cmyk

�

cmyk

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

“Respublikos” leidinys Nr.�6 (853) 20�� m. balandžio 23 d.

Lietuvių poezijos klasikas Algimantas BALTAKIS apnuogina nuo politinių pažiūrų ir partijų pavadini-mų nepriklausantį žmogiškąjį valdžios vyrų menkumą: “Atleisti kitam savo paties menkystę žmogus sunkiai įstengia - tie, kurie dėl egoistinių sumetimų tau padlaižiavo, būtinai pasinaudoję proga tau

už tai keršys. Net nepasidomėję, ar tas padlaižiavimas tau teikė malonumo”.4-5

Privalome būti moraline lietuvos jėga

TRUPMENOSvelykinė žurnalistės l.Pociūnienės dovanaŽinomai televizijos žurnalistei Liudvikai Pociūnienei prieš porą metų Sedoje pavyko surasti trylika savamokslio dailininko nutapytų Kristaus kančios kelio stacijų

2

PRISIPAŽINIMAIrežisierius a.matelis visus Pralenkia

Ar žinojote, kad Arūnas Matelis savo darbus pasikoreguoja pagal Europos dviračių lenktynes, o dviračiu keliaudamas į darbą numina net 20 km?

3

PASIRINKIMASką gali muzika ir meilė? klausiame ū.žebriūnaitės

Neseniai Lietuvoje koncertavusi altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, žymių kultūros žmonių Arūno Žebriūno ir Giedrės Kaukaitės dukra, apgailestauja, kad per Velykas negali būti kartu su arti-maisiais. Mat šiuo metu muzikos ir meilės burtai ją yra apžavėję Turine (Italija).

6

SPORTO ŽMONĖSv.chomičių veda krePšinio aistra

Su oranžiniu kamuoliu daugybę šalių aplankęs legendinis Kauno “Žalgirio” kapitonas Valdema-ras Chomičius jau daugiau nei dešimtmetį Rusijoje kremta trenerio duoną.

7

a.baltakis:

2

cmykcmyk2

Turiu tokį asmeninį velykinį žaidimą, kurį naudoju vietoj die-vobaimingo susikaupimo, vietoj meditacinio nusiteikimo didžiai Atpirkimo šventei, o neretai (nors gėda prisipažinti) ir vietoj velyki-nės išpažinties, kurios tradiciškai turi prieiti kiekvienas krikščionis, idant tyras ir pakylėtas galėtų sės-tis prie Velykų stalo.

Manojo žaidimo taisyklės pa-prastos - tereikia savo mintimis, emocine atmintimi bei visais ki-tais subtiliaisiais jutimo organais nusikelti į seniai seniai nuaidėjusią Velykų šventę, iš tų laimingų vai-kystės dienų, kai man buvo šešeri.

Anų Velykų vaizdas neblun-ka mano atmintyje, nes lankau jį lygiai kasmet. Praveriu saulės nutvieksto savo vaikystės namų kambario duris, šypsodamas nu-žvelgiu visus prie stalo sėdinčiųjų veidus... Senelis sutramdyta, veik tik akyse švytinčia gudraus žmo-gaus šypsena, kupini svajonių, rūpesčių, gyvybe kunkuliuojantys mano tėvai, šventiniais drabužiais bei šypsenomis išsidabinę dėdės ir tetos... O kapinaitėse palikta deganti velykinė žvakutė - spin-duliuoja atmintį tų mano giminės veidų bei likimų, kurių akimis taip ir nespėjau pamatyti...

Kiekvienais metais žvelgda-mas į šią tik atmintyje egzistuo-jančią nuotrauką, atrandu vis ką nors naujo, iki šiol nepastebėto... Kitą sykį kaži kur anapus klau-sos pasigirsta indų dzingsėjimas, nuotaikingų dialogų nuotrupos... Kitą sykį pavyksta pamatyti net ant stalo garuojančius patiekalus, pasigėrėti įmantriai išradingais pintinėje ant stalo švytinčių mar-gučių raštais...

Kartais susigraudinu, prisimi-nęs, kad didesnės dalies anuomet puotavusių jau nebėra tarp gy-vųjų, kartais nejučia imu kvatotis, nelyg magnetinę juostelę darsyk prasukęs vaikišką savo maldą prie Velykų stalo, kupiną labai svarbių prašymų, kuriuos išpildyti (šian-dien - akivaizdu) nė Dievo pagal-bos nereikia, kupiną atgailos už sunkias nuodėmes, kurios (šian-dien - akivaizdu) lengvos it pūkas...

Šiemet tradiciškai vėl laikau šią menamą nuotrauką tarp me-namų pirštų. Ir pastebiu stulbina-mą dalyką, kurio anksčiau nesu-gebėdavau įžvelgti. Žiūrėdamas į tą saulės nutviekstą savo vai-kystės vidurdienį, į savo giminę, nerūpestingai, su meile vienas kitam klegančią prie stalo, ūmai suvokiau, kad visi iki vieno prie jo sėdintys personažai - esu aš. Ir tas vaikas trumpomis kelnytėmis, ir savo jau baigiąs atgyventi senelis, ir kupinas jėgų tėtis, ir žilstelėję, nuo pergyventų rūpesčių prigesę dėdės...

Didžiąja dalimi šių persona-žų šiandien jau esu buvęs. Galiu į prie stalo dūkstantį save vaiką pa-žvelgti suaugusio tėtės akimis, o į jo rūpesčių išvagotą veidą - atlai-džiu ir kiek liūdnu, visa ko laikinu-mą suvokiančio senelio žvilgsniu...

Ir tai džiugina, ramina... Nes suprantu, kad ši didi giminės Vely-kų puota niekada nesibaigs, kad ši mano atminties nuotrauka nie-kada neišbluks. Net ir tada, kai iš veidų nepažinosiu nė vieno šven-čiančio prie manosios giminės stalo, o pats būsiu virtęs tik žvake-le, spindinčia pakaitom visų išėju-siųjų veidais.

Rimvydas StankevičiuS

Neblunkanti nuotrauka

MINTyS trupmenosj/b laikas

KAS KAM RUOŠIASI

Algirdas LATėNAS

Valstybinio jaunimo teatro vadovas, kino ir teatro aktorius, režisierius, Muzikos ir teatro akademijos dės-tytojas Algirdas Latėnas ruošiasi eiliniam egzaminui: balandžio pa-baigoje rampos šviesą išvys jo re-žisuotas spektaklis “Ledi Makbet” pagal garsią V.Šekspyro tragediją “Makbetas”. Žinoma, egzaminas ne tik jam, bet ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams Viktorijai Kuodytei ir Ser-gejui Ivanovui. Egzaminas ir žiūrovui, menančiam Eimunto Nekrošiaus pa-statytą “Makbetą” su spindinčiomis žvaigždėmis - Kostu Smoriginu ir Dalia Storyk. Bet A. Latėnas šekspy-riadoje - ne naujokas, yra statęs ke-lis šio dramaturgo veikalus ir sakosi esąs užburtas jo paslaptingumo, besigiminiuojančio su mistika.

KAS KO TIKISI

Raimonda VAIČIŪTė

Iš Mažeikių kilusi džiazo atlikėja, vokalo subtilybių mokiusis pas Steponą Janušką ir sulaukusi pripa-žinimo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, šiuo metu labiausiai geidautų... įsimylėti. “Kartais taip norėtųsi šalia turėti artimą žmogų, - atsidūsta džiazo atlikėja, šiuo me-tu neturinti širdies draugo. - Toks užsisklendimas, buvimas vienu-moje kartais labai sunkus. Dėl to labai nesisieloju, tiesiog retkarčiais susimąstau, kodėl aš vis dar nesu įsimylėjusi. O kartais pasvarstau, kad gal ir gerai, jog šalia nėra to vienintelio, nes jis labai kentėtų dėl tokio aktyvaus mano gyveni-mo būdo”.

KAS IŠ KUR gRįžTA

Auksė TRINKŪNAITė

Žinomo pianisto Gyčio Trinkūno dukra, kuriai dainavimas tapo ne-atskiriama gyvenimo dalis, tikriausia pirmoji iš lietuvių muzikų gyvena ir dirba Pietų Afrikos Respublikoje. Solistė, gavusi muzikinį išsilavinimą Lietuvoje, dažnai rengianti rečitalius, dainuoja operoje, ją kviečia į pres-tižinius muzikos festivalius. Auksė į Lietuvą atvyksta nedažnai, nes ats-tumas tarp kontinentų daro savo. Todėl ji labai apsidžiaugė gavusi kvietimą dalyvauti Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengiamame “Su-grįžimų” festivalyje. “Tai kartu man ir puiki proga pasveikinti gimines Velykų proga, susitikti su draugais ir bendramoksliais”. Antradienį ji da-lyvaus Taikomosios dailės muziejuje vyksiančiame koncerte.

KAS KĄ SUKŪRĖ

Agnė SABULYTė

Dainininkė, sukūrusi įspūdingą vaid-menį haiku operoje “Sniegas”, išduoda intriguojančią šio kūrinio atsiradimo priešistorę. “Šiuo atveju aš nesu tik kompozitoriaus Jono Sakalausko pa-sirinkta atlikėja jo sumanytam kūriniui įgyvendinti. Greičiau atvirkščiai, - intri-guoja dainininkė. - Pirmiausia perskai-čiau Maksenso Fermino (Maxence Fermine) romaną “Sniegas”, tai bu-vo gal pirmame dainavimo studijų kurse. Tuo metu, kai mezgėsi mūsų draugystė su Jonu... Pernai beskai-tydama verstinius haiku eilėraščius, pradėjau mintyse dėlioti spektaklio idėją, kuri priminė “Sniegą”. Taip tar-si susijungė pirminiai mūsų susiža-vėjimo jausmai, jų atgarsiai, ir jau šiek tiek pažinto gyvenimo kartu peripetijos”.

PaRengė danutė ŠePetytė iR deimantė ZaiLsKaitė

Tai retas išlikęs kaimiško-sios tapybos pavyzdys, teigia tyrinėtojai. Daugeliui meno-tyrininkų buvo žinoma apie šių stacijų egzistavimą, tačiau nedaugelis tegalėjo girtis, kad

jas matęs. Keletą dešimtmečių trylika stacijų, vaizduojančių Kristaus kančios kelią, dulkė-jo Sedos bažnyčios palėpėje. Tik prieš porą metų jas surado žinoma televizijos žurnalistė

Liudvika Pociūnienė, kurianti laidas ir filmus Lietuvos istori-jos ir paveldosaugos temomis. Į Prano Gudyno restauravi-mo centrą jos buvo atgaben-tos prieš pusantrų metų. Šiuo

metu šie paveikslai, nutapyti savamokslio menininko XIX amžiaus pabaigoje, jau restau-ruoti ir iki birželio bus ekspo-nuojami Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje.

Restauruotas

V isą gegužę, ne tik Velykų tarpsniu, galėsime

pamedituoti ties Kryžiaus kelio stotimis. Jos tapo prieinamos mūsų akims tik šią savaitę Bažnytinio paveldo muziejuje atidarytoje parodoje Vilniuje. Per jos pristatymą balandžio 20 dieną žmonės ilgai neatplėšė nuo stacijų akių ir išeidami sakė ten buvusiai televizijos žurnalistei Liudvikai Pociūnienei: “Ačiū, kad jas mums parodėte”...

Kristaus kančios keliasEltos nuotr.

žurnalistė Liudvika Pociūnienė į mūsų atmintį grąžina ne vien rastus paveikslus, bet ir žmones

Trylika stacijų birželį grįš į Sedos bažnyčią

cmyk

3

cmyk / 3

prisipažinimaij/b žmonės

deimantė zailskaitė

- Įdomu, kodėl nemėgstate švęsti gimtadienio, privengiate minėti netgi apvalias sukaktis?

- Vienas dalykas - ką švęsti? Va, sutinku, kad Velykos yra didžioji šventė (kaip ir Kalėdos!). Bet prie savo gimimo dienos aš nelabai prisidėjau - nelabai nusipelniau, kad tą dieną gimiau. O jeigu ir nu-sipelniau, tai labai mažai. Gal tėtis ir mama šimtąkart daugiau pada-rė, kad aš atsirasčiau. Tai tiek to ir šventimo. O savo gyvenimo kelią, geresnius ar blogesnius darbus, patirtį, pasiryžimus, poelgius - ga-lima švęsti. Galbūt tokie “gimta-dieniai” bus trys per metus, o gal-būt trys per dešimt metų.

- Ko gero, toks ryškiausias įvykis jūsų šeimoje - išgyventa vaiko onkologinė liga. Tada patir-tus išgyvenimus sudėjote į bene ryškiausią savo filmą “Prieš par-skrendant į Žemę”.

- Tas ir yra, kad ta liga buvo palietusi ir mūsų šeimą. Vienas iš vaikų sirgo, bet dabar - tfu tfu tfu - viskas yra gerai. Tas buvimas ligoninėje - mano gyvenimo ryš-kiausias įvykis. Ten praėjo labai daug laiko, visas gydymas truko gal aštuonis mėnesius. Tas mane labai palietė ir atvėrė labai daug dalykų. Pavyzdžiui, tu matai, kaip Dievas gali būti arti žmogaus, ko-kia meilė gali būti didžiulė ir koks brangus yra laikas.

- Kas gelbėjo tuo sunkiausiu gyvenimo laiku?

- Papasakosiu vieną girdėtą istoriją. O jūs įsivaizduokite pa-

veikslą, kuriame pavaizduotos pėdos smėlyje. Žmogus kalbasi su Dievu: “Tu sakei, kad padedi man, būni su manimi, o čia, žiū-rėk, kur šitos pėdos yra, ten buvo pats sunkiausias mano gyvenimo laikas. Tu palikai mane vieną pa-čiomis sunkiausiomis mano gyve-nimo akimirkomis. Kodėl tu toks nesąžiningas?” O Dievas sako: “Tai ne tavo pėdos, tai mano pėdos! Aš tave nešiau ant rankų per tavo sunkiausias gyvenimo akimirkas”. Žmogus, netgi jeigu yra labai sunku, turėtų nepalūžti. Kai atei-na sunkiausios akimirkos, ko ge-ro, Dievas visada yra šalia. Dievas nebaudžia, jisai žmogų perneša ant rankų, nes vienas jis to ti-kriausiai nepajėgtų pakelti. Jeigu mes Dievui suteikiame teisėjo ar prokuroro funkcijas, manau, labai klystame. Tas filmas ir ta tema dar ilgai neleido imtis jokio sumany-mo ir kameros į rankas.

- Žinau, kad nemėgstate su savimi nešiotis mobiliojo telefo-no. Komunikacijos amžiuje tai gali pasirodyti kaip tikra keiste-nybė.

- Telefono apskritai pasta-ruoju metu nesinešioju. Palieku jį studijoje ir juo dažniausiai at-siliepia mano prodiuserė žmo-na. Žinote, kartais tas telefonas daugiau atima, negu duoda. Gal-būt mes turime telefoną, kuriuo galime pasakyti bet ką, bet ne-žinome, ką pasakyti. Galbūt tie žodžių srautai liejasi be atrankos, bet tos svarbiausios žinios mes nepasakome, net ir galėdami. Taigi kartais gerai atsisakyti tele-fono ar automobilio...

- Atsisakyti televizoriaus jums tikriausiai būtų sunkiau?

- Televizorius man būtinas, nes per “Eurosportą” rodo dvi-račių lenktynes. (Šypsosi.) Turiu kontroliuoti, kas vyksta Europos dviračių trasose, pagal tai sten-giuosi koreguoti savo darbus. Netgi turiu minčių šiemet nu-važiuoti pasižiūrėti lenktynių. Dviračiai - fantastinis sportas. O važiuojant šia transporto prie-mone apima labai malonus jaus-mas - beveik viską girdi ir matai, jauti kvapus. Mes su žmona daž-nai į darbą važiuojame dviračiais. Kadangi gyvename miške, tai mums čia į vieną pusę susidaro maždaug penkiolika dvidešimt kilometrų. Ir atostogaudamas ar su darbais kur nors važiuodamas į užsienį stengiuosi visada vežtis ir dviratį.

- Nebaisu, kad vieną dviračiu važiuojančią žmoną gali kas ir užpulti?

- Jinai vežasi automatą! (Juo-kiasi.) Reikia treniruotis, kad ga-lėtum labai greitai važiuoti ir pabėgti nuo kiekvieno, norinčio tave užpulti. O jeigu rimtai - visur to nesaugumo yra.

- Su žmona esate labai pana-šios išvaizdos ir neišskiriami tiek namie, tiek darbe. Ar dėl tokios trinties tarp judviejų nekyla konf-liktinių situacijų?

- Kai tik pradėjome draugauti, ją žmonės po pirmo susitikimo kartais vadindavo Arūne, o ma-ne - Algimantu. (Šypsosi.) Aišku, tas darbas kartu turi daug pliusų ir minusų. Iš vienos pusės, dirb-

ti kartu paprasta ir smagu. Iš ki-tos pusės, visada galvoju, galbūt kažkaip reikėtų tą atsieti, nes per daug darbo reikalų atsinešama į šeimą. Lyg ir reikėtų pradėti da-ryti kažkaip kitaip, bet pokyčius vis atidedame kitai dienai.

- Jūsų biografijoje radau įdo-mų faktą - prieš režisūrą universi-tete studijavote matematiką. Tai greičiausiai visi šeimos finansai - griežtose jūsų rankose?

- Kad matematika su finan-sais nelabai ką turi bendro. Kam biudžetui reikalinga matematika? Tam reikia tik skaičiavimo maši-nėlės, kad prie vieno pridėtum vieną ir gautum du. Kitas dalykas, neaišku, ką šiais laikais galima skaičiuoti. Tiesą pasakius, visada galvoju, kad mes daugiau turime pinigų, negu išaiškėja, kiek mes jų turime iš tikrųjų. Bet jeigu bū-tų galimybė turėti pinigų, su ma-lonumu jų turėčiau.

- Jeigu netenka skaičiuoti šei-mos pinigų, galbūt padedate mo-kyklą dar lankančioms dukroms atlikti matematikos užduotis?

- Ne, ne, nesikišu! Vaikai pa-tys mokosi, man atrodo, ir gerai. Vieną ar du kartus manęs yra pa-prašę pagalbos, bet tada jiems pradedu pasakoti nuo matema-tikos ištakų ir esmės - tai jiems kiek ilgiau trunka gauti konkretų rezultatą.

- Galbūt kuris nors iš vaikų bus jūsų tęsėjas kine?

- Tas išaiškės netrukus. Vaikai bando kurti, kai ką netyčia esu iš-trynęs... (Šypsosi.) Abi dukros yra

kūrybingos, jos dar renkasi savo kelią. Viena dukra fotografuoja, tai kartais leidžiu sau pasakyti, kokia kompozicija man atrodytų įdomesnė. Sūnus iš pirmos san-tuokos jau yra baigęs mokslus, jis kartais pažaidžia su kinu. Bet ir aš pats dar nežinau savo kelio - ar liksiu kine, ar nesiimsiu auginti kokių kviečių - tai ką aš galiu pa-tarti kitam?

- Žiūrint į Lietuvos kino indus-triją, dėl ko šiandien jums labiau-siai skauda širdį?

- Lietuvoje, sakyčiau, labai daug talentingų žmonių, tačiau mūsų kultūra yra kažkokiame užribyje. Ir kine tas ypač jau-čiasi - be pinigų negali sukurti filmo, nebent naudotum savo lėšas, dirbtum su paprasta kame-ra. Matau daugybę savo kolegų, kurie prasigėrė, puolė į depresi-ją, būdami labai talentingi kei-čia profesijas, nes nėra galimy-bių kurti. Čia gal ryškiausia kino problema, nors viskas yra toje pačioje kultūroje. Mano suprati-mu, žmonėms turėtų būti iškelta kultūros svarba. Manau, kad ir emigracija didele dalimi kyla iš to, kad čia žmogus negali jaustis kūrybingas ir savo valstybei rei-kalingas. Žiūrint iš šono objekty-viai, kultūra per mokesčių politi-ką naikinama, o žmonės verčiami važiuoti ir tapti kitų šalių reziden-tais. Kodėl geram smuikininkui groti Lietuvoje, jeigu už tai jis ne-gauna pinigų? Jam geriau groti kur nors Austrijoje ir būti laisvu piliečiu laisvoje valstybėje. Taip ir išvažiuoja vienas, antras smuiki-ninkas, trečias, ketvirtas, kiti... Tai kas darosi? Valstybė, kiekvieną dieną taip gyvendama, grimzta į tokią keistą situaciją: ateis diena, kai mes turėsime investuoti dau-gybę pinigų, kad išvažiavęs į Aus-triją smuikininkas grįžtų, bet jau niekas negrįš...

- Ar buvo momentas, kai su šeima svarstėte, gal reikėtų emi-gruoti?

- Čia man patinka. Patinka lie-tuviškas dangus, medžiai, spal-va, žmonės. Bet aišku, kai tu jau nebegalėsi čia dirbti arba turėsi dirbti vien dėl to, kad sumokė-tum mokesčius, tada elemen-tariai nebus iš ko rinktis... Yra atsakomybė genčiai, kalbai. Bet atsakomybė yra ir talentui. Ir at-sakomybė Dievui yra nepažeisti harmonijos su sąžine ir leisti ta-lentui skleistis.

G arsiam kino režisieriui Arūnui MATELIUI

šv. Velykos yra didžiulė šventė, kurios jis nekantraudamas laukia su visa šeima. O balandį užklupusio jubiliejaus, tiksliau - 50-mečio, jis nelaiko ta proga, kurią reikėtų ypatingai švęsti. Garsus režisierius turi ir daugiau keistokų įpročių: jis tyčia stengiasi palikti mobilųjį telefoną, darbus pasikoreguoja pagal Europoje vykstančias įdomiausias dviračių lenktynes. Ir, kas keisčiausia, šia dvirate transporto priemone su žmona keliaudamas į darbą nepatingi numinti net 20 kilometrų!

DOSJĖArūnas MATeLISLietuvių kino režisierius ir prodiuseris.

gimė 1961 m. balandžio 9 d. Kaune.

1984-1989 m. įgijo režisieriaus specialybę dabartinėje Lietu-vos muzikos ir teatro akade-mijoje.

1992 m. įsteigė vieną pirmųjų mūsų šalyje kino studijų “No-minum”.

Vedęs. žmona Algimantė yra prodiuserė.

Turi tris vaikus: iš pirmos san-tuokos sūnų Luką Lauryną (23 m.), su dabartine žmona - Arūnę (17 m.) ir emiliją (15 m.)

•

•

•

•

•

Sauliaus Venckaus nuotr.

Kai ateina sunkiausios akimirkos, režisierius

Arūnas Matelis pasikliauja Dievu

Laikas, kai Dievas perneša ant rankų

�

cmykcmyk�

Tai poetas Algimantas BALTAKIS - paskutinis likęs gyvas iš trimis muškietininkais vadintos neperskiriamų bičiulių (drauge su J.Marcinkevičiumi ir A.Maldoniu - aut. past.) trijulės. Paskutinis gyvas ir iš keturių liaudies poetais vadin-tųjų sovietiniais laikais. Paskutinė galimybė iš pirmų lūpų išgirsti, kaip kultūros žmonės išties gyveno šalį nusiautusių istorijos uraganų laiko-tarpiu, ir pasistengti tai įvertinti ne politiniu - moraliniu aspektu.

rimvydas stankevičius

- Pas jus, Algimantai, atėjau paspausti rankos. Ne taip, kaip kasdieną, - simboliškai. Lyg viena Lietuvos karta spaustų ranką kitai. Lyg tuo paspaudimu bylotų, kad jie yra viena - tos pačios valstybės pa-triotai, tos pačios literatūros istori-jos grandys, to paties kraujo vaikai.

- Kaži kaip prisižiūrėjau į seimū-nus, kurie visą savo valdymo kaden-ciją aukoja sąskaitoms suvesti su buvusios kadencijos valdančiaisiais, į visuomenę, linkusią šalia savęs ieš-koti ne brolių, o kaltųjų, ir nuspren-džiau, jog nenoriu, kad ir lietuvių literatūros istorija atrodytų kaip fragmentiška, į daug vienas kitą pa-neigiančių židinukų susiskaldžiusių kultūrinių judėjimų marmalynė. Juk, kaip poetas Donaldas Kajokas sako, ir vieni, ir kiti dirbame tam pačiam Dievui, tai pačiai kultūrai, tad...

- Taip, taip - žmonės, suvesda-mi sąskaitas, įsikarščiavo ir per-nelyg įsitraukė į kerštą, pamirš-dami visa kita. Negi nesupranta, kad beatodairiškai smūgiuodami savo konkurentams išties smū-giuoja Lietuvai, taip pat ir sau, sa-vo vaikų ateičiai?

- Dera suprasti, kad partijų sta-tutai nepakeičia ir nepanaikina mo-ralės kodekso, privalomo kiekvie-nam žmogui, kad negalima žmo-gaus moralės vertinti pagal jo poli-tines pažiūras. Dabar dešinieji sako: “Kairieji - niekšai”. Kairieji tą patį sa-ko apie dešiniuosius. Tarsi visi žmo-nės tose partijose būtų vienodos doros, vienodų siekių ir vienodo atsidavimo. Išties juk ir vienoje pu-sėje, ir kitoje esama puikių žmonių, nenusipelniusių niekšo epiteto.

Manau, turėtume mokytis žvelgti į žmogų, o ne į partijos pro-gramas. Pavyzdžiui, aš - daugiau kairiųjų pažiūrų atstovas, bet man tai nekliudo simpatizuoti Irenai Degutienei, kuri yra konservatorė. Ir balsuodamas, ir bendraudamas renkuosi asmenybę - ne partiją.

Rašytojų gentis dar palyginti vieninga, bičiuliška, nors pame-nu ne taip senus laikus, kai pati Rašytojų sąjunga vos neiširo dėl vidinių rietenų. Vienybės simbo-liu ir humanizmo mokytoju man visuomet išliks šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliaus-kas. Labai džiaugiuosi, kad teko su šiuo žmogumi artimiau bendrauti, kad jis lankydavosi mano namuo-se... Tad jis man yra taip pasakęs: “Jūs, poetai, ir mes, kunigai, netu-rime teisės atstovauti kokiai nors pakraipai, kokiems politiniams įsi-tikinimams - mes turime būti visų”. Šio jo patarimo visą gyvenimą lai-kiausi, nereitinguodamas žmonių pagal jų partinę priklausomybę, tautybę ar religinius įsitikinimus.

Pacituosiu jums J.Marcinkevi-čiaus žodžius, pasakytus Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjime �998 me-tais, vieną paskutinių viešų jo kalbų:

“Ne sykį esu girdėjęs klausi-mą, kartais netgi priekaištaujantį ar kaltinantį klausimą: “Kur dingo Sąjūdis?” Manau, kad jis niekur ne-dingo, nes su juo dingtumėme ir mes. O mes neturime teisės ding-ti. Mes privalome būti, privalome išlikti kaip moralinė jėga šių dienų visuomenėje. Prisiminkime pirmojo suvažiavimo dvasią. Gerumo, pasi-tikėjimo, pagalbos ir globos dvasią. Ar daug jos liko šiandien? Tada jos buvo pilni ne tik Sporto rūmai, bet ir visa Lietuva. O svarbiausia - tos dvasios buvo pilnos mūsų širdys. Pažadinkime, prikelkime ją - ji nie-kur nedingo, ta dvasia. Reikalauki-me tiesos ir teisingumo nuskriaus-tam, atstumtam ir paniekintam. Negali būti, kad mūsų Tėvynėje jau neliko vietos sąžiningumui, nejaugi viskas tik pinigais sveriama, tik pos-tais vertinama? Nejaugi gerovė, sal-dus gyvenimas, nesąžiningai įgytas turtas ar valdžia jau nesveriama moralės, padorumo ir teisingumo svarstyklėmis? Kas pažiūrės iš vers-lo ir valdžios aukštybių į žmogų, esantį žemai? Ar yra jo rankose dar-bo? Ar yra jo rankose duonos?

Gėdydamiesi išleidome pusę milijono saviškių svetur. Paklauski-me savęs ir visų - ar jiems išvykus tapome turtingesni? Gal godus mūsų lietuviškasis kapitalas smar-kiai padidėjo mokėdamas už darbą grašius, iš kurių pragyventi neįma-noma, taigi stumtelėdamas žmogų į emigraciją. Beje, teko girdėti, kad

Lietuvoje esama žmonių, kurių mė-nesinis atlyginimas siekia 50-�00 tūkstančių litų. Koks tai žvėriškai sunkus turėtų būti darbas...

Suprantu, kad į šiuos ir kitus klausimus niekas neatsakys, bet neatsakyti klausimai taip pat yra jėga. Moralinė jėga. Jos labai stin-ga šių dienų Lietuvoje. Čia aš ma-tyčiau ne tylinčio - klausiančio Sąjūdžio prasmę, jo tęsinį, galbūt naujus jo pavidalus. Sunku būtų pervertinti žiniasklaidos reikšmę, tad ir šaukiuosi į visas jos formas:

pamėginkime daugiau kalbėti apie tiesą ir teisingumą, apie gerumą ir meilę, apie Tėvynės ir duonos vertę ir skonį. Patikėkite, ne tik pra-bangus automobilis ar jachta, ne tik puošni vila verti žiniasklaidos ir mūsų dėmesio. Žmogaus gyveni-mo kokybę, jo buvimą pasaulyje pamėginkime sverti ne daiktais, ne nuosavybės dydžiu ir svoriu, bet etikos principais ir moralės normo-mis. Žinau, kad tai sunku.

Prieš dvidešimtį metų iš Vil-niaus sporto rūmų Lietuva išsine-

šė didelį laisvės troškulį. Mums tik atrodė, kad jį numalšinome, kad viskas tuo ir baigėsi - laisvė negali baigtis. Ji yra gyvas mūsų rankų ir protų, mūsų pastangų keliamas augalas. Su juo ir patys augome.

Šiandien reikia kalbėti apie laisvę ir atsakomybę, apie laisvę ir nusikaltimą, apie laisvę ir tiesą. Nors ir keistai atrodytų, bet kal-bėti reikia jau ir apie pačios lais-vės moralinį turinį. Kalbėkime”.

Čia išsakyta visa Justino mora-linė programa Lietuvai. Tarsi jo tes-

legendaj/b žmonės

Būti moraline Lietuvos

jėgaP oetas, kiek pavartęs knygą, garsiai skaito savo

geriausio draugo Justino Marcinkevičiaus žodžius: “Mes turime būti moraline Lietuvos jėga”, - pakartoja dar kartą ir užverčia.

Algimantas Baltakis savo darbo kambaryje, namuose

Antakalnyje 2011 m.

Sauliaus Venckaus nuotr.

Su bičiuliu ir bendražygiu Justinu Marcinkevičiumi, 1960 m.

Algimantas Baltakis muzikuoja, Leliūnai 1931 m.

Su bičiuliu ir bendražygiu Alfonsu Maldoniu, 1970 m.

cmyk

5

cmyk / 5

tamentas. Čia išvardyta visa, ko jis tikėjosi ir nesulaukė. Kitą sykį net susimąstau, iš kur Justino tokios tvirtos ir kerotos šaknys - per visą Lietuvą?.. Stebėjausi per jo laidotu-ves matydamas būrin susirenkan-čius visus - kairiuosius, dešiniuo-sius... Lyg į Sąjūdžio akciją. Atėjo net tie, kurie labiausiai šį didį žmo-gų dergė, net tie, kurie jį drabstė šmeižto purvais... Pirmiausia mane suėmė pyktis juos matant, bet pas-kui save sudraudžiau - supratau, kad taip ir turi būti: Justinas buvo santarvės žmogus, todėl visi turi teisę ateiti jam nusilenkti.

Justinas, Alfa (poetas Alfonsas Maldonis - aut. past.), aš... Esame paskutinė karta, kuri mokėsi prieš-karinėje mokykloje. Lankyti mo-kyklą pradėjome �937 metais. Per trumpą sovietmetį ir trumpą vokie-čių okupaciją, tačiau tokią galimy-bę turėjau iki pat �9�� metų. Taigi spėjome baigti po šešias septynias klases, spėjome gauti ne tik žinių, bet ir moralės ugdymo pagrindus.

Žinoma, nereikia idealizuoti ir anų laikų - Antanas Smetona anuomet daug kam nepatiko, nes jis uzurpavo valdžią: nustūmė to-kį švarų ir dorą žmogų kaip Kazys Grinius, bet tuo laikotarpiu per dvi dešimtis metų buvo sukur-ta lietuviška mokykla, paruošta nuostabių mokytojų karta, dalis jų dar dirbo ir sovietiniais metais...

Štai iš jų pagrindus gavo ir Justinas. Ir stropiai laikėsi jų tiesų visą gyvenimą, taip išaugdamas, pelnydamas nacionalinio poeto titulą, kokį turėjo gal tik Maironis.

- Prisiminkime pradžioje dar tą nelemtąjį laiką, kai jūs tapote tarybiniais liaudies poetais, už tai iki šiol dar esate kalami prie kry-žiaus nūdienos patriotų...

- Kaip tapome tarybiniai? Ly-giai taip, kaip ir Lietuva. Prasiautė karas, jį lydinčios represijos, cha-osas. Dabarties istorikai, visuo-

menė gali tą laikotarpį analizuoti, žvelgti į viską iš perspektyvos, jau žinant, turint omeny, kaip viskas vystysis, kuo baigsis... Mes tokių galimybių neturėjome, mes bu-vome tie, per kurių nugaras tas istorijos ekskavatorius pervažia-vo. Du įnirtę milžinai, dvi galybės - Rusija ir Vokietija... Vincas Krėvė dar prieš karą pasakė: “Didžiųjų valstybių karas sunaikins Lietuvą - jos visiškai nebeliks”. Ir apsvarstė abu variantus - kas būtų, jei Lietu-va atsidurtų po vokiečiais, ir kas, jei Lietuva atsidurtų po rusais...

O mes antrąjį variantą gavo-me patirti savu kailiu. Ir vien dėl to pelnėme kolaborantų epite-tą, dėl to man asmeniškai ypač skaudu ir pikta. Su kuo ir prieš ką mes kolaboravome? Kol priešino-si miško broliai, juos palaikė kiek-vienas Lietuvos gyventojas. Kiek-vienas širdyje buvome rezisten-tas - kiekvienas šiame pasiprieši-nime puoselėjome nors ir ne itin pagrįstą, bet svarbiausiąją viltį.

�9�9 metais stojome į univer-sitetą. Iš penkiasdešimties kurso lituanistų viso labo tik trys buvo komjaunuoliai (beje, vieną iš jų vėliau išmetė iš komjaunimo kaip “užsimaskavusį priešą”). Po dvejų metų miško pasipriešinimas bai-gėsi. Lietuvos prezidentas pabė-go. Lietuvos kariuomenė neiššo-vė nė šūvio. (Apie tai vėliau Jonas Aistis rašė: “Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs”...)

Neliko jokių iliuzijų. Pirmasis pokario dešimtmetis - žiauriausių represijų metas. Saugumas šie-navo be atodairos - kaltus, nekal-tus, už menkiausią krustelėjimą. Iki studijų universitete pabaigos komjaunuoliais buvome tapę be-veik visi... Tai buvo galimybė išlikti.

Mūsų kartai be galo svarbūs buvo �956-ieji. Pamatėme, kaip sovietai šiurpiai numalšino lais-vės judėjimą Vengrijoje. Viduryje Europos. Viso pasaulio akivaiz-

doje. Pamatėme, kad nė viena pasaulio valstybė nė piršto nepa-judino Vengrijai apginti. Palaido-jome paskutines savo viltis.

E.Mieželaitis tuomet susi-sodinęs mane, Justiną, Alfonsą Maldonį kalbėjo: “Aš žinau, ką jūs galvojate. Jūs nenorite su sovie-tais susidėti ir manote, kad visą gyvenimą vien apie meilę ir gam-tą rašysite. Neturėkite iliuzijų: sovietai atėjo ne laikinai - visam jūsų gyvenimui. Tad jei norite ką nors padaryti savo šalies, jos kul-tūros labui, stokite į partiją patys ir patys imkitės atsakingų postų. Antraip juos užims tie, kurie ne-myli nei Lietuvos, nei kultūros”.

Taip ir padarėme. Dėl sovietų atėjimo visam mūsų gyvenimui, žinoma, jis suklydo. Tačiau ar taip labai jau daug? Tereikėjo sakyti: “beveik visam”...

O be to, ir tas pats Aistis, rei-kalavęs kraujo lašo, paanalizavęs Lietuvos rezistencinio pasiprieši-nimo rezultatus, pakeitė nuomo-nę. “Milfordo gatvės elegijose” jis rašė: “Jeigu reikėjo paaukoti 98 lietuvius, kad nukautumėm porą rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs - tai baisūs rezultatai. Čia taisyklė tegali būti viena - būki-me ne taupūs, o šykštūs, kai rei-kalas liečia lietuvišką kraują. Tau-tos esmė nėra kas kita, kaip tiktai tautiečiai. Kai jų nebus, ir tautos nebus”. O tautietį Aistis apibrėžia kaip “kiekvieną lietuvį, neatsižvel-giant į jo verslą, jo tikėjimą ir jo pažiūras”. Jis rašė, kad nereikia su-prasti, jog pasiaukojimas būtinai turi baigtis mirtimi: “Gyvenimas - ne mirtis yra žmogaus tikslas ir siekis. Tačiau savas gyvenimas ne-turi būti mainomas į tautiečio, o ypač į bendražygio gyvybę”.

Istorikams ir visiems, bandan-tiems vertinti sovietmetį, siūlau apmąstyti stulbinantį paradoksą: kaip čia atsitiko, kad lietuvių tau-

ta, 50 metų visaip engta, mulkin-ta sovietinės propagandos, lem-tingą valandą nepabūgo, drąsiai pasipriešino okupantams, tuo tarpu ji to nepadarė anuomet, netekdama nepriklausomybės, nors 20 metų buvo patriotiškai ugdoma? Ar ne todėl, kad tauta pasimokė iš rūsčios istorijos pa-mokų, kad joje atkakliai buvo ža-dinama tautinė savimonė.

Taip ir dirbome dvejopais stan-dartais, laviruodami tarp kūjo ir priekalo: kur neišvengiama, nusi-leisdavome režimui, tačiau ką įma-noma stengdamiesi nudirbti Lie-tuvos, jos kultūros labui. Taip atėjo �965-ieji. Iš lagerio grįžo mano tė-vas, grįžo poetas Antanas Miškinis, kiti tremtiniai... Kvėpuoti tapo šiek tiek lengviau, ėmėme puoselėti naujas viltis, naujas iliuzijas. Žavė-jomės Čekoslovakija, jos kuriamu “socializmu žmogišku veidu”, kurį (kaip pamatėme �968-aisiais) Pra-hoje taip pat pervažiavo tankai...

Per pirmąjį teroro dešimtme-tį buvo uždrausta begalė knygų, nutylėta daugybė kultūros kūrėjų. Mūsų kartos uždavinys buvo kiek galima daugiau viso to šalies kul-tūrai grąžinti. Kurį laiką mums tai sekėsi. Iki �972-iųjų, kai, susidegi-nus Romai Kalantai, Maskva vėl pa-didino kontrolę Lietuvai. Tuomet ir mes visi buvome kaltinami (neap-einant net ir paties E.Mieželaičio), kad patys paleidome tą “antitarybi-nį džiną” iš butelio.

Išties “džinas” iš butelio pamažu ėmė veržtis pats - tiek lietuvių lite-ratūroje, tiek visuomenės sąmonė-je prasidėjo savaiminiai procesai, kurių režimas jau nebegalėjo kon-troliuoti. Ir mes nebūtume galėję, jei to būtume norėję, nepaisant to, kad taip dygo mūsų pačių išsaugo-tos ir vėl pasėtos sėklos.

ėmė rastis konfrontacijos tarp mūsų ir naujai užaugusios kartos rašytojų. Nors ta konfrontacija, tei-sybę pasakius, neturėjo politinio pagrindo, greičiau konkurencinį. Tačiau iš esmės visa inteligenti-ja buvo vieninga vienu klausimu - sovietinę valdžią jie suvokė kaip priešą, nuo kurio reikia tyliai, bet vieningai gintis. Todėl ta konku-rencija, tarpusavio kivirčai, nesu-tarimai negalėjo įgauti politinio pagrindo, kurį pasitelkti į pagalbą net konkurencinėje kovoje tapo įmanoma ir veiksminga Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Didžio-jo bendro priešo nelikus, imta kau-tis tarpusavyje. Dėl valdžios, dėl pinigų, dėl svarbos... Žiauri parale-

lė, tačiau pirmieji pokario metai ir pirmieji nepriklausomybės šiurpiai panašūs. Tik veikiančios jėgos ki-taip vadinasi. Štai dėl šių priežas-čių reikėjo eliminuoti ir mus, sunai-kinti mūsų kartos autoritetą. Ypač Justino vardą, kuris tuo metu buvo ypač galingas ir nei kairiesiems, nei dešiniesiems neparankus.

- Kodėl taip?- Justinas buvo Lietuvos mo-

ralės simbolis ir sargybinis, turin-tis didžiulį autoritetą ir visuome-nės palaikymą. Jis buvo virš visų partijų ir politinių jėgų. Jis bet kurios partijos atstovams galė-jo pasakyti į akis: “Vyrai - vagiat. Vyrai - jūs gi korumpuoti”. Ir jie neturėdavo kur dėti akių. Be to, kairieji turėjo A.Brazauską, deši-nieji - V.Landsbergį, o Justinas sa-vo autoritetu nustelbė tiek vieną, tiek kitą. Štai tada buvo paleistas šlykštus šmeižtas per “Krantus”, per “Šiaurės Atėnus”... O per laidotuves visi tie “kompromato” autoriai atė-jo nusilenkti Justino karstui...

Mes visados galime atleisti tiems, kurie mums padaro kokią šunybę. Nes kilnu yra prasižengė-liams dovanoti. Nekeršyti. Tačiau atleisti kitam savo paties men-kystę žmogus sunkiai įstengia - tie, kurie dėl egoistinių sumeti-mų tau padlaižiavo, būtinai pasi-naudoję proga tau už tai keršys. Net nepasidomėję, ar tas padlai-žiavimas tau teikė malonumo.

- Patarkite ateinančioms kar-toms, pasakykite jiems, kas yra svarbiausia. Epochos keičiasi, ša-kojasi istorijos lūžiai ir kryžkelės, tačiau kai kas turi žmoguje išlikti nepajudinama. Kas tai?

- Žmogiškumas. Humanizmas. Žmonių tarpusavio santykiai. Atjau-ta. Bičiulystė. Savitarpio pagalba. Žmogaus moralė. Tautos moralė. “Mes turime būti moraline Lietu-vos jėga”. Ta jėga, manau, ir yra ti-kroji Lietuvos siela, kurią privalome puoselėti. Kiekvienas privalome mokėti bent dešimtį lietuviškų dai-nų. Mokėti atmintinai bent dešimtį lietuviškų eilėraščių. Bent Maironio, S.Nėries, J.Marcinkevičiaus... Turime kiekvienas didžiuotis ir puoselėti savo kalbą, gerbti savo istoriją. Ir suvokti, kad tęstinumas yra svar-biau už mus pačius. Prie valstybės vairo esanti karta turi suprasti, kad jais Lietuva nesibaigia, o jaunieji, ateinantieji, - kad Lietuva ne jais prasideda. Nes antraip kam tada mums valstybė?

legendaj/b žmonės

MES VISADOS GALIME ATLeISTI

TIEMS, KURIE MUMS PADARO KOKIą ŠUNyBę. TAčIAU ATLEISTI KITAM SAVO PATIES MENKySTę žMOgUS SUNKIAI įSTENGIA

Algimantas Baltakis Baltijos kelio metinėse,

2004 m.

Asmeninio albumo nuotr.

Algimantas, priėmęs Pirmosios šv. komunijos sakramentą, Kaunas 1939 m. Algimantas - gimnazistas

Sigita Marija ir Algimantas Baltakiai su proanūkiais Dovydu, Kotryna ir Aleksandru, Pasakiškės 2009 m.

6

cmykcmyk6

pasirinkimasj/b žmonės

T alentingos altininkės Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės (36) griežimo neseniai

klausėsi Vilniaus ir Klaipėdos muzikos gurmanai. Žymių kultūros žmonių - kino režisieriaus Arūno Žebriūno ir solistės, dainavimo pedagogės Giedrės Kaukaitės - dukra pastaruoju metu gyvena Italijoje, o į gimtinę grįžta gana dažnai - atostogų arba koncertuoti. Tėvai, sesuo ir draugai džiaugiasi, kad Ūlai sekasi puikiai, kad ji rado (bent kol kas) ramybės ir meilės uostą. Pati muzikė neslėpė, kad yra laiminga. Ji apgailestavo, kad šį sykį su artimaisiais negalės sėsti kartu prie Velykų stalo, nes laukia kiti koncertai.

giedrė milkevičiūtė

- Kaip atsitiko, kad likimas lėmė tokį gy-venimo posūkį, jog, ilgą laiką buvusi mu-zikiniame kolektyve “Kremerata Baltica”, atsidūrėte Turine (Italija)?

- Turine gyvenu bemaž dvejus metus. Tiesiog sutapo viešnagė Italijoje ir kon-kurso į Turino simfoninį orkestrą data. Pabandžiau ir man pasisekė. Gyvenime turėjau daug posūkių, tačiau, matyt, visi keliai vedė į Italiją, daugelio garsių muzikų tėvynę ir šiaip labai gražią šalį, nors, ant-ra vertus, už Lietuvą gražesnės nėra. O su “Kremerata Baltica” neišsiskyriau. Šį sezoną Milano “La Scala” teatre, taip pat garsiau-siose Niujorko, Čikagos, Bostono salėse kartu su maestro Gidonu Kremeriu atliko-me Džovanio Batistos Pergolezio “Stabat Mater”versiją smuikui, altui ir orkestrui. Koncertuoju su orkestru kada tik galiu. Tik mano statusas jame pasikeitė į svečio.

- Grojate italų meistro Matėjo Gofrile-rio (Matteo Goffriller) 1722 metų altu. Ar šis instrumentas yra pats didžiausias jūsų turtas?

- Taip. Šis instrumentas tapo mano da-limi. Nebegaliu atsiskirti nuo jo.

- Ar altas apdraustas? O kaip pirštai?- Altas yra apdraustas. Mano pirštai -

ne. (Šypsosi.) Bet kai pagalvoji apie šios dienos pasaulio įvykius, NIEKAS nėra ap-draustas. Žmogus bando save visokias būdais kuo geriau apdrausti. Bet dažnai pamiršta, kad kuo daugiau apsidraudi, tuo vis dar daugiau norisi apsidrausti. Galbūt greitai atsiras “draudimas nuo paties gyve-nimo”?

- Kuo jus patraukė Belos Bartoko Kon-certas altui ir orkestrui, kurį atlikote daly-vaudama Klaipėdos muzikiniame festiva-lyje ir koncertuodama Lietuvos nacionali-nėje filharmonijoje Vilniuje?

- B.Bartoko koncertas altui yra vienas iš pačių sudėtingiausių, bet spalvingiausiai altui parašytų kūrinių apskritai. Čia galima įsivaizduoti šimto spalvų dailininko paletę,

kurią paskui pritaiko pats atlikėjas. Neiš-semiama fantazija. Nepaprastai jaudinanti patirtis atliekant šį kūrinį būtent su orkes-tru. Esu dėkinga Filharmonijos direktorei Rūtai Prusevičienei už pakvietimą ir Lietu-vos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kuris jautriai ir emocionaliai man akompa-navo. Su Lietuvos filharmonija mane sieja daug gražių ir nostalgiškų prisiminimų.

- Kokie kompozitoriai jūsų mylimiausi ir kokie kūriniai pastaruoju metu jūsų re-pertuare?

- Buvo įvairių mano muzikinės brandos etapų. �� metų keliaujant su “Kremerata Baltica” ir dirbant su maestro G.Kremeriu atsiverdavo vis nauji kompozitoriai. Girdė-ti ir visai negirdėti. Buvo Astoras Piacola (Astor Piazzolla), buvo Alfredas Šnitkė (Alf-red Schnittke), buvo Volfgangas Amadėjus Mocartas, ypač nuostabus jo kūrinys “Sin-fonia Concertante” smuikui, altui su orkes-tru. Dabar, man perėjus prie simfoninio re-pertuaro ir tapus altų grupės koncertmeis-tere Turino orkestre, atsivėrė nauji simfoni-nės muzikos horizontai: Gustavas Maleris (Gustav Mahler), Richardas Štrausas, italų operos stebuklai. Šiam repertuarui reikia ypatingos, net, sakyčiau, vyriškos valios. Juk tenka vadovauti �� altininkų grupei.

- Esate griežusi su garsiais muzikos ko-lektyvais, dalyvavusi koncertuose, kuriuo-se dirigavo tokios garsenybės kaip Justus Frances, Vladimiras Aškenazis, Jurijus Baš-metas ir kiti. Ar jums svarbu, koks dirigen-tas stovi prie pulto, kai tenka groti?

- Daugelį metų buvau įpratusi groti iš viso be dirigento. Nes toks buvo ir tebė-ra “Kremeratos” darbo stilius. G.Kremeris dažnai sako: “Geriau be dirigento. Arba jis turi būti vienas iš geriausių pasaulyje”. Kiekvieno solisto svajonė, kad dirigentas būtų tavo antrasis “aš”. Tačiau tokių ne-daug. Yra pasitaikę, kad geriau užmerkti akis ir įsivaizduoti, jog groji vienas! Šian-dien esu laiminga, kad B.Bartoko kon-certą atlikau su prancūzų maestro Olivjė Geodžanu (Olivier Georgean).

- Jūsų mama - žinoma dainininkė ir dėstytoja G.Kaukaitė, o tėtis - garsus kino režisierius A.Žebriūnas. Kokią įtaką padarė tėtis ir mama tavo pasirinkimui?

- Mano tėvai yra išskirtinės asme-nybės. Tai sakau ir kaip duktė, ir kaip menininkė. Išmokau iš jų labai daug. O svarbiausia - meninės kūrinio prasmės ieškojimo. G.Kaukaitė, mano mama, savo tembru man yra lietuviškoji Marija Ka-las (Maria Callas), o tėvas - Lietuvos kino Felinis. Tenenuskamba tai drastiškai, bet manau, kad skaitytojai su manimi sutiks, jog tokias asmenybes, kol jos dar su mu-mis, reikia vertinti ir tausoti. Mano krau-jyje verda abiejų tėvų kraujas. Tai jaučiu, kai groju altu. Mamos pavyzdžiu sten-giuosi puoselėti muzikinę kalbos įtaigą ir prasmę, o iš tėvo paveldėjau reiklumą sau, kūrinio formos pojūtį, meninius kū-rinio įvaizdžius. Ir dar esu dėkinga stygi-nių instrumentų žinovui profesoriui Pe-trui Radzevičiui, kuris buvo ir tebėra man Mokytojas iš didžiosios raidės. Nepapras-tas pedagogas ir žmogus.

- Ar tėvai nepriekaištauja, kad išvažia-vote iš Lietuvos ir, atrodo, neketinate grįžti?

- Ne. Kadangi dažnai į Lietuvą vis grįžtu! Vasarą, kai turiu daugiau laiko, atostogauju Lietuvoje, džiaugiuosi ga-

lėdama aplankyti savo mėgstamas Vil-niaus vieteles.

- Gal dėl jūsų klajokliško gyvenimo, ku-ris būdingas šiandien ne vienam gabiam žmogui, kalta meilė ne tik muzikai?

- Koks džiaugsmas būna tada, kai su-pranti, kad atradai žmogų, šalį ir darbą, ku-rie tave padaro laimingą. Sakoma, kad gal-būt tik po mirties pamatysime rojų, bet iš tiesų bent jau mažą rojų galima turėti dar ir šiame gyvenime. Aš jį turiu ir esu paten-kinta ir asmenine, ir profesine prasme.

- Kuo sužavėjo Italija? O gal esate mei-lės tremtinė?

- Italija negali nesužavėti. Ten nuvažiavęs kiekvienas taptų savotišku “tremtiniu”. Na, o aš turiu draugą, su kuriuo dirbame viename orkestre, ir dabar jau tikrai galiu paneigti su-sidariusią nuomonę, kad dirbant viename kolektyve visi keliai veda tik į poros išsiskyri-mą. Šį kartą įvyko tikrai atvirkščiai!

- Kas tas žmogus, ant kurio peties galite padėti galvą?

- Pirmiausia ant jo peties - smuikas! O ant manojo - altas. Taigi esame neatskiria-mi nuo savo instrumentų. (Kvatoja.)

- Kas jums patinka ir kas nepatinka Lie-tuvos muzikiniame gyvenime?

- Dabar visame pasaulyje tvyro dvasi-nė ir ekonominė krizė. Žmonės visko bijo ir yra morališkai labai pavargę. Tai jaučiu ir Lietuvoje. Manau, reikėtų prisiminti, kad gyvenimo prasmė gali būti visiškai ne pi-nigai, o dvasinė ramybė ir susiklausymas. Daug kas pasakytų, kad be pinigų negali būti ir ramybės! Sutinku. Tačiau visur turė-tų būti pusiausvyra.

- Kaip jums atrodo, ar apskritai Lietuvo-je ne per daug yra muzikantų?

- Taip. Bet tikrų menininkų visada mažai.

- Kokį kelią rinktumėtės, jeigu staiga at-sitiktų taip, kad negalėtumėte groti?

- Atidaryčiau nestandartinių koncerti-nių drabužių moterims saloną!

Muzika ir meilė - mažas rojusSauliaus Venckaus nuotr.

Ūla Ulijona žebriūnaitė įsitikinusi, kad muzikai, kuriems yra atsivėrę platesni horizontai, privalo nenutraukti ryšio su gimtine

Ūla su mama žinoma soliste, dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore giedre Kaukaite

cmyk

7

cmykcmyk

�

cmyk

SvarbiauSia - darbaS Su jaunimu

- Kas pasikeitė komandoje nuo jūsų darbo pradžios?

- Tikriausiai atsirado daugiau demokratijos, jauniems krepši-ninkams buvo suteikta daugiau laisvės.

- O jiems buvo reikalinga de-mokratija?

- Vaikinams reikėjo patikėti, kad jie dirba ir treniruojasi savo noru, niekieno neverčiami. Labai svarbu darbe pajusti malonumą. Anksčiau “Triumf” ekipai buvo ke-liamos didelės užduotys, bet kai komanda susidūrė su tam tikrais finansiniais sunkumais, viskas pasikeitė. Dabar mano užduotis - dirbti su jaunais ir perspektyviais krepšininkais. Jaunas talentas - tarsi medelis, gauna šlakelį van-dens ir iš karto paauga. Bet laiko nepaskubinsi, tad reikia apsišar-vuoti kantrybe ir laukti. Galima sakyti, šiuo metu mes žaidžiame kaip normali jaunimo komanda.

- Ar daug nuostabą keliančių dalykų pastebite Rusijos krepši-nyje?

- Mane stebina tai, kad visi čia nori tapti čempionais. Tai bū-tų tas pats, jei aš mesčiau iššūkį kuriam nors iš brolių Kličko. Galiu labai norėti jį įveikti, bet mūsų meistriškumas ir svorio kategori-jos gana ryškiai skiriasi.

- Nepaisant skaudžių nesėk-mių, jūs nuolat ginate savo krep-šininkus.

- Man labai patinka “Barce-lona” trenerio Pepės Gvardiolos (Pep Guardiola) mintys. Jis nuolat giria savo auklėtinius. Aš noriu elgtis taip pat. Tačiau viskam yra ribos. Jei krepšininkas piktybiškai nesupranta, ko aš iš jo noriu, ga-liu jį ir apšaukti. Bet viešai, spau-doje kritikuoti jo tikrai nepulsiu.

- Esate tikras krepšinio poli-glotas. Jei ne paslaptis, kiek mo-kate kalbų?

- Penkias. Dėl kalbų neturiu problemų. Kai su Arvydu Sabo-niu žaidėme Ispanijoje, jau po dviejų savaičių prakalbome ispa-niškai. O po penkių mėnesių mus pakvietė į kalėdinę televizijos lai-dą, kur buvome aprengti Romos gladiatorių drabužiais. Pamenu, tada kalbėjome nesustodami. Kai išvykau žaisti į Italiją, pramo-kau italų kalbos. Lenkiškai moku nuo mažens, o rusų kalbą išmo-kau žaisdamas Sovietų Sąjungos rinktinėje.

- O kokia kalba galvojate?- Kai kalbu rusiškai, tai ir gal-

voju rusiškai. Ispanų kalba taip pat labai sėkmingai išliko atmin-tyje, o štai italų žinias reikėtų šiek tiek atgaivinti.

SenoS traumoS

- Ar tiesa, kad jus nuolat per-sekioja kojos skausmas?

- Taip, 1995 metais vykusiame Europos krepšinio čempionate susižeidžiau kelį. Galima sakyti, po tos traumos ir baigiau profesio-nalo karjerą. Nors vėliau dar trejus metus buvau žaidžiančiu kelių Lietuvos krepšinio klubų treneriu.

- Ir taip visus šešiolika metų gyvenate su skausmu?

- Kelio skausmas - tai ne dan-ties ar galvos sopulys. Galima gyventi. Pamenu, grįžtant į Lie-tuvą po Europos čempionato koja buvo ištinusi kaip kaladė, bet aš niekam nesakęs išvykau į Turkiją, kur vyko vienos koman-dos peržiūra. Treneris pastebėjo, kad kažkaip keistai bėgioju. Po dešimties dienų turėjau pripa-žinti, kad negaliu žaisti taip, kaip norėčiau. Galvojau, kad įveiksiu skausmą. Bet nepavyko...

Greičio ir krepšinio pamokos

- Visi žino, kad jūs - aistringas žmogus, mėgstantis naujoves, nuotykius ir greitus automobilius.

- Taip, su automobiliais aš su-tariu labai gerai. Ispanijoje netgi pavyko laimėti vienas lenktynes.

Bet aš geriau pamenu kitus atsi-tikimus. Kartą Ispanijoje važiavau namo, į Marbelą, ir užsnūdau prie vairo. Prabudau išgirdęs akme-nų girgždėjimą. Sustabdžiau, o vos už kelių metrų - skardis. Jei būčiau lėkęs žemyn, dabar čia nebūtume kalbėjęsi. Gavau tokią adrenalino dozę, kad paskui visą naktį negalėjau užmigti. Šiaip ar taip, pastaruoju metu vairuoju ramiau, atsargiau. Nors anksčiau iš tiesų mėgau greitį.

- Mėgote ne tik greitį, bet ir krepšinį. Ar tiesa, kad jūs keturis kartus dalyvavote visą parą tru-kusiose krepšinio rungtynėse?

- Ne tik dalyvavau, bet ir pa-tekau į Gineso rekordų knygą. Trejos tokios rungtynės vyko Is-panijoje, vienas organizavome ir Lietuvoje, Palangoje. Tai buvo ypatingos rungtynės. Pagal taisy-kles krepšininkas turi pusantros valandos žaisti ir tiek pat laiko ilsėtis. Dalyvavo profesionalūs krepšininkai iš įvairių komandų, taip pat ir iš “Žalgirio”. Viskas būtų buvę gerai, jei ne oro sąlygos. Be-veik visą laiką lijo, o aikštelė buvo medinė, permirko, tad žaidėme kaip čiuožykloje. Net nesuprantu, kaip mums pavyko ištverti tas 24 valandas. Pamenu, kad pasibai-gus rungtynėms nusprendžiau pėsčiomis grįžti į viešbutį. Tai tą kilometrą įveikiau per pusantros valandos. Ėjau kaip robotas.

apie nBa nesvajojo

- Per savo karjerą jums teko dirbti su garsiais treneriais. Taip pat ir su buvusiu Sovietų Sąjun-gos rinktinės treneriu Aleksandru Gomelskiu.

- Tikrai, tai buvo puikus spe-cialistas ir nuostabus žmogus. Puikiai pamenu pirmą susitikimą rinktinėje. 8-ojo dešimtmečio pa-baigoje su rinktine pirmą kartą dalyvavau turnė JAV. Prieš rung-tynes su Mičigano universitetu A.Gomelskis parodė į vieną var-žovų komandos juodaodį krepši-ninką ir pasakė: “Turėsi jį uždeng-ti”. O tas nuo pirmų akimirkų pra-dėjo demonstruoti neįtikėtinus dalykus ir per dvi minutes surin-kau tris pražangas. A.Gomelskis mane pasodino ant atsarginių žaidėjų suolelio ir mestelėjo: “Vi-sai nemoki gintis”. Tik vėliau su-žinojau, kad tas vaikinukas - tai būsima NBA legenda Medžikas Džonsonas (Magic Jonhson). Taigi pirmas krikštas buvo labai sun-kus. O A.Gomelskis kaip treneris buvo labai griežtas ir reiklus. Net kai jau žaidėme veteranų rungty-nėse, jis pykdavo dėl klaidų. Tiesa, tada jau galėjome tik pasijuokti...

- Iškovojote daugybę įvairiau-sių titulų, žaidėte įvairiose ko-mandose. Ar kada nors svajojote apie žaidimą NBA lygoje?

- 1986 metais buvo įdomi is-torija. Tada SSRS rinktinė be Kau-no “Žalgirio” krepšininkų dalyvavo tradicinėje išvykoje į JAV. Startas buvo nesėkmingas, jie pralaimėjo kelis mačus ir atsakingi asmenys

griežtai pareikalavo, kad kuo grei-čiau prisidėtume prie komandos. Tuo metu Lietuvoje manęs laukė naujagimė duktė, bet atsisakyti negalėjau. Žaidžiau pakiliai, pel-nydavau daug taškų. O prieš iš-vyką namo pas mane į viešbutį atėjo Hjustono “Rockets” ekipos atstovas ir pasiūlė sudaryti sutartį.

- Ką atsakėte?- “Nuoširdžiai dėkoju, bet lik-

ti Amerikoje negaliu. Namuose laukia tėvai, šeima...” Po kelerių metų mūsų šalyje prasidėjo per-tvarka, nebeliko jokių apriboji-mų, bet apie NBA svajoti jau bu-vo per vėlu.

- Ar tikėjote, kad traumų iš-kankintas A.Sabonis taip sėk-mingai žais NBA lygoje?

- Atsakysiu paties Arvydo žo-džiais: “Jei būčiau žinojęs, kad NBA taip lengva žaisti, būčiau išvažiavęs daug anksčiau”. Euro-poje žaisti iš tiesų buvo gerokai sunkiau.

- Ar jūs labai nustebtumėte, jei A.Sabonis pasuktų į politiką?

- Neseniai jis juokais man sa-kė, kad pabodo nieko neveikti, siūlėsi man į pagalbą. Kalbant rimtai, man atrodo, Arvydas bū-tų idealus kandidatas į Lietuvos krepšinio federacijos prezidento postą. Tuo labiau kad dabartinis vadovas Vladas Garastas po Eu-ropos krepšinio čempionato ruo-šiasi pasitraukti.

Parengė Evaldas GELUMBAUSKAS

Valdemaras ChomičiusGimė 1959 m. gegužės 4 d.

Trenerio karjera

1996-1997 m. Plungės “Žemaitijos olimpo” žaidėjas/vyr. treneris

1997-1998 m. Marijampolės “Algos” žaidėjas/vyr. treneris

1998-1999 m. Marijampolės “Kraite-nės” žaidėjas/vyr. treneris

1999-2002 m. Permės “Ural Great” tre-nerio asistentas

2003 m. rugsėjis-lapkritis: Maskvos “Dinamo” vyr. treneris

2004 m. sausis-gegužė: Permės “Ural Great” vyr. treneris

2005-2007 m. Kazanės “Uniks” trene-rio asistentas

2007-2009 m. Kazanės “Uniks-2” treneris

2009-2010 m. Kazanės “Uniks” vyr. treneris

nuo 2010 m. Liubercų “Triumf” vyr. treneris

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

•

dosjė

Nuo 1999 metų Rusijoje dirbantis

legendinis Lietuvos krepšininkas Valdemaras Chomičius puikiai pažįsta šią šalį ir jos krepšinį. Ilgai dirbęs Permės “Ural Great”, Maskvos “Dinamo” ir Kazanės “Uniks” klubuose, šį sezoną gegužės pradžioje 52-ąjį gimtadienį švęsiantis krepšinio specialistas treniruoja Liubercų “Triumf” ekipą. Tiesa, jo vadovaujama komanda po 21-ų rungtynių iškovojo vos 5 pergales ir užima paskutinę - dešimtą - turnyro lentelės vietą.

v.Chomičius: “a.saBonis Būtų puikus

LkF prezidentas”Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Daugiau nei dešimtmetį Rusijoje

dirbančio Valdemaro Chomičiaus šis sezonas

pergalėmis nelepina

Tel.: (8-5) 212-33-32el.p. sportas@respublika.net

Leidinys Nr. 31 (97)2011 m. balandžio 23 d., šeštadienis

8

cmykcmyk

�

cmy

Arūnas ABROMAITIS

Lietuviai dominuoja Euro-poje, bet rudenį jų laukia daug rimtesnis iššūkis. Tokijuje vyks kas ketverius metus rengiamas pasaulio čempionatas, dažnai va-dinamas karatė olimpiada. Jame kovojama be svorio kategorijų, taigi nugalėtojas būna tik vienas. Karatistai svajoja ir apie tikrąsias olimpines žaidynes, tačiau tai kol kas lieka svajone.

Delegacija bus gausi

- Lietuvos karatistai yra stip­riausi Europ­oje. O p­asau-lyje yra stip­resnių? - klausėme R.Vitkausko, kuris yra ir p­asauli-nės karatė organizacijos p­rezidiu-mo p­irmininkas.

- Be abejo, mes pasaulyje esame 3-5. Aišku, kad mus lenkia japonai ir rusai. Kai kada aplen-kia ir australai. Šitos šalys yra pa-grindinės. Azijoje yra ir daugiau stiprių šalių, pavyzdžiui, Kazach-stanas. Visa pasaulio karatė orga-nizacija suskirstyta į 10 regionų. Kartais jie atitinka žemynus, bet ne visada. Yra du specialūs regio-nai - Japonija ir Rusija. Ten karatė užsiima šimtai tūkstančių žmo-nių. Šios šalys turi savo kvotas.

- Gal jau aišku, kiek lietuvių sp­alį važiuos į karatė olimp­iadąJap­onijoje?

- Vyrų varžybose turime pen-kias vietas, nors gali būti dar po-ra “žalių kortų”. Orientacija visa-da buvo labai aiški - važiuoja tie, kurie Europos čempionate užima aukščiausias vietas. Varžybos Ja-ponijoje vyks absoliučioje svorio kategorijoje. Aišku, kad važiuos sunkiausi vyrai prizininkai. La-biausiai orientuojamės į tuos, ku-rie jau yra ką nors pasiekę Japo-nijoje. Donatas Imbras du kartus buvo antras. Darius Gudauskas du kartus buvo 5-6 vietoje. Ka-dangi bus viena kategorija ir 144 dalyviai, taures ir prizus gaus ne trys sportininkai, o aštuoni. Mo-terų varžybose irgi bus absoliuti svorio kategorija, joje dalyvaus 32 sportininkės. Europai skirta 11 vietų. Lyg ir viskas aišku - kas už-ėmė prizines vietas, tos ir važiuoja. Keturios lietuvės tikrai važiuos -Margarita Čiuplytė, Inga Mikš-taitė, Rita Pivoriūnaitė ir Rūta Brazdžionytė. Specialios atrankos nedarysime, nėra prasmės kau-tis tarpusavyje. Čempionatuose Japonijoje dažniausiai laimi sun-kiasvoriai. Optimalus svoris - nuo �0 kg. Tai kontaktinis sportas. Kaip ir imtynėse, karatė lengvas-voriams būna labai sunku nuga-lėti sunkesnius.

Pokyčiai artėja

- Iš ko daugiau tikitės Jap­oni-joje - iš vyrų ar iš moterų?

- Manau, kad Margarita, In-ga ir Rita - visos gali būti rimtos pretendentės. Žinoma, Japoni-joje kovojant su japonėmis rei-kia laimėti aiškiai. Jei kova bus lygi, pergalė atiteks japonei. Tik-rai daug tikiuosi ir iš D.Imbro, Luko Kubiliaus, Mindaugo Pa-vilionio, D.Gudausko. Yra daug įdomių kovotojų. Labai daug priklausys nuo pasirengimo, aklimatizacijos, nuo to, kaip pa-veiks tūkstantinės tribūnos. Da-lis tai jau yra pajutę. D.Imbras, D.Gudauskas, M.Pavilionis ir An-džejus Milevskis Japonijoje pa-sirodys trečią kartą.

- D.Imbras p­askelbė, kad p­očemp­ionato Jap­onijoje baigs karjerą. Galbūt rinktinei gresia kartų kaita?

- Kartų kaita tikrai vyks ir ji bus žiauri. Artimiausiu metu gali pasikeisti 60 proc. rinkti-nės. Nenoriu minėti pavardžių ir skatinti jų savo pareiškimais, bet visiems, kurie turi 30 me-tų, jau artėja laikas. Daugelis jų pradėjo savo karjerą būdami 10 metų. Norint 20 metų išlikti varžybose reikia labai daug iš-tvermės, valios.

- Ar bus kam p­akeisti lyderius, ar Lietuvoje yra jaunimo ugdymo sistema?

- Sistema yra. Visada atsi-randa nauji kovotojai. Ir šiame čempionate neblogai pasirodė Vytautas Cėpla, Andrius Drau-gelis, Jonas Eimontas, Aivaras Dadura. Yra 4-5 sportininkai, kurie jau dabar yra netoli prizi-nių vietų. Tik jiems dar trūksta patirties.

Olimpiniaiklaustukai

- Žiūrint į lietuvių laimėjimus kiokušin karatė srityje, kartais norisi p­askaičiuoti, kiek medalių šalis iškovotų olimp­inėse žaidy-nėse, jei tai būtų olimp­inė sp­orto šaka. Ar realu ja tap­ti?

- Realu, tačiau tuomet smar-kiai padidėtų konkurencija ir kartu sumažėtų mūsų medalių skaičius. Daugiau šalių investuo-tų į šią sporto šaką. Negali žinoti, kaip viskas būtų.

- Kaip­ manote, kada karatė galėtų įsilieti į olimp­inę šeimą?

- Negaliu pasakyti, nors ben-draujame ir su Tarptautiniu olim-piniu komitetu (TOK), ir su Japo-nijos olimpiniu komitetu. Priklau-sys nuo to, kokia bus olimpinių žaidynių strategija ir vizija. Tik noro neužtenka, nors visus prin-cipus atitinkame. Turime pasau-lio jaunių ir jaunimo čempiona-tus. 15 mln. žmonių užsiima ka-ratė. Tačiau TOK pats sprendžia, kas jam tinka, o kas - ne. Jei būtų priimami visi norintys, žaidynės truktų ne kelias savaites, o pusę metų.

- Tačiau bandydama p­atekti į olimp­ines žaidynes kiokušin ka-ratė organizacija tikriausiai tu-rėtų konkuruoti arba susitarti su tradiciniu karatė?

- Manau, kad žaidynėse bū-tų vienas karatė. Galbūt viena rungtis būtų kontaktinio kara-tė, kita - nekontaktinio. Manau, kad japonai vardan olimpiados tikrai susitartų. Juk bėgime yra ir maratono, ir trumpų distancijų rungtys.

- Minėjote, kad susitarti turė-tų jap­onai...

- Tai yra šalis motina, kurioje gimė ši sporto šaka. Jei japonai nesusitars, nesusitars ir kiti. Viena šaka papildytų kitą. Nekontakti-nio karatė pranašumas tas, kad juo gali užsiimti daugiau žmonių. Nėra rizikos, nereikia labai dide-lio fizinio pasirengimo. Kiokušin varžybose žmogus priartėja prie galimybių ribos. Vyksta septy-nios kovos po 3-4 raundus. Tokį išbandymą ne bet kas gali atlai-kyti. Bet šiaip karatė filosofija ir technika visur yra ta pati. Ir mes Lietuvoje populiariname visą ka-ratė, o ne tik kiokušin. Jei būtu-me egoistai, sakytume, kad vyks-ta tik kiokušin čempionatas. Bet mes sakome karatė, nuo to laimi visos šakos, visi kovos menai. Kai ką nors gero daro kitos karatė ša-kos, kai ką iš to laimime ir mes.

Praėjusį savaitgalį Lietuvos kiokušin karatė meistrai įrodė, kad yra stipriausi Senajame žemyne. Europos čempionate Vilniuje jie iškovojo 14 medalių. Nuotraukų

galerijoje užfiksuotos pergalės - jau istorija. Su Europos karatė organizacijos viceprezidentu Romu Vitkausku kalbėjomės apie ateitį, kartų kaitą ir galimybes užkariauti Japoniją.

stiPriausismūgiai EuroPojE

Auksas:Rita Pivoriūnaitė (svorio kategorija iki 55 kg), Inga Mikštaitė (iki 65 kg), Margarita Čiuplytė (per 65 kg), Donatas Imbras (per 90 kg).

Sidabras:Rūta Brazdžionytė (iki 55 kg), Andrius Miseckas (iki 70 kg), Andžejus Milevskis (iki 80 kg), Lukas Kubilius (per 90 kg), Raimundas Paškauskas (kata rungtis).

Bronza:Eimantė Leliukaitė (iki 65 kg), Orestas Procas (iki 80 kg), Darius Gudauskas (iki 90 kg), Mindaugas Pavilionis (iki 90 kg), Andrius Draugelis (per 90 kg).

•

•

•

Lietuvių medaLiai europos čempionate

Rita Pivoriūnaitė

Net ir krisdama smūgiuoti bandė Inga

Mikštaitė

Kartų kaitą rinktinėje prognozuoja Romas Vitkauskas

2 sporto žmonės

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

Eltos ir Vyginto Skaraičio nuotr.

Net ir krisdama smūgiuoti bandė Inga

Mikštaitė

Ne tik efektyviai, bet ir efektingai kovojo Margarita Čiuplytė

Lietuviškame finale Donatas Imbras parodė, kaip aukštai moka kelti kovą, ir

įveikė Luką Kubilių

Čempionų galerija - Donatas Imbras, Inga Mikštaitė, Margarita Čiuplytė

3Sporto žmonės

2 0 1 1 b a l a n d ž i o 2 3 sportožmonės

�0

cmykcmyk�0

“Velykas šiais metais švęsime pas ma-no mamą. Kiekvienais metais stengiamės ten visi susirinkti, - sako Edmundas. - Tai-gi šiais metais bus mūsų abiejų tėveliai, brolis Paulius, sesuo Palmyra su šeimomis. Margučius paprastai marginame įvairiai, bet stengiamės vengti cheminių da žiklių. Nieko naujo kaip dažyti kiaušinių lukštais neišradome. Smagu prieš apvyniojant kiaušinius svogūnų lukštais pridėti kokią nors žolelę iš pievos, kad ji paliktų orna-

mentą. Tiek tos ir gudrybės. Dukrytė Bar-bora visada gauna atskirai ką nors nupieš-ti su savo specialiais dažais. Ji to laukia visus metus. Margučių ridenimas tampa didele pramoga ir džiaugsmu visiems. Aiš-ku visi prie stalo rungtyniauja, kieno kiau-šinis pats tvirčiausias. Beje, tvirčiausi, kaip visada, yra mažiausi”.

“Prie Velykų stalo mes, vilniečiai, visa-da bambame, kad nebūtų per daug rie-bių ir sunkiai virškinamų patiekalų. Visi

stengiasi patiekti ant stalo ką nors ypa-tinga, - priduria Kristina. - Stalas neapsi-eina be Edmundo mamos šimtalapio, o mano mama puikiai iškepa vištą. Kepame paukštieną ir mes. Labai mėgstame kep-tą, prieskoniais įtrintą ir kelias valandas palaikytą vištą, kurią prieš baigdami kep-ti visada aptepame medumi. Tuomet ji dar gardesnė. O jeigu kepame žąsį, tai ją keletą valandų pamarinuojame obuolių sultyse”.

maistasj/b savitarna

VISKAS APIE KIAUšINIUS

Didžiosios metų šventės, taip pat Velykos siejamos su gausiu vaišių sta-lu. Tai metas, kai šeimos kulinarai gali pademonstruoti savo sugebėjimus, iš-monę. Tačiau valgytojai turi žinoti savo galimybes. Apie tai, kodėl būtina jausti saiką, apie unikalų atgimimo simbolį kiaušinį ir savo šeimos šventinį stalą pa-sakoja medicinos mokslų daktarė dieto-logė Edita GAVELIENė:

Kiaušinis - vienas turtingiausių maistinių medžiagų produktų. Tai labai maistingas produktas - daug būtinųjų organizmui medžiagų mažame produkto kiekyje.

Sveikos mitybos piramidėje kiaušiniai yra vienoje gretoje su mėsa, žuvimi, ankšti-nėmis daržovėmis, riešutais.

Tai net 97 proc. pasisavinamas maisto produktas. Be to, dėl puikios baltymo sudėties jis ilgam užtikrina sotumo jaus-mą. Kad būtų užtikrinta maisto produktų įvairovė, pakaktų dviejų - keturių kiauši-nių per savaitę.

Vertingi tiek kietai, tiek minkštai virti kiaušiniai. Mažiausiai vertingi pervirti, kai baltymas tampa guminis, o aplink trynį matyti melsva juosta.

Prie Velykų vaišių stalo siūlomų patieka-lų galima paragauti po truputį, nebūtina suvalgyti po visą porciją.

Šv.Velykų diena mūsų šeimoje pra-sideda šventiniais pusryčiais. Kadangi vien mūsų šeimoje yra penketas as-menų (auginame dukrą ir du sūnelius), šventinis stalas nemažas. Visuomet su-laukiame artimųjų. Prie stalo susėda mažiausiai penkiolika asmenų.

Per pusryčius skanaujame įvairius kiaušinių patiekalus, salotas, mišraines. Po pusryčių ridename margučius, eina-me pasivaikščioti, vėliau sėdame prie šventinio pietų stalo. Tuomet vaišina-mės karštais žvėrienos, žuvies patieka-lais. Močiutė paprastai ruošia veršienos vyniotinį, motulė - fantastines stintas, o vyras - neaplenkiamas žvėrienos patie-kalų meistras. Aš atsakinga už salotas, jūros gėrybes.

“Greitosios” krevetėsjums reikės:500 g šaldytų krevečių, 2 galvų česnako,

2 šaukštų alyvuogių ir tiek pat sezamo sėklų aliejaus, 1 citrinos sulčių, pipirų, kalendrų lape-lių, sojų padažo.

Krevetes atšildykite, nuplaukite, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Keptuvėje pakaitinkite alyvuogių alie-jų, suberkite kapotą česnaką, pasklidus nuostabiam česnako kvapui suberkite krevetes, pakaitinkite apie 7 minutes. Pabaigoje apšlakstykite citrinos sulti-mis, sezamų aliejumi, sojų padažu, pa-skaninkite pipirais. Prieš patiekdami į stalą apibarstykite kapotais kalendrų lapeliais.

•

•

•

•

•

Kad šventės būtų malonios

Velykų stalas - šventė ne skrandžiui, o sielai

eDMUNDAS SeILIUS IR KRISTINA ZMAILAITĖ, operos solistai:

Sauliaus Venckaus nuotr.

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

Šventų Velykų rytą, sulaukę Kristaus prisikėlimo ir pašventinę margu-čius, žmonės paprastai skuba į na-mus ir sėda prie šventinio stalo.

Šventės ir vaišių pagrindinis simbolis - kiaušinis. Dar nuo pagonybės laikų kiau-

šinis simbolizuoja gyvybės atsiradimą. Manoma, kad mūsų protėviai kiaušinius pradėjo marginti XVI amžiuje ir tai dary-davo šeštadienį, Velykų išvakarėse. Rau-dona spalva reiškia gyvybę, žalia - atbun-dančią gamtą, mėlyna - dangų, geltona

- javus, o juoda - žemę. Kuo margesni kiaušiniai - tuo smagiau, o jeigu dar šei-mininkės stalą papuošia pavasario ža-lumynais, šventintomis verbomis, tai ir šventė skalsesnė. Kaip šventei ruošiasi ži-nomi Lietuvos žmonės?

“Per Velykas jau keletą metų važiuojame į vyro tėviškę, kur su-sirenka visa vyro šeima. Močiutė keliasi anksčiausiai ir išverda daug kiaušinių. Visi jie verdami su svo-gūnų lukštais. Velykų rytą dova-nojame vienas kitam ir ridinėjame įvairiai margintus kiaušinius, kurių prisiruošiame iš vakaro ar prieš ke-letą dienų kiekvienas savo namuo-se ir įvairiais būdais. Prisimenu, kad mano gimtajame krašte, apie Skuodą, svogūnų laiškais parudintus kiaušinius skutinėdavo. Ir mes pas močiutę juos paskutinėjame, o šiaip namie su sūnumi dažome maistiniais dažais, pridedame įvairių lapelių, žolelių ar apvyniojame kiaušinius medžiagos gabalėliais. Velykų stalas niekada neapsieina be saldumynų, nes smaližiai esame visi”.

Varškės spurgelėsjums reikės:1 pakelio varškės, 50 g sviesto, 200 g miltų, 2 kiaušinių, 80 g cukraus, va-

nilinio cukraus, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių, cukraus pudros, aliejaus kepimui.Gerai ištrinkite išlydytą sviestą, cukrų ir kiaušinius. Sudėkite

varškę, vanilinį cukrų, viską gerai išmaišykite. Berkite dalimis mil-tus, kepimo miltelius. Tešlą gerai išmaišykite mediniu šaukštu. Riebaluose pamirkytu metaliniu šaukšteliu imkite tešlos ir dėkite į karštus riebalus. Spurgeles virkite iki gelsvumo ar rusvumo, iš-keptas ir kiek atvėsusias apibarstykite cukraus pudra.

“Mes su vyru Jonu (ak-toriumi Jonu Braškiu, - aut.) per Velykas savo namuose visada sulaukiame svečių. Ateina sūnus, mama, sesuo, draugai. Prie stalo susėda apie 20 žmonių. Kiaušiniai jau, žinoma, būna nudažyti. Kartais iš vakaro arba ryte. Pripažįstame tik natūralius dažus: raudonų ir gelsvų svogūnų lukštus. O svečius ir per Velykas, ir per kitas šventes paprastai vaišiname savo fir-miniu kopūstų pyragu”.

Kopūstų pyragasjums reikės:1 gūžės kopūsto, 2 lakštų sluoksniuotos tešlos, 3 vidutinių svo-

gūnų galvų, 2 virtų kiaušinių, 1 šviežio kiaušinio, mėgstamų prieskonių, druskos, aliejaus.

Kopūstą susmulkinkite peiliu ir truputį apvirkite. Išgrieb-kite ir sumaišykite su virtais pjaustytais kiaušiniais, lengvai pakepintais aliejuje svogūnais. Galite įberti šiek tiek šafrano, prieskonių. Ant vieno lakšto tešlos iškrėskite mišinį, užklokite kitu tešlos lakštu, aptepkite plaktu kiaušiniu, sulipinkite kraš-tus, šakute padarykite keletą skylučių. Pyragą dėkite į alie-jumi pateptą ir šiek tiek miltais pabarstytą skardą ir šaukite į 200 laipsnių temperatūros orkaitę 20-iai minučių.

LOReTA SUNgAILIeNĖ, etnologė-muzikologė: LARISA KALPOKAITĖ, aktorė:

Reda

kcijo

s arc

hyvo

nuo

tr.

Reda

kcijo

s arc

hyvo

nuo

tr.

PaRengė Giedrė MiLkevičiŪtĖ

cmyk

��

cmyk / ��

paaiškinimaij/b tradicijos

k embridžo universiteto profesorius Kolinas Hamfris (Colin Humphreys) padarė išvadą, kad paskutinė Jė-zaus Kristaus ir apaštalų vakarienė

įvyko ne dieną prieš nukryžiavimą, o prieš dvi dienas iki Kristaus mirties, tai yra ne ketvirtadienį, kaip buvo manoma du tūks-tančius metų, o trečiadienį. Jei šios išvados bus patvirtintos ir priimtos, bus galima nu-statyti nuolatinę Velykų datą.

Apie savo naująją teoriją profesorius K.Hamfris pasakoja knygoje “Slaptos vaka-

rienės paslaptis”, kuri yra Biblijos, istorinių ir astronominių tyrinėjimų padarinys. Moks-lininkams seniai nedavė ramybės slaptos vakarienės aprašymų neatitikimai Evange-lijose: evangelistai Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad vakarienė vyko pirmąją žydų šventės Paschos dieną, o Jono teigimu, paskutinė vakarienė buvo surengta viena diena anksčiau, tai yra ne per šventę, o jos išvakarėse. Šis prieštaravimas - viena di-džiausių Naujojo Testamento mįslių. Profe-sorius K.Hamfris mano, kad Jėzus su Matu,

Morkumi ir Luku naudojosi kitu kalendoriu-mi nei Jonas. “Biblija galima tikėti, galima netikėti, - sako K.Hamfris, - bet žydai niekaip negalėjo supainioti Paschos vakarienės su kokia nors kita. Todėl painiavos Evangelijose neįmanoma paaiškinti. Dėl šios priežasties daugelis Biblijos tyrinėtojų darė išvadą, kad Naujasis Testamentas - apskritai nepatiki-mas šaltinis. Bet jei evangelijas patyrinėsime mokslo požiūriu, prieštaravimas dingsta”. Pagal K.Hamfrio teoriją Jėzus naudojosi se-novės žydų kalendoriumi, o ne oficialiuoju

Mėnulio, kuris jau buvo įvestas jo mirties metais ir yra naudojamas iki šiol. Tai reiškia, kad slaptoji vakarienė vyko trečiadienį. Tada paaiškėja, kaip po jos iki nukryžiavimo galė-jo įvykti tiek daug įvykių. Jėzaus suėmimas, apklausa, teismas ir visa kita įvyko ne per vieną naktį, o per ilgesnį laiką. Profesorius K.Hamfris taip pat mano, kad dabar galima nustatyti tikslią Velykų datą pagal šiuolaiki-nį Saulės kalendorių: atsižvelgiant į tai, kad Jėzus buvo nukryžiuotas balandžio 3 dieną, Velykas reikėtų švęsti balandžio 5-ąją.

Paskutinė vakarienė tikriausiai vyko anksčiau

a rcheologas, žurnalistas ir dokumen-tinio kino kūrėjas Simcha Jakobo-vičius (Simcha Jacobovici) tvirtina, kad jau prieš 2� metus buvo rastos

šventosios vinys - tos, kuriomis prie kryžiaus buvo prikaltas Jėzus Kristus. Naujajame do-kumentiniame filme “Kristaus vinys” jis pa-sakoja, kokiomis aplinkybėmis jos buvo ras-tos ir kodėl, jo manymu, jos yra autentiškos. Vinys - apvaliomis galvutėmis, apie 8 cm ilgio, užlenktais galais, tarsi jomis tikrai bū-tų buvusios prikaltos nukryžiuoto žmogaus rankos, - buvo rastos dar �990 metais kape, kurį visiškai atsitiktinai aptiko statybininkai, tiesiantys kelią Jeruzalės parke į pietus nuo senamiesčio Abu Toro rajone. Kapas buvo oloje, viduje buvo �2 akmeninių laidojimo dėžių - osuarijų - su 63 žmonių palaikais. Ant vieno iš osuarijų, paties gražiausio ir prabangiausio, buvo iškaltas įrašas “Juoza-pas bar Kajafas”. Viduje tarp kitų buvo rasti 60-mečio vyro palaikai. Mokslininkai nusta-tė: tai šeimos kapas, jam apie 2000 metų, t.y. ten palaidoti žmonės, kurie galėjo maty-ti Jėzų Kristų. Juozapas bar Kajafas yra toks retas vardas to meto Judėjoje, kad su labai didele tikimybe jį galima priskirti tam pa-čiam Kajafui, vyriausiajam kunigui, į kurio rankas buvo perduotas suimtasis Dievo sū-nus. (“Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis”, Jono, �8, �3-2�). Remiantis S.Jakobovičiaus hipoteze, vyriausiasis ku-nigas dėl neaiškių priežasčių išsaugojo dvi vinis, kuriomis prie kryžiaus buvo prikaltas Jėzus. Negana to, nesiskyrė su jomis ir po mirties. Galbūt labai gailėjosi dėl to, ką pa-

darė (“O Kajafas buvo žydams pataręs: “’Ge-riau tegu vienas žmogus numiršta už tautą”, Jono �8, ��)? Žodžiu, S.Jakobovičius yra įsi-tikinęs, nors ir ne �00 procentų, kad vinys yra tos pačios. Be vinių, Kajafo sarkofage bu-vo rasta monetų, smilkalų ir lempelė. Keista, bet vinys, rastosios �990 metais, paslaptin-gai dingo ir net nebuvo įrašytos į oficialų daiktų, perduotų mokslininkams, sąrašą. Dabar S.Jakobovičius tvirtina vinis iš Kajafo kapo aptikęs vienoje iš Tel Avivo universite-to laboratorijų. Tai patvirtina Israelis Herško-vičius (Israel Hershkovitz), to paties universi-teto Anatomijos ir antropologijos katedros profesorius. Kiti Izraelio archeologai nenei-gia, kad Abu Toro rajone išties rastas vyriau-siojo kunigo Kajafo kapas, bet dėl vinių, tai yra dėl to, kad jomis buvo prikaltas Kristus, abejoja. Ir vargu ar kada nors pavyks nusta-tyti, kaip yra iš tikro. Nebent ant vinių būtų rasta kraujo ir jis pasirodytų identiškas tam, kurio pėdsakų liko ant Turino drobulės - au-deklo, į kurį buvo suvyniotas nuo kryžiaus nuimtas Kristus, o pati drobulė neabejotinai bus pripažinta tikra...

Menamas Kristaus šeimos kapas

Beje, prieš ketverius metus S.Jakobovi-čius jau paskelbė analogišką sensaciją. Kartu su Džeimsu Kameronu (James Cameron), “Titaniko” kūrėju, jis sukūrė ir pademonstra-vo filmą “Dingęs Kristaus kapas”. Ir paskelbė pasauliui, kad atrastas šventosios šeimos kapas. Esą tai rūsys, kurį �980 metais aptiko statybininkai, dirbantys Jeruzalės Talpioto priemiestyje. Rūsyje buvo rasti osuarijai, o ant jų - užrašai, iš kurių galima spręsti, kad

juose ilsisi Jėzaus (“Jėzus, Juozapo sūnus”), vieno iš jo brolių Josijos, dviejų Marijų (gal-būt Mergelės Marijos ir Marijos Magdalie-tės), kažkokio “Matia” (galbūt apaštalo Ma-to) ir Judo (“Judas, Jėzaus sūnus”) palaikai. Tuomet, 2007-aisiais, kilo triukšmas, bet taip ir nebuvo nuspręsta, ar atrastąją kapavietę galima laikyti šventosios šeimos kapu. Pats rimčiausias argumentas “prieš”: vardas Jė-zus �-ąjį šimtmetį buvo labai populiarus. Jis yra iškaltas ant dar 98 archeologams žino-mų osuarijų. Pats svariausias argumentas “už”: buvo statistiškai išanalizuoti visi vardai, sutinkami Judėjos kapavietėse prieš 2000 metų, ir įvertinta tikimybė, kad žmonės su evangelijose minimais vardais atsitiktinai at-sidūrė viename kape Vakarų Talpioto rajone. Tikimybė, kad tai yra kokia nors kita šeima, yra lygi �:600. Kitaip tariant, mokslas mano, kad 599 atvejais iš 600 reikėtų kalbėti apie šventąją šeimą. Palaikai buvo ištirti Leikhedo universitete (Kanada) ir nustatyta, kad viena iš Marijų galėjo būti Jėzaus motina. O kita Marija kraujo ryšiais su juo nesusijusi, bet jos palaidotos viename rūsyje. Tai reiškia, kad jie galėjo būti vyras ir žmona, o “Judas, Jėzaus sūnus” - jų meilės vaisius. Faktas, kad Jėzus

ir Marija Magdalietė turėjo vaikų, - viena iš skandalingiausių prielaidų Deno Brauno (Dan Brown) romane “Da Vinčio kodas”. Gal-būt ji nėra visiškai laužta iš piršto. Laikantis Izraelio archeologų taisyklių, palaikai, ku-riuos S.Jakobovičius ir D.Kameronas laiko šventais, buvo perlaidoti tais pačiais �980 metais. Bet kieno jie yra iš tikro? Ar vardų su-tapimas vis dėlto atsitiktinis? Atsakymo nėra.

Dar viena relikvija

Šių metų birželį Britanijos muziejuje bus pradėtas eksponuoti dyglys iš erškėčių vaini-ko, kuris buvo užmautas ant Kristaus galvos. Pats vainikas, jei tikėsime legenda, buvo iš-vežtas iš Konstantinopolio per ketvirtąjį kry-žiaus žygį �20� metais ir atiteko Prancūzijos karaliui Liudvikui IX. Šis specialiai jam saugo-ti pastatydino koplyčią, bet ją per revoliuciją sugriovė sukilę piliečiai. Tačiau vainiką pavy-ko išgelbėti ir jis jau 200 metų yra saugomas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Ar relik-vija yra tikra, niekas nežino, bet ji tikrai ne mažiau sena, kaip garsioji Turino drobulė.

PusLaPį parengė Milda kunSkaitĖ

Manoma, jog čia buvo Jėzaus Kristaus kapasRelikvijų paslaptys

EPA-Eltos nuotr.

�2

cmykcmyk�2

xxxxx+žžžj/b xxxxx GalVosūKiaij/b žaidimai

KRyŽIAŽODIS

Praėjusios savaitės prizą - atlikėjos Mijos kompaktinę plokštelę “Stiklo namai” laimėjo Zigmantas Igaris (Telšiai)(Dėl prizo prašome skambinti tel. 26� 09 ��)

Spręskite kryžiažodį ir laimėkite: grupės “Olialia pupytės” kompaktinę plokštelę “Išpildyk mano norus”

VertiKaliai: Plonu. Umijakas. Latas. Ibisa. Laidavimas. Super. Mina. AP. Lina. Skraido. Oneginas. Aistė. Anglija. Luna. Okarina. Ai. Viso. Apysaka. STT. Vires. Žasliai. Avanscena. Itris.

Horizontaliai: Spalis. Kalina. Popierius. ASNOVA. “Sulamita”. In. Avidė. Ars. Sutino. OPEC. Mama. Akyse. Misa. Onas. Sangraža. Pelika. Ūkis. Ginasi. Abulija. LT. Įsipina. Sir. Sena. Atai. Zarasaitis.

pažymėtuose lanGeliuose: N E O L I T A S .

PRAĖjUSIOS SAVAITĖS KRyŽIAŽODŽIO ATSAKyMAI

KAKURO

PRAĖjUSIOS SAVAITĖS GALVOSŪKIO ATSAKyMAI

Kakuro tikslas - užpildyti visus tuščius langelius skaičiais nuo 1 iki 9 taip, kad jie sudarytų atitinkamų “raktiniuose” kvadratėliuose nurodytų skaičių sumą. Kai užpildomi visi langeliai, galvosūkis laikomas išspręstu.

Parengė : “Galvosūkių klubas”

Pagalbinės skaičių sumų reikšmės3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

jAUTIS

Kryžiažodžio atsakymą siųskite SMS žinute numeriu 1390 iki balandžio 25 d.

Pavyzdys: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

Žinutės kaina - 1 Lt.Laimėtoją paskelbsime kitame numeryje.

AvinAi kitą savaitę neturėtų atsisakyti draugų pagalbos, ka-dangi be jos jums bus sunku su-

sitvarkyti su netikėtai užgriuvusiomis tar-nybinėmis užduotimis. Pastarojo meto rimtį ir net sąstingį darbovietėje pakeis skubėjimas ir karščiavimasis. Todėl pasi-ruoškite tam, kad poilsį laikinai teks pa-miršti.

JAutis turės laikinai pamirš-ti ambicijas ir tiesiog eiti savo pareigas. Pasistenkite kitą savai-

tę pagaliau sutvarkyti tuos reikalus, ku-riuos jau ilgą laiką nepagrįstai atidėliojate. Jei ir dabar neįvykdysite prisiimtų įsiparei-gojimų, tai galite pamiršti aplinkinių pa-garbą.

Dvynių laukia produktyvi darbo savaitė, kuri iš jų pareika-laus daug energijos ir viso lais-

valaikio, kad būtų išspręsti su profesine veikla susiję klausimai. Jūs turite teisingai paskirstyti jėgas, tuomet įvykdysite visas vyresnybės užduotis ir gausite pelnytą premiją.

vėžiai gali susidurti su seno-mis neišspręstomis problemo-mis, įformindami įvairius doku-

mentus, susijusius su darbu. Tad nusiteiki-te visą savaitę tvarkyti “popierinius” reika-lus, kurie atims daug laiko. Tačiau jūs turi-te būtent dabar juos užbaigti, nes vėliau bus kur kas sunkiau tai padaryti.

Liūtams pamažu atsivers naujos profesinės veiklos pers-pektyvos ir kryptys. Tai pareika-

laus maksimalaus dėmesio ir susikaupimo. Neišsigąskite naujų pareigų - labai greitai jūs jas eisite ne blogiau už kitus ir įrodysi-te vyresnybei, kad galite būti specialistai bet kurioje srityje.

mergeLės darbe gali gau-ti įdomių vadovybės pasiūlymų. Galimas daiktas, kad tai bus kaž-

koks naujas projektas, kuriame jums nu-matomas svarbiausias vaidmuo. Turėsite puikią progą pasiekti anksčiau neregėtas profesines aukštumas. Patikėkite savo jė-gomis, ir tada niekas nesutrukdys sparčiai žengti į priekį.

svarstykLių laukia visais atžvilgiais rami savaitė, kuri jums taps stebėjimo ir savęs pažinimo

laikotarpiu. Jūs geriau suvoksite save ir tikriausiai suprasite, kad daug kas iš to, ką darėte iki šiol, nėra svarbu. Jums atsivers nauji gyvenimo horizontai ir naujos uni-kalios galimybės.

skorpionui svarbu tram-dyti neigiamas emocijas, neleis-ti joms išsiveržti, nes jų veikia-

mas galite pridaryti tokių dalykų, kad vė-liau tektų smarkiai gailėtis. Nepamirškite namų, ateinančiomis dienomis nepakenk-tų apsitvarkyti ir atsikratyti senų nereika-lingų daiktų.

ŠauLiams rekomenduoja-ma išsaugoti dvasios ramybę. Nesikarščiuokite ir neskubėkite,

kitaip jums bus labai sunku sutvarkyti rei-kalus. Bet koks darbas artimiausiomis die-nomis pareikalaus maksimalaus susikau-pimo. Nepraleiskite pasitaikiusio puikaus šanso įkopti į sėkmės viršūnę.

ožiaragiai sėkmingai iš-vengs konflikto su vyresnybe ir problemų darbe, jeigu kruopš-

čiai planuos savo profesinę veiklą ir ne-gaiš laiko menkniekiams. Priešingu atve-ju jūs nepastebėsite, kaip pamiršite svar-bų vyresnybės įpareigojimą ir pagarsė-site kaip žmogus, kuriuo negalima pasi-kliauti.

vanDenį norėtųsi įspėti, kad jis nesiginčytų ir nesiaiškintų santykių su vyresnybe ir bendra-

darbiais. Mat kitą savaitę jums bus sunku bendrauti su aplinkiniais. Dėl to galimi konfliktai, kurie labai neigiamai atsilieps jūsų bendrai emocinei būsenai.

žuvims rekomenduojama nepervertinti savo jėgų. Jūs ne-turėtumėte užsibrėžti nerealių

tikslų. Priešingu atveju visą ateinančią sa-vaitę jausitės kaip voverė rate, o konkrečių rezultatų nebus apskritai. Čia omenyje tu-rimi tiek darbo reikalai, tiek asmeniniai santykiai.

BALANDŽIO 25 - GEGUŽĖS 1 D. hOROSKOPAS

Stasio Žumbio nuotr.

Dainininkas EDMUNDAS KUČINSKAS (balandžio 26 d.)

Laidų vedėja RŪTA MIKELKEVIČIŪTĖ (balandžio 27 d.)

Aktorė ŽEMYNA AŠMONTAITĖ (balandžio 30 d.)

cmyk

�3

cmyk / �3

IEVOS PIEVOS

Mielosios, anądien buvau sunerimusi dėl savo skonio ar gal net, sakyčiau, gyvenimo krypties. Supratau, kad asme-niškai nelabai besuprantu, į kokį etapą įžengiau, kur link krypstu ir net neįsivaizduoju, kaip praleisiu senatvę. Mat vie-nodai galėjau save įsivaizduoti laikančią vištas bei auginančią topinambus ir vilkinčią raudoną suknią uždaru kaklu kokiame nors miesčioniškame senjorų vakarėlyje prie taurės brangaus seno vyno, filosofuojančią apie, pavyzdžiui, Markesą....(Nors prie Markeso labiau derėtų juoda suknia su raukiniais ir raudona gėle).

O viskas prasidėjo nuo to, kad po algos paskambinau vie-nai savo draugei ir pasikviečiau pasivaikščioti po parduotuves (įsigyti kokio nebrangaus sku-durėlio pavasariui).

Ir kokio gi aš sulaukiau atsa-kymo iš savo draugės?

“Negaliu, dabar ne tas gal-voje, Prustą skaitau”.

Nustebau, ko čia staiga to-kiai jaunai gražiai moteriai Prus-to prireikė? Ar buitis užkniso, ar ką?

“Žinai, Ievute, - sučiulbėjo draugė, aiškiai kažką kramty-dama, - klasika pradeda traukti: oda, kašmyras, auksas, kvepalai bent jau nuo �50 litų, kremas iš kosmetologės, šampūnas be silikono. Kūnas ir siela kažkaip tampa alergiški masinei pro-dukcijai”.

Aš švilptelėjau, o draugė tęsė klasikinį sąrašą: “...Dar me-dinės grindys, tvirti medžio bal-dai, gera (ir brangi) lyginimo lenta, geri peiliai, ekologiški skalbimo milteliai, jokio lenoro,

nes kvapas pigus... Norisi koky-bės...”

“Ir visa tai tu sau gali leisti?” - ne be pavydo nusistebėjau, akimis permesdama pigias savo kambario užuolaidas iš masinės parduotuvės, kiniškas keptuves ir rištus kilimėlius iš prekybos centro po 9,99 lito už vieną, nes man jie pasirodė pigūs ir gražūs. “Kadangi beveik 50-iai procentų nėra pinigų, lieka tik Prustą skai-tyti - bibliotekos knygos nieko nekainuoja, - sukikeno draugė ir pridūrė: - Beje, dar parsisiunčiau už simbolinį mokestį garsinę knygą “Ana Karenina”.

Aš klausiausi neatpažinda-ma savo draugės, su kuria taip smagu būdavo neršti po par-duotuves, ir galvojau: “Kažin, čia branda ar geras skonis?”

“Manau, kad ir tas, ir tas”, - tęsė draugė (kad tave kur, ma-tyt, ir vėl būsiu garsiai pamąs-čiusi: čia senatvė ar gyvenimo filosofija?).

O draugė liejosi lyg niekur nieko - esą metams bėgant skonis lavėja. Nes jaunas netu-ri pinigų geriems dalykams ir perki viską masiniuose preky-bos centruose. Metams bėgant esą daugėja pinigų arba bent jau patirties, kad geriau tarka už 50 litų negu už tris, nes pirmoji laikys visą gyvenimą. O kalbant

apie kosmetiką ir kvepalus, tai esą lavėja juslės...

“Kitados man, Ievute, “Kobra” iš mugės labai skaniai kvepėda-vo, o dabar smirdi. Arba vynas... “Kahoras” kitados buvo labai ne-blogas... O dabar... Arba pirmasis automobilis - kad tik važiuotų, kad tik galėčiau vairuoti... Vėliau - kad būtų minkštas, kad kondi-cionierius veiktų, kad magnetola puikiai grotų. Argi tau, Ievute, ne taip?” - tarškėjo draugė.

“Jau nebe”, - pasakiau ir gar-siai pradėjau mąstyti, kad man dabar, priešingai, svarbu, kad tik važiuotų ir kad benzino ma-žai rytų, kad brangius kremus pakeitė salotoms skirtas aliejus, kad dar nesubrendau už tarką mokėti 50 litų ir kad “Kahoras” mūsų laikais tikrai buvo geras.

Ir dar pridūriau, kad iš kla-sikinio kašmyrinio palto ypač dabar man labai norisi įsisiausti į kokią jaunatvišką pigią palai-dinę su nėriniais ir netgi kyla mintis nusipirkti motorolerį.

“Tai kas čia man? Gal antroji jaunystė?” - sunerimau.

“Tai tikrai, - mačiau, kaip kitame ragelio gale nusišiepė draugė, tačiau išgirdusi šaltą ka-pų tylą pasitaisė: - O gal čia kaip tik balansas, harmonija?”

Tuo mes ir baigėme pokal-bį - draugė grįžo prie Prusto, o aš įsipyliau arbatos (kažkodėl angliškos klasikinės) ir ėmiau mąstyti, kokia linkme man da-bar pasukti: ar rafinuotos klasi-kos (oda, kašmyras, brangvyniai ir Prustas), ar pigaus natūraliz-mo link (bulvės, vištos, senukas “Opelis”, “Gegužio žiedai”...).

Aišku, į parduotuvę nebe-nuėjau, o kai grįžo maniškis, iš karto jį užsipuoliau su pritvin-

kusiu klausimu: kur link man sukti - prie bulvių ar prie Prusto su kašmyru?

“Bulvių, prašyčiau”, - maldau-jamu žvilgsniu pasakė maniškis ir nurijo seiles. Aš jam ir išviriau greitai: su spirgučiais ir kefyru.

“O, sena gera klasika”, - nu-džiugęs išsišiepė, ir tą akimirką man viskas lyg mozaika susidė-liojo į savo vietas - aš kaipmat apsisprendžiau dėl mūsų šei-mos likimo.

Taigi čia ir yra tikroji mūsų kla-sika! O ne išponėjusių prancūzų brangvyniai su pelėsiniais sūriais.

Kitą dieną iš jaunimo par-duotuvės nusipirkau vasarinę palaidinukę už ��,99 lito. Už-sukusi dukterėčia ją įvertino “Cool”, atseit labai kieta. Už šį patvirtinimą gavo �00 litų su mūsų klasiko Simono Daukanto atvaizdu.

ieva, tiesiog klasiška

Klasikinė kryptis

žVelK Giliauj/b veidrodis

TIK SU ŪKIO BANKO „OlIAlIA“ KORTElE

žINAI, IEVUTE, KLASIKA

PRADeDA TRAUKTI: ODA, KAŠMyRAS, AUKSAS, KVEPALAI

-8 Ltnuolaidaiki

MOkĖk - DuOSiu-20 % 2 bilietams. Balandžio 30 d. 18 val. kauno mažasis teatras, kaune.

-�5 Ltnuolaidaiki

MeiLĖS veDaMaLilijos Gubaidulinos rečitalis-25 % 2 bilietams. Balandžio 28 d. 19 val. Šv. kotrynos bažnyčioje, vilniuje. www.kristoforas.lt

��

cmykcmyk��

šapalaij/b žūKlė

Š iemet pavasaris prasidėjo pagal gamtoje nusistovėjusį

grafiką - nei anksčiau, nei vėliau, polaidis buvo tolygus ir dabar vandenys pamažu slūgsta atidengdami meškeriotojo akiai smėlėtus upių ruožus su tamsiaduburiais po palinkusiomis virš vagos žilvičių pynėmis.

viktoras armalis

Medžioja būreliais

Patyrę meškeriotojai žino, kad tais metais, kai polaidis neįsisiū-buoja, šapalai iš didžiųjų upių ne-dvejodami kyla į aukštupius ir pra-deda vaikytis masalus balandžio pabaigoje. Jų kibimas pirmiausia prasideda nedidelėse ir vidutinėse upėse - tokiose kaip Širvinta, Musė, Lėvuo ar Strėva, kai didžiosiose dar nėra ką veikti. Tad į šapalų žūklę ga-lima traukti, vos tik šiek tiek nuskai-drėja vanduo. Geriausia rinktis tuos upių ruožus, kur plyti ilgos sietuvos smėlėtu dugnu, lėtesnės srovės atkarpos su įsibridusiais į tėkmę stambiais rieduliais, o krantai tan-kiai apžėlę karklynais. Tad rasti gerų ir patogių vietų meškerioti šapalus nėra taip paprasta - geriausia žve-joti brendant, nes tada įmanoma prieiti per metimo distanciją prie reikiamų vietų, o masalą užmesti nekliudo krūmai. Jei tokios galimy-bės nėra, tenka ieškoti properšų karklynuose ir iš jų užmesti masalą.

Ypač srauniose vietose dabar šapalų ieškoti neverta, nes auksa-šoniai dabar būriuojasi šalia srovės.

Storasprandžiai upių korsarai, ne-praleidžiantys pro šalį jokio gro-bio, šias vietas mėgsta todėl, kad čia daugiausia maisto - mailiaus, srovės atneštų sliekų, o ant van-dens paviršiaus jie aptinka įkritusių vabzdžių, nes šapalams patinkan-čių ruožų, greičiau nei drėgnesnė-se užliejamose lankose, pakrantėse ima želti augalija, pasirodo vabz-džių. Nepamirškite, kad dažniausiai šapalai telkiasi į būrelius pagal dy-dį, o tokiuose būreliuose gali būti nuo trijų keturių iki keliolikos žuvų.

Tenka maskuotis

Stambiausi šapalai renkasi atokiausias, sunkiai prieinamas vietas, kurių krantai apžėlę žilvi-čiais, dažnai statūs, bet smėlėti. Čia tiesiog būtinos bridkelnės, kad galima būtų lėkštuoju prie-šingu krantu prisėlinti iš tyko kiek įmanoma arčiau duburio. Nesi-renkite ryškiais drabužiais - tinka-miausi maskuojamosios spalvos, susiliejantys su aplinka. Šapalai labai akyli, o upių sietuvos nėra

tokios gilios, kad šapalai nepaste-bėtų pakrantėje žvejo silueto.

Įsibridusį meškeriotoją žuvys pamato tik tada, kai jis prieina gana arti, todėl galima taikliau užmesti masalą, tiksliau jį pluk-dyti, kad masalas kuo natūraliau elgdamasis atsidurtų stambaus storasprandžio akiratyje. Ne tik pamatęs meškeriotoją, bet ir iš-vydęs netoliese plaukiantį keistai besielgiantį masalą kilogrami-nis šapalas neria į savo slėptuvę strimgalviais, o trumpa masalo užmetimo distancija labai padi-dina galimybes suvilioti pačius stambiausius egzempliorius.

Poros kilogramų šapalas per savo amžių yra matęs šilto ir šalto, grobį atakuoja iš visų galių, smogia taip, kad braška meškerykotis, o po žaibiškos atakos akimirksniu vėl ne-ria į slėptuvę. Tai pats pavojingiau-sias momentas. Kai šapalai viliojami karkvabaliu, užvertu ant meškerės kabliuko, dažnai, žaibiškai atsitrauk-damas, šapalas meškerės valą už-kabina už žilvičių ar išvartų šakų ir lengvai jį nutraukia. Tad meškerioto-jas visada turi būti pasirengęs ne tik žaibiškai pakirsti masalą stveriantį šapalą, bet ir suvaldyti situaciją, o tai reiškia, kad teks iš visų galių stengtis išlaikyti žuvį atviro vandens plote.

Spiningas - geriausias įrankis

Nors meškere šapalus žvejoti labai įdomu, žūklė spiningu kelis kartus sportiškesnė ir mobilesnė. Tad galima apžiūrėti didesnius upių ruožus, paieškoti geriausių vietų, o šapalų slėptuvių tenka paieškoti, jų upės vaga neprifarši-ruota kaip vėdarai įdaro, todėl iš karto susitaikykite su mintimi, kad pakrante, dažnai braunantis per iš-vartas ir brūzgynus, teks nužings-niuoti ne vieną kilometrą. Vakare kojos maus kaip molį su šiaudais minkius. Tad be geros ir patogios avalynės į šapalų žūklę leistis ne-patartina. Todėl nerekomenduo-tini ilgaauliai bridbačiai, su kuriais kojos gana greitai vargsta, o kur kas pranašesnės bridkelnės su minkštapadžiais aulinukais.

Spiningu šapalai gaudomi to-se pačiose vietose kaip ir meškere, tačiau masalą užmesti reikia taip, kad būtų patogu jį plukdyti, nes svarbiausia yra masalo žaismas, provokuojantis šapalą kibti. Opti-mali sukrės užmetimo distancija yra �5-20, o kompaktiško voble-

rio - �2-�8 metrų. Tad akivaizdu, kodėl būtina maskuotis, - masalo užmetimo distancija yra vizualinio kontakto su šapalu zonoje. Nieka-da nereikia skubėti užmesti masa-lo - pirmiausia pasirinkite pačią ge-riausią ir parankiausią poziciją. Pa-gal galimybes ji turi būti tokia, kad būtų patogu ne tik užmesti masa-lą, bet ir ištraukti užkibusią žuvį.

Šapalų meškeriojimo masalai

Vilioti šapalus spiningu tin-kamiausi masalai - vobleriai. An-troje vietoje - sukrės. Guminukai, tandemai, blizgės naudojamos rečiau, nes pastarieji masalai ne tokie veiksmingi. Voblerių dydis - �-5 cm, o patiems stambiausiems tinka ir 6-7 cm masalai. Voblerių forma taip pat svarbi - sraunesnė-se vietose geriausiai meškerioti “minnow” tipo masalais, prime-nančiais smulkias aukšles, o ten, kur tėkmė, - lėtesnė, labiau tinka apkūnesni “crank” tipo vobleriukai, primenantys stambius vabalus.

Šapalams meškerioti dažniau-siai spiningininkai naudoja �-2 nu-merio sukres. Tik didžiosiose upėse, kai vanduo dar drumstas, naudo-jamos 3 numerio sukrės. Masalų spalva auksinė, o svarelio raudona arba juoda. Žinoma, šis receptas tik rekomendacinis, nes pats sunkiau-sias uždavinys - parinkti tinkamą masalo spalvą. Patartina pirmiausia naudoti tuos masalus, kurie šapa-lus viliojo praėjusį pavasarį, bet ši taisyklė pasitvirtina ne visada.

Dažnai pasitaiko, kad tris sezo-nus iš eilės šapalus vienoje upėje viliojo auksaspalvė sukrė su ryškiai raudonu korpusu-svareliu, o ket-virtą pavasarį šį masalą žuvys ab-soliučiai ignoravo. Tačiau jie azar-tiškai atakuodavo sukres margais lapeliais arba 5 cm voblerį - rainės imitaciją. Tai galima paaiškinti tuo, kad tais metais upėje buvo ypač gausu rainių - nedidelių žuvelių, kurios yra dažnas srauniose upėse gyvenančių plėšrūnų grobis.

Palyginti universaliu šapalų žūklės masalu jau seniai mūsų re-gione tapo kaimynėje Lenkijoje sukurti “Salmo Hornet” vobleriai, primenantys kuprotus vabalus. Tinkami masalai - melsvi su balkš-va papilve ir raudona dėmele ties žiaunomis, marginti žaliais ir auk-siniais tonais, tačiau masalą kiek-vienas meškeriotojas turi pasi-rinkti. Jei jo intuicija bus išlavinta, tai padaryti pavyks gana greitai. Jei patirties stokojama, tinkamą masalą gali pavykti parinkti tik po gana ilgų eksperimentų, tačiau žūklė tam ir yra, kad nesielgtume aklai, o ieškotume bendrojo var-diklio, kuris padeda išspręsti su-dėtingiausias lygtis. Tad neabejo-kite - antros ar trečios išvykos prie upelio metu tikrai pavyks suvilio-ti auksu nutaškytą šapalą, kurio oranžiniai pelekai žaižaruoja kaip pirmieji saulėtekio spinduliai.

geriausias laiKas žūKlei PAGAL KIBIMO KALENDORIų š.M.

Balandžio 23 d.

Balandžio 24 d.

ŽŪKLĖS PROGNOzĖ: 50 PROc. TEISyBĖS

6.00-9.30, 14.00-14.30 val.

6.30-9.00, 18.00-18.30 val.

Viktoro Armalio nuotr.

ARSENAlAStrys versijos viename krepšelyje

Muselinės meškerės valas atstoja ir svarelį, ir plūdę, ta-čiau jų yra kelios rūšys, klasiki-nė versija - konusinis lengves-nis už vandenį valas, tačiau kai reikia meškerioti vėjuotą dieną ar masalą užmesti prieš vėją, tinkamiausias WF va-las, pramintas “torpeda”, nes jos pirmieji metrai masyvūs ir skrodžia orą kaip sviedinys, o giliuose ruožuose reikalingas grimztantis valas. Visas tris ver-sijas vienoje vietoje turėti ga-

na keblu, tačiau kompanija “Vi-sion” neseniai pasiūlė patrauk-lų priedą prie ritės “Koma”. Tai trys keičiami valo būgnai su skirtingos paskirties valais - klasikiniu, WF ir grimztančiu, kuriuos galima nešiotis specia-liame krepšelyje ant diržo.

VyNIOK ANT ŪSOŠapalų žūklei naudojami

nedideli vobleriai, kurių il-gis - �-5 cm, o jų forma gali būti įvairi, tačiau svarbu, kad masalai būtų pritaikyti meške-rioti tėkmėje. Kur kas daugiau reikšmės ekspertai teikia ma-salų spalvai ir išvaizdai. Laiko-masi nuomonės, kad vobleriai turi imituoti dažniausiai kon-krečiame vandens telkinyje aptinkamas masalines žuveles, tačiau patartina, kad masalų papilvės būtų ryškios - oranži-nės ar geltonos.

Duburių staigmenos

Vienas populiariausių šapalų masalų - “Salmo Hornet” vobleris

Stambūs šapalai laikosi sunkiai

prieinamose vietose

cmyk

�5

cmyk / �5

ISTORIjA

Kaip šauksi, taip ir atsilieps

“Toks jau esu iš mažens. Ir mano tėvai supranta juokus, todėl vaikystėje už išdaigas į kailį negauda-vau”, - prisimena Justinas. Būdamas mažas, važiuoda-vo su tėvais į sodą Molėtų plente, šalia miško, kuriame būdavo šernų. Vaikas kartą sumanė “pamedžioti” - iš-kasė duobę pamiškėje ir laukė, kol į ją įkris šernas. O atsitiko taip, kad į duobę įkrito ne žvėris, o jo tėtis. Ta-da visi atsipirko tik lengvu išgąsčiu. Justas bijojo gau-siąs diržo, bet tėtis reagavo savaip. “Žinoma, liūdniau būtų baigęsi, jeigu tėtis būtų ką nors susilaužęs”, - sa-kė vaikinas ir priduria, kad to sodo šeima jau nebetu-ri. Tėvai jį pardavė, o už gautus pinigus nupirko jam kompiuterį. Tad dabar šernus ir kitus žvėris gali me-džioti žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Justas su draugais mėgsta kartais iškrėsti ir piktes-nių pokštų. Štai sykį vienam savo bičiuliui, kuris, beje, mėgdavo ir iš jo pasišaipyti, sumanė telefoninį aki-brokštą. Kol bičiulis po gero pasilinksminimo miego-jo, jo veidas pabalo nuo dantų pastos, o iš mobiliojo telefono buvo išsiųstas skelbimas: “�7 metų mergina daro erotinį masažą ir laukia jūsų skambučių”. Kai vy-rukas prabudo, prasidėjo skambučiai. Vienas po kito skambino vyrai ir reikalavo prie telefono pakviesti tą septyniolikmetę. Vyrai keikėsi ir netikėjo, kad skelbi-mas nėra tikras. “Skambindavo vargšeliui daugiausiai vakare arba naktį. Draugas neturėjo ramybės kelias savaites ir buvo priverstas pakeisti telefono numerį. O mes nepuolėme atsiprašinėti, nes jis mums yra iškrė-tęs kitokių kiaulysčių. Tad nepamirškite posakio “Kaip šauksi, taip ir atsilieps”.

HuMOrO GySLeLę turintiS raDijO LaiDų veDĖjaS, BuvęS teLevizijOS prOjektO “ŠOk Su ManiMi” DaLyviS juStinaS jankevičiuS ŠMaikŠtauS žODžiO kiŠenĖje niekaDa nepriStinGa. neSutrinka vyraS ir SunkiaiS GyveniMO MOMentaiS. tarkiMe, kai DaLyvavO prOjekte “kviečiu ŠOkti”, į SavO neSĖkMeS ŠOkių aikŠteLĖje viSaDa reaGuODavO Su ŠypSena.

justino anekDOtaS:- Petrai, man atsitiko didelė nelaimė, pabė-go mano šuo.- Ko čia rypuoji? Kai išėjo tavo žmona, tai tavęs nė kiek nenustebino. Tai ko dabar taip sielojiesi?- Mano žmona neturėjo trijų tarptautinių šunų parodų medalių, o šnauceris turėjo.

humorasj/b žaidimai

Irmanto Sidarevičius nuotr.

parengė Giedrė MiLkevičiŪtĖ

�6

cmykcmyk�6

Šventinį pirmadienį, balandžio 25-ąją, 19.00 val. - ilgai lauktas projekto “Vaikų balsas 2011” superfinalas. Įspūdin-game koncerte dalyvaus: Mia, Eglė Jurgaitytė, Lina Joy, Bjelle ir “Peru”, “Kvinta”, “Šampaninis” choras su Raigar-du Tautkumi, Marijus Mikutavičius, Nojus Bartaška-Bartas ir Lauris Reiniks, projektų “Chorų karai” ir “Šok su mani-mi” vedėja Jurgita Jurkutė, projekto “Tu gali šokti” teisėjas

Jurijus Smoriginas ir kiti! Apdovanojimus ves vaikų sim-patijas užkariavęs Neringos Čereškevičienės ir Mindaugo Stasiulio duetas.

Iškart po šv. Velykų, balandžio 26 dieną, net dvi nau-jienos TV3 eteryje - serialas “Kas nori nužudyti Mią?” ir įžanginė vasaros projekto “Ūkininkas ieško žmonos” laida!

šv. Velykos pagal TV3: šokiai ir apdovanojimai visai šeimai!P irmąją šv. Velykų dieną, balandžio

2�-ąją, �9.30 val. - TV3 eteryje startuos projektas “Tu gali šokti” su vedėju Marijumi Mikutavičiumi ir

teisėjais Jurijumi Smoriginu, Jūrate Sodyte ir Dainiumi Žebrausku-Skruzdėliuku.