Platumos 2015 Pavasaris

E . Ž U R N A L A S

P A V A S A R I S

E . Ž U R N A L A S

ŽODIS SKAITYTOJUI

Pagaliau galime pasidžiaugti atėjusiu pavasa-riu. Tai metas, kai po žiemos niūresio atgyja ne tik gamta, bet ir mes patys. Saulės spindu-

liai įkvepia atsinaujinti, o šilti pavasarinio vėjo gūsiai atneša energijos pliūpsnį.

Užsikrėskime optimizmu ir dažniau šypsokimės. Šypsoki-mės ne tik šeimos nariams, draugams ir bendradarbiams, bet ir nepažįstamiems žmonėms. Nustebsite sulaukę atsa-komosios šypsenos. Su pavasario šiluma skleiskime šilumą aplink save ir spinduliuokime gerą nuotaiką. Tai juk taip pa-prasta ir smagu. Džiaukimės gyvenimu, keliaukime, ben-draukime ir vertinkite tai, ką turite, o ypač savo šeimą. Šiame numeryje ypač daug dėmesio skirsime būtent šeimai. Visi kartu keliausime po Lietuvą ir aplankysime ne tik 10 lanko-miausių vietų, bet ir pakeliausime Aukštaitijos keliais, akimis pasivaikščiosime po Lietuvos miestus ir miestelius. Taip pat nusikelsime į paslaptingąją Rumuniją. Su Selemonu Palta-

navičiumi pasidžiaugsime atbundančia gamta ir... Na, bet ką čia vardyti. Paskaitysite patys.

Siunčiu saulės zuikučių, Ineta

TURINYS

VšĮ „Terra Publica“Jaunimo a. 2, LT-50117 KaunasTel. +370 37 328820, faks. +370 37 [email protected]

Jovita Martišiūtė

© Visos teisės yra saugomosUž reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas.Leidinys ne pardavimui.

Viršelio nuotrauka – iš agentūros „Shutterstock.com“.

PLATUMOS ISSN 2335-8467VYR. REDAKTORĖ

Danguolė KandrotienėREDAKTORĖDIZAINERĖ Vilmantė PakštienėKALBOS REDAKTORĖ

REDAKCINĖ KOLEGIJA Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda ŠiškauskienėREKLAMA

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

Ineta Žukauskaitė

Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos

www.pinterest.com/platumos

KELIAVIMAS SU VAIKAIS

www.platumos.lt

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

4

INDĖNŲ DVASIA LIETUVOJE

FOTOGRAFUOJAME MAISTĄ. I dalis

68

KAD DŽIUGINTŲ PAVASARIO GĖLYNAS

58

ŠEIMININKAVIMO SĄLYGOS

102

TRYS DŽIAUGSMO MĖNESIAI

30

INTERVIU SU ARŪNU SVITOJUMI

50LIETUVOS MIESTŲ IR MIESTELIŲ DABARTIS IR PRAEITIS

14 40

(NE) ATRASTOJI RUMUNIJA

74

Pagaliau galime pasidžiaugti atėjusiu pavasa-riu. Tai metas, kai po žiemos niūresio atgyja ne tik gamta, bet ir mes patys. Saulės spindu-

liai įkvepia atsinaujinti, o šilti pavasarinio vėjo gūsiai atneša energijos pliūpsnį.

Užsikrėskime optimizmu ir dažniau šypsokimės. Šypsoki-mės ne tik šeimos nariams, draugams ir bendradarbiams, bet ir nepažįstamiems žmonėms. Nustebsite sulaukę atsa-komosios šypsenos. Su pavasario šiluma skleiskime šilumą aplink save ir spinduliuokime gerą nuotaiką. Tai juk taip pa-prasta ir smagu. Džiaukimės gyvenimu, keliaukime, ben-draukime ir vertinkite tai, ką turite, o ypač savo šeimą. Šiame numeryje ypač daug dėmesio skirsime būtent šeimai. Visi kartu keliausime po Lietuvą ir aplankysime ne tik 10 lanko-miausių vietų, bet ir pakeliausime Aukštaitijos keliais, akimis pasivaikščiosime po Lietuvos miestus ir miestelius. Taip pat nusikelsime į paslaptingąją Rumuniją. Su Selemonu Palta-

navičiumi pasidžiaugsime atbundančia gamta ir... Na, bet ką čia vardyti. Paskaitysite patys.

Siunčiu saulės zuikučių, Ineta

„EGLĖ“ BIRŠTONE VS. „EGLĖ+“ DRUSKININKUOSE

84

PAVASARIO SKANUMYNAI

96

6

APLANKYKIME AUKŠTAITIJĄ

20

PLATUMOS 2015 KOVAS–GEGUŽĖ4

PABĖK IŠ KAMBARIOTai pramoga, kuri privers smegenis suaktyvėti ir patikrins jūsų koman-dos tvirtumą. Jūs visi būsite užrakinti paslapčių, galvosūkių ir užduočių kupiname kambaryje ir tik jas įveikę galėsite ištrūkti.

Tiek Kaune, tiek Vilniuje tai sparčiai populiarėjanti pramoga, kurios idėja atkeliavo iš Londono. Pabėgimo kam-bariai įrengti remiantis skirtingomis tematikomis: gali tekti pabėgti ir iš užburto miško, ir iš KGB kalėjimo. Pabėgimo kambario esmė – per ri-botą laiką arba kuo greičiau surasti ir suprasti užuominas, išspręsti visas mįsles ir galvosūkius, išsiaiškinti seifo kodą ir rasti raktą nuo kambario, ku-riame esate įkalinti. Suburk pačią ge-riausią komandą, pasirink įdomiausią temą ir pamėginkite pabėgti.

• www.facebook.com/pabegi-mokambarys (Kaune)• www.breakroom.lt (Vilniuje)

2

1

5 DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

GYVOJI BIBLIOTEKATai organizacija, siekianti pa-neigti įvairius stereotipus apie pačias pažeidžiamiausias so-cialines grupes. Būtent tokių socialinių grupių atstovai ir yra gyvosios knygos. Bibliotekoje galima perskaityti gyvenimo istorijų apie skirtingų tautybių, religijų, lytinės orientacijos žmones.

Kaip reikia skaityti? Kai iš-sirenkate knygą, tereikia patogiai įsitaisyti ir kalbėtis, užduoti jums rūpimus klau-simus. Skaitymas gyvojoje bibliotekoje – tai nuoširdus pokalbis, kurio pagrindinis tikslas – suprasti ir ugdyti mūsų visuomenės toleranciją. Gyvąją biblioteką galite su-rasti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, mugėse, netgi kavinėse. Išdrįskite pamėginti.

• www.gyvojibiblioteka.lt

http://www.facebook.com/pabegimokambarys

http://www.facebook.com/pabegimokambarys

http://www.gyvojibiblioteka.lt

PLATUMOS 2015 KOVAS–GEGUŽĖ 5

5

CIRQUE DU SOLEILBene garsiausias pasaulio cirkas „Cirque du soleil“ kovo 19–21 dienomis atvyksta į Vilnių su nauja programa „Quidam“. Lie-tuvoje dar nematytame pasirodyme dalyvaus 52 geriausi pa-saulio akrobatai, muzikantai, dainininkai ir artistai. Programoje sudėtingus triukus atlieka tik žmonės, todėl cirkas patiks net ir gyvūnų teisių gynėjams. Tiesa, ši cirko trupė išsiskiria ne tik su-dėtingais triukais, bet ir nuostabia muzika, meniškais kostiumais ir perteikiamomis istorijomis.

„Quidam“ – tai istorija apie mergaitę, kuriai trūksta tėvų dė-mesio, nes jie per daug užsiėmę. Zoja atsivėrusią tuštumą mėgina užpildyti stebuklingu pasauliu, esančiu jos vaizduo-tėje. Šiame pasaulyje atsiranda veikėjų, kurie padrąsina ir padeda įgyvendinti mergaitės svajones.

• Bilietų kaina 39,68–118,46 €3

4PROGRAMA „COLD TURKEY“Nori pailsėti nuo kompiuterio, tačiau jautiesi priklausomas? Yra išeitis. „Cold Turkey“ – tai programa, kuri užblokuos interneto puslapius ar programas, kurios vagia tavo laiką. Pats gali pasi-rinkti, kiek laiko nežaisi savo mėgstamiausio žaidimo ar nežiūrėsi juokingų kačių paveikslėlių.

Perspėjame: jeigu jau ką nors užblokavai, tau nepadės nei kom-piuterio perkrovimas, nei „Task manager“, o programą ištrinti pavyks tik tuomet, kai nebus nė vienos užblokuotos programos. Programa nemokama!

• getcoldturkey.com

UOGOS DREBUČIUOSEPo truputį šylant orams, keičiasi ir mūsų skrandžio reikalavimai. Vietoje keptų de-sertų renkamės ką nors gaivaus ir šalto. Dažniausiai pasilepiname ledais, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitokių skanumynų, todėl siūlome išbandyti šį tą naujo – uo-gas drebučiuose.

Reikės: 500 g įvairių uogų, 1 l obuolių vyno, 200 g cukraus, 1 citrinos, 30 g želatinos.

Į pašildytą vyną suberti cukrų, išbrinkintą bei ištirpintą želatiną, pakaitinti, išspausti citrinos sulčių ir palikti, kad pradėtų sting-ti. Uogas sudėti į stiklines taures, apipilti pradedančiu stingti skysčiu ir atšaldyti.

http://getcoldturkey.com


KNUMERIO TEMA

ELIAVIMAS SU VAIKAIS

Tekstas: VYTAUTO KANDROTO


KĄ REIKĖTŲ ŽINOTI

ELIAVIMAS SU VAIKAIS


KELETAS PATARIMŲ KELIAUJANTIEMS SU VAIKAISTiek viešbučiai, tiek kelionių agentū-ros, tiek pramogų parkai atsižvelgia į su tėvais keliaujančių vaikų amžių ir pagal tai dažnai teikia tam tikras paslaugas. Nuo vaiko amžiaus daž-nai priklauso ne tik nakvynės ar muziejaus bilieto kaina, bet ir tokie dalykai: ar vaikas užims atskirą vie-tą transporto priemonėje, salėje ar specialiame įrenginyje pramogų par-ke. Skirtingo amžiaus vaikų grupėms taikomi apribojimai (dažnai dėl saugumo): pavyzdžiui, išskiriamos tik vyresniems arba tik patiems ma-žiausiems skirtos žaidimų aikštelės, pramogų parko atrakcionai ir kt.

Nepaisant sparčių pokyčių turizmo srityje, dalis turizmo paslaugų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje nėra pri-taikytos kūdikiams (0–2 metų) ar ikimokyklinio amžiaus vaikams (2–5 metų) prižiūrėti.

Kita vertus, šiems vaikams lanky-mas yra nemokamas, jei jie lankosi prižiūrimi suaugusiojo.

Apžvelgiant į turizmo objektus Lie-tuvoje, akivaizdu, kad palankiausia keliauti su mokyklinio amžiaus vai-kais. Šiuos turistus galima skirti į dvi tikslines grupes: 6–12 metų ir paauglius (nuo dvylikos metų).

Pirmiesiems puikiai tinka pažintinio pobūdžio turizmo įstaigos: regioni-nių ir nacionalinių parkų lankytojų centrai, pažintiniai takai, muziejų ekspozicijos ir edukacinės progra-mėlės. Vyresniems (paaugliams) pažintinis-edukacinis turizmas tam-pa kiek nuobodus, norisi aktyvių pramogų: plaukti baidarėmis, apva-žiuoti maršrutą dviračiais, išbandyti adrenalino suteikiančių pramogų – nuotykių parką, kartingų trasą, patikrinti žaidimų aikštelėje esančių sūpynių galimybes.

KELIONĖS YRA PUIKUS BŪ-DAS PAŽINTI PASAULĮ, SAVE IR SAVO VAIKUS.

IR NETGI PUIKIAI PAILSĖTI, JEI TIK KELIONĖ GERAI SU-PLANUOTA, O KELIONĖS DALY-VIAI – TINKAMAI PASIRENGĘ. PLANUOJANT KELIONĘ SU ŠEIMA BŪTINA ŽINOTI KELETĄ SVARBIŲ DALYKŲ, KURIE PA-LENGVINS IŠVYKĄ IR LEIS IŠ-VENGTI RŪPESČIŲ.

NUMERIO TEMA


Gedimino pilis, Vilnius


NUMERIO TEMA

2LANKYTINŲ VIETŲ DARBO LAIKAS IR LANKYMO GALIMYBĖS

Jei objektus planuojame apžiūrėti tik iš išorės, suderinti jų darbo laiko nereikia. Tačiau norėdami juos ap-lankyti, turime suderinti (užsisakyti) objektų lankymo laiką. Tai užtikrins sėkmingą kelionės pramogą. Dau-gelio įdomių vietų – apžvalgos vietų draustiniuose, pramogų parkų, privačių muziejų – lankymas įma-nomas tik iš anksto suderinus atvy-kimo laiką, o kai kuriuose objektuo-se – tik su lydinčiuoju asmeniu. Tad skirkime laiko pokalbiui telefonu su objektų šeimininkais: sužinosime daugiau reikalingos informacijos.

3PLANUOKIME TRUMPESNES ATKARPAS, DAŽNIAU SUSTOKIME

Mokyklinio amžiaus vaikai pripratę prie mokyklos režimo, kai pamo-kos trunka po 45 minutes, o tarp jų visuomet būna pertrauka. Jei įmanoma, laikykimės šio režimo ir kelionės metu. Pavyzdžiui, važiuo-dami iš Vilniaus į Kauną, ties Elek-trėnais jau turėtume daryti neilgą 10 minučių pertrauką. Jei reikia įveikti ilgesnį atstumą – maksima-lus laikas automobilyje nesustojant būtų dvi pamokos, t. y. 1 valanda ir 30 minučių (ir tuo atveju, jei vai-kai kelyje turi, kuo užsiimti).

4PASIRŪPINKIME VEIKLA, TINKAMA KELIONĖJE

Po keletą žaidimų keliaujant au-tomobiliu ir gamtoje pateikiame knygos pabaigoje. Taip pat – su-

galvokime vaikams „namų darbų“ idėjų: pasigaminti naminių muilo burbulų, aitvarą ar popierinį laivelį ir juos paleisti pasiekus kelionės tikslą. Taip pat keliaujant vaikui pasiūlykime keletą žaidimų auto-mobilyje.

5VAIKAI KITAIP NEI SUAUGUSIEJI SUVOKIA OBJEKTĄ, JO RIBAS

Štai žodis „parkas“ – jiems aptver-ta teritorija su atrakcionais, take-liais, gėlynais ir suoliukais. Todėl jie natūraliai nesuvokia, kodėl, įvažiavus į nacionalinį parką, reikia pradėti dairytis ir gėrėtis vaizdais. Juk niekas nepasikeitė, tvoros ir vartų nebuvo... Taip pat suvokia-mas pasivaikščiojimas po miestą – vaikams reikia konkretaus objekto. Išėjus pasivaikščioti po miesto senamiestį, traukos objektu greitai taps ledų vežimėlis ar saldainių parduotuvė. Jei norėsime ramiai apžiūrėti rūpimą senamiesčio kvar-talą, turėsime tiek laiko, kiek vai-kams užtruks suvalgyti ledus...

6WC

Visuomet savo šeimos nariams pa-siūlykime apsilankyti prie lankytinų objektų (ar pačiuose objektuose) įrengtuose tualetuose. Taip išveng-sime situacijos, kai tualetas tampa neišvengiama būtinybe, o jo, kaip tyčia, šalia nėra.

1KELIONĘ SUPLANUOKIME IŠ ANKSTO

Net jei tai – vienos dienos kelionė į kitą miestą, pasistenkime ją su-planuoti bent prieš porą savaičių. Vaikams – tai galimybė „susigy-venti“ su būsima mintimi apie iš-vyką, taip pats kelionės laukimas taps būsimos kelionės dalimi. Net jei ketiname vaikams padaryti staigmeną ir apie kelionę panešti tik jos išvakarėse, verta patikrinti, ar kelionės dieną vaikams nebus suplanuotų užklasinės veiklos darbų, nevyks svarbių varžybų, nebus švenčiami draugų gimtadie-niai. Tokiu atveju vaikui gali likti nuoskauda, kad staiga teks atsi-sakyti kitos pramogos. Išskyrus retas išimtis, rekomenduojame kelionės planus aptarti iš anksto su visais šeimos nariais.

Kiekviena kelionė, nors ir neilga, nesiekianti kitos valstybės sienų, reikalauja tam tikro planavimo bei pasiruošimo. Tam, kad kelio-nę lydėtų vien malonūs prisimi-nimai ir visi šeimos nariai nekan-triai lauktų kitos, pravers keletas patarimų.

KAD KELIONĖ NETAPTŲ VARGINAMU KOŠMARU


Talkšos ežeras, Šiauliai


Vilniaus gatvė, Kaunas

NUMERIO TEMA


MAISTO, SKANĖSTŲ IR GĖRIMŲ ATSARGOS

Jei keliaujame automobiliu, nebus sunku įsidėti papildomos pakuotės sulčių ar butelio geriamojo vandens. Nes kelionės metu galime atsidur-ti tokiose vietose, kur šalia nebus nei parduotuvės, nei gėlo vandens šaltinio. Pietauti nežinomose maiti-nimo įstaigose – nėra pati geriausia mintis jau vien todėl, kad čia galime nerasti mums patinkančių patiekalų. Tokiu atveju geriau surengti iškylą gamtoje. Vaikai pripratę valgyti 4–5 kartus per dieną, o kelionėje apetitas padidėja ir dar dėl vienos papras-tos priežasties. Suaugusieji pripratę keliauti neskubriu žingsniu, o vaikai dažnai suka ratus aplinkui, karstosi, apibėga lankomus objektus, taip sukardami 2–3 kartus ilgesnį atstu-mą nei jų tėvai. Be to, stabtelėjus poilsiavietėje, vaikai išlieja energiją žaidimų nameliuose, ant sūpynių ar treniruoklių. Todėl kelionėje pravers lengvi užkandžiai ar skanėstai: sūrio lazdelės, obuoliai, bananai, šokoladi-niai, javainių batonėliai ar paprastų sausainių pakelis.

DAR ŠIS TAS

Idealu, jei kiekvienas šeimos narys turės guminius batus ir lietpaltį nuo lietaus. Tada jokios oro sąlygos bus nebaisios. Jei planuojame keliauti tik po miestą – pakaks skėčių. Juk prireikus mieste visada galima rasti pastogę ar rinktis objektus, tinkamus lankyti lietingą dieną.

Nepaisant keliautojų amžiaus, pra-vers nedidelė pagalvė. Po ilgos, įspūdžių ir veiklos kupinos dienos grįždami namo daugelis keleivių sal-džiai užmiega au-tomobilyje... O šil-ta skraistė pravers ne tik snaudžiant, bet ir sušalus ar sušlapus lauke.

PASIENIO RUOŽO LANKYMAS

Pasienio ruožas – iki 5 km teri-torija, einanti į šalies gilumą nuo valstybinės sienos. Čia galioja valstybinės sienos ir jos apsaugos įstatymo reikalavimai.

Pagal Šengeno sutartį, Europos Sąjungos viduje piliečių judėjimas pasienio ruože, valstybių narių sienos kirtimas nėra ribojamas ir ją galima kirsti bet kokiu būdu bet kuriame taške: automobiliu, dvira-čiu, pėsčiomis, vandens keliu. Tai galioja kertant Lietuvos ir Latvijos bei Lietuvos ir Lenkijos valstybinę sieną. Pasienio ruožai su Baltaru-sija ir Rusija (Kaliningrado sritimi) kruopščiai saugomi tiek Lietuvos, tiek abiejų kaimyninių valstybių pareigūnų. Neteisėtas valstybinės sienos kirtimas, taip pat buvimas pasienio ruožuose be asmens dokumentų baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Pažeidėjai gali būti sulaikomi, kol bus nustatyta jų tapatybė.

Pagrindinis dalykas, kurį turi žinoti keliautojai, – turėti tvarkingus as-mens ir transporto priemonės do-kumentus, stebėti pasienio ruože esančius įspėjamuosius ženklus ir paklusti jų reikalavimams.

Vilniaus gatvė, Kaunas

KELIONĖS PRIEMONĖS

Keliaujant pravers Lietuvos Respu-blikos žemėlapis ar kelių atlasas. Net jei vairuotojas mintinai žino, kur važiuoti, jauniesiems keleiviams bus pravartu patyrinėti žemėlapį, susipažinti su kelių numeracija ir atpažinti ją pro automobilio langą. Suaugusieji galės paaiškinti ir su-pažindinti vaikus su kelio ženklais – kiek kilometrų liko iki miesto, per kokią upę važiuojame, kokį ežerą matome pro langą. Jei keliaujame į užmiestį, pravers kompasas ir žiū-ronai – taip mažieji keliautojai galės tyrinėti vietovę, neprailgs pėsčiųjų tako atstumas ar akimirkos apžval-gos bokšte.

PRAMOGOS GAMTOJE

Sustojus pailsėti pravers kamuolys, virvė ar badmintono raketės. Išlipus iš automobilio smagu padūkti, pa-bėgioti, pažaisti futbolą, kvadratą, „bulvę“. Turint nestorą virvę galima greitai suorganizuoti tinklinio ar virvės traukimo varžybas. Šie žaidi-mai patiks ir mažiems, ir dideliems. Galima prisiminti vaikystėje žaistus žaidimus be kamuolio („Aukšta žemė“, „Chali chalo“, „Akla višta“) ar paprasčiausias slėpynes.

Pasportavus – puiki proga išsi-maudyti. Daugelis vandens telkinių Lietuvoje yra švarūs, tačiau prieš kelionę vertėtų įdėmiau išklausyti skelbiamą informaciją apie van-dens užterštumą arba pasiklausti vietiniame turizmo informacijos ar visuomenės higienos centre.

Vaikams vertėtų paimti atsarginę avalynę – dažnai tokiose kelionėse basutės ar sportiniai bateliai nutri-na kojas. Tad pravartu įsidėti laisvai įsispiriamą avalynę – paplūdimio šlepetes ar sandalus.


INTERVIU SU. . .

LIETUVOS PILIŲ IR DVARŲ ASOCIACIJOS PREZIDENTU

Verkių dvaro oficinos interjeras

Kalbino: INETA ŽUKAUSKAITĖNuotraukos: IŠ LPDA ARCHYVO IR V. KANDROTO


Esate Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas. Kokias funkcijas atlieka ši asociacija?

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija (toliau – LPDA), į kurią susibūrė dvarų valdytojai, gyvuoja jau nuo 2005 metų. Asociacijos veiklos tikslas – iš-saugoti ir puoselėti dvarus, atgaivinti dvarvietes bei tęsti jų kultūrines bei ūkines tradicijas. Todėl pagrindinės asociacijos funkcijos yra rūpintis Lietuvos pilių ir dvarų paveldo, kultūros tradicijų saugojimu bei puose-lėjimu, atstovauti asociacijos narių bei Lietuvos dvarų ir istorinių parkų valdytojų interesams Lietuvoje ir užsienyje, bendradarbiauti su valstybės institucijomis dvarų atstatymo, saugojimo bei pritaikymo klausimais, in-formuoti visuomenę apie atgimstančių dvarų tradicijas, jų tęstinumą.

Šiuo metu Lietuvos dvarai sparčiai restauruojami ir atgimsta naujam gyvenimui. Žvelgiant Lietuvos mastu, kaip manote, ar pavyko atskleisti šiandieninę architektūros paveldo, dvarų ir pi-lių panoramą?

Žinoma, kad pirmieji dvarai pradėjo kurtis kartu su valstybe jau XIII a. antrojoje pusėje. Didžiulė dvarų dalis yra likusi senosiose istorinėse Lie-tuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Šiuo metu, žvelgiant Lietuvos mastu, dvarai yra saugomi valstybės, o ypač vertingi yra gavę kultūros paminklo statusą. Lietuvoje esantys dvarų ir pilių valdytojai siekia atkurti ir atskleisti kiek įmanoma daugiau autentiškumo, bet tai kartais apsun-kina mažai išlikusi arba visai neišlikusi vaizdinė ir rašytinė medžiaga. Tačiau išties džiugu, kad dvarai ir pilys tikrai puikiai atskleidžia ir repre-zentuoja šiandien esantį Lietuvos architektūros paveldą.

ARŪNU SVITOJUMI

LIETUVOS PILIŲ IR DVARŲ ASOCIACIJOS PREZIDENTU

ŠIANDIEN VIS DAŽNIAU GIRDIME APIE ATGIMSTANČIUS IR NAUJAM GYVENIMUI PRIKELTUS MŪSŲ VALSTYBĖS DVARUS IR PILIS. NUO

SENIAUSIŲ LAIKŲ ŠIE OBJEKTAI BUVO MŪSŲ ISTORIJOS LIUDININKAI, KULTŪROS IR ŠVIETIMO CENTRAI, SAUGODAVĘ NE TIK TURTINGAS BI-BLIOTEKAS, ARCHYVUS, MENO DIRBINIŲ IR PAVEIKSLŲ KOLEKCIJAS, BET IR DIDIKŲ, BAJORŲ ŠEIMŲ ISTORIJAS, JŲ GYVENIMO BŪDĄ. ŠIAN-DIEN ATSINAUJINĘ IR NAUJAM GYVENIMUI PAKILĘ DVARAI KVIEČIA NE TIK PAGRAŽĖJUSIAIS PASTATAIS, BET IR ĮVAIRIAIS RENGINIAIS, PRA-MOGOMIS. APIE DVARŲ ATGIMIMĄ KALBĖJOMĖS SU LIETUVOS PILIŲ IR DVARŲ ASOCIACIJOS PREZIDENTU ARŪNU SVITOJUMI.


INTERVIU SU. . .

Kaip šiandien atrodo Lietuvos dvarai? Kas pasikeitė jų gy-venime, ar jie tapo gyvesni?

Dvarų savininkai dvarvietėse atkuria ūkinę veiklą, organizuoja įvai-rius kultūrinius renginius, muzikos festivalius, vykdo plačią edukacinę programą. Asociacijos narių dėka Lietuvos kaimai gražėja, prisikelia naujam gyvenimui ir veiklai. Pilių ir dvarų sodybose kuriasi kaimų ben-druomenės, kurios yra atviros šalies ir užsienio svečiams.

Kas daro dvarą gyvą ir patrauklų lankytojui?

Kiekvienas dvaras turi savitumo, tik jame vykstančių specifinių vei-klų, kurios leidžia jį būti gyvą ir patrauklų lankytojams. Vieni jų ypač svarbūs dėl savo architektūros, norėčiau paminėti Užutrakio, Dauta-rų, Žemaitkiemio, Saldutiškio, Raudondvario, Liubavo, Trakų Vokės dvarus. Kiti dvarai pritraukia lankytojus vykdomais tokiais kultūriniais renginiais kaip muzikos festivaliai, koncertai, parodos, plenerai, tea-tro vaidinimai, šokio spektakliai, atskleidžiantys dvarų dvasingumą, kuriantys jų kultūrinę aurą. Dar yra grupė dvarų, kuriuose užsiimama ūkine veikla. Istorijos raidoje dvarai buvo ūkiniai vienetai, kurių ūkinė veikla netgi nulemdavo dvarų likimą. Dvarai galėjo suklestėti ar būti parduoti. Juose buvo pritaikomos ūkiui skirtos naujausios technologi-jos, plėtojama gyvulininkystė, kuri atgaivinama ir dabar. Ne viename dvare veikia žirgynai, veisiami galvijai, avys.

Kaip manote, koks turėtų būti santykis su dvarų ir pilių pa-veldu, kad jis būtų lankomas, mėgstamas žmonių?

Daugelyje asociacijos dvarų vyksta aktyvi veikla – nuo ūkinės iki kultū-ros židinių provincijoje kūrimo. LPDA yra parengusi specialių projektą, kurio metu net 16-a dvarų ir pilių vasaros metu, liepos ir rugpjūčio savaitgaliais, atvers duris Lietuvos regionų visuomenei. Kiekvieną dva-rą pristatys dvaro valdytojas ir tame dvare pranešimą skaitantis lek-torius-specialistas. Atskiruose dvaruose, suskirstytuose pagal temas, vyks teatro vaidinimai, šokio spektakliai, plenerai, parodos, koncertai, o tai tikrai leis žmonėms dar labiau pamėgti ir dažniau lankytis šiuose istorinio ir kultūrinio paveldo objektuose.

Pasidalykite patirtimi – ar dvaruose pavyksta sukurti pa-lankią aplinką turizmui?

Šiuo metu daugelis atsikuriančių dvarų savininkų mąsto ir apie keliautojus bei turistus – kad jiems būtų kur apsistoti, pernakvo-ti, pavalgyti, papramogauti. Turizmo paslaugas pagal išankstinius

Jaunieji Skautai prie Saldutiškio dvaro

Susitikimas Rokiškio dvare

Renginys Dautarų dvare


Trakų Vokės dvaro rūmai

Rokiškio dvaro rūmai

Pleneras Bikuškio dvareKoncertas Babtyno-Žemaitkiemio dvare


INTERVIU SU. . .

Vidiškių dvaro rūmai

Dautarų dvaro rūmai Antalinos dvaro rūmai

Žagarės dvaro rūmai


užsakymus grupėms teikia apie 50 dvarų – organizuoja plenerus, konferencijas, pokylius. LPDA nariai taip pat aktyviai vykdo kultūri-nį turizmą dvaruose. Viena pagrindinių asociacijos vizijų yra ta, kad dvarai būtų ne tik išsaugoti ir atkurti, bet ir konkurencingi ir pelnin-gai veikiantys turizmo ir kitų ūkio šakų objektai. Tai tikrai lankytojų gausėjimo metas dvarams.

Lietuvoje yra dvarų, kuriuose jų lankymą šeimininkai yra apriboję. Jūsų nuomone, ar teisinga iš lankytojų ir smalsuolių atimti galimybę nors apsižvalgyti sutvarkytame dvare, net jei jis priklauso privačiam asmeniui?

Dvarai Lietuvoje yra privatūs ir valstybiniai. Pastarieji yra visada atviri lankytojams, na, o privačių dvarų valdytojai taip pat dažniausiai mie-lai įsileidžia lankytojus, jei tik yra galimybė ir dvaras yra sutvarkytas. Žinoma, norint aplankyti privatų dvarą reikia iš anksto susitarti su jo valdytoju, na, o palankiausia proga apžiūrėti tokius dvarus yra tada, kai juose yra vykdomi įvairūs kultūriniai renginiai.

Šiandien Lietuvoje esančios pilys keičiasi ir sparčiai pritai-komos šiuolaikiniam lankytojui. Bet ar nėra taip, kad archi-tektai duoda valią savo vizijoms ir iškraipo pilies autentišku-mą? Kaip vertinate pilių prikėlimą, restauravimą šiandien?

Nė vienas istorinio, kultūrinio objekto prikėlimas ir restauravimas ne-apsieina be paveldosaugos specialistų, todėl Jūsų paminėti architektai tikrai negali ir neturi teisės iškraipyti atstatomo ar atkuriamo dvaro autentiškumo. Šio proceso metu yra privaloma remtis išlikusia rašytine ir vaizdine medžiaga.

Turime ne vieną pavyzdį, kai dvarai net ir turėdami šeimi-ninkus yra paliekami likimo valiai. Kokiomis priemonėmis rei-kėtų skatinti prikelti tokius dvarus naujam gyvenimui?

Tokios priemonės visų pirma turėtų būti inicijuojamos aukščiausių mūsų valstybės valdymo institucijų. Dabar griūvančių ir apleistų dvarų kontrolė yra patikėta paveldosaugininkams, kurie gali skirti baudas jų valdytojams. Tačiau tai ne visada yra geriausia išeitis, jei, tarkime, savininko turtas yra areštuotas, o jo įmonės bankru-tuoja. Todėl valstybė turėtų imtis griežtesnių ir netgi radikalesnių priemonių tam, kad mūsų istorinis paveldas nebūtų visiškai sunio-kotas ar neprižiūrimas.

Kaip vertinate dvarų atgaivinimo situaciją? Kaip manote, ar įmanoma juos prikelti, padaryti gyvus šiandien, kad tai ne-būtų tik muziejinė vertybė, bet gyva šiandienos dalis?

Gaila, kad esame praradę daug laiko, tačiau galime pasidžiaugti, kad šiuo metu dvarai naujai atgimsta, jie yra tyrinėjami, restau-ruojami, atgaivinamos jų kultūrinės ir ūkinės tradicijos. Daugelyje jų vyksta aktyvi veikla – nuo ūkinės iki kultūros židinių provincijoje kūrimo. Dvarų valdytojai, negailėdami laiko ir lėšų, dvarvietėse atkuria ūkinę veiklą, organizuoja įvairius kultūrinius renginius, mu-zikos festivalius, vykdo plačią edukacinę programą. Todėl dvarų kultūra šiandieninėje Lietuvoje ne tik yra atgaivinama: visuomenei apie šiuos procesus plačiai skleidžiama informacija, siekiama sukel-ti dar didesnį norą domėtis mūsų istorija per išlikusį architektūrinį paveldą – Lietuvos pilis ir dvarus.

KELIONĖS PO LIETUVĄ


Vaizdas nuo Ladakalnio


A P L A N K Y K I M E A U K Š T A I T I J Ą

E Ž E R Ų KRAŠTĄ

KELIAUKIME PO GRAŽŲ LIETUVOS REGIONĄ, KUR TY-VULIUOJA EŽERAI, NEPAILSDAMI ČIURLENA UPELIAI, O JIEMS SAVO OŠIMU PRITARIA ŠIMTAMEČIAI MIŠKAI.

AUKŠTAITIJA – LEGENDOMIS APIPINTAS EŽERŲ KRAŠTAS, KELIONĖ PO JĮ PATIKS IR TROKŠTANTIEMS NUOTYKIŲ, IR PA-SIILGUSIEMS VAIZDINGŲ PANORAMŲ, IR BESIDOMINTIEMS ISTORIJA. PER DVI DIENAS APLANKYSIME DAUGYBĘ MIESTŲ, MIESTELIŲ IR KAIMŲ, ĮDOMU, KAD KONE KIEKVIENAME JŲ GA-LIMA APTIKTI KOKĮ NORS ĮSPŪDINGĄ GAMTOS AR ARCHITEK-TŪROS PAMINKLĄ.



1PALŪŠĖ

LADAKALNIS

GINUČIAI

STRIPEIKIAI

IGNALINA

Nuotykių kupiną kelionę pradėki-me nuo pažinties su Aukštaitijos

nacionaliniu parku. Nėra geresnės vietos nei atostogautojų rojumi va-dinama Palūšė – čia įsikūręs parko lankytojų centras. Centro ekspozi-cijoje patraukliai ir įdomiai atsklei-džiamas nacionalinio parko išskirti-numas. Visai netoli lankytojų centro rymo medinė Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. 1750 m. pastatyta baž-nyčia iškilo kunigo Juozapo Bazi-liausko iniciatyva. Ši bažnyčia yra viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje. Drauge su šalia stovinčia aštuoniakampe varpine paskelbta kultūros paveldo objektu. Medi-nės Palūšės bažnyčios ir varpinės ansamblis buvo vaizduojamas ant 1993 m. išleistų vieno lito popieri-nių kupiūrų. Šiai senolei – daugiau nei 250 metų, o istorija byloja, kad statant bažnyčią vienintelis naudo-tas įrankis buvo kirvis.

Iš Palūšės išvažiuokime 114 ke-liu, vedančiu pietvakarių kryptimi.

Pro automobilio langus pamojavę Šakarvos sodybų gyventojams, su-kime į 1433 kelią ir važiuokime tie-siai. Atidžiai sekime kelio ženklus, kad nepravažiuotume šių apylinkių įžymybės – Ladakalnio, įsisprau-dusio tarp trijų ežerų – Ūkojo, Linkmeno ir Alksnaičio. Ladakalnis, iškilęs net 176 m virš jūros lygio. Tiksli kalno pavadinimo kilmė nėra žinoma, tačiau spėjama, kad jis ga-lėjo kilti nuo žodžio „ledas“ (vietinių tariama „ladas“) arba nuo baltų deivės Lados vardo. Laikydamiesi papročio, ant kalno viršūnės užneš-kime akmenukų ir palikime prie čia augančio ąžuolo – tai bus auka bal-tų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Seniau tikėta, kad Ladakalnis buvęs jos kalnas. Nuo ant kalno esančios apžvalgos aikštelės giedrą dieną at-siveria nuostabus vaizdas – matyti net šeši ežerai.

Tęsdami kelionę keliuku, vingiuo-jančiu vakarine Linkmeno ežero pa-

DIENA

Palūšės valtinė

Palūšės bažnyčia


Palūšės valtinė

Senovinės bitininkystės muziejus



Ginučių, Papiliakalnės piliakalnis

Ginučių vandens malūnas


krante, stabtelėkime prie Ginučių, Papiliakalnės piliakalnio. Piliakalnis galėjo būti įrengtas I tūkstm., šalia būta priešpilio, dviejų papilių ir se-novės gyvenvietės. Istorikai Ginu-čių, Papiliakalnės piliakalnį sieja su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi. 2012 m. pavasarį piliakalnis buvo sutvarkytas: įrengti nauji takai ir laiptai, suoliukai, informaciniai stendai. Tik nesakykite, kad kojytės jau pavargusios! Jas pailsinti ga-lėsime privažiavę Ginučių vandens malūną.

Toliau keliaukime į Ginučius – gra-žiausią Aukštaitijos nacionalinio parko kaimą. Čia stovi XIX a. van-dens malūnas, jame iki šių dienų išsaugotos girnos, piklius, maišų perkėlimo mechanizmai ir kita senoji įranga. Seniau malūnas pri-

klausė netoliese stovėjusiam Link-menų dvarui, čia iki 1968 m. buvo malami grūdai, grikiai, veikė milo vėlykla, lentpjūvė. Dabar malūne veikia muziejus.

Iš Ginučių judėdami Ignalinos link dairykimės kairėje kelio pusėje stovinčio ženklo „Bitininkystės mu-ziejus“. Stripeikiuose įsikūrusiame Senovinės bitininkystės muziejuje sužinosime daug įdomybių apie bi-tes, medų ir meškas, kurių senais laikais aplinkiniuose miškuose buvo gausu. Kokiais būdais bitininkai saugojo medų nuo smaližių girių gyventojų, sužinosime apžiūrėję bitininkystės muziejaus ekspoziciją. Dėl eksponatų gausos dabar muzie-juje sukaupti rinkiniai eksponuojami ne tik senoviškose trobose, bet ir po atviru dangumi. Bene daugiau-

sia lankytojų dėmesio sulaukia se-nieji kelminiai, gulstiniai, figūriniai aviliai, bitininkų naudoti XVI–XX a., bitininkystės įrankiai. Muziejaus teritorijoje eksponuojamos 25 tau-todailininko Arūno Patiejūno sukur-tos ąžuolinės skulptūros, vienoje jų – bičių dievo Babilo skulptūroje – gyvena bičių šeimyna. Keli aviliai įrengti taip, kad smalsūs lankytojai turėtų galimybę į bičių gyvenimą pažvelgti pro stiklą iš arti.

Stripeikiuose baigsime pažintį su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Ne už kalnų ir vakaras, tad keliaukime į netoliese esančią Ignaliną. Čia ga-lime apsistoti nakvynei, pailsėkime, o ryte tęskime kelionę.

Ginučių, Papiliakalnės piliakalnis

Ginučių vandens malūnas

Paplovinio ežeras Ignalinoje



Gerai išsimiegoję eikime pa-vaikščioti po senąją Ignalinos

miesto dalį. Čia dar juntama „me-dinės Ignalinos“ su vienaukščiais nameliais dvasia. Keliaujame toliau aplankyti kito Aukštaitijos mies-to – Visagino. Miesto gimimo data laikomi 1975 metai, tuo metu Igna-linos atominės jėgainės statybinin-kams buvo įkurta gyvenvietė. Vos už poros kilometrų nuo Visagino telkšo didžiausias Lietuvoje Drūk-šių ežeras, ant kurio kranto ir stovi garsioji Ignalinos atominė elektrinė, ilgą laiką buvusi pagrindine elektros energijos tiekėja ne tik Lietuvo-je, bet ir visame Baltijos regione. Ignalinos atominė elektrinė pradė-ta statyti 1974 m. Po kiek mažiau nei dešimtmetį trukusių statybų elektrą gaminti pradėjo pirmasis reaktorius – tuo metu didžiausias pasaulyje, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Iš planuotų keturių reakto-rių buvo pastatyti tik du. Pirmojo Ignalinos atominės elektrinės bloko

darbas buvo sustabdytas 2004 m., o antrasis blokas nebeveikia nuo 2009 m. pabaigos. 1995 m. duris lankytojams atvėrė Ignalinos AE informacijos centras. Čia apsilankę galėsime pamatyti veikiantį IAE bloko maketą, videofilmų, tiesioginį vaizdą iš reaktoriaus patalpos, tur-binų salės ir panaudoto kuro išlai-kymo baseino.

Iš Visagino sukime į Zarasus, esančius vos už 26 km. Keliausime pro apylinkes, kurių istorija siekia senuosius laikus: sėlių genties gy-vavimą, susirėmimus su Livonijos ordinu, kuris iš Daugpilio per Zara-sų kraštą verždavosi į Lietuvą. Tiek apie viso krašto, tiek apie Zarasų miesto atsiradimą sklando legen-dos, pasakojančios apie kadaise čia gyvenusius galiūnus ir milžinus. Za-rasus supa septyni ežerai, didžiau-sias jų – Zaraso ežeras su didžiąja sala – miestiečių susibūrimo vieta. Miestas svečius užburia savita cen-trine dalimi, paskelbta urbanistikos

2IGNALINA

VISAGINAS

ZARASAI

ANTALIEPTĖ

UTENA

DIENA

Ignalinos atominė elektrinė

Apžvalgos aikštelė virš Zaraso ežero

Zaraso ežero pakrantė



paminklu, įsimintinais kultūriniais renginiais. Su miesto istorija, etno-grafiniais rajono ypatumais susi-pažinsime apsilankę Zarasų krašto muziejuje. Vaikštinėdami po miestą tikrai pastebėsime Vilniaus ir Vytau-to gatvių sankryžoje stovintį obe-liską, skirtą įamžinti vienam reikš-mingiausių miesto įvykių – plento Sankt Peterburgas–Kaunas tiesimui 1830–1835 m. Vasarą Zarasuose netrūksta aktyvių pramogų: Zaraso ežere galima ne tik paplaukioti bai-darėmis, valtimis ar katamaranu, bet ir pavaikščioti vandens pavir-šiumi didžiuliu burbulu. Ko gero, labiausiai turistus į Zarasus vilioja 17 metrų virš Zaraso ežero iškilusi moderni apžvalgos aikštelė, įrengta 2011 metais. Nuo jos išvysime Za-raso ežero panoramą 180 laipsnių kampu. Nusileidę laipteliais žemyn, galėsime keliauti Zaraso ežero pa-krantę juosiančiu taku ir mėgautis kraštovaizdžiu.

Sėskime į automobilį ir iš Zarasų traukime į Antalieptę: ją pa-sieksime 5305 keliu įveikę 30 km. Savo viešnagės metu apžiūrėkime

Antalieptės hidroelektrinę, kurią pastačius vanduo sujungė net 26 ežerus – taip susiformavo Anta-lieptės tvenkinys (marios). Šiame tvenkinyje priskaičiuojama daugiau nei 50 salų ir salelių! Kelionę po Aukštaitiją baikime šio regiono sos-tine tituluojamoje Utenoje. Pažintį su miestu pradėkime nuo Utenos dvaro sodybos. Nuo XIV a. žino-ma Utenos dvaro sodyba – viena seniausių Lietuvoje. Per visą gy-vavimo laikotarpį dvaro savininkai nuolat keitėsi: jį valdė didieji kuni-gaikščiai, po to – Mykolas Glinskis, Albertas Goštautas, Jurgis Astikas, Kristupas Radvila ir kiti didikai. Galiausiai XIX a. dvarą pradėjo valdyti Aleksandras Balcevičius. Jo šeimininkavimo metais buvo pasta-tyti rūmai ir aplink esantys ūkiniai pastatai, įkurtas dvaro parkas. Nuo 1918 m. dvare veikia „Saulės“ gimnazija, joje mokėsi žymūs Lie-tuvos žmonės: publicistas Bronius Kviklys, rašytojas Alfonsas Nyka-Niliūnas, širdies chirurgas Vytautas Jonas Sirvydas ir kiti. Permainingą dvaro istoriją saugo keletas išliku-sių pastatų: perstatyti dvaro rūmai,

kumetynas, kalvė, kluonas, tvartas ir dvaro parko likučiai. Pasivaikš-čiokime po centrinę miesto dalį, kelionę pradėdami Utenio aikštėje. Aplankykime čia įsikūrusį Utenos krašto muziejų, šalia jo apžiūrė-kime lauko galeriją. Keliaudami Kauno gatve atsidursime J. Basa-navičiaus gatvėje, kur 36 numeriu pažymėtame pastate įsikūrusi ar-klių pašto stotis.

1830–1835 m. pagal Rusijos valdy-bos architektų projektą pastatytą Utenos arklių pašto stoties komplek-są sudaro trys korpusai. Jų pastatai pasižymi grakščiomis meninėmis formomis. Po pašto stoties pastatu esantis rūsys iki šių dienų išlaikęs autentiškas akmenines sienas ir rau-donų plytų lubų skliautus. Senojoje Utenos pašto stotyje buvo įrengti kambariai, kuriuose pailsėti susto-davo pro šalį vykstantys keliautojai. Pastatas mena ir garsius asmenis: čia lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru, 1843 m. arklius čia keitė prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas. Šiuo metu Utenos pašto stotyje įsikūrusi dailės mokykla.

Dauniškio ežeras Utenoje


Utenos arklių pašto stoties kompleksas

Utenos dvaro rūmai

RUBRIKA


3DŽIAUGSMO MĖNESIAI

JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI


Tekstas ir nuotraukos: SELEMONO PALTANAVIČIAUS

NESVARBU, KOKIA BŪTŲ ŽIEMA, BET MES VISADA LAUKIAME PAVASARIO.

JAM SKIRTI TRYS GRAŽIAUSI MĖNESIAI, KURIŲ MUMS VISADA BŪNA PER MAŽAI. GAL TODĖL JUOS LABAI NUOŠIRDŽIAI GA-LIME VADINTI DŽIAUGSMO MĖNESIAIS. JUK VISKAS NUO PAVASARIO PRADŽIOS IKI PAT VASAROS YRA LAUKIAMA, MIELA, SMAGU IR GRAŽU...

DŽIAUGSMO MĖNESIAI


Sniegelis ant grybų

Žydi purienos

Pirmas pavasario upelis



Mes vis labiau pamirštame tikrojo pavasario gimimą – mūsų platumose jis turi ras-tis per didelius vargus, vaduodamasis iš sniegų ir ledo, pasitraukiant ir vėl sugrįž-tant šalčiui. Pavasario pergalė prieš žiemą – džiugus jausmas ne tik mums, bet ir gamtai. Tiesa... o kada matėme tokį metų laikų kaitos scenarijų? Paskutinių metų patirtis yra kitokia, pavasariški orai ir vaizdai regimi visą antrąją vasario pusę, o pats pavasaris būna daug ilgesnis. Tačiau klystume manydami, kad turėdamas il-gesnį laiką pavasaris nuveiks kažką daugiau, nei jam derėtų atlikti. Gamtoje to ne-būna, vadinasi – pavasariui tenka savaip „taupyti“ darbus. Kuo tai gali pasireikšti? Labai paprastai – ilgiau nei įprasta gali tekėti klevų ir ypač beržų sula, ilgiau sprogti krūmų ir medžių pumpurai, žydėti gėlės ir net giedoti paukščiai. Jei jie sugrįžtų bent pora savaičių anksčiau, perėti vis tiek turėtų pradėti tada, kai tą jiems pasakys dienos ilgumas ir nepriklausomai nuo jų pačių į paros šviesiojo meto ilgį reaguojan-ti jų fiziologija. Taigi – iki lizdų sukimo, o po to – ir juos sukant bei perint lieka tiek smagaus laiko giesmėms...

Ant ledo – pirmoji žaluma

RUBRIKA


Gandrai sugrįžo

Pavasario pradžia neturi savo kerinčių spalvų – ištirpus sniegui ir sutežus ledui vy-rauja blukios, pilkšvos „poilsio“ spalvos. Ištrūkus iš miesto, kuriame vėjas gainioja dulkes, dažnai nejaukiai nustembame: o kur tas pavasario grožis? Ypač jo neregėti apniukusią dieną. Jeigu perbėgę žvilgsniu gamtą ir nepamatę lauktojo stebuklo vėl nurūkstame į namus, padarome klaidą: pavasaris bunda lėtai, bet labai ženkliai. Mūsų nepamatyti pro pernykščius lapus jau kyla dilgėlių daigeliai, atsiveria žibuok-lių žiedai, plyšinėja blindžių pumpurai. Suspėti su pavasariu labai sunku, todėl niekada neleiskime vyrauti savo nuotaikoms, pakluskime pavasario ritmui. Jeigu kasdien prie savo takelio stebėsime įsimintus augalus, pievelę, paukščius, būtinai pamatysime jų pasaulyje vykstančius pokyčius.

Štai įpusėjo kovas, lietus nuplovė dulkes ir purvą, pasirodė pirma nedrąsi žalu-ma. Daržely žydi snieguolės ir scylės, kyla tulpių smaigeliai, išbrinko serbentų, o paupy – ievų pumpurai. Viskas atrodo gražu ir še tau – sniegas! Jis iškrito naktį, balta sniego spalva tokiu metu visai nedera su mūsų nuotaikomis. Kaip į sniegą reaguoja, kaip jį sutinka gamta? Atrodo, kad sniego atnešta drėgmė labai lau-



kiama, ir net kol sniegas neištirpęs, jo nesibaimina niekas. Lyg niekur nieko virš balto lauko pakilę čyruoja vyturiai, viršūnėse gieda varnėnai, marguose dirvonuose braido gervės. Bet – švystelėjo saulutė, sniegas sugurėjo, ištirpo, išgaravo ir vėl sukruto pavasaris. Būna metų, kai ne tik tokiu metu, bet ir gerokai vėliau sugrįžta žiemiški orai – ne tik sniegas, bet ir šaltis, pūga. Kuo vėliau tai nutinka, tuo skaudesnės tokio sugrįžimo pasekmės. Blogiausia, kad mes visai neturime kaip padėti visiems tiems kenčiantiems, nes jų daug ir jie visai nemoka priimti mūsų pagalbos. Žinoma, jeigu sniego daug, būtina nuvalyti kuo didesnius jo plotus, papilti lesalo – kas spės, suge-bės ir būtinai tuo pasinaudos. Beje, mūsų pagalbos pavasarį gali prireikti daug kam.

Kovas būna dar nesibaigęs, o mes ant dviejų rankų pirštų nesuskaičiuojame visų par-skridusių paukščių. Laukiamiausias – gandras, jo sugrįžimas yra tikras procesas su pasisveikinimais, su pasveikinimais. Gandras, kaip ir vieversys, varnėnas ir pempė, turi savo šventę – kovo 25-ąją, Gandrines. Po šios dienos gandrų vis gausėja. Jei kada užtrunkame ir puolame jų žvalgytis balandžio pradžioje, pamatome, kad gandrai bal-tuoja jau visuose lizduose, braidžioja pabaliuose. Tada baigia tekėjusi beržų sula ir net geniai, jos prasimanantys snapais prakaldami baltažievį medžio kamieną, turi ieškoti

Ir į bebrų namus ateina pavasaris


Gervės

Mieli nuodingo žalčialunkio žiedai



kitų pavasario gardėsių. Ne tik geniams, bet ir daugeliui paukščių prie augalų sėklų, žel-menų ir daigų atsiranda naujas valgis – vabzdžiai ir kiti bestuburiai. Kas besuskaičiuos, kiek sliekų kasnakt ištraukiama iš jų urvelių, o dieną randama po lapais.

Vabzdžių pavasaris prasideda anksti. Tačiau tik balandžio vidury, atšilus žemei ir me-džių kamienams, jie plūstelėja į orą, ima krutėti ant kiekvienos žolytės ar lapelio. Patys ankstyviausi lapai sveiki išbūna labai trumpai: juos beregint suranda vabzdžiai, apgraužia, prabado – šviežia žaluma yra labai skanus maistas. Jauna žaluma mėgau-jasi ir į pievas išėjusios stirnos, elniai, net briedžiai. Žiemą jie daugiausia mito žieve, ūgliais, šakų galiukais. Dabar metas atgaivai, sodriai jaunai žolytei. Tiesa, ne visur pievoms po žiemos buvo lengva – ar matėte, kaip jos dega? Yra žmonių, manančių, kad degindami pernykštę žolę jie daro gerą darbą. Iš tikro, šie gaisrai kasmet nusine-ša daugybės kiškučių, ežių, paukščių jauniklių, neršti šokuojančių varlių, taip pat po žiemos atgimusių driežų, angių ir žalčių, vabzdžių ir kitų bestuburių gyvybes. Negali būti kainos joms atpirkti! Kaip ir niekas neatlygins ant kelių žūstančių neršti keliaujan-čių varliagyvių, o kai kur – žalčių žūties.


Kai balandžio pabaigoje užkukuoja gegutė, briedžių pasaulyje įvyksta stebuklas: gimsta ilgakojai, didžiagalviai jaunikliai. Tuo metu girioje jau skleidžiasi beržai, po jų – karklai, gluosniai, alksniai ir vis tankėjančiuose šešėliuose žvėrių vaikams lengviau išvengti sve-timų akių.

Kol braidėme paskui briedžius, nepamatėme, kad laukai geltoni pienių kilimais. Ir sodai balti nuo žiedų. Gegužę jau pliauška lakštingalos, kaitrią dieną ore sušmėžuoja sugrį-žę čiurliai. Jeigu galvojome, kad be mūsų dar kas nors vis laukė ateinančio pavasario, klydome. Varnėnų inkiluose vis garsiau cirpia jaunikliai, pelkėje gervės vedžiojasi du geltonpūkius gerviukus. Prie lapių urvo ant smėlio kauburio pažaisti iškurna lapiukai. O mums apie galvas suka jau antros šio pavasario vados uodai. Graži jų muzika...

Byra pavasario žiedai. Kyla pievų žolė, ryksi griežlės ir švilpauja raudongalvės sniege-nos. Jeigu visą laiką gyvenome koja kojon su pavasariu, eidami vasaron jausime tikrai ne mažesnį džiaugsmą, nei jį patyrėme nuo kovo iki gegužės.


Pagaliau susirinko į neršto vietas


Kuosa skuba taisyti namų

Pavasario grybas bobausis


ĮDOMYBĖS L IETUVOJE

TIKRIAUSIAI DAUGELIS MŪSŲ VAIKYSTĖJE ESAME SKAITĘ NUOTYKIŲ ROMANŲ APIE LAUKINES ŠIAURĖS AMERIKOS PRERIJAS

IR TEN GYVENANČIUS INDĖNUS. KNYGOS PUSLA-PIUOSE ŽAVĖDAVO JŲ VIGVAMAI, PASLAPTINGI RITUALAI IR NESIBAIGIANTYS NUOTYKIAI. PA-SIRODO, ŠIANDIEN INDĖNŲ DVASIĄ GALIME PA-JUSTI IR LIETUVOJE. VISUS NORINČIUS SUGRĮŽ-TI ATGAL Į PRAEITĮ, Į LAUKINIŲ VAKARŲ LAIKUS, KAI GYVENO DIDŽIŲJŲ LYGUMŲ INDĖNAI, KVIE-ČIA „VINETU KAIMAS“.

„VINETU KAIMAS“ – TAI AUTENTIŠKAS ŠIAURĖS AMERIKOS INDĖNŲ KAIMAS, ĮSIKŪRĘS VAIZDIN-GAME AKMENOS IR DANĖS UPIŲ SLĖNYJE. MIS-TINIAI INDĖNŲ TOTEMAI, IŠ VIGVAMŲ SKLIN-DANTI MUZIKA, ISTORIJOS IR LEGENDOS LEIS NUSIKELTI Į ROMANUOSE APRAŠYTUS LAIKUS.


INDĖNŲ DVASIAL I E T U V O J ENuotraukos: IŠ VINETU KAIMO ARCHYVO IR AGENTŪROS SXC.HU



Vinetu kaimas – tai autentiškas Šiaurės Amerikos indėnų kaimas, įsikūręs Akmenos ir Danės upių slėnyje


NAKVYNĖ INDĖNIŠKOJE PALAPINĖJE

„Vinetu kaime“ galima apsistoti nakvynei spalvingais raštais papuoš-tose palapinėse – tipiuose, kuriuose kadaise gyveno didžiųjų lygumų indėnai. Autentiški tipiai būdavo siuvami iš bizono odos, puošiami tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Pačioje palapinėje yra staliukų, krėslų, suolų, taip pat vieta laužui kurti, todėl sutemus grožėsitės ugnele, kuri sušil-dys ir suteiks romantikos bei mistikos.

Yra net keletas skirtingų palapinių: apeiginis-ritualinis tipis „Aušri-nė“, šeimyniniai tipiai „Erelio skrydis“ ir „Šamano dvasia“, draugų ir bičiulių tipiai „Staugiantis kojotas“, „Varnų lizdas“ ir „Trys šokėjai“.

Pirties mėgėjams siūloma išbandyti autentišką Šiaurės Amerikos indėnų pirtį „inipi“ su pėrimu su iš lauko gėlių surišta vanta, ant įkaitusių akmenų pilant gydomųjų žolelių nuoviro. Tokia pirtis indė-nų vadinama sielos atgimimu antrąjį kartą. Taip pat sakoma, kad tai septynių sielos prakaitų pirtis, kurios gydomosios savybės ir energi-nės galios propaguojamos ir šiomis dienomis.


TIKRASIS INDĖNŲ GYVENIMAS

Indėnų kaime galima pasijusti lyg tikrose laukinėse prerijose, geriau pažinti indėnų istoriją, kultūrą, papročius, gyvenimo išmintį, šamaniz-mo reikšmę, meilę Motinai žemei, gamtai, gyvūnams, kurie mus supa, taip pat susipažinti su ritualiniais šokiais.

Dalyvausite apeigose surūkydami taikos pypkę ir užkasdami karo kir-vį. Galėsite paplaukioti baidarėmis arba kanojomis. Turėsite galimybę susipažinti su indėnų protėvių pasaulį globojančiais totemais, kostiu-mais, muzikos instrumentais, įvairių rūšių ginklais ir visa tai išbandyti praktiškai – šaudyti iš lanko ar indėniškos spjaudyklės. Kiekvienas šaulys gaus ne tik lanką ar spjaudyklę, bet ir strėlę bei apsaugas, vyks mokymai, o galiausiai susirungsite šaudymo varžybose!

Žirgų mylėtojai gali išbandyti jodinėjimą mustangais. Jodinėjimas – ne tik fizinė veikla, bet ir psichologinė bei emocinė terapija, kurios tikslas yra išmokti savarankiškai valdyti ir kontroliuoti žirgą jam jo-jant žingine ar risčia.



Indėnų kaime galima pasijusti lyg tikrose laukinėse prerijose, geriau pažinti indėnų istoriją, kultūrą, papročius, gyvenimo išmintį taip pat susipažinti su ritualiniais šokiais




PRAMOGOS VAIKAMS

„Vinetu kaime“ organizuojamos įvairios edukacinės programos vai-kams: „Mažieji laukinukai“, „Jaunųjų vilkų kelias“ ir „Tapk indėnu“.

Programoje „Tapk indėnu“ vaikai priimami į indėnų gentį, jiems su-teikiamas indėniškas vardas, susipažįstama ir su kasdieniais indėnų daiktais, ir su mistiniais totemais. Visi kartu vaikai kuria muziką ir šoka indėnų ritualinius šokius mušdami indėnų būgnus, tarškynes bei kitus muzikos instrumentus. Taip patikrinama, ar vaikai pasiruošę tapti tikrais indėnų genties nariais! Po visų išbandymų atliekamas įšventinimo į gentį ritualas.

Vaikai gali dalyvauti pažintinėje programoje su žirgais: išmokti jais rūpintis ir prižiūrėti. Programoje „Savosios galios ieškojimas pagal gy-vūnų išmintį“ kiekvienas gali geriau pažinti gyvūnus ir susitapatinti su jais, atrasti save tam tikro gyvūno kailyje.

Mėgstantiems įvairius darbelius, siūloma programa su indėniškais amatais. Vaikai turi galimybę pasigaminti indėniškų atributų: sapnų gaudyklę, indėnišką palapinę, atskleisti savo meninius gabumus tapydami ant molinių amuletų, žiesdami puodynę ar lėkštutę. Taip pat daugiau sužinoti apie indėnų kulinariją – ant laužo išsikepti tra-dicinės duonos, susipažinti su kitais indėniškais valgiais.



PRAMOGOS SUAUGUSIESIEMS

„Vinetu kaime“ įvairių pramogų ras ir suaugusieji. Visi kviečiami dalyvauti indėno Vi-netu pažintinėje-pramoginėje programoje ir pasijusti tikru indėnu! Programa vyksta indėniškoje tipio palapinėje. Jos metu veidus papuošite indėniškais simboliais, daly-vausite ritualinėse apeigose su šokiais ir indėniškų muzikos instrumentų skambesiu.

Ieškantiems autentikos, siūloma pasinerti į šamanų būgnų ritmus. Jau tūkstančius metų Amerikos indėnai, grodami būgnais, harmonizuoja kūną ir protą, gerina savi-jautą bei stiprina sveikatą. Šis metodas apima keletą aspektų – fizinį, psichologinį ir dvasinį. Vieni pasineria į gilias sąmonės būsenas, regi nuostabius vaizdinius, kitiems garsai išlaisvina emocijas, tretiems pasidaro linksma ir šviesu. Tokia meditacija yra prieinama kiekvienam, tiesiog reikia patogiai atsisėsti, užsimerkti ir atsipalaiduoti.

„Vinetu kaime“ galima pasivaikščioti indėnų labirintais ir pažintiniais takais. Jie įrengti aktyvių Žemės magnetinių linijų susikirtimų vietose.

Unikaliais gamtos objektais bei istorinėmis-kultūrinėmis vertybėmis besidomintys po-ilsiautojai pažintiniu taku gali pasiekti šalia esantį Andulių (Ėgliškių) piliakalnį, dar va-dinamą Perkūnkalniu: esą, čia buvusi dievo Perkūno šventovė, kurioje stovėjo aukuro akmuo. Šalia stūkso priešpilis, vadinamas Švedkalniu, Švedų pylimu. Manoma, kad 1253 m. ant piliakalnio stovėjo istorinė Kretingos pilis, kurią nukariavo kryžiuočiai. Pusė jai priklausančių žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalijo Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino ma-gistras. 1263 m. pavasarį kretingiškiai sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Deja, keršydami kryžiuočiai sudegino pilį ir jos gynėjus. . Daugiau informacijos rasite: www.vinetukaimas.lt

http://www.vinetukaimas.lt



L I E T U V O S

MIESTŲ IR MIESTELIŲ

DABARTIS IR PRAEITIS

Vingiuojančios upės, besidriekiantys keliai ir geležinkeliai kūrė mies-telių istoriją – jų kryžkelėse kilo bažnyčių bokštai, buvo grindžiamos aikštės, kūrėsi dvarai. Dabar tai – istorijos paminklai, turintys svar-bią reikšmę modernėjančiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tai mūsų visų namai, kuriuose užaugome, gyvename, dirbame, ku-riuos puoselėjame, gražiname ir norime išsaugoti. Pasigrožėkime dabartinėmis ir archyvinėmis miestų ir miestelių nuo-traukomis, kurių didžiąją dalį mums paskolino Lietuvos gyvenviečių nuotraukas renkantis privatus kolekcininkas Petras Kaminskas.

FOTOESĖ

Nuotraukos: V. KANDROTO IR IŠ KOLEKCININKO P. KAMINSKO ARCHYVO



FOTOESĖFOTOESĖ

53PLATUMOS 2015 KOVAS–GEGUŽĖ 53

RUBRIKA


FOTOESĖ



FOTOESĖ



SPECIAL ISTAI PATARIA


KAD DŽIUGINTŲ PAVASARIO GĖLYNAS

PAVASARĮ SODE IR GĖLY-NE – PATS DARBYMETIS. NE PASLAPTIS, KAD GRA-

ŽIAI PRIŽIŪRĖTAS IR APSODIN-TAS GĖLYNAS ŽAVI NE TIK PATĮ ŠEIMININKĄ, BET IR PAPUOŠIA SODYBĄ. JEIGU NORIME, KAD GĖLYNAI PRAŽYSTŲ SPALVINGAIS ŽIEDAIS, TURIME ĮDĖTI DAUG LAIKO IR PASTANGŲ. ŠTAI KELE-TAS PATARIMŲ, KĄ REIKĖTŲ NU-VEIKTI PAVASARĮ, KAD GĖLYNAS DŽIUGINTŲ IR TRAUKTŲ AKĮ.

Kovo mėnesį pražysta pirmieji gėlių žiedai: heleborai, snieguolės, kro-kai, ankstyvosios tulpės. Pats me-tas patikrinti, ar tinkamai pridengti visžaliai dekoratyviniai augalai: rododendrai, lauralapės vyšnios, buksmedžiai, jautresni spygliuočiai. Kovą vis dažniau dienomis pasi-rodanti saulė žadina gyvybinius augalų procesus, o naktimis spau-džiantis šaltukas dar gali pakenkti. Todėl visžalius augalus apdenkite balta daržo plėvele ar kita lengva medžiaga, gerai pritvirtinkite.

Kovo mėnesį reikėtų formuoti deko-ratyvinius medžius ir krūmus, atlikti sanitarinį jų genėjimą – pašalinti nu-džiūvusias, sergančias ar mechaniškai pažeistas šakas, praretinti vaismedžių lajas. Silpnai augančių dekoratyvinių augalų šakos patrumpinamos dviem trečdaliais, labiau augančių – iki pu-sės. Nykštukinių medžių ir krūmų, spygliuočių genėti nereikia. Nukar-pykite ligustrų, paprastųjų skroblų, gudobelių gyvatvores, jei, žinoma, to nepadarėte praeitą rudenį.

Jei nužydėjusių ūglių viršūnėlių neapkarpėte rudenį, tai padaryki-

te dabar. Vienu kartu nenupjau-kite daugiau kaip trečdalio visų stiebų, išskyrus senus, atjauni-nimo reikalaujančius krūmus ir tais atvejais, kai norite paskatinti vešlesnį krūmų augimą. Tai tinka žagreniams, jonažolėms, japo-ninėms lanksvoms, erškėčiams, budlėjoms, veigelėms, sidabrakrū-miams. Negenimi šie krūmai po 7–10 metų pasensta ir praranda dekoratyvumą.

Nuo kovo pradžios į lovelius balko-nuose ir ant palangių pasodinkite našlaičių, saulučių, neužmirštuolių. Jurginų šakniagumbius, kardelių bei montbrečių gumbasvogūnius, kanų bei vandens lelijų šakniastiebius lai-kykite 3–5 laipsnių šilumos patalpo-je, kurios santykinė oro drėgmė – apie 70 proc. Dienomis patalpas dažnai vėdinkite.

Šildomame šiltnamyje arba ant palangės pasėkite vienmečių gėlių. Žaliaisiais auginiais pradėkite au-ginti chrizantemas, pelargonijas, begonijas, fuksijas ir kt. Gumbines begonijas ir gloksinijas dauginkite gumbų dalijimu.

SVARBIAUSI DARBAI KOVO MĖNESĮ


Balandį savo spalvingais žiedais džiugina heleborai, krokai, scylės, ankstyvosios tulpės, žydrės, rak-tažolės, saulutės, įvairiaspalvės našlaitės ir kiti anksti pražystantys augalai.

Nuo balandžio pradžios galite so-dinti vasaržalius augalus, o antro-joje mėnesio pusėje – visžalius. Sodinimo darbus reikėtų baigti iki susprogstant pumpurams. Tai, žino-ma, netaikoma konteineriuose au-ginamiems augalams – juos galima sodinti visą vegetacijos periodą. Į paruoštas duobes (jos turi būti šiek tiek didesnės už augalo šaknyną) augalus sodinkite tokiu pat gyliu, kaip jie augo anksčiau, neužberda-mi šaknies kaklelio. Pasodintus au-galus gausiai paliekite, o dirvą apie augalą mulčiuokite 8–10 cm mulčio

sluoksniu. Geriausiai tam tinka aukš-tapelkės (skirtos spygliuočiams) arba nurūgštintos (skirtos lapuočiams) durpės. Visžalius rododendrus so-dinkite į specialiai paruoštą rūgščios žemės mišinį pusiau pridengtose nuo saulės vietose.

Balandžio pradžioje genėkite va-saržalius medžius ir krūmus, jei to nespėjote padaryti kovo mėnesį. Tačiau pavasarį žydinčių forsitijų ir alyvų gyvatvorių dabar nekarpykite, tą padarysite nužydėjus augalams. Visžales gyvatvores genėkite birže-lio mėnesį. Sumedėjusius dekoraty-vinius augalus patręškite granuliuo-tomis, lėtai tirpstančiomis trąšomis įterpdami jas į dirvą (25–30 g/kv. m). Augalams maisto medžiagų pakaks 3–4 mėnesiams.

Arbatines hibridines ir poliantines

SVARBIAUSI DARBAI BALANDŽIO MĖNESĮrožes nukarpykite, ant kiekvienos šakos palikdami po 2–3 pumpurus. Pašalinkite silpnus ir plonus stiebus. Vijoklinių rožių visai nekarpykite, nes jos krauna žiedus ant pernykš-čių ūglių. Nukirpkite tik aplūžusias, senas parko rožių šakas. Nuo pri-lenktų prie žemės jaunų stiebinių rožių nukaskite žemės kaupus. Būtinai prieš susiformuojant pum-purams pakelkite jų stiebus – pavė-lavus jie nulūš.

Balandį nuo vejų nugrėbkite lapus, jas vėdinkite, tręškite kompleksinė-mis trąšomis su didesniu azoto kie-kiu (20–30 g/kv. m). Taip pat šį mė-nesį galite persodinti daugiametes gėles. Balandžio pabaigoje sodinkite kardelius, acidanteras, montbretes, tigrenes, frezijas, galtonijas bei kiš-kiakopūsčių gumbelius. Sodinkite tik sveikus gumbasvogūnius, kasmet pasirinkdami vis kitą vietą.



Gegužės mėnuo – pats svogūninių gėlių žydėjimo metas: žydi krokai, žydrės, sniegžydrės, hiacintai, nar-cizai, tulpės.

Gegužės pradžioje baikite sodinti sumedėjusius dekoratyvinius auga-lus, išaugintus grunte, o išaugintus vazonuose galite sodinti visą vasa-rą. Atsodinkite po žiemos nušalu-sius augalus.

Jei dar nenukarpėte vasaržalių gyvatvorių, tą padarykite gegužės mėnesį. Iškirpkite arba suriškite

po žiemos išlenktas dekoratyvinių krūmų ir medelių šakas, kad jos sugrįžtų į buvusią vietą. Apgenė-kite lanksvas, hortenzijas, sida-brakrūmius, ant pirmamečių ūglių kraunančius žiedinius pumpurus. Taip augalai stipriau augs ir gau-siau žydės.

Gegužę formuokite pušis – karpy-dami jas galite pažeminti ar sutan-kinti. Šiųmetinius ūglius („žvakes“) perkirpkite per pusę, kad dar tais pačiais metais susidarytų nauja pumpurų „rozetė“. Pušys bus tan-kios ir purios. Tą patį padarykite ir kitais metais.

Prieš vienus ar dvejus metus pasodin-tus dekoratyvinius augalus patręškite kompleksinėmis trąšomis su mikro-elementais, kad jie geriau įsišaknytų ir sutvirtėtų. Apie vieną augalą, atsi-žvelgdami į jo dydį, išbarstykite apie 30–40 g trąšų ir jas įterpkite. Senes-nių augalų, jei gerai auga ir dekoraty-

viai atrodo, tręšti nebūtina.

Sodinkite kardelius, acidanteras, montbretes ir kitas nežiemo-jančias svogūnines gėles. Taip pat gegužės pabaigoje sodinkite jurginus. Didelius kerus padaly-kite į keletą dalių, tada jie žydės didesniais žiedais. Pakanka ir vieno gumbo su gerai išsivysčiu-siu pumpuru bei sveiku šaknies kakleliu. Iškaskite 40 cm gylio duobę ir į jos dugną pripilkite trąšios žemės. Gumbą padėkite 15–20 cm gylio duobutėje taip, kad jo pumpuras būtų ties duo-bės viduriu.

Prižiūrėkite šiltnamiuose augi-namus gėlių daigus, dauginkite chrizantemas. Kai praeis šalnų pavojus, gėles pasodinkite į gė-lynus – tuomet vasarą grožėsitės spalvų jūra. Taip pat lauke pa-sėkite daugiamečių ir dvimečių gėlių sėklų.

SVARBIAUSI DARBAI GEGUŽĖS MĖNESĮ



pavasarį ilgiau užsilaiko vanduo.

Daugiametės našlaitės sodinamos rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais arba pavasarį 15–20 cm atstumu viena nuo kitos (25–30 daigų/kv. m). Prieš sodinant dirvą reikia patręš-ti kompostu (10–15 kg/kv. m) ir perkasti 20 cm gyliu. Pasodintas gausiai laistyti. Vienoje vietoje naš-laitės auginamos 3–4 metus. Ilgiau auginti nepatartina, nes kereliai smarkiai ištįsta, išsidraiko, silpniau žydi. Pašalinus nuvytusius žiedus, galima pratęsti žydėjimo laikotarpį.

Daugiametes našlaites tinka auginti alpinariumuose, prie vandens basei-nų, darželiuose, balkonuose, love-liuose, lauko vazonuose, kapinėse. Tinka skinti mažoms puokštelėms.

DAUGIAMETĖS NAŠLAITĖS (Viola L.)

Pražysta pavasarį, nutirpus snie-gui. Žiedai pavieniai, balti, melsvi, mėlyni, violetiniai, vienspalviai ar dvispalviai, švelniai kvepiantys. Be visiems gerai pažįstamų dvime-čių našlaičių (Viola x wittrockiana Gams.), Lietuvoje auginamos ir daugiametės našlaitės, grožiu ir ilgu žydėjimo laiku nenusileidžian-čios daugeliui gėlių. Labiausiai pa-plitusios tiesiaragės, kvapiosios ir drugiažiedės našlaitės.

Tiesiaragės našlaitės geriau auga saulėtose vietose, kvapiosios – saulėtose ir šviesiose paunksnėse, o drugiažiedės – pavėsingose ir net ūksmingose vietose, derlingo-je, purioje, gana drėgnoje dirvoje. Nepakenčia šlapių vietų, kuriose

TULPĖS (Tulipa L.)

Daugiametės svogūninės gėlės, žydinčios pavasarį. Iš gausybės tulpių rūšių gražias žiedais ir įdo-mios formos lapais išsiskiria Kauf-mano, Fosterio ir Greigo tulpės. Tai laukinės šių augalų veislės bei jų hibridai, vis dažniau auginami gėlynuose. Didžiausias šių tulpių trūkumas – mažai išauginama svogūnėlių.

Gėlynuose šios tulpių veislės augi-namos vienoje vietoje keletą metų, mėgsta saulėtą, nelabai pavėsingą, šiltą vietą. Gerai auga drėgnoko-je, trąšioje, vandeniui laidžioje, neutralioje (pH 6,5–7) priesmėlio (priemolio dirvose skursta) dirvoje. Vegetacijos metu dirva turi būti drėgna. Augalams kenkia ir sausra, ir užsistovėjęs vanduo. Nužydėju-sius žiedus reikia iš karto pašalinti, o lapams leisti nudžiūti patiems. Kai augalų lapai pageltonuoja ir sunyksta, tos vietos lieka tuščios (todėl tulpės sodinamos šalia dau-giamečių gėlių).

Iškasamos birželio mėnesį. Į naują vietą gėlyne, alpinariume sodinama rugsėjo–spalio mėnesiais 8–10 x 15–25 cm. Tinka skinti puokštėms, pražydinti žiemą.

10 POPULIARIAUSIŲ

DARŽELIO GĖLIŲ


BALTAŠAKNĖS (Polygonatum Miller)

Daugiametės, šakniastiebinės, pavasarį žydinčios gėlės, mėgs-tančios pavėsį. Šakniastiebis ryš-kiai nariuotas, tarsi mazguotas, horizontalus, šliaužiantis, baltas, storas, mėsingas, su smulkiomis šaknimis. Lapai lancetiški, linijiški ar plačiai ovalūs, stambūs, prieš-priešiniai arba menturiniai. Žiedai ištįsusio varpelio formos, nusvirę, balti, gelsvi, rečiau rausvi, išaugę lapų pažastyse, pavieniui ar po kelis. Žydi gegužės mėnesį. Auga-lo vaisius – raudona arba tamsiai mėlyna uoga, nevalgoma, nes yra nuodinga. Tai nereiklus, bet labai gražus augalas, tad verta pasi-sodinti keletą rūšių arba dekora-tyvesnių jų formų, pvz. didžiąją, vaistinę ar menturinę baltašaknes.

Baltašaknės mėgsta pavėsingas vie-tas, saulėtoje vietoje išauga ne to-kios vešlios. Dirvai nėra reiklios, bet geriau auga drėgnesnėje ir derlingo-je priemolio dirvoje. Vienoje vietoje gali augti iki 8–10 metų. Mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia užsisto-vėjusio pavasario vandens – nepa-tartina sodinti žemose, užliejamose vietose. Dažniausiai sodinama pa-vieniui, grupėmis ūksmingose sodo vietose, prie baseinų, didesniuose soduose. Auga greitai, netrukus su-želia tankūs sąžalynai. Sausrų metu baltašaknes reikia laistyti. Žiemoja nedengtos.

Šios gėlės tinka skinti puokštėms. Žiedai, pamerkti vandenyje, laikosi 5–7 dienas.

HELEBORAI (Helleborus L.)

Daugiamečiai dekoratyviniai au-galai. Jų lapai giliai plaštakiškai suskaidyti į 7, 8 arba 9 dalis, stiebai stori ir mėsingi. Heleborai pražysta labai anksti, vasario mėnesio pabai-goje – kovo mėnesį, kai žemę dar kausto šaltukas, todėl dar vadinami sniego rožėmis, nes labai atsparūs šalčiui. Sėklos sunoksta kasmet. Gėlynuose auginama daugybė rūšių šių augalų, pvz., dvokiantysis, ryti-nis, baltažiedis, rausvažiedis hibridi-nis heleboras ir kt.

Šiems augalams patinka pavėsis arba pusiau pavėsingos vietos. Dvokiantieji heleborai gerai jaučiasi ir saulėtoje vietoje, ištveria sausras. Geriausiai auga derlingose, giliai įdirbtose, drėgnose, neutraliose ar silpnai kalkingose (pH 6,5–7,3) vi-dutiniškai sunkaus priemolio dirvo-

se. Vienoje vietoje heleborai gali augti daug metų. Jie nemėgsta persodinimo, persodinti ilgai skursta, prastai auga ir beveik nežydi. Paprastai augalai būna atsparūs šalčiui, tačiau dvokian-čiuosius ir lepesnius hibridinius heleborus žiemą reikia pridengti sausais lapais ir eglišakėmis.

Dauginama kero dalimis anks-ti pavasarį, sodinama kas 35–40 cm. Sėklos sėjamos ką tik sunokusios – birželio pabaigoje. Sėjinukai pražysta po 3–5 metų.

Tinka sodinti gėlynuose, alpi-nariumuose, prie baseino ar tvenkinio, parkuose – medžių paunksnėje. Žiedai, pamerkti vandenyje, laikosi 5–9 dienas.



KROKAI (Crocus L.)

Daugiametės gumbasvogūninės ankstyvosios pavasario gėlės, kvepiančios saule ir atgimstan-čia gamta. Užauga iki 8–40 cm aukščio. Lapai žali, standūs, siauri, smailėjantys, su šviesia juosta išilgai vidurio, dažniau-siai iš žemės išlenda vėliau nei žiedai. Žiedai pavieniai, sukrauti ant neaukštų stiebelių, taurelės pavidalo, įvairių spalvų: balti, geltoni, oranžiniai, mėlyni, aly-viniai, violetiniai. Iš suaugusio gumbasvogūnio išauga 1–4 žie-dai. Žydi kovo–balandžio mėne-siais. Augalo vaisius – dėžutė, kurioje subręsta sėklos. Yra de-šimtys krokų rūšių ir šimtai veis-lių. Daugelis jų žydi pavasarį. Gėlynuose daugiausia auginami

pavasariniai ir auksuotieji krokai.

Krokai gerai auga lengvoje, drėg-noje, derlingoje priesmėlio bei priemolio dirvoje saulėtoje ar pu-siau pavėsingoje vietoje. Laukinės krokų rūšys dirvai nereiklios, o kultūrinėms veislėms reikia geros dirvos ir rūpestingos priežiūros. Krokai nepakenčia pažliugusios žemės, o kai kurios jų rūšys ne-mėgsta gajų, vešliai kerojančių augalų kaimynystės (pavyzdžiui, auksuotieji krokai). Šios gėlės daž-niausiai dauginamos gumbasvo-gūniais (pakaitiniais ir dukteriniais „vaikučiais“), kartais – sėklomis, kurios rudenį sėjamos į purią, derlingą dirvą. Krokų gumbasvo-gūniai iškasami birželio pabaigoje, kai visai nudžiūsta jų lapai (vėliau gumbasvogūnius sunku surasti). Iškasti, apdžiovinti ir atskirti gum-basvogūniai sudedami į dėžutes ir

laikomi iki sodinimo. Gumbasvo-gūniai sodinami nuo rugpjūčio iki rugsėjo mėnesio vidurio. Sodinti reikia 5–7 cm atstumu vienas nuo kito ir iki 8 cm gylio dirvoje. Ma-žesni gumbasvogūniai sodinami sekliau – 5–6 cm gylio dirvoje. Krokai vienoje vietoje auga 3–4 metus, tuomet lizde išauga dau-giau gumbasvogūnių, žydi dešimt ir daugiau žiedų. Kad krokai grei-čiau pasidaugintų, juos reikia kas-met iškasti.

Krokai sodinami grupelėmis gėly-nuose, alpinariumuose, saulėtose atšlaitėse, dideliais guotais žaliose vejose, tinka sodinti induose. So-dinami tose vietose, kur greičiau nutirpsta sniegas (nes gali pražysti dar esant sniegui).


MARGUTĖS (Fritillaria L.)

Daugiametės svogūninės pavasarį žydinčios gėlės. Tai labai gražūs, darželius puošiantys augalai. Daž-niausiai gėlynuose auginamos blyš-kiosios, daugiažiedės ir paprasto-sios margutės.

Margutės mėgsta saulėtas vietas (bet auga ir šviesiose paunksnėse) ir derlingą, bet ne per drėgną pries-mėlio ar priemolio dirvą. Vasarą, ramybės laikotarpiu, dirva turėtų būti sausa. Pavėsiui jautriausios daugiažiedės margutės.

Margutės dauginamos vegetatyviniu būdu svogūnėliais arba sėklomis. Sėklos sėjamos šviežios, tik ką su-rinktos. Sėjinukai pražysta po 4–6 metų. Vegetatyviniu būdu daugi-nasi lėtai, per 4–5 metus užaugina

tik 3–4 dukterinius svogūnėlius. Svogūnėliai kasami nudžiūvus stiebams. Iškasti išdžiovinami ir laikomi sausoje patalpoje. Sodina-mi rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Stambūs daugiažiedžių margučių svogūnai sodinami 20–30 cm gylio dirvoje 20–25 cm atstumu vienas nuo kito. Viename kvadratiniame metre sodinama 18–20 svogūnėlių. Smulkesni svo-gūnėliai sodinami sekliau ir tan-kiau. Prieš sodinimą dirvą reikia patręšti kompostu arba minerali-nėmis kompleksinėmis trąšomis.

Margutės sodinamos grupelėmis alpinariumuose, gėlynuose, pasta-tomuose induose. Žiedai tinkami skinti puokštėms. Pamerkti laikosi 5–7 dienas.

SNIEGUOLĖS (Galanthus L.)

Svogūninės, daugiametės, anks-čiausiai pavasarį pražystančios mūsų darželio gėlės. Iš jų svogū-nėlių poromis išauga siauri, statūs, blizgantys, vidutinio tamsumo, žali lapai ir žiedkočiai, ant kurių pražys-ta balti, svyrantys 1,5–3 cm ilgio žiedeliai su vos juntamu pavasario aromatu. Žiedą sudaro trys dide-li balti išoriniai vainiklapiai ir trys trumpi vidiniai vainiklapiai su žals-vomis dėmėmis. Šaknys kuokštinės, iki 20–30 cm ilgio. Svogūnai dau-giamečiai, 1–3 cm skersmens. Au-galo vaisius – dėžutė. Dažniausiai auginamos baltosios snieguolės.

Snieguolės mėgsta saulėtą vietą ir purią, derlingą, drėgnoką priesmė-lio dirvą. Peržydėjus, kai lapai pra-deda gelsti, bet dar būna ne visai nudžiūvę, svogūnėliai iškasami ir išrūšiuojami pagal dydį. Į gėlynus

geriausia sodinti ne mažesnius kaip 1 cm skersmens svogūnėlius, nes tokie augalai jau žydi.

Į nuolatinę vietą svogūnai sodinami rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais į kom-postu (5 kg/ kv. m) arba mineralinė-mis kompleksinėmis trąšomis (20 g/kv. m) patręštą dirvą (5 kg/kv. m) 8 (10) x 10 cm atstumu vienas nuo kito ir 8–10 cm gyliu. Vienoje vietoje nepersodintos snieguolės gali augti 4–5 metus ir ilgiau. Pasodintos vejo-je pačios užsisėja ir išplinta.

Snieguoles tinka sodinti grupėmis vejose, prie sumedėjusių augalų, svogūninių gėlių gėlynuose, alpina-riumuose, žydinčiose pievelėse, bor-teliams apsodinti, taip pat kapinėse. Tinka sodinti loveliuose, pastato-muose vazonuose, skinti mažoms puokštelėms. Žiedeliai, pamerkti vandenyje, laikosi 5–7 dienas.



PLUKĖS (Anemone L.)

Daugiametės šakniastiebinės ar šakniagumbinės gėlės, žydin-čios pavasarį ir užaugančios iki 15–25 cm aukščio. Skroteliniai lapai skaldyti (kartais jų nebūna), stiebiniai dažnai menturiniai, jų negausu. Žiedai auga pavieniui arba daugiažiedžiuose žiedynuo-se. Augalo vaisius – riešutėlis. Auginama nemažai rūšių ir dau-gybė originalių plukių veislių, pvz baltažiedė, lieknoji, kaukazinė, švelnioji plukė ir kt. Daugelis jų žydi balandžio pabaigoje – gegu-žės mėnesį.

Šios gėlės mėgsta lengvą, gerai įdirbtą, humusingą dirvą, todėl prieš sodinant ją reikia pagerinti kompostu arba lapine žeme (10–15 kg/kv. m). Geltonžiedės ir baltažie-dės plukės geriausiai auga pusiau pavėsingose, o lieknosios, kau-kazinės ir švelniosios – saulėtose vietose.

Visų plukių sodinukai sodinami 2–5 cm gylio dirvoje kas 15–20 cm. Pasodinus palaistoma. Persodin-tos plukės pražysta kitą pavasarį. Nepersodintos vienoje vietoje gali augti 4–5 metus. Plukes galima dauginti ir sėklomis. Jų sėklas ge-riausia sėti rudenį, nes pasėtos pavasarį blogiau dygsta. Baltažiedė, geltonžiedė ir lieknoji plukės žiemo-

ja nedengtos. Kaukazinė ir švelnioji bei kitos plukės pavasarį žydinčios plukės yra jautrios šalčiui, todėl žie-mą jas reikia uždengti eglišakėmis, mulčiuoti durpėmis.

Baltažiedes ir geltonžiedes plukes tinka sodinti dideliuose plotuose (parkuose ar sodybose po me-džiais), bet tik kai kurias jų veisles galima auginti atviruose gėlynuose. O lieknosios, kaukazinės ir švelnio-sios plukės sodinamos atviruose saulėtuose gėlynuose, alpinariu-muose, kapinėse. Žiedai, pamerkti vandenyje, laikosi 3–5 dienas.


NARCIZAI (Narcissus L.)

Daugiametės svogūninės pavasarį žydinčios gėlės, jau daugelį metų auginamos darželiuose. Lapai linijiški, plokšti, melsvai žali arba žali. Žiedai balti, geltoni, pavieniai, turi stiprų svaiginamą kvapą. Gėlynuose daž-niausiai auginami tariamieji ir poeti-niai narcizai bei gausybė jų veislių.

Šios gėlės geriausiai auga saulėtose vietose arba šviesiose paunksnėse, vandeniui laidžiame, humusingame, priesmėlio ar lengvo priemolio dirvo-žemyje. Liepos mėnesį visa antžemi-nė augalo dalis nunyksta. Svogūnai dažniausiai kasami liepos pabaigo-

je – rugpjūčio pradžioje. Narcizų svogūnus geriau persodinti ką tik iškastus, nes padžiovinti vėliau išleidžia šaknis, o neįsišakniję blo-giau žiemoja. Ilgai nepersodinant žiedai susmulkėja. Persodinti reikia kas 3–4 metus (jei geros augimo sąlygos, galima ir rečiau). Viename kvadratiniame metre vidutiniškai sodinama 25–30 svogūnų.

Tinka sodinti įvairiuose gėlynuose, alpinariumuose, tarp sumedėjusių augalų, kapinėse, lauke loveliuose, vazonuose bei pražydinti žiemą. Pamerkti laikosi 5–7 dienas. Į vazą narcizus geriau merkti vienus (į vandenį išsiskiria gleivių), nes su jais pamerktos kitos gėlės greitai nuvysta.

RAKTAŽOLĖS (Primula L.)

Daugiametės gėlės, žydinčios pava-sarį. Jų yra daugybė rūšių ir veislių. Gėlynuose anksčiausiai pražysta Julijos, paprastosios, dantytalapės ir aukštosios raktažolės.

Raktažolės geriausiai auga pusiau pavėsingoje vietoje drėgnoje, pu-veningoje, purioje, vandeniui lai-džioje dirvoje. Rugpjūčio mėnesį sodinamos į nuolatinę vietą 15 cm atstumu viena nuo kitos. Kitąmet žydi gausiai. Persodinus pirmąją sa-vaitę reikia gausiai laistyti. Vienoje vietoje gerai auga apie 3–4 metus. Per sausrą gėles reikia laistyti, tręšti 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu.

Raktažoles labai tinka sodinti alpi-nariumuose (20–16 kerų/1 kv. m), nedidelėmis grupėmis (po 3–10 kerų) gėlynuose, prie baseinų, bor-teliams apsodinti, balkonų loveliuo-se ir vazonuose, galima pražydinti žiemą, taip pat sodinti kapinėse. Žiedai, pamerkti vandenyje, laikosi 3–5 dienas.

DAUGIAU PATARIMŲ RASITE KNYGOJE „PRAKTIŠKOS MOTERS KNYGA“!

Nuotraukoje akcentuojamas pagrindinis patiekalas


PATARIA SPECIAL ISTAI

TEMA, KURIOS ĖMIAUSI, GALI KELTI KLAUSIMĄ: KAM VISO TO REIKIA? KAI KNYGYNŲ LENTYNOS PILNOS RECEP-TŲ KNYGŲ, O INTERNETE – KALNAI RECEPTŲ, ILIUSTRUOTŲ PROFESIO-NALŲ PADARYTOMIS NUOTRAUKO-MIS, TOKIA REAKCIJA NATŪRALI. VIS TIK PABANDAU ATSAKYTI – MAISTO FOTOGRAFAVIMAS TOKS PAT MALONUS IR „SKANUS“ UŽ-SIĖMIMAS, KAIP IR PATS MAISTO RAGAVIMAS. NORS PAGRINDINĮ DĖMESĮ SKIRIU ARCHITEKTŪRAI IR KELIONĖMS FOTOGRAFUOTI, KARTKARTĖMIS NEATSISPIRIU PA-GUNDAI SURENGTI VIENĄ KITĄ MAISTO FOTOSESIJĄ. PABANDYKI-TE – JUMS PATIKS.

Tekstas ir nuotaukos: VYTAUTO KANDROTO

FOTOGRAFUOJAME MAISTĄ

DARBAS KOMANDOJEPirmoji taisyklė, kurios reikėtų lai-kytis, – prikalbinti „projekte“ daly-vauti daugiau žmonių. Sutikite, kad pačiam gaminti maistą, jį dekoruoti, serviruoti, po to taisyti padėtį lėkš-tėje ir riebaluotais pirštais spau-dyti fotoaparato mygtukus – ne pats tinkamiausias būdas. Čia kaip vairuoti automobilį, tuo pat metu viena ranka kalbėti telefonu, kita – reguliuoti radijo imtuvą ir akimis flirtuoti su šalia sėdinčia mergina. Nė vieno darbo nepadarysite gerai.

Profesionalios fotosesijos metu dir-ba bent trys žmonės: virėjas, kuris pagamina maistą, virtuvės šefas, kuris serviruoja patiekalą lėkštėje, ir fotografas. Žinoma, didžiųjų maisto leidinių redakcijose dirba ištisa ko-manda – straipsnio autorius, leidinio redaktorius, fotografo asistentai, ap-švietėjai ir kitas personalas. Galų gale, juk fotografuojami kalnai maisto, kurį paskui reikia kažkam ir suvalgyti...

Namų sąlygomis pradedantiesiems fotomėgėjams užteks dviejų žmonių tandemo – įkalbėkite gerai virtuvės procesus išmanantį savo šeimos narį, giminaitį ar artimą draugą pabūti „virtuvės šefu“, o jums teks fotografo vaidmuo.

[ I D A L I S ]


FOTOGRAFUOJAME MAISTĄ

Patiekalui nuotaiką ir grožį suteikia stalo ir maisto dekoras

Pradžioje galima pasitreniruoti su paprastais savybių nekeičiančiais maisto produktais – duona, sausainiais



MAISTO PARUOŠIMAS FOTOSESIJAI Skirtingi patiekalai reikalauja skir-tingo pateikimo būsimajam įamži-nimui. Tačiau yra keletas bendrų taisyklių, kurio galioja maisto fo-tosesijoms.

1Maistas turi būti šviežias, ką tik pagamintas ir patiektas. Neprisigaminkite daug pa-

tiekalų iš karto, nes „sandėliuoja-mi“ jie praranda prekinę išvaizdą – puode laikomi išvirti patiekalai išmirksta, praranda formą, orkaitėje ar karštoje keptuvėje perlaikyti – apdžiūsta, o išimti ir sudėti į lėkštę – sustingsta, apsitraukia vos įžiū-rima, tačiau „reikalus gadinančia“ riebalų plėvele. Tas pats galioja ir šaltiesiems patiekalams: pavyzdžiui, supjaustyti vaisiai greitai oksiduoja-si (paruduoja), salotų kraštai – pa-tamsėja, padažai ir pagardai – susi-sluoksniuoja, apsitraukia.

2Pusę nuotraukos grožio suda-ro indas, kuriame serviruoja-mas patiekalas: pati lėkštės

faktūra, maisto išdėstymas, dekora-vimas. Maistui fotografuoti netinka (bet yra išimčių) lygūs, baltos spal-vos indai, taip pat šaltų atspalvių lėkštės. Labiau tinka raštuoti, šiltų spalvų ir atspalvių indai. Padėliokite iš anksto ir nufotografuokite tuščias lėkštes. Fotoaparato ekrane maty-dami vaizdą galėsite apsispręsti dėl indų tinkamumo.

3 Stalo dekorą, indus ir aplinką derinkite pagal fotosesijos te-matiką: velykiniam stalui pa-

puošti tiks žalumynai, pavasarinių gėlių žiedai bei velykinių margučių fonas, o mėsos troškiniui tiks rude-ninių gėrybių atsargos (jei tik tokių turite): nugeltę klevo lapai, paberti kaštonai, džiovintų šermukšnių uogų šakelė. Pasitelkite fantaziją ir pereikite per savo namų lentynas – tikrai atrasite priemonių trims ketu-rioms skirtingoms idėjoms.

4Maistas inde turi būti kruopš-čiai patiektas, lėkštės ir įran-kiai švarūs, į indus neprila-

šinta skysčių (nebent tai – virtuvės šefo sumanymas). Suteptą lėkštę reikėtų pakeisti kita arba išplauti ir vėl išblizginti. Maistui dekoruoti tinka žalumynai, kontrastuojančios spalvos akcentai, iš padažo sukurta mini kompozicija. Atsainus patieka-lo sukrovimas į lėkštę vienareikš-miškai lemia apgailėtiną fotografijos rezultatą. Lėkštėje turi dominuoti pagrindinis patiekalas – dėl to kartais būtina atsisakyti dalies gar-nyro. Niekam neįdomi bulvių košė ar žiupsnelis ryžių, jei lėkštėje, pa-vyzdžiui, avienos kotletas ar žuvies kepsnys.


Kiekvienuose namuose atrasime priemonių keletui dekoravimo idėjų

Pjaustyti vaisiai ir daržovės greitai oksiduojasi


APŠVIETIMASRengiant profesionalias fotosesijas prioritetas teikiamas dirbtiniam studijos apšvietimui. Tokiu būdu šviesos srautas nekinta ir nesukelia fotografui jokių netikėtumų. Tačiau pastaraisiais metais, išpopuliarė-jus maisto tinklaraščiams ir juose publikuojamoms virtuvės mėgėjų padarytoms nuotraukoms, tapo ma-dinga publikuoti „namų sąlygomis“ fotografuoto maisto nuotraukas – natūralios, pro langą sklindančios šviesos prieblandoje ar po „atviru dangumi“ – jūros pakrantėje, va-sarnamio terasoje ir pan. Pabandy-kime pasaulines madas pakopijuoti ir mes – dirbdami namų sąlygomis, t. y. be studijos lempų. Tačiau čia irgi pravers keletas taisyklių.

1Fotografuodami patalpoje, pa-sirinkite šiaurinėje namo pusė-je esantį langą. Sunku nebus,

nes daugelyje pastatų virtuvė, kaip ir kitos pagalbinės patalpos, pro-jektuojama būtent šiaurinėje namo dalyje. Jei Jūsų virtuvė saulėta, tada paieškokite lango, per kurį ne-krinta tiesioginiai saulės spinduliai, arba palaukite lengvai apsiniauku-sios dienos. Niūrūs, sunkūs debesys netiks, nes patalpoje bus per mažai šviesos.

2Fotografuojamas maistas tu-rėtų būti 0,5–1 m atstumu nuo lango, klasikiniu atveju

šviesa turi kristi iš kairės. Čia tin-ka visos natiurmortams taikomos taisyklės. Norėdami pasipraktikuoti prieš rimtą fotosesiją galite valan-dėlę pažaisti su vaisių pilna lėkšte,

vaza su gėlėmis ir kitomis greitai savybių nekeičiančiomis dekoraci-jomis.

3Jei nuspręsite fotografuoti po atviru dangumi, venkite tie-sioginių saulės spindulių. Tam

tiks dengta terasa, pavėsį teikianti sodo medžių paunksmė ar šešėlį metantis pastato fasadas. Bet ku-riuo atveju lauke šviesos bus gero-kai daugiau nei patalpoje.

4Jei lėkštė ar patiekalas meta per tamsius pusšešėlius, iš tos pusės pastatykite baltos

spalvos skydą. Jei jo neturite, tiks netgi baltos medžiagos gabalas ar kartono lapas. Reguliuokite gauto balto fono padėtį akimis įvertinda-mi, kaip keičiasi pusšešėliai po lėkš-te. Tą patį darykite ir su per ryškia šviesa – langą ar šviesą skleidžian-čią erdvę pridenkite plonu peršvie-čiamu baltu audeklu. Iš bėdos tiks ir popierius.

Kai jau susikūrėte tinkamą aplinką, metas kibti į darbus. Jei abejojate savo žiniomis, pradė-kite nuo paprastesnių – šaltųjų patiekalų.

Apie profesionalių foto-grafų gudrybes įamži-

nant sudėtingai gaminamus ir fotografuojamus patieka-lus – kituose „Platumų“ nu-meriuose.




ĮSPŪDŽIA I IŠ . . .

(NE)ATRASTOJI RUMUNIJA


(NE)ATRASTOJI RUMUNIJATekstas ir nuotraukos: GINTARO KANDROTO

ŠIĄ VASARĄ PORĄ SAVAIČIŲ TEKO PAKELIAUTI PO RU-MUNIJĄ – LIETUVIŲ KELIAU-

TOJŲ DAR NELABAI MĖGSTAMĄ, VERTINAMĄ KAIP PUSIAU LAUKINĘ IR NESAUGIĄ. KO TIK NETEKO PRISIKLAUSYTI PRIEŠ KELIONĘ APIE ŠIĄ ŠALĮ: „ČIGONAI, VAGYS, SUKČIAI, TINGINIAI, VARGŠAI... KUR JUS VELNIAS NEŠA – AP-VOGS, NURENGS, NUAUS, KURĄ IŠLEIS...“ TAČIAU PAKELIAVUS IR PAMAČIUS RUMUNIJĄ SAVOMIS AKIMIS BENT JAU MAN SUGRIUVO DAUG IŠANKSTINIŲ STEREOTIPŲ. PER DVI SAVAITES NIEKAS MŪSŲ NESUMUŠĖ, NEAPVOGĖ, NEAPI-PLĖŠĖ, NORS KELIAUDAMI KEM-PERIU – NAMELIU ANT RATŲ – NAKVOJOME IR VIDURY LAUKŲ AR TIESIOG MIESTO GATVĖJE. NEBUVO JOKIOS RIMTESNĖS KONFLIKTINĖS SITUACIJOS. NET VISUR ZUJANTYS POLICININKAI, KURIŲ TEN IŠTIES GAUSU, IR TIE SUSTABDĖ VIENINTELĮ KARTĄ PATIKRINTI DOKUMENTŲ. O ŠTAI GERŲ ĮSPŪDŽIŲ – NORS VEŽIMU VEŽK. KĄ APLANKYTI, KĄ PAMATY-TI, TEN GALI SURASTI KIEKVIE-NAS: PUIKI GAMTA, SENOVIŠKI KAIMAI IR MIESTELIAI, KALNAI, PILYS, MIESTAI, GALŲ GALE – PUI-KUS PAJŪRIS.

I DALIS



SAUGUMAS Stereotipas, kad Rumunija – nesaugi šalis, susiformavo prieš 15–20 metų. Tada ten tikrai būta visko, tačiau to „visko“ būta ir kone kiekvienoje kitoje Rytų Europos šalyje (prisiminkime, kaip kokiais 1994 metais skubėdavome kuo greičiau pervažiuoti Lenkiją, kur siautė visokie pakelių plėšikai). Dabar jau kuris laikas ten gan saugu. Matėme daugybę policijos – ne tik miestuose ar keliuose, bet ir miesteliuose, net kaimuose. Didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsų „Akropolį“, taip pat matėme gausybę apsaugininkų, ne tik bendrose erdvėse, bet ir atskirose didesnėse parduotuvėse. Net viename kempinge pajūryje takais nuolat marširavo pistoletu ir „bananu“ ginkluotas apsauginis. Regis, tai matydamas turėtum jaustis nejaukiai, tačiau taip nebuvo ir, kaip minėjau, per porą savaičių jokių incidentų nepatyrėme.


ČIGONAIDaugelis turbūt vis dar mano, kad Rumunija – tai šalis, kur didžioji gyventojų dalis – čigonai. Taip nėra. Dar daugiau – čigonai (arba romai) šalyje sudaro mažumą. Statistikos duomenimis, apie 90 proc. iš daugiau nei 19 milijonų gyventojų yra rumunai, su čigonais neturintys nieko bendro, apie 6,5 proc. gyventojų – vengrai ir tik apie 2,5–3 proc. (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus skaičius) – čigonai. Beje, vasaromis jie pasklinda po visą Europą, neaplenkdami ir Lietuvos, kur pakelėse bruka visokį šlamštą pravažiuojantiems ir verčiasi kitokiais ne visai legaliais būdais. O pačioje Rumunijoje keliaudami čigonus matėme vos keletą kartų, porą kartų jų vaikai buvo priėję paprašyti išmaldos. Ir viskas. Na, o tikrieji rumunai, kurie save tokiais laiko, pavadinti čigonais, sako, netgi supyksta. Tačiau su turistais rumunai bendrauja labai maloniai, šiltai. Nors užsienio kalbas mokančių sutikome labai nedaug, tačiau net ir nemokėdami stengiasi padėti kuo galėdami arba ieško to, kas galėtų susišnekėti.


EKONOMIKARumunija laikoma viena skurdžiausių Europos Sąjungos, į kurią ji įstojo 2007 m., narių. Nenorėdamas skaitytojų varginti sausais skaičiais apie BVP ir pan. tik pasakysiu, kad 2012 metais vidutinis darbo užmokestis šalyje siekė apie 1243 litus, o nedarbo lygis buvo 7,6 proc. Nedidelis nedarbas aiškinamas tuo, jog Rumunijoje gausu įvairios pramonės – eksportuojami automobiliai, maisto produktai, karinė produkcija, metalurgijos gaminiai, drabužiai ir gausybė kitų prekių.

Keliauti po šalį nėra brangu. Maistas šalyje kainuoja panašiai kaip Lietuvoje, gal netgi šiek tiek pigiau. Dyzelinio kuro litras kainuoja apie 5 litus, A95 markės benzino litras – irgi beveik tiek pat. Kambarį pajūrio kurorte galima susirasti už 70–100 litų, o namelį kempinge pernakvoti keliaujant – už 40–70 litų. Tad lie-tuviška kišenė klajones po Rumuniją pakelia be didesnio streso.



PAJŪRISKažkodėl dauguma lietuvių, norinčių pailsėti tuose kraštuose prie Juodosios jūros, mieliau renkasi Bulgariją. Rumunija tokiam poilsiui tarsi neegzistuoja. Tačiau puikų pajūrį turi ir ji. Dar daugiau – krantas neuolėtas, paplūdimys – panašus kaip prie mūsų Baltijos. Šalia uostamiesčio Konstancos yra kurortas Mamaja – kiek panašus į mūsų Palangą. Jis siaurame žemės ruože tarp jūros ir ežero driekiasi keletą kilometrų ir visas apstatytas viešbučiais, pensio-nais, kempingais. Gali rinktis pagal norą ir kišenę. Kurortas sparčiai tvarkomas, jau rekonstruota centrinė gatvė, pėsčiųjų promenada centre, o ir pakraščiai pastebimai keičiasi. Paplūdimyje gali nemokamai gulėti ant savo rankšluosčio, gali išsinuomoti gultą ar skėtį. Čia pat veikia barai, picerijos, poilsiautojams siūloma paplaukioti laivu, papramogauti vadinamąja vandens raketa. Veikia didžiulis vandens parkas. Žodžiu, paslaugos panašios kaip ir bet kuriame kitos šalies kurorte.

Be to, Mamaja garsėja lyno keltuvu: už 20 lėjų gali persikelti iš kurorto pakraščio į jo centrą kabinoje virš namų stogų. Šalia kempingo, kuria-me buvome apsistoję, veikė savitar-nos restoranas – tokie kurorte gan populiarūs. 3 žmonių šeima sočiai papietauti gali už 40–60 litų, ir visa tai – vos 50 metrų nuo paplūdimio.



TRANSILVANIJOS SOSTINĖ – KLUŽAS-NAPOKAPirmas kiek rimtesnis stabte-lėjimas buvo antrajame pagal dydį Rumunijos mieste Kluže-Napokoje (Cluj Napoca). Tai Transilvanijos regiono, garsė-jančio grafu Drakula ir viskuo, kas su juo susiję, sostinė (apie Drakulą – kiek vėliau, kitoje dalyje). Dvigubą Klužo-Napo-kos pavadinimą miestas gavo palyginti neseniai, 1974 m. Iki tol jis buvo vadinamas Klužu, dar anksčiau – vengriškai Ko-lozvaru ir vokiškai Klauzenbur-gu. Beje, vengrų ir šiandien čia gyvena daug – iš maždaug 340 000 gyventojų jų yra apie 50 000. Klužas-Napoka garsė-ja kaip labiausiai studentiškas miestas visoje Rumunijoje – čia veikia bent šeši valstybi-niai universitetai ir dar keletas privačių.

Turtinga istorija pasižymintis Klužas-Napoka gali didžiuotis išlikusiu jaukiu senamiesčiu, beje, gan gerai sutvarkytu. Iš kitų 18–19 a. pastatų miesto centre išsiskiria Nacionalinis teatras, vakarais dar ir įspū-dingai apšviečiamas. Istorinė-je miesto dalyje vasarą beveik nuolat vyksta įvairūs festiva-liai, koncertai ir kitokie rengi-niai. Mums teko stebėti sun-kiojo roko koncertą, surengtą pagrindinėje miesto aikštėje šalia paminklo rumunų ir ven-grų karaliui Matejui.


DRUSKOS KASYKLOJE – PRAMOGŲ PARKASPavaikštinėję po šurmuliuojantį Klužą-Napoką, toliau keliavome Turdos druskos kasyklų (Salina Turda) link. Druska čia buvo kasama nuo gilios senovės iki pat 20-o amžiaus, kol jo pabaigoje kasykla baigė savo darbą ir buvo pritaikyta turizmui. Ir pritaikyta tikrai sumaniai: čia galima rasti ne tik haloterapijos centrą ar senoviškų druskos kasimo eksponatų, bet ir didžiausioje kasyklos patalpoje, esančioje kelios dešimtys metrų po žeme, įrengtą savotišką futuristinį pramogų parką. Apima savotiškas jausmas, kai giliame požemyje tau siūlo pažaisti boulingą, mini golfą, stalo tenisą ar netgi pasisukti apžvalgos ratu. Dar kitoje požeminėje er-dvėje tyvuliuoja nedidelis ežerėlis, čia galima pasiirstyti valtele.

Senu, bemaž kilometrą vedančiu tuneliu iš kasyklų galima išeiti į Tur-dos miestelį, na, o šalia automobilių stovėjimo aikštelės veikiančiose suvenyrų parduotuvėlėse jums pasiūlys pačios įvairiausios druskos.

Pats Turdos miestelis didesnio įspūdžio nepaliko. Tačiau lankantis jame galima pasukti dar kelis kilometrus į šalį ir aplankyti Turdos tarpeklį (ru-muniškai Cheile Turzii). Tai apie 3 km ilgio ir iki 300 m aukščio siekiantis įspūdingas kanjonas, kur galima pasivaikščioti įrengtu specialiu taku.



SIGIŠOARA – TRANSILVANIJOS PERLASPasidairę Turdos apylinkėse, atkeliau-jame iki Sigišoaros. Puikiai išsilaikęs nedidelio miestuko senamiestis 1999 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 12-e amžiuje vokiečių įkurta Sigišoara garsi savo citadele, iki mūsų dienų išlikę 14 iš 21 buvusio jos bokštų. Transilvanijos perlu vadinamo-je Sigišoaroje gimė ir augo garsusis Vladas Tepešas, išgarsėjęs Drakulos vardu. Namas, kur jis gimė ir gyveno, pačiame miesto centre. Visai netoli to namo – garsieji mediniai uždengti stu-dentų laiptai, kuriais moksleiviai iš ant kalvos esančios mokyklos pasiekdavo miesto centrą. Beje, mokykla ten vei-kia ir šiais laikais.

Vienas iš Sigišoaros simbolių – Lai-krodžio bokštas. Laikrodyje yra septy-nios medinės judančios romėnų dievų statulėlės, atitinkančios savaitės dienas. Nišoje greta laikrodžio galima išvysti figūrėles, simbolizuojančias Dieną ir Naktį, Teisingumą, Pasaulį, Įstatymus ir kt.

Amatininkais garsėjusioje Sigišoaroje kiekviena meistrų gildija turėjo prižiūrėti kažkurią gynybinės sienos dalį, jiems priklausė ir gynybiniai bokštai. Ir šian-dien galima aplankyti Audėjų, Siuvėjų, Batsiuvių ir kitus išlikusius bokštus.

Laukite tęsinio...


ŠĮ KARTĄ ALĖ BEVALĖ NUSPRENDĖ IŠBANDYTI „EGLĖS“ SANATORIJOS, ESANČIOS BIRŠTONO KURORTE, TEIKIAMUS MALONUMUS. VIENAM SAVAITGALIUI ATSIDUOTI TYLOS IR POILSIO KA-RALYSTEI.

PRISIPAŽINSIU, KAD IŠBANDYTI BIRŠTONE ESANČIOS „EGLĖS“ SANATORIJOS PASLAUGAS KIRBĖJO JAU SENIAI. VISŲ PIRMA, KAD BENT KARTĄ PER METUS KAIP ATPILDĄ UŽ NEPAILSTAMĄ TRIŪSĄ KALĖDINIU LAIKOTARPIU IR SĄŽININGĄ DARBĄ TĖVYNĖS LABUI SKIRIU SAU VIENĄ SAVAITGALĮ KURIOJE NORS DRUSKININKŲ SANATORIJOJE. SAKAU, KAIP ATPILDĄ UŽ DARBĄ, NES KAI DRAUGĖMS PASAKIAU, KAD POILSĮ MAN SKYRĖ NERVŲ GYDYTOJAS, NIEKAS MANIMI NEPATIKĖJO. ECH, O TAIP NORĖTŲSI, KAD KAS DAR IMTŲ IR PATIKĖTŲ! DAŽNIAUSIAI RENKUOSI DRUSKININKŲ „EGLĖS+“ SANATORIJOS PASLAUGAS.

B I R Š T O N EB I R Š T O N E

RAGAUJAME IR VERTINAME

EGLĖ VS. EGLĖ+EGLĖ VS. EGLĖ+


NUKLYDUSI Į ŠALĮ BUVAU GAL TREJETĄ KARTŲ – IŠ SMALSUMO, BET NE IŠ NEIŠTIKIMYBĖS.

KELETAS PAŽĮSTAMŲ MERGAIČIŲ JAU BUVO BIRŠTONO „EGLĖS“ SANATORIJOJE, JŲ NUOMONĖS IŠSI-SKYRĖ, TAD NIEKO DAUGIAU NELIKO, KAIP TIK KRAUTIS LAGAMINĄ IR VAŽIUOTI ĮSITIKINTI PAČIAI. RENKUOSI SAVAITGALIO PROGRAMĄ MOTERIMS, TOKIĄ KAIP IR VISUOMET DRUSKININKUOSE. ATVYKTI REIKIA PENKTADIENĮ PO 12 VAL., O IŠVYKTI SEKMADIENĮ PO PIETŲ. SAVAITGALIO PROGRAMOS KAINA GYVENANT VIENVIEČIAME (JOKIO SAVAITGALIO ROMANO IR PILKŲ ATSPALVIŲ!) KAMBARYJE BIRŠTO-NE – 106 EURAI, DRUSKININKUOSE – 150 EURŲ. ŠAUNU! PRADŽIA MANE ĮKVEPIA. VIETŲ YRA ABIEJUOSE MIESTUOSE, BET, KAIP SUPRATOTE, – RENKUOSI BIRŠTONĄ. REZERVUOJU ŠIAM SAVAITGALIUI.

D R U S K I N I N K U O S ED R U S K I N I N K U O S EEGLĖ VS. EGLĖ+EGLĖ VS. EGLĖ+

BIRŠTONO TIC NUOTR.

Tekstas: ALĖS BEVALĖS



PENKTADIENIS, PO PIETŲ...Kas man trukdė susikrauti daiktus iš vakaro! O dar tas vadovas su „nepakeičia-mai būtinais“ penktadienio darbais. Kad jį kur skradžiai! Ir kur mano lagaminas su ratukais? Vėluosiu, žinoma. Beieškodama baseino šlepečių, staiga prisiminiau, kad parodoje „Adventur“ dalyvavau kažkokioje loterijoje (kaip sakė, be pralai-mėjimo), ir savaitės pradžioje birštoniečiai man atsiuntė kuponą-dovaną nemo-kamai procedūrai. Dėkui Dievui, kupono neištryniau – atsispausdinu ir grūdu į rankinę, šalia savo brangiausiojo šlepečių, nes savųjų niekur negaliu surasti.

Į sanatorijos vestibiulį koją įkeliu 18 val., sunkiai susitaikau su mintimi, kad jei ne darbas, jau keletą valandų galėčiau lepintis poilsio malonumais. Mer-ginos registratūroje malonios, be manęs stoviniuoja dar dvi porelės. Dirba pora administratorių ir netrukus sulaukiu savo eilės. Manoji mergina visai maloni, viską paaiškina, duoda kambario durų kortelę. Tiesa, pradžioje dar tenka raštiškai atsisakyti gydytojo apžiūros (koks ten gydytojas, jei atvykau poilsio malonumų!). Mano kambarys B korpuse, trečiame aukšte. Procedūrų grafiką man parengs merginos tame pačiame korpuse. Taigi, du korpusai ir dvi recepcijos. Man tinka, tiek aš dar suskaičiuoju.

Pirmoji kliūtis mane pasitinka bandant patekti iš pagrindinio korpuso į maniškį. Lagaminas su ratukais, o į apačią veda laiptai be jokio nuolydžio lagaminams ar vaikų vežimėliams. Kaip gerai, kad lagaminas – tik savaitgaliui, bet gal reikėjo palikti bėgiojimo batelius automobilyje? Imu lagaminą į ranką ir kulniuoju to-liau. Pasitinka dvivėrės durys, kurios man priartėjus plačiai atsiveria. Įspūdinga! Bet kam, po velnių, tas slenkstis, ar tai bandymas man priminti, kad tvirtai ran-koje laikyčiau savo lagaminą?

Pasiekiu kambarį, raktas veikia puikiai. Kambarys nedidelis, tvarkingas, visai jaukus. Lova plati, ant jos guli baltas chalatas ir tokios pat spalvos medžia-ginės šlepetės. Didelis televizorius, šaldytuvas, seifas, neblogai išplanuota


P. ADAMONYTĖS NUOTR.

V. KANDROTO NUOTR.



V. KANDROTO NUOTR.

A. ALEKSANDRAVIČIAUS NUOTR.

G. ČESONIO NUOTR.


vonia. Nepriekaištinga švara. Maloniai nustebina. Palieku daiktus kambaryje ir skubu pas merginas apačioje susidėlioti savo savaitgalio programos. Jos kiek sutrinka pamačiusios dovanų kuponą, bet vienas skambutis ir aš prie pa-prastos savaitgalio programos dovanų gaunu limfodrenažinį masažą. Nesu jo bandžiusi, nekantrauju išbandyti! Tiesa, dėl to, kad atvykau vėlai vakare, gau-siu tik deguonies kokteilį (matyt, kad atgaučiau kvapą), vakarienę ir baseiną. Nemaloni žinia ta, kad iki baseino reikės eiti 800 metrų, bet abi mergaičiukės linksi galvomis, kad tai – vienas malonumas.

Pavakarieniauti turiu iki 19.30 val., todėl iš korpuso B traukiu tiesiai požeminiu koridoriumi (jis toks daugiau pusinis, visai dailus) į valgyklą, esančią pirmame A korpuso aukšte. Lyginant su Druskininkų „Eglės+“ sanatorija, kur švediškam sta-lui skirta nedidelė patalpa, – čia rojus: erdvu, patalpa didžiulė, daug įvairiausių staliukų, galima rinktis ir vietas prie lango, ten atsiveria vaizdas į krantinę. Kavos ir arbatos staliukai stovi salės galuose, o maistas – viduryje. Jokios grūsties ar rizikos likti be sėdimos vietos, kaip ir panikos prie maisto.

Rojus baigiasi paragavus kepto karpio ir salotų (prisižadėjau maitintis sveikai). Karpis beviltiškai dvokia dumblu, o salotų sudėtį galėjo sugalvoti tik koks informa-tikos studentas: pupelės, kukurūzai, kietoki žiediniai kopūstai, graikiniai riešutai ir dar kažkoks marmalas. Ir iš kur šefas sėmėsi tokio įkvėpimo, gal iš impresionistų? Kitų žalėsių pasirinkimas baisiai menkas, todėl bandau salotas palikti atminčiai ir valgau marinuotus agurkėlius su pieniškomis dešrelėmis. Žinau, kad nesveika, žinau! Bet užtat laiko patikrinta ir jokio impresionizmo!

Niekaip nepavyksta rasti sulčių, todėl tenkinuosi arbata ir vandeniu iš vandens aparato. Juos sunku sugadinti, todėl nusiskundimų neturiu.

Pakeliui iš korpuso A į korpusą B priešais ėjusi pusamžė moteris slysteli ir rim-tai teškiasi į grindis. Girdžiu, kaip ji ima verkti, bet šalia ėjęs vyriškis suskum-ba į pagalbą, todėl manoji nereikalinga. Panašu, kad moteris susitrenkė šoną, pora kalbasi rusiškai. Nežinau, kas šį kartą kaltas: moters bateliai neaukštais kulniukais, tobulai išblizgintos slidžios plytelės ar tiesiog atsitiktinumas. Nuo


E. JAŠKŪNIENĖS NUOTR.


šiol tais blizgiais paviršiais vaikščiosiu atsargiai. Pažįstant greitą mano būdą, verta pasisaugoti. Pakeliui seną žydų tautybės moterį dar įspėju saugotis slenksčių ir slidžių grindų. Pasiekiu savo kambarį, išsipakuoju daiktus. Netru-kus eisiu į baseiną, nutariu pakeliui nusipirkti sulčių ar mineralinio vandens, nes kambaryje jo padėta nėra. Turiu dar keletą minučių, tad įsitaisau su žur-nalu ant lovos. Po kelių minučių suprantu, kad kažkas burzgia. Ir ne mano galvoje. Vonioje burzgia ventiliatorius! Bandau jį išjungti. Nepavyksta. Užsilipu ant klozeto ir bandau tartis su juo iš arti. Nepavyksta. Nereaguoja, netgi kai pamojuoju prieš nosį batu. Nepavyksta, kai ir užvožiu. Leidžiuosi į apačią.

Merginos B korpuso registratūroje man niekuo negali padėti, turiu eiti į regis-tratūrą A korpuse. Iš taško B į tašką A skubu 30 km per valandą greičiu (pa-našiai judu supykusi savo virtuvėje), todėl dvivėrės durys nespėja atsidaryti ir aš vos į jas neįsirėžiu. 2:0 ventiliatoriaus naudai!

Mergina A korpuso registratūroje man taip pat niekuo negali padėti. Gali apsaugininkas. Tačiau negali, nes jis jau nebedirba. Tai kas man gali padėti? Padėti man gali mergina iš A korpuso registratūros, nes ji man pasiūlo kitą kambarį. O kaip ventiliatorius? Sužinau, kad yra tikimybė, jog ir kitame kam-baryje jis veiks be perstojo, nes tokių kambarių yra keletas, bet tuomet mer-gina vėl galės pasiūlyti kitą kambarį. Jokios panikos, čia beveik kaip oro uosto patikrinimo zonoje, išsipakuosi daiktus tiek kartų, kiek reikės! Kaip kompen-saciją mergina pasiūlo vaizdą į Nemuną, o kambarį gaunu šeštame aukšte. Matyt, administratorė turėjo galvoje tą patį Nemuno vaizdą, tik iš arčiau, nes kambario numeris beveik identiškoje vietoje.

Susipakuoju daiktus ir palieku ventiliatorių (ir savo papuošalus seife) likimo valiai, lai pasikaria. Naujajame mano kambaryje ventiliatorius veikia... puikiai! Tai yra išsijungia, išjungus šviesą! Kokia palaiminga visgi būna tyla! Sugrįžtu į antrąjį aukštą pasiimti papuošalų, randu dar ir skėtį. Grįžusi įsitaisau. Kambarys identiškas, toks pat televizorius, šaldytuvas, chalatas. Nėra šlepečių! 3:0 venti-liatorius laimi (apsieisiu ir be šlepečių, svarbu tik būtų tylu).


V. VALUŽIO NUOTR.



V. KANDROTO NUOTR.


BASEINASDeguonies kokteiliams nelieka laiko. Velniai nematė, šaunu į baseiną, o pakeliui užsuku į parduotuvę sulčių ir kokio riebaus pyragėlio nervams nura-minti. Paskirtas baseinas nuo 20 val. iki 22 val., spėsiu laiku. Su manimi siū-losi paėjėti viena moteriškė, betgi man – sulčių ir pyragėlio, todėl malonios kompanijos atsisakau.

Einu per miesto parką, jau tamsu, viena... kažin ko einasi ilgai... nejauku. Pa-siekiu IKI tinklo parduotuvę, dirba viena kasa, todėl į baseiną vėluosiu. Mieste blaškosi keletas jaunų vyrukų kompanijų. Kai vienų paklausiu kelio iki „Tulpės“ baseino, pasisiūlo palydėti (gal ne taip jau ir blogai atrodau, ar jau pavasaris prasidėjo?). Palydos atsisakau, bet jaukiau nepasidaro, nes gatvės tuščios. Spaudžiu didesniu nei 30 km/val. greičiu. Pasiekiu maudynių vietą laimingai.

Baseinas nedidelis, pliuškenasi gal 20 žmonių. Prisijungiu ir aš, bandau pliuškentis. Į tą patį baseiną vamzdžiu dar leidžiasi jaunimas, tenka saugo-tis, kad nenuneštų ar nepanardintų. Slepiuosi saunoje. Jos dvi ir antrame aukšte, viena – garinė, kita – sausa. Geros. Maloniai pasilepinu, pro stiklines duris stebiu kaip jaunimėlis vienas kitą trina ledu, byrančiu iš keistos žuvies (banginio) nasrų. Žavinga. Leidžiuosi laiptais, slidoka, bet vamzdžiai manęs per daug nežavi.

Baseinas banguotas, vanduo neša srovėmis. Randu nedidelį tarpelį ir plau-kiu. Pasirodo, srovės sureguliuotos taip, kad gali plaukti vietoje. Visai neblo-gai. Nutariu išbandyti ir kitas sroves. Viena stipri srovė neša aplink baseino viduryje įrengta burbulinį baseiną. Srovė stipri, plaukti sunkiai pavyksta, trenkiuosi šlaunimi į baseino šoną. Dabar jau suprantu, kodėl viršuje yra ledo. Turiu nedidelį prisiminimą ant kairės šlaunies.

Pirtyse palaukiu, kol ateina 9 val. ir žmonės ima skirstytis. Gerą pusvalandį pliuškenamės šešiese. Paskui lieku viena ir baseino prižiūrėtojas į mane ima kažko piktai dairytis. Man užtenka vienos mėlynės, todėl kraustausi lauk. Paskutiniai poilsiautojai jau baigia rengtis. Suprantu, kad turėsiu grįžti vie-na, todėl apsirengiu žaibiškai.

Visą kelią namo žadu sau, kad niekada daugiau čia nevažiuosiu ir kad už kiekvieno medžio manęs tikrai nelaukia koks prievartautojas. Sanatoriją pa-siekiu laimingai, kaip ir barą A korpuse. Dvi raudonojo vyno taurės kaip tik tai, ko man reikia. Aš čia šiandien švenčiu gyvenimą. Jeigu ką.

ŠEŠTADIENISTai diena po penktadienio. Ir visai nebloga. Vos spėju lakstyti nuo vienos procedūros iki kitos, papildomai dar nusiperku gintaro pirtį „Gintaro SPA“ pačioje sanatorijoje. Iš numatytų savaitgalio procedūrų praleidžiu tik masi-nę mankštą, vietoj to turiu bėgiojimo batelius ir neblogą romaną. Renkuosi pastarąjį. Šeštadienio procedūros: deguonies kokteilis, gydomasis pečių lini-jos masažas, limfodrenažinis masažas (dovana), haloterapija, aromaterapi-ja. Kokybė nesiskiria nuo Druskininkų sanatorijos. Į akis gal tik krinta jaunas personalas, šiek tiek trūksta bendravimo patirties, tačiau kartu – ir nė vieno susiraukusio veido.

Tiesa, rytinė kava pusryčių meniu iš aparato bjauri. Kavos pupelės prasto kokybės, apie „arabiką“ tik pasvajoti. Gal dėl to ir duoda jos tik rytais, kad iki kito ryto tą bjaurų skonį pamirštum.



Per pietus randu sultis! Valio, jos slėpėsi viename kambario gale, šalia arbatos stalo. Aš nebenoriu šviežių sulčių, bus gerai ir šitos, vadinsim jas sultimis. Ir rinktis galiu iš trijų: pomidorų, vynuogių ir multivitaminų. Elgiuosi apdairiai, nes jau žinau tų bjaurių žiedinių kopūstų ir riešutų salotų skonį, taigi apeinu jas ratu. Visa kita valgoma ir tikrai skanu. Rytinis omletas – puikus, o pietų desertas – citrininiai putėsiai – tobuli! Kiek prasčiau paruošta žuvis, bet visa kita – gerai. Gal ir per anksti nuvertinau virtuvės šefą.

Po pietų išsiruošiu pasivaikščioti po miestą. Dieną miestas neatrodo bau-ginamai, miesto centras gražiai sutvarkytas, smagu vaikščioti tarp pušų ir skulptūrų. Oras puikus, Nemuno krantinėje gausu porelių ir vaikų, nematau nė vieno už medžio pasislėpusio prievartautojo. Beeinant miesto aikšte ir besižvalgant į mažas parduotuvėles, pro šalį dideliu greičiu pralekia „golfu-kas“. Niekam nevalia užmiršti, kad esi Lietuvoje.

Birštono „Eglės“ sanatorijoje veikia „Gintaro SPA“, grožio salonas „Phyto-mer“. Nutariu pasilepinti gintarinėse pirtyse ir pasidaryti veido masažą. Abi procedūros puikios, rekomenduoju. Gintaro pirtis kainavo 8,69 Eur (30 Lt). Daug brangiau – visas gintaro ritualas, tiesa, kalbintos ją išbandžiusios mo-teriškės buvo labai patenkintos. Šį kartą man rūpėjo išbandyti kuo daugiau skirtingų malonumų, tad tenkinausi tik gintaro pirtimi.

Po gintaro pirties ir vakarienės jėgų užteko tik filmui. Kanalų pasiūla nema-ža, erzina rusiški, bet yra ir „Fashion TV“. Tiesa, televizoriaus vieta nepatogi (ant šoninės sienos, turi žiūrėti persikreipęs), bet toks jau, matyt, interjero dizainerių sprendimas – kad žmonės ilsėtųsi, o ne televizorių žiūrėtų.

SEKMADIENISNaktį girdžiu, kaip kosi kaimynas. Jam tikrai vertėjo atvykti gydytis šiek tiek anksčiau, bet gal dar nevėlu. Užtat tvarkytis su garso izoliacija – tikriausiai jau vėlu, nes girdėti ne tik kosulys, bet ir vaikai koridoriuje, rusiškos žinios ir dar kažkokie palaimingi garsai.

Jau spėjau susikurti sistemą: pusryčius valgau bendroje valgykloje, o paskui kavos einu gerti į šalia esančią kavinukę. Krėslai ten patogūs ir gali paskai-tyti.

Į procedūras tenka vaikščioti po visus aukštus ir abu korpusus. Greitai išsi-aiškinu, kaip galima patekti iš vieno korpuso į kitą aukštų koridoriais. Nar-dau ten jau kaip vietinė, o gal tiesiog bandau išvengti slidaus koridoriaus. Beklaidžiodama aptinku vidines kiemo duris, vedančias tiesiai į krantinę, mi-neralinio vandens gėryklą (puiki), vietinę spaudą B korpuse. Ant sanatorijos stogo yra vasaros terasa, bet ji dabar neveikia.

Paskutinę dieną – nugaros masažas ir audiovizualinė terapija. Terapija – mano paskutinė procedūra, jau po pietų. Delikatesas. Veidas švyti, maudy-mosi kostiumėlis jau išdžiūvęs, knyga perskaityta, daiktai beveik sukrauti. Beliko desertas, tas šokoladinis pyragėlis su puikia traškančia vyšnaite ant viršaus. Mmm...

Nekoks garsas išsprūsta tuomet, kai audiovizualinės terapijos kabinete ant minkštasuolių man nebelieka vietos. Kiti lankytojai įsitaiso ant minkštų pato-gų krėslų pakeltomis kojomis. Juos dar apkamšo pledais, o aš ir lieku stovėti viena kaip našlaitė. Prižiūrinti mergaitė pasimeta ir iš pradžių man pasiūlo aromaterapiją (bet aš ten buvau! O ir kėdės ten baisiai kietos, lai pabando patys taip atsipalaiduoti). Laiko nėra, kiti lankytojai krėsluose jau nerimauja,

V. KANDROTO NUOTR.

95PLATUMOS 2015 KOVAS–GEGUŽĖ

todėl čiumpu tą kietą kėdę iš aromaterapijos kabineto ir sėduosi kamputyje. Ima rodyti lietų, Budos statulas, lotosus, vėl lietų, smarkų lietų. Ir tada imu suprasti, kam reikalingi pledai. Nuo lietaus vaizdo ima darytis šalta! Maža to – durys užrakintos, kad niekas netrukdytų mums palaimingai mėgautis lietumi. Beldžiu, kol atidaro, velniop tą desertą – man nuoširdžiai šalta!

Prieš išvažiuodama mieste dar išgeriu puodelį tikrai gardžios kavos. Niekas taip nepataiso nuotaikos kaip plikytos tešlos pyragėlis su nuostabiai kvapiu sviestiniu kremu! Nelyja.

TRUMPAI DRŪTAI

1Procedūrų kokybė tiek Druskininkų „Eglės+“ sanatorijoje, tiek Birštone yra panaši.

2Didžiausias Birštono sanatorijos mi-nusas – nėra nuosavo baseino (da-bar jis statomas).

3Tvarka ir švara Birštone – be priekaištų.

4Reiktų investuoti į jaunų darbuotojų mokymus, kaip elgtis su klientais.

5Savaitgalio programos kaina Biršto-ne mažesnė nei Druskininkuose.

6Birštono sanatorija yra miesto cen-tre, todėl patogu pasiekti kitus lan-kytinus objektus, Druskininkuose – sanatorija miesto pakraštyje.

7Birštone, palyginti su Druskininkais, yra mažiau maitinimo, pramogų vie-tų, lankytinų objektų, parduotuvių.

Kurią sanatoriją kitą kartą pa-sirinks Alė Bevalė? Ji planuoja sulaukti naujojo baseino sana-torijoje Birštone ir tuomet paly-ginti kainas. Jei kainų skirtumas išliks didelis, gal reikėtų įsigyti nuosavą pledą?


VALGOME SVEIKAI

SKANUMYNAIPAVASARIO


PAVASARIO VIRTUVĖ YPATINGA, NES PO ŽIEMOS MŪSŲ ORGANIZMUI REI-KIA DAUG VITAMINŲ IR MINERALŲ, KURIŲ GAUTI GALIME TIK TINKAMAI MAITINDAMIESI. SIŪLOME PASIMĖGAUTI PAVASARIO TEIKIAMAIS MALO-

NUMAIS IR PASILEPINTI PUIKIAIS PAVASARIU ALSUOJANČIAIS PATIEKALAIS. TIKIMĖS, KAD RECEPTAI, KURIUOS PADĖJO PARENGTI PROFESIONALŪS VIRĖJAI, PRADŽIUGINS VISUS, MĖGSTANČIUS GAMINTI NAMUOSE IR IEŠKANČIUS NAUJŲ PAVASARINIŲ SKONIŲ. PATIEKALŲ RECEPTAI SKIRTI KETURIEMS ASMENIMS.


PIENIŲ ŽIEDLAPIŲ SALOTOS• 4 saujų rūgštynių• 8 obuolių• 4 šaukštų pienių žiedlapių• 8 šaukštų grietinės• 8 šaukštų majonezo• 4 šaukštų smulkintų petražolių• pienių lapelių• druskos (nebūtinai)

Perrinktas ir nuplautas rūgštynes su-pjaustyti juostelėmis, obuolius – šiaude-liais ir sumaišyti su majonezu bei grieti-ne. Galima pridėti pjaustytų jaunų pienių lapelių, prieš tai 30 min. pamirkytų šalta-me sūriame vandenyje. Pabarstyti nuska-bytais pienių žiedlapiais ir petražolėmis.

PAVASARIO SALOTOS• įvairių salotų lapų• 200 g ridikėlių• 1 žalio agurko• 2 mažų pomidorų• svogūnų laiškų• 100 g krapų• 2 kietai virtų kiaušinių• 8 šaukštų fermentinio sūrio• 8 šaukštų natūralaus jogurto• druskos ir pipirų

Salotas suplėšyti, ridikėlius supjaustyti grie-žinėliais, agurką – šiaudeliais, pomidorus – kubeliais, svogūnų laiškus ir kiaušinius su-kapoti. Tarkuotą sūrį sumaišyti su jogurtu, paskaninti druska, pipirais ir krapais. Paga-mintas salotas apipilti padažu. Patiekti tuoj pat, kad daržovės nesuminkštėtų.

VALGOME SVEIKAI


SALOTOS SU BRAŠKĖMIS IR VIŠTIENA• 2 stiklinių braškių• 300 g virtos vištienos• 300 g fermentinio sūrio• gražgarsčių• 160 g natūralaus jogurto arba grietinės• 100 g majonezo• kario ir pipirų

Sūrį supjaustyti šiaudeliais. Braškes perpjauti į 2–4 dalis. Susmulkinti vištie-ną. Visus produktus sudėti į salotinę ir užpilti paruoštu padažu. Padažui sumai-šyti jogurtą (arba grietinę), majonezą ir prieskonius.

DILGĖLIŲ PESTAS• 2 stiklinių dilgėlių• 5 g česnako skiltelių• 30 g saulėgrąžų• 50 g kietojo sūrio• 50 g citrinos• 30 ml nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus• keleto mėtų lapelių• druskos ir juodųjų pipirų

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti kelias minutes. Tada išgriebti ir vandenį nuspausti. Saulėgrąžas pakepin-ti sausoje keptuvėje. Sutarkuoti kietąjį sūrį. Iš citrinos išspausti sultis. Supilti aliejų. Viską sudėti į smulkintuvą ir smulkinti 2 minutes. Suberti prieskonius. Tinka patiekti su virtiniais, makaronais.


VALGOME SVEIKAI

DAUGIARYŽIS SU BRIEDŽIUKAIS IR ŽALUMYNAIS• 100 g šviežių briedžiukų• 100 g jaunų dilgėlių ar petražolių• 50 g svogūnų laiškų• 100 g tarkuoto kietojo sūrio• 200 g ryžių• 200 ml šviesiojo alaus• 500 ml daržovių sultinio• 50 g sviesto• maltų juodųjų pipirų

Dilgėles nuplauti ir nuplikyti verdančiu vandeniu. Švarius briedžiukus ir svo-gūnų laiškus supjaustyti. Keptuvėje su sviestu pakepinti laiškus, po to – brie-džiukus, kol jie lengvai apkeps, apibars-tyti maltais pipirais. Tada suberti ryžius ir pakepinti, kol taps skaidrūs, supilti alų ir verdant nugarinti. Kai ryžiai su-gers alų, įpilti stiklinę daržovių sultinio, kai ir jį sugers, įpilti dar vieną, po to – dar vieną. Daugiaryžį virti ant nedide-lės ugnies 20–25 min. nuolat maišant mediniu šaukštu. Supylus paskutinę sti-klinę sultinio, sudėti supjaustytas dilgė-les. Daugiaryžiui sugėrus visą sultinį ir tapus kreminės konsistencijos, įmaišyti tarkuoto sūrio, apibarstyti šviežiais svo-gūnų laiškais ir tarkuotu sūriu.



KELIAUJAME Į PRAEITĮ

NAMŲ ŪKĮ TVARKYTI IR VESTI TENKA MOTE-RIMS – NAMŲ ŠEIMI-

NINKĖMS. ŠEIMININKAVIMĄ GALIMA LAIKYTI MOTERŲ UŽSIĖMIMU, JŲ PROFESIJA. KAIP GYDYTOJŲ PROFESIJA YRA GYDYTI ŽMONES, MO-KYTOJŲ – JUOS MOKYTI, TAIP ŠEIMININKIŲ DARBAS – ŠEIMININKAUTI, VADINASI, RUOŠTIS, TVARKYTI NAMUS, MAITINTI IR AUKLĖTI ŠEIMĄ.

ŠEIMININKAVIMO SĄLYGOS


ŠEIMININKAVIMO SĄLYGOS Skyriaus „Namų ruošos darbai“ ištrauka

iš 1937 m. leidinio „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“ („Ūkininko patarėjo“ priedas).Kalba netaisyta.



Šeimininkei, mokančiai dirbti namų ruošos darbus

ir sugebančiai iš viso tvarkyti namų ūkį, tas šeimininkavi-mo amatas pasidaro nebe sunkus. Šeimininkauti galima išmokti iš savo motinų, namų ruošos mokyklose, kursuose, klausant paskaitų, lankant parodas, skaitant laikraščius ir knygas.


Nemaža šeimininkaujančių moterų dalis savo užsiėmimu labai nusiskundžia. Tai esąs vargingas, sunkus, nedėkingas, įkyrus darbas. Ne viena ūkininkė pasako: „Sutikčiau ir sunkius laukų darbus dirbti, kad tik nereikėtų ruoštis, kasdieną virti valgius“. Ir ne be reikalo šitaip skundžiamasi. Ūkininkės nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ruošiasi na-muose, sodyboje, padeda ir laukuose. Kad ir įvairus, ilgos dienos darbas atima daug sveikatos. Ir dar kasdien pasilieka rytdienai daug tą dieną nenudirbtų darbų. Ypač aplei-džiamas namų švarinimas, tvarkymas, neprižiūrimi vaikai.

MŪSŲ KRAŠTO NAMŲ ŪKIS YRA ATSILIKĘS DĖL ŠIŲ TRIJŲ PAGRINDINIŲ PRIEŽASČIŲ. NAMŲ ŠEIMININKĖS IR APSKRITAI MOTERYS YRA:

1. per daug apkrautos darbais 2. nemoka šeimininkauti 3. neturi palankių darbui sąlygų

Visi žinome ir matome, kad moterys ūkyje dirba daugiau negu vyrai. Jos keliasi kartu su vyrais, ir gulasi dažiausiai vėliau už vyrus, nes noromis nenoromis turi užbaigti pačius reikalingiausius vakarinius darbus. Popietinio pakaičio atsigulti moterims taip pat rečiau tenka. Dalį darbų, dabar mūsų krašte priskirtų moterims, tikrai turėtų perimti vyrai. Kitur karves melžia tik vyrai, o pas mus išimtinai tik moterys. Ne gana to. Kai kuriose Lietuvos vietose (Biržų apskr.) karves moterys turi ir šerti. Tai tokia mada. Vadinasi, moterys pri-žiūri karves, kiaules, paukščius, o vyrams lieka tik arkliai. Daržai taip pat vienų moterų priežiūroje. Į laukų darbus, išskyrus arimą ir sėją, moterys turi eiti lygiai su vyrais. Tuo būdų namų ruoša ir pats svarbiausias moterų darbas – vaikučių auklėjimas – pasilieka paskutinėje vietoje.

Blogai šeimininkaujama ir dėl moterų apsileidimo. Kad ir prie dabartinių aplinkybių ne visoms vienodai sekasi. Sekasi dažniausiai toms, kurios yra pasimokiusios, apsukrios, sugeba apginti savo reikalus. Tokioms ir namų ruošos darbai pasidaro nugalimi. Vadina-si, moterys šeimininkauti turi mokytis. Kitaip nė negali būti. Kiekvienas, kas nori imtis kurio darbo, amato, pirma jo mokosi. Lygiai ir moterys turi mokytis šeimininkauti. Šei-mininkei, mokančiai dirbti namų ruošos darbus ir sugebančiai iš viso tvarkyti namų ūkį, tas šeimininkavimo amatas pasidaro nebe sunkus. Šeimininkauti galima išmokti iš savo motinų, namų ruošos mokyklose, kursuose, klausant paskaitų, lankant parodas, skaitant laikraščius ir knygas.



Moterys šeiminin-kauti turi mokytis.

Kitaip nė negali būti

Bet kurį darbą visuomet palengvina geros darbo sąlygos, o blogos sąlygos – sunkina. Vi-siems tatai žinoma ir aišku. Šeimininkavimo darbui, sudėtingam ir varginančiam, ypatin-gai reikalingos ypatingai reikalingos geros darbo sąlygos. Pirmąją šeimininkavimo pasi-sekimo sąlygą jau minėjau: šeimininkauti reikia mokėti. Kitomis būtiniausiomis sąlygomis laikysime šias. Reikia turėti: 1) darbui pritaikintą ir tinkamai įrengtą patalpą ir 2) darbą lengvinančius bei gerinančius įrankius ir priemones. Šias sąlygas trumpai čia ir aptarsi-me. Pirmučiausia apie gyvenamus namus.

Moterims daugiausia tenka dirbti virtuvėje ir gyv. Namuose. Gyvenamieji namai, tai nuolatinė šeimininkių darbo vieta. Todėl yra labai svarbu, kad gyv. Namai būtų statomi ir įrengiami patogūs šeimininkauti, taip pat ir gyventi. Bet koks darbas gali gerai sektis tik

šviesioj, pakankamai erdvioj, vėdinamoj ir dirbamam darbui pritaikytoj patalpoj.

Ūkyje gyvenant, atrodo, gyv. Namuose reikia dviejų sandėlių: vieno prie pat virtuvės (užtektų ir patogios spintos, nišos), kito – didesnio ir šalto. Pirmame sandeliukyj turėtų būti laiko-mi negendantieji nuo šilumos greit vartojami produktai, an-trajame – kurie genda nuo šilumos, taip pat ir visa maisto at-sarga. Tiesa, tam tikslui skiriamos kamaros ne visur teisingai naudojamos. Jos yra dažniausiai per tamsios, nevėdinamos; jose gaminamas ir laikomas jovalas. Nesant tinkamų vietų produktams laikyti, jie laikomi net keliuose trobesiuose. Kai reikia gaminti valgius, daug laiko ir sveikatos padedama pro-duktų sunešiojimui. Protingiau būtų atsisakyti nuo seklyčios arba daryti ją mažesnę, sumažinti priemenę, o įrengti atskirai virtuvę, sandėliukus, prausyklą.

VIRTUVĖVirtuvė – tai nuolatinis šeimininkės darbo kambarys. Beruošdamos valgius savo šeimai, moterys mažiausiai pusę savo gyvenimo laiko praleidžia virtuvėje arba prie krosnies, užtat ypatingai svarbu kiek galima patogiau įrengti virtuves, kad sėkmingiau būtų galima ruoštis.

Virtuvė turi būti pakankamai švari, šviesi ir vėdinama. Šviesai padidinti patalpos dažomos šviesiomis spalvomis: baltai, šviesiai melsvai, kreminiai ir panašiai. Šviesios spalvos atmu-ša šviesos spindulius, o tamsios – juos sugeria, todėl tamsiomis spalvomis dažytos patal-pos yra žymiai tamsesnės. Tinkuotas medines sienas ir lubas nebrangu kasmet išbalinti kalkėmis. Būtų šviesiau ir sveikiau, nes kalkės dar ir dezinfekuoja. Virtuvės baldus taip pat geriau dažyti šviesiai, tai ryškiau matysis nešvarumai. Šviesiai dažytus baldus noromis nenoromis reikia dažniau švarinti, ko reikalauja ir higiena.

Sustatant virtuvės baldus ir įtaisant apšvietimą, reikia pasirūpinti, kad darbo vietos būtų gerai apšviestos, kad nereiktų vis dirbti šešėlyje.

Gaminant valgius, prisirenka vandens garų, kvapų, deguonies kiekis sumažėja, todėl virtuvę reikia dažnai vėdinti. Nevėdintoj ima skaudėti galvą. Vasarą ir žiemą reikia ati-darinėti langą, duris. Vasarą be vielinio tinklelio virtuvės lange negalima apsieiti, nes pro neapsaugotą langą prilenda musių.

Virtuvė yra vieta, nuo kurios pareina visos šeimos sveikata, nes joje gaminamas mais-tas, todėl palaikyti virtuvėje švarą yra būtina. Tiek virtuvę, tiek visus joje esamus daik-tus reikia dažnai plauti ir dezinfekuoti.




Prie valgių ruošimo vartojama nemažai indų ir įrankių. Kai kurie kilnojami po kelis kartus per dieną, todėl kiekvienas virtuvės daiktas turi būti laikomas tinkamoje vietoje, ir taip , kad būtų lengva rasti ir be sunkumų į tą pačią vietą padėti. Tas dar svarbiau, jei ne vie-nas žmogus tuos daiktus vartoja. Tam daug padeda patogūs, pritaikyti virtuvės baldai. Kai daikto nereikia ieškoti, bėginėti, tapomas laikas ir sveikata.

Virtuvėje baldus reikia sustatyti tokia eile, kaip yra dirbamas darbas. Tuo būdu bus iš-vengta kryžminių ir šiaip nereikalingų žingsnių. Atsisėdus galima gaminti kai kuriuos val-gius, plauti ir šluostyti indus. Trumpai tariant, dirbant reikia vengti nenaudingų judesių: lankstymosi, bėgiojimų, rankų kilnojimo. Užtat kiekvieną darbą reikia dirbti apgalvotai. Ir priežodis sako: „Dirbk galva, o ne rankomis“.

Be to, reikia nepamiršti, kad netaisyklingas fizinis darbas jaunam žmogui daro žalingą įtaką į taisyklingą kūno išsivystymą. Reikia vengti dirbti susikūprinus ir persikreipus.

DARBŲ PLANASŠeimininkė turi išmokti darbus taip tvarkyti, kad nei vienas nenukentėtų ir nei vienas nepasiliktų pamirštas. Namų ūkio vedėja turi žinoti ne tik tos dienos, bet ir kitų dienų darbus. Ji turi sugebėti tuos darbus numatyti. Numačius iš anksto darbus, lengva juos pasiskirstyti. Čia daug padeda darbų planas. Jį galima susidaryti (mintyje raštiškai) iš anksto visai dienai, savaitei ar net mėnesiui.

Namų ūkio vedėjai naudinga nors apytiksliai žinoti, kiek kuris darbas užima laiko. Kiek laiko reikia, sakysim, pietums išvirti, grindims išplauti, langams numazgoti. Matuojant laiką reikia turėti galvoje darbininką (įgudęs darbe, ar ne), atstumą, įrankius, priemones.

Nors namų ruošos darbai yra skaitlingi ir įvairūs, bet vis dėlto galima juos sugrupuoti. Yra darbų kasdienių, savaitinių, dvisavaitinių ar mėnesinių; yra darbų ir sezoninių. Tuos darbus, kurie kartojasi kasdieną, pavadinsime reguliariais darbais, o kitus – neregulia-riais darbais. Gera yra nusistatyti, kuriuo metu, koks darbas turi būti atliktas. Pavyzdžiu, kaip sudaryti kasdienių darbų planą, gali eiti, kad ir šis planas.

Nemažai yra darbų, kurie pasikartoja kas savaitę arba net rečiau. Tuos nereguliarius dar-bus, suprantama, tenka paskirstyti per visos savaitės dienas, kad keli darbai nesupultų į vieną dieną.

Be kas savaitę ar rečiau pasikartojančių darbų, yra dar vadinamų sezoninių darbų. Šios grupės namų ruošos darbų daugiausia pasitaiko rudenį ir pavasarį. Rudenį reikia pasirū-pinti daržovių ir vaisių atsarga, paruošti namus žiemai, patikrinti žieminius ir sutvarkyti vasarinius drabužius; pavasarį reikia apsaugoti žieminius drabužius nuo kandžių, išimti antruosius langus, perinti viščiukus. Šiems darbams atlikti taip pat reikia surasti laiko.

Darbų planą kiekvienai namų šeimininkei tenka susidaryti pagal savo aplinkybes ir vietos papročius. Pradžioje tas darbų plano sudarymas ir jo vykdymas gali atrodyti neįgyvendi-namu dalyku. Bet taip atrodo tik pradžioje. Reikia tik pabandyti, o apsivylimų ir nuostolių tikrai nebus.

4 – 8 VAL. REGULIARŪS DARBAI Prausimasis, apsirengimas, paukščių ir gyvulių priežiūra, pusryčių paruošimas, gyv. namų švarinimas. Šį paskuti-nį darbą (pakloti lovas, pašluoti) reikia atlikti būtinai iki pusryčių, nes vėliau dažna nebėra kada: moterys eina į laukus ir kitur, ir taip gyv. namų švarinimas paliekamas kitai dienai, ko prie geros tvarkos neturėtų būti.

8–12 VAL. NEREGULIARŪS DARBAI Daržų ir laukų darbai, skalbimas, siuvimas ir kiti.

12–15 VAL. REGULIARŪS DARBAI Pietų paruošimas, indų plovimas, poilsis.


12–15 VAL. REGULIARŪS DARBAI Pietų paruošimas, indų plovimas, poilsis.

15–19 VAL. NEREGULIARŪS DARBAI Skalbimas, daržų, laukų darbai.

19–21 VAL. REGULIARŪS DARBAI Gyvulių priežiūra, vakarienės ruošimas, sąskaityba.

T A P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E

NORI GAUTI NAUJIENAS PIRMAS?

www.platumos.lt

http://www.pinterest.com/platumos/

http://www.facebook.com/Platumos

http://www.platumos.lt

http://www.platumos.lt

Documents

Platumos 2015 Pavasaris