Pirmoji dalis

Po aštuonių mėnesių

VirsElis

16

1 skyrius

KuKlioji grimuotoja, arba diEVo aPVaizda

Kapitonas Fiodoras Burdykinas, gniauždamas kvapių mi-mozų puokštę, kelyje konfiskuotą iš asmens, neregistruoto Maskvoje, ant pirštų galų prisėlino prie savo buto durų, įkišo raktą, tyliai jį pasuko ir laimingas nusišypsojo. Šiandien tre-čios jo santuokinio gyvenimo metinės, tad netikėtai grįžęs iš komandiruotės Burdykinas tikėjosi mylimajai sutuoktinei padaryti malonią staigmeną.

Apmirusia širdimi Fedia įslinko į prieškambarį, atsargiai uždarė duris, nusiavė senus purvinus batus ir staiga... paste-bėjo, kad jo mėgstamų šlepečių nėra, jų vietoj stovi nauju-tėlaičiai dabitiški aulinukai šilkiniais raišteliais ir su ryškiai raudonais vidpadžiais! Mimozos išslydo iš staiga suglebusios kapitono rankos, ir šakelės, nusagstytos pūkuotais geltonais spurgeliais, nusklendė ant grindų, šalia madingo svetimo apavo. Kokia niekšybė! Kokia neteisybė! Kaip tik apie tokio modelio batus jis svajojo jau antri metai.

Už kapitono nugaros pasigirdo tylus spragtelėjimas, ir šviesa prieškambaryje užgeso. Paprastai su tokiu garsu iš-šokdavo saugikliai, kai žmona, įjungusi skalbyklę, dar imda-vo lyginti. Bet šią valandėlę elektros gedimai jam nerūpėjo: dar niekada gyvenime Fiodoras Burdykinas nėra atleidęs iš-davystės!

Mėtin is š o ko lada s

17

Gretimame kambaryje sugirgždėjo grindų lentos. Jis ati-darė svetainės duris, tiksliu, įprastu judesiu išsitraukė iš dė-klo pistoletą, ištikimai tarnavusį kelerius metus, nuspaudė nuleistuką ir šaltakraujiškai išpleškino į patamsį visą apkabą. Niekas nei riktelėjo, nei sudejavo, tik bumbtelėjo kūnas, o tada – tyla. Pamažu akys apsiprato su tamsa. Jis viską su-vokė, bet buvo per vėlu. Ant grindų gulėjo žmona, kruvina ir bežadė, šalia mėtėsi nauja dėžutė nuo batų. Paklaikęs iš sielvarto, jis parklupo, prispaudė kulkų sumaitotą žmonos kūną prie krūtinės ir ėmė pratisai rėkti...

Plykstelėjo akinama šviesa.– Stop! Na štai, Abdulovski, visai kitas reikalas! Kai nori,

gali. Žmonos lavonas gali būt laisvas. Abdulovski, pasilieki, po pertraukos filmuosime epizodą, kai Burdykinas apsiauna naujus batus ir ima vaikščioti po butą svarstydamas, iššokti pro langą ar pasiduoti į teisingumo organų rankas. Lavo-ne, ko dabar drybsai? Sakiau, laisva! – riktelėjo režisierius, triukšmingai pastumdamas kėdę.

– Įsijaučiau į vaidmenį, – įsižeidęs suniurnėjo „lavonas“ ir nenoromis atsistojo. – Beje, aš vardu Alevtina.

– Alevtina, špygalina, koks, po galais, skirtumas! Tik to betrūko, kad prisiminčiau visų epizodinių aktorių vardus! Eik, nusivalyk grimą, mane nuo kraujo vaizdo pykina. Ai, vis dėlto reikėjo tave pasmaugti, būtų buvę kur kas estetiš-kiau, – svajingai užvertė akis režisierius ir su pasidygėjimu dėbtelėjo į merginą.

– Gal man šiandien pinigėlius išmokėtumėt, a? – nedrą-siai paklausė Alevtina; atplėšusi nuo veido kruviną butafo-rinę akį negalvodama įsikišo į jaučio krauju aplieto bajinio chalato kišenę.

– Velnias, tuoj susivemsiu!Režisierius užsiėmė burną ir išlėkė iš paviljono.

M a r i j a B r i ke r

18

– Sorokina! – suklykė grimuotoja, puldama prie mergi-nos. – Gal tau protas pasimaišė? Kam dabar kišenėn įgrūdai akį? Žinai, kiek ji kainuoja?

Alevtina ištraukė iš kišenės akį, padavė grimuotojai ir, pasitaisiusi šukuoseną, papuoštą pilkšvai ruda latekso mase, imituojančia ištiškusias smegenis, ryžtingai patraukė paskui režisierių.

– Kur eini, Sorokina? – vėl suriko grimuotoja, stverdama merginai už chalato skverno. – Tuoj ateis režisieriaus pa-dėjėjas ir su tavim atsiskaitys. Kaip tau liežuvis apsivertė iš paties Mamonovo prašyti pinigų? Bene tu jam galvoj, šitam genialiam žmogui? Ko tu kaip laukinė, iš tikrųjų!

– Aš ne laukinė, – pasišiaušė Alevtina, nuolankiai sek-dama paskui moterį į grimo kambarį. – Aš tik noriu gauti pinigus už savo darbą. Aną mėnesį mane pakvietė suvaidinti vieno stambaus bankininko sesers, suvaidinau – ir kas?

– O kas? – smalsiai paklausė grimuotoja, nuvilkdama merginai chalatą.

– Nieko, – pasipūtusi atsakė Alevtina ir vienais apatiniais atsisėdo ant kėdės. – Režisierius išvijo nieko nesumokėjęs. Ir išvis aprėkė, matote, turiu būti laiminga vien todėl, kad jis teikėsi mane pakviesti į savo genialų filmą.

– Cha, jie šitai mėgsta. Ir apie ką filmas? – užjaučiamai atsidūsėjo grimuotoja, mąsliai užsižiūrėjusi į liesutę mergi-nos figūrėlę.

– Kraujo kerštas ir santykių aiškinimasis tarp banditų, – niūriai tarė Alevtina. – Kad taip po dušu nusimaudžius, visa krauju išsiterliojau.

– Servetėlėmis nusivalyk. Dušą namie rasi, pas mus nėra karšto vandens, – abejingai pranešė grimuotoja ir toliau klausinėjo: – Vadinasi, kovinis. Na ir ką, gavai vieną pagrin-dinių vaidmenų?

– Nee, tik pačioj pradžioj šmėstelėjau, per paskutinį brolio atsisveikinimą su seserimi, paskui karstą užkalė – ir viskas.

Mėtin is š o ko lada s

19

– Nesupratau, – suglumo grimuotoja.– Ir ko čia nesuprasti! – piktokai šūktelėjo Alevtina; ne-

švarią servetėlę išmetusi į šiukšlių kibirą apsitempė džinsais ir marškinėliais, tada paaiškino: – Aš vaidinau velionę! Gu-lėjau sau karste kaip lėlė, baltų raukinių, nėrinių ir gėlių pus-ny, ir stengiausi nekvėpuoti.

– Ir kas? Kodėl tave režisierius išvijo? – paklausė grimuo-toja.

– Kaip jums pasakius... – paniuro Alevtina. – Juk sun-ku kelias valandas iš eilės gulėti ir nekvėpuoti. O dar vienas aktorius, kuris vaidino herojės brolį, turėjo visą laiką prie karsto verkti ir prisiekinėti, kad atkeršys. Toks bjaurus tipas, bet garsenybė. Žodžiu – dar vienas dublis, jis vis rauda ir prisiekinėja... tai va, per pačią jo isteriją aš atsimerkiu ir ty-liai sakau: atsiprašau, ar negalėtumėt pakramtyti gumos, nes jūsų burnos kvapas nemalonus. Iš tikrųjų jam iš burnos dvo-kė! Bet jis tuo laiku jau rimtai, pagal Stanislavskio sistemą, įsijautė į vaidmenį, todėl vos negavo infarkto. Žodžiu, kai jį šiaip taip atgaivino, jis režisieriui pareiškė: kol aš aikštelė-je, jis ir piršto nepajudins. Režisierius mane mikliai išgrūdo namo, pažadėjo paskambinti, kai tik garsenybė atsileis. Aš, kvaiša, savaitę laukiau, paskui paskambinau. O jie, pasirodo, tą sceną jau nufilmavo su uždengtu karstu, todėl pasakė, kad mano paslaugų nebereikia. Bet aš juk atidirbau už savo pini-gus! Tris valandas be pertraukos karste išgulėjau!

– Vargšelė, – sukikeno grimuotoja. – Nieko, nesikrimsk, čia visada tvarkingai mokama, gausi savo kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus, net jei epizodas ir nepaklius į filmą. Su ta-vim baigiau. Kol kas pasėdėk, reikia Abdulovskiui grimą pa-taisyti. Irgi, jeigu nori žinot, – tikras šiknius. – Grimuotoja pasuko durų link, tačiau tarpdury atsigręžė, įdėmiai pažvel-gė į merginą. – Klausyk, Sorokina, esu apie tave girdėjusi. Net, atrodo, esi beveik žvaigždė!

M a r i j a B r i ke r

20

– Jūs apie lavonus? – susiraukė Alevtina.– O taip, – pagyvėjo moteris. – Kiek jau turėjai tokių vai-

dmenų?– Daug, režisieriai lyg susitarę aiškina, girdi, negyva ekra-

ne aš atrodau labai šauniai ir tikroviškai. Dar gerai, veidą taip nugrimuoja, kad gyvenime manęs praktiškai neįmano-ma atpažinti, – na, žinot, visokios kraujosruvos, mėlynės, nubrozdinimai, antraip žmonės gatvėje nuo manęs bėgtų į visas puses. Kartą net reikėjo rašalą laižyti, kad liežuvis pa-sidarytų violetinis! Mat vaidinau pakaruoklę. Iš pradžių kaži kiek laiko tabalavau palubėj parišta specialiais diržais ir su kilpa ant kaklo. Štai taip.

Alevtina pašoko, užsilipo ant kėdės, pakėlė pečius, palen-kė galvą vienon pusėn, išvertė akis, iškišo liežuvį ir sumata-ravo rankomis kaip botagais.

– Siaubas! – stverdamasi už širdies šūktelėjo grimuotoja.– Siaubas buvo vėliau, kai pagal scenarijų turėjau būti

ištraukiama iš kilpos. Pirmiausia jie mane paleido iš ran-kų, – stryktelėjusi nuo kėdės susijuokė Alevtina. – Netyčia. Paskui pagrindinis veikėjas kažką ne taip padarė maudamas nuo kaklo kilpą, todėl ją dar labiau ėmė veržti, ir taip nuošir-džiai, kad manęs iš tikrųjų vos nepasmaugė. Tiesa, sumokėjo gerai, taigi aš ant jų nepykstu, – plačiai nusišypsojo Alevti-na. Grimuotoja pasibaisėjusi tylėdama žiūrėjo į merginą. – O scena morge! – įsikarščiavusi pasakojo Alevtina. Mergina pastriuokom perbėgo per kambarį, staiga išsitiesė ant grin-dų ir susidėjo rankas ant krūtinės. – Kai vaidinau mania-ko auką, teko ant ratukinių neštuvų nuogai, užklotai vien marška, pusę dienos pragulėti. – Alevtinai atsibodo tysoti ant grindų, ji atsistojo, vėl nustraksėjo per kambarį ir susi-gūžė apglėbusi save rankomis. – Realiai sustipau į ožio ragą, juk filmavo tikrame morge! Duokit, sakau, konjako gurkš-nelį. Ten visa filmavimo grupė konjaku šildėsi. Bet jie man:

Mėtin is š o ko lada s

21

jeigu dabar išgersi, fizionomija bus raudona, kas per lavonas raudonu snukiu? Aš jiems sakau: o pašiurpęs lavonas – jums normalu? Konjako taip ir nedavė, gyvuliai! Pavaišino karšta arbata su citrina, ir už tai ačiū.

– Degtinės gersi? – nurijusi seilę staiga paklausė grimuo-toja.

– Ačiū, ne, degtinės negeriu. Tiesa, buvo vienas atsiti-kimas, kai degtinė labai pravertė. Bet ne į vidų, išoriškai. Vaidinau skenduolę. Planuota, kad bus filmuojama vasarą, bet planai pairo, teko filmuoti rugsėjo gale. Vanduo buvo le-dinis, siaubas! Iš pradžių jie norėjo užsakyti lėlę, bet paskui paskaičiavo, kad gera lėlė kainuos brangiau negu aš.

– Viešpatie! – sunkiai atsiduso grimuotoja. – Ir kam gi tu, a?

– Kam imu tokius vaidmenis? – nusijuokė Alevtina.– Taigi, – murmtelėjo grimuotoja.– Kitokių niekas nesiūlo! – nusikvatojo mergina, sėsda-

masi ant kėdės. – Ai, jau pripratau. Toks tas mano likimas – ekrane vaizduoti mirtį. Na ir kas? Ne visos gali būti žvaigž-dėmis! Gyvenu normaliai, duonai užsidirbu – o sviestas ne-sveika! Pavyzdžiui, jūs...

– Ko tu mane vis jūsuoji, – pertraukė grimuotoja karštą Alevtinos monologą. – Aš vardu Raja, nedaug už tave vyres-nė. Kiek tau metų?

– Dvidešimt penkeri, – tykiai atsiduso Alevtina, šnairuo-dama į grimuotoją: dėl amžiaus Raisa, ko gera, perdėjo, jai buvo gerokai per keturiasdešimt, bet jeigu užsigeidė, kad Alevtina ją tujintų kaip bendraamžę – labai prašom.

– Nuostabu! Kaip tik tai, ko reikia, – patenkinta patrynė rankas grimuotoja.

– Apie ką jūs? – sukluso Alevtina.– Nemanau, kad nesvajoji gauti padorų vaidmenį. Jei

nori, galiu vieną žmogų paprašyti, – pasiūlė Raja.

M a r i j a B r i ke r

22

– Paprašyti? – sutriko Alevtina. – Žinoma, noriu, bet...– Na, ir puiku. Turiu gerą pažįstamą. Kietas prodiuse-

ris! Tuoj pradės naują projektą. Serialą darbiniu pavadinimu „Užmigti amžinai“. Tai va, kaip tik dabar jis renka aktores antraeiliams vaidmenims. Man atrodo, tikrai...

– „Užmigti amžinai“? Kas tai – muilo opera? – paklausė mergina: serialo pavadinimas jai nelabai patiko – kažkoks keistas, visai ne optimistinis.

– Neturiu supratimo. Kol kas viskas tebėra paslaptis. Ži-nau tik viena – serialą režisuos Varlamovas!

– Varlamovas! – pašoko nuo kėdės Alevtina. – Dieve mano, juk jis genijus! Pakliūti pas jį – vadinasi, ištraukti lai-mingą bilietą! Bet, kiek žinau, jis niekad nesiimdavo serialų. Keista...

– Nieko keista – visi nori valgyt, – nusišaipė grimuoto-ja. – Ypač kai šitam projektui surinkti pašėlę pinigai. Bet pakartoju: prie paties Varlamovo prieiti negaliu. Jis, kaip jau turbūt girdėjai, žmogus mįslė, trumpiau tariant, beprotis. O dėl prodiuserio galiu padėti. Jeigu jam patiksi, režisieriaus klausimas tikriausiai savaime išsispręs. Juolab kad ne į pa-grindinį vaidmenį taikysies. Tuoj aš jam paskambinsiu, tik baigsiu tvarkyt Abdulovskį, – pažadėjo grimuotoja ir išslydo pro duris palikusi sutrikusią, susijaudinusią Alevtiną vieną.

Kodėl paprasta grimuotoja nutarė pareguliuoti jos likimą, Alevtina Sorokina neįsivaizdavo ir todėl jautėsi nesmagiai. Sukiodamasi žiauriame kino pramonės pasaulyje, ji jau seniai suprato, kad niekas niekam šiaip sau protekcijos nedaro.

„Savo išore jos negalėjau sudominti. Tada kuo? Nejau jai manęs pagailo? – apžiūrinėdama save veidrodyje mąstė mergina. – Taip ir bus – pagailo“, – padarė išvadą Alevti-na; sukišusi pirštus į plaukus pakėlė vešlią šviesiai kaštoninę kupetą, pakraipė galvą šnairuodama į savo profilį ir sunkiai atsiduso. Alečka Sorokina buvo kaip reta savikritiška ir pui-