Byla Nr. 26/07

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 4,

165 STRAIPSNIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2007 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų

Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono

Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio

Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui

Juliui Sabatauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui

Sagačiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. spalio 23 d.

išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/07 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo

prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsniai (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,

109 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos

nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso

2

kodekso (toliau – ir CPK) 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įpareigoja teismus, taikant teisę,

atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka

priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata įpareigoja

teismus atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo

išaiškinimus ir neįpareigoja jų atsižvelgti į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką – jie

neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka.

Pareiškėjo prašyme, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigiama, kad konstitucinis

teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad Konstitucijoje įtvirtinta

bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos

prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų

praktikai; tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. paisant jau įtvirtintų

precedentų; priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių

sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Pareiškėjo manymu, tai, kad teismai yra

įpareigoti atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo

išaiškinimus, o ne į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, gali prieštarauti konstituciniams

teisingumo, asmenų lygybės įstatymui ir teismui principams, taigi Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai, 109 straipsniui (inter alia jo 1 daliai).

2. CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) draudžia paduoti atskirąjį skundą

dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį

teismą. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada

turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų

teismuose. Tai, kad CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal

CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos (toliau –

ES) teisminę instituciją, leidžia manyti, jog draudimas pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį

sustabdyti bylą gali prieštarauti konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės

įstatymui ir teismui principams. Be to, užtikrinant asmens teisę apskųsti nutartį sustabdyti bylą ir

taip sudarant sąlygas proceso dalyviams pasiekti, kad neteisėta ar nepagrįsta nutartis dėl bylos

sustabdymo būtų panaikinta aukštesnės instancijos teismo, būtų įgyvendinta Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad bylą

per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas

nepriklausomas ir nešališkas teismas.

3

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo

atstovų Seimo nario J. Sabatausko ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad

CPK 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1

daliai, 109 straipsniui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pirminis teisės šaltinis Lietuvoje yra teisės aktas,

kuriame išdėstyta teisės norma, o ne tos teisės normos aiškinimo aktas. Todėl ginčijama CPK 4

straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata nereiškia, kad privaloma a priori vadovautis

paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiais teisės taikymo išaiškinimais, ir nesuteikia

jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Pareiškėjo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos netikslia šio straipsnio

interpretacija. Ginčijamos nuostatos tikslas – ne pateikti išsamų ar pavyzdinį teisės šaltinių sąrašą,

bet pabrėžti poreikį formuoti vienodą teisės taikymo praktiką visoje šalyje (tai matyti ir iš šio

straipsnio pavadinimo); šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos negalima aiškinti siaurai, kaip esą

pateikiančios baigtinį antrinių teisės šaltinių (teismų praktikos), į kuriuos atsižvelgia bylą

nagrinėjantis teismas, sąrašą. Atvirkščiai, ginčijama nuostata, suteikdama teisės šaltinio statusą

Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esantiems teisės

taikymo išaiškinimams, neeliminuoja kitų antrinės teisės šaltinių, į kuriuos atsižvelgia bylą

nagrinėjantis teismas, – paties teismo sprendimų analogiškose bylose ir aukštesnės instancijos

teismų sprendimų atitinkamos kategorijos bylose. Jeigu ginčijama nuostata būtų aiškinama kaip

įpareigojanti teismus atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės

taikymo išaiškinimus, tektų daryti išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami

bylas, neatsižvelgia nei į Konstitucinio Teismo aktuose formuojamą oficialią konstitucinę doktriną,

nei į ES teisminių institucijų praktiką, nei į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Toks

teismų praktikos – vieno iš antrinių teisės šaltinių suvokimas būtų nesuderinamas su iš

Konstitucijos kylančia teisės aktų hierarchija.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijama įstatymo nuostata ir Konstitucinio

Teismo jurisprudencijoje suformuota vienodos teismų praktikos formavimo oficiali konstitucinė

doktrina dera viena su kita ir viena kitą papildo: pirmoji įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

funkciją formuojant vienodą teismų praktiką visoje šalyje, o antroji garantuoja visų bendrosios

kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymą savo

pačių sprendimais analogiškose bylose ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų,

priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymą aukštesnės instancijos bendrosios

kompetencijos teismų sprendimais.

2. Kelių konstitucinių vertybių sandūroje įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti protingą jų

4

pusiausvyrą, todėl vertinant CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto

draudimo paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į

Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, konstitucingumą, būtina įvertinti konstitucinės

asmens teisės į greitą procesą vietą kitų konstitucinių vertybių sistemoje. Ginčijamoje nuostatoje ir

su ja susijusiose kitose nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atspindi Konstitucijoje įtvirtintą

konstitucinės justicijos (konstitucinės teisminės kontrolės) modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų

teismų įgaliojimus užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos

ir nebūtų taikomi teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Teismų kreipimaisi į

Konstitucinį Teismą yra ypatingi, be kita ko, dėl to, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos

Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi

aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo

kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar

byloje taikytinas įstatymas arba kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai (patvirtinti ar paneigti

kilusias abejones), – svarbi teismo procesinio savarankiškumo dalis. Iš Konstitucijos kylančios

bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios

žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą, o asmens teisė į

greitą teisminį procesą negali nustelbti kitų konstitucinių vertybių: teisingumo, teismų

nepriklausomumo, teisės aktų hierarchijos ir pan. Ginčijama CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario

28 d. redakcija) nuostata kaip tik ir užtikrina konstitucinių vertybių pusiausvyrą.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys

J. Sabatauskas ir G. Sagatys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus,

taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos

29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 4 straipsnis (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Teismai, taikydami teisę,

atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse

esančius teisės taikymo išaiškinimus.“

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario

5

28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį straipsnį

teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės

taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra

priimti ne kasacine tvarka. Šiame straipsnyje esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį

reguliavimą pareiškėjas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės

justicijos byloje.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 4 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka

priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“.

4. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 4 straipsnyje

(2002 m. vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatyme, Teismų įstatyme), tačiau šių įstatymų nuostatų

konstitucingumas nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje

konstitucinės justicijos byloje.

5. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės

institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

6. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik

teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad

teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos

Respublikos vardu (4 dalis).

7. Pareiškėjo prašyme argumentuojant poziciją dėl ginčijamos CPK 4 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai remiamasi oficialios konstitucinės

doktrinos nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.

Pažymėtina, kad kai kurios iš tų nuostatų buvo išdėstytos Konstitucinio Teismo aktuose,

priimtuose dar anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose.

8. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo

oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip,

kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios

kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais

teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais

principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi

būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus,

6

konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį

bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir

jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai:

bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi

savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios

kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės

instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose;

aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos

bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi

visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės

subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi,

bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės

instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose

susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus

analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios

kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą).

Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės

nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas

nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip

pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės

valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir

nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai,

objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos

teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir

naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas

atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų

kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie

nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo

negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai,

objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą –

bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių

ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti

atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų

7

sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos

prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės

sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama

pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos

sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Iš Konstitucijos

kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip

varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors

pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus

atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios

kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos

bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos

bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar

rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie

nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų

vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika

formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios

kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis

taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos

teisiniam reguliavimui.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ir jį

saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali

konstitucinė doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Konstitucinis

Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą)

ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine

doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus

konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada,

kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip

pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrinos

nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota,

jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio

Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali

lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines

doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali

lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei

įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas

8

vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijoje deklaruotus lietuvių

tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje

galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas

(jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės

sistemos. Oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali

konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet

pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės

sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos,

samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas

Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio oficialios konstitucinės

doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti

deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte

(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2006 m. lapkričio 21

d. sprendimai).

Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais

yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto

teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai

ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų

precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai.

9. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo

labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams

sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti

analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra

tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir

kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų

sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu

precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės

veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar

yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį

(į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų

kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo

pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir

kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad

tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali

9

nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti

daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo

ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą

(sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius

būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

10. Viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir

jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir pagal

Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį

lemia atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams

(teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais

analogiškose bylose užtikrinimas.

Šiame nutarime yra konstatuota, kad CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija)

esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas – Vilniaus apygardos

teismas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. Minėta, jog pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002

m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal

šį straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius

teisės taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie

yra priimti ne kasacine tvarka.

12. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar CPK 4 straipsnio

(2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine

tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29

straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui, pažymėtina, kad šiame CPK straipsnyje nėra žodžio „tik“, t. y. to

žodžio, kuris pareiškėjo prašymo argumentuose yra itin svarbus, esminis. Vadinasi, ginčijama

nuostata gali (ir turi) būti aiškinama taip, kad atitiktų konstitucinius reikalavimus, būtent kaip

neužkertanti kelio teismams sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose

nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų

aukštesnės instancijos teismų priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi

precedento reikšmę atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės

taikymo praktiką. Nors teisinės technikos požiūriu ginčijama nuostata (kartu ir visas CPK 4

straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), taip pat visas CPK) nėra nepriekaištinga, nes

bendrosios kompetencijos teismų pareiga priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės

instancijos teismų sukurtų precedentų eksplicitiškai nėra įtvirtinta (nei šiame, nei jokiame kitame

CPK straipsnyje), tai nėra pakankamas pagrindas ginčijamą teisinį reguliavimą vertinti kaip

ribojantį teismo konstitucinius įgaliojimus vykdyti teisingumą ir dėl to pažeidžiantį Konstitucijos

10

109 straipsnį arba kaip kliudantį teismui paisyti iš inter alia asmenų lygybės teismui principo

kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, ir šitaip

pažeidžiantį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 4 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka

priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai, 109 straipsniui.

II

Dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos

29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 165 straipsnis (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Dėl teismo nutarties

sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar

administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas.“

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario

28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK

165 straipsnis draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl

kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti

atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas

kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali

užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir

pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų teismuose. Kita vertus, iš pareiškėjo – Vilniaus

apygardos teismo nagrinėtos bylos, kurioje buvo priimta nutartis su prašymu kreiptis į Konstitucinį

Teismą, matyti, kad pareiškėjo abejonės sietinos tik su teisine situacija, kai teismas sustabdo bylą

dėl to, kad nutaria kreiptis į Konstitucinį Teismą arba į administracinį teismą, o ne kitais pagrindais,

t. y. pareiškėjas ginčija CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlygą „išskyrus

nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar

Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

ar administracinį teismą“.

4. Pažymėtina, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas

reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių

sustabdyti bylą apskundimu. Apeliacinės (aukštesnės) instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą

11

apskundimo teisinis reguliavimas yra įtvirtintas CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame

teisme“; atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 165 straipsnyje

(2002 m. vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Administracinių bylų

teisenos įstatyme, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse), tačiau šių įstatymų

nuostatų konstitucingumas nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo

dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame, kaip minėta,

nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai,

vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik

įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis)), yra ne

kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d.,

2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti

Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės

viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata

suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų

procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų

įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1

dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir

pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje

įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog

konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo

priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą

teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo

sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai

teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija

(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Minėti iš konstitucinės teisingumo vykdymo sampratos kylantys reikalavimai taikytini ir

bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų

sprendimams (nutartims) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar

nagrinėjamoje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba

referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia

(ir pirmiausia) Konstitucijai, taip pat teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į atitinkamą

administracinį teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo

dalis), kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra

12

yra priskirta ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja

Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

7. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje:

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad

įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja

Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas

spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus

apygardos teismo prašymą tiriama inter alia tai, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 165 straipsnio

(2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į

Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės

doktrinos nuostatos (suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003

m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m.

rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m.

gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005

m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d.

nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 27 d. nutarime, kituose

ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo teisės aktuose), kuriose

Konstitucijos 110 straipsnis aiškinamas susietas su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia

konstituciniu teisinės valstybės principu ir su Konstitucijos nuostatomis dėl specializuotų

(administracinių) teismų:

– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas,

kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;

– Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja

Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris

turėtų būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka

Konstituciją, yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės

aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių

padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas

Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių

teisių ar atitinkamo teisinio statuso;

– kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris

turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį

13

Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol

Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis

yra sustabdomas; nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis

verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas; tai

nustatyti turi įstatymų leidėjas;

– įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš

kurios matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti

prieinama Konstituciniam Teismui; tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad

Konstitucinis Teismas galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės

aktas, kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo

poįstatyminis aktas, Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba)

įstatymams);

– jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas

nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų

pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas

rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas;

– pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų

(jų dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės

galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos

Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys);

– pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme

patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties

Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia

ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių

institucijų išleisti teisės aktai;

– vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą

įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį

įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės

aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio

Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai

teisės aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir

įstatymams; jei įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės

pareigos (nors Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis

tiek negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų;

– šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis

14

reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos

Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties

aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių

teismų jurisdikcijai; jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu

Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir

įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai;

– tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar

Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės

galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas

visuomet suponuoja būtinybę bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie

aukštesnės galios teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės

galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jei kyla abejonių, imtis

Konstitucijoje ir įstatymuose numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į

Konstituciniam Teismui priskirtus įgaliojimus; to nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį

sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y. pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu

aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti

pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba

netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio teismo pripažinto prieštaraujančiu

aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų

atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės galios teisės aktui ar net

Konstitucijai; jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas,

jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises;

– įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų

jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar

Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios

teisės aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to

Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios

teisės akto (jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)

Konstitucijai, suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame

Teisme, taigi ir administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su

atitinkamu prašymu;

– kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio

konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena

teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti

taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas

15

yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento

arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai

(kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios

kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti,

kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti,

ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu

priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)

Konstitucijai; tai mutatis mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo

nagrinėjamos bylos šalis suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir

kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas

Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą teisės aktą išleido ne Seimas, ne Respublikos Prezidentas ir

ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas referendumu), – suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir

įstatymus (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymą) turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį

teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties

Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui);

– teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba

referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir

pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą;

– Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje

byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir

pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas

teismas), nei (jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui,

inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į

Konstitucinį Teismą, kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo

dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės

aktą (jo dalį), bet, turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės

galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis

kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš

esmės tol, kol Konstitucinis Teismas išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to

kito pareiškėjo prašymą;

– bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo

abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos

Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja

aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą

interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų

16

aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą

teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas

abejoja;

– kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje

byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą

išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas

galioja, ar ne.

Šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste paminėtina ir tai, kad pagal

Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį

Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės

aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje

(Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d.

sprendimai).

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CPK teismai

turi paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų, tačiau ši teismo pareiga negali būti

interpretuojama kaip leidžianti civilinio proceso ar civilinės teisės principus ir normas iškelti

aukščiau už Konstitucijos principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir

normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė

(Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, pagal Konstituciją civilinio proceso

santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas

bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad bet kurį byloje priimtą

pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės

instancijos teismui. Konstitucinis Teismas tame nutarime konstatavo ir tai, kad įstatyme turi būti ne

tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent

vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų

aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu

atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė

teisė į tinkamą teismo procesą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad

„kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas“ ir kad

„atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta

byla yra užbaigiama“.

Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą

pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui

17

kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti

įvairaus turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo

procesiniai sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti

galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje

srityje galimos įvairios išimtys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio

Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, Konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamentuoti

taip, kad nebūtų sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje

priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (taip pat ir šiame

Konstitucinio Teismo nutarime) formuluotė „byloje priimto pirmosios instancijos teismo

baigiamojo akto apskundimas bent vienos aukštesnės instancijos teismui“ vartojama konstitucine

teisine prasme, o ne taip, kaip ji gali būti (ar yra) vartojama ordinarinėje teisėje. Įstatymų leidėjas,

reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskreciją nustatyti įvairius tokio

apskundimo pagrindus bei terminus, taip pat įvairias teismines institucijas, kurioms gali būti

skundžiami pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai, ir civilinio proceso įstatymuose

įtvirtinti atitinkamus atskirus institutus. Išimtiniais atvejais ir tik jeigu tai galima konstituciškai

pagrįsti (inter alia tuo, kad neturi būti sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti

teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą) gali būti įstatymu nustatytas

(nesudarant teisinių prielaidų pažeisti asmens teises, kitas konstitucines vertybes ar nukrypti nuo

tinkamo teisinio proceso reikalavimų) ir toks teisinis reguliavimas, kad tam tikri pirmosios

instancijos teismo priimti baigiamieji aktai gali būti skundžiami ne aukštesnės instancijos teismui,

bet teismui, kuris priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą (kiekvienas toks atvejis gali būti konstitucinės

kontrolės dalykas). Šiuo atžvilgiu čia vartojama sąvoka „apskundimas“ (kuri, kaip minėta, yra

vartojama ne ordinarine, bet konstitucine teisine prasme) apima ne tik civilinio proceso įstatymuose

numatyto atitinkamo skundo (apeliacinio, kasacinio), kuriuo bandoma inicijuoti šio baigiamojo akto

peržiūrėjimą (taip pat ir atnaujinant bylos nagrinėjimą), padavimą, bet ir kitokius byloje priimto

pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo atvejus. Apibūdinant šiuos atvejus

civilinio proceso įstatymuose gali būti įtvirtintos įvairios sąvokos (ne tik sąvoka „apskundimas“),

atspindinčios atitinkamus atskirus civilinio proceso institutus. Tačiau Konstitucija neleidžia

įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai jokiais atvejais

būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto

peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti

teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata

būtų apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo

regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; civilinio proceso

18

įstatymuose (t. y. ordinarinėje teisėje) nustatytas teisinis reguliavimas būtų iškeltas aukščiau už

Konstitucijos principus ir normas.

11. Pabrėžtina, kad teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį

Teismą ar administracinį teismą, bylos neišsprendžia iš esmės, o tik sudaro prielaidas vėliau, gavus

atsakymą iš Konstitucinio Teismo ar administracinio teismo, byloje priimti teisingą baigiamąjį

teismo aktą. Minėta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas

(kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo

kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka

Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali

būti tęsiamas – jis yra sustabdomas. Taigi kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį

teismą ir bylos, kurioje nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, sustabdymas

yra tarpusavyje neatskiriamai susiję procesiniai veiksmai.

Minėta ir tai, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra

expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas

ir kad tai nustatyti turi įstatymų leidėjas. Pagal CPK 165 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija)

teismas, nutaręs kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylą sustabdo nutartimi.

Teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą pagal įstatymus taip pat

įforminamas nutartimi (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio

(2003 m. balandžio 8 d. redakcija) 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Pagal susiklosčiusią

teismų praktiką abu šie procesiniai veiksmai yra įforminami viena ir ta pačia nutartimi. Konstitucija

to savaime nedraudžia.

Taigi, kadangi teismo nutartimi, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas ir kreipiamasi į

Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, byla nėra užbaigiama, tokia nutartis nėra baigiamasis

teismo aktas, galimybę kurį apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui garantuoja

Konstitucija.

12. Kita vertus, tai, kad Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet

kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą), nereiškia, jog teismas,

priimdamas tokį sprendimą, gali nepaisyti teismo aktams, ypač baigiamiesiems, keliamų

reikalavimų. Teismo baigiamiesiems aktams keliami reikalavimai, inter alia dėl teismų sprendimų

argumentavimo, aiškumo ir suprantamumo, taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal

Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams kreiptis arba (nors to

prašo kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti

ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba

referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia

(ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5

19

d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,

teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo

dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar

kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio

samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu,

prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų

dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl

kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai

suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m.

sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m.

rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

13. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas

sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir

Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, yra aiškintina kaip reiškianti, kad

Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo,

Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo

dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai

(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d.

sprendimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio

Teismo išimtinė konstitucinė kompetencija spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento

arba Vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo

dalis) neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reiškia ir

Konstitucinio Teismo išimtinę konstitucinę kompetenciją spręsti dėl Konstitucijos 106 straipsnyje

nurodytų subjektų, inter alia teismų, prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme. Priešingas iš

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies kylančių Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas iš esmės

iškreiptų ar net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.

Minėta, jog vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra

principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui; kad

teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti

teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje; kad Konstitucijos

110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat

bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje

byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą

20

su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą

Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl

toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios

privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo

aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali

tik Konstitucinis Teismas. Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal

Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti

žemesnės instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą

dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir

(ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio

1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo

(teisėjo) įgaliojimus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Iš Konstitucijos kylantis draudimas aukštesnės instancijos teismams vertinti žemesnės

instancijos teismų nutarčių sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės

akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumą ir (arba)

pagrįstumą yra mutatis mutandis taikytinas ir teismų nutartims kreiptis į atitinkamą administracinį

teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar atitinkamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio

atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta

ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai

(kitam aukštesnės galios teisės aktui).

Todėl ginčijamame CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto teisinio

reguliavimo negalima vertinti kaip ribojančio konstitucinius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.

Priešingai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad byloje būtų priimtas teisingas

sprendimas (kitas baigiamasis teismo aktas).

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

ar administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.

15. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar ginčijama išlyga

neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad įstatymui,

teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), konstatuotina, kad,

kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų

lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis

įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir

21

draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir

teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą)

teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis

konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis

reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis

reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas

traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal

Konstituciją civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai,

turintys tą patį procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi jie turi turėti ir tokias pačias

teises ir pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas

traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės

valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.

nutarimas).

17. Minėta, kad pareiškėjo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d.

redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK

165 straipsnis draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl

kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti

atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas

kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją. Minėta ir tai, kad CPK 165 straipsnis (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) yra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios

instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimu.

18. Ginčijama išlyga ir nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į

kompetentingą ES teisminę instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, yra susijusios su

skirtingomis teisinėmis situacijomis.

Pirmosios instancijos teismas į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą kreipiasi tada,

kai jam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės

galios teisės aktui); kad byloje nebūtų taikomas Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)

prieštaraujantis teisės aktas, šias abejones būtina pašalinti, o tai teismas gali padaryti tik

kreipdamasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Tuo tarpu pirmosios instancijos

teismas (t. y. nacionalinis teismas) į ES teisminę instituciją kreipiasi tada, kai taikant ES teisę jam

kyla ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas ir, kad ji būtų tinkamai pritaikyta, būtina gauti

minėtos institucijos prejudicinį sprendimą (pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties

234 straipsnį). Taigi kiekvienoje iš šių teisinių situacijų pirmosios instancijos teismui kyla skirtingo

pobūdžio klausimai, o juos išspręsti turi padėti ne tos pačios teisminės institucijos, kurių viena yra

22

nacionalinė (Konstitucinis Teismas arba administracinis teismas), o kita – ES teisminė institucija.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga

„išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“

pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nurodytu aspektu prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai. Kita vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus ir ginčijamo teisinio reguliavimo apimtį,

nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą ES teisminę

instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, šioje konstitucinės justicijos byloje jokiais kitais

aspektais (inter alia atitikties Konstitucijai aspektu) nėra nagrinėjama.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

ar administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnio (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į

<...> kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“, 165 straipsnio

(2002 m. vasario 28 d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą

dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis