1

Nr. 42, lapkritis, 2007

NNuuoo RReeddaakkcciijjooss

Štai ir visai mokinių nelauktas ruduo atkeliavo į mūsų kraštą po

karštos ir tingios vasarėlės... Rugsėjo 1-oji atėjo ir praėjo… Kai kuriems

tai eilinis rugsėjis mokykloje, o kai kuriems - jau paskutinis.

Taigi galime džiaugsmingai paploti mūsų mokyklai, nes jai jau

vieni metukai kaip yra suteiktas GIMNAZIJOS vardas! Smagu, kad yra

daug gabių mokinių, kurie dalyvavo olimpiadose ir užėmė prizines

vietas, taip pat dalyvavo būreliuose bei užklasiniuose renginiuose ar

kitaip garsino mūsų mokyklos vardą.

2007 metais atestatus įgijo 88 iš 89 abiturientų, į

universitetines aukštąsias mokyklas įstojo 39 abiturientai, į

užsienio universitetus - 3, į neuniversitetines aukštąsias

mokyklas - 39 abiturientai. Labai džiugu, kad šitiek

abiturientų 2007 metais pasiekė tą septintąjį laiptelį, tą

septintąją pakopą, nuo kurios gyvenimo ir mokslų kelias

suka kita kryptimi. 40 – ajai „Žemynos“ abiturientų laidai

mes linkime didžiausios sėkmės!

Šiais metais „Žemynos“ gimnazijoje dirba 59

kvalifikuoti mokytojai ir mokosi 650 mokinių. Dabar teks

stengtis jau kitai - 41-ajai „Žemynos“ gimnazijos kartai...

Stengsimės... Būsime ir su šypsena, ir su užsidegimu, ir su

didžiausiomis svajonėmis, kurias stengsimės realizuoti.

Visiems žemyniečiams nuostabių bei įsimintinų kūrybos

metų!

2

Tradicinis mokyklos direktorės Ritos Podoliankienės žodis visai mokyklos bendruomenei

ir 41 - ajai abiturientų laidai:

„Linkiu, kad mokiniai ir kūnu, ir siela

suprastų gimnazijos vardo prasmę ir

paklaustų savęs: „Kodėl aš čia esu ir kuo

galėčiau prisidėti prie gimnazijos kūrimo?“

Abiturientams iki Kalėdų linkiu apsispręsti,

kur jie tęs savo mokslus, savo tolesnį

gyvenimo kelią, ir didelės sėkmės einant tuo

pasirinktu keliu... Linkiu, kad tolesnių

studijų pasirinkimas taptų galimybe siekti

gyvenimo tikslo“.

Augustina Gylytė

4a klasė

DDėėmmeessiioo cceennttrree -- aabbiittuurriieennttaaii

Šiemet „Žemynos“ gimnazija išlydės 41 – ąją abiturientų laidą.

Žengsime dar vieną žingsnį į atvirą gyvenimą! Ši penkių klasių laida

visus 2007 – 2008 metus bus itin stebima. Pakalbinome abiturientų

auklėtojas, norėdami išgirsti, kokia jų klasė, mokiniai. Norėtumėm

išgirsti ir palinkėjimų, paskatinimų!

4a klasės auklėtoja Ruslana Pritysiuk, vokiečių kalbos

mokytoja: „Su klase draugaujame nuo 7 klasės. Klasė draugiška,

iniciatyvi. 10 klasėje buvome pirmi Draugiškiausios klasės konkurse.

Bendraujame, rengiame daug ekskursijų, įvairiausių įdomybių, labai geri draugai esame ir už

mokyklos ribų.

Pasirinkite savąjį gyvenimo kelią, nesvarbu, ar jūs būsite

išsilavinęs žmogus, ar paprastas darbininkas, svarbiausia – gerai

jauskitės, kad ir kuo būtumėte“.

4b klasės auklėtoja Dalia Dirgėlaitė, matematikos

mokytoja: „Kartu su auklėtiniais draugauju nuo 5 klasės.

Kiekvienas klasės mokinys turi savo charakterį. Iš esmės jie -

neblogi vaikai, smagu, kad kai kurie pradėjo mokytis. Tikiuosi,

kad mano vaikai susiims ir „atsibus” - juk jau visai nebetoli

egzaminų sesija, o laukti nebėra ko. Didžiulės sėkmės jums.

Kiekvienas gaukite viską pagal savo nuopelnus. Visiems darbštuoliams tikrai Dievas atlygins!“

3

4c klasės auklėtoja Vitalija Milašienė, lietuvių kalbos

mokytoja: „Vadovauju klasei 5 metus. 10 klasėje kolektyvas

pakito, buvome išskaidyti: tas pokytis paveikė ir teigiamai, ir

neigiamai. Teko iš naujo susidraugauti. Neblogas mūsų būrys,

tarpusavio santykiai draugiški, padedame vienas kitam. Kai nori,

gali susitelkti darbui, gali ir „kalnus nuversti”. Dabar įnirtingai

dirba, ruošiasi abitūros egzaminams. Išlikite draugiški,

nepasikelkite į puikybę, neužsidarykite savyje, daugiau darbštumo

ir darbo įdėkite svarbiausiose srityse. Sėkmės!“

4d klasės auklėtoja Liubovė Tarkovskaja, rusų kalbos

mokytoja: „Su mokiniais bendrauju jau nuo 5 klasės. Kolektyvas

pasikeitė du kartus. Buvo šauni klasė, kuri paskui keitėsi: tai didėjo, tai

mažėjo vaikų skaičius. Šiuo metu džiaugiuosi, kad mano auklėtiniai

geri, padaro viską, kas iš jų reikalaujama, nelabai stiprūs moksluose,

bet stengiasi. Svarbiausia, visose gyvenimo situacijose būkite

žmonėmis iš didžiosios raidės, ženkite į gyvenimą su gerumu širdyje.

Tegu visi jūsų norai pildosi!”

4e klasės auklėtoja Irena Kogstienė, lietuvių kalbos

mokytoja. Klasę auklėja tik antrus metus. Manė, kad bus sunkiau,

bet pasisekė: čia daug gerų, nuoširdžių, patikimų žmonių. Dauguma

atvyko iš kitų mokyklų, sėkmingai adaptavosi, buvo šiltai priimti

buvusių žemyniečių. Aišku, pasitaikė visko: tai švarkai nenešiojami,

tai iš pamokų pabėgama. Bet supranta – tai juk bręstančios

asmenybės, dar tik siekiančios brandos atestato. „Tikiu - jūs rasite

savo vietą gyvenime. Gerumo, nuoširdumo, paprastumo niekada

nebūna per daug. Būkite savimi!“

Ramunė Liaugminaitė

4e klasė

Mieli gimnazistai! Kviečiame dalyvauti būreliuose, kurie veikia

mokykloje. Smulkesnės informacijos ieškokite stenduose

4

AABBIITTUURRIIEENNTTAAII –– vviieennaa ppaassttrraaiippaa aappiiee mmookkyykklląą

Rugilė Gudaitė: „Negaliu teigti, kad metai, praleisti “Žemynos”

gimnazijoje buvo baisūs. Bet taip pat negaliu pasidžiaugti, kad jie buvo patys nuostabiausi mano gyvenime. To per daug nesureikšminu, nes į šią

vietą einu kurti ateities, o ne linksmintis. Taigi mokykloje nebuvau ir

nesu laiminga: miego trūkumas, varginantis ir monotoniškas klausymas to, kas visiškai neaktualu. Pasitaiko ir naudingų žinių. Mokykla yra

tiesiog mokymosi, tobulėjimo ir ateities kūrimo buveinė. Kiekvienas

kuriame savo ateitį taip, kaip norime“.

Augustina Gylytė: „11 klasėje pajutau, kad jau esu

pakankamai suaugusi priimti svarbius sprendimus. Juk tik tavo, o ne kieno nors kito sprendimas nulems tolimesnius įvykius.

Pradėjau žvelgti šiek tiek optimistiškiau į ateitį - padėjo ir

mokytojai, ir klasės draugai. Žinau, kad galiu stoti į universitetą, galėsiu ten baigti savo mokslus arba tęsti juos kitoje šalyje. Šiek

tiek baugoka, bet... Manau, jog visuomet galėsiu ką nors keisti

savo gyvenime, jei suklupsiu – atsikelsiu.

Ši vasara buvo mano paskutinė mokyklinė vasara. Ir smagu, ir liūdna. Juk nebebus tokių vėjavaikiškų vasarų, kokios būdavo

anksčiau. Ilgiau miegojau, džiaugiausi saule, tiesiog atsipalaidavau

ir negalvojau apie artėjančius sunkius metus. Pasidaviau vasaros malonumams. Bendravau su seneliais, vaikystės draugais.

Manau, šie metai bus labai sunkūs. Teks daug mokytis, daug

svarbių sprendimų priimti... Nors kiekvienais metais aš sakau, kad mokysiuosi, taip iki galo ir neįvykdau savo pažado. Vis tiek tinginys kutena ir nieko tu jam nepadarysi. Todėl dabar sakau,

kad tikrai stengsiuosi, kiek tik galėsiu. Manau, po šių metų man rugsėjo 1-oji bus tikra šventė.

Džiaugsiuosi pamačiusi ir kai kuriuos mokytojus, ir klasės draugus, kurie tapo lyg mano antroji

šeima“.

Ieva Novikaitė: „Vasaros pradžioje, atidavusi duoklę

geresnei ateičiai, išvažiavau poilsiauti su šeima: Nida, Plateliai,

Vilnius, galiausia Italiją, kurią taip troškau pamatyti dar

vaikystėje. Žinoma, tingiai drybsojau prie jūros, kur taip maloniai

degina saulė, o jūra taip ramina... Taigi mano vasara tikrai

nuostabi ir įspūdinga, juk ji paskutinioji prieš žengiant į

savarankišką gyvenimą.

Paskutinieji metai mokykloje patys svarbiausi. Jie

vainikuoja viską, ką tu išmokai, sužinojai, patyrei. Labai tikiuosi,

kad turėsiu pakankamai noro ir jėgų mokytis. Ne veltui sakoma,

jei padarysi daugiau nei tavęs paprašo, ateityje ši patirtis tau

pravers, ir už sunkų darbą bus atlyginta. Dabar bandysiu

vadovautis šia nuostata, juk tikrai noriu ateity kažko pasiekti.

Nebedaug beliko mokytis, tad reikia išnaudoti visas galimybes, juk antrą kartą šios

galimybės nebus. Kartais sustoju ir pagalvoju – bus liūdna palikti mokyklą, tėvų namus,

tuo labiau, kad mokytojai ir bendraklasiai gąsdina ypač sunkiais metais, tikiu, kad viskas

bus gerai. Juk aš - nei pirma nei paskutinė“.

5

Viktorija Glazunovaitė: „Metai “Žemynos”

mokykloje prabėgo labai greitai. Gyvenimo laikotarpis, kuris

įsiminė mano mintyse, širdyje. Per šiuos metus tiek daug ko

įvyko, nutiko, būta ir laimės, ir meilės, ir ašarų, nelaimių. Čia

atradau save, pažinau, išmokau būti savimi. Supratau, ką

noriu pasiekti ir koks yra mano gyvenimo tikslas. Esu

dėkinga mokytojams. Sunku bus visa palikti ... Dar grįšiu čia

... Bendrausiu ... Grįšiu savo mintimis ir išgyvenimais ... Čia

liks mano širdis“.

Greta Bertauskaitė: „Paskutiniai 12-tieji metai

mokykloje, manau, bus patys sunkiausi. Jau dabar

morališkai ruošiuosi sunkiam ir ilgam mokymuisi.

Stengsiuosi atiduoti visas savo jėgas susikaupimui ir valios stiprybei. Noriu gerai

išlaikyti egzaminus ir įstoti Vilniuje į Mykolo Riomerio universitetą. Mano svajonė –

studijuoti tarptautinę teisę. Atkakliai sieksiu ją įgyvendinti. Manau, jog esu

morališkai pasirengusi ir pakankamai motyvuota priimti šių mokslo metų iššūkius“.

NNaauujjii vveeiiddaaii ggiimmnnaazziijjoojjee

„Šioje gimnazijoje mokosi ryškių šunybių

nekrečiantys mokiniai“,- taip kalbėjo naujoji mūsų fizikos mokytoja Algutė – Nijolė Kaubrienė.

„Nemažai metų vaikščiojau į šitą mokyklą kaip mama, o dabar atėjau kaip

mokytoja, - atviravo fizikos mokytoja, – tad tai tarsi sugrįžimas į seną, gerai pažįstamą mokyklą‘‘. Anksčiau mokytoja dirbo „Versmės“ vidurinėje

mokykloje, tačiau neišgyvena perėjimo į naują mokyklą krizės, nes čia dirba

labai dėmesingi ir malonūs kolegos. Paklausta, kaip apibūdintų mokytojo

darbą, mokytoja atsakė, kad tai įdomus, bet tuo pačiu metu ir labai sunkus

darbas. „Visuomet galvojau, kad mokiniai yra geriausia visuomenės dalis, tik

po to juos gyvenimas pakeičia. Todėl ir bendrauju kaip su geriausiais.

Laikausi nuomonės, kad blogas gali būti tik poelgis, bet ne pats žmogus“, – kalbėjo mokytoja.

Mūsų gimnazijos mokytojų gretas papildė nauja tikybos mokytoja

Kristina Šiaulienė, anksčiau dirbusi „Ąžuolyno“ gimnazijoje. Pirmasis mokytojos įspūdis, atėjus į šią gimnaziją, išties geras. „Žemynoje dirbantys

mokytojai – draugiški, mieli ir šaunūs žmonės (gal tik mokiniai kartais to

nepastebi), pasiruošę padėti ir išklausyti, – kalbėjo mokytoja. - Na, o

mokytojo darbas – tai pašaukimas, kuriame svarbiausia pasitikėjimas ir ramybė“. (tęsinys 6psl.)

Gimnazistai!!! Kaip atrodys laikraštis „7 laipteliai“ priklauso

nuo mūsų visų. Lengviausia kritikuoti. Rašykite, siūlykite,

fotografuokite, šaržuokite, kurkite!!! Laukiame Jūsų darbų!!!

6

Kita mūsų nauja mokytoja, su kuria susipažinome, yra anglų

mokytoja Natalija Objedkina, atėjusi iš „Pajūrio“ vidurinės mokyklos. „Man patinka dirbti „Žemynos“ gimnazijoje – kalbėjo

mokytoja, - čia ne tik kolektyvas, bet ir mokiniai yra labai

draugiški bei geranoriški. Matyti, kad čia vyrauja demokratija, yra

labai geri santykiai tarp mokytojų ir mokinių. Mokytojai teikia žinių, o mokiniai noriai jas priima. Daugelis jaunų žmonių nori

dirbti, supranta, kad užsienio kalba yra svarbus dalykas“.

Tuo ir baigsime trumpą pažintį su naujais mokytojais mūsų

gimnazijoje. Mums visiems yra labai malonu, kai mokykloje

atsiranda naujų veidų - ne tik mokinių, bet ir mokytojų. Viktorija Norvaišaitė

4e klasė

KKeelliiaauujjaammee

Panemunės pilys

Rugsėjo 26 dieną geriausi mokyklos mokiniai išsiruošė apžiūrėti Lietuvos grožybių -

pilių ant Nemuno kranto.

Pilnas keliauninkų autobusas pajudėjo iš

Klaipėdos. Mus visus, tik įsitaisiusius savo vietose, pasveikino mokytoja Dalia Samuitienė,

kuriai kompaniją palaikė chemijos mokytoja

Marytė Latakienė ir lietuvių kalbos mokytoja Laima Tupikienė. Visi buvome puikiai nusiteikę -

juk laukė puiki diena!

Pirmiausia mūsų laukė Panemunės pilis. Tačiau kol ją

pasiekėme, vairuotojas, paprašytas mokytojų, pervežė mus per vieną didžiausių Lietuvos tiltų - tiltą per Nemuną prie

Jurbarko. Juokavome, kad visos merginos, esančios autobuse,

dabar... išteka! Juk toks vestuvių paprotys: jaunikis turi pernešti nuotaką per tiltą. Važiuojant tiltu atsivėrė pasakiškas

Nemuno vaizdas.

Toliau traukėme Panemune keliu Jurabarkas - Kaunas. Grožėjomes rudenine gamta. Pagaliau pasiekėme Panemunės

pilį. Apėjome ją, jau apgriuvusią, apžiūrėjome teritoriją.

Svarstėme, jog medžių skardis, esantis priešais pilį nuo

Nemuno pusės, turėjo savo paskirtį : apsunkinti priešams kelią link pilies.

Toliau - Raudonės pilis! Iš tiesų visi nustebome

išgirdę, jog Raudonės pilyje dabar veikia mokykla. Tarpusavyje pasvajojome, kaip įdomu būtų mokytis pilyje.

Link Raudonės pilies autobusu kilome siauru takučiu į

kalną. Apėję aplink pilį, nusprendėme pakilti į pilies bokštą.

Siauručiai ir statūs laiptukai į bokšto viršūnę atėmė daug jėgų, tačiau visgi vaizdas, dėl kurio tiek lipome, išties pribloškė : kokie gražūs Nemuno krantai! Ir ne bet kur, o čia, mūsų Lietuvoje!

Fotosesija buvo tiesiog neišvengiama - vieni kitus fotografavome pasakiškame fone.

7

Pasvajojome, jog būdami šios mokyklos mokiniai, būtent ant pilies bokšto leistumėme

pertraukas. Ech, bet tie laiptai!.. Dabar patraukėme link Veliuonos, kuri kadaise Lietuvoje buvo tokia svarbi kaip dabar

Europoje Briuselis! Na, o pamatę, kokius kalnus mums vėl teks įveikti, nusprendėme, kad tikrai

esame verti dešimtuko iš kūno kultūros! Pirmiausia lipome į kalną, ant kurio buvo nužudytas ir,

manoma, yra palaidotas pats Gediminas. Dėl to kalnas vadinasi Gedimino kapo kalnu. Kitoje pusėje - Veliuonos pilies piliakalnis, į kurį laiptais taip pat lipome uždusę.

Dabar jau važiavome į Kauno Pažaislio vienuolyną. Mus pasitiko įdomi vienuolė, kuri

smulkiai išdėstė visą šio vienuolyno istoriją ir su malonumu vedė mus jo pažiūrėti. Vienuolyno rūsyje apžiūrėjome kriptas,

vėliau patį vienuolyną iš vidaus. Tiesą sakant, jame lankiausi

jau mažiausiai trečią kartą, tačiau kaskart sužinau vis kažką naujo.

Kaune šūsnis ekskursantų iš autobuso pasipylė prie

pat Akropolio. Patraukėme ant vadinamojo Akropolio stogo -

paskutinio mašinų stovėjimo garažo aukšto, nuo kurio matosi Kauno ir šalia esančios Nemuno salos panorama. Dėkodami

už kelionę dvyliktokai Linas ir Indra mokytojai Daliai

Samuitienei padovanojo angelą, kuris papildė didžiulę jos angelų kolekciją.

Vakarop jau riedėjome namų link. Visi kupini

įspūdžių, vis dar gerai nusiteikę, nepavargę ir linksmi. Autobuse skambėjo juokas, vyko žaidimai. Šiandien daug

patirta ir pamatyta!

Greta Gaidauskaitė

4a klasė

SSuussiippaažžiinnkkiimmee

„Tomis ir Robis nemoka dainuot!!!“ -

daugeliui gimnazijoje yra pažįstamos ne tik šios dainos eilutės, bet

ir atlikėjai – 4a muzikinė grupė. Jos vokalistė Greta Seiliūtė sutiko

trumpai pristatyti savo draugus.

Kaip ir visos geros istorijos, taip ir ši prasidėjo nuo pradžios. Dvi mokinės Nataša ir Greta, įkvėptos „Žalvarinio“ dainų, nusprendė traukti

sutartines. Muzikos mokytojas Pranas Mačernis buvo sužavėtas mūsų

idėjos. Netrukus prie dueto prisijungė ir dar keli balsingi ir muzikalūs bendraklasiai: Agnė, Augustė, Emilija ir Tomas. Vėliau mūsų gretas

papildė grupės „bosas“ Domas, būgnininkas Šarūnas ir vokalistė Rūta.

Nataša, baigusi pagrindinio ugdymo programą mūsų

mokykloje, išėjo toliau mokytis į kitą ir grupę paliko. Mes ėmėme savaip interpretuoti liaudies

dainas. Nors medalių nenešiojam, bet už

pasirodymus ne mokykloje esam sulaukę palankių vertinimų, o 2007 metų pavasarį 3a klasė pripažinta

talentingiausia mokykloje. Beje, nei vienas grupės

narys neturi muzikinio išsilavinimo.

8

Pernai žiemą nuo grupės, kaip atskiras projektėlis, atsiskyrė Greta Seiliūtė, Domas

Prušinskas, Tomas Malčius ir Šarūnas Dingaitis ir sukūrė dabartinę „Žemynos“ gimnazijos dainą. Savaime suprantama, padėjo ir kitų grupės narių palaikymas bei nuoširdūs patarimai.

Šiuo metu grupės muzikinė veikla šiek tiek aprimusi, nes tenka daugiau laiko ir jėgų skirti

mokslams, bet tikėkimės, kad ji dar pradžiugins klausytojų ausis ir širdis naujom melodijom ir

dainom.

TTrruummppaass nnaauujjiieennųų kkaalleeiiddoosskkooppaass

Rugsėjo pirmąją savaitę grupė mūsų mokinių ir

mokytojų lankėsi Vokietijoje – tai tradicinis projekto

„Tarptautiniai santykiai“ vizitas.

Spalio

pirmoje dekadoje „Žemynoje“

intensyviai virė

krikštynų procesas. Kūrybingumo, ištvermės, drąsos ir kitokios dvasios stiprybės pareikalavęs renginys

finišavo spalio 19 dieną aktų salėje praūžusiu

pirmokėlių susipažinimo vakaru, kuris baigėsi diskoteka.

Spalio mėnesį gimnazijoje vyko tarptautinis meno

projektas „Tavo kelias tarp dangaus ir žemės“, inicijuotas dailės

mokytojos Giedrės Pulokienės. Įspūdingi dailės ir fotografijos

darbai papuošė mokyklą, o nekasdieniška patirtis ir bendravimas

su bendraminčiais iš Rusijos praturtino dvasiškai.

AAuukkssiinnėėss mmiinnttyyss iišš rraaššiinniiųų

Lietuvių tautosakoje yra gerai žinomas krūtinės simbolis.

Juodu flirtavosi kelias minutes.

Nesvarbu, kad nuoga mergaitė – ir ji gali būti protinga.

Krūtinė siūbuoja, daužosi.

Pirmąją eilutę (“Tarp marių plačių kad užtraukia vilnis”) galėtume interpretuoti taip: marios – tai

rusai, o vilnis – lietuviai.

Tikrai visi prisimename mažą sušlapusią katytę knygoje “Kliudžiau”, kurią nušovė mažas

berniūkštis.

Maironis – pasaulinio garso menininkas, poetas, tarsi stabas lietuvių poezijai. Gerai žinomas daugelyje šalių tiek savo tapytais paveikslais, tiek eilėraščiais ir pasakomis.

Šis kūrinys pažiūri tau giliai į širdį ir paleidžia ten tūnantį žvėrį – patriotizmą.

Maironis – didžiausias romantizmo atstovas – simbolistas.

Vaizdas, buvęs niūrus ir vienišas, tampa linksmu, šiltu, energingu vaizdu.

Lietuva – tai lyg ta nuoga mergaitė ant akmens, o Rusija – lyg subrendęs ir protingas vyras, žinantis,

ko reikia siekti gyvenime.

Numerį ruošė Augustina Gylytė, Agnė Graikšaitė, Indrė Indriuškaitė, Viktorija

Norvaišaitė ir Ramunė Liaugminaitė