Lionginas Virbalas SJ · NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 4 147 niðkà gyvenimo alternatyvà. Tad reikia þidiniø, kurie geriau uþ paskirà asmená pa-rodytø, kad krikðèioniðkas

145NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 4

LAIÐKAS REDAKTORIUI

Lionginas Virbalas SJ

Gerbiamas Redaktoriau,

jau seniai neramina mintis, dël ko krikðèioniðka þinia ðiandien daugeliuiatsiduoda pelësiais, primena pageltusá, dulkëtà, aktualumà praradusá laik-raðèio lapà? Juk ji ásiverþë á pasaulá kaip stulbinama naujiena – Evangelija,t. y. Geroji Naujiena! Ið vergavimo paproèiams ir taisyklëms vedë á dvasioslaisvæ, nuvertusi nuo pjedestalo ástatymà su jo smulkmeniðkais nuostatais,pirmenybæ suteikë þmogui („ðabas þmogui, ne þmogus ðabui“), áveikusi grieþtàsusiskirstymà á iðrinktuosius ir atmestuosius, „teisiuosius“ ir pasmerktuo-sius, sujungë visus á vienà bendrijà, kurioje nebeturëjo bûti nei þydo, neigraiko, nei vyro, nei moters (pirmasis pagrindas Lygiø galimybiø komisi-jai). Galiausiai ir patá þmogø pastatë á visiðkai skirtingà santyká su Dievu.Uþuot bandþius aukomis, maldomis, permaldavimais kaip nors priartëti priejo, dabar liko atvira ðirdimi priimti já jau atëjusá. Tai, kà ano meto þmogusgirdëjo savo ausimis, tikrai buvo nauja. Ne veltui krikðèionys ieðkojo kaipiðsakyti, iðreikðti tà naujovæ. Kûrë naujus simbolius: þuvis, kryþius, inka-ras; tarp jø vietoj hiereus – ðventikø atsirado presbyteros – vyresnieji, ðven-tyklà pakeitë ekklesia – bendrija. Gyveno savo santykius grásdami ne pel-no, o pagalbos ir dalijimosi dësniais.

Visa tai buvo nauja. Taèiau ðiandien Evangelijà maþai kas pavadins „nauja“þinia net tarp paèiø krikðèioniø. Per daug ilga ðneka bûtø nagrinëti, kadanaujumà ir netikëtumà nustelbë perimamumas ir tradicija, o skelbimas uþ-leido vietà iðlaikymui ir saugojimui, nes jau Naujajame Testamente skaito-me Timotiejui skirtà paraginimà: „Sergëk tau patikëtà turtà“ (1 Tim 6, 20).Ðiaip ar taip, Baþnyèia, kuri skelbia tà naujienà, daugumai dabartiniø þmoniøpirmiausia siejasi ne su paèiu skelbimu, o su didele organizacija, tam tikraminties struktûra, grieþta ir siaura moralinio elgesio sistema. Þmoniø, tik-riausiai ir paèiø krikðèioniø, sàmonëje sëkmingai gyvuoja Baþnyèios kaiptvirtovës ávaizdis, su kuriuo jungiami kiti: „draudikës“, „aptvarø tvërëjos irsaugotojos“. Tam yra daug istoriniø prieþasèiø (ypaè Lietuvoje). Taip patsau pasilaikydami pozityvius principus, vieðai prabylame apie tai, kas sujais nesiderina, kas jiems prieðtarauja, taigi „prieð“. Þinoma, negali nepaste-bëti, kad ir þiniasklaida mëgsta pabrëþti bûtent ðá aspektà (prieð loðimo na-mus, prostitucijos legalizavimà, abortus ir eutanazijà, klonavimà ir t. t.) irkartais be atgarsio lieka pozityvûs þingsniai (net vieno populiariausiø tele-vizijos kanalø þiniose neuþsiminta apie pasauliná popieþiaus iniciatyva su-rengtà ávairiø religijø atstovø susitikimà melstis uþ taikà). Bet èia jau bendramûsø þiniø skleidëjø problema.

Tiesa, norint pasakyti „uþ“, visø pirma paèiam reikia aiðkiai suvokti, kolaikaisi, kà brangini ir kà kitam nori perduoti. Nepakanka vien bûti senosiostradicijos srovëje. Taèiau, kita vertus, norint prabilti ir savo nuomonæ vieðaiiðsakyti, turi bûti matomas ir girdimas visuomenëje, kuri gerai, jei krikð-

146 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 4

èioniðkà þinià priima kaip vienà ið kitø, bet kartais gal visai nenori jos girdëti. Visdëlto klausiame ne „ar“ aktyviai ásijungti ir vieðai pasirodyti – jei uþsisklæsi savøjørate, liksi modernaus gyvenimo uþribyje, – bet „kaip“ ásijungus á vieðà gyvenimà sujo þaidimo taisyklëmis iðlikti savimi? Kaip belstis á duris, bet ne pagal popsinës kul-tûros ritmà? Kaip pristatyti savo vertybes ir bûti vertinamam ne vien pagal seksua-lumo skalæ? Kaip prabilti apie dviejø tûkstantmeèiø senumo naujienà pasaulyje, kuria-me ateinanèiam sezonui skubama ásigyti naujà deklaruojamø nuomoniø „kolekcijà“,o senoji skubiai nukainojama ir iðparduodama? Jei bûtø þinomi lengvi sprendimai,ðiandien nebekeltume klausimø, o dþiaugtumëmës atsakymais. Deja, visiems jø dartenka ieðkoti.

Paradoksalu, kad tai, kas atsirasdavo nauja krikðèioniðkoje istorijoje, daþniausiaibûdavo bandymas sugráþti prie seno. Vienuolynø steigëjai troðko sekti pirmøjø bend-ruomeniø pavyzdþiu, teologai – atsiremti á originalø Kristaus þodá, net maiðtautojaiákvëpimo sëmësi ið pirmøjø Evangelijos skelbëjø prieðsroviðkumo. Evangelijos nau-jumas nëra beviltiðkai palaidotas po dviejø tûkstantmeèiø krikðèioniðkos patirtieskultûriniu sluoksniu. Naujumas ir nuostaba iðlieka ir pasireiðkia. Vël prisimena ðei-mininkas, iðkeliantis senø ir naujø dalykø (plg. Mt 13, 52), siekiantis atskirti rûdþiønepaliestà branduolá nuo ankstesniø kartø ápakavimo.

Lietuvos kontekste senumà ir naujumà neblogai simbolizuoja atstatymø ákarðtis:daug kas atstatyta visiðkai naujai, taèiau lygiai taip pat, kaip buvo. Tai etapas, kainaujumà reiðkë dar pats baþnyèios (ir Baþnyèios) buvimas – vieðas, akivaizdus. Ðiandienvis daugiau prabylame ne apie atstatymà, bet apie atnaujinimà: sakramentø prakti-kos, kai svarbu prasmingumas, o ne kiekybë, parapijø gyvenimo – ið vienoje teritori-joje gyvenanèios þmoniø masës prie aktyvios tikinèiøjø bendruomenës. Ieðkoma naujø,patraukliø formø: renginiai su þmogaus uþkalbinimu, átraukimu (pvz., jaunimo die-nos), pasinaudojimas pasaulietiðkomis ar bent jau tikrai ne baþnytinëmis laikytomispriemonëmis (pvz., interneto erdvë). Ið tiesø pradedame ásisàmoninti, kad svarbu pa-siekti ne vienokio ar kitokio iðorinio elgesio, pamaldumo praktikà, o padëti susidary-ti evangeliná gyvenimo pagrindà, kuriuo remdamasis þmogus formuos savo elgesá irkuris nulems jo sprendimus.

Svarbiausias ir yra màstymo naujumas, laikymasis ásikibus ne praeitø kartø rûbuapvilktos, o kiekvienu laiku naujai ir „keistai“ nuskambanèios Evangelijos þinios. Esameápratæ, kad gyvenime viskas turi savo vertæ, kad viskà turi uþsitarnauti, pelnyti, kadapskritai nuo ádëtø pastangø, sugaiðto laiko priklauso atlygis. Todël taip neátikëti-nai skamba mintis, jog santykiams su Dievu negalioja do ut des principas, kad jauesame jo apdovanoti ir svarbûs ne mûsø nuopelnai, o jo iðankstinis palankumas, ku-rá baisoka pavadinti meile – taip nuvalkiotas ðis þodis ir neþinia kokiø asociacijø galikelti. Arba domëjimosi lemtimi, magija, horoskopais, kosminiais laukais aplinkojevël naujai iðkylantis tikëjimo tikrumas, kad tokie paprasti ir kasdieniðki þenklai, kaipvanduo, duona, vynas, veda á nepaprastà susitikimà ir vienijimàsi su Dievu. Taip patartimumu, broliðkumu pagrástas bendrumas ðiuolaikinëje kultûroje, kurioje stingalaisvo, asmeniðko ir atviro pasidalijimo, buvimo ne tik vienam ðalia kito, bet vienamkartu su kitu.

Vienas ið atsinaujinimo þenklø – tikinèiøjø bendruomenës, kuriose santykiai tarpvadovo ir nariø yra kitokie, negu susiklostæ tarp altoriaus ir pirmojo suolo, kà ir kal-bëti apie paskutinájá. Ádomu, kad palankaus vieðo pripaþinimo susilaukia atskiri as-menys, taèiau ne tikinèiøjø grupë, bendruomenë (apie visà Baþnyèià nereikia net kal-bëti). Veikiau tie asmenys net prieðprieðinami Baþnyèiai: atseit liko nesuprasti, neáver-tinti, beveik kankiniai. Iðkeliamos jø asmeniðkos savybës, o tikëjimas ne visuometpasirodo esminis. Galima ironizuoti, kad toks asmuo pristatomas kaip patrauklusne todël, kad krikðèionis, o veikiau krikðèionis, ir nepaisant to, vis tiek patrauklus.Tokie pavieniai herojai minimi, gerbiami, taèiau vargu ar pateikia visuomenei krikðèio-


niðkà gyvenimo alternatyvà. Tad reikia þidiniø, kurie geriau uþ paskirà asmená pa-rodytø, kad krikðèioniðkas gyvenimas ne tik ámanomas, bet dþiugus ir patrauklus.

Nedarant dideliø apibendrinimø, galima pastebëti kai kurias gyvas krikðèionið-kas bendruomenes. Pirmiausia susikûrusias asmeninës vadovo iniciatyvos ir cha-rizmos pagrindu. Jose patraukia vadovaujanèios asmenybës bruoþai, apie jà sukasivisi bendruomenës ávykiai ir þmonës, o nariø poþiûris, maldos bûdas, bendravimostilius labai panaðûs. Deja, tokia bendruomenë paprastai per daug krypsta á savo„centrà“ ir yra nuo jo priklausoma. Tai sumaþina galimybes plëstis, ir ji paprastaiiðlieka nedidelë, o pasikeitus sàlygoms daþniausiai iðnyksta.

Dëmesá atkreipia ir pripaþinimo sulaukia veiklios bendruomenës. Pagalbà visuo-menës paribyje esantiems, neágaliesiems visi vertina labai pozityviai. Toks darbas,tarnystë patraukia, uþdega ir paèiø nariø entuziazmà, taèiau kiekvienam darbui bûdin-ga rutina, kasdienybë su savo sunkumais, iðkylanèiomis problemomis, kurios iðkli-bina, prigesina pirmykðtá uþsidegimà ir, jei nëra gilaus vidinio tikëjimo pagrindo, –entuziazmas gæsta.

Naujøjø sàjûdþiø bendruomenës pritaiko jau patirties iðbandytas formas, ágaunastruktûras, kurios palaiko, imasi daþniausiai jau nustatytø ugdymo ir veiklos pro-gramø. Tai duoda aiðkumà ir organizaciná pagrindà, nereikia nieko naujai iðradi-nëti, ieðkoti. Be to, tokie palyginti neseniai kilæ sàjûdþiai atsiliepia á ðiuolaikinio þmo-gaus rûpesèius, pritaikyti prie jo problemø, gyvenimo stiliaus. Naujoje grupëje vy-rauja artimumo, tarpusavio pagalbos nuotaika. Jø nariams gresiantis pavojus – jaustisiðskirtiniais, ypatingais, atsiriboti nuo kitø, pasitenkinti savimi ar prieðprieðinti savekitokio pobûdþio bendruomenëms.

Labiausiai skatinamos parapijø bendruomenës. Jø veikla platesnë, apima daugiausrièiø: sielovada, liturgija, pastatø remontas, Caritas ir t. t. Taigi turi galimybæ átrauktiávairesniø þmoniø, panaudoti jø gabumus, profesines þinias. Savo ruoþtu, ðie þmonëspatys pajunta atsakomybæ uþ kitus, geriau ásijungia á visuotinæ tikinèiøjø bendrijà.Galiausiai parapijos nuo seno yra áprasta tikinèiøjø gyvenimo forma. Svarbu, kadtoks aktyviai ásijungæs þmogus visø pirma bûtø priimamas kaip þmogus, o ne vien„panaudojamas“ atlikti atskiriems uþdaviniams. Struktûros, tiesa, palaiko, duodatæstinumà, taèiau ne visuomet prisideda prie spontaniðkumo, iniciatyvos iðsiskleidimo.

Þinoma, bendruomenës nëra savitikslës. Pagrindas, aðis, centras yra ir turi bûtiþmogus, kuris asmeniðkai atranda Evangelijos naujumà ir mëgina juo gyventi.

Kartà sutinku þmogø ir tas pradeda dëkoti. Ið karto net nesusivokiau, kas jis, norsveidas gerai matytas. Prisiminiau – prieð keletà metø dalyvavo rekolekcijose, nemaþaikalbëjomës. Jokiø amerikø ten nebuvo – seniai þinomi dalykai, pasakytum – nuobo-dþios tikëjimo tiesos, kurios rûpëjo jau Abraomui: Dievas, jo paðaukimas, gyvenimokelias... Ir vis dëlto tam þmogui buvo kaþkas nauja – asmeniðkas ryðio su Dievu ið-gyvenimas, jo Þodþio priëmimas, susivokimas savo paties gyvenime.

Kiek kartø, paëmus iki skausmo paþástamà Ðventraðèio iðtraukà, slaptas vidinisbalsas prieðtarauja: „Kiekgi galima tà patá?“ – ir staiga suskamba kas nors tokio, kàpasiimi su savimi ilgiems mënesiams ar net metams. Tai gaivina, palaiko, dràsina.Patiri, kad ðis þodis prabyla tau visiðkai naujai, jokiu bûdu nëra vien seniai uþraðy-tos raidës.

Ðiandien vël tenka naujai pajusti Evangelijos þinios ðvieþumà ir stengtis atsinau-jinti. Tam tikrai neuþtenka patobulinti vienà kità sritá ar praktikà, bet sàmoningaiir naujai suvokti savo padëtá ir vietà pasaulyje, nuoðirdþiai uþkalbinti kità þmogø.Vis dëlto ðis siekis liks tolimas, kol nebus tø atskirø, kartais atrodo, net neáspûdin-gø þingsniø. Svarbu eiti ir þinoti, kur link einama.

2002 03 22


DIENORAÐTIS

Jolanta Gelumbeckaitë

Kovo 8 d. Tarptautinë moters diena, penktadienis. Së-dþiu traukiny, vaþiuojanèiame ið Berlyno á Miunchenà,iðlipsiu Frankfurte (jeigu neuþmigsiu ir nepravaþiuo-siu, kaip jau yra nutikæ), ið ten toliau – á Vysbadenà.Vakar ávyko mano projekto Volfenbiutelio postilës (apie1573) leidimas ir komentarai pristatymas Volfenbiute-lyje, Hercogo Augusto bibliotekoje, kur saugoma rank-raðtinë lietuviðka postilë ir kur kelerius metus turiupraleisti að pati (ið esmës dël VP). Jauèiuosi pavargusiir visai nenoriu galvoti nei apie postilæ, nei apie leidimoprincipus ar eigà, nei juo labiau apie vakar dienà. Galpaspoksosiu pro langà (nelabai kas matosi, daugiausiavaþiuojam tuneliais) ar pasvarstysiu apie moteris ir tarp-tautiðkumà. Stoties knygyne maèiau atvirukà: „Sun-ku bûti moterimi: turi galvoti kaip vyras, elgtis – kaipdama, atrodyti – kaip mergaitë ir dirbti kaip arklys“.Sprendþiant ið ðios dienos laikraðèiø, visai nesvarbu,kaip atrodai, nes nuotraukose – vien burkos. Straipsniaidaugiausia apie musulmonø kultûros moteris bei remi-niscencijos filmo Kelionë á Kandaharà tema. Be to, Vokie-tijoje ástatymai garantuoja nepersidirbimà. Daugëjantvirðvalandþiø, maþëja socialinë dinamika, didëja aso-cialumas. Darbo ir nedarbo valandos skaièiuojamos mag-netine kortele: ið ryto, per pietus ir vakare jà reikia per-braukti per vienà ið dëþuèiø, tam reikalui pakabintøprie ávairiø bibliotekos áëjimø. Moksliniø projektø sky-riaus kolegos nuolat turi aiðkintis personalo tarybai,kodël jie tiek daug dirba, tiksliau, kodël jie taip trumpainedirba. Jauèiuosi nuolat paþeidinëjanti ástatymus, norspriimama á darbà turëjau pasiþadëti jø laikytis. Taèiautvarka – mano paèios labui. Nes jeigu uþgrius knygølentyna ar nuvirsiu nuo laiptø tuo metu, kai nesu ási-registravusi kaip dirbanti, tai turësiu pati susimokëtiuþ gydymà, o biblioteka dël jà iðtikusiø nemalonumøtikrai atsisakys ir manæs, ir projekto. Bedarbiø skai-èius katastrofiðkai auga, sako radijas. Nemaþai manopaþástamø – privaèiaisiais docentais dirbantys habili-tuoti daktarai. Privatusis docentas uþ dëstymà algosnegauna, bet dëstyti privalo, kitaip praras habilituotodaktaro statusà. Yra ir tokiø, kuriø statusas man, sufor-muotai nekapitalistinio poþiûrio á mokslà, yra átartinas:habilituotas daktaras, bedarbis. Kornelija pasakojo ðeðismënesius lankiusi bedarbiø per(si)kvalifikavimo kur-sus, kol laukë patvirtinant jos naujo projekto finansa-

vimà (sakë, buvo beveik uþsidegusi tapti intelektualiøpokalbiø moderatore oficialiuose vakarëliuose). Kitaipnegu nedarbas, habilitacija Vokietijoje – jau beveik at-gyvena. Jà sparèiai keièia juniorinë profesûra. 28-eriømetø chemijos mokslø daktarë ið Maskvos – jaunesniojiprofesorë Getingeno universitete, pirmas tokios profe-sûros atvejis. Dabar jau dauguma ðneka, kad reikia nu-statyti jaunojo profesoriaus amþiaus minimumà, nes uni-versitetai greit virs vaikø darþeliais.Vysbadenas – nuobodus pagyvenusiø kailiniuotø poniu-èiø ir jø mikroskopiniø ðuneliø miestas, garsus karð-taisiais mineraliniais ðaltiniais (kai nëra vëjo, o èia neitin vëjuota, dvokiantis supuvusiais kiauðiniais) ir kazi-no. Fiodoras Dostojevskis Vysbadeno kurhauze kadaisepraloðë 3000 rubliø, visà honorarà, kurá ið savo leidëjobuvo gavæs uþ autorines teises ir pasiþadëjimà kuo grei-èiau paraðyti naujà romanà. Jam neliko nieko kito, kaipskubiai padiktuoti þmonai Loðëjà. Pagal já Sergejus Pro-kofjevas sukûrë neoromantinæ operà, Vysbadeno pub-likos labai mëgstamà.

Kovo 10 d. Lygiai prieð penkiasdeðimt metø, 1952-ai-siais, Stalinas anglø, amerikieèiø ir prancûzø antihitle-rinei koalicijai adresavo notà, kurioje siûlë sudaryti tai-kos sutartá su Vokietija ir atkurti vieningà Vokietijosvalstybæ. Sàlyga – Vokietija turinti atsisakyti teritoriniøpretenzijø á rytus nuo Oderio ir neáeiti á jokià karinæsàjungà. Dokumentas, sukëlæs Konrado Adenauerio pa-sipiktinimà, vëlesniø politikø ir publicistø vertintas kaippraþiopsota Vokietijos suvienijimo galimybë, buvo suras-tas Rusijos Uþsienio reikalø ministerijos archyvuose irdabar paskelbtas su kontroversiðkais trijø vokieèiø is-torikø straipsniais. Rusø mokslininkø nuomonë ðia temaneatrodo buvusi verta dëmesio.

Kovo 12 d. Atsibudau ið baimës, sapnavau, kad maneiðtrëmë á negyvenamà salà, kurios viduryje buvo padëtaVolfenbiutelio postilë ir laikrodis. Jau kuris laikas jau-èiuosi verdanti savose sultyse ir klimpstanti lietuvið-ko XVI amþiaus rankraðèio aliejuose. Be to, atrodo, nuonuolatinës kalbø miðrainës nebegaliu susiðnekëti patisu savimi ir pradedu arba baigiu prarasti budrumà (aið-ku, paranoia vulgaris). Neþinia (?) kodël dreba rankos.Kai jau turiu iðeiti ir tikiuosi dar kartà gurkðtelti ka-


vos, staiga didysis mano puodas iðslysta ið rankø irmatau, kaip neátikëtinai lëtai krinta ant grindø. Ka-va, pasirodo, yra skystesnë nei arbata ar ðiaip vanduo:iðtrykðta smulkiausiais pursleliais ant sienø (bet ne antgrindø). Nuplausiu vakare. Nespëju atidaryti lauko du-rø, kaip vëjo gûsis bloðkia atgal. Bibliotekà pasiekiube didesniø nuotykiø. Skaitau horoskopà: geras þenklas,kai vëjas puèia ið nugaros, dar geresnis þenklas – ras-ti kirvá. Kità kartà pasistengsiu ið namø iðeiti atbulom,bet kaip netyèia rasti kirvá?Kinas Bo pakvietë pietø. Valgëm ávairiai paruoðtus viðtøsparnelius. Bo sako, kad sparneliai sveika, nes sutei-kia vidinës energijos ir minties laisvës. Ulrichas pasakojoneseniai perskaitæs knygà apie kiaules, kur buvo para-ðyta, jog kiaulës neturi iðgyvenimo instinkto ir ið anksto„þino“, kad gyvenimà baigs kaip kiauliena. Ak, tos kiau-lës; anà dienà restauratoriai privertë mane iðsiþioti pa-sakæ, kad VP mediniai virðeliai aptraukti ne KIAULËS,bet VERÐIUKO oda (nuo 1890 m. visi kartoja tai, kàrankraðèiø kataloge paraðë Otto von Heinemannas:„kiaulës oda“). Anot tos knygos (tos, kurià skaitë Ulri-chas), valgant kiaulienà silpsta kûno ir dvasios atspa-rumas. Daugiau su jais nepietausiu, nes kiekvienà kartà

suþinau, kaip nesveikai gyvenu ir kokios baisybës mandar gresia. Rytoj ið ryto darysiu mankðtà, nors poniaZachert sako, kad mano atveju naudingiau bûtø Qi Gongpratimai. Nedrásau klausti, koks tas „mano atvejis“.

Kovo 14 d. Firminiuose mokslininkø blankuose priekitø pavardþiø paraðyta „Dr.“, prie mano – „Fr.“(=Frau?). Paskambinau á administracijà paklausti. Podeðimt minuèiø prisistatë ponas Wiehle su bloknotë-liu rankose ir sunerimæs ëmë gana grieþtai kamantinëti(„praðom tiksliai atsakyti á mano klausimus“), ar jauèiuo-si diskriminuojama, jeigu taip, tai ið ko apie tai spren-dþiu, kokios to apraiðkos ar poþymiai bei, svarbiausia,kokios mane „engianèiøjø“ pavardës. Daugiau niekadanieko niekam nesakysiu.Vakare klausau Manuelo de Falla El sombrero de trespicos. Antroje dalyje („Popietë“) aiðkiai girdëti melodija„Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus“. Ádomu, padariaucultural links atradimà ar pastebëjau seniai þinomà mu-zikiniø sakiniø skolinimosi atvejá?

Kovo 16 d. Buvo atëjæ Brigita ir Ulrichas (gerai, kadpraneðë ið ryto, tai galëjau pasiûlyti net ir karðto maisto).

Gintautas Trimakas. Berlynas. 2002 m. sausis. Fotografija

DIENORAÐTIS


Padovanojo tikrà nusmailintà, per vidurá skeltà þàsiesplunksnà, kad pati pamëginèiau raðyti taip, kaip raðëXVI a., ir galëèiau bent ið dalies patirti VP perraðymoprocesà. Tokiai simuliacijai reikia ir specialaus raðalo,bet knygø restauratorë Katarina sakë, kad kada norsdirbtuvëse jo iðsivirsime, reikia tik pasirûpinti tirðtovyno (àþuolo gumbø ir specialiø smulkintø uolienø jiturinti visada). Gutenbergo muziejuje Maince pardavi-nëja neva pagal senovinæ receptûrà pagamintà raðalà.Ten pat galima ásigyti ir plunksnø. Gutenbergas, pasi-rodo, ið tikrøjø buvo Henne Gensfleischas (tikriausiaitik að to neþinojau). Spauda, kaip matyti, Azijoje (Kini-joje ir Korëjoje) atsirado gerokai iki jo. Visa tai nesvarbu,nes man atrodo, jog spaudos iðradimas Europoje yrasvarbiausias tûkstantmeèio ávykis. Kita vertus, augantspaudos reikðmei, maþëjo kaligrafijos poreikis. Kartaisapima siaubas, kai beviltiðkai mëginu áskaityti XVI arXVII amþiaus manuskriptus: gerai dar, kad hercogasAugustas raðë vienodomis apvaliomis raidëmis, taèiaudidþiosios dalies jo korespondentø raðysena panaði á antpopieriaus numestà ir bet kaip susiraizgiusá siûlà.

Kovo 20 d. Ið leidyklos gavau kà tik pasirodþiusià Hei-delbergo universiteto klasikinës filologijos profesoriausHuberto Petersmanno straipsniø rinktinæ Lingua et Re-ligio. Perskaitau áþanginá þodá ir nustërstu: prieð me-tus profesorius mirë per pertraukà tarp paskaitø. Já pa-þinojau ið lotynø kalbotyros kolokviumø, jis ne kartàyra mane dràsinæs tæsti pradëtà darbà. Per pastaruo-sius porà metø klasikai neteko dar dviejø talentingømokslininkø: profesorës Machtelt Bolkestein ir RobertoColemano. Nesu, deja, në vieno ið jø mokinë tiesiogiai,taèiau nemaþai iðmokau su jais bendraudama.

Kovo 21 d. Thysseno fondui turiu paraðyti ataskaitàapie postilës rengimà ir referuoti apie atliktà darbà.Jeigu paraðysiu, kad viskas eina kaip ið pypkës, tai jienuspræs, kad edicija gali bûti baigta dar ðiemet. Jeiguparaðysiu, kad dalies parengto teksto komentaruosemirga deðimtys klaustukø (nes ðiame etape svarbiau-

sia teisingai kelti klausimus, bet dar nebûtina á visusatsakyti), tai bus nutarta, kad darbà verta baigti jauðiemet. Panaðiø raðtø retorikos mokausi ið sveikatosdraudimo protarpiais atsiunèiamø praneðimø: pirma-me lape iðvardyta, kokios naujos ir tobulos jø siûlomospaslaugos, kaip gera, kad leidþiu jiems manimi rûpin-tis, o á antro lapo pabaigà, visai tarp kitko, praneðama,kad malonumas jaustis apdraustam gerokai pabrango.Ir visai nepikta, juk viskas – tik á gera.Nekilnojamà turtà èia galima apdrausti taip, kad drau-dimas apmokëtø uþ ávairius netyèia sulauþytus ir sudau-þytus ar kitaip sugadintus tame nekilnojamame turteesanèius daiktus. Sàlyga tik viena: nepadengiami patiesbuto ðeimininko (ar nuomininko) bei jo ðeimos nariøpadaryti nuostoliai. Taèiau duris gali sulauþyti ir kai-mynas... Neátikëtina, kiek daug þalos Vokietijoje pri-daro kaimynai.

Kovo 22 d. Skaièiau apie naujà neuroanatomijos ða-kà – neuroteologijà. Amerikos mokslininkai mëgina nu-statyti, kuri smegenø dalis suvokia Dievà. Vieno ins-tituto mokslininkai mano, kad nepriklausomai nuo ið-paþástamos religijos tikinèiøjø smegenyse susikaupimoir meditacijos metu pasyviausi yra orientacijà erdvëjereguliuojantys centrai. Ateistai turëtø bûti geriausiorientacininkai... Vël nesëkmingai mëginau patekti áVolfenbiutelio pagrindinæ, pagal dabartinio miesteliomastus gigantiðkà baþnyèià, kuri yra bene pirmoji pa-statyta protestantiðka (o ne perorganizuota ið katali-kiðkos) baþnyèia Vokietijoje, ypatinga dar ir tuo, kadvadinasi Beatae Mariae Virginis (vokieèiai, mëgëjai vis-kà trumpinti, sako BMV). Nesuprantu, kodël protes-tantø baþnyèios bûna nuolat uþdarytos.

Kovo 25 d. Labai pasiilgau Vilniaus. Taèiau dël nela-bai suvokiamø prieþasèiø nusprendþiu savaitæ praleistiPrahoje. Tame paèiame stoties knygyne nusiperku at-virukà: juodame fone didelëmis baltomis raidëmis pa-raðyta „Viskas bus gerai“.

DIENORAÐTIS

ATITAISYMAS

„Naujojo Þidinio-Aidø“, 2002, Nr. 3, p. 93–99 skelbto straipsnio „Kas dalyvauja dialoge?“ autorius –Rémi Brague. Straipsnio vertime ásivëlë klaida: p. 96 pirmos skilties 3-ioje ið apaèios pastraipoje vietoj„Sapiniêre’io „Intergrizmas“ slaptosios antimodernistinës bendruomenës treèio deðimtmeèio Italijoje“ reikëtøskaityti: „Slaptos antimodernistinës organizacijos Sapiniere integrizmas treèio deðimtmeèio Italijoje“.

„La Sapiniere“ buvo pravardþiuojama 1906 m. mons. Umberto Benigni’o ásteigta slapta organizacijaSodalitium Pianum, rinkusi ir Ðventajam Sostui perdavinëjusi informacijà apie modernizmui tikrai ar nevaprijauèianèius katalikø dvasininkus. Vëliau visas antimodernistinis sàjûdis Baþnyèioje, kurio vienas vadovøbuvo mons. Benigni, pasivadino integristiniu.

Atsipraðome autoriaus ir skaitytojø.


LKB KRONIKOS 30-MEÈIUI

Þmonijos dvasinio gyvenimo procesus daþnai stimuliuojasunkiai paaiðkinamos prieþastys, juolab kad tie proce-sai atsiranda beveik vienu metu skirtingose ðalyse irkultûrose. Toká reiðkiná europinës tautos patyrë 1968 m.,kuomet netikëtai atsirado skirtingø visuomeniniø ir po-litiniø sàjûdþiø Èekoslovakijoje, Prancûzijoje, SovietøRusijoje ir Lietuvoje. Kai skandinavø ðalyse putojo sek-sualinë arba gaðlioji revoliucija, Prancûzijoje sociali-niø ir buitiniø pretenzijø pagrindu prasidëjæs studen-tø maiðtas iðvirto á ultrakairuoliðkà sàjûdá, nukreiptàprieð kapitalistinæ ir socialistinæ santvarkas, tuo patmetu Èekoslovakijoje prasidëjo Prahos pavasaris, sie-kiantis suþmoginti komunizmà, o Rusijoje susikûrë di-sidentø judëjimas uþ þmogaus teises, kurio nariai pra-dëjo leisti nelegalø leidiná Chronika tekuðèich sobytij(„Dabarties ávykiø kronika“).

Lietuvoje tuo metu ásiþiebë keli tarpusavyje nesusi-jæ religinio pasiprieðinimo þidiniai. Kaip prisimena ar-kivyskupas Sigitas Tamkevièius, tuometinis religiniopersekiojimo laikotarpis buvo iðbandymas, „nes kasdienreikëjo apsispræsti, kà priimti – tiesà ar melà; kuo bû-ti – galingesniojo kolaborantu ar negalinèiojo apsigintidraugu; kà veikti – ramiai laukti, kai þudoma baþnyèia,ar bent trupinëlá atsakomybës uþ jos ateitá uþsidëti irant savo peèiø“. Vilkaviðkio ir Telðiø vyskupijø kuni-gai pradëjo organizuoti peticijas, reikalaudami ið so-vietø valdþios, kad stojantiesiems á kunigø seminarijàbûtø panaikintas ateistinës valdþios nustatytas kandi-datø limitas. Kadangi kasmet Lietuvoje mirdavo deðim-tys kunigø, o á vienintelæ kunigø seminarijà Kaunevaldþia leido priimti tik po 5 kandidatus, kurie daþnaibûdavo arba ligoti, arba KGB uþverbuoti, tad Baþnyèioskaip struktûros sunykimas buvo neiðvengiamas. Kar-tu turëjo iðnykti vaikø katekizavimas, pastoracija ir visakita, todël áþvalgesnieji kunigai ëmësi organizuoti ne-legalø kunigø ruoðimà ir globoti naujai besikurianèiasvienuolijas. Tuo pat metu keli pasaulieèiai savo iniciaty-va pradëjo gaminti ir tûkstanèiais egzemplioriø platintipigius maldynus vaikams ir suaugusiesiems. Uolesnitikintieji savomis jëgomis stengësi patenkinti religiniøþiniø alká kopijuodami aktualiausià literatûrà: atsiradoentuziastø inþinieriø, kurie pagamino kopijavimo apara-tà ir pradëjo dauginti religinio turinio knygas. Tokio var-

gano darbo tikslas buvo vienas – nors ið dalies atremtità ateistinæ propagandà, kurià per valstybinæ þiniask-laidà ir mokyklas skleidë totalaus mulkinimo maðinossukëjai. Nors tokiø knygø egzemplioriø kiekis buvo labaimaþas, bet labai norintieji galëjo jomis pasinaudoti.

Valdþia savo ruoþtu ëmësi papildomø represiniø prie-moniø: ið aktyviøjø kunigø buvo atimti registracijos pa-þymëjimai ir sugrieþtinta kova prieð vaikø katekizaci-jà. 1970–1971 m. uþ vaikø katekizavimà buvo nuteisti3 kunigai, todël kilo mintis apie tai informuoti visà pa-saulá – pradëti leisti periodiná pogrindiná leidiná. Visiemsbuvo aiðku, kad sovietø valdþia yra nusikaltëliø valdþia,kuri labiausiai bijo vieðumos – jos nusikaltimø demas-kavimo ir atviro tiesos skelbimo. Nelegalus „LKB Kroni-kos“ pasirodymas buvo atviras katalikø pasiprieðini-mas galingiausios totalitarinës valstybës ateistiniamreþimui, todël savaime þadino represijø bangà. Tà pa-vojø juto ne tik „Kronikos“ leidëjai ir bendradarbiai, betir dauguma kunigø.

Sovietmeèio þmonës buvo taip ábauginti, jog nedrás-davo „Kronikai“ duoti þiniø apie patirtus varþymus dëlreligijos, taèiau leidinio redakcija stengësi pateikti kuodaugiau dràsaus pasiprieðinimo pavyzdþiø, kad kiti ti-kintieji mokytøsi nugalëti baimæ. Net pats informacijosrinkimo bûdas buvo áþûlus ir provokuojantis. Aplinkoje,kur KGB galëjo kontroliuoti visus paðto ir telefono ry-ðius, atrodë kaip pasityèiojimas ið èekistø tokie „Kroni-kos“ numeriuose spausdinami skelbimai: „LKB Kro-nikos“ skaitytojai tepadeda rinkti tikslius faktus iðdabarties gyvenimo“; „Skaitytojai, neradæ LKB Kroni-koje savo pasiøstø þiniø, praðomi jas konkretizuoti, aið-kiai paraðyti ir ið naujo pasiøsti“; „Gerbiami skaitytojai!LKB Kronikai netinka nekonkreti informacija ir netiks-lûs faktai. Tokios rûðies medþiaga Kronikos puslapiuosenespausdinama“.

Dràsûs „Kronikos“ þingsniai supykdë èekistus, suer-zino kunigus kolaborantus, iðgàsdino ðiaudadûðius ka-talikus, bet sustiprino Evangelijos ir tiesos mylëtojus.Vienuolë Janina J. raðë: „Tikrai neperdësiu sakydama,kad Kronikos pasirodymas mane prikëlë tarsi naujamgyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne vis-kas þuvæ, kad ne visi lietuviai pasidavæ okupantams,ne visi sukaustyti baimës.“

NEMATOMOJI „KRONIKOS“ PUSË

Petras Plumpa


Po to, kai 1974 m. buvo nuteista pirmoji „Kronikos“leidëjø grupë, kitais metais jau pasirodë trys nelega-lûs periodiniai leidiniai, 1976 m. – penki, 1977 m. – ðeði,1978 m. – aðtuoni, 1979 m. – dvylika. 1974 m. buvo ið-leista 250 puslapiø originalaus teksto, o 1979 m. – 2800puslapiø.

„Kronikos“ pranaðumas prieð visus kitus leidiniusbuvo tas, kad ji turëjo platø atsidavusiø bendradarbiøtinklà ne tik Lietuvoje, bet ir iðeivijoje, todël leidiniomedþiaga buvo skelbiama per Vatikano radijà ir verèia-ma á kitas kalbas.

Taèiau „Kronika“ turëjo oponentø ne tik tarp kolabo-rantø ir ðiaudadûðiø katalikø. Daug kam nepatiko patiblogybiø rankiojimo tendencija ir tø blogybiø nuolati-nis skelbimas per Vatikano radijà – oficialø KatalikøBaþnyèios balsà. Jiems daug krikðèioniðkesnës atrodëprotestantiðkos radijo laidos, kurios nuolat ir karðtaiskelbë Evangelijà, kalbëjo apie Jëzø kaip asmeniná irvisos þmonijos Iðgelbëtojà. Tokia màstysena buvo bûdin-ga daugiau kameriniams arba uþdarø zakristijø tikin-tiesiems, kuriems svetima Joanos Arkietës, Tomo Moro,Jono Bosko ar Motiejaus Valanèiaus dvasia ir veikla.Pamaldieji katalikai apie Jëzø kol kas galëjo iðgirstikiekvienoje baþnyèioje, pasiskaityti senose ir maðinë-le perraðinëjamose knygose. Be to, pogrindinë savilaidaiðleisdavo naujausiø katalikiðkø knygø, kuriø, labai no-rint, buvo galima ásigyti. Juolab kad ðalia „Kronikos“pasirodë periodiniai leidiniai katalikams: „Dievas ir Të-vynë“, „Auðrelë“, „Tiesos kelias“ (kunigams), „Rûpinto-jëlis“, „Lietuvos ateitis“ (jaunimui). Ðalia viso to reikëjokà nors daryti siekiant sustabdyti fiziná kunigø skai-èiaus maþinimà ir represiná vaikø katekizavimo truk-dymà. Ðiuo atveju „Kronikos“ turinys nebuvo nei evan-gelizacinis, nei dvasinis, bet veikiau psichologinë ar netpolitinë kovos priemonë, siekiant uþsitikrinti evange-lizacijos galimybæ dabartyje ir ateityje. Þinoma, ðiosplotmës nelegalus veikimas daugiau pritiko katalikamspasaulieèiams, taèiau tokiø þmoniø stokojant, teko ryþtispatiems kunigams, panaðiai kaip misijose kunigai kar-tais uþsiima medicina ar ûkiu.

Rimtø abejoniø kai kuriems „Kronikos“ skaitytojamskëlë kritika, nukreipta prieð dvasininkus dël jø proso-vietinës antibaþnytinës nuostatos. Juk padoriems kata-likams kritikuoti Baþnyèios oficialius dvasinius vadovusbuvo nekorektiðka ir... nuodëminga. Todël KGB agen-tai ir ne tik jie tarp tikinèiøjø skleidë veidmainingà pasi-piktinimà: „Kas davë teisæ tokià Kronikà leisti Baþnyèiosvardu?“ Ðá klausimà tardymo metu teko iðgirsti ir ið ma-joro Rimkaus, kuris grasindamas paþadëjo: „Mes ap-ginsime Lietuvos Katalikø Baþnyèià nuo tokiø kaip jûs!“

Þmonës neþinojo ir negalëjo þinoti, kad „Kronikos“ lei-dëjai dël jos turinio tarësi su iðtremtaisiais vyskupais.Dabartinis Telðiø vyskupas Jonas Boruta SJ prisime-na: „Svarbiausia buvo suderinti tà medþiagà, kurioje

buvo minimas nederamas kai kuriø kunigø nuolaidþia-vimas valdþiai. Dël jos reikëdavo suþinoti vyskupo nuo-monæ ir gauti jo aprobavimà: lengvabûdiðkumas èia buvoneleistinas. [...] Vysk. Julijono Steponavièiaus nuomo-në buvo labai vertinga“.

Kita vertus, buvo ir dabar yra daug tokiø tikinèiøjø,kuriems labai miela nuolat kritikuoti Baþnyèios kano-nus, vyskupus ir kunigus. Atrodo, kad ásitikinimas, jog„Kronikos“ leidëjai savavaliðkai kritikavo kai kuriø dva-sininkø veiksmus, ligi ðiol tebëra gyvas sekuliarëjanèiøkultûrininkø sàmonëje, todël ir jie neva uoliø katali-kø vardu nevengia kritikuoti dabartiniø hierarchø. Taiatskleidþia jø paèiø nekatalikiðkumà ir nesugebëjimàsuvokti, kad Baþnyèia yra Ðeima, turinti tëvus ir vaikus,kuriø tarpusavio santykiams neturëtø bûti taikomi pro-faniðki pilietinës visuomenës principai.

Iðëjimo knygoje apraðyta Izraelio kova su Amaleku:kada tik Mozë laikydavo iðkeltà rankà, Izraelis buvopergalingas, o kada tik jis rankà nuleisdavo, Amalekasbuvo pergalingas. Panaðiai ir „Kronikos“ leidybà lydëjodaugelio þmoniø aukos ir maldos, kuriø reikðmë palai-kant Baþnyèios gyvybæ gal buvo daug didesnë, negu visipatogûs poteriavimai ar intelektualiø pamokslø saky-mai. Tai nematoma ðio labai skambanèio darbo pusë.Beveik kiekvienas „Kronikos“ ar kitokios religinës spau-dos leidëjas ir talkininkas pergyveno atsitikimø, kuriuossunkoka pavadinti natûraliais, nes jø negalima paaið-kinti sveiku protu. Ne tik pogrindininkai, bet ir jø glo-bëjai visà laikà gyveno „lyg ant adatø“. Net fiziðkai stip-rûs religinës savilaidos darbininkai sunegaluodavo: nedël tiesioginio KGB smogikø kenkimo, bet dël ilgo buvi-mo nuolatinio pavojaus bûklëje. Kelis metus pradirbæþmonës iðvargdavo, nes psichinë átampa organizmà alinokaip nuodai. Blogiausia, kad Sovietø imperijos galia irjos politika neteikë vilèiø regimoje ateityje tà Dovydokovà laimëti, todël ðio, regis, beviltiðko darbo savano-riai buvo savotiðki savo gyvenimo þudytojai. Beveik visità darbà dirbantieji jautë, kad vaikðto slidþia gilios upëspakrante ir kad be ypatingos angelø globos ta kelionënegali ilgai tæstis. Kita vertus, Dangus stebuklais nesi-mëto – turi bûti labai svarbios prieþastys Baþnyèios arþmogaus gyvenimui, todël pagrindinis „Kronikos“ re-daktorius kun. Tamkevièius daþnai kartodavo maldà:„Vieðpatie, Tu þinai, kad dirbu Tau. Jei ðis darbas rei-kalingas, – globok, jei ne, – tegu jis pasibaigia“. Ir dar-bas nesibaigë. Pasaulyje klastingiausios ir galingiau-sios represinës sistemos glëbyje jis tæsësi 17 metø – ikiAtgimimo ir iðsivadavimo.

Laisvës sàlygomis „Kronika“ iðkart prarado aktualu-mà: kunigø seminarijos gali priimti tiek klierikø, kiektik pajëgia, o valdþia net suteikia finansinæ paramà; vai-kus ne tik galima laisvai katekizuoti, bet ir mokyti tiky-bos valstybinëse mokyklose; religines knygas ir þurnalusgalima leisti neribotais kiekiais. Taèiau po deðimt tokios

PETRAS PLUMPA


laisvës metø tenka pripaþinti nelabai malonø dalykà:klierikø skaièius maþëja, moksleiviai bëga ið tikybospamokø, religiniø knygø ir þurnalø tiraþai – juokingaimaþi... Nes laisvë atëjo visiems: tikintiems ir apsimetu-siems, altruistams ir egoistams, kuriantiems ir griau-nantiems. Ðiame idëjø ir vertybiø turguje evangelinësprekës nebegali konkuruoti nei savo iðoriniu blizgesiu,nei turinio patrauklumu. Visuomenë, entuziastingai pa-sukusi á hedonizmo nuokalnæ, ignoruoja visus, kuriegraþiais þodþiais ir tik savo jëgomis bando sustabdytigalingà ir praþûtingà visuotiná kritimà. Èia nieko nebe-gali padëti apeliavimas á savø politikø sàþinæ ar pasauliovieðàjà opinijà, nes tie procesai bûdingi visai europi-nei civilizacijai.

Neiðvengiamai artëja laikas, kai subræs bûtinybë ið-leisti naujàjà „Kronikà“. Ji turës atskleisti Kristaus irJo Baþnyèios persekiojimo faktus ne valstybinëje ar so-cialinëje plotmëse, bet paèioje Baþnyèioje ir net atskirokataliko sieloje: kaip atsitinka, kad avidëse darbuoja-si vilkai; kad Dievo þodis skelbiamas be aukos; kad no-rima iðmokyti tikybos be maldos; kad atskiro þmogausintelektas nelaikomas evangelizacijos sritimi; kad veikiaparapijos, kuriose tikintieji praranda viltá? Tokiø klau-simø yra labai daug. Naujosios „Kronikos“ leidëjamsreikës su ne maþesniu atkaklumu rinkti Baþnyèios nai-kinimo ir jos griovimo faktus, iðvieðinti vilkus, sugëdinti

bailius, pamokyti nemokanèiuosius, padràsinti kukliuo-sius ir t. t. Tik visas tas iðvieðinimas turëtø vykti nepasaulinëje, bet paèios bendrijos terpëje, mûsø avidëjeir ðeimoje. Tai subtilus uþdavinys, kurio neatliks am-bicingi þurnalistai ar literatai, nors ir turintys uþsienie-tiðkus diplomus. Naujosios „Kronikos“ turinys turëtøiðkelti ne horizontalios plotmës, bet vertikalios koky-bës problemas katalikiðkose bendruomenëse. Reaguo-jant á Jono Pauliaus II raginimà, turëtø bûti iriamasi ágilumà, á tas gelmes, kuriø nepasiekæs tikëjimo medisnegali þaliuoti ir duoti vaisiø. Ne veltui Apaðtalø Sos-tas ðiuo laiku iðkelia tokius ðventuosius, kaip tëvas Pi-jus, Juanas Diégo ir Josemaria Escriva. Tai labai skir-tingo veikimo asmenybës, taèiau në viena jø veiklos sritisneturëtø bûti iðbraukta ið nûdienos mûsø gyvenimo,jeigu nenorime uþdusti savo puikybës smalkëse.

Dabar kartojasi ta pati padëtis kaip ir prieð 30 metø:apsnûdusi evangelizacija be aukos yra bedvasë ir ne-vaisinga, todël bûsimosios „Kronikos“ leidëjai vël turëtøsukurti gyvenimà „lyg ant adatø“. Jei septyniose Lie-tuvos avidëse niekas nepastebës vis daugëjanèiø vilkø,jei 35-iuose Lietuvos vienuolynuose neatsiras visà lai-kà iðkeltø rankø, tuomet Amalekas bus pergalingas, omums Paþadëtoji þemë iðnyks kaip miraþas. Beje, ðiojedabarties Izraelio kovoje pasaulieèiai gali bûti kariaiir Mozës asistentai, bet tik ne pensininkai!

NEMATOMOJI „KRONIKOS“ PUSË


Iðtisà ðimtmetá tautinë valstybë buvolaikoma idealia politine santvarka.Susitelkusi tauta pati valdo jai isto-riðkai ðventà þemæ. Tautinës valsty-bës idealà pirðo tautiðkumo ðaukliai,kurie Rytø ir Vidurio Europoje darturëjo „paþadinti“ tautà ið gilausmiego, o pasak daugelio tyrinëtojø,net sukurti lig tol nebuvusias tautas.Valstybei nereikëjo ðaukliø. Valsty-bë seniai egzistavo ir daugelá slëgësavo tironija bei nesibaigianèiais rei-kalavimais.

Teoriðkai tauta ir valstybë nëralygûs partneriai, akivaizdi pirmeny-bë yra skiriama tautai. Ið tikrøjø jøpadëtis skiriasi – valstybë daþnaiuþgoþia tautà. Bet pirmiausia apietautos pranaðumà. Valstybë savyjeneturi jokiø teisiø valdyti. Tas teisessuteikia eiliniai þmonës, savo noruperleisdami jai ágaliojimus veikti jøvardu ir ásipareigodami jai bûti iðti-kimi. Pasinaudodama laisvo apsi-sprendimo teise, tauta sukuria nau-jà valstybæ arba palaimina senàjà iratitinkamu bûdu iðrinktai vyriausy-bei suteikia ágaliojimus valdyti ðalá.Tauta, tiksliau tariant, jos nariai, galiatsiimti ðiuos ágaliojimus, pakeistivyriausybæ, konstitucijà, net paèiàvalstybæ. Tikrovëje ávairûs praktiniaisumetimai varþë ðias teorines gali-mybes, bet radikalûs vyriausybiø irvalstybiø pokyèiai vyksta pakanka-mai daþnai, tad negalima ranka nu-moti á kalbas apie tautos teisæ ir galiàkeisti santvarkà.

Nemaþai kas mano tautà esantsvarbesnæ uþ valstybæ. Dauguma isto-rikø jau atsisakë anksèiau paplitusioásitikinimo, kad tautos egzistuojatûkstantá metø, kad jos yra natûra-lios þmoniø bendrijos. Veikiau mano-

Tauta ir valstybë

ma, kad tautos yra XVIII–XIX amþiøkûrinys, kurá sukëlë plintantys rinkossantykiai, urbanizacija, bendriniøkalbø ásigalëjimas, spaudos plëtra.Vis dëlto tautà gaubia solidumo re-gimybë. Tauta lyg kûnas, aprengia-mas vyriausybëmis ir konstitucijomis,kurias galima nusivilkti, pakitus ap-linkybëms ir skoniui. Dabartinë res-publika Prancûzijoje jau penktoji. Perpastaràjá ðimtmetá Lietuvà valdë ca-ras ir Sovietø Sàjunga, kaizeris ir Hit-leris, autoritarinis Smetonos reþimas,dabartinë demokratinë respublika.Vienos valdþios buvo primestos, kitosparinktos, vienos valdë ilgai, kitostrumpai. Bet per visus ðiuos pokyèiustauta buvo ir iðliko, nes ji sudarytaið tvirtesnës medþiagos. Arba benttaip teigia jos gynëjai.

Tauta daþnai laikoma savaiminevertybe, o valstybë – tik priemone tau-tai sutelkti ir jos interesams ágyven-dinti. Kadangi tautai esà reikia áran-kio savo valiai iðreikðti, sukuriamavalstybë arba perimama ir pertvarko-ma egzistuojanti ðalis. Taigi lietuviai,latviai, rumunai sukûrë ar atkûrësavo valstybes ið Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijø griuvësiø. Maþo-sios Italijos ir Vokietijos valstybëlës,grafystës ir karalystës susivienijo ar-ba buvo sujungtos á vienà didelæ tau-tinæ valstybæ. Pastebimas ir atvirkð-tinis procesas. Savo ruoþtu valstybëskuria ar stiprina tautas, jausdamosporeiká mobilizuoti gyventojus ir jøenergijà nukreipti ðalies naudai. Vals-tybës nepajëgia ákvëpti tø iðtikimy-bës ir pasiaukojimo jausmø, kuriuosdaþnai sukelia tautos. Tad tautiðku-mas skatinamas su viltimi, kad vals-tybei pasiseks susitapatinti su tautair pasisavinti tà ryþtà aukotis. XIX a.

tai darë Rusijos imperija, siekdamaátikinti rusakalbius, kad autokratijaypaè rûpinasi jø gerove, tad protingaremti carà. Ðitoks oficialus nacionaliz-mas bûdingas ðiame ðimtmetyje ne-priklausomybæ gavusioms Afrikosðalims. Ten siekiama plaèioje teritori-joje gyvenanèiomsgentims ápirðti min-tá, kad jos sudarovienà tautà, kuriàturëtø mylëti. Ka-dangi tautos likimassusietas su valstybe,tai ir ji verta jø iðti-kimybës. Bet ir ði-toks nacionalizmaspripaþásta didelæ su-telktos tautos svarbà, kadangi ásivaiz-duojama, kad be tautinio uþnugariovalstybë ir vyriausybë bus trapios irnetvirtos.

Tauta suteikia valstybei savitumo.Tautinis charakteris paþenklina vals-tybæ. Dvi ðalys gali turëti panaðiàsantvarkà, bet jos konkretø ágyven-dinimà nulems arba bent smarkiaipaveiks tautos bruoþai. Kita vertus,vyriausybë ir valdþia gali palikti savopëdsakà tautoje. Sovietø valdþiospoveikis lietuviø charakteriui, tad irpaèiai tautai, milþiniðkas, ir neþinia,kiek deðimtmeèiø truks, kol þala busatitaisyta.

Tauta – lyg aukðtesnio lygio dari-nys, ji yra virð politiniø kovø. Pole-mikos, kivirèai, kompromisai, slaptosir vieðos derybos – politikø kasdienëduona. Eilinis politikas gali taptipremjeru, net prezidentu, bet laukia-ma ko nors daugiau ið asmens, kurisvadovauja ar atstovauja tautai. Jouþmojai ir uþduotys turëtø bûti kil-nesni. Tautos interesai yra visuotiniai

KÆSTUTIS K. GIRNIUS

ÞVILGSNIS


ir nesutapatinami su siaurais par-tiniais interesais ir politikø ambici-jomis. Ðios nuostatos atspindys pa-stebimas ðalyse, kuriose prezidentoinstitucija labiau reprezentatyvi. Tenlaukiama ar reikalaujama, kad pre-zidentas nepriklausytø jokiai parti-jai ir bûtø visiðkai neðaliðkas. Ðitoksnepolitiðkumas daþniausiai já pa-verèia politiniu impotentu, bet taikitas reikalas.

Kontrastas tarp valstybës ir tautosremiasi gana idealizuotu, bet ir plaèiaipaplitusiu tautos vaizdiniu. Bet kur,galima klausti, glûdi ði tauta, kaip jireiðkiasi? Yra akimirkø, kai tautosbuvimas akivaizdus, nenuginèijamaiáspûdingas, kvapà gniauþiantis savodidumu. Ryðkus pavyzdys – tautosatbudimas 1988–1990 m. Sàjûdis kal-bëjo ir veikë tautos vardu ir jos remia-mas varþësi su valstybe, kuri buvovietos ir Maskvos komunistø rankose.Per masinius mitingus ir susirinki-mus, ðimtus vietos Sàjûdþio grupiø,Baltijos kelià ir rinkimus á Liaudiesdeputatø suvaþiavimà tauta perleidosavo ágaliojimus Sàjûdþiui, kuris ieð-kojo bûdø patenkinti þmoniø lûkes-èius. Ne tik patenkinti, bet ir suteik-ti jiems konkretø turiná ir formà.Nepaisant Brazausko vadovaujamøkomunistø pastangø Sàjûdá pavers-ti paklusniu partijos árankiu, Sàjûdisatsispyrë ir laimëjo pergalæ.

Bûta ir kitø panaðiø tautos prover-þiø. 1920 m. po Vilniaus uþgrobimoankstesnë gyventojø apatija ir abejin-gumas dingo. Kraðtà uþliejo gaivalið-ko patriotizmo banga, vyko masiniaimitingai, jaunimas savanoriais stojoá kariuomenæ. Pirmais pokario metaiskaimas gana vieningai palaikë par-tizanus, kurie ákûnijo Nepriklausomy-bës atgavimo viltá bei ðalies suverenu-mo tæstinumà.

Ðitokie tautos suþydëjimai ne tiktrumpalaikiai, bet ir nebûdingi. Ne-paisant teorinio tautos pranaðumo, jipaprastai teatlieka antraeilá vaidmenáðalies gyvenime. Þmoniø pakilimasiðblësta, o valstybë uþgoþia ar praryjatautà, nes á savo rankas perima svar-biausius, ne tik politinius reikalus,

nepalikdama vietos ar arenos tautaireikðtis. Tai ávyksta ne tik totalita-rinëje santvarkoje, kurioje nevyriau-sybinës organizacijos draudþiamos, opilietinë visuomenë slopinama, bet irdemokratijose. Paprastai nevyriausy-binës organizacijos turi siaurai api-brëþtà tikslà, – þmogaus teisiø ger-bimo stebëjimà, kovà su abortais,krepðinio rëmimà, lobizmà ir pan. Nejoms rûpintis tautos, visuomenës arðalies gerove apskritai. Organizacija,skelbianti, kad jos pagrindinis siekispatobulinti visuomenæ arba perauk-lëti tautà, sulauktø ðypsenø ir klau-simø apie jos vadovø psichinæ bûklæ.Norint rimtai uþsiimti esminiaisðalies klausimais, reikia atitinkamøágaliojimø, kuriø nevyriausybinës or-ganizacjos negali sau prisiskirti irkuriø niekas joms nesuteikia.

Sàjûdþio likimas pamokomas. Sà-jûdis pasiekë savo pagrindiná tikslà,1990 m. laimëdamas parlamento rin-kimus ir per savo deputatus paskelb-damas Nepriklausomybës atkûrimà.Bet perimdami valdþià ir ásiliedamiá valstybës struktûras, Sàjûdþio va-dovai pradëjo kalbëti kaip valdþiosvyrai, o ne tautos atstovai. Jie neat-sisakë tautinës retorikos, bet, kilusporeikiui pabrëþti savo gravitas, jierëmësi valdþios autoritetu. Sàjûdþiotarybos sudëtis pakito, jos vaidmuosumenko. Kai kurie aktyvistai, nesie-kæ valdþios postø, kurá laikà dar puo-selëjo viltá, kad Sàjûdis liks tautostribunolu, kuris vertins vyriausybësir parlamento veiklà. Jau po keliø më-nesiø ðiø lûkesèiø naivumas buvo aki-vaizdus. Niekas, ypaè buvæ kolegos,jø nepaisë, nes tauta demobilizavosi.Su Sàjûdþio nykimu ið politinës are-nos pasitraukë ir tauta. Panaðûs pro-cesai vyko ir 1920 m., bet su tragið-kesnëmis pasekmëmis. Kariniu per-versmu valdþià perëmë tautos vadupasiskelbæs Smetona, ásitvirtino auto-ritarinis reþimas, kuris daugiausiaenergijos skyrë valdþiai iðlaikyti beikovai su tikrais ir ásivaizduojamaisvidaus prieðais ir kuris në nepakëlërankos ginti Lietuvos nepriklausomy-bæ 1940 m.

Valstybës institucijos yra konkre-èios, aiðkios, neiðvengiamos ir daþnaislogios. Berlyne Egipto muziejuje ga-lima matyti maþas mokesèiø rinkëjøstatulëles, pagamintas 2000 metøprieð Kristø. Praëjus keturiems tûks-tantmeèiams, mokesèiø inspektoriaitoliau uoliai triûsia. Ir kitos rûðiesvaldininkai liudija valstybës ilgàamþiø. Jei þmogus nepatenkintas val-dþios politika, jis gali skøstis valdi-ninkams, kitiems pareigûnams, savi-valdybei ar parlamentui. Norintyspalikti valstybæ gali emigruoti, jei jieras kità juos priglausianèià ðalá. Nëraabejonës, kas yra valstybës galva, kaságaliotas valstybës vardu kalbëti irpriimti sprendimus. Ávairios schemosaiðkiai nurodo, kas kam pavaldus, kasuþ kà atsakingas, ástatymai ir nuta-rimai viskà smulkiai reguliuoja.

Savo ruoþtu tauta yra be galo amor-fiðka, be regimo centro, be jokiø insti-tucijø. Á kà turëtø þmogus kreiptis,kas bûtø adresatas, jei jis nepatenkin-tas tauta, tarkime, dël jos nariø ðovi-nizmo ar pagarbos raðytojams stokos?Nëra tautos valdininkø ar atstovø,net neaiðku, ar tuos ðovinistus gali-ma sutapatinti su tauta ir jai primestiatsakomybæ uþ jø netinkamà elgesá?Kokià sienà, net perkeltine prasme,turëtø individas perþengti, jei norëtøpalikti tautà? Pasipiktinæs ðalies poli-tika, þmogus gali sudeginti savo pasà,atsisakyti pilietybës. Taèiau tautanedalija nei pasø, nei tautybës doku-mentø. Ir kas ápareigotas prabilti tau-tos vardu? Prezidentas yra valstybësgalva, bet tai dar nereiðkia, kad jiskartu yra tautos galva. Á ðá postà jisneiðrinktas.

Galima bent dvejopai interpretuo-ti valstybës polinká kooptuoti tautà,átraukti jà á valdþios struktûras. Pa-gal pirmàjà interpretacijà, tautinësvalstybës sukûrimas yra aukðèiausiastautinio sàjûdþio momentas. Valsty-bës citadelës perëmimas sudaro sà-lygas tautai visokeriopai suklestëti iratskleisti savo genijø, nes valdþiosgalia tarnauja tautos interesams. To-dël tautiniai sàjûdþiai taip uoliai sie-kia valdþios. Antroji interpretacija yra

ÞVILGSNIS


maþiau optimistinë. Atëjimas á val-dþià tautai nieko gera neþada, nes val-stybës svertø perëmimas yra kupinaspavojø ir pagundø. Kilnius tautiniosàjûdþio idealus – norà lemti savo liki-mà, brolybës ir solidarumo puose-lëjimà, aukojimàsi bendram tikslui –greitai uþgoþia Realpolitik poreikiai,kurie lygiai taikomi vidaus ir uþsieniopolitikai, bei asmeninës politikø am-bicijos. Tautiniam sàjûdþiui bûdingàlygybæ pakeièia valdþios hierarchinësstruktûros, vieni tautieèiai tampalygesni uþ kitus, nepritarimas val-dþios siekiams laikomas neiðtikimy-be tautai.

Pasak pirmosios interpretacijos,tauta valdo valstybæ. Tauta lieka su-vereni, valdþios organai yra tautosvalios árankiai. Pasak antrosios, vals-tybë pasisavina, net pavergia tautà,piktnaudþiauja tautos idealais savodaþnai piktais sumetimais. Nors irveikiama tautos vardu, valstybë yranepriklausoma veikëja, kuri savo in-teresams teikia pirmenybæ.

Èia ne vieta spræsti, kuri interpre-tacija teisinga, nors esu linkæs many-ti, kad antroji labiau atspindi tikrovæ.Daug kas priklauso nuo tikslesniøtautos ir valstybës apibrëþèiø, nes abisampratos – talpûs indai, kuriuosgalima ávairiai pripildyti. Kuri inter-pretacija teisinga, nëra vien akademi-nis klausimas, nes atsakymas galismarkiai paveikti tautos savimonæ.

Jei tauta tampa valstybës tarnaite,valstybei tenka atsakomybë uþ tai,kas daroma tautos vardu, taip pat iruþ daugelá gerai þinomø nacionalis-tiniø ekscesø. Antai amerikietis is-torikas Robertas H. Wiebe savo ðámetiðleistoje knygoje Who We Are („Kasmes esame“) raðo, kad tautoms irnacionalizmui klaidinga priskirti at-sakomybæ uþ valstybiø veiksmus. Jisteigia, kad beveik visas didþiausiasþudynes sumanë, priþiûrëjo ir ávykdëvalstybës, arba bent tas þudynes pa-

laikë. Valstybës, o ne tautos, yra at-sakingiausios uþ etniná valymà irdaugumà þmogaus teisiø paþeidimø.Kurdamos imperijas, valstybës sklei-dë rasistines teorijas savo veiksmamspateisinti. Ir valstybës suteikë kleri-kaliniams megalomanams galià savoiðkreiptoms fantazijoms ágyvendinti.Kai kuriais atþvilgiais Wiebe’s teigi-niai patrauklûs. Romos imperija ilgaipersekiojo krikðèionis, kurie pasiþy-mëjo pacifizmu ir pasyvumu. Betkrikðèionybei sulaukus imperatoriøparamos, Baþnyèia nesidrovëjo smur-tà nukreipti prieð pagonis, naikinti jøðventoves, juos prievarta krikðtyti.Eretikai buvo smerkiami, bet be vals-tybës paramos nebuvo galima jø nai-kinti. Ánirtæ valstieèiai kartais spon-taniðkai susidorodavo su átariamaragana, bet masinës raganø me-dþioklës buvo valdþios darbas, reika-lavæs daug jëgø ir lëðø. Naciø chuliga-nai galëjo rengti pogromus, bet tik val-stybë galëjo ágyvendinti holokaustà.

Reikalai bûtø gerokai paprastesni,jei bûtø galima atsakomybæ uþ niek-ðybes suversti valstybei. Tuo atvejureligija ar tauta liktø be didesniødëmiø. Privalumai bûtø priskiriamitautai, o nuo neigiamø reiðkiniø bûtøatsiribojama, juos laikant nebûdin-gais nukrypimais. Net jei tautiná sà-jûdá þenklino nepakantumas, jis esàbuvo kontroliuojamas ir peraugo á pik-tybinæ stadijà tik tada, kai tautà pa-rëmë valstybë. Valdþia esanti tie nuo-dai, kurie sukëlë patologinæ bûsenà.Galios paragavimas ið tiesø gali nei-giamai paveikti individus ir sàjûdþius,iðryðkinti neigiamas savybes. Bet tietautiniai veikëjai nepateko á valdþiàatsitiktinai, be jokios politinës progra-mos. Jie savo idëjomis mobilizavo ða-lininkus ir rëmëjus, kurie tikëjosi, kadvadai ágyvendins atitinkamas idëjas.Ið pradþiø naciø „senieji kovotojai“priekaiðtavo Hitleriui dël jo nuosaiku-mo, dël radikaliø paþadø nevykdymo.

Nors negalima didþiausiø niekðybiøágyvendinti, nevaldant valstybës,niekðybës sëkla paprastai pasëjamapakeliui á valdþià.

Galima piktnaudþiauti tautiniaisjausmais. Yra demagogø, kurie, siek-dami valdþios, ciniðkai nutaria loðtitautine korta, nors jiems rûpi valdþia,o ne tauta. Toks esà buvo SlobodanasMiloðevièius, panaðûs priekaiðtaitaikomi Slovakijos politikui Meèiaruiir kai kuriems kitiems buvusiemskomunistams. Jie esà suprato, kadmanipuliavimas tautiniais jausmais –gal pats veiksmingiausias bûdas gy-ventojams iðjudinti, laimëti jø para-mà. Taip turbût ir yra. Bet svarbusuprasti, kad neatsparumas manipu-liavimui tautos nei puoðia, nei pateisi-na, o veikiau smerkia. Juk demagogi-jos griebiamasi, kadangi tauta aiðkiailinkusi jai pasiduoti. Nujauèiama, kadneapykantos ar ksenofobijos skatini-mas ras tinkamà dirvà.

Tautinës skaistybës gynëjams bûtøpatogu, jei tautà bûtø galima atribotinuo nemaloniø jos istorijos momentø.Bet ðitoks rankø nusiplovimas nesi-derina su mintimis apie tautos svar-bà ir reikðmæ. Jei valstybë – tik áran-kis tautos valiai iðreikðti, jei tautasuteikia valstybei savitumo, jei vy-riausybës ir konstitucijos lyg dra-buþiai, laikinai dengiantys tautoskûnà, tauta negali tapti bejëge ávykiøstebëtoja, kai istorija pasuka ne tuokeliu. Tuo nenoriu tvirtinti, kad kiek-vieno tautos nario veiksmai priskirti-ni tautai, kad nëra tautai visiðkaiabejingø asmenø, kad svetimos jëgos,kaip antai naciai ir sovietai, negaliatlikti svarbaus, net lemiamo vaid-mens kai kuriomis tautos istorijosakimirkomis. Bet jei tauta yra savonariø charakterio ir vertybiø formuo-toja, negalima nusiplauti rankø kaipPilotas, kai tautoje prasiverþia blogis.Jei pabrëþiama tautos didybë, atvirair galimybë, kad ji gali suklupti.

ÞVILGSNIS


Toji Antika, nuo kurios viskas prasidëjo, kurià vadinameEuropos pamatais, ðaknimis, ðaltiniu, dabar yra griu-vësiai. Suvarþytas strypais, paremtas metalinio karkasolyg invalidas rymo Partenonas, ið Delfø Apolono ðven-tyklos teliko tik viena visa kolona. Olimpijoje, Efeze,Milete ir kituose þymiuose graikø miestuose guli kolo-nø bûgnø krûvos, mëtosi akmeniniai blokai. Iðliko tikPanteonas – vienintelë Antikos ðventykla, á kurià ga-lima áeiti ir apþiûrëti ið vidaus. Þinoma, ji irgi apiplëðta:bronzinës stogo plokðtës pakeistos ðvininëmis, nelikointerjero elementø, bet ðiaip ar taip tai yra normaluspastatas. Bronziniø statulø þemëje ar jûroje atrasta tikkelios, kitos jau seniai perlydytos á ginklus ar katilus.Akmeniniø liko daugiau, bet sveikø – maþai: daugu-ma rastos sudauþytos arba apdauþytos. Griuvësiai yrair antikinë literatûra: Naujuosius laikus pasiekë tik maþ-daug tûkstantoji jos dalis, daugybës autoriø liko tik var-dai, daugybës kûriniø – tik pavadinimai, kai kurie at-ëjo á mûsø laikus tik maþø ir ne kaþin kà pasakanèiøfragmentø pavidalu. Taèiau Antikos griuvësiai svarbair reikðme toli graþu pranoksta kokius nors kitus griu-vësius. Jie spinduliuoja milþiniðkà antikinës kultûrosenergijà ir tarnauja nepaliaujamam ðios kultûros sklai-dos procesui, nors pati sklaida priklauso ne tik nuo jøbuvimo, bet ir nuo pirmojo postûmio, ávykdyto dar gy-vos, dar nesugriautos antikinës kultûros.

Pasaulio kultûros (turiu galvoje Europos ir ið Euro-pos kilusias kultûras) ir ypaè literatûros istorijà laiky-èiau Didþiojo sprogimo analogu. Kaip po Didþiojo spro-gimo vis pleèiantis pirminei medþiagai gyvuoja Visata,taip amþinai vis plintant Antikos kultûrai, gyvena pa-saulio kultûra. Antika yra pirminë medþiaga, kuriojeglûdi svarbiausiø visuomenës ir valstybës egzistencijosprincipø, þmogaus vietos pasaulyje ir bendruomenëjesuvokimas, surasti svarbiausi vaizduojamojo meno dës-niai, literatûros þanrai ir temos. Antika pasakë pirmàjáir svarbiausià þodá. Toliau vyksta nepabaigiama to þo-dþio sklaida. Sklaida nëra to paties daikto tiraþavimas,tai sudëtingas daikto tirpimas, plëtojimasis, skaidyma-

sis, naujø elementø prisijungimas. Taèiau kaip ir moder-niausio ðiø laikø kompiuterio, ir vienkartinës nosinësmaþiausiose dalelëse glûdi pirminës medþiagos pëdsa-kas, taip visuose pasaulio kultûros reiðkiniuose buvoir bus Antikos pëdsakø.

Toji sklaida kai kada gali reikðtis labai intensyviai,o kai kada intensyvumas susilpnëja. Pirmuoju atvejuantikinës kultûros buvimas tampa akivaizdus, ákvepiadaugelá tos ðalies ar epochos kultûros sferø ir reiðki-niø, uþima aiðkià dominuojanèià padëtá, antru atveju –pasitraukia á ðonà, tampa, nerûpestingai paþiûrëjus, netnematomas.

Norëdami perþvelgti sklaidos istorijà, turëtume pasa-kyti, jog ji prasidëjo nuo Graikijos, nors datà nurodytinëra lengva. Taèiau nesileisdami á samprotavimus apiegraikø kolonizacijos procesà, pradësime nuo helënizmo.Aleksandro Didþiojo uþimtuose kraðtuose paplito graikøkalba. Finikieèiai, sirai ir kiti Rytø þmonës tapo helënaisir graikø raðytojais. Manetonas graikiðkai paraðë gim-tojo Egipto, o Berosas – savo tëvynës Babilono istorijà.Net makedonø neuþkariautose ðalyse, pavyzdþiui, Kar-taginoje, buvo paplitusi graikø kalba. Daugybëje negrai-kiðkø Maþosios Azijos pusiasalio miestø iðkilo graikiðkosarchitektûros teatrai, ðventyklos, pastatai su peristili-niais kiemais. Taigi helënizmas – labai intensyvus grai-kø kultûros sklaidos etapas. III a. pr. Kr. romënamsuþkariavus Apeninø pusiasalá ir Sicilijà, sklaidos proce-sas nukrypsta ir á vakarus. Galima ásivaizduoti, kaipromënø legionierius, atsistojæs ant bato kulnà primenan-èio Apeninø pusiasalio galo, apsidairæs po Vidurþemiojûrà, pamatë, kad kitose valstybëse esama tokiø dalykø,kuriø jis namie neturi: puoðniø ðventyklø ir visuome-niniø pastatø, statulø ir paveikslø, teatrø ir bibliotekø.Jis panoro tai turëti, uþkariavo Graikijà ir pateko á uþ-burianèios graikø kultûros átakà. Romënai mokësi grai-kø kalbos, ëmë statydintis panaðius á graikø namus suvidiniu kolonø juosiamu kiemu, tempësi ið Graikijos sta-tulas, kopijavo jas, priprato prie jø nuogybës. Á Romàskverbësi graikø mitologija ir religijos elementai. Romë-nø literatûra perëmë graikø þanrø sistemà ir daugelásiuþeto linijø. Priklausomybë atrodë esanti tokia didelë,kad Horacijus pareiðkë, jog uþkariavæ helënus, romënai

NEPABAIGIAMA ANTIKOS SKLAIDA

Dalia Dilytë

TEMA: KLASIKOS AKTUALUMAS

DALIA DILYTË (g. 1944) – VU Klasikinës filologijos katedrosdocentë, antikinës literatûros tyrinëtoja, vertëja.


patys pateko á pavergtosios Graikijos meno nelaisvæ(Hor. Epist. II. 1. 156–157). Taèiau tai tebuvo regimy-bë. Romënai ne tik sugebëjo tos nelaisvës iðvengti, betir tapti antru antikinës kultûros komponentu. Pakar-todami daugelá graikø kultûros elementø, jie neperë-më graikø pasaulëvokos. Þodþiui mundus (lot. pasipuo-ðimas, susitvarkymas) jie, nusiþiûrëjæ á graikø kosmos,priskyrë ir visatos reikðmæ, taèiau nepasisavino graikøtikëjimo pasaulio harmonija, groþiu ir troðkimo sukurtità darnà ir groþá þmoguje. Jie nesiekë ir neskatino kûnogroþio. Stiprus, iðtvermingas, treniruotas kûnas vertin-tas tik praktiniu aspektu, bet netapo estetinio vertinimoobjektu kaip Graikijoje. Amþinojo Miesto gyventojø bius-tus daræ skulptoriai negraþino þmogaus: nebijojo paro-dyti raukðlëto jo veido ar atlëpusiø ausø. Romënai ne-norëjo atskirti, apibrëþti kiekvienà reiðkiná ar daiktà,siekti aiðkumo. Jie visai nesuko galvos, kad ainiai kal-tins juos eklektizmu, ir maiðë graikø filosofijos srovesir kryptis, ið kiekvienos pasirinkdami tai, kas kam atrodëartima ir reikalinga. Taigi jie elgësi kaip uþkariautojai:ið graikø kultûros ëmë tai, ko jiems reikëjo. Ið graikið-kos formos detaliø jie pasidarë ginklà atremti helëniza-cijai: graikø meno formomis skelbë savo idëjas. Romënaiignoravo harmonijos principà ir nesiekë simetriðkos li-teratûros veikalø kompozicijos. Graikai buvo suteikæaiðkø plastiná vaizdà savo dievams: jø dievai panaðûsá þmones. Romënø dievybës neturëjo nei þmogaus, neikokio nors kito pavidalo. Svarbiausia romënø deklaruo-jama vertybë buvo tautiðkumas, protëviø moralës ir gy-venimo principai (mores maiorum). Jà skelbë visa romë-nø kultûra. Nepaprastai stipri nacionalinë savimonë,iðtikimybë visam tam, kas romëniðka, ne tik neleidojiems tapti helënistiniu kraðtu, bet ir pasaulio kultû-ros istorijoje pastatë ðalia graikø. Romënai davë pasauliokultûrai pavyzdá ir pamokà, kaip reikia perimti kitoskultûros elementus, neprarandant savasties, taèiau jiebuvo pirmi ir paskutiniai, pasakæ absoliuèiai naujà, dargraikø neiðtartà þodá. Jie baigë kurti pirminæ medþia-gà. Po to vyko tik jos sklaida.

Prasidëjus Viduramþiams, krikðèioniðkosios Romosliteratûra perëmë pagoniðkosios Romos poetikos prin-cipus. Teisingas yra teiginys, kad Europos kultûra ið-augo ant Atënø ir Jeruzalës pamatø. Taèiau, kalbantapie literatûrà, já norëtøsi patikslinti: Jeruzalës akmenysvisuomet buvo taðomi pagal Atënø marmuro plokðèiømodelá: Biblijos personaþø vardai ir siuþeto elementaigyveno viename veikale su antikiniais, o ðis miðinysturëjo paklusti antikinës poetikos dësniams. Prudencijus(IV a.) raðë krikðèioniðkus himnus Horacijaus metrais,Klaudiano (IV a.) ir Auzonijaus (IV a.) kûryboje JëzusKristus taikiai sugyvena su Apolonu ir visomis de-vyniomis mûzomis. Baþnyèios Tëvai perima antikinádiatribës þanrà ir dairosi á Ciceronà kaip á retorikos mo-

kytojà. Jie jauèiasi truputá nesmagiai, mokydamiesi iðpagoniø, bet kitø mokytojø kol kas tiesiog nëra. 476 m.þlunga barbarø nusiaubta Roma. Europa paskæsta pil-kose Tamsiøjø laikø miglose. Paskui jose suðvytuojaKarolio Didþiojo Akademijos þiburëlis, po keliø ðimtømetø atsiranda daug vienuolynø mokyklø. XII a. rað-to pradedami mokyti ne tik dvasininkai, bet ir valdi-ninkai, paskui ima rastis ir universitetø. Visose mokymoástaigose visi dalykai dëstyti lotyniðkai, o mokymas rë-mësi ir antikine medþiaga. Gramatikos mokyta pagalIV a. Donato veikalà, retorikos – pagal Cicerono Deinventione ir jam priskiriamà traktatà Rethorica adHerennium, didaktikos pagal Boecijaus iðverstus duAristotelio logikos veikalus. Ðalia krikðèioniðkosiosliteratûros kaip mokymosi medþiaga ir pavyzdþiai bu-vo naudojami Vergilijus, Ovidijus, Stacijus, Lukanas,Terencijus. Tai ir viskas. Neskaityta nei graikø litera-tûra, nei kiti romënø autoriai. Þinotø raðytojø kûriniaidaþniausiai buvo interpretuojami alegoriðkai, nesiejantsu istoriniu ar politiniu Romos kontekstu. Nors bûtair mokytesniø asmenø, didþioji raðtingø þmoniø dalisViduramþiais Antikos nepaþino. Sukuriama daug po-emø Trojos karo, argonautø mito, Aleksandro Didþiojoþygiø motyvais. Homero epai ir kiti graikø kûriniai buvoterra incognita, bet mitø siuþetai plito per skaitomusminëtø romënø veikalus ir ið V a. atëjusius proziniusperpasakojimus. Nuo XII a. tokios poemos pradëtos kurtigimtosiomis kalbomis. Nepaisant to, kad ir romanø, irpoemø pavadinimuose ðmëkðèioja antikiniai vardai(Enëjas, Tëbai, Troja etc.), jie nerodo Antikos paþinimo.Juose apstu iðgalvotø motyvø bei siuþeto elementø. Bri-seidë laikoma Kalchanto dukterimi, pasakojama jos irTrojilo meilës istorija. Aleksandrà Didájá vaizduojanèiuo-se kûriniuose pats karvedys ir jo draugai yra riteriai,apraðomi jø þygiai, nuotykiai, santykiai su vasalais.Aleksandras nusileidþia á vandenyno dugnà, sveèiuo-jasi sniego ir vandens ðalyje, vëjø kraðte ir ið visur gráþtagyvas ir sveikas. Viduramþiø pabaigos þmonës su ma-lonumu skaitë lotyniðkà prozos veikalà Gesta Romano-rum. Plaèiai buvo paplitæ ir jo variantai anglø ir vokieèiøkalbomis. Ðiame kûrinyje Graikijos ir Romos istorijosnuotrupos susipynusios su ðventøjø gyvenimais, pasakøstebuklai – su didaktiniais pamokymais. Èia irgi nesi-rûpinama nei mitologinëmis, nei chronologinëmis, neikitomis tiesomis: Sokratas iðgydë serganèià imperato-riaus Klaudijaus dukterá ir uþ tai gavo jà á þmonas,Ariadnë vaizduojama kaip imperatoriaus Vespasianoduktë ir pan. Antikiniai statiniai virto akmens skal-dyklomis: juos sugriovus, blokai, kolonø gabalai buvogabenami namø ir baþnyèiø statyboms. Taigi nepaisantto, kad Viduramþiais skaityta ir raðyta lotyniðkai, kadmokytasi ið kai kuriø antikiniø veikalø, reikia pripa-þinti, jog tais laikais Antikos kultûros sklaida buvosusilpnëjusi.

DALIA DILYTË


Paskui iðauðo Antikos atgimimo laikai. Renesansoþmonës iðmintingai suvokë, kad esama pamato, á kurágalima atsiremti ir suðuko: Ad fontes! Jie ieðkojo An-tikos stiprybës ir didybës kaip savo uþmojø atsparos,ieðkojo þinojimo ir aiðkumo. Rausiamasi vienuolynø irkapitulø bibliotekose, nuraðinëjami ten rasti apipelijækodeksai. Visi humanistai puikiai kalba ir raðo loty-niðkai. Kai kurie, kaip antai Erazmas Roterdamietis,pamirðta gimtàjà ir neiðmoksta në vienos naujosios kal-bos taip gerai, kaip lotynø. XV a. turkams uþëmus Grai-kijà, suintensyvëjo ir graikø autoriø studijos, nes mokyti

graikai pabëgëliai atsiveþë daug Antikos rankraðèiø.Kai kuriuos rankraðèius humanistai ið turkø nusipirko.Iðradus spaudà, iki 1500 m. buvo iðleisti beveik visi ro-mënø, iki 1520 m. – graikø autoriai. Antikiniai veikalaidabar studijuojami tobulai. Humanistai juos susidedaá galvas ir tiksliai ið atminties cituoja. Tai darydami,jie net nepateikia iðsamiø nuorodø, nes þino, jog visiatpaþins citatà ir supras, ið kur ji paimta. Leidþiant anti-kinius veikalus ir mokantis senøjø kalbø iðkyla teoriniø,moksliniø klausimø: raidþiø tarimo, kûriniø autorys-tës ir pan. Juos stengiamasi spræsti. Antikos raðytojøkûriniai mëgdþiojami, antikiniai personaþai panaudo-jami kuriant naujus veikalus. Romënø ir graikø autoriaipradedami versti á gimtàsias kalbas. Vertimai suinten-syvëja XVIII a. Johannas Joachimas Winckelmannaspaskelbia graikø menà aukðtinanèià monografijà, atran-damas Homero poemø groþis. Rûmø ir dvarø parkuosestatomos graikiðkø ðventyklø tipo statiniai, apolonø,afrodièiø, dianø, nimfø statulos, gaminami vynuogie-nojø ornamentais ir maþomis antikiniø personaþø sta-tulëlëmis iðpuoðti laikrodþiai, staliukai, vazos, dëþutës,

tabakinës, indai. Imituojama graikø keramika. ÞavimasiAntikos harmonija ir groþiu. Sekama jos literatûros þan-rø ir stiliø kanonais. Klasicizmo statiniai, sodø ir parkøþeldynai ne tik ákûnija, bet net suabsoliutina antiki-nës simetrijos principà. Taigi intensyvus Antikos atgi-mimas truko apie penkis ðimtus metø.

Vëliau prasidëjo antikinës kultûros sklaidos susilp-nëjimo laikai, kuriuos pavadinèiau Naujaisiais viduram-þiais. XIX amþius pareiðkia atsisveikinàs su Antika.Þinoma, tai ávyksta ne staiga. Antikos paþinimas men-këja pamaþu, ir galø gale senosios kalbos, Senovës is-torija ir antikinë literatûra bei kultûra tampa ne visøðviesuoliø, o tik tam tikros specialybës þmoniø domëji-mosi objektu. Pradeda plisti antikinës literatûros vei-kalø, ypaè poemø, perpasakojimai. Þinoma, dabar dëlarcheologiniø kasinëjimø apie kai kurias Antikos sri-tis mokslininkai turi daugiau informacijos negu seniau,be abejo, visose ðalyse spausdinami antikiniø autoriøvertimai ir darbai apie Antikos literatûrà, filosofijà, kul-tûrà, bet didþioji dauguma raðtingø skaitytojø jø ne-perskaito. Po dviejø ðimtø metø, XX a. pabaigoje, Diet-richas Schwanitzas iðleidþia knygà, kurioje suraðo, kasþinotina iðsilavinusiam Naujøjø viduramþiø þmogui. Neigraikø tragedijos, nei antikinës komedijos problemosjam neturi kvarðinti galvos. Nereikia bûti skaièiusiamVergilijaus ir Horacijaus kûriniø, ramiai galima gyventinet ðiø poetø vardø negirdëjus. Keletà Homero poemøpersonaþø þinoti pageidautina, bet apskritai antikinëliteratûra ten net literatûros skyriui nepriskiriama. Ákanonà átraukta keliasdeðimt mitologijos, keli kultûrosir gal deðimt istorijos faktø. Tai simptomiðkas veikalas.Galima þiûrëti á já ið aukðto, bet negalima paneigti, jogjame sàþiningai bandyta apibrëþti tam tikrà masinëskultûros lygmená. Matyt, autorius savotiðkai teisus.Daugybei þmoniø, to, matyt, uþtenka. Susikimðusi á gal-và tik knygoje iðvardytuosius dalykus, tarkim, kokianors vaistininkë dël tokio pavirðutiniðko paþinimo neipati nukentës, nei kam þalos padarys. Pavojingesni irdaugiau þalos daro tie, kurie drásta prabilti vieðai. Taipjie platina tamsumà. Tarkime, mûsø minëta farmaceutëatëjo Varðuvoje ar Vilniuje á parodà „Vilniaus klasiciz-mas“ ir sustojo prie Prano Smuglevièiaus paveikslo Ag-ripina perkelia vyro Germaniko palaikus á tëvynæ. Neiapie Agripinà, nei apie Germanikà ji nieko nëra girdëju-si, bet perskaièiusi paveikslo pavadinimà, susigaudys,jog þmona parveþë vyro palaikus á tëvynæ. Parodos vieð-nia gali sau viena fantazuoti, kiek tinkama. Taèiau jeiguji nusipirko parodos katalogà, turëtø tikëtis kvalifikuotopaaiðkinimo, kas gi ið tiesø paveiksle pavaizduota. Deja,Lenkijoje parengtas, o paskui ir á lietuviø kalbà iðverstaskatalogas jos vilèiø nepateisins. Jis tik klaidina parodoslankytojus. Jame paraðyta, jog Agripina vieðai apkaltinoimperatoriø Tiberijø vyro nuþudymu. Tai netiesa, në

Laurais vainikuotas Apolonas ant lekianèio þirgo.Pranciðkaus Smuglevièiaus „Aukso namø“ Romoje freskoskopija. Popierius, akvarelë. 1775



vienas Antikos ðaltinis tokiø þiniø nepraneða. Agripinanepadavë imperatoriaus á teismà, nekalbëjo senate irniekaip kitaip nepateikë vieðø kaltinimø Tiberijui. Im-peratoriaus apskritai niekas vieðai nekaltino. Þinoma,Agripina demonstravo tam tikrà prieðiðkumà, skatinoir kurstë Germaniko draugus, pradëjusius bylà prieðnuodijimo vykdytojà Pizonà. Bet tai kitas reikalas. Ta-èiau bala nematë, ðis ir kiti teksto netikslumai bei klai-dos ne itin svarbu. Svarbiausia, kad visiðkai neteisingaipaaiðkinta paveikslo dvasia. Aiðkinama, jog paveikslotema – patriotizmas, pasireiðkiàs Germaniko pelenø par-veþimu á tëvynæ. Bet juk Agripinai niekas to netrukdë,jai nereikëjo dël to kovoti ar padëti ypatingø pastan-gø, tai buvo natûralu, suprantama. Ir pats Tiberijus,ir romënai pelenø atgabenimà sutiko kaip normalø po-elgá. Visiems bûtø buvæ keista ir neáprasta, jei Germa-niko palaikai bûtø buvæ palikti Rytuose. Þinoma, kadjie turëjo ilsëtis Augusto sau ir ainiams pastatytoje ka-pavietëje. Pranas Smuglevièius, gyvenæs intensyvios An-tikos sklaidos laikais, atidþiai skaitæs Herodotà, Livi-jø, Tacità bei kitus Antikos autorius ir ið jø rinkæsissiuþetus savo kûrybai, tai þinojo geriau uþ paveikslàapraðinëjanèius Naujøjø viduramþiø menotyrininkus.

Ir nupieðë stovinèià su puikaus karvedþio, iðtikimo se-novës romënø principams vyro, Germaniko palaikaisAgripinà tarsi iððûká prievartai, absoliutinei valdþiai,despotijai, monarchijai. Tai paveikslas ne apie tëvynës,o apie laisvës meilæ. Juk Tiberijus gniauþë respublikoslaisves, praþudë sàþiningà ir dorà kará Germanikà iðbaimës dël jo populiarumo, ið baimës prarasti sostà, iriðdidi, ryþtinga, nemokanti nusiþeminti Agripina kaipgyvas priekaiðtas despotui stovi Smuglevièiaus paveiks-le. Todël vieni þvelgia á jà susirûpinæ, kiti – pasiryþæprieðintis tironui, treti suvokia jos ir vaikø padëties tra-gizmà ir tarsi regi ateitá (juk bus susidorota ne tik suAgripina, bet ir su beveik visais jos vaikais), o kai kasnusiteikæs tarnauti imperatoriui ir ðnipinëti jos þings-nius. Rausvos senatoriø togos – tai ne tik bûsimo tero-ro ir þudyniø, bet ir laisvës spalva, o Germaniko pele-nai þmonos rankose – tarytum laisvës siekiø vëliava.

Neturëtø bûti privelta tiek nesàmoniø, kiek jø yradabar, Jacques’o Marseille’io sudarytos knygos apie di-dþiàsias paslaptis vertime á lietuviø kalbà. Taigi vienaipar kitaip vieðai demonstruojantys savo þinias ávairiøhumanitariniø specialybiø þmonës turëtø iðmanyti An-tikà geriau, negu rekomenduoja minëtasis kanonas. Ne-

DALIA DILYTË

Pranciðkus Smuglevièius. Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus á tëvynæ. 1807.Telðiai, Þemaièiø „Alkos“ muziejus


pakenktø jà paþinti ir tiksliøjø mokslø atstovams: jieturëtø sàmoningai suvokti terminijà, gebëti patys su-daryti pavadinimus savo atrastiems reiðkiniams ar su-kurtiems prietaisams. Jiems, pavyzdþiui, derëtø suvokti,kad vienodai prasidedanèiø þodþiø asteroidas, asocia-cija ir asimptotë sandaros principai skirtingi. Taigi Nau-jøjø viduramþiø gyvenime daug tamsos.

Taèiau nepriklausomai nuo mûsø þinojimo ar neþino-jimo ðiokia tokia antikinës kultûros sklaida tebevyksta,nes ðis procesas nesustabdomas ir nepaliaujamas.

Net moderniausio ðiuolaikinio pastato architektai re-tai sugeba visiðkai ignoruoti antikiná simetrijos principà.Graikø literatûra atkreipë dëmesá á visuomenës proble-mas ir á individà. Ji kalbëjo apie asmenybës vertæ, har-moningà dvasiniø ir fiziniø jëgø raidà, protingà asmenslaisvës ir visuomenës reikalaujamos tvarkos vienovæ,apie vieningà dësná, sàlygojantá þmogaus ir visuomenësnormas, apie þmogaus tvirtybæ ir silpnumà, apie jo kûnàir sielà, aistras ir protà. Dviejø pastarøjø ðimtmeèiøknaisiojimàsi po þmogaus kûno ir sielos uþkaborius beipo visuomenës gyvenimo palëpes galime laikyti tolesniugraikø minèiø ir vaizdø rutuliojimu. Romënø literatûraypaè pabrëþë patriotines ir tautines idëjas, skelbë iðti-kimybæ savo ðalies tradicijoms, protëviø paproèiams,jø gyvensenai. Daugybë naujøjø laikø veikalø yra toles-në ðiø idëjø sklaida. Jei Antika neigiama, revizuojama,parodijuojama, vis tiek yra ja remiamasi, nes neigimoatveju tai, kas neigiama, yra pagrindas egzistuotitam, kas teigiama. Naujøjø viduramþiø estetika teigiadestrukcijà, anarchijà, chaosà. Tai Antikos darnos, tvar-kos, harmonijos prieðprieða. Bet kad atsirastø prieð-prieða, Antika turi egzistuoti kaip numanoma prieðin-ga kokybë.

Menui, be abejo, leistina daugiau negu mokslui. Èianieko nestebina kûrëjø fantazijos þaismas. Tik gaila,kad daþnai argonautø ar Odisëjo keliones, Heraklio þy-gius vaizduojantys filmai neturi jokiø gilesniø minèiø.Taèiau kartais pasitaiko ádomiø ir visiðkai maloniai nu-teikianèiø iðimèiø. Ðtai amerikieèiø filme „Gladiatorius“prasimanymø daug: Markas Aurelijus ið tiesø nebuvo

nunuodytas, jis mirë nuo maro, siautusio Vindobonos(dab. Vienos) apylinkëse, neaiðku, ar buvo jo armijojekarvedys Maksimas (viename ðaltinyje minimas tokiovardo tø laikø konsulas, bet tik tiek), na, o visa jo gyve-nimo istorija, be abejo, yra iðlauþta ið pirðto, sàmoksleprieð Komodà nedalyvavo jo sesuo, ji seniai jau buvonuþudyta. Taèiau vëliau pamatome, jog visi pramanaisugalvoti tam, kad atsirastø koks nors siuþetas, bet es-minë tiesa neiðkraipyta: filmas kalba apie tà patá, kaipir Smuglevièiaus paveikslas, jis gerai iðreiðkia amþinàrespublikos ilgesá, grauþusá imperijos laikø romënø ðir-dis, suderintà su tikëjimu, jog gali bûti ir gerø impera-toriø, sugebanèiø, kaip kadaise Augustas, vadovauti,nepaþeidþiant, negriaunant respublikos institucijø.

Per pasaulio literatûras tebekeliauja universalijomistapæ antikiniai vardai bei siuþetai. Jeanas Cocteau („An-tigonë“, „Orfëjas“, „Pragaro maðina“), André Gide’as(„Oidipas“, „Blogai prikaltas Prometëjas“), Jeanas Gi-raudoux („Amfitrionas“, „Trojos karo nebus“, „Elektra“),Albert’as Camus („Kaligula“, „Sizifo mitas“), JeanasAnouilh’is („Euridikë“, „Antigonë“, „Medëja“); JeanasPaulis Sartre’as („Musës“); Gerhardtas Hauptmannas(„Ifigenija Delfuose“, „Ifigenija Aulidëje“, „Agamemnonomirtis“, „Elektra“), Friedrichas Dürenmattas („Romu-las Didysis“, „Heraklis ir Augëjo arklidës“), Eugene’asO’ Neillas („Elektrai skirta gedëti“), Thorntonas Wilderis(„Kovo Idos“), Jamesas Joyce’as („Ulisas“), MargueriteYourcenar („Adriano memuarai“, „Naujoji Euridikë“),Raineris Maria Rilke, Williamas Butleris Yeatsas, Her-mannas Hesse, Robertas Frostas ir kiti perima antiki-nius elementus, kad juos iðtirpintø, iðskaidytø ir su-kurtø kaþkà truputëlá kita.

Ðiuolaikinës literatûros mëgstamame þanrø, siuþetø,þodþiø, minèiø, jausmø sàvartyne visuomet spindi dau-gybë ið Antikos gelmiø iðnirusiø elementø, visuometrasime tai, kà Aischilas laikë Homero iðspjautais tru-piniais. Platono bûta teisaus: idëjos yra nemirtingos,nesunaikinamos. Antikos idëja irgi amþina – juk ji yravienintelë universalija, nes pasakë svarbiausià þodá apiedaiktø ir reiðkiniø esmæ, dësnius, principus.




1 Þr. Brague, R., Ekscentriðkoji Europos tapatybë, Vilnius: Aidai, 2001.2 Ibid., p. 41.

DALIA ZABIELAITË (g. 1970) – filosofijos daktarë (2001), VDUFilosofijos katedros lektorë.

I. TARP KLASICIZMO IR BARBARYBËS

Kalbëti apie klasikinio màstymo aktualumà ðiais post-moderniais laikais, kritiðkai ar net destruktyviai nusi-teikusiais ankstesnës tradicijos atþvilgiu, nëra lengva.Taèiau verta, o gal net bûtina. Ðá bûtinumà ir mëginsiupagrásti, ið pradþiø klausdama, kuo ðiandien gali bûtiaktualus dalykas, apibûdinamas „klasikiniu“, o vëliau –kuo aktualus klasikinis màstymas. Todël laikysiuos kla-siku laikomo Platono iðkelto dialektinio kaip daugiauklausinëjanèio nei atsakinëjanèio kalbëjimo (Crat. 398d,390c) nuostatos, kurios vedamas jis aiðkino màstymo,o mûsø akimis – klasikinio màstymo, sampratà, neiðsi-tenkanèià jokiame apibrëþtame atsakyme.

Ar þodis „klasikinis“ nurodo antikines senienas, kurias tarsi mu-ziejaus priþiûrëtojai turëtume pagarbiai saugoti, o jos vis vieniðdidþiai tylëtø?Galbût klasikinæ senovæ derëtø lyginti su praeities sodu, po ku-rá ámanu vaikðèioti su teisëtam savininkui bûdingu pasipûtimu?O gal ji yra lyg milþinas, ant kurio peèiø sëdime it toji Jonatha-no Swifto pavaizduota liliputø karta?

Kaip þinia, senovës ðaltiná apibûdinti „klasikiniu“ reið-kia iðkelti já kaip sektinà pavyzdá ar normà. Taèiau gar-biems Aleksandrijos mokslininkams, helënizmo laikaisëmusiems sudarinëti pavyzdingais laikomø graikø irromënø autoriø sàraðus, ði samprata atrodë suprantamair aiðki, o kà daryti ðiuolaikiniam þmogui, kai ji dvelk-teli antikvarinëmis senienomis? Galbût taip klausda-mas modernybës amþiuje Friedrichas Schlegelis pabrëþë,kad nuoroda „klasikinis“ implikuoja ir kità ne maþiausvarbø dalykà: teigia ðaltiná prasmës poþiûriu esant nie-kad iki galo neiðsemiamà. Kodël, kalbant apie klasiki-nio màstymo aktualumà, pabrëþtinas bûtent ðis nuoro-dos „klasikinis“ aspektas, tuoj paaiðkinsiu.

Paëmæ á rankas senovës graikø ar romënø autoriaustekstà ir pasikliaudami nuoroda „klasikinis“, pagrástaitikimës tame tekste kiekvienà syká rasti naujø idëjø irvisad turëti ko ið jo pasimokyti. Taèiau tai nëra taippaprasta, kaip ið pirmo þvilgsnio galëtø atrodyti. Matèia nemaþiau svarbu, su kokia nuostata prisiartinu prie

klasikinio ðaltinio. Kaip nuobodulio kamuojamas muzie-jaus priþiûrëtojas? Kaip pasipûtæs praeities sodo savi-ninkas? Ar kaip milþinu besistebás sau nepakankamasSwifto þmogeliukas?

Kokia turëtø bûti adekvati nuostata, siekiant prakal-binti klasikiná ðaltiná, geriausiai galima pasimokyti iðtuo paèiu „klasikø“ vardu vadinamø romënø. Ðiandienðià mintá iðkelia novatoriðkas prancûzø filosofas RémiBrague’as, tyrimø sritimi greta kitko pasirinkæs ir kla-sikinæ graikø filosofijà. Pasak jo, autentiðkas santykissu klasikinëje senovëje slypinèiomis kultûrinëmis ið-takomis ið esmës turëtø bûti „romëniðkas“1. Koks taisantykis?

Jei graikai pelnytai didþiavosi savo sukurtais moks-lais, menais ar filosofija, tai romënai áëjo á istorijà kaipmenkai kûrybingi ir neiðradingi þmonës. Ðá aiðkiai ási-sàmonintà kultûriná nevisavertiðkumà ne tik jø kaimy-nai graikai, bet ir patys romënai vadino barbarybe. Ta-èiau, uþuot joje uþsisklendæ, siekë jà perþengti karybosamato ar teisës vingrybëmis ir dar labiau – autentið-ku santykiu su tuo, ko patys nesukûrë, bet kà perëmëið uþ juos pranaðesniø graikø. Autentiðkas santykis susvetimu, perimamu ir naujai atrandamu dalyku kaiptik ir sudaro pagrindà to, kà Brague’as nusako kaip „ro-mëniðkà laikysenà“. Pastaroji ir yra aktuali ðiandien.

Taèiau naujai ásisavinti senovës ðaltiná, leisti jam for-muoti modernesniø laikø þmogaus protà bei dvasiniusporeikius ne maþiau sunku nei sukurti kà nors nauja.Mat ásisavinamà dalykà tenka perkelti á kità kultûrinæsituacijà, áðaknyti á kità kasdienio gyvenimo dirvà, pa-verèiant já tà gyvenimà kurianèia galia. Gráþtant prieistoriniø romënø, ðiø pastangø jie nepabûgo. Taèiau jasrealizuodami turëjo tverti nuolatinæ átampà tarp, Bra-gue’o þodþiais, „sektino klasicizmo“ ir „paþabotinos bar-barybës“2. Bûtent átampa tarp svetimos kultûros, jospranaðumo ir savosios nepakankamumo, sudaranti ro-mëniðkos laikysenos esmæ, yra lemiama, kai ðiandienklausiame apie klasikinio màstymo aktualumà. Ðiàátampà viliantis aptikti savyje, prasminga klausti:

Ar postmodernus þmogus ástengia priimti romëniðkà laikysenà

KLASIKINIO MÀSTYMO AKTUALUMAS

Dalia Zabielaitë


3 Schopenhauer, A., Parerga ir paralipomena, Vilnius: Pradai, 2001,p. 250.

4 Recenzijà þr. Adomënas M., „Platonas, Timajas. Kritijas (V.: Aidai,

1995, vert., ávadas ir paaiðk. Naglio Kardelio)“, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 1996, Nr. 7–8, p. 517.

klasikiniø ðaltiniø atþvilgiu ir juose atrasti kà nors nauja?O gal jis postmodernus tuo, kad sugeba lengvai atsisakyti ðios lai-kysenos ir, uþuot pasimokæs ið senøjø autoriø, virsti netaðytu stuobriu?

Neþinau tiesaus atsakymo. Þinau tik tiek, kad moder-niu vadinamame XIX amþiuje Arthuras Schopenhaue-ris, stebëdamas, kur link krypsta europietiðkas huma-nizmas, nerimaudamas áspëjo apie akivaizdþiai gráþ-tanèià kultûrinæ barbarybæ; gráþtanèià ne tiesiamais ge-leþinkeliais ar elektros linijomis, o klasikiniø ðaltiniøvertës praradimu3. Jo balsas, deja, (ne)tapo „dykumo-je ðaukianèiojo balsu“! Postmoderniu vadinamame mûsøamþiuje apie ðá praradimà kaip apie Europà apëmusádvasinio gyvenimo nuosmuká kalba Sorbonos universi-teto profesorius Brague’as. Ir tikrai. Ðio praradimo tikru-mu, atrodytø, verèia patikëti ne vien tai, kad dabartiesþmogus tapo taip postmodernus, jog ástengia nebeper-skaityti senovës klasiko graikiðkai ar lotyniðkai uþraðy-tos eilutës. Ne vien tai, kad klasikiniai ðaltiniai (átrauktiá privalomø studijø programà) domina tik nedidelá is-torikø, filologø ar dar maþesná filosofø ratà. Bet labiausiatai, kad ir ðis „maþasis likutis“ vargiai bepajëgia ne-tarpiðkai paþvelgti á klasikinæ senovæ bei á jos autoriøkûrinius.

Tad ar ámanu ðiandien naujai perskaityti, pavyzdþiui,Platonà, á mus besikreipiantá ið pagoniðkø, tûkstantme-èiø ûkuose nugrimzdusiø senovës Atënø. Jei ir pavyktøsusilaikyti nuo noro griauti ankstesnæ tradicijà, gal tuo-met sykiu su Dante, nors ir didþiai gerbdami Platonà,paliktume já „Dieviðkosios komedijos“ pirmajame praga-ro rate toliau iðpirkinëti savo nuodëmæ – krikðèioniðkojoDievo nepaþinimà. O gal, uþuot pasidavus muziejiniaistampanèiø klasikiniø ðaltiniø savininko puikybei, ver-tëtø atkreipti dëmesá, gal ne á Dante’s, o á mûsø paèiø,ant milþino peèiø sëdinèiø liliputø, Brague’o akimis, iðesmës suluoðintà, teisingø proporcijø neiðlaikantá su-pratimà apie Antikos laikø þmones bei toká patá jø kû-riniø paþinimà.

II. SULUOÐINTO SANTYKIO GYDYMAS

Viename 1885 m. fragmente klasikinës filologijos pro-fesorius Friedrichas Nietzsche teigë, jog „koncepcijø vai-vorykðtës“ yra tas skliautas, po kuriuo stovi tolimiausiassenovës graikø palikuonis. Jam uþ nugaros – sugriuvætiltai, vedæ á kadaise egzistavusá Antikos pasaulio spin-desá. Toks situacijos suvokimas, manyèiau, leidþia naujaipaþvelgti á klasikinio màstymo aktualumà. Mat Nietz-sche’s vaizdþiai nusakyta dabarties situacija susijusisu tuo, apie kà gal ir ne taip vaizdþiai kalba Brague’as:jo minimas sektinas klasicizmas yra tai, kas liko anapus

sugriautø tiltø, o ðiapus laiko upës – áveiktina barbarybë,kurià kuria ir palaiko nuolat marginama, sektinà klasi-cizmà uþstojanti interpretaciniø koncepcijø vaivorykðtë.

Ne iðimtis ir Platono veikalai: nuo mûsø juos skiriasugriuvæ netarpiðko santykio tiltai. Taèiau to santykionetarpiðkumà griauna ne tiek ðiandien savaime supran-tamu laikomas klasikiniø kalbø nemokëjimas. Kur kaslabiau: spalvinga ir savin uþskliaudþianti platonizmokoncepcijø vaivorykðtë, prie kurios, tyrinëtojø paste-bëjimu, prisidëjo jau Aristotelis, savo interpretaciniaissiûlymais supaprastinæs, padaræs logiðkai átikinames-nes máslingas Platono áþvalgas. Kiek kitaip, bet irgi áspë-damas apie ðá suluoðintà santyká, Mantas Adomënas„Timajo“ lietuviðkojo vertimo proga4 atkreipë dëmesá ádvi nevienodos vertës alternatyvas, tarp kuriø neiðven-giamai tenka rinktis dabartiniam Platono dialogø ver-tëjui, interpretuotojui ar skaitytojui: Platono tekstussuprasti arba per jo pagimdytà platonizmo tradicijà, arbamëginti pastaràjà apeiti ir gráþti prie „paties Platono“.Tiesa yra ta, kad Platono skaitytojas neretai sàmonin-gai uþsisklendþia ar yra uþsklendþiamas pirmoje – plato-nizmo tradicijos perspektyvoje. Èia paprastai kalbamaapie Platono „filosofinæ sistemà“, apie jo „idëjø teorijà“,apie „dviejø pasauliø dualizmà“, apie „racionalø samp-rotavimà“ ir „proto áþvalgà“ kaip du skirtingus paþini-mo bûdus ir t. t. Taèiau taip skaitydami Platonà tarsivoverë sukamës áprastiniø interpretaciniø nuomoniørate ir, uþuot bandæ ið jo iðtrûkti, veikiau kaltinameniekuo dëtà senovës màstytojà jo minties neaktualumu.O gal lyg Swifto apraðytiems liliputams, profesoriausBrague’o áspëtiems apie suluoðinto ir neproporcingo san-tykio su milþinu pavojø, verèiau klausti:

Kà reiðkia tai, kad didþiojo ir netgi „dieviðkuoju“ vadinto Plato-no tekstai paliovë dominti taip, kaip domino jo amþininkus arvëlesnes màstytojø kartas?Gal kalti ne jo veikalai, o mûsø santykio su jais neadekvatuspobûdis?

Prisipaþástu, dar nepradëjus kalbëti apie Platono fi-losofijà, ið anksto apima slegiantis jausmas: apie jà esàviskas seniai pasakyta. Juk laiko upe nutekëjo daugy-bë ðimtmeèiø! Tad suprantama: galëjo ar netgi turëjoiðsekti ðio klasikinio ðaltinio versmë. Taèiau Brague’oáspëjimas verèia susimàstyti: gal ðis slogus jausmas tëranatûrali klasikos ðaltiniø savininko puikybës arba mu-ziejaus senienø priþiûrëtojo nuobodulio iðraiðka? Kitavertus, ar ðis slogus jausmas nëra minëtos romëniðkoslaikysenos, iðlaikanèios átampà tarp sektino klasicizmoir áveiktinos barbarybës, prieðybë? Ko gero, taip.

Iðeitis tikriausiai ir bûtø minëtos átampos patyrimas.O kad jis – ne tik Brague’o tekstiniu kalbëjimu keliamas



5 Dixsaut, M., „What Is It Plato Calls ‘Thinking’?“, in: Proceedingsof the Boston Area Colloquium in Ancient Philosophy (13), 1997.

DALIA ZABIELAITË

nerealus reikalavimas, bet ir tikras dabarties intelekti-nës kultûros dalykas, privertë patikëti laimingo atsitik-tinumo, tiksliau, keliø þmoniø rûpesèio dëka á rankaspatekæs Sorbonos universiteto profesorës Monique Dix-saut straipsnis „Kà Platonas vadina „Màstymu“?“5. Jistiesiog stebina romëniðkà laikysenà atitinkanèiu ban-dymu Platono dialogus skaityti nauju, interpretacinesnuomones áveikianèiu bûdu, juose ieðkant ankstesniøtyrinëtojø nepastebëtø, taèiau svarbias prasmines linijasiðryðkinanèiø konceptualiø aspektø. Be to, jis akivaiz-dþiai parodë, jog Platono tekstai aktualûs bent jau tuo,kad, ilgainiui tapæ interpretaciniø schemø ðaltiniu, ly-giai taip tas schemas netikëtai gali sugriauti. Taèiauidant tai ávyktø, bûtina ne destruktyvi, kritiðkai nusi-teikusi prieð ankstesnes tradicijas, o veikiau konstruk-tyvi klasikinio màstymo nuostata, gebanti naujai at-rasti senovës autoriø mintis.

III. UÞMIRÐTAS MÀSTYMO SKAIDRUMAS

Ðiandienos intelektiniø projektø ávairovë tiesiog neá-sivaizduojama be daþnai kartojamø fraziø: filosofinismàstymas, racionalistinis màstymas, modernus màs-tymas, postmodernus màstymas, analitinis màstymas,sintetinis màstymas ir t. t. Dar labiau toji projektø ávai-rovë neásivaizduojama be tariamo supratimo, jog ðiø fi-losofinës kalbos kliðëmis tapusiø fraziø reikðmë yra ikigalo skaidri ir aiðki. Prisipaþástu, nesugebu to aiðkumoáþvelgti. Tesugebu jaustis lyg Tesëjas, klaidþiais korido-riais besivaikantis Minotaurà, pasiklydusi „màstymà“apibûdinanèiø epitetø postmoderniame labirinte. Betkaip Ariadnë Tesëjui, taip klasikinë senovë dabartiesþmogui, ko gero, dar gali padëti iðsigelbëti ið ðio labirintokoridoriø. Kokiu bûdu? Siûlydama netarpiðkai ir nau-jai atrasti ne skaidrumà prarandanèiø „màstymo“ apibû-dinimø turiná, o paties màstymo patyrimà. Dël to ir tenkabraukti dulkes nuo Platono tekstø. Taèiau ne bet kaip,o minëtu romëniðkos laikysenos mostu.

Kà naujo pasakytø Platono dialogai, jei áveiktume áprastà inter-pretacinæ perskyrà tarp regimosios ir màstomosios tikrovës?Jei sielos pokalbá su savimi laikytume paradigminiu màstymo irkalbëjimo modeliu?Jei logosà sietume ne tik su racionalumo galia, bet ir su intuity-viu suvokimu?Jei màstymà atpaþintume ne tik kaip vienà ið paþinimo pako-pø, bet ir kaip viso paþinimo vyksmo pagrindà?

Ðie klausimai nëra áþûlus akibrokðtas ginèui. Veikiautai bandymas, sekant Dixsaut, Platono tekstø atþvil-giu uþimti romëniðkà laikysenà ir klausti: kaip klasi-kinio màstymo aktualumà ámanu naujai atrasti, remian-tis platoniðku màstymo patyrimu?

Ar „màstymas“, kaip ðiandien já apibrëþia ávairûs ir gausûsþodynai, yra „individo paþintinës veiklos procesas“, „apiben-drintas ir netiesioginis tikrovës atspindëjimas“, „aukðèiausiasypatingu bûdu organizuotos materijos – smegenø – produktas“,kurio „sàmoningos pastangos – atpaþinti, suvokti, suprasti, skirti,sisteminti, vertinti, keisti objektus“ ir t. t.

Tuos, kuriems artimesnë romëniðka laikysena, tik-riausiai trikdys ði ausá rëþianti „barbariðka“ (t. y. „màs-tymà“ intelektualiu barðkëjimu apibrëþianti) leksika.Kita vertus, kuo èia dëtas postmodernus þmogus, jeiguneranda jo kalboje tiesiog nesanèiø þodþiø „màstymui“nusakyti? Bûtent tokiø þodþiø pirmiausia ir galima rastitekstuose klasikos graikø, kuriø kalbos metafizinë gelmëþavëjo ne tik Martinà Heideggerá. Kaip þinoma, màstymopatyrimà Platonas ávardijo keliais, vienu atitikmeniuvargiai perteikiamais, taèiau atskirus to patyrimo as-pektus iðryðkinanèiais logos, dialogos, dianoia, noesis,phronēsis, sōphrosynē bei jiems giminingais veiksma-þodþiais legein, dialegesthai, dianoeisthai, sōphroneinir kt. Plaèiausios reikðmës logos Platonas traktavo kaipneskaidomà kalbos ir màstymo vienetà, kuris esti dve-jopas: netikras, apgaulingas (pseudēs) ir tikras (alēthēs)(Crat. 408c). Pastarasis apibrëþiamas kaip logos, kuris„apie esanèiuosius dalykus kalba taip, kaip yra (ta ontalegē hōs estin)“ (Crat. 385b). Ir prieðingai: apgaulingas,pseudo- logosas þymi toká màstymo ir kalbëjimo vyksmà,kuris apie dalykus nepamàsto ir nepasako nieko tikra.

Nuo tikrojo logoso neatsiejamas autentiðkasis màs-tymo (dianoia) patyrimas. Taèiau kà paèiam Platonuireiðkia „màstymas“ (dianoia)? Norëèiau perspëti: de-rëtø bûti atsargiems ir nesileisti ðio klausimo suklai-dinamiems taip, kaip ne syká nutiko ðiø eiluèiø autorei.Mat atsakymas, kurá rasdavau atsivertusi kad ir nau-jausià The Cambridge Dictionary of Philosophy (ðio þo-dþio reikðmë èia aiðkinama kaip samprotavimo, argu-mentø plëtojimo ir iðvadø darymo galia, prieðprieðinamaproto áþvalgai (nous)6), ið tiesø nëra joks atsakymas áminëtà klausimà. Juk klausiama apie tai, kaip „màsty-mà“ suvokë pats Platonas. Tuo tarpu atsakyme nurodo-ma, kaip „màstymà“ suvokia platonizmo tradicija. Kitaiptariant, klausimas apie ratus, atsakymas – apie batus.

Idant susikalbëtume, bûtina yra Platono skaitymo iðpaties Platono perspektyva. Kaip tik jà ir renkasi ro-mëniðkos nuostatos vedama prancûzø tyrinëtoja Dix-saut. Jos teigimu, Platono dialoguose màstymo patyri-mà ávardijantis dianoia nëra vienareikðmis. Skirtinosbent dvi ankstesniø tyrinëtojø nepastebëtos ðio þo-dþio reikðmës: platesnë, aptinkama „Teaiteto“, „Sofis-to“, „Filebo“ dialoguose, kur màstymo sàvokos turinysaprëpia ir þemiausià paþinimo kaip spëjimo (eikasia)pakopà, bei „Valstybëje“ aptinkama siauresnë màstymokaip racionalaus svarstymo, sudaranèio vienà ið tarpiniøpaþinimo pakopø, samprata. Antros reikðmës ásitvir-tinimas kaip tik ir lëmë áprastà, vadovëlinæ Platono pa-


Giorgio de Chirico. Iðtikimas tarnas. 1918. Pieðinys

6 Burckhardt, T., Griechische Kulturgeschichte I, Leipzig, 1929, S. 73.

þinimo sampratos koncepcijà, trukdanèià netarpiðkaipaþvelgti á jo màstymo sampratà.

Þvelgiant ið paties Platono perspektyvos matyti: màs-tymas nëra statiðka sàmonës struktûrinë savybë. Vei-kiau tai dinamiðka besiformuojanti galia, patiriama kaipsavyje sutelkiantis ir apvalantis vyksmas nuo maþiauskaidrios prie skaidresnës sielos bûsenos: ásivaizdavi-mo/spëjimo (eikasia), tikëjimo (pistis), màstymo (dianoia)ir proto áþvalgos (noesis) (Resp. VI, 511e). Platono ásiti-kinimu, màstymo patyrimas laikytinas þmogaus visogyvenimo siekiu: susigràþinti ágimtà darnà ir protà (Tim.44a-b), ugdant „graþiai su-tvarkytos ir protingos sie-los“ (Phaed. 108a) bûsenà.Ðia prasme þmogaus kaipmàstanèios bûtybës vidi-niam gyvenimui veriasidvi prieðingos kryptys:arba likti beprotybëje(aphrosynē), t. y. nemàs-tanèioje, nenuosaikioje,nesantûrioje bûsenoje, ku-ri „Valstybëje“ (533d) nu-sakoma kaip sielos „barba-riðka purvynë“ (borbórosbarbarikós); arba dialekti-kos keliu „pamaþu iðlais-vinti sielos þvilgsná, pani-rusá á barbariðkumo purvà,ir kreipti já aukðtyn“ (Resp.VII, 533c-d), „paþinimo“,„sveiko proto“ (phronēsis)bei „nuosaikumo“, „santû-rumo“ (sōphrosynē) bûse-non. Màstymo galios paty-rimà siedamas su sielos ty-rumu, Platono Sokratasmàstanèiajam subjektuikelia pagrindiná epimeleiareikalavimà: nuolat „rû-pintis“ savimi, „priþiûrëti“ sielà (Apol. 29d-e), idant tik-rojo logoso galios neuþgoþtø prigimtinio blogio generuo-jamas pseudo-logosas. Platono teigimu, tik „apvalæs irparuoðæs savo màstymà“ (Phaed. 67c), màstantysis sub-jektas gali „tyrai paþinti tai, kas tyra“ (Phaed. 66e-67a).Apibrëþèiau tariant, suprasti dalykus tokius, kokie jieið tikrøjø yra.

Ðià Platono áþvalgà kiek neáprastai palieku skaitytojuipaèiam suprojektuoti á èia svarstomo klausimo (kà reið-kia koncepcijø vaivorykðtës gaubiamame kraðtovaizdyjenaujai atrasti klasikinius ðaltinius?) hermeneutinæ per-spektyvà. Jei tai pavyks, tai ir bus klasikinio màsty-

mo patyrimas. Kodël tik taip ámanu adekvaèiai suprastiklasikinio màstymo aktualumà, dabar ir paaiðkinsiu.

IV. VIDINIS MÀSTYMO DIALOGAS

Platonizmo tradicijoje áprasta teigti, jog sielos þvilgs-ná nuskaidrinanèio dialektikos (dialegesthai) meno kla-sikos graikai mokësi kalbëdami vieni su kitais, vienikitø klausdami ir drauge ieðkodami atsakymø. Ið tie-sø, Atënø gyventojai gebëjo puikiai vesti pokalbius ardiskutuoti: politiniuose susirinkimuose, teismuose, aikð-

tëse bei filosofø mokyklo-se. Ðia prasme JacobasBurckhardtas teisus, At-ënø demokratijà apibû-dindamas kaip plepiausiàvalstybës formà6. Bet artaip aiðkinant klasikiniomàstymo aktualumà, ne-ápuolama á plepumà, ky-lantá ið platonizmo tradi-cijai bûdingos argumen-tavimo manieros? Kitaiptariant,

Ar ámanu istoriniais argumen-tais nuðviesti klasikinio màsty-mo patyrimà bei jo aktualumàðiandienai?Ar ðis argumentavimo bûdas ne-paverèia klasikinio màstymo ne-aktualia muziejine seniena?

Neatsitiktinai, uþuotaukðtinæs demokratijosplepumà, Platonas siekëgiliau paþvelgti á tai, kokiayra ir kokia turëtø bûtivieðà kalbëjimà generuo-janti màstanèiojo subjek-to sielos bûsena. Tiksliautariant, autentiðkà màsty-

mo patyrimà jis bandë nuðviesti (taip pat ir ðiandiennaujai atrandamais) psichiniais argumentais.

Kodël kalbëjimas su kitu ne visuomet yra tikras „dialoginis pokal-bis“, o veikiau – plepalai arba sofistinis manipuliavimas kito þmo-gaus sàmone?Ko dar reikëtø, idant ið tikrøjø bûtø ieðkoma tiesos, jei kalbëji-mas su kitu èia nëra lemiamas pagrindas?

Platono tekstus skaitydama ið paties Platono, Dixsautteigia, jog kaip autentiðkà màstymo patyrimo paradig-mà ðis màstytojas iðkelia ne dialoginá kalbëjimà sukitu, o veikiau nebylø sielos pokalbá su savimi. Ðiuo po-þiûriu sokratiðkas kalbëjimas traktuotinas kaip empi-rinis modelis, kuriuo Platonas aiðkina màstymo – sie-los pokalbio su savimi – struktûrà. Ðiam teiginiui, be



7 Brinkmann, K., „Commentary on Dixsaut“, in: Proceedings of theBoston Area Colloquium in Ancient Philosophy (13), 1997, p. 33.

8 Dixsaut, M., op. cit., p. 20–21.

DALIA ZABIELAITË

abejo, galima ir dera prieðtarauti. Tai ir daro KlausasBrinkmannas, sukeisdamas interpretacinius akcentusir svorio centrà perkeldamas á dialoginá kalbëjimà sukitu, nes bûtent èia, jo þodþiais, „slypi nenuspëjamu-mo, nuostabos momentas, leidþiantis man paþinti ma-no ásitikinimø ribas“7. Taèiau ir ðià interpretacijà, kogero, galima paneigti.

Nesileisdama á þodþiø ginèà, norëèiau pateikti papras-tà, bet áþvalgø paties Platono psichiná, t. y. á netarpið-kà màstymo patyrimà apeliuojantá, argumentà. „Puo-tos“ dialoge Sokratas ironiðkai kreipiasi: „Gera bûtø,Agatonai, jei iðmintis bûtø toks daiktas, kad, vienamprie kito prisilietus, tekëtø ið pilnesnio á tuðtesná, kaipvanduo vilnoniu siûlu ið pilnesnës taurës teka á tuðtesnæ.Jei ir su iðmintimi taip bûtø, dideliu turtu palaikyèiauásitaisyti ðalia tavæs: tikiu, kad prisipildyèiau ið tavæsgausios ir graþios iðminties“ (Symp. 175d-e). Ðio frag-mento psichologinæ áþvalgà perfrazuosiu paties Platonopasiûlytu vaizdiniu: niekas negali ápilti á tuðtesnæ tau-ræ vandens taip, kad toje taurëje, aplipusioje „barba-riðku purvu“, vanduo iðliktø skaidrus ir tyras. O jukpagrindinis klasikinio màstymo principas skelbia: tik-tai tyra paþásta tyra. Tad, viena vertus, tik pasiekæsvidinæ màstymo tyrumo ir aiðkumo bûsenà, neleidþianèiàap-kalbëti, pri-kalbëti, nu(si)-kalbëti, þmogus tinkamaileidþiasi á pokalbá su kitu. Taèiau ko vertas vieðas „dia-loginis kalbëjimas“, jei ið esmës yra ne kas kita, kaipap-kalbantis, pri-kalbantis, nu(si)-kalbantis pilstymasið ne-ðvarios á ne-ðvarià tauræ. Kiek vëliau, krikðèionybëspradþioje, Jeruzalës vyskupas Jokûbas tokià intelek-tinio apsimetinëjimo formà pavadins lieþuvio nuodëme,„suterðianèia visà kûnà“ ir „padeganèia viso gyvenimo

eigà“ (Jok 3, 6). Kreipdamasis á helënistinës kultûrosterpëje gyvenusius, su ávairiomis intelektinio apsime-tinëjimo formomis susidûrusius krikðèionis, minëtasisvyskupas greta kitko apeliavo ir á klasikinio màstymopatyrimà. Taèiau patyrimà, kuris tuo metu dar buvonesuluoðintas, neiðkreiptas já aiðkinanèiø koncepcijøvaivorykðtës.

Ðiandien bandant kalbëti apie klasikinio màstymo ak-tualumà, tenka pripaþinti, kad, uþuot pateikus rekonst-ruotà jo sampratos apibrëþimà, galbût svarbiau netarpið-kai patirti tai, kas yra autentiðkà màstymo patyrimànaujai atrandantis màstymas. Juk ir pats Platonas, dia-nioia vartodamas nevienareikðmiðkai, vargu ar siekëaiðkiai apibrëþti tikrojo màstymo sàvokos turiná. Á tai at-kreipdama mûsø dëmesá ir su prancûziðka elegancijaiðlaikydama romëniðkà laikysenà, Dixsaut teigia: „KaiPlatonas màstymà vadina sielos pokalbiu su savimi, jispateikia daugiau klausimø negu atsakymø, daugiauklausimø, á kuriuos pats niekada nebûtø ástengæs at-sakyti. Paprasèiausia palikæs apraðymà to, kaip màs-tymà patyrë pats, ko gero, jis ir nesiekë iki galo ámintimáslæ, kas yra màstymas. Kiekvienas turi teisæ bandy-ti atsikratyti ðios máslës bei panaðias másles nustumtiá mitologijos ar literatûros sritá, suvesti màstymà á jorezultatus ir teiginius, o jo tiesà – á propozicijø tiesosvertæ. Ði nuostata buvo gerai þinoma jau Platono laikais.Jos vardas – sofistika. Að palieku jums áspëti jos var-dà, jos daugelá vardø, ðiandienà“8.


Plotino traktatas „Apie sielos nusileidimàá kûnà“: „amfibijos patirtis“

TATJANA ALEKNIENË

Nuo dualistiðkai nusistaèiusiø aske-tø orfikø ir pitagorininkø sàjûdþiolaikø bei sielos ir kûno sàjungos átam-pà jautriai atspindinèiø Platono rað-tø dieviðkosios sielos ir kûno sugyve-nimo galimybë tampa opiu klausimuvisiems ðiø dviejø dalykø kitoniðku-mà pripaþástantiems màstytojams.Tokiais dràsiai galime laikyti visusPlatono mokyklos sekëjus. Porfirijasprisimena (VP1 13, 10–17) tris die-nas klausinëjæs aistringà ir kantrødëstytojà apie sielos sàjungos su kû-nu pobûdá: vienam klausytojui pasi-piktinus, kad vietoj sklandaus dës-tymo tenka klausytis spontaniðkomokytojo dialogo su Porfiriju, Ploti-nas atsakë, kad, neiðsprendus Porfi-rijo klausimø, nebûtø në kà dëstyti.

Platono dialogø Sokratas, nors irneabejojantis sielos ir vidiniø jos tur-tø pranaðumu, regis, visai neblogaibei ðeimyniðkai jauèiasi kûne (ir vie-na, ir kita puikiai paliudija Platono„Puota“). Tik „Faidone“ tikrojo Sok-rato „að“ su kûnu atsiskyrimo dienàjis pripaþásta (idant geriau paguostønaðlaièiais pasijutusius mokinius?),jog tai buvusi labai varginama ir tik-ràjá sielos gyvenimà gerokai trikdþiu-si patirtis. Porfirijo akimis regimasvieno iðkiliausiø Sokrato sekëjø Plo-tino gyvenimas ryðkiai nuspalvintaskûnui prieðiðkomis „Faidono“ nuotai-komis. Pirmieji biografo þodþiai liudi-ja, kad atrodë, jog „filosofas Plotinasgëdijosi esàs kûne“. Gana prislëgtas

1 VP = Vita Plotini, „Plotino gyvenimas“.2 Apolono orakulas jungia vargingos Odi-

sëjo kelionës ir „Faidono“ (109 c–e) ið ðio gy-venimo gelmiø dieviðkon tikrovën iðnerian-èios bûtybës vaizdinius. Abu ðie motyvai bû-dingi paties Plotino raðtams. Plg. I, 6 [1], 8;V, 9 [5], 1. Platoniðkai suvokto sielos likimoalegorijà Homero poemose (ypaè „Odisëjo-je“) áþvelgë átakingasis II a. po Kr. „neopitago-

rininkas“ (= platonikas-ezoterikas) Numenijas,kurio pëdomis seka ir Porfirijas. Þr. Lamberton,R., „The Neoplatonists and the Spiritualiza-tion of Homer“, in: Homer’s Ancients Readers.The Hermeneutics of Greek Epic’s. Earliest Exe-getes, ed. R. Lamberton and J. J. Keaney, Prin-ceton–New Jersey: Princeton University Press,1992, p. 115–133, ypaè p. 127–130.

ðios neiðvengiamos þemiðko gyvenimosàlygos, filosofas kone supyko, iðgir-dæs pasiûlymà padaryti jo atvaizdà:

tarsi nepakaktø ðio prigimties uþdëtoatvaizdo naðtos; norima lyg koká ver-tingà reginá palikti dar ir ðio atvaizdo

atvaizdà (VP 1, 4–9)?! Buvimas kûneatrodo toks „nepatogus“, kad Plotinasatsisako kalbëti apie savo atsiradimojame aplinkybes: tëvus, gimimo vietà(VP 1, 2–4); gimimo datà paskaièiuojapats sumanusis biografas (VP 2, 34–37). To paties rûpestingojo mokinio,tarsi Sokrato Kritono palikuonio dë-ka slapta nuo mokytojo nutapytas irpakankamai tikslus jo portretas. Ðisatvaizdas (Plotinas tikriausiai apsi-dþiaugtø) neiðliko, taèiau kitas suPlotinu siejamas skulptûrinis portre-tas pateikia asketo iðvaizdà. Plotinasnelinkæs rûpintis negaluojanèio sa-vo kûno sveikatos ir gyvybës palai-kymu (VP 2, 1–9) ir, regis, kaip ir„Faidono“ Sokratas, dþiaugiasi paga-liau galësiàs nusimesti sunkøjá sie-los kiautà. Jis stengësi gyventi taip,lyg apskritai nebûtø nei ðio kûno, neitokiø jo reikmiø kaip maistas ir mie-gas (plg. VP 8, 20 sqq), nuolat susitel-kæs dieviðkosios savo sielos gyveni-mo aukðtumose (VP 8, 18 sqq; 9, 16sqq), mirties akimirkà laimingas ga-lás sugràþinti jà á tikràjà tëvynæ. Toksir yra lakoniðkas visà gyvenimà ne-paliaujamai màsèiusio ir daugelá savoapmàstymø uþraðiusio filosofo testa-mentas: stengtis sugràþinti mûsø

dievybæ á visa ko dievybës glëbá (VP2, 25 sq). Porfirijo pateikiamas Del-fø dievo orakulas (ibid. 22) liudija,


TATJANA ALEKNIENË (g. 1965) – VUKlasikinës filologijos katedros docentë,daktarë, paraðë kn. Sielos dermës (1999).

Portretas ið Fajumo nekropolio. II a. pab.Enkaustika


3 Visi traktato komentuotojai pabrëþia ðiàPlotino kalbësenai nebûdingà iðpaþiningo po-kalbio su savimi intonacijà.

kad daug sykiø ðiame gyvenime járegëjusiam Plotinui po mirties pa-vyko galutinai pasiekti anà palai-mingos dieviðkosios tikrovës kran-tà (plg. ibid. 22, 23 sqq)2. Nepagarbakûnui persmelkia net ir Plotino min-ties darbo vaisiø raidæ: ne visai tai-syklinga tartis, netobula raðyba,principinis abejingumas raðiniø for-mai (plg. 8, 1–8; 13, 1–5). Pedantið-kas filologas Longinas, manæs, kadvisi jo turimi Plotino veikalø nuora-ðai sugadinti, paprasèiausiai neþino-jo, kad toks ir yra autentiðkas Ploti-no bûdas dëstyti (veikiau fiksuoti)verþlios savo minties vingius, – pa-aiðkina Plotino raðtus „taisyti“ ap-siëmæs Porfirijas (plg. 20, 6 sqq, 76–80; 21, 9–18).

Kantriai nelemtà kûno naðtà ne-ðusi siela kiek ástengdama jau ðia-me gyvenime ir galutinai po mirtiesnusikrato ðio nemalonaus, nepato-gaus ir galiausiai sielai visai nerei-kalingo ir nerûpimo daikto... Ar to-kia ir bûtø ypatingai dievø globoto(plg. VP 10, 14–25) filosofo Plotinoþemiðko gyvenimo santrauka? Plo-tinas nebûtø Plotinas, ir mes netu-rëtume visø skvarbiai vingiuotø am-þinai budraus jo proto meditacijø,jei jam bûtø pakakæ tokio atsakymoapie ðios „nekomfortabilaus“ sielosgyvenimo atkarpos prasmæ ir pa-skirtá. Kad tokio atsakymo jam tik-rai negana, kartu su kitais uþraðy-tais Plotino apmàstymais liudija jauvienas pirmøjø (6-as pagal chrono-loginæ sekà) jo traktatø „Apie sielosnusileidimà á kûnà“.

Ðio veikalo apmàstymai plaukia iðdviejø pagrindiniø ðaltiniø: prieðta-ringo Platono raðtø „apreiðkimo“, ku-riam reikia egzegezës, ir tø paèiø rað-tø paþadintos asmeninës dvasinësfilosofo patirties. Nebe pirmà sykádievybën pakilusios sielos groþio aki-mirkà iðgyvenæs Plotinas pradeda tuopaèiu skausmingu klausimu: „Kaip-gi að dabar nusileidau, ir kokiu bû-

du mano siela galëjo atsidurti kûne,jei ji yra tai, kokia dabar apsireiðkëpati savaime, nors ir bûdama kûne?“(En. IV, 8 [6], 1, 8 sqq). Keista ne pa-ti sielos ir kûno jungtis, o dieviðko gro-þio ir prigimties esybës „nusileidimo“á kûnà prasmë. Kaip gali toks þemi-nantis ir skurdinantis nusileidimasbûti visa ko kilties ið vieningo gërioðaltinio dalis? Lakoniðka atvira iðpa-þintimi3 prasidëjæs svarstymas grei-tai virsta áprastesniu ir akademiðkes-

niu autoritetingø senovës màstytojøliudijimø apmàstymu: Herakleitasmiglotai rodàs á pasaulio esybiø ju-dëjimo bûtinybæ, o poetiðkai neaið-kus Empedoklis jau brëþiàs drama-tiðkà sielos nuopuolio ir apsivalymoreikalingo sugráþimo vertikalæ (ibid.1, 11–23). Platonas apie sielos at-siradimà kûnuose kalbàs daug irávairiai: tai ir skausmingas nuopuo-lis, ákalinimas, tiesiog sielos kapas;antra vertus, jo paties teigimu, sielaesà apvaizdingai siøsta gerojo pa-saulio Statytojo palaimingai visybeiatbaigti (ibid. 1, 27–50). Mokyklosákûrëjo teiginiø prieðtaringumo ke-liama átampa bei Akademijos auk-lëtiniams bûdingas siekis bûtinai(daþnai ginant Mokytojà nuo kitø„konfesijø“ atstovø iðpuoliø) árodytipo ðiuo tariamu prieðtaringumu glû-dinèià minties vienybæ áskelia ori-ginalios Plotino minties kibirkðtá.Màstomos ir juntamos visybës pri-gimèiø tarpininkei sielai ið tiesø ge-riau be vargo rymoti màstymo aukð-tybëse, taèiau jos leidimasis þemes-niø bûtybiø link paklûsta neiðven-giamam vieningo, nedalaus ir ne-suvaldomai vaisingo bei dosnauspasaulio prado sklaidos dësniui. Ne-ribota ðio ðaltinio galia negali ne-siskleisti maloningai dovanodamasavo gerumà ir bûtá viskam, kas ge-ba jà priimti – iki paèiø tolimiausiøbûties pasaulio pakraðèiø (6, 11sqq). Tad ir sielos nusileidimas yrane nuopuolis, o veikiau spontaniðka

malonë: bûdama to paties savaiminioskleidimosi grandis, siela negali ne-globoti, neliesti, nedovanoti savæs jun-tamybei. Kitaip nei kai kurie plato-nikai (plg. Numenijas, apud Jambl.,Stob. I, 380, 15 sqq = fr. 48 des Pla-ces) ir dauguma gnostikø, Plotinas ne-linkæs sielos nusileidimo laikyti vidi-nio jos blogumo pasekme. „Plotinassugràþina þemiðkai kûne gyvenanèiaisielai jos dvasiná kilnumà.“4 Þemiðkasielos misija – bûtina neiðvengiamos

4 Plotins Schriften, übersetzt von RichardHarder, Neubearbeitung mit griechischenLesetext und Anmerkungen, Bd. I. Die Schrif-

ten 1–21 der chronologischen Reihefolge,b) Anmerkungen, Hamburg, 1956, S. 440.

Laidojimo plokðtë ið Fajumonekropolio. II a.



ir vaisingos vieningo, gero ir protingopasaulio prado sklaidos dalis. Màsty-me glûdinti vienybë, ramybë ir pil-natvë verèia Plotinà ne tik ilgëtis pra-rasto „Rojaus“ (Plotino poþiûriu, jisniekad nëra prarastas), bet svarsty-ti ir neiðnaudotø, neatsiskleidusiø,neþinioje likusiø galimybiø pavojø.Nerimastinga, smalsiai á ávairias pa-saulio puses, – ne tik á „neveiklios“màstomosios ramybës (plg. En. IV, 8[6] 2, 28–30, 53–55; 4, 5–10; 5, 30–36;8, 11–22) dangø, bet ir á margaspal-væ bei daugiaaistræ þemæ – besidairan-ti Plotino apmàstymø siela labiau neisupanèiotà kûno kalinæ (plg. „Faido-no“ vaizdinius) primena amþinai jud-rø dangiðkàjá „Faidro“ sparnuotá.

Pasaulio sielos „globotinis“ visybëskûnas nereiklus, lengvas priþiûrëti irnevargina dosnios ir galingos dangið-kosios savo globëjos (En. IV, 8 [6] 2,16–55, 7, 27 sqq; 8, 13–15). Atskirø,tad ir silpnesniø (plg. ibid. 4, 11 sqq)sielø globojami paskirybiø kûnai ke-lia nepalyginti daugiau rûpesèiø, –sielos retai tebesugeba atsiþvelgti ámàstanèio savo „virðaus“ dangø ir su-vokti savo màstanèio prado patirtá(ibid. 2, 9–16, 30–32; 3, 1–5; 8, 17–22). Taèiau „nusiþeminusios“ sielosnuostolis virsta kitos, taip pat bûtinospasaulio pakopos pranaðumu (plg.ibid. 5, 11 sqq). Juolab kad ir pati sielane vien kenèia: net ir pernelyg karð-tai atsidavusi savo misijai ir ásivëlusiá nerimastingus kûno rûpesèius ji, ga-lop sugráþusi prie savo pradþios, atsi-

neða ðiame pasaulyje ágytà blogio irsumaiðties patirtá bei iðmoksta ver-tinti palaimingà màstomos vienybësrimtá. Ið anos ramybës iðtrûkusi sie-la paþino ne tik ligi tol jai neþinomoblogio prigimtá (5, 28–30; 7, 12–17), –dosniai atskleidusi kûrybinæ savogalià, ji paþino paèià save, pati suþi-nojo apie savyje glûdëjusias didingasgalimybes, nes tik atsiskleidimastikrovëje paverèia tikrai esanèiais uþ-darame vidujybës lobyne nebûèiai pa-smerktus turtus (5, 25–6, 10). Befor-mëje màstomojo pasaulio pilnatvëjevisi ðie turtai bûtø likæ apmaudþiaineþinomi ne tik kitiems stebëtojams,bet ir paèiai jø ðeimininkei. O dabarvisa màstoma ir juntama visybësprigimtis liudija apie vieningà savopradþià, prabangia iðorybës ávairovebylodama apie nenusakomà ir nesu-valdomà vidujybës dosnumo galià (5,30–6, 6; 6, 23–28). Ar tik ne todël irpats þemiðko savo kûno globëjos ðei-mininkas Plotinas, Porfirijo liudiji-mu, toks maloningas ir rûpestingassavo mokiniams, gausiems globoti-niams ir visiems nors kiek paþásta-miems aplinkiniams (VP 9; 13, 8 sqq)?Bent jau vëlesnës kartos platonikaibûtinu tobulo, su dievu supanaðëjan-èio filosofo bruoþu laikys sugebëjimàkartu siekti màslaus regëjimo tiesosir apvaizdingai globoti savo moki-nius5. Tai atitinka ir Porfirijo liudi-jimà, esà ir atsidavæs savo globotiniørûpesèiams, Plotinas niekada neat-palaiduodavo màstanèios sielos veik-

los átampos (VP 9, 16–18 ir 5, 19–23),ir paties Plotino þodþius (plg. IV, 8,7, 22–32) apie dieviðkos visybës sie-los sugebëjimà darniai dalyti savoveiklà tarp màslaus stebëjimo aukð-tybiø ir bevargës þemesniøjø esybiøprieþiûros.

Kartu bûti ir su savo ðaltiniu màs-tymu, ir savo globotiniu kûnu sielagali todël, kad niekados visa „nepasi-neria“ á kûnà: viena jos dalis visadapasilieka màstomame danguje. Ðá„Faidono“ dvasiai iðtikimà (plg. 67c–d2, 79d, 83a–b), taèiau vëlesnio plato-nizmo kontekste revoliucingà teiginápats Plotinas vadina „paradoksaliu“,prieðtaraujanèiu áprastai nuomonei(doxa) (plg. En. IV, 8 [6] 8, 1 sqq). Bû-tent ðis amþinas „ásiðaknijimas“ màs-tyme – kûno prieþiûros rûpesèiams at-sidëjusi siela ne visada tai patiria(plg. ibid. 8) – leidþia skirtingos pri-gimties terpëse amfibijos gyvenimàgyventi priverstoms sieloms (plg. 4,26–35) bet kurià akimirkà ir tiesio-giai, o ne po mirties, kopiant visybës„srièiø“ laiptais (kaip manë kai ku-rie platonikai ir dauguma gnostikø),kilti prie visa ko ðaltinio ir dievo. Ðissugráþimas nereikalauja nei jokiøspecialiø apeigø, nei kokios nors die-vo malonës (plg. traktato pradþià).Émile’is Bréhier pastebi: „Kalbant nePlotino, bet galbût geriau jo mintá su-prasti leisianèia kalba, mûsø iðga-nymas nëra ateities darbas, jis am-þinai ávykæs, nes priklauso visa kotvarkai“6.

5 Plg. Hermijas, In Phaedr. p. 126, 8 sqq, 129,2–10, 144, 19–24 sqq C.; Amonijas, In Porph.Isagogen, prooem. p. 3, 8 sqq; Elijas [Do-

vydas], Prolegomena philos. 6, CAG XVIII, p.16–17.

6 Plotin, Ennéades IV, texte établi et traduit

par Émile Bréhier, Paris: Les Belles Lettres,1927, p. 215.



1. Daþnai ið kûno atbundu savyje2, visa kita lieka ið-orëje, o að – savæs viduje. Tada regiu nenusakomai nuo-stabø groþá3 ir tikrai tikiu turás geresnæ dalià4, veikiu5

tobuliausio gyvenimo [lygmenyje]6, [5] virstu tapatus

dievybei, joje randu savo vietà ir, pasiekæs tokià veiki-mo [aukðtumà], ásikuriu7 aukðèiau uþ visà màstomy-bæ8. Po ðios rimties dievybëje9, ið màstymo nusileidæs áprotavimà10, negaliu suprasti, kaipgi að dabar nusilei-

ENEADOS IV, 8 [6]*„Apie sielos nusileidimà á kûnà“1

Plotinas

* Tekstas verstas ið: Plotins Schriften, übersetzt von Richard Harder,Neubearbeitung mit griechischen Lesetext und Anmerkungen, Bd. I:Die Schriften 1–21 der chronologischen Reihefolge. (a) Text und Über-setzung, b) Anmerkungen), Hamburg: Felix Meiner Verlag, 1956. Nau-doti ir prancûzø Belles Lettres serijoje Émile Bréhier leisti tekstas, ver-timas bei paiðkinimai: Plotin, Ennéades IV, texte établi et traduit parÉmile Bréhier, Paris: Les Belles Lettres, 1927. Tekstà ið graikø k. vertëTatjana Aleknienë

1 Originali traktato antraðtë Porfirijo „Eneadø“ leidime (apie traktatøantraðtes þr. VP 4, 16–19: pats Plotinas savo raðiniams antraðèiø nesu-teikæs, todël jie vadinti ávairiai; Porfirijas pateikia ásigaliojusius pava-dinimus) „Apie sielos nusileidimà á kûnus“. Apie sielos (vienaskaita)nusileidimà á kûnus (daugiskaita) kalbama todël, kad Plotino pasaulë-vaizdyje visos paskiruose kûnuose ásikûrusios sielos kyla ið vieninte-lës bei paradoksaliai savo vienybës niekad neprarandanèios visybëssielos. Todël paèioje svarstymo pradþioje Plotino keliamas klausimasapie dieviðku groþiu ir vienybe apdovanotos sielos ir susiskaidymo pa-sauliui priklausanèio kûno sàjungos galimybæ galiausiai skirtas visospasaulinës sielos esybës „nusileidimo“ iki paskirø kûnø lygmens pras-mei atskleisti; plg. 2, 1 sqq.

2 Anot Plotino mokinio ir biografo Porfirijo (VP 5, 19–23), net ir sukitais þmonëmis bendraudamas Plotinas sugebëdavo „likti savyje“; jis„niekad neatpalaiduodavo vidinio susikaupimo (t¦n prÊV ¢autÊn pro-soc$n)“, nebent miegodamas, bet ir sielos budrumà trikdantá miegàþabodavo skurdus Plotino maistas ir „nuolatinis jo græþimasis link màs-tymo“. Apie þemiðkame gyvenime visuomet budrø Plotino sielos þvilgsnákalba ir Porfirijo pateikiama Delfø orakulo pranaðystë (22, 40–44, plg.23, 21 sqq).

3 Graik. qaumastÊn =l%kon („koká“, kalbant apie didá) +rän [email protected]. Platonas, „Puota“ 210 d–e: slëpiningu groþio meilës keliu veda-mas „mistas“ paèioje ilgo kelio pabaigoje iðvysta groþio jûros platy-bes (tÊ polÑ p#lagoV toÒ kaloÒ) ir pagaliau kaþkoká nuostabios pri-gimties groþá (kat^yeta% ti qaumastÊn t¦n f&sin kal^n). Porfirijas(VP 23, 7–12) apie Plotino patirtus pakilimus pas dievà sako, jog jissekæs „Puotoje“ (210 a sqq) nurodytais keliais. „Puotos“ Diotimos brë-þiamas kelias pirmàja kilimo sàlyga ir paskata numato jautrumà þe-miðkø kûnø groþiui; plg. Plotinas, Enn. IV, 8, 5, 36 sqq, 6, 23–28.

4 Graik. t§V kre%ttonoV mo%raV ... e¿nai – „turëti geresnæ dalá, lem-tá“ priklausant kitam – aukðtesniam bei dieviðkesniam màstymo pa-sauliui (plg. Harder, ad loc.).

5 Graik. ænergän.6 Mintis, kad þmogus turi ávairiø gyvybingumo galiø ir veikia (æner-

ge½) ávairiose savo þmogiðko gyvybingumo pakopose – nuo augaliniomaitinimosi ir augimo iki dieviðkojo màstymo – priklauso Aristoteliui;plg. „Nikomacho Etika“ I, 1097b 24 sqq: nei augalinis, nei juslinis gy-vybingumas („gyvenimas“, zw$), nëra bûdingoji þmogaus gyvybës for-ma. Bûdingasis þmogaus gyvybingumas, bûdingoji jo veikla (æn#rgeia)ir darbas (Ærgon) – protingoji sielos veikla; þmogiðkasis gëris esàs pro-tinga ir dorybinga sielos veikla (æn#rgeia); 1101a 15: ...laimingas –

remdamasis tobula dorybe veikiàs (ænergän) þmogus; laimë („gerovë“,eødaimon%a) – tobulà dorybæ atitinkantis sielos veikimas (æn#rgeia).Aristotelis linkæs þmogiðkàjá gërá ir bûdingàjà þmogaus veiklà sieti susvarstanèiu ir kasdiená visuomeniná þmogaus gyvenimà protingai tvar-kanèiu protu. Kontempliatyvusis („regintysis“) màstymas (noÒV) esàsnebe þmogiðkas, bet dieviðkas veikimas ir gëris. Þmogus dieviðkà re-ginèio màstymo palaimà pasiekia tiek, kiek jo veikla panëði á dievið-kàjá (EN X, 8, 1178b 21–27: ... æf` Íson +mo%wm@ ti t§V toia&thVænerge%aV Õp@rcei...). Plotinui bûdingosios þmogaus veiklos „foku-sas“ atrodo judrus – jis ten, ties kuo susitelkia judrios bei tàsios sielosveikimas (jos „savimonë“). Á savo vieningà màstomà ðaltiná þvilgsná krei-pianti siela visada randa kelià á dieviðkesnio gyvenimo ir veikimo sritá.Siela visada turi aukðtesnæ, màstyme pasiliekanèià dalá, taèiau veikiaja tik tada, kai ði màstoma patirtis pasiekia suvokiantá sielos branduolá(plg. Enn. IV, 8, 8).

7 Graik. Âdruqe%V – radæs tvirtà pagrindà ir atramà. Apolono prana-ðystë (Porfirijas, VP 22, 23–28) kalba apie dieviðkosios lemties sulau-kusià ir ið varginanèiø gyvenimo bangø verpeto ant tvirtos pakrantëstako iðnirusià Plotino sielà. Tà patá þodá (Âdrum#noV) Porfirijas pavar-toja kalbëdamas apie Plotino kilimo tikslà – aukðèiau uþ màstymà irvisà màstomybæ ásikûrusá („ásitvirtinusá“) dievà (VP 23, 10–12).

8 Tai yra aukðèiausio dievo Vienio lygmenyje. Porfirijo liudijimu (VP23, 15 sq), Plotino tikslas ir siekis visada buvæs suartëti ir susivienytisu aukðèiausiu dievu. Ðioji jokio „plyðelio“ tarp paþástanèio ir galuti-nës paþástamos tikrovës nepaliekanti Vienovë yra ne tik egzistencinisþemiðko Plotino gyvenimo tikslas, bet ir pradinis viso jo màstymo tað-kas, „aksiomatinë“ ir „dogminë“, dël iðgyvenamo akivaizdumo abe-joniø nekelianti jo svarstymø prielaida. Mûsø traktato áþanga puikiailiudija tokià nuo aukðèiausio tikrovës taðko svarstymus rutuliojanèiosPlotino màstysenos kryptá. Plotino raðtø átakà patyræs ðv. Ambraziejusjo þodþius taiko apaðtalo Pauliaus patirèiai (Kor 12, 1–4): „Palaimintasiela, kuri áþengia á slaptybes: pakildama ið kûno, ji pasitraukia nuovisa ko, paèioje savyje ieðkodama ir klausdama, kaip galëtø pasiektiDieviðkàjá pradà. Ástengusi tai suvokti, ji perþengia visà màstomybæ,ásikurdama joje ir ja misdama. Toks buvæs Paulius, þinojæs, jog buvopagautas ir pakylëtas á Rojø, bet neþinojæs, be kûno ar kûne buvæs pa-gautas. Nes jo siela pakilo ið kûno, iðsilaisvino ið jo mësos ir saitø, ir,pats sau tapæs svetimas, jis savyje laikë nenusakomus þodþius, kuriuosgirdëjæs negalëjo atskleisti, suprasdamas, jog þmogui neleista pasa-koti tokiø dalykø“ (De Isaac vel anima IV, 11).

9 Porfirijo liudijimu (VP 23, 7–18), jam esant ðalia Plotino, anas ma-þiausiai keturis kartus – „ne galimybe, bet nenusakomu veiksmu“ (æner-ge%’ àrr$tî ka¼ oø dun@mei) – iðgyveno susijungimà su Dievybe. Paèiamðeðiasdeðimt aðtuntuosius gyvenimo metus einanèiam Porfirijui tai te-pavykæ vienà kartà.

10 „Protavimas“ graik. logism^V. Plotinas kalba apie „nusileidimà“nuo tiesiogiai savo objektà patirianèio ir iðgyvenanèio màstymo iki svars-tanèio, objektà skaidanèio ir tirianèio proto, nuo intuityvaus mistiniopatyrimo iki racionalaus ir reflektyvaus protavimo lygmens.



dau, ir kokiu bûdu mano siela galëjo atsidurti [10] kû-ne, jei ji yra tai, kokia dabar apsireiðkë pati savaime,nors ir bûdama kûne?

Mat11 Herakleitas, kuris ragina mus tai tyrinëti12,skelbdamas bûtinuosius prieðingybiø mainus13, kalbë-damas apie „kelià aukðtyn ir þemyn“14 ir sakydamas,kad „kisdama ilsisi“ ir „vargas [15] tiems patiems plu-ðëti ir valdomiems bûti“15, teleidþia spëlioti, nepasirû-pinæs paaiðkinti mums savo þodþiø, tikriausiai todël,kad patys savyje16 turime [to] ieðkoti, kaip ir pats jisieðkodamas rado17. Ir Empedoklis, sakæs, kad pagalástatymà sielos nusidëjëlës turi á èia nupulti ir kadpats jis dievø tremtinys, atëjæs [20] paklusdamas ðëls-tanèiam vaidui18, mano galva, atskleidë ne daugiau, neiapie tai, kaip ir apie daugelá kitø dalykø máslingai skel-bia Pitagoras bei jo sekëjai19. O jam ir poezija leido bû-ti neaiðkiam20.

Lieka dieviðkasis Platonas, daug ir graþiai kalbëjæsapie sielà ir [25] daug kur savo kûriniuose raðæs apiejos atëjimà21. Tad galime tikëtis ið jo suþinoti kà norsaiðkesnio. Kà gi sako ðis filosofas? Pamatysime, jog jisne visur sako tà patá, kad lengvai galëtum perprasti jomintá: nuolat smerkia visà juntamybæ ir [30] peikia sielosbendrystæ su kûnu sakydamas, kad siela jame ákalin-ta ir palaidota22 ir kad didingi esà slaptojo mokymo þo-dþiai, kad siela esanti prieþiûroje23; jo ola24, kaip ir Em-pedoklio urvas25, man regis, reiðkia ðià visybæ, [35] nesiðsilaisvinimu ið panèiø ir keliu aukðtyn ið olos jis èiavadina sielos kelià màstomybën. „Faidre“ [sielos] atëjimo

á ðá pasaulá prieþastis esanti sparnø netektis; pakilusiàapsisukimai vël atneðà jà èia; nuosprendþiai siunèià èiakitas, [siunèia] burtai, likimas [40] ir bûtinybë26. Èiavisur jis smerkia sielos atëjimà á kûnà, bet „Timajuje“,kalbëdamas apie ðià visybæ, giria pasaulá, sako já esantlaimingà dievà27, ir kad siela gerojo Amatininko suteikta,idant ði visybë turëtø màstymà, mat ji [45] turëjo tu-rëti màstymà, o be sielos tai negalëjo bûti28. Visybës sielatodël á jà ir buvo dievo atsiøsta, kaip ir kiekvieno mû-sø siela, idant ði visybë bûtø tobula, nes reikëjo, [50]kad juntamajame pasaulyje bûtø tiek pat gyvûnø rû-ðiø, kiek ir màstomajame29.

2. Taigi norëdami ið jo suþinoti apie mûsø sielà, ne-iðvengiamai turime imtis ir tyrinëjimo apie sielà ap-skritai: kokia yra jos susijungimo su kûnu prigimtis?Ir apie pasaulio prigimtá: koká reikia [5] ásivaizduoti ðápasaulá, kuriame savo noru, priverstinai ar dar kaip ki-taip gyvena siela? Taip pat ir apie Kûrëjà: ar teisingai[jis pasiuntë jà á pasaulá?]30 ... O gal [ji] (sc. pasauliosiela), kaip ir mûsø sielos? [10] Priþiûrëdamos þemes-nius kûnus, jos turëjo giliai á juos pasinerti, idant ga-lëtø juos valdyti. Mat kiekvienas [pradas] bûtø atski-læs ir judëtø á savàjà vietà, o visybëje viskas turi savoprigimtinæ vietà31, tad [kûnai] reikalauja gausios ir var-ginanèios apvaizdos, puolami daugybës svetimybiø32,[15] nuolat spaudþiami poreikio ir dideliuose varguosereikalauja visokeriopos pagalbos. O [pasaulio kûnas] –tobula, pakankama ir nepriklausoma bûtybë33, neturintinieko prieðinga savo prigimèiai – reikalingas tarsi ko-

11 Klausimas apie sielos nusileidimà trikdomai painus, nes senovësautoritetai, pradedant Herakleitu, máslingai tamsûs, o daug apie tai pa-sakæs „dieviðkasis Platonas“, atrodo, prieðtarauja pats sau.

12 Plotinas gali turëti omenyje fr. 101 DK („Iðtyrinëjau save patá“), fr.116 DK („Visiems þmonëms duota save paèius paþinti ir sveikai nu-vokti“, vertë Mantas Adomënas), fr. 103 DK („Eidamas sielos ribø ne-atrastum, kad ir kokiu keliu trauktum...“), ar kokià nors kità apie savæsbei savo sielos paþinimà kalbanèià ir mûsø galbût nepasiekusià iðtarà(plg. Harder, ad loc.) arba veikiau apibendrina savo – atidaus Herak-leito skaitytojo – áspûdþius.

13 Plg. fr. 90 DK ir A1, §8.14 Fr. 60 DK.15 Plg. fr. 84ab DK.16 Graik. par` aÕtän – Harderio priimta Heintzo pasiûlyta ir jau

dviejuose vëlesniuose rankraðèiuose randama konjektûra: „savy pa-èiuose“ arba „patys savo ruoþtu“ (taip supranta Harderis). Senesniørankraðèiø tekstas – par` aÕto½V (anot Bréhier) arba par` aÕtò (anotHarderio); Volkmannas (Plotinus, Enneades, ed. R. Volkmann, vol. I–II, Lipsiae, 1883–1884) siûlo (Bréhier sutinka) par` aÕto½V.

17 Plg. Herakleitas, fr. 101 DK (= 102 MA): „Iðtyrinëjau save patá“.Daug (daugiau nei mums ðiandien leidþia iðlikæ fragmentai) ir ádëmiaiHerakleità skaitæs Plotinas randa èia keitimosi ir persikëlimo bûtiny-bës teigimà, kurá jis mielai pritaikytø aiðkindamas sielos persikëlimo„þemyn“ (plg. Herakleito „kelià þemyn“) bûtinybæ. Plotinas apgailes-tauja dël máslingø iðtarø tamsumo, taèiau spëja, jog Herakleitas ragi-na atsakymo ieðkoti asmeninëje patirtyje – ten pat, ið kur kilo ir Ploti-no klausimas.

18 Plg. Empedoklis, fr.115 DK.19 Plotinas laiko Empedoklá vienu Pitagoro sekëjø.20 Plg. Aristotelis „Retorika“ III, 1407a 32 sqq.

21 „Senøjø pranaðø“ ir Platono tekstø gretinimas gali remtis paties„dieviðkojo Platono“ pavyzdþiu: „Gorgijuje“ (492e – 493b) Sokratas ásavo svarstymus ápina herakleitiðkai skambanèià Euripido citatà ir „kaþ-kokio sumanaus sicilieèio arba italieèio“ (tyrëjai galvoja apie Empe-doklá arba Filolajà) þodþius; plg. Bréhier, Notice, p. 212, n. 1.

22 Plg. „Gorgijas“ 493a; „Kratilas“ 400b–c.23 „Faidonas“, 62b.24 „Valstybë“, VII, 514a sqq.25 Empedoklis, fr. 120 DK (= Porfirijas De antro nymph. 8, 61, 19

N.): „Empedoklio [poemoje] sielas (sc. á ðá pasaulá) lydinèios galios (aÂyucopompo¼ dun@meiV) sako: Atëjome á ðá dengtàjá urvà“.

26 Plg. „Faidras“ 246c („sparnø netektis“); 247d, 248c („apsisuki-mai“); 249a („apsisukimai“, „nuosprendþiai“); „Valstybë“, X, 617d–e,619d („burtai“, „likimas“) 620d – 621a („bûtinybë“).

27 Plg. „Timajas“ 33a sqq, 34a–b, 68e, 92c.28 Plg. „Timajas“ 30b.29 Plg. „Timajas“ 30c – 31a, 33b, 39e – 40a, 41b–c, 69c.30 Taip, sekdamas Schwyzeriu (Rhein. Museum 90, 228 sq), keblià

rankraðèiø vietà mëgina suprasti Harderis. Bréhier atkuria menamà lakû-nà, remdamasis vokiðku „Aristotelio teologijos“ (Viduramþiais popu-liarus Plotino traktatø pagrindu arabø kalba sukurtas veikalas) verti-mu (ed. Dieterici, Leipzig, 1883) ir verèia: „teisingai ar <ne jis sukûrëðá pasaulá, teisingai ar ne> mûsø sielos <sujungtos su kûnais>...“.

31 Kad visos pasaulio esybës turi savo vietà, yra Aristotelio „Fizikos“teiginys: visa, kas yra, turi bûti kurioje nors vietoje, o nesanèios bûty-bës, tokios kaip sfinksas ar „oþelnis“ (trag#lafoV) neturi jokios vie-tos (plg. „Fizika“ III, 200b 21 sqq, IV, 208a 26 sqq); nekliudomas kiek-vienas kûnas juda á jam bûdingà vietà; ibid. IV, 208b 12 sqq.

32 Plg. „Timajas“ 33a.33 Plg. „Timajas“ 32d – 34b, 68e.

ENEADOS IV, 8 [6]


kio lengvo paraginimo34. Siela, kokia ið prigimties noribûti, tokia ir lieka, neturëdama ir [20] nepatirdama [jo-kiø] poreikiø. Mat jis (sc. sielos valdomas pasaulis) niekonepraranda ir nieko negauna35. Todël [Platonas] ir sako,kad mûsø siela, bûdama su ana tobulàja, iðtobulëja irtaip pat skrieja aukðtybësebei tvarko visà pasaulá36.Laikydamasi nuoðalyje, nei-dama á kûnø vidø, netapda-ma kieno nors, ji ir pati, kaipvisybës siela, kartu su anà-ja [25] lengvai valdys visy-bæ, nes sielai ne visuometblogis kûnui teikti gërio irbûties galià, kadangi men-kesnës bûtybës apvaizda nevisada panaikina prievaizdogalimybæ likti geriausioje[buveinëje]37. Mat esamadvejopos visa ko globos: vi-suma valdoma ramiu38 [30]karaliðkos valdþios paliepi-mu, o paskirybiø globa ver-èia imtis veiklos, prisiliestiprie veikiamojo ir pripildoveikiantájá veikiamojo pri-gimties39. Sakant, kad die-viðkoji siela pirmuoju bûduamþinai valdo visà dangø,virðydama já pranaðesniàjasavo [dalimi], o vidun [35]siøsdama þemiausiàjà savogalià40, nebegalima bûtøteigti, esà dievas kaltas, kad sukûrë visybës sielà blo-gesnëje [buveinëje]. Ir siela nepraranda to, kas atitin-ka jos prigimtá, turëdama tai nuo amþiø ir amþinai tu-rësianti tai, kas negali prieðtarauti jos prigimèiai, [40]kai be pradþios nuolatos jai priklauso. Sakydamas, kadþvaigþdþiø sielos su savo kûnais santykiauja tuo patbûdu, kaip ir visybës siela – mat ir jø kûnus jis (sc. Pla-tonas) ádëjo á sielos ratus41, jis gali iðsaugoti ir jiemsprideramà palaimà. Mat sielos bendrystë su kûnu ne-pakenèiama dël dviejø dalykø: kûnas yra kliûtis màs-tymui, ir ji prisipildo norø, troðkimø bei skausmø42. Bet

nieko tokio negali nutikti sielai, kuri nepanyra á kû-no vidø ir nëra kieno nors, – ne ji pasidaro kûno, o jisjos. O kûnas yra [50] toks, kad jam nieko nereikia irnieko netrûksta, tad ir siela neprisipildo troðkimø arbaimiø. Juk ji nesitiki nieko blogo ið tokio kûno, ir joks

þemën lenkiantis rûpestisneatitraukia jos nuo aukð-tesnio palaimingo reginio. Jivisada yra su anais [regi-niais]43, ramia galia44 valdy-dama ðià visybæ.

3. O þmogaus siela, apiekurià sakoma45, kad ji kûnevisaip vargsta ir kankinasisusidurdama su kanèiomis,troðkimais, baimëmis ir vi-somis kitomis blogybëmis:kûnas jai ir kalëjimas, ir ka-pas, pasaulis – [5] ola ir ur-vas... Dabar turësime pa-sakyti, kokia yra jo (sc. Pla-tono) anai neprieðtaraujantimintis, nes [þmogaus sielos]nusileidimo prieþastys në-ra tos paèios. Kadangi vi-sas màstymas yra visuotinioir viso màstymo buveinëje,kurià vadiname màstomuo-ju pasauliu, bet esama ir ja-me glûdinèiø màstanèiøjøgaliø, ir [10] paskirø màsty-mø, – mat màstymas nëravienui vienas, bet ir vienas,

ir daug, tai ir sielos turëjo bûti daug ir viena: ið vienosdaug skirtingø, kaip vienõs giminës rûðys – vienos ge-resnës, kitos menkesnës, vienos labiau màstanèios, ki-tos maþiau atskleidþianèios màstymà46. Ten, màstyme,viena yra galimybe47 visa [15] it didelis gyvûnas48 ap-imantis màstymas, kita – tikrovëje49 kiekviena, kà tikjis turëjo galimybe. Ðitaip, jei miestas turëtø sielà irapglëbtø kitas sielà turinèias bûtybes, miesto siela bû-tø tobulesnë ir galingesnë, bet ir visos kitos visai galë-tø bûti tos paèios prigmties. Arba: ið visos ugnies [kyla][20] didelë ugnis ir maþos ugnelës, bet yra ir bendra

34 Plg. „Faidras“ 253d.35 Plg. „Timajas“ 33c.36 „Faidras“ 246c.37 Plg. „Faidras“ 246b–c, 247e sqq.38 Graik. àpr@gmoni, „neveikliu“, „nerûpestingu“; plg. iðn. 50, 57.39 Plg. „Faidonas“ 67a.40 Plg. „Faidras“ 246b – 248a: lengvai aukðtybëse juda ir aukðèiau-

sia savo galia „uþdangës“ tikrovæ regi Dzeuso ir kitø laimingøjø dievøsielos, kuriomis gali sekti visi norintieji ir gebantieji.

41 Plg. „Timajas“ 38c–e.42 Plg. „Faidonas“ 66b sqq.

43 Arba „su anomis (t. y. aukðtesniojo pasaulio) bûtybëmis“, prÊVæke%noiV.

44 Graik. àpr@gmoni dun@mei; plg. iðn. 44, 57.45 Turimi omenyje minëti „Faidono“ teiginiai, toliau gráþtama prie

„Kratilo“ ir „Valstybës“ vaizdiniø; – plg. tekstà ad nn 25–27.46 Paraidþiui „maþiau veikla (tikroviðkai, „aktualiai“, ænerge%’) màs-

tanèios“.47 „Potencialiai“, [email protected] Plg. „Timajas“ 32d, 34b.49 „Aktualiai“, ænerge%’.

PLOTINAS

Portretas ið Fajumo nekropolio. II a. pab. Enkaustika


visos ugnies esybë, arba tiksliau tai, ið ko [kyla] ir vi-sos ugnies esybë.

Aiðku, kad protingos sielos darbas yra màstyti, betne tik màstyti: antraip kuo ji skirtøsi nuo màstymo? –[25] prie savo màstymo prisidûrusi kà kita, kas ne-beleido jai likti màstymu, ji ir pati turi darbà, kaip irvisos màstomos esybës. Þvelgdama á tai, kas prieð jà,ji màsto, o á save paèià – teikia pavidalà, tvarko ir valdotai, kas yra po jos, nes negalëjo viskas sustoti màsto-mybëje, kai po jos ið paskos galëjo atsirasti [30] kaþ-kas kita, menkesnio, taèiau bûtina, taip pat, kaip irtai, kas prieð já.

4. Naudodamos savo mastomàjá potrauká, paskirossielos græþiasi á tai, ið ko atsirado, bet turi ir galià èio-nykðtëms esybëms. Kaip ðviesa aukðtybëse priklausonuo saulës, bet negaili parûpinti ðviesos tam, kas yraþemiau, taip ir sielos [5] nevargsta, kartu su visuotinesiela likdamos màstomybëje, o danguje kartu su ja bû-damos, drauge valdo, kaip karaliai, bûdami kartu suvisa ko valdovu, valdo kartu su juo, kaip ir jis nenusi-leisdami ið [10] karaliðkosios buveinës; sielos iðties tadayra kartu ir ten pat. Bet jos pakinta, ið visumos tapda-mos dalimi ir savo paèiø savastimi ir, tarsi pavargu-sios bûti su kitu, kiekviena pasitraukia pas save50; okai ji ðitaip daro ilgesná laikà vengdama visybës, atsi-skirdama, atsitraukdama ir [15] neþiûrëdama á màsto-mybæ, [siela] tampa dalimi, uþsisklendþia, negaluoja,ásivelia á rûpesèius51, þiûri tik á atskirà dalá ir atsisky-rusi nuo visumos, perëjusi prie ko nors vieno bei veng-dama viso kito, ji ateina ir atsisuka á anà vienà visø

50 Ta pati „ontologinë sielos klaida“ apraðyta traktate „Apie laikà iramþinybæ“ (III, 7 [45], 11, 12–27): panorëjusi priklausyti pati sau (e¿naiaÕt§V), siela praranda turëtà ramybæ ir pilnatvæ.

51 Graik. polupragmone½. „Pavargusi“ nuo nerûpestingo buvimo vi-suotinëje sieloje (plg. anksèiau 2, 27 sqq: „ramiu ... paliepimu“, ke-le&sei àpr@gmoni; 2, 55: „ramia galia“, àpr@gmoni dun@mei), sielaiðkeièia visuotinumo ramybæ á rûpesèiø kupinà individualybës bûvá.Etinëje graikø kalboje jau nuo „ikisokratiniø“ laikø (plg. Demokritas,fr. 80 DK; Tukididas, Hist. VI, 87, 3; Platonas, Resp. IV, 434b, 444b,Leg. 821a; Aristotelis, Polit. 1313b) polupragmone½n („veltis á rûpes-èius“) ir polupragmos&nh („perdëtas veiklumas“, „smalsumas“, „kiði-masis á svetimus reikalus“, pirmiausia visuomenës reikaluose) reiðkianeigiamà sveikos bei orios vidinës ramybës (=suc%a) prieðprieðà. Vë-lesniame Plotino traktate „Apie laikà ir amþinybæ“ (III, 7 [45], 11, 14sqq) „nerami“ (polupr@gmwn) sielos prigimtis kartu su noru priklausytisau paèiai ir bûti savæs paèios ðeimininke pavadinti jos pasitraukimoið amþinybës ramybës á suskilusá laiko pasaulá prieþastimi. Pastaraja-me traktate nuo màstymo vienybës atsiskirianèiai sielai priskiriama irkita „áþymi“ senosios graikø etikos yda – „godumas“, noras turëti dau-giau nei turima ir daugiau uþ kitus – pleonex%a (ibid.).

52 Plg. „Timajas“ 43a – 44a.53 Plg. „Timajas“ 43a sqq, 44a.54 Skirtingø – tyros màstomos ir uþterðtos kûninës – sielos gyvenimo

terpiø vaizdinys bûdingas Platono „Faidonui“; itin „biologiðkai“ jisatsiskleidþia baigiamajame ðio dialogo mite (109b – 111c): lyginantsu tikràja, màstoma, èionykðtë mûsø þemë tëra skurdus bei sûriosiosjûros gelmiø iðgrauþtas pasaulis greta gerokai puoðnesnës bei turtingesnëssausumos þemës; màstomosios þemës þmonës gyvena kur kas skaidres-nëje ir sveikesnëje terpëje, geria ne vandená, bet orà, kvëpuoja eteriu,

puolamà [daiktà]52. Atsiskyrusi nuo visø ir visumos,ji sunkiai valdo paskirà daiktà: dabar ji jau [20] pri-silieèia prie jo, priþiûri iðoræ, bûna su juo ir giliai pa-nyra á jo vidø. Èia jai ir atsitinka tai, kas vadinama ne-tekti sparnø ir atsidurti kûno panèiuose, praradusiaisaugumà, kurá turëjo valdydama pranaðesnæ esybæ,kai buvo [25] visuotinëje sieloje (anksèiau, kylant áaukðtybes, jai tikrai buvo geriau). Taip ji nupuola, su-imama, ákalinama ir veikia juslumu, nes pradþioje jaitrukdoma veikti màstymu53; sakoma, kad ji palaidotair yra oloje, o atsigræþusi á màstymà iðsilaisvina ið panèiø[30] ir þengia aukðtyn, kai prisiminimas paragina re-gëti esybes. Mat ji vis dëlto visada turi kaþkà aukðtes-nio. Tad sielos ir virsta tarsi amfibijomis54, verèiamosgyventi ið dalies tenykðtá gyvenimà, ið dalies èionykð-tá: sugebanèios daugiau bûti su màstymu – daugiau gy-vena tenykðtá, [35] o turinèios prieðiðkà prigimtá ar ap-linkybes – èionykðtá.

Tai ðvelniai nurodo Platonas: dalydamas sielas iðvëlesnio indo55, jis èia pat pasako, jog jos bûtinai turiþengti á gimimà, jeigu jau tapo tokiomis dalimis. O jeijis sako, jog dievas jas sëja56, ðitai [40] reikia suprastitaip pat, kaip ir jo tartum kalbà susirinkime sakantá57

dievà: pasakojimas gimdo ir kuria tà patá, kas yra visako prigimtyje, vienà po kito apreikðdamas tai, kas am-þinai taip tampa ir bûna58.

5. Tad viena kitam neprieðtarauja: gimimo sëja, nu-sileidimas visybei atbaigti, bausmë, ola, [bûtinybë irsavanoriðkumas, kadangi [5] bûtinybëje esama sava-noriðkumo]59 ir buvimas kûno blogyje, taip pat ir Em-

aiðkiau regi, girdi ir màsto... Plotino ásitikinimu, individuali þmogaus sielasugeba priklausyti skirtingiems pasauliams ir „kvëpuoti skirtingu oru“.

55 Plg. „Timajas“ 41d – 42a. „Timajuje“ (41d) kalbama, kad daryda-mas paskiras sielas Amatininkas sugráþta „prie ankstesnio indo“ (æp¼tÊn pr^teron krat§ra), t. y. to paties indo, kuriame prieð tai maiðëvisybës sielà. Taèiau kai kurie platonikai „Timajo“ tekstà suprato taip,lyg paskiros sielos bûtø maiðomos kitame, „antrame inde“; plg. Atikasir Teodoras Asinietis apud Proklum, In Tim. III, p. 246sq Diehl. Har-derio manymu (jis verèia aus dem zweiten Mischkrug), Plotinas sekaðia Proklo atmetama tradicija. Taèiau galimas daiktas, kad Plotinas þodá„vëlesnis“ pavartoja ta paèia prasme, kaip Platonas „ankstesnis“: „anks-tenis“ yra indas, kuriame anksèiau buvo maiðoma pasaulio siela, „vë-lesnis“ – tas pats indas, kuriame vëliau ið pirmojo miðinio likuèiø mai-ðomos atskiros sielos.

56 Plg. „Timajas“ 41c, 42a, 42d.57 Ibid. 41a.58 Pasakojimas laike atskleidþia tam tikrà amþinà tapsmo ir bûties

pasaulio prigimtá. Plotino þodþiuose tikriausiai aidi senas poleminisplatonikø teiginys apie pasaulio amþinumà (plg. Harder, ad loc.). Or-todoksali platonikø „Timajo“ interpretacija pasaulio kûrimo darbà rei-kalauja suvokti alegoriðkai. Plg. Alkinojas, Platono mokymo dëstymasXIV: „Kai jis sako, kad pasaulis yra pagimdytas, nereikia to suprastitaip, lyg bûtø laikas, kai nebuvo pasaulio. Bet jis taip sako todël, kadpasaulis nuolat patiria tapsmà ir liudija apie tam tikrà uþ jo bûvá virðesnæprieþastá. Ir amþinai esanèios pasaulio sielos dievas taip pat nekuria,bet tik jà sutvarko“. Taip pat plg. „Timajas“ 34b–c: apie pasaulio Sta-tytojo darbà pasakojama taip ir tokia tvarka, kaip sugeba pasakotojas,o ne taip, kaip viskas ið tikrøjø vyko.

59 Harderio manymu, ðie þodþiai yra á pagrindiná tekstà áspraustas

ENEADOS IV, 8 [6]


paaiðkinimas tolesniam teiginiui – „nei apskritai nusileidimo savano-riðkumas ir nesavanoriðkumas“: pastarasis pateikiamas kaip nauja mintis,o ne kaip nauja kà tik pasakyto dalyko (taip bûtø, jei kartu su Harde-riu neiðbrauktume skliaustuose verstø þodþiø) parafrazë.

pedoklio tremtis tolyn nuo dievo, klajonës, bausmës su-laukæs nusikaltimas; [neprieðtarauja] nei Herakleitorimtis tremtyje, nei apskritai nusileidimo savanoriðku-mas ir nesavanoriðkumas. Viskas, kas eina blogesnio

link, daro tai ne savo noru, bet kadangi ðis ëjimas yrasavas jo judesys, tai ir apie patiriamas blogybes sako-ma, kad tai [10] bausmë uþ padarytus darbus. O ka-dangi tokia patirtis ir toks veiksmas yra amþina pri-

gimties ástatymo bûtinybë, o tai, kas nutinka [sielai]þengiant ðiuo keliu, virsta kito nauda, galima neprieð-taraujant nei tiesai, nei paèiam sau teigti, jog nusilei-dþiantájá ið aukðèiau siunèia dievas. [15] Mat kad ir kiekbûtø tarpininkø, ir patys paskiausi dalykai neprarandaryðio su pradþia, ið kurios kilo. O bausmë60 uþ nusiþen-gimà bûna ir dël nusileidimo kaltës, ir uþ èia padarytusblogus darbus. Pirmoji ir yra tai, kas patiriama nusi-leidus, antroji, ðvelnesnë – [20] pasinerti á kitus kûnus,ir greitesnë61, pagal nuopelnus atitinkantá nuosprendá(þodis „nuosprendis“ þymi dievo sprendimu vykstantávyksmà); o neriboto pavidalo blogybë nusipelno ir di-desnës kerðijantiems daimonams patikëtos bausmës62.

[25] Ðitaip, nors ir bûdama dieviðka ið aukðtybës bu-veiniø kilusi [bûtybë], siela atsiduria kûno viduje63; bû-dama þemesnysis dievas, laisvu savo potraukiu, dël savogaliø pilnatvës ji ateina á ðá pasaulá tvarkyti po jos esan-èià [bûtybæ]. Jei sugeba greitai pasitraukti, nepatiriajokio nuostolio, ágijusi pikto paþinimà, paþinusi blogioprigimtá, [30] aikðtën iðkëlusi savo galias ir apreiðku-si savo darbus bei kûrinius, – rimdami nekûniðkume,[visi jie] bûtø likæ bergþdi, niekad nepajudëjæ ágyven-dinimo link64, o ir pati siela në neátartø, kà turëjo, jiemsneapsireiðkus bei ið jos nepajudëjus, nes visur tik ágy-vendinimas65 [35] atskleidþia galià, – kitaip ji liktø visið-kai paslëpta, tarytum panaikinta, tiesiog nesanti, niekadnetapusi tikra esybe. O dabar iðorës daiktø ávairovësakivaizdoje kiekvienas gali stebëtis ðias dailybes su-kurti pajëgusios vidujybës didybe.

6. Jei nereikëjo, kad bûtø tik vienis, – viskas jamebûtø paslëpta, nes neturëtø pavidalo, nebûtø jokios bû-tybës, jam savyje sustojus, nei visõs ðios [5] ið vieniogimusiø þemiðkø bûtybiø gausos, – jei ið jo nebûtø iðë-jusios þemesnës sielø vietà uþëmusios [esybës], tai taippat nereikëjo, kad bûtø vien sielos, nepasirodþius dëljø atsirandanèioms [bûtybëms], nes kiekvienai prigim-èiai bûdinga kurti þemesnæ [bûtybæ] ir, tartum ið sëk-los, skleistis ið [10] tam tikros nedalios pradþios einantjuntamybës tikslo link: aukðtesnë [dalis] amþinai lie-ka savo buveinëje, o þemesnioji, tarsi gimdama ið ano-je glûdinèios nenusakomos galios, kuri neturëjo bûti su-stabdyta tarsi ðykðtumo ribø, bet turëjo nuolat þengtipirmyn, kol viskas pasieks ámanomà ribà, [veikiama]

atitinkanèias sielø nuopelnus bei tyrumo bûklæ. Ilgiau arba visai ne-bepersikûnija, viena vertus, paèios tyriausios, antra vertus, sunkiai ar-ba beviltiðkai susitepusios ir nepataisomos sielos.

62 Platono dialogø pomirtiná sielø teismà vaizduojanèiuose mituoseskiriamos didþiausiø ir beviltiðkø nusikaltëliø kategorijos; ðiø katego-rijø sieloms tenka laikinos arba („nepagydomoms“ sieloms) amþinosbausmës; plg. „Gorgijas“ 525c–d; „Faidonas“ 113e – 114b; „Valsty-bë“ X, 615c – 616a.

63 Plotinas atsako á paèioje svarstymo pradþioje sau iðkeltà klausimà.64 Sielos galios (dun@meiV) bei joje glûdintys turtai bûtø likæ bergþdi,

nepajudëjæ atsiskleidimo, ágyvendinimo (eáV tÊ ænerge½n) link.65 Graik. æn#rgeia.

PLOTINAS

60 Verèiama átikimai Harderio ginama konjektûra d%khV vietoj rank-raðèiø ditt§V.

61 Bûta ávairiø siûlymø taisyti ðià vietà; plg. Bréhier leidimo kritináaparatà. Harderis siûlo palyginti Platono „Faidonà“ 83d 10, kur kal-bama apie „á kità kûnà greitai krentanèià sielà“, ir mano, kad galimapagrástai apginti rankraðèiø perteiktà tekstà ka¼ q…tton: kalbëdamasapie antràjà sielos bausmæ Plotinas turás omenyje Platono dialogø „mi-tuose“ nurodomas greitesnio arba lëtesnio persikûnijimo galimybes,

Portretas ið Fajumo nekropolio. II a. pab. Enkaustika


[15] visam kam save siunèianèios neribotos galios, niekonegalinèios palikti be savo dalies. Mat niekas niekamnetrukdo tapti gërio prigimties dalininku, [20] kiek kiek-vienas geba jà prisiimti. Tad ir medþiagos prigimtis, te-gul ir amþinai buvusi, bûdama negalëjo netapti visamkam pagal kiekvieno galimybæ gërá teikianèio [prado]bendrininke. O jei jos atsiradimas tapo bûtina pirmes-niøjø [esybiø buvimo] pasekme, ji vis vien negalëjo liktinuoðaly, tarytum tai, kas lyg malonæ dovanojo jai patábûvá, netekæs galios bûtø sustojæs jos nepasiekæs. To-dël tad tobuliausias juntamybës groþis atskleidþia di-dþiausias màstomø esybiø gërybes, [25] jø galià bei geru-mà, ir viskas amþinai syja – ir màstomai, ir juntamaibûvanèios esybës, – vienos yra paèios savaime, kitos vi-siems laikams ið jø gauna savo bûties dalá, pagal iðga-les mëgdþiodamos màstomàjà prigimtá.

7. Esant tokiam màstomos ir juntamos prigimèiø dvi-lypumui, sielai geriau likti màstomybëje, bet ji bûtinaituri tapti ir juntamybës dalininke, [5] nes tokia yra josprigimtis. Tad ji neturi savæs peikti, jei ne visur kuryra pranaðiausias [pradas]: uþimdama tarpinæ esybiøvietà, ji turi dieviðkà dalià, taèiau, it juntamos prigim-ties kaimynë laikydamasi ties paèia màstomybës riba,ji privalo kaþkà ið savæs ðiai esybei dovanoti, bet ir pa-ti kaþkà ið jos gauna, [10] jei valdydama neiðsaugo sa-vojo saugumo, bet dël perdëto verþlumo panyra vidun,nepasilikusi visa visuotinës sielos [glëbyje]. Be to, ji galivël iðnirti ir sugráþti, ágijusi þiniø apie tai, kà matë irpatyrë ðiame pasaulyje, bei suvokusi, kà ið tiesø reið-kia bûti aname, juo aiðkiau paþinusi pranaðesnes gë-rybes, juo didesnes jø prieðybes galëjo palyginti. [15]Mat blogio patirtis teikia akivaizdesná gërio paþinimà,jei paþástanèiojo silpnumas neleidþia blogá paþinti vienmokslu, anksèiau uþ bet kokià patirtá.

Kaip màstymo raida leidþiasi iki þemesniosios esy-bës ribø, nes ji negali [tuoj pat] sugráþti á anas aukðty-bes, [20] bet iðskleidusi savo veikimà ir negalëdamasavyje pasilikti, pagal bûtinà prigimties ástatymà pri-

66 „Vadinamoji visybës“, nes ið tikro ne siela priklauso visybei, betvisybë – sielai; plg. anksèiau 2, 48sq ir „Timajas“ 34b–c.

67 Siela ne tik atsakinga uþ màstomà juntamybës apipavidalinimà irkontrolæ, paèioje sieloje yra vidurinë dalis, leidþianti hibridiniam (ar-ba amfibiniam) padarui – þmogui – suvokti, kas vyksta tarp màstomy-bës ir juntamybës ribø plytinèioje jo sieloje. Ðá màstomà ir juntamàpatirtá suvokiantá sielos centrà Plotinas vadina þmogaus „að“ (jis sako„mes“). Apie tai pirmas Porfirijo leidimo bei prieðpaskutinis Plotinogyvenimo traktatas – I [54].

68 Plg. iðn. 13.69 „Menas nesvarsto“ – verèiama Creuzerio pasiûlyta teksto pataisa

oø bo&leutai, rankraðèiuose „nenori“ (oø bo&letai). Tai citata ið Aris-totelio „Fizikos“ 199b 28.

70 Teksto leidëjams iki ðiol nepavyko patenkinamai interpretuoti ar-ba pataisyti ðios rankraðèiø vietos teksto.

71 Veikiausiai turimas omenyje aukðtesnysis sielos pradas; plg. En.VI, 9, 11: b%oV àn$donoV tän t²de – apie aukðtesná dievø ir dieviðkøbei laimingøjø þmoniø (màstanèiø sielø) gyvenimà, – ir Harder ad lo-cum.

72 Nejautrus laikiniems malonumas aukðtesnysis sielos pradas ir màs-tymas turi savo malonumø, patirdamas aukðtesnio gërio poveikio tei-kiamà dþiaugsmà; plg. VI, 7, 25.

valo pasiekti sielà (toks mat yra ðios raidos tikslas –sugráþti á aukðtybes tik perdavus sielai tolesnes [esy-bes]), taip ir sielos veikla: jos apaèia – ðio pasaulio daik-tai, virðus – [25] [tikrøjø] esybiø regëjimas. [Paskiroms]sieloms tai pavyksta tik ið dalies ir ne ið karto, ið þe-mesnës [buveinës] græþiantis pranaðesniøjø [esybiø]link, o vadinamoji visybës siela66 niekada ið tikro ne-atsiduria menkesnëje [buveinëje] ir, nepatirdama jokioblogio, màsliai stebi þemesnes [esybes], niekad nesi-traukdama [30] nuo pirmesniøjø, mat ji sugeba ir vie-na, ir kita: gaudama ið ano, ji kartu duoda ir ðiam pa-sauliui, nes, bûdama siela, negalëjo ir jo nepaliesti.

8. Ko gero, reikia ryþtis paskelbti kitø nuomoneiprieðtaraujantá savo poþiûrá: mûsø siela taip pat ne vi-sa panyra [á kûnà], bet kaþkoks jos [pradas] nuolat lie-ka màstomybëje. Bet, jei nugali juntamybëje esanty-sis (tiksliau pasakius: jei jis nugalëtas bei sutrikdytas),[5] jis neleidþia mums pajusti to, kà regi aukðtesnysissielos [pradas]. Mat màstymu patirtas dalykas mus pa-siekia tuomet, kai leisdamasis prieina suvokimà: viskà,kas vyksta kurioje nors sielos dalyje, suþinome tik tada,kai tai pasiekia visà sielà. Antai geidþianèioje dalyjepasiliekantis ágeidis [10] mums neþinomas tol, kol pati-riame já vidine jutimo arba supratimo galia arba abiejo-mis kartu67. Mat kiekviena siela turi ir kaþkà þemesnio,krypstanèio á kûnus, ir kaþkà aukðtesnio, kas krypstaá màstymà. Visuotinë visybës siela, likdama aukðtybë-se, be vargo valdo visybæ savo kûnø link krypstanèiadalimi, [15] kadangi daro tai ne svarstanèiu protu, kaipmes, bet màstymu68 (kaip kad „menas nesvarsto“69). (...)70

O dalyse atsidûrusios ir daliai priklausanèios sielos taippat turi aukðtesná [pradà], taèiau, uþimtos juslumu beiásitraukusios á daugelá skaudinanèiø ir trikdanèiø, jøprigimèiai prieðingø dalykø suvokimà, [20] mat jø globo-jama dalis turi stokà, yra apsupta daugybës svetimybiøir daug ko geidþia; be to, ji patiria malonumø, kuriaisklaidina sielà. O anas71 nejautrus laikiniems malonu-mams ir dþiaugiasi tuo, kuo dera [tokiai esybei]72.

ENEADOS IV, 8 [6]


Apie „kultûrà“ ir „ðvietimà“ pastaruojumetu daug kalbama. Kà tik pasibaigu-sio Kultûros kongreso organizato-riams ir dalyviams kultûra neabejoti-nai buvo didþiausias rûpestis, skatinæspriimti deklaracijas ir rezoliucijas, ra-ginanèias visuomenæ ir politikus at-kreipti dëmesá á, jø nuomone, apverk-tinà kultûros padëtá Lietuvoje bei jaiðiandien, áþengus á XXI a., iðkylanèiasgrësmes. Savo ruoþtu, sustabdytasLietuvos ðvietimo reformos ágyvendi-nimas, labai susirûpinus jos eiga beipasekmëmis. Ðio plataus ir, ko gero,pagrásto rûpinimosi fone vis dëlto ga-lima pastebëti vienà keistà faktà: kul-tûra ir ðvietimas niekaip nesiejami.Apie juos kalbama kaip apie tarpu-savyje tiesiogiai nesusijusias sritis.Ðis atsiejimas tikrai nëra savaime su-prantamas bei nusipelno iðskirtiniodëmesio.

Tradiciðkai kultûra ir ðvietimas, la-vinimas yra glaudþiai siejami. Daþ-niausiai suvokiama, jog per ðvietimàþmogus ne tik ágyja papildomø þiniø,bet ir, svarbiausia, iðmoksta ieðkotitiesos, ágyja teisingumo pajautà beigebëjimà laisvai spræsti apie ávykiusir reiðkinius. Tik tokia asmenybë tra-dicine prasme gali bûti vadinama kul-tûros kûrëja ar skleidëja. Paprastaisuvokiama, kad tikrieji kultûros cent-rai yra universitetai. Mat jie yra netik aukðèiausios ðvietimo ir lavinimoástaigos, bet ir moksliniø paieðkø vie-ta. Todël universitetai suvokiami kaipaukðtosios kultûros saugojimo ir puo-selëjimo vietos. Neatsitiktinai StasysÐalkauskis inauguraciniame VDUrektoriaus praneðime 1939 m. univer-sitetà nusakë esant „aukðtàjá kultûrosorganà“ bei teigë, kad „universitetasruoðia kultûrinio gyvenimo reikalamsinteligentus specialistus, kuriems

AKADEMYBË

Autentiðka masinë kultûra

TOMAS DAUGIRDAS

ná ar tautiná kûrybiðkumà. Akivaiz-du, jog ðiai raiðkai svarbi ne tiek þmo-gaus individualybë, kiek tradiciniaietniniai bendruomeniðkumo saitai,vieninteliai galá bûti tokio kûrybiðku-mo ðaltinis. Vienas Kultûros kongresoorganizatoriø Juozas AlgimantasKrikðtopaitis nurodo ir pagrindiná to-kios kultûros krizës poþymá: „Negai-lestinga konkurencija ir visuomenësmobilumas – fizinis ir intelektinis –suardo ðimtmeèiais ugdytus þmogausbendravimo bûdus. Naujoje situacijojeformuojasi laikini samdomø þmoniøkolektyvai, kuriø uþdavinys – greitaiatlikti tam tikro pobûdþio darbà“. Pa-sirodo, kad tai, kas mûsø iðskirtinëjekultûroje yra vertinga, nëra medþiagi-nës kultûros vertybës ar individo tie-sos paieðkø lavinimas, o pirmapra-dþiai bendruomeniniai ryðiai, etninësbendrumo pajautos, kuriø sunykimasgrasàs ir asmenybës degradacija.

Kas kelia didþiausias grësmes ðiaikultûrai? Globalizacija, áneðanti á mû-sø gyvenimus laikinumo pojûtá, su-traukanti tradicinius saitus bei, þino-ma, grasinanti uþmarðèiai pasmerktimûsø autentiðkà etninæ kultûrà. Koðioje situacijoje turëtø imtis kultûrosþmogus? Visas savo kûrybines ir inte-lektines jëgas nukreipti ðiai kultûraiiðsaugoti. Kito pasirinkimo jis netu-ri, nes iðnykus etninei kultûrinei ben-drijai iðnyks ir jis, kaip individas ir

asmenybë, kaip iðskirti-nis kûrëjas. Kà jis galëtønuveikti? Burtis, sueitidraugën su bendramin-èiais, norinèiais iðsaugo-ti savo kultûriná orumà,mëginti atverti akis ak-lai praþûtin keliaujan-èiai visuomenei. „Kong-resas parodë, kam rûpi

skirta vaidinti vadovaujamàjá vaidme-ná visuomenëje, valstybëje, tautoje,Baþnyèioje“. Taip suprantant kultû-rà bei patyrus, jog ji iðgyvena krizæ,bûtø natûralu atramø ðios áveikai ieð-koti universitetuose, mokslo ir ðvie-timo ástaigose. Sprendþiant ið to, jogpas mus to nedaroma, galime numa-nyti, jog kultûros nesiejame su „aukð-tàja kultûra“, o gal pastarosios ir vi-sai neturime.

Treèiasis Lietuvos kultûros kongre-sas, iðkëlæs tikslà nubrëþti strategi-nius kultûros politikos metmenis, iðtiesø rëmësi specifine kultûros sam-prata. Kultûra buvo siejama su to-kiais graþiais ir svarbiais dalykaiskaip tautinis tapatumas, teisingumo,sàþiningumo, konstruktyvaus gyve-nimo bûdo, humanizmo idealai, tra-dicinës dvasinës vertybës bei sakra-linis ir etninis paveldas. Kita vertus,ið organizatoriø bei kai kuriø prane-ðëjø pasisakymø galima spræsti, jogkultûra, kuria rûpinamasi, yra ne„aukðtoji“, subkultûra ar marginalinëkultûra, o ðias esmines þmogui savy-bes vienijanti pamatinë, etninë kul-tûra. Kokie pagrindiniai jos bruoþai?

Pirmiausia pastebëtina, jog ðioskultûros tikslas nëra iðskleisti þmo-gaus individualybæ, kreipiant já indi-vidualiu tiesos paieðkos keliu. Ðikultûra nesiekia padëti þmogui savyjeatpaþinti geruosius pradus ir juos ið-puoselëti, vegetacijai pa-liekant bloguosius. Ji taippat neskatina þmogausávaldyti já supantá pasaulá,formuojant já pagal paþin-tà tiesà. Pagrindinis etni-nës kultûros tikslas yravadinamoji „autentiðka“þmogaus raiðka, ðiamekontekste reiðkianti etni-


AKADEMYBË

kultûra.“ Bûrimosi vietos? Miestai.Nors á juos ir greièiausiai patenka vi-sos globalios kultûros blogybës, visdëlto juose esti daugiausia susiburtigalinèiø intelektualø. Kultûros idea-las? Etninës savimonës vienijamabendrija, iðpaþástanti ðimtmeèiais su-siklosèiusias bendruomenines verty-bes, harmoninga, dvasinga, graþiaidraugaujanti, atsikraèiusi individua-listinio maiðtingumo, nesutarimø irkivirèø. Bendrija, kurioje gerbiamaskûrëjas.

Kokios yra svarbiausios mûsø sau-gotinos ir godotinos kultûros apraið-kos? Teatras, simfoniniai orkestrai,kinas, geriausiai demonstruojantysmûsø lokalios kultûros galias. Omokslas? Jis svarbus kaip kultûrosdalis. Mûsø valstybëje jis turi bûti plë-tojamas, kad iðliktø valstybë, vis dëltobrëþianti ðiokià tokià sienà tarp mûsøir ano, globalaus, pasaulio. Turime þi-noti ir dalyvauti tame, kas vyksta pa-saulyje, bet mokslas, þinoma, neat-spindi iðskirtiniø mûsø kultûros ga-liø, jis priklauso globaliam pasauliui.

Nors ðios kultûros propaguotojai irskelbia kovà nihilizmui ir destrukci-jai, akivaizdu, jog kaip tik jø sklei-dþiamos idëjos yra destruktyvios irpraþûtingos kultûros, tradiciðkai va-dinamos „aukðtàja“, raidai. Kultûroskongreso, siekianèio visuomenei ápirð-ti savà kultûros sampratà, veikla vie-nareikðmiðkai vertintina kaip reak-cinga. Besiprieðindama globaliai ma-sinei kultûrai, pasiûlo ne kà daugiaukaip lokalios, nors ir etninës, bet ma-sinës kultûros atmainà. Ði kultûra yrasvarbesnë uþ joje veikianèius indivi-dus. Jos natûraliai susiformavusiosvertybës yra svarbesnës uþ þmogausasmená formuojanèias vertybes, uþkurias apsispræsdamas jis atrastø irkultûros bei kultûrinës bendrijossvarbà. Juo þalingiau visuomenei, kaiðià kultûrà bandoma pristatyti kaipkitokià, aukðtesnio lygio, kitos plot-mës kultûrà, negu mus pasiekiantivakarietiðkoji masinë. Klaustina, kuri

kultûra agresyvesnë: individà nive-liuojanti technizuotame, susvetimëju-siame pasaulyje, ar já pajungianti na-tûralistiniams bendruomeniniams, jolaisvæ eliminuojantiems ryðiams.

Taip suprantant kultûrà nepaste-bima, kad vadinamajame globaliamepasaulyje esama ne tik masinës, betir aukðtosios, ðimtmeèiais saugotos irkurtos kultûros. Tik labai aukðta kul-tûra, skatinanti ieðkoti þmogaus, vi-suomenës ir aplinkinio pasaulio tie-sos, galëjo duoti ir tokiø rezultatøkaip iðvystytos technologijos, atominëelektrinë bei, þinoma, globali ekono-mika ir atominë bomba. Tokia aukðto-ji kultûra þmogui ne tik suteikia pasi-rinkimo laisvæ, bet ir uþdeda didelæatsakomybæ uþ jos padarinius. Dauge-lis moksliniø kultûriniø atradimø ðiaikultûrai ðiandien save priskiriantáþmogø verèia ieðkoti tvirtø vertybiniøatramos taðkø, galinèiø uþkirsti ke-lià pragaiðtingoms kultûros pasieki-mø panaudojimo blogam pasekmëms.

Aukðtoji vakarietiðka kultûra ðian-dien yra tapusi tokia sudëtinga, jogjoje dalyvaujantis þmogus privalonuolat tobulëti, ásisavindamas gausy-bæ þiniø, idant suvoktø ir galëtø áver-tinti politinius, visuomeninius irmokslo pasaulyje vykstanèius proce-sus. Todël ðiandien kaip ir anksèiauuniversitetai yra pagrindiniai tokioskultûros centrai. Tai yra ar turëtø bû-ti vietos, kuriose ágyjama daugiausiaþiniø apie naujuosius pasiekimus beiformuojasi vertybinës pozicijos jø at-þvilgiu. Universitetai kaip didþiausikultûrai priklausanèiø þmoniø sam-bûriai, yra ir svarbiausios tos kultû-ros kûrimo vietos.

Masinë kultûra yra terpë, kuriojeneprisiimama atsakomybë uþ kultûri-nius pasiekimus, èia nëra ir nuolati-nës bûtinybës ávertinti kultûros ne-ðamas naujoves. Masinës kultûrosreiðkiniai sudomina arba paliekaabejingus. Èia galimas tik vienas –buvimo masinës kultûros terpëje pa-sirinkimas. Masinë vakarietiðka tech-

nologinës visuomenës kultûra ðiuo po-þiûriu në kiek nesiskiria nuo mumssiûlomos etninës kultûros. Ði taip patlieka uþdara aukðtosios kultûros pa-siekimams, nepajëgdama ávertinti ge-røjø ir blogøjø jos savybiø. Atmesda-ma „globalizacijà“, ji kartu atmeta irvisà aukðtàjà vakarietiðkà kultûrà,taip lyg ir iðsivaduodama ið atsako-mybës uþ jos vyksmà.

Kultûrininkø mums ðiandien bru-kamas kultûros modelis bei jø iðkeltitikslai menkina ir ðvietimo struktûrøbei universitetø kaip mokslo centrøsvarbà mûsø kultûros likimui. Ir á pro-cesus juose þiûrima kaip á neutralius,neápareigojanèius kultûriniams ver-tinimams. Þiûrint ið tokiø kultûriniøpozicijø jie suvokiami kaip neiðven-giama blogybë, kaip informacijos apietai, kas vyksta globaliame pasaulyje„anapus“ sankaupos. Nekyla net min-tis juos pavadinti kultûros kûrimo,kultûros asmenybiø rengimo centrais.Gali nutikti taip, jog susiformavus pa-naðiai bendrai nuostatai visuomenëje,ir universitetai pradës save suvoktikaip tarpininkus tarp globalios ir etni-nës kultûros. Juolab kad tokiam su-vokimui formuotis yra ir palankiosinstitucinës sàlygos. Ðiandien mes tu-rime dvi skirtingas ministerijas, Kul-tûros bei Ðvietimo ir mokslo, kuruo-janèias ir administruojanèias nevaskirtingas veiklos sritis.

Taèiau akivaizdu, kad kultûra, ðvie-timas, mokslas tarnauja visuomeneitik tuomet, kai jie sudaro nedalomàvisumà, kai vertybës neprieðinamosmoksliniams atradimams, kultûra –tiesos ieðkojimui, autentiðka kûryba –aukðèiausiems þmonijos pasieki-mams. Net labiausiai iðlavinta vaiz-duotë ðiandien mums negalëtø pa-teikti aukðtos „lietuviðkos“, atsietosnuo vakarietiðkosios, kultûros vaizdo.Todël mes neturime jokio kito pasirin-kimo kaip tik stengtis atrasti ir priim-ti aukðtàjà Vakarø kultûrà. Prieðin-gu atveju pasmerksime save masinei,globaliai arba etninei, kultûrai.


Ðiø metø balandþio mënesá sukanka lygiai deðimt metø, kaiðá pasaulá apleido þymus prancûzø kompozitorius Olivier Messi-aenas (1908–1992). Sukûræs savità, unikalø muzikos pasau-lá, jis paliko ateinanèioms kartoms iðtisà „muzikiná testamen-tà“. Já skaitydamas, atskleidi rafinuotà pasaulëjautà, garsoir spalvos darnà, kuri per novatoriðkas technikos priemones(ribotø transpozicijø dermës, negráþtamieji ritmai, simetriniaiperstatymai) ásikûnija dar negirdëtais tembro, ritmo, muziki-nës dramaturgijos potëpiais. Visas kompozitoriaus gyvenimasbuvo nuosekli Dievo adoracija, pasireiðkianti nenuilstamu triû-su iki galo iðnaudojant jam suteiktà dovanà – muzikos talen-tà. Nors yra prisipaþinæs, jog atiduotø visus savo darbus, jeigalëtø bûti Motina Teresë. Turbût galima teigti, kad savo kûry-bos, pasaulëjautos ir talento vientisumu ðis unikalus þmogusXX a. ðviesoje iðkyla kaip didingas monolitas, virðukalnë, ákurià kops ne vienas ateinanèiø kartø tyrinëtojas. Mintiesskaidrumas bei nuoseklumas yra esminis Messiaeno màsty-mo bruoþas, matomas ir ið jo pokalbiø su Claude’u Samueliu.Messiaenas ákûnijo dvasinio ir kûrybinio gyvenimo darnà, osavo tvirtais ásitikinimais ir visa kûryba nusipelnë PaukðèiøPranaðo vardo, kurá jam po ilgo bendravimo suteikë áþvalgu-sis publicistas. Ið anglø k. (Olivier Messiaen: Music and Co-lor. Conversations with Claude Samuel, transl. by E. ThomasGlasow, Portland: Amadeus Press, 1994, p. 13–37) vertë Dai-va Tamoðaitytë.

Labai daþnai minite savo motinos Cécile Sauvage átakàjûsø asmenybës plëtrai, ypaè pranaðiðkà poemø rinki-nio L’âme en bourgeon („Besiskleidþianti siela“), kurábesilaukdama paraðë jûsø motina, pobûdá.

Taip, að visuomet tikëjau ir juo toliau, juo labiau tikiuðios rinktinës lemiamu vaidmeniu. Salvadoras Dali, eks-centrikas ið prigimties, daþnai kalbëjo apie savo „vidi-nius embrioninius atsiminimus“. Neperlenkiant lazdos,tebetikiu, jog vaikas egzistuoja nuo uþsimezgimo akimir-kos. Ðtai dël ko Katalikø Baþnyèia taip arðiai prieði-nasi abortams, kuriuos laiko nusikaltimu. Juk nuo patpirmo pradëjimo mirksnio vaikas yra tas, kas yra – bû-simasis menininkas arba þudikas, gamyklos darbinin-kas arba respublikos prezidentas.

Toks determinizmas yra gàsdinantis!

Paþvelkime á bièiø avilá, kuriame kai kurioms bitëmslemta bûti darbininkëmis, tranams skirta atlikti apvai-

OLIVIER MESSIAEN: MUZIKA IR SPALVOS

Kalbina Claude Samuel

sinimà, o motinëlë tik deda kiauðinius. Ðis determiniz-mas taip pat gàsdina!

Jums leidus, laisva þmoniø valia að pasitikiu labiaunei bièiø.

Þinoma, þmogus turi laisvà valià ir ástengia keisti savoasmenybæ. Nepamenu, kuris ðventasis pasakë: „Mûsøbuvo du; kità iðmeèiau per langà“. Taèiau vaiko asmeny-bë formuojama ásèiose. Tarp motinos ir vaiko vyksta nuo-latinë apykaita, ir ðis gali perimti iðorines emocijas. Kaikurie vaikai pilve spurda smarkiau, kai motina klausosimuzikos, ir skirtingai reaguoja á jà. Pavyzdþiui, prisi-menu vienà mano þmonos dukterëèiø, kurios kûdikisiki gimimo spardydavosi kiekvienàkart, kai jo motinaklausydavosi ðiuolaikinës muzikos, o Bacho muzika jánuramindavo. Ið esmës panaðus reiðkinys apraðomasBiblijoje – tai iðskirtinë Apsilankymo akimirka. Marija,neðiojanti ásèiose Kristø, vyksta aplankyti Elzbietos,kuri laukiasi Jono Krikðtytojo. Tà akimirkà, kai Ma-rija jà pasveikina, Elzbietos kûdikis keièia padëtá ir at-siklaupia. Jis pakrikðtijamas savo motinos viduj. Elz-bieta sako Mergelei: „Palaiminta esi tarp moterø, irpalaimintas tavo ásèiø vaisius“. Tai vienos þinomiau-siø maldø pradþia.

Tai simbolinis gestas.

Ne, tai nëra simboliðkumo klausimas. Vaikas ið tie-sø pasislinko. Tai unikalus atvejis, taèiau jis tikrai buvopakrikðtytas savo motinos ásèiose. Todël Kristus sakë:„Tarp gimusiøjø ið moters nëra didesnio kaip JonasKrikðtytojas“. Kitaip sakant, nëðtumo metu tarp mo-tinos ir vaiko vyksta mainai; savo ruoþtu motina taippat yra transformuojama. Gimimo valanda yra tragið-ka – tragiðka vaikui, kuriam pirmas oro ákvëpis yraðiurkðtus, skausmingas – taèiau tragiðkas ir motinai,prarandanèiai dalá savæs po ilgiausio ir intymiausio iðþmogiðkøjø santykiø. Visus ðiuos dalykus, kuriuos taipsunku iðreikðti, mano motina perteikë eilëraðèiø kny-goje L’âme en bourgeon. Ji papasakojo apie juos didingai,gerai apgalvojusi vaizdus, su labai stipriu natûralausgroþio pojûèiu ir, be kita ko, iðskirtiniu santûrumu. Be

MUZIKA


abejo, daugelis moterø raðë poemas, taèiau në viena ne-kalbëjo apie gimties paslaptá. Vis dëlto kai kurios jø –nuo Sapfo iki Anna de Noailles, nuo Louise’os Labé ikiMarceline’os Desbordes-Valmore – buvo nuostabios ra-ðytojos, ir romanistë ponia de La Fayette, iðkelianti mei-lës malonumus, ir Emily Brontë, apraðanti jos kanèias.Ta, kurià laikau didþiausia, yra ponia d’Aulnoy, daugeliopasakø autorë, kuriose meilë ir fantastika susipina ið-radimø siautulyje, pranaðaujanèiame siurrealizmà. Kaikurios Éluard’o poemos ir Jeano Cocteau filmai nebû-tø atsiradæ be d’Aulnoy kûriniø La chatte blanche („Baltakaltë“), Le Prince Mouton („Princas Avinas“) ir La Prin-cesse Carpillon („Princesë Karpytë“). Savo laiku ásta-bûs, jie, nelaimei, buvo uþmirðti.

Ar jie jus domina bûtent dël to, kad pranaðauja siur-realizmà?

Turbût. Esu neabejingas nerealiai siurrealizmo pu-sei, tam tikros rûðies mokslinei fantastikai, kuri pra-noksta tikrovæ ir patá mokslà. Neseniai vieðëjau Izrae-lyje ir, baigdamas pokalbá su áþymiu mokslininku, ne-dràsiai uþsiminiau apie savo susiþavëjimà Herberto G.Wellso knyga „Laiko maðina“. Jis atsakë: „Nesibaimin-kite tai prisipaþinti, nes ði knyga yra ðedevras, o Well-so iðpranaðautus atradimus mokslas tik dabar prade-da suprasti“.

Taèiau jus jaudina mokslinës fantastikos poetiðkumas.Pavadinkime tai poetine intuicija.

Ðis posakis man patinka: tai ið tiesø poetinë intuici-ja. Motina jà turëjo, kai manæs laukësi. Dël to ji, ne-þinodama, kad tapsiu kompozitoriumi, pasakë: Je souffred’un lointain musical que j’ignore („Kenèiu nuo neþi-nomos, tolimos muzikos“). Taip pat raðë: Voici toutl’Orient qui chante dans mon être – avec ses oiseaux blues,avec ses papillons („Visi Rytai dainuoja manyje – þyd-rieji paukðèiai ir drugeliai“). Kaip ji galëjo þinoti, kadtapsiu ornitologu ir þavësiuosi Japonija? Galiausiai, kaitais laikais dar nebuvo galima nustatyti kûdikio lyties,ji visàlaik mane minëjo kaip berniukà. Tai tikriausiasregëjimo pavyzdys. Ji mirë, man dar nepradëjus muzi-ko karjeros, taèiau esu ásitikinæs, jog uþ pastaràjà turiubûti dëkingas ðiems muzikiniams lûkesèiams. Motinamane dar prieð gimimà nukreipë á gamtà ir menà. Jitai iðreiðkë poetinëmis sàvokomis; bûdamas kompozi-torius, iðverèiau jas á muzikines.

Norëèiau jums perskaityti Cécile’s Sauvage keturei-lá, kuriame áspûdingai apraðomas motinos veikiamaskûdikio vystymasis:

Je suis autour de toi comme l’amande verteQui ferme son écrin sur l’amandon laiteux,

Comme la cosse molle aux replis cotonneuxDont la graine enfantine et soyeuse est couverte.

Esu aplink tave nelyginant migdolas þaliasKurs supa rieðutà danga pieningaTarsi kokonas minkðtas, klostëmis meilingaiÐilkinæ sëklà kûdikio apdengæs.

Ði poema su atitinkamais vaizdais buvo iðspausdinta1909 m.; po metø gimiau að. Motina paraðë dvi knygas,abi buvo iðleistos Mercure’io de France’o. Pirmoji vadi-nasi Tandis que la terre tourne („Kai pasaulis sukasi“),o L’âme en bourgeon – paskutinis knygos skyrius. Ant-roji, Le vallon („Slënis“), labiau melancholiðka; èia ap-raðomi paukðèiai ir gëlës, taèiau nebëra Provanso saulës,kraðto, kurá mama karðtai mylëjo ir niekada ið jo neið-vyko. Po to atsitiko nelaimë. 1914–1918 metais ji paraðëepà. Veiksmas vyksta tarp dangaus ir þemës ir vaizduojaPirmojo pasaulinio karo veikëjus: kareivius, taip patnegyvëlius, o tuo metu deivë Hémérocalle, pagrindinispersonaþas, stebi ávykius. Tai buvo eiliuota drama, trijøar keturiø ðimtø puslapiø ilgumo, taèiau keletà kartøkraustantis ið vienø namø á kitus, rankraðtis dingo.

Ar jûsø motina save laikë femme de lettres?

Ne, ji niekam nepasakojo apie tai, kà raðë. Buvo kukliir slëpë savy kaþkokià neviltá – galbût dël to, kad jaibuvo lemta mirti jaunai, arba dël to, kad buvo netikin-ti. Ið tiesø ji buvo nelaiminga.

Jûsø tëvai buvo netikintys, bet jûs visuomet tvirtino-te, kad gimëte tikinèiuoju. Ar atsimenate tà momentà,kada jumyse sàmoningai atsivërë tikëjimas?

Teisybë, mano tëvai nebuvo tikintys. Taèiau tai ne-reiðkia, kad jiems nerûpëjo anapusybë. Ðiuo poþiûriunoriu jums papasakoti apie André Malraux, kurá geraipaþinojau. Jûs þinote, kad jis save laikë ateistu, arba,vartojant ne tokià radikalià sàvokà, agnostiku, taèiaukaskart, kai susitikdavome, jis kalbëdavo apie mirtá irkas bûna po jos, ir netgi uþsakë man veikalà apie mir-tá, kuris tapo kûriniu apie Prisikëlimà: Et expecto re-surrectionem mortuorum.

Jûs norite pasakyti, kad netikintys þmonës kamuojasi?

Sakyèiau, kad jie yra savos rûðies tikintys. Jie – tai„iðvirkðti tikintieji“.

Taèiau jûs neatsakëte á mano klausimà: kaip jums tapoaiðkus jûsø paties tikëjimas?

Að nepatyriau staigaus atsivertimo, kaip atsitiko Blai-

MUZIKA IR SPALVOS


se’ui Pascaliui ar Pauliui Claudeliui. Þinote, vienà graþiàdienà Paryþiaus Dievo Motinos katedroje Claudelis ið-gyveno staigø ákvëpimo blyksná, o Pascalis vidury nak-ties patyrë savàjá ypatingà apreiðkimà ir paraðë þodá„ugnis“ „Memorialo“ pradþioje. Man neatsitiko nieko pa-naðaus. Að visuomet buvau tikintis, tyras ir paprastas.Po truputëlá skaièiau knygas, kurios stiprino mano ti-këjimà; pats asmeniðkai, skaitydamas studijavau te-ologijà. Perskaièiau beveik visà ðv. Tomo AkvinieèioSumma Theologica. Taip pat studijavau Evangelijas,ap. Pauliaus laiðkus, Apokalipsæ ir visà Biblijà. Kon-sultavausi su ðiuolaikiniais teologais: belgu Domu Co-lumba Marmionu, Romano Guardini, kuris, nepaisantpavardës, yra vokietis, Thomasu Mertonu, prancûzø kil-mës amerikieèiu, ir didþiausiu nûdienos teologu, vie-nodai gerai raðanèiu ir vokiðkai, ir prancûziðkai – HansuUrsu von Balthasaru.

Ar niekada nesusimàstëte apie stojimà á vienuolynà?

Galvojau apie tai, taèiau þinau, kad bûèiau buvæs la-bai prastas vienuolis. Nebûèiau iðtvëræs vienuoliðko gy-venimo tvarkos – vidurnaktá keltis melstis. Nepajëg-èiau nutraukti muzikos raðymo vos suskambus varpams,kvieèiantiems á Miðias. Manau, jog gyvenimas vienuo-lyne reikalauja specialaus paðaukimo. Kai kuriems tailemta, kitiems ne. Taèiau ðventuoju galima tapti ávai-riausiomis aplinkybëmis. Ir karalius, ir prezidentas galitapti ðventuoju. Pavyzdys – ðv. Liudvikas!

Kai kuriuos paðauktuosius vargindavo abejoniø lai-kotarpiai. O jus?

Ne, niekada, taèiau pripaþástu, kad krikðèionys ir netðventieji þinojo, kas yra abejonë.

Kà manote apie Pascalio „atpildà“?

Tai tik teorija. Þodis „ugnis“, kurá jis paraðë pradë-damas „Memorialà“, man daro kur kas didesná áspûdá.Mus supa nesuskaièiuojama daugybë nepaaiðkinamøávykiø, atskleidþianèiø didesnæ nei mûsø nematomà ga-lià, kuriai lenkiamës.

Atrodo, moksliniai paaiðkinimai jums nuobodûs.

Kartais moksliniai paaiðkinimai esti didûs ir visuo-met – labai naudingi, taèiau labiausiai jie leidþia pa-justi, kokio neiðmanymo ið tiesø esame kupini. Juo to-liau mokslas þengia, juo aiðkiau jis atskleidþia mastàdalykø, skendinèiø tamsybëse. Su tuo sutiks kiekvie-nas mokslininkas.

Daþnai buvo manoma, ypaè XIX a., jog religinis tikë-jimas ir mokslo paþanga yra nesuderinami.

Taip, yra net þmogus, kuris nesëkmingai mëgino ðiaspaþiûras suderinti: Teilhard’as de Chardinas. Dievasmums davë smegenis, idant jas panaudotumëm plës-dami þinojimà, aðtrindami mintá, taèiau kol gyvenameþemëje, niekada neávaldysime tobulo þinojimo árankio.

Ar jus domina tarpplanetiniai skrydþiai?

Taip, tai yra fenomenalu, bet að tikiu, kad atliksiutokià kelionæ natûraliu bûdu po mirties, kai atstumasir erdvë nebeturës man jokios galios.

Kodël raðote muzikà? Kà jums reiðkia kûrybos veiksmas?

Manæs daþnai to klausia, bet ðis klausimas bergþdþias.Ið tiesø man regis, jog kompozitorius kuria todël, kadprivalo, kad turi tam gabumø. Be abejo, mane nuo patvaikystës nenugalimai ir stipriai traukë muziko paðau-kimas, kuriam mano tëvai anaiptol nesiprieðino, nespatys buvo menininkai. Tëvas, Pierre’as Messiaenas,dëstë anglø kalbà: jis atliko visos Shakespeare’o kûry-bos kritiná vertimà. Motina, Cécile Sauvage, buvo di-dþiausia motinystës poetë.

Motina paskatino jus studijuoti muzikà?

Ne, að pats iðmokau skambinti fortepijonu Pirmojopasaulinio karo metais, bûdamas Grenoblyje; tuometpabandþiau raðyti muzikà. Iðsaugojau ið tø dienø pje-sæ fortepijonui La dame de Shalott („Ponia de Shalott“)pagal Tennysono poemà. Tai visai vaikiðka pjesë. Ne-apibrëþtas jos stilius ir naivi forma man kelia ðypsenà.

Ar pjesë buvo iðleista?

Ne. Tai tik maþytis suvenyras.

Jei nuo tada kuriate, vadinasi, turëjote vidinæ paskatàtai daryti.

Suprantama, ir ðito niekaip negaliu paaiðkinti. Todëlklausimas „Kodël raðote muzikà?“ man atrodo beprasmis.

Galbût jis atrodo beprasmis, jei reiðkia: „Kodël pra-dëjote raðyti muzikà?“, taèiau að suformuluosiu já tiks-liau: „Kodël raðote ðiandien?“

Man, maþam vaikui, muzika buvo tokia pat pramoga,kaip kitiems vaikams þaislai, ir linksmino mane Sha-kespeare’o dramos. Kai man buvo aðtuoneri deðimt me-tø, visas jas reèitavau akivaizdoje publikos, kurià at-stovavo vienas þmogus – mano brolis.

Ðiandien kuriu kaip profesionalas, – ne tik laisvalai-kiu, kaip kadaise. Esu priverstas ánirtingai ginti kû-rybai skirtà laikà, ir daugelá metø visas vasaras esupaskyræs raðymui.

OLIVIER MESSIAEN


Tai tiesa studijø konservatorijoje, kur buvote suvarþy-tas mokytojavimo, atþvilgiu, bet ne dabar, kai iðëjote.

Vis tiek labai daug laiko prarandu keliaudamas á toli-mas vietas, dalyvaudamas savo kûriniø orkestrui repe-ticijose bei koncertuose. Taip pat geriau raðau kalnuo-se arba kaime, nes Paryþiuje esu nuolat atitraukiamasnuo darbo.

Nepaisant to, jûsø iðëjimas ið konservatorijos dienotvar-kæ gerokai palengvino. Turëtumët jaustis iðsilaisvinæs.

Ne, neiðsilaisvinau ir neturëjau laiko verkðlenti dëlprarastos klasës, kadangi buvau uþsiëmæs didþiuliu dar-bu: raðiau ir orkestravau operà Saint François d’Assi-se („Ðventasis Pranciðkus Asyþietis“). Tai truko aðtuone-rius metus! Ir tikrai dirbau dienà naktá iðtisus metus.

Bet kuriuo atveju, kai pradedi raðyti kaip profesio-nalas, prarandi tam tikrà nekaltybæ. Að asmeniðkai ra-ðau, kad kaþkà iðkelèiau, iðreikðèiau ir apibrëþèiau, irkiekviename darbe neabejotinai susiduriu su naujomisproblemomis, kurios darosi dar sudëtingesnës dël to-kios daugybës prieðtaringø estetiniø paþiûrø mûsø am-þiuje. Mëginu su jomis susipaþinti, taèiau likti nuo jøvisai laisvas.

Kà siekiate iðreikðti ir kokius áspûdþius perteikiateklausytojams?

Pirmiausia ir svarbiausia mintis, kurià noriu iðreikðti,yra egzistuojanèios katalikø tikëjimo tiesos. Man pasi-sekë, kad esu katalikas. Gimiau tikinèiuoju, ir dar vaikàmane veikë Ðventieji raðtai. Teologiniø katalikø tikë-jimo tiesø nuðvietimas yra pirmas mano darbo aspek-tas, kilniausias, ir neabejotinai naudingiausias bei reikð-mingiausias – tikriausiai vienintelis, kurio nesigailë-siu atëjus mirties valandai. Taèiau esu þmogus, kaipir kiti, jautrus þmogiðkai meilei; jà norëjau iðreikðti tri-juose savo darbuose, apimanèiuose didingiausià mitàapie þmogiðkà meilæ – sakmæ apie Tristanà ir Izoldà.Galiausiai labai myliu gamtà. Manau, jog gamta musgerokai pranoksta, ir að visada ið jos mokiausi. Myliupaukðèius, todël turëjau polinká specialiai tyrinëti paukð-èiø giesmes: studijavau ornitologijà. Tad mano muzi-koje dera katalikø tikëjimas, legenda apie Tristanà irIzoldà bei labai iðplëtotas paukðèiø giesmiø panaudo-jimas. Taip pat ji apima graikø metrinæ sistemà, seno-vës Indijos liaudies ritmikà, arba deçî–tâlas, ir keletàmano paties ritmo technikø, kaip antai ritminës cha-rakteristikos, negráþtamieji ritmai ir simetriniai per-statymai. Galø gale egzistuoja garso ir spalvos tyrimai –svarbiausia mano muzikinës kalbos ypatybë.

Pirmiausia pakalbëkime apie jûsø kûrybinio darbo

ir katalikø tikëjimo ryðá. Ar bûtumëte galëjæs kurti beðio tikëjimo? Ar jûsø muzika bûtø buvusi visai kitokia?

Estetinë kalba ir jausmø raiðka priklauso dviem skir-tingoms sritims. Geriausiai ðià tiesà árodo faktas, jogkai kurie puikiai þinomi kompozitoriai, pavyzdþiui,Mozartas, sugebëjo panaudoti tà paèià muzikinæ kal-bà, kurdami ir pasaulietinæ, ir religinio pobûdþio mu-zikà – abiem atvejais sëkmingai ir itin nekeisdami savoestetiniø kanonø.

Kai raðote liturginá arba pasaulietiná veikalà, panau-dojate tà paèià kalbà?

Beveik, ir tai kai kam pasirodë skandalinga. Man at-rodo juokinga ir þalinga prieðintis savo stiliui, taikyti

skirtingus estetikos principus tik tuo pretekstu, kad,girdi, iðraiðkos objektas ir mintis pasikeitë.

Taèiau, man regis, katalikø kompozitoriui vis-â-vis su muzikos kûriniu egzistuoja dvi nuostatos: pirmojisusideda ið raðymo kûriniø, skirtø liturgijai, antroji –religinio pobûdþio kûriniø, kurie pirmiausia yra kon-certiniai. Kaip ðios dvi tendencijos dera jûsø muziki-nëje raiðkoje?

Olivier Messiaen prie Salette’s Notre Dame. 1973

MUZIKA IR SPALVOS


Liturginiai kûriniai, tobulai atitinkantys pamaldø rei-kalavimus, – pavyzdþiui, tradicinës Miðios su Kyrie, Glo-ria, Sanctus, Agnus Dei – ne, niekada nesu paraðæs nëvieno! Tik sukûriau keletà labai ilgø kûriniø vargonams,dideliø ciklø, kurie gali bûti atliekami iðtisai arba da-limis kasdieniø Miðiø metu bei aiðkinant su kiekvie-na paslaptimi susijusius tekstus, su nuo jø priklausan-èiais pagraþinimais.

Kita vertus, tikëjimo tiesas perkëliau á koncertø sa-læ, taèiau liturgine prasme – tokiu mastu, kad manodu svarbiausi religiniai kûriniai atliekami koncertø me-tu yra Trois petites liturgies de la Présence Divine („Trysmaþosios Dieviðkosios Esaties liturgijos“) ir Transfigu-ration de Notre Seigneur Jésus-Christ („Mûsø Vieðpa-ties Jëzaus Kristaus Atsimainymas“). Ne ðiaip sau parin-kau ðiuos pavadinimus; norëjau atlikti liturginá veiksmà,kitaip tariant, á koncertø salæ ávesti savitas pamaldas,tam tikros rûðies organizuotà ðlovinimo aktà. Tai bu-vo originalu, nes katalikø liturgijos idëjà ið akmeniniøstatiniø, skirtø garbinimui, perkëliau á kitus pastatus,kurie nebuvo pritaikyti ðio tipo muzikai, taèiau galiau-siai jie èia visai puikiai pritiko.

Bet paimkime Petites liturgies atvejá. Ar jums labiaupatinka, kai jos atliekamos koncertø salëje, ar baþnyèioje?

Jos tinka ir èia, ir ten.

Kai vargonininkaujate, jûsø muzikinë veikla esti vi-siðkai pajungta liturgijai?

Be abejo; jau sakiau jums, kad mano vargonø ciklaigali bûti skambinami po vienà, kasdieniø miðiø metuir pritaikyti ávairios trukmës pamaldø dalims.

Vargonininku tapote dël katalikø tikëjimo?

Ne! Keista, taèiau daug metø lankydavau miðias kaipparapijietis. Buvau ðeðiolikos ar septyniolikos, kai har-monijos mokytojas Jeanas Gallonas mane pristatë Mar-celiui Dupré mokytis vargonininku. Ne todël, kad buvaukatalikas, o kad jis jautë many esant improvizuotojogabumø. Tuo metu fortepijono akompanimento klasëjebuvau kà tik laimëjæs prizà. Mes ne tik harmonizavo-me pateiktas melodijas (daug improvizuodami instru-mentu), bet ir skaitëme ið lapo bei transponavome iðnatø. Gallonas mane iðsiuntë á vargonø klasæ, nes èiaiðlavinau tam tikrus gabumus, o vargonai ið esmës iryra skirti jais improvizuoti. Kai laimëjau grojimo var-gonais apdovanojimà, visai natûraliai áþengiau á baþ-nyèià kaip „liturgijos tarnautojas“ bei pagrindinis var-gonininkas.

Pirmoji baþnyèia?

Pirmoji ir vienintelë baþnyèia buvo Paryþiaus Ðvè.Trejybës baþnyèia.

Kokio amþiaus pradëjote ten dirbti?

Labai jaunas, tik dvideðimt dvejø.

Buvote jauniausias tituluotas vargonininkas Prancû-zijoje ir nuo tada aktyviai vargonininkavote toje baþ-nyèioje iki?..

Aktyviai dirbau joje penkiasdeðimt penkerius metus;kiekvienà sekmadiená vargonuodavau per miðias ir va-karines pamaldas, paprastomis savaitës dienomis – daþ-nai per laidotuves ir vestuves. Paskutinius dvideðimtmetø vargonavau tik per dvejas sekmadienio miðias,pusæ deðimtos ir penkiolika minuèiø po vienuoliktos.Taip pat padariau keleto metø pertraukà, nes Paryþiausmiesto valdþios potvarkiu vargonai buvo remontuoja-mi, taèiau kai darbas buvo baigtas, tuoj pat vël ëmiausipareigø. Ðiuo metu turiu nuostabø instrumentà, kuria-me iðsaugoti originalûs Cavaillé-Coll registrai, taèiaupridëta daug papildomø lieþuvëliniø registrø ir jømikstûrø, elektrinë traktûra; maþa to, mano vargonaituri paruoðtas ðeðias áraðomas elektrines registruotëskombinacijas. Ðiuo instrumentu galima groti ávairiau-sià muzikà: Cabezóno, Frescobaldi, Grigny, Johanno Se-bastiano Bacho, Césaro Francko, Marcelio Dupré irCharleso Tournemire’o. Galima atlikti paèià moderniau-sià muzikà ir, þinoma, mano kûrinius.

Atrodo, kad nemëgstate groti kitais vargonais. Kodël,nors buvo progø, atsisakydavote pasiûlymø ið ðalies?

Todël, kad kiekvieni vargonai yra sukonstruoti tamtikru bûdu, pagal specialø pavyzdá, ir visada, kai tikatsisëdu prie nepaþástamos klaviatûros, man prireikiakokiø deðimties dienø susipaþinti su skirtingø regist-rø tembrais, klaviatûrø iðdëstymu ir pedalø kopulia-cijomis. Priprasti prie ðiø elementø sunku ir uþima laiko.Pakeisti vargonus daug sudëtingiau, nei vairuoti nau-jà automobilá!

Paþástu daug kolegø vargonininkø, kurie gastroliuojasu „universaliomis“ programomis; jie pasirenka klasi-kinius veikalus, kurie nereikalauja dideliø registriniøpritaikymø, ir sutinka kur nors vykti dvi dienas prieðreèitalá. Að taip nesielgiu.

Bet jûs taip esate padaræs.

Ið tiesø, pasaulinës Méditations sur le mystêre de laSainte Trinité („Ðvenèiausios Trejybës paslapties me-ditacija“) premjeros proga Nekaltojo Prasidëjimo Na-cionalinëje ðventovëje á Vaðingtonà atvykau prieð de-

OLIVIER MESSIAEN


ðimt dienø, kad iðstudijuoèiau vargonø sandarà, susi-rasèiau reikiamus tembrus bei pasiþymëèiau juos na-tose. Pasibaigus koncertui, kuris á bazilikà sutraukë ke-letà tûkstanèiø klausytojø, keli þmonës man pasakë,kad niekada nëra girdëjæ tokiø spalvø ir yra nustebædël neátikimø instrumento galimybiø. Taèiau tai buvoilgo triûso padarinys.

Sakëte, jog jûsø naujaisiais vargonais Ðvè. Trejybësbaþnyèioje galima skambinti bet kà. Ir prieðingai: arjûsø kûrybà galima atlikti bet kuriais vargonais?

Ne. Jai atlikti reikia dideliø instrumentø, kurie turiávarius tembrus ir jø kopuliacijas, ypaè turinèiø ðeðio-likos pëdø manualø registrus. Ðiais laikais, kaip þinote,labai madinga rekonstruoti vargonus baroko stiliumi.Elektrinës kombinacijos paðalinamos tuo pretekstu, jognëra autentiðkos, ir taip netenkama nepaprastai ver-tingos árangos. Atsisakoma ðeðiolikos pëdø labialiniøregistrø, nes jø nebuvo baroko amþiuje, taèiau visiðkaisugriaunama tonalinë paletë. Tam, kad bûtø iðgaunamasromantinis garsas, buvo padidintas mikstûrø skaièiusir paðalinti galingi lieþuvëliniai registrai. Todël naujai-siais instrumentais negalite groti nieko, iðskyrus Fres-cobaldi arba Nicolas de Grigny, ir tai galø gale yra þings-nis atgal! Að mëgstu ðiuos kompozitorius, taèiau vis tieknorëèiau turëti galimybæ atlikti ir kitø autoriø kûrinius.Suprantama, mano muzikos tokiais instrumentaisskambinti neámanoma, taèiau dideliø vargonø dar yra,tad, ðiaip ar taip, mano vargonø muzika skamba daþnai.

Net ir Japonijoje, kur jûsø kûryba gerai þinoma?

Deja, Japonijoje nëra vargonø, iðskyrus didelæ NHKradijo auditorijà. Japonijoje yra tik ðintoistø bei budistøðventyklos, kuriose vargonai nenaudojami. Daugelis ja-ponø katalikø baþnyèiø yra tokios maþos, jog taip patneturi vargonø. Taèiau dideli vargonai stovi moderniojekatalikø katedroje Tokijuje – Marinos baþnyèioje.

Gráþkime prie Ðvè. Trejybës baþnyèios, kur vargoni-ninkavote beveik pusæ amþiaus. Ar niekada nebuvote pra-ðomas tapti kitos baþnyèios vargonininku? O gal þmo-nës susilaikydavo nuo pasiûlymo, þinodami, kaip esa-te prisiriðæs prie Ðvè. Trejybës baþnyèios?

Bûtent. Jie þinojo, kad esu taip prisiriðæs prie Ðvè.Trejybës baþnyèios, jog niekas manæs nepriverstø jospalikti, todël niekada ir nesulaukiau jokiø pasiûlymø.Saint-Sulpice baþnyèioje ir Paryþiaus Dievo Motinos ka-tedroje ilgai vakavo dvi vietos.

O jei jums bûtø pasiûlæ Paryþiaus katedrà? Juk tailabai prestiþiðka!

Bûèiau atsisakæs! Esu visiðkai pasiðventæs Ðvè. Trejy-bës baþnyèiai. Tai mano vargonai, mano kûdikis, ma-no sûnus! Negaliu jo apleisti.

Ðvè. Trejybës baþnyèios vargonais grojate savo para-ðytus kûrinius ar improvizuojate?

Mano pareigas skirstë ávairûs tuo metu pareigas ei-nantys kunigai. Per sumà atlikau tik grigaliðkàjá chora-là; vienuoliktos valandos miðias – klasikinæ ir romantinæmuzikà; popieèio pamaldø metu, taip pat sekmadieniais,man leisdavo groti savo kûrinius; galiausiai vakarinë-se pamaldose penktà valandà bûdavau priverstas im-provizuoti, nes posmai buvo per trumpi, kad galëèiauatlikti pjeses tarp Psalmiø ir Magnificat.

Kuo pasiþymi jûsø improvizacijos? Ar jos panaðios ájûsø uþraðytus kûrinius, ar yra klasiðkesnës?

Kai bûdavau varþomas aplinkybiø, klasiðkesnës. Pa-vyzdþiui, atlikdavau fantazijas solo vargonais – nevaBachà, Mozartà, Schumannà ir neva Debussy, – kadgalëèiau tæsti ta paèia tonacija ir tuo paèiu stiliumi kaipkà tik padainuota atkarpëlë. Taèiau net ir tuo atvejuimprovizuodavau savaip, „riebiai“ skolindamasis ið savosenosios harmonijos bei ritmikos. Kartais man sekda-vosi – iðgyvendavau ákvëpimo akimirkø.

Ar Ðvè. Trejybës baþnyèios kunigai nebuvo kiek ðiurp-telëjæ nuo tokios dràsios muzikos, kaip Livre d’orgue(„Vargonø knyga“), skambëjimo jø baþnyèioje?

Jie nesibaisëjo, nes tiesos, kurias að iðreiðkiu, Tikë-jimo tiesos, yra tokios pat iððaukiamos. Tai pasakos –viena uþ kità paslaptingesnës, ðlovingesnës, kankinan-èios, o kartais kelianèios siaubà ir visada besiremianèiosá ðvytinèià, nekaièià tikrovæ. Esu labai atsargus su kiek-viena tiesa. Ne, kunigai nebuvo iðsigandæ, taèiau para-pijieèiai buvo, nes jie ne visada þino tekstà.

Ðiaip ar taip, kunigai baþnyèioje viskà iðmintingai su-tvarkë, praðydami, kad stiliø pritaikyèiau prie auditori-jos poreikiø, kadangi publika, ateinanti popieèio miðiøyra ne ta pati, kuri lankosi sumoje, o vakariniø miðiøpublika skiriasi nuo rytiniø lankytojø.

Neklausinësiu apie slaptas jûsø tikëjimo prieþastis,taèiau ar nëra ðis tikëjimas jûsø þavëjimosi didybe, pa-slaptimi ir poezija aidas?

Be abejo, taèiau norëèiau gráþti prie Shakespeare’opjesiø, kurias reèituodavau vaikystëje. Matote, visi ðiedalykai telpa jo kûryboje: ne tik þmogiðkos aistros, betir stebuklai, raganos, fëjos, oro dvasios, ðmëklos ir vi-sokiausi vaiduokliai. Shakespeare’as yra autorius, kuris

MUZIKA IR SPALVOS


galingai pleèia skaitytojo vaizduotæ. Linkau á pasakas,o Shakespeare’as neretai yra super-pasaka. Ðis jo as-pektas man darë þymiai didesná áspûdá, negu kai kurienuviliantys komentarai apie meilæ ir mirtá, kuriø gali-ma rasti „Hamlete“, komentarai, kuriø aðtuoneriø metøvaikas, aiðku, negali suvokti. Labiausiai mëgau „Mak-betà“ dël raganø ir Banko vaiduoklio, dël tos paèiosprieþasties – Pakà bei Arielá, ir labai stipriai iðgyve-nau iðprotëjusio karaliaus Lyro didybæ, sukilusio prieðaudrà ir þaibus. O garsiosios scenos nuorodos istori-niuose spektakliuose – „aliarmas, susirëmimai, prieðasáþengia á miestà“ – man jos visada simbolizavo pastan-gà siekti kaþko nauja.

Tikra yra tai, kad katalikø tikëjimo tiesose aptikautà potrauká didybei, padidintà ðimtà ir net tûkstantákartø, ir tai jau nebebuvo teatrinës fikcijos, o kaþkastikra. Pasirinkau tai, kas buvo tikra. Panaðiai nutikoðv. Kristupui, kai jis dar vadinosi Reprobus ir tarnavoMalonumø Karalienei, Aukso Karaliui bei Blogio Prin-cui, ir vis dëlto galiausiai ëmësi neðti Kristø (ið èia ki-læs jo vardas Christophorus, arba „Kristaus neðëjas“).

Keistas tai derinys – teatro reikðmë jûsø gyvenime, ypaèvaikystëje, ir jûsø ilgas delsimas raðyti teatrui. Kita ver-tus, savo kûriniuose plaèiai panaudojote katalikø tikë-jimo stebuklus.

Norëjau iðreikðti stebuklingus tikëjimo aspektus. Ne-sakau, kad man pasisekë, nes galutiniu pavidalu jie yraneiðreiðkiami. Kitais atþvilgiais að visada mëgau teatràir tebemëgstu já dabar, taèiau mano pirmoji meilë yrakalbos teatras. Þinoma, dësèiau mokiniams kursus apievisø rûðiø operos þanrus ir estetikà, nuo Monteverdiiki operø „Pelëjas“ ir „Wozzeck“, tarp kitø Rameau, Mo-zartà, Wagnerá ir Musorgská, taèiau ðios estetikos kryp-tys jau praeity. Jos pagimdë milþiniðkà sëkmæ, kurinegali ateiti dar kartà, ir man atrodo, jog muzikinis te-atras visuomet yra savotiðka iðdavystë.

Galiu pridurti, kad dauguma menø netinka religi-niø tiesø raiðkai. Tik muzika, pati nematerialiausiaið visø, priartëja prie jø. Taèiau teatro scena pasirink-to siuþeto atþvilgiu mus nuleidþia taip þemai, jog rizi-kuojame atsidurti ties juokingumo, netinkamumo irabsurdo riba.

Norëèiau jums priminti, kad ðitai pareiðkëte 1967 m.,tuo metu, kai operos kûrimas buvo esminis jus uþval-dæs dalykas. Tada radosi Saint François, kurio prem-jera Garnier rûmuose tapo svarbiausiu tarptautiniuávykiu operos pasaulyje. Ar tebesilaikote ankstesniøpaþiûrø?

Taip, ir dël tos prieþasties ðventàjá Pranciðkø pasirin-kau savo operos herojumi. Nesiryþau scenoje vaizduoti

Kristaus, taèiau pamaniau, jog Pranciðkus buvo la-biausiai á já panaðus dël savo neturto, skaistumo irnuolankumo ir todël, kad turëjo stigmas, t. y. penkiasKristaus ant kryþiaus þaizdas. Abi jo rankos ir kojos iðtiesø buvo pervertos, taip pat ir ðonas deðinëje pusëje,lygiai kaip Kristaus.

Kai sakote, jog teatras yra „iðdavystës rûðis“, turitegalvoje operoje vaizduojamus siuþetus ar muzikinæ dra-maturginæ jos formà?

Norëjau pasakyti, kad dainuojamoji drama yra pa-prastesnë nei kalbamoji. Operos forma yra kita pro-blema. Að pats buvau uþ tai labai kritikuojamas, ne-sukûriau tikros operos, taip pat ir simfonijos. Paraðiau„muzikiná spektaklá“ – ir laikausi ðios sàvokos. Neno-rëèiau, kad François bûtø atliekamas koncertinëje sce-noje, nes tai yra tikras spektaklis. Nesiskelbiu, kad pa-raðiau klasikinæ Mozarto tipo operà su reèitatyvais irjuos keièianèiomis arijomis bei ansambliais, arba vag-neriðkà operà su leitmotyvais. Mano projektas buvo ki-toks. Keturiais paveikslais norëjau atskleisti malonësaugimà ðventojo sieloje.

Netrukus gráðime prie Saint François. Pakalbëkimeapie tai, kà jûs laikote „klasika“, – nuo Monteverdi ikiAlbano Bergo, ið kuriø sudarëte savo operos muziejø.Sakote, kad „ðios estetikos kryptys jau praeity“. Ar gal-vojate, kad tradicine ðio þodþio prasme operos ðiandienraðyti jau nebegalima?

Nemanau, jog gali bûti raðomos operos, apie kuriasuþsiminiau, tokios, kaip Monteverdi ar Rameau, Mo-zarto ar Wagnerio. O operos „Borisas Godunovas“, „Pe-lëjas ir Melisanda“ ir „Wozzeck“ yra trys iðskirtiniai dar-bai. Net patys autoriai nesugebëjo paraðyti dar kà norspanaðaus, tad turi bûti atrasta kaþkas nauja.

Prieð nukrypstant pokalbiui minëjote, jog „daugumamenø netinka religiniø tiesø raiðkai“. Ðiaip jau atrodo,kad menininkai tuo visai nesirûpina, ypaè nesuskaièiuo-jama daugybë dailininkø, ðimtmeèiais drobëje vaizda-vusiø religines tiesas.

Visa religinë tapyba pagrásta simboliðkomis konven-cijomis; tai tinka ir kalbant apie spalvotà Viduramþiøstiklà. Að pats turëjau prisitaikyti prie ðiø konvenci-jø, nes á operos Saint François d’Assise scenà ávedþiauangelà. Grynos dvasios, angelai yra neregimi, todël pri-taikiau áprastà ikonografinæ sistemà: ásivaizdavau di-dingà bûtybæ, nei vyrà, nei moterá, sparnuotà esybæ suilgu drabuþiu. Tai yra simbolinë konvencija.

Ar toji simbolinë konvencija yra neiðvengiama, no-

OLIVIER MESSIAEN


rint perteikti religijos tiesas platesniam þmoniø ratui?Ar dël apèiuopiamo sàlyèio tikëjimas nedingsta?

Kristus apsireiðkë mums tam, kad vestø nuo matomødalykø prie nematomø, idant juos pamiltume. Galimapavaizduoti Kristø þmogø, bet ne Kristø Dievà. Dievasnepavaizduojamas. Jis nëra net iðreiðkiamas. Kai sako-me: „Dievas yra amþinas“, ar màstome apie ðiø þodþiøreikðmæ? Posakis „Dievas yra amþinas“ reiðkia ne tiktai, kad jis niekada nesibaigs, bet ir tai, kad jis neturipradþios. Ðtai laikinës sàvokos „prieð“ ir „po“ mus ir klai-dina. Ko nors be pradþios suvoktis mus visiðkai pribloð-kia, mus, kurie buvome ið pradþiø pradëti motinos ásèio-se, vëliau – ankstyvame gyvenimo etape. Taip yra irsu kitais dieviðkaisiais atributais. Tikriausiai senovësizraelitai buvo teisûs, uþdraudæ tarti Jahvës vardà.

Tai labai teoriniai samprotavimai!

Nesu teoretikas, tik tikintysis – tikintysis, apakin-tas Dievo begalybës!

Gráþtu prie jûsø pirmojo teiginio: „Dauguma menø ne-tinka religiniø tiesø raiðkai“. Mûsø þodynas taip pat.

Tai, kas tinka vaizdui, tinka ir þodþiui. Tam tikra pras-me muzika turi galiø, kurios pranoksta vaizdà ir þodá,nes yra nematerialios ir intelektà bei mintá veikia la-biau negu kiti menai. Ji net ribojasi su fantazija ir pri-klauso svajoniø pasauliui. Maþa to, muzika ir spalvayra artimai susijusios.

Kurie kompozitoriai, jûsø manymu, raðë religinëmstiesoms artimiausià muzikà?

Manding tëra viena tikrai religinë muzika, nes ji at-sieta nuo visø iðoriniø tikslø – monodinis giedojimas,dar þinomas kaip grigaliðkasis choralas.

Ar manote, kad grigaliðkasis choralas per ðimtmeèiusiðlaikë savo grynà pavidalà?

Deja, vargðas grigaliðkasis choralas! Liturgijoje jápakeitë giesmës! Net ir tie, kurie já stengiasi iðsaugo-ti amþiams – tokiø ne taip jau maþai – ne visada tiks-liai iðdainuoja neumas. Grigaliðkàjá choralà sukûrëlabai intelektualûs vienuoliai. Tai yra nepaprastai ra-finuotas menas ir melodijos, ir ritmo prasme, menas,radæsis dar tais laikais, kai Vakarø muzikoje nebuvoharmonijos, o akordø prasmë buvo neþinoma. Kodëlðiandien grigaliðkasis choralas turi bûti atliekamas suvargonø pritarimu ir pagraþinamas harmonija jei, netir meistriðkai pateiktas, toks atlikimas visiðkai sugriau-na jo dvasià?

Tik ne Solemo vienuolyne!

Þinoma, tokiose vietose kaip Solemo grigaliðkasischoralas yra gerbiamas. Taèiau daugelyje baþnyèiø jisgiedamas su pritarimu ta dingstimi, kad átiktø kongre-gacijai. Tai didelë klaida.

Ar grigaliðkasis choralas yra religiðkiausia muzikadël to, kad ji buvo religinë dar prieð tapdama muzika?

Grigaliðkasis choralas buvo sukurtas didþio tikëjimoamþiuje; já kûrë vienuoliai, kurie buvo tokie kuklûs, jogiðsaugojo savo anonimiðkumà. Galbût tai ir suteikia jamgrynumo. Maþa to, ðis giedojimas buvo skirtas sustip-rinti ðventà tekstà – tekstà lotynø kalba. Nuo tada, kaiávairiuose katalikø pasaulio kraðtuose pasidarë ápras-ta giedoti ir kalbëti vietine tarme, lotynø kalba iðnyko.Toks nerûpestingumas sudavë rimtà smûgá monodi-niam giedojimui.

Jûsø manymu, grigaliðkasis choralas, giedamas pran-cûziðkai, – jau nebe grigaliðkasis choralas?

Tai atima ið muzikos jos didybæ ir pasakiðkà koky-bæ. Statula nukeliama nuo pjedestalo!

Gráþkime prie galingø pagrindiniø linijø, kurios drie-kiasi visoje jûsø kûryboje: katalikø tikëjimo, Tristanoir gamtos. Apibûdinote savo katalikiðkas paþiûras mu-zikos atþvilgiu; pakalbëkime apie Tristano versijas.

Paraðiau tris labai skirtingo teksto ir trukmës versi-jas. Ankstyviausia yra Harawi. Tai valandos trukmësciklas balsui ir fortepijonui. Antroji – Turangalla-symp-honie Ondes Martenot („Marteno bangos“; vert. past.),fortepijonui solo ir didþiuliam orkestrui. Ji trunkamaþdaug pusantros valandos. Paskutinioji – pusva-landþio ilgumo Cinq rechants („Penki perdainavimai“)dvylikos balsø chorui a cappella.

Ðiø veikalø dvasia tiesiogiai nurodo á Tristano legendà.Kaip jà suprantate?

Galima sakyti, kad ði legenda simbolizuoja didelæmeilæ – ji yra visø literatûros ir muzikos meilës poemøsimbolis. Beje, man tik Tristano mitas pasirodë esàsvertas dëmesio. Tikrai nenorëjau perdirbti Wagneriomuzikinës dramos „Tristanas ir Izolda“ arba Debussyoperos „Pelëjas“, – dabar paminëjau du didþiausius mu-zikos „Tristanus“.

Jûsø „Tristanai“ scenoje nevaizduoja personaþø.

Ne, jie neturi nieko bendra su senàja keltø legenda,

MUZIKA IR SPALVOS


nëra net pagrindinës meilës nuodø dozës idëjos, iðsky-rus kai kurias uþuominas Cinq rechants. Iðlaikiau tikfataliðkos meilës, kuriai negalima atsispirti, mintá. Jivisada veda á mirtá ir tam tikru mastu jà prisiðaukia,nes bûtent meilë transcenduoja kûnà ir net proto ribo-tumà, iðaugdama iki kosminio lygmens.

Ar ði paþiûra á meilæ neprieðtarauja jûsø tikëjimui?

Visai ne. Didþioji meilë atspindi – blankiai, taèiau vistiek atspindi – vienintelæ tikrà meilæ: dieviðkàjà.

Manote, jog tame paèiame kûrinyje galima susieti Tris-tano idëjà su katalikø tikëjimu?

Ar galima þmogiðkàjá simbolá sugretinti su amþinàjarealybe? Tai bûtø skandalingai arogantiðka! Tuètuo-jau turite atmesti savo veikiausiai iðkreiptà mintá apieamþinà teatriná trikampá: pono, ponios ir meiluþio. Tokssiuþetas man niekada neatëjo á galvà. Èia nëra në in-terdikcijos bei bausmës.

Taèiau Tristanas yra bûtent apie tai.

Taip, nes prieðtara gimdo nepaprastà meilæ ir vedamyriop. Taèiau pagrindinë mintis yra ne prieðtara, odidi meilë ir jos padarinys – mirtis. Tad per mirtá ir at-siskyrimà nuo pasaulio ateina tauresnë ir tyresnë meilë.Galbût geriau tai suprasite, jei paminësiu kitus mitus.Màstau apie uþburtà bokðtà, kuriame Viviana ákalinaMerlinà, apie Orfëjaus leidimàsi á Hadà...

Taigi jûsø Tristanas reprezentuoja meilës tyrumà. No-rëèiau, kad be nuostatos apie tyrumà apibûdintumëtesavo simboliná poþiûrá á þmogiðkàjà meilæ.

Mano manymu, þmogiðkoji meilë atstovauja tam tikràsusivienijimà, tik kûniðkai ðá susivienijimà transcen-duoja motinystë. Mûsø laikais diskredituota motinosir vaiko vienybë neabejotinai yra þemiðkojo kilnumo irgroþio virðûnë. Taèiau ðià vienybæ savo ruoþtu transcen-duoja baþnyèioje gaunanèio ostijà kataliko komunija.Taip yra dël to, kad ðitaip susivienijus Kristus esti mu-myse ir mes jame. Tokiu bûdu kiekviena aukðtesnë bû-tybë asimiliuoja þemesniàjà. Esame sugeriami Kristaus,kuris yra mûsø vyresnysis, – ðito nesuteikia þmogausmeilë ir net motinos santykis su vaiku.

Kitaip sakant, nustatëte meilës hierarchijà.

Bûtent. Pradedame nuo trivialios meilës, apie ku-rià kalbëjome, kol pasiekiame pakopà didþiosios þmo-giðkosios meilës, tos nuostabios meilës, kuri yra fata-liðka aistra. Tada pereiname prie motiniðkos meilës,

taèiau piramidës virðûnëje yra dieviðkoji meilë.

Ar negalëtume stabtelëti ties antràja pakopa? Kodëldidþiàjà þmogiðkàjà meilæ visada sugretinate su fatalið-kos aistros samprata, kai mirtis tëra vienintelë iðeitis?Ar tai ið tiesø neiðvengiama?

Taip. Todël, kad vyras ir moteris negali visiðkai pa-þinti vienas kito. Net jei jiedu daro tuos paèius daly-kus, jei jø skoniai atitinka ir norai panaðûs, visuometvieno jø asmenybës dalis lieka neþinoma kitam.

Ið to darote iðvadà apie visø pastangø patirti laimæbergþdumà. Pasak jûsø, þmogui trukdo nesugebëjimasbûti laimingam.

Tai klausimas ne apie nesugebëjimà bûti laimingam,o apie absoliutaus suvokimo neámanomybæ. Visiðko su-pratimo trûkumas ne tik aprëþia meilës galià. Jis vei-kia kiekvienà pojûèiais suvokiamà dalelæ. Mes esamejo vergai. Taip pat daug kalbu apie spalvà, taèiau spalvosegzistuoja tik akims. Panaðiai kompozitoriai kalba apiegarsà, taèiau jis egzistuoja tik ausims.

Ðis ribotas suvokimas, iliuziðkas susivienijimas at-rodo esàs mûsø silpnybë, neleidþianti patirti jokios þe-miðkos laimës.

Visi sutinka, kad mûsø planetoje vieðpatauja netvar-ka. Tai vaizdingai liudija karai, smurtas ir net kasdie-niai iðpuoliai. Ið kur tokia suirutë? Nes þmogus buvosuþalotas gimtosios nuodëmës. Suþalota pati jo prigimtis.Taèiau Kristus ant kryþiaus numirë kaip tik dël to, kadgalëtumëme tapti tuo, kuo visàlaik turëjome bûti. Mussukûrë didingus. Per savo kvailumà sugedome, taèiauprisikëlimo valandà vël tapsime didingi.

Man atrodo, jûsø aukðta, reikli ir kankinanti þmogið-kos meilës samprata, susipynusi su katalikø tikëjimotvirtumu, atsispindi kitame jûsø asmenybës aspekte –meilëje gamtai, kuri savo ruoþtu atitinka daugelá trans-cendentiniø minèiø apie tyrumà.

Gamta ið tiesø yra didingai graþi ir raminanti. Orni-tologo darbas man buvo ne tik nusiraminimo elementasformuojant estetines muzikos nuostatas, bet ir tikëji-mo veiksnys. Turbût jo dëka atlaikiau visas gyvenimonesëkmes ir sunkumus.

Kada jus pradëjo traukti gamta?

Tada, kada ir muzika bei tikëjimas. Taèiau stipriau-si jausmai, susijæ su gamta ir kuriuos aiðkiai pamenu,kilo paauglystëje, kai buvau ðeðiolikos ar septyniolikos.

OLIVIER MESSIAEN


Matyt, buvo ir kitø áspûdþiø, taèiau jie iðblanko, nespatyriau juos labai maþas. Kai man buvo ketveri ar pen-keri, gyvenau Ambert’e – tai buvo pirma vieta, kur të-vas dirbo anglø kalbos mokytoju. Be abejo, ten patyriau,kas yra gamta, taèiau jos atradimas liko nesàmonin-gas; net negaliu nieko tiksliai atsiminti. Teatsimenutai, kas ávyko keturioliktais penkioliktais gyvenimometais, daugiausia ið laikotarpio, kai gyvenau Aube’sapskrityje su tetomis jø gana keistoje fermoje. Ten bu-vo vieno mano dëdþiø darytos skulptûros, gëliø darþe-lis, vaisiø sodas, karviø bei viðtø. Visa tai buvo nauja,ir tetos, norëdamos „pataisyti“ mano sveikatà, iðsiun-të mane ganyti nedidelæ karviø bandà. Ji buvo ið tiesømaþa: tik trys karvës, bet vis tiek buvau labai pras-tas piemuo. Vienà dienà jos pabëgo ir sukëlë baisø sà-myðá runkeliø lauke. Juos suëdë per kelias valandas,ir taip uþsitraukiau viso kaimo rûstybæ. Aube’s krað-tovaizdis labai graþus ir paprastas: plokðèiakalnis, di-delës medþiø apsuptos pievos, didingi saulëtekiai irsaulëlydþiai bei daugybë paukðèiø. Ten pradëjau uþ-raðinëti paukðèiø giesmes. Buvau pradedantysis, nie-ko neiðmaniau apie tuos uþraðus ir net nesugebëjau at-skirti, koks paukðtis gieda.

Apie ornitologijà pakalbësime vëliau; man ádomu, arnepaisant to, jûs nesate miestietis.

Kaip tik nesu. Visiðkai nepakenèiu miestø, baisiuo-si tuo, kuriame gyvenu, nepaisant viso jo groþio – kal-bu apie Prancûzijos sostinæ. Baisiuosi prastu skoniu,kurá dël miesto reikmiø ar kitø prieþasèiø þmonës apiejá akumuliuoja. Tai, kà gamta pateikia, niekuomet ne-pasiþymi blogu skoniu: niekada nerasite klaidos þaibearba spalvose, o paukðèiø giesmëse – neteisingo ritmo,melodijos ar kontrapunkto.

Man atrodo, kad vël gráþtame prie katalikø tikëjimo.Ar nemanote, kad dieviðkoji kûrinijos misterija yra at-sakinga uþ tobulà gamtos harmonijà?

Visiðkai. Gamta iðlaikë tyrumà, turtingumà, ðvieþu-mà, kuriuos mes praradome.

Tad þodis „tyrumas“, kurá vartojome kalbëdami apiekatalikø tikëjimà ir Tristanà, atsikartoja jûsø meilëjegamtai. Ar ðis tyrumo siekis nëra dominuojantis jûsøþmogiðkosios bei muzikinës asmenybës bruoþas?

Gali bûti. Að taip nebûèiau pasakæs, bet pasakëte jûs.

Ar jûsø katalikø tikëjimas susijæs su meile gamtai?

Susijæs, tik abu yra tuo paèiu metu nepriklausomi vie-nas nuo kito. Gamtà myliu dël jos paèios. Þinoma, kaip

ir ðv. Paulius, gamtoje regiu vieno ið dieviðkumo as-pektø pasireiðkimà, taèiau akivaizdu, kad pats Dievasir jo kûriniai nëra tas pat. Maþa to, visi jie suvarþytilaiko. Laikas – keisèiausias Dievo kûrinys, nes konflik-tuoja su amþinàja prigimtimi To, kuris neturi pradþios,pabaigos, eiliðkumo.

Egzistuojant konfliktui su amþinybe, ðis baigtinis lai-kas, kuriame gyvenate, jus verèia kentëti.

Ne. Verþiuosi á amþinybæ, taèiau gyvendamas laikenepatiriu kanèios – ypaè dël to, kad laikas yra manouþsiëmimø centre. Kaip ritmo þinovas stengiausi lai-kà dalyti dalimis ir dalydamas geriau já suvokti. Jeinebûtø muzikantø, laikas nebûtø taip gerai suvoktas.Filosofai ðioje srityje yra pasiekæ maþiau. Taèiau mes,kompozitoriai, valdome didelæ galià dalyti ir keisti laikà.

Kuri gamtos apraiðka jums mieliausia: kalnai, jûraar kaimas?

Myliu visà gamtà ir visus gamtovaizdþius, taèiau pir-menybæ teikiu kalnams, nes vaikystæ praleidau Grenob-lyje ir nuo maþumës maèiau Dofinës kalnus.

Kaip Berliozas.

Kaip Berliozas – graþiausius, negyvenamus Prancû-zijos kampelius, tokius kaip Meije ledynas, kuris ne toksgarsus, kaip Monblanas, bet tikrai baugesnis, tyresnis,nuoðalesnis.

Mëgstate laukinës gamtos apraiðkas?

Jos slapèiausius ir didingiausius aspektus ir, saky-kime, gamtà, nesuterðtà þmogaus.

Ar keliaujant susiþavëjote kokiu nors kraðtovaizdþiu,kuris skiriasi nuo jums paþástamø ið jaunystës?

Þinoma. Kelioniø metu, kurios davë pradþià mano Ca-talogue d’oiseaux („Paukðèiø katalogas“) pjesëms Lemerle bleu („Mëlynasis strazdas“), Le traquet rieur(„Linksmos þabangos“) ir Le traquet stapazin („Kûltu-pio spàstai“), susipaþinau su Rytø Pirënø regionu, irtai buvo meilë ið pirmo þvilgsnio. Nuo pirmos akimir-kos mane suþavëjo ta ypatinga vieta, kurioje susijun-gia jûros þydruma, kabanèios uolos, vynuogiø terasos,kamðtiniai àþuolai ir net nuolatinis sniegas.

Ar á gamtà þvelgiate kaip á objektà, gyvà apraiðkà arjausmø pamatà? Ar regite kaip romantikai, áþvelgià gam-toje raminanèià jëgà?

MUZIKA IR SPALVOS


Nieko panaðaus. Pirmiausia gamta yra galinga jëga,kurioje prarandi save, savos rûðies nirvana, taèiau beto ji yra nuostabi mokytoja, ir ðis aspektas mano dar-bui buvo itin naudingas.

Todël jums gamtos pirminë nauda – garsai?

Visiðkai taip.

Neapsiribojanti tik paukðèiais...

Neapsiribojanti tik paukðèiais! Aistringai klausiau-si jûros mûðos, kalnø upiø bei kriokliø ir visø garsø,skleidþiamø vandens bei vëjo. Nueisiu taip toli, kad pa-sakysiu, jog man nëra skirtumo tarp triukðmo ir gar-so: viskas reprezentuoja muzikà.

Ar kurdamas stengiatës atkurti gamtos garsus?

Mëginau, ir apsistojau ties paukðèiø giesmëmis, nesjos yra muzikaliausios, mums artimiausios ir leng-viausiai atkuriamos. Vëjo ir vandens keliami garsai yranepaprastai sudëtingi. Tarp kitko, jø daug klausësi irvykusiai pagavo kompozitoriai Berliozas, Wagneris irDebussy, kuris be galo mëgo vëjà ir vandená. Taèiaureikia pasakyti, kad në vienas ið jø nuodugniai neási-smelkë á ðiuos sudëtingus garsus ir jø kompleksus. Aðpats jauèiuosi visiðkai negalás to padaryti. Tai nepa-prastai sunku.

Taèiau ðiuolaikiniai kompozitoriai turbût geriau pa-sirengæ ðiam uþdaviniui?

Taip, nes, jei reikia, jie gali pasinaudoti áraðø árangair su elektroniniais árenginiais iðnarstyti tai, kas áraðyta.

Ar tai iðmëginote?

Atsakysiu visiðkai nuoðirdþiai. Áraðinëju paukðèiøgiesmes gamtoje pavasará, meilës sezono metu ir da-rau tai tinkamu metu – per saulëlydá ir saulëteká. Nau-doju natas, planðetæ, kelis pieðtukus ir trintukus lygraðyèiau muzikiná diktantà, kuris reikalauja deðimterio-pai didesnio dëmesio ir greièio. Paukðèiai gieda labaigreitai. Vos uþraðau pirmàjà strofà, jie jau èiulba antràjà,kai raðau antràjà, jie imasi treèiosios. Visose ornitolo-ginëse iðvykose mane lydi þmona, ir að, kaip modernusþmogus, praðau jos atneðti magnetofonà. Tad mano þmo-na áraðinëja tai, kà að transkribuoju, ir gráþæs namo ðiuosáraðus sulyginu su savo uþraðais. Magnetofonas ne toksselektyvus kaip mano ausis: jis áraðo visus paðaliniustriukðmus. Mano ausis atkuria tik paukðèiø èiulbesá.Kita vertus, prietaisas tà paèià giesmæ áraðo daug tiks-liau, todël viskà galiu perraðyti antràkart. Tai du ma-

no darbo ðaltiniai: uþraðai, atlikti pagal tikslius áraðus,ir tiesioginiai uþraðai, atlikti gamtoje, meniðkesni, suvariantais ir modifikacijomis, kuriuos áneða kiekvienasbet kurios rûðies padaras.

Kà manote apie Claude’o Debussy posaká: „Stebëti sau-lëteká yra daug naudingiau nei klausytis Beethoveno Pa-storalinës simfonijos“?

Tai ánoringa, taèiau ne itin reikðminga pastaba, kurirodo, kad jis gamtà iðkëlë aukðèiau visko. Be to, De-bussy buvo kompozitorius, kuris suvokë garso ir spal-vos ryðá – tai, kà að itin intensyviai jauèiu. Jis tai per-prato kontempliuodamas gamtà.

Jums kaip kompozitoriui gamtos spalvos turëtø bûtitokios pat esminës kaip ir garsai?

Jie susijæ. Nesergu fiziologine sinestezija. Tai iðgyvenomano draugas dailininkas Blanc-Gatti, kuris, klausyda-masis muzikos, dël regos bei klausos nervø sutrikimøið tikrøjø matë spalvas ir formas. Kai klausau ar skai-tau partitûrà, girdëdamas jà galvoje, vizualizuoju ati-tinkamas spalvas, kurios sukasi, juda ir mainosi kartusu garsais.

Ar bûtent gamta jums sukëlë meilæ spalvoms?

Gamta ir spalvotas stiklas vaikystëje. Kai mano të-vas dirbo Paryþiuje, su dþiaugsmu lankiau paminklus,muziejus ir baþnyèias. Pirmas vizitas buvo á Dievo Mo-tinos katedrà, Sainte-Chapelle, vëliau aplankiau Ðar-tro ir Burgo katedras, ir tai ið tikrøjø padarë átakà manokarjerai. Visam laikui likau suþavëtas nuostabiomis Vi-duramþiø rozeèiø langø spalvomis ir kitais vitraþø pa-neliais, kuriuos adoravau tose baþnyèiose.

Ið esmës katedrø vitraþai reprezentuoja þmogaus kû-rinius, kuriø neiðsiþadate, nors bjauritës miestais beinenatûraliais dirbiniais. Ar spalvoto stiklo langai yrapakankamai taurûs kûriniai, lygûs gamtos stebuklams?

Bet juk tai pati gamta nuostabiausia savo apraiðka:jos ðviesa, pagauta þmogaus tam, kad paðlovintø tau-riausià ið funkcionaliø vietø, skirtà garbinimui.

Kalbëdami apie gamtà, gráþtame prie katalikø tikëji-mo, kaip atsitiko mums kalbant apie Tristanà. Visa taisako, kad jûsø asmenybë ácentruota ðiø trijø paþiûrø,kuriø pobûdis skiriasi, bet jos yra labai artimos.

Ir galiausiai jos susitraukia á vienà ir tà paèià idëjà:dieviðkàjà meilæ!

OLIVIER MESSIAEN


GRAIKØ KOLONIZACIJOS PRADÞIA PONTE

Graikai kolonijas kûrë dël ávairiø prieþasèiø – gyven-tojø pertekliaus, socialiniø neramumø, politiniø aplin-kybiø, siekdami plësti miesto-metropolijos átakà, dëlprekybiniø sumetimø. Plaukta daþniausiai laivais; mies-tas, iðsiunèiantis kolonistus, ið savo pilieèiø skirdavokolonijos vadà, vadinamàjá oikistà, arba já rinkdavo patyskolonistai. Jo pareigos – iðdalyti kolonijos þemes, vado-vauti kuriant kolonijos konstitucijà, kuri vëliau pagalaplinkybes galëjo bûti keièiama. Jei kolonijà steigdavogrupuotë, pralaimëjusi metropolijoje per vykusià kovàar pilietiná karà, kolonijos steigti vykdavo nugalëtosiospusës pilieèiai drauge su ðeimomis. Jei kolonija bûda-vo steigiama valstybiniu mastu, valdþia turëdavo tei-sæ atsirinkti tik tam tikrø socialiniø sluoksniø atsto-vus, arba visi pilieèiai traukdavo burtus.

Pirmasis kolonijas ëmësi kurti Jonijos pakrantëjeesantis stambus ir átakingas Miletas, apskritai pasiþy-mëjæs polinkiu á nuolatinius pilietinius neramumus.670 m. pr. Kr. Miletas Helesponto (Dardanelø) azinëjepakrantëje ákuria Abido miestà. VII a. pirmoje pusëjePropontidës (Marmuro jûros) pietuose buvo ákurtas Ki-zikas, vëliau, ásitvirtinæs sàsiauriuose, Miletas ëmëskverbtis á visà Pontà (Juodàjà jûrà). VII–VI a. pr. Kr.ásikuria kolonijos vakarinëje Ponto pakrantëje – Apo-lonija, Odesas, Tomai, Istrija, Tira, – visos kolonijos iðMileto. VI a. pr. Kr. pirmoje pusëje ákuriama Olbija de-ðiniajame Bugo upës krante, ties jo intaka á Dniepro–Bugo þiotis.

Miletas kolonizavo ir Kimerø Bosporà (Kerèës sàs.),jo europinæ ir azinæ dalá (Kerèæ ir Tamanæ). VI a. áku-riama Feodosija, Pantikapëja (dab. Kerèë), azinëje Bos-

PALEMONO LEGENDOS PERIFERINISTURINYS: BOSPORO PALEMONAS

Gintaras Beresnevièius

poro dalyje – Kepai. Netrukus aplink Bosporà iðaugagana daug smulkesniø ir stambesniø kolonijø, kuriødaugumà kûrë iðeiviai ið Jonijos1.

BOSPORO KONGLOMERATAS.KOLONIJOS VIRTIMO VALSTYBE PRADÞIA

Graikø kolonizacijos laikotarpiu buvo skiriamos dvinaujai ákuriamø gyvenvieèiø rûðys. Viena buvo skirta„kolonijai apgyvendinti“, ið esmës agrarinio pobûdþio,antra – faktorijos ar emporijos, t. y. prekybinës koloni-jos2. Pantikapëja, arba Kimerø Bosporas, iðsyk ágavoabiejø bruoþus – agrarinis pagrindas jungësi su inten-syvia nuo pat miesto ákûrimo vystoma ir ilgais laiko-tarpiais klestinèia prekyba.

Bosporas, kitaip negu kitos graikø kolonijos, apëmëne vienà polá, o daugelá; savo klestëjimo metu uþëmëdideles teritorijas. Keièiantis riboms, dinastijoms, pri-klausomybës periodams kaitaliojantis su okupacijø irvasaliniø santykiø, Bosporas kaip karalystë ar archon-tystë iðsilaikë gana ilgai – nuo VI a. pr. Kr. iki IV a. poKr., kai krito nuo klajokliø genèiø antpuoliø.

Bosporo vardas kilæs nuo sàsiaurio, jungusio Juodàjàjûrà su Azovo (dab. Kerèës sàs.). Seniau sàsiauris vadin-tas Kimerø Bosporu, kurie gyveno apie ðá sàsiaurá IX–VIII a. pr. Kr., bet ir vëliau Ðiaurës Pajuodjûryje pasi-rodydavo kimerø ar kimbrø vardais (ar iðties kimeraiir kimbrai ið bendros ðaknies, nëra iki galo aiðku, betAntikos ir vëlesni autoriai juos sykiais tapatindavo).

Miestui ásikurti, atrodo, teko gauti aplinkiniø skitøgenèiø pritarimà; átikëtina, kad palankø sprendimà, kaipir kitø graikø kolonijø, besikurianèiø galingø barbarøpaðonëse, atveju, lëmë skitø diduomenës ekonominiai

GINTARAS BERESNEVIÈIUS (g. 1961) – dr., religijotyrininkas,MA Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. m. bendradar-bis, VU RSTC docentas, „Ðiaurës Atënø“ bendradarbis. Anks-tesnius autoriaus straipsnius ðia tema þr. NÞ-A, 2000, Nr. 7–8;2000, Nr. 11–12.

1 Gaidukeviè, B. A., „Istorija antiènych gorodov Severnogo Prièer-nomorja“, in: Antiènyje goroda Severnogo Prièernomorja. Oèerki is-torii i kultury, Leningrad, 1986, s. 23–147; 27.

2 Aleksandri, O. L., „Nekotoryje voprosy istorii i kultury bosporsko-go gosudarstva“, in: Problemy istorii i kultury Severnogo Prièernomorjav antiènuju epochu, Moskva, 1991, s. 62–89; 64.

ISTORIJA


interesai3, be to, karinio pavojaus smulkios faktorijosar gyvenvietës, kartais net neapjuostos sienomis, ne-këlë, – antai iki III a. pr. Kr. Bosporo graikø gyvenvie-tëse nëra átvirtinimø4. Suprantama, tokia ideali san-tarvë bemaþ niekur netruko amþinai, taèiau po konfliktødaþniausiai vël bûdavo randamas koks nors koegzista-vimo principas, nes prekyba ir kontaktai paprastai duo-davo naudos abiem pusëm.

Kimerø Bosporo tëvonija – Miletas. Po socialiniø ne-ramumø ið Mileto pasitraukë pralaimëjusi pirkliø aris-tokratijos grupë. Taèiau, kaip uþsiminëme ir kaip ma-tyti ið vëlesnës Bosporo istorijos, ðis pirkliðkas pagrindasmiesto ir karalystës plëtrai iðëjo á naudà. Vëliau Bospo-ras patraukia eolieèius ið Lesbo salos, kitas smulkesnesgraikø grupes, Azijos krante ákuriamas Fanagorijosmiestas, pavadintas vieno ið oikistø Fanagoro vardu.Svarbiausiu miestu tampa Pantikapëja, atlikusi ekono-minio ir politinio centro vaidmená. Bûtent èia stovëjo pa-grindinë Bospore Apolono ðventykla, o ir pati Pantikapë-ja buvo vadinama Kimerø Bosporu, kaip ir sàsiauris.

Bosporà supo vietinës gentys. Kerèës pusiasalyje, kaipir visose Krymo stepëse, vieðpatavo karaliðkieji skitai,Tamanës pusiasalis priklausë sindams, kurie gyvenoiki dabartinës Anapos, anksèiau èia stovëjo Gorgipija.Pieèiau sindø gyveno toretai, Kubanës þemupyje – dan-darijai, ðiauriau, prie Azovo, psesai. Kubanës þemupyjeir Meotidës pakrantëse gyvenusios gentys vadinosi ben-dru vardu – meotais.

Ið pradþiø Bosporo poliai susivienijo kaip federacinësàjunga – simachija; tai ávyko prieð ásitvirtinant Arche-anaktidams V a. pr. Kr. aðtuntà deðimtmetá, kai, atro-do, neseniai ásteigti graikø poliai susidûrë su skitø eks-pansija. Po graikams sëkmingos karo baigties simachijaegzistavo toliau, bet jau ágavusi gynybinës sàjungos po-bûdá. Kaip vieningas darinys, Bosporas formavosi pa-lengva ir palyginti natûraliai suartëjant gana netoli-miems, bendrus interesus ir, matyt, bendras iðtakaspripaþástantiems miestams. Suartëjimo pavyzdys ið nu-mizmatikos srities: VI–V a. pr. Kr. sankirtoje Pantika-pëja ir Mirmekija iðleidþia monetas, vienodas ið vienospusës, dar vienà tokià emisijà atlieka Apolono ðventykla.Formavosi taiki Bosporo poliø konfederacija, kuri draugebuvo ir karinë simachija, religinë amfiktionija ir mo-netarinë sàjunga5.

Pirmoji Bosporà valdþiusi dinastija – Archeanakti-dai, jos atsiradimas siejamas su kaþin kokiu dinasti-jos pradininku Archeanaktu. VI a. pr. Kr. taip vadino-si vienas þymiø Mileto magistratø sûnø. Galbût kurisnors Archeanaktas ir buvo oikistas, t. y. Pantikapëjàákûrusiø kolonistø vadas. Ið pradþiø valdþia telkësi ar-

chonto rankose – pastarasis buvo vienas vyriausiø mies-to magistratø – ir pereidavo ið tëvo sûnui iki gyvos ar-chonto galvos. Apie joká renkamumà nebuvo në kalbos;tironas valdydavo drauge su broliais ar sûnumis.

SPARTOKIDØ VALDYMAS(437 M. PR. KR. – II A. PR. KR. PABAIGA)

438–437 m. pr. Kr. baigiasi Archeanaktidø valdymas.Bosporo valdovu tampa Spartokas, pagal vardà trakas,kitø dinastø vardai buvo arba trakiðki, arba graikiðki.Átikëtina, kad spartokidai iðkilo perversmo keliu; spë-jama, kad arba atëjusi trakø gentis ásigalëjo Pantikapë-joje (taèiau ði hipotezë neárodoma), arba, labiau tikëtina,kad ið trakø samdiniø ar kariaunos paèiame Bosporeiðkilusi grupuotë perëmë valdþià6.

Spartokidai vedybø keliu giminiavosi su vietiniø gen-èiø diduomene. Ásitvirtinæ, tæsdami pirmtakø politikà,jie ëmësi plësti Bosporo teritorijas. Ekonomikos pagrin-das buvo þemës ûkis, tad reikëjo naujø þemës plotø. Iðpradþiø spartokidai paëmë Nimfëjà ir pasistengë iðsyklikviduoti pavojingà konkurentæ paðonëje – Feodosijà,turinèià gerà uostà, eksportuojanèià grûdus, palaikanèiàgerus ryðius ir su aplinkinëmis gentimis, ir su Graiki-jos miestais. Kova buvo nelengva, nes per karà su Bospo-ru Feodosijà palaikë dar ir Ponto Heraklëja. Satyras I,Bosporo archontas 433–389 m. pr. Kr., nesugebëjo pa-imti miesto ir mirë ar þuvo jo apsiausties metu. Tà pa-daryti pavyko Leukonui I (389–349 m. pr. Kr.), kurisëmë tituluotis „Bosporo ir Feodosijos archontu“. Toliaubuvo pleèiamos valdos Azijoje – palei Kubanæ ir Azovà.Besiprieðinanèios gentys numalðinamos. IV a. pajun-giama Sindika, stipriai helënizuota ir valstybës link pa-þengusiø genèiø teritorija (galutinai pajungta IV a. pr.Kr. pabaigoje), IV a. pr. Kr. pirmoje pusëje spartoki-dai pajungia Meotidës gentis tiuretus, dandarijus, pse-sus. IV a. pr. Kr. pabaigoje Bosporas tampa tais laikaisdidele valstybe su heterogeniðku etnosu. Valstybë lai-kosi stabiliai, nes Spartokidai sumaniai laviruoja tarpgraikø poliø ir vietinio barbarø pasaulio7, o tarp jø val-diniø yra ir vienø, ir kitø.

IV a. pr. Kr. viduryje Bosporas rytuose driekësi ikidabartinio Novorosijsko. Ðiaurëje, apimdamas Kuba-nës ir jos intakø þemupio bei vidurupio teritorijas ir tengyvenanèias meotø gentis, uþgriebë ir ðiaurinæ Azovopakrantæ. Prie vienos Dono deltos atðakos ákurtas stam-bus atsparos taðkas, dab. Jelizavetskajos stanicos apy-linkëse. Per èia á prekybà su Bosporu átraukiamos irskitø bei sarmatø gentys. Helënistiniu laikotarpiu, in-takui uþakus, tas centras perkeltas ðiauriau (Tanajis).

3 Gaidukeviè, B. A., op. cit., s. 95.4 Jakovenko, E. V., „Ob etnokulturnoj prinadleþnosti naselenija chory

Bospora Evropeiskogo“, in: Demografièeskaja situacija v Prièernomorjev period Velikoi Greèeskoi kolonizacii, Chaltubo, 1979, s. 248–249;

256 ir t.5 Aleksandri, O. L., op. cit., s. 64 ir t.6 Gaidukeviè, B. A., op. cit., s. 103.7 Aleksandri, O. L., op. cit., s. 67.

GINTARAS BERESNEVIÈIUS


Ekonomika rëmësi milþiniðku grûdø eksportu, antravieta teko dþiovintai þuviai ir gyvulininkystës produk-tams. Derlingos Pajuodjûrio þemës, Strabono liudijimu,duodavo puikø derliø, vienas pasëtas grûdas atneðda-vo 30 (Strabo XI, 2, 4).

Nuo V a. pabaigos svarbiausiu Bosporo uþsienio pre-kybos partneriu tampa Atënai, po karo su Peloponesupraradæ Sicilijos duonos rinkà. Atënø pagrindiniu tiekëjutampa Bosporas. Siekiant ðià prekybà atpiginti ir duonàpadaryti prieinamesnæ, sudaryta prekybos sutartis tarpAtënø ir Bosporo, pagal kurià duonos eksportas ið Bos-poro á Atënus nebuvo apmokestinamas, o pirkliai, tiekægrûdus Atënams, Bosporo uostuose bûdavo praleidþia-mi be eilës. Vyravo abipusës Atënø ir Bosporo privile-gijos, nuolaidos, Bosporo valdovams Atënuose rodytadidþiulë pagarba, keistasi dovanomis. Atënø akropolyjeir agoroje Bosporo valdovams statytos skulptûros; Leu-konui I ir jo palikuonims suteiktos Atënø pilieèiø teisës.347–346 m. pr. Kr. Leukono sûnûs Spartokas, Perisadasir Apolonijus Atënø liaudies susirinkimo potvarkiu buvovainikuoti auksiniais vainikais. Ið Atënø bosporënai pra-ðydavo ir gaudavo patyrusiø jûrininkø.

Bosporas ir pats buvo nemaþa rinka – pramonës dirbi-niams, prabangos prekëms, audiniams, vynams, aly-vai, keramikai. Specialistai á Bosporà keldavosi ið Ma-þosios Azijos bei Graikijos – amatininkams èia atsiver-davo didþiulës galimybës.

Þemë, iðskyrus priklausiusià poliø gyventojams, bu-vo Bosporo valdovø nuosavybë. Ji bûdavo dalijama irpasiþymëjusiems, ir didþiûnams, ir imigrantams, pas-tarieji jà gaudavo kleruchø teisëmis, t. y. privalëdavoatlikti karinæ tarnybà. Þinoma, dirbo ir vergai. Bospo-ro turtai plaukë ir ið duokliø, kurias Bosporui mokëjopavaldþios meotø gentys Pakubanëje, Tamanëje ir Ker-èëje, o kiti þemdirbiai uþ teisæ naudotis valdovo þemeatsiskaitydavo produkcijos dalimi.

Aplink polius 7–10 km spinduliu driekësi miesto gy-ventojams priklausantys þemës plotai, taèiau daugiausiaþemës ûkio produkcijos gamindavo vietinës gentys, dirb-davusios karaliui ar valstybei priklausanèià þemæ. Lai-kui bëgant Bosporà supæ klajokliai sëslëjo ir ëmë dau-giau uþsiimti þemdirbyste. Bûta ávairiø þemës dirbimoir priklausymo formø, jà dirbo ir laisvi, ir priklausomiþemdirbiai, buvo tiek didelës latifundijos, tiek maþi skly-pai, o nuo I a. po Kr., matyt, dël daþnø iðorës neramu-mø, dideliø þemës sklypø atsirado netgi paèiuose po-liuose, miesto ribose.

Valdant pirmiesiems spartokidams, po karaliaus-ar-chonto mirties valdþià paveldëdavo vyriausias sûnus,o jaunesnieji tapdavo bendravaldþiais. Spartokidø val-dymo forma buvo tironija, bet laikësi 300 metø – grai-kiðkais mastais neátikëtinai ilgai – ir buvo lyginamasu tokiais pozityvios tironijos pavyzdþiais kaip Hiero-no tironija Sicilijoje ar Kipselidø Korinte. Beje, Bosporo

miestuose daþnai iðlikdavo ir polio struktûros elemen-tø, antai liaudies susirinkimai, kurie natûraliai sugy-vendavo su realia tironija.

IV–III a. pr. Kr. sandûroje Bosporo valdovai ima vadin-tis jau nebe archontais, o karaliais. Tà pastebime ið jøáraðø, monetø ir nepriklausomø ðaltiniø – 286 m. pr.Kr. Atënø dekrete Spartokas III vadinamas karaliumi.

IV–II a. pr. Kr. sankirtoje Bospore ávyksta kaþin ko-kiø pokyèiø. 370 m. pr. Kr. imti kaldinti auksiniai Bos-poro staterai, o apie 300 m. pr. Kr. jø leidimas baigiasi.Tuo pat metu liautasi kaldinti ir sidabrines monetas,liko varinës, ir, be to, vis naujesnës laidos to paties no-minalo monetos sverdavo vis maþiau. Tik III a. pr. Kr.antroje pusëje atnaujinamas sidabriniø monetø kaldi-nimas, o nuo III a. pr. Kr. pabaigos vël pasirodo Bizan-tijoje kaldintos auksinës Bosporo monetos.

Nuosmukio prieþastys tikriausiai slypëjo ekonomikoje.Visø pirma atsirado naujos pigiø grûdø rinkos Ptole-mëjø Egipte, o Atënai prarado centrinæ reikðmæ; bos-porënai sukosi, patys spausdami vietiná vynà (parduo-ti skitams), darydami keramikos dirbinius, uþsiimda-mi vietiniais amatais.

Atsigaunama maþdaug ðimtmeèiui, bet II a. pr. Kr.iðryðkëja naujas ekonomikos nuosmukis, kurá sàlygo-ja jau nebe ekonominës prieþastys. Kryme susiformuojaskitø valstybë. Skitai, sarmatø spaudþiami, puola irChersonesà, ir Bosporà. Iðkilus mirtinam pavojui, Cher-sonesas kreipiasi á Ponto karaliø Mitridatà VI Eupa-torà. Ðis pasiunèia Diofantà su ekspedicija á Ðiaurës Pa-juodjûrá; apie pagalbos sàlygas Diofantas derasi ir suBosporo karaliumi Perisadu V. Antroji ekspedicija su-muða skitus ir Perisadas, aplinkybiø verèiamas, Mit-ridatui patiki valdyti Bosporà. Diofantui tebesiderantPantikapëjoje, 107 m. pr. Kr., vadovaujami Saumako,europinëje Bosporo dalyje sukyla skitø vergai. Sukilë-liai nuþudo Perisadà, Diofantas laivu pabëga á Cherso-nesà. Ið Ponto po pusmeèio vël Diofanto vadovaujamaekspedicija siunèiama á Krymà; jà sudaro ir karo laivy-nas, ir reguliarioji sausumos kariuomenë. Diofantas nu-gali, Saumakas paimamas nelaisvën, iðsiunèiamas á Pon-tà ir ten nubaudþiamas mirties bausme.

Spartokidø dinastija baigiasi sukilimø, karø ir didþiø-jø galiø interesø susikirtimo lauke. Kitas ðimtmetis at-neða daugybæ karø bei logiðkø ir neátikëtiniausiø poli-tiniø pervartø.

BOSPORAS ROMOS IR MITRIDATOJËGØ LAUKE

Numalðinus sukilimà, visame Ðiaurës Pajuodjûryje val-do Mitridato skirti vietininkai, o pats valdovas èia ren-giasi prieðintis Romos rengiamai ekspansijai á MaþàjàAzijà. Mitridato ir Romos kovoje Bosporas Ponto kara-liui teikia gyvàjà jëgà, þaliavas, grûdus ir t. t. Bosporo

PALEMONO LEGENDOS PERIFERINIS TURINYS: BOSPORO PALEMONAS


Palemonas arba Publijus Libonas. Radvilø genealoginio medþio fragmentas.XVII a. Krokuvos Czartoryskiø biblioteka

ekonomika vis smunka, auga nepasitenkinimas. PirmojoMitridato karo metu Bosporas, nutaikæs palankø mo-mentà, pasiskelbia nepriklausomu, bet 80 m. pr. Kr.Mitridatas vël susigràþina Bosporà ir já bei kitas Ðiau-rës Pajuodjûrio sritis valdyti paveda savo sûnui Macharui.

Per treèiàjá Mitridato karà 74–63 m. pr. Kr. Roma su-triuðkina Mitridatà. Ir ðis, 66 m. pr. Kr. patyræs sutriuð-kinimà Maþojoje Azijoje, per Kaukazo pajûrá bëga á Bos-porà. Bosporà valdæs Macharas, laikæs Mitridato pra-laimëjimà neiðvengiamu, iðduoda tëvà ir, pasiskelbæsRomos sàjungininku, ið Bosporo Sinopæ apsiautusiamLukului nusiunèia maisto atsargas, Bospore sukaup-tas Mitridato kariuomenei. Taèiau Mitridatas nenulei-dþia rankø – jis ásitvirtina Pantikapëjoje, Macharassprunka á Chersonesà, bet pavejamas ir nuþudomas.

Mitridatas aplink Bosporà ima telkti vietines ir ðiau-resnes gentis, rengdamasis pulti Romà ið Pajuodjûrio,persikelti per Dunojø, patraukti savo pusën keltus ir,

perëjæs Alpes, ásiverþti á Romà. Mitridatas mobilizuojair laisvuosius, ir vergus, telkia visus ámanomus rezer-vus ir vis kelia mokesèius.

Roma tuo metu surengë jûros blokadà ir visiðkai su-stabdë bet kokià prekybà. Pirkliai ir miestieèiai visøbëdø ðaltiná áþvelgë Mitridato asmenyje. Kai Mitrida-tas kariuomenës dalá pasiuntë pasroviui á Fanagorijà,mieste ávyko sukilimas; keli Mitridato sûnûs ir dukrospateko á sukilëliø rankas. Paskui sukilo Nimfëjas, Fe-odosija ir Chersonesas, ëmë bruzdëti ir pati Mitridato

kariuomenë. Mitridato sûnus Farnakas, matydamas tra-giðkà tëvo padëtá, perëjo á romënø pusæ ir slapta ëmëkurstyti kariuomenæ iðdavystei. Kareiviai sukëlë maiðtà.Mitridatas, matydamas, jog padëtis beviltiðka, ir ne-norëdamas bûti iðduotas romënams, ápraðë vienà savoasmens sargybiniø, kad tasai já nuþudytø kalaviju.

Þinia apie Mitridato mirtá Romoje sukëlë dþiûgavimà.Ið esmës Bosporo ir kitø Pajuodjûrio miestø pozicija irnulëmë Mitridato likimà bei iðlaisvino nuo rimtos grës-mës ið ðiaurës. Bosporo miestø sukilimas prieð Mitridatà63 m. pr. Kr. praktiðkai reiðkë perëjimà á romënø pusæ.

Ðiaurës Pajuodjûrio kontrolës raktu romënai pasirinkoBosporà, kurio karalius, pasak Strabono, skyrë romë-nai (Strabo VII, 4, 7).

Pirmu karaliumi paskirtas Farnakas, Mitridato sû-nus, prisidëjæs prie tëvo þûties. Jis valdë visas Bospo-ro þemes, iðskyrus Fanagorijà. Bosporo protektoratu ta-po Chersonesas. Keliø vietiniø genèiø mëginimus ið-

trûkti ið Bosporo valdþiosFarnakas numalðino.

Taèiau Romoje prasidëjuspilietiniam karui tarp Ceza-rio ir Pompëjaus, Farnakasnutarë atimti ið romënø bu-vusias savo tëvo valdas Ma-þojoje Azijoje ir kartu atkurtibuvusià Mitridato Ponto ka-ralystæ. Ið pradþiø jis apsu-po ir paëmë Fanagorijà. 48m. pr. Kr. iðvykdamas á þygáMaþojon Azijon, Bosporo ka-ralystës vietininku paliko sa-vo bendraþygá Asandrà. Far-nakui pradëjus kovas su ro-mënais Maþojoje Azijoje,Asandras pasiskelbë sava-rankiðku Bosporo valdovu.Farnakas, Cezario sumuðtasprie Zelø, bëgo á Sinopæ, kuruþsidarë, bet ið apsupusiø ro-mënø iðsiderëjo galimybæ,atidavæs miestà, palikti já sunedideliu kariø bûriu. Farna-kas siekë susigràþinti valdþià

Bospore; su skuirtø bei sarmatø bûriais jis paëmë Fe-odosijà ir Pantikapëjà, taèiau Asandro kontrpuolimasjá sustabdë. Farnakas pralaimëjo, buvo suþeistas ir47 m. pr. Kr. mirë nuo þaizdø.

Asandras ið Cezario negavo savo valdþios patvirtinimo,kadangi veikë savavaliðkai. Cezaris siuntë kariaunà áBosporà iðvyti Asandrà, taèiau ðis ið Pergamo atsiøs-tà bûrá atrëmë, pastarojo ekspedicinio korpuso vadasMitridatas Pergamietis þuvo mûðyje.

Vidinë padëtis Romoje buvo tokia, kad ne Bosporas



jai rûpëjo, ir galiausiai Asandras ásitvirtino faktiðkai,bet, liudydamas nuolankumà romënams, pasivadino ar-chontu, kaip ir ankstesnieji Bosporo valdovai. Jis ve-da Farnako dukterá Dinamijà, ir romënams nelieka niekokita, tik galiausiai já pripaþinti karaliumi, bet tai busvëliau, ir Asandras kaip teisëtas karalius valdys iki savomirties 17 m. pr. Kr., ir valdþia pereis Dinamijai (17–14 m. pr. Kr.), o kol kas Roma sprendþia savo problemas.

Po mûðio prie Akcijaus 31 m. pr. Kr. daugelis Rytøvalstybiø ir srièiø, anksèiau palaikiusiø Antonijø, pe-reina á Oktaviano pusæ. Tai lëmë, kad Oktavianas 31–29 m. pr. Kr. uþsiëmë Rytø politika. Nesiekdamas uþ-kabinti didþiøjø galybiø, pvz., Partijos ar jos interesøsrityje esanèios Armënijos, jis vykdë valdþios pertvar-kà tose teritorijose, anksèiau priklausiusiose Romai arkur Romos átakos átvirtinimas negalëjo sukelti dides-niø problemø.

20 m. pr. Kr. pasiraðoma taikos sutartis su Partija,ir Armënija pereina á Romos interesø sritá. Rytiniø impe-rijos srièiø valdymas patikëtas Agripai, kuris Rytuosebuvo gana mëgiamas; kai kurie romënø kariniai jungi-niai pasivadino Agripos vardu, Erodas dvi savo naujørûmø iðkilmiø sales pavadina Augusto ir Agripos menë-mis. Atstatæs Antedono miestà, Judëjos karalius suteikëjam Agripijaus vardà.

Taikos átvirtinimas sàlygojo Oktaviano Augusto po-puliarumà. Daugelyje Rytø miestø (Mile, Nisoje, Miti-lënëje ir kt.) statomi aukurai Augustui. Gali bûti, kadpanaðûs procesai apie 20 m. pr. Kr. pasiekë ir ÐiaurësPajuodjûrá. Dinamija savo áraðe Augustà vadina „Visøþemiø ir jûrø valdovu“8.

POLEMONAS I, BOSPORO KARALIUS

14 m. pr. Kr., valdant Dinamijai, Mitridato vaikai-tei, Farnako dukrai, Bospore prasideda sukilimas.Kaþkoks Skribonijus, romanizuotas graikas, remdama-sis savo tikra ar tariama giminyste su Mitridatu Eupa-toriumi (nesantuokinis sûnus) ir imperatoriaus Augustogloba, ima verþtis á Bosporo sostà. Agripa, baiminda-masis, kad valdþios kaita Bospore gali neiðeiti Romai ánaudà, ima kovoti su uzurpatoriumi. Neturëdamas tie-sioginëje dispozicijoje pakankamai kariniø pajëgø, jispasistengia pasinaudoti kita galimybe – á sostà paso-dinti savo kandidatà ir jo rankomis susidoroti su Skri-bonijumi. „Mitridato vaikaitis“ Bospore, ið kur kà tikRomai grasë pats Mitridatas, buvo visiðkai nepagei-dautinas, kaip ir visi kiti pretendentai pagal Mitrida-to linijà. Á Bosporo sostà turëjo teisiø ir graikai bei sar-matai, giminingi valdþiusiai dinastijai, Bosporo sostunuolat domëjosi trakai, visada siekæ plësti savo átakà á

Rytus. Taèiau po visø Mitridato karø, perbëgimø ir su-kilimø reikëjo þmogaus, atitinkanèio vietos ir laiko rei-kalavimus, populiaraus, nesiekianèio atgaivinti Mitri-dato planø, galinèio apjungti skirtingus visuomenëssluoksnius, palaikyti graikus prieð vietinius, o svarbiau-sia – iðtikimo Romai.

Tokiu asmeniu Agripa pasirenka Polemonà, retoriausZenono sûnø, pagal kilmæ – Ponto graikà. Polemonas,pasiþymëjæs ávairiuose karuose ir kovojæs keliose pu-sëse, tuo metu buvo iðtikimas romënø bei imperatoriausAugusto sàjungininkas ir þymus valdovas, jau turëjæskarvedþio, valdovo ir politiko patirties.

Polemono kilmë ir iðkilimas Strabono dëka nëra pa-slaptis, taèiau dël daugelio aplinkybiø tai virsta papildo-mø másliø ðaltiniu. Strabonas apie Polemono karjeràuþsimena, taèiau ir tais pervartø bei kûlverstom ðoki-nëjanèiø likimø laikais jis nebuvo eilinë asmenybë. Ádo-mus jo tëvo asmuo. Strabonas, kalbëdamas apie Lao-dikëjà, kalba, kad jà iðpuoðë, iðplëtë ir svarbiu miestupavertë Hieronas, liaudþiai palikæs apie 2000 talentø,po to retorius Zenonas ir jo sûnus Polemonas, kuris uþsavo narsà buvo pakeltas á karaliðkàjá luomà – ið pra-dþiø Antonijaus, po to Cezario Augusto (Strabo XII, VI,16). Strabonas pamini dar kelias smulkmenas, pvz., Po-lemonas su Likomedu, kitu karaliumi, paëmæs Ikiza-rio tvirtovæ; á pietus nuo Galatijos paminima Ikonijo gy-venvietë, buvusi Polemono valdþioje (Strabo XII, V, 38;XII, VI, 1). Tai rodo Polemono veiklos geografijà, taèiaupaties Polemono jaunystë ir giminë lieka uþdengta sun-kiai perregima skraiste. (Lengvai ásivaizduojame, kadjis buvo iðsilavinæs, taèiau Zenonas sûnui galëjo duotitik iðsilavinimà, vargu ar eilinis retorius Zenonas ga-lëjo bûti turtuolis.) Be to, nuo kada retoriai ar filosofaisugeba lygiai su valdovais funduoti, puoðti miestà? TaigiZenonas kaþin ar buvo paprastas retorius, jis turëjo bûtiturtingas, kilmingas asmuo, tada ir Polemonas – visaine þmogus „ið gatvës“, stebuklingai susiklosèius aplin-kybëms tapæs karaliumi. Atrodo, Polemonas bus priklau-sæs kuriai nors Maþosios Azijos valstybiø karaliðkajailinijai. Galbût Kilikijos, nes tokiø uþuominø istorikaiyra radæ. Kita galimybë – Zenonas fundatoriumi tapojau Polemonui karaliaujant.

Straboniðkàjà Polemono kilmës versijà netiesiogiaipatvirtina vardø seka. Pasak Strabono, filosofas Pole-monas († 273 m. pr. Kr.) buvo Atënø filosofo Zenono mo-kytojas; nieko nuostabaus, kad (gal atënieèio Zenonofilosofinei mokyklai artimas) retorius Zenonas savo sûnøpavadina Polemono vardu. Tai galëjo bûti ir giliau sie-kianti retoriø/filosofø ðeimos tradicija – vienas ið Pole-mono I sûnø buvo vardu Zenonas – þinoma, senelio gar-bei, kitas – Polemonas – tëvo; bet ta tradicija giminëjegalëjo tæstis kelis ðimtmeèius – ðeimoje kaitalioti Pole-mono ir Zenono vardai. Pakankamai pagrástai galimespëti, kuriai mokyklai priklausë Polemono tëvas – vei-

8 Golubcova, E. S., Severnoje Prièernomorje i Rim na rubeþe naðejery, Moskva, 1951, s. 85–86.



kiausiai paties „tikrojo“, „pirmojo“ Zenono Elëjieèio (490–430 m. pr. Kr.), Parmenido mokinio, tø paèiø þymiøjøZenono aporijø autoriaus, Antikoje laikyto dialektikospagrindëju. Tad retorius Zenonas ið Laodikëjos tikriau-siai priklausë tai paèiai Zenono ákurtai dialektikos mo-kyklai. Taèiau kvalifikavæ Zenonà kaip filosofà, vis viennerandame jokio Polemono iðkilimo politinio uþnugario.Veikiausiai pripaþintina, kad jis priklausë ðalutinei ku-rios nors dinastijos ðakai ir gal turëjo paveldimø val-dø Kilikijoje ar Ponte, tik, þinia, ne tokio masto, kokiasjis ágijo pilietiniø karø metu ir vëliau uþkariavo pats.

Dar apie 36 m. pr. Kr. Antonijus Polemonui, Kiliki-jos dinastui, suteikia Ponto valstybæ9 uþ ðio pagalbà karesu partais. Polemonas gauna Romos pilietybæ su viso-mis jos teikiamomis teisëmis.

Tuo metu monetose Polemonas kaldinasi savo var-dà – M. Antonijus Polemonas, be abejo, kiek pasisko-lintà ið imperatoriaus. Monetose, leistose jau po 36 m.pr. Kr., matome kità uþraðà – Karalius Polemonas.

Antonijus, toliau vykdydamas savo politikà – remtisaristokratiniais Rytø sluoksniais, savo dukrà Antoni-jà iðleidþia uþ turtingo graiko Pitodoro ið Tralø. Anto-nijos ir Pitodoro duktë Pitodoridë vëliau taps Polemonoþmona. Antonijaus ir Oktaviano karø metu Polemonas –vienas stipriausiø Rytø valdovø, kuriais remiasi An-tonijus. Ðiam pralaimëjus prie Akcijaus, Polemonas per-eina á Oktaviano pusæ, ir taip diplomatiðkai, kad jamlieka visos Antonijaus jam perleistos valdos (Ponto pro-vincija ir Maþoji Armënija). Vëliau Polemonas buvo ið-tikimas Augusto ðalininkas, vadino já dievu, dievybëssûnumi, net neminëdamas savojo karaliaus titulo, kuk-liai pasivadindamas „Polemonas, Zenono ið Laodikë-jos sûnus“.

Polemonas Ponte buvo labai populiarus (Strabo XII,8, 16). Bûtent jam Agripa pavedë surengti ekspedicijàá Bosporà, uþ tai þadëdamas Bosporo karaliaus titulà.

Bosporo gyventojai, kà tik patys susitvarkæ su Skri-bonijumi, prieðiðkai sutiko Ponto valdovà ir jam tekosusikauti su vietinëmis pajëgomis. Agripa negalëjo pa-siøsti savo statytiniui romënø legionø, taèiau surinkoið Azijos uostø laivynà, ir já sutelkæs Sinopëje, rengësiplaukti á Bosporà.

Agripos laivynas këlë realø pavojø, bosporënai pasi-davë ir pripaþino Polemonà savo karaliumi.

Ðiuos ávykius lakoniðkai apraðë Dionas Kasijus (LIV,24): „Patyræs apie tai [Skribonijaus maiðtà, – G. B.], Ag-ripa pasiuntë prieð já Polemonà, karaliø, valdþiusá PontàKapadokijoje. Polemonas Skribonijaus jau neaptiko gy-

vo, nes bosporënai anksèiau já nuþudë, patyræ apie jokëslus. Kai jie Polemonui pasiprieðino, bijodami jo val-dþios, jis stojo su jais á kovà ir nugalëjo. Kai jie suþino-jo apie Agripos þygá, pasidavë Polemonui. Ir Dinamijatapo jo þmona, tikriausiai Augusto sprendimu“.

Taigi Polemonui, siekiant, kad jo valdþia bûtø teisë-ta, tenka vesti Dinamijà, iki Skribonijaus maiðto val-dþiusià Bosporà ir kaldinusià savo monetas. Vis dëltoPolemonas turi atiduoti duoklæ Dinamijai kaip Mitri-dato palikuonei – kai kuriose jo monetose antroje pu-sëje iðkaltas Pegasas, Mitridato simbolis. Kitø mone-tø vienoje pusëje regime uþraðà „Karalius Polemonas“,kitoje pusëje – Agripa.

Polemonas laviruoja, bet jo padëtis netvirta, o lavi-ravimai bergþdi; Dinamijà liaudis laiko tikràja valdo-ve, karaliø karaliaus Mitridato palikuone. Polemonastevaldo 6 metus (14–8 m. pr. Kr.), ir visas jo valdymolaikotarpis praeina kariaujant ir slopinant maiðtus. Ne-paisant to, jo kaip karvedþio sugebëjimai verti pagarbos.Jis sëkmingai kariauja su Meotidës gentimis, ir – kaspalieka amþininkams didþiausià áspûdá – uþima ir ikipamatø sugriauna Tanajo miestà Dono þioèiø atðakoje.

Regis, kad þygio prieþastis buvo ta, kad Tanajis, rem-damasis vietiniais gyventojais ir aplinkinëmis gentimis,atsimetë nuo Bosporo.

Tanajis ið pat pradþiø buvo ákurtas graikø persikë-lëliø ið Bosporo, netoli Dono þioèiø, ir, atrodo, buvo ga-væs emporijos statusà, siekiant pagyvinti prekybà suDono pakrantëse gyvenusiais skitais ir sarmatais. Ar-cheologiniai duomenys liudytø, kad miestas ákurtas III a.pr. Kr. pradþioje. Tai helënistinis, gana savarankiðkomiesto egzistavimo laikotarpis, klestëjimo metas, pasi-baigæs, kai 8 m. pr. Kr. já paima ir sutriuðkina Polemo-nas (Strabo XI, II, 3). Sutriuðkinimo bûta tokio totalaus,kad miestà atstatyti tapo ámanoma tik I ar II a. po Kr.arba kitoje vietoje. Bet kuriuo atveju miesto istorijaaiðkiai skiriasi „iki Polemono“ ir „po Polemono“10. Taibuvo ir jëgos demonstravimas, ir konkurento paðalini-mas, nes Tanajis buvo bendras Azijos ir Europos klajok-liø prekybos centras su graikø poliais, kurio funkcijàsiekë uþvaldyti Bosporas. O tyrinëtojai pastebi, kad nuo-lat pasireiðkianèias Tanajo separatistines tendencijassëkmingiausiai malðino Farnakas, Asandras, Polemo-nas11. Tà separatizmà, viena vertus, skatino tikrai di-dþiulë prekybinë apyvarta ir, reikia manyti, pakankamaturtø sankaupa; antra, tanajieèiai, tyrinëtojø nuomone,buvo susimaiðæ ir solidarûs su vietiniais gyventojais,ne taip, kaip kituose poliuose, kur graikus ir barbarus

9 Dël paèios „valstybës“ apimties ir kas tuo þodþiu numanyta, galikilti abejoniø, nes Pontas viena reiðkë Mitridato laikais, kita – kai jistapo Romos provincija, treèia – kai jis buvo eilinë valstybë MaþojojeAzijoje. Bet kuriuo atveju veikiausiai tai buvo dalis – matyt, ta, kurivëliau buvo pavadinta Polemono Pontu (15 m. pr. Kr.) (Latyðev, V. V.,Gontika. Izbornik nauènych i kritièeskich statei po istorii, archeolo-

gii, geografii i epigrafiki Skifii i Kavkaza i greèeskich kolonij na pobe-reþjach Èernogo moria, Sankt-Peterburg, 1909, s. 100).

10 Ðelov, D. B., „Tanais – ellinistièeskij gorod“, in: Vestnik drevnejistorii, Moskva, 1989, t. 3, s. 47–54; 47–48.

11 Ibid., s. 48.



tuose paèiuose poliuose bent jau pirmaisiais koloniza-cijos amþiais skyrë nemenki kultûriniai ir socialiniaibarjerai (iðskyrus helënizuotà gentinæ diduomenæ); beto, aplink Tanajá dël átakos miestui nuolat kovësi graikai,aplinkinës gentys, meotai12. Taigi Tanajo separatizmàskatino ir jo paties pajëgumas, ir èia besikertanèiø inte-resø gausa, leidþianti politiðkai laviruoti tarp galiø irágyti politinio subjekto statusà. Taigi Polemonas Tanajáiki pamatø sugriovë ne dël beprasmio þiaurumo, o tie-siog perkirto niekaip neatmezgamà Gordijaus mazgà.

Strabonas apie tai liudija gana iðkalbingai: „Upëje ireþere yra to paties vardo miestas Tanajis, ákurtas Bos-porà valdþiusiø graikø. Neseniai já sugriovë karaliusPolemonas. Viena vertus, tai buvo bendras Azijos ir Eu-ropos klajokliø centras, kita vertus – atvykstanèiø lai-vais á eþerà ið Bosporo. Pirmieji atgabena vergus, odasir kitus daiktus, kuriuos galima aptikti pas klajoklius,antrieji mainais pristato drabuþius, vynà ir visus ki-tus kultûringo apsiëjimo dalykus“ (Strabo XI, II, 3). Ap-skritai Tanajo sunaikinimas turëjo reikðmës visai pre-kybai Donu ir jo pakrantës gentims – Strabono liudiji-mu, Tanajo upe, t. y. Donu, aukðtyn plaukti sunku dëlmaisto stokos ir ðalèiø, be to, vietiniai klajokliai uþdarævisus praëjimus á ðalies vidø ir uþvëræ visus laivybaitinkamus vandenis, jie vengia bendravimo su aplinki-nëmis gentimis bei graikais (Strabo XI, II, 2). Tad poTanajo sugriovimo Padonës gentys, norinèios toliau ben-drauti su graikø pasauliu, privalëjo rinktis Bosporà irjo polius.

Polemonas strategiðkai siekë pajungti gentis, gyve-nanèias Meotidës pakrantëse. Jis valdë Ðiauriná ir Pie-tiná Pontà, ir sujungti teritorijas á vienà galëjo per ry-tinio Ponto pakraðèio uþkariavimà. Ið esmës jis kûrëvalstybæ, galinèià prilygti Mitridato valdytoms terito-rijoms ir jau tikrai realiai pranoko Farnakà. Bent jautodël, kad jam priklausë svarbi rytinio Pajuodjûrio da-lis – Kolchidë, kuri, þlugus Mitridato valstybei, atite-ko Polemonui (Strabo XI, II, 18). Dar pridëkime ilgàlaikà nepriklausomà Chersonesà, kuriame po ilgø ko-vø Bosporo karalius Asandras átaisë savo statytiná, betprocesà baigë Agripa, 14 m. pr. Kr. ið Sinopës perda-væs Chersoneso valdymà Bosporui, ir Polemonas, galu-tinai ir realiai pajungæs Chersonesà13.

Trumpas Polemono valdymas ir pavaldiniø antipa-tija buvo atvirkðèiai proporcingas jo pasiekimams, ka-ralystës dydþiui ir juolab planams. Bosporas nebuvo neiRomos provincija, nei vasalinë valstybë. Polemonas, aið-kiai ir tvirtai palaikydamas Romà, Bosporo savito sa-varankiðkumo në negalvojo naikinti ar maþinti. Tai buvoRomai sàjunginiðka ir draugiðka valstybë, bet ne vasalë,nes Romos kariuomenei Bosporas þmoniø neteikë, o Bos-pore Romos legionai Polemono laikais nestovëjo.

Po Dinamijos mirties (pagal kai kurias versijas ji tiknusiðalino nuo valdymo reikalø ir gráþo vëliau) Pole-

monas apie 12 m. pr. Kr. antrà kartà vedë Pitodoridæ,Antonijaus vaikaitæ, su kuria susilaukë dviejø sûnø irdukros. Polemonui þuvus, vaikai tebebuvo maþameèiaiir apie sosto paveldëjimà negalëjo bûti jokios kalbos,juolab kad Polemonas buvo laikomas jëga primestu ro-mënø statytiniu. Bet kokiu atveju per antràsias vedy-bas Polemonas áëjo á Romos valdantájá klanà, Tiberijø-Julijø giminæ.

Atrodo, kad prieð Polemonà buvo labai nusistatæ vie-tiniai gyventojai meotai, o jø gentis aspurgai tà pade-monstravo praktiðkai. Strabonas, „Geografijoje“ vardy-damas meotø gentis (joms priskiriami ir Europoje, irAzijoje gyvenantys), apraðo ir Polemono þûties aplinky-bes: „Meotams priklauso patys sindai ir dandarijai, to-reatai, agrai ir arechai, taip pat tarpetai, obidiakenai,sitakenai, doskai ir kai kurie kiti. Jiems priskiriami iraspurgai, gyvenantys 500 stadijø plote tarp Fanagori-jos ir Gorgipijos. Kai karalius Polemonas, uþpuolæs juosdraugystës sutarties sudarymo dingstimi, vis dëlto ne-sugebëjo paslëpti savo uþmaèiø, jie pergudravo já ir, pa-ëmæ á nelaisvæ, nuþudë“ (Strabo XI, II, 11). Matome Po-lemono verþimosi kryptá – link Pietø Pajuodjûrio, kurprasideda jo valdos, Ponto provincija, Maþoji Armëni-ja, Kolchidë. Mastai milþiniðki, ir neatrodo, kad Pole-monas buvo toli nuo realaus savo planø ágyvendinimo.Beje, Strabonas ten pat paþymi, kad taip daugiausianukariavæ Bosporo karaliai – Farnakas, Asandras ir Po-lemonas. Ði trijulë apskritai iðsiskiria ið visø Bosporoarchontø ir karaliø grandinës. Vis dëlto Polemonas, val-dæs Juodosios jûros ðiauræ, pietryèius, pietus ir t. t., buvoBosporo galybës ásikûnijimas. Tai buvo Bosporo istori-jos ir teritorijos virðukalnë – tik jau po romënø erelioþenklu, o Polemonas, uþuot buvæs bosporënø garbstomasbent uþ kovas Meotidës apylinkëse ir Tanajo sutriuð-kinimà, nebuvo mëgiamas ir galø gale buvo nuþudytasvasaliniø genèiø teritorijose.

Neatrodo, kad palankumo jis bûtø susilaukæs ið Di-namijos, kuri, bûdama tiesioginë Mitridato Eupatoriauspalikuonë, idant iðsaugotø Bosporà sau ir savo aplin-kai, turëjo iðtekëti uþ pikèiausio Mitridato dinastijosprieðo – romënø statytinio. Ði neapykanta, kaip maty-sime, atsilieps po Polemono I þûties praëjus kone pus-ðimèiui metø – valdant Kaligulai.

BOSPORAS NUO POLEMONO I IKIPOLEMONO II

Po Polemono mirties ir erø sankirtoje ryðiai tarp Bos-poro ir Romos nutrûksta, ið dalies tai lemia Romos pro-blemos kituose imperijos pakraðèiuose (Varo legionø su-triuðkinimas Germanijoje, sukilimai Padunojyje), taèiau

12 Knipoviè, T. N., Tanais, Moskva–Leningrad, 1949, s. 98–101.13 Golubcova, E. S., op. cit., s. 95–98.



Romos ðeðëlis jauèiamas – po Polemono vieðpatavæ Bos-poro valdovai titulavosi archontais, o ne karaliais, ka-dangi ðá titulà galëjo suteikti tik imperatorius. Tuo Ro-mai gal norëta parodyti, kad Polemono nuþudymasniekaip nepakeitë draugiðkø Bosporo santykiø su Ro-ma, kad uzurpatorius – ne maiðtininkas, o nuolankusRomos draugas ir bièiulis, nedrástantis prisiimti tik Ro-mos jurisdikcijai priklausanèiø karaliðkø regalijø.

Po Polemono nuþudymo Bosporo istorijoje – tamso-kas periodas. Duomenys daþniausiai imami ið numiz-matikos srities, taèiau Bosporo archontai ir karaliaiauksines monetas kaldina nenurodydami savo vardo,tik monogramas, kurios nëra lengvai iððifruojamos. Betkuriuo atveju monogramø rûðys keturios, o vienoje pu-sëje visada kaldinamas valdanèiojo Romos imperato-riaus profilis.

Vis dëlto nustatoma apytikslë eilë bûtø tokia: pirmasispo Polemono, galimas dalykas, uzurpatorius, inicijavæspaties Polemono nuþudymà, valdantis 8 m. pr. Kr. – 7 m.po Kr. Jo monograma – savotiðki „þirgeliai“, tai gali bûtiAsandrochas, gal aspurgieèiø vadas, uþëmæs sostà, galvyresnysis Asandro brolis. 8–9 m. po Kr. valdo Asand-rocho sûnus Asandras, 10–36 m. – Aspurgas, kuris 13metø gauna ið romënø karaliaus titulà, ir nuo tada pa-sivadina Reskuporidu I, nors apskritai visa eilë tamsi;gali bûti, kad èia kur nors ásiterpia „prisikëlusi“ Dina-mija (gal pirmuoju periodu po Polemono nuþudymo), tadnors þinomos keturios monogramos, valdovai gali bûtiir trys (archonto titulà karaliðkuoju pakeitæs Aspurgasgalëjo pakeisti ir monogramà)14.

Polemono palikuonys negauna Bosporo sosto, taèiauapskritai negalima sakyti, kad Polemonidai ásitaisæ pras-tai ar Romos administracijos bei imperatoriø uþmirð-ti. Be to, Pitodoridë paveldi didelius Maþosios Azijos irrytinio Pajuodjûrio plotus.

Strabonas praneða, kad po Polemono mirties jo þmo-na Pitodoridë valdë Kolchidæ, vieðpatavo Trapezundomiestui ir Farnakijai bei aukðèiau esanèioms barbarøsritims (Strabo XI, II, 18). Kitur Strabonas apie Pitodo-ridæ ir jos bei Polemono palikuonis pasakoja smulkiau:„Tibarenus ir chaldëjus iki Kolchidës, Farnakijos ir Tra-pezundo valdo Pitodoridë, iðmintinga moteris, sugebantivadovauti valstybiniams reikalams. Ji – Pitodoro ið Tra-lø duktë. Iðtekëjusi uþ Polemono, ji kurá laikà buvo jobendravaldë; po vyro þûties vadinamøjø aspurgieèiø ða-lyje [viena ið barbarø genèiø, gyvenanèiø netoli Sindi-kos, – G. B.] ji paveldëjo jo valdþià. Nuo Polemono jisusilaukë dviejø sûnø ir dukros. Pastaroji iðtekëjo uþsapëjieèio [odrisø karaliaus] Koèio, po to, kai Kotis buvoiðdavikiðkai nuþudytas, ji liko naðlë su vaikais, kuriønuo jo susilaukë. Vyriausias sûnus dabar valdo ðalá [Tra-kijà]. O dël Pitodoridës sûnø, tai vienas jø padeda moti-nai valdyti kaip privatus asmuo [Polemonas II], kitasne per seniausiai tapo Didþiosios Armënijos karaliumi

[Zenonas]. Pati Pitodoridë iðtekëjo uþ Archelajaus ir gy-veno su juo iki mirties [17 m.]. Dabar ji naðlë, valdoaukðèiau minëtas ir dar kultûringesnes sritis“ (StraboXII, III, 29).

Èia reikia keliø paaiðkinimø. Strabono prabëgomispaminëta Polemono ir Pitodoridës dukra – labai svar-bi asmenybë, Antonija Trifena, iðtekëjusi uþ Trakijoskaraliaus Rimitalko sûnaus Koèio, ir bûtent jiems gi-më Polemonas II, klaidingai tapatintas su antruoju priePitodoridës paminëtu Polemono I sûnumi, tikriausiaiirgi Polemonu (Polemonu-Zenonu; Polemonidø giminëjevardai keièia ir papildo vienas kità), taèiau PolemonuII, vëlesniu Bosporo karaliumi, tapo ne Polemono sû-nus Polemonas, o Polemono I vaikaitis Polemonas II,Antonijos Trifenos ir Koèio sûnus, kurio brolis tapo Tra-kijos karaliumi.

Tad Polemonidai dinastiðkai susieja Trakijà ir Bos-porà. Tai buvo nuo seno vykusiø procesø rezultatas. Tra-kø dinastijos ir trakø kariai Bosporo karalystëje amþi-ninkø buvo suprantami kaip visai natûralûs istoriniaireiðkiniai (Spartokidø dinastija, trakiðki kai kuriø ka-raliø vardai – antai Rimetalkas, Kotis).

Zenonas ima valdyti Armënijà, kai Tiberijus, pertvar-kæs savo santykius su Rytais, uþsiima ir Armënija; kaikrito Armënijos karalius Vononas, imperijai Rytuoseatstovavæs Germanikas su proromëniðkai nusiteikusiøsluoksniø parama Armënijoje pasodino Polemono I sûnøZenonà, kuris Armënijoje tapo karaliumi Artaksijumi(† 36 m. po Kr.)15.

Neaiðkus Polemono sûnaus, spëtina, irgi Polemono,likimas – já Strabonas ir, beje, Dionas Kasijus mini kaip„Polemonà II“, laikinai padedantá valdyti kaip privatøasmená, bet tai apsirikimas, nes Bospore vyko kiti di-nastiniai ir politiniai procesai, á kuriuos Pitodoridës„dvaras“ nesikiðo. Polemonas buvo gavæs tiesioginá të-vo palikimà – Polemono Pontà ar, kita galimybë, kaipgalima spëti, dinastijai priklausanèià Kilikijos dalá, kaipvëliau buvo pasiûlyta Polemonui II.

Polemono sûnaus atstumtumà nuo reikalø galima bû-tø paaiðkinti jaunu amþiumi – jis juk padeda tvarkytivalstybës reikalus, taèiau keista, kad neuþsimenama,kad jis yra tegu ir nominalus ar bûsimas valdovas, –viskas sutelkta Pitodoridës rankose. „Gal Pitodoridë jálaikë visø savo valdomø teritorijø paveldëtoju ir tiesiogmokë valdymo gudrybiø, kol kas neduodama nieko á ran-kas. Taèiau kaip tada su jos antruoju sutuoktiniu Ar-chelajumi ir eventualia jo gimine bei aplinka, kuri irgigali pretenduoti á Pitodoridës kraitá – ar nebus èia Po-lemono sûnus nemylimo sûnaus vietoje? Polemonas þuvo8 m. pr. Kr., Strabonas raðo apie tà laikà po 17 m. po

14 Ibid., s. 113–117.15 Mommsen, Th., Romische Geschichte, Bd. 5, Berlin, 1921, 9 Aufl.,

S. 375–376.



Kr., kai Archelajus jau miræs. Tad antrasis Polemonosûnus gana suaugæs, kad imtø valdyti, vesti gerà partijàetc. Buvo bent jau pakankamai suaugæs, kad „padëtøvaldyti“. Tad „privataus asmens“ statusas mums liekaneaiðkus. Strabonas nei Pitodoridës, nei Polemono pa-veldëtoju jo nevadina.

Baigiant apie Pitodoridæ, labai tinka paminëti jos irjos aplinkos paveikslà, su gana ádomia simpatija nu-pieðtà Strabono (Polemonui jokios simpatijos jis nejautë):„Pitodoridë valdo Ponto sritá, vadinamà Fanarëja, taippat Zelitidæ ir Megalopolitidæ. Valdo ir Kabirø miestà,kurá Pompëjus pavertë miestu, pavadinæs Diospoliu(Dzeuso miestu), Pitodoridë dar labiau já iðpuoðë irpervadino Sebasta, lot. Augusta, kuri tapo jos sostine.Mieste stovi Meno ðventykla, vadinama farnakietiðka,Amerijos vietovë, su daugybe ðventyklos vergø ir ðven-tuoju sklypu, kurio visos áplaukos priklauso þyniui. Ka-raliai nepaprastai garbino ðià ðventyklà ir kalbëdavovadinamàjà karaliðkàjà priesaikà: [Prisiekiu] „Karaliauslaime ir Farnako Menu“ [Menas – Mënulio dievas, –G. B.]. Ði ðventykla yra Selenës ðventykla, kaip ir pasalbanus ir Frigijoje“, Selenei skirtos ir kitos gretimosðventyklos (Strabo XII, III, 30).

Pitodoridë ir jos aplinka Strabono fragmentuose pie-ðiama kaip ið esmës administravimu tebeuþsiimanti,bet nuo didþiosios politikos atitolusi dama, visiðkai nede-ganti noru kerðyti, puoðianti miestus ir, kiek galimaspræsti ið konteksto, uþsiimanti daugiau religijos negupolitikos dalykais.

Polemonidø politika tæsiama ðiaurëje, kur ji tampabendra su trakais (Pantikapëjoje, sprendþiant ið áraðø,stovi trakø kariai)16, ir Romoje, kuri Polemono I ir Bos-poro neuþmirðta. Tiberijui valdant, Antonijos Trifenosvaikai, bûsimieji Trakijos ir Bosporo valdovai, Romosimperatoriø giminaièiai, Tiberijai-Julijai, auklëjami Ro-mos imperatoriaus dvare, beje, tarp jø þaidimø ir mo-kyklos draugø ir bûsimieji Judëjos karaliai.

Mirdamas Aspurgas Bosporo sostà palieka savo sû-nums Mitridatui ir Koèiui (Mitridatas – uþuomina áAchemenidø linijà, Kotis – á ryðius su trakais). Taèiaunepaisydamas jokiø paveldëjimo teisiø, Gajus Kaligu-la 38 m. á Bosporo sostà Senato nutarimu pasodina Po-lemonà II (Dionas Kasijus (LIX, 12) já klaidingai vadinaPolemono I sûnumi17), Polemono I vaikaitá, AntonijosTrifenos sûnø, bet jis susilaukia bosporënø pasiprieði-nimo, kaip ir jo tëvas. Imperatorius Klaudijus 41 m. Po-lemonà II atðaukia ir Bosporà atiduoda valdyti Mitri-datui, kilusiam ið Mitridato VI; Polemonui II atitenkadalis Kilikijos provincijos18. Taigi Polemono ápëdiniuinetenka në dalelës senelio uþkariautø þemiø, kurias val-

do Pitodoridë, nei Polemono Pontas, o tik neþymi dalisKilikijos, kuri tikriausiai ir taip priklausë Zenono ir Po-lemono I giminei. T. y. Polemonas II, uþuot gavæs tëvovaldas Bosporà su Pontu, numetamas á politikos paðalæ,gauna tai, nuo ko pradëjo Polemonas. Polemono II brolisKotis tuo metu tikriausiai dar maþametis, nes Tacitas(Ann XII, 15) mini, kad 40 m. jis vis dar buvo jaunuolis.

Vëliau Bosporà valdæs Mitridatas VII mëgina iðsilais-vinti ið Romos, taèiau jo brolis Kotis (abu jie Aspurgosûnûs) jo planus iðduoda Klaudijui ir pats tampa Bos-poro karaliumi. 61–62 m. Neronas Pontà ir Bosporà pa-verèia eilinëmis Romos provincijomis, atima teisæ kal-dinti auksines monetas, o nuo Nerono laikø Bospore jaunuolat stovi Romos garnizonas.

Polemonidai nueina nuo scenos. Bosporo aplinkoje jienebepasirodo, galbût jø giminë ðlovingus laikus menaMaþosios Azijos uþkampiuose, ir tik viena ðaka nelabaiaiðkiai susijusi su Trakija ir ten gali turëti savo atskiràlikimà. Bet kuriuo atveju trakø karaliaus þmona ir ka-ralaièio motina – Polemono dukra.

Polemono II likimas mums lieka paslaptis. Átikina,kad jis, susijæs su Trakija ir su Roma bei jos jaunàjadiduomene (augo ir buvo auklëjamas Romoje), á Kiliki-jà trauktis neturëjo jokio noro. Su Kilikija PolemonoII niekas nesiejo, gráþimas á Bosporà vargu ar galëjo bûtibent kiek tikëtinas, turint omenyje karèià ir jo paties,ir senelio patirtá. Jo dëdë valdë Armënijà, tëvas ir bro-lis Trakijà, senelë – turtingus Maþosios Azijos miestusir iðtisas provincijas, o jis liko karalius be sosto. Kali-gula, matyt, jautæs jaunuoliui simpatijà, buvo þuvæs,Klaudijus á já þiûrëjo ðaltai ir abejingai, Neronas po dvie-jø deðimtmeèiø panaikino ir Bosporo, ir Ponto savaran-kiðkumà. Bosporas liko ûkiniu Romos priedëliu, kurioarchontai buvo maþateisiai Romos vasalai. Bûtent tuolaiku, kai Polemonas II pasiekë brandà, Neronas pa-naikino Ponto ir Bosporo savarankiðkumo likuèius irPolemonas II, jau seniai negalëjæs rimtai tikëtis Bos-poro, prarado net teorines galimybes kada nors gautiPontà, senelio palikimà ar Pitodoridës valdas, irgi pa-verstas ar prijungtas prie provincijø, administruojamøRomos pareigûnø.

Polemonui II liko trys iðeitys. Pirmoji – likti Romojeir gana nerûpestingai gyventi ið pajamø Kilikijos val-dose (jei jos jam liko, Kilikijai virtus provincija), juolabRoma jam turëjo bûti artima it gimtasis miestas; ant-roji – dëtis su trakais, kur jis tebebuvo karaliðko krau-jo diduomenës narys, karaliaus sûnus ir karaliaus brolis.Treèioji – Kilikija, su savo provincijos kvapu ir pralai-mëjimo kartëliu, reiðkianti visø aspiracijø ir siekiø pa-baigà. Nesiryþdami spræsti uþ Polemonà jaunesnájá, gali-me tik nuvokti, jog paskutinioji iðeitis buvo maþiausiaiviliojanti. Dvi pirmosios galëjo teikti kokiø nors per-spektyvø, gal labiausiai, laikui bëgant, net Roma. Tra-kijos karalystë 46 m. buvo paversta provincija, ir joje

16 Golubcova, E. S., op. cit., s. 127 ir t.17 Latyðev, V. V., op. cit., s. 107.18 Ibid., s. 107.



paskutiniøjø karaliø giminës atstovai nebuvo reikalin-gi. Juolab kad Augustas, Tiberijus Rytø karalystesatkakliai vertë eilinëmis Romos provincijomis (Kiliki-ja, Komagena), Gajus Kaligula, rëmæsis Rytø valdovøjëgomis bei átaka, gràþino daug valdø, paverstø provin-cijomis. Bûtent ið Kaligulos Kotisas ir Remetalkas,Trakijos karaliai, gavo Maþàjà Armënijà (matyt, kaipsenelio Polemono I valdà) ir Trakijà, o Polemonas II,Polemono I vaikaitis, gavo savo tëvo valdytas teritori-jas (Dio Cass. LIX, 12, 2). Þinome, kad bosporënai já at-stûmë, ir Klaudijus, vël viskà gràþinæs á senàjà Romosadministracijos Rytuose stiprinimo vagà, Polemonà IIatðaukë ið Bosporo. Mes neþinome, ar Polemonidai nuo41–63 m. turëjo dar kokiø nors karaliðkos valdþios lie-kanø Ponte, taèiau viskà bet kuriuo atveju po Klaudi-jaus turëjo uþbaigti Neronas, 63 m. Pontà ir Bosporàdrauge pavertæs provincijomis ir èia pastatæs Romosgarnizonus.

Taigi Polemonas, Nerono giminaitis, Romoje augæsir bûsimu karaliumi auklëtas kilmingasis, 63 m. turëjoprieþasèiø ásiusti ant Nerono, o Neronas – prieþasèiøtai átarti. Dël Polemono II teisiø á Bosporo sostà galëjo

19 Polnoje sobranije russkich letopisei, t. 17: Zapadnorusskije leto-pisi, Sankt-Peterburg, 1907, s. 228–229, 241–242, 296–297, 263–264.

vykti ávairiø diskusijø ir dar reikëjo imti domën ten val-dþiusià gana populiarià Mitridato dinastijà, taèiau bentjau Polemono Pontas turëjo bûti teisëta Polemono IInuosavybë. Neronas, perëmæs Pontà kaip vientisà Ro-mos provincijà, su visais mums þinomais imperato-riaus átarumo priepuoliais tapo mirtinai pavojingasPolemonui, o tas, Romos imperijos politinius þaidimuspuikiai paþástantis, nuo maþumës tarp kilmingøjø be-sisukantis ir Nerono charakterá þinàs, galëjo arba lauktiklastingo mirtino imperatoriaus smûgio – arba... ar-ba – bëgti?

„Vienas Romos kunigaikðtis vardu Polemonas, kurisbuvo Nerono giminaitis, susiruoðë su þmona ir vaikais,ir su savo lobiais, ir su pavaldiniais savo, su ðiuo kuni-gaikðèiu susirinko 500 kilmingøjø su þmonomis ir vai-kais ir su daugeliu þmoniø. Ir paëmæ su savimi vienàastronomà, ir iðplaukë laivais jûra link saulës laidos,norëdami sau rasti þemëje tinkamà vietà kur galëtø gy-venti ir gyventi ramiai...“19



Apie Þiþekà ir totalitariniogalvojimo rekonstrukcijà

NERIJA PUTINAITË

PASTABOS

Juk, pirmiausia, að kruopðèiaidëstau didájá mokslà

Dvasià ið prietarø spàstø visaiiðlaisvint norëdams

Lukrecijus, Apie daiktø prigimtá

Noras atrasti galimybæ „iðeiti á visuo-menæ“, netampant tik politiniais pata-rëjais, politologais, ávairaus rango tar-nautojais, jau seniai net neiðsakytaskirbëjo ne vieno Lietuvos filosofø ben-drijos nario galvoje. Filosofija, reið-kianti specialiø problemø tyrimà, at-rodo, gali sudominti tik nedidelá tospaèios srities filosofø bûrelá ar, geriau-siu atveju, grupelæ filosofija besido-minèiø nespecialistø. Tokia filosofijane vienam tampa nepatraukli, nesvertinama kaip praradusi ryðá su tik-rove. Todël nenuostabu, jog atrastiryðá su visuomene, su kintanèia tik-rove, pateikti realiai visuomenei josatspindá pasirodo esàs vienas bûti-niausiø dabartinio filosofavimo uþda-viniø. Kaip tik já, atrodo, ir atliko kovo13 d. á Lietuvà uþsukæs pasaulyje ið-garsëjæs slovënø filosofas Slavojus Þi-þekas. Save materialistu, nekrikðèio-nimi ir „Lenino mokiniu“ vadinantismàstytojas, pasiþymintis iðskirtinepraktine áþvalga bei átaigiu kalbëjimostiliumi, Vilniuje skaitytoje paskaitojeatskleidë vienà galimø ðiuolaikiniopasaulio matymo ir aiðkinimo per-spektyvø. Þiþeko pavardë jau seniaiðmëþavo mûsø filosofiniuose hori-zontuose, iki jam pasirodant, jau bû-ta nemaþo ðalininkø bûrio. Paskaitosklausytojø gausa leidþia manyti, jogjo galvojimas tampa nors ir ne priim-tinas, tai bent jau svarbus. Kokia yrata Þiþeko patrauklumo paslaptis, kà

jo minèiø populiarumas mums at-skleidþia apie mus paèius?

Þvelgiant ið filosofijos istorijos per-spektyvos, Þiþeko poþiûris ne tik kadnëra naujovë, bet pavadintinas kla-sikiniu, skleistu ne vieno filosofo. Vie-nas pirmøjø jo pirmtakø – Antikosmàstytojas Lukrecijus, teigæs, kad„niekas ið nieko dievo valia niekuo-met nesidaro“ bei pasiûlæs materia-listiná dalykø prigimties aiðkinimobûdà. Þiþekas plëtoja tà paèià idëjà,tiesa, remdamasis ðiuolaikinio pasau-lio realijomis, á pasaulá þiûrëdamasðiuolaikinio þmogaus þvilgsniu. Kaipðiuolaikinis þmogus, Þiþekas þmoniøpasaulá mato esantá politinës prigim-ties, kaip materialistas jis daro prie-laidà, jog mûsø gyvenamas pasaulisyra globaliai politiðkas. Lukrecijui,aptarusiam regimojo pasaulio prigim-tá, pirmiausia rûpëjo gamtiðkasispasaulis bei þmogus kaip gamtiðkabûtybë. Þiþekui politiðkumas yra vie-nintelë „gamta“, o þmogus – turintispolitiniø santykiø nulemtà pavidalà,t. y. politinës prigimties.

Paskaitoje Þiþekas pabrëþë, jog mesgyvename ne tradicinëje, o dirbtinaisukonstruotoje, manipuliuojamoje ap-linkoje. Mûsø pasaulio daiktai esàpraradæ medþiagiðkumà. Tame pa-saulyje alus yra be alkoholio, mësa –be riebalø, kava – be kofeino, seksas –virtualus. Þmogaus vieðos raiðkosgalimybës taip pat esanèios politiðkaimanipuliuojamos. Ðiame pasaulyjenesama jokiø nepolitiðkumo proper-ðø, jokios nepolitinës laisvës galimy-bës. Jame joks ávykis negali þenklintijokio radikalaus pokyèio. Pavyzdþiui,

viename savo interviu apie rugsëjo 11-osios ávyká Þiþekas paneigia daþnàvertinimà, jog po jo „niekas nebebuskaip buvæ“. Tuo metu neávykæ jokiosesminës permainos, tai tik mums su-teikia „sugráþimo á tikràjá gyvenimàpojûtá“. Politinë pasaulio prigimtis irpo ðio ávykio lieka nepakitusi, paklûs-

tanti tik jai vienai bûdin-giems dësningumams.

Kartu su Þiþeku su-prasdami pasaulá kaipvisuotinai digitalizuotà,virtualizuotà, politizuo-tà, iðvysime, kad bet ko-kie radikalûs pokyèiai,

net galintys nusineðti daugelio þmo-niø gyvybes, yra bûtini, palaikantysðio pasaulio gyvybingumà. IdëjiniaiÞiþeko pirmtakai teigdavo, jog gamto-je atsirasti kas nors nauja gali tik konors iðnykimo sàskaita, o gamtiðkamirtis nieko nekeièianti, esanti nauju-mà maitinanti mors immortalis. Á po-litinius pokyèius, net dideliø politiniødariniø iðnykimà Þiþekas þiûri kaipá natûralø politinio pasaulio reiðkiná,nevertintinà gërio ar blogio matu.

Politiðkumo visete jokie politiniaidariniai esmingai nesiskiria vienasnuo kito. Jei pasaulis turi bendrà po-litiðkumo prigimtá, ieðkotinos tik jambendrø dësniø apraiðkos, o ne verti-nimo kriterijai, skatinantys pripaþintianapus vieningo pasaulio esantá ver-tinamàjá atskaitos taðkà. Paskaitosklausytojus galëjo ðokiruoti paralelëstarp politinës tvarkos Stalino reþimometais, socialistinëje Jugoslavijojeir ðiuolaikinëje demokratijoje, tarppolitinio korektiðkumo reikalavimo


PASTABOS

ir totalitarinio reþimo taisykliø rep-resyvumo.

Þiþeko tai nestebintø. Jo nuomone,þmonës linkæ vertinti, atmesti, prie-ðintis ávairiems reiðkiniams, nesnesupranta juos supanèio pasaulioprigimties. Jie vengia politiniame pa-saulyje, o kartu ir jø politizuotame as-meniniame gyvenime atsirandanèionaujumo, nes save su juo susieja, daþ-niausiai iðgyvendami já kaip traumuo-jantá. Iðsilaisvinimo jie daþniausiaisiekia ieðkodami fiziðkai palieèianèiøbrutaliø patirèiø. Kaip pavyzdá filoso-fas pasitelkë kino filmà Fight Club.Fizinis savæs þalojimas, etinë kitus þa-lojanti transgresija – vienintelës au-tentiðkos patirtys. Neatsitiktinai dis-kusijoje papraðytas apibrëþti savoetikos supratimà, Þiþekas nurodë jàesant pagrástà ne „moralumu“, bend-rijos normø visuma, o maiðtingu, nuo-lat atnaujinamu proverþiu pastarojoatþvilgiu. Taèiau etikos atradimasnëra galutinis Þiþeko apmàstymøtikslas.

Á Þiþeko teorijà reiktø þvelgti kaipá politinæ psichoterapijà, kurios me-tu þmonës turëtø suvokti kai kuriuospasaulio vyksmo dësningumus bei ið-mokti nesieti savæs su jais egzisten-ciðkai ar etiðkai. Turëtø atsirasti nau-jas, atsietas poþiûris á ávykius, kuriødël pasaulio tvarkos joks þmogiðka-sis ásikiðimas negali pakeisti. Apsi-ginklavæs ðiuo mokslu ir þinojimu, bû-damas pasaulyje, nesiprieðindamas jopaþintiems dësningumams, þmoguságyja laisvæ nuo savo susisaistymo, eti-nio ásipareigojimo bei pasiekia bûvá,kurá ne tik Þiþekas, bet ir kiti postmo-dernistai ávardija prancûziðku þodþiujouissance. Panaðiai ðá sieká yra ávar-dijæs ir Lukrecijus, teigæs, jog vienin-telis gamtai rûpás dalykas yra tas, kad„siela malonø jausmà ágytø, nuo ne-rimo iðsivadavus ir baimës“.

Akivaizdu, kad daugelis Þiþekosamprotavimø prasilenkia su faktais.Juk nealkoholinis alus yra tik iðim-tis alaus visete, save þaloti linkæs toligraþu ne kiekvienas þmogus, atrodo,kad ne tiek daug þmoniø teigtø pra-radæ realybës jausmà. Nepaisant Þi-

þeko dëstomo poþiûrio, þmonës labaiskausmingai reaguoja á tokius ávykiuskaip rugsëjo 11-oji, karus, revoliu-cijas, brutalumà, á savæs þalojimàþiûri veikiau kaip á blogybæ, o ne gë-rá, bei mieliau renkasi gyvenimàlaisvame, o ne totalitariniame pasau-lyje. Tad dël ko ðiandien mums tokspatrauklus Þiþeko aptartas politiðkaitotalus pasaulis, kuriame negaliojajokie absoliutûs jame vykstanèiøávykiø vertinimo taðkai, leidþiantyspolitinius ávykius ar reiðkinius pa-sverti gërio-blogio, tiesos-netiesos ma-tu, jokie asmenine patirtimi parem-ti argumentai?

Kaip tik mûsø visuomenëje, iðgyve-nusioje politinio totalitarizmo reþimà,atmetusá bet kokius neideologinius at-skaitos taðkus (transcendentiná, mo-raliniø vertybiø, nelygstamos þmo-gaus vertës), yra natûraliai linkstamapasaulá aiðkinti pasitelkiant papras-tà, labiausiai matomus reiðkinius api-mantá modelá. Þiþeko tikrovës, apibû-dinamos virtualø, ekonominá, kultû-riná totalumà reiðkianèiais terminais,(„globalios tikrovës“) modelis yra kaiptik toks. Jis paprastas, paremtas ke-liais pagrindiniais principais, lengvaiásisavinamas ir nereikalauja jokiøypatingø màstymo ar suvokimo pa-stangø. Totalitarizmo, politinio ir so-cialinio, paþenklintai patirèiai prielai-da apie pasaulá, nevaldomà nesuvoktøesamø dësningumø, pasaulá, kuriamedaug kà lemia þmoniø pasirinkimai,jø laisva valia, galinti kreipti á geraar á bloga, atrodo esanti naivi ir prieð-taraujanti tikrovës apèiuopiamybei.

Þiþeko idëjos mums artimos ir todël,kad mumyse dar gyva idëja proto arteorijos pagalba pertvarkyti visuome-næ, pakeièiant jos nuostatas tikrovësatþvilgiu. Mes, nors ir suvokiame gy-venà „post-sovietinëje“ visuomenëje,negalime nepripaþinti akivaizdþiøjos „sovietiðkumo“ apraiðkø. Dauge-lá ðiandien vykstanèiø socialiniø reið-kiniø galime kartu su Þiþeku vertin-ti kaip trauminës patirties pasekmæ,kaip vis dar iðgyvenamos praeitiesrezultatà. Atrodytø, tik dël ðio prisi-riðimo „dingæs“ sovietinis pasaulis vis

dar yra mûsø tikrovës dalis. Þiþekopasiûlyta politinë psichoterapija iðtiesø atrodo labai viliojanèiai, nes su-kuria regimybæ, kad sëkmingai atlik-ta leistø mûsø visuomenei galø galeiðsivaduoti ið susisaistymo su ávyku-siais pokyèiais bei pilnai atsiverti nau-jumui, tapti nauja visuomene. Mesjau esame iðgyvenæ panaðiø soviet-meèiu praktiðkai ágyvendintø siekiøpasekmes, praþûtingas visuomenei irþmogui. Panaðu, kad net ði patirtismûsø neapsaugo nuo pagundos tikë-ti visuomenës galvojimo terapijosefektyvumu.

Þiþeko poþiûris mums gali bûti pa-trauklus ir dël to, jog jis programið-kai atsisako uþimti ar atstovauti betkokiai pozicijai. Tai plaukia ið jo teo-riniø prielaidø, neleidþianèiø priim-ti jokiø iðskirtiniø vertinimo taðkø.Þiþekas taip pat sëkmingai gali pa-sisakyti ir prieð kairiøjø, ir prieðdeðiniøjø politinæ pozicijà, prieð po-litiná korektiðkumà, kartu prieð po-litinæ nelygybæ, uþ transgresijos beigrieþtos politinës tvarkos bûtinumà,uþ krikðèionybës privalumus bei prieðjos praktines apraiðkas Viduramþiais.Þiþekas puikiai laviruoja tarp ávai-riausiø galimø pozicijø, sutikdamasir nesutikdamas su visomis jø ið kar-to. Iðgyvenusiems totalitarizmà, ku-riame nebuvo prielaidø asmens au-tonomijai, laisvei reikðtis, kuriamevienas pagrindiniø asmeniniø rûpes-èiø buvo neperþengti dvikalbystës ri-bø, toks poþiûris yra itin artimas. Jisrodo kelià, kuriuo einant ir ðiandiengalima iðvengti pasirinkimø, bûtiny-bës apibrëþti savo etinæ, teorinæ ar po-litinæ pozicijà.

Galima numanyti, jog Vakaruose,jau pusðimtá metø iðgyvenanèiuosemarksistinës teorijos krizæ, Þiþeko te-orija gali dominti kaip itin vykæs ðiuo-laikinis marksistinës dvasios sociali-nëje kritikoje atgaivinimo kelias. Mespostmodernistà Þiþekà galime suvoktitik posovietiðkai. Mûsø galvojimui jistampa patrauklus ne todël, kad atve-ria naujà naujo pasaulio perspektyvà,o dël to, kad leidþia mums saugiai pa-sijusti senajame.


APÞVALGA

Svaiginantys religijos toliai

AUGIS OSVALDAS

Ðiø metø vasario 28 – kovo 1 d. Vil-niaus universiteto Religijos studijø irtyrimø centras pakvietë á konferen-cijà „Religija ir kultûra“, kurià sudarëtrys sesijos: „Religija ir visuomenë“,„Filosofija ir teologija“ bei „Religija irmenas“. Gausus praneðëjø skaièiusbei sveikinanèiø asmenø svoris þymikonferencijà buvus svarbø mokslinësreliginës visuomenës gyvenimo ávy-ká. Taèiau kartu ji leidþia spræsti apieðios visuomenës rûpesèius ir bëdas.

Ðiandien Lietuvoje surengti ádomiàmokslinæ, juolab religinius dalykuslieèianèià konferencijà yra iðties nepa-prastai sunku. Organizatoriai neið-vengiamai susiduria su temos parin-kimo problema. Jei pernelyg siaura,á konferencijà gali susirinkti ne tikmaþai þiûrovø, bet ir dalyviø. Juk nie-kam ne paslaptis, kad Lietuvoje nemëgëjø, o religijos dalykø þinovø esa-ma itin maþai. Kita vertus, pernelygplati tema, galinti privilioti daugklausytojø, bûtinai sukuria situaci-jà, kai tarp praneðimø nelieka glau-desniø dalykiniø sàsajø ir tampa ne-paprastai sunku surengti produkty-vias diskusijas. Ið dviejø rizikingøkeliø ðios konferencijos organizatoriaipasirinko pastaràjá ir pasiûlë daly-viams plaèià temà „Religija ir kul-tûra“. Ði rizika pasiteisino tuo, kadskaityti praneðimai leido suvokti re-liginio domëjimosi Lietuvoje platumà,jo kryptis bei maloniai nustebti atra-dus, jog kai kada ðis domëjimasis galiduoti ne tik detalaus mokslinio tyri-mo rezultatà, bet ir pateikti naujø ori-ginaliø áþvalgø. Kita vertus, prisiimtarizika davë ir neigiamø vaisiø: tarp

praneðimø bûta itin maþai sàðaukø,todël nebuvo beveik jokio tarpusaviodialogo. „Religija“ ir „kultûra“ pasi-rodë esanèios taip plaèiai ir individu-aliai suvoktos sàvokos, kad negalëjosukurti jokio apibrëþto konferencijosvyksmo centro. Svarbiausias dalykas,kurá konferencija atskleidë, – kad pati„religija“, gyva, veikianti kultûroje,visuomenëje ir þmogaus kasdienybëje,ðiandien Lietuvoje yra didþiausia pro-blema. Kalbëti apie krikðèioniðkàjá ti-këjimà, dogminæ teologijà, filosofijosir teologijos ribas ðiame religinës sa-vimonës kontekste pasirodë esant per-nelyg didelë prabanga.

Religijos sampratø bei jos konteks-tø ávairove pasiþymëjo jau pirmoji se-sija „Religija ir visuomenë“. Ji þadë-jo pateikti ávairiopus religijos veikimovisuomenëje bûdus. Taèiau viltis su-vokti ðio poveikio specifikà dingo, nespraneðëjai rëmësi radikaliai skirtin-gomis ne tik visuomenës, bet ir reli-gijos sampratomis. Pirmiausia likoneaiðku, apie kokià visuomenæ èiakalbama: XVI a. (Auðra Paþëraitë,„Izaoko Trakiðkio polemika su krikð-èionimis“), krikðèioniø ar musulmo-nø (Egdûnas Raèius, „Musulmoniðkamisionieriø veikla internete“), Lietu-vos (Donatas Glodenis, „Tikëjimo þo-dþio judëjimo Lietuvoje transforma-cija: nuo sektos link denominacijos“)ar kurià nors kità (Vl. B. Sotiroviè,„The Role of Patriarchate of Ipek (Pec)in Preservation of Serbian Nationaland Cultural Identity within the Ot-toman Empire since the Revival of thePatriarchate until the Incineration ofSt. Sabbas’ Relics (1557–1595)“), se-

kuliarià (Andrius Navickas, „Reli-ginës tolerancijos sekuliarioje visuo-menëje paradoksai“) ar religiðkàjà,virtualià (Paulius Subaèius, „Realûskonfliktai virtualiame diskurse: dvisàmoningumo takoskyros“) ar „realià“.

Praneðimuose ið tiesø buvo pateiktadaug vertingos istorinës, sociologinësir teologinës informacijos. Ðiai sesijainepakenkë ir tai, jog greta detaliømoksliniø praneðimø, kuriems su-prasti reikëjo bûti apsiginklavusiamgiliomis istorinëmis ir teologinëmisþiniomis, buvo praneðimø, labiau pri-minusiø nostalgiðkus turistinius pri-siminimus apie tolimas ðalis, kiti buvovien referatyvaus pobûdþio. Taèiaupraneðimø visuma tik patvirtino fak-tà, kad kiekvienoje istorinëje epochojeir kiekvienoje þmoniø bendrijoje bûtaskirtingas formas ágavusio religijos irvisuomenës ar net religijø sugyveni-mo visuomenëje santykio. Kiekvienaspradëtas skaityti praneðimas suteik-davo vis naujà viltá, jog bus paþvelgtair á dabartinæ visuomenæ Lietuvoje, re-ligijos vietà joje ir taip taps aiðkesnidalykai, su kuriais susiduriame kas-dienybëje. Taèiau ði viltis iðblësdavopraneðimui pasibaigus.

Dabartinë Lietuvos visuomenë, ga-lëjusi tapti visø ðios sesijos praneði-mø, turëjusiø skirtingus atspirtiestaðkus, tikslu bei ðios sesijos centrinetema, buvo aptariama tik kaip vienatarp gausybës buvusiø ar esamø vi-suomeniø. Ið tiesø, kodël turëtø rûpëtivisuomenës, kurioje gyvena kurisnors asmuo, ar religijos, kurià jis iðpa-þásta, vieta joje, jei istorija atskleidþiatoká platø religijos ir visuomenës san-tykio modeliø spektrà. Mokslinisneutralus poþiûris á religijà atrodokaip apgaulingai iðvaduojantis nuokonkretaus ápareigotumo.

Atrodë, jog tokio asmeninio rûpes-èio dël gyvenamos tikrovës stoka beivien tik mokslinio suinteresuotumotiriamu objektu, tai yra religija, per-virðis bus pakoreguotas antroje sesi-


R E L I G I J A

joje „Filosofija ir teologija“. Pavadi-nimas leido manyti, kad galbût buspateikta originaliø teologijos ir filo-sofijos santykio interpretacijø. Ir èiatemø spektras iðsiplëtë neregëtai pla-èiai: nuo daug klausimø kelianèiosfilosofinës teologijos „filosofijoje“ in-terpretacijos (Dalius Jonkus, „Feno-menologija ir teologija“) iki teologijoskaip Ðv. Raðte aptinkamø metaforøhermeneutikos ápavidalinimo (TomasKaèerauskas, „Egzistencinë ðventrað-èio hermeneutika: Bultmann, Jüngelir Ricoeur“); nuo specialiø þymaus te-ologo keltø problemø (Dalia MarijaStanèienë, „Sielos samprata Tomo Ak-vinieèio antropologijoje“, GintautasVyðniauskas, „Transcendentalijø te-orijos metmenys Tomo Akvinieèio pir-majame traktato Apie tiesà klausi-me“) iki ðiandienos teologø áþvalgøapie galimà teologijos atsinaujinimà(Valdas Mackela, „Teologijos metodasir metateologija“) bei egzistenciniø ti-këjimo krizës áveikos, „pasitikint bepagrindo“, keliø (Tomas Sodeika,„Martinas Buberis apie du tikëjimopavidalus“); nuo vienos ið neoplatonið-kø mokymo apie þmogaus dievëjimàapþvalgø (Darius Alekna, „Filosofinëreligija Boecijaus Filosofinëje paguo-doje“) iki netikëtai ðvieþio ir gilauspoþiûrio á dvasingumà ir teologijoskrizæ (Saulenë Þiugþdaitë, „ChiarosLiubich dvasinë doktrina: teologijosgalimybë“).

Jei sesijos praneðimø temos ir lei-do manyti juos pateiksiant ne ðiaipreligijos, o krikðèionybës „doktrinos“pagrindà, daugelio jø turinys tai tuojpat iðsklaidë. Jø pobûdis liudija „hu-manitaristikos“ verþimàsi á teologijossritá bei apibrëþtos teologijos sampra-tos ar teologiniø tyrimø kultûrosnebuvimà. Nesant bendro teorinio,„doktrininio“ pagrindo, nepastebëtoslieka akivaizdþiai provokacinës irnaujos temos, kaip antai Mackelospristatytos ðiuolaikinio teologo Jeano-Luco Mariono paþiûros. Nesant api-brëþtø kategorijø, sàvokø, teologiniodiskurso konteksto, negalimos tam-pa ir diskusijos, geriausiu atveju vir-stanèios atskirø sàvokø aiðkinimu.

Neretas praneðëjas leidosi suvilio-jamas „religijos“ sàvokos platumo irkalbëjo, vedamas ne dalykinio suinte-resuotumo, o keldamas tuo metu as-meniðkai aktualius klausimus, atsi-randanèius po egzistenciniø-filosofi-niø tikëjimo ir Dievo paieðkø. Ði sesijaatskleidë, jog religiná interesà turin-èioje mokslinëje bendrijoje teologijadaþniausiai suprantama kaip api-manti visa, kas vienaip ar kitaip su-sijæ su kalbëjimu apie Dievà. Konkre-èios Baþnyèios tradicijos neribojamos,asmeninio rûpesèio vedamos Dievopaieðkos paprastai tapatinamos su ti-këjimu, priklausymu ribas praran-danèiai tikinèiøjø bendrijai. Angaþuo-tis konkreèiam tikëjimui ir taip ágytikritiðkumo (teologinæ) atramà savo irkitø pozicijos atþvilgiu ðiandien atro-do nebûtina plaèiam, ávairiausias te-mas ir poþiûrius apimanèiam religi-jos tyrimui.

Treèia ir paskutinë sesija „Religi-ja ir menas“, greta buvusiø „áprastø“temø, þadëjo pateikti kà nors ðvieþioir netikëto, gundydama provokuojan-èiais pavadinimais bei gausiomis vaiz-dinëmis priemonëmis. Pirmoji iðkilusiteorinë tema, klausimas apie religi-nio ávaizdþio, religinës-kultûrinësatminties gyvumà ðiandien (TojanaRaèiûnaitë, „Ðventøjø kaulø groþis.Relikvijos XVIII a. LDK kultûroje“,Arûnas Gelûnas, „Ðiuolaikinis religi-nis vaizdinys vaizdø pertekliaus fo-ne“), galëjusi tapti ne tik sesijos, betir visos konferencijos tema, buvo uþ-goþta vaizdavimo praktikos. Treèiojedalyje karaliavo kinas. Kinas, matyt,yra tapæs panacëja sausø teoriniø pra-neðimø, o gal ir apskritai nuo sàvokø,teorijø bei apibendrinimø prievartospavargusiems filosofams. Atsakymàá klausimà, ar tikëjimas ir kylàs ið nie-kio patirties (Rita Ðerpytytë, „Nihi-lizmas ir tikëjimas (Pontormo, Paso-lini, Vattimo)“) sutvirtino Pasoliniofilmø „Varðkë“ ir „Teorema“ iðtrau-kos. Intriguojantis klausimas apie ga-limas skirtingas geismo realizacijas(Jûratë Baranova, „Geismas ir skais-tybë“) buvo iliustruotas filmo „Netur-to seserys“ bei Oskaro Korðunovo

spektaklio „Geismas“ fragmentais.Abejojant, ar tik paslaptingas, dievið-kas yra meistriðkumo ðaltinis (LilijaDuoblienë, „Meistro iðmonë: nuo Vieð-paties ákvëpto Bazelio iki TarkovskioBoriskos“), rodyta Tarkovskio filmo„Varpas“ iðtrauka. Galiausiai susirin-kæ galëjo pamatyti ir fragmentø fil-mo „Matrica“, lyg ir vedanèio prieklausimo apie mûsø situacijos tikro-viðkumà, apie tikrovës tikroviðkumoávertinimo kriterijus (Nerijus Mileriusbei Tomas Sodeika), ir lyg pateikian-èio ðioká toká atsakymà.

Praktiðkai nepateisinama ið anks-to prieðiðkai priimti naujas mintiespateikimo formas. Net jei konferen-cijos ketvirtadalis primena gana pras-tai sureþisuotà vaizdiná-kalbiná ðou,kuriame iðvadas pasidaryti turi patsþiûrovas. Neabejotina, kad kino rody-mas, kaip ir kitos minèiø perteikimopriemonës, jei tinkamos, gali neðtisvarbiø supratimo ar áþvalgos vaisiø.Taèiau Lietuvoje tai pasirodë kol kasesant tik naujai pakilusi mados ban-ga. Net þmogus, kuris nëra didelis ki-no nekentëjas, per tris valandas pa-matæs ðeðiø skirtingø autoriø filmøfragmentus, neárëmintus svariais kal-biniais apibendrinimais, pasijus ne-jaukiai ar bent jau neleistinai iðvar-gintas. Jam, þinoma, kils klausimas,kà norima pasakyti, o gal net nuogàs-taudamas manys, kad já skatina pasi-daryti iðvadà, jog parodyti filmai yrane tik krikðèioniðko pasaulëvaizdþioatspindþiai, krikðèioniðko tikëjimoiðraiðkos, bet ir kad juose (kartu irgarsiojoje „Matricoje“ bei Pasolini’okûriniuose!) tas krikðèioniðkumas ge-riausiai ir matomas. Tokios deklara-cijos laukimo átampa, pamaþu iðaugu-si ir virðûnæ pasiekusi konferencijospabaigoje, buvo neutralizuota retorið-kai ironiðku Tomo Sodeikos klausimuauditorijai: „Ar toks menas ðiandiennetampa religijos pakaitalu?“ Ilgailauktai atomazgai buvo uþkirstaskelias, nors ávairiø, su krikðèionybenieko bendra neturinèiø dievoieðkosformø ávardijimo galimybë ir iðliko.

Prieð deðimtmetá ásikûrus Religijosstudijø ir tyrimø centrui bûta vilèiø,


R E L I G I J A

jog jis taps vieta, kurioje metams bë-gant kristalizuosis aiðkios mokslinësreligijos tyrimø kryptys, kad tai buscentras, diktuojantis ðiø tiksliniø ty-rimø, gal net akademinës veiklos ma-das. Nepaisant to, ðiandien centrasatsiskleidþia esàs nei geresnis, neiprastesnis uþ kitas akademinio akty-vumo vietas. Ir jame neatsispirtapagundai organizuoti plaèià, aiðkausobjekto neturinèià mokslinæ konferen-cijà, tokià pat kaip ir daugelis orga-nizuojamø Lietuvoje, kelianèiø daugabejoniø dël jø rezultatø tikslingumo.Vis dëlto ði konferencija vertintinakaip itin pozityvus reiðkinys, suteikæsprogà atskleisti ðiandienos religiniø

Mylëti tiesà taip, kaip asmená

Dominikonø ordino magistrà br. COSTÀ CARLOSÀAZPIROZÀ kalbina RÛTA TUMËNAITË

Brolis Carlosas Azpirozas OP prisistatyda-mas nepamirðta pabrëþti, jog yra gimæsBuenos Airëse, „Argentinos sostinëje irtango sostinëje, nes tango – Buenos Airiøðokis, tik ne toks, koká já rodo Holivudas“.45 metø brolis Carlosas yra baigæs ka-nonø teisës mokslus Romos Angelicumuniversitete, turi daktaro laipsná. 2001 m.liepà kapitulos metu Rodo saloje JAV ið-rinktas ðv. Dominyko ápëdiniu ir ordinomagistru. Ðiuo metu lanko dominikonøbendruomenes visame pasaulyje.

Pokalbis su br. Carlosu ávyko 2002 0318 Vilniaus ðv. apaðtalø Pilypo ir Jokûbovienuolyne.

Nuo pat ásikûrimo XIII a. domini-konø ordino charizma buvo „tikëjimogrynumo gynimas“. Kaip þinia, anks-èiau ðià priedermæ dominikonai akty-viai vykdë per inkvizicijà. O kaip jumssekasi iðlaikyti charizmà ðiandien?

Visø pirma, þodis „inkvizicija“ api-ma daugybæ ðimtmeèiø, ilgà Baþny-èios istorijos laikotarpá. Todël turime

stengtis nepainioti skirtingø ðio þo-dþio reikðmiø. XIII a. inkvizicija buvovisiðkai kitokia negu, pvz., XIX a., beto, bûta katalikiðkos ir protestantið-kos inkvizicijos, antai Jonas Kalvinas

tyrimø situacijà. Praneðimø gausa pa-rodë, kad mûsø akademinës visuome-nës domëjimasis religija nëra nuslû-gæs. Kita vertus, tapo aiðku, jog musdominantis religiniø tyrimø objektasir pagrindas ðiandien yra „religija“,prarandanti bet kokius krikðèioniðkotikëjimo bruoþus, apimanti bet kokiasindividualias estetines ar etines pa-jautas bei, þinoma, në kiek individua-liai neápareigojanti. Be abejo, atsako-mybë uþ konferencijos situacijà, kuriàformavo dalyviø pasiûlyti praneðimai,tenka ne vien visuomenei, kintanèiaireligijos ar krikðèionybës padëèiai, netne centrui, o visai akademiðkai ak-tyviai krikðèioniðkai bendrijai.

Þenevoje buvo protestantø inkvizito-rius. Bëgant laikui mûsø ordinas visgiliau suvokë savàjà charizmà Baþny-èioje. Tikëjimo grynumas kartu yra irtikëjimo bei meilës grynumas. Tai tie-siog reiðkia skelbti Evangelijà visomstautoms skirtingais bûdais – tokiamûsø ordino charizma. Ðiandien,aèiû Dievui, suprantame ordino pras-mæ kitaip negu inkvizicijos laikais, –ne todël, kad nesiektume tikëjimogrynumo, bet ðiandien tam grynumuikyla religijø dialogo, ekumenizmo, hu-manizmo, tikëjimo ir teisingumo iððû-kiai, taip pat Evangelijos skelbimasper þiniasklaidà, internetà ir t. t. Taigiegzistuoja ávairûs veiklos frontai.

Vasario pabaigoje Romoje domini-konai buvo surengæ uþdarà seminarà,kurio metu diskutuota apie paèiø do-minikonø vaidmená inkvizicijoje. Apiekà ten buvo kalbëta?

1998 m. generalinis susirinkimasBolonijoje pavedë ordinui rengti stu-dijø sesijas ir tirti dominikonø vaid-mená inkvizicijos procese. Bûtø labailengva ið to padaryti ðou, susikviestispaudà ir pradëti uþ viskà atsipraði-nëti. Ne, mes privalome iðtirti viskàtaip, kaip yra. Per pirmàjà studijø se-sijà kalbëta tik apie inkvizicijà XIII a.,o tai visiðkai specifinis dalykas. Kar-tais þiniasklaida nori didþiuliø sen-sacijø ir skatina þmoniø smalsumà.Kol kas inkvizicijos ekspertai studi-juoja ðá procesà tarp savæs, prieð pa-teikdami visuomenei galutines iðva-das, o tai ðiek tie uþtruks. Juk ðian-dienos akimis þiûrint, labai sunkusuvokti anø laikø mentalitetà. Galiutik pateikti toká palyginimà: kaipðiandien vienu sunkiausiø nusikalti-mø laikomas pinigø padirbinëjimas,XIII a. sunkiausias nusikaltimas buvotikëjimo klastojimas. Taigi privalomeásigilinti á anø laikø màstysenà ir ne-daryti skubotø iðvadø.

Vienas dominikonø ordino ðûkiøyra Tiesa. Kaip galima liudyti vienàtiesà postmoderniame pasaulyje, kuregzistuoja tiesø pliuralizmas?

Brolis Costa Carlosas Azpirozas OP


K U L T Û R A

yra ðv. Tomas Akvinietis. Kuo jo moky-mas galëtø bûti aktualus ðiandien, kàjis gali duoti ðiuolaikinei visuomenei?

Ðv. Tomas Akvinietis buvo þmogus,kuris stengësi suprasti, kas yra Die-vas, kas esu að, kas esame mes ir ko-kie ryðiai mus sieja. Taigi jis yraamþinas ta prasme, kad mums pali-ko dovanà: bûdà suprasti pasaulá,þmogaus teises ir patá Dievà. Mes la-bai didþiuojamës Tomo atvirumu da-lykams tokiems, kokie jie yra, o ne ko-kius mes juos ásivaizduojame. Juk

Mes, dominikonai, mëgstame saky-ti, jog mylime tiesà taip, kaip myli-me asmená. Jeigu mylite tiesà taip,kaip mylite þmogø, jûs ieðkosite tostiesos lygiai taip pat, kaip ásimylëjæsþmogus ieðko savo jausmø objekto.Kai esate ásimylëjæs, bet koks þenk-las, – telefono skambutis ar automo-bilio signalas – jums atrodo kaip my-limojo þenklas, þenklas, kad tas þmo-gus ieðko jûsø. Taigi visur, kur tikrandu maþutá Evangelijos grûdelá,þinau, kad ten yra Jëzus ir kad að pri-valau iðsaugoti ðià sëklà ir padëti jaisudygti. Ðtai kodël mus taip dominareligijø dialogas, ekumenizmas, nesmes mylime Jëzaus Kristaus tiesàkaip þmogø, mylime taip, kaip jis musmyli, ir ieðkome jo þenklo kituose.

Vatikano II Susirinkimo laikais do-minikonø ordinas buvo laikomas sim-patizuojanèiu kairiosioms politinëmspaþiûroms. Ar galëtumëte atskleistisavo santyká su politika ðiandien?

Skirstymai á kairæ ir deðinæ priklau-so nuo to, kur yra mûsø ðirdis, o mûsøðirdis yra Dievuje ir þmonëse. Pasau-lis yra nelyginant vaivorykðtë, taiginegalëtume pasakyti, kur yra kairëar deðinë. Viskas priklauso nuo kon-kreèios ðalies. Antai Gvatemaloje1985 m. valdþia buvo labai konserva-tyvi, nacionalistiðkai nusiteikusi irnuþudë daugybæ þmoniø vien dël to,kad jie buvo vargðai. Taigi Evangelijosskelbimas ten buvo visai kitoks negu,pvz., Sovietø Sàjungos glûdumoje.Man nepatinka skirstymai „kairë-de-ðinë“, nes tai priklauso nuo þmogauspoþiûrio á tikrovæ. Daugelis ordino kri-tikø buvo kraðtutinës deðiniosios pa-kraipos, todël, þvelgiant jø akimis, kitivisada bus kraðtutiniai kairieji. PasakJono XXIII, Vatikano II Susirinkimotikslas buvo atverti langus Baþnyèio-je. Galbût tada kai kurie þmonës, ma-næ, kad jie kontroliuoja padëtá, stai-ga pasijuto nesaugûs. Taigi kartaiskairë ar deðinë yra mûsø kitiems ka-binamos etiketës.

Vienas dominikonø ordino ðviesuliø

Naujøjø Lietuvospaminklø nelaimës

ELONA LUBYTË

Nepriklausomybës minëjimo iðvaka-rëse baigësi Mindaugo paminklo kon-kursas. Buvo premijuotas skulpto-riaus Regimanto Midvikio bei archi-tektø Algimanto Nasvyèio, RièardoKriðtopavièiaus, Inesos Alistrovaitësprojektas. Paminklas turëtø bûti ati-dengtas 2003 m. liepos 6 d. Dailinin-kas be skrupulø, lyg greito maistorestorane, prieð deðimtmetá sukurtàir neágyvendintà Gedimino pamink-lo projektà pritaikë kito Lietuvos val-dovo atvaizdui. Priimant sprendimà,neatsiþvelgta á groteskiðkai profesio-nalø recenzento Petro Mazûro vertini-mà: „Projektas tikrai pagerëjo po pir-mojo turo, iðnyko bangpûèio ávaizdis,taèiau tai vis dar ne Mindaugas, okaþkoks Senis Ðaltis. Iðliko pats tipa-þas – toks gerietis, tinkantis vaikødarþeliui. Todël [...] teks rasti kara-liaus ávaizdá, kuris priverstø patikë-ti, kad prieð mus – Mindaugas“ (cit.pagal Lietuvos rytas, Mûzø malûnas,2002 kovo 19 d.). Ir vël, kaip ir po Vil-niaus ákûrimo (1988), Gedimino

(1990, 1992), Atsisveikinimo su Lietu-va (1990), Telecentro gynëjø (1991),Lietuvos Laisvës Kovø Sàjûdþio Tary-bos pirmininko, partizanø generoloJono Þemaièio (1997, 1998) paminkløkonkursø rezultatai netenkina ko-misijos nariø, kûrëjø bendruomenës.Geriausiai visuomenës nuotaikas ið-reiðkë LR kultûros eksministras Sau-lius Ðaltenis: „Lietuvoje daug nelai-mingø paminklø, naðlaièiø, gimusiøne ið vidinës bûtinybës“ (LR I, „Vëjai“,2002 03 21).

Sàjûdþio pradþioje dirbtinai sukëlusvieðà nepasitenkinimà dël Vilniausákûrimo paminklo konkurse premi-juotø septyniø projektø, iðeivijos me-nininkas Þibuntas Mikðys vieðamelaiðke pareiðkë – „ðalin rankas nuonaujø paminklø 25 metams“. Juknepakanka vienus herojus-stabus pa-keisti kitais, bûtini ilgesnio laikoreikalaujantys savimonës pokyèiai.Laikas patvirtino ðá teiginá. Po tau-tinës tapatybës iðsaugojimo motyvaisdaþnai tebeslypi centralizuotos ir

kartais visokie skirstymai á kairæ ardeðinæ kyla ið to, jog manome, kad visidalykai turi bûti tokie, kokius mesjuos ásivaizduojame, kaip sakë Hege-lis: „Tikrovë yra tokia, kokià að ma-nau jà esant“. Tai netiesa. Ðv. TomuiAkvinieèiui tikrovæ sudaro dalykai to-kie, kokie jie yra, kokius juos sukûrëDievas. Taigi apmàstydamas pasau-lá, að galiu pasiekti Dievo iðmintá, –ðtai Tomo Akvinieèio dovana. Hieri,hodie et semper – vakar, ðiandien irvisada. Ðtai dël ko ðv. Tomas mumsyra amþinas pavyzdys.


vivaldybë, organizatoriai – Lietuvosarchitektø sàjunga. Vyriausybës at-stovø teigimu, ilgai planuotas konkur-sas turi atgaivinti vieðø uþsakymøstatusà, o ið tiesø – sovietmeèio vals-tybiniø uþsakymø praktikà, kuriasuinteresuotos kûrybinës sàjungos.Projektas ágyvendinamas kaip su-dedamoji Vilniaus Gedimino prospek-to pertvarkymo ir Mindaugo tilto sta-tybø grandis. Èia jau susiduriame sumilijoniniu statybiniø, o ne kûrybiniøorganizacijø veiklos biudþetiniu finan-savimu, subsidijuojamu daug labiaunei kiti kultûros sistemos projektai.Premijuotiesiems pirmojo Mindaugopaminklo turo projektams skiriama250 tûkstanèiø Lt, taigi kiekvienamautoriø kolektyvui po 50 000 Lt (áskai-tant projektø parengimo antram turuisànaudas). Taigi vieno projekto pre-mija 10 000 Lt virðija Nacionalinækultûros ir meno premijà, o bendrapremijø suma yra penktadaliu dides-në nei Kultûros ir sporto rëmimo fon-do metinë parama visiems dailës pro-jektams ir renginiams.

Ðákart net nebandoma prisidengtivisuomenës nuomone. Ji tiesiog elimi-

nuota ið proceso. Pirmojo turo projek-tai buvo kelias dienas eksponuotiLITEXPO rûmuose tarp Ðv. Kalëdøir Naujøjø metø, antrojo – kovo 11-osios iðvakarëse – Vilniaus Rotuðëje.Net nepasivarginta, kaip numato

K U L T Û R A

kontroliuojamos sistemos ilgesys.Todël ir vël susidûrus su tomis patnegaliomis, rûpi apèiuopti giluminespokyèiø ypatybes.

Nepateisintø lûkesèiø akivaizdojemûsø visuomenë, atsidûrusi aplin-

koje, stokojanèioje pilietiðkumo, pro-fesionalumo ir kritiðkumo, daþnaitampa paslaugø teikëjø, politikø, or-ganizatoriø manipuliavimo objektu.Pamenu apþvalginæ istoriniø ir ðiuo-laikiniø pasaulio paminklø parodà„Þmonës ir paminklai“, siekusià Ge-dimino paminklo konkurso I turo iðva-karëse pristatyti visuomenei galimøsprendimø ávairovæ. Ir nors paroda,eksponuota kartu su I ir II turo pa-minklø projektais, buvo noriai irsmalsiai apþiûrinëjama, taèiau paste-bimiau nepaveikë visuomenës nuomo-ne prisidengusiø sprendëjø, vengusiøiðrinkti vietiná projektà ir mosavusiøiðeivijos palikimo sugráþimo motyvu.

Tik nepatikëkime vieðo meno nepri-klausomybe. Tradiciðkai ávyká, asme-ná þymintis paminklas reprezentuo-ja valstybæ, bendruomenæ, vienu arkitu bûdu tarnauja uþsakovo intere-sams. Todël daþnai ne vien Lietuvojepaminklo turiná ir formà lemia ne kû-rëjø bendruomenë, o uþsakovo arbadeleguotø organizatoriø, mokanèiø uþprojekto ágyvendinimà, vertybinësnuostatos. Paprastai uþsakovas bûnasuinteresuotas ne ávykiu, o rezultatu,

t. y. pastatyto paminklo kokybe. To-dël, siekdamas suderinti ideologiniusir meninius interesus, organizavimàpatiki ne kûrëjams (architektams,dailininkams), o menotyrininkams,atrenkantiems profesionalus, galin-èius dalyvauti konkurse. Taip taupo-mos lëðos ir uþtikrinama sprendimøkokybë. Deja, taip elgiamasi ypaèretai. Apibendrinus keliolikos Ne-priklausomybës meto paminklø kon-kursø rezultatus, pastebëtina, kadmeniðkiausi paminklai – RobertoAntinio (jaun.) paminklas Kauno su-kilimui (1991), Romo Kalantos pa-minklas, kuris turëtø bûti atidengtasminint ávykio penkiasdeðimtmetá,Gytenio Umbraso paminklas þuvu-siems Lietuvos partizanams buvusiuo-se KGB rûmuose, – radosi rengiantuþdarus, uþsakomuosius konkursus,kai rezultato kokybe suinteresuotiorganizatoriai tiesiogiai kvietë daly-vauti pajëgius ar perspektyvius meni-ninkus. Aiðku, daug kà lemia uþsako-vø, organizatoriø bei kûrëjø asmeni-nës savybës. Pavyzdþiui, vadybiniu,privaèiø lëðø pritraukimo poþiûriusëkminga Uþupio angelo paminkloakcija, atspindinti organizatoriøbendruomenës ryþtà, pristigo meniniosprendimo átaigumo.

Gausûs, vieði konkursai pasaulë-þiûriðkai susiskaidþiusioje visuome-nëje retai bûna sëkmingi. Kiekybinisdëmuo bei kolektyvinë, daþniausiaivienos ar kitos grupës interesus „stu-mianèiø“ komisijos nariø atsakomy-bë nepajëgi uþtikrinti sprendimo ko-kybës. Ðiuo poþiûriu Mindaugo pa-minklo konkurso istorija pamokomaiapibendrina pastarøjø metø vieðosiosmonumentalistikos praktikà. Patipaminklo idëja, kaip ir Þemutinëspilies atstatymo projektas, atspindiXX a. pradþios tautinio romantizmorudimentus, leidþia naujoviø prieði-ninkams manipuliuoti nacionalinëspraeities iðsaugojimo motyvu. Taèiauir naujasis paminklas, ir, adaptuotosovietmeèio tilto projekto ágyvendi-nimas naikina autentiðkà istoriniomiesto peizaþà.

Paminklo uþsakovai – Vilniaus sa-

Vilniaus ákûrimo paminklo projektas.1988. Skulpt. Regimantas Midvikis

Mindaugo paminklo projektas. 2002.Skulpt. Regimantas Midvikis. ELTA


je – Lietuvos nacionalinë premija.Ar ámanoma iðvengti naujø Lietu-

vos paminklø tykanèiø nelaimiø? Teo-riðkai – taip. Praktiðkai, atsiþvelgiantá naujø ir senø pasaulëþiûrø gintiespozicijas, dar teks palaukti, kol ásivy-raus kûrybingumo prioritetai. Juktepraëjo pusë Þibunto Mikðio siûlytonaujø paminklø moratoriumo laiko.Sociologijos ir psichologijos teoretikøpoþiûriu, permainos truks dukart il-giau – 50 metø, lygiai tiek, kiek tæsësisovietinë okupacija. Gal ateityje gali-mi greitesni pokyèiai. O ðiandien aki-vaizdu, kad senoji sistema, prisi-taikiusi prie naujos aplinkos, vis dariðlieka aktyvi, nes giliai ásiðaknijusi.Norisi tikëtis, kad ðis aktyvumas –baigties agonijos poþymis.

konkurso sàlygos, vieðai projektuspristatyti ir aptarti. Tiesa, paskelbuspirmojo turo rezultatus atrodë, kadatsiþvelgta á praeities klaidas. 1988 m.paskelbus Vilniaus ákûrimo paminklokonkurso pirmojo turo rezultatus, pa-sitelkus visuomenës nuomonæ bei ig-noruojant ðiuolaikinës monumentalis-tikos patirtá, buvo negatyviai vertintiasociatyviai abstraktûs Vlado Urba-navièiaus, Mindaugo Navako projek-tai. Taèiau po to, kai Vytauto Kaðubospaminklas Gediminui diskreditavoistorinio figûrinio paminklo idëjà, pu-së Mindaugo paminklo konkursui pa-teiktø projektø buvo plastinës moty-vacijos stokojanèios, asociatyviai ab-strakèios karûnø, kalavijø, sostø kom-pozicijos. Ðákart jos komisijai pasirodëperspektyvesnës nei figûrinës: 3 ið 5premijuotø projektø (viso buvo 36) –asociatyviai abstraktûs. Daugumaraitø, sëdinèiø ant sostø figûrø mode-liø primena perkurtus Gedimino pa-minklo atvaizdus ir aiðkiai stokoja to-kiam sprendimui reikalingos akade-minës istorinio personaþo traktuotës.Gaila, kad komisijos dëmesio nepa-traukë grupinë Stanislovo Kuzmosvaldovo ir valdovës kompozicija.

Pilietiðkumo ir profesionalumo po-þiûriu ádomi ir galutiniø sprendimømotyvacija. „Prastas konkursas, nëraið ko rinktis“, – tvirtino komisijos na-rys skulptorius Leonas Strioga, jampritarë ir architektas Audronius Ka-tilius: „Situacija tik rodo þemà kon-kurso lygá. Pirmame ture visiems la-bai norëjosi pabëgti nuo tradicinësfigûrinës kompozicijos – soste ar antarklio sëdinèios karaliaus. Todël dau-giau nei pusë atrinktø darbø – nefigûriniai. Taèiau jø autoriai nepajëgëpakilti á deramà lygá ir sukurti atmi-nimo þenklo, kuris átikintø, kad galibûti ir toks paminklas Mindaugui“(Lietuvos rytas, ibid.). Ádomu, kodëlkomisija paskelbë nugalëtojà, uþuotparodþiusi profesionalumà ir konsta-tavusi, kad dël þemo visø projektø me-ninio lygio konkursas nepavyko?

Dailininkø bendruomenëje tradici-nio ir naujojo meno, masinës ir aukð-tosios (elitinës) kultûros takoskyros

kyla ne tiek dël pasaulëþiûros skir-tumø, kiek dël socialinio gebëjimoprisitaikyti prie naujø rinkos sàlygø.Verta prisiminti monumentalistikospatriarcho Juozo Mikëno jubiliejausproga Mindaugo Navako iðsakytàpastebëjimà apie totalitarinëje aplin-koje tarpstantá gabaus tarnautojodailininko tipà. Juk ir bûsimo Min-daugo paminklo kûrëjas ið tiesø yraaktyvus ir socialiai angaþuotas me-nininkas, kuriam 1982 m. uþ skulptû-ras „LKP Telðiø apskrities komitetosekretoriaus Didþiojo Tëvynës karodalyvio, partizano Domo Rociaus [ak-tyvaus Rainiø þudyniø veikëjo] port-retas“ (1973) ir „Þeme, nepalik mûsø“(1979) suteikta Lenino komjaunimo,o 1994 m. uþ reljefus Rainiø koplyèio-

K U L T Û R A

Plutarchas vienoje ið gausybës savoknygø pasakoja apie tai, kaip kaþ-koks egiptietis jûreivis, vardu Tamû-zas, plaukdamas laivu á Italijà, ne-tikëtai iðgirdo paslaptingà balsà: „OTamûzai, kai atplauksi á uostà, ne-pamirðk praneðti visiems, kad didy-sis Panas mirë!“ Po ðiø þodþiø pasi-girdo garsios aimanos ir raudojimas.Galima ásivaizduoti, kaip visa tai su-krëtë vargðà jûreivá – pasirodo, mi-rðta ir nemirtingieji dievai! O kaiTamûzas ávykdë, kas liepta, mokslin-gi filologai ir egzegetai netruko áþvelg-ti dar ir simbolinæ ðio ávykio prasmæ.Jie atkreipë dëmesá á tai, kadgraikiðkas þodis pan reiðkia „visa“, irtada visiems tapo aiðku, kad oþiakojoir oþiaragio graikø dievo Pano mirtisið tiesø reiðkia senosios graikø kul-

In memoriamHansui Georgui Gadameriui

TOMAS SODEIKA

tûros suformuoto pasaulio pabaigà...Ði istorija iðniro ið atminties, kai

tamsø ir ðaltà kovo vakarà mobiliojotelefono ragelyje iðgirdau bièiulio bal-sà: „Ar þinai, kad mirë Gadameris?“Didysis Gadameris mirë! O juk jau bu-vome beveik apsipratæ su mintimi, jogjis gyvens amþinai – kà gi dar galë-jome galvoti apie þmogø, kuris per-gyveno savo gimtàjá ðimtmetá? Bet arGadamerio mirtis nëra ðis tas dau-giau? Ar tai nëra ir tam tikros epo-chos pabaiga, epochos, kurià galimanusakyti kaip XX a. klasikiná moder-nà? Ið tiesø tame, kà darë Gadameris,paradoksiðkai dera, atrodytø, nesu-derinamos prieðybës – klasicizmuibûdinga pagarba tradicijai bei au-toritetui ir modernistinis nuolatinioatsinaujinimo patosas, akademiðkai


kaip „supratimo teorijà“, o veikiaukaip patá gyvà supratimo vyksmà.Bûtent apie tai daugiausia kalbama1960 m. iðleistame pagrindiniameGadamerio veikale „Tiesa ir metodas“.„Tiesa“, kuri jam èia rûpi, yra tai, kasatsiveria mums nepriklausomai nuo„metodo“, t. y. nepriklausomai nuopastangos analizuoti dalykà, remian-tis ið anksto nustatytomis taisyklë-mis. Anot Gadamerio, suprasti tiesàreiðkia pirmiausia leisti save „pagau-ti“ – taip, kaip bûna, kai mus „pagau-na“ didis menas. Meno kûrinyje atsi-verianèio groþio patirtis yra suprati-

mo paradigma. Groþis tiesiog ðvytisavaime ir mes suvokiame tà ðvytë-jimà tiesiogiai, be jokiø metodiniøpastangø ar pagalbiniø priemoniø.

1996 m. duodamas interviu Vokie-tijos televizijai, á klausimà, ko jis no-rëtø artëjant mirèiai, Gadameris at-sakë: „Norëèiau numirti nepraradæssveikos nuovokos“. Atrodo, ðis jo norasbuvo iðklausytas. Ið tiesø, apie Gada-merio mirtá pasakojama ðtai kas.2002-øjø Vieðpaties metø kovo trylik-tosios vakare Heidelbergo klinikoje popatirto ðirdies infarkto sveikstantispacientas Hansas Georgas Gadamerisramiai uþmigo. Kai po kurio laiko bu-vo pastebëta, kad jis nebekvëpuoja,atskubëjusiam klinikos personaluibeliko konstatuoti exitus letalis faktà.Dar pasakojama, kad prieð uþmigda-mas jis buvo pilnos sàmonës...

Þinià apie didþiojo Pano mirtá jûrei-vis Tamûzas savo laivu gabeno kele-tà savaièiø. Þinia apie didþiojo Gada-merio mirtá ðiuolaikiniø informaciniøtechnologijø dëka apskriejo pasauláakimirksniu. Bet kodël negirdëti ai-manø ir raudojimo? O gal kaip tik tasinformacinis operatyvumas trukdomums suprasti to, kas ávyko, prasmæ?Þinoti, bet nesuprasti – ar tai nëra es-minis mûsiðkio „postmodernaus bû-vio“ bruoþas? Ir vis dëlto tai ávyko.

kruopðtus darbas su dvasiniu pavelduir veikiau á subjektyvià meno kûriniopatirtá, nei á objektyvø moksliná tyri-mà orientuotas màstymo stilius.

Paprastai pagerbiant velioná, pri-simenamas jo curriculum vitae. Ne-paþeiskime ir mes ðios tradicijos irpriminkime sau keletà svarbesniøvelionio gyvenimo datø bei faktø.Hansas Georgas Gadameris gimë1900 m. vasario 11 d. Marburge che-mijos profesoriaus ðeimoje. Baigæsgimnazijà Breslau (dabar vadinamàVroclavu), studijavo filosofijà, istorijà,germanistikà bei meno istorijà Bre-slau, Marburge ir Miunchene. 1922 m.Marburgo universitete apgynë dakta-ro disertacijà tema „Malonumo esmëpagal Platono dialogus“. Disertantodarbui vadovavo vienas neokantizmokorifëjø Paulius Natorpas. Taèiaulemiamos reikðmës Gadamerio paþiû-rø formavimuisi turëjo tuometinisMarburgo universiteto privatdocentasMartinas Heideggeris. Paþintis su juopadëjo Gadameriui suprasti, kad ne-okantininkams bûdingas pabrëþtinisdëmesys paþinimo metodui humanita-rinius mokslus veda á aklavietæ. Potolesniø studijø pas Heideggerá irklasikiná filologà Pauliø Friedländerá,Gadameris 1929 m. apgynë habilitaci-ná darbà ir gavo privatdocento vietàMarburgo universitete. 1937 m. jis jauðio universiteto ekstraordinarinis pro-fesorius. 1939 m. Gadameris gaunaordinarinio profesoriaus vietà Leip-cigo universitete, o po karo du metuseina ðio universiteto rektoriaus pa-reigas. 1947 m. jis persikelia á Frank-furtà, o dar po 2 metø perima KarloJasperso katedrà Heidelbergo univer-sitete. Ði katedra priklausë Gada-meriui iki pat emeritûros 1968 m. Betir tapæs emeritu, Gadameris nenu-traukë akademinës veiklos – iki patmirties daug raðë bei skaitë paskai-tas ávairiuose Europos ir Amerikosuniversitetuose.

Gadamerio hermeneutinës filosofi-jos esmæ galima nusakyti kaip pastan-gà apmàstyti metodiðko tyrinëjimo ri-bas ir prasiskverbti prie iki-metodinëstiesos. Hermeneutikà jis supranta ne

Politikø darbas – kalbëti, rinkëjø –neklausyti, kà politikai kalba, o þiû-rëti, kà jie daro. Nes politikø kalboslabai daþnai neturi nieko bendra neisu jø darbais, nei su ásitikinimais, neiapskritai su realiu gyvenimu. Taèiau

Kà kalbëjo trysvalstybës vyrai

ALFREDAS KARÈIAUSKAS

paklausyti kartais vis dëlto verta. Neveltui sakoma, kad þodis þvirbliu iðle-kia, o jauèiu sugráþta. Keista, bet ádo-miausia kartais bûna ásigilinti á ilgasir nuobodþias kalbas, kai valdþiosvyrai nebesugaudo visø savo þvirbliø

Hansas Georgas Gadameris

V I S U O M E N Ë


ir pasako daugiau, nei norëtø. Dumûsø valstybës vadovai – Seimo pir-mininkas ir premjeras kovo mënesákaip tik pasakë po ilgà kalbà. Vienasávertino 12 Nepriklausomybës metø,kitas – kas padaryta per paskutiniuo-sius metus. Vertinimai tokie, kokie irturëtø bûti – teigiami. Taèiau ðiosekalbose tarp eiluèiø galima surastisovietinio mentaliteto recidyvø, kuriegerai nenuteikia, galvojant apie ateitá.

Seimo pirmininkas Artûras Pau-lauskas jau susilaukë ðiek tiek kri-tikos uþ tai, kad savo kalboje, pasa-kytoje 2002 m. kovo 11 d. Operos irbaleto teatre minint Kovo 11-àjà, su-plakë kolaboravimà, norà ramiai saugyventi ir rezistencijà sovietiniamreþimui. Seimo pirmininko teigimu,kartais kolaboravimu vadinama tai,kad lietuviai mokëjo iðgyventi, augi-no vaikus, statë namus ir raðë eilërað-èius. Tik todël, jo nuomone, ir galëjoateiti Kovo 11-oji. Mintis ið esmës galir teisinga. Ir net prie Paulausko var-totø þodþiø nereikëtø kabinëtis. Koksskirtumas, kaip pavadinsi þmogausgyvenimà – kolaboravimu, bendra-darbiavimu ar pasyvia rezistencija.Jei jis nugyventas teisingai, to gyveni-mo jau nesugadinsi. Taèiau kabinëtisnereikëtø tik tokiu atveju, jei labaiaiðkiai matytøsi, kad Seimo pirminin-kas suvokia skirtumà tarp bandymogyventi sàþiningai, iðlikti ar net susi-kurti asmeninæ laimæ ir gerovæ ganaþiaurioje sovietinëje sistemoje ir pa-prasèiausio oportunizmo. Nes jei skir-tumo nëra, tai ið mësos kombinatoiðneðtø deðrø valgymà ir namø staty-bà ið vogtø plytø galima pavadintiaktyvia rezistencija. Juk ir tai grio-vë sistemà. O kad sovietinio þmogausoportunizmas vis dar labai giliai ási-ðaknijæs þmoniø sàmonëje, rodo ir da-bartinë Lietuvos visuomenë, kuriojevogti ir duoti kyðius yra normalu. Darnormaliau – nesipiktinti, kad kas norsvagia ir duoda kyðius.

Visiðkai nesuvokiama, kodël minintKovo 11-àjà Paulauskas prisiminë1985 m. kovo 11-àjà, kai á valdþià atëjoMichailas Gorbaèiovas. Kodël padëko-jo jam, paties Paulausko þodþiais, uþ

„palankià politinæ situacijà“ ir „puikøginklà“ – perestrojkà*. Po tokiø þodþiønebesinori girdëti apie kalbëtojo pa-garbà ginkluotiems rezistentams, di-sidentams ir Sausio 13-osios laisvësgynëjams, kurie elgësi pagal savo sà-þinæ, nelabai susimàstydami, iðliks,ar ne. Nelabai tikiu, kad þmonës, su-sirinkæ á antisovietiná mitingà prieMickevièiaus paminklo Vilniuje 1987-aisiais, galvojo tada apie palankiàpolitinæ situacijà. Be jokios abejonës,juos labiau skatino asmeninës laisvësir gerovës troðkimas, o ne noras auko-tis. Taèiau kai politinës aplinkybëstampa svarbesnës – tai jau prisitai-këliðkumas.

Nesitiki, kad daug nuoðirdumobuvo ir þodþiuose „tariu nuoðirdø aèiûSàjûdþio kûrëjams ir vadovams, ku-rie, rizikuodami savo ir ðeimø likimu,atvedë mus á Kovo 11-àjà“. VytautuiLandsbergiui prezidentinës pensijos,taip sakant, – ðmikðt. Nepaisant to,kad jis ir realiai, ir formaliai tadabuvo valstybës vadovas. Mat Paulaus-kas já paþásta asmeniðkai ir þino, kadjis – blogas þmogus. O blogiems þmo-nëms, matyt, nereikia atsilyginti netir uþ gerus darbus. Nereikia èia dis-kutuoti, nusipelnë Landsbergis prezi-dentinës pensijos ar ne. Norëtøsitikëtis, kad jam paèiam tos pensijosvisai nereikia. Tik visai nesinori gir-dëti, kaip valstybës vyrai savo pozicijàaiðkina pavydu ir beveik neslepiamaneapykanta politiniams oponentams.Juk Èeslovas Jurðënas ir ArtûrasPaulauskas vadovavo ne kokiai Aukð-èiausiajai Tarybai, o NepriklausomosLietuvos Seimui, o prezidentiniø pen-sijø jiems niekas nesiûlo. Reikia ti-këtis, niekada ir nepasiûlys.

Daugiau atgarsiø susilaukë premje-ro Algirdo Brazausko kalba Seime, kaijis 2002 kovo 12 d. pristatinëjo meti-næ Vyriausybës veiklos ataskaità.Opozicija iðkart já uþsipuolë, kad pra-neðimas buvo tuðèiø fraziø rinkinysbe jokiø idëjø ir prioritetø, premjerastik iðvardijæs darbus, kuriuos pradëjone jo vadovaujama socialdemokratøir socialliberalø Vyriausybë, o prieðtai dirbusios. Tai, kad vyriausybës

vadovas pasigyrë smarkiai pagerëju-sia ekonomine situacija ar kai kuriaisdarbais, kuriuos suplanavo ar net ágy-vendino ankstesnës vyriausybës –visai suprantama. Juolab kad prane-ðimo pradþioje jis aiðkiai pasakë, kadjam tenka kalbëti apie visus metusnuo 2000 m. O Brazausko prioritetaipraneðime pastebimi labai aiðkiai –net tada, kai nëra tiesiogiai ávardyti.

Pirmasis prioritetas – ES. Jà Bra-zauskas minëjo beveik visur, kalbëda-mas apie kiekvienà politikos sritá.Praneðimas prasidëjo þodþiais apielabai sëkmingas derybas ir pasibaigëpalinkëjimu Seimui produktyviaidirbti „artëjant lemiamam integraci-jos á Europos Sàjungà etapui“. Antra-sis prioritetas – biudþeto surinkimas.Jis taip pat paminëtas ne kartà, ir ap-skritai finansams buvo skirta beveiktreèdalis viso praneðimo. Geri ðie prio-ritetai ar ne – spræsti sunku. Ið tikrøjønorisi ðaukti taip pat, kaip tai darëopozicija, paklausiusi samprotavimøapie sveikatos apsaugà, ðvietimà irsocialinæ politikà. Akivaizdu, kad vy-riausybë dar net pati sau nesuformu-lavo, kokios yra didþiausios ðiø srièiøproblemos, kà ir kalbëti apie jøsprendimus. Kartais galima pagalvo-ti, kad kairieji renkasi lengviausiàkelià – surinkti kuo daugiau pinigø(ypaè gerai, jei jø bûtø daugiau, neinumatyta biudþete) ir mesti juos di-dþiausioms skylëms kamðyti. O ten,kur visai neaiðku, kà daryti, – daugnemàstant vykdyti ES reikalavi-mus. Juo labiau, kad Europa galiduoti ir papildomø pinigø. Taip, kaipdabar vykdoma þemës ûkio politika –Brazauskas pasigyrë, kad atsiþvelg-ta á þemdirbiø reikalavimus didintiiðmokas, ir paragino juos tinkamaiiðnaudoti ES skiriamus SAPARDpinigus.

Nereikalingas pinigø leidimas sky-lëms kamðyti ar tiesiog ðiaip patenki-nant garsiausiai praðanèiuosius yraturbût didþiausia Lietuvos problema.

V I S U O M E N Ë

* Visos citatos paimtos ið oficialiai pa-skelbtø Paulausko (www.lrs.lt), Brazausko(www.lrvk.lt) ir Adamkaus (www.president.lt)kalbø tekstø.


Tuo beveik visi galëjome ásitikinti tie-siogiai – po Gedimino Vagnoriaus val-dymo ir Rusijos krizës. Taèiau jei Bra-zauskui tikrai pavyktø sutvarkytimokesèiø ir muitø surinkimà ir atves-ti Lietuvà á ES, já bûtø galima pava-dinti efektyviausiai dirbusiu vyriau-sybës vadovu. Ir ðitais pasiekimaisdar ilgai galëtø girtis po to dirbsian-èios vyriausybës. Taigi opozicija, ap-kaltinusi Brazauskà tuðèiø fraziølaidymu, pati tik paleido dar tuðtes-næ frazæ. Matyt, neásiskaitë á premjeropraneðimà. Ir kam skaityti, jei jápremjeras garsiai Seime perskaito.Todël gerai ir nepamatë, kokiø pri-oritetø Vyriausybës darbe esama, okokiø – ne. Beje, labai norëtøsi pa-klausti, kokie, pavyzdþiui, buvo libe-ralø vyriausybës prioritetai. Ji labaientuziastingai ëmësi tik vieno projek-to – legalizuoti loðimo namus. Tai irgiðioks toks bûdas papildyti valstybësbiudþetà, bet tikrai ne pats geriausias.O geresniø bûdø ieðkoti entuziazmoliko nedaug.

Opozicija nepastebëjo ne tik gerødalykø Brazausko praneðime, bet irlabai abejotinø. Premjeras gana emo-cingai kalbëjo apie tai, kaip reikiakeisti valstybës valdymà: „Mûsø val-dymas yra pernelyg politizuotas. Taikenkia vykdomosios veiklos efekty-vumui, pereinamumui ir stabilumui.Leiskite mums reformuoti valdymà,kad galëtume pasiekti tai, apie kàkalbëjau“. Svarbiausias jo planas ðiuometu – panaikinti viceministrø pa-reigybes ir daugiau galiø suteiktiaukðèiausiems karjeros valdinin-kams, kurie teoriðkai turëtø bûti gerispecialistai. Tik abejoniø kelia duklausimai. Pirmasis – ar tikrai vice-ministrai kalti dël nestabilumo. Perpaskutinius trejus metus pasikeitë 4vyriausybës, jei neskaièiuosime visølaikinøjø. Ir nemaþai viceministrøsugebëjo pergyventi jas visas, kaikurie – ne tik dël lanksèiø politiniøpaþiûrø, bet ir dël profesionalumo.Antra vertus, ar ne dël to biurokratijaveikia blogai, kad profesionalø jojemaþai. Taip ir kyla mintis, kad social-demokratai á aukðtus postus nori su-

sodinti savo þmones. Kai neliks „poli-tizuotø“ viceministrø su „politizuota“atsakomybe, liks tik biurokratai, ku-rie nebijos iðlëkti ið darbo. Nes atgaljuos gràþins teismas, ginantis val-dininko teisæ ramiai dirbti valdiðkàdarbà visà gyvenimà ir ramiai kiltikarjeros laiptais. Nomenklatûra daþ-niausiai nenuskæsta jokiomis aplinky-bëmis, bet ji labiau mëgsta, kai vis-kas átvirtinta popieriais (net nesinorisakyti – ástatymais). Tam juk ir no-menklatûra – nelabai tiksliai iðver-tus ið lotynø kalbos – savø þmoniøsàraðëlis. O ástatymas kaip tik ir átvir-tintø nuostatà, kad aukðtiems pa-reigûnams netaikomas principas„moki dirbti – dirbk, nemoki – iðeik“.

Ðitaip pasisakant graþiomis ar svar-biomis progomis, kalbant apie gerasidëjas, mûsø valstybës vadovamsprasiverþia nostalgija sovietiniamslaikams. Tada ir gyventi daug kambuvo lengviau, ir valdyti. Daliai lietu-viø dabar tai – aukso amþius. Kitiniekada to nepripaþintø, taèiau sovie-tinio màstymo likuèiø nesunkiai gali-ma aptikti ir jø kalbose, ir darbuose.Taèiau nereikia bûti fatalistams. Irapie politikø kalbas kartais galimapasakyti ðá tà gero. Tikra prieðingybëdviem minëtosioms – Prezidento Val-do Adamkaus metinis praneðimas,2002 m. balandþio 2 d. perskaitytas

V I S U O M E N Ë

Apie subtilumà

VIRGIS VALENTINAVIÈIUS

JAV prezidentas Georgas Bushas trisðalis pavadino „blogio aðimi“. Atrodo,smulkmena, taèiau senojo þemynostiklinëje kilo tikra audra – ES vado-vai, funkcionieriai ir paprasti euro-pieèiai vienas per kità bado pirðtais:arogancija, vienpusiðkumas, neiðma-

nymas, blogos manieros, raumenø de-monstravimas, jokio subtilumo ir dip-lomatijos.

Europos Komisijos uþsienio politi-kos komisaras Chrisas Pattenas aið-kino, jog sëkmë Afganistane „sustip-rino kai kuriuos pavojingus Amerikos

Seime. Jame nejusti græþiojimosi ápraeitá, norint pateisinti savo klaidas,aiðkiai iðvardytos pagrindinës Lietu-vos problemos, tiek konceptualios,tiek ir labai konkreèios, ir pasakyta,kà reikia daryti, kartais taip pat labaikonkreèiai. Galima tarti, kad Adam-kus per mënesá pasimokë ið kitø val-stybës vyrø patirties – jo praneðimegalima rasti nemaþai aliuzijø á Bra-zausko Vyriausybës darbo ataskaità,ypaè tai, kad ástojus á ES niekas neimssprendimø priiminëti uþ mus paèiusir kad „surinkti numatytà biudþetà –tik vienas ið mokesèiø politikos uþda-viniø“. Net jeigu ir taip, lietuviai nebe reikalo ið visø valstybiniø instituci-jø labiausiai pasitiki Prezidentu – jismoka gerai padaryti paprasèiausiàdarbà, pasiraðydinti normalià kalbàir dar pasimokyti ið svetimø klaidø.Ágyvendinti Adamkaus iðsakytas idë-jas nebus lengva, net kai jos yra pa-kankamai konkreèios. Deja, Preziden-tas daþniausiai ir gali tik ðnekëti.Taèiau tai nëra nei vien tuðèios kal-bos, nei populistiniai paþadai. Ásisà-moninti, kad sovietinis „ûkininkiðkas“poþiûris á ekonomikà ir socialinæ sferàgali tik sukelti stagnacijà, o sovieti-niam mentalitetui pergalëti reikia netik laiko, bet ðvietimo, kûrybos, kon-kurencijos skatinimo, yra pakanka-mai sunkus darbas.


instinktus“ – t. y. ásitikinimà, esà tik-ro saugumo pagrindas – jëga. JAV,girdi, apmaudþiai kliaujasi vien sa-vimi, o sàjunginkai – tik nebûtinaspriedas. Prancûzijos uþsienio reika-lø ministras Hubertas Vedrine’as po-stringauja, kad Busho „blogio aðis“ –tai prasèiokiðkumas ir naivumas.

Ginèas dël tiesumo ir subtilumovertës politikoje verèia prisiminti vie-nà keistà „ðviesaus atminimo“ sovieti-nio pasaulio elementà – humoreskosþanrà. Ásivaizduoju, kad þanro pava-dinimà sugalvojo neþinomas pogrin-dinis ironikas – kaip kitaip suprastieilæ arabeska-odaliska-humoreska,kurià vëliau papildë Fellini’o Amar-cordo Gradisca. Pripaþinta þanro kla-sikë buvo hipersarkastiðka VytautëÞilinskaitë, kuri subtilumo ir tiesumo

dilemà nagrinëjo vienoje humoreskojeapie vadinamàjá keitimàsi „socialisti-nio darbo patirtimi“. Anuomet bûtatokios prievolës, ir humoreskoje jà at-lieka mësos kombinato skerdikas irsatyrikë, manding pati Þilinskaitë.Susipaþinæs su satyrikës darbu, sker-dikas pasigedo tiesumo – panelë saty-rikë vis sukanti aplinkui ir niekaipneprieinanti prie reikalo. Savo ruoþtusatyrikë skerdiko darbe pasigedo sub-tilumo – jis girdi be jokiø reveransø

ir uþuolankø eina prie jauèio ir þiebiakirviu á tarpuragæ. Besikeièiantieji pa-tirtimi pasiþada atsiþvelgti á pastabasir po kiek laiko susitinka ávertinti pa-þangos – skerdikas nebegali prisësti,nes, bandydamas subtiliai prieiti priejauèio, gavo ragais á minkðtà vietà, osatyrikë – grieþtà papeikimà su áraðy-mu á bylà po tiesaus priëjimo prie „visdar pasitaikanèiø problemø“.

Subtilumo klausimu amerikieèiøpolitikai su europieèiais per daug ne-siginèija, bet tyliai sako – taip, bûtenttaip – jëga yra saugumas, kliautis ga-lima tik savimi, o sàjungininkai... ko-kia ið jø nauda, jei jie, kaip pastebëjoJAV valstybës sekretorius Colinas Po-welas, vainoja Amerikà, uþuot pliekæSadamà Huseinà. Europieèiø visaipgëdijamas staèiokas Bushas ne tik ne-

susigëdo, bet nuo pat metinës kalbosKongrese, kur pirmà kartà pakrikðti-jo Iranà, Irakà ir Ðiaurës Korëjà „blo-gio aðimi“, visus papiktinusià frazækartoja kiekviena proga. DienraðèioNew York Times apþvalgininkas Da-vidas Sangeris mano JAV prezidentàpuikiai þinant, jog kiekvienas pakar-tojimas erzina ir skaldo ðalis, suda-ranèias vadinamàjà antiteroristinækoalicijà. Taèiau taip Bushas paèiuaiðkiausiu bûdu – aiðkiau nebûna –

leidþia suprasti, jog gins savo ðalá viso-mis turimomis priemonëmis. Antai,kai balandþio pradþioje Malaizijojearabø valstybiø uþsienio reikalø mi-nistrai pasmerkë bet koká antpuoláprieð kurià nors arabø ðalá – suprask,Irakà – ir atsisakë paskelbti palesti-nieèiø saviþudþius teroristais, JAV gy-nybos sekretorius Donaldas Rumsfel-das vël dëjo kirviu á tarpuragæ – apkal-tino terorizmo rëmimu Irakà, Iranàir Sirijà.

Á Vedrine’o priekaiðtus Colinas Po-welas atsakë taip: „Tai Busho dar-bas – paprastai paaiðkinti svarbiusdalykus, tai gero vadovavimo esmë“.Kita vertus, negalima sakyti, kad kri-tikai europieèiai bûtø labai atkaklûs.Vedrine’as, þiû, po keliø dienø jau ne-igia prieðtaravæs JAV, jis girdi tikðiaip – keitësi nuomonëmis. Kà kalbë-jo Pattenas, visi pamirðo, kam jis rûpi,kai kitas, didesnis ES uþsienio poli-tikos prievaizdas Javieras Solana, Ko-sovo kampanijos veteranas ir daþnasVaðingtono politikos advokatas, kurkas palankiau þiûri á galimà kai ku-riø „blogø“ ðaliø bombardavimà. Ga-liausiai tikràjá Europos subtilumolaipsná parodo faktas, jog per ES vals-tybiø vadovø susitikimà Barselono-je kovo mënesá þodis „Irakas“ nebu-vo iðtartas në karto – kartoju: në vienokarto. Þinom, kad Europa – subtili,na, bet ne tiek...

Padëties komizmà pabrëþia vis stip-rëjanti Europos karinë negalia. Ame-rika ir NATO generalinis sekretoriusGeorge’as Robertsonas ir diploma-tiðkai, ir tiesiai sako, jog senasis þe-mynas turi didinti gynybos iðlaidas,antraip per rimtà karinæ kampanijànebetiks ir pagalbiniam vaidmeniui,kuriuo ið esmës tenkinosi Kosove irAfganistane. Tad Briuselio raginimasnaudoti diplomatines priemones pri-mena kai kuriuos modernistus, kurienebeþino ar nebemoka pieðti, nes yramodernistai, ar yra modernistai, nesnebemoka pieðti. Tokios pat Europosapeliacijos á humanizmà – neaiðku, artai nuoðirdi artimo meilë, ar bejëgið-kumas – kaip vaikystëje, kuomet sunuskriaudusiu kiemo chuliganu ne-

V I S U O M E N Ë

Irako policininkas mindo George’o Busho plakatà. 2002 sausio 17 d. EPA-ELTA


V I S U O M E N Ë

leisdavo atsiskaityti kukli muskula-tûra, todël tekdavo skubiai skelbtis„humanistu“ .

Paþymëtina, jog paèiose JAV „blogioaðies“ kalbai pritaria dauguma – netir niekad Bushui ágelti progos nepra-leidþiantys átakingi demokratø sena-toriai Josephas Bidenas ar JosephasLiebermanas, buvæs varþovas AlasGore’as. Senato daugumos vadovasTomas Dashle’is paskubëjo papeikti,bet vëliau, kaip sako amerikieèiai,„suvalgë savo þodþius“. Dashle’is ir ki-ti demokratai gal ir kibtø Bushui á at-lapus, bet to nedaro, nes visuomenësnuomonës apklausose Busho kovos sublogiu retorika kol kas sulaukia pla-taus pritarimo.

Tuo tarpu liberalus britø apþvalgi-ninkas Matthew Parris priekaiðtau-ja, jog amerikieèiai þino tik vienà tie-sà: „uþkabink mus, ir tu lavonas“.Amerikieèiø konservatyvus komen-tuotojas Markas Steynas atitaria:gudroèius, geriausiai suprato, kà mesnorime pasakyti – bûtent: „uþkabinkmus, ir tu lavonas“. Parris piktinasi,jog amerikieèiø elgesys su Kaidos be-laisviais Gvantanamo bazëje yra ne-pagarba þmogaus teisëms ir kitonið-kai kultûrai, bet Steynas pastebi, kadpagarba Talibano kultûrai reikðtø, jogbelaisvius reikëjo negyvai uþplumpin-ti akmenimis. Reikalo esmë – ðalis bu-vo uþpulta ir dabar vyksta karas, okare subtilumas uþleidþia vietà ki-toms priemonëms – pasak Steyno, kaiFloridos paplûdimius puola rykliai,reikia naudoti chirurgijà – be viso kitoir iðimti ið rykliø pilvø subtilaus pri-ëjimo ðalininkus.

Busho „blogio aðis“ galø gale reið-kia maþiausiai vienà praktiðkà daly-kà – JAV ir Didþioji Britanija veikiau-siai puls Irakà. Sadamas Huseinasyra vienas didþiausiø JAV nebaigtøprojektø. Vaðingtono nuomone, „revo-liucinis“ Bagdado reþimas kuria bran-duolinæ bombà, Irako rezidentas Pra-hoje susitiko su átariamu Niujorkoantpuolio tiesioginiu organizatoriumiMochamedu Atta. Subtilaus poþiûrioðalininkams – árodymø per maþai, okariniø priemoniø geriau nenaudoti,

kol nebus iðnaudotos diplomatijos ga-limybës. Taèiau Busho nuomone ge-riau veikti laiku su maþiau árodymø,negu gauti juos branduolinio uþtaisosprogimo Manhetene pavidalu. „Kaireikia ginti laisvæ, Jungtinës Valsti-jos në nemirktels, – kalbëjo Bushas. –Sadamas Huseinas turi suprasti, jogsavo ðalá ginsiu rimtai“.

Kita vertus, dël „blogio aðies“ ar Ira-ko europieèiai paburbës, paburbës irnustos – Colinas Powelas probëgð-mais tarstelëjo, kad tai tradicinë euro-pieèiø hipochondrija, kuri praeis, kaipbuvo ne kartà praeityje, o JAV diplo-matams kur kas ádomesnës Rusijosbei Kinijos elgesys, kai sparnuotosiosraketos pradës kristi Bagdade.

JAV politikos tradicijoje Busho ties-mukos politikos doktrina vadinasiunilateralizmu („vienaðaliðkumu“).Bushas remiasi Ronaldu Reaganu,mëgdavusiu sakyti, jog todël ir norë-jo tapti JAV prezidentu, kad galëtøvienaðaliðkai priiminëti kraðtui nau-dingus sprendimus. Vienaðaliðkumàaistringai kritikuoja ne tik europie-èiai, bet visø pirma patys amerikie-èiai, – pakanka pavartyti liberaliàspaudà, – ir tai neiðvengiama tikro-je demokratijoje.

Ðia prasme iðkalbinga Amerikos ta-libo – Afganistane á nelaisvæ paimtoJohno Walkerio Lindho – istorija. Ult-rakonservatyviame dienraðtyje Was-hington Times apþvalgininkë MonaCharen raðo, jog Lindhas augo turtin-goje ir itin liberalioje ðeimoje, kuri bu-vusi tokia liberali, kad atsisakë diegtisavas vertybes savo vaikui. Motinabuvo katalikë, bet atsivertë á budizmà,tëvas paliko ðeimà, susidëdamas suvyru, kai sûnus buvo ðeðiolikos. Joh-nas mokësi „alternatyvioje“ mokyklo-je, kurioje nebuvo pamokø. Mokiniaisusitikdavo porà kartø per savaitæ ap-tarti savo „nepriklausomø tyrimø“.Neaiðku, kà jis studijavo – berods pa-saulio kultûras – bet ðios mokyklosprogramoje tikrai nebuvo diegiamasprisiriðimas prie Amerikos kultûrosir istorijos, kalbos ir paveldo, – manoCharen. Lindhai negalëjo pasiprie-ðinti sûnaus musulmonëjimui, jei ir

bûtø norëjæ – jie negalëjo sakyti, kadkrikðèionybës dvasinis turinys prana-ðesnis, nes tai bûtø etnocentrizmas,o jø didþiausia vertybë buvo „pasirin-kimas“. Ponia Lindh ðiek tiek nerima-vo dël islamo poþiûrio á moteris, bet,matyt, ne tiek, kad nepatenkintø sû-naus noro keliauti á Jemenà, vëliau –á Afganistanà. Beje, Jemene Walke-riui pasirodë, jog vietos musulmonai –per liberalûs, ir tas nepasitenkinimasjá ilgainiui atvedæs á Afganistanà.

Lindho istorija byloja esminá subti-lumo bruoþà – nykstanèias dorovinesribas, etinæ miglà, kurioje nebeaiðku,kas yra gerai ir ko reikia siekti, ir kasblogai – ko vengti. Tiesusis preziden-tas Bushas nemëgsta klaidþioti rûkeir, Reagano „blogio imperijos“ ákvëp-tas, formuluoja dorovinæ problemà –kova su terorizmu yra kova su blogiu.Ðiuolaikiniam liberaliam skoniui tai,þinoma, nesubtilu, nediplomatiðka,galop nedaugiakultûriðka, nes blogiokaip tokio nëra – tik skirtingos kultû-ros – kaip Lindho tëvams. Grieþtaspadalijimas á blogá ir gërá gal nepriim-tinas universitetø, tiek Rytø, tiek Va-karø, mokslø daktarams, uþtai tinkaAmerikos kepëjoms, mûrininkams irgaisrininkams. Daktarai tariasi ge-riau þinà, taèiau demokratija – nearistokratija, èia daktaro balsas tiekpat vertas kaip kepëjo.

Kai Bushas paleis spieèiø sparnuo-tø raketø á Bagdadà, galëtø pasakytigradisca – maloniai vaiðinkitës. Ta-èiau nepasakys, kadangi nëra intelek-tualas ir nematë Amarcordo, – jei bû-tø matæs, bûtø per subtilus raketomslaidyti. Kita vertus, tiesus priëjimasturi savo trûkumø, nes perdëm aiðkiaiformuluojamas uþdavinys – jei nepa-vyksta jo iðspræsti, sugriaudþia kasan-drø choras „Ar mes nesakëme!“ Tadtiek prikalbëjus apie blogá, Bushui ne-beliko keliø atsitraukti, jis nori nenoriturës sutriuðkinti Sadamà, o tai nebû-tinai pavyks. Nesëkmës atveju visuo-menëje sustiprës melancholija, deka-dansas ir subtilumo poreikis, tuometir paprastos Busho vertybës gali pra-rasti paklausà.


Daugiau kaip deðimtmetá kalbamaapie Ðaltojo karo pabaigà ir jos pasek-mes, tvirtinant, kad toji pabaiga su-kûrë naujà Pasaulio Tvarkà. PasaulioTvarkos sàvoka greta kitø atributøþenklina pretenzijas á globalumà, to-kia tvarka turëtø apimti visà pasaulá,taèiau jei realiai kalbos apie PasaulioTvarkà kà nors reiðkia, tai tik Vidurioir ið dalies Rytø Europoje. O likæs pa-saulis gyvena kiek kitokios tvarkossferoje. Antai Azijos autoritariniøreþimø, paranojiðkø diktatoriø Ðal-tojo karo pabaiga veik nepalietë. KaiEuropa vienà po kitos taiso Ðaltojokaro pasekmes, Azijoje iðlieka tai, kàÐaltasis karas ið esmës sukûrë. AbiKorëjos formaliai tebekariauja jau 50metø. Kruviniausiame konflikte poAntrojo pasaulinio karo savo politi-nius interesus gynë ir Vakarai, ir Ry-tai, nors savo pobûdþiu, taktika, eigaKorëjos karas tiesiog buvo Antrojopasaulinio karo tæsinys. Karas vykoplaèiu frontu ir jo linija praðliauþëbeveik per visà Korëjos pusiasalá,visur palikdama karo pëdsakus. Ta-èiau karas sykiu buvo ir Treèiojo pa-saulinio karo pranaðas – èia kariavonebe „aðies“ valstybës, o Vakarai irRytai. Vakarams „atstovavo“ Seulas,Rytams – Pchenjanas, abu atstovavonevykusiai. Jëgoms iðsilyginus tapoaiðku, kad pralaimëjusieji ðiame karebus korëjieèiai, kuriuos – vienà tautà,ðeimø narius ir gimines – fronto linijapadalijo á atskiras nepriklausomas irnesutaikomas valstybes. Karas nepa-sibaigë jokia taikos sutartimi, nusine-ðë milijonus gyvybiø. Dabar, XXI a.pradþioje, milijonas kareiviø ið abie-jø pusiø (áskaitant 37 000 amerikie-èiø) pasiruoðæ bet kurià dienà dabar-tinæ situacijà – paliaubas – paversti

Ðiaurës Kimas, Pietø Kimas

EGIDIJUS VAREIKIS

„normaliu“ karu. 1953 m. atrodë racio-nalu ne kariauti iki galo, o veikiauuþðaldyti karo veiksmus, atidedantpergalës planus vëlesniam laikui –pernelyg didelë rizika, kad lokaluskaras iðaugs á globalø konfliktà. Vë-liau stigo tarptautinës iniciatyvoskaip nors vienyti Korëjà, tad ir vëlpatogiau buvo konfliktàlaikyti „áðaldytà“. Korëjospadalijimas, kaip ir Vo-kietijos ar Vietnamo, taposupervalstybiø konfronta-cijos ir bipolinës pasauliotvarkos simboliu. Jis taippat rodë, kad toji tvarkanebuvo nei teisinga, nei universali.Ðiaurës korëjieèiai, prievartaujamiparanojiðko diktatoriaus, „kûrë“ so-cializmà, t. y. kentë visas sistemosnegandas. Pietuose korëjieèiai gyvenolaisvos rinkos, taèiau anaiptol ne de-mokratijos sàlygomis. Abiem super-valstybëms reikëjo „savojo“ Kimo. Sudviejø Korëjø situacija susitaikyta, ðispadalijimas tarptautinës politikos ku-luaruose pripaþintas kur kas lengviaunei dviejø Vokietijø. Aiðku, kad tokio-mis sàlygomis Korëjas galëjo suvieny-ti tik kas nors panaðaus á Vietnamoistorijà, t. y. galutinë karinë vienosðalies pergalë. Taèiau dël jëgø balansoji nebuvo ámanoma. Tad niekas nea-bejojo, kad padalijimà panaikinti te-gali ne kokia nors protinga politika,o Ðaltojo karo pabaiga ir nauja Pa-saulio Tvarka. Ir tikrai – Ðaltojo karopabaiga Europoje nuteikë viltingai.Ámanoma tapo tai, kuo visiðkai neti-këta. Atrodë, kad daugelá „uþðaldytø“projektø galima ramiai uþbaigti. Pra-dëta gana dràsiai kalbëti ir apie gali-mybæ suvienyti Korëjas. Beveik 50milijonø gyventojø turintys Pietûs ir

kiek daugiau kaip 20 milijonø apgy-venta Ðiaurë galëjo sudaryti ne tikáspûdingai didelæ gyventojø skaièiu-mi, bet ir galingo ekonominio poten-cialo valstybæ. Suvienyta Korëja be-veik pretenduotø á didþiausiø pasau-lyje deðimtukà, o neilgai trukus galir á koká G-10. Technologijø yra, þmo-

niø pakanka. Tai bûtørimta konkurencija Japo-nijai ir amþinai perspek-tyviai neiðsipildþiusiøvilèiø Kinijai. Tokios buvosvajonës. Realizacija pa-sirodë kur kas sunkesnë,nei manyta Ðaltojo karo

pabaigos euforijoje. Per visà tà laikàabi Korëjos tapo viena á kità nepana-ðiomis valstybëmis. Pchenjano reþi-mas ðalies gyventojus pavertë ne tikplaninës ekonomikos vergais, bet irvisada parengtais kovai karo prievoli-ninkais. Dël milijoninës ðiaurieèiø ar-mijos techninio lygio ginèai netilo iðti-sus deðimtmeèius – nuo tvirtinimo,kad tai tik fanatikø minia, iki árodinë-jimo, jog Ðiaurës Korëja turi masinionaikinimo ginklà. Pietø Korëjos ekono-mikos raidà spëta pavadinti ekonomi-niu stebuklu, nors ji ir nebuvo parem-ta demokratine tvarka. Karo padëtissavitai legitimavo nedemokratiná val-dymà, prieð kurá uþsimerkdavo net ar-ðiausi JAV demokratijos formalistai.Pietûs neturëjo tokios galingos armi-jos kaip Ðiaurë, taèiau garantuotaJAV parama uþtikrino jëgø pusiaus-vyrà pusiasalyje. Korëjos suvieniji-mas, aiðku, turëjo savità modelá. Jisturëjo prasidëti humanitariniu susi-taikymu, laipsniðku ekonominiø ry-ðiø plëtimu, bendromis politinëmisiniciatyvomis, bendru atstovavimutarptautinëse organizacijose ir taip

VIENAS PASAULIS


toliau iki visiðko ðaliø susiliejimo.Taèiau kartu tai panëðëjo ir á Vokie-tijø suvienijimà, kuris realiai reiðkësilpnesnës ðalies prijungimà prie stip-resnës. Vokietijos pavyzdys bauginoÐiaurës Korëjos Kimà: ðiandien korë-jietiðkàjà Berlyno sienà galima nu-griauti, demilitarizuotà zonà panai-kinti, bet tam reikia ypaè radikalauspolitinio sprendimo. Tad nenuostabu,kad jau po keliø viltingø mënesiøprocesas nutrûko. Viena vertus, suvie-nytoji Vokietija pragmatikø pasaulyjepasirodë ne tokia jau neginèijamasëkmë, o abiejø Korëjø Kimai ne taipjau skubëjo vienas kitam á glëbá. Darlabiau procesà sulëtino Ðiaurës Ko-rëjos branduolinio ginklo problema.Ji atsirado gana keistomis aplinkybë-mis. Specializuotos tarptautinës or-ganizacijos ir patikimosios þvalgybosakivaizdþiai prasnaudë Pchenjanokariniø programø ágyvendinimà. Sig-nalà apie branduoliná ginklà davë patiÐiaurës Korëja, staiga praneðusi, jogpasitraukia ið Branduolinio ginklo ne-platinimo sutarties reþimo. JAV mo-bilizavo savo diplomatijà preventy-viems veiksmams, taèiau ðiaurieèiøKimo sumanymai ir veiksmai liko tiekpat neprognozuojami, kaip buvo ikiðiol. Neformalûs paþadai ir susitari-mai dël branduolinio ginklo Ðiaureigalëjo bûti naudingi, taèiau Pchen-janas savo „idealø“ neiðsiþadëjo netir gundomas vakarietiðkomis prekë-mis, labdara bei subsidijomis, gali-mybe ðiek tiek pataisyti fataliðkàekonomikos situacijà. Atvirkðèiai –1998 m. „ðiaurieèiai“ sëkmingai palei-do Taepodong tipo raketà virð Japoni-jos, sukeldami tarptautiná skandalà.Negaluojanèiai ekonomikai gaivintilëðos gaunamos daugiausia ið raketøeksporto. Sirija, Libija ir Egiptas pato-bulino savo raketø sistemas su Pchen-jano pagalba. Irano raketø arsenalaikuriami Ðiaurës Korëjos technologi-

jø pagrindu. Arsenalai, beje, galintysrimtai grasinti Izraeliui, o vëliau irkitoms strategiðkai svarbioms ðalims,esanèioms erdviðkai arti „blogioaðies“. Korëjø suvienijimo projektasvël buvo atidëtas geresniems laikams.Taèiau ir XXI a. pradþia neþada nie-ko geresnio. Po rugsëjo 11-osios JAVprezidentas be uþuolankø priskyrëÐiaurës Korëjà „blogio aðies“ ðaliøgrupei, tvirtindamas, kad nepakeisnuomonës apie Kim Jong Ilà, kol ðis„nepamaitins þmoniø“ ir nepriimsrimtø Pietø Korëjos pasiûlymø ir ini-ciatyvø dialogui. Iniciatyvø iðties esa-ma skambiu „saulëtosios politikos“pavadinimu. Bûtent taip projektussutvarkyti abiejø Korëjø santykiuspavadino Pietø Kimas – prezidentasKim Dae Jungas. Projektai raciona-lûs, malonûs klasikinës diplomatijosmëgëjams, tik neþinia, ar tinkamiÐiaurës ir Pietø „kimams“ bendra-darbiauti. Pietø Korëja siûlo iðtiesdaug – subalansuotà ekonomikosplëtrà, ilgalaikæ neatlyginamà para-mà ðiaurieèiams. Ji gali tai padary-ti – sëkmingai iðëjo ið „Azijos tigrø“ekonomikos krizës 1997–1998 m. irðiandien atrodo perspektyviau uþ ki-tas Azijos ðalis. Pietø Korëjos finan-sø rezervai uþsienyje septyniskartdidesni uþ visà Ðiaurës Korëjos eko-nomikà, taèiau ar ði – ne per dideliskàsnis? Tiesa, Pietø Korëja tuo patmetu nepamirðta ir savo saugumo.2001 m. didelis dëmesys buvo sutelk-tas atsiliekanèios gynybos grandimsreorganizuoti, kuriamos „strateginëspajëgos“. Seulas formuoja savàjà at-grasymo strategijà, galinèià veikti netir tuo atveju, jei JAV dël kokiø norsprieþasèiø jos nebegintø. Pietø Viet-namo likimo Seulas akivaizdþiai ne-nori... Pastebëtina, kad Vakarø Euro-pos ir JAV iniciatyvos nebûtinai geraiprigyja Azijoje. Azijieèiai, ypaè PietøKorëjoje, mano, kad su Ðiaurës Ko-

rëja reikia elgtis pabrëþtinai ðvelniaiir tik politika „þingsnis po þingsnio“esanti veiksminga. Jiems atrodo, kadamerikieèiai savo politiniais instru-mentais gali bûti per grubûs. JAVvaidmuo regione kinta, keisis ir atei-tyje. Tiesa, ðiandien kaitos tendenci-jas prognozuoti sunku, ypaè turintgalvoje karinæ kampanijà Afganistaneir eventualø karà su kitomis „blogioaðies“ ðalimis. Nei pergalë, nei amþi-nas pax americana – negarantuoti.Kiek lengviau prognozuoti Rusijosvaidmená regione. Rusija Azijoje ðian-dien visai ne ta, kokia buvo SSRSðeðtà deðimtmetá. Nepaisant for-malaus flirto su Pchenjanu, partijosdraugø motyvas jau nebegalioja,ekonominius Rusijos interesus Korë-joje ginti – kiek per toli, vargu ar vertataip smarkiai kovoti, mat ir kova galibaigtis kuo nors panaðaus á Rusijoskarà su Japonija prieð ðimtà metø.Nelabai tikëtina, kad Rusija ginsÐiaurës Korëjà taip, kaip gynë parti-jos draugus prieð pusæ amþiaus, nela-bai tikëtina, kad tai darytø ir Kini-ja – jai kaip ir Rusijai pasaulinës so-cializmo sistemos solidarumas bentjau formaliai neberûpi. Na ir kas gitoliau? Gerø naujienø esama. Nomi-nalus Ðiaurës Korëjos valstybës va-dovas Kim Jong Namas þada ðiemetdalyvauti Pasaulio futbolo Taurësèempionato atidaryme. Èempionatas,þinia, vyks Pietø Korëjoje ir Japoni-joje. Na, o kovo mënesá Pietø Korëjapareiðkë vël siøsianti atstovà á Pchen-janà diplomatiniam dialogui atnau-jinti. Taèiau kol kas neávyko nieko,kas bylotø apie radikalias permainas.Lengviausia ir ðiandien projektà tebe-laikyti nebaigtu. Vadinamoji naujojiPasaulio Tvarka Korëjai netinka taippat, kaip netiko senoji. Karas tæsiasiir, matyt, bus ilgas. Gal iki dar kuriosnors Pasaulio Tvarkos.

VIENAS PASAULIS


KNYGØ MUGË

1385 m. rugpjûèio 14 d. Krëvos ak-tas [Lietuvos uþsienio politikos doku-mentai. XIII–XVIII a. Tyrinëjimai],sud. Jûratë Kiaupienë, Vilnius:Þara, 2002, 144 p.

Dar vienas amþinos temos istorio-grafijoje etapas, kurá tradiciðkai turë-tø lydëti „lenkø atsakas“. Keturi Lietu-vos istorikai tiria Krëvos dokumentoradimosi aplinkybes bei patá doku-mentà diplomatikos, sfragistikos irpaleografijos aspektais. Bendra iðva-da: Krëvos dokumentas – derybø dëlJogailos vedybø su Jadvyga ratifikaci-jos aktas ar tiesiog atmintinë. Ði stu-dija perauga vieno ðaltinio studijà irverèia ádëmiau svarstyti raðytinio do-kumento reikðmæ maþai raðtingojeViduramþiø visuomenëje. Knygos trû-kumas – nëra rodykliø. Tikëkimës, jisnesikartos kituose studija pradeda-mos serijos (jos kokybæ turëtø garan-tuoti net kelios autoritetingos redak-cinës kolegijos) tomuose.

Rimvydas Petrauskas

Augustyniak, Urszula, Dwór iklientela Krzystofa Radziwiùùa (1585–1640): mechanizmy patronatu, War-szawa: Semper, 2001, 386 p., 38 il.

Naujausia ið lenkø istorikø studi-jø, skirtø Lietuvos DK didikø biografi-joms. Kitaip nei anksèiau á didikàstengiamasi paþvelgti ne politiniø pe-ripetijø, bet dvaro organizavimo kon-tekste. Autorës iðvadas grindþia nuro-doma ir cituojama gausi archyvinëmedþiaga (nemaþa jos pateikiamaprieduose). Lietuvoje tokios knygospaprasèiausiai dar neraðomos.

Mindaugas Paknys

Conran, Terence, Maþos erdvës,ið anglø k. vertë Vilija Dailidienë irVilija Balèiûnaitë, Vilnius: Charibdë,2002, 223 p.

Antroji ðio autoriaus knyga lietu-

viðkai apie graþø gyvenamàjá bûstà –didelis leidinys apie maþas erdves,skirtas auklëti tiems, kuriø stereoti-pus apie savo maþus namus arba nuo-savà erdvæ dar galima sulauþyti. Dëlidëjø ir pavyzdþiø gausos ji gali bûtipuiki didaktinë priemonë profesiona-lams (dizaineriams ir architektams)bei geru vadovëliu jø „auklëtiniams“ –kam savos, nebûtinai tipinës ir ma-þos erdvës kûryba yra aktuali.

Tomas Grunskis

Darbai ir dienos 29, Kaunas: VDUleidykla, 2002, 298 p.

Tæstiniame solidþios apimties ir tu-rinio leidinyje numerio tema pasirink-ta XX a. lietuviø literatûra. Ið naujøperspektyvø þvalgomasi á Baltuðio,Gedos, Martinaièio ir kitø autoriøkûrybà, rimèiau (bet ar pelnytai?) áprozininkø ratà ávesdinamas Martin-kus. Moksliná leidiná pagyvina pa-grástai argumentuotos recenzijos irskyrelis „Humanitarø dienos“ – svar-biausiø akademiniø ávykiø bei su-manymø anotacijos.

Rima Malickaitë

Jankauskas, Vidmantas, Nepa-lûþæ: eskizai pogrindinës spaudos isto-rijos panoramai. Vilnius, 2001, 93 p.

Rinkinys 1991–1992 m. suraðytøpasakojimø apie sovietmeèio pogrin-dþio spaudos leidëjus, kuriø daugu-ma jau publikuoti periodikoje. Pasa-kojimai paremti dalyviø liudijimais,surinktais, kai pogrindþio spaudos lei-dimo árankiø dar nebuvo apgaubæsdulkiø sluoksnis. Bandymas ið jøsudëti savilaidos paveikslà primenanetobulà mozaikà: vieni jos fragmen-tai jau gerokai apsitrynæ, nes ne kartànaudoti ávairiuose leidiniuose, aplinkkitus dar trûksta daug fragmentø,todël jie tarsi kybo tuðtumoje. Gerai,kad pats rinkinio autorius nekelia sau

didesniø tikslø – tik paskatinti kitusuþpildyti mozaikos spragas.

Arûnas Streikus

Kairiûkðtytë-Jacinienë, Halina,Paþaislis, Baroko vienuolynas Lietu-voje, moksl. red. Laima Ðinkûnaitë irVidmantas Jankauskas, Vilnius: VDAleidykla, 2001, 255 p., 77 il.

Viena geriausiø XX a. Lietuvos me-no istorijos studijø, pirmà kartà visapasirodþiusi lietuviø kalba. Nepaisantbrandaus amþiaus (pirmà kartà iðleis-ta 1930 m.), ji neprarado aktualumoir tebeþavi autorës áþvalgumu beipastabumu. Bene esminis knygos trû-kumas – rengëjø ávadinio straipsniostoka, kuriame reikëjo apibûdintiperleidimo ir paaiðkinimø principus.

Mindaugas Paknys

Katalikø þinynas 2002, Vilnius: Ka-talikø pasaulis, 2002, 298 p., 2500 egz.

Ðiame áprastame leidinyje rasimeádomiø dalykø: dabar Lietuvoje yra682 parapijos, 626 dieceziniai kunigai,73 kunigai vienuoliai ir 918 moterøvienuoliø, 214 klierikø. Ið nekrologømatyti visas senesniosios kunigijoslikimas – tremtys, kovos dël tikëjimo,neiðsipildþiusios viltys ir atsakas áatgautos laisvës iððûkius.

Vytautas Aliðauskas

Kunèius, Herkus, Pelenai asilokanopoje. Smegenø padaþas. Ekskur-sija: Casa matta, Vilnius: Lietuvosraðytojø sàjungos l-kla, 2001, 607 p.

Fanatiðkai „postmodernizmà iðpa-þástanèio“ autoriaus naujausios kûry-bos foliantas. Nekanibalams padaþaspasirodys nevalgomas, demonstraty-vûs tradicijø iðniekinimai – banalûs,kruopðèiai apraðyti kankinimø bû-dai – liudijantys raðanèiojo fantazi-jos liguistumà, kalba – neartikuliuota,


Aptariamas knygas parûpina „Akademinë knyga“ (Universiteto g. 4, Vilnius)

veikëjai – þaidimo, panaðesnio á gat-vës kautynes nei ðachmatus, dalyviai.Tekstas toli nuo bet kokiø istoriniø,psichologiniø ar filosofiniø pretekstø.Pagrindinë meninë priemonë imta iðtrileriø: vis didinama átampa ir visrafinuotesnis þiaurumas. Kriminali-nës kronikos herojai ir jø gerbëjaipasiges bent tikroviðkumo iliuzijos.

Manfredas Þvirgþdas

Laucë, Jonas, Mirðtanèiø dievøkerðtas, Vilnius: Vaga, 2002, 632 p.

Netikëtas romano apie VytautàDidijá populiarumas liudija: skaityto-jai iðsiilgæ istoriniø romanø. Deja, jisliudija ir kà kita – vis dar neturimenei raðytojø, gebanèiø per ûkanasáþvelgti ðios „didþios ir máslingos as-menybës bruoþø“ ar bent imituoti is-torines realijas ir kurti atmosferà, neiistorinës savimonës, atgrasanèios nuotokiø veikalø skaitymo.

Saulius Drazdauskas

Macaitis, Saulius, Ðviesos sukurti:profesija: kino aktorius, Vilnius: Tytoalba, 2002, 256 p., il.

Lietuvos kino kritikos liudijimasapie kino aktorystës mirtá ir vos ru-senanèios vilties apie jos galimà pri-sikëlimà iðraiðka. Paminklinæ kom-pozicijà sudaro trys lentos: pasaulio,sovietinei rusø ir Lietuvos aktorystei.Aktoriai – vargðai, bet didingi, nyks-tanèiai iðliekantys archyviniuose kad-ruose, uþleisdami vietà be galo mul-tiplikuojamiems kompiuteriniamspakaitalams. Tai dingstanèio ðviesossukurto pasaulio metraðtis, kurisgalëjo bûti geriau suredaguotas.

Nelli LaPudra

Rakutis, Valdas, LDK kariuomenëKetveriø metø seimo laikotarpiu (1788–1792), Vilnius: Vaga, 2001, 284 p., il.

Ádomi ir vertinga knyga apie ma-þai tirtà Lietuvos karybos istorijà. Ið

jos paaiðkëja, kad Ketveriø metø sei-mo laikotarpiu pradëta formuoti nau-jø laikø reikalavimus atitinkanti Lie-tuvos kariuomenë. Tekstà papildoschemos, lentelës, terminø þodynëlis.Tik uþraðai po iliustracijomis galëjobûti maþiau klaidinantys.

Eligijus Raila

Rias-Bucher, Barbara, Velykø val-giai, ið vokieèiø k. vertë Graþina Vasi-liauskienë, Vilnius: Gamta, 2002, 48 p.

Kvietimas pasidairyti po klasikinævokieèiø, prancûzø, italø ir kt. vely-kinæ virtuvæ. Intriguoja kulinarinëmsknygelëms ðiaip nebûdingi istoriniaireceptø komentarai. Nûdienos gurma-nus suvilios kuklûs XVI a. kulinari-jos ðedevrai ið popieþiaus ar kuni-gaikðèio rûmø. Kitiems parûps, kaipautentiðkai papuoðti ðventiná stalà.Ne tik marguèiais, ðiuolaikiðkø þur-nalø autorëms tereiðkianèiais „magið-kà gyvybës pratæsimo galià“. Siûly-mas ið teðlos iðsikepti Velykø avinëlá,o ir pati knyga sveèiø ðirdis atverstikram Prisikëlimo dþiaugsmui.

Dalia Zabielaitë

Ðvambarytë, Dalia, Japonø-lietu-viø kalbø hieroglifø þodynas, Vilnius:Alma littera, 2002, 792 p.

Reikðmingiausias lietuviø orientali-stikos darbas per 12 nepriklausomy-bës metø. Hieroglifinis sudarymoprincipas leidþia susitelkti prie pa-grindiniø, atskirais hieroglifais uþra-ðomø þodþiø ir pamatiniø sàvokø,iðreiðkianèiø japonø kultûros savi-tumà. Aiðkinami 3763 hieroglifai,ávade aptariama jø istorija, raðymotaisyklës, raktø pavadinimai. Net 16-oje priedø pateikiamos ne tik hierog-lifø rodyklës (pagal brûkðniø skaièiøir tarimà), bet ir daug japonø kalbos,kultûros, istorijos, geografijos faktø.Duodamas fonetiðkai pagrástas ja-ponø ir kinø kalbø skiemenø tarimas.Dël hieroglifø grafinës etimologijos

aptarties bei realijø aiðkinimo, papil-dyto iliustracijomis, veikalas praversvisiems besidomintiems Japonijos ci-vilizacija.

Naglis Kardelis

Tëvas Danielius SJ, Didþioji Jë-zaus Ðirdies apaðtalë Ðventoji Marga-rita Marija Alacoque, Kaunas: Nau-jasis Amþius, 2002, 208 p.

Pirmàsyk lietuviðkai pasirodþiusi1937 m., ði knyga gali atbaidyti ne tikpasenusia stilistika, bet ir ðokiruo-janèiu herojës dvasingumu. Autoriuskaip reta abejingas religiniam, isto-riniam ir kultûriniam kontekstui, taipskirtingam nuo mûsiðkio. Vis dëltoLiudviko XIV – „karaliaus Saulës“laikø prancûzë vienuolë, „labiau uþviskà mylëjusi Meilæ“, galëtø sudo-minti ne tik maldingà katalikà, betir tuos, kurie ðiandien keliauja Ba-roko keliais tarsi po savanà – gal pas-tarieji pasijus ðio to negalá suprasti...


Þydø gyvenimas Lietuvoje=JewishLife in Lithuania: Parodos katalogas,sud. Rûta Puiðytë, Darius Staliûnas,Vilnius: Þara, 2002, 222 p., il.

Beveik 200 puslapiø vertingø, kar-tais neregëtø iliustracijø, svarbiø netik þydø, bet ir mûsø istorijai. Paaið-kinimai gan tikslûs ir iðsamûs. Bûtøðauni knyga, jei ne tikras ar prisimes-tas istorinis naivumas (sovietø dëka„þydai tapo pastebimi visuomenëje.Tai kurstë antisemitines nuotaikas“,p. 145-6) ir primygtinis noras atras-ti ðiandiená lietuviø grësmingà an-tisemitizmà („nemaþai þmoniø vis dar[!] jauèia prieðiðkumà þydams, kuráiðreiðkia niekindami paminklus“, p.218). Didelis trûkumas – labai sunkusuprasti, ið kur koks eksponatas im-tas, ar kur saugomas. Svajonë – as-menø ir vietø rodyklës.


KNYGØ MUGË


Kai Stokholmo radijas praneðë apieMusolinio ir jo meiluþës Klaros mirtá,Reicho kanceliarijos bunkeryje stojoslogi tyla. Mirties baimës niekas ne-jautë, nors nerimo ðeðëliai vis labiauniaukë bunkerio gyventojø veidus.Duèës þûtis visus prislëgë. Netrukuskaþkas pradëjo svarstyti, kurie nuo-dai yra efektyviausi.

„Jau geriau sau á gerklæ paleistikulkà“, – tarsi vaipydamasis nuonepakeliamo dantø skausmo tarëgenerolas Krebsas.

„Be abejonës“, – sutiko fiureris: –„Taèiau kas pribaigs mane, jeigu þaiz-da nebus mirtina? Kaip að tuometðausiu á savo þmonà Evà?“

Kai gauleiteris Gebelsas paklausë,ar su laiku nuodai neprarado savogalios, fiureris dar labiau susinervino.Juk ampules jam perdavë menkystair iðdavikas Himleris, iðdrásæs pergrafà Bernadotà slapèiomis derëtis suVakarø sàjungininkais dël separati-nës taikos. O jeigu jis nusprendë fiure-rá gyvà atiduoti Vokietijos prieðams?

UÞSKLANDA / ATSKLANDA

Blondi galasPALEMONAS DRAÈIULA

krepðá su mirusia Blondi ir jos prieðsavaitæ atsivestais ðunyèiais á kance-liarijos sodà ir iðsitraukë pistoletà.

Fiureris uþsidarë savo kabinete. Jisprigulë ant kanapos, uþsimerkë irprisiminë, kaip prieð keturiasde-ðimt metø vienà ðiltà geguþës pa-vakará Linco geleþinkelio stotyje,kur jis uþdarbiavo, pieðdamas pra-eiviø ðarþus, prie jo prisëdo jaunasvyras dþiovininko veidu. Atvykëlio

bûta ðnekaus. Kol já paiðë, ðispasipasakojo esàs Rusijos im-peratoriaus valdinys, vykstàsnamo ið mokslø Ciûriche; poto dar gerà valandà karðtaidëstë socialistø programà, oatsisveikinimui papasakojoliûdnà istorijà apie nukarðusáðuná, kurio vardas tàsyk jampasirodë keistas ir nesupran-tamas – „Brisius“.

Ir staiga fiureris suprato,kad tà geguþës dienà Lincogeleþinkelio stotyje jis nupie-ðë savo mirtá.

Ir ar ið tiesø ampulës pripildytos ka-lio cianido, o ne, tarkim, mikstûrosnuo kosulio?

„Nedelsiant pakvieskite Ðtumpfe-gerá!“ Fiurerio veidà iðmuðë raudonosdëmës, o balsas galiausiai visai uþlûþo.

Daktaras Liudvigas Ðtumpfegerispasiûlë nuodus iðbandyti su Blondi.Iðgirdæs savo mylimo aviganio vardà,fiureris piktai dëbtelëjo á daktarà,átardamas kaþkà neðvaraus. JukÐtumpfegeris buvo SS ðtan-dartenfiureris, Himlerio pa-rankinis. O jeigu jis, vykdy-damas Himlerio ásakymà,pakeitë ampules?

„Atveskite kità daktarà!“Skubiai atvykæs profeso-

rius Hazë ákiðo ampulæ Blon-di á nasrus ir ið visø jëgøsuspaudë snuká. Mylimas fiu-rerio aviganis mëðlungiðkaipasitampë ir jau po keliø mi-nuèiø tysojo ant ðono, ásmeigæsstiklines akis á savo ðeiminin-ko batus. Adjutantas iðneðë Ið tiesø... juokinga...

Documents

Lionginas Virbalas SJ · NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2002 / 4 147 niðkà gyvenimo alternatyvà. Tad reikia þidiniø, kurie geriau uþ paskirà asmená pa-rodytø, kad krikðèioniðkas