Also sprach Zarathustra Ein Buch für alle und Keinen PIRMA DALIS Zaratustros įžanginė prakalba <I>Apie antžmogį ir paskutinįjį žmogų</I> Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo: "Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo! Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano. Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą. Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei ta kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias. Dalyt ir dovanot norėčiau, pakol visiems išminčiams kvailystės jų patiems pasidarys juokingos, o vargšų širdis vėlei pradės pačių jų turtas džiugint. Todėl turiu žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už jūrų vandenų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nugabeni - tu šviesuly dosnusis! Ir aš turiu, kaip žmonės sako, n u ž e n g t pas tuos, kurių taip trokštu. Palaimink tad mane, akie ramybės, kuri ir laimę didžią gali regėti be pavydo! Palaiminki tu taurę, kuri jau liejas per kraštus, kad auksu vandenys iš jos tekėtų ir atspindį tavos aistros po platųjį pasaulį išnešiotų! Žiūrėki štai Taurė šitoji jau ištuštėti pasirengus, o pats Zaratustra pasidaryt žmogum vėl žada." - Ir šitaip prasidėjo nusileidimas Zaratustros. 2 Ir leidosi jisai pakalnėn vienas: nė dvasios pakeliui gyvos sutikti jam nepasitaikė. Bet vos į girią koją tik įkėlė, staiga prieš jį išdygo senis, kurs iš šventos trobelės savo šaknelių girioj pasirinkt išėjęs buvo. Ir senis žodžiais šiais į Zaratustrą kreipės: "Pažįstamas yra man šis keleivis: prieš metų daugelį pro vietą šią jisai praėjo. Zaratustra jo vardas buvo, tačiau dabar jis pasikeitęs. Tada tu savo pelenus nešei į kalnus: o šiandien gal jau ugnį savo į slėnius nešti ketini? Ar nebijai bausmės tu susilaukti, tokios, kurią vien kurstytojai gauna? Taip, atpažįstu Zaratustrą. Jo žvilgsnis tyras, o šypsny šlykštumo nematyti. Ar jis negrįžta iš tenai kaip akrobatas? Kitoks yra Zaratustra, vaiku jis virtęs, atbudęs jis dabar: ką veiksi ten pas tuos, kurie mieguos paskendę? Lyg vandeny žuvis tu gyvenai vienatvėj, ir jūros bangos nešė tavo kūną. O varge mano, nejau į sausumą žadi išlipti? Nejaugi vėl tu pats tampysi kūną savo?" Zaratustra jam taip atsakė: "Aš myliu žmones."

"O aš kodėl,- šventasis tarė,- į girią šitą išėjau, į šitą nykumą klaikiausią? Ar ne todėl, kad žmones aš taip pat per daug mylėjau? Dabar aš Dievą myliu: žmonių jau ne. Žmogus man pernelyg netobula būtybė. Ir meilė žmogui pražūtį man reikštų." Zaratustra į tai atsakė: "Kam apie meilę čia kalbėti! Aš dovaną žmonėms nešu!" "Neduok jiems nieko,- patarė šventasis.- Verčiau nuo jų pečių nuimk ką nors ir nešk drauge su jais tą naštą - tai jiems patiks labiausiai: jei tau iš to bus malonumo kokio! Ir jei tu duot jiems pasiryžęs, tai duoki ne daugiau kaip išmaldą eilinę, ir dar priversk, kad patys jos prašytų!" "O ne,- Zaratustra atkirto,- man išmaldų dalinti neišeina. Tam aš nesu dar tiek nusigyvenęs." Šventasis tik nusijuokė iš Zaratustros ir taip toliau kalbėjo: "Žiūrėki tad, kad tuos lobius jie iš tavęs priimtų! Įtartini jiems atsiskyrėliai atrodo, ir jie negali patikėti, kad mes jiems dovanot ateinam. Jiems netgi žingsniai mūsų per daug jau vienišai gatve nuaidi. Ir kai nakčia savajam guoly nugirsta jie žingsnius praeivio, pakilusio anksti prieš saulę, tuoj klausia jie savęs: kur trenkiasi plėšikas šitas? Tad neik, sakau, pas žmones, verčiau jau girioj pasiliki! Su žvėrimis verčiau gyvenki! Kodėl nebūti tau tokiam kaip aš - lokiu, sakykim, tarp lokių, paukščiu tarp paukščių?" "O ką, šventasai, pats veiki čia girioj?"- Zaratustra paklausė. Šventasis jam atsakė: "Kuriu čionai dainas ir jas dainuoju, o kurdamas juokiuos, verkiu, niūniuoju: taip garbinu aš Dievą. Daina, verksmu, juoku, niūniavimu savuoju aš garbinu tą Dievą, kuris yra tik mano Dievas. Tačiau ką tu rengies mums dovanoti?" Šituos žodžius išgirdęs, Zaratustra nusilenkė šventajam ir šitaip tarė: "O ką gi duoti jums galėčiau! Verčiau skubiai paleiskite mane, kad aš iš jūsų nepaimčiau nieko!" - Taip jie abu, Zaratustra ir senis, savais keliais pasuko su šypsenom veide, lyg du jauni berniukai. Bet vienas pasilikęs, Zaratustra štai šitaip mintyse sau tarė: "Ar gali būt! Nejaugi tas šventasis senis toj savo girioj negirdėjo, kad D i e v o n e b ė r a, kad jis jau m i r ę s!" 3 Ir kai Zaratustra atėjo į miestą artimiausią, kuris čia netoli nuo girių buvo, jis rado turgaus aikštėje žmonių daugybę susirinkus: mat pagarsinta buvo, kad lyno akrobatas čia pasirodyti žada. Tada Zaratustra į minią šitaip kreipės: "A š a n t ž m o g į j u m s s k e l b t i n o r i u. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. Ką esat jūs padarę, kad įveiktas jis būtų? Būtybės visos ligi šiolei stengės sukurt ką nors vis tobulesnio: o jūs gi norit nuoslūgiu šio didžio pakilimo būti ir grįžt mieliau į gyvulių pasaulį, nei žmogų pergalėti ryžtis? O kas yra beždžionė žmogui? Vieni juokai ir gėda begalinė. Tad lygiai tuo pačiu žmogus ir antžmogiui privalo būti: vieni juokai ir gėda begalinė. Jūs kelią juk nuėję esat nuo kirmėlės iki žmogaus, bet daug ko jumyse dar kirmėliška likę. Kadaise buvot jūs beždžionės, bet ir dabar žmogus dar tebėra beždžionė, tik už kitas didesnė. Ir net kas išminties iš jūs daugiausia turi, ir tas yra dvilypis, hermafroditas - iš augalo ir šmėklos. Bet argi aš kviečiu pasidaryt jus augalais ir šmėklom? Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu! O antžmogis - prasmė tai mūsų žemės. Te jūs valia pati jums sako: "T e b ū n a antžmogis prasmė pasaulio!" Meldžiu aš jus, o broliai mano, š i a i ž e m e i l i k i t e i š t i k i m i, ir niekad netikėkit tais, kurie apie viltis nežemiškas jums šneka! Nuodų ruošėjai jie yra, ir nesvarbu, ar patys tai suvokia. Kas panieką gyvenimui mūs skleidžia, yra jau mirštantys palengva ir patys nuodo paragavę - pavargus žemė mūs nuo jų: tegul tad jie anapus ir keliauja!

Kadaise Dievui nusižengti - tai buvo nuodėmė didžiausia, bet Dievas mirė, ir tada visi tie nusižengėliai pranyko. Tačiau dabar baisiausia - žemei nusikalsti ir vertinti labiau negu pasaulio prasmę žarnyną to, kurio ištirt negali niekas! Seniau siela su panieka į kūną žvelgė: ir toji panieka tuomet vertybė buvo, vertybė iš visų didžiausia,- siela norėjo kūną savo matyti liesą, baisų, bado iškankintą. Taip manė ji ištrūkt iš jo ir žemės mūsų. O, ši siela pati dar tebebuvo liesa, baisi ir išbadėjus: žiaurumas teikė jai didžiulį malonumą! Bet jus taip pat, o broliai mano, sakyti prašom: ką jūsų kūnas žino apie tą sielą savo? Ar jūsų tą siela nėra tik skurdas, purvas, malonumas menkas? Iš tikro juk žmogus - tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad vandenis tos upės nešvarios priimt galėtum neprarasdamas tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, kuri šią panieką didžiulę jūsų į gelmę paskandinti geba. O kas yra viršūnė visko, ką jūs patirti galit? Tai paniekos didžiosios valanda. Tai valanda, kada ir jūsų laimė jums šleikštulį ims kelti - taip pat ir protas, ir dorybės jūsų. Tai valanda, kai jūs sakysit: "Kas iš tos laimės mano! Tai - skurdas, purvas, malonumas menkas. Tačiau juk laimė mano turėtų pačią būtį teigti!" Tai valanda, kai jūs kalbėsit: "Kas iš to proto mano! Ar trokšta jis žinių, kaip liūtas geidžia maisto? Tai - skurdas, purvas, malonumas menkas!" Tai valanda, kai jūs kartosit: "Kas iš dorybių mano! Dar įtūžio širdy jos nesukėlė. Kaip pavargau nuo gėrio ir nuo blogio savo! Ir visa tai - vien skurdas purvas, malonumas menkas!" Tai valanda, kai jūs paklausit: "Ką reiškia teisingumas mano? Aš nemanau, kad aš anglis ir žaizdras būčiau. O teisingieji ir yra anglis ir žaizdras!" Tai valanda, kai jūs sušuksit: "Kas iš užuojautos manosios! Ar ji nėra tas kryžius, kur kala tuos, kas žmones myli? Tačiau užuojauta manoji - tai ne kalimas joks prie kryžiaus." Ar esat šitaip jau kalbėję? Ar nors kada jau šitaip šaukėt? O, kad aš jus taip šaukiančius girdėjęs būčiau! Ne jūsų nuodėmės - o jūsų nereiklumas štai šaukiasi dangaus, jo šaukiasi šykštumas jūsų nuodėmingas! Kur žaibas tas, kurs liežuviu savuoju jus lyžtelti turėtų? Kur toji beprotystė, kurią paskiepyt jus reikėtų? Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: tai jis tas žaibas, jis ta beprotystė!"- Kai kalbą šią Zaratustra sakyti baigė, kažkas sušuko iš minios: "Pakankamai girdėjom kalbant akrobatą, tegul dabar jis savo meną rodo!" Iškart visa minia juokais pratrūko - ji juokėsi iš Zaratustros. O lyno akrobatas, pamanęs, jog šituos žodžius ne kam kitam, tik jam suprasti reikia, tuoj ėmės darbo savo. 4 Patsai Zaratustra, labai nustebęs, į minią žvelgė. Paskui jis taip į ją vėl kreipės: "Žmogus - tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės. Tai kelias į anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pažvelgti pavojinga, drebėti ir sustoti pavojinga. Žmogus - jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta žmoguje mylėti ė j i m ą jo per tiltą, o ne ž l u g i m ą paiką. Aš myliu tuos, kurie nežino, kaip čia gyventi reikia: jie jaučias tarsi žlungantieji, o iš tikrųjų jie per tiltą eina. Aš myliu tuos, kas niekint moka, nes jie ir gerbti geba, ir kito kranto trokšta. Aš myliu tuos, kurie žlugimo, taip pat aukos motyvą ne už žvaigždžių sau ieško, ir tuos, kurie save aukoja žemei, kad ateity ji priklausyti antžmogiui galėtų.

Aš myliu tą, kuris gyvena, kad pažinimo siektų, kuriam pažinti maga, kad kada nors čia antžmogis gyventų. Taip jis žlugimo savo geidžia. Aš myliu tą, kurs dirba, kuria, kad antžmogiui namus statytų ir žemės jam, ir gyvulių bei augalų paruoštų: nes taip mirties jis savo geidžia. Aš myliu tą, kuris dorybę savo myli: nes ji yra žlugimo noras, taip pat strėlė troškimo. Aš myliu tą, kuris nė lašo dvasios pats sau nepasilieka, o nori pats dvasia savos dorybės būti: nes taip jis kaip dvasia per tiltą žengia. Aš myliu tą, kurs iš dorybės savo ne vien tik siekį, bet ir lemtį daro: jis šitaip dėl dorybės tos gyventi dar ir jau nebegyventi nori. Aš myliu tą, kuris ne per daugiausiai turėt dorybių trokšta. Viena dorybė gali daugiau nei dvi dorybes reikšti, nes ji yra tas mazgas, kurs pririštą likimą laiko. Aš myliu tą, kurio siela savęs negaili, kurs padėkos nei laukia iš kitų, nei pats dėkoti linkęs: jis visados tik dovanoja, savęs nepaiso. Aš myliu tą, kurį užplūsta gėdos jausmas, kai mestas žaidime kauliukas j am laimę rodo, ir kurs tada nustebęs klausia: bene žaidėjas aš esu nedoras? - nes savo pražūties jis nori. Aš myliu tą, kuris pirma darbų savųjų žodžius vertingus žeria ir visuomet daugiau padaro, negu yra žadėjęs: nes geidžia jis žlugimo savo. Aš myliu tą, kuris pateisint būsimuosius ir išganyti buvusiuosius gali: nes nuo dabar gyvenančiųjų jis žūti pasirengęs. Aš myliu tą, kurs Dievą savo tramdo, nes jis tą savo Dievą myli: juk nuo rūstybės Dievo šito jam teks į nebūtį nueiti. Aš myliu tą, kas turi sielą, kuri net sužeista tauri išlieka, kuris gyvenimą aukot sutinka nors ir dėl menko jaudulio krūtinės: taip žengia drąsiai jis per tiltą. Aš myliu tą, kurio siela taip perpildyta, kad net ir pats save užmiršta, ir viskas joj sutilpti gali: taip lobiai tie jo žlugimu pavirsta. Aš myliu tą, kuris laisva dvasia gyvena, ir tą, kas laisvas širdimi yra: taip jo galva - tiktai širdies žarnynas, o jo širdis į pražūtį jį stumia. Aš myliu tuos, kurie yra nelyginant lietaus lašai sunkieji, pavieniui krintantys iš juodo debesies, kurs virš žmogaus pakibęs tvyro: lašai tie žaibo blyksnį pranašauja, ir jie kaip pranašai išnyksta. Žiūrėkit, aš esu to žaibo pranašas ir ženklas ir tas iš debesies sunkusis lašas: o žaibas šitas a n t ž m o g i u vadinas." 5 Pasakęs šiuos žodžius ir vėl apžvelgęs minią, Zaratustra kalbėti liovės. "Štai stovi jie,- galvojo mintyse jisai,- ir juokias: manęs jie nesupranta, ne toms ausims šie žodžiai mano. O gal pirma ausis išmalti jiems derėtų, kad jie girdėti akimis išmoktų? Gal tarsi būgnais mušti imti arba lyg pastoriui pamokslą atgailos sakyti? O gal jie tik lementoju tesugeba tikėti? Bet turi jie kažką, kuo taip didžiuojas. Kaip jie vadina tai, kas išdidžius juos daro? Kultūros vardą tam yra suteikę, ir tuo jie nuo ožkaganių truputį skirias. Todėl nemiela jiems girdėti, kai apie juos kalbėdamas kas žodį "panieka" vartoja. Tad kreipsiuos aš į išdidumą jųjų. Verčiau jau apie tą aš jiems kalbėsiu, kuris paniekintas labiausiai: o tai yra ž m o g u s p a s k u t i n i y s i s ." Ir šitaip kreipėsi Zaratustra į minią: "Atėjo metas, kad žmogus sau tikslą keltų. Atėjo metas, kad jisai vilties didžiausios daigą pasodintų. Dirva jo dar ganėtinai našumo turi. Bet laikui bėgant ir jinai pasidarys skurdi ir nederlinga, ir medžio aukšto neįstengs jau išauginti. O varge! Jau artėja dienos, kuomet žmogus savųjų ilgesio strėlių nebeiššaus aukščiau už žmogų, ir lanko jo templė dūzgėti liausis!

Aš jums sakau: chaoso dar savy turėti reikia, kad žvaigždę šokančią įžiebt galėtum. Aš jums sakau, chaoso to dar jumyse nemaža. O varge! Jau laikai ateina, kada žmogus žvaigždės jokios daugiau nepagimdys. O varge! Artinasi metas, kada žmogus, paniekintas labiausiai, patsai savęs nebepajėgs jau niekint. Žiūrėkite! Štai rodau jums aš ž m o g ų p a s k u t i n į. "Tad kas ta meilė? Kas kūryba? Kas mūs troškimas? Kas žvaigždė?"- tai klausimai žmogaus to paskutinio, kurs klausdamas akim vis mirksi. Maža tuomet mūs žemė pasidarė, ir šokinėja čia ant jos žmogus paskutinysis, tasai, kuris į maža viską verčia. Nėra vilčių jo padermę išnaikint, kaip spragės kad įveikt negali niekas; žmogus tas paskutinis gyvena juk ilgiausiai. "Bet laimę mes išradę esam: - tuoj sako žmonės paskutiniai ir vėl akim tik mirksi. Paliko jie kraštus ir tas vietoves, kur buvo jiems gyvent nelengva: nes žmogui reikia šilumos. Dar myli jie kaimyną savo ir be vaidų neišsiverčia: nes žmogui juk įkaisti reikia. Bet užsikrėst idėja ir abejot pradėti jiems nuodėmė didžiausia: tad ir kiekvienas jųjų žingsnis toks apdairus be galo. Kvailys juk tas, kuris dar už akmens arba žmogaus suklumpa! Truputį svaigalo ar šiaip kitokio nuodo - ir žmogų štai sapnai malonūs greit aplanko. O jeigu nuodo to daugiau, tai ir mirtis gan maloni gyvybę jam nutraukia. Jisai dar darbą dirba, nes darbas pramogą jam teikia. Bet žiūrima kaip reikiant, kad toji pramoga neimtų varginti per daug jo. Negundo jo daugiau nei skurdas ir nei turtas: sunku tai pernelyg. O ir valdyt ar kas dar nori? Paklusti kas gi teiksis? Abu labu perdėm nelengva. Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda! Kiekvienas nori to paties, visi čia lygiateisiai: o jei kam kyla kitas jausmas, tas savo noru į beprotnamį keliauja. "Kadais pasaulis juk iškvaišęs buvo",- taip teigia patys įžvalgiausi ir vėl akim tik mirksi. Nūnai visi be galo gudrūs ir viską puikiai žino, kas praeity yra įvykę, todėl patyčioms galo nematyti. Vaidai vis nesiliauja, bet susitaikoma netrukus - mat dėl šitų dalykų skrandis genda. O šiaip jau smagumėlį mažą kiekvienas turi: tik vieną - dienai, kitą - nakčiai; bet sveikata užvis brangiausia. "Mes laimę esame išradę",- kartoja žmonės paskutiniai ir akimis tik mirksi." Čia baigės prakalba pirmoji Zaratustros,- o ją tik "įžanga" vadinti reikia,- nes sulig žodžiais tais minia džiaugsmu pratrūko. Tad duok mums šitą žmogų paskutinį, o Zaratustra,- minia pradėjo šaukti,- tu mus žmonėm tais paskutiniais padaryki! Ir mes tau antžmogį sutinkam dovanoti!" Ir ėmė džiūgauti minia, liežuviais pliauškint. Tačiau Zaratustra nuliūdo ir mintyse save štai šitaip guodė: "Manęs jie nesupranta: ne toms ausims tie žodžiai mano. Matyt, perdėm ilgai tenai kalnuos gyventa; per daug klausiaus upelių aš ošimo ir medžių šnaresio žavingo: todėl dabar kalbu jiems tarytum bandai piemenaičių. Rami yra siela manoji, šviesi kaip rytmečio kalnynas. Tačiau šie žmonės m?no, jog šaltas aš esu ir niekint vien, ir tyčiotis temoku. Ir žiūri jie štai į mane, ir juokias: o juokdamiesi neapkenčia. Šalčiu man juokas šis jų dvelkia." 6 Ir štai staiga kažkas nutiko, nes stojo visiška tyla - minia įbedusi akis sustingo. Dabar pradėjo darbą akrobatas: durelės mažos atsidarė, ir žengė jis pirmyn ant lyno, kurs buvo ištemptas tarp bokštų viršum minios prekyvietėj didžiulėj. Nespėjo lyno akrobatas ir virvės vidurį prieiti, kai vėl durelės atsidarė, ir toks vyrukas jaunas, margais drabužiais apsivilkęs, į juokdarį taip panašus, pro jas iššoko ir tuoj jam iš paskos nubėgo. "Pirmyn, greičiau, tu klišiau,- sušuko jis balsu siaubingu,- į priekį marš, tu kuine, spekuliante, prakeiktas blyškiaveidi! Žiūrėki tik, kad tau sėdynėn neįspirčiau! Ką tu darai čionai tarp bokštų? Tenai, bokšte, vieta tavoji, tave už grotų pasodinti reikia! Tu geresniam,

nei pats esi, pastoji kelią!"- Ir su žodžiu kiekvienu vyrukas tas prie jo artyn vis ėjo: ir kai dar žingsnį paskutinį jam žengti buvo likę,- užgniaužė siaubas miniai žadą ir akyse sustingdė žvilgsnį: - mat jis sustaugė tarsi velnias ir drąsiai šoko per tą žmogų, kurs kelią jam pastojęs buvo. O šis, pamatęs, kad varžovas laimi, pajuto svaigulį galvos ir tuoj pusiausvyros neteko; tad sviedė kartį jis į šalį ir krito pats žemyn greičiau už ją, plačiai rankas išskleidęs. Minia aikštėj atrodė tartum jūra, kuomet į ją įsiveržia audra: nes metės strimgalviais visi į šoną, kiti vėl virto atgalios, o ypač ten, kur kūnas krist turėjo. Tačiau Zaratustra - nė krust iš vietos, ir kūnas akrobato prie kojų jam nukrito, sutrupintas ir sužalotas, bet dar gyvybės nepraradęs. Kai vargšui sąmonė ir juslės grįžo, jisai išvydo Zaratustrą, beklūpantį prie jo ant kelių. "Ką tu darai čionai? - jis sunkiai pralemeno.- Aš jau seniai žinojau, kad velnias koją man pakišti taikos. Dabar jis pragaran mane jau tempia: gal tu gali jam darbą šitą sukliudyti?" "Prisiekiu tau, drauguži,- Zaratustra atsakė,- nėra šitų dalykų, kuriuos dabar minėjai: nėra nei velnio jokio, taip pat ir pragaro nėra. Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo: gali jau nieko nebijoti!" Žmogus akis atmerkė, bet žvilgsnis jo pasitikėjimo nerodė. "Jei tiesą tu sakai,- tada jis tarė,- tai, kai užges gyvybė mano, aš nieko neprarasiu. Išeina, kad nedaug nuo gyvulio skiriuosi, kurs šokti mušamas išmoko, dažnai negaudamas ir maisto. "Ne ne,- Zaratustra jam tarė,- pavojus tapo amatu tavuoju, ir nieko čia nėra niekinga. Dabar nuo savo amato ir žūsti: todėl palaidosiu tave aš rankom savo." Kai šiuos žodžius Zaratustra sakyti baigė, jam mirštantysis nieko neatsakė; jis dar tik ranką Zaratustros paspausti pamėgino, tarytum padėkot norėtų. 7 Tuo tarpu temti jau pradėjo ir tuoj visa aikštė tamsoj paskendo: minia greit išsiskirstė, nes juk ir siaubas, ir smalsumas - ir tie pavargsta. Tiktai Zaratustra ant žemės prie lavono dar sėdėjo, giliai paskendęs mintyse: taip laiką jis užmiršo. Bet štai jau ir naktis atėjo, ir vėjas papūtė žvarbus per aikštę. Zaratustra iškart pakilo ir šitaip mintyse sau tarė: "Išties žūklė man šiandien puikiai sekės! Žmogaus pagauti nepavyko, tiktai lavoną štai va kokį. Klaiki žmogaus būtis be galo ir vis dar be prasmės: net juokdarys, ir tas likimą jo nulemti gali. Aš žmones mokysiu suvokt būties savosios prasmę; o ta prasmė - tai antžmogis, tai žaibas tas iš juodo debesies, kurs žmogumi vadinas. Bet dar toli aš tebesu nuo jųjų, mana mintis jų sąmonėn nesminga. Aš dar žmonėms esu tas vidurys tarp kvailio ir lavono. Kaip ši naktis tamsioji, taip daug tamsių kelių dar Zaratustros laukia. Eime, tu šaltas ir sustingęs drauge! Nunešiu aš tave tenai, kur pats palaidosiu kaip reikiant." 8 Širdy taip savo pasiguodęs, Zaratustra pakėlė mirusį nuo žemės, užsivertė ant nugaros ir leidosi kelionėn. Dar šimtą žingsnių jis nueit nespėjo, kai prisiartino žmogus kažkoks ir jam ausin šnibždėti ėmė - gi žiū! Žmogus tasai, kuris dabar kalbėjo, tai buvo juokdarys nuo bokšto. "Išeik, o Zaratustra, iš miesto šito,- pasakė jam jisai.- Per daug žmonių tavęs čia neapkenčia. Čia nusistatę prieš tave gerieji ir teisieji - tave jie savo priešu ir niekintoju laiko; taip pat ir tie yra įniršę, tikėjimą kas tikrą išpažįsta,- pavojumi minios tave vadina. Gali dėkot likimui savo, kad miniai tu juokingas pasirodei: ir iš tiesų - kalbėjai tartum juokdarys. Pasisekė dar tau, kad prie to stipusio šunies nagus tu prikišai; kai nusižeminai taip smarkiai, kudašių išnešei šį kartą. Tad dink dabar iš šito miesto - o jeigu ne, tai jau rytoj ir per tave aš stryktelt drįsiu kaip gyvas per negyvą." Pasakęs visa tai, žmogus kaipmat išnyko: Zaratustra iš lėto siaurom tamsiom nuslinko gatvėm.

Prie miesto vartų jis sutiko du duobkasius beeinant: apšvietę fakelu jam veidą ir atpažinę Zaratustrą, jie ėmė tyčiotis iš jo baisiausiai. "Zaratustra štai išneša negyvą šunį: puiku, kad duobkasiu jis tapo! Per švarios mūsų rankos tą maitą čiupinėti. O gal Zaratustra pavogt iš velnio jojo kepsnį nori? Na ką gi! Gero apetito! Tik velnias ar nėra vagis gudresnis ir už Zaratustrą! - Jis juk abu pavogs, abu sau suvarys į gerklę!" Nusikvatojo duobkasiai, artyn suglaudę galvas. Nė vieno žodžio nepasakęs, Zaratustra savais keliais nuėjo. Keliavęs valandą ar dvi miškais ir pelkėm, vilkų išalkusių staugimo prisiklausęs, jis pats pajuto alkį smarkų. Išvydęs vienišą namelį, kuriam spingsulė degė, artyn prislinko ir sustojo. "Mane užpuola alkis lyg plėšikas,- kalbėjo sau Zaratustra.- Ir puola jis mane tiek giriose, tiek liūnuos, taip pat ir naktį gūdžią. Nuostabios nuotaikos to alkio mano. Dažnai ateina jis iškart pavalgius, o šiandien jo nebuvo visą dieną: kur buvo jis pradingęs?" Tokių minčių prislėgtas, jis pasibeldė į vartus. Netrukus senis pasirodė, atkišęs žiburį į priekį. "Kas pas mane nakčia ateina ir man neramų miegą drumsčia?" - paklausė jis keleivį. "Ir gyvas, ir negyvas,- atsakė jam Zaratustra.- Gal duosit ką užvalgyt ir atsigert truputį, nes dieną užmiršau aš pasistiprint. Kas duonos kąsnio alkanam negaili, tas sielą savo atgaivina: taip išmintis juk sako." Nuėjo senis tuoj į vidų, bet greitai vėl sugrįžo, paėmęs duonos Zaratustrai ir vyno taurę pilną. "Nekoks čia kraštas vargšams, kas dėt pilvan neturi nieko,- kalbėjo senis Zaratustrai, - todėl čionai ir įsikūriau. Ir esti taip, kad ir žvėris, ir šiaip žmogus čia pas mane užklysta. Bet duok ir savo draugui užkąst ir atsigerti, jis už tave labiau pavargęs. -"Negyvas tas draugužis mano,- Zaratustra atsakė, - vargu pavyks jį įkalbėti." - "Tai man visai nerūpi,- niūriai atšovė senis.- Kas į namus manuosius beldžias, tas turi imti tai, ką duodu. Tad valgykit abudu į sveikatą!" Ir vėl Zaratustra dvi valandas keliavo - kur kelias vedė ir kaip žvaigždės rodė: nes jis patyręs buvo, kaip naktimis žygiuoti reikia, ir mėgo žvelgt į veidus tų, kuriuos yra aplankęs miegas. Bet kai apyaušriu rytuos dangus paraudo, Zaratustra pamatė, jog girioje gūdžioj jis atsidūrė ir jokio kelio jau nebematyti. Tada lavoną jis įspraudė drevėn galvūgaly prie guolio, nes šitaip nuo vilkų norėjo jį apsaugot, ir pats atsigulė ant žemės samanotos. Iškart akis užmerkė, pavargęs kūnu, tačiau ramia, nesudrumsta siela. 9 Ilgai Zaratustra miegojo, ir ne tiktai rausva aušra, bet jau ir priešpiečių saulutė jo veidą glamonėjo. Ir kai jo akys atsimerkė, nustebęs žvelgė jis į girią tylią, taip pat ir sau į širdį. Ir šoko jis iškart iš vietos, lyg jūrų keliauninkas būtų, kuris staiga pamatė žemę; ir džiaugsmui jo nebuvo galo, nes tiesą jis išvydo naują. Tuomet jis širdžiai savo taip prakalbo: "Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų - ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka. Gyvų man reikia pasekėjų, kad su manim jie eitų, kad patys sau paklust norėtų - ir eitų vien tenai, kur liepia eit valia manoji. Nušvito protas mano: ne miniai tu kalbėki, Zaratustra, o savo bendražygiams! Ne piemeniu bandos ir ne šunim Zaratustra pasidaryti turi! Aš juk dėl to esu atėjęs, kad daugelį nuo kaimenės man nuvilioti reikia. Teniršta ir minia, te ir banda sau širsta: plėšikais piemenis vadinsiu. Sakau aš piemenys, tai aišku, bet jie save gerais, teisingais laiko. Sakau aš piemenys, bet jie save tikratikiais vadina. Pažvelki štai į tuos geruosius, į teisinguosius tuos pažvelki! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas. Pažvelk į tuos tikratikius visų tikybų! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas.

Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. Bendrakūrėjų ieško sau kūrėjas, tokių, kurie naujų vertybių naują skalę renčia. Kūrėjas ieško pasekėjų, jis derliui imti talkininkų ieško: nes visą derlių jis jau prinokino. Bet trūksta pjautuvų jam šimto kito: tad rauna varpas jis ir pyksta. Kūrėjas ieško, pasekėjų, bet vien tokių, kas savo pjautuvą išaštrint moka. Naikintojų turės jie vardą, vadins juos gėrio priešais ir menkintojais blogio. Bet jie yra pjovėjai ir šventę švenčiantieji. Zaratustra bendrakūrėjų ieško, jis derliui imti talkininkų ieško ir tų, kas šventę bendrą švęsti nori: ir ką su bandomis jam veikti, su piemenim, lavonais! O tu, pirmasis mano pasekėjau, lik sveikas čia! Neblogą kapą tau drevėj aš įtaisiau ir nuo vilkų gerai paslėpęs būsiu. Tad mūs keliai dabar jau skirias, nes baigėsi jau laikas. Man tarp dviejų aušrų tiesa nauja nušvito. Ne piemeniu man būti reikia, ir duobkasiu nebūsiu. Ir nesikreipsiu aš daugiau į minią: tebus tai paskutinis kartas, kuomet negyvėliui kalbėjau. Su tais aš susidėt geidauju, kas kuria, derlių ima, švenčia: vaivorykštę aš jiems parodyt noriu, taip pat visas pakopas, kuriom prie antžmogio pakilti reikia. Aš atsiskyrėliams dainuosiu savo dainą ir tiems, kas dviese tik gyventi žada; kas dar išgirsti gali negirdėta, tiems aš širdin įdėsiu laimės savo. Aš tikslo savo siekti pasiryžęs, ir aš einu keliu savuoju; o kas dar delsia ir dvejoja, tuos peršoksiu aš paprasčiausiai. Tad kelias šitas mano tebus jiems pražūtis lemtinga!" 10 Kol širdžiai savo taip Zaratustra kalbėjo, vidurdienį jau saulė rodė: bet štai staiga nustebęs jisai aukštyn sužiuro - mat virš savęs išgirdo paukščio kryksmą čaižų. Gi žiū! Ore erelis didžiuliais ratais sklandė, po juo gyvatė maskatavo, bet neatrodė, jog tatai pagautas grobis būtų - į draugę jo labiau ji panėšėjo, nes kaklą jam apsivyniojus buvo. "Tai mano gyvulėliai!" - Zaratustra balsu pasakė ir iš visos širdies jis džiaugės. "Visam pasauly išdidžiausias ir visame pasaulyje gudriausia: abu jie į žvalgybą išsirengė. Jie nori sužinoti, ar gyvas dar Zaratustra. Išties, ar aš tikrai dar gyvas? Man tarp žmonių, kaip patyrimas rodo, pavojingiau nei su žvėrim gyventi; grėsmingas tavo kelias, Zaratustra. Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!" Šituos žodžius pasakęs, Zaratustra prisiminė staiga, ką girioje šventasis jam kalbėjo, ir atsidusęs savo širdžiai šitaip tarė: "O, kad gudresnis būčiau! Kad būčiau toks gudrus, kaip ta gyvatė mano! Bet aš juk neįmanomo geidauju: todėl kreipiuos į savo išdidumą, kad niekad jis su, išmintim manąja nesiskirtų! O jei ateis kada toks laikas, kai išmintis mane apleis,- beje, ji mėgsta tai daryti! - tada ir mano išdidumas teišskrenda drauge su kvailumu manuoju!"- Tad taip nusileidimas Zaratustros prasidėjo. <I>Zaratustros prakalbos</I> <I>Apie tris virsmus</I> Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė. Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų.

O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe savo. Gal tai yra, ką pasakysiu: save nužemint tam, kad išdidumui būt skaudu? Kvailybei duoti laisvę, kad savo išmintį išjuokčiau? O gal yra tai štai kas: nutolt nuo savo siekių, kuomet jų pergalė triumfuoja? Pakilt į kalnus aukštus ir gundytoją gundyt? O gal yra tai toks dalykas: maitintis gilėm ir žolelėm pažinimo ir sielą dėl tiesos alkiu marinti? Gal tai ir taip suprast reikėtų: ligoniui būti ir slauges namo varyti ir su kurčiaisiais imt draugauti, nes niekad jie tavųjų norų neišgirsta? Gal gali kam ir taip atrodyt: įbrist į vandenį nešvarų, jei tai tiesos vanduo yra, ir nebaidyti nuo savęs šaltų varlių ir rupūžių karštųjų? O gal galop tai taip įvertint: mylėti tuos, kas neapkenčia mūsų, ir ranką tiest vaiduokliui, kuris mums baimę įvaryti nori? Ir visa tai, sunkiausią naštą šitą, dvasia sau ištverminga užsikrauna: kaip tas kupranugaris, kurs nešuliais sunkiais apdėtas į dykumą vis skuba, taip ir dvasia į savo dykumą skubiai keliauja. Bet čia toj dykumoj tarp tyrų įvyksta antras virsmas: liūtu dvasia čia pasidaro, ji laisvę sau susimedžioti nori ir būti viešpačiu toj dykumoj savojoj. Čionai ji viešpačio sau paskutinio ieško, taip pat ir Dievo savo paskutinio: ji priešu jį pasidaryti nori, dėl pergalės ji kautis trokšta su slibinu didžiuoju. Tad kas yra tas slibinas didysis, kurio dvasia nei viešpačiu ir nei Dievu daugiau nenori pripažinti? "Tu privalai" vadinas slibinas tas didis. O liūto štai dvasia atsako: "Aš noriu." "Tu privalai" prie dvasios kelio tyso, žvilgėdamas kibirkštėm aukso, tas slibinas žvyniuotis, ir ant kiekvieno žvyno auksu tviska: "Tu privalai!" Vertybės tūkstantmetės žvilga ant žvynų jojo, ir šitaip kalba slibinas tas visagalis: "Visa vertė, kas egzistuoja - ji ant manęs štai žėri." "Vertybės visos jau sukurtos, o tos sukurtosios vertybės - esu aš vienas. Taigi jokių "aš noriu" būt daugiau negali!" - taip slibinas pareiškia. O broliai mano mieli, kam liūtas reikalingas dvasiai? Ko trūksta gyvuliui, kurs naštą velka, kurs paklusnus ir pagarbus yra kaip reikiant? Naujas vertybes kurti - to dar ir liūtas neįstengia: bet laisvę gaut naujai kūrybai - tam liūtas galios nestokoja. Sau laisvę iškovoti ir šventą žodį "Ne" taip pat ir pareigai pareikšti: štai kam, o broliai mano, liūto reikia. Įgyti teisę sau naujoms vertybėms kurti - štai kas baisiausia dvasiai, kuri yra ir pagarbi, ir ištverminga. Išties ne kuo kitu, o plėšimu jai tai atrodo, klaikiu plėšrūno darbu. Kaip šventenybę ji kadaise "Tu privalai" mylėjo: dabar toj šventenybėj savo jinai chimerą, savivalę regėti turi - kad laisvės ji iš savo meilės pasigrobtų: tokiam ,plėšimui liūto reikia. Tad, broliai mano, pasakykit, ar gali vaikas padaryti, ko net ir liūtas neįstengė? Kam liūtui, žvėriui tam plėšriajam, dar ir vaiku pavirsti? O vaikas juk - tai nekaltybė, tai užmarštis, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, pats riedąs savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas. Taip taip, o broliai mano, kūrimo žaismui reikia pritarimo švento: dvasia nūnai s a v o s i o s valios geidžia, atgauna s a v ą j į pasaulį toji, kuri praradusi jį buvo. Aš dvasios tris virsmus jums suminėjau: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui į liūtą virto ir kaip iš liūto vaikas pasidarė. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Tuomet jis lankėsi mieste, kuris vadinosi Žalmargė karvė. <I>Apie dorybės tribūnus</I>

Nutiko kartą toks dalykas, kad ėmė Zaratustrai kažkas išminčių vieną girti, jog apie miegą ir dorybes tasai gerai kalbėti moka: labai jau gerbiamas visų esąs ir uždarbį turįs nemažą, būriai jaunų žmonių sėdį prieš jo tribūną. Nuėjo ir Zaratustra pasiklausyti ir atsisėdo su visais prieš tą tribūną. Štai taip išminčius tarė: "Mums miegą gerbt ir gėdytis jo reikia! Tai pirma, ką jums pasakyti noriu. Be to, visiems iš kelio reikia trauktis, kam naktį miegas neramus ir akys nesimerkia! Dar gėdos turi ir vagis prieš miegą: jis naktį visad slenka patyliukais. Tačiau yra nakties begėdis sargas, kuris begėdiškai nešiojas savo ragą. Miegot - ne taip jau mažas menas: kai miego laukiant kiaurą dieną būtina budėti. Tu dešimtkart per dieną save įveikti privalai: o tai neblogą nuovargį suteikia, tatai - sielos aguonos tikros. Ir dešimtkart tau reikia vėl susitaikyt su savim, nes juk save įveikti - tai kartėlis didžiulis, o kas nesusitaikęs, sunku ramiai miegoti. Tu dešimtį tiesų turi atrast per dieną, kitaip tiesos ieškosi naktį, nes liko alkana siela tavoji. Tau dešimtsyk per dieną linksmam būt, juoktis reikia: jei ne, tau pilvas ims gurgėti naktį, ramybės tas drumstėjas. O tai tik vienas kitas žino: jei nori gero miego, svarbu turėt visas dorybes. Bene galiu aš liudyt melagingai? Ar laužyt imt ištikimybę? Ar geisti savo artimo tarnaitės? Visi šitie dalykai ramios nakties neteikia. Ir net tada, jei kam netrūksta jokios daugiau dorybės, dar reikia jam suprasti viena: laiku ir tas dorybes siųst miegoti. Kad tarp savęs vaidų nekeltų, neklusnios tos mergelės! Ir dėl tavęs, žmogau tu nelaimingas! Tvirtos taikos ir su Dievu, ir su kaimynu: to miegas geras reikalauja. Ir dar jis prašo nepamiršt taikos ir su kaimyno velniu! Kitaip jis naktį tau neduos ramybės. Dar vyresnybei pagarbos, klusnumo, net tai, kuri sukčiauja! To miegas geras reikalauja. Kuo dėtas aš, kad taip mielai valdžia kreivais keliais keliauja? Tik tą aš visuomet galiu geriausiu piemeniu vadinti, kurs avį savo į vešliausią pievą veda: ir tai prie gero miego dera. Netrokštu daug garbės ir turtų: tai blužnį susargdina. Tačiau be gero vardo ir turto šiokio tokio taip pat nekas miegoti. Maža man draugija mielesnė nei didelė, pikta: bet turi ji žinoti, kada ateit ir išsiskirstyt laikas. Tai gerą miegą teikia. Labai patinka man ir dvasios skurdžiai: jie miegą stimuliuoja. Laimingi jaučiasi tie žmonės, o ypač jeigu niekas jiems neprieštarauja. Tokia yra diena žmogaus doringo. O jau kuomet naktis ateina, aš stengiuos būt ramus ir miego nesišaukti. Nenori jis kvietimo jokio, tas miegas, tas dorybių viešpats! Verčiau mąstau aš atsigulęs, ką dieną šią veikiau ir ką galvojau. Be perstojo savęs vis klausinėju, kantriai lyg karvė ta, kur atrajoja: kaip dešimtkart save aš nugalėjau? Kaip dešimtsyk aš susitaikiau, kas dešimt tų tiesų ir dešimt tų linksmybių, kurios man širdį taip gaivino? Galvojant taip ir svarstant, kai supa ir liūliuoja tiek daug ir įvairių minčių, mane apninka miegas, tas nekviestas dorybių viešpats. Jis į akis man pasibeldžia - ir jos tuojau apsunksta, jisai paliečia mano lūpas - ir jos tuoj prasičiaupia. Išties atsėlina jis tyliai, vagis tasai mieliausias, pavagia mintis manąsias : apkvaišęs stoviu aš tada, nelyginant tribūna toji. Tačiau jau neilgai stypsoti tenka: netrukus sau guliu, ištiesęs kojas." Išgirdęs taip išminčių kalbant, Zaratustra širdy pradėjo juoktis: nes jam tuomet galvoj šviesa nušvito. Ir taip į savo širdį jis prakalbo: "Kvailys atrodo šis išminčius ir kvaila tai, ką, postringauja: bet aš manau, kad ką jau ką, o pats jisai miegoti moka.

Laimingas tas, kurs netoli išminčiaus šio gyvena! Nes miegas toks negali neužkrėsti: prilimpa jis net ir per storą sieną. Kerai šitie ir jo tribūnoje gyvena. Ir ne be reikalo jaunuoliai susėdę klausėsi pamokslų šito pranašo dorybės. O išmintis jo reikalauja: budėki, kad gerai miegotum. Ir iš tikrųjų, jei prasmės gyvenime nebūtų ir reiktų rinktis beprasmybę, tai ši taip pat man būtų parankiausia. Dabar aš jau suvokiu aiškiai, ko taip kadais ieškojo žmonės, kai sau dorybės mokytojo dairės. Jie gero miego geidė ir dar svaiginančių dorybių! Visiems išminčiams išgirtiesiems, tribūnams tiems visiems didžiausia išmintis - besapnio miego siekis: gyvenimo prasmės geresnės jie neįsivaizdavo. Ir šiandien dar yra ne vienas, kaip šis dorybių trubadūras, ir dar ne visuomet toks sąžiningas: bet laikas jį jau pasibaigęs. Ir neilgai jiems teks stovėti: jau tiesia jie savąsias kojas. Kokie laimingi šie snaudaliai: nes greit galės akis užmerkti!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie tikinčiuosius gyvenimu anapus</I> Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo. Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe. Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi - spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė. Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti nuo kančių savųjų ir pats save užmiršti. Svaigus troškimas ir paties savęs užsimiršimas - toksai atrodė man kadais pasaulis. Ši amžinai netobula mūs žemė, tas atvaizdas priešybių amžinųjų ir atvaizdas be tobulumo, tas džiugesys svaigus netobulo kūrėjo - toksai atrodė man kadais pasaulis. Taigi ir aš esu seniau mėginęs pažvelgti į žmogaus anapus, kaip tie visi, kurie gyvenimu anuoju naiviai tiki. Bet argi iš tiesų aš pažvelgiau į tą žmogaus anapus? Deja, o, broliai mieli, tas Dievas mano sukurtasis žmogaus tik rankų buvo darbas ir žmogiškoji beprotybė, kaip ir visi dievai pasauly! Žmogus jis man išėjo, žmogaus ir mano Aš tiktai menka dalelė: iš pelenų manųjų ir iš karščio išėjo tas vaiduoklis iš tikrųjų! Ne iš anapus jis atėjo! Tad kas įvyko, broliai mano? Aš įveikiau save, tą kenčiantįjį, ir pelenus savus aš nunešiau į kalną, o sau skaidresnę liepsną išgalvojau. Gi žiū, staiga vaiduoklis p a s i t r a u k ė! Dabar kankintis aš turėčiau, kankintis tas, kuris pasveiko, kad reiktų štai tikėt tokiais vaiduokliais: kančia man būtų tai nūnai, savęs pažeminimas didis. Štai taip kalbu aš tiems, kas dar, naivybės kupini, gyvenimu anapus tiki. Kančia, bejėgiškumas - štai kas sukūrė tuos visus anuos pasaulius; ir ta trumputė laimės beprotybė, kurią patirti lemta tiktai labiausiai kenčiančiajam. Ir nuovargis, kurs nori vienu šuoliu, tuo šuoliu mirtinuoju, nušokti prie ribos paskutiniosios, tas vargšas aklas pavargimas, kuris net ir norėti nebenori,- jisai visus dievus sukūrė ir tuos visus anuos pasaulius. Ir patikėkit jūs, o, broliai mano! Tai buvo kūnas tas, kurs kūnu nusivylė,- jisai apkvailintosios dvasios pirštais už sienos paskutinės graibės. Tikėkit manimi, o, broliai mano! Tai buvo kūnas taip - tasai, žeme kurs nusivylė,- ir jis girdėjo, ką būties jam pilvas sakė. Tada mėgino jis su galva pramušt paskutiniąsias sienas, ir ne tiktai su galva,- įlįst "anan pasaulin".

Tačiau "anas pasaulis" gerai paslėptas nuo žmogaus, anas nužmogintas nežmogiškas pasaulis, kuris yra tik niekas dangiškasis; ir pilvas tas būties - jisai nesako nieko žmogui, net jei dar jis žmogaus pavidalą turėtų. Išties sunku įrodyt būtį, sunku ir ją prakalbint. Bet pasakykit man, jūs broliai, ar dar nėra įrodytas geriausiai tas įstabiausias iš visų dalykų? Taip taip! Tas Aš ir prieštaravimai bei tas chaosas jojo dar nuoširdžiausiai apie būtį savo kalba - tas AŠ, kurs kuria, nori, vertę teikia, kurs matas ir vertė yra visų dalykų. Ir ta būtis, ta teisingiausia, tas Aš - jis apie kūną kalba, ir jis dar kūno nori, net jeigu jį kūryba ir svaja pagauna ir jeigu jis net palaužtais sparnais plasnoja. Ir vis kilniau išmoksta jis kalbėti, tas Aš: ir juo geriau jam tai pavyksta, tuo randa žodžių jis daugiau ir būdų pagarbai išreikšti tiek kūnui, tiek ir žemei. Mane išmokė išdidumo naujo tasai manasis Aš, o jo dabar aš mokau žmones: daugiau nekišt galvos į smėlį dangiškų dalykų, bet nešti ją aukštai iškėlus, tą žemiškąją galvą mūsų, kuri šiai žemei prasmę kuria! Teigiu žmonėms aš naują valią: norėti kelio to, kuriuo žmogus aklai žingsniavo; jam gero žodžio nešykštėti ir nebesukt iš jo į šalį, tarytum sergantys ir mirštantieji! Kaip tik sergą ir mirštantieji, paniekinę mūs kūną, žemę, išrado dangiškuosius dalykus ir kraujo tuos lašus išganinguosius: bet ir šituos nuodus saldžius, neaiškius - ir juos jie paėmė iš kūno ir iš žemės! Nuo vargo savo jie pabėgt norėjo, bet žvaigždės jiems per daug iš tolo švietė. Tuomet jie šitaip dūsaut ėmė: "O kad taip būtų dangiškų kelių įslinkt į būtį ir į laimę kitą!"- ir štai tada jie prasimanė savų gudrybių ir tų kraujo gėrimėlių! Dabar visi jie pasijuto esą nuo kūno savo ir nuo žemės šios pabėgę, šitie nedėkingieji. Bet kas gi kaltas liko dėl traukulių ir džiaugsmo to bėgimo? Jų kūnas ir šita štai žemė. Švelnus yra Zaratustra ligoniams. Išties nepyksta jis dėl to, kad guodžia jie save ir nedėkingi būna. Te sveikstančiais jie pasidaro, tevirsta jie įveikiančiaisiais ir kūną sau įgyja tobulesnį! Neniršta ir danties negriežia Zaratustra ant to, kas sveiksta, jei švelniai dairos jis į svają savo apgaulingą ir vidury nakties aplinkui savo Dievo kapą slampinėja: tačiau liga ir kūnas be sveikatos, taip pat ir ašaros dar jo man lieka. Ligonių juk visais laikais tarp tų netrūko, kas kurti geba ir kas Dievo trokšta; įtūžę jie apkęst negali, kas pažinimo šaknį kremta, ir tos jauniausios iš dorybių, kuri vadinas teisingumas. Atgal akis jie kreipia, tamsių laikų vis dairos: išties tada juk kitokia svajonė, kitoks tikėjimas ir juk buvo - anuo laiku šėlimas proto į Dievą panėšėjo, o abejojimas tik nuodėmei prilygo. Per daug gerai pažįstu aš tuos į Dievą panašius: jie trokšta, kad kas jais tikėtų, kad abejojimas vien nuodėmei prilygtų. Taip pat žinau aš puikiai, kuo patys jie labiausiai tiki. Tiktai jau ne anais pasauliais ir ne lašais tais kraujo išganingais: labiausiai iš visų jie kūnu tiki, ir savo kūną laiko daiktu jie savaime. Bet daiktas šitas jų yra nesveikas: mielai norėtų jie iš kailio išsinerti, todėl mirties pamokslininkų klauso ir patys skelbia jie anuos pasaulius. Verčiau klausykit, broliai mano, ne jų, o sveiko kūno balso: tai teisingesnis ir grynesnis balsas. Juk daug aiškiau ir teisingiau tik sveikas, tobulas ir taisyklingas kūnas kalba: jis šneka apie žemės prasmę. Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie kūno niekintojus</I> Aš žodį savo tart norėčiau visiems, kas kūną niekint linkę. Ne mokytis iš naujo ir ne iš naujo mokyt jie man išties privalo, o tik su kūnu savo jie atsisveikint turi - ir šitaip nebyliais pasidaryti. "Esu aš kūnas ir siela",- taip kalba vaikas. Kodėl ir žmonės neturėtų kaip tie vaikai kalbėti?

Bet tas, kas jau yra pabudęs, kas jau žinoti geba, tas tokią mintį teigia: esu aš kūnas vien ir tiek, ir niekas aš daugiau nesu; siela yra tik žodis kažkam tokiam prie kūno. O kūnas - tai didžiulis protas, daugumas su pradu vienumo tai karas ir taika, banda tai ir piemuo. Taip pat, o, broli mano, ir tavo mažas protas, kurį "dvasia" tu vadini, yra vien įnagis to kūno tavo - tik mažas įnagis ir žaislas tavo proto didžio. Sakai tu "Aš" ir tuo žodžiu didžiuojies. Tačiau dalykas daug didesnis - tiktai tikėti tuo nenori - yra tavasis kūnas ir tavo didis protas: o šis nesako Aš, bet daro Aš. Ir tai, ką juslės jaučia, ką patiria dvasia, savy neturi niekad galo. Bet juslės ir dvasia įtikinti tave norėtų, jog jie esą visų dalykų tikslas: nors ir pilni tuštybės būtų. O įnagis ir žaislas - tai juslės ir dvasia: tačiau už jų dviejų yra dar Pats, kuris taip pat juslių akim temato, kuris taip pat tik dvasios ausimis tegirdi. Ir šitas Pats vis klauso, ieško: jis lygina ir prievartauja, užvaldo jis ir griauna. Jisai ir viešpatauja, yra taip pat ir Aš valdovas. Taigi, o, broli mano, už minčių, jausmų tavųjų galingas stovi viešpats, nežinomas išminčius - vardu jis Pats vadinas. Tavajam kūne jis gyvena, jis - kūnas tavo. Daugiau juk proto tavo kūne nei tavo išminty geriausioj. Kas žino tad, kuriems galams ta tavo išmintis geriausia taip kūnui tavo reikalinga? Ir juokias tas tavasis Pats iš tavo Aš ir jojo šuolių išdidžiųjų. "Kas man tie šuoliai ir minties tie skrydžiai? - jis postringauja.- Tai kelias tik aplink mano tikslą. Aš pavadys esu to Aš ir jo idėjų įkvėpėjas. Tuomet šis Pats tam Aš ir sako: "Pajausk čia skausmą!" Ir ima kęsti jis ir sukti galvą, kaip tos kančios nusikratyti - ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti. Tada šis Pats tam Aš vėl sako: "Pajausk čia džiaugsmą!" Ir ima džiaugtis jis ir sukti galvą, kaip dar dažniau patirt šią laimę - ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti. Visiems, kas kūną niekint linkę, aš žodį tarti noriu. Kad niekint geba jie, tai pagarbos jiems teikia. O kas yra tasai, kas gerbt ir niekint mokė, kas vertę ir kas valią kūrė? Tas kuriantysis buvo Pats, kurs pagarbą ir panieką, ir džiaugsmą, taip pat ir skausmą sau sukūrė. Tas kuriantysis kūnas - jis dvasią sau sukūrė kaip savo valios ranką. Kvailybe jūs ir panieka dar savo - visi, kas kūną esat niekint linkę,- tarnaujat vien savajam Pats. Todėl sakau jums aiškiai: tas jūsų Pats pats mirti nori ir nuo gyvenimo jis gręžias. Jau niekaip jis ir to nebepajėgia, ko iš visų labiausiai geidžia,- pralenkt save kūryba. Tai būtų jam mieliausia, tai būtų visas jo troškimas. Tačiau dabar jisai jau pavėlavęs,- todėl ir nori jis išnykti, jūs niekintojai kūno savo. Išnykti nori jūsų Pats, todėl ir ėmėt savo kūną niekint! Nes jūs jau neįstengiat pralenkt savęs kūryba. Dėl to dabar jūs nirštat, gyvenimo ir žemės neapkenčiat. Nežinomas pavydas dega šnairam tam jūsų žvilgsny, kurs visą jūsų neapykantą atskleidžia. Keliu aš jūsų neisiu, jūs niekintojai kūno savo! Jūs nesat man tie tiltai, kurie prie antžmogio nuvesti gali! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie džiaugsmus ir aistras</I> O broli mano, jeigu tu turi dorybę, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai neturi bendra, jinai tik tau priklauso. Žinau, tu nori ją įvardyt ir glamonėti nori; tau noris už ausų ją timptelt, praleist su ja maloniai laiką. Ir štai! Dabar turi jos vardą drauge su žmonėmis visais, ir pats esi į juos pavirtęs - į juos ir bandą jųjų su ta dorybe savo! Todėl verčiau tu taip kalbėtum: "Nei žodžiais išsakysi nei vardą turi tai, kas sielai kančią ir saldybę taip pat ir alkį žarnoms mano teikia!"

Tegul dorybė tavo vertesnė būna užu vardą kokį: ir jeigu apie ją prabilti tau reikėtų, tai nesigėdyki lementi. Tad taip kalbėki ir lemenki: "Tai m a n o turtas, aš jį myliu, toksai jis visas man patinka, vien tokio a š geidžiu to gėrio. Tačiau nenoriu, man netinka, kad būt įstatymas jis Dievo, nenoriu jo kaip nuostatos žmonių ir žmogiškosios būtinybės: tegul nebus jis kelrodžiu man jokiu į antžemius, rojus visokius. Dorybė ta, kurią aš myliu,- tai žemiška dorybė: nedaug joje gudrybės, o dar mažiau - žmonijos proto. Bet paukštis tas sau lizdą pas mane susuko: todėl aš myliu jį ir prie širdies jį spaudžiu,- dabar štai tupi prie manęs jisai ant savo tų kiaušinių aukso." Va šitaip tu turi lementi ir taip dorybę savo girti. Kadaise tu aistrų turėjai, kurias piktom pavadinai. Tačiau dabar turi vien tik dorybes savo: išaugo jos juk iš aistrų tavųjų. Didžiausią tikslą savo tu toms aistroms širdin įdėjai: tuomet dorybėm tavo, džiaugsmais tavais jos virto. Ir nors tu kilęs būtum iš giminės ūmiųjų, galbūt ir iš gašliųjų, ar gal tikėjimo fanatikų nuožmiųjų, ar pagaliau iš keršyt trokštančiųjų, - galiausiai visos tavo aistros dorybėm tapo, o nelabieji tavo - į angelus pavirto. Kadais rūsy savajam laikei tu daug šunų laukinių, bet jie galų gale mielais paukšteliais giesmininkais virto. Iš visokių nuodų nuodelių tu sau išsivirei balzamą; iš savo karvės sielvartą tu melžei,- nūnai geri tešmens jos saldų pieną. Neaugs tavy daugiau jau nieko pikto, nebent tik tos piktybės, kur rasis iš kovos tavų dorybių. Jei tu laimingas, broli mano, tai tu turi dorybę vieną, tik vieną, ne daugiau: taip tau lengviau per tiltą eiti. Puiku turėti daug dorybių, tačiau nelengvas tai likimas; ne vienas dykumon išėjo ir ten sau galą gavo, nes jis pavargo būt kova dorybių ir tuo lauku, kur tarp savęs jos kaunas. Tad pasakyki, broli mano, ar karas ir kautynės yra toks blogas jau dalykas? Tačiau to blogio reikia: pavydas, įtarumas, šmeižtas,- jie būtini dorybėms tavo. Atkreipk akis ir pamatysi, kaip kiekviena dorybė tavo paties aukščiausio trokšta: visos ji geidžia tavo dvasios, kad vien tik j o s šaukliu ji būtų; ji nori ir visos galybės tavo, kuomet pyksti, kai neapkęsti tu imi ir meilė kai tave užvaldo. Pavydžios juk yra viena kitai dorybės, baisus dalykas tas pavydas. Dorybės irgi gali iš pavydo žūti. Ką apima liepsna pavydo, tas tartum skorpionas pats prieš save užnuodytą geluonį kreipia. Ai, broli mano mielas! Ar niekad dar matyt neteko, kaip štai viena dorybė pati save apšmeižia ir nužudo? Žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia: todėl savas turi mylėt dorybes,- nes tu nuo jų pražūsi. Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie blyškųjį nusikaltėlį</I> Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega. "Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji",- taip kalba akys šitos. Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo! Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai. Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!

Tikrai yra per maža, kad susitaikote su tuo, kurį jūs žudot. Te jūsų liūdesys bus meilės antžmogiui pasireiškimas: tik šitaip norą dar gyventi pateisinti galėsit! Jis - "priešas", - turite sakyti, bet ne "piktadarys"; "ligonis" turite sakyti, tačiau ne "niekšas"; "kvailys" sakyt jums reikia, bet "nusidėjėliu" vadint neturit teisės. Ir tu, raudoną mantiją vilkįs teisėjau, jei drįstum garsiai pasakyti visa, ką mintyse esi pridaręs, tai tuoj kiekvienas imtų šaukti: "Šalin šį nevidoną, šalin nuodingąją gyvatę!" Tačiau mintis ir veiksmas, taip pat ir veiksmo vaizdas toli gražu nėra tas pats. Tarp jų nesisuka priežastingumo ratas. Ir būtent vaizdas poelgio neseno padarė šitą blyškų žmogų dar blyškesnį. Pribrendęs buvo jis tam poelgiui, kada jis jį įvykdė: bet nepajėgė jis ištvert jo vaizdo, kada jau viskas atsitikę buvo. Jam visuomet tik taip atrodė, kad vieną veiksmą jis padarė. Aš kvailyste laikau dalyką šitą: kas išimtis jam buvo, nūnai esme pavirto. Kaip smėlyje brūkšnys nubrėžtas užburti vištą gali, taip ir tas pokštas, jo iškrėstas, sukaustė jo vargšelį protą - aš kvailyste tai vadinu, kai viskas j a u įvyko. Klausykit, jūs teisėjai! Yra kita dar beprotystė: tik ši p i r m veiksmo eina. Deja, ganėtinai įlįst jums nepavyko į sielą šitą! Štai taip teisėjas raudonasis tarė: "Dėl ko žudyt šiam nusikaltėliui reikėjo? Jis apiplėšt ketino." Bet aš sakau jums kitką: siela jo kraujo, o ne grobio geidė - jis peilio laimės troško! Tačiau jo vargšas protas nepermanė tos beprotystės ir perkalbėjo jį. "Ar kraujas taip svarbu,- jis jam įrodinėjo,- ar nevertėtų ta proga ir kokį grobį pasiimti? Kaip keršto ženklą?" Ir jis pakla?sė savo vargšo proto: kaip švinas koks kalba ta jį prislėgė - ir plėšė jis tuomet, kai žudė. Dėl beprotystės savo pajaust jis gėdos nenorėjo. Dabar štai vėl švinu kaltė jį slegia, ir vėl jo vargšas protas toks sustingęs, sunkus ir toks palaužtas. Jei jis papurtyt galvą tik galėtų, tai jo našta tuoj nusiristų: bet kas papurtys šitą galvą? Ir kas yra žmogus štai šitas? Krūva ligų, kurios per dvasią skverbias į pasaulį: čia jos jau grobio ras kaip reikiant. Kas šis žmogus, kas esmę jo sudaro? Tai kamuolys piktų gyvačių, kurios retai kada šalia viena kitos nurimsta,- tad išsisklaido jos pavieniui ir atskirai pasauly grobio ieško. Pažvelkite į šitą vargšą kūną! Dėl ko jisai kankinos ir ko taip smarkiai troško, tą išsiaiškino savaip šita siela varginga,- ir ji tai pavertė geismu žudyti, ir peilio laimės ji sukėlė siekį. Ir kam dabar susirgt bus lemta, tas bus užpultas blogio, kuris nūnai nuožmus be galo: jis skausmą nori tam sukelti, kas jam pačiam jį kelia. Bet būta ir kitų laikų, ir blogio juk, ir gėrio kito būta. Kadaise blogis buvo abejonė ir noras būti savimi. Tada, kas ta liga susirgęs buvo, eretiku ir ragana pavirto: dėl to atseit jis smarkiai kentė ir dar kitiems kančios šitos norėjo. Bet jūsų ausys to girdėt nelinkę: geriesiems jūsų, sakote, tai kenkia. Bet kas man tie gerieji jūsų! Nemaža kas šituos geruosiuos ir, tiesą sakant, ne jų blogis vien šleikštulį man kelia. Tačiau norėčiau aš, kad juos apsėstų beprotystė ir galą gautų jie visi, kaip šitas nusikaltėlis blyškusis! Norėčiau aš iš tikro, kad beprotystė jų tiesa, ištikimybe ar teisingumu vadintųs: bet turi savo jie dorybę - ilgai gyvent jie nori ir mėgautis menka būties gerove. Turėklas aš esu prie upės: te griebiasi manęs, kas ranką dar pakelti gali! Tačiau nesu ramentas jūsų.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie skaitymą ir rašymą</I> Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas - tai dvasia grynoji. Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus. Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų - ir jau pati dvasia pradės smirdėti.

O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi. Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o štai dabar ir valkatų minia dar tapt ji žada. Krauju ir posakiais gudriais kas rašo, ne skaitomas tas nori būti, o mintinai išmoktas. Kalnuos aršiausias kelias - tai tarpas tarp viršūnių: bet tam turėti reikia kojas ilgas. Ir posakiai viršūnėm būt privalo: o tie, kuriems kalba skirta šitoji, ir dideli, ir aukštaūgiai turi būti. Štai oras retas, grynas, arti gresiąs pavojus ir linksmo pykčio kupina dvasia - gerai prie vienas kito dera. Aš noriu, kad aplink sukiotųs kipšai, nes man drąsos netrūksta. Drąsa, kuri išbaido šmėklas, pati sau kipšų pasidaro,- drąsa kvatotis nori. Aš tokio jausmo, kaip jūsiškis, daugiau jau neturiu krūtinėj; tas debesis, kurį aš po savęs regiu, tas juodis ir tas sunkis - iš jų tiktai juokiuosi: tai jie audros tą jūsų debesį sudaro. Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų. Nerūpestingus, pašaipūnus, stiprius ir prievartos nevengiančius - m u s tokius išmintis matyti geidžia: jinai juk moteris - jai visad tik karys patinka. O jūs man skundžiatės ir sakot: "Gyvenimas - sunki našta." Bet kam tuomet rytais išdidūs esat, o vakarais jau pasiduoti linkę? Gyvenimas - sunki našta iš tikro: bet nesidėkite tokie gležnučiai! Visi mes esame nuostabūs asilai ir asilienės krovininės. Ką bendro turim mes su rožės žiedu, kurs dreba, kai ant kūno jam rasos užkrinta lašas? Sakau jums iš tikrųjų, gyvenimą dėl to mes mylim, kad mes prie meilės, o ne jo pripratę esam. Juk meilėj visad esti truputis beprotystės. Tačiau ir beprotystėj krislelis proto būna. Ir man, kuriam gyvenimas patinka, atrodo, jog drugeliai ir muilo burbulai, ir žmonės tie, kurie į juos panašūs,- o jų visuomenėj netrūksta, - daugiausia apie laimę žino. Matyt, kaip plazda sielos menkos - lengvutės, kvailos, judrios ir gracingos,- tai Zaratustrai ašarą išspaudžia ir uždainuoti gundo. O aš tiktai tokiu Dievu tikėčiau, kurs šokti moka. Ir kai išvydau savo velnią, jis man atrodė rimtas ir nuodugnus, mąslus bei iškilmingas: dvasia tai buvo sunkio - dėl jos daiktai visi juk krinta. Juoku, bet ne pykčiu žudyt lengviausia. Aure, myriop pasiųskim sunkio dvasią! Išmokau vaikščiot savo kojom: ir nuo tada aš vien tik bėgu. Esu išmokęs ir skraidyti: ir nuo tada jau nebenoriu, kad stumtų kas, kai pajudėt iš vietos reikia. Dabar esu aš lengvas, dabar skrendu, dabar žvelgiu aš po savim, dabar aš Dievą šokdinu.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie medį prie kalno</I> Pamatė Zaratustros akys, kad vengia jo kažkoks jaunuolis. Ir kartą, kai pavakariais Zaratustra sau vienas vaikščiojo po kalnus, kurių aplinkui miestą, vadinamą "Žalmargė karvė", tiek buvo daug ir didelių, pamatė jis jaunuolį šitą, besėdintį prie medžio ir žvelgiantį pavargusiu žvilgsniu į slėnį. Priėjęs palietė jis medį, kur šis žmogus sėdėjo, ir taip į jį prabilo: "Jei medį šį aš savo rankom papurtyti norėčiau, iš to man nieko neišeitų. O vėjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto jį, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir blogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kurių nemato niekas." Staiga pašoko jaunikaitis, nustebęs ir sutrikęs, ir taip į tuos žodžius atsakė: "Girdžiu aš kalbant Zaratustrą - aš ką tik apie jį galvojau." "Tad ko toks išsigandęs?"- Zaratustra paklausė ir šitaip savo kalbą tęsė: "Žmogus - tarytum medis.

Juo stiebias jis labiau į viršų, juo siekia jis daugiau šviesos, tuo vis giliau jo šaknys į žemę skverbiasi, į tamsą, gylį - į tai, kas pikta." "Taip taip! Tikrai į pikta! - sušuko jaunikaitis.- Kaip gali būt, kad atradai tu sielą mano?" Nusijuokė Zaratustra ir tarė: "Yra sielų, kurių atrasti nieks negali, nebent išrasti jas pirma reikėtų." "Taip taip! Tikrai į pikta!" - darsyk sušuko jaunikaitis. "Sakei teisybę, Zaratustra. Kai aš aukštybių siekt panūdau, pats savimi nebegaliu tikėti, ir niekas jau nebetiki manim,- kaip atsitinka visa šita? Per greit galbūt keičiuosi: manoji ši diena paneigia mano vakarykščią. Dažnai aš peršoku pakopas, kuomet lipu į viršų,- o to jokia pakopa neatleidžia. Kada esu aukštai viršūnėj, aš visados jaučiu vienatvę. Nėra, kas su manim kalbėtų, vienatvės šaltis ima kūną drebint. Ko ieškau aš tenai aukštybėj? Ir panieka, taip pat troškimas mano - abu jie eina koja kojon: ir juo labiau kylu į viršų, tuo vis daugiau neapkenčiu aš to, kurs irgi lipa. Ko reikia jam tenai aukštybėj? Kaip gėdijuos aš to lipimo, kaip gėda man dėl to klupimo! Kaip niekinu aš tą šnirpštimą savo! Kaip nekenčiu aš skrendančiojo! Kaip vargina mane aukštybė toji!" Ir čia nutilo jaunikaitis. Tačiau Zaratustra ramiai į medį žvelgė, į tą, kur jie stovėjo, ir taip toliau kalbėjo: "Šis medis stūkso vienišas čionai kalnyne; praaugo žmones jis ir žvėris. Ir jeigu jis kalbėt galėtų, nerastų nieko jis, kas jį suprastų: toks aukštas jis išaugo. Nūnai jis laukia vis ir laukia - ko laukia jis iš tikro? Per daug arti prie debesų jisai gyvena: matyt, jis pirmo žaibo laukia?" Kuomet Zaratustra šią kalbą baigė, vėl susijaudinęs jaunuolis karštai sušuko: "Taip, Zaratustra, tu sakai teisybę. Kada aukštybių siekt norėjau, geidžiau aš pražūties savosios, ir tu esi tas žaibas, kurio aš laukiau! Žiūrėk, kas iš manęs beliko, kai mums tu pasirodei? P a v y d a s tau, ne kas nors kitkas mane visai sužlugdė!"- jaunuolis aiškino ir graudžiai verkė. Tačiau Zaratustra apkabino ir ėmė vestis su savim iš lėto. Kai jie abu šiek tiek jau paėjėjo, Zaratustra prašneko vėlei: "Širdis mana iš skausmo plyšta. Geriau nei tavo žodžiai sako, man akys tavo rodo, koks tau pavojus gresia. Tu dar esi nelaisvas, tu laisvės dar tik i e š k a i. Bemiegės tau atėjo naktys - dėl to ieškojimas tas tavo kaltas. Į laisvas tu veržies aukštybes, žvaigždžių siela tavoji trokšta. Bet ir blogieji polinkiai tavieji - ir jie juk laisvės geidžia. Laukiniai tavo šunys laisvėn braunas; iš džiaugsmo loja jie rūsy savam, kuomet dvasia tavoji visus kalėjimus panaikint siekia. Man dar tu tebesi belaisvis, kuris sau laisvę prasimano: oi, ir gudri siela tokių belaisvių daros, tačiau ir įtari, bloga be galo. Kas dvasios laisvę jau pasiekęs, ir tam apsivalyt dar reikia. Dar daug kalėjimo, pelėsių jame yra išlikę: jo žvilgsnis tyras turi tapti. Žinau, kokie tavęs pavojai tyko, bet savo meile ir viltim sava maldauju: te tavo meilė ir viltis nežūna niekad! Taurus tu dar jautiesi, tauriu tave kiti dar laiko, kas dantį griežia ant tavęs ir akimis žaibuoja. Žinok - visiems taurus ant kelio stovi. Net ir geriesiems jis užkliūva: ir net jei šie geruoju jį vadina, jie tuo tiktai iš kelio jį pašalint nori. Taurusis trokšta nauja kurti, taip pat dorybę naują. Gerasis nori seno, kad sena nepražūtų. Tačiau ne tai pavojų kelia, kad štai taurusis virs geruoju, bet kad akiplėša, šaipūnu, naikintoju jis tapti gali. O, pažinojau aš tauriųjų, kurie didžios vilties neteko. Dabar su žemėm maišo jie visas viltis didžiąsias. Tada jie įžūliai gyvent pradėjo trumpučiais malonumais, ir jų tikslai daugiau vienos dienos nesiekė.

"Dvasia taip pat juk geidulinga",- sakyt jie ėmė. Tuomet sparnai jų dvasios lūžo: dabar ji šliaužioja aplinkui ir dergia grauždamasi. Kadaise didvyriais jie tapti manė: nūnai ištvirkėliais pavirto. Dabar jų didvyriai - tik sielvartas ir siaubas. Bet savo meile ir viltim tave maldauju: tu didvyrio nemeski iš širdies jau niekad! Šventa laikyk didžiausią viltį savo!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie mirties pamokslininkus</I> Yra tokių kas mirtį skelbia: tačiau gausu pasauly tų, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad iš gyvenimo jie eitų. Liekų pilna mūs žemė, sumaitotas gyvenimas dėl tų, kurių per didelės gausybės. Kad išviliojus juos iš šio pasaulio "gyvenimu anapus amžinuoju"! Vadina žmonės "geltonaisiais" mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais". Bet noriu jums kitas spalvas dar jų atskleisti. Tatai yra baisieji, kas žvėrį plėšrų savyje nešiojas ir kitko pasirinkt negali - tiktai malonumus arba savęs graužimą. Tačiau ir malonumai jų yra savęs graužimas. Jie net žmonėm nėra dar tapę - visi šitie baisieji: teskelbia jie gyvenimą anapus ir patys ten keliauja! Tatai yra sielos džiova sergą ligoniai: vos gimę jie - jau mirt pradėję ir mokymų tokių ištroškę, kur nuovargis, taip pat atsižadėjimas jų pagrindą sudaro. Mielai norėtų jie numirę būti, o mes turėtume geru tą norą jų laikyti! Todėl mes būkime atsargūs ir neprikelkime šių mirusiųjų, ir nepažeiskime šių karstų vaikštančiųjų! Jei jiems sutikti pasitaiko ligonį, senį ar lavoną, tuojau jie ima skelbti: "Gyvenimas - tai niekis!" Bet jie yra tik patys niekis, ir akys jų ne ką geresnės, nes jos būties tik vieną veidą mato. Giliai paskendę liūdesy savajam ir trokšdami mažų atsitikimų, kurie vien mirtį neša,- taip laukia jie, dantis sukandę. Arba štai toks dalykas: jie čiumpa tuoj saldainį ir patys tyčiojas iš vaikiškumo savo - jie laikos įsitvėrę gyvenimo šiaudelio ir tyčiojas iš to, kad jie dar už šiaudelio laikos. O išmintis jų skelbia šitaip: "Kvailys - tasai, gyvent kurs lieka, betgi kokie kvaili mes esam! Ir tai gyvenime kaip tik visų kvailiausia!" "Gyvenimas - tai vien kančia didžiulė",- kiti štai skelbia ir teisybę sako: tad pasirūpinkit, kad pasibaigtų tas j ū s i š k i s ! Tad pasistenkit, kad gyvenimas šis liautųs, kuris yra vien tik kančia didžiulė! O štai kaip jį dorybės mokslas teigia: "Tu pats save žudyti privalai! Tu pats turi slapta išnykti!" "Gašlumas, meilės malonumai - tai nuodėmė,- taip sako tie, kas mirtį skelbia,- tad pasitraukime į šoną ir jau vaikų nebegimdykim!" "Gimdyt sunku, - kiti vėl postringauja,- tai kam dar visa tai daryti? Juk gimdom vien tik nelaimingus!" Ir jie taip pat yra mirties skelbėjai. "Užjausti žmogų reikia,- nurodo tau tretieji. Paimkit visa, ką turiu! Paimkit ir mane, koks aš esu. Nes vis mažiau mane gyvenimas belaiko!" Jei jie tikrai užjaust galėtų, tai savo artimiesiem sukelti šleikštulį gyvenimu turėtų. Piktumas būtų jų tikrasis gėris. Tačiau pabėgti nuo gyvenimo jie nori: ir kas jiems darbo, kad kitus grandinėm savo, dovanom jie dar tvirčiau sukausto! O jūs, kas dirbat plušat, gyvenime dienos ramios nematot: ar nesat jūs gyvent labai pavargę? Ar nesat gerai mirties pamokslui pasiruošę? Visi, kas darbą sunkų taip pamilot ir tai, kas greta, nauja, svetima yra,- blogai save pakenčiat patys; darbštumas jūsų - tai bėgimas ir noras užsimiršti.

Jei jūs gyvenimu daugiau tikėtut, mažiau akimirkai jūs atsiduotut. Bet laukti ištvermės jums ir net tingėjimui jos maža! Visur vien tų girdėti balsas, kas mirtį skelbia: ir žemė mūs pilna žmonių, kuriems patiems sakyt mirties pamokslą reikia. Ar skelbti "amžiną gyvenimą anapus": man tai tas pats,- kad tik greičiau jie ten keliautų!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie karą ir karius</I> Nenorim mes, kad mūs gailėtų geriausi mūsų priešai, nenorim pagailos ir tų, kuriuos visa širdim mes mylim. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! O broliai mano kariauninkai! Aš myliu jus be galo, esu ir visados buvau jums lygiavertis. Taip pat esu aš ir geriausias jūsų priešas. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti! Žinau, šiek tiek nutuokiu, kad širdys jūsų neapykantos, pavydo turi. Tokie jūs didūs nesat, kad nežinotumėt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad būkite bent tiek jau didūs, kad gėdytis savęs jums nereikėtų! Ir jei negalit būti šventaisiais pažinimo, tai nors kariais jo būkit. Juk jie yra draugai ir pirmtakai tokios šventybės. Matau kareivių aš daugybę: o, kad tiek daug karių regėčiau! Drabužį tą, kuriuo jie vilki, vadina uni-forma: o, kad nebūtų uni-forma, kas po šitais drabužiais slypi! Aš tokius jus matyti noriu, kurių akis vis priešo ieško: ne kito - s a v o priešo. Bet kai kurie iš jūsų iš pirmo žvilgsnio neapkęsti ima. Ieškot jūs turit savo priešo, kariauti savo karą - už idėjas savąsias! O jeigu jūsų idėja ir nugalėta būtų, tai jūsų sąžinė, garbė net ir tada triumfuot turėtų! Mylėti taiką jūs privalot kaip priemonę naujiems karams: ir trumpą taiką - daug stipriau nei kokią ilgą. Kviečiu aš jus ne darbą dirbti, šaukiu aš jus į kovą. Ne taikai raginu visus jus, o pergalę pasiekti. Te darbas jūsų bus kova, o jūs taika tik pergalę įkūnys! Gali tylus ramiai sėdėti, jei rankose strėlė ir lankas: o šiaip - tik plepalai ir barniai. Tegul taika tad jūsų tik pergalę įkūnys! Jūs klausiate, ar geras tas dalykas, kuris pašventina net karą? Ir aš sakau: tik geras karas kiekvieną daiktą daro šventą. Juk karas ir drąsa, narsumas daugiau didžių darbų yra nuveikę nei artimojo meilė. Ne jūsų ta širdis užjaučiančioji, o tik narsumas jūsų lig šiol vis gelbėjo nelaimės ištiktuosius. "O ką laikyt gėriu?"- jūs klausiat. Narsa yra tas gėris. Palikit mergužėlėms teigti: "Kaip gera tai, kas ir gražu, ir jaudint gali!" Dažnai kiti beširdžiais jus vadina: tačiau tyra širdis jūsiškė, aš myliu tą širdies drovumą jūsų. Drovu dėl savo potvynio jums daros, kiti atoslūgio gi savo drovis. Jūs šlykštūs,- sakot,- esat? Na ką gi, broliai mano! Tad apsigaubkit iškilnybe, tuo apsiaustu šlykščiųjų! Ir jei siela jūs taps didžiulė, tai bus ji ir išpuikus, tuomet jūsiškėj iškilnybėj netrūks ir pykčio. Aš jus pažįstu. O pykty juk akistaton sueina išpuikėlis ir tas, kas silpnas. Bet nesupranta jie viens kito. Aš jus pažįstu. Tokių turėt tik galit priešų, kuriuos vien neapkęst reikėtų, bet ne tokių, kas paniekos tik vertas. Didžiuotis turit savo priešu: tuomet ir priešų pergalės drauge laimėjimais bus jūsų. Maištauti - tai kilnybė vergo. Tebus kilnybė jūsų paklusnumas! Jau jūsų pats įsakymų davimas tebus raiška klusnumo! Geram juk kariui daug smagiau girdėti "tu privalai" negu aš noriu". Ir tai, kas miela jūsų širdžiai, verčiau pirma kad jums kas nors dar įsakytų.

Ir meilė jūsų šiam pasauliui, gyvenimui jame, tebūna meilė jūs didžiausiai vilčiai: o jūsų ta. viltis didžiausia tebūna ir prasmė gyvent svarbiausia! O ši prasmė svarbiausia jums turi būti mano įsakyta, ir jos esmė štai šitaip skamba: žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia. Gyvenkit tad gyvenimą klusnumo, kariaukite, kovokit! Juk didelė vertė yra ilgai gyventi! Kuris karys pasigailėti prašo! Oi ne, nesigailiu aš jūsų, aš myliu jus visa širdim o broliai mano kariauninkai!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie naująjį dievaitį</I> Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės. Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta. Valstybė - tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: "Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta." Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo. Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint. Bet kur tauta dar egzistuoja, ten ji valstybės nesupranta ir neapkenčia jos kaip žvilgsnio pikto, kaip papročių ir teisių pažeidėjos. Štai tokią mintį aš jums duodu: juk visos tautos turi tik joms būdingą gėrio, taip pat ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. O kalbą tą ji susikūrė iš papročių savų ir teisių. Tačiau valstybė melą skleidžia visom kalbom - tiek gėrio, tiek ir blogio: ir ką ji tik pasako, yra gryniausias melas, o ką jinai įgijus turi, ji turi tai pavogus. Netikra juk yra joj viskas: dantim vogtais ji kandžioja kiekvieną, plėšrūnė toji. Net josios viduriai - ir tie dirbtiniai. Dviejų kalbų, kurių viena gėriu, kita - blogiu vadinas, yra ji maišalynė: štai tokį ženklą duodu jums kaip simbolį valstybės. Iš tikro ženklas Šitas mirties tik valią rodo! Išties jis moja tiems, kas mirtį skelbia! Per daug žmonių pasaulin mūs ateina: atliekamiems šitiems ir buvo išrasta valstybė! Pažvelkit tik, kaip tuos jinai vilioja, kurių toks perteklius didžiulis! Ir kaip ji ryja juos ir kramto, ir kaip juos atrajoja! "Nėra šioj žemėj nieko, kas būt didesnis už mane: esu aš Dievo pirštas tvarkantysis",- taip baubia pabaisa šitoji. Ant kelių puola tuoj ne vien tik ilgaausiai bei trumparegių minios! Net jums, jūs sielos didžios, ji kužda savo melą juodą! Deja, ji randa raktą į širdis turtingąsias, kurios save taip noriai švaisto! Taigi ir jis jinai atskleidžia, ir jus, kurie jau Dievą senąjį įveikę esat! Pavargote jūs kovoje, o štai dabar ir nuovargis jūsiškis tarnauti dar naujam dievaičiui ima! Herojais ir garbingais vyrais apsistatyt save norėtų dievaitis tas naujasis! Mielai jis šildos spinduliuos, kuriuos tarytum saulė skleidžia jam sąžinė švarioji,- pabaisa tas šaltasis! Dievaitis naujas duos j u m s visko, jei j ū s tik garbinsite jį: taip perka sau jis žavesį dorovių jūsų ir išdidžių akių jūs žvilgsnį. Jisai jus masalu naudoja, kad priviliotų tuos, kurių tiek daug yra privisę! Tada ir buvo sugalvotas tas pragariškas išradimas, mirties arklys, žvangąs visa puošnybe savo ir dieviškų garbės ženklų gausybe! Taigi mirtis žmonių daugybei nesunkiai buvo išrasta, mirtis, kuri save gyvenimu garsina: išties - ta paslauga širdinga visiems mirties skelbėjams!

Valstybė man - tai toks dalykas, kur tik visi - nuodų gėrikai, gerieji ir blogieji, kur žmonės alei vieno save praranda patys, gerieji ir blogieji, kur žudos visi iš lėto - ir tai "gyvenimu" vadinas. Pažvelkit štai į tuos, kurių per daug yra! Jie vagia darbus išradėjų ir savinas lobius išminčių: švietimo vardą jie šitai vagystei davė - ir viskas tampa jiems liga bei šaltiniu visokio blogio! Pažvelkit va į tuos, kurių tokia gausybė! Jie serga nuolatos ir lieja savo tulžį - ir laikraščiu tatai vadina. Jie ryja vienas kitą ir net suvirškint nepajėgia. Pažvelkit dar į tuos, kurių nereikia! Jie turtų įsigyja ir vis labiau dėl to nuskursta. Valdžios jie trokšta ir pirmiausia pinigų daugybės, to įnagio galybės,- o vargšai nelaimingi! Žiūrėkit, kaip jie lipa, tos mikliosios beždžionės! Jie ropščias per kits kitą ir tempia tuos, kurie aukščiau įsliuogę, žemyn į purvą ir bedugnę. Visi jie veržiasi į sostą: jų galvos pramuštos dėl jo,- lyg laimė ten sėdėtų! Dažnai soste tik mėšlas kiurkso, ir neretai ant mėšlo sostas stūkso. Visi man jie yra bepročiai - tai medžiais sliuogiančios beždžionės ir karštakošiai. Bjauriu kvapu man atsiduoda dievaitis jų, pabaisa tas šaltasis: man dvokia jie visi, šitie tarnai dievaičių. O, broliai mano mieli! Nejau uždusti norit šitų nasrų ir potroškių tvaike? Verčiau išdaužkit langus ir šokite į orą gryną. Toliau kiek galit bėkite nuo dvoksmo šito! Nuo stabmeldystės tų, kurių per daug privisę, jūs pasitraukit! Nelaukę nieko sprukit nuo smarvės tos didžiulės! Tolyn nuo šių aukojamų žmonių svilėsių! Didžioms sieloms ir šiuomet laisva yra dar žemė. Dar daug yra tuščių buveinių, kur atsiskyrėliai po vieną ar po du gyvent galėtų, kur dvelkia jūrų vėjai gaivūs. Didžioms sieloms tiesus dar kelias gyveniman laisvajan. Išties, kas maža ką teturi, tas dar mažiau turės: palaimintas tebūna tasai neturtas mažas! Tik ten, kur baigiasi valstybė, yra pradžia žmogaus, kuris nėra nereikalingas: tenai giesmė suskamba to, kurs būtinas yra,- giesmė nauja ir negirdėta, giesmė, kurios negalima pakeisti. Tenai, kur b a i g i a s i valstybė, - nukreipkite akis ton pusėn, o, broliai mano! Ar jūs vaivorykštės nematot ir tiltų tų, kurie į antžmogį jus veda?- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie prekyvietės muses</I> O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų. Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros. Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten - prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla. Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio. Nedaug suvokia žmonės, didybę kas sudaro, kitaip pasakius, tuos, kas kuria. Užtat statytojus didžių dalykų ir jų vaidintojus visus supranta jie geriausiai. Aplink naujų verčių kūrėjus pasaulis mūsų sukas: nematomai tai vyksta. Tačiau aplink vaidintojus garbė ir žmonės sukas: tokia yra "tvarka pasaulio". Artistas - juk žmogus dvasingas, bet dvasios sąžinės jam trūksta. Jis visad tiki tuo, kuo žmones jis labiau įtikint gali - įtikint s a v i m i pirmiausia! O ryt - tikėjimas jo naujas, poryt - jis dar naujesnis. Greitas jusles jis turi, kaip ir žmonių minia, ir uoslę kintamą taip pat. Išmušt iš vėžių jam - įrodyt reiškia, iš proto išvaryti - įtikinti privalo. O kraujas jam - geriausias iš visų motyvų.

Ir tiesą tą, kuri tik jo ausin patenka, melu jis ir nieku vadina. Iš tikro tiki jis vien tais dievais, kurie pasauly didį triukšmą kelia! Prekyvietė pilna pajacų ir juokdarių puošniausių - ir žmonės gėrisi didžiaisiais vyrais savo! Šie jiems yra akimirkos valdovai. Tačiau akimirka juos spaudžia, o jie tave jau remia. Ir iš tavęs jie "taip" ar "ne" išgirsti nori. O varge mano, nejaugi tarp dviejų kėdžių žadi tu sėstis? Tiems būtiniems ir spaudžiantiesiems pavydo neturėki, teisybės tu mėgėjau! Dar niekuomet teisybė nesikabino būtinajam į parankę. Nuo tų staiguolių traukis ten, kur saugiai tu jautiesi: tiktai prekyvietėj tave užpuola ir verčia "taip" ar "ne" vien atsakyti. Iš lėto visos gilios versmės teka: ilgai joms laukti reikia, kol jos sužino, k a s jų gelmėn įkrito. O visa, kas yra didinga, tas ne prekyvietėje vyksta ir nuošaly nuo visokios garbės: toli nuo vietos tos, taip pat ir nuo garbės jau ir senais laikais gyveno naujų verčių kūrėjai. Skubėk, drauguži mano, tu į vienatvę savo: regiu tave nuodingų musių sukapotą. Skubėk tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Skubėk vienatvėn savo! Per daug arti gyvent tau teko prie tų mažųjų ir menkystų. Nuo keršto jų nematomo tu bėki! Jie tau yra tik kerštas gyvas. Nekelk daugiau prieš juos tu rankos! Jų skaičius begalinis, ne tau likimo skirta vėduokle musių būti. Be galo daug šitų mažų menkystų; ne vieną pastatą didingą lietaus lašai ir piktžolės sugraužė. Nesi akmuo bet jau skylėtas, lašų daugybės pratašytas. Suduši dar ir sutrupėsi dėl tų lašų, jų begalybės. Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave taip daug ir kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia. Jos kraujo tavo trokšta lyg nekaltos, vien kraujo geidžia ją bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai. Bet tu, o giliaminti, per daug kenti dėl tų mažų žaizdelių; nespėsi dar išgyt kaip reikiant, ir vėl ropos per tavo ranką toks pat nuodingas kirminas ištįsęs. Žinau, per daug turi tu išdidumo, kad smaližes šias imtum mušti. Tad saugokis, kad tau nebūt lemtinga tą jų nuodingą neteisybę kęsti! Bet jos aplink tave dar zyzia taip pat su pagyrom savosiom: o jų pagyros - tai vien tik įkyrumas. Jos nori būt arčiau prie kūno ir kraujo tavo trokšta. Jos lenda, stengias įsiteikti tarytum Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave, lyg Dievas arba velnias būtum. O ką gi padarysi! Tai - pataikūnės, šunuodegės, daugiau jau nieko nepridėsi. Dažnai jos tau meilumą rodo. Bet šitas būdas visuomet tiktai bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs! Jie daug apie tave galvoja siela sava ribota - įtartinas esi jiems visad! Nes viskas, apie ką ilgai mąstyti tenka, įtartina pavirsta. Tave jie baudžia už visas dorybes tavo. Ir tik klaidas tavąsias jie tau visai atleidžia. Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Jie nekalti dėl savo tos būties menkutės." Bet jų siela ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji." Ir nors tu jiems švelnus esi be galo, bet jie vis tiek dar jaučia, kad niekini tu juos iš tikro; ir jie geradarystę tavo grąžina paslėptom niekšybėm. Bežodis tavo išdidumas - jis visad priešingas jų skoniui; jie imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą tu kuklus toks būtum ir tuščiasieliu taptum. Juk tuo, ką žmoguje atrandam, tuo mes jį susargdinam. Tad saugokis mažųjų! Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas tas širdy nematomą tau kerštą kursto. Kada tau tekdavo prie jų prieiti, ar nematei, kaip čiaupdavos jų lūpos, kaip nykdavo jų jėgos tarytum dūmas gęstančios ugnies? Taigi matai, bičiuli mano, tu sąžinė pikta esi tiems artimiesiems savo: nes jie nėra tavęs verti. Todėl tavęs jie neapkenčia ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.

Nėra ko laukt iš artimųjų: jie visad bus nuodingos musės; ir visa, kas tavy didinga, juos dar labiau nuodingus ir į muses panašesnius be perstojo daryti turi. Tad bėk, bičiuli mano, tu į vienatvę savo, tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne tau likimo skirta vėduokle musių būti.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie skaistybę</I> Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena. Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį? Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti - jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti. Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi! Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė. Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena - kad jūsų juslės būt nekaltos. O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji - beveik yda didžiulė. Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia. Ir net į jų dorybės viršų, lig pat gelmių šaltosios dvasios tasai žvėris ir jo kivirčas skverbias. Ir kaip maloniai moka kalės gašlumas dvasios kaulyt, kai gabalas mėsos jai atsakytas! Jūs mėgstate dramas ir viską, kas širdį drasko? Tačiau kale aš jūsų nesikliauju. Per daug man rūsčios akys jūsų, ir žvelgia jos gašliai į kenčiančiuosius. Ar tik gašlumas jūsų nebus drabužį kitą užsivilkęs ir vardą sau užuojautos suteikęs? Ir dar štai taip palygint noriu: nemaža tų, kas velnią savo išvyti buvo geidęs, jau patys į kiaules sulindo. O kam per daug sunki našta skaistybė, tam gal neverta jos laikytis: kad pragaran jinai nevestų - sielos purvu ir gašlumu nevirstų. Bet gal kalbu aš nešvankybes? Man rodos, tai nėra blogiausia. Juk ne tuomet, kai nešvari yra teisybė, o kai lėkšta ji esti, pažįstantis be noro jokio į vandenį jos brenda. Išties yra skaisčių be galo: ir širdys jų švelnesnės, mieliau, daugiau nei jūs jie šypsos. Jie irgi iš skaistybės juokias ir patys klausia: "O kas yra skaistybė? Ar ji nėra kvailystė? Bet ji pas mus, ne mes pas ją atėjom. Šiai viešniai mes pasiūlėm ir prieglobstį, ir širdį: dabar jinai pas mus gyvena,- tebūna ji, kiek jai patinka!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie bičiulį</I> "Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas - per laiką du jau tampa!" Kai du - Aš ir aš Pats - kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio? Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis - tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia. O tų gelmių - tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia. O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas. Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis - paimama tvirtovė.

"Tad būk bent mano priešas!" - taip kalba pagarba tikroji, kuri išdrįst negali prašyt sau bičiulystės. Jei geidžia kas turėt bičiulį, tas ir kovot dėl jo norėti turi: o kad kovot galėtum, tam reikia priešu būt mokėti. Savam bičiuly priešą gerbt dar reikia. Ar tu gali, ar tu pajėgi arti prieiti prie bičiulio ir likt neperžengęs jo pusėn? Be to, savam bičiuly dera turėt geriausią priešą savo. Tad būki jam širdim arčiausias, kai tu su juo kovoji. Gal be drabužių pas bičiulį eisi? Juk garbę turi jam suteikti, kad akyse jam rodais, koksai esi? Tačiau dėl to tave velniop jis siunčia! Kas slėpt savęs nelinkęs, tas piktina kitus: todėl jūs turite bijot nuogybės! Tačiau jei būt dievais jums būtų lemta, tuomet savų drabužių galėtumėt drovėtis! Sunku gražiai atrodyti bičiuliui savo: nes kelrode žvaigžde į antžmogį turi jam būti ir kelt jam tikslo šio troškimą. Ar tau yra jau tekę bičiulį savo miegantį matyti - kad tu patirtum, kaip jisai atrodo? Tad kas yra tasai bičiulio veidas? Tai - veidas tavo, kreivam jis veidrodyje atspindėtas. Ar jau matei bičiulį savo nugrimzdusį miegų pasaulin? Ar baimė tau nekilo, kad šitaip jis atrodo? O taip, bičiuli mano, žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia. Atspėti ir tylėti bičiuliui būtina mokėti puikiai: ne viską tu turi matyt norėti. Sapne tu privalai regėti, ką dienomis bičiulis tavo veikia. Atspėt lai reiškia tau užjausti: kad pirma tu žinotum, ar tos užuojautos bičiulis tavo geidžia. O gal tavy jis myli akį neužmerktą ir žvilgsnį amžinybėn. Te jausmas gailesčio bičiuliui po kietu kiautu slepias, kad sau dantis tu atsikąstum. Tuomet įgaus jis skonį ir saldumą savo. Ar tu esi bičiuliui oras grynas, ar jam esi vienatvė, ar duona, vaistai jam esi? Ne vienas pats savų grandinių nutraukti neįstengia, bet vis dėlto bičiuliui savo išgelbėtoju tampa. Jei vergu gimti buvo lemta, tuomet tu negali bičiulis būti. O jei esi tironas, tuomet bičiulių negali turėti. O motery per daug jau ilgą laiką lindėjo vergas ir tironas. Todėl dar bičiulystei jinai nėra pribrendus: ji meilę tik pažįsta. O moters meilėj slypi ir neteisybė, ir aklumas viskam, ko ji nemyli. Ir netgi sąmoningoj meilėj josios ir užpuolimų, ir žaibų, taip pat nakties šalia šviesos dar esti. Dar bičiulystei moterys nėra pribrendę: jos vis dar katės, paukščiai arba, geriausiu atveju,- tai karvės. Dar bičiulystei jos nėra pribrendę: bet pasakykit man, jūs vyrai, o kas iš jūsų jai pribrendęs? O, vyrai jūs, koks jūsų skurdas, koks jūs sielos šykštumas! Kiek jūs bičiuliui savo duodat, tiek man ir priešui duot negaila - dėl to skurdesnis aš netapsiu! Aš suprantu, yra draugystė: tačiau lai bičiulystė būna!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie tūkstantį ir vieną tikslą</I> Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį. Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas. Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia. Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas. Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk - tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.

Ji giria tai, kas sunkiai duodas; ko neišvengsi, kas nelengva, geru jinai vadina; o kas iš didelės bėdos ištraukia, kas reta būna, kas sunkiausia,- tą šventenybe ji paskelbia. Kas daro tai, kad jai suteiktų valdžią ir pergales, ir garbę kaimyno siaubui ir pavydui,- tai jai yra aukščiausia, tai pirmas esti matas visko, prasmė visų dalykų. Iš tikro, broli mano, jei pažinai tu jau tautos vargus ir kraštą, jos dangų ir kaimynus, tuomet atsėt galėsi jos įveiktų sunkumų dėsnį ir tai, kodėl ji kopėčiom šitom į savo viltį kopia. "Tau visada pirmam tik būti reikia, kitus pralenkti privalai: mylėt neturi nieko kito pavydo kupina siela tavoji, kaip vien bičiulį savo",- šie žodžiai graiko sielą priversdavo virpėti: ir žengdavo jisai savu taku didybės. "Sakyti tiesą ir mokėti puikiai naudoti lanką bei strėles"- atrodė miela, bet nelengva tautai, kuri man vardą davė,- tą vardą, kurs yra man mielas, bet ir drauge nelengvas. "Tėvus savuosius gerbti ir iš visos širdies jų valią vykdyt"- šį priesaką kita tauta sau skyrė, ir jis galingą ją ir amžiną padarė. "Ištikimybę saugot, dėl jos piktuos ir pavojinguos žygiuos aukoti garbę, kraują lieti": kita tauta save taip mokė ir tuo save įveikti stengės, ir šitaip stengdamasi didžiom viltim jinai pastojo ir apsunko. Išties juk žmonės patys sau sukūrė, kas gera ir kas bloga. Išties jie to nei ėmė ir nei rado, ir iš dangaus jo balso neišgirdo. Vertes žmogus daiktams pirmiausia davė, kad jis išlikt galėtų,- pirma daiktams jisai sukūrė prasmę, ne kokią nors, o žmogiškąją prasmę! Todėl save jisai "žmogum" vadina, kitaip pasakius: vertintoju. O vertint reiškia kurti: klausykit, jūs kūrėjai! Jau vertinimas pats yra įvertintų daiktų visų didžiausias lobis, didžiausia brangenybė. Tik vertinant vertė juk randas: ir jei nebūtų veiksmo šito, būtis vien tuščias lukštas būtų. Klausykit, jūs kūrėjai! Verčių kaita yra kaita kūrėjų. Ir visuomet naikina tas, kas būt kūrėju turi. Pirma kūrėjais buvo tautos, o tik paskui - pavieniai žmonės; tiesa, pavienis kuriantysis - jis pats dar kūrinys visų jauniausias. Kadaise tautos gėrį įstatymu paskelbė. Tuomet ir meilė ta, kuri tik viešpatauti siekia, ir toji meilė, kuri paklust vien nori, abi drauge įstatymus sukūrė tokius. Senesnis - noras prie bandos juk buvo nei potraukis prie Aš: ir tol, kol sąžinė švarioji banda vadinas, tol sąžinė piktoji tik "Aš" kartoja. Tikrai, gudrusis Aš, tasai bemeilis, kuris iš daugelio naudos tik sau vienam jos siekia: jisai nėra kilmė bandos, jis - jos žuvimas. Tik mylintys ir tik kūrėjai - jie buvo tie, kas gėrį davė mums ir blogį kūrė. Varduos visų dorybių dega ugnis ir meilės didelės, taip pat ugnis ir pykčio. Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: jokios jėgos didesnės aptikt jam žemėj nepavyko, kaip mylinčiųjų darbus: jų vardas - "gėris", kaip sakiau, ir "blois". Išties baisi yra galybė gyrimo to ir peiksmo. Sakykit, broliai, kas man ją sutramdys? Sakykit, kas užmes grandinę ant šio žvėries, to tūkstantgalvio? Juk tūkstantis tikslų lig šiolei buvo, nes buvo tūkstantis tautų. Tik tūkstančio grandinių ano žvėries galvoms dar trūksta - tik vieno tikslo šito. Dar žmonija neturi tikslo. Tada sakykit, broliai mano, jei žmonija dar tebėra betikslė, ar dar ir jos pačios - netrūksta?- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie artimo meilę</I> Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit. Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai "savęs tą auką" jūsų.

Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš - toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias. Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti! Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui. Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni. Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai viens kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti. Norėčiau, kad ištvert jums nepavyktų su artimais visokio plauko ir su kaimynais jųjų; tuomet iš jų pačių jums tektų pasidaryti sau bičiulį, kuris turėtų širdį dosnią. Jūs geidžiat, kad kas nors išgirstų, kada apie save vien gera jūs kalbėti norit; ir kai tik žmogų šį jums suvedžiot pavyksta, kad apie jus gerai jisai manytų, tuomet ir patys jau gerai apie save galvoti imat. Ne vien tik tas yra melagis, kurs šneka priešingai, nei žino, bet dar daugiau tasai meluoja, kurs pliauškia tai, ko pats nežino. Ir taip apie save žmonėms jūs kalbat ir savimi apmaunate kaimyną. O va kvailys štai sako: "Bendrauti su žmonėm - charakterį gadina, ir ypačiai, kai jo nėra nė kvapo." Žmogus štai vienas artimo geidauja, nes ieško jis savęs, o kitas veržiasi pas jį, kad pasimest galėtų. Ir meilė jūsų negeroji, kuria save tik mylit, jinai jums iš vienatvės kalėjimą padaro. Ne kitas kas, o tolimieji už jūsų meilę artimam užmoka; ir kai jau jūs penkiese būnat, tada šeštasis visad mirti turi. Nemėgstu aš ir jūsų švenčių: per daug vaidintojų ten esti, ir net dažnai žiūrovai - ir tie vaidintojus vaizduoja. Ne artimą aš siūlau, o mokau tik, kad būtinas bičiulis. Te jums bičiulis žemės šventė esti ir antžmogio tebūna nujautimas. Aš dėstau mokslą jums apie bičiulį ir gėrio kupiną jo širdį. Bet būti kempine mokėti reikia, jei nori, kad širdis, gera be galo, tave mylėtų. Aš dėstau mokslą jums apie bičiuli, kurs turi gatavą pasaulį - gėrio taurę; aš jums kalbu apie bičiulį, kuris yra kūrėjas, kurs visad gatavą pasaulį išdovanoti gali. Kaip jam pasaulis išriedėjo, taip jam rulonais jis ir vėl surieda: kaip gėrio tapsmas per blogybę, kaip ir tikslų gimimas iš to, kas nedėsningai vyksta. Te ateitis ir tobulybė tau priežastis tavosios šiandienybės būna: bičiulyje savam tu antžmogį kaip savo priežastį turi mylėti. Ne artimą kviečiu mylėti, o broliai mano, bet skatinu jus tolimojo meilei.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie kuriančiojo kelią</I> Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu. "Kas ieško - pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė",- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko. Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sąžinė su jūsų nesutampa",- tai bus rauda ir skausmas. Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri. Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į tave? Tuomet parodyk savo teisę ir savo jėgą dar pridėki! Ar tu esi jėga naujoji? Naujoji teisė? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali žvaigždes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus?

O, kiek aukštybės geidžiančiųjų! Kiek traukulių garbėtroškas kamuoja! Parodyk man, kad tu aukštybėn kilt nesieki ir joks garbėtroška nesi iš viso! O, kiek didžių minčių gyvuoja, kurios ne ką daugiau, o tik kaip dumplės veikia: išsipučia ir vėl supliūkšta. Tu laisvas vadiniesi? Idėją tavo aš išgirst norėčiau, bet ne kalbas, kad tu iš priespaudos ištrūkai. Ar tu esi toks vienas, kuriam iš priespaudos pabėgti l e i d o? Yra nemaža juk tokių, kas savo visą vertę metė, kai nuolankumo atsisakė. Nuo ko esi tu laisvas? Kas rūpi Zaratustrai! Bet tavo akys turi aiškiai man sakyti: tu laisvas, bet k o k i a m gi t i k s l u i? Ar pats gali sau duot, suteikt ir bloga, ir kas gera, ir savo valią ant galvos savosios pasidaryti viešpačiu galingu, tarsi įstatymas ji būtų? Ar tu gali pats sau teisėju būti ir ar baudėju būt gali, jei tavo kas įstatymą pažeistų? Baisi vienatvė su teisėju ir su savų įstatymų baudėju. Štai taip žvaigždė išmetama nykion erdvėn vienatvės ir į alsavimą ledinį josios. Tu dar kenti šiandieną nuo daugelio, tu vienas: dar kupinas drąsos esi tu šiandien ir dar turi vilčių be galo. Tačiau ateis toks laikas, kada vienatvės jausies nukamuotas, kada paluš tau išdidumas ir ims girgždėt drąsa tavoji. Ir šauksi tu tada: "Esu aš vienas!" Ateis diena, kai aukščio savo daugiau tu neregėsi, o nuosmukį - labai arti pajausi; tuomet tavasis Pats, tas išdidusis, tave jisai išgąsdins tarytum koks vaiduoklis. Ir šauksi tu tada: "Tai viskas melas!" Yra jausmų, kurie vienatvės žmogų tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tuomet jau, ką gi, patys turi žūti! Bet argi tu pajėgsi žudikas būti? Ar jau esi, o broli mano, girdėjęs žodį "neapkęsti"? Ar kančią teisingumo savo tu patyrei: teisingam būti tiems, tavęs kas neapkenčia? Tu daugelį verti ir stengies, kad perimtų jie tiesą tavo, kad mokytųsi jie iš naujo; dėl to tave jie smarkiai peikia. Tu priėjai prie jų arti ir vis tik pasukai pro šalį: to jie jau neatleis tau niekad. Esi už juos visus viršesnis: ir juo aukščiau kyli į viršų, tuo mažesniu tave akis pavydo mato. Bet skrendančio labiausiai žmonės neapkenčia. "O kaip norėtumėt man būt teisingi! - turi tu jiems kalbėti,- pasirinkau neteisingumą jūsų kaip man priklausančiąją dalį." O purvą ir neteisingumą jie svaido vienišojo pusėn: tačiau, o broli mano, jei būt žvaigžde tu nori, dėl to tu ne mažiau turi jiems šviesti! Tad venk gerųjų ir teisiųjų! Jie tuos mielai prie kryžiaus kala, kurie dorybę sau sukurti patys geba,- jie neapkenčia vienišųjų. Ir saugokis taip pat naivumo švento! Nėra tam nieko švento, naivumo kas neturi; mielai ir su ugnim tas žaidžia - ugnim laužų kam nors sudegint. Ir dar tau vieno daikto vengti reikia - tai priepuolių savosios meilės! Per greit vienišius ranką tiesia pirmam, kurį kely sutinka. Yra žmonių, ir jų nemaža, kuriems ištiest ne ranką, o leteną paduoti reikia: ir noriu aš, kad letena tavoji dar ir nagus turėtų. Tačiau visų pikčiausias priešas, kurį gali sutikti, tu visad pats sau būsi; ir pats savęs tu tykosi ir olose, ir girių prieglobsty gūdžiųjų. Žmogau tu vienišas be galo, eini keliu tu į save! Bet tavo kelias pro tave - į šalį - veda ir pro septynis tavo velnius! Eretikas pačiam sau būsi, raganius, pranašas, kvailys, dvejotojas ir nešventasis, ir netgi nevidonas. Sudegti tu turi norėti liepsnoj ugnies savosios: kaip atsinaujinti gali geidauti pirma į pelenus nevirtęs! Žmogau vienatvės, tu žengi keliu kūrėjo: tu Dievą sau sukurti nori iš septynių velnių savųjų! Vienatvės kūdiki, tu mylinčio keliu žingsniuoji: save tu patį myli, todėl ir niekini save, kaip niekint mylintys tik moka.

O tas, kas myli, kurti nori, nes panieką jis jaučia! Ką apie meilę tas išmano, kurs neturėjo niekint to, ką jis mylėjo! Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva. Su mano ašarom, o broli, keliauki tu vienatvėn savo. Aš myliu tą, kuris kūryba save įveikti siekia ir taip į pražūtį nueina.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie senas ir jaunas moteris</I> "Ko taip bailiai slenki sutemus, Zaratustra? Ir ką stropiai slepi po apsiaustu savuoju? Gal lobį tau kas dovanojo? O gal nešiesi vaiką, tau pagimdytą? O gal dabar ir pats eini keliais plėšikų, o, drauge tu piktųjų!"- Iš tikro, broli mano! - Zaratustra atsakė,- tai - lobis dovanotas: teisybę mažą aš čionai nešuosi. Bet ji pilna kaprizų, kaip mažas vaikas, ir jei neužkemšu burnos aš jai, tai rėkia ji baisiausiai. Kai šiandien aš ėjau keliais savaisiais, ir saulė vakarop jau leidos, išvydau moterį kely senyvą, kuri štai taip į mano sielą kreipės: "Nemaža jau, o, Zaratustra, esi mums, moterims, kalbėjęs, bet apie mus pačias mums netarei dar niekad žodžio." Ir aš jai taip tariau nelaukęs: "Juk apie moteris tik vyrams reikia aiškint." "Kalbėk ir man, ir man paaiškink,- jinai prašyti ėmė,- esu pakankamai sena, tad viską greitai vėl pamiršiu." Ir aš, nusprendęs jai paaiškint, štai taip pradėjau kalbą savo: Juk motery - mįslė yra joj viskas, ir viskas turi joj tik vieną įminimą: o tai yra nėštumas. O vyras jai - tik instrumentas: jos tikslas visad - vaikas. O kas yra ji vyrui? Dviejų dalykų tikras vyras nori: pavojų ir žaidimo. Todėl jis moters geidžia kaip žaislo iš visų pavojingiausio. Kariu išauklėt vyrą reikia, o moterį - atokvėpiui kareivio: o visa kita - vien kvailystė. Bet vaisiai, jeigu jie per saldūs, tai jų karys nemėgsta. Todėl jis moters trokšta, nes motery kartumo yra net ir saldžiausioj. Geriau nei vyras moteris vaikus supranta, bet vyras pats už moterį yra didesnis vaikas. Tikram juk vyre vaikas slypi: jis žaisti nori. Pirmyn tad, moterys, ieškokite ir raskit vyre vaiką! Te moteris žaisliukas būna, tyra, graži, lyg deimantas brangiausias, dorybių apšviestas pasaulio, kurio nėra dar niekur. Žvaigždė tešviečia meilėj jūsų! O viltį savo taip išreiškit: "Kad antžmogį aš pagimdyčiau!" Narsa te jūsų meilėj slypi! Jūs meile savo turit pult kiekvieną, kurs baimę įvaryt jums stengias. Garbė te meilėj jūsų glūdi! Bet šiaip jau moteris nedaug išmano apie garbę. Tad ją tegu toksai išreiškia šūkis: "Daugiau mylėti visad, nei mylimos jūs esat, ir niekuomet nelikti antros." Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi. Tebijo vyras moters, kuomet ji neapkenčia: nes vyras sielos gelmėje yra tik piktas, o moteris tenai - bloga. O ko labiausiai moteris nekenčia? - paklausė geležis magnetą.- "Neapkenčiu tavęs labiausiai, kadangi tu vis trauki, tačiau jėgos turi per maža, kad prie savęs pritrauktum." Žinau aš vyro laimės vardą, jisai yra: aš noriu. O moters laimės vardas: jis, nori. "Matai, dabar tik tobulas pasaulis tapo!" - taip mąsto moteris širdy, kuomet iš meilės atsiduoda. Ir moteris paklusti turi, ir gylį rast lėkštumui savo. O jos lėkštumas - tai jos siela: judrus, audringas seklumos paviršius. Bet vyro siela gelmę turi, jos vandenys tik požemiuose šniokščia: ir moteris nujaučia šitą jėgą, bet jos ji nesuvokia.-

Tada man senė tarė: "Nemaža malonaus Zaratustra pasakė, o ypač toms, kurios ganėtinai dar jaunos. Išties dalykas tai keistokas, nors moteris Zaratustra mažai pažįsta, bet apie jas teisybę sako! Matyt todėl, kad moteriai nėra pasauly nieko, kas neįmanoma jai būtų. O štai dabar kaip padėką priimk šią dovanėlę kuklią: teisybę vieną mažą tau aš dovanoju. Juk aš pakankamai sena, kad ją laikyčiau! Suvystyk tu ją ir užkimšk jai burną, jei ne, tai rėks jinai baisiausiai, šita maža teisybė." "Tad duoki man šią mažą tiesą! " - prašiau šią moterį senyvą. Ir ji man taip pasakė: "Jei tu pas moteris eini, tai nepamiršk botago!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie gyvatės įkandimą</I> Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. "Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias." - "Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini." Zaratustra nusišypsojo. "Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę? - jis jai atsakė.- Verčiau nuodus tuos pasiimki! Nesi tokia turtinga, kad juos man dovanotum." Tuomet jam vėl gyvatė ant kaklo užsirangė ir ėmė žaizdą jo laižyti. Kai kartą šitą nutikimą Zaratustra saviesiems mokiniams apsakė, šie jo paklausė: "Tad koks gi, Zaratustra, tavos istorijos moralas?" - Jisai paaiškino jiems šitaip: Mane naikintoju moralės vadina teisingieji ir tie, kurie save geraisiais laiko: antimorališka yra istorija manoji. Taigi jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį: tai gėdą tik užtrauktų. Jūs stenkitės įrodyt, kad gera jis truputį jums padarė. Verčiau jau pykti imkit, nei gėdą apturėkit! O jei kas keikti jus pagauna, man nepatinka, kad jūs tuoj laimint norit. Geriau drauge keiksnokit! Ir jei didžiulę skriaudą jums koks žmogus padarė, tai jūs tuojau penkias mažas jam padarykit! Bjauru į tą yra žiūrėti, kurį vien skriaudos spaudžia. Ar jūs žinojot tiesą šitą? Pasidalintoji skriauda jau pusę teisingumo reiškia. Ir tas lai skriaudą užsiverčia, kuris ją nešti gali! Mažytis kerštas žmoniškesnis už jokio nebuvimą. Ir jei bausmė peržengiančiajam taip pat nėra garbė nei teisingumas, tuomet ir aš bausmių nenoriu jūsų. Kilniau yra save apkaltint, negu teisiam išlikti, ir ypač, jei teisybė tavo pusėj. Tik tam pakankamai turtingą sielą būtina turėti. Nemėgstu jūsų šalto teisingumo; matau, kaip iš akių teisėjo jūsų vis budelis ir šaltas kirvis žvelgia. Sakykit, kur tas teisingumas, kurs meilei matančiom akim prilygsta? Išraskite tad man tą meilę, kuri ne vien tik bausmę visą, tačiau ir visą kaltę prisiimtų! Išraskit man ir teisingumą, kuris išteisintų kiekvieną, išskyrus teisiantįjį! Ar norit dar išgirst dalyką vieną? Gerai: juk tam, kuris išvien teisingas būti nori, dažnai ir melas lipšnumu pavirsta. Bet kaip galėčiau būt išvien teisingas! Kaip duot galiu aš kiekvienam, kas jam priklauso! Užteks štai šito iš manęs: aš duodu kiekvienam, kas mano nuosavybėj. Galiausiai, broliai mano, neskriauskit atsiskyrėlio nė vieno! Kaip skriaudą jis pamiršt galėtų! Ir kaip galėtų jis atkeršyt! O tas, kas vienišas gyvena, jis tartum šulinys gilus be galo. Juk lengva akmenį į jį įmesti; bet kai jisai dugnan nugrimzdo, sakykit, kas ištrauks jį vėlei? Ir venkit atsiskyrėlį užgauti! O jeigu šitaip jau įvyko, tai ką gi, jį tuomet ir nužudykit!- Štai taip Zaratustra kalbėjo.

<I>Apie vaiką ir santuoką</I> Turiu užduot, o, broli mano, tau klausimą aš vieną: lyg jūros svambalą metu aš jį į tavo sielą, kad sužinočiau josios gylį. Esi tu jaunas ir svajoji turėti vaiką, šeimą. Bet aš tavęs ir klausiu: ar tu esi tasai, kurs vaiko geisti t u r i t e i s ę ? Ar tas esi, kurs pergales tik skina, kuris esi save įveikęs, juslių savų esi valdovas, dorybių savo viešpats? Štai to tavęs aš klausiu. O gal iš tavo geismo vien gyvulys ir poreikis tik kalba? Gal tai vienatvės balsas? Nesantaika gal su pačiu savim? Aš noriu tik, kad vaiko geistų tavoji pergalė ir tavo laisvė. Gyvus tu paminklus turi statyti savosios pergalės ir išsilaisvinimo garbei. Statyt aukštyn tau reikia. Tačiau pirma tu pats turi gerai suręstas būti - siela ir kūnu būti taisyklingas. Ne daugintis vien tik kiekybe, bet ir į aukštį privalai tu augti! Tepadeda čia santuokos tau rojus! Sukurti kūną tobulesnį yra tavoji pareiga: ir pirmą judesį, ir ratą, riedantį savaime, žodžiu,- tu kuriantį turi sukurti. Vedybos - taip dviejų aš valią sukurti trečią vadinu, kurs būtų dar kažkas daugiau nei tie, kas jį sukūrė. Tarpusavio didžiausia pagarba - štai kuo aš santuoką laikau, kaip valios tos siekimą. Tegu mintis šitoji sudaro santuokos tavosios ir prasmę, ir jos tiesą. Bet tai, ką santuoka vadina žmonės, kurių per daug - šitie atliekamieji,- ak, kaip man šitai pavadinti? Ak, skurdą tą, po du gyvenant! Ak, purvą tą, po du susiporavus! Ak, varganą tą malonumą porom! Jie santuokom vadina visa šita; ir sako, jog danguj esą jos sudarytos. O ne, nemėgstu ir nenoriu dangaus aš tų atliekamųjų! Nemėgstu, ne, šitų dangaus tinklan įkliuvusių žvėrių, žvėrelių! Toli telieka man ir Dievas, kurs atšlubuoja laimint tų, kurių nesuvedė į krūvą! Iš santuokų tokių jūs nesijuokit! Ar rasite nors vieną vaiką, kuriam nereiktų verkti dėl tėvų savųjų? Štai vyras šis man pasirodė pribrendęs žemės prasmei ir jos vertas: bet kai aš pačią jo išvydau, man žemė lyg beprotnamis vaidentis ėmė. O aš tikrai norėčiau, kad žemė sudrebėtų, kuomet šventasis su višta poruojas. Išėjo šis, lyg koks herojus, tiesų ieškot pasauly, ir pagaliau sau susirado - netiesą mažą, išdabintą. Jis savo santuoka tatai vadina. O kitas vėl, manierų pilnas, jau buvo išrankus be galo. Ir štai iškart visam jau laikui gyvenimą susigadino: jis savo santuoka tatai vadina. O trečias vėlei sau tarnaitės su angelo dorybėmis ieškojo. Bet pats išsyk tarnaite moters tapo, ir va dabar betrūksta vieno - kad pats dar angelu pavirstų. Dabar visi pirkliai atsargūs, ir akys jų visų klastingos. Bet savo pačią net ir klastingiausias maiše dar tarsi katę perka. Daugybė neilgų kvailysčių - štai kas sudaro jūsų meilę. O santuoka jūsiškė visoms šitoms mažoms kvailystėms padaro galą, pavirsdama viena ilga kvailybe. O jūsų meilė moteriai ir moters meilė vyrui: kad bent užuojauta ji būtų ir kenčiantiems, ir užslėptiems dievams! Tačiau dažniausiai žvėrys du atspėja vienas kitą. Bet ir geriausia meilė jūsų yra tik simbolis žavingas ir skausmo kupina aistra. Tai fakelas, kurs turi jums kelius į aukštį vedančius nušviesti. Save turėsit meilėje pralenkti! Todėl pirma tau m o k y t i s mylėti reikia! Todėl išgert jums teko savo meilės taurę karčią. Ir net taurėj geriausios meilės kartybės esama nemaža: taip ji tau antžmogio įžiebia geismą, taip kelia troškulį tau, kuriančiajam! Sakyk tad, broli mano: ar potroškis kūrybos ir antžmogio geidimas yra valia tava vedyboms? Šventa laikau aš tokią valią ir santuoką šitokią.-

Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie laisvąją mirtį</I> Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti - šitų mažiau gerokai - per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: "Laiku numirti reikia!" Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko. Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! - Taip patariu visiems atliekamiesiems. Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų. Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias. Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų. Kuomet yra kūrėjui lemta išeit iš šio pasaulio, jis pergalingai jį palieka, apstotas tų, kas viltį turi ir įžadus kilmingus duoda. Tad taip išmokti mirti reikia; ir neturėtų būti šventės, kurioj toks mirštantysis nelaimintų visų, kas dar gyventi pasilieka! Štai mirti taip yra geriausia; o antra - žūt kovoj ir didžią sielą iššvaistyti. Tačiau kovotojas ir tas, kas laimi, vienodai jie pakęst negali tos jūsų išsišiepusios mirties, kuri prisėlina lyg koks plėšikas - ir vis dėlto ateina kaip valdovas. Aš savąją giriu jums mirtį, kuri laisva yra ir pas mane ateina, kada a š noriu. Bet klausiu tik, kada norėsiu? - Kas tikslą, palikuonių turi, tas nori, kad mirtis laiku ateitų tiek tikslo, tiek ir palikuonių labui. Kadangi pagarbą jis didžią jaučia savajam tikslui, palikuonims savo, todėl daugiau nuvytusių vainikų gyvenimo šventovėn jis nekabins jau niekad. Išties nenoriu būt, kaip virvių tie vijikai: pirmyn jie tempia savo siūlą, bet patys atgalios vis traukias. Ne vienas juk per senas pasidaro taip pat tiesoms ir pergalėms savosioms; burna bedantė teisės nebeturi lement kiekvieną tiesą. Visi, kurie šlovingi likti nori, laiku sudie sakyti garbei turi ir sunkų meną dar išmokti: laiku... išeiti. Ir reikia liautis leist save kramtyti, kuomet esu gardžiausias: tą žino tie, kas geidžia, kad juos ilgai mylėtų. Yra, suprantama savaime, ir obuolių rūgštokų, kuriems likimas lemia lig paskutinės rudenio dienelės ant obelies kyboti: ir per tą laiką jie prinoksta ir pagelsta, ir dar surunka. Vieniems pirma širdis pasensta, kitiems taip su dvasia nutinka. Kai kas jau ir jaunystėje seniu pavirsta: tačiau vėlai kas jaunu tampa, tas juo ilgai išlieka. Nemaža dar tokių juk esti, gyvenimas kam nepavyko: nuodingas kirminas jiems širdį graužia. Tegu tokie bent pasistengia, kad jiems mirtis geresnė būtų. Juk vaisių ir tokių netrūksta, kurie saldžiais neauga niekad: jie vasaros metu jau pūva. Bailumas - štai kas ant šakos juos laiko. Per daug išvis žmonių gyvena ir per ilgai jie ant šakų savųjų laikos. Tegu audra tad kyla ir tuos supuvusius visus ir kirmėlių suėstus nuo medžio ir nupurto! Tegu g r e i t o s mirties skelbėjai pasirodo! Jie būtų man tos vėtros tikros, kurios gyvenimo medžiu nupurto! Bet aš girdžiu tik lėtą mirtį skelbiant ir siūlant būt kantriems visiems dalykams "žemiškiesiems". Ak, jūs kantrybę šiems dalykams peršat? O jie kaip tik per daug su jum kantrybės turi, piktaliežuviai jūs šlykštieji! Išties per daug anksti tasai hebrajus mirė, kurį lėtos mirties skelbėjai gerbia: ir nuo to laiko daugeliui lemtinga tapo, kad per anksti jisai akis užmerkė.

Jis dar tik ašaras pažino ir liūdesį hebrajų drauge su panieka gerųjų ir teisiųjų - tasai hebrajus Jėzus: ir jį mirties užpuolė geismas. Kad dykumoj jis būtų likęs toli nuo tų visų gerųjų ir teisiųjų! Tuomet jis gal gyvent ir žemę gal mylėt išmokęs būtų - ir dar šypsotis! Tikėkit manimi, o, broliai mano! Per daug anksti jis mirė; jis savo mokymą patsai atšaukęs būtų, jei būt sulaukęs mano metų! Pakankamai taurus jis buvo, kad šitą mokymą atšauktų! Bet dar nebuvo jis subrendęs. Jaunuolis nebrandžia dar meile myli ir nebrandžiai jis neapkenčia taip pat žmonių ir žemės. Supančioti ir sunkūs yra dar jo jausmai ir parišti sparnai jo dvasios. Bet vyre mažo vaiko daugiau negu jaunuoly esti, tačiau mažiau nusiminimo: geriau jisai supranta gyvenimą ir mirtį. Jis laisvas mirčiai ir mirty jis laisvas, tasai neigėjas šventas, kuomet jau laiko nebėra jam "Taip!" sakyti: štai šitaip jis supranta gyvenimą ir mirtį. Tegul mirtis tad jūsų nebūna priekaištas nei žmogui ir nei žemei, bičiuliai mano: va to prašau sielos aš jūsų gėrio. Tegul mirty, kuria jūs mirsit, dvasia jūs ir dorybė jūsų žėri, kaip ta žara vakarė, kai žemę ji apgaubia: jei ne, tuomet mirtis nebus jums nusisekus. Štai taip aš noriu pats numirti, kad jūs, bičiuliai, dėl manęs daugiau mylėtumėte žemę; ir vėl žeme aš virsti noriu, kad joj ramybę rasčiau, nes ji mane pagimdė. Tikrai Zaratustra turėjo tikslą, jis sviedė savo rutulį auksinį: dabar, bičiuliai, jūs paveldėt mano tikslą turit, jums sviedžiu aš tą rutulį auksinį. Bet man visų mieliausia būtų matyti jus, bičiuliai mano, kaip rutulį auksinį sviedžiat! Todėl užtruksiu dar truputį žemėj: už tai jūs man atleiskit!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie dovanojančią dorybę</I> <I>1</I> Kuomet Zaratustra tam miestui, kuriam širdis jo prielankumą jautė ir vardas jo "Žalmargė karvė" buvo, sudie pasakė, jam sekė iš paskos daugybė tų, kas mokytiniais jo save vadino, ir jie sudarė jo palydą. Taip žengdami jie kryžkelę priėjo: tada Zaratustra pasakė, jog jis dabar jau vienas eit norėtų; jis mėgo visad vaikščiot vienas. O mokytiniai jo - prisiminimui jam dar lazdą dovanojo, kurios auksinę rankeną dabino aplinkui saulę susirangiusi gyvatė. Zaratustra lazda šia džiaugės ir, jąja pasirėmęs, paskui štai taip į juos prakalbo: Ar galit jūs man pasakyti, kaip auksas iš visų didžiausią vertę gavo? Ogi todėl, kad retas jis ir nenaudingas, kad šviečia jis ir švelniai blizga; jį visad lengva dovanoti. Tiktai kaip simbolis dorybės didžiausios iš visų verte didžiausia auksas tapo. Ir to, kas dovanoja jį, tarytum auksas akys blizga; Ir aukso blizgesys sudaro taiką tarp Saulės ir Mėnulio. Reta yra didžiausioji dorybė - ir nenaudinga niekam; ji šviečia tik ir švelniai žiba: didžiausia iš visų dorybių yra vien dovanojanti dorybė. Iš tikro, rodos, aš atspėju, o, mokytiniai mano: jūs siekiat, kaip ir aš, tos dovanojančios dorybės. Ką su katėm ir su vilkais jūs bendra turit? Tatai yra tas jūsų noras patiems aukom ir dovanom pasidaryti: todėl jūs trokštate visus turtus savoj sieloj sukaupti. Be soties geidžia jūsų sielos įgyti lobių, brangenybių, nes ta dorybė jūsų - tai noras dovanot beribis. Jūs viską prie savęs tik tempiat ir į save vis spraudžiat, kad iš šaltinio jūsų tatai atgal tekėtų kaip jūsų meilės dovanos ir aukos. Išties visų verčių grobuonių pavirsti turi meilė dovanojančioji; bet sveikinu savimeilę aš šitą ir vardą jai šventosios duodu.

Tačiau savimeilė kita dar egzistuoja, suvargusi ir išbadėjus, kuri tik visad vogti nori - tatai savimeilė paliegusiųjų, paliegusi yra savimeilė šitoji. Žvilgsniu plėšiko ji vis žiūri į viską, kas tik blizga; su alkstančio geismu ji tą matuoja, kurs gausiai valgyt turi; ir visad šliaužia ji aplinkui stalą tų, kas dovanoja. Iš tokio geismo liguistumas, taip pat nematomas išsigimimas kalba; o iš nesveiko kūno kyla šitos savivalės plėšikiškas godumas. Tad pasakykite, o broliai mano: ką laikom bloga mes ir iš visą blogiausia? Ar tai nėra i š s i g i m i m a s ? - O jį mes visad spėjam esant, kur dovanojančios sielos nematom. Į viršų veda mūsų kelias - prie antžmogių kartos. Bet išsigimstanti mintis yra mums siaubas, mintis, kuri vien "Viskas man!" tik reikalauja. Į viršų skrenda mūsų mintys: taip įvaizdžiu jos tampa kūno mūsų, išaukštinimo įvaizdžiu jos virsta. O įvaizdžiai išaukštinimų yra vardai dorybių. Štai šitaip kūnas žengia istorijos takais ir vingiais, tas kūnas tobulėjantis ir nuolatos kovojantis. Na, o dvasia - kas jam yra jinai? Tai jo kovų ir pergalių šauklys, tai draugas jo ir aidas. Visi vardai: ir gėrio, ir kas bloga,- tik įvaizdžiai yra; jie nekalba, o vien tik moja. Kvailys, kas nori ką iš jų žinoti! Sutelkit dėmesį, o broliai mano, į valandą kiekvieną, kai jūs dvasia kalbėti įvaizdžiais panūsta: tada dorybė jūsų gimsta. Tada išaukštintas ir prisikėlęs jūs kūnas būna; sava aistra jis dvasiai įkvėpimą duoda, kad taptų ji kūrėja ir vertintoja, mylinčia bei geradare visų ir visko. Širdis kai jūsų plaka ir banguoja plačiai, galingai, nelyginant didžiulė upė - palaima toji ir pavojus tiems, kas jos pakrantėse gyvena: tuomet dorybė jūsų gimsta. Kuomet jums pagyros, peikimas mažai tebus reikšmingi ir jūs valia viskam norės įsakinėti kaip mylinčio valia: tuomet dorybė jūsų gimsta. Kai imsit neapkęsti malonumą, taip pat minkštosios lovos ir nuo lepūnų netoliese įsitaisyti guolį sau galėsit: tuomet dorybė jūsų gimsta. Kai jūs viena valia norėti imsit, ir šitas pokytis visų bėdų pasidarys jums būtinybe: tuomet dorybė jūsų gimsta. Iš tikro - tai juk naujas gėris - ir blogis naujas! Iš tikro - tai gilus ošimas naujas ir naujo tai šaltinio garsas! Galybė ji yra, naujoji ta dorybė, ji valdanti mintis yra, o gaubia ją siela, pilna gudrybės: jinai - auksinė saulė, aplinkui ją - gyvatė susirangius pažinimo. <I>2</I> Nutilo čia Zaratustra truputį ir meiliai apžvelgė jis mokytinius savo. Po to štai šitaip kalbą tęsė - ir balsas jo kitaip skambėjo. Jūs likit žemei atsidavę, o broliai mano mieli, visa galia dorybės savo! Te meilė jūsų dovanojančioji ir pažinimas jūsų tarnauja žemės prasmei! Štai ko prašau, štai ko maldauju. Neleiskite nuskrist, nutolti žemei nuo žemiškų dalykų ir atsitrenkt sparnais į sieną amžinybės! Beje, visais laikais juk buvo tiek daug išskridusios dorybės! Atgal, kaip aš, grąžinkit žemei išskridusią dorybę - taip taip, atgal į kūną ir mūsų būtį: kad žemei ji suteiktų žmogiškąją prasmę! Šimtus lig šiolei kartų išskridus ir paklydus buvo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Ak, kūne mūsų dar gyvena iliuzijos ir klaidos šitos visos: jos kūnu ir valia čia virto. Šimtus lig šiolei kartų save mėgino ir vis klydo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Išbandymų triušiu žmogus vis buvo. O! Kiek nemokšiškumo ir kiek klaidų mumys pavirto kūnu! Ne vien kaupta per ilgus amžius žmonijos išmintis, bet ir kvailystė jos iškyla mumyse. Labai jau pavojinga paveldinčiuoju būti.

Dar vis kovojam žingsnis mes po žingsnio su milžinu galingu, kuris vadinas - atsitiktinumas, o iki šiol žmoniją dar nesąmonė vis valdė, tiksliau pasakius,- beprasmybė. Dvasia tad jūsų ir dorybė, o, broliai mano, tegul tarnauja žemės prasmei: tegul daiktų visų vertė bus jūsų nustatyta! Todėl kovotojai jūs turit būti! Todėl kūrėjais būt privalot! Pažindamas juk kūnas valos; mėgindamas pažint jis aukština save; pažįstančiajam siekiai jo visi šventėja; išaukštintam siela giedrėja. O gydytojau, pirma sau pagelbėk, tuomet tu ir ligoniui dar padėsi. Geriausia tavo bus pagalba, kai tu savom akim regėsi žmogų, kurs pats save išgydo. Yra juk tūkstančiai takų takelių, kuriais dar niekas nėjo, dar tūkstančiai yra sveikatų ir nerastų gyvenimo salų salelių. Neatskleistas ir nepažintas vis dar žmogus ir žemė jojo. Pabuskit ir ausis ištempę klausykite, jūs vienišieji! Iš ateities sparnais slaptingais jau atplasnoja vėjai; ir jautrios ausys girdi gerą žinią. Jūs, mūsų šių dienų vienišiai, jūs, išsiskiriantieji, turėsit tautą sudaryti: iš jūsų, tų, kurie save išrinkot patys, turės išaugt tauta rinktinė, o iš šitos tautos išaugti antžmogis privalo. Iš tikro dar vieta sveikimo pavirsti žemė turi! Jau naujas supa ją gaivinantis dvelkimas, nešąs sveikatą - naują viltį! <I>3</I> Pasakęs šitą kalbą, Zaratustra nutilo, kaip tas, kurs savo žodžio paskutinio nėra dar taręs; ilgai jisai sukiojo rankoj lazdą, kažką vis svarstė ir dvejojo. Galiausiai šitaip jis pradėjo - ir balsas jo kitaip suskambo. Dabar aš vienas jau keliausiu, jūs pasekėjai mano! Ir jūs dabar vieni jau eikit! Toks mano geismas. Iš tikro jums patarti noriu: šalin jūs eikit nuo manęs ir išsiginkit Zaratustros! O dar geriau, jei gėdytis jo imtut! Galbūt jis jus apgavo? Žmogus, kurs pažinimo siekia ne tik mylėti savo priešus turi, bet ir draugų mokėti neapkęsti. Menka paguoda mokytojui, jei mokinys tik mokiniu išlieka. Kodėl gi jūs nenorit manosios aureolės papešioti? Jūs gerbiate mane? Bet kas, jei vieną gražią dieną ta jūsų pagarba nuvirs ant žemės? Tad venkit ir žiūrėkit, kad jūsų neužmuštų statula dievybės! Jūs sakot, kad manim jūs tikit? Bet ką gi jums aš reiškiu? Jūs esat tikintieji mano: bet kas iš jų, visų tų tikinčiųjų! Juk jūs savęs dar neieškojot: todėl mane suradot. Visi taip daro tikintieji; todėl tikėjimai taip maža reiškia. Kviečiu dabar mane pamesti ir rast pačius save; ir tik tada, kai jūs visi manęs išsižadėję būsit, tiktai tuomet aš vėl pas jus sugrįšiu. Išties kitom akim, o, broliai mano, tada ieškosiu savo pamestųjų; kita aš meile jus tada mylėsiu. Ir dar tikiu, ateis toks laikas, kada bičiuliais mano tapsit, vaikais vienos vilties: tuomet aš trečiąkart pas jus ateisiu, kad su jumis drauge atšvęsčiau vidurdienio didžiulę šventę. Ir tai yra vidurdienis didysis, kada žmogus pasiekė pusę kelio, kuris tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, ir savąją kelionę vakarop kaip viltį didžią švenčia: nes kelias šis į naująjį rytojų veda. Tada išnykstantis save pats laimins, kad jis drauge yra aukštyn einąs; ir saulė pažinimo jojo tuomet jam zenite stovės iškilus. "V i s i d i e v a i y r a n u m i r ę : d a b a r m e s v i e n t i k n o r i m , k a d a n t ž m o g i s g y v e n t ų" - te šitai bus mūs paskutinis geismas, kada vidurdienio didžiulę šventę švęsim.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>ANTRA DALIS</I>

<I>"... ir tik tada, kai jūs visi manęs išsižadėję būsit, tiktai tuomet aš vėl pas jus sugrįšiu. Išties kitom akim, o, broliai mano, tada ieškosiu savo pamestųjų; kita aš meile jus tada mylėsiu." Zaratustra: Apie dovanojančią dorybę (d. I, p. 85). <I>Vaikas su veidrodžiu</I> Ir vėl Zaratustra sugrįžo atgal į kalnus ir savos olos vienatvę ir su žmonėm jau nebendravo: jis ėmė laukti kaip sėjėjas, išbarstęs savo sėklas. Bet jo sieloj vis augo nekantrybė, ir vis labiau jisai ilgėjos tų, kuriuos jis taip mylėjo: nes daug jis jiems dar duot turėjo. O juk visų sunkiausia: iš meilės ranką ištiestą sugniaužti ir, dovanodamas kitiems, pats gėdos jausmo neprarasti. Taip slinko jam vienatvėj ir mėnesiai, ir metai, o išmintis jo augo ir didėjo, ir net gausa sava jam skausmą teikė. Bet vieną rytą dar prieš aušrą pabudo jis ir guoly savo ilgai galvojo, mąstė, kol mintyse sau šitaip tarė: "Kas išgąstį sapne sukėlė tokį, kad net pabust turėjau. Ar tai nebuvo vaikas, kurs prie manęs su veidrodžiu priėjo? 'O Zaratustra,- tarė vaikas, - pasižiūrėki į save, kaip veidrody atrodai!' Tačiau kai užmečiau į jį aš akį, net sušukau iš karto, ir man širdis virpėti ėmė: nes ne save jame išvydau, o velnio snukį ir grimasą jo pašaipią. Iš tikro, suprantu aiškiausiai šio sapno ženklą, įspėjimą: pavojuj m o k y m a s manasis atsidūrė, kviečiais vadintis piktžolės panūdo! Galingi mano priešai tapo ir mano mokymą iškraipė, todėl dabar mieliausi mano patirti gėdą turi dėl dovanų visų, kurias aš jiems esu dalijęs. Taip netekau draugų savųjų; nūnai atėjo metas ieškoti savo prarastųjų!"- Ir tuoj Zaratustra pašoko, bet ne kaip tas, kurs, išgąsčio pagautas, vien žiopčioja ir orą gaudo, o kaip regėtojas ir dainius, kurį aplankė įkvėpimas. Nustebusiom akim į jį žiūrėjo erelis ir gyvatė: nes lyg žara rytinė jo veidą būsimoji laimė puošė. Kas daros su manim, žvėreliai mano? - Zaratustra paklausė.- Ar neatrodau pasikeitęs? Ar neatskriejo pas mane palaima, kaip viesulas audringas? Kvaila yra ta laimė mano ir paikystes jinai kalbės: dar pernelyg jinai jaunutė - todėl jai kantrūs būkit! Esu aš laimės sužalotas: tegu visi, kas kenčia, taps gydytojais mano! Aš leistis vėl žemyn galėsiu pas savo bičiulius ir priešus! Kalbas sakyti vėl galėsiu ir dovanas dalyti, ir vėl daryti tai, kas mylimiesiems maloniausia! Mana ta meilė nekantrioji didžiulėm upėm išsilieja, garmėdama žemyn į vakarus ir rytus. Iš skausmo vėtrų ir kalnų tyliųjų siela mana į slėnius šniokščia. Per daug ilgai ilgėjaus ir vis žvelgiau į tolį. Per daug ilgai mane vienatvė glaudė: todėl jau negaliu tylėti. Minčių versme tapau aš vėlei, aukštų kalnų upe srauniąja: tegu žemyn į slėnius krenta kalbõs manos verpetai. Tegu manosios meilės upė į tas platybes įsilieja, kur dar žmogus ir kojos neįkėlė! Negali būt, kad vandens sraunūs nerastų kelio jūron! Iš tikro ežeras many didžiulis plyti, vienatviškas, save gebąs patenkint; bet mano meilės upė jau neša jį žemyn - į jūrą! Naujais keliais aš jau keliauju, nauja kalba sieloj man gimsta; įgrisę man, kaip ir visiems kūrėjams, seni, apšepę žodžiai. Dvasia mana daugiau nenori nuvalkiotos giesmės giedoti. Per daug man lėtos kalbos visos: į tavo aš vežimą, audra, šoku! Bet ir tave pykčiu savuoju dar plakdamas pirmyn varysiu! Lyg šauksmas koks ir džiaugsmo kryksmas aš jūrom mariom skriesiu, kol nesurasiu aš salų palaimos, kur laikosi bičiuliai mano:-

Tarp jų - ir mano priešai! Kaip myliu aš dabar kiekvieną, kuriam galėsiu žodį tarti! Taip pat ir priešai mano priklauso prie manos palaimos. Ir kai man sėst į balną eikliausio savo žirgo reikia, man visuomet geriausiai čia ietis padeda manoji: jinai yra man kojų tarnas paslaugusis: - ta smeigena manoji, kurią į priešus savo sviedžiu! Ir kaip esu dėkingas priešams, kad pagaliau atėjo laikas, kai jau galiu ją sviesti! Per daug elektros susikaupę manajam būta debesy: todėl, žaibams kvatojant, krušos žemyn pabersiu gausiai. Didžiai pakils krūtinė mano ir savo audrą iš visų jėgų jinai nupūs per kalnus: taip jai ateis lengvumas. Iš tikro tartum vėtra atūžia laimė ir atskrieja laisvė mano! Bet priešai mano tegu mano, jog n e l a b a s i s virš galvų jų siaučia. Ir jus taip pat, bičiuliai mieli, išgąsdins išmintis mana laukinė; galbūt ir jūs pabėgsite kartu su mano priešais. O, kad mokėčiau, sugebėčiau jus vamzdeliu piemens atgal sušaukti! O, kad manoji išmintis, ta liūtė mano, išmoktų švelniai staugti! Tuomet mes daug drauge galėtume išmokti! Čionai, kalnynuose vienatvės, ta išmintis mana laukinė pradėjo lauktis palikuonio: ant akmenų šiurkščių jinai pagimdė vaikutį savo, jauniklėlį. Dabar ji lyg pakvaišus laksto po kietą dykumą kalnyno ir ieško vis, ir žvalgos, gal pamatys kur žolę minkštą,- ta išmintis sena laukinė mano! O ta žolė švelni, minkštutė, tai jūsų širdys, broliai mano,- ant jos, ant meilės jūsų jinai vaikutį savo norėtų paguldyti!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Palaimos salose</I> Nuo figos medžių vaisiai krenta, prinokę jie ir saldūs; ir kai jie plumpteli ant žemės, žievė jų raudona vis sprogsta. Šiaurys esu subrendusioms aš figoms. Štai taip, bičiuliai mano, lyg figos krenta jums ir mokymai manieji: tad gerkit jūs dabar jų sultis ir valgykit jų mėsą saldžią! Aplinkui jau ruduo, giedra padangė ir popietis ankstyvas. Pažvelkite, kokia aplink gausybė! Ir iš gausos šitos gražu žiūrėt į jūrų tolius. Kadaise žmonės sakė "Dievas!" - kai žvelgė jie į jūrų tolius; o va dabar aš "Antžmogis!" sakyt jus mokau. Bet Dievas - tai tiktai spėjimas; o aš gi noriu, kad spėjimas jūsų toliau nesiektų nei valia jūs kuriamoji. Ar Dievą jūs s u k u r t i galit? - Todėl verčiau ir nekalbėkit apie dievus man jokius! Bet antžmogį sukurti tikrai turėtumėt galėti. Ne patys jūs gal, broliai mano! Bet antžmogio tėvais ir jo senoliais jūs persikurti galit: ir tai tebus geriausioji kūryba jūsų! Bet Dievas - tai tiktai spėjimas: o aš gi noriu, kad tasai spėjimas jūsų tik mintiniu vaizdu apsiribotų. Ar Dievą jūs m ą s t y t i galit? - Bet šitai reikšti jums turėtų, kad veržiatės į tiesą: kad viskas virsta žmogui mąstoma ir žmogui matoma, ir žmogui jaučiama! Pačių jusles protu suvokti jums lig galo reikia! Ir tai, kam jūs pasaulio vardą davėt, pirma tai patys jūs sukurti turit: ir jūsų protas, ir vaizduotė, valia ir meilė jūsų tai padaryt privalo! Ir skirta tai palaimai jūsų, visiems, kurie pažinti siekiat! Ir kaip gyvenimą iškęsti manot be šios vilties, jūs, pažinimo siekiantieji? Jūs nesat prigimtim sava įaugę į tai, kas nesuvokiama ir neprotinga. Atversiu visą širdį jums, bičiuliai: ir j e i dievai iš viso egzistuotų, tai kaip ištverčiau aš Dievu nebuvęs! V a d i n a s i, dievų nėra. Tiesa, prie išvados šitos esu priėjęs, tačiau dabar jinai pirmyn mane jau patį tempia.

Juk Dievas - tai tiktai spėjimas: bet kas kančių išgertų taurę spėjimo šito - nenumiręs? Nejau atimti kuriančiajam tikėjimą jo reikia, nejaugi galima uždraust ereliui sklandyt erelio toliais2 O Dievas - tai mintis iš tikro, kuri iš visko, kas tiesu, padaro kreiva, o visa tai, kas stovi, judėti priverčia ir suktis. Tad kaip? Ar neišnyktų laikas ir visa, kas praeina, nebūtų vien tik melas? Manyti šitaip reiškia kaulus žmogui sukti, o skrandį vemti versti: išties spėjimą tokį aš sukata vadinti linkęs. Piktais laikau, kenksmingais žmogui visus tuos mokymus apie vienintelį ir tobulą, apie nekintantį ir amžinąjį! O amžina - tai simbolis, tai tik palyginimas! Tačiau poetai juk per daug meluoja. Bet apie laiką, apie tapsmą geriausi simboliai kalbėti turi: jie girt, pateisinti privalo visa, kas laikina, kas randas ir praeina! Kūryba mus išlaisvint gali iš kančių visų, jinai gyvenimą palengvint gali. Bet kad kūrėjas būtum, dėl to patirt kančių ir daug kitimų reikia. Iš tikro, daug skaudžių mirimų gyvenime jūsiškiam turi būti, jūs kuriantieji! Štai taip jūs tapsite gynėjai visos praeinamybės ir taip išmoksit ją pateisint. Kad kūdikiu patsai kūrėjas taptų, kad jis iš naujo gimtų, jis būti gimdyve norėti turi ir gimdymo skausmus patirti. Išties manasis kelias vedė per daug šimtų sielų, per daug šimtų lopšių ir gimdymo skausmų. Ne kartą teko man sudie sakyti, ir aš žinau, ką reiškia valandos tos paskutinės, kai širdį veria, plėšia. Bet taip valia manoji nori, valia ta kuriančioji, likimas mano. Arba, tiksliau pasakius: likimo būtent tokio - valia manoji geidžia. Ir visa, kas tik jausti gali, kankinas manyje, kalėjiman įgrūsta: tačiau valia manoji mane aplanko nuolat kaip laisvės, džiaugsmo man nešėja. Valia juk žmogui laisvę teikia: štai mokymas tikrasis, kurs valios, laisvės esmę rodo,- štai taip Zaratustra jus moko! Ne-be-norėt ir ne-be-vertint, ir ne-be-kurti! O, kad šis nuovargis didysis man visad tolimas išliktų! Tuomet, kai patiriu aš pažinimą, jaučiu tik valios norą kurti ir jos siekimą rastis; o tai, jog pažinimas mano dar nekaltybės turi, yra todėl, kad glūdi jo gelmėj valia kūrybos. Šalin nuo Dievo ir dievybių šita valia mane vilioja; ką būtų galima dar kurti, jeigu dievai - gyvuotų! Ji prie žmogaus mane vis traukia - karšta mana valia kūrybos; lyg kūjį prie akmens mane ji traukia. O žmonės! Akmeny man miega paveikslas vienas, paveikslas tas manų paveikslų! Kaip gaila, kad kiečiausiam, šlykščiausiam akmeny miegot jis turi! Tad kūjis mano baisiai daužo kalėjimo jo sienas. Skeveldros nuo akmens tik lekia: bet kas dėl to man darbo? Pabaigti aš dabar jau noriu: šešėlis pas mane atslinko - tyliausias ir lengviausias atslinko pas mane kadais šešėlis! Grožybė antžmogio mane aplankė pavidalu šešėlio. O, broliai mano! Kas man rūpi - visi dievai, dievybės visos! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie gailestinguosius</I> Bičiuliai mano, piktos kalbos pasiekė jūsų draugo ausį: Pažvelkit tik į Zaratustrą! Ar jis nevaikščioja tarp mūsų tarytum gyvulių bandoj didžiulėj?" Tačiau geriau bus šitaip tarus: "Tasai, kurs pažinimo siekia, jis tarp žmonių k a i p tarp galvijų vaikšto." O, žmogų patį šis siekėjas kitaip vadinti linkęs: tai gyvulys, kuris raudonus žandus turi. Bet kaip jis vardą šitą gavo? Ar ne dėl to, kad per dažnai jam raust iš gėdos teko? O, jūs bičiuliai mano! Tasai, kurs pažiniman skverbias, jis tokią mintį skelbia: vien gėda, gėda, gėda - štai kas žmogaus istoriją sudaro!

Todėl kilmingas stengias nesigėdyt: jis gėdos jausmą sau ateit įsako, kuomet pamato kančią. Iš tikro, man jie nepatinka, šitie gailestingieji, kurie laimingi esti, kuomet užjaučia kitą: per daug jiems gėdos trūksta. O jeigu aš turiu užjausti, tai gailestingu aš vadintis jokiu būdu nenoriu; ir jeigu man juo būti tenka, tai juo esu mielai vien tik; iš tolo. Aš dar mielai slepiu ir galvą savo, sprunku, kol dar nesu pažintas: ir jus taip pat kviečiu daryti, bičiuliai mano! Te visad man likimas siunčia tik tuos, kurie kančios neturi, kaip jūs, ir tokius dar, su kuo g a l i u turėti bendrą viltį, valgį, medų! Iš tikro, kenčiantiems esu aš daręs ir šį, ir tą, ir kitką: bet šiaip man visados atrodė, jog tinkamiau aš pasielgčiau, jei džiaugtis aš geriau išmokčiau. Nuo tų laikų, kai žmonės rados, jie per mažai turėjo džiaugsmo: tatai yra, o broliai mano, mūs nuodėmė pirminė! Ir jei geriau išmoksim džiaugtis, tuomet lengviausiai ir atprasim kitus įskaudint ir kančių vis dar prasimanyti. Todėl rankas savas nuplaunu, kurios padėjo kenčiantiesiems, todėl dar nuvalau ir sielą savo. Nes kai aš kenčiantį regėjau kenčiant, aš gėdijaus jo gėdos; ir kai aš jam padėti stengiaus, aš šiurkščiai pažeidžiau orumą jojo. Didžiulė atida, dėmesingumas ne padėką, o kerštą gimdo; ir jeigu paslauga mažytė į užmarštį nėra nuėjus, iš jos išauga kirminas graužikas. "Santūrūs būkite, kai imat! Suteikit garbę tuo, jog imat!" - štai šitaip patariu aš tiems, kas dovanot neturi nieko. O aš esu, kurs dovanoja: mielai kaip draugas draugui duodu. O svetimi ir vargšai žmonės - jie patys gali vaisių nuo mano medžio skinti: taip gėdos reiks mažiau patirti. Bet elgetas išvis pašalinti reikėtų! Iš tikro pyktis ima, kuomet jiems duodi, ir ne mažesnis siutas kyla, kuomet neduodi nieko. Reikėtų padaryt tą patį su nusidėjėliais ir tais, kas sąžinę nešvarią turi! Jūs patikėkite, bičiuliai mano: kai sąžinė drumsta ir graužia, jinai taip pat ir kąst išmoko. Tačiau blogiausia - mintys menkos. Išties verčiau negeras darbas negu galvos menkystė! Žinau, nors jūs ir sakot: "Nedidelių šunybių džiaugsmas mus neretai sulaiko nuo didelių niekšybių",- tačiau taupumo siekt čia nederėtų. Niekšybė - lyg votis išauga: ji niežti, tvinksi, trūksta,- ir tai ji sąžiningai daro. "Žiūrėkite esu liga",- ji sako; ir žodžiai tie jos, sąžinę atspindi. Tačiau mintis menka - tai lyg mikrobas: ji lenda vis ir gūžias, ir niekur būt nenori - kol visas kūnas slopsta, džiūsta nuo tų mažyčių parazitų. O tam, kurį apsėdęs velnias, štai tokį žodį aš norėčiau jam pašnibždėt į ausį: "Geriausia būtų, jei tu velnią savo auginti imtum, ir jis tau didelis užaugtų. Ir tu turi dar būdą iškilti į didybę!" Ak, broliai mano mieli! Apie kiekvieną žmogų kiti šiek tiek per daug juk žino! O tūlas mums ir permatomas pasidaro, tačiau pro jį toli gražu dar prasiskverbt negalim. Nelengva su žmonėm gyventi, nes taip sunku tylėti. Ir mes ne tą labiausiai skriaudžiam, kurs atgrasus yra mums baisiai, o tą, kurs mums visai nerūpi. Bet jei bičiulis tavo kenčia, pridenki jo kančias ramybe, bet būk ir lova jam kieta, kaip kario guolis esti: taip jam tu būsi naudingiausias. Ir jeigu pikta tau bičiulis daro, tuomet tu jam sakyki: "Atleidžiu tau, ką man esi padaręs; bet ką tu s a u tuo padarei - kaip aš galiu atleisti šitai!" Taip kalba kiekviena didžiulė meilė: jinai ir atleidimą, ir gailestį įveikia. Tvirtai laikyti reikia širdį, nes jeigu ją atleisi, tada ir galvą greit pamesi! O! Kas pasaulyje, sakykit, kvailysčių didesnių pridarė, jei ne gailestingieji? Ir kas kančių daugiau sukėlė, jei ne kvailystės tų, kurie vadinasi gailestingieji? Ir vargas tiems visiems, kas myli, kurie dar aukščio nepasiekė, didesnio nei gailestingumas jųjų!

Kadaise velnias man kuždėjo: "Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo - žmonijai." O neseniai jis vėl man sakė: "Tas Dievas - jau numiręs; nuo gailesčio žmonėms jis mirė." Todėl aš jus įspėju - nebūkit gailestingi: d ė l t o žmonėms dar debesys atplaukia sunkūs! Išties aš orus moku numatyti! Ir šiuos žodžius dar įsidėkit sau į galvą: pati didžiausia meilė už gailestį viršesnė, nes savo mylimąjį ji nori dar - sukurti! "Save aukoju savo meilei, i r s a v o a r t i m ą d r a u g e a u k o j u" - tokia kalba visų, kas kuria. Visų jų širdys kietos.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie Dievo tarnus</I> Ir vieną kartą mokytiniams davęs ženklą, Zaratustra į juos šiais žodžiais kreipės: "Žiūrėkit va - tarnai štai Dievo: ir nors yra jie priešai mano, bet jūs ramiai pro juos praeikit, nuleidę savo kardus! Juk ir tarp jų yra didvyrių; nemaža jų gan daug kentėjo: dabar jie nori, kad kiti kentėtų. Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. Todėl tasai išvysta kraują greitai, kuris juos pulti ima. Bet jų ir mano kraujas - abu jie giminystės turi: ir aš norėčiau, kad manasis kraujas taip pat ir jų krauju pašlovintas dar būtų." Ir kai visi praėję buvo, suspaudė skausmas Zaratustrą; bet neilgai jis su skausmu savuoju grūmės, netrukus taip jis vėl prabilo: Man Dievo šių tarnų ir gaila. Netinka jie ir mano skoniui; bet man tatai mažiausiai rūpi, kai sugrįžau aš vėl į žmones. Bet aš kentėjau ir kenčiu dėl jų: belaisviai jie, paženklintieji - štai kas man jie yra visi. O tą, kuris grandinėm juos sukaustė, jie išganytoju vadina: - Grandinėm netikrų vertybių, tuščių iliuzijų ir žodžių! O, kad kas nors juos išganytų nuo to, kas juos išganė! Priplaukti salą jie kadais tikėjos, kai jūra mėtė juos ir blaškė; tik va - ne salą jie išvydo, o didelę pabaisą miegant! Vertybės tos, kurios netikros, ir žodžiai be prasmės - pabaisos tai pikčiausios mirtingųjų: ilgai juose dar snaudžia, laukia likimas pražūtingas. Tačiau atsliuoksi jis galiausiai ir tyko, ėda, ryja tuos, kurie ant jo sau trobas pasistatė. O! Jūs į trobas tas pažvelkit, kurias tarnai tie Dievo pasistatė! Bažnyčiomis jie savo tuos saldžiakvapius vadina urvus. O! Ta šviesa čia apgaulinga! O, tas tvankus pridvisęs oras. Čionai, kur kilt aukštybėn siela - negali! Čia jų tikėjimas įsako: "Ant kelių pulkite ir kopkit laiptais, jūs nusidėjėliai niekingi!" Išties mieliau regiu begėdžius negu jų gėdos ir maldos sustingdintas akis ir perkreiptą jų žvilgsnį! Kas tokius urvus pasistatė ir tokius laiptus atgailos sukūrė? Ar tai ne tie, kas pasislėpt norėjo ir tyrojo dangaus drovėjos? Ir tik kuomet dangus tyrasis vėl žvelgs per stogus kiaurus į žolę, aguonas raudonas, išaugusias ant mūro sienų griūvančiųjų, - tiktai tuomet aš savo širdį atkreipsiu vėl į buveines šio Dievo. O Dievo vardą tam jie davė, kas prieštaravo jiems ir skausmą teikė: ir iš tikrųjų daug didvyriškumo rūšių jų garbinime būta! Mylėti savo Dievą kitaip jie nemokėjo, kaip žmogų tą prikalt prie kryžiaus! Gyvent jie manė lyg lavonai, juodai aprengę savo maitą; ir iš kalbų aš jų užuodžiu dar bjaurų lavoninių tvaiką. Ir kas arti prie jų gyvena, gyvena tas iš tikro šalia juodųjų kūdrų, iš kur rupūžės savo saldžią ir giliaprasmę giesmę ūksi.

Jie man giesmes giedot turėtų daug geresnes iš tikro, kad aš jų išganytoju tikėt galėčiau: labiau jau išganyti jo mokytiniai man atrodyti turėtų! Nuogus regėti juos norėčiau: nes vien tik grožis atgailą turėtų skelbti. Bet ką įtikins liūdesys tasai apmuturiuotas! Iš tikro, patys neatėjo jų išganytojai iš laisvės, ir neatėjo jie iš laisvės septintojo dangaus! Iš tikro, patys jie nė karto nevaikščiojo takeliais pažinimo! Vien spragos dvasią jų sudarė, tų išganytojų visų; tačiau spragon jie kiekvienon i l i u z i j ą įstatė savo, spragų tą savo kamštį, kurį Dievu jie pavadino. Jų gailesty dvasia nuskendo, ir kai iš gailesčio jie pūtės, pampo, kvailystė visuomet didžiulė išplaukdavo paviršiun. Uoliai, triukšmaudami jie bandą savo varė per savąjį vien lieptą: tarytum ateitin tik vienas lieptas būtų! Išties ir piemenys šitie avių tebepriklausė bandai! Menka dvasia, bet talpios sielos šių piemenų širdy glūdėjo! Tačiau, o broliai mano, kokie maži kraštai lig šiolei sielas turėjo kuo talpiausias! Krauju jie kelią tą apšlakstė, kurį jų pėdos lietė, o jų kvailybė mokė, jog tik krauju įrodoma teisybė. Bet kraujas - jis visų blogiausiai paliudija teisybę; užnuodija jis mokymą net ir gryniausią, paversdamas jį dar širdžių iliuzijom ir neapykanta didžiausia. Ir jei dėl mokymo kas savo per ugnį eiti pasiryžęs,- tai ką įrodo šitai! Iš tikro būtų daug geriau, kad savas mokymas iš savojo degimo gimtų! Karšta širdis - šalta galva: kur tie dalykai susitinka, tenai audringas vėjas kyla, tas "išganytojas" vadinamasis. Iš tikro būta didesnių nemaža ir prigimties kilnesnės nei tie, kuriuos žmoneliai išganytojais vadina,- šituos iš kojų verčiančius audringus vėjus! Ir jeigu rast į laisvę kelią norit, o broliai mano, jūs išganyti turit būti dar didesnių, nei išganytojai visi lig šiolei buvo! Dar antžmogio nebuvo niekad. Nuogus mačiau abu aš - didžiausią ir mažiausią žmogų:- Per daug į vienas kitą jie tebėra panašūs. Išties, net ir visų didžiausias atrodė man perdėm - dar žmogiškas! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie dorovinguosius</I> Griausmais ir dangiškais ugnies liežuviais į miegančias, suglebusias jusles kalbėti reikia. Bet grožio balsas tyliai šneka: jis skverbias vien į tas sielas, kurios yra jautriausios. Suvirpo šiandien tykiai mano skydas ir dar švelniai nusišypsojo: tai grožio šventas šypsnis ir virpesys tai šventas. Iš jūsų, jūs dorovingieji, šiandieną juokės mano grožis. Ir šitoks balsas jo mane pasiekė: "Jie dar geidauja, kad atlyginta jiems būtų!" Jūs atlygio dar norit, dorovės jūs geidėjai! Jūs už dorovę atlygio geidaujat, už žemę jūs dangaus, o už šiandieną amžinybės prašot? Ir jūs dabar įniršę baisiai, kad aiškinu ir mokau, jog atlygio išvis nėra davėjo. Iš tikro, juk aš nesakau, kad toks dalykas, kaip dorybė, yra koks atlygis, kurs jums priklauso. Ak, liūdna širdžiai mano: daiktų esmėn ir atlygį, ir bausmę žmonės įmelavo - o štai dabar tą pačią sėklą ir į sielas pasėjo jūsų, dorovės jūs gerbėjai! Tačiau manasis žodis lyg koks kuilys knysle sava atraus sielų jūs žemę; aš jūsų noragu vadintis noriu. Esmės slaptybės visos jūsų dienõs išvysti šviesą turi; ir kai jau atrausti ir sugniuždyti jūs saulėje gulėsit, tuomet jūsiškis melas bus nuo tiesos jau atsiskyręs.

Nes jūsų štai kokia teisybė: per daug jūs esat š v a r ū s bjaurumui žodžių štai tokių, kaip kerštas, kaip bausmė, kaip užmoka ir atpildas už pikta. Jūs mylite dorybę savo, kaip motina kad vaiką myli; bet argi esate girdėję, kad motina už meilę savo dar užmokesčio reikalautų? O! Iš visų jums mylimiausia yra dorybė jūsų. Jūs žiedo trokštate be galo: pasiekt save vėl patį - prie šito veržiasi ir sukas kiekvienas žiedas. Į žvaigždę gęstančią panašūs yra visi darbai dorybės jūsų: šviesa jos dar vis tebesklinda, vis dar tebekeliauja - kada nustos jinai keliavus? Tad ir šviesa dorybės jūsų dar vis tebekeliauja, kai darbas pats jau baigtas. Jis pamirštas ir miręs gali būti: tačiau šviesos tos spindulys dar vis gyvena ir keliauja. O, kad dorybė jūsų pačiais jumis, esme jūsąja būtų - ne svetima kažkuo, kauke ar priedanga slėpinga: štai ta tiesa, kuri turėtų glūdėti jūsų sielose, o, jūs dorovingieji! Yra išties tokių nemaža, kuriems dorybė - traukuliai, kai botagu sau kūną plaka: per daug jūs šauksmo tų žmonių jau esate girdėję! Yra tokių, kurie dorybe savų ydų tingėjimą vadina; bet kai išauš diena, kai neapykanta ir jų pavydas užvers kanopas savo, tuomet pabus jų "teisingumas" ir ims akis sau užmiegotas trinti. Yra dar ir tokių gausybė, kuriuos žemyn vis traukia: ir traukia juos tenai jų velnias. Bet juo giliau jie grimsta, tuo vis labiau jų akys žiba ir vis karščiau jie trokšta savo Dievo. Deja, dorovės jūs gerbėjai; ir šis klaikus jų šauksmas jau pasiekė jūs ausį: "Kuo aš n e s u, tai tas yra man Dievas ir dorybė!" Ir dar tokių netrūksta, kas sunkiai iriasi į priekį, braškėdami lyg tie vežimai, su akmenim riedą pakalnėn: jie šneka daug apie kilnumą ir dorybę - stabdžiu dorybę jie vadina! Gyvuoja ir tokių daugybė, kas prisuktiems kasdieniams laikrodžiams prilygsta: jie daro savąjį tik tak ir nori, kad tiksėjimas tasai vadintųsi - dorybe. Išties šitie mane vilioja: ir kur tiktai aš laikrodžių tokių aptiksiu, savom patyčiom juos prisuksiu, kad jie dar ims man ir šnarėti! O štai kiti labai didžiuojas kėliom rieškučiom teisingumo ir dėlei jo visur, kur prikiša nagus, piktadarybes daro: pasaulis skęsta jų neteisingumo liūne. Kaip bjauriai žodis tas "dorybė" man lūpose skamba! Ir kai jie sako: "Aš esu teisingas", man girdis vis lyg: "Aš esu kerštingas!" Dorybe savo jie tik geidžia akis saviesiems priešams išdraskyti;- jie aukština save vien tam, kad tik kitus pažeminti galėtų. Ir vėlgi dar tokių matyti, kur tupi pelkėj įsitaisę ir šitaip iš nendryno paisto: "Dorybė - tai ramiai tupėti pelkėj. Nekandame mes niekam ir traukiamės iš kelio tam, kas mums įkąsti taikos; ir nuomonę visur mes turim tokią, kokia duota mums būna." Ir dar tokių sutikti teko, kurie pozuoti mėgsta ir mano, jog dorybė - tai vien pozavimas tam tikras. Jų keliai visad klauptis linkę, o rankos - garbinti dorybę, tačiau širdis jų apie tai nežino nieko. Ir vėlei vienas kitas randas, kam dorybinga taip sakyti: "Dorybė reikalinga", tačiau jie iš tikrųjų mano, jog būtinai policijos tik reikia. O tūlas, kas matyt negali didybės žmonėse, vadint dorybe ima tai, jog jis žmonių per daug arti blogybes mato: taip savo žvilgsniui jis piktam dorybės vardą duoda. Yra žmonių, kurie iškilūs nori būti,- ir tai dorybe jie vadina; kitiems geriau, kai perblokšti jie esti,- ir tai taip pat dorybe jie vadina. Ir taip bemaž visi jie tiki, jog jie yra dorybės dalininkai; ir nori jie mažų mažiausiai žinovais būti to, kas "gera" ir kas "bloga". Tačiau ne tam Zaratustra atėjo, kad tiems melagiams ir kvailiams jis pasakytų: "Ką j ū s išmanote apie dorybę! Ką g a l i t jūs apie dorybę išmanyti!" Bet tam, kad jums, bičiuliai mano, seni tie žodžiai nusibostų, kuriuos iš tų kvailių ir tų melagių išmokę buvot:

Te jums tokie įgrysta žodžiai, kaip "atlygis" ir "atpildas", "bausmė" ir "kerštas teisingumo labui". Iki pat nuovargio kartokit: "Šis darbas geras; nes neturi savanaudiškumo." Ak, jūs bičiuliai mano! Tegu esybė - j ū s ų taip įsikūnija darbuos, kaip motina vaike savajam: štai toks apie dorybę tebūna j ū s ų žodis! Tikrai iš jūsų atėmiau aš žodžių šimtą, taip pat dorybės jūsų žaislus mėgstamiausius; ir štai dabar jūs pykstat, kaip tie vaikai mažučiai. Jie žaidė sau ant jūros kranto - staiga vilnis atplaukus jų žaislus nunešė į gelmę: ir štai dabar jie verkia. Bet ta pati vilnis atneš naujų jiems žaislų ir vėl pažers naujų margų kriauklelių! Taip jie aprims, ir - jūs, bičiuliai mano, taip pat kaip jie paguodą savo gausit - taip pat naujų margų kriauklelių!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie valkatas</I> Gyvenimas - šaltinis malonumo; tačiau kur valkatos drauge sueina gerti, tenai visi šaltiniai užnuodytais pavirsta. Aš mėgstu, kas švaru ir gryna; tačiau pakęsti neįstengiu aš snukių iššieptų ir troškulio visų tų nešvariųjų. Jie metė žvilgsnį į šaltinį: dabar jų snukiai išsiviepę iš ten man atsispindi. Jie šventą vandenį sudergė nuodais to savo geidulio gašlaus; ir kai bjaurius sapnus savuosius jie malonumais pavadino, užnuodijo jie dar ir žodį šitą. Nerimastinga ir liepsna pavirsta, kuomet drėgnas jie širdis savo į ugnį deda; net ir dvasia gurgėti, smilkti ima, kai valkatos arčiau ugnies prieina. Salsvu ir tyžtančiu pavirsta jų rankose ir vaisius: o žvilgsnis jų net vaismedį dar nudžiovina. Ir dažnas, kas gyvenimą apleido, dėl valkatų tiktai iš jo išėjo: su jais daugiau jis nenorėjo dalintis šaltiniu, ugnim ir vaisiais. Ir dažnas, kas į dykumą patraukė ir troškulį drauge su žvėrimis plėšriaisiais kentė, tas nenorėjo su varovais purvinais kupranugarių prie tos pačios vandens duobės sėdėti. Ir tas, kas lyg naikintojas atėjo ir lyg laukus naikinanti kruša, jis tik norėjo valkatoms visiems į burną koją įvaryti ir šitaip gerklę jiems užkimšti. Tačiau ne tai yra tas kąsnis, kuris mane labiausiai smaugė, kuomet aš sužinojau, jog ir gyvenimui pačiam nesantaika, mirtis ir kryžiaus kančios reikalingos:- O tai, jog kartą aš paklausiau ir klausimas tas užėmė man kvapą: tai kaip? Nejau gyvenimui ir valkatų dar r e i k i a? Ar būtini užnuodyti šaltiniai ir ugnys dvokiančios, sapnai nešvankūs ir kirmėlės gyvenimo mūs duonoj? Ne panieka manoji, o šleikštulys gyvenimą man godžiai rijo! Dvasia dažnai man slopti ėmė, kuomet ir valkatos man rodėsi protingi! Ir tiems, kas valdžią turi, aš nugarą parodžiau, kuomet savom akim išvydau, ką jie valdžia dabar vadina: tai mainikavimas, verteiviškos derybos dėl valdžios - su valkatomis! Tarp kitakalbių aš tautų gyventi stengiaus su užkimštomis ausimis: kad negirdėčiau tų kalbų ir žodžių, kuriais jie dėl valdžios prekeiviškas derybas veda. Ir nosį savo užsiėmęs suirzęs aš ėjau per vakarykščią ir šią dieną: išties be galo bjauriai dvokia ta vakarykštė ir diena šitoji iš valkatų atėjusiais rašeivom! Lyg tas luošys, kuris negirdi, kuris nemato ir kalbėt negali,- taip gyvenau ilgai, kad man su valkatom gyventi nereikėtų, kurie valdžioj yra, kurie vis rašo ir spausdina, ir malonumų ieško. Taip sunkiai ir atsargiai dvasia manoji laiptais kopė; jai vien tik džiaugsmo išmalda paguodos teikė; vien su lazda gyvenimas neregiui slinko.

Bet kas, gi man nutiko? Kaip šleikštulys tas man prapuolė? Kaip akys mano atjaunėjo? Kaip pasiekiau tą aukštį, kur prie šaltinio valkatos nė vieno nebesėdi? Gal šleikštulys patsai sparnus man davė ir suteikė jėgų nujaust šaltinį kitą esant? Išties, į aukštį aš pakilt turėjau, kad vėl šaltinį džiaugsmo rasčiau! Ak, ir radau aš jį, o, broliai mano! Čionai aukštybėse tas man šaltinis džiaugsmo trykšta! Ir čia gyvenimas tasai, kur prie šaltinio jo nė vienas valkata prilįst ir gert negali! Bemaž per daug stipriai tu trykšti, šaltini džiaugsmo! Dažnai ištuštini tu taurę, norėdamas ją vėl pripildyt! Ir dar turiu išmokti kukliau prieiti prie tavęs: per daug galingai prie tavęs širdis manoji dar vis skverbias: - Mana širdis, kurioj manoji vasara liepsnoja - trumpa, karšta, liūdna ir pernelyg laiminga: kaip trokšta toji vasaros širdis mana vėsumo tavo! Praslinko liūdesys pavasario to mano! Ištirpo mano snaigių pyktis birželio saulėj! Aš visas vasara virtau ir vasaros vidurdieniu kaitriuoju! Aš vasara virtau pačia tikriausia su trykštančiais gaiviais šaltiniais ir palaiminga tyluma: o, eikit šen, bičiuliai mano, kad tyluma mums dar daugiau palaimos teiktų! Nes m ū s ų tai aukštybė ir mūsų tai tėvynė: per daug aukštai mes čia gyvenam ir pernelyg atkalnės stačios, kad nešvarieji tie visi ir troškulys jų mus pasiektų. Užmeskit žvilgsnį savo tyrą į džiaugsmo manojo šaltinį, bičiuliai mano! Ar gali drumstas jis dėl to pasidaryti? Jis atsakys šypsniu jums s a v o j o tyrumo. Mes medy ateities didingam juk savo lizdą sukam; ereliai mums, tiems vienišiesiems, savuos snapuos turės nešioti maisto! Bet jau tikrai ne tokio valgio, kurį ir nešvarieji drauge žiaumot galėtų! Tegu sau ugnį jie į burną kiša ir gerklę išsipliko! Iš tikro mes čionai nelaikom įrengę būstų nešvariesiems! Ledainė kūnams jų ir dvasioms mūs laimė būtų! Ir tarsi vėjai smarkūs mes norime virš jų gyventi, kaimynai mes erelių, kaimynai sniego mes ir saulės: štai taip gyvena vėjai stiprūs. Ir tarsi vėtra įsiveršiu į jus dar kada nors visus ir kvapą jūsų dvasiai aš užgniaušiu dvasia savąja: taip nori ateitis manoji. Išties galingas vėjas yra Zaratustra lomoms visoms ir slėniams; jis tokį priešams patarimą duoda ir tiems visiems, kas spjaudo: "Jūs venkit p r i e š a i s vėją spjaudyt!" - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie tarantulus</I> Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabo jo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų. O, štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros tau juodas trikampis puikuojas, tas ženklas tavo; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloj glūdi. Joj tūno kerštas įsitaisęs: ir tam, kam tu įkandi, išauga šašas juodas; kerštu nuodai tavieji sielą verčia suktis! Aš lyginimu tuo į jus kreipiuosi, į jus, kas sielą suktis verčia, skelbėjai jūs l_y_g_y_b_ė_s! Tarantulai man esat, kerštautojai slaptieji! Bet tą slaptybę jūsų noriu dienos švieson išvilkti: todėl juokiuosi jums stačiai į veidą savu juoku aukštybių. Dėl to tampau aš jūsų tinklą, kad pyktį jūsų išviliočiau iš jūsų melo urvo, ir jūsų kerštas iš už žodžio jūsų, kuris jums "teisingumą" reiškia, tuoj pat iššoktų.

Ž_m_o_g_u_s___n_e_t_u_r_i___j_a_u_s_t_i___k_e_r_š_t_o: štai tiltas mano tas viltin didžiausion ir ta vaivorykštė po darganų ilgų ir vėjų. Tačiau, dalykas aiškus, kitaip tarantulai geidauja: "Teisinga bus - tik taip mes reikalą suprantam,- kuomet pasaulis prisipildys audrų ir vėjų keršto mūsų", - taip tarp savęs jie kalbas. "Visiems mes keršysim ir tuos mes plūsim; kurie nuo mūsų skirias,- štai tokią priesaiką tarantuliškos širdys duoda. - Ir dar 'lygybės siekis' nuo šiol dorybės vardą gaut privalo, ir prieš visus, kas valdžią turi, mes savo triukšmą kelsim!" Tad va, lygybės jūs skelbėjai, bejėgė ir silpna tironų beprotystė iš jūsų šaukiasi "lygybės" : vadinasi, slapčiausieji geismai tironų maskuojasi dorybės žodžiais! Niūrus bukumas, paslėptas pavydas, gal jūsų tai tėvų bukumas ir pavydas: iš jūsų išsiveržia tai pavydo liepsnomis ir beprotybe. Ką tėvas nutylėjo, sūnus išsako garsiai; dažnai sūnuj aš tėvo paslaptį apnuogintą regėjau. Jie tarsi įkvėpti atrodo: tačiau ne iš širdies jie įkvėpimą gauna - jiems kerštas aistrą teikia. Ir kai jie kilnūs bei santūrūs daros, tai ne dvasia, o tik pavydas būti juos tokius priverčia. Pavydas jų pasukt jiems liepia ir mąstymų takais; o ženklas jų pavydo - kad visuomet per daug toli jie eina: galop jų nuovargis dar ir ant sniego krist miegoti turi. Dejonėj kiekvienoj jų skamba kerštas, ir kiekvienam jų gyrime įskaudinimas slypi; tačiau teisėjais būt palaima jiems atrodo. Todėl patart, bičiuliai mano, aš jums noriu: jūs netikėkite niekuo, kas bausti polinkį didžiulį turi! Prastos rūšies, blogos kilmės tai žmonės; iš jų veidų tik budelis ir pėdsekys gauruotas žvelgia. Ir tais aš siūlau netikėti, kas apie savo teisingumą vien liežuviu tik mala! Iš tikro, jų sieloms ne vien medaus tetrūksta. Ir jeigu patys jie vadina save "gerais, teisingais", tuomet pamiršt jums nevalia, jog tapti fariziejais jiems tik - valdžios tetrūksta! Bičiuliai mano, aš nenoriu, kad būčiau su kuo nors supainiotas, kitu netyčia palaikytas. Yra tokių, kas idėjas manąsias apie gyvenimą garsina: o patys jie drauge yra lygybės ir tarantulų skelbėjai. Ir tai, kad jie gyventi kviečia, šitie vorai nuodingi, nors patys tūno urvuose sulindę, vien nugarą gyvenimui atgręžę, tai įspūdį sudaro, jog tuo jie tik įskaudint nori. Jie tuo sukelt tiems skausmą trokšta, kuriems dabar valdžia priklauso: nes jie mirties pamokslo kol kas mieliausiai klauso. Jei būtų kas kitaip nei šiandien, tai ir tarantulai kitaip mokintų: juk būtent jie kadais labiausiai pasaulį šmeižė ir ant laužų eretikus uoliausiai kepė. Su tais lygybės aš skelbėjais supainiotas nenoriu būti. Nes teisingumas m_a_n štai tokią minti duoda: "Nėra juk žmonės lygūs." Tačiau neturi jie tokie ir būti! Ką antžmogiui tada manoji meilė reikštų, jei aš kitaip kalbėti imčiau? Per begalybę tiltų, lieptų į ateiti jie turi veržtis ir vis daugiau tarpusavy kariaut ir jausti vis didesnę nelygybę: taip liepia man kalbėt didžioji meilė mano! Jie turi įvaizdžius ir šmėklas savoj nesantaikoj išrasti ir įvaizdžiais šitais ir šmėklom tom kovon didžiausion viens prieš kitą stoti! Kas gera ir kas pikta, ir turtas, ir skurdybė, aukštybė ir menkystė, taip pat vardai verčių visų,- tai ginklai ir žvangą ženklai privalo būti, kad vėl gyvenimas patsai save įveiktų! Aukštyn jisai vis kilti nori, statydamas ramsčius ir laiptus: į tolumas jo žvilgsnis veržias ir į grožybes palaimingas,- d_ė_l___t_o aukštybė jam taip reikalinga! Kadangi jam aukštybės reikia, tai reikia jam ir laiptų, ir prieštaravimas jam reikalingas tarp laiptų ir jais lipančiųjų! Gyvenimas aukštyn vis kopti nori ir kopdamas save įveikti. Pažvelkite, bičiuliai mano! Čionai, kur urvas voro, griuvėsiai stūkso čia senos šventovės,- tik jūs akim nušvitusiom pažvelkit!

Iš tikro, kas kadais mintis savąsias iš akmenų aukštybėn rentė, tas paslaptis gyvenimo visas žinojo kaip išminčius! Kad ir kova, ir nelygybė, kad karas dėl valdžios ir viršenybės taip pat ir grožyje dar glūdi: to moko jis čionai visus šiuo pavyzdžiu aiškiausiu. Kaip dieviškai čia arkos, skliautai pinas, lyg būtų jie imtynių susikibę: kaip jie šviesa, šešėliais viens su kitu čia grumias, tie dieviškai kovojantieji.- Todėl ir mes, bičiuliai mano, pasidarykim priešai, užtikrintai ir dailiai! Mes dieviškai viens s_u kitu pradėkim grumtis! Vaje! Tarantulas mane įkando pati, tas priešas mano senas! Jis dieviškai užtikrintai ir dailiai įkando man į pirštą! "Bausmė ir teisingumas turi būti,- taip voras mano,- ne veltui jam čionai giesmes priešybės garbei gieda!" Taip! Atsikeršijo jis, aišku! O varge mano! Dabar kerštu jis dar privers ir mano sielą suktis! O kad aš nesisukčiau, pririškite mane, bičiuliai mano, prie šios kolonos! Verčiau kolonos aš šventasis būsiu negu verpetas keršto! Zaratustra nėra iš tikro nei vėjo sūkurys, nei viesulas koksai; o jeigu jis - šokėjas, tai tik ne tarantelos! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie garsiuosius išminčius</I> Tarnavote jūs tautai ir prietarams tautos, visi išminčiai jūs garsieji! - tačiau tiktai n_e tiesai! Kaip tik. dėl to ir gerbiami jūs buvot. Todėl ir netikėjimas tas jūsų tiek pakantos sulaukė, kad pokštas buvo jis ir kelias, kuris į tautą tik aplinkui veda. Taip ponas leidžia kai kada saviems vergams truputi laisvės paragauti, o pats jų išdykavimu sau gėris. Tačiau tauta ko taip neapkenčia, tarytum šunys vilko? Tai - laisvės dvasios ir žmogaus, kurs trauko pančius ir kurs garbinti nelinkęs nieko ir giriose gyvena. Krapštyt laukan ji iš lindynės - tai tautai visuomet tik "teisingumą" reiškė: prieš toki žmonės ir dabar šunis pikčiausius savo tebesiundo. "Nes juk tiesa gyvuoja, jei tik tauta gyvuoja! Ir vargas tiems, kas ieško!" - taip nuo senų laikų juk buvo. Įtikti savo tautai jūs norėjot, giedodami jai ditirambus: "tiesos siekiu" tai pavadinot, išminčiai jūs garsieji! Ir jūsų širdys sau vis sakė: "Aš iš tautos esu atėjęs, iš ten ir Dievo balsas man atskriejo." Ir užsispyrę, išmintingi, tarytum asilai, tautos jūs visad užtarėjai buvot. Ne vieną mes galiūną žinom, kurs su tauta gerai važiuoti geidė, dar priešais savo žirgus - ir asiliuką pasikinkė, išminčių garsų. O štai dabar, išminčiai jūs garsieji, norėčiau, kad galų gale visai jūs nusimestumėte liūto kailį! Plėšraus žvėries tą rainą kailį ir gaurus tiriančio ir ieškančio, ir to, kuris užvaldo! O kad aš įtikėt galėčiau į jūsų "teisingumą", turėtumėt pirma sulaužyt savo garbinančią valią. Teisuolis - tokį vardą duodu tam, kuris į dykumas bedieves eina ir savo garbinančią širdį yra visai sulaužęs. Smėlynuos geltonuos įklimpęs ir saulėje įdegęs, ištroškęs dairosi jisai salų, kur daug šaltinių trykšta ir medžių ūksmėje gyvybė ilsis. Tačiau jo troškulys didžiulis neperkalba dar jo šitiems patenkintiesiems pasidaryti jam lygiam: nes kur oazės plyti, ten ir dievaičiai būna. Ir alkį kęsti, prievartą naudoti, ir vienišam, bedieviui būti - tokia yra pati valia, kuri priklauso liūtui.

Laisva nuo vergo laimės ir nuo dievų bei garbinimo jų, bebaimė ir baisi, ir didelė, ir vieniša - tokia yra valia, kuri priklauso teisingajam. Nuo seno dykumoj gyveno kaip jos valdovai teisingieji, laisvieji protai, o miestuose sulindę buvo gerai įmitę, nupenėti išminčiai garsūs - tie gyvuliai darbiniai. Tai jie kaip tik ir traukia, lyg asilai - t_a_u_t_o_s vežimą! Aš nepykstu ant jų iš tikro: bet mano akyse jie lieka tarnai ir į vežimą pakinkyti, nors ir tviskėtų jie pakinktais aukso. Dažnai iš jų geri tarnai išėjo, net pagyrimo nusipelnę. Nes taip dorybė sako: "Jei tarnas būti privalai, tai susiraski tokį poną, kuriam tarnystė tavo naudos didžiausios duotų! Dvasia, taip pat dorybė pono tavo didėt ir augti turi dėl to, kad tu esi jo tarnas: štai taip ir tu drauge su jo dvasia ir jo dorybe augsi!" Ir iš tiesų, garsieji jūs išminčiai, tautos tarnai didieji! Jūs patys su tautos dvasia ir jos dorybe augot - bet augo ir tauta per jus! Tatai sakau aš jūsų garbei! Tačiau minia man pasiliekat net su visom savom dorybėm, minia kvailom akim,- minia, kuri nežino, kas ta d_v_a_s_i_a, kas ją sudaro! Dvasia yra gyvenimas, kuris save pats pjauna: iš nuosavos kančios jisai savas žinias papildo,- ar jūs tai jau žinojot? O dvasios laimė: būti pateptąja, būt gyvuliu aukojamuoju, kurs ašaromis šį pašventinimą gauna,- ar jūs tai jau žinojot? Ar aklojo aklumas ir grabaliojimas, ir žingsnis jo netvirtas dar turi rodyt galią saulės, kurion jis žvelgė,- ar jūs tai jau žinojot? Ir iš kalnų pažįstantysis s_t_a_t_y_t išmokt privalo! Per maža, kad dvasia išjudina iš vietos kalnus,- ar jūs tai jau žinojot? Tik dvasios kibirkštį jūs tepažįstat: bet jūs nematote priekalo, kuriuo dvasia yra, nematot, koks smarkus jos kūjis! Iš tikro, dvasios išdidumo nepažįstat! Bet dar mažiau kuklumą jos galėtumėt pakęsti, jei ji kada prabilt norėtų! Ir niekuomet jūs dar neturit į pusnį savo dvasios sviesti: tam karščio reikiamo jums trūksta! Todėl jūs ir nežinot, koksai žavus jos šaltis. Bet su dvasia jūs elgtis linkę visur ir visame kame per daug jau intymiai; ir išmintį dažnai padarėt ligonine ir prieglauda blogiems poetams. Jūs nesate ereliai: todėl ir laimės jums patirt neteko, kurią pagimdė dvasios siaubas. O kas ne paukštis, tas neturi sklandyt viršum bedugnių. Jūs esat man drungni: tačiau šalta srovė kiekvieno pažinimo. Ir tartum ledas šaltas yra giliausios versmės dvasios: karštoms tai rankoms atgaiva ir tiems, kas verkia, kuria. Garbingi stovit čia sustingę ir nugaras savas ištiesę, išminčiai jūs garsieji! - Ir nei galingas vėjas, ir nei valia stipri jus neįstengs pajudinti iš vietos. Ar niekad jūs nematėt, kaip burė jūra skrieja, ir apvali, ir išpūsta; virpėdama dėl vėjo siausmo ir jo veržlumo? Lyg burė skrieja jūra taip pat ir išmintis manoji, virpėdama dėl dvasios siausmo ir jos veržlumo - ta išmintis manoji nežabota! Bet jūs, tautos tarnai, išminčiai jūs garsieji,- kaip jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t_e su manim drauge taip skrieti!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Nakties giesmė</I> Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai kalba. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis. Naktis atėjo: ir dabar tiktai pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda.

Kažkas nenuraminta ir nenumaldoma many gyvena; tai žodžiais veržias iš krūtinės. Troškimas meilės manyje gyvena, jis moka meilės kalbą. Šviesa esu: o, kad naktis aš būčiau! Ir tai yra vienatvė mano, kad aš šviesos esu apjuostas. O, kad nakties tamsa aš būčiau! Kaip godžiai žįst šviesos krūtis aš imčiau! Ir jus pačias palaimint dar norėčiau, žvaigždutės mirgančios ir žiburėliai jūs, ten šviečiantys aukštybėj! - ir būt laimingas aš norėčiau, šviesos jūs dovanom apdovanotas. Bet gyvenu šviesoj aš savo ir sugeriu atgal liepsnas, kurios įsidega many ir iš manęs ištrūksta. Aš nepažįstu imančiojo laimės; ir neretai vis pagalvoju, jog vogti maloniau nei imt turėtų būti. O skurdą mano tai sudaro, kad rankos niekad nepailsi nuo dovanų davimo; o manąjį pavydą kelia, kad laukiančias akis matau ir ilgesio nuskaidrintas naktis regėti tenka. O, vargas tiems, kas dovanoja! Tu užtemime mano saulės! O, tu troškime manojo troškimo! O alki didelis sotybėj! Jie iš manęs vis ima: bet ar liečiu aš jų sielas? Didžiulė plyti praraja tarp duoti ir tarp imti; o prarają visų mažiausią sunkiausiai peržengt sekas. Iš grožio mano alkis lenda: įskaudint tuos norėčiau, kuriems skleidžiu aš šviesą, aš apiplėšt norėčiau tuos, kuriuos apdovanojau: - taip alkstu aš piktybės. Vis atitraukdamas aš ranką savo, kuomet kita ranka prie josios tiesias, vis delsdamas kaip tas vanduo galingo krioklio, kuomet jau krisdamas jisai dar delsia: - taip alkstu aš piktybės. Štai tokį kerštą išgalvoja gausa manoji: štai tokios pinklės ir klasta iš vienišumo mano kyla. Manoji laimė dovanoti - ji dovanodama užgeso, dorybė mano - ji nuo savęs pačios pavargo, nuo savo pertekliaus pailso! Kas nuolatos vis dovanoja, tam randasi pavojus, kad gėdos jis netekti gali; kas nuolatos, be perstojo dalina, tam nuospaudos ant rankų ir ant širdies dėl darbo šito pasidaro. Ir akys mano ašarų daugiau nerodo dėl prašančiųjų gėdos; o rankos mano pernelyg jau kietos tapo, kad jaustų virpesį pripildytų rieškučių. Kur dingo ašaros akių manųjų ir kur širdies manos jautrumas pasidėjo? O, dovanojančių visų vienatve! O, nekalbume tų, kas šviečia! Nykiom erdvėm daug saulių skrieja: į viską, kas tamsybėj skendi, jos kreipiasi šviesa savąja,- bet man jos tyli. O, tai yra šviesos nesutarimas su visa, kas tik šviečia: be gailesčio jinai savais keliais keliauja. Širdies gelmėj nejausdama teisybės viskam, kas šviečia, kitoms šalta be galo saulėms,- taip saulė kiekviena keliauja. Kaip viesulai orbitom savo saulės skrieja, tai jų yra kelionė. Jos valiai savo nenumaldomai paklūsta, tai jų yra šaltumas. O, jūs tamsieji, jūs naktiniai, tik jūs sau šilumą iš šviečiančiojo kuriat! O, jūs vieni iš tešmenų šviesos sau pieną, atgaivą sau siurbiat! Mane aplink vien ledas supa, ir svyla nuo kažko ledinio ranka manoji! Ak, troškulys mane kankina, jis jūsų troškulio ištroškęs! Naktis atėjo: bet kodėl šviesa turiu aš būti! Ir trokšt turiu tamsos! Vienatvės! Naktis atėjo: ir dabar lyg koks šaltinis noras mano išsiveržia,- kalbėt mane jis verčia. Naktis atėjo: ir dabar garsiau visi šaltiniai šneka. Siela mana taip pat yra iš gylio trykštantis šaltinis. Naktis atėjo: ir dabar pabunda visos giesmės mylinčiųjų. Siela mana taip pat yra giesmė, kuri iš mylinčiojo sklinda.- Štai taip Zaratustra giedojo. <I>Šokio daina</I> Kai pavakarę, vieną Zaratustra su mokytiniais savo per girią ėjo ieškodamas gaivaus šaltinio, staiga pateko jis į pievą žalią, kurią nuo vėjo slėpė aplinkui augę medžiai ir krūmokšniai: čionai merginos

šokį šoko. Bet kai jos Zaratustrą atpažino, iškart sustojo visos; o jis su draugišku šypsniu arčiau priėjo ir šitaip tarė: "Nemeskit šokusios, merginos mielos. Ne koks trukdytojas piktu žvilgsniu pas jus atėjo ir ne merginų priešas. Esu aš Dievo užtarėjas, ginu aš jį nuo velnio: o šis yra dvasia sunkybės. Ir kaip galėčiau aš, o jūs lengvutės, būt priešas šokių dieviškųjų? Arba nemėgt merginų kojų su nuostabiais kulkšniukais? Esu giria, teisybę sakant, tamsi paunksmė medžių, bet kas tamsos manos nebijo, tas ir rožynų ras po kiparisais mano. Jis ras ir mažąjį dievuką, kuris merginoms pats mieliausias: jis prie šaltinio guli ramus, akis užmerkęs. Iš tikro jis vidurdieny užsnūdo, tas tinginys besaikis! Matyt, per daug jisai drugelių vaikės? Nepykit, jūs šokėjos puikios, jei aš tą mažąjį dievuką truputį apvanosiu! Jis rėks ir verks, tai aišku,- bet jis ir verkdamas šypsotis moka! Ir ašarų dar nenušluostęs, tegu paprašo jus pašokti; o aš tam šokiui dainą sudainuosiu: Tai šokio bus daina, daina patyčių iš sunkio dvasios, didžiausio to ir galingiausio mano velnio, apie kurį jūs sakot, jog jis 'pasaulio viešpįts'."- Tai štai daina šitoji, kurią Zaratustra dainavo, kai Kupidonas ir merginos drauge rately sukos: Dar neseniai akysna tavo, gyvenime, aš pažiūrėjau! Ir pasirodė man staiga, jog į kažką: aš nepaaiškinama leidžiuos. Bet aukso meškere savąja mane ištraukei; tu tyčiojaisi ir juokeis, kai nepaaiškinamo tau daviau aš vardą. "Taip sako visos žuvys,- tarei tu man,- ko j_o_s paaiškint, išmatuot negali, tai nepaaiškinimu pavadina. Bet aš esu tiktai nepastovus be galo ir nesutramdomas, ir moteris visam kame, ir nelabai dar dorovinga: Nors, vyrai, jūs mane 'gilia' vadinat, 'ištikima' ir 'amžina', ir 'paslaptinga'. Jūs visad mus apdovanojat savom dorybėm- o, jūs dorovingieji!" Taip šaipėsi jinai, nepatiklioji; bet niekad netikiu nei ja, nei pašaipom aš josios, kai ant savęs pati ji piktžodžiauja. Ir kai tarp keturių akių kalbėjau su nesutramdoma išmintimi savąja, ji man piktai pasakė: "Tu nori, trokšti, myli - dėl to tiktai gyvenimą g_i_r_i_!" Vos išlaikiau piktai jai neatrėžęs, teisybės tai pikčiurnai nepasakęs; nėra atsakymo piktesnio, kaip savo išminčiai "teisybę pasakyti". Tokie dalykai štai trijulės mūsų! Visa širdim tiktai gyvenimą aš myliu - ir iš tiesų tuomet labiausiai, kai nekenčiu aš jojo! O kad aš išminčiai esu toks geras, dažnai net ir per daug, yra taip vien todėl, kad ji gyvenimą man primena labiausiai! Akis ji savo turi ir savo šypseną, ir net auksinę meškerėlę: kuo kaltas aš, kad jie abu tokie panašūs? Ir kai gyvenimas mane paklausė kartą: "Kas tai yra, ta išmintis tavoji?" - aš atsakiau nelaukęs nieko: "O taip! Tai išmintis! Mes trokštam jos ir niekad nesam sotūs, mes žvelgiame į ją pro šydus, mes ją tinklais net gaudom. Ar ji graži? Ką aš žinau! Bet ir seniausi karpiai ant jos dar kimba. Ji kintanti ir užsispyrus; dažnai - regėjau; kaip jinai sau lūpas kramtė ir kaip save prieš plauką ji šukavo. Gal ji pikta ir apgaulinga, ir visame kame tik moteris; bet kai blogai apie save pati ji kalba, tuomet kaip tik labiausiai suvedžioja." Ir kai aš tai gyvenimui išdrožiau, jisai piktai nusišypsojo ir užsimerkė. "Tu apie ką čionai kalbi? - paklausė jis.- Apie mane, ko gero?

Ir jei teisybę tu sakytum, ar t_a_i man šitaip akis išdėti reikia! Bet tu dabar ir apie savo išmintį man pakalbėki!" Ak, tu ir vėl akis atmerkei, o tu gyvenime mielasis! Ir pasirodė man staiga, kad vėlei į kažką aš nepaaiškinama leidžiuos.- Štai taip Zaratustra dainavo. Tačiau kai šokis baigės ir jau merginos išsiskirstę buvo, jam liūdesys suspaudė širdį. "Seniai jau saulė nusileido,- jis tarė pagaliau.- Ant pievos jau rasa iškrito, o iš tankmės vėsa jau dvelkia. Kažką nežinoma jaučiu aplinkui ir žvilgsnį mąslų. Tai ką! Esi dar gyvas, Zaratustra? Kodėl? Dėl ko? Kame? Ir kur? Kokiu būdu? Ir kaip? Ar ne kvailystė dar gyventi?- O, jūs bičiuliai mano, tai vakaras manęs taip klausia! Atleiskite, kad aš toks liūdnas! Tai - vakaras: atleiskit man, kad vakaras tai buvo." Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Rauda</I> "Tenai yra kapų sala tylioji; ten ir kapai jaunystės mano. Tenai gyvenimo vainiką nunešiu aš, vainiką amžino žalumo." Štai taip širdy nutaręs, aš leidausi kelionėn jūra.- O jūs, vaizdai, regėjimai jaunystės! O, meilės žvilgsniai jūs visi, akimirksniai jūs dieviškieji! Kaip jūs man dingote taip greitai! Aš jus prisimenu šiandieną kaip savo mirusiuosius. Nuo jūsų, mano mieli mirusieji, saldus man kvapas sklinda, gaivinantis ir širdį, ir verčiantis pravirkti. Iš tikro sukrečia jisai ir širdžiai jūros vienišo keleivio suteikia atgaivą malonią. Esu aš vis dar turtingiausias, pavydą keliantis didžiausią - aš vienišiausias iš visų! Nes aš jau jus t_u_r_ė_j_a_u, o jūs mane dar turit: sakykit, kam kitam nuo medžio obuoliai tokie štai raudonskruosčiai krito? Dar tebesu paveldėtojas meilės jūsų ir žemiškoji karalystė, kuri jūs atminty margom laukinėmis dorybėm žydi, o jūs, mieliausi mano! Juk gimėm mes šalia viens kito būti, malonūs jūs ir svetimi stebuklai; ir ne kaip bailūs paukščiai jūs pas mane ir mano potroškį atskridot - o ne, kaip tikintys pas tikintįjį! Taip! Jūs, kaip aš, ištikimybei ir palaimingai amžinybei užgimę esat: ar aš turiu dabar vardus jums duoti pagal jūsiškę neištikimybę, jūs dieviškieji žvilgsniai, akimirksniai jūs dieviškieji: dar kito vardo neišmokau. Iš tikro jūs, bėgliai, per greit man mirėt. Tačiau nei jūs pabėgti nuo manęs norėjot, nei aš nuo jūsų: mes viens kitam nenusikaltę dėl mūsų neištikimybės. M_a_n_e mirtin pasiųst jus vertė, jūs paukščiai giesmininkai vilčių manųjų! Tikrai, į jus, mielieji, piktybė visados strėles savąsias siuntė - norėdama širdin manon pataikyt! Ir ji pataikė! Jūs juk nuolat buvot visų arčiausi širdžiai mano, ir mano turtas, mano apsėstybė: t_o_d_ė_l jauni ir pernelyg anksti turėjot mirti! Pačion jautriausion vieton mano strėlė man buvo paleista: tai buvot jūs, kurių oda - tarytum pūkas, o dar labiau - lyg šypsena, kuri nuo žvilgsnio miršta! Bet savo priešams štai ką noriu tarti: ką reiškia žmogžudystė, palyginti su tuo, ką jūs man esate padarę! Pikčiau negu žmonių žudynės jūs esat man padarę; nesugrąžinama jūs esat iš manęs atėmę: - štai taip aš jums kalbu, jūs priešai mano! Juk jūs nužudėte vaizdus jaunystės, taip pat stebuklus mylimiausius mano! Draugus vaikystės nuo manęs atplėšėt, tas palaimingas asmenybes! Jų atminimui aš dedu vainiką šį ir šitą prakeikimą.

Šį prakeikimą jums, o, priešai mano! Juk jūs nutraukėt mano amžinybę, kaip garsas dūžta naktį tamsią! Tarytum žvilgsnis dieviškų akių jinai mane aplankė,- lyg koks akimirksnis trumputis! Štai kaip, atėjus valandai palankiai, kadais tyrumas mano sakė: "Būtybės visos dieviškos man turi būti!" Tuomet mane užpuolėt su šmėklomis siaubingom; o, kur dabar pabėgo ta valanda geroji! Man visos dienos turi šventos būti",- štai taip jaunystės mano išmintis kadaise man kalbėjo: išties linksmos tai išminties kalbelė! Tačiau tuomet, jūs priešai nuožmūs, naktis jūs pavogėt manąsias ir pardavėte jas užu bemiegę kančią: o, kur dabar pabėgo ta išmintis linksmoji? Kadais geidžiau laimingo paukščio ženklo: tuomet paleidot man per kelią pelėdą šlykščią, baisią. O, kur tada pabėgo švelnus tas geismas mano? Prisiekiau šlykštulio seniau, atsisakyti: tuomet jūs artimus ir artimiausius mano apleidot šunvotėm bjauriausiom. O, kur tada pabėgo tauriausia priesaika manoji? Kaip aklas aš ėjau kadais keliais palaimos: tuomet purvais apdrabstėt aklio kelią - dabar jam širdį pykint ima tas senas aklio eitas takas. Ir kai dariau visų sunkiausia ir pergalę švenčiau aš įveikimų savo, tuomet jūs šaukti vertėt tuos, kurie mane mylėjo, jog skausmą jiems keliu didžiausią. Išties toks visad buvo jūsų darbas: deguto drėbėt jūs medun geriausian mano ir niekinot darbštumą manų puikiausiųjų bitelių. Mielaširdystei mano visad siuntėt išmaldininkus įžūliausius; aplink užuojautą maniškę jūs telkėt visuomet nebepataisomus begėdžius. Taip pažeidėte jų tikėjime dorybes mano. Ir kai ant aukuro aš dėjau, kas man visų švenčiausia, tuoj pat jūsiškis "dievobaimingumas" įmesdavo ir savo riebią dalį - taip jūsų tauko garuose užtrokšdavo ir mano šventenybė. Ir vieną kartą šokt panorau, kaip niekuomet lig šiolei: bet kokį dangų aš norėjau šokiu savu praskristi. Tuomet jūs perkalbėjot mieliausią mano dainių. Ir jis kimiai užtraukė šiurpią gaidą; ak, išūžė jis man ausis lyg koks išbleręs ragas! O dainiau, tu baisus žudike, piktybės įnagi, tu avinėli nekalčiausias! Stovėjau štai aš jau geriausiam šokiui pasirengęs: ir nužudei garsais savais tu manąją ekstazę! Tik šoky moku aš parodyt daiktų verčiausių simbolius ir ženklus: o štai dabar verčiausias ženklas paliko kūnu mano neišreikštas! Neišreikšta, neišvaduota paliko man viltis didžiausia! Ir mirė man vaizdai visi, paguodos visos mirė manos jaunystės! Tad kaip aš tai ištvėriau? Kaip iškenčiau tokias žaizdas ir kaip aš jas užgydžiau? Ir kaip siela manoji iš tų kapų vėl prisikėlė? Išties yra many, ko nesužeisi, karste ko žemėm neužkasi, kažko, kas uolą susprogdinti gali: tatai v_a_l_i_a___m_a_n_a vadinas. Tylėdama ir nesikeisdama jinai per metų virtines žingsniuoja. Savu keliu ji mano kojom eiti nori, mana valia senoji; prasmė šitos kelionės - jai nepažeidžiama ir aiški. O aš! Aš nepažeidžiamas esu tiktai į kulną. Tu vis dar gyveni ir vis esi sau lygi, tu iš visų kantriausia! Tu vis dar pro visus kapus pajėgei prasimušti! Tavy taip pat ir tai gyvena, kas dar jaunystės mano neišvaduota liko; ir kaip gyvenimas, ir kaip jaunystė tu sėdi čia, turėdama vilties, ant geltonų kapų griuvėsių. Išties tu man dar tebesi visų kapų griovėja: garbė tau, tu valia manoji! Ir vien tik ten, kur esama kapų, yra prisikėlimų.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie savęs įveikimą</I>

"Tiesos siekimas",- jūs išminčiai, juk taip jūs pavadinot tai, kas varo jus į priekį, aistras kas jūsų kursto. Siekimas mąstymu suvokti visa, kas egzistuoja: štai taip a_š vadinu tą valią jūsų! Jūs visą esamybę norit pirmiausia mąstoma p_a_v_e_r_s_t_i: nes geranoriškai jūs abejojat,ar ją įmanoma mąstyti. Bet ji jums pasiduot, paklusti turi! Valia taip jūsų geidžia. Jinai daili ir lygi turi tapti ir dvasiai paklusni pasidaryti, kaip josios veidrodis ir atvaizdas atsispindėjęs. O šis siekimas jūsų, išmintingiausieji išminčiai, tai ne kas kita, kaip valdžios troškimas; net ir tuomet, kai apie gėrį jūs ir blogį, ir apie vertinimus bei vertes jūs samprotaujat. Sukurt jūs norit dar pasaulį, ant kelių prieš kurį klūpėt galėtumėte: viltis tatai didžiausia jūsų ir svaigulys didžiausias. O tie visi neišmintingi, vadinamoji liaudis,- į upę jie panašūs, kuria laivelis plaukia: tame laively iškilmingos, gražiom save susupę skraistėm, ramiai sau vertės sėdi. Jūs savo valią ir vertes savąsias paleidote į tapsmo upę; aš įžvelgiu valdžios siekimą seną tame, kuo žmonės kaip gėriu ir tuo, kas bloga, tiki. Tai būtent jūs, išminčiai, svečius šitokius į laivą pasodinot ir žavesį bei patrauklius vardus jiems davėt,- tai jūs ir jūsų ta valia valdinga! Toliau dabar tą laivą upė neša: ji nešti jį p_r_i_v_a_l_o. Tai kas, kad dūžtanti vilnis putoja ir laivo kiliui nirtulingai šiaušias! Ne upė jums pavojų kelia ir gėriui, blogiui jūsų galą rengia, išminčiai jūs didieji: o siekis pats, valdžios tasai troškimas,- ta neišsenkanti ir kurianti valia gyventi. Tačiau kad jūs suprastumėte žodį mano dėl to, kas gera ir kas bloga, aš tarsiu dar jums žodį trumpą apie gyvenimą ir gyvastį, jos esmę. Aš gyvastį sekiau ir tyriau, ėjau visais keliais keleliais, kad būdą jos pažinčiau. Su veidrodžiu man šimtabriauniu pavyko dar sugaut jos žvilgsnį, kai užčiaupta burna jos buvo: kad akys jos kalbėt man imtų. Ir šitos akys man kalbėjo. Bet kur tik gyvastį regėti teko, visur apie klusnumą, kalbos ėjo. Kas gyva - visa paklusnybėn linkę. O štai dalykas antras: įsakinėjama tik tam, kas pats savęs klausyti neįstengia. Toksai kiekvieno gyvio būdas. Ir trečia, ką girdėjau: įsakinėti daug sunkiau negu klausyti. Ir ne tiktai todėl, kad tas, kuris įsakinėja, jis naštą paklusniųjų velka ir ta našta lengvai sutraiškyti jį gali: - O ir todėl, kaip man atrodo, jog bandymą ir riziką įsakymas kiekvienas slepia; ir visuomet, kada įsako, gyvybė sau pavojų kelia. Net ir tada, kai sau pačiai įsako, jinai už tuos įsakymus privalo atkentėti. Savam įstatymui ji turi teisėja, keršytoja ir auka pasidaryti. Bet kaip čia gali būti? Taip aš savęs vis klausiau. Kas taip įtikina kiekvieną gyvį, kad jis ir klauso, ir įsako, ir dar įsakinėdamas klusnumą rodo? Tad paklausykit žodžio mano, išminčiai jūs didžiausi! Rimtai patikrinkit, ar aš tikrai pataikiau gyvenimui į širdį, ar jo širdies gelmes pasiekiau! Kur gyvastį aptikt pavyko, visur radau valdžios troškimą; ir netgi tarno valioj ponu būt norą jo esu aš pastebėjęs. Kad stipresniam silpnesnis vis tarnautų, šitam įtikina jį jo valia, kuri ponu dar silpnesniųjų būti geidžia: ir šito malonumo nė vienas gyvis niekuomet atsisakyt nenori. Ir kaip mažesnis didesniam vis pasiduoda, kad malonumo ir valdžios dar mažesniam jis gautų; taip ir didesnis pasiduoda ir dėl valdžios dar ir - gyvybe rizikuoja. O tas, kuris yra didžiausias, dar pasiduoda tuo, kad jo gyvenimas - vien rizika, vien tik pavojai, žaidimas mirtimi kauliukais. Kur aukos, kur tarnystė, kur meilės žvilgsniai nardo - ir ten yra troškimas viešpatauti. Aplinkiniais, slaptais keliais silpnesnis įšliaužia į pilį ir net pasiekia galingesnio širdį - ir ten jis pavagia jo valdžią.

Ir štai man kokią paslaptį pasakė gyvenimas patsai: "Matai,- jis tarė man iš lėto,- esu aš tai, k_a_s__ p_a_t_s__ s_a_v_e__ į_v_e_i_k_t_i__ v_i_s_a_d__ t_u_r_i. Tiesa, jūs tai kitaip vadinat: kūrimo noru ar veržimusi į tikslą, į aukštį, tolį, įvairovę; bet visa tai yra tik viena ir vieną paslaptį sudaro. Verčiau į pražūtį nueisiu, negu atsižadėsiu šito vieno; iš tikro, kur - žūtis, kur lapai krenta, žiūrėk, ten gyvastis save aukoja - dėl galios, dėl valdžios! Turiu kova, tapsmu aš būti, ir dar tikslu bei prieštara tikslams: o, kas troškimą manąjį atspėja, atspėja tas ir tai, kokiais k_r_e_i_v_a_i_s keliais jis eiti turi! Ir ką kuriu, ir kaip sukurta myliu - vis tiek netrukus tam ir savo meilei turiu aš priešu tapti: tokia yra valia manoji. Taip pat ir tu, kuris pažinti sieki, esi vien takas ir tik pėdsakas manosios valios: išties valdžios troškimas mano taip pat tavosiomis tiesos siekimo kojom vaikšto! Tasai tikrai teisybėn nepataikė, kas sąvoką "veržimasis į būtį" į ją iššovė: juk valios šitokios - nėra iš viso! Nes ko nėra, negali juk norėti; o kas yra, kas egzistuoja, kaip gali tai būties geidauti! Tik kur gyvybė, ten troškimas: bet ne gyvent - taip mokau aš tave - o galios ir valdžios pasiekti! Daug kas gyvenančiajam brangiau nei už gyvybę pačią rodos; tačiau ir vertinime tam girdėt tik vienas balsas - valdžios troškimas!" - Štai taip kadais gyvenimas man dėstė: ir jo pamokymais aš pasirėmęs, išminčiai jūs didžiausi, širdžių jūs mįslę dar įspėju. Išties sakau jums tiesiai: nei gėrio ir nei blogio, kurie būt amžini - neegzistuoja! Gyvenimas patsai save įveikt vis turi. Vertėm savom ir savo žodžiais, kurie išreiškia gėrį, blogį, jūs prievartą naudojat; verčių nustatinėtojai; ir tai yra slaptoji meilė jūsų ir sielos jūsų blizgesys, virpėjimas, išsiliejimas. Tačiau jėga dar daug didesnė iš tų verčių jūsiškių auga ir naujas įveikimas: į ją kiaušinis ir jo kiautas dūžta. Ir kas kūrėjas būti turi - tiek gėrio ir tiek blogio,- išties naikintoju pirma tas tapt privalo ir ankstesnes vertes sulaužyt. Vadinas, blogis pats didžiausias yra drauge didžiausias gėris: bet šis yra jau kuriantysis. - Mes apie tai tik š_n_e_k_a_m, k_a_l_b_a_m, išminčių jūs išminčiai, nors tai yra ir bloga. Tačiau tylėti - dar blogiau, nes visos tiesos nutylėtos nuodingos pasidaro. Tegul tad dūžta visa, kas į tiesas mūsąsias sudužti gali! Namų nemaža reiks dar pastatyti!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie kilniuosius</I> Rami yra gelmė manosios jūros: ir kas atspės, kokių pabaisų jinai juokingų slepia! Negali nieks sudrumst gilybės mano: tačiau ji blizga; raibuliuoja, nes plaukia joj mįslių, kvatojimų nemaža. Aš kilnųjį regėjau šiandien vieną, labai jau šventišką ir atgailaujantį dvasia: o kaip siela manoji juokės iš tos šlykščios bjaurybės! Krūtinę savo plačią atkišęs ir išvertęs, kaip tie, kas lyg prariję mietą vaikšto, stovėjo jis, kilnybė toji, sukandęs lūpas: Baisiom teisybėm apsikarstęs, laimikiais tais medžioklės savo, drabužiais smarkiai apdraskytais; ir daug ant jo spyglių kabėjo - bet rožės dar matyt neteko. Šypsotis dar jis neišmoko ir grožio nepatyrė. Niūrus sugrįžo šis medžioklis iš girios pažinimo. Jis kovės su žvėrim laukiniais: tačiau iš jo rimtybės žvėris laukinis tebežvelgia - nenugalėtasai! Kaip tigras, šuoliui pasirengęs, jis vis dar tebestovi; tačiau nemėgstu aš sielų tų įtemptųjų, ne mano skoniui tie, kas uždarai gyvena.

O jūs, bičiuliai, sakot, kad ginčytis dėl skonio esą neverta? Bet juk gyvenimas patsai - tai ginčas ištisas dėl skonio! O skonis - tai ir svoris, svarstyklės ir svėrėjas; ir vargas tam, gyventi kas be ginčų dėl svorio, dėl svarstyklių ir dėl svėrėjų geistų! Tiktai kai jam kilnumas be galo bus įgrisęs, tam prakilnybei, tiktai tada pradės jo grožis skleistis - ir tik tada jį vertint imsiu, ir tik tada laikysiu jį skoningu. Ir tik kai bus atėjęs laikas ir nusigręš jis nuo savęs, tuomet jisai šešėlį peršoks savo - tuomet tikrai! - įšoks jisai į s_a_v_o saulę. Per daug ilgai šešėly jis tūnojo - išblyško skruostai atgailautojo to dvasios; bemaž badu jis mirė, savuosiuos lūkesčiuos paskendęs. Dar paniekos jo akys pilnos, ir šleikštulį jo lūpos slepia. Nors jis dabar ir ilsis, bet poilsio dar jo nešildo saulė. Kaip jautis jis turėtų dirbti; ir laimė jo žeme, bet tik ne žemės panieka kvepėt turėtų. Aš baltu bulium jį matyt norėčiau, kaip jis pūškuodamas ir baubdamas noragą tempia: o tas baubimas jo kas žemiška dar šlovint privalėtų! Tamsus kol kas jo veidas, jame šešėlis rankų žaidžia. Jo akys dar beprasmės. Paties darbai ant jo vis dar šešėlį meta: ranka užtemdo dar veikėją. Kol kas darbų savų jisai nepergalėjo. Nors man tas jaučio sprandas jo patinka, tačiau dabar ir angelo akis matyt norėčiau. Ir savo didvyriškų siekių jis turi dar atsikratyti: išaukštintas, o ne tiktai kilnus jisai man turi būti - pats eteris iškelti jį turėtų, bevalį šitą! Pabaisas tramdė jis, mįsles jis minė: tačiau jam dar reikėtų pabaisoms savo bei mįslėms išganymą, sprendimą rasti - dangaus vaikais jis jas paversti dar turėtų. Šypsotis dar jo pažinimas neišmoko ir be pavydo būti dar nemoka; audringa jo aistra dar grožy nenurimo. Išties ne soty jo troškimas nutilti ir nugrimzti turi, o vien tik grožy! Žavumas juk priklauso tų taurumui, kurių didžiuliai siekiai. Rankas po galva pasikišęs - taip didvyris ilsėtis turi, taip jam ir savo poilsį įveikt reikėtų. Bet g_r_o_ž_i_s didvyriams yra sunkiausias daiktas. Jokia stipri valia jo iškovot negali. Daugiau šiek tiek, mažiau truputį: čia tai yra kaip tik nemaža, čia tai yra daugiausia. Be darbo raumenis laikyti ir valią nuginkluotą: štai kas sunkiausia jums visiems, jūs prakilnieji! Kuomet galia malonę rodys ir nusileidžiant ją išvysim, aš vaizdą šį stačiai gražiu vadinsiu. Ir nė iš vieno grožio aš tiek nereikalauju, kiek iš tavęs, tu galingasai: te gėris tavo bus savęs didžiausias įveikimas. Vien pikta iš tavęs galiu tikėtis, todėl ir gėrio iš tavęs aš noriu. Išties dažnai juokiausi iš silpnųjų, kurie, tik dedasi geri, nes letenas luošas teturi! Dorybės bokštu tau darytis reikia: ji taps gražesnė ir švelnesnė, bet iš vidaus tvirtesnė, juo kils daugiau jinai į aukštį. Tikrai sakau tau, prakilnusis: tu kada nors gražus dar būsi ir grožį savąjį išvysi. Tada drebėti ims siela tavoji prieš dieviškus geismus; dar garbint bus tuštybė tavo pasirengus! Tad štai ta paslaptis sielos didžioji: tiktai tuomet, kai didvyris ją bus palikęs, prie jos - sapne - antdidvyris pradės artėti.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie kultūros šalį</I> Per daug toli į ateitį nuklydau: ir siaubas tuoj mane pagavo. O kai apsidairiau aplinkui, žiūriu! - tik laikas šių dienų draugu vieninteliu dar likęs.

Tada skubėjau aš atgal, namolei - ir vis greičiau skubėjau: taip atvykau pas jus, jūs bendraamžiai mano, ir į kultūros šalį. Ir pirmąkart į jus pažvelgti ryžaus, gerų troškimų pilnas: išties su ilgesiu širdy pas jus atklydau. Bet kas man atsitiko? Nors baimė ėmė smarkiai, bet plyšt iš juoko aš turėjau! Mana akis nebuvo mačius dar niekad tokio margumyno! Ir aš juokiausi ir kvatojaus, nors kinkos ir širdis drebėt vis nenustojo: "Juk čia yra visų,- tariau aš,- dažpuodžių tėvynė!" Jūs penkiasdešimčia dėmių rankas ir veidus išsitepę, sėdėjote didžiausiam mano nustebimui, o, dabartiniai žmonės! Ir penkiasdešimt veidrodžių aplinkui turėjo varsomis spalvų maloniai glostyt jūsų akį ir pataikauti širdžiai! Iš tikro jūs, o bendraamžiai, ir negalėjote nešiot geresnės kaukės kaip jūsų veidas! Kas jus galėtų - a_t_p_a_ž_i_n_t_i! Save ženklais iš praeities aprašę, o šiuos naujais dar apteplioję, taip jūs pasislėpėt gerai nuo tų, kurie išaiškint ženklus moka! Ir jeigu tuo net būti tektų, kurs inkstus tikrint geba,- kas patikėti dar galėtų, kad turit šitą kūno dalį! Jūs iš dažų kepti atrodot ir iš popiergalių lipdyti. Visi laikai ir tautos visos margai atrodo iš už šydų jūsų; tikėjimai ir papročiai taip pat spalvingai gestais jūsų reiškias. Ir jei kas nors nutrauktų nuo jūsų šydus ir skraistes, spalvas, gestus atimtų, tai liktų dar užtektinai baidyti paukščiams. Aš pats esu, teisybę sakant, tas išbaidytas paukštis, kuris jus kartą nuogus matė - ir be dažų, be nieko; aš tuoj skridau šalin, kai griaučiai meilę rodyti ir mot man ėmė. Veikiau jau pragare tarnauti šešėliams praeities už berną! - O juk labiau už jus nutukę gyventojai iš ten, to požemio pasaulio! Taip taip, kaip tik dalykas šitas man žarnas suka baisiai, kad jūsų nei nuogų ir nei drabužiais pridengtų pakęsti negaliu, jūs žmonės dabartiniai! Tas visas rytdienos klaidumas ir tai, kas paukščiams kažkada taip siaubą kėlė, iš tikro širdį maloniau nuteikia negu šita "tikrovė" jūsų. O kalbate jūs šitaip: "Tikroviški mes ligi gyvo kaulo ir be tikėjimo bei prietarų kokių." - Štai taip jūs giriatės, o pamato, deja, neturit jokio! Ir kaipgi jūs g_a_l_ė_t_u_m_ė_t tikėti, jūs margakailiai! - Juk esat atvaizdai to visko, kuo tikima išvis kadaise buvo! Paties tikėjimo neigimas esat gyvas, visų minčių luošumo kaltininkai. T_i_k_ė_j_i_m_u_i__ n_e_t_i_k_ę - štai taip jus vadinu, tikrovės sūnūs! Visi laikai prieš vienas kitą tik plepa jūsų dvasioj, ir visos tų laikų svajonės ir tauškalai anie visi artimesni tikrovei buvo negu budėjimas tas jūsų! Jūs nevaisingi esat, t_o_d_ė_l tikėjimo neturit. Tačiau kas ėmėsi kūrybos, tas visados su svajone gyveno ir žvaigždę kelrodę turėjo, tikėjimu tikėjo!- Jūs vartai esat praviri, kur duobkasiai jau laukia. Ir tai yra tikrovė j_ū_s_ų: "Nes visa, kas yra, tam žlugti lemta." Ir štai, kaip jūs čia stovit, bevaisiai nelaimingi, kokie jūs esate sulysę, vien griaučiai atsikišę! Ir daug kas pats iš jūsų yra tai pastebėjęs. - Ir šitaip sau kalbėjęs: "Iš tikro čia, matyt, Dievulis bus miegant man šį tą slapčia išėmęs. Ir to bus jam pakakę pasidaryt patelę! Koks stebuklingas šonkaulių manųjų stygius! "- taip mąstė dabarties žmogus ne vienas. Išvis jūs esat man labai juokingi, jūs dabartiniai žmonės! Labiausiai gi tuomet, kai patys savimi stebėtis imat! Ir vargas man, jei negalėčiau iš jūsų to stebėjimosi juoktis ir viską, kas bjauru, iš jūsų puodų gert turėčiau!

Bet taip lengviau su juo man elgtis, nes n_a_š_t_ą__ s_u_n_k_i_ą tempti reikia; ir kas išvis man rūpi, kad visokie vabzdžiai ant mano nešulio pradės dar tūpti! Iš tikro ta našta manoji nebus dėl to sunkesnė! Ir ne iš jūsų, dabartiniai, man nuovargis ateis didysis.- O, kur pakilti dar galėčiau su ilgesiu savuoju! Dairausi nuo kalnų visų, kur rasti sau tėvynę. Tačiau tėvynės neradau aš niekur; jaučiuos benamis visuose tuos miestuos, ir pakeleivis aš prie vartų kiekvienų jaučiuosi. Visi, kas dabarčiai priklausot, jūs svetimi man esat ir pašaipą tik keliat, o neseniai širdis prie jūsų traukė; esu aš iš gimtinės išvarytas. Todėl aš myliu dar tik viena - v_a_i_k_ų savųjų k_r_a_š_t_ą, neatrastą kol kas už jūrų tolimųjų: vien jo ieškot aš įsakau savosioms burėms. Aš dėl vaikų savųjų tai išpirksiu, kad kūdikis savų tėvų esu, ir ateičiai visai - š_i_ą dabartį išpirksiu!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie nesuteptą pažinimą</I> Kai vakar Mėnuo patekėjo, maniau, kad Saulę jis gimdyti nori: jis toks platus ir nėščias ties horizontu plaukė. Tačiau mane jisai apgavo tuo nėštumu savuoju; ir aš veikiau jau patikėsiu jį vyrą esant, o ne moterimi. Žinia, nekoks jisai ir vyras, tasai drovus nakties svajoklis. Išties nėra jo sąžinė švari, kai jis namų stogais keliauja. Nes pavydus ir geidulingas yra tas sutemų vienuolis, jis geidžia Žemės ir visų džiaugsmų, kuriuos patirt tik mylintiesiems lemta. O ne! Nemėgstu katino stogų aš šito! Man šlykštūs tie, kas apie langus pridarytus slampinėja! Maldingas ir tylus jis žengia dangaus žvaigždėtu kilimu: tačiau ne prie širdies man tylūs vyrų žingsniai, kurių nelydi žvangesys pentinų. Dorų žmonių žingsnius kiti juk girdi, o katinas žeme vis sėlina slapčia. Pažvelki štai, kaip katinas Mėnulis slenka - be padorumo jokio.- Palyginimą šitą aš duodu jums, jautrieji jūs veidmainiai, kurie neva "švariai pažinti" mokat! O vadinu aš jus - geismuoliais! Ir jūs juk mylit Žemę ir tai, kas žemiška yra: nesunkiai aš jausmus atspėjau jūsų! - Tačiau gėdinga meilė toji ir sąžinės juodos joje nemaža,- Mėnuliui jūs prilygstat! Nekęsti žemiškų dalykų kai kas išmokė jūsų dvasią, tik ne žarnyną jūsų: o j_i_s - kas jumyse stipresnio gali būti? Ir jūs dvasia dabar iš gėdos rausta, kad šokt jai reikia pagal dūdą, kurią žarnynas jūsų groja, ir, vengdama savosios gėdos, ji griebias melo ir apgaulės. "Didžiausias mano siekis būtų,- taip kalba sau jinai prisimelavus,- gyvenimą stebėti be troškimų, o ne kaip šuo, su liežuviu išleistu: Patirti laimę vien tik stebint, apatiška valia, be egoizmo ir gobšumo - ir šaltu, abejingu veidu, bet girtomis akim Mėnulio! O būtų man visų mieliausia,- taip suviliotoji dvasia save apgauna,- mylėti Žemę taip, kaip ją Mėnulis myli, ir tik žvilgsniu jos grožį liesti. Ir šitai man tegu vadinas pažinimu visų daiktų n_e_s_u_t_e_p_t_u_o_j_u, nes nieko man iš tų daiktų nereikia: išskyrus nebent viena - kad tarsi veidrodis su daug akių prieš juos stovėt galėčiau."- O, jūs jautrumo kupini veidmainiai, jūs geidulingieji visi! Jums trūksta geismo nekaltumo: todėl dabar jūs geismą šmeižiat! Iš tikro Žemę jūs juk mylit ne kaip kūrėjai, gimdantieji ir atsinaujint norintieji!

Kame gi slypi nekaltybė? Ten, kur valia kūrybos reiškias. Ir tas, kas nori kurt įveikdamas save, tas man tyriausią valią turi. O kurgi grožis glūdi? Tenai, kame visa valia n_o_r_ė_t_i__ p_r_i_v_a_l_a_u; tenai, kur aš mylėt ir žūti trokštu, kad idėja vien idėja neliktų. Mylėt ir žūt: tai puikiai dera nuo amžių amžinųjų. Valia mylėt - tai reiškia būt taip pat ir mirti pasirengus. Štai taip aš jums kalbu, bailiai jūs nelemtieji! Ir jūsų tas kastratiškas žvairus žvelgimas "stebėjimą" juk reiškia! Ir tai, kas bailio akimis save apžiūrinėti leidžias, tai "grožio" vardą gauna! O, jūs taurių vardų dergėjai! Bet jūsų prakeikimas, nesuteptieji jūs ir šalininkai pažinimo tyro, bus tai, jog niekuomet jūs negimdysit: net jeigu platūs ir nėšti gulėsit horizonte! Išties liete jums taurūs žodžiai liejas: ir turim mes jumis tikėti, kad perpildytos jūsų širdys, melagiai nelaimingi? Bet m_a_n_o žodžiai - menkaverčiai, jie neapkenčiami, sukti yra: mielai aš pakeliu nuo žemės, kas pastalėn nuo jūsų valgių stalo krenta. Ir vis dėlto tais žodžiais savo - veidmainiais tais - gebu dar tiesą pasakyti! Te mano ašakos ir kiaukutai bei dyglapiai netikę - veidmainiams nosis pakutena! Kur jūs ir jūsų valgių stalas, ten visuomet tik blogas kvapas tvyro: mintim gašliom, melu bei paslapčių daugybe tenai pritvinkęs oras! Pirma savim jūs drįskit patikėti - pačiais savim ir dar žarnynu savo! Kas netiki savim pačiu - tas visuomet meluoja. Jūs Dievo kaukę užsidėjot išties juk nuo savęs pačių, o, jūs "skaistuoliai": už Dievo kaukės kirminas šlykštusis jūsų susirangė. Iš tikro juk apgaudinėjat, jūs "stebintieji"! Taip pat ir Zaratustrai tas jūsų kailis dieviškas kadais akis apdūmęs buvo: atspėt jis nepajėgė, koks kamuolys gyvačių kiekvieno jūsų kailyje lindėjo. Kadais maniau žaidimuos jūsų regis aš Dievo sielą žaidžiant, jūs pažinimo tyro korifėjai! Ir man tuomet atrodė, jog nebėra geresnio meno už tą, kurs jums priklauso! Gyvačių mėšlas ir bjaurus dvokimas man tolumą užgožė: taip pat ir tai, kad driežo čia klasta gašliai aplinkui slampinėjo. Tačiau a_t_s_p_ė_j_a_u jūsų klastą: tuomet atėjo ir diena manoji - o štai dabar ji jums ateina,- pasibaigė Mėnulio meilės saitai! Pažvelkite, kaip užkluptas, išblyškęs jisai - prieš žaviąją Aušrinę! Nes jau ateina ji, ta žėrinčioji - ateina j_o_s_i_o_s meilė Žemei! Troškimas kurt ir nekaltybė - tokia juk Saulės meilė! Pažvelkit štai tenai, žiūrėkit, kaip nekantriai jinai virš jūros kyla! Ar meilės jos jūs troškulio, alsavimo jos karštojo nejaučiat? Prie jūros nori ji priglausti lūpas ir jos gelmes sugert į aukšti: ir jūros geismas tūkstančiais krūtų tuojau pakyla. Bučiuojama ir jūra n_o_r_i būti, ji g_e_i_d_ž_i_a Saulės troškuli malšinti; ji n_o_r_i tapti oru, aukščiu, taip pat šviesos taku, ir net pačia šviesa ji tapti trokšta! Išties gyvenimą lyg Saulė myliu, taip pat visas gilias marias aš myliu. Ir tai yra m_a_n pažinimas: nes visa, kas gilu, pakilti turi - į mano aukštį!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie mokslininkus</I> Kai vieną kartą aš miegojau, priėjusi avis vainiką, nupintą iš gebenės, man nuo galvos kramsnoti ėmė,- ir ėsdama kalbėjo: "Zaratustra jau nebe mokslo vyras." Išdrožė taip ir, nosį išdidžiai užrietus, ji sau nuėjo. Man vaikas matęs apie tai pasakė.

Kaip miela čia gulėti, kur žaidžia tik vaikai, prie mūro sienos, jau baigiančios sugriūti, kur tiek dagių ir raudonų aguonų! Esu dar mokslo vyras vaikams, dagiams ir raudonoms aguonoms. Jie nekalti visi yra, net jeigu jie ir pyksta. Tačiau avims aš nebesu jau toks: likimas mano šitaip lemia - palaimintas jisai tebūna! Nes kas teisybė, tai teisybė: aš išvykau iš tos buveinės, šulai, kur mokslo įsikūrę, ir netgi užtrenkiau duris kaip reikiant. Per daug ilgai siela manoji sėdėjo alkana prie jųjų stalo; aš taip, kaip jie, nesu išmokęs pažint tiesos, lyg riešutus gliaudyti. Aš laisvę myliu ir virš žemės orą gaivų; verčiau gulėsiu jaučio kailį pasitiesęs, negu naudosiuos jų garbės vardais ir mokslo laipsniais. Esu per daug aš karštas ir pernelyg degu mintim savosiom: dažnai tiesiog man kvapą gniaužia. Tada į laisvę noriu išsiveržti, ištrūkti iš visų dulkėtų salių. O jie ramiai gaiviam pavėsy sėdi: visur jie nori tik žiūrovais būti ir vengia sėstis ten, kur saulė kepina pakopas laiptų. Kaip tie, kur, gatvėse sustoję, į einančius pro šalį žmones spokso, taip laukia ir šitie ir spokso į tas mintis, kurias kiti yra sumąstę. Bet jeigu juos paliesi rankom, jie dulkių kamuolius aplink paskleidžia, kaip miltų kupini maišai, bet šiaip dulkėti jie nelinkę; ir kas atspės, kad dulkės tos iš grūdo atsirado, kad jas pagimdė vasaros laukų auksinis džiaugsmas? Kai ima jie vaizduot išminčius, man šiurpas kailį šiaušia nuo tų tiesų mažų, sentencijų menkučių; jų išmintis dažnai kvapu prastoku trenkia, tarytum būtų ji semta iš pelkės: ir iš tikrųjų varlę kurkiant aš jau iš jos esu girdėjęs! Ir miklūs jie, ir pirštai jų įgudę: ką reiškia m_a_n_o paprastybė, palyginta su jųjų įvairybe! Jų pirštai geba viską - ir regzt, ir megzt, ir aust jie moka: taip mezga kojines jie dvasiai! Geri jie mechanizmai laikrodiniai: svarbu tik juos užsukt kaip reikiant! Tada jie valandas teisingai rodo ir dar nedideli triukšmeli kelia. Jie kaip malūnai suka, mala: tik spėk jiems javo sėklas berti! - sutrins be vargo jas smulkiausiai ir dulkėmis pavers baltosiom. Akių nuo vienas kito pirštų nuleisti jie negali ir tarp savęs pasitikėt nedrįsta. Tačiau mažuos dalykuos išradingi, jie laukia vis tokių, kurių žinojimas šlubuoja,- jie lyg vorai jų laukia. Mačiau, kaip jie nuodus atsargiai ruošia; ir visad pirštines iš stiklo ant rankų užsimauna. Ir netikrais kauliukais žaist jie moka; mačiau aš juos ne kartą, kad taip uoliai jie žaidė, jog netgi prakaitas varvėjo. Mes svetimi vieni kitiems be galo, ir jų dorybės mano skoniui labiau dar nepatinka nei jų suktybės, nei kauliukai suklastoti. Kai priklausiau aš jų draugijai, aš gyvenau virš jų ant aukšto. Dėl to jie man atleisti negalėjo. Nenori jie net ir girdėti, kad vaikščiot kas virš jų galvų galėtų; todėl jie medžių, žemės, sąšlavų sukrovė, kad savo galvas nuo manęs pridengtų. Jie taip slopino mano žingsnių aidą: o ligi šiol visų blogiausiai mane girdėjo vyrai mokyčiausi. Visų žmonių klaidas ir šiaip silpnybes jie dėjo vieną prie kitos, kad nuo savęs mane atskirtų: dalyką šį savuos namuos jie "juodgrindėm" vadina. Ir vis tik aš mintim savosiom v_i_r_š jų galvų keliauju; ir jei net per savas klaidas žingsniuoti man reikėtų, vis tiek pranokčiau juos ir galvas jųjų. Nes žmonės - jie n_ė_r_a juk lygūs: taip sako teisingumas. Ir to, ko noriu aš, nereikia j_i_e_m_s norėti! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie poetus</I>

"Nuo laiko to, kai kūną aš geriau pažįstu,- Zaratustra kalbėjo vienam iš mokytinių savo, - dvasia yra man ne daugiau kaip vien tiktai dvasia; ir 'nepraeinamybė' ta visa taip pat yra tik alegorija gryniausia." "Aš šitaip jau esu tave girdėjęs kalbant,-, atsakė mokytinis jam,- be to, tu dar tada pridūrei: 'Tačiau poetai pernelyg meluoja.' Kodėl gi tu sakei, kad melo daug poetai skleidžia?" "Kodėl? - Zaratustra tą klausimą pagavo.- Tu nori sužinot kodėl? Deja, aš ne iš tų, kurį dėl jų 'kodėl' paklausti būtų leista. Ar vakar man šita mintis atėjo? Juk laiko nuplaukė nemaža, kai aš patyriau tai, kas mano pažiūras formavo. Aš kiauras maišas būt turėčiau, kad man galvoj motyvai visi sutilpt galėtų! Išties per daug jau būtų, kad pats mintis savas aš išlaikyt pajėgčiau; kai kas iš atminties tarytum paukštis išplasnoja. Bet kartais savo karvelidėj randu įskridusį sparnuotį nematytą, kuris virpėti ima, kai paliečiu ranka jo kūną. Pala, ką tau esu kadaise sakęs? Esą poetai pernelyg meluoja? - Tačiau ir aš, Zaratustra, esu poetas. Ar tu manai, kad aš teisybę čia kalbėjau? Kodėl tu tuo tiki?" O mokytinis jam atsakė: "Todėl, kad aš tikiu Zaratustra." Bet šis, papurtęs galvą, tiktai nusišypsojo. "Tikėjimas man laimės nesuteikia,- pareiškė jis,- ir net tikėjimas savim. Na, tarkim sau, kažkas rimtai pasakė, girdi, poetai pernelyg meluoja: ir taip yra iš tikro - per daug m_e_s mėgstame meluoti. Be to, mes žinome per maža, ir mokiniai dar esame netikę: todėl sakyti neteisybę tenka. Ir kas nėra iš mūsų, iš poetų, gerokai savo vyno sugadinęs? Ne kartą mūs rūsiuos yra nuodingas maišalas darytas, ne vienas ten baisus dalykas vyko. Kadangi per mažai težinom, mums menkadvasiai iš visos širdies patinka ir ypač, jeigu tai patelės jaunos. Mes trokštam net tokių dalykų, apie kuriuos patelės pagyvenę sau vakarais kalbėtis mėgsta. Ir tai mes patys, kaip žinia, moteriškumo amžino vardu vadinam. Tarytum būtų ypatingas slaptas kelias, vedąs mus prie žinių, kurios b_y_r_ė_t_i ima tiems, kas šio bei to išmokti siekia: taip tikim liaudimi ir 'išmintim' mes josios. Bet štai ką sau visi poetai yra į galvą įsikalę: kad tas, kas žolėje ar prie atšlaičių vienišų gulėdamas ausis pastato, tasai šiek tiek sužino apie tai, kas esti tarp dangaus ir žemės. Jei juos jausmai užplūsta švelnūs, jie visad mano, jog pati gamta į juos yra įsimylėjus: Jinai atseit prie jų prišliaužia, kad paslaptis į ausį bei meilės jiems liaupses šnibždėtų: tuo giriasi ir pučias jie prieš mirtinguosius paprasčiausius! Oi, daug yra dalykų tarp žemės ir dangaus, apie kuriuos tiktai poetai yra šiek tiek sau leidę pasvajoti! Ir ypač apie tai, kas v_i_r_š dangaus gyvena: nes juk dievai visi - tai išmonė poetų ir jų klastingos pinklės! Išties tenai mus visad traukia, kur karalystė debesų: ant jų mes savo iškamšas margąsias pasodinam ir jas dievais bei antžmogiais vadinti imam:- O juk lengvumo jiems netrūksta - šitiems dievams ir antžmogiams visiems, kad tokiose sėdėt jie kėdėse galėtų! Ak, kaip esu pavargęs nuo tos visos menkystės, kuri vien įvykiu vis būti turi! Ak, kaip įgriso man poetai!" Kai taip Zaratustra kalbėjo, jo mokytinis pyko, tačiau tylėjo. Nutilo ir Zaratustra; ir žvilgsnis jo sustingo, lyg žvelgtų jis į tolį begalinį. Štai pagaliau jis atsiduso, atsikvėpė giliai ir tarė: "Esu aš šios dienos, esu taip pat ir iš kadaise, bet manyje yra šio to, kas ir rytojui, ateičiai priklauso. Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios. Jų mąstymas gilus nebuvo niekad, todėl ir jausmo jiems gelmių pasiekti nepavyko. Šiek tiek gašlumo, nuobodybės krislas: štai ir jų mąstymo viršūnė.

Lyg koks vaiduoklių dvelksmas, tylus jų šnaresys yra man tas klanksėjimas jų arfų; ką jie žinojo iki šiol apie mus įkvepiančių tonų darną!- Dorumo jiems taip pat, man regis, trūksta: jie drumsčia savo vandenis visus, kad tie gilumo įspūdį darytų. Ir tuo mielai poetai save sutaikytojais laiko: bet man jie lieka tarpininkai, maišytojai ir pusininkai, taip pat nedorėliai baisiausi!- Beje, esu savus tinklus mėginęs į jūras jų užmesti, norėdamas gerų žuvų pagauti; bet visada ištraukdavau tik kokio seno Dievo galvą. Taip jūra alkio iškankintam tik akmenų padovanoja. Ir patys jie, matyt, taip pat yra iš jūros kilę. Žinia, ir perlų mes juose atrandam: todėl jie patys juo labiau panašūs į kriaukles kietas. Ir vietoj sielos aš dažnai tik rasdavau juose gleives sūrias ir nieko kito. Iš jūros jie dar ir tuštybės jos išmoko: ar jūra - tai ne povų povas? Ir net prieš aviną didžiausią ji savo povo uodegą išskleidžia - ir niekada ji nepavargsta mojuoti šia vėduokle, šilku ir sidabru dabinta. O avinas į ją akis įsmeigęs spokso, savoj sieloj regėdamas tik smėlį, bet dar aiškiau jis mato krūmą, o iš visų ryškiausiai jam pelkė mirga. Kas jam yra tas grožis, kas jūra ta ir puošmena ta povo! Poetams duodu aš palyginimą šitą. Iš tikro jų pačių dvasia yra tas povų povas ir jūra ištisa tuštybės! Poeto dvasiai juk žiūrovų reikia: nors avinai tai būtų! - Bet ši dvasia man jau įgrisus: ir jau matau artėjant laiką, kada jinai pati savęs ims neapkęsti. Esu poetų jau regėjęs, kurie ir atsimainė, ir į pačius save žiūrėti ėmė. Aš dvasios atgailautojus mačiau ateinant: o šie iš jų išaugo."- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie didelius įvykius</I> Yra sala, ji jūroj plyti - ten netolies, kur salos Zaratustros palaimingos,- o joj vulkanas nuolat rūksta; apie tą salą žmonės šneka, ir ypač moterėlės senos, jog ji, lyg milžino ola, ties požemio pasaulio vartais sliūgsi: o per vulkaną patį einąs žemyn ten takas siauras, kuris prie vartų šio pasaulio veda. Ir taip nutiko, taip įvyko, kad tuo laiku, kai salose palaimos Zaratustra buvojo, prie tos salos, kurioj vulkanas smilko, atplaukęs laivas inkarą nuleido, o įgula krantan išlipo ir triušių pamedžiot nuėjo. Tačiau pietų artėjant metui, kai kapitonas ir jo žmonės laive vėl susirinkę buvo, staiga visi išvydo žmogų, kurs oru tiesiai į jų pusę ėjo, ir balsas nežinia iš kur kalbėjo aiškiai: "Jau laikas! Jau pats laikas!" Ir kai vaiduoklis šis visai arti atslinko - jis greit, lyg koks šešėlis, pro juos praskrido ta linkme, kur rūkstantis vulkanas matės,- tuomet tiktai jūreiviai atpažino, suglumę visiškai, jog šičia Zaratustros būta; nes jį visi jau buvo matę, išskyrus patį kapitoną, ir jie mylėjo jį, kaip žmonės visad myli: kai meilės ir drovumo lygiom dalim sudėta esti. "Štai pažiūrėkite! - sušuko vairininkas senas.- Zaratustra į pragarą keliauja!"- Tuo pat laiku, kai šie jūreiviai prie ugnį spjaudančios salos sustojo, aplinkui gandas sklido, esą Zaratustra pradingęs; ir kai kas nors draugų jo klausė, jie vien tik tiek paaiškinti galėjo, kad jis, nė žodžio niekam nepasakęs, nakčia į laivą sėdęs ir nežinia kur iškeliavęs. Taip kilo nerimas nemažas; o po trijų dienų prie šito subruzdimo dar nuotykis jūreivių prisidėjo - ir jau dabar visi kalbėjo, būk velnias Zaratustrą nusinešęs. Bet mokytiniai jo iš tų visų kalbų tik šaipės, o vienas net pasakė šitaip: "Greičiau aš patikėsiu, jog pats Zaratustra bus velnią nusinešęs." Bet savo širdyse visi jie krimtos ir ilgėjos: ir džiaugsmui jų nebuvo galo, kai penktą dieną jų būry Zaratustra vėl pasirodė. O štai kaip pats Zaratustra apsakė pasikalbėjimą su ugnį spjaudančiu šunim: Mūs žemė turi odą; o ši oda - ligų daugybę. Viena iš jų - čia pavyzdį aš duodu - "žmogus" vadinas.

Kita vardu "šuva ugninis": o apie j_į nemaža žmonės visko primelavo ir jiems patiems gerokai primeluota buvo. Šią paslaptį išaiškint pasišovęs, aš kėliausi per jūrą: ir tiesą šią man nuogą pamatyt pavyko. Išties nuogutę nuo galvos lig kojų. Dabar žinau, kas tas šuva ugninis; pažįstu ir visus tuos išmetimo ir nuvertimo velnius, kurių ne vien tik moterėlės senos bijo. "Išlįsk,- rėkiau,- šunie ugnini, iš gilumos savosios ir tuoj prisipažinki, koks gylis šios bedugnės! Iš kur tas viskas, ką tu prunkšti į viršų? Tu daug geri iš jūros: tai rodo tavo iškalbystė gerokai persūdyta! Išties kaip šuo, gyvenantis bedugnėj, per daug imi sau maisto iš paviršiaus! Daugiausia, kuo tave galiu laikyti, tai žemės pilvakalbiu: ir visuomet, kai kalbančius girdėjau aš išmetimo ir nuvertimo velnius, jie man atrodė į tave panašūs: pasūdyti, lėkšti, melagiai. Jūs mokate vien bliauti ir pelenais užtemdyt viską! Jūs pagyrūnai esate didžiausi ir nuostabiai išmokę tik purvą šutinti ir virti. Kur tūnot jūs, ten netoliese vis purvo turi būti, ir daug kerpėto, daug olėto ir daug visokio įspraustinio: ir visa tai į laisvę veržias. Mieliausiai rėkiate jūs "laisvės": bet "įvykiais didžiais" tikėt aš nebelinkęs, kuomet dėl jų yra staugimo daug ir dūmų. Ir patikėki man, drauguži, tu triukšme pragaro baisusis! Didžiausi įvykiai - tai mūsų valandos tyliausios, tačiau ne tos, kurios garsiausios. Ne apie tuos, kurie išranda triukšmą naują, o apie tuos, kurie vertes naujas pasiūlo, pasaulis mūsų sukas; n_e_g_i_r_d_i_m_a_i jis skrieja. Ir pripažink! Mažai kas būdavo įvykę, kuomet nurimdavo tavasis triukšmas ir dūmų būdavo nelikę. Ar didelis čia daiktas, kad miestas koks į mumiją pavirtęs, kad statula kokia purvyne drybso! Štai žodį dar aš noriu tarti visiems, kas statulas nuverčia. Didžiausia juk kvailystė į jūrą druską berti, o statulas į purvą versti. Purvyne jūsų paniekos gulėjo didžiulė statula: bet dėsnis toks yra statulos, kad jai iš paniekos gyvybė vėlei randas ir grožis gyvas augti ima! Įgijus dieviškesnio tipo bruožų jinai vėl stojasi, kentėdama ir gundomai žavinga; ir iš tikrųjų! Ji jums dar ačiū pasakys, kad jūs ją nuvertėt, jūs nuvertėjai! Ir patarimą šį aš duodu karaliams ir bažnyčioms bei tiems visiems, kas amžiumi pasenęs ir kas dorybėmis nusilpęs - tik leiskitės, kad jus nuverstų! Kad jūs gyveniman sugrįžtumėte vėlei, o jumyse - dorybės parsirastų!"- Aš taip kalbėjau šuniui tam ugniniam: staiga jis niurgzdamas mane nutraukė ir tokį klausimą iškėlė: "Bažnyčia? Kas jinai yra iš viso?" "Bažnyčia,- atsakiau aš jam iš karto,- yra tokia valstybės rūšis, ir dar pati melagingiausia. Tačiau nutilk, šunie veidmaini! Tu savo giminę geriausiai juk pažįsti! Valstybė, kaip ir tu, yra kalė veidmainė; ji, kaip ir tu, mieliausiai staugimu ir dūmais kalba,- o kad įtikintų geriau, ji, kaip ir tu, pačių daiktų vardu vis amsi. Nes nori būt jinai čia žemėj svarbiausiu gyvuliu, valstybė toji; ir žmonės jąja tiki."- Vos mintį šią ištart suspėjau, šuva ugnies kone pasiuto iš pavydo. "Tu ką sakai? Svarbiausiu gyvuliu čia žemėj? Ir žmonės juo vis tiki?" Ir tiek iš jo nasrų ištryško garo ir tiek balsų siaubingų pasigirdo, kad aš jau pamaniau, jog jis uždus nuo siuto ir pavydo. Galiausiai rimti ėmė jis iš lėto, ir jo švogždimas slopo; bet kai jisai nutilo, aš jam su šypsena kalbėjau: "Matau, pyksti, šunie ugnini: vadinas, pasakiau teisybę! O kad tvirtesnė ji dar būtų, tu paklausyk, ką apie kitą tau ugninį šunį pasakysiu: tikrai jis iš širdies mūs žemės kalba. Iš jo krūtinės aukso kvapas veržias, taip pat lietus auksinis: širdis jo šitaip nori. Tad ką jam reiškia pelenai ir dūmai, ir karštos purvo skreplės!

Kvatonės virpsniai jam iš lūpų plūsta lyg margaspalviai debesėliai; nemalonus jam gurgesys ir spjaudymas bei skausmas žarnyno tavo! O auksą ir kvatonę - juos iš širdies jis žemės ima: ir užsikirski sau ant nosies,- š_i_r_d_i_s__ š_i_o_s__ ž_e_m_ė_s - ji yra iš aukso." Išgirdęs šitą mintį mano, ugnies šuva nebeištvėrė: kantrybė trūko jo ilgiau manęs klausyti. Iš gėdos uodegą pabrukęs, vos girdimai "au au!" sulojęs, jis vėl atgal į olą savo smuko.- Štai taip Zaratustra išpasakojo viską. Bet mokytiniai jo veik nieko nesiklausė: labai jau jiems knietėjo jam apsakyti, ką žinojo apie jūreivių atplaukimą, triušius ir skridusįjį žmogų. "Ką apie tai turiu manyti? - Zaratustra paklausė.- Nejau esu vaiduoklis? Ko gero, ten šešėlis mano buvo. Tikiuos, kad esat jau šį tą girdėję apie keliautoją ir jo šešėlį? Bet viena man tikrai jau aišku: turiu aš jį tvirčiau laikyti,- jei ne - sudirbs jis mano gerą vardą." Zaratustra darsyk papurtė galvą ir tik stebėjos. "Ką apie tai turiu manyti? - jis perklausė iš naujo. - Kodėl anas vaiduoklis šaukė: 'Jau laikas! Jau pats laikas!' Tad k_a_m gi - jau pats laikas?"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Pranašautojas</I> "...ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė. Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo - tikėjimas toks plito: 'Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!' Ir nuo visų kalvų aidėjo: 'Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!' Teisybė, derlių mes surinkom: tačiau kodėl mūs vaisiai visi supuvo, parudavo? Kas nuo Mėnulio pikto nukrito naktį paskutinę? Per nieką visas mūsų darbas, nuodais pavirto mūsų vynas, negeros akys nužiūrėjo, išdegino laukus ir širdis mūsų. Išdžiūvom mes visi ir patys; ir jei ugnis ant mūs užkristų, tai subyrėtume į dulkes lyg pelenai ataušę:- net ugnį pačią mes išvarginom ir nustekenom. Išseko šuliniai, šaltiniai, ir jūra pasitraukė. Net žemė pleišėja visa, bet gelmės ryt nenori nieko! 'O, kur yra dar jūra, kurioj nusiskandint galėtume',- taip skamba skundas mūsų - viršum sunykusiųjų pelkių. Iš tikro mes jau taip pavargę, kad ir numirt nebepajėgiam; todėl dabar mes vos tik budim ir vos tik gyvaliojam - kapų rūsiuos!"- Štai tokią pranašystę Zaratustra girdėjo, ir ji įkrito jam į širdį ir pakeitė jį patį. Nuliūdęs ir pavargęs jis vaikščiojo aplinkui; ir greit jis tiems prilygo, apie kuriuos tas pranašautojas kalbėjo. Išties,- jis tarė mokytiniams savo,- jau greitai sutemų šitų ilgų sulauksim. O, kaip išsaugot šviesą savo, kol ta tamsybė baigsis! Kad neužgestų ji šitoj liūdnybėj! Juk tolesniems pasauliams šviesa bus reikalinga, ir dar naktims tolesnėms! Širdy taip susikrimtęs, Zaratustra vis slampinėjo, nerasdamas sau vietos; ir tris dienas nei valgė jis, nei gėrė, akių sumerkti negalėjo ir nieko nekalbėjo. Ir pagaliau jisai giliai užmigo. Bet mokytiniai jo, aplinkui jį susėdę, ilgas naktis budėjo ir laukė sunerimę, ar jis pabus ir vėl kalbės, ar bus nuo sielvarto pasveikęs. Tad štai kalba, kurią pasakė Zaratustra pabudęs; o balsas jo, kurį mokytiniai girdėjo, lyg iš kažkur, iš tolumos bekraštės sklido: "Jūs mano sapno paklausykite, bičiuliai, ir man padėkit prasmę jo įminti!

Jis man mįslė dar tebėra didžiulė, tas sapnas mano; prasmė jo paslėpta, sukaustyta grandinėm, todėl virš jo ji skristi dar negali, laisvais sparnais plasnoti. Gyvenimo visokio esu atsižadėjęs, taip man sapne atrodė, ir kapinyno sargu naktiniu pavirtęs - tenai, toj vienišoj mirties pily ant kalno. Ten mirčiai saugojau aš karstus: pelėsiais dvokiantys rūsiai skliautuoti ten prikimšti tokių laimėjimų trofėjų. Iš stiklo karstų žvelgė į mane gyvenimai nugalėtieji. Aš kvėpavau dulkėtu amžinybių oru: pridvisus ir dulkėta siela mana drybsojo. Ir kas gi ten galėtų tą savo sielą išvėdinti! Vidurnakčio šviesa mane ten gaubė, o šalia jos vienatvė susigūžusi tupėjo; ir dar trečia - tai gargianti mirties tyla, blogiausia mano draugė. Turėjau raktų aš daugybę, ir surūdiję buvo jie, kokių dar niekuomet matyt neteko; ir aš mokėjau jais - labiausiai girgždančius vartus atidaryti. Tarytum pats pikčiausias kranksmas jų girgždesys ilgais koridoriais aidėjo, kai vartų pusės, lyg sparnai, iš lėto skleidės: nešvelniai paukštis šis giedojo, nemėgo jis, kad žadint jį kas imtų. Bet dar baisesnis siaubas širdį spaudė, kuomet išnykdavo šis garsas, ir stodavo tyla aplinkui, ir likdavau aš vienui vienas toj tylumoj klastingoj. Taip ėjo man ir slinko laikas, jei jis išvis dar egzistavo: iš kurgi man žinoti! Bet pagaliau įvyko tai, kas privertė mane pabusti. Vartus sudrebino trys smūgiai, ir tartum griausmas triskart nuaidėjo, sustaugė tris kartus skliautai: tada aš nuėjau prie vartų. O alpa! - sušukau aš garsiai,- kas atneša čia pelenus savus į kalną? O alpa! Alpa! Kas pelenus savus čionai gabena? Įspraudęs užguliau aš raktą, ir kėliau aš vartus, ir stūmiau. Bet nė per pirštą jie neprasivėrė. Ir tik staiga atūžęs vėjas atplėšė sąvaras abidvi: ir švilpdamas, ir spiegdamas, ir tarsi užsimojęs jis sviedė mano pusėn karstą juodą: Ir kaukdamas, ir švilpdamas, ir spiegdamas tas karstas subyrėjo, išspjaudamas kvatonę tūkstantbalsę. Ir tūkstantis grimasų: vaikų ir angelų, pelėdų, juokdarių ir vaiko dydžio peteliškių kvatojo, tyčiojos ir kaukė, mane aplink apstoję. Didžiulis siaubas man sukaustė kojas: ir aš kritau ant žemės. Šaukiau iš nevilties, kaip nebuvau dar šaukęs niekad. Ir šauksmas šis mane prikėlė: pasijutau aš atsibudęs ir nuovoką atgavęs." Štai taip Zaratustra apsakė sapną savo ir jau po to nutilo: nes jis dar nežinojo, kaip jį išaiškint reikia. Bet mokytinis vienas, kurį labiausiai jis mylėjo, staiga pašoko ir, sugriebęs ranką Zaratustros, tokiais kalbėti žodžiais ėmė: "Šį sapną mums, o, Zaratustra, paaiškina jau pats gyvenimas tavasis! Ar ne tu pats esi tas vėjas, kuris su švilpesiu skardžiu mirties vartus atplėšia? Ar ne tu pats esi tas karstas, kursai margų gyvenimo piktybių ir angelų grimasų pilnas? Zaratustra tarytum tūkstantbalsis vaikų klegėjimas ir juokas į mirusiųjų visus rūsius įeina, pašiepdamas tuos sargus kapinyno ir tuos, rūdžių kas raktais suėstais žvangena. Įbaimins juos tavasis juokas ir žemėn juos pargriaus; jų bejėgystė, nubudimas jųjų įrodys tavo galią. Ir net kai sutemos ateis tos ilgos ir nuovargis mus mirtinas apims, tu nuo padangės mūs nenusileisi, gyvenimo tu užtarėjau! Naujų žvaigždžių tu mums atskleisi, naujų parodysi nakties puikybių; tiesa, tu patį juoką ištiesei virš mūsų tarytum palapinę margą. Nuo šiol jau visad vaikiškos kvatonės iš karstų sklis aplinkui; nuo šiol jau visad pūs stiprus ir pergalingas vėjas ir nuovargį net mirtiną pašalins: mums to garantas ir pranašas esi tu mūsų! Iš tikro j_u_o_s__ t_u__ p_a_t_s__ s_a_p_n_e__ r_e_g_ė_j_a_i, savuosius priešus: tai buvo tavo pats sunkiausias sapnas! Bet kaip tu pabudai nuo jųjų ir sugrįžai vėl į save, taip turi nuo savęs pabust jie patys - ir pas tave ateiti!"-

Taip sapną aiškino jo mokytinis; ir kas tiktai aplink stovėjo, dabar visi prie Zaratustros spraudės, už rankų griebė jam ir stengės įkalbėti, kad keltųs jis ir liūdesį pamestų, ir vėl pas juos sugrįžtų. Tačiau Zaratustra sėdėjo vos pasikėlęs guoly, ir žvilgsnis jo toks keistas buvo. Jis tartum tas, kurs, iš kelionės tolimos sugrįžęs, dabar į savo mokytinius žiūri ir atidžiai jų veidus stebi - ir vis dar jų neatpažįsta. Tačiau kai jie, pakėlę Zaratustrą, ant kojų jį pastatė, ūmai pasikeitė jo akys; tuomet jisai suvokė visa, kas atsitikę buvo, ranka paglostė barzdą ir garsiai bei tvirtu balsu štai taip prakalbo: "Gerai! Kas buvo, tai praėjo; na, o dabar, jūs mokytiniai mano, parūpinkit užkąst kaip reikiant, ir kuo skubiausiai! Taip atgailą aš ketinu už tuos bjaurius sapnus atlikti! O pranašautojas - jis turi drauge su manimi ir valgyti, ir gerti; beje, aš jūrą jam parodyti dar noriu, kurioj nusiskandint galėtų!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. Tačiau po to tam mokytiniui savo, kurs sapno prasmę jam atskleist mėgino, ilgai į veidą žvelgė, vis purtydamas galvą. <I>Apie išgelbėjimą</I> Kai vieną giedrią dieną Zaratustra per tiltą platų ėjo, luošiai ir elgetos jį tuoj apstojo, ir vienas kuprius taip jam tarė: "Štai ką tau pasakysiu, Zaratustra! Žinau, kad žmonės mokos iš tavęs ir tavo mokymu labiau vis tiki: bet kad jie visiškai tavim tikėtų, dar vieno dalykėlio trūksta - pirma tau reikia mus, luošius, dar perkalbėti! Štai tau dabar puikus pasirinkimas ir gerą progą čia turi daugiau negu su vienu pakalbėti! Aklus galėtumei išgydyt, šlubius - ant kojų pastatyti; o tam, kuris per daug anoj va pusėj turi, galėtum ir - šiek tiek nuimti: ir tai, kaip man atrodo, geriausias būdas būtų luošius patraukti savo pusėn, priverst į Zaratustrą įtikėti!" Tačiau Zaratustra jį kalbinusiam taip atsakė: "Jei kupriui kuprą jo atimsi, atimsi jam ir dvasią - taip patarlė viena mokina. O jei aklam akis jo sugrąžinsi, tai jis išvys per daug blogybių žemėj: todėl šis tą prakeikti gali, kurs jam regėjimą grąžino. O tas, kuris ištiesins šlubiui kojas, jam padarys blogiausią darbą: nes kai tik šlubis vaikščiot imtų, tai ir jo ydos vėl su juo bėgiotų - štai taip apie luošius kalbėti žmonės linkę. Kodėl Zaratustra tad negalėtų iš paprastų žmonių kai ko išmokti, jei žmonės mokosi iš Zaratustros? Bet man reikšmės mažiausiai turi nuo laiko to, kai vėl esu į žmones grįžęs, kuomet regiu: vienam akies, antram ausies, trečiam štai kojos trūksta, ir dar tokių yra nemaža, kurie liežuvį, nosį ar galvą net yra pametę. Dabar matau ir dar anksčiau regėjau daugybę blogesnių dalykų ir net tokių šlykščių, kad apie juos kalbėti nesinori, o apie vieną kitą netgi tylėti būt per maža: galvoj turiu aš žmones, kam visko trūksta, išskyrus viena, ko su kaupu jie turi,- tai žmonės tie, kuriuos bemaž tik vienas organas sudaro: akis didžiulė ar didžiulis snukis, didžiulis pilvas ar dar šiaip kas nors didžiulis - aš išvirkščių luošių daviau jiems vardą. Kuomet, sugrįžęs iš vienatvės savo, ėjau per tiltą šį aš pirmą kartą, akim savom nebetikėjau - žiūriu vienaip, žiūriu kitaip, kol pasakiau galiausiai: 'Bet jukgi tai ausis! Ausis sulig žmogaus didumo! Aš dar geriau įsižiūrėjau: ir iš tikrųjų už ausies ten dar kažkas krutėjo - mažytis toks, vargšelis, gležnas. Dabar jau supratau aš aiškiai: ausis ši didelė be galo stirksojo ant mažyčio ir plonučio koto,- o kotas tas tai ne kas kita, kaip žmogus! Ir jeigu kas dar akinius turėjo, tasai galėjo net įžvelgt veidelį mažučiuką, pavydo kupiną didžiausio, ir dar išpampusią sieliūkštę ant koto kybarojant. Bet žmonės man kalbėjo, kad ta ausis didžiulė yra ne šiaip sau koks žmogelis, o didelis žmogus, kurs genijaus vardu vadinas. Tačiau aš liaudim netikėjau niekad, kuomet ji apie žmones didelius kalbėjo - aš savo nuomonės laikiausi, jog tai luošiai tik išvirkštiniai, kurie mažiausiai visko turi, bet vieno daug be galo." Pasakęs savo kalbą kupriui, taip pat ir tiems, kurių apynasriu ir užtarėju buvo, Zaratustra dabar jau kreipėsi, didžiai suirzęs, į mokytinius savo:

"Iš tikro, jūs bičiuliai mano, aš tarp žmonių keliauju, tarytum būtų jie tik kūno dalys, tik kogalviai žmogienos! Ir mano akiai tai baisiausia, kad žmogų sudraskytą jinai tik regi, jo gabalus - išmėtytus aplinkui, lyg būtų čia kautynių ar didelių skerdynių laukas. Ir jeigu žvilgsnis mano iš dabarties į praeitį nuklysta, jis visuomet tą patį randa: skeveldras, kogalvius ir įvykius baisius nenumatytus - tačiau ne žmones! Ir dabartis, ir praeitis šioj žemėj - o! Jūs bičiuliai mano! - Tai m_a_n našta sunkiausia; ir nepajėgčiau aš gyventi, jei aš aiškiaregys nebūčiau ir neregėčiau to, kas dar ateiti turi. Aiškiaregys, norėtojas, kūrėjas; ir ateitis pati, ir ateitin dar tiltas - ir, nors ir liūdna pripažinti - dar lyg luošys prie šito tilto: tas viskas štai yra Zaratustra. Ir jūs dažnai save juk klausėt: 'Kas mums yra Zaratustra? Kaip mes jį turime vadinti?' Jūs, kaip ir aš, sau atsakydami šitokius klausimus dar kėlėt: Ar jis žadėtojas? Ar vykdytojas? Gal užkariautojas? Gal paveldo gavėjas? O gal ruduo jisai? Arba noragas? O gal jis daktaras? Arba išgijęs jau ligonis? Ar jis nėra poetas? Ar realistas? Gal išvaduotojas? Ar tramdytojas? Gal jis gerasis? Gal piktasis? Aš tarp žmonių keliauju tarytum ateities skeveldrų: tos ateities, kurią regėt man lemta. O mano siekis ir kūryba - sudėt, sukomponuot į viena, kas gabalai yra pavieniai, mįsles ir įvykius baisius nenumatytus kas sudaro. Ir kaip žmogum ištverčiau būti, jei jis nebūtų ir poetas, mįslių minėjas ir tasai, kuris iš įvykių atsitiktinių išgelbėt negalėtų! Išgelbėt praeitin nuėjusiuosius ir perdirbt visa, kas 'jau buvo', į 'šitaip aš norėjau!' - štai koks yra išgelbėjimas man tikrasis! Valia - tatai išlaisvintojos vardas, jinai taip pat ir džiaugsmą teikia: štai taip aš mokiau jus, bičiuliai mano! O va dabar įsidėmėkit: valia pati dar tebėra belaisvė. Norėjimas padaro laisvą: bet kaip vadinti tai, kas ir išlaisvintąją grandinėm surakinęs laiko? 'Tai buvo' - taip vadinas dantų griežimas valios ir liūdesys jos pats didžiausias. Bejėgė būdama prieš tai, kas jau yra įvykę, ji lieka praeities visos pikta žiūrovė. Atgal norėt valia negali; o kad sulaužyt laiko ir troškimų nepajėgia,- štai kas yra jos liūdesys didžiausias. Norėjimas padaro laisvą: tačiau ką pats jis sugalvoja, kad savo liūdesio atsikratytų ir iš kalėjimo jis savo pasijuoktų? Deja, kvailiais visi belaisviai tampa! Kvailai vaduojas iš nelaisvės taip pat valia įkalintoji. Kad laikas atgalios nebėga - tai kelia jai vidinį pyktį; 'Tatai, kas buvo' - taip vadinasi akmuo, kurio paritint ji negali. Todėl ji akmenis ridena iš apmaudo ir pykčio ir keršyt stengias tiems, kurie nejaučia, kaip ji, nei apmaudo, nei pykčio. Štai taip valia, išlaisvintoja,- įskaudintoja virto: visiems, kas tik kentėti gali, ji keršija už tai, kad grįžti praeitin ji nepajėgia. Tik toks, tik toks yra vien k_e_r_š_t_a_s grynas: pasibjaurėjimas, kurį valia išreiškia, laiku ir jo 'tai buvo'. Iš tikro didelė kvailystė mūs valioje gyvena; ir prakeiksmu viskam, kas žmogiška, ji virto - dėl to, kad ji dvasia jau tapo! Tad ligi šiol, bičiuliai mano, žmonių sumanymas geriausias ir buvo tai, ką k_e_r_š_t_o mes d_v_a_s_i_a vadinam; o kur kančia, ten visuomet bausmė turėjo būti. 'Bausmė'- štai tokį vardą kerštas pats sau yra suteikęs: žodžiu jis melagingu sau švarią sąžinę išveidmainiauja. Ir jei norėtojas dėl to pats kenčia, kad jis atgal norėt negali,- todėl tad noras pats, gyvenimas tad visas - bausmė turėtų būti! Ir debesys dabar virš dvasios vis slinko, ritosi ir kaupės, kol beprotybė neištvėrus taip pamokslauti ėmė: "Praeina viskas, tad ir viskas verta, kad praeitų!

Ir tai yra pats teisingumas - įstatymas toks laiko, kad ryti turi jis vaikus savuosius,- taip beprotybė pamokslavo. Doroviškai juk sutvarkyta viskas - kaip teisė ir bausmė to reikalauja. O kurgi toji išeitis, o kaipgi išsigelbėt iš laiko srūvančios tėkmės ir iš bausmės, kuri 'būtis' vadinas? - taip beprotybė pamokslavo. Ar išsigelbėti kas gali, jei teisė amžina gyvuoja? O, nepajudinamas niekam yra akmuo 'tai buvo': tad ?mžinos ir visos bausmės turi būti! - taip beprotybė pamokslavo. Veikos jokios negalima sunaikint: o kaip per bausmę ji galėtų pasidaryt nebuvus! Tad štai kas amžinumą bausmės, vardu 'būtis', sudaro - kad ta būtis vėl amžinai veika ir amžinai kalte privalo būti! "Tad galimas dalykas, kad pagaliau valia pati išlaisvina save ir noras į nenorą virsta...': bet jūs, broleliai mano, jau žinot beprotybės šitą pasakėlę! Šalin aš stengiaus jus nuvesti nuo šitokių va pasakaičių, kai mokiau jus: 'Valia yra kūrėja.' Visoks 'jau buvo'- tai skeveldra, mįslė, tai įvykis baisus atsitiktinis - kol kurianti valia pridurs: 'Bet šitaip aš norėjau!' - Kol kurianti valia ištars: 'Bet šitaip noriu aš! Taip aš norėsiu!' Bet ar jinai jau šitaip sakė? Ir ar įvyks tai kada nors? Ar jau valia atpalaiduota nuo nuosavos kvailybės? Ar tapo jau valia išlaisvintoja savo ir ar jau suteikė jinai sau džiaugsmo? Ar ji užmiršo keršto dvasią ir visą tą dantų griežimą? Kas susitaikyt su laiku ją mokė ir santarvę surast su aukštesniu už susitaikymą visokį? Aukštesnio dar už susitaikymą visokį valia norėti turi: - bet kaipgi jai tai vyksta? Kas mokė ją ir dar atgal norėti?" Bet čia Zaratustra staiga nutilo: atrodė taip, tarytum būtų baisiausiai išsigandęs. Akim jis išgąstingom žvelgė į mokytinius savo; ir jom jis lyg strėlėm mintis jų varstė - geras ir apgaulingas. Bet greit jisai nusikvatojo ir vėl ramiu balsu jiems šitaip tarė: "Nelengva su žmonėm gyventi, nes taip sunku tylėti. Ir ypač tam, kas daug kalbėti mėgsta."- Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir kuprius, rankom veidą užsidengęs, kiekvieno žodžio klausės; bet kai išgirdo juoką Zaratustros, pakėlė jis akis smalsias ir taip paklausė jų iš lėto: "Kodėl kitaip Zaratustra mums kalba nei mokytiniams savo?" "O ko čia taip stebėtis reikia! - Zaratustra atsakė.- Su kuprium - kupriška kalbelė!" "Gerai,- atrėžė kuprius.- Su mokiniais, matyt, kaip ir mokykloj būtina plepėti. Tačiau kodėl Zaratustra vienaip su mokytiniais savo šneka, o su savim - kitokią giesmę giedą?"- <I>Apie žmogiškąsias gudrybes</I> Ne aukštis, o stati atšlaitė - yra baisiausia! Atšlaitė ta, kur žvilgsnis į b_e_d_u_g_n_ę krenta, o rankos a_u_k_š_č_i_o siekia. Tuomet širdis man svaigti ima nuo noro jos dvilypio. O, jūs bičiuliai mano, ar nujaučiat, koks tas širdies manos dvilypis noras? Stati atkalnė ir pavojus m_a_n_o yra ta būsena dvilypė, kai žvilgsnis į aukštybę kyla, o rankos įsikibt ir pasiremt - į gilumą - norėtų! Žmogaus - valia manoji griebias, grandinėm aš rišu save prie jo, nes jis mane prie antžmogio į viršų traukia: tenai antrasis noras mano veržias. D_ė_l__ t_o aklai žmonių pasauly gyvent man lemta, lyg jų nė vieno nepažinčiau: kad mano rankos visiškai dar neprarastų tikėjimo, jog esama kažko ir tvirto. Aš jūsų, žmonės, nepažįstu: tamsa šita ir ši paguoda dažnai mane apgaubus laiko. Aš dėl kiekvieno sukčiaus tarpvartėje sėdžiu ir klausinėju: kas dar mane apgauti nori?

Tad štai mana pirmoji gudrybė žmogiškoji: aš kiekvienam save apgauti leidžiu, kad saugotis man apgavikų nereikėtų. O! Jei žmonių aš saugotis pradėčiau: tad kaip žmogus balionui mano galėtų inkaru dar būti! Per daug lengvai nuo žemės jis atplėštų ir į tolybes nugabentų! Tokia apvaizda jau likimo mano, kad aš be atsargos turiu gyventi. Kas tarp žmonių nutrokšt nenori, tas turi gert išmokti iš kiekvienos stiklinės; o kas švarus tarp jų išlikti geidžia, tam reikia būtinai galėti ir vandeniu bjauriu sau veidą prausti. Štai taip dažnai aš sau kalbėjau, norėdamas paguodos: "Pirmyn! Drąsiau! Širdie senoji! Nelaimė - tau ji nepavyko: tad visa tai priimk kaip savo - laimę!" O štai mana antroji gudrybė žmogiškoji: t_u_š_č_i_a_g_a_l_v_i_u_s labiau tausoju nei išdidžiuosius. Ar įžeista puikybė nėra visų tragedijų druska ir duona? Tačiau kai išdidumą kas užgauna, tada išauga jau šis tas geresnio negu pats išdidumas. O kad gyvenimas patrauktų akį, svarbu jį vykusiai vaidinti, bet tam gerų artistų reikia. Gerais artistais esant mačiau visus, kam galvos tuščios: vaidindami jie nori, kad juos matytų, jais gėrėtis,- visa dvasia jie šito trokšta. Spektaklis - tai jie patys, jie patys ir save ten kuria; todėl nuo jų man netoliese stebėt gyvenimą patinka,- tai liūdesį išsklaido. Dėl to aš tuštuolius tausoju, kad liūdesį jie mano gydo ir su žmonėm susietą laiko, lyg su vaidinimu kažkokiu. Ir dar dalykas vienas: kas išmatuos tuštuolio kuklybės gylį visą! O aš esu jam geras ir atlaidus dėl jo kuklumo. Iš jūsų nori jis išmokti tikėjimo savim; jis minta jūsų žvilgsniais, jis ėda pagyras iš jūsų rankų. Jisai melu net jūsų tiki, jei tik gerai jūs apie jį meluojat, nes gilumoj širdies savos jis atsidūsta: "O kas a_š toks!" Ir jeigu ta yra tikra dorybė, kuri apie save nežino nieko, tai ir tuštuolis, aišku, apie kuklybę savo nieko nenutuokia!- Ir štai mana trečioji gudrybė žmogiškoji: aš noriu, kad baikštumas jūsų nesugadintų man jausmų, kuomet žvelgiu p_i_k_t_i_e_s_i_e_m_s aš į veidą. Laimingas aš, kada regiu stebuklus, kuriuos išperina kaitrioji saulė: tigrus ir barškuoles, ir palmes. Ir tarp žmonių sutiksi kaitriosios saulės išperų nemaža, tad ir piktieji turi daug ko stebuklingo. Žinia, juk ir išminčiai jūsų man ne tokie jau išmintingi rodos: tad ir žmonių piktybė man ne tokia pikta atrodo, kaip tie išminčiai ją vaizduoja. Dažnai vis purtydamas galvą klausiau: kodėl dar barškate, gyvatės jūs barškuolės? Iš tikro, ir piktybė a_t_e_i_t_į dar turi! Ir dar pietų atogrąžos karščiausios žmonėms yra neatrastos iš viso. Kai kas dabar vadint jau linkęs piktybe iš visų didžiausia, kas dvylika tik pėdų plotį turi ir mėnesių trijų sudaro ilgį! Tačiau ateis toks laikas, kuomet dar didesni drakonai išvys pasaulį mūsų. Kad antžmogis drakono savo nestokotų, to antdrakonio, kurs prilygtų jam,- dėl to karštai saulutei dar teks pakaitinti gerokai drėgnas girias, kur dar žmogus nėra įkėlęs kojos! Laukinės katės jūsų pirma pavirsti tigrais turi, o jūsų rupūžės - pasidaryti krokodilais: šauniam medžiotojui šaunios medžioklės reikia! Išties, gerieji jūs ir teisingieji! Didžiai juokingi esat, ir ypač juoką kelia jūs baimė to, kas "velniu" iki šiol vadinos! Tokie dar svetimi didybei jūs esate sieloj savoj, kad antžmogio gerumas tiktai jums s_i_a_u_b_ą įvarytų! Ir, jūs išminčiai, mokslo vyrai, jūs nešit savo kailį nuo išminties tų spindulių kaitriųjų, kai antžmogis juose pasigėrėdamas nuogybę savo maudys! O, jūs visų didžiausi žmonės, kuriuos išvydo akys mano! Tad štai kodėl jumis taip abejoju ir ko slapta iš jūs juokiuosi: aš įtariu, kad mano antžmogį jūs - velniu pavadinsit!

O, kaip įgriso, įkyrėjo šitie didžiausi ir geriausi žmonės: iš jų "aukštybių" troškau iškilt, ištrūkt - pas antžmogį pabėgti! Ir siaubas apėmė mane baisiausias, kuomet aš tuos geruosius nuogus išvydau: tada išaugo man sparnai, kad skrisčiau ateitin aš tolimojon. Į ateitį toliausią, atogrąžon piečiausion, tenai, kur dailininkas joks nėra dar net sapne buvojęs, kur ir dievai drabužių gėdijasi! Bet j_u_s aš apsirengusius matyti noriu, jūs žmonės artimieji, ir išsipusčiusius, ir pasipūtusius, ir išdidžius, kaip ir "geruosius" tuos ir "teisinguosius",- Ir pats aš apsirengęs su jum sėdėti noriu,- kad jūsų nei savęs aš n_e_p_a_ž_i_n_č_i_a_u: ir tai mana paskutinioji gudrybė žmogiškoji.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Tyliausio ji valanda</I> Tad kas nutiko man, bičiuliai mano? Jūs regite mane sutrikusį, nerimastingą, nenoriai klusnų ir pakilusį jau eiti - deja, tolyn nuo j_ū_s_ų eiti! Išties Zaratustra dar kartą sugrįžt vienatvėn savo turi: tačiau šįsyk be ūpo lokys į savo gūžtą grįžta! Tad kas gi man nutiko? Kas liepia tai daryti?- Tokia valia piktos valdovės mano, jinai man apie tai kalbėjo; ar aš kada jos vardą esu jau jums minėjęs? Prieš dieną, vakarėjant, prabilo į mane t_y_l_i_a_u_s_i_a__ v_a_l_a_n_d_a__ m_a_n_o_j_i: toks vardas tos baisios valdovės. Iš tikro taip įvyko,- nes viską man jums pasakyti reikia, kad širdys jūsų nerūstautų ant to, kurs šitaip netikėtai pasitraukia! Ar teko baimę jums patirt, kuomet žmogus užmiega?- Per visą kūną ligi kojų pirštų jinai pagaugais eina, nes žemės nebejaust jis ima ir į sapnų nugrimzta karalystę. Sakau, kad jūs suprastumėte. Kai vakar vakare tyliausia valanda atėjo, man žemės jausmas dingo: aš nugrimzdau sapnų pasaulin. Rodyklė priartėjo prie lemiamojo taško, ir laikrodis gyvenimėlio mano sulaikė kvapą,- dar niekados aš nebuvau girdėjęs tokios tylos aplinkui: ir širdį baimė man sukaustė. Tada širdis be balso tarė: "T_u__ t_a_i__ ž_i_n_a_i, __ o__ Z_a_r_a_t_u_s_t_r_a?"- Ir aš rėkiau iš siaubo, išgirdęs kuždesį šį klaikų, ir išbalau kaip drobė: tačiau tylėjau. Tada jinai dar kartą be balso sušnibždėjo: "Tu tai žinai, o Zaratustra, tiktai sakyt nenori!"- Ir pagaliau aš išstenėjau lyg užsispyręs vaikas: "Žinau, tačiau sakyt nenoriu!" Tada ji vėl be balso tarė: "N_e_n_o_r_i tu, o Zaratustra? Ar tai tikra teisybė? Nebūk toks užsispyręs. Ir aš verkiau, drebėjau tarsi vaikas, kol išlement įstengiau: "Aš pasakyt norėjau, bet niekaip neišeina! Atleisk tu man! Jėgų man neužtenka!" Tada ji vėl be balso tarė: "Kuo dėtas tu čia, Zaratustra! Tark žodį savo ir sudužki!"- Ir atsakydamas aš jai kalbėjau: "O, ar tai m_a_n_o žodis? Kas a_š? Aš vertingesnio laukiau; nesu aš vertas net į jį sudužti." Tada ji vėl be balso tarė: "Kuo tu čia dėtas?! Tu dar mažai man nuolankus. O nuolankumo kailis juk kiečiausias."- Aš atsakydamas kalbėjau: "O, kiek tam nuolankumo kailiui mano patirti visko teko! Papėdėj aš esu aukštybės savo: o koks viršūnių mano aukštis? To niekas man dar nepasakė. Užtat gerai pažįstu savo slėnius." Tada ji vėl be balso tarė: "O Zaratustra mielas, kas kalnus pašauktas išjudint, išjudins tas ir žemumas, ir slėnius."-

Aš atsakydamas kalbėjau: "Dar žodžiai mano nėra išjudinę nė vieno kalno, ir ką lig šiolei aš kalbėjau, žmonių dar nepasiekė. Tiesa, aš stengiaus ir ėjau pas žmones, bet jų prieit dar nepavyko." Tada ji vėl be balso tarė: "O ką žinai tu apie v_i_s_a__ š_i_t_a! Rasa padengia žolę tyliausią naktį."- Aš atsakydamas kalbėjau: "Jie išjuokė mane, kai suradau aš savo kelią ir juo bandžiau keliauti; o iš tiesų tuomet drebėjo mano kinkos. Ir jie visi man šitaip sakė: 'Esi pametęs kelią, dabar ir eiti nebemoki!'" Tada ji vėl be balso tarė: "Kas darbo tau dėl jų patyčių! Tu tas esi, kuris paklusti nebemoka: dabar turi įsakinėti! Bene tu nežinai, ko jiems visiems labiausiai reikia? Jie geidžia to, kuris dalyką didį jiems įsako. Sunku įvykdyti dalyką didį: bet dar sunkiau jį įsakyti. O štai yda tava didžiausia: tu galią juk turi, tačiau nenori viešpatauti."- Aš atsakiau: "Man liūto balso trūksta, kad aš įsakinėt galėčiau." Tada ji vėl šnibždom man tarė: "Tyliausi žodžiai audrą neša. Pasaulį valdo mintys, kurios be šlamesio ateina, lyg tie nakties balandžiai. O Zaratustra, eit tau reikia, kaip tam šešėliui to, kas dar ateiti turi: taip tu įsakymus dalysi ir įsakydamas kitiems pats prieky žengsi."- Aš atsakiau: "Raustu iš gėdos." Tada ji vėl be balso tarė: "Tu vėl vaiku turi pavirsti ir gėdos nepažinti. Jaunystės išdidumo dar tavyje nemaža, vėlai tu jaunuoliu tapai: bet kas vaiku pavirsti nori, tas ir jaunystę savo įveikti dar privalo."- Ilgai mąsčiau, ilgai drebėjau. Bet pasakiau aš vėl galiausiai, ką jau anksčiau buvau pasakęs: "Kad aš nenoriu." Tuomet aplink mane pratrūko juokas. O, kaip tas juokas man susuko žarnas ir pervėrė man širdį! Ir ji man tarė paskutinį kartą: "O, Zaratustra, jau subrendo tavo vaisiai, tačiau tu pats nesi subrendęs tiems vaisiams savo! Todėl tu vėl turi sugrįžt vienatvėn: tau baigt prinokti reikia."- Ir vėl suskambo juokas, nuaidėjo: tuomet tokia tyla aplinkui stojo, kad ji man netgi dviguba atrodė. O aš ant žemės vis gulėjau, ir prakaitas nuo viso kūno žliaugė. - Dabar girdėjot viską, kodėl turiu vienatvėn grįžti. Nenutylėjau jums aš nieko, bičiuliai mano. Ir tai jūs iš manęs išgirdot, iš to, k_u_r_s iš visų žmonių geriausiai tylėti moka - ir tokiu tyleniu išlikti nori! O, jūs bičiuliai mano! Aš dar turėčiau jums nemaža pasakyti ir dar turėčiau jums nemaža duoti! Kodėl gi aš neduodu? Ar aš esu šykštuolis?- Ir kai Zaratustra šituos žodžius pasakė, suspaudė širdį jam didžiulis skausmas, kad jau artėja valanda, kai su bičiuliais savo teks atsisveikint, ir jis balsu raudot pradėjo; ir niekas jo paguosti negalėjo. Atėjus nakčiai, jis išėjo vienas, draugus ir bičiulius palikęs. <I>TREČIA DALIS</I> <I>"Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų." Zaratustra: Apie skaitymą ir rašymą (d. I, p. 50).</I> <I>Keliauninkas</I>

Kuomet vidurnaktis atėjo, Zaratustra kelionėn leidos per kalnus ir kalnagūbrį salos, kad jau ankstyvą rytą pasiekęs kitą krantą būtų, nes ten į laivą sėst norėjo. O tam krante - ten prieplauka salos geriausia buvo, kurion ir svetimi laivai užsukt ir inkarą išmesti mėgo; ir jie paimdavo ne vieną, kas iš salų palaimingųjų į jūrą plaukt ketino. Tad kopiant jam dabar į kalną, vėl atminty iškilo daugybė vienišų klajonių iš tų laikų, kai buvo dar pradžia jaunystės,- kiek daug kalnų, kalnagūbrių, viršūnių jam pereit teko! Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj. Ir nesvarbu, ką man atsiųs likimas, ką aš patirt turėsiu,- keliaut ir kopt į kalnus man visuomet reikės: žmogus galiausiai vien save teišgyvena. Praėjo laikas tas, kai dar kas netikėta man pasitaikyti galėtų, ką aš dabar p_a_t_i_r_t_i dar turėčiau, kas savastim manąja dar nebūtų! Sugrįžta tik, galop namo pareina - manasis Pats ir tai, kas jo ilgai svetur gyveno ir tarp daiktų visų bei įvykių atsitiktinių išmėtyta ir išbarstyta buvo. Ir dar žinau dalyką vieną: dabar aš stoviu prie viršūnės savo, kuri yra visų aukščiausia, ir priartėjau aš prie to, kas man seniausiai skirta. O štai dabar manęs sunkiausias kelias laukia! Kelionę pačią vienišiausią esu pradėjęs! Bet tas, kurs turi būdą mano, tas neišvengs tokios štai valandos - tos valandos, kuri jam sako: "Tiktai dabar žengi savu keliu didybės! Viršūnė ir bedugnė - dabar į viena susiliejo! Žengi savu keliu didybės: dabar pavirto prieglobsčiu tavu paskutiniuoju, kas iki šiol didžiausią tau pavojų kėlė! Žengi savu keliu didybės: drąsa tava didžiausia dabar jau turi būti tai, jog už tavęs nėra daugiau jau kelio jokio! Žengi savu keliu didybės: juo niekas iš paskos tau šliaužt negali. Tavieji žingsniai patys ištrynė pėdsakus nuo kelio, ir užrašas ant jo tik skelbia: Negalimybė. Ir jei nuo šiol tu kopėčių nebeturėsi, išmokti tau tuomet reikės ant nuosavos galvos užlipti: nes kaip kitaip aukštyn tu kopsi? Ant nuosavos galvos ir dar aukščiau, palikus apačioj net savo širdį! Ir visa tai, kas tavyje švelniausia, dabar rūsčiausia turi tapti. Kas pernelyg save tausoja, tas pagaliau nuo tos tausonės ir ligą įsivaro. Garbė viskam, kas grūdina! Negarbinu to krašto, kur sviesto ir medaus - upeliai teka! Kad daug m_a_t_y_t galėtum, savęs n_e_p_a_s_t_e_b_ė_t turi išmokti: be šios tvirtybės juk į kalną jokį neįkopsi. O kas pažinti siekia tik žvilgsniu įkyriu, kaip jam daiktuos visuos daugiau matyti nei tai, kas jų paviršiuj guli? Bet tu, Zaratustra, norėjai visų daiktų įžvelgti esmę ir prasmę jų suvokti: todėl turi ir virš savęs iškilti,- aukštyn vis skristi ir aukštyn, kol atsidurs p_o tavimi net žvaigždės tavo! O taip! Ir į save, ir į žvaigždes savąsias tik iš aukštybių žvelgti: tai pavadinčiau aš v_i_r_š_ū_n_e savo; ji būtų man p_a_t_i__ a_u_k_š_č_i_a_u_s_i_o_j_i viršūnė!" Štai taip Zaratustra, į kalną kopdamas, pats sau kalbėjo ir širdį savo aštriomis sentencijomis guodė: nes pažeista ji buvo kaip iki šiol dar niekad. Ir kai jisai užkopė kalnagūbrio viršūnėn, išvydo priešais kitą jūrą: sustojo jis ir gan ilgai tylėjo. Tačiau naktis šitoj aukštybėj šalta, giedra, žvaigždėta buvo. Aš atpažįstu savąjį likimą,- jis tarė pagaliau prislėgtas. Tiek to! Esu aš pasirengęs. Nūnai jau prasidėjo vienatvė mano paskutinė. O, jūra tu juoda, nuliūdus, čia apačioj po mano kojom! O, apmaude nakties pritvinkęs! O, tu likime, o, tu jūra! Pas jus turiu dabar aš l_e_i_s_t_i_s! Prieš savo kalną stoviu aš aukščiausią ir prieš ilgiausiąją kelionę savo: todėl pirma turiu žemiau aš nusileisti, nei kada nors man nusileisti teko:

- Žemiau, giliau į skausmą, nei kada nors man nusileisti teko, į pačią gelmę jo juodžiausią! Tokia valia likimo mano: na ką! Esu aš pasirengęs. Iš kur kalnai aukščiausi randas? - taip klausiau aš savęs kadaise. Ir sužinojau aš tuomet, kad jie iš jūros kyla. Šis pėdsakas - į jų uolas įrėžtas ir jų viršūnių šonus. Aukščiausia turi juk iš gilumos giliausios aukštybėn savo kilti.- Štai taip Zaratustra kalbėjo stovėdamas viršūnėj kalno, kur šaltis kūną krėtė; bet kai prie jūros priartėjo ir vienui vienas tarp uolų sustojo, pajuto nuovargį kelionės, ir apėmė jį ilgesys, didesnis nei lig šiolei. Dabar dar viskas tebemiega,- jis mintyse sau tarė.- Ir jūra tebesnaudžia. Mieguistos akys jos - ir žvilgsnis nesvetingas! Bet jos alsavimas, jaučiu, toks šiltas. Ir dar jaučiu, kad ji sapnuoja. Ir tingiai vartosi jinai ant savo neminkštų pagalvių. Klausyk! Klausyki! Kaip jinai dejuoja nuo negerų prisiminimų! O gal dėl to, kad nuojauta bloga kankina? Liūdžiu drauge, pabaisa tu juodoji, ir pats dar dėl tavęs vis sielvartauju. O, kad ranka mana galinga būtų! Išties mielai tave aš išvaduočiau iš tų sapnų blogiųjų!- Mintis šitas išsakęs, Zaratustra, nors ir širdim sunkia, save tuoj peikti ėmė: Tu ką! O Zaratustra! - Tu jūrą sumanei dar guosti? O, tu kvaileli mielastingas, tu patiklybe nekalčiausia! Bet toks tu visados buvai: tu visuomet pasitikėjai viskuo, kas siaubą kėlė. Pabaisą tu kiekvieną dar glostyti norėjai. Truputis šilto kvapo, šiek tiek minkštų vilnelių prie letenos plėšrūno - ir tu buvai jau pasirengęs mylėti jį ir prie savęs vilioti. O m_e_i_l_ė - ji nėra vienatvės draugė, nes vienišiausias myli visa, k_a_s__ g_y_v_a_s_t_į__ t_i_k__ t_u_r_i. Išties juokinga ta kvailystė mano ir tas kuklumas meilėj! - Štai taip Zaratustra kalbėjo ir vėl nusišypsojo: jis bičiulius prisiminė savus, kuriuos dar neseniai paliko,- ir pasijutęs taip, lyg mintimis savom jiems būtų nusikaltęs, jis ėmė tų minčių nekęsti. Ir tuoj tasai, kuris šypsojos, pradėjo ašaroti: iš ilgesio ir pykčio Zaratustra pravirko graudžiai. <I>Apie regėjimą ir mįslę</I> <I>1</I> Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs - nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo - ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi:

- nes jūs, bailia ranka užčiuopę siūlo galą, nenorite pasidomėti, kurlink jis veda; ir kai a_t_s_p_ė_t_i galit, nepakenčiat, kad jums i_š_t_i_r_t dar reikia,- tik jums vieniems atskleisiu mįslę, kurią i_š_v_y_d_a_u aš,- regėjimą žmogaus atskleisiu vienišiausio.- Niūrus aš neseniai ėjau per brėkšmą lyg lavonas blausią,- nykus, rūstus, tvirtai sučiaupęs lūpas. Man saulė ne viena jau buvo nusileidus. O takas, vienišas ir piktas, kurs atkakliai tarp akmenų vis spraudės, kurio nekalbino žolė jokia nei krūmas,- kalnų tas takas džeržgė man po kojom, kai taip ryžtingai jos jį mynė. Be žodžių girgždesiui, patyčiom žvyro, sutraiškydamos akmenį kiekvieną, kuris priversdavo paslysti, aukštyn taip kojos mano kopė. Aukštyn: prieš valią dvasios, kuri atgal jas traukė, bedugnėn tempė, prieš sunkio dvasios valią, to velnio, mirtinojo priešo mano. Aukštyn: nors man ant sprando ji sėdėjo - pusiau nykštukas, lyg ir kurmis koks, luoša pati ir luošindama kitą, įlašindama man per ausį į smegenis minčių švininių. "O Zaratustra,- pašaipą ji savo liejo, šnibždėdama jam skiemenim.- Akmuo esi tu išminties! Tu išmetei save į viršų, tačiau akmuo, aukštyn paleistas,- nukristi turi! O, Zaratustra didis, akmuo tu išminties, tu diske svaidomasis, žvaigždžių tu triuškintojau! Tu pats save išsviedei į tokį aukštį,- tačiau akmuo, aukštyn paleistas,- nukristi turi! Tu pasmerktas esi pačiam sau, tu pats save užmėtyt akmenim turėsi: o, Zaratustra, tu išties aukštai tą akmenį išsviedei,- bet ant t_a_v_ę_s nukris jis vėlei!" Po žodžių šių kalbėt nykštukas liovės, ilgai jis nepasakė nieko. Bet jo tylėjimas mane tik slėgė; o toks buvimas dviese iš tikro vienišesnį daro, negu kad būtum vienas! Aš kopiau vis ir kopiau, svajojau ir galvojau,- tačiau mane tik viskas slėgė. Aš panašus buvau į tą ligonį, kurį išsekina jo kančios, o kai jisai užsnūst jau nori, jį dar sunkesnis sapnas iš snaudulio ištraukia. Tačiau many kažkas gyvena, ką aš drąsa vadinti linkęs: tai iki šiol nedrąsą naikino man visokią. Šita drąsa galiausiai įsakė man sustoti ir pareikšti: "Nykštuke! - Tu! Ar aš!"- Drąsa yra naikintoja geriausia,- drąsa, kuri tik p_u_o_l_a: nes puolime kiekviename girdėt skambus grojimas. O juk žmogus - tai gyvulys drąsiausias: dėl to jis įveikė kiekvieną žvėrį. Su muzika skambia jis dar ir skausmą įveikė kiekvieną; o žmogiškasis skausmas yra visų didžiausias. Drąsa ir svaigulį naikina, kai stovi prie bedugnės: ir kur žmogus nestovi prie bedugnių! O ar žiūrėjimas patsai - nėra žvelgimas į bedugnę? Drąsa - naikintoja geriausia: jinai net gailesčiui padaro galą. O gailestis yra giliausioji bedugnė: nes kiek žmogus gyveniman įžvelgia, tiek ir į kančią jis įžvelgt pajėgia. Tačiau drąsa - naikintoja geriausia, drąsa, kuri tik puola: ji net ir mirtį sunaikina, nes šitaip kalba: "Ar t_a_i - gyvenimas? Na ką! Dar kartą pamėginkim!" Šiam posaky yra gražaus skambumo. Ausis kas turi, tas teklauso.- <I>2</I> "Sustok,- tariau,- nykštuke! - Ar aš! Ar tu! Bet aš esu iš mudviejų stipresnis: tu nežinai manos minties bedugnės! O tos m_i_n_t_i_e_s - tu nepaneši!" Ir man staiga taip lengva tapo, nes nuo pečių nušoko man nykštukas, tasai smalsuolis! Ir ant akmens jis įsitaisė, kurs prie manęs gulėjo. O ta vieta, kur mes sustojom,- čia buvo tarpvartė iš tikro. "Pažvelk į tarpvartę tu šitą! Nykštuke mažas!- toliau aš jam kalbėjau.- Jinai du veidus turi. Čia du keliai sueina: jų galo niekas dar nėra priėjęs. Šis ilgas kelias atgalios: jis trunka amžinybę. O kelias ilgas tas į priekį yra - antroji amžinybė. Šitie keliai - tai priešingybės; kaktom jie vienas kitą remia; o čia, tarpuvartėj šitoj, abu jie susitinka. Tarpuvartės šios vardas - 'Akimirka': viršuj jis užrašytas.

Ir jei iš šių kelių, sakysim, vienu kas nors toliau pradėtų eiti - tolyn vis ir tolyn, ar tu manai, nykštuke, kad šie keliai per amžius priešingybės būtų?" "Juk viskas, kas tiesu, meluoja,- su panieka nykštukas sumurmėjo.- Juk visos tiesos kreivos; o laikas pats - tai apskritimas." "Dvasia tu sunkio! - aš tariau supykęs,- tu nesisvaidyki lengvai taip žodžiais! Arba paliksiu aš tave tupėti, kur ir dabar kiurksai, tu šlube, - o aš ant s_p_r_a_n_d_o juk tave nešiojau! Matai akimirką tu šitą! - tęsiau aš kalbą savo.- Nuo tarpvartės šitos a_t_g_a_l nutįsęs kelias ilgas: už mūsų amžinybė driekias. Ar neturėjo tai, kas bėgt tik g_a_l_i, jau kartą tuo keliu nubėgę būti? Ar neturėjo visa, kas tik įvykti g_a_l_i, jau vienąkart įvykę, jau pasidarę ir prabėgę būti? Ir jeigu visa jau įvykę, tai ką manai tu apie šią akimirką, nykštuke? Ar tarpvartė šitoji taip pat jau neturėtų - buvus būti? Ir ar nėra visi dalykai taip susipynę tarp savęs, kad ši akimirka ir v_i_s_a, kas dar ateiti turi, paskui save vis traukia? V_a_d_i_n_a_s, ir save dar pačią? Nes visa, kas tik bėgti g_a_l_i, taip pat ir šiuo keliu i_l_g_u_o_j_u - dar privalės nubėgti! Ir šitas lėtas voras, kurs sėlina čia mėnesienoj, ir mėnesiena ši pati, ir tu, ir aš tarpuvartėje, kurie čia kuždasi ir dalykus gvildena amžinuosius,- ar nesam mes visi jau buvę? - ir argi neprivalom grįžti ir bėgt anuo keliu antruoju, tolyn ir vis į priekį, šituo kraupiu keliu ir ilgu - ar mums nereikia amžinai vis grįžti?"- Štai šitaip aš kalbėjau - tyliau vis ir tyliau, nes aš minčių savų bijojau - tiesių ir užslėptųjų. Tačiau staiga, man pasigirdo šuns k_a_u_k_s_m_a_s netoliese. Ar aš kada esu girdėjęs taip šunį kaukiant? Mintis mana į praeitį nubėgo. Taip! Taip! Kai dar buvau aš vaikas, dar tolimoj vaikystėj: - tuomet girdėjau šunį šitaip kaukiant. Ir dar mačiau, koks jis pašiuręs buvo, užvertęs galvą, drebantis stovėjo,- vidurnaktį tą tylutėlį, kada vaiduokliais net ir šunys tiki: - ir man pagailo jo, vargšelio. O tuo metu mėnulis patekėjo: išlindo virš stogų jis patyliukais, sustojo, apvalus toks kamuolys ugninis,- ant namo plokščio stogo įsitaisė lyg koks vagišius neprašytas:- - dėl to ir šuo tada pabūgo: nes šunys vagimis ir šmėklom tiki. Ir kai jis šitaip vėl sustaugė, man vėl jo gaila pasidarė. O kur dabar nykštukas dingo? Kur tarpvartė? Kur voras? Kur šnibždesiai visi? Nejau sapne buvau paskendęs? O gal aš jau pabudęs? Ir pajutau staiga, kad stoviu tarp uolų laukinių toks vienišas, nykus, nykiausioj mėnesienoj. B_e_t__ t_e_n__ ž_m_o_g_u_s__ g_u_l_ė_j_o! O šalimais!- Šuva ten šokinėjo, pašiuręs, inkšdamas baimingai,- dabar mane pamatė jis ateinant ir užkaukė jis vėlei, pagalbos š_a_u_k_d_a_m_a_s_i_s: ar aš kuomet esu girdėjęs, kad šitaip šuo pagalbos šauktų? Ir iš tikrųjų, ką išvydau, to nebuvau regėjęs niekad. Aš jauną piemenį išvydau, kurs raitėsi ir springo, jo kūnas trūkčiojo, virpėjo, o veidas persikreipęs buvo; iš jo burnos juoda ilga gyvatė maskatavo. Ar teko man kada matyti žmogaus veide tiek daug šlykštybės, blyškaus tiek siaubo? Ko gero, jis užmigęs buvo? Tuomet gyvatė jam gerklėn įlindo ir ten dantis suleido. Mana ranka ją traukė, plėšė - bet viskas veltui! Ji neištraukė iš gerklės gyvatės. Tada išsiveržė man balsas iš krūtinės: "Reik kąsti! Kąsti reikia! Šalin jai galvą! Kąsti reikia!" - taip šaukė iš manęs manasis siaubas, manoji neapykanta ir šleikštulys, ir gailestis manasis, ir gera kas many ir bloga - tas viskas susiliejo į šauksmą vieną ištisinį. Drąsuoliai jūs, kas stovit čia aplinkui! Ieškotojai, mėgintojai ir tie visi, kas burėmis klastingom išplaukt į jūras neištirtas drįsot! Mįslių mėgėjai jūs šaunieji! Įminkit tad aną man mįslę, kurią tuomet regėjau, išaiškinkit regėjimą žmogaus to vienišiausio! Nes tai regėjimas juk buvo ir žvilgsnis ateitin: tad k_o_k_į simbolį tuomet regėjau? Ir k_a_s tasai, kuris ateit dar turi?

Ir k_a_s gi tas piemuo, kuriam tada į gerklę įlindusi gyvatė buvo? Ir k_a_s gi tas žmogus, kam visa, kas sunkiausia, ir visa, kas juodžiausia, įlįs į gerklę? - Ir tas piemuo dantis sukando, kaip mano šauksmas liepė. Gerai jisai dantis suleido! Išspjovęs kuo toliau gyvatės galvą, pašoko jis iškart ant kojų. Bet jau nebe piemuo ir ne žmogus taip pat,- o pasikeitėlis bei nušviestasis stovėjo prieš mane ir j_u_o_k_ė_s! Dar žemėj joks žmogus taip nekvatojo, kaip juokės ir kvatojo š_i_t_a_s! O broliai mano, juoką aš tuomet girdėjau, bet ne žmogaus tai buvo juokas,- nuo šito laiko troškulys mane vis graužia ir ilgesys kankina, kurs niekados nebenurimsta. To juoko ilgesys mane vis graužia: o, kaip gyvent aš dar ištversiu! Ir kaip ištverčiau aš dabar numirti!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie palaimą prieš valią</I> Mįslių tokių prislėgtas ir kartulio kamuojamas širdy, Zaratustra per jūrą plaukė. Bet kai jis nuo salų palaimos ir nuo bičiulių savo per keturias dienas kelionės jau nutolęs buvo, tada jisai pajuto, jog skausmą savo visą yra įveikęs: su pergalės jausmu ir žengdamas žingsniu tvirtu, jis vėl į kelią savojo likimo stojo. Tuomet Zaratustra į savo džiūgaujančią sąžinę prabilo šitaip: Ir vėl esu aš vienas, ir toks aš noriu būti, su tyru dangumi ir su laisvąja jūra; ir vėlei supa popietė mane aplinkui. Popiet kadaise pirmą kartą radau aš bičiulius savuosius, popiet radau aš juos ir antrą kartą: tą valandą, kai visokia šviesa ramesnė pasidaro. Nes jei kokia dalelė laimės dar tarp dangaus ir žemės vis keliauja, tai ieško ji šviesios sielos nakvynei: dabar i_š__ l_a_i_m_ė_s visokia šviesa yra ramesnė tapus. O popiete gyvenimo tu mano! Kadais ir m_a_n_o laimė į slėnį nusileido, kad sau nakvynę rastų: ir rado ji tuomet šias atviras, svetingas sielas. O popiete gyvenimo tu mano! Aš viską atiduočiau, kad tik gyvu žodžiu mintis savąsias skleist galėčiau ir ryto aušrą tą vilties manos didžiausios dar turėčiau! Sekėjų ir vaikų vilties s_a_v_o_s_i_o_s ieškojo sau kadais kūrėjas; ir ką tu pasakysi: surasti jų jam nepavyko, mat jis pirma patsai turįs juos susikurti. Esu tad darbą savo įpusėjęs, einu aš pas vaikus savuosius ir vėl grįžtu nuo jųjų: vaikų savųjų labui Zaratustra patsai siekt tobulybės turi. Nes nuoširdžiai gali mylėti tik savo kūrinį ir vaiką; o kai didžiulė meilė pačiam sau apima tave, tuomet jinai yra nėštumo ženklas: aš šitaip esant pastebėjau. Žaliuoja dar vaikai manieji pavasarėlį savo pirmą: prie vienas antro prisiglaudę ir vėjų draskomi drauge - tie medžiai sodo mano ir žemės karalystės nuostabiausios. Išties! Kur medžiai šitaip stovi, prie vienas kito prisiglaudę, tenai y_r_a palaimos salos! Bet vieną kartą juos išrausiu ir susodinsiu skyrium, kad taip vienatvės, atkaklumo ir atsargumo jie išmoktų. Gumbuotas ir sukumpęs, tačiau lankstus ir tvirtas tegu tuomet kiekvienas sau prie jūros stovi, gyvenimo gyvasis švyturys, gyvenimo nenugalimo. Tenai, kur audros jūron puola ir kur kalnai, straublius sumerkę, sau troškulį malšina, tegu nors kartą ten kiekvienas atstovi skirtą jam sargybą - dieninę ir naktinę, s_a_v_e kad išmėgintų ir pažinimo pasisemtų. Patikrintas jis turi būt ir atpažintas, ar jis - toks pat kaip aš, ir ar kilmės jis tokios pat, ar valdo jis atkaklią valią savo, tylėt ar moka net tuomet, kai kalba, ir pagaliau, ar pavaizduoti geba, kad duodamas jis i_m_a:-

- kad kada nors sekėju mano taptų, bendrakūrėju, bendrą šventę švenčiančiuoju: kurs valią Zaratustros ant lentelių rašo - kad vis dar tobulesnė būtų tobulybė. Dėl jo ir tų, kas jam prilygsta, turiu aš p_a_t_s ištobulėti: todėl dabar aš vengiu savo laimės ir visokioms nelaimėms atsiduodu - kad paskutinį kartą s_a_v_e patikrint ir pažint galėčiau. Ir iš tikrųjų laikas buvo eiti; tuomet šešėlis keliauninko, akimirka ilgiausia ir valanda tyliausia,- visi jie man kalbėjo: "Seniai jau laikas!" Ir vėjas, pūsdamas per rakto skylę: "Eik šen!"- man tarė. Ir durys, atsivėrusios klastingai: "Na, eik!" - man liepė. Tačiau grandinėm prirakintas buvau prie meilės aš vaikų savųjų: troškimas meilės man užnėrė kilpą šitą, kad aš grobiu savų vaikų pasidaryčiau ir dėlei jų save prarasčiau. O trokšt - tai reiškia man: išnykęs būti. A_š__ j_u_s__ t_u_r_i_u, __ v_a_i_k_a_i__ m_a_n_i_e_j_i! Ir tam turėjime slypėti turi tikrumas visas ir dar tai, kad nieko aš turiu netrokšti. Tačiau lyg ta višta perekšlė mane užtūpus buvo manosios meilės saulė, savuosiuos syvuos virė kunkuliavo - Zaratustra,- tuomet pradingo ir šešėliai, ir abejonės visos. Aš šalčio ir žiemos jau laukt pradėjau: "O, kad žiema ir speigas mane vėl drebint imtų ir dantimis kalent pradėčiau!" - jau dūsauti buvau suskatęs,- ir ledo miglos iš manęs pakilo. Ir praeitis manoji kapus savus atvėrė, atbudo skausmas vėl ne vienas, palaidotas dar gyvas: jisai tik išmiegojo, drabužiais įkapių aprengtas. Ir visa tai ženklais man rėkė: "Jau laikas!" Bet aš negirdėjau,- kol pagaliau mana bedugnė pajudėjo ir dar mana mintis mane įkando. O, tu mintie bedugne, mintie m_a_n_o_j_i! Kuomet jėgų turėsiu girdėt, kaip tu kasi, ir nevirpėti? Širdis mana net plyšti gali, kada girdžiu tave aš kasant! O tas tylėjimas tavasis net dusina mane, tylūne tu bedugne! Nesu aš niekad dar išdr5sęs tave pakviest p_a_k_i_l_t_i, užtenka, kad tave su savimi - nešiojaus! Dar tiek stiprybės neturėjau, kad aš didžiausią liūto drąsą ir ryžtą jo didžiausią pajaust galėčiau. Gana baisus man visad tavo sunkis buvo: bet dar įgysiu aš stiprybės ir liūto balsą dar įgausiu, ir jie tave pašauks pakilti! Ir kai savy tatai įveikęs būsiu, aš ir kai ką didesnio dar įveiksiu; ir p_e_r_g_a_l_ė lai tobulybę mano vainikuoja! O štai dabar klajoju nežinomom aš jūrom; netikėtumas pataikauja, tas saldliežuvis; į priekį ir atgal dairausi,- dar nematau aš galo. Dar mūšio mano paskutinio nėra atėjus valanda,- o gal kaip tik dabar jinai ateina? Bet iš tiesų grožiu klastingu nūnai tik žiūri į mane gyvenimas ir jūra! O popiete gyvenimo tu mano! O priešvakario laime! O uoste jūros begalinės! O taika nežinioj! Kaip netikiu jumis visais iš tikro! Išties grožiu klastingu jūsų tikėt aš nepajėgiu! Į mylintį esu aš panašus, kurs netiki šypsniu, kai pernelyg jis aksominis. Kaip atstumia jis mylimąją savo, išlikdamas švelnus netgi rūstybėj, tas pavyduolis,- taip atstumiu aš nuo savęs šią valandą palaimos. Šalin, tu valanda palaimos! Drauge su tavimi palaima juk prieš valią man ,atėjo! Didžiausiam skausmui savo aš pasirengęs šičia stoviu: netinkamu laiku tu pasirodei! Šalin, tu valanda palaimos! Verčiau nakvynės pas vaikus manus ieškoki! Skubėk dar priešvakary juos palaimint - palaiminti m_a_n_ą_j_a laime! Jau vakaras ateina: ir saulė leidžiasi iš lėto. Su ja - ir laimė mano!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir visą naktį laukė jis nelaimės savo: tačiau perniek tasai laukimas. Naktis šviesi, rami išliko, ir laimė vis labiau pati prie jo artėjo. Bet paryčiais Zaratustra nusišypsojo, ir pašaipiai jis mintyse sau tarė: "Man laimė lekia iš paskos, ir taip yra dėl to, kad moterų nesivaikau, o laimė - ji juk moteris."

<I>Prieš saulėtekį</I> O, tu dangau viršum manęs skaistusis! Gilusis tu! Šviesos bedugne! Kuomet žvelgiu aš į tave, man dieviški geismai vien šiurpą kelia. Pakilt aukštybėn tavo - tai m_a_n_o giluma! Tavoj skaistybėj pasislėpti - tai m_a_n_o nekaltybė! Kaip Dievą jo grožybė gaubia, taip tu slepi žvaigždes savąsias. Tu nekalbi: tu š_i_t_a_i_p išmintį man savo skelbi. Tylus man šiandien patekėjai viršum audringos jūros; tavoji meilė, gėda tavo audringai mano sielai apreiškimą skelbia. Kad atėjai gražus, dailingas, į savo grožį susisupęs, kad man kalbi be balso, neslėpdamas tu išminties savosios: O, kaip man neatspėti visko, kas sieloje tavoj yra gėdinga! P_r_i_e_š saulei tekant pas mane tu atėjai, tą žmogų vienišiausią. Iš pat pradžių bičiuliai esam: bendri yra mums sielvartas ir siaubas, ir žemė; net saulę turim bendrą. Mes viens antram nesakom nieko, nes mes per daug juk žinom: mes tylomis bendraujam, šypsniais žinojimus savus sujungiam. Ar tu nesi šviesa manajai ugniai? Ar tavyje neslypi siela dvynė manajam įžvalgumui? Drauge juk mokėmės mes visko: ir per save pakilti prie savęs pačių į viršų, ir šypsena giedra šypsotis: - šypsniu giedru žemyn šypsotis, šypsniu akių šviesiųjų ir iš toli be galo, kai po mumis lyg lietūs krenta ir prievarta, kaltė ir tikslas. Ir kai vienam keliaut man teko, k_o alko tad siela manoji ir naktimis, ir šunkeliais žingsniuojant? Ir kai į kalnus kopiau, k_o aš ieškojau visad, jei ne tavęs, tenai kalnų aukštybėj? Ir tos klajonės mano visos, ir tie kėlimaisi į kalnus - tai vien tik būtinybės buvo ir parama silpnajam: visa valia manoji vien s_k_r_i_s_t_i nori, ir skristi į t_a_v_e, į tavo vidų! O kas pakęsti man sunkiausia, tai debesys plaukią ir visa, kas tave bjauroja! Ir neapykantos savos neapkenčiu dar baisiai, nes tau jinai dėmių įdėjo! Man pyktį debesys slenką vis kelia, tos plėšrios sėlinančios katės: jie iš tavęs ir iš manęs atplėšia, ką mudu bendra turim,- tą didžią ir beribę galią sakyti "Taip! ir "Amen!" Ant debesų šitų mes pykstam, tų tarpininkų ir maišytojų šitų: pusiau tų puspusinių, kurie nei laiminti išmoko, nei keikt kaip reikiant. Verčiau statinėje tupėsiu po uždaru dangum, verčiau aš be dangaus bedugnėje lindėsiu, negu tave, dangau šviesusis, apdergtą debesį regėsiu, tų slenkančiųjų. Ir kildavo dažnai man noras surišti juos žaibų vielom auksinėm, kad aš, kaip tas perkūnas, į pilvą jų, išpampusį lyg puodas, galėčiau būgną mušti:- - piktai į būgną duoti, nes jie ir tavo "Taip!", ir tavo "Amen! vis plėšia iš manęs, dangau tu virš gal vos manos skaistusis! Tu spindintis dangau! Bedugne tu šviesioji! - nes ji tau m_a_n_o "Taip!" ir mano "Amen!" vagia. Nes man geriau, kai triukšmas klega, perkūnas griaudžia, vėtros šėlsta, nei ta katės tyla, ta apdairioji, dvejonių kupina; ir tarp žmonių neapkenčiu labiausiai, kas patyliukais vaikšto, tų puspusių visų, dvejojančių ir delsiančiųjų, lyg debesys anie, plaukią iš lėto. O "laimint kas negali, tas tegu keikt i_š_m_o_k_s_t_a!" - šisai pamokymas šviesus man iš dangaus skaidraus nukrito,- žvaigždė šita net ir naktim tamsiom manajam danguje vis spindi. O aš - tasai, kurs laimina ir teigia, jei tu tiktai gaubi mane, skaistuoli tu! šviesybe! Bedugne tu šviesos! Aš į visas gelmes nešuosi teigimą laiminantį savo. Esu aš laimintoju tapęs ir tuo, kas teigia, "Taip!" kas sako: ilgai dėl to aš rungiaus, buvau net ir rungėju pasidaręs, kad laiminimui kada nors laisvas rankas turėčiau. O štai palaiminimas mano: viršum kiekvieno daikto būti jo dangumi tikruoju, jo stogu apvaliuoju, varpu žydruoju ir jo ramybe amžinąja: ir tas yra laimingas, kas laiminimą tokį siunčia!

Nes prie šaltinio amžinybės, anapus gėrio ir anapus blogio daiktai visi juk krikštą gavo; bet gėris pats ir blogis yra tik tarpiniai šešėliai, tik liūdesiai drėgni ir debesys, slenką iš lėto. Išties nepiktžodžiauju, o laiminu tiktai, kuomet aš šitaip mokau: "Viršum daiktų visų dangus ne vienas tvyro: dangus nedėsningumo, dangus ir nekaltumo, dangus apytikrumo ir dar dangus paikumo." Apytikrumas - tai pasaulyje seniausias aristokratas; visiems daiktams sugrąžinau aš vardą šitą, ir juos išlaisvinau aš iš vergovės - tarnauti tikslui. Šią laisvę ir dangaus giedrybę iškėliau virš daiktų visų kaip varpą žydrą, kai aiškinau ir mokiau, jog nei virš jų ir nei per juos jokia "valia ten amžinoji" nereiškia - norų savo. Paikumą šį ir tą kvailybę iškėliau vietoj valios tos, kuomet aš šitaip mokiau: "Visiems negalimas dalykas vienas - tai protingumas!" Tačiau t_r_u_p_u_t_i_s proto, sėklelės išminties yra įkritę į kiekvieną žvaigždę,- visuos daiktuos šio raugo įmaišyta: tik dėl kvailystės visiems daiktams išmintingumo įkratyta! Truputis išminties - įmanomas dalykas; bet štai tikrybę šitą palaimingą radau visuos daiktuos aš esant: kad šie daiktai visi ir atsitiktinybės kojom š_o_k_t_i linkę. O tu dangau viršum manęs, skaistusis! Dangau aukštybių! Dabar skaistybę tavo man sudaro tai, kad nėr nei amžinojo proto voro, nei jo tinklų iš viso: - kad tu esi man tik aikštelė šokių dieviškosioms atsitiktinybėms, kad tu esi dievams žaidimo stalas, kur mėtomi kauliukai, kur sėdasi žaidėjai! Bet tu rausti? Ar aš ką nors negalima kalbėjau? Ar aš piktus žodžius sakiau, kai laiminti tave norėjau? Arba iš gėdos, jog mes esam dviese, raudoniu apsipylei? - Ar neliepei man eiti ir nesakyti nieko, nes štai dabar - d_i_e_n_a artėja? Pasaulis - toks gilus be galo: jis daug gilesnis, nei diena išvis kada įsivaizdavo. Ne viską, dienai auštant, paversti žodžiais reikia. Tačiau diena artėja: tad skirkimės dabar! O, tu dangau viršum manęs drovusis! Tu žėrintis dangau! O, laime tu mana, prieš saulei tekant! Diena artėja: mums jau skirtis reikia!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie menkstančią dorybę</I> <I>1</I> Kai sausumą pasiekęs vėlei, Zaratustra krantan išlipo, tai ne iš karto jis į kalnus, į olą savo ėjo, o daug keliavo, klausinėjo, teiravosi ir šio, ir to, kol pagaliau juokais apie save pasakė: "Ir upė juk taip pat daugybe vingių į savo ištaką sugrįžta!" Nes sužinot Zaratustra norėjo, kas per tą laiką s_u__ ž_m_o_g_u_m nutiko: ar jis didesnis, ar mažesnis pasidarė. Ir kartą eidamas jisai pamatė naujų namų daugybę; stebėjosi jis jais ir taip kalbėjo: "Ką šie namai čia reiškia? Iš tikro juos menka siela pastatė, jie jai pačiai prilygsta! Ar ne koks kvaišas vaikas juos iš žaislų dėžės savos čia išdėliojo? Kad kitas vaikas juos atgal į savo dėžę susineštų! Ir kambariai šie, ir kamaros: ar v_y_r_a_i gali čia įeiti ir išeiti? Man rodos,- jie lėlėms šilkinėms padaryti arba katėms smaližėms, kurios ir savimi pasmaližiauti leidžia." Zaratustra sustojęs susimąstė. Galiausiai tarė nusiminęs: "Sumenko v_i_s_k_a_s, sumažėjo! Visur ir vartai sužemėjo: kas m_a_n_o ūgio, tas dar gali pro juos šiaip taip pralįsti, tačiau - jis turi pasilenkti! Kada gi grįšiu vėl gimtinėn savo, kur nereikės daugiau lankstytis - lankstytis p_r_i_e_š__ m_a_ž_u_o_s_i_u_s!"- Ir atsidusęs sunkiai, Zaratustra į tolį žvelgė.- Ir dar tą pačią dieną jisai pasakė kalbą savo apie vis menkstančią dorybę.

<I>2</I> Einu per žmones aš, keliauju su atvirom akim: jie neatleidžia man už tai, kad jiems dorybių jų aš nepavydžiu. Jie taikos man įkąsti, nes jiems sakau: mažiems žmonėms mažų dorybių reikia,- ir dar dėl to, kad man sunku suvokti, jog žmonės tie mažieji iš viso r_e_i_k_a_l_i_n_g_i! Esu dar panašus į gaidį čia svetimam kieme, kur net ir vištos plunksnas tau pešioja; tačiau dėl to nesu aš joms negeras. Aš mandagiai su jom elgiuosi, kaip ir su mažmožiu kiekvienu, nors kai kada jos pykint ima; dygus mažiems dalykams būti, man rodos,- išmintis tai ežio. Apie mane visi jie kalba, kai vakarais prie židinio susėda,- apie mane jie kalba, tačiau apie mane jie - negalvoja! Štai ta nauja tyla, kurios išmokau; jų triukšmas dėl manęs - tai tartum skraistė, kuri mintis manas apgaubia. Tarpusavy jie taip triukšmauja: "Ką neša mums tas debesis juodasis? Žiūrėkime, kad jis mums maro kokio neatneštų!" O neseniai viena mama sugriebė savo vaiką, kuris arčiau manęs prieit norėjo: "Paslėpkite vaikus! - ji šaukė.- Šitokios akys svilina sielas vaikučių." Kai aš kalbu, jie kosėt ima: jie m?no taip papūst prieš vėją stiprų,- nežino jie, kaip mano laimė siaučia! "Mes dar neturim laiko Zaratustrai",- taip prieštarauja jie; tačiau ko vertas laikas, kuris "neturi laiko" Zaratustrai? Ir net kada mane jie giria: ar aš užmigt galėčiau ant jų gyrimo laurų? Tos pagyros jų visos - spygliuotas diržas man ant kūno: net jį ir nusijuosus, dar duria vis ir peršti. Ir dar esu iš jų išmokęs: kas giria, tas tik dedas, kad gauta jis grąžina, o iš tikrųjų jis vien laukia, kad dar daugiau apdovanotas būtų! Paklauskit kojų mano, ar joms melodija patinka jų pagyrų ir jų vilionių? Iš tikro pagal tokį taktą, tiksėjimą jų tokį nenori jos nei šokt, nei vietoje stovėti. Jie prie mažos dorybės mane norėtų privilioti ir girdami pritraukti; tiksėjimu mažytės savo laimės manąsias kojas jie sudomint geistų. Einu per žmones tuos, keliauju su atvirom akim: s_u_m_e_n_k_o jie ir dar labiau vis menksta - i_r__ t_a_i__ y_r_a__ e_s_m_ė__ j_ų__ l_a_i_m_ė_s__ i_r__ d_o_r_y_b_ė_s. Jie kuklūs netgi ir dorybe, nes patogumų jie geidauja. Tačiau su patogybe tiktai kukli dorybė sugyvena. Tiesa, ir jie jau mokos savaip žingsniuot ir eit į priekį: bet aš š_l_u_b_a_v_i_m_u tai vadinu.- Nes tuo tik kliudo jie visiems, kas skuba. Tarp jų yra tokių nemaža, kas, žengdamas pirmyn, ir atgalios dar dairos, ištempę savo sprandus: šituos mielai imu aš niūkint. Meluot neturi kojos ir nei akys, nereikia ir tarpusavio bausmių už melą. Tačiau jo tarp mažų žmonių daugybė. Iš jųjų vienas kitas nori, bet didžiuma yra tik norimi. Kai kas iš jų yra tikri ir natūralūs, bet dauguma - blogi artistai. Yra tarp jų tokių artistų, kurie to patys nesuvokia, ir dar yra tokių prieš savo valią; tikrųjų visuomet - vos vienas kitas, o ypačiai tikrų artistų. Čia vyrų, vyriškumo tikro trūksta: todėl jų moterys suvyriškėja. Nes tik tada, kai vyras vyru esti, p_a_ž_a_d_i_n_a jis motery - moteriškumą. O štai aš kokią veidmainystę radau tarp jų didžiausią: jog net ir tie, kurie įsakymus dalija, dorybes tų klastoja, kas jiems tarnauja.

"Aš tarnauju, tu tarnauji, mes tarnaujam",- štai tokią maldą kalba veidmainystė tų, kas viešpatauja. Ir vargas, jei vyriausiasis valdovas yra t_i_k_t_a_i vyriausias tarnas! O, ir už jųjų veidmainystės užkliuvo mano žvilgsnis, manų akių smalsumas; ir aš gerai atspėjau jų visą šitą musės laimę ir tą zyzimą jų ant lango stiklo, kuomet saulutė šviečia. Tiek gėrio aš regiu ir tiek silpnybės. Tiek teisingumo, užjautimo - tačiau ir tiek menkystės. Jie apvalučiai ir teisingi, geručiai, gerbiantys viens kitą, jie kaip smiltelė prie smiltelės - apvalūs, gludūs ir švelnučiai. Kukliai apglėbt mažytę laimę - tai jiems yra "atsidavimas" ! Bet tuo pačiu metu jie jau kitos mažytės laimės dairos. Iš tikro jie daugiausia vieno geidžia, nors šita ir naiviai atrodo: kad neįskaudintų jų niekas. Todėl jie kiekvienam vis už akių užbėga ir gera daro. Bet tai yra b_a_i_l_u_m_a_s, nors ir vadinamas dorybe. Ir kai šiurkščiai kalbėt jie ima, mažyčiai šie žmogeliai, girdžiu a_š vien tik - kimų balsą,- kiekvienas skersvėjis juos kimdo. Visi yra jie gudrūs, dorybės jų pirštus mikliausius turi. Bet jos neturi kumščių, nemoka pirštai jų už kumščių pasislėpti. Dorybė jiems - tai toks dalykas, kuris padaro kuklų, romų: tuo vilką jie šunim paverčia, o žmogų - jo paties geriausiu naminiu gyvūnu. "Mes kėdę savo v_i_d_u_r_y pastatėm - jų šypsena man sako,- toli nuo gladiatorių, į mirtį siunčiamųjų, ir kiaulių savimi patenkintųjų." Bet tai - v_i_d_u_t_i_n_y_b_ė, nors šiaip jau nuosaikybės vardą turi. <I>3</I> Einu per žmones tuos, keliauju ir pasakau nemaža žodžių: bet jie nei jų išgirsti moka, nei sau į galvą įsidėti. Jie stebis, kad ateiti nepanorau gašlumo jų ir ydų peikti; ir iš tikrųjų aš nėjau jų dėl kišenvagių įspėti! Jie stebis, kad nesu aš pasirengęs gudrybes jų pašmaikštinti ir jas užaštrint: tarytum jiems gudruolių trūktų, kurių balsai man lyg skrebenimas moksleivių su grifeliais lentelėse skalūno! Kuomet aš jiems šaukiu iš tolo: "Prakeikit savyje visus bailiuosius velnius, kurie mielai verkšlent norėtų, rankas sudėt ir garbint", tuomet jie šaukia man atgal: "Zaratustra yra bedievis." Ir ypač garsiai mokytojai rėkia, kurie atsidavimą skelbia; bet jiems kaip tik ir mėgstu aš į ausį šaukti tiesiai: "Tikrai! E_s_u Zaratustra, tikrai bedievis!" O, mokytojai tie atsidavimo! Visur, kur silpna, ligos, kur nušašę, jie tarsi utėlės ropoja; ir tik šlykštumas man sutraiškyt jų neleidžia. Gerai! Pamokslas šitas mano - ausims jis j_ū_s_ų skirtas: esu Zaratustra, bedievis, kurs šitaip kalba: "Kur rasti tą, kas už mane bedieviškesnis, kad jo pamokymu galėčiau džiaugtis?" Esu Zaratustra, bedievis: kur rasti man sau lygų? O lygūs man visi tie žmonės, kurie sau patys valią duoda ir atsikrato visokių atsidavimų. Esu Zaratustra, bedievis: todėl aš visa, kas yra atsitiktinio, s_a_v_a_m dar puode verdu. Ir tik tuomet, kai viskas jau išvirę, aš priimu kaip s_a_v_o valgį. Iš tikro būta atsitiktinumų, kurie tarytum ponai ateiti pas mane panūdo: bet valdingiau už juos mana v_a_l_i_a prabilo,- ir tuoj ant kelių krito jie kiekvienas: - maldaudami manų namų pastogės ir dar širdies manosios, ir tarsi padlaižiai žodžius tokius man zyzdami į ausį: "Tik pažiūrėki, Zaratustra, kaip draugas štai pas draugą eina!" Bet ką aš čia kalbu ir dėstau, jei niekas čia aplink m_a_n_ų ausų neturi! Todėl šaukiu visiems aš vėjams: Jūs mažesni ir mažesni vis tampat, žmogeliai jūs mažieji! Jūs skeldėjat ir trupat, vergai jūs patogumų! Jūs žlungate ir nykstat:

- dėl daug mažų dorybių savo, dėl daug mažyčių aplaidumų ir daugelio mažų atsidavimų! Per daug tausojat ir nuolaidūs esat: tokia yra jūs žemės karalystė! Tačiau kad medis d_i_d_e_l_i_s užaugtų, jis turi į kietas uolas tvirtas šaknis įleisti! Ir netgi tai, ko jūs nedarot, istoriją visos žmonijos audžia; ir jūsų niekas - jis taip pat yra voratinklis ir voras, kurs ateities krauju maitinas. Ir kai jūs imat, tai atrodo, kad vagiate, maži jūs doringieji; bet ir tarp sukčių esama g_a_r_b_ė_s, kuri štai šitaip kalba: "Tuomet tik vogti reikia, kai plėšti neišeina." Pasakymas: "Taip duodas, toks likimas",- tai priesakas taip pat atsidavimo. Bet jums teigiu, jūs žmonės patogumų: jūs nepamirškite, kad i_m_a_s_i ir vis daugiau bus imama iš jūsų! O, kad jūs nusimestumėte pusiau tuos norus savo ir pasiryžtumėt tiek vangūs, tiek ir veiklūs būti! O kad žodžius suprastumėte mano: "Darykit viską, ką tik norit,- bet jūs tokiais pirmiausia būkit, kurie n_o_r_ė_t_i__ g_e_b_a! Mylėkit artimą jūs savo, kaip ir save kad mylit,- bet jūs tokiais pirmiausia būkit, p_a_č_i_ų__ s_a_v_ę_s__ m_y_l_ė_t kas nepamiršta: - mylėti meile didele, aistringa, ir neapykanta didžia mylėti!" Štai taip Zaratustra jums kalba, Zaratustra bedievis. Bet ką aš čia kalbu ir dėstau, jei nieks m_a_n_ų ausų neturi! Čionai esu aš per ankstyvas, dar gerą valandą palaukti reikia. Esu savęs aš pirmtakūnas šitų žmonių bendrijoj, esu savęs paties giesmė aš gaidžio, kuri į skersgatvius tamsius nuaidi. Bet j_ū_s_ų valanda artėja! Ateina ir manoji! Kas valandą jūs vis mažėjat, skurdėjat, darotės bevaisiai,- o, varganos žolelės! O, vargana žemele! Ir g_r_e_i_t_a_i man visi jūs būsit kaip ta žolė nuvytus ir stepė sausutėlė: iš tikro, nuo savęs pačių pavargę - daugiau u_g_n_i_e_s negu vandens ištroškę! O žaibo valanda palaimintoji! O, paslaptie, vidurdieniui artėjant! - Aš kada nors žaitvykslėmis lakstyti jus paleisiu ir pranašais ugniniais jus paversiu: - ir pranašauti jie turės liepsnos liežuviais: ateina jau, nebetoli vidurdienis didysis!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Alyvų kalne</I> Žiema, viešnia rūsčioji, manuos namuos štai sėdi; pamėlę mano pirštai nuo draugiškų jos rankos paspaudimų. Gerbiu aš ją, tą viešnią rūsčią, bet palieku mieliau sėdėt ją vieną. Sprunku aš su džiaugsmu nuo josios; ir jeigu n_e_b_l_o_g_a_i pajėgi skuosti, tai galima nuo jos pabėgti. Ir kojom, ir mintim sušilęs, aš bėgu ten, kur nepučia joks vėjas, kur manojo Alyvų kalno - saulės kampas. Tenai šaipausi ir juokiuosi iš viso to viešnios rūstumo ir dar esu jai geras, kad man buveinėj ji muses išgaudo ir daug triukšmelių visokių mažų nutildo. Nemėgsta ji, kai uodas zyzia, o dar labiau, jei jų - ne vienas; dėl jos ir gatvės ištuštėja, kad net ir mėnesienai naktį čionai baugu įkišti nosį. Viešnia rūsti jinai, negailestinga, tačiau aš ją gerbiu, nesimeldžiu, kaip tie lepūnai, ugnies dievaičiams storapilviams. Verčiau šiek tiek dantis dar pakalenti, negu dievaičius garbint! - taip mano būdas nori. O ko neapkenčiu labiausiai - tai tų visų gašliųjų, garuojančių, suplėkusių ugnies dievaičių. O tą, kurį aš myliu, tą myliu žiemą daug stipriau nei vasaros laiku; geriau ir nuoširdžiau aš tyčiojuos iš priešų savo, kuomet žiema namuos manuosiuos sėdi. Net ir tada, kuomet l_e_n_d_u į lovą, iš tikro nuoširdžiai dar juokias, išdykauja - įlindusi ir pasislėpus - manoji laimė; su ja dar juokias ir sapnai manieji apgavikai.

Jūs sakote, kad aš - lindikas? Dar niekados gyvenime nesu ton vieton lindęs aš galiūnams; o jei ir melavau kada, tai melavau iš meilės. Todėl man gera ir žiemos gulėti lovoj. Vargingas guolis daug geriau sušildo nei patalas turtingas, nes aš pavydžiu sau neturto savo. O žiemą man jisai - ištikimiausias. Piktybe pradedu kiekvieną dieną, šaipausi iš žiemos, kai vandenin šaltan įšoku: dėl to manų namų griežta bičiulė niurna. Aš mėgstu ją ir pakutenti mažyte vaško žvakute: kad dangų pagaliau ji išvaduotų iš prietemų, lyg pelenai pilkųjų. Pikčiausias aš esu iš ryto: tą valandą ankstyvą, kai kibirai prie šulinio sužvanga ir gatvėmis pilkom nuaidi sukaitusių žirgų žvengimas. Ir laukiu aš nekantriai, kad man dangus šviesus galiausiai patekėtų, dangus žiemos tas sniegabarzdis, tas senis baltagalvis: - žiemos dangus, tasai tylenis, kuris dažnai ir savo saulę dar nutyli! Ar ne iš jo, ko gero, išmokau aš šviesaus tylėjimo to ilgo? O gal jis iš matęs nusižiūrėjo? O gal kiekvienas jį iš mūsų yra pats savarankiškai išradęs? Visų gerų daiktų kilmė yra daugkartė, - visi geri, linksmi daiktai gyvenimo būtin iš džiaugsmo šoka: ir kaip jie gali tai tik - vieną kartą padaryti! O geras, linksmas daiktas yra ilgai tylėti ir, lyg žiemos dangus, šviesiu, apvalakiu pasaulin žvelgti veidu: - kaip jis, ir saulę savo nutylėti, ir savo tvirtą saulės valią: iš tikro šitą meną ir šią žiemos linksmybę esu g_e_r_a_i išmokęs! Iš savo pykčio aš norėčiau - ir tai didžiausias mano menas būtų - kad manasai tylėjimas išmoktų tylėjimu neišsiduoti. Traškėdamas ir žodžiais, ir kauliukais, aš pergudrauju šventiškuosius sargus: iš prižiūrėtojų visų šitų griežtųjų ištrūkt mana valia ir tikslas turi. Pažvelgt kad niekas negalėtų į širdį mano ir į valią paskutinę,- dėl to tylėjimą aš ilgą šviesų išgalvojau. Sutikt gudruolį man ne vieną teko: jis šydu dengė savo veidą ir vandenį vis drumstė, kad niekas permatyt, į dugną jo pažvelgti negalėtų. Tačiau pas jį ateidavo daugiausia nepatikliųjų gudresnių, taip pat smalsių keistuolių: ir būtent jam sugaudavo žuvelę jie slapčiausią! Ir ypač šviesūs, narsūs ir permatomi man yra tyleniai, kuriuos laikau gudriausiais: jų dugnas toks g_i_l_u_s, kad net vanduo skaidriausias negali jo - išduoti. O, tylintis žiemos dangau, tu sniegabarzdi! Tu baltagalvi apvalaki, viršum manęs pakibęs! O, simboli tu dangiškasis sielos manos ir jos linksmybės! Ir argi slėptis man n_e_r_e_i_k_i_a kaip tam, kursai prarijo aukso,- kad man sielos kas neišskrostų? Ar n_e_t_u_r_i_u aš ant kojų vaikščiot, kad kojų mano jie ilgų n_e_p_a_s_t_e_b_ė_t_ų,- visi tie kankiniai ir pavyduoliai, kurie aplink mane sukiojas? Susmilkusios ir drungnos, ir išsiurbtos, ir pažaliavusios be galo, ir ilgesio labai jau iškamuotos sielos šitos - kaip tas pavydas jūsų g_a_l_ė_t_ų mano laimę toleruoti! Todėl joms ledą vien ir žiemą terodau ant viršūnių savo - tačiau jokiu būdu n_e_r_o_d_a_u, kad mano kalną dar ir visos saulės juostos juosia! Jos girdi tik žiemos audras manąsias švilpiant: tačiau n_e_g_i_r_d_i jos; kad jūrom šiltomis aš skrieju kaip ilgesingi, sunkūs ir karšti pietiniai vėjai. Tik vieno jos dar pasigaili - nelaimių mano ir netikėtumų; bet m_a_n_o žodis štai ką sako: "Te pas mane tasai netikėtumas eina: nekaltas jis kaip kūdikėlis!" Kaip mano laimę jos pakęst g_a_l_ė_t_ų, jei jos neaptaisyčiau nelaimėm ir žiemos negandom, baltų lokių kepurėm ir sniego pūko patalėliais! - Jei pats g_a_i_l_e_s_t_i_n_g_u_m_o jų nesigailėčiau: gailestingumo kankinių šitų ir pavyduolių!

- Jei pats prieš jas aš nedejuočiau ir nedrebėčiau lyg sušalęs, ir kantriai n_e_s_i_d_u_o_č_i_a_u į jų gailestingumą įvynioti! Manos sielos protingas džiaugsmas ir geras noras josios - kad n_e_s_l_e_p_i_a ji nei žiemos savos ir nei speiguotų vėtrų; ji neslepia ir nuožvarbų savųjų. Vieniems žmonėms vienatvė - ligonio bėgsmas jojon; kitiems jinai - bėgimas n_u_o ligonio. Tegu jie mato, g_i_r_d_i, kaip speigas man dantis kalena, kaip sunkiai aš kvėpuoju,- visi šie skurdūs ir pavydūs sukčiai, kurie aplink mane gyvena! Nors ir drebu, nors kvapą šaltis gniaužia, vis tiek aš bėgu nuo trobų, kurios karštai jų iškūrentos. Tegu dėl nuožvarbų manųjų užjaučia jie, apdūsauja mane: "Nuo pažinimo ledo jis mums s_u_š_a_l_t dar gali!"- jie aimanuoja. O aš tuo tarpu sau bėgioju šiltį šilčiausiom kojom skersai ir išilgai ant savojo Alyvų kalno: saulėtam jo kampe dainas dainuoju ir iš visų užuojautų juokiuosi.- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie praėjimą pro šalį</I> Štai taip, sutikdamas žmonių daugybę ir aplankydamas nemaža miestų, Zaratustra aplinkiniais keliais į savo kalnus, savo olą ėjo. Ir va, netyčia, net nepastebėjo, kaip jis prie vartų atsidūrė d_i_d_ž_i_u_l_i_o__ m_i_e_s_t_o: o čia staiga iššoko išsiskėtęs kvailys apsiputojęs ir jam pastojo kelią. Tai buvo tas kvailys, kurį visi vadino -"beždžionė Zaratustros", nes buvo jis kai ką iš jo kalbėjimo manieros nužiūrėjęs ir tartum niekur nieko lobius jo išminties naudojo. Kvailys į Zaratustrą taip prakalbo: "O, Zaratustra, didelis čia miestas: tu nieko čia nerasi, tačiau gali prarasti viską. Kodėl panorai brist per šitą purvą? Pasigailėki savo kojų! Verčiau tu spjauk į miesto šio vartus ir eik atgal, iš kur atėjęs! Čia pragaras mintims vienišiaus: čia gyvos šutinamos mintys didžios ir verdamos, kol visiškai suverda. Čionai jausmai visi trūnija kilnūs: čia perkarę jausmai menki tik barškint savo kaulus gali! Ar neužuodi dar tu kvapo skerdyklų ir virtuvių, kur kiekviena dvasia ten galą gauna? Ar tam mieste netvyro sielų skerdienos tvaikas? Ar nematai, kaip sielos kybo tarytum bjaurūs skudurai nukarę? - O jie iš skudurų šitų dar laikraščius gamina! Ar negirdi, kaip čia dvasia pavirto į paprasčiausią žodžių žaismą? Šlykščiom ji žodžių pamazgomis vemia! - O jie iš žodžių pamazginių sau laikraščius padaro. Jie skubina viens kitą, tačiau nežino - kur? Jie kaitina viens kitą, tačiau nežino - kam? Jie tarškina skarda savąja, jie skambina savuoju auksu. Kuomet sušalę būna, jie ieško šilumos degtinėj; o kai sušyla ir sukaista, tuomet vėsos prie šalančiųjų dvasių ieško; visi jie serga, manija viešosios nuomonės jie užsikrėtę. Čia geiduliai visi ir ydos visos veši; tačiau yra ir dorovingų, čia daug ir sumanios, tarnaujančios dorybės: Daug sumanios dorybės su rašpirščiais ir užpakaliu kietu, ir laukti mokančios ilgiausiai, apdovanotos mažomis žvaigždelėm ant krūtinės ir iškimštom bepasturgalėm dukrom. Yra čia daug ir pamaldumo, šunuodegavimo ir padlaižiavimo daugybė prieš dievą - karo vadą. Juk 'iš viršaus' žvaigždelėm varva ir mielastingos seilės tykšta; į viršų stiepiasi krūtinė kiekviena bežvaigždė. Mėnulis turi savo dvarą, o dvaras - savo dvaro veršių: tačiau prieš viską, kas iš dvaro eina, ant kelių krenta elgetos ir visokia mikli bei elgetaujanti dorybė. 'Aš tarnauju, tu tarnauji, mes tarnaujam', - taip meldžias kiekviena mikli dorybė kunigaikščiui, kad pagaliau žvaigždes užsitarnautas prie savo gan siauros krūtinės prisisegtų!

Tačiau Mėnulis sukas dar aplinkui viską, kas žemiška yra; taip sukas dar ir kunigaikštis aplinkui tai, kas žemiškiausia: o tai yra prekijo auksas. Tačiau pulkų gausiųjų dievas - jisai ne dievas aukso luitų; mat kunigaikštis tik galvoja, prekijas - jį vairuoja! Vardan to visko, kas tavy šviesiausia, stipriausia ir geriausia, o Zaratustra! - Tu spjauk į miestą šį prekijų ir grįžk atgal, iš kur atėjęs! Visų čia gyslom kraujas teka supuvęs, drungnas ir putotas: tad spjauk į miestą šį didžiulį, į tą didžiulę duobę, kur visos pamazgos putodamos subėga! Tu spjauki į tą miestą, kur sielos deformuotos, krūtinės siauros, akys smailos, pirštai lipnūs; - į miestą įkyruolį, rėksnių, begėdžių ir rašeivų, garbėtroškų apkvaitusių baisiausiai: - kur visa, kas sugedę, įtartina, gašlu, paniurę ir sutižę, votėta ir klastinga, lyg pūliai kaupias: - tad spjauk į šį didžiulį miestą ir grįžk atgal, iš kur atėjęs!"- Bet čia Zaratustra nutraukė apsiputojusiojo kvailio kalbą ir burną jam užčiaupė. "Nutilk galų gale! - jisai sušuko.- Seniai jau man pabodo oracija šita ir ta kalbėjimo maniera! Kodėl gi pats toj pelkėj ilgai taip gyvenai, kad; net į varlę ir rupūžę pavirst turėjai? Ar niekada dabar tavosiom gyslom taip pat supuvęs bei putotas pelkių kraujas, kad taip kvaksėt ir liežuvaut išmokai? Kodėl neišėjai į girią? Ar žemės arti? Ar jūroje nėra žaliuojančių salų daugybės? Neapkenčiu aš paniekos tavosios; ir jeigu tu mane įspėji, kodėl savęs paties tad neįspėjai? Iš meilės turi panieka manoji ir mano įspėjimo paukštė kilti: tačiau tik ne iš pelkės! Tave juk beždžione mana vadina, kvaily apsiputojęs: o aš tau kitą vardą duodu - tu būsi mano kiaulė kriuksė,- nes tuo kriuksėjimu savu sugadini tu pagyrimą manąjį kvailybei. Kas pirmas privertė tave kriuksėti? - Kad niekas tau ganėtinai n_e_p_a_d_l_a_i_ž_i_a_v_o: dėl to tu sėdaisi prie šito mėšlo, kad pagrįstai galėtumei kriuksėti, - kad dingstį d_a_u_g__ k_a_m__ k_e_r_š_y_t_i turėtum! Nes kerštas juk, kvaily tu neraliuotas, yra putojimas tas tavo visas, matau tave aš kiaurai! Bet tavo - kvailio - žodis man tik kenkia, net jei tiesa ir tavo pusėj! O jeigu Zaratustros žodis net šimtąkart tiesesnis b_ū_t_ų, vis tiek tu visuomet žodžiu manuoju - d_a_r_y_t_u_m_e_i vien žalą!" Štai taip Zaratustra kalbėjo; paskui dar apžvelgė šį miestą didį, atsikvėpė giliai ir ilgą laiką nieko nepasakė. Galiausiai vėl prakalbo šitaip: Ir man šlykštus šisai didžiulis miestas, ne vien tik tas kvailys putotas. Tačiau ir kvailio, ir to miesto - nei pataisysi ką, nei sugadinsi. Ir vargas tam didžiuliam miestui! - O, kaip aš jau dabar norėčiau ugnies išvysti stulpą, kuriam jis visas supleškėtų! Nes štai tokie stulpai ugniniai prieš didįjį vidurdienį turės pakilti. Bet tam bus savas laikas ir savas bus likimas. Tačiau pamokymą tau tokį, kvaily, aš atsisveikindamas duodu: kai jau mylėt nebegali, tuomet - p_r_a_e_i_t__ p_r_o__ š_a_l_į__ reikia!- Štai taip Zaratustra kalbėjo, praeidamas pro kvailį ir miestą šį didžiulį. <I>Apie atskalūnus</I> <I>1</I> O, jau nuvyto ir papilko visa, kas neseniai dar pievoj šioj žaliavo ir margavo! Kiek daug vilties medaus esu iš čia sunešęs į avilius savuosius!

Šios jaunos širdys visos jau paseno,- ir netgi nepaseno, o tik pavargo, suprastėjo, patogios pasidarė: jos taip vadina šitai: "Mes tapom vėl pamaldžios." Dar neseniai ankstyvą rytą mačiau aš kojom jas narsiom išbėgant: tačiau nusilpo tos jų pažinimo kojos, ir štai dabar jos savo ryto narsą peikia! Iš tikro būta jų ne vienas, kurie kadaise lyg šokėjai tas kojas savo mėtė, jiems mojo išminties manosios juokas: tuomet jie susimąstė. Ką tik mačiau aš juos prie kryžiaus keliais šliaužiant. Kadais aplinkui šviesą ir aplinkui laisvę jie lyg uodai ir lyg jauni poetai sparnais plasnojo. Bet metams bėgant ir vėsa ateina: ir jau jie tamsininkais, plepiais ir užkrosnio sėdėtojais pavirto. Gal širdys jų neteko ūpo, kad lyg banginis koks mane vienatvė visiškai prarijo? Gal ausys jų ilgai ir ilgesingai manęs, manų trimitų ir šauklio balso mano vien t_u_š_č_i_a_i__ teklausė? - Deja! Tokių nedaug juk būna visad, kurių širdis ilgai išlieka drąsi ir ryžto kupina; tačiau dvasia jų esti ištverminga. O likusieji - tik b_a_i_l_i_a_i__ ir viskas. Sakau aš likusieji: bet visuomet jie daugumą sudaro, tai kasdienybė, perteklius didžiulis, kurių stačiai jau per akis, ir jie visi yra bailiai baisiausi! Kas toks kaip aš, kas mano būdą turi, tam teks ir mano išgyvenimus patirti: todėl ir jo draugai pirmieji turės lavonai, pokštininkai būti: O jo draugai antrieji - jie t_i_k_i_n_č_i_a_i_s_i_a_i_s jo vadinsis: tai bus minia judri, daug meilės bus ir daug kvailystės, ir garbinimo daug bebarzdžio. Su šiais va tikinčiaisiais tasai širdies savos susiet neturi, kas tarp žmonių, kaip aš, gyvena; šitais pavasariais ir pievom tom margom tasai neturi patikėti, kas giminę žmonių pažįsta - tą nepastovią, bailią! Jei jie kitaip g_a_l_ė_t_ų, kitaip jie ir n_o_r_ė_t_ų. O puspusiai juk visą katilą sudergia. Kad lapai gelsta, vysta, ar būtina dėl to dejuoti! Lai byra jie ir krenta, ir nedejuok dėl to, o Zaratustra! Verčiau papūski dar į juos drauge su vėjais šnarančiaisiais, - papūsk į tuos lapus, o Zaratustra, kad visa, kas s_u_v_y_t_ę, greičiau tave paliktų!- <I>2</I> "Mes tapom vėl pamaldūs",- taip atskalūnai šie prisipažįsta; tačiau kai kas iš jų yra per bailūs, kad sau pačiam pasisakytų šita. Tokiems žvelgiu akysna tiesiai,- tokiems drebiu į veidą ir jų žandų raudonų: jūs esat tie, kas vėlei meldžias! O ar ne gėda melstis! Ne, ne visiems, bet tau ir man, ir tiems, kas sąžinės savos dar neprarado. Bet melstis t_a_u - tikrai jau gėda! Tu juk gerai žinai, tau aišku: tas velnias tavyje baimingas, kuris mielai norėtų rankas tavas sudėti maldai, padėti jas ant kelių ir patogiau įsitaisyti,- tasai baimingas velnias tau vis kartoja: "Y_r_a, __ y_r_a juk Dievas!" D_ė_l__ t_o__ tu priklausai prie tų, šviesos kas bijo, prie tų, kurių šviesa ramybėj nepalieka niekad; dėl to turi dabar kasdieną giliau vis savo galvą kišti į naktį ir į miglą! Išties tu valandą gerai esi parinkęs: nes būtent tuo laiku vėl išskrenda naktiniai paukščiai. Atėjo valanda visiems, šviesos kas bijo, ta vakaro ir šventės valanda, kuri tačiau - "nešvenčia". Ir aš girdžiu, ir aš užuodžiu: atėjo jiems medžioklės ir kraustymosi laikas, bet ne plėšrių žvėrių medžioti, o prijaukintų ir luošų bei šniukštinėjančių žmogelių, kurie ir patyliukais vaikšto, ir patyliukais meldžias, - medžioklės laikas veidmainiŲ jausmingų: ir spąstai gaudyti širdims visi dabar jau vėlei išdėlioti! Ir kur tik uždangą jų pakeliu į viršų, ten išskrenda naktinė peteliškė. O gal su ja tenai tupėjo ir kitas dar drugelis? Nes aš visur užuodžiu mažas slaptas jų bendrijas; ir kur yra tik kamaraitė ten ir naujų davatkų rasi, ir tvarką jų užuosi.

Jie ilgus vakarus prasėdi, pas vienas kitą susirinkę, ir šitaip nuolat kalba, sau burnas ir skrandžius susigadinę meduoliais pamaldžių kepėjų: "O, leiskit mums pasidaryti vėlei, kaip tie maži vaikučiai, ir 'Dieve maloningas' vis sakyti!" Arba jie vakarais ilgiausiais į apgaulingai tykantį kryžiuotą vorą žiūri, kurs pats kitiems vorams gudrybę pamokslauja ir šitaip juos mokina: "Po kryžiais gera pinti!" Arba dienų dienas jie tupi su meškerėm prie pelkių ir mano, kad dėl to jie g_i_l_ū_s; bet to, kuris žuvauja ten, kur nėr žuvų iš viso, to net paviršutinišku aš pavadinti negalėčiau! Arba jie su džiaugsmu maldingu mokinas arfa skambint pas kokį nors poetą dainių, kuris mielai jaunoms mergelėms į širdį įsiskambinti norėtų,- nes senosios ir jų gyrimai yra jam nusibodę. Arba bendraut su dvasiom mokos pas kokį pusgalvį mokslingą, kurs kambarin tamsian įlindęs laukia, kol dvasios pasirodys,- ir jo paties dvasia visai paėga! Arba melodijų jie klauso, kurias jiems senas valkata padauža groja, garsų liūdnų iš vėjų kaukiančių išmokęs; dabar jis švilpia kaip tie vėjai ir tonais liūdesingais nusiminimą skelbia. Kai kas iš jų nakties sargais net tapo: dabar jie ragą pūsti moka, naktim aplinkui slankiot ir žadint dalykus senus, kurie seniai jau miega. Penkias mintis girdėjau vakar naktį prie sodo mūro sienos apie senuosius dalykus: jas sakė panaktiniai, seni, sudžiūvę, niūrūs. "Kaip tėvas rūpinas per maža jisai vaikais savaisiais: žmonių tėvai geriau tai daro!" "Jisai nusenęs jau gerokai! Jis visiškai savus vaikus apleido",- atsakė kitas panaktinis. "A_r__ t_u_r_i__ jis vaikų iš viso? Įrodyt niekas to negali, jei pats nepadarys jis šito! Aš jau seniai norėjau, kad vieną kartą jis įrodytų kaip reikiant." "Įrodytų? Tarytum būtų j_i_s_a_i ką nors ikšiol įrodinėjęs! Įrodinėt jam sunkiai sekas; jam pats didžiausias daiktas, kad juo t_i_k_ė_t_ų:" "Taip taip ! Tikėjimas palaimą jam suteikia, tikėjimas tik juomi. Toksai pasenusių žmonių jau būdas! Tas pats ir mūsų laukia!"- - Štai taip tarpusavy kalbėjo du pagyvenę panaktiniai, šviesos bijotojai, paskui jie blausūs vėlei savo ragą pūtė: taip vakar atsitiko prie sodo mūro sienos. Bet man širdis iš juoko daužės - net iš krūtinės pult norėjo, tik nežinojo - kur? Tad nusileido ji ant diafragmos. Tikrai, iš juoko aš numirsiu matydamas, kaip asilai įkaušę vaikšto, ir pasiklausęs, kaipgi panaktiniai dėl Dievo abejoja. Ar nepraėjo jau s_e_n_i_a_i__ tas metas visoms tokioms štai abejonėms? Kam žadint, kelt iš miego tokius senus jau dalykus, kurie šviesos taip bijo? Juk su savais dievais seniai jau baigta: ir iš tikrųjų jie sulaukė gerų ir dieviškų dienelių paskutinių! Savęs jie mirtinai neužsitemdė ,- tai; aišku, melas! Veikiau jie patys mirtinai - užsikvatojo! Ir tai tuomet įvyko, kai vienas iš dievų bedieviškiausią mintį pats paskelbė; o ji štai šitaip skamba: "Yra tik vienas Dievas! Tu neturi kitų dievų turėti - mane tik vieną!" - kalbėjo perkriošęs pikčiurna Dievas, didžiulis pavyduolis užsimiršęs. Tuomet visi dievai prapliupo juoktis, vos neišvirsdami iš sostų savo, ir šitaip šaukė: "O ar ne tai sudaro dieviškumą, kad esama dievų, bet nematyti - Dievo?" Ausis kas turi, tas teklauso.- Štai taip Zaratustra kalbėjo mieste tame, kurį mylėjo ir pravardę kuris "Žalmargė karvė" dar turėjo. Iš čia jam buvo likę eiti dvi dienos kelio, kad olą savo vėl pasiektų ir gyvulius savus išvystų; siela jo džiaugės visą laiką, kad netoli namai, kad vėl į juos sugrįžta.- <I>Sugrįžimas</I> O, tu vienatve, t_ė_v_i_š_k_e manoji! Per daug ilgai gyvenimą laukinį aš tarp laukinių gyvenau, kad ašaras galėčiau sulaikyti, sugrįždamas namuosna!

Tad pagrasinki man pirštu savuoju, kaip motina grasina, nusišypsoki man tu vėlei, kaip motina tik šypsos, ir pasakyk galiausiai: "O kas gi buvo tas, kuris kadaise kaip viesulas išrūko, mane palikęs vieną? - kurs skirdamasis šaukė: aš per ilgai vienatvėje sėdėjau, tylėti atpratau! Ar t_o čionai aš mokiaus? O, Zaratustra, aš žinau juk viską: žinau, kad tarp žmonių daugybės buvai l_a_b_i_a_u__ a_p_l_e_i_s_t_a_s nei pas mane kadaise vienas! Vienaip yra, kuomet esi apleistas, kitaip - kai vienišas palieki: š_t_a_i - ko esi dabar išmokęs! Ir kad tu visad tarp žmonių jiems svetimas, laukinis pasiliksi: - laukinis, svetimas net kai tave jie myli: nes jie pirma nuo visko t_a_u_s_o_j_a_m_i būt nori! O čia esi lizde savajam; čia išsipasakot gali tu viską, visus ir "už", ir "prieš" išlieti, čia gėdytis nereikia nei paslėptų jausmų, nei tų, kurie išblėso. Čionai visi daiktai ateina ir meilinasi tavo kalbai, ir tau dar pataikauja, nes nori tau ant sprando sėsti. Čia ant palyginimo, simbolio kiekvieno tu pas kiekvieną tiesą joji. Visiems daiktams gali čia tiesiai ir atvirai kalbėti: išties jų ausyse lyg pagyrimas skamba, jei su visais daiktais kas - tiesiai kalba! Visai dalykas kitas, kuomet esi apleistas. Nes ar dar pameni, o Zaratustra? Kai tavo paukštis virš tavęs vis krykė, o tu stovėjai girioje sutrikęs, nebežinodamas, kur eiti, tarytum koks lavonas: - ir tu sakei, kalbėjai: lai tie gyvūnai bus vedliai manieji! Man tarp žmonių pavojingiau nei su žvėrim gyventi,- t_u_o_m_e_t buvai apleistas! Ar pameni tu dar, o, Zaratustra? Kai tu saloj savoj tarp kibirų tuščių sėdėjai, tarytum vyno trykštantis šaltinis, dalindamas ir duodamas visiems, ištroškusiems pripildamas kiek nori: - pakol galiausiai tu pats vienas ištroškęs tarp girtų kiurksojai ir šitaip skundeis naktimis: ar imt nėra smagiau nei duoti? Ar vogti dar nėra smagiau nei imti? - t_u_o_m_e_t buvai apleistas! O dar ar pameni, o, Zaratustra? Kuomet tyliausia valanda tava atėjo ir nuo tavęs paties tave ji varė ir šitaip tau piktai kuždėjo: "Tark žodį savo ir sudužki!" - kuomet jinai visam laukimui tavo, visam tylėjimui tavajam tiek suteikė daug skausmo ir drąsą romią tavo kaustė: t_u_o_m_e_t buvai apleistas!" O tu vienatve, tėviške manoji! Kaip švelniai, palaimingai man tavo balsas skamba! Neklausinėjam mes viens kito ir nedejuojam viens kitam, mes atvirai drauge pro atviras duris žingsniuojam. - Nes pas tave taip atvira ir gera, ir taip šviesu aplinkui; ir valandos čionai lengviau prabėga. Juk tamsoje sunkiau nei šviesoje ištverti laiką. Visos būties čia žodžiai ir žodžių skrynios atsidaro: visa būtis čia žodžiais nori virsti, ir tapsmas visas čia kalbėti iš manęs išmokti nori. O ten žemai - ten visos kalbos bergždžios! Tenai pamiršti ir pro šalį eiti sudaro išmintį didžiausią: š_t_a_i - ko dabar esu išmokęs! O kas žmonių pasauly suprasti viską geistų, tasai prie visko prisiliest turėtų. Bet tam per švarios mano rankos. Nebegaliu daugiau pakęst jų kvapo; kaip gaila, kad man taip ilgai triukšme jų ir klaikiam tvaike gyventi teko! O, palaimingoji tyla aplinkui! O, tyras kvape čia kalnuos! O, tarsi iš gilios krūtinės ta tyluma įtraukia kvapą tyrą! O, kaip ji klausosi, tyla ta palaiminga! O ten žemai - ten viskas kalba, ten niekas nieko neišgirsta. Visais varpais gali tu savo išmintį garsinti: prekyvietės verteivos nustelbs ją skambesiu variokų! Pas juos ten viskas kalba, šneka, ir niekas jau suprasti nebemoka. Ten viskas vandenin tik krenta, bet niekas nebepuola į šaltinius giliuosius. Pas juos ten viskas kalba, plepa, bet nieko gero neišeina ir niekas nieko iki galo nepadaro. Visi tiktai gagena, kas benorės ramiai lizde tupėti ir kiaušinius perėti?

Pas juos ten viskas kalba, marma - į skutelius ten žodžiai mala viską. Kas vakar buvo dar per kieta net laikui, jo dantims aštriesiems, šiandieną iš gerklių žmonių tų dabartinių sugraužta ir jau sukramtyta karo. Pas juos ten viskas žodžiais liejas, ir viskas išdavystėm tampa. Tai, kas seniau paslaptimi vadinos, kas gelmėje sielų glūdėjo, šiandieną gatvių paskalūnams ir kitokiems drugiams priklauso. O, keistas padare tu žmogiškasis! Tamsių tu gatvių triukšme! Dabar esu aš vėl tave palikęs: didžiausias man pavojus jau praėjo! Kitų tausojimas ir užjautimas man visuomet pavojų begalinį kėlė; o žmogiškieji padarai visi globos bei užjautimo trokšta. Su tiesomis nepasakytom, su kvailio rankų mostais, širdim apkvailinta baisiausiai ir su užuojautos melavimais mažyčiais, kurių visiems žarsčiau ik valiai,- štai šitaip tarp žmonių dienas aš leidau. Kitais drabužiais apsivilkęs, sėdėdavau aš jų draugijoj, savęs paties neatpažinti pasirengęs, kad tik pakęsti j_u_o_s galėčiau, ir sau vis nuolatos kartojau: "Kvailys esi, žmonių tu nepažįsti!" Žmonių imi nebepažinti, kai gyveni tarp jų: per daug visi fasado turi - tad ką dar reiškia akys skvarbios, toliaregės! Kai jie manęs įvertint neįstengė, aš jų, kvailys, daugiau negu savęs gailėjau: papratęs pats sau griežtas būti, dėl to gailėjimo dažnai ir sau nevengiau keršto. Sukandžiotas nuodingų musių ir lyg akmuo lašų piktybės pratašytas, sėdėjau jų draugėj ir vis save įtikinėjau: "Juk nekalta menkystė dėl to, kad ji menka!" Ir ypač tuos, kurie save "gerais" vadina, aš pastebėjau nuodingiausiom musėm esant: jie gelia nekalčiausiu veidu, ir jie meluoja nekalčiausiu veidu; tad kaip g_a_l_ė_t_ų jie dar man - teisingi būti! Kas tarp tokių gerų gyvena, tą gailestis meluot išmoko. Gailestingumas - jis visoms laisvoms sieloms padaro orą tvankų. Kvailystės juk gerųjų paaiškinti negali niekas. Save slapstyt, taip pat lobius savuosius - š_t_a_i ką ten apačioj išmokau: nes man kiekvienas dar iš jų atrodė dvasios skurdžius. Ir mano užjautimo melą sudarė tai, jog aš kiekviename iš jų žinojau, - kiekviename regėjau - ir užuodžiau, kiek dvasios jis užtektinai turėjo ir kiek jam jos per daug jau buvo! Jų išminčius kietakakčius aš vadinau išminčiais, tačiau ne kietakakčiais,- taip aš žodžius praryt išmokau. Jų duobkasius aš vadinau tyrėjais,- taip aš žodžius pakeist išmokau. O duobkasiai - ligų sau prisirausia. Senuos šiukšlynuos prastas kvapas slepias. Nereikia liūno judint. Verčiau kalnuos gyventi. Aš vėlei šnervėm palaimingom kalnų kvėpuoju laisve! Galiausiai išvaduota nosis mano nuo kvapo visokių žmogystų. Gaiviųjų vėjų, tartum vyno putų, kutenama siela manoji č_i_a_u_d_i,- ji čiaudi ir linksmai sau. -"Į sveikatą! "- linki! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie tris blogybes</I> <I>1</I> Sapne, rytiniame sapne paskutiniajam, jaučiu, kad stoviu aš ant prieškalnės didžiulės,- anoj pasaulio pusėj, laikau sau rankoj svarstykles - pasaulį s_v_a_r_s_t_i_n_ė_j_u. Kaip gaila, kad per greit aušra atėjo: žara rytinė, pavyduolė toji,- iš miego ji mane prišildė! Pavydi ji man visuomet apyaušrio sapnų kaitriųjų.

Pasaulį tas tik išmatuot galėtų, kas laiko turi, pasvert galėtų jų svėrėjas geras, pasiekt pajėgtų jų sparnai galingi, mįsles atspėti sugebėtų, kas mėgsta dieviškas mįsles įminti,- štai tokį mūs pasaulį esant nustatė sapnas mano:- Tas sapnas mano, tas drąsus jūreivis, pusiau jis laivas ir pusiau jis vėtra, tylutis kaip drugelis, nerimastingas tarsi sakalas taurusis: iš kur jis laika ir kantrybės šiandien ėmė - svarstyt pasaulį! Gal išmintis mana slapčiom jį įkalbėjo" dienos manoji išmintis - ta pašaipūnė, kuri visus "begalinius pasaulius" per dantį traukia? Nes štai jinai ką skelbia: "Juk kur jėga yra, ten s_k_a_i_č_i_u_s ima viršų,- daugiau jėgos jis turi." O kaip pasitikėdamas manasis sapnas į šį pasaulį mūs baigtinį žvelgė: ir ne smalsiai, ir ne nedėmesingai, nesibijodamas ir neprašydamas leidimo: - tarytum obuolys prinokęs, kurs prašosi paimti, brandus auksinis obuolys su odele drėgna, gležna, lyg iš švelnaus aksomo - toks man pasaulis atsivėrė: - tarytum medis plačiašakis, galiūnas toks, man mojantis iš tolo, į atlošą išlinkęs ir būt pakoja pasirengęs pavargusiam keleiviui toks man pasaulis prieškalnėje matės: - tarytum rankos grakščios man priešais neštų skrynią, atvertą žavesiui akių ir garbinančių, ir gėdingų,- toks man pasaulis šiandien rodės: - ir ne per daug mįslingas, kad meilę jis žmogaus galėtų atbaidyti, ir ne toks paprastas ir aiškus, kad išmintį žmogaus jis užmigdytų,- toks žmogiškas ir geras šiandieną buvo man pasaulis, apie kurį tiek bloga kalba! O, kaip aš sapnui rytmečio dėkoju, kad šitaip šįryt pasvėriau pasaulį! Lyg geras žmogiškas dalykas jis pas mane atėjo, tas sapnas, tas širdies guodėjas! Kad, kaip ir jis, daryčiau dieną, ir visa, ką jisai geriausia turi, aš perimčiau ir panaudočiau: dabar padėsiu ant svarstyklių didžiausias tris blogybes ir kaip žmogus gerai pasversiu. Kas laimint žmogų mokė, tas mokė jį ir keikti, tad kas yra tie trys dalykai, kurie pasauly prakeikti labiausiai? Aš juos padėti ant svarstyklių noriu. G_e_i_d_i_m_a_s__ m_a_l_o_n_u_m_ų, __ v_a_l_d_ž_i_o_s__ t_r_o_š_k_i_m_a_s__ i_r__ s_a_v_i_m_e_i_l_ė: tai tie dalykai trys, kuriuos lig šiol labiausiai keikė, blogiausiais žodžiais neigė, apkalbėjo,- šituos tris dalykus aš, kaip žmogus, gerai pasverti noriu. Tuomet pirmyn! Štai prieškalnė manoji, o ten va jūra: j_i veržias prie manęs, gauruota, ta pataikūnė ir ištikima sena šimtgalvė šuns pabaisa, kurią aš myliu. Pirmyn tuomet! Štai čia aš svarstykles laikysiu viršum audringos jūros: ir liudytoją dar renkuosi, kad prižiūrėtų jis tave, tu medi vienišasai, tave, tu stipriakvapi, plačiašaki, kurį aš myliu! Kuriuo gi tiltu dabartis į ateitį keliauja? Kokia jėga aukštybę prie žemybės lenkia? Ir ką gi reiškia net aukščiausiam dar į aukštį augti? Dabar svarstyklės stovi ramios: tris klausimus sunkius vienon lėkštėn įdėjau, atsakymai trys sunkūs kitoj lėkštėj sugulę. <I>2</I> Geidimas malonumų: kančios tai stulpas ir dyglys visiems, kas ašutinę apsivilkę taip niekina ir neapkenčia kūno savo, ir kaip "pasaulis"- keikiamas jis tų, kas kitokiam pasaulyje gyvena: nes malonumų geismas pašiepia, kvailina visus, kas sumaištį ir melą skleidžia. Geidimas malonumų: jis valkatoms ir miniai - ugnis, rusenanti iš lėto, kurioj ji dega, o medžiams kirvarpėtiems ir skudurams pasmirdusiesiems - tai krosnis plačiagerklė, kuri liepsnoja, traška. Geidimas malonumų: jisai širdims laisvosioms - kažkas nekalta, laisva, tai žemės laimės rojus, tai ateities didžiulis dėkingumas, į dabartį atplūdęs. Geidimas malonumų: jis tik suvytusiesiems - nuodai salsvoki, bet liūto valią turintiesiems - širdies stiprybės eliksyras, su meile išlaikytas vynų jis vynas.

Geidimas malonumų: jis laimės simbolis didysis aukštesnės rūšies meilei ir vilčiai iš visų didžiausiai. O daugeliui jisai - vedybos pažadėtos ir dar daugiau negu vedybos, - tam daugeliui, kurs sau pačiam daug svetimesnis nei vyras ir žmona,- ir kas išvis yra suvokęs, k_o_k_i_e be galo s_v_e_t_i_m_i - žmona ir vyras! Geidimas malonumų: bet aš tvorom aptverti noriu savas mintis ir dar žodžius savuosius, kad į daržus manuosius neįsibrautų kiaulės ir fantastai! Valdžios troškimas: jis yra ta rykštė, kuri kietaširdžius kiečiausius tvilko; jisai - žiauri kankynė, kurios net pats žiauriausias neišvengia; jisai - liepsna blausi laužų gyvųjų. Valdžios troškimas: tai - apynasris kiečiausias, kuris tautas žaboja išdidžiausias; jis - niekintojas neaiškių dorybių; jis - raitelis, jojąs kiekvienu žirgu ir kiekviena dar išdidybe. Valdžios troškimas: jis drebėjimas mūs žemės, laužąs ir atveriąs, kas jau supuvę, kas jau tuščiaviduris; jis - riedantis ir griaudžiantis, ir baudžiantis, per daug puošniųjų antkapių griovėjas; tai - žybsintis klaustuko ženklas greta atsakymų pirmlaikių. Valdžios troškimas: tai tas žvilgsnis, kuriam žmogus ir lenkias, ir prieš kurį ant kelių šliaužia, vergauja ir žemesnis daros nei kiaulė ir gyvatė: kol panieka didžioji iš jo šūksmu galiausiai išsiveržia. Valdžios troškimas: jis baisus skelbėjas tos paniekos didžiosios, kuri ir miestams, ir net karalystėms tiesiausiai į akis išdrožia: "Šalin tave!"- kol iš pačių jų šūksmas išsiveržia: "Šalin m_a_n_e!" Valdžios troškimas: jis vilioja, kyla ir prie skaisčiųjų, ir prie vienišųjų, ir net iki aukštybių savim patenkintųjų, žėruodamas lyg meilė, kuri purpurines palaimas taip patraukliai dangaus skliaute mūs žemės piešia. Valdžios troškimas: kas išdrįstų jį t_r_o_š_k_i_m_u vadinti, kuomet aukštybė apačioj valdžios geidauja! Išties nėra nei liguistumo, nei potroškio nesveiko, kuomet tokie geismai ir nužengimai reiškias! Kad vieniša aukštybė neliktų amžinoj vienatvėj ir pačią ji save patenkinti galėtų, kad kalnas slėnin nusileistų, aukštybės vėjai žemumas pasiektų:- O, kas tokiam troškimui surasti krikšto ir dorybės vardą tinkamą pajėgtų! Kadaise "Dovanojančia dorybe" Zaratustra tą bevardybę pavadino. Kaip tik tuomet ir atsitiko - ir iš tiesų, tatai įvyko pirmą kartą! - kad žodis jo s_a_v_i_m_e_i_l_ę išgyrė, savimeilę tą tvirtą, sveiką, kuri sieloj galingoj glūdi ir veržiasi iš jos ir plūsta: - taip, iš sielos galingos, kuriai priklauso ir vertingas kūnas - gražus ir pergalingas, ir gaivasties duodąs, aplink kurį kiekvienas daiktas veidrodžiu pavirsta: - lankstus ir perkalbamas kūnas, šokėjas, tas, kurio siela, savim patenkintoji, yra jo simbolis ir jo paveikslas. Savimeilė tokių sielų ir kūnų pati save "dorybe" laiko. Ir žodžiais savo apie tai, kas gera ir kas bloga, atsitveria jinai lyg šventomis giraitėm; jinai vardais savosios laimės šalin niekinga visa veja. Šalin ji veja ir bailybę visą; ji sako: bloga - t_a_i__ y_r_a bailumas! Tas paniekos jai rodos vertas, kas visad rūpinas, dejuoja, kas skundžiasi ir net mažiausią naudą sulasioja. Ji niekina ir išmintį visokią, kurioj nusiminimas glūdi: išties dar esti išminties tokios, kuri tamsoj vien žydi, tai išmintis naktinė, kuri vis dūsauja: "Juk viskas - tai tuštybė!" Nevertina jinai baikštaus nepatiklumo ir tų, kas vietoj žvilgsnio į akis ir rankos paspaudimo prisiekti reikalauja; taip pat ir išminties per daug nepatiklios jinai nemėgsta, nes ji yra sielų bailiųjų ženklas. O dar mažiau vertės jai turi, kas įsiteikti nori, kas, lyg tas šuo, tuoj pat ant nugaros parkrinta ir nusižemina be galo; bet išminties tokios dar esti, kuri ir žeminas, ir šuniška, ir pamaldi yra, ir įsiteikti siekia. Ji neapkenčia tų ir šlykštulį jai kelia, kas niekuomet nenori gintis, kas pykčio kupinus žvilgsnius, taip pat nuodingas seiles vėl atgal nuryja, kas pernelyg kantrus, iškenčia viską, kas pasitenkina viskuo ir visad: tai ir sudaro vergiškąjį būdą. Ir nesvarbu, ar kas dievams vergauja, trepsenimams jų kojų, ar kas žmonėms ir jųjų nuomonėms kvailoms bernauja: ji į vergavimą k_i_e_k_v_i_e_n_ą spjauna - savimeilė ta palaiminga.

Negera - taip jinai vadina visa, kas sugniuždyta ir kas vergiška yra, nelaisvas mirksinčias akis, prislėgtas širdis ir veidmainį bei nuolankų būdą, kurs plačiomis ir bailiomis bučiuoja lūpom. Tai pseudoišmintis: ji taip vadina visa, apie ką vergo jungą velkantieji ir seniai bei pavargėliai nevykusiai juokauja; ir ypač visą tą netikusią, tą antipokštišką bei superpokštišką kvailystę dvasiškų tėvelių! Bet pseudo tie išminčiai, visi tie kunigai, visi, kas nuo pasaulio taip pavargę ir dar kieno siela moters ar berno būdą turi,- o, kaip visų jų žaismas nuo seno tiek savimeilei blogybių visokių pridarė! Ir būt dorybe, ja vadintis turėjo vien tik tai, k_a_s tik kaip nors savimeilei pakenkt galėjo! Ir "atsidavusiai" - nes šitaip pagrįstai norėjo patys visi tie nuo pasaulio taip pavargę bailiai, vorai kryžiuočiai! Bet jiems visiems dabar diena ateina, pasikeitimo metas, kai budelis jau kalaviją rankoj laiko,- v_i_d_u_r_d_i_e_n_i_s__ d_i_d_y_s_i_s: tuomet ir paaiškės nemaža! Kas skelbia Aš šventu, laimingu, savimeilę kas palaiminga skelbia, tasai išties pasako, ką jis žino,- tas pranašas yra: "Ž_i_ū_r_ė_k_i,__ j_i_s__ a_t_e_i_n_a, __ j_i_s__ j_a_u__ a_r_t_i, __ v_i_d_u_r_d_i_e_n_i_s__ d_i_d_y_s_i_s!" Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie sunkio dvasią</I> <I>1</I> Liežuvis mano - tai žmonių liežuvis: per daug šiurkščiai ir pernelyg širdingai kalbu šilkuos aš šnarantiesiems. Bet dar keisčiau manasis žodis skamba visiems plunksnagraužiams, rašeivoms. Ranka mana - ranka tai kvailio: tad vargas ir stalams, ir sienoms, ir dar viskam, kas gali pasireikšti leisti puošyboms ir teplionėms kvailio! O kojos mano - arklio kojos, jomis trempiu aš ir šuoliuoju be kelio ir takelio, skersai ir išilgai laukais ir kloniais, ir velnio džiaugsmas ima, kad aš taip greitai bėgu. O skrandis mano - jis, matyt, erelio? Nes iš visų labiausiai jisai ėriuko mėsą mėgsta. Bet, šiaip ar taip, jis - paukščio skrandis. Nekalto maisto trupiniais maitintas, vis nekantrus ir pasirengęs skristi, tolyn iš čia plasnoti - toksai tai būdas mano: ir kaip čia neturėtų būti šiek tiek to paukštiškojo elemento! Ir juolab kad esu aš sunkio dvasios priešas; parodo mano paukščio būdą: ir iš tiesų - esu jos mirtinas, baisus ir pats nuožmiausias priešas! O, kur tiktai yra jis skraidęs ir klajojęs - tas mano priešiškumas! Aš dainą padainuot galėčiau apie tas klajones visas - ir p_a_d_a_i_n_u_o_s_i_u: nors ir esu tuščiuos namuos aš vienas ir tik savoms ausims turiu dainuoti. Suprantama, yra kitų žmonių dainingų, kuriems pilnų namų tik reikia, kad gerklės atsivertų, pasidarytų mostas iškalbingas ir akys išraiškingos, širdis budri: šitiems aš neprilygstu.- <I>2</I> Kas žmones kada nors skraidyti mokys, tasai išjudins akmenis visus, kurie pažymi ribą; visi tie akmenys jam patys skris į orą, o žemę jis naujai pakrikštys - vadinsis ji "Lengvoji". Sparnuotis strutis greitai bėga, greičiau net už eikliausią žirgą, tačiau ir jis dar nelengvai į sunkią žemę savo galvą kiša: taip ir žmogus, kurs dar skraidyt nemoka. Jam sunkūs ir gyvenimas, ir žemė; toks sunkio dvasios n_o_r_a_s! Bet kas lengvu pasidaryti geidžia, paukščiu patapti, tas pats save mylėti turi,- štai taip aš mokau. Ne meile, aiškus daiktas, paliegėlių, ligonių: kadangi jų net ir savimeilė nekokį kvapą skleidžia!

Save mylėt išmokti reikia - štai toks manasis patarimas - mylėt sveika, nesugadinta meile: kad su savim iškęst galėtum ir nereikėtų niekur klaikinėti. Toks klaikinėjimas sau vardą "artimojo meilė" duoda: šituo vardu lig šiolei daugiausia ir meluota, ir veidmainiauta buvo, ir ypač tų, kuriems gyventi sunkiai sekės. Ir iš tiesų, i_š_m_o_k_t save mylėti - joks priesakas nėra tai mano šiai dienai ir rytojui. Ko gero, menas tai ir subtiliausias, ir klastingiausias, didžiausias ir dar reikalaujantis kantrybės kuo daugiausia. Nes tai, kas sava, žmoguj paslėpta giliausiai; ir iš visų kasyklų, kur turtai glūdi, savoji kasama paskiausiai,- taip sunkio dvasios nustatyta. Bemaž dar lopšyje mes paveldą nelengvą gaunam: tokius sunkius žodžius, tokias sunkias vertybes, kaip "gėris" ir kaip "blogis",- taip mūsų kraitis tas vadinas. Dėl jo atleidžiama visiems mums, kad mes gyvenam. Ir mes dėl to vaikeliams leidžiam pas mus ateiti, kad jiems laiku uždraustume pačius save mylėti: taip sunkio dvasios nustatyta. O mes - mes velkam kantriai, ką duoda mums kaip kraitį, ant sprando kieto užsivertę, per kalnus atšiauriuosius! Ir jeigu prakaitas mums žliaugia, tada mus šitaip guodžia: "Tikrai! Gyvenimo našta nelengva nešti!" Bet žmogui tik save nelengva vilkti! Ir tai todėl, kad daug ką svetima jis tempia. Jis lyg kupranugaris atsiklaupia ir leidžiasi gerai apkrauti. Ir ypač tas, kuris stiprus, pakelti daug įstengia ir pagarbą širdy nešiojas: per daug jis žodžių s_v_e_t_i_m_ų, taip pat verčių ant nugaros sau užsikrauna,- tuomet gyvenimas jam dykuma atrodo! Ir iš tiesų, kai kas ir s_a_v_a nelengva žmogui nešti! Daugybė jo vidaus dalykų į austrę panašumo turi: bjauru, slidu, sunku apčiuopti, - tad išorė tauri, puošniai dabintas kiautas pridengti visa turi. Tačiau ir šito meno išmokti reikia: t_u_r_ė_t_i kiautą, išvaizdą patrauklią ir dar aklumą gudrų! Bet žmoguje atrodo apgaulinga, kad kiautas menkas ir liūdnai atrodo, ir pernelyg yra jis kiautas. Daug gėrio ir jėgos, kurie žmogaus viduj gyvena, taip niekas niekuomet ir neatspėja; gardžiausieji skanėstai skanautojų neranda! O moterys - jos žino, kas iš visų gardžiausia: truputį riebėliau, truputį ir liesiau - o, kiek lemties dažnai tame truputy glūdi! Nelengva juk atskleisti žmogų, bet iš visų sunkiausia - save pažinti; dažnai dvasia netiesą sako apie sielą. Taip sunkio dvasios nustatyta. Bet tas yra save pažinęs, kas taip pareikšti gali: "Tai m_a_n_o gėris, m_a_n_o blogis!" - Ir tuo jisai nutildo tą kurmį ir nykštuką, kurs šitaip vis kartoja: "Visiems priklauso gėris, visiems priklauso blogis." Tikrai man nepatinka žmonės, kuriems kiekvienas daiktas geras, o šis pasaulis - net visų geriausias. Šituos aš vadinu viskuo patenkintaisiais. O šitas pasitenkinimas, kuriam gardu vienodai viskas, nėra geriausias skonis! Bet liežuvius, skrandžius gerbiu aš tokius, kurie labiausiai užsispyrę, nepaprastai išrankūs, kurie išmoko "aš ir "taip ir "ne" sakyti. Bet viską ryti, viską virškint - tai tikras kiaulės būdas! O visad T-I-A-A-A-I-P sakyti tik asilas išmoko ir tie, kas dvasią šio gyvūno turi! Geltona ryškiai ir raudona skaisčiai: tai m_a_n_o skonio spalvos,- jis kraujo į visus dažus įmaišo. Bet kas namus savus baltai tik dažo, tas išsiduoda, jog jisai baltai tepliotą sielą turi. Vieni į mumijas įsimylėję, kiti vaiduokliams meilę reiškia; bet jie abu vienodi priešai viskam, kas kūniška ir kraujo turi,- o, kaip visi jie mano skoniui nepatinka! Nes aš - aš mėgstu kraują. Nenoriu būti nei gyventi, kur spjaudosi kiekvienas; tad m_a_n_o skonis šitaip teigia: verčiau gyvent jau tarp plėšikų ir tų, kas priesaikos nepaiso. Minčių auksinių niekas čia nesako. Bet šlykštesni man palaižūnai; o gyvuliai šlykščiausi, kuriuos aš žmonėse radau,- tai dykaduoniai: mylėti jie nenori, tiktai gyvent iš meilės.

Visus laikau aš vargšais, kas vieną tik pasirinkimą turi: piktais žvėrim pasidaryti ar tramdytojais jų piktais - tačiau nė vieno kaimynystėj aš savo būsto nestatyčiau. Ir tuos laikau aš vargšais, kam visad l_a_u_k_t_i reikia,- jie mano skoniui nepatinka: visi tie muitininkai ir prekijai, karaliai ir kiti valdovai žemių bei neperkamų prekių pundai. Išties, ir aš išmokau laukti - ir laukt kaip reikiant,- bet vien tiktai s_a_v_ę_s. O iš visų labiausiai išmokau aš stovėt ir eit, ir bėgt, šuoliuot ir lipt, ir šokti. Pamokymas tad mano šitoks būtų: kas kada nors skraidyt išmokti nori, tasai pirma stovėt ir eit, ir bėgt, ir lipti, ir šokt išmokti turi: iškart oran dar niekas nepakilo! Virvinėm kopėčiom išmokau įlipti ne pro vieną langą, o kojomis mikliom - į aukštus stiebus sliuogti: į aukštus pažinimo stiebus, kur įsitaisius būti man nemaža palaima rodės, - blyksėt mažyčiais žiburėliais aukštų stiebų viršūnėj: nors šviesele mažyte, bet didele paguoda paklydusiems jūreiviams ir tiems laivams, kuriuos audra sudaužė! Aš daug ir visokių naudojau būdų, kol tiesą savo atradau: ir ne vienom aš kopėčiomis kopiau į aukštį tą, iš kur akis manoji į tolį mano žvelgia. O kelio klausdavau aš visad sunkiai - tai prieštaravo mano skoniui! Mieliau pačių kelių aš klausinėjau ir mėginau jais eiti. Mėginimai ir klausimų davimai - tai ir sudarė man kelionę visą; ir iš tiesų, į tokius klausimus dar ir atsakinėt i_š_m_o_k_t_i reikia! O tai - jau mano skonis: - nei geras jis, nei blogas, bet m_a_n_o skonis, ir aš jau jo nei gėdijuos, nei slėpti nebenoriu. "Šisai - m_a_n_a_s_i_s kelias, - o kur yra jūsiškis?" - taip atsakydavau aš tiems, kurie manęs vis "kelio" klausė. O kelio t_o - nėra iš viso!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Apie senąsias ir naująsias lenteles</I> <I>1</I> Čia sėdžiu aš ir laukiu, aplink - lentelės senos sudaužytos, taip pat ir naujos dar, pusiau tik aprašytos. Kuomet ateis gi valanda manoji? - nusileidimo mano laikas: nes dar aš vieną kartą pas žmones eiti noriu. Dabar aš šito laukiu: pirma turiu išvysti ženklą, jog tai m_a_n_o_j_i valanda, o ženklas laukiamasis,- besišypsąs tai liūtas su dideliu pulku balandžių. Tuo tarpu vienas su savim kalbuosi, kaip tas, kurs laiko turi. Man niekas nepasako nieko naujo: todėl pats sau ir aiškinuosi. <I>2</I> Kuomet pas žmones aš buvau nuėjęs, radau juos sėdinčius ant išdidumo seno: visi jie buvo įsikalę; kad jau seniai jiems aišku, kas žmogui gera ir kas bloga. Ir senas, nuobodus dalykas atrodė kalbos jiems apie dorybę; o kas gerai miegot norėjo, tasai, prieš eidamas į guolį, dar pakalbėdavo truputį tiek apie "gėrį", tiek apie "blogį". Ir išblaškiau aš mieguistumą šitą, kuomet paskelbiau tokią mintį: kas gera ir kas bloga, t_o__ d_a_r__ n_e_ž_i_n_o__ n_i_e_k_a_s - nebent tiktai kūrėjas! - Tačiau tik tas yra kūrėjas, kas žmogui tikslą kuria, o žemei - prasmę duoda ir ateitį nubrėžia: tik toks žmogus p_a_j_ė_g_i_a nustatyti, kas gera ir kas bloga.

Ir aš kviečiau juos išvartyti senąsias katedras ir visa, kur tik yra sėdėjęs anas senasis išdidumas; aš juoktis juos kviečiau ir iš dorybės mokytojų jų didžiųjų, ir iš šventųjų ir poetų, ir iš pasaulio atpirkėjų. Aš juos kviečiau šaipytis iš jų niūrių išminčių ir tų visų, kas kada nors, kaip ta juoda kaliausė, baidydami yra gyvenimo tupėję medy. Prie jų kapų eilės didžiosios buvau aš atsisėdęs ir net prie dvėsenų ir vanagų - ir aš juokiaus iš viso jų "kadaise" ir jo glebios bei irstančios grožybės. Iš tikro, lyg pamokslininkas ir tarsi koks beprotis aš plėšiaus ir draskiaus, ir pyktį savo liejau dėl to, kas jiems didžiausia ir mažiausia: kad jų geriausia - toks dalykas menkas! Kad jų blogiausia - taip menkai atrodo! - taip aš juokiausi ir šaipiausi. Troškimas mano išmintingas, kurs kalnuose užgimęs,- taip šaukė jis ir juokės; laukinė išmintis, iš tikro! - didžioji mano išmintis, ta plačiasparnė! Dažnai mane ji kėlė, nešė aukštyn, tolyn, nežinomybėn - tuomet, kai aš juokiausi: ir kaip strėlė skridau, pagautas šiurpo, per saulės apsvaigintą žavesį didžiulį: - pirmyn į ateitį toliausią, kurios dar ir svaja jokia nėra svajojus, ten - į pietų kraštus karščiausius, kurių ir dailininkai neįsivaizduoja: tenai, kur šokdami dievai drabužiais nesidangsto: - kalbu aš simboliais, tai aišku, ir, lyg poetai, šlūbčioju aš ir vapčioju: ir iš tiesų man gėda, kad dar poetas turiu būti!- - Ten, kur visoks tapimas dievų šokiu bei išdykavimu man rodės, o pats pasaulis mūsų - laisvai paleistas ir išdykęs ir į save atgal grįžtąs: - kaip amžinas dievų daugybės bėgimas nuo viens kito ir vėl ieškojimas jų vienas kito, kaip prieštaravimas sau palaimingas, savęs vėl išgirdimas; sau vėl priklausymas dievų daugybės: - Tenai, kur laikas visas, kaip man atrodo, akimirkas pajuokia, tenai, kur būtinybė pati sudarė laisvę ir palaimingai su dygliu jos žaidė; - Kur vėl radau aš savo seną velnią ir priešą iš visų nuožmiausią, tą sunkio dvasią ir tą visa, ką ji sukūrus buvo: ir prievartą, įstatymus, ir būtinybę, ir padarinius, tikslą, valią, gėrį, blogį: - Nes ar neturi egzistuoti, a_n_t__ k_o__ būt galima ir šokiai šokti, ir peršokt ką per viršų? Ir ar dėl to, kad esama lengvų, lengviausių, neturi būt ir kurmių, ir sunkių nykštukų?- <I>3</I> Tenai ir žodį "antžmogis" nuo kelio aš pakėliau ir kad žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia, - kad tiltas jis yra, ne tikslas: žmogus, laikąs save laimingu dėl savojo vidurdienio ir vakaro, kaip kelias į rytinę aušrą naują: - kaip Zaratustros žodis apie vidurdienį tą didį ir visa, ką viršum žmonių esu išskleidęs lyg purpurinę brėkšmą antrą - vakarinę. Iš tikro, ir naujų žvaigždžių jiems rodžiau, taip pat naktų naujų; virš debesų, viršum dienos ir virš nakties aš išskleidžiau dar juoką lyg palapinę margą. Jiems aiškinau visas svajas s_a_v_ą_s_i_a_s ir troškimus s_a_v_u_s jiems rodžiau: sudėt į viena mokiau ir nešt kartu, kas žmoguje yra dalelė, mįslė ir dar baisus atsitiktinumas, - aš, kaip poetas ir mįslių minėjas, kaip išvaduotojas iš atsitiktinybės, juos kurti ateitį vis mokiau, o visa, kas jau b_u_v_o,- išlaisvint kuriant. Žmoguj jo praeitį išlaisvint ir perkurt visa "buvo", pakol valia sušuks: "O, šitaip aš norėjau! Aš šitaip visuomet norėsiu"- - štai kokį išvadavimą jiems siūliau, tik tai vadinti išvadavimu juos mokiau. Dabar s_a_v_e aš išvaduojant laukiu, kad paskutinį kartą pas juos nueičiau. Nes dar aš vieną sykį į žmones eiti noriu: t_a_r_p__ j_ų savas dienas pabaigti ir mirdamas palikti jiems savo dovaną verčiausią!

Iš saulės šito aš išmokau, kai vakaruos ji leidžias, didžiausioji turtuolė: tuomet ji auksą jūron žeria iš lobių savo neišsenkamųjų, - kad net žvejys neturtingiausias irklais a_u_k_s_i_n_i_a_i_s irias! Štai tokį vaizdą aš kadais regėjau ir sulaikyti ašarų jau niekaip nepajėgiau. Tarytum saulė toji Zaratustra taip pat juk nusileisti žada: dabar jis sėdi čia ir laukia, aplink - lentelės senos sudaužytos, o naujos - dar pusiau tik prirašytos. <I>4</I> Pažvelk, štai čia nauja lentelė, bet kur manieji broliai, kurie ją neš su manimi į slėnį ir į širdis mėsiškąsias? O mano meilė tolimiausiam - ji reikalavimą štai tokį kelia: t_u__ s_a_v_o__ a_r_t_i_m_o__ n_e_s_i_g_a_i_l_ė_k_i! Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. O kaip įveikt - yra nemaža būdų: čia p_a_t_s__ t_u__ jau žiūrėki! Tik juokdarys taip mano: "Žmogus ir p_e_r_š_o_k_a_m_a_s gali būti." Save įveik dar patį tu aRtimam savajam: tu leisti neturi, kad teisę tą, kurią gali sau pasigrobti, kas nors tau duotų! Ką tu darai, to niekas kitas negali tau vėl padaryti. Matai, nėra juk, atpildo iš viso. Kas sau negali įsakyti, tasai paklust privalo. Kai kas sau įsakyti g_a_l_i, bet jam dar daug ko trūksta, kad jis savęs taip pat klausytų! <I>5</I> Kilnių sielų toksai jau būdas: jos nieko d_o_v_a_n_a_i nenori, ir ypačiai gyvenimo. Kas iš minios, prastuomenės, tas dovanai gyventi nori; o mes, kiti, kuriems gyvenimas patsai save padovanojo,- mes visuomet galvojam, k_ą mes už tai kaip a_t_l_y_g_į geriausio duosim! Ir iš tikrųjų - kilnūs žodžiai, kurie štai šitaip sako: "Ką m_u_m_s gyvenimas šis žada, tą m_e_s - gyvenimui tęsėsim!" Nereikia mėgautis norėti, kuomet tau mėgautis neduoda. Ir - mėgautis n_o_r_ė_t nereikia! Nes malonumai, nekaltybė yra dalykai gėdingiausi: jie ieškomi nenori būti. T_u_r_ė_t abu juos reikia,- o jei i_e_š_k_o_t, tai nekaltės ir skausmo! <I>6</I> O, broliai mano mieli, pirmagimio toksai likimas, jį visuomet aukoja. Tad mes dabar tokie ir esam. Visi krauju mes plūstam ant aukurų slaptų, visi mes degam, spirgam senų dievaičių garbei. O tai, ką mes geriausio turim, tai dar dalykas jaunas, jis gomurius senus kutena. Mėsytė mūs yra švelni, o mūsų kailis - tik ėriuko: tad kaip mes galim nepatraukti žynių senųjų žvilgsnio! Jis m_u_m_y_s_e tebegyvena, tasai žynys dievaičių senas, kurs mūsų visa, ką geriausio turim, sau puotai kepa. Ir kaip, broleliai mano, pirmagimiams aukom nebūti! Bet toks jau mūsų būdas; aš myliu tuos, kurie savęs išsaugoti nesiekia. Aš žūvančiuosius kuo karščiausiai myliu, nes jie anapus eina. <I>7</I>

Teisingu būt - nedaug kas g_a_l_i! O tas, kas gali - dar nenori! Tačiau mažiausiai iš visų jais gali būt gerieji. O, tie visi gerieji! J_i_e__ n_i_e_k_u_o_m_e_t__ t_i_e_s_o_s__ n_e_s_a_k_o; ir dvasiai toks gerumas yra sveikatos sutrikimas. Neatsilaiko tie gerieji, jie pasiduoda, jų širdys ką išgirsta - tą kartoja, o jų esmė paklūsta: bet kas paklūsta - t_a_s__ s_a_v_ę_s__ p_a_t_i_e_s__ n_e_g_i_r_d_i! Ir viskas, ką gerieji bloga laiko, sueit į viena turi, kad rastųsi viena tiesa: o, jūs broleliai mano, ar tiesai š_i_a_i pakankamai blogi jūs esat? Ir rizika drąsioji, nepatiklumas ilgas, žiaurus neigimas, įgrisimas, į gyva tas pjovimas - kaip nedažnai š_i_t_i_e dalykai susieina! Bet iš tokios štai sėklos - tiesa išauga! D_r_a_u_g_e su sąžine juk negrynąja lig šiol ž_i_n_o_j_i_m_a_s išaugo visas! Tad laužykit, daužykit, jūs pažinimo siekiantieji, tas lenteles senąsias! <I>8</I> Jei sukalti į dugną poliai, jei lieptai ir turėklai per upę permesti yra, tuomet išties nepatikės jau niekas, jei kas sakyti imtų, jog "viskas upėj". Jam prieštaraus net pusgalvis didžiausias. "Kaip tai suprasti - viskas upėj? - sakys tas bukaprotis.- Juk poliai ir turėklai - jie v_i_r_š upės!" "V_i_r_š upės viskas tvirta, daiktų tos vertės visos, ir tiltai, sąvokos, ir 'gera', ir kas 'bloga': tai viskas t_v_i_r_t_a!" Bet kai gili žiema ateina, ta tramdytoja upių ir žvėrelių, tuomet ir sąmojį didžiausią turintieji jau pradeda savim nebepasitikėti; tada išties ne tik pakvaišėliai štai šitaip klausti ima: "Ar neturėtų viskas - r_a_m_y_b_ė_j__ b_ū_t_i?" "Paėmus apskritai - visur ramybė", - tokia žiemos teorija tikroji, dalykas geras nevaisingam laikui, puiki paguoda tiems, kas žiemą miega ir kas užkrosnyje tupi. "Paėmus apskritai - visur ramybė"; p_r_i_e_š šitą mintį vėjas atlydžio prabyla! O vėjas atlydžio - tai jautis, ne jautis žemei arti, o jautis mirštantis, griovėjas, kuris piktais ragais ledus ir trupina, ir laužo! Bet ledas - l_a_u_ž_o__ l_i_e_p_t_u_s! O, broliai mano, ar d_a_b_a_r ne viskas u_p_ė_j? Ar nesukrito vandenin visi turėklai, lieptai Kas dar b_e_s_i_l_a_i_k_y_s už "gėrio" ir už "blogio"? "O varge mums! O laime mums! Jau šiltas vėjas pučia!" - Štai taip jūs skelbkit, broliai mano, ir gatvėse, ir skersgatviuos! <I>9</I> Yra sena iliuzija, apgaulė - gėriu ji ir blogiu vadinas. Aplink aiškiaregius, taip pat astrologus lig šiol iliuzijos tos ratas sukos. Kadais t_i_k_ė_j_o žmonės aiškiaregiais ir astrologais,- t_o_d_ė_l jie ir tokia mintim tikejo: "Likimas, ką lemia: tu privalai, nes tu turi taip elgtis!" Paskui pasitikėjimas vėl dingo visais aiškiaregiais ir astrologais; t_o_d_ė_l kitkuo tikėt pradėta: "Gyvenimas - tai laisvė: gali daryt, nes tu taip nori!" O broliai mano mieli, apie žvaigždes ir ateitį lig šiol mes tik spėliojom, bet nežinojom; ir apie gėrį t_a_d ir blogį lig šiol mes tik spėliojom, bet nežinojom! <I>10</I>

"Neplėški! Nežudyki!"- šventais kadaise žodžiai tie laikyti; prieš juos ant kelių klauptas, galvos lenkta, batai autasi nuo kojų. Tačiau aš jūsų klausiu: ar buvo kada nors pasauly plėšikų didesnių ir užmušėjų negu šventi šie žodžiai? Ir ar pačiam gyvenime - ne ištisas plėšimas bei žudynės? Ar tuo, kad žodžiai šie šventais vadinos, pati t_i_e_s_a nebuvo - nužudyta? Gal tai mirties pamokslas buvo, kursai šventu vadino, ko jokiame gyvenime su žiburiu nerasi? O, broliai mano, laužykit, daužykit man lenteles senąsias! <I>11</I> Man gaila to, kas jau praėję, nes aš matau, jog praeitis - likimo valiai atiduota, - ji kiekvienos žmonių kartos malonei, jos dvasiai, beprotybei atiduota; kartos, kuri ateis ir visa, kas jau buvo, iš naujo pervertins, paversdama savuoju tiltu! Ateis galbūt baisus tironas, gudrus koks nelabasis, kurs visą praeitį ims prievartauti sava malone ir pykčiu, kol ji pasidarys jam tiltu ir ženklu pranašingu, šaukliu ir giesme gaidžio. O štai pavojus kitas ir kitas užjautimas mano: kas iš prasčiokų kilęs, to atmintis tiktai iki senelio siekia,- su seneliu jam pasibaigia laikas. Taip praeitis visa likimo valiai tenka: nes kartą gali atsitikti, kad viešpatauti ims minia ir laiką vandeny sekliam prigirdys. Todėl, o broliai mano, n_a_u_j_a__ d_i_d_u_o_m_e_n_ė__ mums reikalinga, kuri viskam, kas iš minios, kas prievartą naudoja, galėtų pasipriešint ir ant naujų lentelių naujai ir žodį dar "kilmingas" užrašytų. Daugybės juk kilmingų reikia ir įvairių be galo, i_d_a_n_t__ d_i_d_u_o_m_e_n_ė__ s_u_s_i_d_a_r_y_t_ų! Arba, kaip vienąkart aš tokiu įvaizdžiu pareiškiau: "O dieviškumą tai sudaro, kad esama dievų, bet nematyti - Dievo!" <I>12</I> Aš laiminu ir jus skiriu, o, broliai mano, diduomenėn naujojon: jūs turit ateities man tapti gimdytojais, augintojais, sėjėjais, - ne ta diduomene pasidaryti, kurią galėtumėte pirkti, kaip tie verteivos ir verteiviškai įgytu auksu: menka vertė dalyko, kurs savo kainą turi. Ne tai, iš kur ateinat, te ateity suteiks jums garbę, o tai, į kur keliaujat! Valia ir žingsniai jūsų, kurie aplenkt jus veržias,- tai tegu bus garbė naujoji jūsų! Ne tai, išties, kad jūs tarnavot kokiam nors kunigaikščiui - ką dar čia reiškia kunigaikščiai! - arba kad tapote tvirtove to, kas stovi,- kad dar tvirčiau stovėtų! Ne tai, kad giminė jūsiškė dvaruos į dvariška pavirto, ir jūs, margi, išmokot nelyginant flamingai ilgiausias valandas tvenkiniuose sekliuos stovėti: - nes juk stovėt m_o_k_ė_t_i - tai nuopelnas dvariškių; ir tiki jie visi, jog jų palaimą pomirtinę sudaro ir g_a_l_ė_j_i_m_a_s sėdėti! Ne tai, kad jūsų protėvius kadaise dvasia, kurią šventąja jie vadino, į pažadėtą žemę vedė, kurios a_š negiriu iš viso: nes kur visų blogiausias medis - kryžius - augo,- nėra toj žemėje kas girti! išties, kur tik šita "dvasia šventoji" gabeno riterius savuosius, tokių būrių vis p_r_i_e_k_y bėgo vien ožkos, žąsys, pusgalviai kryžiuoti! Tik ne atgal, o vis į p_r_i_e_k_į, o, broliai mano, diduomenė jūsiškė žvelgti turi! Jūs tremtiniai privalot būti iš žemių tų, kur ir tėvai, ir protėviai gyveno!

Mylėt savų v_a_i_k_ų jūs ž_e_m_ę turit: ir toji meilė tegu bus diduomenė naujoji jūsų,- o žemę tą atrast dar reikia toliausiuos vandenynuos! Laivų bures aš jūsų kviečiu ieškoti jos, ilgai ieškoti! Savais vaikais jūs turit i_š_s_i_p_i_r_k_t_i, kad esate vaikai savų tėvelių: taip visą praeitį išpirkt privalot! Aš apie jus lentelę surašiau šią naują! <I>13</I> "Ir kam gyvent? Tuštybė viskas! Gyvent - iš tuščio pilstyti į kiaurą; gyvent - tai deginti save ir nesušilti." Toksai senoviškas tauškimas "išmintimi" vis dar vadinas; o kad jis senas ir pelėsiais atsiduoda, d_ė_l__ t_o jam pagarba didesnė. Net ir pelėsiai kilmingumo teikia. Vaikams kalbėti šitaip tinka: jie b_i_j_o_s_i ugnies, nes jiems nagus apsvilti teko! Senovės knygos išminties daug vaikiškų dalykų slepia. O kas iš tuščio vis į kiaurą pilsto, kaip drįstų pilstymą tas apkalbėti! Tokiam bepročiui snukį tik užkimšt reikėtų! Tokie štai sėdasi prie stalo, visai neatsinešę nieko, net apetito gero,- ir piktžodžiauja dar, girdi: "Tuštybė viskas!" Tačiau gerai užkąst, išgerti,- o, broliai mano, tikrai nėra toks tuščias menas! Tad tų man lenteles daužykit, kurie per amžių nukabinę nosį. <I>14</I> "Kas pats švarus švaru tam viskas" - taip sako žmonės. O aš sakau jums šitaip: "Kas kiaulė - tam kiaule pavirsta viskas!" Todėl svajotojai ir nuleistgalviai, kurių ir širdys kybo, pamokslus tokius skelbia: "Pasaulis pats - krūva tai mėšlo." Visi jie šitaip sako, nes nešvarios jie dvasios; o ypač tie, kas poilsio neturi, ramybės nesuranda, ir taip todėl yra, kad žmonės šie pasaulį i_š__ u_ž_p_a_k_a_l_i_o_ mato - šitie užpakalžiūriai! J_i_e_m_s__ į akis sakau aš tiesiai, nors tai ir nemaloniai skamba: pasaulis tuo ir panašus į žmogų, kad jis ir užpakalį turi,- š_i_t_i_e_k yra teisybės! Pasaulyje nemaža mėšlo: š_i_t_i_e_k yra teisybės! Tačiau pasaulis pats dėl to nėra krūva juk mėšlo! Netrūksta išminties, kai žmonės sako, jog daug pasaulyje dalykų, kurie nekokį kvapą skleidžia: šlykštumas pats sparnus ir nuojautą suteikia, kur veržiasi šaltiniai gaivūs! Net ir geriausiam dalyke šis tas dar esti, kas erzina, šlykštumą kelia; ir jis kažkuo dar tebėra, ką nugalėti reikia! - Daug glūdi išminties, o, broliai mano, kai sakoma, kad daug pasauly mėšlo! <I>15</I> Girdėjau sąžinę raminant tuos pamaldžius tikėtojus anuo pasauliu tokiais štai žodžiais, išties be pykčio ir suktybės,- nors nebėra pasauly nieko suktesnio ir piktesnio: "Pasauliui leisk pasauliu būti! Prieš jį net piršto nepajudink!" Tegu, kas nori, žmones smaugia ir bado juos, ir kailį diria: nedrįsk prieš juos pajudint piršto! Taip mokos jie atsižadėt pasaulio. Ir netgi savo protą - tu pats turi jį dusinti ir smaugti; nes protas šis yra pasaulio šito,- taip mokais pats atsižadėt pasaulio."

- Daužykit, laužykit, o, broliai mano, jūs pamaldžiųjų lenteles senąsias! Paverskit niekais tas mintis, kurias šmeižikai šio pasaulio skleidžia! <I>16</I> "Kas mokos daug, tasai nustoja visų stiprių troškimų",- taip šiandien patyliukais žmonės kalba ir gatvių tamsoje, ir aikščių. "O išmintis tik vargina be galo, neapsimoka - niekas, tu nieko neturi geidauti!" - štai tokią aš lentelę naują radau viešai net ir prekyvietėse kabant. Daužykit, laužykit, o, broliai mano, ir šią lentelę n_a_u_j_ą! Pavargėliai pasaulio mūsų ją prikalė prie sienos, taip pat mirties pamokslus sakantieji, kalėjimus prižiūrintieji: nes, matote, juk tai - taip pat yra pamokslas, kuris vergovėn kviečia: Kad jie blogai mokinos ir kad geriausio nesimokė, o jei ir mokėsi, tai viską per anksti, per greitai: kad v_a_l_g_ė jie blogai, todėl skrandžius susigadino, - o sugadintas skrandis - tai jų dvasia: j_i pataria į mirtį eiti! Nes iš tiesų, o, broliai mano, dvasia - t_a_i skrandis! Gyvenimas - tatai šaltinis džiaugsmo: bet iš kieno vidaus sugedęs skrandis kalba, tas liūdesio kėlėjas, visi šaltiniai tam užnuodyti atrodo. Pažint - t_a_i__ d_ž_i_a_u_g_s_m_a_s tam, kas liūto valią turi! Bet tas, kuris pavargo, tas pats yra tik "norimas", su juomi visos bangos žaidžia. Taip visad esti su žmonėm silpnaisiais: savuos keliuos jie pasiklysta. Ir pagaliau jų nuovargis dar klausia: "Kuriems galams tuomet mes tais visais keliais keliavom! Juk viskas visiškai vis tiek!" Š_i_t_i_e_m_s ausis geriau paglosto, kai jie pamokslą tokį girdi: "Neapsimoka niekas! Neturit jūs turėti norų!" Bet tai yra pamokslas, kuris vergovėn kviečia. O, broliai mano mieli, lyg koks gaivus audringas vėjas Zaratustra pas tuos visus ateina, kurie savais keliais keliaut pavargo; dar nosių daug privers jis čiaudėt! Taip pat pro mūro sienas prasiskverbia kvėpavimas laisvasis mano ir į kalėjimus, ir į dvasias įkalintąsias! Norėjimas padaro laisvą, nes jis yra kūryba: tokia mintis manoji. Ir t_i_k kūrybai turite mokintis! Ir mokymąsi patį pirma jūs turit iš manęs i_š_m_o_k_t_i, išmokt gerai mokintis! - Kas turi tad ausis, tasai teklauso! <I>17</I> Štai ten jau stovi laivas,- o va tenai galbūt į didį nieką kelias eina.- Bet kas norės į šį "galbūt" įsėsti? Nenori niekas lipt iš jūsų į laivą šį mirties! Bet kaip jūs norite tada p_a_v_a_r_g_ę būti n_u_o__ p_a_s_a_u_l_i_o! O, jūs pavargėliai pasaulio! Jūs netgi dar nuo žemės nesat atsiskyrę! Jūs geidulingi žemei visad man atrodėt, įsimylėję dar į žemės nuovargį šį savo. Ne veltui esate taip atsiviepę, - mažytis žemės geismas matyti lūpose man jūsų! O akyse - ar ten neplaukioja mažytis debesėlis džiaugsmų mūs žemės nepamirštamųjų? Yra gerų daug žemėj išradimų, vieni naudingi, o kiti malonūs: dėl jų mylėti žemę reikia. Ir dar yra tokių gerų nemaža, kurie - kaip moters krūtys: naudingi ir drauge malonūs. Bet jūs, pavargėliai pasaulio! Jūs žemės tinginiai! Jums reikia rykštėmis išperti kailį! Pėrimas šis jums turi kojas vėl išmiklint. Nes jeigu nesat jūs ligoniai ir atgyvenę niekšai, kurie jau patys žemei nusibodę, tuomet dykūnai gudrūs esat ar pasislėpusios smaližės gašlios katės. Ir jei nenorit vėl linksmai b_ė_g_i_o_t_i, tai turite - išnykt nuo žemės veido!

Kai nepagydomi ligoniai, nereikia daktaraut norėti: štai taip Zaratustra jus moko - todėl jūs turite išnykti! Tačiau daugiau d_r_ą_s_o_s turėti reikia kam galą padaryti, negu sukurti posmą naują: tai žino daktarai visi, taip pat visi poetai. <I>18</I> Yra tokių lentelių, o, broliai mano, kurias tik nuovargis sukūrė, ir dar tokių yra nemaža, kurias vien tinginystė rašė, šita supuvusioji: nors jos vienodai kalba, bet girdimos skirtingai nori būti. Pažvelkite į žūvantįjį šitą! Lig tikslo vienas žingsnis jam belikęs, bet jis pavargęs atkakliai į smėlį ištiesė čia kojas, tasai narsuolis! Iš nuovargio jis žiovauja ir spokso į kelią ir į žemę, į tikslą ir save: toliau nė žingsnio žengt jis nebenori,- tasai narsuolis! Dabar jį saulė kepina, kamuoja, ir šunys prakaitą jo laižo, bet jis čia guli užsispyręs, norėdamas verčiau pražūti: - pražūt per žingsnį tikslo nepasiekęs! Iš tikro, jūs, ko gero, jį už plaukų į jojo dangų traukt turėsit,- šį didžiavyrį! Geriau dar, jeigu jį gulėt paliksit tenai, kur ištiesė jis kojas, kad miegas jį apimtų, ramintojas tasai su šniokščiančiu lietum gaiviuoju. Tegul jis guli, kolei pats pabus iš miego,- kol nuovargį patsai įveiks ir kol atšauks jis visa, ką nuovargis jo lūpomis mokindamas kalbėjo! Tiktai, o, broliai mano, nuo jo nuvykit jūs šunis, šituos tingius landūnus ir tuos visus parazitus, kurie aplink jį spiečias: - visus parazitus "kultūringųjų", tuos spiečiančiuosius, kurie kiekvieno didžiavyrio - maitinas prakaitu sūriuoju! <I>19</I> Aplink save ratus aš brėžiu, taip pat ribas šventas; ir vis tokių žmonių mažėja, kurie su manimi drauge į aukštesnius vis kalnus kopia: nes iš kalnų vis šventesniųjų statau kalnyną. Bet kur jūs su manim bekoptumėt, o, broliai mano, žiūrėkit, kad koks v_e_l_t_ė_d_y_s su jum drauge neliptų! O veltėdys - tai kirmėlių knibždynė, lipių ir šliaužiančių grasiai ir norinčių nutukti nuo jūsų sergančių, žaizdotų vietų. Ir t_a_i yra jo menas, kad kopiančiose sielose jisai įžvelgia, kuomet pavargusios jos jaučias: ir sielvarte, ir pasipiktinime jūsų, ir jūsų gėdoje švelnioj jis savo šlykštų lizdą suka. Toj vietoj, kur stiprus silpnybę turi ir kur taurusis pernelyg švelnus yra, ten veltėdys tą savo šlykštų lizdą krauna: jisai tenai gyvena, kur didžiojo mažų žaizdelių esti. Tad kas yra visos būties rūšis aukščiausia? O kas sudaro ją žemiausią? Tai veltėdys - jisai yra rūšis žemiausia, o kas priklauso iš visų aukščiausiai rūšiai, tasai daugiausia ir veltėdžių išmaitina. Siela, kuri ilgiausius koptus turi ir kuo giliausiai nusileisti gali,- kaip neturėtų kuo daugiausia ant jos veltėdžių įsitaisę būti? - Siela, aprėpianti plačiausiai, kuri savy toliausiai ir bėgt, ir klaidžiot, ir blaškytis gali; labiausiai reikalingoji siela, kuri pati iš džiaugsmo į atsitiktinumą puola; - siela nūnai gyvuojančioji, kuri į tapsmą nyra; ir turinčioji, kuri į norą ir į geismą v_e_r_ž_i_a_s; - ir nuo savęs pačios vis bėgančioji, kuri pati save pasiveja rate toliausiam; išmintingiausioji siela, kuriai kvailystė iš visų saldžiausiai kalba;

- save labiausiai mylinčioji, kurioj visi dalykai turi savas sroves ir priešsroves, ir potvynius, ir nuoslūgius savuosius,- o, kaip s_i_e_l_a__ a_u_k_š_č_i_a_u_s_i_a galėtų neturėt blogiausiųjų veltėdžių! <I>20</I> O, broliai mano mieli, ar priklausau aš prie žiauriųjų? Tačiau sakau: kas krenta, dar pastūmėt tą reikia! Kas šios dienos - tai krenta, Yra: kas benorės tai sulaikyti! Bet aš - aš n_o_r_i_u dar ir pastūmėti! Ar jūs tą geidulį pažįstat, kurs akmenis į gan stačias gelmes ridena? - Tie žmonės šiandieniniai: tik pažiūrėkite į juos, kaip jie į mano gelmę ritas! Pradžia esu aš geresnių žaidėjų, o, broliai mano! Aš pavyzdys esu! D_a_r_y_k_i_t, kaip aš rodau! Ir ko skraidyti neišmokėt, išmokykit - g_r_e_i_č_i_a_u jį k_r_i_s_t_i! <I>21</I> Aš mėgstu tuos, kas narsūs: bet neužtenka vien mosuoti kardu,- dar reikia ir žiūrėti, k_a_m užsimojus smogti! Dažniau yra daugiau narsumo susilaikyt ir eit pro šalį, kad t_u_o save daug vertesniam išsaugotumei priešui! Tokie turėtų būti jūsų priešai, kuriuos vien neapkęst reikėtų, bet ne tokie, kas paniekos tik vertas: didžiuotis turit savo priešu - štai taip esu jau kartą mokęs. Vertingesniam jūs priešui turit, o, broliai mano, save pasilaikyti: dėl to pro daugelį praeiti reikia, - ir ypačiai pro padugnių daugybę, kurios jums apie tautą ir tautas ausis išūžti baigia. Laikykit žvilgsnį savo švarų nuo jų tų "už" ir "prieš"! Tenai teisybės daug ir neteisybės; kas žiūri ten, tam pyktis greit užeina. Užmesti akį, kirst kaip reikiant - tam proto daug nereikia; todėl jūs į girias išeikit ir užmigdykit savo kardą! S_a_v_a_i_s keliais jūs eikit! Ir lai tauta ir tautos - savaisiais eina! - išties tamsiais keliais, kur net jokia viltis daugiau neblyksi! Lai ten verteiva viešpatauja, kur visa, kas dar žiba,- yra verteivos auksas! Karalių laikas jau praėjęs: ir kas nūnai tauta save vadina, nėra karalių verta. Tik pažiūrėkit, kaip šios tautos šiandieną pačios lyg verteivos daro: jos rankioja sau naudą net menkiausią dar iš kiekvieno sąšlavyno! Viena kitos jos tyko, kai ką nutykoti pavyksta - tai jos "gera kaimynyste" vadina. O, palaimingi tolimi laikai, kuomet tauta kalbėjo: "Aš noriu būt tautų - v_a_l_d_o_v_ė!" Nes, broliai mano mieli: geriausia turi viešpatauti, geriausia n_o_r_i viešpatauti! O kur kitokios mintys sklinda, tenai - n_ė_r_a geriausio. <I>22</I> Ir jeigu t_i_e - turėtų duonos veltui, o, varge mano! Ko rėktų j_i_e tuomet, ko reikalautų! Išlaikymas - štai jų tikrasis siekis, jų kalbos ir buvimo laidas; tebus jiems tai nelengva! Tai plėšrūs žvėrys iš tikrųjų: jų žodis "dirbti" reiškia dar ir plėšti, o žodyje "uždirbti" - dar pergudravimas, suktybė slypi! Dėl to tebus jiems tai nelengva! Tad geresniais plėšrūnais tapt jie turi, dar plėšresniais ir gudresniais, ir dar labiau į ž_m_o_n_e_s__ p_a_n_a_š_i_a_i_s: žmogus kaip tik yra žvėris plėšriausias.

Išplėšė jis visų žvėrių dorybes: o taip yra todėl, kad iš visų žvėrių sunkiausia žmogui buvo. Beliko jam viršum galvos tik paukščiai. Ir jei žmogus skraidyti dar išmoktų, o, varge mano! Tad k_u_r tuomet - plėšrūnas jo plasnotų! <I>23</I> Štai kokius vyrą aš ir moterį regėt norėčiau: jisai - kariauti pasirengęs, jinai - vaikus gimdyti, tačiau abu - tiek galva, tiek ir kojom - į šokį pasinešę. Ir lai diena bus mums pražuvus, kuomet nė karto nesušokta! Ir lai klaidinga bus mums kiekviena teisybė, kuri nė vieno juoko nepatyrė! <I>24</I> O santuoka ta jūsų: žiūrėkite, kad neišeitų iš jos tik s_u_t_u_o_k_t_u_v_ė_s prastos! Ir jeigu tuokėtės per greitai, tuomet p_a_d_a_r_i_n_y_s - tos santuokos žlugimas! Tad santuoką verčiau jau laužyt, negu ją lenkt, meluoti! - o moteris viena man šitaip sakė: "Tikrai, aš santuoką sulaužiau, tačiau pirma jinai - mane sulaužė!" Nevykusiai poron sutuoktus aš pastebėjau kerštingiausius esant: jie keršija visam pasauliui, kad jau - ne atskirai bėgioja. Todėl aš noriu, kad garbingi žmonės sakytų viens antram: "Mes mylime viens kitą, tad s_t_e_n_k_i_m_ė_s tą meilę išlaikyti! Arba mūs pažadai įgis neapdairumo lemtį?" - Tad duokit mums truputį laiko ir santuoką mažytę, kad pamatytume, ar santuokai didžiai mes tinkam! Didžiulis juk dalykas per amžių būti dviese!" Štai taip aš patariu žmonėms garbingiems; ką reikštų antžmogiui manoji meilė ir tam viskam, kas dar ateiti turi, jei aš kitaip patarčiau ir kalbėčiau! Ne vien tik daugintis, gausėti, bet ir į__ a_u_k_š_t_į kilti - štai ką tepadeda, o, broliai mano, jums santuoka, jos rojus! <I>25</I> Kas priežastis yra suvokęs, iš kur senovėj daug kas rados, tasai, žiūrėk, dar pagaliau ir ateities šaltinių ims ieškoti ir stengsis dar naujų pradų surasti. O broliai mano mieli, jau netoli tas laikas, kai rasis n_a_u_j_o_s__ t_a_u_t_o_s, ir naujos versmės į naujas gelmes ims šniokšdamos tekėti. Drebėjimas juk žemės - jisai užverčia šulinių daugybę ir daug padaro trokštančiųjų: tačiau ir vidines jėgas, ir paslaptybes jis iškelia į šviesą. Kai žemė juda, dreba, atsiveria nauji šaltiniai. Kai senos tautos dreba, taip pat nauji šaltiniai ima trykšti. Ir kas tuomet sušunka: "Žiūrėkit,- štai šaltinis daugybei trokštančiųjų, viena širdis - daugybei siekiančiųjų, viena valia - daugybei darbo instrumentų",- aplinkui jį susiburia t_a_u_t_a, kitaip pasakius, tų daugybė, kurie mėginti nori. Įsakymus kas davinėti gali, klausyti kas privalo - štai kas mėginama tenai! O, kaip ilgai tai trunka: ir ieškoma, spėliojama, ir nesėkmių sulaukiama, ir mokomasi smarkiai, ir vėl mėginama iš naujo! Žmonių bendruomenė: jinai yra mėginimas, taip mokau aš,- ieškojimas ji ilgas: o ieško ji įsakinėjančiojo! - Mėginimas tatai, o, broliai mano! Ir j_o_k_s "susitarimas"! Tad laužykit, daužykit šį žodį minkštaširdžių ir puspusinių!

<I>26</I> O, broliai mano! Kas pavojų kelia visai žmonijos ateičiai didžiausią? Ar tai nėra gerieji ir teisieji? - ar tai ne tie, kas kalba, o širdyje savojoj jaučia: "Mes žinom jau, kas gera, kas teisu, mes turime jau viską; ir vargas tiems, kurie čia dar vis ieško!" Kad ir kokios žalos blogieji padarytų, bet kenksmingiausioji žala yra gerųjų! Kad ir kokios žalos pasaulio niekintojai pridarytų, bet kenksmingiausioji žala yra gerųjų. O, broliai mano mieli, geriesiems ir teisuoliams širdin yra pažvelgęs vienas, kuris pasakė šitaip: "Tai - fariziejai." Tačiau nesuprastas jis liko. Gerieji ir teisieji patys suprast jo negalėjo, nes jų dvasia nelaisvėj buvo jų sąžinės švariosios. Kvailystė juk gerųjų yra gudri be galo. O štai tikra teisybė: gerieji t_u_r_i fariziejais būti,- pasirinkimo jie neturi! Gerieji t_u_r_i tą prikalt prie kryžiaus, katras dorybę savo randa! T_a_t_a_i yra teisybė! O antras tas, kurs žemę jų atrado, gerųjų ir teisiųjų žemę, širdį ir pasaulį žemiškąjį, antrasis tas paklausė: "Ko jie neapkenčia labiausiai?" K_ū_r_ė_j_o jie neapkenčia labiausiai: kas lenteles ir kas vertes senąsias laužo,- tą laužiku ir nusikaltėliu vadina. Nes juk gerieji - jie n_e_g_a_l_i kurti: jie visuomet yra pradžia iš galo: - jie tą prie kryžiaus kala, kuris vertes naujas į lenteles naujas rašyti ima; jie ateiti aukoja s_a_u,- jie visą ateiti žmonijos prie kryžiaus kala! Gerieji tie - jie visuomet pradžia iš galo buvo. <I>27</I> O, broliai mano, ar supratot taip pat ir šitą žodį? Ir tai, ką apie "žmogų paskutinį" kadais esu jums sakęs? O kas pavojų kelia visai žmonijos ateičiai didžiausią? Ar tai nėra gerieji ir teisieji? Tad l_a_u_ž_y_k_i_t,_ _ d_a_u_ž_y_k_i_t__ g_e_r_u_o_s_i_u_s__ i_r__ t_e_i_s_i_u_o_s_i_u_s! - O, broliai mano, ar supratot taip pat ir šitą žodi? <I>28</I> Jūs bėgat nuo manęs? Jūs išsigandot? Jūs drebate prieš žodi šitą? Kuomet, o, broliai mano, liepiau geruosius laužyt, daužyti lenteles gerųjų, tiktai tuomet aš išlydėjau žmogų į jojo atvirąją jūrą. Ir tik dabar jam didis išgąstis ateina, didysis apsidairymas aplinkui, liga didžioji, šleikštulys didysis ir jūrligė didžioji. Krantus klaidingus jums nurodė, klaidingos apsaugos jus mokė šitie visi gerieji; jūs melagystėje gerųjų gimėt ir jautėtės joj saugiai. Gerųjų melo viskas persmelkta lig gyvo kaulo ir viskas iškraipyta. Bet kas atrado žemę, kuri "žmogus" vadinas, atrado tas ir žemę kitą -"žmonijos ateitis" jos vardas. Dabar jūs turite jūreiviai būti, jūreiviai drąsūs, kantrūs! Atėjus laikui, tiesūs eikit, o, broliai mano, išmokit tiesūs vaikščiot! O jūra šėlsta: daug kas nori jums padedant vėl atsistoti. Bet jūra šėlsta: viskas jūros galioj. Tad ką! Pirmyn! Jūs senos jūrininkų širdys!

Kas mums tėvynė! T_e_n_ mūs vairas suka, kur bus v_a_i_k_ų_ mūs ž_e_m_ė! Į ten dar audringiau nei jūra didysis ilgesys mūs veržias! <I>29</I> "Kodėl toks kietas? - kartą deimantą paklausė anglis sudeginto virtuvėj medžio.- Juk giminaičiai esam, ir artimi, man rodos?" Kodėl tokie minkšti? O, broliai mano, taip a_š_ jus klausiu: ar jūs gi nesat - mano broliai? Kodėl tokie minkšti, tokie jūs vangūs ir nuolaidūs? Kodėl jūs širdyse tiek melo ir neigimo? Lemties tiek maža žvilgsniuos jūsų? Ir jei likimais jūs nenorit būti ir nepermaldomaisiais, kaip jūs galėtumėte su manim - laimėti? Ir jei nenori jūsų kiEtis blizgėti, pjauti ir supjaustyt, kaip ateity jūs su manim galėsit - kurti? O juk kieti yra kūrėjai. Palaima jums turėtų būti ant metų tūkstančių, tarytum vaško, užspausti ranką savo, - palaima, lyg ant bronzos, ant valios metų tūkstančių rašyti - ant dar kietesnio, dar tauresnio daikto negu kad bronza. O kieta visiškai yra tiktai tauriausia. Štai šią lentelę naują, o, broliai mano, aš iškeliu virš jūsų: pasidarykite kieti! <I>30</I> O, tu valia manoji! Tu permaina visų vargų, tu m_a_n_o_ būtinybe! Apsaugoki mane nuo pergalių visų mažųjų! Lėmėjau tu sielos manosios, kuriam likimo vardą duodu! Tu manyje! Tu virš manęs! Ir saugok, ir taupyk mane tu dideliam likimui! Ir savąją didybę iš visų didžiausią, o, tu valia manoji, taupyki savo paskutiniam žingsniui,- kad nenumaldoma tu savo pergalėje būtum! O, kas nebuvo pergalės savosios nugalėtas! O, ir kieno netemo akys šioj prieblandoj svaigiojoj! O, ir kieno nešlitinėjo kojos, nebepajėgdamos savojoj pergalėj stovėti! - Kad ateity vidurdieniui didžiajam aš pasirengęs ir pribrendęs būčiau - lyg žaižaruojantis žaizdre metalas, lyg debesis, audros sukaupęs, ir pertvinkęs tešmuo didžiulis: - pribrendęs sau pačiam ir savo valiai, kuri širdy manojoj glūdi; lyg lankas tas, savos strėlės be galo pasiilgęs, lyg ta strėlė, ištroškusi žvaigždės savosios: - lyg ta žvaigždė, vidurdieniui savajam pribrendusi ir pasiruošus,- ir spindinti, ir perverta, ir palaimingai pasirengus sutikti saulės siunčiamas strėles pražūtingąsias: - lyg saulė tai pati galiausiai ir josios nenumaldoma valia, naikinti viską pasiryžus dėl pergalės savosios! O, tu valia, tu permaina to vargo viso, tu m_a_n_o būtinybe! Išsaugoki mane vienam laimėjimui didžiuliui!- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Sveikstantysis</I> <I>1</I> Kai vieną rytmetį ankstyvą Zaratustra į olą savo grįžęs buvo, pašoko lyg beprotis jisai iš guolio savo ir ėmė rėkt klaikiu balsu ir rankom mostiguoti, tarytum guoly tam kažkas dar kitas būt gulėjęs, kurs keltis nenorėjo; ir taip skambėjo balsas Zaratustros, kad jo žvėreliai išsigandę pas jį atbėgo, o iš visų

aplinkinių olų, landynių išlakstė visa, kas tik gyva buvo,- kas skrisdamas, plasnodamas, kas šliauždamas ir šokdamas, priklausomai nuo to, kokias kas kojas ir sparnus turėjo. Ir žodžiais šiais Zaratustra prabilo: Iškilk, mintie bedugne, tu iš gelmės manosios! Giesmė esu aš gaidžio tavo ir rytmečio žara auksinė, tu kirmėle užsimiegojus: pabusk, akis atmerki! Giedojimas manasis tave, tikiuos; pažadins! Tu perkirsk grandines ausų savųjų: klausyki! Nes aš noriu, kad tu mane girdėtum. Pabusk, akis atmerki! Čia griausmo esama tiek daug, kad ir kapai išmoks girdėti! Tad iš akių savų miegus ištrinki ir visa tai, kas kvaila, akla! Klausyk manęs ir akimis savosiom: nes balsas mano dar yra ir vaistas tiems, kas aklas gimęs. Ir kai tu jau pabudęs būsi, tuomet turėsi amžinai akių nebesudėti. Ne m_a_n_o būdas žadinti iš miego senelių seneles, kad joms tuoj pat paliepčiau - miegokite toliau! Tu jau judi, raivaisi, gargaliuoji? Pabuski, kelkis! Juk ne gargaliuot - kalbėti privalai! Zaratustra tave juk šaukia, tasai bedievis! Tai aš, Zaratustra, gyvenimo, kančios ir rato užtarėjas - šaukiu tave, mintie bedugne mano! O, laimė! Tu eini - aš jau girdžiu tave ateinant! Bedugnė mano k_a_l_b_a, giliausią gelmę savo į šviesą aš ištraukiau. Valio! Eik šen! Duok ranką savo - gerai! Ne ne! Aha! - Bjauru, koktu, šlykštu - o, varge! <I>2</I> Vos spėjęs šiuos žodžius ištarti, Zaratustra susmuko kaip negyvas ir dar ilgai gulėjo lyg lavonas. Bet kai jis sąmonę atgavo, išblyškęs buvo ir virpėjo, ir keltis nemėgino, ilgai nei valgė jis, nei gėrė. Ir truko taip dienas septynias; o jo žvėreliai dieną naktį vis budėjo; išskrisdavo tiktai erelis jiems maisto atgabenti. Ir visa, ką surast ir sumedžiot jam sekės, parskridęs dėdavo prie Zaratustros guolio: todėl Zaratustra netrukus gulėjo uogom geltonom ir raudonom apkrautas, ir vynuogėm, ir obuoliais rausvais, ir kvepiančiom žolelėm, ir pinijų kankorėžiais. Prie kojų patiesti tysojo ėriukai du, kuriuos erelis per vargus nuo piemenų pagrobęs buvo. Ir pagaliau aštuntą dieną Zaratustra pakilo guoly savo, ant rankos pasirėmęs, pasiekė obuolį raudoną, pauostė jį ir kvapą jo pagyrė. Tuomet žvėreliai jo pamanė, kad laikas jau atėjo su juo pasikalbėti. "O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- septynios dienos jau guli tu šitaip, akis užmerkęs: ar nemanai, kad metas vėl ant kojų stotis? Išeiki iš olos savosios: tavęs pasaulis laukia tarytum sodas. Dabar tik vėjas žaidžia su nelengvais gardžiais kvapais, kurie tavęs geidauja; ir dar visi upeliai paskum tave srovent norėtų. Visi daiktai tavęs ištroškę, nes ištisas dienas septynias buvai tu vienas,- išeiki iš olos savosios! Visi daiktai - jie gydytojais tavo būti nori! O gal aplankė pažinimas naujas, kartus, sunkus be galo? Lyg užraugta tešla gulėjai, siela tavoji kilo ir per visus kraštus jau lipo." - O, gyvulėliai mano,- Zaratustra atsakė,- čiauškėkite toliau jūs šitaip ir leiskit man klausytis! Mane gaivina, kai jūs plepat: kai plepama yra, pasaulis man tarytum sodas rodos. Kaip gera, kad yra garsų ir žodžių: ar žodžiai ir garsai nėra vaivorykštės ir tiltai apgaulingi tarp tų, kas amžinai išskirta? Juk sielai kiekvienai priklauso pasaulis kitas; ir sielai kiekvienai kita siela yra anas pasaulis. Tarp panašiausiųjų dalykų iliuzija yra kaip tik didžiausia; nes per mažiausiąją bedugnę sunkiausia permest tiltą. O dėl manęs - tai kaip galiu aš būti kažkur ne savyje? Nėra būties tos išorinės! Bet mes pamirštam tai, girdėdami bet kokį garsą; kaip gera, kad pamirštam!

O ar ne tam duoti ir dovanoti daiktams vardai, garsai įvairūs, kad tais daiktais žmogus gaivintųs? Kalbėjimas - graži kvailystė: žmogus viršum visų daiktų juo šoka. Kaip malonu kalbėti, garsų klausytis melo! Garsais juk mūsų meilė šoka viršum vaivorykščių margųjų, - "O, Zaratustra,- jam atsakė žvėrys,- tokiems, kurie kaip mes galvoja, visi daiktai jiems šoka patys: ateina, ranką viens antram paduoda, nusijuokia ir bėga - ir vėl sugrįžta. Juk viskas eina, viskas grįžta; būties taip amžiais sukas ratas. Ir viskas miršta, viskas vėl pražysta; būties taip amžiais slenka metas. Juk viskas lūžta, viskas vėl iš naujo jungias; būties taip amžiais namas renčias. Ir viskas skirias, viskas sveikinasi vėlei; per amžius lieka ištikimas sau būties tas ratas. Būtis akimirką kiekvieną randas; aplink kiekvieną 'čia' vis sukas rutulys 'tenai'. O vidurys yra visur. Tik kreivas amžinybės takas." - O, pokštininkai jūs ir rylos! - Zaratustra atsakė ir vėl nusišypsojo,- o, kaip gerai jūs žinot, kas per dienas septynias įvykti privalėjo: - ir kaip anas baisusis gyvis į gerklę man įlindo ir dusino mane, ir smaugė! Tačiau aš jam nukandau galvą ir nuo savęs toli nuspjoviau. O jūs - iš to dainušką jau sudėjot? O aš dabar guliu čia išsitiesęs, pavargęs dar nuo to kandimo ir spjovimo, dar vis sergąs nuo savojo išganymo. I_r__ j_ū_s__ į__ v_i_s_a__ t_a_i__ ž_i_ū_r_ė_j_o_t_? O, jūs žvėreliai mano, ar jūs taip pat tokie jau žiaurūs esat? Ar jūs norėjote į mano skausmą didelį žiūrėti, kaip žmonės daro? Žmogus juk gyvulys žiauriausias. Tragedijos, kryžiavimai, koridos lig šiolei jam didžiausią malonumą žemėj teikė; ir kai žmogus sau pragarą išrado, tas pragaras jam dangumi šioj žemėj tapo. Ir kai tik didelis žmogus sušunka, tuoj pat mažasis prisistato; ir seilės varva jam iš malonumo. Bet jis "užuojauta" tatai vadina. Žmogus mažasis, ypačiai poetas - kaip uoliai kaltina gyvenimą jis žodžiais! Klausykite, tik pro ausis jūs nepraleiskite to džiaugsmo, kurs visuose jo kaltinimuos skamba! Gyvenimo šitokius kaltintojus vienu akimirksniu gyvenimas įveikia. "Juk myli tu mane? - gyventi malonumas, akiplėša tas, klausia,- palauki dar truputį, dar neturiu tau laiko!" Žmogus pats sau yra žvėris žiauriausias; ir visados, kuomet jūs girdit kalbant, kad "nusidėjėlis" jisai, "nešėjas kryžiaus" ir "atgailautojas" esąs, jūs nepraleiskit pro ausis to malonumo, kurs aimanavimuos šituos ir kaltinimuos slypi! O aš patsai ar noriu tuo apkaltint žmogų? O, jūs žvėreliai mano, lig šiol esu išmokęs viena: kad žmogui tai, kas jo blogiausia, reikalinga,- kad jam geriausia būtų, - kad visa, kas blogiausia, sudaro j_ė_g_ą jo didžiausią ir akmenų kiečiausią aukščiausiajam kūrėjui; ir kad žmogus geresnis ir piktesnis tapti turi: - Aš ne prie t_o kankynių medžio buvau prikaltas, kad žinau: žmogus yra negeras, tačiau prie kito, nes šaukiau, kaip niekuomet nėra dar kitas šaukęs: "Deja, piktybė jo didžiausia tokia menkutė! Deja, jo gėris pats didžiausias toksai menkutis!" Pasišlykštėjimas žmogum didysis į gerklę man įlindęs buvo ir dusino mane; taip pat ir tai, ką aiškiaregis pranašavo: "Juk viskas visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, žinojimas tik smaugia." Ir prieš mane brėkšma ilga šlubčiojo ir liūdesys pavargęs mirtinai, apsvaigęs, kurs žiovaudamas sakė: "Jis amžinai sugrįžta, žmogus tas, nuo kurio esi pavargęs, žmogelis tas mažasis",- taip žiovaudamas mano ilgesys kalbėjo, vos kojas vilkdamas ir negalėdamas užmigti. Ola pavirto man žmonių ši žemė, įdubo jos krūtinė ir visa gyva man žmogaus pelėsiais virto ir kaulais, ir praeitimi, kuri supuvus. Tie dūsavimai mano sėdėjo prie žmonių kapų visų ir atsistot nebepajėgė; tos aimanos ir klausimų kėlimai - jie kvarkė, smaugė, graužė ir skundės dieną naktį: - "Aje, žmogus atgal vis grįžta amžiais! Žmogus mažasis amžiais grįžta!"

Nuogus abu mačiau aš kartą, didžiausią žmogų ir mažiausią: per daug jau žmogiškas ir tas didžiausias! Per daug jau mažas pats didžiausias! - tai buvo žmogumi nusivylimas mano! Ir amžinas mažiausiojo grįžimas! - tai buvo būtimi visa nusivylimas mano! O, kaip bjauru, koktu, šlykštu! - Štai taip Zaratustra kalbėjo ir ėmė dūsaut ir drebėti, nes vėl prisiminė jis ligą savo. Bet jo žvėreliai nebeleido jam daugiau kalbėti. "Nebekalbėki, sveikstantis ligoni! - žvėreliai jam atsakė.- Verčiau išeik iš čia į lauką, kur jau seniai tavęs pasaulis, tarytum sodas, laukia. Išeiki pas rožes, bites, pulkus balandžių! Bet ypačiai - pas paukštelius giesmininkus, kad jų g_i_e_s_m_i_ų išmoktum. Giedojimas juk sveikstantiems naudingas; tegu sveikieji kalba. O jei giesmių taip pat sveikieji nori, tai nori jie kitų giesmių negu kad sveikstantysis." - "O, pokštininkai jūs ir rylos, nutilkite galiausiai! - Zaratustra atsakė ir juokės iš žvėrelių savo.- Kaip nuostabiai jūs žinot, paguodą kokią sau radau aš per dienas septynias! Kad aš turiu giedoti vėlei,- štai š_i_t_ą sau paguodą sugalvojau ir š_i_t_ą pasveikimo būdą: ar ir iš ta dainušką vėl tuojau sudėsit?" - "Nebesakyk daugiau jau nieko,- žvėreliai prašė jo dar kartą.- Verčiau, tu sveikstantis ligoni, pirma pasidaryk sau lyrą, pasidaryk sau lyrą naują! Nes juk matai, o, Zaratustra! Naujoms giesmėms tavoms naujos ir lyros reikia. Giedok, triukšmauk, o, Zaratustra, naujom giesmėm tu sielą savo gydyk: kad savo didįjį likimą galėtumei ištverti, likimą, kokio joks žmogus nėra dar niekuomet turėjęs! Nes žvėrys tavo puikiai žino, kas tu esi, o, Zaratustra, ir kuo turi tu tapti: tai va, e_s_i__ t_u__ m_o_k_y_t_o_j_a_s__ a_m_ž_i_n_o__ g_r_į_ž_i_m_o,- štai toks dabar likimas t_a_v_o! Kad pirmas tu šį mokslą skleist turėsi,- kaip šis likimas didis neturėtų būti tau ir pavojumi didžiausiu, taip pat liga pavojingiausia! Matai, mes žinom, ko tu mokai: kad amžinai daiktai visi sugrįžta ir mes drauge su jais, kad mes be galo daugel kartų jau buvę esam ir su mumis drauge - visi daiktai. Tu mokai, kad yra didieji tapsmo metai,- siaubingo dydžio metai, kurie lyg smėlio laikrodis tasai vis apsiverst iš naujo turi, kad vėl byrėtų ir išbirtų: - todėl visi šie metai yra sau patys lygūs - didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos, dėl to mes irgi metuos kiekvienuos didžiuosiuos sau patys lygūs esam, didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos. Ir jei dabar tu mirt norėtum, o, Zaratustra, matai, mes žinome gerai, ką tu tuomet sau pasakytum; bet tavo žvėrys prašo dar nemirti! Tuomet kalbėti imtum, nė nedrebėdamas nei kiek, veikiausiai iš palaimos atsidusęs: nes didelė našta ir didelis slogutis tau būtų nusiritę, o, tu nepaprastas kantruoli! - "Dabar štai mirštu ir nykstu, o, broliai mano,- tu mums sakytum,- tuoj pat į nieką aš pavirsiu. O sielos juk taip pat mirtingos kaip ir kūnai. Bet mazgas priežasčių, kuriam esu įpintas, sugrįš,- sukurs mane jis vėlei! Aš pats juk priklausau prie priežasčių grįžimo amžinojo. Sugrįšiu vėl su šia štai saule, su šia žeme, šiuo ereliu ir gyvate šitąja - n_e į gyvenimą aš naują arba gyvenimą geresnį, arba gyvenimą panašų: - aš amžiais į gyvenimą tą patį ir palaimingą didžiausiuos ir mažiausiuose dalykuos grįšiu, kad vėl visų daiktų grįžimą amžinąjį skelbčiau, - kad žodį vėl kartočiau apie vidurdienį ir žemės, ir žmonių tą didį, kad vėl žmonėms aš antžmogį garsinčiau. Aš ištariau jau žodį savo, ir aš dūžtu į savo žodį: taip nori amžina dalia manoji,- aš kaip skelbėjas žūstu! Ir štai ta valanda atėjo, kai mirštantysis pats save palaimint turi. Štai taip p_a_s_i_b_a_i_g_i_a nusileidimas Zaratustros."

Kuomet žvėreliai šiuos žodžius pasakė, nutilo jie ir laukė, tikėdamies išgirsti Zaratustros mintį kokią; tačiau Zaratustra nepastebėjo, kad jie nutilo. Jis tik ramiai gulėjo, akis užmerkęs, lyg miegotų, bet nemiegojo, nes su siela sava jisai kalbėjo. Pamatę jį taip tylint, gyvatė ir erelis nusprendė didžią tylą šią pagerbti ir pasišalino iš lėto. <I>Apie didįjį ilgesį</I> O, siela mano, aš tave išmokiau sakyti žodį "šiandien", taip pat žodžius "anksčiau", "kadaise" ir šokt ratelį savo viršum visų "čionai", "kitur", "tenai". O, siela mano, aš tave ištraukiau iš užkampių visų, nušluosčiau nuo tavęs aš dulkes, vorus, prietemų blausumą. O, siela mano, nuo tavęs nuploviau aš gėdą mažąją ir užkampių dorybę ir įkalbėjau atsistoti nuogą prieš saulės veidą skaistų. Viršum banguojančios tavosios jūros paleidau audrą siausti, kuri "dvasia" vadinas; nuo jūros tavo debesis visus nustūmiau, pasmaugiau pats smaugėją, kurią vardu mes "nuodėmė" pažįstam. O, siela mano, aš daviau tau teisę sakyti "ne", kaip audros sako, ir "taip" sakyt, kaip atviras dangus kad sako: rami, lyg deganti žvakutė, tu stovi ir eini dabar per neigiančiąsias vėtras. O, siela mano, grąžinau tau laisvę būt viešpačiu viskam, kas jau sukurta ir kas dar nesukurta: ir kas gi taip pažįsta kitas, kaip tu pažįsti, tą aistrą būsimybės? O, siela mano, paniekos tave aš mokiau, ne tos, kuri kaip kirminas atšliaužia, o didelės ir meilės kupinos, kuri labiausiai myli, kuomet labiausiai neapkenčia. O, siela mano, aš tave įtikinėti mokiau, kad net ir tai, kas esmingiausia, tu perkalbėtum: kaip saulė ta, kuri ir jūrai dar didybę savo pajausti leidžia. O, siela mano, tau jau nebereikia klusnumo jokio rodyt, keliaklupsčiaut ir ponais vis kitus vadinti; aš pats tokius vardus daviau tau, kaip "Posūkis nuo vargo" ir "Likimas". O, siela mano, vardą naują ne vieną aš esu tau davęs ir daug margų žaisliukų, aš "Likimu" pavadinau tave ir "Apimčių apimtimi", "Žydru varpu" ir "Laiko bambos gysla". O, siela mano, žemės karalystei tavo aš išmintį daviau išgerti visą, visus vynus naujuosius ir tuos visus dar išminties vynus stipriuosius, kurie iš neatmenamų laikų išlikę. O, siela mano, ant tavęs aš pyliau kiekvieną saulę ir kiekvieną naktį, tylėjimą kiekvieną ir ilgesį kiekvieną: ir tu išaugai man kaip vynuogyno krūmas. O, siela mano, štai tu stovi, gausos pilna, sunki, lyg vynmedis su tešmenim vis tvinkstančiais ir vynuogėm išpampusiom, rudom, auksinėm: - išpampusi ir spaudžiama savosios laimės, vis delsdama dėl pertekliaus didžiulio ir susigėdus dar laukimo savo. O, siela mano, niekur nesurasi dabar kitos sielos, kuri labiau mylėtų ir erdvesnė bei talpesnė būtų! Tad kur ir ateitis, ir praeitis arčiau viena kitos gyventų, jei ne tavy iš tikro? O, siela mano, tau daviau aš viską, ir mano rankos tavo labui ištuštėjo: ir štai dabar! Dabar manęs tu klausi su šypsena ir širdgėla skausminga: "Kuris iš mudviejų dėkoti turi? - Ar ne davėjas turi padėkoti, kad imantysis ėmė? Ar dovanojimas nėra reikmė? Ir ar ėmimas - pagailos nereiškia?" O, siela mano, suprantu iš tikro, ko širdgėla tavoji šypsos: gausa per didelė tava pati dabar štai ilgesio rankas man tiesia! Pilnatvė tavo jūras šniokščiančias apžvelgia ir ieško vis, ir laukia; per didelės gausos pasiilgimas iš besišypsančio dangaus akių tavųjų žvelgia! Ir iš tiesų, o, siela mano! Kas, šypseną išvydęs tavo, pajėgtų nepravirkti? Net patys angelai nebesulaiko ašarų savųjų, pamatę šypsnį supergėrio tavo.

Kaip tik tavasis gėris, supergėris, nenori nei raudot, nei verkti; ir vis dėlto, o, siela mano, šypsnys tavasis ilgis ašarėlių, o lūpos virpančiosios tavo - jos ilgisi dejonių. Ar visokie verksmai nėra dejonės? O visokia dejonė nėra ir kaltinimas?"- štai taip kalbi tu sau pačiai, todėl,- o, siela mano, tau norisi verčiau šypsotis, negu išlieti skausmą savo, - gausiom išlieti ašaromis tą visą savo skausmą dėl tos gausos tavosios ir dėl vynuogienojo siekio sulaukti vynuogių augintojo greičiausiai ir peilio jojo! Bet jeigu verkti tu nenori, išverkti širdgėlos tos purpurinės savo, tuomet g_i_e_d_o_t_i tu turėsi, o, siela mano! - Matai, aš pats šypsausi, tasai, kurs siūlo tau tikrų dalykų: - giedot balsu audringu, kol jūros visos šėlti liausis, kad ilgesin tavan įsiklausytų, - pakol ramių ir ilgesingų jūrų toly laivelis pasirodys, auksinis tas stebuklas, aplink kurio šį auksą visi geri, blogi ir stebuklingi daiktai aplinkui šokinėja: - ir daug mažų ir didelių gyvūnų ir visa, kas lengvas ir stebuklingas kojas turi, kad violetiniais takais galėtų bėgti, - tenai, pas aukso tą stebuklą, laivelį savanorį ir šeimininką jojo: o jis - tai vynuogių augintojas, kurs su peiliu deimantiniu jau laukia, - didysis tavo išganytojas, o, siela mano, tasai bevardis, kuriam tik būsimosios giesmės galės surasti vardą! Ir iš tiesų, būsimomis giesmėm alsavimas jau tavo dvelkia, - jau tu esi įkaitus ir svajoji, jau iš visų paguodos gilių ir skambančių šaltinių geri tu godžiai, jau ilsis būsimų giesmių palaimoj didžioji širdgėla tavoji! - O, siela mano, aš dabar jau viską esu tau atidavęs ir netgi paskutinį grūdą, ir mano rankos tavo labui ištuštėjo: k_a_d__ a_š__ k_v_i_e_č_i_a_u__ t_a_v_e__ g_i_e_d_o_t_i, tai buvo mano grūdas paskutinis! Kad aš kviečiau tave giedoti, dabar sakyk, kalbėki: k_u_r_i_s iš mudviejų nūnai - dėkoti turi? O dar geriau: giedoki man giedoki, o, siela mano. Ir man dėkoti leiski! - Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Antroji šokio daina</I> <I>1</I> "Tau į akis, gyvenime, aš neseniai pasižiūrėjau ir auksą blizgant pamačiau nakties aky tavojoj,- širdis sustingo man iš malonumo šito: - laivelį aukso blizgantį išvydau naktinių vandenų platybėj: ir nyrantį, ir skęstantį, ir vėlei mojantį laivelį, sūpuoklį tą auksinį! Į kojas mano, tas padūkusiąsias, metei tu savo žvilgsnį - ir besišypsantį, ir klausiantį, ir tirpdantį sūpuokliškąjį žvilgsnį. Ir vos tau du kartus palietus rankutėmis mažytėm tarškynę savo, tuojau kilnotis ėmė mano kojos, į šokį verždamosi.- Kulnai tuoj piestu stoti ėmė, ir kojų pirštai tuoj sukluso, norėdami tave suprasti: šokėjo ausys juk yra - jo kojų pirštuos! Aš prie tavęs iš karto puoliau: o tu šalin sprukai nuo mano šuolio; ir prieš mane vis kyščiojo tavųjų sprunkančių ir skrendančių plaukų liežuvis! Aš nuo tavęs atgal atšokau ir nuo tavų gyvačių: ir tu tuoj pat sustojai, pusiau į mano pusę atsigręžęs, akim pilnom geidimo. Kreivais tais žvilgsniais savo - kreivų kelių tu mokai; o kojos mano kreivuose keliuos - suktybių mokos! Bijau tavęs, kai tu čia pat, pašonėj, tave aš myliu, kai esi toli; sprukimas tavo - jis mane vilioja, ieškojimas tavasis - mane jis stabdo: kenčiu ašai, bet ko aš dėl tavęs nesu mielai iškentęs!

Visų šitų, kurių šaltumas tvilko, kurių neapkanta tik suvedžioja, kurių sprukimas varžo, kurių patyčios širdį liečia: - ir kas neapkentė tavęs, sakyki, tavęs, didžios rišėjos, ir vystytojos, gundytojos, ieškotojos, radėjos! Ir kas tavęs gi nemylėjo, tavęs, tos nekaltosios ir nekantriosios, tos vėjakojės, vaikiaakės, nusidėjusiosios! Kur tu dabar mane tempi ir trauki, stebukle tu ir nesutramdomasai? Sprunki tu nuo manęs jau vėlei, saldus išdykėli, nedėkingasai! Aš šokdamas tave vejuosi, seku tave aš pėdsaku menku. Kur tu esi? Duok ranką! Arba nors pirštą vieną! Čia olos tik ir tankmės: čia mudu pasiklysim!- Palauk! Sustok ir nejudėki! Ar nematai gi, kaip pelėdos, šikšnosparniai čia šmikši? Pelėda tu! Šikšnosparni patamsių! Mane tu erzint nori? Kur esam mes? Tu iš šunų esi išmokęs taip staugt ir loti. Tu kaleni man taip maloniai baltais dančiukais, ir tavo piktos akys vis blyksi į mane iš susiraičiusių karčiukų! Tai šokis toks, kuris nepaiso nei kelio, nei takelio: nes aš esu medžioklis,- ar būsi šuo tu mano, arba mana kalnų ožkelė? Dabar šok šen, čia man prie šono! Greičiau, tu nelaba striksuole! Dabar aukštyn! Dabar į ten - anapus! O, varge mano! Aš pats bešokdamas parpuoliau! O, pažiūrėki, kaip aš išsitiesęs, išdykėle, pasigailėjimo maldauju! Aš stojuos tuoj ir su tavim verčiau - daug mielesniais takais keliauju! - Takais takeliais meilės mūsų ir per tylius, išmargintus krūmokšnius! Arba tenai skersai per jūrą, kur plaukioja ir šokinėja žuvys aukso! Ar tu nesi dabar pavargus? Tenai anapus avys ganos ir sambrėškos vakarės jau boluoja: o ar miegot ne miela, kuomet aviganiai dūduoja? Juk tu išvargusi siaubingai? Tenai tave nunešiu nuleisk tiktai rankas, tegu jos karo! Ir jeigu tu ištroškus,- aš tau šį tą turėčiau, tačiau burna tavoji nenori šito gerti! O, prakeikta, mikli, lanksti gyvate, tu ragana pakampių, tu nevidone! Kur pradingai? Bet aš jaučiu nuo tavo rankų ant veido dvi dėmes raudonas! Iš tikro, man jau nusibodo būt visad piemeniu tavuoju, aviganiu tavu palaukių! Lig šiol, tu ragana, aš tau giedojau, dabar turėsi tu man - kaukti! Tu pagal manąjį botagą turėsi šokti man ir šaukti! Botago juk nesu pamiršęs? - Ne ne!"- <I>2</I> Tada gyvenimas atsakė šitaip, ausis dailiąsias užsikimšęs: "O, Zaratustra! Kam taip baisiai tu botagu savuoju pliauški! Juk tu žinai, kad triukšmas yra minčių žudikas,- o man dabar kaip tik švelniausios mintys gimsta. Abu mes esame tikrai netikę nei gėriui ir nei blogiui. Anapus gėrio ir anapus blogio mes salą savo radom ir savo pievą žalią - ir vien tik mudu dviese! Todėl mes viens antram geručiai turim būti! O jei mes vienas antro nemylim iš visos širdies,- ar reikia jau abiem ir pykti, kad širdimi visa nemylim vienas antro? O kad esu tau geras, dažnai net ir per geras, tu tai žinai puikiausiai: ir taip yra dėl to, kad išminties tavos pavydžiu. O, toji išmintis, sena pamišus kvailė! Jei kada nors jinai tave pamestų, tuomet ir mano meilė jau greitai nuo tavęs pabėgtų." Tada gyvenimas mąsliai dairytis ėmė: atgal, į šonus ir aplinkui ir šitaip tyliai tarė: "O, Zaratustra, ištikimas man esi kaip reikiant! Tu jau seniai manęs taip nebemyli, kaip tu kalbi; žinau, tu jau galvoji, kad greit mane apleisi. Yra toksai labai sunkus ir senas varpas: jo gausmas naktį net pasiekia tavo olą:

- kai išgirsti vidurnaktį, kaip valandas jis muša, tu tarp pirmos ir dvyliktos galvoji - galvoji tu, o Zaratustra, aš tai žinau, kad greit mane apleisi!" "Tikrai,- aš atsakiau iš lėto,- bet tu taip pat žinai..." Ir aš jam pasakiau kažką į ausį, kažkur į plaukus - geltonus ir suveltus, neišmintingus plaukus. "Tu tai ž_i_n_a_i, o Zaratustra? Tačiau kiti - nežino niekas."- Ir mes žiūrėjome į vienas antrą, ir žvelgėm į žaliąsias pievas, kurias vėsusis vakaras jau gaubė, ir verkėme abudu.- Bet man tuomet gyvenimas mielesnis buvo nei išmintis visa lig šiol manoji.- <I>3</I> V_i_e_n_a_s! Klausyk, klausyk! Žmogau! D_u! Vidurnaktis ką sako tau? T_r_y_s! "Miegojau aš ramus,- K_e_t_u_r_i! Iš sapno štai jau pabudau: - P_e_n_k_i! Pasaulis toks gilus, Š_e_š_i! Gilesnis nei diena, matau. S_e_p_t_y_n_i! Sopa didi jo, eik,- A_š_t_u_o_n_i! O džiaugsmas - jis daina: D_e_v_y_n_i! Sopa atsako: baik! D_e_š_i_m_t! Juk džiaugsmo ši daina- V_i_e_n_u_o_l_i_k_a! Ji nori būti amžina!" D_v_y_l_i_k_a! <I>Septyni antspaudai Arba: teigimo ir baigties giesmė)</I> <I>1</I> Ir jei esu aiškiaregys aš tikras ir kupinas tos aiškiaregio dvasios, kuri kalnynu aukštu tarp jūrų štai dviejų keliauja,- tarp praeities ir ateities keliauja kaip debesis sunkus,- ir priešas žemumų tvankiųjų ir viso, kas yra pavargę ir mirti nei gyventi nebenori: žaibams tamsioj krūtinėj pasirengęs ir šviesai išganingai, pritvinkęs tų žaibų, kurie, pritardami jų pranašiškiems blyksniams, vis sako "Taip!" ir žodį šį šypsniu palydi;

- bet palaimingas tas, kurs taip pritvinkęs! Ir iš tiesų ilgai kabot ties kalnu turi, kaip debesis audros apsunkęs, tasai, kas ateities įžiebti žiburį privalo! O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo! Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>2</I> Ir jei kadaise pyktis mano kapus įniršęs griovė, ribas pažyminčiuosius akmenis iš vietos stumdė ir lenteles senąsias stačiom pakalnėm rito: ir jei kadais patyčios mano žodžius suplėkusius išblaškė, ir atėjau aš tartum šluota visiems vorams kryžiuočiams ir tartum skersvėjis - kapų rūsiams pridvisusiems seniesiems; ir jei kadais triumfuodamas sėdėjau ten, kur palaidoti dievai senieji guli šalia paminklų tiems seniems šmeižikams, kurie pasaulį dergė, ir laiminau pasaulį, jį mylėjau; - nes ir bažnyčias, ir dievų kapus aš myliu, jei tik dangus tyra akim per jų įgriuvusias lubas į vidų žvelgia; mielai aš augu lyg žolė, lyg tos raudonosios aguonos ant subyrėjusių bažnyčių - O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo? Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>3</I> Ir jei kadais mane aplankė kūrybos įkvėpimas ir dvelksmas dangiškosios būtinybės, kuri net atsitiktinybės šokt ratelius žvaigždžių priverčia: ir jei kadaise aš juokiausi, kaip juokiasi kūrybos žaibas, kurį dar ilgas veiksmo griausmas, nors ir griaudėdamas, tačiau klusniai palydi: ir jei kadais prie žemės dieviškojo stalo aš su dievais žaidžiau kauliukais, kad žemė net drebėjo ir pleišėjo, ir ugnines upes paviršiun prunkštė: - nes stalas dieviškas - tai žemė, drebanti nuo žodžių - naujų ir kūrybingų - ir nuo kauliukų trenksmo, kai žaisdami dievai juos mėto:- O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo? Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią savų vaikų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>4</I> Ir jei kadaise gurkšniais dideliais aš gėriau iš to putojančio ąsočio, kur viskas kuo puikiausiai sumaišyta; ir jei ranka mana kadaise toliausia prie arčiausia pylė ir ugnį su dvasia, ir džiaugsmą su kančia, ir kas blogiausia su geriausia į viena dėjo; ir jeigu pats esu aš kruopelytė anos išganingosios druskos, kuri visiems dalykams padeda ąsotyje gerai susimaišyti; - nes esama juk druskos, kuri ir gėrį su blogiu susieja; nes ir didžiausias blogis yra paskanint vertas ir putom per kraštus ąsočio lietis,-

O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo? Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>5</I> Ir jeigu palankus esu aš jūrai ir dar viskam, kas jūros būdą turi, ir palankiausias net tuomet, kai tai piktai man prieštarauja; ir jei many ieškojimų aistra gyvena, kuri bures ton pusėn varo, kur dar neatrasta yra, ir mano toj aistroj siela jūreivio slypi; ir jei kadaise triumfas mano skelbė: "Krantai išnyko - ir dabar grandinės man nukrito paskutinės, - aplink mane beribė bekraštybė siaučia, tenai tolybėj man erdvė ir laikas žiba; pirmyn! Žvaliau! Širdie senoji!"- O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo? Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>6</I> Ir jei dorybė mano, dorybė tai - šokėjo, ir kojom savo aš abiem dažnai į auksu blizgančią smaragdinę ekstazę šokau; ir jei piktybė mano, tai - besišypsanti piktybė, ir tupinti slaptai už rožių krūmų ir tvorų, lelijom apsodintų; - nes juk šypsny visa piktybė susitelkia, tačiau savos palaimos išteisinta ir paskelbta šventąja; - ir jei didysis mano tikslas būtų, kad visa, kas sunku, pasidarytų lengva, kiekvienas kūnas kad šokėju taptų, o kiekviena dvasia - paukščiu pavirstų: ir iš tikrųjų tai sudaro mano alfą ir omegą!- O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo! Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e! <I>7</I> Ir jei kadais tylias padanges tiesiau aš virš galvos savosios ir nuosavais sparnais skridau į tuos dangus, kuriuos aš pats buvau sukūręs; ir jeigu į didžias šviesos platybes aš žaisdamas plaukiau ir laisvę mano paukščio išmintis aplankė; - bet šitaip paukščio išmintis ši kalba: "Matai, nėra viršaus iš viso jokio, ir apačios jokios nėra! Ir mėtykis aplinkui, pirmyn, atgal, lengvasai! Dainuok! Daugiau nebekalbėki! - Ar ne sunkiesiems žodžiai padaryti? Ar nemeluoja jie lengviesiems? Dainuok! Daugiau nebekalbėki!"- O, kaipgi neturėčiau siekti amžinybės ir žiedo to vestuvinio brangiausio,- to žiedo sugrįžimo? Dar niekad moters man sutikt neteko, kurią vaikų savų aš motina matyt norėčiau, nebent tai moteris tik toji būtų, kurią aš myliu: nes myliu aš tave, o, amžinybe! N_e_s__ m_y_l_i_u__ a_š__ t_a_v_e, __ o, __ a_m_ž_i_n_y_b_e!

<I>KETVIRTA IR PASKUTINĖ DALIS</I> <RIGHT><I> O! Kas pasaulyje, sakykit, kvailysčių didesnių pridarė, jei ne gailestingieji? Ir kas kančių daugiau sukėlė, jei ne kvailystės tų, kurie vadinasi gailestingieji? Ir vargas tiems visiems, kas myli, kurie dar aukščio nepasiekė, didesnio nei gailestingumas jųjų! Kadaise velnias man kuždėjo: "Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo - žmonijai." O neseniai jis vėl man sakė: "Tas Dievas - jau numiręs; nuo gailesčio žmonėms jis mirė." Zaratustra: Apie gailestinguosius (d. II, p. 93). </RIGHT> Medaus aukojimas</I> Ir vėl pro Zaratustros sielą vis bėgo mėnesiai ir metai, tačiau jis jų nepaisė; o per tą laiką jo galva pražilo. Ir vieną dieną, kai jisai prieš olą savo ant akmens sėdėjo ir sau ramiai į tolį žvelgė - iš čia viršum skardžių atkalnių gerai matyti jūra,- žvėreliai jo, labai jau susimąstę, aplinkui jį ratu vis suko, kol pagaliau sustojo priešais. "O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- gal savo laimės tu dairaisi?" - "Kas man ta laimė! - jis atsakė.- Aš jau seniai jos nebetrokštu, aš siekiu savo darbo vaisių." - "O, Zaratustra,- vėl žvėreliai tarė - tu taip kalbi lyg tas, kurs gėrio per akis turėtų. Ar tu nesijauti dabar į žydrą laimės jūrą pasinėręs?" - "Jūs pokštininkai esat,- Zaratustra su šypsena atsakė,- palyginimą jūs parinkot puikiai! Bet jūs taip pat juk žinot, kad nelengva manoji laimė,- ir ji nepanaši į tekantį šaltinį: mane ji slegia ir palikt manęs nenori, lyg koks degutas ištirpintas." Tuomet žvėreliai susimąstę darsyk aplinkui jį apėjo ir priešais vėl sustojo. "O, Zaratustra,- jie toliau kalbėjo,- vadinasi, nuo š_i_t_o tai pareina, kad tu darais vis geltonesnis ir tamsesnis, nors juk plaukai tavi atrodyt nori balti ir kaip lininiai? Mums, rodos, aišku,- tu juk degute savajam sėdi!" - "Ką jūs ten šnekate, žvėreliai mano,- Zaratustra atsakė ir nusišypsojo,- aš iš tiesų piktžodžiavau, kuomet degutą paminėjau. Kas su manim čia dedas, taip esti visuomet su vaisiais, kai jie prinoksta. M_e_d_u_s, kurs mano gyslomis srovena, tirštesnį mano kraują daro, taip pat ir vis ramesnę sielą." - "Ir taip yra, ko gero, o, Zaratustra,- atsakė jam žvėreliai ir dar arčiau prie jo prislinko.- Ar nežadi tu šiandien į aukštą kalną kopti? Juk oras toks skaidrus ir grynas, ir šiandien tu daugiau nei šiaip pasaulio pamatysi." - "Tikrai, žvėreliai mano,- Zaratustra atsakė,- jūs patariate puikiai ir kaip širdis manoji geidžia: aš šiandien ketinu į aukštą kalną kopti! Bet pasirūpinkit, kad ten medaus man po ranka lig sočiai būtų, geltono, balto, gero, korių medaus auksinio, paties šviežiausio. Žinokite, kad ten aukštai žadu medaus aš auką atnašauti." Įkopęs į viršūnę kalno, Zaratustra žvėreliams savo, kurie jį atlydėję buvo, namo įsakė eiti, ir štai jis vienui vienas pasijuto, nusikvatojo iš visos širdies, aplinkui apsidairė ir šitaip tarė: Kad aš apie aukojimus kalbėjau, sakiau žadąs medaus aš auką atnašauti, tai buvo tik manos šnekos gudrybė, išties, kvailystė tik naudinga! O čia aukštai aš jau galiu laisvai kalbėti, laisviau nei prie olų, kur atsiskyrėliai gyvena ir kur jų prijaukinti žvėrys girdi. Tad ką čia reiškia atnašauti! Aš tik švaistau, ką dovanom pats gaunu, švaistytojas aš tūkstantrankis: kaip drįsčiau tai - auka vadinti! O kai medaus įsinorėjau, iš tikro man tik masalo reikėjo, saldaus skystimo tokio, kurį pamatę ir lokiai kudloti, taip pat keisti, pikti ir niūrūs paukščiai laižos:

- geriausio masalo to, jauko, kurio medžiotojams ir meškeriotojams taip reikia. Nes jei pasaulis panašus į tamsią girią, kurioj žvėrių žvėrelių knibžda, ir į medžiotojų visų laukinių rojų, tai dar labiau jis man atrodo esąs bedugnė ir žuvinga jūra, - pilna margų žuvų, vėžių daugybės, kad netgi ir dievai užsinorėtų pasidaryt žvejais ir tinklą tuoj užmesti: štai taip turtingas šis pasaulis mažų ir didelių keistybių! Ir ypačiai žmonių pasaulis, žmonių ta jūra; į j_ą dabar metu auksinę meškerę aš savo, sakydamas štai šitaip: tu atsiverk, žmonių bedugne! Tu atsiverk man ir išmeski žuvis savas ir vėžius blizgančiuosius! Su masalu geriausiu savo vilioju aš šiandieną žuvis keisčiausias žmogiškąsias! - Aš pačią laimę savo metu į tolumas toliausias - ten, kur rytai, kur pietūs, vakarai, su viltimi, kad mano laimę gal daug žuvų tų žmogiškųjų pradės ir judint, ir tampyti, kol jos, užkibusios ant paslėptų kabliukų, turės pakilt į m_a_n_o aukštį, šitie gelmių gružliai margiausi, pakilt pas meškeriotoją žmonių baisiausią. Aš t_o_k_s esu nuo pat gimimo: traukiąs artyn, aukštyn ir užtraukiąs, traukėjas aš, augintojas ir auklėtojas, kuris ne veltui sau kadais yra pasakęs: "Darykis toks, koksai esi!" Tegu nuo šiolei žmonės kyla čia pas mane į_ a_u_k_š_t_į, nes aš ženklų dar tebelaukiu, kuomet bus nusileisti laikas; dar pats aš nesileidžiu, kaip privalau, pas žmones. Dėl to čionai aš laukiu, klastingas, pašaipus, aukštų kalnų viršūnėj įsitaisęs, ne nekantruolis, ne kantruolis, labiau toks vienas, kuris taip pat kantrybės nebeturi,- nes jis jau nebe "kenčia". Likimas pats man laiko duoda: ar tik nebus jisai mane pamiršęs? Arba jis sėdi už akmens didžiulio ir ten muses šešėly gaudo? Ir iš tikrųjų jam esu dėkingas, likimui savo amžinajam, kad jis manęs nei skubina, nei gena ir laiko pokštams ir piktybėms man palieka: vadinasi, kad meškeriojimui aš šiandien į kalną aukštą šį įkopiau. Bet ar žmogus kada žvejojo, ant aukšto kalno pasilipęs? Ir nors kvailystė tai, ko noriu aš ir ką veikiu šitoj aukštybėj,- verčiau jau visa šita, negu ten apačioj sėdėti ir laukti iškilmingai, pageltęs, pažaliavęs, - baisus pikčiurna dėl laukimo, kalnų šventoji, staugiančioji vėtra ir nekantrautojas, kuris žemyn slėnius šaukia: "Klausykite, arba rykšte aš Dievo jus išplaksiu!" Ir ne todėl, kad rūstaut imčiau ant tų visų, kas pyksta! Jie man tik juoką kelia! Aš suprantu, kad jie jau nekantrauja, šitie triukšmautojai didieji, kurie išlieti nori širdį arba šiandieną, arba niekad! Bet mudu - aš ir tas likimas mano - mes nekalbam šiai dienai ir nesikreipiame į niekad: kalbėjimui mes turime kantrybės, ir laiko, viršlaikio mes turim. Bet vieną kartą jis turės ateiti ir negalės praeit pro šalį. Tad kas turės ateiti vieną kartą ir negalės praeit pro šalį? - Tas mūsų įvykis didžiulis, žmonių didžioji tolimoji karalystė, ta tūkstantmetė karalystė Zaratustros... Ar dar toli galėtų šitas "tolis" būti? Tai man visai nerūpi! Tačiau tikėjimas manasis dėl to nėra nė kiek mažesnis,- abiem aš kojomis tvirtai ant žemės stoviu, - ant žemės amžinosios, ant uolienos kietos pirminės, ant tų kalnų aukščiausių ir kiečiausių, kur vėjai suskrenda pasaulio kaip į orų virtuvę, vis klausdami: kame? iš kur? kur link? Čia juokis tu, kvatokis, skaisti piktybe mano palaiminga! Tu nuo aukštų kalnų žemyn paleiski kvatonę savo žibančią, pašaipią! Žibėjimu savu man privilioki žuvų gražiausių žmogiškųjų! Kas visose m_a_n jūrose priklauso, kas maniška yra daiktuos visuos - t_ą man tu išžvejoki, t_ą atgabenki man į viršų: to laukiu aš, tas meškeriotojas žmonių baisiausias. Toliau tad lėki, meškere manoji! Žemyn, gilyn, tu masale manosios laimės! Ir lašinki saldžiausią rasą savo, medau širdies manosios! Kabink, kably manasai, visų juodžiausiam rūpesčiui į pilvą! Toliau tu žvelki, žvilgsni mano! O, kiek ir dar kokių aplink mane čia jūrų, o, kokios ateitys žmonių jau aušta! Ir virš manęs čionai - kokia rausva ramybė! Koksai tylėjimas čia giedras!

<I>Nelaimės šauksmas</I> Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse - tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: "Juk viskas - visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis - be prasmės, žinojimas tik smaugia." Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę. Tačiau žynys, kai pastebėjo, kas sieloj dedas Zaratustros, ranka sau perbraukė per veidą, lyg visa tai nušluostyt geistų; tą patį ir Zaratustra padarė. Kuomet, jie taip abudu tylėdami nurimo ir vėl jėgų atgavo, jie viens antram paspaudė ranką; tai buvo ženklas, kad dabar jie vienas kitą atpažino. "Na, sveikas būki, prašom, skelbėjau nuovargio didžiulio,- Zaratustra jam tarė,- ne veltui tu buvai kadaise svečias mano, ir mes sėdėjome drauge prie bendro stalo. Tad valgyk tu ir gerk šiandieną namuos čia mano ir atleiski, kad senis čia smagus dabar prie stalo šito sėdi!" - "Sakai - smagus čia senis sėdi? - žynys žodžius šiuos atkartojo vis purtydamas galvą.- Ir kas tu būtum arba būt norėtum, o, Zaratustra, tu vis tik pernelyg ilgai esi čia kalnuose išbuvęs,- jau greit tavasis laivas nebesėdės toj sausumoj!" - "Bet argi sausumoj aš sėdžiu?"- su šypsena Zaratustra paklausė.- "Aplinkui tavo kalną,- atsakė jam aiškiaregys,- aukštyn vis kyla bangos - didžiulio sielvarto ir vargo bangos: netrukus jos pakels ir tavo laivą ir nuplukdys tave į tolį." - Po žodžių šių Zaratustra nutilo ir širdyje stebėjos.- "Ar tu dar nieko negirdi,- aiškiaregys toliau kalbėjo,- kaip iš gelmės aukštyn vis ūžia šniokščia?"- Ir nieko nebesakęs, Zaratustra klausytis ėmė: išties jisai išgirdo ilgą, tįsų šauksmą, kurį kartodamos bedugnės svaidė ir nuo savęs toliau vis stūmė, nes nė viena pasilaikyt jo nenorėjo - taip klaikiai jis aidėjo. "Nekoks tu pranašas iš tikro,- Zaratustra galiausiai tarė,- juk tai nelaimės šauksmas ir šauksmas tai žmogaus, kursai, ko gero, iš juodos ateina jūros. Bet kas man tos žmonių nelaimės! O mano nuodėmė, ta paskutinė, kuri man ateičiai dar liko, ar tu žinai, kaip ji vadinas?" "Tatai g_a_i_l_e_s_t_i_n_g_u_m_a_s! - atsakė jam žynys jausmingai, iškeldamas aukštyn rankas abidvi.- Aš ateinu, o, Zaratustra, sugundyti tave, kad nuodėmę tu padarytum savo paskutinę!" Vos spėjo šiuos žodžius žynys ištarti, kaip vėl tas šauksmas pasigirdo, ilgesnis ir baikštesnis nei anksčiau, bet šįkart buvo jis artesnis. "Ar tu girdi? Klausyk, o, Zaratustra! - aiškiaregys sušuko. - šis šauksmas tau, tave jis kviečia: eime, greičiau, eime, atėjo laikas, dabar kaip tik pats metas!" - Tačiau Zaratustra vis dar tylėjo, sumišęs buvo jis ir sukrėstas be galo; galiausiai jis paklausė, kaip tas, kuriam sunku prabilti: "O kas yra tasai, kuris manęs ten šaukias?" "Bet tu juk pats žinai,- tvirtai žynys atsakė,- kam reikia apsimesti? Tasai, kuris tavęs ten šaukias, yra ž_m_o_g_u_s__ d_i_d_ž_i_ų_j_ų__ s_i_e_k_i_ų!" "Žmogus didžiųjų siekių? - Zaratustra sušuko, pagautas siaubo.- Ko nori j_i_s? Ko geidžia? Žmogus tasai didžiųjų siekių! Ko ieško jis čionai?"- Ir Zaratustrą prakaitas išpylė. Tačiau žynys į baimę Zaratustros visai nereagavo, tik klausės atidžiai, į prarają pasukęs galvą. Kadangi ten ilgai girdėt nebuvo nieko, jis atsigrįžo ir pamatė Zaratustrą, kaip tas stovėdamas drebėjo. "O, Zaratustra,- jis liūdnu balsu pradėjo,- štai stovi tu čia ne kaip tas, kuris iš laimės savo šokti ima: o, teks tau dar pašokti taip, kad vos ant kojų išstovėsi! Ir jei tuoj pat pradėtum šokti, visas tas savo figūras - pirmyn, į šonus ir atgal - išdarinėti imtum, vis tiek man niekas pasakyt nedrįstų: 'Žiūrėkite, žmogus čia paskutinis linksmas šoka!'

Tad bergždžias darbas būtų pakilt į šitą aukštį tam, kurs būtent t_o žmogaus čia ieško: olų ir užolių, be abejo, jis rastų, slėptuvių tiems, kas slapstos, tačiau šaltinių laimės nei lobių didelių, nei laimės aukso gyslų atrasti jam čia nepavyktų. O laimę - kaipgi rasti laimę pas tuos, kas jau palaidojo save, kas atsiskyrėlio gyvenimą gyvena! O gal man laimės paskutinės vien rojaus salose ieškoti, toli tarp jūrų užmirštųjų? Bet viskas jau visai vis tiek, neverta niekas nieko, nė joks ieškojimas padėt negali, ir nebėra jokių salų palaimos!" - Štai taip žynys dejavo; bet vos tik baigė jis verkšlenti, kaip vėl Zaratustra nušvito, ir grįžo jam vidinis ryžtas, lyg tam, kuris iš glūdumos pakyla ir vėl dienos išvysta šviesą. "Ne! Ne! Ir šimtąjį sakau aš kartą - ne! - sušuko jis balsu ryžtingu ir perbraukė ranka per barzdą.- Geriau žinau aš š_i_t_a! Yra salų palaimos! Verčiau tylėtumei d_ė_l__ š_i_t_o daikto, verkšlentojau nelemtas! Nustok t_o_k_i_u_s niekus čia pliauškęs, lyg priešpiety lietus prapliupęs! Ar štai nestoviu šlapias visas ir permerktas kaip šuo dėl nevilties didžiulės tavo? Dabar norėčiau nusipurtyt ir nuo tavęs pabėgti, kad vėl išdžiūt galėčiau: dėl to nereiktų tau stebėtis! O gal nemandagus atrodau? Bet čia juk m_a_n_o kiemas. O dėl žmogaus to tavo, žmogaus didžiųjų siekių,- gerai! Tuojau einu aš jo ieškoti anoj va girioj: i_š__ t_e_n juk šauksmas jo atsklido. Gal jį žvėris koks bus plėšrus užpuolęs. Čionai yra juk m_a_n_o valdos: čia nieko blogo atsitikti jam neturi! Išties žvėrių plėšrių čia esama nemaža."- Ir šiuos žodžius pasakęs, Zaratustra jau ruošės eiti. Tačiau žynys jam tarė: "O, Zaratustra, tu juk tikras sukčius! Gerai žinau: manęs nusikratyti nori! Verčiau jau girion tu pabėgsi ir ten piktų žvėrių vaikysies! Tačiau ar tai padėt tau gali? Juk vakare tu vėl mane išvysi; oloj tavoj aš vėl sėdėsiu, kantrus, padribęs, kaip kaladė - ir laukdamas tavęs sugrįžtant!" "Tebūna taip! - jau eidamas sušuko Zaratustra jam atsigręžęs.- O ką ten oloje padėta rasi, tegu taip pat ir tau priklauso, manajam svečiui! Ir jei medaus ten dar aptiksi, puiku! Laižyk jį į sveikatą, loky gauruotas, ir saldyk savo sielą! Kai vakaras ateis, abu mes būsim puikiai nusiteikę, - ir puikiai, ir linksmai, kad ši diena jau baigės! O pats tu šoksi pagal mano dūdą kaip tas lokys muštruotas. Tu netiki? Tu purtai galvą? Pirmyn! Žvaliau! Loky tu senas! Aš juk taip pat esu žynys iš tikro."- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Pasikalbėjimas su karaliais</I> Zaratustra kalnais ir giriom nė valandos nebuvo dar keliavęs, kai netikėtai keistą eiseną jisai išvydo. Kaip tik tuo keliuku, kuriuo žemyn ketino leistis, karaliai du pėsčiom žingsniavo, karūnomis ir juostom purpurinėm pasipuošę, margi nelyginant flamingai: jie prieky varės asilą apkrautą. "Ko ieško šie karaliai mano karalystėj?" Zaratustra nustebęs mintyse sau tarė ir greit pasislėpė už krūmo. Kuomet karaliai gan arti priėję buvo, jis pusbalsiu, lyg su savim pačiu kalbėtų, tokiais prabilo žodžiais: "Keisti, keisti dalykai daros! Sunku stačiai suprasti?! Regiu du karalius - ir asilą tik vieną!" Abu karaliai tuoj sustojo, nusišypsojo ir sužiuro į tą pusę, iš kur šis balsas ėjo, ir susižvalgė tarp savęs reikšmingai. "Taip mano daug kas ir iš mūsų,- pasakė tas karalius, kuris iš dešinės stovėjo,- tik balsiai to nesako niekas." O kairėje stovįs karalius patraukė tik pečiais ir taip atsakė: "Matyt, ožkaganys čia vaikšto. O gal koks atsiskyrėlis prašneko, kurs per ilgai kalnuos ir giriose gyveno. Juk neturėjimas su kuo bendrauti net ir geriausius papročius sudarko."

"Geriausius papročius? - suirzęs ir karčiai atkirto karalius jam antrasis.- O kam mes traukiamės iš kelio? Ar ne 'geriausiems papročiams'? Ne mūs 'visuomenei geriausiai'? Išties verčieu gyventi su atsiskyrėliais ir piemenim negu su mūsų paauksuota ir melaginga, išgrimuota minia tamsuolių,- nors ta minia ir "padoria visuomene" save vadina, - nors ji save "aukštuomene" net laiko. Bet viskas ten - netikra ir supuvę, pirmiausia pats jų kraujas, nes senos, blogos ligos juos kamavo ir daug dar blogesnius jie daktarus turėjo. Tačiau geriausias ir mieliausias šiandien yra man dar valstietis sveikas, šiurkštokas ir gudrus, ir atkaklus bei ištvermingas: jisai nūnai pats kilmingiausias. Valstietis šiandien pats geriausias; kaip tik jisai turėtų būti ponas! Tačiau minios mes karalystę turim,- neleisiu niekam sau akių apdumti. O juk minia - tai makalynė. Ir makalynėj toj minios tamsiosios nutrūkti velnias galvą gali: čia viskas susimaišę, susipynę - šventasis, niekšas, dvarponis ir žydas, ir gyvuliai visi iš Nojaus laivo. O, papročiai gerieji! Ir čia netikra ir supuvę viskas. Jau niekas nieko gerbti nebemoka: kaip tik nuo t_o mes stengiamės pabėgti. Ir saldliežuviai landūs šunes - tai jie lapus auksuoja palmių. Mane pasišlykštėjimas kamuoja, kad net ir mes, karaliai, į netikrus pavirtom, apkarstyti ir perrengti senom, pageltusiom puošnybėm tėvų, senelių, prosenelių, medaliais atminimo virtom kvailiams, sukčiautojams visokio plauko ir tiems visiems, kurie dabar valdžia bizniauja! Mes n_e_s_a_m_e pirmieji, bet turim juos v_a_i_d_i_n_t_i: šita apgaulė jau per gerklę lenda. Mes valkatoms iš kelio bėgom, visiems tiems palaidgerkliams, mėšlamusėms toms rašančiosioms, verteivų smarvei ir garbėtroškų tampynėms bei kvapui dvokiančiam labai jau nemaloniai; fui, kaip bjauru tarp valkatų gyventi, - fui, kaip bjauru tarp jų vaidint pirmuosius! O, kaip koktu! Koktu baisiausiai! Ką mes, karaliai, dar bereiškiam!"- "Sena liga vėl prie tavęs kabinas,- karalius iš kairės atsakė,- tave vėl šleikštulys pagauna, broleli mano nelaimingas. Bet tu žinai, kad dar kažkas čia mūsų klausos." Zaratustra, kurs klausėsi karalių, akis išplėtęs, išsižiojęs, pakilo iš už krūmo ir, prisiartinęs prie abiejų iš lėto, tokiais prabilo žodžiais: "Tasai, kurs jūsų klausosi, karaliai, ir klausosi mielai ir noriai, Zaratustra vadinas. Esu Zaratustra, kuris kadaise sakė: 'Ir ką bereiškia dar karaliai!' Atleiskit man, bet aš džiaugiuosi, kai viens antram jūs sakėt: 'Ką mes, karaliai, dar bereiškiam!' Tačiau čia karalystė m_a_n_o ir mano čia valdžia: ko jums prireikė viešpatijoj mano? O gal jūs pakeliui s_u_t_i_k_o_t, ko a_š ieškot esu išėjęs: žmogaus didžiųjų siekių ieškau." Išgirdę tai, karaliai rankas sudėjo ant krūtinės ir taip vienu balsu sušuko: "Mus atpažino! Su šito žodžio kardu tu perskrodei širdžių mūs abiejų klaikiausią tamsą. Tu mūsų reikalą atspėjai, nes va! Mes į kelionę esam išsirengę, norėdami surast didžiųjų siekių žmogų, - kuris už mus didesnis būtų, nors ir karaliai esam. Jam mudu asilą šį varom. Žmogus didžiausių siekių turėtų žemėj ir didžiausias ponas būti. Nėra didesnės juk nelaimės visuos žmonių likimuos kaip ta, kuomet šios žemės galingieji nėra drauge ir jos pirmieji. Tuomet jau viskas pasidaro netikra, kreiva ir baisu be galo. Ir jeigu jie yra dar paskutiniai ir gyvuliai labiau nei žmonės, tuomet minios vertė vis auga ir didėja, kol pagaliau minios dorybė štai taip pareiškia: 'Žiūrėkit, aš viena esu dorybė!'" "Ką aš girdžiu? - Zaratustra paklausė.- Kiek išminties karaliai beturi! Esu aš sužavėtas, iš tikro, man jau noras kyla ir posmą apie tai sudėti: nors jis ir toks išeitų, kad ne visoms ausims bus tikęs. Aš jau seniai esu pamiršęs ilgoms ausims skirt dėmesį bent kokį. Pirmyn tad! Ir žvaliau į priekį!" (Bet čia įvyko toks dalykas, kad dar ir asilas prakalbo; tačiau pasakė jis trumpai ir gan piktokai T-I-A-A-A-I-P.) <I>Kuomet pirmieji Kristaus metai baigės - Sibilė tarė ir be gėralo apsvaigus:

"Bėda! Bėda didžiulė! Jau viskas blogsta šuoliais!' Pasaulis niekad taip žemai nebuvo puolęs! Roma kekše jau tapo ir viešnamiu išgirtu, Ir Cezaris - jis galviju, o Dievas pats - žydu pavirto!" <I>2</I> Šiais posmais Zaratustros gėrėjosi karaliai; bet tas, kuris iš dešinės stovėjo, štai taip prabilo: "Ir kaip gerai, o Zaratustra, kad mes kelionėn išsirengėm tavęs išvysti! Nes tavo priešai vaizdą tavo savam mums veidrodyje rodė: ten panašus buvai tu mums į velnią su iškreiptu snukiu ir pašaipus be galo: tad mes tavęs bijojom. Bet nieko tai mums nepadėjo! Tu nuolatos vis dirginai ausis ir širdis mūsų sentencijom savosiom. Tuomet galiausiai mes pasakėm: ar ne vis tiek, kaip jis atrodo! Mes turim jį i_š_g_i_r_s_t_i, tą, kurs mus štai šitaip moko: 'Jūs taiką turite mylėti kaip priemonę naujiems karams, ir trumpą taiką dar labiau už ilgą!' Ir niekas dar lig šiol nebuvo taręs tokių karingų žodžių: 'Tad kas sudaro gėrį? Narsumas - štai tas gėris! Ir geras karas - jis dalykui kiekvienam šventumo teikia.' Išgirdus šiuos žodžius, o Zaratustra, užkaito gyslose tėvų mūs kraujas: tai lyg pavasario giesmė senoms statinėms vyno. Kuomet kardai kryžiavos lyg raudonom dėmėm išmargintos gyvatės, tuomet gyvenimą tėvai mūs tikrą jautė; o kiekviena taikos saulutė juos glebino ir darė abejingus, blogiausia būdavo taika ilgesnė - jie laikė ją gėdinga. Kaip dūsaudavo jie, tėveliai mūsų, matydami ant sienos kabant blizgančius, bet vystančius savuosius kardus! Kaip ir kardai šitie, jie troško karo. Nes kardas visad kraujo geidžia ir blizga jo ištroškęs." Ir kai karaliai taip aistringai apie tėvelių savo laimę šnekučiavo, užėjo Zaratustrai gan nemažas noras iš jų aistros šitos pasišaipyti: nes aiškiai matės, jog karaliai, kuriuos jisai dabar regėjo, labai taikingi žmonės buvo simpatiškais veidais senyvais. Bet jis save suvaldė. "Gerai! - Zaratustra jiems tarė.- Štai kelias šis į Zaratustros olą veda; mes vakarą turėsim ilgą, tada ir pakalbėsim! Tačiau dabar skubėt man reikia - nelaimės šauksmas kviečia. Didi garbė bus olai mano, jei jon ateiti ir palaukti karaliai teiksis: tačiau, įspėju, laukti teks nemaža! Na, ką gi! Aiškus daiktas! Nes kur geriau išmokstama šiandieną laukti, jei ne karalių rūmuos? Juk ir visa karalių ta dorybė, kurios jie dar yra išlaikę,- ar šiandien ji nesivadina m_o_k_ė_t_i laukti?"- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Dėlė</I> Ir savo mintyse paskendęs, Zaratustra tolyn per girių glūdumas keliavo, vis leisdamasis nuo kalnų žemyn, pro liūnus ir pelkynus; ir kaip dažnai nutinka žmogui, kurs eidamas sunkius apmąsto dalykus, taip ir Zaratustra netyčia užmynė ant žmogaus kažkokio. Ir štai iš karto tiško jam į veidą skausmingas riksmas, du keiksmai nešvankūs ir dvidešimt plūdimo žodžių: todėl jis, išgąsčio pagautas, iškart lazda savąja užsimojo ir užmintajam dar kelis sykius sudrožė. Bet tuoj jis susigriebė; ir jo širdis nusijuokė iš tos kvailystės, kurią ką tik padaręs buvo. "Atleisk,- pasakė užmintajam, kuris supykęs kėlės jau ir sėdos,- atleisk ir išklausyk pirma palyginimo vieno. Kaip pasitaiko keliauninkui, kuris apie tikslus bei ateitį užsisvajojęs eina ir gatvėj nuošalioj už miegančio užkliūna šuns netyčia, ramiai sau gulinčio saulutėj:

- ir jiedu tuoj pakyla, prieš vienas antrą šoka, lyg priešai mirtini jie būtų, abu be galo išsigandę: ir mums va šitaip atsitiko. Ir vis dėlto! Ir vis tik - juk kiek nedaug tetrūko, kad jie viens antrą glamonėti imtų, tas šuo ir tas vienišius! Juk jie abu - vienišiai!" - "Ir kas tu būtum, kur beeitum,- vis pykdamas atsakė užmintasis,- tu ir palyginimu tuo mane užgauni, ne vien tik koja savo! Žiūrėk, ar aš gi panašus į šunį?"- pasakė keldamasis sėdintysis ir traukdamas iš pelkės nuogą ranką. Nes jis pirma gulėjo ant žemės išsitiesęs, nepastebimas, pasislėpęs, lyg tie, kurie žvėrių pelkinių tyko. "Bet ką tu čia išdarinėji! - Zaratustra sušuko išsigandęs, pamatęs jo nuoga ranka gausybę kraujo tekant.- Gal bloga kas nutiko? Ar gal, nelaimingasai, koks gyvulys įkando piktas?" Kraujuojantysis, dar vis neatlyžęs, nusišypsojo. "O kas tau rūpi! - jis atsakė ir jau norėjo eiti.- Čia aš esu namie, čia mano valdos. Tegu teiraujasi manęs, kas nori: bet pusgalviui aš vargiai atsakysiu." "Tu klysti, man atrodo,- Zaratustra užjausdamas pasakė ir rankom jį prilaikė.- Tu klysti aiškiai: čionai nesi namie, bet mano karalystėj, joje neturi būti nuskriaustųjų. Vadink mane, kaip tau patinka,- esu aš tas, kas būt turiu. Save Zaratustra aš vadinu, toks vardas mano. Tad va! Šis kelias štai į kalną - jisai į Zaratustros olą veda: nedaug tereikia eiti,- ar nenorėtum pas mane žaizdas pagydyt savo? Nekaip, nelaimingasai, gyvenime šitam tau sekės: pirma kažkoks tave įkando gyvis, paskui - žmogus užmynė!"- Tačiau išgirdęs vardą Zaratustros, šisai pasikeitė iš karto. "Kas su manim čia daros! - sušuko jis staiga.- K_a_s dar gyvenime šitam mane begali domint, kaip tik žmogus tas vienas, kuris Zaratustra vadinas, ir dar tas vienas gyvis, kuris krauju maitinas, o jį - dėle vadina?! Aš dėl dėlių dumblyne čia gulėjau, lyg meškeriodamas ant kranto, ir jau į mano įmerktąją ranką bent dešimt sykių lįst mėginta, o štai dabar dar daug puikesnis gyvis jau kraują mano siurbti rengias, tai pats Zaratustra! O, laime! O, stebukle! Tegu pagarbinta diena bus toji, kuri mane į šitą pelkę įviliojo! Tegu pagarbinta bus siurbėlė, geriausia ir gyviausia, kuri gyvena šiandien, tebus pagarbinta didžiausia sąžinės dėlė - Zaratustra!" Štai taip kalbėjo užmintasis; ir džiaugėsi Zaratustra jo žodžiais ir tuo būdu, kaip nuostabiai ir pagarbiai jis juos pasakė. "Kas tu esi? - jisai paklausė, ištiesdamas jam ranką.- Tarp mudviejų dar daug ką išsiaiškint reikia; tačiau man rodos, kad diena šviesi, giedra jau aušta." "Esu aš d_v_a_s_i_o_s__ s_ą_ž_i_n_ė tikroji,- atsakė paklaustasis,- ir dvasios reikaluos lengvai nerasi kito, kuris griežtesnis ir kietesnis būtų ir dar siauresnę vagą artų; išskyrus tą, kurį laikau aš mokytoju savo, tai - Zaratustrą patį. Verčiau jau nežinoti nieko, nei daug perpus žinoti! Verčiau jau pats save kvailiu laikyti, nei svetimų minčių išminčium būti! O aš - aš ant tokios štai stoviu žemės: - ir nesvarbu, ar didelis tai plotas, ar mažas jis? Ar pelke žemė ta, ar dangumi vadinas? Pakanka man tik vieno sprindžio lopinėlio, jei jis tiktai yra tikroji žemė! - Tik vieno sprindžio žemės: ant jos jau galima stovėti. Tikrajam mokslui sąžiningam nėra dalyko didelio nei mažo." "Tai gal esi dėlių tyrėjas? - Zaratustra paklausė.- Ir tyrinėji jas iki smulkiausio plauko, tu sąžiningasai be galo?" "O, Zaratustra,- užmintasis tarė,- baisus tai būtu daiktas, kaip drįsčiau šito imtis? Tačiau ką puikiai aš pažįstu - tai s_m_e_g_e_n_i_s dėlių: čia jau pasaulis mano! Ir tai išties pasaulis! Atleisk, kad išdidumas mano čia šitaip pasireiškia, bet man lygaus čia nematyti. Todėl aš ir sakau: 'Savi man vandenys šitie, juose aš kaip žuvis jaučiuosi.' O, kiek jau gilinuos į šita viena - į smegenis dėlių, kad man tiesa slidžioji daugiau nebeišsprūstų! Čia m_a_n_o karalystė!

- Dėl to aš atmečiau į šalį visa kita, dėl to visam kitam tapau aš abejingas; ir su žinojimu manuoju drauge nūnai klaikiausias neišmanymas gyvena. Nes dvasios sąžinė taip reikalauja, kad aš žinočiau viena, o visko šiaip jau nežinočiau: šlykštus visoks man dvasios pusiškumas, ir šlykštūs migliai bei plevėsos, ir fantazuotojai man šlykštūs. Kur mano sąžinė nustoja veikus, tenai esu aš aklas ir aklas noriu likti. Tačiau kur aš žinoti noriu, ten aš geidžiu ir sąžiningas būti, tai reiškia: kietas, griežtas, siauras, taip pat žiaurus, negailestingas. Kad tu kadais sakei, o, Zaratustra: 'Dvasia yra gyvenimas, kuris gyveniman pats pjauna', tatai mane patraukė ir tavo mokslu privertė domėtis. Ir iš tiesų, per kraują savo aš gausinau, žinias savąsias!" - "Kaip akys mano rodo,- Zaratustra įsiterpė į kalbą, nes vis dar kraujas tebeplūdo iš rankos šio žmogaus taip sąžiningo; juk dešimt ją dėlių sukando. O, tu nepaprastas bičiuli! Kiek daug regėjimas man šitas sako - galvoj turiu tave aš patį! Ir gal ne viską aš turėčiau įlieti į ausis griežtas tavąsias! Gerai! Tad skirkimės mes šičia! Bet su tavim norėčiau dar pasimatyti. Tenai kalnan šis kelias eina - jisai į olą mano veda: kviečiu šį vakarą svečiu mielu pabūti! Mielai norėčiau tavo kūnui atitaisyti skriaudą, kad aš netyčia jį užmyniau: dėl to dar pagalvosiu. Tačiau dabar turiu skubėti - nelaimės šauksmas kviečia."- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Burtininkas</I> Kuomet Zaratustra pro uolą vieną suko, pamatė jis ant kelio žmogų, kurs draskėsi ir skėryčiojos lyg beprotis ir pagaliau ant žemės krito kniūpsčias. "Palauk! - Zaratustra sušuko mintyse.- Tenai turėtų būt žmogus didžiųjų siekių: jisai, matyt, pagalbos šaukias,- reik pažiūrėt, ar jam kuo galima padėti." Ir kai Zaratustra prie vietos tos pribėgo, kur matė žmogų, krentantį ant žemės, jis senį virpantį išvydo, kuris sustingusiom akim spoksojo; nors ir labai Zaratustra jau stengės pakelt jį ir ant kojų pastatyti, bet nieko gero neišėjo. Nelaimingasis, rodos, net nepastebėjo, kad apie jį kas šokinėja; o priešingai, jis žvalgės vis aplinkui ir rankomis jausmingai mostigavo, lyg jį pasaulis visas būt apleidęs ir pamiršęs. Bet pagaliau, ilgai drebėjęs ir trūkčiojęs bei raitęsis ant kelio, jis šitaip aimanuoti ėmė: <I>Kas sušildys mane ir kas myli mane dar? Paduokit rankas man karštąsias! Paduokit žarijų ąsotį man širdžiai! Guliu aš pargriautas ir purtomas kūnu, Lyg leisgyvis koks, kuriam kojas dar šildo - Ir krečiamas karščių, nežinomų niekam, Bijodamas dūrių strėlių smailiagalių ledinių, Tavęs, o, mintie, vis vejamas baisiai! Bevardi! Slėpūne! Tu siaube! Medžiotojau tu, už debesų pasislėpęs! Lyg žaibu tavuoju partrenktas, Akie tu šaipūne, kuri iš tamsos į mane vis taip žiūri - Drybsau čia ant žemės, Voliojuos, raitausi, Kančių amžinųjų prispaustas, Pataikytas Tavo, medžiokli žiauriausias, O, tu, nepažįstamas - Dieve!

Giliau dar pataikyk! Pataikyk dar kartą! Badyk ir sulamdyk šią širdį! Kam toji kankynė Strėlėm bukadantėm? Kam vėlei tu piktdžiūgos žvilgsniu, Kančių žmogiškųjų ištroškęs, Žvelgi į mane žaibašaudėm akim dieviškosiom? Žudyt juk nenori, Kankint tik, kankinti! Bet kam gi - m_a_n_e taip kamuoti, O, piktdžiūge tu, nepažįstamas Dieve? Aha! Tu atsėlini tyliai? Vidurnaktį tokį! Ko reikia? Sakyki! Mane tu stumi, jau pradedi spausti - Palauki! Per daug jau prilindęs! Šalin! Pasitrauki! Girdi, kaip alsuoju - Širdies tu manosios klausaisi, Pavyde tu didis! - Bet ko pavydėti? Šalin! Pasitrauki! Kam kopėčios šitos? V_i_d_u_n įsibrauti, Į širdį patekti, Į mano slapčiausias mintis tu įkopti Panūdai? Begėdi! Vagie nepažįstamas niekam! Ką nori pavogti? Ką nori išgirsti? Ką nori kančiom sau išgauti, Kankintojau mano nelabas?! O - budeli tu dieviškasai! Arba aš turiu, tarytum šunelis, Po ko jomis šliaužioti tavo? Arba atsidavęs, didžiai sužavėtas Tau meile vizgenti? Tu veltui taip stengies! Stipriau dar įdurki, Geluoni žiauriausias! Ne ne! Ne šunelis - žvėris tik medžiojamas tavo Esu aš, medžiokli nuožmiausias! Belaisvis esu išdidžiausias aš tavo, Plėšike padangių nelemtas! Sakyki galiausiai! Ko nori, bandite patilčių, Ir ko iš m_a_n_ę_s tau prireikė? Tu užslėptas žaibe! Nežinomas niekam!

Ko n_o_r_i, sakyk, nepažįstamas - Dieve? Tau išpirkos reikia? Tai kiekgi norėtum? Prašyki nemaža - taip pataria man išdidumas! Ir daug nekalbėki - taip pataria man išdidumas dar kitas! Aha! Manęs - tu geidauji? Manęs - ir dar viso?.. O! Kam gi mane, kvaily, tau kankinti, Į karstą varyt išdidumą tą mano? Tu m_e_i_l_ė_s suteiki - kas gali mane dar sušildyt? Kas myli mane dar iš viso? - Paduoki rankas man karštąsias, Paduoki žarijų ąsotį man širdžiai, Vienatvės kankinamam žmogui, Paduoki man ledo, o je! - septynšalčio, Kurs priešų geidauti išmoko, Tad duok, pasiduoki, Tu, prieše žiauriausias, Patsai tu m_a_n! Pasiduoki! Šalin! Ir pats jis nuskrido, Vienintelis draugas geriausias, Ir priešas didžiausias Nepažįstamas mano, Tas budelis Dievas žiauriausias!- - O ne! Atgal tu sugrįžki, Su savo kankynėm visom parsiraski! Pas savo vienišių visų paskutinį Tu grįžk atgalios, o, sugrįžki! Visi mano ašarų sraunūs upeliai Į tavąją pusę vis liejas! Ir manojo jausmo liepsna paskutinė - Ji t_a_u suliepsnos įsižiebus! O, grįžki, sugrįžki, Tu Dieve manasai, kurio nepažįstu! Tu skausme, kankyne manoji! Didžiausioji mano tu laime! <I>2</I>

Bet čia Zaratustra ilgiau ištvert nebepajėgė, sugriebė lazdą savo ir ėmė iš visų jėgų tam aimanuojančiajam lygint šonus. "Ar liausies vieną sykį! - jis šaukė jam piktai šypsodamasis.- Nustok, artiste! Tu apsimetėli nelabas! Melagi paskutinis! Pažįstu aš tave - manęs tu neapgausi! Tuojau tave ant kojų pastatysiu, tu burtininke piktas; tokiems kaip tu manęs nereikia mokyt - užkurti pirtį!" "Užteks! - sušuko senis, pašokdamas nuo žemės.- Nemušk manęs daugiau, o, Zaratustra! Aš tik komediją norėjau suvaidinti! Tatai man įprastas dalykas; tave aš patį išmėgint norėjau, vaidindamas šį farsą! Tikrai, prisipažįstu, mane tu permatei puikiausiai! Tačiau nemaža ir tu pats parodei: b_e__ g_a_i_l_e_s_č_i_o esi, o, Zaratustra išmintingas! Negailestingai 'tiesomis' savosiom plieki, lazda tavoji verčia pasakyti - š_i_t_ą tiesą!" "Nepataikauk! - Zaratustra atrėžė vis neatlėgęs dar ir piktas.- Tu nepataisomas artiste! Tu sukčius juk esi: nėra čia ko kalbėti - apie tiesą! Tu povų pove, jūra tu tuštybės, k_ą vaidinai tu prieš mane, kerėtojau nelabas, k_u_o aš turėjau patikėti, kai tu raudojai šitaip?" "Aš d_v_a_s_i_o_s__ a_t_g_a_i_l_a_u_t_o_j_ą,- atsakė senis,- aš j_į tau vaidinau: tu pats tą pavadinimą esi kadais išradęs - - poetą aš ir burtininką rodžiau, kurs dvasią savo prieš save nukreipia, aš persimainėlį tau vaizdavau, kurį žinojimas jo piktas ir sąžinė sušaldo. Ir atvirai prisipažinki: juk nemažai užtruko, o, Zaratustra, kol permanei tu mano meną ir melagystę visą! T_u__ p_a_t_i_k_ė_j_ę_s jau buvai nelaime mano, kai rankose laikei pakėlęs mano galvą, - girdėjau aš tave taip aimanuojant: 'Per maža žmogų šį mylėjo, per maža jį mylėjo!' Ir kad man taip tave apgaut pavyko, dėl to krūtinėj džiūgavo piktybė mano." "Tu gudresnių nei aš esi apgavęs,- Zaratustra tvirtai pasakė.- Aš nesisaugau apgavikų, neatsargiam man r_e_i_k_i_a būti: tokia valia likimo mano. O tu - tu p_r_i_v_a_l_a_i apgaudinėti: šitiek tave pažįstu! Tu visuomet turi būt daugiareikšmis! Ir netgi tai, ką tu dabar atvėrei, toli gražu nebuvo man nei didelė tiesa, nei melas! Tu apsimetėli nelabas, juk tu kitaip ir negalėtum pasielgti! Net jei reikėtų tau nuogam prieš gydytoją stoti, tu savo ligą dar kaip nors padailintum ir padažytum. Padailinai ką tik ir savo melą, kuomet sakei: 'Aš t_i_k komediją norėjau suvaidinti!' Čionai šio to ir r_i_m_t_a būta, nes tu e_s_i ir dvasios atgailautojas truputį! Nesunkiai aš tave atspėju: visų kerėtoju esi tu pasidaręs, bet sau nebeturi nei melo, nei apgaulės,- pats sau esi tu atkerėtas! Pasibjaurėjimo tu susilaukei,- ir tai vienintelė tiesa tavoji. Nė vieno žodžio jau neištari tu tikro, tiktai dar tikros lūpos tavo: ir tai yra koktumas, kuris prie jų prilipęs." Kas tu toksai esi? - dabar sušuko nuožmiu balsu kerėtojas senasis.- Kas drįsta su m_a_n_i_m kalbėti šitaip, su iš visų didžiausiu, kurie gyvena šiandien?"- ir iš akių jo žalias žaibas trenkė į Zaratustros pusę. Bet tuoj pasikeitė jisai ir taip liūdnu balsu kalbėti ėmė: "Esu pavargęs aš, o, Zaratustra, ir man koktu nuo šito meno mano, nesu aš d_i_d_e_l_i_s, nėra ko apsimesti! Bet tu žinai gerai - ieškojau aš didybės! Norėjau žmogų aš vaizduoti didį, ir daugelį įtikinti pavyko: bet šito melo aš ištverti nepajėgiau. Į jį ašai sudūžtu. Juk viskas manyje, o, Zaratustra, yra gryniausias melas; bet tai, kad aš sudūžtu - tas sudužimas mano yra vien t_i_k_r_a_s!" - "Bet tau garbės tai teikia,- Zaratustra niūriai pasakė, nukreipdamas akis į šalį.- Garbės tau teikia tai, kad tu didybės siekei, bet tas tave taip pat išduoda. Nesi tu didis. Tu burtininke piktas, senas, geriausia tavyje ir garbingiausia, ką vertinu labiausiai, yra kaip tik t_a_s_a_i dalykas, kad pavargai tu nuo savęs ir ištarei: 'Nesu aš didis'. D_ė_l__ t_o gerbiu tave kaip dvasios atgailautoją: nors neilgai, nors truputėlį, bent šią akimirką buvai tu - tikras.

Tačiau sakyk, ko tu čia ieškai po kalnus ir girias m_a_n_ą_s_i_a_s? Ir kai gulėjai m_a_n ant kelio, ką išbandyti manyje norėjai? - Ką nustatyt tau m_a_n_y_j_e reikėjo?" Štai taip Zaratustra kalbėjo, ir akys jo žibėjo. O burtininkas senas kiek patylėjęs tarė: "Ar aš tave bandžiau? Aš vien tiktai - ieškojau. Ir ieškau aš, o, Zaratustra, tokio, kurs būtų tikras ir teisingas, ir paprastas bei vienareikšmis; žmogaus sąžiningiausio, karaliaus išminties, šventuolio pažinimo, žmogaus aš didžio ieškau! Ar tu to nežinai, o, Zaratustra? A_š__ i_e_š_k_a_u__ Z_a_r_a_t_u_s_t_r_o_s." Abu ilgam nutilo; Zaratustra paskendo savo mintyse, kad net akis užmerkė. Po to staiga į pašnekovą atsigrįžo ir, ranką jo sugriebęs, labai jau mandagiai, tačiau klastingai tarė: "Gerai! Tenai aukštyn šis kelias veda, ir ten yra ola, kurioj Zaratustra gyvena. Joje gali ieškoti, ko rast norėtum. Ir pasitarki su žvėreliais mano, su ereliu manu ir gyvate manąja: tepadeda jie tau ieškoti. Ola mana yra didžiulė. Tačiau aš pats nesu lig šiolei žmogaus regėjęs didžio. O tam, kad didį būtų galima išvysti, tam akys ir žmonių net subtiliausių nėra šiandieną dar pakankamai įžvalgios. Dabar - minios juk karalystė. Bet teko ir sutikt ne vieną, kurs stiepėsi ir pūtės, o žmonės rėkė: 'Žiūrėkit va, žmogus štai didis!' Tačiau kokia nauda iš dumplių tų! Galop tiktai išeina oras. Juk ir varlė galiausiai sprogsta, kuri per daug ilgai jau pučias: tik pokšteli - ir viskas. Išpampusiam į pilvą bakstelt - tai išdaiga puikiausia. Ar girdite, berniukai! Tokie yra minios dalykai šiandien: ir kas ten dar b_e_ž_i_n_o, didu kas nors ar maža! Ir kas gi čia sėkmingai didybės taip ieškojo! Tiktai kvailys: kvailiams vien sekas. Didžių žmonių tu ieškai, kvaily tu keistas? Ir k_a_s tave p_a_m_o_k_ė? Ar tam šiandieną metas? O, tu ieškotojau nevykęs, ko - mėgini mane pristojęs?" - Štai taip Zaratustra kalbėjo ir, puikiai nusiteikęs, su šypsena veide savais keliais nuėjo. <I>Be tarnybos</I> Tačiau visai netrukus, kuomet Zaratustra to burtininko atsikratė, jis vėl kažką prie kelio sėdintį išvydo - juodais drabužiais vyrą aukštą, išblyškusiu ir liesu veidu: š_i_s jį suerzino gan smarkiai. "O, varge!- savo mintyse jisai sušuko.- čia sielvartas, drabužiais susisupęs, sėdi, jis - dvasininkų padermės, man rodos: ko t_i_e_m_s čia mano karalystėj reikia? Tad kaip! Vos pasprukau nuo burtininko vieno, kaip šarlatanas kitas kelią man pastojo, - kažkoks raganius laimintojas, tamsių jėgų stebuklininkas, kurs iš malonės Dievo duotas, šmeižikas šio pasaulio pateptasis - tegu jį velnias neša! Bet velnias niekuomet nėra toj vietoj, kur jis turėtų būti: jis visad per vėlai ateina, nykštukas, šleivakojis tas prakeiktas!"- Štai taip Zaratustra nekantriai širdy savojoj plūdos, galvodamas, kaip jam nepastebėtam pro žmogų juodą šį prasmukus: deja - visai kitaip išėjo. Nes jau akimirksnį tą patį anas sėdįs ant žemės jį pamatė; ir tartum toks, kuriam ateina laimė netikėta, pašoko tuoj ir Zaratustros pusėn žengė. "Ir kas tu būtumei, o, keliauninke,- žmogus šisai į Zaratustrą kreipės,- padėk paklydusiam ir ieškančiajam, senam padėki žmogui, kuris lengvai čia nukentėti gali! Pasaulis svetimas yra man šitas ir tolimas jis man, taip pat ir žvėris laukinius girdėjau staugiant; o tas, kuris mane apsaugoti galėjo, jis pats daugiau neegzistuoja. Aš dievobaimingo žmogaus ieškojau paskutinio, to šventojo ir to vienišiaus, kurs vienas girioje savoj nėra girdėjęs, ką šiandien jau pasaulis visas žino." "O k_ą pasaulis visas šiandien žino? - Zaratustra paklausė.- Gal tai, kad miręs jau senasis Dievas, kuriuo pasaulis visas kadaise taip tikėjo?"

"Ir tu sakai man šitai,- atsakė senis nusiminęs. - O aš juk tarnavau šitam senajam Dievui lig valandos jo paskutinės. Ir štai dabar esu aš be tarnybos, be pono jokio ir vis tiek nelaisvas, nebeturiu linksmumo valandėlės, nebent tiktai prisiminimuos. Dėl to į kalnus šiuos ir kopiau, kad pagaliau aš vėl sau iškilmes surengčiau, kaip dera popiežiui senam, senam Bažnyčios tėvui,- su pamaldom ir dievobaimingais prisiminimais: žinoki - popiežius esu aš paskutinis! Bet štai dabar jis pats jau mirė, žmogus tas pamaldžiausias, anas šventasis girioj, kurs nuolat garbino Dievulį savo giesmėm ir melsdamasis jam be galo. Paties jo rast nebepavyko, kuomet jo aptikau lūšnelę,- tik du vilku viduj išvydau, kurie kauksmu jį apraudojo - nes žvėrys jį visi mylėjo. Ir aš iš ten pabėgau. Tad ar ne veltui būsiu čia atėjęs - į šias girias ir kalnus? Tuomet širdis manoji ieškoti ryžos kito, doriausio iš visų, kas netiki į Dievą,- ieškoti Zaratustros!" Štai taip kalbėjo senis, aštriu žvilgsniu vis žvelgdamas į tą, kurs priešais jį stovėjo; bet tuo metu Zaratustra sugriebė ranką šio dvasiškio ir gan ilgai į ją su nuostaba žiūrėjo. "Matai, tu garbingasai,- Zaratustra galiausiai tarė,- kokia daili, ilga ranka! Jinai yra ranka žmogaus, kurs visados palaimas teikė. O štai dabar ji laiko tą, kurio tu ieškai, mane gi, Zaratustrą. Tai aš esu, Zaratustra bedievis, kurs šitaip kalba: 'Kas už mane bedievis dar didesnis, kad patarimais jo aš džiaugčiaus?'"- Štai taip Zaratustra kalbėjo, - ir persmelkė jis žvilgsniu savo to seno popiežiaus mintis visas - ir atviras, ir paslėptas. O šis galiausiai taip pradėjo: "Kas jį visų labiausiai mylėjo ir turėjo, tas jį dabar labiausiai ir prarado: - Matai, aš pats iš mudviejų, ko gero, esu dabar bedievis net didesnis? Bet kas dėl to galėtų džiaugtis!" "Juk tarnavai tu jam lig galo,- Zaratustra mąsliai paklausė, ilgai tylėjęs.- Juk tu žinai, k_a_i_p jis akis užmerkė? Ar tai tiesa, ką žmonės kalba, kad jį gailestingumas bus užsmaugęs, - kad jis, a_n_ą išvydęs ž_m_o_g_ų, ant kryžiaus pakabintą, ištverti nepajėgęs, kad meilė žmogui pragaru jam virtus ir pagaliau atnešus mirtį?"- Bet senis popiežius jam neatsakė nieko, tiktai droviom akim, niūriu, skausmingu veidu kažkur į šoną žvelgė. "Tegu jis sau prasmenga,- ilgai galvojęs, jam Zaratustra pasakė, vis nenuleisdamas akių nuo senio. Tegu jis sau prasmenga, su juo jau viskas baigta. Ir nors tau garbę daro, kad tu numirusįjį šitą mini vien tik geruoju, bet tu juk, kaip ir aš, žinai, kas t_o_k_s jis buvo; ir kad keistais keliais jis ėjo." "Jei tarp trijų akių kalbėsim,- atkuto senas popiežius kiek pralinksmėjęs (mat buvo jis akim viena neregis),- tai pasakysiu aiškiai, jog Dievo reikaluos esu labiau išprusęs už Zaratustrą patį - ir toks turiu aš būti. Manoji meilė jam ilgus metus tarnavo, mana valia klusniai jo valią vykdė. O geras tarnas žino viską ir dar kai ką, ką ponas jo pats nuo savęs paslėpęs laiko. Tai buvo Dievas paslaptingas - su daugeliu slaptybių. Net sūnų savo ne kitaip, o tik aplinkiniais keliais turėjo. Už durų jo tikėjimo juk svetimoterystė stovi. Ir kas jį garbina kaip meilės Dievą, tas pačią meilę vertina mažokai. Ar šitas Dievas nenorėjo taip pat teisėju būti? Bet mylintis juk be atlyginimo myli. Kai jis dar jaunas tebebuvo, tas Dievas iš vienos Rytų šalies, jis kietas ir kerštingas buvo ir pragarą įrengė, kad smagint savo numylėtinius galėtų. Bet jis galų gale paseno ir tapo minkštas ir suglebęs, ir gailestingas, labiau jau į senelį panašus negu į tėvą, bet dar labiau - į seną tirtančią senelę. Ir taip tupėjo užpečky suvytęs, vis sielvartaudamas, kad kojos tokios silpnos, kad nuo pasaulio taip pavargęs, kad valios nebesą, kol vieną dieną ir užduso nuo to per didelio gailestingumo savo." "O, popiežiau tu senas,- Zaratustra įsiterpė į kalbą jojo,- ar š_i_t_a_i savo tu akim regėjai? Galėjo būti taip, bet i_r kitaip galėjo būti. Kuomet dievai dienas savąsias baigia, jie daugeliu tai daro būdų.

Bet šiaip ar taip, bala nematė! - jis kvapą jau išleido paskutinį! Jis nei ausų ir nei akių manųjų skonio patenkint negalėjo, blogesnio nieko apie jį aš nenorėčiau pasakyti. Aš mėgstu viską, kas tik aiškiai žvelgia ir sąžiningai kalba. Bet jis - juk tu žinai, dvasiški senas, jisai šiek tiek ir tavojo turėjo elemento, dvasiškio būdo - jis daugiareikšmis buvo. Dažnai suprast jo negalėjai. Ir kaip jisai ant mūsų pyko, tasai pikčiurna, kad mes jį negerai supratom! Kodėl gi tad aiškiau jis nekalbėjo? O jeigu mūsų ausys kaltos, kodėl tokias ausis mums davė, kurios jį patį taip blogai girdėjo? O gal jose ten purvo buvo,- sakykime, kad taip! - Bet kas jį ten įdėjo? Perdėm tam puodžiui daug kas nepavyko: matyt, nekaip jis amatą išmokęs buvo! O kad jis keršijo tiems puodams ir dirbiniams saviesiems, jog jie tokie jau nepavykę,- tai buvo nuodėmė prieš g_e_r_ą__ s_k_o_n_į. Bet ir tikėjimas juk gerą skonį turi; o_ š_i_s galiausiai taip pareiškė: 'Šalin štai t_o_k_į Dievą! Verčiau išvis be Dievo jokio, verčiau pačiam likimą lemti ryžtis, verčiau kvailiu, verčiau pačiam Dievu jau būti!"- "Ką aš girdžiu,- čia popiežius nusenęs tarė, ausis pastatęs,- taip netikėdamas esi tu dievobaimingesnis, negu manai, o, Zaratustra! Yra tavy kažin koks Dievas, kurs atvertė tave į šitą bedievystę. Ar ne patsai tavasis dievotumas tikėti tau Dievu daugiau neleidžia? Ir tavo neapsakomas sąžiningumas nuves tave taip pat anapus gėrio ir anapus blogio! Tu pagalvok, kas tau dar liko? Turi akis, rankas ir burną - tai laiminimui tau nuo amžių amžinųjų skirta. Ne vien ranka palaiminimus teikia. Šalia tavęs, nors ir bedievis tu būt didžiausias nori, užuodžiu aš malonų, paslaptingą ilgų palaiminimų kvapą: o man drauge skaudu ir gera. Tu leiski man, o, Zaratustra, pabūt svečiu tavuoju nors naktį vienui vieną! Geriau nei pas tave nebus dabar man žemėj niekur!"- "Tad amen! Bus kaip nori! - Zaratustra, didžiai nustebęs, tarė.- Tenai aukštyn šis kelias veda, ten olą Zaratustros rasi. Išties, tave, tu garbingasai, aš pats mielai ten palydėčiau, nes man labai patinka visi pamaldūs žmonės. Tačiau mane dabar skubiai nelaimės šauksmas šaukia. Manoj padangėj niekam bloga būt neturi; ola mana - tai geras uostas. Visų labiausiai aš norėčiau kiekvieną, kas nuliūdęs, tvirtai ant žemės ir ant kojų vėlei pastatyti. Bet kas gi sielvarto nuims t_a_u naštą? Tam aš esu per silpnas. Tikrai ilgai mums tektų laukti, kol vėl kas nors prikels Dievulį tavo. O šitas senas Dievas jau nebegyvena: jis visiškai negyvas."- Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Bjauriausias žmogus</I> Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. "Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo - kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!"- Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,- iškart pasikeitė vietovė: Zaratustra dabar mirties jau karalystėn žengė. Aplink kyšojo juodos ir raudonos uolos: nebuvo nei žolės, nei medžio, nei giesmės paukštelio. Tai buvo slėnis toks, kurio visi gyvūnai vengė, net ir plėšriausi žvėrys; tik

padermė viena gyvačių - storų, žalių, siaubingų - atsirangydavo čionai praleist dienų paskutiniųjų. Todėl šį slėnį piemenys vadino: mirtis gyvačių. Ir Zaratustrą čia staiga užplūdo juodi prisiminimai, nes pasijuto jis, lyg slėny tam jau būtų vienąkart stovėjęs. Ir sunkios mintys jį prislėgė: todėl lėčiau vis ir lėčiau jis ėjo, kol pagaliau visai sustojo. Tačiau akis aukštyn pakėlęs, pamatė sėdintį prie kelio kažką į žmogų panašaus: pavidalas gal toks ir būtų, bet žmogumi nepavadinsi - išvydo jis kažką, ką žodžiais apsakyt nelengva. Ir netikėtai Zaratustrą didi pagavo gėda, kad savo akimis jisai baisybę šią regėjo paraudęs ligi pat žilų plaukų savųjų, jis nusisuko ir jau eit ketino, kad kuo greičiau iš vietos šios piktos pradingus. Bet tuo metu mirties dykra prabilo: iš apačios, iš žemės, glergėdamas nelyginant vanduo, kai naktį, vamzdžiams užsikimšus, gurgti ima, pradėjo veržtis šis nykus žlergimas, kol pagaliau jisai žmogaus balsu pavirto, žmogaus kalba prakalbo: "O, Zaratustra! Zaratustra! Įminki mįslę mano! Sakyki ir paaiškink! Ką reiškia k_e_r_š_y_t__ l_i_u_d_y_t_o_j_u_i? Aš patariu atgal sugrįžti, čionai slidu - vien ledas plynas! Žiūrėk, žiūrėk, kad išdidumas tavo čia kojų sau nenusilaužtų! Dediesi tu išminčium, tu išdidusis Zaratustra! Esu mįslė, įminki ją, mįslių karaliau! Kas a_š esu? - sakyki!" Kai šiuos žodžius Zaratustra išgirdo, kaip manot, kas sieloj jo dėjos? G_a_i_l_e_s_t_i_n_g_u_m_a_s__ j_į__ u_ž_v_a_l_d_ė; ir jis iškart pargriuvo, lyg ąžuolas galingas, ilgai kirtėjams atsilaikęs,- nuvirto sunkiai ir ūmai, išgąsdindamas netgi tuos, kurie patiesti jį norėjo. Bet greitai vėl jisai pakilo, ir veidas jo rūstus jau buvo. "Tave puikiausiai atpažįstu,- tvirtu balsu pareiškė.- Ž_u_d_i_k_a_s__ D_i_e_v_o__ t_u__ e_s_i! Ir leisk dabar man eiti. Tu to p_a_k_ę_s_t_i negalėjai, kuris t_a_v_e regėjo,- kurs visuomet tave, žmogau bjauriausias, vis kiaurai matė! Tu atsikeršijai šiam liudytojui!" Štai taip Zaratustra kalbėjo ir jau norėjo žengti; bet neapsakomasis jam tuoj už skverno čiupo ir ėmė vėl iš naujo gargaliuoti ir žodžių tinkamų ieškoti. "Palauk! - jis ištarė galiausiai, - palauki, nepraeik pro šalį! Atspėjau aš, koks kirvis patiesė tave ant žemės: garbė tau, Zaratustra, kad vėlei stovi! Tu įminei tą mįslę; žinau gerai, kaip jaučias tas, kurs jam padarė galą,- tasai žudikas Dievo. Palauk! Prisėski prie manęs, tau bus naudinga. Ir ko, jei ne tavęs, aš taip ieškojau? Prisėsk, palauk! Tik į mane jau nežiūrėki! Pagerbki tuo - bjaurumą mano! Mane jie persekioja baisiai: dabar tik t_u esi viltis man paskutinė. N_e neapykanta savąja ir n_e sekliais samdytais; o, jeigu taip tik persekiotų - tai vien tik juokas būtų, aš tik didžiuočiausi ir džiaugčiaus! Ar iki šiol ne tuos sėkmė lydėjo, kuriuos labiausiai persekiojo? O kas uoliausiai persekioja, tas ir lengviausiai s_e_k_t išmoksta: jei vieną kartą iš paskos jam sėlint tenka! Tačiau yra g_a_i_l_e_s_t_i_n_g_u_m_a_s jųjų, - kaip tik tas jų gailestingumas mane kudašių nešti verčia ir prieglobsčio tavy ieškoti. Apsaugoki mane, o, Zaratustra, tu mano prieglobsti paskutinysis, vienintelis, kuris mane atspėjo: - atspėjai tu, o, Zaratustra, kaip jaučias tas, kurs j_į nužudė. Pabūk! O jei žadi jau eiti, tu nekantruoli, tai neiki tuo keliu, kuriuo aš keliavau. T_a_s kelias - jis negeras. Bet gal tau pyktis ima, kad per ilgai čia aušinu aš burną? Kad jau aš tau patarinėju? Tačiau žinok, kad aš esu - žmogus bjauriausias, - kuris ir kojas turi didžiausias ir sunkiausias. Kur a_š ėjau, ten kelias blogas liko. Visus kelius, kuriuos tik kojos mano liečia, paženklinu mirtim ir gėda. Tačiau kad praėjai, netaręs žodžio, kad išraudai tu visas - aš pastebėjau aiškiai,- iš to aš pažinau tave, o, Zaratustra.

Kiekvienas kitas išmaldą numetęs būtų, gailestingumą savo,- ir žvilgsniu, ir žodžiu paguodos. Bet tam - nesu aš elgeta toks menkas, tu tai atspėjai, - esu aš tam per daug t_u_r_t_i_n_g_a_s, turtingas didumu, baisybe, turtingas bjaurumu ir neapsakomybe! Tavoji gėda, Zaratustra,- ji s_u_t_e_i_k_ė man g_a_r_b_ę! Vargais aš negalais ištrūkau iš tų gailestingųjų,- kad vieną ir vienintelį surasčiau, kuris šiandieną šitaip moko: 'Gailestingumas - įkyrus be galo'- tavęs, o, Zaratustra, ieškau! - Ir nesvarbu, kieno gailestingumas,- žmogaus jisai ar Dievo: gailestingumas gėdai prieštarauja. Padėt nenoras gali būti kilnesnis už dorybę, kuri paslaugiai šokinėja. O j_į, gailestingumą, visi maži žmoneliai dorybe šiandien laiko: jie negerbia nelaimės didelės, bjaurumo didelio ir nesėkmės didžiulės. Pro juos visus akis mana nuslysta, kaip žvilgsnis šuns pro nugaras avių, kai genama banda. Tai vis prielankūs, geranoriai, maži pilki žmoneliai. Kaip gandras kad, užvertęs galvą, su panieka seklias nužvelgia kūdras, taip aš žvelgiu į tą pilkų mažų bangelių, sielų ir valių knibždėlyną. Per daug ilgai jiems pritariama buvo, šitiems mažiems žmoneliams: galiausiai ir valdžia jiems atiteko - dabar jie šitaip moko: 'Vien gera tai, kas gera laikoma mažų žmonelių.' Taip pat 'tiesa' vadinas šiandien, ką jų pamokslininkas skelbia, kurs pats iš jųjų kilęs, tasai šventuolis keistas, mažų žmonelių užtarėjas, apie save pareiškęs: 'Tiesa - tai aš ir niekas kitas.' Jau gan seniai šis nekuklusis mažuosius žmones kursto - tasai, kuris nemažą klaidą darė, kai skelbė, jog 'tiesa - tai aš ir niekas kitas'. Ar kas akiplėšai yra kada atsakęs taip mandagiai be galo? - Bet tu, o, Zaratustra, praeidamas pro jį tiktai kalbėjai: 'Ne! Ne! Ir dar trys kartai ne!' Tu saugotis liepei jo paklydimo, tu pirmas siūlei gailesčio atsisakyti - tik ne visiems, ne kiekvienam, o sau ir tiems, kas tavo būdo. Tau gėda ima dėl sarmatos to didžio kenčiančiojo; ir iš tiesų, kai tu įspėji: 'Nuo gailesčio didžiulis debesis ateina, jūs saugokitės, žmonės!' - Kai aiškini ir mokai: 'Visi kūrėjai - kietaširdžiai, visa didžioji meilė viršesnė už gailestingumą savo',- o, Zaratustra, kaip gerai esi, man rodos, orų išmokęs ženklus! Bet ir tu pats - taip pat save įspėki dėl s_a_v_o_j_o gailestingumo! Nes daugelis jau pas tave keliauja, daugybė kenčiančių ir abejojančiųjų, į neviltį įpuolusiųjų, ir skęstančių, ir šąlančiųjų. Ir dėl savęs tave įspėju. Tu įminei geriausią ir blogiausią mįslę mano, taip pat mane ir ką esu padaręs. Ir aš žinau tą kirvį, kuris tave ant šono verčia. Tačiau j_i_s_a_i - turėjo mirti: nes jis žiūrėjo akimis, kurios regėjo v_i_s_k_ą,- jis matė ir žmogaus gelmes, ir esmę jo, ir visą paslėptą jo negarbę, ir jo bjaurumą. O gėdos jo gailestingumas neturėjo: jis į kampus net nešvariausius mano lindo. Tas neapsakomas smalsuolis, landūnas nepakenčiamas ir perdėtai jau gailestingas - jisai turėjo mirti. Akių jis nuo m_a_n_ę_s vis nenuleido: tokiam aš liudytojui keršyti norėjau - arba pačiam nebegyventi. Tad Dievas tas, kuris regėjo viską, t_a_i_p__ p_a_t__ i_r__ ž_m_o_g_ų, tas Dievas mirti privalėjo! Žmogus i_š_t_v_e_r_t_i nepajėgia, kad liudytojas toks gyvena." Štai taip žmogus bjauriausias dėstė. Tačiau Zaratustra pakilo ir rengėsi jau eiti, nes šaltis krėtė jį lig gyvo kaulo. "Tu neapsakomasai, tu įspėjai,- Zaratustra vėl tarė,- kad neičiau aš keliu tavuoju. Atsidėkodamas už tai, aš savo kelią tau pagirti noriu. Pažvelk va ten į viršų - ten olą Zaratustros pamatysi. Mana ola yra didžiulė, jinai gili ir turi daug kampu kampelių; ten ir slapčiausias dar slėpynę savo rasti gali. O šalia jos aplinkui - šimtai urvų, landynių: ir šliaužiantiems, ir plazdantiems, ir strykčiojantiems gyviams. Tu išstumtasai, pats save išstūmęs, tu tarp žmonių ir žmogiško gailestingumo gyvent nenori? Na ką, tuomet kaip aš daryki! Taip tu ir iš manęs pasimokinsi; išmoksta vien tik tas, kas daro.

Pirma tu su žvėreliais mano pakalbėki! Žvėrelis išdidžiausias, taip pat žvėrelis pats gudriausias - abu jie mums tikraisiais patarėjais būti gali!"- Šituos žodžius pasakęs, Zaratustra savais keliais nuėjo, tiktai labiau dar susimąstęs ir dar lėčiau negu pirma žingsniavo: nes daugel klausimų dabar sau kėlė ir rast lengvai atsakymų nesugebėjo. Koks vis dėlto skurdus žmogus ir menkas! - širdy savoj jis mąstė.- Koks jis bjaurus, koks gargiantis, koks kupinas slaptos vidinės gėdos! Man sako, jog žmogus save pats myli: tačiau kokia didi savimeilė ši turi būti! Kiek daug ji paniekos pati sau jaučia! Tiek pat juk ir anas save mylėjo, kiek niekinti save gebėjo: jis man - ir didelis mylėtojas, ir niekintojas didis. Nesutikau aš dar nė vieno, kurs būtų niekinęs save labiau: ir t_a_i yra aukštybė. O, varge! Galgi tas, kurio girdėjau šauksmą, žmogus didžiųjų siekių buvo? Patinka man didieji niekintojai. Tačiau žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia."- <I>Savanoris elgeta</I> Kuomet Zaratustra paliko žmogų tą bjauriausią, jį šaltis smarkiai krėtė, ir vienišas jis pasijuto: mat daugel šalčio ir vienatvės jo mintyse judėjo, todėl jo sąnariai atšalo. Tačiau keliaudamas kalnais pakalnėm, žaliom ganyklomis ir pievom, taip pat daubom nykiom ir akmeningom, kur kitados sraunus upelis tarytum lovon atsigulęs buvo, Zaratustra ūmai sušilęs pasijuto ir pralinksmėjo vėlei. "Ir kas gi su manim čia daros? - savęs jisai paklausė. - Kažkas taip šilta ir taip gyva mane nūnai gaivina,- tatai turėtų netoliese būti. Jau nebesu toks vienišas be galo; nežinomi man palydovai ir broliai paslaptingi bastosi aplinkui, kvėpavimą jų šiltą siela manoji jaučia." Kuomet Zaratustra dairytis ėmė ieškodamas, kur tie guodėjai jo vienatvės, staiga išvydo karvių jis daugybę, kurios kalvelėje vienoj aplinkui susispietusios stovėjo; tai tų galvijų artuma ir kvapas jo širdį taip sušildė. Bet karvės, kaip jam rodės, kalbėtojo kažkokio labai įdėmiai klausės ir nežiūrėjo visiškai į tą, kuris prie jų artėjo. Ir kai Zaratustra visai arti priėjo, jisai žmogaus išgirdo balsą aiškų, kuris iš vidurio bandos kalbėjo; dėl to, be abejo, jos galvas savo pasukusios į kalbančiojo pusę buvo. Tada Zaratustra kalvelėn metės, mikliai pro karves prasibrovė, nes baimė jį pagavo, kad gal kam nors negera atsitiko, ir karvių jam užuojauta vargu ar ką galės pagelbėt. Bet čia jis apsiriko, nes žiū: žmogus kažkoks ant žemės sėdi ir gyvulius įkalbinėja, kad jie jo nebijotų; žmogus taikingas toks, kalnų pamokslininkas, kurio net pačios akys gėrį skelbia. "Ko ieškai tu čionai?"- sušuko jam Zaratustra nustebęs. "Ko aš čia ieškau? - perklausė tasai iš karto.- Gi to paties, kaip ir tamstelė, ramybės tu drumstėjau! Aš laimės žemėj ieškau. O to iš karvių šių norėčiau pasimokyt. Nes, kaip matai, joms aiškinu aš jau nuo ryto, ir ką tik jos atsakymą man duot norėjo. Kodėl tu joms trukdai, neleidi? Kol mes atgal neatsigręšim ir nepasidarysime kaip karvės, tol į dangaus mums karalystę nepatekti. Tik viena reikia mums iš jų išmokti: mes turim atrajoti. Iš tikro, jeigu net pasaulį visą žmogus pajėgtų užvaldyti ir vieno - atrajoti - neišmoktų, kokia iš to nauda jam būtų! Jis savo sielvarto šalin nenuvarytų, - to sielvarto didžiulio savo, kurs šiandien š_l_y_k_š_t_u_l_i_u vadinas. Kam jo nėra šiandieną pilnos širdys, burna ir akys? Ir tu taip pat! Ir tu! Tačiau į tas pažvelki karves!"- Užbaigęs savo kalbą tokią, kalnų pamokslininkas tik tada į Zaratustrą pažiūrėjo, nes iki šiol mielai jis vien į karves žvelgė; ir jis staiga pasikeitė iš karto. "Kas čia, su kuo kalbu? - sušuko išsigandęs, pašokdamas nuo žemės. - Žmogus juk šitas be šlykštumo, tai pats Zaratustra, kuris jau didį šlykštulį yra įveikęs, paties tai Zaratustros akys, paties burna, paties širdis jo."

Ir šiuos žodžius ištaręs, bučiavo ranką tam, su kuo kalbėjo, o akys tvino ašarų gausybe; jis elgėsi tarytum tas, kam dovana vertinga, didžiausia brangenybė netyčia iš dangaus nukrinta. O karvės tik į visa tai žiūrėjo ir galvas savo kraipė. "Tik nekalbėk apie mane, keistuoli! Mielasai tu!- Zaratustra atsakė, norėdamas išvengti jo švelnumo.- Papasakok apie save pirmiausia! Ar tik nesi tu elgeta tas savanoris, kurs turtų savo didelių kadaise atsisakė, - kuris drovėjos turtų ir turtuolių ir pas vargšus pabėgo, kad gausą savo jiems ir širdį dovanotų? Bet vargšai jį atstūmė." "Bet jie mane atstūmė, juk pats žinai,- atsakė elgeta jam savanoris.- Taip aš pas gyvulius ir karves šitas galiausiai atsidūriau." "Ir čia tau aišku pasidarė,- įsiterpė Zaratustra,- kad daug sunkiau iš tikro duoti negu iš tikro imti, kad dovanot kaip reikiant - m_e_n_a_s, ne šiaip, o pats visų didžiausias ir klastingiausias gėrio menas." "Ir ypač šiais laikais, kai mes gyvenam,- jam pritarė vargdienis savanoris,- kaip tik dabar, kai padugnės sukilti visos ėmė ir stengiasi droviai, savotiškai parodyt išdidumą: minios pasipūtimą. Nes valanda - tu juk žinai - atėjo didžiam ir pražūtingam, ilgam, lėtam minios, taip pat vergų didžiuliam sukilimui: jis plečias vis ir auga! Dabar geradarystė ir dovanėlės mažos menkuosius piktina be galo; ir tie, kurie per daug turtingi, tegu dabar jie saugos! Kas šiandien, tarsi buteliai pilvoti, iš pernelyg siaurų kaklelių varvint stengias, tokiems šiandieną butelaičiams mielai kaklus nudaužo. Godumas geidulingas, tulžingasai pavydas, ir kerštas sielvartingas, minios tas išdidumas,- štai kas man į akis yra įkritę. Jau netiesa, kad vargšai palaimingi. Dangaus juk karalystė yra pas karves." "Tačiau kodėl ji ne pas turtinguosius?" - Zaratustra jį tirdamas paklausė ir stengėsi nuvyti karves, kurios sau patikliai taikingąjį pamokslininką uostinėjo. "Ko tu mane čia tyrinėji? - paklausė tas iš karto.- Tu pats geriau juk už mane žinai. O kas mane pas vargingiausius varė, o, Zaratustra? Ar ne šlykštėjimasis mūsų turtingaisiais? - Vergais šitais didžiulių turtų, kurie naudos sau iš kiekvieno sąšlavyno renka: šaltom akim, mintim tik geidulingom, vis nukreiptom į padugnes šitas, kurios dvoksmu padangę teršia, - Į tą paauksintą ir suklastotą minią, kurios tėvai vien ilgapirščiai, vien maitvanagiai ar skarmaliai buvo, su moterim paslaugūs, gašlūs ir užmaršūs: visi nedaug nuo paleistuvės tesiskyrę, - nes padugnė juk ant viršaus, ir padugnė po apačia atgulus! Ką reiškia šiandien 'vargšas' ir 'turtingas'! Skirtumas šis man nereikšmingas pasidarė - tuomet aš bėgt pradėjau: tolyn vis ir tolyn, kol pas šias karves atsidūriau." Štai taip taikus pamokslininkas dėstė ir, tardamas žodžius, alsavo sunkiai ir prakaitą vis braukė: o karvės vėl stebėdamosi galvas kraipė. Ir kol šis taip griežtai kalbėjo, Zaratustra šypsodamasis jam į veidą žvelgė, tylėjo ir tik galvą purtė. "Save tu prievartauji, kalnų pamokslininke, kai tokius griežtus štai žodžius vartoji. Tokiam griežtumui nei burna tava, nei akys tavo tinka. Ir netgi, kaip man rodos, skrandis tavo: j_a_m nepatinka pyktis toks, neapkanta ir perdėjimai. Tas skrandis tavo švelnesnių dalykų geidžia: tu juk nesi mėsos mėgėjas. Labiau tu panašus į vegetarą. O gal kramtai tu grūdus. Beveik tikiu, kad mėsiški džiaugsmai tavęs netraukia ir prie medaus daugiau tu linkęs." "Atspėjai kuo puikiausiai,- atsakė elgeta jam savanoris, pajutęs širdyje lengvumą.- Aš mėgstu medų, ir kramtau aš grūdus, nes ieškojau to, kas skonį gerą turi ir kvapą kas burnos išvalo: - ir laiko ilgo reikalauja, suteikia darbo malt burnom vagims ir baltarankiams dykaduoniams. Tačiau daugiausia čia pasiekė karvės: jos atrajojimą ir saulėje gulėjimą išrado. Taip pat minčių visų sunkių jos vengia, kurios vien širdį slegia." - "Gerai! - Zaratustra pasakė. - Reikėtų tau ir m_a_n_o žvėrelius išvysti, erelį ir gyvatę - lygių nėra jiems šiandien žemėj.

Žiūrėk, štai kelias šitas į olą mano veda: pabūki jos svečiu šią naktį. Ir pakalbėki su žvėreliais mano apie žvėrelių laimę, - kol pats namo sugrįšiu. Nes aš dabar turiu skubėti: mane nelaimės šauksmas šaukia. Ten pas mane tu ir medaus dar naujo rasi, korių medaus šviežiausio - geltono tartum auksas: jį valgyk į sveikatą! Na, o dabar skubiausiai atsisveikink su karvėm savo, tu keistuoli! Mielasai tu! Nors bus tau ir nelengva. Juk jos geriausios draugės ir mokytojos tavo!"- "Išskyrus vieną, tą, kurį labiau dar myliu,- atsakė elgeta jam savanoris.- Tu pats esi, o, Zaratustra, geras - geresnis dar už karvę!" "Šalin! Šalin! Nedoras palaižūne! - Zaratustra įširdęs šaukė.- Kam gadini mane tu gyrimu šitokiu ir medumi įsiteikimo? Šalin! Kad čia tavęs nebūt nė kvapo!" - sušuko jis dar kartą ir užsimojo tvot lazda senajam elgetai per šonus: bet tas kaipmat paspruko. <I>Šešėlis</I> Ir vos tas elgeta nudūmė ir vėl Zaratustra paliko vienas, tuoj už savęs jisai išgirdo kitą balsą šaukiant: "Sustoki! Zaratustra! Palauk manęs! Tai aš, o, Zaratustra,- šešėlis tavo!" Tačiau Zaratustra nelaukė, nes jį nusivylimas staigus apėmęs buvo, kad jo kalnuos taip ankšta pasidarė. "O kur vienatvė mano dingo? - jis tarė nusiminęs. Išties per daug man viso šito; kalnai šitie žmonių knibždėte knibžda, nebe pasaulio š_i_t_o yra manoji karalystė, naujų kalnų man reikia. Mane šešėlis mano šaukia? Ir kas jis man, tasai šešėlis mano? Tegu jis iš paskos sau bėga! O aš - nuo jo pabėgsiu." Štai taip Zaratustra pasakė širdžiai savo ir pasileido bėgti. Bet tas, kuris už jo sustojęs buvo, jį tuoj pradėjo vytis: ir taip netrukus trys bėgliai paskui viens kitą skuodė - pirmasis rūko elgeta tas savanoris, paskui Zaratustra risnojo, o trečias iš paskos šešėlis jo lapnojo. Bet neilgai jie šitaip bėgo, nes greit Zaratustra suvokė kvailystę savo padarytą ir staigiai nusipurtė viską, kas apmaudą jam kėlė ir kas įgrisę buvo. "Ar su mumis,- Zaratustra kalbėjo, - senais vienišiais ir šventaisiais, neatsitikdavo nuo seno dalykų juokingiausių? Išties kvailystė mano kalnuos labai išaugo! Dabar girdžiu, kaip šešios kojos, senų kvailių stypynės, viena sau paskui kitą klepsi! Bet argi Zaratustrai reikia bijot šešėlio kokio? Be to, kaip man atrodo, jo kojos daug ilgesnės už manąsias." Štai taip Zaratustra kalbėjo su šypsena akių ir žarnų, paskui sustojo netikėtai ir staigiai atsigrįžo - ir va: bemaž neperbloškė ant žemės to persekiotojo šešėlio savo,- jis taip arti jau buvo, vos ant kulnų nelipo, ir silpnas toks, menkutis. Bet kai Zaratustra gerai į jį įsižiūrėjo, jis išsigando, lyg ūmai vaiduoklis būt prieš jį išdygęs: toks laibas ir pajuodęs, išdžiūvęs toks ir senas jis atrodė. "Kas tu esi? - Zaratustra rūsčiai paklausė.- Ką čia veiki? Ir pasakyk, kodėl šešėliu mano vadiniesi? Nepatinki tu man, sakau tau aiškiai." "Atleiski man,- šešėlis tarė, - tai aš esu iš tikro; o kad akies tavos netraukiu, na, ką gi padarysi, Zaratustra! Dėl to giriu tave ir tavo skonį gerą. Esu aš keliauninkas, kurs iš paskos ilgai tave sekiojo: vis amžinai kelionėj, tačiau be tikslo ir pastogės: išties lyg žydas amžinasis, nors aš nesu nei amžinas, nei žydas. Tad kaip? Nejau be perstojo turiu keliauti? Kiekvieno vėjo mėtomas ir vėtomas? Per daug man apvali tapai, o, žeme! Jau visame buvau aš jos paviršiuj, kaip ta nuvargusi dulkelė, ant veidrodžių ir ant langų stiklų miegojau: visi tik ima iš manęs, tačiau neduoda niekas, aš tik nykstu, laibėju - beveik šešėliui jau prilygstu.

Tačiau tavęs, o, Zaratustra, ilgiausiai aš vaikiausi, ir jeigu, nuo tavęs slapsčiausi, vis tiek buvau šešėlis tavo kuo geriausias: kur tu prisėsdavai nors trupučiuką, ten sėsdavau ir aš iš karto. Su tavimi basčiausi po pasaulius - ir tolimiausius, ir šalčiausius,- tarytum tas vaiduoklis, kuris mielai žiemos stogais ir per pusnynus laksto. Su tavimi drauge veržiausi į draudžiamybę aš kiekvieną, visur, kur tik blogiausia ir toliausia: ir jei nors kiek turiu dorybės, tai ją sudaro tai, kad nebijojau aš draudimo jokio. Su tavimi taip pat sulaužiau visa, ką tik širdis manoji gerbė, visus lig vieno išvarčiau ribų aš ženklus ir paveikslus, laksčiau į uodegą įkibęs visiems pavojingiausiems norams,- išties nėra nusikaltimo, kurio man kada nors patirt nebūtų tekę. Su tavimi tikėti lioviaus aš žodžiais ir vertybėm, taip pat autoritetais. Kai velnias išnarą palieka, ar nepalieka jis ir vardo savo? O šis taip pat yra juk kailis. Galbūt ir velnias pats - tai kailis. 'Nėra juk nieko tikro, viskas leista',- taip aš save įtikinėjau. Į vandenis šalčiausius puoliau ir širdimi, ir galva savo. O, kaip dažnai dėl to stovėjau nuogas, lyg koks vėžys raudonas! O, kur pradingo visas gėris, visa kur gėda dėjos ir visas tas tikėjimas geraisiais? O, kur yra anoji nekaltybė melaginga, kurią kadais turėjau,- gerųjų nekaltybė ir nekaltybė tauriojo jų melo! Per daug dažnai - tikrai taip buvo - lipau aš ant kulnų teisybei: tada jinai man spirdavo į galvą. O kartais rodės man, kad aš meluoju, ir va! Tiktai tuomet pataikydavau - į teisybę. Per daug man viskas paaiškėjo: dabar man niekas neberūpi. Nėra daugiau jau nieko gyvo, ką aš mylėčiau,- tai kaip save dar patį aš mylėt turėčiau? 'Gyventi taip, kaip man patinka, arba iš viso negyventi': taip noriu aš, taip nori ir švenčiausias. Tačiau, o varge mano! Ar a_š turiu dar - noro? Ar a_š turiu - dar kokį tikslą? Dar uostą kokį, kurį pasiekti geistų burlaivis m_a_n_a_s_i_s? - ir vėją man palankų? O taip! Tik tas, kurs žino, k_u_r jis plaukia, tas žino, ir koks vėjas jam - pats palankiausias. Tad kas man dar beliko? Širdis pavargusi, suįžūlėjus; valia nepastovi; sparnai tik pakirpti, nugarkaulis sulūžęs. Ir šis ieškojimas namų s_a_v_ų_j_ų: juk tu žinai, o, Zaratustra, jisai nelaime m_a_n_o tapo, jisai mane sugraužti baigia. Tad k_u_r - namai m_a_n_i_e_j_i? To klausiu aš ir ieškau vis ir ieškau, bet neradau jų niekur. O, amžinas visur! O, amžinasai niekur! O, amžinas tu - veltui!" Štai taip kalbėjo jam šešėlis, ir veidas Zaratustros ištįso, pailgėjo, šių žodžių besiklausant. "Sakai, esi šešėlis mano,- jis ištarė galiausiai nusiminęs. - Pavojus tau ne toks jau menkas, dvasia laisvoji tu ir keliauninke! Nevykusią turėjai dieną: žiūrėk, kad dar blogesnio vakaro nesusilauktum! Tokiems kaip tu bastūnams net ir kalėjimas galų gale palaiminta pastoge pasidaro. Ar teko tau kada matyti, kaip nusikaltėliai ten uždaryti miega? Ramiai jie pučia sau į akį, jie mėgaujas nauja palaima. Tad saugokis, kad tu galiausiai siauram tikėjimui į tinklą nepakliūtum ir kad iliuzija tvirta, griežta tavęs valdyt neimtų! Kaip tik tave dabar ir gundo, bando, kas siaura ir kas tvirta. Esi praradęs tikslą savo: bėda! Kaip tu užglaistysi save juokais ir iškentėsi praradimą šitą? Drauge - tu pametei ir kelią! Tu varganas klajokli, svajotojau, drugeli - jėgų visai netekęs! Ar nenorėtumei šįvakar pastogę ir atokvėpį turėti? Tad eik tenai aukštyn į olą mano! Šis kelias ten ir veda. O aš dabar skubu: ir noriu vėlei nuo tavęs pabėgti. Jau lyg šešėlis ant manęs užgulęs. Norėčiau bėgti vienas, kad vėl aplink mane šviesu pasidarytų. Dėl to aš dar ilgai kulnus raityt turėsiu. O vakare oloj manoj - bus šokiai!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo.

<I>Vidurdienį</I> Ir bėgo vis Zaratustra ir bėgo, ir nieko jis daugiau nebesutiko; jis buvo vienas vienutėlis, ir tik save atrasdavo jis vėlei, ir mėgavos, ir siurbė jis vienatvę savo ir mąstė apie tai, kas gera,- nemaža valandų ilgiausių. Bet kai vidurdienis atėjo, ir saulė tiesiai virš galvos spindėjo, pamatė jis prie kelio seną, kreivą ir gumbuotą medį, kurį karščiausia meile vynuogienojas apsikabinęs buvo, ir nuo savęs paties tas medis pasislėpęs jautės: ant jo daugybė vynuogių gelsvų kabėjo, viliojusių keleivio akį. Tada Zaratustra panoro sau troškulį truputį numalšinti ir uogų kekę nusiskinti; bet kai jis ranką jau ištiesęs buvo, užsigeidė jis dar labiau truputį kitko: po šiuo medžiu atgult - paties vidurdienio metu - ir pamiegoti. Kaip sakė, taip jis ir padarė; ir vos išsitiesė ant žemės, margos žolės tyloj ir paslaptybėj, tuoj pat ir troškulį pamiršo ir į miegų pasaulį pasinėrė. Nes Zaratustros patarlė štai šitaip sako: "Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis." Bet akys liko jo atmerktos: atsižiūrėt ir atsidžiaugt jos negalėjo, kaip tas vynuogienojas medį myli. Tačiau užmigdamas Zaratustra taip kreipėsi į širdį savo: "Tyliau! Ramiau! Nutilki! Ar šią akimirką pasaulis nevirto tobulybe? Kas su manim čia daros? Lyg kad švelnus nematomas vėjelis lygia kaip stalas jūra šoka, lengvai, tarytum koks pūkelis,- taip šoka ant manęs ir miegas. Akių jisai man neužspaudžia ir sielą budinčią palieka. Lengvutis jis, iš tikro! Tarytumei pūkelis. Jisai mane įkalbinėja, bet ką jis sako, nesuvokiu? Švelnia ranka jis iš vidaus mane tapnoja ir netgi prievartą naudot mėgina. O, taip! Verste jis verčia sielą mano išsitiesti: - kad ji ilga man ir pavargus taptų, keistuolė ta manoji! Ar vakaras dienos jai septintosios ne pačiame vidurdieny atėjo? Ar ji nevaikščiojo per daug ilgai, rami ir palaiminga, vien tarp gerų, pribrendusių dalykų? Ji tiesiasi - tokia ilga ilga,- ir dar ilgesnė! Ir guli ji ramiai, keistuolė ta manoji. Per daug jinai ragavo gėrio, auksinis liūdesys ją slegia, jinai iškreipia lūpas. - Tarytum laivas vandenynų, į ramųjį užutėkį sugrįžęs: štai glaudžias jis dabar prie žemės, pavargęs nuo ilgų kelionių ir jūrų paslaptingų. Ar žemė ne ištikimesnė? Kai laivas toks prie žemės šliejas, tuomet užtenka visiškai, kad voras jam nuo žemės ištiestų siūlą savo. Tvirtesnio lyno nebereikia jokio. Kaip tas pavargęs laivas užutėky ramiajam, taip aš dabar ilsiuos, prie žemės prisiglaudęs: ir ištikimas jai, ir pasikliaudamas aš ja, ir kantriai laukdamas, ploniausiais pririštas prie jos siūleliais. O, laime! Laime! Gal dainuosi, tu siela mano? Guli nūnai žolėj. O tai juk valanda ir paslaptinga, iškilminga, kai vamzdeliu joks piemenėlis nedūduoja. Nurimk! Vidurdienis įkaitęs dabar laukuos juk miega. Ir nedainuok! Tylėki! Pasaulis tobulas yra be galo. Dainos nereikia, tu drugeli pievų, o siela mano! Net nešnibždėki nė trupučio! Matai juk - tsss! Vidurdienis senelis miega, jis lūpas krutina iš lėto: ar negeria dabar jis laimės lašo, - to seno, rudo - aukso laimės, aukso vyno lašo? Jis perbėga per kūną, jo laimė juokias. Taip - juokias Dievas. Tsss! "O, laime! Kiek nedaug tereikia laimei!" - Taip skelbiau aš kadaise ir dėjausi gudrus esąs. Tačiau tai buvo piktos kalbos: aš t_a_i dabar suvokiau. Kvailiai sumanūs - jie geriau pasako. Kaip tik mažiausia ir tyliausia, lengvumas begalinis, tas driežo krepštelėjimas menkiausias, švelnus dvelkimas, probėgšma, akimirka: t_r_u_p_u_t_i_s - štai tas pagrindas d_i_d_ž_i_a_u_s_i_o_s laimės. Tsss! - Kas man nutiko: paklausyki! O gal jau laikas dingo? Gal aš krentu? Gal nukritau - klausyki! Į amžinybės gelmę? - Kas daros man? Tylėki! Man duria - ai! - į širdį? Taip taip - į širdį tiesiai! O, sprok, širdie, susproki po laimės šitokios, po dūrio tokio!

- Tai ką? Ar prieš akimirką pasaulis nevirto tobulybe? Toks apvalus, prinokęs? O, rutulys tas aukso - kur skrenda jis iš tikro? Aš iš paskos jam bėgsiu! Tik strikt, pastrikt! Tsss..." (ir čia Zaratustra išsitiesė palengva, pajutęs, kad užsnūdo). "Na, kelki - sau pačiam jis tarė,- vidurdienio miegaliau! Gyviau! Greičiau! Jūs kojos senos! Jau laikas, jau skubėti reikia, nes geras kelio galas nueiti dar jums likęs. Dabar jau išmiegojusios jūs esat, kiek truko ta ramybė? Net pusę amžinybės! Gyviau! Greičiau dabar, širdie mana senoji! Kiek laiko reikia tau po tokio miego, kad pagaliau pabustum?" (Tačiau Zaratustra ir vėl užsnūdo; siela jo atsikalbinėjo, gyniojosi ir vėl išsitiesė palengva.) - "Palik mane! Nutilki! Ar prieš akimirką pasaulis nevirto tobulybe? O, rutuly tu aukso, apvalaini!" "Na, kelk,- Zaratustra jai liepė,- vagile tu, dienos apiplėšėja! Tu ką? Vis dar raivytis nori: ir žiovaut, ir stenėti, į gelmę krist bedugnę? Ir kas gi tu esi! O, siela mano!" (ir čia Zaratustra iš karto krūptelėjo, nes saulės spindulys nukrito iš dangaus ant veido jojo). "O, tu dangau viršum manęs aukštybėj,- jis atsidusdamas prašneko ir palengvėle atsisėdo.- Tu į mane žvelgi? Keistos sielos manos klausaisi? Kada sugersi tu rasos šį lašą, rasos, nukritusios ant žemiškų dalykų,- kada susiurbsi tu šią sielą keistą- - kada? - tu gelme amžinybės! Tu giedra ir šiurpi vidurdienio bedugne! Kada sugersi į save atgal tu sielą mano?" Štai taip Zaratustra kalbėjo, pakildamas iš guolio savo, kurį čia po medžiu sau įsitaisęs buvo, lyg grįždamas iš apsvaigimo keisto; bet saulė žiū - ji vis dar tiesiai viršum galvos jo švietė. Todėl supras lengvai kiekvienas, jog šįkart neilgai Zaratustra miegojo. <I>Pasveikinimas</I> Jau vakarop gerokai buvo, kuomet Zaratustra ilgai, tuščiai ieškojęs, slampinėjęs, į olą savo grįžo vėlei. Visai arti prie jos priėjus, maždaug per dvidešimt žingsnių, įvyko tai, ko jis dabar net nenumanė: jis vėl išgirdo tą n_e_l_a_i_m_ė_s__ š_a_u_k_s_m_ą didį. Ir - nuostabus dalykas! Šį kartą šauksmas šitas iš jų paties olos atsklido. Tačiau tas šauksmas buvo toks pratisas, toks keistas, toks negirdėtas, ir jo ausis atskyrė aiškiai, jog daugiabalsio esama šio riksmo: tiktai iš tolo klausant galėjo pasirodyt, kad iš vienų jis eina lūpų. Tad šoko tuoj Zaratustra į olą savo, ir štai jis kokį reginį išvydo po ką tiktai girdėto choro! Viduj - drauge visi susėdę, kuriuos sutikęs dieną buvo: karalius vienas dešinėj, o antras - iš kairės sėdėjo, paskui kiti - ir burtininkas senis, ir popiežius, ir elgeta tas savanoris, ir dvasios sąžinė tikroji, šešėlis bei aiškiaregys liūdnasis ir asilas galiausiai; tačiau žmogus bjauriausias karūną užsidėjęs buvo ir juostas dvi purpurines juosėjo,- nes jis, kaip ir visi bjaurieji, gražiai ir rengtis, ir atrodyt mėgo. O vidury šitos nykios draugijos erelis Zaratustros toks pasipūtęs, neramus stovėjo, kadangi jis atsakinėt turėjo į daugel klausimų, kuriems jo išdidumas atsakymo nerado; gyvatė - visuomet gudri - ant kaklo jam kybojo. Į visą šitą vaizdą Zaratustra didžiai nustebęs žvelgė; po to kiekvieną svečią skyrium smalsiom akim ir meiliai tyrinėjo, paskaitė, kas sieloj kiekvieno parašyta, ir vėl stebėjosi iš naujo. Tuo tarpu susirinkusieji visi iš karto atsistojo ir pagarbiai pradėjo laukti, kad jis į juos kalbėti imtų. Ir jiems Zaratustra štai šitaip tarė: "Jūs nusivylėliai! Keistuoliai! Vadinas, j_ū_s_ų ką tiktai girdėjau nelaimės šauksmą? Dabar aš jau žinau kur man ieškoti to, kurio per visą dieną bergždžiai dairiausi:- ž_m_o_g_a_u_s__ d_i_d_ž_i_ų_j_ų__ s_i_e_k_i_ų: - jis besėdįs oloj manojoj, tasai žmogus didžiųjų siekių! Bet ko gi aš stebiuosi? Ar ne aš pats jį čia prisiviliojau medaus aukojimu ir savo laimės masalu klastingu?

Tačiau, kaip man atrodo,- netinkat jūs vienon draugijon; jei jūs, pagalbos šaukiantieji, čionai kartu sėdėsit, jūs viens antram tiktai užduosit širdį! Pirma toksai ateiti turi, - kuris jus vėl prajuokins, toks linksmas juokdarys, šokėjas, toks vėjas, vėjavaikis, koks nors kvailys iškaršęs; kaip jums tatai atrodo? Atleiskit man, jūs neviltin įpuolę, kad jums kalbu tokiais kasdieniais žodžiais, gal per menkais tokiem svečiams iš tikro! Tačiau jūs neatspėsit, k_a_s širdžiai mano tiek drąsos suteikia: - jūs patys šitai darot, atleiskite, ir vaizdas jūsų! Nes juk kiekvienas padrąsėja, kai nusivylusį pamato. O nusivylusįjį guosti - kiekvienas mano reikiamai turįs stiprybės. Man patys jūs šitos stiprybės davėt,- brangi tai dovana, svečiai aukštieji mano! Tai didelis svečių dosnumas! Gerai, tiktai nepykit, kad aš ir savąją jums dovaną pateiksiu. Čionai va - mano karalystė, ir čia ašai esu valdovas: ir visa tai, kas man priklauso, šį vakarą ir naktį tebus taip pat ir jūsų. Žvėreliai mano jums tarnaus, o ši ola - tesuteikia ji jums ramybę! Manuos namuos, pastogėj mano neturi būti niekas nusivylęs, savoj padangėj saugau aš kiekvieną nuo jo paties žvėrių laukinių. Ir pirma, ką jums siūlau, yra saugumas! O antra - tai mažasis pirštas mano. Ir kai jau turėsit, tuomet ir ranką visą imkit, prašom! Ir širdį dar prie visko! Tad sveikinu jus ir kviečiu, sveteliai mano mieli!" Štai taip Zaratustra kalbėjo ir juokės, jausdamas jiems meilę ir pagiežą. Išklausę sveikinimo kalbą, svečiai nusilenkė dar kartą ir pagarbiai tylėjo; galiausiai dešinėj stovįs karalius visų vardu tokiais prabilo žodžiais: "Iš to, o, Zaratustra, kaip tu mus sveikinai ir ranką savo siūlei, mes atpažįstame tave kaip Zaratustrą. Tu nusižeminai prieš mus; beveik tu įžeidei mūs pagarbą, tau skirtą: - bet kas gi kitas sugebėtų taip išdidžiai save nužemint? Ir t_a_i pačius mus pakylėja, tai atgaivą suteikia akims ir širdžiai mūsų. Kad pamatytume jau vien tik šitai, į kalnus aukštesnius nei šis mielai mes būtume dar kopę. Kaip reginių ištroškę, čionai mes pasirodėm: mes geidėm tą išvysti, kurs žvilgsnį blausų ir akis liūdnas praskaidrint geba. Ir štai: nėra ir kaip nebūta nelaimės šauksmo mūsų. Jau ir jausmai, ir širdys atsivėrė ir trykšta žavesiu didingu. Nedaug visai betrūksta, ir mūs drąsa įgaus drąsos kaip reikiant. Džiugesnio nieko žemėje neauga, o, Zaratustra, negu valia stipri, didžiulė: jinai yra jos augalas puikiausias. Visa apylinkė tokiu medžiu gaivinas. Su pinija aš lygint linkęs, kas kaip ir tu, o Zaratustra, auga: toks aukštas ir tylus, toks kietas, vienišas, geriausios ir lanksčiausiosios medienos, toksai didingas, - galiausiai šakomis stipriom žaliosiom siekiąs s_a_v_o_s galybės ir drąsiai klausimus duodąs it vėjams, ir orams, ir tam, kas amžinai aukštybėse gyvena, - ir dar drąsiau atsakinėjąs, valdovas tikras, pergalių skynėjas; o, kas į kalnus kopt aukščiausius nenorėtų, kad tokius augalus išvyst galėtų? Tavu medžiu čionai, o, Zaratustra, gaivinasi ir tie, kuriuos prislėgė mintys niūrios, kuriuos nelaimės persekioja; tave pamatę net ir pasimetėliai įgyja pastovumo ir širdį savo vėl pagydo: Iš tikro daug akių šiandieną į tavo kalną, tavo medį krypsta; didžiulis ilgesys, troškimas kilo, ir jau ne vienas klausti ėmė: "O kas tasai Zaratustra per vienas?" Ir tie visi, kuriems kadaise į ausį varvinai dainas savas ir medį savo, visi tie pasislėpusieji, vienišiai ir po du kurie gyveno, iš sykio šitaip samprotauti ėmė: 'Ar dar Zaratustra vis gyvas? Nėra prasmės daugiau gyventi, juk viskas jau vis tiek ir veltui; arba su juo - Zaratustra - mes turime gyventi!'- 'Kodėl jis neateina - tasai, kuris jau taip seniai apie save pranešęs buvo? - štai taip daugybė klausia.- Gal bus vienatvė jį prarijus? O galgi mes pas jį nukakt privalom?' Dabar pati vienatvė pliūkšta, Yra nelyginant kapai kurie sugriūva ir nebepajėgia savųjų mirusiųjų išlaikyti. Visur tik prisikėlusieji matos. Ir bangos kyla vis ir kyla aplinkui kalną tavo, Zaratustra. Kad ir kokia aukštybė tavo būtų, pasiekti daugelis tave privalo: jau tavo laivui neilgai teks sausumoj sėdėti.

Ir tai, kad mes - į neviltį įpuolę - į olą tavo atsibeldėm ir nevilties jau nebejaučiam, yra tik ženklas, įspėjimas, kad geresni jau pas tave atplūsta, - nes pas tave keliauja tatai, kas tarp žmonių dar dieviška išlikę, kitais pasakius žodžiais: visi tie žmonės ilgesio didžiulio, didžiulio šlykštulio ir kam įgrisę viskas, - visi, kurie gyvent nenori, arba jie patys vėl išmoks t_i_k_ė_t_i_s - arba jie iš tavęs, o Zaratustra, d_i_d_ž_i_o_s vilties gaus įkvėpimą!" Štai taip karalius dešinys kalbėjo ir tuoj sugriebė ranką Zaratustros, norėdamas ją pabučiuoti; tačiau Zaratustra tos pagarbos išvengė: jis atsitraukė išsigandęs, nė žodžio neištaręs - ir staigiai taip, ir netikėtai, lyg skriedamas į tolį begalinį. Bet atsipeikėjo jis vėl netrukus, mintim sugrįžo pas svečius savuosius, skaidriom ir tiriančiom akim juos apžvelgė dar kartą ir taip toliau kalbėjo: "Sveteliai mano, jūs didžiųjų siekių žmonės! Aš vokiškai ir aiškiai jums pasakyti noriu. Ne j_ū_s_ų kalnuose šituos aš laukiau." ("Ir vokiškai, ir aiškiai? Dėl Dievo meilės! - įsiterpė karalius, kurs iš kairės stovėjo.- Matau, jis vokiečių mielųjų nepažįsta, tasai Rytų šalies išminčius! Turbūt jis mano "vokiškai ir šiurkščiai" - tiek to! Tai šiais laikais nėra blogiausias skonis!") "Išties, visi drauge jūs būti galit didžiųjų siekių žmonės,- Zaratustra toliau kalbėjo.- Bet man: dar per maži tie siekiai jūsų ir patys - ne tokie dar stiprūs esat; - tai man, tiksliau pasakius: nepermaldaujamybei, kuri many dar tyli, tačiau ne visuomet tylės. O jeigu jūs ir man priklausot, tačiau tik ne kaip dešinė ranka manoji. Nes kas pats tokias kojas turi - paliegusias, silpnas, kaip jūsų,- tas nori pirmučiausiai - ir nesvarbu, ar žino jis, ar nuo savęs tai slepia,- kad jį t_a_u_s_o_t_ų. Bet savo rankų, savo kojų aš netausoju, k_a_r_i_ų__ a_š__ s_a_v_o__ n_e_t_a_u_s_o_j_u: tad kaip galėsit jūs m_a_n_a_j_a_m karui tikti? Aš su jumis sau pergalę kiekvieną dar sugadinčiau. Kai kas iš kojų net išvirstų, vos tik išgirdęs būgnus mano skardenant garsiai. Taip pat jūs nesate man gražūs ir kilnūs nesate kaip reikiant. Nes mokymams maniesiems tik švarūs, lygūs veidrodžiai man reikalingi; o jūsų veidrodžių paviršiuos net mano vaizdas kreivas pasidaro. Pečius dar jūsų slegia našta sunki - ir ne viena; užgulę juos ir kai kurie prisiminimai; nemaža ir piktų nykštukų pakampiuos jūsų tupi. Ir slypinčios minios jumys dar rasi. Nors dideli jūs esat ir rūšies aukštesniosios, tačiau nemaža jumyse ir to, kas kreiva, išsigimę. Nėra pasauly kalvio tokio, kuris man jus ištiesint ir pataisyt galėtų. Jūs esate tik tiltai: te vertesni per jus nueina! Jūs tik pakopas reiškiat: todėl ant to nepykit, kuris per jus į s_a_v_o aukštį kopia! Galbūt iš sėklos jūsų ir man kada išaugs sūnus tikrasis ir įpėdinis vertas, bet tai dar bus negreitai. Jūs patys nesate dar tie, kam mano paveldas priklauso ir vardas mano. Ne jūsų aš kalnuos čia laukiu, ne su jumis man nusileisti paskutinį kartą. Tiktai kaip pranašai pirmieji jūs pas mane atėjot, kaip įspėjimo ženklas, kad vertesni jau pas mane keliauja, - n_e žmonės didelio troškimo ir didelio šlykštumo, ir didelio nusivylimo, ne tie, kuriuos jūs Dievo liekanom vadinat, - ne ne! Ir dar trys kartai - ne! K_i_t_ų šituos kalnuos aš laukiu ir kojos nepajudinsiu be jų iš vietos, - aš didesnių už jus čia laukiu ir stipresnių, labiau savim pasitikinčių, ir linksmesnių, ir dar tokių, kas taisyklingai suręsti siela ir kūnu: k_v_a_t_o_j_a_n_t_y_s ateiti l_i_ū_t_a_i turi! O, jūs sveteliai mano, jūs keistuoliai, - nejaugi nieko nesat dar girdėję apie vaikus manuosius? Ir kad jie pas mane keliauja? Kalbėkit tad apie manuosius sodus, apie salas manas palaimingąsias, taip pat ir naują puikų būdą mano - kodėl gi jūs nesakot nieko apie naujus puikius manuosius palikuonis? Kaip dovanõs už svetingumą prašau iš meilės jūsų, kad jūs kalbėtumėt apie vaikus manuosius. Aš jais esu turtingas, dėl jų tapau ir vargšas, ir kiek esu aukojęs visko: - ir kiek dar visko paaukočiau, kad viena tik turėčiau: š_i_t_u_o_s vaikus, š_i_u_o_s sodinius gyvuosius ir š_i_u_o_s medžius gyvybės manosios valios, taip pat vilties manos didžiausios!"

Štai taip Zaratustra kalbėjo, tačiau staiga nutilo, nes jį paties jo ilgesys pagavo; jisai akis užmerkė ir užsičiaupė, širdy pajutęs jausmą didį. Taip pat ir jo svečiai visi nutilo, sulaikę kvapą ir suglumę; tiktai aiškiaregys senasis jam rankomis ir gestais ženklus rodė. <I>Vakarienė</I> Kaip tik dabar aiškiaregys nutraukė pasveikinimą Zaratustros ir jo svečių kalbas visokias: jisai Prasiveržė į priekį, kaip tas, kurs nė minutės laiko gaišt negali, sugriebė ranką Zaratustros ir taip sušuko: "bet, Zaratustra! Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis, - taip pats sakyti mėgsti; tad štai, dabar m_a_n vienas daiktas už kitą būtinesnis. Įterpti žodį savo aš norėčiau: ar tu ne v_a_i_š_ė_m_s čia mane esi pakvietęs? Ir dar yra čionai tokių nemaža, kurie netrumpą kelią nukeliavę. Turbūt ne kalbomis žadi mus pamaitinti? Per daug visi jūs priminėt man šičia ir šalimus, ir skendimus, ir dusimus visokius, ir negandas kitas dar kūno; tačiau bėdos m_a_n_o_s_i_o_s nepriminė čia niekas,- badu numirt pavojaus..." (Štai taip aiškiaregys kalbėjo; bet kai žvėreliai Zaratustros šituos žodžius išgirdo, jie tuoj pabėgo išsigandę, nes tik dabar suprato, jog to, ką dieną jie prinešę buvo, toli gražu užtekt negali net aiškiaregiui tam vienam užkimšti.) "Taip pat iš troškulio nukeipti,- aiškiaregys pradėtą kalbą tęsė.- Ir nors čia vandenį girdžiu čiurlenant, kaip ir kalbas išmintingąsias, be perstojo ir gausiai: tačiau aš - noriu v_y_n_o! Žinia, juk ne kiekvienas į Zaratustrą nusidavęs, kurs nuo gimimo vandenį tik geria. Vanduo taip pat pavargėliams netinka ir tiems, kas jau nuvyto; tad m_u_m_s priklauso vynas,- tik j_i_s pagydo greitai ir sugrąžina tuoj sveikatą!" Kuomet aiškiaregys maldavo vyno, ta proga ir karalius, kurs iš kairės stovėjo, tasai tylenis, galų gale prakalbo. "Vynu,- jisai pasakė,- m_e_s pasirūpinę jau esam kartu su broliu mano, karaliumi iš dešiniosios pusės: mes vyno turime kiek reikia,- net visą asilą pilniausią. Dabar tik duonos trūksta." "O jos,- Zaratustra nusišypsojo,- kaip sykis jos vienišiai ir neturi. Tačiau žmogus ne vien tik duona gyvas, bet ir mėsa riebių ėriukų, o jų turiu čionai net porą; - skubiausiai reikia j_u_o_s paskersti, paskui, įtrynus prieskoniais su šalavijais, gardžiai iškepti: taip mėsą paruoštą aš mėgstu. Taip pat netrūksta vaisių ir šaknelių, gana gerų visiems smaližiams bei smaguriams; yra dar riešutų bei kitokių gliaudenti tinkamų dalykų. Štai taip mes greit suruošim puotą gerą. Ir kas norės drauge malšinti alkį, turės ir darbu prisidėti, neišskiriant karalių. Pas Zaratustrą net karalius gali būt virėju." Šis siūlymas visiems patiko; tik vienas elgeta tas savanoris mėsos nei vyno, nei šaknelių negeidavo. "Tik paklausykit, ką jis kalba, Zaratustra - rajūnas šitas! - juokaudamas jis tarė.- Ar žmonės tam į kalnus eina, urvuos vienatvėj užsidaro, kad štai tokias puotas jie keltų? Dabar man aišku pasidarė, ko jis kadaise mus mokino: 'Tebus pagarbintas mažutis skurdas!', ir kam jis elgetas išnaikint nori." "Nenusimink,- Zaratustra atsakė.- Būk kaip ir aš, puikiausiai nusiteikęs. Laikykis įpročių savų, žmogau dorasai, kramtyki grūdus savo, gerk vandenėlį savo ir girk valgius savuosius, jei tik jie džiaugsmą tau suteikia! Esu įstatymas tiktai saviesiems, bet ne įstatymas v_i_s_i_e_m_s. Tačiau manim kas sekti nori, tvirtų tam kaulų būti reikia ir kojas tas lengvas turėt privalo; - kariaut ir švęsti mėgti reikia, paniurėliu nebūti, užsižiopsojusiu svajūnu, o išmėginimams sunkiausiems kaip savo šventei būti pasirengęs, be to, dar sveikas būt ir tvirtas. O tai, kas iš visų geriausia, priklauso man ir pasekėjams mano; ir jeigu mums neduoda šito, pasiimam mes patys: ir maistą kuo geriausią, ir dangų kuo skaidriausią, mintis stipriausias; moteris gražiausias!"-

Štai taip Zaratustra kalbėjo; tačiau iš dešinės karalius jam atsakė: "Keisti dalykai daros! Ar kada nors tokių gudrių minčių yra ištarusios išminčiaus lūpos? Išties didžiausia retenybė toksai išminčius, kuris, be viso kito, gudrus yra ir asilu kurio tikrai nepavadinsi." Štai taip karalius dešinys kalbėjo, vis negalėdamas atsistebėti; o asilas prie jo kalbos piktai pridūrė: "T-I-A-A-A-I-P". Tačiau tatai pradžia tik buvo to ilgo valgymo drauge susėdus, kurį istorijas aprašančiosios knygos, paskutiniąja vakariene, pavadino. Ir jos metu daugiau jau apie nieką nekalbėta, tiktai apie d_i_d_ž_i_ų_j_ų__ s_i_e_k_i_ų__ ž_m_o_g_ų. <I>Apie didžiųjų siekių žmogų</I> <I>1</I> Kuomet grįžau pas žmones pirmą kartą, tada ir padariau kvailystę aš vienišiaus, tą didelę kvailystę: prekyvietėje pasirodžiau. Ir kai visiems kalbėjau, aš nekalbėjau niekam. Bet vakare draugai man buvo tik lyno akrobatai ir - lavonai; ir pats aš nuo lavono nesiskyriau. O kitą rytą man nauja tiesa nušvito; tada aš taip sakyt pradėjau: "Kas ta prekyvietė ir kas minia man toji, kas triukšmas man minios ir kas jos ausys ilgos!" O, žmonės jūs didžiųjų siekių, išmokit iš manęs štai šito: prekyvietėj tokiais žmonėm nerasi tikinčio nė vieno. O jeigu norit jiems sakyti kalbą - gerai - sakykit! Tačiau minia tik blizgina akim ir šaukia: "Visi mes esam lygūs!" "O, žmonės jūs didžiųjų siekių,- minia mirksėdama akim vis rėkia,- nėra žmonių nei didesnių, nei mažesnių, visi mes lygūs, žmogus yra žmogus, prieš Dievą - esame visi mes lygūs!" Prieš Dievą! - Bet dabar tas Dievas miręs. O su minia mes lygūs būt nenorim. Todėl, didžiųjų siekių žmonės, jūs neikit į prekyvietes iš viso! <I>2</I> Prieš Dievą! - Bet dabar tas Dievas miręs! Klausykit, jūs didžiųjų siekių žmonės, šis Dievas buvo jums pavojus iš visų didžiausias. Ir tik todėl, kad jis kapuos jau guli, jūs vėl galėjot prisikelti. Ir tik dabar ateina vidurdienis didysis, tiktai dabar žmogus didžiųjų siekių pasidarys - valdovas! Ar jūs šituos žodžius supratot, o, broliai mano? Matau, jūs išsigandot: gal širdys jūsų svaigti ėmė? Gal praraja jums šičia atsivėrė? Gal pragaro jums šuo čia lot pradėjo? Na, ką! Pirmyn, didžiųjų siekių žmonės! Tiktai dabar gimdyti ėmė žmonijos ateities kalnynas. Nes Dievas mirė; dabar jau m_e_s geidaujam, kad antžmogis gyventų. <I>3</I> Rūpestingiausi žmonės šiandien klausia: "O kaip žmogus bus išlaikytas?" Tačiau Zaratustra pirmasis ir vienintelis kitokį klausimą užduoda: "O kaip žmogus bus į_v_e_i_k_t_a_s ir nugalėtas?" Man antžmogis arčiausias širdžiai, j_i_s man ir pirmas, ir vienintelis iš viso,- o_ n_e žmogus: ne artimas, ne vargšas, ne kenčiantis ir ne geriausias. O, broliai mano mieli, jei aš žmoguj ką nors galiu mylėti, tai vien tik tai, kad tiltas jis yra ir galas. Taip pat ir jumyse yra daug to, kas mano meilę kelia ir man vilčių suteikia.

Ir tai, kad niekint mokat, o, žmonės jūs didžiųjų siekių, man žadina vilčių. Nes tik didieji niekintojai didžiausiais garbintojais būna. Kad neviltį pažinę esat, tai pagarbos didžiulės verta. Nes pasiduoti neišmokot ir neišmokote mažų gudrybių. Šiandieną juk mažieji žmonės valdovais pasidarė: visi atsidavimą skelbia, atsižadėjimą, gudrybę, darbštumą ir gailestingumą ir daug dar daug mažų dorybių. Kas bobiška, kas vergiško kilimo, ir ypačiai minios ta kratalynė: t_a_i nori lemt dabar visų žmonių likimą - o, kaip bjauru! Koktu! Šlykštu be galo! T_a_t_a_i vis klausia ir teiraujas ir nepavargsta klausinėti: "O kaip žmogus išlieka geriausiai ir ilgiausiai, taip pat ir maloniausiai?" Ir tuo - yra jie šios dienos valdovai. Jūs juos įveikite, o, broliai mano,- šituos mažuosius žmones, tuos valdovus šitos dienos: tai j_i_e sudaro antžmogiui pavojų, pavojų iš visų didžiausią! Įveikite, didžiųjų siekių žmonės, mažas dorybes ir mažas gudrybes, gailestingumą smėlio grūdo dydžio, malonumus bei pasitenkinimą menką ir "laimę didžiumos"! Ir jau verčiau vilties netekit, bet tik nepasiduokit. Išties, aš myliu jus už tai, kad šiandien jūs gyvent nemokat, didžiųjų siekių žmonės! Nes šitaip j_ū_s gyvenate - geriausiai! <I>4</I> Ar turit jūs drąsos, o, broliai mano? Ar esate ryžtingi? Ne t_o_s drąsos, kurios prieš liudytojus reikia, o tos, kuri vienišių ir erelį puošia, kurios nė vienas Dievas nebepaiso? O šaltos sielos, asilėnai, apsvaigėliai ir akliai nėra man drąsūs ir ryžtingi. Drąsus tik tas, kuris pažįsta baimę, bet ją į_v_e_i_k_i_a; drąsus ir tas, kuris bedugnėn žvelgia, bet i_š_d_i_d_y_b_ė_s nepraranda. Kas į bedugnę žvelgia, bet tik akim erelio, kas jį nagais erelio g_r_i_e_b_i_a, tasai yra drąsuolis. <I>5</I> "Žmogus - pikta būtybė",- kalbėjo, guosdami mane, visi išminčiai. O, kad tai šiandien būtų dar teisybė! Nes pyktis - tai žmogaus jėga didžiausia. "Žmogus geresnis ir piktesnis pasidaryt privalo",- štai šitaip a_š jus mokau. Pikčiausia reikalinga, kad antžmogis geriausias būtų. Pamokslininkui tam žmonių mažųjų gal ir gerai pritinka, kad jis už nuodėmes žmonių kentėjo. O aš didžiąja nuodėme džiaugiuosi kaip nepamainoma p_a_g_u_o_d_a. Bet ne ilgoms ausims tai pasakyta. Ir ne kiekvienas žodis kiekvieno snukiui dera. Tatai subtilūs, tolimi dalykai: avių nagai neturi jų graibstyti! <I>6</I> O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Nejau jūs manote, jog tam aš egzistuoju, kad pataisyčiau, ką jūs sugadinę esat? Arba aš ateity turėčiau jums, kenčiantiesiems, patalą paklot minkštesnį? O gal aš jums, tiems neramiesiems, paklydėliams, ne ten įkopusiesiems, naujus ir lengvesnius takus parodyt privalėčiau? Ne ne! Sakau jums šimtą kartų - ne! Ir vis daugiau ir geresnių turės į pražūtį nueiti,- ir jums kaskart sunkiau ir vis blogiau darytis turi. Tik taip, - tik taip žmogus pasiekia aukštį, kur žaibas jį pataiko ir nutrenkia: pakankamai aukštai jisai iškyla, kad žaibą į save atkreiptų!

Ir mintys, ir troškimai mano - jie nukreipti į tai, kas maža, tolima ir ilgą laiką trunka: tad kas man tie vargeliai jūsų - mažyčiai ir trumpučiai! Jūs per mažai dar kenčiat! Nes kenčiat dėl savęs, jūs d_ė_l__ ž_m_o_g_a_u_s dar nesate kentėję. Vien grynas melas būtų, jei jūs kitaip sakytumėte! Nė vienas nesate dėl to kentėję, dėl ko a_š kankinausi. <I>7</I> Man maža to, kad žaibas nebekenktų. Aš ne žaibolaidžiu jam būti noriu: jisai išmokt privalo m_a_n - tarnauti. Manoji išmintis seniai jau kaupias kaip debesy: prieš audrą,- ji rimsta ir tamsėja. Taip elgias išmintis, kuri gimdyti ž_a_i_b_u_s rengias. Šiems šios dienos žmonėms nenoriu nei būt š_v_i_e_s_a, nei kad mane jie taip vadintų. Aš j_u_o_s - apakint noriu: o, žaibe išminties manosios! Tu jiems akis išdegink! <I>8</I> Negeiskit nieko, ko jūs neįstengiat: nes veidmainiai atrodo tie, kas paisyt išgalių savų nenori. Ir ypač, kai didžių dalykų trokšta! Nes nepasitikėjimą didžiais dalykais kelia šie pinigų apsukrūs padirbėjai, šitie komediantai: - kol patys sau jie veidmainiauti ima ir kol žvairakiai pasidaro, kol persidažiusiom kinivarpom pavirsta, užsimaskavusiom didingais žodžiais, parodomosiomis dorybėm, reikšmingais netikrais veiklos šedevrais. Čia būkite labai atsargūs, didžiųjų siekių žmonės! Nes nieko šiandien man nėra brangesnio ir retenybės didesnės negu sąžiningumas. O ar ne miniai šiandien tai priklauso? Nes juk minia nežino, kas maža, kas didinga ir kas tiesu bei sąžininga: ji be kaltės yra kreiva, ji visuomet meluoja. <I>9</I> Jūs būkit šiandien smarkiai nepatiklūs, didžiųjų siekių žmonės, drąsuoliai jūs! Atviraširdžiai! Ir paslapty įrodymus savus laikykit! Nes nepasitikėjimas šiandieną - jisai priklauso miniai. Kuo be įrodymų minia kadais tikėt išmoko, kas jai įrodymais tatai paneigt galėtų? Prekyvietėj įtikina tik mostai. O argumentai miniai įtarumą kelia. Ir jei kada tenai tiesa triumfavo, tai klauskite savęs, nuoširdžiai abejoti ėmę: "Koksai galingas paklydimas yra dėl jos kovojęs?" Taip pat ir mokslininkų venkit! Jie neapkenčia jūsų, nes jie yra bevaisiai! Jų akys šaltos ir išdžiūvę, prieš juos kiekvienas paukštis be plunksnų, nupešiotas, guli. Tokie didžiuojasi, kad nemeluoja; bet negalėjimas meluoti toli gražu nėra dar meilė tiesai. Tad būkite atsargūs! Šaltumas dar nereiškia pažinimo! Aš netikiu lediniais protais. Kas sumeluot negali, tam ir tiesos žinot nelemta. <I>10</I>

Jei norite aukštybėn kilti, tai kopkit savo kojom! Neleiskit, kad jus n_e_š_t_ų, nesėskite kitiems ant sprando ir ant galvos kitiems nelipkit! Bet tu ant žirgo sėdai? Ir šuoliais leidaisi aukštyn, link tikslo savo? Gerai, bičiuli mano! Bet ir luošoji koja tavo ant žirgo joja! Ir kai pasiekęs tikslą būsi, nuo savo žirgo šoksi, kaip tik toje a_u_k_š_t_y_b_ė_j savo, žmogau didžiųjų siekių,- tuomet tu ir suklupsi! <I>11</I> O, jūs kūrėjai, jūs didžiųjų siekių žmonės! Tik savo vaiką įsčiose visi nešioja. Neleiskite sau nieko įkalbėti! Tad kas gi artimas yra tas j_ū_s_ų? Ir kai "dėl artimo" jūs veikiat,- juk vis dėlto ne jam jūs kuriat! Pamirškite tą "dėl", o, jūs kūrėjai: dorybė jūsų geidžia kad nedarytumėte nieko nei "dėl, nei "labui", nei "kadangi". Nuo šių mažų klastingų žodžių aš patariu ausis jums užsikimšti. Tasai "dėl artimo", kaip sako, yra tiktai mažų žmonių dorybė, o ji štai šitaip teigia: "Ir tau, ir man - visiems po lygiai", taip pat "ranka mazgoja ranką"; žmoneliai tik nei teisės, nei jėgos neturi j_ū_s_ų savanaudiškumui! Šitoj savinaudoj, o, jūs kūrėjai, nėščiųjų atsargumas ir įžvalgumas glūdi! Ko niekas akimis nėra dar matęs, o būtent vaisiaus: tą gaubia, saugo ir maitina visa jūs meilė. O ten, kur toji meilė jūsų,- suprantama, pas vaiką savo,- ten ir visa dorybė jūsų slypi! Darbai ir pašaukimas, taip pat valia jūsiškė - štai j_ū_s_ų "artimas" tikrasis: neleiskit įkalbėt sau netikrų vertybių! <I>12</I> O, jūs kūrėjai, žmonės jūs didžiųjų siekių! Tas, kas gimdyti rengias, yra ligonis; o kas yra pagimdęs, tas nešvarus, tas susitepęs. Jūs moterų paklauskit: juk gimdoma ne malonumo dėlei. O skausmas - jis vištas ir poetus kudakinti priverčia. Daug nešvarumo jumyse yra, kūrėjai. Ir reiškia tai, kad motinomis būti jums reikėtų. Naujagimis dienos išvydo šviesą: kiek naujo nešvarumo pasaulis susilaukė! Tad traukitės į šalį! O tas, kas gimdė, sielą savo išsiplauti turi! <I>13</I> Nebūkit doresni, negu pajėgiat! Ir iš savęs negeiskit nieko, kas tikimybės visiškai neturi! Ir eikit tom pėdom, takeliais, kur jūsų protėvių dorybė ėjo! Kaip jūs pakiltumėt aukštybėn, jei ir tėvų valia drauge su jum nekoptų? Tačiau pirmagimiu kas būti geidžia, tasai težiūri, kad tik pagrandėliu neliktų! O kur tėvų jūsiškių ydos slypi, tenai neturite šventaisiais dėtis! Kieno tėvai prie moterų palinkę buvo, stiprius vynus, medžioti šernus mėgo,- kas būtų, jei toksai skaistybės iš savęs geidautų? Tai beprotybė būtų! Išties, kaip man atrodo, tokiam nemaža reikštų, kad ne vienos, o bent dviejų ar net trijų jis moterų būt vyras. Ir jei jis vienuolynus steigti imtų ir viršum vartų užrašytų: "Čia kelias į šventuosius",- vis tiek aš taip sakyčiau: "Į ką?! Tai tik nauja kvailystė!"

Jei pats jis sau kalėjimą įkurtų ar prieglobsčio namus atidarytų, sakytume: puiku! Tebus jam į sveikatą! Bet netikiu aš tuomi. Tik tai vienatvėj auga, ką jon esi įnešęs, taip pat galvijas dvasios. Dėl to vienatvė daugeliui nėra patartina iš viso. Ar buvo žemėj iki šiol kas nors bjauresnio už dykumų šventuosius? Aplinkui j_u_o_s ne vien tik velnias siautė,- bet ir kriuksėjo kiaulė. <I>14</I> Baikščius, sugėdintus ir nerangius be galo, kaip tigras tas, kuriam jo šuolis nepavyko: aš tokius, žmonės jūs didžiųjų siekių, mačiau dažnai jus kiūtinant į šalį. Jums nepasisekė k_a_u_l_i_u_k_a_i__ m_e_s_t_i. Bet kas gi jums, kurie kauliukais žaidžiat, iš viso to išeina?! Jūs neišmokot žaisti ir šaipytis, kaip žaisti ir šaipytis reikia! Ar mes nesėdim visą laiką prie didelio žaidimų ir šaipymosi stalo? Ir jeigu didis jums kas nepavyko, tai ar dėl to ir patys jūs - nevykę esat? O jei jūs patys nepavykot tai ar dėl to - žmogus nevykęs? Bet ar žmogus nevykęs; tiek to, užteks šiam kartui! <I>15</I> Ir juo dalykas tobulesnis, juo jis rečiau pavykęs esti. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, kurie čia susirinkę! Ar nesate visi jūs - nepavykę! Jūs ūpo nepraraskit, tik pagalvokit, kas iš to išeina! Kiek daug yra dar galimybių! Išmokit juoktis iš savęs kaip reikiant! Ir kas čia nuostabaus, kad nepavykę arba pusiau pavykę esat jūs, tie visi pusiau palūžę! Ar nesibeldžia jumyse ir nesiveržia - žmogaus ta a_t_e_i_t_i_s didžioji? Žmogaus tolybės ir gilybė, žvaigždžių aukštybė, jo jėga nepaprastoji: ar visa tai neverda, neputoja prieš vienas kitą puode jūsų? Kas nuostabaus, kad puodas koks suskyla! Išmokit juoktis iš savęs kaip reikiant! O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Kiek daug yra dar galimybių! Išties, kiek daug yra gerai pavykę! Kokia turtinga žemė mažų, gerų ir tobulų dalykų, kurie iš tikro nusisekę puikiai! O, jūs didžiųjų siekių žmonės! Apsistatykite mažais, gerais ir tobulais dalykais! Auksinis jų brandumas širdį gydo. Kas tobula - tikėtis moko. <I>16</I> Kokia šioj žemėj nuodėmė didžiausia lig šiolei buvo? Ar tai nebuvo žodžiai to, kuris štai šitaip sakė "Ir vargas tiems kurie čia juokias!" Jei pats jis žemėj priežasčių nerado, kodėl jam reiktų juoktis, vadinasi, blogai ieškojo. Net vaikas jų čia randa sočiai. O jis - mažai mylėjo: nes priešingai - tuomet ir mus mylėjęs būtų, tuos pašaipūnus! Tačiau neapkentė jis mūsų, patyčias kęst turėjom, tik verksmą ir dantų griežimą jis mums žadėjo. Ar reikia tučtuojau prakeikti, kada ko nors nemyli? Tatai, man rodos, blogas skonis. Bet taip jis darė, tas nepakantusis. Jis iš minios juk kilęs buvo. Ir pats jis ne per daug mylėjo: kitaip mažiau jis pykęs būtų, kad jo nemyli niekas. Jei meilė didelė be galo, jinai n_e_t_r_o_k_š_t_a meilės: ji daug daugiau geidauja.

Tokių jūs venkit tiesiakakčių! Tai skurdžių ir ligonių būdas, tai padermė minios juodosios: blogai jie į gyvenimą šį žiūri, jų piktos akys žemei mūsų. Tokių jūs venkit tiesiakakčių! Jų kojos sunkios, širdys niūrios - todėl ir šokti jie nemoka. Tad kaipgi šitokiems lengva žemelė būt galėtų! <I>17</I> Kreivais keliais visi geri dalykai pasiekia tikslą savo. Jie tartum katės nugarą išriečia ir murkia sau, arti pajutę laimę,- visi geri dalykai juokias. Iš eisenos matyti aiškiai, ar kas s_a_v_u keliu žingsniuoja; tad pažiūrėkite, kaip aš žingsniuoju! O kas prie savo tikslo priartėja, tas šokti ima. Išties, aš statula nesu pavirtęs, nestoviu dar sustingęs, bukas, suakmenėjęs tartum stulpas; aš sparčiai bėgti mėgstu. Nors žemėj mūsų ir netrūksta pelkynų, sielvarto didžiulio, bet tas, kieno lengvutės kojos, sau bėga per dumblyną ir šoka lyg ant nuvalyto ledo. Iškelkite, o, broliai mano, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas pakelkit! Tačiau ir kojų nepamirškit! Iškelkite taip pat ir kojas, šokėjai jūs puikieji, o dar geriau, jei ant galvos jūs atsistosit! <I>18</I> Karūną pašaipūno, erškėtrožių vainiką aš pats sau užsidėjau, aš pats šventu paskelbiau pašaipų juoką savo. Ir nieko kito neradau šiandieną tvirtesnio šiam dalykui. Zaratustra šokėjas, Zaratustra lengvuolis, kuris sparnais plasnoja ir skristi pasirengęs, ir paukščiams mojantis visiems maloniai, miklus ir gyvas, palaimingas lengvabūdis: - Zaratustra žiniuonis, Zaratustra juokuonis, ne nekantruolis, pakantusis, toksai, kurs šuolius mėgsta - tiesius, taip pat į šoną; aš pats sau šią karūną užsidėjau! <I>19</I> Iškelkite, o, broliai mano, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas iškelkit! Tačiau ir kojų nepamirškit! Iškelkite taip pat ir kojas, šokėjai jūs puikieji, o dar geriau, jei ant galvos jūs atsistosit! Ir laimėje yra sunkių gyvūnų, yra ir drimbakojų nuo pat gimimo. Ir keistos pastangos jų, tarsi dramblio, kurs ant galvos vis stotis bando. Verčiau iš laimės būt pakvaišęs, nei iš nelaimės sukvailėti, verčiau jau šokt nerangiai, nei šlūbčiodamas vaikščiot. Tad mano išmintį įsidėmėkit: net ir blogiausias daiktas - geras puses dvi turi, - net ir blogiausias daiktas geras šokėjo kojas turi; todėl išmokit patys, didžiųjų siekių žmonės, ant kojų savo atsistot tikrųjų! Jūs baikit nosis nukabinę slankiot ir liūdesį minios pamirškit! Kokie liūdni man dar atrodo šiandien minios tie juokdariai, pajacai! Tačiau ta šiandiena priklauso miniai. <I>20</I> Darykit taip, kaip vėjas daro, kai iš olų savų ištrūksta: jisai vien tik pagal dūdelę savo šoka, ir jūros dreba tik ir stryksi po kojom jo galingom.

Tebus pagarbinta dvasia geroji, ta nenumaldomoji, kuri sparnus suteikia asilams, kuri liūtes pamelžti drįsta, kuri į dabartį ir minią tarytum viesulas atūžia, - kuri usnigalvių pakęst negali nei lapų jau nuvytusių, nei piktžolių iš viso: tebus pagarbinta šita dvasia laukinė, šita gera audrų dvasia laisvoji, kuri ant liūnų ir ant sielvarto lyg ant pievutės šoka! Tebus pagarbinta šita dvasia visų laisvųjų protų, kuri minios skalikų ir išperų visų nevykusių tamsiųjų neapkenčia: šita kvatojanti audra, kuri ir tamsiaregiams, ir skaudulingiems akysna dulkes varo. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, didžiausia jūsų ta blogybė, kad šokti neišmokote visi kaip reikiant - šokiu save įveikti! Tad kas, kad jūs nevykę esat! Kiek daug yra dar galimybių! I_š_m_o_k_i_t_e juoku save įveikti! Iškelkite, šokėjai jūs gerieji, į viršų širdis savo! Aukščiau dar jas iškelkit! Bet neužmirškite ir juoko gero! Karūną šitą pašaipūno, erškėtrožių vainiką šitą aš jums, o, broliai mano, sviedžiu! Šventu paskelbiau juoką aš pašaipų; didžiųjų siekių žmonės, i_š_m_o_k_i_t_e man - juoktis! <I>Liūdesio giesmė</I> <I>1</I> Sakydamas kalbas šias savo, Zaratustra prie pat olos angos stovėjo; bet vos žodžius paskutinius ištaręs, išbėgo nuo svečių trumpam į orą gryną. "Kokie tyri kvapai! - jisai sušuko.- Kokia tyla aplinkui palaiminga! Bet kur žvėreliai mano dingo? Čionai ateikite, čionai, ereli ir gyvate mano! Jūs pasakykite, žvėreliai mieli: ar žmonės tie, kartu paėmus, šitie didžiųjų siekių žmonės - ar kartais jie n_e_s_k_l_e_i_d_ž_i_a__ k_v_a_p_o blogo? O, koks aplink mane kvapų gaivumas! Dabar tiktai žinau, dabar jaučiu, kaip myliu jus, žvėreliai mano." Zaratustra ir vėlei pakartojo: "Aš myliu jus, žvėreliai mano!" Išgirdę šiuos žodžius jį tariant, erelis ir gyvatė iš karto prisistatė ir žvelgė jam į veidą, aukštyn pakėlę galvas. Štai taip ramiai trise sustoję, jie traukė, gėrė orą gryną. Nes oras čia, lauke, geresnis buvo negu tenai, pas tuos didžiųjų siekių žmones. <I>2</I> Bet vos Zaratustra laukan išbėgo, tuoj burtininkas senis -atsistojo, klastingai apsidairė ir šitaip tarė: "Jisai išėjo! Ir jau, o jūs didžiųjų siekių žmonės,- teleista bus ir man, kaip jam pačiam, šiuo pagyros ir pataikavimo vardu jums širdį pakutenti - jau apima mane, pagauna apgaulės ir žavėjimo dvasia piktoji, tas mano velnias nuliūdimo, - kuris yra šio Zaratustros didžiausias, mirtiniausias priešas: atleiskite tam velniui! Dabar jis burtus savo parodyti jums g_e_i_d_ž_i_a, kaip tik dabar j_o valanda atėjo; be reikalo su šia pikta dvasia grumiuosi. Ji jums visiems, ir nesvarbu iš viso, kada ir kokius sau garbės vardus jūs susiteikiat, ar 'laisvamaniais' jūs save vadinat, ar 'teisingaisiais', 'atgailaujančiaisiais dvasioj', ar 'pančius nusimetusiaisiais', arba 'troškimų kupinaisiais', - ji jums visiems, kuriuos š_l_y_k_š_t_u_m_a_s__ d_i_d_i_s, kai ir mane, kankina, kuriems senasis Dievas miręs, o naujas dar ir vystykluos lopšy neverkia,- ji jums visiems, šita dvasia piktoji ir burtininkė nelaboji, yra palankiai nusiteikus. Pažįstu jus, didžiųjų siekių žmonės, pažįstu dvasią šitą,- ir tą nelabąjį taip pat, kurį prieš savo valią myliu, tą Zaratustrą: jis pats dažnai, kaip man atrodo yra lyg kaukė šventojo graži, spalvinga,

- lyg naujas keistas maskaradas, kur sau pačiam patinka, pikta dvasia manoji, tas liūdesio ir prislėgtumo kipšas: - aš myliu Zaratustrą, taip man dažnai atrodo, dėl tos piktosios dvasios mano. Bet jau mane apsėda ir spausti ima ši liūdesio dvasia, šis velnias sutemų vakarių: ir iš tiesų, didžiųjų siekių žmonės, jinai geidauja, - tiktai akis atmerkit! - n_u_o_g_a pas mus ateiti: bet ar ji moteris, ar vyras, dar nežinau iš tikro; o ji ateina, mane jinai jau spaudžia, o, varge mano! Atverkite jusles savąsias! Dienos šviesa jau gęsta, visiems daiktams jau vakaras artėja, net ir patiems geriausiems; klausykit ir žiūrėkit, didžiųjų siekių žmonės, koks velnias - moteris ar vyras - yra ta vakaro dvasia liūdnumo!" Štai taip kalbėjo burtininkas senis, klastingai apsižvalgė ir ėmės arfos savo. <I>3 Kai sutemos ateina, Ir jau paguodos rasos Į žemę krenta, leidžias Nematomos, be garso, Nes jų, šitų guodėjų, Žingsneliai grakštūs, švelnūs,- Ar pameni, širdie karštoji, Kaip tu kadais buvai ištroškus Dangaus tų ašarų gaiviųjų, Sukaitus saulėje, pavargus, Kuomet pageltusios žolės takeliais Pikti vakarės saulės žvilgsniai, Juodų praskleidę medžių tankmę, Akis aptemdę, zujo, džiaugės? T_i_e_s_o_s šauklys? Tai tu? - jie šaipės. Ne ne! Tiktai poetas! Plėšrus žvėris, šliaužiąs, klastingas, Kuris meluoti turi Žinodamas, valia savąja: Aukos ištroškęs ir Gudriai kaukėtas, Kauke sau tapęs, Grobiu pats sau pavirtęs- T_a_v_e - tiesos šaukliu vadinti? Ne ne! Tiktai kvailiu! Tik poetu! Tiktai plepūnu, Už kvailio kaukės lindinčiu Ir kalbančiu niekus visokius, Vis laipiojančiu tiltais, Iš melo žodžių pastatytais, Vaivorykštėm margom vis kopinėjančiu, Skrajojančiu, plevenančiu Tarp netikrų padangių Ir žemių netikrųjų,- T_i_k_t_a_i kvailiu! T_i_k poetu vadinti!

Ir t_o_k_s - yra tiesos skelbėjas? Ne stovintis, tylus, sustingęs, Ne lygus toks ir šaltas, Paveikslu Dievo virtęs, Jo statula didinga? Ne pastatytas prie šventovių, Ne Dievo vartų sargas: Ne ne! Jisai tokių tiesos statulų priešas, Dykynėj kiekvienoj labiau čionykštis, Negu stovėdamas ten prie šventovių; Lyg katinas miklus, akylas, Pro langą šokantis kiekvieną, Tik strikt - į atsitiktinumą tiesiai, Jei toks kur pasitaiko, Girias visas nepaliestąsias Apuostinėjantis vis godžiai, Kad tu tankmėj šių girių Bėgiotum tarp žvėrių margų plėšriųjų, Pats margas ir gražus, ir nuodėmingai sveikas, Kad tu lakstytumei nasrus gašlius atkišęs, Ir pašaipus, ir pragariškas, Ir kraugeriškas palaimingai, Plėšrus, šliaužiąs ir besidairantis aplinkui. Arba tarytum aras, Kuris ilgai bedugnėn Akis įsmeigęs žiūri, Į_ s_a_v_ą_j_ą bedugnę žvelgia: O, kaip ji čia iš karto Žemyn, vidun, Į gilesnes gelmes vis smunka, rangos! Paskui, Staiga ir tiesiai, Skrydžiu galingu Ėriukų bandą griebia, Išalkusi baisiausiai, Avelių įsigeidus, Ant aviškų sielų įpykus, Įniršus ant visų, kas spokso, Kaip avinai, ėriukų žvilgsniu garbanvilniu, Pilkai, su prielankybe avinėlio. Vadinasi, Ereliški, panteriški Yra poeto siekiai, T_a_v_i_e_j_i siekiai ir troškimai, Už kaukių tūkstančio užlindę, Kvaily tu vienas! Tu poete!

Tai tu, kuris žmoguj išvydai Tiek Dievą, tiek ir avį,- Ir Dievą žmoguje d_r_a_s_k_y_t_i, Taip pat jame ir avį plėšyt, O plėšant dar ir j_u_o_k_t_i_s- Š_t_a_i__ k_a_s yra palaima tavo! Palaima ta - panteros ir erelio! Palaima ta - poeto ir kvailelio! Kai sutemos ateina, Ir žalsvas pjautuvas mėnulio Raudony purpuro Pavydžiai slenka,- Tasai dienos nuožmusis priešas, Ir su žingsniu slaptai kiekvienu Praskrodžia kabančio rožyno sieną, Palaukdamas, kol jo žiedai nuleidžia galvas Ir blyškūs į nakties nusvyra tamsą,- Taip pats svirau kadaise Aš iš savos tiesos kvailystės Ir iš savų dienos troškimų, Pavargęs nuo dienos ir nuo šviesos susirgęs,- Svirau žemyn, į vakarą, šešėlio linkui: Vienos tiesos įkaitintas I_r jos ištroškęs baisiai. Ar dar tu pameni, širdie karštoji, Kaip tu tada buvai ištroškus? K_a_d__ a_š__ e_s_ą_s__ a_t_s_k_i_r_t_a_s N_u_o__ v_i_s_o_k_i_o_s__ t_i_e_s_o_s, T_i_k_t_a_i__ k_v_a_i_l_y_s! T_i_k_t_a_i__ p_o_e_t_a_s!</I> <I>Apie mokslą</I> Štai taip dainavo burtininkas senis; ir kas tik susirinkę buvo, tarytum paukščiai nejučiom į jo aistros sulindo tinklą, aistros liūdnos, klastingos. Ir dvasios tik sąžiningasis išliko nepagautas: jisai staiga sugriebė burtininko arfą ir, jam iš rankų ją ištraukęs, sušuko garsiai: "Oi, oro trūksta! Oro čia įleiskit gryno! Įleiskit Zaratustrą! Tu tvankini ir nuodiji šią olą, tu piktas burtininke seni! Tu gundai mus, klastingasai gudruoli, nežinomiems geismams, laukiniškumui. Ir vargas, jeigu apie t_i_e_s_ą tokie kaip tu kalbėt ir postringauti ima! Oi, vargas ir visiems laisviesiems protams, kurie t_o_k_i_ų štai burtininkų nesisaugo! Tuomet sudie jų laisvei, nes mokymu savuoju tu juos kalėjiman atgal vilioji, - tu senas ir niūrusis velne, dejonėj tavo ir skunde viliojantys garsai dūdelės skamba, tu panašus į tuos, kas, girdami skaistybę, slapčia gašlauti kviečia!" Štai taip kalbėjo dvasios tas sąžiningasis; o senis burtininkas apsidairė, gėrėdamasis pergale savąja, ir apmaudą nurijo kartų, kurį sąžiningasis jam sukėlė. "Nusiramink! - jis tarė jam tyliu balsu.- Gera giesmė gerai aidėti turi; o po gerų giesmių ilgai tylėti reikia.

Štai taip visi čionai ir daro, šitie didžiųjų siekių žmonės. O tu, matyt, esi menkai supratęs, ką aš giesmėj savoj giedojau? Tavy mažai būrimo dvasios!" "Giri mane tu iš tikrųjų,- atšovė jam sąžiningasis,- kai nuo savęs skiri, na, ir puiku! Bet jūs, kiti, ką aš regiu? Jūs dar visi čia tebesėdit ir žiūrit geidulingai: - O sielos laisvos, pasakykit, kur jūsų laisvė dingo! Bemaž, kaip man atrodo, jūs esate į tuos panašūs, kurie ilgai spoksojo į šokančias nuogas blogas mergaites: ir pačios sielos jūsų šoka! Jumys, didžiųjų siekių žmonės, daugiau slypėti turi to, ką burtininkas čia dvasia piktąja savo pavadino, dvasia kūrimo ir apgaulės: matyt, mes turime skirtingi būti. Išties mes daug kalbėjome ir mąstėm, kol vėl Zaratustra į olą savo grįžo, tad negaliu aš nežinoti: mes e_s_a_m_e skirtingi. Mes i_e_š_k_o_m_e skirtingų juk dalykų ir čia, kalnų aukštybėj,- ir jūs, ir aš. Tik aš labiau t_i_k_r_u_m_o ieškau, todėl ir atėjau pas Zaratustrą. Nes jis iš tikro tebėra tvirtovė ir valia stipriausia: - dabar, kada siūbuoja viskas, kada visa jau žemė dreba. O jūs, kuomet matau, kokiom akim jūs žiūrit, man net tokia mintis ateina, jog čia l_a_b_i_a_u jūs netikrumo ieškot, - daugiau jūs siaubo ir pavojaus, daugiau drebėjimo mūs žemės geidžiat. Jūs trokštate, kaip man atrodo,- atleiskite už drąsą,- didžiųjų siekių žmonės, - jūs trokštate gyvenimo, man aišku, blogiausio ir pavojingiausio, kurs m_a_n daugiausia baimės kelia, gyvenimo žvėrių laukinių, jūs geidžiat girių ir olų, stačių kalnų ir prarajų klaidžiausių. Ir jums labiau ne tie vadai patinka, kurie išvest jus i_š pavojaus siekia, o tie, kurie iš kelio veda, tie suvedžiotojai visokio plauko. Ir jei geismų tokių t_i_k_r_a_i jūs turit, tai ir tada, man rodos, jų n_e_į_m_a_n_o_m_a patenkint. Nes baimė - ji yra žmogaus paveldėtasis ir pats svarbiausias jausmas; juo remiantis paaiškint galim viską - ir prigimtinę nuodėmę, ir paveldėtąją dorybę. Iš baimės ir m_a_n_a dorybė rados, jinai vadinas - mokslas. Bijot žvėrių laukinių - šitoji baimė žmoguje ilgiausiai ugdoma ir stiprinama buvo, taip pat ir baimė to žvėries, kurį jis pats savy paslėpęs laiko ir prieš kurį pačiam drebėti reikia: Zaratustra vadinasi šis 'gyvulys vidinis'. Tokia ilga senoji baimė, galiausiai subtilia ir dvasiška, dvasinga virtus, šiandieną, man atrodo, vadinasi ji - m_o_k_s_l_a_s." Štai taip sąžiningasis sakė; tačiau Zaratustra, kuris kaip tik dabar olon savojon grįžo ir, keletą nugirdęs žodžių paskutinių, atspėjo, kas visoj kalboj sakyta buvo, sąžiningajam sviedė rožių puokštę, pašiepdamas "tiesas" jo šitaip: "Kaip, kaip! - jisai sušuko.- Ką aš girdžiu čia kalbant? Iš tikro, man atrodo, kad tu kvailys arba aš pats esu beprotis: o tavo tiesą aš viens du - ir kojomis aukštyn apversiu. Nes b_a_i_m_ė - ji tik išimtį sudaro. Tačiau narsa ir nuotykių, siekimas, veržimasis nežinomybėn ir darymas, ko niekas dar nėra išdrįsęs,- tatai yra d_r_ą_s_a tikroji, jinai žmogaus istoriją pirmykštę, man rodosi, yra nulėmus visą. Tik iš žvėrių plėšriausių ir drąsiausių žmogus yra visas dorybes, pavydo stumiamas, paveržęs: tik taip jisai - žmogum pavirto. Š_i_t_a drąsa, kai subtilia ji tapo, ir dvasiška, dvasinga, šita žmonių drąsa, kurią sparnai erelio neša, kuri gudri lyg ta gyvatė: j_i_n_a_i, man rodosi, vadinas šiandien..." "Z_a_r_a_t_u_s_t_r_a! "- lyg iš vienos gerklės visi sušuko, kas oloje tuomet stovėjo, ir juoktis ėmė garsiai; tarytum debesis sunkus nuo jų pakilo. Ir burtininkas juokės garsiai ir išmintingai tarė: "Gerai! Ji dingo jau, dvasia mana piktoji! Ar pats aš jūsų neįspėjau, kuomet sakiau, kad ji - tai apgavikė, dvasia ta melo ir apgaulės? O ypač, kai jinai nuoga ateina. Bet ką gi a_š galiu dėl josios pinklių padaryti! Ar a_š sukūriau ją ir šį pasaulį? Tiek to! Daugiau mes nesibarkim ir nuotaiką atgaukime vėl gerą! Ir nors Zaratustra piktai šnairuoja - tik pažiūrėkite į jį, kaip prieš mane jis raukos!

- Tačiau nespės dar net sutemti, kai vėl jisai pradės mane mylėt ir girti, ilgai negali jis gyventi, darydamas tokias kvailybes. J_i_s myli savo priešus: šį meną moka jis geriausiai iš visų, kuriuos esu regėjęs. Tačiau dėl to jis keršyt ima - draugams saviesiems!" Štai taip kalbėjo burtininkas senis, ir tie didžiųjų siekių žmonės pritardami jam plojo: o tuo metu Zaratustra, prieidamas prie esančio oloj kiekvieno, su meile ir pykčiu rankas bičiuliams savo spaudė,- kaip tas, kuris visiems kažką atlygint ir už ką nors atsiprašyti turi. O kai prie durų jis olos priėjo, staiga ir vėl panoro lauke įkvėpti oro tyro ir su žvėreliais savo būti,- ir jis jau rengėsi iš čia išsmukti. <I>Tarp dykumos dukterų</I> "O, neišeiki! - tarė keliauninkas, kuris save šešėliu Zaratustros laikė. - Lik su mumis, kitaip visus mus vėlei apims slogus nusiminimas. Mums ką tik burtininkas senis parodė, kas jame blogiausia slypi, ir štai - tik pažiūrėkit: gerasis popiežius, tas maldingasis jau ašarų nebesulaiko akyse ir vėlei pasirengęs išplaukt į jūrą prislėgtybės. O va anie karaliai mums gali dar neblogą miną rodyt: mat iš visų čia esančiųjų tik j_i_e geriausiai šiandien tai yra išmokę! Tačiau, galiu lažintis, jei liudininkų čia nebūtų, žaidimas piktas jumyse vėl prasidėtų, - žaidimas piktas debesų vis slenkančiųjų, nusivylimo drėgno, dangaus užtemdyto ir saulių pavogtų, ir vėjų rudeninių staugiančiųjų, - žaidimas piktas mūsų kauksmo ir mūs nelaimės šauksmo: tad lik pas mus; o, Zaratustra! Čia slypi vargo daug visokio, kuris prabilti geidžia, daug vakaro, daug debesų ir daug tvankaus, negero oro! Tu sotinai maistu mus vyriškumo ir mintimis prasmingom: todėl neleisk, kad vėlei mus desertui apsėstų silpnos moteriškos dvasios! Tik tu vienintelis visur, kur tik esi, aplinkui darai stipresnį ir grynesnį orą! Ar kada nors man žemėje pavyko surasti orą tokį tyrą, kaip čia oloj tavojoj? Aš daug kraštų esu regėjęs, visokio oro nosis mano yra patikrint ir įvertinti išmokus; tačiau tik pas tave manosioms šnervėms patirt didžiausią malonumą tenka! Nebent tiktai,- ar gal iš tikro,- atleisk, kad man galvon ateina prisiminimas senas! Atleisk, kad dainą užstalės aš vieną seną, kurią kadais tarp dykumos dukrų sukūriau, čia padainuoti rengiuos: - nes ten kaip tik pas jas ir buvo toksai skaidrus ir grynas, Rytų kraštams būdingas oras; tenai buvau toliausiai nuo debesuotos ir drėgnos, ir nusiminusios senos Europos! Tuomet mylėjau aš tokias Rytų mergaites ir kitą žydrą dangiškąją karalystę, viršum kurios nekabo nei debesys, nei mintys. Kad jūs žinotumėt, nepatikėsit, kaip jos sėdėdavo klusniai, kuomet nešoko, taip susikaupusios, bet be minčių iš viso, lyg paslaptys mažutės, lyg mįslės juostom padabintos, lyg riešutai deserto, - išties ir svetimos, ir margaspalvės! Tačiau be debesėlio jokio: tai mįslės tokios, kurias įminti nesunku: tokių merginų garbei tada sukūriau užstalės aš psalmę." Štai taip kalbėjo keliauninkas, šešėlis Zaratustros: ir niekam dar net prasižiot nespėjus, jis jau sugriebęs burtininko senio arfą laikė ir, sukryžiavęs kojas, ramiai ir išmintingai apsidairė: - ir šnervėmis lėtai ir tirdamas įtraukė oro, lyg tas žmogus, kuris, naujan kraštan patekęs, jo skonį dar nežinomą pajausti geidžia. Paskui jis tartum baubdamas užtraukė dainą savo. <I>2</I>

O__ d_y_k_u_m_a__ v_i_s__ p_l_e_č_i_a_s:__ i_r__ v_a_r_g_a_s__ t_a_m,__ k_a_s__ d_y_k_u_m_a_s__ š_i_r_d_y__ n_e_š_i_o_j_a_s! <I>Ai ai! Taip iškilmingai! Išties taip iškilmingai! Pradžia garbinga! Taip afrikiškai iškilminga! Net liūto verta šitai Arba beždžionės dorovingos.- Bet nieko jums, Mieliausiosios draugužės, Kurioms prie kojų man, Europos žmogui, čionai po palmėm Taip pirmą kartą Sėdėti leista. Sela. Ir nuostabu iš tikro! Štai sėdžiu aš nūnai Prie dykumos arčiausiai Ir vėl toli nuo jos be galo, Ir dar į nieką virtęs: O iš tiesų - prarytas Šitos mažos oazės:- Ji žiovaudama man atvėrė Snukutį savo mielą, Taip kvepiantį gardžiausiai, Ir aš į jį įpuoliau, Žemyn, kiaurai - pas jus, Mieliausiosios draugužės! Sela. Valio, valio anam banginiui, Kad padaryti savo svečiui Malonę tokią teikės! Tikiuos, kad jūs suprantat Užuominą mokslingą mano? Valio, valio jo pilvui, Kad jis taip pat toks malonus Oazės pilvas buvo, Kaip ir šisai: nors tuo aš abejoju,- Užtat esu aš europietis, Kuris labiau dvejoti linkęs Negu senyvos moterėlės visos. Tepataisys mus Dievas! Amen! Štai sėdžiu aš dabar Mažytėj šioj oazėj, Nelyginant datulė, Toks rudas ir saldžiu įmirkęs, Toksai auksingas, pasiilgęs

Putlių merginos lūpų, Bet dar labiau šaltų kaip ledas, Baltučių ir aštrių dantukų josios: Tatai yra širdies troškimas Visų karštų datulių. Sela. Kaip tie čia paminėti Pietų kraštų karštųjų vaisiai, Guliu čionai, mažyčių Sparnuotų vabalėlių Apuostinėjamas žaismingo spiečiaus, Taip pat dar mažesnių nei šie sparnuočiai ir kvailesnių, labiau dar nuodėmingų Geismų ir norų,- Ir apsuptas aš jūsų, Jūs intuityvios ir nebylios Merginos-katės, Suleika tu ir Dudu,- A_p_s_f_i_n_k_s_i_n_t_a_s aš jūsų: į žodį šitą vieną Aš jausmo daug įgrūdu! (Atleiski man, Dievuli, Šią nuodėmę kalbinę!) - Tad sėdžiu aš, skanaudamas geriausią orą, Teisybę sakant, rojaus orą, Lengvutį, skaidrų orą, Su juostomis auksinėm, Dar tokio gero oro niekad Nėra nukritę iš mėnulio- Ar tai įvyko iš netyčių, Ar gal iš išdykumo? Kaip aiškina poetai mums senieji. Bet tuo aš abejoju,- Užtat esu aš europietis, Kuris labiau dvejoti linkęs Negu senyvos moterėlės visos, Tepataisys mus Dievas! Amen! Šį orą gerdamas puikiausią, Išpūtęs, lyg taures, savąsias šnerves, Be ateities, prisiminimų,- O, jūs mieliausiosios draugužės!- Čionai dabar aš sėdžiu, Žiūrėdamas į palmę, Kaip ji, nelyginant šokėja, Vis lankstos, glaustosi, šlaunim siūbuoja,- Ir pats imi daryti šitaip, Jei tik ilgai žiūri akis įsmeigęs!- Kaip ir šokėja ta, kuri, kaip man atrodo,

Per daug ilgai, net pavojingai, Tik ant vienos kojytės vis stovėjo.- Ar nepamiršo tik jinai, kaip man atrodo, Kitos kojytės savo? Bergždžiai aš stengiausi, ieškojau Pradingusios dvynės brangiausios- Antrosios jos kojytės- Mieliausio ir puošniausio, Klostėto, plazdančio, Blizgučiais mirgančio jos sijonėlio Artybėje šventojoj. Ir jeigu jūs, gražiausiosios draugužės, Man patikėti galit: Ji ją prarado! Ji pradingo! Į amžinybę! Kita kojytė! Kaip gaila tos mielos kitos kojytės! Kur ji - galėtų apileista dabar liūdėti? Ta vieniša kojytė? Gal dreba baimėj ji didžiulėj Nuožmaus siaubūno Šviesiakudlio liūto? Ar gal jau apgraužta, jau apkramtyta- O siaube! Varge! Apkramtyta! Sela. O, minkštos širdys jūs, Neverkit! Neaimanuokit man- Datulių širdys! Jūs pieno krūtys! Saldymedžio širdies Maišeliai! Neašarok daugiau, Išblyškus Dudu! Būk vyras tu, Suleika! Drąsos! Drąsos! Arba galbūt turėtų Kas nors stipresnio ir gaivesnio širdžiai Toj vietoj atsirasti? Sakysim, posakis pamokomasis? Ar šūkis iškilmingas?- Aha! Šaukiu tave, orume! Orume tu dorybės! Orume europiečio! Tu vėlei pūsk ir pūsk Dorybės dumples! Taip taip! Dar kartą staugti reikia, Doroviškai riaumoti! Liūtu dorovės staugti Prieš dykumos dukras žavingas!-

Nes juk riaumojimas dorybės, Mieliausiosios merginos, Yra daugiau nei Europiečio aistringumas, Nei europiečio geismas didis! Ir štai dabar aš stoviu Prieš jus, aš europietis, Kitaip aš negaliu, padėk man, Dieve! Amen!</I> O__ d_y_k_u_m_a__ v_i_s__ p_l_e_č_i_a_s: __ i_r__ v_a_r_g_a_s__ t_a_m,__ k_a_s__ d_y_k_u_m_a_s__ š_i_r_d_y__ n_e_š_i_o_j_a_s! <I>Pabudimas</I> Kai keliauninkas, tas šešėlis, dainuoti dainą baigė, oloj iš karto klegesys didžiulis kilo: visi, kas susirinkę buvo, vienu sykiu kalbėti ėmė, ir asilas, padrąsintas to sujudimo, taip pat tylėt nebeįstengė; tuomet Zaratustra pajuto, kad jį pasišlykštėjimas svečiais pagauna ir juos pajuokti noras kyla, nors jų linksmumas jam ir džiaugsmo teikė. Mat Zaratustrai rodės, jog tai yra pasveikimo ženklas. Tačiau vis tiek jisai laukan išsprūdo ir taip žvėrelių savo klausė: "Kur vargas jų dabar pradingo? - ir pats atsikvėpė nuo apmaudo to menko.- Čionai, kaip man atrodo, pamiršo jie nelaimės šauksmą! - Tik gaila, kad dar rėkti nepamiršo."- Ir tuoj ausis jis užsikimšo, nes tą akimirką prie džiūgavimo triukšmo, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė, ir asilo keistasis T-I-A-A-A-I-P dar prisidėjo. "Dabar jie linksminas,- jis vėl kalbėjo,- ir kas žinoti gali? Galbūt nenaudai šeimininko savo; ir nors aš juoktis juos išmokiau, bet tai ne m_a_n_o juokas, kurio jie mokės. Tiek to! Seni tai žmonės: savaip jie sveiksta, ir savaip jie juokias; dalykų blogesnių ausims manoms iškęsti teko, dėl to netapo jos jautresnės. Šita diena laimėjimą juk reiškia: jau traukiasi, jau sprunka nuožmusis priešas mano senas, kuris d_v_a_s_i_a vadinas s_u_n_k_i_o! O, kaip gerai diena šitoji baigias, kuri blogai ir sunkiai prasidėjo! O pabaiga - ji j_a_u__ a_t_e_i_n_a. Jau vakaras artėja: ant žirgo jūra jis atjoja, tas raitelis puikusis! Kaip supas jis, palaimingasis, sugrįžtantysis, balnuos savuosiuos purpuriniuos! Dangus - skaistus ir giedras, o apačioj - pasaulis plyti: o, jūs visi keistuoliai, kas pas mane atėjot, juk verta pas mane pabūti!" Štai taip Zaratustra kalbėjo. Ir vėl jis iš olos išgirdo kvatojimą ir triukšmą sklindant, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė; tuomet jis šitaip kalbą tęsė: "Jie kimba, mano jaukas veikia, ir priešas jų, dvasia ta sunkio, traukias. Jie patys iš savęs jau juoktis mokos: ar aš girdžiu teisingai? Manasis vyriškumo maistas veikia, manieji gaivūs, stiprūs žodžiai: išties nemaitinau aš jų salotom, kurios tik pilvą pučia! Daviau jiems kario maisto, juos užkariautojo maistu penėjau: naujų troškimų jiems aš kėliau. Naujų vilčių jų rankos, kojos turi, jų širdys atsitiesia. Naujų jie žodžių randa, netrukus jų dvasia pradės drąsa kvėpuoti. Toks maistas, žinoma, vaikams netinka, netinka jis taip pat patelėms - senoms, jaunoms, be galo ilgesingoms. Kitaip žarnyną perkalbėt jų reikia, ne man jas gydyt ir mokinti. Šlykštumo jausmas juos apleidžia, šituos didžiųjų siekių žmones: gerai, tai pergalė manoji! Čia, karalystėj mano, pasitikėjimą jie savimi įgauna, čia gėda visokia kvaila nuo jų pabėga, čia atviri jie būti gali.

Jie širdis savo čia išlieja, jiems geros valandos sugrįžta, jie švenčia ir kramsnoja vėlei,- jie darosi d_ė_k_i_n_g_i. T_a_t_a_i laikau geriausiu ženklu: jie darosi dėkingi. Netrukus jie prasimanys sau švenčių, ir paminklus jie pastatys džiaugsmams seniesiems. Tai žmonės s_v_e_i_k_s_t_a_n_t_i_e_j_i!" Štai taip Zaratustra, į tolį žvelgdamas, linksmai sau mintyse kalbėjo; o jo žvėreliai tik arčiau prie jo dar glaudės ir pagarbą jo laimei bei tylėjimui didžiulę reiškė. <I>2</I> Bet vėl staiga Zaratustra sukluso: oloj, kurioj lig šiol vien triukšmas ir juokai girdėjos, iš karto mirtina ramybė stojo; o nosis Zaratustros užuodė kvapą sklindantį malonų, į smilkalus panašų, tarytum pinijų būt skujos degę. "Kas dedas? Ką jie daro?" - savęs paties jis klausė, atsargiai slinkdamas arčiau angos, iš kur nematomas svečius savus stebėt galėtų. Bet: o, stebukle iš stebuklų! Ką savo akimis jisai išvydo! "Jie vėl visi p_a_m_a_l_d_ū_s pasidarė, jie m_e_l_d_ž_i_a_s_i, jie išprotėjo!"- Zaratustra sušuko, nepaprastai nustebęs. Ir iš tiesų! Visi šitie didžiųjų siekių žmonės - karaliai du ir popiežius atitarnavęs, piktasis burtininkas, elgeta tas savanoris, ir keliauninkas, ir šešėlis jojo, ir pranašautojas senasis ir dvasios tas sąžiningasis, ir pagaliau žmogus bjauriausias,- visi jie lyg vaikai ir senos tikinčios bobutės prieš asilą ant kelių meldėsi suklaupę. O tuo metu žmogus bjauriausias pradėjo gargaliuot ir prunkšti, tarytum neapsakoma kažkas iš jo burnos turėjo išsiveržti; bet kai žodžius ištarti jam pavyko, tai pasirodė, jog tie žodžiai yra litanija keista, maldinga, skirta pagerbti asilui tam keturkojui, kuriam visi parkritę meldės ir smilkalus smilkino. O ta litanija štai taip skambėjo: Amen! Šlovė, garbė ir išmintis didžiulė ir padėka, didybė ir stiprybė tegu mūs Dievui tenka, per amžius amžinųjų! O asilas pritardamas užbliovė T-I-A-A-A-I-P. Jis naštą mūsų tempia, jisai pavidalą prisiėmė sau vergo, jis turi širdį kantrią ir niekad "ne" nesako; ir kas Dievulį savo myli, tasai jį plaka. O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. Jis nekalba nė žodžio; matyt, kad tam pasauliui, kurį sukūrė, jis visuomet tik sako "taip": tokiu būdu jis šlovina pasaulį savo. Gudrybė jo yra didžiulė, kad nekalba jis nieko, todėl teisus bemaž jis visad. O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. Jis veik nepastebėtas per pasaulį eina. Pilkos spalvos yra jo kailis, kuriuo jisai dorybę savo gaubia. Ir jei jis dvasios turi, tai stengias ją paslėpti; tačiau jo ausimis ilgom kiekvienas tiki. O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. Kiek paslėptos čia išminties jo glūdi, kad ausys tokios ilgos ir kad jisai vien "taip" ir niekad "ne" nesako! Ar jis pasaulį šitą ne pagal savo atvaizdą sukūrė, kvailiausią, kokį tik galėjo? O asilas pritardamas mekeno T-T-A-A-A-I-P. Tiesiais tu ir kreivais keliais keliauji; mažai juk tau terūpi, kas mums, žmonėms, tiesu ar kreiva rodos. Anapus gėrio ir anapus blogio yra tavoji karalystė. Nekaltas tu, kad nežinai, kas toji nekaltybė. O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. Ir kaip gražu, kad tu neatstumi nė vieno: nei elgetų ir nei karalių. Tu leidi prie savęs vaikams prieiti, ir jei vaikėzai erzint ima, tu jiems vien T-I-A-A-A-P teištari iš lėto. O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. Tu myli asilaites, ir šviežios figos tau patinka, kąsnelį gardų moki vertint. Tačiau, jei tu esi išalkęs, ir usnies lapas širdį tau kutena. Čia Dievo išmintis didžioji glūdi.

O asilas pritardamas mekeno T-I-A-A-A-I-P. <I>Asilo šventė</I> Bet čia, litanijos šioj vietoj, Zaratustra valdytis jau nebeįstengė, pats dar garsiau nei asilas sušuko T-I-A-A-A-I-P ir puolė į savų svečių, išėjusių iš proto, būrį. "Ką jūs čia darote, o, žmonės? - sušuko jis, nuo žemės keldamas visus, kas klūpodami meldės.- O varge, jei kas kitas - ne aš, Zaratustra - jus čia matytų: Kiekvienas pamanytų, kad jūs tikėjimu savu naujuoju pikčiausiais Dievo niekintojais tapot arba kvailiausiais iš visų senų bobučių! Ir net tu pats, o popiežiau senasis, kaip tu suderini savy dalyką tokį, jog šitaip asilą kaip Dievą čia garbinti pradėjai?"- "O, Zaratustra,- popiežius atsakė,- atleiski man, bet dieviškuos dalykuos daugiau esu nei tu išprusęs. Ir taip yra teisinga. Verčiau jau šitaip Dievą melsti, šitam pavidale jį garbint nei be pavidalo iš viso! Tu apmąstyki mintį šitą, bičiuli mano prakilnusis: ir tu suvoksi greitai, jog išmintis gili čia slypi. Tasai, kuris pasakė, kad 'Dievas - tai dvasia',- tas iki šiol mūs žemėj didžiausią žingsnį žengė, stačiai didžiausią šuolį į netikėjimą padarė: tokius žodžius nelengva žemėje atitaisyti! Širdis mana senoji iš džiaugsmo virpa, kad žemėj dar yra kas garbint. Atleisk už tai, o, Zaratustra, senai tai popiežiaus maldingai širdžiai!" "Ir tu,- Zaratustra pasakė, prie keliauninko ir šešėlio jo priėjęs,- juk laisvamanis vadiniesi? Ir tu čionai tokioj va stabmeldystėj dalyvauji, meldies kaip juodaskvernis? Išties blogiau tu čia elgiesi negu pas savo tas rudąsias negero vardo merginas, naujatiki neaiškus!" "Blogai,- atsakė keliauninkas ir šešėlis,- teisus esi, bet ką galiu aš padaryti! Senasis Dievas vėl gyvuoja, kalbėki nekalbėjęs, o, Zaratustra. Bjauriausiasis žmogus dėl visko kaltas: jisai jį iš numirusių prikėlė. Ir nors jis sakos jį kadais nužudęs, tačiau m_i_r_t_i_s juk visuomet dievams tik prietaras buvo." "Ir tu,- Zaratustra vėl kreipės,- tu burtininke senas ir nedoras, ką tu išdarinėjai! Kas šitokiais laisvais laikais galės dar tavimi tikėti, jei pats tiki tokiom dieviškomis asilystėm? Ką čia darei, kvailystė buvo; kaip tu galėjai, gudragalvi, nesąmonę daryti tokią!" "Tikrai, o, Zaratustra,- atsakė burtininkas jam gudrusis,- teisybę tu sakai, tatai kvailystė buvo: jinai mane taip pat prislėgė." "Ir netgi tau,- Zaratustra sąžiningajam dvasios tarė,- gerokai pagalvoti reikia, pridėjus pirštą prie kaktos! Ar niekas tau prieš sąžinę čia neina? Ir ar dvasia tavoji ne per švari šitam meldimuis ir smilkalams šitų davatkų?" "Šis tas yra,- atsakė jam sąžiningasis, pridėdamas sau pirštą prie kaktos,- šis tas yra šitam spektakly, kas mano sąžinei net malonumą teikia. Galbūt ir neturiu aš teisės tikėt į Dievą, bet abejot nereikia, kad šiam pavidale man Dievas labiausiai dar tikėtinas atrodo. Juk Dievas amžinas privalo būti, taip dievobaimingiausi žmonės sako: kas šitiek laiko turi, tam ir skubėt nereikia. Gali daryt iš lėto viską ir kuo kvailiausiai š_i_t_a_i_p galima labai toli nueiti. Ir kas yra per daug dvasingas, tam nesunku ir dėl pačios kvailystės pamesti galvą savo. Tu pagalvok apie save, o, Zaratustra! Tu pats gi - iš tikrųjų! Ir tu dėl pertekliaus išminties pavirsti asilu galėtum. Ar neina didelis išminčius mielai keliais kreiviausiais? Akivaizdumas šito moko, o, Zaratustra,- akivaizdumas t_a_v_o!" "Na, ir tu pats galiausiai,- Zaratustra į žmogų kreipėsi bjauriausią, kurs vis dar atsiklaupęs buvo ir tiestas į asilą rankas dar tebelaikė (nes jis vynu jį girdė).- Sakyk, tu neapsakomasai, ką tu čionai išdarinėji!

Tu man atrodai pasikeitęs, ir tavo akys žiba, ir apsiaustas kilnybės šlykštumą tavo gaubia: k_ą tu darei čionai, sakyki? Ar jie teisybę kalba, kad tu jį vėlei iš numirusių prikėlei? Ir kam? Ar ne pelnytai jam galas buvo padarytas? Tu pats esi, man regis, prisikėlęs: ką tu darei? Ką t_u vertei? Į ką atsivertei iš tikro? Sakyk, tu neapsakomasai!" "O, Zaratustra, tu esi juk šelmis! - atsakė jam žmogus bjauriausias. Ar dar j_i_s_a_i tebegyvena, ar prisikėlė vėlei, ar visiškai yra numiręs,- kuris iš mudviejų tatai geriausiai žino? Tavęs aš klausiu. Tačiau žinau aš viena,- ir tai aš iš tavęs, o, Zaratustra, kadais patyriau: kas nužudyt ką nors geidauja, tas j_u_o_k_ą šaukiasi pagalbon. 'Juoku, o ne pykčiu žudyti reikia',- kadaise tu kalbėjai. O, Zaratustra, tu slapuke, naikintojau be pykčio, šventasai pavojingas - esi tu tikras šelmis!" <I>2</I> Bet tuo metu Zaratustra pašoko, nustebintas atsakymų tokių gan įžūlių, pribėgo prie olos angos ir, svečius visus savuosius atsigręžęs, tvirtu balsu sušuko: "O, jūs visi kvailiai juokingi, jūs pokštininkai alei vieno! Ko prieš mane jūs apsimetinėjat, ko slėptis nuo manęs mėginat! Kaip jums visiems širdis spurdėjo iš džiaugsmo ir iš pykčio, kad pagaliau jūs vėl vaikais mažučiais tapot, nes dievobaimingais pavirtot, - kad vėl galų gale daryti ėmėt, kaip daro tik vaikučiai: rankas sudėję, poterius kalbėjot ir 'Dieve mielas' sakėt! Tačiau dabar jūs man palikit vaikų š_į kambarėlį, šituos namus manuosius, kur vaikiškumas šiandien puikiai jaučias. Laukan išėję atvėsinkit tą savo vaikišką užsidegimą ir jaudulį širdies didžiulį! Juk aišku: jei netapsit kaip vaikučiai, tai nepateksit į dangaus š_i_ą karalystę." (Zaratustra ranka viršun parodė.) "Tačiau mes visiškai nenorim dangaus patekti karalystėn: mes vyrais esam tapę,- t_o_d_ė_l__ m_e_s__ g_e_i_d_ž_i_a_m__ ž_e_m_ė_s__ k_a_r_a_l_y_s_t_ė_s." <I>3</I> Ir vėl Zaratustra kalbėt pradėjo: "O, jūs nauji bičiuliai mano, keistuoliai, žmonės jūs didžiųjų siekių, kaip jūs dabar man nuostabiai patinkat, - kai vėl linksmybė jus aplankė! Iš tikro jūs visi pražydot: tokioms gėlėms, kaip jūs, man rodos, ir n_a_u_j_o_s__ š_v_e_n_t_ė_s reikalingos, - nedidelis drąsus absurdas ar kokios pamaldos, ar asilui pagerbti šventė, ar šventė kokio seno linksmo Zaratustros kvailio, ar kokio nors nenuoramos, kurs jums sielas praskaidrinti galėtų. Šitos nakties jūs nepamirškit ir asilo šios šventės, o žmonės jūs didžiųjų siekių! D_a_l_y_k_ą__ š_į jūs pas mane išradot, tai vertinu kaip gerą ženklą,- tatai sveikstantys išranda! Ir jeigu asilo šią šventę jūs antrą kartą švęsit, tai švęskite ją savo malonumui, taip pat ir mano labui! Ir m_a_n_o atminimui!" Štai taip Zaratustra kalbėjo. <I>Svaigulio daina</I>

Ir tuo metu jie vienas paskui kitą laukan į gryną orą ir vėsią mąslią naktį ėjo; o pats Zaratustra bjauriausią žmogų vedė, už rankos jį paėmęs, norėdamas nakties pasaulį savo jam parodyt, didžiulį apskritą mėnulį ir lyg sidabras tviskančius krioklius šalia olos savosios. Galiausiai jie visi tylėdami ratu sustojo, vien pagyvenę žmonės, tačiau nurimusiom drąsiom širdim ir patys savimi stebėjos, kad žemėj jiems taip gera buvo; bet greit nakties paslaptingumas į širdis jų gilyn pradėjo smelktis. Ir vėl Zaratustra sau pagalvojo: "O, kaip jie man dabar patinka, šitie didžiųjų siekių žmonės!"- bet garsiai pasakyt nedrįso, nes laimę ir tylėjimą jų gerbė. Ir šią akimirką įvyko tai, kas įstabiausia buvo dieną tą ilgą ir nuostabią atsitikę: bjauriausiasis žmogus pradėjo vėlei ir paskutinį kartą gurgėt ir gargaliuoti, ir kai jisai žodžius lementi ėmė, staiga iš jo burnos iššoko gražiai ir dailiai klausimas suformuluotas, puikus, gilus ir aiškus, sujaudinęs visų, kurie jo klausės, širdis. "O, jūs bičiuliai mano, visi drauge paėmus,- bjauriausiasis žmogus kalbėjo,- ką jaučiat jūs? Dėl šios dienos - esu a_š pirmąkart laimingas, kad gyvenau gyvenimą aš savo visą. Ir šis svarbus pripažinimas mano - jis dar ne viską sako. Yra prasmė gyventi žemėj: viena diena pas Zaratustrą, viena su juo švęstoji šventė mane mylėt išmokė žemę. 'Ar t_a_i - gyvenimas čia buvo? - mirties paklausiu aš.- Gerai! Dar vieną kartą!' Ką jaučiat jūs, bičiuliai mano? Ar neketinate, kaip aš, mirties paklausti: 'Ar t_a_i - gyvenimas čia buvo? Na ką, dėl Zaratustros! Dar vieną kartą!'" Štai taip žmogus bjauriausias sakė; bet jau vidurnaktis artėjo. Ir ką jūs manot, kas tuomet nutiko? Vos tik didžiųjų siekių žmonės jo klausimą išgirdo, iškart suvokė jie pasikeitimą ir pasveikimą savo, suprato, kas tasai žmogus, kuris jiems šitai davė: ir jie tada prie Zaratustros šoko, dėkojo jam, jį garbino ir glamonėjo, rankas bučiavo, kaip tik galėjo ir mokėjo: vieni tad juokės, o kiti verkšnojo. O pranašautojas senasis iš pasitenkinimo šoko; ir nors jisai, kaip kai kurie iš pasakotojų manyti linkę, tada nuo vyno svaigo, bet dar labiau jis nuo gyvenimo saldaus apsvaigęs buvo ir visą nuovargį pamiršęs. Net esama tokių, kas sako, kad vakarą aną ir asilas trepeno: ne veltui jam žmogus bjaurusis prieš tai ragauti vyno davė. Visaip galėjo būti; ir jeigu tąkart asilas išties nešoko, tai tuo metu juk didesnių ir keistesnių dalykų dėjos nei kokio asilo šokimas. Vienu žodžiu, kaip mėgdavo sakyt Zaratustra: "Ir kas čia tokio!" <I>2</I> Tačiau kada su žmogumi bjauriausiu tokie dalykai darės, Zaratustra stovėjo lyg apsvaigęs: užgeso žvilgsnis jo, liežuvis pynėsi ir kojos linko. Ir kas atspėt galėjo, kas vyko jo sieloj ir kokios mintys jį kankino? Bet matės, jog dvasia jo atitrūko, kažkur į tolumas nuskriejo ir, tarsi 'į kalnyno didžio balną įsisėdus,- taip raštuos parašyta,- tarp dviejų jūrų marių, - tarp praeities ir ateities lyg debesis sunkus ant žirgo jojo'. Tačiau Zaratustra, pakol didžiųjų siekių žmonės ant rankų jį dar tebelaikė, palengva nuovoką atgavo ir ėmė stumti nuo savęs prie jo prilipusius ir smarkiai sunerimusius gerbėjus; bet netarė jisai nė žodžio. Tiktai staiga jis pakreipė į šoną galvą, tarytum ką išgirdęs būtų, pridėjo pirštą prie burnos ir tarė: "Jau ateina!" Ir tuoj visi sulaikė kvapą, ir stojo tyluma slaptingą; iš gilumos palengva varpo gausmas ataidėjo. Zaratustra jo klausės, taip pat jo klausės ir didžiųjų siekių žmonės; pridėjęs vėl prie lūpų pirštą, jisai prabilo antrą kartą: "Ateina! Jau ateina! V_i_d_u_r_n_a_k_t_i_s__ a_r_t_ė_j_a!"- ir balsas jo kitaip suskambo. Bet vis dar nejudėjo jis iš vietos: ir dar tyla didesnė ir paslaptingesnė pasidarė, ir klausėsi visi,- ir asilas, taip pat garbingieji žvėreliai Zaratustros, erelis ir gyvatė, taip pat ola visa, ir šaltas didelis mėnulis, ir net pati naktis tamsioji. Ir trečiąkart Zaratustra, prie lūpų pirštą vėl pridėjęs, tarė: J_a_u__ e_i_n_a! J_a_u__ a_t_e_i_n_a!__ D_a_b_a_r__ i_r__ m_e_s__ j_u_d_ė_k_i_m! __ J_a_u__ s_t_o_j_o__ v_a_l_a_n_d_a:__ k_e_l_i_a_u_k_i_m_e__ į__ n_a_k_t_į!

<I>3</I> O, jūs didžiųjų siekių žmonės, vidurnaktis artėja: dabar aš jums kai ką į ausį pasakysiu, kaip man ausin anas senasis varpas kalba, - taip paslaptingai, taip siaubingai, taip nuoširdžiai, kaip štai anas vidurnakčio man varpas šneka, kuris daugiau negu žmogus pavienis yra patyręs; - kuris skaičiavo jau tėvelių jūsų širdžių dūžius skausmingus - o, kaip jisai dejuoja! Kaip jis sapne kvatoja! Tas senas ir gilus vidurnaktis tamsusis! Tyliau! Tyliau! Kai kas girdėti, kas dieną pasireikšt negali; tačiau dabar, kai oras jau atvėsęs, kai širdys jūsų jau aprimę, - dabar jau kalba tai, dabar girdėti, dabar tai atšliaužia į tas sielas, kurios nemiega naktį: o, kaip jisai dejuoja! Kaip jis sapne kvatoja! - Ar negirdi, kaip jis t_a_u kalba: taip paslaptingai, taip siaubingai ir nuoširdžiai be galo, tas senas ir gilus vidurnaktis tamsusis? K_l_a_u_s_y_k,__ k_l_a_u_s_y_k__ ž_m_o_g_a_u! <I>4</I> O, vargas man! Kur laikas dingo? Ar į gelmes nepasinėriau? Pasaulis mieguose paskendęs. Oje! Oje! Šunelis kaukia, mėnulis šviečia. Verčiau aš mirsiu, žūsiu, bet nesakysiu, ką šią akimirką širdis vidurnakčio manoji mena. Dabar aš jau numiręs. Jau viskas dingo. O, vore, ką rezgi aplink mane? Ar kraujo nori? Oje! Oje! Rasa jau krenta! Jau valanda ateina, - ta valanda, kuri man šaltį kelia, kuri tik klausia vis ir klausia: "Kas turi tam ganėtinai drąsumo? - Kas turi žemės šeimininkas būti? Ir kas gi pasakys, kad š_i_t_a_i_p bėgt privalot, jūs upės didelės ir mažos? - Jau valanda ateina: žmogau didžiųjų siekių, klausyk! Šita kalba - jautrioms ausims, ausims tavosioms - klausyk, v_i_d_u_r_n_a_k_t_i_s__ k_ą__ s_a_k_o__ t_a_u? <I>5</I> Jaučiu, kaip neša mano dvasią, siela kaip mano šoka. Dienos darbai! Dienos darbai! Kas turi žemės šeimininkas būti? Mėnulis šaltas, vėjas tyli. Oje! Oje! Ar jau pakankamai aukštai jūs skridot? Jūs šokote, bet kojos sparnams juk neprilygsta. Gerieji jūs šokėjai, dabar pasibaigė linksmybės visos: mielėm pavirto vynas, bokalai jau visi sukiužo, kapai niurnėt pradėjo. Neskridot jūs aukštai lig valiai, dabar kapai lemena: "Jūs išvaduokit mirusiuosius! Kodėl naktis ilgai taip tęsias? Ar ne mėnulis mus svaigina?" O, jūs didžiųjų siekių žmonės, kapus gi išvaduokit, pažadinkit lavonus! Ką kirminas dar rausia? Artėja, valanda artėja, - jau varpas gaudžia, širdys tebešnara, kinivarpa dar teberausia, tas kirminas širdies. Oje! Oje! P_a_s_a_l_i_s - t_o_k_s__ g_i_l_u_s! <I>6</I>

O, lyra saldžiabalse! O, saldžiabalse lyra! Aš myliu tavo stygų dainą, melodiją tą pamatinės svaigią! - kaip iš toli ir kaip iš lėto atskrieja aidas tavo, labai jau iš toli, nuo meilės tvenkinių žydrųjų! O, varpe tu senasis, o, lyra saldžiabalse! Kiekvienas skausmas tau įrėžė širdį, tai tėvo, tai tėvų, tai protėvių mūs skausmas; kalba tava subrendo, - subrendo lyg ruduo, lyg popietis auksinis, lyg atsiskyrėlio širdis manoji; dabar kalbi tu šitaip: pasaulis pats subrendo, ta vynuogė prisirpo, - dabar jis mirti rengias, iš laimės gyvastį padėti. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, ar neužuodžiat nieko? Jau kvapas paslaptingai kyla, - tas aromatas amžinybės, tas kvapas aukso vynuogių rudųjų, tas kvapas rožinis senosios laimės, - svaigios vidurnakčio mirimo laimės, kuri dainuoja šitaip: pasaulis - toks gilus, g_i_l_e_s_n_i_s__ n_e_i__ d_i_e_n_a,__ m_a_t_a_u! <I>7</I> Palik mane! Paliki! Esu tau per švarus. Manęs neliesk! Ar ką tiktai pasaulis mano nevirto tobulybe? Oda mana per daug švari tavosiom rankom. Palik mane, kvaila tu ir slogi diena! Vidurnaktis - ar jis nėra šviesesnis? Švariausi turi žemės šeimininkai būti, nepripažintieji labiausiai, stipriausieji, vidurnaktinės sielos, visi, kas šviesesni ir gilesni yra nei bet kokia diena iš viso. O, tu diena - manęs tu grabalioji? Užčiuopt tu laimę mano sieki? Ar tau esu turtingas, aš vienišas, aš aukso gysla, ašai - aruodas lobių? O, tu pasauli, ar m_a_n_ę_s tu nori? Ar tau esu aš pasaulietiškas? Ar tau esu aš dvasiškas? Ar tau esu aš dieviškas? Tačiau, diena tu ir pasauli, jūs esat pernelyg nerangūs, - daug miklesnes rankas turėkit, už didesnės jūs laimės čiupkit, už didesnės nelaimės griebkit, už Dievo griebkitės bet kokio, tiktai manęs nelieskit: - didi yra nelaimė mano, didi yra ir mano laimė, keistoji tu dienuže, bet vis dėlto nesu aš Dievas, ir pragaras nesu aš Dievo: s_o_p_a__ d_i_d_i_j_o,__ e_i_k. <I>8</I> O Dievo skausmas - jis didesnis, pasauli tu keistasis! Tu Dievo skausmą griebki, o ne mane! Nes kas esu aš toks! Lyra svaigi ir saldžiabalsė, - vidurnakčio lyra, tik varpo pamatinė, kurios iš viso nesupranta niekas, tačiau kuri kalbėti t_u_r_i kurtiems, o, žmonės jūs didžiųjų siekių! Nes juk manęs jūs nesuprantat! Praėjo! Dingo! O, jaunyste! O, tu vidurdieni! O, popieti vėlyvas! Dabar jau vakaras atėjo, naktis, vidurnaktis atslinko - šunelis kaukia, vėjas: - o vėjas - ar jisai ne šuo piktasis? Jis inkščia, loja, kaukia. Oje! Oje! Kaip jis dejuoja! Kaip juokias, gargia, švokščia tasai vidurnaktis tamsusis! Ir kaip dabar jis blaiviai kalba, apsvaigęs tas poetas! Jis savo svaigulį tikriausiai apsvaigino? Jis visiškai pabudęs? Jis atrajoja? - Jis savo skausmą atrajoja,- sapne, vidurnaktis tasai tamsus ir senas, bet dar labiau jis atrajoja - džiaugsmą savo, kai skausmas jau didžiulis: o džiaugsmas - jis yra s_t_i_p_r_e_s_n_i_s__ u_ž_u__ š_i_r_d_i_e_s net s_k_a_u_s_m_ą,__ o__ d_ž_i_a_u_g_s_m_a_s - j_i_s__ d_a_i_n_a. <I>9</I>

Tu vynmedi! Dėl ko mane tau girti? Juk aš tave nupjoviau! Esu žiaurus, tau kraujas teka; kam pagyras žiaurumui mano svaigulingam giedi? "Kas tobulybę jau pasiekė, kas jau yra prinokęs - tas mirti turi!" - taip tu sakei ne kartą. Tebus pagarbintas vynuogininko peilis! Bet visa, kas dar neprinokę, gyventi trokšta: o, varge, varge mano! Ir skausmas sako: "Baik Pradink, tu skausme!" Bet visa, kas kankinasi, gyventi geidžia, brandumą kad pasiektų, linksmybės susilauktų, troškimą kad pajaustų, - troškimą tolių tolesniųjų, aukštesnio ir šviesesnio. "Paveldėtojų noriu,- taip kalba visa, kas kankinas,- vaikų geidžiu, tiktai s_a_v_ę_s nenoriu", - o džiaugsmas palikuonių negeidauja, vaikų jokių netrokšta - jisai savęs tik nori, tik amžinybės, tik grįžimo, kad viskas amžių amžiais vien sau prilygtų. Bet skausmas šitaip kalba: "Tu plyšk, širdie, kraujuoki! Judėkite, jūs kojos! Sparnai, jūs skriskite, plasnokit! Tolyn! Aukštyn! O skausme!" Gerai! Užteks! O, tu širdie mana senoji - s_o_p_a__ a_t_s_a_k_o: "B_a_i_k!" <I>10</I> O, žmonės jūs didžiųjų siekių, kaip manote, kas aš per vienas: ar pranašautojas? Svajotojas? Gal koks apsvaigėlis? Ar gal sapnų išaiškintojas? Vidurnakčio gal varpas? Rasos gal lašas? Rūkas amžinybės ir malonus jos kvapas? Ar jūs negirdite? Ar neužuodžiat nieko? Ką tik pasaulis mano tobulybe tapo, vidurnaktis yra taip pat vidurdienis, - o skausmas - jis taip pat ir džiaugsmas, o keiksmas - jis drauge ir laiminimas, naktis yra taip pat ir saulė,- arba jūs pasitraukiat, arba užsikertat ant nosies: išminčius - jis kartu yra beprotis. Ar jūs kada pasakėt džiaugsmui: "Taip!" O, jūs bičiuliai mano, tuomet pasakėt "taip" ir skausmui v_i_s_o_k_i_a_m. Visi dalykai tarp savęs susiję ir susiraizgę, įsimylėję vienas kitą, - jei jūs kada geidavę esat, kad vienas kartas dar pasikartotų, jei sakėte kada: "Tu patinki man, laime! Akimirka! Sekunde! "- tuomet norėjote, kad v_i_s_k_a_s vėl sugrįžtų! Iš naujo viskas prasidėtų, ir viskas truktų amžinybę, ir viskas būtų tarp savęs susiję ir susiraizgę, įsimylėję vienas kitą, o, jūs tada m_y_l_ė_t_u_m_ė_t pasaulį, - jūs amžinieji, jūs pasaulį mylėkit visados, per amžius, ir skausmui vis sakykit: "Nustok, bet vėl sugrįžki!" J_u_k__ d_ž_i_a_u_g_s_m_o__ š_i__ d_a_i_n_a - j_i__ n_o_r_i__ b_ū_t_i__ a_m_ž_i_n_a! <I>11</I> Kiekvienas džiaugsmas trokšta, kad viskas amžinybė būtų, jisai medaus geidauja, mielių, vidurnakčio svaigaus, kapų, paguodos ašarų prie kapo ir vakaro žaros auksinės, - nerasi to, k_o džiaugsmas nenorėtų! Jisai labiau ištroškęs, jis nuoširdesnis ir daugiau išalkęs, baisesnis ir slaptesnis negu kiekvienas skausmas; jis vien s_a_v_ę_s tenori, jis į_ s_a_v_e pats siurbias, jame valia ratu vis sukasi aplinkui, - jis meilės trokšta, neapykantos jis geidžia, turtingas jis be galo: jis dovanoja, švaisto ir maldauja, kad jį kas nors paimtų, dėkoja imančiajam, jis būti neapkenčiamas mielai norėtų, - jis toks yra turtingas, kad net ir skausmo nori, ir pragaro ir neapykantos, ir gėdos ir luošumo, taip pat p_a_s_a_u_l_i_o trokšta,- nes šis pasaulis, o, jūs jį pažįstat! Didžiųjų siekių žmonės - jis jūsų trokšta, tas džiaugsmas nenumaldomas ir palaimingas,- jis skausmo jūsų, o, nevykėliai, geidauja! Kiekvienas džiaugsmas amžinasis nevykėlio juk ilgis. Nes džiaugsmas pats savęs tenori, tad ir širdies jis skausmo laukia! O, laime tu, o skausme! Širdie tu mano, plyški! O, jūs didžiųjų siekių žmonės, įsidėmėkite galiausiai, kad skausmas amžinybės geidžia,

- jisai v_i_s_ų dalykų amžinybės geidžia, jisai yra daina: j_i__ n_o_r_i__ b_ū_t_i__ a_m_ž_i_n_a! <I>12</I> Ar jau išmokot dainą mano? Ar jūs atspėjote jos prasmę? Gerai! Matau! O, žmonės jūs didžiųjų siekių, tad uždainuokite dabar choru šią dainą! Užtraukit patys man dabar šią dainą, kuri vadinasi "Dar kartą", kurios prasmė "Per amžius amžinųjų!" - dainuokite, didžiųjų siekių žmonės, tą dainą Zaratustros! <I>K_l_a_u_s_y_k,__ k_l_a_u_s_y_k!__ Ž_m_o_g_a_u! V_i_d_u_r_n_a_k_v_t_i_s__ k_ą__ s_a_k_o__ t_a_u? "M_i_e_g_o_j_a_u__ a_š__ r_a_m_u_s,- I_š__ s_a_p_n_o__ š_t_a_i__ j_a_u__ p_a_b_u_d_a_u: P_a_s_a_u_l_i_s - t_o_k_s__ g_i_l_u_s, G_i_l_e_s_n_i_s__ n_e_i__ d_i_e_n_a,__ m_a_t_a_u. S_o_p_a__ d_i_d_i__ j_o,__ e_i_k,- O__ d_ž_i_a_u_g_s_m_a_s - j_i_s__ d_a_i_n_a: S_o_p_a__ a_t_s_a_k_o:__ b_a_i_k! J_u_k__ d_ž_i_a_u_g_s_m_o__ š_i__ d_a_i_n_a - J_i__ n_o_r_i__ b_ū_t_i__ a_m_ž_i_n_a!" <I>Ženklas</I> Ir kai po tos nakties išaušo rytas, Zaratustra iš guolio savo tuoj pašoko, apjuosė strėnas juosta ir iš olos savos išėjo, toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka. "Tu šviesuly didysis,- prabilo tais pačiais jis žodžiais, kuriuos kadaise buvo sakęs,- skvarbi akie tu laimės, kokia gi tavo laimė būtų, jei neturėtum t_ų, kuriems siunti tu šviesą savo! Ir jei landynėse jie pasiliktų, kai tu jau nebemiegi, kai tu jau ateini ir dalini, ir dovanoji,- kaip gėda tavo išdidi rūstautų! Tiek to! Jie dar į aki tebeduoda, šitie didžiųjų siekių žmonės, kai a_š esu pakilęs; ne j_i_e tikrieji mano pasekėjai ! Ne jų čionai kalnuos aš laukiu. Aš savo darbo noriu imtis, į savo dieną žengti, bet nesupranta jie, kas ženklus mano rytmečio sudaro, o žingsniai mano - jiems nereiškia pabudimo šauksmo. Jie tebemiega dar oloj manojoj, jų sapnas geria dar dainas manas svaigiąsias: Tačiau ausų, kurios m_a_n_ę_s klausytųs, ausų tų k_l_a_u_s_a_n_č_i_ų_j_ų - nėra išvis jų kūne." Štai ką Zaratustra sau mintyse kalbėjo, kuomet tekėjo saulė; staiga jis klausiamai aukštyn sužiuro, nes virš galvos išgirdo šaižų klyksmą erelio savo. "Puiku! - sušuko jis į aukštį.- Patinka šitaip man ir šitaip turi būti. Žvėreliai mano nebemiega, nes aš esu pabudęs. Erelis mano jau akis atmerkęs ir kaip ir aš pagerbia saulę. Ereliškais nagais jis naują šviesą griebia. Jūs esate tikri žvėreliai mano; aš myliu jus be galo. Tačiau dar neturiu žmonių savų tikrųjų!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo; bet tą akimirką jisai pajuto, tarytum paukščių begalybė aplink jį skraidę ir plasnoję būtų,- ir tas šnarėjimas sparnų daugybės, ir tas grūdimasis aplink jo galvą jį privertė net užsimerkti. Ir iš tiesų lyg debesis tie paukščiai jį užgriuvo, lyg debesis strėlių, į priešą naują paleistų. Tačiau čia debesis tik meilės buvo, ir leidos jis ant naujo draugo. "Kas daros su manim?"- Zaratustra nustebęs patsai savęs paklausė, iš lėto sėsdamasis ant akmens didžiulio, kuris prie jo olos angos stovėjo. Bet kai jis rankom mostagavo, norėdamas nuo tų švelnių

paukštelių apsiginti, dalykas dar keistesnis jam nutiko: netyčia jo ranka sučiupo tankių šiltų plaukų ar vilnų kuokštą; ir tuo metu šalia staugimas pasigirdo,- švelnus ir pratisas staugimas liūto. "A_t_e_i_n_a__ ž_e_n_k_l_a_s!" - tarė jis negarsiai, ir jo širdis pasikeitė iš karto. Ir iš tikrųjų, kai šiek tiek prašvito, išvydo jis prie kojų geltoną ir didžiulį žvėrį, kurs savo galvą jam prie kelių glaudė, vis nenorėdamas iš meilės pasitraukti, ir elgėsi lyg šuo, atradęs vėlei šeimininką savo. Bet ir balandžiai uoliai savo meilę rodė, ne ką mažiau už liūtą; ir kai tiktai koks nors balandis praskrisdavo jam pro pat nosį, papurtydavo liūtas galvą, stebėjosi ir juokės. Matydamas tą vaizdą visą, Zaratustra tik šiuos žodžius pasakė: "N_e_b_e_t_o_l_i__ v_a_i_k_a_i__ m_a_n_i_e_j_i,__ v_a_i_k_a_i_m_a_n_i_e_j_i",- ir jau daugiau nebekalbėjo. Širdis jo atsileido, o skruostais ašaros riedėjo, nukrisdamos ant rankų. Sėdėjo jis, nebematydamas jau nieko, nepajudėdamas iš vietos, net nesigindamas nuo paukščių ir neatstumdamas nuo kojų liūto. Balandžiai skraidė tik aplinkui, vis ant pečių jam tūpė, žilus jo plaukus glamonėjo, be paliovos švelnumą rodė ir džiūgavo be galo. O tvirtas liūtas ašaras jam laižė, kurios ant Zaratustros rankų krito, vis urgzdamas nedrąsiai. Štai šitaip elgėsi šitie gyvūnai. Tas viskas truko ilgą laiką arba visai trumpai tetruko: nes juk, teisybę sakant, tokiems dalykams žemėj nėra iš viso j_o_k_i_o laiko.- O tuo metu didžiųjų siekių žmonės, kurie oloj nakvojo, jau atsikėlę buvo ir eisenai rikiavos, ketindami išeiti Zaratustros pasitikti ir labo ryto palinkėti, nes jie pabudę pastebejo, kad Zaratustros jau tarp jų nebuvo. Tačiau kai jie olos priėjo angą ir žingsnių šlamesys lauke jau pasigirdo, sukluso liūtas galingasis, nusigręžė staiga nuo Zaratustros ir šoko, žvėriškai riaumodamas, į olą; visi didžiųjų siekių žmonės, išgirdę jo staugimą, suriko lyg vienu balsu ir smuko vėl atgal į vidų ir tą akimirką pradingo. Zaratustra palengva atsistojo, apsvaigęs, pasimetęs, aplink nustebęs apsidairė, širdies savosios pasiklausė ir, mintyse paskendęs, stovėjo vienui vienas. "Tad ką aš čia girdėjau? - paklausė jis galų gale iš lėto.- Kas su manim čia darės?" Bet atmintis jam grįžo vėlei, ir jis išsyk suvokė, kas atsitikę buvo tarp vakar ir šio ryto. "Štai čia akmuo tas pats,- jisai kalbėjo, ranka sau glostydamas barzdą,- ant j_o juk vakar saulei tekant aš sėdėjau; juk čia, toj vietoj, pranašautojas priėjo, ir čia pirmiausia išgirdau tą šauksmą, kurį ką tik dabar girdėjau, tą didelį nelaimės šauksmą. O, jūs didžiųjų siekių žmonės, tai j_ū_s_ų buvo ta nelaimė, kurią man vakar pranašautojas senasis pranašavo, - kad jums nelaimėje padėčiau, norėjo jis mane sugundyt, suvedžioti: 'O, Zaratustra,- man jisai kalbėjo,- aš tavo nuodėmei didžiausiai sugundyti tave esu atėjęs.' Ką, mano nuodėmei didžiausiai? - Zaratustra sušuko ir juokėsi piktai iš žodžių savo.- K_a_s liko man daugiau nei mano nuodėmė didžiausia?" Ir vėl Zaratustra mąstyti ėmė, ant savo didžiojo akmens palengva atsisėdęs. Tiktai staiga jis vėl pašoko: "U_ž_u_o_j_a_u_t_a!__ U_ž_j_a_u_s_t__ d_i_d_ž_i_ų_j_ų__ s_i_e_k_i_ų__ ž_m_o_g_ų! - sušuko jis ir veidas jo sustingo.- Tiek to! T_a_m - buvo savas laikas! Kančia mana, užuojauta manoji - ką visa tai man reiškia! Bene aš l_a_i_m_ė_s siekiu? Aš d_a_r_b_o savo trokštu! Puiku! Jau liūtas pasirodė, nebetoli vaikai manieji, Zaratustra subrendo, manoji valanda atėjo: Tatai yra m_a_n_a_s_i_s rytas, m_a_n_a diena jau aušta: t_a_d__ k_i_l_k__ g_r_e_i_č_i_a_u,__ a_r_t_ė_k_i,__ v_i_d_u_r_d_i_e_n_į__ d_i_d_y_s_i_s!"- Štai taip Zaratustra kalbėjo ir jau olon savon daugiau negrįžo: toks švytintis, stiprus, lyg ryto saulė, kuri iš už tamsių kalnynų teka.