196

Nušokęs Džekas iš visų jėgų užsimojo ir dėjo kirviu, pupienojas ėmė siūbuoti ir braškėti. Paskui staiga tik triokšt! – ir išvirto ant žemės. O su juo išvirto ir milžinas!

Taip ir atėjo milžinui galas, nebeliko nė stebuklingojo pupienojo, o kartu pasibaigė ir Džeko nuotykiai!

j

Raudonkepuraite

198

Vieną dieną Raudonkepuraitei ir jos motinai atėjo žinia, kad

susirgo senelė.– Nueik pas ją, – pasakė mergaitei

motina, – ir nunešk pintinėlę valgio.

199

Ir Raudonkepuraitė iškeliavo. Jos pintinėlėje buvo įdėta šviežių kiaušinių, medaus ir naminio ragaišio senelei.

„Kaip gerai, kad turiu raudoną apsiaustėlį ir kepuraitę, – pagalvojo šokinėdama. – Mėgstu jį dėvėti, nes jį man pasiuvo senelė.“

Tiesą sakant, ji taip mielai jį dėvėjo, jog visi ją ir vadino Raudonkepuraite, o ne tikruoju vardu!

Netoli mergaitės namų augo miškas,

kur jai nebuvo leidžiama žaisti.