Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes

Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes

Utena2012

Medžiagą knygai rinko ir sudarė: Vaida Umbrasaitė.

Recenzija:Vilniaus Universiteto Botanikos ir genetikos katedros lektorius Sigitas Juzėnas

Koregavimas ir stilistika: Stepas Eitminavičius.

Maketas: Modestas Gadliauskashttp://www.maketavimas.aha.lt

Nuotraukos:4, 8, 25, 30 iš knygos Treben M. Vaistiniai au-galai iš Dievo sodo. Vilnius, „Algarvė“. 2007;2, 3, 10, 12, 26 iš knygos Kalasauskienė S. M. Vaistiniai augalai. Gydymui, kosmetikai, kulinarijai. Vilnius, „Asveja“. 2009;31, 32, 33 iš interneto;kitos nuotraukos Vaidos Umbrasaitės.

Leidinį parėmė:UDK 615.3 Pr-06

ISBN 978-609-455-089-8

Po paskutinio ledynmečio susiformavusioje Lietuvos fl oroje tarpsta virš 1350 augalų rūšių (be samanų), dar daugiau nei 500 rūšių augalai į mūsų kraštą pateko per paskutiniuosius šimtmečius. Retas iš mūsų galėtų pasigir-ti pažįstąs bent pusę šių augalų. Jei nuo mažens vaikas mato savo tėvus ar senelius renkančius ir vartojančius maistui, sveikatai ar buityje, tai užaugęs dažnas laikosi įskiepytų tradicijų. Deja, šitoks žinių ir patyrimo perdavimas nyksta, nes vis daugiau mūsų iškeičiame gyvenimą kaime ar vienkiemyje į miesto patogumus.

Šis leidinys paruoštas tiems, kurie nori savarankiškai papildyti savo žinias apie Lietuvos vaistinius augalus. Jame trumpai supažindinama su vaistinių augalų rinkimu: kokias ir kada augalų dalis rinkti, kaip jas tinkamai paruošti, norint išsaugoti gydomąsias savybes, kaip gaminami skirtingi produktai ir preparatai iš vaistinių augalų.

Pagrindinis šio leidinio privalumas – Lietuvoje dažnų augalų aprašymai, kurie paruošti įvairioje literatūroje aptinkamą informaciją papildant origi-naliomis Utenos krašto vaistažolininkės A. Stasytienės žiniomis. Knygelės „Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes“ skaitytojas ras virš trisdešimties augalų išvaizdos apibūdinimus, šalia išvardintus negalavimus, kurių gydimui tinkamas aprašomas augalas. Nepamirštama nurodyti ir pavojus, kurie galėtų kilti dėl netinkamo augalo vartojimo.

Paskutinėje leidinio dalyje pateikiami keli Utenos regiono bendruomenių parinkti arbatų mišinių receptai, kuriuos nesunkiai paruoštų kiekvienas be-sidomintis vaistiniais augalais.

Vilniaus Universiteto Botanikos ir genetikos katedros lektorius Sigitas Juzėnas

5 / Įvadas

ĮVADASAugalai. Su augalais susiduriame kasdien visi, gyvenantys ir mieste, ir

kaime. Daugeliui mūsų jie atrodo toks įprastas ir natūralus reiškinys, kad dažnai mus supančių žolių, krūmų ir medžių iš viso nepastebime ir tingime pasidomėti pavadinimais, augimo ypatybėmis ar vaistinėmis savybėmis. Nėra dėl ko čia stebėtis – gyvenimo tempas spartėja, dažnai neužtenka laiko pietums pasigaminti, tai ką jau čia apie augalus ir jų savybes kalbėti. Netyčia sunegalavę, greitai bėgame į vaistinę, kur sparčiai besivystanti chemijos bei farmacijos pramonė pasiūlo sintetinių preparatų – jie tuoj pat turi sveikatą pataisyti. Bet juk medicinos mokslo pradininkas Hipokratas teigė: „Mūsų vaistas turi būti mūsų maistu, o mūsų maistas – vaistu“.

Taigi sustokime. Pažvelkime aplinkui – tie mus nuolat supantys žali sutvėrimai gali pakeisti ne tik kai kuriuos vartojamus sintetinius prepara-tus, bet ir gyvenimo būdą. Domėjimasis žolininkyste skatina ne istorinių asmenybių ar dabartinių pop dievaičių, o augalų pažinimą. Skatina domėtis ne ekonomikos, teisės ar verslo dėsningumais, o tais nerašytais, tūkstančius metų tyliai galiojančiais gamtos dėsniais: kur ir ko-kiomis sąlygomis vi-enas ar kitas augalas auga, kada pražysta ir sukaupia didžiausią veikliųjų, žmogui naudingų, medžiagų kiekį... Augalų rinkimas ir vaikščiojimas gam-toje praskaidrina niūrią nuotaiką ir kartais nuobodžia tampančią kasdienybę, o žolelių arbatų ruošimas ir mėgavimasis jomis paįvairina ilgus žiemos va-karus. Verta prisi-minti Hipokratą: „Nesigėdykime iš liaudies perimti tas pri-emones, kurios tarnauja jos gydymui.“

Evoliucionistai akcentuoja, kad be augalų žmonės, kaip rūšis, nebūtų išsivystę. Augalai mums ir maistas, ir vaistai, iš jų ir audinius gaminame, todėl jie nusipelno deramos pagarbos. Renkant augalinę žaliavą arbatoms ar kitiems preparatams reikia į tai atsižvelgti. Vienu metu rinkti tik tiek žolelių, kiek įmanoma išdžiovinti, rinkti tik tankiai suaugusius augalus, o retus ar augančius pavieniui reikia palikti. Vienoje vietoje negalima surinkti visų augalų, bent trečdalį jų būtina palikti, stengtis kuo mažiau juos žaloti ir imti tik tas dalis, kurios tikrai bus panaudotos (pvz., tik žiedus ar tik lapus). Kas-dami požemines augalų dalis, turime jas nuvalyti vietoje. Nuo medžių ar jų šakų rinkti žaliavą reikia atsargiai, nežalojant jų, medžių pumpurus ar žievę galima rinkti tik kirtimuose, nuo nupjautų augalų. Sumedėjusių medžių ar krūmų lapų skinti galima tik tiek, kad augalas nesusilpnėtų, nenukentėtų jo išvaizda. Renkant vienos rūšies augalus negalima naikinti kitų – kiekviena rūšis gamtoje turi savo paskirtį. Augalams rinkti būtina turėti tinkamas pri-emones – aštriu peiliu augalą galima nupjauti tinkamoje vie-toje, mažiausiai jam pakenkiant. Vaistažolės ir kiti augalai yra atsinaujinantys ištekliai, todėl racionaliai ir pagarbiai juos vartodami didelės žalos gamtai nepadarysime.

Šis, kaip ir dauguma tokio pobūdžio leidinukų, yra sudarytas iš dviejų dalių: pirmojoje aprašomi augalų rinkimo, džiovinimo ir vartojimo būdai,

Įvadas / 6

antrojoje pateikiami trumpi konkrečių augalų aprašymai su iliustracijomis, kurios padės atpažinti augalus. Taip pat čia pateikiami keli Utenos krašto bendruomenių pasiūlyti žolelių arbatų receptai. Šis leidinukas bus naudingas tiems, kurie tik pradeda domėtis augalais ir nori įgyti pačių pagrindinių žinių apie jų panaudojimą.

Tai nėra žinynas, kurį perskaičius ligas galima gydyti čia minimais preparatai. Sergančiajam vaistus ir vaistinius augalus gali rekomenduoti tik gydytojas!

7 / Vaistažolių rinkimas

VAISTAŽOLIŲ RINKIMAS

Pradedant rinkti žaliavą arbatoms be galo svarbu pažinti vaistinius ir maistinius augalus, kuriuos būtų saugu vartoti kasdien, tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kada ir kur augalus geriausia rinkti. Arbatai ir vaistams gali būti naudojamas tiek visas augalas, tiek atskiros jo dalys: pumpurai, lapai, žolė, žiedai, vaisiai, žievė. Yra tokių augalų, kurių vienos dalys gali būti nuodingos, kitos tinkamos maistui. Apskritai, visus augalus derėtų rinkti tuomet, kai juose daugiausia veikliųjų medžiagų, žolinių augalų antžeminę dalį prieš žydėjimą, arba žydėjimo pradžioje, šaknis ir šakniastiebius – veg-etacijos pabaigoje.

Renkant vaistinius ir maistinius augalus reikia atsižvelgti į tai, kur jie auga. Augalai šalia kelių, gamyklų ar kitų taršos objektų kaupia ne tik būdingas veikliąsias medžiagas, bet ir toksinus iš aplinkos, todėl reikėtų vengti rinkti žaliavą miestuose ir kitose įvairiai teršiamose vietose. Žolelių kokybei įtakos turi ir paros laikas bei oro drėgnumas tuo metu, kai augalai renkami. Džiovinimui nepatartina sultingų augalų lapų, žiedų, žolių, taip pat nebyrančių vaisių rinkti anksti ryte ar po lietaus, kol rasa dar nenudžiūvusi. Surinkti drėgni augalai lėtai džiūsta, pajuoduoja – tokia žaliava yra prastos kokybės (išskyrus tuos atvejus, kai surinktą žaliavą ruošiamasi fermentuoti, pvz., gauromečio lapus). Taigi geriausias paros laikas rinkti augalams – sausa, giedra popietė. Tik byrančius vaisius geriau rinkti anksti ryte, jie mažiau nubyra, kada yra rasoti. Augalų žievė nuo drėgmės paruduoja, todėl geriausia ją lupti taip pat sausą ir giedrą dieną. Šaknų ir šakniastiebių koky-bei oro sąlygos ir paros laikas kasant neturi didelės įtakos. Taigi skirtingos augalų dalys renkamos ne vienu metu ir skirtingomis sąlygomis.

Pumpurai

Sumedėjusių augalų pumpurai susiformuoja rudenį, o kitą pavasarį iš jų išauga lapai, ūgliai arba žiedai. Pumpurų brinkimas parodo augalų gyvybinės veiklos pradžią, o pumpurų išsiskleidimas yra pati trumpiausia augalų vys-tymosi fazė. Taigi laiko jiems susirinkti yra nedaug. Geriausia pumpurus rinkti pavasarį, nuo jų brinkimo pradžios iki išsiskleidimo – kovo, balandžio mėnesiais. Šiuo metu juose daugiausia veikliųjų medžiagų. Vaistams dažniausiai skinami beržo, juodosios tuopos, juodųjų serbentų, pušų ir kitų augalų pumpurai. Beržo pumpurai nuskinami su šakutėmis, jos surišamos į nedideles šluoteles ir džiovinamos. Išdžiūvę pumpurai atskiriami nuo šakučių ir išvalomi. Panašiai galima ruošti visų augalų pumpurus.

Vaistažolių rinkimas / 8

Lapai

Skinami lapai turi būti visiškai išsivystę ir užaugę iki normalaus dydžio. Juos geriausiai skinti augalų žydėjimo pradžioje, tuomet juose būna daugiau-sia veikliųjų medžiagų. Nepatartina rinkti pageltusių, apdžiūvusių ar kenkėjų pažeistų lapų – jų cheminė sudėtis gali būti pakitusi. Renkant lapus ir de-dant juos į maišus negalima suspausti, jie gana greitai įkaista, tada suyra lapuose esančios veikliosios medžiagos. Lapus geriausia rinkti sausą, giedrą popietę. Džiovinti paskleidus plonu sluoksniu sausoje, gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje, prieš tai pašalinus iš jų įvairias priemaišas.

Žolė

Žole vadinamas augalo stiebas kartu su lapais ir žiedais. Nedidelių augalų stiebas nupjaunamas žemai, o stambesnių augalų stiebas storas ir sumedėjęs, todėl pjaunama tik lapuota viršutinė stiebo dalis su žiedais. Daugiausia veikliųjų medžiagų žolėje būna augalui pradedant žydėti, taigi tuomet tinka-miausias laikas rinkti žolę arbatoms.

Žiedai

Žiedu plačiąja prasme yra vadinamas ir žiedynas, ir žiedas, ir atskiros žiedų dalys. Dažnai renkami visi augalų žiedynai (ramunės, šlamučio, lie-pos), atskiri žiedai (piliarožės, medetkos) arba tik atskiros jų dalys (tūbės, rugiagėlės – vainiklapiai, kukurūzo – piestelės). Žiedai skinami žydėjimo pradžioje, kai yra gerai išsivystę. Žydėjimo pabaigoje žiedų gydomoji vertė mažesnė, teigiama, kad tada kai kurių augalų žieduose gali pradėti kaup-tis toksinės medžiagos. Šias augalų dalis reikia rinkti giedrą sausą popietę, nuskintų žiedų negalima spausti. Nuskinti ir sudžiovinti žiedai turi būti natūralios spalvos ir kvapo. Ramunių graižai skinami tada, kai liežuviški žiedai būna horizontalios padėties, o vamzdeliniai pradeda skleistis.

Vaisiai

Vaisiai išauga iš žiedadulkėmis apvaisintos mezginės. Jie sudaryti iš apyvaisio ir sėklos. Vaisiai būna tikrieji, išsivystantieji tik iš mezginės ir ne-tikrieji, į kurių sudėtį, be mezginės, įeina, ir kitos augalo dalys: žiedsostis, apyžiedis. Tikrasis vaisius yra aguonos dėžutė, serbentų, mėlynių uogos, laz-dyno riešutas. Netikrojo vaisiaus pavyzdys – obuolys, kriaušė, erškėtrožės vaisius. Sėklos ir vaisiai paprastai renkami visiškai prinokę, tik su kai ku-riomis išimtimis: kmynų, krapų, kalendrų, valerijonų vaisiai rinkimo metu

9 / Vaistažolių rinkimas

byra, todėl tai daroma anksti ryte, kol rasa dar nenudžiūvusi ir augalai dar ne visiškai prinokę. Jie surišami į nedidelius ryšelius ir džiovinami. Išdžiūvę vaisiai iškuliami ir išvalomi. Uogos renkamos vos pradėjus sirpti, po surin-kimo iškart džiovinamos.

Žievė

Daugiausia veikliųjų medžiagų žievėje yra rudenį ir pavasarį, bet rudenį ją sunkiau nulupti. Dažniausiai žievė lupama pavasarį dar lapams neišsiskleidus, kada augalai turi padidėjusį skysčių kiekį, dėl to žievė lupasi lengvai. Vaistams tinka ne senesnių kaip 3-4 metų amžiaus medžių žievė, vėliau žievėje susidaro kamštinis audinys, dalis jos sumedėja, todėl sumažėja veikliųjų medžiagų. Žievė lupama sausą giedrą dieną nuo nupjautų augalų arba jų šakų. Iš pradžių žievė įpjaunama kas 20-30 cm skersai, tada daromi išilginiai pjūviai. Nuo medienos ji atkeliama mediniu, kauliniu arba plast-masiniu peiliu, geležinis peilis netinka – nuo jo renkama žaliava pajuoduoja. Susisukusi žievė džiovinama pastogėje, pašiūrėje – nuo drėgmės ir saulės apsaugotoje vietoje. Griežtai draudžiama žaloti gyvus medžius lupant nuo jų žievę.

Šaknys

Šaknys kasamos pavasarį ir rudenį arba kai sunyksta antžeminės augalo dalys. Ruduo – palankesnis metas, tuomet lengviau surasti augalą. Tų augalų, kurie kaupia raugus, saponinus arba jiems giminingas medžiagas šaknis, reikėtų kasti žydėjimo pradžioje (gyvatžolės, putoklio, palemono ir kt.).

Šakniastiebiai

Tai stiebo kilmės požeminiai organai, kuriais augalas vegetatyviškai dauginasi ir kaupia maisto medžiagų atsargas. Vienų augalų, pvz., varpučio šakniastiebiai, yra ploni ilgi, o ajero, vilkdalgio ir kt. trumpi ir mėsingi. Jie sudaryti iš bamblių ir tarpubamblių. Storų ir mėsingų šakniastiebių tarpubam-bliai būna išsipūtę, ant jų paprastai susidaro šaknys. Šakniastiebiai gali būti vertikalūs (valerijono), įkypūs (paparčio), bet dažniausiai būna horizontalūs. Rinkti patartina ne senesnių kaip 3-5 metų amžiaus augalų šakniastiebius. Šios augalų dalys kasamos bet kokiu paros metu ir bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis. Iškasus tuojau nuvalomos (pašalinamos pridėtinės šaknys, nulu-pama žievė), stori supjaustomi išilgai ir gerai išdžiovinami.

Vaistažolių rinkimo kalendorius

Kovas: beržo, pušies pumpurai, kadagio konkorėžiukai, bruknių lapai.

Vaistažolių rinkimas / 10

Balandis: beržo, tuopų, juodųjų serbentų pumpurai, bruknių lapai, de-besylo, trūkažolės, kiaulpienių, varnalėšos šaknys, dilgėlės šaknys ir lapai, meškinio česnako lapai.

Gegužė: ąžuolo, putino, paprastojo šaltekšnio žievė, tramažolės ir raskilos žiedai ir lapai; beržų, dilgėlės lapai; putino, šermukšnio, juodojo šeivamedžio gudobelės, kaštono žiedai.

Birželis: rugiagėlės žiedai, šalpusnio lapai, trikertės žvaginės žolė, pe-lyno, mėlynių, didžiosios ugniažolės, trispalvės našlaitės, dirvinio asiūklio žolė; liepų, ramunės, dobilų, kraujažolės žiedai, sukatžolės, tramažolės, rasa-kilos, vingiorykštės lapai ir žiedai.

Liepa: smiltyninio šlamučio žiedynai, trilapio puplaiškio lapai, jonažolės, raudonėlio, skėtinės širdažolės žolė, medetkos žiedai, gysločio, miltinės arkliauogės lapai; pelkinio pūkelio, pelyno žolė.

Rugpjūtis: triskiaučio lakišiaus, ugniažolės žolė, balinio ajero šakniastiebiai, smiltyninio šlamučio žiedynai, girtuoklių uogos, šalpusnio lapai, trikertės žvaginės žolė, apynio spurgai, kmyno žolė su sėklomis.

Rugsėjis: valerijono, mėlynojo palemono šaknys, erškėčio, gudobelės vaisiai, cikorijos šaknys.

Spalis: putino vaisiai ir žievė, aronijos vaisiai, paprastojo varpučio šakniastiebiai, debesylo, kiaulpienės, valerijono, vaistinės taukės trūkažolės šaknys.

Svarbiausia, užsiimant augalų ir jų dalių rinkimu, pažinti maistui tin-kamus augalus ir išmanyti jų ekologiją, paplitimą bei augalų apsaugos įstatymus. Draudžiama išrauti, skinti ar kitaip naikinti visų rūšių pataisus ir prekiauti jais, išskyrus jų sporines varputes, naudojamas vaistinei žaliavai (dvišakė padraika, trivarpė padraika, miškinis pataisas ir vaistinis pataisas). Taip pat draudžiama skinti ir prekiauti visų rūšių vandens lelijų, šilagėlių žiedais. Draudžiama išrauti, iškasti su šaknimis ar kitaip naikinti paprastąjį burbulį, mėlynąjį palemoną, pavasarinę raktažolę, didžiažiedę rusmenę. Yra tam tikros augalų rūšys, kurias rinkti ir jomis prekiauti Lietuvoje reikalin-gas Aplinkos ministerijos leidimas, tai: balinis ajeras, paprastasis amalas, islandinė kerpena, vaistinė kraujalakė, miltinė meškauogė, trispalvė našlaitė, paprastoji pakalnutė, miškinė sidabražolė, kvapioji stumbražolė, skėtinė širdažolė, smiltyninis šlamutis, vaistinė šventagaršvė.

11 / Augalų džiovinimas

AUGALŲ DŽIOVINIMAS

Surinktos augalinės žaliavos džiovinimas yra tarsi specifi nis konserva-vimo būdas: pašalinus vandenį susilpnėja fermentų veikla, o vertingos au-galo savybės išsaugomos. Taigi, jei nėra būtinybės vartoti šviežių vaistažolių ir jos bus reikalingos tik po tam tikro laiko, žaliavą reikia nedelsiant tin-kamai išdžiovinti. Antžeminėms augalo dalims džiovinti namuose puikiai tinka palėpė ar kokio nors neypatingai didelio medžio pavėsis, svarbiausia, kad būtų šilta, sausa ir pakankamai gaivaus oro. Džiovinamą žaliavą reikia apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad ši neprarastų sau būdingos spalvos ir kvapo. Augalai geriausia džiūsta esant šiltiems, saulėtiems, tačiau nekarštiems orams, o nedidelis vėjelis tik paspartins šį procesą. Parsinešus gamtoje surinktus augalus reikia perrinkti, pašalinti patekusias priemaišas, pažeistus vaisius, ūglius ir lapus, tai būtina, kad gedimai neišplistų į sveiką žaliavą. Džiovinant antžeminės augalų dalys kruopščiai išklojamos ant švaraus, natūralaus pluošto audinio, tam taip pat galima naudoti švarų popierių ar brezentą. Klojama ne storesniu nei 1-2 cm sluoks-niu. Lapai – 2-3 cm sluoksniu, o dideli ir mėsingi vienu sluoksniu. Iš augalų su stiebais galima surišti nedideles, vienos saujos, šluoteles ir jas pakabinti palėpėje. Džiovinant augalus neverta skubėti, procesas turėtų užtrukti 2-3 dienas, tokio laikotar-pio pakanka, kad augalai išdžiūtų tolygiai. Taip pat nerekomenduojama labai užtęsti antžeminių augalų dalių džiovinimo. Išskirtinių sąlygų reikia medžių ir krūmų pumpurams džiovinti, kad šie neišsiskleistų aplinkoje, turi būti šalta ir sausa. Pumpurai klojami ant švaraus, natūralaus audinio ar popieriaus 3-4 cm sluoksniu. Beržų pumpurus galima apdžiovinti su šakutėmis, vėliau juos nurinkti. Pumpurai išdžiūvę, kai spaudžiami delne nebelimpa prie rankų.

Šakniastiebius ir šaknis galima džiovinti tiesioginiuose saulės spinduliu-ose. Prieš tai nuo šaknų nuvaloma žemė, šaknys nuplaunamos šaltu, tekančiu vandeniu. Jokiais būdais negalima šaknų ir šakniastiebių palikti vande-nyje ilgesniam laikui – jie gali išbrinkti. Tai pailgins džiūvimo laiką. Jeigu džiovinamos šaknys ir šakniastiebiai pakankamai stambūs, jie turi būti sup-jaustyti į kelias dalis. Storos šaknys pjaunamos išilgai, ilgos – skersai. Norint sutrumpinti džiūvimo laiką ga-lima jas sutarkuoti. Šaknys būna gražesnės, kai džiovinti pradedama natūraliomis sąlygomis, o baigiama – apšildomose patalpose. Jos būna išdžiūvusios tada, kai gerai lūžta. Susmulkintas šaknis ir šakniastiebius galima džiovinti ir orkaitėje, prieš tai kepimo formoje pat-iesus vidutinio storumo popieriaus lapą. Tik temperatūra orkaitėje neturėtų būti pernelyg aukšta, nes karštis išdžiovins šaknų šonus, o šerdis liks žalia. Smulkintas šaknis ir šakniastiebius galima palikti šiltoje orkaitėje nakčiai. Sėklos, neturinčios daug drėgmės, džiovinamos atvirame ore. Vaisius, turinčius nedaug drėgmės (pvz., erškėčio), galima suverti ant plono tvirto

Augalų džiovinimas / 12

siūlo ir pakabinti. Sausos sėklos (krapai, kmynai, pankolis) renkamos ir džiovinamos kartu su stiebais, iškuliamos ir išvalomos tik išdžiūvusios.

Apskritai, džiovinant bekvapius vaistinius ir maistinius augalus temperatūra neturėtų viršyti 60 °C, o kvepiančius – neviršyti 30 °C. Sultin-gus vaisius ir uogas patartina pirmiausia vytinti žemesnėje, vėliau džiovinti 60-70 °C temperatūroje. Nustatyta, kad geriausiai veikia ta vaistinė žaliava, kuri tinkamai surinkta ir paruošta vartojimui.

13 / Vaistažolių laikymas

VAISTAŽOLIŲ LAIKYMAS

Kad bėgant laikui vaistinė žaliava neprarastų savo unikalių gydomųjų savybių, vaistinius augalus reikia ne tik kruopščiai išdžiovinti, bet ir tvarkin-gai laikyti. Džiovinti augalai dedami į popierinius maišelius, medines dėžutes, natūralaus audinio maišelius ar stiklinius indus, ant kurių užrašomas augalo pavadinimas ir surinkimo metai. Šaknys, šakniastiebiai, šakniagumbiai, žievė dažniausia laikomi drobiniuose maišeliuose. Birias, lengvas sėklas tikslinga suberti į nedidelius sandariai užsidarančius stiklinius indelius. Džiovintoms uogoms laikyti tiks nedidelės pintos dėžutės ar stiklainiukai, tačiau jas reikia laikyti ypač sausoje patalpoje, nes esant bent kiek drėgmės gali įsiveisti pelėsiai ir kiti kenkėjai. Žaliavą, kurioje gausu eterinio aliejaus (turinčią stiprų kvapą), rekomenduojama laikyti atskirai nuo kitų vaistažolių, taip išliks būdingas jos kvapas. Negalima laikyti džiovintų augalų plastikinėse pakuotėse, kadangi su plastmase sudarydamos junginius veikliosios medžiagos gali tapti toksiškos. Svarbiausia išdžiovintą žaliavą laikyti sausoje, gerai vėdinamoje, vėsioje ir tamsioje patalpoje. Geriausia temperatūra vaistažolėms laikyti yra 10-15 °C.

Antžeminės džiovintos vaistinių augalų dalys tinkamos vartoti 2 metus, o žievė, šaknys ir šakniastiebiai 3-5 metus. Vartojant seniau rinktus augalus derėtų patikrinti, ar žaliavoje neįsiveisė pelėsiai ar kiti kenkėjai. Jei vaistinė medžiaga jau „paseno“, tuomet ją galima panaudoti vaistažolių vonioms.

Vaistažolių produktai ir preparatai / 14

VAISTAŽOLIŲ PRODUKTAI IR PREPARATAI

Tradicinėje medicinoje natūralūs augalai vartojami gana retai. Papras-tai iš jų gaminami įvairūs vaistiniai preparatai. Farmacijos pramonėje iš kai kurių augalų išskiriamos grynos veikliosios medžiagos, tada iš jų gaminami tirpalai, milteliai, tabletės, tepalai ir kt. Namuose patikimiausia ir patogiausia iš vaistinių augalų bei jų mišinių pasigaminti vandeninių ištraukų: nuovirų, antpilų, taip pat galima gaminti tinktūras, sultis, milte-lius bei tepalus.

Gaminant minėtus preparatus žaliavą reikia susmulkinti – iš smulkesnės žaliavos ištraukiama daugiau veikliųjų medžiagų tai vyksta sparčiau.

Paprastai lapai, žiedai ir žolė smulkinama ne mažesnėmis kaip 5 mm, stiebai, žievė, šaknys – 3 mm, sėklos – 0,5 mm dalelėmis.

Augalinių preparatų gaminimas namuose

Antpilai

Antpilams naudojamos augalų dalys, kurios palyginti lengvai atiduoda savo veikliąsias medžiagas – tai žolė, lapai, žiedai, švieži vaisiai. Žinomi du šio tipo preparatų paruošimo būdai:

„Karštasis būdas“ – susmulkinti augalai dedami į emaliuotą puodą, porcelianinį arba stiklinį indą ir užpilami vandeniu. Indas uždengiamas dangteliu ir 15 min kaitinamas vonelėje arba nedideliame dubenyje su verdančiu vandeniu. Paskui antpilas nukeliamas, valandą vėsinamas kam-bario temperatūroje, perkošiamas per vatos sluoksnį, suvyniotą į marlę arba medvilninę medžiagą, ir papildomas virintu vandeniu iki recepte nurodyto kiekio. Dažniausia iš vienos svorio dalies vaistinės žaliavos gaunama 10 tūrio vienetų antpilo. Pvz., kad gautume 100 ml antpilo, reikia imti 10 g smulkinto augalo. Jeigu po fi ltravimo liks 90 ml antpilo, reikia jį papildyti dar 10 g vandens. Antpilai gėrimui dažnai yra mažesnės koncentracijos, jų žaliavos ir vandens santykis ne 1:10, bet 1:20, 1:30 ir t.t., o skirti išoriniam vartojimui paprastai būna didesnės koncentracijos.

Kartais antpilai „garinami“ orkaitėje arba krosnyje keletą valandų, taigi, pravartu žinoti, kad gaminant antpilą „karštuoju būdu“, šiek tiek vandens išgaruoja, todėl galima jo pilti daugiau.

Antpilus galima pasigaminti ir be vandens vonelės. Susmulkintos augalų dalys užpilamos verdančiu vandeniu ir pastatomos ant viryklės ar į karštą orkaitę. Antpilo užvirinti negalima. Po 15 min. jis nukeliamas, atvėsinamas ir fi ltruojamas. Taip pat žaliavą galima užpilti termose. Toks antpilų gaminimas beveik nesiskiria nuo paprasto arbatos užplikymo.

15 / Vaistažolių produktai ir preparatai

„Šaltasis būdas“: susmulkinti augalai suberiami į puodą arba stiklinį indą ir užpilami tam tikru kambario temperatūros virinto vandens kiekiu, uždengiama dangteliu ir laikoma 4-12 val., po to fi ltruojama per kelis marlės sluoksnius, per marlę su vatos sluoksniu arba nelabai tankų audinį.

Nuovirai

Nuovirai ruošiami iš tų vaistinių augalų dalių, kurios palyginti sunkiai atiduoda savo veikliąsias medžiagas, – tai žievė, šaknys, šakniastiebiai, me-diena, stambūs lapai, išdžiovinti vaisiai ir kt. Smulkinta žaliava užpilama verdančiu vandeniu ir dažnai maišant virinama verdančio vandens vonelėje arba ant silpnos ugnies apie 20-30 min.. Nuoviras vėsinamas kambario temperatūroje 10-15 min., po to fi ltruojamas, pripilamas reikiamas virinto vandens kiekis. Augalų, kuriuose yra rauginių medžiagų, nuovirus reikia fi l-truoti tuoj pat nukėlus nuo ugnies.

Antpilai ir nuovirai labai greitai genda, ypač vasarą arba šiltose patalpose, todėl geriausia juos gaminti po mažą kiekį kiekvieną dieną. Jei jų paruošti kasdien neįmanoma, tai jie laikomi šaldytuve, bet ne ilgiau kaip 3 paras. Užpilai ir nuovirai geriami, jais skalaujama gerklė, žaizdos, daromos inhalia-cijos, vonios, pavilgai.

Aliejus

Tai vaistažolių ištrauka aliejuje, jų paruošimas primena užpilų gamybą, tik vietoj vandens čia pasinaudojama aliejumi. Augalus ir jų mišinius gali-ma naudoti tiek šviežius, tiek džiovintus, tik pastarųjų dėti reikia daugiau, o aliejų galima pasirinkti. Dažniausiai naudojamas šalto spaudimo alyvuogių aliejus (jis pigiausias ir ilgiausiai negendantis), sezamo sėklų aliejus dėl savo šildomųjų ir gydomųjų savybių, Ajurvedos medicinoje dažniausiai naudoja-mas odai ir plaukams, simondsijų aliejus artimiausias mūsų odos lipidams, o migdolų – tinka brandžiai jautriai ir sausai odai, taip pat galima naudoti vynuogių sėklų aliejų. Aliejinių ištraukų galima pasigaminti dviem būdais: pirmasis (ilgiau trunkantis): augalai sudedami į sausą, švarų stiklinį indą, užpilami aliejumi, įsitikinama, kad aliejus tolygiai padengė augalus – nėra oro burbuliukų, tada indas uždengiamas ir padedamas šiltai. Temperatūra neturėtų viršyti 38 °C. Vasarą dvidešimt dienų ar bent dvi savaites patartina ruošiamą preparatą laikyti ant palangės, o žiemą prie radiatoriaus ar krosnies. Reikia nuolat stebėti indą. Jei ant sienelių susidaro vandens lašeliai, jie turi būti nu-valomi audiniu ar popieriniu rankšluosčiu, kad neįsiveistų pelėsiai (mažiau drėgmės bus, jei aliejinė ištrauka bus gaminama iš džiovintų augalų). Po to aliejus nukošiamas per netankų audinį, supilamas į plačiagurklį, permatomą indą, ant kurio užrašomas augalo pavadinimas ir aliejinės ištraukos paga-minimo laikas. Gali būti, kad po dienos ar dviejų aliejus išsifrakcionuos.


Apačioje nusės nuosėdos ir šiek tiek vandens. Viršuje liks aliejus, viršutinį sluoksnį reikia nupilti į kitą švarų indą, o vandenį ir nuosėdas pašalinti, to nepadarius preparatas gali pradėti gesti.

Antras aliejinės ištraukos gaminimo būdas greitesnis. Augalai sudedami į dubenį, užpilami aliejumi, dubuo kaitinamas 30-60 min. virš verdančio van-dens garų. Reikia stebėti, kad aliejaus temperatūra neviršytų 40 °C, atvėsinus aliejus nukošiamas per netankų audinį, supilamas į plačiagurklį, permatomą indą, ir viskas daroma, kaip aprašyta anksčiau: užrašomas augalo pavadini-mas ir t.t. Tokie preparatai, laikomi tamsioje, vėsioje vietoje, turėtų negesti kelis mėnesius (ar net iki vienerių metų). Aliejinės ištraukos iš augalų mišinių gaminamos žaizdoms gydyti (medetkos žiedai, kraujažolės lapai ir žiedai, jonažolės žiedai, gysločio lapai), masažams – atpalaiduoti pavargusiems rau-menims (jonažolės žolės ir imbiero, su trupučiu raudonosios aitriosios pap-rikos) ar įtrinti odą po vonios (paprastasis kietis, levanda, ramunėlė), taip pat aliejinės ištraukos gali būti naudojamas tepalų gamybai.

Tinktūros (trauktinės, spiritiniai ir degtinės antpilai)

Ruošiant spiritines trauktines, smulkinti augalai sudedami į indą (paprastai stiklinį butelį, stiklainį ir t.t.), užpilami 70 °C arba 40 °C spiritu arba degtine. Užkemšami ir laikomi kambario temperatūroje 7 paras. Dažniausiai 1 daliai smulkintų augalų imame tiek spirito, kad gautume 5 tūrio dalis paruoštos tinktūros (pvz., iš 20 g augalo turi išeiti 100 ml tinktūros). Po savaitės tinktūra nupilama, gerai nuspaudžiama ir fi ltruojama per kelis marlės sluoksnius arba per marlę su vatos sluoksniu, kadangi preparatas, nepaisant jo spalvos, turi būti skaidrus. Spiritinės tinktūros ilgai laikosi, jos naudojamos nedideliais kiekiais ir paprastai dozuojamos lašais.

Milteliai

Kartais liaudies medicinoje naudojami ne tik sveiki, švieži arba džiovinti lapai, žievė arba šaknys. Džiovintas augalų dalis paprastoje grūstuvėje gali-ma sutrinti į miltelius. Išsijojus jie geriami arba naudojami žaizdoms, opoms ir kt. barstyti, tepalams gaminti.

Tepalai

Tepalas – tai išorinis vaistas, gaunamas maišant vaistažolių miltelius su tepalo pagrindu: kiaulės taukais, sviestu, vazelinu (geriau geltonos spalvos), augaliniais aliejais. Maišoma santykiu 1:4, imama 1 dalis augalo miltelių ir 4 dalys pagrindo. Tepalai, pagaminti su gyvulinės kilmės riebalais, yra geresnės kokybės, bet greičiau genda, nepaisant to, visus šiuos preparatus reikia laikyti


sausoje vėsioje vietoje, sandariai uždarytuose induose. Galima pasigaminti ir sudėtingesnės sandaros tepalų – aliejaus, žolelių ir

bičių vaško mišinio. Toks kremas naudojamas išoriškam odos minkštinimui ir apsaugai. Priklausomai nuo pasirinktų žolių, galima pasigaminti gydomąjį kremą mažoms žaizdelėms, sausai odai, nudegimams, įgėlimams ir t.t. Žolelių mišiniai – tepalas nuo visų negalavimų: medetkos žiedai, gysločio lapai, jonažolės žiedai; priešgrybelinis tepalas: medetkos žiedai, juodojo graikinio riešutmedžio kevalų aliejus ir arbatmedžio kvapusis aliejus. Kaip tokios san-daros kremą pasigaminti? Imamas aliejinės pasirinktų vaistažolių ištraukos puodelis, pilamas į emaliuotą ar stiklinį indą ir kaitinamas verdančio vandens vonelėje arba ant labai silpnos ugnies. Į kaitinamą aliejų dedami 4 valgomieji šaukštai susmulkinto ar sutrinto bičių vaško ir maišant laukiama, kol vaškas ištirps. Pasėmus šaukštą mišinio jis atvėsinamas, pučiant arba trumpam įdėjus į šaldytuvą, kol suketės. Jei atvėsusio mišinio konsistencija per kieta, į indą reikia pridėti daugiau aliejaus, jei per skysta – daugiau vaško, taip maišoma ir tikrinama, kol bus pasiekta norimas kremo tirštumas. Tuomet nuėmus nuo ugnies mišinys supilamas į iš anksto pasiruoštą sausą, švarų indą. Jei nuėmus nuo ugnies bus delsiama, kremas pradės kietėti virimo inde.

Prieš pat pilant kremą į pasirinktą indą galima į jį įmaišyti papildomų ingredientų – vitamino E ar kvapiųjų aliejų. Reikėtų paminėti, kad kiekvienas kvapusis aliejus turi specifi nes savybes, o žmonės joms jautrūs nevienodai, tačiau į 30 g mišinio galima drąsiai dėti 2-3 lašus kvapiojo aliejaus. Tepalams reikia leisti sukietėti lėtai, kambario temperatūroje. Vėliau laikomi vėsioje tamsioje vietoje. Tokie tepalai išlieka nesugedę iki metų laiko. Lūpų balza-mas paprastai gaminamas tokiu pat būdu, tik į jį dedama daugiau vaško, kad būtų kietesnės struktūros.

Arbatos ir mišiniai

Žolelių arbata buvo vartojama prieš tūkstančius metų, tai yra gerokai anksčiau nei buvo atrastas kininis arbatmedis (Thea sinensis) ir pradėtos vartoti dabar labai populiarios juodoji ir žalioji arbatos. Patys anksty–viausi įrašai apie augalų naudojimą susiję su jų medicininėmis savybėmis 410 m. pr. m. e. Platonas minėjo žolelių arbatas savo rašiniuose. Po septyniasdešimties metų Aristotelis tokias arbatas aptarė savo darbuose, o jo mokinys Teofrastas parašė detalų darbą „Vaistinių augalų tyrimai“, kur buvo aprašomas žolelių panaudojimas. Nuo to laiko vaistinės žolelės su iliustracijomis ir naudojimo instrukcijomis kartais prisimenamos, o kai kuriais laikotarpiais tai tampa ypač populiarios. Dabar arbata (tiek pagaminta iš kininio arbatmedžio, tiek iš kitų augalų) dažniausiai geriama kaip kasdienis gėrimas, retkarčiais prisimenant augalų ir iš jų pagamintų arbatų gydomąsias savybes.

Arbatų ruošimas iš antžeminių augalo dalių ir iš šaknų bei


šakniastiebių skiriasi dėl to, kad antžeminės augalų dalys geriau ati-duoda savo veikliąsias medžiagas nei požeminės. Arbatos ruošimas iš stiebų, lapų ir žiedų primena užpilų gamybą, tik jų poveikis daug kartų silpnesnis. Paimamas vienas arbatinis šaukštelis džiovintos žaliavos arba trys arbatiniai šaukšteliai šviežios (iš džiovintų žolelių vanduo išgaravęs, todėl jų veikliosios medžiagos labiau koncentruotos – tokios žaliavos reikia mažiau), įdedama į arbatos puodelį ir užpilama verdančiu vande-niu. Palaikome 3-5 minutes ir arbata paruošta. Reikia atkreipti dėmesį, kad gaminant žolelių arbatas jų stiprumą nustatyti galima tik pagal skonį. Priešingai nei juodoji ar žalioji arbata, vaistažolių arbatos stiprėdamos ne tamsėja, o visada būna žalsvai gelsvos ar gintaro spalvos. Naudojant šviežias žoleles patartina jas sudėjus į švaraus audinio ryšelį sutrinti. Taip iš žaliavos greičiau atsipalaiduos kvapiosios medžiagos – arbata bus kvapnesnė. Galima paruošti ir šaltą žolelių arbatą. Jei ruošiama dvidešimt puodelių šaltos arbatos, užvirinamas litras vandens, užpilama ant 60 g (maždaug ¾ arbatinio puodelio) džiovintų žolelių arba 130 g šviežios žaliavos, palaikoma 5-6 minutes. Tada gautas koncentratas su-pilamas į 3 litrus šalto, geriamo vandens, išmaišoma ir patiekiama su ledo kubeliais.

Arbata iš šaknų ir šakniastiebių gaminama panašiai kaip nuovirai. Imama 15 gramų susmulkintų išdžiovintų šakniastiebių arba šaknų, užpilama dviem arbatiniais puodeliais vandens ir šildoma ant mažos ug-nies apie 20 min. ar kol arbata pasieks norimą kvapą ir skonį.

Augalų mišiniai arbatoms paprastai sudaromi iš kelių rūšių pjaustytų arba smulkintų augalų. Kai kuriuos augalų mišinius gamina vaistinių augalų perdirbimo fabrikai arba vaistinės. Juos galima pasiruošti ir patiems iš namuose džiovintų augalų. Pirmiausiai lapai, žievė ir žolė smulkiai supjaustomi, šaknys ir šakniastiebiai sukapojami, vaisiai ir sėklos malami malūnėliais arba paliekami sveiki. Paruošta žaliava imama recepte nurodytais kiekiais ir sumaišoma ant švaraus popieriaus, grūstuvėje arba stiklainyje, kol gaunamas tolygus mišinys. Iš mišinių gaminama arbatos, antpilai, nuovirai ir karšti kompresai.

Sultys

Sultys – tai preparatai iš šviežios augalinės žaliavos. Jos efektyvesnės nei džiovintų vaistažolių užpilai, nuovirai ir tinktūros, kadangi džiovinant vaistinė žaliava netenka dalies savo veikliųjų medžiagų (pvz., eterinių aliejų). Veikliosios medžiagos gali būti prarandamos ir ilgai laikant vaistinę žaliavą. Sultys gaunamos presuojant sultingas augalo dalis (uo-gas, lapus) ar net visą augalą. Šviežiai surinkta augalinė žaliava nuplau-nama, susmulkinama, sutrinama į tyrelę ir per tankų audinį išspaudžiamos sultys. Kadangi gautose sultyse yra daug baltymų, fermentų, toks pre-


paratas labai greitai genda. Ilgesniam laikymui sultis reikia konservuoti etanoliu (85 dalys sulčių ir 15 dalių 95% etanolio). Dažniausiai namų sąlygomis gaminamos alavijo, kviečių želmenų, ugniažolės žolės sultys, taip pat aronijos, putino, spanguolių, bruknių, obuolių, slyvų bei kitų vaisių ir uogų sultys.

Vaistažolių vonios

Tai tarsi namų kurortas. Jos stiprina organizmą ir didina atsparumą nepa-lankiems faktoriams. Gydomosios vaistažolių vonios mažiausiai galinčios pakenkti gydančios priemonės iš visų žinomų vaistų ar gydymo metodų. Jos padeda esant nervų sistemos sutrikimams (nemigai, neuralgijai, padidėjusiam jautrumui), radikulitui, reumatoidiniam artritui, aterosklerozei, hemoro-jui, odos ir kitoms ligoms. Vaistažolių vonios ruošiamos iš vaistinių augalų užpilų ar nuovirų. 100 litrų voniai paruošti imama 1-1,5 kg šviežios arba 200-300 g sausos išdžiovintos žaliavos. Vaikams mažiau: atitinkamai 300-500 g arba 50-100 g. Žolė susmulkinama ir užpylus 3-5 litrais šalto vandens kaitinama iki virimo, o šaknys, šakos ir stambūs stiebai pavirinami 10-15 min. po to paliekama 40-60 min. atvėsti, perkošiama ir po truputį maišant supilama į užpildytą vandeniu emaliuotą vonią (netinka plastmasinės ar cinkuotos vonios). Vandens temperatūra – 36-38 °C, procedūra turėtų truk-ti apie 5-20 min., vienam kursui reikėtų priimti apie 6-12 vonių. Po tokios vonios nereikėtų nusiprausti švariu vandeniu.

Vaistinės žolelės / 20

1. Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.)

Tai daugiametis 15-80 cm aukščio augalas, aptinkamas pievose, miško aikštelėse, pamiškėse, krūmuose, ant šlaitų. Žydi birželio-spalio mėnesiais. Ryškiai geltoni jonažolės žiedai susitelkę į žiedynus, kiekvienas žiedas turi penkis vainiklapius, kurių pakraščiai dažnai tarsi apvedžioti tamsesnių taškelių. Augalo stiebas status, plikas, dvibriaunis, lapai elipsiški, lygiu kraštu, 0,5-3,5 cm ilgio. Tai Lietuvoje dažnas augalas. Taip pat dažna ir panaši į paprastąją jonažolę Lietuvoje yra keturbriaunė jonažolė (Hypericum maculatum L.). Šis augalas skiriasi nuo pa-

prastosios jonažolės keturbriauniu stiebu ir šiek tiek apvalesniais bei didesniais lapais. Abiem čia paminėtoms jonažolių rūšims būdingos labai panašios vaistinės savybės.

Naudojama žaliava: viršutiniai lapai ir žiedai.

Istorija

Birželio 24-oji – Joninių šventė, po kurios pamiškės, pievos ir šlaitai Li-etuvoje gausiai pasidabina geltonais jonažolių žiedais. Iš to krikščioniškoje visuomenėje ir kilo šio augalo pavadini-mas. Yra duomenų, kad jonažolės liaudies medicinoje naudojamos daugiau nei 2400 metų. Daugelyje šalių buvo manoma, kad

šis augalas apsaugo nuo tamsos, niūrumo ir piktųjų dvasių. Jonažolės buvo nau-dojamos kovai su melancholija, isterija ir beprotyste. Šio augalo aliejus senovės Graikijoje ir Romoje naudotas gydyti žaizdoms po mūšių, o Amerikos indėnai, dar prieš atvykstant europiečiams, jonažolę naudojo karščiavimui malšinti, gyvačių įkandimams ir odos ligoms gydyti.

Jonažolės panaudojimas

Jonažolė pasižymi antibakterinėmis ir antivirusinėmis savybėmis, todėl tradicinėje Balkanų šalių medicinoje jonažolių nuoviras vartojamas gydyti šlapimtakių ligoms gydyti, atsikosėjimą skatinantys vaistai. Išoriškai nuoviras

Nuo

trauk

a N

r. 1

Papr

asto

ji jo

nažo

lėN

uotra

uka

Nr.

1 Pa

pras

toji

jona

žolė

VAISTINĖS ŽOLELĖS

21 / Vaistinės žolelės

vartojamas nudegimus gydyti bei šalinti nemalonius kūno kvapus. Eks-traktas vartojamas uždegimams malšinti, sudirgusiai jautriai odai nuraminti bei nudegi-mams nuo saulės gydyti. Jonažolių aliejus išoriškai vartojamas stipresniems nu-degimams, kojų skausmams esant venų varikozei gydyti. Jonažolė – dažna įvairių vaistinių arbatų sudėtinė dalis.

Pastaraisiais metais jonažolės ekstraktas pradėtas dažnai vartoti kaip vaistas nuo lengvos ir vidutinės depresijos. Prestižinio britų medicinos žurnalo („British Medical Yuornal“) duomenimis, jonažolės ekstrakto veiksmingumas ne menkesnis nei tradicinių antidepresantų, o sukeliamų šalutinių poveikių yra kur kas mažiau. Vokietijoje jonažolės preparatai depresijai gydyti skiriami 25 kartus dažniau nei „Prozac’as“.

Vartojimo rizika

Vartojant didelėmis dozėmis jonažolės preparatus gali pasireikšti jautrumas šviesai. Nepatartina vartoti jonažolę kartu su kitais antidepresantais, taip pat nėščioms ir žindančioms moterims.

2. Raudonėlis (Origanum vulgare L.)

Daugiametis žolinis, vaistinis, nektaringas, prieskoninis 20-60 cm aukščio augalas. Šakniastiebis šakotas, dažnai šliaužiantis, stiebas stačias, keturbriau-nis, plaukuotas. Lapai priešiniai, pailgi, kiaušiniški, kotuoti, nežymiai dantyti su peršviečiamais taškeliais. Apatiniai buki, viršutiniai smailūs. Vainikėlis šviesiai purpurinis, kartais baltas. Auga pamiškėse, šlaituose, krūmuose, retuose miškuose, sausose pievose. Auginamas soduose, mėgėjų sodybose. Žydi liepą-rugsėjį. Lietu-voje apyretis.

Nuotrauka Nr. 2 RaudonėlisNuotrauka Nr. 2 Raudonėlis


Istorija

„Origanum“ iš senosios graikų kalbos reiškia „kalnų malonumas“. Viduramžiais Europoje buvo tikima, kad raudonėlis yra efektyvi apsaugos priemonė nuo burtininkų, demonų, gyvačių ir nuodingų gyvūnų. Žmonės, turintys augalinį raudonėlio amuletą, tikėjo esą nepažeidžiami blogio. Inkvizicijos laikais raudonėlio šakelės buvo deginamos kaltinamųjų raga-navimu kankinimo metu. Manyta, kad raudonėlio dūmai gali išvaryti blogį iš žmonių kūnų. Taip pat raudonėlis nuo seno žinomas kaip priešnuodis narkotinėms medžiagoms.

Raudonėlio panaudojimas

Preparatams naudojama raudonėlio žolė. Ji renkama žydėjimo metu, pjaunama 20-30 cm nuo žemės paviršiaus. Raudonėlis stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, mažina dujų kaupimąsi žarnyne, taip pat naudojamas tonzlitui gydyti ir kvėpavimui lengvinti. Raudonėlio aliejus pasižymi antibakterinėmis savybėmis, tinka dantų skausmui malšinti. Gerti raudonėlio aliejų nepatar-tina. Balkanų šalių tradicinėje medicinoje raudonėlio arbata buvo vartojama esant virškinimo sutrikimams ir plaučių negalavimams.

Raudonėlis, kaip ir mairūnas, yra plačiai naudojamas prieskoninis auga-las. Pastebėta, kad mėsos patiekalai, ruošti naudojant raudonėlį ir čiobrelį, lėčiau genda.

Vartojimo rizika

Šio augalo preparatai skatina mėnesines ir draudžiama naudoti nėštumo metu.

3. Pipirmėtė (Mentha x piperita L.)

Daugiametis, žolinis, aromatinis, prieskoninis, vaistinis, 30-80 cm aukščio augalas. Šakniastiebiai išsidėstę horizontaliai 6-10 cm gylyje, stiebas šakotas, keturbriaunis, plikas arba apaugęs trumpais, retais plaukeliais. Žalias, rusvas arba violetinis. Visi lapai priešiniai, su koteliais, pliki. Lapų kraštai dantyti re-tais, smailais danteliais. Auginama soduose, daržuose, vaistinių augalų sklypuose. Žiedai melsvi ar violetiniai, žydi birželį-rugpjūtį. Lietuvoje dažnas.

Žaliava – lapai.

Istorija

Mėtos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „mente“, kuris reiškia


mintis. Teigiama, kad senovėje žmonės nešiojosi mėtų ryšulėlius ir tikėjo, kad jie padeda praskaidrinti mintis ir sukoncen-truoti dėmesį. Pipirmėtės kvapas vienas stipriausių iš visų mėtų. Senovės graikų ir romėnų namuose šis kvapas sim-bolizuodavo šeimininko svetingumą ir vaišingumą, o antikos atletai pipirmėčių lapais kvėpindavos kūnus.

Pipirmėtės savybės

Pipirmėtė pasižymi organizmą stimuliuojančiu veikimu. Taip pat žinoma šių mėtų nauda virškinimo sistemai. Ji pagerina skrandžio sulčių ir tulžies sekreciją, mažina pilvo pūtimo ir raižymo pojūčius. Pipirmėčių arbata ir aliejus turi antispazminių savybių, pasižymi prakaitavimo skatinimu, todėl tinka karščiavimui mažinti. Mentolio, esančio pipirmėčių lapuose, garai padeda mažinti nosies užgulimą sloguojant. Losjonas ar aliejus su mentoliu, naudoja-mas išoriškai (tepant juo smilkinius), padeda nuo galvos skausmų. Pipirmėtė naudojama kosmetikos bei farmacijos pramonėje, o jauni pipirmėtės lapeliai dažnai vartojami kaip prieskonis maistui.

Vartojimo rizika

Pipirmėtės arbata ir kiti preparatai nerekomenduojami mažiems vaikams. Nepatartina gerti pipirmėčių aliejų.

4. Vaistinė ramunė (Matricaria recucita L.)

Vienmetis žolinis, vaistinis, 10-40 cm aukščio augalas, piktžolė. Šaknis liemeninė, šakota, rusvos spalvos, stiebas stačias arba gulsčias, plikas, labai šakotas, tuščiaviduris. Lapai pražanginiai, plunksniški. Auga laukuose, dykvietėse, pakelėse, gana dažnai auginama sodybose ir daržuose, tačiau gamtoje apyretis. Žydi gegužę-rugsėjį.

Žaliava – žiedai.

Istorija

Augalas vartotas jau senovės Egipte, dažniausiai karščiavimui malšinti

Nuotrauka Nr. 3 PipirmėtėNuotrauka Nr. 3 Pipirmėtė


sergant maliarija ir įvairiomis infekcijomis. Senovės graikai vaistines ramunes vadino žemės obuoliais dėl šių augalų skleidžiamo kvapo, o ispanai dėdavo į vyną kaip prieskonį. Anglijoje šis augalas pradėtas auginti sodybose, naudotas kaip priesko-nis konservuojant mėsą ir gaminant alų. Vaistinės ramunės ekstraktas dabar naudo-jamas gaminant kvepalus bei alkoholinius gėrimus.

Augalo savybės

Vaistinei ramunei būdinga gausybė gydomųjų savybių. Arbata ir tinktūra pasižymi antibakterinėmis fungicidinėmis, antiseptinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Geriama siekiant nuraminti virškinimo sistemos skausmus. Padeda at-statyti žarnyno mikrofl orą ir esant kitoms žarnyno problemoms. Taip pat pasižymi raminamosiomis ir atpalaiduojamosiomis

savybėmis, taigi mažina su stresu susijusias problemas. Vartojama pervar-gus. Vaistinės ramunėlės arbata gali būti naudojama vaikams ir kūdikiams kaip lengvas raminamasis preparatas, taip pat padeda dantų dygimo metu. Dėl nuskausminamųjų savybių šio augalo arbatą patariama gerti moterims skausmingų mėnesinių metu. Vaistinė ramunė – vienas pagrindinių augalų, naudojamų odos priežiūrai. Preparatai su ramunėlėmis dėl antiseptinių ir priešuždegiminių augalo savybių neutralizuoja odos sudirgimą, padeda esant odos uždegimams. Preparatai ypač tinka jautriai odai. Vaistinės ramunėlės nuoviras gali būti naudojamas plaukams šviesinti.

Vartojimo rizika

Vartoti saugu, tačiau besaikis augalo vartojimas gali sukelti galvos svaigimą ir pykinimą.

5. Liepa (Tilia cordata Mill. ir Tilia platyphyllos Scop.)

Mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.) Lietuvoje dažnas medis, užauginantis plačią lają siekiantis 25 metrų aukštį, sulaukiantis iki 500 metų amžiaus. Lapai ilgakočiai, 3-7 cm ilgio, širdiškos formos, pliki, viršutinė lapo pusė tamsiau, apatinė – blankiau žalia. Žydi liepos mėnesio

Nuotrauka Nr. 4 Vaistinė ramunėNuotrauka Nr. 4 Vaistinė ramunė


pradžioje, gelsvais žiedais susitelkusiais po 5-11. Būdinga didelė, liežuviškos formos žalsva ar gelsva pažiedė. Vaisiai plaukuoti, neryškiai pen-kiabriauniai. Didžialapė liepa (Tilia platyphyllos Scop.) nuo pastarosios skiriasi aukščiu – užauga iki 30 metrų, lapų dydžiu – jų ilgis 6-10 cm, o vai-siai aiškiai briaunoti. Li-etuvoje tai introdukuotas augalas, auginamas sodybose ir parkuose, tačiau gana dažnas. Abiejų liepų vaistinės savybės yra panašios.


Istorija

Liepos mediena tinkama gaminti muzikos instrumentams, o viduramžiais būtent iš šio medžio medienos būdavo drožiamos Mergelės Marijos skulptūros.

Augalo savybės

Augalas nektaringas, vos pražydęs skleidžia saldų, bites viliojantį aromatą, o liepų medus vertinamas labai palankiai. Liepžiedžiai pasižymi antispazminėmis, atsikosėjimą lengvinančiomis, švelniai mažinančiomis kraujospūdį, laisvinančiomis vidurius ir raminančiomis savybėmis. Arbata ir nuoviras tradicinėje lietuvių medicinoje dažniausia vartojami peršalus, pakilus temperatūrai ir skaudant gerklei. Taip pat tinka vartoti norint pa-gerinti virškinimą, mažinti kraujospūdį, įveikti nerimą ir isteriją. Nustaty-ta, kad liepžiedžių ekstraktas skatina limfomos ląstelių žuvimą ir skatina normalių limfocitų gamybą – taigi pasižymi priešvėžiniu veikimu.

Liepžiedžių preparatai naudojami odos priežiūrai. Veikimas susijęs su gausiais heteropolisacharidais, esančiais žieduose ir sudarančiais auga-lines gleives, pasižyminčiomis drėkinamosiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Minėti junginiai dėl gausių hidroksilo grupių prisijungia dide-lius kiekius vandens. Plonu tokių hidrokoloidų sluoksniu padengus odą vanduo patenka į keratinizuotą sluoksnį ir apsaugo odą nuo vandens prara-dimo. Liepžiedžių ekstraktas yra dažna kremų, pienelių, kaukių sudėtinė dalis. Drėkina ir ramina odą, dėl antibakterinių savybių mažina paraudimus. Liepžiedžių ekstraktas ir kiti preparatai ypač tinka sausai ir jautriai odai.

Nuotrauka Nr. 5 Mažalapė liepaNuotrauka Nr. 5 Mažalapė liepa


Rizika

Nepastebėti jokie liepžiedžių vartojimo sukelti šalutiniai poveikiai.

6. Siauralapis gaurometis (Chamerion angustifolium (L.) Holub.)

Daugiametis žolinis 60-120 cm augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, su daug požeminių ūglių ir palyginti nedidelėmis šaknimis, krakmolingas.

Stiebai apvalūs arba nežymiai briaunoti, žali kartais rausvi. Žiedynas užima beveik pusę stie-bo. Žiedpumpuriai kiaušiniški, nusmailėjantys, žiedai dideli, apie vieno centimetro ilgio. Auga kirtavietėse, gaisravietėse, krūmuose, pamiškėse, sausuose durpynuose, kopose, ant pylimų. Žydi birželį-rugsėjį. Lietuvoje dažnas.

Istorija

Rusijoje gaurometis ilgus metus naudotas kaip arbatos pakaitalas, Rusijos šiaurėje ne vieną dešimtmetį plėtota tokios vietinės arbatos pramonė – gaminta tūkstančiais pūdų. Tik XX a. buvo išsiaiškinta vietinės Rusijos „arbatmedžio“ paslaptis.

Augalo savybės

Krakmolingi, saldūs šaknkiastiebiai kai kur vartojami maistui ir gėrimų gamybai. Lapų nuovirais gydomi galvos skausmai, virškinamojo trakto gleivinės uždegimas. Lapuose gausu vitamino C. Žiedų arbatos skonis pri-mena liepžiedžius, ir liaudies medicinoje kartais juos pakeičia. Norint iš gauromečio pasigaminti rusiškąją arbatą lapus reikia atitinkamai paruošti. Pirmiausia jie renkami kitaip nei įprasta – ryte, kol dar rasoti, sudedami į krūvas, kad sukaistų, tada nerūdijančio plieno peiliu gniūžtės supjaustomos į 1-1,5 cm ilgio gabaliukus. Šie patrinami tarp delnų, kad susivyniotų, ir džiovinami vidutinio karštumo krosnyje, orkaitėje arba džiovinimo spintoje.

Nuo

trauk

a N

r. 6

Siau

rala

pis g

auro

met

isN

uotra

uka

Nr.

6 Si

aura

lapi

s gau

rom

etis


Gerai įgudus gaunamas tikriausias arbatos skonis, o ja gardžiuotis gali ir tie, kuriems netinka tradicinės arbatmedžio arbatos alkaloidai.

7. Paprastoji gervuogė (Rubus caesius L.)

Maistinis, vaisti-nis, selekcinis, 30-40 cm aukščio puskrūmis. Stiebas šliaužiantis, su melsvu apnašu, gau-siai apaugęs dygliukais, lapai sudėtiniai iš 3-5 lapelių, raukšlėti, abipus žali. Žiedai balti, kartais rausvi, stambūs. Vaisius – beveik juodas, melsvu apnašu, sultingas, saldžiai rūgštus. Auga pamiškėse, lapuočių miškuose, paupių krūmynuose, šlaituose, pakrantėse. Žydi gegužę – liepą, vaisus brandina rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Lietuvoje dažnas.

Augalo savybės

Šviežiais vaisiais bei jų sultimis malšinamas karščiavimas, skatinamas prakaito išsiskyrimas peršalus, pernokusios uogos vartojamos nuo vidurių užkietėjimo. Gervuogės vaisiai naudojamos kaip dietinis produktas, iš jų ver-damos uogienės, džemas, kompotai ir t.t. Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitur iš šio augalo lapų gaminama aromatinga arbata. Surinkti švieži lapai paliekami uždengtame inde pasifermentuoti 2-3 dienas, kol suvys ir patamsės. Paskui greitai džiovinami atviroje vietoje. Taip paruošta arbata primena kininio arbatmedžio arbatą.

8. Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.)

Daugiametis, žolinis, nektaringas, vaistinis 8-20 cm aukščio augalas, piktžolė. Lapų apatinė pusė apaugusi baltais, pūkiškais plaukeliais. Auga drėgnose dirvose, pakrantėse, molinguo-se šlaituose, duobėse, prie kelių ir geležinkelių sankasų, pagrioviuose. Žydi kovą-balandį, Lietu-voje labai dažnas.

Nuotrauka Nr. 7 Paprastoji gervuogėNuotrauka Nr. 7 Paprastoji gervuogė

Nuo

trauk

a N

r. 8

Ank

styv

asis

šalp

usni

sN

uotra

uka

Nr.

8 A

nkst

yvas

is ša

lpus

nis


Žaliava – žiedai, lapai ir stiebai.

Istorija

XVII a. Didžiojoje Britanijoje per Užgavienes buvo labai populiaru kepti blynus su džiovintais šalpusnių lapais. Keletas šaukštų džiovintų lapų būdavo pamirkoma apie 5 minutes vandenyje, tada nusausinami ir sudedami į blynų tešlą. Laikais, kai tabako trūko, būdavo rūkomi džiovinti šalpusnių lapai.

Augalo savybės

Tradiciškai šalpusnis vartojamas kosuliui, peršalimui ir astmai gy-dyti – ramina ir lengvina atsikosėjimą. Ekstraktas turi priešuždegiminių ir antispazminių savybių. Šalpusnio sudėtyje yra tusilagino, kuris stimuliuojančiai veikia kardiovaskuliarinę ir kvėpavimo sistemas. Augale gausu kalcio, fosforo, sieros ir vitamino C.

Rizika

Nuolatinis, gausus šalpusnių preparatų vartojimas gali sukelti apsinuodijimą ir pakenkti kepenims. Augale aptinkamas alkaloidas sen-kirkinas, kuris yra toksiškas, tačiau teigiama, kad jo koncentracija yra maža ir nesukelia apsinuodijimų, jei augalas nėra vartojamas nuolatos.

9. Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.)

Daugiametis žolinis, maistinis, dekoratyvinis, vaistinis, 5-20 cm aukščio augalas. Šakniastiebis trumpas, rusvas, šliaužia horizontaliai. Stiebas stačias,

rečiau kylantis, šiek tiek ilgesnis už lapus. Lapai iš trijų dantytų lapelių, ilgakočiai. Stiebas ir lapkočiai plaukuoti. Žiedai balti ant ilgo žiedkočio, susitelkę po ke-lis į žiedyną. Vaisiai pailgi ar apskriti. Auga miškuose, krūmuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Žydi gegužę-birželį, vaisiai prinoksta birželio-liepos mėn.

Lietuvoje dažnas augalas.Žaliava – lapai.

Istorija

Žemuogė maistui buvo naudojama Nuotrauka Nr. 9 Paprastoji žemuogėNuotrauka Nr. 9 Paprastoji žemuogė


dar priešistoriniais laikais. Archeologai žemuogių sėklų randa akmens amžiaus žmonių buveinėse. Kaip vaistinis augalas ji minima XIII a. knygose. XVIII a. ji buvo atvežta į Europą iš Čilės ir kaip vertinga kultūra pradėjo sparčiai plisti. Anksčiau žmonės tikėjo, kad žemuogė turi savybių prieš blogį. Indėnai nau-dojo susmulkintus žemuogių lapus naujagimių virkštelei gydyti.

Augalo savybės

Augale gausu vitamino C ir alkaloidų, geležies. Tikima, kad žemuogių lapų arbata ir vaisių vartojimas padeda sergant anemija, esant apetito sumažėjimui, moterims padeda esant nereguliarioms mėnesinėms. Palengvina diarejos ir geltos simptomus. Tai geras dietinis produktas sergant kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis. Žemuogių sultimis ar jų užpilu skalaujama burna esant gleivinės uždegimui ir blogam kvapui mažinti. Liaudies medicinoje žemuogės naudo-jamos nuo širdies ligų, hipertonijos, aterosklerozės. Manoma, kad jos gerina medžiagų apykaitą ir gerai veikia sergant kepenų ir inkstų akmenlige. Taip pat pasižymi šlapimą varančiu poveikiu. Žemuogės naudojamos kosmetikai, riebiai odai, kur išsiplėtusios poros. Labai tinka žemuogių kaukės – šaukštelis šviežių žemuogių sulčių išplakamas su kiaušinio baltymu ir juo tepamas veidas. Lapų užpilu gydomi įvairūs išbėrimai, spuogai, dedervinės, skrofuliozės.

Rizika

Kai kurie žmonės alergiški žemuogėms. Jei pradeda niežėti odą, atsiranda dilgėlinių reiškinių, reikia nustoti vartoti žemuoges ir kreiptis į gydytoją.

10. Vaistinė medetka (Calendula offi cinalis L.)

Svetimžemis, vienmetis, žolinis, dekoratyvinis, vaisti-nis 20-50 cm aukščio augalas. Lapai apaugę trumpais plauke-liais, auga sodybų ir miestų gėlynuose, soduose, dažnai sulaukėja. Žydi birželį-spalį. Lietuvoje gana dažnas.

Istorija

Tikėta, kad, pabarsčius me-detkos žiedų po lova, einant miegoti naktį aplankys pranašiški sapnai, ir tai bus apsauga nuo blogio ir juodosios magijos. Nuotrauka Nr. 10 Vaistinė medetkaNuotrauka Nr. 10 Vaistinė medetka


Čigonų tauta tikėjo, kad medetkų pievelėse galima pamatyti fėjas ir kitas mitologines būtybes.

Augalo savybės

Medetkos žiedai pradedami rinkti vos pražydę. Augalams būdingos aktyvios sudedamosios medžiagos iš triterpenų ir fl avanoidų grupių, pasižyminčios antiseptinėmis ir kraujavimą stabdančiomis savybėmis. Dažnai vaistinės medetkos preparatai naudojami ant odos esant bėrimams, žaizdoms, nudegimams, sumušimams, grybelinėms infekcijoms, venų varikozei. Nuo alerginės reakcijos įgėlus vabzdžiui padeda ir šviežio žiedo įtrynimas į odą. Šio augalo arbatoje gausu fosforo ir vitamino C, ji geriama esant virškinimo trakto sutrikimams, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opoms, moterims padeda atstatyti sutrikusį menstruacijų ciklą. Taip pat arbata gali būti naudo-jama kaip odos valomasis tonikas.

11. Paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.) Daugiametis ar vienmetis 5-40

cm aukščio augalas. Stiebas stačias arba truputį išsilenkęs, keturbriaunis, dažniausiasi rausvas, lapai, išskyrus viršutinę porą, kotuoti, kiaušiniški, dažniausiai lygiakraščiai. Kartais gali būti nežymiai dantyti, plau-kuoti arba pliki. Viršutinė lapų pora glaudžiai apgaubia žiedyno pagrindą. Vainikėlis 7-15 mm il-gio, gali būti baltas. Žiedai susitelkę į varpas, taurelės dvilūpės. Žydi birželį-rugsėjį. Auga pievose, miškuose, ganyklose. Lietuvoje la-bai dažnas augalas.

Žaliava - žolė.

Augalo savybės

Paprastosios juodgalvės žolėje yra mėtų kvapo eterinio aliejaus, žolės nuoviras liaudies medicinoje plačiai naudotas gerklei skalauti, nuo vidu-riavimo, taip pat vaikams nuo nemigos. Kinijoje, Indijoje ir kai kuriose ki-tose šalyse žaliavos nuoviras geriamas pakilus temperatūrai, kosint, sergant kvėpavimo takų uždegimu, viduriuojant.

Nuotrauka Nr. 11 Paprastoji juodgalvėNuotrauka Nr. 11 Paprastoji juodgalvė


12. Beržas (Betula pubescens Ehrh., Betula pendula Roth.)

Plaukuotasis beržas – tai iki 20 m aukščio medis su nesvyrančiomis šakomis, jauni ūgliai plaukuoti, lapų pamatas apvalus, apatinė pusė plaukuota. Auga drėgnose pievose ir miškuose. Karpotasis beržas – 6-25 m. aukščio, medieni-nis, dekoratyvinis medis. Jaunos šakelės ir ūgliai karpoti, šakos kabančios. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose, neretai sudaro grynus medynus. Abiejų rūšių beržai žydi anksti pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, vaisiai – riešutėliai, subręsta liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Žaliava – pumpurai ir lapai.

Žmonės jau seniai vartoja beržo pumpurus, lapus ir sulą. Pumpurų ir lapų nuoviras skatina šlapimo ir prakai-to išsiskyrimą, jais gydoma lėtinis šlapimo pūslės uždegimas, skrandžio sutrikimai. Lapų nuoviras padeda nuo avitaminozės, pumpurų preparatai ska-tina tulžies išsiskyrimą, karštomis jų voniomis gydomos egzemos. Aktyvuo-tos beržų anglies tabletės vartojamos kaip adsorbentas apsinuodijus.

Beržų sula ne tik skanus ir gaivinantis gėrimas, bet ir naudingas – jame gausu vitamino C ir mineralų (K, Ca, Mg ir kitų). Net konservuojamos beržo sultys nepraranda vertingų savo savybių. Konservuotą sulą gali gerti visi, tik diabetikai šiek tiek mažiau. Sula tirpdo šlapimtakių akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės), skatina šlapimo išsiskyrimą. Taip pat sulą patartina ger-ti nuo mažakraujystės, anginos, bronchito, podagros, egzemos, avitaminozės. Beržų pumpurų ar lapų nuoviru plaunant galvą, veikliosios medžiagos dezin-fekuoja odą, gydo nuo pleiskanų, stiprina plaukų šaknis. Naudojant stiprų nuovirą plaukai pagelsvėja.

Beržo grybo preparatai naudojami piktybiniams navikams gydyti, tačiau reikia nepamiršti, kad gydantis jais privaloma laikytis dietos – draudžiama valgyti aštrius patiekalus ir rūkytus maisto produktus. Šiuo atveju geriausiai tinka pieno ir daržovių patiekalai.

Rizika

Sutrikus inkstų funkcijai nepatartina varoti beržo preparatų.

Nuotrauka Nr. 12 Karpotasis beržasNuotrauka Nr. 12 Karpotasis beržas


13. Paprastoji pušis (Pinus silvestris L.)

Lietuvoje savaime auganti pušų rūšis. Tai iki 40 m aukščio, visžalis, šviesamėgis medis. Lie-muo tiesus, po du spyglius, melsvai žalsvi, šiek tiek susisukę, 4-8 cm ilgio, iki 2 mm pločio. Ant medžio išsilaiko 2-3 me-tus. Moteriški žiedynai rausvi, po 1-3 ilgųjų ūglių pamatinėje dalyje. Iš šių žiedynų vėliau formuojasi konkorėžiai. Sėklos juosvos, šviesiai pilkos arba kanapėtos, apvalios, su rusvais sparneliais. Porifi kuoja gegužės-birželio mėn. Sėklos subręsta kitų metų spalio mėn., išbyra peržiemojus (kovo-gegužės mėn.)

Žaliava – ūgliai ir spygliai.

Istorija

Apie pušį žmonės sukūrė daug legendų ir pasakojimų. Jos sakai, milijonus metų išgulėję žemės gelmėse, tapo gintaru, kuris šiais laikais yra vertinga žaliava papuošalų pramonėje – iš jo gaminami ir instrumen-tai ir indai kraujui perpilti (kad eritrocitai nesuliptų). Iš gintaro išskiriama gintaro rūgštis, kuri naudojama vitaminui D gauti. Senovės gydytojai Galenas ir Avicena gintaru traukdavo iš akių svetimkūnius.

Augalo savybės

Pušų pumpurų nuoviras padeda atsikosėti, dezinfekuoja kvėpavimo takus. Pumpurų antpilas tinkamas inhaliacijoms. Pušų ekstrakto vonios tonizuoja organizmą, suteikia jėgų. 30 minučių mėgavimasis pušų ekstrakto vonelėmis padeda kojoms sergant reumatiniu poliartritu, paprastai tokios procedūros turėtų būti kartojamos 7 kartus. Iš pušų spyglių gaminami vitaminų C, K, karotino koncentratai ir vitamininiai gėrimai. 100 g žalių spyglių užpilama trupučiu virinto vandens, sutrinama, užpilama trimis stiklinėmis vandens, parūgštinama citrinos rūgštimi, pavirinama 30 min. verdančio vandens vonelėje, paliekama ekstrahuotis 2-3 valandoms, perkošiama ir geriama po 100 ml per dieną po valgio, kaip vitamininis gėrimas.

Pušys taip pat skleidžia fi toncidus (lakiąsias medžiagas), kurie išvalo iš

Nuotrauka Nr. 13 Paprastoji pušisNuotrauka Nr. 13 Paprastoji pušis


oro mikrobus ir dulkes, todėl pušyne lengva kvėpuoti. Jame geriau jaučiasi ligoniai, sergantys įvairiomis plaučių ligomis. Pušynų ore visada yra terpenų bei ozono, bet birželio-liepos mėn. jų ypač daug. Tuomet spygliuočių miške gali padidėti kraujospūdis, pradėti dažniau plakti širdis, svaigti galva. Žiemą spygliuočių oras normalizuoja kraujospūdį ir kraujotaką, todėl vasarą pušyne prasčiau jaučiasi žmonės, kurie serga hipertonija, širdies išemine liga. Pušims porifi kuojant (gegužės mėn.) širdininkai pušyne jaučiasi gerai.

Rizika

Pušų ekstrakto vonios netinka žmonėms, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, hipertonija.

14. Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.)

Tai visžalis iki 4 m aukščio krūmas. Stiebas stačias, žievė pilkšvai ruda. Lapai standūs, spygliai suaugę po tris. Vaisius tamsiai mėlynas, blizgantis, malonaus kvapo kankorėžis, tačiau dažnai vadinamas uoga. Jis prinoksta antrųjų metų rudenį, žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Auga durpynuose, pušynuose, žvyrynuose, rečiau mišriuose miškuose.

Augalo savybės

Įvairių šalių žmonės kadagio „uogas“ seniai vartojo gydymui, nors jų veik-liosios medžiagos buvo ištirtos kur kas vėliau. Senovės gydytojai jas vartojo kaip sutraukiamąjį, šlapimo išsiskyrimą skatinantį, pilvo pūtimą mažinantį vaistą. Kadagio vaisiai skatina apetitą, virškinimą, žarnyno peristaltiką. Kadagio vaisių užpilas, geriamas po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus

Nuotrauka Nr. 14 Paprastasis kadagysNuotrauka Nr. 14 Paprastasis kadagys


per dieną, padeda nuo lėtinio šlapimo pūslės uždegimo, inkstų akmenligės, skrandžio bei kepenų ligų. Gerti po vieną valgomąjį šaukštą nuoviro tris kar-tus per dieną galima esant viršutinių kvėpavimo takų ligoms (kosuliui, bron-chitui, tracheitui, laringitui). Kadagio „uogų“ arbata pasižymi silpnesnėmis savybėmis nei nuovirai ar užpilai.

Kadagio eteriniu aliejumi gydomi sąnarių reumatas, podagra. Juo trina-mos skaudamos vietos. Iš kadagio „uogų“ ruošiamos aromatinės vonios nuo podagros ir reumato.

Kadagio konkorėžiai vartojami maisto pramonėje, kaip prieskonis rau-giant kopūstus, ruošiant mėsos patiekalus, gaminant alų, likerius. Prancūzijoje kadagio vaisiai naudojami džino gamyboje.

Rizika

Prieš vartojant kadagio konkorėžius ar jų preparatus gydymui reikia pasi-tarti su gydytojus, nes tai gali sukelti inkstų ir virškinimo trakto sutrikimus, apsinuodijimą. Kadagio preparatų negalima vartoti nėščiosioms. Ne visiems tinka eterinio aliejaus įtrynimai – alergiškiems žmonėms tai gali stipriai su-erzinti odą.

15. Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.)

Daugiametis, 5-30 cm aukščio, visžalis krūmokšnis. Šakelės apvalios, apaugusios pilkšvais plaukeliais. Lapai ovalūs, lygiakraščiai arba nežymiai karbuoti, buki, stori, odiški, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia apatine puse, užsirietusiais žemyn kraštais. Žiedai po 2-8 susitelkę viršūninėse kekėse, nusvirę, balti arba rausvi, žydi gegužės-birželio mėn., antrąkart – liepą-rugpjūtį. Vaisius – raudona apvali, iki 8 mm skersmens, uoga su nudžiūvusia

žiedo taurele viršūnėje. Uogos prinoksta rugpjūčio mėn.

Augalo savybės

Bruknių uogose yra nemažai vitaminų: C, B1, B2, karotino, todėl uo-gos tinka vartoti sergant avitaminoze. Žalias, mirkytas ir virtas bruknes patarti-na vartoti sergant gastritu, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, o šviežias uogas ir jų sultis siūloma var-toti esant padidėjusiam kraujospūdžiui. Bruknių lapų užpilai ir nuovirai gami-nami santykiu 1:10 ir vartojami kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistai Nuotrauka Nr. 15 BruknėNuotrauka Nr. 15 Bruknė


(po 1 šaukštą 3 kartus per dieną), taip pat sergant inkstų akmenlige, reuma-tu, podagra, artritais, nefritais ir cistitais. Jie ramina, žadina apetitą ir gerina virškinimą. Žmonėms, nelaikantiems šlapimo naktį, liaudies medicina pata-ria gerti mišinį iš bruknių uogų, lapų ir jonažolių santykiu 1:1:2. Tris šaukštus mišinio reikia užpilti trimis stiklinėmis vandens, 10 min. pakaitinti verdančio vandens vonelėje, perkošti ir gerti po vieną stiklinę antroje dienos pusėje tris kartus. Paskutinę stiklinę išgerti rekomenduojama einant miegoti.

16. Erškėtis (Rosa canina L. Ir Rosa rugosa Thunb.)

1-3 metrų aukščio krūmas, su lankiškai išsilenkusiomis, žaliomis arba rausvai rudomis šakomis. Dygliai tvirti, pjautuviškai išlinkę, rečiau statūs, plačiai suplotais pamatais. Lapai iš 5-9 elipsiškų lapelių, žali šiek tiek bliz-gantys, pliki su liaukiniais danteliais. Žiedai 2-8 cm skersmens, rožiniai arba balti pavieniai, arba susitelkę į skydiškus žiedynus. Žydi birželio-liepos mėn. Vaisiai pailgi arba apvalūs, 1,5-2 cm ilgio, raudoni. Auga pamiškėse, krūmuose, šlaituose, pagrioviuose, pakelėse. Abi rūšys panašios, tinka vaisti-nei ir maistinei žaliavai.

Žaliava – žiedai ir vaisiai.

Istorija

Jau senovėje Teofrastas ir Dioskori-das žinojo erškėčio vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų. Erškėtis, kaip dietinis produktas, Rusijoje buvo vertinamas XXVII a. Jį duodavo ligoniams pagal ypatingus tuomet galiojusius nurodymus.

Augalo savybės

Iš šio augalo vainiklapių gami-nama skani, egzotiško kvapo arbata. Erškėčių vaisiuose (be sėklų) yra gausu vitaminų: C, P, B1, B2, PP, E, K, karotino; taip pat gausu mineralinių medžiagų: fosforo, kalio, natrio, chloro, kalcio, magnio, geležies, silicio. Erškėčių vaisiai naudojami kaip natūralus vitaminų koncentratas, taip pat kompotams, uogienėms, sultims vitaminizuoti. Šio augalo vaisių užpilą patartina gerti nusilpus, sumažėjus darbingumui, ypač pavasarį, kai trūksta vitaminų. Erškėčio vaisių nuovi-rai ir užpilai slopina uždegiminius procesus, pasižymi sutraukiamosiomis, raminamosiomis savybėmis. Jie teigiamai veikia medžiagų apykaitą, sutrikusį virškinimo traktą, gydo kepenų ir inkstų ligas, mažakraujystę.

Nuotrauka Nr. 16 Miškinis erškėtisNuotrauka Nr. 16 Miškinis erškėtis


Erškėčių lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stom-atitas, išopėjimai. Iš sėklų kai kuriose šalyse spaudžiamas aliejus ir var-tojamas kosmetikos pramonėje. Šiaip sėklos pasižymi šlapimą varančiu poveikiu.

Erškėčių šaknų vonia kojoms tinka trofi nėms ir ilgai negyjančioms opoms bei žaizdoms gydyti ar sergant reumatu.

Erškėčių aliejus yra kai kurių kremų nuo raukšlių sudedamoji dalis, taip pat padeda juo valant spuoguotą odą ir nudegus saule.

Rizika

Draudžiama kaitinti kojas erškėčių šaknų vonioje sergant trombofl ebitu.

17. Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.)

Tai iki 60 cm aukščio žolinis augalas, jos šakniastiebis šliaužiantis, storas stiebas nešakotas, šiurkštus. Lapai plunksniškai suskaldyti, apatiniai su kote-liais, viršutiniai – be jų. Augalas žydi liepos-rugpjūčio mėn. baltais, gelsvai ar rausvai, žiedai susitelkę sudėtiniuose skėčiuose. Auga pamiškėse, sausose pievose, ganyklose, pakelėse, grioviuose.

Žaliava - žolė.

Augalo savybės

Kraujažolę dar Dioskoridas vadino žaizdos žole, nes nuo seno ji buvo vartojama žaizdoms ir kraujavimams gydyti. Šio augalo nuoviruose ir užpiluose esančios veikliosios medžiagos žadina apetitą, gerina skrandžio liaukų veiklą, gydo gastritą, kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, hemorojų, stabdo vidinį ir

išorinį kraujavimą, trumpina kraujo krešėjimo laiką, atpalaiduoja žarnyno, tulžies latakų ly-giuosius raumenis, skatina tulžies išsiskyrimą į dvylikapirštę žarną, gerina virškinimą. Dėl žaliavoje esančių fi toncidų preparatai veikia baktericidiškai, padeda nuo uždegimų, slopina alergiją. Nuo jų geriau gyja žaizdos, kepenų ir tulžies latakų uždegimas, jos stimu-liuoja gimdos susitraukimus, t. y. stabdo jos kraujavimą.

Spiritiniu žiedų ekstraktu valoma riebi veido oda, žiedų nuoviru prausiamas veidas nuo odos uždegimo, juo skalau-jama burna esant blogam kvapui, taip pat jame mirkomos suskeldėjusios ir prakaituojančios rankos bei kojos.

Nuotrauka Nr. 17 Paprastoji kraujažolėNuotrauka Nr. 17 Paprastoji kraujažolė


Žemės ūkyje kraujažolės nuoviras vartojamas kaip biologinė-insekticidinė priemonė žemės ūkio kenkėjams naikinti.

Rizika

Norint vartoti kraujažolės preparatus reikia pasitarti su gydytoju. Nepa-tartina juos vartoti žmonėms, kurių kraujo krešumas padidėjęs.

18. Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria Maxim.)

Daugiametis, 60-150 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias tiesus arba šakotas, briaunotas, plikas, gau-siai apaugęs lapais. Lapai pertrauktai plunksniški, viršūninis su 3-5 skilti-mis. Žiedynas – iki 20 cm ilgio, tanki viršūninė šluotelė. Žiedų daug, jie maži, balti, gelsvi ar rausvi. Žydi birželio-liepos mėn. Auga pelkėse, šlapiose pie-vose, upių ežerų pakrantėse, drėgnuose miškuose, kirtimuose. Dažna.

Žaliava – žiedai ir lapai.

Vingiorykštės preparatai vartojami sergant inkstų, šlapimo pūslės, širdies ligomis, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, tinka nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų: karščiuojant, sergant sloga, bronchitu, gripu. Taip pat tinka esant neinfekcinės kilmės viduriavimui, reumatiniams ir galvos skausmams. Liau-dies medicinoje vingiorykšte gydomos virškinimo trakto, plaučių ligos, bron-chitas, gyvačių įkandimai, odos ligos ir kt.. Dėl žaliavoje esančios salicilo rūgšties vingiorykštės arbata ir antpilai padeda karščiuojant. Vingiorykštės žiedai labai nektaringi, todėl savo subtiliu kvapu ir tinka retkarčiais paįvairinti kasdienę arbatą.

19. Paprastasis apynys (Humulus lupulus L.)

Tai daugiametis dvinamis žolinis augalas. Stiebas šešiabriaunis, 5-12 m il-gio, ant atramų besivyniojantis pagal laikrodžio rodyklę. Lapai 8-15 cm ilgio ir beveik tokio pat pločio, su 3-5 skiautėmis. Vyriškieji žiedai pažastiniuose arba viršūniniuose šluoteliniuose žiedynuose, maži blankiai arba gelsvai žalsvi. Moteriškieji – susitelkę kankorėžio pavidalo varpose (spurguose).

Nuotrauka Nr. 18 Pelkinė vingiorykštėNuotrauka Nr. 18 Pelkinė vingiorykštė


Žydi birželio-rugpjūčio mėn. Auga vandens telkinių pakrančių krūmuose, grioviuose, derlingame dirvožemyje, kartais auginamas sodybose.


Istorija

Paprastąjį apynį žinojo ir vartojo gydymui VIII a. arabai. Juo skatino šlapimo išsskyrimą, „valė“ kraują, žadino apetitą.

Augalo savybės

Pastebėta, kad apynio preparatai pasižymi baktericidiniu ir antigry-beliniu poveikiu, žadina apetitą, gerina virškinimą, gydo gastritą, gastroenterokolitą, tinka nuo tulžies pūslės ir inkstų ligų. Augalo pre-paratai veikia raminančiai, ypač tinka nuo nemigos, kraujagyslių vegetodistonijos, negalavimų kli-makteriniu laikotarpiu. Apynio spurgų nuoviras, juo plaunant galvą, stiprina plaukų šaknis, naikina pleis-kanas. Spurgų ekstrakto dedama į kremus, losjonus, muilą, šampūną.

Losjonai naudojami veido odai tonizuoti. Pastebėta, kad dažnai vartojami šio augalo preparatai gali silpninti lytinį aktyvumą.

Rizika

Kai kuriems asmenims apynių spurgų preparatai gali suerzinti odą, sukelti alergiją. Prieš vartojant patartina pasitarti su gydytoju. Šio augalo preparatų vartojant per daug, gali pradėti pykinti, skaudėti galvą, tačiau nustojus vartoti minėtas šalutinis poveikis praeina.

20. Vaistinis valerijonas (Valeriana offi cinalis L.)

Tai daugiametis žolinis augalas. Stiebas stačias, tuščiaviduris, viršutinė dalis šakota. Šakniastiebis vertikalus, su daugeliu smulkių šaknelių. Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai bekočiai. Augalas žydi birželio-rugsėjo mėn. baltais ar rausvais, netaisyklingais, kvepiančiais žiedais, sus-itelkusiais į skėtiškas kekes. Lietuvoje savaime auga drėgnose pievose, ežerų, upių pakrantėse, krūmuose. Auginamas so-duose ir vaistažolių ūkiuose.

Nuotrauka Nr. 19 Paprastasis apynysNuotrauka Nr. 19 Paprastasis apynys


Žaliava – šakniastiebiai ir šaknys.

Istorija

Valerijonas jau daugiau kaip 2000 m. naudojamas medicininiams tikslams. Juo nervų ligas gydė senovės graikų gydytojai. Diskoridas teigė, kad valerijonu galima reguliuoti net mintis.

Augalo savybės

Vaistinėje žaliavoje esančios biologiškai veiklio-sios medžiagos ramina nervų sistemą, tinka nuo nemigos, atpalaiduoja širdies kraujagyslių, virškinimo trakto spazmus, malšina širdies ir vidurių skausmus, skatina virškinimo liaukų sekreciją, tulžies išsiskyrimą. Valerijono preparatai plečia širdies kraujagysles, gerina kraujo apytaką, širdies raumens mitybą, gydo klimakterinio periodo neurozes. Gydymui nau-dojami valerijono antpilai, nuovirai ir kitų formų vaistai. Valerijono šaknų arbata ramina nervus, malšina širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmus, mažina pilvo pūtimą, atpalaiduoja bronchų spazmus.

Rizika

Valerijono preparatų nepatartina vartoti sumažėjus raumenų tonusui, kraujospūdžiui, esant melancholijai ar vartojant migdomuosius vaistus. Nuo pernelyg didelių šio augalo preparatų dozių gali prasidėti galvos skausmai, padidėti kraujo krešumas, sutrikti širdies ritmas. Ilgai naudojant preparatus gali atsirasti mieguistumo jausmas, sumažėti darbingumas ir pablogėti nuotai-kia, todėl prieš vartojant valerijono preparatus derėtų pasitarti su gydytoju.

21. Paprastasis kmynas (Carum carvi L.)

Tai dvimetis arba daugiametis 50-100 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, mėsinga, ilga. Stiebas status, plikas vagotas, lapuotas ir škotas. Lapai pailgi, plunksniškai suskaldyti, su koteliais. Stiebo lapai bekočiai. Žiedynas – sudėtinis skėtis iš 8-16 nevienodo ilgio stipinų. Žiedai maži, balti arba kiek rausvi. Vaisius – 3-7 mm ilgio ir 1-1,5 mm pločio skeltavaisis. Žydi gegužės-

Nuotrauka Nr. 20 Vaistinis valerijonasNuotrauka Nr. 20 Vaistinis valerijonas


birželio mėn., vaisiai subręsta birželio-liepos mėn. Lietuvoje šis augalas auga dirvo-nuose, pagrioviuose, miškų aikštelėse, pievose, taip pat auginamas so-dybose.

Žaliava – vaisiai.

Paprastasis kmynas buvo žinomas ir vartojamas gydymui labai seniai, dar antikinės Grai-

kijos laikais. Tuo metu kmynų arbata buvo duodama gerti išblyškusioms mergi-noms, tikėta, kad tai sugrąžins raudonį į jų veidus. Lietuvių liaudies medicina pataria kmynų arbatą vartoti apetitui žadinti, virškinimui gerinti, užkietėjus vidu-riams, kūdikius maitinančių moterų pie-no liaukų sekrecijai žadinti bei lėtiniam cholecistitui gydyti, taip pat nuo kosulio.

Kmynų vaisiai suteikia malonų skonį duonos, pyrago gaminiams, raugintiems kopūstams ir kitoms daržovėms, jų dedama į giras ir kitus nealkoholinius gėrimus. Taip pat galima pasigaminti kmynų likerio: 2 valgomieji šaukštai susmulkintų kmynų vaisių ir 1 puodelis cukraus pudros užpilama puslitriu brendžio. Laikoma savaitę, kasdien suplakant. Po to nufi ltruojama ir gėrimas paruoštas vartojimui.

22. Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca L.)

Daugiametis 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, sumedėjęs. Stiebas stačias, keturbriaunis, tuščiaviduris, šakotas, apaugęs žemyn palinkusiais trumpais plaukeliais. Lapai kotuoti, 7-13 cm ilgio, tamsiai žalia viršutine ir šviesiai žalia apatine puse, šiek tiek plaukuoti, plaštakiškai skiautėti. Žiedynas ilgas, žiedai smulkūs rausvi ar violetiniai, susitelkę į men-

turius lapų pažastyse. Augalas žydi birželio-rugsėjo mėnesiais, auga pakrūmėse, šlaituose, patvoriuose, derlingose dirvose.

Žaliava – žydinti viršutinė au-galo dalis.

Augalo savybės

Sukatžolės antpilai ir nuovirai pasižymi raminamuoju poveikiu, mažina kraujospūdį, reguliuoja

Nuotrauka Nr. 21 Paprastasis kmynasNuotrauka Nr. 21 Paprastasis kmynas

Nuotrauka Nr. 22 Paprastoji sukatžolėNuotrauka Nr. 22 Paprastoji sukatžolė


širdies veiklą. Jais gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, stenokardija, kardiosklerozė, hipastonija. Sukatžolės preparatai lėtina širdies ritmą ir stiprina jos susitraukimus. Be to, jie ramina nervus, padeda nuo nemigos, vegetodistonijos. Tinka klimakteriniu laikotarpiu, kai sutrikusi vegetatyvinė nervų sistema.

Rizika

Manoma, kad sukatžolės preparatų sedatyvinis poveikis yra keletą kartų stipresnis nei valerijono, todėl šio augalo preparatus vartoti reikėtų pasitarus su gydytoju.

23. Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.)

Tai iki 70 cm aukščio daugiametis, žolinis, vaistinis augalas. Šaknis stambi, dažniausiai šakota, stiebas stačias, tvirtas, taip pat šakotas. Apa-tiniai lapai plunksniškai skiltėti, o viršutiniai pailgi, dantyti, apkabinantys stiebą. Žiedai daugiausiai pavieniai, prisitvirtinę viršutinėje stiebo dalyje arba lapų pažastyse. Augalas žydi liepos-rugpjūčio mėn. mėlynais, nek-taringais žiedais. Gerai auga kalkingose dirvose, dirvonuose, pakelėse, šlaituose, žvyrduobėse.

Žaliava – šaknys ir žiedai.

Istorija

Trūkažolės antpilu senovėje gydytojas Avicena gydė karščiuojančius ligonius, duo-davo jo gerti tiems, kurių virškinimas sutrikęs. Išoriškai siūlė dėti šios vaistažolės kompresus ant sąnarių sergant podagra, įkandus gyvatei, įgėlus širšei ir kitiems vabzdžiams.

Augalo savybės

Trūkažolės šaknų užpilais ir nuovirais gy-domi uždegimai, naikinami mikrobai. Taip pat šiais preparatais skatinamas apetitas, virškinimo trakto liaukų sekrecija. Jie varto-jami sergant gastritu, enteritu, kolitu, gelta, cukriniu diabetu, tulžies pūslės akmenlige, inkstų ligomis. Išoriškai šie preparatai padeda esant odos išbėrimams, egzemai. Šio augalo

Nuo

trauk

a N

r. 23

Pap

rast

oji t

rūka

žolė

Nuo

trauk

a N

r. 23

Pap

rast

oji t

rūka

žolė


žiedų antpilas ramina centrinę nervų sistemą, stiprina širdies susitrauki-mus ir retina jų dažnį.

Smulkintos ir paskrudintos šaknys vartojamos kaip kavos surogatas – tokiame gėrime nėra kofeino, todėl jį gali gerti žmonės, sergantys širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemos ligomis. Iš jaunų šio augalo lapų gami-namos salotos.

24. Plačialapis gyslotis (Plantago major L.)

Tai daugiametis žolinis augalas. Jo šaknys trumpos, kuokštinės, baltos. Lapai lygiakraščiai, ovalūs, ryškiai gyslota apačia. Žiedynas – cilindriška varpa. Augalas pradeda žydėti gegužės mėnesį ir žydi iki rudens. Auga pakelėse, pievose, miškuose, daržuose, pagrioviuose. Lietuvoje dažnas ir daugeliui gerai pažįstamas.

Žaliava – lapai ir sėklos.

Istorija

Gysločiu dar XII a. pr. m. e. kinai, graikai ir romėnai gydė dizenteriją. Senovės gydytojas Avicena gysločio lapais stabdydavo kraujavimą, gydy-davo žaizdas, kepenų ligas, o jų sultimis malšindavo ausų ir dantų skausmus.

Augalo savybės

Gysločio preparatai padeda esant užde-gimams, skausmams, kraujavi-mui, jie veikia baktericidiškai, skatina skrandžio liaukų sekreciją, tinka nuo kosulio. Manoma, kad gysločio veikliosios medžiagos gydo žaizdas, turi

įtakos cholesterino apy-kaitai, todėl tinka nuo aterosklerozės. Liaudies medicina gyslotį var-toja plaučių, skrandžio navikų profi laktikai, gydo virškinimo trakto, viršutinių kvėpavimo takų ligas (bronchitą, astmą, kosulį), sumušimus, vabzdžių ir gyvačių įkandimus. Gysločio sėklose gausu gleivių, todėl liau-dies medicinoje jų nuovi-

Nuotrauka Nr. 24 Plačialapis gyslotisNuotrauka Nr. 24 Plačialapis gyslotis


ras naudojamos užkietėjusiems viduriams laisvinti, taip pat jos apsaugo gleivines nuo dirginančių medžiagų. Gysločio lapų sultys vartojamos ser-gant gastritu su sekreciniu nepakankamumu.

Rizika

Nepatartina vartoti esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui.

25. Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris Moench.)

Tai vienmetis ar dvimetis žolinis augalas. Stiebas šakotas, stačias, plikas arba apaugęs plaukeliais. Apatiniai lapai skroteliniai, kotuoti, suskaldy-ti į skiautes. Viršutiniai bekočiai, smulkesni, mažiau karpyti, visi lapai apaugę plaukeliais. Augalas žydi nuo balandžio mėnesio iki vėlyvo rudens baltais smulkiais žiedeliais. Auga daržuose, leng-vose dirvose, soduose, laukuose, kaip piktžolė.

Žaliava – žolė.

Istorija

Žvaginę kaip vaistinį augalą žinojo ir vartojo graikai bei romėnai. Viduramžiais šia vaistažole buvo stabdomas kraujavimas.

Augalo savybės

Trikertės žvaginės antpilai ir nuovirai stabdo įvairius kraujavimus, sutraukia gimdos tiesiuosius raumenis ir periferines kraujagysles, švelniai mažina kraujospūdį. Šio augalo preparatai mažina kraujavimą iš gimdos, skrandžio, plaučių (sergant tuberkulioze), inkstų, kepenų, susižeidus. Be to, skatina virškinimo liaukų sekreciją, ypač teigiamai veikia šviežios augalo sultys. Trikertės žvaginės vaistinė žaliava puikiai tinka derinti su kitomis vaistažolėmis, pavyzdžiui, su dirvinio asiūklio žole.

Kai kuriose šalyse šviežia žvaginė vartojama maistui.

Nuo

trauk

a N

r. 25

Trik

ertė

žva

ginė

Nuo

trauk

a N

r. 25

Trik

ertė

žva

ginė


26. Trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata L.)

Tai daugiametis žolinis augalas su storu, šliaužiančiu šakniastiebiu. Lapai pamatiniai, trilapiai, su ilgais kotais išauga iš šakniastiebio viršūnės.

Žiedynstiebis belapis, žiedai susitelkę į kekes. Žydi gegužės antroje pusėje, birželį rausvai baltais žiedais. Auga pelkėse, šlapiose pievose, pelkėjančių ežerų ir upių pakraščiuose, grioviuose.

Žaliava – lapai be kotelių.

Augalas medicinoje vartojamas dėl jame esančių kartumyninių medžiagų, kurios, dirgindamos liežuvio ir bur-nos receptorius, sužadina skrandžio ir žarnyno liaukų sekreciją. Šio augalo arbatos tinka gerti suliesėjus po sunkių

ligų, nes jos pagerina apetitą, virškinimą, suaktyvina žarnyno peristaltiką, tulžies išsiskyrimą ir kt. Taip pat manoma, kad augalas atpalaiduoja spaz-mus ir mažina uždegimus. Iš trilapio puplaiškio lapų ruošiamos vonios kai kurioms odos ligoms gydyti, taip pat jo dedama į vaistines arbatas, kurios žadina apetitą, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, laisvina vidurius ir ram-ina nervus.

27. Juodasis serbentas (Ribes nigrum L.)

Tai daugelyje sodybų auginamas krūmas. Užauga iki 2 metrų, metūgliai žalsvai gels-vi, senesnės šakos rudos ar pilkos, lapai pražanginiai, skiautėti, viršutinė jų pusė plika, apatinė kiek plaukuota, su geltono-mis eterinio aliejaus liaukutėmis. Žiedai žalsvai rausvi, iki 0,9 cm skersmens svyrančiose kekėse. Vaisius – apvali, sul-tinga, daugiasėklė, juoda uoga.

Istorija

Apie šį augalą nėra duomenų senovi-niuose papirusuose, turbūt antikos laikais juodasis serbentas nebuvo naudojamas nei maistui, nei vaistams, tačiau gydomo-siomis ir skonio savybėmis šis augalas len-

Nuotrauka Nr. 26 Trilapis puplaiškisNuotrauka Nr. 26 Trilapis puplaiškis

Nuotrauka Nr. 27 Juodasis serbentasNuotrauka Nr. 27 Juodasis serbentas


kia daugelį nuo neat-menamų laikų vartojamų augalų. Istorinėse knygose rašoma, kad jau XI a. juodasis serbentas buvo auginamas Novgorodo ir Psk-ovo vienuolynų so-duose, o apie medicininį panaudojimą randama įrašų iš XIV-XVI a. XVIII a. šis augalas pradėtas auginti Prancūzijoje.

Žaliava – uogos ir lapai.

Augalo savybės

Šviežios ir perdirbtos juodojo serbento uogos pasižymi sutraukiamosiomis, prakaitą ir šlapimą varančiomis savybėmis, šių uogų sultys su medumi tinka gerti sergant bronchitu, laringitu ar užkimus. Uogose gausu vitaminų C, P, B1, B2, B6, K, folio rūgšties, jas patartina valgyti sergant mažakraujyste ar avitami-noze, pablogėjus apetitui. Šviežias uogų sultis patariama gerti sergant gastritu (kai sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių ligomis. Juodojo serbento lapai pasižymi šlapimą varančiu, antireumatiniu ir tonizuojančiu veikimu. Lapų antpilą patariama gerti sergant šlapimo pūslės akmenlige, inkstų, kepenų bei kitomis šlapimo takų li-gomis. Lapų nuoviras iš kūno pašalina šlapimo ir rūgštynių rūgšties perteklių, todėl tinka sergant podagra, sąnarių uždegimu ir reumatu. Uogos ir lapai naudo-jami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui.

Iš pumpurų gaminamos esencijos, sirupai ir likeriai, džiovintų pumpurų ir lapų mišinys dažnai vartojamas kaip arbatos surogatas.

28. Šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederaceae L.)

Tai daugiametis žolinis augalas. Stiebas gulsčias, 20-60 cm ilgio, pli-kas arba tik ties briaunomis plaukuotas. Lapai ilgakočiai, karbuoti. Žiedai rausvi ar rau-doni, trumpa-kočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Žydi nuo balandžio iki birželio mėn., kartais ir vėliau. Auga miškuose, upių pakrantėse, pakrūmėse, panamėse, patvo-riuose.

Žaliava – žolė.

Augalo savybės

Žolės antpilai veikia Nuotrauka Nr. 28 Šliaužiančioji tramažolėNuotrauka Nr. 28 Šliaužiančioji tramažolė


tonizuojančiai, jais gydomas lėtinis bronchitas, šlapimo pūslės ligos, bronchinė astma, odos ligos. Sausos žaliavos nuoviru skalaujama gerklė užkimus, kaip pavilgas dedamas ant nedidelių žaizdelių. Šviežios lapų sultys tinka esant kepenų sutrikimams.

Žaliais lapais galima paskaninti daržovių patiekalus, troškintas sriubas, taip pat jie naudojami aromatinių gėrimų gamyboje.

29. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.)

Tai daugiametis žolinis augalas, kurio stiebas briaunotas, apaugęs dilgina-maisiais plaukeliais. Lapai priešiniai, pailgi, su stipriai dantytais pakraščiais, apaugę dilgiaisiais plaukeliais. Žiedai vienalyčiai, neryškūs, žali, susitelkę į šluoteles. Žydi birželio-spalio mėn., auga patvoriuose, šiukšlynuose, drėgnuose lapuočių miškuose, prie sodybų, pakrūmėse.

Žaliava – lapai.

Augalo savybės

Didžiosios dilgėlės lapuose yra mikroelemtų ir makroelementų, raugų ir kitų medžiagų, kurios didina kraujo krešimą, todėl tinka vartoti plaučių, žarnyno, gimdos, nosies, hemorojaus inkstų krau-javimams stabdyti. Veikliosios dilgėlės medžiagos padeda gaminti hemoglobiną ir eritrocitus, todėl jos arbatą vartoti patartina nusil-pus, kai trūksta vitaminų, ir ser-gant mažakraujyste (vitamininės arbatos su burokėlių sultimis – 3 dalys dilgėlių nuoviro, 1 burokėlių sulčių; su šermukšniais – 3 dalys dilgėlių lapų ir 7 dalys džiovintų šermukšnių vaisių). Didžiosios dilgėlės veikliosios medžiagos

mažina cukraus kiekį kraujyje, teigiamai veikia medžiagų apykaitą, normalizuoja menstruacijų ciklą. Dilgėlės preparatai vartojami nuo uždegimų, skatina regeneruotis audinius, greičiau gydo žaizdas. Šviežiomis dilgėlių sultimis gydomos sunkiai gyjančios žaizdos, os-teomielitas, įvairios plaučių ligos, kepenų ir inkstų akmenligė, podagra. Lapų užpilas stiprina plaukų šaknis.

Nuotrauka Nr. 29 Didžioji dilgėlėNuotrauka Nr. 29 Didžioji dilgėlė


Pavasarį jaunų dilgėlių lapeliai tinka sriuboms, salotoms.

Rizika

Nepatariama vartoti dilgėlės preparatų žmonėms, kurių kraujo krešumas padidėjęs.

30. Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria L.)

Tai daugiametis 30-120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, gana storas, paprastas arba šakotas. Stiebas vie-nas, stačias, apaugęs tankiais plaukeliais. Lapai sudėtiniai, pertrauktai neporomis plunksniški, viršūnės link mažėjantys, apatinių lapų plotis du kartus mažesnis nei ilgis. Viršutinė lapų pusė tamsiai žalia, apaugusi retais plaukeliais, apatinė gausiai plaukuota, pilka. Žiedynas ilgas, žiedai geltoni, gana smulkūs. Vaisius kūgiškos formos giliai vagotu paviršiumi, apaugęs keturiomis šerelių eilėmis. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Auga šlaituose, pagrioviuose, pakelėse, sausose pievose.

Istorija

Lotyniškas genties pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „agremone“ – tai reiškia „augalas, gydantis akis“. Viduramžiais buvo manoma, kad ši žolė turi magiškų galių, dėl to ją žmonės dėdavo po pagalve tikėdami, kad tai padės geriau išsimiegoti.

Augalo savybės

Dirvuolės arbata vartojama nuo skrandžio, kepenų ligų ir reumato su sąnarių skausmais. Ji padeda nuo kosulio, šia arbata skalaujama gerklė ir burna, esant gleivinės, balso stygų uždegimui ar blogam burnos kvapui. Nuoviru patartina skalauti gerklę užkimus. Nosies ertmė skalaujama sergant sloga. Ant sunkiai gyjančių žaizdų ar skaudulių dedami nuovirų kompresai.

Rizika

Nepastebėta jokių šio augalo sukeliamų šalutinių poveikių.

Nuo

trauk

a N

r. 30

Vai

stinė

dirv

uolė

Nuo

trauk

a N

r. 30

Vai

stinė

dirv

uolė


31. Raibasis burnotis (Amaranthus cruentus L.)

Tai vienmetis 20-120 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas stačias, tiesus arba šakotas, raudonas, rečiau žalias, mėsingas, vagotas, plaukuotas. Lapai ilgakočiai, plaukuoti, pailgai elipsiški arba rombiškai kiaušiniški, viršūnėje smaili, su trumpu dygleliu, pamate pleištiški, lygiakraščiai. Lapų viršus rausvai žalias, apačia – šviesiai žalia. Žiedynas pumpuriškai raudonas, su smailiomis varpiškomis šakomis. Viršūninė varpa stati, tiesi, ilgesnė už šonines. Žydi liepą-rugsėjį. Vaisius –

dėžutė. Sėklos kiaušiniškos, tamsiai rudos, kartais rausvos 1-1,5 mm ilgio.

Žaliava – lapai ir sėklos

Raibasis burnotis paplitęs visoje respublikoje, neretas, iš viso mūsų šalyje auginama 6 augalų rūšys priklausiančios Amaranthus genčiai. Iš kurių dar trys: uoginis burnotis (Amaranthus bilitum L.), šiurkštusis burnotis (Ama-ranthus retrofl exus L.), ir mišrūninis burnotis (Amaranthus hybrydicus L.) naudojamos vaistinei žaliavai ruošti.

JAV, Kinijoje, Indijoje Australijoje, Čekijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir ki-tose šalyse yra paruoštos specialios burnočių produktų gamybos ir vartojimo programos gyventojų mitybai: jų žaliavų vartojimo populiarumas pagrįstas unikalia biologiškai veikliųjų medžiagų sudėtimi. Burnočiai tinka žmonėms, kurie alergiški duoninių augalų baltymams (gluteninui).

Nurodoma, kad burnočiai – vertingesnis dietinis produktas už kviečius, kukurūzus, ryžius ir sojas. 100 g burnočių sėklų kalcio yra daugiau negu stiklinėje pieno, fosforo – daugiau negu penkiuose šviežiuose kiaušiniuose; jų energetinė vertė 363 kcal. JAV nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo administracija (NASA) seniai įtraukė burnočius į astronautų racioną.

Burnočiai vartojami daugelio šalių liaudies medicinoje nuo uždegimų, vėžio profi laktikai, kaip kraujavimą stabdanti, šlapimo išsiskyrimą skatinan-ti, antibakterinė priemonė.

Rizika – nenustatyta.

32. Vaistinė melisa (Melissa offi cinalis L.)

Daugiametis 30-100 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis labai

Nuotrauka Nr. 31 Raibasis burnotisNuotrauka Nr. 31 Raibasis burnotis


šakotas, šaknys gelsvos. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas, apaugęs li-aukiniais arba paprastaisiais plaukeliais. Lapai kotuoti, kiaušiniški arba ap-skritai rombiški, 3-8 cm ilgio ir 2-6 cm pločio, šiek tiek raukšlėti, kraštai dantyti, viršūnės smailios, viršus plaukuotas, blizgantis. Žiedai viršutinių lapų pažastyse, susitelkę po 3-12 netikruose menturiuose. Vainikėlis balsvas arba šviesiai rausvas. Žydi liepą-rugpjūtį, sėklos subręsta rugsėjį. Vaisiai iki 2 mm ilgio duobėtu paviršiumi tamsiai rudi riešutėliai. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai. Lietuvoje savaime šis augalas neauga, tačiau gana dažnai auginamas soduose, daržuose ir prie bitynų.

Žaliava – lapai.

Augalo savybės

Vaistinės melisos lapai ir žiedai kaupia eterinį aliejų, taip pat turi askorbo rūgšties, raugų, gleivių, karčiųjų ir mineralinių medžiagų, saponinų. Melisų pre-paratai veikia švelniai ram-inamai, vartojami skrandžio ir žarnyno funkciniams sutrikimams, meteorizmui gydyti. Padeda esant ner-imui, miego sutrikimams. Virškinimui reguliuoti nau-dojamas mišinys iš vaistinių melisų ir pipirmėčių lapų lygiomis dalimis. Vaistinė melisa sustiprina raminamąjį pipirmėčių poveikį ir pagerina arbatos skonį. Melisų preparatai ir gydomosios vonios padeda esant vegetaciniams sutrikimams (prakaitavimui, drebuliui, viduriavimui, tachikardijai, bendram dirglumui). Esant nesveikoms dantenoms ir skaudant dantims, melisos žolės užpilu skalaujama burna, jos kompresai dedami kamuojant sąnarių, raumenų reumatiniams skausmams ant sumušimų ir opų. Lapų ištraukos naudoja-mos įsisenėjusioms žaizdoms gydyti. Kosmetikoje melisų eterinis aliejus naudojamas kremų ir losjonų gamyboje, jis pasižymi antibakterinėmis, priešuždegiminėmis ir odą raminančiomis savybėmis Taip pat šis augalas gali būti naudojamas kaip prieskonis ruošiant maistą.

Rizika

Vartojant ilgai ir dideliais kiekiais gali pasireikšti mieguistumas, patartina vengti vartoti šio augalo preparatus nėščioms ir žindančioms moterims.

Nuotrauka Nr. 32 Vaistinė melisaNuotrauka Nr. 32 Vaistinė melisa


33. Baltažiedė notrelė (Lamium album L.)

Daugiametis 20-50 cm aukščio su gulsčiais šakniastiebiais ir išaugusiomis palaipomis medingas žolinis augalas. Stiebas status arba kylantis, keturbriau-nis, tuščiaviduris, plaukuotas. Lapai priešiniai, kiaušiniški, 3-8 cm ilgio ir 1,5-5 cm pločio, širdiškais pagrindais, kotuoti, nusmailėjusiomis viršūnėmis, plaukuoti. Žiedai beveik bekočiai, susitelkę viršutinių lapų pažastyse. Vainikėlis gelsvai baltas, 18-25 mm ilgio ryškiai dvilūpis. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Vaisius – pailgai kiaušiniškas, beveik tribriaunis, tam-siai pilkas matinis riešutėlis. Vienas augalas išaugina iki 150 sėklų, daugi-nasi šakniastiebiais, palaipomis ir sėklomis. Auga patvoriuose, panamėse, šiukšlynuose pakelėse, daržuose, krūmuose, pavėsingose vietose, paplitęs ir labai dažnas visoje respublikoje.

Žaliava – žolė ir žiedai.

Augalo savybės

Baltažiedės notrelės žieduose kaupiasi gleivės, raugai, saponinai, ete-rinis aliejus, askorbo rūgštis, fl avanoidai. Lapuose – gleivės, raugai, eterinis aliejus, askorbo rūgštis, karotinoidai. Liaudies medicinoje šių augalų pre-paratai buvo vartojami ginekologinėms, kvėpavimo organų ligoms gydyti. Taip pat kaip kraujavimą stabdanti priemonė, ypač kraujuojant iš plaučių ir gimdos. Baltažiedės notrelės preparatai ramina nervų sistemą, gerina širdies veiklą, malšina skrandžio bei galvos skausmus, mažina temperatūrą, stiprina ir tonizuoja organizmą. Šviežia notrelių žaliava naudojama homeopatinių vaistų gamybai. Jauni lapai ir ūgliai tinka maistui – salotoms, sriuboms, o savo skoniu primena špinatus.

Nuotrauka Nr. 33 Baltažiedė notrelėNuotrauka Nr. 33 Baltažiedė notrelė

51 / Arbatos

Kuk

tiškių

bend

ruom

enės

arc

hyvo

nuo

trauk

aK

uktiš

kių

bend

ruom

enės

arc

hyvo

nuo

trauk

aARBATOSARBATOS

Užpalių arbataUžpalių arbata

RaudonėlisRaudonėlisPipirmėtėPipirmėtėBurnotisBurnotisVaistinės ramunėlėsVaistinės ramunėlėsGaurometisGaurometisGervuogės lapaiGervuogės lapaiLiepžiedžiaiLiepžiedžiai

Tauragnų arbataTauragnų arbata

Raudonėlio žiedai 3Raudonėlio žiedai 3Šalpusnio žiedai 1Šalpusnio žiedai 1Žemuogių lapai 1Žemuogių lapai 1Medetkų žiedai 1Medetkų žiedai 1Paprastosios juodgalvės žiedai 1Paprastosios juodgalvės žiedai 1

Kuktiškių arbatosKuktiškių arbatos

„KUKSA“ (šventinė)„KUKSA“ (šventinė)Lygiomis dalimis sudėtaLygiomis dalimis sudėtamedetkų žiedlapiai,medetkų žiedlapiai,vyšnių lapai,vyšnių lapai,melisos lapeliai,melisos lapeliai,dirvinės našlaitės žiedai,dirvinės našlaitės žiedai,erškėtrožių žiedlapiai.erškėtrožių žiedlapiai.

„KUKSA“ (kasdieninė)„KUKSA“ (kasdieninė)1 arbatinis šaukštelis jonažolių,1 arbatinis šaukštelis jonažolių,1 arbatinis šaukštelis žemuogių lapų,1 arbatinis šaukštelis žemuogių lapų,1 arbatinis šaukštelis liepžiedžių,1 arbatinis šaukštelis liepžiedžių, arbatinis šaukštelis melisos, arbatinis šaukštelis melisos,1 arbatinis šaukštelis čiobrelių.1 arbatinis šaukštelis čiobrelių.Ir pagrindinis arbatos akcentas – pely-Ir pagrindinis arbatos akcentas – pely-

nas; jo dėti vieną nedidelį lapelį.nas; jo dėti vieną nedidelį lapelį.

Naudota literatūra / 52

Naudota literatūra

1. Burlando B., Verotta L., Cornanra L., Bottini-Massa E. Herbal Prin-ciples in Cosmetics Properties and Mechanisms of Action. JAV „CRC Press“ 2010. – 408 p.

2. Davies J. R. The Complete Home Guide To Herbs, Natural Healing And & Nutrition. Ten Speed Press 2004.

3. Dunwich G. Herbal magick, A Witch’s Guide to Herbal Folklore and Enchantments. JAV „Book-mart Press“ 2002. – 231 p.

4. Hull M. Guide to the medical plant garden. Indiana Medical History Museum 2010. 58 p.

5. Jaskonis J. Aromatiniai augalai. Vilnius, „Mokslas“. 1989. – 173 p.6. Marshal-Marcin M. The Complete Book of Herbal Teas. – 92 p.7. Pipinys J. (vyr. redaktorius), LTSR MA Botanikos inst. red. Kolegija

„Vaistiniai augalai“. Vilnius, „Mintis“. 1973. – 432 p. 8. Skliarevskis L. Maistinių augalų gydomosios savybės. Vilnius „Vy-

riausioji enciklopedijų redakcija“. 1985. – 240 p.9. Stasytienė A. Asmeninis archyvas10. Šaric-Kundalic B. Tradicional Medifi ne of Balkans with Identifi ca-

tion and Examination of the collected material. Daktaro disertacija. Viena 2010. – 282 p.

11. Šimkūnaitė E. Sveiko gyvenimo receptai. Vilnius, „Žuvėdra“. 2007. – 396 p.

12. Vasiliauskas J. Augalai ir sveikata. Vilnius, „Mokslas“. 1991. – 413 p.

13. Vilkonis K. K. Lietuvos žaliasis rūbas. Kaunas, „Lututė“. 2008. – 408 p.

14. Weil A. Consumer Guide to Home Medicines. 32 p.15. Williamson E., Driver S., Baxter K. Stockley’s Herbal Medicines

Interaction. London „Pharmaceutical Press“ 2009. – 432 p.16. Kalasauskienė S. M. Vaistiniai augalai. Gydymui, kosmetikai, kuli-

narijai. Vilnius, „Asveja“. 2009.–432 p.17. Treben M. Vaistiniai augalai iš Dievo sodo. Vilnius, „Algarvė“. 2007.

–296 p.18. Ragažauskienė O., Rimkienė S., Sasnauskas V. Vaistinių augalų en-

ciklopedija. Kaunas, „Lututė“, 2005. – 440 p.

TURINYS

5 / ĮVADAS7 / VAISTAŽOLIŲ RINKIMAS7 / Pumpurai8 / Lapai8 / Žolė8 / Žiedai8 / Vaisiai9 / Žievė9 / Šaknys9 / Šakniastiebiai9 / Vaistažolių rinkimo kalendorius11 / AUGALŲ DŽIOVINIMAS13 / VAISTAŽOLIŲ LAIKYMAS14 / VAISTAŽOLIŲ PRODUKTAI IR PREPARATAI14 / Augalinių preparatų gaminimas namuose14 / Antpilai 15 / Nuovirai 15 / Aliejus 16 / Tinktūros (trauktinės, spiritiniai ir degtinės antpilai)16 / Milteliai 16 / Tepalai 17 / Arbatos ir mišiniai 18 / Sultys 19 / Vaistažolių vonios 20 / VAISTINĖS ŽOLELĖS20 / 1. Paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum L.)21 / 2. Raudonėlis (Origanum vulgare L.)22 / 3. Pipirmėtė (Mentha x piperita L.)23 / 4. Vaistinė ramunė (Matricaria recucita L.) 24 / 5. Liepa (Tilia cordata Mill. ir Tilia platyphyllos Scop.)26 / 6. Siauralapis gaurometis (Chamerion angustifolium (L.) Holub.)27 / 7. Paprastoji gervuogė (Rubus caesius L.)27 / 8. Ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.)28 / 9. Paprastoji žemuogė (Fragaria vesca L.)29 / 10. Vaistinė medetka (Calendula offi cinalis L.)30 / 11. Paprastoji juodgalvė (Prunella vulgaris L.)31 / 12. Beržas (Betula pubescens Ehrh., Betula pendula Roth.)32 / 13. Paprastoji pušis (Pinus silvestris L.)33 / 14. Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.)34 / 15. Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.)35 / 16. Erškėtis (Rosa canina L. Ir Rosa rugosa Thunb.)36 / 17. Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium L.)

NUOTRAUKŲ SĄRAŠAS

20 / Nuotrauka Nr. 1 Paprastoji jonažolė21 / Nuotrauka Nr. 2 Raudonėlis23 / Nuotrauka Nr. 3 Pipirmėtė24 / Nuotrauka Nr. 4 Vaistinė ramunė25 / Nuotrauka Nr. 5 Mažalapė liepa26 / Nuotrauka Nr. 6 Siauralapis gaurometis27 / Nuotrauka Nr. 7 Paprastoji gervuogė27 / Nuotrauka Nr. 8 Ankstyvasis šalpusnis28 / Nuotrauka Nr. 9 Paprastoji žemuogė29 / Nuotrauka Nr. 10 Vaistinė medetka30 / Nuotrauka Nr. 11 Paprastoji juodgalvė31 / Nuotrauka Nr. 12 Karpotasis beržas32 / Nuotrauka Nr. 13 Paprastoji pušis33 / Nuotrauka Nr. 14 Paprastasis kadagys34 / Nuotrauka Nr. 15 Bruknė35 / Nuotrauka Nr. 16 Miškinis erškėtis36 / Nuotrauka Nr. 17 Paprastoji kraujažolė37 / Nuotrauka Nr. 18 Pelkinė vingiorykštė38 / Nuotrauka Nr. 19 Paprastasis apynys39 / Nuotrauka Nr. 20 Vaistinis valerijonas

37 / 18. Pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria Maxim.)37 / 19. Paprastasis apynys (Humulus lupulus L.)38 / 20. Vaistinis valerijonas (Valeriana offi cinalis L.)39 / 21. Paprastasis kmynas (Carum carvi L.)40 / 22. Paprastoji sukatžolė (Leonurus cardiaca L.)41 / 23. Paprastoji trūkažolė (Cichorium intybus L.)42 / 24. Plačialapis gyslotis (Plantago major L.)43 / 25. Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris Moench.)44 / 26. Trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata L.)44 / 27. Juodasis serbentas (Ribes nigrum L.)45 / 28. Šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederaceae L.)46 / 29. Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.)47 / 30. Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria L.)48 / 31. Raibasis burnotis (Amaranthus cruentus L.)48 / 32. Vaistinė melisa (Melissa offi cinalis L.)50 / 33. Baltažiedė notrelė (Lamium album L.)51 / ARBATOS51 / Užpalių arbata51 / Tauragnų arbata51 / Kuktiškių arbatos52 / Naudota literatūra

40 / Nuotrauka Nr. 21 Paprastasis kmynas40 / Nuotrauka Nr. 22 Paprastoji sukatžolė41 / Nuotrauka Nr. 23 Paprastoji trūkažolė42 / Nuotrauka Nr. 24 Plačialapis gyslotis43 / Nuotrauka Nr. 25 Trikertė žvaginė44 / Nuotrauka Nr. 26 Trilapis puplaiškis44 / Nuotrauka Nr. 27 Juodasis serbentas45 / Nuotrauka Nr. 28 Šliaužiančioji tramažolė46 / Nuotrauka Nr. 29 Didžioji dilgėlė47 / Nuotrauka Nr. 30 Vaistinė dirvuolė48 / Nuotrauka Nr. 31 Raibasis burnotis49 / Nuotrauka Nr. 32 Vaistinė melisa50 / Nuotrauka Nr. 33 Baltažiedė notrelė51 / Kuktiškių bendruomenės archyvo nuotrauka

Pr-06 Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panau-dojimo galimybes / Sudarė Vaida Umbrasaitė. – Utena : UAB „Utenos In-dra“, 2012. – 56 p. : iliustr.

ISBN 978-609-455-089-8UDK 615.3

2012-12-07. Apimtis 3,5 apsk. sp. l.Užs. Nr. 4198. Tiražas 350 egz.

Išleido ir spausdino UAB „Utenos Indra“Maironio g. 12, 28143 Utena

www.indra.lt

Documents

Pradedančiam žolininkui apie vaistinguosius augalus ir jų panaudojimo galimybes