PRIEMIESČIO KOLŪKIS I. KOLŪKInė „dEMOKRAtIjA“

30 mokslo darbai / etnologija

AnotAcijA: straipsnyje gvildenamos prie antrojo pagal dydį Lie-tuvos miesto Kauno prigludusio Rokų kolūkio 1949–1992 m. vei-klos problemos. Tyrimui pasirinkta kaimiškoji priemiesčio vietovė yra būdingas sovietmečio ir vėlesnių nepriklausomybės metų Lietuvos kaime vykusių procesų pavyzdys. Remiantis Kauno apskrities archyve saugomų kolūkio valdymo organų protokolų duomenimis, juos gretinant su autoriaus stebėjimu ir apklausos būdu gautomis žiniomis, šioje pirmoje dalyje atskleidžiama kolū-kio raida, narių priėmimo ir kolūkio valdymo tvarka.

Sunkiausiais pokario Stalino diktatūros metais kolūkis buvo val-dytas dar gana demokratiškai, sprendimai buvo priimami atsižvel-giant ne tik į kolūkio valdybos narių, bet ir į visuotinių susirinkimų metu pasisakiusių eilinių kolūkiečių nuomonę. „Chruščiovinio at-šilimo“ laikais vieningai išreikšta nuomonė lemdavo netgi kolūkiui nepriimtinus aukštesnės valdžios primestus sprendimus.

Tačiau, švelnėjant politiniam režimui, kolūkio vadovaujančiųjų organų sprendimai, kuriais buvo siekiama kolūkio narius priversti atlikti visus privalomus darbus, griežtėjo. Sprendimai griežtėjo ir po 1964 m., kai, pasikeitus SSSR vadovybės žemės ūkio politi-kai, kolūkio nariai pradėjo gauti užtikrintą piniginį atlygį ir visus darbus noriai atlikdavo patys. Griežti sprendimai atskleidžia ne tik kolūkio vadovybės siekius įvykdyti įsipareigojimus valstybei, bet ir rodo kaime įsigalinčios vietinės biurokratijos galią, kai dėl naudos kolūkiui, nepaisant netgi galiojančių įstatymų, pradeda-mi ginti savi, netgi prasižengę jo nariai.

AnnotAtion: The article treats the problems of Rokai collective farm’s (near the second largest Lithuanian city Kaunas) activities during the period of 1949–1992. The rural suburban area selected for the study is a characteristic example of the processes that took place during the Soviet period and later years of independence in the Lithuanian village. On the basis of the data of the collective farm management records of the meetings kept in the Kaunas

regional archives, comparing them with the author’s observations and survey data, the first part shows the development of the collective farm, rules of admittance to it and its management.

During the most difficult post-war Stalinist dictatorship years the collective farm was managed in a rather democratic way, decisions were taken not only taking into account the opinion of the collective farm board members, but also of the ordinary collective farmers who expressed their opinion during general meetings. Unanimity in “Khrushchev’s Thaw” times helped to refuse the unacceptable to the farm decisions of higher government.

However, when the political regime softened, the decisions of the managing bodies of the collecting farm in order to force to do all the required work stiffened. Especially after 1964 changes in the Soviet leadership’s agricultural policy, when the collective farm members began to receive a guaranteed cash reward and willingly did all the works themselves. Rigorous decisions reveal not only the farm management’s aims to fulfill obligations to the state, but also show the power of local bureaucracy in the village, when for the benefit of the collective farm, even despite the existing laws, the members of the farm, even the offenders, started to be defended.

objektAs: Rokų kolūkio veikla 1949–1992 m.tikslAs: remiantis archyviniais, autoriaus stebėjimų duomeni-

mis ir naujausia 2012 m. atliktos apklausos medžiaga, išgvildenti Rokų kolūkio 1949–1992 m. raidą.

Uždaviniai: nušviesti Rokų kolūkio veiklą; įvertinti jos poky-čius; nustatyti šių pokyčių priežastis ir pasekmes.

Metodai: apklausa, analizė, apibendrinimas. Pagrindiniai žodžiai: kolūkis, valdyba, demokratija, Rokai,

Lietuva.Key words: collective farm, democracy, board, Rokai,

Lithuania.

Romualdas Apanavičius

PRIEMIESČIO KOLŪKIS I. KOLŪKInė „dEMOKRAtIjA“

ĮVADASŠiuolaikinio kaimo plėtra ir raida Lietuvoje tiriama intensyviai, nors pastebima ir tyrimų kompleksiškumo problema1. Gvildena-mi kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės raidos pokyčiai2, neurbanizuotų vietovių funkcijų sistemų kūrimas3, šiuolaikinių kaimo plėtros idėjų pritaikymas Lietuvoje4, pagaliau kaimo sody-bų5 ir netgi miestuose ir priemiesčiuose atsiradusių iš JAV nusi-žiūrėtų „aptvertų ir saugomų gyvenviečių“6 kūrimas. Pokario ko-lektyvizacija Lietuvoje aptariama sovietinei okupacijai7, Lietuvos valsčių8, vietovių9 istorijai skirtuose darbuose. Gvildenama kaimo žmonių folklorinė atmintis10, netgi „nostalgija“ praeičiai11, tačiau priemiestinių kaimiškųjų vietovių, sovietmečiu buvusių kolūkinio „rojaus“ centrais, taip pat šių kolūkių raidos nuo pat jų įsteigimo ir likvidavimo tyrimų nėra.

Prie Kauno prigludęs priemiestinis Rokų kaimas 1949–1992 m. buvo Rokų kolūkio centras, čia ištremtų ūkininkų sodyboje veikė pavadinimus kelis kartus pakeitusio kolūkio administracija, iš jos buvo valdomi ir aplinkiniai į kolūkį patekę kaimai. Rokuose ir ap-linkiniuose kaimuose 1949 m. buvo įkurtas Stalino vardo kolūkis, po 1956 m. jis pervadintas Mičiurino, 1981 m. – Rokų kolūkiu.

1973 m. pastačius modernius kultūros namus, kolūkio admi-nistracija persikėlė į juos, čia įsikūrė ir Rokų apylinkės tarybos vykdomasis komitetas. Nuo 1958 m. vykdant melioraciją, Rokų kaime buvo plėtojama kolūkio gyvenvietė, kuri iki 1992 m. nepa-prastai išaugo, o kaimo gyventojų skaičius nuo 1949 m. buvusių 228 žmonių padidėjo iki 1178 gyventojų. Ne visi jie buvo Rokų kolūkio nariai, tačiau nuo 1970 m., kai ekonomiškai stipriam ir ge-rai besitvarkančiam kolūkiui ėmė trūkti darbo jėgos, dirbti buvo


kviečiami ir tolimesnių Lietuvos vietovių gyventojai, pastarųjų ypač pagausėjo 1976–1978 m. Didelis traukos postūmis buvo ir antrojo Lietuvos miesto artumas.

1992 m. Rokų kolūkis buvo likviduotas, jo turto pajus pasida-linę nariai įsteigė dvi žemės ūkio bendroves, viena iš kurių veikia Rokų, kita – gretimame Patamulšėlio kaime.

Kadangi šitokių priemiestinių kolūkių raida netyrinėta, iškyla problema: ar buvusio Rokų kolūkio veikla siejosi su to meto įsta-tymais ir normatyviniais aktais, ar Kauno apskrities archyve išlikę dokumentai atspindi jos raidą ir ar jų įrašai atitinka autoriaus ste-bėjimu ir apklausa surinktus duomenis?

Autorius, kilęs iš Rokų kaimo, tiksliau – iš tarpukariu Jiesios upės slėnyje ir pakrantėse atidalintos jo dalies, pavadintos gra-žiu Vingytės vardu, kolūkio veiklą ir jo narių gyvenseną matė ir galvon dėjosi jau nuo mokymosi Rokų pradinėje mokykloje 1953–1957 m. laikų. Į Rokų kaime plėtojamą kolūkio gyvenvietę tėvai persikėlė 1959 m., tad autorius savo akimis regėjo ir visus naujojo gyvenimo pokyčius. Būnant paaugliu, autoriui ir pačiam tekdavo vasaromis padirbėti kolūkyje, o suaugus padėti tėvams nuravėti privalomus daržovių plotus.

Kolūkio veiklą autorius tiesiogiai stebėjo iki 1965 m. mokyda-masis Garliavos, Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje ir J. Gruo-džio konservatorijoje, netiesiogiai – nuo 1965 m. studijuodamas ir gyvendamas Vilniuje, tačiau nuolat lankydamasis tėviškėje. Rimtas žinių šaltinis – abu tėvai, kurie nuo 1949 m. iki pat kolū-kio likvidavimo 1992 m. buvo jo nariai. Motina buvo eilinė kolū-kietė, o tėvas iki 1959 m. kolūkyje ėjo atsakingas pareigas. Jas eidamas, kartu buvo renkamas ir revizijos komisijos, kolūkio valdybos, kolūkio tarybos, įgaliotinių susirinkimo, taip pat ski-riamas ir įvairių laikinųjų komisijų nariu.

Tyrimą skatino ne tik nuo vaikystės įsispaudę kolūkio gyveni-mo vaizdai, kaimo žmonių papročiai, kolūkio vadovų veikla, bet ir gana vienapusiškas šio su sovietizmu Lietuvon atėjusio reiš-kinio vertinimas. Sovietmečiu apie kolūkius buvo rašoma tik ge-rai, o šiandien – nepriklausomoje Lietuvoje – populiarioje ir netgi mokslinėje literatūroje dažniausiai vyrauja tik neigiamas kolūkinio gyvenimo vertinimas. Tačiau gyvenime niekados taip nebūna, kad reiškinys, turintis bemaž pusės šimtmečio istoriją, būtų vien tik geras arba, atvirkščiai – vien tik blogas.

Autorius, ekspedicijų metu perėjęs visą Lietuvą ir savo akimis regėjęs jos senuosius ir naujuosius kaimus, dar išlikusius vienkie-mius, bažnytkaimius ir kolūkių centrais buvusius miestelius, maty-tus vaizdus ir žmonių prisiminimus nuolat gretino su gimtojo Rokų kaimo praeitimi ir dabartimi. Be tikrai negerų dalykų – pilietinių teisių, pasaulėžiūros, laisvos iniciatyvos varžymo, apie kuriuos su apmaudu pasakojo pateikėjai, nebuvo galima nematyti ir nepaste-bėti sovietmečio kolūkiuose pasiektos didžiulės Lietuvos kaimo pažangos. Bemaž visi autoriaus apklausti tuo metu buvę kolūkio nariai paskutiniųjų dešimtmečių gamybinį kolūkių ūkininkavimą vie-nu balsu gyrė ir grįžimo į nenašaus pavienio ūkininkavimo praeitį sakėsi neįsivaizduoją. Akį džiugino ir gražiai, pavyzdingai besitvar-kančios kolūkių gyvenvietės, miestiškas žmonių gyvenimo lygis, jų pasiturima buitis. Gražūs, tvarkingi kolūkiečių namai, gana gerai aprūpintas gyvenimas neužgožė ir matytos netvarkos bei apsileidi-mo, kurio pasitaiko bet kokioje visuomenėje ir bet kurioje srityje.

Tačiau gyvenimas pasisuko kitaip, ir iš kolūkių bei kolūkinės gyvensenos beliko tik prisiminimas.

Todėl autoriui magėjo Rokų kolūkio veiklą ir jo narių gyvense-ną ištirti kiek galima bešališkiau, gilinantis į sausus, dalykine kalba surašytus, tačiau gana iškalbingus jo valdymo organų protokolus. Gerai žinant kolūkio veiklą, pažįstant daug jo narių ir vadovų, rūpė-jo šių dokumentų įrašus palyginti su autoriaus žiniomis ir žmonių prisiminimais. Gilintasi buvo daugiausiai į laikotarpį iki 1964 m., kai valstybė kolūkiams teikė bene mažiausią paramą, o reikalavimai buvo dideli. Būtent šis laikotarpis prieštaringiausiai buvo ir tebėra vertinamas. Likęs bemaž trijų dešimtmečių kelias buvo daug sklan-desnis, jis pagal išlikusius dokumentus šiame darbe irgi įvertintas.

Archyvinių bylų dokumentus ir jų įrašus gretinti su autoriaus žiniomis buvo lengva, nes protokoluose minimus beveik visus vietinius kolūkio narius, vadovus ir kitus atsakingus pareigūnus autorius pažinojo nuo pat vaikystės. Lankydamasis savo bendra-amžių namuose, mokydamasis su jais, autorius matė ir protoko-luose minimų kolūkio narių gyvenimo sąlygas, šeimyninę padėtį, ypač tų savo bendramokslių, kurių tėvai jau buvo mirę ir juos au-gino jų našlės motinos. Autoriui teko pažinoti ir vėliau atsikėlusius kolūkio narius, taip pat ir iš kitų Lietuvos vietovių čia atvykusius įvairius specialistus ir atsakingus pareigūnus, apsigyvenusius tėvų kaimynystėje ir bendravusius su tėvais ir su autoriumi. Visos šios žinios buvo svarbios gretinant jas ir lyginant su kolūkio vei-klą ir jo narių gyvenseną atspindinčių protokolų įrašais.

KOLŪKIO NARIAI

Steigiant 1949 m. Rokų ir aplinkiniuose kaimuose Kauno aps-krities Panemunės rajono Stalino vardo kolūkį, pačiame Rokų kaime tuo metu buvo 228 gyventojai, iš jų 1948–1949 m. keletas šeimų jau buvo ištremtos12. Tikslų įsteigto kolūkio narių skaičių nustatyti nelengva, kadangi Kauno apskrities archyve saugomi tik nuo 1951 m. surašyti kolūkio valdybos posėdžių ir atskaitinių susirinkimų protokolai.

Jau pervadinto Kauno rajono Mičiurino kolūkio 1956 metų lie-pos 24 d. visuotinio narių susirinkimo protokolo duomenimis, Iš viso kolūkiečių 260 Dalyvauja 23713. Todėl atrodytų, kad ir Stalino vardo kolūkio narių turėjo būti panašiai, kaip ir Mičiurino kolūkio, nes nuo 1949 m. iki 1958 m. į Rokus ir jų apylinkes nauji gyven-tojai nesikėlė, o trėmimai baigėsi 1948–1949 metais.

Kolūkiečiais tapo Rokų ir aplinkinių kaimų ūkininkai ir iki 1924 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio reformos buvę be-žemiai ūkio darbininkai, kurie žemės ūkio reformos metais iš iš-parceliuotų Pajiesio ir Raželių dvarų irgi gavo žemės. Nedidelė jų dalis dirbo ir sezoniniais darbininkais Rokų plytinėje, kuri iki Antrojo pasaulinio karo nuo dabartinės vietos buvo kiek toliau – apie 1 km Panemunės link, prie Linksmės kalno. Gyventojų Ro-kuose tuo metu galėjo būti ne daugiau kaip 200 žmonių. Tačiau jų skaičius dėl įvairių priežasčių didėjo.

Pirmoji negausi atsikėlėlių banga 1941 m. ėjo iš nacistinės Vokietijos 1939 m. okupuotos Lenkijos. Lietuvos Respublikos val-džia leido persikelti Seinų–Suvalkų trikampio lietuviams. Į Rokus ir jų apylinkes tąsyk atsikėlė apie 10 šeimų14, kurios daugiau-sia buvo apgyvendintos į Vokietiją repatrijavusių vokiečių kilmės Rokų ūkininkų Gustavo Linaburgio, Prano Šeino15, Kaufmano ir kt. sodybose. Atsikėlėliai Lenkijos lietuviai 1949 m. irgi tapo pir-maisiais Stalino vardo kolūkio nariais.

Po 1958 m. į kolūkį atsikėlė iš Kauno HES 1959 m. vasarą užlietų Kauno marių buvusių kaimų iškelti gyventojai. Apie 15


šeimų, patenkinus 1958 m. prašymus priimti į kolūkį ir skirti sody-binius sklypus16, apsistojo nuo tų metų Rokų kaime steigiamoje kolūkio gyvenvietėje. Jie čia pasistatė arba netgi persikėlė tiksliai išardytus, suženklintus ir vėl atgal sustatytus savus medinių rąs-tų namus. Mažesnioji atsikėlėlių dalis apsigyveno jau išplėtusios savo veiklą Rokų keramikos gamyklos gyvenvietėje.

Tuometinio Mičiurino kolūkio gyvenvietėje Rokuose ir dar išli-kusio vienkieminio Rokų kaimo dalyje, pagal Kauno rajono Rokų apylinkės 1964–1966 m. ūkinės knygos įrašus, buvo 281 gyven-tojas17. Kolūkio narių, Mičiurino vardo kolūkio 1959 m. vasario 21 d. visuotinio narių susirinkimo protokolo duomenimis, buvo 228 žmonių, susirinkime dalyvavo 189 kolūkio nariai18. Kito vi-suotinio 1959 m. spalio 17 d. kolūkio narių susirinkimo protokole nurodytas dalyvavusiųjų skaičius – tik 168 žmonės, o kiek iš viso kolūkyje yra narių, nepasakyta19.

Didelis gyventojų srautas į Rokų kolūkio gyvenvietę iš aplinkinių kaimų plūstelėjo per nuo 1966 m. vykdytą melioraciją, taip pat po 1970 metų, kai ekonomiškai stipriam kolūkiui pradėjo trūkti darbo jėgos. Ūkinėse knygose nuo 1971 m. atsiranda ir atsikėlusių iš kitų Lietuvos vietovių gyventojų įrašai. Iš viso Rokų kaime ir kolūkio gy-venvietėje 1971 m. pabaigoje buvo 310 gyventojų20, o 1976–1978 m. jų skaičius jau padvigubėjo ir sudarė net 678 gyventojus21.

Rokų kolūkyje 1976 m. dirbo 503 žmonės, iš jų – 24 žemės ūkio specialistai su aukštuoju, 28 – su specialiuoju viduriniu iš-silavinimu22.

Keletas šeimų po 1980 m. iš gretimų kaimų persikėlė į Rokų kolūkio gyvenvietės kooperatinius kotedžo tipo dviaukščius na-

mus, pastatytus dabartinėje kaimiškoje Rokų dalyje, prie pat kultūros centro, kuriame įsikūrė ir Rokų kolūkio administracija. Tuos namus vietiniai aštrialiežuviai iš karto praminė „kumetynu“, nes jie priminė ne taip jau seną išparceliuotų aplinkinių dvarų bežemių darbininkų gyvenseną irgi panašiuose dvarų sodybos namuose. „Kumetyno“ vardas prilipo ir vėliau čia pastatytiems dviejų ir trijų aukštų daugiabučiams namams, kuriuose atsikėlė-liams buvo suteikiami kolūkio žinybiniai butai.

Pagal Archyvinių 1986–1990 m. ūkinių knygų įrašus, Rokų kolūkio gyvenvietėje tuo metu jau gyveno 1178 gyventojai23. Ta-čiau kolūkio narių iš šių gyventojų buvo mažuma, maždaug tik trečdalis.

Reorganizavus 1992 m. Rokų kolūkį, kuriame buvo apie 500 dirbančiųjų jo narių, Rokų kaimiškoje dalyje, priešais seniūniją, tais pačiais metais įsteigta žemės ūkio bendrovė „Rokai“. Ją įsteigė du buvę aukšti Rokų kolūkio pareigūnai24, privatizavę Rokų mechani-zacijos-laukininkystės kompleksą25. Sąraše – net 229 bendrovės pajininkai26. Kita žemės ūkio bendrovė „Vyčia“ tais pačiais metais irgi įsteigta gretimame Patamulšėlio kaime, ją įsteigė likusieji Rokų kolūkio nariai, tapę šios bendrovės pajininkais.

Kolūkio narius priimdavo arba iš kolūkio atleisdavo visuotinis narių susirinkimas. Prašymus svarstydavo visuotiniame susirin-kime išrinkta kolūkio valdyba, kurią sudarydavo kolūkio pirmi-ninkas, vėliau – dar ir pavaduotojas, kai kurie laukininkystės ir gyvulininkystės brigadų brigadininkai, taip pat dar keli išrinkti ko-lūkio nariai. Valdybai pritarus, kolūkio nariu pareiškėjas tapdavo arba iš jo išstodavo, prašymą patvirtinus balsavimu visuotiniame

Jiesios kraštovaizdžio draustinis ties Rokais. Čia tarpukariu iš Rokų k. dalies buvo sudarytas Vingytės k. 2013. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių


narių susirinkime. Tačiau maždaug nuo 1970 m. šiuos svarbius klausimus spręsdavo kolūkio valdyba, o sprendimus, vietoj vi-suotinio, dažniausiai tvirtindavo kolūkio įgaliotinių susirinkimas. Iki tol įgaliotinių susirinkimas, į kurį dar 1958 m. visuotiniame su-sirinkime buvo išrinkti 22 kolūkio nariai, pirmininkaujant į šį skai-čių neįėjusiam kolūkio pirmininkui27, spręsdavo daugiausiai tik einamuosius reikalus. Naujų narių priėmimo klausimas likdavo visuotiniam narių susirinkimui.

Visuotinių narių susirinkimų protokoluose iki 1970 m. pareiš-kėjų prašymų priimti arba išstoti iš kolūkio motyvai buvo aiškūs, o susirinkimų sprendimai – gana argumentuoti. Mičiurino kolūkio 1956 m. liepos 24 d. visuotinio narių susirinkimo protokole trečiuo-ju klausimu įrašytas naujų narių priėmimas. Apsvarstyti 7 preten-dentų prašymai, jie visi į kolūkį priimti28. Mičiurino vardo kolūkio 1959 m. vasario 21 d. visuotinio narių susirinkimo spendimu į kolū-kį priimta net 15 naujų narių, vienas prašymas, tiesa, protokole ne-nurodant priežasties, atmestas29. Panašiai į narius buvo priimama ir kitų visuotinių narių susirinkimų protokolų duomenimis.

Šiuos svarbius klausimus perdavus kolūkio valdybai ir įga-liotinių susirinkimui, posėdžių protokoluose nuo 1970 m. argu-mentacijos neretai stokojama. Valdybos posėdžių nutarimuose pasitaiko ir nelabai suprantamų, painių sprendimų.

Rokų kolūkio valdybos 1990 m. vasario 23 d. posėdžio proto-kolo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad svarstyti gauti pareiški-mai, kuriuos apsvarsčius, nutarta: Priimti į darbą: L. traktorininku nuo 1990 02 14. Tačiau to paties 3 straipsnio 4 dalyje: Atleisti iš darbo L. traktorininką nuo 1990 05 20, o irgi to paties 3 straipsnio 5 dalyje dar nutarta: Rekomenduoti kolūkio įgaliotinių susirinki-mui atleisti iš kolūkio narių L. nuo 1990 05 2030.

Šio straipsnio autoriaus 2012 m. Rokuose surengtos apklau-sos metu pasidomėjus, kodėl ir kaip kolūkio valdybos 1990 m. vasario 23 d. posėdžio protokole galėjo atsirasti šitokie sunkiai suprantami ir prieštaringi įrašai, kai to paties posėdžio metu pa-reiškėjas L. į darbą atgaline data priimamas, o nurodant būsimo atleidimo datą – atleidžiamas, netgi rekomenduojant atleisti jį iš kolūkio, pateikėjai – anuo metu buvę kolūkio nariai – paaiškino, kad jaunas ir gabus traktorininkas, atsikėlėlių iš kitos Lietuvos vietovės sūnus, deja, padarė kriminalinį nusikaltimą, todėl buvo atleistas ne tik iš darbo, bet ir iš kolūkio31. Tačiau painiame valdy-bos posėdžio protokole tikrosios šio mechanizatoriaus ir kolūkio nario atleidimo priežastys liko nutylėtos.

Kolūkio valdybos 1976–1978 m., kai čia atsikėlė iš kitų Lietu-vos vietovių daug naujų kolūkio narių, protokoluose mirga marga svarstomi priimti ir atleisti iš kolūkio pareiškėjų prašymai. Į kolūkį jie dažniausiai be jokių abejonių priimami, tačiau iš jo neretai ne-išleidžiami. Priežastys bemaž vienodos – trūksta kiaulininkystės komplekse operatorių, gyvulininkystės fermose – melžėjų, lauki-ninkystės brigadose – darbininkų, todėl kol šių darbuotojų trūks, pareiškėjų iš kolūkio neišleisti.

Kolūkio valdyba, be priėmimo ir atleidimo iš kolūkio, svarsty-davo ir sklypų Rokų ir kitose kolūkio gyvenvietėse skyrimą. Skly-pas ir galimybė Kauno priemiestinėje gyvenvietėje pasistatyti namą irgi buvo labai didelis paskatinimas iš kitų Lietuvos vieto-vių į Rokų kolūkį atsikėlusiems jo nariams. Daugiausiai prašymų buvo skirti sklypus centrinėje, nuo 1958 m. plėtojamoje Rokų kaimo gyvenvietėje. Kolūkio valdyba, 1976–1978 m. paskyrusi Rokų kaimo gyvenvietėje sklypus gyvenamųjų namų statybai ne

tik senesniems, bet ir tik ką priimtiems kolūkio nariams, daugiau-siai – atsikėlėliams iš kitų Lietuvos vietovių, kelis kartus atsisa-kė skirti sklypą namo statybai kolūkio kultūros namų darbuoto-jams – jau keletą metų čia dirbantiems sutuoktiniams direktorei ir meno vadovui. Protokoluose nurodomas nelabai patenkinamas jų darbas, nors šie darbuotojai tuo metu jau buvo pasižymėję ne tik Kauno rajone, bet ir plačiau.

Šio straipsnio autoriaus 2012 m. Rokuose surengtos apklau-sos duomenimis, valdybos nenorą anuo metu skirti sklypo kultū-ros darbuotojams daugiausiai lėmė Kauno miesto artumas ir bai-mė, kad šie pasižymėję darbuotojai, pasistatę namą, gali palikti Rokų kolūkio kultūros namus ir įsidarbinti mieste32. Tačiau abu sutuoktiniai sklypą vis dėlto gavo, puikų namą pasistatė ir sparnų nepakeldami Rokų kultūros centre dirbo iki pat pensijos.

KOLŪKIO VADOVAI

Nuo pat kolūkio įsteigimo 1949 m. svarbiausias jo valdymo orga-nas buvo visuotinis narių susirinkimas, kuris išrinkdavo kolūkio valdybą, tvirtindavo metinę valdybos ir kolūkio veiklos ataskaitą, nustatydavo kitų metų planą ir spręsdavo svarbiausius kolūkio veiklos klausimus. Visuotinis narių susirinkimas tiesiogiai rinkda-vo ir kolūkio pirmininką.

Kolūkio valdybą, kaip sakyta, sudarydavo pirmininkas, vė-liau – ir jo pavaduotojas, dažniausiai – brigadininkai ir dar keletas geru darbu ir sąžiningumu pasižyminčių kolūkio narių. Į valdybos posėdžius nuolatos buvo kviečiami ir kiti atsakingi kolūkio parei-gūnai – brigadininkai, specialistai ir kiti asmenys, priklausė nuo to, koks buvo svarstomas klausimas.

Valdybos nariais iki maždaug 1970 m. daugiausiai buvo ren-kami vietiniai gyventojai ir į kolūkį paskirti arba patys pageidavę jame dirbti mokslus baigę žemės ūkio, mechanizacijos ir gyvu-lininkystės specialistai. Juos visus kolūkio nariai, kurie irgi iki to meto buvo daugiausiai vietiniai, gerai pažinojo ir pasitikėjo. Pa-našiai buvo skiriami ir padalinių vadovai.

Gyvulininkystės, kuri sudarė pagrindinę kolūkio veiklos sritį, brigadininkais nuo pat pradžių buvo skiriami buvę bežemiai arba mažažemiai, tačiau gera gyvulių priežiūra pasižymėję žmonės. Gyvulininkystės brigadininku, „fermų vedėju“, buvo paskirtas ko-lūkio steigimosi metu žemės neturėjęs, tačiau iki 1938 m. kitoje – netolimoje aukštaitiškoje Pakaunės dalyje derlingose žemėse nuosavą paveldėtą 14 ha ūkį valdęs ūkininkas. Jis turėjo daugy-bę žemės ūkio mašinų ir „elitinę“ galvijų bandą. Tai buvo iš viso tik 4–6 veislinės melžiamos karvės, kurių pieningumą ir sveikatin-gumą kruopščiai prižiūrėjo Žemės ūkio rūmai, o priežiūrą vykdė „kontrolis“, todėl veislinius galvijus laikantis ūkininkas vadintas „kontrolasistentu“. Ūkininkas savo ūkį dėl šeimyninių priežasčių buvo pardavęs, persikėlęs į Rokų kaimą, kur suderėtą naują ūkį jam įsigyti sutrukdė prasidėjęs karas ir pokario suirutė. Kaip fak-tinis bežemis jis kartu su visais dar turėtais gausiais padargais ir gyvuliais įstojo į kolūkį ir tapo gyvulininkystės brigadininku. Praeities ūkininkavimu tuometinė valdžia, atrodo, per daug nesi-domėjo, tačiau vargu ar atsitiktinumas, kad jo pavaduotoju visą laiką buvo priskirtas partinis žmogus, atkeltas į Rokų kolūkį iš panaikinto Panemunės valsčiaus.

Kai 1957 m. gyvulininkystės brigados brigadininkas dėl prie-kaištų už fermos darbuotojų nesąžiningumą, pašarų grobstymą ir aplaidumą buvo iš pareigų atleistas, jo vieton paskirtas kitas


buvęs bežemis, tačiau jau partinis, bet irgi vietinis žmogus. Jis brigadininku dėl polinkio į stikliuką ilgai neužsibuvo, todėl kolūkio valdyba, prieš tai ilgametį gyvulininkystės brigadininką atleidusi, vėl buvo priversta jį grąžinti į pareigas33. Į „fermų vedėjo“ namus prieš valdybos posėdį prašyti eiti senas pareigas vyko ne bet kas, o pats kolūkio valdybos pirmininkas.

Laukininkystės brigadininku buvo stengiamasi skirti ne pasižy-mėjusį ir gerai ūkininkavusį buvusį žemės savininką, bet bežemį arba mažažemį žemės ūkio darbininką, kuris maždaug 6–8 ha žemės buvo gavęs tik 1924 m. žemės ūkio reformos laikais. Rokų ir aplinkinių kaimų neištremti ūkininkai įprastai valdė 12–30 ha že-mės. Pakaunės Suvalkijos ūkininkų žemės derlingos, o buvusieji dvarų darbininkai gaudavo dažniausiai menkai derlingas pelkėtas dvarų žemes, todėl nuo seno ūkininkaujantys į žemės ūkio refor-mos metų naujakurius, taip pat ir į naujai iškeptus „brigadyrius“ žvelgė su tam tikru nepasitikėjimu. Tačiau patys į brigadininkus nesiveržė, nes kolūkinio bendro darbo patirtis parodė, kad žmo-nės į darbus eina nenoriai, kolektyvinio turto, padargų ir darbui skirtų gyvulių netausoja, todėl brigadininko pareigos raginti žmo-nes į darbus ir atsakyti už jų veiklą neatrodė patrauklios.

Nuo 1964–1966 m. laukininkystės brigadininkais ir „fermų ve-dėjais“ dirbo tik žemės ūkio ir gyvulininkystės specialistai, o ir ra-ginti žmonių į darbus, kaip kad buvo pirmaisiais kolūkio metais, nereikėjo, nes visi kolūkio nariai nuo 1964 m., pasikeitus SSSR vykdomai žemės ūkio politikai, pradėjo gauti užtikrintus pinigi-nius atlyginimus, todėl patys noriai ėjo į darbą.

Traktorininkų brigados brigadininku, kai po Mašinų-traktorių stočių panaikinimo 1958 m. mechanizacijos technikos leista turėti ir kolūkiams, buvo skiriamas irgi vietinis sumanus ir pasižymėjęs mechanizatorius. Į jo kilmę ir buvusią socialinę padėtį nebuvo žiūrėta, svarbiausiomis laikyta dalykinės savybės. Įprastai briga-dininkai iki tol dirbo traktorininkais Mašinų-traktorių stotyje, kuri buvo netoli nuo Rokų – prie Garliavos prigludusiame Jonučių kai-me. Brigadininkai ne tik buvo sumanūs mechanizatoriai, bet gerai žinojo ir šio bei kitų kolūkių dirvas, kadangi iki tol jas įdirbdavo.

Traktorininkų brigada kolūkiui buvo itin svarbi, o brigadininko pa rei gos – atsakingos, kadangi Mičiurino vardo kolūkio valdybos 1958 m. spalio 31 d. posėdyje, svarstant brigadininko B. atlei-dimo klausimą, nutarta Nuo spalio mėn. 5 d. B. atleisti iš trakt. brigadininko pareigų, o V. skirti p-ko (valdybos pirmininko. – R. A.) pavaduotoju mechaniz. reikalams, paliekant B. atlyginimą 34. Brigadininkas V. buvo vietinis nagingas mechanizatorius ir geras organizatorius, jis brigadininku ir kolūkio valdybos pirmininko pa-vaduotoju buvo gana ilgai, kol jį pakeitė į kolūkį priimtas žemės ūkio mechanizacijos inžinierius.

Kolūkio pirmininkais pirmaisiais metais irgi buvo renka-mi vietiniai žmonės, daugiausiai, kaip ir brigadininkai, buvę mažažemiai arba bežemiai. Tačiau netrukus susigriebta ir pirmininkus pradėta skirti „iš viršaus“, būtinai partinius, dau-giausiai – nevietinius. Formaliai jie irgi būdavo išrenkami vi-suotiniame kolūkio narių susirinkime, tačiau iš tikrųjų – paski-riami rajono partinės organizacijos. Žiūrėta visų pirmiausia į pirmininkų partinį patikimumą, nekreipiant jokio dėmesio į jų supratimą apie žemės ūkį ir ūkininkavimą.

Iki 1951 m. kolūkio pirmininku buvo renkamas buvęs bežemis, tarpukariu savo gautame iš išparceliuoto dvaro 8 ha ūkyje pa-vyzdingai tvarkęsis S., tačiau 1951 m. birželio 11 d. Stalino vardo

kolūkio valdybos posėdžio protokole jis įrašytas ne kaip pirminin-kas, o kaip v-bos p-jas, t. y. pirmininko pavaduotojas35, pirmininko visai nenurodant. Už keleto dienų – 1951 m. birželio 16 d. valdy-bos posėdžio protokole pirmuoju jau įrašytas į kolūkį pirmininku iš Kauno atsiųstas partinis D.,36 jo profesija – kirpėjas.

Būdamas miestietis, skirtingai nuo savo pirmtako ir pavaduo-tojo S., naujasis kolūkio pirmininkas žemės ūkio reikaluose gau-dėsi sunkiai. Pradžioje D. netgi nelabai atskirdavo miežius nuo avižų, o rugius – nuo kviečių, tačiau tai jam nesutrukdė pirminin-kauti iki pat 1954 m., kai pirmininku, irgi partiniams veikėjams nu-rodžius, buvo „išrinktas“ jau agronomo išsilavinimą turintis V.37

Jis kolūkiui vadovavo dar trumpiau už partinį kirpėją D., nes 1956 m. liepos 24 d. Mičiurino kolūkio visuotinio narių susirinki-mo protokole kolūkio pirmininku ir pagrindiniu pranešėju įrašy-tas žinomas mokslininkas, Žemės ūkio akademijos profesorius, Lietuvos Mokslų Akademijos akademikas Jonas Kriščiūnas. Tai buvo „chruščiovinio atšilimo“ laikų vajus, kai žinomi mokslinin-kai ir žemės ūkio veikėjai, be savo tiesioginių pareigų, buvo dar verčiami vadovauti ir žemės ūkio gamybai. Kolūkio pirmininku J. Kriščiūnas buvo tik dvejus metus, nes 1958 m. kovo 29 d. valdy-bos posėdžio protokole pirmininku įrašytas irgi partinių veikėjų nurodymu „išrinktas“ agronomo išsilavinimą turintis Db. Po savo pirmininkavimo J. Kriščiūnas dar liko kolūkio konsultantu, nes 1959 m. vasario 21 d. Mičiurino vardo kolūkio visuotinio narių susirinkime jis pasisakė po valdybos pirmininko Db. ataskaitinio pranešimo: Prof. Kriščiūnas J. kalba, kad jam pradėjus dirbti buvo bloga padėtis. Per 2 jo pirmininkavimo metus padėtis pa-gerėjo. Jis linki, kad kuo toliau, tuo būtų geriau38.

Db. iš pareigų partiniai veikėjai bandė pašalinti 1959 m. spa-lio 17 d. visuotinio narių susirinkimo metu, tačiau susirinkusieji pasisakė ir balsavo ne už naujai atvežtą, bet už tuometinį pir-mininką. Bet Db. po šio atvejo ilgiau kolūkyje neužsibuvo, toliau kolūkiui po porą metų vadovavo agronomai U. ir Š.

Nuo 1964 m. SSSR pasikeitus valstybės žemės ūkio politikai, kolūkio pirmininku tampa lygiai taip pat partinių veikėjų atvežtas ir „išrinktas“ žemės ūkio mechanizacijos inžinierius O., jis Rokų kolūkio vairą savo rankose išlaikė iki pat 1992 m. reorganizavi-mo, kolūkį faktiškai likviduojant. Pirmininką O. visuotinis narių su-sirinkimas perrinkdavo, kadangi kolūkiečiams nusibodo nuolatos besikeičiantys vadovai, be to, lėmė ir valstybės politika, kai pra-dėta didžiausią dėmesį kreipti ne į pirmininko partinę ištikimybę ir formalių direktyvų vykdymą, o į žemės ūkio gamybos našumą. Pirmininkas O. buvo ne tik geras organizatorius, bet ir sumanus gamybininkas, Rokų kolūkį netrukus išvedęs ne tik į Kauno ra-jono, bet ir į visos Lietuvos pirmaujančių ūkių gretas. Rokų ko-lūkį, kaip pavyzdingai besitvarkantį, 1985 m. aplankė netgi tik ką SSKP Centro Komiteto sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį, išrinktas M. Gorbačiovas. Jis gerai įvertino ne tik žemės ūkio ga-mybą, bet ir naujai pastatytą, tuo metu buvusį vieną pirmųjų ir našiausiųjų visoje SSSR Rokų kiaulininkystės kompleksą.

KOLŪKINĖ „DEMOKRATIJA“

Kolūkio veiklą numatė visai Lietuvai taikomi 1949 m. gegužės 5 d. Pavyzdiniai žemės ūkio artelės įstatai, kuriuose buvo apibrėžta de-mokratiška artelės ir jos narių veikla. Tačiau iš tikrųjų įstatų paiso-ma buvo tik tuomet, kai sutapdavo valdžios ir kolūkio narių siekiai. Nors kolūkio įstatai numatė demokratinio valdymo galimybes, bet


praktikoje vyravo antidemokratiškos nuotaikos. Atviro balsavimo metu buvo galima priiminėti tik kolūkio valdžiai priimtinus ir pa-geidaujamus sprendimus39. Vidinę kolūkio tvarką reguliavo vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurias, kaip ir daugumoje tuo metu visoje Lietuvoje steigiamų kolūkių, Stalino vardo kolūkyje sezoninių dar-bų metu buvo numatyta vergiška – nuo 11 iki 16–17 val. darbo diena ir priemonės, taikomos šios tvarkos nesilaikantiems.

Kolūkio valdybos, visuotinio susirinkimo ir jam atstovaujančios kolūkio tarybos bei įgaliotinių susirinkimo posėdžių protokoluose nuo pat pradžių surašyti demokratiškai svarstomi kolūkio gamy-bos, padalinių ir jų vadovų veiklos, pareigūnų ir kolūkio narių at-sakomybės klausimai ir jų sprendimai. Neužmirštama pabrėžti, kad visa kolūkio veikla vykdoma pagal priimtus visuotinių susi-rinkimų nutarimus, o vykdomieji sprendimai – pagal galiojančius žemės ūkio artelės įstatus ir vidaus tvarkos taisykles, taip pat ir pagal partinės bei administracinės valdžios organų direktyvas.

Ataskaitinių susirinkimų pranešimuose įvertinta kolūkio valdy-bos veikla, pateikiami konkretūs faktai ir skaičiai apie tų metų kolūkio gamybinę būklę, nurodomos objektyvios ir subjektyvios priežastys, lėmusios numatytų planų ir rodiklių įvykdymą arba neįvykdymą, taip pat pažymimi gerai dirbę padaliniai, jų vado-vai, nurodomi ir blogai dirbę padaliniai, išvardijami prastai arba kolūkyje per atskaitinį laikotarpį visai nedirbę jo nariai.

Mičiurino vardo kolūkio 1959 m. vasario 21 d. visuotinio narių susirinkime valdybos ataskaitą pateikęs kolūkio pirmininkas Db. kalbėjo, kad kolūkio valdyba savo praktiniame darbe vadovavosi visuotinio-rinkiminio susirinkimo nutarimais ir aukščiau stovinčių

Partinių bei tarybinių organų direktyvomis ir nutarimais (...) Baig-damas kolūkio pirmininkas kvietė visus kolūkiečius aktyviai įsi-jungti į kolūkio gamybą, kad kolūkis toliau augtų ir klestėtų, kad būtų įvykdyti visi Partijos ir Vyriausybės nurodyti uždaviniai 40.

Protokoluose surašyti ir aiškūs, motyvuoti ne tik vadovų, bet ir kolūkio narių pasisakymai, kurių buvo paisoma ir į juos atsi-žvelgiama.

Mičiurino vardo kolūkio 1959 m. vasario 21 d. visuotinio na-rių susirinkimo metu kolūkietis K. išstojęs kalbėjo, kad be rei-kalo kolūkio valdyba prie jo kimbanti, kad jis nedirbąs kolūkyje, o veža parduoti kolūkiečių pieną. Jo nuomone, užtenka, kad kolūkyje dirba žmona, o pieną veždamas jis tiktai sutaupąs ko-lūkiečių laiką, ir kolūkis turėtų būti už tai jam dėkingas41. Ir iš ti-krųjų visuotinis susirinkimas jokios nuobaudos šiam kolūkio na-riui neskyrė, nes kolūkiečių pieną, kaip pagrindinį ne tik maisto, bet ir pajamų šaltinį, į Kaune esantį kolūkio kioską kiekvieną rytą veždavo brigadų paskirti pieno vežėjai, todėl K. argumen-tai visus susirinkusiuosius patenkino.

Lygiai taip pat visus įtikino ir kolūkio narys A., kuris kalbėjo, kad nereikia atiduoti „Gintaro“ kolūkiui žemės, nes ta žemė, kurią „Gintaras“ nori gauti, yra geriausia, ankstyviausia žemė, ir, be to, ten yra nemaža ganyklų42.

Tačiau nelabai aišku, ar visus susirinkimo dalyvius įtikino ir kolūkietės B. pasisakymas, kad iš jos šeimos dirba du žmonės, todėl, nors vyras dirba ir nekolūkyje, reikėtų jai duoti ne 0,30 ha, bet 0,60 ha pasodybinį sklypą43, nes protokole apie tai jokio nu-tarimo ar sprendimo nėra.

Buvusio Rokų kolūkio laukai. Rokų k., Kauno r. 2013. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių


Kolūkio narių pasisakymai ir argumentai nulemdavo ir at-sakingiausius visuotinių susirinkimų sprendimus, netgi kolūkių stambinimą ir pirmininko rinkimą.

Visuotinio 1959 m. spalio 17 d. susirinkimo metu aktyviai pareikšta žmonių nuomonė ir balsavimas lėmė, kad partinės valdžios mėginimas pašalinti iš pareigų vos antrus metus po prof. J. Kriščiūno dirbantį Mičiurino vardo kolūkio pirmininką Db. bene pirmąkart kolūkio istorijoje nepavyko. Visi 168 dalyvavu-sieji nariai vieningai balsavo už kolūkio primininką Db. Atvežtas į susirinkimą ir valdžios primygtinai siūlomas naujas pretenden-tas – kaimyninio J. Biliūno vardo kolūkio pirmininkas Drg. V. gavo 3 balsus44, nors iš protokolo neaišku, kas iš tikrųjų už jį balsavo – kolūkiečiai ar vien atvykėliai partijos veikėjai, nes kolūkio nariai vieningai balsavo už bandomą pašalinti pirmininką Db.

Verta peržvelgti to Mičiurino vardo kolūkio visuotinio 1959 m. spalio 17 d. susirinkimo protokolą atidžiau. Jame buvo svarstomi tik organizaciniai klausimai: Mičiurino vardo kolūkio pirmininko rinkimas ir gretimame Patamulšėlio kaime atsiskyrusio „Sėme-nos“ kolūkio grįžimas į Mičiurino vardo kolūkį.

Svarstytas tik pirmasis klausimas, o antrąjį nuspręsta atidėti. Klausimo esmę – pirmininko Db. pašalinimą iš pareigų – at-

skleidė pirmasis kalbėjęs Kauno rajono Part. K-to pirm. sekreto-rius drg. Strielcovas. Pradėjęs nuo propagandinių septynmečio planų ir partijos uždavinių, jis pabrėžė, kad juos įvykdyti gali tik geras vadovas, o vykdant tą planą susiduriama su vadovų klau-simu. Todėl ir šis susirinkimas šiandien sušauktas irgi tuo klausi-mu. Pranešėjas paskelbė, kad Drg. Db. ir drg. V. patys susitarė sujungti savo protus ir pakelti kolūkį per porą metų iki reikiamo lygio (...) Drg. V. J. Biliūno v. kolūkyje pasiekė tam tikro lygio (...) Žmogus su praktika, galima juo tikėti. Dirba jau keturi metai. Drg. Strielcovas siūlo išrinkti kolūkio pirmininku drg. V., o kolūkio p-ko pavaduotoju – drg. Db.45

Propagandinė ir demagoginė partijos pirmojo sekretoriaus kalba susirinkusių neįtikino, ir kalbėjusieji nedelsdami pateikė aiškius savus argumentus. Pirmasis pasisakęs kolūkietis S. pa-stebėjo, kad mūsų kolūkis irgi sparčiai kyla. Drg. Db. kolūkiui vadovauja tiktai antri metai, kai praeis 4 metai, irgi gal aukštai pakilsime. Šią nuomonę palaikė ir kolūkietis T., kuris siūlo pirmi-ninku palikti drg. Db., kartu pastebėdamas, kad J. Biliūno ko-lūkiui iškilti padėjo tai, kad stambias pinigų sumas už pastatus gavo iš Kauno HESo. Kita kolūkio narė G. kalba, kad už darba-dienį gauname vis daugiau, pajamos didėja, daugiau pagamina-ma gyvulininkystės produktų, taigi jaučiamas kilimas. Pirmininku drg. Db. siūlo palikti ir pasisakęs ilgametis kolūkio valdybos na-rys, atsakingas kolūkio pareigūnas drg. P. 46

Matydamas, kad naujo pirmininko išrinkimo klausimas žlunga, partinis veikėjas drg. Strielcovas griebiasi manevro. Jis nelauktai užveda šneką antruoju – „Sėmenos“ kolūkio grą-žinimo į Mičiurino vardo kolūkį – klausimu. Tačiau į vėžes viską vėl grąžina kolūkietis B., jis kalba, kad mūsų kolūkis nekrinta žemyn, bet kyla, „Sėmena“ irgi gyvena. Pas mus žmogus ne-spėja pradėti dirbti, o jį jau keičia. Per dešimt metų pasikeitė 7 pirmininkai. Nusibodo tas nuolatinis kaitaliojimas: tai sujungia, tai atskiria, tai keičia pirmininkus 47.

Svarstymui vėl sugrįžus prie pirmininko rinkimo, pasisako ir drg. Db. Jis, akivaizdžiai iš anksto partinių vadovų paveiktas, kalba tra-faretiškai ir demagogiškai: Kur mane partija siunčia, ten ir einu. Aš

noriu, kad kolūkiui būtų geriau. Partija klaidų nedaro. Man nesvar-bu, kokios pareigos. Kur mane Partija siųs – tenai ir eisiu 48.

Tada žodis suteikiamas ir pretendentui drg. V., kuris aiškiai su-trikęs, nes šitokio vieningo kolūkiečių pasipriešinimo greičiausiai ir jis, ne tik drg. Strielcovas, nesitikėjo. Pretendentas kalba jau ne-labai užtikrintai: Aš nežinau, ką ir sakyt. Mano manymu, kad mes, būdami Partijos pasiuntiniai, einame ten, kur reikia. Ir čia drg. V. atskleidžia dar vieną partinių veikėjų užmačią – abiejų kolūkių su-jungimą: Argi man bus labai lengva, jeigu reikės dieną naktį laks-tyti? Juk Db. kaip pas jus buvo, taip ir palieka – pasikeitimo nėra (...) Eidamas J. Biliūno kolūkio vardu, drauge eisiu ir Mičiurino v. kolūkio vardu (...) J. Biliūno kolūkyje daug technikos, o žemės ma-žiau. Abu kolūkiai galėtų naudotis technika ir dirbtuvėmis 49.

Jau irgi nelabai tikėdamas sėkme, drg. Strielcovas dar grie-biasi šiaudo: Drg. Strielcovas siūlo bent išrinkti bandomajam lai-kotarpiui – iki ataskaitinio susirinkimo drg. V. Jis sako, kad Partija nori išbandyti kiekvieną komunistą, ieško naujų kelių. Drg. Striel-covo nuomone, nuo to blogiau nebus, o išbandyti vertėtų 50.

Ir čia nelauktai drg. Strielcovui antrina kolūkietis Ž., kuris irgi siūlo, kad gal reikėtų pabandyti. Tada padėtį imasi gelbėti dvi moterys – kolūkietės A. ir F. Jos kerta tiesiai ir aiškiai, sakydamos, kad jau viskas nuimta nuo laukų, ir nėra ant ko išbandyti 51.

Po šitokių argumentų dar kalba ir drg. Strielcovas, kuris sė-kme jau aiškiai neužtikrintas: kad vadovams liko pats sunkiau-sias darbas: tinkamai suplanuoti darbą ateinantiems metams 52.

Tada buvo pravestas balsavimas, kurio rezultatai, kaip sa-kyta, pritrenkiantys. Kolūkio nariai savo pasisakymais ir aiškiais argumentais sužlugdė partinių veikėjų pastangas ne tik pašalinti, kaip galima spręsti iš šio susirinkimo protokolo, gerai kolūkyje besitvarkantį, tačiau kažkuo partinei vadovybei neįtinkantį pirmi-ninką Db., bet ir ta dingstimi kartu sujungti du gretimus ūkius.

Pagal Pavyzdinius žemės ūkio artelės įstatus visuotiniame susirinkime buvo renkamas ne tik kolūkio pirmininkas, valdyba, bet ir visuotiniam narių susirinkimui atstovaujanti Kolūkio taryba. Mičiurino vardo kolūkio visuotinio narių 1956 m. liepos 24 d. susi-rinkimo protokole rašoma, kad Nutarta sudaryti kolūkyje Kolūkio Tarybą parenkant kolūkiečius iš visų brigadų, kurie spręstų visus kolūkinius reikalus, atstovautų visuotiną susirinkimą. Į tarybą iš-rinkti 32 kolūkio nariai, tarp kurių ne tik protokole minimi kolūkie-čiai iš visų brigadų, bet ir 3 laukininkystės ir 1 gyvulininkystės brigados brigadininkas ir dar 3 aukščiausieji kolūkio ir apylinkės tarybos pareigūnai: kolūkio valdybos pirmininkas J. Kriščiūnas, agronomas L., kuris netrukus tapo kolūkio pirmininku, taip pat Rokelių apylinkės, kurioje buvo kolūkis, tarybos pirmininkė A.53

Nuo 1958 m. kolūkio tarybą pakeičia lygiai taip pat išrinktas įgaliotinių susirinkimas. Šio susirinkimo 1958 m. balandžio 24 d. protokole po apsvarstytų brigadų susirinkimų rezultatų, kurie gana trafaretiški (Kolūkiečiai su pasiryžimu nutarė ir įsipareigojo sėjos planą įvykdyti užauginant kuo geresnį derlių), svarstyti ir konkretūs einamieji reikalai. Patenkinamas kolūkio nario A. pa-reiškimas 12 darb. už akselio mašinos sutaisymą ir remontavimą, kolūkiečio R. – skirti parduodamą kluoną pusiau su Rs., sudaryti komisiją, kuri turi apžiūrėti kolūkietės Rb. (našlės. – R. A.) namo stovį ir nustatyti reikalaujamos medžiagos sudėtį jo remontui, skirti pašarų (...) pašaro prašantiems kolūkiečiams, taip pat ir or-ganizaciniai klausimai. Nutarta skirti kolūkiui specialistą – kūriką, atskirą žmogų nesiųsti apmokymui, kadangi mes turime pečkurį


su diplomu drg. T., taip pat Bitininku numatomas ir patvirtintas drg. M, mėnesiui atlyginimas 7 darbadieniai 54.

Svarstytas specialisto – agronomo reikalingumas mūsų ko-lūkyje. Nutarta priimti agronomą drg. G. (beje, moterį. – R. A.) skiriant mėnesiui 55 darbadienius nuo pirmininko pajamų, parei-gas pradedant eiti nuo š. m. balandžio mėn. 8 d. Apsvarstytas ir patvirtintas kolūkio pirmininko atlyginimas. Nutarta nuo 1958 m. balandžio mėn. skirti mėnesiui 700 rub. ir 70 darbadienių su vi-somis priklausomomis priemokomis 55.

Be šių ir kitų svarstytų klausimų, kolūkio įgaliotinių 1958 m. balandžio 24 d. susirinkime paskirtos ir bausmės nepatenkina-mai kolūkyje dirbantiems jo nariams. Bausmės, sumažinant so-dybinio sklypo plotą – vadinamuosius „arus“ nuo 0,60 iki 0,30 ha, skirtos ne bet kam, bet daugiausiai po keletą mažamečių vaikų auginančioms moterims. Šitokioms III brigados moterims G. ir J. ir II brigados P. nuspręsta sumažinti arus (...) 30 a, o visai vaikų neturinčiai II brigados kolūkietei B., be sumažintų „arų“, pridėta dar ir papildoma bausmė: be karvės ganyklos ir išdirbant 150 darbadienių. Tačiau tame pačiame įgaliotinių susirinkimo 1958 m. balandžio 24 d. protokole įrašyta ir sunkiai suvokiama išimtis, – kaip galima spręsti iš protokolo, – dėl nepatenkinamo darbo irgi svarstytoms, bet nuo bausmės, sumažinant „arus“, atleistoms II brigados kolūkietėms: Išimtį padaryti B., Ba. ir P., kaipo gerai dirbančioms kolūkinėje gamyboje 56.

Posėdžio protokolo pabaigoje, po svarstytų įvairiausių klau-simų, jau kita nei protokolą surašiusios sekretorės, ranka dar prirašyta: Svarstyta sumažinti arus dar šiems kolūkiečiams ir prirašytos dar 4 moterų – B., V., K. ir R. pavardės. Iš jų B.

su vyru augino 3, K. – buvo našlė ir viena augino 5 mokykli-nio amžiaus 8–16 m. vaikus. Visoms šioms moterims sodybinį sklypą nutarta sumažinti iki 30 arų57. Vokiečių kilmės našlė K., neapsikentusi kolūkinio „rojaus“, pasinaudojo 1958 m. sausio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako „Dėl SSRS pilietybės netekimo tvarkos, taikomos asmenims, anks-čiau turėjusiems Vokietijos pilietybę ir išvykstantiems nuolat gyventi į Vokietijos Demokratinę Respubliką ir Vokietijos Fe-deracinę Respubliką“ galimybe ir 1958 m. su trimis vaikais išvyko gyventi į Vakarų Vokietiją.

Tame pačiame 1958 m. balandžio 24 d. protokole dar nu-tarta Uždrausti karvėms ganyklas nekolūkiečiams ir nustatytas darbadienių minimumas: šeimos galvai – 150 darb., moteriai – 100 darb. ir šeimininkei – 50 darbd. Dar numatyta Išeiti į darbą 8 val. ryto, o Cukrinių runkelių uždėti plotai kiekvienam kolū-kiečiui privalomi, priešingu atveju sumažinti arus ir uždrausti ganyklą. Pirmoje brigadoje kiekvienas kolūkinis kiemas sodina cukr. runkelių plotą 20 arų. Numatytos ir priemonės toms šei-moms, kurių ne visi nariai dirba kolūkyje: Kolūkiečių šeimos, kurių ne visi nariai dirba kolūkinėj gamyboj, skirti po 30 a ir be ganyklos ir 150 darb. kiekvienam šeimos galvai 58.

Visus einamuosius klausimus svarstydavo ir juos spręsdavo kolūkio valdyba, kuri buvo kolūkio veiklos veidrodis, jos vykdo-masis organas. Valdybos protokoluose surašyti visi demokratiš-kai apsvarstyti klausimai, logiški ir pamatuoti nutarimai. Iš proto-kolų atsiskleidžia itin nelengva valdybos padėtis, ieškant išeities sunkiais pradžios ūkininkavimo metais, numatant geriausius ko-lūkio padalinių veiklos kelius, taip pat rūpinantis ir kolūkio narių

Rokų kolūkio gyvenvietės, dabar – Kauno m. Rokų mikrorajono, pakraštys ties Jiesios kraštovaizdžio draustiniu. 2013. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių


darbo ir gyvenimo sąlygomis. Kaip sakyta, kolūkio valdybą iki maždaug 1971 m. sudarė daugiausiai vietiniai žmonės, todėl, be gamybinių ir ūkinių klausimų, valdyba sprendė ir kolūkio nariams iškilusias gyvensenos problemas, o įstatų ir vidaus tvarkos taisy-klių nesilaikantiems skyrė nuobaudas.

Stalinio vardo kolūkio valdybos 1951 m. birželio 16 d. posė-dyje, dalyvaujant 8 valdybos nariams ir 7 kviestiems pareigū-nams – gyvulininkystės ir laukininkystės brigadų brigadininkams S. ir Sa., apskaitininkui V., revizijos komisijos pirmininkui A. ir dar 4 asmenims, kurių pareigos posėdžio protokole nenurodytos, svarstyti 7 klausimai:

1) Pareiškimų apsvarstymas.2) Sandėlininko perrinkimo klausimas.3) Eržilo „Bonaparto“ pardavimo klausimas.4) Šienapjūtės eiga.5) Piemenio sutarties priėmimas.6) Gyvulių patalpų žiemai paruošimo klausimas.7) Einamieji kolūkio reikalai 59.Pirmuoju klausimu svarstant pareiškimus, patenkinamas viš-

čiukus prižiūrinčios B. prašymas: dėl viščiukų lesinimo nutarta fer. ved. S. įpareigoti lesalą pagerinti. Kolūkietei P. išduoti (...) pažymėjimą. Kitos kolūkio narės D. prašymą, nenurodant jo es-mės ir priežasties, nutarta pateikti visuotinam kolūk. susirinkimui, o dar vieno irgi nenurodyto turinio B. prašymo nepatenkinti, ka-dangi yra pabėgęs iš kolūkio.

Antruoju klausimu V-bos p-kas (pirmininkas D., pagal pro-fesiją kirpėjas. – R. A.) pasiūlė drg. B. (valdybos narį. – R. A.) nuimti nuo pareigų ir skirti fermos vedėju. Šį siūlymą pastačius ant balsavimo gauti šie rezultatai: už balsavo 1, prieš (6) bal-

sai. Nors sprendimas, kad pirmininko pasiūlymas nepriimtas, neįrašytas, tačiau iš protokolo aišku, kad valdybos dauguma, – nebalsavo tik 1 jos narys, nors protokole tai neatsispindi, – pir-mininko nuomonei nepritarė ir fermos vedėją paliko tą patį.

Trečiuoju klausimu valdyba buvo vieninga – Eržilą „Bonapar-tą“ valdyba nutarė vienbalsiai parduoti veislininkui, o svarstant kitą klausimą dėl šienapjūtės eigos ir inventoriaus sutvarkymo paskirta pagalbinė komisija.

Nutarta sudaryti sutartį ir su melžiamų karvių piemeniu, duo-dant jam už ganymą 10 litrų pieno į dieną ir darbadienius nuo primelžto pieno.

Šeštuoju klausimu numatytas patalpų paruošimas gyvuliams žiemoti visai nesvarstytas, pereita prie einamųjų klausimų. Suda-ryta pasėlio apmatavimo komisija, nutarta, jog Balai iškasti (...) brig. skiria po vieną žmogų fer. ved. žinion. Valdyba dėl meliora-cijos darbų pravedimo (...) paskyrė L. iš III brigad.

Valdybos posėdyje buvo apsvarstytas ir vienas baudos atvejis. Apsvarsčiusi valdybos narės M. pareiškimą, valdyba nutarė jį pa-tenkinti grąžinant jai sumokėtą baudą 50 rub. su įspėjimu pasikar-tojus savavališkam arklių ėmimui taikyti virš minėtą baudą 60.

Tačiau ilgainiui valdybos, sprendžiant pagal posėdžių protokolus, dėmesingumas kolūkio narių gyvensenai menko, sprendimai griežtėjo, o nutarimų argumentai būdavo gana tra-faretiški arba jų ir visai nebūdavo. Į pirmą vietą iškilo gamybi-niai ir darbo drausmės klausimai.

Stalino vardo kolūkio valdybos 1954 m. liepos 6 d. posėdy-je, be pirmojo – Žemės ūkio plano projekto 1955 m., antras ir to posėdžio paskutinis jau išsamiai svarstytas ir grubių darbo drausmės pažeidimų likvidavimo kolūkyje klausimas.

Rokų kultūros centras, jame 1973–1992 m. buvo įsikūrusi kolūkio administracija. 2011. Autoriaus nuotrauka

39

Pranešėjas kolūkio pirmininkas V. pažymėjo, kad tam tikra dalis kolūkiečių sistemingai laužo ž. Ūkio artelės Įstatus ir vi-daus tvarkos taisykles, tuo grubiai pažeisdami darbo drausmę, žlugdydami valstybinius kolūkio planus. Nežiūrint į daugkartinius raginimus išvykti į darbą iki šiol visiškai nedalyvauja gamyboje kolūkiečiai: (...) Remiantis Ž. Ūkio artelės Įstatų 6 str. „f“ punktu ir Vidaus tvarkos taisyklių 44 str. „d“ punktu, uždrausti ganyti gyvu-lius kolūkio ganyklose sekantiems kolūkiečiams: (...)61.

Išvardintųjų 14 kolūkio narių sąraše net 10 moterų, iš kurių didžioji dalis augino po tris ir daugiau mažamečių vaikų. Nekal-bant jau apie tai, kad šios moterys dėl šeimyninių aplinkybių at-likti visų vidaus tvarkos taisyklėmis numatytų darbų ir juo labiau dirbti visą labai ilgą darbo dieną negalėjo, uždraudus ganyti jų gyvulius kolūkio ganyklose, iškilo opus mažamečių vaikų maiti-nimo klausimas. Pienas ir pieno produktai tuo metu sudarė bene pagrindinę kaimo žmonių maisto dalį. Tačiau kolūkio valdybai tai nė motais, nors, be partinių veikėjų atvežto ir „išrinkto“ pirmininko V., posėdyje dalyvavo likusieji 4 vietiniai kolūkio valdybos nariai ir dar 4 kviestiniai asmenys, iš jų – du vietiniai. Jie nubaustųjų, taip pat ir mažamečius vaikus auginančių moterų padėtį priva-lėjo žinoti ir žinojo kuo puikiausiai. Valdyba rėžia toliau: Gyvulių ganymą uždrausti nuo š. m. liepos mėn. Įpareigoti atitinkamai laukininkystės brigadų brigadininkus užtikrinti šio valdybos nuta-rimo vykdymą. Tuos kolūkiečius, kurie kėsinsis į ganyklas be val-dybos nurodymo, apiforminti aktais ir perduoti L. Teismui civilinį ieškinį už neteisėtą naudojimąsi ganykla 62.

Darbo drausmei ir nuobaudoms kolūkio valdyba skiria vis didesnį dėmesį. Tolesniuose valdybos posėdžių protokoluose, be demokratiškai apsvarstytų gamybinių ir einamųjų, įsivyrauja kolūkio narių drausminimo, jų bausmių už neatliktus privalomus darbus klausimai, nustatomos ir griežtos darbų normos.

Tačiau kolūkio valdybos posėdžiuose valdybos nariai ir pa-kviestieji kolūkio padalinių vadovai, kaip ir visuotiniuose susirin-kimuose pasisakę eiliniai kolūkiečiai, drąsiai ir kartu diplomatiš-kai reiškia savo nuomonę, priešinasi partinių ir tarybinių veikėjų direktyviniams nurodymams, nepasiduoda spaudimui ir kai ku-rių pasiūlymų netgi nesvarsto. Lemiamais, primestais ir kolūkiui nenaudingais klausimais valdybos nariai ir į posėdžius iškviesti atsakingi pareigūnai kalba aiškiai prieš tai aptarę veiksmų planą, todėl dažniausiai jų taktika pasiteisina ir būna vaisinga.

Mičiurino vardo kolūkio valdybos 1958 m. spalio 31 d. po-sėdyje sprendžiant gamybinius klausimus be atsako liko po-sėdyje dalyvavusio rajono partinio veikėjo drg. Z. pasiūlymas, kad mažiau gaištų kolūkiečiai pasodybiniuose sklypuose (ku-rie sudarė 0. 60 ha. – R. A.), gal jiems prie trobų palikti tiktai po 0, 20 ha, o kitus 0, 40 ha bendrame sklype 63. Pareikšta nuomonė ir pasiūlymas netgi nesvarstytas, joks nutarimas dėl „centralizuoto“ sodybinių sklypų skirstymo priimtas nebuvo, ir sklypai liko kolūkio narių sodybų.

Šį kolūkio valdybos posėdžio protokolą irgi verta peržvelgti atidžiau.

Mičiurino vardo kolūkio valdybos 1958 m. spalio 31 d. posė-dyje buvo svarstomi tik 2 gamybiniai – 1) Dėl žemės paruošimo kukurūzų sėjai ir 2) Dėl gyvulininkystės patalpų stovio ir dėl prie-monių jų sutvarkymui – klausimai ir 3) Einamieji reikalai. Posėdy-je, be minėto drg. Z., dalyvavo ir iš Vilniaus atvykęs Min. Tarybos atstovas, kurio pavardė nenurodyta, ir netgi drg. Š.64 (Kauno ra-

jono laikraščio „Socialistiniu keliu“ redaktorius Gutmanas Šmer-kovičius. – R. A.), nors protokole jo pareigos ir neįvardintos.

Posėdis, akivaizdu, buvo neeilinis, jame dalyvavo ne tik at-sakingi vietinės ir „centrinės“ valdžios pareigūnai, bet netgi šį posėdį spaudoje turėjęs nušviesti rajono laikraščio redaktorius, kadangi pagrindinis dėmesys buvo skirtas tuo metu partinių vei-kėjų direktyvomis visai Lietuvai peršamų kukurūzų sėjai.

Agronomė G., kurią, beje, prieš tai 1958 m. balandžio 24 d. kolūkio įgaliotinių susirinkimas priėmė į darbą, posėdžio pradžio-je atskleidė žemės paruošimo kukurūzų sėjai sunkumus, kadan-gi tinkamos žemės beveik nėra: arba aukštas gruntinis vanduo, arba užimta daugiametėmis žolėmis. Ji pasiūlė sprendimą: Siloso gamybai, agronomės nuomone, reikėtų sėti saulėgrąžų. O, norint auginti kukurūzus, būtina paruošti žemę – rudenį išvežti mėšlą ir aparti. Galima duoti fosformilčių ir kalio chlorido. Agronomė G. taip pat pastebėjo, kad šiuo metu žemė dar tiktai suarta 65.

Po agronomės G. pasisakymo iš karto kalba drg. Z. Jis, aiškiai nepatenkintas agronomės išaiškinimu, teigia, kad že-mės reikia, ir siūlo gana griežtą sprendimą: jeigu kitur žemės nėra – keisti pasodybinius sklypus ir juose sėti kukurūzą. Padėtį po tiesmuko drg. Z. pasisakymo bando švelninti kolūkio pirmi-ninkas Db. Būdamas agronomu, jis, be jokios abejonės, gerai suvokia SSRS partinės vadovybės ir jos lyderio N. Chruščio-vo direktyvinės žemės ūkio politikos beprasmiškumą: Kolūkio pirmininkas suabejojo, ar pajėgsime sutvarkyti rūgštingumą (rūgščiose ir drėgnose priemolio dirvose kukurūzai auga blo-gai, jie – sausų ir purių dirvų kultūra. – R. A.). Toliau pirmininkas Db. diplomatiškai pripažįsta, kad šiais metais kukurūzai nebuvo skirta pakankamo dėmesio. Pasėta buvo netinkamai. Neduota mineralinių trąšų. Akėjimas praėjo neteisingai 66.

Po pirmininko pasisako visų trijų laukininkystės brigadų bri-gadininkai.

Jie tęsia kolūkio pirmininko Db. diplomatinę taktiką ir kartu pri-taria agronomės G. pareikštai nuomonei: I brig. brigadininkas K. pastebėjo, kad šiemet, tur būt buvo negerai pasėta (...) Jis žada mėginti sėti 4 ha kukurūzos, žemę turi numatęs. Tiktai būtinai reikia salietros. Panašiai diplomatiškai kalba ir II brigados brigadininkas P., kuris žada sodinti išskirtą 5 ha plotą, jį žada suarti ir užmėžti. O III brigados brigadininkas, tas pat buvęs pirmasis 1949 m. įsteigto Stalino vardo kolūkio pirmininkas, vėliau – pavaduotojas ir ilgame-tis kolūkio valdybos narys S., matyt, gerai perpratęs partinės biu-rokratijos vingrybes, nurodo netgi tikslią kukurūzų sodinimo vietą: III – oje brigadoje kukurūzus sodinti numatyta prie G.67

Sutartinis brigadininkų „choras“ atvykėliui iš Vilniaus padaro įspūdį: Drg. Min. Tarybos atstovas pastebėjo, kad kolūkio agro-nomė daug blogiau pažįsta kolūkio žemę, negu brigadininkai, ir, matyt, ji per mažai su jais tariasi (...) Pasirodo, žemės yra, reikia tik sudaryti jos pasą, gerai dirbti ir įtręšti. Toliau Drg. Min. Tarybos atstovas netgi suabejoja agronomės, išdrįsusios vietoj partinių veikėjų peršamų kukurūzų siūlyti sėti saulėgrąžas, kompetencija (Jeigu specialistas negalvoja, tenka dirbti ir kolūkio pirmininkui) ir, akivaizdžiai patenkintas pirmininko ir brigadininkų pasisaky-mais, siūlo agronomę nuo jai priderančių sprendimų visiškai nu-šalinti: Reikia darbą taip sutvarkyti, kad laukininkystės reikalais tik į jį (pirmininką. – R. A.) brigadininkas kreiptųsi 68.

Tada vėl žodį taria drg. Z., kuriam brigadininkų kalbos irgi pa-tiko, kad net savo pasisakymo, kuriame jis demagogiškai liaup-

mokslo darbai / etnologija

40

sina kitų kolūkių „laimėjimus“ (Daugelis kolūkių, pvz. „Vienybės“, pradėję auginti kukurūzus iš širdies, pasiekė gerų rezultatų. „Bolševikui“ irgi daug padėjo kukurūzai), pabaigoje jis pasiūlė brigadininkams, išauginusiems didelius derlius, skirti premijas.

Svarstymo pabaigoje kolūkio Valdybos posėdis nutarė patvir-tinti sėjos planą:

II-oje brigadoje – 5 haI-oje brigadoje – 4 “III-oje brigadoje – 4 “ 69 Baigiant pirmąjį – žemės paruošimo kukurūzų sėjai – klausi-

mą, dar, aiškiai atsižvelgiant į drg. Z. pasiūlymą, nuspręsta skirti keturias 600–1000 rb pinigines premijas brigadininkams, išaugi-nus iš 1 ha aukštus derlius, o antrojo – gyvulininkystės patalpų būklės ir jų sutvarkymo – klausimo pabaigoje patenkinamas ir vietinio partinio drg. Z. ir atvykėlio drg. Min. Tarybos atstovo už-sipuldinėtos agronomės G. pareiškimas dėl pašarinių runkelių ir griežčių keitimo į bulves, kadangi bulvės neužaugo. Valdyba irgi saliamoniškai nutaria pakeisti pusiau 70.

Kaip sakyta, į drg. Z. pasiūlymą atimti iš kolūkiečių rūpes-tingai puoselėjamų sodybinių sklypų po 40 arų, juos perkeliant į bendrą plotą, o po jų langais pasėti sovietinės propagandos garbstomus kukurūzus, valdyba nekreipė jokio dėmesio ir šio pasiūlymo netgi nesvarstė.

Ko gero, drg. Z. ir drg. Min. Tarybos atstovui didžiausias lai-mėjimas buvo valdybos nutarimas kukurūzais užsėti 13 ha, kas tuometiniam kolūkiui, kuris valdė šimtus ha žemės ūkio naudme-nų, buvo juokingai mažas plotas. Tačiau, matyt, jis patenkino partinę ir vykdomąją valdžią ir greičiausiai buvo plačiai rajono spaudoje išreklamuotas.

Tačiau šis 1958 m. spalio 31 d. valdybos posėdis, kuriame valdybos nariai ir padalinių vadovai valdžios atstovų spaudimui nepasidavė ir, priimdami kompromisinį sprendimą, vieningai jį atlaikė, atrodo, aukštesnių partinių vadovų neliko nepastebė-tas. Po vienerių metų, kaip jau buvo sakyta, visuotinio kolūkio narių 1959 m. spalio 17 d. susirinkimo metu partiniai veikėjai kolūkio pirmininką Db. bandė pašalinti iš pareigų. Galimas daiktas, viena iš priežasčių galėjo būti ir pirmininko Db. neigia-mas požiūris į kukurūzus, kuriuos partinė vadovybė tuo metu vertė auginti visoje Lietuvoje.

Eiliniuose kolūkio valdybos posėdžiuose vis didesnis dė-mesys skiriamas gamybai, darbo drausmei ir prasižengėlių bausmėms.

Mičiurino vardo kolūkio valdybos 1958 m. lapkričio 25 d. po-sėdyje nuspręsta įspėti kolūkiečius dėl gyvulių ganymo rugiuose ir dobiluose. Nutarta už sugautą pasėliuose karvę bausti iki 400 rb., o už žąsį – po 10 rb. 71

Tame pačiame 1958 lapkričio 25 d. Mičiurino vardo kolūkio valdybos posėdyje Buvo svarstytas (...) – os brig. brigadininko (...) pareiškimas dėl B. ir J. karvių ganymo kolūkio dobiluose. Pareiškime paaiškinta, kad kai brigadininkas norėjo karves nu-vesti, B. ir Ba. norėjo su juo atsiskaityti, uždegti namus, taip, kad brigadininkas neišdrįso karvės paimti. Valdybos nuomone bausti už karvę ir chuliganizmą. Už padarytus nuostolius surašyti aktą ir pristatyti apy. Tarybai nubausti 72.

Valdybai irgi nė motais, kad B. su žmona Ba. augino net 5 mažamečius ir nepilnamečius vaikus, o karvė, kurią dėl didesnio pieningumo abu sutuoktiniai slapta ne tik nuo pašalinių akių, bet

ir nuo savo vaikų, vakarais dar paganydavo ir nupjautoje kolūkio dobilienoje, – pagrindinis jų maisto šaltinis. Lygiai taip pat karvė buvo ir našlės J., auginančios irgi net 4 mažamečius ir nepil-namečius vaikus, pagrindinė maitintoja – tą puikiausiai žinojo ir kolūkio valdybos nariai, ir šią našlę skundęs brigadininkas.

Kolūkio valdybos sprendimai dėl narių darbo drausmės ir nuobaudų skyrimo griežtėja ir vėlesniuose valdybos posėdžių protokoluose. Juose lygiai taip pat nedaroma jokių nuolaidų prasčiau dirbantiems, taip pat ir moterims, nežiūrima, ar jos augina mažamečius ir nepilnamečius vaikus, o juos užaugi-nus – ar šios kolūkio narės dėl sveikatos būklės gali atlikti vi-sus numatytus privalomus darbus. Tačiau lengvatos daromos naujai atsikėlusiems iš kitų Lietuvos vietovių – jiems iš karto skiriami sklypai namų statybai, užmokami gydymo ir netgi tu-ristinių išvykų kelialapiai.

Mičiurino vardo kolūkio valdyba 1970 m. liepos 7 d. išplės-tiniame posėdyje nepatenkino kolūkio narės nuo 1949 m. A. prašymo skirti jai senatvės pensiją, nes nuo 1966 iki 1969 m. (imtinai) neišdirbtas darbo dienų minimumas be pateisinamos priežasties 73. Valdybai, kurios posėdyje dalyvavo pirmininkas O. ir dar 6 jos nariai, iš jų – net 5 vietiniai, patys, kaip ir pareiškėja, kolūkio nariai nuo 1949 m., irgi nė motais, kad ši jau pensinio am-žiaus sulaukusi kolūkietė, užauginusi 3 vaikus, darbo dienų mini-mumo, kurį tuo metu sudarė vien tik cukrinių runkelių 20–30 arų „normos“ bendrame kolūkio lauke ravėjimas ir priežiūra, atlikti negalėjo, nes jau rimtai sirgo ir dėl aukšto kraujospūdžio darbuo-tis plyname lauke, pasilenkusi, spiginant saulei ar lyjant lietuj, nepajėgė. „Normą“ ji nuravėdavo tais laikais, kai kolūkio cukrinių runkelių plotai dar būdavo išskirstomi ir sodinami prie kolūkiečių „arų“. Kolūkio valdybai mintis prašyti Rokų ambulatorijos, kurio-je saugomos visų kolūkiečių ligų istorijos, pažymos net nekilo ir protokole, nenurodant netgi 1949 m. siekiančio pareiškėjos „sta-žo“, atsiranda trafaretinis įrašas be pateisinamos priežasties.

Tame pačiame 1970 m. liepos 7 d. posėdyje apsvarsčiusi kito pareiškėjo S. prašymą perskaičiuoti pensiją, valdyba jį lengvai patenkina, nutardama: Perskaičiuoti senatvės pensiją, nes jau du metus dirba kolūkyje po pensijos gavimo 74. Iš nutarimo lieka neaišku, ar S. kolūkyje dirba nuo anksčiau, ar tik dvejus metus ir kodėl jam būtina pensiją perskaičiuoti.

Lygiai taip pat lengva ranka valdyba 1970 m. liepos 7 d. po-sėdyje patenkina ir atvykėlio iš kitos Lietuvos vietovės J. prašy-mą priimti į kolūkį ir skirti sklypą namo statybai: Rekomenduoti visuotiniam susirinkimui priimti į kolūkio narius, ir išskirti sklypą namo statybai Rokų gyvenv. 75 Koks tai naujas narys, kokia jo specialybė, dėl ko J. reikalingas kolūkiui, posėdžio protokole net neužsimenama.

Iš dar vėlesnių valdybos posėdžių protokolų matyti, kad nau-jai atvykusieji į kolūkį ir toliau priimami be jokių išlygų, jiems lygiai lengvai skiriami ir sklypai prestižinėje Rokų gyvenvietėje, sutei-kiami žinybiniai kolūkio butai ir netgi namai, kuriuos šie nauji na-riai po 1992 m. už investicinius čekius privatizavo. Naujai priim-tam kolūkio nariui mechanizatoriui Lr. ir jo šeimai ne tik skiriamas žinybinis namas, bet netrukus užmokamos jo ir žmonos turistinės kelionės į „socialistinę šalį“ išlaidos. Atvykėliai žemės ūkio speci-alistai pradeda užimti bemaž visas vadovaujančias kolūkyje par-eigas, jie ir kiti atsikėlėliai renkami sprendžiamųjų ir vykdomųjų kolūkio valdžios organų nariais.


41

APIBENDRINIMAS

Rokų kolūkio ir jo vadovybės veiklą nuo pat 1949 m. daugiausiai lėmė ne vien tik jį įsteigusių narių spendimai, bet ir partinių vei-kėjų direktyvos, kurioms kolūkio vadovybė ir netgi eiliniai kolūkie-čiai gana sumaniai priešinosi.

Pirmaisiais kolūkio veiklos metais vadovybės dėmesys buvo skiriamas ne tik žemės ūkio gamybai, bet ir kolūkio nariams. Stalino diktatūros laikais surašytuose protokoluose atsispindi išeities iš sunkios padėties ieškančios vadovybės sprendimai, o nuobaudų kolūkio nariams beveik nėra. Visi nutarimai priimami demokratiškai, juos išsamiai ir visapusiškai apsvarsčius.

Sprendimai griežtėja „chruščiovinio atšilimo“ metais, kai pro-tokoluose, be gamybinių, pradeda gausėti ir nuobaudų už neat-liktus privalomus darbus skyrimas. Tačiau šiuo metu kolūkio val-dymo organams pavyksta atlaikyti ir ypač didelį partinių veikėjų spaudimą vykdyti nepriimtinus žemės ūkio veiklai nurodymus, demokratiniu būdu paverčiant jų pastangas niekais.

Pasikeitus 1964 m. SSSR žemės ūkio politikai, kolūkio ga-mybiniai pajėgumai auga, kartu griežtėja vadovybės požiūris į kolūkio narių darbą. Sprendimų protokoluose įsivyrauja ga-mybiniai klausimai, o reiškiamai žmonių nuomonei skiriamas vis mažesnis dėmesys.

Paskutiniaisiais sovietmečio metais kolūkio narių ir vadovy-bės santykiai ne visuomet atitinka galiojančius įstatymus ir teisės aktus, kolūkio valdymo organų protokoluose atsiranda ir sunkiai suvokiamų, prieštaringų sprendimų, mėginimų netgi dangstyti kolūkio narių nusižengimus.

s A n t r u m p o s :

A – aplankasb. – bylaF – fondasKAA – Kauno apskrities archyvasl. – lapas RAA – Romualdo Apanavičiaus asmeninis archyvas

n U o r o d o s :1 Jasaitis. Kaimo raidos tyrimų kompleksiškumo problema, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 1 (6), Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 87–95.

2 Jasaitis J. Lietuvos kaimiškųjų vietovių ekonominės ir socialinės situaci-jos pokyčiai, Socialiniai tyrimai, 2 (6), Šiauliai: Šiaulių universiteto leidy-kla, 2005, p. 31–42.

3 Jasaitis J., Šurkuvienė S. Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų sistemos kūrimas, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2 (7), 2006, p. 85–93.

4 Lazarevaitė L., Rauplienė A., Perkumienė D. Šiuolaikinių kaimo plėtros idėjų pritaikymas Lietuvoje, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspek-tyvos, 1 (6), p. 117–124.

5 Jankuvienė E., Jasaitis J. Šiuolaikinė lietuviška sodyba kaime: lūkesčiai ir nauji sprendimai, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 3 (16), 2009, p. 202–208.

6 Krupickaitė D., Peciukonytė L., Pociūtė G. Aptvertos ir saugomos gy-venvietės Lietuvoje – naujos gyvensenos išraiška ar būtinybė, Annales Geographicae, 43 (1–2). Vilnius: Geologijos ir geografijos institutas, 2010, p. 3–15.

7 Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija /Arvydas Anušauskas, Juozas Banionis, Česlovas Bauža ir kt.. 2-asis patais. ir papild. leid. – Vil-nius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007;

Truska L. Lietuvos valstiečių kolektyvizavimas, Lietuvos istorijos metraš-tis, 1989, p. 79–90.

8 Vaitkus V. Kas būtų, jeigu būtų, Žagarė (Lietuvos valsčiai, 1), Vilnius: Versmė, 1998, p. 537–598; Barbaravičienė J. Virvyčių kolūkio istorija, Musninkai. Kernavė. Čiobiškis (Lietuvos valsčiai, 15), 2005, p. 454–460; Skebas V. Žemės ūkis 1940–2002 metais, Laukuva (Lietuvos valsčiai, 14), I, 2005, p. 697–715; Vaitonis A. Kaip Gelvonuose buvo kuriami kol-chozai (atsiminimai), Gelvonai, (Lietuvos valsčiai, 15), 2009, p. 435–439; Stanaitytė A. Šis tas apie kolūkiečių gyvenimą, Panemunėlis (Lietuvos valsčiai, 22), I, 2011, p. 269 – 272; Gumuliauskas A. Kolektyvizacija Gruzdžių valsčiuje, Gruzdžiai (Lietuvos valsčiai, 17), I, 2009, p. 720–728; Endriukaitis A. Gelgaudiškio valsčius komunistų okupacijoje 1945–1988 metais, Gelgaudiškis (Lietuvos valsčiai, 23), II, p. 918–948.

9 Milius J. Žemės ūkis, Skaistgirys. Krašto raida. Kaunas: Žiemgalos lei-dykla, 2009, p. 137–153; Žemės ūkis, Joniškio kraštas. Enciklopedinis žinynas. Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2011, p. 143–161.

10 Mardosa J. Kolūkinio gyvenimo folklorizacija etnografiniuose ir isto-riniuose naratyvuose, Homo narrans: folklorinė atmintis iš arti. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, p. 393–426.

11 Klumbytė N. Post-Socialist Seniations: Nostagia, the Self, and Alerity in Lithuania. Lietuvos etnologija, t. 9 (18), 2009, p. 93–116.

12 Lietuvos TSR Panemunės rajono Rokų apylinkės Darbo žmonių Deputa-tų Tarybos Vykdomasis Komitetas. Rokų apylinkės Darbo žmonių deputa-tų tarybos ūkinė knyga. 1948–1951 m. KAA, F. R – 898, A. 2, b. 2.

13 Mičiurino kolūkio 1956 m. liepos 24 dienos visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 3. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 16, l. 55–56.

14 RAA, A 1, b. 7, l. 169–171.15 Kauno rajono valdybos Kauno raj. Rokų apylinkės Agrarinės reformos tarnybos posėdžio protokolas Nr. 15. Rokai, 1994 m. liepos 5 d. KAA, F. 2153, A. 1, b. 16, l. 13.

16 Kol. „Mičiurinas“ Valdybai. Pareiškimas. 1958 m. V. 27. KAA, F. R – 738, A 1, b. 28, l. 33; Kolūkio „Mičiurinas“ valdybai. Pareiškimas. 1958. V. 3 d. KAA, F. R – 738, A 1, b. 28, l. 15p; Kolu. „Mičiurinas“ Valdybai. Pareiški-mas. 1958 IV. KAA, F. R – 738, A 1, b. 28, l. 7; Kauno rajono „Mičiūrino“ kolūkio valdybai. Pareiškimas. 1958. VI. 10. KAA, F. R – 738, A 1, b. 28, l. 35.

17 Lietuvos TSR Kauno rajono Rokų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas. Rokų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos ūkinė knyga Nr. 11, Nr. 12, Nr, 13, 1964, 1965, 1966 metams. Rokų km. KAA, F. R – 898, A. 2, b. 21, 22, 23.

18 Mičiurino vardo kolūkio 1959 metų vasario 21 dienos visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 1. KAA, F. R – 768, A. 1, b. 29, l. 38– 44.

19 Mičiurino vardo kolūkio visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1959 metų spalio mėn. 17 d., protokolas Nr. 17. KAA, F. R – 768, A. 1, b. 29, l. 51–53.

20 Lietuvos TSR Kauno rajono Rokų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas. Ūkinė knyga Nr. 11, 1971, 1972 metams. Rokų km. KAA, F. R – 898, A. 2, b. 57.

21 Lietuvos TSR Kauno rajono Rokų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas. Rokų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos ūkinė knyga Nr. 8, Nr. 9, 1976–1978 metams. Rokų km. KAA, F. R – 898, A. 2, b. 119, 120.

22 Rokų bendruomenės mokykla. Matematika. Statistika. Vadyba. Informa-cinės technologijos. Braižyba. Technologijos 5–12 klasėms. Sudarytoja ir redaktorė Vanda Mažeikienė. Kaunas: Lietuvos energija, 2006.

23 Lietuvos Respublika. Kauno rajono Rokų apylinkės liaudies deputatų tarybos ūkinė knyga Nr. 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 1986–1990 metams. KAA, F. – 2085, A. 2, b. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27).

24 Kauno rajono žemės ūkio bendrovės „Rokai“ steigimo sutartis (data nenurodyta). KAA, F. 2153, A 1, b. 9, l. 3.

25 Asmenų, pageidaujančių įsigyti privatizavimo objektą (Rokų mecha-nizacijos – laukininkystės gamybinį technologinį komplektą) pasirašant pajus, grupės sutartis. 1992 m. kovo 28 d. KAA, F 2153, A 1, b. 9, l. 20; Kauno raj. privatizavimo komisijos pirmininko 1992 m. 06 mėn. 23 d. patvirtinta Pajų pasirašymo sutartis Nr. 1. (Kauno raj. Rokų žemės ūkio įmonė. Rokai, Nemuno 60). KAA, F. 2153, A 1, b. 9, l. 2.

26 Priedas prie pajų pasirašymo sutarties. Pažyma apie išperkamo turto, pasirašant pajus 5 %, ir bendras pajų patikslinimas. KAA, F.2153, A 1, b. 9, l. 6 – 19.


42

27 Kolūkio „Mičiurinas“ įgaliotinių susirinkimo, įvykusio 1958 m. balandžio 24 d., protokolas Nr. 3. KAA, F. R – 768, A. 1, b. 23, l. 35–36.

28 Mičiurino kolūkio 1956 m. liepos 24 dienos visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 3.

29 Mičiurino vardo kolūkio 1959 metų vasario 21 dienos visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 1.

30 Kauno rajono Rokų kolūkio valdybos 1990 metų vasario 23 dienos po-sėdžio protokolas Nr. 2. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 395, l. 5–6.

31 RAA, A 1, b. 18, l. 1–2.32 RAA, A 1, b. 13, l. 7–10.33 Kolūkio „Mičiurinas“ Valdybos posėdžio įvykusio 1958 m. kovo mėn. 29 d. protokolas Nr. 4. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 3, l. 6–7.

34 Mičiurino v. kolūkio valdybos posėdžio, įvykusio 1958 m. spalio mėn. 31 d. protokolas Nr. 14. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 23, l. 22–24.

35 Stalino vardo kolūkio Valdybos posėdžio įvykusio 1951m. berželio mėn. 11 d. protokolas Nr. 12. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 1, l. 6.

36 Stalino vardo kolūkio Valdybos posėdžio įvykusio 1951. berželio mėn. 16 d. protokolas Nr. 13. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 1, l. 8–9.

37 Stalino vardo kolūkio Valdybos posėdžio įvykusio 1954 m. liepos 6 die-nos protokolas Nr. 14. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 8, l. 22–23.


39 Gumuliauskas A. Kolektyvizacija Gruzdžių valsčiuje, Gruzdžiai, I. Vil-nius: Versmė, 2009, p. 720–728.


41 Ten pat.42 Ten pat.43 Ten pat.44 Mičiurino vardo kolūkio visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1959 metų spalio mėn. 17 d., protokolas Nr. 17.

45 Ten pat.46 Ten pat.47 Ten pat.48 Ten pat.49 Ten pat.50 Ten pat.51 Ten pat.52 Ten pat.53 Mičiurino kolūkio 1956 m. liepos 24 dienos visuotinio narių susirinkimo protokolas Nr. 3.

54 Kolūkio „Mičiurinas“ įgaliotinių susirinkimo įvykusio 1958 m. balandžio 24 d., protokolas Nr. 3.

55 Ten pat.56 Ten pat. 57 Ten pat.58 Ten pat.59 Stalino vardo kolūkio Valdybos posėdžio įvykusio 1951. berželio mėn. 16 d. protokolas Nr. 13.

60 Ten pat.61 Stalino vardo kolūkio Valdybos posėdžio įvykusio 1954 m. liepos 6 die-nos protokolas Nr. 14.

62 Ten pat.63 Mičiurino v. kolūkio valdybos posėdžio, įvykusio 1958 m. spalio mėn. 31 d. protokolas Nr. 14.

64 Ten pat.65 Ten pat.66 Ten pat.67 Ten pat.68 Ten pat.69 Ten pat.70 Ten pat.71 Mičiurino v. kolūkio valdybos posėdžio, įvykusio 1958 m. lapkričio mėn. 25 d., protokolas Nr. 15. KAA, F. R – 738, A. 1, b. 23, l. 25–27.

72 Ten pat.73 Mičiurino v. kol. išplėstinio valdybos posėdžio, įvykusio 1970 m. liepos 7 d., protokolas Nr. 5.

74 Ten pat. 75 Ten pat.

ETHNOLOGY. SCIENTIFIC RESEARCH wORK

Romualdas Apanavičius

COLLECTIVE FARM ON THE OUTSKIRTSI. COLLECTIVE FARM’S “DEMOCRACY”SummaryThe article treats the problems of Rokai collective farm’s (near the second largest Lithuanian city Kaunas) activities and the way of life of its members during the period of 1949–1992. The rural suburban area selected for the study is a characteristic example of the processes that took place during the Soviet period and later years of independence in the Lithuanian village. During the postwar period the farmers of Rokai and surrounding villages were forcibly herded into the collective farm, although the proximity of a city and a difficult farm members’ position drew a considerable part of the working-age population to leave the village. During the development of the collective farm, its economic power grew, but the people – though the collective farm then was a voluntary community – in fact had no rights, as the decisions were made not by the general meeting of collective farmers, but the officials of the Communist Party.

The collective farm system changed not only the farming, but also the lifestyle. In 1958–1966, most of the collective farm villages and farmsteads were destroyed, people had to move to the settlements. In 1958 there came to live people from the villages flooded in 1959 by Kaunas Lagoon, and in 1970, when an economically strong collective farm began to experience labor shortage, also the population from more distant places in Lithuania. The latter peaked in 1976–1978, as they were attracted by the proximity of Kaunas city.

In 1964, after the changes in agricultural policy of the Soviet leaders, the standard of living of its members greatly improved. After the liquidation Rokai collective farm in 1992, there were established two agricultural companies: one of them provides only transport services, and other works in the former Rokai pig-breeding complex.

In the first part, on the basis of the data of the collective farm management records of the meetings kept in the Kaunas regional archives, comparing them with the author’s observations and survey data, there is described the history of the collective farm, admittance rules to it and its management. During the most difficult post-war Stalinist dictatorship years the collective farm was managed in a rather democratic way, decisions were taken not only taking into account the opinion of the collective farm board members, but also of the ordinary collective farmers who expressed their opinion during general meetings. Unanimity in “Khrushchev’s Thaw” times helped to refuse the unacceptable to the farm decisions of higher government.

However, when the political regime softened, the decisions of the managing bodies of the collecting farm in order to force to do all the required work stiffened. Especially in 1964 after the changes in the Soviet leadership’s agricultural policy, when the collective farm members began to receive guaranteed cash reward and willingly did all the works themselves. Rigorous decisions reveals not only the farm management’s aims to fulfill obligations to the state, but also show the power of local bureaucracy in the village, when for the benefit of the collective farm, even despite the existing laws, the members of the farm, even the offenders, started to be defended.

R. Apanavičius, prof., habil. dr.Vytauto Didžiojo universitetasK. Donelaičio g. 52, LT-44248, [email protected]

Gauta 2013 10 10Atiduota spausdinti 2013 11 01


Documents

PRIEMIESČIO KOLŪKIS I. KOLŪKInė „dEMOKRAtIjA“