis monitoringas skiriamas kaip kardomoji priemonë, ir priimant nuosprendá, kai sprendþiamas probacijos su intensyvia prie-þiûra skyrimo klausimas, elektroniná monitoringà skiria teismas (teisëjas) – jis priima atitin-kamà sprendimà ar apkaltinamàjá nuosprendá. Nuteistuosius, atliekanèius laisvës atëmimo bausmæ, á elektroninio monitoringo programas átraukia pataisos ástaigos administracija. Na, o asmenims, kuriems taikomi laisvës atëmimo bausmës trumpinimo institutai, elektroniná monitoringà skiria institucija, priimanti sprendimà dël ankstesnio paleidimo, pavyzdþiui: spe-ciali ágaliota institucija (Lygtinio paleidimo komisija, Lygtinio paleidimo taryba), teisingumo ar vidaus reikalø ministras, Kalëjimø departamento direktorius.

Elektroninio monitoringo skyrimas yra sàlygiðkas. Nuteistasis privalo turëti bûtinas elektroninio monitoringo vykdymo sàlygas – bûstà, komunikacijos priemones, uþimtumà. Daþniausia bûtinas ir asmens, kuriam taikoma ði priemonë, sutikimas. Kai kuriais atvejais asmuo, kuriam gali bûti taikoma ði priemonë, dalinai arba visiðkai turi sumokëti jos vykdymo iðlaidas.

Pagal techniná aspektà iðskiriamos trys pagrindinës elektroninio monitoringo rûðys: aktyvus, pasyvus ir miðrus elektroninis monitoringas. Aktyvus elektroninis monitoringas ap-ima intensyvià ir nuolatinæ nuteistojo prieþiûrà: naudojamas specialus átaisas (apyrankë), si-unèiantis signalà á centriná signalø gaviklá, jei paþeidþiamos nustatytos taisyklës, átaisas fik-suoja toká paþeidimà ir siunèia signalà á bausmës vykdymo institucijà. Pasyvus elektroninis monitoringas yra kiek paprastesnis ir apima paþeidëjo balso kontrolæ telefonu: nuteistasis privalo per nustatytà laikà (pvz., 30 sekundþiø) atsakyti á telefono skambutá, o tokios taisyklës paþeidimas fiksuojamas (áraðomas). Mišrus elektroninis monitoringas apima ir aktyvø, ir pasyvø stebëjimà, kai taikoma ði kontrolë, nuteistasis dël savo elgesio gali bûti perkeltas ið grieþtesnio á ðvelnesná kontrolës lygá.

3. Lietuvos teisës sistema: elektroninio monitoringo inkorporavimo de jure ir de facto perspektyvos

Tenka pripaþinti, kad nacionalinë doktrina dar turi elektroninio monitoringo naudojimo

spragø. Todël manome, kad naujø veiksmingø nuteistøjø kontrolës bendruomenëje priemo-niø mokslinis tyrimas gali bûti reikðmingas ieðkant laisvës atëmimo alternatyvø. Ðià mintá grindþiame toliau pateiktais argumentais.

3.1. Teisinës prieþastys

Platesná laisvës atëmimui alternatyviø priemoniø taikymà skatina ávairiø tarptautiniø do-kumentø nuostatos. Svarbiausiame ðiems klausimams skirtame universalaus pobûdþio tarptautiniame dokumente „Minimalios standartinës taisyklës dël priemoniø, nesusijusiø su laisvës atëmimu“, patvirtintame Jungtiniø Tautø Generalinës Asamblëjos 1990 m. rezoliucija Nr. 45/110, átvirtinama bendra valstybiø – Jungtiniø Tautø Organizacijos nariø, nuostata plë-toti priemones, nesusijusias su laisvës atëmimu. Taip siekiama riboti ákalinimo taikymà. Plësti su laisvës atëmimu nesusijusiø priemoniø taikymà skatina ir Europos Tarybos doku-mentai. Europos Tarybos Ministrø komiteto rekomendacijoje Nr. R (92)16 „Dël Europos vi-suomeniniø sankcijø ir priemoniø taisykliø“ pripaþástama, kad plësti tokiø priemoniø taikymà reikalauja pamatiniai kiekvienos teisinës sistemos principai. Europos Tarybos Ministrø ko-miteto rekomendacijoje Nr. R (99) 22 „Dël kalëjimø perpildymo bei kaliniø skaièiaus augimo“ valstybës, Europos Tarybos narës, tiesiogiai skatinamos átvirtinti ir plësti su laisvës atëmimu nesusijusiø sankcijø ir priemoniø taikymo praktikà, nacionalinëse baudþiamosios justicijos sistemose ádiegti laisvës atëmimo, kaip kraðtutinës priemonës, sampratà.

Ieðkoti naujø laisvës atëmimo alternatyvø ápareigoja ir nacionaliniai teisës aktai. Lietu-vos Respublikos Seimo patvirtintoje Nacionalinëje nusikaltimø prevencijos ir kontrolës pro-

52

gramoje [7] paskelbtas valstybës siekis ieðkoti naujø laisvës atëmimo bausmës atlikimo formø. Ágyvendinant ðá sieká, bûtina iðanalizuoti ir ávertinti neátrauktø á Lietuvos teisës sistemà laisvës atëmimo bausmës atlikimo formø teisines, ekonomines, socialines taikymo galimy-bes.

Paprastai elektroninio monitoringo diegimà nacionalinëje teisës sistemoje lemia lais-vës atëmimo alternatyvø ir tarpiniø – tarp laisvës atëmimo ir paprastosios probacijos – bausmiø poreikis. Naujas Baudþiamasis kodeksas ásigaliojo 2003 m. geguþës 1 d. ir yra sëkmingai taikomas. Mûsø nuomone, nëra pagrindo kritiðkai vertinti dabar egzistuojanèià bausmiø sistemà – jeigu jà palygintume su senuoju Baudþiamuoju kodeksu, pastebëtume, kad ávyko reikðmingø bausmiø sistemos ir bausmiø skyrimo pasikeitimø. Taigi atrodytø, kad dabartinës bausmiø sistemos keisti (plësti) nëra prasmës. Kita vertus, anot J. Pradel, dar 1975 m. ávairiose bausmiø sistemose buvo net 23 rûðys laisvës atëmimui alternatyviø baus-miø [2, p. 527], kurios gali bûti taikomos nuteistiesiems uþ neatsargius, nesunkius ar apy-sunkius nusikaltimus. Ieðkoti naujø laisvës atëmimo alternatyvø skatina ir Lietuvos nuteistøjø prieþiûros sistema, kuri ðiandien netenkina nei nuteistøjø, nei visuomenës interesø. Taigi vykstanti bausmiø vykdymo sistemos reforma ir dabartinës baudþiamosios politikos tenden-cijos ápareigoja visapusiðkai paþinti alternatyvas, teigiamas ir neigiamas jø puses, todël elektroninis monitoringas, be abejonës, tampa privalomu paþinimo objektu.

3.2. Socialinës prieþastys

Vienas ið pagrindiniø elektroninio monitoringo naudingumo kriterijø yra nusikaltimø re-cidyvo lygio sumaþinimas. Tiesa, teorijoje galima rasti nuomoniø, teigianèiø, kad yra ne-aiðku, ar ið tiesø elektroninis monitoringas sumaþina recidyvà labiau negu kitos baudþiamo-sios prievartos priemonës. Tokias abejones lemia nepakankami moksliniai elektroninio mo-nitoringo tyrimai. Vis dëlto doktrinoje prioritetas teikiamas pozicijai, kad elektroninis monito-ringas nedidina recidyvo [3, p. 228]. Kita vertus, analizuojant kai kuriø uþsienio valstybiø elektroninio monitoringo programø praktinius vykdymo aspektus, pastebima teigiama ðios poveikio priemonës átaka teisës paþeidimø recidyvui. Pavyzdþiui, JAV vykdomoje elektroni-nio monitoringo programoje nuteistøjø nusikaltimø recidyvas 2001 metais sudarë tik 3 proc. [5, p. 6]. Vertindamas elektroninio monitoringo ir nusikaltimø recidyvo santyká, K. Dodgson pastebi, kad apibendrinus Jungtinëje Karalystëje vykdomo elektroninio monitoringo átakà lygtinai paleistø asmenø nusikaltimø recidyvui, nustatyta, kad tik 2,1 proc. nuteistøjø, daly-vavusiø programoje, buvo pakartotinai nuteisti uþ nusikaltimus, padarytus elektroninio mo-nitoringo taikymo metu, o nuteistøjø, kurie pagal rizikos ávertinimà nepakliuvo á elektroninio monitoringo programà, recidyvas sudarë 40,5 proc. Be to, tyrimo rezultatai parodë, kad aukðtos rizikos nuteistøjø, dalyvavusiø elektroninio monitoringo programoje, nusikaltimø re-cidyvo lygis buvo maþesnis, negu buvo prognozuota [6, p. xii].

Amerikieèiø autorë A. H. Crowe teigia, kad elektroninis monitoringas gali sulaikyti as-menis, kuriems paskirta ði priemonë, nuo naujø nusikaltimø. Tokia galimybë sudaro prielai-das pagrástiems lûkesèiams, kad maþëjant minëtø asmenø nusikaltimø recidyvui, baudþia-mosios justicijos sistema sutaupys lëðø, kurias iðleistø teisësaugos ástaigoms, teismo proce-sui, ákalinimo ir probacijos institucijoms, sumaþëtø ir iðlaidø, skirtø nusikaltimø aukoms. Dar vienas aspektas, svarbus bausmiø sistemos tobulinimui ir humanizavimui, yra nuteistøjø re-socializacija. Atlikdamas laisvës atëmimo bausmæ, nuteistasis praranda gyvenimo ben-druomenëje ágûdþius. Tai suponuoja sudëtingesná adaptacijos laisvëje procesà. Taigi elekt-roninio monitoringo taikymas traktuotinas kaip vienas ið nuteistøjø socialinës atskirties pro-blemos sprendimo bûdø. Asmenys, kuriems taikomas elektroninis monitoringas, nëra seg-reguojami nuo visuomenës, todël turi galimybæ dirbti, mokytis, gyventi ðeimoje, padengti nusikaltimu padarytà þalà, mokëti mokesèius. Tai yra naudinga ir paèiam paþeidëjui, ir jo ðeimai, ir visuomenei. Sutaupytos lëðos gali bûti naudojamos kitoms socialinëms reikmëms: ðvietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai. Taigi tenka pritarti Friel ir Vaughn minèiai, iðsaky-

53

tai dar 1986 metais, kad „laikyti asmenis suëmimo ir laisvës atëmimo ástaigose, jei nëra bûti-nybës, nëra nei humaniðka, nei ekonominiu poþiûriu naudinga“ [5, p. 45, 46].

Mûsø analizuojamoje srityje á recidyvo sàvokà átraukiamas ir pakartotinis nustatytø pa-reigø paþeidimas. Daugelyje uþsienio valstybiø elektroninis monitoringas tapo veiksminga tokiø paþeidimø kontrolës priemone. Elektroninë prieþiûra yra itin efektyvi dël to, kad jos sà-lygø nesilaikymas nustatomas ypaè paprastai ir greitai, o nustatytø pareigø paþeidimas su-ponuoja grieþtas teisines pasekmes – ákalinimà. Pavyzdþiui, 2001 metais Jungtinëje Kara-lystëje á laisvës atëmimo vietas gráþo 5 proc. nuteistøjø, dalyvavusiø elektroninio monitoringo programoje, ið jø net 68 proc. gráþo bûtent dël paþeistø elektroninio monitoringo sàlygø. Taigi galime konstatuoti, kad elektroninis monitoringas ne tik suponuoja þemà nustatytø pa-reigø paþeidimø lygá, bet ir leidþia laiku identifikuoti tokius paþeidimus. Pavyzdþiui, Lietuvoje pareigø, nustatytø asmenims, kuriems bausmës vykdymas atidëtas, arba asmenims, lygtinai paleistiems ið pataisos ástaigø, paþeidimai neretai nustatomi tik atsitiktinai arba ið viso nenu-statomi. Vis dëlto reikia pabrëþti, kad laiku identifikuoti nustatytø pareigø paþeidimai yra es-minis faktorius, leidþiantis vertinti nuteistojo elgesá.

3.3. Ekonominës prieþastys

Vienas ið pagrindiniø elektroninio monitoringo naudingumo kriterijø – galimybë suma-þinti laisvës atëmimo vietose laikomø asmenø skaièiø. Europos Komitetas, nusiteikæs prieð kankinimà ir kitoká þiaurø ar þeminantá elgesá bei baudimà, 3-iojoje veiklos nuo 1992 m. sau-sio 1 d. iki 1992 m. gruodþio 31 d. ataskaitoje akcentavo, kad sprendþiant kalëjimø perpil-dymo problemà, nepakanka didinti juose vietø skaièiø, nes kai kuriø valstybiø politika, kuria buvo siekiama riboti á kalëjimus siunèiamø asmenø skaièiø, leido iðlaikyti kontroliuojamà ka-liniø skaièiø. Ðiandien Lietuvoje laisvës atëmimo vietø perpildymo problema sprendþiama teisinëmis priemonëmis, padëjusiomis sumaþinti ákalintø asmenø skaièiø. Nors bendras áka-lintø asmenø skaièius ir maþëja, taèiau atskirose laisvës atëmimo vietose, ypaè suëmimo vietose (tardymo izoliatoriuose), perpildymo problema iðlieka itin opi. Pavyzdþiui, 2004 m. vasario 1 d. tardymo izoliatoriai ir laisvës atëmimo vietø ligoninës buvo perpildyti vidutiniðkai 1,5 karto [8]. 1997 m. Europos Sàjungos valstybëse asmenø, ákalintø laisvës atëmimo ástai-gose, skaièius kito nuo 49 (Ðvedijoje) iki 111 (Portugalijoje) kaliniø, tenkanèiø 100 000 gy-ventojø [9, p. 52]. Nors Lietuvoje ðis skaièius ir sumaþëjo iki 234 ákalintø asmenø 100 000 gyventojø [8], palyginti su kitomis ðalimis, vis tiek iðlieka pakankamai didelis. Jungtinëje Ka-ralystëje vykdoma elektroninio monitoringo programa, taikoma lygtinai paleistiems asme-nims, tik per pirmuosius jos realizavimo metus leido 1950 asmenø sumaþinti nuteistøjø, lai-komø pataisos ástaigose, skaièiø, be to, egzistuoja pagrásta perspektyva, kad ðis skaièius di-dës [6, p. x].

Naujø laisvës atëmimo alternatyvø ir naujø veiksmingø nuteistøjø prieþiûros visuome-nëje priemoniø paieðka leidþia iðvengti ir dideliø finansiniø iðlaidø, skiriamø naujø ákalinimo ástaigø statybai, kuri tik ið dalies sprendþia didelës kalëjimø populiacijos problemà. Pavyz-dþiui, Jungtinëje Karalystëje vykdomoje elektroninio monitoringo programoje jau per pir-muosius jos realizavimo metus grynasis finansinis pelnas, kurá suponavo elektroninis moni-toringas, sudarë 36,7 mln. svarø sterlingø. Tai nereiðkia, kad ákalinimo ástaigoms skiriamos lëðos sumaþëjo 36,7 mln. svarø sterlingø, taèiau tai leido iðvengti dideliø kapitalo investicijø á naujø pataisos ástaigø statybà, be to, buvo sudarytos sàlygos geriau aprûpinti jau atliekan-èius laisvës atëmimo bausmæ nuteistuosius [6, p. x].

Kai kalbama apie elektroninio monitoringo efektyvumà, pabrëþiama, kad tokia bau-dþiamosios atsakomybës realizavimo forma yra puikus bûdas taupyti valstybës biudþeto lë-ðas. Be abejo, elektroninis monitoringas nëra pati pigiausia kontrolës priemonë, nes skait-meniniø technologijø naudojimas reikalauja daugiau finansiniø resursø negu, pavyzdþiui, paprastosios probacijos, kur realizuojama tik „fizinë“ kontrolë. Nors intensyvi prieþiûra, vyk-doma naudojant elektroniná monitoringà, yra brangesnë negu paprastoji probacija, taèiau

54

ðis trûkumas tampa menkesnis, kai palyginame elektroninio monitoringo ir laisvës atëmimo bausmës vykdymo iðlaidas. Pavyzdþiui, Lietuvoje nuteistajam iðlaikyti laisvës atëmimo vie-tose skiriami 28 litai per dienà (2004 m. vasario 25 d. duomenys) [8]. Þinoma, sunku prog-nozuoti, kiek konkreèiai kainuotø elektroninio monitoringo taikymas Lietuvoje. Taèiau iðlaidø nuteistiesiems, atliekantiems laisvës atëmimo bausmæ, (tai ir iðlaidos, susijusios su asmenø iðlaikymu ákalinimo, ir komunaliniø paslaugø bei darbuotojø komandiruoèiø iðlaidos) analizë leidþia ið anksto teigti, kad elektroninis monitoringas kainuotø keletà kartø pigiau. Tai patvir-tina uþsienio valstybëse atlikti skaièiavimai, rodantys akivaizdþius elektroninio monitoringo ir laisvës atëmimo bausmës vykdymo finansiniø iðlaidø skirtumus. Pavyzdþiui, Vokietijoje vie-nos dienos iðlaidos, skirtos elektroniniam monitoringui, yra vos ne 16 kartø maþesnës negu iðlaidos nuteistiesiems, laikomiems ákalinimo ástaigose. Elektroninio monitoringo iðlaidos su-daro 4,89 eurø per dienà, o asmenø iðlaikymas laisvës atëmimo vietoje valstybei kainuoja 83,03 eurø per dienà [10]. Be to, iðlaidos elektroniniam monitoringui yra daug maþesnës negu laisvës atëmimo bausmës vykdymo iðlaidos, nes dalis nuteistøjø gali patys sumokëti dalá ar visas elektroninio monitoringo vykdymo iðlaidas.

Iðvados

1. Elektroninis nuteistøjø prieþiûros mechanizmas pasaulio bausmiø vykdymo prakti-koje yra pakankamai plaèiai naudojamas. Ðis mechanizmas jau seniai taikomas Jungtinëse Amerikos Valstijose, Jungtinëje Karalystëje, Ðvedijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarø Europos valstybëse. Elektroninës prieþiûros (elektroninio monitoringo) sëkmingà taikymà minëtose ðalyse sàlygoja trys pagrindinës prielaidos: 1) remiamasi giliu (turinio poþiûriu) ir nugludintu bausmiø vykdymo teorijos paveldu (teorinë prielaida); 2) valstybës, taikanèios elektroniná nuteistøjø prieþiûros mechanizmà, yra sukûrusios grieþtai apibrëþtà tokios veiklos regla-mentavimo sistemà (juridinë (de jure) prielaida); 3) Vakarø valstybës gali remtis elektroninio monitoringo taikymo ilgalaikës praktikos pamokomis (praktinë (de facto) prielaida). Tik visø trijø prielaidø simbiozë garantavo, kad ði nuteistøjø prieþiûros forma jà taikanèiose valsty-bëse gali bûti pripaþinta kaip sëkminga.

2. Lietuva, matydama sëkmingà uþsienio valstybiø praktikà, tiria galimybæ pati taikyti panaðias nuteistøjø prieþiûros formas. Taèiau akivaizdu, jog recepcija (ypaè greita) galima tik tada, kai egzistuoja teisinis pagrindas. Galima kopijuoti Ðvedijos ar JAV norminæ me-dþiagà tikintis, kad ji pasitvirtins. Teorinio pagrindimo ir praktinës patirties recepcija yra pro-bleminë dël keliø aspektø. Pirma, teorijos recepcija negalima dël skirtingo socialinio kon-teksto. Tad mes galime tik susipaþinti su Vakarø teorija, bet bûtini nacionaliniai tyrimai, ar ji pasiteisintø mûsø socialinëje aplinkoje. Antra, prasminga susipaþinti su uþsienio valstybiø praktine elektroninio monitoringo realizavimo patirtimi, taèiau iðvados turëtø bûti atsargiai taikomos nacionalinëje praktikoje, nes galimi ne tik teigiami rezultatai. Treèia, nors Lietuvoje jau yra norminiø aktø, sudaranèiø prielaidà elektroniniam monitoringui (pvz., Lietuvos Res-publikos Seimo nutarimu patvirtintos Nacionalinës nusikaltimø prevencijos kontrolës pro-gramos nuostatos, numatanèios bûtinybæ ieðkoti naujø laisvës atëmimo formø, tad ir sutei-kianèios galimybæ naudotis elektroninio monitoringo privalumais), taèiau tai tik norminio ðios visuomeniniø santykiø srities reglamentavimo pradþia.

3. Svarbu yra tai, kad elektroninio monitoringo ádiegimas grindþiamas ne tik praktiniais nusikaltimø prevencijos ir valstybës lëðø taupymo argumentais, nors jie taip pat yra itin svarbûs. Ði pozicija grindþiama teisingumo principu. Ne tik nusikaltimø kontrolë, bet ir tei-singumas yra bausmës tikslas. Bûtent teisingumo principas reikalauja subalansuotos, nuo-seklios, visapusiðkos ir iðsamios bausmiø sistemos, á kurià átrauktos ir tarpinës bausmës. Bausmës individualizavimo ir proporcingumo principai reikalauja bausmiø, kurios uþpildytø sankcijø spragà tarp laisvës atëmimo ir probacijos, nes nuoseklios bausmiø sistemos trû-kumas ir labai didelis atotrûkis tarp bausmiø sistemoje numatytø bausmiø rûðiø suponuoja tai, kad teismas turi galimybæ skirti tik ðvelnià arba tik grieþtà bausmæ.

55

4. Galima tvirtinti, kad Lietuvoje suprasta teorinë galimybë naudoti elektroniná monito-ringà, be to, atsiranda pagrindinës juridinës prielaidos reglamentuoti tokià visuomeniniø santykiø sritá. Lietuvoje elektroninis monitoringas galëtø bûti inkorporuotas á teisës sistemà kaip optimali sankcija nuteistiesiems, pirmà kartà padariusiems baudþiamuosius nusiþengi-mus arba neatsargius, nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Jis gali bûti ir lygtinai paleistø nuteistøjø kontrolës priemonë arba alternatyvi procesinës prievartos priemonë. Taèiau, api-bendrindami straipsnyje iðsakytas mintis, turime konstatuoti, jog Lietuvoje elektroninis mo-nitoringas dar nëra pakankamai teoriðkai pagrástas. Todël manytume, kad ðiandien aktualu ávertinti elektroninio monitoringo taikymo Lietuvoje socialines, teisines, kultûrines, ekonomi-nes prielaidas. Bûtini nacionaliniai moksliniai ðios srities tyrimai, kurie turëtø atsakyti á tokius klausimus: ar elektroninis monitoringas bûtø efektyvus Lietuvos socialiniame ir kultûriniame gyvenime? kuo elektroninis monitoringas (jeigu nutartume já taikyti) yra pranaðesnis uþ kitus alternatyvius bûdus? Taigi galime teigti, kad dël socialinës, ekonominës elektroninio monito-ringo sëkmës uþsienio valstybëse prasminga pradëti jo taikymo tyrimus ir Lietuvoje. Kiekvie-nas sprendimas, ypaè toks svarbus kaip naujos bausmës inkorporavimas á nacionalinæ tei-sinæ sistemà, turi bûti priimamas tik remiantis pagrástais ir objektyviais moksliniø tyrimø ir praktiniø eksperimentø rezultatais. Taigi ðio straipsnio iðvadose norëtume tik konstatuoti, kad yra bûtini elektroninio monitoringo bûtinumo tyrimai ir kad kol kas dël jo kyla pagrástø teoriniø, juridiniø ir praktiniø abejoniø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Duff R. A. Punishment, Communication and Community. – New York: Oxford University Press, 2001.

2. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius, 2002. 3. Morris N., Rothman D. J. The Oxford History of the Prison. The Practice of Punishment in

Western Society. – New York, 1998. 4. Byrne J. M., Lurigio A. J., Baird C. The Effectiveness of the New Intensive Supervision Pro-

grams. – US National Institute of Corrections, 1989. 5. Crowe A. H., Sydney L., Bancroft P., Lawrence B. Offender Supervision with Electronic Techno-

logy. American Probation and Parole Association. – Lexington, 1999. 6. Додгсон К., Гудвин Ф., Ховард Ф. и др. Система электронного наблюдения за досрочно освобожденными: оценка действующих программ. – Penal Reform International, 2002.

7. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX–1383 „Dėl nacionalinės nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programos patvirtinimo“ patvirtinta Nacionalinė nusikaltimų kontrolės ir prevencijos programa // Valstybės žinios. 2003. Nr. 32–1318.

8. http://www.kalejimudepartamentas.lt 9. Bruinsma F. Dutch Law in Action. – Utrecht, 2000.

10. Material from workshop „Will Electronic Monitoring have a Future in Europe?“. – Freiburg, 2002. 11. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras,

2002. 12. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius: Saulužė, 2000. 13. Christie N. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. – Vilnius, 1999. 14. Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kt. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. – Vilnius:

Eugrimas, 2001.

♦♦♦

56

Electronic Monitoring in Penal System: International and National Context

Doctoral Candidate Simona Mesonienė

Law University of Lithuania

Keywords: electronic monitoring, offender supervision, probation, punishment.

SUMMARY

Current correctional crowding problems force penal law researchers to rethink sentencing and correctional policies focusing on the form and content of community supervision. Surveillance-oriented community correction programs are emerged as a response to both the demand for alternatives to crowded institutions and the need for more control over offenders who are supervised in community settings. Limited jail and prison resources prompts judges to place an increasing proportion of offenders on traditional community supervision, which is ill-equipped to handle them. In response to this problem it is recommended that the spectrum of criminal sanctions be widened to accommodate intermediate sentences, such as an electronic monitoring.

This article provides an overview of offender supervision with electronic technology system including a discussion of some of the terms and concepts. Also some issues of the efficiency of offender supervision in the community with electronic monitoring have been explored. A brief description of the evolution of electronic monitoring was provided and several examples of programs with electronic supervision were highlighted. Also the article examines legal, theoretical and practical possibilities of incorporation electronic monitoring to the national legal system as a kind of new criminal punishment or as new method of pretrial, probation and parole supervision in Lithuania. The number of specific evaluation questions must be answered in order to construct the final conclusion about this issue: do the electronic monitoring provide true diversion from prison, or do they simply widen net of social control; is the electronic monitoring cost really effective, compared with traditional prison and probation strategies, what impact do the electronic monitoring have on offender rehabilitation; is there any evidence that electronic monitoring reduces recidivism and etc.

Intensive supervision with electronic technology is generally viewed as an option to relieve prison overcrowding, alleviate the financial burdens of incarceration, and avoid the deleterious effects of imprisonment. It is also touted as a more cost-effective, punitive, and safe alternative for high risk probationers, and it is considered quite compatible with broad changes in correctional policies that emphasize community protection over offender rehabilitation.

57

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 58–69

TURTINIŲ BAUSMIŲ REFORMA NAUJAJAME LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE

Doktorantas Gintautas Šulija

Vilniaus universiteto Teisës fakulteto Baudþiamosios teisës katedra Saulëtekio al. 9, I rûmai, 2054 Vilnius Telefonas 236 6167 Elektroninis paðtas GSulija@lpvp.lt Pateikta 2003 m. birželio 9 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 31 d.

Pagrindinės sąvokos: bausmių sistema, bausmių skyrimas, bauda, turto konfiskavimas, baudžiamojo poveikio priemonės.

S a n t r a u k a

2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui buvo pradėta taikyti visiškai nauja kriminalinių sankcijų sistema. Straipsnyje nagrinėjamos esminės bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių sistemos reglamentavimo naujovės, daug dėmesio skiriama priežasčių, kurios nulėmė vienokį ar kitokį šių nuostatų formulavimą, analizei ir alternatyvių reglamentavimo būdų aptarimui.

Autorius daro prielaidą, kad iki šiol nebuvo tinkamai taikomos turtinio pobūdžio baus-mės, todėl dažniausiai buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė, o nukentėjusiesiems nebūdavo tinkamai atlyginta žala. Be to, įgyvendinant tarptautines rekomendacijas baudžiamojoje tei-sėje ir baudžiamajame procese nukentėjusiajam turi būti skiriama daugiau dėmesio. Straips-nyje atskirai aptariamos turtinės bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės, pabrėžiant baudos bausmės, turtinės žalos atlyginimo arba pašalinimo ir turto konfiskavimo baudžia-mojo poveikio priemonių teisinio reglamentavimo bei galimas taikymo problemas.

Ávadas

Per pirmàjá atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpá baudþiamosios tei-sës reforma buvo vykdoma dviem kryptimis: beveik deðimtmetá buvo rengiamas naujasis Baudþiamasis kodeksas (toliau – BK), bet kartu buvo tobulinamas tuomet galiojæs 1961 m. priimtas BK. Ðiame kodekse kaltininko turtinës teisës galëjo bûti ribojamos trimis bausmë-mis – bauda (kaip pagrindine arba papildoma bausme), pataisos darbais be laisvës atë-mimo (toliau – pataisos darbais)1 ir turto konfiskavimu2.

1 Pataisos darbų bausme buvo numatoma ne tik nuteistojo pareiga dirbti, bet ir daryti išskaitas iš darbo už-

mokesčio. Atsižvelgiant į tai mokslinėje literatūroje pataisos darbai ir bauda buvo vadinami vienarūšėmis baus-mėmis [34, p. 127] ar net užslėpta bauda, kuri su pataisos darbais nieko bendra neturi [35, p. 30].

2 Dėl straipsnyje pasirinktos tyrimo analizės apimties bausmės, taikytinos juridiniams asmenims, nebus na-grinėjamos.

58

Vertinant ðiø bausmiø paskutinio deðimtmeèio raidos tendencijas paþymëtina, kad 1994 m. buvo naujai suformuluota baudos bausmë: atsisakyta baudos dydþius nustatyti uþ atskirus nusikaltimus apibrëþiant vien minimalias ir maksimalias jos ribas BK bendrojoje da-lyje, be to, baudos dydis buvo pradëtas reikðti minimalaus gyvenimo lygio dydþiu (toliau – MGL)1. Vëliau, t. y. 1996 m., buvo padidinta ástatyme numatyta minimali ir maksimali bauda, dël to minimali bauda, kaip pagrindinë bausmë, buvo 12 500 litø. 1998 m. minimali bauda uþ savanaudiðkus nusikaltimus buvo padidinta iki 200 MGL (25 000 Lt), be to, atskirai pradëtos reglamentuoti baudos nepilnameèiams. 2001 m. baudos minimalus dydis vël buvo suma-þintas iki 1 MGL, t. y. iki 125 litø. Esminiø pakeitimø reglamentuojant pataisos darbus ne-buvo daryta. Taèiau Lietuvai ratifikavus Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsau-gos konvencijà kilo abejoniø, ar ði bausmës rûðis jai neprieðtarauja, o remiantis Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo konsultacija po 1995 m. kovo 31 d. ði bausmë apskritai neturëtø bûti vykdoma [13, p. 76].

Vis dëlto nei bauda, nei pataisos darbai reikðmingesnës dalies skiriamø bausmiø struktûroje nesudarë: baudos nebuvo taikomos dël jø dydþiø ir skurdþios visuomenës padë-ties, o pataisos darbø objektyviai nebuvo galima taikyti nedirbantiems asmenims [20, p. 69; 25, p. 49; 23, p. 79–80]. Pavyzdþiui, baudos bausmës 1995–2001 m. tesudarë apie 2–7 proc., o pataisos darbø – 3–5 proc. Vadinasi, baudþiamajame ástatyme neliko efektyviø al-ternatyviø bausmiø laisvës atëmimui, ir teismai pasirinkdavo laisvës atëmimo bausmæ pa-skirdami jà realiai atlikti ar atidëdami bausmës vykdymà. Mokslinëje literatûroje pastarojo deðimtmeèio baudþiamoji politika buvo pagrástai kritikuojama dël jos nenuoseklumo.

„Taip bausmiø grieþtinimà ima skatinti pats bausmiø grieþtumas. (...) O ástatymø lei-dëjas tampa tokios politikos rezultatø ákaitø, nes priverstas kardinaliomis ir tuo paèiu nepo-puliariomis priemonëmis (pvz.: amnestijomis ir pan.) spræsti ákalinimo ástaigø perpildymo problemà“ [25, p. 53].

Iki ðiol turtiniø bausmiø taikymo galimybës iðlieka nepanaudotos, iðskyrus nebent turto konfiskavimà. Jo taikymo sritis pastaraisiais metais buvo nuolat ir ne visada pagrástai ple-èiama. Be to, esant tokioms aplinkybëms, net jei kaltininkai nustatomi, nukentëjusieji beveik negali tikëtis, kad bus atlyginta jiems padaryta þala. Kai kuriø tyrimø duomenimis, tik 40–42 proc. visø nukentëjusiøjø gali tikëtis vienokio ar kitokio þalos atlyginimo, t. y. tik ta dalis nu-kentëjusiøjø, kurie dalyvauja atskleistø nusikaltimø bylose ir turi teisæ pareikðti civilinius ieð-kinius [19, p. 104].

Ðiame straipsnyje nagrinëjami turtiniø bausmiø ir baudþiamojo poveikio priemoniø klausimai: analizuojamos esminës bausmiø ir baudþiamojo poveikio priemoniø sistemos reglamentavimo naujovës, galimos taikymo problemos ir alternatyvûs reglamentavimo bû-dai. Be to, atsiþvelgiant á tarptautines rekomendacijas ir modernias baudþiamosios teisës mokslo tendencijas nagrinëjamos galimybës nukentëjusiøjø teises ginti baudþiamosios tei-sës priemonëmis.

Autorius taiko socialinës teisinës atrankos, empirinio tyrimo, lyginamosios teisëtyros, loginës analizës ir sintezës bei statistiná metodus.

1. Bausmiø sistemos reforma ir jos efektyvumo prielaidos

Nuo 2003 m. geguþës 1 d. ásigaliojusiame BK bausmiø sistema ir atskirø bausmiø reglamentavimas buvo pakeistas. Autoriaus nuomone, esminës naujovës yra ðios: 1) nu-matomos vidutinio griežtumo bausmės (areðtas, vieðieji darbai, laisvës apribojimas); 2) baus-mës neskirstomos á pagrindines ir papildomas; 3) greta bausmiø sistemos numatomos baudþiamojo poveikio priemonës.

1 MGL – šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems

minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius.

59

• Nuo 2003 m. geguþës 1 d. galima taikyti naujas bausmës rûðis: vieðuosius darbus, laisvës apribojimà bei areðtà, be to, naujai suformuluotos vieðøjø teisiø atëmimo bei teisës dirbti tam tikrà darbà arba uþsiimti tam tikra veikla atëmimo bausmës.

Areðtas – tai trumpalaikis laisvës atëmimas, atliekamas areðtinëje, kurio trukmë uþ nu-sikaltimà nustatoma nuo 15 iki 90, o uþ baudþiamàjá nusiþengimà – nuo 10 iki 45 parø areðto. Paþymëtina, kad areðto bausmë labai nevienareikðmiðkai vertinama Europos valsty-bëse: Skandinavijos valstybëse jà galima atlikti poilsio dienomis, o germanø teisinës tradi-cijos valstybëse (Vokietijoje, Austrijoje) trumpalaikis laisvës atëmimas taikomas tik kaip ultima ratio.

Vieðøjø darbø bausmë naujajame BK apibûdinama kaip ápareigojimas per teismo pa-skirtà laikà neatlygintinai dirbti nuo 10 iki 40 valandø per mënesá visuomenës labui. Ði bausmës rûðis dël savo paprastumo ir nesudëtingo jos atlikimo organizavimo sulaukë pa-lankaus tarptautiniø organizacijø vertinimo [6] ir sëkmingai taikoma beveik visose Europos Sàjungos valstybëse. Pavyzdþiui, kaip pagrindinë bausmë vieðieji darbai taikomi Belgijoje, Prancûzijoje, Italijoje Olandijoje [5, p. 77], kitose (pvz., Vokietijoje, Austrijoje) vieðieji darbai nëra laikomi savarankiðka bausme, taèiau gali bûti skiriami kaip vienas ið ápareigojimø atide-dant paskirtos laisvës atëmimo bausmës vykdymà.

Laisvës apribojimas – tai bausmës rûðis, kuri nustato vienà arba kelis draudimus ar ápareigojimus (pvz., lankytis tam tikrose vietose; bendrauti su tam tikrais asmenimis, tam tikru laiku bûti namuose, atlyginti nusikalstama veika padarytà turtinæ þalà ar jos dalá arba tokià þalà paðalinti savo darbu ir kt.). Kaip savarankiðka bausmë ji yra nauja Lietuvos bau-dþiamojoje teisëje, taèiau kai kurie analogiðki ápareigojimai galëjo bûti paskirti atidëjus pa-skirtos bausmës vykdymà (1961 m. BK 471 str.) arba pagal kitus Lietuvos teisës aktus (Or-ganizuoto nusikalstamumo uþkardymo ástatymà, Baudþiamojo proceso kodeksà ir kt.). Labai pozityviai vertintina nuostata, kad teismas gali paskirti ir kitus baudþiamajame ástatyme ne-numatytus draudimus ar ápareigojimus, jei, teismo nuomone, tai darytø teigiamà átakà as-mens elgesiui. Ðiuo poþiûriu nëra uþkertamas kelias naujoms ir perspektyvioms priemo-nëms, kurios dël ekonominiø ar kitø prieþasèiø dar negali bûti taikomos Lietuvoje. Pavyz-dþiui, jau beveik du deðimtmeèius JAV taikomos elektroninës kontrolës priemonës (elektro-ninis monitoringas). Tokios priemonës pradëtos taikyti Anglijoje ir Velse, Ðvedijoje, Italijoje, Belgijoje, Prancûzijoje, Ispanijoje ir tikimasi, kad ateityje sëkmingai bus taikomos Lietuvoje.

Iki 2003 m. geguþës 1 d. galiojusiame Baudþiamajame kodekse numatyta bausmiø si-stema buvo perimta ið tarybiniø baudþiamøjø ástatymø: bausmës buvo skirstomos á pagrin-dines ir papildomas. Bausmiø skirstymo á pagrindines ir papildomas buvo atsisakyta dël to, kad kai kurios papildomos bausmës pagal savo represyvumà buvo panaðios á pagrindines bausmes. Pavyzdþiui, turto konfiskavimas daugeliu poþiûriø yra grieþtesnë bausmë nei bauda, o kaip papildomos bausmës skiriamos baudos kai kuriais atvejais bûdavo net dides-nës nei baudos kaip pagrindinës bausmës ir pan. Be to, BK 42 straipsnyje átvirtinus principà, kad asmeniui, padariusiam vienà nusikaltimà ar baudþiamàjá nusiþengimà, gali bûti skiriama tik viena bausmë, papildomø bausmiø skyrimas bûtø neámanomas. Vis dëlto, autoriaus nuomone, kai kuriais atvejais racionaliau skirti keletà ðvelnesniø bausmiø nei vienà, taèiau grieþtà bausmæ ir taip iðvengti daþno laisvës atëmimo bausmës skyrimo. Galimybë derinti kelias bausmes uþ vienos nusikalstamos veikos padarymà numatyta ir uþsienio valstybëse (Olandijoje, Prancûzijoje, Ðveicarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kt.). Pavyzdþiui, kai kuriø vals-tybiø ástatymai net detalizuoja: jei nusikalstama veika padaroma ið savanaudiðkø paskatø, numatoma, kad kartu su kitomis bausmëmis skiriama ir bauda, jei nusikalstama veika pada-roma piktnaudþiaujant tam tikromis teisëmis, kartu su kitomis bausmëmis numatomas ir tam tikros teisës atëmimas. Galimybë taikyti kelias ðvelnesnes bausmes leistø teismà, pavyz-dþiui, derinti baudos ir laisvës apribojimo bausmes ir nuosprendþiu iðspræsti ne tik asmens nubaudimo baudos bausme klausimà, bet ir paskirti turtinio pobûdþio ápareigojimus, kurie sudarytø prielaidas nukentëjusiajam gauti realø padarytos þalos atlyginimà. Ið dalies ðios galimybës nebuvimas kompensuojamas baudos vykdymo atidëjimo institutu: teismas gali

60

atidëti baudos vykdymà ir paskirti tam tikrus ápareigojimus, tarp jø ir pareigà atlyginti ar paðalinti nusikalstama veika padarytà turtinæ þalà (BK 75 str.).

• Naujajame BK greta bausmiø iðskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudþia-

mojo poveikio priemonës – tai priemonës, kurios skiriamos asmeniui, atleistam nuo baudþiamosios atsakomybës arba bausmës siekiant jomis padëti ágyvendinti baus-mës paskirtá. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos kelios baudþiamojo poveikio prie-monës: 1) uþdraudimas naudotis specialia teise; 2) turtinës þalos atlyginimas ar pa-ðalinimas; 3) nemokami darbai; 4) ámoka á nukentëjusiøjø nuo nusikaltimø fondà ir 5) turto konfiskavimas. Baudþiamojo poveikio priemoniø iðskyrimas vertintinas teigia-mai, nes tai leis teismams daþniau asmenis atleisti nuo baudþiamosios atsakomybës arba bausmës ir paskirti tam tikrus ápareigojimus, o ne kriminalinæ bausmæ. Antra vertus, abejotina, ar pagrástai buvo atsisakyta galimybës netaikyti kartu bausmës ir baudþiamojo poveikio priemoniø (iðskyrus turto konfiskavimà). Tokia galimybë buvo numatyta 1999 m. lapkrièio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimui Teisingumo ministe-rijos pateiktame BK projekte. Taèiau Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas tokià nuostatà sukritikavo motyvuodamas tuo, kad tokios bausmiø skyrimo nuostatos labai sugrieþ-tins baudþiamàjà politikà [15].

Apibendrinant galima teigti, kad naujajame BK suformuluota nauja ir ðiuolaikiðka sankcijø sistema – numatyta galimybë skirti ne laisvës atëmimo bausmes, o atsiþvelgiant á aplinkybes – atleisti asmenis nuo baudþiamosios atsakomybës arba bausmës. Kita vertus, ne visi pakeitimai vertintini vien teigiamai ir manytina, kad BK turëjo bûti numatyta galimybë uþ vienà nusikalstamà veikà skirti kelias bausmes ir taip iðvengti vienos, bet grieþtesnës bausmës taikymo. Be to, bûtø per dràsu prognozuoti, kad ásiteisëjus naujajam BK bausmiø skyrimo praktika ið esmës pasikeis. Uþsienio valstybiø patirtis rodo, kad laisvës ir þmoniø, o kartu ir teisëjø, vertybinës orientacijos. Pavyzdþiui, M. Torny, apþvelgdamas skirtingø valsty-biø bausmiø skyrimo praktikà, padarë tokià iðvadà: „Daugelis teisëjø ir prokurorø patvirtina, kad jiems nëra reikðmingi tokie dalykai kaip kalëjimø átaka ir pataisomøjø priemoniø skyrimo galimybës. Jø darbas, kaip jie sako, priþiûrëti, kad bûtø paskirtos teisingos bausmës ir uþtik-rinta vieðoji tvarka. Darbas su nuteistaisiais yra ne jø reikalas“ [28, p. 5]1.

2. Turtinës bausmës naujajame Baudþiamajame kodekse

Naujajame BK turtine bausme iðlieka ið esmës vien bauda. Tiesa, kodekse numatyta juridiniø asmenø baudþiamoji atsakomybë, tad visos jø atþvilgiu taikytinos bausmës – bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas ir juridinio asmens likvidavimas – taip pat laiky-tinos turtinio pobûdþio. Dël straipsnyje pasirinktos tyrimo analizës apimties bausmiø, taiky-tinø juridiniams asmenims, aspektai nebus nagrinëjami.

Esminiø baudos bausmës reglamentavimo pokyèiø nëra: minimalios ir maksimalios baudos numatomos BK bendrojoje dalyje, iðskyrus, kai jø dydþiai siejami su nusikalstamos veikos klasifikacine kategorija. Be to, atsisakyta 1998 m. liepos 29 d. taikytos nuostatos, jog uþ savanaudiðkus nusikaltimus baudos dydis negali bûti maþesnis nei nustatyti neteisëtos finansinës, ûkinës arba komercinës veiklos mastai, neteisëtai laikomø, gabenamø ar reali-zuojamø prekiø vertë arba nuslëptø áplaukø, ar padarytos turtinës þalos dydis, taèiau nevir-ðijant maksimalios baudos dydþio sumos. Ðis atsisakymas vertintinas teigiamai, nes bauda, kurios minimalus dydis susiejamas vien su nusikaltimu padaryta þala, gali sukliudyti baudà suderinti su asmens turtine padëtimi ir todël bus paþeidþiamas bausmës individualizavimo principas.

1 „Many judges and prosecutors firmly assert the irrelevance to them such things as prison capacity and

correctional resources. Their jobs, they say, are to see that just punishments are imposed and public safety interests are advanced; handling sentenced offenders is someone else’s business“.

61

Fiziniam asmeniui skiriamos baudos maksimalus dydis priklauso nuo nusikalstamos veikos rûðies – baudþiamasis nusiþengimas ar nusikaltimas (tyèinis ar neatsargus) bei tyèi-nio nusikaltimo klasifikacinës grupës (BK 11 str.). Bauda nustatoma uþ baudþiamàjá nusi-þengimà nuo 1 iki 50 MGL (iki 6 250 Lt); uþ nesunkø nusikaltimà – iki 100 MGL (iki 12 500 Lt); uþ apysunká nusikaltimà – iki 200 MGL (iki 25 000 Lt), uþ sunkø nusikaltimà – iki 300 MGL (iki 37 500 Lt) ir neatsargø nusikaltimà – iki 75 MGL (iki 9 375 Lt) dydþio. Nepilnameèiui bauda iki 50 MGL gali bûti skiriama tik tuo atveju, jei jis dirba ar turi savo turtà. Minimali bauda nepilnameèiui nenustatoma. Konkretø baudos dydá nustato teismas, skirdamas ðià bausmæ.

Europos valstybëse labiausiai paplitæ baudos nustatymo bûdai yra ðie: • áprasta bauda (vok. – Geldsummenstrafe) – baudos dydis nustatomas pinigø suma

absoliuèiais dydþiais arba atitinkamu ekvivalentu, iðreiðkiamu minimaliu darbo uþ-mokesèiu ar pan. (Norvegija, Olandija, Ðveicarija, Italija, Islandija ir kt.).

• dienpinigiais (vok. – Tagessatzsystem) – skiriama bauda nustatoma trimis etapais: ið pradþiø atsiþvelgiant á nusikaltimo sunkumà ir kitas bausmiø skyrimo nuostatas nu-statomas dienpinigiø skaièius, paskui pagal kaltininko periodiðkai gaunamas paja-mas – konkretus dienpinigiø skaièius, o galiausiai apsvarstoma, ar atsiþvelgiant á kal-tininko ðeimà, iðlaikytinius ir kitas teisiðkai reikðmingas aplinkybes, lemianèias as-mens mokumà, negalima baudos sumaþinti [22, p. 26] (Vokietija, Austrija, Ðvedija, Ispanija, Danija, Portugalija, Lenkija ir kt.)1. Kai kuriose valstybëse (pvz., Prancûzi-joje) gali bûti taikomos abi sistemos.

Rengiant naujàjá BK 1999 m. lapkrièio 23 d. Seimui buvo pateikti du naujojo BK pro-jektai. Viename, kuris buvo parengtas 1998 m. birþelio 16 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 367 sudarytos darbo grupës, buvo siûloma taikyti dienpinigiø si-stemà, o kitame, kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, – áprastà baudà, jos dydá siejant su nusikalstamos veikos klasifikacine kategorija. Uþsienio valstybëse pagrindiniai argumentai, lëmæ dienpinigiø sistemos populiarumà, yra ðie:

Pirma, dienpinigiø sistema susieja dienpinigiø dydá su kaltininko pajamomis. Todël ti-kimasi, kad tokia bauda labiau atspindës asmenø galimybes jà sumokëti, ir neturtingiems asmenims ði bausmë nebus sunkesnë vien dël to, kad jø pajamos yra maþesnës. Antra, tai-kant dienpinigiø sistemà baudos dydþio nustatymo mechanizmas yra skaidrus ir turi aiðkius kriterijus. Todël apeliacinës instancijos teismai galës lengviau patikrinti, ar baudos dydis pa-grástas [30, p. 27; 12, p. 1262–1267; 9, p. 56–58; 27, p. 225]. Treèia, dienpinigiø sistema pa-deda ágyvendinti teisingos ir proporcingos bausmës paskyrimo principus, nes dienpinigiø skaièius ið esmës priklauso vien nuo nusikalstamos veikos sunkumo, o ne savybiø, kurios apibûdina nusikaltusá asmená. Be to, dienpinigiø skaièius gali bûti lyginamas su laisvës atë-mimo dienø skaièiumi, ir todël paskirtos bausmës dydis atrodo proporcingas.

Antra vertus, mokslinëje literatûroje yra motyvuotai prieðinamasi, kad baudos dydis nebûtø nustatomas dienpinigiais. Pirma, pernelyg sureikðminama kaltininko turtinë padëtis, palyginti su kitomis teisiðkai reikðmingomis aplinkybëmis. Antra, sunku gauti tikslià informa-cijà apie kaltininko pajamas. Atsiþvelgiant á tai skiriamos baudos dydis priklauso vien nuo deklaruojamø pajamø. Treèia, praktikoje teismai vengia nuosekliai taikyti tris baudos nusta-tymo pakopas, t. y. ið pradþiø nustatomas galutinis baudos dydis, kuris vëliau iðskaidomas pagal dienpinigiø skaièiø ir dienpinigiø dydá. Dienpinigiø sistema gali pasirodyti pernelyg su-dëtinga.

Teoriniu poþiûriu baudos nustatymo dienpinigiais sistema atrodo patrauklesnë. Dien-pinigiø sistemà palankiai vertina Jungtiniø Tautø Organizacijos sekretoriatas ir Europos Ta-ryba, tvirtinanti, kad tai yra vienas ið bûdø tikëtis, kad bauda bus sumokëta [2, p. 8; 11, p. 36]. Antra vertus, baudos dydþio nustatymo sistema daugeliu atvejø neturi tiesioginio ryðio

1 Pažymėtina, kad kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse (Dominikoje, Meksikoje, Ekvadore ir kt.) dar

taikoma proporcinė bauda. Jos dydis nustatomas atsižvelgiant į padarytos turtinės žalos mastą [21, p. 526].

62

su ðios bausmës paplitimu. Pavyzdþiui, Prancûzijoje baudos dienpinigiais beveik neskiria-mos, Olandijoje ir kitose anglosaksø teisinës tradicijos valstybëse skiriamos retai. Austrijoje ir Vokietijoje ðios bausmës sudaro daugiau kaip 70 proc. visø skiriamø bausmiø, taèiau daþ-nai baudos taikymà lemia ir ta aplinkybë, kad ðiø valstybiø baudþiamieji kodeksai pirmenybæ teikia baudai, o ne trumpalaikio (iki 6 mën.) laisvës atëmimo bausmei, nebent aplinkybës yra iðskirtinio pobûdþio. Skandinavijos valstybëse bauda taikoma ðiek tiek reèiau, nes trumpa-laikis laisvës atëmimas yra gana populiari bausmë, be to, kaip atskira sankcija taikomi vie-ðieji darbai. Anglijoje ir Velse dienpinigiø sistema buvo ávesta 1991 m., todël daþniau buvo skiriamos baudos. Taèiau daþniau nedidelës baudos buvo skiriamos ir nedirbantiems as-menims. Tai sukëlë visuomenës nepasitenkinimà, ir dienpinigiø sistemos 1993 m. buvo atsi-sakyta. Manyèiau, kad baudø paplitimà lemia ne jos nustatymo bûdas, bet tradicijos ir vi-suomenës teisinës sàmonës lygis. Turtingose visuomenëse, kur pinigai yra ir socialinës sëkmës rodiklis, ði bausmë visada bus reikðmingesnë. Pavyzdþiui, dar 1937 m. P. Beleckas raðë: „Tautose, kuriø charakteris kietesnis, þiauresnis, skriaudos atsipirkimas pinigais, nusi-leidimas, kaipo priemonë konfliktui spræsti, buvo maþai vartojama. Pavyzdþiui, senovës germanai konfliktà spræsdavo bausme, kerðtu ir, kaipo bausmës priemonës, pinigai ar kitoks turtas dievams nebuvo aukojamas. Kitaip elgdavosi graikai, kurie net savo politiniø prieðø turtus mielai konfiskuodavo bausmei, o romënø „consecratio bonorum“ buvo kaip ir galvos nuo dievø pykèio turtais iðgelbëjimas“ [4, p. 457].

Rengiant BK galutinæ redakcijà didelë dalis ðiuo klausimu savo nuomonæ iðsakiusiø institucijø ir teisës mokslininkø buvo prieð baudos dydþio nustatymà dienpinigiais, nes tokia sistema bûtø pernelyg sudëtinga. Kai kuriø mokslininkø ir praktikø teigimu, ði sistema taiky-tina visuomenëje, kurios nariø dauguma gauna solidþias pajamas ir jas teisingai deklaruoja, o Lietuvoje bûtø tiesiog neámanoma gauti tiksliø ðiø duomenø, todël nustatyti dienpinigiø dydá per anksti1. Lietuvos teisës universiteto darbuotojø nuomone, dienpinigiø sistemà jau daugelá metø taikant Europos valstybëse pasiekta daugiau socialinio teisingumo [16]. Savo þinybiniame raðte tokiai nuomonei pritarë ir Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas [14]. Paþymë-tina, kad turto deklaravimo problema yra gana plaèiai eskaluojama ir uþsienyje: Skandinavi-jos valstybëse teismai gali netrukdomai naudotis mokesèiø inspekcijos informacine baze ir gauti duomenis apie kaltininkø pajamas, taèiau kitose Europos valstybëse tokios informaci-jos mokesèiø inspekcija gali neatskleisti, iðskyrus jei baudþiamasis persekiojimas vykdomas dël mokestiniø nusikaltimø [1, p. 314]. Lietuvoje apskritai nëra visuotinio turto ir pajamø deklaravimo sistemos, todël bûtø galima remtis nebent tais duomenimis, kuriuos savanorið-kai pateiktø pats kaltininkas.

Iðnagrinëjæs ðias pozicijas autorius pritartø dienpinigiø sistemos taikymui: Pirma, autoriaus atliktas tyrimas leidþia teigti, jog teismai, skirdami baudas, nepakan-

kamai ásigilina á aplinkybes, turinèias reikðmës kaltininko mokumui [23, p. 75–77]. Patikrinti tokios sistemos veiksmingumà taip pat beveik nëra galimybiø, nes statistika, kiek ið tikrøjø baudø sumokama, nebuvo sisteminama. Todël dienpinigiø sistema verstø Lietuvos teismus atidþiau ásigilinti á kaltininko pajamas.

Antra, turtinës sankcijos apskritai gali bûti veiksmingos tik tiems asmenims, kurie savo laisvæ vertina labiau negu pinigus. Kitiems asmenims turtiniø bausmiø skyrimas yra bepras-miðkas, nes jos vis tiek nebus sumokëtos (dël to bauda bus pakeista á kità bausmæ arba, jei vengimo mokëti baudà faktas nebus nustatytas, bausmë ið viso nebus ávykdyta). Manytina, kad tais atvejais, kai kaltininkas nedeklaruotø pajamø arba, teismo nuomone, deklaruotø akivaizdþiai ne visas, baudà skirti netikslinga. Taèiau jei kaltininkas sàþiningai deklaruoja savo pajamas, suvokdamas, kad prieðingu atveju gali bûti paskirta represyvesnë bausmë, dienpinigiø sistemos taikymas baudos skyrimo procesà padarytø skaidrø ir patikrinamà. Jei kaltininkas objektyviai neturi pajamø, paskirta bauda, nepriklausomai nuo to, pagal kokià si-

1 Žr. Lietuvos Respublikos Seimas. Teisės ir teisėtvarkos komitetas. „Dėl baudžiamojo kodekso projekto P-

2143“. Klausymų protokolas. Klausymo tęsinys. 2000 m. kovo 6 d.

63

stemà ji bus nustatyta, taip pat nebus veiksminga, nes, tikëtina, ir minimali bauda nebus sumokëta.

Treèia, dienpinigiø baudos susiejimas su kaltininko pajamomis, kurios turi bûti uþdir-bamos per tam tikrà laikà, suteikia bausmei darbiná elementà ir taip padidina bausmës pa-taisomàjá poveiká.

Pabrëþtina ir kita problema: remiantis BK 61 straipsniu teismas, atsiþvelgdamas á atsa-komybæ sunkinanèias ir lengvinanèias aplinkybes, bausmës dydá pradeda skaièiuoti nuo jos vidurkio1. Vadinasi, nustatant galutiná bausmës dydá ið esmës vien nusikaltimo sunkumas nulems, kokia bauda bus skirta. Pavyzdþiui, uþ apysunká nusikaltimà vidutinë bauda bus 50 MGL dydþio, o uþ sunkø arba apysunká – 100 MGL dydþio ir t. t. Atsiþvelgiant á baudos tai-kymo tendencijas 1996–2001 m., kai baudos minimalus dydis buvo 100 MGL (t. y. bauda buvo taikoma vis reèiau, o 2000 m. tesudarë vos 2 proc.), kad bausmë bus daþnai taikoma, sunku tikëtis. Teoriniu poþiûriu autorius pritartø bausmës skyrimo nuostatø konkretizavimui ir vidutinio dydþio sankcijos taikymui [24]. Taèiau skiriant baudà tokia nuostata bûtø veiks-minga tik tada, jei baudos dydis bûtø nustatomas dienpinigiais, nes sankcijos vidurkis nu-lemtø ne galutiná skiriamos baudos dydá, o tik dienpinigiø skaièiø.

3. Turtinio pobûdþio baudþiamojo poveikio priemonës naujajame Baudþiamajame kodekse

Naujajame BK turtinio pobûdþio baudþiamojo poveikio priemonës yra dvejopos: 1. tur-

to konfiskavimas ir 2. priemonës, skirtos nukentëjusiojo nuo nusikaltimø teisiø atkûrimui (turtinës þalos atlyginimas ir paðalinimas bei ámoka á nukentëjusiøjø nuo nusikaltimø fondà).

● Turto konfiskavimas Kodekse pakeista turto konfiskavimo samprata. Atsisakius papildomø bausmiø iðsky-

rimo, turto konfiskavimas dabar suprantamas kaip baudþiamojo poveikio priemonë. Turto konfiskavimo teisinës prigimties keitimo bûtinybë grindþiama tuo, kad kodekse turi bûti nu-matyta galimybë konfiskuoti tretiesiems asmenims perduotà turtà, jei ðis turtas buvo jiems suteiktas nusikalstamai veikai daryti arba ágydami turtà jie þinojo ar turëjo ir galëjo þinoti, jog ðis turtas, pinigai ar uþ juos naujai ágytos vertybës yra gautos ið nusikalstamos veikos (BK 72 str. 3 d.). Analogiðka galimybë konfiskuoti toká treèiøjø asmenø valdomà turtà 1961 m. BK buvo átvirtinta dar 1995 m. ir buvo motyvuota tuo, kad „daugelis nusikaltëliø nusikalstamu bûdu ágytà turtà registruodavo kitø asmenø vardu, todël nebuvo galima jo konfiskuoti. Tei-smai paskirdavo turto konfiskavimo bausmæ, taèiau ið tikrøjø daþnai nebuvo ko konfiskuoti. Imta ieðkoti iðeities ið susidariusios padëties“ [20, p. 63].

Taèiau bausmë yra individuali poveikio priemonë. Vadinasi, jei ið nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas ið treèiøjø asmenø, jie taip pat turi bûti nubausti kaip nusi-kalstamos veikos bendrininkai arba asmenys, prisidëjæ prie nusikalstamos veikos padarymo. Nebetraktuojant ðios priemonës kaip papildomos bausmës, nusikalstamu bûdu gautas tur-tas, jei jis treèiojo asmens ágytas neatsargiai, galëtø bûti konfiskuojamas nesprendþiant jo baudþiamosios atsakomybës klausimo. Kita vertus, mokslinëje literatûroje turto konfiska-vimo teisinës prigimties keitimui buvo oponuojama teigiant, kad turto konfiskavimas turi vi-sus kriminalinei bausmei bûdingus poþymius [8, p. 49].

Kitas svarbus aspektas – naujajame BK yra atsisakoma bendrojo, t. y. viso ar dalies turto, kuris yra kaltininko nuosavybë, konfiskavimo. Remiantis naujojo BK 93 straipsniu, konfiskuojamas gali bûti tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo árankis, priemonë ar nusikals-tamos veikos rezultatas, t. y. 1. perduoti kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigai ar kiti materialinæ vertæ turintys daiktai; 2. darant nusikalstamà veikà panau-

1 Tiesa, galimas ir toks aiškinimas, kad ši BK 61 straipsnio nuostata taikoma tik laisvės atėmimo bausmei.

64

doti pinigai ir kiti materialinæ vertæ turintys daiktai; 3. ið nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialinæ vertæ turintys daiktai.

Nauja turto konfiskavimo samprata daugeliu poþiûriu yra analogiðka kaip ir taikoma kitø ES valstybiø baudþiamojoje teisëje. Tarptautiniu lygmeniu pareiga numatyti turto konfis-kavimà nacionaliniuose ástatymuose daugiausia siejama su bendromis pastangomis kovojo su neteisëta prekyba narkotinëmis medþiagomis, pinigø plovimu ir organizuotu nusikalsta-mumu, nes tradiciniø priemoniø – laisvës atëmimo ir baudos – tam nepakanka. Pareiga kon-fiskuoti nusikalstamos veikos priemones ir ið nusikalstamos veikos gautas pajamas numa-tyta ir tarptautiniuose dokumentuose: 1988 m. Jungtiniø Tautø konvencijoje „Dël neteisëtos narkotiniø priemoniø apyvartos“, 1990 m. Europos Tarybos konvencijoje „Dël pinigø iðplo-vimo ir nusikalstamu bûdu ágytø pajamø paieðkos, areðto bei turto konfiskavimo“, 2000 m. Jungtiniø Tautø konvencijoje „Prieð tarptautiná organizuotà nusikalstamumà“. Analogiðkas priemones remiantis atitinkamais ES teisës aktais [7] átraukë visos ES ðalys narës.

Vis dëlto uþsienio valstybëse nëra visuotinai sutariama, kad gali bûti konfiskuojamas tik su nusikalstama veika susijæs turtas. Tai siejama su árodinëjimo problemomis: neretai neámanoma vienareikðmiðkai árodyti, kad tas turtas tikrai gautas ið nusikalstamos veikos. Anglijoje ir Velse, kuriø turto konfiskavimo reglamentavimas yra panaðus á taikomà daugelyje kitø Vakarø Europos valstybiø, Kriminaliniø teismø aktas (Criminal Courts Act 1973) numatë, kad gali bûti konfiskuojamas toks turtas, kuris buvo naudojamas ar já buvo ketinama panau-doti nusikalstamai veikai padaryti. Vëliau, 1986 m., buvo praplëstas nusikalstamø veikø, uþ kurias galimas turto konfiskavimas, sàraðas, be to, numatyta, kad turtas gali bûti konfiskuo-jamas vien remiantis prielaida (t. y. netaikoma beyond reasonable doubt árodinëjimo tai-syklë), kad jis buvo naudojamas nusikalstamai veikai. Prancûzijos teisës aktai, reglamen-tuojantys atsakomybës priemones uþ narkotiniø priemoniø naudojimà, taip pat numato ga-limybæ konfiskuoti visà turtà, kuris nusikalstamos veikos iðaiðkinimo metu buvo valdomas kaltininko [1, p. 319]. Vokietijoje iki 2002 m. buvo taikoma turto bausmë (vok. – Vermögensstrafe) (BK 43a str.), be to, taikomas iðplëstinis nusikalstamø pajamø konfiskavi-mas (vok. – Erweiterter Verfall) (BK 73d str.), dël to galëjo bûti konfiskuotas visas ar dalis kaltininko turto vien remiantis átarimu, kad jis gautas nusikalstamu bûdu. Kadangi sudëtinga árodyti turto ágijimo nusikalstamu bûdu faktà, bûtø galima iðskirti atskiras nusikalstamø veikø rûðis (toks sàraðas galëtø bûti formuluojamas analogiðkai kaip ir BK 7 str., kur reglamen-tuojama atsakomybë uþ tarptautinëse sutartyse numatytus nusikaltimus) ir suteikti teismui teisæ konfiskuoti ir kaltininko turtà, iðskyrus atvejus, jei kaltininkas árodytø, kad turtas valdo-mas teisëtai. Analogiðka taisyklë, numatanti kaltininko pareigà árodyti savo valdomo turto tei-sëtumà, taikoma Jungtiniø Amerikos Valstijø federalinëje jurisdikcijoje ir pripaþástama veiks-minga priemone kontroliuojant sunkiai iðaiðkinamus nusikaltimus.

● Nukentėjusiųjų teisių gynimas baudžiamojo poveikio priemonėmis Viena ið esminiø naujojo BK novelø – nukentëjusiojo padëties stiprinimas baudþiamo-

siomis teisinëmis priemonëmis. Naujajame BK numatomos dvi á tai orientuotos baudþiamojo poveikio priemonës – turtinës þalos atlyginimas ar paðalinimas (BK 69 str.) bei ámoka á nu-kentëjusiøjø nuo nusikaltimø fondà (BK 71 str.). Paþymëtina, kad pareiga atlyginti nusikals-tama veika padarytà þalà ar jos dalá arba tokià þalà paðalinti savo darbu numatyta kaip vie-nas ið galimø teismo paskirti ápareigojimø taikant laisvës apribojimo bausmæ (BK 48 str.).

Turtinës þalos atlyginimo arba paðalinimo baudþiamojo poveikio priemonë gali bûti skiriama tais atvejais, jei dël nusikalstamos veikos padaroma þala asmeniui, nuosavybei ar turtui. Turtinës þalos atlyginimas pasireiðkia tuo, kad kaltininkas yra ápareigojamas pinigine iðraiðka kompensuoti, paðalinti savo darbu arba atlyginti padarytà þalà natûra. Ðiø turtinio pobûdþio priemoniø reglamentavimo BK tikslas – uþtikrinti, kad nukentëjusiam asmeniui bûtø atlyginta padaryta þala. Nors nukentëjæs asmuo gali pareikðti civiliná ieðkiná dël jam pa-darytos þalos (taip pat ir civiliná ieðkiná baudþiamojoje byloje), praktika rodo, kad net ir prisi-teisus ðias sumas, ne visada galima tikëtis, kad þala ið tikrøjø bus atlyginta. Kadangi BK 243

65

straipsnis numato atskirà baudþiamojo nusiþengimo sudëtá uþ vengimà atlikti su laisvës at-ëmimu nesusijusià bausmæ arba baudþiamojo poveikio priemonæ, tikimasi, kad tai privers kaltininkus operatyviau vykdyti jiems skirtus ápareigojimus1.

Tarptautinës organizacijos jau prieð kelis deðimtmeèius reiðkë susirûpinimà dël nu-kentëjusiøjø teisiø apsaugos. Pavyzdþiui, 1985 m. Jungtiniø Tautø Organizacijos Generalinë Asamblëja priëmë Aukø teisiø chartijà – Pagrindiniø teisingumo principø ir piktnaudþiavimo valdþia deklaracijà, 1985 m. Europos Taryba priëmë rekomendacijà „Dël nukentëjusiojo pa-dëties baudþiamojoje teisëje ir baudþiamajame procese“, 1983 m. priimta Europos konven-cija dël kompensavimo nukentëjusiems nuo smurtiniø nusikaltimø, kuriomis ðalys ásiparei-gojo teikti paramà asmenims, nukentëjusiems nuo nusikalstamø veikø, ir sukurti teisines prielaidas gauti teisingà þalos atlyginimà.

Ádomu tai, kad jau tarpukario Lietuvoje galiojant 1903 m. Baudþiamajam statutui buvo skiriamos dvejopos baudos: „pirmà sudaro baudos, kurios be baudimo pobûdþio yra dar tam tikras atlyginimas iþdui uþ jam padarytus nuostolius, (...) antrà pabaudø rûðá sudaro baudos, skiriamos tik tam tikro didumo“ [3, p. 42]. Ápareigojimas atitaisyti padarytàjà þalà kaip socialinës gynybos priemonë galiojo LTSR teritorijoje nuo 1940 m. lapkrièio 6 d. pra-dëjus taikyti 1926 m. RTFSR BK. Nors vëliau TSRS Baudþiamøjø ástatymø pagrindai to ir ne-numatë, analogiðka kriminalinë bausmë iðliko RTFSR ir Tadþikijos TSR baudþiamuosiuose kodeksuose [33, p. 94–95].

Kompensacinës priemonës kaip savarankiðka kriminalinë sankcija taikoma Anglijoje ir Velse, JAV, Australijoje, Olandijoje [32; 18; 10]. Pavyzdþiui, Anglijos ir Velso teisëje kompen-saciniai ápareigojimai buvo pradëti taikyti dar 1972 m. (Criminal Justice Act, 1972). Nuo 1988 m. ji buvo suformuluota kaip savarankiðka sankcija, kuri gali bûti skiriama viena arba kartu su kitomis bausmëmis. Be to, jei dël nusikalstamos veikos padaroma turtinë þala, teismas turi atskirai motyvuoti, kodël neskiriama kompensacija uþ padarytà þalà ar nuostolius [29, p. 267]. Olandijoje BPK numatyta galimybë pareikðti civiliná ieðkiná baudþiamojoje byloje, taèiau ði sistema buvo kritikuojama, nes ilgai uþtrukdavo þalos priteisimo procesas, ir nukentëjusy-sis pats turëdavo rûpintis priteistos sumos iðieðkojimu. Todël 1992 m. Olandijos BK buvo átvirtintas ápareigojimas atlyginti þalà (BK 36 f str.). Kitose Europos valstybëse þalos atlygini-mas nëra numatytas kaip savarankiðka bausmë, taèiau taikomas kartu su kitomis bausmë-mis arba kaip prielaida atleidþiant asmená nuo bausmës arba ðvelninant skiriamà bausmæ (Vokietija, Austrija, ir kt.) [17, p. 75]2. Pavyzdþiui, Ðvedijos BK taip pat numatomas þalos atlyginimas. Jis gali bûti skiriamas kartu su bauda, laisvës atëmimu, lygtiniu nuteisimu, pro-bacija ar paskirta specialia globa [26, p. 45].

Specialiø þalos atlyginimo nukentëjusiesiems fondø reikalingumas yra grindþiamas tuo, kad ne visada kaltininkas dël savo turtinës padëties gali atlyginti þalà, uþtrunka jo pat-raukimo baudþiamojon atsakomybën procesas arba apskritai kaltininkas nëra nustatomas. Specialûs nukentëjusiøjø þalos atlyginimo fondai jau ne vienà deðimtmetá veikia Anglijoje ir Velse, Olandijoje, Ðvedijoje ir kitose valstybëse. Pavyzdþiui, Olandijoje yra net keletas ana-logiðkø fondø: Dël kriminaliniø nusikaltimø padarytos þalos kompensavimo fondas, Keliø eismo nelaimiø kompensavimo fondas ir kt. Tokiems fondams galima pateikti reikalavimus ir tais atvejais, kai áprastais bûdais baudþiamojo arba civilinio proceso nustatyta tvarka þalos atlyginimas uþtrunka. Galima nebent apgailestauti, kad nuo 1998 m. Lietuvos Respublikos Seime (toliau – Seime) uþtruko ástatymø, kurie reglamentuotø baudþiamøjø ástatymø uþ-draustos veikos padarytos þalos atlyginimo sàlygas ir dydþius, priëmimas. Vienas ið tokiø

1 Pažymėtina, kad savarankiškų nusikalstamų veikų sudėčių numatymas už vengimą atlikti bausmes ar

baudžiamojo poveikio priemones buvo kritikuojamas motyvuojant tuo, kad įteisinamas principas, jog už vieną nusikaltimą asmuo nubaudžiamas du kartus [15].

2 Pažymėtina, kad iki 2003 m. gegužės 1 d. taikytame 1961 m. BK žalos atlyginimas buvo reikšmingas spren-džiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą (BK 471 str.), paskiriant švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (BK 45 str.), nepilnametį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskiriant priverčiamąsias auklėjamojo pobūdžio priemones (BK 521 str.), atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam su-sitaikius (BK 531 str.), švelninant bausmę (BK 40 str.) ir pan.

66

paskutiniø projektø (Baudþiamaisiais ástatymais uþdrausta veika padarytos þalos ástatymo projektas Nr. IXP–130 (3)) buvo pateiktas 2002 m. spalio 7 d. Jis reglamentuotø Nu-kentëjusiø nuo nusikaltimø asmenø fondo veiklos teisinius pagrindus ir þalos kompensavimo tvarkà. Taèiau numatoma, kad ðis ástatymas, iðskyrus atskiras nuostatas, ásigaliotø tik nuo 2005 m. sausio 1 dienos.

Rengiant BK ðios baudþiamojo poveikio priemonës nebuvo vertinamos vien teigiamai. Buvo nuomoniø, kad ápareigojimas atlyginti ar paðalinti turtinæ þalà nesiderina su civiliniu ieðkiniu baudþiamojoje byloje ir griauna per deðimtmeèius pasitvirtinusià teismø praktikà. Ámokos á nukentëjusiøjø fondà institutas vargu ar pasiteisins, nes dël skurdþios materialinës nusikaltëliø padëties jos nebus iðieðkomos. Autoriaus manymu, nereikia tikëtis, kad ðie ins-titutai iðspræs visas nukentëjusiøjø problemas, taèiau bent jau bus sukurta ástatymø bazë ge-riau ginti jø teises, o Lietuvos baudþiamoji teisë taps ðiuolaikiðkesnë ir labiau atitiks Europos Sàjungoje pripaþástamas vertybes1.

Iðvados

Nuo 2003 m. geguþës 1 d. ásigaliojusiame BK suformuluota nauja ir moderni sankcijø sistema, kuri sukuria daugiau prielaidø skirti ne laisvës atëmimo bausmes arba pagal aplin-kybes atleisti asmenis nuo baudþiamosios atsakomybës ar bausmës. Vis dëlto ne visos naujovës vertintinos vien teigiamai. Autoriaus manymu, BK turëjo bûti numatyta galimybë uþ vienà nusikalstamà veikà skirti kelias bausmes bei jas derinti su viena ar keliomis baudþia-mojo poveikio priemonëmis, taip iðvengiant vienos, bet grieþtesnës bausmës taikymo.

Reglamentuojant baudos bausmæ buvo nuspræsta minimalius ir maksimalius baudos dydþius susieti su nusikalstamos veikos klasifikacine kategorija. Antra vertus, autoriaus ma-nymu, tikslinga buvo apsvarstyti dienpinigiø sistemos numatymo galimybæ. Tokia sistema ápareigotø teismus atidþiau ásigilinti á kaltininko pajamas, ðeimà, iðlaikytinius bei kitus veiks-nius, kurie lemia asmens mokumà. Bauda bûtø veiksminga bausmë asmenims, kurie sàþi-ningai deklaruoja savo pajamas, suvokdami, kad prieðingu atveju gali bûti paskirta grieþ-tesnë bausmë. Remiantis BK 61 straipsniu teismas, atsiþvelgdamas á atsakomybæ sunkinan-èias ir lengvinanèias aplinkybes, bausmës dydá pradeda skaièiuoti nuo jos vidurkio. Vadi-nasi, nustatant galutinës bausmës dydá esminæ reikðmæ turës nusikalstamos veikos sun-kumas, o ne kaltininko turtinë padëtis. Nors autorius pritartø bausmës skyrimo nuostatø konkretizavimui ir vidutinio dydþio sankcijos taikymui, taèiau tokios bausmiø skyrimo nuo-statos bûtø efektyvios tik tuo atveju, jei baudos dydis bûtø nustatomas dienpinigiais.

Naujajame BK sumoderninta turto konfiskavimo samprata, ir konfiskuojamas gali bûti tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo árankis, priemonë ar nusikalstamos veikos rezultatas. Taèiau ið tikrøjø nusikalstamu bûdu ágytas turtas (nuo 1995 m. toks turtas galëjo bûti konfis-kuojamas ið treèiøjø asmenø) konfiskuojamas retai, nes beveik neámanoma árodyti, kad jis yra gautas bûtent tokiu bûdu. Atsiþvelgiant á tai bûtø galima iðskirti atskiras nusikalstamø veikø rûðis (nusikalstamas veikas, susijusias su neteisëtu narkotiniø medþiagø platinimu, pi-nigø plovimu, organizuotu nusikalstamumu ir pan.) ir, jei asmuo teisiamas uþ ðias veikas, suteikti teismui teisæ konfiskuoti ir kità kaltininko turtà, iðskyrus tà atvejá, jei kaltininkas áro-dytø, kad ðis turtas gautas teisëtai.

Labai pozityviai vertintinas nukentëjusiojo teisiø gynimas baudþiamosios teisës prie-monëmis – ápareigojant kaltininkà atlyginti ar paðalinti turtinæ þalà arba sumokëti ámokà á nu-kentëjusiøjø nuo nusikaltimø fondà. Nepaisant rengiant BK iðreikðto skeptiðko poþiûrio á ðias priemones tikimasi, kad tai privers kaltininkus operatyviau vykdyti jiems skirtus ápareigoji-mus, o Lietuvos baudþiamoji teisë taps ðiuolaikiðkesnë ir labiau atitiks Europos Sàjungoje pripaþástamas vertybes.

1 Vakarų Europos mokslinėje literatūroje pagrįstai tvirtinama, kad nukentėjusysis neturi būti pripažįstamas vien

pasyvia procesine figūra sprendžiant nusikaltėlio ir valstybės socialinį konfliktą [31, p. 163].

67

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Albrecht H. J. Post Adjudication Dispositions in Comparative Perspective. Sentencing and Sanctions in Western Countries / Edited by Torny M., Frase R. – Oxford University Press, 2001.

2. Alternatives to Imprisonment (prepared by United Nations secretoriat) // International Review of Criminal Policy. 1980. No. 36.

3. Baudžiamasis statutas su komentarais / Spaudai parengė M. Kavolis, S. Bieleckinas. – Kaunas, 1934.

4. Beleckas P. Piniginė bauda // Teisė. Teisės mokslų ir praktikos laikraštis. 1937. Nr. 40. 5. Commission Green Paper on the approximation, mutual recognition and enforcement of criminal

sanctions in the European Union, Brussels, 30.4.2004 COM (2004) 334 final. 6. Council of Europe Resolution 76 (10). On Alternative Penal Measures to Imprisonment. Euro-

pean Committee on Crime Problems. Strasbourg. 1976 7. Council Framework Decision of 26 June 2001 on money laundering, the identification, tracing,

freezing, seizing and confiscation of instrumentalities and proceeds of crime, OJ 182/1, 05/07/2001.

8. Čaplinskas A., Merkevičius K., Misiūnas J., Pavilonis V., Poškevičius V. Dar kartą apie baudžiamojo kodekso projektą // Teisės problemos. 1997. Nr. 4.

9. Driedl J. Die Reform der Geldstrafe in Österreich. – Baden-Baden, 1978. 10. Duff P. The Measure of Criminal Injuries Compensation: Political Pragmatism or Dog’s Dinner? //

Oxford Journal of Legal Studies. 1998. Vol. 18. No. 3. 11. Explanatory Memorandum to Recommendation No. R (92) 17 Consistency in Sentencing. –

Council of Europe Press, 1993. 12. Grebing G. Die Geldstrafe in rechtsvergleichender Darstellung. Die Geldstrafe im deutschen und

ausländischen Recht / Herausgegeben von Jescheck H., Grebing G. – Baden-Baden, 1978. 13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 1995 m. balandžio 21 d. konsultacija // Teismų praktika. Nr. 1. 14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos Seimui pa-

teiktų Baudžiamojo kodekso projektų. 2000 m. vasario 11 d. Nr. 450–88/04. 15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 17 d. raštas Nr. 01–07–02 p. K. Čilinskui, p. A.

Dapšiui „Dėl Baudžiamojo kodekso projektų“. 16. Lietuvos teisės akademijos 1999 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 21–07–012–340 p. K. Virkečiui,

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai, Teisės departamentui „Dėl Baudžiamojo kodekso pro-jekto“.

17. Löschnig–Gspandi M., Kilchling M. Victim Offender Mediation and Victim Compensation in Austria and Germany – Stocktaking and Perspectives for Future Research // European Journal of Crime, Criminal Law and Criminal Justine. 1997. Vol. 5. Issue 1.

18. Maxon D., Corkery J. M., Hedderman C. Development in Use Compensation Orders in Magistra-tes‘ Courts since October 1988.

19. Misiūnas J., Jasaitis J., Meškauskaitė L., Bondzinskaitė I. Nusikaltimo aukų (nukentėjusiųjų) teisinė padėtis: būklė ir problemos // Teisės problemos. 1998. Nr. 3–4.

20. Piesliakas V. Baudžiamoji politika Lietuvoje ir jos tendencijos // Jurisprudencija. 1999. T. 13(5). 21. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2001. 22. Sapinsky A. Die Bemessung der Geldstrafe im Österreichischen Strafrecht (Zur Erlangung des

akademischen Grades Doctor iuris). 1999. 23. Šulija G. Baudos taikymo teoriniai ir praktiniai aspektai // Teisės problemos. 2001. Nr. 3. 24. Šulija G. Bausmių skyrimo nuostatų sukonkretinimo problemos naujajame Lietuvos Respublikos

baudžiamajame kodekse // Teisė. Nr. 48. 2003. 25. Švedas G. Laisvės atėmimo bausmė: baudžiamosios politikos, baudžiamieji teisiniai ir vykdymo

aspektai. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003 26. Swenson B. Criminal Justice Systems in Sweden. National Council for Crime Prevention.

Sweden. Goteburg: BRA Reports, 1995. 27. Thornstedt H. Skandinavische Erfahrung mit dem Tagesbußensystem // Zeitschrift für die

gesamte Strafrechtswissenschaft, Band 86, 1974. 28. Torny M. Punishment Policines and Patterns in Western Countries. Sentencing and Sanctions in

Western Countries / Edited by Torny M., Frase R. – Oxford University Press, 2001. 29. Uglow S. Criminal Justice. Sweet and Maxell, 1995. 30. von Selle D. Gerechte Geldstrafe. Eine Konkretisierung des Grundsatzes der Opfergleichheit. –

Berlin, 1997.

68

31. Walther S. Reparation and Criminal Justice: Can They be Integrated? // European Journal of Crime, Criminal Law and Criminal Justice. 1996. Vol. 4. Issue 2.

32. Wasik M. Reparation: Sentencing and the Victim // Criminal Justice Review. June 1999. 33. Бородин С. В. Проблема возмещения ущерба за умышленные убийства // Государство и

право. Наука, 1994. № 4. 34. Дуюнов В. К., Цветинович А. Л. Дополнительные показание. – Фрунзе, 1986. 35. Смолькова И. В. Штраф как мера наказания по советскому праву. – Иркутск, 1979.

♦♦♦

The Reform of the Pecuniary Penalties in the New Lithuanian Criminal Code

Doctoral Candidate Gintautas Šulija

Vilnius University

Keywords: system of criminal sanctions, sentencing, fine, forfeiture, criminal effect measures.

SUMMARY

This article deals with legal regulation of criminal sanctions as prescribed in the new Lithuanian Criminal Code, most of attention devoting to the legal reform of pecuniary sanctions. Thus, the author reveals international attitude in respect of these sanctions, foreign states laws and application thereof and proposes possible solutions for alternative legal regulation.

After comprehensive analysis of provisions of Criminal Code of 1961 and current sentencing practice the author arrives at the conclusion that due to social problems and certain shortcomings of the Code pecuniary penalties are applied too seldom. Furthermore, such sentencing practice does not serve for better protection of victims’ rights. Therefore, the author welcomes the new system of criminal sanctions as prescribed in the new Lithuanian Criminal Code (adopted in 2000) which stipulates more frequent application of milder sanctions or releasing of the offender from criminal liability or penalty, if applicable. However, not all the new provisions deserve such positive evaluation. The author states that the new Criminal Code should provide a possibility to impose several penalties (and/or combine with criminal effect measures if necessary) in order to avoid sole, but more severe penalty.

Furthermore, the author is of the opinion that day fine system could have been implemented in order to make sentencing process more transparent. Article 61 of the new Criminal Code obliges the judge initially determine medium of the penalty as the datum point of determining final penalty. However such system would lead to imposition of standard fines ignoring financial status of the offender. Even though the author supports the idea of concretisation of sentencing laws, such system would be justifiable if day fine system is applied.

The new Code presents a modernised concept of forfeiture, i.e. only that property which was acquired illegally or measure or tool of committing a crime is subject to be forfeited. However, practice certifies that sometimes it is rather difficult to prove that certain property is acquired and possessed illegally. Therefore, the author proposes to entitle a judge a right to forfeit any property of the offender assuming that it was acquired illegally if certain crimes were committed (illegal distribution of drugs, money laundering, in respect of organised criminals etc.) unless the offender proves that certain property was acquired legally.

The other very significant innovations of the new Code are aimed to protect victim’s rights with criminal effect measures. Even though some scepticism was expressed during preparation of the new Code in respect of these measures (i.e. obligation to compensate material damages, obligation to pay contribution to the victims’ compensation fund), the author is convinced that they would serve obliging an offender to execute his/her obligations more promptly, and Lithuanian criminal law would correspond to the values recognized in the European Union.

69

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 70–80

ASMENS SULAIKYMO TEISINIAI IR KRIMINALISTINIAI ASPEKTAI (2)

Doc. dr. Ryšardas Burda

Asistentė Eglė Latauskienė Lektorė Snieguolė Matulienė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Kriminalistikos katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 28 Elektroninis paðtas krk@ltu.lt Pateikta 2003 m. gruodžio 23 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 3 d.

Pagrindinės sąvokos: asmens sulaikymas, baudžiamasis procesas, eksprestestai, iki-teisminio tyrimo tyrėjai, įtariamasis, kriminalistikos taktika, narkotinės arba psichotropinės medžiagos, nusikalstamos veikos imitavimo modelis, nužudymas, protokolas, taktinė opera-cija, tyrimo situacija.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje toliau nagrinėjami laikino sulaikymo teisiniai ir kriminalistiniai klausi-

mai, pradėti analizuoti „Jurisprudencijos“ 23 (15) tome. Per praėjusį laikotarpį buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodeksas. Vykusios diskusijos parodė, kad naujojo kodekso siūlomos nuostatos sunkiai skinasi kelią praktikų galvose. Kita vertus, mūsų nagrinėjamas asmens laikino sulaikymo klausimas lieka aktualus ir teisiniu, ir praktiniu normų įgyvendinimo požiūriais.

Autoriai atliko asmens laikino sulaikymo protokolų analizę ir pateikia jos rezultatus. Straipsnyje nagrinėjami asmens laikino sulaikymo kriminalistikos taktikos ypatumai ti-

riant atskiras nusikaltimų rūšis: nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkoti-nėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, ir nužudymus.

Atskleidžiama asmens laikino sulaikymo specifika atsižvelgiant į tam tikras nusikals-tamų veikų tyrimo aplinkybes. Autoriai pabrėžia, kad asmens laikino sulaikymo perkėlimas iš ikiteisminio tyrimo (tardymo arba tyrimo) veiksmų į procesinės prievartos priemones negali sumenkinti šio veiksmo tiriamosios ir įrodymų gavimo šaltinio prigimties.

1. Laikino sulaikymo problemos aktualumas

Kalëjimø departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kasmet pateikia suimtøjø, laikomø tardymo izoliatoriuose, skaièiø (þr. 1 schemà). Tai ið dalies at-spindi laikinai sulaikytø per paskutiná laikotarpá asmenø skaièiø.

70

3136

144 203

2959

114

204

2823

122

185

2535

82 132

2669

126

170

0

500

1000

1500

2000

2500

3000

3500

1998 1999 2000 2001 2002

Iš viso Iš jų moterų Iš jų nepilnamečių

1 schema. Asmenys, kuriems skirta kardomoji priemonë suëmimas [4]

Taèiau Lietuvos Respublikos 48 teritoriniø miestø ir rajonø policijos komisariatø areðti-nëse per parà vidutiniðkai sulaikoma apie 820 asmenø. Taigi sulaikomø asmenø yra beveik deðimt kartø daugiau nei suimamø, ir nereikalinga sudëtinga skaièiø analizë, kad bûtø ga-lima atsakyti á klausimà, kuriame nusikalstamø veikø tyrimo segmente galimi pilieèiø teisiø paþeidimai, nekvalifikuotø tyrëjø ir vieðosios policijos pavojingi veiksmai, kur reikalingas akylas visuomenës, teisininkø, mokslininkø dëmesys?

Mes norime atkreipti dëmesá á ðias problemas: • neteisëtus arba nepagrástus pilieèiø sulaikymus; • prievartos panaudojimà; • naujø duomenø gavimo ir fiksavimo galimybes; • ikiteisminio tyrimo pareigûnø sulaikymo taktikos ypatumus. Ðioms problemoms iðsiaiðkinti atlikome asmens laikino sulaikymo protokolø analizæ.

2. Asmenø laikino sulaikymo praktikos analizë

Mes pritariame teiginiui, kad „sulaikymas – momentas, uþtikrinantis nusikaltimø at-skleidimo ir iðtyrimo efektyvumo rodiklius“ [17, p. 50]. Ar ðio teiginio laikosi teisësaugos ins-titucijø pareigûnai, vykdydami tiesiogines savo pareigas, matyti ið mûsø atliktos asmens lai-kino sulaikymo kriminalistinës analizës.

Kaip analizës dalykas buvo pasirinkti ávairiø Lietuvos teisësaugos institucijø (prokuratû-ros, Tardymo departamento, teritoriniø policijos komisariatø kvotos padaliniø1) pareigûnø suraðyti asmens laikino sulaikymo protokolai. Ið viso buvo iðanalizuota 40 asmenø laikino sulaikymo protokolø (Alytaus, Druskininkø, Elektrënø, Jonavos, Jurbarko, Kauno, Këdainiø, Klaipëdos, Marijampolës, Molëtø, Panevëþio, Plungës, Tauragës, Ukmergës, Utenos, Vil-niaus, Vilniaus r., Visagino) ir 250 baudþiamosios bylos, susijusios su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta Lietuvos didþiausiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipëdoje, Ðiau-liuose, Panevëþyje ir Alytuje). Pastebëjome, kad ávairiuose Lietuvos regionuose naudojami skirtingi laikino sulaikymo protokolø blankai. Ði aplinkybë apsunkino protokolø analizæ ir ið-ryðkino jø raðymo skirtumus.

Pirmiausia reikia paþymëti, jog nefiksuojamas asmens laikino sulaikymo procesas, at-likti tyrëjo veiksmai, naudojamos techninës ir specialiosios priemonës, sulaikomo asmens

1 Dabar tai ikiteisminio tyrimo įstaigos padalinių pareigūnai.

71

pareiðkimai arba replikos (þodþiai). Tai tik patvirtina mûsø hipotezæ, kad laikinas sulaikymas virto formaliu procesiniu veiksmu, kurio metu nekeliami kriminalistiniai taktiniai tikslai [1, p. 200–208]. Faktinis sulaikymas neatsispindi jokiuose dokumentuose (iðskyrus vieðosios poli-cijos pareigûnø tarnybinius praneðimus).

Sulaikyta 36 vyrai ir 4 moterys. Ið sulaikytø 40 asmenø 4 buvo nepilnameèiai. Daþniau-siai asmenys sulaikyti tarp 12.00–17.00 val. (17 atvejø), reèiau tarp 17.00–22.00 (11 atvejø), 22.00–24.00 (6 atvejai), 00.00–6.00 (1 atvejis), 6.00–12.00 val. (4 atvejai). Deja, tik 9 atvejais tyrëjas nurodë faktinio sulaikymo laikà, ið jø tik dviem atvejais faktinis sulaikymas buvo ankstesnis nei laikino sulaikymo protokolo forminimo laikas. Tai rodo, kad tyrimo institucijos linkusios nutylëti laikotarpá tarp faktinio ir procesinio sulaikymo.

Ið visø sulaikytø asmenø tik 2 neturëjo gyvenamosios vietos, 32 asmenys nurodë savo gyvenamàjà vietà, 31 asmuo neturëjo nuolatinio darbo. Tiesa, 6 asmenø liko nenustatyta gyvenamoji vieta ir nebuvo duomenø apie 5 asmenø darbovietæ. Ið to galima daryti iðvadà, kad vienas ið sulaikymo pagrindø yra tai, kad sulaikytieji asmenys neturëjo nuolatinës gyvenamosios vietos arba buvo bedarbiai. Taèiau analizuojant asmens laikino sulaikymo protokolus sulaikymo pagrindai ir motyvai buvo tokie: bëgs (pasislëps) nuo tyrimo institucijos (21 atvejis); trukdys nustatyti tiesà byloje (18); darys naujus nusikaltimus (9); uþkluptas da-rant nusikaltimà (6); liudytojai tiesiogiai nurodo kaip asmená, padariusá nusikaltimà (6); yra pagrindas skirti kardomàjà priemonæ suëmimà (4); gali paveikti liudytojus, átariamuosius arba kaltinamuosius (3); paslëpti arba sunaikinti daiktinius árodymus (2); pas já rasti pagrobti daiktai (1); átariamas padaræs nusikaltimà (2), ávykdyta svetimo turto vagystë (1), pasikësino padaryti iðþaginimà (1 atvejis). Itin retas atvejis, kai tyrëjas nurodo konkretø vienà pagrindà arba motyvà, daþniausiai áraðomos trafaretinës pagrindø formuluotës ið Baudþiamojo pro-ceso kodekso straipsniø (48 atvejai). Daugumoje protokolø nëra informacijos apie paleidimà ið areðtinës (nurodyta tik 13 kartø) arba kitos kardomosios priemonës paskyrimà. Tik 6 at-vejais buvo paskirta kardomoji priemonë suëmimas.

Baudþiamojo proceso normos reikalauja sulaikytojo artimiesiems ir giminaičiams pra-nešti apie asmenų sulaikymą. Analizuodami ðià aplinkybæ atkreipëme dëmesá á asmená, ku-riam praneðama, ir bûdà, kuriuo praneðama. Daþniausiai protokoluose nurodomas þodinis praneðimo bûdas (18 atvejø), kiti bûdai: raðtu – 4, telefonu – 1, 6 atvejais bûdas nenurody-tas. Kaip matyti ið analizuotø protokolø, daþniausiai sulaikytieji praðo praneðti tëvams (18 at-vejø) ir kitiems giminaièiams (7 atvejai). 7 atvejais nebuvo praneðta: 1 kartà – „operatyviniais sumetimais“, 3 – sulaikytieji nepageidavo ir tiek pat atvejø, kai nebuvo kam praneðti (dël kitø atvejø nëra duomenø).

Sulaikytų asmenų paaiškinimų dël laikino sulaikymo pagrindo buvo labai nedaug. Tik 9 laikinuose sulaikymo protokoluose buvo sulaikytojo asmens ranka paraðytas paaiðkinimas. Kituose protokoluose buvo áraðas „ant atskiro lapo“ arba visiðkai nebuvo numatyta grafos tokiam veiksmui. 10 atvejø sulaikytøjø paaiðkinimai buvo tokie: „Að sulaikytas átariant tele-fono vagyste“; „Jokio nusikaltimo nepadariau“; „Prisipaþástu ið dalies, dël girtumo ávykio ne-prisimenu“; „1999 m. lapkrièio 25 d. apie 4 val. iðlauþiau sandëliuko duris ir ið sandëliuko pavogiau varstotà“; „Garaþo neapvogiau“; „Neprisipaþástu“; „Prisipaþástu padaræs vagystæ“; „Su sulaikymo motyvais susipaþinau, bet su paèiu sulaikymu ir kaltinimu nesutinku“; „Sulai-kymo motyvai ir pagrindai man iðaiðkinti“; „Vogiau, nes neturëjau pinigø maistui“. Ið jø dviem asmenims buvo paskirta kardomoji priemonë suëmimas.

Apibendrinant ðià iðanalizuotà medþiagà galima dràsiai teigti, kad ðiuolaikinë laikino sulaikymo protokolo forma ir turinys netenkina nei kriminalistikos, nei baudþiamojo proceso, nei þmogaus teisiø apsaugos specialistø1.

1 Galima tikėtis, kad Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro paskelbti procesinių dokumentų pavyzdžiai,

tarp kurių yra asmens laikino sulaikymo protokolo pavyzdys, pakeis susidariusią padėtį. Žr.: Valstybės žinios. 2003. Nr. 39–1806.

72

3. Asmens sulaikymo kriminalistiniai ypatumai tiriant nuþudymus

Tyrëjai, vykdami á nusikaltimo vietà, daþnai neþino konkreèios ávykio situacijos. Daþ-niausiai átariamasis sulaikomas ið anksto nepasiruoðus, atsiþvelgiant á tyrimo aplinkybes. Nuþudymø bylose susidariusias tyrimo situacijas, kai sulaikomi átariamieji, galima skirstyti labai ávairiai:

1. Pagal pasiruoðimo lygá: • átariamojo sulaikymas ið anksto nepasiruoðus; • átariamojo sulaikymas ið anksto pasiruoðus.

2. Pagal nusikaltimà padariusio asmens elgesá: • asmuo pats praneða padaræs nusikaltimà ir laukia, kol pareigûnai atvyks á nusikal-

timo vietà; • kai nusikaltëlis uþkluptas ávykio vietoje, taèiau jis neprisipaþásta padaræs nusikal-

timà, gana agresyviai elgiasi. 3. Pagal ákalèius:

• kai nusikaltimo árankis yra rastas atliekant kratà, poëmá arba kitais atvejais, ir tik tada sulaikomas átariamasis (su ákalèiais);

• kai nusikaltimo árankis nerastas (sulaikymas be ákalèiø). 4. Atsiþvelgiant á sulaikomø asmenø charakteristikà:

• psichiðkai nesveikø, neprognozuojamø átariamøjø sulaikymas; • nepilnameèiø, padariusiø nuþudymus, sulaikymas; • recidyvisto sulaikymas.

5. Pagal sulaikomø asmenø skaièiø: • kai sulaikomas vienas asmuo; • kai sulaikomi keli átariamieji vienoje byloje vienu metu.

6. Atsiþvelgiant á sulaikymo vietà: • sulaikymas patalpose; • vieðose ir atvirose vietovëse ir t. t.

Mes nagrinësime tik kelias tyrimo situacijas, kai sulaikomi átariamieji nuþudymø bylose. Sulaikant asmená iš anksto nepasiruošus bûtina atsiþvelgti á átariamojo elgesá ávykio

vietoje. Daug kas priklauso nuo jo psichologinës bûsenos atvykus pareigûnams á ávykio vietà tuoj po to, kai buvo suþinota apie padarytà nusikaltimà. Galime iðskirti du atvejus, kai tai-komi visai skirtingi sulaikymo taktiniai bûdai. Pirmasis, kai įtariamasis pats praneša teisė-saugos organams apie padarytą nužudymą. Tokiais atvejais nusikaltëlis prisipaþásta, kad padarë nusikaltimà, ir nesistengia slëpti nei nusikaltimo fakto, nei nusikaltimo árankiø ir prie-moniø. Jis sulaikymà supranta kaip neiðvengiamà dalykà, todël teisësaugos pareigûnams nekyla jokiø problemø. Sulaikymo protokole uþraðomas asmens þodinis prisipaþinimas, tai, kad ákalèiai atiduoti savanoriðkai. Tokiais atvejais nuþudymo árodinëjimo proceso metu áta-riamasis reèiau keièia parodymus.

Kai įtariamasis, užkluptas įvykio vietoje, neprisipažįsta padaręs nusikaltimą, visaip stengiasi iðvengti atsakomybës uþ padarytà nusikaltimà, susiduriama su pasiprieðinimu, ku-rio metu gali kilti pavojus aplinkiniams asmenims. Vykdami á nusikaltimo padarymo vietà nu-þudymø bylose pareigûnai ið asmens, praneðusio apie nusikaltimà, turi surinkti pirminæ in-formacijà apie átariamàjá, jo elgesá. Girtø, apsvaigusiø nuo narkotikø, psichikos ligoniø ir pan. sulaikymas reikalauja tam tikro iðankstinio pasiruoðimo, nes tokie asmenys yra agresyvûs, sunkiai valdomi ir negalima nuspëti jø tolesniø veiksmø. Bûtø gerai, kad sulaikant tokius as-menis dalyvautø psichiatrai, psichologai. Jie padëtø neutralizuoti arba bent prislopinti agre-sijos protrûká, kuris gali bûti nukreiptas tiek prieð save, tiek ir prieð kitus. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigûnai privalo iðsiaiðkinti ir nuþudymo bûdà – kokiais árankiais ir priemonëmis buvo nuþudyta auka. Nuo to priklauso sulaikymo taktika ávykio vietoje, nes átariamojo sulai-kymas su nusikaltimo árankiu (pvz., ðaunamuoju ginklu) gali kelti pavojø aplinkiniø asmenø gyvybei.

73

Įtariamųjų sulaikymas tiriant nusikaltimą planuojamas iš anksto ir gana kruopščiai. Renkama iðsami informacija apie átariamojo buvimo vietà, elgesá, su savimi turimus nusikal-timo árankius ir kita.

Sulaikant átariamuosius nuþudymø bylose daþniausiai susiduriama su tokiomis pro-blemomis:

– pirma, nuþudymø ikiteisminiame tyrime sulaikant nepilnameèius átariamuosius neda-lyvauja gynëjai, nors jø dalyvavimas yra bûtinas nagrinëjant bylas, kuriose átaria-masis yra nepilnametis (LR BPK 51 str.1 d. 1p.). Bûtina nepamirðti uþtikrinti, kad iki-teisminio tyrimo veiksmuose dalyvautø pedagogai, socialiniai darbuotojai arba tëvai;

– antra, nuþudymø bylose pasitaiko atvejø, kai apie padarytà nusikaltimà praneða kaimynai, giminaièiai. Kol atvyksta ikiteisminio tyrimo pareigûnai, jie vykdo jiems ne-priklausanèias funkcijas, t. y. neutralizuoja átariamàjá (uþdaro já sandëliuke, kamba-ryje, rûsyje ir pan.), atima nusikaltimo áranká. Ðie asmenys prieð átariamàjá naudoja ir fiziná smurtà. Lyg ir viskas gerai – sveikintinas noras padëti teisësaugos pareigû-nams. Deja, jie savo veiksmais neteisëtai atima þmogaus laisvæ, nes apriboti þmo-gaus laisvæ gali tik pareigûnai. Kaip vertinti, kai átariamàjá sulaiko ne pareigûnai? Lie-tuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 146 straipsnis numato atsakomybæ uþ „Neteisėtą laisvės atėmimą“. Kyla dar viena problema: kaip ir nuo kurio momento skaièiuoti átariamojo sulaikymo laikà? [1]. Jau nekalbant apie tai, kad „darydami pa-slaugà“ teisësaugos pareigûnams gyventojai palieka savo rankø pëdsakus ant nusi-kaltimo árankiø, sunaikindami átariamojo pëdsakus, nusikaltimo vietoje stengiasi „ávesti“ tvarkà – sutvarko kambarius, perkelia aukà á kità vietà ir t. t., taip apsunkin-dami tolesná ávykio tyrimà.

4. Asmens sulaikymo kriminalistiniai ypatumai tiriant nusikaltimus, susijusius su neteisëtu disponavimu narkotinëmis arba

psichotropinëmis medþiagomis

Nusikaltimø, susijusiø su narkotinëmis medþiagomis, atskleidimo faktas – aptiktos ir paimtos narkotinės arba psichotropinės medžiagos1. Ðis atskleidimo faktas visada susijæs su asmens sulaikymu. Jo taktinës ypatybës skiriasi nuo asmenø sulaikymo tiriant kitø rûðiø nu-sikaltimus. Tai pats atsakingiausias nusikalstamø veikø, susijusiø su narkotinëmis medþia-gomis, tyrëjo ir efektyviausias árodymø rinkimo veiksmas. Ðios nusikaltimø tyrimo situacijos specifika yra ta, kad sulaikomi asmenys bûna su ákalèiais ir galima prognozuoti tolesná nusi-kaltimo tyrimo etapà. Kartu sunku nustatyti árodinëtinas aplinkybes, susijusias su narkotiniø medþiagø gaminimu, ásigijimu, laikymu, gabenimu ir platinimu, kai kriminalistiniai objektai nebûna aptikti pas asmenis ar net ðalia jø.

Asmens, átariamo neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta, sulaikymo faktiniai pagrin-dai yra:

• tiesioginis asmens uþklupimas darant nusikaltimà, susijusá su narkotinëmis medþiagomis, pavyzdþiui, gaminant ir laikant narkotines medþiagas, jas veþant ir platinant, lenkiant vartoti;

• narkotiniø medþiagø ir kitø nusikaltimo árankiø, priemoniø ir pëdsakø, priskirtinø átariamajam, aptikimas;

• taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelá nusikaltimui, susijusiam su netei-sëta narkotiniø arba psichotropiniø medþiagø apyvarta, atskleisti nepradëjus iki-teisminio tyrimo [10].

1 Šiame darbe terminai narkotinės ir psichotropinės medžiagos, narkotikai, narkotinės medžiagos vartojami tik

kaip sinonimai.

74

Lietuvoje [3, p. 36; 7] vienu ið populiariausiø neteisëtos narkotikø apyvartos iðaiðki-nimo bûdø tapo nusikalstamà veikà imituojantis modelis (toliau – NVIM). Ðios operatyvi-nës veiklos veiksmo taikymas galëtø sudaryti palankesnes sàlygas atskleisti ir iðtirti sunkius ir sudëtingus nusikaltimus, tarp jø ir aptariamos rûðies nusikaltimus, taèiau tai ne vienintelis, pakeisiantis kitus, bûdas.

Ðiuo metu nusikalstamà veikà imituojanèio modelio teisinis reguliavimas átvirtintas net keliuose svarbiuose teisiniuose aktuose, nustatanèiuose baudþiamojo proceso ágyvendi-nimo formas. Tai LR BK 32 straipsnis „Teisësaugos institucijos uþduoties vykdymas“, LR BPK 159 straipsnis „Leidimas atlikti nusikalstamà veikà imituojanèius veiksmus“ (toliau – NVIV) ir Operatyvinës veiklos ástatymo 12 straipsnis „Nusikalstamos veikos imitacijos mode-lis“.

Ðis nusikaltimo tyrimo formos institutas buvo átrauktas á baudþiamàjá procesà ir dabar nëra tikslaus atsakymo á klausimà, ar tai vienas ið operatyvinës veiklos veiksmø1, ar tai kita procesinës prievartos priemonë? Straipsnis, nustatantis NVIM sankcionavimo tvarkà priskir-tinas prie LR BPK XII skyriaus „Kitos procesinës prievartos priemonës“, kaip ir kitas tradicinis operatyvinës veiklos metodas – slaptas sekimas (LR BPK 160 str.). Taèiau manytume, kad tai operatyvinës veiklos institutas, nes jo atlikimas yra nevieðo pobûdþio, o vienas ið bau-dþiamojo proceso principø – vieðumas. Kita vertus, nusikalstamà veikà imituojantis veiksmas ir procesinë prievartos priemonë – dvi nesuderinamos nusikaltimø atskleidimo ir iðtyrimo tei-sinës galimybës.

Nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo teisinius aspektus ir su jais susijusias problemas iðanalizavo G. Goda ir L. Pakðtaitis [3, p. 36; 12, p. 83–97], kai kuriuos teisëtumo klausimus iðsprendë Konstitucinis Teismas [8]. Ðio darbo autoriai daugiausia dëmesio skyrë ðios nusikaltimo tyrimo formos taktinëms ir kriminalistinëms ypatybëms, nes pritaikius nusi-kalstamos veikos imitavimo modelá arba kitus veiksmus tiesiogiai atliekamas asmens sulai-kymas.

1 lentelëje matyti, kokia yra nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymo tenden-cija paskutinius trejus metus. Kaip rodo duomenys, 2002 m. jis taikytas gerokai reèiau, paly-ginti su 2000 m. Kriminalinës policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Narkotikø kontrolës valdybos atstovø teigimu, nepakankamai profesionalus policijos parei-gûnø darbas, nepakankamas operatyvinës veiklos metodø iðmanymas, netinkamai taikomos operatyvinës veiklos techninës priemonës buvo pagrindinës prieþastys, paskatinusios at-kreipti dëmesá á NVIM taikymo tobulinimà [9]. Ðiuo metu ðis operatyvinës veiklos veiksmas atliekamas reèiau, taèiau profesionaliau ir kokybiðkiau.

1 l e n t e l ë . Nusikalstamos veikos imitavimo modelio taikymas 1999–2002 metais

Nusikalstamos veikos imitavimo modelis 1999 2000 2002 Patvirtinta 75 96 56 Realizuota 51 48 40 Iðkelta baudþiamøjø bylø 86 105 43 Sulaikyta asmenø pagal NVIV 110 63 Uþregistruota asmenø, padariusiø nusikaltimus, susijusius su narkotinëmis medþiagomis

442 558 575

Kriminalistiniu poþiûriu NVIM reikðmë atsiskleidþia ið karto sulaikius asmená ir atlikus ávykio vietos tyrimà (apþiûrà). NVIM taikymas ir panaudojimas pasiþymi ne tik iðskirtinumu, bet ir tam tikrais sunkumais, iðkylanèiais tyrimo bei árodinëjimo procese. Kaip jau minëta,

1 Operatyvinės veiklos požiūriu NVIM – tai operatyvinio veiksmo atlikimas. Šis veiksmas atliekamas tais atve-

jais, kai kitais būdais neįmanoma ar sunku apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus.

75

NVIV yra operatyvinës veiklos nusikaltimo tyrimo forma, taèiau kriminalistiniu poþiûriu jis ati-tinka slaptos taktinės operacijos požymius [2, p. 35].

Ði operacija visada yra ið anksto planuojama, suderinami visø jos dalyviø veiksmai, t. y. numatomi visi ikiteisminio tyrimo veiksmai arba procesinës prievartos priemonës, jø atli-kimo taktiniai ypatumai, iðsprendþiami kiti organizaciniai klausimai. Manoma, kad „neáma-noma detaliau apraðyti bûsimo elgesio. Ar nevirstø tokiu atveju modelio sankcionavimas „imituojanèio nusikaltimo scenarijumi“? Atrodo, Baudþiamojo kodekso straipsnis, kuriuo re-miantis numatytas nusikaltimas imituojamas, yra vienintelis pagrindas imituojamo nusikal-timo riboms nustatyti. Manau, kad bûtø tikslingiau átvirtinti ástatyme ne reikalavimà kiekvienu konkreèiu atveju numatyti veiksmø ribas, o numatyti universalius, visais atvejais taikomus grieþtus kriterijus, ribojanèius ðiø asmenø veikimo laisvæ“ [12, p. 90]. Taèiau norime pa-prieðtarauti: sankcionuojant modelá neámanoma apibrëþti atliekamø konkreèiø veiksmø ribø, turinio, atlikimo mechanizmo, nes tai lemia nuolat kintanèios objektyvios ir subjektyvios konkreèios tiriamø nusikaltimø aplinkybës, átariamø asmenø elgesys. Todël taikant modelá atliekamø veiksmø turiná, atlikimo mechanizmà, rezultatus lemia ne modelá taikanèiø parei-gûnø nuoþiûra arba veiksmai, o átariamø asmenø, daranèiø nusikaltimà, konkretus elgesys.

Baudþiamøjø bylø analizë atskleidë kai kurias asmens sulaikymo taktines klaidas, tu-rinèias átakos tolesniam ikiteisminiam analizuojamø nusikaltimø tyrimui.

Asmens sulaikymas, susijæs su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta, kelia tam tikrø sunkumø, kadangi sulaikomas asmuo, pajutæs pavojø, visada stengiasi atsikratyti narkotikø arba daiktø, kurie patvirtintø jo nusikalstamà veiklà. Pavyzdþiui, sulaikant patalpose narkoti-nës medþiagos gali bûti iðpilamos á klozetà, kriauklæ, iðmetamos per langà, sulaikant atvi-rose vietovëse – iðbarstomos, bandomos praryti. Suraðant protokolà arba atliekant kitus veiksmus bûtina imtis priemoniø, kad sulaikytasis negalëtø prieiti prie paimtø narkotiniø me-dþiagø ir jø sunaikinti.

Planuojant sulaikymo operacijas svarbiausia yra sulaikytøjø asmeninës charakte-ristikos ir elgesio ypatumai, bûsimos sulaikymo vietos poþymiai ir teritoriniai ypatumai, pa-lankiausios sulaikymo vietos parinkimas. Plane turi bûti numatyta: operacijos tikslai (pvz., sulaikyti su ákalèiais, uþkardyti narkotiniø medþiagø gamybos procesà ir kt.); jos atlikimo lai-kas ir vieta; operacijos dalyviø skaièius ir jø funkcijos [5]; operacijos metu taikomi metodai ir priemonës, jø eiliðkumas, jeigu sulaikytieji bandys pasiprieðinti policijos pareigûnams arba nuo jø bëgti; maskavimo priemonës ir drabuþiai, specialiosios priemonës ir ginklai, tarnybi-niø ðunø panaudojimo galimybës, vieta, á kurià bus pristatyti sulaikytieji asmenys, atlikus sulaikymo operacijà kitø ikiteisminio tyrimo veiksmø tvarka.

Visais atvejais sulaikymo taktiniai bûdai turi garantuoti, kad nebus sunaikintos narkoti-nës medþiagos ir kiti objektai, sulaikytasis neturës galimybës susitarti su kitais sulaikytais asmenimis dël jø elgesio modelio ikiteisminio tyrimo metu.

Taigi rekomenduojama: 1) atlikti iðsamø ir konkretø operacijos dalyviø instruktaþà, supaþindinti su sulaikymo

planu; 2) asmens sulaikymo vietà parinkti atsiþvelgiant á tai, ar toje vietoje gausu paðaliniø

þmoniø ir ar vietovë atvira; 3) veikti netikëtai, stengtis kuo greièiau blokuoti sulaikytøjø rankas. Siekdami iðvengti

atsakomybës ir neleisti paimti narkotikø, asmenys gali griebtis ávairiø gudrybiø, pa-vyzdþiui, simuliuoti stiprø skausmà arba ligos priepuolá;

4) jeigu ámanoma naudoti ne vienà foto- ar videovaizdo fiksavimo priemonæ, o kelias (fiksuoti sulaikymo vietà ið skirtingø taðkø).

Jeigu sulaikytajam pavyko iðmesti kokius nors daiktus, bûtina visà tai fiksuoti ávykio vietos tyrimo (apþiûros) protokole, numatytame BPK 179, 205–207 straipsniuose, liudytojø, operacijos dalyviø arba sulaikymo operacijà maèiusiø paðaliniø asmenø apklausos (LR BPK 183–184 str.) protokoluose.

76

Sulaikius bûtina nedelsiant atlikti asmens kratà, objektø apþiûrà ir tyrimà, o aptiktus narkotikus ar kitus kriminalistiðkai svarbius objektus, patvirtinanèius asmens dalyvavimà neteisëtoje narkotiniø medþiagø apyvartoje, paimti.

Sulaikius asmená bûtina kruopðèiai apþiûrëti aptiktus daiktus ir drabuþius siekiant nu-statyti:

• slëptuves; • narkotiniø medþiagø pëdsakus; • medþiagas, daiktus, priemones, kurie galëjo bûti panaudoti narkotikams gaminti ir

vartoti, taip pat pritaikytus narkotinëms medþiagoms transportuoti arba saugoti. Protokole turi bûti iðsamiai apraðyta narkotinë medþiaga (arba kelios): rûðis, konsis-

tencija, pakuotë, jei buvo galimybë jas pasverti, jø svoris gramais arba matuojama talpa mili-litrais (litrais), taip pat medþiagos, priemonës ir kiti daiktai, kurie buvo naudoti narkotinëms medþiagoms gaminti, laikyti, vartoti, perveþti arba saugoti.

Sulaikius asmená neuþtenka taikyti bûtinas teisines ir specialias chemijos, botanikos ar narkologijos þinias. Visa tai susijæ su vienu klausimu: ar aptiktos medþiagos, smulkios au-galø dalelës yra narkotinës arba psichotropinës medþiagos? Nuo atsakymo á ðá klausimà priklauso, ar sulaikytojo asmens veikoje yra nusikaltimo sudëties poþymiai ir ar bus prade-damas ikiteisminis tyrimas. Atsakyti á klausimà dël medþiagos kilmës gali tik specialistas – technikas arba ekspertas. Taèiau kaip rodo atlikta specialistø apklausa, jie per metus ávykio vietoje, susijusioje su narkotinëmis medþiagomis, vidutiniðkai bûna iki 10 kartø, nors 2001 m. buvo uþregistruota 1039, o 2002 m. – 937 nusikaltimø.

Sulaikius asmená ir aptikus medþiagas, panaðias á narkotines, bei kitus kriminalistinius objektus, turinèius tiesioginá ryðá su narkotikais, visada stengiamasi operatyviai iðsiaiðkinti, ar aptiktos medþiagos yra narkotinës arba psichotropinës kilmës. Asmens sulaikymo vietoje rekomenduojama atlikti preliminarø medþiagø tyrimà siekiant nustatyti jø grupinæ priklauso-mybæ1. Taèiau mokslininkø siûlymai taikyti eksprestestus ne visada tinkamai ir veiksmingai ágyvendinami. Autoriø nuomone, tai lemia ðios prieþastys:

• ði specialiø þiniø taikymo forma nesureguliuota teisiniais aktais; • neaiðki eksprestestø ásigijimo ir sertifikavimo tvarka; • nenustatyti eksprestestø rezultatø fiksavimo bûdai ir tvarka. Eksprestestø panaudojimas yra opi ir diskutuotina tema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose

uþsienio valstybëse [6, p. 160; 11, p. 57–58; 13, p. 17–18; 16, p. 70; 18, p. 48]. Nemaþa dalis kriminalistikos mokslininkø skeptiðkai vertina ðiø testø panaudojimà ið karto sulaikius as-mená. Pagrindinës tokio poþiûrio prieþastys – testø taikymo teisinio reguliavimo ir testø re-zultatø patikimumo problema.

Ðios preliminaraus tyrimo formos taikymo aktualumas ir veiksmingumas mokslinëje li-teratûroje gvildenamas nuo XX a. ðeðtojo deðimtmeèio, kai uþsienio valstybiø teisësaugos ástaigø specialûs kovos su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta padaliniai susidûrë su bûtinybe operatyviai nustatyti aptiktø narkotiniø medþiagø kilmæ ir grupinæ priklausomybæ. Pirmieji cheminiø reagentø rinkiniai buvo laðeliniø spalviniø reakcijø pobûdþio ir jø taikymas buvo paprastas. Jie buvo skirti nustatyti opijø, kokainà, heroinà, morfinà [14, p.130].

Ðiuo metu preliminariam medþiagø tyrimui yra skirti eksprestestø rinkiniai. Jie skiriasi savo cheminiais reagentais ir taikymo formomis (pvz., laðinamieji, ampuliniai ir aerozoliniai) [13, p. 17–18; 14, p. 129–143; 15, p. 63–64].

Taèiau mokslinio ir praktinio pagrástumo neuþtenka, kad atskleisti nusikaltimø, susiju-siø su neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta, faktai bûtø teisëti ir turëtø árodomàjà galià. Ðios specialiø þiniø taikymo formos teisinis reguliavimas yra glaudþiai susijæs su kita anks-èiau nurodyta taikymo problema – tai jø ásigijimo ir sertifikavimo tvarka. Narkotiniø medþiagø

1 Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 205 str. 2 d. sakoma: „daiktai, dokumentai ir

kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos“.

77

preliminarios diagnostikos eksprestestai XX a. devintajame deðimtmetyje Lietuvai buvo pri-statyti kaip labdara. Jø galiojimo laikas nebuvo þinomas, o juk jis cheminiø reagentø yra ri-botas ir nuo to priklauso jø cheminis aktyvumas ir galiausiai – rezultatas. Treèia, Lietuvoje jø praktinis taikymas susijæs su asmeniu, kuris juos naudoja, tik lieka neaiðku, kokiuose teisi-niuose dokumentuose tai atsispindi.

Sulaikius ir atlikus ávairiø objektø apþiûrà ir tyrimà, bûtina apþiûrëti sulaikymo vietà, si-ekiant nustatyti ávykio aplinkybes, ásitikinti, ar sulaikytasis neiðmetë daiktø ar dokumentø, patvirtinanèiø jo nusikalstamus veiksmus, susijusius su narkotinëmis medþiagomis.

Sulaikymo vietos apþiûra visada priklauso nuo ávykio aplinkybiø ir vietovës ypatumø. Sulaikant asmená, átariamà neteisëta narkotiniø medþiagø apyvarta, rekomenduojama: • stengtis asmená sulaikyti su ákalèiais: gamintoją – gaminant narkotines medþiagas;

grobėją – grobiant narkotines medþiagas; siuntėją – forminant paðto siuntà arba ba-gaþà; pervežėją – perduodant saugoti arba paimant ið daiktø saugojimo kameros bagaþà; platintoją – perkant arba parduodant narkotines medþiagas; vengti veiksmø, kurie asmeniui suteiktø galimybæ iðmesti narkotines medþiagas;

• uþfiksuoti narkotiniø medþiagø aptikimo pas sulaikytàjá vietas; • apþiûrëti ávykio vietà atkreipiant dëmesá á griovius, ðulinius, nuotëkyno dangèius, nes

sulaikytasis galëjo nepastebimai iðmesti ávairius svarbius nusikaltimo tyrimui objektus (pvz., narkotikus, uþraðus, mobiliojo ryðio telefonà, dokumentus ir kt.);

• iðnaudoti netikëtumo faktoriø, sulaikymo vietà ir laikà parinkti atsiþvelgiant á sulai-komø asmenø asmenines charakteristikas, jø santykius su kitais organizuotø grupiø nariais, narkotiniø medþiagø laikymo vietas;

• asmens sulaikymo faktà bûtina slëpti nuo kitø ðios neteisëtos veiklos bendrininkø.

Iðvados

1. Iðanalizavæ asmens laikino sulaikymo praktikà galime konstatuoti, kad egzistuoja lai-kino sulaikymo taktikos ir proceso fiksavimo ávairovë. Ðios svarbios, pilieèio laisvæ apribo-janèios prievartos priemonës (veiksmo) praktika Lietuvoje gana nevienoda. Todël ðiuolaikinë asmens laikino sulaikymo protokolo forma ir turinys netenkina nei kriminalistikos, nei bau-dþiamojo proceso, nei þmogaus teisiø apsaugos specialistø.

2. Kriminalistiniu poþiûriu asmens laikinas sulaikymas turi likti ne tik svarbia proceso prievartos priemone, bet ir ikiteisminio tyrimo veiksmu, kurio metu, atsiþvelgiant á tyrimo ap-linkybes, taikomi kriminalistiniai taktiniai bûdai árodomajai informacijai apie sulaikymo ap-linkybes, sulaikomo asmens elgesá (veiksmus, gestus ir kt.), þodþius ir teiginius, tyrëjo veiksmus, bûsimus daiktinius árodymus, nusikaltimo pëdsakus ir kt., gauti ir uþfiksuoti.

3. Laikinas sulaikymas glaudþiai susijæs su kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais ir procesinëmis prievartos priemonëmis (objektø apþiûra ir tyrimu, asmens krata), kuriuos at-lieka ikiteisminio tyrimo pareigûnai taikydami taktines kombinacijas ir imituodami nusikals-tamus veiksmus.

4. Mûsø pateiktos kriminalistinës asmenø sulaikymo rekomendacijos tiesiogiai susiju-sios su ikiteisminio tyrimo situacijomis, kurios visada pasiþymi dinamiðkumu, minima-liu informacijos apie daromà arba padarytà nusikalstamà veikà kiekiu, o tai lemia as-mens sulaikymo teisëtumà ir veiksmingumà.

♦♦♦

78

LITERATÛRA

1. Apie asmens laikino sulaikymo procesines ir kriminalistines sąsajas išsamiau žr.: Burda R. As-mens sulaikymo teisiniai ir kriminalistiniai aspektai (1) // Jurisprudencija. LTU, 2001. T. 23 (15).

2. Burda R. Kriminalistikos taktika. – Vilnius, 2001. 3. Goda G. Agento provokatoriaus veikla ir žmogaus teisė į sąžiningą procesą // Teisė. 2000. Nr. 37. 4. http://www.nplc.lt/stat/atas/prd/asm/asm20020101.xls 5. Kauno r. Draseikių k. sodo bendrijoje, namo rūsyje buvo įrengta metamfetamino laboratorija. Sie-

kiant sulaikyti joje buvusius asmenis (jų buvo 8), greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnai šturmano pastatą. Sulaikius asmenis buvo aptikta ir paimta 4042 g metamfetamino ir kiti reikš-mingi kriminalistiniai objektai, patvirtinantys psichotropinių medžiagų gamybos ir laikymo nusi-kalstamus faktus. Žr.: Baudžiamoji byla Nr. 10–9–013–01.

6. Latauskienė E. Nusikaltimų, susijusių su neteisėta narkotinių medžiagų apyvarta, pradinio tyrimo problematika // Jurisprudencija. LTU, 2001. T. 22 (14).

7. Lietuva ne vienintelė valstybė, kurioje tokia nusikaltimų atskleidimo forma yra paplitusi. Išsamiau apie analogiškus veiksmus žr.: Chatterton M. Perfomance Indicators for Local Anti-Drugs Strate-gies: a preliminary analysis. Crime Detection and prevention series. Home office. – London, 1995. P. 54–55; Kleiman Mark A. R. Street–Level Drug Enforcement: Examinig the Issues. National Instutite of Justice. – W., 1988. P. 4; Lamich S. Kovos su organizuotu nusikalstamumu teisinės priemonės Vokietijoje // Jurisprudencija. LTA, 1999. T. 13(5). P. 51–52; Laskowska K. Nielegalny handel narkotykami w Polsce. – Bialystok, 1999. S. 147; Swanson Ch. R., Chamelin N. C., Territo L. Criminal investigation. Sixth edition. – United States, 1996. P. 727; Князев В. В. Правовые и организационные проблемы борьбы с незаконным оборотам наркотиков за рубежом. Диссертация на соискание ученой степени кандидата юридических наук. – Mосква, 1998.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198–1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1105.

9. Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Narkotikų kontrolės valdybos duomenys. – Vilnius, 2000–2003.

10. Nusikalstamą veiką imituojantis modelis – sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikaltimo ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Žr.: Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633, 3 str. 19 d.

11. Opas tullimiehille huumaavien ja psyhotrooppisten ainciden salahuljetuk sen torjuntaan (Metodinė priemonė, skirta muitinės tarnybos pareigūnams, tiriantiems narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą. Suomijos muitinės tarnyba). – Suomen tullilaitos, 1997.

12. Pakštaitis L. Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymas tiriant kyšininkavimo nusikaltimus // Jurisprudencija. LTU, 2001. T. 23(15).

13. Rizikos faktorių įvertinimas atliekant muito kontrolę (pagal United Nations International Drug cont-rol mokymo medžiagą). – Vilnius, 1997.

14. Крумбах К., Семкин Е. П., Буров О. Н. Экспресс-диагностика наркотических и прирав-ненных к ним сильнодействующих средств // Проблемы совершенствования криминалис-тической техники. 1980. № 54.

15. Лазарева Л. В. Использование специальных познаний при раскрытии и расследовании пре-ступлений, связанных с незаконным оборотам синтетических наркотических средств // Вест-ник криминалистики. – Москва, 2000. Выпуск 1.

16. Одерий А. В. Особенности возбуждения уголовных дел о незаконном обращении нарко-тических средств // Проблемы национальной политики России за наркотиками и между-народное сотрудничество. Материалы международного научно-практического семинара 24–26 февраля 1998 в Белгороде. – Белгород, 1998.

17. Соловьев А. В. Расследование преступлений, связанных с незаконным оборотам нарко-тических средств. Учебное пособие. – Саратов, 1998.

18. Шаталов А. С. Тактика отдельных следственных действий на первоначальном и после-дующем этапах при расследовании преступлений, связанных с наркотиками // Следователь. 1998. № 3.

♦♦♦

79

Legal and Criminalistic Aspects of Person Detention Tactics (2)

Assoc. Prof. Dr. Ryšardas Burda Assistant Eglė Latauskienė

Lecturer Snieguolė Matulienė

Law University of Lithuania

Keywords: detention of persons, criminal procedure, a suspect, crime investigators, drugs test, tactics of criminal law, narcotic drugs and psychotropic substances, murder, the model imitating criminal action, report, situation of investigation, tactics of operations.

SUMMARY

This research is the extension of before published article that considered the same problems.

The authors of the article analysed folloving theoretical questions: has the considered operation tactical sense; is the person detention the compulsion action or not? Authors of the article as the empirical material for research used the reports of detention time. Authors made the conclusion, that reports of detention time are criticized not only by forensic science specialists, but either by penal procedure and human rights specialists.

The 40 reports of detention and 250 criminal cases on illegal circulation of drugs were analysed in the article.

Authors could see from the empirical material that the person detention was carried out mostly in after afternoon. The two third parts of detained persons had not constant residence place, from them men mostly had not any job. Another conclusion was made, that the circumstances of detention, traces, explanation of suspects and other important data were not fixed in the report.

Suspect’s opportunity to counteract investigation was the reason for detention in 18 cases. But there were no real information that could confirm such opportunity. The inspectors for report about detention usually used phone. There were cases in which suspect asked not to report about detention, but inspectors did not mention that claim.

According material analysis the explanations of suspects were different. Authors have to notice that empiric material of suspects’ explanations was too small for analysis purposes. Only in 9 detention reports the suspects’ explanations were concluded. Only in 2 cases judge has made the decision to arrest suspect. Such registration does not allow receiving proofs on real conditions.

The detention tactics features connecting murder and drug cases are considered in other sections of the article.

The important tactical aspect of time detention is the developed tactical situation in murder, heavy physical injury or other violent crime investigation. Some of the secret means of investigation are regulated in the new Penal Procedure Code. New tactical recommendations, which allow using more effectively actions of simulating criminal activity, are necessary in new situation. It is important not only in investigation of drug crime. These problems are considered in the article.

We could made such conclusions: 1. Practice of person detention is different in various Lithuanian regions; 2. Tactics of person detention is very important for arguing purposes; 3. Person detention has practical sense and has connections with other penal procedure

actions; 4. Tactics of person detention is directly connected with situations of investigation.

80

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 81–91

SPECIALIŲ ŽINIŲ SAMPRATA IR PANAUDOJIMO YPATUMAI

Doc. dr. Kęstutis Stungys Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 46 39 Elektroninis paðtas stungys@auste.elnet.lt Pateikta 2004 m. kovo 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. birželio 8 d.

Pagrindinės sąvokos: specialios žinios, ekspertas, specialistas, ekspertizė, specialisto išvada.

S a n t r a u k a

Specialios žinios – tai procesinis pažinimo metodas, kurio turinį sudaro aukštesnis nei vidutinis žmogaus veikloje naudojamas žinių lygis, reikalingas informacijai, siejamai su byla, atskleisti ir suvokti, ir procesinė realizavimo forma, atitinkanti eksperto ar specialisto kompe-tenciją.

Specialios žinios – universalaus pobūdžio pažinimo metodas. Todėl baudžiamojo ir civili-nio procesų bei administracinės teisenos įstatymuose jis, kaip ir jo naudojimo ribos ir formos, turėtų būti vertinamas vienareikšmiškai.

Galimybę pasinaudoti specialiomis žiniomis, įrodinėdamos bylos aplinkybes, privalo tu-rėti visos proceso šalys. Kai šį procesinį metodą gali naudoti tik kaltinimas, diskriminuojami kiti aktyvūs proceso dalyviai, pažeidžiami lygių galimybių, teisės būti išklausytam, veiksmingos teisinės gynybos principai.

Specialių žinių panaudojimas, remiantis eksperto kompetencija, garantuoja specialių klausimų ekspertinį sprendimą, o specialisto pagalba – efektyvų procesinių veiksmų atlikimą, kai ieškoma įrodymų, jie randami ir įvertinami, teikiamos konsultacijos ar atsakoma į specia-lius klausimus.

Specialiø þiniø samprata ir panaudojimo ypatumai

Procesinë specialiø þiniø samprata ir jø panaudojimo savitumai apibrëþiami Baudþia-mojo1 ir Civilinio2 procesø kodeksuose bei Administraciniø bylø teisenos ástatyme3.

Remiantis procesiniais ástatymais, specialias þinias galima apibrëþti kaip procesiná sa-varankiðkà paþinimo metodà, kurio turiná sudaro aukðtesnis nei vidutinis þmoniø bendravimo

1 Toliau tekste – BPK. 2 Toliau tekste – CPK. 3 Toliau tekste – ABTĮ (Valstybės žinios. 2000. Nr. 85–2566).

81

ir veiklos þiniø lygis, reikalingas informacijai, siejamai su byla, betarpiðkai atskleisti ir suvokti, ir procesinë realizavimo forma, atitinkanti eksperto ar specialisto kompetencijà1.

Metodo savarankiðkumas reiðkiasi tuo, kad specialias þinias tiesiogiai, kaip, pavyz-dþiui, apklausoje, realizuoja ne ikiteisminio tyrimo pareigûnas, teisëjas ar teismas, o proceso dalyviai: ekspertas arba specialistas, galintis savarankiðkai pasirinkti tyrimo metodus, juos taikyti, vertinti gautus rezultatus, formuluoti iðvadas.

Eksperto ir specialisto procesinë ir dalykinë kompetencija, jø procesinis savarankið-kumas atliekant tyrimus visuose procesø ástatymuose átvirtinti kaip pagrindiniai iðvadø pati-kimumo garantai.

Procesinë nuoroda á mokslo, technikos ir kitas þinias nurodo tai, kad eksperto ar spe-cialisto tyrimuose gali bûti naudojamos ávairios, iðskyrus juridines, þmonijos sukauptos þi-nios.

Iðkyla tik lygmens, nuo kurio ðios þinios laikomos specialiomis ir jø panaudojimas tampa procesinis bûtinumas, sampratos klausimai.

Manoma, kad takoskyra galëtø bûti vidurinio iðsilavinimo þiniø lygis, suteikiantis gali-mybæ betarpiðkai suvokti su byla susijusià informacijà, esanèià atitinkamose laikmenose, specialiø þiniø panaudojimo procesines galimybes, eksperto arba specialisto panaudotø ty-rimo metodø esmæ.

Vidurinis iðsilavinimas suprantamas ne tik kaip vidurinës mokyklos programa fiksuo-jamas þiniø lygis. Tai daugiau visuomenës nariø bendravimo þiniø lygis, nuolat formuojamas þiniasklaidos, propaguojanèios mokslo ir technikos laimëjimus, skatinamas gyvenimo ke-liamø reikalavimø tobulëti. Taigi riba, skirianti mokslo, technikos, meno ir kitokias specialias ir nespecialias þinias, nëra tvirta.

Apibrëþiant ðià ribà, reikëtø vadovautis visø procesø (BPK, CPK, ABTÁ) ástatymø pripa-þástamu betarpiðkumo principu, reikalaujanèiu, kad ikiteisminis ir teisminis tyrimai, taip pat specialiø þiniø panaudojimas bûtø akivaizdûs ir suprantami visiems proceso dalyviams.

Betarpiðkumo, lygiø galimybiø2, gynybos, teisës bûti iðklausytam principai remia vienodas visø proceso ðaliø galimybes naudotis specialiomis þiniomis árodinëjant bylos ap-linkybes, kontroliuoti tyrimø iðsamumà ir iðvadø pagrástumà.

Betarpiðkumo principas svarbus dar ir tuo, kad jis nustato specialiø þiniø panaudojimo bûtinumà, jei atsiranda tiesiogiai nesuvokiamos, bet akivaizdþiai su byla susijusios informa-cijos. Tokia informacija gali bûti susijusi su materialiais objektais, situacijos duomenimis, dokumentø laikmenomis, þmogaus elgesiu, kietøjø kûnø judëjimo savitumu ir pan. Jei ðios informacijos santykis su tyrimo objektu byloje nëra tiesiogiai aiðkus, tai visada turi bûti tai-komos specialios þinios, padedanèios atskleisti ðià informacijà ir jà uþfiksuoti eksperto arba specialisto iðvadose.

Betarpiðkumo, tyrimo iðsamumo ir neðaliðkumo principai sàlygoja, kad specialiø þiniø panaudojimas padëtø iðsiaiðkinti tokià uþkoduotà informacijà. Jei byloje paliekama neiðtir-tos, betarpiðkai nesuvokiamos informacijos, vadinasi, paliekama abejonë dël procesiniø sprendimø pagrástumo.

Vertinant specialiø þiniø mokslinæ ir praktinio naudojimo vystymosi raidà per paskuti-nius metus, pastebima teorinës paþangos stoka, procesinis specialiø þiniø panaudojimo formø sutapatinimas, metodologiniø tyrimo metodø sureikðminimas, bandymai specialiø þi-niø, kaip procesinio paþinimo metodo, sampratà pakeisti kriminalistika.

1 Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas (Valstybės žinios. 2002. Nr. 112–4969) specialias žinias

apibrėžia kaip „(...) išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti“.

2 Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (Valstybės žinios. 2003. Nr. 114–5115) 2 str. 1 d. lygias galimybes apibrėžia kaip „(...) tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ir kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose numatytų pagrindų“.

82

Naujajame BPK (2003 m. redakcija) specialisto (specialistø) atliekami objektø tyrimai sutapatinami su ekspertize, dingsta specialiø þiniø panaudojimo formø (specialistas, eks-pertas) savitumai, ribojamas specialisto savarankiðkumas, nes objektø tyrimus gali atlikti ikiteisminio tyrimo ástaigø pareigûnai, kaltinimui sudaromos palankios galimybës naudotis tik specialistø tyrimais.

Ekspertinis tyrimas, neabejotinai iðsamesnis, aukðtesnio lygio ir dël to patikimesnis, tampa iðimtinis, skiriamas teisëjo ar teismo. Ikiteisminio tyrimo pareigûnai paprastai neprita-ria specialiø þiniø panaudojimo teisminei kontrolei ir ðaliø (nukentëjusiojo, átariamojo ir jo at-stovø) galimybei árodyti bylos aplinkybes, remiantis specialiomis þiniomis.

Jei ikiteisminio tyrimo pareigûnas naudojasi specialisto paslaugomis, jis neprivalo in-formuoti apie tai nei nukentëjusiojo, nei átariamojo, nei gynybos. Dël to specialiø þiniø pa-naudojimo galimybæ turi tik kaltinimas. Kai formuluojama uþduotis specialistui, átariamasis ir nukentëjæs asmuo netenka procesiniø galimybiø nurodyti tyrimo objektus, pateikti specia-listui klausimø, vertinti specialisto iðvadas1 ikiteisminiame tyrime.

Tokia padëtis sudaro sàlygas ðaliðkam specialiø þiniø panaudojimui ir bylos tyrimui. Be to, 2003 metø BPK 220/2 straipsnyje teigiama: „Prokuroras teismui perduoda tik tà bylos medþiagà, kuri gali bûti reikalinga nagrinëjant bylà (...)“2.

Naujasis BPK pakeitë vienareikðmæ specialiø þiniø, kaip procesinio paþinimo metodo, sampratà, buvusià civilinio, administracinio ir baudþiamojo procesø ástatymuose. Tokiems BPK pokyèiams jokios procesinës loginës argumentacijos nëra.

Þinant pagrindiná visø, tarp jø ir baudþiamojo proceso, ástatymø tikslà saugoti þmogaus teises ir laisves sudarant galimybes ginti jas procesinëmis priemonëmis, BPK skelbiamos specialiø þiniø sampratos ir jø panaudojimo naujovës prieðtarauja (BPK 1 str.) saugomoms vertybëms.

Kaip iliustracijà pateikiu specialiø þiniø sampratos ir jø panaudojimo 1923–2003 m. ly-ginamàjá istoriná tyrimà.

Rusijos Federacijos BPK, priimtas 1923 metais, Lietuvos Respublikoje veikë iki 1961 metø. Kodekso 58 straipsnyje nurodyta, kad árodymai yra tokie: „(…) liudytojø parodymai, ekspertø iðvados, daiktiniai árodymai, apþiûros protokolai ir kiti raðytiniai dokumentai, ir as-meniniai kaltinamojo paaiðkinimai“.

Pagal ðá kodeksà, ekspertai kvieèiami tada, kai per tardymà ar teisminá tyrimà bûtinos specialios mokslo, meno, amatø þinios. Ekspertizë bûtina nustatant mirties prieþastá, kûno suþalojimø pobûdá ir psichiatrinæ kaltinamojo ar liudytojo bûklæ tik tada, jei tardytojui ar tei-smui dël to kyla abejoniø.

Asmuo, kvieèiamas kaip ekspertas, privalëjo atvykti, dalyvauti apþiûrose, patikrini-muose ir pateikti iðvadas (BPK 64 str.).

Iðmokamos ekspertams sumos buvo vertinamos kaip teismo iðlaidos (BPK 88 str.), ku-rios iðieðkomos ið nuteistojo.

Tardytojas privalëjo tenkinti kaltinamojo praðymà apklausti ekspertà, jei tokia apklausa turi reikðmæ bylai (BPK 112 str.).

Ekspertø skaièiø nustatydavo tardytojas. Tardytojas galëjo á ekspertø sàraðà áraðyti ir kaltinamojo nurodytà ekspertà (BPK 169 str.).

1 Įtariamojo ir gynėjo galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis 2003 metų BPK 181 straipsnyje ribojama prokuroro leidimu ir kitais procesiniais barjerais, įvardytais Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I–58 patvirtintose rekomendacijose „Dėl proceso dalyvių susipažinimo su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo metu“ (Valstybės žinios. 2003. Nr. 39–1807. P. 123). Dėl to susipažinti su bylos medžiaga galima tik baigus ikiteisminį tyrimą.

2 Europos žmogaus teisių teismas byloje Texeira de Castro prieš Portugaliją pabrėžė, kad procesas, kaip visuma, apimanti ir įrodymų surinkimo būdą, turi būti nepriklausomas ir bešališkas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime (2000 05 08) „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 198–1 straipsnio 1 ir 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodyta: „Tik esant beša-liškam nusikaltimų tyrimo procesui sukuriamos garantijos objektyviai, visapusiškai, viešai išnagrinėti ir teisingai išspręsti bylą teisme“ (Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1105).

83

Prieð eksperto apklausà tardytojas patikrina jo asmenybæ ir áspëja, kad iðvadà privalo duoti grieþtai pagal bylos aplinkybes ir tik remdamasis savo specialiomis þiniomis. Po to ekspertas áspëjamas dël atsakomybës uþ atsisakymà pateikti iðvadà arba melagingos iðva-dos pateikimà (BPK 170 str.).

Tardytojas ne klausinëdavo, o nurodydavo punktus (uþduotá), svarbius pateikiant iðva-das. Kaltinamasis turëjo teisæ pateikti ekspertui klausimø.

Ekspertas, jei tardytojas leido, galëjo susipaþinti su bylos aplinkybëmis, reikalingomis iðvadoms.

Ekspertas galëjo aktu konstatuoti, kad jam pateiktos medþiagos nepakanka. Tada su-sipaþinimo su bylos medþiaga ribas nustatydavo prokuroras arba teismas (BPK 171 str.).

Jei byloje yra keletas ekspertø, pagal jø reikalavimà jiems sudaroma galimybë pasitarti prieð pateikiant iðvadà (BPK 172 str.).

Jei ekspertai priëjo bendrà iðvadà, tai rezultatus pateikia vienas ekspertas. Jei iðvados skirtingos, tai atskiros iðvados suraðomos apklausos protokolø forma.

Po iðvadø pateikimo ekspertams gali bûti uþduodama klausimø. Po ekspertizës tardytojas suraðo protokolà. Ðis protokolas suraðomas laikantis liudi-

ninko apklausos protokolo tvarkos (BPK 173 str.). Jei ekspertizë nebaigta ir neaiðki, tardytojas savo iniciatyva ar remdamasis vieno ið

kaltinamøjø praðymu skiria naujà ekspertizæ (BPK 174 str.). Eksperto dalyvavimas apþiûroje arba patikrinime tardytojo áforminamas apþiûros pro-

tokolu, laikantis eksperto iðvados áforminimo ypatumø, t. y. eksperto iðvada áforminama ap-klausos protokolo forma (laisvas pasakojimas ir klausimai).

Rusijos Federacijos 1923 metø BPK numatë vienintelæ specialiø þiniø panaudojimo formà – eksperto iðvadà, áforminamà apklausos protokolu. Be to, leido eksperto specialias þinias naudoti procesiniuose veiksmuose.

Procesas numatë eksperto galimybæ dalyvauti dokumentø ir kitø materialaus pobûdþio daiktø apþiûroje, atliekant kratà, poëmá, ávykio vietos apþiûrà, apþiûrint ðiuos daiktus tardy-tojo kabinete (BPK 189–198 str.).

Ádomi proceso nuostata, leidþianti ekspertui apskøsti tardytojo veiksmus prokurorui, o prokuroro sprendimà – teismui, jei ekspertas mano, kad tardytojo veiksmai paþeidþia ar varþo jo teises. Ði nuostata yra viena ið eksperto procesinio savarankiðkumo garantijø.

Eksperto dalyvavimo teisme klausimas buvo sprendþiamas teisëjo bylà rengiant tei-sminiam posëdþiui. Á posëdþius ekspertas gali bûti kvieèiamas ir teisëjo, ir ðaliø iniciatyva (BPK 250–256 str.).

Teismo posëdyje ekspertai gali likti teismo salëje arba gali bûti paðalinti ið jos, jei pa-geidauja teismas ar ðalys (BPK 275 str.).

Eksperto dalyvavimas teismo posëdyje, kaip ir tardyme, yra pasyvus – jis yra tik ste-bëtojas.

Jei teismas pageidauja, ekspertas pateikia þodinæ iðvadà, kuri áraðomà á protokolà. Vëliau vyksta eksperto apklausa: apklausia teismas, prokuroras, nukentëjæs asmuo,

civilinis ieðkovas, civilinis atsakovas, teisiamasis, gynëjas. Eksperto iðvada teismui neprivaloma, taèiau nesutikimas su eksperto iðvada turi bûti

detaliai motyvuotas (BPK 298 str.). Teismas, nesutikæs su eksperto iðvada dël jos neaiðkumo, nepagrástumo arba prieðta-

ringumo, galëjo skirti naujà ekspertizæ, t. y. pasiûlyti atlikti jà kitiems ekspertams (BPK 300 str.).

Dël 1923 metø BPK nurodymo, kad teismo iðlaidos ekspertams iðieðkomos ið ðaliø, galima sakyti, kaltinamasis, teisiamasis, nukentëjæs asmuo patenka kaltinimo procese á disk-riminacinæ padëtá. Tai buvo vienas ið apribojimø pasinaudoti specialiomis þiniomis árodinë-jant bylos aplinkybes. Ðis apribojimas pastebimas ir naujajame 2003 metø LR BPK.

84

Rusijos Federacijos CPK, priimtas 1923 metais ir veikæs Lietuvos Respublikoje iki 1964 metø, pakartoja BPK procesinæ specialiø þiniø sampratà ir jø panaudojimà ekspertizëje bei eksperto dalyvavimà apþiûrint ir tikrinant árodymus (CPK 152–162 str.).

Ádomi nuostata pastebima CPK 152 straipsnyje. Èia nurodoma: „Jei teismo sudëtyje yra asmuo, turintis pakankamai þiniø specialaus klausimo iðaiðkinimui, teismas gali priimti sprendimà ir be ekspertizës skyrimo“. Ði CPK nuostata, skirtingai nei BPK, suteikia teisëjui árodymø ðaltinio vaidmená civiliniame procese.

Þinant pagrindiná BPK ir CPK árodinëjimo skirtumà1, aiðku, jog CPK suteikia ðalims didesniø galimybiø naudotis ekspertize ir pasirinkti ekspertà (CPK 121–122 str.).

Ekspertas, remdamasis CPK 156 straipsniu, teisme gali klausinëti liudininkà. Administracinio pobûdþio ginèai Lietuvos Respublikos teismuose iki 1964 metø buvo

nagrinëjami vadovaujantis Rusijos Federacijos 1923 metø CPK normomis. Taigi specialios þinios BPK, CPK ir administracinëje teisenoje buvo suprantamos vienodai ir naudojamos ekspertizëje, o eksperto dalyvavimas buvo áforminamas protokolu, kurá suraðydavo tardyto-jas, teismas. Civiliniame procese ekspertui buvo suteikta galimybë, jei leido teismas, pateikti savo iðvadà raðtu. Þodinë eksperto iðvada teisme áraðoma á protokolà ir jà pasiraðo eksper-tas.

Rusijos Federacijos 1923 metø BPK ir CPK nustojo galioti atitinkamai 1961 ir 1964 metais, nes buvo priimti nauji Lietuvos Respublikos BPK ir CPK ástatymai.

Svarbu tai, kad 1961 metais priimtame BPK specialiø þiniø (BPK 85, 87 str.) ir jø pa-naudojimo eksperto iðvadose samprata liko ta pati.

Pastebimi tik tokie skirtumai: konkretizuota eksperto kompetencija ir ekspertiziø rûðys, pavedama ekspertams spræsti tik ekspertinio lygmens klausimus (BPK 87–89 str.), savaran-kiðkai suraðomas ástatymu nustatytos formos tyrimo aktas (BPK 214 str.). Be to, labai padi-dintos kaltinamojo ir gynybos galimybës pasinaudoti specialiomis þiniomis árodinëjant bylos aplinkybes. Taigi ekspertai ágavo tik eksperto procesiná statusà, nes jiems neleista dalyvauti atliekant procesinius veiksmus, t. y. nebeleista dalyvauti ávykio vietos, árodymø apþiûrose, patikrinimuose.

Naujoji (1961 metø) procesinë specialiø þiniø, eksperto kompetencijos reglamentacija tapo aiðkesnë ir konkretesnë. Ekspertizës akto forma (BPK 214 str.) suteikë didesnes eks-perto iðvados vertinimo galimybes. Reikðminga tai, kad 1961 metø BPK sudarë platesnes galimybes kaltinamajam naudotis specialiomis þiniomis ikiteisminiame tyrime. Pagal BPK 172 straipsná, tardytojas neturëjo teisës atmesti kaltinamojo ar jo gynëjo praðymo skirti eks-pertizæ, jeigu aplinkybës, kurias praðoma nustatyti, turi reikðmæ bylai2.

Teismo iðlaidos ekspertui ir specialistui nebuvo iðieðkomos ið ðaliø, nes ekspertizes at-likdavo ar specialisto pagalbà teikë ekspertai, dirbantys ekspertinëse ástaigose ir gaunantys uþ tai atlyginimà (BPK 122/2 str.).

BPK (1961 m.) ir CPK (1964 m.) apibûdino ekspertà kaip savarankiðkà procesinæ fi-gûrà, pasirenkanèià ekspertinius metodus, atliekanèià tyrimus ir formuluojanèià iðvadas.

Realizuojant praktikoje naujai apibrëþtà eksperto ir ekspertizës statusà, sudaromas bendras Sàjunginis Teismo ekspertiziø mokslinio tyrimo institutø tinklas prie Teisingumo ar Sveikatos apsaugos ministerijø. Tai buvo viena ið ekspertø ir ekspertiniø ástaigø savarankið-kumo, nepriklausymo nuo teismo, prokuratûros ar tardymo garantijø. Mokslinë ir praktinë ekspertø veiklos koordinacija, kai nesikiðama á konkreèias ekspertizes, turëjo teigiamà átakà ir procesiniam, ir metodologiniam ekspertizës, kaip procesinio paþinimo metodo, vystymuisi.

1961 metø BPK nenumatë specialiø þiniø panaudojimo galimybiø atliekant tardymo veiksmus: apþiûrà, poëmá, patikrinimà.

Dël to kilusi diskusija baigësi tuo, kad 1967 metais Lietuvos Respublikos BPK patvir-tino naujà procesinæ figûrà – specialistà, asmená, turintá specialiø þiniø ir ágûdþiø, padedantá

1 BPK, remdamasis nekaltumo prezumpcijos reikalavimu, kaltę įrodinėjo kaltinimas, o CPK reikalavimų pagrįs-

tumą įrodinėjo šalys. 2 Naujajame 2003 metų BPK šios nuostatos nėra.

85

nustatyta tvarka teismui ar tardytojui surasti, paimti, patvirtinti árodymus, galintá atsakyti á specialius klausimus (BPK 25/1, 7a, 1521/3 str.).

Kai atsiranda specialistas, atsiranda ir nauja procesinë specialiø þiniø panaudojimo forma – specialisto pagalba. Tai paaiðkinimai, kurie remiasi specialisto specialiomis þiniomis, ágûdþiais.

Specialisto dalyvavimas procesiniuose veiksmuose buvo fiksuojamas tardymo ir tei-smo procesiniø veiksmø protokoluose. Procesiniuose veiksmuose kartu su specialistu nu-statyti ir fiksuoti protokoluose faktiniai duomenys buvo pripaþinti kaip árodymai (BPK 74/2 str.). Ádomu pastebëti, kad specialistas neturëjo teisës pateikti iðvadø iki 1993 metø. Specia-listo iðvados patvirtintos kaip árodymø rûðis tik 1993 metais (BPK 74/2 str.).

Lietuvos Respublikos BPK apibrëþta eksperto ir specialisto kompetencija 1967 m. (BPK 89/1 str.) skyrësi nuo kitø Rusijos Federacijos Respublikø apibrëþimø tuo, kad mûsø BPK leido tardymo veiksmuose ekspertà kviesti kaip specialistà ir vëliau skirti jam atlikti eks-pertiná tyrimà.

LR BPK nuo 1991 metø ima sparèiai keistis. Atsiranda naujos specialiø þiniø panaudo-jimo formos: patikrinimo aktas (BPK 841 str.)1, specialisto iðvada (BPK 842 str.), revizijos ak-tas (BPK 843 str.). Patikrinimo aktas ir specialisto iðvada ávardijami kaip árodymai (BPK 74/2 str.). Dël to atsiranda naujos specialias þinias realizuojanèios procesinës figûros – tikrintojas ir revizorius.

Be to, tardymas galëjo naudotis specialiomis þiniomis (specialisto iðvada) ne tik iðkë-lus baudþiamàjà bylà, bet ir iki jos iðkëlimo (BPK 842/5 str.). Tai reiðkia, kad specialios þinios galëjo bûti naudojamos prieð asmená, net jam neþinant. Taip faktinis átariamasis tampa ty-rimo objektu.

Pagal Policijos ástatymà, policijos pareigûnai tampa tikrintojais, o jø iðvados – árody-mais. Pirmà kartà policijos pareigûnas, kaip kaltinimo sistemos darbuotojas, tampa árodymø ðaltiniu. Toks sutapatinimas yra ydingas dël to, kad vienam asmeniui tenka ir kaltinimas (suinteresuotumas), ir árodymø ðaltinio galimybës.

Remiantis procesine specialiø þiniø samprata ir jø naudojimo logika, nesuprantamas buhalteriniø þiniø iðskyrimas á atskirà procesiná konkreèiø specialiø þiniø panaudojimo formà – revizijà (BPK 843 str.), kai paliekama galimybë skirti buhalterinæ, ekonominæ ekspertizæ ûki-nei finansinei veiklai ávertinti, o praktikoje taip ir buvo daroma.

Toliau, remiantis 1961 metø BPK specialiø þiniø panaudojimo samprata, specialisto kompetencija ir jos naudojimo galimybës pleèiamos ir tampa lygios ekspertui, nurodoma, kad specialistas kvieèiamas, „kai atliekant tardymo veiksmus ar nagrinëjant bylà teisme, rei-kia specialiø þiniø asmeniui, dokumentams, daiktams ar ávykio situacijai tirti“, ir kad „(...) remdamasis ðiø tyrimø duomenimis, specialistas gali pateikti iðvadà“ (1993 metø BPK 842

str.). Tai sukëlë painiavà, kai buvo pabandyta apibrëþti specialias þinias, jø naudojimo for-mas, eksperto ir specialisto kompetencijà, specialiø þiniø panaudojimo galimybes. Specia-listo dalyvavimà tardyme ëmë kontroliuoti tik kaltinimas, nes tik jis specialistà kvieèia, for-muluoja uþduotis, klausimus, nurodo tyrimo objektus.

Dël ðios procesinës specialiø þiniø panaudojimo reglamentacijos tyrimà vykdanèiuose organuose atsirado specialistø, teikianèiø iðvadas tik pagal kaltinimo formuluojamas uþduo-tis. Kaltinamasis ir jo gynëjas neteko 1961 metø BPK suteiktø teisiø inicijuoti ekspertizës sky-rimà, pateikti klausimus, tyrimo objektus, susipaþinti su ekspertizës iðvada, t. y. vertinti jà tardyme, nes ekspertà pakeitë specialistas.

Naujajame 2003 metø BPK átariamasis ir kaltinamasis prarado procesinæ specialiø þi-niø panaudojimo garantijà, buvusià 1961 metø BPK, pagal kurá tardytojas kaltinamojo ar jo gynëjo praðymu privalëjo skirti ekspertizæ bylos aplinkybëms iðaiðkinti (BPK 172/1 str.). Pa-gal naujàjá 2003 metø proceso ástatymà, ekspertiná tyrimà ikiteisminiame tyrime skiria iki-teisminio tyrimo teisëjas tik tada, kai praðo prokuroras (BPK 209/1, 2 str.). Átariamasis gali

1 Eksperto dalyvavimas patikrinime minimas 1923 metų BPK 64 straipsnyje.

86

praðyti prokurorà inicijuoti ekspertizës skyrimà, o jei ðis atsisako tai daryti, átariamasis gali skøstis aukðtesniam prokurorui, o pastarojo atsisakymà skøsti ikiteisminio tyrimo teisëjui. Daugiapakopis ekspertinio tyrimo skyrimo mechanizmas, kaltinimo galimybë kontroliuoti gynybos iniciatyvà siekti ekspertinio tyrimo rodo, kad átariamojo galimybës naudotis specia-liomis þiniomis, árodant nekaltumà, itin menkos. Taigi átariamajam ir nukentëjusiam asmeniui, galima sakyti, atimamos teisës ikiteisminiame tyrime árodyti bylos aplinkybes remiantis spe-cialiomis þiniomis.

Nuo 1961 metø iki 1993 metø, pagal BPK 208 straipsná, jei buvo skiriama ekspertizë, tai kaltinamasis ir jo gynëjas privalëjo bûti supaþindinti su nutarimu skirti ekspertizæ ir turëjo teisæ:

− pareikðti ekspertui nuðalinimà; − praðyti paskirti ekspertà ið jø nurodytø asmenø; − praðyti átraukti papildomø klausimø á eksperto iðvadà; − pateikti dokumentus ir, jei leido tardytojas, teikti ekspertui paaiðkinimus; − jei leido tardytojas, dalyvauti ekspertizëje; − susipaþinti su eksperto iðvada. 1961 metø BPK 216 straipsnis numatë: „Eksperto iðvada arba jo praneðimas apie ne-

galëjimà duoti iðvados, taip pat eksperto apklausos protokolas pateikiami kaltinamajam tar-dytojo nustatomu momentu. Kaltinamasis turi teisæ duoti savo paaiðkinimus ir pareikðti prieðtaravimus, taip pat praðyti duoti ekspertui papildomus klausimus arba paskirti papil-domà ar pakartotinæ ekspertizæ. Apie eksperto iðvados pateikimà kaltinamajam suraðomas protokolas, laikantis ðio kodekso 114 ir 115 straipsniuose numatytø reikalavimø. Protokole iðdëstomi kaltinamojo paaiðkinimai, prieðtaravimai ir praðymai. Ðio straipsnio taisyklës tai-komos ir tais atvejais, kai ekspertizë buvo paskirta ir padaryta, prieð patraukiant asmená kal-tinamuoju.“

Tikëtina, kad 1993 metais atsiradusia BPK 207/4 straipsnio nuoroda „Apie priimtà nu-tarimà skirti ekspertizæ tardytojas praneða kaltinamajam“ ástatymø leidëjas siekë sudaryti sàlygas kaltinamajam pateikti savo klausimus ir tyrimo objektus ekspertams. Taèiau straips-nyje nekonkretizuojamas praneðimo pateikimo laikas, todël daþnai kaltinamajam ir nuken-tëjusiam asmeniui praneðimas apie ekspertizës skyrimà buvo pateikiamas parengtinio ty-rimo pabaigoje.

Be abejo, specialiø þiniø naudojimà gynyboje stabdo ir naujuosiuose BPK ir CPK pa-skelbta proceso iðlaidø ir jø atlyginimo tvarka. Pagal BPK, ekspertui ir specialistui sumokëtos sumos gali bûti iðieðkotos ið kaltinamojo ar nuteistojo (BPK 105 str.).

CPK 212 straipsnyje teisëjas pristatomas kaip aktyvus proceso dalyvis, bet ekspertiniø tyrimø reikalavimo iniciatyva ir jø iðlaidos lieka ðalims.

1964 metø civiliniame, kaip ir 1961 metø baudþiamajame, procese ekspertiniai tyrimai ðalims buvo nemokami.

CPK specialios þinios realizuojamos dviem formomis: ekspertize (87–91 str.) ir specia-listo, nesuinteresuoto bylos baigtimi, dalyvavimu (164/9, 201/3 str.). Specialistas, dalyvau-damas procesiniuose veiksmuose (pvz., apþiûroje), „(...) turi teisæ atkreipti teismo dëmesá á tai, kas, jo nuomone, gali padëti iðaiðkinti bylos aplinkybes“.

Administracinëje teisenoje buvo vadovaujamasi CPK specialiø þiniø samprata ir jø pa-naudojimo galimybëmis.

Naujas Administraciniø bylø teisenos ástatymas, priimtas 1999 metais, numato dvi specialiø þiniø realizavimo formas: eksperto(ø) iðvadà ir specialisto paaiðkinimus (ABTÁ 57 str.).

Eksperto dalyvavimas ir jo iðvada numatyta tada, kai byloje kyla klausimø, reikalaujan-èiø specialiø mokslo, meno, technikos ar kitokiø þiniø (ABTÁ 62 str.).

Specialistas kvieèiamas, kai nagrinëjant administracinæ bylà reikia specialiø þiniø, pa-dedanèiø iðtirti bei ávertinti dokumentus, daiktus ar veiksmus (ABTÁ 61 str.).

87

CPK ir Administracinës teisenos ástatymas specialiø þiniø panaudojimà ekspertizës forma sieja su klausimø, á kuriuos atsakyti bûtinos specialios þinios, sprendimu. O 1961 metø BPK nurodo, kad ekspertas kvieèiamas tada, kai „(...) bylà tiriant ar nagrinëjant teisme, reikalingos mokslinës, techninës ar kitos specialios þinios“ (BPK 85 str.). Lietuvos Respubli-kos teismo ekspertizës ástatymas, priimtas 2002 metais, teismo ekspertizæ apibrëþia kaip proceso veiksmà, atsakantá á specialiø þiniø reikalaujanèius klausimus.

Kyla klausimas, kuri ið ðiø procesiniø formuluoèiø tiksliau nusako procesiná specialiø þiniø panaudojimo pagrástumà.

Vadovaujantis betarpiðkumo ir tyrimo iðsamumo principais, bet kuri informacija, uþfik-suota materialiuose objektuose, reiðkiniuose, situacijose, dokumentuose ar kitose laikme-nose, susijusi su byla ir betarpiðkai nesuvokiama, turi bûti atskleista ekspertiniame tyrime, kai ekspertas atsako á ðaliø pateiktus klausimus.

Ekspertinis tyrimas visada siejamas su eksperto atsakinëjimu á pateikiamus klausimus, susijusius su bylos aplinkybëmis.

Ekspertui pateikiamø klausimø tikslas yra gauti konkreèiø duomenø, kurie padëtø nu-statyti arba paneigti atitinkamas bylos aplinkybes.

Eksperto atsakymai á klausimus privalo bûti konkretûs ir vienareikðmiðki. Per pastaruosius metus pastebima atvejø, kai ekspertai vietoj konkreèiø tyrimø ir atsa-

kymø á klausimus „paþeria“ teorinio-metodologinio lygio samprotavimø arba iðvados rezoliu-cinëje dalyje nurodo, kad atsakymo reikia ieðkoti ekspertizës akto tiriamojoje dalyje.

Tokia iðvada byloje neduoda jokios naudos, nes teoriniai samprotavimai nëra ir negali bûti árodymai (1923 metø BPK 58 str., 1961 metø BPK 74 str. ir 2003 metø BPK 20 str.). Tai numato CPK ir Administracinës teisenos ástatymas.

Ásigaliojus 2003 metø BPK, iðliko visi átariamojo, kaltinamojo ir gynybos suvarþymai, priimti revizuojant 1961 metø BPK ir susijæ su specialiø þiniø panaudojimu. Be to, atsirado ir naujø suvarþymø.

Kai specialistui buvo suteiktos procesinës galimybës atlikti ekspertinio lygio objektø ty-rimà ir suvienodintas eksperto ir specialisto iðvadø reikðmingumas, specialistas ikiteisminio tyrimo pareigûnui tapo tinkamesnis, nes jis taip pat yra ikiteisminio tyrimo pareigûnas (BPK 205/3 str.).

Ekspertizës skyrimo teisminë kontrolë, kuri buvo ávesta procesu (BPK 208–211 str.) ir kuri siekë sudaryti ðalims lygias galimybes naudotis specialiomis þiniomis ikiteisminiame ty-rime, pasirodë neveiksminga, deklaratyvi. Kaltinimas neinicijuoja ekspertiziø skyrimo ikiteis-miniame tyrime, nes specialisto iðvada jam parankesnë ir ji tolygi ekspertizei. Procesinis mechanizmas, kai átariamasis ar gynëjas dël ekspertizës skyrimo privalo kreiptis á prokurorà, jo atsisakymà skøsti aukðtesniam prokurorui, o pastarojo atsisakymà skøsti ikiteisminio ty-rimo teisëjui, reikalauja daug laiko ir jëgø. Tai rimti barjerai, trukdantys siekti nepriklausomo ekspertinio tyrimo.

Be to, tyrimo objektai paprastai yra þinomi kaltinimui. Jø gali ir nelikti arba informacija, esanti juose, gali pasikeisti po specialisto atlikto tyrimo.

Vertinant sovietinio (1961 m.) ir naujojo (2003 m.) BPK skirtumus, pastebima ðaliø – átariamojo, kaltinamojo ir nukentëjusiojo – diskriminacija baudþiamajame procese.

Átariamasis ir gynëjas turi teisæ rinkti gynybai reikalingus duomenis (BPK 21/4, 48/6 str.), be to, norëdami atlikti tyrimà, gali kreiptis á Teismo ekspertiziø centrà, Teismo medici-nos tyrimo institutà. Pagal Teismo ekspertiziø centro nuostatus, tokie tyrimai ávardijami kaip „ekspertizës, neturinèios teismo ekspertiziø statuso“, pagal Teismo medicinos instituto nuo-status, – „(...) tyrimai kitø juridiniø ir fiziniø asmenø praðymu“. Gynyba ar átariamasis, skirtin-gai nei kaltinimas, privalo sumokëti ðiø tyrimø iðlaidas. Tai riboja galimybes naudotis specia-liomis þiniomis ir daro átakà vertinant tyrimus, neturinèius ekspertizës iðvados statuso.

BPK (2003 m.) nëra tiesioginës nuorodos, susijusios su papildomos ar pakartotinës ekspertizës skyrimo pagrindais. Ðie pagrindai yra kartu ir procesiniai ekspertizës akto verti-

88

nimo kriterijai, sàlygojantys ikiteisminio tyrimo pareigûnø ar teismo veiksmus, kai kaip áro-dymai naudojamos ekspertø iðvados arba skiriamos naujos ekspertizës.

Papildomos, pakartotinës, komisinës, kompleksinës ekspertiziø atlikimo galimybës ir pagrindai numatyti 2002 metø Lietuvos Respublikos ekspertizës ástatyme, 2003 metø Eks-pertiziø atlikimo Lietuvos Teismo ekspertizës centre nuostatuose.

Ávairaus pobûdþio ekspertiziø skyrimas, jø atlikimas, rezultatø áforminimas ir vertinimas – tai proceso klausimai, todël jie turi bûti aiðkiai ir nuosekliai iðdëstyti BPK.

Naujasis 2003 metø CPK atskiru 219 straipsniu reglamentuoja papildomos ir pakartoti-nës ekspertizës skyrimà.

Jei visuose minëtuose BPK ekspertas ávardijamas kaip bet kuris asmuo, turintis spe-cialiø mokslo, technikos, meno ir kitokiø þiniø, tai naujajame 2003 metø BPK teigiama, kad „ekspertu gali bûti skiriamas asmuo, turintis specialiø þiniø ir áraðytas á Lietuvos Respublikos ekspertø sàraðà“ (BPK 84 str.)1.

Lietuvos Respublikos ekspertø sàraðà sudaro, tvarko ir skelbia Teisingumo ministe-rija2.

Neabejotina, kad ekspertø sàraðas ir reikalavimas dël tyrimo ir iðvados (nuomonës) pateikimo kreiptis tik á sàraðe áraðytà ekspertà, garantuoja eksperto dalykinæ kvalifikacijà. Ta-èiau ekspertas praranda savarankiðkumà, ypaè jei jo ekspertinë ir mokslinë karjera priklauso nuo ástaigos, kurioje jis dirba, vadovo.

Pastebima ir tai, kad sovietiniu laikotarpiu suformuota skirtingø specialybiø ekspertø þinybinë kontrolë, veikianti atitinkamose ástaigose prie Teisingumo, Vidaus reikalø ir Sveika-tos apsaugos ministerijø, iðliko ir ðiandien.

Jei ekspertinës ástaigos veikia ministerijose ar kitose valstybinës valdþios institucijose, tada iðskaidomos ekspertinës pajëgos, ekspertinës ástaigos ir ekspertai savo veikloje neið-vengiamai orientuojami á þinybinius tikslus, o ne á vieningus procesinius reikalavimus. Pasi-taiko, kad ekspertai vietoje ekspertinio tyrimo aktø (BPK 88 str.) naudoja trafaretinius blan-kus, kuriuose keièiama tik kintamoji dalis: pavardës, klausimai ir kt. Tyrimo metodai tik ávar-dijami, tyrimo eiga, rezultatai ir tarpinës iðvados nekonkretizuojamos.

Baudþiamajame, civiliniame ir administraciniame procesuose ekspertizës visada ið-lieka kaip procesinis paþinimo metodas, sàlygojamas procesiniø reikalavimø ir metodologi-niø þiniø visumos. Þinybinë priklausomybë nepajëgë uþtikrinti mokslinës-techninës bazës ir kartu efektyvaus specialiø þiniø panaudojimo, kuris per 2004 metus privalo pasiekti europiná lygá. Jei mes, ástojæ á Europos Sàjungà, siekiame iðsaugoti mûsø nacionalinës teisës sistemà ir galimybes, tai jau dabar turime atkreipti dëmesá á veikianèio BPK 84 straipsnio nuostatà, kad „prireikus ekspertu gali bûti skiriamas asmuo, turintis teisæ bûti ekspertu Europos Sà-jungos valstybëje narëje arba su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinës pagalbos sutartá“.

Iðvados

1. Eksperto arba specialisto atlikto tyrimo duomenys árodinëjimo procese yra specifi-

niai. Tai sàlygoja metodologinis iðvadø pagrástumas, eksperto ir specialisto procesinis sava-rankiðkumas, ðaliø galimybës árodinëjimo procese remtis specialisto ar eksperto iðvada.

2. Naujasis 2003 metø BPK deklaruoja aiðkià disproporcijà tarp kaltinimo ir kitø pro-ceso dalyviø galimybiø pasinaudoti specialiomis þiniomis procesiniame tyrime.

Átariamasis, nukentëjæs asmuo, civilinis ieðkovas ir atsakovas gali inicijuoti specialiø klausimø sprendimà tik kreipæsi á prokurorà ir ikiteisminio tyrimo teisëjà, kuriems tokiø pra-ðymø svarstymas neprivalomas.

1 Pagal BPK 210/1 straipsnį išimties tvarka ekspertizė gali būti skiriama atlikti asmeniui, neįrašytam į ekspertų

sąrašą. Tada ekspertą renka prokuroras. 2 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 111 patvirtintos „Lietuvos Respublikos teismo eks-

pertų sąrašo sudarymo ir tvarkymo tvarkos“ 4 punktas (Valstybės žinios. 2003. Nr. 39–1796).

89

3. Specialisto ir eksperto procesinës kompetencijos sutapatinimas specialiø þiniø pa-naudojimo formas – eksperto ir specialisto iðvadas – daro dirbtinas, nemotyvuotas.

Kai yra toks procesinis nekonkretumas, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo ástaigø parei-gûnai ikiteisminiame tyrime naudojasi ekspertiniø ástaigø ekspertais, kaip specialistais.

4. Taip kaltinimas ikiteisminiame tyrime iðvengia ikiteisminio tyrimo teisëjo kontrolës, t. y. ekspertinio tyrimo, kurio vienas ið tikslø uþtikrinti ðalims lygias galimybes pasinaudoti specialiomis þiniomis.

Kaltinimas, ikiteisminio tyrimo procese nevarþomai naudodamasis specialisto tyrimais, monopolizuoja objektø, turinèiø specialios, árodomosios vertës informacijos, paieðkà ir jø pateikimà specialistui. Tokia padëtis lemia kryptingo tyrimo galimybes.

5. Galimybë apskøsti kaltinimo atsisakymà inicijuoti ekspertizës skyrimà ar specialisto objektø tyrimà nekompensuoja ir neuþtikrina átariamojo, nukentëjusiojo ar kito aktyvaus pro-ceso dalyvio teisiø pasinaudoti procesinëmis specialiø þiniø galimybëmis árodant bylos ap-linkybes.

6. Proceso ðaliø lygiø galimybiø pasinaudoti specialiomis þiniomis ikiteisminiame ty-rime sudarymas yra viena iðsamaus ir neðaliðko tyrimo garantijø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Danisevičius P., Kazlauskas M., Palskys E. Lietuvos TSR baudžiamasis procesas: vadovėlis. – Vilnius: Mintis, 1978.

2. Dėl ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų patvirtinimo // Valstybės ži-nios. 2003. Nr. 54–2404.

3. Dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro atliekamų ekspertizių (tyrimų) kainų nustatymo ir taikymo tvarkos patvirtinimo // Informaciniai pranešimai. 2003. Nr. 76–724.

4. Dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų patvirtinimo // Valstybės žinios. 2003 Nr. 98–4422; Nr. 99 (atitaisymas).

5. Dėl Teismo medicinos instituto pertvarkymo ir Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos insti-tuto statuto patvirtinimo // Valstybės žinios. 2003. Nr. 32–1338.

6. Goda G., Kazlauskas M., Kuconis Pr. ir kt. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras / Sudarė G. Goda. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2001.

7. Kazlauskas M., Čaika R., Danisevičius P., Ignotas M., Jacovskis E., Liakas A. ir kt. Lietuvos TSR baudžiamojo proceso kodekso komentaras. – Vilnius: Mintis, 1976.

8. Kurapka E. Kriminalistikos raidos Lietuvoje tendencijos: mokslas ir praktika // Jurisprudencija. Teisinės valstybės link. – LTU , 2000. T. 15 (7).

9. Kurapka E., Malevski H. Dėl kai kurių ekspertinių tarnybų reformos problemų // Jurisprudencija. – LTA, 1999. T. 12 (4).

10. Kurapka E., Malevski H. Šiuolaikinė kriminalistikos studijų struktūra ir didaktika // Jurisprudencija. – LTU, 2001. T. 22 (14).

11. Kurapka E., Malevski H. Šiuolaikinė nusikaltimų tyrimo koncepcija ir jos kriminalistinis bei procesinis užtikrinimas. Pirmieji rezultatai // Jurisprudencija. – LTU, 2003. T. 43 (35).

12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. 1961 13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. 2003. 14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. 1964. 15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. 2002. 16. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014. 17. Lietuvos Respublikos Teismo ekspertizės įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 112–4969. 18. Malevski H., Kurapka E. Kriminalistikos mokslas vykdant teisės reformą Lietuvoje // Jurispruden-

cija. – LTU, 2000. T. 18 (10). 19. Mikelienėnė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. – Vilnius:

Justitia, 1999. 20. Pošiūnas P., Kurapka E. Dėl kriminalistikos mokslo ir technikos panaudojimo tiriant nusikaltimus

bei nagrinėjant bylas teisme // Kriminalinė justicija. – LPA, 1997. T. 6.

90

21. Rasimavičius P., Staskonis V., Vėlyvis S. ir kt. Tarybinė civilinio proceso teisė: vadovėlis. – Vil-nius: Mintis, 1983.

22. Rusijos Federacijos baudžiamojo proceso kodeksas. 1923. 23. Rusijos Federacijos civilinio proceso kodeksas. 1923. 24. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.) // Valstybės žinios. 2002. Nr. 77–3288. 25. Usher J. A. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai. – Vilnius: Naujoji Rosma, 2001. 26. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir protokolai (Roma, 1950 m. su pakeiti-

mais, padarytais protokolu Nr. 11) // Valstybės žinios. 2000. Nr. 96–3016.

♦♦♦

Conception of the Special Knowledge and the Peculiarities of Implementation

Assoc. Prof. Dr. Kęstutis Stungys

Law University of Lithuania

Keywords: special knowledge, expert, specialist, inspection, specialist opinion.

SUMMARY

Special knowledge is procedural cognitive method which content is superior than medium level of knowledge human uses or needs in his practice to establish needful information in reference to the case, and procedural form of implementation in assessors or specialists competency.

This cognitive method is universal. Consequently it has to be considered unambiguously in criminal, civil and administrative law, as its implementation range and forms.

The implementation of special knowledge in averment circumstances of a case, has to be equally accessible to all parties. The concentration of this method in accusatorial hands discriminates other active parties of the procedure, contravenes the principle of equal opportunities, the principle of the right to be heard and the principle of the effective defense.

The implementation of the special knowledge in the assessors competency range, ensures the solution of special expert questions and the help of the specialist ensures the execution of procedural action in finding, impounding, evaluating evidence and consulting or clarifying special questions.

Use of special knowledge by aggrieved, or suspect in the new-legislated (in 2003 year) Code of Criminal Procedure apparently inferior than in the past Code of Criminal Procedure. In purpose to examine the circumstances of case comprehensively and without bias it’s purposive to capacitate the equal chance for all parties to apply the pretrial judge in order to set the examination.

When the examination is set both defense and prosecution have to be equally freed from court costs for the examination.

Experts or specialists independence is inconsistent with departmental control. The validity and objectivity of the examination made by specialist or expert are conditioned by

their competency, procedural autonomy, financial independence and material facilities.

91

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 92–102

KRIMINALISTINIŲ VERSIJŲ KONCEPCIJŲ ISTORINĖS RAIDOS BRUOŽAI

Dr. Alvydas Barkauskas

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 46 39 Elektroninis paðtas bark@ltu.lt Pateikta 2004 m. kovo 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 11 d.

Pagrindinės sąvokos: kriminalistinis mąstymas, kriminalistinės versijos.

S a n t r a u k a

Kriminalistinės versijos yra vienas iš svarbiausių kriminalistikos taktikos elementų. Lie-tuvos kriminalistikoje kriminalistinėms versijoms buvo skirta nedaug dėmesio, apie jas buvo užsiminę šie kriminalistikos ir baudžiamojo proceso mokslininkai: S. Kuklianskis, P. Danisevi-čius, E. Palskys, J. Rinkevičius, R. Burda ir plačiau šio straipsnio autorius.

Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti kriminalistinių versijų ištakas ir raidos tendencijas. Tik pažvelgus į praeitį ir ją apmąsčius galima prognozuoti ir numatyti pagrindines nusikaltimų tyrimo planavimo ir versijų panaudojimo tiriant nusikaltimus gaires. Straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės kriminalistinių versijų koncepcijos, t. y. kriminalistikos pradininkų – austrų, vokie-čių, nuo XX a. vidurio aktyviai tyrinėjusių rusų, Rytų Europos ir kitų šalių mokslininkų mintys apie kriminalistinių versijų vietą kriminalistikoje ir nusikaltimų tyrimo praktikoje.

Autorius taip pat apžvelgia ir Lietuvos mokslininkų nuomonę apie kriminalistines versi-jas.

1. Kriminalistinio màstymo (Kriminalistische Denklehre) ir kriminalistiniø versijø koncepcijø iðtakos

XIX ir XX a. pradþios baudþiamojo proceso ir kriminalistikos mokslininkai ypaè daug

dëmesio skyrë logikos mokslui, silogistikai, dedukciniø samprotavimø panaudojimui tiriant nusikaltimus.

Mokymu apie „kriminalistiná màstymà“ (vok. Kriminalistische Denklehre) susidomëta Vakarø Europoje – Austrijoje ir Vokietijoje jau XIX amþiuje. Tuo metu apie màstymo svarbà ti-riant nusikaltimus uþsiminë: 1837 m. L. Jagemannas [1] ir A. Baueris [2], 1843 m. K. Pfyfferis ir J. Gilgenas [3], 1893 m. H. Grossas [4], o XX a. pradþioje kriminalistinio màstymo kon-cepcijà pradëjo plëtoti 1921 m. E. Anuschatas [5], 1927 m. L. Philippas [6] ir kiti. Taèiau tuo metu dar nebuvo aiðkios kriminalistinio màstymo mokslo koncepcijos, nebuvo apibrëþta jos

92

vieta kriminalistikos mokslo sistemoje, kriminalistinio màstymo definicijos, nes kriminalistika dar tik formavosi kaip mokslas. Be to, spartëjant technikos paþangai, daugiau dëmesio tiriant nusikaltimus buvo skiriama techninëms priemonëms, dël to sparèiau vystësi krimina-listinë technika.

H. Grossas, dar vadinamas kriminalistikos tëvu, savo fundamentaliame veikale „Tei-smo tardytojo vadovas“ („Handbuch fur Untersuchungsrichter“) plaèiau neapsistojo ties teo-rinëmis versijø problemomis, nevartojo termino „versija“ (vok. „Version“, „Fassung“), o kal-bëdamas apie nusikaltimo tyrimo planavimà vartojo þodá „Meinung“ – nuomonë [7, p. 8].

Minëtame darbe H. Grossas teigia, kad nusikaltimo tyrëjui, pradedanèiam tirti bylà, nederëtø skubëti susidaryti iðankstinës nuomonës. Ðiame etape bûtina surinkti ir ávertinti vi-sus árodymus. Be to, ðioje stadijoje labai svarbu turëti galvoje, kad dalykai, kurie ið pirmo þvilgsnio atrodo neátikëtini, vëliau neretai pasirodo buvæ ið tikrøjø. Nuo atliekamø veiksmø priklauso tolesnës prognozës [8, p. 18].

Iðsamesnius tyrinëjimus apie loginiø ir psichologiniø metodø taikymà tiriant nusikalti-mus savo monografijose pateikë vokieèiø mokslininkai E. Anuschatas (1921 m.) [5] ir L. Philippas (1927 m.) [6].

E. Anuschatas leidinyje „Kriminalistinio màstymo menas“ („Gedankenarbeit des Krimi-nalisten“) [5, p. 46–55] apibendrino nusikaltimo tyrëjo màstymo psichologinius ypatumus, nusikaltimo tyrimo hipoteziø iðkëlimà, taikomus loginius metodus ir faktinius duomenis, pa-teikë taktines nusikaltimø tyrimo „gudrybes“. Ðis mokslininkas, tyrinëdamas nusikaltimo ty-rimo logikà, pirmiausia rëmësi galutine iðvada – teismo sprendimu ir analizavo tà sprendimà taikydamas formaliosios logikos metodus.

Minëtame leidinyje E. Anuschatas, kalbëdamas apie prielaidas, kuriomis aiðkinamos ti-riamo ávykio prieþastys, vartojo terminà ne „versija“, o „hipotezë“, nors kriminalistinës hipo-tezës sàvokos nepateikë. Vëliau ðis darbas buvo reikðmingas vokiðkai kalbanèiø ðaliø krimi-nalistikai, juo rëmësi daugelis mokslininkø, kurie domëjosi nusikaltimø tyrëjo màstymo pro-cesu. E. Anuschato ávestas nusikaltimo tyrëjo màstymo procesà apibendrinantis terminas „kriminalistinis màstymas“ (vok. „Kriminalistischen Denken“) yra nusistovëjæs ir daþnai iki ðiol vartojamas vokieèiø kriminalistikos literatûroje.

Logikos ir psichologijos mokslø metodø svarbà tiriant nusikaltimus pabrëþë ir rusø baudþiamojo proceso ir kriminalistikos mokslininkai. Jie sukûrë kriminalistiniø versijø teorijà. Ðios teorijos pradininkais reikëtø laikyti SSRS mokslininkus V. Gromovà, S. Golunská, B. Ða-verá ir A. Vinbergà.

1925 m. V. Gromovas leidinyje „Kvota ir parengtinis tardymas“ («Дознание и пре-дварительное следствие (теория и техника расследование преступлений)») pir-mà kartà sovietinëje kriminalistinëje literatûroje parengë nusikaltimø tyrimo planavimo ir prie-laidø këlimo, renkant árodymus, rekomendacijas. V. I. Gromovas teigë: „tikrindamas iðkeltas prielaidas, ypaè stengdamiesi nustatyti átariamàjá, tardytojas neturëtø pamirðti faktø ar mo-mentø, kurie jau tiksliai kvotos ar tardymo nustatyti ir kuriø nepaneigë nauji faktai ir kurie ðiems faktams neprieðtarauja“ [9, p. 55].

Terminas „versija“ rusiðkoje kriminalistikos literatûroje pradëtas vartoti vëliau – ketvir-tajame deðimtmetyje, 1935 m. rusø kalba iðleistame kriminalistikos vadovëlyje. Taèiau ðio vadovëlio autoriai dar nepateikë versijos sàvokos, nesigilino á jos loginæ kilmæ, o tik nurodë, kad versijos yra nusikaltimo tyrimo planavimo pagrindas ir kad keliamos antrame nusikal-timo tyrimo etape – atlikus pirminius tardymo veiksmus, jeigu tardytojas, juos atlikæs, „ne-gauna duomenø apie nusikaltëlio buvimo vietà“ [10, p. 141]. Pirmà kartà versijos sàvokà 1940 m. pateikë B. M. Ðaveris: „versija suprantama kaip bylos medþiaga pagrásta tardytojo prielaida dël tiriamojo nusikaltimo pobûdþio, motyvø, dël kuriø jis padarytas, asmenø, kurie galëjo nusikaltimà padaryti“ [11, p. 76].

93

2. Kriminalistiniø versijø koncepcijos po Antrojo pasaulinio karo

2.1. Rusijos kriminalistiniø versijø koncepcijos

Kriminalistiniø versijø klausimais labiau susidomëta XX a. ðeðtajame deðimtmetyje. Tuo metu daugiau dëmesio tam skyrë SSRS mokslininkai V. Terebilovas [12, p. 120] ir O. Nik-rencas [13], 1954–1955 m. kriminalistikos literatûroje pateikë „tardymo versijø“ (следс-твенная версия) bei „teismo versijø“ (судебная версия) terminus. V. Terebilovas teigë, kad tardymo versijà reiktø suprasti kaip tam tikrà prielaidà aiðkinant pagrindines (esmines) nusikaltimo aplinkybes. Tardymo versija skiriasi nuo kitø iðkeliamø prielaidø, kai bandoma nustatyti gerokai daugiau bylos aplinkybiø [14, p. 110]. S. Golunskis versijà apibrëþë kaip faktiniais duomenimis pagrástà prielaidà, aiðkinanèià bylai reikðmingà faktà arba faktø grupæ [15, p. 13].

Versijø klasifikacijos klausimais taip pat bûta ávairiø nuomoniø, pavyzdþiui, P. Taraso-vas–Radionovas versijas skirstë á aiðkinanèias: nusikaltimo ávyká ir jo pobûdá; nusikaltimo pa-darymo bûdà; kaltininko asmenybæ; kaltës pobûdá ir nusikaltimo padarymo motyvus [16, T. 2, p. 24–25]. A. Vasiljevas tardymo versijas pagal nusikaltimo sudëties elementus skirstë á bendràsias ir atskiràsias [17, p. 41], A. Ðliachovas – taip pat á bendràsias ir atskiràsias [18, p. 14].

Vëliau, XX a. septintajame ir aðtuntajame deðimtmeèiuose, prie kriminalistiniø versijø teorijos tobulinimo ypaè daug prisidëjo ðie rusø mokslininkai: L. Arockeris [19], A. Ratinovas [20], M. Strogovièius [21], A. Eismanas [22], L. Drapkinas [23], I. Luzginas [24], G. Arci-ðevskis [25], A. Larinas [26], R. Belkinas [27] ir kiti.

Apibendrinus SSRS kriminalistikos literatûrà galima daryti tokias iðvadas: − kriminalistinës versijos yra kriminalistikos taktikos ir atskirø nusikaltimø rûðiø tyrimo

metodikos elementas; − kriminalistinës versijos yra nusikaltimø tyrimo loginis pagrindas, nuo jø priklauso

konkretaus nusikaltimo tyrimo strategija, be to, kai kurie autoriai, ásigilinæ á versijos loginæ kilmæ, áþvelgë ðiuos versijø hipoteziø skirtumus: • specifinë versijos naudojimo sritis. Ji konstruojama ir taikoma baudþiamosios

teisenos srityje; • versija grindþiama faktiniais duomenimis (poþymiais), ja aiðkinami faktai ir aplinky-

bës, reikðmingi nustatant tiesà byloje (versijos pagrástumas); • versijø tikrinimas ribojamas ástatymo nustatytais terminais; • tikrinant versijas taikomi specifiniai metodai ir specifinës jø realizavimo formos; • tikrinant versijà galimas aktyvus byla suinteresuotø asmenø prieðinimasis, turint

tikslà nuslëpti tiesà byloje ir sukelti abejoniø dël versijos teisingumo.

2.2. Kriminalistiniø versijø koncepcijos Rytø ir Centrinës Europos ðalyse

Rytø ir Centrinës Europos ðalyse svarbesni teoriniai ir praktiniai kriminalistiniø versijø klausimai buvo pradëti analizuoti XX a. septintajame deðimtmetyje. Daugelis Rytø Europos ðaliø priklausë socialistiniam blokui. Ðiø ðaliø kriminalistikos raidai átakos turëjo Sovietø Sà-jungos kriminalistø mokslininkø idëjos.

Kriminalistiniø versijø klausimais daug diskutuota Lenkijos teisinëje literatûroje. Kuriant Lenkijos kriminalistiniø versijø teorijà daug átakos turëjo SSRS kriminalistø, pirmiausia B. Ða-verio ir A. Vinbergo, R. Belkino, A. Vasiljevo ir M. Strogovièiaus, koncepcijos.

Vienas pirmøjø Lenkijoje kriminalistinës versijos apibrëþimà pateikë W. Gutekunstas. Jis 1965 m. iðleistame kriminalistikos vadovëlyje versijà apibûdino taip: „vadovaujantis logi-kos dësniais iðkelta istorinë hipotezë (hipotezą historyczną), prielaida tiriamam ávykiui paaið-kinti, kuriai patikrinti ir patvirtinti turi kilti kitos prielaidos, kurios lemia planingus veiksmus“ [28, p. 108]. Pirmuosiuose kriminalistiniø versijø apibrëþimuose lenkø autoriai labiau pa-

94

brëþë versijø loginá ir psichologiná aspektà, versijà apibûdino kaip nusikaltimo tyrëjo logiðkai pagrástà vaizduotës padariná, pavyzdþiui, 1967 m. H. Màka teigë, kad „versija yra vaizduotës padarinys, kuriame atsispindi buvusio ávykio eiga, su juo susijæ asmenys ir kitos su tuo ávy-kiu susijusios aplinkybës“ [29, p. 607]. T. Hanausekas 1969 m. pateikë panaðø apibrëþimà. Jis, be bendrøjø teoriniø versijø problemø, ypaè daug dëmesio skyrë versijø iðkëlimo teori-nëms problemoms, analizavo versijos tikimybës problemas [30, p. 185].

Lenkiðkoje teisinëje literatûroje ávairiais kriminalistiniø versijø klausimais – sampratos, këlimo ir tikrinimo taip pat diskutavo: H. Czmochas [31], Z. Czeczotas, M. Czubalskis [32, p. 22], P. Girdwoyñ [33], B. Hoùystas [34, p. 512], Z. Pastorczakas [35], M. Kulickis [36, p. 86], K. Juszka [37] ir kiti.

Buvusioje Èekoslovakijoje vienu kriminalistiniø versijø teorijos pradininkø galima laikyti slovakà J. Pjeðèakà, 1965 m. iðleidusá monografijà „Tardymo versijos“ („Vyšetrovacie ver-zie“), kurioje pateikë savo poþiûrá á nusikaltimø tyrëjo màstymo procesà, intuicijos reikðmæ iðkeliant versijas. J. Pjeðèakas minëtoje monografijoje taip pat rëmësi rusø kriminalistø A. Vasiljevo, M. Strogovièiaus, S. Golunskio, A. Kolesnièenkos ir kitø koncepcijomis. Be to, ðis mokslininkas vienas ið pirmøjø daugiau dëmesio skyrë tardymo versijos etimologinei reikð-mei. J. Pjeðèakas tardymo versijà apibûdino taip: „tai byloje surinkta medþiaga pagrásta tar-dytojo prielaida, aiðkinanti tiriamo ávykio ar atskirø jo aplinkybiø prieþastis, ryðius, vienas ið nustatytø bylos faktø ir aplinkybiø paaiðkinimø“ [38, p. 132]. Panaðus poþiûris á versijà èekø ir slovakø literatûroje iðliko ir vëliau [39, p. 129].

2.3. Austrijos, Ðveicarijos, Vokietijos kriminalistinio màstymo (vok. kriminalistische denklehre) koncepcijos

Kriminalistinio màstymo problemos Austrijos, Ðveicarijos, tuometinës Vakarø Vokietijos

kriminalistikos literatûroje nuodugniau pradëtos tyrinëti nuo XX a. septintojo deðimtmeèio. Daugiausia apie nusikaltimo tyrëjo mastymà diskutavo: A. Büringas [40], H. Clages [41] F. Geerds [42], W. Getto [43], W. Pfisteris [44], R. Magulski [45], F. Meixner [46], H. Schmitz [47], H. Walder [48], E. Wieczorek [49], K. Zbinden [50, p. 173–188] ir kiti. Diskusijos dël kriminalistinio màstymo sistemos ir definicijos vokiðkoje literatûroje vyksta iki ðiol.

Pavyzdþiui, vienas þymiausiø Vokietijos kriminalistinio màstymo specialistø H. Walderis terminà „kriminalistinis màstymas“ traktuoja kaip vienà ið kriminalistikos taktikos kategorijø. Jo nuomone, „kriminalistinis màstymas“ apima apibendrintas nusikaltimo tyrimo praktikos ir teorijos rekomendacijas, kuriomis siekiama nusikaltimo tyrëjui padëti teisingai màstyti, tin-kamai surinkti árodymus ir iðtirti nusikaltimà [48, p. 1]. W. Getto nuomone, kriminalistinio màstymo koncepcija remiasi ne vien paèios kriminalistikos, bet ir euristikos, matematikos, logikos, hermeneutikos, fenomenologijos rekomendacijomis [43].

E. Wieczorekas teigia kad „kriminalistinis màstymas apima visus samprotavimus, prii-mant teisingà sprendimà konkreèiomis aplinkybëmis, uþkardant, tiriant ir iðaiðkinant nusikal-timus“. E. Wieczoreko nuomone, kriminalistika yra kriminalistinio màstymo pagrindas [51, p. 544]. Manome, W. Pfisteris, minëdamas kapitaliná H. Walderio leidiná „Kriminalistinis màsty-mas“ („Kriminalistiches Denken“), iðleistà keletà kartø, kur detaliai analizuotas kriminalistinis màstymas, neneigdamas ðio leidinio svarbos, pagrástai paþymi paèià pagrindinæ kriminalisti-nio màstymo teorijos problemà – nëra vienos kriminalistinio màstymo koncepcijos, struktû-ros, metodologijos ir terminologijos [44, p. 385]. Be to, taip pat reikëtø atkreipti dëmesá, kad kriminalistinis màstymas, kaip kriminalistikos struktûros dalis, iki ðiol yra per daug platus ir net struktûriðkai sudëtinga já ásivaizduoti. To prieþastis, kaip mano A. Büringas, galëtø bûti tai, kad kriminalistinis màstymas perdaug kompleksiðkas [40, p. 24].

Nuo teoriniø kriminalistinio màstymo koncepcijos diskusijø pereita ir prie praktinio „kriminalistinio màstymo“ ágyvendinimo tiriant nusikaltimus.

Iðanalizavus Vokietijos ir Austrijos kriminalistinæ literatûrà galima iðskirti dvi pagrindines nusikaltimø tyrëjo màstymo proceso kryptis. Pirmoji kryptis, tradiciðkai nuo E. Anuschato,

95

L. Philippo laikø nusistovëjusi Vakarø Vokietijoje, yra gana pragmatiðka. Ðiai krypèiai bû-dinga tai, kad á nusikaltimo tyrëjo màstymà þvelgiama kaip á specifiná kriminalistiná màstymà, ir ðiuo atveju „versijinis“ màstymas yra jo dalis. Ðiai krypèiai priskirtume H. Clages, W. Getto, F. Meixnerá, R. Magulská, H. Walderá [41; 43; 46; 45; 48]. Ji ateityje turëtø bûti perspekty-vesnë, nes poþiûris á nusikaltimø tyrimà kaip á specifiná kriminalistiná màstymà yra komplek-siðkesnis, nes siejamas su kitø mokslo ar jø srièiø laimëjimø diegimu á kriminalistinio màs-tymo koncepcijas, ir visapusiðkesnë. Ðios koncepcijos ðalininkai, bûdami pragmatiðkesni, kriminalistinio màstymo koncepcijas labiau orientuoja ne á teorines diskusijas, o á jø praktiná pritaikymà ir praktiniø problemø sprendimo bûdus.

Antroji kryptis – buvusios Rytø Vokietijos kriminalistiniø versijø teorija, susiformavusi pagal SSRS mokslininkø koncepcijas (apie jas plaèiau kalbësime vëliau). Ji labiau iðvystyta teoriðkai, maþiau – praktiðkai. Vienas ið stipriausiø ðios koncepcijos bruoþø yra nuodugni kriminalistinës versijos, kaip vienos ið pagrindiniø nusikaltimo tyrimo logikos elementø, sa-mpratos analizë, jos iðkëlimo ir tikrinimo proceso teorinis pagrindimas.

Toks dviejø minëtø krypèiø ir poþiûriø sàlyginis skirtumas gali bûti paaiðkinamas tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo iki XX a. devintojo deðimtmeèio pabaigos padalytoje Vokie-tijoje vystësi skirtingos kriminalistinës koncepcijos. Vakarø Vokietijoje buvo plëtojamos se-nos, tvirtos, XIX a. siekianèios kriminalistikos tradicijos, o Rytø Vokietijos kriminalistika, nors ir iðlaikydama savitumà, buvo labiau veikiama rusø kriminalistø koncepcijø. Taèiau abi mi-nëtos koncepcijos ið esmës nesiskiria, nes tyrimo objektas tas pats – nusikaltimo tyrëjo màstymo problemos. Abi koncepcijos pripaþásta tuos paèius màstymo logikos metodus, á nusikaltimo tyrimà þvelgia kaip á tam tikrà hipotetiná procesà. Ðiø koncepcijø esminis skirtu-mas – skirtingi poþiûriai á nusikaltimo tyrëjo màstymo proceso tyrimo metodus: pirmosios koncepcijos (krypties) mokslininkø poþiûris yra platesnis, o antrosios – siauresnis.

Vieni þymesniø buvusios Rytø Vokietijos mokslininkø, analizavusiø kriminalistiniø ver-sijø problemas, yra E. Stelzeris [52, T. 1., p. 157], R. Ackermannas [53], F. Schurichas [54]. Skirtingai nei pirmosios krypties ðalininkai, jie prielaidoms, iðkeltoms tiriamo ávykio aplinky-bëms paaiðkinti, daþniausiai vartoja terminà „versija“ (Version, Fassung). Rytø Vokietijos mokslininkai ávairiai formuluoja versijø apibrëþimà, versijas apibûdindami kaip hipotetiðkas, daugevariantiðkas taisykles (vok. – Regel), pagrástas prielaidomis, kuriomis remiantis aiðki-nama bylos faktø esmë [52, T. 1, p. 157], kiti – kaip vienà ið nusikaltimo planavimo loginiø metodø. Èia visø pirma paminëtini R. Ackermannas [53, p. 56] ir F. Schurichas [54; 55].

Pastaruoju metu Austrijos, Ðveicarijos ir Vokietijos kriminalistikoje versijoms skiriama ypaè daug dëmesio. Kai kurie vokieèiø mokslininkai minëtas koncepcijas nagrinëja komp-leksiðkai, pavyzdþiui, H. Clages nurodo, kad kriminalistinës versijos yra speciali kriminalisti-nio màstymo rûðis, bûdas (vok. – Art) [41].

2.4. Anglosaksø nusikaltimø tyrimo kriminalistinio màstymo koncepcijos

Vakarø Europos teisiniuose þodynuose terminas „versija“ arba iðvis nevartojamas, arba jei ir vartojamas, tai suprantamas skirtingai. Pavyzdþiui, anglosaksø literatûroje nëra daug moksliniø darbø, kuriuose bûtø analizuojami kriminalistiniø versijø klausimai ir netgi beveik nevartojamas „versijos“ terminas. JAV iðleistame teisës terminø þodyne „BLACK'S LAW DICTIONARY“' nëra termino „version“, taèiau yra lotynø kalbos þodis „versus“ – posû-kis, ið kurio ir kilæs mûsø analizuojamas terminas „versija“. Taèiau jo prasmë ðiame þodyne visai kitokia nei mûsø kriminalistikoje – þodis „versus“ suprantamas kaip bylos pavadinimas, pavyzdþiui, „Flether prieð Peckà“ arba „Flether kaltina Peckà“ [56, p. 1082].

Artimesnis mûsø nagrinëjama prasme minëtame teisiniame þodyne yra „hipotezës“ terminas. Jis reiðkia „spëjimà arba teorijà, iðkeltà baudþiamojoje byloje kaltinimo arba gyny-bos, kaip árodymø, faktø paaiðkinimà ir pagrindà padaryti iðvadà dël kaltumo arba nekal-tumo, arba kaip galimà ar numatomà nusikaltimo motyvà“ [56, p. 510].

96

Taèiau tai dar nereiðkia, kad anglosaksø teisinëje literatûroje su versijomis susijusioms problemoms nebuvo skirta daugiau dëmesio. Nusikaltimø tyrëjo màstymo problemø klausi-mais darbø yra paskelbæ Ch. O’Hara [57], R. Wardas [58, p. 39; 64; 59, p. 9–39] ir kiti.

Galëtume paminëti fundamentalø Ch. O’Haros darbà „Informacija, tyrimas, priemonës“ („3i“ informacion, interrogation, instrumentation). Darbe jis analizuoja màstymo vaidmená ir pateikia daromø iðvadø tipus tiriant nusikaltimus, ypaè apie kuriuos nemaþai raðyta rusø ir lenkø teisinëje literatûroje (taikant indukcijos ir dedukcijos metodais gautas iðvadas). Dau-giausia ðis autorius analizavo indukcijos metodo taikymo problemas keliant versijas [59, p. 19–20, 22].

Á nusikaltimø tyrëjo màstymo problemas anglosaksø mokslininkø poþiûriai ið esmës yra panaðûs, kaip ir mokslininkø, kurie analizavo su versijomis susijusias problemas. Pavyz-dþiui, R. Wardas á nusikaltimø tyrimà þvelgia kaip á loginæ ávykio rekonstrukcijà. Panaðiu as-pektu versijø problematikà yra apþvelgæ Rusijos mokslininkas I. Luzginas, Vokietijos moksli-ninkai A. Büringas, J. Fischeris, E. Wieczorekas ir kiti. Skirtumas nebent toks, kad anglosaksø poþiûris á nusikaltimø tyrëjo màstymà yra gerokai platesnis. Taèiau èia ir pasireiðkia tam tikras trûkumas – nei Ch. O’Hara, nei R. Wardas nepateikia konkreèiø, praktikos apibendrintø ir susistemintø rekomendacijø, kuriomis remdamasis nusikaltimø tyrëjas galëtø konkreèiose tyrimo situacijose pasirinkti tinkamiausius taktinius bûdus ir nusikaltimo tyrimo kryptis.

2.5. Kriminalistiniø versijø koncepcija Lietuvoje

Prieðkario Lietuvoje versijø ir nusikaltimø tyrimo planavimo klausimai neanalizuoti. Kaip teigia prof. E. Palskys, „daugiau dëmesio buvo skiriama kriminalistiniai technikai plëtoti, moksliniam daiktiniø árodymø tyrimui bei teismo ekspertiziø technikai ir metodikai tobulinti (…). To meto teisinëje literatûroje ir praktiniuose leidiniuose buvo gvildenami labiausiai pa-plitusiø kvotos veiksmø – apþiûros, kratos, apklausos – atlikimo teoriniai bei praktiniai orga-nizaciniai klausimai (…)“ [60, p. 204].

Kriminalistiniø versijø teorijos formavimosi pradþia Lietuvoje reikëtø laikyti 1948 metus. Tuo metu á lietuviø kalbà buvo iðverstas B. Ðaverio ir A. Vinbergo vadovëlis „Kriminalistika“ [61, p. 106–107], kuriame pirmà kartà lietuviø kalba buvo pateikta jau minëta B. Ðaverio ver-sijos sàvoka.

Lietuvoje versijø klausimais raðë: P. Danisevièius [62], S. Kuklianskis [63], E. Palskys [64, p. 186–188], J. Rinkevièius [65] ir kiti. Daugiau dëmesio minëti Lietuvos mokslininkai skyrë tardymo versijoms.

R. Pleèkaitis vienas pirmøjø Lietuvoje 1968 m. „Logikos ávade“ pateikë teisinës versijos sàvokà ir jà apibûdino kaip „vienà ið galimø spëjimø, aiðkinanèiø atskiras nusikaltimo aplin-kybes arba visà nusikaltimà“ [66, p. 165].

P. Danisevièius 1971 m. pateikë tardymo versijos sàvokà. Jà apibûdino kaip „prielaidà, lieèianèià atskirà faktà arba turinèiø reikðmës bylai faktø grupæ, aiðkinanèià ðiø faktø atsira-dimà, jø tarpusavio ryðá, turiná ir reikðmæ árodinëjimui“ [62, p. 46]. Panaðios nuomonës buvo ir J. Rinkevièius [65, p. 35].

Vëliau lietuviðkoje kriminalistikos literatûroje tardymo versijø sàvokas pateikë S. Kuk-lianskis ir E. Palskys.

Versijos sampratà S. Kuklianskis apibûdino kaip: „tardytojo nuomonæ (spëjimà, prie-laidà) apie bendrà nusikaltimo modelá, jo mechanizmà, asmenis, padariusius nusikaltimà, apie jo atskiras detales, kokius tardymo ir operatyvinius veiksmus reikia atlikti siekiant iðtirti nusikaltimà“ [63, p. 21].

E. Palskio manymu, „tardymo versija yra faktiniais duomenimis pagrásta tardytojo prielaida apie tiriamàjá ávyká bei jo aplinkybes (ávykio prieþastá, kaltuosius asmenis, jø kaltës pobûdá, motyvus ir t. t.)“ [64, p. 186].

97

Apibendrinant Lietuvos mokslininkø versijos sàvokos apibrëþimus galima daryti ið-vadà, kad vieni ir kiti pabrëþia hipotetiná versijos pobûdá tiriamojo ávykio atþvilgiu, nurodo, kad versijos keliamos reikðmingoms bylos aplinkybëms paaiðkinti. E. Palskio apibrëþime pabrëþiamas versijø pagrástumas. S. Kuklianskis savo pirmame apibrëþime labiau akcen-tuoja psichologiná versijø aspektà, o antrame – versijø gnoseologinæ ir funkcinæ reikðmæ pla-nuojant nusikaltimø tyrimà. P. Danisevièius ir J. Rinkevièius labiau akcentuoja versijø reikðmæ árodinëjimo procese.

Nuodugnesnius kriminalistiniø versijø problematikos mokslinius tyrimus atliko ir moks-linëje disertacijoje „Nusikaltimø versijø ðiuolaikinë koncepcija ir jos plëtros kryptys“ 2000 m. apibendrino ðio straipsnio autorius [67]. Minëtame darbe buvo apþvelgta versijø panaudo-jimo tiriant nusikaltimus istorinë raida. Ið esmës Lietuvoje buvo þinomos Rusijos mokslininkø versijø koncepcijos, taèiau nenagrinëtos kitø ðaliø mokslininkø idëjos nagrinëjama tema. Be to, suformuluota nusikaltimo tyrimo versijø samprata ir sistema, iðanalizuotas versijø këlimo ir tikrinimo mechanizmas. Svarbiausia, atsiþvelgiant á ðiø dienø pasaulyje pasiektus krimina-listikos laimëjimus, buvo pateiktas nusikaltimo tyrimo versijø teorinio modelio realizavimo praktikoje mechanizmas.

3. Pagrindinës nusikaltimø tyrimo màstymo koncepcijø plëtros kryptys

Nuo XX a. septintojo deðimtmeèio rusø mokslininkai I. Luzginas, A. Eismanas, L. Drap-kinas, V. Obrazcovas, Vokietijoje – A. Forkeris, o Lietuvoje – S. Kuklianskis versijà analizavo modeliavimo teorijos poþiûriu, kaip „tardytojo nuomonæ (spëjimà, prielaidà) apie bendrà nusikaltimo modelá, jo mechanizmà, asmenis, padariusius nusikaltimà, apie jo atskiras detales“ [68; 63, p. 21], t. y. á versijà buvo þvelgiama kaip á vienà svarbiausiø màstymo mo-delio elementø. Mokslininkai, analizuojantys kriminalistinio màstymo problemas, iki ðiol yra panaðios nuomonës, pavyzdþiui, H. Clages, teigia, kad „hipotezes, kuriomis aiðkinamas ti-riamas ávykis, galime apibûdinti kaip màstymo modelá“ [41]. Toks autoriø poþiûris suteikë galimybæ naujai paþvelgti á versijos esmæ, jos sàvokø ir koncepcijø genezæ. Poþiûris á versijà kaip á màstymo modelá ypaè paplitæs Vokietijoje.

Modeliavimas apibûdinamas kaip praktinis arba teorinis paþinimo objekto tyrimo me-todas, taikant abstrahavimà, loginá màstymà, tiesiogiai netiriant paþinimo objekto, o panau-dojant pagalbinæ (dirbtinæ arba tikràjà) sistemà (kvaziobjektà) – modelá, analogiðkà paþinimo objektui, sugebantá ðá objektà pakeisti tyrimo procese, suteikti informacijà apie modeliuo-jamà objektà – originalà. Tiriant nusikaltimus daþniausiai naudojamos dvi modeliø rûðys – materialûs (daiktiniai) ir idealûs (màstymo). Pats modeliavimas gali bûti dinaminis arba stati-nis.

Jei modeliavimo metodà analizuotume atsiþvelgdami á kriminalistiniø versijø teorijà, galëtume konstatuoti, kad jis suteikia galimybæ atrasti ir konstruoti aibæ màstymo (loginiø) modeliø. Nusikaltimo tyrimo procese modeliuojami nusikaltimo padarymo mechanizmai, bûsimi procesiniai veiksmai, numatyti taktiniai bûdai, metodai, jø taikymo eiliðkumas, prog-nozuojamas proceso dalyviø elgesys, reakcija, galimi jø padariniai.

Visas màstymo arsenalas, naudojamas aiðkinant tiriamà ávyká, ir sudaro màstymo mo-delá. Ðio modelio elementai nustato, patikrina ir ávertina bylos faktus ir logiðkai iðvedami tikë-tini sekmenys, kuriø buvimà dar reikës nustatyti. Taèiau reiktø pabrëþti, kad toks màstymo modelis toliau lieka hipotetinis.

Kai kurie Vokietijos mokslininkai, pavyzdþiui, A. Büringas [40], J. Fischeris [69, p. 269], H. Schmitz‘as [70, p. 25] ir kt., toká hipotetiná màstymo modelá apibûdina kaip loginæ ávykio (nusikaltimo) rekonstrukcijà. Toks poþiûris në kiek neprieðtarauja versijos, kaip màstymo modelio, apibûdinimui, nes kriminalistinë loginë nusikaltimo rekonstrukcija yra viena ið mo-deliavimo atmainø, ji ið esmës yra vienas ið modeliavimo metodø.

98

Modeliavimo metodo euristinë reikðmë keliant ir tikrinant versijas yra neabejotina, ta-èiau jo taikymo galimybës kriminalistikoje dar nëra pakankamai iðtirtos. Taikant ðá metodà atsiranda galimybë, pasitelkiant matematikos, statistikos, psichologijos, logikos, euristikos, informatikos ir kitus mokslus ir jø metodus, kurti tipinius nusikaltimo tyrimo modelius. Pa-vyzdþiui, modeliavimo metodas keliant versijas (hipotezes) yra aktualus ir perspektyvus. Tai árodyta Vokietijoje 1998 m. organizuotame simpoziume nusikaltimø tyrimo klausimais, ku-riame dalyvavo daugelis Vakarø Europos mokslininkø [71]. Nusikaltimø tyrimo màstymo koncepcijos Vakarø Europoje diegiamos kartu su ávairiomis nusikaltëlio(-iø) kriminalistinës registracijos ir psichologinëmis diagnostinëmis profiliavimo sistemomis, t. y. pagal ávykio pëdsakus sukuriamas galimas iðorinis ir psichologinis kaltininko vaizdas (profilis). Tokiu ke-liu turëtø plëtotis ir Lietuvos kriminalistinë versijø koncepcija.

Iðvados

Apibendrindami galime padaryti tokias iðvadas: 1. Kriminalistinio màstymo koncepcijos pradþia reikëtø laikyti XX a. pirmuosius de-

ðimtmeèius, kai pasirodë Austrijos ir Vokietijos mokslininkø E. Anuschato ir L. Philippo, o SSRS – V. Gromovo, S. Golunskio, B. Ðaverio ir A. Vinbergo konceptualûs ðios srities mokslo tyrinëjimai. XIX a. pabaigoje–XX a. viduryje buvo sukurtos teorinës kriminalistinio màstymo (Austrijoje, Vokietijoje ir Ðveicarijoje) ir tardymo versijø (SSRS ir Rytø Europos ða-lyse) koncepcijos.

2. Europos mokslininkø kriminalistø koncepcijas galima suskirstyti á dvi pagrindines grupes: nusikaltimo tyrimo versijø, paplitusià Rytø Europoje ir Rusijoje, ir nusikaltimø tyrëjo màstymo, paplitusià germanø ðalyse. Bendra tarp ðiø koncepcijø yra tyrimo objektas – nusikaltimø tyrëjo màstymo proceso dësningumai ir ypatumai, skirtinga yra tai, kad nusikal-timo tyrëjo màstymo koncepcija yra platesnio pobûdþio, nusikaltimo tyrimo versijos yra tik vienas, nors ir pagrindinis, elementas.

3. Nuo XX a. septintojo deðimtmeèio taikant modeliavimo metodà pradëtos praktiðkai ágyvendinti tyrimo versijø koncepcijos.

4. Kriminalistinio màstymo koncepcija ðiuo metu yra ágyvendinama panaudojant dirb-tinio intelekto elementus. Lietuvos nusikaltimo tyrimo versijø koncepcijos ágyvendinimas liko problemiðkas, nes nëra iðsamaus mokslinio atskirø nusikaltimø rûðiø tyrimo apibendrinimo.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. von Jagemann L. H. F. Handbuch der gerichtlichen Untersuchungskunde. – Frankfurt, 1837. 1. Band.

2. Bauer A. Anleitung zur Criminalpraxis. – Göttingen, 1837. 3. Pfyffer K., Bapt J. zur Gilgen. Anleitung zur Führung von Untersuchungen über Strafsachen. 1

Teil. – Zürich, 1843. 4. Gross H. Die Erforschung des Sachverhalts strafbarer Handlungen. – München, 1893. 5. Anuschat E. Die Gedankenarbeit des Kriminalisten. Kriminalistische Schlußfolgerungskunst und

ihre Grenzen. – Berlin, 1921. 6. Philipp L. Einführung in die kriminalistische Denklehre. – Berlin, 1927. 7. Gross H., Höpler E. Handbuch für Untersuchungsrichter als System der Kriminalistik.

Monachium, Berlin, Lipsk. VII, 1922. 8. Гросс Г. Руководство для судебных следователей. – Москва, СПб, 1908. 9. Громов В. И. Дознание и предварительное следствие (теория и техника расследование преступлений). – Москва, 1925.

10. Криминалистика. – Москва, 1935.

99

11. Шавер Б. М. и Винберг А. И. Криминалистика. – Москва, 1940. 12. Теребилов В. И. Расследование убийств. – Москва, 1954. 13. Никренц О. В. Судебная версия как разновидность гипотезы. Афтореферат кандидатской

дисертации. – Москва, 1954. 14. Теребилов В. И. К вопросу о следственных версиях и планировании расследования //

Советская криминалистика на службе следствия. 1955. № 6. 15. Голунский С. А. Планирование расследования // Советская криминалистика на службе

следствия. – Москва, 1958. № 10. 16. Криминалистика / Под. ред. С. П. Митричева и П. И. Тарасова–Радионова. – Москва, 1952.

Ч. 2. 17. Васильев А. Н., Мудьюгин Г. Н., Якубович Н. А. Планирование расследования

преступлений. – Москва, 1957. 18. Шляхов А. Р. Планирование предварительного следствия. – Москва, 1957. 19. Ароцкер Л. Е. Использование данных криминалистики в судебном разбирательстве. –

Москва, 1964. 20. Ратинов А. Р. Судебная психология для следователей. – Москва, 1967. 21. Строгович М. С. Курс советского уголовного процесса. – Москва, 1968. Т. 1. 22. Эйсман А. А. Логика доказывания. – Москва, 1971. 23. Драпкин Л. Я. Построение и проверка следственных версий. Афтореферат кандидатской

дисертации. – Москва, 1972. 24. Лузгин И. М. Методологические проблемы расследования. – Москва, 1973. 25. Арцишевский Г. В. Следстенные версии. Афтореферат кандидатской дисертации. –

Москва, 1973. 26. Ларин А. М. От следственной версии к истине. – Москва, 1976. 27. Белкин Р. С. Курс советской криминалистики. – Москва, 1977. Т. 2. 28. Gutekunst W. Kryminalistyka. – Warszawa, 1965. 29. Mąka H. Z badan nad rolą wersji sledczej // Problemy Kryminalistyki. 1967. Nr. 69. 30. Hanausek T. Kilka uwag o metodyce budowy wersji sledczej (w:) Studia Prawnicze,Księga

Pamiątkowa ku czci Prof. W. Świdy. – Warszawa, 1969. 31. Czmoch H. Wersja sledcza // Sluzba MO, 1962. Nr. 3–4. 32. Czeczot Z., Czubalski M. Zarys kryminalistyki. – Warszawa, 1972. 33. Girdwoyń P. Wersje kryminalistyczne w kontekście niektórych instytucji postępowania karnego //

Problemy współczesnej kryminalistyki. – Warzawa, 1998. T. 2. 34. Hołyst B. Kryminalystika. – Warszawa, 1983. 35. Pastorczak Z. Metodologiczne i prawne problemy wersji Kryminalistycznej. – Warszawa, 1985. 36. Kulicki M. Kryminalistyka. Zagadnienia wybrane. – Toruń, 1988. 37. Juszka K. Wersja kryminalistyczna. – Kraków, 1997. 38. Пещак Я. Следственные версии. – Москва, 1976. 39. Pješčak J. Kriminalistika. – Praga, 1986. 40. Büring A. Tatrekonstruktion im Lichte der kriminalistischen Denklehre. R. Boorberg Verlg. 1992. 41. Clages H. Methodik der kriminalistischen Untersuchungsplanung // Kriminalistik. 1999. Nr. 9–12;

2000. Nr. 5. 42. Geerds F. Kriminalistik. – Liubek, 1980. 43. Getto W. Kriminalistisches Denken und polizeiliche Tatsachen feststellung // Kriminalistik. 1998.

Nr. 8–12. 44. Pfister W. Von der Intuition bis zur Logik. Zum kriminalistischen Denkprozeß. Teil. 2 //

Kriminalistik. 1980. 45. Magulski R. Fallbeurteilung, Fallbearbeitung und kriminalistisches Denken. – Heidelberg, 1982. 46. Meixner F. Kriminaltaktik, kriminalistik, Verlag fur kriminalistische Fachliteratur. – Hamburg, 1965. 47. Schmitz H. W. Schwierigkeiten bei der Hypothesenbildung während der Fallbearbeitung //

Aktuelle Methoden der Kriminaltechnik und Kriminalistik. BKA. – Wiesbaden, 1995. 48. Walder H. Kriminalistshes Denken. – Hamburg, 1996. 49. Wieczorek E. Kriminalistik Grundlagen der Verbrechensbekämpfung. 6. Aufl. – Stuttgart,

München, Hannover, 1984. 50. Zbinden K. Kriminalistik. – Munchen, 1954. 51. Wieczorek E. Kriminalistisches Denken // Kriminalistik. 1985. S. 544. 52. Stelzer E. Sozialistische Kriminalistik. – Berlin, 1977. Bd. 1. 53. Ackermann R. Kriminalistische Untersuchungsplanung: Zum Begriff der kriminalistishen Version.

– Berlin, 1985.

100

54. Schurich F.–R. Zur gedanklichen Arbeit des Kriminalisten bei der Untersuchung von Ereignisarten // Forum der Kriminalistik. 1984. Nr. 6.

55. Leonhardt R., Roll H., Schurich F–R. Kriminalistische Tatortarbeit. – Heidelberg, 1995. 56. BLACK'S LAW DICTIONARY. – St.Paul, Minn. 1991. 57. O'Hara Ch. Fundamentals of Criminal Investigation. – Springfield, Ilinois, 1973. 58. Ward R. H. Introduction to Criminal Ivestigation. Ryding. – Massachusetts: Addison-Wesley

Publisching Company, 1975. P. 39.; Osterburg J. W. 59. Ward R. H. Criminal Investigation. A Method of Reconstructing the Past. – Cincinnati: Anderson

Publishing Co., 1992. P. 9–39. 60. Palskys E. Lietuvos kriminalistikos istorijos apybraižos. – Vilnius, 1995. 61. Šaveris B. M., Vinbergas A. I. Kriminalistika. – Vilnius, 1948. 62. Danisevičius P., Liakas A. Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame

procese. – Vilnius, 1971. 63. Kuklianskis S. Nusikaltimų tyrimo organizavimo pradmenys. – Vilnius, 1995. 64. Palskys E., Kazlauskas M., Danisevičius P. Kriminalistika. – Vilnius, 1985. 65. Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamojoje byloje pagrindai. – Vilnius, 1990. 66. Plečkaitis R. Logikos įvadas. – Vilnius, 1968. 67. Barkauskas A. Nusikaltimų versijų šiuolaikinė koncepcija ir jos plėtros kryptys. Disertacijos san-

trauka. – Vilnius, 2000. 68. Forker A. Informacionsaspekte in der Kriminalistik: Studie uber Einflus kybernet.Metoden auf die

Kriminalistik. – Leipzig, 1967. 69. Fischer J. Die Rekonstruktion der Tat // Kriminalistik. 1962. 70. Schmitz H. W. Tatortbesichtigung und Tathergang. Untersuchungen zum Erschlieβen,

Beschreiben und Melden des Modus operendi. BKA–Forschungsreihe. – Wiesbaden, 1977. 71. Methods of Case Analysis. An International Symposium. BKA 38.2. – Wiesbaden, 1998.

♦♦♦

Features of the Historical Development of Conceptions of Criminal Versions

Dr. Alvydas Barkauskas

Law University of Lithuania

Keywords: criminalistical thinking, criminal versions.

SUMMARY

Criminal versions are the most important part of criminal tactis. There were not much attention paid for criminal versions in a Lithuanian criminal science, just a few authors, e. g. S. Kuklianskis, P. Danisevičius, E. Palskys, R. Burda, J. Rinkevičius and the author of this article, have made some researches on this particular question.

The main task of this article is to make particular review of the beginning, evolution and development tendentions of criminal versions. Only from the historical point of view one can be able to make any prognosis and to plan strategy on an investigation of crime and to use any criminal versions and it's guidelines. In this article an opinion of Austrian, Lithuanian, Russian, Switzereland, Germany, Eastern Europe and USA scholars was used.

After evaluation of the opinions mentioned above the author of this article, concludes a following:

1. The beginning of the researches of the conseptions of criminal versions started since the first decades of 20 century in Austria and Germany, where first scientific researches were done by famous

101

scholars E. Anuschbat and E. Phillipe, in former Soviet UNION – by V. Gromov, S. Golunski, B. Shaver, A. Vinberg. These schollars should be considered as a foundators of the conseption of this problem.

2. In a middle of 20 century the way of theoretical criminal thinking was created in Austria, Germany, Switzerland and conseptions of criminal versions were risen in a former Soviet Union and Eastern Europe.

3. In a field of European sholars criminal researches one can see following theroretical groups of the criminal versions conseption: first of it, mostly splited in Russia and Eastern Europe, could be called as „the conseption of criminal version“, and the second one which represents german nations point of view – the conseption of the way of thinking of investigation of crime. The main thing whiffing theese two differences is a an object of research – the pecularities and consistency of investigator's way of thinking in a criminal procedure. And of course different things between theese two conseptions are that this is mostly theoretical model, therefore it is hardly applicable in practice, especially in Russia. But in a Europe, where a lot of new technical possibilities are used and constantly renovated, such as profiling of criminal person, analysis of the place of crime there cant be expected that planing of criminal versions will work more productively.

4. In Lithuania an implementation of the conseption of criminal versions stays problematic, because there is no fundamental generalization of separate or different types of crime.

102

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 103–123

IV. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS POLITIKA AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE: KŪRYBINIŲ DARBŲ AUTORIZAVIMO PRINCIPAI

Doc. dr. Linutė Kraujutaitytė

Prof. dr. Justinas Sigitas Pečkaitis

Lietuvos teisës universitetas Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 46 62 Elektroninis paðtas sc@ltu.lt Pateikta 2003 m. gruodžio 22 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 24 d.

Pagrindinės sąvokos: aukštasis mokslas, intelektinė nuosavybė, akademinė misija, auto-rių teisės, žinių kūryba.

S a n t r a u k a

Naujos informacinės ir komunikacinės technologijos akademinei bendruomenei atveria ne tik naujas žinių kūrybos galimybes, bet ir meta naujus iššūkius, susijusius su intelektinės nuo-savybės santykiais. Itin aktuali tampa naujų edukacinės paskirties kūrinių – mokomųjų modu-lių ir mokomosios medžiagos paketų, rengiamų ne tik spausdintiniu, bet ir garsiniu, filmuotu ir duomeniniu pavidalu, autorizavimo problema. Tokius kūrinius vis dažniau rengia ne vienas dės-tytojas, o autorių kolektyvai, jie tampa ne tik rengėjais, bet ir leidėjais, autorių kolektyvai su-buriami ne iš vienos, o iš kelių institucijų, darbui lėšų skiria ne viena, o keletas institucijų. Dėl to neišvengiamai kyla klausimas, kokiais principais vadovaujantis aukštojoje mokykloje turėtų būti pasidalijama autorių teisėmis, siekiant skatinti mokslininkų–dėstytojų kūrybinę inicia-tyvą, išsaugoti platų žinių prieinamumą.

Šiame straipsnyje atskleidžiama idėjų, susijusių su intelektinės nuosavybės politikos plėtojimo aukštojoje mokykloje procesais ir mokslinių kūrinių autorizavimo pagrindais, sistema. Remiantis tarptautine patirtimi ir Lietuvos Respublikos teisiniais aktais daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama trims aspektams.

Pirma, apžvelgiamos intelektinės nuosavybės politikos aukštojoje mokykloje plėtojimo kryptys. Antra, aptariami kūrinių autorizavimo akademiniai ir teisiniai pagrindai, išryškinamas jų problemiškumas, atskleidžiami teisiniai kūrinių autorizavimo modeliai. Galiausiai trečia, ap-žvelgiami monokūrybinių ir multikūrybinių mokslinių (ypač edukacinės paskirties) kūrinių autori-zavimo aukštojoje mokykloje konkretūs atvejai, leidžiantys suprasti aukštojo mokslo institu-

103

cijai keliamus naujus iššūkius. Baigiant atskleidžiami analizės rezultatai – mokslinių, ypač edukacinės paskirties, kūrinių autorizavimo principai.

Ávadas

„Nuolatinis, visà gyvenimà trunkantis mokymasis“, „liberalus ugdymas“, „tæstinës stu-

dijos“, „atviras, nuotolinis arba distancinis ðvietimas“, „moderniosios informacinës ir komu-nikacinës studijø organizavimo technologijos“, „modulinis, probleminis arba kompiuterinis mokymas“ – tai pagrindinës XXI a. pradþios Lietuvos edukacinæ aukðtojo mokslo erdvæ uþ-valdþiusios idëjos [þr., pvz., 1; 2; 3; 4]. Jos yra mûsø bendrøjø ásitikinimø dël gero universi-tetinio mokymo metodologinis pagrindas, leidþiantis solidariai plëtoti ir patá aukðtàjá mokslà. Vakarø ðalyse minëtø idëjø ágyvendinimo istorija turi senas ir nuosekliai tobulinamas tradici-jas. Lietuvos aukðtosioms mokykloms reikia prisitaikyti prie naujø mokymo ir mokymosi strategijø, o tai reikalauja iðsamios savianalizës, susijusios su ávairiomis institucinës politikos sritimis.

Pagrindinës ið jø susijusios su institucijos valdymo, lëðø kaupimo ir paskirstymo, per-sonalo formavimo ir darbuotojø kvalifikacijos këlimo, studentø priëmimo, studijø ir moksliniø tyrimø organizavimo, akademinës veiklos kokybës uþtikrinimo ir atsiskaitymo akademinei bendruomenei bei plaèiajai visuomenei kasdieniniø problemø sprendimo procesais. Be to, iðkyla bûtinybë susirûpinti dël dar vienos ne maþesnio dëmesio vertos aukðtosios mokyklos organizacinës veiklos darbotvarkæ turinèios papildyti akademinës politikos srities – skaidrios intelektinës nuosavybës santykius norminanèios instituciniø nuostatø sistemos.

Paèia bendriausia prasme intelektinës nuosavybës politikos, kaip ir ávairiø su ja susiju-siø instituciniø nuostatø skaidrumo aukðtojoje mokykloje problemos, aktualumà iðryðkina mûsø supratimas, kad naujos informacinës ir komunikacinës technologijos atveria ne tik naujas aukðtojo mokslo prieinamumo, þiniø kûrybos ir jø perëmimo galimybes. Naujø te-chnologijø taikymas neiðvengiamai suponuoja naujas intelektinës nuosavybës santykiø pro-blemas, susijusias su moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, kûriniø rengimo ir naudojimo taisyklëmis, su naujais praktikos metamais iððûkiais nuosavybës teisei, visuotiniam teisin-gumui ir instituciniam bendradarbiavimui.

Lietuvoje intelektinës nuosavybës teisines problemas nagrinëja M. V. Antanaitienë, R. Naujokas [5], V. Guobys [6], P. Kasperavièius [7], L. Mickienë [8], V. Mizaras [9] ir daugelis kitø mokslininkø. Deja, intelektinës nuosavybës problemas aukðtosios mokyklos kontekste analizuojanèiø darbø mûsø ðalies bibliotekose nepavyko aptikti. Kaip rodo Vakarø ðaliø mokslo patirtis [pvz., 10; 11; 12; 13; 14; 15], akademinë bendruomenë, siekdama aukðtojoje mokykloje plëtoti veiksmingà intelektinës nuosavybës politikà, turi kompleksiðkai spræsti ávai-rias teisines ir organizacines problemas. Kokios yra pagrindinës ið jø?

Á ðá klausimà bus bandoma pateikti sistemiðkà atsakymà, bet jis svarbus tik tam, kad sudarytø sàlygas holistiðkai suprasti straipsnyje analizuojamà problemà. Ðià problemą ga-lime nusakyti taip: kokiais kûriniø autorizavimo bendraisiais principais turëtø bûti vadovau-jamasi aukðtojoje mokykloje rengiant, tobulinant bei ágyvendinant moksliniø ir kartu eduka-cinës paskirties kûriniø autorizavimo institucines taisykles?

Neseniai patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos autoriø teisiø ir gretutiniø teisiø ásta-tymo variantas [16] nustato bendràsias moksliniø kûriniø autorizavimo teisines nuostatas, taèiau jas taikant tik „pagal ástatymo raidæ“ galima nutolti ne tik nuo aukðtojo mokslo misijos, bet ir nuo visuotinio teisingumo. Mat teisiniø nuostatø gausa intelektinës nuosavybës santy-kiuose neiðvengiamai sukelia nesutarimø, kuri gi nuostata gali bûti pripaþástama prioritetine. Dël to ir svarbu aukðtojoje mokykloje plëtoti konkretizuotomis institucinëmis taisyklëmis pa-grástus intelektinës nuosavybës santykius. Ðio straipsnio tikslas – atskleisti esminius kûry-biniø darbø autorizavimo principus, pagal kuriuos bûtø ámanoma Lietuvos aukðtojoje mo-kykloje rengti pagrástas institucines moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, kûriniø autoriza-vimo taisykles. Siekdami ðio tikslo pamëginkime nuosekliai aptarti ðias temas:

104

1. Intelektinës nuosavybës politikos aukðtojoje mokykloje plëtojimo kryptys. 2. Filosofiniai ir teisiniai kûriniø autorizavimo pagrindai. 3. Kûriniø autorizavimo kontekstinës sàlygos. Tokià mûsø samprotavimø tvarkà lemia straipsnio mintims kryptá suteikusios mokslinës

literatûros ir teisiniø aktø studijos, taip pat kritiðkos refleksijos, racionalios áþvalgos, koncep-tualinës analizës, apraðomasis, atvejø modeliavimo ir jø probleminës bei vertinamosios ana-lizës metodai. Taigi straipsnio objektas – intelektinës nuosavybës politikos plëtojimo aukð-tojoje mokykloje bendrieji ir specifiniai pagrindai. Jø analizë bûtent ir turëtø sudaryti sàlygas áþvelgti patikimus kûriniø autorizavimo aukðtojoje mokykloje principus, kuriuos mums èia ir svarbu iðsiaiðkinti.

1. Intelektinës nuosavybës politikos aukðtojoje mokykloje plëtojimo kryptys

Vakarø ðaliø moksliniø ðaltiniø studijos rodo, kad intelektinës nuosavybës institucinës

politikos aukðtojoje mokykloje sistemiðka refleksija ir savianalizë akademinei bendruomenei turëtø sudaryti palankias sàlygas gilintis, priimti ir instituciðkai áteisinti aiðkius sprendimus bent jau dël ðiø probleminiø klausimø:

1. Kas aukðtojoje mokykloje gali tapti teisëtais moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, kûriniø autoriais? [þr., pvz., 13; 14; 17]. Tai kûriniø autorizavimo problema. Jos aktualumas susijæs su intelektinës nuosavybës santykiø skaidrumu kolektyviai kuriant ir rengiant ávairiais pavidalais (spausdintiniu, filmuotu, garsiniu, duomenø, kt.) mokslinius, ypaè edukacinës pa-skirties, kûrinius, pavyzdþiui, mokymo priemones (studijø modulius, mokomosios medþia-gos paketus, kt.). Ástatymai ápareigoja aukðtàsias mokyklas plëtoti licencijomis, leidimais ir sutartimis grindþiamus intelektinës nuosavybës santykius, taèiau maþai kà tepasako apie to-kiø sutarèiø rûðis, kurios priklauso nuo jø turinio. Tad aukðtojoje mokykloje aktualu standar-tizuoti autorines sutartis, pagrástas skaidriai apibrëþtomis kûriniø autorizavimo institucinëmis taisyklëmis.

2. Kaip teisëtai aukðtojoje mokykloje naudotis kitø autoriø kûriniais siekiant ne tik mo-kymo, bet ir komerciniø tikslø? [þr., pvz., 10; 11; 12; 13; 14; 15; 18]. Tai teisëto kûriniø naudojimo problema. Jà bûtina spræsti jau vien dël to, kad ástatymø terminija yra gana rafi-nuota. Vadinasi, be teisininkø pagalbos iðlieka grësmë, jog ástatymø nuostatos gali bûti ne-tinkamai interpretuotos. Kita vertus, ástatymai numato tik paèias bendriausias nuostatas, ku-rios aukðtojoje mokykloje turi bûti konkretizuojamos, jei norima plëtoti teisinëmis þiniomis pagrástus santykius.

3. Kokios bus taikomos techninës ir technologinës kûriniø apsaugos nuo neteisëto naudojimo priemonës? [þr., pvz., 10; 11; 13; 19]. Tai moksliniø kûriniø apsaugos nuo ne-teisëto naudojimo instituciniø priemoniø problema. Ðios problemos sprendimas didþia dalimi turëtø nulemti aukðtosios mokyklos dëstytojø–mokslininkø, metodininkø, studentø, informaciniø technologijø specialistø, bibliotekininkø, leidëjø ir kitø bendruomenës nariø priedermes ir atsakomybës sritis, susijusias su teisëtu kûriniø naudojimu.

4. Kaip bus iðduodamos ir ásigyjamos licencijos naudotis tais kûriniais, kuriø naudoji-mas net mokymo arba moksliniø tyrimø tikslais be autoriaus leidimo nëra teisëtas? [þr., pvz., 10; 11; 14; 15; 19]. Tai licencijø rinkos plëtojimo ir administracinës paramos ásigyjant leidimus institucinë problema. Ji itin aktuali modeliuojant mokomosios medþiagos pake-tus, norint sudaryti kuo palankesnes sàlygas studentams naudotis naujausiais mokslo lai-mëjimais. Ji taip pat aktuali siekiant iðsaugoti efektyvià institucinës paramos dëstytojams ir studentams administravimo sistemà.

5. Kokie institucijoje bus pripaþástami bendrieji moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, ávairiomis laikmenomis rengiamø kûriniø – studijø moduliø kûrybos standartai bei kokybës uþtikrinimo principai ir metodai? [þr., pvz., 13; 20; 21]. Tai siauràja prasme aukðtojoje mo-

105

kykloje rengiamø ir ágyvendinamø studijø moduliø kokybës uþtikrinimo problema. Nuo jos sprendimo tiesiogiai priklausys, ar studentai turës galimybæ naudotis metodiðkai parengta mokomàja medþiaga, ar bus deramai paisoma jø teisës á kokybiðkas studijas. Antrasis su ðia problema susijæs aspektas – mokomøjø moduliø kûrëjø teisës á kompensacines institucines priemones, taikomas kokybiðkai parengtø kûriniø atþvilgiu.

6. Kaip aukðtojoje mokykloje bus skatinama moksliniø kûriniø, ypaè pagal modernià-sias technologijas konstruojamø edukacinës paskirties moduliø, kûryba? [þr., pvz., 14; 17; 20; 21]. Tai grieþtàja prasme atlyginimo pagal kûrybinius nuopelnus problema. Ji sietina su institucijoje taikomomis kompensacinëmis priemonëmis (pvz., sumaþintu pedagoginio darbo krûviu, deramu atlyginimu, honorarais, akademinës karjeros galimybëmis, kt.) ir mokslo darbø kûrëjams aktualiu lygiø galimybiø á jas klausimu.

7. Kas aukðtojoje mokykloje bus atsakingas uþ intelektinës nuosavybës politikos plë-tojimà ir ágyvendinimà: kas priims mikroinstitucinius politinius sprendimus, kas administruos jø ágyvendinimà, kas spræs iðryðkëjusius interesø konfliktus, kaip tai bus daroma ir per kiek laiko tokiø konfliktø sprendimai bus priimami? [þr., pvz., 11; 17; 14]. Tai intelektinës nuosa-vybës politikos vadybinio mechanizmo institucijoje problema. Tokio mechanizmo, kaip ir nuoseklios intelektinës nuosavybës politikos, aukðtojoje mokykloje nebuvimas gali sukelti teisiná nihilizmà ir versti mokomøjø moduliø kûrëjus kilusius konfliktus spræsti teismuose.

Tai tarpusavyje susijusios problemos, todël jos aukðtojoje mokykloje turi bûti spren-dþiamos kompleksiðkai. Kaip minëta, ðiame straipsnyje bus apsiribojama pirmosios – kûriniø autorizavimo problemos analize. Norëdami suprasti jos konceptualiàsias ir praktines puses, taip pat sàsajas su kitomis problemomis, turime gilintis ne tik á intelektinës nuosavybës filo-sofinius bei teisinius pagrindus, bet ir á konkreèiø kasdieniniame aukðtosios mokyklos gyve-nime iðryðkëjanèiø kontekstiniø atvejø metamus iððûkius. Mat tik taip bus ámanoma tikëtis neatitrûkti nuo realybës ir áþvelgti prieðtaringø santykiø lemiamus sunkumus bei jiems áveikti reikðmingus kûriniø autorizavimo principus.

2. Filosofiniai ir teisiniai kûriniø autorizavimo pagrindai

Kūrinių autorizavimo akademinių pagrindų problemos Nesvarbu, kokia akademinës politikos sritis ar kryptis bûtø ágyvendinama aukðtojoje

mokykloje, savaime suprantama, kad esminis jos pagrindas – akademinës bendruomenës ásipareigojimas arba visuomeninë jos paskirtis. Jà apibûdiname aukðtojo mokslo institucinës misijos idëja. Aukðtojo mokslo misija – nuolatinis þiniø kûrybos procesas: „mokslinis tyrimas kuria þinias, moksliniai laimëjimai ir iðsilavinimas jas iðsaugo bei tobulina, ugdymas ir pa-slaugos jas skleidþia“ [22, p. 107]. Vadinasi, aukðtojoje mokykloje sprendþiant kûriniø auto-rizavimo problemà vienas ið svarbiausiø kriterijø ir veiklos taisykliø turi bûti akademinis klau-simas – ar ir kiek racionalus problemos sprendinys bus palankus aukðtojo mokslo misijos ágyvendinimui.

Deja, jau paèioje aukðtojo mokslo misijoje galima áþvelgti þiniø kûrybos paradoksà. Jo esmæ pradëkime aiðkintis nuo teiginio, kad þiniø kûryba yra kartu ir individualus, ir visuome-ninis reiðkinys. Jis yra individualus reiðkinys, nes idëjø generatorius ir ágyvendintojas yra at-skiras þmogus, mums rûpimu atveju – aukðtosios mokyklos dëstytojas–mokslininkas, vado-vas, administracijos darbuotojas arba studentas. Þiniø kûryba yra visuomeninis reiðkinys, nes ji pagrásta istorine þmonijos patirtimi. Vis dëlto tai nëra þiniø kûrybos paradoksalumo esmë þvelgiant á jà ið intelektinës nuosavybës pozicijø. Mat paradoksalumo ðerdis – prieðta-ringas santykis tarp þmogaus teisës á jo sukurtà kûriná ir visuomenës teisës á laisvà naujausiø þiniø prieinamumà.

Þiniø kûrybai bûtinos bent jau dvi esminës sàlygos: platus naujausiø þiniø prieinamu-mas ir atskiro kûrëjo iniciatyva bei pastangos. Iniciatyvà skatina daugelis veiksniø, taèiau vienas ið svarbiausiø – kûrëjo absoliuti ir iðimtinë nuosavybës teisë á jo sukurtà intelektinës veiklos produktà. Jei bendruomenëje uþtikrinama tokia teisë, sudaromos palankios sàlygos

106

reikðtis kûrybinei iniciatyvai, taèiau nepalankios laisvam naujausiø þiniø prieinamumui. Mat viena vertus, pripaþástant monoautorystæ arba kolektyvinæ autorystæ þiniø prieinamumas tampa priklausomas nuo kûrinio savininko arba savininkø geros valios uþtikrinti kûrinio laisvà prieinamumà. Kita vertus, jei siekiant platesnio þiniø prieinamumo tokia teisë aukðto-joje mokykloje atitenka institucijai, neiðvengiamai smukdoma individualaus asmens kûrybinë iniciatyva.

Platus naujausiø þiniø prieinamumas yra toks pats kûrybà silpninantis veiksnys kaip ir asmeninës (t. y. ne institucinës) nuosavybës teisës lemiamas ribotas prieinamumas: platus prieinamumas maþina kûriniø kainas, dël to kûrëjams labiau rûpi, kaip ið turimø kûriniø gauti didesná pelnà, o ne kaip naujomis þiniomis, kuriø paklausa rinkoje yra neaiðki, praturtinti rinkà [15]. Dël to siekiant aukðtos studijø kokybës neiðvengiamai kyla aukðtojo mokslo kai-nos studentams ir visuomenei, vadinasi, siaurëja þiniø prieinamumas.

Visa ðiø ir kitokiø paradoksø virtinë leidþia áþvelgti daugialypá aukðtojo mokslo misijos kaip kûriniø autorizavimo pagrindo problemiðkumà. Ið jo iðeitá galima surasti tik kompleksið-kai þvelgiant á ávairias kûriniø autorizavimo problemas aukðtojo mokslo institucijoje, tik racio-naliai bandant derinti ávairius akademinës bendruomenës nariø interesus. Deja, Vakarø ðaliø praktika rodo, jog pleèiantis moderniøjø informaciniø ir komunikaciniø technologijø galimy-bëms, ryðkëja tendencija nepaisyti kûrëjø interesø, kadangi autoriø iðimtiniø turtiniø teisiø perëmëjais vis daþniau tampa aukðtojo mokslo institucijos arba jø padaliniai [þr., pvz., 17].

Tai reiðkia, jog paradoksalus aukðtojo mokslo institucinës misijos ágyvendinimo atvejis sprendþiamas iðsaugant patá paradoksà: institucija, perëmusi iðimtines autoriø turtines tei-ses, turi galimybæ plësti þiniø prieinamumà, taèiau bandydama skatinti kûrybinæ iniciatyvà ir dël to taikydama ávairias technines ir technologines kûriniø apsaugos nuo neteisëto naudo-jimo priemones, ið tikrøjø þiniø prieinamumà neiðvengiamai siaurina. Ji já taip pat susiaurina slopindama kûrybinæ iniciatyvà, nes „nusavinant“ kûrëjø iðimtines turtines teises, jas perda-vusio institucijai jos darbuotojo teisinis statusas tampa ne kà geresnis uþ to asmens, kuris nieko bendra neturëjo su kûrinio kûryba, t. y. uþ eilinio vartotojo statusà.

Verta atsiriboti nuo pastangø gilintis á klausimà, kodël bûtent tokia tendencija yra gy-vybinga arba kodël aukðtojo mokslo institucijos pasirinko minëta nuostata grástà intelektinës nuosavybës politikà, nes pati bendriausia tokio pasirinkimo prieþastis yra aiðki – „kieno for-mali galia, to veiksminga ir valia“. Mus domina gerokai konstruktyvesni klausimai. Kokiais teisiniais aktais gali bûti vadovaujamasi Lietuvos aukðtojoje mokykloje plëtojant intelektinës nuosavybës institucinæ politikà tokiame neiðvengiamai paradoksaliame aukðtojo mokslo ins-titucinës misijos ágyvendinimo proceso kontekste? Ar teisinës nuostatos yra palankios taikyti ir kitus kûriniø autorizavimo bûdus? Kad á ðiuos klausimus atsakytume, visø pirma turime aptarti bent jau teisinius teorinius ir praktinius kûriniø autorizavimo aukðtojo mokslo institu-cijoje pagrindus.

Intelektinės nuosavybės samprata: teorinis ir praktinis aspektai Kas yra intelektinë nuosavybë? Ðio klausimo neámanoma iðvengti, jei mums ið tikrøjø

svarbu suprasti fundamentaliøjø pagrindø reikðmæ aukðtosios mokyklos kûriniø autorizavimo procese. Ieðkant á já atsakymo pliuralistinëje apibrëþimø gausoje geriausia iðeitis – sutelkti dëmesá á tokiø apibrëþimø turinio plaèiai pripaþástamas bendrybes, nes, stiprëjant pasauli-niam bendradarbiavimui, þmogaus intelektinë veikla ir su ja susijusios problemos jau mëgi-namos spræsti tarptautiniais susitarimais, áprasminamais konvencijomis ir ástatymais. Vadi-nasi, mums svarbu ne tiek teoriniai (konceptualûs), kiek praktiniai intelektinës nuosavybës sampratos apibûdinimai, leidþiantys áþvelgti aiðkius tiek intelektinës nuosavybës politikos, tiek ir kûriniø autorizavimo aukðtojoje mokykloje teisinius pagrindus. Kokias pirmines santy-kiø ir veiklos nuostatas jie áprasmina, jei bandydami visa tai nuosekliai apraðyti þvelgtume á juos ðios srities specialistø akimis?

Intelektinës nuosavybës sampratos problemà galime pradëti nagrinëti, pavyzdþiui, nuo verslo srities terminijos. Jà vartojant, intelektinë nuosavybë – tai idëja, planas, raðinys ar ki-

107

toks objektyvia forma iðreikðtas kûrinys, priklausantis individui arba organizacijai kaip fizi-niam arba juridiniam asmeniui – intelektinës nuosavybës teisiø savininkui, be kurio leidimo kûrinys negali bûti atgaminamas, dauginamas ar parduodamas [23, p. 205].

Plaèiàja teisine prasme, arba, kitaip tariant, visuomenës aspektu, intelektinë nuosa-vybë aiðkinama kaip specifinë nuosavybës rûðis, „kurià sudaro visuomeniniai santykiai, ky-lantys dël intelektinës veiklos mokslo, gamybos, literatûros ir meno srityje ir reguliuojami autorinës, iðradimø, patentinës, moksliniø atradimø teisës, t. p. pramoniniø pavyzdþiø, pre-kiø þenklø, firmø (ámoniø) pavadinimø, komerciniø þenklø, padorios konkurencijos apsaugos teisës“ [24, p. 479].

Ðá apibrëþimà detalizuoja asmens aspektà pabrëþiantis plaèiai paplitæs apibûdinimas, jog intelektinë nuosavybë yra iðskirtinë asmens teisë á jo kûrybinës veiklos rezultatà – inte-lektiná turtà [6, p. 5; 25, p. 5]. Nuosavybës teisë atsiranda teisës normø, kuriø turiná sudaro savininko absoliuèiø ir iðimtiniø teisiø visuma, pagrindu. Tiek tarptautiniø ir nacionaliniø ásta-tymø lygmeniu, tiek teisës moksle pripaþástama, kad intelektinës nuosavybës teisë ið esmës siejama su nematerialiu turtu – kûrinio idëjos turiniu ir jo atskleidimo verbaline arba kitokia forma (tai apibûdina paties kûrinio esmæ), o ne su materialiu objektu – daiktu, kuriame ið-reikðtas minëtos idëjos turinys [5, p. 6; 7, p. 5; 9, p. 123]. Vis dëlto kad bûtø ámanoma taikyti intelektinës nuosavybës terminà, kûrinys turi bûti iðreikðtas objektyvia forma. Tai gali bûti, pavyzdþiui, brëþinys, paveikslas, knygos arba straipsnio rankraðtis, skulptûra, vieðas atliki-mas ar kita.

Vadinasi, þvelgdami á objektus ið intelektinës nuosavybës pozicijø, turime suprasti, pa-vyzdþiui, knygos rankraðtá kaip kûriná ir pabrëþti ðiame kûrinyje autoriaus atskleidþiamas idëjas arba mintis: sakinius, jø jungimo bûdus ir formas, iðraiðkingus posakius, paragrafø nuoseklumà, idëjas iliustruojanèius pavyzdþius, grafikus ar kita. Bûtent ðie objektai ir jø vi-suma yra autoriaus intelektinë nuosavybë, bet ne knygos rankraðèio popierinis ar elektroni-nis variantas kaip daiktas. Kûriná autorius gali publikuoti perleisdamas leidëjui iðimtinæ teisæ parduoti knygà kaip daiktà, taèiau knyga kaip kûrinys visada lieka autoriaus intelektine nuo-savybe ir jo intelektiniu turtu.

Nors intelektinis turtas yra nematerialus, vis dëlto visuomenës procesuose mes su juo elgiamës kaip su materialiu turtu pripaþindami, kad jis turi dvasinæ ir ekonominæ vertæ, já ga-lima parduoti ar pirkti, padovanoti ar paveldëti, teikti panaudai ar pasiskolinti [5, p. 6]. Taèiau svarbiausia yra tai, kad turtas visada turi savo savininkà, o ðis faktas leidþia kalbëti apie turto savininko nuosavybës teisæ. Principinis teisës á nuosavybæ juridinio turinio pagrindas – tradi-cinë turto savininko teisiø triada: valdymas, naudojimas ir disponavimas [6, p. 6]. Ðià val-dymo, naudojimo ir disponavimo turtu teisiø triadà reglamentuoja Lietuvos Respublikos civi-linio kodekso [26] 4.37 straipsnis.

Valdyti turtà reiðkia iðimtinæ teisæ turëti já savo þinioje, daryti jam fiziná arba ûkiná po-veiká. Teisë naudoti turtà reiðkia turto savininko teisæ eksploatuoti já savo nuoþiûra, pritaikyti jo savybes saviems poreikiams tenkinti ir gauti ið to dvasinæ arba materialinæ naudà. Savi-ninko teisë disponuoti turtu reiðkia jo teisæ savo nuoþiûra nustatyti turto teisinæ padëtá ir bûklæ. Tai yra turto savininko teisë uþdrausti ar leisti kitiems asmenims naudotis jo kûriniu suteikiant, perduodant ar parduodant kitiems asmenims savo teises á materialiuosius turto objektus. Disponuodamas intelektiniu turtu, pavyzdþiui, knyga kaip kûriniu, jo savininkas gali savo nuoþiûra nustatyti teisines sàlygas, apibrëþianèias savo ir kitø galimybes valdyti arba naudoti materialøjá turtà.

1992 m. Lietuvos Respublika buvo priimta á Pasaulinæ intelektinës nuosavybës organi-zacijà (WIPO). Ðis þingsnis suponuoja mûsø ðalies tarptautiná ásipareigojimà pripaþinti Stok-holme dar 1967 m. pasiraðytos ðios organizacijos ákûrimo konvencijos bendràjá intelektinës nuosavybës apibrëþimà. Jis dar detaliau atskleidþia ðios idëjos esmæ: „Intelektinë nuosa-vybë apima teises, susijusias su literatûros, meno ar mokslo kûriniais, artistø kûrybine veikla, garso áraðais, radijo ir televizijos programomis, iðradimais visose þmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramonës pavyzdþiais, prekiø ir paslaugø þenklais, firmø vardais,

108

komerciniais þymëjimais, apsauga nuo nesàþiningos konkurencijos, taip pat kitas teises, su-sijusias su intelektualine veikla gamyboje, moksle, literatûroje ir mene“ [7, p. 4].

Pagal ðá apibrëþimà intelektinë nuosavybë apima dvi teisines sritis – autorinës ir pra-moninës nuosavybës teisæ [5, p. 6; 7, p. 4]. Autorinë teisë yra teisë á literatûros, mokslo ir meno kûrinius, tarp jø ir á kûriniø atlikimà, kompiuteriø programas ir duomenø bazes. Pra-moninë teisë siejama su iðradimais, prekiø ir paslaugø þenklais, firmø vardais, pramoniniu dizainu bei apsauga nuo nesàþiningos konkurencijos.

Taigi apibendrindami anksèiau apþvelgtø apibrëþimø analizæ galime teigti, jog intelek-tinë nuosavybë suprantama kaip: 1) objektyvia forma iðreikðtas kûrinys arba materializuota idëja, 2) nematerialus turtas, 3) visuomeninius kûrybinius santykius apimanti specifinë nuo-savybës rûðis, 3) iðskirtinë asmens teisë á jo kûrybinës veiklos rezultatà – intelektiná turtà, 4) turto savininko absoliuèiø ir iðimtiniø teisiø visuma, susijusi su autorinës ir pramoninës nuosavybës teise. Bûtø galima ir toliau vardyti nustatant, pavyzdþiui, konceptualius ryðius tarp jø ir pateikiant iðsamià klasifikacijà. Taèiau to mums daryti visiðkai nebûtina, nes èia svarbu pabrëþti, kad intelektinës nuosavybës sampratos apþvalga leidþia ásitikinti ðios idëjos aktualumu akademinës bendruomenës gyvenime.

Be daugelio kitø nuostatø, aukðtojoje mokykloje turi bûti pripaþástama, jog dvasinës kûrybos ir protinës veiklos rezultatai – literatûros, mokslo ir meno kûriniai, tarp jø ir dalykø mokymo moduliai arba mokomøjø priemoniø paketai, kaip ir kûriniø atlikimo materializuotos formos bei laikmenos, kompiuteriø programos ir duomenø bazës, turi savininkus, kuriø in-telektinës nuosavybës teisë turi bûti saugoma ir ginama. Tai viena ið principiniø nuostatø, ápareigojanèiø aukðtàsias mokyklas plëtoti teisinëmis normomis grástà skaidrià intelektinës nuosavybës, ypaè kûriniø autorizavimo, institucinæ politikà, leidþianèià nustatyti kûriniø auto-rius ir vadovaujantis lygybës principu pasiskirstyti autoriø turtines teises. Kokie teisës aktai ir kokios teisinës nuostatos tai reglamentuoja?

Aktai, reglamentuojantys intelektinės nuosavybės teises Lietuvoje Intelektinës nuosavybës, kaip ir kitø teisiø, apsauga visuomenëje reguliuojama tarp-

tautinës teisës aktais bei susitarimais, bendrosiomis teisës normomis ir specialiais ástatymais [þr., pvz., 8, p. 81; 9, p. 114; 27, p. 11]. Pagrindiniai universalûs tarptautinës teisës aktai þmogaus teisiø, kartu ir intelektinës nuosavybës teisiø, klausimu yra ðie: 1948 m. gruodþio 10 d. Jungtiniø Tautø Generalinës Asamblëjos priimta Visuotinë þmogaus teisiø deklaracija, 1950 m. lapkrièio 4 d. Romoje pasiraðyta Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø ap-saugos konvencija, Jungtiniø Tautø Generalinës Asamblëjos 1966 m. gruodþio 16 d. priim-tas Tarptautinis pilietiniø ir politiniø teisiø paktas. Pastarasis dokumentas apibrëþia valstybiø ásipareigojimus þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø srityje, numato jø kontrolës mecha-nizmà.

Lietuvoje intelektinës nuosavybës teisiø srityje yra ratifikuota nemaþai tarptautiniø dau-giaðaliø sutarèiø. Pagrindinës ið jø – Berno konvencija dël literatûros ir meno kûriniø apsau-gos [28], ratifikuota Lietuvos Respublikoje 1994 m. gruodþio 14 d.; Tarptautinë Romos kon-vencija dël atlikëjø, fonogramø gamintojø ir transliuojanèiø organizacijø apsaugos [29], ási-galiojusi Lietuvos Respublikoje 1999 m. rugpjûèio 22 d.; Þenevos konvencija dël fonogramø gamintojø apsaugos nuo neteisëto fonogramø kopijavimo [30], ásigaliojusi Lietuvos Respub-likoje 2000 m. sausio 27 d.

Bendrosios teisës ðaltiniai mûsø ðalyje yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Baudþiamasis kodeksas, Administraciniø teisës paþeidimø kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, Baudþiamojo proceso kodeksas, Lietuvos Respubli-kos nuosavybës pagrindø ástatymas, Lietuvos Respublikos konkurencijos ástatymas [27, p. 11].

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos pilieèiø referendume priimta Lietuvos Res-publikos Konstitucija [31] átvirtina nuosavybës apskritai, taip pat ir intelektinës nuosavybës, santykiø reguliavimo nuostatas:

109

• „Nuosavybë nelieèiama. Nuosavybës teises saugo ástatymai. Nuosavybë gali bûti paimama tik ástatymo nustatyta tvarka visuomenës poreikiams ir teisingai atlyginama“ (23 str.).

• „Dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultû-ros ir meno kûryba, saugo ir gina ástatymas“ (42 str., treèia dalis).

Jau minëtas Lietuvos Respublikos autoriø ir gretutiniø teisiø ástatymas [16] (toliau – Ástatymas arba Autoriø teisiø ástatymas) taip pat ir Lietuvos Respublikos patentø ástatymas – tai pagrindiniai dokumentai, priskirtini prie specialiøjø mûsø ðalyje galiojanèiø teisës aktø, tiesiogiai reglamentuojanèiø intelektinës nuosavybës santykius, susijusius su mums rûpi-momis moksliniø kûriniø autorizavimo problemomis.

Nors pleèiantis aukðtosios mokyklos ryðiams su gamybos ámonëmis ir stiprëjant mo-komøjø kursø komercionalizacijos procesams vis didesnæ átakà turëtø ágauti pramoninës nuosavybës teisë, kalbant apie mokomøjø priemoniø autorizavimo aukðtojoje mokykloje procesà daugiausia dëmesio turëtø bûti skiriama autorinës nuosavybës teisës kategorijai. Kas gi yra autoriø teisës, jei á jø sampratà paþvelgsime vadovaudamiesi tarptautinio pripaþi-nimo ir Lietuvos Respublikos autoriø teisiø ir gretutiniø teisiø ástatymo aspektu?

Autorių teisių samprata: praktinis aspektas L. Owenas [32, p. 9] pabrëþia, kad Vakarø ðalyse tiek rengiant ástatymus, tiek ir uþtikri-

nant jø ágyvendinimà vadovaujamasi dviem pagrindinëmis autoriø teisiø koncepcijomis – anglosaksiðkàjà ir kontinentine. Vadovaujantis anglosaksiðkàja autoriø teisiø koncepcija, ga-liojanèia Jungtinëje Karalystëje ir Jungtinëse Amerikos Valstijos, teisiniuose santykiuose pirmenybë teikiama nuosavybës idëjai ir su ja susijusiai ekonominei kûrinio vertei. Dël to autoriø teisës suprantamos kaip ekonominæ kûrinio vertæ ginanèios intelektinës nuosavybës teisës. Ði koncepcija leidþia kûrinio pirmajam savininkui laisvai disponuoti tiek kûriniu, tiek ir teisëmis á já, áskaitant ir teisæ visas savo autorines ekonomines teises atiduoti kûrinio naudo-tojui (pvz., leidyklai).

Europos ðalyse, tarp jø ir Lietuvoje, galioja vadinamoji droit d’auteur autoriø teisiø kon-cepcija. Ja vadovaujantis sureikðminamas ne tik ekonominis, bet ir moralinis arba dvasinis autoriaus kaip kûrëjo teisiø aspektas. Dël to iðskiriamos autoriaus asmeninës neturtinës ir iðimtinës turtinës teisës á kûriná. Didþiojoje Britanijoje derinant ástatymus su Europos Bendrija nuo 1988 m. taip pat teisiðkai jau pripaþástamos ir moralinës – asmeninës neturtinës teisës [32, p. 10]. Jos átrauktos ir á daugelio Ðiaurës Amerikos valstijø ástatymus [33, p. 8].

Pagal mûsø ðalyje galiojantá Autoriø teisiø ástatymà kûrinio autorius ar kitas autoriø tei-siø subjektas taip pat disponuoja dvejopomis autorinëmis teisëmis: asmeninëmis neturtinë-mis ir iðimtinëmis turtinëmis. Ástatymas gina ne tik autoriø neturtines bei turtines teises á lite-ratûros, mokslo ir meno kûrinius (autoriø teises), bet ir su jomis susijusias gretutines ir sui generis teises. Gretutinës teisës yra atlikëjø, fonogramø gamintojø, transliuojanèiøjø organi-zacijø ir audiovizualinio kûrinio (filmo) pirmojo áraðo gamintojø teisës, o sui generis teisës apima duomenø baziø gamintojø teises. Ástatymas taip pat nustato autoriø teisiø ir gretutiniø teisiø ágyvendinimà, kolektyviná administravimà ir gynimà bei sui generis teisiø ágyvendinimà ir gynimà.

Ástatyme autoriø tesës sudaro gretutiniø ir sui generis teisiø pagrindà, kuris reiðkia, kad pastarosios plëtojamos nepaþeidþiant asmeniniø neturtiniø ir iðimtiniø turtiniø autoriø teisiø. Asmeninës neturtinës teisës atspindi neatimamas autoriaus laisves, o iðimtinës turtinës tei-sës – autoriaus veiksmø atlikimo su kûriniu laisves ir jø apribojimus, taip pat ir autoriaus tei-sëtas galimybes leisti arba uþdrausti kitiems naudotis jo kûriniu tam tikrais bûdais.

Asmeninės neturtinės autorių teisės visø pirma yra neatsiejamos nuo paties auto-riaus. Tai reiðkia, kad jos negali bûti perduodamos kitiems asmenims arba paveldimos (pa-gal ástatymà arba testamentà) ir kad jos saugomos neterminuotai; po autoriaus mirties jas saugo autoriaus ápëdiniai arba ðalies Vyriausybës ágaliota institucija (þr., 14 str. 2 d.; 34 str. 2

110

d.; 38 str. 4 d.; 49 str. 2 d.). Tai taip pat reiðkia, jog neatsiþvelgiant á veiksmus, atliekamus su kûriniu (pvz., turtiniø teisiø perdavimà, vieðà atlikimà), kûrinio autorius turi:

• autorystës teisæ – „teisæ reikalauti pripaþinti kûrinio autorystæ aiðkiai nurodant auto-riaus vardà ant visø iðleidþiamojo kûrinio egzemplioriø, taip pat kitu ámanomu bûdu vieðai atliekant kûriná“ (14 str. 1 d. 1 p.);

• teisæ á autoriaus vardà – „teisæ reikalauti, kad bet kokiu bûdu naudojant kûriná bûtø nurodomas arba nebûtø nurodomas autoriaus vardas arba bûtø nurodomas auto-riaus pseudonimas“ (14 str. 1 d. 2 p.);

• teisæ á kûrinio nelieèiamybæ – „teisæ prieðtarauti dël kûrinio ar jo pavadinimo bet kokio iðkraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dël bet kokio kito kësinimosi á kûriná, galinèio paþeisti autoriaus garbæ ar reputacijà“ (14 str. 1 d. 3 p.).

Išimtinės turtinės autorių teisės visø pirma susijusios su ástatymo antrojo skyriaus 15 straipsnio 1 dalyje apibrëþtomis autoriø teisëmis leisti arba uþdrausti kitiems asmenims ar institucijoms atgaminti, iðleisti, versti, adaptuoti, aranþuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kû-riná; platinti kûrinio originalà ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybën arba valdyti, taip pat importuojant arba eksportuojant; vieðai rodyti kûrinio originalà arba kopijas; vieðai atlikti kûriná, transliuoti, retransliuoti ir kitaip vieðai skelbti kûriná, áskaitant jo padarymà vieðai prieinamà kompiuteriø tinklais.

Kitos ástatymo nuostatos átvirtina konkreèias sàlygas, kurioms esant autorius taip pat turi teises gauti autoriná atlyginimà uþ kiekvienà kûrinio naudojimo bûdà (pvz., 15 str. 3, 4 d.; 16 str. 3 d.; 48 str. 1, 2 d.), nuomoti ar teikti panaudai parduotà ar kitaip perduotà nuosavy-bën kûriná ar jo kopijas (pvz., 16 str. 2 d.), gauti savo turtinëms teisëms ágyvendinti bûtinà informacijà (pvz., 15 str. 5 d.; 48 str. 3 d.). „Autoriø turtinës teisës galioja visà autoriaus gy-venimà ir 70 metø po autoriaus mirties, neatsiþvelgiant á kûrinio teisëto padarymo vieðai prieinamà datà“ (34 str. 1 d.).

Ástatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata pabrëþia, kad bet koks kûrinio originalo ar jo kopijø panaudojimas be autoriaus, jo teisiø perëmëjo ar jo tinkamai ágalioto asmens leidimo yra laikomas neteisëtu, iðskyrus ástatymo numatytus atvejus. Vadinasi, kaip ir visos teisës, autoriø turtinës teisës taip pat nëra absoliuèios. Jas Ástatymas ne tik gina, bet ir apriboja. Itin konkreèius apribojimus nustato antrosios dalies ketvirtame skirsnyje apibrëþtos sàlygos. Jos susijusios su autorinio kûrinio teisëto atgaminimo ir naudojimo galimybëmis asmeniniais, mokymo, moksliniø tyrimø, visuomenës informavimo, karikatûros, parodijos ir kitais tikslais, kai nereikia praðyti autoriaus ar kito teisiø subjekto leidimo ir mokëti autorinio atlyginimo.

Vienas ið esminiø autoriø turtiniø teisiø sampratos elementø yra tas, kad ðios teisës, skirtingai nei asmeninës neturtinës teisës, gali bûti perduodamos kitiems pagal sutartá, pa-veldëjimo tvarka arba kita ástatymø nustatyta tvarka (38 str. 1 d.). Ðis perdavimas gali bûti vi-siðkas arba dalinis, atlygintinas arba neatlygintinas (38 str. 2 d.). Taigi nors autoriø teisiø sa-vininkas siejamas su nedaloma kûrinio visuma, taèiau turtiniø teisiø perdavimas nebûtinai turi atitikti „viskas arba nieko“ principà, nes ámanoma parduoti, perduoti ar suteikti kitiems neatlygintinai visas minëtas ástatymo 15 straipsnio 1 dalyje apibrëþtas autoriø turtines teises arba tik dalá ið jø. Autorine sutartimi turtinës teisës perduodamos jø perëmëjui, o licencine sutartimi suteikiamos licenciatui (39 str. 1, 2 d.).

Licencinë sutartis gali bûti iðimtinë ir neiðimtinë. Iðimtinë licencija suteikiama tik vienam licenciatui, kartu licenciarui prarandant teisæ paèiam naudoti licencijos dalykà; neiðimtinë li-cencija gali bûti suteikiama keliems licenciatams licenciarui iðsaugant teisæ naudoti licenci-jos dalykà (20 str.) „Licencija laikoma iðimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai nurodyta sutar-tyje“ (39 str. 2 d.).

Svarbu pabrëþti, jog ástatymas reglamentuoja ne tik laisvanoriðkas, bet ir privalomas autoriø turtiniø teisiø perdavimo sàlygas. Jos atsispindi ástatymo antrojo skyriaus antrame skirsnyje. Ðios sàlygos yra itin aktualios, nes bûtent pagal jas ámanoma suprasti, kokiais bendraisiais kûriniø autorizavimo teisiniais modeliais bûtina vadovautis mûsø ðalies aukðto-joje mokykloje.

111

Kūrinių autorizavimo teisiniai modeliai Racionalioji áþvalga leidþia ásitikinti, kad, sprendþiant kûriniø autorizavimo problemà

Lietuvos aukðtojo mokslo institucijoje, intelektinës nuosavybës santykiai turi bûti plëtojami vadovaujantis penkiais pagrindiniais teisiniais kûriniø autorizavimo modeliais. Kaip minëta, juos mums leidþia apibrëþti Autoriø teisiø ástatymo antrojo skyriaus antrame skirsnyje nuro-dytos sàlygos, kas yra autoriø teisiø subjektai. Kadangi ðios sàlygos kartu nustato ir turtiniø teisiø perëmëjø kategorijas, jas galime traktuoti kaip atskirus intelektinës nuosavybës teisiø modelius. Jais yra:

1. Kûrëjo teisiø modelis, kai mokslo kûriniø bei mokomøjø priemoniø, tarp jø ir moduliø bei paketø, neturtinës ir turtinës nuosavybës teisës atitenka jø kûrëjams. Ðios kategorijos pagrindas – ástatymo nuostatos, jog autoriø teisiø subjektai yra kûriná sukûræ fiziniai asmenys – autorius (6 str.) arba bendraautoriai (7 str.).

2. Vadovo teisiø modelis. Jis grindþiamas teisine nuostata, jog turtinës autoriø teisës á kolektyviná kûriná (pvz., enciklopedijas, þodynus, periodinius mokslo kûriniø rinkinius, þur-nalus) priklauso fiziniam arba juridiniam asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vadovaujant kû-rinys buvo sukurtas (8 str.).

3. Darbdavio arba institucinis teisiø modelis. Jis grindþiamas teisinëmis nuostatomis, jog turtinës autoriø teisës á kûriná, kurá sukûrë darbuotojas, atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, iðskyrus kompiuteriø programas, penkeriems metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (9 str. 2 d.); o esant toms paèioms sàlygoms, autoriø turti-nës teisës á kompiuteriø programas visiðkai pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta su-tartyje (10 str. 2 d.).

4. Gamintojo teisiø modelis. Jis grindþiamas bent jau dviem teisinëmis nuostatomis. Pirmoji ið jø yra ta, kad audiovizualinio kûrinio autoriai (reþisierius, scenarijaus autorius, kt.), iðskyrus muzikos kûriniø specialiai tam sukurtø ar átrauktø á audiovizualiná kûriná autorius, su-darydami su audiovizualinio kûrinio gamintoju audiovizualinio kûrinio sukûrimo (pastatymo) sutartá, taip pat anksèiau sukurtø kûriniø autoriai, suteikdami teisæ perdirbti savo kûrinius ar átraukti juos á audiovizualiná kûriná, kartu perduoda prodiuseriui autoriø turtines teises, taip pat teisæ subtitruoti ar dubliuoti audiovizualiná kûriná, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (11 str. 2 d.). Antrasis gamintojo teisiø modelio pagrindas – leidybos sutarties raðtu nuostata, ápa-reigojanti, jog „autorius ar kitas autoriø teisiø subjektas perduoda ar suteikia leidëjui uþ su-tartyje nustatytà autoriná atlyginimà teisæ atgaminti spausdinimo ar kitokiu bûdu literatûros, meno ar mokslo kûriná pagaminant pagrástiems visuomenës poreikiams patenkinti pakan-kamà egzemplioriø kieká ir teisæ juos platinti“ (43 str. 1 d.).

5. Kompleksiðkos sutarties modelis, grindþiamas Autoriø teisiø ástatymo imperatyvu intelektinius santykius plëtoti vadovaujantis susitarimo ir raðtiðkø sutarèiø nuostata.

Akivaizdu, kad iðvardyti keturi pirmieji modeliai atspindi kûriniø autorizavimo teisiniø galimybiø alternatyvas. Taip pat aiðku, jog ástatymas sudaro sàlygas intelektinius santykius plëtoti remiantis sutartimis, grindþiamomis ne tik minëtais keturiais pirmaisiais modeliais, bet ir konkreèiomis sutarties ðalims priimtinomis sàlygomis. Tai dar vienas – penktasis kûriniø autorizavimo modelis. Norëdami suprasti, kurá ið jø ir kada gali bûti tikslinga taikyti aukðto-sios mokyklos kontekste, turime ásigilinti á konkreèias moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, darbø kûrybos sàlygas, ávertinti, kiek jos skatina interesø dermæ, bûtinà transcenduoti pir-moje dalyje aptartos aukðtojo mokslo institucinës misijos ágyvendinimo proceso paradok-salumà. Toliau ir pabandykime tai aptarti analizuodami keletà monokûrybiniø ir multikûrybi-niø darbø autorizavimo atvejø.

3. Kûriniø autorizavimo kontekstinës sàlygos

Kurso modulio elektroninio atgaminimo atvejis Siekiant studentams sudaryti kuo palankesnes mokomosios medþiagos prieinamumo

sàlygas, aukðtosiose mokyklose dëstytojai skatinami skelbti dalyko programà, seminarø

112

planus, paskaitø konspektus, uþduotis ir kità kurso modulá sudaranèià mokomàjà medþiagà institucijos kompiuteriø tinkluose. Kurso modulis atgamintas duomenine forma tampa vieðai paskelbtu kûriniu. Kas turëtø tapti asmeniniø neturtiniø ir iðimtiniø turtiniø teisiø á toká elektro-niná kûriná savininku?

Tai yra tipiðkas kompiuteriø technologijø nulemtas kursø moduliø atgaminimo duo-menø pavidalu atvejis ir tipiðkas tokio kûrinio autorizavimo klausimas. Jei modulá parengë kurso dëstytojas, suprantama, kad pagal Autoriø teisiø ástatymo 6 straipsnio 1 dalá jis ir tu-rëtø bûti pripaþintas tokio elektroninio kûrinio autoriumi. Pagal ástatymà dëstytojas iðsaugo asmenines neturtines teises á autorystæ, autoriaus vardà ir kûrinio nelieèiamybæ (14 str.), nes autoriø neturtinës teisës kitiems asmenims neperduodamos (38 str. 4 d.). Taèiau kadangi dëstytojas sukûrë kûriná aukðtojoje mokykloje atlikdamas tarnybines pareigas, turtinës teisës á elektroniná kurso modulá gali penkeriems metams pereiti darbdaviui (aukðtojo mokslo ins-titucijai), jeigu kitaip nenumatyta sutartyje (9 str. 2 d.). Ði galimybë bûtø palanki aukðtajai mokykla plësti þiniø prieinamumà. Taèiau ar ji bûtø palanki skatinti þiniø kûrybà? Ar ji derin-tøsi su modulio kûrëjo interesais?

Kol mokomoji medþiaga yra nepublikuota ar nepaskelbta kompiuteriø tinkluose, ji yra dëstytojo nuosavybë, o dëstytojas iðsaugo visiðkà jos kontrolæ ir akademinio savarankið-kumo laisvæ jà tobulinti, atgaminti, skelbti ar kitaip naudotis ja siekdamas ávairiø tikslø. Deja, vos tik dëstytojas paskelbia savo mokomàjà medþiagà duomenine forma, jo akademinë laisvë sumaþëja, nes pagal Autoriø teisiø ástatymo 9 straipsnio 2 dalá dëstytojas turëtø pen-keriems metams perduoti autoriø turtines teises á ðá kûriná institucijai. Tai reikðtø, kad dësty-tojas, praradæs iðimtines turtines teises á kûriná, norëdamas panaudoti vieðai paskelbtà kûriná kitame kontekste – pavyzdþiui, dirbdamas kitoje aukðtojoje mokykloje ar norëdamas iðversti darbà ir publikuoti já uþsienio kalba, – privalëtø gauti ið institucijos, tapusios autoriø turtiniø teisiø perëmëja, leidimà. Jei dëstytojas atliktø minëtus veiksmus neturëdamas leidimo, elg-tøsi neteisëtai.

Kita vertus, darbdavio modelio taikymas ne tik minëtu atveju, bet ir kitais atvejais neið-vengiamai kelia nemaþai probleminiø klausimø. Pavyzdþiui, ar aukðtojo mokslo institucijos perimtos turtinës teisës á dëstytojo sukurtà modulá bûtø moraliai pateisinamos? Ar ðiuo at-veju teisinë darbdavio modelio nuostatos taikymo galimybë yra geriausias monokûrybinio darbo autorizavimo sprendimas, turint mintyje, kad kûrëjo modelio taikymas taip pat bûtø teisëtas? Ar dëstytojas sukûrë kurso modulá tikrai atlikdamas tarnybines pareigas, o ne laisvu nuo akademinio darbo institucijoje metu? Ar perimant autoriø turtines teises nederëtø susimàstyti, koks yra institucijos indëlis á kûrybos procesà ar bent jau atlygis dëstytojui uþ sukurtà produktà?

Juk tai, kad dëstytojas yra aukðtosios mokyklos darbuotojas, vargu ar gali bûti su-prantama, jog pedagoginio darbo pareiga yra bûtent dëstytojo sukurtos mokomosios me-dþiagos vieðas paskelbimas ir bûtent elektroniniu, o ne kokiu nors kitu bûdu. Jei tai bûtø lai-koma savaime suprantamu dalyku, iðkiltø grësmë dëstytojo pasirinkimo laisvei. Tradiciðkai pripaþástama, kad aukðtosios mokyklos dëstytojas, organizuodamas dalyko studijø procesà, privalo já palengvinti studentams taikydamas specialiai sumodeliuotà mokymuisi bûtinà me-dþiagà. Taèiau ði pareiga vargu ar turëtø reikðti savaime suprantamà jos vieðo paskelbimo reikalavimà, kad ji bûtø prieinama ir tiems þmonëms, su kuriais dëstytojo nesieja jokie insti-tuciniai ásipareigojimai.

Dël to moralës aspektu vien tarnybiniø pareigø atlikimo faktas nëra pakankamai svarus argumentas, jog dëstytojas privalo elektronine forma skelbti kûriná, o juo labiau, kad turtinës teisës á já privalo savaime atitekti institucijai. Nepaisant to, kad kurso mokomoji medþiaga galëjo bûti parengta pagal standartizuotus institucinius reikalavimus, vis viena dëstytojo mo-noautorinis kûrybinis indëlis yra akivaizdus. O jei uþ toká indëlá dëstytojui neskiriama jokia pi-niginë ar kitokia kompensacija, jei tokio kûrinio apsaugai netaikomos jokios techninës prie-monës, ribojanèios jo prieinamumà, tai ðios prielaidos, kaip ir dëstytojo galimybës prarasti savarankiðkumo laisvæ á kûrinio kontrolæ, akivaizdþiai rodo, kad dëstytojas gali bûti visiðkai

113

nesuinteresuotas kompiuteriø tinkluose skelbti kurso modulá, kuriuo galëtø laisvai naudotis ne tik jo studentai, bet ir kiti asmenys, á medþiagos kûrybiná procesà neádëjæ jokio intelektinio indëlio.

Taèiau kûrinio skelbimu turëtø bûti suinteresuoti aukðtojo mokslo institucijos vadovai, siekiantys iðplësti mokomosios medþiagos prieinamumà ir sudaryti studijoms bei moksli-niams tyrimams kuo palankesnes sàlygas. Vadinasi, jei institucijos vadovams aktualu, kad tokia medþiaga bûtø prieinama ir kitiems akademinës bendruomenës nariams, tuomet, su-prantama, turëtø bûti sudarytos sàlygos, árodanèios, kad aukðtojoje mokykloje gerbiama kû-rëjo teisë ne tik á autorystæ, bet ir á autoriná atlyginimà. Jei toks atlyginimas nebus skiriamas arba jei tokio atlyginimo tiesioginis ryðys su sukurtu ir paskelbtu moduliu nebus akivaizdus ir jei institucijoje net taikant kûrëjo nuosavybës modelá bus manipuliuojama dëstytojo pareiga rengti ir elektronine forma vieðai skelbti kursø modulius, suprantama, triumfuos beteisiðku-mas, slopinantis kûrybinæ iniciatyvà ir ribojantis aukðtos kokybës þiniø prieinamumà.

Taigi vien jau ðie samprotavimai mums leidþia ásitikinti, kad intelektinës nuosavybës santykiuose nekonstruktyvu vadovautis kokia nors viena, atsieta nuo kitø teisiniø, moraliniø ir ekonominiø kontekstiniø pagrindø, ástatymo reglamentuota nuostata. Priimtinas nuostatø kompleksas turi bûti atrastas konkretaus atvejo refleksijos metu. Tai remia Lietuvos Respub-likos autoriø ir gretutiniø teisiø ástatymas, atveriantis galimybes plëtoti kûriniø autorizavimo procesà pagal skaidriai apibrëþtà ir instituciðkai áteisintà sutartá – penktàjá kûriniø autoriza-vimo modelá. Analizuojamuoju atveju bûtent sutartis leistø paskirstyti autoriø turtines teises taip, kad jos atitiktø dëstytojui ir darbdaviui reikðmingus interesus. Tai gali bûti ástatymo reglamentuotos ne tik leidybos, bet ir kûrinio uþsakymo autorinës sutartys (þr., 41, 43 str.). Jas svarbu pasiraðyti ið anksto tam, kad bûtø ámanoma iðvengti nesusipratimø tuomet, kai kûrinys jau bus paskelbtas.

Mokomosios medžiagos paketo kūrybos atvejis Tarkime, jog, pavyzdþiui, teisës teorijos kurso dëstytojas planuoja parengti mokomo-

sios medþiagos paketà, apimantá ávairias mokymuisi skirtø priemoniø laikmenas: 1) spaus-dintiná studijø vadovà, atskleidþiantá kurso programà, pratimus, uþduotis ir patarimus, kaip jas atlikti, 2) á garso kasetæ áraðytus jo parengtø paskaitø tekstus, 3) á kompiuteriø diskà ára-ðytus fotografijomis iliustruotus seminarø tekstus, 4) vaizdajuostæ, sudaranèià sàlygas ste-bëti tiriamøjø veiksmø atlikimo eigà. Teisës teorijos dëstytojas yra vienintelis tokio projekto plano rengëjas ir jo ágyvendinimo organizatorius. Taèiau vienam ágyvendinti toká projektà bûtø sunku. Èia jam padeda aukðtosios mokyklos Informaciniø technologijø centro, Tele-centro ir Leidybos centro darbuotojai, kurie visiems dëstytojams teikia ávairià institucinæ pa-ramà.

Ðis atvejis iliustruoja gerokai sudëtingesnio pobûdþio kûrybinius santykius. Nors teisës teorijos dëstytojas yra mokomosios medþiagos paketo projekto rengëjas ir jo ágyvendinimo organizatorius, ryðkëja ir galimas institucijos indëlis, leidþiantis kalbëti apie kolektyviná indëlá. Mokymo technologijø centrai, telecentrai, nuotoliniø studijø centrai ar kiti aukðtojoje mokyk-loje veikiantys centralizuoti akademiniai padaliniai steigiami tam, kad padëtø dëstytojams kokybiðkai ágyvendinti akademines priedermes. Dël to, jei materialinë, administracinë, juri-dinë–konsultacinë arba metodinë institucinë parama teikiama, atrodytø, kad formuojasi ins-titucijos moraliai pagrásta galimybë pretenduoti á taip parengto kûrinio autoriø turtines teises. Nepaisant to, èia svarbu atkreipti dëmesá ne tik á teikiamø instituciniø paslaugø faktà, bet ir á tokiø paslaugø reikðmingumà bei ryðá su teisinëmis nuostatomis.

Analizuojamuoju atveju, jei teisës teorijos dëstytojas naudojasi tokiø centrø paslaugo-mis, kuriomis turi galimybæ naudotis visi institucijos darbuotojai, vadinasi, minëtam dëstyto-jui aukðtoji mokykla neteikia jokiø papildomø iðtekliø, t. y. tokiø, kuriais neturëtø galimybiø naudotis kiti aukðtosios mokyklos darbuotojai. Mat visiems institucijoje teikiamos vienodos paslaugos reiðkia, kad centralizuotø padaliniø darbuotojai, kaip ir dëstytojas, atlieka jiems pavestas lygiavertes tarnybines pareigas. Nors be tokiø centralizuotø paslaugø kûrinio laik-

114

menas bûtø sunkiau parengti, taèiau jei tai nëra iðimtinës paslaugos, jø reikðmingumas yra maþesnis uþ institucijos darbuotojø pareiginiø funkcijø, neatitinkanèiø iðimtiniø, vadinasi, papildomø paslaugø, reikðmingumà.

Antra vertus, jei institucijos teikiamos paslaugos yra tik konsultacinës, materialinës ir techninës, o ne kûrybinës, vadinasi, tokia parama neleidþia mokomosios medþiagos kûry-bos procesui suteikti kolektyvinio darbo statuso, o Autoriø teisiø ástatymas centralizuotø pa-daliniø darbuotojams nesuteikia pagrindo pretenduoti á tokio kûrinio bendraautorystæ. Mat „bendraautoriumi nelaikomas asmuo, suteikæs materialinæ, techninæ ar organizacinæ pa-galbà kuriant kûriná“ (7 str. 4 d.). Tai leidþia daryti iðvadà, kad teisës teorijos dëstytojas yra ne tik projekto iniciatorius bei vadovas, bet ir vienintelis tokio paketo mokomosios medþia-gos turinio kûrëjas. Dël to, jei atsiribotume nuo fakto, kad mokomosios medþiagos paketas rengiamas institucijos darbuotojams atliekant tarnybines pareigas, pagal Autoriø teisiø ásta-tymà teisës teorijos dëstytojas taptø vieninteliu teisëtu pretendentu á mokomosios medþia-gos paketo autoriø asmenines neturtines ir iðimtines turtines teises.

To paties negalëtume tvirtinti, jei institucija suteiktø projektui ágyvendinti kokiø nors lëðø, kurios aukðtojoje mokykloje nëra prieinamos visiems iniciatyviems dëstytojams. Tokiu atveju institucija taip pat moraliai galëtø pretenduoti á teisæ skelbti kûriná, pavyzdþiui, intra-nete ir sudaryti sàlygas kitiems universiteto darbuotojams juo naudotis. Ji taip pat galëtø pretenduoti á teisæ naudoti kûriná komerciniais tikslais ir dalytis su kûrinio autoriumi gautu pelnu.

Kitas atvejis, jei tas pats teisës teorijos dëstytojas, rengdamas toká mokomøjø priemo-niø paketà, planuotø naudotis kitø autoriø kûriniais, pavyzdþiui, vienø autoriø parengta garso kasete, kitø – straipsniais, dar kitø – vaizdo kasete, o visa tai adaptuotø parengdamas stu-dentams iðsamø studijø vadovà. Tuomet jam bûtø bûtina ne tik gauti kitø kûriniø autoriø lei-dimus, bet dar ir su jais aptarti paketo teisëto naudojimo galimybes ir taisykles, nes pagal ástatymà „[autoriø teisës iðvestiniams kûriniams ir rinkiniams taikomos nepaþeidþiant autoriø teisiø á kûriná ar kûrinius, kuriø pagrindu buvo sukurtas iðvestinis kûrinys arba sudarytas rin-kinys (...)“ (4 str. 4 d.). Be to, jei tokiu atveju institucijoje nebûtø teikiamos leidimams ásigyti bûtinos centralizuotos tarpininkavimo paslaugos, bet iðimties tvarka jos teisës teorijos dës-tytojui vis dëlto bûtø suteiktos, tai leistø kalbëti apie institucijos iðimtiná indëlá, kartu ir jos mo-raliai pateisinamas pretenzijas perimti dalá autoriø turtiniø teisiø á taip parengtà kûriná.

Vadinasi, ir ðiuo mokomosios medþiagos paketo kûrybos atveju institucijos teisinë ga-limybë perimti ið kûrëjo visas turtines autoriø teises vien dël to, kad mokomosios medþiagos kûrëjas yra asmuo, atliekantis tarnybines pareigas, gali bûti diskutuotina. Dël to autorizuo-jant taip rengiamà kûriná patikimiausia bûtø taikyti penktàjá – dëstytojo ir institucijos interesus atitinkantá kompleksinës sutarties teisiná modelá.

Straipsnio mokslinių darbų žurnale skelbimo atvejis Tarkime, jog dëstytojas parengë tiriamojo darbo projektà ir laimëjæs konkursà gavo ið-

oriná finansavimà tyrimui atlikti. Atlikus tyrimà buvo parengtas straipsnis ir pateiktas spaus-dinti universiteto mokslo darbø þurnale.

Tai atvejis, kai straipsnio kûrëjas yra universiteto, leidþianèio mokslo darbø þurnalà, dëstytojas. Taigi dëstytojas yra asmuo, atliekantis universitete tarnybines pareigas. Univer-siteto indëlis á straipsnio kûrybiná procesà èia yra susijæs su straipsnio publikavimui bûtino-mis materialinëmis ir finansinëmis investicijomis, taip pat ir su dëstytojo, atliekanèio tarnybi-nes pareigas, intelektinëmis pastangomis. Þurnalo redakcijos indëlis – vadybinës paslaugos.

Autoriø teisiø ástatymas þurnalo vadybà, taip pat kûrybines universiteto darbuotojø pastangas leidþia traktuoti kaip reikðmingas institucines investicijas, atverianèias galimybes tiek universitetui kaip juridiniam asmeniui, tiek ir þurnalo redaktoriui kaip fiziniam asmeniui ágyti autoriø turtines teises á þurnalà kaip kolektyviná kûriná (8 str. 1 d.). Ástatymas taip pat numato, kad „Kûriniø, átrauktø á kolektyvinius kûrinius, autoriai iðsaugo iðimtines teises nau-doti savo kûrinius atskirai nuo kolektyvinio kûrinio, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje“ (8 str.,

115

2 d.). Vadinasi, ðiuo atveju ástatymas atveria galimybes aukðtojoje mokykloje pasidalyti auto-riø turtinëmis teisëmis taikant vadovo, darbdavio ir kûrëjo teisiø nuosavybës modelius.

Deja, taip pasidalijus autoriø turtines teises lieka neatsiþvelgta á iðorinio universiteto rëmëjo indëlá, be kurio finansinës paramos vargu ar bûtø buvæs atliktas tyrimas ir remiantis jo duomenimis parengtas mokslinis straipsnis. Autoriø turtiniø teisiø pasiskirstymas, neatsi-þvelgus á potencialius rëmëjø interesus, tikrai nëra konstruktyvus në kûrybinës iniciatyvos skatinimo, në þiniø prieinamumo plëtros principø aspektu. Vadinasi, siekiant iðvengti poten-cialiø interesø nuvertinimo, geriausia iðeitis – pasidalyti autoriø turtines teises iðpleèiant jø perëmëjø bûrá.

Pagal ástatymà raðytinë sutarties forma neprivaloma straipsnius skelbiant periodi-niuose leidiniuose (42 str. 1 d.), tad norint fiksuoti platesná teisiø pasidalijimo faktà, tereikia moksliniø darbø þurnale publikuoto straipsnio pabaigoje iðspausdinti tiek autoriø teisiø ap-saugos þenklø, kiek institucijoje bus pripaþinta kûrinio turtiniø teisiø subjektø. Autoriø teisiø apsaugos þenklà sudaro trys elementai: apskritime arba lauþtiniuose skliaustuose áraðyta raidë C, autoriø teisiø subjekto vardas (pavadinimas) ir kûrinio pirmojo leidimo metai (12 str.).

Audiovizualinio kūrinio kūrybos atvejis Teisës fakulteto dekano kvietimu, pavyzdþiui, pasaulyje þinomas tarptautinës teisës

srities specialistas – dëstytojas ið uþsienio ðalies universitete skaito paskaità Nuotoliniø stu-dijø centre ásteigtoje konferencijø salëje. Paskaita transliuojama tiesiogiai. Jà planuojama áraðyti á vaizdo kasetæ, kuri vëliau galës bûti naudojama dirbant su didelëmis grupëmis stu-dentø. Kas turëtø ágyti autoriø turtines teises á taip sukurtà audiovizualiná kûriná?

Ðiuo atveju, kaip suprantame, projekto iniciatorius ir vadovas yra Teisës fakulteto de-kanas. Uþsienio ðalies dëstytojo indëlis – parengti paskaità ir jà vaizdþiai pateikti. Nuotoliniø studijø centro darbuotojø indëlis – TV tinklais perteikti garsà ir vaizdà bei visa tai áraðyti á vaizdajuostæ. Jei tokia parama nebûtø suteikta uþsienio ðalies dëstytojui, nebûtø pagaminta ir vaizdajuostë. Ji yra kolektyvinio darbo produktas, o ðiame audiovizualinio kûrinio gamy-bos procese dalyvauja ne vien universiteto darbuotojai, bet ir universiteto sveèias. Kaip áprasta rengiant kolektyvinius darbus, nors jie ir turi savo vadovus, taèiau sprendimai daþ-niausiai bûna priimami partneriðkai. Taigi ið tikrøjø ne vienas þmogus vadovauja darbui, o veikiau darbo kontrolë yra pasidalijama: dekanas atsakingas uþ darbø organizavimà, dës-tytojas – uþ paskaitos turiná ir jos skelbimà, centras – uþ vaizdus ir kûrinio materialiàjà ið-raiðkà.

Pagal Autoriø teisiø ástatymà autoriø turtinës teisës á audiovizualiná kûriná, iðskyrus jo muzikiná fonà, gali pereiti kûrinio projektà ágyvendinanèiam vadovui – kûrinio gamintojui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje (11 str. 2 d.). Analizuojamuoju atveju kûrinio gamintojas yra tarnybines pareigas atliekantis universiteto Nuotoliniø studijø centro darbuotojas. Vadinasi, remiantis ástatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata iðryðkëja tikimybë, jog aukðtojoje mokykloje gali bûti pasiraðyta sutartis, áteisinanti institucijos kaip audiovizualinio kûrinio autoriø turtiniø teisiø perëmëjos statusà.

Institucija, perëmusi autoriø turtines teises, turës galimybæ savo nuoþiûra ja naudotis siekdama mokymo arba komerciniø tikslø. Deja, tokia sutartis universiteto sveèiui – tarptau-tinës teisës dëstytojui gali tapti kliûtimi ávairiais kitais bûdais ir kitame kontekste skleisti au-diovizualiniame kûrinyje uþfiksuotà paskaitos turiná, nes ðis turinys tampa neatsiejama au-diovizualinio kûrinio scenarijaus dalimi, á kurià dëstytojas turëtø perduoti institucijai autoriø turtines teises. Suprantama, tai dëstytojui nëra naudinga. Strateginiø tikslø prasme tai taip pat nëra naudinga ir institucijai, nes tokia sutartimi akivaizdþiai ribojama þiniø prieinamumo erdvë. Maþa to: institucijai gali net bûti neámanoma pasiraðyti tokio pobûdþio sutartá, nes ne visiems dëstytojams gali bûti priimtinas toks pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis va-riantas. Tad institucija rizikuoja prarasti galimybæ iðgirsti þymaus pasaulyje dëstytojo pa-skaità.

116

Kita vertus, ðiuo atveju yra aktualus ne tik pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis objektas, bet ir þmogaus teisës á privatumà klausimas. Tad institucijai iðkyla uþdavinys gauti dëstytojo sutikimà naudoti audiovizualiná kûriná, perteikiantá asmens atvaizdà ir balsà [þr., pvz., 34]. Ðis uþdavinys tampa dar aktualesnis, jei audiovizualiná kûriná planuojama naudoti ne tik mokymo, bet ir komerciniais tikslais. Mat toks naudojimas gali bûti suprantamas kaip grësmë populiaraus pasaulyje dëstytojo pragyvenimo ðaltiniui, dël to ástatymai gali ginti as-mens atvaizdà, iðskirtiná kalbëjimo stiliø ir kitas jo charakteristikas kaip komercines vertybes [10, p. 8].

Vadinasi, ir ðiuo atveju sprendþiant audiovizualinio kûrinio autorizavimo problemà, aukðtojoje mokykloje svarbu pasiraðyti tokià pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis su-tartá, kuri atitiktø visø kûryboje ir gamyboje dalyvaujanèiøjø asmenø poreikius, nes tik tuomet galës bûti iðvengta tolesniø moraliniø ar net teisiniø nesusipratimø. Dëstytojui tokia sutartis neturëtø trukdyti naudotis mokomuoju paskaitos turiniu kitame kontekste ar atgaminant mo-komàjá turiná kitu pavidalu. Universitetui, Teisës fakultetui ir Nuotoliniø studijø centrui taip pat turëtø bûti atvertos teisinës galimybës naudotis audiovizualiniu kûriniu organizuojant pa-skaitas ir vykdant kitus panaðios paskirties projektus.

Multimedijos modulio kūrybos atvejis Tarkime, kad du Socialiniø mokslø fakulteto dëstytojai planuoja ádiegti studijose elekt-

roniná, pavyzdþiui, politologijos dalyko, multimedijos modulá. Jie turi parengæ iðsamius te-kstus, apimanèius dalyko turiná, já iliustruojanèià vaizdinæ, filmuotà ir garsinæ dokumentinæ medþiagà, uþduotis ir testus. Siekiant visa tai metodiðkai atskleisti elektronine forma dësty-tojams reikës intelektinës ir techninës paramos. Jà sutinka suteikti universiteto Nuotoliniø studijø centro informaciniø technologijø (IT) specialistas. Be to, dëstytojø bièiulis – profesio-nalus grafikas-animatorius (jis nëra universiteto darbuotojas) sutinka parengti meniðkas da-lyko turiná atskleidþianèiø tekstø iliustracijas, o universitetas sutinka uþ tai sumokëti kûrëjui autoriná atlyginimà. Kam tokiu atveju turëtø priklausyti autoriø teisës á naujai sukurtà elektro-niná kurso modulá?

Tai taip pat kolektyviná – multikûrybiná darbà iliustruojantis atvejis ir su juo susijæs kûri-nio autorizavimo klausimas. Ieðkant á já atsakymo pirmiausia svarbu aptarti, kas aukðtojoje mokykloje gali bûti suinteresuotas tapti ðio kûrinio autoriumi arba bendraautoriumi, taip pat ir visø ar tik dalies autoriø turtiniø teisiø savininku. Turint mintyje modulio kûrybinio proceso dalyvius ir Autoriø teisiø ástatymo atveriamas galimybes, akivaizdu, kad tuo suinteresuoti gali bûti:

• politologijos dëstytojai, nes jie yra modulio turinio kûrëjai, jo projekto iniciatoriai, rengëjai ir vadovai. Ðis dëstytojø interesas gali bûti pagrástas dviem Autoriø teisiø ástatymo nuostatomis: 1) autorius yra kûriná sukûræs asmuo (6 str. 1. d.), 2) turtinës autoriø teisës á kolektyviná kûriná priklauso asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vado-vaujant kûrinys buvo sukurtas (8 str. 1 d.);

• IT specialistas, nes jis suteiks kûriniui materialià duomenø iðraiðkà, sudarys sàlygas naudotis interaktyvia mokymosi aplinka, atvers galimybes susisiekti su kitais pana-ðios paskirties mokymosi procesui reikðmingais duomenø ðaltiniais. Vadinasi, jis yra naujos duomenø bazës gamintojas, kuris pagal ástatymà gali pretenduoti á teisæ leisti ar uþdrausti atlikti ðiuos veiksmus: „1) bet kokiu bûdu ar forma visam laikui ar laikinai perkelti visà duomenø bazës turiná ar esminæ jo dalá á kità laikmenà; 2) bet kokiu bûdu padaryti vieðai prieinamà visà duomenø bazës turiná ar esminæ jo dalá platinant duomenø bazës kopijas, jas nuomojant, perduodant visà duomenø bazës turiná ar esminæ jo dalá kompiuteriø tinklais (internete) ar kitais perdavimo bûdais“ (61 str. 1 d);

• Grafikas, nes jis parengs mokomosios medþiagos tekstus pagyvinanèias animacines iliustracijas. Vadinasi, pagal ástatymà jis, kaip animacijø kûrëjas, turëtø á jas ágyti as-menines neturtines ir iðimtines turtines autoriø teises (6 str. 1. d.).

117

• Universitetas, Nuotoliniø studijø centras ir Socialiniø mokslø fakultetas (jei institucijoje pripaþástama akademiniø padaliniø autonomija), nes bûtent jø darbuotojai – uni-versiteto dëstytojai ir IT specialistas atlieka tarnybines pareigas, o universiteto sve-èias – grafikas atlieka konkreèias darbo funkcijas. Vadinasi, pagal ástatymà tiek uni-versitetas, tiek ir jo padaliniai galëtø penkeriems metams perimti autoriø turtines tei-ses á kûriná, kurá sukûrë darbuotojai, atlikdami tarnybines pareigas arba darbo funk-cijas, jeigu kitaip nebûtø nustatyta sutartyje (9 str. 2 d.).

Kaip analizuojamuojuoju atveju turëtø bûti pasiskirstoma autoriø asmeninëmis neturti-nëmis teisëmis? Pradedant svarstyti ðá klausimà pirmiausia svarbu pripaþinti teisines nuo-statas, kad originalaus kûrinio autorius yra já sukûræs fizinis asmuo (6 str. 1 d.) ir kad sukûrus kûriná atsiranda autoriø teisës (13 str.). Multimedijos modulio kûrëjai yra politologijos dësty-tojai, IT specialistas ir grafikas. Ástatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostata leidþia ðiems kûrë-jams tapti multimedijos modulio bendraautoriais, jei visi asmenys áneðë originalø kûrybiná in-dëlá á kûriná (6 str. 1 d.) ir jei kûrëjø valia tapti bendraautoriais atsispindi sutartyje (7 str. 2 d.). Taigi bendraautorystë galima jos dalyviams susitarus ir pasiraðius autorinæ sutartá. Tuomet pagal ástatymà kiekvienas bendraautoris ágyja asmenines neturtines teises (þr., 14 str.) ir ið-imtines turtines teises savo nuoþiûra naudoti savarankiðkà reikðmæ turinèià savo sukurtà bendro kûrinio dalá, jeigu jie kitaip nenustato bendraautoriø sutartyje (7 str. 3 d.).

Nepaisydami to, tarkime, jog politologijos dëstytojai nëra suinteresuoti bendraauto-ryste tiek dël to, kad jie yra kûrinio iniciatoriai ir projekto vadovai, tiek ir dël to, kad jø kûrybi-nis indëlis yra gerokai didesnis uþ kitø autoriø indëlá. Ðiuo atveju iðkiltø klausimas dël kitø multimedijos modulio kûrybinio proceso dalyviø teisinio statuso. Suprantama, kad svarstant ðá klausimà neturi bûti pamirðta, jog kûryboje svarbiausia yra idëja, o jà realizuojanèiø kûrëjø kolektyvà tikrai gali bûti nesunku suburti, ypaè kai turimi idëjai ágyvendinti bûtini iðtekliai. Vis dëlto politologijos dëstytojø nesutikimas dël bendraautorystës bûtø teisiðkai pagrástas tik tuomet, jei iðryðkëtø akivaizdus faktas, kad IT specialisto ir grafiko indëlis – tik suteikta mate-rialinë, techninë arba organizacinë parama, nes ástatymas nustato, kad tokià paramà suteikæ asmenys nelaikomi bendraautoriais (7 str. 4 d.).

Pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis aspektas yra antrasis pagrindinis multimedi-jos modulio, kaip ir kitø kûriniø, autorizavimo aukðtojoje mokykloje uþdavinys. Be abejo, ins-titucija gali vadovautis Autoriø teisiø ástatymo nuostata, kad turtinës autoriø teisës á kûriná, kurá sukûrë darbuotojas, atlikdamas tarnybines pareigas arba darbo funkcijas, penkeriems metams pereina darbdaviui (9 str. 2 d.). Vis dëlto, kaip minëta, autorizuojant kûrinius turëtø bûti svarbûs ne tik teisiniai, bet ir kontekstiniai veiksniai, ypaè faktai, susijæ su „tarnybiniø pa-reigø“ ir „darbo funkcijø“ atlikimu. Kaip rodo straipsnyje analizuojami atvejai, tokiems fak-tams iðsiaiðkinti svarbu ið anksto surasti atsakymus bent jau á ðiuos pagrindinius klausimus:

• Kas ið tikrøjø yra kûrinio idëjos iniciatoriai ir jo turinio kûrëjai? • Ar kûrinio idëjos iniciatoriai ir jo turinio kûrëjai, kaip universiteto darbuotojai

(analizuojamuoju atveju – politologijos dëstytojai ir IT specialistas), ið tikrøjø atliks funkcines pareigas, o ne koká nors papildomà darbà?

• Ar kûrëjas, kuris nëra institucijos darbuotojas (analizuojamuoju atveju – grafikas) gali bûti laikomas asmeniu, atliekanèiu „darbo funkcijas“?

• Kas priims sprendimus dël kûrinio projekto turinio, formos ir atlikimo terminø? • Kada ir kur darbas bus atliekamas – kûrëjø darbo metu ar ne darbo laiku, namuose

ar institucijoje? • Ar kûrëjai naudosis institucijos áranga ir kitais materialiniais iðtekliais? • Ar ðie iðtekliai bus prieinami tik kûrëjams, ar ir visiems institucijos darbuotojams? • Ar uþ darbo atlikimà kûrëjams bus ir kaip bus sumokëtas atlyginimas? • Kokie bus darbdavio ir kûrëjo santykiai – ilgalaikiai ar trumpalaikiai? Þodþiu, siekiant iðsiaiðkinti tiesioginá ryðá tarp multimedijos modulio idëjos iniciatoriø ir

kûrëjø numatomo atlikti darbo ir jø „tarnybiniø pareigø“ arba „darbo funkcijø“, bûtina ap-svarstyti darbdavio ir darbuotojo santykiø pobûdá, susijusá su kûrybinës iniciatyvos, origina-

118

laus indëlio, vadovavimo, paramos ir atlyginimo uþ darbà aspektais, atsiþvelgiant á darbo at-likimo vietos ir laiko faktus. Tai nustaèius bus ámanoma pasiraðyti kûrybines Autoriø teisiø ástatymo reglamentuojamas autorines kûrinio uþsakymo sutartis (þr., 41 str.), skaidriai nu-ðvieèianèias kûrybinio proceso dalyviø instituciná ir teisiná statusà.

Pavyzdþiui, svarstant trumpalaikiø santykiø aspektà, kai darbuotojas (analizuojamuoju atveju – grafikas) universiteto yra pasamdytas atlikti tik tam tikrà darbà, galime samprotauti, jog jo santykius su universitetu apibrëþianti kûrinio uþsakymo sutartis gali rodyti institucijos, kaip autoriø turtiniø teisiø perëmëjos, statusà. Tuomet bus galima laikyti, kad kûrinys buvo sukurtas „atliekant darbo funkcijas“. Taèiau klausimas, ar tokia sutartis nepaþeidþia kûrëjo interesø, lieka diskutuotinas. Jis itin diskutuotinas tuomet, jei darbuotojas nesinaudojo jo-kiais institucijos iðtekliais, turëjo visiðkà laisvæ apsispræsti, kà, kada ir kaip dirbti, gavo atlygi-nimà tik uþ konkretaus darbo rezultatà, neturëjo jokio pelno, jo ryðiai su darbdaviu buvo ne ilgesni kaip, pavyzdþiui, vienas mënuo. Ðiuo atveju bûtø logiðka pripaþinti, jog ið tikrøjø mi-nëtos sàlygos negali bûti traktuojamos kaip átikinami faktai, rodantys, kad darbas buvo su-kurtas atliekant institucines „darbo funkcijas“. Dël to moralës aspektu institucijos valia pasi-dalyti autoriø turtinëmis teisëmis su kûrëju bûtø teisingesnë uþ jos ketinimus perimti visas grafikui priklausanèias autoriø turtines teises.

Svarstant ilgalaikiø santykiø aspektà, kadangi IT specialistas yra institucijos darbuoto-jas, ið pirmo þvilgsnio jo indëlis á multimedijos modulio kûrybà gali bûti laikomas veikla, su-sijusia su „tarnybiniø pareigø atlikimu“. Dël to universitetas, o ne IT specialistas turëtø bûti pripaþintas autoriø turtiniø teisiø savininku. Vis dëlto analizuojant situacijà gali paaiðkëti, jog kompiuteriø specialistas atliks á jo funkcines pareigybes neáeinantá, vadinasi, papildomà darbà laisvalaikiu ir nesinaudodamas institucijos materialiniais iðtekliais, taèiau uþ tai jis taip pat negaus jokio papildomo atlyginimo. Vadinasi, ið tikrøjø darbas bus atliktas taip, kad ne-bus galima tvirtinti, jog jis atitinka „tarnybiniø pareigø“ faktines atlikimo sàlygas. Taigi abejo-tina taps ir institucijos pretenzija á visas kûrinio autoriø turtines teises.

Analogiðki samprotavimai tinka svarstant ir politologijos dëstytojø turtiniø teisiø perda-vimo institucijai klausimà. Èia itin svarbu atkreipti dëmesá, jog bûtent ðiø dëstytojø iniciatyva, dël jø iðkeltos idëjos, kûrybiniø ir vadybiniø pastangø yra kuriamas originalus kûrinys. Taigi dëstytojai yra ne tik idëjos iniciatoriai ir multimedijos modulio turinio kûrëjai, bet ir kûrybinio proceso organizatoriai. Nors ðis kûrybinis procesas vyksta tarp universiteto sienø, taèiau tai per silpnas argumentas, kad aukðtojo mokslo institucija, remdamasi teisine nuostata, per-imtø visas savarankiðkai materializuotos autoriø idëjos turtines teises. Ði pretenzija taptø tuo suprantamesnë ir átikinamesnë, kuo bûtø reikðmingesnës institucijos vadybinës, materialinës ir finansinës paslaugos, suteiktos dëstytojams realizuojant jø idëjà.

Taigi multimedia modulio kûrybos, kaip ir kitø atvejø, analizë rodo, kaip yra svarbu aukðtojoje mokykloje intelektinius nuosavybës santykius plëtoti pagal skaidriai apibrëþtas institucines kûriniø autorizavimo taisykles, bûtinas siekiant nustatyti asmeniniø neturtiniø tei-siø savininkà ir kitus, tam tikras autoriø turtines teises perimti ar iðsaugoti suinteresuotus in-telektiniø santykiø dalyvius. Nors Lietuvos Respublikos autoriø teisiø ir gretutiniø teisiø ásta-tymas nedraudþia pasiraðyti tik nedidelio bûrio suinteresuotø asmenø interesus ginanèiø sutarèiø, taèiau sutarèiø, galinèiø sukelti kai kuriø kolegø nepasitenkinimà ir interesø konf-liktus, suprantama, reikëtø vengti. Kûriniø autorizavimo taisyklës, kaip ir kûrybinës – kûrinio uþsakymo, kûrinio autorizavimo ir licencinës sutartys, turi bûti ne draudimus iðryðkinantys, bet daugelio asmenø interesus leidþiantys tenkinti, t. y. galimybes atveriantys, dokumentai.

Akademinëje aplinkoje bûtinos galimybës tyrinëti, mokytis, susipaþinti su naujausiais atradimais, iðradimais ir sistemiðkais poþiûriais, o remiantis tuo, kas jau þinoma, atlikti naujas studijas ir tyrimus. Tai kartu ir siektinos galimybës kurti, plëtoti ir skleisti naujas þiniø si-stemas, sudaryti asmenybës tobulëjimui palankias sàlygas. Kai autoriø turtinëmis teisëmis bus bandoma pasidalyti taikant visiems institucijoje priimtinus principus ir kriterijus, be abejo, minëtas galimybes bus ámanoma itin iðplësti.

119

Iðvados

Jeigu aukðtojoje mokykloje kuriamø moksliniø, ypaè edukacinës paskirties, kûriniø autorizavimo koncepcijà suprasime kaip pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis racionalø procesà, tai intelektinës nuosavybës institucinës politikos filosofiniø, teisiniø ir kontekstiniø pagrindø analizë leidþia pabrëþti ðias iðvadas:

1. Aukðtojo mokslo misijos ágyvendinimui bûtinø kûrybinës iniciatyvos skatinimo ir þi-niø prieinamumo plëtros principø sankirtos paradoksalumo neámanoma iðvengti, taèiau ga-lima pabandyti já transcenduoti – atitolinti nuo mûsø patyrimo ribø sutelkiant dëmesá á du pa-grindinius kûriniø autorizavimo aukðtojoje mokykloje principus: konkretaus atvejo iððûkiø kompleksiðkà refleksijà ir interesø derinimà.

2. Lietuvoje pripaþástamos intelektinës nuosavybës santykius reglamentuojanèios tei-sinës nuostatos, pirma, átvirtindamos susitarimo ir raðtiðkø sutarèiø principus, sudaro palan-kias sàlygas plëtoti interesø derinimo nuostatomis grástà kûriniø autorizavimo procesà; antra – atveria galimybes autorizuojant kûrinius vadovautis penkiais autoriø turtiniø teisiø pasi-skirstymo modeliais. Tai siejame su teoretizuotomis kûrëjo, vadovo, darbdavio, gamintojo ir kompleksiðkos sutarties autoriø turtiniø teisiø á intelektinæ nuosavybæ modelio pasirinkimo galimybëmis.

3. Aukðtojoje mokykloje rengiant, tobulinant ir realizuojant kûriniø autorizavimo taisyk-les ir jas atitinkanèiø standartizuotø instituciniø kûrybiniø ir autoriniø sutarèiø formas, kai bandoma pasirinkti ir taikyti vienà ar kità minëtà kûriniø autorizavimo teisiná modelá, svarbu atsiþvelgti bent jau á penkis pasiskirstymo autoriø turtinëmis teisëmis konkreèiø kontekstiniø atvejø lemiamus faktinius kriterijus: 1. kûrybinës iniciatyvos ðaltiná; 2. kûrëjo originalø indëlá; 3. instituciniø vadybiniø paslaugø apimtá ir pobûdá, 4. materialinës ir intelektinës paramos apimtá bei pobûdá, 5. atlyginimo uþ kûrybiná darbà pobûdá.

Kûrybinës iniciatyvos kriterijus leidþia atkreipti dëmesá á tai, kad originalus kûrinys atsi-randa dël kaþkieno iðkeltos ir dël to ámanomos materializuoti idëjos. Tokia iniciatyva – tai kû-rybinio darbo pradþia, reikalaujanti pripaþinti paties kûrinio iðtakø svarbà. Antrasis – kûrëjo originalaus indëlio kriterijus yra savaime suprantamas kûrinio autorizavimo pagrindas, skati-nantis ávertinti asmens kuriamo ir plëtojamo turinio – kûrëjo originaliø minèiø iðraiðkos faktà. Tai ið tikrøjø itin svarbi kûrinio idëjos áprasminimo, kartu ir kûrinio autorizavimo sàlyga. Vis dëlto ji nëra vienintelë.

Aukðtojoje mokykloje idëjos iniciatorius, kûrinio turinio kûrëjas, idëjos materialiosios laikmenos gamintojas ir darbo vadovas daþnai yra ne tas pats asmuo. Dël to bûtinas treèiasis – instituciniø vadybos paslaugø apimties ir pobûdþio kriterijus. Já siejame su mûsø pastangomis ávertinti, kiek kûrinio turinio kûrëjui ir materialiosios laikmenos gamintojui buvo suteikta ar nesuteikta vadybos paslaugø. Èia svarbu nepamesti ið akiraèio tai, kas rengia konkretø idëjos ágyvendinimo planà (apibrëþia kûrinio apimtá, formà ir laikmenas, kûrybinio bei gamybinio proceso vietà, ásipareigojimus ir jø vykdymo terminus, kokybës uþtikrinimo kriterijus ir procedûras) ir kas pagal ðá planà organizuoja kûrybiná bei gamybiná procesà. Jei idëjos iniciatorius, kûrinio turinio kûrëjas, idëjos materialiosios laikmenos gamintojas ir darbo vadovas yra ne tas pats asmuo, institucijoje iðkyla akivaizdi bûtinybë pripaþinti lygaus autoriø turtiniø teisiø pasidalijimo nuostatà.

Ketvirtasis ir penktasis kriterijai – tai taip pat turtiniø teisiø pasidalijimo priemonës, leidþianèios ávertinti aukðtosios mokyklos suteiktà arba nesuteiktà institucinæ materialinæ bei finansinæ paramà originalaus darbo kûrëjams ir gamintojams. Jei institucinë materialinë parama (t. y. techninës ir technologinës priemonës, darbo vieta) nëra reikðminga ir jei darbo kûrëjams bei gamintojams nenumatoma taikyti kompensaciniø priemoniø (t. y. sumaþinto darbo krûvio, specialiø lëðø bei laiko mokytis, vykti á staþuotes arba konferencijas, rengti ir tobulinti kûriná, gauti honorarus, kt.) ir iðmokëti didesnio atlyginimo nei kitiems institucijos panaðiø darbø nekuriantiems bei negaminantiems darbuotojams, tuomet institucijos preten-zijas dalytis su kûrinio autoriais turtinëmis teisëmis sunku pripaþinti moraliai teisingomis. Ir

120

atvirkðèiai: kuo reikðmingesnë yra originalaus kûrinio kûrybai skiriama institucinë parama, tuo suprantamesnis ryðkëja racionalusis pagrindas, leidþiantis áþvelgti institucijos, darbo kû-rëjø ir gamintojø siekius pagal skaidrias sutarèiø sàlygas lygiai pasidalyti kûrinio autoriø turtines teises.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Jucevičienė P. (vyr. red.) Socialiniai mokslai. – Kaunas: Technologija, 2002. 2. Švietimo gairės. – Vilnius: Dialogas, 2002. 3. Teresevičienė M. (red.) Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. – Kaunas: VDU, 2003. 4. Atvirasis ir nuotolinis švietimas žinių visuomenei. – Vilnius: VU, 2003. 5. Antanaitienė M. V., Naujokas R. Praktinis įvadas į intelektinę nuosavybę. – Vilnius: LTB, 2001. 6. Guobys V. Intelektinės nuosavybės apsauga Lietuvoje. – Vilnius: LII, 1995. 7. Kasperavičius P. Intelektinė nuosavybė ir jos apsauga. – Vilnius: Arėjas, 1994. 8. Mickienė L. Autorių teisės pramoninės nuosavybės teisėje // Autorių teisių ir gretutinių teisių ap-

sauga: ar lengva būti kūrėju Lietuvoje. – Vilnius: Phare, 2001. 9. Mizaras V. Teisė į intelektinę nuosavybę žmogaus teisių sistemoje // Asmeninės neturtinės teisės

ir jų gynimas. – Vilnius: Justitia, 2001. 10. Burk D. L. Ownership Issues in Online Use of Institutional Materials // Cause / Effect. Vol. 21.

(Retrieved 19 November 2003, from http://www.educause.edu/ir/library/html/cem9826.html), 1998. 11. Crews K. D. The Technology, Education and Copyright Harmonization (TEACH) Act // ALA (Retr.

19 November 2003, from http://www.ihets.org/consortium/ipse/fdhandbook/toc.html), 2003. 12. Gasaway L. N. Fair Use for Faculty-created Multimedia // Information & Communications Techno-

logy Law No. 6(2), 1997. 13. Parrish D. M., Parrish W. Developing a Distance Education Policy for 21st Century // American

Council on Higher Education. (Retrieved 19 November 2003, from http://www.educause.edu/ir/ library/html/cem9826.html), 2000.

14. Salomon K. D. Copyright Considerations in Distance Education and Technology – Mediated Instruction // American Association of Community Colleges (Retrieved 19 November 2003, from http://199.75.76.22/headline/110399head2htm), 2000.

15. Silberberg C. M. Preserving Educational Fair Use in the Twenty-First Century // Southern Califor-nia Law Review. Vol. 74, Is. 2. (Retrieved 19 November 2003, from http://www.rcf.usc.edu/cgi–local/usclrev/Page), 2001.

16. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas // Valstybės žinios. Nr. 28. 2003. 17. Guernsey L., Young J. F. Professors and Universities Anticipate Disputes over the Earnings from

Distance Learning // The Chronicle on Higher Education (Retrieved 19 November 2003, from http://chronicle.com/colloquy/98/ownership/background.shtml), 1998.

18. Goehner D. An Ethical Edge in Education: Cognizance of Copyrights and Copy Wrongs. (Retrie-ved 5 April 2001, from http://www.goehner/copyright.htm), 1997.

19. Smith M. Fair Use and Distance Learning in the Digital Age // The Journal of Electronic Pub-lishing. Vol. 5, Iss. 4. (Retrieved 19 November 2003, from http://www.press.umich.edu/jep/05–04/smith.html), 2000.

20. Phare. Strategic Study on Legislation, Accreditation, Recognition and Quality Assurance Applied to Open and Distance Learning in Central and Eastern Europe. Report and Recommendations. – London: European Training Foundation, 1999.

21. Phare Quality Assurance in Higher Education. Final Report and Project Recommendations. – Lon-don: European Training Foundation, 1998.

22. Clark B. R. Perspectives on Higher Education. – Los Angeles: University of California Press, 1987.

23. Tuck A. (ed.) Oxford Dictionary of Business English. – Oxford: Oxford University Press, 1994. 24. Gariga-Jančas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius: Mokslas, 1978. 25. Antanaitienė M. V. Intelektualinės nuosavybės buhalterinė apskaita. – Vilnius: LII, 1997. 26. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002. 27. Antanaitienė M. V. Intelektualinės nuosavybės įvadas. – Vilnius: LII, 1998. 28. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos // Valstybės žinios. Nr. 40. 1996.

121

29. Tarptautinė Romos konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos // Valstybės žinios. Nr. 11. 1999.

30. Ženevos konvencija dėl fonogramų gamintojų apsaugos nuo neteisėto fonogramų kopijavimo // Valstybės žinios. Nr. 82. 1999.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1996. 32. Owen L. Literatūros kūrinių autorių teisių pirkimas ir pardavimas. – Vilnius: Alma litera, 1996. 33. Lytle K. Multimedia and its Copyright Madness (Retrieved 5, April 2001, from

http://www.goehner.com/copyright/lytle.htm), 1998. 34. Mikelėnas V. Teisė į privatų gyvenimą ir jos gynimas // Asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas.

– Vilnius: Justitia, 2001.

♦♦♦

Policy of Intellectual Property in Higher Education: Principles for Authorisation of Scholarly Works

Assoc. Prof. Dr. Linutë Kraujutaitytë Prof. Dr. Justinas Sigitas Peèkaitis

Law University of Lithuania

Keywords: higher education, intellectual property, academic mission, copyright, knowledge creation.

SUMMARY

New information and communication technologies not only open new opportunities for higher

education institutions to access, create and deliver knowledge but also bring new challenges to new as well as old practices. While innovative technological applications are becoming commonplace, relations of intellectual property concerned with the creation, authorisation and usage of scholarly works are far from clear in an institution of higher education.

Created for educational purposes such scholarly works usually include not only printed books and manuscripts of notes but also digital conversations of images, multimedia composite works, broadcast, telecast, audio-cassettes, video-cassettes and other tangible media provided in the forms of teaching modules and packages. Such works are more often created not by a single professor, rather by a team of experts. They often do not only compile the materials, but also become publishers. A team involves experts from several institutions rather than from a single one. Their work is often funded financially and supported otherwise by several institutions, too. In an institution of higher education, the situation obviously requires a transparent policy of intellectual property if academic community truly cares not only about incentives for scientific creativity and maintenance of wide access to knowledge but also about just institutional relations.

This article discusses philosophical, legal as well as institutional issues on intellectual property policy formation and implementation. Particular attention is drawn to allocation and exercise of copyrights, the conditions of transparent process concerning authorisation of scholarly works created for educational purposes in a contemporary Lithuanian university. The discussion aims at revealing trustworthy principles as regards not only practical processes of authorisation of scholarly works but also intellectual property policy formation and implementation.

The article consists of three parts. They are split into smaller sections. The first part provides a framework on the types of institutional policy as regards intellectual property. Based on foreign experience the framework emphasises that at least seven types of issues have to be addressed in a university while trying to develop a transparent policy of intellectual property. These are the types of

122

issues regarded with the rules and measures of 1) authorisation and 2) fair use of scholarly works, 3) protection of copyrights, 4) licence market, 5) quality assurance of works created, 6) royalties and compensatory conditions, 7) institutional management mechanisms of intellectual property policy applied and followed in a university. It is emphasised that the framework calls for a complex approach to the policy of intellectual property.

The second part of the article focuses on philosophical and legal issues. Firstly, it analyses the idea of higher education mission that of a permanent process of knowledge creation. While discussing two fundamental conditions important for the process of knowledge creation, it reveals inescapable practical paradoxes between the institutional intentions to strive for creative incentives and wide access to knowledge. It argues that it is possible to transcend the paradoxes by drawing attention to legal possibilities of rational choice and the agreements that serve different academic needs.

Therefore, secondly, the article analyses the concept of intellectual property, describes international conventions and legal acts regulating intellectual property relations in Lithuania and abroad, presents the analysis of the concept of copyrights regulated by the Law on Copyright and Related Rights in Lithuania. The analysis allows to emphasise the importance of moral and economic legal rights in academic community. It also allows to state that legal provisions regulating the relations of intellectual property in Lithuania while providing for the possibilities of written agreements create favourable conditions for the further development of sharing copyrights to scholarly works based on the principles of balanced interests.

Then, thirdly, basing on the provisions of the same law the article describes five legal models that the process of sharing of copyrights may be based upon. These are the theoretical models of the creator’s, leader’s, employer’s, producer’s rights, and the model of complex agreement. The models make evident an issue of institutional rational choice concerned with the copyright sharing process.

Finally, the third part of the article presents analysis of five cases on mono-creative and multi-creative scholarly works, especially those of educational use. Overall, other principles discussed being equal, the analysis leads to a conclusion that the policy of intellectual property in a university has to be based on at least five criteria predetermined by particular contextual cases. These must be the criteria as follows: 1) the source of creative initiative; 2) the original contribution; 3) the amount and type of institutional managerial services; 4) the amount and type of institutional material and intellectual assistance; and 5) the type of institutional remuneration or compensation for a creative work.

The article argues that the principles and criteria may be applied both in the development of institutional rules by which the process of sharing economic rights may be directed as well as in the formation and application of standardised institutional agreements that lay the core of institutional relations as regards policy of intellectual property.

123

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 124–133

SANDORIŲ PRIPAŽINIMAS NEGALIOJANČIAIS MOKESČIŲ ADMINISTRATORIAUS INICIATYVA

Doktorantė Jurgita Stūronaitė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Finansø ir mokesèiø teisës katedra Ateities g. 20, Vilnius Telefonas 271 45 21 Elektroninis paðtas fmtk@ltu.lt Pateikta 2003 m. rugsėjo 26 d. Parengta spausdinti 2004 m. balandžio 28 d.

Pagrindinės sąvokos: mokestiniai ginčai, piktnaudžiavimas teise, negaliojantis sandoris, netiesioginiai metodai.

S a n t r a u k a

Negaliojantys sandoriai yra vienas iš civilinės teisės institutų. Mokesčių administravimo praktikoje šis institutas traktuojamas kaip valinis aktas, sukuriantis šalims tam tikras civili-nes teises ir pareigas, ir kaip juridinis faktas, turintis įtakos mokestinių prievolių atsiradimui.

Sandorių negaliojimo pagrindai, niekinių ir nuginčijamų sandorių skirtumai plačiai anali-zuojami tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių civilinės teisės mokslinėje literatūroje. Vienas iš-samiausių Lietuvos autorių kūrinių šia tema, kuriame pateikiama daugumos Europos ir kitų valstybių negaliojančių sandorių instituto lyginamoji analizė, yra profesoriaus V. Mikelėno knyga „Sutarčių teisė“. Mokesčių teisės srities mokslinėje literatūroje ši tema neanalizuota. Lietuvoje sandorių pripažinimas negaliojančiais mokesčių administratoriaus iniciatyva yra nauja teisinė problema, suformuota mokesčių administravimo praktikos.

Straipsnyje analizuojamos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, reglamen-tuojančios mokesčių administratoriaus teisę vertinti mokesčių mokėtojų sudarytus sando-rius, praktikoje taikomi sandorių vertinimo kriterijai ir būdai, vertinimo rezultatų įtaka mokes-čių mokėtojų prievolėms. Pagrindinis klausimas, į kurį atsakymo ieško straipsnio autorė, – ko-kiomis teisėtomis priemonėmis gali būti užkirstas kelias intelektualiam mokesčių vengimui, kai pasinaudojant mokesčių įstatymų spragomis ar skirtingu atskirų mokesčių bazės, tarifų, lengvatų reglamentavimu sandoris sudaromas turint tikslą gauti mokestinę naudą, realiai ne-siekiant sukurti sandorio šalims jokių teisių ir pareigų. Formuluodama mokslines hipotezes, pateikdama jas patvirtinančius ar paneigiančius argumentus ir taikydama lyginamąjį, anali-tinį, prognozavimo ir kitus mokslinio tyrimo metodus, autorė daro išvadas dėl šiuo metu Lie-tuvoje nusistovėjusios mokesčių administravimo praktikos vertinant sandorių teisėtumą.

124

Ávadas

Pastaruoju metu teorijoje ir praktikoje ypaè aktualus tapo klausimas dël mokesèiø ad-ministratoriaus teisës pripaþinti sandorius negaliojanèiais savo iniciatyva. Daugëja atvejø, kai sandoriai, sudaromi norint pagrásti deklaruojamas fiziniø asmenø pajamas brangiam turtui ásigyti, sandoriai dël ilgalaikio materialaus turto ásigijimo, kuriam pritaikyta investicija, taip pat prekiø ir paslaugø pirkimo sandoriai, dël kuriø ámonë gauna teisæ susigràþinti ið biudþeto pridëtinës vertës mokestá, yra pripaþástami niekiniais mokesèiø administratoriaus iniciatyva.

Mokesèio administratoriui konstatavus niekinio sandorio sudarymo faktà, á ðá sandorá neatsiþvelgiama nustatant atitinkamo mokesèio bazæ ir mokesèiø mokëtojui nurodoma su-mokëti tokio dydþio mokestá, koks bûtø mokamas tuo atveju, jei sandoris apskritai nebûtø buvæs sudarytas, t. y. mokesèiø administratorius netiesiogiai nustato mokesèio bazæ. Ðiø priemoniø tikslas – uþkirsti kelià vadinamajam intelektualiam mokesèiø vengimui, kai pasi-naudojant mokesèiø ástatymø spragomis ar skirtingu atskirø mokesèiø bazës, tarifø, lengvatø reglamentavimu, sandoris sudaromas siekiant gauti mokestinæ naudà, t. y. iðvengti arba sumaþinti mokëtinus mokesèius, pagrásti fiziniø asmenø nelegaliai gautas pajamas, susigrà-þinti ar áskaityti mokesèio permokà ir t. t., bet nesiekiant sukurti ðalims jokiø teisiø ir pareigø. Taèiau tiek teoriniu, tiek praktiniu poþiûriu mokesèiø administratoriaus veikla vertinant priva-èiø asmenø sandorius ir taikant jiems niekiniø sandoriø teisines pasekmes vertinama prieðta-ringai.

Ðio mokslinio darbo objektas – mokestiniø ginèø nagrinëjimo proceso prieðtaravimai, atsirandantys mokesèiø administratoriui vertinant mokesèiø mokëtojø sudarytø sandoriø tu-riná, tikslus ir pasekmes. Dalykas – tai mokesèiø administratoriaus diskrecijos reaguoti á mo-kesèiø ástatymo paþeidimus juridiniai pagrindai, sandoriø negaliojimo instituto prigimtis, civi-linës ir mokesèiø teisës sankirta, taip pat teoriniai ir praktiniai klausimai, susijæ su teisinio tik-rumo principo realizavimu, teisës sistemos stabilumo uþtikrinimu.

Taigi darbo tikslas – atsakyti á pagrindiná klausimà, ar mokestiniø ginèø nagrinëjimo procese, susiprieðinus visuomenës, valstybës ir privaèiø mokesèiø mokëtojø interesams, valstybës ágaliotos institucijos gali vadovautis principu „tikslas pateisina priemones“? Á ðá klausimà bus bandoma atsakyti patvirtinant arba paneigiant keturias hipotezes. Pirma, átar-damas mokesèiø mokëtojo piktnaudþiavimà mokesèiø administratorius turi teisæ savarankið-kai pasirinkti reagavimo formas ir bûdus, kuriuos taikant nustatoma mokesèio bazë. Tai nëra iðimtinë ástatymø leidëjo prerogatyva. Antra, mokesèiø teisëje negaliojantys sandoriai gali bûti vertinami kitaip civilinëje teisëje. Treèia, niekinio sandorio fakto konstatavimas ir teisiniø pasekmiø taikymas yra mokesèiø administratoriaus teisë, o ne teismo prerogatyva. Ketvirta, mokesèiø mokëtojø sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais mokesèiø administratoriaus ini-ciatyva negali turëti esminës átakos teisës sistemos stabilumui.

Rengiant straipsná buvo vadovaujamasi centrinio mokesèiø administratoriaus, Mokes-tiniø ginèø komisijos prie LR Vyriausybës, administraciniø teismø formuojama praktika mo-kestinëse bylose, bendrosios kompetencijos teismø praktika, taip pat Konstitucinio Teismo sprendimais ir iðvadomis bylose, susijusiose su mokesèiø ástatymø aiðkinimu.

I. Reagavimo á mokesèiø ástatymo paþeidimus priemoniø pasirinkimo ribos

Pagal pirmàjà hipotezæ siekdamas uþkirsti kelià mokesèiø mokëtojø piktnaudþiavimui

ástatymu mokesèiø administratorius gali savarankiðkai pasirinkti reagavimo priemones, kaip apskaièiuoti mokëtinà mokestá, ir tai nëra iðimtinë ástatymø leidëjo teisë. Siekiant patvirtinti ar paneigti ðià hipotezæ visø pirma reikëtø aptarti mokesèiø administratoriaus teisiná statusà ir mokesèio sàvokà bei prigimtá.

Mokesèiø administravimo ástatymo 2 straipsnyje mokesèiø administratorius apibrëþtas kaip institucija, atsakinga uþ mokesèiø administravimà, o mokesèio administravimas – mo-

125

kesèio administratoriaus teisiø ir pareigø bei mokesèio mokëtojo teisiø ir pareigø ágyvendi-nimas, mokesèio apskaièiavimas, sumokëjimas ir iðieðkojimas, atsakomybës uþ netinkamà mokesèio apskaièiavimà ir mokëjimà taikymas, mokesèio paskirstymas, informacijos mo-kesèiø mokëtojams teikimas [5]. Visos ðios funkcijos priskirtinos vieðojo administravimo funkcijoms, todël mokesèiø administratorius, kaip ir kiti vieðojo administravimo subjektai, privalo vadovautis visuotinai pripaþástamu teisës principu – „tai, kas nenumatyta ástatyme, draudþiama“. Mokesèiø administratorius daþnai vadovaujasi prieðingu principu – „tai, ko ne-draudþia ástatymas, leidþiama“, taèiau pabrëþtina, kad tai yra privatinës, o ne vieðosios tei-sës principas. Mokesèiø administravimo ástatymas detaliai reglamentuoja mokesèiø admi-nistratoriaus kompetencijà. Pagal Administraciniø bylø teisenos ástatymo 89 straipsnio 1 da-lies 2 punktà ástatymo numatytos kompetencijos ribø perþengimas yra administravimo sub-jekto priimto akto panaikinimo pagrindas [2]. Taigi mokesèiø administratorius, veikdamas pagal ástatymo jam suteiktà kompetencijà, negali vadovautis privatinës teisës principu „tai, ko nedraudþia ástatymas, leidþiama“.

Mokestis Mokesèiø administravimo ástatymo 2 straipsnyje apibrëþiamas kaip mokesèio ástatyme mokesèio mokëtojui nustatyta piniginë prievolë valstybei, kad bûtø gauta pajamø valstybës (savivaldybës) funkcijoms vykdyti. Ði prievolë atliekama ástatymø nustatyta tvarka [5].

Taigi kiekvienu konkreèiu atveju sprendþiant mokesèio bazës nustatymo klausimà bû-tina vadovautis Mokesèiø administravimo ástatymo normomis, nustatanèiomis mokesèiø administratoriaus teises ir pareigas ir ástatymo, reglamentuojanèio konkretaus mokesèio skaièiavimo ir mokëjimo tvarkà, nuostatomis.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartà yra pabrëþæs, kad Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies ir kitomis normomis ne tik yra átvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesèius, bet ir nustatyta, kokia teisës akto forma toks teisinis reguliavimas atliekamas. Mokesèius gali nu-statyti tik ástatymas. Tokie esminiai mokesèio elementai kaip mokesèio objektas, mokestiniø santykiø subjektai, jø teisës ir pareigos, mokesèio dydþiai (tarifai), mokëjimo terminai, iðim-tys bei lengvatos turi bûti nustatomi ástatymu [8; 9; 10].

2002 m. birþelio 18 d. priimtas ástatymas Nr. IX–955 „Dël Lietuvos Respublikos mokes-èiø administravimo ástatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38–1, 50, 52–1, 56–1 straipsniø pakeitimo ir ástatymo papildymo 26–2 straipsniu“. Minëto ástatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad esant piktnaudþiavimui, mokesèio administratorius, nustatydamas mokesèio bazæ ir apskai-èiuodamas mokëtinà mokesèio sumà, neatsiþvelgia á mokesèio mokëtojo (mokestá iðskai-èiuojanèio asmens) sandorá, ûkinæ operacijà ar bet kokià jø grupæ, kuriø tikslas yra gauti mokestinæ naudà, ir atkuria iðkreiptas arba slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesèio ástatymas sieja apmokestinimo tvarkà. Ðio ástatymo 12 straipsnyje ásakmiai nurodyta, kad ástatymo nuostatos, suteikianèios teisæ mokesèio administratoriui esant piktnaudþiavimui nustatyti mokesèio bazæ ir apskaièiuoti mokëtinà mokesèio sumà neatsiþvelgiant á mokesèio mokëtojo sandorá, ûkinæ operacijà ar bet kokià jø grupæ, kuriø tikslas yra gauti mokestinæ naudà, ir atkurti iðkreiptas arba slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesèio ástatymas sieja apmokestinimo tvarkà, galioja mokesèio mokëtojo sandoriams, ûkinëms operacijoms ar bet kokiai jø grupei, kurie ávyko ar yra vykdomi po 2002 m. liepos 1 d. [6].

Ástatymas nesuteikë teisës mokesèiø administratoriui koreguoti sandoriø, sudarytø ir ávykdytø iki 2002 m. liepos 1 d., vertæ ir neatsiþvelgti á tokius sandorius apskaièiuojant mo-kesèio sumà, bet mokesèiø administratorius ignoruoja minëtas imperatyvines ástatymo nuo-statas. Vadovaudamasis 1964 m. Civilinio kodekso 47, 48 straipsniø ir naujojo Civilinio ko-dekso, ásigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 1.78, 1.80, 1.81 straipsniø nuostatomis, mokesèiø administratorius savo iniciatyva pripaþásta negaliojanèiais sandorius, sudarytus ir ávykdytus iki 2002 m. liepos 1 d., ir visiðkai neatsiþvelgia á tokius sandorius apskaièiuodamas mokëtinà mokesèio sumà. Tokià mokesèiø administratoriaus pozicijà bandoma pateisinti dviem pa-grindiniais motyvais:

126

1. Minëtas ástatymas Nr. IX–955 „Dël Lietuvos Respublikos mokesèiø administravimo ástatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38–1, 50, 52–1, 56–1 straipsniø pakeitimo ir ástatymo papildymo 26-2 straipsniu“ mokesèiø administratoriaus interpretuojamas taip, kad ðio ástatymo prasmë nebuvo suteikti teisæ mokesèio administratoriui vertinti mokes-èio mokëtojo sandorius, ûkines operacijas ar jø grupes, nes tokià teisæ mokesèiø administratorius turëjo remdamasis iki tol galiojusiomis normomis, ðio ástatymo pra-smë buvo papildomø galimybiø mokesèiø administratoriui suteikimas, ávedant pikt-naudþiavimo institutà ir suteikiant galimybæ tiesiogiai já taikyti.

2. Mokesèiø administratoriaus nuomone, tokià teisæ jam suteikia Civilinio kodekso, ásigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 1.78 straipsnio 1 dalies nuostata, kad niekinis san-doris negalioja nuo pat jo sudarymo momento, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripaþinti já negaliojanèiu [4].

Yra pakankamas pagrindas nesutikti su mokesèiø administratoriaus pateikiamu ásta-tymo Nr. IX–955 „Dël Lietuvos Respublikos mokesèiø administravimo ástatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38–1, 50, 52–1, 56–1 straipsniø pakeitimo ir ástatymo papildymo 26-2 straipsniu“ aið-kinimu. Anksèiau iðdëstyti mokesèiø administratoriaus argumentai prieðtarauja filologiniam, ástatymø leidëjo ketinimo, telmologiniam ir loginiam teisës aiðkinimo metodams, kadangi:

Pirma, minëtame ástatyme aiðkiai nurodoma, kad tik sandoriø ir ûkiniø operacijø, suda-rytø ar vykdomø po 2002 m. liepos 1 d., atþvilgiu mokesèiø administratorius gali pasinaudoti ástatymo suteikta teise neatsiþvelgti á mokesèio mokëtojo sandorá ir netiesiogiai nustatyti mo-kesèio bazæ.

Antra, paèiame ástatyme aiðkiai sakoma: „<…> nuostatos, suteikiančias teisę mokes-èio administratoriui, esant piktnaudþiavimui, nustatyti mokesèio bazæ ir apskaièiuoti mokë-tinà mokesèio sumà...“ [6]. Tvirtinti, kad ástatymø leidëjo ketinimas nebuvo suteikti teisę mo-kesèiø administratoriui netiesiogiai nustatyti mokesèio bazæ, o suteikti papildomas galimy-bes, nëra jokio teisinio pagrindo.

Treèia, jei konkretus ástatymas suteikia mokesèiø administratoriui teisæ arba net „pa-pildomà galimybæ“, kaip tai ávardija mokesèiø administratorius, iki ðio ástatymo priëmimo ga-liojæ teisës aktai negali bûti aiðkinami kaip suteikiantys dar daugiau galimybiø mokesèiø ad-ministratoriui mokesèio mokëtojo atþvilgiu. Tokiu atveju minëto ástatymo, suteikianèio mo-kesèiø administratoriui tam tikras teises, priëmimas bûtø visiðkai bereikalingas, o ástatymø leidëjo ketinimas nesuvokiamas, jeigu bûtø laikomasi nuostatos, kad mokesèiø administra-toriui tokios teisës jau suteiktos kitø ástatymø.

Ketvirta, net jei ástatymo nuostatos neaiðkios, draudþiama já aiðkinti ir taikyti taip, kad bûtø apsunkinta mokesèio mokëtojo padëtis. Mokesèiø ástatymo neaiðkumai turi bûti aiðki-nami mokesèio mokëtojo naudai.

Penkta, Mokesèiø administravimo ástatymo 262 straipsnis ápareigoja mokesèiø admi-nistratoriø neatsiþvelgiant á sudarytà sandorá, sudarytà ir ávykdytà iki 2002 m. liepos 1 d., ûkinæ operacijà ar bet kokià jø grupæ, atkurti iðkreiptas ar slepiamas aplinkybes, o ne visiðkai ignoruoti tokius sandorius, nesiimant jokiø papildomø teisiniø priemoniø [17; 18].

Ðeðta, piktnaudþiavimo institutas mokesèiø teisëje buvo jau iki minëto ástatymo ásiga-liojimo (Mokesèiø administravimo ástatymo 49 str.). Ástatymas aiðkiai numatë priemones, ku-rios galëjo bûti taikomos esant piktybiniam ástatymo paþeidimui. Kitø, ástatymo nenumatytø priemoniø taikymas mokesèiø administratoriui kaip vieðosios teisës subjektui yra draudþia-mas.

Mokesèiø teisëje, kaip ir baudþiamojoje teisëje bei visose kitose vieðosios teisës ða-kose, yra draudþiama pildyti teisës spragas taikant ástatymo arba teisës analogijà, t. y. taikyti ástatymà, reglamentuojantá panaðius teisinius santykius, arba taikyti bendruosius teisës prin-cipus. Mokesèio bazei nustatyti taikant Civilinio kodekso ir bendrøjø teisës principø analogijà ðis principas aiðkiai paþeidþiamas.

127

II. Sandoriø negaliojimas mokesèiø teisës ir civilinës teisës poþiûriu

Árodinëjant antrosios hipotezës, teigianèios, kad mokesèiø teisëje negaliojantys sando-

riai gali bûti vertinami kitaip civilinëje teisëje, teisingumà tikslinga glaustai aptarti civilinës ir mokesèiø teisës institutø sankirtos klausimø sprendimo bûdus uþsienio valstybëse.

Uþsienio valstybiø mokesèiø administravimo praktikoje taikomi netiesioginiai mokesèiø bazës nustatymo metodai, laikantis ástatymø aiðkiai suformuluotø normø. Vertinant ir nepri-paþástant mokesèiø mokëtojø sudarytø sandoriø mokestiniais tikslais, gali bûti atsiþvelgiama á tokias aplinkybes kaip komercinio sandorio sudarymas tarp ámonës ir jos vadovo, atlygin-tino sandorio sudarymas tarp artimø giminaièiø, jeigu yra kitø, papildomø duomenø, liudi-janèiø, kad mokesèiø mokëtojas galëjo nepagrástai sumaþinti mokëtinus mokesèius arba jø iðvengti. Taèiau neapsiribojama vien institucijos, atsakingos uþ mokesèiø surinkimà, nuo-mone, kiekvienu konkreèiu atveju renkama daug papildomø árodymø, kurie pateikiami finan-sines bylas nagrinëjantiems teismams.

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad sandorio nepripaþinimas mokestiniais tikslais neturi nieko bendro su civilinës teisës institutu – sandorio pripaþinimu negaliojanèiu ar niekinio sandorio fakto konstatavimu. Be to, uþsienio valstybëse, kuriø praktikà teko nagrinëti, laiky-tina normaliu ir priimtinu reiðkiniu, jei sudarydamas sandorá mokesèiø mokëtojas gauna ir mokestinæ naudà.

Iðdëstytiems teiginiams pagrásti toliau pateikiama keletà pavyzdþiø ið Vokietijos Fede-racijos finansø teismo praktikos.

Vokietijos Federacijos finansø teismas (Bundesfinanzhof) atsisakë pripaþinti mokesti-niais tikslais darbo sutartá, sudarytà su dukra, kurià deklaruodama savo pajamas mokesèiø administratoriui (Finanzamt) pateikë mokytoja dirbusi Vokietijos pilietë. Motinos teigimu, duk-rai, studijuojanèiai pedagogikà, ji atlikdavusi visas uþduotis, reikalingas pasirengti praty-boms. Argumentai neátikino teismo ir á pajamas, kurias motina deklaravo kaip gautas ið dukters, atsiþvelgta nebuvo [22].

1998 m. vasario 17 d. sprendime Nr. IX R30/96 Vokietijos Federacijos finansø teismas (Bundesfinanzhof) konstatavo, kad tai, ar nuomos sutartis, sudaryta tarp artimø giminaièiø, gali bûti nepripaþástama mokestiniais tikslais tuo pagrindu, kad sutarties sudarymas ir vyk-dymas padeda ðalis iðvengti dalies mokesèiø, gali bûti nuspræsta tik atsiþvelgus á konkreèios bylos aplinkybes ir árodymus. Mokestinës naudos ir nuomos sutarties suderinimas nëra piktnaudþiavimas ástatymo suteikiamomis galimybëmis [23].

Prieð pradedant nagrinëti klausimus, susijusius su treèiàja hipoteze, t. y. ar niekinio sandorio fakto konstatavimas yra mokesèiø administratoriaus teisë, ar teismo prerogatyva, paþymëtina, kad teisës doktrinoje iðskiriamos dvi grupës valstybiø:

1. valstybës, kuriose sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais, áskaitant ir niekiniø sando-riø fakto konstatavimà, yra teismo prerogatyva;

2. valstybës, kuriose sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais ir niekiniø sandoriø fakto konstatavimas nëra iðimtinë teismo kompetencija.

Lietuvoje teismø praktika ðiuo klausimu yra labai nepastovi, ir ðiuo metu nëra visiðkai aiðki jos kitimo tendencija. Taèiau apibendrinus iki ðiol priimtus teismø sprendimus Lietuvà galima bûtø priskirti pirmajai valstybiø grupei, tiesa, su tam tikrom iðlygom.

Siekiant teisiðkai ávertinti padëtá galima iðkelti dvi papildomas hipotezes ir pabandyti jas paneigti arba patvirtinti.

Pirma, sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais mokesèiø administratoriaus iniciatyva neprieðtarauja teisinës valstybës principams.

Antra, sandorių pripažinimas negaliojančiais yra teismo prerogatyva ir negali būti pa-vestas nei mokesčių administratoriaus, nei kitų institucijų kompetencijai.

Nagrinëdami pirmàjà hipotezæ susiduriame su klausimu, gana daþnai nagrinëjamu Eu-ropos þmogaus teisiø teisme, – ar kilusio ginèo nagrinëjimas ið esmës administracine tvarka

128

paþeidþia asmens teisæ á teisminæ gynybà, jei administracinio organo sprendimà asmuo turi teisæ apskøsti teismui? Apibendrinus Europos þmogaus teisiø teismo praktikà galima teigti, kad suformuota gana aiðki Europos þmogaus teisiø teismo pozicija, jog toks ginèo spren-dimo bûdas nepaþeidþia asmens teisës á teisminæ gynybà [19].

Taèiau tiesioginá ir mûsø pirmàjà hipotezæ paneigiantá atsakymà pateikia Civilinio ko-dekso 1.78 straipsnis, kuriame numatyta, kad ðalys negali niekinio sandorio patvirtinti [4], t. y. ðalys negali vykdyti niekinio sandorio, reikalauti ið kitos ðalies ávykdyti sandorá, perduoti pagal niekiná sandorá ágytø teisiø ir pareigø kitam asmeniui ir kita. Niekinis sandoris negalioja nuo pat jo sudarymo momento ir nesukuria ðalims jokiø teisiø ir pareigø. Konstatavus nieki-nio sandorio faktà, turi bûti iðspræsti ir kiti CK 1.80, 1.81 straipsniuose numatyti klausimai, t. y. ar sandorio ðalims taikytina restitucija, kadangi sandoris negali bûti niekinis mokesèiø tei-siniø santykiø prasme ir kartu sukuriantis ðalims civilines teises ir pareigas. Toks ástatymo aiðkinimas akivaizdþiai prieðtarautø niekiniø sandoriø instituto prasmei ir paskirèiai.

Antroji hipotezë taip pat diskusinë. Svarbu teisingai nustatyti prioritetus, nes yra poþy-miø, liudijanèiø „uþ“ ir „prieð“. Paprastai ðios pozicijos prieðininkai teigia, kad teisminis pro-cesas yra pernelyg ilgas, todël mokesèio administratoriaus kreipimasis bendra tvarka á tei-smà dël mokesèiø mokëtojø sudarytø sandoriø pripaþinimo negaliojanèiais apsunkina mo-kesèiø surinkimo procesà bei reikalauja papildomo laiko ir lëðø.

Taèiau be jokios abejonës, klausimø, susijusiø su vienu ið svarbiausiø civilinës teisës institutø, priskyrimas iðimtinei teismo kompetencijai uþtikrina didesná teisinës sistemos sta-bilumà, kvalifikuotesná ginèo nagrinëjimà ir ðaliø autonomijos principo ágyvendinimà privati-niuose teisiniuose santykiuose.

Jau nuo senovës Romos laikø privatinë teisë teisës subjektams suteikë autonomijà – jie patys galëjo spræsti, kokius sandorius kokiomis sàlygomis sudaryti ar nesudaryti, pateikti ieðkiná teismui ar neginti savo teisiø ir panaðiai. Ðaliø autonomijos principas ðiandieninëje privatinëje teisëje taip pat pripaþástamas vyraujanèiu ir daþnai reiðkia ne tik ðaliø laisvæ pa-èioms nustatyti privatiniø teisiniø santykiø pobûdá bei turiná, bet ir tam tikrà draudimà valsty-bei kiðtis á ðiø santykiø turiná [21]. Klausimø, susijusiø su sandoriø pripaþinimu negaliojan-èiais, priskyrimas iðimtinei teismo kompetencijai yra viena realiausiø ðaliø autonomijos prin-cipo ágyvendinimo garantijø.

Ðiuo metu yra daugybë bylø, kuriose mokesèiø administratorius, vadovaudamasis Ci-vilinio kodekso 1.78–1.81 straipsniais, sandorius, kuriais, jo nuomone, siekiama sumaþinti arba iðvengti mokesèiø, ar deklaruoti nepagrástai dideles pajamas, savo iniciatyva pripaþásta niekiniais kaip prieðtaraujanèius valstybës, visuomenës interesams.

Mokesèiø ástatymai nesuteikia mokesèiø administratoriui specialios teisës ex officio pripaþinti sandorius negaliojanèiais, taip pat taikyti niekiniø sandoriø teisines pasekmes, va-dovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis. Todël vadovaujantis vieðosios teisës subjektams taikytinu principu „tai, kas nenumatyta ástatyme, draudþiama“, sandoris gali bûti pripaþásta-mas negaliojanèiu ir niekinio sandorio teisinës pasekmës, vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, gali bûti taikomos tik bendra, ginèo teisenos tvarka. Kadangi sandoriø pripaþi-nimas negaliojanèiais ir niekiniø sandoriø sudarymo fakto konstatavimas sukelia atitinkamas ne tik mokestines pasekmes tiek sandorio ðalims, tiek tretiesiems asmenims, siekiant uþtik-rinti teisiniø santykiø stabilumà ir tikrumà tai turëtø bûti teismo prerogatyva.

Kitas klausimas susijæs su notarine forma sudarytais sandoriais, kurie mokesèiø admi-nistratoriaus iniciatyva pripaþástami niekiniais. Notariato ástatymo 2 straipsnyje numatyta, kad notaras yra valstybës ágaliotas asmuo, atliekantis ástatyme numatytas funkcijas, uþtikrinan-èias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebûtø neteisëtø sandoriø ir dokumentø [7]. Pripaþinus sandorá negaliojanèiu, sandorio ðalims atsiranda neigiamos turtinës pasekmës, todël ðalys turi teisæ pareikðti teisme ieðkiná sandorá patvirtinusiam notarui dël sumokëtos notaro rinkliavos gràþinimo ir patirtos þalos atlyginimo. Kadangi sandorio pripaþinimas ne-galiojanèiu gali turëti átakos notaro teisëms ir pareigoms, notaras taip pat turi turëti galimybæ nuo pat pradþiø dalyvauti procese kaip treèiasis asmuo, pateikti savo argumentus, paaiðki-

129

nimus dël sandorio teisëtumo. Tokià galimybæ uþtikrina Civilinio proceso kodeksas. Tai dar kartà patvirtina, kad sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais ir niekiniø sandoriø teisiniø pa-sekmiø taikymas yra teismo prerogatyva.

Tiek administraciniø, tiek bendrosios kompetencijos teismø praktikoje ne kartà kons-tatuota, kad sandoriai, jø sudarymas, galiojimas yra privatinës teisës, o ne vieðosios teisës reguliavimo dalykas. Mokesèiø teisëje sandoriø sudarymo ir galiojimo taisyklës negali bûti vertinamos kitaip, nei tai nustato civilinë teisë. Civilinës teisës prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nëra nustatyta prieðingai, taikytina ir mokesèiø teisëje. Sandoriai gali bûti pripa-þinti negaliojanèiais tik teismine tvarka. Mokesèiø administratorius neturi teisës savavaliðkai pripaþinti sandorá negaliojanèiu [12; 14].

Esant pagrindui manyti, kad sudaryta sutartis yra prieðinga visuomenës interesams ar vieðajai tvarkai, tokios sutarties turiná galima perþiûrëti teismine tvarka ir pagal subjekto, ne-sanèio sutarties ðalimi, ieðkiná [13].

Pastaruoju metu Lietuvos administraciniø teismø praktikoje formuojasi nauja ástatymø, reglamentuojanèiø sandoriø negaliojimà, taikymo kryptis. Lietuvos vyriausiasis administraci-nis teismas konstatavo, kad pagal Civilinio kodekso 1.78 straipsná sandoris pripaþástamas niekiniu neteismine tvarka, kai jis prieðtarauja imperatyvioms ástatymo normoms, t. y. kai sandorio negaliojimo pagrindai, nustatyti ástatymu, yra akivaizdûs ir papildomø árodymø tiems pagrindams nustatyti nereikia [15]. Sandoriai, kurie sudaryti paþeidþiant imperatyvø ástatymo reikalavimà dël sandoriø formos, negaliojimo pagrindas yra akivaizdus, o akivaiz-dumo faktorius ðalina bûtinybæ ðiuos sandorius nuginèyti teismine tvarka, laikantis bendrøjø árodinëjimo taisykliø [16].

Taèiau pabrëþtina, kad teisinius santykius, kurie yra tiesiogiai sureglamentuoti vieðo-sios teisës normomis, taigi ir mokesèiø teisinius santykius, mokesèiø administratorius turëtø vertinti vadovaudamasis vieðosios, o ne privatinës teisës normomis. Tai reiðkia, kad átarda-mas mokesèiø mokëtojo piktnaudþiavimà ástatymu mokesèiø administratorius, vadovauda-masis mokesèiø ástatymais, visø pirma turi spræsti netiesioginiø mokesèiø bazës nustatymo metodø taikymo klausimà.

Panaði sandoriø negaliojimo instituto taikymo praktika yra þinoma Europos valstybëse. Taèiau paþymëtina, kad neteismine tvarka niekinio sandorio faktas gali bûti konstatuojamas tik tuomet, kai nëra ginèo. Kilus ginèui, pripaþinti sandorá niekiniu gali teismas. Ðtai Italijoje niekinë sutartis laikoma neturinèia jokio teisinio efekto. Tokia sutartis laikoma apskritai ne-buvus sudaryta, todël negaliojanèia savaime, ir nëra reikalaujama, kad ji bûtø pripaþinta ne-galiojanèia teismo sprendimu. Teismas tokià sutartá pripaþásta negaliojanèia tik ginèo atveju [20].

III. Sandoriø negaliojimo instituto taikymo átaka teisës sistemos formavimui

Pereiname prie ketvirtosios hipotezës – teisës sistemos stabilumui negali turëti esmi-

nës átakos mokesèiø mokëtojø sandoriø pripaþinimas negaliojanèiais mokesèiø administra-toriaus iniciatyva.

Apibendrinus empirinius duomenis, surinktus ðiam moksliniam darbui nuo 2001 m., pastebëta, kad mokesèiø administratoriaus taikyti sandoriø vertinimo kriterijai buvo gana ávairûs, o galimybës atsiþvelgti á individualias konkreèiø bylø aplinkybes ribotos dël mokesti-niø ginèø nagrinëjimo proceso ikiteisminëje stadijoje ypatumø. Todël daugeliu atveju, taikant standartinius sprendimus, likdavo neávertintos esminës bylø aplinkybës. Tokia mokesèiø administravimo praktika maþina visuomenës pasitikëjimà teisës sistema. Ástatymø leidëjas kuria ástatymus visø pirma orientuodamasis á sàþiningà mokesèiø mokëtojà. Ástatymø nor-mos, reglamentuojanèios reagavimo á piktnaudþiavimà mokesèiø ástatymais formas ir bûdus, skirtos iðimtiniams atvejams, ir turi bûti taikomos grieþtai atsiþvelgiant á jø turiná. Kaip jau buvo minëta, mokesèiø teisëje negali bûti taikoma ástatymo arba teisës analogija.

130

Mokesèiø mokëtojas privalo aiðkiai þinoti savo teisiø ir pareigø apimtá. Tik aiðkiai su-vokdamas teisiø ir pareigø apimtá ir turiná mokesèio mokëtojas gali tinkamai vykdyti savo prievoles valstybei. Taip nesiimant jokiø papildomø priemoniø yra uþtikrinama teisës siste-mos savireguliacinë funkcija.

Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas yra paþymëjæs, kad valstybës teisë yra nustatyti ir rinkti mokesèius bei nustatyti ir taikyti atsakomybæ uþ mokesèiø teisës paþeidimus. Mokes-èiø mokëtojas turi ne tik pareigà mokëti nustatytus mokesèius bei atsakyti uþ mokesèiø ástatymø paþeidimus, bet turi ir teisæ reikalauti, kad ástatymuose numatytos sankcijos bûtø taikomos tik uþ padarytus mokesèiø teisës paþeidimus. Mokesèiø administratorius ne tik gali reikalauti sumokëti nesumokëtus mokesèius, bet ir taikyti uþ mokestinës prievolës paþeidi-mus Mokesèiø administravimo ástatyme nustatytas sankcijas – administracinæ atsakomybæ. Administracinë atsakomybë turi bûti taikoma tik uþ padarytus ir árodytus mokesèiø teisës pa-þeidimus, ir mokesèiø administratoriaus pareiga yra iðsiaiðkinti, ar buvo padarytas mokesèiø ástatymo paþeidimas [11].

Taigi mokesèiø administravimo praktika, kai mokesèio administratorius nurodo mo-kesèiø mokëtojui sumokëti mokesèius ir taiko mokestines sankcijas, remdamasis tik sub-jektyviu sandoriø vertinimu pagal Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojanèias sandoriø negaliojimo pagrindus, ir nepateikdamas jokiø objektyviø árodymø, yra ydinga, prieðtarau-janti teisëtumo ir teisinio tikrumo principams.

Iðvardytos aplinkybës, manau, patvirtina, kad sandoriø negaliojimo institutas reikalauja didesnio dëmesio ið teisëkûros subjektø, mokesèiø administratoriaus, teismø ir kitø ginèus nagrinëjanèiø institucijø. Jo svarba pasireiðkia dar ir tuo, kad nuo ðio instituto normø ir jø tai-kymo kokybës neabejotinai priklauso tiek mokesèiø, tiek civilinës teisës sistemos funkciona-vimo efektyvumas.

Iðvados

Apibendrinant straipsnyje iðdëstytus teiginius darytinos iðvados: Pirma, mokesèiø administratorius, veikdamas pagal ástatymo jam suteiktà kompeten-

cijà, negali vadovautis privatinës teisës principu „tai, ko nedraudþia ástatymas, leidþiama“, bet kaip ir kiti vieðojo administravimo subjektai, privalo vadovautis vieðosios teisës principu „tai, kas nenumatyta ástatyme, draudþiama“.

Antra, mokesèiø teisëje, kaip ir baudþiamojoje teisëje bei visose kitose vieðosios teisës ðakose, draudþiama pildyti teisës spragas taikant ástatymo arba teisës analogijà, t. y. taikyti ástatymà, reglamentuojantá panaðius teisinius santykius, arba taikyti bendruosius teisës prin-cipus. Mokesèio bazei nustatyti taikant Civilinio kodekso ir bendrøjø teisës principø analogijà ðis principas aiðkiai paþeidþiamas.

Treèia, uþsienio valstybiø mokesèiø administravimo praktikoje sandorio nepripaþini-mas mokestiniais tikslais neturi nieko bendra su civilinës teisës institutu – sandorio pripaþi-nimu negaliojanèiu ir niekinio sandorio fakto konstatavimu. Be to, normaliu ir priimtinu reið-kiniu laikytina, jei sudarydamas realø sandorá mokesèiø mokëtojas gauna ir mokestinæ naudà.

Ketvirta, sandoris pagal Civilinio kodekso nuostatas negali bûti niekinis mokesèiø ástatymo prasme ir galiojantis bei sukuriantis ðalims teises ir pareigas nuosavybës santykiø prasme. Toks ástatymo aiðkinimas akivaizdþiai prieðtarautø niekiniø sandoriø instituto pra-smei ir paskirèiai.

Penkta, Mokesèiø ástatymai nesuteikia mokesèiø administratoriui specialios teisës ex officio pripaþinti sandorius negaliojanèiais vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, to-dël sandoriai gali bûti pripaþástami negaliojanèiais ir niekiniø sandoriø teisinës pasekmës gali bûti taikomos tik bendra, ástatymo nustatyta tvarka, ir tai turëtø bûti teismo prerogatyva.

131

Ðeðta, mokesèiø teisëje sandoriø sudarymo ir galiojimo taisyklës negali bûti vertina-mos kitaip, nei tai nustato civilinë teisë. Civilinës teisës prezumpcija, kad sandoriai galioja, kol nëra nustatyta prieðingai, taikytina ir mokesèiø teisëje.

Septinta, mokesèiø mokëtojas privalo aiðkiai þinoti savo teisiø ir pareigø apimtá. Tik aiðkiai suvokdamas savo teises ir pareigas mokesèio mokëtojas gali tinkamai vykdyti savo prievoles valstybei. Taip nesiimant jokiø papildomø priemoniø yra uþtikrinama teisës siste-mos savireguliacinë funkcija.

Aðtunta, mokesèiø administravimo praktika, kai mokesèiø administratorius nurodo mokesèiø mokëtojui sumokëti mokesèius ir taiko mokestines sankcijas, remdamasis tik subjektyviu sandoriø vertinimu pagal Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojanèias san-doriø negaliojimo pagrindus, ir nepateikdamas jokiø objektyviø árodymø, yra ydinga, prieðta-raujanti teisëtumo ir teisinio tikrumo principams.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014. 2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios. 1999 m. vasa-

rio 3 d. Nr. 13; 2000 m. spalio 11 d. Nr. 85. 3. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojęs

iki 2001 m. liepos 1 d. 4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000 m. rugsėjo 6 d. Nr. 74; 2000 m.

rugsėjo 13 d. Nr. 77; 2000 m. rugsėjo 22 d. Nr. 80; 2000 m. rugsėjo 29 d. Nr. 82. 5. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 1995 m. liepos 26

d. Nr. 61. 6. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. IX-955 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38–1, 50, 52–1, 56–1 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 26-2 straipsniu // Valstybės žinios. 2002 m. birželio 28 d. Nr. 65.

7. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas // Lietuvos aidas. 1992 m. spalio 1 d. Nr. 192; Valsty-bės žinios. 1992 m. spalio 10 d. Nr. 28.

8. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas // Valstybės žinios, 1996 m. kovo 20 d. Nr. 25.

9. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1997 m. liepos 16 d. Nr. 67.

10. Lietuvos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas // Valstybės žinios. 1998 m. spalio 16 d. Nr. 91.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–504/2000 // www.lat.litlex.lt.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–983/2002 // www.lat.litlex.lt.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–831/2002 // www.lat.litlex.lt.

14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. gegužės 3 d. konsultacija Nr. 69 // www.litlex.lt.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje by-loje Nr. A8–490/2003.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje by-loje Nr. A8–425/2003.

17. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 9 d. sprendi-mas Nr. S–10–(7–468/2002).

18. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 13 d. sprendi-mas Nr. S–47–(7–481/2002).

19. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. – Vilnius, 1998. 20. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. – Vilnius, 1996. 21. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – Vilnius, 1999.

132

22. Bundesfinanzhof. VI R 86/94 // www.teutora.de/finanzr. 23. Bundesfinanzhof. 17.02.1998, IX R30/96 // BStBl. II 98;

♦♦♦

Invalidation of the Transactions upon Initiative of the Tax Administrator

Doctoral Candidate Jurgita Sturonaite

Law University of Lithuania

Keywords: tax disputes, abuse of the right, invalid transaction, indirect methods.

SUMMARY

An institute of invalidation of the transactions shall be considered as one of the essential institutes of the Civil Law and the stability of the legal system strongly depends on interpretation of the aforesaid institute. Tax Law shall not treat rules regarding conclusion and validity of the transactions differently from as it is established by the Civil Law.

In the Article the Lithuanian tax administration practice of application of indirect methods for determining the tax base for the transactions, following opinion of the tax administrator, aimed at avoidance of the taxes are analyzed. The author analyzes novelties of the Tax legislation entitling the Tax Administrator not to recognize transactions entered into after 1 July 2002, for the tax purposes compares this institute of Tax Law with the institute of nullity of the transactions of the Civil Law, presents the positive practice of foreign countries jurisprudence.

In the Article not only practical but also theoretical issues of transition of tax and civil law, such as coordination of the principal of private law “everything what is not forbidden by the law is allowed“ with the principal of the public law “everything what is not established by the law is forbidden“, are being discussed. In addition, the matter regarding possibility to remove gaps of law is being analyzed. The author also claims that the tax administrator must strictly follow the laws specifying the limits of its competence. The practice of tax administration when the taxes are being calculated and the tax sanctions are being applied only based on subjective assessment of transactions and without gathering and assessing any of the objective evidence is vicious, jeopardizing the principals of justice and legal certainty. The author summarizes that assumption of the civil law that the transactions shall be valid until it is not established otherwise shall be applicable in the tax law, either.

Taking into account jurisprudence of the Republic of Lithuania, the author declares for leaving interpretation and application of the Civil Laws specifying invalidation of the transactions to the courts’ competence.

133

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 134–140 NUOLATINĖS BUVEINĖS INSTITUTO REIKŠMĖ IŠVENGIANT

DVIGUBO APMOKESTINIMO ELEKTRONINĖJE KOMERCIJOJE

Doktorantas Irmantas Rotomskis Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Teisinës informatikos katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 71 Elektroninis paðtas irotom@ltu.lt Pateikta 2004 m. balandžio 13 d. Parengta spausdinti 2004 m. birželio 16 d.

Pagrindinės sąvokos: elektroninė komercija, dvigubas apmokestinimas, nuolatinė buveinė, serveris, priklausomas agentas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos svarbiausios serverio pripažinimo nuolatine buveine, remiantis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartimis, teismine praktika, Ekonominio bendradarbia-vimo ir plėtros organizacijos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties modeliu bei šios or-ganizacijos ekspertų pastabomis, problemos. Pateikiami kriterijai, kuriuos turi atitikti serve-ris, kad jį būtų galima pripažinti nuolatine buveine, pateiktas serverio ir internetinės svetainės santykio traktavimas remiantis minėtos organizacijos rekomendacijomis. Taip pat apibrėžtas internetinių paslaugų teikėjo, kaip nepriklausomo agento, kurio paslaugomis naudojasi užsienio valstybės bendrovė vykdydama elektroninę komerciją, statusas.

Ávadas

XX a. pabaigoje sparèiai vystantis informacinëms technologijoms ir internetiniam ry-ðiui, vis labiau plinta elektroninë komercija. Internetu galima pateikti ne tik prekiø ir paslaugø uþsakymus, bet ir prekes pristatyti arba teikti elektroninëje erdvëje [1, p. 192]. Norint plëtoti elektroninæ komercijà bûtina turëti prie interneto prijungtà serverá ir internetinæ svetainæ. Ðios paslaugos gali bûti teikiamos internetiniø paslaugø teikëjø, ið kuriø juridiniai asmenys nuo-moja serverá, arba pati bendrovë gali nuosavybës teise valdyti serverá ir uþtikrinti jo funkcio-navimà.

Tarptautinëje komercijoje siekiant nustatyti bendrovës ryðá su uþsienio valstybe, buvo ákurtas nuolatinës buveinës institutas. Ðis institutas ákurtas daug anksèiau, nei atsirado elekt-roninë komercija, todël dauguma tarptautiniø sutarèiø dël dvigubo apmokestinimo iðven-gimo [2, p. 14] nenurodo, kad nuolatinës buveinës sàvoka apima ir serverá, kurá naudodama bendrovë vykdo ûkinæ–komercinæ veiklà. Vienintelis bendrovæ su uþsienio valstybe siejantis ryðys gali bûti prie interneto prijungtas serveris ir jame esanti internetinë svetainë. Bendro-vëms, norinèioms pardavinëti savo prekes uþsienyje, nëra bûtina turëti atskiras patalpas toje

134

valstybëje. Dël tokio bendrovës atstovavimo kitoje ðalyje kyla problemø nustatant nuolatinæ buveinæ. Todël bûtina nustatyti serverio teisiná statusà toje valstybëje, á kurià bendrovë, siek-dama vykdyti ûkinæ–komercinæ veiklà, já perkelia. Taip pat reikia apibrëþti kriterijus, kuriais remiantis serverá bûtø galima traktuoti kaip nuolatinæ buveinæ.

Nuolatinë buveinë

Iki XX a. pabaigos nuolatinës buveinës samprata iðliko beveik nepakitusi. Pagrindinë idëja, kuria remiasi ði koncepcija, yra tai, kad kiekvienas, kuris gauna naudos ið visuomenës, privalo jai mokëti mokesèius. Nuolatinës buveinës teisinis institutas nusako bûtinus kriterijus, kuriais remiantis ûkinës–komercinës veiklos ryðys su tam tikra valstybe yra laikomas pakan-kamu, kad atsirastø reikalavimas mokëti mokesèius toje valstybëje.

Pasaulyje apmokestinimo sistemos yra paremtos buveinës vietos ir pajamø ðaltinio principais. Paprastai mokesèiø mokëtojo visame pasaulyje uþdirbtos pajamos apmokesti-namos toje ðalyje, kurioje jis gyvena. Taèiau dauguma valstybiø apmokestina ir pajamas, ku-rias jø teritorijoje uþdirba uþsienieèiai. Mokesèiø mokëtojui apmokestinimas pajamø ðaltinio valstybëje reikðtø bûtinybæ laikytis uþsienio mokesèiø tvarkos, t. y. valstybës, kurioje uþ-dirbtos pajamos, taikomo apmokestinimo pagrindo ir mokesèiø tarifø. Jeigu pajamos yra apmokestinamos dviejose valstybëse, kurios tarpusavyje yra pasiraðiusios dvigubo apmo-kestinimo iðvengimo sutartá, apmokestinimo teisë suteikiama vienai ið jos ðaliø: arba buvei-nës (residence–based taxation), arba pajamø ðaltinio valstybei (source–based taxation). Re-miantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plëtros organizacijos (EBPO) dvigubo apmokesti-nimo iðvengimo sutarties modeliu bei EBPO ekspertø pastabomis [2, p. 7] (toliau – EBPO Modelinë konvencija), yra sudarytos daugelis tarptautiniø sutarèiø dël dvigubo apmokesti-nimo iðvengimo1. Lietuvos Respublika nëra EBPO narë, taèiau visos sutartys2 dël dvigubo apmokestinimo iðvengimo remiasi minëta EBPO Modeline konvencija. Ði konvencija, atsi-þvelgiant á gautas pajamas, numato dvi taisykles, kurias taikant siekiama iðvengti dvigubo apmokestinimo. Pagal pirmàjà taisyklæ iðimtinë teisë apmokestinti yra suteikiama buveinës valstybei. Pagal antràjà taisyklæ ðaltinio valstybë turi visiðkà arba dalinæ teisæ apmokestinti pajamas. Tuomet buveinës valstybë, siekdama iðvengti dvigubo apmokestinimo, privalo at-leisti nuo mokesèiø [2, p. 11–12].

Taikant ðios konvencijos nuostatas elektroninëje erdvëje iðkyla problemø apibrëþiant nuolatinæ buveinæ.

EBPO Modelinëje konvencijoje nuolatinë buveinë apibrëþiama kaip nuolatinë ûkinës-komercinës veiklos vieta, per kurià bendrovë visiðkai arba ið dalies uþsiima ûkine-komercine veikla [2, p. 26]. Modelinës konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje pateiktame sàraðe yra numa-tyta, kad sàvoka „nuolatinë buveinë“ visø pirma apima: vadovybës buvimo vietà, filialà, ástaigà, gamyklà, dirbtuvæ, kasyklà, naftos arba dujø telkiná, akmens skaldyklà arba bet kokià kità gamtiniø iðtekliø gavybos vietà.

Taèiau ðis sàraðas nëra baigtinis, todël EBPO nustatë kriterijus, kuriuos turi atitikti ki-toje valstybëje esanti bendrovë, kad bûtø pripaþinta nuolatine buveine:

− turi bûti komercinës-ûkinës veiklos vieta; − komercinës-ûkinës veiklos vieta turi bûti nuolatinë [3]; − komercinë-ûkinë veikla turi bûti vykdoma nuolat per tà komercinës-ûkinës veiklos

vietà [2, p. 75];

1 EBPO narės yra 30 valstybių. Šios valstybės, tarpusavyje bei su kitomis ne EBPO narėmis sudarydamos

sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, remiasi šios organizacijos Modeline konvencija. Susiklosčiusi praktika rodo, jog taip pat daugelis ne EBPO valstybių narių, tarpusavyje sudarydamos atitinkamas sutartis, taiko minėtos Modelinės konvencijos rekomendacijas.

2 Lietuva yra sudariusi daugiau kaip 30 sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

135

− komercinë-ûkinë veikla negali bûti ávardijama tik kaip paruoðiamieji arba pagalbiniai darbai. Tokiais darbais yra laikoma ámonei priklausanèiø gaminiø arba prekiø atsargø sandëliavimas, ámonei skirtø gaminiø arba prekiø ásigijimas, informacijos rinkimas arba ðiø veiklø deriniai, numatant sàlygà, kad visa nuolatinës komercinës-ûkinës veiklos vietos veikla, kurià lemia toks derinys, yra pagalbinio arba paruoðiamojo po-bûdþio [2, p. 26].

Serveris ir internetinë svetainë

Jau prieð ðimtmetá sukurtas nuolatinës buveinës principas buvo taikomas tarptautinëje

komercijoje. Vadovaujantis ðiuo principu buvo nesunku nustatyti bendrovei priklausantá materialø turtà ir jo buvimo vietà konkreèioje valstybëje. Jei ðis turtas atitikdavo nurodytus reikalavimus, jis buvo traktuojamas kaip nuolatinë buveinë.

Taèiau pastaraisiais deðimtmeèiais atsiradus galimybei verslà perkelti á elektroninæ erdvæ, iðkilo naujø kliûèiø taikant nuolatinës buveinës sàvokà. Elektroninëje erdvëje atsirado galimybë ávykdyti visas verslo stadijas: reklamuoti prekes, pateikti uþsakymus, atsiskaityti uþ prekes ir netgi jas pristatyti [4, p. 194].

Pirmiausia reikia nubrëþti skirtumà tarp kompiuterinës árangos (t. y. serverio) ir interne-tinës svetainës. Serveris gali bûti priskiriamas mechanizmams arba árenginiams, o interne-tinë svetainë gali bûti apibrëþta kaip programinës árangos ir elektroniniø duomenø derinys, laikomas serveryje.

Serveris gali bûti laikomas komercinës-ûkinës veiklos vieta, nes jis atitinka fizinio ob-jekto apibûdinimà. Taèiau interneto svetainëje nëra jokio materialaus turto [5, p. 4], todël ji, remiantis ðiuo metu egzistuojanèiais nuolatinës buveinës kriterijais, pateiktais EBPO Modeli-nëje konvencijoje, nebus laikoma nuolatine buveine. Internetinë svetainë pati savaime negali sukurti verslo vietos, nes ji negali bûti apibrëþta kaip patalpa arba mechanizmai (árenginiai) [3]. Ðiuo atveju tik serveris gali bûti traktuojamas kaip saitas su pajamø ðaltinio ðalimi.

Daugelis bendroviø uþsienyje esanèius serverius nuomojasi ið internetiniø paslaugø teikëjø. Teikëjai pasilieka teisæ perkelti internetines svetaines taip pat ir á veidrodinius serve-rius, siekdami iðvengti tinklo apkrovos, o svetainiø savininkai (t. y. bendrovës) gali net neþi-noti, kur ir kokia forma veikia serveris. Todël daugeliu atvejø ne bendrovës, uþsiimanèios elektronine komercija, o internetiniø paslaugø teikëjai sprendþia, kokiame serveryje bus in-ternetinë svetainë.

Taèiau internetiniø paslaugø teikëjai neturi teisës tvarkyti ar kaip kitaip keisti informa-cijos turinio, esanèio bendrovës internetinëje svetainëje. Tik pati bendrovë atsakinga uþ ðios informacijos pateikimà. EBPO Modelinës konvencijos komentare detaliau nenagrinëjama galimybë ne serverá, o internetinæ svetainæ, esanèià ne veidrodiniame serveryje, pripaþinti nuolatine buveine. Galbût turëtø bûti taikomi kitokie verslo vietos sukûrimo kriterijai, atsisa-kius materialiosios verslo vietos (patalpos, mechanizmai (árenginiai)) koncepcijos, kuri visið-kai tiko prieð atsirandant elektroninei komercijai.

Serveris kaip fiksuota komercinës-ûkinës veiklos vieta

Kitas kriterijus, kuris lemia nuolatinës buveinës egzistavimà, yra fiksuotos verslo vietos reikalavimas. Pastaruoju reikalavimu pirmiausia siekiama apriboti atvejus, kai vengiant mo-këti mokesèius mechanizmai (árenginiai), kurie gali bûti laikomi nuolatine buveine, yra perke-liami ið vienos vietos á kità.

Kad serveris taptø fiksuotas, jis turi iðbûti tam tikrà laikà atitinkamoje vietoje. EBPO Modelinëje konvencijoje rekomenduojamas 12 mënesiø laikotarpis, taèiau sutartá pasiraðan-èios valstybës gali paèios nustatyti terminà, kuriam pasibaigus serverá bûtø galimà traktuoti kaip bendrovës nuolatinæ buveinæ.

136

Serveris gali bûti priskiriamas mechanizmams (árenginiams), taèiau jis turi bûti stacio-narus konkreèioje vietoje. Èia terminas „stacionarus“ apima visus kompiuterius, kurie nëra portatyviniai ar lengvai neðiojami. Portatyvinë áranga nebus laikoma fiksuota verslo vieta. Nei EBPO, nei mokslininkai neuþsimena apie internetines svetaines. Bendrovëms, vykdanèioms elektroninæ komercijà, pakanka tik perkelti internetinæ svetainæ á kitoje valstybëje esantá ser-verá. Daugeliu atvejø, kai serveriai yra nuomojami, ði galimybë yra daug labiau tikëtina nei paèio serverio perkëlimas.

Serveris negali turëti nuolatinës buveinës statuso, jei elektroninës komercijos operaci-jos, vykdomos kompiuterine áranga, apribotos pagalbinëmis veikomis, numatytomis EBPO Modelinës konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje. Tokiomis veikomis yra laikoma:

1. árangos naudojimas tiktai ámonei priklausantiems gaminiams arba prekëms sandë-liuoti, eksponuoti ar pristatyti;

2. ámonei priklausanèiø gaminiø arba prekiø atsargø, skirtø tiktai sandëliuoti, ekspo-nuoti ar pristatyti, laikymas;

3. ámonei priklausanèiø gaminiø arba prekiø atsargø, skirtø tiktai apdoroti kitoje ámo-nëje, laikymas;

4. nuolatinës komercinës-ûkinës veiklos vietos, naudojamos tiktai ámonei skirtiems gaminiams arba prekëms ásigyti arba jai skirtai informacijai rinkti, laikymas;

5. nuolatinës komercinës-ûkinës veiklos vietos, naudojamos tiktai bet kokiai kitai pa-galbinio ar paruoðiamojo pobûdþio ámonei skirtai veiklai vykdyti, laikymas;

6. nuolatinës komercinës-ûkinës veiklos vietos, naudojamos tiktai anksèiau iðvardytos veiklos bet kokiam deriniui, laikymas numatant sàlygà, kad visa nuolatinës komerci-nës-ûkinës veiklos vietos veikla, kurià lemia toks derinys, yra pagalbinio arba paruo-ðiamojo pobûdþio.

Taèiau paþymëtina, kad siekiant nustatyti, ar konkreti veika, vykdyta kompiuterine áranga, atitinka EBPO Modelinës konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus, turi bûti nagrinëjama kiekvienu atveju atskirai.

Kol kas pasaulinëje praktikoje bylø, susijusiø su elektronine komercija, nëra daug. Ta-èiau remiantis EBPO Modelinës konvencijos 5 straipsnio 4 dalyje iðdëstytais atvejais buvo bandyta uþginèyti nuolatinës buveinës egzistavimà vykdant elektroninæ komercijà. 2001 m. rugsëjo 6 d. Vokietijos federacinio finansø teismo nagrinëtoje byloje [6, p. 3] tarp Vokietijos mokesèiø ástaigos ir Vokietijos bendrovës1 buvo apibrëþtos aplinkybës, kurioms esant ser-verá bûtø galima laikyti nuolatine buveine.

Vokietijos bendrovë savo serverá buvo pastaèiusi Ðveicarijoje nuomojamose patal-pose. Jei Ðveicarijoje esantis serveris bûtø pripaþintas nuolatine buveine, tuomet remiantis tarp Vokietijos ir Ðveicarijos pasiraðyta sutartimi dël dvigubo apmokestinimo iðvengimo mo-kesèiø mokëtojø pajamos, gautos Ðveicarijoje, nebûtø apmokestinamos Vokietijoje. Vokie-tijos bendrovë savo teiginius grindë tuo, kad serveris yra fiksuota verslo vieta ir todël turi bûti traktuojama kaip nuolatinë buveinë. Vokietijos mokesèiø ástaiga argumentavo, jog bendro-vës serveris vykdo tik „paruoðiamàjà arba pagalbinæ veiklà“, susijusià su bendrovës verslu, todël neturëtø bûti pripaþástama nuolatine buveine.

Vokietijos federacinis finansø teismas pripaþino, kad remiantis anksèiau minëta sutar-timi tarp Vokietijos ir Ðveicarijos serveris pripaþástamas nuolatine buveine.

Teismo sprendimas rëmësi tuo, kad serveris buvo naudojamas laikyti tekstinei infor-macijai, kurià Ðveicarijos pirkëjai uþ atitinkamà mokestá galëjo atsisiøsti skaitmenine forma. Serverio vykdomoms operacijoms nebuvo reikalingas personalas. Serveryje saugoma in-formacija buvo siunèiama ið Vokietijos fiksuoto ryðio telefonø linijomis. Finansines operaci-jas, kurias atlieka pirkëjas, pirkdamas prekes ið Vokietijos bendrovei priklausanèio serverio internetinës svetainës, aptarnauja Ðveicarijos bendrovë. Tada pinigai persiunèiami Vokietijos bendrovei atskaièius mokestá Ðveicarijos bendrovei uþ suteiktas paslaugas. Vëliau Vokietijos

1 Straipsniuose, nagrinėjančiuose šią bylą, tikslus įmonės pavadinimas nepateikiamas (teismo priimtas spren-dimas buvo palankus įmonei).

137

bendrovë apmoka suteiktas paslaugas tø bendroviø, kurios buvo atsakingos uþ skaitmeni-nës formos teksto persiuntimà.

Vokietijos federacinis finansø teismas ðioje byloje iðskyrë aplinkybes, kuriomis remian-tis Vokietijos bendrovës serveris laikomas nuolatine buveine [7]:

1) serveris yra bendrovës nuosavybë; 2) bendrovë nuomoja patalpas, kuriose stovi serveris; 3) bendrovë kontroliuoja visas per serverá atliekamas verslo operacijas; 4) serverio paskirtis – persiøsti informacijà pirkëjams ir ðios informacijos teikimas yra

esminë Vokietijos bendrovës vykdomo verslo dalis. 5) bendrovës vykdoma veikla nëra paruoðiamojo pobûdþio, nes informacijos teikimas

yra galutinis vykdomo verslo etapas. Nereikalingi jokie kiti veiksmai, kad pirkëjui bûtø pristatyta prekë.

Teismas taip pat pareiðkë, kad nëra bûtini darbuotojai ar kiti þmogaus atliekami veiks-mai, kad serverá bûtø galima traktuoti kaip nuolatinæ buveinæ.

Internetiniø paslaugø teikëjas ir nepriklausomo agento statusas

Bendrovës savo veiklà kitoje valstybëje daþnai vykdo naudodamosi fiziniø arba juridi-niø asmenø (toliau – agentai) paslaugomis. EBPO Modelinë konvencija numato galimybæ tokias agentø paslaugas pripaþinti kaip uþsienio ámonës nuolatinës buveinës egzistavimà toje ðalyje, kur veikia agentas [2, p. 83]. Elektroninëje komercijoje tokio agento statusà turi internetiniø paslaugø teikëjai, ið kuriø ámonës daþnai nuomojasi serverius vykdydamos savo veiklà uþsienio ðalyje. Taèiau norint turëti nuolatinæ buveinæ kitoje ðalyje naudojantis agento paslaugomis, jis turi bûti priklausomas nuo ámonës, kuriai jis teikia paslaugas. Ðiuo atveju nëra taikomas nuolatinës komercinës-ûkinës veiklos vietos reikalavimas [2, p. 83].

Kad agentas galëtø bûti pripaþintas priklausomu, jis turi atitikti ðiuos reikalavimus [2, p. 83–86]:

1. asmuo turi bûti valstybës teritorijoje (asmuo gali bûti tiek fizinis, tiek juridinis); 2. jis turi veikti uþsienio bendrovës vardu ir jos naudai; 3. ðis asmuo turi turëti ágaliojimà sudaryti sandorius uþsienio bendrovës vardu; 4. asmuo turi nuolatinai naudotis ðiuo ágaliojimu; 5. jis turi bûti priklausomas nuo uþsienio bendrovës. Bendrovës nesuteikia internetiniø paslaugø teikëjams ágaliojimø sudaryti kontraktus su

pirkëjais. Jø veikla pirmiausia remiasi techninës bazës uþtikrinimu, kad galëtø tinkamai funk-cionuoti serveris, taip pat jie tvarko ávairiø bendroviø internetines svetaines, esanèias jø ser-veryje. Atlikdami ðià veiklà jie plëtoja savo verslà ir nesiekia naudos uþsienio bendrovei.

Kadangi internetiniø paslaugø teikëjas neatitinka ðiø reikalavimø ir neturi jokiø ágalio-jimø, susijusiø su sandoriø sudarymu, jis nevykdo priklausomo agento funkcijø ir gali bûti traktuojamas tik kaip nepriklausomas agentas [8, p. 175].

Iðvados

Pasauliniu mastu veikianèios tarptautinës Ekonominio bendradarbiavimo ir plëtros or-ganizacijos tyrimai ir rekomendacijos grindþiamos principu, jog elektroninës komercijos re-guliavimui gali bûti taikomos jau egzistuojanèios teisinës normos. EBPO rekomendacijos dël nuolatinës buveinës instituto elektroninëje komercijoje yra ið esmës analogiðkos nuolatinës buveinës instituto reglamentavimui tradicinëje komercijoje. Todël darytina iðvada, kad gali reikëti keisti nuolatinës buveinës instituto teisiná reglamentavimà.

Pagrindinës ðiø pakeitimø kryptys, atsiþvelgiant á praktikà, gali bûti tokios: serverio ir internetinës svetainës santykis, pripaþástant arba nepripaþástant juos esant nuolatinëmis bu-veinëmis; internetiniø paslaugø teikëjø statusas kaip priklausomo arba nepriklausomo

138

agento, kai ámonë naudojasi jø paslaugomis, vykdydama elektroninæ komercijà: reikalavi-mai, kuriuos turi atitikti serveris, kad jis bûtø laikomas fiksuota ûkinës komercinës veiklos vieta.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Hinnekens L. Looking for an Appropriate Jurisdictional Framework for Source – State Taxation of International Electronic Commerce in the Twenty–first century // International Tax Review. 1998. Vol. 26. Issue 6–7.

2. Model Tax Convention on Income and on Capital. Condensed Version. OECD Committee on Fiscal Affair. 29 April 2000.

3. Clarification on the Application of the Permanent Establishment Definition In E-Commerce: Changes to the Commentary on the Model Tax Convention On Article 5. OECD Committee on Fiscal Affairs, 2000 December 22 // http://www.oecd.org/pdf/M000015000/M00015535.pdf

4. Skaar A. A. Erosion of the Concept of Permanent Establishment: Electronic Commerce // International Tax Review. 2000 May. Vol. 28. N. 5.

5. Faiferlick Ch. J. Should a Computer Server Ever Constitute a Permanent Establishment for an E.tailer? // Internet Tax Advisor. 2001 May. Vol. 2. Issue 5.

6. Permann R. Gutachten zum Steuerrecht // http://www.inkasso-rechtsberatung.ch/Gutachten4.pdf 7. German Tax Court Finds that Computer Server Creates Permanent Establishment //

E.taxnewsflash. 2002 February 7. No. 5 // http://www.us.kpmg.com/microsite/e–taxnewsflash/ 2002/02–05.html

8. Geurts M. Server as a Permanent Establishment? // International Tax Review. 2000 April. Vol. 28. N. 4.

9. OECD Committee Decides Web Site Alone is not a Permanent Establishment // E.taxnewsflash. 2001 January 9. No. 4.

10. The Application of the Permanent Establishment Definition in the Context of Electronic Commerce: Proposed Clarification of the Commentary on Article 5 of the OECD Model Tax Convention // http://www.bmck.com/ecommerce/Tax/Oct–1999%20First%20Draft%20of% 20Revisions%20to%20Article%205.pdf

11. Breaks K. German Court Holds That a Computer Server a Permanent Establishment // Internet Tax Advisor. 2002 May. Vol. 3. Issue 5.

♦♦♦

Importance of Permanent Establishment for Avoiding a Double Taxation in the Electronic Commerce

Doctoral Candidate Irmantas Rotomskis

Law University of Lithuania

Keywords: electronic commerce, double taxation, permanent establishment, server, dependent agent.

SUMMARY In late 20th c. the rapidly developing information technologies and internet communications

fostered the growth of electronic commerce. It became not only possible to place orders for goods and services by internet – orders and services could be delivered or provided within cyberspace. To promote electronic commerce, it is necessary to have a server linked up to internet, and a web site.

139

Such services may be rendered by internet service providers from whom legal entities rent a server; on the other hand, the company itself may run a server securing its functioning on the grounds of property right.

The institution of permanent establishment and the related concept of determination of legal jurisdiction represent one of many bases for the setting up of corresponding relations between the enterprise and the foreign state in which the former has started its economic and commercial operations in order to avoid double taxation. On such grounds bilateral or even multilateral agreements giving the right to collect taxes to one or other party are signed. Compared to electronic commerce, the said institution was set up much earlier, so the greater part of international agreements for the avoidance of double taxation do not provide that the concept of permanent establishment should cover also a server by means of which the enterprise carries out its economic and commercial operations. The only linkage relating the company with the foreign state may represent a server linked up to internet, and a corresponding web site located within it. Companies wishing to sell their goods abroad do not need to have separate office accommodation located in that state. However such corporate representation in another country raises problems related to the definition of permanent establishment. Consequently, it is necessary to establish the legal status of server located in the foreign country to which the company seeking to pursue its economic and commercial operations is about to move it. It is also necessary to define the criteria on the grounds of which the server might be treated as a permanent establishment.

The above-mentioned problems are investigated on the basis of agreements for the avoidance of double taxation, law, the Model Tax Convention on Income and on Capital promoted by the Organisation for Economic Co-operation and Development, as well as on opinions given by experts from the said organisation. The article specifies the criteria to be met by the server, so that it could be recognised as a permanent establishment; it also outlines the treatment of server-web site relation framed on the grounds of recommendations coming from the above-mentioned organisation. The article also defines the status of internet service provider as an independent agent whose services are used by a foreign state company pursuing its electronic commerce operations.

140

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 141–149 KAI KURIE ATSTOVO ATSAKOMYBĖS CIVILINIAME PROCESE

TAIKYMO TEORINIAI ASPEKTAI

Doktorantė Inga Žalėnienė Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinio proceso katedra Ateities 20, 2057 Vilnius. Telefonas 271 45 93 Elektroninis paðtas izaleniene@yahoo.com Pateikta 2004 m. sausio 17 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 28 d.

Pagrindinės sąvokos: civilinis procesas, civilinė atsakomybė, atstovavimas, atstovas, advokatas.

S a n t r a u k a

Atstovavimas civiliniame procese – tai specifinė veikla, reikalaujanti atitinkamos kvalifi-

kacijos, atidumo, rūpestingumo, oratorinių sugebėjimų. Atstovas padeda ne tik šalims tinka-mai ginti savo interesus, bet ir teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje.

Pagal naująjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK) teisė atsto-vauti teisme pagal pavedimą paliekama numatant nedideles išimtis tik advokatams ir advo-katų padėjėjams. Šiuo pasirinkimu įstatymo leidėjas dar kartą patvirtino, kad atstovavimas teisme yra svarbi visuomenei ir valstybei veikla, kurią vykdantys asmenys klientams turi ga-rantuoti kokybiškas paslaugas, o klaidos ar nepakankamo atidumo atveju – teisingą žalos atlyginimą.

Straipsnyje autorė analizuoja civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, atkreipia dėmesį į privalomojo civilinės atsakomybės draudimo problemas, įvardija svarbiausias bylų dėl žalos atlyginimo nebuvimo teismų praktikoje priežastis ir kai kuriuos kitus su atsakomybės advoka-tams ir advokatų padėjėjams taikymu susijusius aspektus.

Atstovo ir atstovaujamojo teisiniai santykiai pagal savo pobûdá yra fiduciariniai (pasiti-këjimo), todël atstovas privalo patikimai, atidþiai, rûpestingai, sàþiningai ir nuosekliai atsto-vauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Tai yra ne tik teisinë, bet ir profesinë mora-linë jo pareiga.

CPK 56 straipsnis sutrumpino asmenø, galinèiø bûti atstovais pagal pavedimà, sàraðà, palikdamas atstovavimo teismuose teisæ, numatydamas nedideles iðimtis (vienas ið bendri-ninkø kitø bendrininkø pavedimu, asmenys, turintys aukðtàjá teisiná iðsilavinimà, kai jie atsto-vauja savo artimiesiems giminaièiams arba sutuoktiniui, ir profesinës sàjungos, jeigu jos at-stovauja profesinës sàjungos nariams bylose, kylanèiose ið darbo teisiniø santykiø), tik ad-vokatams ir advokatø padëjëjams [1]. Kaip nurodo V. Nekroðius, minëtas iðlygas lemia ypa-tingi atstovo ir atstovaujamojo pasitikëjimo santykiai, grindþiami arba bendra teise (pareiga), arba giminyste, arba santuoka, arba aktyvesniu silpnesnës proceso ðalies (darbuotojo) inte-

141

resø gynimo poreikiu. Ástatymø leidëjas daro prielaidà, kad tarp ðiø asmenø ið esmës negali kilti nei civilinës, nei drausminës atsakomybës problemø [11, p. 289]. Su ðia mintimi galima sutikti tik ið dalies. Drausminës atsakomybës taikymas visais nurodytais iðlygose atvejais negalimas, taèiau civilinës atsakomybës klausimas gali iðkilti ir tarp giminystës ar santuokos ryðiu susijusiø asmenø, ir tarp bendrininkø. Keletas bendrininkø, pavedæ savo interesams teisme atstovauti vienam ið savo nariø, tikisi, kad ðis bus maksimaliai atsargus ir atidus, rû-pindamasis savo, o kartu ir visø kitø interesø patenkinimu. Tokiam atstovui padarius esminiø klaidø, dël kuriø visiems bendrininkams padaroma þala (nuostoliai), gali bûti taikoma civilinë atsakomybë.

Ðiame straipsnyje bus apsiribota tik advokatø ir advokatø padëjëjø kaip profesionalø teisiniø paslaugø teikimo srityje civilinës atsakomybës taikymo kai kuriø aspektø analize.

Advokatø civilinës atsakomybës problemos Lietuvos teismø praktikoje dar nëra spræstos. Civilinës teisës doktrinoje ðie klausimai daþniausiai nagrinëjami kartu su kitø pro-fesine veikla uþsiimanèiø asmenø – notarø, gydytojø, auditoriø ir kt. atsakomybe. Skirtingai nei advokatø, notarø civilinë atsakomybë jau ne kartà buvo Lietuvos teismø nagrinëjimo ob-jektu. Teismø praktika dël notarø civilinës atsakomybës ilgà laikà (iki pat 1999 m.) taip pat buvo skurdi.

Advokato ir advokato padëjëjo padëtis civiliniame procese ypatinga. Savo intelektine veikla, profesinëmis savybëmis jie ne tik teikia teisinæ pagalbà klientams, atstovauja teisme jø interesams, bet ir padeda teismui priimti teisëtà ir pagrástà sprendimà byloje. Reikia tei-sëtai ginti, gerbti ir garantuoti ne tik kliento teises, bet ir veikti teisingumo labui [14, p. 2].

Profesine atsakomybe yra vadinama konkreèios profesijos asmenø atsakomybë uþ netinkamà savo profesiniø pareigø vykdymà [12, p. 279]. Profesine veikla besiverèiantiems asmenims yra keliami didesni atidumo ir rûpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenës nariams.

Kyla klausimas, ar advokatø ir advokatø padëjëjø veikla gali bûti priskirta profesinës veiklos kategorijai, jei taip, kokie kriterijai leidþia priskirti?

Jau pats advokato arba advokato padëjëjo statusas visuomenës akyse suponuoja vaizdiná, kad ðie asmenys turi specialiø þiniø ir praktiniø ágûdþiø, jais valstybë pasitikëjo su-teikdama teisæ teikti teisines paslaugas asmenims. 1998 m. Teisinës sistemos reformos metmenø redakcijoje nurodyta, kad teisinës pagalbos kokybei ir efektyvumui teisme uþtik-rinti sudaromos sàlygos bei skatinama ágyvendinti nuostatà, kad fiziniams asmenims tei-smuose atstovautø advokatai. Toks ástatymo leidëjo pasitikëjimas grindþiamas atitinkamais kriterijais.

Advokatams (kaip ir kitiems profesine veikla besiverèiantiems asmenims) yra priva-loma turëti atitinkamà kvalifikacijà. Tam, kad asmuo galëtø bûti pripaþintas advokatu, visø pirma jis turi turëti teisës magistro arba vienpakopá teisiná universitetiná iðsilavinimà (sena-jame Advokatûros ástatyme galimybë tapti advokatais buvo suteikta ir asmenims, turintiems teisës bakalauro iðsilavinimà). Jei bûsimasis advokatas neturi dvejø metø teisinio darbo staþo, jam bûtina atlikti dvejø metø advokato padëjëjo praktikà (senajame Advokatûros ásta-tyme buvo numatyta vienø metø advokato padëjëjo praktika). Advokatais taip pat pripaþás-tami asmenys, turintys penkeriø metø teisinio darbo staþà [3]. Advokatûros ástatyme nuro-dyta, kad padëjëjas klientø interesams gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksèiau kaip vienerius metus padirbëjæs advokato padëjëju (senajame Advokatûros ástatyme tokiø apribojimø nebuvo) [3]. Ðie didesni reikalavimai susijæ su siekimu, kad bûsimi advokatai turëtø geresnæ kvalifikacijà, daugiau ne tik teoriniø, bet ir praktiniø þiniø, kad jø teikiamos paslaugos ateityje taptø kokybiðkesnës, bûtø maþesnë profesiniø klaidø tikimybë. Be atitinkamo iðsilavinimo ir praktikos, kaip vienà ið pripaþinimo advokatu sàlygø ástatymas numato ir kvalifikacinio egzamino iðlaikymà. Jo metu patikrinamos bûsimo advokato þinios, ágytos studijø ir advokato padëjëjo praktikos metu. Kaip viena ið advokatu tapusio asmens pareigø numatyta pareiga nuolat kelti savo kvalifikacijà. Minëti reikalavimai parodo, kad ad-

142

vokato profesinës veiklos pobûdis reikalauja specialaus profesinio pasirengimo (tiek teori-niø, tiek praktiniø dalykø iðmanymo).

Advokatams ir advokatø padëjëjams, atstovaujantiems klientø interesams, bûtina lai-kytis ne tik ástatymø, bendrøjø moralës reikalavimø, bet ir atitinkamø profesinio elgesio rei-kalavimø, suformuluotø Advokatø profesinës etikos kodekse. Tai taip pat laikytina viena ið profesinës veiklos ypatybiø.

Sudëtingëjant ekonominiams santykiams, didþiàjà dalá jø sureguliavus teisës normo-mis, daugeliui visuomenës nariø, neturintiems teisinio iðsilavinimo, sunku susigaudyti dau-gybës teisës aktø nuostatø labirintuose, tinkamai realizuoti savo teises patiems, be profesio-nalaus teisininko pagalbos. Todël profesionalios teisinës paslaugos visuomenei yra bûtinos.

Kitas kriterijus, kuriuo vadovaujantis galima advokatus priskirti prie profesine veikla besiverèianèiø asmenø, yra reikalavimas prieð pradedant vykdyti profesinæ veiklà apsidrausti civilinæ atsakomybæ. Advokatûros ástatyme nurodyta, kad minimali draudimo suma yra 100 000 litø vienam draudiminiam ávykiui [3]. Senajame Advokatûros ástatyme buvo numatyta maþesnë – 50 000 litø suma. Ðis pakeitimas atsirado atsiþvelgiant á tai, kad nemaþa dalis ad-vokatø dirba su uþsienio kompanijomis ir jø sudaromø sandoriø sumos daþnai gerokai virðijo senajame ástatyme numatytà minimalià draudimo sumà.

Minëti kriterijai leidþia teigti, kad advokato vykdoma veikla yra tikrai ypatinga, palyginti su kitomis veiklos rûðimis, jai yra taikomi grieþti reikalavimai, todël advokatai yra priskiriami prie profesine veikla besiverèianèiø asmenø, kuriø profesinë atsakomybë yra specifinë.

Civilinës atsakomybës taikymas

Asmenims, besiverèiantiems profesine veikla, taip pat ir advokatams, uþ netinkamà profesiniø pareigø atlikimà, sukëlusá asmenims þalà (nuostolius), jø reikalavimu yra taikoma civilinë atsakomybë.

Advokatas, atstovaudamas kliento interesams teisme, turi ávairaus pobûdþio pareigø, dël kuriø neávykdymo ar netinkamo ávykdymo klientas gali patirti þalà. Pavyzdþiui, advokatui nekvalifikuotai suraðius ieðkiná ir netinkamai suformulavus ieðkovo reikalavimus, ieðkinys gali bûti atmestas, o klientas prarasti teisæ kreiptis á teismà antrà kartà dël to paties dalyko ir tuo paèiu pagrindu arba advokatui be svarbiø prieþasèiø nepateikus árodymø parengiamojoje stadijoje, vëliau teismas gali atsisakyti juos priimti, o bylà iðspræsti pagal esamus árodymus, arba advokatui praleidus apeliacinio apskundimo terminà be svarbiø prieþasèiø, kliento ne-tenkinantis sprendimas nebegali bûti perþiûrëtas nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Ðie ir kiti panaðûs advokato arba advokato padëjëjo veiksmai yra pagrindas klientui pareikðti ieð-kiná dël þalos atlyginimo. Taèiau autorei, nagrinëjanèiai atstovavimo civiliniame procese pro-blemas, neteko aptikti tokio pobûdþio bylø. Neneigiant Lietuvos advokatø kvalifikacijos, þala klientams neretai bûna padaroma, todël reikia ieðkoti kitø prieþasèiø, kodël nekeliamos tokio pobûdþio bylos.

• Asmuo, kuris spræsdamas savo pagrindinæ problemà samdosi advokatà, patiria nemaþai iðlaidø: þyminis mokestis, apmokëjimas uþ teisinæ pagalbà, mokesèiai ant-stoliams ir kita. Susidûræs su advokato nekompetentingumu þmogus daþniausiai nutraukia atstovavimo sutartá ir samdosi kità advokatà, kuris pabaigtø savo kolegos darbà, ir net nesusimàsto apie tai, kad inicijuoti dar vienà bylà dël þalos atlyginimo ið blogai savo pareigas atlikusio advokato.

• Lietuvoje yra palyginti nedaug advokatø ir daþniausiai jie vienas kità paþásta. Todël klientas, svarstydamas, ar verta inicijuoti bylà, daþnai pagalvoja apie advokatø tarpu-savio solidarumà, t. y. koks advokatas imsis bylos prieð kità advokatà, o jei ir imsis, bus rimtas pagrindas abejoti jo neðaliðkumu.

• Prieþastis gali bûti ir tai, kad klientai daþnai pasitenkina tuo, kad pagal jø skundà Lietuvos advokatø tarybai advokatui buvo pritaikyta drausminë atsakomybë.

143

• Tai kad kilus rimtesniam konfliktui tarp advokato ir kliento advokatas stengiasi taikiai iðspræsti ginèà dar jam nepasiekus teismo, taip pat yra viena ið prieþasèiø, kodël to-kios bylos nepasiekia teismo.

• Tai kad nëra teismø praktikos ðios kategorijos bylose ir galimos árodinëjimo proble-mos, taip pat stabdo ðios kategorijos bylø atsiradimà.

Analizuojant kitø valstybiø (JAV, Vokietijos, Prancûzijos) teismø praktikà galima teigti, kad tokio pobûdþio bylø Lietuvoje anksèiau ar vëliau tikrai atsiras. Todël civilinës atsakomy-bës taikymo advokatui pagrindø, taip pat galimø problemø, su kuriomis ateityje susidurs tei-smai, analizë turi ne tik teorinæ, bet ir praktinæ reikðmæ.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalá civi-linë atsakomybë – tai turtinë prievolë, kurios viena ðalis turi teisæ reikalauti atlyginti nuosto-lius (þalà) ar sumokëti netesybas (baudà, delspinigius), o kita ðalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (þalà) ar sumokëti netesybas (baudà, delspinigius) [2].

Advokatø civilinës atsakomybës atsiradimo pagrindus ir ypatumus lemia jø profesinës veiklos specifiðkumas. Asmenø, uþsiimanèiø profesine veikla, profesinës pareigos pagal jø atsiradimo pagrindus gali bûti skirstomos á dvi rûðis: profesinës pareigos, numatytos ásta-tyme ar kitame akte (pvz., profesinës etikos kodekse), ir pareigos, numatytos sutartyje su klientu [12, p. 282]. Atsiþvelgiant á tai, kokia pareiga paþeista, skiriamos dvi civilinës atsako-mybës rûðys: deliktinë ir sutartinë.

Klientas, susidûræs su tam tikra teisine problema, visuomet turi apsispræsti, ar jis savo interesams teisme atstovaus pats, ar kreipsis pagalbos á advokatà. Klientas gali pasirinkti advokatà, kuris atstovaus jo interesams. Advokatûros ástatymo 48 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas su advokatu, advokatais ar advokatø profesine bendrija dël teisiniø paslaugø susitaria pasiraðydami sutartá [3]. Ði sutartis daþniausiai vadinama teisinës pagalbos, atsto-vavimo ar kita sutartimi. Taèiau pagal CK nuostatas ði sutartis laikytina pavedimo sutartimi.

CPK 57 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad advokato arba advokato padëjëjo teisës ir pareigos bei jø mastas patvirtinami raðytine su klientu sudaryta sutartimi [1]. Taigi ðiai sutar-èiai yra bûtina raðytinë forma. Raðytinës sandorio formos nesilaikymo pasekmës nurodytos CK 1.93 straipsnyje, t. y. raðytinës formos nesilaikymas atima ið ðaliø teisæ, kai kyla ginèas dël sandorio sudarymo ar jo ávykdymo fakto, remtis liudytojø parodymais ðiam faktui árodyti [2].

Advokatas, imdamasis atitinkamos bylos, turi ávertinti savo sugebëjimà atstovauti ðios kategorijos byloje, kad iðvengtø vëlesniø nesusipratimø su klientu. Advokatûros ástatymo 40 straipsnyje numatyta advokato teisë dël svarbiø prieþasèiø atsisakyti sudaryti teisiniø pa-slaugø sutartá, taèiau jis nedelsdamas apie tai turi informuoti klientà [3]. Taigi teisiniø pa-slaugø teikimas konkreèiam klientui nëra advokato pareiga, todël advokatas jausdamas, kad neturi atitinkamos kvalifikacijos, yra labai uþimtas kitose bylose, iðankstiná neigiamà kliento poþiûrá á save, nesusitarus dël advokatà tenkinanèio honoraro dydþio, jausdamasis pavargæs fiziðkai ir emociðkai ar susiklosèius kitoms aplinkybëms, kad iðvengtø vëlesniø konfliktiniø situacijø su klientais, gali atsisakyti sudaryti teisinës pagalbos sutartá. Pasitaiko, kai advoka-tai, pradëjæ vykdyti pavedimà, vëliau dël neaiðkiø prieþasèiø jo atsisako, o klientas ne tik kad neatgauna sumokëtø pinigø, bet yra priverstas tai paèiai bylai samdytis kità advokatà.

Kadangi advokatà ir klientà dar prieð vykdant pareigas sieja atitinkami sutartiniai san-tykiai, tai ir civilinë atsakomybë bus sutartinë. Sutartinë civilinë atsakomybë turi bûti taikoma pagal CK 6 knygos XXII skyriaus pirmojo ir antrojo skirsniø nuostatas. CK 6.246–249 straipsniai átvirtina keturias civilinës atsakomybës sàlygas: neteisëti veiksmai, prieþastinis ry-ðys, kaltë, þala (nuostoliai) [2]. Nesant bent vienos ið ðiø sàlygø, civilinë atsakomybë nega-lima.

Neteisëti veiksmai gali pasireikðti aktyviu elgesiu (pvz., nekvalifikuotas ieðkinio dalyko ir pagrindo suformulavimas) arba neveikimu (pvz., apeliacinio skundo nepadavimas). Sutar-tinë atsakomybë atsiranda dël netinkamo sutartinës prievolës ávykdymo arba jos neávyk-dymo. Vertinant, ar tinkamai ávykdyta prievolë advokato profesinëje veikloje, bûtina atsi-

144

þvelgti ir á sutartyje su klientu átvirtintos prievolës specifiðkumà. Civilinës teisës doktrinoje pagal skolininko pareigos vykdymo pobûdá prievolës skirstomos á prievoles pasiekti tam tikrà rezultatà, uþtikrinti tam tikrà atidumo, rûpestingumo laipsná ir prievoles kà nors garan-tuoti [13, p. 70]. Ðio straipsnio pasirinktos temos aspektu yra svarbi prievoliø uþtikrinti tam tikrà atidumo, rûpestingumo laipsná rûðis. Ði prievoliø rûðis nëra susijusi su tam tikro api-brëþto rezultato siekimu. Vykdydamas savo pareigà skolininkas turi bûti maksimaliai atidus, uolus, apdairus ir rûpestingas, taèiau ið jo, skirtingai nei prievolëje pasiekti rezultatà, nerei-kalaujama konkretaus ið anksto apibrëþto rezultato [13, p. 72]. Klientas, pavesdamas advo-katui tinkamai atstovauti jo interesams teisme, negali ið jo reikalauti, kad ðis bûtinai laimëtø bylà, nors daþniausiai bûtent to ið advokato ir tikimasi. Nesëkmës atveju klientas, árodinë-damas sutartinës prievolës netinkamà ávykdymà ar neávykdymà, turës nurodyti ne tai, kad advokatas pralaimëjo bylà ir todël paþeidë sutartá, o tai, kad advokatas aplaidþiai, nerûpes-tingai atstovavo kliento interesams, nepateikë teismui reikalingø dokumentø, neakcentavo svarbiø aplinkybiø, galbût suklaidino teismà, pateikdamas iðgalvotus faktus, nepabrëþë svarbiø aplinkybiø, galbût suklaidino teismà, pateikdamas iðgalvotus faktus, nusiþengë pro-fesinës veiklos taisyklëms bei standartams, ir tai buvo ieðkinio atmetimo prieþastis. Taigi ad-vokato pareiga yra veikti atidþiai ir rûpestingai. Aiðkinantis, ar yra paþeista prievolë uþtikrinti tam tikrà atidumo, rûpestingumo laipsná, reikia atsiþvelgti á prievolës prigimtá, sutartyje su-formuluotas skolininko pareigas ir jø pobûdá, sutarties kainà ir kitas sàlygas, prievolës vyk-dymo aplinkybes, leidþianèias lyginti skolininko elgesá su menamo protingo asmens (bonus pater familias) elgesio standartu [13, p. 74]. Pabrëþtina, kad tinkamà sutartinës prievolës ávykdymà apibrëþia ne tik sutartis, bet ir tam tikrà profesinæ veiklà reglamentuojanèios nor-mos ir taisyklës, jeigu skolininkas veikia kaip profesionalas. Todël konstatuoti netinkamà prievolës ávykdymà galima ir kai prievolës vykdymas neatitiko skolininko profesinei veiklai nustatytø profesinës etikos ir elgesio standartø [10, p. 357]. Vadinasi, ar advokatas tinkamai ávykdë savo sutartinæ prievolæ, bus sprendþiama ne tik analizuojant atitinkamas sutartyje ið-vardytas pareigas, bet ir atitinkamas Advokatø profesinës etikos kodekso nuostatas. Taip pat jei advokatas nepaþeidë sutartyje átvirtintø pareigø, bet elgdamasis neprofesionaliai pa-þeidë atitinkamas Etikos kodekso nuostatas ir dël to klientas patyrë þalà, advokatui taip pat gali bûti taikoma sutartinë atsakomybë. Pagal civilinæ teisæ neteisëtumas apima ne tik teisi-nës pareigos paþeidimà, bet ir paèiø ðaliø nustatytos pareigos bei bendro pobûdþio reikala-vimø (moralinës pareigos) paþeidimà [12, p. 104].

Bendroji civilinës atsakomybës prielaida – civilinë atsakomybë atsiranda tik jeigu sko-lininko elgesys yra neteisëtas. Neteisëtumas civilinëje teisëje suprantamas labai plaèiai – tai tiek sutarties, tiek konkreèios teisës normos, tiek bendrojo pobûdþio pareigos elgtis atsargiai paþeidimas. Taèiau kartais ástatymas gali nustatyti, kad þalà privalo atlyginti ne jà tiesiogiai padaræs, o kitas asmuo. Tokie atvejai vadinamai netiesiogine civiline atsakomybe, nes as-muo, padaræs þalos, ir atsakomybës subjektas nesutampa. Kadangi tokiais atvejais atsakin-gas asmuo privalo kontroliuoti þalà padariusá asmená, atsakovo elgesio neteisëtumas pasi-reiðkia netinkamu ðios pareigos vykdymu [10, p. 337]. Netiesiogine civiline atsakomybe lai-kytina ir advokato atsakomybë uþ savo padëjëjø, darbuotojø veiksmus.

Analizuojant Advokatø profesinës etikos kodekso nuostatas, paþymëtina, kad ne visø jø paþeidimas turi vienodà átakà advokato santykiams su klientais ir jo profesinës veiklos ko-kybei, taigi ne visos jos gali sukelti civilinæ atsakomybæ. Pavyzdþiui, tokie advokato veiksmai kaip advokatûros savivaldos institucijø nurodymø nevykdymas, nesàþininga konkurencija su kitais advokatais, netvarkinga advokato iðvaizda darbo metu arba nemokëjimas advokatø veiklos privalomø ámokø yra kodekso nuostatø paþeidimas, taèiau neturi tiesioginës átakos atidþiam ir rûpestingam kliento pavedimo vykdymui, todël negali bûti pagrindas civilinei at-sakomybei atsirasti, taèiau tai yra rimtas pagrindas iðkelti advokatui drausminæ bylà ir pa-skirti drausminæ nuobaudà. Taigi vertinant advokato kaip profesionalo netinkamà veiklà bû-tina atsiþvelgti á tas Advokatø profesinës etikos kodekso nuostatas, kurios reglamentuoja

145

advokato santykius su klientu ir institucijomis, kuriose advokatas vykdo pavedimà, o ne á tas, kurios reglamentuoja jo santykius su kitais advokatais ir savivaldos institucijomis.

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad procesinæ pareigà árodyti neteisëtus veiksmus turi ieð-kovas, nes neteisëti veiksmai nëra preziumuojami [10, p. 336]. Taigi klientas, pateikæs ieðkiná advokatui dël nuostoliø atlyginimo, turi árodyti, kuo pasireiðkë advokato neatidus ir nerûpes-tingas elgesys, dël kurio atsirado þala.

Skirtingai nuo galiojusios subjektyviosios kaltës sampratos, CK átvirtina objektyviàjà kaltës sampratà. Tai reiðkia, kad atsakymas á klausimà, ar þalos padaræs asmuo yra kaltas, turi bûti pateikiamas ne vertinant jo psichikos, psichologinæ bûklæ, o jo elgesá remiantis ap-dairaus, rûpestingo, atidaus þmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdai-rus, rûpestingas, atidus þmogus tokioje pat situacijoje bûtø pasielgæs kitaip ir þalos iðven-gæs, þalos padaræs asmuo yra kaltas [12, p. 218–248]. Paþymëtina, kad advokato ar advo-kato padëjëjo atidumas ir rûpestingumas yra lyginamas ne su eilinio þmogaus, o su tos sri-ties specialisto, turinèio normalià kvalifikacijà, galimo elgesio tokioje pat situacijoje modeliu. Vertinant, ar asmuo kaltas, reikia turëti omenyje, kad atidumo, atsargumo, rûpestingumo, apdairumo standartai nëra vienodi. Todël kaltës klausimà privalu spræsti atsiþvelgiant á prie-volës pobûdá, ðaliø tarpusavio santykius, þalos padarymo aplinkybes, teisës aktuose, profe-sinës etikos taisyklëse ir kitokiuose ðaltiniuose nustatytus elgesio standartus ir kita [10, p. 339].

Paþymëtina, kad Lietuvos civilinës teisës doktrina átvirtina skolininko kaltës prezump-cijà, kuri taikoma ir sutartinëje, ir deliktinëje civilinëje atsakomybëje. Taigi ieðkovas neprivalo árodyti advokato kaltës vykdant pavedimà, nes ji yra preziumuojama. Taèiau advokatas, gin-damasis nuo jam pareikðto ieðkinio, privalo árodyti savo nekaltumà. Jei jis sugebës tai áro-dyti, ði prezumpcija bus paneigta.

Þala yra asmens turto netekimas arba suþalojimas, turëtos iðlaidos (tiesioginiai nuo-stoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bûtø gavæs, jeigu nebûtø buvæ neteisëtø veiksmø.

Þala yra bûtina civilinës atsakomybës sàlyga, kai civilinë atsakomybë pasireiðkia nuo-stoliø atlyginimu. Þala nëra preziumuojama, todël jà ir jos dydá privalo árodyti ieðkovas [10, p. 342]. Advokatui yra taikomas bendrasis visiðkos atsakomybës principas, t. y. jis turi atlyginti ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir netiesioginius (negautas pajamas). CK numato, kad ða-lys savo susitarimu gali apriboti savo atsakomybæ ar susitarti ið viso jos netaikyti. Bet ði ga-limybë advokato ir kliento santykiams, manyèiau, negali bûti pritaikyta, nes CK 6.252 straipsnis numato, kad ðalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviøjø teisës normø, nu-statanèiø civilinæ atsakomybæ, jos formà ar dydá [2]. Advokatas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka visiðkai atsako uþ savo, savo padëjëjø, sekretoriø ir kitø darbuotojø kaltais veiksmais klientui padarytà þalà teikiant teisinæ pagalbà. Advokatûros ástatymo 20 straipsnio 2 dalis numato, kad dël advokato, advokato padëjëjø ir kitø advokato ar advokatø profesinës bendrijos darbuotojø neteisëtø veiksmø vykdant advokato veiklà padarytà þalà atlygina draudikas iðmokëdamas draudimo sumos nevirðijanèià draudimo iðmokà. Jeigu draudimo iðmokos nepakanka visai þalai atlyginti, þalà padaræs advokatas atlygina faktinës þalos dydþio ir draudimo iðmokos skirtumà [3]. Ði norma, manyèiau, yra imperatyvi, ir jos ðaliø susitarimu keisti negalima.

Advokatas ástatymø nustatytais atvejais klientui turëtø atlyginti ne tik turtinæ, bet ir ne-turtinæ þalà. Skirtingai nei turtinë, neturtinë þala atlyginama tik ástatymo nurodytais atvejais. Jeigu ástatymas specialiai jos atlyginimo nenustato, ji neatlyginama. Pavyzdþiui, Advokatûros ástatymo 39 straipsnyje numatyta advokato pareiga saugoti jam profesinës veiklos metu patikëtas þinias [3]. Advokatui paþeidus ðià pareigà, klientas ágis teisæ reikalauti atlyginti ne-turtinæ þalà, nes tokiais veiksmais advokatas paþeidë jo teisæ á privatø gyvenimà pagal CK 2.23 straipsná.

Prieþastinis ryðys taip pat yra bûtina civilinës atsakomybës sàlyga. CK 6.247 straips-nyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susijæ su veiksmais (veikimu, nevei-

146

kimu), nulëmusiais skolininko civilinæ atsakomybæ taip, kad nuostoliai pagal savo ir civilinës atsakomybës pobûdá gali bûti laikomi skolininko veiksmø (veikimo, neveikimo) rezultatu [2]. Toks prieþastinio ryðio apibûdinimas leidþia teigti, kad CK yra átvirtinta lankstaus prieþastinio ryðio doktrina. Taigi norint konstatuoti prieþastiná ryðá bûtina árodyti, kad advokato elgesys buvo pakankama nuostoliø atsiradimo prieþastis. Prieþastinis ryðys nëra preziumuojamas, todël jo buvimà turi árodyti ieðkovas.

Sutartinë civilinë atsakomybë gali pasireikðti tiek nuostoliø atlyginimu, tiek netesybo-mis. Atkreiptinas dëmesys, kad tarp advokatø ir klientø sudaromose sutartyse nesusitariama dël netesybø. Taèiau nei CK, nei Advokatûros ástatymas to daryti nedraudþia. Taigi ðio po-bûdþio sutartyse gali bûti numatyti delspinigiai (pvz., uþ sutartyje numatyto termino paraðyti ieðkiná praleidimà) arba bauda (pvz., uþ neatvykimà be svarbiø prieþasèiø á teismo posëdá). Sutartinæ civilinæ atsakomybæ nuo deliktinës skiria ir kiti poþymiai, pavyzdþiui, skirtingi ieðki-nio senaties terminai, skirtinga kaltës reikðmë, sutartinës atsakomybës atveju solidarioji at-sakomybë galima tik ástatymo ar sutarties numatytais atvejais, skiriasi atsakomybë uþ tre-èiøjø asmenø veiksmus ir kita [10, p. 335]. Reikia pripaþinti, kad ðios atsakomybës rûðys turi daugiau panaðumø nei skirtumø.

Advokatûros ástatyme numatyta, kad klientas ir advokatas gali iðspræsti kilusá ginèà dël teisiniø paslaugø teikimo alternatyviu ginèø sprendimo bûdu, t. y. kreipdamiesi ne á teismà, o á Lietuvos advokatûros advokatø tarybà ar jos sudarytà organà, kuris turi teisæ priimti reko-mendacinius sprendimus (tokio ginèø sprendimo bûdo senajame Advokatûros ástatyme ne-buvo) [3]. Tikëtina, kad ðios naujosios nuostatos pakeis esamà padëtá ir klientai dràsiau kreipsis dël savo teisiø gynimo á alternatyvias teismui institucijas, juolab kad nereikës mokëti þyminio mokesèio.

Iðvados

1. Advokatai ir advokatø padëjëjai yra priskiriami prie profesine veikla besiverèianèiø asmenø, todël jiems yra keliami didesni atidumo ir rûpestingumo reikalavimai nei kitiems vi-suomenës nariams, nes jø veikla yra susijusi su didesne rizika padaryti kitiems asmenims þalà.

2. Neneigiant Lietuvos advokatø kvalifikacijos, þala klientams neretai bûna padaroma, bet dël to klientai á teismà nesikreipia, todël reikia ieðkoti kitø prieþasèiø, kodël tokios bylos nekeliamos. Autorës nuomone, svarbiausios prieþastys, kodël nekeliamos tokios bylos dël klientui padarytos þalos atlyginimo, yra: gana didelës bylinëjimosi iðlaidos, advokatø tarpu-savio solidarumas, pasitenkinimas tuo, kad advokatui buvo skirta drausminë nuobauda, tai-kus ginèo iðsprendimas dar iki teismo, tai, kad nëra teismø praktikos, gana sudëtingas ne-teisëtø veiksmø, þalos (nuostoliø) dydþio árodinëjimas ir kt.

3. Vertinant, ar tinkamai ávykdyta prievolë advokato profesinëje veikloje, bûtina atsi-þvelgti ir á sutartyje su klientu átvirtintos prievolës specifiðkumà. Ði prievolë civilinës teisës doktrinoje vadinama prievole uþtikrinti tam tikrà atidumo, rûpestingumo laipsná, todël vyk-dant pareigà ið skolininko nereikalaujama konkretaus rezultato (pvz., laimëti bylà), bet rei-kalaujama veikti maksimaliai atidþiai ir rûpestingai.

4. Ar advokatas tinkamai ávykdë prievolæ, turi bûti sprendþiama ne tik analizuojant jo sutartines pareigas, bet ir Advokatø profesinës etikos kodekso nuostatas, reglamentuojan-èias advokato santykius su klientu arba teismu.

5. Nors tarp advokato ir kliento sudaromose sutartyse nëra susitarimo dël netesybø, taèiau CK to nedraudþia daryti, todël bauda ar delspinigiai minëtoje sutartyje gali bûti nu-matomi.

♦♦♦

147

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 // Žinios. 2002. Nr. 36–1340.

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Žinios. 2000. Nr. 74–2262. 3. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas // Žinios. 2004. Nr. 50–1632. 4. Senasis (nebegaliojantis) Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas // Žinios. 1998. Nr. 64–

1840. 5. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas // Žinios. 2004.

Nr. 50–1632. 6. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas // Žinios. 1996. Nr. 73–1742. 7. Lietuvos advokatūros statutas, priimtas 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos advokatų

konferencijoje, patvirtintas 1999 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro. 8. Europos Sąjungos advokatų elgesio kodeksas, priimtas 1988 m. spalio 28 d. CCBE Plenarinėje

sesijoje. 9. Advokatų profesinės etikos kodeksas, priimtas 1999 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos ad-

vokatų konferencijoje. 10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). – Vilnius:

Justitia, 2003. 11. Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas. – Vilnius: Justitia, 2003. 12. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. – Vilnius: Justitia, 1995. 13. Mikelėnas V. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. – Vilnius: Justitia, 2002. 14. Sauliūnas D. Advokatų konferencijoje susirūpinta advokatūros įvaizdžiu // Lietuvos advokatūra.

2003. Nr. 2 (8).

♦♦♦

Some Theoretical Aspects of Repreentative‘s Responsibility in Civil Procedure

Doctoral Candidate Inga Žalėnienė

Law University of Lithuania

Keywords: civil procedure, civil liability, representation, representative, advocate.

SUMMARY

Representation in the civil procedure is specific activity, which demands corresponding qualification, attentiveness, thoughtfulness and oratorical skills. Representative helps not only for the parties to protect their rights and interests, but also for the court to give a just, impartial and well-grounded decision in the case.

According to the Lithuanian Code of Civil Procedure, the right to represent in the court on the commission belongs to advocates and only few exceptions exists. In this way the legislature confirmed that representation of the parties in the court is important for the society and the state activity and the persons who carry it out must guaranty for his client the high quality of the service. Mistakes, what can appear in the process of representation, must be compensated in the fair and reasonable way.

Person who earns his living by the professional activity has the higher risk to make harm to his clients interests. It is evident that professionals have to be more careful, responsible than the other members of society.

In spite of high qualification of Lithuanian lawyers, often damage for the clients is made. In author’s opinion there are few reasons of it: high costs of litigation, solidaration of advocates,

148

peaceful resolving of an argument before the court, the problems of proving a fact of illegal activity and so on.

The duty of advocate in the theory of Civil law is named the duty to grant the certain level of responsibility and attention. To fulfill this duty is sufficient to act at most responsibly and be very attentive. To establish the proper implementation of the duty in advocate’s professional activity it is important to take into consideration not only the terms of the contract, but also the regulations of the code of advocates professional ethics which regulates the relationship between advocate, client and the court.

Commonly the representational contracts there is no term about forfeit. The Civil Code does not prohibit doing it, so the term concerting fine in the contract between advocate and his client should be involved.

In this article the author analyzes the conditions of application of civil liability, accentuates the problems of obligatory insurance of civil responsibility, points out the reasons why the court practice lacks the cases of the compensation of damages and other aspects which are clause to the responsibility of advocates and assistant advocates.

149

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44); 150–162

GRUPĖS IEŠKINIO PROBLEMOS LIETUVOS CIVILINIO PROCESO TEISĖJE

Doktorantas Egidijus Krivka

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinio proceso katedra Ateities g. 20, 2057 Vilnius Telefonas 271 45 93 Elektroninis paðtas ekrivka@ltu.lt Pateikta 2004 m. kovo 21 d. Parengta spausdinti 2004 m. gegužės 25 d.

Pagrindinės sąvokos: grupės ieškinys, procesinis bendrininkavimas, viešasis interesas, faktinis precedentas, res judicata.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjami Lietuvai aktualūs bendrieji grupės ieškinio klausimai: grupės ieš-kinio samprata, grupės ieškinių proceso modeliai, grupės ieškinio reikšmė viešojo intereso gy-nyboje, civilinio proceso modelių ir grupės ieškinių suderinamumas, grupės ieškinių proceso pranašumai, palyginus su individualiojo proceso modeliu. Analizuojami kai kurie Lietuvos civili-nio proceso modelio suderinamumo su grupės ieškinio idėja klausimai. Išvardyti klausimai nag-rinėjami remiantis užsienio valstybėse plėtotomis grupės ieškinio doktrinomis ir šių valstybių teisės aktais ir teismų praktika.

Ávadas

Poreikis ginti grupës teises ir vieðuosius interesus teisminës gynybos priemonëmis Lietuvoje [1, p. 26–34] ir kitose kontinentinës teisës sistemos ðalyse tampa vis labiau ryðkë-janèia ir aiðkiai suvokiama socialine tikrove. Net ir bendrosios teisës sistemos ðalyse, ku-riose siûloma keletas individualiam bylinëjimuisi alternatyviø priemoniø, ðios alternatyvos neatrodo pakankamai veiksmingas grupës ieðkiniø proceso pakaitalas1.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – LR CPK) grupës ieðkinys yra siejamas su vieðojo intereso gynimu. Tai yra átvirtinta LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje, kuri nu-stato, kad „Vieðajam interesui apginti gali bûti pareiðkiamas grupës ieðkinys“. Taèiau nuo LR CPK ásigaliojimo pradþios, 2003 m. sausio 1 d., teismø praktikoje dar nebuvo pareikðtas në vienas grupës ieðkinys.

1 „Individualios teisminės procedūros nėra adekvati ir veiksminga priemonė sprendžiant ginčus, kuriuose

dalyvauja daug šalių (angl. multi-party disputes). Be to, kitos egzistuojančios procesinės alternatyvos, kai gina-mos teisės masinių pažeidimų atvejais, pavyzdžiui, ieškinių ar bylų sujungimas, bandomosios bylos, deklaratyvūs teismo sprendimai, esamų teisinio reglamentavimo spragų iki galo neužpildo. Šios alternatyvos turi esminių neįveikiamų trūkumų, ir tokių procesinių alternatyvų panaudojimas daugeliu atvejų, nepriklausomai nuo to, kaip gyvai ir meistriškai jos interpretuojamos, lemia neveiksmingus, dalinius ad hoc sprendimus“ [2, p. 4, 100].

150

Grupës ieðkinio institutas Lietuvos teisës sistemoje yra naujas ir plaèiau netyrinëtas1, todël grupës ieðkinio vieðajam interesui apginti moksliniai tyrimai yra aktualûs teisës teorijai ir praktikai Lietuvoje. Ðio kelio pradþioje uþsienio valstybiø grupës proceso instituto normø ir praktikos lyginamieji moksliniai tyrimai turi ne tik teorinæ–paþintinæ, bet ir aiðkiai iðreikðtà tai-komàjà reikðmæ. Akivaizdu, kad kalbësime ne apie grynai mechaniná vienos ar kitos uþsienio valstybës grupës ieðkinio modelio panaudojimà. Atsiþvelgiant á perimamø normø ir Lietuvos civilinio proceso sistemos suderinamumà, turëtø bûti vertinama uþsienio valstybiø grupës ieðkinio modeliø pozityvios patirties perëmimo galimybë.

1. Grupës ieðkinio samprata

Grupës ieðkinys – tai ieðkinys, kurá pareiðkia grupei atstovaujantis ieðkovas, ginda-mas teises ir interesus, kurie priklauso asmenø grupei, kai teismo sprendimas turës teisinæ galià grupei kaip nedalomai visumai. Taip grupës ieðkinio byloje priimto teismo sprendimo res judicata galia yra iðpleèiama visai grupei.

Analizuojant grupës ieðkinio sàvokà pastebima, kad grupës ieðkinys apibrëþiamas kaip „asmenų grupės nario teisė pareikšti ieškinį be jų išankstinio sutikimo“ [3, p. 51, 78; 4, p. 267]. JAV tikruoju grupës ieðkiniu laikomas ieðkinys, pareikðtas grupës atstovo be spe-cialaus grupës nariø leidimo, kai sprendimas dël ðio ieðkinio sukelia teisines pasekmes vi-siems grupës nariams [5, p. 12]. Analogiðkai grupës ieðkinys apibrëþiamas Kanados Kve-beko provincijos civilinio proceso kodekso 999 (d) straipsnyje: „Grupės ieškinys reiškia pro-cesą, kai vienas narys pareiškia ieškinį kitų narių vardu neturėdamas tam įgaliojimo“.

Viena vertus, paminëtas aspektas gali padëti atskleisti grupës ieðkinio esmæ. Dël ðio aspekto JAV iki 1966 m. Federaciniø civilinio proceso taisykliø (toliau – FCPT) pakeitimo ta-riamasis grupës ieðkinys (angl. spurious class action) ir Prancûzijos bendras keliø ieðkovø pareikðtas ieðkinys (pranc. action en représentation conjoint) nëra laikomi grupës ieðkiniais, kadangi bylose pagal ðiuos ieðkinius teismo sprendimo res judicata galia susieja tik tuos asmenis, kurie specialiai pritarë jø átraukimui (angl. opt in) á grupæ ar specialiai ágaliojo aso-ciacijà atstovauti jø interesams teisme pasiraðydami atskirà dokumentà. Taigi ir Lietuvoje tiek privalomas, tiek ir fakultatyvinis procesinis bendrininkavimas neturëtø bûti tapatinami su grupës ieðkinio institutu.

Kita vertus, jeigu uþtikrinant bylos vieðumà ápareigojama informuoti apie bylà grupës narius ir suteikiamas paprastas bei prieinamas mechanizmas iðreikðti savo pritarimà bûti átrauktam á grupæ ar á procesà ástojama savo valia, atstovaujamø nariø skaièius galëtø bûti apibrëþtas sutikusiais arba pareiðkusiais norà bûti atstovaujamais teisme asmenimis [4, p. 267]2.

Grupës ieðkinys gali bûti apibrëþiamas ir kitaip. Grupës ieðkinys – tai ieðkinys dël di-delës asmenø grupës, kurios asmeninë sudëtis iðkeliant bylà nëra þinoma, interesø gynimo, pavyzdþiui, vartotojø teises ginanèiø visuomeniniø organizacijø ieðkiniai dël neapibrëþtø vartotojø teisiø gynimo. Konkretûs naudos gavëjai bylos pagal grupës ieðkiná iðkëlimo mo-

1 Pirmą kartą Lietuvos civilinio proceso šaltiniuose grupės ieškiniai tikriausiai buvo paminėti 1997 m. prof. V.

Mikelėno monografijoje „Civilinis procesas“. Jau tuomet buvo pabrėžta, kad nors grupės ieškinys vertintinas teigiamai, tačiau kartu kelia nemažai problemų, į kurias nėra aiškaus atsakymo net ir JAV, kaip aktyviausiai šiuo civilinio proceso institutu besinaudojančioje valstybėje. Rengiant naujojo LR CPK projektą, idėja apie būtinumą jame įtvirtinti grupės ieškinio institutą oficialiai buvo iškelta Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2001 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. IXP–926(2) „Dėl Civilinio proceso kodekso projekto (I–III dalys)“: „Tarptautinė patirtis rodo, kad yra daugybė sričių, kur vyrauja taip vadinami kolektyviniai, difuziniai interesai, kuriuos gina atitinkamos šiuos interesus atstovaujančios visuomeninės organizacijos. Tam, kad ši gynyba būtų efektyvi, jos turi turėti teisę inicijuoti procesą. Dėl šios priežasties CPK reikia įtvirtinti kolektyvinio (grupinio) ieškinio institutą“.

2 Prancūzijoje action en représentation conjointe atveju įstatymai kategoriškai draudžia bandyti gauti nesančių byloje asmenų sutikimą per laiškus, reklamą afišose, brošiūras, televizijos ar radijo reklamą. Atstovas tegali naudoti spaudą kaip informavimo priemonę.

151

mentu nëra þinomi. Pagal tai, ar grupës proceso metu yra siekiama konkreèiai apibrëþti gru-pës sudëtá, ðie grupës ieðkiniai skirstomi á apibrëþtos ir neapibrëþtos grupës ieðkinius. Ne-apibrëþtos asmenø grupës teisiø ir interesø gynimo ieðkiniai átvirtinti Rusijos Federacijos CPK 46 straipsnyje. Tai yra savotiðkas „dalinis“ grupës ieðkinys, kadangi konkreèiam mate-rialiam rezultatui pasiekti reikalingi du procesai: 1. neapibrëþtø asmenø teisiø ir interesø gy-nimo grupës ieðkinys ir 2. vëliau pateikiami individualûs grupës nariø ieðkiniai dël priteisimo, kai naudojamasi pirmojoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicine galia.

Kai kurie mokslininkai neigia grupës ieðkiniø egzistavimà Europoje, teigdami, kad gru-pës ieðkiniams negalima priskirti parens patriae1 arba asociacijø (organizacijø) ieðkinius, nes mano, jog ieðkiniai skirstytini pagal atstovaujanèio ieðkovo tipà: grupës ieðkinius pareiðkia grupës nariai, parens patriae ieðkinius pareiðkia valstybës pareigûnai, o asociacijø ieðkinius pareiðkia asociacijos [6, p. 773–775; 7, p. 205]. Ðie mokslininkai, manydami, kad grupës ieðkiniais vadintini tik tie ieðkiniai, kuriuose reikalavimus reiðkia grupës nariai, tvirtina, kad Europoje grupës ieðkiniai neegzistuoja, nes èia ne grupës nariai, o asociacijos turi teisæ at-stovauti (pirmiausia ieðkinio pareiðkimo prasme) grupës interesams teisme. Vokietijoje sà-voka „asociacijø ieðkinys“ (vok. Verbandsklage) vartojama pabrëþiant institucijà, turinèià teisæ pareikðti ieðkiná.

Taèiau grupës ieðkinio esmæ atspindi ne grupei atstovaujanèio ieðkovo tipas ar nau-dos gavëjai, bet grupës ieðkinio tikslas. Grupës ieðkinio tikslas yra ginti tam tikros grupës teises ir teisëtus interesus, ir ði aplinkybë, o ne ieðkovo ar naudos gavëjø tipas bei ratas grupës ieðkinius iðskiria ið áprastø individualiø ieðkiniø.

Taigi vadinamasis asociacijø ieðkinys (angl. associational action, vok. Verbandsklage), átvirtintas kai kuriø Europos valstybiø teisëje, laikytinas grupës ieðkiniu, kuris savo esme ati-tinka JAV grupës ieðkinius, tiktai Europoje teisë pateikti tokius ieðkinius suteikiama asocia-cijoms, o JAV ðis klausimas nereglamentuojamas. JAV teismø praktikoje nemaþai grupës ieðkiniø pareiðkia ir asociacijos, taèiau tai, kad asociacija yra grupës atstovas, èia nepanei-gia paèio grupës ieðkinio.

Kartais tvirtinama, kad grupës ieðkiniai Europoje neegzistuoja dël to, jog èia, skirtingai nei JAV, vienintelëmis grupës teisminëmis gynimo priemonëmis yra ieðkiniai dël pripaþinimo arba ieðkiniai dël teisiniø santykiø pakeitimo, bet ne ieðkiniai dël priteisimo (þalos atlyginimo) [8, p. 66, 68; 9]. Manytume, kad teisë pateikti ieðkiná dël priteisimo negali bûti grupës ieðki-niø skiriamuoju bruoþu, t. y. reikalavimas priteisti nëra bûtinas ar iðimtinis grupës ieðkiniø elementas. Be to, JAV teismø praktika dël grupës ieðkiniø ðiuo klausimu yra kiek artimesnë Europos realijoms, negu gali atrodyti ið pirmo þvilgsnio, nes JAV grupës ieðkiniai dël pripa-þinimo ir dël teisiniø santykiø pakeitimo pareiðkiami daþniau nei grupës ieðkiniai dël pritei-simo [10].

Grupës ieðkinio instituto lyginamosios studijos rodo, kad prie grupës ieðkiniø reikëtø priskirti ávairaus pobûdþio ieðkinius dël grupës teisiø gynimo, nepriklausomai nuo:

• grupës atstovo (parens patriae, asociacijos, actio popularis, grupei atstovaujanèio ieðkovo ieðkinys),

• teisminës gynybos priemoniø (draudimas, pripaþinimas, þalos atlyginimas), • ginamos teisës ar intereso prigimties (privaèios teisës arba vieðieji interesai). Tai, þinoma, jokiu bûdu nereiðkia, kad visi tokie ieðkiniai turëtø bûti reglamentuojami

vienodai. Egzistuoja ir kitokios grupës ieðkiniø klasifikacijos. Prancûzijoje grupës ieðkiniai, atsi-

þvelgiant á teisinës gynybos priemones, skirstomi á asociacijø (pranc. action associationelle) ir grupës (pranc. action de groupe). Pateikiant asociacijø ieðkinius siekiama bendro visai

1 Ši sąvoka iš lotynų kalbos tiesiogiai verčiama kaip „šalies (valstybės) tėvas“. Parens patriae doktrina perimta

iš Anglijos bendrosios teisės ir įpareigoja valstybę ginti savo piliečių sveikatos, saugumo ir bendrosios gerovės interesus. Lyginant su kontinentinės teisės sistema, parens patriae ieškinius labiausiai atitiktų ieškiniai viešajam interesui ginti (angl. public interest action).

152

grupei naudingo teisminio draudimo, ðios grupës ieðkiniai nukreipti á grupës nariø patirtos individualios þalos atlyginimà.

Kai kurie autoriai vietoj áprastos grupës ieðkinio sàvokos (angl. class action) linkæ var-toti kolektyvinio ieðkinio sàvokà (angl. collective action), nes, jø nuomone, kolektyvinio ieðkinio sàvoka labiau pabrëþia kolektyvinæ ginamø teisiø ir civilinio proceso prigimtá, o ne tai, kad ðalimi tokiame procese yra grupë. Sàvoka „kolektyvinis ieðkinys“ daþnai vartojama Prancûzijoje ir Kanadoje (pranc. action collective ar recours collectif), Ispanijoje ir Lotynø Amerikoje (ispan. acción colectiva or amparo colectivo), Brazilijoje, Portugalijoje (portug. ação coletiva) ir Italijoje (ital. azione collettiva). Taèiau kiti civilinio proceso teisës specialistai vis dëlto linkæ vartoti grupës ieðkinio sàvokà, nes terminas „kolektyvas“ iðreiðkia daug glau-desná grupës asmenø ryðá, nei yra ið tikrøjø, nes daugeliu atvejø pareiðkiant grupës ieðkiná net nëra þinoma grupës sudëtis [11, p. 14, 15].

Literatûroje anglø kalba vartojamas ir kitoks class action atitikmuo – group action [12; 13, p. 281, 283]. Vartojant ðá grupës ieðkinio pavadinimà labiau pabrëþiamas grupës egzistavimas negu grupës ieðkinio skiriamasis kolektyvinis pobûdis. Taèiau paþymëtina, kad kai kuriø autoriø nuomone, group action plaèiàja prasme apima ávairaus pobûdþio indivi-dualaus civilinio proceso modelio teisës normø, reglamentuojanèiø civilinio proceso konso-lidavimà (ieðkiniø arba civiliniø bylø sujungimas), bandomàsias bylas (angl. test cases), prejudicijà, procesiná bendrininkavimà ir kitas teisës normas, kurios skirtos masiniø teisës paþeidimø problemai spræsti [14, p. 163].

2. Grupës ieðkinio reikðmë vieðojo intereso gynyboje

Klasikinis grupës ieðkiniø procesas pirmiausia skirtas dideliø grupiø interesø gynybai. Taèiau grupës ieðkiniais gali bûti sëkmingai apginamas ir vieðasis interesas. Vieðojo intereso gynimo grupës ieðkiniais kelias pasirinktas ir Lietuvoje (LR CPK 49 str. 5 d.). Manome, kad grupës ieðkiniø procesas gali veiksmingiau ir platesniu mastu atlikti vieðojo intereso gyny-bos funkcijas, nes:

1) iðpleèia teisminës gynybos prieinamumà (teisminës gynybos prieinamumo principas), nes grupës ieðkinio procesu gali pasinaudoti ir tie asmenys, kurie dël ekonomiðkumo, protingumo ar kitokiø sumetimø niekada nesikreiptø á teismà su in-dividualiu ieðkiniu, nors jø subjektinës teisës arba teisëti interesai ið tikrøjø bûtø pa-þeisti;

2) grupës ieðkiniø procesas yra koncentruotesnis, efektyvesnis ir ekonomiðkesnis (proceso koncentruotumo ir ekonomiðkumo principai) nei procesinis bendrinin-kavimas, kuris gali bûti nepakankamai veiksmingas sprendþiant dideliø grupiø gin-èus, nes ekonomiðkai tikslinga nagrinëti daugybæ smulkiø reikalavimø vienoje by-loje, kai atskirai kiekvienas ið ieðkovø á teismà nesikreiptø;

3) uþtikrina ðalims lygias galimybes naudotis procesinëmis teisëmis (procesinio ðaliø lygiateisiðkumo, rungimosi principai), kai dël ekonominiø, organizaciniø ir asme-niniø aplinkybiø ne kiekvienas ieðkovas yra pajëgus dalyvauti procese prieð dideles ámones;

4) iðpleèia vieðàjá interesà galinèiø ginti subjektø sàraðà, nes kai kuriø valstybiniø bei visuomeniniø institucijø ir prokuroro esama teisë ginti vieðàjá interesà papildoma nauja teise – privaèiø asmenø teise ginti vieðàjá interesà;

5) grupës ieðkiniø procesas sudaro sàlygas privatiems asmenims ginti vieðàjá interesà, todël vieðojo intereso apsauga jau nebepriklausytø tik nuo valstybiniø ir visuomeni-niø institucijø ar prokuroro noro ar nenoro inicijuoti vieðojo intereso gynimo pro-cesà;

6) pasiekiamas teigiamas socialinis efektas, nes vienu metu apginamas tiek vieðasis, tiek privatus interesas.

153

Taèiau iðanalizavus dabartiná LR CPK vieðojo intereso gynybos reglamentavimà pas-tebëtina, kad privatûs asmenys neturi galimybës ginti vieðojo intereso, nes pareiðkimà tei-smui dël vieðojo intereso gynimo valstybës vardu gali pareikðti tik prokuroras arba kita ásta-tymø ágaliota institucija (LR CPK 5 str. 3 d.), todël tokia reglamentacija neatskleidþia visø grupës ieðkinio instituto galimybiø, taip pat ir galimybiø vieðojo intereso gynybos srityje.

3. Grupës ieðkinio proceso modeliai

Pagal grupës sudëties formavimo bûdà galima iðskirti du grupës ieðkiniø proceso mo-delius. Vienas modelis, kai grupës nariais tampama aktyviai iðreiðkus savo valià ástoti á gru-pës ieðkinio procesà (angl. opt in), o kitas modelis, kai á grupës ieðkinio procesà automatið-kai átraukiami visi ðiai grupei priklausantys asmenys, bet jiems suteikiama teisë pasitraukti ið proceso (angl. opt out). Ástatymø leidëjo vieno ið grupës ieðkiniø proceso modeliø pasirinki-mas yra nepaprastai svarbus. Vieni ið labiausiai diskutuotinø klausimø, kuriant grupës ieðki-niø proceso modelá Lietuvoje, yra:

• ar teismo sprendimo res judicata galia automatiðkai turëtø liesti grupës narius, iðsky-rus atvejus, kai jie pasitraukia ið grupës iðkëlus bylà,

• ar iðkëlus bylà ið grupës nariø turëtø bûti reikalaujama imtis ástojimà á bylà patvirtinan-èiø veiksmø tam, kad juos liestø teismo sprendimo res judicata galia [15, p. 467]1.

Ðis apsisprendimas lemtø, kokios apimties grupës interesai bûtø ginami teisme, ir grupës ieðkinio ekonominæ galià ir efektyvumà. Nelabai tikëtinas didelis grupës nariø akty-vumas, t. y. kad labai daug grupës nariø imtøsi aktyviø veiksmø norëdami iðreikðti savo pri-sidëjimà prie grupës ieðkinio (angl. opt in) ar pasitraukimà ið proceso (angl. opt out). Ketu-riuose Amerikos federaliniuose apygardos teismuose atlikti tyrimai rodo, kad „vidutinis pro-centinis dydis nariø, kurie iðreiðkë valià pasitraukti ið proceso, buvo nuo 0,1 iki 0,2 procento visø grupës nariø“ [16, p. 52–55].

JAV, Kanada ir Australija yra pasirinkusios pasitraukimo (angl. opt out) ið grupës ieðki-niø proceso modelá. Taèiau yra mananèiø, kad sprendimas, koká variantà pasirinkti, turëtø bûti teisëjo diskrecijoje [17, p. 13, 33, 34, 70].

4. Civilinio proceso modeliø suderinamumas su grupës ieðkiniais

Lietuvos civilinio proceso teisës doktrinoje yra iðskiriami du civilinio proceso modeliai: liberalusis ir socialusis. Kitose valstybëse, kuriose grupës ieðkiniai plaèiai taikomi praktikoje (JAV, Jungtinë Karalystë, Kanada, Australija, Vokietija), civilinio proceso teisës mokslininkai savo darbuose iðskiria individualistiná (arba liberaløjá) ir kolektyviná (arba grupiná) civilinio proceso modelius. Individualistinis civilinio proceso modelis yra kritikuojamas dël savo ri-botumo, nes suteikia individui teisæ teisme ginti iðimtinai tik savo teises arba interesus.

Kolektyvinis (arba grupinis) civilinio proceso modelis buvo iðskirtas teisës teorijoje, kai Jungtinës Karalystës, o vëliau ir kitø valstybiø ástatymuose atsirado grupës ieðkiniai, kuriais buvo siekiama spræsti asmenø teisiø arba interesø masiniø paþeidimø ir procesinio bendri-ninkavimo problemas. Esminis skiriamasis ðiø modeliø poþymis yra suinteresuotø asmenø valios reikðmë pareiðkiant ieðkiná teisme. Esant kolektyviniam civilinio proceso modeliui ieðkiná gali pareikðti asmuo, neturëdamas visø atstovaujamø asmenø sutikimo, o teismo sprendimas byloje pagal pareikðtà toká ieðkiná sukels teisines pasekmes visiems grupës na-riams. Toks ieðkinys vadinamas grupës ieðkiniu. Remiantis klasikine amerikietiðkàja grupës ieðkinio doktrina grupës ieðkiná pareiðkia asmuo, kuris, gindamas savo teises ir interesus,

1 Tačiau toks pasirinkimas nereikalingas, jei nusprendžiama, kad netikslinga nustatinėti grupės sudėtį („da-

linis“ grupės ieškinys).

154

gali apginti ir asmenø, kuriø panaði faktinë arba teisinë padëtis, asmenø teises ir interesus, net kai negaunamas iðankstinis tø kitø sutikimas pareikðti ieðkiná teisme.

Vienas ið daþniausiø argumentø prieð grupës ieðkiniø áteisinimà kontinentinës teisës sistemos ðalyse buvo tai, kad grupës teisës ir interesai neatitinka tradiciniø individualistiniø standartø, nustatytø dar XIX a. Ðis argumentavimas rëmësi elementaria logika: kadangi visos teisës turi priklausyti kaþkam, o asmenø grupës teisës, pavyzdþiui, teisë á ekologiðkai ðvarià aplinkà, nepriklauso individualiai niekam, todël në vienas negalëtø tokiø teisiø ginti teismo procese.

Kai kurie autoriai siûlo teisës doktrinoje átvirtinti naujà grupës teisiø koncepcijà, kuri apimtø difuzines (iðsklaidytàsias), kolektyvines ir homogeniðkas (vienarûðes) individualias teises ir interesus1. Kiti mokslininkai laikosi nuosaikesnës pozicijos teigdami, kad reikëtø ne rekonstruoti tradiciná civiliná procesà ir padaryti já tinkamà masiniams ieðkiniams, bet masiniai ieðkiniai turëtø bûti adaptuoti tradiciniam individualistiniam dviðaliam procesui [19, p. 805, 819]. Taigi egzistuoja dvi alternatyvos: viena kryptis vietoj manipuliatyvaus senøjø teorijø aiðkinimo siûlo „destruktyvià“ kritikà ir teisës reformà, antroji kryptis siûlo konstruktyvià se-nøjø teorijø interpretacijà, pritaikant jas ðiandienos socialiniams poreikiams. Manome, kad Lietuvoje ði dilema gali bûti sprendþiama paimant ið vienos ir kitos krypties tai, kas jose yra pozityviausia ir tinkamiausia mûsø sàlygoms, t. y. ne tik atsisakant kai kuriø pasikeitusiø ðiuolaikiniø visuomeniniø santykiø neatitinkanèiø teorijø, bet ir integruojant á esanèià sistemà naujas koncepcijas2.

5. Individualiojo civilinio proceso modelio trûkumai

Ar galime bent teoriðkai pateisinti Lietuvoje átvirtinto individualiojo civilinio proceso modelio taikymà ginant teises ir teisëtus interesus, kurie nëra individualizuoti, t. y. atskirai nepriklauso konkreèiam ieðkovui. Pripaþintina, kad tradicinio individualiojo civilinio proceso rezultatas gali perþengti individualios teisës apsaugos ribas ir paliesti byloje nedalyvavusiø asmenø teises ir teisëtus interesus, nors tradicinëje civilinio proceso doktrinoje teismo sprendimø res judicata galia lieèia tik dalyvavusius byloje asmenis. Sisteminë visuomeniniø, ið jø ir teisiniø, santykiø analizë rodo, kad teismo sprendimo faktinis socialinis poveikis gali bûti kur kas platesnis. Vienoje byloje priimtas sprendimas, neturintis prejudicinës galios ki-tose bylose, iðkeltose tuo paèiu pagrindu tam paèiam atsakovui tik kito ieðkovo iniciatyva, vis dëlto gali paveikti ir teismà [21, p. 284], ir proceso ðalis. Tokia nuostata paremta prie-laida, kad atsakovas gerbs pirmàjá teismo sprendimà ir kitose bylose neginèys pirmojoje byloje nustatytø faktø, todël su ieðkovais sudarys jiems palankias taikos sutartis. Toks reið-kinys civilinio proceso teisës doktrinoje vadinamas faktiniu precedentu [22, p. 100; 23; 24; 25, p. 140–143].

Taèiau tradicinë vieðojo intereso gynybos koncepcija, kuri paprastai átvirtina vieðøjø institucijø teisæ pareikðti ieðkiná individualaus proceso tvarka, vis dëlto yra nepakankama, nes tokios institucijos gali bûti nelabai suinteresuotos pateikti vieðojo intereso gynimo ieðki-nius, net ir tais atvejais, kai ið tikrøjø bûtø galima manyti, kad vieðasis interesas arba teisë yra paþeisti. Toks neveikimas gali skatinti tolesnius vieðojo intereso paþeidimus.

Trumpai paminëtini ir kiti tradicinio individualaus proceso praktiniai trûkumai ginant vieðàjá interesà. Anksèiau minëtas faktinio precedento reiðkinys nëra ápareigojantis, o tëra moralinis imperatyvas, kurio realizavimas priklauso iðimtinai nuo atsakovo geros valios, to-dël minëtø teisiniø pasekmiø gali ir nesukelti. Individualus asmuo daþnai gali neturëti pakan-

1 „Difuzinių interesų apsaugos problema yra ne tik civilinio proceso formalaus juridinio nefunkcionalumo

problema; ji kvestionuoja pagrindines civilinio proceso struktūras, žinomas šimtmečius“ [18, p. 117, 126]. 2 „Net švenčiausi principai turi būti iš naujo apmąstyti matant kintančius šiuolaikinės visuomenės socialinius

poreikius. Tačiau apmąstymas jokiu būdu nereiškia atsisakymo, tiksliau – tai adaptavimas (...) Individualistinė proceso vizija turėtų duoti kelią socialinio ar kolektyvinio proceso koncepcijai arba būti į ją integruota“ [20, p. 304].

155

kamai finansiniø iðtekliø bylinëtis su atsakovu, kurio galimybës gauti profesionalià teisinæ pagalbà kartais gali bûti neribotos. Be to, kai tie patys neteisëti veiksmai susijæ su daugelio asmenø interesais, jø gynimas neturëtø bûti tik kiekvieno ið ðiø asmenø asmeninis reikalas ir tokiø paþeistø interesø gynimas neturi bûti paliktas savieigai.

Darytina iðvada, kad plaèiai suprantamo vieðojo intereso gynimo, apimanèio miðriøjø (angl. intermediate) teisiø apsaugà, negali visiðkai uþtikrinti tradicinis individualus civilinis procesas, net jeigu jis ir numato individualius ieðkinius dël vieðojo intereso gynybos.

6. Grupës ieðkiniø proceso pranaðumai lyginant su individualiais procesais

Individualiø ieðkiniø kombinavimas, akumuliavimas ar sujungimas tradiciniame indivi-

dualiame civiliniame procese procesinio bendrininkavimo forma taip pat uþtikrina teisæ at-stovaujanèiajam ieðkovui atstovauti dideliam skaièiui asmenø, kuriø kiekvieno subjektinë teisë ar teisëti interesai yra paþeisti. Toks bylinëjimasis yra veiksmingesnis ir ekonomiðkes-nis nei pateikiant atskirus individualius ieðkinius.

Taèiau grupës ieðkiniø procesas yra pranaðesnis nei paprastas bendrininkavimas1. Bendrininkavimo atveju paþeista teisë ir reikalavimai yra dalûs, bendrininkai procese veikia savarankiðkai. Pateikus grupës ieðkiná á nukentëjusiø asmenø grupæ ir jos interesø gynimà yra þiûrima kaip á visumà (nedalø vienetà). Tai ypaè svarbu siekiant apginti vieðàjá interesà. Tokios grupës ieðkiniø proceso savybës sudaro sàlygas perþengti ir áveikti tradicinio indivi-dualaus civilinio proceso ribotumà ir trûkumus ginant vieðàjá interesà.

Masto ekonomijos poþiûriu grupës ieðkinys iðsprendþia gausios asmenø grupës þalos atlyginimo problemà – vienu ieðkiniu paðalinami atsakovo neteisëtos veiklos padariniai, kai individualûs ieðkiniai negalëtø turëti tokiø perspektyvø, ypaè nedideliø piniginiø reikalavimø atvejais. Vieðasis interesas èia pasireiðkia tuo, kad grupës ieðkinys uþkerta kelià galimybei praturtëti neteisëtai paþeidþiant kitø asmenø interesus, o visos neteisëtai gautos pajamos arba kitoks turtas yra priteisiami ið teisës paþeidëjo net ir tais minëtais atvejais, kai individu-alûs ieðkiniai negalëtø turëti tokiø perspektyvø. Tai turi labai didelæ reikðmæ teisëtumo uþtik-rinimui.

Grupës ieðkinys tampa daug veiksmingesne teisës paþeidimø prevencijos priemone nei individualûs ieðkiniai ir ávairios jø sujungimo formos.

7. Grupës ieðkinys Lietuvoje Respublikos civilinio proceso kodekse

LR CPK 5 straipsnis Lietuvoje átvirtina individualøjá bylinëjimosi modelá, nes nustatyta,

jog teisës ir teisëti interesai ginami tik to asmens, kuris turi asmeniná suinteresuotumà, taèiau negalime teigti, kad visas LR CPK yra paremtas grynai individualistiniu civilinio proceso mo-deliu, nes tiek LR CPK, tiek Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose materialinës teisës ðaltiniuose gausu teisës normø, nustatanèiø privaèiø asmenø ir institucijø teisæ kreiptis á teismà ne dël savo paþeistø ar ginèijamø teisiø ar interesø gynimo. Taèiau pripaþástama, kad civilinë byla gali bûti iðkelta tik tø asmenø iniciatyva, kurie yra materialiai ar procesiðkai suinteresuoti (CPK 5 str.: „kiekvienas suinteresuotas asmuo ...“), t. y. kai toks asmuo turi rimtà pagrindà manyti, kad jo teisë ar teisëti interesai buvo paþeisti. Tokiame bendrajame

1 JAV FCPT 23(a)(1) taisyklė reikalauja procesinio šalių bendrininkavimo negalimumo, kai „grupė yra tokia

gausi, kad visų jos narių bendrininkavimas yra neįmanomas“. Tokia taisyklė yra gana lanksti ir suteikia teisėjui teisę konstatuoti šios sąlygos buvimą arba nebuvimą. Kai kurie autoriai JAV grupės ieškinius vis dar laiko procesinio bendrininkavimo priemone. Tokią savo nuomonę jie grindžia JAV FCPT, kur grupės ieškinių procesas įtrauktas į skyrių apie šalis (JAV FCPT 4 dalis, 17–25 taisyklės). Tačiau kiti autoriai grupės ieškinio netapatina su procesinio bendrininkavimo formomis, o jam apibūdinti vartoja specializuoto proceso terminą.

156

kontekste grupës ieðkinio vieðajam interesui ginti átvirtinimas LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje yra tik iðimtis ið bendrøjø civilinio proceso teisës normø ir neleidþia tvirtinti, kad LR CPK átvir-tintas ir grupinio (kolektyvinio) bylinëjimosi modelis, o tai yra rimta kliûtis grupës ieðkinio funkcionavimui. Grupinio bylinëjimosi modelio átvirtinimas ir grupës ieðkinio vieðajam intere-sui ginti funkcionavimo uþtikrinimas galëtø bûtø siejamas, pavyzdþiui, su LR CPK 5 straips-nio „Teisë kreiptis á teismà teisminës gynybos“, 49 straipsnio „Prokuroro, valstybës ir savi-valdybiø institucijø bei kitø asmenø teisë pareikðti ieðkiná vieðajam interesui apginti bei ðiø subjektø teisë duoti iðvadà byloje“, ketvirtojo skirsnio „Ieðkinys“, ypaè 136 straipsnio „Keliø ieðkinio reikalavimø sujungimas ir iðskyrimas“ ir kitø LR CPK skirsniø bei straipsniø pakeiti-mais ir papildymais arba net atitinkamais naujais ástatymais.

LR CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Atkreiptinas dëmesys, kad 1964 m. CPK 4 straipsnio, kuris vadinasi taip pat, kaip ir 2002 m. CPK 5 straipsnis – „Teisë kreiptis á teismà teisminës gyny-bos“, 1 dalies redakcija buvo gerokai sëkmingesnë: „Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas.“ Esminis ðiø dviejø nuostatø skirtumas yra dël þodþio „jo“, kurio nebuvo 1964 m. CPK. Darytina iðvada, kad 2002 m. CPK 5 straipsnis, átvirtinantis vienà ið svarbiausiø þmogaus konstituciniø teisiø kreiptis á teismà, neleidþia asmeniui pa-reikðti grupës ieðkinio. Analogiðkas trûkumas pastebëtinas ir 2002 m. LR CPK 5 straipsnio 3 dalyje. Todël siekdami suderinti 5 straipsná su 49 straipsnio 5 dalyje nurodyta galimybe pa-reikðti grupës ieðkiná arba turime atsisakyti ávardþio „jo“ LR CPK 5 straipsnyje, arba, atsi-þvelgdami á kitø valstybiø praktikà, papildyti ðá straipsná bendro pobûdþio taisykle, leidþianèia pareikðti grupës ieðkiná.

Ar grupës ieðkinio procesui pradëti pakanka LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje átvirtintos teisës normos? Pamëginkime panagrinëti ðià situacijà.

Tradicinio civilinio proceso doktrinoje ieðkovas, atsakovas, tretieji asmenys yra aiðkûs ir individualizuoti. Nagrinëdami uþsienio ðaliø civilinio proceso doktrinas, galime pastebëti, kad tam tikrais atvejais, susidûrus su suinteresuotø asmenø neapibrëþtumu, dalyvaujanèiø byloje asmenø individualizacija ne tik kad nereikalinga, bet net leidþiama iðspræsti klausimus dël neátrauktø á bylos nagrinëjimà asmenø teisiø ir interesø. Tokià galimybæ suteikia grupës ieðkinio procesas. Galima teigti, kad ginèo teisenoje grupës ieðkiniais ginant vieðàjá interesà visai nebûtina nustatinëti suinteresuotus byla asmenis, todël nëra jokio praktinio poreikio átraukti juos kaip ieðkinio bendrininkus arba treèiuosius asmenis, bet juos galima ir nustati-nëti, jei tai galima atlikti nepaþeidþiant proceso ekonomiðkumo principo.

Ði iðvada yra ypaè svarbi, nes padeda áþvelgti, kokios rûðies teismo sprendimai dël grupës vieðojo intereso gynimo ieðkiniø galëtø bûti priimti. Grupës ieðkiná vieðajam interesui ginti galëtume pareikðti, jei teismo sprendimas neatskiriamai ir nedalomai turëtø átakos visø grupës asmenø teisëms, pareigoms, interesams, t. y. jei sprendime nereikëtø konkreèiai nu-rodyti, kas kiekvienam grupës nariui priteistina ar kuri teismo sprendimo dalis turëtø átakos kiekvienam ið grupës nariø. Tai leidþia daryti iðvadà, kad grupës ieðkiniai vieðajam interesui ginti galëtø bûti pareiðkiami tik tokiais atvejais, kai teismo sprendimo dël grupës ieðkinio naudà patirtø neapibrëþta asmenø grupë.

Vieðojo intereso gynyba yra ámanoma grupës ieðkinio forma, nes pareikðtiems grupës reikalavimams galime pritaikyti: 1) vientisà ir 2) visus grupës narius apimantá teisminës gy-nybos bûdà. Tai reiðkia, kad grupës ieðkiniai vieðajam interesui ginti yra ieðkiniai dël pripaþi-nimo ar teisiniø santykiø modifikavimo, bet ne dël priteisimo. Paþvelgæ á problemà tokiu as-pektu vël prieiname prie iðvados, kad tokiu atveju grupës sudëtá nustatinëti netikslinga, ka-dangi tam nëra jokio praktinio poreikio, nes teismo sprendimai pagal ieðkinius dël pripaþi-nimo arba teisiniø santykiø modifikavimo nereikalauja atskirø vykdymo veiksmø, savaime sukelia teisines pasekmes, o jeigu ir reikalauja vykdymo veiksmø, atsakovui ávykdþius tei-smo sprendimà, naudà patirs visi grupës nariai, nepriklausomai nuo to, ar teismo proceso

157

metu grupës nariai buvo nustatyti. Aptariamø teismo sprendimø prejudicinë galia leistø gru-pës nariams vëliau pareikðti individualius ieðkinius dël priteisimo. Ðiuo atveju teismo spren-dimo prejudicinë galia, kitaip nei klasikinëje civilinio proceso doktrinoje, turëtø liesti ir neda-lyvavusius byloje asmenis. Toks poþiûris galëtø bûti ágyvendinamas tik sistemiðkai aiðkinant LR CPK. Ði mintis kyla ið LR CPK 182 straipsnio 2 punkto, kuris atleidþia dalyvaujanèius by-loje asmenis nuo pareigos árodinëti aplinkybes, nustatytas ásiteisëjusiu teismo sprendimu ankstesnëje byloje, kurioje jie nedalyvavo, bet atkreiptinas dëmesys, kad LR CPK 182 straipsnio ryðys su LR CPK 49 straipsnio 5 dalimi nëra toks akivaizdus, todël vis dëlto nëra pakankamai aiðkaus atsakymo, ar ið tikrøjø teismo sprendimo prejudicinë galia tikrai turi reikðmës ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Teismo sprendimo res judicata galios nedalyvavusiems byloje asmenims átvirtinimas ástatyme yra viena ið paþangiausiø novelø Lietuvos civilinio proceso teisëje. Taèiau grupës ieðkiniams visiðkai netinkama dabartinë LR CPK 266 straipsnio formuluotë, be jokiø iðimèiø draudþianti teismo sprendime nustatyti neátrauktø dalyvauti byloje asmenø teises ir pareigas, todël ðiame kodekso straipsnyje reikëtø numatyti iðlygà dël grupës ieðkiniø.

Grupës ieðkinio vieðajam interesui ginti veikimà pailiustruosime tokiu pavyzdþiu. Gru-pës ieðkiná pareiðkia vartotojus ginanti valstybinë ar visuomeninë institucija, kuri tokiame procese laikoma ieðkovu (procesine prasme). Grupës ieðkinio dalyku, pavyzdþiui, galëtø bûti reikalavimas dël standartinëje vartojimo sutartyje nustatytø kai kuriø sàlygø pripaþinimo nesàþiningomis. Ðiuo atveju pareiðkiamas ieðkinys dël pripaþinimo, byla neturtinio pobû-dþio, todël ámanomas visus grupës narius (vartotojus, sudariusius standartinæ vartojimo su-tartá) apimantis teisminës gynybos bûdas. Grupës sudëtá nustatinëti netikslinga, nes tam nëra jokio praktinio poreikio, o tai reiðkia, kad nebûtina átraukti vartotojus kaip treèiuosius asmenimis arba ieðkinio bendrininkus, o tai savo ruoþtu reiðkia, kad tokia procedûra kaip pasitraukimas ið grupës ar ástojimas á grupæ ðiuo atveju visai nebûtina. Priimtas teismo sprendimas turëtø tiesioginá poveiká vartotojø teisëms tik tokia apimtimi, kad apimtø standar-tines sutarties sàlygas, kurias teismas pripaþino nesàþiningomis. Vartotojai, ketinantys pasi-naudoti ðio teismo sprendimo prejudicine galia, vëlesnëse bylose pagal savo individualius ieðkinius dël priteisimo turëtø árodyti, kad jie yra tos standartinës sutarties, kurios sàlygos pripaþintos nesàþiningomis, ðalimi, t. y. kad jie patenka á grupæ (legitimacija). Visa tai leidþia manyti, kad dabartinë grupës ieðkinio reglamentacija LR CPK, jei iðvis jà bûtø galima iðskirti, labai primena „dalinius“ grupës ieðkinius (þr. ðio straipsnio pirmàjá skyriø). Ðiuo pavyzdþiu buvo tik pamëginta teoriðkai pritaikyti 2002 m. LR CPK nuostatas grupës ieðkiniui, todël visai neatmestina galimybë pareikðti grupës ieðkinius dël þalos ar nuostoliø atlyginimo (grupës ieðkiniai dël priteisimo arba turtiniai grupës ieðkiniai). Siekiant civilinio proceso ástatymuose átvirtinti turtinius grupës ieðkinius reikëtø iðspræsti daug klausimø, kuriø LR CPK neregla-mentuoja: dël subjektø, galinèiø pareikðti turtiná grupës ieðkiná, dël grupës atstovø tinka-mumo, dël grupës sàvokos ir jos sudëties nustatymo, dël grupës nariø informavimo apie grupës ieðkinio procesà, dël galimybës ástoti á grupæ ar pasitraukti ið jos ir pradëti savaran-kiðkà procesà, dël grupës ieðkiniø proceso iðlaidø paskirstymo, dël „bûsimøjø“ ieðkovø, dël priteistø pinigø paskirstymo grupës nariams ir kitø.

Kita su grupës ieðkiniais Lietuvoje susijusi problema yra grupës ieðkiniø pareiðkimo tiesioginis susiejimas su vieðojo intereso gynyba. Tokia LR CPK 49 straipsnio 5 dalies teisës norma, kokia ji yra dabar, labiau panaði á paþangios teisinës idëjos teorinæ konstrukcijà, to-dël turi daugiau mokslinæ vertæ, nes praktiðkai jà taikyti yra gana problemiðka dar ir dël tos prieþasties, kad vieðojo intereso sàvoka, bûdama daugiau politikos mokslø kategorija, ásta-tymuose neaiðkinama1. Teisës doktrinoje vieðojo intereso sampratos apibrëþimø yra gau-

1 Į galimas problemas dėmesys buvo atkreiptas jau svarstant CPK projektą Lietuvos Respublikos Seimo

Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2001 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. IXP–926(2) „Dėl Civilinio proceso kodekso projekto (I–III dalys)“: „Projekto 49 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos šio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Sąvoka „viešasis interesas“ projekte nėra apibrėžiama ir dėl to ji nesuprantama.“

158

sybë: vieni vieðojo intereso terminà kaip visiðkai beprasmá visai neigia, kiti teigia, kad priva-èiø interesø nëra, o egzistuoja tik vieðieji interesai. Vieðojo intereso sàvoka nepateikiama ástatymuose, todël kartais siûloma palikti ðios sàvokos apibrëþimà teismø praktikai. Pro-blema kyla ne tik dël sàvokos neapibrëþtumo, bet ir dël grupës ieðkinio dalyko susiaurinimo iki reikalavimo apginti tik vieðàjá, o ne kitoká interesà. Esant dabartinei aptariamos normos formuluotei, grupës ieðkinio pareiðkimo bûtinoji sàlyga yra reikalavimas, kad jis bûtø teikia-mas dël vieðojo intereso gynimo. Tai reiðkia, kad pirmosios instancijos teismas, spræsdamas grupës ieðkinio priëmimo klausimà, kiekvienu atveju ið anksto turëtø ávertinti, ar grupës ieðkinio dalykas yra vieðojo intereso gynimas, ir atsisakyti priimti grupës ieðkiná kaip nenagrinëtinà teisme (neþinybingà teismui), jei grupës ieðkinio dalykas nëra vieðojo intereso gynimas, nes LR CPK nenumato galimybës pareikðti grupës ieðkiná ne dël vieðøjø (privaèiø) interesø gynimo. Taèiau tokios procedûros – preliminaraus ieðkinio ávertinimo jo materialiuoju aspektu – Lietuvos civilinio proceso teisëje nëra. Be to, tokioms procedûroms dël vieðojo intereso sàvokos nepalanki dabartinë teismø praktika1.

Iðvados

1. Ávedant grupës ieðkinio institutà á Lietuvos teisës sistemà turëtø bûti analizuojamos esamos civilinio proceso teisës galimybës adaptuotis prie grupës ieðkinio doktrinos, ir prieðingai – grupës ieðkinio doktrina turëtø bûti adaptuojama prie veikianèios sistemos, taip pat ávertinama uþsienio valstybiø patirtis. Ið esmës nekeièiant Lietuvos teisës sistemos bûtø galima ádiegti grupës ieðkinio institutà.

2. Uþsienio valstybiø teisës literatûroje ir teisës aktuose yra gausybë grupës ieðkinio apibrëþimø. Manome, kad geriausiai atspindintis grupës ieðkinio savybes yra ðis apibrëþi-mas: grupës ieðkinys – tai ieðkinys, kurá pareiðkia grupei atstovaujantis ieðkovas, gindamas asmenø grupës teises ir interesus, kai teismo sprendimas turës teisinæ galià grupei kaip ne-dalomai visumai. Grupës ieðkinio byloje priimto teismo sprendimo res judicata galia yra ið-pleèiama visai grupei.

3. Grupës ieðkinio esmæ atspindi ne grupæ atstovaujanèio ieðkovo tipas ar naudos ga-vëjai, bet grupës ieðkinio tikslas. Grupës ieðkinio tikslas yra ginti tam tikros grupës teises ir teisëtus interesus, ir ði aplinkybë, o ne ieðkovo ar naudos gavëjø tipas grupës ieðkinius iðski-ria ið áprastø individualiø ieðkiniø.

4. Pagal grupës sudëties formavimo bûdà galima iðskirti du grupës ieðkiniø proceso modelius. Vienas modelis, kai grupës nariais tampama aktyviai iðreiðkus savo valià ásitraukti á grupës ieðkinio procesà (angl. opt in), o kitas modelis, kai á grupës ieðkinio procesà auto-matiðkai átraukiami visi ðiai grupes priklausantys asmenys, taèiau jiems suteikiama teisë pa-sitraukti ið proceso (angl. opt out).

5. Esminis skiriamasis individualistinio (arba liberaliojo) ir kolektyvinio (arba grupinio) procesø modeliø poþymis yra suinteresuotø asmenø valios reikðmë pareiðkiant ieðkiná tei-sme. Esant kolektyviniam civilinio proceso modeliui, ieðkiná gali pareikðti asmuo, neturëda-mas visø atstovaujamø asmenø grupës sutikimo, o iðnagrinëjus bylà pagal pareikðtà ieðkiná, sprendimas sukels teisines pasekmes visiems grupës nariams. Remiantis klasikine ameri-kietiðkàjà grupës ieðkinio doktrina, grupës ieðkiná pareiðkia asmuo, kuris, be savo teisiø ir interesø, gali apginti ir asmenø, kuriø faktinë arba teisinë padëtis panaði, teises ir interesus, nors ir negautas iðankstinis visø kitø suinteresuotø asmenø sutikimas pareikðti ieðkiná tei-smui.

6. Klasikinio grupës ieðkiniø proceso tikslas – dideliø grupiø interesø gynyba, todël jis gali efektyviai ir platesniu mastu atlikti vieðojo intereso gynybos funkcijas, nes pareikðtiems

1 „Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant kon-

krečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori“ [26].

159

grupës reikalavimams galima pritaikyti vientisà ir visus grupës narius apimantá teisminës gy-nybos bûdà. Tai reiðkia, kad grupës ieðkiniai vieðajam interesui ginti yra ieðkiniai dël pripaþi-nimo ar teisiniø santykiø modifikavimo, bet ne dël priteisimo. Tokiu atveju grupës sudëtá nu-statinëti netikslinga, kadangi tam nëra jokio praktinio poreikio, nes teismo sprendimai pagal ieðkinius dël pripaþinimo ar teisiniø santykiø modifikavimo nereikalauja atskirø vykdymo veiksmø, savaime sukelia teisines pasekmes, o jeigu ir reikalauja vykdymo veiksmø, tai at-sakovui ávykdþius teismo sprendimà, naudà patirs visi grupës nariai, nepriklausomai nuo to, ar teismo proceso metu grupës nariai buvo nustatyti. Aptariamø teismo sprendimø prejudi-cinë galia leistø grupës nariams vëliau pareikðti individualius ieðkinius dël priteisimo. Ðiuo atveju teismo sprendimo prejudicinë galia, kitaip nei klasikinëje civilinio proceso doktrinoje, turëtø liesti ir nedalyvavusius byloje asmenis. Sistemiðkai aiðkinant LR CPK galima pastebëti, kad LR CPK 182 straipsnio 2 punktas atleidþia dalyvaujanèius byloje asmenis nuo pareigos árodinëti aplinkybes, nustatytas ásiteisëjusiu teismo sprendimu ankstesnëje byloje, kurioje jie nedalyvavo, bet atkreiptinas dëmesys á tai, kad LR CPK 182 straipsnio ryðys su grupës ieðkinius dël vieðojo intereso gynybos átvirtinusia LR CPK 49 straipsnio 5 dalimi nëra akivaizdus, todël dar nëra pakankamai aiðkaus atsakymo, ar ið tikrøjø teismo sprendimo prejudicinë galia tikrai liestø ir grupës ieðkinio byloje nedalyvavusius asmenis. Teismo sprendimo res judicata galia nedalyvavusiems byloje asmenims (LR CPK 182 str. 2 p.) yra viena ið paþangiausiø novelø Lietuvos civilinio proceso teisëje, bet reikëtø aiðkiai iðspræsti problemà dël ðios teisës normos taikymo grupës ieðkiniams pagal LR CPK 49 straipsnio 5 dalá.

7. Nustatytos aplinkybës leidþia manyti, kad dabartinë grupës ieðkinio reglamentacija LR CPK labai panaði á teisëje þinomus „dalinius“ grupës ieðkinius, nes konkreèiam materia-liam rezultatui pasiekti vis dëlto bûtø reikalingi du procesai: 1) neapibrëþto asmenø rato tei-siø ir interesø gynimo grupës ieðkinio procesas vieðajam interesui ginti ir 2) vëlesni procesai pagal grupës nariø individualius ieðkinius dël priteisimo pasinaudojant pirmojoje byloje pri-imto teismo sprendimo prejudicine galia.

8. Taèiau dabartiniu metu Lietuvoje negalimi net ir „daliniai“ grupës ieðkiniai, nes gru-pës ieðkinio funkcionavimui Lietuvos teisës sistemoje yra nepalanki dabartinë LR CPK 266 straipsnio formuluotë, be jokiø iðimèiø draudþianti teismo sprendime nustatyti neátrauktø dalyvauti byloje asmenø teises ir pareigas, todël ðiame kodekso straipsnyje reikëtø numatyti iðlygà dël grupës ieðkiniø.

9. Lietuvoje civilinë byla gali bûti iðkelta tik iniciatyva tø asmenø, kurie yra materialiai ar procesiðkai suinteresuoti (LR CPK 5 str.: „kiekvienas suinteresuotas asmuo“), t. y. kai toks asmuo turi rimtà pagrindà manyti, kad jo teisë ar teisëti interesai buvo paþeisti. Tokiame bendrame kontekste grupës ieðkinio dël vieðojo intereso gynybos átvirtinimas LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje yra tik iðimtis ið bendrøjø civilinio proceso teisës normø ir neleidþia teigti, kad LR CPK átvirtintas ir grupinio (kolektyvinio) bylinëjimosi modelis, o tai, be abejonës, yra rimta kliûtis grupës ieðkinio funkcionavimui. Grupinio bylinëjimosi modelio átvirtinimas ir gru-pës ieðkinio dël vieðojo intereso gynybos funkcionavimo uþtikrinimas galëtø bûtø siejamas, pavyzdþiui, su LR CPK 5 straipsnio „Teisë kreiptis á teismà teisminës gynybos“, 49 straipsnio „Prokuroro, valstybës ir savivaldybiø institucijø bei kitø asmenø teisë pareikðti ieðkiná vieða-jam interesui apginti bei ðiø subjektø teisë duoti iðvadà byloje“, ketvirtojo skirsnio „Ieðkinys“, ypaè 136 straipsnio „Keliø ieðkinio reikalavimø sujungimas ir iðskyrimas“ ir kitø LR CPK skirsniø bei straipsniø pakeitimais ir papildymais arba net atitinkamais naujais ástatymais.

10. Analizuojant dabartiná LR CPK grupës ieðkiniø dël vieðojo intereso gynybos regla-mentavimà aiðkëja, kad privatûs asmenys negali pareikðti tokio grupës ieðkinio, nes pareið-kimà teismui dël vieðojo intereso gynimo valstybës vardu gali pareikðti tik prokuroras arba kita ástatymø ágaliota institucija (LR CPK 5 str. 3 d.). Tokios nuostatos neatitinka grupës ieð-kiniø koncepcijos bei kitø valstybiø teisës aktø ir teismø praktikos, ir tokia reglamentacija si-aurina grupës ieðkinio instituto galimybes ginti vieðàjá interesà Lietuvoje.

160

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Krivka E. Viešojo intereso apsauga naujajame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse // Jurisprudencija. LTU, 2003. T. 37 (29).

2. Ontario Law Reform Commission. I Report on Class Action, 1982. 3. Fisch W. European Analogues to Class Actions: Group Action in France and Germany // The

American Journal of Comparative Law. 1979. Vol. 27. 4. Boré L. L'Action en Représentation Conjointe: Class Action Française ou Action Mort-Née? //

Recueil Dalloz Sirey. 1995. 5. Group Actions and the Role of the Courts – A European Perspective / by P. H. Lindblom. – Kluwer

Law International, 1997. 6. Cappelletti M. Governmental and Private Advocates for the Public Interest in Civil Litigation: A

Comparative Study. II Access to Justice. Promising Institutions / Cappelletti and Weisner eds. 1979.

7. Bryant G. Group Actions in Civil Procedure: Class Actions, Public Actions, Parens Patriae and Organization Actions // XIIIth International Congress. – Montreal, 1992.

8. Koch H. Class and Public Interest Actions in German Law // Civil Justice Quarterly. 1986. Vol. 5. 9. Gesetz über Unterlassungsklagen bei Verbraucherrechts- und anderen Verstößen. Vom 26.

November 2001 (BGBl. I S. 3138, 3173). 10. Gidi A. Class Actions in Brazil: A Model for Civil Law Countries // The American Journal of

Comparative Law. 2003. Vol. 51. 11. Аболонин Г. О. Групповые иски. 2001. 12. Koch H. (Non-Class) Group Litigation Under EU and German Law // Duke Journal of Comparative

and International Law. 2001. Vol. 11. No. 2. 13. Kessedjian C. L'Action en Justice des Associations de Consommateurs et d'Autres Organisations

Représentatives d'Intérêts Collectifs en Europe // Rivista di Diritto Internationale Privato e Processuale. 1997. Vol. 33.

14. Kane K. Group Actions in Civil Procedure: The United States Experience // The American Journal of Comparative Law. 1990. Vol. 38.

15. Ontario Law Reform Commission. II Report on Class Action. 1982. 16. Willging Th., et al. Empirical Study of Class Actions in Four Federal District Courts. Federal Judi-

cial Center, 1996. 17. Cooper E. Rule 23: Challenges to the Rulemaking Process // New York University Law Review.

1996. Vol. 71. 18. Effectiveness of Judicial Protection and Constitutional Order. The General Reports for the VIIth

International Congress on Procedural Law. – Würzburg, 1983. 19. Lindblom P. H. Individual Litigation and Mass Justice: A Swedish Perspective and Proposal on

Group Actions in Civil Procedure // The American Journal of Comparative Law. 1997. Vol. 45. 20. Cappelletti M. The Judicial Process in Comparative Perspective. 1991. 21. Watson D. G. Class Actions: the Canadian experience // Duke Journal of Comparative and

International Law. 2001. Vol. 11. No. 2. 22. Jolowicz. J. A. On Civil Procedure. Cambridge University Press. 2000. 23. Congreve v. Home Office [1976] Q.B. 629 (Anglija). 24. Halsay v. Esso Petroleum Co. Ltd [1961] 1 W.L.R. 683 (England). 25. Кудрявцева Е. В. Судебное решение в английском гражданском процессе. – Москва, 1998. 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K–3–774/2003 civilinėje byloje Microsoft, Symantec,

UAB VTeX vs. UAB DK „Censum“, kat. 78; 39.9; 94.2, 94.3; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutar-tis Nr. 3K–3–1103/2003 m. civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. vs. I. Kalinin, I. Kalinino PĮ „Ke-lupas“, kat. 80, 82, 94.2, 90.

♦♦♦

161

Problems of the Group Action in Lithuanian Civil Procedure

Doctoral Candidate Egidijus Krivka

Law University of Lithuania

Keywords: class action, group action, joinder of parties, public interest, factual precedent, res judicata.

SUMMARY

The article deals with some questions and problems concerning group action: conception of the group action, relationship between the group action and joinder of parties, significance of the group action in the defence of the public interest, compatibility of models of civil procedure and group actions, group actions’ procedure models, advantages of group actions in comparison with individual procedure model, problem of the group representative, the role of public organizations in defence of group rights and interests.

Some problems of civil procedure model compatibility with the idea of group action are also analyzed.

Analysis of enumerated problems is based on doctrines of group action, developed in foreign countries and on legal enactments and court practice of these countries.

Group action institute is new in Lithuanian law system and is not widely investigated. It was set only in the Code of Civil procedure of the Republic of Lithuania of 2002 in article 49, part 5 stating that in order to defend public interest the group action can be brought. However, none of such actions has been brought. The reason for this is not only lack of experience, but also insufficient regulation of group action procedure. Individualistic litigation model is fixed in the Code of Civil procedure of the Republic of Lithuania, for the private persons has no possibility to bring group action for defending of public interest as the application to court regarding defence of public interest on behalf of the state can be presented only by a prosecutor or other institution authorized by the laws; in addition, group action can only be brought to defend public but not group private interests. Such provisions do not correspond to the concept of group actions and legal acts of other states and courts practice and such regulation narrows the potential of group action institute to defend public interest in Lithuania.

We believe that group action procedure can effectively and in wider extent execute the functions of public interest defense due to the following reasons: 1) it expands accessibility of judicial defense (principle of access to justice); 2) group action procedure is more concentrated, effective and economical (procedure concentration and economy principles); 3) it ensures equal possibilities for the parties to use procedural rights (procedural equality, party presentation principles); 4) it expands the circle of subjects able to defend public interest; 5) public interest defense would not depend any longer upon state or public institutions or prosecutor as group action procedure grants the private persons‘ possibility for public interest defense; 6) positive social effect is reached as both public and private interests are defended at one time.

162

Jurisprudencija, 2004, t. 52(44)

INFORMACIJA MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø

reikalavimø. Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið

visø kraðtø paliekant ne siauresná kaip 25 mm laukelá. Bûtina pateikti diskelá. Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø arba kitomis kalbo-

mis. Turi bûti suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimø objektai, metodai, aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis, pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatai, padarytos iðvados, nurodyta literatûra.

Straipsnio dalys iðdëstomos tokia tvarka: 1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis áteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai

autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio paðto), pagrindinës sàvokos lie-tuviø ir uþsienio kalba.

2. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðy-tas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali bûti suskirstytas á skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje bûtinos iðvados. 5. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka anglø

kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio), uþsienio kalbomis spausdinamø straipsniø – lietuviø kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spau-dos þenklø, t. y. vieno puslapio).

6. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia ðaltiniai cituojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø, lenteliø plotis 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).

Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turëtø bûti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio aktualumà, bûtinybæ já spaus-dinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent vienas mokslininkas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës. Recenzentai turi bûti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kole-gijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

163

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 52(44) tomas

Redaktorë Stasė Simutytė Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Gitana Irnienė

Rinkëja Rima Tumėnienė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2004 06 29. 14,84 leidyb. apsk. l. Tiraþas 200 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, 2057 Vilnius. Tinklalapis internete www.ltu.lt

El. paðtas leidyba@ltu.lt Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas info@kopija.lt