Prologas

2007

Isej^s is vonios kambario jis randa jq jau atsibudusi^, parimusiq ant pagalvii} ir vartanciq kelioniij brosiuras, kurios metesi prie jo lovos. Ji vilki vienais is jo marskineliij, o jos ilgi, issidraik^ plaukai bemat pri-mena jam apie praejusi^ naktj. Jis stovi ten, besimegaudamas trum-puciu prisiminimu, sausindamas slapius plaukus ranksluosciu.

Ji pakelia akis nuo brosiiiros ir nutaisiusi rugsci^ minq papu^ia lupas. Gal ji kiek ir per sena pusti lupas, bet jie susitikineja ne taip jau ilgai, todel jam tai tebeatrodo zavu.

— Ar mes tikrai turime daryti tai, kas reikalauja keberiotis [ kalnus arba kabeti virs tarpekliij? Cia musij pirmos tikros atostogos kartu, o sitose brosiurose faktiskai nera nei vienos keliones, per kuriq nereiketq nuo ko nors nusokti arba... — ji demonstratyviai nusipur-to, — vilketi treningi{.

Ji numeta brosiuras ant lovos, virs galvos istiesia jdegusias ran-kas. Jos balsas §iek tiek prikim^s, primena prarastas miego valandas.

— O k^ pasakytum apie prabangiq poilsiavietq Balyje? Guline-tume sau ant smelio, valandq valandas lepintumes visokiomis proce-duromis... Ilgi, atpalaiduojantys vakarai...

— As taip atostogauti negaiiu. Man reikia kq nors veikti. — Pavyzdziui, mestis is lektuvo. — Nekritikuok, kol neisbandei. Ji nutaise rugsciq min^. — Tau juk vis tiek nusispjaut, tai kodel nepakritikavus? Jo marskineliai siek tiek limpa jam prie kuno. Sukomis jis per-

5

sibraukia per plaukus, yungia savo mobilqji telefon^ ir susiraukia pamat^s pranesimij sqrasq, kuris bemat pasirodo nedideliame ekrane.

— Aisku, — sako jis. — Turiu eiti. Papusryciauk viena. Pasilenk^s virs lovos jis jq pabuciuoja. Nuo jos dvelkia siluma,

kvepalais ir seksualumu. Jis uodzia jos plaukij kvapq ir trumpam uz-simirsta, kai ji rankomis apsiveja jam kaklq ir pradeda temptis \.

— Ar sj savaitgalj vis tiek isvaziuojam? Jis nenoriai bando issivaduoti. — Nelygu, kaip susiklostys sitas reikalas. Kol kas viskas kabo

ore. Gali biiti, kad man reikes traukti j Niujorkq. Kad ir kaip ten butxj, k^ pasakysi apie vakarien^, sakykim, ketvirtadienj? Restoran^ ren-kiesi tu.

Jo odines motociklininko kelnes kaba kitoje durij puseje ir jis istiesia rankq jij pasiimti. Ji prisimerkia.

— Vakariene. Pono Telefono kompanijoje ar be jo? - K q ? — Ponas Telefonas mane vercia jaustis nejaukiai. Ji vel papucia lupas. — Taip, lyg tavo demesio nuolat reikalautij kazkoks prasalaitis. — As jj uztildysiu. — Vilai Treinorai! — pradeda bartis j i . — Juk turetij buti laikas,

kai j i buti} galima ir isjungti. — Juk vakar j j isjungiau, ar ne? — Faktiskai buvai isprievartautas tai padaryti. Jis vypteli. — Tai stai kaip visa tai nuo siol bus vadinama. Jis uzsimauna odines kelnes ir Lisa pagaliau paleidzia jo vaiz-

duot^ is savo gniauztij. Motociklininko striuk^ jis uzsimeta ant ran-kos ir iseidamas dar pasiuncia jai oro bucinj.

Telefone jo laukia dvidesimt du pranesimai, kuriij pirmasis at-siijstas is Niujorko, 3.42 ryto. Kazkokia teisine problema. Jis liftu nu-sileidzia [ pozemin^ automobilii^ aikstel^, megindamas issiaiskinti, kas tokio svarbaus nutiko per naktj.

6

— Labas rytas, pone Treinorai. Is savo budeles iseina apsaugos darbuotojas. Biidele atspari

prastoms oro s^lygoms, nors cia, taip zemai, ir nera ko saugotis. Vilas kartais susim^sto apie tai, kq gi tas apsaugininkas veikia ten vidury nakties, spoksodamas } televizoriij, kuris rodo tik stebeji-mo kamerij vaizdus, ir j zvilgancius kokius sesiasdesimt tukstancii^ svarq kainuojanciq automobiliij buferius, kurie niekada nesusipur-vina.

Vilas apsivelka odin^ striuk^. — Kaip ten reikalai, Mikai?

— Prasti. Pila kaip is kibiro. Vilas sustoja.

— Tikrai? Motociklui oras netinkamas? Mikas papurto galvq.

— Tikrai ne, pone. Nebent turite pripuciam^ valtj. Arba ieskot mirties.

Vilas kurj laikq stebeilija [ motociklq, tada nusiplesia odines kelnes. Kad ir kq apie jj manytij Lisa, jis ne is tij, kurie nesugeba jver-tinti nereikalingos rizikos. Atrakin^s virsutin^ motociklo daiktadez^, jkisa} jq kelnes, daiktadez^ uzrakina ir meta raktus Mikui, kuris mik-liai juos pagauna viena ranka.

— Pakisk juos po mano durimis, gerai? — Be problem^. Ar islcviesti jums taksi? — Ne. Nera jokio reikalo sulyti mums abiem. Paspaud^s mygtukq, Mikas atidaro automatinius grotinius var-

tus, Vilas iseina lauk ir kilstelej^s rank^ padekoja. Rytas ankstyvas, aplink trankosi perkunija, ir nors dar tik kelios minutes po puses sep-tintos, eismas Londono centre jau tirstas ir vos juda. Jis pasistato apy-kakl^ ir nuzygiuoja gatve sankryzos link, kur tikisi pasigauti taksi. Keliai slidiis nuo lietaus, veidrodiniame saligatvyje atsispindi pilksvi sviesos atspindziai.

, Mintyse nusikeikia, pamat^s kelkrastyje stovincius kitus kos-

7

tiumuotus zmones. Ir nuo kada visas Londonas pradejo taip anksti keltis? IVIatyt, visi tikejosi to paties kaip ir jis.

Jis niekaip negali apsispr^sti, kur geriau jsitaisyti, kai suskamba jo telefonas. Skambina Rupertas.

— As jau pakeliui. Bandau pasigauti taksi. Jis pastebi taksi automobilj su oranziniu plafonu, besiartinantj

kitoje kelio puseje, ir is karto leidziasi jo link, tikedamasis, kad dau-giau niekas jo nepastebejo. Pro salj riaumodamas pralekia autobusas, uz jo pasirodo sunkvezimis, zviegia stabdziais ir uzgozia Ruperto zo-dzius.

— Negirdziu tav^s, Rupertai, — bando jis perrekti eismo kelia-m^ triuksm^. — Geriau pakartok.

Vientisa nesustabdoma srove pro salj plaukiantys automobiliai trumpam jj uzspeicia saleleje, bet jis nenuleidzia akiq nuo tos svytin-cios oranzines sviesos ir iskelia laisvqj^ rank^, tikedamasis, kad pro liutj taksi vairuotojas vis tiek j j pastebes.

— Turi paskambinti Dzefui j Niujorkq. Jis dar nemiega, laukia tavo skambucio. Meginom tave pagauti vakar vakare.

— Kas nutiko? — Teisines kliutys. Jie nesutinka su dviem to skyriaus s^lygo-

mis... parasas... dokumentai... Ruperto balsas vel pask^sta triuksme, kurj kelia dregnu pavir-

siumi slystancios pravaziuojancio automobilio padangos. — Neisgirdau. Taksi vairuotojas j j pastebejo. Jis pradeda letinti greitj; jam pra-

dejus stabdyti, palei kelkrastj kitoje kelio puseje is po ratq istryks-ta vandens ciurksle. Siek tiek toleliau Vilas pastebi begantj vyriskj, kurio ristele suleteja, nes nusivyl^s jis, matyt, suvokia, kad Vilas jj aplenks. Vilas pajunta selinantj triumfo jausmq.

— Klausyk, tegul Kali padeda dokumentus man ant stalo, — susunka jis. — Busiu ten po desimties minuciij.

Jis zvilgteli j abi gatves puses, panarina galvq ir nuliuoksi per gatv^ tuos kelis paskutinius zingsnius, likusius iki taksi, o ant liezu-

8

vio galo jam jau sukasi „Blekfrajeriai"*. Lietus slwerbiasi jam uz apy-kakles ir jis supranta, kad kol pasieks biur^, bus kiaurai permirk^s, net ir nuej^s tokj trumpq atstumq. Turbut reikes siqsti sekretor^ kitq marskiniq.

— Be to, iki pasirodys Martinas, reikia sutvarkyti tq tinkamo pareigos vykdymo reikalq...

Isgird^s zviegiancias padangas ir garsiai pypsintj signal^, Vilas pakelia akis. Priesais pamato blizgantj juodq taksi automobilio son^, vairuotojq, kuris jau leidzia zemyn langq, o akies krasteliu pastebi kazk^, ko negali gerai jziureti, kazkq, kas atlekia jo link sunkiai jsi-vaizduojamu greiciu.

Jis pasisuka ton pusen ir jam ne akimirkos nereikia susivokti, kad yra atsidur^s to judancio objekto kelyje ir kad neturi jokiij gali-mybii} pasitraukti jam is kelio. Nusteb^s isskecia rankas ir jo telefo-nas nukrinta ant zemes. Isgirsta suksnj, kuris gal istruko is jo paties lupq. Paskutinis dalykas, kurj dar speja pamatyti, — odine pirstine, salmuota galva, pasibaisejimas motociklininko akyse, it veidrodyje atspindintis jo paties pasibaisejim^. O tada — sprogimas ir viskas islaksto {sipulius.

Po to nebelieka nieko.

* Blekfrajeriai (angl. Blackfriars) - pagrindinis Londono metro terminalas Lon-dono centre. (Cia ir toliau past, vert.)