Parapijos socialiniø veiklø laikraðtis N°8 - 2012 m. Gruodis

Laikraðèio redakcijos kontaktai: Tel./fax.: (8-5)246 17 72 El. paðtas: matulaitis.biuras@takas.ltAdresas: J. Matulaièio a. 3, Mob.: 8 616 174 73 www.matulaitis.org

Vilnius, LT - 05111

Kartais mintyse paklausiu – kà, Dieve, suplanavai man ðiandien? Kokiu stebuklu apdovanosi? Ir kartais sunerimstu – juk gali bûti, kad að to rimtai nepriimsiu ir nesuprasiu, kad tai mano stebuklas. Kad tai - stebuklas man.

Pamenu, kad mokykloje artëjant naujiesiems metams su draugëmis turëjome tokià tradicijà: apmàstyti, pasidalinti ir apraðyti dienoraðèiuose praëjusius metus. Keletà metø tai darëme labai skrupulingai. Kaip laukdavau að to vakaro, kada uþsidarysiu kambaryje, uþsidegsiu þvakæ ir prisiminsiu viskà, kas nutiko, su kuo kalbëjausi, kas ákrito á ðirdá, kas iðëjo ir negráþo, kà skaièiau, kà supratau ir pan. Tà tradicijà turiu ðirdyje ir dabar, tik nebeturiu tokio laisvo vakaro apraðyti á deðimtis dienoraðèio puslapëliø, kokie ávykiai, þmonës, þodþiai mane augino ir keitë visus praëjusius metus. Visgi mintyse perkratau mënesá po mënesio ir atrandu... stebuklus. Labai patiko kaþkur perskaityta mintis, kad stebuklas – tai Dievo suplanuotas ávykis. Ir kai þiûriu á savo metus ið tam tikros laiko perspektyvos, tada gana lengvai atpaþástu áprastus ávykius, kasdienybæ ir juose tviskanèius stebuklus, kuriuos man nepriekaiðtingai suplanavæs atsiuntë Kûrëjas. Kaþkas traukte traukia uþ pirðtø raðyti apie didinguosius: Gyvybë – pradedant þemës alsavimu, kurio negirdim ir nematom skubëjime, bet kai sustojam ásiklausymui, atpaþástam per savo ðirdies plakimà. Meilë – visi apie jà raðo visaip: eilëraðèiuose, poemose, baladëse, dainose, romanuose ar komentarø forma interneto platybëse... o ji á nei vienà rëmà netelpa. Nustebina savo paprastumu ir kartais net buitiðkumu – per darbus ateina, per gerà þodá ir apsisprendimà mylëti. Kartais net per „negaliu“. Ir pasilieka tiek, kiek esi pasirengæs jà puoselëti ir ja rûpintis. Atleidimas – be jo neitume pirmyn, o tûnotume ámirkæ á savo pykèio pelkæ. Atleidimas, kuris nutvieskia viskà aplink dëkingumo ðypsena, kai skiri laiko ir nuoðirdþiai pasikalbi su tuo, kurá pamirðai, kurio nepastebëjai per kasdienybës uþduotis ir iððûkius. Arba kai eini nuo klausyklos, atidavæs sekinanèià naðtà. Bet pastaruoju metu, kai uþ lango lapkritis (ar gruodis), kai tamsu nuo ryto iki vakaro ir naktimis, kai nesninga, rûkuota, kai lyja ar nelyja, o vis tiek drëgna, kai nedþiugina televizijos skelbiamos þinios, liûdina politikai ir kaimynai, uþpuola juodos mintys ir beprasmybës jausmas. Ir tada að vël klausiu: kà, Dieve, suplanavai man ðiandien? Kokiu stebuklu apdovanosi? Ir tada jau norisi raðyti apie maþus dalykus, kurie gyvenimà neátikëtinai suðildo tuomet, kai dideliø dalykø tiesiog negali pamatyti, nes jie per dideli þmogui uþsisukusiam kasdienybës pilkume. Be tø maþøjø ávykiø mes sudþiûtume, susiriestume á nagà, akys nustotø spindesio ir siela mûsø pasentø... anksèiau uþ mus. . . .Moèiutës megztos kojinës labai svarbios darganotu oru ir tada, kai batai labai graþûs, bet netinka mûsø þiemai. Ir tos kojinës - tikras stebuklas, jei jø nepirkai, pats nemoki megzti, o jos tave suranda paðtu traukiniu ar automobiliu. Gero linkintys ðviesûs ir paprasti þmonës sutinkami parduotuvëje, baþnyèioje, gatvëje, darbe.Kaimynë, kuri sveikinasi ta kalba, kuria moka, uþuot praëjusi tylom ir piktas kaimynas, kuris ðiandien nepyko!!! Trys þmonës sustojæ prie raudono ðviesoforo ir sulaukæ þalios ðviesos. Artimø, kad ir seniai nematytø, þmoniø klausimas – ei, kaip laikaisi? Jis atkeliauja trumpàja þinute, popieriniame voke, su apkabinimu, visokiais bûdais ir visokiom formom, bet atkeliauja su þinia apie rûpestá ir apie tai, kad esi nepamirðtas, kad kaþkas tavæs laukia, ilgisi. Mama, skaitydama knygà dvimetei, stabteli atsikvëpti; pauzë per ilga, tad maþoji ima ir uþbaigia eilutæ atmintinai. Dar vienà eilutæ. Ir dar vienà. Arba - ateina Pyktis, o tu já atpaþásti, pavaiðini mëtø arbata ir iðleidi su ðypsena.

O tiems, kas sako, kad stebuklø nebûna, galiu atremti, kad vienas britø matematikas J. E. Littlewood yra paskaièiavæs, kad þmogus, bûdamas aktyvus 8 valandas per dienà, per 35 dienas patiria apie milijonà ávairiausiø ávykiø. Ir tarp jø bûtinai bûna vienas netikëtas, truputá mistika dvelkiantis, stebuklingas ávykis. Vadinasi, stebuklu vadinamas ávykis kiekvienam KIEKVIENAM þmogui nutinka kartà per 35 dienas. Kiek tai sudarytø stebuklø per metus? Atrodo, kad plius-minus 12. Tiek maþai?! Tiek daug?!Graþiø ðvenèiø visiems ir atverkim ðirdá stebuklams.

Elena, padalinio "Atvira bendruomenë" vadovë

Matulaièio Respublika

2 / PROFESIONALO ÞVILGSNIU Matulaièio Respublika

Dievo þenklai kasdienybëjeApie laiko ir Dievo þenklus, asmenines patirtis kalbëjome su kunigu Petru, buvusiu mûsø parapijoje, o dabar

iðvykusiu á Seinus. Jo áþvalgomis ir pasidalinsime.Apie tai, kas yra Dievo þenklai. Dievo þenklai – tai nëra kaþkas labai apèiuopiamo ar materialaus. Tai daugiau yra tai, kà galime iðskaityti ið tam tikros gyvenimiðkos patirties ar postûmiø savo gyvenime. Ið tam tikrø þmoniø susitikimø, paraginimø, padràsinimø. Laiko þenklams suprasti ir pamatyti, reikia reflektuoti savo gyvenimà. Sustoti ir truputëlá paþiûrëti, kas tavo gyvenime yra gerai, kas negerai, kas teikia ar neteikia dþiaugsmo, permàstyti, ko norisi ið ateities, o pamaèius þenklà pasirinkti – priimti já ar ne.Apie tai, kaip suprasti, ar tai yra Dievo þenklas, ar mano noras, nuomonë, atsitiktinumas. Turbût geriausias bûdas suprasti – per maldà: melstis aiðkumo kaþkokiu klausimu. Kai pats meldiesi ir praðai kitø, kad melstøsi uþ tave, kai iðdrásti nuolankiai papraðyti kitø patarimo, tai labai sustiprina ir leidþia pasitikrinti savo mintis. Dievas labai daþnai veikia per kitus þmones, todël galima tuo pasitikëti. Dar vienas poþymis, padedantis atpaþinti Dievo kvietimà, þenklà – ramybë po apsisprendimo. Ramybë leidþia suprasti, kad Dievo þenklas buvo iðskaitytas. O kaip bus ateity, tai tik tolimesnis Dievo vedimas – pamatai kasdienybëje tuos þenklus ir stengiesi atsiliepti á juos, o paskui leidi Dievui veikti per kitus þmones.Ar visada þenklai kalba. Kalba. Tikrai Vieðpats kalba, tik galima uþsidëjus patamsintus akinius nematyti. Kartais gal net lengviau nematyti ir pagalvoti, kad „ne, Dieve, ðito tai negali bûti“. Bet vis tiek Dievas kalba labai stipriai ir mes galim apsimesti, kad nekalba, galim negirdëti, bet tie dalykai yra visà laikà. Tik reikia sustoti trupuèiukà. Ir minti ne akseleratoriaus, bet stabdþio pedalà.Apie sprendimo teisingumà arba kaip suprasti, ar tikrai apsisprendþiau pagal Dievo valià ir pagal tai, kam Jis mane kvieèia. Apsisprendimas – vienas ið sunkiausiø darbø. Suprasti, ar sprendimas geras, gali pagal savo jausenà – jei po sprendimo yra vidinë (ne vien iðorinë, matoma kitø akimis) ramybë, tai aiðkus þenklas, kad sprendimas teisingas. Po kiekvieno apsisprendimo yra tam tikras laiko tarpas, kuomet nesi sprendimu garantuotas ir daþniausiai ásitikini tik po kurio laiko – kai gyveni ir pamatai, kad tai, kà turi, yra dovana, kad tai pakeitë gyvenimà ir padarë já produktyvesná, laimingesná. Taigi reikia laiko, pasitikëjimo. Kaip vienas kunigas sakë, „Dieve, teesie tavo valia, o ne mano norai“. Tai kaþkaip bûti su klausimu maldoje. Atiduodant save, þinant, kad Dievas visà laikà nori man paties geriausio. Jeigu að þinau, kad esu mylimas Jo vaikas ir visà save atiduodu Jam, tai esu tikras, kad Jis mano gyvenimo tikrai nesudarkys ir já padarys kaþkoká graþesná, galbût tam tikrose situacijose sunkesná, bet sunkumas iðeis kaþkam tai á naudà – ar man paèiam, ar kitiems. Jei gyveni, o sunku – ar tai reiðkia, kad ne pagal Dievo sprendimà nukeliavai? Sunkumai daþnai kaip tik sako, kad tam tikra patirtis tau nelengva, bet pradëjës daryt ir padaræs tam tikrà dalykà galësi dþiaugtis. Dvasiniam gyvenime jeigu viskas labai jau gerai, tu jautiesi lyg vaþiuotum nuo kalniuko, tai reikëtø susimàstyt, ar tikrai viskas gerai, ar að nesusilipdau Dievo tokio, kokio að noriu. Tad tie sunkumai mûsø gyvenime – ar tai bûtø dvasiniai, ar tai bûtø kaþkokie fiziniai sunkumai, iðgyvenimai – jie yra labai natûralus dalykas. Juk daþniausiai ir þmonës atsigræþia á Dievà per sunkius momentus, tai sunkumai leidþia mums truputëlá gal stabtelti kartais, reflektuoti save, ir per tai augti.Apie bûdus iðbûti iððûkyje (o ne nusigræþti, ne paleisti, ne gráþti á tai, kas galbût patogiau, mieliau, ramiau). Kai þenklas yra nesuprantamas, daþnai padeda bièiuliai, kurie gali duoti patarimø, kurie palaiko, padeda, paragina, augina, bet kartu - palieka apsispræsti paèiam. Tad, manau, kiti þmonës labai padeda.Apie Dievo þenklø mistiðkumà ir þemiðkumà. Dievas kalba per paprastus dalykus. Dievas yra tapæs þmogumi ir Jis puikiai paþásta þmones. Jam kaþkokio misticizmo, stebuklø nelabai ir reikia. Tik mes kartais Dievà pakabinam danguje ir nepaliekam þemëje tarp mûsø, bendradarbiø, draugø – gal taip atitolinti Já kartais bûna patogiau...Apie þenklo ir stebuklo santyká. Ne visà laikà þenklà gali pavadinti stebuklu. Stebuklas yra tai, kas tuo momentu tau yra labai pozityvu ir dþiugu, o þenklai gali bûti ir sunkûs. Bet þenklas gali tapti stebuklu, tik tam reikia daugiau laiko. Daþnai dideli gyvenimo iððûkiai yra þenklai mums. Apie refleksijø svarbà ir formas. Reflektuoti yra bûtina. Pati paprasèiausia, gal net banaliausia refleksija – kiekvienos dienos sàþinës sàskaita sau, t.y. padëkojimas Dievui uþ tai, kas ávyko ir pavyko gerai, ir atsipraðymas uþ tai, kas nepavyko. Bet galima reflektuoti ne tik dienà – ir mënesius, metus, analizuoti tam tikro vieno darbo/situacijos patirtá, atsiminti, kà darei, kas sekësi, kokie buvo sunkumai. Refleksijos padeda pamatyti savo talentus ir klaidas, trûkumus. Ir padaryti iðvadas, pasiryþimus. Èia kaip iðpaþintis – svarbu ne tik pripaþinti suklupus, bet ir daryti pasiryþimà, ieðkoti bûdø, kaip su viena ar kita nuodëme kovoti, nepadaryti tø paèiø klaidø, nes kitaip bûna sunku ir viskas tæsiasi. Nuo mûsø paèiø priklauso, kokiu greitumu norim augti, auginti savo vidiná þmogø. Tiktai, aiðku, tai nëra lengva. Kartais galvoji, kad tai gali atidëti, kad gal kas nors savaime iðsispræs, bet paprastai neiðsisprendþia, kol pats savæs nepakeiti kaþkokioj situacijoj. Tame yra daug asmeninës atsakomybës ir darbo su savim. Save keist yra sunku, bet per tà sunkumà mes galim didþiausius þingsnius þengt. Kur yra sunku, ten paskui daug graþiø dalykø atsiranda.Trumpai apie asmeninæ patirtá. Þenklus ne visada lengva priimti. Kaip kaþkada esu minëjæs, kuomet mane paskyrë á Matulaièio parapijà, atrodë, kad to negali bûti, kad Dievas padarë klaidà. Bet paskui imi ir supranti, kad tai buvo dovana, supranti, kiek daug gavai ið to... O dabartiniu metu mano gyvenime þenklas – kardinolo paraginimas pamàstyti apie Seinø parapijà, vyskupo priëjimas prie manæs ir betarpiðkas kalbëjimas ta tema. Man tai yra þenklas, kad Dievas nori kaþkà tuo pasakyti. Tai sustiprina mintá, kad kaþkas svarbaus vyksta mano gyvenime ar turi vykti ateity. O priëmus sprendimà atëjusi ramybë – þenklas man, kad sprendimas tikrai yra ið Dievo.

Kalbino Asta ir Dalia

Dienos centras „Vaikai - Vaikams“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems vaikams nuo 7 iki 12 metø ir jø tëvams.

VAIKAI IR JAUNIMAS / 3Matulaièio Respublika

Viena – galvoti, jog stebuklø nebûna. Kita – galvoti, jog viskas yra stebuklas (Albertas Einðteinas).

Tokia graþia mintimi ir pradedame savo ðio mënesio puslapá. Ir visai ne veltui. Turbût Jums kyla klausimas, kodël?

Skubame atsakyti... Þinote, kaip yra sakoma? Gruodis – mënuo, kai aplink iðvien vyksta stebuklai ir greièiausiai ne

todël, kad gruodá ðvenèiame Kalëdas. Todël pasistengëme ir pakamantinëjome dienos centro vaikus bei

savanorius, kaip jie supranta, kas yra stebuklas ir papraðëme pagalvoti, kas stebuklu galëtø bûti jø artimiems bei

mylimiems þmonëms. Taigi.. vaikø bei savanoriø mintys Jums:

„Man stebuklas yra, kai su manimi per Kalëdas bus ðeima, draugai, artimieji. Dar stebuklas pamatyti savo

mamà laimingà“ (Vitalij, 11 m.)

“Stebuklas mano mylimam þmogui moèiutei, kai esu geras“ (Kasparas, 10 m.)

„Man stebuklas yra, kai per Kalëdas pamatau Kalëdø senelá“ (Lukas, 10 m.)

„Man stebuklas yra, kad bûna daug stovyklø“ (Karolina, 9 m.)

„Stebuklas mano mylimam þmogui, kai ávyksta jam labai geras stebuklas“ (Modestas, 10 m.)

„Stebuklas man: jei pasaulyje bûtø daugiau taikos ir maþiau materializmo“ (Marija, EVS savanorë)

„Man stebuklas yra, kai ávyksta kaþkas labai gero“ (Modestas, 10 m.)

„Stebuklas mano mylimam þmogui, kai giria já ir jam padeda“ (Viktorija, 7 m.)

„Man stebuklas yra netikëtas norø iðsipildymas. Kai ávyksta tai, ko nori ir tada þmogus bûna labai laimingas“

(Laima, savanorë)

„Stebuklas mano mylimam þmogui – tai pinigai, þinoma. Bet meilë labai svarbi, svarbesnë uþ visokias

brangenybes“ (Vitalij, 11 m.)

„Man stebuklas yra bûti karaliene ir turëti daug saldainiø“

(Viktorija, 7 m.)

„Stebuklas mano mylimam þmogui esu að“ (Laima,

savanorë)

„Stebuklas mano mylimam þmogui yra laimë ir sveikata“

(Marija, EVS savanorë)

„Man stebuklas yra Kalëdø senelis, kai kaþkas atsitinka

kieto“ (Kasparas, 10 m.)

„Stebuklas mano mylimam þmogui yra kada að graþiai

elgiuosi“ (Lukas, 10 m.)

„Stebuklas mano mylimam þmogui, kad gimiau að, mano

brolis ir sesë“ (Karolina, 9 m.)

O ar pagalvojote kada nors, kas yra stebuklas Jums?

Ne? Turite progà pagalvoti - stebuklingasis gruodis tik

prasidëjo.

Giedrë, socialinë darbuotoja

Þiemiðko vëjo atpûstytos mintys...

„Tramplinas“ ir „Tranzitas“: pagalba sunkumus iðgyvenantiems13-18 metø vaikinams ir merginoms bei jø ðeimoms.

4 / VAIKAI IR JAUNIMAS Matulaièio Respublika

Ðiek tiek apie paauglystæ, jos kasdienybæ ir stebuklus Þmonës linkæ paauglius apibûdinti kaip piktus, didelius, po vienà nevaikðtanèius, mëgstanèius vartoti, garsiai kalbanèius, meilës þaidimais uþsiiminëjanèius, maiðtaujanèius, ateivius. Tëvai paauglystës laikotarpio laukia su nerimu, o patys jaunuoliai daþniausiai (ne)supranta jauèiantys vienà, galvojantys antrà, darantys treèià. Pripaþástame, kad paauglystë – tai átampos laikas, kuomet jauni þmonës spraudþiami á kampà. Sakome „Tu turi gerai mokytis, neprasidëti su blogiukais, suprasti, kà nori veikti gyvenime, tramdyti savo emocijas, bûti pilietiðku ir visa tai padaryti nelauþant mûsø taisykliø“. Visi sutiksime, kad paauglystë pilna pirmøjø patirèiø ir atradimø. Juk ne kasdien patirsi pirmosios meilës skoná ar iðgyvensi jausmà, kai jûra iki keliø. Ne kasdien iðgyvensi drebulá keliuose per pirmàjá egzaminà, sëkmæ ar nesëkmæ bandant savarankiðkai spræsti dilemas. Ne kasdien keisis nuotaikos iracionaliais greièiais. Ne kasdien stebësi savo besikeièiantá kûnà... Ne kasdien tiek ilgai màstysi „Kas að esu?“. Ne kasdien pasaulis atrodys arba visiðkai baltas, arba visiðkai juodas.Svarbu suvokti, kad visos ðios patirtys bûtinos, þengiant á suaugusiø pasaulá. Nesuklydus sunku suvokti, kas teisinga ir neteisinga. Nepasukus á ðonà nesuþinosi, kokiu keliu toliau nori eiti. Tikime, kad priëjæ prie jauno þmogaus ramiais, atvirais, smalsiais, be iðankstiniø nuostatø apkaustytais þingsniais leidþiame jam atsipalaiduoti. Tik leidþiant paaugliams klysti ir duodant ðansà pasitaisyti parodome tikràjá pasitikëjimà þmogumi, kuris jauèiasi ir mokosi bûti ðeimininku pats sau.Ruoðiantis raðyti ðità straipsná su jaunuoliais pusiau rimtai kalbëjomës apie tai, kas jiems ðiuo metu svarbu jø gyvenimuose. Vëliau papraðëme tuos dalykus slapèiomis uþraðyti ant lapø. Jaunuoliai ávardino skirtingus dalykus: ðeima, mokykla, ateitis, pinigai, panelës ir vaikinai, ávaizdis, pagarba, linksmybës ir t.t. Stebuklas, o gal tiesiog atsitiktinumas, bet visø jaunuoliø lapuose sutapo tik vienas dalykas – draugai.

Ir pabaigai – tikime, kad bûnant su jaunuoliu svarbu nepamirðti, kas jam svarbu ir nebijoti leistis á santyká, parodant, kad já priimame su visu tuo, kas jis yra. Tai bûtø maþo, bet graþaus stebuklo pradþia mûsø visø kasdienybëje.

Kasparas ir Olga, socialiniai darbuotojai

Jei esi 14 – 20 metø jaunuolis, tuomet kvieèiame tave á „SOFKÆ“!

SOFKË – tai atvira erdvë, kur tu gali bûti savimi juokaudamas, sëdëdamas, þaisdamas stalo futbolà, ávairius stalo þaidimus, þiûrëdamas filmus ar gerdamas arbatà. SOFKËJE tu neprivalai „kaþkà bûtinai veikti“, uþsiraðyti á dalyviø sàraðà ar iðeiti tik viskam pasibaigus. SOFKË – tai atvira erdvë penktadienio vakarams, kur gali ðiltai pabûti su draugais ar pakalbëti su mumis.

SOFKËJE mes tavæs laukiame nuo gruodþio 7 d. kiekvienà penktadiená nuo 16 iki 19 val.

Taisyklës, kuriomis vadovaujamës Sofkëje:- SOFKËJE draudþiama vartoti alkoholá ar ateiti apsvaigus;- Þmogus, bet kà sulauþæs ar sugadinæs, tai turi sutvarkyti ar atpirkti;- Nesilaikantiems taisykliø lankymasis SOFKËJE draudþiamas.

Mûsø kontaktai:Pal. J. Matulaièio socialinis centras

J. Matulaièio a. 3, Virðuliðkës, VilniusMob.tel.: +370-616-174 73 (Kasparas)

El. paðtas: tramplinas@gmail.com

ATVIRA BENDRUOMENË / 5

„Atvira bendruomenë“: integracinë socialinë pagalba þmonëms su proto ir kompleksine negalia bei jø ðeimoms.

Matulaièio Respublika

Gebëjimas dþiaugtis paprastais kasdieniniais gyvenimo nutikimais – ðtai èia ir yra paslaptis! Mëgautis skaniu maistu, klausytis graþios muzikos, maloniai pasikalbëti su draugu... sàraðà galima bûtø

tæsti, taèiau... daþnai pamirðtame mëgautis „èia ir dabar“ momentu. Budëkime ir stebëkime mus supantá pasaulá, atverkime akis bei atpaþinkime „þenklus“, kurie mus lydi

kiekvienà dienà ir veda per visà mûsø gyvenimà. Pasaulis yra lyg mechanizmas, gerai suteptas aliejumi. Jis nuolat sukasi ir yra pilnas stebuklø. Uþtemimai, saulë, sniegas, padengiantis þemæ þiemà, metø laikai, egzotiðki augalai, kultûrø ávairovë...

Stebuklai yra ten, kur jie ir turi bûti – paprastuose mûsø gyvenimo ávykiuose. Taigi, atverkime akis!

Maeva, „Atviros bendruomenës“ savanorë

Gebëjimas dþiaugtis

„Atviros bendruomenës“ angelai atvirai...Stebuklai bûna tik su angelais ið dangaus (Aurimas)

Stebuklai atsitinka, kai ðirdyje labai myli (Andrius P.)

Stebuklai - kai vaþiuojam á Baltriðkes pas brolius ir á Èekoniðkes pas draugus (Olga)

Bum bum bum, bu.... pa.... o.... (Andrius M.)

Stebuklas - kai kà nors gerà þmogui padarai (Aneta)

Stebuklai - jei tiki stebuklais jie atsitinka, jei ne - ne (Maeva)

Kalëdos ir yra stebuklas (Vytas)

Stebuklai vyksta per ðventes. Naujøjø Metø Stebuklas, jie ateina ir ateina. (Romas)

Stebuklas - tai Dievo Dovana. Pavyzdþiui, kai þmogus sunkiai serga ir pasveiksta. Man, Dievo Dovana - kad galiu vaikðèioti, nes pirmà þingsná þengiau tik ðeðeriø. (Remigijus M.)

Kai þmogus dþiaugiasi, kai neliûdi, kai nebamba, kai labai tikisi ið Kalëdø prasmës; Jëzaus dovanos yra stebuklas ir kai ðvenèiam Kalëdas, kai nori, kad bûtø stebuklingas Kalëdø metas, kad þmonës susiðnekëtø ir galëtø vienas kità suprasti. Stebuklas yra draugai (Inga)

Stebuklas yra Kalëdø senelis, kai þmonës ðoka, dainuoja, groja; skanûs kvapai; kai eina þmonës þiûrëti fejerverkus ir

leidþia juos. Kai vaikai stato sniego sená ir èiuoþia nuo kalniukø (Remis)

Bendrauti su þmonëmis yra stebuklas, kad Inga yra graþi – stebuklas, að myliu Daivà - tai stebuklai (Julija)

Kai ko nors lauki, kai ðventes ðvenèiam laimingai, linksmai ir smagu, kai jos bûna (Rolandas)

Stebuklas, kai sëdi, kai tamsu, iðsijungæs ðviesà, tada uþdegi þvakutæ ir sëdi tyliai, lauki Kalëdø Senelio... Jis ateina ir gauni dovanà filmavimo kamerà (Kazimiras)

6 / ATVIRA BENDRUOMENË Matulaièio Respublika

Iðvyka á VokietijàRugsëjo mënesio laukëme labai nekantriai. Ne todël kad laikas á mokyklà, á darbà, ne dël raudonðoniø obuoliø ir svaigaus obuolienës kvapo, ne dël krintanèiø spalvotø lapø ir nerûpestingos bobø vasaros... Aiðku ir dël jø, bet labiausia dël kelionës, dël neabejotinai laukianèiø nuotykiø ir áspûdþiø, dël susitikimo su senai matytais ir naujais draugais. Taigi, ðiltà rugsëjo rytà mes Vilniaus oro uoste nekantriai laukiame lëktuvo á Brëmenà. Paskutiniai atsisveikinimai su mama ar tëèiu, kavos puodelis jauduliui numalðinti, daiktø iðkrovimas ir perkrovimas, plaèios ðypsenos ir.. Pagaliau mes danguje groþimës pûkuotais debesimis ir saulës spinduliais. Neilgai trukus pasiekiame Vokietijà ir jos miestà Brëmenà. Ðiek tiek nerimaujame, nes neþinome kalbos, sunki kuprinë, reikia pasiekti traukiniø stotá ir nusipirkti bilietus iki Blomberg miestelio.Nespëjæ pasigroþëti Brëmenu, mes jau sëdime traukinyje. Pajudame naujø áspûdþiø link. Tikriausiai visi þinote, kad vokieèiai labai punktualûs. Jie nesupranta, kà reiðkia vëluoti Bet mûsø ir jø nuostabai traukiniai uþstringa ir mes vëluojame. Tikriausiai vokieèiai galëtø dël to apkaltinti mus – juk bûtent mums sëdint jame, traukinys kaip tik vëluoja. Bet mes keliaujame su draugais todël mums nenuobodu. Ðiek tiek norisi valgyti, bet þinom, kad greit pasieksim tikslà. Be to, kvapà uþgniauþia vaizdas uþ lango – prasideda kalnai kalnuoti, o pakalnës net nenuplikæ Pagaliau stotyje mus pasitinka draugai ið Lenkijos ir Vokietijos. Nuovargio nelieka në laðo, tik didelës ðypsenos ir nuoðirdûs apsikabinimai. Ech, kaip gerai, kad draugystei nesvarbûs nei atstumai, nei laikas. Tereikia ðiek tiek noro ir pastangø.Pajudame Blomberg miestelio link. Kalnø padaugëja. Kelias vingiuoja tai á deðinæ, tai á kairæ. Ásigudrina vingiuoti net tiesiai. Nekantraujame pasiekti mûsø gyvenamàjà vietà. Ir pagaliau – maþi namukai tarp dideliø kalnø. Sunku apsakyti, bet vaizdas tikrai uþgniauþia kvapà. Pasimirðta visas kelionës nuovargis, net ið alkio urzgiantis pilvas nutyla. O pamaèius likusius draugus net aðara nurieda. Ir ðtai mes pradedame savo teatro stovyklà! Dalyviai susirinko ið Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos, ið viso mûsø buvo 27 (ið jø 9 vadovai). Seminaro tema „Pasaulio pasakos“. Ið Lietuvos atvyko Kazimieras, Aurimas, Andrius, Martynas, Dominykas ir Deividas. Suþinome naujø draugø vardus, programà... Hmmmm, laukia ádomus darbas ir smagi patirtis.Visi kartu prisiminëme mums þinomas pasakas. Buvo gera matyti, kaip ávairiø ðaliø, skirtingomis kalbomis kalbantys dalyviai bendrauja vieni su kitais savo ðypsenom, gestais, mokosi kitos kalbos þodþius, kad galëtø sutiktam draugui pasakyti „labas rytas“, „aèiû“ jo kalba. Kûno kalba, gestai, garsai, vaidyba, ðokis padëjo prisiminti ávairias pasakas. Dauguma prisimintø pasakø buvo broliø Grimø: „Batuotas katinas“, „Mieganèioji graþuolë“, „Raudonkepuraitë“, „Snieguolë ir 7 nykðtukai“ ir kitos. Kiekviena ðalis turëjo ir savo pasakas, kuriø neþinojo kiti, tad apsistojome ties visiems þinomomis: „Raudonkepuraitë“ ir „Snieguole ir 7 nykðtukai“. Ðios dvi pasakos lydëjo mus kiekvienà dienà. Gerai parinkti metodai jau nuo ryto padëdavo ásijausti á tos dienos uþduotis. Kiekvienà rytà pradëdavome nuo apðilimo, kad iðsijudintume ið miego ir priartëtume prie dienos temø. Graþus miðkas paðonëje, tolumoje stûksantys kalnai, pro debesis lendanti saulë, sotûs pusryèiai, draugo „labas“ ir ðypsena, pasidalinimas sapnais padëdavo pabusti ir pasikrauti energijos visai dienai. Naudodami ávairius metodus ir priemones, vadovai padëdavo dalyviams ásijausti á bûsimas roles. Labai visiems patiko, o ir geriausiai ásijausti padëdavo muzika. Pasiimti instrumentà, iðgauti ávairius garsus, tyliau, garsiau (paprastai gaudavosi tik garsiau) visiems buvo

labai smagu. Nors kartais stovint ðalia tokio „muzikanto“, pasiëmusio garsiausia instrumentà, tikrai nelengva bûdavo :D Po apðilimo prasidëdavo repeticijos. Buvo labai ádomu matyti, kaip dalyviai ásijauèia á skirtingas roles: tai jie maþieji nykðtukai gráþtantys ið darbo, tai piktoji pamotë uþnuodijanti obuolá, tai nerûpestinga mergaitë striksinti per miðkà pas senelæ. Suþinojau, kad toks metodas padeda ávairiapusiðkai ugdytis. Daþnai paëmus vienà rolæ ir tik jà besimokant, prie jos tiek priprantama, kad nebepavyksta ákûnyti kitø personaþø. Aktyvus darbas, bendravimas, kûryba vedë prie draugystës su kitø ðaliø grupiø nariais. Ðis seminaras buvo gilesnis prisilietimas prie aktorystës: tai ne tik graþûs drabuþiai, dekoracijos ir sëkmingas pasirodymas scenoje. Tai sunkus darbas, kartojimas judesio, veiksmo, nuotaikos, ásijautimas á savo veikëjà, skirtingà, ávairiapusá ir daþnai nepanaðø á mane patá ar paèià. Kartais pabosdavo ir nuovargis imdavo virðø, ypaè stovyklos pabaigoje, kai spektakliai jau beveik buvo pastatyti ir beliko tik nugludinti

paskutinius judesius. Patyrëme ne tik maloniø akimirkø, taèiau galiausiai viskà atpirko þiûrovø aplodismentai.Á mûsø kasdienybæ ir repeticijas ásiterpë siurprizas: rugsëjo 20 dienà visi kartu iðvykome á Detmold miestà pamatyti miuziklo „Irma la Douce“. Nors nesupratome þodþiø (spektaklis vyko vokieèiø kalba), taèiau visiems labai patiko, buvo ádomø klausytis muzikos, dainø, matyti aktoriø mimikas, judesius, iðreiðkianèius skirtingus iðgyvenimus. Ið tikrøjø buvo smagu stebëti draugus ásijauèianèius á stebuklà kuriamà scenoje, krizenanèius, springstanèius ið juoko, susirûpinusius dël neteisybës, atsidûstanèius po graþios dainos, pagaliau plojanèius kartu su laimingais aktoriais. Nemeluoju, bet dar niekada neteko taip smagiai stebëti miuziklo. Ir ne tik dël aktoriø profesionalumo, bet ir dël þiûrovø, sëdëjusiø ðalia, emocijø. Taip pat turëjome progà apþiûrëti miestà, pasivaikðèioti, pasirûpinti lauktuvëmis. Gera buvo susësti kartu ir ramiai, neskubant iðgerti arbatos, kavos ar Coca Colos, pasidalinti áspûdþiais.Seminaro pabaigoje, po daugybës repeticijø, ávairiø roliø iðbandymo, drabuþiø ir dekoracijø paieðkos, paruoðtus spektakliukus „Snieguolë ir 7 nykðtukai“ ir „Raudonkepuraitë“ parodëme neágaliøjø gyvenimo namø „Haus Pyrmont“ bendruomenei.Gaila, bet graþûs dalykai kada nors baigiasi. Spektakliai buvo suvaidinti, þiûrovai sudominti, uþdanga nusileido, interviu þurnalistams duoti, fotografams papozuota... Teko atsisveikinti, priþadëti vël sugráþti, pasikeisti adresais, iðsakyti norà raðyti laiðkus, stipriai apsikabinti ir atsisveikinti iki kito karto... Gráþome á namus, darbus ir kasdienybæ pilni áspûdþiø ir noro kurti.

Daiva ir Kristina

ATVIRA BENDRUOMENË / 7Matulaièio Respublika

Ið "Kelio" gyvenimoMan Kelias reiðkia susipaþinti su draugais, man Kelias reiðkia susipaþinti su Dievu, man kelias yra poilsio vieta.

Teresë, "Kelio" dalyvë

Jau tapo kasdienybe susirinkti pal. J. Matulaièio socialiniame centre. Èia kuriame programà bièiuliø uþsiëmimams su tikslu, kad jie bûtø laimingi – o tai jau yra stebuklas. Gera matyti, kaip katecheziø metu bièiuliai, kiekvienas savaip, bet ieðko Vieðpaties ir nori Já paþinti. Apima nuostabus jausmas, kai adoracijos metu matau, kad jie nebijo pabûti Vieðpaties artumoje, þvelgti á Jëzø ar net pravirkti. Visa tai man yra stebuklai, kurie daro gyvenimà graþesná ir prasmingesná.

Dovilë, „Kelio“ savanorë

Neseniai ávyko stebuklas mûsø kasdienybëje – jau penkias dienas Justina pati pareina namo ið autobuso, kai parveþa ið mokyklos, uþlipa á ketvirtà aukðtà ir atsirakina duris. Pati vis dar negali tuo patikëti.

Nijolë, Justinos mama

"Kelià" atradau ðá rudená. Atrodo, praëjo vos keli mënesiai ir susitikimø su Bièiuliais nebuvo daug, taèiau að jau spëjau priprasti prie maþøjø ir didesniøjø neágaliukø. Yra mënesyje keli ypatingi pirmadieniai, kai susibëgame ir ruoðiamës Sutvirtinimo sakramentui bei Pirmajai komunijai. Ðios dienos man – prasmingiausios, nes jø metu yra momentø, leidþianèiø lëtai ir neskubant paþinti kiekvienà Bièiulá. Prisimenu akimirkà, kai su vienu berniuku ið Pirmosios komunijos grupës netikëtai susitikome troleibuse ir kartu vaþiavome á uþsiëmimà. Papuolëme á kamðtá, taigi turëjau daug laiko pabendrauti su juo. Jis toks vaikas, kurá sunkiai galima prakalbinti, bet man taip norëjosi bent pabandyti uþkalbinti. Pradþioje tai buvo tik draugiðkas pasiðypsojimas vienas kitam á akis, po to – miniatiûriniai pokalbiai apie tai, kur vaþiuojam ir kà veiksim. Supratau, kad reikia rodyti nuoðirdø domëjimàsi vaiko gyvenimu, ir po truputá ámanoma atverti jo vidø. Gera buvo stebëti, kaip nekantraudamas berniukas spurda ant sëdynës, ragina vairuotojà judëti kuo greièiau. O kai liko tik viena stotelë, jis dþiaugsmingai man tai priminë, norëjo kuo greièiau stotis. Vos iðlipus, jis greitu þingsniu ëmë eiti link pastato, priartëjæs prie jo, puolë bëgti. Ëjau ið paskos ir ramiai sau màsèiau, kaip nuostabu, kad yra vieta, kurià ðis berniukas myli. Ir nuostabu pasidarë man, kai suvokiau, jog dar keli tokie vakarai, ir galësiu kurti draugystæ.

Agnë, "Kelio" savanorë

Dievo stebuklas ir dovana – tai mano saulës ir dþiaugsmo spindulëlis – Gabija. Kai buvau nëðèia, gydytojø prognozës buvo liûdnos. Buvo manoma, kad ji neiðgyvens. Dideliam gydytojø nustebimui, Gabija iðgyveno, nes buvo laukiama. Prieð dvejus metus Gabijai niekaip negalëjome iðgydyti kosulio. Pediatrë iðraðinëjo ávairius vaistus, bet në vieni ið jø nepadëjo. Kadangi buvo pavasaris, vienà ðiltà dienà iðëjome pasivaikðèioti po senamiestá. Kelionæ pradëjome nuo traukiniø stoties. Einant pro Auðros Vartus, Gabija panoro uþeiti koplytëlën. Jà labai sudomino Ðvè. Mergelës Marijos paveikslas. Kadangi á tà koplytëlæ ir mane patraukë kaþkokia vidinë jëga, o gal smalsumas, nes apie Auðros Vartø Marijos paveikslà nemaþai legendø ir pasakojimø teko girdëti, tad nutarëm uþeiti. Prie paveikslo pastovëjome apie deðimt minuèiø, pasimeldþiau uþ Gabijos sveikatà, sukalbëjau „Sveika Marija“ ir iðëjome. Praëjus dviem dienoms po to ávykio að atsipeikëjau supratusi, kad Gabija nustojo kosëti. Dievas iðtiesia pagalbos rankà tuomet, kada mums labiausiai to reikia. Ir að tai vadinu stebuklais.

Andþela, Gabijos mama

Mano Andrius Kelià lanko jau antrus metus. Galiu pasidþiaugti, kad jam labai patinka ne tik uþsiëmimai, bet ir bendravimas su juo. Anksèiau maniau, kad autistui bendravimas nëra toks svarbus, nes Andriui sunku susivokti ir spontaniðkai bendrauti, kalbëtis. Kelias atvërë man akis – mano sûnui labai svarbu, kad su juo kalbamasi, klausosi. Esu dëkinga visiems savanoriams, kurie pamato kiekvienà vaikà, bendrauja individualiai, pastebi vaiko gebëjimus, tvarkosi puikiai su sunkumais. Mano Andrius iðmoko prisistatyti, nebijoti pirmas prieiti, paduoti rankà. Jis noriai bendrauja, taip kaip moka, mano manymu, tai prideda jam savivertës ir jëgos.Man paèiai stebuklas, kad mûsø visuomenëje, kur pagrindinës skambanèios temos – krizë, kainos, yra tokio ðviesaus ir geranoriðko jaunimo, kurie savo laikà aukoja mûsø vaikams. Ir tai daro nuoðirdþiai. Labai gera suvokti – pasaulyje GËRIO yra daugiau.

Danutë, Andriaus mama

"Kelias" - tai integracinë pagalba vaikams su proto ir kompleksine negalia ir jø ðeimoms patekti á bendruomenæ bei turëti pilnavertá laisvalaiká.

8/ ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS

Matulaièio Respublika

Ðeimos pagalbos centras - ávairiapusë pagalba ðeimoms.

Spalvingasis devynmeèio gimtadienisLapkrièio 12 d. mûsø rûsy ir ðirdyse buvo ðventë. Nes labai labai spalvingai

ðventëme (trimis dienomis pavëluotai) devintàjá Ðeimos pagalbos centro gimtadiená. Tàdien buvo ypatingai gera bûti ðio centro dalimi, o prisiminimai apie ðventæ turbût dar ilgam liks mumyse

Daug dalykø buvo smagiø: suvokimas, kad esam kûrybingi, kad gebam sukurti jaukià atmosferà ir sau, ir kolegoms ið socialinio centro, kad mokam daug kuo dþiaugtis, kad gebam bûti bendruomenëje, dëkoti (uþ tai, kas ir kuo esam), kartu ðvæsti ðv. Miðias, kitoniðkà nuotaikà ákomponuoti ir á darbà.

Buvo dþiugu matyti visus tokius spalvotus (vakaro tema), kitokius (nes gimtadieniai daþnai ta erdvë, kur bûnam truputá kitokie nei dirbdami), dþiugiai

nusiteikusius ir aktyviai dalyvaujanèius ávairiose pagal kiekvieno poreikius org. ekipos sukurtose uþduotyse – ir dainavom, ir ðokom, ir þaidëm, ir rungëmës, ir vaidinom... uch... Iðskirtinë padëka iðraiðkingoms ir linksmoms vedanèiosioms.

Ir, kaip viena kolegë pasakë, atrodo, þmogui tiek nedaug tereikia, kad pasijustø laimingas ar bent geriau:)

Asta, Ðeimos pagalbos centro darbuotoja

Ðv. Kalëdø belaukiant...Daþnai apima pakylëtas jausmas. Tai magiðka ðventë, kai visa ðeima gali pabûti kartu. Kiek daug reiðkia kartu ruoðti

maistà, puoðti eglutæ, dalytis kalëdaièiu ir skubëti á Piemenëliø miðias. Visa tai pajuntame savo vidumi. Jei nebûtø ðvenèiø, jas reikëtø susigalvoti – sako psichologai. Kalëdos – puikiausia gydomoji terapija kiekvienai

ðeimai. Mat per ðventes tarsi sustoja laikas, vël galime atrasti meilæ ir ramybæ. Visø ðirdis uþlieja neapsakoma ðiluma, gerumas. Tai metas, kai vyksta stebuklai – prieðai susitaiko, nesutarimai pasimirðta.

Na, o Ðv. Kalëdø dvasia nenumaldomai artëja ir á Ðeðkinës vaikø dienos centrà, kur vaikai jau galvoja apie Kalëdas, laukia pirmojo sniego, o pakalbinus, kas, jø manymu, yra Ðv. Kalëdos, ar jø laukia, noriai su uþsidegimu kalba:

Danielius: Man Kalëdos – tai rogës, kalneliai, draugai, dovanos ir Kalëdø senelis. Patinka, kai prieð Kalëdas visada su mama puoðiame eglutæ ir raðau laiðkà Kalëdø seneliui.

Egidijus: Tai man didelë ðventë, kurios labai laukiu, nes tuomet visi bûna daug geresni nei visada. Labai patinka, kai prieð Kalëdas ruoðiamës spektakliams, dainuojame ir vaidiname.

Donatas: O man labai patinka, kai prieð Kalëdas mokykloje skaitome ir mokomës eilëraðèius apie þiemà ir Kalëdas, kuriuos vëliau deklamuojame Kalëdø seneliui.

Erika: O að Ðv. Kalëdø iðvakarëse visada padedu mamai gaminti vaiðes bei papuoðti stalà, labai patinka tai daryti. Labai mëgstu ruoðtis Kalëdoms, ypaè daryti kalëdines dekoracijas.

Igoris: Man patinka Kalëdos, todël, kad prieð Kalëdas mokykloje bûna vakarëlis, per kurá vaidiname, vyksta konkursai ir bûna labai labai linksma. Patinka Kalëdø dienà aplankyti senelá, gauti dovanø. Taip pat, nei vienos Kalëdos nepraeina be mano iðkrëstø kalëdiniø iðdaigø.

Manau, kad Kalëdos nëra joks konkretus laikas. Branginti taikà ir gerumà, bûti pilnam malonës reiðkia turëti tikràjà Ðv. Kalëdø dvasià savyje. Taigi, ðia proga linkiu visiems pajusti tà nepakartojamà jausmà, virpinantá ðirdá.

Agnë, Ðeðkinës vaikø dienos centro praktikantë

ÐEIMOS PAGALBOS CENTRAS / 9

Vaikø dienos centras „Bièiuliai“: ikimokyklinio amþiaus vaikø prieþiûra

Matulaièio Respublika

„Kva kva! Labas rytas, að varlë!“ – neretai vaikai rytà grupëje pradeda tokiu ar panaðiu pasisveikinimu.

Pusryèiaujant kartu su sumuðtinio gabalëliu iðsprûsta ir savaitgalio áspûdþiai. Apie skrydá lëktuvu: „Reikia kà nors kramtyti. Gali uþgulti ausytes, ir jau plonai girdësi“.Apie buitinius namø reikalus: „Vienà kartà buvo atsitikæ, kad nedega elektra, tada atvaþiavo remontininkai, kur ðviesos uþdegëjai“.Po rekolekcijø: „Mes jau buvom kolekcijoje“.

Ryto rate galima suþinoti, kokiø stebuklø jau yra ávykæ vaikø gyvenime: „Nukritau nuo lovos ir niekas nelûþo.““Tëtis man neleido jo darbe pasiimti saldainio, bet vëliau vaþiavome netikëtai pirkti saldainiø“, „Nukritau nuo lovos ir likau sveika“, „Að neturiu stebuklo...“. Vaikai: „Bet jo stebuklas, kad jis moka kantriai laukti“.

Pasmalsaukime, kokio stebuklo vaikai laukia? „Kad gauèiau saldainiø tada, kai jø nepraðau.““Þinau, kad tai bus, kai numirsiu, bet svajoju pamatyti Dievà.“, “Að irgi noriu pamatyti Dievà.“

Vaikai pastebi, jog vienos ið auklëtojø nëra ryto rate. Vienas pastebi dar kai kà: „Ji èia yra. Ji yra mûsø ðirdyse.“

Þaidþiant apie save ir greta esanèius galima suprasti svarbiø dalykø. „Að bûsiu dainuotojas“, „Jo nauja manija lego. Nebemëgsta þmogaus voro“.

Prieð lauko laikà:Berniukas: Kada eisim á laukà? Auklëtoja: Dar paþaisim. Tada eisim, gerai? Mergaitë: Dar pamaldausim!Berniukas: Ir tada sakysim Amen! Ir kambarëlyje pabûsim.

Per pietus tikriems gurmanams kyla klausimø, pavyzdþiui: „O Japonijoje irgi valgo pum... pum... kumpá?“

Prieð pietø miegelá mergaitë, duodama savo plaukø segtukus: „Auklëtoja, o tu mane rytoj suðukuosi?“

Skaitant pasakà apie Undinëlæ ir Jûrø raganà, iðgirdæs apie pastaràjà berniukas ima ir pareiðkia: „As noliu tà motelá namuose tulëti“. Auklëtojai smalsu, ið kur kyla toks vaiko noras. Ðis atsako: „Nes ji gudli“.

Vaikai sugulæ miegeliui. „Auklëtoja, galësi nuvalyti uþpakalá?“ – klausia berniukas, eidamas á tualetà. Praeina deðimt minuèiø. Tyla.Auklëtoja ateina á tualetà.- Ar jau?- Taip. Að kiðau pirðtukus po durimis, kad tu pamatytum ir man nereikëtø ðaukti.

Po pietø miegelio: „Pramiegojau pro visà naktá.“

Vakaro rato gelmës:„Buvau tada tiktai mamos svajonë“. „Buvau Dievo mintyje“.

Vakarieniaujant stebuklëliai nesiliauja: „Pas mane varðkëj vaikðto vaivorykðtë.“

Nesiliauja ir pernakt... nes atëjusi ið ryto auklëtoja iðgirsta: „O mes nebuvom þalioj dienoj!“

Pal. Jurgio Matulaièio grupës ðnekoriai ir auklëtojos

Maþøjø iðminèiø pamàstymai ir pokalbiai:

10 / SVEÈIAI Matulaièio Respublika

Neátikëtina Indija!

„Neátikëtina Indija“- ðiuo uþraðu, pastebimu tai ðen, tai ten oro uostuose, kelioniø agentûros stengiasi sudominti naujus klientus.

Daugybë áspûdþiø, nesuvokiami dalykai, nesibaigiantys klausimai: kokiu bûdu ðis senas autobusas kirs dþiungles, jei þinai, jog priekyje kelio nëra!? Kokiu bûdu visi tilpsime á ðá autobusà?! Galø gale kuria kelio puse èia vaþiuojama – kaire ar deðine? Arba nuvaþiavome 100 km, o að to net nesupratau! Sprogo autobuso padanga? Ach, taip ... turësime keisti autobusà??? Bet ne, vaþiuojame toliau... Kà kelio viduryje veikia ðitos karvës? Kaip jos sugeba èia miegoti? Ar tai restoranas? Ið tiesø TAI restoranas? Ir èia, ant stalo, - tai pokaièio prigulæs virëjas ar vietinis valkata?...

Nuolatiniai klausimai, sumiðusios emocijos, ávairios mintys apima mane, nieko negebu

kontroliuoti, tiesiog priimu... Esu sutrikæs, visos mano þinios bevertës èia - man tai kelia ðypsenà ir gerina nuotaikà! Esu europietis ir matau gausybæ vykstanèiø stebuklø Indijos kasdieniniame gyvenime... Kaip galima valgyti ryþius

kasdien: ryte, per pietus ir vakare? Kaip jais maitintis ámanoma visà savo gyvenimà? Kaip þmonës gali gyventi neturëdami ðiukðliadëþiø, be kanalizacijos, be karðto vandens, be duðo, be tualeto? Kaip galima patikëti, jog blogo þmogaus siela po mirties ásikûnijo á ðá ðuná? Kaip turëti 35 milijonus dievø ir niekada nesuklysti? Kodël karvëms labiau patinka ësti plastikà nei þalià þolæ, kurios yra gausybë po musoniniø lietø? Dingstanti elektra. Ar tai daþnas reiðkinys?Tai ðtai kokie klausimai kyla prancûzui, futbolo treneriui, atvykusiam á maþà Bijapur'o miestelá, kuriame gyvena penki tûkstanèiai gyventojø. Miestelis ásikûræs paèioje Indijos ðirdyje, giliai dþiunglëse, ir nuolat niokojamas pilietinio karo, kuriame nepaliauja þûti nekalti þmonës... 50 vaikø, kurie gyvena organizacijos Tomorow` s foundation* ákurtuose globos namuose, laukë rugpjûèio pradþioje atvykstanèio naujo trenerio, tai yra manæs! Po trijø dienø kelionës, kurioje supratau, kad að nieko nesuprantu, jauèiausi pakankamai laimingas pagaliau atvaþiavæs á vietà. Vos susipaþinau su vaikais ir ðtai jau pirmosios futbolo rungtynës! Niekada per visà savo gyvenimà në nepamaniau, jog þaisti futbolà ámanoma tokiomis sàlygomis: miestelio aikðtëje ið smëlio, betono, þemës, lietaus, þiurkiø lavonø, perbëganèiø karviø bandos, nudëvëtais iki „kaulø“ kamuoliais. Viskas atrodë nerealu! Taèiau að atpaþinau tai, kas man gerai þinoma: energijà ir nerûpestingumà, kitaip tariant, nesibaigiantá vaikø dþiaugsmà!!! Pagaliau atradau, að atradau gyvenimo dþiaugsmo universalumà, èia ir dabar momento svarbà, per daug nekeliant klausimø ir nesistengiant suprasti, kaip ir kodël! Pagaliau jauèiausi atvykæs á man skirtà vietà ir esàs pasiruoðæs bûti nauju futbolo treneriu...

Nereikia në sakyti, kad tris mënesius dalydamasis kasdienybe su Bijapur'o vaikais, maèiau daug neátikëtinø ir nepaaiðkinamø dalykø, galima juos pavadinti stebuklais. Vis dëlto laikui bëgant vis labiau suprantu, kad viskas reliatvu, net ir stebuklai! Globos namø vaikams - savotiðkas stebuklas buvo, kad pas juos mokyti futbolo gudrybiø atvyko prancûzas. Juk reikëjo keliauti deðimt valandø lëktuvu, áveikti 7000 km atstumà, kuris yra nuo Delio iki Paryþiaus, ir dar tiek pat valandø sugaiðti norint nuvaþiuoti 150 km dþiunglëse. Be to, indams sunkiai suprantama, kaip galima valgyti maistà be aðtriø prieskoniø, nemokëti kriketo, nacionalinës Indijos sporto ðakos, taisykliø. Arba kaip galima miegoti ilgiau nei iki 6h ryto?! Taigi, dar sunkiau patikëti mano þodþiais, kai sakau, kad yra tokia ðalis Europos rytuose, kur þiemos yra ilgos ir labai ðaltos, ir kad ten temperatûros stulpelis nusileidþia iki -30°C. Vaikai stengiasi ásivaizduoti þemæ, nuklotà sniegu: ðia lengva ir ðalta pudra, nudaþanèia pasaulá baltai, kurios jie niekada nëra matæ. Taip, lietuviðka þiema jiems yra stebuklas. Sniegas - tai tikras stebuklas, kurá dovanoja mûsø brangi planeta!

Ir ðtai, pasirodo, yra begalë stebuklø, kuriais galime tikëti ir mes... Daþniausiai ieðkome jø labai toli, knygose ar legendose, taèiau ið tiesø pakanka tik atverti akis ir apsidairyti aplink! Kiekviena diena pilna stebuklø, daþniausiai labai paprastø ir nepastebimø, svarbiausia juos atpaþinti ir groþëtis. Gyvenimas – nuostabiausia ir stebuklingiausia dovana! Taigi, plaèiai atsimerkime ir mëgaukimës....

* apie ðià organizacija galite pasiskaityti :

Cedric, Socialinio centro darbuotojas 4 mën. savanoriavæs Indjoje

www.tomorrowsfoundation.org

KULTÛRA / 11Matulaièio Respublika

Knyga: Dorotos Terakowskos “Lëliukë“Jeigu manæs kas nors paklaustø:

- Ar jûs tikite stebuklais?Atsakyèiau:

- Ðiandien ne.Nes todël, kad ðiandien man reikia dideliø stebuklø. Todël, kad daþniausiai pastebiu tik stambius, didelius, dar geriau, blizganèius arba garsius stebuklus.Nes todël, kad reikia pastangø ir noro pastebëti maþus kasdienius stebuklus, kurie vyksta aplinkui. Galbût todël, kad daugelá dalykø esu pratusi priimti kaip natûralius, turinèius, net privalanèius bûti. Todël nesusimàstau, kad tai kaþkam gali bûti pats didþiausias stebuklas.Kasdienybës stebuklai:

- Iðgirsti ryte skambantá þadintuvà;- Uþuosti nosá kutenantá ðvieþios kavos kvapà;- Pajusti savo uþauginto obuolio skoná;- Iðvysti ðëlstanèias pirmàsias þiemos snaiges;- Pajusti moèiutës megztø pirðtiniø ðilumà ant savo rankø;- Eiti. Tiesiog eiti. Dar geriau eiti, kur akys veda;- Klausytis rudenio lietaus;- Klausytis mëgstamos muzikos;- Paliesti mylimo þmogaus rankà;- Apkabinti;- Pavaiðinti savo iðkeptais imbieriniais sausainiais mamà;- Iðgirsti tëèio balsà...

Ðtai kokius Stebuklus (vis dar ið didþiosios raidës) mane privertë pamatyti knyga „Lëliukë“. Tai patys paprasèiausi dalykai, kurie kai kuriems þmonëms yra patys didþiausi stebuklai. Nes yra þmoniø, kurie negali jø patirti kiekvienà dienà. Að visa tai galiu patirti ir bûti dëkinga uþ tai. O Tu?

Kristina, Socialinio centro draugë

Filmas: “Stebuklø laukas”Apþvalgininkai raðo, kad praëjusiais metais parodytas ir jau gavæs apdovanojimà Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimuose „Sidabrinë gervë'2011“ reþisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Stebuklø laukas“ – tai „dokumentinë poema apie þmones, daugiau negu 20 metø gyvenanèius Budos miðke, netoli buvusio Kariotiðkiø sàvartyno, kuri tarsi ið paties sàvartyno gyvenimo perspektyvos pasakoja apie juos, kasdienius dþiaugsmus ir rûpesèius“.Þinodama, kad vienas ið mano bendradarbiø buvo ðiek tiek susijæs su ðiuo dokumentiniu filmu ir pasirodë trumpame filmo epizode, nutariau já pakalbinti ir daugiau suþinoti apie filmà.Taigi uþdaviau Jonui keletà klausimø:Kaip galëtum trumpai apibûdinti, apie kà filmas?Apie bendruomenæ. Ádomià tuo, kad tai tarsi buvimas tarp didelio draugiðkumo ir didelio nedraugiðkumo. Jie nevagia vieni ið kitø, padeda, taèiau egzistuoja stipri pirmapradë labai biologiðkai paaiðkinama hierarchija, kur, tarkim, geriausias atliekas pirmiausia gali pasiimti tie, kurie yra fiziðkai stipriausi, o paskui jau visi kiti.Kur ten stebuklai?Þmonës paprasti ten. Nepaprastos gyvenimo sàlygos, kuriose jie gyvena. Stebuklas, kad tokiomis sàlygomis sugeba iðlaikyti vertybes, kuriomis gyvena (pvz., itin daþnai reþisieriaus klausinëdavo, ar jis turi ðeimà), kad nuoðirdþiai ðvenèia ðventes (juk net turtingiausi þmonës daþnai nelabai sugeba ðvæsti), kad geba pasirûpinti savo artimaisiais, juos slaugyti. Paradoksas – kad þmogiðkumas nelabai priklauso nuo pinigø. Kad net ir esant neþmoniðkoms gyvenimo sàlygoms tu vis dar gali iðlikti þmogumi, jei tik nori. Dar stebuklas ið finansinës pusës, kad kai kurie þmonës (kurie neturëjo sunkumø su priklausomybëmis) ið ðios veiklos pasistatë namus ir kad ðiaip geri þmonës daro gerà darbà (rûðiuoja) – ypaè kai valstybës atliekø tvarkymo sistema nëra iðvystyta. Kokios tavo sàsàjos su filmu?Buvau ten, bendravau su herojais Ádomu jø bendruomenëje tai, kad jei jie mato nenuoðirdumà tame, kà darai, nebebendrauja. Dël to su þurnalistais jie sunkiai bendraudavo, nebent juos papirkdavo. Tik bûdamas tikras gali ágyti jø pasitikëjimà. (dar grojai...). Grojimas buvo. Filme montaþas ir realybë labai siejasi. Ðventës proga norëjom þmones palinksminti. Jie labai dþiaugësi, nuoðirdþiai dëkojo. Að pats nesijauèiau blogai, nes viskas buvo tikra, be patyèiø, kompleksø. Pasijauèiau kaip maþoj kaimo bendruomenëj.Ar reikia filmà paþiûrët?Jo. Nes ið kinematografinës pusës tai yra pavyzdinë dokumentika: sulipdyta be uþkadriniø tekstø, iðprovokuotø interviu. Kurià darë þmogus, ásitraukæs á jø gyvenimà, ágijæs jø pasitikëjimà. Kurios montaþistas – vienas geriausiø dokumentalistø. Mindaugas, nors nepatyræs reþisûroj, sugebëjo jau vien „þaliais“ kadrais paveikti þmones – kadrai patys kalbëjo uþ save. Be to, filme atsispindi þmoniø abejingumas: kaip visuomenë atskiria tokius þmones. Tad gal tai galimybë mums patiems „persiauklëti“ ir daugiau suþinojus labiau priimti.

Kalbino Asta, Ðeimos pagalbos centro darbuotoja

12 / PORTRETAS Matulaièio Respublika

Olga: „Ðypsena kasdienybëje gali bûti toks didelis stebuklas...“ „...ramybës ásikûnijimas...tekanti upë...paprasta....nuoðirdi...besijuokianti iki aðarø...ðiltos vilnonës kojinës...kûrybinga...tikrumu stebuklinga...energija trykðtanti...priimanti...gydanti...paslaptis...“Tai asociacijos, iðkilusios Pal. J. Matulaièio „Atviros bendruomenës“ darbuotojams, kai jie stabtelëjo akimirkai ir prisiminë socialinio centro kolegæ Olgà. Ir sakau grynà tiesà – tuo metu kiekvieno ið jø veiduose nuðvito ðypsena, tokia pat nuoðirdi, kokia moka dalintis ði mergina. O dalijasi ji viskuo, kà turi nuostabiausio: ypatinga kantrybe, atlaidumu, gebëjimu priimti ðalia esanèius su jø kitoniðkumu, ypatinga meile ir atjauta tiems, kuriems to labiausiai reikia. Olgos nueitas kelias Pal. J. Matulaièio soc. centre ið tiesø áspûdingas. 2001 m. sausio mën. prie socialinio centro veiklø ji prisijungë kaip praktikantë, o vasario mën. nusprendë likti èia savanoriauti. Vëliau pradëjo dirbti dienos centre „vaikai-vaikams“. Kai pajuto, kad norisi naujø patyrimø, 2004 m. metams iðvyko savanoriauti á Italijà su fizinæ negalià turinèiais þmonëmis. Gráþusi ið savanorystës svetur pradëjo dirbti „Atviros bendruomenës“ projekte su þmonëmis turinèiais kompleksinæ negalià. Ir ðtai nuo ðiø metø rugsëjo mënesio ji pradëjo dirbti su jaunimu. Tad susipaþinkime ið arèiau su Olga, kuri á pasaulá geba þiûrëti ðirdies akimis...Papasakok ðiek tiek apie savo kelionæ á Pal. J. Matulaièio soc. centrà? Atëjau praktikos atlikti ir gal po poros mënesiø supratau, kad visai gera bûti èia. Jauèiausi priimta. Man buvo svarbus santykis, nes að buvau visai nauja Vilniuje ir santykiø per daug neturëjau. Prisimenu pirmuosius savanoriø seminarus, kur juokdavomës iki aðarø ir uþsisëdëdavome iki 2-3 nakties. Tai tas santykis mane taip „uþveþë“ (juokiasi). Tai man atrodo, kad að ir likau dël santykio. Dël Dalios, Mantës, savanoriø. O paskui santykis su vaikais naujai gimë. Kai að tikiu tuo, kà darau, kai þinau, kad man patinka, að galiu labai daug savæs ádëti. Per santyká, per gerà buvimà, kûrimà. Ir tikrai daug ádëjau savæs tais metais. Ir pati augau. Tas santykis augina tiek kitus, tiek mane paèià.Jau keletà mënesiø dirbi su jaunimu. Kas ákvepia ir ið kur semiesi jëgø dirbti su paaugliais?Jauèiu, kad labai padeda man to ákvëpimo pasisemti þmonës, kurie yra aplink mane. Kai matau, kad kiti stengiasi irgi panaðiu poþiûriu dirbti, tai labai padeda, augina, ramina ir tada norisi daryti (juokiasi). Ir patys paaugliai mane labai motyvuoja. Kaþkodël visi turi toká ásivaizdavimà, kad paauglystë yra toks baisus dalykas ir èia visi tokie „blogiukai“. Nuo rugsëjo mënesio dirbu ir dar nebuvo nei vienos grupelës, kad að iðeièiau ir sakyèiau: „O ne, na, su ðitais tai negaliu bûti...“. Aiðku, bûna, kad kartais susierzinu, bet tai bûna trumpas momentas, nes po kurio laiko jau ðypsaisi ið to, kaip jie buvo grupëje, kà pasakë, kaip ðypsojosi. Tai santykis gal...Jau ne pirmà kartà uþsimeni apie santyká. Tai vis dël to, kas yra svarbaus santykyje su þmogumi?Man labai svarbu, kad santykyje þmogus jaustøsi savimi, ir kad að taip pat jausèiausi savimi ir jausèiausi gerai. Að niekada á pirmà vietà neiðkeliu savo poreikiø. Að visada bandau pajausti, ko reikia kitam. Svarbu ásijautimas á kitus þmones, laisvës pajautimas, kad tas santykis neuþgoþtø vieno arba kito þmogaus. Nesakau, kad að tai labai moku, bet labai sàmoningai mokausi to dalyko. Bandau leisti þmogui bûti laisvai, su jo apsisprendimu ir tada paèiai bûti laisvai, ne vien tik sukaustyta to kito þmogaus.Norisi tavæs klausti, kokius atradimus patiri dirbdama socialiná darbà? Dabar, po 11 m. darbo patirties vël svarbesni labai nedideli dalykai. Kai matau, kad kaþkiek þmogui padedu ir kartu leidþiu jam paèiam apsispræsti bei paèiam sau padëti. Kiekvienas þmogus yra atsakingas uþ save ir laisvas apsispræsti, kaip bûti. Ir man yra tikrai graþu, kai að pati ir kitas þmogus pradedam keliauti jo pasirinktà kelià. Kai dirbau su neágaliaisiais, patyriau labai daug stebuklø. Jø betarpiðkas ir besàlygiðkas priëmimas, meilë. Meilë tiesiog þmogui, koks jis bebûtø. Tai buvo darbas su þmonëmis, kur nëra jokiø ambicijø, jokios kovos, konkurencijos, kur santykis yra labai nuoðirdus ir giliai ið þmogaus eina. Man tai buvo labai didelis stebuklas. Darbas su neágaliaisiais mane labai uþaugino ir mokë þmogiðkumo. Að manau, kad nebûtina labai tikëti dideliais stebuklais. Svarbu pamatyti maþus stebuklus. Ir kartais ta ðypsena kasdienybëje gali bûti toks didelis stebuklas. Ir jeigu þinai kontekstà þmogaus, kuris nusiðypsojo, o pusæ metø nesiðypsojo tau, tai tada yra toks didelis stebuklas.Artëja Kalëdos. Kas tau yra kalëdinis stebuklas? Man stebuklas yra advento laikas. Tai labai simbolinis laikas. Man atrodo, Jëzaus gimimas neapsiriboja tik kalëdinëmis miðiomis, Kûèiomis. Man svarbu visas tas laukimas ir kaip to lauki. Tuomet norisi matyti Jëzø kiekviename þmoguje ir tada su tuo þmogum stengtis bûti graþiame santykyje. Taip pat svarbu nepasiduoti dovanø pirkimo karðtinei, bet pamatyti, kas ðiame laike yra svarbiau. Manau nebûtinai, reikia paruoðti gausø stalà. Svarbiau ramiai graþiai pabûti visiems kartu. Tø tradicijø, aiðku, reikia, bet man atrodo, kad pati esmë yra stengtis ir gyventi krikðèioniðkumu.Koks tavo santykis su Dievu? Mano santykis su Dievu labai asmeniðkas. Jis yra, jis keliauja kiekvienà dienà su manimi. Að Já ásileidþiu. Naujà dienà pradedu su malda, kartais vaþiuodama troleibusu pradedu nesàmoningai melstis. Ir daug dalykø darau ið meilës, pasitarusi su Dievu. Man svarbu, kad mano elgesyje atsispindëtø, kad Dievas yra èia. Tai toks santykis (ðypsosi)Prieð baigiant mûsø pokalbá, gal galëtum ko nors palinkëti Pal. J. Matulaièio soc. centro ir ðeimos pagalbos centro darbuotojams, parapijieèiams artëjanèiø Ðv. Kalëdø proga?Man visada norisi þmonëms linkëti, kad neuþsimirðtø, neuþsibûtø savo puikybëje, bet bandytø savo elgesiu rodyti, kad Dievas yra kaip didelis stebuklas mûsø gyvenimuose. Taip pat stengtøsi daryti tai, kà norëø, kad kiti jiems darytø. Að tikiu, kad jei tu gerai elgiesi, tai tas geras elgesys gráþta kaþkokiu pavidalu. Ir netapti svetimais, bet kuo labiau priartëti prie savæs paties ir kito þmogaus. Tai viso to norëèiau palinkëti.

Kalbino Kristina, Socialinio centro darbuotoja