Midnight Sun 13 skyrius

Kai įvažiavau į garažą jaučiausi vis labiau liūdnesnis toldamas nuo Belos. Aš pastebėjau

Rozali rūstų žvilgsnį pro langą - akivaizdu ji laukė mano atvykimo – ir palydėjo mane

veriančiu žvilgsniu pradėjusi atakuoti.

Tu kvailas, savanaudiškas, bukagalvis! – ji rėkė ant manęs. - Kokio velnio tu jai

pasakei? Tu manai tai mūsų visų neįtraukia?

Aš labai sunkiai stengiausi neužversti akių paskutinėje dalyje. Lyg ji galvotų apie juos; ne

tai buvo vis tik atspalvis kartaus pasipiktinimo, kurį jautė Belai prieš laimint mano

prisirišimą jos suerzintose mintyse. Bet net jeigu aš žinojau, kad jos samprotavimas buvo

neteisingas, aš supratau, kad pasamonėje vengiau jiems sakyti, kad Bela sužinojo kas

mes esame.

Dalis to buvo, nes aš dvejojau dėl kitų - būtent Džasperas ar Rozali, net jei buvo prižadėję

– išsirinktų galutinę priežastį nužudyti Belą patiems. Džasperas prižadėjo Alisai, bet jeigu

jis pagalvotų, kad išsaugoti ją būtų vertingiau nei įžeisti, jis taip ir padarytų.

Tačiau didesnė priežastis dėl ko aš atidėliojau šį pokalbį – o gal labiau diskusiją - tikrai

nebuvo vienintelė. Ne, dalis manęs troško, kad taip nebūtų nutikę, nes kai visąlaik aš

vaizduosiu pasakodamas jiems, Esmės mylintis, psitikintis veidas rodosi mano galvoje ir

aš bijau, kad tas vaizdas pasikeis dėl vienos išdavystės. Aš žinojau, kad nenusipelniau

pagyrimų kurių ji ir Karlailas davė man arba meilės, kurios jie manė, kad nusipelniau

daugiau nei kiti; bet matyti juos suvokiančius tiesą, tai sugniuždys mane. Aš taip tikiuos,

kad tai jiems pasirodys klaidingai nei aš manau.

Aš išlipau iš mašinos ir pasisukau tiesiai į svetainę kur visi jau buvo susirinkę.

Įsivaizduojant juos visus sėdinčius ten ir laukiančius manęs, sukėlė man stiprų Dežavu

jausmą. Panašu į tai kas nutiko po mašinos avarijos, ir aš viltingai tikiuosi, kad ši situacija

pasisuks mano naudai, kaip tai nutiko praeitą kartą.

Aš žinojau, kad Emetas su Alisa jau atleido man, bet aš nustebėsiu jeigu jų nuomonė

pasikeis po šito kai jie suvoks potencialų pavojų situacijos kurį Rozali nurodys, aš žinau

Bela niekada neišduos šios paslapties. Abejotina ar Alisa pakeis nuomonę, matant kaip ji

ne viena nėra tikra dėl mūsų saugumo, bet ir džiūgaujant, kad atsirado galimybė pradėti

ateities draugystę, kurią matė tokią tikrą savo galvoje. Bet aš žinojau, kad Emetas palaikys

Rozali pusę jau anksčiau. Aš nepykstu dėl to ant jo.

Kai atsidūriau kambaryje, aš galėjau justi sumaištį ateinančią iš Karlailo ir Esmės minčių.

Iš Rozali pykčio, aš pagalvojau, kad ji jau jiems pasakė, bet tuomet aš supratau kodėl ji to

nepadarė. Ji žinojo kaip tai skaudins mane jiems sakant, todėl ji norėjo pamatyti ne tik

nepritarimą, kurį ji tikėjosi juos pajausiant man, bet ir mano reakciją į tai. Pragare nėra tiek

įtūžio kiek paniekintoje moteryje – pagalvojau piktai.

Aš atsisėdau priešais Karlailą ir giliai įkvėpiau, paruošdamas save. Nuo ko pradėti? Kaip

paaiškinti nesukeliant bereikalingo pavojaus?

Edvardai kas nutiko? – Karlailas paklausė garsiai kai aš neatsakinėjau į jo

klausinėjimus mintyse.

Taip Edvardai, - Rozali kunkuliavo iš pykčio. – Kodėl tau nepasakius jiems ką

padarei.

Aš nusprendžiau, kad tiesioginis požiūris bus geriausia, kol Rozali netapo per daug

nekantri ir nepasakė jiems pati.

Bela žino kas mes esame, - Aš išdėsčiau paprastai, tikėdamasis, kad mano balsas

buvo pakankamai ramus, kad užlaikytų bet kokią bereikalingą paniką.

Atrodo, kad mano ramus elgesys davė gerą rezultatą. Nei vienas nebuvo išsigandęs, tik

šokiruotas ir vis dar truputį sutrikęs. Jų tyla normaliai nebuvo tokia žlugdanti kadangi aš

galėjau girdėti jų minčių eigą, bet jie neatrodė galintys užsilikti prie vienos minties per ilgai.

Jie nežinojo kaip jie turėtų reaguoti.Ar jie turėtų pykti, kad juos įvėliau į pavojų, būti

išgąsdinti dėl pasakyto pavojaus, ar būti laimingi, kad aš galbūt gavau savo laimingą

pabaigą?

Tu pasakei jai? – paklausė Esmė, ne piktai ar išgąsdintai, tik stengdamasi suprasti.

Ji taip pat atrodė, kad tikėjosi jog atsakymas bus taip. Netgi jeigu tai reiškė, kad aš

įtraukiau visus į pavojų, tai reiškė, kad ten buvo kažkas kas man rūpėjo anapus

šeimos. Tai buvo viskas ko ji visada norėjo man.

Iš tikrųjų, ji išsiaiškino viską pati, - aš jai pasakiau neslėpdamas nuostabos, kurią

jaučiau savo balse. Jeigu pažvelgtume i visų veidus – išskyrus Alisos – nebuvo

jokio požymio, jie buvo tiesiog šokiruoti kaip aš. Alisa privalėjo palikti tą išraišką kai

aiškino Rozali ir kitiems per pietus.

Tu davei jai užuominą dėl kažko, - Rozali pasakė beviltiškai. Ji tikrai norėjo užsipulti

mane. Ir ji nenorėjo patikėti, kad žmogus iš tikrųjų galėtų viską sudėti į vieną. Mes to

nebuvome atradę nuo tada kai vampyrai tapo košmarais ir istorijom..

Edvardai, ar mes turime dėl ko jaudintis? – paklausė Karlailas, vis dar laikydamas

savo mintis tyliai.

Aš taip nemanau. Ji išaiškino, kad niekam to nesakys, bet ji nežino visko, - aš

negalėjau sulaikyti netvarkos sklindančios iš mano balso. Nes kas žino kas bus jei

aš nekreipsiu dėmesio į ją, jei ji stengsis sužinoti viską apie mus, apie mane.

Na, tuomet aš nematau jokios problemos čia, - jis atsakė ramiai kaip visada.

Ką? – suriko Rozali. – Bet kaip apie pavojų, kuris įtraukia mus visus?

Rozali, kol čia dar nėra realios grėsmės, mes nesiruošiame daryti sprendimų. Mes

tik žiūrėsime kaip viskas eis toliau.

Per paskutinius Karlailo žodžius, Alisa metė man įspėjamą žvilgsnį. Ji toliau galvojo apie

vieną jos regėjimą, kurį matė per pietus kur Bela ir aš buvome drauge pievoje. Ji nebuvo

pasiruošus leisti padėčiai pavykti be kliūčių. Jos pasitikėjimo stygius manimi buvo

bepradedantis silpnai sekti. Alisa yra iš tų, kurie yra tokie pasitikintys savimi, ir jei ji buvo

įsitikinus, kad aš negaliu būti su Bela vienas, aš bebuvau pradedantis tikėti ja pats.

Kai visi vienu momentu apsisprendė išsiskirstyti, išejo šiek tiek sutrikęs – Emetas, ir

pasipiktinusi Rozali. Tai praėjo geriau nei aš galėjau įsivaizduoti. Aš manau tai nebuvo taip

šokiruota visiems, kad Bela žino. Karlailas numanė, kad aš jai pasakysiu. Jis labai gerai

žinojo kaip mūsų rūšis nuolatos keičiasi kai į tai būna įtraukti gana stiprūs jausmai. Aš tik

turėjau pasinaudoti Rozali sumaištimi aplink mane nuo tada kai aš buvau tikras, kad yra

argumentų kaip šie, ir smarkesnių horizonte.

Alisa beviltiškai bandė atkreipti mano dėmesį, kad galėtų padiskutuoti su manim daugiau

dėl jos vizijų, ir vis dėl to aš esu tikras ir galėčiau atiduoti viską, kad jeigu dabar

nesusitarsim, ji pradės ignoruoti mane.

„Susitiksim prie upės“ – ji pasakė man tuo tarpu kildama nuo savo vietos. Pirėjus prie

Džasperio sumurmėjo:

Aš tuoj grįšiu.

Aš atsakiau užversdamas akis link lubų ir nelauktai atsidusau. Ji buvo nepataisoma. Po

kelių minučių laukimo, aš nerūpestingai atsikėliau ir išėjau į lauką kur Alisa laukė. Aš

tikėjausi, kad tai bus greitai kaip „diskusija“ prieš tai. Aš jau ilgėjausi mano riboto laiko su

Bela, ir norėjau grįžti pas ją kuo skubiau.

Ji stovėjo nugara į mane, ir aš lėtai nuėjau prie jos šono, kelias minutes stebėdamas save

priešakyje jos vizijose.

- Alisa, aš jau žinau ką tu ruošiesi sakyti, taigi galim visa tai pabaigti? – pavargusiai

paklausiau. Kodėl aš negaliu kada nors pabūti su Bela nesijaudindamas dėl pavojaus į kurį

aš ją įstūmiu? Tik vieną akimirką, kad galėčiau būti savimi be jokios abejonės mano

galvoje, mano pačio arba Alisos, kad aš kada nors būsiu sugebantis ją sužeisti. Ir ji galėtų

būti savimi su manim nededant savęs į pavojų.

Aš greitai atsikračiau tų minčių, kad grįžčiau prie staigmenos. Kuo aš toliau galvodavau,

kokia mūsų neįmanoma draugystė buvo, tuo Alisos vizijos tapo aiškesnės. Tai buvo lyg

niekada nesibaigiantis ratas. Ji mato kas nutiks, aš abejoju savo gebėjimu sutrukdyti

neišvengiamumui, tuomet jos aiškesnės tampa. Aš lažinuos jei ji pamatys, kad aš galiu

susitvarkyti vieną vakarą su Bela, aš tikriausiai sugebėsiu.

Edvardai, aš matau, kad tu būsi sunkiai sukalbamas šia tema, bet gal galėtum tik

išklausyti mane? – ji paklausė tyliai skubėmada. – Aš žinau, kad tu nesiruoši

atšaukti savo planų su Bela, taigi aš siūlau imtis visų įmanomų atsargumo

priemonių, kad ji išliktų gyva.

Aš krūptelėjau paskutinėje dalyje. Nesvarbu kiek meilės Alisa rodė Belai, jos balsas

skambėjo keistai abjingas apie mano galimybę pabaigti jos gyvenimą. Aš žinau, kad ji

rūpinosi, nes kitaip mes neturėtume šio dialogo. Niekas kitas atrodo nesijaudino dėl to.

Aš manau tai būtų protinga, - pataisiau. – Aš medžiosiu kiek galiu prieš šeštadienį.

Aš taip pat vyksiu, - ji pasakė tokiu balsu, kad su ja ginčytis būtų laiko švaistymas.

Daviau jai mažą šypsenėlę. Ji atrodė kaip susiraukęs vaikas.

“Susitiksime mokykloje”- ji pagalvojo eidama link namo. Ji žinojo kur aš eisiu.

Bėgti link Belos namo pasirodė ilgiau nei anksčiau, bet kai pamačiau smulkutį, šviesų

namą, pajutau keistą palengvėjimą. Tai kaip būti po vandeniu nesuprantant, kad tau reikia

oro ir kai pagaliau iškyli į paviršių, randi save žiopčiojant kiekvieną kvapą. Tai buvo keistas

jausmas matyti kaip man nereikėjo kvėpuoti nuo to laiko kai aš buvau gyvas. Bet aš

nesiruošiau lyginti jos pirmą kartą ragaujant kraujo po sparčių savaičių. Nes ji nebus toks

mielas palengvėjimas man.

Aš pašokau link jos lango vienu šuoliu, ir lengvai atsitūpiau ant krašto, kad įsitikinčiau jog ji

miegojo. Jeigu matant jos namą aš pajutau, kad reikia oro, tai buvo niekas palyginus

jausmą giliai mano krūtinėje, kur mano negyva širdis išliko nenugalėta, tai atrodė kaip

atgarsis pro mano kaulus kai aš pamačiau jos nejudančią figūrą lovoje.

Kai aš žengiau pro langą į tamsų miegamąjį, jausmas mano krūtinėje prasidėjo kai

pamačiau ją pakeičiant formą, pažįstamas jaudulys lyg elektra perbėgo per visą mano

kūną. Kambarys atrodė, kad pulsuotų ja, taip kaip biologijos kabinetas. Kartu su elektra

nuo vakaro, tas pats potraukis paliesti ją užvaldė mane, todėl aš greitai perėjau į kitą

kambario pusę, taip toli nuo traukos, kuri buvo mano viduje kaip tik galėjau. Aš vis dar

turėjau būti atsargus, nedaryti jokių klaidų su ja.

. Kaip aš įtariau, ji taip pat galėjo pajusti atmosferos pasikeitimą Ji pradėjo blaškytis ir

apsisukinėti lovoje, ir dažnai nustebindavo pasirodančia raukšlele jos kaktoje. Aš stebėjau

kaip jos viena ranka pakilo į viršų ir suspaudė tuščią orą, lyg siektų kažko.

- Edvardai… – ji sakė, jos balsą slopino pagalvė. Ji apsisuko dar kartą ir sumurmėjo. –

Vienas prisilietimas.

Po visų šių naktų kai ją stebėjau, aš dar niekada nebuvau toks tikras, kad jos sapnai buvo

apie mane. Tai nebuvo pramanytas veikėjas ar senas pažįstamas. Ji sapnavo apie mane,

ir ji troško paliesti mano odą kaip aš troškau paliesti ją. Aš negalėjau suprasti potraukio

mano ledo šaltumo odai, kad ji galėtų laikytis greta jos.

Aš galėjau matyti elektrą, kuri darė ją nerimstančią ir, kad ji galėjo prabusti bet kurią

akimirką. Dalis manęs žinojo, kad geriausia būtų palaukti lauke už lango tuomet ji manęs

nepažintų. Bet didesnė mano dalis troško pamatyti kas nutiks kai ji pabus ir ras mane ją

stebint. Ar ji galvotų, kad tebesapnuoja? Ar ji bijotų? Normalus žmogus bijotų, bet Bela

visada mane nustebina.

Kad ir kaip norėjau daryti gerą pasirinkimą, aš negalėjau priversti savęs palikti kambarį. Aš

norėjau mėgautis šia keistai nauja įtampa, kuri įsižiebė tarp mūsų. Žinojau, kad tai blogai.

Jeigu ir toliau išsisukinėsiu nuo taisyklių, vien dieną jos atsikirs visos kartu.

Dangus buvo netaisyklingai skaidrus, ir blanki, sidabrinė šviesa nuo mėnulio prasiskverbė

pro langą glostydama jos miegančią figūrą. Aš vėl jaučiau savo delną pradedant nesunkiai

dilgčioti ir nusprendžiau, kad jeigu aš neišeisiu dabar, turėsiu gailėtis vėliau. Nes viskas ką

norėjau padaryti, tai padėti savo delną ant jos skruosto vėl, ir žinojau kas nutiks jei tai

padarysiu be pilnos mokyklos su liudytojais aplink.

Kai aš stengiausi gana ilgai ištraukti savo akis nuo jos, bandydamas išeiti, pamačiau jos

akies vokus plazdant, ir tuo momentu dvejodamas, tyliai nėriau po jos lova.

Aš galėjau girdėti jos čiužinio spyruokles girgždant kai ji atsisėdo ant lovos. Ji pasižiūrėjo į

savo laikrodį, išleido mažą atsidusimą ir dribo atgal į lovą. Aš net nedrįsau kvėpuoti, kad ji

nebūtų įspėta apie mano buvimą.

Kai ji pabudo, elektros srovė nustojo tekėti mano venomis taip greitai, ir paliko tuštų

jausmą, lyg kažko trūktų manyje. Jaudulys pulsavo mano oda, ir netgi jei aš neturėjau

pulso aštuonis dešimtmečius, jaučiausi nepatogiai be jo nebuvimo. Nes srovė sustojo kai

Bela prabudo, žinojau, kad kai ji miegos vėl, jos kvėpavimas nebus pakankamai pastovus.

Kai išlindau iš po lovos, ironija neišėjo iš manęs. Aš buvau pabaisa po jos lova. Niūrus,

neturintis humoro jausmo kikenimas pabėgo iš mano lūpų kai ėjau šonine jos namo dalimi,

nes žinojau, kad tai buvo viskas kuo aš visada buvau. Arba būčiau jeigu Bela būtų buvęs

normalus žmogus. Nesvarbu koks pavojingas aš buvau jai, ji neatrodė galinti būti

išgąsdinta manęs. Tas trūkumas taps jos mirtimi.

Aš greitai išjungiau tą minčių srovę kai artėjau link savo paties namų. Šis namas buvo kaip

prieglobstis man, viena iš vietų kur aš galiu būti savimi. Bet dabar, negalėjau stovėti čia

ilgiau nei reikėjo. Kaip ilgai aš čia buvau, tai rodė, kad aš pasiilgstu laiko su Bela. Laikas

jau buvo gana trumpas. Kiekviena sekundė atneša mus arčiau tos dienos kai reikės

nuspręsti mūsų ateitį. Ar aš būsiu priežastis dėl jos ankstyvos mirties, kur furgonai ir

žmonės nepasiekia tikslo, ar aš ją myliu užtektinai, kad išlaikyčiau gyvą?

Net jeigu ir nusipelniau būti su ja visą laiką, vis dar jaučiau sąžinės griaužimą

nesirūpindamas savo šeima taip kaip turėčiau. Mes gyvename atskirai nuo savo rūšies,

bet niekada neįgrysom, nes turėjom vienas kitą. Dabar aš jaučiuosi benamis tarp benamių.

Ar tai darė mane blogu sūnumi, kad aš gerokai per daug laiko leidžiu su nenujaučiančia

Bela nei su savo šeima? Ar tai darė blogiau, kad aš ilgiau rūpinausi ja, nes ji yra mano

gyvenimas dabar? Aš tikėjausi, kad ne. Nes aš negalėjau atsiminti kaip išgyvenau be jos.

Negalėjau įsivaizduoti, kad vieną dieną turėsiu grįžti prie to.

Žinojau, kad buvo vis dar per anksti paimti Belą, taigi palaukiau už jos namo kampo, kad ji

neturėtų šanso važiuoti savo mašina kai išvyks Čarlis. Šiandien išnaudosiu kiekvieną

akimirką su ja, kad paklausčiau visko ką norėjau sužinoti po pirmo mūsų pokalbio.

Nors buvau už jos namo kampo, galėjau girdėti jos pokalbį su tėvu.

- Dėl šeštadienio, - Čarlis pradėjo, sukdamasis link čiaupo, kad galėtų išplauti savo indus.

- Taip, tėti? – man nereikėjo matyti jos veido, kad sužinočiau kokia jos išraiška buvo. Jos

balsas skambėjo atsargus ir apdairus, lyg ji bijotų ko jis galėtų paklausti.

- Ar tu vis dar nusistačius važiuoti į Sietlą? – jis žinojo atsakymą, bet nežinojo kaip užduoti

kitą klausimą nepradedant per daug smalsauti. Jo mintys turėtų būti šališkos man, bet tai

buvo aišku, kad vyras nesijaučia patogiai reikšdamas savo jausmus, nesvarbu kaip giliai

jie yra. Ir jie buvo giliai kur jo dukra yra susijusi.

- Toks buvo planas, - vengiančiai atsakė Bela. Aš pastebėjau, kad ji kalbėjo kaip tik

teisingai, kad ji nemelavo, bet taip pat nedavė visos istorijos. Kodėl ji tiesiog negalėjo

pasakyti jam apie mūsų planus? Tai viską padarytų šiek tiek langviau – bet ji niekada

nedarė nieko lengvo.

- Ir tu tikra, kad nespėsi grįžti laiku į šokius? – jis paklausė sukeliant siaubą, būdamas

susikaupęs ant nusistovėjusio indo jo rankoje.

- Aš neisiu į šokius, tėti – ji atsakė griežtai. Aiškiai tai buvo tema, kuri ją pikdė, bet aš

negalėjau suvokti kodėl. Ar ji tikrai norėjo eiti? Aš galėčiau ją ten nugabenti, jeigu tai buvo

tai ko ji norėjo. Aš niekada neatmesčiau tai ko ji nori.

- Nejaugi niekas tavęs nepakvietė? – jis pagaliau priėjo prie šio pokalbio esmės. Aš

negalėjau sulaikyti juoko. Jis susirūpinęs, kad vaikinai šiame mieste nėra labai… malonūs.

Jei jis tik žinotų kokie jie malonūs yra, pagalvojau ramiai. Nė dalis jos gerbėjų nesisukioja

aplink, kad išreikštų savo dėmesį.

- Kviečia merginos, - aš galėjau girdėti silpną žymę jos pergalės mažame pasireiškime, ir

žinojau, kad tai buvo dėl išvengimo kiek tiksliai žmonių klausė jos.

- Oh, - atrodo tai jį šiek tiek nuvylė. Tai buvo vienas dalykas dėl ko jos vaikinai nemėgo,

bet ar ji jų nemėgo todėl, kad kažkas grįžo iš Finikso, kad Forksas išskyrė ją?

Iš tikrųjų aš negalvojau apie tai, bet dabar tai darė mane labiau pavydulingu nei tada kai

Maikas darė. Nes ji nepasirinko Maiko, bet kažkas buvo ką ji pasirinko, kas ją privertė save

ištremti į Forksą? Aš sugniaužiau vairą, stengdamasis nuraminti save. Kodėl anksčiau apie

tai nepagalvojau? Aš stengsiuosi surasti pusę į šią temą kai klausinėsiu ją.

Pokalbio pabaigoje, Čarlis paliko vietą pamojavęs, kai Bela baigėsi ruoštis mokyklai. Po

sekundės kai policijos automobilis buvo nebematomas, aš įsmukau į jo atlaisvintą vietą,

kad palaukčiau. Aš pamačiau jos žvilgsnį atpažįstant mano mašiną pro miegamojo langą,

ir jos širdis pradėjo mažyčiai mikčioti. Tas mažas pakilimas jos širdyje buvo norma, kuri

išvedė mane iš netikėto nusiminimo. Nes jeigu ir buvo kažkas kitas – ir aš surasiu kas tai

buvo – ji dabar norėjo manęs.

Kai ji uždarė duris, nesirūpindama jas užrakinti, ji sustojo minutėlę prie mano automobilio,

turbūt nebuvo tikra ar ji turėtų lipti vidun ar ne. Tada, akivaizdžiai nusprendė, ji ėjo link

mašinos ir jos kvapas apgaubė mane. Tai nebuvo taip blogai, kai praleidau naktį su ja. Aš

tapau…viltingas.

Labas rytas. Kaip jautiesi šiandieną? – paklausiau. Ji atrodė pavargusi, bet

laiminga. Po jos akimis buvo tamsūs ratilai, kurie beveik nugalėjo manuosius, ir aš

akimirksniu pasijutau kaltas saugodamas ją pusę nakties.

Ačiū, gerai, - ji atsakė, mandagiai kaip visada. Bet ji buvo nuoširdi, jeigu jos

šypsena buvo požymis.

Tu atrodai pavargusi, - žiūrėdamas į jos ratilus po akimis pasakiau. Žinojau kiek ji

miegojo, ir svarsčiau ar ji su tuo sutiks ar paneigs.

Neišsimiegojau, - mano įdėmus žvilgsnis sumąstė ją, nes ji nusisuko tuo tarpu

judinanti užuolaidą iš jos tankių, tamsių plaukų už vieno peties, kad galėtų paslėpti

save. Manau aš pradėjau per daug įdėmiai. Bet tai nebuvo mano kaltė, kad aš

galėjau į ją spoksoti visą laiką neprarasdamas susidomėjimo. Bet, kad būtų jai

patogiau, aš nusprendžiau apšviesti nuotaiką paerzindamas ją.

Aš irgi negalėjau, - kai ištariau šiuos žodžius, aš susirūpinau, kad mano

nerūpestinga užuomina į pabaisą, kuria aš buvau, buvo per baisi jai. Vieną dieną aš

pasakysiu kažką, kas tikriausiai ją išgąsdins, ir bus geriausia būti jai toliau nuo

manęs, aš laikysiu save kaltu dėl jos praradimo.

Bet mano maža vidinė panika buvo nulis, nes ji nusikvatojo šiltai prieš atsakydama.

Turbūt tai tiesa. Manau aš miegojau truputį ilgiau nei tu, - Pasisekė.

Lažinuosi, kad daugiau, - nors ir negaliu to įrodyti, mintyse pridėjau.

Tai ką veikei naktį? – Bela paklausė. Greitas žvilgsnis į jos veidą patikino mane, kad

tai buvo tik mandagumas, o ne apkaltinimas. Nusijuokiau iš minčių jei ji važiuotų su

manimi į mokyklą žinodama, kad dalį savo nakties praleidau po jos lova, o likusiąją

stebėdamas ją miegant.

Nieko neišeis, - jos mažas tardymas priminė mano užduotį. – Šiandien mano diena

klausinėti.

Išgirdus tai, jos pozija visiškai pasikeitė. Anksčiau, ji buvo rami, o dabar jos pečiai

susilenkė, kakta susiraukė dar labiau, o akys pastebimai įsitempė. Tai priminė man kaip ji

atrodė pirmą dieną Forkso Vidurinėje Mokykloje kai paklausiau ją apie jos ankstesnį

gyvenimą.

Aš beveik nusprendžiau prieštarauti klausimų ir atsakymų sesijai su ja, bet aš turėjau kitą

priežastį be to troškau išnarplioti paslaptį, kas yra Bela Svan.

Atsimenant Belos pirmąją dieną mokykloje, aš neužmiršau Džasperio vos neįvykusio

nuslydimo su mergaite, kuri stovėjo per arti. Alisa sakė, kad tai padėjo įsivaizduoji juos

kaip tikrus žmones. Tai graudus mėginimas, kadangi Bela jau yra svarbus žmogus man,

bet tai nutiko su Džasperu, ir aš pasiruošęs padaryti bet ką kas galėtų iškreipti skirtumą

mano interesuose. Tai buvo dalis mano proto be emocijų, kad galėtų galvoti apie šitą

dieną, kurios laukiau nuo mūsų pirmo pokalbio, atsargumo dozė, kad išlaikyčiau ją gyvą.

O tikrai, - ji atsargiai atsakė. – Tai ką norėtum sužinoti?

Tai trukdė man, kad aš ėmiau taktikas iš Džesikos, bet manau vienintelis kelias sužinoti ką

nors apie ją, aš turėčiau pradėti mažais, paprastais klausimais; iki tol kol ji atsipalaiduos

truputį.

- Kokia tavo mėgstamiausia spalva? – rimtai paklausiau.

Žinojau, kad tai labiau padės jei pats būsiu normaliai atsipalaidavęs, bet ji nesuprato kaip

visa tai gyvybiškai svarbu buvo man. Aš jaučiau spaudimą nuo mūsų laiko kartu tartum tai

buvo psychinis buvimas mašinoje, kartu su jos kvapo buvimu, ir tai buvo pastovus

priminimas man, kad reikėjo sužinoti viską apie ją, ir tai, kad aš niekada visko nesužinosiu.

Ji pavartė akis, turbūt iškreipė mano išraišką suporuodama su paprastu klausimu kaip

mėgstama spalva. Ji atsakė pakankamai mielai:

Kasdien vis kitokia.

Aš nebuvau pilnai patenkintas atsakymu, bet ji buvo nuoširdi, ir netgi nesuprato kodėl aš

norėjau tai žinoti, ji pagalvojo apie atsakymą, nes žinojo, kad aš norėjau tai žinoti.

Kokia šiandien?

Turbūt ruda, - nuslysdama pažvelgė į savo maikutę. Tai buvo spalva megztinio su

aukšta apykakle, kurį ji vilkėjo. Tai buvo patobulėjimas nuo baisaus žalio megztinio,

kurį ji devėjo praeitą dieną, bet vis dar neprilygstantis mėlynai palaidinukei.

Prunkštelėjau dėl jos atsiskleidimo. Aš niekada nesutikau nieko, kuris rinktųsi sumenkintą

spalvą.

Ruda? – paklausiau, kad įsitikinčiau jog ji nepasirinko pirmos spalvos, kurią pamatė.

Žinoma. Ruda yra šilta. Man stinga rudos. Viskas kas turėtų būti ruda: medžių

kamienai, akmenys, žemė – čia aptraukta įmirkusiais žalėsiais, - jos balsas tapo

žeminantis faktą, jog aš supratau, kad ji atvažiavo išlepusi į Forksą. Bet aš

negalėjau nesutikti su ja, kad ruda yra šilta spalva – ypač ne tada kai jos šokolado

gilumos, labai šiltos, rudos akys.

Tu teisi. Ruda tikrai šilta, - pasakiau, grįždamas prie reikalo. Jos plaukai ir toliau

buvo ant jos pečių, ir aš labai žmogiškai, siekiau patraukti juos, kad galėčiau matyti

jos veidą, kad galėčiau matyti jos dideles, rudas akis. Turėjau sustoti likus pusei

atstumo link jos, kad įsitikinčiau jog kontroliuoju save prieš tęsdamas. Tai

pamalonino mane, kad nuo mano prisilietimo ji neatšoko ne taip kaip nuo Maiko, bet

žinant ji turėtų atsitraukti.

Mes buvome mokykloje, ir aš troškau naudoti laiką vairuodamas. Aš neturėjau daug laiko

mokyklai prasidedant, ir tai reiškė, kad negalėsiu jos daugiau nieko paklausti iki pietų. Trys

valandos neatrodė per ilgai, netgi žmogui, bet jos gali būti kaip trys metai, nes aš

nenorėjau leisti laikui praeiti.

Kokia muzika dabar yra tavo grotuve? – paklausiau truputį bijodamas atsakymo. Kai

radau, kad mes turėjome kai ką bendro, meilę Claire‘i De Lune‘i, saugojau žinią. Tai

reiškė, kad mes nesam tokie skirtingi, nesvarbu koks mažas ryšys tai buvo. Nors

visi atsakymai į mano klausimus turi galimybę įrodyti, kad mes nesame vienodi, šis

patvirtins mano mažą viltį į laimingą atsitiktinumą.

Grupės pavadinimas, kurį ji pasakė man, nuramino mano šiek tiek netvarkingas mintis.

Nusišypsojau su palengvėjimu ir žvilgtelėjau į ją, nes tai buvo tas pats kompaktas su

kitomis einančiomis dainomis, mano grotuve.

Geriau už Debiusi? – skeptiškai paklausiau ir ištraukęs iš grotuvo kompaktą

padaviau jai. Nebuvo jokio panašumo tarp šių dviejų atlikėjų, palyginti su faktu, kad

jie abu buvo muzikantai. Debiusi buvo labiau raminanti ir klasiška, o kita grupė buvo

labiau agresyvi ir šiuolaikinė.

Ji neryžtingai pasiekė ir paėmė diską, apžiūrinėdama ar nedaro klaidos, bet linktelėjo

galva ir atidavė jį atgal man, jos sugluminta šypsena atspindėjo manąją.

Nusprendėm, kad būtų geriau eiti į klasę, todėl išlipom iš mano mašinos ir aš ją palydėjau į

anglų pamoką, toliau klausinėdamas,

Visą informaciją, kurią sužinojau apie ją, saugiai saugojau kitam kartui. Nenorėjau švaistyti

laiko analizuodamas jos atsakymus. Tik kelis kartus sustojau prieš klausdamas kito

klausimo. Nors ir atsisakiau rodyti bet kokią reakciją į jos atsakymus, nereiškė, kad aš

ignoravau jos reakciją į atsakymus.

Ji turėjo pajausti, kad norėjau sužinoti viską kas įmanoma, nes atsakė į visus klausimus

taip pat greitai kaip paklausdavau. Kiekvienas naujas atsakymas, kurį ji man davė, papildė

Belą mano galvoje. Tai nebuvo kaip Maiko Niutono pramanyta Bela, kurią jis sapnuodavo.

Tai buvo tikras dalykas, kurį aš perpratau, ir dienai slenkant, vaizdas tapo aiškesnis.

Kuri Džeinės Austen knyga yra tavo mėgstamiausia? – paklausiau baigdamas

klausimus apie knygas – bendras dalykas kuris mums patiko.

Protas ir Jausmai“, - ji greitai atsakė.

Koks tavo mėgstamiausias metų laikas?

Vasara.

Mėgstamiausias brangakmenis?

Topazas.

Kai ruošiausi klausti kito klausimo, pamačiau lėtą kraujo slinkimą į jos skruostus. Tai

nutinka retkarčiais, dažnai atsakymai neatrodo mažiausiai nedaug trikdantys. Taigi,

akivaizdu, tai uždegė mano smalsumą.

Tu paraudai, - paerzinau. – Kas yra su topazu?

Nieko. Kitas klausimas, - jei aš maniau, kad įsivaizdavau tai anksčiau, dabar buvau

įsitikinęs, kad buvo kažkas ko ji man nesakė. Ji atsisakė pažvelgti į mane,

laikydama savo akis ties dirbtinio medžio valgyklos stalu.

Prašau pasakyk man, - pasakiau naudodamas savo įtikinamiausią balsą, ir buvau

apdovanotas mažu pasilenkimu iš jos širdies dažnio. Ji nieko nesakė, bet suspaudė

savo lūpas atkakliai, ir papurtė savo galvą.

nesijuoksiu, - atrodo tai buvo vienas iš dalykų dėl kurių ji visada jaudindavosi. Tai ir

mano pyktis; kuris buvo protingesnis už ją. Bet tai neatrodė kažkas kas galėtų

įsiutinti mane. Ir dar kartą, ji atsisakė atsakyti, tik išvengė akių kontakto ir papurtė

galvą neigiamai.

Dabar aš tapau susierzinęs. Visos tiesos yra lengvai suprantamos; esmė atrasti jas. Ir aš

nesiruošiau šitos paleisti.

Pasakyk man, - aš greižtai pasakiau, lyg tėvas vaikui.

Ji žvilgtelėjo aukštyn, tada nuleido akis žemyn vėl, atsidusdama. Atsidusdama

pralaimėjusi.

Šiandien tokios spalvos tavo akys, - ji sumurmėjo. – Manau, jei būtum paklausęs

prieš dvi savaites, būčiau atsakiusi, kad oniksas, - ji atrodė lyg mielu noru mirtų

vietoje, kad susigrąžintų paskutinius žodžius, bet žinojau, kad ji buvo nuoširdi.

Visa tiesa perėja tris etapus. Pirmas, tai pajuoka. Antras, smarkus priešinimasis. Trečias,

sutikimas būti akivaizdžiam. Tai kaip aš apsvarstau jos prisipažinimą. Pirma, aš negalėjau

matyti kokį poveikį darau kitų atžvilgiu. Kita, pamačius gilias emocijas, atsisakiau tikėti, kad

ji buvo taip toli prapuolus kaip aš. Tikslas be sugrįžimo. Ir pagaliau, aš supratau, kad ji

nesedėtų čia ir nesikalbėtų su manimi, žinant kas aš esu, jeigu nebūtų kažkokio reikalo. Ir

tam, aš nežinau kaip reaguoti…todėl šį nukrypimą atidėjau vėlesniam laikui.

Kokios tavo mėgstamiausios gėlės? – paklausiau ir pamačiau beveik komišką

palengvėjimo išraišką ant jos veido.

Oranžiniai žiedai, - ji atsakė aiškiai patenkinta dėl temos pakeitimo.

Nesvarbu kaip įsigilinęs buvau į pokalbį, dalis mano minčių nebuvo susitelkusios. Kas

kelias minutes per pietų pertrauką, vogčiomis žvelgiau į savo seną stalą. Čia buvo tik viena

grupė akių, kurias galėjau susitikti, vis dėl to ir jos galėtų retkarčiais pažiūrėti mano pusėn,

ar nori rodyti interesus ar ne. Alisa žinojo ką aš norėjau sužinoti. Jai niekada nereikėjo

pasukti galvos kam ji buvo skirta, kad sužinotų mūsų pokalbį, kad atsakytų į mano tylų

klausimą: ar aš darau skirtumą?

Alisos žodžiai Džasperiui per Belos pirmą dieną čia – labai nereikšminga dalis tų

prisiminimų, atsižvelgus į viską, tai pakeitė tą dieną – vis dar skamba mano galvoje

žodžiai, kuriais vis dar neįmanoma patikėti, aš padaryčiau viską, kad tai būtų tiesa. Bet

kiekvieną kartą kai mūsų akys susitinka, ji neturi laiko pajudinti galvos kai aš jau būnu

nusisukęs, stengdamasis išvengti apgailestaujančio žvilgsnio nuolatos įsirėžusiame jos

veide kai ji pažvelgia į mane. Man nereikėjo jos gailesčio – aš gailėjau savęs pakankamai

už mus abu.

Po pietų, prieš pasiekiant biologijos kabinetą, žinojau, kad vėl teks sėdėti per filmą. Aš

beveik sukausi atgal, planuodamas sėdėti savo mašinoje, o ne klasėje. Tai būtų buvus

puiki galimybė, kuri tikriausiai nebūtų įvykus. Aš vis dėl to stengiausi būti geras Belai. Aš

pastūmiau savo kėdę truputį toliau nuo jos ir šaltai kaip galėjau atsisėdau, nesutikdamas

prarasti kontrolę nenormaliam jos troškimui.

Tai buvo ilgiausia valanda mano gyvenime. Galėjau matyti, kad Bela su tuo sutiko. Visą

laiką per filmą ji stipriai padėjus savo galvą ant sunertų rankų, ir dabar ir anksčiau jos

ranka arba galva lėtai slinko mano pusėn, tartum mano pačio. Kai ji pastebėjo, kad tai

vyksta, suspaudė stalą stipriau.

Man patiko žinoti, kad galiu jai pasakyti ką ji galvoja stebint jos kūno kalbą. Tai padėjo man

pajusti, kad esu prisijungęs prie jos labiau ir atrodo, kad galėčiau skaityti jos mintis. Bet

vistiek nesu patenkintas, kad negaliu. Aš galėčiau atiduoti bet ką, kad išgirsčiau gražų

vidinį balsą jos minčių.

Šis stirpesnis ryšys atėjo dėl fakto, kad aš norėjau žinoti ką ji galvoja, kad galėčiau

pasakyti. Aš piktinuosi žiniomis, kurias pasiekiu girdėdamas kitų mintis. Bet kokia

naudinga informacija, kurią įgydavau, dažniausiai ne, pasiekdavo kai aš stengdavausi

nieko negirdėti.

Aš turėjau sutramdyti visą savo nepatikimumą dėl nežinojimo apie ką ji iš tiesų galvoja,

kad surasčiau vieną sidabrinę liniją į tai. Kiekvieną tikrą spėjimą, kurį padarau apie

atsidūsimo priežastį, jos šypsenas, jie vis tiek bus tik tai. Spėjimai. Aš niekada nebūsiu

užtikrintas.

Dalis dėl to mane jaudino, trauka atrasti kažką pačiam. Tačiau kita dalis buvo išsigandusi.

Ar ji tikrai juokėsi, nes ji mėgavosi savimi ar tai buvo nepatogus kikenimas? Ar jos širdies

dažnis padažnėjo dėl to, kad ji buvo išsigandusi ar dėl to, kad ji buvo sujaudinta? Šis

pastovus klausinėjimas privertė mane jaustis labiau žmogišku beveik už bet ką. Vampyrai

paprastai nebūna nepasitikintys.

Kai filmas atėjo į pabaigą, ir šviesos užsidegė, galėjau išgirsti palengvėjimo atodūsį iš

Belos, sekiau sąnarių pokštelėjimuis kai ji pasirąžė nuo savo sustingusios pozicijos.

Spoksodamas į ją, prisiminiau, jog teko skaityti, kad visi vyrai yra suvilioti, ir, kad nėra tokio

vyro kuris nėra sužlugdytas vilionės. Niekada neteko būti suviliotam prieš įsikūnijimą

anksčiau. Ji tokia graži ir net pati to nežino.

Aš galėjau pamatyti sutrikimą jos akyse kai ji buvo perspėta intensyvaus spoksojimo. Tai

buvo vargu ta vieta šiam ypatingam pokalbiui, todėl aš atsistojau, galbūt per greitai, ir

palaukiau kol ji susirinks daiktus.

Palydint ją į sporto salę, visi klausimai kurie buvo ant liežuvio galo, negalėjo išeiti pro

mano lūpas. Atrodė aš vis dar nebuvau pakankamai ramus, kad suformuočiau žodžius.

Buvau per daug pripildytas, nes pagaliau nusprendžiau, kad nežinojau jog jau baigiau.

Nuspręndžiau, kad ar Bela mirs mano rankose ar ne, ji žinos mano gilius jausmus. Aš

leisiu jai žinoti viską. Žmogų, kuriuo turėjau būti, ir žmogų, kokiu ji pavertė mane.

Kai pasiekėme sporto salę ir ji atsisuko į mane, negalėjau nepaliesti jos skruosto vėl. Tai

tapdavo vis sunkiau nustūmti kiekvieną kartą kai paliesdavau ją, mano ranka atrodo

susiformavo į jos skruosto kontūrą. Dėl to aš nuėjau nuo jos, jausdamas vieną mostą, lyg ji

turėtų vieną didesnę dalį manęs su savimi.

Midnight Sun 14 skyrius

Praėjo mažiau kaip valanda nuo to laiko, kai aš išlipau per Belos langą ir bėgau per mišką,

kad pasiekčiau savo namus. Aš buvau atsigaivinęs prieš mokyklą. Juokingiausia yra tai

kad aš niekada neskubėjau į mokyklą, bet Bela pakeitė tai. Ji labai daug ką pakeitė. Aš

išsivaliau savo mintis.

Alisė man metė mano Volvo raktus. Kadangi aš sugavau juos, ji metė man iškilmingą

žvilgsnį ir padėjo rankas ant klubų. Ji nieko neturėjo pasakyti. Ar net pagalvoti, nes aš

puikiai žinojau ko ji norėjo. Aš vis dar buvau palaimingos nuotaikos ir užuot atsakęs jai ir

trumpindamas savo dieną anksčiau, negu tai prasidėjo ; aš pažiūrėjau žemyn ir nuėjau į

namą pro galines duris. Rozali jau buvo savo automobilyje. Laimei jos tuštybė buvo mano

išgelbėjimas šiandien. Viskas apie ką ji galėjo galvoti buvo, ar tikrai važiuoti savo

spindinčiu automobiliu šiandien į mokyklą.

„Ah, Edvardai vėl nevažiuosi su mumis?“ Emetas paklausė manęs.

Aš atsisukau, kad pažiūrėčiau į jį einantį į garažą su Džiasperu laikančiu Alisės ranką. Jo

veidas vis dar buvo susiraukes. Aš nieko nepaskiau, bet mano viedas išdavė mano

nusiteikimą. Mesdamas jiems visiems ledinį žvilgsnį, kad nutildyčiau jų nuosprendžius, aš

atsisėdau į savo automobilį ir užkuriau variklį.

Mano nuotaika pradėjo kilti kai lėtai artinausi ir galop pasiekiau Belos namą. Aš vėl pajutau

jos artumą. Maža manęs dalis vis dar tikėjosi, kad ji atsisakys mano tylaus kvietimo.

Atsisakys važiuoti mano automobiliu. Neleis man būti šalia jos. Maža manęs dalis norėjo,

kad ji sumažintų atstumą. Ignoruotų mane. Bet ta maža dalis darėsi vis mažesnė su

kiekviena diena. Aš nebuvau įsitikinęs kad jai taip bus geriau.

Aš pastačiau automobilį kampe gatvės ir stebėjau Čarlį einant link jo kreiserio palikdamas

savo brangenybę.

Mano akis nukreipto tiesiai į jos kambario langą. Aš pamačiau kaip ji vogčia žvilgterėjo per

langą, silpnai girdėdamas jos širdies dūžius, kadangi gražus paraudimas užpildė jos

žandus. Ji aišku tikėjosi, kad aš būsiu čia vėl. Tas pats kaip vakar. Aš norėjau žinoti, kaip

ilgai aš galėjau tęsti šią keistą jos rutiną.Aš turiu tai užbaigti. Kaip ir ankščiau tai per vėlu.

Taip jau per vėlu. Aš galvojau, atsimindamas savo pyktį panašiuose žodžiuose, ji kalbėjo

su manimi kaip ir bet kurią kitą naktį. Pusiau niurzgėdamas sau pats, aš buvau suvaržytas

todėl, kad aš tik dabar radau šį stebuklą. Bandydamas padaryti teisingą arba labai

neteisingą situacija be išeities.

Aš stebėjau ją taip kad ji į tai nekreiptų dėmesio, kadangi ji uždarė savo paradines duris ir

ėjo į keleivio vieta mano automobilyje. Aš beveik smogiau spynoms ir pabėgau, bet kai ji

pasidarė artimesnė, aš negalėjau sustabdyti jos, ar greičiau aš nenorėjau sustabdyti jos,

nuo atidarymo durų ir įlpimo.

-Labas rytas-aš pasakiau su šypsena, kad net nežinojau kada spėjau suformuluot.-Kaip

jautiesi?Aš apžiūrėjau jos veidą ir prisiminiau kaip prastai ji miegojo.

-Ačiū, gerai- ji atsake.

Jos protingos akys melavo, bet ratilai apačioje prieštaravo jiems,- Atrodai pavargusi,-aš

pasakaiu savo pastebėjimą, tikėdamasis žinoti daugiau apie tai kodėl ji prastai miegojo.

-Aš negalėjau užmigti,- pasakė tiesiog be tolimesnio detalizavimo. Jautėsi nusivylimas.

Lyg aš nežinočiau. Aš stebėjau jos klostę ir ilgus rudus plaukus aplink jos petį.

Bandydamas nematyti jos kaklo ? Bela bandė palengvinti mano pagundą?! Aš neturiu būti

pralinksmintas minties, kad ji negali padėti man. Jaučiausi bjauru gal labiau įpykęs aš

užbaigiau tylą užkurdamas variklį.

Aš taip pat nemiegojau-atsakiau jai.

Ji nusišypsojo ir atsakė -aš sutinku su tavim. Aš manau, kad aš miegojau tik truputėlį

daugiau, negu tu.

-Aš lažinčiausi dėl to.

Anksčiau, negu aš pradėjau kalbėti pasipylė jos klausimai- Tai ka veikei vakar naktį ?

-Be šansų-aš pertraukiau, nes buvo per daug visko ko aš nežinojau, bet ašnorėjau žinoti

viską,-Šiandien mano diena uždavinėti klausimus.

-O teisingai-ji atsakė suraukdama kaklą, dėl nežinomos priežasties, tai pykdė ją.-Ką dar

nori žinoti?

-Kokia tavo mėgstamiausia spalva?- aš pradėjau skubiai.

Ji pavartė savo akis, tarytum tikėjosi ko nors blogesnio,-Tai kas dieną keičiasi.

-Kokia tavo mėgstamiausia spalva šiandien,-aš perklausiau.

-Turbūt ruda.

Šis atsakymas mane nustebino.-Ruda? Aš mąsčiau su abejone mano balsu. Bet anksčiau,

negu aš galėjau net paklausti, kodėl taip yra ji perskaitė mano mintis ir suskubo atsakyti.

-Tikra ruda spalva yra šilta. Aš pasiilgstu rudos spalvos. Viskas, manoma, kad tai ruda -

medžio kamienai, uolos, purvas - jis yra paslėptas su šviežiomis daržovėmis-, aš

spoksojau į jos akis dabar, kadangi aš klausiau. Kodėl aš suabejojau ja? Tai buvo gražu.

Gilu. Žavu.

Liaukis pasakiau sau ir rusčiai pažvelgiau pats į save.

-Tu esi teisi, kad-aš surikiavau savo mintis.-Ruda yra šilta- užbaigiau garsiai. Instinktyviai

mano ranka siekė į ją. Aš sudrebėjau mažiau kaip pusę sekundės prieš jos plaukų

perdėjimą už jos pečių.

Ji neturėjo jaudintis dėl mano pagundų. Ji neturėjo jaudintis dėl nieko.

Kadangi aš važiavau į mokyklą, lengvai įsukdamas į automobilių aikštelę, aš pasisukau

atgal, kad dar kart pažiūrėčiau į Belą.Aš nenorėjau atsiskirti ir nueiti į klasę.Aš norėjau, kad

ji pasiliktų šiame automobilyje su manimi. Aš norėjau dar truputi patyrinėti jos akis. Stebėti

kaip juda jos lūpos jai kalbant. Ir užuosti jos aromatą, kai ji žaidė su savo plaukais.

Ignoravimas nudegino mane, aš žinojau, kad aš nenorėjau kad ji būtu toli nuo manęs, net

tą akimirką. Sustabdyk tai. Aš kovojau su savimi. Tai tikrai buvo už proto ribų, aš turiu būti

atokiau nuo jos. Ne neturiu būti atokiau. Tai ir buvo problema. Tai yra būti su ja ar be jos.

Aš pradėjau save kontroliuoti.

Bela yra šviesa. Aš esu tamsa. Kur niekada negalėjo būti mano tikrasis aš. Ištremtas. Bet

dabar aš spoksojau į ją, ji galėjo užuosti mane. Ji turi bėgti nuo manęs.

Taip nebuvo, ir niekada nebus, tai vienintelis dalykas kuris mus siejo. Saugiau būtu tęsti

mano klausinėjimą. -Kokia muzika yra tavo grotuve šiuo metu ?

Kai ji paminėjo grupės pavadinimą, mano lūpose žaidė šypsena dėl savo nesenų minčių.

Ironija buvo, kaip visada laiku.Aš ieskojau tarp savo CD diskų tokio paties. Aš jaučiausi

šiek tiek patenkintas dėl savo įrodymo. Mes esam visiškai skirtingi.

-Tas, Debiusi?- Aš padaviau Belai kompaktinį diską. Ji pažiūrėjo į dangą ir pripažino tai.

Tai buvo tas pats kompaktinis diskas, kurį ji paminėjo

Diena tęsėsi tingioje, pasikartojančioje struktūroje. Bet aš niekada neįkyrėjau.

Kaip paprastai jos tylus protas nedavė man jokių atsakymų, todėl aš uždaviau klausimą po

klausimo. Mėgavausi žaviomis detalėmis eidamasas kartu su ja į klases į priešpiečius. Aš

klausiau kokius filmus ji mėgsta. Ji tuo nelabai domėjosi, bet ji troško ištirti pasaulį. Aš

paklausiau apie jos mėgstamas knygas. Ir atrodo tai pradžiugino ją. Ji turėjo daug, kad

pasakytų apie tai, į kokią knygą turi būt panaši gera knyga ir ką ji perskaitė. Ji atsakė į

visus mano klausimus, daugiausia su suglumusia abejone. Nors nuo kelių ji paraudo. Tai

pralinksmino mane, ir aš rutuliojau temą toliau tik, tokiu būdu aš galėjau stebėti jos

raudonus žandus. Dabar aš buvau sudomintas dėl to, kad paprastas klausimas apie jos

mėgstamą brangakmenį, kurį ji pasakė buvo topazas, raudonai dažė jos žandus.-Pasakyk

man kodėl-aš pareikalvau po jos nenoro atsakyti

Ji žiūrėjo į tolį ir atsiduso. Kai ji kalbėjo ji žaidė su savo plaukais-Tai yra tavo akių spalva

šiandien-ji atrodė susirūpinusi, po to pridėjo-jei būtum paklausęs prieš dvi savaites, aš

bučiau pasakius oniksas. Nubraukiau tai visiškai, anksčiau net negu aš pradėjau būti

suerzinęs jos pastebėjime, aš paklausiau kitą klausimą. -Kokioms gėlėms jūs teikiate

pirmenybę?- Ji atrodė kaip tik taip kaip reikia,ji patenkinta šiuo pakeitimu. Mano

klausinėjimas padarė pauzę biologijoje, kadangi ponas Baneris nusprendė baigti video,

mes stebėjome fotosintezę. Aš diskretiškai paslinkau savo kėdę nedaug toliau nuo Belos

kad vėl netekėtų ta keista elektra, kuri sustiprėja tamsiame kambaryje.

Tai nepadėjo.Nė kiek.

Aš stebėjau Belą tamsoje, kadangi ji pasilinko arčiau stalo,jos smakras buvo jos

sulenktose rankose.

Aš stebėjau jos veide ilgą momentą ankščiau negu mano akys klajojo po jos plaukus, jos

rankas, suspaustas per stalo kraštą taip pat kaip mano. Jokio panašumo aš pagalvojau jau

be humoro. Valanda užsitęsė tas pats kaip ir anksčiau ir taip pat kaip ir anksčiau aš turėjau

potraukį siekti ir paliesti jos minkštą odą, jausti jos šiltas rankas. Kelis kartus aš vos to

nepadariau, bet sustabdžiau save patį. Aš žinojau, kad tai atidarys potvyniui vartus. Bet

niekas netrukdė man daryti klaidą po klaidos. Kadangi video pasibaigė, ir šviesa sugrįžo,

aš stovėjau prie durų ir buvau pasirengęs išeiti ir niekada neatsigręžti atgal, bet mano

kojos atsisakė pajudėti. Aš buvau sustingęs vietoje. Aš supratau kad aš kada nors turėsiu

atsitraukti nuo Belos. Tai buvo apie tai ko jei reikėjo, tik jei aš galėjau.

Ir šį momentą, buvo aišku, kad aš negaliu.

Kai aš lydėjau Belą į kūno kultūros pamoką tyloje, aš svarsčiau pats. Aš neturėjau būti jos

kairėje. Kiekviena uncija energijos, kurią aš atidaviau, kad būčiau toliau nuo jos buvo

bevertė. Ji buvo centras kiekvienos minties, kurią aš turėjau galvoje. Kaip aš galėjau

išvengti to? Mes sustojome gimnastikos salės, aš ištiesiau rankas nė sekundę

nepagalvojęs ir paliečiau jos veidą savo ranka. Ugnis niekada neatstos nuo manęs.

Aš pasisukau be žodžio ir ėjau į ispanų kalbą. Emetas laukė manęs, atsirėmęs į sieną už

klasės ribų.

Ei vaiki, atrodai geraiu nei šį rytą;jis apsimetė

-Dėkui, aš sumurmėjau ramiai. Aš nežinojau, kaip atsakyti į žodį geriau. Mes įžengėme į

klasę. Aš pradėjau raustis po Belos bendraklasių ir mokytojų mintis. Iš visų minčių

bandžiau susidaryti tikslesnį jos vaizdą. Tas berniukas Niutonas buvo nepatenkintas dėl

Belos. Tai suerzino mane, daugiausia dėl to kad tai buvo ne vietoje. Aš nenorėjau nieko

daugiau kaip nueiti ten ir trenkti su ta silpna rakete jam per ranką…

Ei Edvardai, kas negerai. Aš pažiūrėjau į Emetą, ir aš supratau, kad buvau toli nuo viso

šito.

-Nieko,-aš atšoviau jam. Tada aš apsiraminau.Kaip ilgai aš ketinau tęsti šį prislopintą karą

prieš savo brolius? -Tai yra Maikas Niutonas- aš pridėjau, -jis iš tikrųjų pradeda erzinti

mane.

Emetas negalvojo niekad daugiau apie tai. Ir aš klausiau jo minčių, išeinančių su tuzinu

priežasčių ir išvadų, ‘netvarka’, jis kvietė tai.

Pamoka buvo pagaliau baigta ir aš mečiau Emetui pergalingą žvilgsnį ir nuskubėjau i

gimanstikos salę. Pas Belą.

Plati šypsena pasklido per visa jos veidą ir ji atsiduso ir ramiai žiūrejo. Aš šypsojausi atgal

kaip tik taip, kaip ir ji, plačia šypsena.

Aš neleidau ilgai tylai užsibūti ir pradėjau klausinėti. Šį kartą aš norėjau visų kodėl ir kaip

atsakymų. Aš norėjau žinoti apie jos gyvenimą prieš Forksą. Prieš mane. Nors tai nebuvo

maloni tema, tai buvo, tarytum aš bandžiau išmokėti kompensaciją už tai, kad negalėjau

pamatyti jos minčių. Pirmi lietaus lašai pradėjo užleisti kelią, kai mes sėdėjome prieš jos

tėvo namą ir taip daug valandų tuo metu, kai ji pasakė man kiekvieną sceną, kiekvieną

aromatą ir kiekvieną detalę nuo jos gyvenimo Finikse. Aš pastebėjau laiką, kadangi ji

užbaigė savo seno nepatogaus kambario apibūdinimą.

-Ar jau baigei ?-ji paklsausė manęs tyliai.

-Dar ne- bet tavo tėvas tuoj bus namie.

-Čarlis!- ji pasakė garsiai, tarytum ji užmiršo, kur mes buvome. jos akys praplatėjo truputį,

kadangi ji surado laikrodį.

-Dabar saulėlydis,- aš pasakiau labiau sau pačiam. Aš pažiūrėjau per horizontą, kadangi

aš norėjau žinoti, ar tęsti tą sakinį. Aš žvalgiausi atgal į Belą, ji spoksojo į mane taip,lyg

buvo kažkas daugiau, -Tai yra saugiausias laikas mums- aš padariau pauzę. -

Lengviausias laikas. Bet taip pat ir liūdniausias,galas kitos dienos, nakties sugrįžimas.

Tamsa yra numatoma, tu taip negalvoji ?

-Aš mėgstu naktį. Be tamsos, mes niekada nepamatytume žvaigždžių. Na čia sunku būtu

tai pamatyti-ji atsakė, ir aš juokiausi iš jos nuolatinių nepasitenkinimų Forksui. -Čarlis bus

čia po kelių minučių. Tai nenori pasakyti jam kad būsi su manimi šeštadienį.

-Ačiū, bet ne -ir pradėjo rinkti savo knygas.-Tai ryt mano eilė tada?

-Tikrai ne!- aš rūsčiai pažvelgiau su šypsena. -Aš gi sakiau, kad dar nebaigiau ?

-Kas dar ?

-Tu sužinosi tai rytoj- aš baigiau ir jau siekiau atidaryti dureles. Ir tarp jos širdies plakimo

aš išgirdau automobilį, besiartinantį prie namo, ir kažkieno kito balsą. Aš turėjau save

nuraminti, nes būčiau išlaužęs duris.

-Negerai,-aš pasakiau staigiai.

-Kas negerai ?-ji pakalusė truputi sunerimusi.

Aš pažiūrėjau į ją suglumęs ir atsakiau-Komplikacija.

Aš išlaipinau ją ir atsitraukiau nuo jos. Tamsus automobilis stovėjo ant kelkraščio. Aš

stengiausi kontroliuoti save. Bela turi patekti į namą. Dabar. –Čarlis už kampo-aš pasakiau

nuožmiai. Ji tučtuojau pakilo. Aš apsisukau ir nulėkaiu netaręs joko kito žodžio.

Midnight Sun 15 skyrius

Bilio Bleko mintys buvo mažų mažiausiai ižeidžiančios. Aš niurzgėjau ir kiek tik galima

greičiau lėkiau namo. Jis buvo įsitikinęs kad aš esu pavojus Belai. Cha! Pavojus Belai, tik

ne dabar. Dabar aš buvau pavojus jam. Jei Bela nebūtų ten aš apsukčiau automobilį…aš

atsiminiau Bilio žvilgsnį. Ir nuojauta man pakuždėjo kad jeigu būtų vairavęs ne jo sūnus, o

jis pats tai manau kad tikrai būtų atsitrenkęs į mano Volvo. Aš atsainiai pasatačiau

automobilį ant vejos, ir jau tuo pat metu veržiausi pro duris. Tas greitis tapo rutina, aš

niekada neišvykdavau taip anksti. Paprastai aš laukdavau kol Bela užmigs. Dėl tokio

didelio mano skubėjimo, mane akimis sekė Emetas, bet aš dingau miške, taip greitai kad

net negaudžiau jo minčių. Aš jam paaiškinsiu vėliau, aš esu tikras dėl to.

Aš labai greitai pasiekiau namą, rasdamas vietą šešėlyje iš kurio turėčiau viską girdėti.

Ir aš galėjau. Aš išgirdau Čarlį ir Bilį, kalbančius apie kažkokią žvejybinę kelionę. Bet Bilio

mintys buvo visiškai ne apie tai. Jis vis dar galvojo apie Belą šalia manęs, mano

automobilyje, bet vaizdas buvo neteisingas. Jo prote aš atrodžiau pavojingas. Kaip

grobuonis. Žudikas. Aš beveik suniurzgėjau. Aš suspaudžiau savo kumščius ir surakinau

žandikaulius. Ir vis dėl to jis buvo teisus. Taip buvo.

Vėl grįžau į Čarlio mintis, bandydamas suprasti ar buvo kokia nors mintis jo prote apie

mano šeimą. Apie mane. Apie Belą ir mane. Apie mus …

Mūsų ten nebuvo. Aš atsidusau ramiai. Bela ir aš buvome du labai skirtingi dalykai.

Priešingybės, ne iš gerosios pusės. Aš galvojau žiauriai.

Gerai Čarlis atrodė pasinėręs į žaidimą dabar, kai Bela nuėjo į kambarį su tuo berniuku,

Džeikobu Bleku. Nedelsiant jo protas smogė man kaip buldozeris… Kiekviena jo nepastovi

mintis buvo beprotiškas besisukantis įtūžis, kaip išlaikyti Belos dėmesį. Jis žiūrėjo į ją

beveik nederamai. Aš turėjau kovoti su kiekvienu pavieniui impulsu manyje, kad

neatlėkčiau pro paradines duris …, ir neužčiaupčiau jo. Bet Belos migloti nesutelkti

atsakymai jam, padarė mane ramesnį, padėjo man lengviau kontroliuoti potraukį sunaikinti

erzinantį berniuką.

Aš stovėjau didingas iki žaidimo pabaigos, kol Bilis ir Džeikobas išėjo pro durys.

Pasislėpdamas šešėliuose be abejo, aš klausiau.

-Pasirūpink savimi Bela- pasakė Bilis. Jo mintys buvo mažų mažiausiai įspėjamosios kitaip

nei jo pasakyti žodžiai. Paskutinį lašą iš mano akių, aš laukiau kada jie išvyks.

Kai automobilis išvažiavo, ir Čarlis uždarė paradines duris, rakindamas jas, aš laikiausi

labai ramiai vis dar. Aš nenorėjau nieko daugiau kaip tęsti savo naktinę kelionę į Belos

kambarį, kai šviesa užgeso. Bet šiuo momentu aš nebuvau įsitikinęs, kad tai buvo gera

mintis. Po šio vakaro, po matymo savęs kaip pabaisos … tai privertė mane bijoti. Baimė ne

dėl savęs,bet dėl jos. Tiktai jos. Visada jos.

Aš nežinau, kaip ilgai aš stovėjau, ten galvodamas tesinga ar neteisinga, bet kai aš iš

naujo sutelkiau savo akis, pasiruošęs bėgti namo, aš supratau kad jau esu Belos

kambaryje. Aš perkračiau savo galvą ir pasidaviau. Vėl.

Rytas buvo tai pat paskutinis. Aš bėgau į savo namą ir paskui grįžau pas Belą. Bet

anksčiau, negu aš galėjau paslysti per jos pirštus vėl, Alisė priminė man, kad aš turiu

palikti mokyklą šiandien kartu su ja. Medžioklė. Aš negalėjau nenusišypsoti savo

rūpestingai sesutei.

Čarlis išvyko, ir aš stačiau automobilį jo vietoje. Šį kartą aš išjungiau savo variklį ir

atsidariau langus. Aš šypsojausi, nes Bela sedėjo šalia manęs, jos aromatas, pripildė

automobilį vėl.

-Kaip miegojai? – paklausiau truputi supainiotas jos širdies plakimo.

Aš negalėjau būti nepasipūtęs todėl, kad aš žinojau atsakymą.

-Puikiai, kokia buvo tavo naktis?- ji paklausė.

-Maloni- atsakiau aš.

Ar galiu paklausti ką veikei ?-ji tęsė.

-Ne šiandiena vis dar mano - šypsojaus iki ausų.

Ši diena buvo tokia pati kaip ir ana. Bet mano klausimai skyrėsi. Aš norėjau žinoti daugiau

apie žmones iš gyvenimo. Ir daugiau apie jos santykius su jais. Aš buvau išgąsdintas jos

prisipažinimo kad nebuvo jokių romanų, bet taip pat ir nuramintas tuo pačiu metu. Kai

buvome valgykloje, aš norėjau žinoti kodėl taip buvo. Kadangi aš negalėjau suvokti kaip

tokia mergaitė kaip Bela, galėjo turėti trūkumų. , - Taigi nebuvai sutikusi tokio, kuris tau

patiktų?- Aš pabandžiau neatrodyti nesuprantantis.

Ji atrodė susirūpinusi, kai ji atsakė -Ne Finikse.

Argi tai nėra gerai aš pagalvojau, bet yra priešingai nors jaučiausi patenkintas.

Ji krimstelėjo savo riestainį ir tai priminė mane apie mano savo apetitą ir mano pavedimą

šią popietę. - Šiandien tau teks pačiai parvažiuoti namo.

-Kodėl- ji atrodė beveik supykusi.

-Aš išvykstu su Alise po priešpiečių-aš atsakiau jai ramiai ir stebėjau jos pyktą veidą tiktai,

kurį pakeitė nusivilimas. Ji nenori palesti manęs? Mano negyva širdis beveik pradėjo

plakti, bet jos atsakymas sujaukė šį linksmą momentą

- O, nieko tokio, netoli, nueisiu.

- Nesiruošiu versti tavęs pėdinti namo. Mes atvešime tau pikapą

ir paliksime čia. Aš buvau suerzintas nuo tos minties

Jos veidas tapo kažkiek skaudus-Neturiu su savimi rakto, tikrai nieko baisaus,

pareisiu.

Aš papurčiau savo galvą anksčiau, negu ji net baigė. Kaip kvaila buvo, negi aš galėčiau jai

liepti eiti namo pėsčiai.- Tavo pikapas bus čia, raktelis įkištas į spyną - nebent bijai, kad

kas nors pavogs- aš šypsojausi ir ji pagaliau sutiko.

-Gerai,- ji pasakė beveik stimuliuojančiu tonu. Aš jaučiausi truputi išpuikęs. Visada

naudinga turėti mažą seserį su labai keistu gebėjimu surasti daiktus.

- Tai kur traukiate?- Belos balsas buvo svyruojantis.

-Medžioti- aš dar niekada galvojau apie tai, ką aš sakau. Tiesa tik išėjo automatiškai su

Bela. Jei rytoj ketinu pasilikti sutavim vienas, tai turiu imtis visų atsargumo priemonių.Juk

žinai, gali bet kada atšaukti susitikimą. Padaryk tai. Pasakyk man, kad tu nenori būti viena

su manimi. Pasakyk man, kad tu bijai pabaisos manyje. Išleisk savo žmogiškus pojūčius,

Bela. Pasielk teisingai. Kadangi aš to negaliu, aš galvojau beveik maldaujančiai.

-Ne, aš nenegaliu- Bela, pakartojo mano mintis.

Pasiduodamas aš sumurmėjau, -Galbūt tu esi teisi.

-Kelintą valandą aš pamatysiu jus rytoj?- Bela paklausė atsainiai.

-Tai priklauso …, tai yra šeštadienis, tu nenorėsi ilgiau pamiegoti?

-Ne- kurį ji atsakė beveik iš dalies uždengė mano klausimą.

Aš nusišypsojau iš nesėkmingo jos troškimo.

-Tas pats laikas kaip paprastai, tada,- pasakiau aš,-Ar Čarlis bus namie?-Galbūt jos tėvas

būdamas namie ketino padėti man.

Jos atsakymas atrodė triumfuojantis -Ne, jis žvejoja rytoj.

Pabaisa manyje atgijo-O ką jis pamanys, jei negrįši? O taip aš dabar tikrai esu panašus į

šliužą. Jis norėtų įlipti per jos langą kai ji miegos. Su viltimi tai įspėjo pakankamai daug jai į

pagaliau atgal toli. Bet jos veidas buvo nepakitęs, tarytum ji neturėjo jokios minties apie

mano instinktus. Pabaisa manyje žvilgčiojo lauke “Ir jei ji negrįš namo, kas jis galvos?” O,

taip, dabar aš iš tikrųjų esu panašus į šliužą. Galėčiau be to pasakyti jai, kad aš sėlinu per

jos langą, kai ji miega. Su viltimi tai įspėjo pakankamai daug jai į pagaliau atgal toli. Bet jos

veidas buvo nepakitęs, tarytum ji neturėjo jokios minties apie mano instinktus. Ji atsakė

kaip visada ir atsainiai-Jis žino, kad ruošiuosi

skalbti. Gal pamanys, kad įkritau skalbyklę.

Neįtikėtina. Ji buvo neįtikėtina. Ji juokėsi iš manęs, tarytum prašydama, kad aš mesčiau jai

iššūkį dar truputį. Bet aš likau tylus, tik akinamai spindėdamas atgal.

-Ką šįvakar medžiosi?- Bela, paklausė, išgąsdindama mane su tokiu atsitiktiniu tonu

tokioje nestandartinėje temoje.

- Ką rasime miške. Toli nekeliausime,-tik tiek sugebėjau pasakyti.

- Kodėl eisi su Alisa?

Kadangi Alisei tu patinki. Aš susiraukiau ir pasirinkau mažiau atvirą atsakymą -Alisė, yra

labiausiai … palaikanti-, Kuris veikė.

Ji atrodė susijaudinusi, kai ji tęsė –Ir kaip kiti? Kaip jie?

Jie leistu man užmušti tave ir viską baigti. Ir šį atsakymą aš turiu pakeisti. -Nepalaikantys,

daugiausia.

Ji pažiūrėjo į kitą stalą, kur mano broliai sėdėjo.

Idiotas. Rosalie pagalvojo, ir aš susitelkiau ties blokavimu to.

Emetas juokėsi, kadangi jis pabandė nežiūrėti, aš niekada nežinojau tavo sugebėjimų

neišsiduoti mergaitei, būtų taip juokinga!

-Jie nemėgsta manęs-Bela, pertraukė mano rūstų žvilgterėjimą į Emetą.

Ji atrodė įskaudinta šios minties. Aš pasistengiau iš visų jėgų nuraminti jos nesaugumą,

tačiau teisingai pastebėjo, jie tokie buvo, -Tai yra ne tai ką galvoji. Jie nesupranta kodėl aš

negaliu palikti tavęs.

Susiraukdama dabar ji pasisuko atgal, kad žiūrėtų į mane ir atsakė, -Nedaryk to dėl

manęs.

- Sakiau tau - tu nematai savęs aiškiai. Esi nepanaši nė į vieną

mano pažįstamą. Tu mane užbūrei. Ir ten, vėl, buvo, kad nelaiminga tiesa, kuri slysta iš

manęs.

Belos veido skaitymas tapo šiek tiek lengvesnis. Tai privertė mane šypsotis, ir aš stebėjau

kaip jos veidas persimaino. Ji manė, kad aš buvau neteisus.

- Turėdamas tokį pranašumą, - sumurmėjau, slapčia liesdamas kaktą, - pakankamai gerai

suvokiu žmogaus prigimtį. Žmonės lengvai nuspėjami. Bet tu… tu niekada nesielgi taip,

kaip aš laukiu.

Kaskart mane nustebini..

Dabar aš buvau sutrikdytas jos pasipiktinimo ir sumišusio žvilgsnio. Bet ji pasuko atgal

savo galvą į mano šeimą.

Aš nusprendžiau tęsti ketindamas padėti jai suprasti daugiau-Tai dar nesunku paaiškinti,

bet yra kai kas daugiau…ir tai sunku išreikšti žodžiais…

O, teisingai pasakyk jai viską, Edvardai. Ar bent įsivaizduoji kaip pavojinga visa tai? Rosali

mintys atvyko pas mane garsiai ir greitai. Ji pasisuko, kad piktai žiūrėtų į Belą dabar, Ir tu

rizikuoji tuo šiai nereikšmingai žmogaus mergaitei. Galbūt tau tik reikia mažo pastūmėjimo

ir galbūt aš galiu … - aš suniurzgėjau po savo kvėpavimu, tildančiu jos mintis.

Bela pasisuko atgal baimė ir painiava persmęlkė jos veidą.

Dabar aš turėjau paaiškinti Rozi elgesį. - Atleisk. Ji tiesiog nerimauja. Supranti… ne man

vienam

kils pavojus, jei viešai praleidęs su tavim šitiek laiko… - aš nudelbiau akis.Aš negalėjau

pažiūrėti į ją dabar ne. Dvelkė baime ir suglumimu ir aš nebuvau įsitikinęs, kad galiu baigti

sakinį.

-Jei?- Bela užsispyrė. Žinoma, aš negalėjau atsisakyti jos. Ir ji turėjo teisę žinoti, koks jos

likimas galėtų būti.

- Jei tai… blogai baigsis. Aš leidžiu savo rankoms uždengti veidą. Aš nejudėjau. Aš

maniau, kad taip ir bus. Šitie žodžiai buvo signalas apie tai kokiame ji pavojuje yra. Truputį

suglumintas aš jaučiau jos ranką linkstant link manęs, bet ji nuleido ją ant stalo. Bela,

norėtų … paguosti mane?

- Ir jums būtinai reikia išvažiuoti dabar pat?- ji paklausė abejingu tonu.

-Taip - aš atsakiau ir kadangi aš pakėliau savo veidą, jos didelės rudos akys atrodė

priblokštos dėl mano išvykimo. Mano nuotaika pakilo

Aš prisiminiau kokia sekanti pamoka man. - Tikriausiai tai į gera. Per biologiją dar tektų

ištverti penkiolika minučių to nelemto filmo - manau, man būtų per daug.

Alisė artinosi prie manęs tyliai -Alise- kurį aš pasakiau, nenusisukdamas nuo Belos.

Edvardai- Alisė atsakė ir paskui tyliai pridėjo; baik būti toks dramatiškas.

Aš nusprendžiau supažindinti jus. - Alisa, tai Bela, Bela, tai Alisa,

- Labas, Bela. Alisė šypsojosi plačiai. Malonu pagaliau su tavim susipažinti., aš daviau

Alisei įspėjamą žvilgsnį. Ji peržengė ribas.

-Labas Alise,- Bela pasakė baikščiai.

- Pasiruošęs?- Alisė paklausė manęs.

Vis dar įtūžęs ant jos aš atsakiau atžariai- Beveik. Ateisiu prie automobilio.

Nieko nesakius, Alisė išėjo iš valgyklos

- Ar galiu tau palinkėti smagiai praleisti laiką, ar tai visai kas kita? – Bela paklausė

atsisukdama į mane.

- Na, toks palinkėjimas tiks kaip ir bet kuris kitas,-išsišiepiau dėl jos atvirumo.

-Tuomet linkiu smagiai praleisti laiką.

- Pasistengsiu, o tu saugokis, prašau.-Perspėjau aš.

- Saugotis Forkse - kaip sunku.-ji pasakė sarkastiškai.

- Tau tai sunku.-kaip prastai ji save pažinojo.-Pažadėk-primigtynai pasakiau.

- Pažadu saugotis, šįvakar skalbsiu, tai tikrai labai pavojingas darbas.

-Neįkrisk,-aš pasakiau tokiu pat tonu kaip ir ji.

-Pasistengsiu.

Aš atsistojau. Bela pasekė mano pavyzdžiu ir atsiduso, -Susitiksime rytoj.

Ji atrodė nelaiminga, ir aš žinojau kodėl. Kadangi aš jaučiausi taip pat (nors aš žinojau,

kad aš pamatysiu ją anksčiau, negu ji pamatys mane).

- Tau tai atrodo ilgas laiko tarpas?

Ir ji linksėjo, patvirtindama, ką aš galvojau.

- Rytą būsiu pas tave, - ištiesiau ranką per stalą ir dar sykį paliečiau jos veidą, brūkštelėjau

per jos skruostą. Kai aš supratau tai, ką aš dariau, aš pasisukau ir išėjau nieko netaręs.

Alisė buvo automobilyje, išsišiepus, kai aš prisiartinau. Ji buvo ekstazėje, dėl naujos

pažinties su Bela. Tarytum tai buvo žalia šviesa jai. Ji neturėjo laisvos valios iki dabar. Aš

juokiausi iš jos minčių.

Aš važiavau namo tyloje … ant mano dalies bet kokiu būdu, aš negalėjau kontroliuoti

Alisės minčių. Bet aš žinojau, jei aš pasakyčiau bet ką kas dar labiau pablogintų vaizdus

jos galvoje. Aš palikau automobilį garaže ir nuėjau į namą su Alise už nugaros. Esmė buvo

valgomajame, ir Alisė aplenkė mane, kad pabučiuotų jai į žandą. Ir paskui jos abi

pasisuko, kad pažiūrėtų į mane. Aš apsisukau vietoje ir įkišau rankas į kišenę, aš sutikau

jų įdėmius žvilgsnius, aš spoksojau į savo batus. Jie nekalbėjo, bet jų mintys buvo beveik

identiškos. Nė vienas iš jų nepamatė manęs padarant klaidą. Jie negalvojo kas toks mano

kelias. Jie buvo įsitikinę, kad aš neatšauksiu Karlailo mokymo. Mano piršto galiukas

surado butelio kamštelį kišenėje, kadangi aš žiūrėjau į Esmę. Jos mintyse aš pamačiau

savo veidą. Aš pamačiau kankinantį, beveik maldaujamą. Per akimirksnį ji atsidūrė šalia

manęs, jos ranka buvo ant mano veido

-Tu elgiesi teisingai, Edvardai-ji pabandė dar kartą patikinti mane.-Tu esi stipresnis nei aš

maniau.

-Ji yra teisi Edvardai,- Alisė įsiterpė, -tu iš tikrųjų manai, kad aš išleisčiau tave vieną būti su

Bela, jei aš pamatyčiau tave įskaudinant ją? Aš nesugebėčiau pakelti to beveik tiek pat

kiek ir tu.

-Aš manau, kad tu teisi Alise, bet …- aš negalėjau savo abejones pasakyti garsiai.

Žiūrėdamas į Esmės ryžtingą veidą ir paskui Alisę, kaip aš galėjau pasakyti jiems, kai jos

taip tikėjo manimi? Aš negalėjau sulaužyti to. Ne aš nenegalėjau. Aš nebūčiau. Aš ne …

-Mes turime eiti Edvardai, Belai tuoj baigsis pamokos- Alisė išsklaidė mano mintis.

-Taip, žinoma,-aš pasakiau formaliai. Ir paskubėjau link durų apdovanodamas Esmę

šypsena. Ji atsakė man atgal.

Alisė ir aš pasiekėme Belos namą, ir ji sumirksėjo man, ji nuskrido surasti raktų kad

įeitume į namus. Aš vijausi ją, o kai buvome viduje nulėkaiu į Belos kambarį. Aš laukiau

prieškambaryje Alisos, kol ji ieškojo rakto. Ji per akimirksnį jau buvo čia, -Pasiruošęs?- Ji

paklausė savo aukštu balsu.

Aš pažiūrėjau į namo vidų dar kartą, aš pažėjau į tai dar kart, ką jau buvau matęs tamsoje.

Aš atsidusau ir užrakinau duris, -neužmiršk padėti rakto atgal, Alise-, aš pasakiau už

savęs, bet jos atsakymas atsklido iš artimo Belos sunkvežimio. –Viskas tvarkoj-ji šypsojos

man.

Aš atsisėdau į vairuotojo vietą, ir Alisė padavė man raktus, kai atsisėdo šalia. Mes buvome

pusiaukelėje, kai Alisė kalbėjo -Edvardai, aš myliu Bela taip pat kaip ir tu. Ir aš negaliu

leisti kad kas jai atsitiktų.

Aš tylėjau.

-Ir tu žinai, kaip Džiasperas jaučiasi dabar? Jis supranta kad jam bus sunku valdytis.

-Taip, bet galbūt Emetas ir Rozali…

Ji pertraukė mane -Emetas, mano, kad tu esi beprotis, tik jis nenori tavęs įžeisti. Kokia

minutę ji tylėjo, kadangi galvojo apie Rozali.

-Rozali priešiškumas netrikdo manęs taip kaip jos mintys apie Belą, aš daviau atsakymą į

jos mintis.

-Hmmmm taip Rozali. Jai tik reikia … laiko. Tai yra viskas. Ji supras netrukus. Ji tik

nemato to dar, bet aišku aš matau. Ji nekalbėjo apie įtikinėjimą, bet jos mintys išdavė ją.

Rozali žada būti problema. To buvo per daug.

Mes pasiekėme mokyklą ir aš greitai pastačiau pikapą.

Alisė išlipo ir laukė manęs. Aš išjungiau variklį ir palikau raktą viduje. Tada aš ištraukiau

savo rašiklį iš vidinės švarko kišenės ir ieškojau popieriaus daiktadėžėje.

-Ant grindų po sėdyne- Alisė padėjo. Aš pažiūrėjau į ją pusiau rūstus, bet ji tik šypsodavosi

atgal nekaltai. Aš suradau lapuką, nuplėšiau dalį jo ir užmečiau jį už savęs. Aš galvojau, ką

parašyti, bet nusprendžiau, kad buvo tiktai vienas dalykas, kurį man reikėjo paprašyti

Belos, tai buvo tai kad aš ja noriu pamatyt vėl.

Saugokis

Aš sulenkiau lapuką,padėjau tai ant sėdynes ir patraukiau į kelią.

Midnight Sun 16 skyrius

Atrodė, briedžiai niekada nepatenkino manes, bet aš nenorėjau nueiti labai toli. Ir parke,

kuris buvo visas Alisės ir aš galėjau surasti maisto.

Ji iš tikrųjų nemedžiojo daug.Tik stebėdavo mane didžiąją laiko dalį. Ji nebuvo ištroškusi,

tik lydėdavo mane šioje labai būtinoje ir bevaisėje kelionėje. Būtinas todėl, kad aš

negalėjau leisti man pačiam trokšti rytoj , nė kiek. Ir bevaisis todėl, kad nesvarbu, kiek

briedžių aš sumedžiočiau tai būtų veltui nes Belos aromatas viską nustelbia.Aš negalvojau

apie tai dabar.

Baiginėdamas ketvirtą vakaro valgį, aš jaučiausi pilnas, kai Alisė padėjo savo ranką mano

peties Edvardai, aš iš tikrųjų manau, kad tai bus pakankamai gerai ir sutikau jos akis. Ji

turėjo mažą raukšlę tarp savo akių. Atsitraukdamas, susigėdęs aš valiau savo burnos

pusę. Darant tai, kol mes turime, tai buvo meninė rūšių forma, ir mes retai tvarkydavome

didžiąją dalį netvarkos.

-Mes grįšime dabar?- ar tu nori išbandyti teoriją, kad vampyrai negali susirgti?- Ji erzino

mane.

-Aš jau baigiau-atsakiau jai.

-Gerai. Džiasperas laukia manęs ir … visi kiti laukia tavęs.

-Atsiprašau- aš jaučiausi kaltas dėl jos medžiojimo su manimi, kai jai nereikėjo, bet aš

visiškai nelaukiau kito raundo su savo šeima.

- Viskas gerai, jie nenori daugiau problemų. Ir ši kelionė buvo dėl Belos.

Aš susiaurinau savo akis ir sumurmėjau -Dėl Belos.

Ji juokėsi savo skambiu juoku ir pradėjo bėgti.

-Neskubėk taip, Tu turi pasikeisti ankščiau negu busi jos namuose, ar ne ?

Pasiekdamas namą prieš ją, žinoma, aš atsirėmiau atgal į sieną, kad laukčiau,

vaipydamasis, kai ji pagaliau pasivijo.

Letai ?- aš pasakiau nekaltai.

Ji žiūrėjo primerkus savo akys į mane ir išskubėjo namo. Aš nebuvau kaip trokštantis sekti,

bet aš maniau, kad aš galėčiau be to pabaigti tai, Bela miegos netrukus, ir aš nenorėjau

praleisti to momento.

Kadangi aš dvejojau prie durų, aš išgirdau, kad Emetas kalbėjo :

-Rauz, eime, jis pasitaisys, duok jam nors kiek laiko.

-Taip yra tik dėl to, kad visada būdavo per daug liudininkų,- ji sušnypštė atgal.

-Netiesa …- Emetas pradėjo slopinti juoką, -Jis yra su ja vienas jos kambaryje jau daug

naktų, ar jūs nežinote?

-Ačiū, Emetai …, Bet aš nesu sujaudinta dėl jo baisiai, iškreipto elgesio.-Ji pabrėžė žodį

‘iškreiptas’, -Man patinka čia, Aš iš tikrųjų nenoriu pajudėti iš čia, tai yra viskas.

Emetas buvo per daug užsiėmęs juoku, kai aš pagaliau įėjau. Jis pasisuko, kad pažiūrėtų į

mane, kuris tiktai padarė jo juoką labiau padūkusį. Aš sukrėčiau savo galvą, bandančią

atsikratyti jo minčių.

TU ketini rytoj viską sunaikinti- Rozali spiegė man

Aš pažiūrėjau į grindis, ne iš sumišimo, bet dėl to kad galėčiau kontroliuoti savo pyktį. Aš

nesugebėčiau sustabdyti savęs, jei ji pasakytų kažką apie Belą.

-Rozali, prašau…-Karlailas pradėjo.

-O, koks yra punktas Karlailai? Jis jau pasirinko. Jis labiau vertino ją negu savo seserį.

Kenkdamas mums visiems.

-Tai ne tas atvejis-Karlailas tęsė ir jo balsas pradėjo storėti.

-Rozali, tai vadinasi pasitikėjimas- Alisė prisijungė.

-Jūs visi tik raminate jį pablogindamas tai, kol tai netaps…- ji susiaurino savo akis, ir iš

naujo susitelkė ties manimi,-kol tai netaps valgiu.

Tai įvyko.

-Edvardai, ne!- Alisė suspiegė, bet buvo per vėlu. Anksčiau, negu aš žinojau tai, aš

skridau, link Rozali. Aš išgirdau urzgimo lūžį nuo jos, kadangi aš susidūriau su Emetu, jis

įsiterpė tarp mūsų. Emetas sulaikė mane savo didžiulėmis rankomis, bet aš negalėjau

sustabdyti savo urzgimo. Akinamai spindėdama tiktai ant Rosali liepsnojančių akių,

kadangi ji apnuogino savo dantis, bet nepadarė jokio garso.

Aš pajutau, kad ramybės banga pasiekė. Džiasperis bandė sušvelninti situaciją, bet to

nebuvo pakankamai, kad sulaikytų mano pyktį.

Aš buvo pasiruošęs pabandyti atsikratyti Emeto, kai pajaučiau ranką ant savo krūtinės

ląstos. Esmė.

Ji žiūrėjo į mane prašančiomis akimis. Jos mintyse aš pamačiau savo savą veidą. Aš

atrodžiau kaip…kaip vampyras. Aš nedelsiant susmukau, Emeto rankose.

Rozali išlėkė iš kambario per akimirką, ir Emetas paleido mane.

-Emetai tu turi nueiti iki Rozali- Alisė pasakė, jos veidas, buvo nuogąstaujantis, -Dabar

Emetai…aš nemanau, kad Esme nori kad jos virtuvė būtų sunaikinta.

Emetas pažiūrėjo į mane ilgai. Bet jis nebuvo piktas, tik nesuprantantis. Jis labai nenorėjo

būti vienoje ar kitoje puseje. Jis atsiduso sunkiai ir paskui nuėjo į virtuvę.

Aš skridau iki savo kambario, kai Karlailas kalbėjo :

-Edvardai, gal nori Belą supažindinti su šeima ?

Aš žvilgtelėjau į jį pusę sekundės prieš lėtą apsisukimą ir piktai pašnairavau į Alisę.

-Aš tik pasakiau Karlailui apie savo vizija dėl rytojaus- ji pasakė su pačiu nekaltčiausiu

balsu ir plačiomis akimis.

Buvo neįmanoma netikėti ja. Mano akys susitiko su Džiasperu ir po sekundės aš atsakiau

Karlailui,-aš nežinau.

Išgirdau kurtinantį garsą iš virtuvės.

-Jei tu nusprestum atvesti Belą čia, aš bučiau daugiau negu laimingas.-Tęsė Karlailas.

-Ir aš norėčiau…susitikti su ja taip pat-Esmė prisidėjo, kai artinosi link mūsų, -bet dabar aš

norėčiau išgelbėti tai, ką paliko iš mano virtuvės Emetas-, ji šiltai šypsojosi ir dingo.

Džiaspero mintys užpildė mano protą. Aš nežinojau kaip dėl Belos atvykimo čia,

Edvardai…aš nesu tikras…Jis bijojo, kad jis nebuvo pakankamai stiprus. Aš pažiūrėjau į jį

susiaurintomis akimis.

-Duok jam laiko, Edvardai- Alisė pasakė trumpai ir karčiai.

Aš turėjau pasprukti iš čia. –Gaila- aš šnabždėjau tuo metu, kai skridau į savo kambarį

išgirdęs tik durų trinkelėjimą.

Aš negalėjau daugiau šitaip. Kasdienis chaosas namuose. Buvimas tarp šeimos ir Belos.

Kartais aš nežinodavau, ar aš saugojau Belą nuo savo šeimos ir nuo savęs ar saugojau

savo šeimą nuo Belos? Aš sukrėčiau savo galvą, kadangi aš ieškojau drabužių savo

drabužinėje. Aš turėjau vėl būti šalia Belos. Atrodė, mano rūpesčiai išnykdavo, kai aš

stebėdavau jos miegą.

Aš suradau baltus marškinius ir mėlynus džinsus, kadangi ryt bus saulėta, beldimas į

mano duris. Jei aš ignoruosiu gal ji nueis.

-Oh liaukis būti melodramatiškas, Edvardai- Alisė įėjo be sutikimo, -aš tik norėjau pamatyti

tave anksčiau, negu tu išvyksi, tai yra viskas ko aš noriu.

Aš pasisukau, kad pažiūrėčiau į ją, kai ji sėdėjo ant mano ilgos juodos odinės kušetės,

sėdėjo susidėjus rankas ant krūtinės.

-Tu myli ją, ir kai tik tu suprasi tai, visa tai baigsis, ji šmaikštavo, mirksėdama man. Aš

negalėjau neduoti jai pusę šypsenos. Aš buvau greičiau likimas ir tamsa, kadangi aš

išsirinkau įdegusį megztinį.

-Paskubėk, ji tuoj atsibus…gerai, ji bando- Alisė pasakė man, peržvelgdama mano

pasirinktus drabužius akimis. Tada ji kikeno, užstodama savo mintis, kurios pralinksmino ir

tik tada ji išėjo iš kambario.Aš norėjau žinoti kodėl ji kikeno. Aš paskubinau kvepintis ir

apsirengti.

Lenktynės iš namo miške nepakartojamai palengvino mano rytą. Greitis ir vėjas privertė

mane nesivaržyti viso svorio, kurį aš jaučiau name. Nereikalingas oras buvo laukiamas

mano plaučiuose, ir aš įkvėpiau jį giliai.

Bela kietai miegojo, bet jos kūnas neatrodė visiškai silpnas. Ji turėjo ausines su muzika,

vis dar grojančia. Aš norėjau žinoti, ar išjungti. Bet nežinojau ar tai reikalinga. Dalinai todėl,

kad aš nenorėjau pažadinti jos ir dalinai todėl, kad tai buvo tik pasiteisinimas paliesti ją. Aš

nusipurčiau.

Vietoj to aš sėdėjau ramiai supamajame krėsle, galvojau apie naują dieną. Kiek ilgai aš

galėsiu būti vienas su Bela ?

Jokie liudininkai … manyje esanti pabaisa priminė. Tai nebuvo taip stipru kaip anksčiau.

Pabaisa pasidarė silpnesnė. Bet jis buvo vis dar ten. Aš žvalgiausi kreivai.

Bela atrodė taikesnė, kadangi naktis pasislinko.

Aš stebėjau jos pastovų kvėpavimą ir įkvėpdavau jos kiekvieną aromatą taip dažnai, su

perdėtu giliu kvėpavimu. Tai degė. Dėl to turėjau kvėpuoti dar giliau.

Aš galvojau apie išvykimą ryte ir kelionės anuliavimą.

Aš pakartojau pasikalbėjimą savo prote. Aš pasakyčiau jai amžių, seną, ‘ta kuris jau

praėjo’. Bet aš žinojau, kad Bela bus trokštanti sužinoti ką nors daugiau. Ir aš žinoma

turėsiu prisipažinti.

Kitos kelios valandos buvo praleistos, pakartodamos pasiteisinimą ir paskui

apsispręsdamos, kokią reakciją Bela turės kiekvienam. Aš nusišypsojau sau pačiam. Aš

pasidariau ganėtinai geras spėjime, ką ji galėtų pasakyti ar padaryti.

Aš galėjau pasakyti kiekvieną pateisinimą savo prote, bet aš nesugebėsiu panaudoti bent

kurį jų.

Aš norėjau kad Bela būtų saugi, ir aš esu vis dar taip neapsisprendęs ar jos buvimą su

manim yra saugus? Tai privertė mane jaustis silpnu. Tai nebuvo jėga, kurią Esmė pamatė

manyje. Ar Alisės tikėjimas kad taip ir turi būti. Ar net Tanios žodžiai kai aš bėgau į Denalį,

neseniai.

Aš iš tikrųjų buvau pabaisa. Aš neturiu kelti grėsmės jai, jei aš nebuvau šimtą procentų

įsitikinęs, kad … aš nutilau į daugelį skirtingų scenarijų mano prote. Keli, kuriuos aš

turėjau, kai aš iš pradžių susitikau Belos Svan aromatą. Potraukis, nesulaikomas noras.

Trūkumas rūpinimosi į tai, kas įvyko po to, kai aš surijau ją. Buvo tai visi iš tikrųjų palaidoti

dabar. Ne, ne visiškai. Bet tai buvo mažiau. Mažiau? Aš suabejojau pačiu savimi. Kiek

mažiau. Pakankamai išbūti visą diena ?

Aš nežinojau atsakymo į tai. Norėdamas užimti savo protą toli nuo kaltų minčių aš žiūrėjau

pro langą. Lauke buvo vis dar labai ramu.

Pasaulis vis dar miegojo. Mano akys sustojo ties Belos sunkvežimiu. Jaudinausi truputį,

kaip aš atsiminiau susitarimą, kurį aš sutariau su ja paskubomis. Ji ketino važiuoti rytoj.

Jame. Aš turiu nueiti ten dabar ir įšimti variklį, tas būdas, kuriuo ji neturėtų jokio

pasirinkimo, kaip tik leisti man gauti mano automobilį. Bet tai, tai neapkvailintų jos, Bela

žinos, kad aš turėjau kažką, kad padaryčiau su jos sunkvežimio sugedimu.

Trumpas laikas po aušros praėjo, Čarlis išvažiavo. Kai jo automobilis nurūko žemyn, keliu,

aš žvalgiausi atgal miegančiajai gražuolei, ne per toliausiai nuo manęs. Ji pabus netrukus.

Aš turiu išvykti. Bet aš negalėjau pajudėti.

Aš išlipau per Belos langą ir dabar stovėjau prie sienos šalia jos paradinių durų. Ji

nesugebėtų pamatyti manęs prie šio kampo nuo laiptų, klausydama jos skubėjimo aplink.

Aš buvau vis dar tamsioje mąstysenoje. Aš nežinojau, jei aš turiu būti čia, vis dar

pasiruošęs praleisti dieną kaip planuota. Aš nenorėjau nuvilti Belos, bet aš nenorėjau

nuvilti savo šeimos taip pat. Ir labiausiai, aš nenorėjau būti priežastimi, Belos egzistavimo

nutraukime. Aš drebėjau. Aš esu stipresnis. Aš pasakiau sau. Žinoma, aš esu. Bet žodžiai

atrodė tušti.

Aš išgirdau jos žingsnius, nusileidžiančius laipteliai ir aš anksčiau, negu žinojau tai, aš

pasibeldžiau į duris.

Tuk Tuk Tuk.

Nieks neatidarė durų.

Buvo mažas užlaikymas tuo metu, kai ji kovojo su negyvu skląsčiu, bet kai tik durys buvo

atidarytos, aš sutikau jos akis, o jos buvo plačios ir susijaudinusios. Aš apžiūrėjau ją ir

supratau tučtuojau, kodėl Alisė juokėsi pagal mano drabužių pasirinkimą. Tai pakėlė mano

nuotaikai žymiai, ir aš kikenau, kai sakiau -Labas rytas.

-Kas negerai?- ji atsakė susijaudinusi.

-Mes derame.

Ji juokėsi kartu su manimi, garsas buvo melodingas.

Ji užrakino duris, kadangi aš pradėjau eiti į jos sunkvežimį. Aš stovėjau šalia keleivinių

durų, apgailestaudamas dėl savo susitarimo.

Bela turėjo gražų paraudimą kai kalbėjau. Mes esame susitarę ji priminė man. Aš

atsisėdau tyliai, kai ji atrakino mano duris iš vidaus.

-Kur važiuojam?-ji paklausė

-Užsisek saugos diržą - aš jau nervinuosi.

Ji susiaurino savo akis, bet užsisegė.

-Šimtas pirmas greitkelis į šiaurę,-paaiškinau aš.

Aš spoksojau į jos veidas, kai ji važiavo. Ji buvo daugiausia susikoncentravusi ties keliu,

bet kartais žvilgterėdavo į mane. Tikrino ar aš vis dar žiūrėjau. Bet aš negalėjau išplėšti

savo įdėmaus žvilgsnio nuo jos.

Aš supratau, kiek lėčiau negu paprastas ji važiavo.

- Kažin ar iki vakaro išvažiuosi iš Forkso?

- Šis pikapas galėtų būti tavo automobiliui senelis - prašau jį gerbti, - atšovė ji.

Pagaliau mes palikome miesto sienas, ir tradiciniai namai buvo pakeisti žalumynais,

medžiais ir pomiškiu.

- Privažiavusi šimtas dešimtą, suk į dešinę –šypsojausi aš ir tyčia pridėjau -dabar

važiuosime, kol baigsis asfaltas.

Aš stebėjau jos akių praplatėjimą, ir jos piršto sąnariai pabaltėjo. Tik reakcija aš numačiau.

-Ir kas ten bus, kai baigsis asfaltas?

-Takelis.

- Tai keliausime pėsčiomis?-ji suabejojo.

-Kokios problemos,-aš žinojau, kad ji nebus patenkinta.

-Nesijaudinki, tai yra tiktai penkios mylios ar taip or taip mes neskubame.

Ji neatsakė. Mes važiavome tyliai dabar, ir aš stebėjau jos veidą įdėmiai. Ji atrodo

susirūpinusi, susijaudinusi. Buvo tai todėl, kad ji pagaliau suprato, kad ji nenorėjo būti

viena su manimi. Ne tuščiame miške bet kokiu būdu. Ji vis dar nekalbėjo. Tai mane vedė

iš proto.

-Ką mastai?- Aš sulaužiau tylą beveik šiurkščiai.

-Tiesiog svarstau, kurgi keliausime.

-Tai vietelė, į kurią mėgstu nueiti, kai būna gražus oras. aš žiūrėjau pro langą tuo pačiu

metu, kaip ir ji. Debesys atsitraukė.

-Čarlis sakė, kad šiandien bus šilta.

-Ne ji atsakė. Negi ji nepasakė savo tėvui ?

- Bet Džesika mano, kad mes kartu važiuojam į Sietlą? Bent jau kažkas žinojo, kad ji buvo

su manimi, aš negalėjau suklysti dabar.

- Ne, pranešiau jai, kad atšaukiau kelionę - ir tai tiesa.

- Niekas nenutuokia, kad tu su manim? Kaip ji galėjo būti tokia kvaila, negi ji nežinojo ką

aš sugebėjau ?

Tau geriau žinoti… Manau, pasakei Alisei ?

-Iš to daug naudos, Bela, Taip pats tinkamiausias laikas krėsti pokštus. Ji neatsakė, ir aš

tik pasidariau atšiauresnis,- negi tave taip slegia Forksas, kad nė gyventi nebenori?

-Sakei, kad tau gali kilti rūpesčių… nes mes dažnai kartu rodomės viešumoje.

- Tai nerimauji, kad man gali kilti rūpesčių, jei tu negrįši namo?- aš stengiausi nekelti balso.

Bela tik linksėdavo, ir nepasisuko, kad pažiūrėtų į mane.

-Žinoma, tu padarei tai sudėtingiau kiek galima man-aš sumurmėjau taip greitai kad

nebuvo šansų kad ji supras.

Mes važiavome tyliai likusiai daliai kelionės, jei aš kalbėčiau dabar, tai tiktai išeitų kaip

urzgimas ar profanacija. Kurios nei ji nei aš nenorėjau girdėti.

Mes atvykome siauro paženklinto tako pradžioje. Bela paliko sunkvežimį ant krašto ir išėjo.

Aš laukiau momento ir stebėjau ją nešant megztinį ir rišant jį aplink savo taliją. Ji buvo

apsivilkusi maikutę be rankovių. Jos dramblio kaulo oda atrodė minkšta. Šilta. Aš

sukrėčiau savo galvą skubiai ir žiūrėjau į dangų. Saulė pradėjo šviesti ryškiau dabar buvo

daug šiltesnė diena. Išlipdamas ir nueidamas lauku, aš nunešiau savo megztinį, bet

padėjau ant vietos. Tada aš užtrenkiau sunkvežimio duris, kad sugaučiau Belos dėmesį.

Aš sulaikiau savo kūną, stovintį pirmyn į didelį mišką, laukiantį mūsų, bet pasukau savo

veidą, kad apžiūrėčiau sovo petį, kadangi aš kalbėjau -Šiuo keliu- susierzinimas, buvo vis

dar aiškus mano balsu, ir aš pradėjau eiti į mišką.

-O takelis?- Belos balsas buvo išgąsdintas.

-Sakiau, kad kelio gale bus takelis, o ne kad juo eisime.

Nėra takelio ?- ta pati panika jos balse. Ji iš tikrųjų reagavo, taip kaip ir turėtų.

-Neleisiu tau pasiklysti.

Atrodė kad ji užduso ir aš nežinojau ką ji ketino pasakyti, kadangi aš pasisukau, kad

pašaipiai šypsočiausi jai. Jos akys susitiko su mano, ir aš buvau sutrikdytas liūdesio, kurį

aš pamačiau juose. Kodėl ji buvo liūdna ?

-Nori namo?-aš paklausiau ramiai. Aš nenorėjau, kad ji nueitų, bet aš negalėjau leisti jos

būti su tuo kas ją gąsdino.

-Ne,- kurį ji atsakė ir paskui ėjo šalia manęs arčiau, tarytum patvirtinti savo atsakymą.

-Kas negerai,-mano balsas jau buvo ramesnis.

-Aš nesu gera keliautoja. Tu turėsi būti labai kantrus,- ji atsakė liūdnai.

-Aš galiu būti kantrus - jei aš įdedu dideles pastangas-, aš sugluminau jos veidą savo

šypsena, bandydamas palengvinti jos baimę.

-Aš parvešiu tave namo- aš pagaliau pažadėjau tikėdamas palengvinti jos abejones.

Jei nori, kad iki saulėlydžio nukėblinčiau per džiungles aštuonis kilometrus, tai verčiau jau

pradėk rodyti kelią, -ji pasakė rūščiai. Aš negalėjau suprasti, kodėl ji buvo pikta dabar. Aš

šnairavau į ją, bet ji nedavė man jokio atsakymo. Todėl aš pradėjau žygiuoti į mišką, ir ji

sekė. Atrodė, ji atsipalaidavo, kai tik mes pasidarėme gilesni, ir aš nenorėjau jos nukritimo,

tokiu būdu aš laikysiu šalia visus drėgnus paparčius ir samanų tinklus jai. Ir kad ir kada

mes susitiktume kliūtis tokias kaip nukristi medžiai ar uolos, aš padėsiu jai, keldamas ją

švelniai prie jos alkūnės. Jos odos šiluma suglumino mane kiekvieną kartą. Ir aš galėjau

išgirsti jos širdies plakimas pagreitėjimą. Aš nebuvau įsitikinęs, kad tai buvo gerai Galbūt

tai buvo ne iš baimės. Jos akys buvo liūdnos, kad ir kada aš sugavau jos žvilgsnį į mane.

Mes ėjome daugiausia tyloje, jei aš neuždavinėjau daug klausimų. Aš buvau lengvesnis su

klausinėjimu šiandien. Ji pasakė man, kad ji užmušė visas savo augintas žuvis, ir tai

privertė mane juoktis garsiai. Tai buvo toks palengvėjimas. Taip atvirai. Taip visiškai. Tai

buvo nuostabu.

Mes ėjome medžių labirintus, žmogaus tempu. Lėtas ėjimas netrikdė manęs. Bet tai buvo

gerai, nes aš daugiau laiko praleisiu su Bela. Senoviniai medžiai tęsėsi į apjuostą laukymę,

kai mes priartėjome prie mano vietelės. Mes buvome šalia pievos dabar, ir saulė pradėjo

šviesti ant tamsios žalios spalvos, gyvindama ją ryškiai. Aš galėjau išgirsti ritmą švelnios

srovės, ir pamatyti baltas, violetines ir geltonas laukinių gėlių spalvas priekyje.

-Ar dar toli- Bela tarstelėjo rūgšiai.

Tai privertė mane šypsotis, kai išgirdau, kad jos nuotaika buvo pakylėta. - Jau nebe. Ar

matai tą šviesą priekyje?

Ji žiūrėjo prisimerkus -Hm, ar turėčiau?

- Galbūt tavo akims dar ankstoka.

- Laikas apsilankyti pas okulistą, Ji buvo daug laimingesnė dabar. Aš vaipiausi dėl jos

atsipalaidavimo.

Po to pamačiau kad Bela atsiliko nuo manęs. Nekantriai ėjau į ryškius geltonus spindulius.

Ji ėjo per į puikią apskritą pievą, besidairančią to grožyje. Aš stovėjau po tamsiu atspalviu,

stebėdamas ją apdairiai. Ji pasuko savo galvą, kad surastų mane ir paskui suko jos visą

kūną aplink, kol jos akys nesirėmė mano. Aš ar galėjau padaryti tai? Galėjau pasirodyti

koks aš esu. Ji žinojo, žinoma, bet pamatyti tai … ar to nebus per daug? Ar ji leistų vairuoti

man savo sunkvežimį prieš tai kol ji pradės rėkti? Aš atsidusau beveik tyliai sau pats kai

Bela stebėjo. Laukimas ant jos veido. Į mano nuostabą ji žengė žingsnyje į mane ir

šypsojosi. Aš nejudėjau. Vėl kitas žingsnis į mane, kadangi ji gestikuliavo savo ranka man,

kad ateitų arčiau. Aš palaikiau savo ranką skubiai. Aš nenorėjau, kad ji būtų per daug arti.

Gerai jau buvo laikas. Aš įkvėpiau paskutinį nereikalingą kartą ir išėjau po ryškiu

vidurdienio saulės švytėjimu.

Midnight Sun 17 skyrius

Belos akys nusviro nuo manęs, tada kai aš gulėjau ant minkštos žolės, įdėmiai žiūrėdamas

į viršuje per aukštus medžius, supančias pievas. Kai ji sėdėjo ten, jos rankos, buvo

apsikabinusios kojas ir aš užmerkiau savo akis. Aš nelaukiau tokios ramios reakcijos. Ar

kažko tokio. Tai nėra gerai ir aš bandžiau save įtikinti, bet pakylėjimas kurį aš jaučiu buvo

mano jėga.

Mano oda nebuvo kažkas tokio nuo ko žmonės išsigąstų. Ir jei jie padarytų tai turbūt bus

paskutinis dalykas, kurį jie kada nors pamatytų.

Saulėje, granitinis marmuras, paverstas į briliantus, buvo aukščiausios kokybės. Mano

atsegti marškiniai parodė, kad kiekvienas aspektas, tviskantis, palaiko saulėje savą

atspindį su puikiomis vaivorykštėmis iš visų pusių.

Švelnus brizas žaidė pakrantėje ir nuolat nešė į mane Belos plaukų aromatą, Todėl aš

gulėjau užmerktomis akimis.

Jei aš visa dar buvau ramus prieš tai, aš buvau didingas dabar išskyrus judėjimą mano

akių, atsimerkiančių, kad stebėčiau Belą, kai ji lėtai siekė, kad glostytų nugarą mano

rankos su vienu pirštu. Tučtuojau ugnis sugrįžo mano rankoje, kopdama į ranką. Su vienu

minkštu, šiltu prisilietimu ji padegė mane.

Jos akys susitiko su mano, kai aš atvėriau jas, ir aš priverčiau mažą šypseną apimti

susirūpinusį toną savo klausime :

-Aš negąsdinu tavęs ?

-Ne daugiau kaip visuomet.-Tai privertė mane šyptelėti ir dabar Bela slinko arčiau manęs.

Aš užmerkiau savo akis vėl ir jaučiau jos ranką drebant, kadangi ji glostė palei mano dilbį

su piršto galiuku. Įdomu, ar tai buvo todėl, kad mano oda per šalta jai ar todėl, kad ji buvo

švelni. Nė vienas paaiškinimas man nepatiko.

-Neprieštarauji,- ji paklausė ramiai.

Ar ji mąsto? Kodėl aš turėčiau prieštarauti? Man tai buvo didingas jausmas, prisiliesti prie

tokio šilto, tai buvo ne iš mano pasaulio. Gerai iš mano pasaulio bent.

-Ne, neįsivaizduoji, kaip malonu,- jai buvo įdomi mano keista oda ar kaip tai ? Aš

atsidusau.

Kad ir kas tai buvo, ji pradėjo mano rankos tyrinėjimus. Su kita ranka ji pradėjo siekti mano

ranką. Aš jaučiau jos pirštų pauzę be galo trumpai, kadangi aš apverčiau ją, per greitai

žmogaus akiai. Aš visada užmiršdavau savo vaidybą su Bela.

-Atleisk, šalia tavęs taip lengva būti savimi.- Aš pasakiau švelniai.

Ji vis dar nagrinėjo mano ranką. Aš atmerkiau savo akis, kad stebėčiau ją smalsiai žiūrint į

mano ranką, kai ji prisitraukė savo viedą aš galėjau justi jos šilumą nuo jos odos.

Mano rankos metė mažytes vaivorykštes per visą jos veidą. Tai buvo apšviesta.

-Pasakyk, ką galvoji, - sušnabždėjo aš, jos tylus protas visada išjudindavo mane - Man vis

dar taip keista nežinoti.

- Supranti, mes visą laiką taip jaučiamės,- ji erzino mane.

Likusi dalis mūsų? Ji pastūmė mane iš normalios būklės rato viename sakinyje. Tai

privertė mane jausti … Gerai, aš nebuvau įsitikinęs, koks šis jausmas buvo. Bet tai nebuvo

malonu.

- Sunkus gyvenimas. Aš tesiau. - Bet tu neatsakei.

- Aš troškau žinoti, ką galvoji tu…- ji pasakė su nuovargiu.

-Ir ?

- Troškau patikėti, kad esi tikras. Ir dar troškau nebijoti.

- Nenoriu, kad bijotum.-Ir kadangi aš kalbėjau žodžiais, aš supratau, kokie teisingi jie buvo.

Skausmas kurį sukėlė Belos aromatas, buvo nereikšmingas palyginti su tuo, ką aš

jausčiau, jei aš turėčiau kada nors įskaudinti šią silpną mergaitę. Aš žinojau kad tas

skausmas bus daug didesnis nei kurį aš ištveriu kasdien.

- Na, ne visai tą baimę turėjau galvoje, nors apie tai irgi reikės pagalvoti.

Tai nustebino mane. Taip greitai aš pakilau ir žiūrėjau į Belos veidą.

Tai nustebino mane. Tiek daug, tokiu būdu aš pusiau sėdėjau viršuje ir pasirodžiau arčiau į

Belos veidą, negu aš laukiau. Bet ji nesitraukė atgal. Mano akys susijungė su jos, kadangi

jos aromatas smogė man stipriau negu kada nors ankščiau, tai buvo dėl artumo, - Tuomet

ko bijai? Tik tiek tegalėjau išspausti.

Bet užuot atsakiusi man ji prisitraukė dar arčiau. Jos veidas beveik lietė mano, ir jos

kvėpavimas beveik pavertė mane psichiškai nesveiką. Kai ji įkvėpė, aš išplėšiau savo

ranką iš jos delnų, ir žmogaus akyse aš jau buvau šešėlis, pievos krašte. Bela susitelkė

ties manimi su akivaizdžiu nustebimu ant savo veido. Aš maniau, kad aš pamačiau kitos

emocijos švystelėjimą. Skausmas? Joks … Sužalojimas. Aš užgavau jos jausmus net po

ankstesnio sprendimo.

-Atleisk….Edvardai- ji šnabždėjo ramiai.

-Duok man akimirką,-aš atsakiau tik gana tilus jai, kad išgirstų mane.

Aš spoksojau į ją nuo šio atstumo. Šis atstumas … yra tai, ką aš turėjau laikyti tarp mūsų

nuo pat pradžios. Tai buvo beveik ’saugus’ atstumas tarp mūsų. Ne. Nebuvo jokio

saugaus atstumo jai.

Žiūrėdamas į jos veidą, atsargiai, kad neduočiau jai pavojaus signalą vėl, aš pradėjau eiti

atgal lėtai. Aš nedrįsau būti šalia jos vėl taip netrukus. Vietoj to aš sustojau už kelių pėdų ir

įsitaisiau patogiai ant žolės. Jos aromatas žinoma surado, kur yra kelias į mane.

Įkvėpdamas giliai kelis kartus aš pasveikinau degimą, vėl.

Aš vėl šypsojausi savo žmogiška šypsena, kurią aš pradėjau:

-Labai labai atsiprašau.

Ar galima būti normaliu ir atsiprašyti už tai kad esi vampyras ?

Ar suprasi, ką turiu omeny, jei pasakysiu, kad esu tik žmogus?

Ne taip nebuvo.

Aš galėjau išgirsti jos širdį, dunkstelinčią sunkiau ir kraują, bėgantį per jos venas su

antplūdžiu. Ši reakcija aš pažinojau. Aš mačiau tai labai daug kartų ant tų veidų, kurie

sutiko savo galą su manimi. Šią emocija aš žinojau. Baimė. Baimė bėgiojo per Belos

veidą.

Nors aš tęsiau savo šypsojimasi jai, bet tai buvo labiau sarkastiška. Tai yra galimybė,

kurios tu norėjai. Paimk tai. Aš suniurzgėjau sau pačiam. Paimki tai. Padaryk kad ji

pabėgtų. Padaryk kad ji bėgtų nuo tavęs.

- Esu geriausias pasaulyje plėšrūnas, ar ne? Viskas manyje tave gundo: mano balsas,

veidas, netgi kvapas. Tarsi man to reikėtų!

Aš pašokau arogantiškai ir pasinaudojau jos regėjimu. Per pusę sekundės aš palikau taką

už manęs, kadangi aš apsupau visą pievą dukart ir atsitraukiau nuo savo ’saugaus’

atstumo po eglės šešėliais.

Ji turi žinoti kas aš esu.

- Tarsi galėtum nuo manęs pabėgti,

-Tarsi galėtum nuo manęs pabėgti,-priešiškas juokas pasklido tada, kai aš išlaužiau storą

šaką iš medžio. Rodydama tai iš geros pusės, aš laikiau ją savo rankoje minutėlę prieš jos

išmetimą ir aš esu įsitikinęs Bela nematė to skrendant, bet tiktai išgirdo triukšmą, kurį tai

sukėlė, kai tai sudužo į kitą medį, kuris beveik susilenkė ties susidūrimu.

Prieš triukšmą, aš jau buvau už dviejų su pusės metrų nuo jos.

-Tarsi galėtum mane įveikti.-Aš pasakiau daug ramiau. Atrodė, tai padarė ją dar labiau

išgąsdintą. Ir žinoma aš pamačiau kad jos rankos truputi drebėjo.

Bela nejudėjo, bet spalva nuo jos veido buvo beveik nusausinta ir jos akys, negalėjo

sulūžti nuo mano priešiško įdėmaus žvilgsnio. Tu padarei tai. Dabar tik nueik. Palikti ją čia.

Parodyti jai, kad esi pabaisa.

Aš negalėjau pajudėti, ir su kiekviena praeinančia sekunde aš supratau, kad tai buvau aš,

kas negalėjo sulūžti nuo jos įdėmaus žvilgsnio.

Tamsa buvo aplink mane. Aš kalbėjau vėl, daug švelniau :

-Nebijok, aš pažadu… aš prisiekiu tavęs neįskaudinti.

Lėtai, labai lėtai aš pradėjau artėti prie jos.

- Nebijok

Aš nebuvau įsitikinęs, kad aš kalbėjau jai, greičiau aš save įtikinėjau. Aš atsisėdau, mūsų

veidai buvo mažiau kaip pėda vienas nuo kito.

- Prašau man atleisti, - tai skambėjo oficialaiai. - Negalėjau susivaldyti.Tu mane užklupai iš

pasalų. Bet dabar elgsiuosi kuo gražiausiai.

Belos širdis tuksėjo tuo pačiu greičiu. Aš ketinau padaryti ją laisvą. Ar aš norėjau, kad ji

grįžtų laisva?

- Šiandien aš neištroškęs, tikrai, aš pusiau melavau su mirkčiojimu, kad pridėčiau padarinį

prie savo nepavykusių humoro pastangų.

Ji išgaravo ir pradėjo juoktis vis dar apstulbinta.

-Ar tau viskas gerai? –paklausiau ir įdėjau savo marmurinę ranką į jos delną.

Ji neatsakė man vis dar, ir pažiūrėjo žemyn į mano ranką į savo, o paskui pažvelgė į mano

akis. Ji turbūt pamatė kažką juose, kas atpalaidavo ją truputį, kadangi jos širdis pradėjo

lėčiau mušti į ritmą, ir ji ėmė braukyti pirštais mano marmurinio delno linijas.

Kai ji pasižiūrėjo vėl ir atsakė į mano ankstyvesnes problemas su maža šypsena tada aš

irgi nusišypsojau jai atgal.

-Tai apie ką mudu kalbėjomės, kai aš taip šiurkščiai pasielgiau?

- Visiškai neprisimenu.- Ji pagaliau prabilo.

- Manau, mes šnekėjomės apie tai, ko tu dar bijai be akivaizdžių dalykų.

-Taip tu teisus,- tai buvo viskas ką ji pasakė.

-Na,- aš prašiau tęsti.

Ji neatsakė man. Vietoj to jos dėmesys sugrįžo prie mano rankos, kadangi aš negalėjau

skaityti jos minčių. Tai bando mane išvaryti iš proto. Man labai nepatiko nežinoti ką ji

galvoja.

-Kaip greitai susierzinu, -aš atsidusau ir kai ji pažvelgė į mane ji nusiramino.

- Bijau… nes, na, dėl akivaizdžių priežasčių negaliu su tavim pasilikti. Ir dar bijau, nes

daug stipriau nei derėtų trokštu su tavim pasilikti.

Ak. Aš supratau. Aš labai gerai supratau, ką ji turėjo galvoje. Aš jaučiau tą patį. Ir norėjau

kad ji žinotų ką aš jaučiu.

- Taip, to iš tiesų verta bijoti. Trokšti būti su manim. Tai tikrai neišeis tau į naudą.

Po mano žodžių Bela susiraukė.

-Man jau seniai reikėjo išeiti, - atsiduso jis. - Turėčiau dabar pat išeiti. Bet nežinau, ar

galėčiau.

-Nenoriu, kad išeitum, -ji pasakė beveik nesuprantamai, jos silpną veidą išmušė karštis.

- Kaip tik todėl ir turėčiau. Bet nesijaudink. Aš iš tiesų esu savanaudis. Pernelyg geidžiu

tavo draugijos, kad pasielgčiau taip, kaip privalau.

- Džiaugiuosi,- ji pasakė. Tai mane sugniuždė kažkiek.

Šį kart švelniai aš ištraukiau savo rankas, -Nesidžiauk- Aš turėjau pasakyti tai tiesmukai

kad ji suprastų. Aš pažiūrėjau toli nuo jos veido į mišką, kad aš nesusvyruočiau, kai aš

kalbėjau vėl.

-Geidžiu ne tik tavo draugijos! Niekada to neužmiršk. Niekada neužmiršk, kad tau esu

daug pavojingesnis nei kam nors kitam.

Ji buvo tyli minutėlę. ar dabar ji bijo ?

- Manau, kad nevisiškai suprantu, ką nori pasakyti - bent jau pastaruoju teiginiu.

Žinoma. Sumišęs. Smalsus. Toks pat kiekvieną kartą. Aš nežinau, kodėl aš tęsiu visa tai.

Aš turiu žinoti,kodėl ji sėdi viską žinanti, viena, miške su vampyru, kuris gali ją nužudyti, ne

žodžiais. Ši mintis mane pralinksmino ir vėl atsisukęs į ją aš šypsojaus.

-Kaip tau paaiškinti? – aš susimąsčiau. - Ir kad vėl tavęs neišgąsdinčiau…hmmm.

Aš padėjau savo delną į jos; o ji tvirtai juos suspaudė.

-Tai be galo malonu, ta šiluma,-aš pažiūrėjau žemyn į mūsų rankas.

Aš bandžiau sugalvoti geriausią būdą paaiškinti jai apie jos trauką man.

Žinai, kad kiekvieno skonis skirtingas? - prabilo jis. – Vieni mėgsta šokoladinius ledus,

kitiems labiau patinka žemuoginiai.

Ji linktelėjo.

-Atsiprašau, kad lyginu su maistu - nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti.

Ji šypsojosi, kadangi ji suprato tai, ką aš turėjau galvoje. Aš šypsojausi atgal truputį

atsiprašantis.

- Supranti, kiekvienas žmogus kitaip kvepia. Jei uždarytum alkoholiką kambaryje, pilname

išsivadėjusio alaus, jis mielai jį išgertų.Bet jeigu jis gydosi nuo alkoholizmo, panorėjęs

galėtų atsispirti.Tarkime, tame kambaryje pastatytume taurę šimtamečio

brendžio,rečiausio, tauriausio konjako ir paskleistume aplink jo aromatą.

Kaip manai, kaip jis tuomet pasielgtų?

Ji spoksojo į mano akis, kadangi aš pabandžiau surasti jos atsakymą . Nieko.

-Galbūt tai neteisingas palyginimas.-Aš galvojau garsiai.- Gal jam būtų per daug lengva

atsisakyti brendžio. Turbūt alkoholiką reikėjo paversti narkomanu.

- Taigi sakai, kad tau esu aukščiausios rūšies heroinas?- Bela sakė pašiepiamu tonu.

Aš šypsojausi.

-Taip, tu man tikrai aukščiausios rūšies heroinas.

- Ar dažnai taip nutinka? -jos klausimas buvo toks, kurio aš laukiau seniai.

Aš žvilgčiojau ir prisiminiau savo pokalbį su Džiasperu ir Emetu.

Kalbėjausi apie tai su broliais, -aš pradėjau. - Džasperui jūs visi maždaug vienodi. Jis

neseniai prisidėjo prie mūsų šeimos. -aš kovojau su paskutiniu bitu. Aš nenorėjau

išlaisvinti per daug apie Džiasperą- jam apskritai sunku atsispirti. Jis dar neišmoko skirti

įvairių kvapų, skonių.- Aš skubiai žvalgiausi atgal į Belos veidą, kad pamatyčiau, jei aš

įžeidžiau ją bet kokiu atveju.

-Atleisk.

- Viskas gerai. Tik nesijaudink, kad mane įžeisi ar išgąsdinsi, ar dar ką nors. Tu šitaip

mąstai. Aš suprasiu, ar bent jau pasistengsiu suprasti. Tiesiog aiškink, kaip sugebi.

Ji buvo gerokai atsipalaidavusi. Aš atsidusau sunkiai ir pažiūrėjau toli nuo jos vėl. Mano

žodžiai dabar laisvai liejosi.

-O tau?- Jos klausimas išgąsdino mane. Bet aš nedariau tos klaidos.

-Niekada-aš tiesiog atsakiau, ir tyla užvaldė.

- Ką gi Emetas darė? -Bela paklausė.

Aš nenorėjau pasakyti jai to. Ji žinojo, kad mes buvome pabaisos, bet ji neturėjo žinoti tai,

ką pabaisos daro. Nebuvo jokio būdo, kuriuo aš galėjau paaiškinti tai jai. Mano ranka tapo

kumščiu jos, ir aš atsisakiau sulaužyti tylą, kuri užtruko dabar.

-Manau. Kad žinau.- Bela pagaliau pasakė.

Po kelių akimirkų aš žvelgiau į Belą.

-Net ir stipriausi gali neištverti, ar ne? -buvo viskas, ką aš galėjau jai pasakyti norėdamas

apginti Emetą.

- Ko tu prašai? Mano leidimo? -ji pasakė staiga. Bet jos veidas suminkštėjo nedelsiant, ir

jos balsas buvo mielesnis, kai ji pridėjo,- Norėjau paklausti, tai negi nėra vilties?

Ar ji buvo teisi ? Aš tik laukiau pabaigos. Ir pagaliau aš noriu ją užmušti? Aš negalėjau

leisti jai taip galvoti!

-Ne, ne! – Jaš kalbėjau greitai- Be abejo, yra! Turėjau galvoje, aš tikrai ne… –Nebūti

savimi ? Argi aš buvau tuo įsitikinęs ? Aš tik spoksojau į ją ir palikau tą sakinį nebaigtą.-

Mums bus kitaip. Emetui… tai buvo nepažįstami žmonės, netyčia jam pasipainioję kelyje.

Tai įvyko labai seniai, ir jis nebuvo toks… patyręs, toks atsargus kaip dabar.

Aš stebėjau jos veidą, bandydamas perskaityti tai.

-Taigi jei būtume susitikę… na, tamsiame skersgatvyje ar panašiai… tai buvo klausimas.

Aš norėjau būti doras su ja vėl, bet aš nežinojau, jai tai bus per daug informacijos. Aš

kalbėjau nieko nepaisant.

- Turėjau sukaupti visas jėgas, kad nepašokčiau vidury klasės, pilnos mokinių, ir… - Ne aš

nesugebėsiu pasakyti jai to. Aš nusprendžiau paimti kitą kelią aplink.- Kai praėjai pro

mane, per vieną akimirką vos nesugrioviau visko, ką Karlailas mums kūrė. Jei nebūčiau

tramdęs savo troškulio pastaruosius, na, daugybę metų, nebūčiau galėjęs susilaikyti.- Tai

pasakęs aš vėl pažvelgiua į ją. Aš pykau ant savęs. Aš nenorėjau galvoti apie tą vieną

beveik kruviną dieną kuri buvo ne taip seniai, kur aš beveik praradau viską, kuo aš tapau

per tuos metus. Žvalgydamasis atgal į ją dabar aš pabandžiau sušvelninti savo toną.

- Tikriausiai pamanei, kad man galvoj negerai.

- Nesupratau, kodėl taip elgiesi. Kaip galėjai taip greitai imtimanęs nekęsti…

- Man tu pasirodei lyg kokia piktoji dvasia, atėjusi tiesiai išmano asmeninio pragaro

sugriauti gyvenimo. Tavo kūno kvapas…Pačią pirmą dieną pamaniau, kad išvarysi mane

iš proto. Per tą valandą sugalvojau šimtus įvairiausių būdų išsivilioti tave iš klasės, pasilikti

su tavim vienu du. Grūmiausi su savo troškimais, galvojau apie savo šeimą, kas jiems

būtų. Turėjau sprukti, pradingti nespėjęs ištarti tų žodžių, kuriais būčiau tave pasikvietęs…

Aš stebėjau ją, kadangi ji virškino viską, ką aš pasakiau jai. Matydama, tai kaip ir pirma

diena per mano akis, Bela buvo truputi sukrėsta.

Tu būtum sekusi, - tvirtinau.

-Be abejo- ji pasakė bandydama nuslėpti pavojaus signalą.

Aš pažiūrėjau žemyn į mūsų rankas. Jei aš pradėjau, aš galiu ir tęsti, aš galvojau

nuožmiai.

-O paskui, kai bergždžiai bandžiau pakeisti tvarkaraštį ir taip išsisukti nuo tavęs, tu ir vėl

atsidūrei šalia. Tame uždarame, šiltame kambarėlyje kvapas tiesiog varė iš proto.

Anuomet vos nepasiėmiau tavęs. Ten buvo vienintelė trapi žmogiška būtybė – taip lengva

susidoroti.

Aš jaučiau kad Bela truputi drebėjo. Saulė buvo šilta, tokiu būdu aš žinojau, kad tai nebuvo

todėl, kad ji šalo. Aš vis dar negelėjau ir tęsiau :

- Bet aš atsispyriau. Nežinau kaip. Prisiverčiau nelaukti tavęs, nesekti paskui tave po

pamokų. Lauke, kai nebeužuodžiau tavo kvapo, buvo lengviau blaiviai mąstyti, teisingai

spręsti. Išleidau visus netoli namų - gėdijausi jiems pasakyti, koks silpnas buvau, jie tik

suprato, kad kažkas negerai - ir nuvažiavau tiesiai pas Karlailą į ligoninę, pasakyti jam, kad

išeinu. -Aš prisiminiau kaltę, kurią aš jaučiau tą dieną ir savo veidą.-

- Apsikeičiau su juo automobiliais - jo bakas buvo pilnas, o aš nenorėjau sustoti. Nedrįsau

grįžti namo, pažvelgti Esmei į akis. Ji nebūtų manęs lengvai išleidusi. Būtų bandžiusi

įtikinti, kad tai nebūtina.. -Jos veidas nepaliko manęs nė sekundę…- Kitą rytą buvau

Aliaskoje. - Jis kalbėjo susigėdęs, lyg prisipažintųesąs didžiausias bailys. - Ten su keliais

senais pažįstamais praleidau dvi dienas… tačiau pasiilgau namų. Negalėjau pakelti

minties, kad nuliūdinau Esmę ir kitus savo šeimos narius. Gryname kalnų ore buvo sunku

tikėti, kad tu tokia patraukli. Įtikinau save, kad pabėgdamas pasielgiau kaip silpnavalis. Ir

anksčiau nugalėdavau pagundas, ne tokias stiprias, nė iš tolo, bet buvau tvirtas. Kas tu

esi, maža nereikšminga mergiote, - aš gerėjausi ja ir šypsojausi, plačiai žinodamas, kaip

tai skambės jai.- Kad išguitum mane iš vietos, kurioje noriu būti? Taigi aš grįžau- aš

sustojau ten. Ir ištyrinėjo toli miško gylį. Laukdamas jos atsakymo. Bet aš negavau nieko, ir

aš tęsiau pasiaiškinimą toliau.

- Ėmiausi visų atsargumo priemonių: prieš susitikdamas su tavim medžiodavau, maitinausi

daugiau nei paprastai. Buvau tikras, kad esu pakankamai stiprus ir galėsiu bendrauti su

tavim kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Didžiavausi savimi.

Be abejo, viską apsunkino tai, kad negalėjau paprasčiausiai perskaityti tavo minčių ir

sužinoti, ką apie mane galvoji. Nebuvau pratęs eiti aplinkiniais keliais - teko tavo žodžių

klausytis Džesikos

galvoje… jos mintys ne itin originalios, ir mane erzino, kad turiu tuo tenkintis. Ir dar

negalėjau žinoti, ar tikrai galvoji tai, ką sakai. Tai siaubingai nervino.

Norėjau, kad kaip nors užmirštum mano elgesį pirmąją dieną, tad nusprendžiau pasikalbėti

su tavim kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Nekantravau, vyliausi iššifruoti kai kurias tavo

mintis.Bet tu buvai pernelyg įdomi, mane nejučia sužavėjo tavo posakiai… O kartais

sujudindavai orą ranka ar plaukais, ir mane vėl apsvaigindavo kvapas.

Žinoma, paskui tavęs vos nesutraiškė mano akyse. Vėliau sugalvojau puikų pasiteisinimą,

kodėl tą akimirką taip pasielgiau – jei nebūčiau tavęs išgelbėjęs, jei tu būtum prieš mane

paplūdusi kraujais, nemanau, kad būčiau susilaikęs ir neišsidavęs, kas mes esame. Bet šį

paaiškinimą sugalvojau vėliau. Tuo metu mano galvoje tebuvo viena mintis: „Tik ne ji.”

Aš tylėjau. Mano akys užsimerkė. Tai buvo ilgas momentas po to, kai Bela prabilo :

-Ligoninėje?

Aš pažvelgiau į ją.

-Jaučiausi priblokštas. Negalėjau patikėti, kad pastačiau mus visus į pavojų, kad atsidūriau

tavo - būtent tavo - valdžioje. Tarsi man būtų stigę dar vieno motyvo tave nužudyti. - Abu

krūptelėjome, kai man išsprūdo tas žodis.

Aš skubiai tęsiau, bandydamas atgaminti tą momentą :

- Tačiau rezultatas buvo priešingas,- greitai kalbėjo jis toliau. - Ginčijausi su Rozali, Emetu

ir Džasperiu, kai jie tvirtino, kad dabar pats laikas… Tai buvo pats aršiausias iš visų mūsų

ginčų. Karlailas buvo mano pusėje, ir Alisa.- Aš susiraukiau, kadangi Alisės vizijos užliejo

mano protą dar kartą. - Esmė liepė elgtis taip, kad galėčiau pasilikti.

Visą kitą dieną klausiausi minčių tų žmonių, su kuriais kalbjaisi, ir apstulbau, kad tesėjai

pažadą. Visiškai nesupratau tavęs. Tačiau žinojau, kad negaliu artimiau su tavim

bendrauti. Kiek įmanydamas stengiausi laikytis nuo tavęs atokiai. Ir kasdien tavo kūno,

tavo alsavimo, tavo plaukų kvapas… jis veikė mane taip pat stipriai, kaip pirmąją dieną. -

Aš pažiūrėjau į ją dabar su tokiu švelnumu ir meilumu.

- Be to, - jei tą pačią pirmą akimirką būčiau išdavęs mus visus, jausčiausi geriau, negu

įskaudinęs tave dabar, kai nėra liudininkų ir niekas negali manęs sulaikyti.

-Kodėl?- ji paklausė.

Aš buvau pralinksmintas netikėtai su tokiu atviru klausimu.

Izabela, - kurią aš pasakiau, kadangi aš žaidžiau su jos plaukais, ir jų šiluma bėgo per

mane vėl, ir jos aromatas buvo išmaišytas, smogdamas mano pojūčiams…

-Bela, negalėčiau sau atleisti, jei kada nors tave sužeisčiau. Nenumanai, kaip man tai būtų

skaudu.- aš vėl atrodžiau silpnas, jausdamasis suvaržytas.

Kai įsivaizduoju tave sustingusią, išbalusią, atšalusią… kai pagalvoju, kad niekada

nebeišvysiu, kaip parausti,niekada nepamatysiu tavo akyse to nuojautos blyksnio, kai

kiaurai mane permatai… tai būtų nepakeliama.- aš gerėjaus jos veidu ir pagaliau turėjau

jėgų pasakyti žodžius, kuriuos ji turėjo žinoti.

-Dabar tu man esi svarbiausia pasaulyje. Svarbiausia iš visų kada nors buvusių žmonių.

Aš kol ji man pasakys ką ji galvoja. Kad ir kas tai būtų. Ar ji nusprendė priimti tai ar ne. Aš

turėjau žinoti.

Tu, be abejo, jau žinai, ką aš jaučiu, - galop pratariau. – Esu čia… ir tai, šiurkščiai tariant,

reiškia, kad verčiau mirčiau, nei išsiskirčiau su tavim. - Ji susiraukė ir išlaikė savo akis

nuleistas. - Esu kvailė, - ji užbaigė.

-Taip, tu tikrai kvailė, - nusijuokiau aš. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir ji taip pat nusijuokė. Mes

kvatojomės iš savo kvailumo ir iš šios akimirkos keistumo. Niekas negalėjo būti puikiau.

- Taigi liūtas ir ėriukas pamilo vienas kitą…- aš pasakiau ramiai. Ji paraudo ir pažiūrėjo toli.

-Koks kvailas ėriukas- ji atsakė.

- Koks nesveikas, mazochistinis liūtas.- Aš tęsiau mūsų kvailą dialogą.

Aš buvau neteisus duodamas jai viltį. Aš žinojau, kad nebuvo jokio būdo, kuriuo aš galėjau

skaudinti ją. Ir atrodė, ji tikėjo tuo taip pat. Bet vis dar … Jei aš kada nors turėjau padaryti

klaidą. Kaina būtų didelė. Ne tik man. Bet ir mano šeima. Nors mano skausmas niekada

nebūtų …

-Kodėl …-Bela pertraukė mano mintis.

Aš pasukau atgal, kad nusišypsočiau jai. -Taip?- Aš primygtinai siūliau jai tęsti, kadangi

popietės saulė smogė mano veidui vėl.

Pasakyk, kodėl prieš tai nuo manęs pabėgai.

Ne tą klausimą aš norėjau išgirsti.

-Tu žinai, kodėl-aš atsakiau, su blėstančia šypsena.

- Ne, turėjau galvoje, ką būtent blogai padariau? Supranti, turėsiu saugotis, tai verčiau jau

iškart pradėsiu mokytis, ko neturėčiau daryti. Pavyzdžiui, šitaip, - ji perbraukė per viršutinę

mano plaštakos dalį, - atrodo, viskas gerai.

Tai privertė mane šypsotis vėl :

-Tu nieko blogo nepadarei, Bela. Tai aš kaltas.

- Bet aš noriu tau padėti kuo galiu, kad būtų lengviau.

Ji kybojo ant plauko čia, ir dar ji norėjo palengvinti man gyvenimą?

- Na… - aš valandėlę svarsčiau. - Viskas įvyko dėl to, kad atsidūrei taip arti. Dauguma

žmonių instinktyviai mūsų šalinasi, juos atbaido mūsų kitoniškumas… Nesitikėjau, kad

šitaip priartėsi. Ir dar tavo gerklės kvapas.- Aš sustojau staiga. Buvo to per daug? Aš

laukiau jos reakcijos kaip paprastai. Negalėti žinoti tučtuojau kaip galėjau su visais kitais.

-Gerai, - lengvabūdiškai tarė ji, stengdamasi išsklaidyti staiga kilusią įtampą. Pritraukė prie

savęs smakrą. - Taigi gerklės nerodysiu. Tai privertė mane juoktis, kai aš atsakiau:

- Ne, tiesą sakant, labiausiai nustebau.

Aš pakėliau laisvąją ranką ir švelniai uždėjau iš šono ant jos kaklo… Taip stengdamasis ją

įtikinti savo žodžiais. Jos minkšta oda buvo nuostabiai šilta.

-Matai, viskas kuo puikiausiai.

Aš jaučiau kaip jos kraujas užpildė veidą raudoniu. Pridėdamas nuostabias spalvas.

-Tavo skruostai žaviai paraudę, - aš pasakiau ramiai. Nežinodamas norėjau, kad ji išgirstų.

Bet mano veiksmai neturėjo jokio svyravimo, ir aš paėmiau kitą ranką nuo jos ir

perbraukiau per jos veidą. Tada rankomis suėmiau jos veidą.

- Sėdėk labai ramiai, aš pasakiau, nežinodamas, kaip kontroliuoti savo kūną, dabar to net

nenorėdamas, aš priartėjau prie jos veido, laikydamas ją. Aš norėjau daugiau, negu savo

lūpomis paliesti jos, bet aš nebuvau įsitikinęs, kaip ir nežinojau ar to nebus per daug. Tada

staigiai, bet labai švelniai priglaudžiau savo šaltą skruostą prie duobutės kaklo apačioje.

Mes kvėpavome vienodai, kadangi aš tai mokėjau. Nežinojau kokį alkį aš jaučiau dabar

būdamas su Bela. Alkis aš nežinojau, kaip kitaip pavadinti tą jausmą. Aš nebuvau įsitikinęs

kad buvo gera mintis, buvo leisti savo pirštam nuslysti kaklu ir jausti jos šilumą. Bela

subtiliai drebėjo, ir aš lioviausi kvėpuoti nedelsiant. Bet mano rankos nesiliovė judėti, kol

nepasiekė jos pečių. Jos kvapas pavergė, bet vėl aš buvau nustebintas, kad tai buvo

lengviau nei aš įsivaisdavau.

Pasukdamas savo veidą į pusę, aš jaučiau karštį jos kvėpavimo ant savo viršugalvio. Aš

pabandžiau uždengti degimą savo gerklėje visiškai ir susikoncentruoti ties jos širdies

mušimu, kadangi mano veidas dabar švelniai ilsėjosi ant jos krūtinės.

-Ak- aš pagaliau atsidusau. Ir mes nejudėjome ilgą laiką. Aš klausiau greito ir abejojančio

jos širdies dūžio, lėtėjo ir degimas mano gerklėje, kol galop virto kutenimu. Viskas buvo

puiku. Rami srovė buvo melodinga, melodingi vabzdžiai, puiki saulė. Aš jaučiau kaip

lengvumas užlieja mane. Tarytum galingas jos aromatas nebuvo toks didelis, kaip aš iš

pradžių galvojau.

Ir paskui aš pagaliau atsiplėčiau nuo jos ir atsisėdau.

-Kitą kartą nebebus taip sunku,-aš pasakiau.

-Tau buvo labai sunku? -ji paklausė beveik supainioto gylaus samprotavimo.

- Ne, toli gražu ne taip blogai, kaip įsivaizdavau. O tau?

- Ne, ir man nebuvo… blogai.

- Supranti, ką turėjau omeny.- aš nusišypsojau nuo jos atsakymo.

Ji tik šypsodavosi atgal be atsakymo.

- Štai, - aš paėmiau jos ranką ir padėjau ją ant savo žando.- Jauti, koks jis šiltas?

Bela neatsakė, bet pažiūrėjo į mane su neįskaitomu posakiu ant savo veido.

-Nejudėk-, ji pasakė tuo pačiu tonu, kurį aš panaudojau su ja anksčiau. Aš tapau statula,

tučtuojau užmerkiau savo akis.

Jos ranka palietė mano veidą, ir tai beveik sukrėtė mane. Aš to nesitikėjau.Bet jei aš

pasirįžau, aš žinau, kad tai pulsuotų greičiau negu jos, nebuvo taip seniai. Kadangi jos

piršto galiukas bėgiojo per mano žandus, per mano akis ir palei mano nosį, jausmai,

kuriuos aš jaučiau prieš pasirįžtant. Bet daug stipresni. Aš negalėjau vis dar pavadinti jų, ir

dabar aš nenorėjau daugiau nieko. Aš nenorėjau kad jos ranka kada paliktų mane. Jos

piršto galiukas, perėjo lėtai per mano lūpas ir mano burną, truputį iškvėpiau. Aš bandžiau

kontroliuoti savo kvėpavimą. Kažkas ko aš niekada nenorėjau anksčiau. Tai tapo greita, ir

aš negalėjau suprasti kodėl. Tada per netrukus, ji pasitraukė atgal. Aš atmerkiau savo

akis, man nepatiko atsumas tarp mūsų.Buvo didelis noras vėl pajusti jos rankas. Bet aš

susilaikiau nuo to. Aš nežinojau, kas man atsitiko.

Norėčiau, - pradėjau beveik maldauti, - norėčiau, kad pajustum… tą painiavą… tą

sumaištį… kurią jaučiu. Kad suprastum.

Mano ranka perbraukė per jos plaukus ir veidą.

-Pasakyk man.

- Nemanau, kad pavyks. Jau sakiau, kad, viena vertus, būdamas tokia apgailėtina būtybė

alkstu - trokštu - tavęs. Manau, šiek tiek gali tai suprasti. Vis dėlto, - šyptelėjau, - kadangi

nesi priklausoma nuo kvaišalų, tikriausiai negalėsi visiškai įsijausti.

Ji sutelkė savo akis į mane, kadangi aš paliečiau jos lūpas švelniai ir tęsiau : - Tačiau…

Yra ir kitoks alkis. Alkis, kurio nė pats nesuprantu, kuris man svetimas.

-Tai suprantu geriau, nei tu manai.

- Nesu pratęs taip žmogiškai jaustis. Ar visuomet taip būna?

- Man? – ji sudvejojo - Ne, niekada. Iki šiol nebuvo.

Laikydamas jos rankas savosose aš pasakiau dar vieną nenuginčijamą tiesą :

-Nežinau, kaip mums būti artimiems, nežinau, ar man pavyks.

Ir paskui stebindama mane Bela palinko į mane ir paskyrė pusę savo veido prieš mano

krūtinės ląstą ir sumurmėjo :

-To užtenka.

Ji buvo teisi …Dėl to. To užteko. Tiesiog turėti ją taip arti. Apsaugoti. Aš niekados neleisiu

niekam kenkti šiai gražiai mergaitei kuri yra mano rankose, dabar. Mažų mažiausiai sau.

Aš palenkiau ir padėjau savo galvą ant jos šiltos galvos, įkvėpdamas jos plaukų aromatą.

Aš užuodžiau žemuoges? Tai buvo neryšku, bet taip buvo.

-Tau sekasi geriau nei manai, ji pertraukė mano apmąstymą.

- Turiu žmogiškus instinktus - galbūt jie giliai palaidoti, bet niekur nedingę.

Mes sėdėjome taip, kadangi aš stebėjau kaip leidžiasi saulė. Dangus pasikeitė nuo gilaus

geltonio į suplėkusį apelsiną. Ir tapo tamsesnis Dabar dangus pasidarė į nuobodžiai pilkas

ir Bela atsiduso, Jos kvėpavimas išmaišė orą aplink mus. Aš supratau, kad tai turi būti

laikas jai grįžti.

-Tau laikas.

- Maniau, kad neskaitai mano minčių.- Ji pasakė.

-Tai pasidaro aiškiau-, aš išsiviepiau. Oh, kaip aš noriu to buvo tiesa. Bet jos protas buvo

toks tylus kaip pirmą kartą, aš susitikau ją. Ir paskui kažkas įvyko man. Tai sujaudino

mane. Aš atitraukiau jos pečius. Ji žiūrėjo į mano staigų pasiekitimą

- Galiu tau kai ką parodyti? - paklausiau.

-Parodyti man ką ?

- Parodysiu, kaip aš keliauju per girią. – aš buvau sujaudintas šios minties, nes troškau jai

parodyti kaip aš bėgu. Parodyti savo greitį.

Dabar Bela atrodė net labiau sugluminta ir truputį bijanti.

-Nesijaudink, tau nieko blogo nenutiks, ir daug greičiau pasieksime tavo pikapą.- aš pusiau

išsišiepiu jai.

- Pasiversi šikšnosparniu?- ji paklausė ramiai.

Nugraudėjo garsus mano juokas. Aš nežinau artai buvo Belos veidas, kadangi ji paklausė

manęs tai ar didelis malonumas turėti ne vampyrą, kad pasidalytų tuo su juo, bet aš

juokiausi garsiai. Garsiau negu bet kurį kitą sykį kurį aš tik galiu atsiminti.

-Regis, šios teorijos dar negirdėjau!

- Neabejoju, kad dažnai juo pasiverti.

- Eikš, bailiuke, lipk man ant nugaros.

Ji pažiūrėjo į mane, tarytum aš pasakiau blogą pokštą. Taip, neikvodamas daugiau laiko,

bandydamas įtikinti ją aš pasiekiau, kad užsidėčiau ją ant savo nugaros. Aš jaučiau jos

širdį plazdant kaip drugelis. Jos aromatas sukosi aplink mane, kadangi ji gavo savo rankas

ir kojas aplink mane standžiai. Jos veidas šalia mano. Jaučiau jos kvapą ant savo kaklo.

-Esu šiek tiek sunkesnė nei tavo įprasta kuprinė, - perspėjau.

- Cha!-Aš išgaravau. Ji nepaspruko nuo šito.

Aš paėmiau jos ranką ir spaudžiau į savo veidą jos delną, įkvėpdamas giliai.

-Kaskart vis lengviau,-ir tai buvo tiesa.

Kai aš pradėjau bėgti.