136

Ac­ta humanitaric­a universitatis Saulensis.T.13(2011).136–157.ISSN1822-7309

E g l ė K E T U R A K I E N ėVilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas

Pagrindinės są­vokos:simbolis­metafora, baltiš­koji mitologinė vaizduotė, hie­rofanija, medis kaip kultū­ros ir istorijos simbolis, kosmogoniš­koji vizija, epikū­rie­tiš­kasis gyvenimo bū­das, š­v. Augustino laiko ir estetinio regėjimo rec­epc­ija, mitinis užkalbėjimas.

XIXa. lietuvių literatūrojemedžio simbolikayra intencionali, t.y.glaudžiaisusijusisušiolaikotarpioliteratūriniųtekstųmitologineiristorinesąmoningumostruktūromis, su skirtingomis žmogiškosios patirties formomis, su kintančia as-mensirbendruomenėslaiko,vertybinegyvenimoirmirtiessavimone,suskirtingo-misliteratūrinėmisirkultūrinėmistradicijomis.XIXa.SimonoDaukanto,DionizoPoškos,AntanoBaranausko,PranoVaičaičio irMaironio literatūrinėjekūrybojeįkūnytamedžiosimbolikanėravien tikgamtinė realybė,naivusis,„primityvus“literatūrinisrašymasapiemedį,gamtiškumą„savaime“,taisimbolinekalbaparo-dytaskultūroskūrimo/steigtieskelias.TadstraipsnyjelaikomasiMirceosEliade’steiginio,kad„gamtavisadareiškiakąnorsjąpranokstančio“(E l i a d e 1997,82)irPauloRicoeurosuformuluotosteorinėssimbolio-metaforossampratos:„kalbosirkultūros istorija tarsi liudytų,kadkalbaniekadanesudaropatiespaviršutiniš-kiausiomūsųsimbolinėspatirtiessluoksnio;tasgilusissluoksnismumspasiekia-mastiksuformuotasirartikuliuotaskalbiniameirliteratūriniamelygmenyje,nespačios tvariausiosmetaforos tvirtai laikosi simbolių infrastruktūros irmetaforųsuperstruktūrossampynos“(R i c o e u r 2000,79).

simono Daukanto medžiai kaip erdvės ir būties hierofanijos: „šaukė dievys-tės, idant apsireikštų žaliame gyvenime“, arba baltiškosios mitologinės vaizduo­tės atspindžiai

SimonasDaukantas,vaizduodamassenovėslietuviųpagoniųgyvenimobūdąirreliginępraktiką,nekartąminimūsųprotėviusgarbinusmedžius,ypač–ąžuolus.Antai Bū­de sakoma,kadlietuviai,seniejikalnėnaiiržemaičiai„ąžuolus ir ąžuo­lynus pervis didžiau gerbė <...>“ (D a u k a n t a s 1976,428).IrBū­de, ir Dar­

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

137

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

buose teigiama,jogąžuolassenovėslietuviamsbuvęsšventasdievųmedis,kurįritualiniųapeigųdėleikirstiturėjoteisętikpagoniųžynys/kunigas:„tarp medžių ąžuolas buvo dievams paš­vęstas <...> Patsai tiktai kunigas tegalėjo ąžuolus kirsti š­ventu kirviu dėl kū­rimo š­ventos ugnies“(Ibid.,85).Daukantasmini,kadsenovėslietuviaiRomovėjesavodievuiPerkūnuikūrenęšventąugnįsausomisąžuolomal-komis:„Ant garbės tam Perkū­nui kū­rino amžiną š­ventą ugnį sausais ąžuolo me­džiais ant sieros š­altenio vietovėj Romovėj, arba Romanaujoj, vadinamoj <...> Tas Perkū­nas turėjo bažnyčią ne tiktai po tuo vienu ąžuolu Romovėj, bet dar didžias mū­ro bažnyčias Rusnėj, Kernavėj, Kaune, Vilniuje ir kitose vietose“(Ibid.,83).Šiąbaltųritualiniųapeigųdetalę,kadpoąžuolukūrenta„ąžuoliniųmalkųugnis“,miniir Simonas Grunau Prū­sijos kronikoje (1529)1, ir Matas Pretorijus Prū­sijos kroni­koje (1529)(XVIIa.antrapusė): „Perkū­nui, kaip griaustiniui, visai teisingai buvo priskiriama ugnis, nes yra žinoma, kad griaustinis yra susijęs su ugnimi. Tačiau ta [apeiginė] ugnis turėjo bū­ti kū­renama ąžuolinėmis malkomis dėl to, kad velnias ir čia reikalauja geriausių malkų“(P r e t o r i j u s 2003,243).Pasakreligijoty-rininkų,irbaltams,irslavamsąžuolas–Perkūnomedis(„Perkūnas/Perunasyravienaišarchajiškiausiųfi­gūrųbaltųirslavųmitologijoje.<...>ojobuveinė,stip-rusąžuolas<...>2),todėljislaikytasšventu:„ąžuoleglūdidievoPerkūnougnis“(G i m b u t i e n ė 2004,132).

Šventiąžuolai,pasakDaukanto,senovėslietuviamssimboliškaiįkūnijomitinęsac­rum erdvę, po šventais ąžuolais būdavo sakomi pagonių kunigų pamokslai:„<...> po ąžuolais susirinkę, sakė žmonėms pamokslus ir dorybės mokė“(D a u -k a n t a s 1976,83).DaukantasDarbuose kaipšventąsenovėslietuviųritualiniųapeigųvietąnurodoRomovę,kurioscentreaugo„aukštas irvisuometžaliuojąsąžuolas“: „Romove vadinos vieta, kurioj aukš­tas ir visuomet žaliuojąs ąžuolas au­go, kurio kamiene trys uoksai buvo iš­skobti dėl trijų dievysčių, kurios tenai gyve­no“ (Ibid.,82).Romovėkaipsac­rum,kaipšventoąžuolokultovietaatpažįstamairbaltųkultūroje:jąminiirSimonasGrunau Prū­sijos kronikoje (1529),irMatasPretorijus Prū­sijos įdomybės, arba Prū­sijos regykloje (XVIIa.antrapusė)irnu-rodosenovėsprūsųritualiniųapeigųvietą–Romovę irRikojotą,kuriojebuvęsšventasprūsųąžuolas:„Iš­ Prū­sijos vietų, skirtų stabų kultui, daugiausia minimos ir iš­garsėjusios yra Romovė (Romove) ir Rikojotas (Rykaioth) <...> Kadangi toje vietoje buvo keistai suaugęs ąžuolas, kurį senovės prū­sai laikė š­ventu ir ypatingu jų dievų sostu, jie tokią vietą arba tiesiog ąžuolą vadindavo Romove(Romove)“(P r e t o r i j u s 2003,230).

Amžinaižaliuojančioąžuolovaizdinys,simbolizuojantispasauliogyvybės,bal-tųkosmosomedį,išreiškiantisreligineibendruomeneigyvybiškaisvarbią„pasau-liocentro“simboliką(E l i a d e 1997,47)irmitinęgyvybingumo,gyvenimone-

1G r u n a u 2001–SimonasGrunau,„Apieąžuolą,kuriamebuvodievai,irapiejopadė-tį“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.II,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,2001,104.2G i m b u t i e n ė 2004–MarijaGimbutienė,„Baltai.Perkūnas/Perunas.Baltųirslavųgriausmodievas“,Lietuvių mitologija,t.III,Vilnius:Mintis,2004,129.

138

Eglė Keturakienė

nutrūkstamoidėją,iškylairDaukantoPasakojime apie veikalus lietuvių tautos se­novėje(1850).„Visadosžaliuojančiamąžuolui“priskiriamareliginėritualinėprak-tika–taisakralinėvieta,pasakDaukanto,žinyčia,įkurią„svietasįeitinegalėjo“irkuriojevykdavoritualinėsaukojimolietuviųpagoniųdievamsapeigos–degėam-žinojiugnis: „Pas tą ąžuolą, visados žaliuojantį, buvo žinyčių, kurioje aukas, arba apieras, tiems dievaičiams aukavo ir amžina ugnis, ąžuolo malka kurstoma, degė. Svietas į tą žinyčių negalėjo įeiti, patys tiktai žyniai, arba kunigai, tenai tebrū­zdė, o svietas pažinyčy meldės, aukas deginant“(D a u k a n t a s 1976,33). Pasak Gim-butienės,„baltailabaigarbinougnį<...>“(G i m b u t i e n ė 2004,128).

Daukantaspažymi,kadsenovėslietuviainetikąžuolus,betirkitusmedžius,sakykime,liepas,arnetgivisusmiškus,giriaslaikėšventais,kuriųpaprastopago-niorankanegalėjo,pasakistoriko,„kušinti“/liesti: „Ne tiktai patys ąžuolai, bet dar liepos, bezdžiai, plačios girios ir lieknai buvo dievams paš­vęsti ir jiems už gy­venimą paskirti, kurių, kaipo š­ventų, nė vienai negalėjo kuš­inti“ (D a u k a n t a s1976,85).PasakDaukanto,senovėslietuviaimedžius,ypačtuos,kuriuoseamalaiaugo,laikėstebuklingais(Ibid.,87).DarbuoseDaukantaspasakojamitą,esąPrū-suoseXVIIa.augęskitoniškasstebuklingasmedis,kuriame„amalaiaugo“,priekurioprisilietęžmonės tapdavosveiki ir laimingi:„Tie medžiai už stebuklingus buvo laikomi, kuriuose amalai augo. Raš­o, jog septynioliktame amžiuje lankė dar tokį medį Prū­suose lietuviai, žemaičiai, lečiai, ant kurio š­akų drobes, drabužius brangius brangesnius ir kitus apžadus svarstė, o luoš­i ir neįgalį ėjo tenai pasilytė­ti jo kamieno, idant linksmais ir sveikais pagrįžtų“(Ibid.,87).Įdomu,kadMatasPretorijus Prū­sijos įdomybės, arba Prū­sijos regykloje(XVIIa.antrapusė)rašo,jogsenovėsprūsai„šventenybe“laikėkitoniškus,gamtosnormosneatitinkančius,rumbuotus,keistaisuaugusius,„dvigubus“ąžuolusarbamedžius,kuriuosebūdavoamalo (P r e t o r i j u s 2003,231).MarijosGimbutienės teigimu,būtentbaltųmitologijoje„ąžuolai, liepos,beržai,klevai,pušysireglėsdažnaibūdavolaiko-mistebuklingaismedžiais,ypačjeijiebūdavoseniirgalingiarbadvikamieniai“(G i m b u t i e n ė 2004,119).PasakToporovo,„tokie„dvigubi“medžiaiįvairio-searchajiškosetradicijose[tarpjųirbaltiškoje]yrasiejamisuvaisingumoidėjaar-ba,konkrečiau,sudvyniųįvaizdžiu“(T o p o r o v a s 2000,23).TaigiDaukantoaprašytąsenovėslietuviųtikėjimąšventaismedžiais,ypačšventųkitoniškųąžuolųstebuklingagydomąjagalianuoligųirnelaimių(„Kastošventoąžuolo,žmogusargyvulys,nešiojoantkaklolapą,tasvisokiųligųirnelaimiųlaisvasbuvo“(Ibid.,82),galimabūtųlaikytiryškiabaltųtikėjimo,archajinėspasaulėvokosžyme. Kaip baltiškojomitiniotikėjimopėdsaką,aktualizuojantįnemirtingossielosaspektą,bū-tųgalimatraktuotiirDaukantopasakojimeminimąsenovėslietuviųvėlių,„dūšių“„apsigyvenimą“medžiuose:„Pagaljųnuomonędoriejižmonėsligpalaidojussta-čiaiėjęįdangų,betnedorieji,kuriepiktaielgęsiantsviesto,irnelaikšiai,kuriesaugyvybąnelaikuatėmę,tiemsmirus,jųdūšiosėjusiosįgyvuliųirkitųgyviųkūnusarbaįmedžius,ežerusirupes<...>yrakalbamapasakose,jogdūšiostankiaiskel-biančiosmedžiuose, upėse ir ežeruoseglobos reikalaudamos“ (Ibid., 499–500).PasakGimbutienės,„baltųvėlės–mirusiųjųdvasios–gyvenatokįpatįgyvenimą,

139

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

kaip ir jųšeimosbeivisakaimobendruomenė“(G i m b u t i e n ė 2004,114).„Bevėlės,kuriągalimapalygintisugraikųpsyc­he,buvoirsiela,panašiaikaipro-mėnųanimaarbagraikųpneuma,reiškiantįgyvastį,kurineiškeliaujaišžemės,opersikūnijaįmedžius,gėles,gyvulius,paukščius“(Ibid.,116).Ryškiubaltųmitolo-ginėsvaizduotėsženklulaikytinasirDaukantoBū­depavaizduotasvėliųkopimasįįsivaizduojamą„didžiaiaukštą“kalną,į„debesųaukštybes“:„Pagaljųnuomonęįdangųeitiirdoriemsreikiąperdidžiaiaukštąiržiaurųkalnąropotiįaukštybes“(Ibid.,500),kurgyvenusiPerkūnodievybė,„doriemsatilsįirlinksmybę<...>one-doruspragarekankinusi“(Ibid.,501),simboliškaiišreiškiaįsivaizduojamąDievoirmirusiųjųsusitikimą.Gimbutienėteigia,kadbaltųtikėjimaspomirtiniugyveni-muįgijoirrealistiniųniuansų,kaivėliųkaralystėbūdavo„aukštamesmėliokal-nelyje“netolikaimoirsykiupriklausėįsivaizdavimoerdvei,kadmirusiejiturėjopatysįkoptiįįsivaizduojamąkalvąarstatųakmenskalną:„čiajaupastebimeryšįtarpDievobuveinėsirmirusiųjųpasaulio“(Ibid.,115).

Daukantas Darbuose, pasakodamas apie senovės lietuvių tikėjimo ritualinesapeigas,pateikiairkitokiųsenovėslietuviųtikėjimoapraiškų,medžiohierofani-jų, šventybės apsireiškimų erdvėje formų (E l i a d e 1997, 9), pavyzdžiui, kaippaprastasmedisvirsdavošventu,antgamtinerealybe,kaipžynysšaukdavodievys-tės,kad jiapsireikštųmedyje,pasakDaukantometaforos,„žaliamegyvenime“: „Medį ar liekną taip š­ventė kunigas. Per tris dienas ir naktis pasninkaudamas, š­aukė dievystės, idant apsireikš­tų žaliame gyvenime“(D a u k a n t a s 1976,85).Daukantoaprašytojimedžiopašventinimoscenaatskleidžiaarchajinėsbendruome-nėsšventybėspatirtį,pasireiškiančiąšventojeerdvėje,prilygstančioje„kosmogo-nijai“ (E l i a d e 1997, 46).Daukantomitologiniamepasakojime įkūnyta „žaliogyvenimo“metafora-simbolisrodo,kadamžinasmedžiožaliavimassimbolizuojairįprastągyvybingumoidėją,irsykiuerdvėsirbūtieshierofaniją.DaukantasDar­buose ir Pasakojimeįprasmintaamžinaižaliuojančioąžuolokaipkosminėsgyvy-bės,Pasauliogyvybėsmedžiosimbolikaatskleidžiamitologinęsenovėslietuviųrealybėsviziją, suprantamąkaipkosminisegzistavimobūdas (Eliade’s sąvoka):„kosmosasįsivaizduojamaskaipmilžiniškasmedis:kosmosoegzistavimobūdasirpirmiausiajogebėjimasbegaloatsinaujintisimboliškaiišreiškiamaskaipmedžiogyvenimas“(Ibid.,105).

Daukantas ir Bū­de, ir Darbuose, ir Pasakojimepasakoja,kadamžinaižaliuo-jančiameąžuole,šventamemedyje,gyvenusiostryssenovėslietuviųdievystės–vyriausiojodievožaibogriausmavaldžioPerkūno,Patrimpo,kuris„buvo dievas vaisių, nokimo brandos, gyvenimo ir laimės“ irmirtiesdievoPikulio:„Romove vadinos vieta, kurioj aukš­tas ir visuomet žaliuojąs ąžuolas augo, kurio kamiene trys uoksai buvo iš­skobti dėl trijų dievysčių, kurios tenai gyveno. <...> Perkū­nas buvo visų vyriausiu dievu<...>.

Antra dievystė buvo vadinama Patrimpu <...> Tas buvo dievas vaisių, nokimo brandos, gyvenimo ir laimės. Degino jam ant apieros mirą, o žaltį, kaipo jo gyvulį, puodely apdengę, pienu lakino, o ant jo š­ventės krauju žmonių ir gyvulių š­aknis žaliojo ąžuolo š­lakstė, idant linksmai augtų. <...> Buvo dar trečioji dievystė, va­

140

Eglė Keturakienė

dinama Pikuliu, tai yra dievys smerčio <...>. Visos tos trys dievystos stovėjo ir garbinamos buvo žaliajame ąžuole, kursai uždengtas buvo siena apsukurtina, visų brangiausiomis gelumbėmis ir drobėmis nusagstyta <...> (D a u k a n t a s 1976,82–84).

VladimirasToporovas,aptardamasmitologinesbaltųdievųvaizdiniųsistemas,įvardijaprūsųmitiniųdievybiųtriadą:Perkuns, Potrimps ir Patols.BaltųdievasPer-kūnasbuvogriausmoiržaibodievas,Potrimps–upių,oPatols / Pekols–požemiųkaralystės(T o p o r o v 2000,20).Baltųmitologijosirreligijostyrėjai(Vladimi-rasToporovas,MarijaGimbutienė,NorbertasVėlius)sutaria,kadpagalhierarchijąPerkūnasbuvęsvyriausiasisišbaltųdievų,kuriogarbeišlovintasšventasąžuolasirkūrentašventojiugnis.PasakViačeslavoIvanovoirVladimiroToporovo,„kaipaktyviausia,rūsčiausiairgalingiausiamitinėbūtybėreiškiasiPerkūnas(Perkons), griausmoiržaibodievas,įkūnijantiskarinęir–netiesiogiai–ūkinę,susijusiąsuvaisingumu,funkcijas“(I v a n o v a s, T o p o r o v a s 2004,350).DaukantoirDarbuose, ir Bū­desenovėslietuviųPerkūnodievybėįgyjairpasauliogyvybėsgim-dytojo/„įkūrėjo“regimojoirneregimojopradovaizdinį:„Senovėjlietuviųišmin-čiaitarėesantįvisąpasaulįiršįsvietąnuošilimoskilusį<...>todėlpirmąjįšilumosįkūrėjąvadinoPerūnu,arbaPerkūnu,nuožodžioperėti<...>tąPerūnątarėesantįgalybe,įkvepiančiažmoguispėkąirstiprybęperšilimą,gaivinančiairkutinančiavisatą,kasyra,kaipsakiau,regimuirneregimušiamepasaulyje<...>Perūnasyraįkūrėjasvisopasaulio,beje,kursaiišperėjoarbaįkūrėvisąpasaulį,operkūnijayrajogalybė“(Ibid.,489,493),irantropologinįnuožmauskariosustrėlėmis,pasakDaukanto, vylyčiomis,įvaizdį:„Perkūnasbuvovisųvyriausiudievu,kursaiturėjoveidą rūstą, raudonusskruostus,garbanotąbarzdą,galva liepsnomisaptekusi,orankosevylyčios“(Ibid.,82),irgriausmavaldžiovisųmirtingųjųteisėjovaizdinį:„Ant to kalno debesų aukš­tybėse gyvenusi dievybė, Perū­nu vadinama, kaip virš­iau minavojau, didžiai teisinga, doriems pailsį ir linksmybę, kaip sakiau, davusi, o ne­dorus pragare kankinusi“ –taigiatitinkabaltiškąjįPerkūnovariantą.

Potrimps atitinkaDaukantopavaizduotusPerkūnąirPatrimpą,okaipgidėlPi-kuliovardo?Toporovaspagrindė,kad„visaigalimasdaiktas,kadPatols (Potols) atlikoPekol’o(Pikul’o)epitetovaidmenį“(T o p o r o v 2000,20).TaigiDaukan-topavaizduotasenovėslietuviųdievybiųPerkūno,PatrimpoirPikuliotriada,gy-venusišventameamžinaižaliuojančiameąžuole,simboliškaiišreiškiamitinęgy-venimoirmirtiescikloidėjąirgalibūtilaikomadarvienuraštiškubaltųreligijosliudijimu.

Daukanto mitologinis pasakojimas apie šventą amžinai žaliuojantį ąžuolą,Pasauliogyvybėsmedį,kuriamegyvenomitiniųdievybiųPerkūno,Patrimpo irPikuliodvasios,kaipsenovėslietuviųritualiniųapeigųiraukojimovietą,įkūni-jančiąsenovėslietuviųerdvėsirbūtieshierofanijas,tęsiaXVI–XVIIIa.SimonoGrunau,MatoPretorijaus,StanislovoRostovskio(1711–1784)baltųmitologinėsvaizduotėspasakojimotradiciją.AntaiSimonoGrunauPrū­sijos kronikoje (1529)

141

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

pasakojamaapie„visadosžalią“,„didelį,storą,aukštą,galingąąžuolą“3, padaly-tąįtrislygiasdalis,skirtasPerkūno,PatrimpoirPatulostabamsgarbinti4. Mato Pretorijaus veikale Prū­sijos įdomybės, arba Prū­sijos regykloje irgi kalbama apie Perkūnoąžuolą,apieprūsųdievusPatrimpąirPikulą,kuriųgarbeibuvoaukoja-mos aukos5.JėzuitųistorikoStanislovoRostovskio(1711–1784)Lietuvos jėzuitų provinc­ijos istorijoje,kritikuojančiojepagonybę,rašoma,kadirXVIIIa.daugely-jebaltųžemiųtarpvalstiečiųvisdargajibuvopagonybė,t.y.garbinimasąžuolokaipsvarbiausiobaltųdievoPerkūnosimbolio:„Esant tokiems dalykams, vargš­ai daugiausia Lietuvoje, Žemaitijoje ir Žiemgaloje, visiš­kai nežinantys krikš­čionių mokslo arba menkai jį pažįstantys, vėl sugrįžo į š­ventuosius miš­kus, kad protėvių papročiu melstųsi ąžuolams, Jupiteriui, arba žaibui, kurį jų vyresnieji vadino Per­kū­nu“(R o s t o v s k i s 2005,143).Rostovskis,pasakNorbertoVėliaus,sekda-masDlugošu,PerkūnągretinosuromėnųJupiteriu�,aprašėnetikmedžių,betirakmenųgarbinimą(„kaimiečių ligi š­iol tebėra garbinami: griausmasvaidys Jupite­ris, arba liaudiš­kai Perkū­nas (Perkunas), seni ąžuolai, š­ermukš­nis, kitur akmuo, di­desnė uola“�),pabrėždamas,kadmiškuosevisdarvykstabaltųpagoniųritualinėsaukojimoapeigos,skirtosPerkūnokultui,primenančiosromėniškąsias:„Panaš­iai kaip Romos vestalės Perkū­nui (Perkuno) kū­reno miš­kuose amžinąją ugnį“8. Beje, reikiapasakyti,kadDaukantopavaizduotasPerkūno–vyriausiojotėvopaveikslaskartaisprimenagraikiškąjįDzeusovaizdinį.Baltiškosiosirgraikiškosiosmitologi-jossugretinimasDaukantopasakojimenėraatsitiktinis,taisąmoningasveiksmas,rodantiskūrėjonorąsenovėslietuviųnutolusiąpraeitįpakylėti,išaukštinti,sukurtigarbingąpradžiosmitopasakojimą,pasiremiantbendraantikinės irbaltiškosioskultūrosgretybe.

Daukanto Bū­desukurtųgirių-jūros,girių-marių,medžio-akmens,pražilusioak-mens,šildančiųgirių,girių-pastogės,girių,medžiųkaipbendruomenėsmaitinto-jos,girių-pilių metaforinių-simboliniųvaizdiniųgausybė,apimantimitinęapačią(simbolinisgirių-jūrųvaizdinys)irviršų(simbolinisgirių-pilių,pastogėsvaizdi-niai),yraindividualikūrėjoliteratūrinėsvaizduotėsžymė,simboliškaiįkūnijantipasauliokaipkosmososampratą,girioskaiparchajiškos,„pirmykštės“bendruo-menėschtoninęirsykiusakraliąerdvę,„auksoamžiaus“mitą.Antravertus,Dau-3G r u n a u 2001–SimonasGrunau,„Apieąžuolą,kuriamebuvodievai,irapiejopadė-tį“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.II,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,2001,104.4 Ibid.5P r e t o r i j u s 2003–MatasPretorijus,„Apiesenovėsaukas,aukotasPikului(Pykullis) irPatrimpui(Padrympus), Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.III,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,2003,243.�V ė l i u s 2005–NorbertasVėlius,„StanislovasRostovskis“,Baltų religijos ir mitologi­jos š­altiniai,t.IV,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,2005,139.�R o s t o v s k i s 2005–StanislovasRostovskis,„Lietuvosjėzuitųprovincijosistorija“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.IV,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosins-titutas,2005,143.8 Ibid.

142

Eglė Keturakienė

kantosimbolinisgiriųkaipkosminiomedžio,giriųderlingumovaizdinysišreiškiaprotėviųžemėsvaisingumo,gausumoidėją–mitą,savaippratęsiantįXVIa.Lie-tuvoslotyniškosiosliteratūrostradiciją,įkūnijusiąmitinęvaizduotęirLietuvosže-mėsgausumo,derlingumo,aukštųmedžių,giriųtopą(plg.MikalojusHusovianasGiesmė apie stumbro iš­vaizdą, žiaurumą ir medžioklę (1523)9, Jonas Radvanas Radviliada (1588)10).KartutairaštiškasDaukantoliudijimas,išreiškiantissenovėslietuviųtikėjimuibūdingągamtoskultą,rodantisreliginės,šventoserdvėspatirtiessvarbąarchajineibendruomenei:„Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio Perū­ną garbindami“(D a u k a n t a s1976,428).

Daukantopasakojimepavaizduotas tikėjimasmedžiųhierofanijomis,kuriosegyvenairdievai,irvėlės,rodo,kadarchajiškasenovėslietuviųbendruomenėgam-tospasaulyjeregėjo„antgamtiškus“dalykus(Eliade’ssąvoka):šventybėmūsųpro-tėviamspasireiškėpergamtoserdvę.Tikėjimaspomirtiniugyvenimu,nemirtingasielanetikišreiškėmitinįnenutrūkstamągyvybėsirmirtiesratą/ciklą,betsim-bolinegamtoskalbareiškėatgimimoidėją,kuriypačbuvoaktualiXIXa.antrospusėslietuviųpoetineiiristorineisavimonei.Šiamestraipsnyjeaptartos11senovėslietuviųgyvenimobūdoir tikėjimo formosišDaukantoDarbų, Bū­do ir Pasakoji­moperteikiabaltųreligijąirmitologiją,kuriDaukantobuvosuvoktatikkaipvienaištautinėsbendruomenėsatgimimogalimybių,betjokiubūdunedominuojanti.

Dionizo Poškos medžių istorijos: nuo epikūrietiškos medžio „užūksmės“ iki medžio – kultūros ir istorijos atminties simbolio

Daukanto pasakojime apie didžiausius Lietuvos ąžuolus minimi ir DionizoPoškosBaubliaikaipžemaičiųmaldosvieta,kaipPoškosnamųcentras,išgarsinęs„svietui“(pasauliui)ąžuolovardą: „Žemaičiuose, regis, dar š­iame amžiuj tepasi­bengė didelieji ąžuolai: kaipgi Raseinių apykartoj vieno tokio ąžuolo tebėr dar

9HusovianasLietuvoskraštematoderlingasgirias,neregėtoaukštumomedžius,vaisme-džius,pilnusmedaus:„Giriosjiemsduodakasmetgeltonojovaškodaugybę<...>Medžiaičiaaugavešliai,irniekadmesnesamematę/Vietojkuriojnorskitojtokiodidumo,kaipčia. <...>Gausiai jie turimedaus, dūzgesio bičių pilni. <...>Kad būtų vietos koriams,aukštaiišskobiamasmedis<...>ŠlovindamasLietuvosžemę,miniirpagonybėsapraiškas,burtus,raganaujančiąmoteris,miškodeivęMedėją.H u s o v i a n a s 2007–MikalojusHusovianas, Raš­tai,Vilnius:LLTI,125–127.10 Radvano Radviliadojesukurtasgirių,aukštųitkarūna,siekiantisžvaigždesirvėliųpa-saulįvaizdinys įkūnijapasaulio /kosminįmedį,sujungiantįžemęirdangų,mitinįviršųirapačią:„Derlių,kokįšventidovanojaGargarai,skyrė/jiemsužtataiiržemes,kurperamžiuslengvaišmisti./Tyraskaipstiklasupesvainikuojatažemėsgrožybė–giriųaukštųkarūna;josviršūnėmisšičiažvaigždynus/remia,omedžiųšaknimligiStiksovėliųnusilei-džia<...>čiaąžuolynaipilnibitučiųskystonektaro:/medžiaistyriausiaismedusputoda-masbėga<…>“R a d v a n a s 2009–JonasRadvanas,Raš­tai,Vilnius:LLTI,236–237.11Daukantodarbuoseestiaprašytųirkitokiųsenovėslietuviųtikėjimoirgyvenimobūdoapraiškų,kuriossiejasisuantikairsukatalikybe.

143

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

stuobrys, po kuriuo kitą kartą žemaičiai meldėsi, Baubliu š­iandien vadinamas, kuriame gyvena garbingas dainius ir pirmasis raš­ytojas žemaičių kalba jomylista Poš­ka, kursai, puikiai tą Baublį apraš­ęs, apskelbė svietui“ (D a u k a n t a s 1976,85).

Medis kaip asmeninės šeimos istorijos ir kaip kultūros ir istorijos atmintiesženklasbuvoaktualusDionizoPoškosasmenineiirliteratūrineisavimonei.BūtentPoškosidilės„Manadarželis“ (1811)asmeninėsistorijossiužeteįkūnytuBardžių-Bijotųdvarosodybos,savojo„darželio“,vaizdiniuįprasminamaXIXa.pradžiaibūdingaLietuvosirLenkijosbajoriškojipilietinėistorinėsavivoka12,išreiškiantikaimobūtiesidealošlovinimą13,žymintibajorijosperėjimąnuoviešosiospoliti-nės erdvės į privačią asmeninę erdvę14. Poška gyvenimąkaime,Bardžių-Bijotų„darželyje“, traktuojakaipmalonumoirpramogosšaltinį,bičiulystėsvietą.„Manadarželyje“kaimobūtiesšlovinimassusijęssumaloniu,ramiuirpatogiugyvenimobūduataraksijoje15,įkūnijančiufi­zinioirdvasiniobūvioharmoniją.Klasicistinėjeidilėjevaizduojamaspozityvuskūrėjogyvenimas„ilgalaikėjemalonumoramybė-je“1�bedidžiuliųvargųirsukrėtimų,išaugęsišepikūrietiškųjų-hedonistiniųgyve-nimobūdoprielaidų,motyvuojairDionizoPoškosšviečiamąsiaspažiūras,žymin-čiaslenkųklasicistinėspoezijos(StanislovoTrembeckio)1�recepciją.

PrivatidarželioerdvėPoškosidilėje„Manadarželis“netikįkūnijaepikūrietiš-kąjįgyvenimomodelį,betsimbolizuojaturiningolaiko,savojogyvenimoirkul-tūrospalaikymobeiistorinėsatmintieserdvę.TaigisimboliškaigyvenimoteksteįkūnijamasHoracijauspoetikojeišreikštasmalonumoirnaudosprincipas.Poškai„darželis“–taisavojikūrybosžemė,kurioje,nejausdamasgyvenimonaštos,po-etasgyvena,bičiuliaujasi,myliirkuriasavąjąšeimosirgiminėsatmintiesistorijąpalaimingojegamtosramybėje,medžių„užūksmyje“.Epikūrietiškąjąbūtieshar-12ApieLenkijosirLietuvosbajoriškosiospilietinėstradicijoskultūrosformasžr.S p e i -č y t ė 2004–BrigitaSpeičytė,Poetinės kultū­ros formos.LDKpalikimasXIXamžiausLietuvosliteratūroje,Vilnius:VU.13T a z b i r 2002–JanuszTazbir,Kultura szlac­hteska w Polsc­e. Roztwit – upadek – relik­ty,Poznań:Poznańskie,20.14PasakNosá­lovos,ATRbajorijos„įsitikinimasgilėjo,kadviešapolitikossferayralėkš-ta,nešvari,suteptapartiniųkovųirdespotiškosvaldžios,taigivisa,kaskilnu,moraluar‘tautiška’,turibūtiatrastairišpuoselėtavidiniameindividogyvenime“,B e r e s n e v i -č i ū t ė-N o s á­ l o v á­ 2001–HalinaBeresnevičiūtė-Nosá­lová­,Lojalumų krizė: Lietuvos bajorų politinės sąmonės transformac­ija 1795–1831 metais,Vilnius:Vaga,205.15„Ataraksijareiškiafi­zinęirpsichinęramybėsbūklę,taigitokįgyvenimą,kadakūnasyrasveikasirvyraujaaistrųharmonija“,A n z e n b a c h e r 1995–ArnoAnzenbacher,Etikos įvadas,Vilnius:Aidai,24.1�Ibid.,24:Epikūroetinėgyvenimomenoprogramayraskirta„ilgalaikiomalonumoramy-bėjepatyrimui,taigitokiamgyvenimui,kuristekėtųbesukrėtimų,vargo,būtųpozityviainukreiptasgyventiataraksijoje“.1�„StanislovoTrembeckiolibertiniškoseilės,manifestuojančiosšvietėjiškaspažiūras,iš-reiškiahedonistinę,epikūrietiškąlaikyseną“,K l i m o w i c z 1998–MieczysławKlimo-wicz,“StanisławTrembecki”,Miec­zysław Klimowic­z, Oświec­enie,Warzsawa:PWN,194.

144

Eglė Keturakienė

monijąpalaikovyroirmoters„širdiesmeilės“jausmopastovumas/amžinumas,kurispriešinamasciklineigamtos laikokaitai,besikeičiančiomsmedžio /klevoformoms:„Klevas dabar yr jaunas, o mudu pasenom, / Tikt jo žiemą, vasarą re­gyklai kitoki, / O mū­sų š­irdies meilė visados vienokia“ (P o š k a 1959,31).Poš-kasavąjįdarželįaprašokaippažadėtąjąžemę,kurią įprasminagamtos teikiamapalaima,vaizduojamairVergilijauspoetinėjekūryboje18:tiekBukolikose gamtos prieglobstįsimbolizuojaantikinėmedžiųpavėsiometafora,tiekEneidoje pasirodo pažadėtosiosžemėsvaizdinys:„Pažadėtojižemėakysepasirodėlygbegalinisši-las(ingenslucus),Tiberisliejosiauksosmiltimis(multaflavusharera)“19. Poškos„Manadarželyje“idilinis„darželio“pasaulis,neatsiejamasnuopasakotojošeimosgyvenimo istorijos, atitinka Vergilijaus Bukolikose vaizduojamąpirmapradęgam-tos ir žmogaus harmoniją, o išsamus sodo aprašymas, kuriame išvardijami visiaugantysmedžiai,atitinka Vergilijaus GeorgikųIIgiesmės,kalbančiosapiesodųauginimopraktiką,konkretausantikiniokraštovaizdžiotopiką.VergilijusGeorgi­kų IIgiesmėjepateikialabaikonkretųirsykiuišsamųmedžiųaugimoaprašąsubūdingomisjųsavybėmis,pvz.,„tuoposirjovarai,pilkuojančiaislapaispražilę“,„aukštas kaštonas, plačiai išsikerojęs Jupiterio gojuos“ (Ve r g i l i j u s 1971).Poškosdarželioklasicistinismedžių„skaitymas“(„Ties pačiu langu matyt gal viso­kių kvietkų“, „taip akys klysta / Skaitant medžius“)tipologiškaiatitinkaantikinėslotyniškosiospoezijosgamtoskaipmaloniosvietosaprašymomotyvą,kurįsudaro„kvietkų“,medžiųirgiedančiųpaukščių20(šiuoatveju–lakštingalos)nuoseklusirtvarkingassąrašas.

Prasmingo laikosuvokimą irkūrybos temą išreiškiamedžio-atminties topas,kaiįmedžių(ąžuolo,lieposirklevo)„istoriją“įrėžiamasasmeninėsirkultūrinėsatmintiestekstas.Pastarasistopaspirmiausiayrasusijęssuliteratūriniu,socialiniuiristoriniukontekstu;kilęsišpiemenųžaidimųbeiritualų,gyvavusiųnuoseniau-siųlaikų;antravertus,išlikęskaipXIXa.pradžiosLietuvosbajorijosgyvenimobūdopaprotys,kaibuvoitinmadingarašytisavošeimos,giminėsgyvenimokroni-kas.Klasicistinėjeidilėjepirmiausiapasakojamaapie„ąžuoląužūksmyviensodį“,žymintįPoškosepikūrietiškosiosgyvensenosbūtiescentrą,kuriameįamžinamassimboliniskultūrinisdialogas, išpjaustomi„vardaipriedelių“MotiejuiKazimie-rui Sarbievijui atminti. „SarmatųHoracijaus“ vardo paminėjimas reiškė Poškai18XIXa.pradžiosLietuvosirlietuviųliteratūrojepastebimagajiantikinėsliteratūros,ypačVergilijaus,Horacijaus,recepcija.KlasicistinęXIXa.pradžioslietuviųliteratūrą(Poška,Stanevičius,Klementas,Valiūnas)veikėhumanizmoidėjos,sklidusiosišVilniausuniversi-teterengtųgarsiųjųGrodekoklasikinėsfi­lologijosseminarų.R u k š a – AntanasRukša,„Įvadas.HumanizmasirVergilijusLietuvoje“,Publijus Vergilijus Maronas, Bukolikos. Ge­orgikos.Vertėirpagaloriginaląhegzametraislietuviškaiatkūrė,parašėįvadąiržodynėlįsudarėA.Rukša,Londonas:Nidosknygoskluboleidinys,95,12–13.19Cit.išZ a b u l i s 1982–HenrikasZabulis, Respublikos idealai Romos aukso poezijoje, Vilnius:Mokslas,125.20C u r t i u s 1997–ErnstRobertCurtius,“Rozkosznemiejsce”,ErnstRobertCurtius,Literatura europejska i łac­ińskie średniowiec­ze,tłumaczenieiopracowanieA.Borowski,Kraków,202.

145

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

svarbųvalstybiniopatriotizmoatmintiesženklą,reprezentavobajoriškąjąpasako-tojotapatybę,įsišaknijusiąLDKvalstybingumotradicijoje21.Antravertus,įsavąjįgamtosirkultūrosatmintiestekstąįterptasimbolinė/LDKbarokopoetorašymoantąžuolo„tiesKražiaisMedžiokalnyje“ istorijagalibūtiperskaitytakaipPoš-kossąmoningapastangaLietuvoskultūrąsakralizuoti,mitologizuotiirintegruotiįlotyniškosiosEuroposliteratūrosirkultūroserdvę:„Sarbiejauskis ties Kražiais Medžiokalny raš­ė / Ant ąžuolo, bet dabar iš­kirto, iš­taš­ė“ (P o š k a 1959,31).Net irSarbievijasodėje Narevui (Ad Narviam),žyminčiojeVergilijausBukolikų poetinęrecepcijąirvaizduojančiojekaimobūtiesmalonumus, iškylamedžio-at-minties topas,kurissusijęssupiemenųdainavimo topubeižaidimopapročiu irritualu:„Žalio ąžuolo žievėje / Šiuos iš­raš­iau žodžius lyros aš­triu pletru: <…> Kol bus matomi žodžiai tie, / Iš­pjauti žalioje ąžuolo žievėje“(S a r b i e v i j u s 1995, 125–126).Net irSarbievijausodėje ritualizuotaspiemenųžaidimas simboliškaiperteikiakūrybosiratmintiestemą:„Lai dainas pakaitom dainuos / Ir manuosius žodžius savo dainon įpins“ (Ibid., 127).Poškos istorinei savimonei aiškinti itinsvarbusmedžio-atminties topas, įkūnijantis ir asmeninį tekstą, ir istorinępatirtį (klasicistinėje idilėje išsakomas net 4 kartus),Vergilijaus pastoralinės atmintiestradiciją,išreiškiaBukolikųantikinįmedžio-atmintiesarchetipą.PatiesVergilijausBukolikosemedžio-atmintiesarchetipasiškyla2kartus:VirXeklogėse.Veklo-gėje,skirtojeDafniuiatminti,vaizduojamosarkadųpiemenų,ožkaganiųMopsoirMenalkodainavimovaržybos.Mopsaspasirenkaatmintiesgiesmę, apraudančiąDafniomirtį,kuriosžodžiusišankstoišpjovėbukožievėje:„Ne,ašgeriaupamė-ginsiueiles,kurandaiišpjoviau/Bukožaliojžievėjirgaidąjomsšvilpautitarpposmų/Pasižymėjau“(Ve r g i l i j u s 1971,27).Vergilijaus BukolikųXeklogė-je, dedikuotojeGajuiKornelijuiGalui, „apdainuojančiojeGalomeilėskančias“atleistineivergei,aktoreiLikoridei,ketinamanelaimingosapviltosmeilėsjausmąirpatirtaskančiasišreikštisimboliniamegamtostekste–įpjauti„jaunomedžiožie-vėn“kaipnuolatgyvąsavosiosmeilėsiramžinosištikimybėsženklą:„Bus man lengviau kentėt, ir savo meilę įpjausiu / Jauno medelio žievėn: augs medis – augs mano meilė. / Apsuptas nimfų, dabar ant Menalo eisiu ratelio / Arba š­ernus medžio­siu miš­kuos, nebaisū­s bus š­alčiai“ (Ibid.,50).

Poškossavojoąžuoliukokamiene„išguldyti“žodžiaitampabičiulių(„priete-lių“)atminimoženklu.Senojeliepojeišpjautastekstasįkūnija„atmintįprietelys-tės“,suvienijančiągyvuosiusirmiruosiuosius.Poškos„Manadarželis“simboli-niameklevoteksteįrašytašeimosgyvenimokronika,išreiškiantiamžinosmeilėstemą,atliepiaXIXa.pradžiosLietuvosbajorijosistorinėssavivokoskontekstą.PoistoriniųkataklizmųLietuvosirLenkijosbajorijaatramosieškojošeimoje,savasdvarastapopatriotiškumomanifestacija,išreiškiančiadvasinįiremocinįsantykįsusavąjaprigimtinegamtoserdve.MykoloRomerioepistolinispaveldaspaliudijašįbūdingąistorinėssavimonėsreiškinį–bajorijosšeimyninęvertybinęsavimonę,atskleidžiančiąintymųryšįsugimtuojukraštovaizdžiukaipasmeninėslaimėsir

21P i v o r a s 2000–SauliusPivoras,Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida, Kau-nas:VDUleidykla,77.

146

Eglė Keturakienė

kultūrinėstapatybėscentru,reiškiamuantikiniumeilėsjausmoįamžinimotopu.ĮžmonosRachelėsprašymąsugalvotidvarosodąjuosiančiamupeliuivardąMyko-lasRomerisištremtiesrašo,kad„tatėkmėturėtųvadintis‘meilės’vardu“22.

Klevomedyjeįprasminamasiristorinispraeitieslaikas,įrėžiami„didžioišgąs-čio“1807metai–karassuNapoleonu,prancūzmetis,trumpamsuardęsDionizoPoškosepikūrietiškojogyvenimopalaimą.Simboliška,kadautobiografi­nis,indivi-dualiospatirties irsavasties laikoįamžinimotekstas,artikuliuojantisasmeninės,kultūrinėsiristorinėsatmintiesleitmotyvą,suvienijantisbuvusiasiresamaskartas,baigiamasmitiniugamtos/pavasarioatgimimociklovaizdiniuirPoškospažadurašyti,išpjautitai,„kąnaujoišgirsiu“.

Apibendrinantbūtųgalimapasakyti,kadPoškos„Manadarželio“intymiojidar-želioerdvė, išreiškiantiepikūrietiškojogyvenimobūdomodelį,kuriojerašomossimbolinėsmedžių„istorijos“,įprasminančiosmeilės,šeimos,giminėsirbičiulys-tėsatmintiestemą,„išauga“ikikūrybos,kultūrinėsiristorinėsatmintiesįamžini-moerdvės.

antano Baranausko medžiai: kultūros­medžio ir šilelio­krikščioniškosios būties simbolika, arba šv. augustino estetinio regėjimo ir laiko recepcija

Medžio(ąžuolo)kaipžmogausdvasiosstiprybėsirąžuolokaipkultūroshero-jaussimbolikaryškiirBaranauskoproginėjekūryboje.Antaipoetinėjededikacijo-je–vardodienossveikinimeGeražodiskultūrinisherojus–K.AntanasValentas,„mylasnykaslietuviškoskalbos“,simboliškaigretinamassusenu,stipriuąžuolu(„Brol Antanai, lietuvi, / Ramsti ąžuolo seno, / Kurio rievės supuvę / Ilgą metą gy­veno. / Kalba mū­sų tėvynės, / Ilgą metą gadinta <...> Visa graži iš­činto“),tačiaušisenoąžuolo-žmogauspersonifi­kacija,kaipirbūdingaBaranauskopoetineisavi-monei,iškylajaunepagoniškame,betkrikščioniškamepasaulėvaizdyje–jaunes-nimedžiaipalygintisusenuąžuolu–„stuobriu“,kaipŠventameRaštepasakyta,„pražuslygintidulkei“:„Sulū­š­ medžiai jaunesniai / Alksniai, beržai trąš­esniai / Ir, sutrupėję smulkiai, / Pražus lyginti dulkei“ (B a r a n a u s k a s 1994,122).Dedikacijojesenoąžuolovaizdinysįgyjanetikpatikimokultūrosherojaus,betirapibendrintątėvynėssimbolį:„Stuobriu stovi tėvynė“ (Ibid.).Taigilietuviųkultū-roskūrimodarbasBaranauskosveikinimeGeražodis,kaipirDionizoPoškosbeiSimonoStanevičiausaptartuosetekstuose,įgyjasimbolinįmedžiovaizdinį,tačiaubetikėjimo,beDievopagalbos,besavogyvenimokaipaukosįprasminimolietuvy-bėsneįmanupalaikyti:„Dėl to, Broli lietuvi, / Do neesam pražuvę! / Jei su Dievu pradėsma, / Dievo garbės norėsma / Dievas baigs mū­sų darbą: <...> Kad su dalia padoria / Gyventumėm ant sviesto, / Šventu krauju aplieto <...>“(Ibid.,123).

SimbolinėmiškoprasmėryškiAntanoBaranauskoAnykš­čių š­ilelyje. Baranaus-ko Anykš­čių š­ileliopoetinispasakojimasnėrasavitikslėLietuvoskraštovaizdžio

22“Nieustawajmywięcwochociepisania…”,Z dziejów Römerów na Litwie:zlistówidziennikówtrechpokoleń,opracowałaDanutaKamolowa,Warszawa:Krąg,1992,20.

147

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

interpretacija23.Poetui, išpažįstančiamkatalikųtikėjimą,gamtospasaulisnėra irnegalibūtisavaiminėduotybėirvertybė:„religingamžmoguigamtaniekadanėravien‘gamtiška’“(E l i a d e 1997,107).„Estetinėgamtostaba“Baranauskopoeti-niamepasaulėvaizdyje,Eliade’sžodžiaistariant,„turitamtikrąreliginęreikšmę“(Ibid.,108).Skausmasdėlprarastojošileliogrožio,įgijęsestetinioregėjimofor-mą,išreiškiakrikščioniškosios–harmoningos–būtiesilgesį.Poetinisišgyveni-masdėlsunykusiošilelioatskleidžiapasakotojoatmintiesjauseną,krikščioniškąjąlaikosuvokimoformą,žyminčiąjaunemitologinęciklinębūtį,betlinijinįistorinįlaiką,žemiškojogyvenimopraeinamumą,jonuolatinįkismąir tapsmą.Kintantipasakotojo nuotaika išreiškia žemiškos būties laikinumą. PasakAlgirdo JuliausGreimo,„romantizmuipavykosužmogintigamtą,paverčiantjąpeizažu,kuris,ga-lųgale, tėra tiktaižmogausdvasinėsnuotaikosprojekcija“ (G r e i m a s 1991,382)..Filosofi­nėshermeneutikoskonteksteasmensnuotaikayrapirmapradėsavoistorinėsbūtiessuvokimo,orientacijospasaulyjeišraiška,konstituojantitamtikrąsubjekto savimonėsmodusą.Nuotaika kaip tam tikra asmens savimonės formagalibūtireiškiamairistorinė/visuomeninėžmogausbūtis.PasakRicoeuro,po-etinio diskurso nuotaika yra „specifi­nėbuvimopasaulyje, santykio su pasauliu,jo supratimo ir interpretacijos forma“ (R i c o e u r 2000,73).Anykš­čių š­ilelio atmintiespasakojimąmodeliuojaromantinėestetinėpasakotojojausena, Fridricho Schilleriožodžiaistariant,estetinėsielosnuotaika,„išreiškiantiaukščiausiosrealy-bėsbūklę“,„įkūnijantivisųgalimybiųpagrindą“,„aprėpiantižmogiškumovisetą“(S c h i l l e r 1999, 112).. Anykš­čių š­ilelyje estetinė pasakotojo sielos nuotaika,reiškiamasimboliniugamtos–šilelio–tekstu, perteikia subjekto atminties jause-nosistoriją,apimančiąirpraeitiesregioniniokraštovaizdžioestetinįregėjimą,irapokaliptinęlietuviųgiminėsnelaisvėsirkančiųistoriją.

Istorijospasakotojovaizduotėsatmintyjeatgyjantisprarastošileliovaizdas– pėdsakas, t.y. atvaizdas, simbolizuoja ne tiek patį gamtos pasaulį, kiek įbūtinapasakotojo išgyvenamąistoriniolaikojausmą.Anykš­čių š­ilelyjeišsiskleidžiaklasi-kinėVakarųEuroposromantinėgyvastiesiristorinėsatmintiessamprata: praeitis, t.y.buvęsšileliogrožis,galiatgytitikmenoerdvėje.FridrichasSchillerisodėjeGraikijos dievaiprarastąantikiniopasauliožavesįsu jogrožio ir jaunystėskul-tuįamžinokūryboje:„Kurgitu,gražuspasauli?..Grįžki,/Prigimtie,jaunatviška,šviesi./Tiklegendojtavopėdosryškios,/Tikdainojtugyvastebesi“(Š i l e r i s1989,39). PanašiaiirAdomasMickevičius,poemosKonradas Valenrodas pratar-mėjeprisimindamasLDKgalybėspaslaptį irsykiuteigdamasjosvidinėsgaliosstoką,istoriosofi­niussvarstymusbaigėSchillerioeilėraščiodvieiliu:„Kasprivaloatgytidainoj,lemtažūtitikrovėj“(M i c k i e w i c z 1955,70)24. 23BrigitaSpeičytėchrestomatinįAnykš­čių š­ilelįnaujaiyraperskaičiusikaipgrožiofeno-menologijoskūrinį,tokiubūdupakeisdamašiotekstokanoninįsupratimą:„gamtosaprašotikslaspoemoje–nepavaizduotiAnykščiųgamtą,o tyrinėtigrožįpatiriančią sąmonę“.S p e i č y t ė 2004–BrigitaSpeičytė,Poetinės kultū­ros formos.LDKpalikimasXIXam-žiausLietuvosliteratūroje,332.24„Comaoźyćwpieśni,zaginąćpowinowrzeczywistości”AdamMickiewicz,Dzieła, t.2.Powieścipoetyckie,SpółdzielniaWydawnicza:Czytelnik,1955,70.

148

Eglė Keturakienė

Dramatiškas lietuviųbendruomenėsistorinis lūžis(1831m.sukilimopadari-niai) Anykš­čių š­ilelyje argumentuojamas romantiniu poetiniu žydėjimo/nykimosiužetu. Istorijos-augalo metafora būdinga romantinio sąmoningumo diskursui.Gimtojokraštovaizdžioirlietuviųgiminėsistorijosprasminisryšysgrindžiamasnetapatumo,betsubordinacijossantykiais:gamtaregimakaiplietuviųbendruo-menėsistorijosatvaizdas.Anykš­čių š­ilelyjedramatiškaistorinėpatirtisreiškiamalaikiškumo,„irimo“vaizdiniais,susijusiaissugriuvimu,išnykimu25,įprasminan-čiaisŠv.Raštokultūrinęatmintį,kuribuvoitinaktualizuotaromantinėsliteratū-rinėssavimonės,įkūnijusiostobulospraeitiesirnykiosdabartiesopoziciją.Nykiistorinėdabartis,tragiškapolitinėLietuvossituacijaperteikiamasuskilusiosbūtiesvaizdiniu,įsivaizduojama/regima(„regis“) bibliniu dabarties dykros („Visa pra­puolę; tik ant lauko pliko / Kelios puš­elės apykreivės liko! / <...> Kepina saulė nenaudingą plotą“) (3 kartus varijuojamas pliko lauko leitmotyvas)/romantiniųgriuvėsiųkultūriniaisvaizdiniais(„In kurį žiū­rint teip neramu regis: / Lyg tartum rū­mas suiręs, nudegęs, / Lyg kokio miesto iš­griuvus pū­stynė, / Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė“), kuriuoskeičiapraeitiesmiško,simbolizuojančioharmoningąbūtį,prarastorojausvaizdinys,gyvassubjektoatmintyjekaipdabartiesmomentu:„Miš­kan, bū­davo, eini – tai net akį veria; / Va teip linksmina dū­š­ią, ažu š­irdies tveria, / Kad net, š­irdžiai apsalus, ne kartą dū­mojai: / Ar miš­ke aš­ čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ (B a r a n a u s k a s 1994,127–128).

Baranausko Anykš­čių š­ilelyjeįprasmintassubjektosielosišgyvenimas,iškylan-tisdabartiesvaizduose-pėdsakuose,išreiškiakrikščioniškąją,šv.Augustino Iš­paži­nimų2�laikosampratą,teigiančią,kadasmenspraeitis,palietusijojausmus,iškylasielojekaippėdsakas,kaipžodinispraeitisatvaizdasdabartyje2�.Jausminėatmin-tisglūdijosielosintentio (iš­tįsime):„Laikasnepraeinatuščiaiirnesiritabepras-miškai, nepalikdamas pėdsakomūsų jausmuose: jis atlieka dvasioje nuostabiusdarbus(IV,VIII)“(A u g u s t i n a s 2004,71).Anykš­čių š­ilelyje pasakotojo at-mintis,reiškiamaestetiniųvaizdiniųjausena,įkūnijapraeitiesdabartį.Simbolinisgamtos reiškinių aprašymas, pagrįstas tvarkinga, proporcinga (darnia), aiškia irvientisapojūčių(regos,uolės,klausos,jutimo)raiška,liudijanetiekklasicistinępasakotojosavivoką,kiekveikiaureprezentuojakrikščioniškąjąbūtiessampratą,ženklinančiąšv.Augustinoiršv.TomoAkviniečiosubjektyvausestetinioregėjimo

25R i c o e u r 1994–PaulRicoeur,Laiko patirties aporijos. Šv. Augustino Iš­pažinimų vienuolikta knyga, Baltos lankos,Vilnius,4,112.2�XIXa.pradžiojepasirodėA.Savickio(1782–1836)šv.Augustinoraštųvertimofrag-mentai„KalbosdūšiųsuDievu,išimtasišknygųŠventoAugustino“,išleisti1829m.Bara-nauskodienoraštyjetarpkitųmaldųpateikiamairrytmetinėšv.Augustino„Kristaussiela,pašvęsk,mane“malda.Taigišv.AugustinokatalikiškosiostradicijosrecepcijaBaranauskopoetinėjekūrybojeyrapagrįstairkultūriniukontekstu.2�„Kaižmonėspasakojaapiepraeitįkaipapiekažkątikra,jieiškeliaišatmintiesnepačiusdalykus,kuriejaupraėjo,ožodžius,sukurtuspagaltųdalykųvaizdus,kurie,palietęjaus-mus,įspaudėsielojetarsisavopėdsakus“,R i c o e u r 1994–PaulRicoeur,Laiko patir­ties aporijos. Šv. Augustino Iš­pažinimų vienuolikta knyga, Baltos lankos,4,45.

149

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

recepciją28.Krikščioniškosioskultūrostradicijoskontekstepojūčiaiyra„kitossie-lospastangos“,estetinįpasauliopažinimąlemiatamtikrasproporcingumas29. Tiek šv.Augustinas,tiekiršv.TomasAkvinietissubjektyvausestetiniogrožioregėjimątapatinosuforma,suproporcingumo(proportio),vientisumo(integritas)iraišku-mo(c­laritas)estetinėspagavos(grožio)kriterijais.Šv.Augustinasformosstokąsiejosubūtiesdisharmonija.Šv.Tomasteigė,kad„grožis–taitinkamosproporci-jos<...>jutiminėgaliayratartumproporcija,kaipirbetkurikitapažintinėgalia“30. Anykš­čių š­ilelyjesubjektosielosišgyvenimas,perteiktasestetiniugamtovaizdžiu,žymikrikščioniškąjąkultūrinętradiciją,šv.Augustinolaikobeiestetikossampra-tą.Grožis, šv.Augustinosupratimu,atliepiasuvokiančiojo / stebinčiojodvasiosbūseną31. Anykš­čių š­ilelyjeperpasakojoempatiją,žodinįpraeitiesatvaizdąatgijusišileliobalsų–smuikogarso,juoko,giedojimo,gailausverksmo–įvairovė(„Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai, / Ė tie balsai visoki teip krū­von susi­audžia, / Kad jų skyrium nežymu, – ė tik š­irdį griaudžia“),šileliokosminėgyvybė„galibūtisuvokiamakaiptamtikradievybėsšifruotė“(E l i a d e 1997,113).Iršv.Augustinomąstysenoje,irBaranauskokatalikiškojepasaulėžiūrojedinamiškasgamtosfenomenųpasaulisįkūnijaDievokūryboskaipbūtiesapreiškimo/epifani-josaktą:„ėmum,prastiemžmonelėm,tikžiūrėtpatogu,/KaijuosdengiaApveiz-dažaliųlapųstogu“(B a r a n a u s k a s 1994,30).Šv.AugustinoIš­pažinimuose Vknygojeteigiama,kaddieviškumasslypivisojeDievokūrinijoje,kuri„nesiliaujairnenutylašlovinusi“Jobūtį(A u g u s t i n a s 2004,84).Anykš­čių š­ileliosiužeteįkūnytaestetinėLietuvoskraštovaizdžioatmintiesvizija,išreiškiantiDievobuvi-movisurirvisadaįrodymoleitmotyvą,perteikiaaugustiniškąjįamžinosiosDievoesatiesšlovinimąkaipaukosveiksmą:„Išbrangiausiųkvėpalųmišinįpadarę,/Die-vuiantgarbėsrūkoteipramiai,teipmeiliai“(B a r a n a u s k a s 1994,31).

Anykš­čių š­ilelyje vaizdingame subjekto atminties pasakojime atgijusi vidurnak-čiogamtosmisterija,medžiųšventoskalbosgirdėjimas(„girdi, kaip jaunas / La­pas ar žiedelis ant š­akelių kraunas; / Girdi, kaip š­akom š­nibžda medžių kalba š­venta“ (Ibid., 31) perteikia sakralinę /mitinę / archajinę gamtos jauseną, kuriišreiškiamažmogausmaldaDievui:„Dėl to ir š­irdyj visos pajautos nutilsta, / Ra­mumu tykumu, malda dū­š­ia dangun kilsta“(Ibid.,31).

28„Šv.Augustinassavoveikale‘Deordine’estetinęvertęturinčiuspripažinotikregėjimopojūtįirdorovinesvertybes<...>,iškeldamasproblemą,kadkaikuriepojūčiaiyramaxime c­ognosc­itivi(ypačgeraitinkantyspažinimui),tąpačią,kuriąvėliaususisteminoirŠv.To-masAkvinietis,tokiaispojūčiaispripažinęsregąirklausą“,E c o 1997–UmbertoEco,Menas ir grožis viduramžių estetikoje,Vilnius:Baltoslankos,116–117.29Ibid.,117–120.30Pasakšv.Tomo,grožiuireikiatrijųdalykų:vientisumo,arbatobulumo,proporcijos,arbadarnumo,iraiškumo.Grožiopercepcijayrasusijusisubūtiespažinimodžiaugsmu.Umber-toEco,„Šv.TomoAkviniečioestetinioregėjimosamprata“,Umberto Ec­o, Menas ir grožis viduramžių estetikoje,121–126.31 История эстетической мысли,т.1,Москва:Исскуство,1985.

150

Eglė Keturakienė

Prano vaičaičio medžiai: ąžuolynas, žiūrintis į dangų, arba kosmologinė vizija

PranoVaičaičiopoetinėjekūrybojeryškiąžuolosimbolika,įkūnijantimitolo-ginętautinėstapatybėserdvę.Pavyzdžiui,visameeilėraštyje„Augaaržuolsirla-poja“pasakojamamedžio/ąžuologyvenimoistorija,kuriteksteįgyjasimbolinęreikšmę:atgijusiųjaunųąžuoliukųvaizdureiškiamamitinėgyvenimocikliškumoidėja,kuri,virtusigyvybėsamžinumosimboliu,įrašomaįsemantinįtautinėstapa-tybės lauką.Minėtamepoetiniametekstegalimaatpažintibaltiškosiosmitologi-nėsvaizduotės(SimonasGrunau,MatasPretorijus),fi­ksavusiosbaltiškojoąžuoloaugalotumą,didingumą,iškilnumą,išsaugantįmitinę„šventumosanklodą“(Elia-de’ssąvoka),apraiškų:„Auga aržuols ir lapoja, / Leidžia didelius ū­glius / <...> Storas, drū­tas, augalotas“(Va i č a i t i s 1996,69).

Vaičaičio mitologinės (poetizuojamas Perkūno kultas) ir istorinės tematikos(vaizduojamasŽalgiriomūšis(„KadavyraidrąsūsišGriunvaldojojo“)eilėrašty-je–„Aržuolai“iškylantyspersonifi­kuotų„aržuolų-senelių“,„snaudžiančiųgirių“,„aržuolų, žiūrinčių į dangų“ vaizdiniai įprasminamitologinei sąmonei būdingą„pasauliocentro“simboliką:„Ant kuprų kalnų Lietuvos girios snaudžia / Darga­nos per aržuolų š­akas vis gaudžia, / Ir migla pusnynų krū­tinę jų dengia, / Tartum senelius <...> Sniego sū­kuriai po aržuolus lakioja <...> Kelia aržuols galvą, vėt­rų apdaužytą, / Žiū­ri į dangų, debesius tamsius“(Ibid.,176). Šiame tekste istori-ja–Žalgiriomūšis–interpretuojamasmitologiniosąmoningumopožiūriu.Kosmo-goniškojobaltųąžuolosimbolioperkeitimasįąžuolų-vyrųsimbolikąžymilietuviųliaudiesdainųtradicijąirtęsiaXIXa.poetineisavimoneiįprastąkaržygiškumo,didvyriškumotemąnuoDaukantoperBaranauskąikiVaičaičioirMaironio.

Baltųkosmogoniškojipasauliovizija, įkūnytaDaukantopasakojime,poetineformaitaidasatsikartojaVaičaičioeilėraštyje„AntkalnoRamaujosugnelėtvaskė-jo“,sukomponuotamekaipvaidilutės,ugniasargėsraudadėlnelaimingosmeilės.Folklorinemanieraparašytameeilėraštyjeregimeesminiusbaltiškosiosmitologi-joskontūrus,baltiškąjądangaussimboliką:ugnisgarbinamaantRamaujos/Romu-voskalno,baltamsšventosritualiniųapeigųvietos,Mėnulis,kukuojantigegutė, ąžuolynas,žiūrintis įdangų,simbolizuojakosmogoniškąjįbaltųmedį („Aš­ tave mylėsiu, aš­ tave guodosiu, / Su š­irdžia sutrinta š­ią ugnį žiū­rėsiu. / Tik š­its aržuo­lyns, į dangų žiū­rėdams“ (Ibid.,68),vaizduojamą,pasakGimbutienės, liaudiesmene:„dažnaijie[t.y.šventimedžiai]yraapsuptisaulių,mėnuliųiržvaigždžių,juosetupipaukščiai“(G i m b u t i e n ė 2004,120).Ugniasargėsmonologeesa-mafolkloriniųsugretinimų,primenančiųlietuviųliaudiessvodbinių(vestuvinių)dainųaugalųirmedžiųsimboliką.AntaiVaičaičioeilėraštyjemylimasislyginamassubijūnėliu,jurginu,putinu(„Sudiev,jaunikaiti,būksveiks,bijū­nėli, / Skaistusis jurgine, raudons putinėli /Aš tavemylėsiu,aš taveguodosiu“),panašiaikaip irlietuviųliaudiesvestuviųdainoje:„Antantkalno/Putinai,/Antkalno,/Širdele,putinai//Opakalnėj/Avietė,/Opakalnėj,/Širdele,avietė<...>.

151

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

PranoVaičaičiopoetinėjekūryboje,poemojeHegzametras,yrairmitologiniųžmogausvirsmoįmedįpavyzdžių,aktualizuojančių tiekbaltiškąją (lietuviųpa-davimasapiemerginą,paverstablinde32),tiekirromėniškąjąmitologinęvaizduo-tę, įkūnytąOvidijausMetamorfozėse.VaičaičiopoemaHegzametras atskleidžia etninępasakotojotapatybę,pagrįstąmitologiniotautinioeposukūrimoporeikiu.Poetonorąparodytisavotautoskultūrosiristorijostradicijųsenumą,tikėtina,ga-lėjosuaktyvintiirXIXa.viduryjeLiudvikoJucevičiausetnografi­niodarboLitwa (Lietuva, 1846)skyriuje„Metamorfozėslietuviųmitologijoje“išsakytastroškimassulauktisavojoOvidijaus,kurisišsaugotųetninėsbendruomenėskolektyvinėsat-mintieskūrybą,jąatkurtųirsujungtųvisuslietuviųpadavimusapiemetamorfozesįvientisąmitologinįepinįpasakojimą:„LietuviųmitologijaišsenolaukiasavojoOvidijaus,kurisaprašytųvisasjosmetamorfozesirparodytųaiškesnėješviesoje.Liaudisturilabaidaugšitosrūšiesžinių;istorikopareigayrasurinktivisustuospasakojimus,atskirtitiesąnuonetiesosirapgintinuoužmaršties“33.

Vaičaičio mitologinis pasakojimas Hegzametrasinterpretuojalietuviųliaudiesantropologinius padavimus apie žąsį, gandrą, blindę iš Jucevičiausmitologiniodarbo Litwa(Lietuva,1846),kurierecituojapasaulioatsiradimo/kilmėsmitąirįtvirtinainiciacijosritualąkaipnuolatinįpasaulioatgimimąiratsinaujinimą,tokiubūdusimboliškaiišreikšdamastautinioatgimimoidėją.Tiesa,Vaičaičioepiniamepasakojimemitologiniaivaizdiniaisusipinasukrikščioniškuojuvaizdynu.Antravertus,sunkuatsektiirtikrąjąmitologiniųvaizdiniųkilmę:artaibaltiškosiosmi-tologinėsvaizduotėsapraiška,arromėniškosios.Pavyzdžiui,simbolinėvaisingosžmonos virsmo į blindę, „pagirtąjįmedį“, „dainuojamąmedį“ istorija apima irantikinės,irbaltiškosiosmitologijoslauką.VaičaičiopasakojimasapiebeprotiškaivaisingąStoneliožmoną,turinčiąšimtuskūdikiųirkasrytąvėlgimdančiąkūdi-kį,sukeliapavydąmotinaižemeidėlnoroprilygti.Užtaigavusi,anotVaičaičio,„dievės“bausmę,išreiškialietuviškąjįmitąapiemerginą,paverstąįblindę,irsy-kiu primena Ovidijaus MetamorfozėseaprašytąNiobėspuikybėsirnoroprilygtideiveiLatoneiatvejį(O v i d i j u s 1979,148–153).Čiayrasvarbunetieksim-boliniovirsmogenezėsaspektas,kiekjoreikšmė.Vaičaičioepiniampasakojimui,perteikiančiampadavimųtradiciją,suteikiamasmetamorfozėsmitosiužetasapiePasaulio gyvybėsmedį, kuris recituoja pamatinį pasaulėkūrosmitą, išreiškiantįpirmapradėskūrybosveiksmokartotę.VaičaičioepinispasakojimasHegzametras įtvirtinaarchajiniožmogausmitologinėsrealybėssuvokimą:realuyratai,kasnuo-latkartojama.Simbolinisnuolatinisvirsmoveiksmas(Kuokosdukterspavertimasžąsimi,Stonelio–gandru,Stoneliovaisingosžmonos–įpagirtąjįmedįblindę)iš-reiškianuolatkartojamąpirminįkosmogonijosaktą.Kartojantpasaulėkūrosmitą,nuolatgrįžtamaįnelaikinępirmapradępilnatvėsbūseną,įin illud tempus,į„auksoamžiaus“laikus,įtąmitinįpradžioslaiką,kurisbuvoitinsvarbustautinioorumo

32D u n d u l i e n ė 2008–PranėDundulienė,Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,134.33 Litwa pod względem starożytnyc­h zabytków, obyc­zajów skreślona przez Liudwika z Pokie­wia,Wilno:wDrukarniM.Romma,1846.

152

Eglė Keturakienė

jausmui palaikyti. Hegzametre simbolinispirmapradėskūrybosveiksmokartoji-masįtvirtinaamžinojosugrįžimomitą,išreiškiantįnuolatinęlaikokartotęirsykiusimbolizuojantįlaikoatsinaujinimą.

TaigiVaičaičio poetinėje kūryboje ąžuolo kaip baltų kosmogoniniomedžio,žmogausvirsmoįmedįsimbolika,įkūnijantiPasauliogyvybėsmedį,kosmologinęviziją,išesmėspaklūstatautiniosąmoningumodiskursui,pagrįstammitiniupasau-lėvaizdžiu.

maironio medžiai: poetinis gamtovaizdis be ą­žuolo, arba nuo mitinio užkal­bėjimo iki istorinio žvilgsnio į realybę

Maironio eilėraščiuose nėra lietuvių poetinei savimonei būdingos tradicinėsąžuolosimbolikos(netgikatalikoBaranauskoproginėjekūrybojebūtaąžuolomi-tologemos!).Šįiškalbingąženklągalimabūtųaiškintikaipsimbolinįpoetožvilgs-nį,nukreiptąneįpraeitiesdidybės,karžygiškumošlovinimą(garsipraeitisMairo-niuiįkūnijobūtiesatramą,palaikėpoetinįatmintiesdiskursą),betįdabartį.Antravertus,Maironiopoetinėježemėjeapstukitokiųmedžių:„auga“putinas(„Augoputinas“),uosis(„Uosisiržmogus“),beržas(„Senatvė“).Tiesa,Maironiopoetinia-mepasaulėvaizdyjesusitinkairmitologinė,iristorinėsąmonė,betšismitologinissąmoningumasjaunėravientikbaltiškosioskultūrosprisiminimasarjosįprasmi-nimas.Simbolinisžmogaus irgamtos likimųgretinimasMaironiopoezijojeyrarašymoforma,literatūrinispasirinkimassintetintiskirtingastradicijas–sakytinęirrašytinę,mitologinęiristorinę.Maironioeilėraštyje„Augoputinas“brėžiamamer-gaičiųžydinčiosjaunystėsirsirpstančiųputinųparalelė–sugretinimas,būdingasirmitologineifolklorinei,irromantineisavimonei:„Daug mergaičių pakraš­čiais Dubysos / Kaip lelijų baltų ir aukš­tų; / Žydi veidu kaip putinas visos; / Gražesnių neiš­girsi balsų“(M a i r o n i s 1987,80).Poetiniotekstopabaigojeromantinis(ogalbūtirmitinis)žmogausirmedžio(mergaičiųirraudonuojančiųputinų)tapaty-bėsdėsnisišardomas,primenant,kadžmogusnėraviengamtinėbūtybė,paklūstan-tiprigimtiesšauksmuiarregimybėsiliuzijai(„šilkųmelagystės“metafora):„Kam š­ilkų melagystė, – / Jums brangesnė mergystė; / Tegul jums pavydės / Tos garbės / Putinai, kai prieš­ saulę žydės“(Ibid.,80).Simbolinisaugalotekstasyrarašymobū-das,ryškinantisdvasiostikrovės,garbės,meilėsjausmotyrumotemą.KitameMai-ronioeilėraštyje„Uosisiržmogus“uosioiržmogauslikimųsuartėjimasgrindžia-maslietuviųmituapieuosįkaipPasauliogyvybėsmedį(D u n d u l i e n ė 2008,25).Pasakmito,„pasauliomedisuosisatsiradęsišžmogaus,kurįdievaipavertęmedžiu“(Ibid. ).Maironioeilėraštyježmogaus-uosiovirsmomitastransformuoja-mas,žaismingai„apverčiamas“–uosis,sujungdamasskirtingusžmogausegzisten-cijostarpsnius–mirtįirgimimą,simboliškaipakartojažmogausgyvenimą.Sukasimitinisbūtiesratas–dainuojantilietuvėlinkisavosūnui„puikaus“uosiolikimo:„Bėgametaikiti,/Supalopšįpati/Irpirmagimiuisavodainuoja:‘Auk,maželigražus,/Kaiptasuosispuikus,/Kursslėnioatkrantėjsvyruoja’“(M a i r o n i s1987,79).Tokiubūdu„amžinojosugrįžimo“mitosiužetu,„kosminioritmokarto-te“(E l i a d e,77)grįžtama„prierealybėsištakų,kaižmogusmanosiesąsišgel-

153

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

bėtasnuonebūtiesirmirties“(Ibid.,76)irsykiuuosio-žmogausmitiniupoetiniupasakojimusimboliškaiišreiškiamaskūrybosveiksmasirpatiatgimimoidėja.

Maironioistorinėstematikoseilėraščiuoseitinsvarbus„tamsių“,„galingų“gi-riųkaiplaukiniokrašto,chtoniškoserdvės–pirmapradėskultūrosirsykiuistori-jos,praeities„garsingos“didvyriškumosimbolis,įkūnijantismitinius„auksoam-žiaus“laikus,sujungiantisDaukantoirBaranauskoliteratūrinestradicijas:„Giriostamsios,jūsgalingos,/Kurišnykote,plačiausios?/Dienospraeitiesgarsingos,/Kurpradingote,brangiausios?“(M a i r o n i s 1987,100).KalbančiojokultūrinėatmintisaktualizuojairbaranauskiškąjįsenovėsgiriųkaipDievokūrinijos,būtiesteofanijossimbolinįvaizdinį:„o girios, girios! Atmint malonu: / Jos buvo Dievo, ne dvaro: / Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų: / Nuo dvaro, nuo maro ir karo“ (Ibid.,120).Maironioeilėraštyje„Lietuvisirgiria“simboliniugiriostekstukryps-tamaįtautinėsbendruomenėskolektyviniuspasąmoniniusvaizdinius,remiamasižmogaus-gamtosarchetipu.Mitiniu/romantiniugiriosirlietuvio,kaipbendruo-meninės būtybės, sugretinimu subtiliai kritikuojamas ir lietuvių bendruomenėspasyvumas („Neatdengs skaudžios krū­tinės“), poetiniame tekste atskleidžiamaskaipkalbosdovanospraradimas,kurispoetoaiškinamaskaipmitinisužkalbėjimas(„užžavėtasliežuvis“–užkerėta,užkalbėtakalbosdovana):„Bet žalioji – kaip lie­tuvis: / Užžavėtas jų liežuvis; / Neatdengs skaudžios krū­tinės! Tik kad žmonės jų nemato, / Birt jiems aš­aros paprato / Lyg kad rasos sidabrinės. / Kad lakš­tingalas užgieda, / Kad pavasaris jau žiedą / Iš­ žalių lapelių gvildo, / Vėl girelės ir lietu­vio / Džiaugsmas neturi liežuvio, / Nors krū­tinę ir suš­ildo“(Ibid.,238).Istorinėperspektyva,tikėjimasateitimiryškusMaironioeilėraštyje„Tugirele,tužalioji“,kursimbolinisgirios/gamtostekstasįkūnijaistorinęatmintį,išmiegoprikelsian-čią„tėvynėssūnus“,taigiderinamassuevangeliniuprisikėlimoišmiego,dvasiosbudrumosimboliniuarchetipu(plg.„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną at­eis jū­sų Vieš­pats <...> Todėl ir jū­s bū­kite pasirengę, nes Žmogaus Sū­nus ateis, kai nesitikėsite“,Mt24,30–51,25),kurisįrašomasįmodernaustautinioatgimimodis-kursą:„Tu,girele,tužalioji,/Tu,kuriąlaikaiišgriovė<...>Atsibustėvynėssūnūs,/Didžiąpraeitįatminę;<...>Ugnimiuždegskrūtinę!“(Ibid.,101).TadMaironiomedžio,giriossimbolikaišreiškiadvasiostikrovę,gamtinio/mitinioiristorinioatgimimoidėją.

ŠaltiniaiA u g u s t i n a s 2004–AurelijusAugustinas,Iš­pažinimai,Vilnius:Aidai,84.B a r a n a u s k a s 1994–AntanasBaranauskas,Rinktinė,Vilnius:Baltoslankos.D a u k a n t a s 1976–SimonasDaukantas,„Darbaisenųjųlietuviųiržemaičių“,Simo-

nas Daukantas, Raš­tai,t.I,Vilnius:Vaga.D a u k a n t a s 1976–SimonasDaukantas,„Būdassenovėslietuvių,kalnėnųiržemai-

čių“,SimonasDaukantas,Raš­tai,t.I,Vilnius:Vaga.G r u n a u 2001–SimonasGrunau,„Apieąžuolą,kuriamebuvodievai,irapiejopadėtį“,

Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.II,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,104.

M a i r o n i s 1987–Maironis,Poezija,t.I,Vilnius:Vaga.

154

Eglė Keturakienė

P r e t o r i j u s 2003–MatasPretorijus,„Apiesenovėsprūsųaukas,aukotasPikului(Py­kullis)irPatrimpui(Padrympus)“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.III,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,243.

P r e t o r i j u s 2003–MatasPretorijus,„Apiesenovėsprūsųstabmeldiškųapeigųvietas,būtentapieRomovės(Romowe)ąžuolą“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai, t. III, Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,230.

P o š k a 1959–DionizasPoška,Raš­tai,Vilnius:Valstybinėgrožinėsliteratūrosleidyk-la.

R o s t o v s k i s 2005–StanislovasRostovskis,„Lietuvos jėzuitųprovincijos istorija“,Baltų religijos ir mitologijos š­altiniai,t.IV,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,143.

S a r b i e v i j u s 1995–MotiejusKazimierasSarbievijus,Lemties žaidimai / Ludi fortu­nae,Vilnius:Baltoslankos,125–126.

S c h i l l e r 1999–FriedrichSchiller,Laiš­kai apie estetinį žmogaus ugdymą,Vilnius:LRSL, 112.

Š i l e r i s 1989–FrydrichasŠileris,Eilėraš­čiai, dramos,Vilnius:Vaga,39.Va i č a i t i s 1996–PranasVaičaitis,Raš­tai,Vilnius:LRSL.Ve r g i l i j u s 1971–Vergilijus, Bukolikos, Georgikos,vertėA.Dambrauskas,Vilnius:

Vaga,1971.Litwa pod względem starożytnyc­h zabytków, obyc­zajów skreślona przez Liudwika z Pokie­

wia,Wilno:wDrukarniM.Romma,1846.“Nieustawajmywięcwochociepisania…”,Z dziejów Römerów na Litwie:zlistówidzien-

nikówtrechpokoleń,opracowałaDanutaKamolowa,Warszawa:Krąg,1992.M i c k i e w i c z 1955–AdamMickiewicz,Dzieła,t.2,Powieścipoetyckie,Spółdzielnia

Wydawnicza:Czytelnik,70.O v i d i j u s 1979–Ovidijus,Metamorfozės,Vilnius:Vaga.

literatūraA n z e n b a c h e r 1995–ArnoAnzenbacher,Etikos įvadas,Vilnius:Aidai,24.C u r t i u s 1997 –ErnstRobertCurtius,“Rozkosznemiejsce”,ErnstRobertCurtius,Li-

teratura europejska i łac­ińskie średniowiec­ze,tłumaczenieiopracowanieA.Borowski,Kraków,202.

Č e r n a u s k a i t ė 2004–DaliaČernauskaitė,„Metaforosfunkcijoslietuviųužkalbėji-muose“,Tautosakos darbai,XX(XXVII).

D u n d u l i e n ė 2008–PranėDundulienė,Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje, Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas.

E c o 1997–UmbertoEco,Menas ir grožis viduramžių estetikoje,Vilnius:Baltoslankos,116–117.

E l i a d e 19997–MirceaEliade,Šventybė ir pasaulietiš­kumas,Vilnius:Mintis.G i m b u t i e n ė 2004–MarijaGimbutienė,„Baltai.Perkūnas/Perunas.Baltųirslavų

griausmodievas“,Lietuvių mitologija,t.III,Vilnius:Mintis,129.G r e i m a s 1991–AlgirdasJuliusGreimas,„Apieliteratūrinękritikąirmoderniškąją

literatūrinęavantiūrą“,AlgirdasJuliusGreimas,Iš­ arti ir iš­ toli. Literatū­ra, kultū­ra, grožis,Vilnius:Vaga,382.

I v a n o v a s, T o p o r o v a s 2004–ViačeslavasIvanovas,VladimirasToporovas,„Bal-tųmitologija. Baltųmitologija, senųjų baltų genčiųmitologinių vaizdinių sistema“,Lietuvių mitologija,t.III,Vilnius:Mintis,350.

155

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

K l i m o w i c z 1998–MieczysławKlimowicz, Oświec­enie,Warzsawa:PWN,194.P i v o r a s 2000–SauliusPivoras,Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės rai da,Kaunas:

VDUleidykla,77.R i c o e u r 2000–PaulRicoeur, Interpretac­ijos teorija.Diskursasirreikšmėsperteklius,

Vilnius:Baltoslankos.R i c o e u r 1994–PaulRicoeur,„Laiko patirties aporijos. Šv. Augustino Iš­pažinimų vie-

nuoliktaknyga“,Baltos lankos,4.S p e i č y t ė 2004–BrigitaSpeičytė,Poetinės kultū­ros formos.LDKpalikimasXIXam-

žiausLietuvosliteratūroje,Vilnius:VU.T o p o r o v a s 2000–VladimirToporov,Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai,Vilnius:

Aidai.V ė l i u s 2005–NorbertasVėlius,„StanislovasRostovskis“,Baltų religijos ir mitologi­

jos š­altiniai,t.IV,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidybosinstitutas,139.Z a b u l i s 1982–HenrikasZabulis, Respublikos idealai Romos aukso poezijoje, Vil-

nius:Mokslas,125.T a z b i r 2002–JanuszTazbir,Kultura szlac­hteska w Polsc­e. Roztwit – upadek – relikty,

Poznań:Poznańskie,20.История эстетической мысли,т.1,Москва:Исскуство,1985.

eglė keturakienė

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

S a n t r a u k a

Pagrindinės są­vokos:simbolis­metafora, baltiš­koji mitologinė vaizduotė, hierofanija, medis kaip kultū­ros ir istorijos simbolis, kosmogoniš­koji vizija, epikū­rietiš­kasis gyvenimo bū­das, š­v. Augustino laiko ir estetinio regėjimo samprata, mitinis užkalbėjimas.

StraipsnioteorinėsįžvalgosgrindžiamosPauloRicoeurosuformuluotasimbolio-meta-forosteorija,teigiančia,kadkalbosirliteratūrosistorijaliudija,joggilusisžmogiškosiospatirties sluoksnisgali būti suvokiamas tikper artikuliuotą simbolinę-metaforinękalbą.XIXa. lietuvių literatūrojemedžiosimbolikayra intencionali, t.y.glaudžiai susijusi sušio laikotarpio literatūrinių tekstųmitologine ir istorine sąmoningumo struktūromis, suskirtingomisžmogiškosiospatirtiesformomis,sukintančiaasmensirbendruomenėslaiko,vertybine gyvenimo irmirties samprata, su skirtingomis literatūrinėmis ir kultūrinėmistradicijomis.

Straipsnyje,remiantisreligijotyrininkų(MirceosEliade’s,VladimiroToporovoirNor-berto Vėliaus, Marijos Gimbutienės) darbais, analizuojama medžio simbolika SimonoDaukantopasakojimeapiesenovėslietuviųtikėjimąirgyvenimobūdą.SimonoDaukantomitologinispasakojimasapiemedžiohierofanijas,mitiniųdievybiųPerkūno,PatrimpoirPikulio,vėliųgyvenimąmedžiuosetęsiaXVI–XVIIIa.–SimonoGrunau,MatoPretori-jaus,StanislovoRostovskio–baltųmitologinėsvaizduotėspasakojimotradiciją.Daukantosukurti įspūdingi girių simboliniai vaizdiniai, įkūnijantys kosmologinę senovės lietuvių

156

Eglė Keturakienė

realybėsviziją,išreiškiairLietuvosžemėsgausumo/derlingumotopą,taipmėgtąLDKlotyniškosiosliteratūros(Husovianas,Radvanas).DionizoPoškosklasicistinėjeidilėjeįra-šytosmedžių„istorijos“atskleidžiaepikūrietiškąjįgyvenimomodelį,bičiulystėsatmintiestemą,kuri„išauga“ikikūrybos,kultūrinėsiristorinėsatmintiesįamžinimoerdvės.Simbo-linėsmedžių„istorijos“kuriatarpkultūrinędialogoerdvęsuVergilijausirSarbievijauspo-ezija,išreiškusiasimbolinįmedžio-atmintiestopą.Baranauskopoetinispasakojimasapieprarastąšileliogrožįišreiškiahomo religiosusbūdingąkrikščioniškosiosharmoningosbū-ties ilgesį, šv.Augustinoestetinio regėjimo ir laiko formą.Vaičaičiopoetinėjekūrybojeąžuolo kaip baltų kosminiomedžio, įkūnijančio kosmologinę viziją, žmogaus virsmo įgyvybėsmedįsimbolika(recituojantiirlietuviškąjįmitologinįtekstą,menantiirOvidijausMetamorfozėsepavaizduotąišpuikusiosNiobėsatvejį),išesmėspaklūstatautiniosąmonin-gumodiskursui,pagrįstammitiniupasaulėvaizdžiu.SimbolinisžmogausirmedžiolikimųgretinimasMaironiopoezijojeyrarašymobūdas,literatūrinispasirinkimassintetintisakyti-nęirrašytinę,mitologinęiristorinętradicijas.

TadDaukanto,Poškos,Baranausko,VaičaičioirMaironiomedžiosimbolikosreikšmiųirjoskaitostyrimasrodoslinktį,kaipkosmologinę(mitinę)viziją,paremtąšventoserdvėspatirtimi,tiesioginiu,jutiminiušventos(mitinėsirreliginės)realybėsišgyvenimu,keičiaistorinisžvilgsnisį tikrovę,ogamtospasaulis,šiuoatvejusimbolinismedžiovaizdinys,išreiškiasimbolinęrašymoformą,įprasminančiąistorinįlaiką,lietuviųtautoskultūroserd-vę,įkūnijančiąmitinioiristorinioatgimimoidėją.

eglė keturakienė

the symbolism of the tree in the lithuanian literature of 19th c., or from the vision of the Baltic Cosmology to Historical view of reality

S u m m a r y

keywords: symbol­metaphor, the imagination of the Baltic­ mythology, hierophany, the c­ultural and historic­al symbol of the tree, the vision of the c­osmology, the style of the Epi­c­urean life, the mythic­ inc­antation, the c­onc­eption of time and the vision of aesthetic­s by St Augustine.

The theory of this article is based on Paul Ricoeur’s theory of the symbol-metaphor, whomaintainsthatthehumanexperiencecouldbecognizedthroughthelanguageofthesymbol-metaphors.

ThearticleisbasedontheworksofMirceaEliade,VladimirToporov,MarijaGimbutie-nė,NorbertasVėlius,themythicnarrativeofSimonasDaukantasaboutthehierophanyofthetreeinwhichthespiritsofpagangodsPerkūnas,PatrimpasandPikulaslive.Itcontinu-es the tradition of the narrative of the Baltic mythic imagination of Simonas Grunau, Matas Pretorijus,andStanislovasRostovskis.The“stories”ofthetreesofDionizasPoškaembo-dythestyleofEpicureanlife,thememoryofthecamaraderiewhichentersthememoryofthe creature, culture and history. The top of the memory of the tree in the classicistic idyll ofPoškamakesthedialoguewiththepoetryofVergiliusandSarbievijus,expressingthe

157

medžio simbolika XiX a. lietuvių literatūroje, arba nuo baltiškosios kosmologinės vizijos iki istorinio žvilgsnio į realybę

motive of the memory of the tree. The poetic narrative of the forest of Baranauskas embo-dies the feelings of homo religiosusandtheflavouroftheaestheticvisionandtheconceptof the time of Saint Augustine.

The oak as the Baltic cosmic tree and the human metamorphosis into the tree of the lifeinthepoetryofVaičaitisrepresentsthevisionofthecosmicandthenarrativeoftheinceptivemythwhichrepeatstheBalticmythoftreeandthesubjectofNiobefromOvid’s“Metamorphosis”.ThesymbolismofthemanandthetreeinthepoetryofMaironisistheformofthewritingwhichsynthesisesthedifferenttradition–themythicandthehistorical,theoralandthewrittenword.

ThesymbolismofthetreeanditschangesintheworksofliteratureofSimonasDau-kantas,DionizasPoška,AntanasBaranauskas,PranasVaičaitisandMaironisrepresentsamove from the vision of the cosmology based on the feeling of the sacred spiritual reality tothehistoricalviewonreality;thiswaythesymbolofthetreeembodiestheformofthesymbolicwritingwhichhastheideaofthemythicandhistoricalrevival.

E g l ė K E T U R A K I E N ėLietuvių fi­lologijos katedra

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetasMuitinės g. 8

LT­44280 Kaunas[egle_klimaite@yahoo.c­om]