Pagal Carlo Collodi originalą

atpasakojoTania Zamorsky

iliustravoluCy Corvino

iš anglų kalbos vertėlina juodžbalienė

5

1 SKYRIUS

Pliauska, kuri juokėsi ir verkė

Tai nėra pasakojimas apie didį ir drąsų karalių, mano

mažieji. Ir ne pasaka apie princesę.

Patikėsit ar ne, tai pasakojimas apie pliauską – ir

net ne apie puošnią pliauską. Tiesiog apie paprastą

rąstigalį. Tokius žiemą paprastai metame į pleškantį

židinį, kad jaukiai sušildytume kambarius.

Ši pliauska atsidūrė mažoje parduotuvėlėje, kuri

priklausė dailidei Antonijui – jo nosis buvo tokia

6

pInoKIS

apvali, raudona ir atrodė kaip prisirpusi uoga, kad kai

kurie žmonės vadino jį ponu Vyšnia.

Ponas Antonijus dėl šios pliauskos puoselėjo

didžius planus. Ketino pagaminti iš jos koją kavos

staleliui.

Bet vos tik užsimojo kirviu ir ketino kirsti, išgirdo

ploną balselį:

– Prašau, tik nelabai stipriai!

Ponas Antonijus apsižvalgė, bet nieko nepamatė,

kas galėtų kalbėti. Pažvelgė po savo darbo suolu, pa-

sižiūrėjo spintoje, netgi kruopščiai patikrino pjuvenų

krūvelę, bet nieko neaptiko. Atidaręs duris apžvelgė

gatvę – nieko!

Nusprendęs, kad jam pasivaideno, ponas Antonijus

vėl pakėlė kirvį ir kirto į medieną.

– Ojojoi! – sudejavo tas pats plonas balselis.

Ponui Antonijui užėmė kvapą. Jis taip išsigando,

kad jo akys išsipūtė kaip balionai, burna atvipo, o

liežuvis nukaro per apatinę lūpą.

7

PlIAusKA, KurI JuOKėsI Ir VerKė

– Ar kas nors slepiasi pliauskos viduje? – suriko

jis. – Jei taip, aš tave sudorosiu!

Ponas Antonijus nusviedė pliauską ant grindų,

paskui trinktelėjo į sieną ir dar trenkė į lubas.

– Na, ką dabar pasakysi? – paklausė jis, jausdamasis

šiek tiek kvailokai šnekėdamas su pliauska.

Niekas neatsiliepė. Ponas Antonijus ramiai sė-

dėjo ir laukė dar kokias dešimt minučių – bet nieko

neišgirdo.

– Pasivaideno, – su palengvėjimu nusprendė.

Paėmęs gabalėlį švitrinio popieriaus, ponas Anto-

nijus ėmė šveisti ir dailinti prakirstą medžio gabalą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, balselis vėl prašneko.

Šįkart jis kikeno.

– Oi, chi chi, cha cha, – nusijuokė. – Nustok! Švit­

rinis popierius kutena mano jautrią odą!

Tai buvo paskutinis lašas. Vargšas ponas Antonijus

pasijuto toks sutrikęs ir nusiminęs, kad parkrito ant

grindų, o jo rausva nosis pamėlynavo. Tą akimirką

ponas Vyšnia labiau panėšėjo į poną Šilauogę.

8

pInoKIS

Kaip tik tuomet pasigirdo beldimas į duris. Atėjo

pono Antonijaus draugas Džepetas.

Džepetas buvo linksmas senukas, kuris irgi tu-

rėjo pravardę. Kaimynystėje gyvenantys berniukai

pravardžiavo jį Kukurūzu, nes jo geltonas perukas

priminė dubenį kukurūzų košės. Džepetas nekentė

šios pravardės ir įsiusdavo, jei kas nors taip pava-

dindavo. Žinoma, dėl to žmonės tik dar dažniau jį

pravardžiuodavo.

– Mano drauge, – įėjęs Džepetas kreipėsi į poną

Antonijų, – ką čia veiki ant grindų?

– O kaip tu manai, ką aš čia veikiu? Mokau skruz-

dėles abėcėlės! – pajuokavo ponas Antonijus. – Nu-

kritau. Kas tave čia atvedė?

– Mano kojos, – nusijuokė Džepetas. – Turiu tau

kai ką įdomaus papasakoti. Nusprendžiau pasidaryti

medinę lėlę. Tokią, kuri mokėtų šokti ir vartytis ore.

Kartu keliausime po pasaulį, tapsime turtingi ir garsūs.

Ką manai?

9

PlIAusKA, KurI JuOKėsI Ir VerKė

– Matau, turi didelių planų, Kukurūze! – sušuko

balselis – juk žinote kas.

Džepeto veidas paraudo.

– Kaip mane pavadinai? – užsipuolė jis savo

draugą.

– Aš nieko nesakiau, – išsigynė ponas Antonijus.

– Tu pavadinai mane Kukurūzu, – niršo Džepe-

tas.

– Nesakiau to, – gynėsi ponas Antonijus.

– sakei! – suriko Džepetas.

Priekaištai pasikartojo keletą kartų, kaskart vyrai

vis labiau niršo. Galiausiai žodžius pakeitė šnypštimas

ir kandžiojimas, pliaukštelėjimai ir spyriai, riksmai ir

draskymasis. Kai kova baigėsi, vyrai suvokė belaiką

vienas kito perukus.

– Atiduokime vienas kitam plaukus, – pasiūlė

ponas Antonijus.

– Gera mintis, mano drauge, – sutiko Džepetas,

netrukus plaukai ir vėl atsidūrė savo vietose.

10

pInoKIS

– Klausyk, – pratarė ponas Antonijus, – kaip tik

turiu medžiagos lėlei, kurią ketini gaminti.

Ponas Antonijus nuėjo prie savo suolelio paimti

pliauskos. Vos tik pasilenkė jos paimti, medgalis iš-

slydo jam iš rankų ir smarkiai stuktelėjo Džepetui į

blauzdą.

– Ko gi mušiesi su pliauska? – užsiplieskė Dže-

petas.

– Aš nemušiau! – išsigynė ponas Antonijus.

– Mušei! – suriko Džepetas.

– Tai pliauska, ne aš, – užsispyrė ponas Antoni­

jus. – Nors tau ir nesudaviau, jei manimi netiki, va-

dinsiu tave Kukurūzu!

Džepetas išvadino poną Antonijų idiotu, asilu ir

bjauria beždžione (ponas Antonijus apšaukė draugą

„Kukurūzu“), užvirė dar viena kova. Kai kautynės

baigėsi, perukai gulėjo savo vietose, o kūnai buvo

nusėti mėlynių, marškiniams trūko kelių sagų.

– Mes per seni šiam reikalui, – atsiduso Džepetas,

valydamasis dulkes.

PlIAusKA, KurI JuOKėsI Ir VerKė

– Taip, tikrai.

Du draugai pagaliau pasiekė susitarimą. Tada

Džepetas pasičiupo savo naują pliauską ir laimingas

nušlubčiojo namo.

13

2 SKYRIUS

lėlės išdaigininkės gimimas

Džepetas gyveno mažame paprastame namelyje.

Vienintelis jo turimas vertingas dalykas buvo vaiz-

duotė. Tikro židinio jis neturėjo, todėl nupiešė ant

sienos. Virš netikro židinio kabojo pieštas katiliukas,

kuris atrodė kaip tikras. Jis taip gražiai burbuliavo, kad

beveik galėjote užuosti skanų troškinį.

Džepetas nekantravo kuo greičiau imti drožti ir

dažyti savo lėlę. Net buvo išrinkęs jai tobulai tinkantį

vardą: Pinokis.

14

pInoKIS

Vos tik baigė piešti Pinokiui akis, Džepetas nuste-

bo pamatęs, kad jos mirksi ir spokso į jį.

– Ko taip spoksai? – paklausė Džepetas, bet atsa-

kymo nesulaukė.

Toliau Džepetas išdrožė lėlei tobulą nosies gumbe-

lį. Jo nuostabai, dar nebaigus nosis ėmė tįsti. Džepetas

vis ją nudroždavo, bet paskui pasidavė. Greitai mažas

gumbelis tapo panašus į ilgą ploną adatą.

Džepetas paliko tebeaugančią nosį ir ėmėsi piešti

lėlės burną. Vos tik burna buvo baigta, ji ėmė juoktis

ir tyčiotis iš dailidės.

– liaukis! – piktai paliepė Džepetas.

Ir kokio atsako sulaukė? lėlė iškišo labai ilgą

liežuvį.

Džepetas nusprendė nekreipti dėmesio į šį blogą

elgesį. Juk dar turėjo tiek daug nuveikti.

Bebaigdamas drožti trapius lėlės pirštelius, Dže-

petas pajuto vėsų oro gūsį ant savo plikos galvos. Iš

kur? lėlė naujomis rankomis nutraukė jo peruką!

15

lėlės IŠDAIGININKės GIMIMAs

Pinokis užsimaukšlino peruką ant galvos, kuri buvo

gerokai mažesnė už Džepeto plikę, – ir pusė lėlės

jame prasmego.

Džepetas jau ėmė nervintis. Dar nė nebuvo už-

baigęs savo medinės lėlės, o toji būtybė jau neklauso.

Džepetui turbūt reikėjo pagalvoti iš anksto, bet dabar

jau šaukštai po pietų.

susigrąžinęs nugvelbtą peruką ir maudamasis

ant galvos, Džepetas pasilenkė nudažyti ir nušveisti

Pi nokio kojų ir pėdų. Turbūt atspėsite, ką tuoj pasa-

kysiu? Vos tik kojos buvo baigtos, viena jų pakilo ir

spyrė Džepetui tiesiai į nosį.

– Turiu elgtis kantriai, – pasakė sau Džepetas, –

kaip su mažu kūdikiu.

Apglėbęs medinuką ranka Džepetas pastatė jį

ant grindų ir pamokė vaikščioti. Mokė taip pat kaip

žmogaus vaiką – žingsnelis po žingsnelio, pėda paskui

pėdą.

Tačiau Pinokis, ne taip kaip žmogaus vaikas, per

akimirką perkando vaikščiojimo meną ir iš karto ėmė

16

pInoKIS

bėgioti po kambarį. Tiesą sakant, jis išlėkė pro atviras

duris tiesiai į gatvę.

Džepetas bandė jį sugauti, bet nesėkmingai. lėlė

nuskuodė kaip vėjas. užuot ją sustabdę, kaip maldavo

Džepetas, miestelio žmonės tik pasitraukė, spokso-

dami ir juokdamiesi.

Pinokis bėgo nesustodamas. Tiesą sakant, jis

atsitrenkė tiesiai į kojas policininkui, kuris nebuvo

malonus pabėgusioms lėlėms. sučiupęs Pinokį už

nosies, kuri labai tiko kaip tobula rankena, laikė jį,

kol Džepetas atskubėjo į įvykio vietą.

Džepetas padėkojo pareigūnui.

O Pinokiui pasakė:

– Jaunuoli, išsiaiškinsime grįžę namo.

Pinokis nugriuvo ant žemės ir atsisakė pasiju­

dinti.

– Padėkite! – rėkė jis. – Neleiskite, kad šis nedorėlis

mane paimtų!

smalsi minia susirinko aplinkui.

17

lėlės IŠDAIGININKės GIMIMAs

– Gėda, Džepetai! – šaukė jie. – Aišku, kad jis

nenori eiti namo, jei ketini jį nuskriausti!

– Kas kalbėjo apie skriaudimą? – nustebo Dže-

petas.

Pinokis vaidino beveik kaip aktorius.

– Taip, – verkė jis. – Mano tėvas mane žiauriai

muša!

įsigykiteknygą dabar