Konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. 2015 05 22

Programa: http://llks.lt/pdf/programa.pdf

Padėti krepšeliai prie „Žinios“, Rasų kapinėse, Lukiškių aikštėje, prie buvusių KGB rūmų. Ernesto Subačiaus nuotraukos.

Jonas BUROKAS. Sovietinio genocido Lietuvoje įvertinimo ir pasmerkimo link

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ties metų sukakties proga leidykla „Gairės“ 2006 metais išleido spalvotą, gražiai iliustruotą „Atminimo knygą“. Šios knygos siekis įamžinti žuvusiųjų karių atminimą. Knygos pradžioje lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis – trumpos valstybėms atstovaujančių asmenų mintys apie karo baisumus ir milijonus žuvusių karių kovoje prieš nacizmą. LR Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas didžiuojasi, kad Lietuvos vyrai didvyriškai kovėsi pirmiausia Raudonosios armijos gretose, kad Lietuvoje žuvę sovietiniai kariai ilsisi tvarkingai prižiūrimose kapinėse. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pabrėžia, kad tik Lietuvos žemėje žuvo per 80 tūkstančių karių, daugiau kaip 100 tūkstančių belaisvių koncentracijos stovyklose. Vokietijos Užsienio reikalų ministras Frank-Walter Steinmaier kviečia pamąstyti, kad šiose vietose suvokiame Vokietijos istorijos klystkelį, sukėlusį begalines kančias. Jis teigia, kad Lietuvoje ilsisi 20 tūkstančių vokiečių karių. Pastarieji ir kiti kvietė susimąstyti apie fašizmo aukas, tačiau nė vienas nepaminėjo apie analogiškus baisumus ir komunizmo aukas. Algirdas Brazauskas net neužsiminė, kad Lietuvoje karas 1945 metais nesibaigė, kad ginkluotas partizaninis karas tęsėsi dar dešimtmetį, o rezistencinis judėjimas iki pat 1990 metų – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Nors daug rašyta apie karą po karo, sukurti filmai apie didvyrišką Lietuvos partizanų kovą prieš okupantus, tačiau reikia priminti, kad 1944–45 metais prieš sovietinę kariuomenę, vietinius kolaborantus, stribus kovėsi per 30 tūkstančių Lietuvos partizanų, kad per du pokario metus žuvo atitinkamai nuo2,5 iki 10 tūkstančių laisvės kovotojų. Prieš Lietuvos partizanus buvo mestos 8 čekistinės, pasienio ir reguliariosios sovietų kariuomenės divizijos, vietinių aktyvistų, stribų pulkai. J.Starkausko knygoje „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“ pateiktuose žemėlapiuose pagal sutartinius ženklus mirgėte mirga okupacinės kariuomenės išdėstymas. Žemėlapiuose tarsi nebėra vietos partizanų buveinėms ir slėptuvėms įsiterpti. Atrodo, kaip galėjo tokį ilgą laiką partizanai atsilaikyti prieš tokią galingą karinę jėgą, kuriai vadovavo patyrę partizaninėje kovoje čekistai, politrukai ir jų generolai. Juk kovai su partizanais buvo pasiųsta ir garsioji Vetrovo divizija. Smogikams vadovavo įžymusis budelis Sokolovas, kuris ramiausiai, sulaukęs senyvo amžiaus, mirė Nepriklausomybės laikais reprezentaciniame gerontologijos centre, kuriame sovietiniais laikais ilsėdavosi LKP CK seneliai. Manoma, kad mūšiuose su partizanais, pagal liudininkų duomenis ir pačių sovietinių karių laiškus jų žuvo dvigubai daugiau nei partizanų. Aišku, KGB archyviniuose dokumentuose tai neatsispindi. Šiais metais sausio 12 d. pagerbėme 70 metų Lėno mūšio sukaktį, kuriame Vyčio apygardos partizanai kovėsi su reguliarios kariuomenės divizija. Mūšyje žuvo apytikriai iki 22 partizanų. Archyviniuose KGB dokumentuose apie okupantų žūtį visai neužsimenama. O toje kovoje pagal liudijimus žuvo per 100 čekistų. Garsiame Kalniškių mūšyje 1945-05-17 šešiasdešimt partizanų kovėsi su divizija patyrusių karių. Šiame mūšyje žuvo per 40 partizanų ir 400 karių, tuo tarpu archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad žuvo 4 kariai. Šiuose paminėtuose mūšiuose nemaža dalis partizanų prasiveržė per kelius apsupties žiedus ir toliau tęsė kovą. Tai buvo pirmieji atviri mūšiai, įrodantys partizanų pranašumą. Vėlesniais metais partizanai tokių mūšių stengėsi išvengti ir apsiribojo pagal jų vadų susitarimus sutartais išpuoliais, pasiskirstę į mažesnius būrius. Lietuvos budelis – aršus stalinistas A.Sniečkus pranešimuose VKP(b) sekretoriui Ždanovui rašė kaip kovojama su pogrindžiu, nuolat reikalaudavo papildomos karinės pagalbos. 1947-05-21 jis rašė, kad LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą dėl kovos su buržuaziniu nacionaliniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis priemonių sustiprinimo, kad padėtis negerėja, kad LTSR teritorijoje gaujų veikla nesilpsta.

Partizanai savo netikėtais puolimais buvo užėmę daugelį miestelių visoje Lietuvos teritorijoje: sunaikindavo ten esančias stribų ir čekistų įgulas, išvaduodavo suimtuose, paimdavo reikalingus dokumentus ir staigiai pasitraukdavo. Kol sovietiniai aktyvistai pranešdavo stambesniems kariniams daliniams, partizanų pėdos jau būdavo ataušę. Pagal čekistų ataskaitas jie, ieškodami partizanų, laukdami jų pasalose ir žūtbūtiniuose mūšiuose praleisdavo150–250 dienų per metus. Sniečkus, matydamas, kad čekistai, reguliari kariuomenė su partizanais negali susitvarkyti, pareikalavo, kad kartu su jais dalyvautų partinis aktyvas, juos apginkluodavo. Partiniuose susirinkimuose buvo net pareikalauta iš čekistų, stribų, partinio aktyvo po partizanų išpuolių negrįžti į bazes, ieškoti banditų gaujų tol, kol jos nebus sunaikintos. Be abejo, dėl tokio gyvenimo daugelis prasigerdavo, dalyvavo nekaltų žmonių žudynėse, plėšikavo, pasisavindavo ištremtų žmonių turtą. Jų poelgiai buvo svarstomi partiniuose biurų posėdžiuose, tačiau, atkėlus kitus į jų vietą, padėtis mažai keitėsi. Trumpai tariant, vyko ne tik lietuvių tautos, bet ir konfiskuotų gyvulių, suvežtų į kolchozų tvartus genocidas. Gyvuliai dėl pašarų stokos ir nepritaikytų patalpų gaišo iš bado. Vis dėlto dėl didelių tremčių, žiaurių represijų, išdavysčių, suėmimų ir žūties partizaninis judėjimas buvo palaužtas. Lietuvoje tuo antisovietinis judėjimas nesibaigė. Jų garbingą darbą tęsė pogrindininkai studentai, jaunimas. Jie papildė suimtųjų partizanų gretas lageriuose, organizavo streikus, sukilimus. Tokie politinių kalinių sukilimai vyko Norilske, Kengyre, Džezkazgane, Intoje, Vorkutoje ir kitur. Lietuviai buvo aktyviausi streikų organizatoriai ir vadovai. Jie savo streikais, reikalavimais žlugdė SSRS sunkiąją pramonę, sprogdino šachtas, vykdė kitas diversijas, baudė „bildukus“ už išdavystes.

Neatsitiktinai partizaninio judėjimo aidas, kai Maskva buvo priversta paleisti politinius kalinius į laisvę, atsikartojo ir

Lietuvos komunistų partijos centro komitete, aršus stalinistai Sniečkus, Preikšas, Liaudis, Zimanas, Bartašiūnas, Gedvilas sunerimo. Į N.Chruščiovo pradėtą politinių kalinių amnestiją A.Sniečkus žiūrėjo labai neigiamai, kelis kartus Kremliuje kalbėjo apie Lietuvos partizanų ir kitų laisvės kovų dalyvių „neteisėtą“ reabilitaciją, net gąsdino SSRS vadovybę naujomis grįžusiųjų ginkluotomis akcijomis. Todėl J.Paleckis 1957-01-21 nedelsiant pasirašė vieną nuožmiausių prieš laisvės kovotojus ir tremtinius komunistų įsaką – politiniai kaliniai, atlikę bausmę negali grįžti į Lietuvą, o jeigu grįžta, bausti 5 metų katorgos bausme. Tokio sprendimo nepriėmė nė viena komunistinė sąjunginė respublika. Taip pat buvo pasielgta su tremtiniais. Negalėdami grįžti Lietuvą, dešimtys tūkstančių lietuvių pabiro Rusijos ir kitų respublikų platybėse, įsikūrė Karaliaučiaus srityje, Estijoje, Latvijoje.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, likę gyvi partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai aktyviai įsijungė į atkuriamąjį Lietuvos darbą, perlaidojo iš pelkių griovių, šulinių, miškų išniekintus partizanų palaikus, atstatinėjo nugriautus paminklus, bažnyčias, susprogdintas Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, Trijų Kryžių kalno paminklą, budėjo, kad iš KGB buvusių rūmų nebūtų išgrobstyti archyviniai dokumentai, reikalavo, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę, kad būtų priimti desovietizacijos ir liustracijos įstatymai. Jų nepriėmus ir nuolaidžiaujant sovietinei nomenklatūrai, prieita prie to, kad valdžioje vėl įsitvirtino, pakeitusi partijų pavadinimus senoji komunistinė nomenklatūra, perėmusi visa valdžią politikoje, ekonomikoje, teismuose ir kitose institucijose. Visa laimė, kad paskutinėse kadencijose prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, kuri pripažįsta karą po karo, nevyksta ir nevyks į Maskvą švęsti 70 metų pergalės prieš fašizmą, Rusijos įsiveržimą į Ukrainoje pavadino teroristiniu aktu prieš nepriklausomą valstybę. Deja, tai nepatinka senajai sovietinei ir jos paunksmėje užaugusiai sovietinei nomenklatūrai, kai kuriems žurnalistams, atskiroms televizijos laidoms. Jiems, kaip ir anksčiau, nepriimtina Prezidentės kaip buvusios Brazausko bendražygės „išdavystė“. Juk pagal aukščiausius LKP CK ir KGB įstatus buvusių elitinio rango komunistų ir čekistų nebūna, jei jie tokiais tampa, tai tik numirę. Tas pats įvyko ir su partizanų, laisvės kovotojų siekiais. Laiku nepriėmus desovietizacijos ir liustracijos įstatymų, teisės aktais neįvertinus komunistų partijos centro komiteto nusikalstomos veiklos okupacijos laikotarpiu ir tęsiant komunistinę propagandą, po 20–25 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo laisvės kovotojai patriotai vėl tapo pagal dabartinius „istorikus“ civilių piliečių, senelių, vaikų žudikais, banditais, žydšaudžiais. Tai vaizdžiai parodo šmeižto kampanija prieš paskutinį Aukštaitijos partizaną, žuvusį prieš 50 metų, Antaną Kraujelį, prieš Lietuvos prezidento A.Smetonos sesers sūnų karininką Juozą Krištaponį, apšaukiant jį žydšaudžiu. Šmeižto kampanijoje dalyvauja net buvęs VSD direktorius generolas Jurgis Jurgelis, signataras Aloizas Sakalas. Prieš keletą metų „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnis „Lietuvos istorikai nustatė per tūkstantį žydus žudžiusių lietuvių“, kuriame teigiama, kad patikrinus Izraelio svetainėje skelbtas tariamų 4268 žydšaudžių pavardes, penkių atrinktų istorikų grupė nustatė, kad žudynėse dalyvavo 1034 asmenys.

Šią atranką 5 istorikai vykdė du metus, be oficialaus Izraelio valstybės atsakingų institucijų prašymo, vadovaujantys internetinėje svetainėje pasirodžiusia informacija. Norėtųsi paklausti, kodėl Lietuvos istorijos institutas, LGGRTC taip intensyviai dirba viena kryptimi, kodėl tokio tempo nėra sovietinį genocidą vykdžiusių asmenų atžvilgiu? Labai panašu, kad neatsakingai elgiasi šios institucijos, įvardindamos tūkstančius žydšaudžiais. Nepakanka vadovautis, vertinant jų veiklą vokiečių okupacijos metais, vien sovietų archyviniais dokumentais, reikia atlikti kiekvieno taip įvardinto asmens viso gyvenimo veiklos analizę. Nepakanka pasakyti, jeigu tu dalyvavau Impulevičiaus batalione, jau esi nusikaltėlis.

LLKS ėmėsi iniciatyvos apginti garbingą karininko Juozo Krištaponio vardą ir paaiškėjo, kad jis asmeniškai žydų ir karo belaisvių šaudyme nedalyvavo, iš 37 liudininkų tik du po 20-30 metų nuo teismo prisimena ir paliudija, kad J.Krištaponis buvo batalione. Be to, paaiškėjo papildomi duomenys, kad jis dalyvavo antinacinėje veikloje, buvo vienas iš tokios organizacijos vadovų, išgelbėjo 17 savo kaimynų, tarp jų ir vaikų nuo sušaudymo, nes raudonieji partizanai nušovė kaimynystėje du vokiečių karius. Juozas Krištaponis žuvo Lėno miške didvyrio mirtimi kovoje su sovietine divizija. Jam po mirties buvo suteiktas pulkininko laipsnis. O šiuo metu norima atimti iš žuvusio kario savanorio vardą, nugriauti jam pastatytą paminklą Ukmergėje.

Pranešimo pradžioje paminėjau leidyklos „Gairės“ išleistą „Atminimo knygą“. Šios leidyklos direktorius Povilas Masilionis, buvęs žurnalo „Komunistas“ redaktoriaus pavaduotojas, parašęs kupiną šmeižto prieš Lietuvos partizanus knygą „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Padarius analizę, į tą aukų skaičių įrašyta daugiausia sovietinių aktyvistų ir jų šeimos narių, o knygoje jie įvardinti kaip nekalti civiliai gyventojai. Jis aktyvus „Lietuva be nacizmo“ narys. Kartu su juo darbuojasi Rafaelis Maksumovas, Julius Deksnys, Valerijus Ivanovas, Giedrius Grabauskas, Donatas Glodenis. Manau, su jų veikla yra susiję ir kai kurie JAV gimę ir Lietuvoje gyvenantys piliečiai, teigiantys kaip ir A.Slavinas, T.Venclova dar įžūliau – „Lietuva davė net akstiną Vokietijai žudyti žydus“. „Lietuvių tauta – tai žydšaudžių tauta“ – yra čekisto, nusikaltėlio Aleksandro Slavino, kuris be jokių VSD tyrimų ir Generalinės prokuratūros apklausų pasitraukė į Vokietiją.

Šiandien, kovo 5-ji – Stalino mirties diena. Ar daug yra žmonių besiilginčių jo aukštinimo ir garbinimo? Gerai prisimenu kaip mokykloje, paskelbus gedulą verkė kai kurios mokytojos. Nežinau, ar jos verkė iš džiaugsmo, iš liūdesio ar iš baimės po patirto komunistinio teroro. Lietuvoje dar yra žmonių besiilginčių stalinizmo laikų. Jie prisisegs Georgijaus kokardas, pažymėdami pergalės prieš Vokietiją 70-metį. Panašias raudonas juosteles švenčių dienomis su raudonais gvazdikais neša ir mūsų socialdemokratai kaip ir jų pirmtakai eidami prie Lenino paminklo. Jų pirmtakų – Lietuvos Komunistų partijos ir komjaunimo antivalstybiniai teroristiniai darbai, pražudę trečdalį tautos ir doriausią, darbščiausią, patriotiškiausią genofondą sovietinės okupacijos metu, lieka ir toliau valstybės aktais neįverti ir neįvardint kaip nusikalstami. Artėja 1948 metų didžiosios tremtis sukaktis, kai buvo ištremta per 40000 žmonių, pažymėsime ir Lietuvos valstybinio tribunolo komunizmui pasmerkti 15 metų sukaktį. Tai – gera proga komunizmą ir jo veiklą, kaip nusikalstamą, įvardyti, pasmerkti, ir tai ne atskirų partijų, o visos Lietuvos gyventojų priedermė.

LKP CK bei jo aktyvas miestuose ir rajonuose turi būti valstybės teisės aktais įvardintas kaip nusikalstamas Lietuvos valstybei, kaip buvo pasielgta su Burokevičiaus partija. Tuomet ir dabartinė Lietuvos socialdemokratų bei kitos partijos, palengvintų savo nusikaltimus slepiančias kupras ir gal ateitų padėti gėlių puokštę prie būsimo paminklo Lukiškių aikštėje žuvusiems už Lietuvos laisvę, priklauptų prie Nežinomo laisvės kovotojo kapo. Gal atsitokėtų ir paskutines dienas gyvenantys senyvi partiniai aktyvistai, čekistai, stribai ir spėtų padaryti atgailą, parodytų, kur yra išniekintų partizanų, laisvės kovotojų palaikų užkasimo vietos.

Algimantas ZOLUBAS. Komunistinį paveldą būtina įvertinti, įvardinti, pasmerkti Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti. Genocido organizatorius Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai. Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve. Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu. Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti. Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti. Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė. Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta. Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas. Baigiasi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių. Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“. Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe. KONFERENCIJA „LIETUVOS GYVENTOJŲ SOVIETINIO GENOCIDO ORGANIZATORIAI IR VYKDYTOJAI: ISTORINIS, MORALINIS IR TEISINIS ATSAKOMYBĖS ĮVERTINIMAS“ PROGRAMA 2015 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas Kovo 11-osios Akto salė

Skaičiuojame 26-uosius atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metus, tačiau istorinės atminties politika dar nėra viena iš svarbiausių valstybės ir Tautos stiprinimo politikos dalis. Nėra nei moraliniu, nei teisiniu požiūriu išsamiai ir deramai įvertinta sovietų okupacinį režimą palaikiusių institucijų ir organizacijų veikla.

Šios konferencijos tikslas – pakviesti diskusijai politikus, teisininkus, dvasininkus, istorikus, kariškius ir patriotinių visuomeninių organizacijų atstovus, siekiant Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą, visą vadovaujantį miestų ir rajonų komunistų partijos bei komjaunimo vadovų aparatą įvardyti kaip nusikalstamas, represines organizacijas, vykdžiusias Tautos genocidą ir nusikaltimus žmogiškumui, pagerbti aukų atminimą, tęsti prieš 15 metų Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ pradėtą darbą. 9.00–10.00 val. Konferencijos dalyvių registracija Pirmoji dalis. SOVIETŲ OKUPACIJA: ĮVAIRIOS TAUTOS NAIKINIMO FORMOS Pirmininkauja: dr. Laurynas Kasčiūnas ir Jonas Burokas 10.00–10.20 val. Įžanginis žodis Sveikinimai 10.20–10.35 val. Lietuvos komunistų partijos vaidmuo įtvirtinant okupacinį režimą ir valstybingumo praradimą 1918–1990 metais Pranešėjas – dr. Algimantas Liekis 10.35–10.50 val. Lietuvos vaikai – 1948-ųjų tremtiniai Pranešėja – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė 10.50–11.05 val. Sovietų nusikaltimai žmogiškumo, karo, terorizmo, represijų, genocido aspektu Pranešėja – prof. Ona Voverienė 11.05–11.20 val. Lietuvos kariuomenės dvasinis ir fizinis sunaikinimas. Prievartinė mobilizacija Pranešėjas – Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas 11.20–11.35 val. Lietuvos okupacija ir ateizmas: dvasinis tautos ir tikinčiųjų genocidas Pranešėjas – kunigas Robertas Grigas 11.35–12.00 val. Prievartinė kolektyvizacija: sovietų teroras prieš ūkininkus Pranešėjas – laisvės kovų dalyvis Petras Girdzijauskas Vaizdo medžiagos demonstravimas Žurnalistas Šarūnas Valentinavičius 12.00–12.30 val. Kavos pertrauka Antroji dalis. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO ORGANIZATORIŲ IR VYKDYTOJŲ TEISINIS ĮVERTINIMAS Pirmininkauja: Vytautas Zabielskas ir Vytautas Keršanskas 12.30–12.45 val.

Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo tąsa po 15 metų Pranešėjas – 2000 m. vykusio Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo pirmininkas Vytautas Zabiela 12.45–13.00 val. „Komunistinis genocidas po įstatymo priedanga“ Pranešėja – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė dr. Zita Šličytė 13.00–13.15 val. 1941 m. Birželio sukilimo ir partizaninio karo vertinimas: tarp faktų ir priešiškų jėgų kuriamų mitų Pranešėjai: plk. ltn. Arūnas Dudavičius ir Vytautas Keršanskas 13.15–13.30 val. Neteisiniai dabartinės prokuratūros ir teismų sprendimai pasipriešinimo okupacijai bylose vertinimai Pranešėjas – Algirdas Endriukaitis 13.30–14.30 val. Diskusijos (Reglamentas – iki 5 minučių.) Rezoliucijų priėmimas 14.30-15.00 val. Sigitos Lipovienės knygos „Aukštuolių Ąžuolai“ pristatymas.Koncertuoja ansamblis „Kankleliai“(vadovė Daiva Čičinskienė) Konferencijos apibendrinimas Konferenciją rengia Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija. Konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ Jono Buroko įžanginis žodis Mieli konferencijos dalyviai, politiniai kaliniai, partizanai, tremtiniai,dvasiškiai, visuomeninių patriotinių organizacijų atstovai, istorikai teisininkai, Atkuriamojo Seimo signatarai, Seimo nariai. Šią konferencija laike sutampa su 1948 metų gegužės 22 d pradėta didžiausia, gražiu pavadinimu „Vesna“ tremtimi, su artėjančia Vilniaus Visuomeninio tarptautinio tribunolo „Komunistinių nusikaltimų Įvertinimas“ 15 metų ir su tragiška sovietinės okupacijos 75 metų sukaktimis. Skaičiuojame 26 atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metus, bet kuo daugiau tolstame nuo tų skaudžių okupacijos padarinių, tuo labiau pastebime siekį ištrinti istorinę atmintį, vis aktyviau ir įžūliau bandoma sumenkinti tautos patirtus sovietinio genocido padarinius, pastangas apjuodinti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, pateisinti komunistinio valdymo sistemą. Iš istorijos žinome, kas atsitinka su totalitarinėmis sistemomis, jeigu jos iki galo nepasmerkiamos, - jos nežlunga, o atsigauna. Šio meto pavyzdys – Rusijos Federacija. Neįvykęs sovietinės sistemos pasmerkimas ir nenuteisimas tarptautiniame teisme gali turėti liūdnų padarinių ir Lietuvai. Dar joks Lietuvos istorijos periodas taip energingai nebuvo klastojamas, kaip 1940–90 metai. Ir tą klastotę vykdo ne tik Rusija, paskelbusi informacinį karą Lietuvai, bet ir Lietuvos akademinis elitas, įžūliai bandantis užmigdyti mūsų tautą, - net nukentėjusius nuo komunistinio teroro asmenis Po neatliktos desovietizacijos ir liustracijos sužlugdymo neturime institucijų, kurių veikla būtų motyvuota nacionaliniais interesais, jau keleri metai nepriimamas istorinės atminties įstatymas. Daugelis mūsų istorikų, teisininkų, net signatarų, Seimo narių nustemba, kai paklausi ar buvo įvertinta LKP veikla okupacijos laikotarpiu. Dažnas pasako, kad taip. O kokiu dokumentu tai buvo padaryta, jau nebegali atsakyti .Todėl šios konferencijos tikslas ir yra įvertinti LKP veiklą sovietinės okupacijos laikotarpiu ir, priėmus atitinkamą rezoliuciją, ją įteikti aukščiausioms Valstybės institucijoms, kad LKP nusikalstoma veikla būtų įvardinta ir pasmerkta teisės aktu, kad būtų kreiptasi dėl moralinio ir teisinimo sovietinio genocido įvertinimo tarptautiniu mastu. Konferencija sulaukė 350 dalyvių, kuriuos nuoširdžiai sveikinu ir linkiu geros kloties darbe. Nuo 1990 metų ne kartą buvo įvertinti ir pasmerkti Lietuvos Respubliką okupavusios Sovietų sąjungos įvykdyti karo ir genocido nusikaltimai. Tačiau būdavo privengiama aiškiai įvardinti, kad okupantui šiuos nusikaltimus organizuoti ir įvykdyti aktyviai padėjo kolaborantinė ir antinacionalinė organizacija – Lietuvos komunistų partija. Nors LKP vykdė okupanto valią, yra žinoma, kad LKP buvo pasiryžusi padaryti daugiau, nei okupantui reikia. Pavyzdžiui, LKP siekė, kad būtų ištremta kuo daugiau Lietuvos gyventojų, t. y. daugiau negu planavo Sovietų sąjunga. LKP siekė, kad už pasipriešinimą okupacijai nuteisti laisvės kovotojai iš lagerių ir kalėjimų niekada nebesugrįžtų į Tėvynę. Įsakas, uždraudžiantis (po bausmės atlikimo) sugrįžti į Lietuvą buvusiems laisvės kariams priimtas LKP vadų iniciatyva. Dažnai dėl nepakankamo išmanymo ar kitų motyvų pagrindine lietuvių tautai nusikaltusia organizacija įvardijamas KGB, anksčiau vadinęsis NKVD-NKGB-MGB pamirštant, kad represinei struktūrai buvo politiškai vadovaujama ir nurodoma, ką ir kaip daryti. Represinis sovietų saugumas ataskaitas teikdavo LKP kaip aukštesnei institucijai. Lygiai taip čekistai planus derindavo su LKP. LKP laikytina nusikalstama organizacija nei kiek ne mažiau nei KGB.

Štai dalis LKP nusikaltimų: Lietuvos gyventojų genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, masinės represijos, teroras, trėmimai, kovotojų už Lietuvos laisvę, o taip pat civilių gyventojų naikinimas, okupacinio režimo priešininkų kalinimas, sovietizacija, nacionalizacija, kolektyvizacija, mobilizacija, emigracija, nutautinimas, rusifikacija, kolonizacija, ateizacija ir t.t. Nusikaltimų pobūdis ir mastas laikytinas LKP karu prieš Lietuvą ir jos gyventojus. LKP atliko esminį vaidmenį talkinant sovietiniam okupantui aneksuoti Lietuvą, o po to slopinti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekį. Propaguojama melaginga mintis, kad Lietuvos komunistai sovietinės okupacijos metais dirbo Lietuvai. Teisingiau būtų pasakyti: dirbo tam, kad Lietuva amžiams išnyktų Sovietų sąjungos sudėtyje. Audronius Ažubalis, Seimo narys Gerbiamieji konferencijos dalyviai, Šiandien tenka konstatuoti, kad pagrindinė Lietuvos istorijos politikos problema – istorinė atmintis – palikta savieigai. Savieigai, kuri veda į užmarštį. Tokiais atvejais istorija, esanti toliau už „trijų kartų“, tampa mitais ir legendomis. Ne tiesos, o asmeninio požiūrio klausimu. Dar blogiau tai, jog valstybei neįtvirtinant ir neginant savo istorinio pasakojimo, jį keičia svetimos jėgos, primesdamos savo tiesas. Su tokiomis situacijomis susiduriame kiekvieną dieną. Neseniai liberalų ir valdančiųjų pastangomis Seime buvo atmestas Tautinės atminties įstatymas. O jo rengėjai apkaltinti neva bandymu cenzūruoti požiūrių laisvę. Mane stebina tai, kai daugelis liberalių ir kairiųjų pažiūrų politikų, valstybės tarnautojų ir net inteligentų šių grėsmių nemato ir patys to nesuprasdami, nuoširdžiai prisideda prie mūsų istorijos dūlėjimo. Štai Jums šviežiausias pavyzdys: šią savaitę Seimo Europos reikalų komitete svarstėme Lietuvos ES politikos strategines kryptis 2015–20 metams. Paskutinę minutę Teisingumo ministerija pasiūlė pataisą dokumente, paprašydama išbraukti nuostatą dėl Lietuvos siekio „įvertinti totalitarinių režimų nusikaltimus ES lygiu“. Matyt, išsigąsta. Šįkart mums pavyko įtikinti Seimo kolegas ir pirminė nuostata buvo išsaugota. Tačiau toks savo istorijos baimės sindromas, kurį turi didelė dalis aukštų pareigūnų, yra didžiausias mūsų priešas. Labai džiaugiuosi, kad šioje konferencijoje siūlomoje rezoliucijoje baimės nesimato. Kalbama tiesiai ir be užuolankų apie tai, kas buvo ir ko iš mūsų istorijos negalima išbraukti. Pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partijos pripažinimas antivalstybine ir nusikalstama organizacija yra natūralus žingsnis. Ir jis skirtas ne sąskaitų suvedinėjimui. Jį diktuoja įsisąmoninta atsakomybė įtvirtinti istorinę tiesą Lietuvoje. Ta pati atsakomybė lydi ir senąjį okupacijos žalos klausimą. Klausimą, kurio dabartiniais politinio korektiškumo laikais niekas nenori net atsiminti ar juolab priminti Sovietų Sąjungos tęsėjams. Tačiau noriu dar kartą pabrėžti, jog šis klausimas yra ne apie pinigus. Ir net ne apie atsiprašymą. Šio klausimo išlaikymas politinėje darbotvarkėje, net ir žinant, kad kol kas nebus jokio atsakymo, yra reikalingas pirmiausiai mums patiems – valstybei ir jos šiandieniniam saugumui. Nes išbraukę okupacijos žalos klausimą iš valstybės politinės darbotvarkės, mes suteiksime stiprų argumentą savo nedraugams įrodinėti, kad Lietuvos okupacijos 1939-1940 metais apskritai nebuvo. Kad mūsų valstybė tėra tradicių neturintis laikinas naujadaras, susiformavęs iš atsitiktinumo po Sovietų Sąjungos griūties. Ir dar apie jaunąją kartą. Ar mums pavyks įpūsti daugiau atsakomybės Lietuvos švietimo sistemai? Nes nuvilia, jog 2014–15 m. nėra vietos, pavyzdžiui, Jono Daumanto „Partizanams“, nors jos užteko Salomėjai Nėriai ar M. Ivaškevičiui – partizanus žeminusio romano „Žali“ autoriui. Žinoma, šiandieninė rezoliucija nepakeis bendro šalies kultūrinio klimato ir kai kurių žmonių abejingumo Lietuvos istorinei atminčiai. Tačiau didelės pergalės pasiekiamos mažomis mikro kovomis. Viena iš jų prasideda nuo šiandien. Priėmus rezoliuciją, tikrai būsiu vienas iš tų žmonių, kurie sieks, kad nutariamoji rezoliucijos dalis būtų įgyvendinta, o konferencijos sprendimai – įteisinti valstybės aktais. Nebus lengva tai pasiekti. Bet neabejotinai tai bus esminis mūsų politinio elito istorinės sveikatos patikrinimas. Laukia rimtas darbas. Linkiu vaisingo darbo konferencijos dalyviams. Ačiū už Jūsų dėmesį. PRANEŠIMAI Dr. Algimantas LIEKIS LKP vaidmuo įtvirtinant okupacinį režimą ir valstybingumo praradimą 1918–1990 m. Pirmiausia netikslu sakyti, kad tai „Lietuvos“ KP. Lietuvoje veikė RKP(b), vėliau VKP (b), TSKP Lietuvos skyriai. Pirmasis jų Lietuvoje atsirado 1918 m. rudenį, Raudonajai armijai rengiantis okupuoti Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Dauguma tos partijos narių buvo atsiųsti iš Petrogrado ir kitų vietų. Prie jų prisijungė ir keliasdešimt vadintųjų vietinių „revoliucinių socialdemokratų“ .Tai jie 1918 m. gruodžio vidury tariamai Lietuvos darbo liaudies vardu ir paskelbė apie Sovietų Lietuvos įkūrimą ir, kad jai apginti nuo „buržujų“ ateinanti broliškosios Rusijos

Raudonoji armija. Ir toji RKP(b) bolševikų okupuotose Lietuvos srityse organizavo savo valdžią, smurtu susidorodama su tais, kurie nenorėjo okupantams paklusti. Bet kai lietuviai savanoriai įveikė bolševikų kariuomenę ir privertė ją pasitraukti iš Lietuvos, didžioji dalis tos bolševikų partijos narių buvo palikti toliau veikti Nepriklausomoje Lietuvoje, pogrindyje, toliau vadovaujant jiems iš Maskvos. Ten įsteigtas LKP CK Politinis biuras, keletas LKP narių įtraukta ir į Komunistinį internacionalo (kuriam priklausė apie 30 šalių KP) Vykdomąjį komitetą, kuriuo vardu irgi buvo teikiami LKP nurodymai, o taip pat lėšos jos narių akcijoms ir pragyvenimui. Svarbiausi pogrindinės RKP(b) Lietuvoje organizacijai keliami uždaviniai buvo: juodinti Nepriklausomą Lietuvą, organizuoti streikus, propaguoti gyvenimo SSRS laimę, teikti SSRS žvalgybinę informaciją, parinkti „kadrus“ būsimai Sovietų Lietuvos valdžiai ir sukurti krašte atmosferą, kad vienintelis išsigelbėjimas lietuvių Tautai ir Lietuvai – tai įsijungti į SSRS „tautų šeimą“. Iš esmės LKP Vasario 16-osios nepriklausomoje Lietuvoje buvo tik SSRS „penktoji kolona“, svetimos valstybės organizacija. Kai SSRS 1940 m. vasarą okupavo ir aneksavo Lietuvą, LKP CK sekretorius A.Sniečkus buvo paskirtas okupantų saugumo „organų“ viršininku, jis ir jo bernai teikė okupantams pasiūlymus dėl „kadrų“ į okupacinės valdžios postus, skelbė nutarimus, įsakymus dėl buvusių valstybinių valdymo struktūrų panaikinimo ar pertvarkymo, „buržuazinių“ partijų ir organizacijų uždraudimo, dėl „darbo liaudies priešų“ areštų ar ištrėmimų ir t.t. Praktiškai nė vienas svarbesnis nutarimas, įsakymas negalėjo būti priimamas be LKP CK, o pastarasis – tik suderinęs su „vietine“ okupacine valdžia ar valdovais iš Kremliaus. LKP buvo svarbiausiu okupacijos „organu“ ir po II pasaulinio karo. Tada, kad LKP nenuklystų nuo „tautų tėvo draugo Stalino“ nurodytojo kelio, prie LKP CK buvo įkūręs VKP(b) CK biurą, vadovaujamą M.Suslovo. Jo sprendimai buvo galutiniai ir nesvarstomi ypač organizuojant lietuvių tautos genocidą, trėmimus. „Lietuva bus kai ir lietuvių joje neliks“ – sarkastiškai sakė tas okupantas. Praktiškai SSKP CK ir jo padalinys turėjo niekieno neribojamą valdžią, savavališkai pasiskelbęs kaip „darbo liaudies avangardo partija‘“ (lyg ta liaudis būtų jos narius rinkusi), kaip vienintelio Sovietų valdžios ir socializmo bei komunizmo kūrimo diktatorius ir teisėjas. Kad tam nedrįstų kas prieštarauti, bolševikas Nr. 1 Leninas, tuoj po Spalio pučo, visur buvo pristeigęs ypatingosios paskirties būrių – KGB pirmtakų, kurie susidorodavo su visais, kurie bent suabejodavo V.Lenino ar jo bolševikų partijos darbais ar „mokymu“. Tais pačiais metodais ir LKP kaip „neklystanti ir viskam vadovaujanti“ okupacijos metais įsitvirtino Lietuvoje. Nors vadinti ją partija ne visai tikslu, nes praktiškai ji buvo kaip koks viduramžių ordinas, valdomas tik vieno asmens - pradžioje Lenino, po to Stalino, Chruščiovo, Brežnevo, pagaliau M. Gorbačiovo. Tad praktiškai ir SSRS buvo išlikęs „tik teisingiausio caro“ valdymo sistema, nors sovietmečiu ji ir vadinta „demokratiniu centralizmu“. Bet ta sistema ir jos širdis – SSKP, vis labiau virto kliūtimi ir ekonominei bei kultūrinei pažangai, vis labiau SSRS ėmė atsilikti nuo Vakarų laisvųjų valstybių, o žmonių gyvenimo lygmuo vis buvo vienu žemiausių pasaulyje. Gelbėti SSRS ir jo „vadovaujančiąją ir vairuojamąją“ jėgą – SSKP ėmėsi 1985 m. SSKP generaliniu sekretoriumi tapęs – „geras caras“ M. Gorbačiovas ir jo bendraminčiai, paskelbę apie būtinumą „pertvarkyti“ visas ekonomikos, valdymo grandis, o kartu „išvalyti“ ir SSKP nuo „stagnatorių“. Paragino taip pat visur sudaryti pertvarkai remti ir vykdyti visuomeninus sąjūdžius. Taip pirmą kartą SSRS buvo atvertos galimybės pasireikšti žmonių iniciatyvai, užmiršus, kad tiek SSKP, tiek SSRS yra teroru pagimdytos ir demokratija joms pražūtinga. Bet turėjo praeiti vos ne 3 metų ir Pabaltijyje, kol suvokta kaip tą „pertvarką“ pasinaudoti savo labui. Tam, pirmiausia, Estijoje įsikūrė Liaudies frontas tariamai padėti KP pertvarkai įgyvendinti, po to panašus Frontas įsikūrė Latvijoje, Azerbaidžane, o 1988 m. birželio 3 d. ir Lietuvoje. Po poros savaičių to Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narius priėmė ir LKP CK, jo sekretorius L.Šepetys pasidžiaugė, kad įsikūręs Sąjūdis bus LKP CK rimtu pagalbininku pertvarkai įgyvendinti. Tą sąjūdiečių priėmimą LKP CK ir kalbas daug LKP organizacijų suprato, kaip nurodymą kurti Sąjūdžio grupes. Ir jas ėmė steigti mokslo, studijų institucijų, kai kurių įmonių pirminės partinės organizacijos, o neužilgo Sąjūdžio grupė su sekretore J. Gagiliene priešaky susikūrė Vilniaus Lenino rajono, po to Kauno Požėlos ir kituose raikomuose. Tad nemažai kam atrodė, kad ir Sąjūdis yra LKP kūrinys. Tą įspūdį sustiprino 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke mitingas, pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktui ir slaptiesiems protokolams. Jame dalyvavo per 100 tūkst. žmonių su Trispalvėm vėliavom, giedodami „Tautinę giesmę“ ir skanduodami – „Lietuva, būk laisva“. Tame mitinge kalbėjo LKP CK sekretoriai A.Brazauskas ir L. Šepetys, žinomi ne tik kultūros bet ir LKP veikėjai, tuo dar labiau sustiprindami nuomonę, kad LKP CK jau iš okupanto įnagio pasuko su Tauta. Tuo labiau, kad, Sąjūdžiui reikalaujant ir M.Gorbačiovui nusprendus, buvo atleisti „stagnatoriai“ – LKP CK pirmasis sekretorius R. Songaila, ir antrasis ideologijai – N.Mitkinas, o pirmuoju paskirtas puikiai Vingio mitinge pasirodęs A. Brazauskas, antruoju – LKP CK skyriaus vedėjas V.Beriozovas Dar didesne pergale atrodė, kai tuometinė valdžia leido viešai visur kabinti iki tol per visą sovietmetį nuožmiausiai draustą Trispalvę vėliavą, giedoti himną – „Tautinę giesmę“. Tad ir spalio 22 d. Vilniaus sporto rūmuose prasidėjusiame Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime naujasis LKP CK sekretorius A.Brazauskas buvo sutiktas kaip tautos didvyriais ilgai nenutylančiais plojimais. Plota kai jis savo kalboje pasakė, kad M. Gorbačiovas perdavęs sveikinimą Sąjūdžiui, kaip patikimam ir tvirtam partijos pertvarkos ramsčiui. Dar labiau žmones nudžiugino žinia, kad LKP CK ir Vyriausybė nusprendę grąžinti tikintiesiems Vilniaus katedrą. Po to, kai dar LKP CK ir LTSR AT paskelbė, kad lietuvių kalbai grąžinamas valstybinės kalbos statusas, vėliau, kad pasmerkiamas ir laikomas negaliojančiu Molotovo-Ribentropo paktas ir slapti protokolai prie jo, o ypač, kad LTSR įstatymai aukščiau TSRS, ir kai 1989 m vasaryje Vilniaus aikštėse pasirodė LKP CK transparantai su užrašu: „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, jau mažai kas beabejojo, kad LKP ir Sąjūdis „broliai dvyniai“. Tad kas nulėmė, kad staiga tas pats TSKP padalinys – LKP staiga ėmė eiti su Tauta, remti anot partinių istorikų „buržuazinius nacionalistus“? Žinoma, jau ir dauguma partiečių buvo ne tie kaip pokario metais. Jei tarpukario

Nepriklausomos Lietuvos pogrindyje veikusi LKP buvo daugiausia idėjinių svetimtaučių (apie 80 proc.) partija, turėjusi apie 800 narių, tai 1985 m. joje buvo per 205 tūkst. narių, tarp kurių lietuvių apie 80 proc. Bet kita vertus, visa tai, kas buvo pasiekta per 1988 m., iš tikrųjų buvo pasiekta, kaip matyti iš kai kurių slaptų LKP CK ir KGB raštų, buvo padaryta su Gorbačiovo pritarimu, nes tai netrukdė, jo siekiui – pertvarkyti SSRS į savanorišką tautų ir jų suverenių respublikų sąjungą, kiekvienai pasirašius tos Sąjungos sutartį. Iš tikro ir minėtas šūkis, kad „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, buvo tik 1989 m. pradžios LTSR Konstitucijos sutrumpintas jo 71 straipsnis; „Lietuvos TSR – suvereni tarybinė socialistinė valstybė TSRS sudėtyje“. Pagal M. Gorbačiovą ir jo šalininkų sumanymą, atnaujintą „suverenių valstybių“ sąjungą – SSRS į vieną turėjo toliau jungti TSKP - LKP, kariuomenė ir jos saugomos sienos, bendri saugumo (KGB) organai, bendra užsienio politika, bendri ūkiniai ir kultūriniai planai ir kt. Tad buvo aišku, kad galutinio tikslo pasiekimas – nepriklausomos Lietuvos, bus įmanomas, jei LKP nebus tik TSKP padalinys, jo valios vykdytoja. Ne visai teisūs tie istorikai, kurie kaip ir per savarankiškos LKP įsikūrimo 25-mečio minėjimą aiškino, kad to savarankiškumo iniciatoriumi irgi buvęs LKP CK. Taip, jo nuopelnas, kad nesusidorojo su partijos „skaldytojais“, nes M. Gorbačiovas pritarė tik LKP CK ūkinių ir finansinių teisių išplėtimui. Nagrinėti LKP savarankiškumo statusą pradėta kai kurių LMA jaunesniųjų mokslo darbuotojų iniciatyva nuo1988 m. pradžios, ėmus svarstyti respublikinės ūkiskaitos problemas. Tada tapo aišku, kad be politinio savarankiškumo, be LKP savarankiškumo neįmanoma ir respublikinė ūkiskaita. Nuo tada ir man teko rengti TSKP-LKP pertvarkymo į savarankišką LKP programinius dokumentus. Juose „komunistiškas“ bebuvo tik pavadinimas, nes iš esmės buvo atsisakyta visų marksizmo – leninizmo dogmų. Taip, pavyzdžiui, tuomet tos savarankiškos LKP programos projekte buvom parašę: “Savarankiška LKP – tai Nepriklausomos Lietuvos politinė partija su savo Programa ir Statutu ir veikianti Lietuvos Respublikos Konstitucijos numatytuose rėmuose (...) .Savarankiška LKP atsisako nuo vienos kurios nors visuomeninės klasės, sluoksnio ar grupės prioriteto, - bendražmogiškieji, tautos interesai jai aukščiau klasinių; atsisako nuo proletariato diktatūros, darbininkų klasės ir komunistų partijos vadovaujančiojo vaidmens; pripažįsta visų nuosavybės formų lygiateisiškumą, atmeta mokslo, meno, kultūros ideologizaciją, atsisako pripažinti revoliucinio vystymosi prioritetą prieš evoliucinį (...). LKP siekti avangardinio vaidmens gali tik savo intelektualine jėga, tik tokį vaidmenį jai pripažįstant kitoms partijoms ir visuomenei. LKP eina kartu su lietuvių tauta ir Lietuvos žmonėmis; lietuvių tautos, Lietuvos žmonių siekiai ir tikslai – LKP tikslai ir siekiai ...“ Kai kas siūlė, kad reikia ne LKP reorganizuoti, o iš viso ją paleisti. Bet tada ateitis buvo neaiški ir dar mažai buvo tikėtina, kad SSRS kaip ir SSKP sugrius. LKP paleidimas bolševikinėms jėgoms galėjo būti pretekstas gelbėti Lietuvos „darbo liaudį“ nuo „buržuazinių nacionalistų“, organizuoti naują lietuvių Tautos naikinimą. 1989 m. gegužės 30 d. į LMA didžiąją salę susirinkę apie 300 sąjūdiečių – LKP narių, pritarė minėtiems būsimos savarankiškos LKP programiniams dokumentams ir nutarė organizuoti tų metų rudenį neeilinį LKP suvažiavimą, kad, atskyrus LKP nuo TSKP ir reorganizavus ją į savarankišką, už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią, partiją. Buvo nuspręsta, kad jei LKP CK nesutiks sušaukti tokio suvažiavimo, patiems jį organizuoti. Tai paveikė ir daugelį LKP CK vadų ir jie sutiko organizuoti suvažiavimą gruodžio 19 – 23 d. Ta žinia labai sujaudino M. Gorbačiovą ir jo komandą, ir vienas po kito iš jos ėmė atvykti į Lietuvą „tirti padėties“, siųsti kreipimąsi „Lietuvos komunistams“, kad tie neatsiskirtų nuo TSKP. Suvažiavimui reorganizuotos LKP programų projektus be mūsų, LMA grupės, buvo parengę „jedinstveninkai“, partijos istorikai ir pats LKP CK. 1989 m. gruodžio 19 – 23 d. vykusiam Suvažiavimui pagrindu buvo priimti vadinamosios LMA grupės parengti programiniai dokumentai, papildžius juos teiginiais, kad Nepriklausoma Lietuva gali būti ir socialistinė, tarybinė. Suvažiavime TSKP Lietuvos partinė organizacija persitvarkė į savarankišką LKP, pasisakančią už Nepriklausomą Lietuvą, pasmerkė LKP nusikaltimus lietuvių Tautai ir jos nepriklausomai valstybei ir kt. Suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovas atsiuntė keletą grasinamų telegramų, buvo pasklidę gandai, kad okupacinė kariuomenė ruošiasi pulti Operos ir baleto teatro rūmus, kuriuose vyko suvažiavimas ir areštuoti delegatus. Bet niekas neišsigando. Tik daugiausiai lenkiškų, rusiškų partinių organizacijų (Vilniaus, Šalčininkų rajonų, Klaipėdos rusiškų įmonių ir kt.) delegatai , pareiškę apie savo ištikimybę TSKP, paliko suvažiavimą ir įkūrė savo LKP (ant TSKP platformos), sudarė jos CK, vadovu išsirinkę mokslinio komunizmo profesorių bolševiką prof. M. Burokevičių. LKP atsiskyrimas nuo TSKP griovė M.Gorbačiovo planus apie TSRS atnaujinimą suverenių respublikų sutarčių pagrindu, davė impulsą visos TSKP ir TSRS griuvimui. Nevisai teisūs tie, kurie teigia, kad LKP reorganizuota tik vykdant kažkieno užsakymus, ar norint likti nomenklatūroje ir pan. Savarankiškai LKP, tapus parlamentine socialdemokratinio tipo partija, jos narių ir vadovų galimybės tapo tos pačios, kaip ir kitų partijų, kurios priklausė nuo rinkėjų valios. Buvusios TSKP-LKP narių daugumos apsisprendimas eiti su Tauta parodė, kad daug kam paskutiniais dešimtmečiais TSKP-LKP jau buvo ne politinių ar dorinių nuostatų organizacija, o tik kaip viena iš okupantų valdžios struktūrų. Kita vertus, kad apie 80 proc. TSKP-LKP narių (apie 190 tūkst. žmonių), vos tik pasitaikė galimybė, atsisakė partijos bilietų, parodė, kad lietuviuose tautinė savimonė, kurią suformavo ir buvusios galingosios Lietuvos valstybės atmintis, Vasario 16-osios savanorių, antisovietinio partizanų karo didvyriškumas ir jų aukos, disidentinis pasipriešinimas smarkiau nepaveikė ir ilgesnis ar trumpesnis priklausymas okupantų partijai – LKP.

Pasitvirtino senas posakis, kad Tauta gyva kol gyva tautinė savimonė ir ji vėl gali, susidarius sąlygoms, atkurti savo valstybę. Tautos, praradusios savo savimonę, neįmanoma atgaivinti, kaip ir mirusio žmogaus.

Birutė BURAUSKAITĖ, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Lietuvos vaikai – 1948-ųjų tremtiniai Jau daugiau nei šeši dešimtmečiai skiria mus nuo tų dienos… Per 67-erius metus gimė ir užaugo trys kartos, kančios aštrumas ir praradimų skausmas jau taip giliai nebežeidžia. Tačiau atmintis tebesaugo skausmą ir neviltį tos gegužės nakties, kurios ramybę suplėšė smūgiai į duris – smūgiai, sudaužę dešimtis tūkstančių gyvenimų. Štai vienas, trumpas tokio sudaužyto gyvenimo aprašymas. Rašo Janina Stankevičiūtė, g. 1937 m., ištremta 1948 metų gegužės 22 dieną su tėvais ir 4 sesutėm. „Mūsų šeimoj nebuvo maisto su savim, atėję kareiviai laiko susiruošti davė pusvalandį. Kol mus visas aprengė, nebuvo kada paimti nei maisto, nei drabužių. Žmonės kas ką turėdami duodavo po gabaliuką <...> nuo didelės žmonių minios vagone buvo labai tvanku, karšta, nebuvo kuo kvėpuoti, labai norėjosi gerti, o vandens niekas nedavė. Maisto kažkokio neaiškaus atnešdavo kibiruose ir laikė porą dienų. Mūsų vagone beveik visi susirgo dizinterija. <...> Nuvežę į Buriatijos miškus mus patalpino į barakus, sukaltus iš lentų, tarp kurių švytėjo plyšiai, veisėsi blakės ir tarakonai. Visi sirgome gelta ir dizinterija, nebuvo kur nei arbatos išsivirti, nei vandens pasišildyti. Medicinos pagalbos irgi nebuvo. Mes buvome labai alkanos. Motina išeidavo anksti rytą miško darbams, grįždavo vėlai vakare. Pinigų neturėjom, dėl duonos buvo didelės eilės – be to nebuvo ir už ką pirkti. Ant mano rankų mirė iš bado mūsų mažoji sesutė Liudutė. Aš ir dabar su didžiausiu širdies skausmu prisimenu, kaip ji merdinčiom akutėm į mane žiūrėjo ir prašė valgyti. Žinojau, kad jai padėtų maistas, o jo nebuvo. Vakare sugrįžo motina, kažkas iš tremtinių sukalė mažą karstelį. Netoliese ant kalnelio iškasėm duobę ir ten palaidojom. Tais metais nebuvo tos dienos, kad kas nemirtų, daugiausiai mirė senukai ir vaikai. Žiaurus trėmimas įaugo į mano sąmonę ir šiandien prisiminus, giliai širdyje šaukiasi žodžiai: „Už ką? Už ką kankinote? Ką mes jums maži kūdikėliai, seni seneliai padarėme? (1988 09)“. Tokių skaudžių paliudijimų yra šimtai ir tūkstančiai. Tokiam likimui sovietiniai okupantai pasmerkė 39 193 lietuvius, tarp jų beveik 12 tūkst. vaikų, 1948 metų gegužės 22-osios ankstyvą rytą išplėšę iš gimtųjų namų. Tremtyje amžinam poilsiui atgulė beveik 5 tūkst. (12,4 %) tremtinių, iš jų 610 (5,1%) vaikų iki 16 m. amžiaus. (1 lentelė). Nors iš daugelio tremtinių paliudijimų žinoma, kad pirmieji gyvenimo metai tremtyje buvo patys sunkiausi ir atnešė skaudžiausių netekčių, tačiau tikrąjį masinio 1948-ųjų trėmimo nulemtų mirčių mastą, paremtą ne tik konkrečiais skaičiais, bet ir kiekvienos represijų aukos asmens duomenimis, įmanomas nustatyti tik panaudojant LGGRTC suformuotą duomenų bazę.

* Iš jų 41 (67.2 %) kūdikis mirė, nesulaukęs 1 m.

Čia pristatoma medžiaga yra dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (toliau – Centras) vykdomo ilgalaikio projekto – nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių asmenų duomenų bazės kūrimo iš visų šiuo metu prieinamų šaltinių - archyvinių dokumentų ir žmonių paliudijimų, didžioji dalis kurių surinkta dar Sąjūdžio laikais, įvairių publikacijų ir sąrašų. Šios duomenų bazės pagrindu yra leidžiamas tęstinis Centro leidinys – Vardynas „Lietuvos gyventojų genocidas“, kuriame pateikiami nukentėjusių asmenų duomenys, tremties, kalinimo, žūties datos ir vietos. Tuo pačiu Vardynas yra ir paminklas, kurio niekada nesugriaus nei piktadario ranka, nei laiko tėkmė, o taip pat ir svarus bei nepaneigiamas įrodymas byloje dėl sovietinės okupacijos padarytos žalos Lietuvos žmonėms.

1 lentelė. BENDRIEJI 1948 M. GEGUŽĖS 22-23 d. TRĖMIMO SKAIČIAI VARDYNO

DUOMENŲ BAZĖJE

Mirė tremtyje Ištremta žmonių

skaičius %

Pastaba

Iš viso:

39 193

4 872

12,4

Vyrų 17 220 2 647 15,4

Moterų 21 973 2 225 10,1

Vaikų iki 16 m. 11 965 610 5,1 Vaikai tremtinių skaičiuje sudarė 30.5 %

Gimė tremtyje 1948-1956, iš jų gimė 1948 m.

3 703 266

248 68*

6.7 25.6

266 moterys buvo neščios tremiant

Vaikų ištremtų ir gimusių tremtyje iki 1956 m.

15 668 858 5.5 % Vaikų tremtinių (su gimusiais iki 1956 m.) 40.0 %

Šiuo metu yra ruošiamas V-to tomo knyga, skirta 1950-1952 metams. 2 lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS

Krasnojarsko kr. Irkutsko sr. Buriatijos ASSR Tremtinių amžius

ištr

emta

trem

tyje

m

irė

%

ištr

emta

trem

tyje

m

irė

%

ištr

emta

trem

tyje

m

irė

%

vaikai iki 16 m 7 171 371 5.2 3 538 175 4.9 1 256 65 5.17

17-59 m. amžiaus 11 512 1 053 9.14 6 410 512 7.9 2 019 159 7.9

vyresni nei 60 m. 3 087 1 418 46.3 1 613 726 45.0 555 279 50.2

amžius nežinomas 1 428 71 4.9 120 30 25 220 69 31.3

iš viso 23 198 2 913 12.5 11 681

1 443 12.3 4 050 572 14.1

2 lentelėje pateikti skaičiai rodo, kad beveik visi 1948-jų tremtiniai buvo nugabenti į Krasnojarsko kr. (23 198), į Irkutsko sr. (11 681 asmenų) ir į Buriatiją (4 050 asmenų). Trijų amžiaus grupių – vaikų iki 16 m. amžiaus, 17–59 metų amžiaus ir vyresnių kaip 60 metų žmonių mirtingumo lygis panašus, tik išsiskiria didesnis skaičius (9.14 %) mirusių Krasnojarsko krašte 17-59 m. amžiaus tremtinių, o Buriatijoje – vyresnių kaip 60 metų (50 %) bei bendras mirusių tremtinių skaičius (14.1 %). Ryškiai didesnis mirtingumas buvo vaikų, išvežtų į Igarkos miestą Krasnojarsko krašte (3 lentelė). Ten mirė beveik kas dešimtas tremtinys vaikas, o visų tremtinių mirė daugiau nei 15 procentų. Tokius skirtumus galėjo apspręsti skirtingos gyvenimo, darbo, medicinos pasiekiamumo ir kitos sąlygos įvairiose tremties vietovėse, be to skirtingai su tremtiniais elgėsi ir komendantūros darbuotojai, kurie buvo vienvaldžiai tremtinių likimo šeimininkai. Centre sukauptuose tremtinių prisiminimuose labai dažnai aprašoma, kaip komendantai neišleisdavo tremtinių nuvykti į rajono centrą dėl sutrikusios sveikatos ar susižeidimo darbe, atimdavo maisto kortelę už mažiausią nusižengimą komendantūros režimui. Nepalankiausi išgyvenimui Igarkoje buvo pirmieji tremties metai – beveik pusė visų tremtyje mirusiųjų savo kančias užbaigė būtent 1948-1949 metais, o vaikų – net 82 procentai (3a lentelė).

3a lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS IGARKOJE 1948-1949 METAIS

Krasnojarsko kr. Igarkoje mirė: Tremtinių amžius

1948-1958 m. 1948-1949 m.

vaikai iki 16 m 109 89 (82.0%)

17-59 m. amžiaus 177 48 (38.4%)

vyresni nei 60 m 305 159 (52.0%)

amžius nežinomas 66 metai nežinomi

iš viso: 657 296 (45 %)

Detaliau analizuojant vaikų mirtingumą tremtyje, buvo atskirtos dvi grupės: viena į vaikų, kurie tremties metu

buvo iki 16 m. amžiaus, kita –gimusieji tremtyje iki 1956 m. Vaikų, kaip matome 1 lentelėje, buvo ištremta beveik 12 tūkstančių, tremtyje mirė ne mažiau kaip 610, arba 5,1 %.

3 lentelė. TREMTINIŲ MIRTINGUMAS IGARKOJE

Krasnojarsko kr. IGARKA Tremtinių amžius

ištremta asm. tremtyje mirė asm.

%

vaikai iki 16 m 1212 109 9.0

17-59 m. amžiaus 2089 177 8.5

vyresni nei 60 m 539 305 46.3

amžius nežinomas 492 66 4.9

iš viso: 4332 657 15.1

Pabrėžtina, kad net 77 procentai visų mirusiųjų tremtyje mirė 1948-1949 metais. Beveik kas dešimtas (8,9 %) miręs vaikas nebuvo sulaukęs vienerių metų, o daugiau kaip pusė mirusiųjų vaikų amžius nesiekė ir penkerių metų. Kita tremtinių grupė - tremtyje gimusieji. Iki 1956 metų tremtyje gimė 3 703 vaikai, iš jų 248 jų mirė tremtyje, t.y. beveik 7 procentai. Matome, kad 266 vaikus pagimdė nėščios ištremtos moterys ir kas ketvirtas jų mirė nesulaukęs ir 2 metų amžiaus. Vaikų gimstamumas tremtyje kas metai nežymiai didėjo, ir mirė jų taip pat mažesnis skaičius, tačiau kūdikiai, mirę iki 2 m. amžiaus, iki pat 1956 m. sudarė didžiausią mirusiųjų procentą. Kol kas nebuvo galimybių padaryti išsamų lyginamąjį tyrimą tremtinių ir laisvų gyventojų demografinių rodiklių, nes pirmasis sovietinis gyventojų surašymas įvyko tik 1959 m. ir trūksta duomenų palyginimui. Ateityje tikimės bendradarbiauti su Lietuvos demografais ir pasinaudojus moderniomis metodikomis tęsti tyrimus, kad būtų galima neginčijamai moksliniu lygiu parodyti sočiai ir abejingai Europai, kad sovietinių okupantų vykdytos Baltijos šalių piliečių deportacijos – tai ne gyventojų normalus perkėlimas iš vienos geografinės vietos į kitą, kaip tai dabar siekia pavaizduoti represijų vykdytojai ar jų teisių perėmėjai, tai buvo sąmoningas tautos naikinimas, išplėšiant ištisas bendruomenes iš gimtų namų, atimant ir sunaikinant sunkiai užgyventą turtą, išvežant į atšiaurų klimatą ir pasmerkiant bado mirčiai, prieš tai dar išnaudojant tremtinių paskutines fizines jėgas sunkiuose darbuose. Sovietinių okupantų požiūriu tai buvo banditų ir buožių šeimų nariai, kurie nebuvo verti gražiosios Stalino konstitucijos skelbiamos vaikų, nėščių moterų apsaugos ir turėjo tik vieną perspektyvą – mirti, paskutines jėgas atidavę komunistų rojaus statybai. O mus pačius ar bejaudina šie skaičiai – vis konkretesni, tikslesni ir kraupesni, su vardais, pavardėm žūties datom, ir svetima kalba parašytais kapelių adresais? Ar jaučiame, kad skaičiai, tai dingę pasauliai, neišgyventi gyvenimai? O gal tik atsainiai numojame ranka – ir vėl apie tremtinius… Prof. Ona VOVERIENĖ.

Sovietų nusikaltimai – karo, terorizmo, represijų ir genocido – žmogiškumo aspektu Prieš 15 metų Tarptautinis antikomunistinis Kongresas ir Tribunolo procesas, organizuotas visuomeniniais pagrindais, Vilniuje 2000-asisiais metais birželio 12–14 dienomis, beje pirmasis tokio masto Kongresas Europoje, teikė viltį, kad Lietuvos valdžia ir Vyriausybė (beje, visų ideologinių krypčių, laimėjusiųjų daugumą Seime), įvykdys Tautos valią ir istorinės atminties politiką pakels į valstybės lygmenį. Puoselėta viltis, kad į valstybinį lygmenį bus pakelta ir vykdoma bent Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija, priimta 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos narių, visų Lietuvos partizanų apygardų vadų, kovojusių ir žuvusių už nepriklausomą Lietuvą ir jos idealus. Partizanų vadai Deklaracijoje kreipėsi tada į būsimos atgautos Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybes (visada tuo tikėjo) reikalaudami: „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija“ (str. 16); „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ir įtaka pakenkę Tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“ Deja, to neįvyko, nors jau ir sulaukėme 26-ųjų atgautos Lietuvos nepriklausomybės metų.Už vykdytą pokaryje Tautos genocidą nuteisti vos keli asmenys. Nesugebėjimas pasmerkti praeities valstybiniu mastu, tūkstančiams Lietuvos žmonių reiškia, kad neverta būti padoriam. Šimtai komunistų ideologijai nepasidavusių ir dėl karjeros į komunistų partiją nestojusių žmonių, dabar atrodo, tiesiog kvaileliai; iš jų šaipomasi, jie niekinami. Jei nebus atviros diskusijos apie komunistinę Lietuvos praeitį, dar kelios kartos Lietuvos jaunimo jos nepažins ir ją vertins kaip dabar tenka girdėti: „Istorija tegul lieka istorikams“. O tuo tarpu praeitis visose srityse, tarsi ir šešėlyje būdama, atsiliepia dabarčiai: veikia politiką, moralę, verslą, kasdieninį gyvenimą. Ir kuo toliau, tuo labiau veiks. Ar ne tokios imperinio mąstymo atgimimo kartos sulaukė dabartinė Rusija? Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitiko? Todėl, kad 1992 metais, Seimo rinkimuose daugumą laimėjus, melu ir pažadais, suvyniotais į šilko skepetaitę, komunistams į valdžią atėjo beveik visas buvęs Lietuvos komunistų partijos CK, kuris ir tęsia dvasinę komunizmo statybą Lietuvoje. Ar kas nors pasikeitė per tuos 15 metų po Antikomunistinio Kongreso? Valdžios lygmenyje, atrodo, niekas. O tautos pasišventėlių istorikų dėka praturtėjome naujais duomenimis apie komunistinio režimo vykdytą lietuvių tautos genocidą. Pripažinta, kad lietuvių genocidas vis dėl to buvo. Tikslinami statistiniai duomenys apie nukentėjusios nuo režimo; deja, konferencijose dažnai tenka išgirsti, kad šią žiaurią statistiką stengiamasi mažinti, o Lietuvos pratizanus šmeižti ir niekinti. Ypač tai jaučiama dabar, kai, prasidėjus Rusijos Ukrainos karui, informacinis karas Lietuvoje pasiekė apogėjų. Pajėgos, kurios kariauja prieš Lietuvą pačioje Lietuvoje gana skaitlingos. Lietuvos Mokslo Akademijoje organizuotoje konferencijoje, skirtoje vieno žymiausių tautinės nepriklausomos Lietuvos teorinių pamatų kūrėjo Romualdo Ozolo atminimui, profesorius Bronius Genzelis prisiminė, kad anais laisvinimosi metais jam būnant Maskvoje aukštas KGB pareigūnas prasitarė, esą jie žiną, kad lietuviai skelbsiantys nepriklausomybę, tačiau jau paruošta 6 377 žmonės dirbti naujomis sąlygomis. Galima įvairiai vertinti tuos skaičius, tačiau negalima lengvabūdiškai jų atmesti. KGB visada dirbo planingai ir ganėtinai veiksmingai...“. Ar ne iš čia aukšto KGB pareigūno Stepašino pareiškimas Lietuvai atgavus nepriklausomybę: „Mes

išeinam, bet išeidami pasiliekame...“ ir Vladimiro Putino pareiškimas: „Buvusių čekistų nėra!” (suprask – visi jie veikiantys) Įdomu, kiek iš tų 6 377 Lietuvoje gyvenančių žmonių – buvusieji, vykdę lietuvių tautos genocidą? Ar valdžioje kam nors rūpi juos išsiaiškinti? Juk visi jaučiame, kad Lietuvoje iš visų buvusių pokomunistinių valstybių vyksta pats aršiausias informacinis karas prieš Lietuvą ir visų pirma – prieš Lietuvos Prezidentę. Apie okupacinio pasibaisėtinus civilizuotam žmogui nusikaltimus, pradedant pirmuoju didžiuoju trėmimu 1941 metų birželio 14-15 dienomis, Lietuvos kariuomenės aukščiausio rango karininkų „išsiuntimą kelti kvalifikacijos į Maskvą“, o iš tikrųjų prie Lamos ežero Norilske – daugelio jų sušaudymą, kankinimus ir marinimą badu, apie Rainių miškelio tragediją, šiurpius besitraukiančios kariuomenės nusikaltimus Panevėžyje, Vilkaviškyje, Kupiškio moksleivių nužudymą, nežmonišką, pasaulyje iki tol neregėtą, žuvusių Lietuvos partizanų niekinimą miestelių aikštėse, prie stribynų ir net prie Bažnyčių – daug parašyta ir kalbėta dar prieš 15 metų Antikomunistiniame Komgrese ir visuomeninio Tribunolo posėdžiuose. Tačiau ar kas nors pasikeitė per tuos 15 metų nepriklausomos Lietuvos valdžios požiūryje į okupacinio režimo vykdytojus ir jų kolaborantus lietuvius stribus? Ar dabartinė valdžia reaguoja į Rusijos aršiausių kolaborantų Lietuvoje išpuolius viešojoje spaudoje ir įvairiausiuose mitinguose, kai palaidžiausio liežuvio veikėjai, kaip ir pokario metais, Lietuvos partizanus vėl vadina „banditais“ ir „žydšaudžiais“, ir tuo vardu visą lietuvių tautą? Ar ne valdžiai pritariant iki šiol dominuoja komunistinės neapykantos dvasia net save kultūros veikėjais vadinančių menininkų ir net, ačiū Dievui, jau buvusios, Kultūros paveldo tarybos narių mentalitete, kai jie jau nebegali gyventi be sovietinių skulptūrų, pastatytų ant Žaliojo tilto tuo metu, kai Lietuvoje lietuvių tautos genocidas buvo pasiekęs savo apogėjų? Laimei, dar turime mokslininkų ir žmonių, kurie jaučia pareigą savo tautai ir savo valstybei tęsti komunistinio genocido tyrimus Lietuvoje ir savo tyrimais šviesti jaunąsias kartas. Didžiausiu Tautos laimėjimu per tuos 15 metų nuo Antikomunistinio kongreso laikyčiau mokslininkų drąsą įvardinti, kad sovietinis okupacinis režimas pokaryje vykdė lietuvių tautos genocidą. Iki šiol tikslinama lietuvių tautos genocido statistika. Apie tai kalbama ir šioje konferencijoje, tęsiama „Juodoji komunizmo knyga.“ Lietuvoje. „Juodoji komunizmo knyga“ – tai žmogaus visiško nužmogėjimo ir sužvėrėjimo anatomija. Ji baisi ir sukrečianti. Naują istorijos puslapį į lietuvių tautos kančių istoriją įrašė ekonomistas mąstytojas dr. Vladas Terleckas, parašęs knygas „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“. Knygoje jos autorius pirmą kartą Lietuvos istorijoje aprašo pasibaisėtiną enkavedistų-kagėbistų ir stribų žiaurumą, tardant, kankinant ir žudant suimtus partizanus ir civilius niekuo nenusikaltusius okupaciniam režimui Lietuvos žmones. Mokslininkas, skirtingai nuo visų autorių, rašiusių apie pokario partizanų kovas, kančias ir žūtį savo tyrimo objektu pasirinko iki šiol netyrinėtą okupantų samdinių stribų veiklą, jų kraupius nusikaltimus Lietuvos valstybei ir tautai. Šią temą bandyta raudonu trintuku eliminuoti iš Lietuvos istorijos, matyt, dėl jos traumuojančio kraupumo. Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: juos išdarkydami miestelių aikštėse ir paskui slapta užkasdami. Kaip rašo tyrinėtojas, tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas“. Knygoje pateikta daugybė faktų apie neišpasakytą enkavedistų ir stribų žiaurumą, įvardijamos žudikų pavardės. Dėl laiko stokos pateiksime tik keletą: 1944 m. rugsėjį Ramygalos valsčiaus milicininkas Jonas Kasmočius žemės ūkio darbininkui Rapolui Masiokui peiliu išdūrė akis, nuo abiejų skruostų nupjaustė odą, nupjovė smakrą, subadė lyties organus. Svėdasų šlubas stribas Zovė buvusiam mokytojui partizanui R.Bagdonui įkišo į dantis kandiklį, po to bato kulnu jį sugrūdo į gerklę. Sužeistą Veprių krašto partizaną Julių Tamošiūną Veprių stribai atvilko į vieną sodybą, spardė ir pribaigė peilio dūriais. 1945 metais partizaną Stasį Butkų-Vaidilą užkapojo kirviais. Tauragnų enkevedistai ir stribai žuvusiems partizanams išbadydavo akis, buožėmis suknežindavo galvas, subadydavo durtuvais, kabliais užkabintus už pasmakrių tampydavo po miestelį. Knygoje atradau ir žmoniškumą praradusio, ciniko, stribinio mentaliteto jauno rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus jo šlykščioje knygiūkštėje „Žali“, beje, mūsų nepriklausomos Lietuvos valdžios eksponuotą net Franfurto knygų mugėje, kraupiai išjuoktą jauno partizano Indraškevičiaus mirtį. Svedasiškio Jurgio Trečioko liudijimu į Svėdasus enkavedistų atgabentam partizanui stribas perpjovė vidurius. Žmogus šaukė, „Užsiūkit, aš dar noriu gyventi“. Tada ant jo užleido kiaulę. Ta vidurius išdraskė. Žmogus mirė baisiausiose kančiose. Tokių pasakojimų knygoje daugybė. Išgulėję savaitę, kartais net dvi turgaus aikštėse, prie stribynų, ar net prie bažnyčių, buvo stribų laidojami bulvių ar žvyro duobėse, sumetami į durpynus, šulinius, lauko išvietes. Kai žuvusiojo palaikai į duobę netilpdavo, jam nukapodavo kojas, rankas, dažnai visas kūnas buvo ketvirčiuojamas ir sumetamas į stribinų ar NKVD kariuomenės garnizonų išvietes. Rusijos rašytoja Zoja Krachmalnikova, ko gero pati pirmoji, pašiltėjus Rusijoje politiniam klimatui, apibendrinusi savo ir kitų autorių kūrinius savo straipsnyje, paskelbtame Atgimimo metais, apie Rusijos spalio revoliuciją rašė: „Išžudyta milijonai žmonių, badu išmarinta 5 milijonai Pavolgio valstiečių – tai sergančios ruso dvasios padarinys. Žudymas tapo poreikiu. Žudymo mašina, užvesta Lenino ir jo bendražygių, Stalino laikais įgijo makabrišką pobūdį. Kiekvienais metais nužudytųjų skaičius augo geometrine progresija Revoliucionieriai žudikai gimdė tokius pat vaikus. Pastarieji estafetę perdavė savo vaikams. Sovietų Sąjunga tapo didžiule kalėjimo zona žmonėms ir tautoms. Jos vadovai vietoj demokratinio principo – žmogaus teisės gyventi, įtvirtino kitą principą žmogaus teisę žudyti. „Baisiausia – teigia rašytoja – kad nuo pat pirmųjų komunistų partijos dienų jos vadai genialiai suprato, kad svarbiausia sukurti mąstymo modelį, pateisinantį visus

komunistų nusikaltimus, sukurti naują sąžinę, į jos pamatą dedant smerdiakovišką logiką – viskas leidžiama, kas padeda partijai“. Ar ne į tokią Rusijos ateitį veda rusų tautą ir dabartinis jos Prezidentas Vladimiras Putinas, savo tikrąjį veidą, parodęs Rusijos prieš Ukrainą dabartiniame kare?

Vytautas ZABIELSKAS. Lietuvos kariuomenės dvasinis ir fizinis sunaikinimas, prievartinė mobilizacija Sunku rašyti ir kalbėti apie Lietuvos kariuomenę, net ir dabar kartais pristatomą kaip neiššovusią nei vieno šūvio, nesuprantant ar nutylint tikrąsias šios tragedijos priežastis. Tad pradžioje apie to meto įvykius. 1940 m. birželio 14 dieną maždaug 23 val. Lietuvos laiku (1 val. nakties Maskvos laiku) Sovietų Sąjungos vyriausybė Maskvoje įteikė ultimatumą Lietuvos vyriausybės atstovui užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, kurio pagrindiniai reikalavimai buvo: nedelsiant areštuoti Vidaus reikalų ministrą gen. Kazį Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Antaną Povilaitį, tuojau suformuoti naują vyriausybę, laiduoti laisvą ir saugų papildomų Raudonosios armijos dalinių įvedimą į Lietuvos teritoriją. Atsakymo laikas – 10 val. ryto. Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui paprieštaravus, kad nesuspės perduoti ultimatumo, SSSR užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas atsakė: „Ultimatumo motyvų nėra reikalo šifruoti, o tuos tris punktus greit užšifruokite ir perduokite. Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą“. Tuo metu ties rytine Lietuvos siena buvo sutelkta 2 kavalerijos (4-oji ir 6-oji) divizijos, 33 motošaulių divizija, kiti paskiri inžinerijos bei artilerijos daliniai. Birželio 14 d. visas korpusas užėmė kovines pozicijas, susitelkė kovinių veiksmų maršrutuose ir baruose. Korpuso vadavietė persikėlė ir buvo įrengta prie pat Lietuvos valstybinės sienos. Birželio 15 d. 1 val. nakties Prezidentūroje prasidėjo vyriausybės posėdis, kuriame buvo pakviesti kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas ir Gen. štabo v-kas div. gen. Stasys Pundzevičius. Apie 5 val. nakties buvo iškviestas buvęs kariuomenės vadas div. gen. Stasys Raštikis. Visas ultimatumo tekstas buvo iššifruotas 4 val. nakties. Prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis ginklu, vyriausybei kartu su kariuomene trauktis į Vokietiją. Pasiūlymą parėmė Krašto apsaugos ministras brig. gen. Kazys Musteikis ir Švietimo ministras Kazimieras Jokantas (1942 m. sušaudytas Sverdlovske). Dauguma vyriausybės narių ir ypač Ministras pirmininkas Antanas Merkys (1955 m. miręs tremtyje), p-ko pavaduotojas Kazys Bizauskas (1941 m. NKVD suimtas ir nužudytas), pasisakė už reikalavimų priėmimą, nes Lietuvos priešinimasis užpykdytų Sovietų Sąjungą, ji įtūžusi nuniokotų kraštą, žūtų žmonių, nukentėtų ūkis ir kultūros vertybės. Kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas pasisakė, kad kariuomenė neparengta kovai. O kodėl neparengta? Div. gen. Stasio Raštikio teigimu paties Respublikos Prezidento pasirinkto kariuomenės vado div. gen. Vinco Vitkausko buvo išardytas pasirengimas pasipriešinimui: jau balandžio 29–30 dienomis įvykdyta dalinė kariuomenės demobilizacija, iš kariuomenės paleisti tie kariai, kurie buvo palikti tarnauti kariuomenėje dėl 1939 m. prasidėjusio karo Europoje. Negana to, kariuomenė vykdė normalią taikos laiko programą. Jo įsakymu pulkų kulkosvaidžių kuopos ir prieštankiniai pabūklai buvo išsiųsti į poligonus šaudymo pratyboms. Kodėl tokiu metu kariuomenė užuot laikoma įspėta, pasiruošusi ir sustiprinta, buvo palikta ne tik be jokio pasiruošimo, tačiau dar susilpninta, atimant iš pulkų sunkiuosius ginklus? Juk kariuomenė turėjo žinoti apie prie Lietuvos sienos telkiamus Sovietų Sąjungos karinius dalinius. Dar keisčiau, kad gavus ultimatumą ne tik nebuvo paskelbta kariuomenei karinė parengtis, apie sovietų grėsmę nebuvo informuoti net dalinių vadai, tad birželio 15-osios popietę mūsų karininkai ir kareiviai nustebę žvelgė į Lietuvos keliais žygiuojančias rusų armijos kolonas. 1940 m. birželio 1 d. Lietuvos kariuomenėje buvo 28 005 kariai, iš jų 1728 karininkai, 2091 liktiniai kariai (viršilos, puskarininkiai, jaun. puskarininkiai), 22 265 kareiviai, 1921 civilis tarnautojas. Kariuomenė buvo ginkluota 159 500 šaunamaisiais ginklais, 5960 įvairių tipų kulkosvaidžiais ir minosvaidžiais, 603 įvairiais artilerijos pabūklais, 46 šarvuočiais ir tankais bei 118 įvairaus tipo lėktuvų. Gerai ginkluota, profesionaliai parengta ir patriotiškai nusiteikusi Lietuvos kariuomenė buvo išduota. Ši tragedija aplaistyta daugelio karių krauju ir pažymėta, o dažnai ir nepažymėta, jų kapų kryžiais. Kariuomenės vadas div. gen. Vincas Vitkauskas išleido skubų įsakymą, kuriuo cituoju: „Reikalauju iš visų karių ramybės, tvarkos, darbo ir gražaus santykiavimo su SSSR kariais.“ Kaip prasidėjo „gražus santykiavimas“ ? Maskvos pasiuntinio Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo nurodymu prasidėjo valymas: pirmieji buvo suimti Lietuvos Rrespublikos Vidaus reikalų ministras ats. brig. gen. Kazys Skučas (birželio 16 d. suimtas, liepos 7 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje), Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Pranas Saladžius (Birželio sukilimo metu išlaisvintas), Kariuomenės štabo II skyriaus Žvalgybos ir kontržvalgybos dalies vedėjas plk. ltn. Petras Kirlys (liepos 7 d. suimtas, sušaudytas Maskvoje), liepos 18 suimtas buvęs Kariuomenės štabo II skyriaus v-kas gen. št. plk. Kostas Dulksnys (sušaudytas Maskvoje) ir daugelis kitų. Birželio 28 d. atleidžiami apskričių ir miestų kariniai viršininkai, dauguma jų paleidžiami į atsargą, formuluojant „pačiam prašant“. 9-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas, traukęsis link Vilkaviškio, išsiunčiamas į poligoną Švenčionėliuose, jau birželio 19 d. atleidžiamas pulko vadas plk. Antanas Gaušas. Liepos 29 d. pulko karininkai, prieštaravę grįžimui, iš kariuomenės atleisti, nors dar iki atleidimo prasidėjo jų suėmimai: liepos 24 suimti mjr. Jonas Brizgys (1942 m. gegužę žuvo lageryje Permės sr.), kpt. Viktoras Klimavičius (Birželio sukilimo metu išlaisvintas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo), leitenantai Juozas Kiveris, Vacys Skinderis, jaun. leitenantai Jonas Antanas Naikelis (1941 m. pabaigoje žuvo lageryje

Kožvoje, Pečiorlage), Petras Vismantas ( 8 metus kalėjęs lageryje Uchtižemlage, Komijoje), Jonas Vladas Sagėnas (1943 m. spalį žuvo lageryje Pečiorlage, Komijoje) ir kiti. 1940 m. liepos 2 d. naikinama karo kapelionų tarnyba. Nuo kariuomenės įkūrimo iki karo kapelionų institucijos panaikinimo Lietuvos kariuomenėje tarnavo 109 įvairių tikybų dvasininkai, kariuomenėje buvo rūpinamasi ir kitų religijų – stačiatikių, evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, žydų, sentikių karių dvasiniais reikalais. Karo kapelionai buvo atleisti nuo švietimo vadų pareigų, tikybos pamokos ir šventadienio mišios paskelbtos neprivalomomis. Taip buvo sunaikinta Lietuvos kariuomenės institucija, turėjusi didžiulę reikšmę karių švietimui ir doroviniam auklėjimui. Liepos 6 d. Lietuvos kariuomenė pavadinama Liaudies kariuomene, o tai jau buvo Lietuvos kariuomenės likvidavimo pradžia. Įsteigiama Politinė valdyba, platus informatorių-politinių vadovų tinklas apraizgė visą kariuomenę, atliko pragaištingą Lietuvos kariuomenės griovimo darbą. Netrukus Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos karo tarybai buvo nurodyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenes likviduoti, inkorporuojant jas į Raudonosios armijos sudėtį. 1940 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos liaudies kariuomenė, egzistavusi 56 dienas, buvo sunaikinta. Lietuvos okupantai sunaikino profesionalią, intelektualią, žmogiškųjų vertybių ir patriotizmo dvasioje išugdytą Lietuvos kariuomenę. Visu pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo suiminėjami, kalinami Lietuvos kariuomenės karininkai. Į Sovietų Sąjungos kalėjimus išvežti ir ten sušaudyti generolai Julius Čaplikas, Antanas Gustaitis, Jonas Sutkus, Kazys Ladyga, pulkininkai Julius Matulevičius, Domas Grabys, Adolfas Lapšys, plk. ltn. Antanas Urbelis ir daugelis kitų. Išaiškinti rengiamo sukilimo vadovai mjr. Vytautas Bulvičius, kpt. Juozas Kilius, ltn. Juozas Sadzevičius suimti Vilniuje, išvežti į Gorkį ir ten sušaudyti. 1941 m. birželio 14 d. vykdyti masiniai suėmimai Varėnos ir Pabradės poligonuose ir deportacija į lagerius. Dauguma tikrosios tarnybos karininkų buvo kalinami Krasnojarsko krašto Norilsko lageriuose (į juos buvo atvežta per 300 karininkų, pusė kurių liko amžinojo įšalo žemėje), atsargos karininkus daugumoje kalino Rešotų lageryje. 1941 m. birželio 23 naktį iš Kauno kalėjimo buvo išvežti suimtieji į Minską, dalis jų buvo sušaudyta Minsko kalėjime (ats. plk. Steponas Rusteika, kpt. Albertas Švarplaitis), didelė dalis buvo išvaryti iš Minsko į Rusijos gilumą ir sušaudyti Červenėje: pulkininkai Juozas Šarauskas, Balys Giedraitis, majorai Jonas Špokevičius, Vladas Opulskis ir kiti. Pirmosiomis karo dienomis įvairiose Lietuvos vietovėse nužudyta nemažai Lietuvos kariuomenės karininkų: Panevėžyje žvėriškai nužudyti gydytojai plk. Juozas Žemgulys, ats. jaun. ltn. Stasys Mačiulis, Zarasuose plk. ltn. Ignas Pašilys, Rainiuose jaun. ltn. Jonas Antanavičius, ats. jaun. leitenantai Pranas Daukša, Antanas Dibisteris, Jonas Jakštas, Vladas Petronaitis, Česlovas Šalkauskas. Besitraukiančių raudonarmiečių nužudyti mjr. Vladas Vaitkus, kapitonai Adolfas Pilvelis, Juozas Puknys, ltn. Petras Gavulis ir kiti. Suimti karo pradžioje buvę tobulinimosi kursuose Sovietų Sąjungoje Lietuvos kariuomenės aukštieji artilerijos karininkai išvežti ir kalinti Norillago Lamos lageryje. Pulkininkai Alfonsas Sklėrius ir Leonas Rupšys, plk. ltn. Petras Daukšys žuvo Lamoje, brig. gen. Jonas Juodišius Abezės, plk. Kazys Abaras Taišeto, mjr. Balys Steikūnas Potmos lageriuose, į kuriuos jie vėliau buvo perkelti. Nepakeliamos sąlygos, gyvenimas pusbadžiu, ligos, ypač dezinterija, visiškas išsekimas skynė vieną po kito įvairiuose kalėjimuose ir lageriuose. Neatsisakė sovietiniai budeliai ir savo mėgstamo užsiėmimo – šaudyti. Norilsko lageryje sušaudyti plk. Antanas Sidabras, plk. ltn. Juozas Lavinskas, kpt. Stasys Gromnickas, leitenantai Romas Žikorius ir Antanas Levinas, jaun. ltn. Vladas Pūkys; Rešotų lageryje – ats. mjr. Vladas Rozmanas, kpt. Vincas Ambraziejus, ats. kpt., dviejų Vyčio kryžių kavalierius Teodoras Balnas; Gorkio kalėjime – plk. Domas Grabys, leitenantai Leonas Žemkalnis-Landsbergis, Juozas Aukštikalnis; Sverdlovsko kalėjime – pulkininkai Adolfas Lapšys, Julius Matulevičius, plk. ltn. Juozas Bačkus; Kansko kalėjime – plk.Vincas Giriūnas, plk. leitenantai Viktoras Kazlauskas ir Antanas Urbelis, o po kiekvieno iš šių trumpų sąrašėlių reikia pridėti „ir kiti“. Vien tik KGB rūsiuose Vilniuje sušaudyti 24 Lietuvos kariuomenės karininkai. Neteko girdėti, kad už tai būtų nuteistas nors vienas kagėbistas. Karininkų, kurie nepasitraukė, ar negalėjo pasitraukti iš RA, suiminėjimas buvo tęsiamas ir traukiantis Raudonajai armijai Sovietų Sąjungos gilumon. Prie Velikije Luki ir Nevelio, Pskovo sr. suimti plk. ltn. Juozas Lavinskas (sušaudytas Norilsko lageryje), mjr. Povilas Krištopavičius, kapitonai Andrius Ambraziejus (1942 m. žuvęs Norilsko lageryje), Stasys Balčiūnas, leitenantai Kęstutis Kvedaras (1942 m. sušaudytas Norilsko lageryje), Juozas Miliukas (1944 m. žuvęs Taišeto lageryje) ir kiti. Šiuos karininkus suiminėjant ypač stengėsi Eusiejus (Jehošua) Jacovskis, klestėjęs okupacijos laikotarpiu, sulaukęs Nepriklausomybės, nesuimtas, nenuteistas, kaip ir kitas pasižymėjęs žiaurumu enkavedistas Eusiejus (Jehošua) Rozauskas. Šis budelis, LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas kilus karui ir negavus nurodymų iš Maskvos, kreipėsi į Valstybės saugumo departamento liaudies komisaro pavaduotoją D. Bykovą su siūlymu: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Tokių kalinių jo nuomone buvo apie 400.

15-kos metų darbas, surinkti duomenys, rengiant enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 1–9 tomus, leidžia teigti, kad sovietinės okupacijos aukomis – nužudyti, sušaudyti, žuvo kalėjimuose ir lageriuose per 654 karininkai – 260 tikrosios tarnybos ir 394 atsargos, jų tarpe (neskirstant į tikrosios tarnybos ir atsargos) 12 generolų, 29 pulkininkai, 40 pulkininkų leitenantų, 52 majorai., 102 kapitonai, 192 leitenantai, 227 jaun. leitenantai. Prievartinė mobilizacija į sovietinę okupacinę kariuomenę 1944 m. rugpjūčio – 1945 m. gegužės mėn. tapo sudedamąja Lietuvos gyventojų teroro dalimi. Sovietų Sąjunga, vykdžiusi Lietuvos vyrų šaukimą į Raudonąją armiją, pažeidė tarptautinės teisės nuostatas, draudžiančias užkariauto krašto žmones telkti į okupacinę kariuomenę. Pagrindiniai šios karinės akcijos organizatoriai buvo partinių ir represinių struktūrų vadovai Maskvoje ir Lietuvoje. Iki 1944 m. gruodžio mėn. lietuviai buvo siunčiami į vadinamąsias lietuviškąsias 16-ąją ir 50-ąją atsargos šaulių divizijas. Dauguma šaukiamųjų vengė tarnybos RA, tai tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų. Matydama, kad mobilizuojamųjų vengimas stoti į Raudonąją armiją darosi masinis, LKP(b) Centro komitetas priėmė nutarimą „Dėl kovos priemonių su dezertyrais ir vengiančiais mobilizacijos į Raudonąją armiją“. Buvo numatyta visus vengiančius mobilizacijos sulaikyti ir nedelsiant išgabenti į šaukimo punktus. 1944 m. buvo mobilizuota 63,0 tūkst. vyrų, iki 1945 m. birželio mėn. dar 45,0 tūkst. Į frontą pateko apie 70,0 tūkst. lietuvių. Ar, gavusi nurodymą priešintis, būtų pasipriešinusi Lietuvos kariuomenė? Tikrai taip. Po naktinio Vyriausybės pasitarimo užteko vien tik Krašto apsaugos ministro brig. gen. Kazio Musteikio skambučio ir 9-asis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas (pulko vadas plk. Antanas Gaušas), dislokuotas Marijampolėje, buvo pakeltas ir išžygiavo link Vokietijos, pasirengęs, jei pasivytų sovietinė kariuomenė, trauktis atsišaudant.

Sovietinės ir nacistinės okupacijos laikotarpiais kuriasi pogrindinės pasipriešinimo organizacijos – Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės armija (LLA), Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK), Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS), LF pogrindinė karinė organizacija Kęstutis, Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), pogrindinės organizacijos Laisvės šauliai, Kerštas už Tėvynę, Vieninga kova, Lietuvos laisvės kovotojai, Šaulių mirties batalionas, Lietuvių tautinė partija, Nepriklausoma Lietuva ir kt., kurioms vadovavo ar buvo vadovybėje Lietuvos kariuomenės karininkai. Išlaisvinti iš kalėjimų, išvengę suėmimų, likę Lietuvoje Lietuvos kariuomenės karininkai vadovauja Birželio sukilimui, vėliau kovai su sovietiniu okupantu stoja į Lietuvos savisaugos dalinius, Vietinę rinktinę, Tėvynės apsaugos rinktinę. Ir visuose šiose tarnybos ir kovos etapuose vėl naujos aukos. Paskutinis šios kovos etapas – pokario partizaninė kova. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadas kapitonas (generolas, po mirties) Jonas Žemaitis (slapyvardis Vytautas), pavaduotojas generolas (po mirties) Adolfas Ramanauskas (slap. Vanagas). Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas plk. Liudas Butkevičius (slap. Luobas), jis ir vienas iš Tauro partizanų apygardos įkūrėjų. Vakarų, Rytų partizanų sričių vadai – kpt. Aleksandras Milaševičius (slap. Ruonis), ltn. Jonas Kimštas (slap. Žalgiris). Partizanų apygardų vadai – plk. ltn. Juozas Vitkus (slap. Kazimieraitis), mjr. Zigmas Drunga (slap. Šernas), kapitonai Kazys Antanavičius (slap. Tauras), Domininkas Jėčys (slap. Ąžuolis), Jonas Semaška (slap. Liepa), Leonas Taunys (slap. Kovas), leitenantai Juozas Kasperavičius (Kasperas) (slap. Visvydas), Juozas Krikštaponis, jaun. leitenantai Jonas Aleščikas (slap. Rymantas), Danielius Vaitelis (slap. Briedis), ats. jaun. ltn. Vladas Algirdas Mikulėnas (slap. Liepa, Lubinas), Karo mokyklos 15-os aspirantų laidos absolventai Antanas Baltūsis (slap. Žvejys), Benediktas Labėnas (slap. Kariūnas). Partizanų rinktinių vadai – kapitonai Juozas Čeponis (slap. Budrys, Tauragis), Benediktas Kaletka (slap. Kęstutis), Izidorius Pucevičius (slap. Radvila), Sergijus Staniškis (slap. Litas), leitenantai Vytautas Kazys Gontis (slap. Alseika), Martynas Kuzmickas (slap. Briedis), Vaclovas Navickas (slap. Perkūnas, Auksutis), jaun. ltn. Vytautas Bacevičius (slap. Vygandas), Petras Blieka (slap. Plerna), Jurgis Ožeraitis (slap. Ūsas), Antanas Ragauskas (slap. Ragelis), Lionginas Švalka (slap. Šernas), Leonas Tarasevičius (slap. Aras, Lūšis), ats. jaun. leitenantai – Jonas Jasinevičius (slap. Margis), Petras Ruibys (slap. Žigas), Juozas Stravinskas (slap. Žiedas), Karo mokyklos 15-os aspirantų laidos absolventai Vladas Jozokas (slap. Beržas, Petraitis), Ignas Šapkūnas (slap. Meisteris). Tikriausiai ne kaimo vyrų buvo sukurta ši struktūra – sritys, apygardos, rinktinės, kuopos, būriai ir įvesta tokia kieta karinė drausmė. Pasipriešinimo kovose žuvo 161 Lietuvos kariuomenės karininkas, iš jų 83 tikrosios tarnybos ir 78 atsargos karininkai. Bendras Lietuvos kariuomenės karininkų – sovietinės okupacijos aukų skaičius – 815, tačiau jis yra tikrai didesnis, kadangi čia neįtraukti karininkai, kurių biografijose yra įrašai: „suimtas, dingo be žinios“ arba „suimtas, išvežtas į lagerį, tolimesnių žinių nėra“. Palyginimui pasakysiu Lietuvos kariuomenės karininkų – nacistinės okupacijos aukų skaičių: 26 karininkai. Žinant visus šiuos faktus, ar turime teisę kaltinti išduotą ir sunaikintą Lietuvos kariuomenę? Pabaigai norėčiau pasakyti, kad mūsų sąjunga nutarė įamžinti Lietuvos kariuomenės karininkų – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukų atminimą, pastatant paminklą – atminimo sienelę, kurioje būtų įvardinti visi žinomi nužudyti ir žuvusieji Lietuvos kariuomenės karininkai. Džiaugiamės, kad visi pritaria šiai idėjai, tačiau jau penkti metai, mes negauname Vilniuje vietos. Antakalnio karių kapinėse yra didžiulis nenaudojamas plotas, priklausantis Krašto apsaugos ministerijai, tačiau ji nesutiko, kad ten, neužimant ploto, o tik ant sklypą ribojančių atraminių sienelių būtų įrengta ši atminimo sienelė. Sovietinius okupantus gąsdino gyvieji mūsų karininkai, dabar Krašto apsaugos ministerijos vadovus gąsdina jų pavardės. Ar galima parodyti didesnę nepagarbą jiems, Lietuvos kariuomenės karininkams, žudytiems, šaudytiems, žuvusiems kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, pasipriešinimo kovose. Kun. Robertas GRIGAS.

Lietuvos okupacija ir ateizmas: dvasinis tautos ir tikinčiųjų genocidas 1940-06-15 pagal sandėrį tarp sovietų ir nacių, kitaip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktu, SSRS okupuoja Lietuvą. Liepos 14–15 d. įvyksta „liaudies seimo“ rinkimų spektaklis, turintis legalizuoti tai, ką faktiškai jau atliko Lietuvon įvesta svetima kariuomenė. 1940-08- 03 kolaborantų „liaudies seimo“ prašymu Lietuva formaliai įjungiama į SSRS. Imamasi sparčiai sovietizuoti ne tik išorinį, politinį, ekonominį, bet ir dvasinį Lietuvos gyvenimą. Jau 1940-07-07, kad prevenciškai palaužtų galimą pasipriešinimą sovietinio stiliaus rinkimams, Saugumo departamento direktoriumi tapęs Antanas Sniečkus pasirašė dokumentą iškalbingu pavadinimu „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovų likvidacijos planas“. Nutarimas buvo tuojau pat vykdomas, ir pirmieji 2000 politinių kalinių pradėjo savąjį mirties kelią sovietijos gulaguose (plg. A. Solženicyną: „Liaudis pirmą kartą istorijoje tapo pati sau priešu, užtat įsigijo geriausią draugą – slaptąją policiją“). Nutarime dar neminimi Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai: perdėm katalikiškoje šalyje nenorima iškart sukelti masinio pasipiktinimo ir priešiškumo „liaudies valdžia“ pasiskelbusiai diktatūrai. Tačiau nesiruošiama jos palikti ramybėje. Jau 1940–41 m. LTSR Vidaus reikalų komisaras A. Guzevičius gauna SSRS Vidaus reikalų narkomo L. Berijos ir sovietų saugumo veikėjo V. Merkulovo instrukciją, kaip triuškinti Bažnyčią. Joje rašoma: „Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu /.../.a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. /.../ tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia; b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų

/.../, išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant bažnytinę vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus; c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus; d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti /.../.“ Fundamentalioje, sovietinių slaptųjų tarnybų dokumentais gausiai paremtoje knygoje „Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis“ (Vilnius, Katalikų akademija, 2001) Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas) rašo: „ Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius – kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu“ (psl. 12). 1941 metais įsisiautėjančią stalininių trėmimų ir areštų mašiną laikinai sustabdė karas su Vokietija. Sovietų Sąjungai su Vakarų demokratijų pagalba II pasauliniame kare įveikus buvusį partnerį, hitlerinę Vokietiją, ir 1944 m. pakartotinai okupavus Lietuvą, tautos ir jos dvasinės tvirtovės – Bažnyčios – naikinimas buvo metodiškai tęsiamas su dar didesniu įkarščiu. Deportacijų ir visas gyvenimo sritis apėmusių represijų politika sukėlė visos tautos ginkluotą pasipriešinimą, trukusį apie 10 metų (1944–54). Būdami tos pačios tautos kamieno šakos, pasipriešinime tautos žudymui negalėjo nedalyvauti ir kunigai, remdami partizanus maistu, dvasiniais patarnavimais, ar kaip kapelionai įsijungdami į jų būrius (kun. Justinas Lelešius – Grafas Tauro apygardoje, Sūduvoje). Stalininės eros teroristinio komunizmo dešimtmetį tai buvo viena iš dažnų kunigų suėmimų, įkalinimų, ištrėmimų priežasčių. 1947 m. Lietuvoje buvo likęs vienas vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887-1946) – sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys(1884-1953), vyskupai Teofilis Matulionis(1873-1962), Pranciškus Ramanauskas(1893-1959) – įkalinti. Pagal KGB dokumentus, 1944–53 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai. V. Spengla minėtoje studijoje rašo: „Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos /.../. Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido – dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų – imtasi ir rafinuotesnių priemonių“ (psl. 21). Visiškai pajungti Kremliaus diktatui Lietuvos Katalikų Bažnyčią (kaip buvo beveik padaryta su rusų stačiatikių vadovais) kliudė būtent jos katalikiškumas – juridinis pavaldumas Popiežiui, Vatikanui. Tad viena didžiausių sovietų valdžios pastangų buvo surasti Lietuvos hierarchų, kurie atsisakytų paklusti Popiežiui, imtųsi kurti vadinamąją tautinę, „nepriklausomą“ nuo Apaštalų Sosto bažnyčią. Tai buvo pavykę kai kuriose vad. socialistinėse šalyse. 1949 m. bandyta priversti kunigus pasirašyti Popiežių ir Vatikaną smerkiančius pareiškimus, bet kolaborantų, kurie ryžtųsi atskirti tai, ką Mindaugas XIII a. sujungė – t. y., lietuvių krikščionybę nuo Romos, Lietuvoje neatsirado, ir valdžios akcija sužlugo. Mirus Stalinui (1953 m.), naujo genseko Chruščiovo valdymo pradžioje mėginant kažką panašaus į ankstyvąją „perestroiką“, antireliginė kova laikinai sušvelninta. 1955 m. leista konsekruoti du naujus vyskupus – Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. 1953–57 m. iš kalėjimų ir tremčių grįžo 238 gyvi išlikę kunigai. Tačiau vadinamasis „atšilimas“ greitai užšalo. Kompartijos suvažiavimuose, žiniasklaidoje reikalaujama „kovingos“ ateistinės veiklos. Vėl suiminėjami kunigai, į atkampias vietoves Lietuvoje ištremiami vyskupai Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius. Už įprastinius dvasinius patarnavimus tikintiesiems kunigai baudžiami administracinėmis baudomis, teisiami. Nauja SSKP programa (1961 m.) reikalauja sistemingai vykdyti plačią ateistinę propagandą. Spaudą užplūsta primityvi antireliginė rašliava. Mokyklose privalomi tampa ateistiniai būreliai, susirinkimai, vakarai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų reikalaujama tirti, kaip efektyviau taikyti valstybinę ateizaciją besimokantiesiems. Taigi visuomenė, ypač jaunimas, verčiami dirbtinio ideologizavimo, primetant valdžios paskelbtą „vienintele moksline“ pasaulėžiūrą, bandomaisiais triušiais. Situacija liūdnai primena mūsų dabartį, kai gerokai sukairėjusios ES, o kartais ir LR Seimo kuriamais įstatymais, visuomenei bandoma jėga primesti vėlgi „vienintelę teisingą ir pažangią“ p. A.M. Pavilionienės ar „Eurovizijos“ nugalėtojo Conchitos Wurst ideologiją. 1974 09 20 LSSR MT nutarimu nr. 339 patvirtinami Kultų įstatymo laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Jais uždraudžiama praktiškai viskas, ką galėtų ir pagal savo sąžinę turėtų daryti kunigas ar nuoširdžiai tikintis pasaulietis katalikas: neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tose parapijose, kuriose jis neįregistruotas (taip bandyta sukliudyti Lietuvoje įprastą gausų kunigų ir tikinčiųjų dalyvavimą tradiciniuose atlaiduose).

Į šį totalų krikščioniškos gyvensenos bei pasaulėžiūros smaugimą Lietuvos katalikai atsakė organizuotu herojišku atoveiksmiu, kuris įsiliejo į bendrą tautos laisvės siekį ir jį sustiprino galingu dvasiniu, moraliniu impulsu. Nuo partizaninio pasipriešinimo numalšinimo praėjus apie 20 metų – laikui, per kurį užauga nauja karta – Lietuvoje kilo nauja, šį kartą taikios rezistencijos banga, kaip ir Valančiaus laikais, pagimdyta katalikiškosios visuomenės dvasios gelmių, nepavergtos tikinčiųjų žmonių sąžinės. (Plg. Kęstučio Genio teologiškai labai tikslią įžvalgą – „Mes pagaliau supratome, / Kad Lietuva – tai sąžinė“). 1972 03 19 d. kun. Sigito Tamkevičiaus, dabartinio Kauno arkivyskupo, redaguojama, pradėjo eiti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kruopščiai registravusi tikinčiųjų teisių varžymus ne tik Lietuvoje ir ne tik katalikų, bet kitose vadinamose „sovietinėse respublikose“, ir kitų religinių denominacijų žmonių. KGB teroro nebojusių pasiryžėlių rašomosiomis mašinėlėmis palyginti negausiais tiražais multiplikuojama ir skleidžiama Lietuvoje, „Kronika“ įgavo daug galingesnį skambesį, kai per rusų disidentų ryšius Maskvoje ir kitais kanalais pradėjo pasiekti užsienį. Daugeriopai sustiprintas Lietuvių informacijos centro Niujorke (kun. Kazimieras Pugevičius, 1928-2000, ir dabartinė LR diplomatė Gintė Damušytė), „Kronikoms leisti sąjungos“ (kun. Kazimieras Kuzminskas, 1906-1999) vertimais į pagrindines pasaulio kalbas, užsienio radijo transliacijomis, „Kronikos“ balsas smogė okupacinei sistemai dar toli iki Gorbačiovo tokiu viešumu, kokio melu ir engiamųjų nutildymu besiremianti santvarka negalėjo atlaikyti. Anot to paties „Gulago archipelago“ autoriaus, A. Solženicyno, „kur, kada atsilaikė kas nors sovietinio prieš pilnutinę informaciją?“ Bukai neigdama ir skelbdama šmeižtiškais „Kronikos skelbiamus faktus, okupacinė valdžia vis dėlto buvo priversta „atleisti vadžias“, atsisakyti vykdyti itin akivaizdžius ir odiozinius sąžinės laisvės suvaržymus. Nors per visą „Kronikos“ leidybos laiką buvo suimta, nuteista ir įkalinta keliolika „LKB kronikos“ bendradarbių, vyrai ir moterys, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai katalikai, tarp jų ir pats redaktorius, KGB nepavyko užgniaužti šio nenugalėtosios Lietuvos balso. „Kronika“ nenutrūkstamai ėjo 17 metų iki Atgimimo 1988-1989 m., tuo pasiekdama nepralenktą rekordą ne vien SSRS, bet jos valdomose komunistinėse Vidurio Europos šalyse, kur vidutinė pogrindžio leidinio išsilaikymo trukmė buvo 1–2 metai. „Kronikos“ sėkmė ir jos leidėjų bei platintojų narsa paskatino ir kitų pogrindžio leidinių atsiradimą – tautinės, kultūrinės, socialdemokratinės krypties, taip ženkliai prisidėdama prie lietuvių visuomenės vadavimosi iš baimės sąstingio. SSRS saulėlydį aštuntajame – devintajame praeito amžiaus dešimtmečiais Lietuva pasitiko vėl turėdama visą puokštę įvairios savilaidinės spaudos – kaip ir partizanų leidybos laikotarpyje. Tačiau pasirengę bekompromisiškai siekti tiesos Lietuvos krikščionys nesiruošė pasitenkinti tokiais daliniais laimėjimais. 1978 m. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas (nariai steigėjai – kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Juozas Zdebskis (1929–86), Vincentas Vėlavičius(1914–97), Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas). Nebodami neišvengiamų represijų, Komiteto nariai viešai paskelbė savo adresus, kviesdami tikinčiuosius kreiptis, jei jų teisės būtų valdžios pažeidžiamos ir žadėdami ginti persekiojamųjų reikalus oficialiose sovietinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Žodžiu, totalitarinėje valstybėje ėmėsi daryti tai, ką žmogaus teisių organizacijos, nelabai kuo rizikuodamos, įprastai daro normaliose piliečių savivaldos šalyse. Keršto, žinoma, nereikėjo ilgai laukti: 1983 m. buvo suimti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas, 1986 m. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kun. Juozas Zdebskis. Tačiau prasidėjusio visuomenės laisvėjimo šios desperatiškos engėjų priemonėmis jau negalėjo sustabdyti. Vienu iš strategiškai svarbių Bažnyčios išlikimui taikiosios katalikų rezistencijos laimėjimų reikia laikyti tuo metu vienintelės šalyje Kauno kunigų seminarijos apgynimą nuo sovietinių tarnybų infiltravimo ir savivalės. Norėdama sugriauti – ar supūdyti – Bažnyčią iš vidaus, ateistinė valdžia buvo nustačiusi kunigijos palaipsnišką išmirimą garantuojančius kandidatų priėmimo į seminariją limitus, tiesiogiai kišosi į kandidatų atranką (atmesdavo, valdžios požiūriu, „per daug intelektualius“ ar „politiškai nepatikimus“ kandidatus, nuolat stengiantis užverbuoti seminarijos studentus KGB agentais, kad jie šnipinėtų ir įskundinėtų okupantų saugumui bendramokslius, kitus tikinčiuosius). Pogrindyje veikiančios jėzuitų, pranciškonų, marijonų vienuolijos suorganizavo Neakivaizdinę kunigų seminariją, kurioje slapta galėjo ruoštis kunigystei visi pašaukimą jaučiantys jaunuoliai, o išėję reikiamą kursą – gaudavo šventimus iš tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus arba į pogrindį nuvarytos Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) vyskupų. Tokiu būdu Pogrindinė kunigų seminarija parengė keliolika kunigų, tarp jų ir Jūsų šiandienės konferencijos pranešėją. Matydama, kad visiškai praranda „proceso kontrolę“, valdžia buvo priversta mažinti akivaizdų kišimąsi į Kunigų seminarijos vidaus gyvenimą. Iš to, kas pasakyta, akivaizdžiai matome, kad Lietuvos katalikų pogrindis beveik tobulai įgyvendino didžiausią disidentinio judėjimo pergalę, kaip ją apibūdino žymi Rusijos disidentė Liudmila Aleksejeva, ir dabar nebojanti oponuoti Putino režimui: „Mes pradėjome nelaisvoje šalyje elgtis kaip laisvi žmonės“. Tai buvo įmanoma, nes krikščioniškojo tikėjimo dėka dauguma taikiosios rezistencijos dalyvių neatimamą vidinę laisvę nešiojosi savyje. Dievui padedant, negailėdami sveikatos, o kartais ir gyvybės aukų, jie sugebėjo tą vidinę laisvę išplėsti į Lietuvos visuomenę, taip nugrįsdami kelią jau bręstančiam Atgimimo Sąjūdžiui.

Petras GIRDZIJAUSKAS, Laisvės kovų dalyvis Prievartinis laisvų Lietuvos ūkininkų įbaudžiavinimas Lietuvos valstybė, pasitikdama XX-jo amžiaus penktąjį dešimtmetį, savo sudėtyje turėjo 400 000 ūkių arba viensėdijų su 3,78 mln. ha žemės kuriuose ūkininkavo 2.0 mln. ūkininkų. Tokia Lietuvos žemės ūkio struktūra pasitiko antrąjį pasaulinį karą ir okupacijas. Per pirmąją (1940–41 m.) bolševikinės Rusijos imperijos okupaciją bolševikai sunaikinti žemės ūkio struktūros nespėjo, nors vienas pagrindinių okupantų tikslų buvo likviduoti Lietuvos ūkininkus, kaip mažiausiai priklausiančius nuo valstybinių struktūrų. Okupantai į Sibirą sugebėjo ištremti tik nedidelę dalį Lietuvos ūkininkų, rekvizuojant jų pagamintą produkciją. Vokiečių nacistiniai okupantai (1941–44m.) bolševikų nusikalstamų piktžaizdžių nešalino, tik į ištremtų dvarininkų dvarus įkeldino nacionalsocialistų vietininkus. Visus pagamintus žemės ūkio produktus rekvizavo vokiečių reicho naudai. Dalį žemės ūkio darbininkų ištrėmė į Vokietiją darbams. Bolševikinei Rusijos imperijai 1944 m. reokupavus Lietuvą per 1944–50 m. Lietuvos ūkininkams buvo suduotas pagrindinis lemiamas smūgis, sunaikinęs jų materialinę bazę – ūkius. Okupantų specialios ginkluotos pajėgos nusavino Lietuvos ūkininkų valdytą 3,78 mln. ha žemės ir 400 000 ūkių su visu jų turtu – trobesiais, padargais, galvijais ir apyvartinėmis lėšomis. Visas šis turtas perėjo tiesioginiam apskričių KPSS rajkomų sekretorių tiesioginiam pavaldumui. Jie savo nuožiūra skyrė formalius pirmininkus, kurių veiklą kreipė ir reguliavo partijos sekretoriai. Europinė ūkininkų žemės ūkio produkcijos gamybos technologija prievartos būdu buvo pakeista į Rusijos XVIII amžiaus baudžiavinę technologiją tik be atlygio už dabą. Tai pati didžiausia ir klstingiausia genocido akcija prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečių pagrindinį socialinį sluoksnį – ūkininkus. Formaliai SSRS įstatymai nusavinti ūkininkų turto neleido, todėl okupantai panaudojo klastą, užkraudami ūkininkams nepakeliamus mokesčius ir žemės ūkio produkcijos rekvizicijas. Už šių prievolių nevykdymą jiems grėsė kalėjimas ir viso turto konfiskacija. Įbaudžiavinant ūkininkus okupantai naudojo specialius karinius dalinius.

SSRS KPSS ir LSSR LKP bei MT nutarimai ir kiti dokumentai apie prievartinę kolektyvizaciją ( įbaudžiavinimą) buvo visiškai slapti. Pirmas rimtas okupantų smūgis ūkininkams buvo 1944 m. Kūčios, kai SSRS MGB ministras Berija įsakė kiekviename valsčiuje sudeginti bent po vieną ūkį su gyvais žmonėmis. Suliepsnojo visa Lietuva su gyvais žmonių fakelais. Visiems gerai žinomi liepsnoję gyvais fakelais Klepočių, Ryliškių, Lizdų, Taručių,, Druskininkų, Puriškių, Vabalių, Fermų, Dubrių, Bugonių ir kiti kaimai ir dešimtys sušaudytų beginklių ūkininkų, kaip ir Burbinės tragedija – tarpumiškio ūkininko sudeginta sodyba su gyvais kaimo ūkininkais. Tuo genocidinės akcijos prieš ūkininkus nesibaigė. Per 1941–53 m. bolševikiniai okupantai įvykdė 19 trėmimo akcijų per kurias ištrėmė 128 985 žmones. Tai buvo genocidiniai atgrasymo veiksmai, nukreipti prieš ūkininkų pasipriešinimą okupacijai.

Ūkininkų karas po karo 1944–45 m. bolševikinės okupacijos akivaizdoje, laisvų išdidžių ūkininkų ir ūkininkaičių gretos miškuose išaugo iki trisdešimties tūkstančių. Jie konstituciniu pagrindu stojo ginti tėvynės Lietuvos, savo idealų, savo žmonų, dukrų ir motinų nuo rusomongoloidinių prievartautojų, sūnų – nuo rekrūtų, visų nuo tremties ir prievartos, o turto nuo okupantų plėšikų. Miško brolių, Laisvės kovotojų, Žaliukų, žiūrint, kuriame krašte kuriuo vardu juos vadino, skaičius prilygo tarpukario Lietuvos kariuomenei, tik be intendantūros, kuri aną kariuomenę pamaitindavo kasdien po tris kartus. Miške tokios tarnybos nebuvo, o maitintis reikėjo. Tada ūkininkų vyresnieji suprato, kad šią pareigą atlikti gali tik jie, kad vyrai turi grįžti atgal į ūkinius pastatus, ten įsirengti slėptuves, kad pasipriešinimas būtų decentralizuotas, partizaninis, kad ūkininkai privalo susiorganizuoti į iki šiol neegzistavusias struktūras. Ginklą paėmusius savo brolius, sūnus ar kaimynus privalo maitinti, apginkluoti, palaikyti reikiamą ryšį, atlikti žvalgybos ir visus kitas būtinus reikalus, įrengti slėptuves bent kas antrame ūkyje, jų būtų bent du šimtai tūkstančių, net kelioms okupantų divizijoms šis pasipriešinimas tapo sunkiai įkandamas riešutėlis. Šiuo principu pagrįstas aktyvus ekonominis, ginkluotas ir propagandinis pasipriešinimas prieš bolševikinį gigantą tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Istorikų atminties klaida Mūsų istorikai nagrinėja tik ginkluotą Laisvės kovotojų pasipriešinimą, atsietą nuo pagrindinių Lietuvos gyventojų ūkininkų, kurie, beje, atliko ir pagrindinį vaidmenį šioje kovoje, ypač paskutiniaisiais kovos metais; šaudyti neprireikdavo mėnesiais, o valgyti reikėjo kasdien. Karas po karo buvo ūkininkų karas su okupantais, nes tie Laisvės kovotojai – apginkluota ūkininkų dalis, aptarnaujama ir remiama visų likusių Lietuvos ūkininkų. Esmę sudarė tai, kad veik du milijonai ūkininkų, valdydami veik 400 000 ūkių su 3,78 mln. ha žemės ūkio naudmenų, daugiamilijardinį ekonominį potencialą, sudarę pagrindines struktūras, tarp jų ir kainę – Laisvės kovotojų atšaką, vieningai sabotavo okupacines institucijas, jų keliamus reikalavimus. Toks pasipriešinimas vyko veik dešimtmetį, kol bolševikinės okupacinės divizijos pagrobė jų žemę, trobesius gamybines priemones ir apyvartines lėšas, įbaudžiavindami juos kolchozinėse brigadose neatlyginamam darbui. Jų šeimos liko badmiriauti. Ginkluoti ūkininkai – Laisvės kovotojai – buvo išstumti iš buvusių būstų, slėptuvių. Įbaudžiavinti buvę jų maitintojai, patys likę be duonos, negalėjo padėti saviškiams nei maistu, nei kitais ištekliais. Tokios represijos pradžioj pakirto Laisvės kovotojų ir bendrą pasipriešinimą, vėliau jį sužlugdė. Verta pažymėti, kad atkakliausi pavieniai ginkluoti ūkininkaičiai surado būdų ir priemonių priešintis bolševikinei sistemai

dar ilgai po istorikų užbrėžto pabaigos brūkšnio. Antanas Kraujelis – Siaubūnas dar ilgus metus sugebėjo šiurpinti įbaudžiavintų buvusių ūkininkų genocido vykdytojus. Bolševikinių veikėjų patyčios Būtina pažymėti, kad smurtinis ūkininkų įbaudžiavinimo procesas, lydimas tremčių ir kitų teroristinių aktų, vykdomas prisidengus geležine uždanga, SSRS KPSS propagandinės tribūnos TASS, „Pravda“ ir kitų propagandinių ruporų bei respublikinių ruporėlių buvo paskelbtas kaip didžiulis „tarybinės liaudies laimėjimas“. Tai - vienas iš ryškiausių patyčių iš okupuotų tautų bei iš visos Europos, gerbiančios privačios nuosavybės neliečiamumą. Reikia pripažinti, kad kolchozų KPSS sekretoriai ir daugiatūkstantinė samdomų propagandos talkininkų armija savo juodą darbą atliko puikiai, nes jų įpiršta melaginga leksika tebevartojama mūsų kasdienėje kalboje ir žiniasklaidoje. Šarūnas VALENTINAVIČIUS.

LKP veikla pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais (1990–1993)

Konferencijoje kalbėjusieji pranešėjai pateikė išsamią analitinę informacija apie LKP veiklą sovietinės okupacijos metais. Tik vieninteliame pranešime „Neteisiniai dabartinės prokuratūros ir teismų veiksmų vertinimai pasipriešinimo okupacijai bylose“ (pranešėjas Algirdas Endriukaitis) atskleisti buvusios LKP veiksmai teisinėje sferoje atkūrus Nepriklausomybę. Pratęsiant „Prievartinės kolektyvizacijos: sovietų teroras prieš ūkininkus“ temą, noriu priminti kad dar ir šiandien, prabėgus 25 – riems laisvos Lietuvos metams, masinės informacijos priemonėse kartas nuo karto nuskamba frazės: „Kaimas išsivaikščioja“, „Kaimas išvažinėja“, „Kaimas nusigėrė“, o itin reikšmingais ar svarbiais atvejais „išmetama“ nuo sovietinės okupacijos laikų laki frazė. „Sodybų tuštėjimo metas“. Deja, šiuose frazėse yra nemaža dalis tiesos. Tačiau tai yra tik kaimo tragedijos pasekmės. O kur slypi priežastys? Apie tai bevelijama nutylėti. Tais metais likimas man lėmė būti šių įvykių centre, savo akimis regėti, kas tuo metu dėjosi Lietuvos kaime: dirbau LTV kaimo laidų redakcijoje. Todėl drąsiai teigiu: Vytautas Lansbergis kolchozų negriovė. Juos griovė pati partinė nomenklatūra. Kryptingai, sumaniai ir negailestingai engdama bei tyčiodamasi iš paprastų kaimo žmonių, atvirai ir nebaudžiamai grobdama visų kaimo žmonių kolchozuose ir sovchozuose sukurtą turtą, privatizuodama žemę. Taip jie tapo žemvaldžiais. Dėl laiko stokos neįmanoma konferencijos dalyviams plačiau ir išsamiau parodyti ekrane LKP rajoninės grandies nomenklatūros, persivadinusios į LDDP, veiklą kaime pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tačiau iš tuo metu šios nusikalstamos organizacijos rajoninės grandies padalinių bei konkrečiai daugelio kompartijos narių veiklos galima daryti išvadą, kad atitinkamos veiklos instrukcijos ir nurodymai keliavo iš centro. Šiai veiklai būdingas vienintelis bruožas: „buvusieji ir nepražuvusieji“ dėjo visas pastangas, kad Lietuvos kaime neatsikurtų šeimos ūkiai, nacionalizuotų žemių ir namų šeimininkai bei jų palikuonys neatgautų nusavinto turto, kad kaimo žmonės ir toliau jaustų „kietą ir negailestingą kompartijos ranką“. Kaime vyravo slogi atmosfera. Šiam tikslui tiko visos tuo metu galimos poveikio priemonės. Kadangi tuo metu daugumos kaimo žmonių atmintyje kaip atvira, negyjanti žaizda dar buvo gyva partinės nomenklatūros savivaliavimo, nesiskaitymo su eiliniais žmonėmis sovietinės okupacijos metais atmosfera, dar vyravo baimės sindromas. Todėl tiek rajoninėje grandyje, tiek kaimuose buvusioji partinė nomenklatūra tikrai jautėsi nebaudžiama. Buvo rafinuotai blokuojami, iškraipomi ar tiesiog atvirai su patyčia nevykdomi Vilniaus nurodymai. Nes nei patriotiniai nusiteikę Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai, Seimo vadovybė, nei kai kurie vykdomosios valdžios atstovai fiziškai buvo nepajėgūs sukontroliuoti „buvusiųjų“, kurie sudarė didesniąją vietinės valdžios dalį, veiklos, nepajėgė užkirsti kelių piktnaudžiavimui. Prisiminkime, juk tuo metu įkurtose agrarinės reformos komisijose, viršaičiais buvo skiriami buvę raijkomų darbuotojai, etatiniai kolchozų ir sovchozų partinių organizacijų sekretoriai arba itin aktyvūs partijos eiliniai – agronomai, zootechnikai, inžinieriai. Tai jie tyčia negrąžindavo nacionalizuotos žemės šeimininkams, ją atmatuodavo kaimynams, arba taip vadinamiems trihektarininkams tą plotelį atmatuodavo „išmėtydavo“ į du – tris gabalus kuo toliau nuo namų. O „saviems“ – buvusiems partinukams žemę skirdavo prie pat namų. Tačiau kaimo žmonės atkakliai siekė tapti savosios žemės šeimininkais, o jais tapę – dirbo žemę, augino gyvulius, kūrė Lietuvą. O tie, kurie neatlaikė spaudimo, neatgavo „buvusiųjų“ užgrobtos žemės ir liko be darbo, paliko gimtuosius namus. Taigi čia – kaimo tuštėjimo šaknys, čia buvusios partinės nomenklatūros pragaištingos veiklos pasekmės. Pasidomėkime, kas šiandien kaime didieji latifundininkai? Tai buvę kolchozų pirmininkai partiniai karbauskiai, aleksandravičiai, jagminai ir į juos panašūs. Šiandien pirmą kartą viešojoje erdvėje rodomos ištraukos iš 1991.05.29 d. žemdirbių sąjungos mitingo prie LR Seimo ir Kalnų parke, kurį organizavo buvęs Kėdainių rajono kolchozo pirmininkas Virmantas Velikonis. Daugiau ištraukų iš tuo metu rodytų laidų kaimui galima pamatyti LLKS svetinės tinklapyje „LLKS vaizdo studija „LAISVĖ“.

Vytautas ZABIELA, advokatas Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo tąsa po 15 metų Pirmoji šalis – tai Lietuva, kuri tarptautiniu, o gal galima net įvardinti pasauliniu visuomeniniu lygmeniu, surengė tarptautinio masto renginį, Tarptautinį Kongresą ir Tribunolo procesą „Komunizmo nusikaltimams įvertinti“, nes jo darbe dalyvavo 23 pasaulio valstybių visuomenės atstovai. Lietuva, beje, yra ir labiausiai nukentėjusi nuo rudojo fašistinio genocido ir raudonojo komunistinio genocido, nes neteko trečdalio savo šalies gyventojų. Buvo sunaikinta beveik absoliuti dauguma šios šalies genofondo, sunaikintos dvasinės vertybės, išgrobstytos ar sunaikintos materialinės vertybės. Tarptautinio lygmens renginį – Tarptautinį kongresą ir Tribunolo procesą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ - surengė organizacinis komitetas, vadovaujamas keturių visuomenės organizacijų:

1. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija (vadovas Vytas Mieliauskas); 2. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (vadovas Povilas Jakučionis); 3. Lietuvos politinių kalinių sąjunga (vadovas Artūras Flikaitis); 4. Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (vadovas Jonas Čeponis).

Suprantama, kad nurodytą renginį aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir Lietuvos Vyriausybė (ministras pirmininkas Andrius Kubilius). Be jų paramos, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės finansinės paramos tokios apimties renginys neįmanomas. Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ (toliau – Kongresas) ir Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo (toliau – Tribunolas) darbą, reikia vertinti kaip tarptautinės pilietinės visuomenės pasireiškimo formą, kaip analizuojantį tarptautinį visuomenės reiškinį, kaip ginantį visuomenės interesą - tai pilietiškumo pasireiškimo viršūnė. Padarytas darbas – tai kova ne tik už Lietuvos šalies trečdalio gyventojų sunaikinimą, bet ir kova už komunistinio visuomenės reiškinio pagimdytų, totalitarinių komunistinių režimų, padarytą didžiausią pasaulio žmonijos tragediją - tai apie 100 milijonų žmonių išžudymą, kurio valstybiniu lygmeniu ši pasaulinė žmonijos tragedija neišviešinama, o tarptautinio masto nusikaltėliai ir jų pagalbininkai (jei dar tebėra gyvi) nenubausti, taigi, istorinis teisingumas tebetyli. Kodėl? Pamąstykime visi. Štai praėjo lygiai šimtmetis nuo armėnų genocido, kuriame buvo išžudyta 1,5 milijono žmonių ir tik dabar, jau valstybiniu lygmeniu, atskiros valstybės, tačiau dar ne visos, išdrįsta konstatuoti, kad 1915 m. turkai tikrai išžudė 1,5 milijono armėnų piliečių ir kad buvo įvykdytas genocido nusikaltimas. Tad kiek reikės dabar laiko, kada pasaulio valstybės valstybiniu lygmeniu išviešins ir pasakys, kad totalitarinių komunistinių režimų valstybės, vadovaujant nusikalstamoms totalitarinių režimų komunistinėms partijoms su savo komunistiniais padaliniais ir represiniais organais, išžudė apie 100 milijonų žmonijos. Taigi, kova dėl didžiausios pasaulio žmonijos tragedijos išviešinimo ir istorinio teisingumo įvykdymo yra prasminga, nes visuomenės kova dėl didžiausios pasaulio tragedijos kaltininkų išaiškinimo, tame tarpe ir ši konferencija, turi išliekamą istorinę ir kultūrinę reikšmę praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Bene aktyviausiai kovojančia tarptautinės visuomenės dalimi dėl komunistinių totalitarinių valstybių padarytų nusikaltimų išaiškinimo yra Lietuvos pilietinė visuomenė, tačiau ji ne viena. 2005 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų komiteto pranešime yra nurodyta, kad komunistinių totalitarinių režimų aukų yra apie 100 milijonų - tai buvusioje Sovietų Sąjungoje 20 milijonų, Kinijoje apie 66 milijonus, Š. Korėjoje apie 2 milijonus ir t.t. - iki 100 milijonų. 2006 m. sausio 25 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją. Ji pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų ir rekomendavo tarptautiniu mastu pasmerkti jų nusikaltimus. Kaip akstiną kovai dėl didžiausios pasaulio žmonijos tragedijos viešinimo ir kaltininkų nubaudimo reikia vertinti galingiausioje pasaulio valstybėje 2007 birželio 12 d., Vašingtone, dalyvaujant JAV prezidentui Džordžui H. V. Bušui (George'as H. W. Bushas), atidengtas komunizmo aukų atminimo paminklas. Tai ženklas, kad žmonių bendruomenė priverčia politinio ir ekonominio potencialo galiūnus paklusti visuomenės interesams. Šios dienos konferencija – tai dalis visuomenės, pilietinės kovos už būtiną masinių žudynių išviešinimą ir kaltininkų nubaudimą, remiantis ne kerštu, o istorinio teisingumo būtinybe. Šios dienos konferenciją, galbūt galima laikyti Kongreso ir Tribunolo pradėtų visuomenės darbų tąsa. Todėl, neatsitiktinai šios konferencijos organizatoriai į konferencijos pranešimų sudėtį įrašė pranešimą apie Tribunolą ir jo tąsos galimybes po 15 metų. Šia tema ir paprašė manęs pasidalinti mintimis apie tai, ar yra kokia nors galimybė sukurti ir pratęsti, tarptautinio ar nors visuomeninio nacionalinio Tribunolo (jei valstybiniu lygmeniu tokių Tribunolo procesų nebūtų) veiklą ateityje. Žinome, kad apie Kongresą ir Tribunolą yra parašyta nemažai leidinių ir jie išversti į anglų kalbą, ir išsiuntinėta į daugybę tarptautinių institucijų ir valstybių, bet jų tiražai labai nedideli ir nenuostabu, kad savos šalies piliečiai, netgi mažai kas iš jų žino, o kai kas visai nežino, kokį darbą padarė Kongresas ir Tribunolo procesas, tad, man, šiandien vykdant konferencijos organizatorių prašymą, kaip buvus Tribunolo pirmininku, ir tenka pasidalinti savo mintimis nurodyta tema. Svarbiausias iš visų leidinių yra 923 psl. knyga lietuvių ir anglų kalba „Tarptautinis Kongresas ir Tribunolo procesas“, pirmąją knygos dalį – Tarptautinį kongresą sudaro 437 psl., o antrąją - Tribunolo proceso dalį - 486 psl. 2000 rugsėjo 27 d. buvo paskelbtas Tribunolo nuosprendis ir jis tuo įvykdė savo funkciją bei baigė savo egzistavimą. Tad, besidomintiems asmenims, labai glaustai ir noriu priminti, kad Tribunolą 2000 m. birželio 12 d. nutarimu įsteigė Kongresas. Tribunolui buvo pavesta socialiai politiškai ir teisiškai įvertinti Komunizmo doktriną, politiką ir komunistinių režimų nusikalstamus veiksmus, įvertinti politiškai komunistinių partijų vaidmenį ir aptarti kolaboravimo sąvoką ir jos turinį, jei bus nustatyta, kad tokie veiksmai buvo padaryti. Kongresas patvirtino Tribunolo nuostatus, patvirtino Tribunolo teisėjų kolegijos sudėtį, taip pat Kongresas savo atstove paskyrė vyriausiąją Tribunolo procese kaltintoją - teisės mokslų daktarę Zitą Šličytę, jos pavaduotoją, žurnalistą Michail Glondą (Slovakija), o kaltintojai buvo atskirų šalių visuomenės atstovai, pateikę kaltinamuosius aktus apie jų šalyse totalitarinių komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Tribunolo ir teisėjų kolegijos pirmininku Kongresas paskyrė advokatą Vytautą Zabielą (Lietuva), pirmininko pavaduotoju – advokatą Aivars Liudvik (Latvija), teisėjų kolegijos nariais paskyrė teisės mokslų daktarę Linette Andersen (Kanada), Ukrainos

Aukščiausios Tarybos deputatą Mykolą Kulčinsky (Ukraina), teisės istoriką Vytautą Raudeliūną (Lietuva). Teisėjų kolegija, turėdama teisę papildyti teisėjų kolegijos narių skaičių, kolegijos nariais papildė - profesoriumi Vasilia Baoroneant (Rumunija), visuomenės veikėją politiką Detlef W. Stein (Vokietija) ir ekonomikos mokslų daktaru Algirdu Endriukaičiu (Lietuva). Tribunolo procese kaltintojais iš 15 šalių buvo podkomunistinių šalių visuomenės atstovai, pateikę kaltinamuosius aktus ir kiekvienas išdėstė kokius nusikalstamus veiksmus padarė totalitariniai komunistiniai režimai jų šalyse. Kaltintojais procese buvo dauguma teisininkų Uldis Pauls Strelis (Latvija), Luan Daci (Albanija), Georgij Prokopovič (Baltarusija), Aminat Saijieva (Čečėnija), Levo Lukjanenko (Ukraina), Ivan Stansev (Bulgarija), George Gimpu (Moldova), Leo Ospnu (Estija) ir kiti - daugelis nukentėjusiųjų nuo raudonojo komunizmo genocido. Komunizmo doktrinos ir politikos gynėjais buvo trys asmenys, o posėdžio vyriausiuoju sekretoriumi teisininkas E. Mikučiauskas ir trys posėdžio sekretorės. Matome, kad Tribunolo procese teisėjų kolegijoje dirbo trys mokslo daktarai, profesorius, parlamento narys, visuomeniniai veikėjai ir du advokatai. Tribunolo procese kaltinimą palaikė 15 valstybių visuomeniniai kaltintojai – tai teisininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai, vadovaujant teisės mokslų daktarei Zitai Šličytei. Manau, kad nurodytą Tribunolo teisėjų sudėtis, kaltintojų korpusas buvo labai kvalifikuotas ir kompetentingas ir galėjo priimti objektyvų nuosprendį, panaudojant Kongreso padarytus 53 pranešimų duomenis, tiesiogiai apklaustų nukentėjusių nuo totalitarinių komunistinių, Sovietų Sąjungos, Rytų ir Vidurio Europos totalitarinių komunistinių valstybių nukentėjusius asmenis ir liudytojus ir nuspręsti, kad komunizmo doktrina ir politika, besiremianti vadinamąja proletariato diktatūra ir klasių kova buvo nusikalstama, o nusikalstamos komunizmo doktrinos pagimdyti totalitariniai, komunistiniai režimai, vadovaujami komunistinių partijų, besiremdami represiniais organais padarė tarptautinio masto nusikaltimus. Kaip, pavyzdžiui, prieš Lietuvą totalitarinė komunistinė Sovietų Sąjunga, vadovaujama komunistų partijos kartu su marionetinių sąjunginių respublikų vyriausybėmis ir tų respublikų SSRS komunistų partijos padaliniais ir represiniais organais kartu įvykdė taikos, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, genocidą. Norisi tiksliai pacituoti Tribunolo nuosprendį dėl:

1. komunistinės doktrinos nusikalstamumo; 2. totalitarinių komunistinių režimų komunistinių partijų pripažinimo nusikalstamomis; 3. kolaboravimo sąvokos ir jo turinio.

Nuosprendyje rašoma: 1. „Visas komunistines ideologijos atmainas būtina suprasti kaip antihumaniškas totalitarines ideologijas, kurių įkvėpėjų ir vykdytojų padaryti nusikaltimai kelia grėsmę visai civilizuotai žmonijai ir prilygsta tarptautinės bendrijos jau pasmerktai nusikaltėliškai nacizmo ideologijai ir net pranoksta ją mastu ir klastingumu. Būdama pseudomokslinė, antihumaniška, lemianti prievartą, tautų tarpusavio nesantaiką, propaguodama socialinių ir tautinių grupių genocidą, komunistinė doktrina yra nusikalstama ir turėtų būti uždrausta visose pasaulio valstybėse.“ 2. „Komunistinių režimų komunistinės partijos yra nusikalstamos represinės organizacijos. Nusikalstamos todėl, kad vadovavosi nusikalstama komunistine doktrina kaip savo praktinio darbo teorine ir praktine programa. Komunistinių režimų komunistinės partijos yra represinės, nes tiesiogiai planavo, organizavo ir vykdė nusikalstamus veiksmus, darydamos nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui (genocidą), dėl kurių žuvo dešimtys milijonų žmonių“. 7. „Tribunolo teisėjų kolegija, vykdydama Tarptautinio Kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ patvirtintų Tarptautinio Vilniaus visuomeninio Tribunolo nuostatų II skyriaus 3 punkto nurodymą, įvardija kolaboravimo sąvoką, kolaboravusias institucijas, jų vadovus ir asmenis, sąmoningai vykdžiusius okupantų valią pažeidžiant okupuotos šalies teises, jos nepriklausomybę. Teisėjų kolegija į kolaboravimo sąvokos turinį įtraukia iš kolaborantų sudarytos marionetinės vyriausybės centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, prievarta vertusius piliečius paklusti okupantų politinei valiai. Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas – tai kolaboranto veikla prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas – tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas – tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją1.“ Dabar pažiūrėkime, kokia tarptautinė praktika taikoma baudžiant kolaborantus. Štai Prancūzijoje, kai tik buvo išstumta Vokietijos fašistinė armija, buvo internuota apie 130tūkstančių su vokiečiais kolaboravusių asmenų, ir prancūzų ypatingieji teismai iki 1951 m. sausio 31 d. išnagrinėjo, nenustebkite, 127 751 bylą. Matome, kiek per trumpą laiką išnagrinėta bylų. Mirties bausme teismai nuo 1944 m. vidurio išnagrinėjo bylas ir paskyrė mirties bausmę 694 kolaborantams, kurie bendradarbiavo su vokiečiais. Taigi matome skaičius ir baudžiamąją politiką. Olandijoje buvo internuota apie 150 tūkstančių asmenų, kaltinamų kolaboravimu. Olandijoje bausmė buvo paskirta 1 870 asmenų. Ypatingieji teismai paskelbė 140 526 nuosprendžius, iš jų 1 545 asmenims – mirties bausmė, kuri įvykdyta 40 asmenų. Vėliau mirties bausmė Olandijoje buvo panaikinta. Matome, koks teismų darbo mastas tose valstybėse, kurios siekė istorinio teisingumo. Lietuvoje žuvo trečdalis piliečių, o kiek mažai surasta kaltininkų ir kokios jiems skiriamos bausmės?! Ar mes galime galvoti, kad pas mus buvo pasiektas teisingumas? Iš dalies taip – asmenys, kurie bendravo su nacistiniais nusikaltėliais ir kurie dalyvavo civilių žmonių žudyme, genocide, buvo nuteisti pagrįstai. Ir iš tiesų, jeigu pagrįstai buvo įrodyta jų kaltė (nors žinome, kad KGB trofikos ir panašūs dariniai daug asmenų nuteisė nepagrįstai mirtimi). Jeigu asmenys dalyvavo žmonių žudyme, šaudė civilius – tai jie turėjo būti nuteisti. Dabar – nepriklausomoje Lietuvoje matome, kad tie asmenys, kurie dalyvavo genocide, nors jų buvo daug, bet mažai nuteistų. Išrašyti receptą, kokia tąsa turėtų būti Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo 2000 m. idėjų ir padarytų darbų šiuo metu būtų labai sudėtinga. Tribunolo procese buvo aptarta ir nurodyta visuomeninėms organizacijoms, kad reikia stengtis, kad Tribunolo procesai įvyktų valstybiniu lygmeniu bei būtų aptartas jų socialinis, teisinis statusas visose pasaulio valstybėse. Buvo užsimenama, kad būtų įvertinti buvusių TSR socialistinių respublikų vyriausybių teisiniai aspektai, valstybinių bei atskirų visuomeninių organizacijų vadovybių, padėjusių vykdyti nusikalstamus veiksmus, vaidmuo bei jų kolaboravimas su okupantu. Buvo ir tokių minčių, kad valstybinio lygmens teismu būtų įvertinti atskiri komunistinių organizacijų ir represinių organų ar atskirų piliečių nusikalstami ir kolaboravimo veiksmai, padėję įtvirtinti okupacinį komunistinį režimą.

1 „Vilniaus Tribunolo nuosprendis“, Vilnius 2000 m. 159-160 psl.

Tačiau šiuo metu visuomeninių organizacijų norai turi siekti nekiršinti visuomenės, o ieškoti ne keršto, bet tiesos, istorinio teisingumo, ir taip lydant visuomenę greitesniam ir visapusiškai tolerantiškesniam bendram Lietuvos ateities labui, tai tiktų ir visuomeniniai atskirų organizacijų teismai, galbūt net su mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų pagalba nustatytų faktų aptarimas apie okupacijos metu veikusių institucijų ir atskirų asmenų, tarnavusių okupacinei veiklai aptarimas ir jų įvertinimas. Visuomeninėms politinėms organizacijoms būtina reikalauti, kad teismų darbo praktika genocidinių ir nusikaltimų žmogiškumui baudžiamosiose bylose būtų aiški. Dabartinė teismų darbo praktika genocidinių ir nusikaltimų žmogiškumui bylose yra ydinga. Pirmiausia, ikiteisminiai tyrimai šių kategorijų bylose neleistinai per ilgi - tęsiasi po 15-20 metų ir daugiau, tuo pasinaudodami, nemaža dalis genocidą vykdžiusių nusikaltėlių, ramiai nugyveno savo gyvenimą, o dalis jų išbėgiojo pas savo globėjus. Aiškiai būtinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo genocidinių nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui baudžiamosiose bylose teismų darbo apibendrinimas siekiant suvienodinti nurodytų kategorijų bylose nusikalstamų veikų kvalifikavimą bei bausmių skyrimo praktiką. Dr. Zita ŠLIČYTĖ.

Komunistinis genocidas po įstatymo priedanga Reikšminga aptarti ir neužmiršti komunistinio genocido okupuotoje Lietuvoje pradžią 1941 metais ir jo vykdymo taip vadinamas „anfractus iudicum“ (teisines gudrybes), iš kurių įžūliausia buvo Rusijos Sovietų Federatyvinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis. Marionetinės Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakymu nuo 1940 m. gruodžio 1 d. RSFSR Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo Lietuvos teritorijoje. Kadangi okupavus Lietuvą visi jos piliečiai, nepriklausomai nuo jų noro ir apsisprendimo, tapo Sovietų Sąjungos piliečiais, buvo sukurta teisinė prielaida patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už Tėvyne apsišaukusios Sovietų Sąjungos išdavimą pagal Rusijos įstatymus. RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis išvardino net dvidešimties nusikaltimų, priskiriamų kontrrevoliuciniams nusikaltimams, sudėčių. Už visus juos numatyta galimybė taikyti aukščiausią kriminalinę bausmę – mirties bausmę. Pirmosios šito straipsnio primos dalies, kurią sudarė net keturi punktai, dispozicija įvardino Tėvynės išdavimu tokius Sovietų Sąjungos piliečių veiksmus, kuriais kenkiama jos karinei galiai, valstybinei nepriklausomybei ar teritorijos neliečiamybei, o konkrečiai: už šnipinėjimą, karinės ar valstybinės paslapties išdavimą, perėjimą į priešo pusę, pabėgimą ar perskridimą į užsienį. Iš nusikaltimo subjektų išskirti kariai (58 1b punktas) ir jų šeimos nariai (58 1c punktas). Pabėgus ar perskridus į užsienį kariui, pilnamečiai jo šeimos nariai buvo atsakingi už padėjimą rengiamam ar padarytam išdavimui ir už nepranešimą apie jį valdžiai. Tačiau itin reikšminga tai, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta ir „kitiems pilnamečiams išdaviko šeimos nariams, kartu su juo gyvenusiems ar nusikaltimo padarymo momentu jo išlaikomiems“ (58

1c punktas). Šeimos narių įvardinimas šito nusikaltimo subjektais buvo itin įžūlus teisės principų ir teisingumo paneigimas. Kaltė (tyčia ar neatsargumas) yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nekaltas asmuo, nepadaręs veikos, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė, negali būti įvardintas nusikaltimo subjektu, tuo labiau pagal tokius požymius, kad gyveno kartu su nusikaltimą padariusiu asmeniu arba buvo jo išlaikomas. Už šeimos nario padarytą nusikaltimą kartu gyvenę ar jo išlaikomi asmenys galėjo būti nutremiami penkeriems metams į tolimuosius Sibiro rajonus, jiems atimamos rinkimų teisės. Sovietų Lietuvos NKGB (Narodnij komisariat gosudarstvennoj bezopastnosti) komisaras P.Gladkovas 1941-05-13 telegrama pranešė Sovietų Sąjungos NKGB komisarui V.Merkulovui, kad Lietuvoje bus areštuojami ir tremiami į Sovietų Sąjungą: visas „buržuazinės“ Lietuvos valstybės aparatas (policijos, teisėsaugos, kariuomenės, visuomenės, administracijos atstovai, o taip pat lietuvių tautinė kontrevoliucija (tautinių, valstybinių, krikščioniškųjų organizacijų nariai) ir kt. (Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998. Vilnius. Vaga. 33 psl.) Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir išvežti į Rusijos gilumą areštantų vagonuose. Dauguma jų buvo nugabenti į Krasnojarsko srities Kraslago, Mordovijos ASSR Temlago ir Sverdlovsko srities Severurallago kalėjimus. Šitų kalėjimų tardytojai daugumai lietuvių pareiškė kaltinimus pagal RSFSR BK 58 straipsnį, o tremtyje atsidūrė ne tiktai pilnamečiai jų šeimų nariai, bet ir vaikai bei senoliai pagal nurodytus požymius: gyveno kartu su Tėvynės išdavimu kaltinamaisiais, buvo jų išlaikomi. RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 2-oji dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už ginkluotą sukilimą, 3-oji – už priešiškų ryšių palaikymą su užsienio valstybėmis. Išskirtina 58 straipsnio 4 dalies dispozicija, kurioje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už „pagelbėjimą bet kuriuo būdu vykdyti prieš Sovietų Sąjungą nukreiptą veiklą tai tarptautinės buržuazijos daliai, kuri, nepripažindama lygių teisių komunistinei sistemai, ateinančiai pakeisti kapitalistinės sistemos, siekia ją nuversti, taip pat tos buržuazijos įtakoje esančioms ar tiesiogiai jos suorganizuotoms grupėms bei organizacijoms“. Kaip suprasti 58-ojo straipsnio 4-ojoje dalyje aprašytą nusikaltimą? Baudžiamieji įstatymai turi bent minimaliai apibrėžti

baudžiamosios veikos sudėtį ir jos teisinius padarinius ( konkretumo principas). Nors baudžiamuosiuose įstatymuose nedraudžiama vartoti bendrinių sąvokų ar vertinamųjų požymių, tačiau visi baudžiamosios veikos sudėties požymiai turi būti aprašyti taip, kad būtų aišku, kas yra draudžiama. Šiuo požiūriu 58 straipsnio 4 dalis yra abstrakčių ir neaiškių formuluočių kratinys apie trukdymą įtvirtinti tarptautinę komunistinę sistemą, apie bendradarbiavimą su neaiškia tarptautinės buržuazijos dalimi. Kadangi RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už kontrrevoliucinius nusikaltimus, 1927 m. vasario 25 d. Sovietų Sąjungos Centro Vykdomojo komiteto 3-oji sesija taip suformulavo 58 straipsnio 1 dalį, išaiškindama nusikaltimų objektyviąją pusę: „Kontrrevoliuciniu laikomas kiekvienas veiksmas, nukreiptas į darbininkų bei valstiečių Sovietų ir jų pagal konstitucijas (SSRS ir sąjunginių bei autonominių respublikų) darbininkų bei valstiečių Vyriausybių valdžios nuvertimą, pakirtimą ar susilpninimą, arba nukreiptas į Sovietų Sąjungos išorinio saugumo ir pagrindinių ūkinių, politinių ir nacionalinių proletarinės revoliucijos laimėjimų pakirtimą ar susilpninimą“. Nežiūrint to, kad proletarinės revoliucijos laimėjimų pakirtimu ar susilpninimu galėjo būti pripažintas, pavyzdžiui, nežymus darbo drausmės pažeidimas, toliau įstatymas skelbė: „Dėl visų darbo žmonių interesų tarptautinio solidarumo tokie pat veiksmai laikomi kontrrevoliuciniais ir tada, kai jie nukreipti prieš bet kurią kitą darbo žmonių valstybę, nors ir nesančią Sovietų Sąjungos sudėtyje“. Taigi, Sovietų Sąjunga RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu grasino visam pasauliui! Ji skelbė turinti teisę bausti bet kurios kitos valstybės pilietį ir už veiksmus, kurie buvo padaryti ne jos teritorijoje. Tai – didžiausias teisinis absurdas! Susipažinus su to laiko realijomis, sunku įsivaizduoti, kaip Sovietų Sąjungos pilietis galėjo sukurstyti užsienio valstybę griebtis blokados, nutraukti diplomatinius santykius ar užgrobti valstybinį turtą (58 straipsnio 5-oji dalis). Šnipinėjimas pakartotinai buvo įvardintas 58 straipsnio 6-oje dalyje, valstybinės pramonės, transporto, prekybos, pinigų apyvartos ar kredito sistemos, o taip pat kooperacijos pakirtimas kontrrevoliucijos tikslais – 7-oje, o atsakomybė už teroristinį aktą – 8-oje dalyse. Devintoji 58 straipsnio dalis numatė baudžiamąją atsakomybę už valstybinio ar visuomeninio turto naikinimą kontrrevoliuciniu tikslu, o plačiausiai praktikoje taikyta 10-oji dalis – už kontrrevoliucinę propagandą ir agitaciją. Baudžiamoji atsakomybė už propagandą ir agitaciją, skatinančias savo turiniu nuversti, pakirsti ar nusilpninti tarybų valdžią, padaryti atskirus kontrrevoliucinius nusikaltimus, tokio turinio literatūros platinimas, gaminimas ar laikymas buvo baudžiamas net mirties bausme, jeigu padarytas karo aplinkybėmis, panaudojant masių religinius ar nacionalinius prietarus. Jeigu mirties bausmės taikymą už šito nusikaltimo padarymą karo aplinkybėmis dar galima suprasti, tai masių religinių ar nacionalinių prietarų panaudojimo požymis tikrai neadekvatus aukščiausiosios kriminalinės bausmės taikymui. Jis buvo nukreiptas prieš dvasininkiją ir realizuotas praktikoje baudžiant mirties bausme niekuo nenusikaltusius. Kitos RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio dalys numatė atsakomybę už dalyvavimą kontrrevoliucinėje organizacijoje (58 11), nepranešimą apie tikrai žinomą rengiamą ar padarytą kontrrevoliucinį nusikaltimą (58 12), aktyvius veiksmus ar aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą (58 13) bei kontrevoliucinį sabotažą (58 14). Anksčiau įvardintu baudžiamosios teisės konkretumo principu nepasižymėjo nė viena RSFSR BK 58 straipsnio dalis, todėl prokurorų ir tardytojų savivalė jį taikant praktikoje konkretiems asmenims kelia pasibaisėjimą. Prisidengus RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsniu, 1941 metais sušaudyti buvę nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybės ministrai, aukščiausio laipsnio karininkai ir policijos valdininkai, aktyvūs Tautininkų, Krikščionių demokratų, Valstiečių sąjungos ir Šaulių sąjungos nariai. Šiuo požiūriu charakteringa yra aštuoniolikos asmenų grupės byla, kurioje kaltinimai pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 4,10 ir 11 dalis pareikšti buvusiam Lietuvos Respublikos Prezidentui, 1918 metų vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarui Aleksandrui Stulginskiui, kuris nuo 1927 metų tiktai ūkininkavo savo Jokūbavo dvare. Šitoje byloje taip pat buvo kaltinami Stanislovas Šilingas, buvęs Lietuvos Respublikos Teisingumo ministras, buvęs Susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, Švietimo ministras Juozas Tomkūnas už tai, kad 1934 - 1938 metais, būdami Lietuvos fašistinėje vyriausybėje, teikė pagalbą buržuazinėms vyriausybėms, o taip pat už antitarybinę propagandą ir agitaciją. Analogiški kaltinimai buvo suformuluoti ir kitiems aštuoniolikos asmenų grupės nariams: o, būtent, praeityje aktyviai dalyvavo priešrevoliuciniame judėjime, 1919–40 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1919–20 metais dalyvavo kovose prieš Raudonąją armiją, Kraslago lageryje platino priešiškus sovietų valdžiai gandus, kad rusų armija pralaimės kare su vokiečiais (kaltinimai Jonui Mateliui, Kaziui Atkočiūnui, Česlovui Vabalui, Pranui Vizgirdai, Antanui Pošiūnui, Adolfui Šalkauskui). Vertinant tokius kaltinimus baudžiamosios teisės teorijos požiūriu, reikia konstatuoti, kad:

Pirma. Pagal teritorinį principą (baudžiamosios teisės galiojimą erdvėje) valstybė baudžiamosios teisės normas gali pritaikyti už visas baudžiamąsias veikas, padarytas jos teritorijoje. Lietuva į Sovietų Sąjungos sudėtį buvo inkorporuota tiktai 1940 metais, ji nebuvo RSFSR sudėtinė dalis, todėl jokia veika jos teritorijoje negali būti baudžiama pagal Sovietinės valstybės – RSFSR Baudžiamojo kodekso normas. Tačiau šį principą paneigė aukščiau aptarta RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1 dalis.

Antra. Nors, okupavus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, joje buvo neteisėtai įvestas RSFSR Baudžiamasis kodeksas, tačiau jo normos galėjo būti taikomos tiktai tokiems teisiniams santykiams, kurie atsirado po jo įsigaliojimo. Pagal baudžiamosios teisės vieną iš pagrindinių principų nei įstatymo leidėjas, nei teisėjas negali nustatyti įstatymų, numatančių veikos baudžiamumą, atgalinio galiojimo. Išimtį sudaro tiktai kariniai nusikaltimai ir nusikaltimai žmonijai, įskaitant genocidą, kuriems nenustatytas senaties terminas ir už kuriuos baudžiama net gi tais atvejais, jeigu tokia veika nepažeidžia valstybės, kurioje jie buvo padaryti, vidaus įstatymų (JTO „Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai“ 1 straipsnio b punktas. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. „Mintis“, 1991 m. 121 psl.). Nurodytos 18-os asmenų grupės baudžiamojoje byloje visus kaltinamuosius Kraslago prokuroras siūlė sušaudyti. Bylą peržiūrėjo pagal priklausomybę Sovietų Sąjungos Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato Ypatingasis pasitarimas (taip vadinama „Troika“), kurios posėdyje nedalyvavo nei teisiamieji, nei liudytojai. Nors kaltinamieji buvo areštuoti 1941–42 metais, Ypatingasis pasitarimas nuteisė juos tiktai 1952 metais. Dešimt metų jie buvo kalinami be jokio teisinio pagrindo, dešimt kaltinamųjų mirė lageryje taip ir nesulaukę Ypatingojo pasitarimo sprendimo nuteisti kalėti po 25 metus, įskaitant atsėdėtą laiką ir po to ištremti 5 (penkeriems) metams. Tardymo priežiūros skyriaus LSSR valstybės saugumo Prokuratūroje valstybės justicijos 3-os klasės patarėjas A.Kirijenko, peržiūrėjęs 18 žmonių archyvinę baudžiamąją bylą Nr. 42880/3, 1988 metų spalio 20 d. nutarime nurodė, kad, arešto dieną minėti asmenys vyriausybinėse pareigose nedirbo, dirbo savo ūkyje, valstybinėse įstaigose (Juozas Vileišis), konkrečių duomenų apie jo veiklą kovoje su revoliuciniu judėjimu byloje nėra... Dalyvavimas Tautininkų buržuazinėje partijoje ir Šaulių sąjungoje, darbas policijoje, nesant konkrečių prieš revoliuciją kovos faktų, negali būti pagrindas patraukti baudžiamojon atsakomybėn... Todėl nutarė baudžiamąją bylą prieš 18 asmenų nutraukti, nesant jų veikoje nusikaltimo sudėties. Beveik po 50 metų pati okupacinė struktūra pripažino, kad RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu apkaltintų asmenų veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Trumpai aptartoje 18-os asmenų grupės baudžiamojoje byloje atskiromis nutartimis buvo išskirta dar 52 asmenų grupės byla. O kiek iš viso lietuvių be pagrindo buvo apkaltinti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį ir ne tiktai suimtų 1941 metais? Juk RSFSR Baudžiamasis kodeksas Lietuvoje galiojo net iki 1961 m. birželio 26 d. Jo pagrindu buvo represuoti ir sušaudyti Lietuvos Laisvės kovų dalyviai: partizanai ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijai veikėjai. Lietuvių tautos genocidas 1941 metais pažymėtas 470 taip vadinamų politinių kalinių sušaudymu, o lageriuose 1941–43 metais mirties nuosprendis įvykdytas dar 595 kaliniams. Sušaudyti sulaikant, nužudyti tardant, mirė dėl nepakeliamų kalinimo ar darbo sąlygų, dingo be žinios ir mirties bausmės įvykdymo 33 procentai politinių kalinių iš 150.000. Tokia yra kruvina RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnio taikymo okupuotos Lietuvos gyventojams statistika (Vilniaus tribunolo nuosprendis. Vilnius. 2000 m. 144 psl.). Juo pažymėtas ir ketvirtojo Lietuvos Prezidento, Laisvės Kovų Sąjūdžio vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto sušaudymas Maskvos Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26 d. Neseniai „Svobodos“ (Laisvės) radijo laidos dalyviui, rašytojui, istorikui, žurnalo „Zvezda“ redaktoriui Jakovui Gorodinui vienas klausytojas pateikė tokį klausimą: „Ar galima pripažinti genocidu Stalino gulagų sistemą?“ Jis atsakė, kad Stalino gulagų sistema buvo vergiško darbo, o ne žmonių naikinimo sistema. Tokia nuomonė nėra pagrįsta, nes Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 2-asis straipsnis genocidu įvardina ne tiktai kokios nors nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės narių žudymą, bet ir tyčinį sudarymą tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti (Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius. „Mintis“.1991 m. 116 psl.). Ne tiktai 1941 m. birželio mėnesį areštuoti vyrai, bet ir ištremti jų šeimų nariai atsidūrė tokiose gyvenimo sąlygose, kuriomis grėsė mirtis nuo bado ir šalčio, o RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis buvo lietuvių tautos genocido priedanga. Nors asmenys, nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, yra pripažinti nekaltais, jiems suteiktas politinių kalinių teisinis statusas, manyčiau, kad to nepakanka visapusiškam ne tiktai teisiniam, bet ir politiniam represijų pagal jį vertinimui. Įžūlus teisės principų ir teisingumo paneigimas 1941 metais Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje jau septynis dešimtmečius laukia principingo tarptautinio politinio bei teisinio įvertinimo. Tačiau žlugusios Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų tęsėja Rusija atkakliai neigia karo, genocido bei nusikaltimus žmoniškumui, padarytus vardan komunistinės sistemos siekio viešpatauti visame pasaulyje. Galingosios Pasaulio ir Europos valstybės, siekdamos sau naudingų su Rusija santykių, nėra linkusios nuvainikuoti Antrojo Pasaulinio karo nugalėtoją, vadovaujasi akivaizdžiai nehumanišku principu, kad „nugalėtojai – neteisiami“.

Ats. plk. Arūnas DUDAVIČIUS. 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje ir jo įteisinimas valstybės aktais Įvadinė dalis ,,Liaudies“ Seimui 1940 m. liepos 21 d. nutarus prašytis į Sovietų Sąjungą, galutinai aiškėjo sovietinė klasta. Tada 1940 m. liepos 21-23 d. Lietuvos atstovai Berlyne, Berne, Buenos Airėse, Londone, Romoje, Stokholme, Vašingtone, Vatikane,įteikė notas protestuodami prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir okupaciją. Tai buvo pirmas formalus diplomatinis pasipriešinimas, nes Lietuvos vyriausybė nebuto to padariusi Sovietų Sąjungai Lietuvą okupuojant. ,,Savo protestais Lietuvos diplomatiniai atstovai, kurie tada dar visi buvo savo diplomatiniuose postuose, iš vienos pusės formaliai nunuogino prieš visą pasaulį tą sovietinio okupanto mėginimą užmaskuoti jau prieš tai jo įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, iš antros pusės – autoritetingai pažadino pačią lietuvių tautą nepasiduoti nevilčiai ir ruoštis visuotiniam pasipriešinimui jos laisvės žudikams“ (K. Škirpa, Į laisvę. – Nr. 27-64). Nuo to, kaip mes patys vertinsime savo praeitį, kaip iš jos semsimės stiprybės, priklauso Lietuvos valstybės integracija į pasaulio tautų bendriją, jos vieta istorijos puslapiuose, lietuvių tautos ateitis, jos indėlis į pasaulio kultūros lobyną. Ir, žinoma, kiekvieno piliečio dvasinė ir materialinė gerovė. 1941 metų Birželio sukilimas, vėliau – priešinimasis hitlerinės Vokietijos užmačioms, ginkluota kova su sovietiniais okupantais ir pagaliau Atgimimo sąjūdžio veikla yra tautos dvasinis ir politinis kapitalas, kuris tautai suteiks jėgų kurti visuotinės gerovės visuomenę, duos peno kūrybai, pažadins piliečių savigarbos jausmą. Minint 70-ties metų Tautos sukilimo sukaktį, peršasi mintis : sukilimui įvykdyti neužtenka drąsos, reikia konkretaus plano esamoje situacijoje, visuotinio tautos laisvės troškimo ir tikėjimo pergale, nesibaiminant ir gyvybės aukos. Mūsų mažoji tauta, išėjusi į kovą prieš gigantišką SSRS, visa tai turėjo, bet pati situacija kovai buvo labai sunki. Lietuva buvo atsidūrusi tarp dviejų milžiniškų priešų, tarp žiauriausių XX amžiaus diktatorių, pradėjusių žutbūtinę kovą dėl dominavimo pasaulyje. Sąlygos, palankios mūsų mažajai valstybei sukilti, buvo karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžia. Tai ir lėmė Sukilimo sėkmę, bet deja... nacių sukurta situacija netrukus ją aptemdė. Taigi 1941 metų birželio 23 dienos rytą 9 val. 30 min. per Kauno radiją paskelbtas Lietuvių tautos sukilimas prieš nepakeliamą sovietinę okupaciją buvo tikras tautos laisvės troškimo išsiveržimas. Sukilimo priežastys :

- 1940 m. birželio 15 d. Lietuva okupuota be ginkluoto pasipriešinimo; - Lietuvos sovietizacija (naikinama kariuomenė, organizuoti rinkimai į ,,Liaudies seimą”, Lietuva inkorporuota į

SSRS, žmonių sekimas ir areštai, vykdoma valstybinių, visuomeninių ir mokymo įstaigų rusifikacija); - Pravieniškėse, Panevėžyje, Zarasuose, Petrašiūnuose, Ukmergėje, Raseiniuose, Papilėje, Būdavonės miške,

Skaruliuose, Rainiuose ir Červenėje ir kt. žiauriai nužudyti politiniai kaliniai, karininkai, kariai, policininkai, šauliai, kunigai;

- 1941 m. birželio 14-18 d. Lietuvos piliečių (mokytojų, dėstytojų, karininkų, policininkų, šaulių, kunigų, ūkininkų, darbininkų, gimnazistų, medicinos darbuotojų ir kt.) trėmimai į Sibirą.

Voratinklis – tai buvo visapusiškai Rusijoje išbandytas šnipinėjimo ir komunistinio teroro metodas, kurį čekistai pirmoje eilėje panaudojo prieš Lietuvos Katalikų bažnyčią. Kiekvienas kunigas buvo sekamas, verbuojamas, stengiamasi religinėse bendruomenėse sieti nesantaiką. Taip pat buvo parengtas ,,Vadovaujančio sąstato likvidacijos planas“, pagal kurį turėjo būti areštuotas visų partijų ir šaulių aktyvas. Jau pirmomis okupacijos dienomis mokyklose, gimnazijose buvo panaikintas tikybos dėstymas, uždrausti katalikiški žurnalai, laikraščiai, sustabdytas knygų leidimas, nusavintos katalikiškų draugijų, organizacijų bei vienuolynų spaustuvės, katalikiškos mokyklos, sustabdyta įvairių organizacijų veikla. 1940 m. lapkričio 28 d. Lietuvos NKVD komisaras A. Guzevičius išleido garsųjį įsakymą Nr. 0054 su grifu ,,Visiškai slaptai“. Jame buvo įsakyta ,,Sudaryti visų nepatikimų asmenų vardinį sąrašą“, į kurį pateko kunigai, religinis aktyvas, visi asmenys palaikantys korespondenciją su užsieniu, visus kurie dėl socialinės ar politinės praeities, tautinių, religinių įsitikinimų yra priešingi socialistinei santvarkai. Kaip vyko pasirengimas sukilimui? 1940 m. rugpjūčio mėn. įkuriama Lietuvos Nepriklausomybės partija, pradeda veiklą nelegalūs būreliai (,,Lietuvos išlaisvinimo sąjunga“, ,,Krašto mylėtojai“, ,,Laisvės kovotojai“ ir kt.), organizuojamos pilietinės visuomenės akcijos.Platinami atsišaukimai, antisovietiniai lapeliai (,,Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, ,,Šalin komunistų terorą“, ,,Brangūs broliai ir seserys lietuviai nebalsuokite už tuos driskius“), laikraščiai visuomenėje, tarp Lietuvos karių, ruošiama viešoji visuomenės opinija, kaupiami ginklai. Šauliai skubiai nuginkluojami, tiesa, dalį ginklų vis tik pavyko nuslėpti. Šauliai ne visi ir ne visur skubėjo ginklus grąžinti. Rinktinėse ginklai buvo kraunami į sandėlius be tvarkos ir dažniausiai be sąrašų. Kai kuriose rinktinėse bei šaulių daliniuose dingo arba buvo sudegintos ginklų knygos. Parengiama Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis ir atitinkami dokumentai - Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir Atsišaukimas į lietuvių tautą. 1940 m. lapkričio 19 d. Berlyne įkuriamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) - tai nauja vieningoji Lietuvos srovė, kuri apima visų profesijų žmones, įvairaus išsilavinimo, visuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose bei užjūrio šalyse gyvenančius. LAF nariu gali būti kiekvienas, jeigu jis nėra tiesiogiai susijęs su Nepriklausomos Lietuvos praradimu, jeigu jis neveikė prieš Lietuvos tautą, jeigujis vadovaujasi LAF programa, sutinka su drausme ir yra kupinas pasiryžimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sukurti Lietuvoje gerą gyvenimą ir aukščiau iškelia tautos interesus už savo. Įkuriami Kauno ir Vilniaus pasipriešinimo centrai, Pasienio perėjimo punktas Petrikaičių kaime netoli Kretingos, nustatomi ryšiai tarp pagrindinių LAF’o centrų, parengiami žemėlapiai su nurodytomis vietovėmis, kuriose vokiečiai turėtų numesti ginklus ir amuniciją. Taip pat parengiami keli variantaiSukilimo plano. Mjr. Vytauto Bulvičiaus Vilniaus grupės sunaikinimas buvo didelė netektis rengiant sukilimą. 1937 m. mjr. V. Bulvičius pradeda dėstyti karinio parengimo kursą Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1940 m. šį kursą dėsto Vilniaus universiteto studentams. KAM kariuomenės štabas, spaudos ir švietimo skyrius 1939 m. Kaune išleido leidinį pavadinimu ,,Karinis valstybės rengimas“, knygos autorius V. Bulvičius, kuris buvo skirtas Lietuvos visuomenės karinei galvosenai susidaryti. Šis leidinys buvo naudingas mokytojams, šauliams, karininkams, kariams ir visiems inteligentams, kurie rengia paskaitas susijusias su karine politika.

1 skyrius : LAF’AS ĮSIKURIA BERLYNE 1940 m. lapkričio 7 d. pulkininko Kazio Škirpos bute. Berlyno LAF’o vadovybė : Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Klemensas Brunius, Antanas Maceina, Karolis Žalkauskas. Kiti Berlyno LAF’o vadovybės nariai bei pagalbininkai : Bronys Raila, Stasys Raštikis, Rapolas Skipitis, Antanas Valiukėnas. 2 skyrius : LAF’AS įsikuria Kaune 1940 m. spalio 9 d., Kauno LAF’o vadovybė : Leonas Prapuolenis, Pilypas Žukauskas (Narutis), Adolfas Damušis, Juozas Vėbra. Kiti centrinio Kauno LAF’o štabo organizatoriai ir vadovai : Kazys Ambrozaitis, Stasys Jucevičius, Bagdonas Kontrimas, Algirdas Pundzius, Juozas Rudokas, Bronius Stasiukaitis, Vytautas Stonis, Antanas Šapalas, Romas Algirdas Šatas, Vytautas Šuopys (Šuopis), Stasys Tilinskas. Kauno LAF’o kariškių štabas ir jo vadovybė : Stasys Pundzevičius, Mykolas Mačiokas, Narcizas Tautvilas (Ferencas),Antanas Andriūnas, Juozas Jankauskas. Kiti žymesni sukilimo centrai Kaune : Kauno karo komendatūros sukilėlių būrys (Kauno karo komendatūra), Vytauto kalno 5-asis skyrius- Kūno kultūros rūmai, ,,Drobės” fabriko sukilėliai, Šančių sukilėliai (,,Nemuno, ,,Metalo” ir ,,Tilkos” fabrikai), ,,Maisto” fabriko sukilėliai, Petrašiūnų sukilėliai. Vilniaus LAF’AS įsikuria Vilniuje 1940 m. spalio mėn., Vilniaus LAF‘o vadovybė: Vytautas Bulvičius, Juozas Kilius,Aleksandras (Aleksas) Kamantauskas. Kiti aktyvūs Vilniaus antisovietinio pogrindžio centro (LAF’o štabo) dalyviai : Izidorius Andriūnas, Kazys Dabulevičius, Adolfas Eidimtas, Jurgis Gobis, Pranas Gužaitis, Jonas Markūnas, Stasys Mockaitis, Vladas Nasevičius, Mykolas Steponas Naujokaitis, Pranas Padalskis (Padalis), Antanas Petkelis, Balys Puodžiūnas, Juozas Sadzevičius, Antanas Skripkauskas, Jonas Vabalas, Aleksandras (Aleksas) Vainoris, Jonas Valkiūnas, Stasys Žakevičius (Žymantas), Leonas Viktoras Žemkalnis (Landsbergis). Kiti žymesni sukilimo centrai Vilniuje: Vilniaus universitete (Teisės fakultete),Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Pagrindiniai LAF’O ryšininkai, pasiuntiniai ir pagalbininkai : Adolfas Armalis, Bronius Aušrotas, Julijonas Būtėnas, Jonas Dženkaitis, Bronius Michelevičius, Petras Skurauskas, Albertas Švarplaitis, Juozas Vaičjurgis. Kretingos antisovietinio pasipriešinimo centras įkurtas 1940 m. pabaigoje pasienio perėjimo punkto Petrikaičių kaime, Berlyno LAF‘o iniciatyva. Kretingos antisovietinio pasipriešinimo iniciatyvinė grupė : Petras Bortkevičius, Feliksas Putrius, Jonas Ramanauskas, Osvaldas Žadvydas. Sukilimo eiga: 1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. LAF’o štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją : ,,Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sažinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais”. Paskelbtas atsišaukimas į lietuvių tautą, raginant sukilti, sukilo Raudonosios armijos (RA) 29 Šaulių teritoriniame korpuse tarnavę lietuviai kariai Vilniuje, Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, Varėnos ir Pabradės poligonuose. Sukilimas intensyviausiai vyko Kaune, Vilniuje, Panevėžio, Utenos, Mažeikių, Švenčionių, Šiaulių ir Ukmergės apskrityse. Sukilėliams apginkluoti užimami Raudonosios armijos ginklų sandėliai įvairiose Lietuvos vietose – Kaune (Žaliakalnyje, Šančiuose, Linksmadvaryje ir kt.), Vilniuje (Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, Kosčiuškos gatvėje esančiose kareivinėse ir Trakų gatvėje Pionierių batalione ir kt.). Visi kalėjimai buvo prigrūsti politinių kalinių – ,,priešvalstybinių partijų atstovai“, valstybės tarnautojai, mokytojai, karininkai, policininkai, šauliai, ūkininkai, darbininkai, gimnazistai, medicinos darbuotojai. Kauno (3700), Vilniaus (3200), Šiaulių (800), Marijampolės (750) kalėjimuose. Pravieniškių priverčiamojo darbo stovyklose buvo laikoma iki 500 suimtųjų. Iš Kauno pradėjęs plisti sukilimas po visą Lietuvą nuo žūties apsaugojo tūkstančius žmonių. Būtent sukilimo dėka birželio 23-25 dienomis iš kalėjimų buvo išvaduoti apie 3500 kalinių, tarp kurių 2500 lietuvių, 718 lenkų, 168 žydai, 81 rusas ir t.t. Birželio 25 d. į Kauną su specialios paskirties būriu atvyko liūdnai pagarsėjęs SD operatyvinės grupės A vadas, brigadenfiureris F. W. Stahleckeris, kuris inspiravo ir organizavo pirmuosius žydų pogromus Kaune ir kitose Lietuvos vietose. Rezultatai ir išvados: Svarbiausia sukilimo išvada ta, kad buvo paneigta melaginga tezė esą Lietuva savo noru įstojusi į SSRS. Birželio sukilimas buvo ryškus antisovietinis lietuvių tautos veiksmas, ryžtingas mėginimas pasinaudojant karo pradžia nusikratyti sovietinės okupacijos bei atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, kartu formaliai užbėgti už akių nacių okupaciniam rėžimui, nes nacistinė Vokietija pradėjo karą su Sovietų sąjunga, o ne su Lietuvos valstybe. Sutrukdyta Raudonajai armijai laisvai pasitraukti, užimti ginklų ir amunicijos sandėliai, išsaugotas valstybės turtas. Pradėjo veikti valstybinės įstaigos ir vietos valdžia, išsaugota dalis pagrindinių tiltų, gamyklų, įmonių. Sukilime žuvo apie 600 sukilėlių, keletas tūkstančių buvo sužeisti. Sukilėlių visoje Lietuvoje veikė apie 10-15 tūkstančių. Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis ir savo krauju įrodė ryžtą siekti atkurti laisvą Lietuvą. Svarbiausias sukilimo palikimas – tai aktyvi ir pasyvi rezistencija prieš pavergėjus, kuri neužgeso per visą okupacijų laikotarpį ir atvedė iki pat 1990 m. kovo 11 d. Rezistencija... tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus, įtemptas, moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę... Rezistencija – tai privilegijuotas momentas, kuriame žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis. ,,Dar dabar aiškiai matome, kad okupacijos laikų auklėtiniai nevertina rezistentų pastangų išlaikyti Lietuvą Europos žemėlapyje ir taip neigia to laiko kovą dėl valstybingumo“,- dr. Kazys Ambrozaitis, sukilimo dalyvis.

Dėl 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu : Išrašas iš 2000 09 12 LR Seimo posėdžio stenogramos: 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimto ir paskelbto pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu įstatymo priėmimas. Įstatymas priimtas Seimo nariams balsavus 48 už, prieš 0, susilaikė 3. Išrašas iš 2000 09 15 Seimo posėdžio stenogramos : Protokolinio nutarimo dėl Seimo priimto įstatymo priėmimas. Buvo priimtas protokolinis nutarimas, kuriuo įstatymas tebėra nepriimtas. Rezoliucija priimta, Seimo nariams balsavus, už 49, prieš 1, susilaikė 2. Išrašas iš ,,Seimo kronikos” Nr. 25 (164) 2000 09 26 : 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimo ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” pripažinimo LR teisės aktu įstatymo išbraukimas iš priiminėjamų teisės aktų. Įstatymas priimtas bendruoju sutarimu dalyvaujant 58 Seimo nariams. Baigiamasis žodis 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriai ir vadovai tikėjosi pasinaudoti Vokietijos ir SSRS karu ir pamėginti atkurti sovietų sutryptą Lietuvos nepriklausomybę (aliuzija į 1918 m.). Deja, tai nepavyko, ir Lietuva iš vieno okupanto pateko į kito okupanto rankas. Lietuviams beliko tikėtis dar vienos galimybės – kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kils Sovietų Sąjungos ir Vakarų sąjungininkų karinis konfliktas. 1941 m. Birželio sukilimas turėjo ir tebeturi didžiulę reikšmę lietuvių tautai. Sukilimas pademonstravo tautos vienybę kovojant su bendru priešu – sovietiniais okupantais ir jų talkininkais lietuviais. Neabejotina, kad šis sukilimas vėliau paskatino lietuvius burtis į antinacinę resistenciją. 1944 m. pabaigoje prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, antinacinė resitencija peraugo į partizaninį karą su sovietais, kuris vyko net iki 1953 m. Nuslopinus partizaninį judėjimą, antisovietinė rezistencija, gal ne tokiu mastu, vyko iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Pažindami praeitį, suprasime ir dabartį, galėsime tiesti kelią į ateitį. Deja, 2000 m. rugsėjį svarstymai Seime ir po jų vykusi polemika žiniasklaidoje išryškino Lietuvos visuomenės, augusios okupaciniu laikotarpiu, nesupratingumą 1941 m. birželio sukilimui. Politikai parodė savo bejėgiškumą, negarbingai nutraukdami sukilimo teisinį įvertinimą. Žuvusieji sukilime ir likusieji gyvi šaukiasi teisingumo. Ar mes Nepriklausomos Lietuvos piliečiai sugebėsime 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą ,,Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas” įteisinti įstatymu Lietuvos valstybės teisės aktuose. Algirdas ENDRIUKAITIS.

Lietuva susitraukia kaip Onorės de Balzako Šagrenės oda Moriso Ravelio ,,bolero“ tempu 25 metai mūsų istorijoje. Ir vis kartu šalia Rusijos: 25 metai caro rekrūtų kariuomenėje laikas, 25 metų kalėjimo okupantų lagerio bausmė pokario partizanams, netgi gal pasaulyje ir nežinotas toks mielas ir būtas simbolinis jos mielas ir neįprastas 25 rublių sovietinis banknotas. Niekas neištrins Kovo 11-osios datos iš Lietuvos istorijos. Kas dvasiškai pakito Lietuvoje per 25 metus? Kokia dvasia Lietuvoje buvo 1990 metais ir kokia 2015 m.? 1989 metais prie tuometinio kompartijos CK būstinės Černiachovskio aikštėje (dabar V. Kudirkos aikštė) buvo didelis užrašas: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities“. O šiandien J. Erlickas taip apibūdina mūsų tikrovę: ,,Šviesa sklinda šviesos greičiu, o lietuvis slenka – vėžlio. Todėl šviesa ir negali mūs žingsnius lydėt. Tamsoj tiesą pavagia... Ir klaidžiojam ratais, giedodami apie tai, ko nėra.” ,,Lietuvos rytas”, 2006-01-28, p. 1 O ko nėra? Kartais vaizduojama, kad drąsiai rungiamasi už Lietuvą: uždarom Rusijos televiziją, o kasdien Petras Cvirka nuo pjedestalo Vilniuje aiškina, kad Lietuvos pardavimas 1940 metais prisimintinas geru, kad raudonasis komandarmas Jakovas Smuškevičius gerbiamas paminklu Rokiškyje, Ukmergėje švyti revoliucinė skulptūra ,,Vėliavnešiai“ skirta SSRS 60-čiui, kad Žaliojo tilto balvonai yra Lietuvos dvasios penas ir taip toliau, o Laisvės kovų paminklui Vilniuje dar nėra morališkai pribręsta. I. Popiežiaus Pranciškaus žodis apie šiandieninio pasaulio nykimą Požiūris garbingo, laisvo, išdidaus, bebaimio, gilaus mąstymo popiežiaus Pranciškaus akimis. Jo mintys. ,,Mes dabar išgyvename ne tiek permainų epochą, kiek epochos kaitą. Todėl vyksta ir kultūrinės permainos, išryškėja tokie dalykai. Epochos kaita skatina moralinį nuosmukį ne tik politikoje, bet ir finansiniame bei socialiniame gyvenime.“ ,,Lietuvos rytas“, 2014-06-05, Rytai – Vakarai, p. 4-5 ,,Šiandien viskas pajungta konkurencijos ir natūralios atrankos dėsniams, ir stiprieji minta bejėgiais.“ http://www.human-crisis.com/2013/11/blog-post_7316.html 2013-11-30 ,,Man šauna į galvą prieš 15 metų prancūzų vyskupų skelbtas dokumentas. Tai buvo pastoracinis laiškas ,,Reabilituoti politiką“. Jei politikos esmė nėra tarnystė, nebegalima netgi suprasti politikos tapatybės.“ ,,Lietuvos rytas“, 2014-06-05, Rytai – Vakarai, p. 4-5

Kaip vertinti dabar veikiančios Vyriausybės portfelių partinį pasidalijimą pagal principą piniginga ir nepiniginga ministerija? ,,Amžinasis miestas, kuris turėtų būti švyturys visam pasauliui, yra visuomenės moralinio degradavimo veidrodis.“ ,,Lietuvos rytas“, 2014-06-05, Rytai – Vakarai, p. 4-5 Vatikane buvo tradicija per gavėnią popiežiui susitikti su keliais šimtais Italijos politikų ir pareigūnų. Praėjusiais metais susirikusiems puošniems pareigūnams popiežius priekaištavo dėl nedorumo ir korupcijos. Atsisveikinant nei vienam nepadavė rankos, o šiemet tokio susitikimo visai nerengė. ,,Žmonės vertinami kaip vartojimo prekė, skirta panaudoti ir po to nurašoma. Mes sukūrėme ,,vienkartinio naudojimo kultūrą“, kuri mūsų dienomis platinama.“ http://www.human-crisis.com/2013/11/blog-post_7316.html 2013-11-30 ,,Globalizacija, kaip vienakryptis ir pastovus vertybių, praktikų ir gėrybių primetimas, eina ranka rankon su pamėgdžiojimu ir kultūriniu, intelektualiniu bei dvasiniu pavergimu.“ ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67 ,,Tokia globalizacija, kuri visus dalykus padaro vienarūšius, iš esmės yra imperialistinė. Galiausiai ji tampa būdu pavergti žmones.“ ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 67 ,,Socialinė ekonominė krizė ir dėl jos išaugęs skurdas kyla iš neoliberalizmo įkvėptų strategijų, kuris laiko pelną ir rinkos dėsnius absoliučiais parametrais, esančiais aukščiau žmonių ir tautų orumo.“ ,,Savais žodžiais“, Alma littera, 2014, p. 97 ,,/.../ kai kas gina teorijas pagal kurias ekonominis augimas, laisvosios rinkos skatinamas, neišvengiamai atves prie didesnio teisingumo ir didesnės gausos pasaulyje. Ši nuomonė, niekuomet nepatvirtinta faktais, atspindi nebrandų ir naivų tikėjimą tobulumu tų, kurie turi ekonominę galią, o taip pat sakralines dominuojančios ekonominės sistemos galimybes.“ http://www.human-crisis.com/2013/11/blog-post_7316.html 2013-11-30 ,,Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles.“ Enciklika ,,Evangelii gaudium“, ,,Šiaurės Atėnai“, 2014-02-14, p. 3 ,,Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka.“ ,,Evangelii gaudium“, skyrius ,,Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, ,,Šiaurės Atėnai“, 2014-02-14, p. 3 Kitų mintys ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ Luigi Bonazzi, arkivyskupas Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11). ,,Kuriasi žmonių padermė, neturinti buvusios kultūros identiškumo, o kunkuliuojanti jų aistros prigimtis – pasaulio aušra, sutinkanti sugiedoti himną marui, pagerbiat destrukciją kaip pagrindinį, galutinį ir norimą kūrimo tikslą.“ Aleksandras Neklesa, INTERLOS – Intelektualioji Rusija grupės vadovas ,,Nezavisimaja gazeta“, 2014-10-29, 10 Štai pasaulis, štai Europa, kurios esmės negeba ar nenori suvokti mūsų valdžios vyrai ir žiūri baudžiauninko akimis į pasaulio galinguosius. Ką rinktis? Kontrolinis klausimas: ar gali lietuvių tauta ir valstybė išlikti bestuburės valdžios vedama tokiame pakrikusiame pasaulyje pastumdėlio padėtyje? Kaip mes galvojome prieš 25 metus apie suverenitetą? II Liberalai kaip Lietuvos nelaimė Atsisakoma suverenios valstybės. Lietuvos Seime įkuriama Europos federalistų Sąjunga Lietuvoje. Įsiklausykime: ne Lietuvos, o Lietuvoje, t. y. jau kaip Europos federacijos siekio padalinys. Seimo Europos informaciniame centre platinamas liberalo P. Auštrevičiaus paruoštas Europos federacijos lankstinukas su užrašu: ,,Viena konstitucija ir viršnacionalinės institucijos“. Ir aktyviai dalijamas iš visos Lietuvos atvažiuojančioms moksleivių ekskursijoms. Ar lieka himno Lietuva Tėvynė? Rengiamos paneuropinės partijos parlamentų rinkimuose. Pavyzdžiui, visų šalių Europos socialdemokratai sudarys vieną

sąrašą rinkimuose į Europos parlamentą. Sakysim, G. Kirkilas galės balotiruotis Vokietijoje, o vokietis Hansas – Lietuvoje. Projektas yra, pradžioje tik pusei kandidatų. Paskelbtas septynių Lietuvos federalistų 2014 m. pareiškimas dėl Europos Konvento sušaukimo Europos valstybių sąjungos pavertimui į Europos federaciją. Pasirašė L. Andrikienė, E. Zingeris, K. Masiulis, P. Auštrevičius, G. Kirkilas, J. Požėla, J. Olekas. L. Andrikienė studentams ir moksleiviams organizuoja konkursą ,,Europa – mano namai“. Viskas nuoseklu: himnas ,,Lietuva – Tėvyne mūsų“ – jau tik tolima istorija, suverenitetas ir konstitucinė norma ,,nepriklausoma“ atvirai ignoruojama ir peržengiama? ,,Europos ateitis yra gilesnė integracija. Ateis laikas – šiandien dar sunku pasakyti, kada, - kai turėsime kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas.“ Algirdas Šemeta, eurokomisaras ,,15 min.“, 2012-12-14, p. 4 Vykdomos tarptautinės moksleivių apklausos tokiais klausimais: pirmiausia save suvokiu kaip Europos pilietį, o tik po to – kaip savo šalies pilietį, jaučiuosi ES dalimi, didžiuojuosi, kad mano šalis yra ES narė, o ne sava. Dar teikiamas šnipinėjantis klausimas: ar moksleivis dalyvavo organizacijose, puoselėjančiuose tautiškumą? Hermanas Van Rompėjus, Europos prezidentas, Berlyne 2014 m. lapkričio 9 d. pareiškė, kad tokios sąvokos kaip ,,tauta‘ ir ,,tėvynė“ turi atsidurti savartyne. Po 20 dienų jis buvo Vilniuje, Valdovų rūmuose ir niekas iš Lietuvos vadovų nedrįso jo apie tai paklausti ar paprieštarauti. Ir ką tai galėtų reikšti? 2013 metais 17 asmenų grupė, kurios intelektualinis pajėgumas kelia daug abejonių, ES vadovybės pavedimus parengė 4 puslapių ,,Naująjį Europos naratyvą“, kuriame teigiama, kad ,,Europa kaip pasaulėžiūra ir organizmas“, ,,Kad susiformuotų naujas politinis derinys“, kad ,,Renesansą ir kosmopolitizmą laikome dviem kultūriniais idealais, kurie gyvybiškai svarbūs šiandienos ir rytdienos Europai.“ Tautinių valstybių naikinimas be neapibrėžtos kultūros ir galutinio tikslo. O mūsų konservatoriai, neva nuo Sąjūdžio laikų nešantys tautiškumo ir nepriklausomybės vėliavą, šiandien su liberalais dalinasi jų išmintimis ir laidoja išsvajotą ir krauju pasiektą nepriklausomybę. ,,Netikiu valstybe, kaip moralės skleidėja ir gynėja.“ Gintaras Steponavičius, Seimo narys ,,Veidas“, 2014-05-06, p. 21 ,,Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad kiekvienas žmogus yra laisvas siekti savo asmeninės laimės ir nėra įpareigotas atlikti lažą savo tėvynainių naudai.“ Remigijus Šimašius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas ,,Kauno diena“, 2002-05-09, p. 14

,,Kai alga yra 5 tūkstančiai litų, į valstybinį sektorių papuola bepročiai arba vagys.“ Eligijus Masiulis, Seimo narys ,,Lietuvos rytas“, 2010-11-04, p. 1

,,Teisingumo ministras R. Šimašius į politiko postą atėjo iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kurį reiktų vadinti valstybės likvidavimo institutu, prezidento pozicijos. Man iki šiol lieka mįslė, kaip antivalstybinio darinio vadovas gali tapti šalies ministru. Juk jis mus nuolat tikino, kad valstybė yra blogis ir kad rinka yra universalus, taip pat ir viešojoje sferoje (švietime, sveikatos apsaugoje, viešajame administravime ir t.t.) taikytinas režimas, kad mokesčiai yra našta visuomenei, o ne investicija į civilizuotą žmonių gyvenimą (su teismais, keliais, mokyklomis).“ Povilas Gylys, profesorius, Lietuvos politikas www.delfi.lt, 2011-05-11 ,,Partijos turi labai ryškiai suformuluoti proeuropietiškas pozicijas. Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalinius junginius, kurie kartais kelia galvą.“ L. Linkevičius, užsienio reikalų ministras ,,Respublika“, 2013-09-03 Pagal šią L. Linkevičiaus idėją, liberalų kosmopolitizmą konservatoriai pasielgė ir sudorojo kaip ,,valstybės niekadėjus“ Seime - K. Uoką ir G. Songailą. Tai vėžio simptomas. ,,Iš konservatorių akiračio dingsta supratimas, kad istorinės savimonės nupolitinimas yra liberalų politinės programos dalis. Nupolitindami istoriją, jie kartu pasirašo ideologinės kapituliacijos aktą.“ Alvydas Jokubaitis ir Raimundas Lopata, profesoriai ,,Lietuva kaip problema“, Vilnius, 2014, p. 108

Estijos Konstitucijos preambulėje užrašyta: ,,Valstybė turi užtikrinti estų tautos, kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams”. (2007-02-20). Ar yra koks nors panašus teisės aktas Lietuvoje? Lietuvos konservatoriai pasidalino valdžią su liberalais, kurių programoje yra atviras Lietuvos valstybės likvidavimas. Juos tenkina panaudos teisė valdyti Lietuvos teritoriją. Pasakyk, kas yra tavo draugai ir aš pasakysiu kas esi tu. Liberalai kaip ir Kapsukas 1918 metais Leninui, taip dabar megamonopolijom parduoda Lietuvos suverenitetą. O gal ir Kapsukas norėjo gero Lietuvai iš galingos ir turtingos Rusijos. Jis spėjo numirti, o šiaip jo laukė Z. Angariečio sušaudymo 1940 m. gegužės 15 d. likimas, mėnesį iki Lietuvos okupacijos. Lenkija gynė savo interesus ratifikuojant 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutartį 2008 m. balandžio 1 d. priimtu Lenkijos Seimo nutarimu: ,,Lenkijos Respublikos Konstitucijos, kuri yra aukščiausias Lenkijos Respublikos teisės aktas, nuostatos dėl jos teisinių galių viršenybės turi galiojimo, taip pat visų jos valdžios institucijų viešo jų taikymo pirmenybę Lenkijos Respublikos teritorijoje prieš tarptautinių sutarčių nuostatas, taip pat tarptautinių organizacijų tų sutarčių pagrindu leidžiamus aktus, tarp jų – prieš Lisabonos sutartį, Europos Sąjungos sutartį, Europos Sąjungos sutartį funkcionavimo ir Europos atominės energetikos bendrijos steigiamąją sutartį, kaip ir prieš kiekvieną aktą, sukurtą arba galiojantį remiantis šiomis sutartimis.“ Kontrolinis klausimas: kas įgaliojo Lietuvos Sąjūdžio – konservatorių lyderius likviduoti Lietuvos suverenitetą ir peržengti Lietuvos Konstitucijos 1-jį straipsnį? III. Lietuvos valdžia Britanijos profesorius Kolin Krauč tvirtina: ,,Postdemokratinė visuomenė ir toliau išlaikys visus demokratijos bruožus: laisvus rinkimus, konkuruojančias partijas, laisvus viešus debatus, žmogaus teises, atitinkamą skaidrumą valstybės veikloje. Bet politikos energija ir gyvenimiška jėga sugrįš ten, kur buvo ikidemokratinėje epochoje – negausiam elitui ir turtingoms grupėms, susikoncentravusioms aplink valdžios centrus ir siekiančioms gauti privilegijas iš jų.“ (,,Postdemokratija“, Maskva, 2010, 9 psl.). Lietuvos partijų metinis biudžetinis finansavimas yra 19 mln. litų, 125 tūkstančiai vienam Seimo nariui per metus. Pusė milijonų litų per 4 metų parlamentinę kadenciją vienam Seimo nariui. Jis gauna Seimo nario algą ir tegul pagal savo norą idealistiniu darbu veikia toliau. O šiuo atveju gaunasi pelningo politinio verslo finansavimas, t. y. pinigai, o juos galima naudoti ir piktam darbui panaudoti. Ką reiškia 145 dienų Seimo nario atostogų trukmė? Tautai dirbti reikia! Partijos veikia politinio verslo principu. Kur idealizmas, pagarba istorijai? Kartoju: ką reiškia popiežiaus Pranciškaus žodžiai Lietuvos politikams ir seimūnams: ,,Politika yra kilni veikla.“ Partizanai guldė galvas, dabar politikai rungiasi už pelningus postus ir postelius. Konservatoriai tautai aiškino, kad Lietuva yra Baltijos tigras, ,,Drąsi šalis“. Taip, Lietuva lyderiauja savižudybėse (30 tūkst. per nepriklausomybės laikotarpį), alkoholizme turime trečią vietą pasaulyje, pirmaujame kalinių skaičiumi, pirmą vietą pasaulyje turime su emigracija, t. y. tikrai esame pasaulio emigracijos tigras. Tuo pat metu konservatoriai išmeta ,,Globalios Lietuvos“ programą kaip pasaką ar svajonę laisvalaikiui. ,,Globali Lietuva – tas pats, kas sveikas širdininkas po trijų infarktų. Nėra jokios globalios Lietuvos ir nebus. Lietuva yra lokali. Arba ji bus čia, arba jos nebus iš viso. /.../ „Globali Lietuva“ – vienas tokių inhaliacinių anestetikų. Bet ir jis po 5–6 metų neveiks. Jei nesukursime stiprios Lietuvos čia.“ Rimvydas Valatka, signataras, 2014-01-05. http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/rimvydas-valatka-globali-lietuva-o-gal-vis-delto-ji-lokali-500-396479 Pacituosiu filosofą A. Šliogerį, kuris kažkada yra pasakęs: ,,Juo didesnis patriotas, tuo didesnis idiotas“. O 2014 metais jau pasakė atvirkščiai: ,, Buvau vienas iš tų kvailių, kurie steigė Liberalų partiją. Dabar aš taip ir sakau: buvau kvailys!“ ,,Respublika“, 2012-05-17, p. 3 Ką A. Šliogeris kalba šiandien apie Lietuvą? ,,Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė.“ Arvydas Šliogeris, filosofas ,,Nerimas“, Tyto alba“, Vilnius, 2012, p. 76 ,,Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“ Arvydas Šliogeris, filosofas ,,Nerimas“, Tyto alba“, Vilnius, 2012, p. 87

,,Jokia bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir tikėtis išlikti, jeigu ji neturi dviejų pamatinių dalykų: nerašyto garbės kodekso (ne vadinamųjų įstatymų ir teisės kodeksų) ir kritinės masės žmonių, šį garbės kodeksą įkūrinančių, saugančių ir ginančių savo laikysena, elgesiu ir kalbėsena.“ Arvydas Šliogeris, filosofas ,,Nerimas“, Tyto alba“, Vilnius, 2012, p. 86 ,,Korupcijos lyderiai jau yra virtę visuomenės elitžmogiais, vadinamaisiais politikais, tiksliau pasakius, aukštesniojo ešelono biurokratais, nes reikia bent sykį aiškiai pasakyti, kad jokių politikų klasikine šio žodžio prasme Lietuvoje nėra nė kvapo.“ Arvydas Šliogeris, filosofas ,,Nerimas“, Tyto alba“, Vilnius, 2012, p. 84 Vienas klaikus simptominis pavyzdys: mušami žmonės Garliavoje, o Seimo narei N. Venskienei pateikiama 14 kaltinimų! Įvertinkime tik vieną: ,,Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą.“ Raganų medžioklės laikai. (,,Lietuvos rytas“, 2015-01-09, 5) ,,Seime įsitikinau, kad šitie politikai nepajėgūs ne tik spręsti valstybės esminių sisteminių ir giluminių problemų – dauguma jų net nepajėgūs jų suvokti. Politinės partijos daugiausia yra tapusios įdarbinimo ir verslo klubais, kuriuose svarbiausi yra interesai ir viešieji ryšiai, o valstybės valdymui ir reikalams skiriama mažoji dalis dėmesio bei laiko. Nėra kompetencijos, atsakomybės, tęstinumo.“ Stasys Jakeliūnas, iki 2015 m. buvęs premjero patarėjas http://jakeliunas.lt/demesio-centre-pokalbis-su-buvusiu-ministro-pirmininko-patareju-s-jakeliunu/ 2015-01-15 ,,Dingo žodžiai ,,tautos interesai”, anksčiau budėdavę kiekvienoje sąjūdinėje prakalboje, palengva - dabar, kaip tik šiuo metu, dingsta žodžių junginys ,,Lietuvos interesai”. Jį keičia ,,integracija į ES”, o galiausiai jis išmetamas gatvėn kaip per dešimtmetį pasenęs sendaiktis. Nors greičiau dėl to, kad ,,lietuvių tauta” ar ,,Lietuvos interesai” politiškai nekorektiški pasakymai, - ką pagalvos Vakarai?“ Gintaras Beresnevičius, religijotyrininkas, etnologas ,,Šiaurės Atėnai”, 2002-06-22 Europos visuomenės antibendrumas: ,,O jų individualizmas yra siaubingas. Nes Europa yra individualizmo tėvynė. Čia jis atsirado ir čia jis numirs. Tai tokia yra Europa ir mums ten jokios vietos nėra.” Sigitas Geda, poetas ,,Lietuvos aidas”, 2002-02-07, p. 10 ,,Triumfuoja vienareikšmis, asociacijų ir simbolinių prasmių atsikratęs prekės ženklas.“ Arūnas Spraunius, žurnalistas, ,,Kultūros barai“, 2014, nr. 12, 11 Jeigu Prancūzijos intelektualų manifestas (Umberto Eco, Levi, Rušdi ir kiti) tvirtina, kad Europoje ne katastrofa, o Europa miršta, tai kaip tai gali atrodyti Lietuvai? Lietuvių tautos ir valstybės išlikimo egzistenciniai klausimai paprastai neužduodami. Viskas suvedama į pakrikusios ir demoralizuotos Europos priekabos statuso buvimą. R. Geitsas, buvęs JAV gynybos ministras, į klausimą ,,Ar manote, kad šiuo metu didžiausią pavojų JAV nacionaliniam saugumui turi Rusija?“ atsakė: ,,Manau šiuo metu pati rimčiausia JAV nacionalinio saugumo grėsmė – tos dvi kvadratinės mylios kuriose išsidėstęs Kapitolijus ir Baltieji rūmai.“ Robertas Geitsas, buvęs JAV gynybos ministras (http://human-crisis.com/p/blog-page_27.html, 2014-05-18 Ar negalima manyti, kad Lietuvoje yra ne panašiai. Tauta mulkinama pažadais ir valerijono lašais arba, kaip sako liberalai, pasiėmę iš Russkoje radijo šūkį ,,Vsio budet chorošo“ – viskas bus gerai! Norint sukilti, reikia nusiimti grandines. Kodėl taip yra? ,,Prisimenu sėdėjom Lenino aikštėj. Užsimerk ir išsižiok, - pasakiau. Tu užsimerkei ir išsižiojai. Aš nuėjau. Vakar išvydau tave Nepriklausomybės aikštėj. Dvidešimt metų praėjo...O nėmaž nepasikeitei.”

,,Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“ Arnoldas Toinbi, britų istorikas P. Bjukinenas ,,Ant žūties krašto“, Act, Maskva, 2006, p. 8

Juozas Erlickas, rašytojas. ,,Apreiškimai”, Tyto alba, Vilnius, 2009, p. 101

Kontrolinis klausimas: ,,Ar gali nesusigaudanti, iškrypusi, nusigyvenusi, praradusi istorinę atmintį Lietuvos valdžia atsisakyti savo noru tik administruoti Lietuvos teritoriją? IV. Išvados

1. Primirštama ir prievartaujama tautinė savimonė, laisvės kovų istorija. 2. Nevertinamos pasaulio dvasinės degradacijos raidos tendencijos, o brukamas Lietuvos suvereniteto atsisakymas. 3. Liberalai yra patys pavojingiausi ir klastingiausi valstybės suvereniteto naikintojai. 4. Partijos, kaip politinio verslo dariniai, išsigimė ir joks jų pataisymas neįmanomos. 5. Partijų elitą tenkina teisė administruoti Lietuvos teritoriją klastingų ir galingų nudvasintų liberalizmo ir globalizmo

internacionalo materializmo lazda. 6. Valstybės ir tautos orumą gali išgelbėti tik drąsi ir nauja nedelsiama išlikimo banga.

Du kontroliniai klausimai: 1. Prancūzijos prezidentas Sarkozy ne vieną savo svarbią kalbą baigdavo žodžiais: ,,Tegyvuoja Prancūzija!“. Kuris Lietuvos politikas yra taip per 25 metus pasakęs?

2. Lietuvos valstybę XX amžiuje kilnia dvasia kūrė, o ir miškuose krauju gynė idealistai. Kiek idealistų yra šios dienos Seime?

Tai ir yra šuns užkasimo vieta.

REZOLIUCIJOS „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ KONFERENCIJA Vilnius, 2015-05-22

Konferencijos organizatoriai: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai, Istorinės atminties ir valstybingumo tvirtinimo

visuomeninės tarybos nariai, dvidešimt septynių nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai.

Į konferenciją pakviesti ir dalyvauja Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos Politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Sąjūdžio taryba ir kitų visuomeninių bei politinių organizacijų nariai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai, signatarai, Seimo nariai.

Išklausiusi perskaitytus pranešimus, konferencija konstatuoja: Lietuvos komunistų partija (LKP), kaip SSRS komunistų partijos (SSKP) padalinys, – politinė organizacija, veikusi

Lietuvoje 1918–40 m. antivalstybiniame pogrindyje, sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.) kaip valdančioji ir vienintelė oficiali, save pripažįstanti partija, rėmėsi K. Markso, F. Engelso, V. Lenino, J. Stalino pseudomokslinėmis teorijomis, komunistine sistema ir komunistine smurto ideologija, kuriomis pagrindė diktatūrą bei veikė SSKP srities organizacijos teisėmis.

SSKP organizavo ir per jai pavaldžias represines struktūras vykdė tautinį, religinį, socialinį, politinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui. Tokios politikos esmė: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešas turi būti sunaikintas. LKP buvo fizinio ir kultūrinio genocido Lietuvoje aktyvi vykdytoja.

Lietuvos komunistų partija – antinacionalinė, antivalstybinė jėga, Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos (SSRS) Sovietų sąjungos Komunistų partijos nusikalstamos politinės organizacijos padalinys, besąlygiškai veikęs sovietų imperijos diktatūrinės valdžios interesams, organizavusi ir įvykdžiusi šias SSRS okupacinės valdžios priemones:

Lietuvos gyventojų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, o taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, sovietizaciją, visuotinę vagystę – suvalstybinimą, nusavinimą, bankų ir žemės nacionalizaciją ir konfiskaciją, kolektyvizaciją, nuskurdinimą, priverstinę emigraciją, mobilizaciją į SSRS kariuomenę, nutautinimą, rusifikaciją, kolonizaciją, nacionalinio ūkio įjungimą į Sovietų sąjungos ekonomiką, militarizavimą, administracinio valdymo centralizaciją ir biurokratizaciją, demoralizaciją, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą, dvasinę prievartą, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą, šnipinėjimą.

Šias priemones LKP įgyvendino panaudodama SSRS represinę instituciją (NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) bei SSRS ginkluotąsias pajėgas.

Dėl LKP nusikalstamos (politine ir kriminaline prasme) veiklos Lietuva neteko trečdalio gyventojų. todėl LKP nusikaltimams prieš lietuvių tautą senaties negali būti. Nusikaltimų pobūdis ir mastas laikytinas LKP karu prieš Lietuvą ir jos gyventojus.

LKP atliko pagrindinį vaidmenį talkinant sovietų okupantui aneksuoti Lietuvą, aktyviai veikė slopinant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekį.

LKP okupuotoje Lietuvoje įtvirtino diktatūrą ir totalitarinį režimą, įgyvendino SSRS valdymo modelį. LKP Lietuvoje 1940–1990 m. veikė kaip okupacinio režimo pagrindinė politinė atrama, o po Nepriklausomybės

atkūrimo – pagrindinė valstybingumui besipriešinanti jėga. LKP nariai 1940–1941 m., 1944-1953 m. tiesiogiai dalyvavo Lietuvos gyventojų genocide, o vėliau prisidėjo

vykdant SSKP organizuotas naikinamąsias priemones okupuotoje Lietuvoje. Ypač išskirtina kolaborantinė veikla tų LKP narių, kurie gavo atlygį už darbą LKP ir slaptųjų tarnybų struktūrose.

LKP veiklos metodai yra korupcijos, privilegijuotumo, melo ir neteisingumo, kaip visuomenę iš pagrindų ardančių reiškinių, padarinys, išlikęs iki šių dienų. Šis LKP valdžios palikimas stabdo nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą.

LKP tautinio atgimimo metais neįvardijo ir nepasmerkė savo nusikaltimų, nors prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) buvo pažadėjusi tai padaryti.

LKP nariams ir jų šalininkams Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) sužlugdžius desovietizacijos-dekomunizacijos procesą, buvo apsunkintas valstybės atkūrimas ir jos raida;

LKP padarė neatitaisomą žalą Lietuvai ir jos žmonėms. Konferencijos pirmininkas ................................Jonas Burokas

Konferencijos „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ REZOLIUCIJA Dėl SSKP ir jos padalinio LKP vertinimo Vilnius, 2015-05-22

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime.

Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija kartu pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas.

Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

- įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti (pareigybių sąrašas – priede);

- pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

- kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu; - Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos

padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Rezoliucija priimta vienbalsiai. Konferencijos pirmininkas ................................Jonas Burokas

PRIEDAS prie 2015-05-22 konferencijos rezoliucijos (Konferencija2)

Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir jai pavaldžių okupacinio režimo institucijų struktūrinis pareigybių sąrašas nuo LKP legalizavimo 1940 m. iki uždraudimo 1991 m.

Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (VKP(b) Centro Komiteto (CK) Lietuvos biuras, LKP CK nariai ir kandidatai, LKP CK biuro nariai ir kandidatai, LKP CK Prezidiumo nariai, LKP CK sekretoriai ir jų padėjėjai, LKP CK instruktoriai, skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai, sektorių vedėjai ir jų pavaduotojai, LKP CK Revizijos komisijos nariai ir kiti LKP CK darbuotojai, gavę darbo užmokestį už komunistinę veiklą;

LKP sričių, apskričių, valsčių, miestų, rajonų komitetų nariai, biurų nariai, sekretoriai ir jų padėjėjai, instruktoriai, skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai, sektorių vedėjai ir jų pavaduotojai, Revizijų komisijų pirmininkai ir kiti komitetų darbuotojai, gavę darbo užmokestį už komunistinę veiklą;

LKP pirminių-partinių organizacijų sekretoriai ir jų pavaduotojai, įmonių ir įstaigų partinių komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai; partinių komisijų pirmininkai;

Visi LKP nariai masinių represijų ir teroro laikotarpiu 1940–53 m.; Lietuvos SSR Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) visų lygių sekretoriai ir kiti etatiniai darbuotojai,

komjaunimo operatyvinių būrių vadovai; Lietuvos SSR Liaudies Seimo delegacijos paduoti prašymą SSRS Aukščiausiajai Tarybai dėl Lietuvos SSR

priėmimo į SSRS sudėtį nariai; Lietuvos SSR Liaudies seimo nariai-deputatai, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos nariai-deputatai,

Prezidiumo nariai, Prezidiumo pirmininkai ir jų pavaduotojai, sekretoriai, struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai; SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai nuo Lietuvos SSR, išskyrus tuos, kurie išrinkti po Lietuvos

persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo; Lietuvos SSR Liaudies vyriausybės nariai, Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) nariai (komisarai),

Lietuvos SSR Ministrų tarybos (MT) nariai (ministrai), šių institucijų pirmininkai, jų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, narių, komisarų, ministrų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, Prezidiumo nariai, šių institucijų struktūrinių darinių (ministerijų ir kt.) vadovai ir jų pavaduotojai;

Lietuvos SSR vietinių Darbo Žmonių Liaudies Deputatų Tarybų (DŽLDT) visų lygių (sričių, apskričių, valsčių, apylinkių, miesto tipo gyvenviečių, miestų, rajonų) pirmininkai, jų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai;

Lietuvos SSR vietinių DŽLDT visų lygių (sričių, apskričių, valsčių, apylinkių, miesto tipo gyvenviečių, miestų, rajonų) vykdomųjų komitetų pirmininkai, pavaduotojai, sekretoriai, valdybų, skyrių viršininkai, pavaduotojai ir kitų struktūrinių padalinių vadovai;

LKP patvirtintos visų lygių Lietuvos SSR oficialiosios privilegijuotosios nomenklatūros (vardinio pareigybių sąrašo) nariai;

Lietuvos SSR valstybinių komitetų pirmininkai, pavaduotojai; Visų lygių agitatoriai, propagandininkai-lektoriai; Ginkluotų sovietinių aktyvistų (komunistų, komjaunuolių, tarnautojų ir kt.) darinių (grupių, būrių) nariai,

dalyvavę partizanų naikinime, trėmimuose ir kitose okupacinės valdžios operacijose, taip pat kolūkių apsaugoje; Visų lygių teismų pirmininkai, teisėjai, prokuratūrų vadovai, prokurorai, konkrečia veikla prisidėję prie

pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvių persekiojimo ir baudimo, nepriklausomybės siekio slopinimo; Sovietinės žiniasklaidos priemonių vadovai, redaktoriai, pavaduotojai, atsakingieji sekretoriai, vykdę ideologinę

kontrolę, padėję įgyvendinti nutautinimo politiką, varžę žodžio laisvę, skleidę ateizmą, utopinio komunizmo idėją; Mokslo, mokymo, švietimo institucijų ir įstaigų vadovai ir jiems pavaldūs darbuotojai, pasižymėję sovietizuojant

visuomenės sąmonę; Vyriausiosios literatūros valdybos (Glavlit), Religinių kultų reikalų tarybos, Savanoriškos draugijos armijai,

aviacijai ir laivynui remti, Meno reikalų valdybos, Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto, Užsienio reikalų komisijos, Nacionalizavimo ir turto konfiskavimo komisijų, Ištremtųjų turto aprašymo komisijų, Vakarų radijo laidų trukdymo stočių, Centrinės rinkimų komisijos, Lietuvos SSR Ateizmo muziejaus, Lietuvos SSR Revoliucijos muziejaus, Aukštosios ir kitų partinių mokyklų, Marksizmo-leninizmo universitetų ir kursų, Politinio švietimo įstaigų, Partijos istorijos instituto prie LKP CK vadovai ir pavaduotojai, šių įstaigų struktūrinių padalinių vadovai, LKP pavaldžių organizacijų politinių skyrių viršininkai, pavaduotojai, visų institucijų ir struktūrų politiniai vadovai, pavaduotojai, ūkinių struktūrų vadovų pavaduotojai politiniams reikalams.

Išlygos taikytinos tiems, kurie pareigų ėjimo metu bendradarbiavo su pasipriešinimo (rezistencijos) organizacijomis ar struktūromis ir vykdė jų specialias užduotis, aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio, kitų demokratinių organizacijų veikloje.

Čia dera pavardyti dalies labiausiai pasižymėjusių kolaborantų sąrašą:

Georgijus Bacharovas, Juozas Bartašiūnas, Feliksas Bieliauskas, Petras Cvirka, Karolis Didžiulis, Nachmanas Dušanskis, Alfonsas Gailevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Aleksandras Guzevičius, Mykolas Junčas-Kučinskas, Judita Komodaitė, Fridis Krastinis, Kostas Kubilinskas, Kazimieras Liaudis, Jonas Macijauskas, Juozas Maniušis, Juozas Markulis, Leonardas Martavičius, Icikas Meskupas, Vladas Niunka, Eduardas Ozarskis, Justas Paleckis, Juozas Petkevičius, Kazimieras Preikšas, Bronius Pušinis, Antanas Raguotis, Alfonsas Randakevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Romas Šarmaitis, Jonas Šimkus, Motiejus Šumauskas, Mečislovas Taurinskas, Danielius Todesas, Antanas Venclova, Jonas Vildžiūnas, Vincas Vitkauskas, Genrikas Zimanas, Juozas Žiugžda.

Konferencijos pirmininkas ................................Jonas Burokas

Konferencijos „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ REZOLIUCIJA dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtvirtinimo teisės aktu Vilnius, 2015-05-22

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuva ir prasidėjus terorui, imtasi aktyvių veiksmų prieš totalitarinį režimą, siekiant atstatyti Nepriklausomą Lietuvą. Susidarius palankioms aplinkybėms, 1941m birželio 22 d. prasidėjo visuotinis ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietų valdžią ir okupacinę kariuomenę, per Kauno radiją birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis. Per kelias dienas sukilėliai iš kalėjimų paleido belaisvius, perėmė svarbiausius strateginius objektus ir faktinę valstybės kontrolę. Tiesa, neapsieita be aukų – žuvo per 2000 sukilėlių. Šiai kilniai lietuvių tautos valiai nebuvo lemta išsipildyt – sovietinę okupaciją pakeitė nacistinis režimas. Nemaža dalis sukilėlių atsidūrė nacistiniuose lageriuose, dalis juose žuvo. Pasibaigus karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą sukilimo vadovybė ir sukilėliai buvo apkaltinti holokaustu, lietuvių tautą bandoma vadinti net žydšaudžių tauta. Birželio sukilimas tapo faktine ginkluoto Lietuvos partizaninio ir rezistencinio judėjimo pradžia, lėmusi ir Lietuvos valstybės atkūrimą.

2000 m. rugsėjo 12 d. LR Seimui buvo pateiktas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 d. priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės Šis opus Lietuvai klausimas lieka atviras iki šiol. Likę gyvi 1941m. sukilėliai, visuomeninių organizacijų atstovai lankėsi pas visus valstybės vadovus šiuo klausimu, buvo pažadėta artimiausiu metu tai išspręsti, tačiau iki šiol tyla – stabdo su žydų žudynėmis siejamas šešėlis. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek JAV kur sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybė vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti.

Labai gėdingai atrodė Kaune J. Brazaičio palaikų perlaidojimas Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, kai pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas su kariniu padaliniu „Kęstutis“ kūrėjo, patriotiško valstybininko, garbingos asmenybės laidojimo apeigose nedalyvavo valstybės vadovai.

Konferencijos dalyviai, naujų grėsmių valstybei akivaizdoje, laiko būtinu: - 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai

įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu, nustatyti tam minėtiną dieną. Rezoliucija priimta vienbalsiai. Konferencijos pirmininkas Jonas Burokas Konferencijos „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ REZOLIUCIJA dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo Vilnius, 201-05-22

Prieš Tikinčiųjų Teisėms ginti Komiteto narį kunigą Juozą Zdebskį KGB agentai naudojo įvairias teroristines

priemones. 1972 m. kalėjimo kameroje buvo surengtas kenksmingas radiacinis apšvitinimas. Paleistas iš kalėjimo, spalio mėnesį Marijampolėje buvo sumuštas iki sąmonės netekimo. Jo paties liudijimu, du kartus buvo sudarytos mirtinai pavojingos avarinės situacijos – stambius metalinius strypus metant į lenkiamo jo automobilio priekinį stiklą.

1980 m. birželio 19 d. Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas majoras Juozas Petkevičius į Maskvą TSRS KGB 5 valdybos viršininkui F.D.Bobkovui siuntė raštą „Apie kunigo Zdebskio kompromitaciją“ ir prašė atitinkamo leidimo: Siekiant nutraukti „Akiplėšos“ (J. Zdebskio) veiklą, sustiprinti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, manome, kad tolesniam objekto sukompromitavimui būtina prieš jį panaudoti spec. priemonę. Prašome jūsų pagalbos nurodytai priemonei įgyvendinti.

Spec. Priemonė prieš J.Zdebskį buvo panaudota 1980 m. spalio 3 d., siekiant visuomenėje paskleisti mitą apie neva venerine liga susirgusį kunigą. Kūno nudeginimui ant automobilio sėdynės buvo išpilta odą ir poodinį sluoksnį

pažeidžianti medžiaga – ipritas arba sierinis ipritas. Kauno klinikų medikams buvo duotas nurodymas konstatuoti kunigui venerinę ligą, tačiau sąžiningi medikai nurodymo neįvykdė ir leido sužeistąjį paslėpti pas privačius asmenis ilgam nudegimų gydymui.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojas V.Zvezdionkovas nusiuntė į Maskvą KGB gen. leitenantui V.P.Diominui šifrotelegramą Nr. 5861: Leidus TSRS KGB vadovybei ir dalyvaujant TSRS KGB OTU specialistams, 1980 m. spalio 3 . tyrimo objektui kunigui Zdebskiui Juozui, s.Vinco, g. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė.

Nors ir smarkiai nukentėjęs, J.Zdebskis savo aktyvios dvasininko veiklos nenutraukė. Jis žuvo 1986-02-05 autoavarijoje. Prieš tai jį labai aktyviai sekė KGB agentai „Mykolas“, „Adomas“, „Žilvitis“, „Gediminas“, „Lilija“, „Vidmantas“ ir kt., todėl po avarijos pirmieji prie žuvusio prisistatė KGB darbuotojai. Po avarijos kunigas galimai dar buvo gyvas, todėl KGB agentai į jo galvą galėjo paleisti kontrolinį mirtiną šūvį. Ši versija iki šiol nėra patikrinta, nėra apklausti J.Zdebskį sekioję agentai, nei jo kūną transportavę čekistai.

Konferencija nusprendė: Kreiptis į LR Generalinę prokuratūrą dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo ir kaip pirmą

žingsnį, tiriant galimą versiją, kad kunigas buvo nužudytas tokiu būdu, atlikti kunigo Juozo Zdebskio palaikų ekshumaciją.

Rezoliucija priimta vienbalsiai. Konferencijos pirmininkas ................................Jonas Burokas

Konferencijos „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ REZOLIUCIJA Dėl II pasaulinio karo karių kapų miestų ir miestelių centruose bei kitokių sovietinio paveldo paminklų Vilnius, 2015-05-22

Beveik dešimtmetį Lietuvoje vyko aktyvi ginkluota partizaninė kova su brutaliais pavergėjais. To meto Lietuvos patriotų bebaimės, pasiaukojančios kovos dvasia dar gyva iki šiol. Tačiau žuvusių, nukankintų, išniekintų ir nežinia kur užkastų partizanų kauleliai tikriausiai tebespurda laukdami Tautos dvasinio pakilimo, sąžiningo istorinio teisingumo. Tuo tarpu okupantų žuvę „gelbėtojai“ pagarbiai įamžinti miestų ir miestelių centruose. Ryškiausias pavyzdys Palangos miesto centre, prieš bažnyčią, galima sakyti šventoje vietoje, išdidžiai stovi paminklas su sovietų kariaunos simbolika ir „gelbėtojų“ pavardėmis.

Pagal statistikos duomenis, 1989–94 m. šalyje buvo demontuota tik 42 sovietiniai paminklai, stovėję miestų ir miestelių centruose.

Todėl, siekiant atsikratyti užsilikusiais sovietinio paveldo reliktais, konferencija nusprendė: - siūlyti savivaldybėms iš miestų ir miestelių centrų karių palaikus ir paminklus, perkelti į atitinkamą

vietą; - reikalauti nukelti kitus sovietinio paveldo paminklus iš miestų ir miestelių į jiems skirtą vietą arba

utilizuoti. Rezoliucija priimta vienbalsiai. Konferencijos pirmininkas ................................Jonas Burokas

Jono Česnavičiaus nuotraukos iš konferencijos