102
Projektas, 2013-09-30 Programos projektą rengė: Ona Avižinienė, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Virgilija Barkauskienė, Kęstutis Bredelis, Vita Burzdžiuvienė, Vilija Dailidienė, Dainora Eigminienė, Asta Karaliūtė-Bredelienė, Laurynas Katkus, Reda Kaupinienė, Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Saulė Matusevičienė, Jurgis Pakerys, Vida Lisauskienė. PAGRINDINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS: KALBOS IV. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA: MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS, UGDYMO VEIKOS Labai svarbu, kad kalba būtų gryna, taisyklinga, gyva. Bet reikia, kad ji dar būtų ir tiesi, kad išreikštų žmogaus mintis, jausmus, ketinimus, o ne slėptų juos, kad ji būtų susikalbėjimo priemonė, o ne siena, iškylanti tarp žmonių. (Vanda Zaborskaitė) Dabar literatūra yra kalbos mokytoja ir motina. (Marcelijus Martinaitis) Literatūra yra humanizmo pratybos, liudijimas žmogaus jo istoriškume ir jo istorijoje. (Algirdas Julius Greimas) 8. Lietuvių kalbos ir literatūros programos paskirtis Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros kaip mokomojo dalyko tikslus ir uždavinius, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį ir nusakyti orientacines ugdymo veiklas. Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinėje mokykloje paskirtis – suteikti mokiniams humanitarinio išsilavinimo pagrindus, būtinus jauno asmens moralinei, intelektinei, tautinei bei pilietinei brandai. Tai dalykas, priklausantis laisviesiems menams, kurie, pasak Senekos, „pavadinti laisvaisiais todėl, kad verti laisvo žmogaus“. Taigi lietuvių kalbos ir literatūros teikiami humanitarinės kultūros pagrindai yra reikalingi jaunam žmogui tam, kad jis pajėgtų būti 1

Projektas, 2013-08-26 · Web viewFunkciniai stiliai ir kalbos ypatybės Tekstų tipai, žanrai ir funkciniai stiliai. Stilingos kalbos reikalavimai (aiškumas, logiškumas, tikslumas,

  • Upload
    others

  • View
    1

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

Projektas, 2013-08-26

Projektas, 2013-09-30

Programos projektą rengė: Ona Avižinienė, Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Virgilija Barkauskienė, Kęstutis Bredelis, Vita Burzdžiuvienė, Vilija Dailidienė, Dainora Eigminienė, Asta Karaliūtė-Bredelienė, Laurynas Katkus, Reda Kaupinienė, Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Saulė Matusevičienė, Jurgis Pakerys, Vida Lisauskienė.

PAGRINDINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS: KALBOS

IV. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA: MOKINIŲ PASIEKIMAI, TURINIO APIMTIS, UGDYMO VEIKOS

Labai svarbu, kad kalba būtų gryna, taisyklinga, gyva. Bet reikia, kad ji dar būtų ir tiesi, kad išreikštų žmogaus mintis, jausmus, ketinimus, o ne slėptų juos, kad ji būtų susikalbėjimo priemonė, o ne siena, iškylanti tarp žmonių. (Vanda Zaborskaitė)

Dabar literatūra yra kalbos mokytoja ir motina. (Marcelijus Martinaitis)

Literatūra yra humanizmo pratybos, liudijimas žmogaus jo istoriškume ir jo istorijoje. (Algirdas Julius Greimas)

8. Lietuvių kalbos ir literatūros programos paskirtis

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros kaip mokomojo dalyko tikslus ir uždavinius, mokinių pasiekimus, ugdymo turinio apimtį ir nusakyti orientacines ugdymo veiklas.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinėje mokykloje paskirtis – suteikti mokiniams humanitarinio išsilavinimo pagrindus, būtinus jauno asmens moralinei, intelektinei, tautinei bei pilietinei brandai. Tai dalykas, priklausantis laisviesiems menams, kurie, pasak Senekos, „pavadinti laisvaisiais todėl, kad verti laisvo žmogaus“. Taigi lietuvių kalbos ir literatūros teikiami humanitarinės kultūros pagrindai yra reikalingi jaunam žmogui tam, kad jis pajėgtų būti laisvas – gebėtų savarankiškai mąstyti ir apsispręsti, remtųsi sąžine, siektų asmeninio gyvenimo prasmės, kartu su kitais atsakingai kurtų tautos kultūrinę bei politinę tikrovę. Lietuvių kalba ir literatūra ugdo asmens kūrybingumą ir vaizduotę, stiprina tautos kūrybines galias.

Lietuvių kalbos ir literatūrinis ugdymas kloja pamatus ne tik asmens, bet ir tautinės bendruomenės laisvei, jos kultūriniam bei politiniam savarankiškumui. Jis perduoda jauniems žmonėms Lietuvos pasakojimą – tautinei ir pilietinei bendruomenei svarbius ženklus, vaizdinius, idėjas, vertybes, „bendrąsias vietas“, idealus ir taip užtikrina tradicijos tęstinumą. Jis stiprina ir kuria asmens tapatybę ir sujungia įvairios kilmės jaunus asmenis į solidarią Lietuvos tautą. Šis mokyklinis dalykas apima ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis Lietuvoje kurtus tekstus, atskleidžia jų sąsajas, parodo Lietuvos kultūros tradicijos įvairovę ir daugiabalsiškumą. Kartu jis atveria mokiniams Europos kultūros tradiciją, supažindina su jos svarbiausiais ženklais ir vaizdiniais, atskleidžia jos antikines ir krikščioniškąsias ištakas.

Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas padeda įgyti laisvam žmogui būtinus moralinius pagrindus – asmens kilnumą. Jis atveria mokiniams pamatines vertybes ir skatina jomis grįsti savo gyvenimą. Jis ugdo mokinių pagarbą tiesai, jų sąžiningumą ir teisingumą, orumą ir savigarbą, atsakomybę už viešą žodį ir veiksmą. Jauni žmonės skatinami suvokti tiesos ir laisvės ryšį. Jie mokomi siekti tiesos ir ją ginti. Ugdomas mokinių gebėjimas atpažinti subjektyvią nuomonę ir objektyvius faktus, skirti nešališkai teikiamą informaciją ir propagandą, manipuliavimą žodžiais ir vaizdais. Ugdoma mokinių pilietinė drąsa viešai ginti asmeniui svarbias vertybes ir įsitikinimus.

Taigi lietuvių kalbos ir literatūros dalykas, ugdydamas kalbines ir bendravimo lietuvių kalba kompetencijas, kartu suteikia jaunam asmeniui ir bendrąją kultūrinę bei pilietinę kompetencijas. Jis stiprina mokinių asmeninę ir tautinę savivertę, lavina pilietinį sąmoningumą. Jauno žmogaus egzistencijai jis atveria kultūrinius prasmės šaltinius ir padeda kurtis prasmingą asmeninį gyvenimą. Jis leidžia pajusti, kad Lietuvos kultūros tradicija gali būti patikima jauno asmens dvasinės stiprybės, savarankiškumo ir kūrybingumo versmė, kad „protėviai yra mano jėga“ (Česlovas Milošas). Kartu mokiniams padedama suvokti ir patirti, kad lietuvybė, tautos kalba ir literatūra šiandien yra jų pačių kuriama – kūrybingai kalbą vartojant, skaitant ir interpretuojant literatūros kūrinius, kuriant įvairios paskirties tekstus.

Išskirtinę mokomojo dalyko paskirtį lemia kalbos ir literatūros, kaip žodžio meno, ypatinga ugdomoji reikšmė. Kalba yra žmogaus ir pasaulio suvokimo bei raiškos būdas: „Kalba veikia kaip sudėtinga prasmių kūrimo, atkūrimo, saugojimo ir perteikimo sistema“ (Marcelijus Martinaitis). Nuo gebėjimų suprasti šią sistemą, suvokti kalbos perteikiamas prasmes, išreikšti savo mintis turininga bei aiškia kalba priklauso bendrasis jauno žmogaus išsilavinimas, jo asmenybės branda, jo išgalės sėkmingai mokytis kitų dalykų, gyventi bendruomeninį ir visuomeninį gyvenimą. Kita vertus, „kalba yra nenutrūkstamas kultūros bei kūrybos procesas“, „dvasinis bei dorinis procesas, kuriame dalyvauja tiek visa tauta, tiek konkretūs asmenys, istoriškai paveldėdami kalbą, ją turtindami ir perduodami būsimoms kartoms“ (Marcelijus Martinaitis). Tautos kalboje slypi šimtmečiais kurtas tautos pasaulis: bendruomenės pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožai, dorinės nuostatos, būdo savybės, istorinės patirtys ir gyvenimo išmintis. Todėl norint suprasti savo tautos, savo pilietinės bendruomenės kalbą nepakanka suvokti jos sistemą, išmokti gramatikos ir taisyklingos vartosenos, bet reikia tapti sąmoningu „kūrybinio, dvasinio bei dorinio proceso“ dalyviu. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas turi padėti jaunam asmeniui tokiu dalyviu tapti.

8.1. Dalyko tiklai, uždaviniai

8. 1. 1. Tikslai

Lietuvių kalbos ir literatūros dalyku siekiama padėti mokiniams:

· suvokti ir ugdytis kalbą kaip svarbią savo tapatybės dalį;

· atrasti literatūrą kaip asmeninei egzistencijai svarbų išminties, reikšmių, ženklų, idėjų, vertybių, jausmų pasaulį;

· pajusti ir patirti lietuvių kalbos teikiamas kūrybos galias;

· įgyti taisyklingos ir gyvos kalbos įgūdžius;

· išlavinti literatūros ir kitų tekstų skaitymo bei suvokimo įgūdžius;

· lavintis meninį skonį, estetinę pajautą;

· išsiugdyti gebėjimus suprasti ir kurti įvairių tipų ir žanrų tekstus;

· pažinti ir suprasti lietuvių literatūros perteikiamą Lietuvos pasakojimą – jo reikšmes, idėjas, vaizdinius, vertybes;

· įgyti priklausomybės Lietuvos kultūros tradicijai sąmonę, išsiugdyti ištikimybės šiai tradicijai jausmą;

· suvokti save kaip lietuvių kalbos, literatūros ir kultūros paveldėtoją, puoselėtoją ir kūrėją;

· susipažinti su Europos kultūros tradicija, jos ištakomis;

· ugdytis savarankiškai mąstančio, laisvo, atsakingo ir kūrybingo asmens savimonę;

· įgyti tautinės ir pilietinės brandos.

8. 1. 2. Uždaviniai

Siekiama, kad mokiniai:

· vertintų lietuvių kalbą kaip savo asmens kultūros pagrindą, Lietuvos visuomenės bendravimo būdą;

· suvoktų kalbos mokymosi svarbą kitiems mokomiesiems dalykams;

· suprastų kalbos sistemą, susiformuotų taisyklingo kalbos vartojimo įgūdžius;

· mokėtų reikšti mintis žodžiu ir raštu aiškia bei turininga kalba;

· formuotųsi kalbinę kultūrą;

· analizuotų ir kurtų skirtingų tipų ir paskirties tekstus;

· atrastų skaitymo malonumą ir tekstų kūrimo džiaugsmą;

· suvoktų literatūrą kaip meną, suprastų kūrinio turinį, jo prasmes;

· įžvelgtų literatūros jungtis su kitais menais – muzika, daile, teatru, kinu, bei gebėtų analizuoti literatūros kūrinių iliustracijas, inscenizacijas ir ekranizacijas;

· atsirinktų ir kritiškai vertintų informaciją, pateikiamą įvairiais informacijos kanalais (laikraščių, televizijos, radijo, interneto portalų, socialinių tinklų);

· domėtųsi Lietuvos viešąja erdve, joje skirtų subjektyvią nuomonę ir objektyvius faktus, nešališkai teikiamą informaciją ir propagandą, įžvelgtų melą ir manipuliavimą žodžiais bei vaizdais, mokėtų jiems atsispirti;

· susipažintų su lietuvių tautosaka, lietuvių ir kitų tautų literatūra, kitais Lietuvos kultūrai svarbiais tekstais, jų kalbine įvairove, iškiliomis kultūros asmenybėmis, reikšmingais istoriniais įvykiais;

· įžvelgtų jungtis tarp skirtingų Lietuvos literatūros ir kultūros tekstų, tarp Lietuvos ir Europos literatūros kūrinių;

· domėtųsi Lietuvos kultūriniu gyvenimu;

· skaitytų ir nagrinėtų meniškai vertingą, amžiui tinkamą literatūrą, ja remdamiesi formuotųsi moralinius įsitikinimus, lavintų savarankiško mąstymo gebėjimus, ugdytųsi asmenybę;

· suvoktų sąžiningumo, teisingumo, ištikimybės, pilietinės atsakomybės bei kitų žmogaus dorybių moralinį grožį, jų svarbą bendruomenės gyvenime, ugdytųsi šias dorybes;

· susidarytų ir išreikštų savo nuomonę, vertintų kitų nuomones, gebėtų argumentuotai diskutuoti;

· mėgtų skaityti savarankiškai, išmoktų atsirinkti vertingą literatūrą.

8. 2. Programos įgyvendinimas: bendrųjų kompetencijų ugdymas, mokinių pasiekimai, integravimo galimybės, dalyko struktūra ir turinio apimtis

8. 2. 1. Lietuvių kalbos ir literatūros dalyku ugdomos bendrosios kompetencijos

Mokydamiesi lietuvių kalbos ir literatūros mokiniai ugdosi asmeninę ir kultūrinę, mokėjimo mokytis, komunikavimo bei socialinę pilietinę kompetencijas.

Literatūros ir kalbos dalykas visų pirma padeda jaunam asmeniui pažinti save: suprasti ir išreikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, patirtis. Jis skatina mokinius aiškintis bei suvokti jiems asmeniškai svarbias vertybes ir idėjas, apsispręsti jų atžvilgiu. Jis padeda mokiniams atrasti ir suvokti save kaip tautinės ir pilietinės bendruomenės narį. Kultūrinių vertybių formavimuisi ypatingas dėmesys skiriamas ne tik literatūros, bet ir kalbos pamokose. Skaitydamas ir analizuodamas literatūros bei kitus kultūros tekstus jaunas žmogus įgyja bendrąją kultūrinę kompetenciją: remdamasis Lietuvos kultūros tradicija geba formuotis savo pasaulėžiūrą ir vertybinius asmens pagrindus, geba išreikšti savo kultūrinę patirtį paties kuriamais tekstais.

Kalbos ir literatūros dalykas ugdo asmens bendrą kalbinį ir funkcinį raštingumą. Jis išplėtoja pagrindinius mokėjimo mokytis gebėjimus: gebėjimą klausyti ir skaityti, suvokti įvairių tipų tekstus, įvairiais tekstais išreikšti savo požiūrį. Jis taip pat ugdo gebėjimą ieškoti reikalingos informacijos įvairiuose šaltiniuose, ją kritiškai vertinti, atsirinkti ir vartoti. Jis padeda susiformuoti argumentais grįstą asmeninę nuomonę ir ją išdėstyti.

Kalbos ir literatūrinis ugdymas suteikia jaunam asmeniui komunikavimo kompetenciją. Jis išmoko bendrauti žodžiu ir raštu įvairiose gyvenimo situacijose, nagrinėjant ir sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. Jis padeda suprasti ir vertinti žmonių santykius, branginti draugystę, atsižvelgti į bendravimo partnerius, pasirinkti tinkamus bendravimo būdus. Jis lavina gebėjimus viešai išreikšti savo požiūrį, jį pagrįsti ir ginti, girdėti ir suprasti kitų išsakomus požiūrius ir argumentus, užmegzti ir plėtoti dialogą, kompetentingai dalyvauti diskusijoje.

Kalbos ir literatūros dalykas padeda mokiniams įgyti socialinę pilietinę kompetenciją: išmoko domėtis viešąja Lietuvos erdve ir ją vertinti, atskirti joje faktus ir nuomones, įžvelgti tiesą ir melą, apsispręsti jų atžvilgiu. Analizuodamas viešosios erdvės ar grožinės literatūros tekstus jaunas žmogus mokosi suprasti bendruomenės gyvenimo problemas, galimus jų sprendimo būdus, ugdosi atsakomybės jausmą, įgyja praktinės visuomeninės ir pilietinės veiklos įgūdžių.

8. 2. 2. Mokinių pasiekimai ir vertinimas

Baigę pagrindinio ugdymo programą, mokiniai:

· vertina lietuvių kalbą kaip kultūros raiškos būdą ir viešojo bendravimo priemonę;

· suvokia lietuvių kalbą kaip svarbią savo tapatybės dalį;

· supranta kalbos įgūdžius kaip mokymosi įgūdžių pagrindą;

· yra įgiję kalbos žinių bei rašybos ir skyrybos įgūdžius;

· aiškiai ir taisyklingai reiškia savo mintis žodžiu ir raštu, atsižvelgdami į kultūroje įtvirtintą kalbos praktiką;

· suvokdami prasmę klausosi, skaito ir rašo įvairių tipų tekstus ir įvairiais būdais pateikia informaciją;

· tinkamai vartoja įvairius komunikacijos šaltinius ir geba rasti, kritiškai vertinti ir atsakingai vartoti informaciją, teikiamą žiniasklaidos ir interneto;

· geba savarankiškai mokytis, susirasdami edukacinę informaciją įvairiuose šaltiniuose, moka naudotis žodynais, žinynais, tekstynais;

· yra susipažinę su lietuvių literatūra, kitų tautų literatūromis, kalbine bei kultūrine Lietuvos įvairove ir suvokia jų vertę;

· yra perskaitę vertingų, savo amžiaus tarpsniui tinkamų literatūros kūrinių ir jų padedami susikūrę vertybinius asmens pagrindus;

· suvokia literatūros kūrinius kaip meno kūrinius, supranta jų turinį ir meninę vertę;

· geba susiformuoti pagrįstą asmeninę nuomonę, ją išreikšti, moka įvertinti kitų nuomones ir į jas atsižvelgti;

· brangina asmens ir tautos laisvę, tiesą, draugystę, bendruomenės solidarumą, asmens sąžiningumą, teisingumą, dorumą, atsakingumą kaip pamatines vertybes.

Vertinamas mokinių skaitymas, klausymas, rašymas, kalbėjimas. Informacijos tekste radimas, interpretavimas, reflektavimas rodo bendruosius mąstymo gebėjimus. Tekstų supratimo, kaip mąstymo gebėjimų, skirstymas į minimalų, pagrindinį ir aukštesnįjį pasiekimų lygmenį, vertinant kalbos ir literatūros mokymosi pasiekimus, turėtų būti sąlygojamas kokybiniais, o ne kiekybiniais skirtumais. Programos poskyriuose Mokymosi pasiekimai nurodytas standartas, kurį turi pasiekti visi mokiniai. Vertinimą lemia teksto charakteristikos, reikalaujamo atsakymo tipai ir sudėtingumas, pagalba užduočiai atlikti. Minimalų pasiekimų lygmenį mokinys pasiekia, jei demonstruoja standarte nurodytus gebėjimus, bet geba suprasti tik nesudėtingus tekstus, jam reikalinga papildoma parama su jais dirbant. Pagrindinį ir aukštesnįjį pasiekimų lygmenį demonstruoja tie mokiniai, kurie geba suprasti sudėtingesnius tekstus ir su jais dirbti, išmano kontekstą, demonstruoja aukštą kalbinių išteklių lygį, atskleidžia kūrinio turinio ir formos supratimą.

Teksto sudėtingumo parametrai:

· teksto tipas (teksto pobūdžio, žanro, konteksto pažinimas, konkretumo ar abstraktumo lygis),

· diskurso struktūra,

· kalbos sudėtingumas.

Teksto supratimui svarbus konteksto išmanymas, literatūrinė (kultūrinė) patirtis, mokinio kalbinių išteklių lygis. Atlikdami užduotis mokiniai turi suprasti ne tik turinį, bet ir formą.

8. 2. 3. Integravimo galimybės

8. 2. 3. 1. Kalbos ir literatūros jungtys

Nors nuo 5 klasės lietuvių kalbos ir literatūros mokoma atskirai, tačiau kalbos ir literatūrinis ugdymas iš esmės išlieka integralus. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas nuosekliai grindžiamas kalbos ir literatūros jungtimi. Mat grožinė literatūra teikia pagrindą kalbos suvokimui bei vartojimui: mokiniams padedama atrasti literatūrą kaip „atitinkamai organizuotą kalbą“, literatūros kūrinį – kaip „aukščiausio lygio kalbos vartojimo būdą tautos kultūroje“ (Marcelijus Martinaitis). Iš literatūros mokomasi ne tik pažinti žmogų ir pasaulį, suprasti tautos tradiciją, bet ir prasmingai kalbėti. Literatūra atveria mokiniams lietuvių kalbos kūrybines galias. Literatūros skaitymas, jos analizė ir interpretacija ugdo asmens kalbą. Kalbos reikšmių ir prasmių analizė padeda asmeniui įgyti literatūrinį bei kultūrinį raštingumą.

Mokant kalbos būtina mokiniams perteikti ne tik kalbos sistemą, bet ir kalboje slypintį tautos pasaulį – lietuvių kalbos saugomas prasmes, kultūrinę bendruomenės atmintį. Kalbos ugdymas grįstinas mokiniui reikšmingu turiniu. Tad pamokose kalbą ir literatūrą jungia tiek bendros jaunam žmogui aktualios temos, tiek bendri kultūros tekstai. Kalbai ugdyti pasitelkiami privalomi ir ypač papildomi literatūros programos tekstai: tautosakos, grožinės ir populiariosios mokslo literatūros, eseistikos, publicistikos, Lietuvos viešosios erdvės ir kultūrinio gyvenimo.

Tiek per kalbos, tiek per literatūros pamokas mokiniams atveriama kultūrinių kovų už lietuvių kalbą, už jos išsaugojimą istorija. Parodoma, kaip per amžius lietuvių raštija ir literatūra gynė ir kūrė lietuvių kalbą. Pati kalba išryškinama kaip istoriškai kintantis tautos kūrinys.

8. 2. 3. 2. Lietuvių kalbos ir literatūros integracija su kitais dalykais

Kalbinio ir literatūrinio ugdymo ryšius su kitais mokomaisiais dalykais lemia bendroji kultūrinė kalbos reikšmė: kalba perimamas, kuriamas ir perduodamas visų dalykų turinys. Taigi kalbinis ugdymas teikia pagrindus sėkmingam visų kitų dalykų mokymuisi.

Ypač glaudžiai sietinas lietuvių kalbos ir literatūros dalykas su istorija: tik derinant šiuos mokomuosius dalykus įmanoma mokiniams perteikti sklandų Lietuvos pasakojimą, padėti suvokti lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės istorinę raidą, jos kultūros tradiciją. Tautinių mažumų mokyklų mokiniams būtina išryškinti jų gimtosios kalbos ir literatūros ryšius su lietuvių kalbos ir literatūros dalyku: atkreipti dėmesį į bendrą, visą krašto visuomenę telkiančią Lietuvos tradiciją, šią tradiciją kūrusius bendrus autorius ir bendrus tekstus. Kalbos ir literatūrinis ugdymas neatskiriamas nuo meno dalykų – dailės, muzikos, teatro, kino: juos sieja bendra meno ženklų kalba. Mokiniams padedama suprasti šios kalbos universalumą ir įvairovę. Jie mokomi perskaityti ir interpretuoti literatūros kūrinių inscenizacijas ir ekranizacijas, suvokti dainos muzikinę kalbą.

Kalbos žinios, įgytos lietuvių kalbos ir literatūros pamokose, padeda mokiniams suprasti užsienio kalbų sistemas ir sėkmingai šių kalbų mokytis. Lietuvių kalbos pamokose nagrinėjamos temos ir problemos turi kultūrinį, pilietinį, dorovinį ir filosofinį pobūdį: jas svarstant svarbu pasitelkti etikos, tikybos, pilietiškumo pagrindų, filosofijos dalykų patirtis. Ugdant loginį ir kūrybinį mąstymą lietuvių kalba sietina su matematika. Informacijos paieška, naudojimasis elektroninėmis žodynų versijomis, elektroninėmis mokymo (-si) priemonėmis, teksto rengimas kompiuterine „Word“ programa, prezentacijų kūrimas suartina lietuvių kalbos ir literatūros pamokas ir su informacinėmis technologijomis.

8. 2. 4. Dalyko struktūra ir turinio apimtis

Programą sudaro dvi struktūrinės dalys:

Kalba.

Literatūra.

Lietuvių kalbos ir literatūros programoje ugdymo turinys pateikiamas koncentrais: 5–6, 7–8, 9–10 klasės. Kiekvieno koncentro turinį sudaro santykinai atskirtos, bet ugdymo procese integruojamos veiklos sritys: kalbinis ir literatūrinis (kultūrinis) ugdymas.

Kalbos kurso dalies struktūra. Nurodomi kiekvieno koncentro kalbos kurso uždaviniai, mokymosi pasiekimai, kalbos vartojimo ugdymo veiklos, kalbos sistemos pažinimo turinys.

Kalbos kurso dalis skaidoma į Kalbos vartojimo ugdymą ir Kalbos sistemos pažinimą. Siekiant konkretumo, kalbos sistemos pažinimo temos suskirstytos pagal konkrečias koncentro klases ir pateikiamos lentelėje, kad būtų matyti tęstinumas, sistemingumas. Į programą įtrauktos ir kurso kartojimo mokslo metų pradžioje temos. Iš klasės į klasę mokiniai nuosekliai įgyja vis sudėtingesnių kalbos vartojimo įgūdžių. Kalbos vartojimo įgūdžiai ugdomi ir literatūros pamokose, tai nurodyta uždaviniuose ir matyti iš ugdymo turinio ir veiklų. Kalbos vartojimo įgūdžiai, įgyjami literatūros pamokose, yra susiję su meninio stiliaus tekstų skaitymu ir, be kalbos vartojimo, turi ir literatūros ugdymo tikslų. Nors literatūros pamokose skaitomi ir negrožiniai tekstai, jie taip pat susiję su literatūra. Tačiau grožinė literatūra neaprėpia visos šiuolaikinių tekstų įvairovės, neatskleidžia technologijų teikiamų galimybių. Negrožinių įvairių tipų, įvairaus pobūdžio ir žanrų tekstų skaitymui, klausymui ar stebėjimui ir klausymui, įvairiems bendravimo kontekstams yra skirtas Kalbos vartojimo ugdymas kaip kalbinio ugdymo dalis.

Literatūros kurso dalies struktūra. Nurodomi kiekvieno koncentro literatūros kurso uždaviniai, mokymosi pasiekimai, turinio apimtis, ugdymo veiklos.

Literatūros kurso turinys pagrindinėje mokykloje išdėstomas taip, kad mokiniai, sudominti literatūra, jiems artimomis ir aktualiomis skaitomų tekstų temomis ir problemomis, būtų nuosekliai įvesdinami į Lietuvos ir Europos kultūros pasaulį. Todėl literatūros turinys 5–6 ir 7–8 klasėse yra grindžiamas teminiu principu: tautosakos, lietuvių, Lietuvos ir pasaulinės literatūros bei kultūros tekstai yra grupuojami į jaunam asmeniui aktualias temas. Programoje laikomasi principo, kad literatūrinis ugdymas grindžiamas nacionaline kultūra. Visuotinės literatūros kūriniai parinkti taip, kad Lietuvos mokiniai skaitytų ir analizuotų tuos pačius kūrinius kaip ir jų bendraamžiai kaimyninėse ir kitose Europos šalyse, įgytų bendrą literatūrinę (kultūrinę) patirtį.

5–8 klasėse užsienio autorių kūriniai mokyklose tautinės mažumos mokomąja kalba gali būti skaitomi ir analizuojami per gimtosios kalbos pamokas. Tautosakos kursas išskaidytas per visus koncentrus, atsižvelgiant į mokinių amžių, skirtingoms klasėms siūlomi skirtingi žanrai ir nagrinėjimo aspektai. Siekiama išlaikyti proporcijas tarp klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, prozos, dramos ir poezijos žanrų. Klasikos kūriniai aktualizuojami, su jais siejama šiuolaikinė literatūra. Literatūros kūriniai ar jų ištraukos atrinkti atsižvelgiant į mokinių amžių, kūrinių vertę ir svarbą. Į programą įtraukti tik nacionaliniu mastu įvertinti šiuolaikiniai lietuvių autorių kūriniai. Siekiama, kad mokiniai pažintų svarbiausias lietuvių kultūros temas, sužinotų apie išskirtines asmenybes. Svarbu neužmiršti, kad visų tekstų paskirtis – teikti pažinimo džiaugsmą. Klasikos tekstai skaitomi mokytojui padedant ir vadovaujant, jie padeda supažindinti mokinius su Lietuvos kultūrinio pasakojimo svarbiausiais fragmentais ir to pasakojimo reikšme nūdienai.

Siekiant jungties su vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros programa, abiejų programų tęstinumo, 9–10 klasėse chronologiškai dėstomos Antikos ir Viduramžių literatūros temos. Ugdant kalbinį ir kultūrinį raštingumą analizuojami ir kitų tipų, negrožiniai tekstai, susiję su literatūros kūriniais, autoriais, Lietuvos kultūrai reikšmingomis asmenybėmis, istoriniais įvykiais (7–8, 9–10 klasių koncentruose). Literatūros ir istorijos kontekstas padeda mokiniams suprasti ir įvertinti esminius Lietuvos kultūros aspektus. Negrožiniai tekstai turėtų padėti suprasti literatūros procesą, skatinti savarankiškai skaityti.

5–8 klasės literatūros kursas sudarytas laikantis teminio-probleminio nuoseklumo. Temose dėmesys sutelkiamas į paaugliui artimą patirtį, etinį, visuomeninį literatūros (tautosakos) turinį ir jo estetinę raišką. Teminės sritys išskirtos remiantis tiek vertybėmis, tiek programoje numatytais mokymosi ir ugdymo tikslais, menine literatūros verte ir su ja susijusiomis kompetencijomis: kultūrine, pilietine, saviugdos. Parinkti privalomi meniškai vertingi, pagal amžių tinkami skirtingų žanrų kūriniai: dainuojamosios tautosakos kūriniai, atskleidžiantys tradicinės kultūros žmogaus darbų ir švenčių kalendorių, pagrindines žmogaus gyvenimo ciklo šventes, pilietinių vertybių ugdymą šeimoje ir bendruomenėje; atsižvelgiant į daugiau ištvermės reikalaujančių, sudėtingesnių kūrinių skaitymo gebėjimų ugdymą, parinkti stambiosios prozos kūriniai; atsižvelgiant į meninės raiškos įvairovės suvokimo ugdymą, parinkti skirtingo stiliaus smulkiosios prozos kūriniai, skirtingų laikotarpių ir žanrų dramos kūriniai (tragedija, drama), klasikinė ir modernioji poezija. Atsižvelgiant į negrožinių tekstų skaitymo ugdymą, parinkti skirtingų laikotarpių ir žanrų pavyzdžiai (kalba, viešas laiškas, dienoraštis, atsiminimai). Temose nėra siekiama aprėpti visų kūrinyje atspindėtų aspektų: juos mokytojai renkasi patys. Siūlomi temų aspektai neriboja laisvės, bet padeda aktualiai perskaityti privalomus (ir kontekstinius) kūrinius.

5–8 klasės literatūros kurso turinio pateikimo struktūra:

1) pateiktos siūlomos nagrinėjimo temos, skirtos kūrinio prasmėms ir meninei vertei suprasti;

2) paryškintu šriftu išskirti privalomų autorių kūriniai, tautosakos tekstai;

3) žemiau pateikti užklasiniam skaitymui ir kalbos ugdymui rekomenduojami papildomi kūriniai, kurie praplečia ir pagilina temos žinias ir supratimą.

9–10 klasės literatūros kursas sudarytas laikantis chronologinio ir teminio-probleminio nuoseklumo. 9–10 klasės literatūros turinys chronologine seka susiejamas su 11–12 klasės literatūros turiniu. Jis apima šiuolaikinės kultūros ir literatūros ištakas – lietuvių tautosaką ir mitologiją, Antiką, Bibliją, Viduramžius ir archetipinių vaizdinių, siužetų, temų, idėjų interpretacijas klasikinėje ir šiuolaikinėje lietuvių ir užsienio literatūroje. Dėmesys sutelkiamas į etinį, visuomeninį literatūros (tautosakos) turinį ir jo estetinę raišką. Kūriniai (grožiniai ir negrožiniai tekstai) parinkti remiantis tiek pagrindinėmis vertybėmis, tiek programoje numatytais mokymosi ir ugdymo tikslais, menine literatūros verte ir su ja susijusiomis kompetencijomis: kultūrine, socialine, pilietine, saviugdos. Siūlomose temose ir nagrinėjimo aspektuose nėra siekiama aprėpti visų kūrinyje atspindėtų aspektų: juos mokytojai renkasi patys. Siūlomi temų aspektai neriboja laisvės, bet padeda aktualiai perskaityti privalomus (ir kontekstinius) kūrinius.

9–10 klasės literatūros kurso turinio pateikimo struktūra:

1) horizontalioje lentelės grafoje pateiktos siūlomos nagrinėjimo temos, skirtos kūrinio prasmėms ir meninei vertei suprasti;

2) pirmoje lentelės grafoje paryškintu šriftu išskirti privalomų autorių kūriniai, tautosakos, kultūros tekstai;

3) antroje lentelės grafoje pateikti užklasiniam papildomam skaitymui ir kalbos ugdymui rekomenduojami kūriniai, kurie praplečia ir pagilina temos žinias ir supratimą;

4) trečioje grafoje pateikti siūlomi nagrinėjimo aspektai.

8. 3. 5–6 klasė

8. 3. 1. Kalba. 5–6 klasės lietuvių kalbos kurso uždaviniai

Siekiama, kad mokiniai:

· jaustų kalbinės veiklos prasmingumą ir patirtų jos teikiamą džiaugsmą;

· suprastų ir mokėtų įvertinti tai, ką išgirdo ar perskaitė;

· būtų susipažinę su pagrindiniais tekstų tipais ir mokėtų juos perskaityti;

· išmoktų pagrindines teksto rašymo ir kalbos sakymo strategijas ir gebėtų jas taikyti;

· rinktų informaciją iš patirties, taip pat iš spausdintų bei skaitmeninių šaltinių;

· poromis, grupėse arba su visa klase dalyvautų diskusijoje: klausytųsi, klaustų, atsakytų, išreikštų nuomonę apie tai, ką išgirdo, perskaitė ar parašė; jaustų atsakomybę už daromas išvadas; mandagiai reikštų savo nuomonę;

· kalbėtų ir rašytų taisyklinga lietuvių kalba;

· mokėtų naudotis rašybos žodynais ir jų elektroninėmis versijomis, elektroninėmis mokymo (-si) priemonėmis.

8. 3. 2. Kalbos vartojimo ugdymas

8. 3. 2. 1. Mokymosi pasiekimai, pabaigus 5–6 klases

Geba komunikuoti žodžiu ir raštu

· užduoda klausimus apie tai, ką išgirdo ar perskaitė, ir geba į juos atsakyti;

· glaustai išdėsto tai, ką išgirdo ar perskaitė;

· kalba girdimai ir aiškiai, tinkamu tempu, taisyklinga kalba;

· tinkamai bendrauja dirbdami poromis, grupėje; telefonu, paštu ir elektroniniu paštu.

Demonstruoja teksto suvokimo gebėjimus

· atpažįsta įvairius tekstus (praktinius, informacinius, meninius; spausdintus ir skaitmeninius), supranta perskaitytų tekstų turinį ir paskirtį;

· gali palyginti skirtingus tekstus, užduoti klausimų, reikšti savo požiūrį ir glaustai atpasakoti tekstus;

· vartoja programoje numatytus lingvistinius ir teksto analizės terminus;

· skiria teksto funkcinį stilių, atpažįsta ir geba paaiškinti kalbinės raiškos ypatumus;

· atpažįsta ir tikslingai vartoja stilistines ir retorines kalbinės raiškos priemones, geba paaiškinti jų paskirtį.

Geba kurti tekstus žodžiu ir raštu

· savarankiškai arba naudodamiesi patarimais susiranda rašytinę ar žodinę informaciją tekstui kurti bibliotekoje ar internete;

· taiko pagrindines rašymo strategijas;

· pasakoja, aprašo, samprotauja žodžiu bei raštu ir tinkamai užrašo tekstus;

· geba pasakyti trumpą kalbą ar paruošti prezentaciją;

· geba rašyti laiškus (taip pat el. laiškus ir žinutes) ir užpildyti paprastas formas (anketas);

· mandagiai ir tinkamai reiškia savo nuomonę apie įvykius, reiškinius ar tekstus žodžiu ir raštu;

· atlieka kūrybines užduotis.

8. 3. 2. 2. Kalbos vartojimo ugdymo veiklos

Komunikacija žodžiu ir raštu

· Kalbėjimo situacijos – viešoji ir asmeninė erdvė, tikslai ir adresatas – suaugusieji, bendraamžiai. Žodinio ir rašytinio teksto skirtumai.

· Klausymosi taisyklės. Reagavimas į išgirstus dalykus: požiūrio išsakymas dirbant poromis ar grupėmis, diskutavimas konkrečia tema, prieštaravimas, savo pozicijos pagrindimas. Temos pristatymas, atsakymas į klausimus. Draugų darbo vertinimas ir pripažinimas. Draugų pataisymas ar pastaba. Dalyvavimas klasės pokalbyje ar diskusijoje.

· Naujausios informacijos paieškos ir perdavimo galimybės. Internetas kaip akiračio plėtimo priemonė ir informacijos šaltinis; internetas kaip pavojaus šaltinis; bendravimas telefonu, žinučių rašymas, bendravimo telefonu ir internete elgesio kodeksas.

Teksto suvokimas

· Skaitymo būdai. Atidusis (įdėmusis) skaitymas. Rašytinio teksto papildymas vaizdine medžiaga. Vadovėlių medžiagos – taisyklių, instrukcijų, lentelių, schemų, žemėlapių, skaitymas. Spaudiniai: knygos, laikraščiai ir žurnalai, reikiamos informacijos radimas juose. Pažintinis (apžvalginis) skaitymas. Perskaityto teksto atpasakojimas išskiriant svarbiausią informaciją. Atsakymas į klausimus. Informacijos apibendrinimas raštu.

· Tekstų tipai. Pasakojimas, aprašymas, samprotavimas.

· Teksto temos ir pagrindinės minties formulavimas, pavadinimo funkcijos. Teksto struktūra (įžanga, dėstymas, pabaiga). Pastraipos struktūra: teminis pastraipos sakinys, argumentai / pagrindimas, baigiamasis pastraipos sakinys.

· Televizijos ir radijo laidų specifika ir įvairovė. Tikslingas jų žiūrėjimas ar klausymasis. Laidų atpasakojimas savais žodžiais. Programų gidai. Spauda: reportažinė fotografija, karikatūros, antraštės. Reklama: vaizdo ir teksto įtaigumas, reklama vaikams.

· Praktinių tekstų kalbos ypatybės: naudojimosi instrukcijos, prekių etiketės. Duomenų atsirinkimas iš schemų, sąrašų, tvarkaraščių, kainoraščių ir pan.

Funkciniai stiliai ir kalbos ypatybės

· Dalykinis ir meninis stilius. Vartojimo sfera. Dalykinio ir meninio stiliaus kalbos ypatybės (tikslumas, aiškumas, glaustumas, konkretumas ir vaizdingumas).

· Stilius ir kalbos garsai. Aliteracija, asonansas, onomatopėja. Tiesioginė ir perkeltinė žodžio reikšmė. Daugiareikšmiai žodžiai tekste. Semantizmų, homonimų vartojimas ir jų paskirtis.

· Kalbinės raiškos priemonės: leksiniai sinonimai, antonimai, epitetai.

· Publicistinis ir buitinis stilius. Vartojimo sfera. Publicistinio ir buitinio stiliaus kalbos ypatybės. Kalbos vaizdingumas ir neformalumas, dialogiškumas.

· Stilius ir sakinys. Retoriniai klausimai ir sušukimai, retorinis kreipinys. Nepilnieji sakiniai. Stiliaus figūros (praleidimas, nutylėjimas).

· Svetimybių vartojimas ir jų atsiradimo priežastys. Archaizmai.

· Kalbinės raiškos priemonės: tarmybės, barbarizmai, frazeologizmai, vaizdingi veiksmažodžiai, palyginimai, deminutyvai.

Tekstų kūrimas žodžiu ir raštu

· Perskaitytų, išgirstų ir pamatytų dalykų aptarimas žodžiu ir raštu.

· Rašymo strategija: apmąstymas; plano apmatai ir minčių žemėlapis; rašymas, peržiūrėjimas, spausdinimas ir pateikimas, grįžtamosios informacijos gavimas.

· Rašinio kompozicija: įžanga, temos plėtojimas ir pabaiga. Juodraščio rašymas. Savo teksto tobulinimas ir klaidų taisymas.

· Papildomos informacijos radimas. Šaltinio nurodymas. Skirtingų šaltinių informacijos palyginimas, svarbios ir nesvarbios informacijos atranka ir vertinimas. Naujos ir jau žinomos informacijos susiejimas ir panaudojimas užduočiai atlikti.

· Vaizdinės ir tekstinės informacijos šaltiniai ir jų patikimumas. Tekstų kūrimas pagal paveikslus ar vaizdinę medžiagą.

· Faktas ir nuomonė.

· Pasakojimo samprata. Pasakojimas iš savo patirties. Įvykis, vieta, laikas, pasakotojas. Pasakojimo nuoseklumas. Pasakojimas laikantis laiko ir priežastinio nuoseklumo.

· Pasakojimas pagal faktų, detalių, įvykių reikšmingumą. Pasakojimo rišlumas. Tiesioginės kalbos įterpimas į pasakojimą. Pasakojimas pirmuoju asmeniu. Teksto glaudinimas.

· Aprašymo samprata. Aprašymo sandara: bendras įspūdis, detalės ir vertinimas. Autoriaus požiūris į aprašomus objektus ir jo reiškimas. Informacijos apie daiktą, gyvūną, asmenį ar įvykį pristatymas atsižvelgiant į aprašymo tikslą, situaciją ir adresatą.

· Diskutavimas. Problemos išryškinimas ir samprotavimas apie ją. Priežasties ir pasekmės skyrimas.

· Pagrindinės informacijos paieškos strategijos.

· Įvairių žanrų tekstų rašymas: atpasakojimas, rašinys, laiškas, el. laiškas, žinutė. Skaitytojo užrašai. Knygos pristatymas.

· Paprastų formų (anketų) pildymas.

· Kūrybinis rašymas.

8. 3. 3. Kalbos sistemos pažinimas

8. 3. 3. 1. Mokymosi pasiekimai, pabaigus 5–6 klases

Suvokia kalbą kaip kultūrinį socialinį reiškinį

· tekste atpažįsta sinonimus, antonimus, frazeologizmus, perkeltines žodžių reikšmes; geba paaiškinti jų paskirtį.

· naudodamiesi žodynais gali paaiškinti jiems aktualių vardų, pavardžių, vietovardžių kilmę.

Taiko fonetikos ir kirčiavimo žinias, demonstruoja taisyklingos tarties ir rašybos įgūdžius

· skiria, taisyklingai taria ir rašo balsius, dvigarsius, priebalsius, geba paaiškinti tarimą ir rašymą remdamiesi taisyklėmis;

· atpažįsta ir geba paaiškinti priebalsių supanašėjimo ir susiliejimo atvejus, taisyklingai taria ir rašo;

· taisyklingai taria ir rašo šaknies balsius;

· klausydamiesi bendraamžių pastebi jų tarties trūkumus ir juos pataiso;

· nustato kirčiuotą skiemenį.

Taiko morfologijos žinias, demonstruoja taisyklingos tarties ir rašybos įgūdžius

· paaiškina žodžių sandarą ir rašybą;

· skiria reikšmines žodžių dalis, geba atlikti žodžių sandaros ir darybos analizę;

· taiko nosinių balsių rašybos žodžių šaknyse taisykles;

· taisyklingai taria ir rašo būdvardžių laipsnių priesagas ir įvardžiuotines galūnes;

· apibūdina daiktavardžių ir būdvardžių darybos būdus, nustato darybos reikšmę;

· gali paaiškinti priesagų -elis, -ėlis, -esys, -enybė, -iava, -ykla, -ymas, -imas, -yba, -uotas, -otas, -inis, -ingas, -iškas reikšmes, moka jas tinkamai vartoti ir taisyklingai rašyti;

· gali paaiškinti priešdėlių są- (san-, sam-), į- (in-, im-), apy-, api- reikšmes, moka juos tinkamai vartoti ir taisyklingai rašyti;

· taisyklingai rašo tikrinius sudėtinius pavadinimus.

· atpažįsta daiktavardį, būdvardį, veiksmažodį, prielinksnį, jungtuką ir tinkamai juos vartoja;

· nurodo ir paaiškina daiktavardžio, būdvardžio, veiksmažodžio gramatinius požymius;

· taisyklingai vartoja, rašo ir kirčiuoja daiktavardžių ir būdvardžių linksnius (ir įvardžiuotinių formų), veiksmažodžio laikų ir nuosakų priesagas bei asmenų galūnes, prieveiksmių (būdo ir laiko, vietos) priesagas, laipsnių priesagas;

· taisyklingai vartoja prielinksnius pas, per, į, ant bei polinksnį dėka.

Taiko sintaksės žinias, demonstruoja skyrybos įgūdžius

· skirsto sakinius žodžių junginiais, atskiria sakinių rūšis pagal komunikacinį tikslą;

· atpažįsta pagrindines ir antrininkes sakinio dalis, paaiškina jų raišką;

· taisyklingai skiria vienarūšes sakinio dalis;

· geba atpažinti ir vartoti asmeninius ir beasmenius sakinius;

· atpažįsta vientisinį ir sudėtinį sakinius, taisyklingai skiria nesudėtingus sudėtinio sakinio atvejus;

· taisyklingai skiria paprastus tiesioginės kalbos atvejus;

· randa sakinyje kreipinį, taisyklingai jį skiria;

· taisyklingai vartoja žodžių junginius (atstovauti kam?, atitikti ką?, atsisakyti ko?, domėtis kuo?, prisitaikyti prie ko?, turtingas ko?), tinkamai vartoja sakinių siejimo priemones.

8. 3. 3. 2. Kalbos sistemos pažinimo turinys

5 klasė

6 klasė

Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys

· Kalba kaip bendravimo priemonė.

· Lietuvių kalba – mus vienijanti kalba. Tautos ir valstybės kalba.

· Lietuvių kalbos turtingumas. Sinonimai ir antonimai. Frazeologizmai.

· Leksika – greitai kintanti kalbos sistemos dalis. Senieji ir naujieji žodžiai.

· Taisyklingo kalbos vartojimo prasmė.

· Kalbos kilmė. Žmogaus kalbos specifika, jos skirtumas nuo gyvūnų „kalbos“. Daugiareikšmiai žodžiai. Žodžių vartojimas perkeltine reikšme.

· Kalba kaip pasaulio pažinimo priemonė.

· Vardų ir pavardžių kilmė. Vietovardžių kilmė.

Išeito kurso pagrindų kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· Pradinių klasių kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· Pagrindinės kalbos mokslo sąvokos [žr. pradinių kl. kursą].

· Pagrindinės galūnių rašybos taisyklės.

· Vienaskaitos galininko ir vietininko, daugiskaitos kilmininko ir vietininko galūnių rašyba; veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko galūnių rašyba [dar žr. pradinių kl. kursą].

· Pagrindinės skyrybos taisyklės.

· Skyrybos ženklai sakinio gale. Vienarūšių sakinio dalių skyryba. Kablelis prieš o, bet, tačiau, kad, kai... [žr. pradinių kl. kursą].

· 5 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· Kalbos dalių sistema. Kalbos dalys – erdvės, laiko, santykio ir jausmo žodžiai. Jaustukai ir ištiktukai – kalbos lopšio žodžiai.

· Daiktavardis – daikto vardas. Būdvardis – daikto būdo vardas.

· Skaitvardis – daiktų skaičiaus vardas.

· Įvardis – ateinantis į vardo vietą. Daiktavardiškai, būdvardiškai ir skaitvardiškai vartojami įvardžiai.

· Veiksmažodis. Reikšmė. Laikai ir nuosakos.

· Veiksmažodis ir daiktavardžio linksniai. Prielinksnis.

· Prieveiksmis.

· Jungtukas ir dalelytė.

· Pagrindinių tarimo ir rašybos taisyklių, taikomų lietuviškiems žodžiams, kartojimas.

Fonetika, kirčiavimas, rašyba

· Kalbos padargai. Kvėpavimo, balso kūrimo, rezonavimo, klausos analizavimo sistemos.

· Kalbos garsai (balsiai, priebalsiai, pusbalsiai). Jų susidarymas. Balso lavinimo pratybos. Aiškaus kalbėjimo taisyklės.

· Garsas ir raidė. Abėcėlė. Susipažinimas su žodynais, žinynais, enciklopedijomis (spausdintiniais ir elektroniniais leidiniais).

· Balsiai. Ilgieji ir trumpieji balsiai. Dvibalsiai. i-y, u-ū; ė-ie, o-uo tarimas ir rašyba.

· Pusbalsiai. Mišrieji dvigarsiai. Mišriųjų dvigarsių su i, u tarimas ir rašyba.

· Skiemuo. Ilgieji ir trumpieji skiemenys. Žodžio kėlimas.

· Kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys. Kirčio svarba. Trumpųjų skiemenų kirčiavimas. Priegaidės, jų rūšys.

· Priebalsiai. Kietieji ir minkštieji priebalsiai. Minkštumo ženklas.

· e-ia rašyba lietuviškų žodžių kamiene.

· Priebalsio j tarimas ir rašyba lietuviškuose žodžiuose.

· Skardieji ir duslieji priebalsiai. Priebalsių supanašėjimas ir susiliejimas.

· Tarptautinių žodžių rašyba, tarimas ir kirčiavimas (elementarūs atvejai).

· e-ia rašyba tarptautiniuose žodžiuose.

· Priebalsio j tarimas ir rašyba tarptautiniuose žodžiuose.

· Tarptautinių žodžių trumpasis o.

· Kaitomi ir nekaitomi tarptautiniai žodžiai, jų kirčiavimo ypatumai.

· Žodžio galo kirčiavimas.

Žodžių sandara ir rašyba

· Žodžių sandara, jos žymėjimas (šaknis, galūnė, priešdėlis, priesaga, sangrąžos dalelytė, jungiamasis balsis).

· Šaknis – pagrindinė reikšminė žodžių dalis. Šaknies balsių kaita giminiškuose žodžiuose.

· Kamienas ir galūnė. Galūnės skyrimo pratybos.

· Pagrindinės kamieno tarimo ir rašybos taisyklės. Priešdėliai, dalyvaujantys suskardėjimo procese (ap-, at-, ant-, prieš-, iš-). Priešdėlis, dalyvaujantis suduslėjimo procese (už-). Priebalsių supanašėjimas dūriniuose. Priebalsių susiliejimas (žodžiuose su priešdėliais iš-, už- ir dūriniuose).

· Priesagos, sukeliančios paskutinio šaknies priebalsio suduslėjimą (-ti, -t-, -tuv-, -tuk-, -s-, -st-, -sn-, -sm- ir kt.) ir suskardėjimą (-dav-, -dam-).

· Nosinės raidės – kalbos istorijos liudininkės. Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene. Priešdėlių są- (san-, sam-) ir į- (in-, im-) rašyba.

· Nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyje (ą, ę, į, ų : an, en, in, un; ą : ę : į).

· Paprastieji žodžiai ir dariniai.

· Žodžių darybos būdai. Vediniai.

· Sudurtiniai žodžiai, jungiamieji balsiai.

· Darybinė žodžio reikšmė.

· Žodžių lizdas. Giminiški žodžiai.

· Daiktavardis. Tikrinių sudėtinių pavadinimų rašyba.

· Daiktavardžių darybos būdai.

· Priesagų rašyba.

· Būdvardis. Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai. Būdvardžių laipsniai, jų rašyba.

· Įvardžiuotinių būdvardžių rašyba.

· Būdvardžių darybos būdai. Priesaginių ir priešdėlinių būdvardžių rašyba.

Kalbos dalys, jų santykiai sakinyje

· Morfologijos skyriai.

· Kalbos dalių sistema (linksniuojamosios, asmenuojamoji, nekaitomosios kalbos dalys).

· Daiktavardis. Daiktavardžio reikšmė ir gramatiniai požymiai.

· Bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai.

· Linksniai ir jų sintaksinės funkcijos. Elementarūs vienarūšių sakinio dalių skyrybos atvejai.

· Veiksmažodžių valdomi linksniai. Taisyklingas linksnių vartojimas.

· Prielinksniai ir polinksniai. Linksniai su prielinksniais, jų sintaksinės funkcijos. Taisyklingas prielinksninių konstrukcijų vartojimas.

· Būdvardis. Būdvardžio reikšmė, gramatiniai požymiai, derinimas su daiktavardžiu. Laipsniai, jų rašybos ypatumai (supažindinimas). Įvardžiuotiniai būdvardžiai (supažindinimas). Būdvardžių daiktavardėjimas. Būdvardis sakinyje.

· Jungtukas. Jungtukų skyriai. Sakiniai su sujungiamaisiais sudedamaisiais, priešinamaisiais, aiškinamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais. Jų skyrybos ypatumai.

· Daiktavardžio ir būdvardžio linksniavimo ir kirčiavimo ypatybės, rašyba.

· Daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimo, kirčiavimo, rašybos modeliai: mielas mokytojas, ilgiausias kelias, aukštesnis medis, tvarkingas mokinys, šviežias vaisius, drąsus sūnus.

· Žalia vyšnia, graži marti, didelė eglė; vyresnė duktė, mažiausia sesuo, sraunusis vanduo, aukštesnioji pušis, didysis žvėris.

· Veiksmažodžio asmenuojamosios formos.

· Pagrindinės veiksmažodžio formos.

· Veiksmažodžių šaknies balsių kaita ir rašyba.

· Nosinių raidžių rašyba veiksmažodžių šaknyse (sisteminis kursas su išvestinių žodžių rašyba).

· Veiksmažodžio laikai ir nuosakos.

· Veiksmažodžių asmenavimas ir galūnių rašyba.

· Veiksmažodžių daryba. Išvestinių veiksmažodžių priesagų rašyba.

· Sangrąžiniai ir beasmeniai veiksmažodžiai.

· Veiksmažodžio vartosena.

Sintaksė ir skyryba

· Sakinio gramatinis centras – tarinys ir veiksnys.

· Žodžių junginys.

· Valdymas. Papildiniai.

· Šliejimas. Aplinkybės.

· Derinimas. Su daiktavardžiu derinami žodžiai – pažyminiai.

· Sakinio dalių vienarūšiškumas. Vienarūšių sakinio dalių skyryba (kai vardijamos sakinio dalys, kai jos jungiamos priešinamaisiais ar pasikartojančiais jungtukais). Vienarūšių sakinio dalių jungtukai.

· Vientisinio ir sudėtinio sakinio samprata. Sudėtinio bejungtukio sakinio skyryba.

· Kreipinys, jo skyryba. Dialogas, jo skyryba. Klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

· Sakinio dalys ir kalbos dalys.

· Veiksnio, tarinio, antrininkių sakinio dalių raiška (nagrinėjami atvejai tik su grynuoju tariniu, vientisiniu veiksniu, neišplėstomis sakinio dalimis).

· Išplėstiniai, neišplėstiniai, asmeniniai ir beasmeniai sakiniai.

· Sudėtiniai jungtukiniai sakiniai. Elementarūs jų skyrybos atvejai.

· Tiesioginės kalbos (nenagrinėjami atvejai, kai autoriaus žodžiai įsiterpia į veikėjo žodžius) skyryba.

8. 3. 4. Literatūra. 5–6 klasės literatūros kurso uždaviniai

Siekiama, kad mokiniai:

· skaitytų grožinius ir negrožinius tekstus, tobulintų atidaus skaitymo įgūdžius, suprastų, kad knygose apmąstomas pasaulis ir atskleidžiamos žmogaus gyvenimo patirtys;

· suvoktų, kad knygos padeda pažinti save, ir skaitydami knygas siektų savęs pažinimo;

· iš literatūros ir tautosakos kūrinių pažintų Lietuvos kultūrą, pajustų jos savumą, susivoktų jai priklausą; gerbtų ir vertintų kitų tautų kultūras, suprastų savo kultūrą kaip vertingą pasaulio kultūrų įvairovės dalį;

· skaitydami išmoktų atpažinti personažų jausmus, nuotaikas, mintis;

· suprastų literatūros ir tautosakos kūrinio kalbos savitumą, pajustų jos grožį, turtintų savo žodyną ir tobulintų sakytinės ir rašytinės raiškos gebėjimus;

· lavintų savo kūrybinius gebėjimus ir pagarbų požiūrį į kūrybą;

· skaitydami ir analizuodami literatūros ir tautosakos kūrinius formuotųsi etines ir estetines nuostatas;

· lavintų mąstymą, emocinį pasaulį, plėstų akiratį;

· mokytųsi mąstyti savarankiškai, reikšti savo nuomonę, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus;

· mokytųsi pasitelkti skirtingus informacijos šaltinius;

· ugdytųsi įprotį skaityti savarankiškai, įgustų skaityti vis daugiau supratimo ir ištvermės reikalaujančius tekstus;

· svarstydami apie literatūros vertybes sietų jas su savo patirtimi, įžvelgtų vertybių svarbą asmeniniam gyvenimui.

8.3. 4. 1. Mokymosi pasiekimai, pabaigus 5–6 klases

· mokiniai yra perskaitę meniškai vertingos, tinkamos pagal amžių skirtingų žanrų tautosakos, lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinių, jais remdamiesi geba formuotis moralines nuostatas ir skaitymo įgūdžius;

· supranta, kad literatūra yra esminė tautos kultūros dalis, kad ugdo asmens pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas;

· analizuoja, interpretuoja kūrinius, supranta siužeto pagrindinę liniją ir ryšius tarp charakterių;

· geba suvokti ir išreikšti skaitymo metu patirtus jausmus, pažintas vertybes;

· supranta ir vertina skirtingus požiūrius, kurie išryškėja skaitant literatūros kūrinius;

· sklandžiai, aiškiai atpasakoja kūrinius, aptaria siužetą;

· rašo pasakojamojo ir aprašomojo pobūdžio kūrybinius darbus, išreikšdami mintis ir jausmus sklandžia, aiškia, turtinga kalba;

· naudojasi įvairiais informacijos šaltiniais, įskaitant žodynus ir elektroninius šaltinius, randa reikalingą informaciją.

Skaitymas

· yra perskaitę mažiausiai dešimt meniškai vertingų, pagal amžių tinkamų, skirtingų žanrų knygų;

· skaito literatūros kūrinius sklandžiai, raiškiai, vertina skaitymą;

· aptaria perskaityto kūrinio autoriaus biografiją, kūrinio turinį, personažų charakterius taip pat, kaip ir savo įspūdžius, jausmus ir patirtis;

· aptaria Lietuvos kultūros reiškinius, literatūrinį (kultūrinį) kūrinio kontekstą: lietuvių tautosaką – jos savitumą ir vertę, pirmąją lietuvišką knygą, spaudos draudimą ir knygnešystę, tautinį atgimimą, tautos himną.

· aptaria Lietuvos kultūros asmenybes.

Atpasakojimas

· atpasakoja kūrinį išsamiai, jei reikia, naudodamiesi planu ar reikšminiais žodžiais;

· atpasakoja aiškiai, nuosekliai, turininga kalba vientisos kompozicijos istorijas, paremtas literatūros tekstais, realaus gyvenimo arba vaizduotės sukurtais įvykiais;

· atpasakoja istorijas pagal piešinius (arba piešinių ciklą), paaiškina jų turinį.

Teksto analizė, interpretacija ir suvokimas:

Kūrinio visumos supratimas

· formuluoja skirtingų tipų klausimus iš perskaityto teksto;

· atsako į klausimus iš teksto savais žodžiais arba cituodami;

· sudaro teksto turinio planą, naudodamiesi klausimais, trumpomis formuluotėmis, raktiniais žodžiais;

· suvokia kūrinio visumą, siedami įvykius, laiką ir vietą;

· remdamiesi kūriniu apibūdina veikėjų išvaizdą, charakterio ir elgesio ypatybes, analizuoja veikėjų ryšius, vertina jų poelgius moralės požiūriu, lygina su savo elgesiu;

· apibrėžia kūrinio (ištraukos) svarbiausias idėjas ir suformuluoja pagrindinę mintį;

· aptaria kūrinio temą, pagrindinius įvykius, charakterius ir pagrindines jų problemas bei vertybes, remdamiesi visu kūriniu ar ištrauka; išreiškia ir pagrindžia savo nuomonę, pateikdami tinkamus pavyzdžius iš teksto ar asmeninio gyvenimo;

· ieško informacijos, aiškindamiesi nežinomų žodžių reikšmes ir išmoksta tuos žodžius vartoti.

Meninės kalbos supratimas ir vartojimas

· gali paaiškinti patarlių, priežodžių, frazeologizmų reikšmes;

· gali paaiškinti eilėraščių, apsakymų, atitinkančių vaikišką patirtį, prasmę;

· gali savais žodžiais paaiškinti padavimą, pasaką, patarlę, pasakėčią, apsakymą, apysaką, eilėraštį, inscenizaciją;

· atpažįsta tekstuose ir gali paaiškinti literatūros sąvokas: antonimas, aprašymas, atomazga, deminutyvas, eilėraštis, eiliuota kalba, epitetas, įasmeninimas, inscenizacija, įžanga, kartojimas, kulminacija, padavimas, pagrindinė mintis, pagrindinis veikėjas, palyginimas, pasakojimas, peizažas, posmas, retorinis klausimas, rimas, sinonimas, siužetas, tema, užuomazga, vaizdingi žodžiai, veiksmo laikas, veiksmo vieta.

Pristatymas

Mokiniai gali atmintinai deklamuoti eilėraščius, trumpus prozos fragmentus, kūrinio ištraukas vaidmenimis, stengdamiesi prasmingai, raiškiai, tiksliai, sklandžiai perteikti tekstą, jo mintį, nuotaiką.

Kūrybiniai darbai

Mokiniai gali sukurti skirtingų tipų ir apimties tekstus (aprašymus, pasakojimus ir kt.).

8.3. 4. 2. 5–6 klasės literatūros kurso turinio apimtis

I tema. Vaikystės patirtys: Vaiko šeima ir namai. Namų teikiamas saugumas. Vaiko santykis su suaugusiais. Stiprinantys ir skaudūs išgyvenimai. Džiaugsmas, laimė. Pirmosios doros pamokos. Vienatvė ir baimė. Žmogaus ryšio su žmogumi vertė. Pasakotojas ir jo santykis su vaizduojamu pasauliu, veikėjais. Veikėjų vidinis pasaulis ir jų tarpusavio santykiai.

Kūriniai, skaitomi ir analizuojami per pamokas: J. Biliūnas Kūdikystės sapnai, Kliudžiau, Joniukas, Piestupys, Šatrijos Ragana Vyšnios, V. Krėvė Antanuko rytas, Galvažudys, J. Kaupas Stirniukas, A. Vaičiulaitis. Tešlinis žmogutis, V. Žilinskaitė Nebijokė (Riedučių skrydis, Antras gurkšnis ir kitos pasirinktos novelės).

Rekomenduojami papildomi kūriniai: B. Vilimaitė Čiuožyklos muzika, V. Žilinskaitė Tiputapė, V. Juknaitė Ugniaspalvė lapė, V. Palčinskaitė Muzika troliui, lietuvių poetų eilėraščiai apie vaikystę (J. Erlicko, J. Degutytės, R. Skučaitės, S. Gedos ir kitų), Vilė Vėl Parašyk man iš Afrikos, Kaip mes išgarsėjome, R. Spalis Gatvės berniuko nuotykiai, V. Račickas Zuika padūkėlis, F. Bernet (F. H. Burnett) Paslaptingas sodas, L. M. Montgomeri (L. M. Montgomery) Anė iš Žaliastogių, H. K. Andersenas Mergaitė su degtukais, H. Varmeris, L. Brioger (H. Varmer, L. Brøgger) Vargšas berniukas iš Odensės.

II tema. Namų erdvė ir artimasis pasaulis: Vaikų kūrybinės galios ir vaikų tautosakinė kūryba. Vaikų kūrybos išradingumas, vaizdingumas. Vaikų tautosakos veikėjai. Gamtos ir kitų tikrovės garsų pamėgdžiojimai tautosakoje ir literatūroje. Vaizdo ekspresyvumas, kalbos gyvumas. Žaidimai ir pamokymai. Patarlės, mįslės, minklės – vaikams perduodama tautos išmintis. Mįslių, minklių ir patarlių kalbos vaizdingumas. Tiesioginė ir perkeltinė kalbos reikšmė. Pasakėčios – išplėtota patarlių išmintis.

Tautosakos ir literatūros kūriniai, analizuojami per pamokas: Vaikų dainos, greitakalbės, skaičiuotės, erzinimai, patarlės, mįslės, minklės, pasakėčios, S. Stanevičius Žmogus ir levas, M. Valančius Palangos Juzė (ištrauka iš „Ketvirtojo vakaro“ – riedėjimas nuo Žąsino kalno), S. Geda Baltoji varnelė, Baltojo Nieko dainelės.

Rekomenduojami papildomi kūriniai: Ezopas Žmogus ir liūtas, Nesutarią žemdirbio vaikai, Varna ir lapė, Vilkas ir ėriukas, Keleiviai ir lokys, Žiogas ir skruzdės; K. Boruta Jurgio Paketurio klajonės, L. Gutauskas Paukščių takas, V. Kukulas Vėjo birbynė, G. Morkūnas Blusyno pasakojimai.

III tema. Pasakų pasaulis: Liaudies pasakų pasaulis ir jo veikėjai. Pasakų paskirtis ir jų išmintis. Buitinės ir stebuklinės pasakos, veikėjų siekiai ir vertybės. Vaizduojamojo pasaulio tikroviškumas ir sąlygiškumas. Pasakos kalba (pasakojimo įtaigumas, senoviniai žodžiai, tarmybės). Literatūrinė pasaka – tradicinių vertybių perteikėja. Pasakų išmonė ir jų teikiamos moralės pamokos. Literatūrinių pasakų įvairovė (poema, drama, proza).

Tautosakos ir literatūros kūriniai, analizuojami per pamokas: Buitinės pasakos: Gudri mergina, Gailestingas sūnus, Du melagiu, Kodėl aš nieko neturiu?, Kaip žmogus savo dalią atrado, Stebuklinės pasakos: Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė, Devyniabrolė ir devyniagalvis, S. Nėris Eglė žalčių karalienė, O. Milašius Lietuviškos pasakos „Auksaplaukis ir žvaigžduolė“, „Sigutė“, „Gulbė“, „Varlė“, „Nykštukas“, „Alvytė“ (privalomos 2), H. K. Andersenas Bjaurusis ančiukas.

Rekomenduojami papildomi kūriniai: Lietuviškos pasakos, Gyvasis vanduo, Negirdėtos neregėtos pasakos, Gulbė karaliaus pati, Stebuklingas žodis, J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka: e-šaltinis (pasirinkti tautosakos kūrinių pavyzdžiai), S. Čiurlionienė-Kymantaitė Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių: keturių veiksmų pasaka, A. Liobytė Devyniabrolė, M. Vainilaitis Kaulo bobos apžavai arba Sidabrinė kultuvėlė, arba Akivarų tiltas, J. Degutytė Šaltinėlio pasaka, V. V. Landsbergis Obuolių pasakos, R. Černiauskas Slieko pasaka, V. Haufas Pasakos, O. Vaildas Laimingasis princas ir kitos pasirinktos pasakos.

IV tema. Kaip atsirado pasaulis: Sakmių ir mitų paskirtis – paaiškinti pasaulį. Pasaulio sukūrimas lietuvių sakmėse, Antikos mituose ir Biblijoje. Pagrindiniai senovės lietuvių, graikų ir žydų pasakojimų veikėjai. Poetinio vaizdo žaismingumas.

Sakmės ir mitai, analizuojami per pamokas: Lietuvių sakmės Kaip atsirado žemė; Saulė, Mėnulis ir Žemė, Sužeistas vėjas, mitinės sakmės, pasakos apie Perkūną ir Velnią, Laimą, Giltinę, laumes, raganas; Graikų mitai: Pasaulio ir dievų atsiradimas, Olimpas, Penki amžiai, Faetonas arba Dedalas ir Ikaras, Biblija: Ištraukos iš Senojo Testamento (Pradžios knyga: Pirmasis pasakojimas apie Kūrimą, Antrasis pasakojimas apie Kūrimą, Pasakojimas apie tvaną).

Rekomenduojami papildomi kūriniai: Kai milžinai gyveno, Kadaise ir akmenys augo, D. Eliot, K. Kingas (D. Elliott, K. King) Vaikams apie platųjį pasaulį: Mano pirmoji enciklopedija; K. B. de Gaštold (C. B. de Gasztold) Maldos iš Nojaus arkos.

V tema. Pasakojimai apie Lietuvos, jos miestų, vietovių atsiradimą ir įkūrimą: Padavimų ir legendų apie kilmę svarba tautinės bendruomenės tapatybei. Tautos istorinė atmintis padavimuose ir literatūrinėse interpretacijose. Padavimų veikėjai ir siužetai.

Tautosakos ir literatūros kūriniai, analizuojami per pamokas: Pasakojimas, kaip Kernius suteikė Lietuvai vardą, Pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą, Legenda apie Neringą ir kiti pasirinkti padavimai apie vaikams artimiausių Lietuvos vietovių įkūrimą, B. Sruoga Giesmė apie Gediminą (ištraukos).

Rekomenduojami papildomi kūriniai: J. Tumas-Vaižgantas Vilniaus pilies pasaka, V. V. Landsbergis Erelio sakmė, R. G. Vėliūtė Viena diena Kernavėje.

VI tema. Gyvenimo iššūkiai ir išbandymai: Pasitikėjimas savimi ir savivertė. Tolerancija kitokiam žmogui. Asmeniniai ir kitų žmonių poreikiai ir interesai. Teisingumas ir neteisingumas. Pagirtina ir smerktina. Vienatvė ir baimės. Drąsa rizikuoti. Įsipareigojimai ir atsakomybė. Pasakojimo intriga. Personažų išbandymai. Situacijų komiškumas ir absurdiškumas. Personažų paveikslai.

Kūriniai, analizuojami per pamokas: Šatrijos Ragana Irkos tragedija, G. Morkūnas Grįžimo istorija, A. Lindgren Broliai liūtaširdžiai arba Ronja plėšiko duktė, J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien) Hobitas, arba Ten ir Atgal.

Rekomenduojami papildomi kūriniai: V. V. Landsbergis Rudnosiuko istorijos, V. Petkevičius Didysis medžiotojas Mikas Pupkus, M. Tvenas (M. Twain) Tomo Sojerio nuotykiai arba Heklberio Fino nuotykiai, E. Kestneris (E. Kästner) Kenigsbruko gatvė ir aš, J.Gorderis (J.Gaarder) Ei, ar čia yra kas nors?, K.Paterson Tiltas į Terabitiją arba Smarkuolė Gilė Hopkins, E. Doneli (E. Donnelly) Sudie, seneli, ištariau aš tyliai, J. Spyri Heida, A. Maršalas (A. Marshall) Aš moku šokinėti per balas, K. Ljungren (K. Ljunggren) Svečiuose pas Astridą Lindgren.

VII tema. Žmogus tautos pasaulyje – tautos kalba ir literatūra: Raštas ir rašytinė kultūra. Knygos reikšmė ir paskirtis. Ką skaitė ir kaip mokėsi protėviai: M. Mažvydo pirmoji lietuviška knyga, pirmasis lietuvių kalbos vadovėlis. Pirmosios lietuviškos interaktyvios ir e-knygos. Gimtosios kalbos svarba tautai ir valstybei. Rašytojai, puoselėję ir išgarsinę Lietuvos kultūrą. K. Donelaičio Metai – poemos svarba lietuvių ir pasaulio kultūrai. Metų kalbos savitumas ir grožis. Spaudos draudimas ir pasipriešinimas jam. Knygnešystė ir knygnešiai. Šeima – lietuviškos knygos saugotoja ir gynėja. „Vargo mokykla“ ir jos literatūra – M. Valančiaus vaizdelio ir Ezopo pasakėčios paralelės. Lietuvių tautinis atgimimas ir jo dainos. XIX a. pabaigos lietuvių tautinis sąjūdis, pirmieji lietuviški laikraščiai. Svarbiausi tautos žadintojai. Dainomis ir giesmėmis virtę eilėraščiai, jų idėjos ir vaizdiniai. Lietuvos himno prasmės – tautos gyvenimo gairės. Tikra ir tariama žmogaus didybė.

Kūriniai, analizuojami per pamokas: M. Mažvydas Katekizmas (lietuviškos eiliuotos prakalbos ištrauka, elementoriaus fragmentas), M. Daukša Prakalba į malonųjį skaitytoją iš Postilės (ištrauka), K. Donelaitis Metai (ištrauka iš Pavasario linksmybių, 1–36 eilutės), P. Mašiotas Pašešupių knygnešiai, Apsakymai (iš kn. Kai knygas draudė) ir kiti pasakojimai apie knygnešius, M. Valančius Mikė melagėlis, Ezopas Piemens juokai, Maironis Milžinų kapai, Trakų pilis, Lietuva brangi, Oi neverk, matušėle, Kur lygūs laukai, Kur bėga Šešupė (privaloma ne mažiau kaip 3), V. Kudirka Tautiška giesmė, Ne tas yra didis.

Rekomenduojami papildomi kūriniai: K. Sirvydas Trijų kalbų žodynas (susipažinimas, pavartymas), P. Mašiotas Kai knygas draudė, J. Zauerveinas Lietuviais esame mes gimę, Vydūnas Mes – Lietuvos vaikai, S. Geda Tautiškos giesmės parafrazė, J. Erlickas Sena knyga, Š. Leonavičius ir A. Marčėnas Žmogaus žvaigždė, V. Braziūnas Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai, J. Sakalauskaitė Smagiosios Pelytės Smailytės istorijos: interaktyvi e-knyga.

VIII tema. Poetinis Tėvynės kraštovaizdis: Gamtos grožio pajauta ir jos raiška. Emocinis žmogaus ir tėvų žemės ryšys. Tėvynės kraštovaizdžio ženklai ir jų svarba mūsų tapatybei. Poetinio vaizdo žaismingumas.

Kūriniai, analizuojami per pamokas: A. Baranauskas Anykščių šilelis (eil. 123–168), M. K. Čiurlionis O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno (M. K. Čiurlionio laiškas broliui Povilui, 1902 m.), P. Vaičaitis Yra šalis, K. Binkis Utos, Debesų jaučiukai, J. Tysliava Lietuvi, Auksu lyta, Pieniška daina, Mano žirgas, Vėjas (privalomi 2), J. Aistis Peizažas, H. Radauskas Žiemos pasaka, Lietus, Pasaka, Ąžuolas, Gėlė ir vėjas (privalomi 2), Just. Marcinkevičius Tai gražiai mane augino ir kiti pasirinkti eilėraščiai.

5–6 klasėse mokiniams išsamiau pristatomi šie Lietuvos kultūros reiškiniai: lietuvių tautosaka – jos savitumas ir vertė, pirmoji lietuviška knyga, spaudos draudimas ir knygnešystė, tautinis atgimimas, tautos himnas.

Mokiniai išsamiau supažindinami su šiomis Lietuvos kultūros asmenybėmis: M. Mažvydu, K. Donelaičiu, M. Valančiumi, J. Basanavičiumi, V. Kudirka, Maironiu, J. Biliūnu.

8.3. 4. 3. Ugdymo veiklos

Skaitymas

Tikslingas skaitymas. Įtraukimas į skaitymą, pasiruošimas skaityti, dėmesingas skaitymas. Skaitymo technikos tobulinimas, skaitymas tylomis ir skaitymas balsu, kreipiant dėmesį į skaitymo tempą, pauzes ir intonaciją. Tikslingas skaitymas iš naujo. Savo ir kitų skaitymo stebėjimas ir vertinimas. Tikslingas skaitymas atmintinai. Savarankiškas skaitymas ir įdomių knygų atradimas. Skaitymo malonumas, įdomumas. Bendraklasių supažindinimas su knygos autoriumi, siužetu ir charakteriais. Perskaitytos knygos pristatymas. Skaitymo rekomendacijos klasės draugams. Savarankiškas pasirinktos knygos skaitymas klasėje ir namuose su numatytomis užduotimis pristatymui ir bendrai klasės diskusijai.

Atpasakojimas

Tekste vaizduojamų įvykių tikslus atpasakojimas, naudojantis planu, schema ar piešiniu. Atpasakojimas, naudojantis raktiniais žodžiais. Pasakojimo įvykių grandinė. Pasakojimo perkūrimas, pridedant naujus veikėjus ir įvykius. Pasakojimas apie įvykius ar prisiminimus iš savo arba kito žmogaus gyvenimo. Atpasakojimas, paremtas vaizdu (nuotraukomis, iliustracijomis, karikatūromis ar komiksais). Fantastinių pasakojimų atpasakojimas.

Teksto analizė, interpretacija ir suvokimas

Klausimų sudarymas: faktiniai ir įsivaizdavimo (fantazijos, vaizduotės) klausimai. Atsakymai į klausimus savais žodžiais, cituojant arba iš atminties pasakant teksto frazę ar pastraipą.

Teksto planas: plano dalys sudarytos iš klausiamųjų, konstatuojamųjų sakinių, raktinių žodžių.

Pagrindinės minties suradimas tekste. Išsamus temos nagrinėjimas. Savo nuomonės ir požiūrio išreiškimas ir pagrindimas. Pavyzdžių (citatų, charakteringų detalių) radimas tekste. Detalių apibūdinimas, aptarimas. Argumentavimas, paremtas savo asmenine patirtimi ir pavyzdžiais iš teksto. Išvados, paremtos perskaitytu tekstu. Savo idėjų, emocijų ir skaitymo įspūdžių išreiškimas.

Nežinomų žodžių reikšmių radimas žodynuose, žinynuose arba kituose šaltiniuose.

Kūrinio visumos supratimas

Veikėjų problemos. Ryšys tarp siužeto ir personažų bei vaizduojamos vietos. Pagrindinis kūrinio veikėjas ir kiti veikėjai, veikėjų charakterių atskleidimas remiantis jų santykiais su kitais, jų siekių paaiškinimas. Veikėjų grupavimas. Veikėjų konfliktai ir būdai, kuriais konfliktai gali būti išspręsti. Tipiški buitinių ir stebuklinių pasakų veikėjai. Įvykių laiko ir vietos nusakymas. Įvykių seka. Įvykių priežasčių ir pasekmių ryšiai. Autorius ir pasakotojas.

Meninės kalbos supratimas ir vartojimas

Sinonimų, antonimų, frazeologizmų, palyginimų, kreipinių, įasmeninimų, pakartojimų, epitetų, retorinių klausimų pažinimas ir vartojimas. Alegorijos pasakėčioje supratimas ir paaiškinimas. Paprastų simbolių paaiškinimas. Veikėjo kalbos paslėptų reikšmių supratimas. Patarlių, priežodžių ir posakių paaiškinimas, palyginimas, pritaikymas dabarties reiškiniams. Komiškų teksto aspektų radimas. Poezijos kūrinio rimo radimas. Eilėraščių ritmo ir skambesio supratimas. Poezijos tekstų komentavimas, interpretavimas. Savo meninės raiškos plėtojimas ir tobulinimas.

Meninės raiškos priemonės, reikalingos literatūros kūriniui suprasti

Vaikų tautosakos kalbos ekspresyvumas, žaismingumas (ištiktukai, garsiažodžiai, gamtos garsų pamėgdžiojimai ir t. t.). Pasakose vaizduojamas pasaulis (siužetas, veikėjai, įvykiai, gėris ir blogis ir kt.). Stebuklinių pasakų vaizduojamas pasaulis. Padavimų kilmė ir pasakojimo bruožai. Mitologinių sakmių vaizduojamasis pasaulis. Padavimų ir legendų herojai. Patarlių, mįslių meninės ypatybės. Istorinių pasakojimų pobūdis, savitumas. Apsakymo, apysakos bruožai. Tema ir pagrindinė idėja. Problema. Pagrindinis ir antraeiliai veikėjai, tipiškas veikėjas. Veikėjų konfliktas. Eilėraščio vaizdiniai ir forma. Pasakėčios bruožai. Komiškumas. Lyriškumas. Dramatiškumas.

Pristatymas

Pristatymo situacija ir tikslai (kam, ką ir kodėl). Pasirinktas tinkamas žodynas, kalbėjimo tempas, garsumas, intonacija, pauzės ir laikysena. Poezijos deklamavimas atmintinai. Trumpo prozos teksto (įskaitant dialogą ar monologą) skaitymas. Skaitymas vaidmenimis.

Rašymas, kūrybiniai darbai

Aprašymas: žodžių pasirinkimas, svarbių ir charakteringų bruožų pristatymas. Aprašymo kompozicija: pagrindinis įspūdis, esminiai bruožai, detalės ir įvertinimas. Daiktų, gyvūnų, fantastinių būtybių, žmonių, aplinkos, gamtos ir jausmų aprašymas. Autoriaus siekiai ir jų perteikimas, išreiškimas aprašymu.

Pasakojimas. Pasakojimo kompozicija. Pasakojimas laikantis laiko ir įvykių nuoseklumo. Tiesioginė kalba pasakojime. Pasakojimas pirmu asmeniu.

Kultūrinės informacijos rinkimas ir kaupimas: teminių darbų aplankas (portfolio) apie dabarties kultūros reiškinius ir istorines kultūros asmenybes. Darbų aplanko turinio sudarymas (segtuvas, CD, kt.) ir rengimas.

Trumpesnių ar didesnės apimties kūrinių kūrimas:

pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos, padavimai, nuotykių ir fantastinės istorijos, prisiminimai;

pasakojimai pagal mįsles, patarles ir priežodžius; eilėraštis pagal duotą ar pačių pasirinktą rimą; pasakojimai, pradedami eilėraščio ar istorijos pradžia;

gamtos, gyvūnų, literatūros kūrinio veikėjų aprašymas; literatūros kūrinio veikėjo arba pačių susikurto veikėjo dienoraštis; skelbimas, susijęs su veikėju ar siužetu; skaitytos istorijos detalizavimas; nauja pabaiga arba istorijos tęsinys; veikėjų dialogas, veikėjus charakterizuojantys laiškai ir kt.

8. 4. 7–8 klasė

8. 4. 1. Kalba. 7–8 klasės lietuvių kalbos kurso uždaviniai

Siekiama, kad mokiniai:

· suprastų lietuvių kalbos svarbą asmenybės brandai ir jaustų atsakomybę už savo kalbos turinį;

· stengtųsi kalbėti taisyklingai, laikytųsi lietuvių kalbos rašybos ir gramatikos taisyklių;

· bendrautų atsižvelgdami į kontekstą ir gebėtų tiek žodžiu, tiek raštu aiškiai reikšti savo mintis;

· suprastų tai, ką išgirdo ar perskaitė, ir mokėtų įvertinti;

· suprastų, kad tekstuose reiškiami įvairūs požiūriai, kad juos reikia atpažinti ir kritiškai įvertinti;

· gautą užduotį apmąstytų, išsikeltų tikslą, planuotų darbą, vertintų rezultatus;

· rinktų informaciją iš patirties, taip pat iš spausdintinių bei skaitmeninių šaltinių;

· poromis, grupėse arba su visa klase dalyvautų diskusijoje: klausytųsi, klaustų, atsakytų, išreikštų požiūrį apie tai, ką išgirdo, perskaitė ar parašė; jaustų atsakomybę už daromas išvadas;

· rašytų skirtingų tipų tekstus ir gebėtų tinkamai juos pateikti;

· mokėtų naudotis rašybos žodynais ir jų elektroninėmis versijomis, elektroninėmis mokymo (-si) priemonėmis.

8. 4. 2. Kalbos vartojimo ugdymas

8. 4. 2. 1. Mokymosi pasiekimai, pabaigus 7–8 klases

Geba komunikuoti žodžiu ir raštu

· pasirenka tinkamą komunikavimo būdą, geba parašyti dalykinį laišką (taip pat ir el. laišką), tinkamai bendrauja telefonu;

· aptaria jų amžiui tinkamas problemas poromis ar grupėmis, geba kartu priimti sprendimą, tinkamai bendraudami žodžiu ar raštu;

· geba inicijuoti, plėtoti, pertraukti pokalbį ar jo išvengti, išreikšti ir pagrįsti savo požiūrį, pritarti ar prieštarauti;

· vertina klausomo arba stebimo ir klausomo teksto turinį ir raišką bei kalbėjimo kultūrą, išsako savo nuomonę;

· dalijasi patirtimi, požiūriu bei kita informacija, atsižvelgdami į kalbėjimo situaciją ir adresatą (bendraamžiai, artimieji, mokytojai, kiti suaugusieji); mokytojo padedami pasirenka kalbinę raišką;

· geba apibendrinti tai, ką išgirdo ar perskaitė, ir išsakyti savo požiūrį kitiems žodžiu ar raštu;

· kalba girdimai ir aiškiai, tinkamu ir suprantamu tempu, taisyklinga bendrine lietuvių kalba.

Demonstruoja teksto suvokimo gebėjimus

· atpažįsta pagrindinius tekstų tipus, jų savybes ir paskirtį;

· supranta skaitomus, girdimus ar stebimus įvairios paskirties tekstus ir sugeba juos kritiškai įvertinti;

· nurodo dalykinio, publicistinio, eseistinio teksto temą, problemas, pagrindinę mintį; pateikia teksto santrauką;

· nurodo teksto autoriaus tikslą ir paaiškina, iš ko jis atpažįstamas;

· atpažįsta ir paaiškina skirtingus požiūrius;

· paaiškina, kaip autoriai pagrindžia savo teiginius, ir pasiremia pavyzdžiais iš teksto;

· paaiškina žodžių ir frazių reikšmę tekste, skiria tiesioginę ir perkeltinę reikšmę;

· gali paaiškinti kiekvienos teksto pastraipos sandarą ir paskirtį;

· apibendrina informaciją ar pateikia pavyzdžių apie tai, kurie elementai kuriuos teiginius pagrindžia;

· aptinka teksto struktūrines ir grafines savybes (pvz., žodžių paryškinimas, raktiniai žodžiai, svarbiausios frazės, saitai, elektroniniai meniu, piktogramos) ir jomis naudojasi siekdami greitai rasti informaciją ir geriau ją suprasti;

· susieja rašytinio teksto ir iš nuotraukų, paveikslų, schemų, grafikų, vaizdo ar garso įrašų gautą informaciją, paaiškina, kuo ji praplėtė teksto supratimą;

· paaiškina netiesiogiai pasakytas mintis, vaizduojamas situacijas remdamiesi patirtimi, perskaitytu (-ais) tekstu (-ais), programoje nurodytais atvejais – ir istoriniu (kultūriniu) kontekstu;

· skiria teksto funkcinį stilių ir vartojimo sferą, paaiškina teksto sąsajų su kontekstu aspektus, atpažįsta ir geba paaiškinti kalbinės raiškos ypatumus;

· atpažįsta ir tikslingai vartoja įvairias stilistines ir retorines kalbinės raiškos priemones, geba paaiškinti jų paskirtį.

Geba kurti tekstus žodžiu ir raštu

· susiranda reikiamą informaciją bibliotekoje ar internete (savarankiškai ar vadovaudamiesi mokytojo nurodymais) ir tinkamai ja pasinaudoja;

· išmano rašymo ir prezentacijos strategijas ir jomis naudojasi;

· vadovaujami mokytojo tobulina rašymo įgūdžius: perskaito tai, ką parašė, redaguoja ar ima rašyti iš naujo;

· geba išdėstyti savo požiūrį į įvykius, reiškinius ar tekstus (žodžiu ir raštu), jį pagrįsti asmenine patirtimi, grožiniais ir negrožiniais tekstais;

· savais žodžiais, atpasakodami turinį ar perfrazuodami, perteikia informaciją, surinktą iš šaltinių, tiksliai perteikia kitų asmenų duomenis, požiūrį;

· rašo pasakojamuosius, informacinius, aiškinamuosius ir samprotaujamuosius tekstus, atsižvelgdami į pažįstamą adresatą (mokyklos laikraščio ar tinklapio skaitytojus bendraamžius);

· geba pasakyti kalbą bendraamžiams;

· kuria ir redaguoja parašytą tekstą tinkamai naudodamiesi technologijomis;

· atlieka kūrybines užduotis.

8. 4. 2. 2. Kalbos vartojimo ugdymo veiklos

Komunikacija raštu ir žodžiu

· Bendravimo situacija ir bendravimo partneriai. Dalyvavimas įvairiose bendravimo situacijose. Bendravimo situacijos ir kitų dalyvių paisymas. Bendravimo žodžiu praktika: kreipimasis, sveikinimasis ir telefoninis pokalbis.

· Bendravimas grupėje, sulaukiant savo eilės ir pateikiant savo teiginius ir argumentus. Savos nuomonės išreiškimas ir jos paaiškinimas dirbant grupėje.

· Diskusija. Tiesos siekimas, prieštaravimas, sutarimas ir papildymas / pataisymas to, ką pašnekovas pasakė / padarė; pagrįstas bendramokslių darbo įvertinimas. Raštiškas žodinės diskusijos teiginių pasižymėjimas.

· Ginčas ir ginčo taisyklės. Reziumavimas to, kas buvo išgirsta ir perskaityta, ir tinkamų klausimų uždavimas.

Teksto suvokimas

· Atrankinis skaitymas (ieškomasis skaitymas). Kombinuotas skaitymas.

· Tekstų tipai ir struktūra, grafinės savybės. Internetiniai tinklapiai, informacijos pateikimo juose ypatybės.

· Praktinių / taikomųjų tekstų (instrukcijų, gyvenimo aprašymo, informacinių lapelių, pareiškimų) savybės ir kompozicija. Svarbios informacijos radimas informaciniuose ir praktiniuose tekstuose ir sisteminimas, išvadų darymas remiantis surasta informacija.

· Verbalinio teksto ir grafinės informacijos (fotografijų, piešinėlių, schemų) sąsajos. Paveikslėlių tekstų ir infografikos skaitymas ir interpretavimas.

· Pasakojimas pirmuoju, antruoju ir trečiuoju asmeniu.

· Chronologinis minčių dėstymas, sugretinimas ir supriešinimas, priežasčių ir pasekmių grandinės ir kt.

· Pastraipų paskirtis, sandara ir siejimo būdai.

· Atsakymų į klausimus formulavimas savais žodžiais.

· Teiginių pagrindimo būdai.

· Skaitomo teksto turinio ir raiškos analizė.

· Autoriaus tikslo atpažinimas tekste.

· Požiūrių reiškimas tekste.

· Tiesioginė ir perkeltinė reikšmė.

· Problemos (-ų) išskyrimas, sprendimo būdų suradimas ir pateikimas.

· Teksto žymėjimasis, konspektavimas, citatų išsirašymas.

Funkciniai stiliai ir kalbos ypatybės

· Mokslinis ir administracinis stilius. Vartojimo sfera. Mokslinio ir administracinio stiliaus kalbos ypatybės (abstraktumas, konkretumas, logiškumas, terminų vartojimas; standartų laikymasis, kalbos šabloniškumas).

· Stilius ir gramatinė forma. Morfologinė sinonimika. Gramatinių formų (laikų, nuosakų, asmenų) sinonimika.

· Tarptautinių žodžių vartojimas.

· Naujadarų vartojimas ir jų atsiradimo priežastys.

· Kalbinės raiškos priemonės: palyginimas, citata, metafora, metonimija, paralelizmas.

· Meninio, mokslinio ir publicistinio stiliaus funkcijos ir būdingos kalbos ypatybės (individualumas; logiškumas, objektyvumas, minties aiškumas; tiesioginis socialinis vertinimas)

· Informacinės technologijos ir tekstas.

· Stiliaus individualumas. Kontekstas (žodžio, žodžių junginio ar sakinio vartosenos aplinka).

· Stilizacija.

· Kalbinės raiškos priemonės: ironija, perifrazė, kontrastas, inversija, antitezė, anafora, epifora, elipsė, polisindetonas, asindetonas. Sintaksiniai sinonimai. Emocinė leksika (jaustukai, ištiktukai). Hiperbolė, litotė. Patarlės.

· Pagrindinės sakinių siejimo priemonės (kartojimas, įvardžiai, dalelytės, sinonimai, jungtukai, prieveiksmiai, įterpiniai).

Tekstų kūrimas žodžiu ir raštu

· Įvairių žanrų tekstų (tam tikra tema arba susijusių su savo patirtimi) rašymas.

· Pasakojamųjų, informacinių, aiškinamųjų ir samprotaujamųjų tekstų rašymas atsižvelgiant į pažįstamą adresatą.

· Informacijos šaltinių bei atraminių tekstų nurodymo / citavimo galimybės. Dalykinių laiškų rašymas ir tvarkymas, literatūrinio laiško, literatūrinio dienoraščio, straipsnio, gyvenimo aprašymo, prašymo, skelbimo rašymas. Susirašinėjimas el. paštu, el. laiškų rašymas ir kalbos priemonių pasirinkimas.

· Rašymas apie nurodytus atraminius tekstus (žiniasklaidos ir informacinius): apžvalga ir aptarimas. Esė, interviu, recenzija (knygos įdomumo, aktualumo ir meniškumo vertinimas), poleminis rašinys, eilėraštis, miniatiūra.

· Planavimo būdai ir rašymo etapai. Apmąstymas, temos aspektų išskyrimas, plano apmatai. Teiginių formulavimas, jų pagrindimas, citavimas. Rašinio rašymas, tobulinimas atsižvelgiant į mokytojo pastabas.

· Technologijų teikiamos galimybės: tekstų rašymas, komponavimas, iliustravimas, tobulinimas ir redagavimas.

· Kalbos rengimas bei sakymas. Kalbos iliustravimas.

8. 4. 3. Kalbos sistemos pažinimas

8. 4. 3. 1. Mokymosi pasiekimai, pabaigus 7–8 klases

Suvokia kalbą kaip kultūrinį socialinį reiškinį

· geba paaiškinti lietuvių kalbos santykį su kitomis baltų kalbomis ir indoeuropiečių kalbų šeima, gali nurodyti keletą kitų šios šeimos šakų ir paminėti kelias joms priklausančias kalbas;

· remdamiesi skaitytais tekstais apie seniausius rašytinius lietuvių kalbos šaltinius, gali paaiškinti jų reikšmę Lietuvos kultūros raidai;

· suvokia skolinių, archaizmų, istorizmų, naujadarų, terminų atsiradimą bei formavimąsi;

· nagrinėdami rašytinių šaltinių pavyzdžius, gali nurodyti XVI–XIX a. ir dabartinės kalbos skirtumus, geba naudotis įvairiais žodynais;

· skiria pagrindines kalbotyros šakas, gali diskutuoti apie dabartinę lietuvių kalbos padėtį, naujų žodžių kūrimą ir įsitvirtinimą.

Taiko fonetikos ir kirčiavimo žinias, demonstruoja taisyklingos tarties įgūdžius

· gali paaiškinti ir kalbėdami moka taikyti bendrąsias daiktavardžių, veiksmažodžių, veiksmažodinių formų, prieveiksmių tarties ir kirčiavimo taisykles;

· geba naudotis kirčiavimo žodynais / elektroninėmis kirčiuotėmis.

Taiko morfologijos žinias, demonstruoja taisyklingos rašybos įgūdžius

· nurodo skaitvardžio, įvardžio ir prieveiksmio gramatinius požymius, taisyklingai šias kalbos dalis vartoja, rašo bei kirčiuoja;

· atpažįsta neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas (dalyvį, pusdalyvį, padalyvį), nurodo jų gramatinius požymius, tinkamai vartoja, rašo ir kirčiuoja;

· tinkamai vartoja jungtukus ir prielinksnius;

· atpažįsta ir tinkamai vartoja dalelytes, taisyklingai jas rašo;

· atpažįsta visas kalbos dalis tekste, paaiškina jų gramatinius požymius, tinkamai jas vartoja ir rašo.

Taiko sintaksės žinias, demonstruoja taisyklingos skyrybos įgūdžius

· geba nurodyti kalbos ir sakinio dalių skirtumus, nagrinėti sakinį sakinio dalimis;

· atpažįsta sudėtingesnės raiškos veiksnius ir tarinius bei antrininkes sakinio dalis;

· atpažįsta sakinyje dalyvinius tarinius ir pažyminius, tinkamai skiria išplėstinius pažyminius, išplėstines dalyvines, pusdalyvines ir padalyvines aplinkybes;

· geba skirti priedėlį;

· taiko privalomąsias pagrindinių ir antrininkių sakinio dalių, taip pat kreipinių ir įterpinių skyrybos taisykles.

· geba vartoti ir skirti sudėtingesnius tiesioginės kalbos atvejus.

· geba skirti elementarios struktūros prijungiamuosius sakinius.

8. 4. 3. 2. Kalbos sistemos pažinimo turinys

7 klasė

8 klasė

Kalba kaip socialinis kultūrinis reiškinys

· Indoeuropiečių kalbų šeima, baltų kalbos. Bendrabaltiškoji leksika.

· Latvių kalba. Pagrindiniai latvių ir lietuvių kalbų fonetikos ir morfologijos panašumai ir skirtumai. Latvių – lietuvių, lietuvių – latvių kalbų žodynas.

· Seniausi rašytiniai lietuvių kalbos šaltiniai.

· XIX a. kalba (laikraščio „Varpas“ ištrauka).

· Kai kurie XVI–XIX a. ir dabartinės kalbos skirtumai.

· Lietuvių kalbos žodynas. Dabartinės lietuvių kalbos sinonimų, antonimų, frazeologizmų, sisteminis, inversinis žodynai.

· Dabartinė lietuvių kalbos padėtis.

· Žodžių istorija (veldiniai ir skoliniai, archaizmai ir istorizmai, naujadarai, tarptautiniai žodžiai ir terminai).

· Kalbotyros šakos.

Išeito kurso pagrindų kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· 6 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· Kalbos dalys, jų daryba. Kalbos dalių santykiai sakinyje.

· Pagrindinės skyrybos taisyklės.

· Linksniuojamųjų kalbos dalių galūnių rašyba.

· Veiksmažodžio laikų ir nuosakų rašyba.

· Pagrindinės lietuviškų žodžių tarimo ir kamieno rašybos taisyklės. Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene.

· Pagrindinės tarptautinių žodžių tarimo ir kamieno rašybos taisyklės.

· 7 klasės kurso kartojimas ir gilinimas. Įgūdžių įtvirtinimas

· Kalbos dalių rašybos kartojimas.

· Nosinių raidžių rašyba žodžių kamiene.

· Veiksmažodžio neasmenuojamų formų gramatiniai požymiai, daryba, rašyba.

Fonetika, kirčiavimas, rašyba

· Trumpųjų ir ilgųjų skiemenų kirčiavimas (priešpaskutinio skiemens taisyklė, esamojo ir būtojo kartinio laiko veiksmažodžių kirčiavimas).

· Daugiskaitos naudininko taisyklė.

· Prieveiksmių kirčiavimas.

· Naudojimasis kirčiavimo žodynais ir elektroninėmis kirčiuoklėmis.

· Supažindinimas su kirčiuočių sistema.

· Tarptautinių žodžių kirčiavimas.

· Naudojimasis kirčiavimo žodynais ir elektroninėmis kirčiuoklėmis.

Morfologija ir rašyba

Įvardis.

· Įvardžio reikšmė ir gramatiniai požymiai.

· Įvardžių skyriai.

· Įvardžių linksniavimas, rašyba, kirčiavimas bei vartojimo ypatumai.

Skaitvardis.

· Skaitvardžių reikšmė, gramatiniai požymiai.

· Skaitvardžių skyriai, kiekinių skaitvardžių poskyriai.

· Dauginių ir kuopinių skaitvardžių daryba, vartojimas.

· Skaitvardžių kaitymo, rašybos ir kirčiavimo ypatumai.

· Skaitvardžių rūšys pagal sandarą.

· Įvardžiuotinių skaitvardžių linksniavimas, rašyba, vartojimas.

· Samplaikinių skaitvardžių linksniavimas.

· Romėniški skaitmenys, vartojimas.

· Datos, matų, piniginių vienetų santrumpos.

Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos.

· Veiksmažodžio asmenuojamųjų formų kartojimas.

· Veiksmažodžio neasmenuojamųjų formų įvairovė.

Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai.

· Dalyvių rūšys, vartojimo ir kirčiavimo ypatumai.

· Veikiamųjų dalyvių laikai, daryba, vartojimas.

· Veikiamųjų dalyvių linksniavimas, rašyba.

· Neveikiamųjų dalyvių laikai, daryba.

· Sangrąžiniai dalyviai.

· Įvardžiuotiniai dalyviai, jų rašyba, vartojimas.

Pusdalyvio gramatiniai požymiai, daryba, vartojimo ir kirčiavimo ypatumai.

Padalyvio gramatiniai požymiai, daryba, vartojimo ypatumai.

· Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės bei jų skyryba.

Prieveiksmio reikšmė ir gramatiniai požymiai.

· Prieveiksmių skyriai, daryba, laipsniavimas ir kirčiavimo ypatumai.

· Būdvardžio bevardės giminės ir prieveiksmių rašybos ir vartojimo skirtumai.

· Prielinksnio reikšmė, kilmė, daryba.

· Jungtuko reikšmė ir vartojimas.

· Dalelytės reikšmė, vartojimas, rašyba.

· Kalbos dalių gramatinių požymių kartojimas ir apibendrinimas.

· Kalbos dalių reikšmė grožiniame tekste.

Sintaksė ir skyryba

· Dalyvis sakinyje. Dalyviniai tariniai ir pažyminiai.

· Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės.

· Išplėstų kreipinių vartosena ir skyryba.

· Tiesioginės kalbos skyryba.

· Vientisinio sakinio skyrybos kartojimas.

· Žodžių junginys ir sakinys.

· Pagrindinės sakinio dalys.

· Veiksnys, jo raiška.

· Tarinys. Tarinių rūšys.

· Brūkšnys tarp veiksnio ir tarinio.

· Antrininkės sakinio dalys. Papildinys.

· Aplinkybių rūšys, raiška, vartojimas.

· Aiškinamosios aplinkybės. Jų skyryba.

· Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės. Jų vartosena ir skyryba.

· Pažyminys. Derinamųjų ir nederinamųjų pažyminių skyryba.

· Išplėstiniai dalyviniai ir būdvardiniai pažyminiai, jų vartosena ir skyryba. Išplėstinių pažyminių keitimas šalutiniais pažyminio sakiniais.

· Priedėlis. Priedėlio vartosena ir skyryba.

· Pagrindiniai ir antraeiliai sakinio dalių vienarūšiškumo požymiai.

· Vienarūšiai ir nevienarūšiai derinamieji pažyminiai.

· Vienarūšių sakinio dalių jungimo būdai ir skyryba. Vienarūšių sakinio dalių apibendrinamieji žodžiai.

· Įterpinys. Jo skyryba.

· Vientisinio sakinio kartojimas.

· Sudėtinio sakinio dėmenų jungimo būdai.

· Sudėtinių jungtukinių sakinių rūšys. Skyryba.

· Elementarios struktūros sudėtinių prijungiamųjų sakinių skyryba.

· Vientisinio sakinio privalomosios skyrybos taisyklės.

· Sakinio nagrinėjimas sakinio dalimis.

8. 4. 4. Literatūra. 7–8 klasės literatūros kurso uždaviniai

Siekiama, kad mokiniai:

· skaitytų grožinius ir negrožinius tekstus, tobulintų atidaus ir sąmoningo skaitymo įgūdžius;

· skaitydami knygas semtųsi iš meno kūrinio asmeninės gyvenimo išminties, mokytųsi geriau pažinti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, patirtis, įsitikinimus, vertybines nuostatas;

· iš literatūros ir tautosakos kūrinių kurtųsi bendrą Lietuvos kultūros vaizdą, pajustų asmeninį ryšį su Lietuvos kultūros tradicija; gerbtų ir vertintų kitų tautų kultūras, suprastų savo kultūrą kaip vertingą pasaulio kultūrų įvairovės dalį;

· skaitydami nagrinėtų personažų jausmus, nuotaikas, mintis;

· suvoktų literatūros