Pulkim ant Keliu-30 galutinis

VEDAMASIS

12008 Liepa - rugsėjis Nr. 3 (30)

Gerbiami skaitytojai!Jau praėjo 150 metų, kai Švenčiausioji Mergelė Ma-

rija apsireiškė šv. Bernadetai Lurde – vietoje, į kurią po to keliavo milijonai maldininkų, kurioje iki pat šių die-nų vyksta stebuklingi ligonių išgijimai.

Jei į tuos nepaprastus dalykus žvelgiame ne vien smalsumo vedami, tačiau, kas yra daug svarbiau, klau-siame, kokie buvo mūsų dangiškosios Motinos ketini-mai, tuomet nesunkiai randame paralelių su Dievo Motinos apsireiškimu Šiluvoje.

Tuose nedaugelyje žodžių, Marijos ištartų Lurde, jaučiamas rūpestis dėl sielų išganymo: „Melskitės už nusidėjėlius!“ – „Atgailos, atgailos, atgailos!“ Apsireiš-kusioji skatina mergaitę, lyg atstovaujančią nusidėjė-lius, atgailaujant bučiuoti žemę; jos paraginimas ateiti čia procesijomis bei dovanojimas šaltinio, kurio van-duo išgydo tiek daug ligonių, leidžia mums suprasti jos norą: kad mes kreiptume žvilgsnius į dangų ir jame ieškotume reikiamos pagalbos ir tikrosios laimės. Todėl ji ir sako šv. Bernadetai: „Nepažadu tau, kad padarysiu tave laimingą šiame pasaulyje, bet kitame“. Tikriausiai nėra tokio ligonio, kuris, sulaukęs pagalbos, nejaustų, kad nuodėmė yra daug didesnis blogis nei kūno liga. Žodžiai „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ ne tik įspū-dingai patvirtina prieš keturis metus iki apreiškimų paskelbtą dogmą, kad Marija buvo pradėta be gimto-sios nuodėmės dėmių, bet ir parodo mums, nusidėjėliams, Mariją kaip kelią atgal pas Dievą: tik Nekaltai Pradė-toji gali išgelbėti pasaulį, skęstantį bedievystės ir nuodėmių purve. Tai ir yra svarbiausia žinia.

Ir Šiluvoje Švenčiausioji Mergelė apsireiškė kaip kelio Dievui ruošėja. Šiluvos kraštas buvo patekęs į kalviniz-mo klaidą, kuri atmeta šv. Mišių auką, kuri, kaip ir kiekviena erezija, kovoja prieš tikrąjį Dievo garbinimą ir veda į pražūtį dėl savo kaltės jai pasidavusias sielas. Reikia pažymėti, kad Marija Šiluvoje apsireiškė ant akmens, virš kurio kadaise stovėjo kalvinistų sugriautos bažnyčios altorius. Altorius yra pašventintas, ant jo atliekama Mišių auka. Marija gi verkia: „Kadaise čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Taigi Marijos intencija Šiluvoje yra iš esmės ta pati, kaip Lurde: vesti sielas atgal prie jos Sūnaus tikrojo garbinimo.

Kiekvieno krikščionio siela yra pašventinta vieta lyg bažnyčia, konsekruota krikštu ir skirta būti garbinimo vieta, iš kurios link Dievo turi kilti maldos ir švento gyvenimo auka. Tačiau kiek sielų yra profanuotos, kaip ka-daise Šiluvos bažnyčia! Jos tapo nuodėmės ir grynai pasaulietinių interesų vieta, vieta be Dievo. Visa šalis, per Mariją ypatingu būdu skirta Dievo garbinimui, vis labiau tolsta nuo savo pašaukimo tikrai būti Marijos žeme. Švenčiausioji Mergelė verkia dėl to. 400 metų po apsireiškimo, taigi ir mūsų laikais, ji kviečia atsiversti. Tegul šie jubiliejiniai metai tampa atsinaujinimo ir sielų atstatymo pašvenčiamąja malone metais, tegul visas kraštas vėl tampa iš tiesų Marijos ir Dievo garbinimo žeme. Nuo kiek vieno iš mūsų priklauso pradėti šį atsivertimo darbą, o taip pat pavieniui ir bendrai dėl to melstis.

Jūsų Kristuje

2008 Liepa - rugsėjiS Nr. 3 (30)2

IŠ ARKIVYSKUPO GYVENIMO

Pratarmė

Misionierius, vyskupas, apaštalinis delegatas. Marcelio Lefebvre‘o (1905–1991) gyvenimo kelias – lyg gražiai ky-lanti linija. Pijus XII jį paskiria Senega-lo vyskupu keturiasdešimt dvejų metų amžiaus, o savo apaštaliniu delegatu prancūzakalbėje Afrikoje – keturiasde-šimt trejų. 1962 m. jis išrinktas Šven-tosios Dvasios kongregacijos, turinčios daugiau kaip 5000 narių, generaliniu vyresniuoju. Jonas XXIII jį paskiria popiežiaus sosto asistentu ir Centrinės Susirinkimo rengimo komisijos nariu. Vatikano II Susirinkimo metu Marce-lis Lefebvre‘as yra mažumos lyderis.

Du sekantys dešimtmečiai (1968–1988) nesulėtina jo žingsnių ir nesuma žina žmonių pagarbos jam. Be jokių pastangų jis išsilaiko pirmuosiuose laikraščių pus lapiuose. „Uždraustos Mišios“, ku rias jis aukoja Lilio komercinių mu gių salėje karštą 1976 metų vasarą, už tikrina jam niekada nesumažėsiantį populiarumą.

Kai Paulius VI pasmerkia „šv. Pe-tro raktams mestą iššūkį“, Lilis pa-tiria neregėtų dalykų. Keturi šimtai spaudos, radijo, televizijos žurnalis-tų, atvykusių iš visų keturių pasaulio šalių, stumdosi, norėdami ištraukti iš vyskupo nors vieną frazę, išgirsti at-sakymą. Jis užgožia įžymybes, politi-kus ir visus kitus. Tarybinės Izvestija prašo Paulių VI nutildyti maištin-gąjį vyskupą; Prancūzijos premjeras Jacques‘as Chiracas maldauja Mar-celį Lefebvre‘ą „vardan Prancūzijos, vyresniosios Bažnyčios duk ters“, su-sitaikyti su popiežiumi.

Po dvylikos metų, pasakęs „ne“ Jono Pauliaus II Asyžiuje surengtam tarpreliginiam susitikimui, arkivysku-pas konsekruoja keturis vyskupus, ne-paisydamas popiežiaus draudimo. Viso pasaulio televizijos kanalų kameros parodo „didžiojo skilimo“ ceremoniją, kainuojančią Écône‘o prelatui eksko-muniką už „schizmą“. Ar tokia „gele-žinio vyskupo“ dalia?

Šio Šiaurės Prancūzijos pramoni-ninkų – ne metalurgijos, bet audimo pramonės – sūnaus karjera prasidė-jo, kai, būdamas paaugliu, Marcelis Lefebvre‘as tapo nuolatiniu „patvo-rių“, vargingų Turkua (Tourcoing) miesto galinių kiemų, apaštalu. Pijaus

XI prižiūrimos Prancūzų seminarijos Romoje auklėtinis, įšventintas kunigu 1929 m., jis vainikuoja savo studijas Grigališkojo universiteto dvigubu dok-toratu. Kardinolas Liénart‘as paskiria dukart daktarą į eksperimentinį postą: darbininkų priemiesčio vikaru.

Bet jaunasis kunigas netikėtai nu-sprendžia tapti misionieriumi, ir štai jis jau naujokas Orly, sraigtasparnių gau-desyje. Jau tapusį Šventosios Dvasios tėvų kongregacijos nariu ir užsiželdinu-sį barzdą, 1932 m. matome jį Gabone, kaip būsimų afrikiečių kunigų auklė-toją, vėliau – kaip patyrusį džiunglių prie Ogooué upės krantų gyventoją ir daktaro Schweitzerio1 draugą. Karas iš pradžių jį nustato prieš de Gaulle‘į..., o paskui patraukia į Leclerco2 būrius, kai tuo tarpu jo tėvas miršta deportuotas už rezistencinę veiklą.

1945 m. jis atšaukiamas į Prancū-ziją savo „Normandijos mūšiui“ – į Mortaino miesto scholastikatą. Sudie, misija! Tačiau neilgam, nes Dakaro apaštaliniam vikarui besiruošiant atsi-statydinti iš savo posto, vyresnybė nu-kreipė žvilgsnį į Marcelį Lefebvre‘ą. Konsekruotas vyskupu 1947 m., sekan čiais metais jis paskirtas apaš-taliniu delegatu: jis tapo diplomatu, nors ir ne „karjeros“.

Taip jis tampa „skraidančiu vys-kupu“: keliautoju nuo Marakešo iki Antananaryvo, nuo Dakaro iki Gao, įžvalgiu Afrikos realijų stebėtoju. Apie šias realijas jis diskutuoja su Pijumi XII. 1948–1962 m. Marcelis Lefebvre‘as at-si duria debatų dėl dekolonizacijos ir nepriklausomybės centre, organizuoja katalikų hierarchiją iš vietos gyventojų.

Marcelio Lefebvre’o gyvenimas

1 Albert Schweitzer (1875–1965), elzasietis teologas ir gydytojas, dirbęs Lambaréné misijoje Gabone. – vert. past.2 Philippe Leclerc de Hauteclocque (1902–1947), Charles’o de Gaulle’o paskirtas generolas, II pasaulinio karo metu vado-vavęs prancūzų pajėgoms Prancūzų Ekvatorinėje Afrikoje, Kamerūne, Čade ir Tunise. – vert. past.

Vysk. Bernard Tissier de Mallerais



Trys iš jo buvusių Librevilio auklėtinių bus paaukštinti į vyskupus.

Dakare arkivyskupo direktyvos yra neabejotinai modernios, ir tai kertasi su „tradicionalisto vyskupo“ įvaizdžiu, kurį jam daug kas primesdavo. Reikia išmokti, nurodo jis, „veržtis į priekį, nu galėti rutiną, proto siaurumą, pase-nu sį ir sklerotišką tradicionalizmą, už merkiantį akis prieš materializmą ir ateizmą, kuris užvaldo jaunimą“.

Štai žmogus, kurį Angelo Roncallis, nuncijus Paryžiuje ir būsimasis Jonas XXIII, dažnai priima nunciatūroje, žmo gus, kurį Eliziejaus rūmuose pri-ima René Coty3, su kuriuo daug kartų konsultuojasi Charles de Gaulle‘is, ku-ris bendrauja su JAV prezidentu Lyn-donu Johnsonu ir kurio aukojamose Mišiose patarnauja Airijos prezidentas Eamonas de Valera.

Tačiau nepriklausomybė įpareigoja, ir mons. Lefebvre‘as turi palikti Afriką. Paskirtas Tiulio (Tulle) arkivyskupu-vyskupu (čia jam teko susitikti ir su Jacques‘u Chiracu), jis yra labai arti savo kunigų, kuriuos lanko jų klebo-nijose ir kurie jį vadina „puikiu, tvirtai ant žemės stovinčiu vyskupu, darančiu nepaprastą įspūdį“.

Lengvai išrinktas Šventosios Dva-sios tėvų generaliniu vyresniuoju, jis ima darbuotis savo kongregacijos ben-drajam gėriui, dėl šio darbo susiranda daug draugų ir priešų. Bet visi, šalinin-kai ir priešininkai, vieningai pripažįsta neginčijamą jo ypatingo žavesio aurą, jo pagarbą keliančią išvaizdą, mylintį ir mylimą tėviškumą.

Susirinkimo auloje, negalėdamas tik pasyviai stebėti tą didįjį skilimą, atsi veriantį Bažnyčioje, jai visiškai pri-ėmus aggiornamento4, jis tampa įnir-tingo mūšio, kurio eigą uoliai aptaria žiniasklaida, strategu. Daugybę kartų tai, kas bus pavadinta „Lefebvre‘o efek-tu“, pasuka įvykių eigą kita linkme.

1968 m., atsisakydamas pritarti tam, ką jis laiko savo kongregacijos savigriova, šešiasdešimt trejų metų mons. Lefebvre‘as atsiduria gatvėje su

lagaminu rankoje – „vyskupas bedar-bis“. Į jį atsigręžia baisios kunigystės krizės sutrikdyti pašauktieji į šį luomą: „Monsinjore, – sako jie, – darykite su mumis ką nors, steikite seminariją!“

Ar jis žino, kur jį nuves šie prašy-mai? Kokias jo vyskupystės malonės galias jie atskleis? Ir iki kokio kraštuti-numo? Bet faktai kalba patys už save: palankiai susiklosčius aplinkybėms, apsuptas jaunimo, drąsus pagyvenęs vyras nuo nulio pradeda kunigišką darbą, aprobuotą Bažnyčios. Greitai šį darbą perima gausi ateinanti karta: daugiau kaip keturi šimtai kunigų bei du šimtai vyrų ir moterų vienuolių vi-suose penkiuose kontinentuose.

Kas palaiko šį veiklų optimizmą? Be abejonės, jo kilmė, nes prie atkak-laus fl amando jame dar prisideda ir išradingas faber („amatininkas, meist-ras, kalvis“), ką jau tris amžius nurodo Lefebvre‘ų pavardė ir profesija. Bet ar tik Marcelis nėra kitokios prigimties atžala? Ši hipotezė galėtų paaiškinti nepaprastą likimą prelato, kurį žinias-klaida išgarsina kaip tipišką „vienišą riterį“, bet kuris visuomet tvirtino nie-ko neveikiantis remdamasis vien savo asmeninėmis idėjomis.

Taigi mes ėmėmės užduoties kruopščiai ieškoti liudijimų ir doku-mentų, leidžiančių nušviesti šio non-konformisto arkivyskupo kelią. Reikė-jo pasverti visas įtakas, padarytas tam paaugliui ir jaunam dvasininkui, kuris taps bene mažiausiai pasiduodančiu išorinei įtakai pasaulio vyru. Mes no-rėjome susipažinti su visų prieinamų archyvų šaltiniais, plačiai atverti juos savo skaitytojui.

Kad išlaikytume tikslumą, kuriam įpareigoja istorinis metodas, mes be paliovos gretinome tuos šaltinius su teiginiais ir prisiminimais apie prela-tą, kuris per du lemiamus Bažnyčios evoliucijos dešimtmečius detaliai ko-mentavo savo seminaristams kiekvieną Bažnyčios naujovę, aiškino kiekvieną savo reakciją ir sprendimą, atsižvelgda-mas į tai, kaip, bėgant metams, spartė-

jo ir plėtėsi judėjimas tikrame įvykių sūkuryje – įvykių, kuriuos jis valdė tuo lengviau, kuo nuolankiau leidosi veda-mas jų tėkmės.

Todėl mes privalome nustatyti ste binančios šio vyskupo, netelpan-čio į jo kius rėmus, veiklos giliausias paskatas ir ištirti nuošaliausius kam-pelius šios asmenybės, kurią geriausi stebėtojai vaizdavo kaip labai kon-trastingą: tuo pačiu drovią ir narsią, taikią ir nesugy venamą, dogmatišką ir pragmatišką. Ar mums pasiseks atrasti paslėptą šios fi gūros, kuri nėra iškalta iš vieno luito, vienovę? Bandydami tai padaryti, mes nedvejodami priėmėme pačių ne palenkiamiausių arkivyskupo priešų liudijimus, priešų, kurie tam tikru atžvilgiu buvo nuoširdžiai susi-žavėję jo bičiuliai.

Tad skaitytojas galbūt panorės kar -tu su mumis, verčiant puslapį po pus lapio, atskleisti mons. Lefebvre‘o pa slaptį, paslaptį žmogaus, kuris taip nepaprastai pasitikėjo savimi tik todėl, kad absoliučiai pasitikėjo Dievu.

Pirmoji dalis

ĮPĖDINIS

Pirmasis skyriusŠEIMOS ŠVENTOVĖ

1. Šaknys

Ilga vilnos apdirbėjų giminystės linija

Atrodo, kad Lefebvre’ų šeimą ga-lima rasti Turkua mieste nuo neatme-namų laikų. Tuo metu, kai 1644 m. spalio 13 d. pirklys fabrikantas Henris Lefebvre‘as veda Isabeau Desrumeaux5, ši vietovė yra klestintis kokių penkioli-kos tūkstančių gyventojų miestas, užsi-imantis vilnos gamyba. Kaimyninis Li-lis (Lille) yra didelė tekstilės prekybos vieta, tuo tarpu Rubė (Roubaix) – dar tik mažas miestelis.

3 René Coty – paskutinysis Prancūzijos IV Respublikos prezidentas (1954–1958), 1958 m. pakvietęs generolą de Gaulle‘į pirmininkauti Tarybai. – vert. past. 4 It. „atsinaujinimas, prisitaikymas prie šių dienų“ – Jono XXIII šūkis atidarant Vatikano II Susirinkimą. – vert. past.5 Rankraštinė genealogija, Écône archyvas.



Valonų Flandrija, besitęsianti nuo Lyso upės iki Duė (Douai) miesto, yra pietinė Ispanų Nyderlandų dalis, kol 1668 m. Liudviko XIV armijai likimas lemia prijungti Lilį ir jo apy-linkes prie Prancūzijos. Po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–1713) Utrech-to sutartis nustato sieną, kuri išlieka iki šios dienos, tad Jacques-Antoine‘as Lefebvre‘as, Pierre-Allard‘o Lefebvre‘o sūnus, 1738 m. spalio 5 d. Wasqueha-lo mieste vedęs Catherine‘ą Dumortier, yra pats tikriausias prancūzas.

Jų sūnui, Jean-Baptiste‘ui, pirkliui, gims Louisas, kardinolo Josepho Le-febvre‘o, Burgo arkivyskupo, protėvis, ir Jacques‘as, 1799 m. Turkua mieste vedęs audinių pirklio dukterį.

Turkua pirklys fabrikantas Jac ques‘as Lefebvre‘as supirkinėja nekirptą avių vilną, o po kirpimo vilna keliauja į jo prekių sandėlį. Po karšimo, valymo ir džiovinimo jis atiduoda pluoštą verpti. Karšėjai ir verpėjai dirba savo na muose. Iš jų surinkęs savo vilną, pirk lys fabri-kantas parduoda ją Lilyje arba išsiunčia kur nors toliau6. Turkua, tada skendėjęs žalumoje, atsiradus pramoniniam audi-

mui, kuris naudoja deginant anglį iš-gaunamą garą, pa-keičia savo išvaizdą: kaip ir Rubė bei Lilis, jis apauga gamyklų kaminais, ir visi trys miestai apsisiaučia dūmų migla.

Vilnos pirklio Charles‘o, pramin-to Carlosu, Le febv -re‘o sūnus Eugè-ne‘as Lefebvre‘as yra ver pimo fabriko sa vininkas tuo me-tu, kai 1878 m. Lomo (Lomme) miest e ruošiasi vesti Marie Th éry, Henri-Th éo dore‘o (ki lusio iš Lilio notarų) ir Hortense‘os Van Rullen dukterį. Hortense ir jos duktė Marie, abi savo miestų pranciškonų tretininkų vadovės, atsideda apaštalavimui – pirmoji Lilyje, antroji Turkua, kur visi ją vadina „gerąja ponia Lefebvre“7.

Eugène‘as Lefebvre‘as, vers lus, darbš-tus, gerai sutariantis su savo darbinin-kais žmogus, labai sumaniai vadovavo savo verpyklai – Vermersch-Lefebvre namams. Nors ir nebūdamas labai prak tikuojantis, jis visada laikėsi duo-to žodžio. Jo žmona, šventai mirdama 1917 spalio 8 d., paprašė jį kasdien kalbėti rožančių, ir pažadas buvo išpil-dytas: vakarais kartu su virėja Adélaïde jis kalbėdavo rožančių8. Jis mirė 1926 vasario 8 d. Turėjo du vaikus: René, gimusį 1879 vasario 23 d., ir Margu-erite, Rubė pramonininko Alphonse‘o Lemaire’o žmoną.

René Lefebvre‘as, būsimasis monsin-joro Marcelio Lefebvre‘o tėvas, buvo griežtos jėzuitų mokyklos Boulog ne-sur-Mer auklėtinis9. Jo tėvas labai sten-gėsi, kad padarytų jį tobulu pramo-nininku: René taisyklingai kalbėjo angliškai ir vokiškai ir buvo nuvykęs į Vokietiją studijuoti vokiečių technikos. Tačiau jis, vienturtis sūnus, švelnaus ir jautraus būdo, šiek tiek drovus ir labai pamaldus, linko į nuošalumą ir viena-tvę. Todėl mąstė apie pašvęstąjį gyve-nimą, ypač troško tapti benediktinu10.

6 DELSALLE, 84.7 VALYNSEELE; UPUM, 21.8 Joseph Lefebvre, laiškas 1997 m. birželį.9 POUCHAIN, 251.10 UPUM, 21



Tuo metu, kai buvo pristatytas jaunai Rubė gyventojai Gabriellei Watine, jis dar nebuvo apsisprendęs dėl savo gyve-nimo kelio.

Gabrielle Lefebvre-Watine

Watine‘ai buvo gražus Šiaurės aris-tokratų šeimos pasisekimo pramo nėje pavyzdys. Philippe‘o Watine-Meurisse‘o sūnus Louisas Watine (1814–1883), Rubė fabrikantas, buvo vedęs Turkua gyventoją Élise‘ą Wattine, vaikaitę to Pierre‘o Wattines-Dewavrino (1749–1812), kuris 1800 m. buvo Turkua architektu ir meru. Jų ant rasis sūnus, Louisas Watine jaunesnysis (1848–1919), audinių fabrikantas, taupomo-sios kasos viceprezidentas11, bus savo žmonai Gabriellei Lorthiois, kurią vedė Turkua mieste 1874 m. birželio 27 d., patikimas vadovas ir tvirta atrama.

Veiklus optimizmas, kovingas ka-ta likiškas tikėjimas – tokie buvo Lorthiois‘ų šeimos išskirtiniai bruožai. Labai gausia tapusios šeimos, kadangi 1940 metais buvo priskaičiuojama tūkstantis du šimtai Louiso Lorthiois-Duquennoy (1764–1810) palikuonių, iš kurių šešiasdešimt kunigų ir vyrų bei moterų vienuolių, pasklidusių pen-kiuose pasaulio žemynuose. Štai iš šios Dievo palaimintos giminės 1855 m. gimė Gabrielle Lorthiois, dvylikta iš trylikos Floriso Lorthiois‘o, Turkua kilimų fabrikanto, ir Marie Van Doo-ren, dvidešimčia metų už jį jaunesnės žmonos, vaikų.

Dvi Gabriellės Lorthiois seserys tapo vienuolėmis; nors ji pati ne-išgirdo dieviškojo kvietimo, buvo paguosta, matydama trylika iš savo vaikaičių pasišventusių Viešpačiui. Rubė miesto Trečiasis pranciškonų ordinas, kurio vadovė ji buvo, toli gražu neišnaudojo viso jos aktyvu-mo. Savo energingu žingsniu ji api-bėgdavo miesto gatves, savo pagalba ir darbu padėdama gausioms vienuo-lių bendruomenėms.

Iš veiklaus ir vaisingo Louiso Wa-tine ir Gabriellės Lorthiois šeimos židinio Dievas leido iškilti nuostabiai sielai – monsinjoro Lefebvre‘o motinai Gabriellei Watine.

Jei tiesa, kad „kunigo siela susifor-muoja ant motinos kelių“, Gabriellės Watine sielos pažinimas mums padės permanyti monsinjoro Lefebvre‘o sielą.

Gabrielle Watine gimė Rubė mieste 1880 m. liepos 4 d., ketvirta iš septy-nių vaikų.

Dar būdama maža mokinukė, ji ta-po labai pamaldi, tad jungė savo dar bus su malda ir traukė prie jos savo drau-ges. Trumpai ją galima taip apibūdinti: ji buvo pareigos vaikas.

Šios šeimos gy ve nimas persmelktas tikėji mo, maldos, au kos ir uolumo palengvinti savo artimo vargus dvasia. Gabrielle Watine yra lygiai tokia pati energinga ir rodanti gerą pavyzdį kaip jos motina.

Kartu su savo motina ji lanko audyk lų darbininkų šeimas ir Šv. Vin-cento Pauliečio draugijos vargšus – ne-įkainojama pažintis su raupsų apimtais galiniais kiemais ir išblyškusiais anemi-ja sergančių mažylių veidais12.

Sulaukusi šešiolikos metų, Gabriel-le buvo išsiųsta į Lilį, į Esquermeso Damų bernardinių pensionatą, kur jos teta, dama Marie-Clotilde (Clara Lorthiois) buvo vienuole. Čia ji pasi-rodė esanti „geros nuotaikos, džiugiai energinga, maloni, kukli ir švelni“13. Jos asmenybė pasireiškė diskusijose, kuriose ji gyvai dalyvavo, nenorėdama nusileisti iš silpnumo.

Baigusi mokslus, Gabrielle Watine dvejojo dėl savo ateities. Ar tapti vienuo-le? Po apmąstymų ir maldų, pasitarusi su monsinjoru Fichaux‘u, savo dvasios vadovu, ji apsisprendė ištekėti14.

2. Šeimos židinys

Vedybos – Povestuvinė kelionė – Įsikūrimas

Pagal kokį kriterijų rinksis jauna mergina ir jos tėvai? Šiaurės Prancūzi-joje pramonininkų reikalai priklauso nuo ryšių ir šeimyninių sąjungų, nors negalima sakyti, kad išskaičiavimas čia užgožia nuoširdžius santykius, iš kurių nėra jokios naudos. Kasdieninis tekstilininkų darbdavių gyvenimas yra

11 VALYNSEELE, 126.12 Sesuo MARIE-LOUISE, laiškas seseriai Marie-Christiane Lefebvre, 1947 birželio 20 d.; UPUM, 15, 17.13 Dama SAINT-JEAN, laiškas seseriai Marie-Christiane Lefebvre, 1947 spalio 28 d.14 POUCHAIN, 145; UPUM, 21.



išaustas iš nuolatinio judėjimo tarp verslo ir šeimos.

Bet moralinis ir religinis kriterijus yra ne mažiau svarbus15. Turkua Dievo Motinos bažnyčios vikaras giria René Lefebvre‘o dorybes ir pats jį pristato. Vaikinas pusantrų metų vyresnis už Gabriellę. Lieknas ir augalotas, tamsia-plaukis, bet melsvų akių, tiesia nosimi ir smailiais ūsais, jis greitai patiko ir ponams Watine‘ams, ir Gabriellei.

René Lefebvre‘as ir Gabrielle Wati-ne pasikeitė santuokos įžadais 1902 m. balandžio 16 d. Rubė Šv. Martyno baž-nyčioje, klebono dekano Berteaux‘o aki vaizdoje.

Povestuvinė kelionė nuvedė sutuok-tinius į Lurdą, pas grotos Mergelę, ka dangi René nuo 1897 m. buvo čia esančios ligoninės sanitaras; po to į Romą, kur jie gavo popiežiaus Leono XIII palaiminimą16.

Grįžusi į Turkua, naujoji šeima įsikūrė kukliame name Leverriero gat-vėje, sudarytoje iš niekuo neišsiski-riančių paprastų raudonų plytų fasadų su tvarkingai išrikiuotais langais – tai

tipiškas racionalus ir darnus šio krašto urbanizmas17.

Šeimos šventovė

Vyriausiasis gimė 1903 m. sausio 22 d. ir gavo savo tėvo vardą: René. Po to sekė Jeanne, gimusi 1904 m. Mar-celis atėjo į šeimą 1905 m. lapkričio 29 d., trečiadienį, pernelyg vėlai, kad būtų pakrikštytas tą pačią dieną. Tad tik kitą dieną, nukryžiuotojo apašta-lo šv. Andriejaus, Išganytojo kryžiaus mylėtojo šventėje, vaikas buvo savo dė-dės Louiso Watine-Duthoit‘o bei tetos Marguerite Lemaire-Lefebvre nuneštas į Dievo Motinos bažnyčios krikštyklą ir pavadintas Marceliu François Ma-rie Josephu: Marie ir Josephu – kaip kiekvienos katalikiškos Šiaurės šeimos atžala; François, žinoma, kaip Serafi š-kojo ordino tretininkų šeimos vaikas; ir Marceliu, kad būtų atsilyginta už įžeidimą dėl gėdingo popiežiaus šv. Marcelijaus įkalinimo Romoje, kurio arklidė-kalėjimas buvo padaręs slegian-tį įspūdį poniai Lefebvre18.

Mama niekada nelaukdavo tos dienos, kol pati atsistos ant kojų, kad nuneštų pakrikštyti savo vaikus: šeima eidavo į bažnyčią be jos, ir tik jiems grįžus ji sutikdavo apglėbti kūdikį, atgimusį dieviškajam gyvenimui bei pa puoštą pašvenčiamąja malone. Pa-imdama į savo glėbį Marcelį, kurį jai padavė tarnaitė Louise, ji pasijuto ap-šviesta vienos iš tų jai jau įprastų nuo-jautų. Ji tarė: „Šitas turės atlikti svarbų vaidmenį šventojoje Bažnyčioje šalia Šventojo Tėvo“19.

Įsitikinę, kad katalikiškos tėvynės ateitis priklauso nuo vaisingos krikš-čioniškos santuokos, sutuoktiniai Le febvre-Watine norėjo būti apsupti didelio vaikų būrio. Tad vėliau gi-mė Bernadette (1907 m.), apie kurią motina pranašavo, kad ji „bus priešta-ravimo ženklu“ – juo būsimoji sesuo Marie-Gabrielė ir tapo, kai su savo broliu įkūrė Šv. Pijaus X brolijos se-serų kongregaciją. Po to Christiane, paskutinioji iš penkių vyresniųjų vaikų (1908 m.), apie kurią mama išprana-šavo, kad ji taps karmelite: iš tiesų, ji ir tapo ja, ir netgi tradicinio Karmelio atkūrėja. Pagaliau į šeimą atėjo Josep-has (1914 m.), Michelis (1920 m.) ir Marie-Th érèse (1925 m.).

Šios šeimos motina yra giliai reli-ginga ir nenuilstamai apaštalaujanti siela: įsidėmėkime šiuos du jos mora-linius bruožus, kuriuos paveldės Mar-celis. Būdama diplomuota Raudonojo Kryžiaus slaugytoja, pusantros dienos per savaitę ji skiria dispanserio ligonių slaugymui, stengdamasi nudirbti tuos darbus, kurių kiti nemėgsta. Ji ir jos vy-ras yra Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariai, bet pagrindinė jos apaštalavimo veikla yra susijusi su Trečiuoju pranciš-konų ordinu: ponios Lefebvre, tapusios Turkua tretininkų tarybos pirmininke, pastangomis Trečiojo ordino „seserų“ skaičius išauga iki aštuonių šimtų. Ji pati parenka naujokių magistres ir or-ganizuoja uždaras rekolekcijas.

Dvasiškai vadovaujama monfortie-čio tėvo Huré, jos siela pradeda gyventi

15 POUCHAIN, 92; Biographie de M. François Flipo (1869–1941), cituojama POUCHAIN, 82.16 Ponia LEFEBVRE, laiškas damai Marie-Clothilde, 1902 gegužės 17 d.17 UPUM, 22.18 Motina MARIE-CHRISTIANE, Mon frère Monseigneur Marcel, p. 1.19 MARZIAC I, 55.



nuolatinėje vienybėje su Jėzumi Kristu-mi; ji daug meldžiasi ir skaito dvasinę literatūrą; stipri ir didžiadvasė, ji apsi-marina, daug ko atsižada ir 1917 m. padaro didesnio tobulumo siekimo įžadą (atnaujinamą kiekvienos išpažin-ties metu). Ji gyvena tikėjimu, siedama visus įvykius su Dievu, jo va lia. Būdin-giausia jos sielos būsena – nuolatinis dėkojimas dieviškajai Apvaizdai.

Be viso to, ji dar ir nuostabi auklė-toja. Jos vyras nori, kad jo vaikai būtų idealūs, tačiau pernelyg griežtai reika-lauja vykdyti jo reikalavimus; užtat ji, būdama labai harmoninga, mieliau va-dovauja, kurdama pasitikėjimo atmos-ferą, kuri neužgniaužia vaiko sponta-niškumo, bet geru pavyzdžiu skatina didžiadvasiškumą20.

Lefebvre‘ų šeimos židinys yra šven-tovė, turinti savo ritualą. Kol tėvelis, lydimas Louise‘os, eina į Mišias, prasi-dedančias penkiolika minučių po šešių, kuriose patarnauja kunigui dekanui, mamytė žadina vaikus, darydama jiems ant kaktos kryžiaus ženklą, ragindama juos paaukoti Dievui ateinančią dieną, po to eina į septintos valandos Mišias su visais jau mokančiais vaikščioti vai-kais, jei tik jie, bent jau patys vyriausi, neina tądien į Mišias pensionate21.

Kiekvieną vakarą bendra malda atitaiso smulkius dienos susipykimus ir suvienija širdis toje pačioje Dievo meilėje. Vaikai neina miegoti, negavę tėvų palaiminimo.

„Gegužės mėnesį, – pasakoja Chris-tiane, – mes eidavome į piligriminį žygį iki La Marlière, Turkua miesto pakraštyje, prie Belgijos sienos. Mes stengėmės per mėnesį atlikti devynias tokias maldines keliones. Reikėdavo keltis 5 valandą, tris ketvirčius valan-dos eidavome pėsčiomis (ir nevalgę), kad sudalyvautume šeštos valandos Mišiose, laiku grįžtume ir spėtume į pamokas“22.

20 UPUM, 28; Motina MARIE-CHRISTIANE, pokalbis 1996 gegužės 18 d.; Joseph LEFEBVRE, laiškas 1997 birželį.21 Motina MARIE-CHRISTIANE, pokalbis 1996 gegužės 18 d.; Joseph LEFEBVRE, laiškas 1997 birželį.22 MFMM, 4–5.23 Seserų mokytojų kongregacija, įkurta kun. Jean-Baptiste’o Debrabanto 1826 m. Duė mieste. Išsiplėtojo Europoje, Ame-rikoje ir Kamerūne (Annuaire des missions catholiques d’Afrique, délégation apostolique de Dakar, 1959, p. 52).24 Ponia Fidélio HENRI-ROUSSEAU, Historique de l’Immaculée (rašyta mašinėle), p. 3.25 Kalbama apie gruodžio 25 d., t. y., Kalėdas. Tą dieną aukojamos trejos Mišios. Pirmosios iš jų vadinamos in Noc-te – vert. past.26 Kun. Varrasse‘o sąsiuvinis; jo paties sudarytas Pirmųjų Komunijų registras.

Pirmoji Komunija

1908 m. sausį šeima įsikūrė erd-vesniame name Nationale gatvės nr. 131 (vėliau – 151). Du vyresnieji vai-kai buvo nusiųsti į mokyklas: René – į Švenčiausiosios Širdies, o Jeanne – į Nekaltojo Prasidėjimo.

Pastaroji įstaiga, esanti Notre-Dame aikštėje nr. 7, buvo įkurta Šventosios Sąjungos damų23. 1905 m. jas pakeitė sekuliarizuotos uršulietės24. Ne kaltojo Prasidėjimo mokykla priimdavo ir berniukus į pirmąsias pradines kla-ses. Marcelis Lefebvre‘as buvo tarp jų: 1911 metų atviruke vaizduojama grupė vaikų, susėdusių ant žolės prie įėjimo į sodą, priešais Nekalto Prasidėjimo statulą, ir mažasis Marcelis čia lengvai atpažįstamas iš kirpčiukų, krentančių ant jo rimtai ir įdėmiai žvelgiančių akių. Būtent Nekaltojo Prasidėjimo mokykloje Marcelis 1911 m. gruodžio

25 d. priėmė Pirmąją Komuniją, po paruošiamųjų rekolekcijų ir išpažinties – vienos iš pirmųjų, jeigu ne pirmosios berniuko išpažinties. Jam, šešerių metų vaikui, nereikėjo specialaus leidimo, kad galėtų priimti Komuniją, būdamas toks mažas: gerasis kunigas Varrasse‘as noriai laikėsi prieš metus išleisto šv. Pijaus X dekreto. Bet kai kur popiežiaus spren-dimui buvo priešinamasi, todėl šv. Pijus X kartą skundėsi mons. Chesnelong’ui, Valenso vyskupui: „Prancūzijoje įnir-tingai kritikuojama ankstyva Komuni-ja, kurią Mes leidome savo dekretu. Na ką gi! Mes sakome, kad tarp tų vaikų bus šventųjų, ir jūs tai pamatysite“. Ir pamatėme.

Kaip tik vidurnakčio Mišiose, ku-rias kun. Varrasse‘as aukojo 7 valandą ryto25, Marcelis turėjo savo pirmąjį in-tymų pokalbį su eucharistiniu Viešpa-čiu. Jis buvo jauniausias iš penkiolikos vaikų, priėmusių Pirmąją Komuniją26; grįžęs namo, pasiėmė geriausią savo



plunksną ir parašė... laišką popiežiui, dėkodamas už tai, kad jo dekreto dėka galėjo priimti šv. Komuniją, būdamas šešerių metų amžiaus27.

Nuo šiol jis galės priimti Komuni-ją kasdien. Jo šviesi siela veržėsi prie Dievo su didžiausiu paprastumu, kaip pastebi jo sesuo Christiane: „Pats to nesuprasdamas, – sako ji, – jis spindu-liavo gerąjį Dievą, ramybę, pareigos jausmą“28. Bet šis vaikas nėra atitrūkęs nuo įvykių, liečiančių šeimą: savo tėvo verslo, o po kurio laiko – karo.

3. Šiaurietis krikščionis šeimininkas darbe

Įmonė

Marcelis Lefebvre‘as buvo paženk-lintas Šiaurėje viešpataujančios darbo atmosferos: tai kraštas, kuriame dirba-ma, sakys jis, ir darbas valdo viską. Nuo pusės šešių ryto pasigirsta gamyklų ūže-sys. Darbininkas, atėjęs šeštą valandą, pasilieka darbe iki varpo gaudesio; ir šitaip šešias dienas iš septynių. Šitoks monotoniškas gyvenimas bėga po pil-ku dangumi, skatinančiu ne dykinėti, bet dirbti. Tenykščiai žmonės mėgsta darbą ir būtų nelaimingi, jei nereikėtų į jį eiti; tai jų gyvenimas29.

Ilgą laiką šeimininkas su savo šeima gyveno toje pat vietoje, kur ir dirbo, kaip kad prosenelis Florisas Lorthiois (1793–1872). Gyvenamosios patalpos dažnai yra prijungtos prie gamyklos30. Daugelis šeimininkų, atėję į darbą anks-čiau už savo darbininkus, vidurdienį trumpai pailsi kartu su savo žmo na ir grįžta į darbą, kuriame užtrunka iki devintos dešimtos valandos vakaro31.

René Lefebvre‘as, savo tėvo išauklė-tas šioje rūsčioje mokykloje, myli savo

darbą, tačiau dar ir moka jį kasdien pašventinti rytinėmis Mišiomis ir Ko-munijomis. Po to, išgėręs didelį puo-delį juodos kavos, jis pėsčiomis nueina dešimties minučių kelią, skiriantį jo namus ir Bus gatvės 18 nr. (vėliau 10 nr.), kur yra šeimai priklausanti ver-pykla. Čia jis įamžina šeimos vilnos ap dirbimo tradiciją, gamindamas labai paklausios vilnos rūšies, pavadintos „Sfi nksas“, siūlus32.

Socialinis teisingumas ir artimo meilė – Korporacijos

Savo darbininkų atžvilgiu René Lefebvre‘as yra geras ir geranoriškas, bet, būdamas pavaldus ekonomikos dėsniams, jis negali atsisakyti savo au-toriteto.

XIX a. liberalizmas laikėsi klaidin-gos teisingo atlyginimo sampratos: atlyginimas buvo laikomas tiesiog sudėtine gamybos kaštų dalimi. Kad sušvelnintų atlyginimų nepakanka-mumą, šiauriečiai įmonininkai plėtojo labdaringą veiklą: tai, ką nemanė pri-valantys duoti iš teisingumo, duodavo nemokamai iš artimo meilės. Nepritar-dama šiam kompromisui, René de La Tour du Pin’o33 sociologijos mokykla, priešingai, teigė, kad teisingai mokant atlyginimą, privalu atsižvelgti į darbi-ninko ir jo šeimos poreikius, ir Leono XIII enciklika Rerum Novarum (1891 05 15) iš dalies tai patvirtino.

Bet šiauriečiai įmonininkai neap-siriboja labdaringa veikla, tokia kaip nemokami būstai, savišalpos kasos. Jie imasi tikrų socialinio teisingumo darbų, kaip kad taupomosios kasos, bet labiausiai – tikrų tarpininkaujan-čių susivienijimų steigimo. Camillės Féron-Vrau iš Lilio ir kunigo Fichaux‘o

iš Turkua iniciatyva trisdešimt šeši įmonininkai 1884 m. įkuria Katalikiš-kąją Šiaurės įmonininkų asociaciją34. Ši asociacija organizuoja mišrias kor-poracijas, arba sindikatus, vienijančius šeimininkus su darbininkais įmonės ir profesijos pagrindu, užuot juos suprie-šinus klasių pagrindu.

Beveik penkiasdešimt metų anks-čiau Šiaurės įmonininkai veiksmingai pritaikė du principus, kuriuos Pijus XI išdėstys enciklikoje Quadragesimo anno (1931): socialinis teisingumas niekada nebus toks tobulas, kad artimo meilei nebereikėtų švelninti jo trūkumų. Net jei jis būtų pakankamai tobulas, kad pašalintų visas neteisingumo priežas-tis, jis vis tiek nesuvienytų širdžių: tai gali padaryti tik artimo meilė35.

Šalia korporacijų, KŠĮA 1888 m. įkūrė „gamyklų Švč. Mergelės broli-jas“, vienijančias keturis tūkstančius na rių ir besiremiančias pačių darbinin-kų apaštalavimo kitų darbininkų tarpe prin cipu. Už tai buvo atsakingi šeimi-ninkų paskirti pavyzdingi darbinin-kai – „dešimtininkai“. Brolijų nariai turi savas ceremonijas ir rengia viešas procesijas. Šių korporacijų ir brolijų dėka vėl suklestėjo visa krikščioniška socialinė tvarka. René Lefebvre‘as, pri-sirišęs prie tvarkos ir hierarchijos prin-cipų, bus karštas korporacijų sistemos gynėjas, nes pačia savo prigimtimi jos yra kontrrevoliucinės, besipriešinan-čios klasių kovai ir skatinančios klases vienijančiai artimo meilei36.

(Tęsinys kitame numeryje)

(Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė. Versta iš: Bernard Tissier de Mallerais, Marcel Le-febvre. Une vie, Clovis, 2002)

27 Laišką suredagavo vyresnysis brolis René, nieko nežinant tėvams, kurie apie tai sužinojo tik tada, kai iš Romos atėjo atsakymas (Michel LEFEBVRE, laiškas 2002 sausio 24 d.).28 MFMM, 1.29 Plg. PHLH, 10–12.30 POUCHAIN, 94.31 Plg. Georges Motte, pramonininkas, 1846–1904, cituojama POUCHAIN, 95.32 Šios įmonės blankai.33 François René de la Tour du Pin, Charce markizas (1834–1924) – karininkas, rojalistas, vienas prancūzų katalikų socialinio veikimo pradininkų, korporatizmo teoretikas. – vert. past.34 René TALMY, L’Association catholique des Patrons du Nord, Facultés catholiques, Lille, 1962.35 AAS 23 (1931), 223; BP VII, 167–168; plg. CALVEZ ir PERRIN, Église et société économique, Aubier, 1959, 226–227.36 TALMY, 51–56.


TEMA: Lurdo šventovei 150 metų

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Lurde reikšmė

Šiemet švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimų Lurde 150 metų jubiliejų. Šiame Pietų Pran-cūzijos miestelyje 1858 m. kovo 25 d., Apreiškimo Švč. M. Marijai šventėje, apsireiškusi Dievo Motina pati pava-dino save: „Aš esu Nekaltasis Prasidė-jimas“. Šie žodžiai daug stipresni, nei visi iki šiol pasakytieji Dievo Motinos garbei. Kadaise mūsų Viešpats yra pa-sakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyveni-mas“ (Jn 14, 6). Apie žmogų galima pasakyti, jei jis to nusipelno, kad jis

laikosi tiesos. Tačiau tarti „aš esu tiesa“ gali tik Dievas. Visos gerosios savybės tobulai ir pilnai priklauso tik Dievui, o mes, žmonės, tik dalyvaujame jose. Tai galioja ir tyrumui bei nenuodėmingu-mui, todėl iš pradžių net dvasininkams atrodė, kad posakis „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ įtartinas. Tačiau atvirkš-čiai: tai prasmingiausi žodžiai, kuriuos galėjo pasakyti tik pati Švč. Mergelė, ir kurių negalėjo sukurti joks paprastas žmogus. Mergelė Marija yra Šventosios Dvasios Sužadėtinė, tad ne veltui to-

kius rimtus žodžius ji tarė Apreiškimo šventės dieną – būtent šio Apreiškimo metu Marija pradėjo iš Šventosios Dvasios. Sužadėtinis ir jo nuotaka da-lijasi visomis gėrybėmis, tad jei sužadė-tinis – karalius, tuomet jo nuotaka dėl sužadėtinio kilnumo tampa karaliene.

Efezo Susirinkimas 431 metais nu-tarė, kad Mergelę Mariją dera vadinti paties Dievo Motina. Žinoma, ji pa-gimdė Dievą ne kaip turintį dieviškąją prigimtį, o kaip prisiėmusį žmogiškąją. Viename Kristaus asmenyje yra dvi

Kun. Werner Bösiger



prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji. Pagimdžiusi Kristų, ji iš tiesų tapo Dievo Gimdytoja, nes Dievo Sūnus, jos įsčiose priėmęs žmogaus prigimtį, yra tikras Dievas. Todėl, nors būdama paprastas žmogus, Marija vertai vadi-nama Dievo Motina.

Marija galėjo tarti „Aš esu Nekal-tasis Prasidėjimas“, nes ji – Šventosios Dvasios Sužadėtinė. Kaip rašė uolus Marijos garbintojas šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas, ji yra lyg lieji-mo forma, kurioje Dievas suteikia pa-vidalą visiems savo šventiesiems. Tarp jų buvo ir keturiolikmetė mergaitė Bernadeta Subiru, bankrutavusio ma-lūnininko duktė. Nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, ji ne tik negalėjo šių žodžių pati sugalvoti, bet ir ne-suprato jų reikšmės. Po apsireiškimo eidama pas kunigą, ji nuolat kartojo tuos žodžius, kad jų nepamirštų. Prieš keturis metus popiežius Pijus IX bu-vo iškilmingai paskelbęs dogmą, kad Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidė-jimas yra Dievo apreikšta tiesa. Kaip sakoma dogmoje, Mergelė Marija tapo išimtimi iš visuotinio gimtosios nuodėmės perdavimo įstatymo – taip įvyko, nes jai buvo pritaikyti numa-tomi Kristaus nuopelnai, nes ji turės tapti Išganytojo Motina.

Tragiška, bet Stačiatikių baž nyčia atmetė šią dogmą. Rusija, ši didi krikš-čioniška tauta, neteko Dievo Motinos ap saugos nuo Kristaus vardo priešų.

Pasklidus žiniai apie ap sireiškimus Lurde, Bažnyčios priešininkai, žino-ma, galvojo, kad kunigai naudojasi nemokytos mergaitės naivumu, kad dangišku apsireiškimu būtų patvir-tinta ne seniai popiežiaus paskelbtoji dogma. Jie įtarė, kad tai klerikalų sumanyta apgaulė. Kad visi kritiškai nusistatę žmonės rastų kelią pas dan-giškąją Motiną, derėjo, jog pats Die-vas lyg pasirašytų po Marijos žodžiais. Paties Dievo pirštas turėjo sugriauti teoriją apie dvasininkų sąmokslą. Iš-ties, būtent kunigai labiausiai bi jojo, kad tai nebūtų iliuzija, todėl prašė Dievo patvirtinimo. Koks jis turėjo būti? Kaip apskritai atskirti tikrą ap-sireiškimą nuo klaidingo? Kurie nepa-aiškinami fe nomenai yra tik žmogiškų veiksmų pasekmė?

Viešpaties „parašas“ po Lurdo ap si reiškimais – toje vietoje atsivė-ręs gydantis šal tinis. Juk daugiau nei 7000 užregist ruotų fi zinių pagijimų kažką reiškia! Iš jų 68 buvo nuo pra-džių iki galo iš tirti moksliškai ir ofi -cialiai pripažinti stebuk lingais, t. y. nepaaiškinamais gam tos mokslų. Tokį vertinimą pateikia tarptautinė gydyto-jų komisija, kurios sudė tyje yra ir neka-talikų, ir visai netikinčių.

Daugybę fi zinių pagijimų Lurde lenkia dar didesnis skaičius dvasinių. Jau žiūrėdami į Bernadetos daromą kryžiaus ženklą – o ji žegnojosi taip, kaip ją išmokė Marija pirmojo apsi-reiškimo metu, – daugelis netikinčių-jų atsivertė. Žvelgdami į tą, kurią pir-miau kaltino apgaule, jie patyrė Dievo didybę. Jiems užtekdavo pažiūrėti į tą paprastos mergaitės su didžiausiu rimtumu daromą kryžiaus ženklą, kad malonė paliestų jų širdis.

Mūsų pasaulis serga, jam reikia pa-gydymo labiau nei bet kada. Diagnozė jau paskelbta, nustatyta pavojinga ir mirtina liga: religinis abejingumas, visuotinė abejonė. Tačiau Lurde dan-gus iki šiol liečia žemę, Lurdo šaltinis nuolat netikėtai suteikia sveikatą žmo-nėms, kurie dėl sunkių susirgimų yra atsidūrę prie mirties. Bet išgydymai nėra savitikslis – juk anksčiau ar vė-liau visi mirsime. Dievo tikslas – kad tautos semtųsi iš gydančios jo malonės

šaltinio ir gelbėtųsi nuo amžinosios mirties. Juk Bernadetos tasai vanduo neišgydė, nors ji pati pirmoji jo gėrė. Ji tik pasisėmė daug stiprybės ir kant-rumo, kad galėtų nešti savo kryžių iki galo. Taip dažnai atsitinka Lurde: žmonės nesulaukia sergančio kūno iš-gijimo, tačiau staiga gauna atsidavimo Dievui malonę ir išmoksta paaukoti fi zinį silpnumą. Pasisėmęs iš gydančio šaltinio, jis nebesiskundžia dėl tokios Dievo valios, bet atiduoda savo dvasią į jo rankas. Tokie moraliniai stebuk lai daug svarbesni, tačiau mums, silpno tikėjimo žmonėms, reikia ir fi zinių ste-buklų. Ir jie reguliariai vyksta.

„Aš esu Nekaltasis Pra si dėjimas“... Šiais lai kais, kai pasaulis skęsta bai-siausiose moralinėse ydo se, Nekaltoji Mergelė Marija pasirodo kaip tik ras išgelbėjimas. Jau patys stebuklingi išgijimai pirmiausia rodo, kad pasau-liui reikia nepaprasto moralinio gydy-mo. Pasitaikantys pasaulio pabaigos pranašai užmiršta, kad Dievas gali įvykdyti stebuklą ne vien gydydamas kūnus, bet ir sielas. Jis gali staiga iš-lieti Šventosios Dvasios malonę vy-riškiems, drąsiems žmo nėms, ir šie iš tiesų at naujins žemės veidą bei atkurs krikščionišką civilizaciją.

Po šešiasdešimties metų dieviškoji Motina vėl apsireiškė, šį kartą Fati-moje, parodydama savo Nekaltąją motinišką Širdį. Čia ji pažada Rusi-jos atsivertimą ir taiką. Taigi greitos pasaulio pabaigos pranašai neteisūs. Didžiajame pasaulio vandenyne mes patyrėme laivo sudužimą, bet mes neapleisti, jei tik griebsimės to gelbėji-mosi rato – rožančiaus ir maldos mūsų dangiškajai Motinai. Tiek Lurdo, tiek Fatimos ap si reiškimuose nurodoma ta pati išsigelbėjimo priemonė: kasdieni-nė šv. rožančiaus malda.

Rožančiaus kalbėjimas išsprendžia visas problemas. Jei kas ištikimai ir pa-maldžiai kalba rožančių, to namai tam-pa Lurdu ir Fatima – tikru dangumi, malonės vieta.

(Iš: Molis za nas, 2008 Nr. 2 (38). Iš rusų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)



Kiekvienas, apsilankęs Lurde, gali pa liudyti: tai nepaprasta vieta, jokioje kitoje šventovėje taip nejaučiama gy danti Dievo galia, kaip čia. Verta prisiminti, kas čia įvyko prieš pusantro šimto metų.

1844 m. sausio 7 d. šiame pietų Pran cūzijos miestelyje pasaulį išvydo mergaitė, kuriai bus lemta regėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus – Ma-rija Bernadeta Subiru (Bernadette Soubirous). Bernadeta buvo pirmasis vaikas Fransua Subiru ir Luizos Sastero (Casterot) šeimoje. Jos tėvas nuomavo Boly malūną netoli Lurdo – čia Ber-nadeta ir gimė. Po dviejų dienų ji buvo pakrikštyta. Tų metų lapkričio mėnesį, kai kūdikiui buvo 10 mėnesių, ant motinos užkrito lajaus žvakė ir ją rimtai nudegino – ji nebegalėjo krūtine maitinti kūdikio.

Lurdo Dievo Motina ir jos regėtoja

Gretimame Bartreso miestelyje gyve no Marija Lagues, ku rios sūnelis bu-vo neseniai miręs. Ji tapo Bernadetos žindyve ir augino ją pas save 18 mėnesių.

Šeimą vargino nuolatinės bėdos: nesutarimai su uošviais Sastero, malū-no bankrotas, Fransua apakimas viena akimi, mažojo sūnelio mirtis.

1855 metais Lurdo apylinkėse siautėjo choleros epidemija – vienuo-likmetė Bernadeta išgyveno, bet visą likusį gyvenimą sirgo cholerine astma. Ji buvo mažo ūgio ir silpno sudėjimo.

Fransua Subiru bandė nuomotis ki tą malūną, tačiau negalėjo atlaikyti garinių malūnų konkurencijos. Vi-s ai nusigyvenusi šeima prisiglaudė nebe naudojamo Lurdo kalėjimo da-bok lėje – le Cachot. Fransua tapo paprastu darbininku, Luiza – valytoja, o Bernadeta liko namie prižiūrėti ma-

Fransua ir Luiza Subiru – Marijos Bernadetos tėvai

Kun. Edmundas Naujokaitis



žųjų broliukų ir sesučių. Norėdama prisidurti vieną kitą grašį, ji rinkdavo skudurus, metalo laužą, malkas, kaulus ir visa tai nešdavo į supirktuvę.

1857 metais miestelio kepėjas Me-zongrosas (Maisongrosse) apkaltino Fransua vagyste. Jis buvo suimtas ir įmes tas į kalėjimą. Nors, kaltinimui nepasitvirtinus, po savaitės jį paleido, Fransua grįžo visai palūžęs ir netekęs kaimynų pagarbos. Tų metų rugsėjį Bernadetą įdarbino jos buvusi žindy-vė p. Lagues – mergaitė padėjo namų ruošoje ir ganė avis. Tik tuomet ji pra-dėjo dalyvauti katekizmo pamokose, nors dar nemokėjo skaityti ir rašyti. Mokytis trukdė ir literatūrinės pran-cūzų kalbos nemokėjimas – namuose buvo šnekama patua dialektu. Tad nie-ko nuostabaus, kad išvargusi ir namų pasiilgusi Bernadeta pamokų metu imdavo verkti.

1858 metais keturiolikmetė Berna-deta grįžo į namus. Ji pradėjo lankyti vargšų mokyklą, vedamą Nevero mies-to seserų šaričių, bei ruoštis Pirmajai šv. Komunijai.

1858 m. vasario 11 d. rytą namuose baigėsi malkos ir tėvai pasiuntė Berna-detą į mišką ieškoti šakalių. Su ja išėjo jos mažoji sesuo Antuaneta ir draugė Žana Abadi (Jeanne Abadie).

Trys mergaitės nuėjo mišku palei mažą upelį. Jis įtekėjo į Gavė upę ties

didele grota, vandens išplauta Masa-bielės (Massabielle) uoloje. Grotoje buvo daug šakų, tad Antuanetė ir Žana perbri do upelį. Astma serganti Berna-deta kiek delsė bristi į ledinį vandenį, bet draugių raginama, atsisėdo ir ėmė autis batus.

Staiga pasigirdo lyg stipraus vėjo ūži-mas. Pakėlusi galvą, Bernadeta pamatė, kad medžiai visai nejuda. Ji pasakoja: „Išgirdau triukšmą, tarsi būtų praūžęs stiprus vėjo gūsis. Priešais mane suju-dėjo laukinių rožių, augančių plyšyje tris metrus nuo žemės, šakos. Maloni šviesa nušvietė tamsią olos angą ir toje angoje pasirodė nuostabiai graži mer-gina baltais rūbais. Ji nusišypsojo...“

Bernadeta tuoj suprato, kad ši mo-teris nepaprasta. Ji tuoj surado kišenėje rožančių. „Norėjau persižegnoti... Bet negalėjau pakelti prie kaktos rankos, ji nusvirdavo žemyn. Mane apėmė vis didėjanti nuostaba, ir ranka pradėjo virpėti. Apsireiškusioji padarė kryžiaus ženklą. Tada ir aš dar kartą pabandžiau persižegnoti. Ir dabar jau galėjau... Aš atsiklaupiau ir šios ponios akivaizdoje pradėjau kalbėti rožančių. Apsireišku-sioji ėmė varstyti savojo rožančiaus ka-roliukus, bet jos lūpos nejudėjo... Tada ji staiga išnyko“.

Nuostabi Dievo Motinos mokykla! Bernadeta pajėgia persižegnoti tik tuo-met, kai daro tai taip pat lėtai ir pa-garbiai, kaip Švč. Mergelė. Nuo tada Bernadeta jau vien savo žegnojimusi daro tokį įspūdį netikintiems, kad šie atsiverčia.

Marija kartu kalba tik maldą „Gar-bė Dievui Tėvui“. Suprantama, ji ne-kalba „Sveika, Marija“, taip pat nesako „ir atleisk mums mūsų kaltes“ – juk ji yra didžiausia iš dangaus šventųjų, niekuomet nepadariusi nei mažiausios nuodėmės.

Kiek kartų mes darome kryžiaus ženklą automatiškai, be jokio pamal-dumo! Kaip dažnai pamirštame gyvybę teikiančio Kryžiaus galią! Šventieji vien kryžiaus ženklu išvarydavo demonus ir darydavo stebuklus. Dangiškoji Mo-tina moko Bernadetą ir mus žegnotis lėtai ir pamaldžiai, mąstant apie taria-mus žodžius: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“. Tai Gyvojo Dievo vardas!

Nuo tos dienos iki liepos 16 d. Ber-nadeta aštuoniolika kartų regėjo Švč. Mergelę Mariją. Visi šie apsireiškimai turi gilią prasmę ir pilni dvasinių pa-mokymų. Koks kontrastas su kai ku-riais šių laikų netikrais apsireiškimais, kur „Dievo Motina“ be galo kartoja tas pačias nieko nereiškiančias frazes...

Antuanetė ir Žana apsireiškimo nematė. Bernadeta tik nenoromis pa-pasakojo joms, ką regėjusi. Išgirdusi istoriją, motina Luiza uždraudė du-kroms eiti prie grotos, bijodama, kad šeimos neištiktų kokios nors naujos nelaimės. Bernadeta apie viską papa-sakojo kunigui Domainui, o šis – kle-bonui Peyramale.

Šiaip ne taip gavusi tėvo leidimą, Bernadeta vasario 14 d. vėl nuskuba prie Masabjelės uolos. Besišypsanti Dievo Motina jau laukia jos. Kitų mer-gaičių patarta, Bernadeta pašlaksto švęs tu vandeniu ir taria: „Jei tu esi iš Die vo, pasilik, o jei ne – pasitrauk!“ Apsireiškusioji pasilieka.

Koks regėtojos nusižeminimas! Ji nepasitiki savimi ir bijo velniškos ap-gaulės ar vaizduotės sukeltų iliuzijų, todėl griebiasi daugelio šventųjų nau-dotos priemonės – švęsto vandens, ku-rio taip bijo velnias. Dievo Motina vėl pamoko mus – Bernadetai šlakstant, ji nulenkia galvą, pripažindama vande-nyje per kunigo pašventinimą esančią Dievo jėgą.

Vasario 18 d. Bernadeta atsineša popieriaus ir plunksną: „Madam, gal malonėsite parašyti savo vardą?“ O šventas paprastume! Iki pat kovo 25 d. Bernadeta nėra tikra, kad matė Dievo Motiną, vadina apsireiškusiąją aquerò – „tai“, taip pat „mažąja pa nele“. Šiandien „tai“ pirmąkart prabyla: jos žodžiai tokie svarūs, kad palieka neišdildomą įspūdį Bernadetos širdyje: „Nepažadu tau laimės šiame gyvenime, bet kitame“. Marijos ir jos Sūnaus gyvenimas buvo pilnas iš-bandymų ir kančių. Kuo labiau siela prisiartina prie jų, tuo dažniau turi dalintis šiais kentėjimais ir tikėtis atilsio tik amžinybėje. Kantrybė sunkumuo-se – štai kelias į šventumą, kurio Švč. Mergelė jau dabar moko Bernadetą.

Marija prašo regėtoją ateiti prie grotos ateinančias 15 dienų. Vasario



19 d. Bernadetą jau lydi moterų būre-lis – joms palieka didelį įspūdį apreiš-kimo metu nušvitęs Bernadetos veidas. Vasario 20 d., penktojo apsireiškimo me tu, Bernadeta girdėjo lyg piktos minios murmėjimą: „Bėk iš čia, bėk iš čia!“ Ji labai nusigando, bet Mergelė tik rūsčiai pažiūrėjo tų balsų link, ir jie pradingo. Jau šventasis Pranciškus Asyžietis kalbėjo, kad jam vos pradėjus kalbėti „Sveika, Marija“ visas pragaras imdavo drebėti.

Tą dieną Marija, kalbėdama žodis po žodžio, išmokė Bernadetą „vienos maldos“. Ta malda buvo skirta tik jai vienai, mes jos nežinome. Tačiau ji tikrai padėjo Bernadetai pakęsti ją užgriuvusį žmonių smalsumą, nepatik-lumą, kaltinimus. Kitą dieną jai tenka iškęsti policijos komisaro tardymą.

Vasario 21 d. Bernadetą apsireiški-mo metu atidžiai stebi gydytojas: jokio nervinio dirglumo, padažnėjusio kvė-pavimo ar kitų įtariamos katalepsijos požymių. Antgamtiniai patyrimai nėra priešingi sveikai prigimčiai, jie kaip tik ją iškelia ir sudvasina.

Tą dieną Mergelės žvilgsnis labai liūdnas. Ji kalba: „Melskitės Dievui už nusidėjėlius!“ Kaip neprisiminsi apaš-talo Pauliaus žodžių: „Dievas nesiduo-da išjuokiamas“ (Gal 6, 7) – žmonių nuodėmės slegia Nekaltąją Marijos Širdį ir išspaudžia iš Bernadetos akių užuojautos ašaras.

Vasario 22 d. Mergelė kažkodėl ne-pasirodo. Sekančią dieną ji visą valandą kažką kalba su Bernadeta, tačiau prašo niekam to nepasakoti. Bernadeta iki pat mirties niekam neatskleidė tą dieną apreikštos paslapties.

Vasario 24 d., aštuntojo apsireiški mo metu, regėtoją jau stebi 300 žmo nių. Bernadeta kartoja Marijos žo džius: „At-gailaukite, atgailaukite, at gailaukite!“ Marijos paraginta melsti nusi dėjėlių atsivertimo, Bernadeta keliais eina ar-tyn link grotos ir keliskart pabučiuoja žemę. Raginimas atgailauti už nuodė-mes ir melstis už nusidėjėlius kartojasi visuose Švč. M. Marijos apsireiškimuo-se – tai buvo ypač reikšminga tais savi-mi patenkinto racionalizmo laikais.

Abejonės, kritika, įtarimai... Tai normali aplinkinių reakcija, kai Die-

vo išrinktas asmuo gauna ypatingą malonę, kurios negali patikrinti kiti. Reikia, kad Dievas kaip nors pats pa-liudytų apreiškimo tikrumą, savo ste-buklu lyg uždėtų antspaudą po savo siunčiama žinia.

Tai įvyksta devintojo apreiškimo metu, vasario 25 d. Paraginta Marijos,

Bernadeta keliais prieina prie grotos, vienoje vietoje ima kasti duobutę. Į ją prisirenka vandens. Liepiama gerti ir nusiprausti veidą, ji triskart bando, bet šlykštisi rausvu purvu. Tik ketvirtąkart šiek tiek išgeria ir nusiskynusi valgo šalia augančios žolės – tai atgaila už nusidėjėlius...



Pamatę jos keistą elgesį ir purvu iš-tepliotą veidą, daugelis susirinkusiųjų nusprendžia: mergaitė pamišo. Nusi-vylimas didžiulis, smalsuoliai supykę skirstosi. Tačiau jau tos dienos vakare prie grotos grįžę žmonės pamato, kad iš Bernadetos praraustos duobutės ver-žiasi vis daugiau tyro vandens. Kažkas pasemia vandens į butelį ir nuneša ar-timiesiems. Jau po kelių dienų, prau-siantis šaltinio vandeniu, įvyksta du

stebuklingi išgijimai, po nuodugnių tyrimų 1862 m. ofi cialiai pripažinti Tarbeso vyskupo Laurenco.

Liudvikui Burietui (Louis Bouriet-te) prieš 19 metų avarijos kasykloje metu akmens skeveldra sužeidė dešinę akį. Jau du metus šia akimi jis visiškai nemato. Keliskart nusiplovus akį šal-tinio vandeniu ir pasimeldus Grotos Dievo Motinai, akis visiškai pasveiksta. Tokio stebuklo neįmanoma pa aiškinti

jokia įtaiga ar psichologi-niu poveikiu: staigus ne-grįžtamai sužaloto organo atstatymas įmanomas tik gyvybės Kūrėjo įsikišimu.

Kotryna Latapi (Cat-herine Latapie) prieš dve-jus metus iškrito iš medžio ir susižeidė dešinę ranką. Dėl patempimo jai buvo paralyžiuoti du rankos pirštai. 1858 m. kovo 1 d. ji nuskubėjo prie neseniai atsivėrusio šaltinio, pasi-meldė ir nusiplovė ranką. Pirštai tuoj pat atgavo jautrumą ir buvo tokie pat lankstūs kaip iki traumos. Ji skubiai grįžo namo ir dar tą patį vakarą pagimdė sūnų – po 30 metų jis bus įšventintas kunigu.

Šiais laikais iš šalti-nio kasdien išbėga apie 122 000 litrų vandens,

kurį geria ir kuriuo prausiasi milijo-nai ligonių. Užregistruota jau apie 7000 pagijimų, iš kurių 68 Bažnyčios pripažinti neabejotinai stebuklingais. Jokia kita krikščioniška bendruomenė ar kita religija, skelbianti nepaprastus pagijimus, neturi nieko panašaus į gy-dytojų komisiją Lurde, kuri nuodug-niai tiria kiekvieną atvejį naujausiais moksliniais metodais.

Įkyriai klausinėjama, kodėl tą die-ną gėrė purvino vandens ir valgė žolę, Bernadeta tik atsako: „Nežinau. Man liepė ir gana!“ Tai buvo nusižeminimo aktas, kiek primenantis Rytų Bažnyčios šventųjų kvailelių (jurodivyje Christa radi) elgesį. „Sunaikinsiu išmintingų-jų išmintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę... Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki... Dievo kvailybė išmintingesnė už žmo-nes“ (1 Kor 1, 19–25).

Vasario 26 d. Bernadeta, kaip vi-sada, kalba rožančių ir, atgailaudama už nusidėjėlius, bučiuoja žemę. Tačiau Mergelė nepasirodo. Vasario 27 ir 28 d. vėl įvyksta apsireiškimai, Marija nuolat ragina: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ „Ar sutinki, Bernadeta, atlikti atgailą ir melstis už nusikaltusius žmonės?“ – klausia ji. Bernadeta sutinka, ji pri-mygtinai ragina ir susirinkusius šimtus žmonių klauptis ir bučiuoti žemę.

„Atsimink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkes grįši“ – taip kalba kunigas, Pelenų trečiadienį užberdamas tikin-tiesiems ant galvų pašventintų pelenų. Nusidėjėliai godžiai laikosi žemės ir nenori pakelti galvos į aukštesnius da-lykus. Gi Dievo vaikai savo noru nusi-žemina, kad pripažintų savo menkumą ir atgailautų, jei kartais aklai pasiduoda žemiškų dalykų traukai.

Vasario 28 d. Marija prašo Berna-detą perduoti klebonui Peyramaliui jos norą, kad ant Masabielės uolos jos garbei būtų pastatyta koplyčia. Klebo-nas vis dar netiki Bernadetos pasako-jimais ir prašo kokio nors ženklo, pa-vyzdžiui, kad pražystų rožių krūmas prie grotos, ar ragina bent paklausti Ponios, koks jos vardas.

Kovo 1 d. susirenka jau 3000 žmo-nių. Bernadeta paima draugės rožančių ir nori melstis naudodamasi juo, bet



Marija nurodo vėl pasiimti savo pa-prastą rožantėlį – tai nedidelė neturto pamoka regėtojai. Kovo 2 d. Marija vėl prašo pastatyti koplyčią ir surengti pro-cesiją prie grotos. Kovo 3 d. apsireiški-mas įvyko tik vakare – iš ryto Mergelė nepasirodė, nes grota buvo išniekinta: kažkas iš smalsuolių buvo joje apsina-kvojęs ir ją priteršė.

Kovo 4 d. buvo paskutinioji iš Ma-rijos nurodytų 15 dienų. Prie Masabie-lės uolos susirinko apie 20 000 žmonių. Marijos liepimu, Bernadeta vėl bučiavo žemę, gėrė iš šaltinio vandens ir juo prausėsi, valgė žolę. Nors ir atkakliai prašoma, Marija nepasakė savo vardo, tik vėl pageidavo koplyčios ir procesijos surengimo. Minia išsiskirstė nusivylu-si – klebono pageidautas stebuklas, kad rožių krūmas pražystų, neįvyko.

Žmonės toliau lankosi prie grotos. Jie užsuka į Bernadetos namus, bando siūlyti tėvams pinigų, bet šie griežtai atsisako.

Kovo 25 d., Apreiškimo Švč. M. Marijai šventėje, anksti rytą Bernadeta pajunta lyg kvietimą. Ji nuskuba prie grotos, kur jos jau laukia Mergelė. Ber-nadeta triskart klausia jos vardo, tačiau ji tik šypsosi. Tik po trečio klausimo Bernadeta išgirsta atsakymą patua tar-me: „Que soy era Immaculada Councep-ciou – Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“. Ši frazė Bernadetai visiškai nesupranta-ma, ji tikrai jos nėra girdėjusi katekizme ar per pamokslą. Nuolat kartodama, kad nepamirštų, Bernadeta nuskuba pas skeptiškąjį kleboną Peyramale. Kle-bonas sukrėstas, jis tuoj praneša žinią Tarbeso vyskupui Laurencui.

Marija – ne tik Nekaltai Pradėtoji, neturinti jokio gimtosios nuodėmės sutepimo, ji yra pats Nekaltasis Prasi-dėjimas – dieviškoji nekaltumo forma, kurios pagalba Dievas šį nekaltumą perduoda savo išrinktiesiems.

Balandžio 7 d. įvyksta septynio-liktasis apsireiškimas. Daktaras Do-zu (Dozous) stebi, kaip Bernadetos rankoje laikomos žvakės liepsna bent dešimt minučių degina pirštus, bet ji to nejaučia. Daktaras patikrina ran-ką – jokių nudegimo pėdsakų! Dozu taps vienu ištikimiausių Lurdo apsi-reiškimų gynėjų.

Liepos 16 d., Karmelio kalno Dievo Motinos šventėje, Bernadeta regi Švč. Mergelę paskutinį kartą. Vos sukalbėjus rožančių, ji nieko nesakiusi iš nyksta. Grįždama namo, Bernadeta te pasakė: „Aš nieko nemačiau, tik Švenčiausią-ją Mergelę“. Ar neprimena mums šie žodžiai apaštalų po Viešpaties Atsimai-nymo ant Taboro kalno? „Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“ (Mt 17, 8).

Lurdo istorija tik prasideda. Skep-tikų ir racionalistų skatinama valdžia visais būdais bando trukdyti maldi-nes keliones prie grotos. Tačiau 1858 m. spalio 5 d. imperatorius Napole-onas III uždraudžia bet kokius truk-dymus. Vyskupas Laurencas sušaukia komisiją, kuri po nuodugnaus tyrimo 1862 m. sausio 18 d. ofi cialiai pripa-žįsta Lurdo apsireiškimų antgamtinį pobūdį.

Tuo metu pradėta kurti Lurdo šven-tovė. 1864 m. pastatyta Dievo Motinos statula grotoje, 1866 m. įrengta kripta, 1876 m. pastatyta didinga Aukštutinė bazilika. Netoliese įsikūrė didžiulė li-goninė – tūkstančiai žmonių laiko gar-be padirbėti joje savanoriu slaugytoju. Manoma, kad nuo 1860 m. šventovę aplankė apie 200 milijonų maldinin-

kų. Kasmet prie grotos sudeginama 800 tonų vaško žvakių.

Bernadeta gyvena pas seseris šarites, 1866 m. liepos 7 d. pagaliau įstoja į jų Šv. Gildardo vienuolyną Nevere. No-vicijų vyresnioji nurodo naujokei skir-ti dvigubai sunkesnius išbandymus, tačiau ši viską pakelia su didžiausiu nuolankumu. Kitų metų spalio 30 d. ji duoda vienuolinius įžadus ir gauna Marijos Bernardos vardą.

Šešis metus Marija Bernarda dar-buojasi sesele ligoninėje, paskutinius tris savo gyvenimo metus ji dėl silpnos sveikatos visai negali dirbti. Jos gyvybę 1879 m. balandžio 16 d. nusineša kau-lų tuberkuliozė.

1909 metais ses. Marijos Bernardos palaikai ekshumuojami – pasirodo, kad jie po 30 metų visiškai nesugedę. Jau 1913 05 13 pop. Pijus X išleidžia nutarimą pradėti kanonizacijos bylą. 1933 m. gruodžio 8 d., Marijos Ne-kaltojo Prasidėjimo šventėje, popiežius Pijus XI paskelbė Bernadetą šventąja.

(Pagal: kun. Werner Bösiger, Svia taja Bernadeta Subiru // Molis za nas, 2008 Nr. 2 (38); Th e Life of Bernadette // http://www.dub linlourdes.net/ldedesc/bernadette.html)



Norėčiau jums keliais sakiniais pa pasakoti, ką man teko patirti 1952 metais Lurde.

1945 m. aš baigiau karo tarnybą. Jos metu turėjau nelaimingą atsitikimą, o po to dar susirgau difterija. Dar prieš išeidamas į kariuomenę, aš prašiausi priimamas pas benediktinus misionie-rius. Taigi 1945 metais pas juos įstojau, bet turėjau vyresniesiems pasakyti, kad dar nesijaučiu visai sveikas.

Vienuolyne dirbau virėju. Sveikatos problemos ne tik neišnyko, bet ir ėmė sunkėti. Noviciato pabaigoje mane nuodugniai tyrė Fribūro kantono li-goninėje. Nerasta jokių ligos požymių, viskas paaiškinta ta tarnaujant įvykusia nelaime ir difterija. Gydytojai man kalbėjo: „Jūs dar jaunas, viskas susi-tvarkys“. Taigi 1947 metais aš daviau pirmuosius įžadus trejiems metams.

Sekančiais metais negalavimai pa-ūmėjo. Pirmas nerimą keliantis požy-mis buvo regos sudvigubėjimas – visus daiktus mažiau susidvejinusius. Aš tuoj kreipiausi į akių gydytoją, man buvo leidžiami ir lašinami vaistai. Po kelių dienų viskas išnyko ir vėl ėmiausi savo darbų. Praėjus kelioms savaitėms, regos sutrikimas pasikartojo. Ir taip tęsėsi il-gą laiką – liga pasitraukdavo ir vėl grįž-davo. Tuomet sutriko ir kalba. Broliai sakė: „Tavęs beveik negali suprasti. Kas

tau yra?“ Man atrodydavo, lyg kažkas šaukšteliu spaustų liežuvį. Išėjus pasi-vaikščioti, labai greitai pavargdavau.

1950 metais atėjo diena, kai norė-jau įžadais visiems laikams susieti save su vienuolynu – misijų vienuolynu. Ėmiau rimtai abejoti. Juk norėjau eiti į misijas, o dabar turiu sau pripažinti: „Esu ligonis. Vienuolyne tapau ne pa-galbininku, o našta. Ką man daryti?“ Pasikalbėjau su vyresniuoju ir vėl at-siguliau į ligoninę tyrimams. Vėl nie-kaip nerado ligos, kalbėjo: „Difterija, nelaimė...“ Vyresnysis patarė: „Broli Leo, ramiai duokite amžinuosius įža-dus. Gerasis Dievas kaip nors pasirū-pins“. 1950 m. gruodžio 8 d. daviau įžadus ir visiems laikams susiejau save su vienuolynu.

Netrukus liga staiga paūmėjo. Miš-parų metu mano kairė pusė buvo vi-siškai paralyžiuota. Iš pradžių manyta, kad tai insultas. Tačiau tai buvo ne ši liga, ir po kelių dienų gydymo vėl ga-lėjau vaikščioti bei kalbėti. Kiek pailsė-jau, bet nebegalėjau atlikti visų darbų.

Tai tęsėsi visus sekančius metus. Priepuoliai vis stiprėjo, likdavo vis daugiau pasekmių. Vis sunkiau galėjau vaikščioti, kalbėti ir matyti. 1951 m. vyresnysis pasakė man: „Pagaliau reikia išsiaiškinti, kas čia yra“. Jis pasiuntė mane į Th eodosianum ligoninę Ciuri-

che. Čia vėl mane nuodugniai tyrė ir po maždaug trijų savaičių gydytojas Lütholdas nustatė ligą: progresuojanti išsėtinė sklerozė. (...)

Broliai pasitarė, ką turėtų daryti, ir nusprendė pasiimti mane į vienuolyną bei ten patys slaugyti. Slauga vienuoly-ne buvo labai gera.

1952 m. pavasarį vyresnysis atė-jo pas mane į kambarį ir tarė: „Broli Leo, šią naktį man į galvą atėjo viena mintis. Aš siunčiu jus į Lurdą. Jums tegali padėti gerasis Dievas ir Dievo Motinos užtarimas“. Aš širdyje labai džiaugiausi, kad galiu vykti į Lurdą, bet negalėjau to parodyti – negalėjau kalbėti, negalėjau pasakyti nei žodžio. Tuo metu jau buvo pažeisti ir vidaus organai, beveik negalėjau valgyti: tik šiek tiek kviečių daigų, vaisių sulčių, kartais žalią kiaušinį. Tik tokį maistą dar galėjau virškinti.

Atėjo maldinės kelionės į Lur-dą laikas. 1952 m. balandžio 28 d. mane įkėlė į maldininkų iš vokiškai kalbančios Šveicarijos traukinį ir po

Brolis Leo Schwager OSB

Aš buvau pagydytas Lurde

Šveicaras benediktinas br. Leo Schwageris (1924–2004) sirgo nepagydoma liga – išsėtine skleroze. 1952 m. balandžio 30 d. jis visiškai pasveiko Lurde, per palaiminimą Švč. Sakramentu. Kaip tik tą dieną broliai vienuolyne baigė kalbėti Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo noveną už jo pasveikimą.

1960 m. gruodžio 18 d. išgijimo stebuklingumą pripažino Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas François Charrière‘as. Šį liudijimą brolis parašė 2003 m. rudenį, šešis mėnesius iki savo mirties.



šveicarų dietinę virtuvę ir valgiau viską, kas papuolė po ranka: duoną ir sūrį, sviestą ir mėsą. Turėjau žvėrišką apetitą ir valgiau tikrai daug, bet nejutau jokių negalavimų.

Aštuntą valandą ryto turėjau eiti į gydytojų biurą. Čia stovėjo stalas, už jo sėdėjo vyskupas Caminada, taip pat dr. Leurantas, tuometinis stebuklų kons-tatavimo biuro vyr. gydytojas. Buvau pasodintas ant suolo, ir aštuoniolika gydytojų mane klausinėjo nuo aštun-tos valandos iki dvyliktos: kokia buvo ligos raida, ką aš jaučiau išgydymo me-tu ir t. t. (...) Tuomet jie dar apklausė tris liudininkus, buvusius šalia: gydy-toją, vieną seselę, stovėjusią už manęs, ir vieną šalia gulėjusią ligonę. Visi trys paliudijo, ką matė tą akimirką, kai įvy-ko pagijimas. Jie pasakojo, kad lyg ko-kia spyruoklė mane išmetė iš vežimėlio tiesiai ant kelių. Taigi aš ne pirmiau atsistojau ir tik po to atsiklaupiau, bet vienu judesiu atsidūriau ant kelių! (...)

Kai grįžau mano, broliai negalėjo patikėti akimis, kad sveikas ir žvalus iš-lipau iš traukinio. Jie buvo į stotį atvykę greitosios pagalbos mašina. Maždaug po savaitės vėl nuvykau į Ciurichą ir dr. Krayenbühlis mane ištyrė tais pa-čiais metodais kaip prieš išgijimą – jo-kios išsėtinės sklerozės jis nerado.

Sekančiais metais turėjau kasmet prisistatyti į gydytojų biurą, vyko taip pat ir bažnytinis tyrimas. 1959 m. tarp-tautinis gydytojų biuras Paryžiuje išlei-do biuletenį, kad jie negali šio išgijimo paaiškinti mediciniškai, nes jis peržen-gia natūralias galimybes. Bažnytinė vy-resnybė, vyskupas vėl sudarė gydytojų ir teologų komisiją, ir 1960 m. Fribūro vyskupas Charrière‘as paskelbė ganyto-jišką laišką, kuriuo staigų išgijimą nuo išsėtinės sklerozės pripažino stebuklu. Tai buvo 57-asis pagijimas, kuris po gydytojų biuro įsteigimo Bažnyčios ir medicinos pripažintas stebuklu.

Lengva džiaugtis sveikata, bet tarti „taip“ ligai – tam reikia ypač didelės malonės. Tačiau būtent tokių kantrumo stebuklų daugiausia ir įvyksta Lurde, ir niekas apie juos nesužino. Taip pat ir apie tuos, kurie įvyksta klausyk loje.

Tikiuosi, kad savo liudijimu sustip-rinau jūsų meilę Dievo Motinai ir tikė-jimą Kristaus buvimu Eucharistijoje.

Brangioji Mergele su Kūdikiu, lai-mink mus visus!

Br. Leo Schwager OSB

(Versta iš: In Lourdes geheilt // http://www.lourdeskpv.ch/zeugnisse/br_leo.htm. Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)

24 valandų jau buvau Lurde. Mus, ligonius, perkėlė į Accueil Notre Da-me de Lourdes ligoninę. Tuo metu ten dar buvo didelės salės su 50 lovų kie-kvienoje. Mane paguldė į pirmą lovą tokioje didelėje salėje.

Sekantį rytą vyko pamaldos prie grotos. Po jų mane nuvežė į maudy-kles. Grotos šaltinio vanduo apliejo mane, bet iš maudyklės pakilau kartu su savo liga. (...) Negalėjau ne tik kal-bėti, bet ir duoti kokį nors ženklą – visi nariai buvo paralyžiuoti.

Tą dieną Liono kardinolas Gerlier teikė palaiminimą ligoniams. Aš buvau tarp ligonių pirmoje eilėje, maždaug paskutiniame trečdalyje. Kai kardi-nolas kaip tik priešais mane teikė pa-laiminimą su Švč. Sakramentu mons-trancijoje, per visą mano kūną nuo galvos iki kojų perėjo lyg žaibo smūgis. Man aptemo akyse, aš praradau sąmo-nę. Mano paskutinė mintis buvo: „Na, dabar gali mirti“. Staiga aš pastebėjau, kad klūpiu priešais vyskupą. Tuoj pri-ėjo vienas gydytojas šveicaras, suėmė mano pečius ir paklausė: „Broli Leo, kas jums yra?“ Aš galėjau jam spon-taniškai atsakyti: „Jaučiuosi gerai, aš sveikas!“ Aš iš tiesų jaučiausi puikiai, lyg naujai gimęs. Gydytojas atsiklaupė šalia manęs. Kardinolas toliau teikė palaiminimą. Aš ir gydytojas klūpėjo-me, kol kardinolas su Švenčiausiuoju grįžo į Rožančiaus bažnyčią. Tada aš atsistojau į nieką nesiremdamas ir su gydytoju grįžau į Accueil. Čia gydytojai tuojau atliko tyrimus ir nerado jokių tos ligos ženklų.

Sekančią naktį nesumerkiau akių iš džiaugsmo – meldžiausi ir dėkojau Dievui. Penktą valandą ryto jau buvau ligoninės koplyčioje, kur dalyvavau šv. Mišiose. Po jų vėl priėjo šveicaras gy-dytojas ir paklausė: „Kaip sekasi, broli Leo? Gerai miegojote?“ Aš atsakiau: „Miegoti tai aš nemiegojau, bet jau-čiuosi puikiai. Esu baisiai išalkęs, dabar reikia užkąsti!“ Tada gydytojas įspėjo, kad ilgą laiką beveik nieko nevalgiau, todėl turiu pradėti labai po truputį, reguliariai, tik mažomis porcijomis. Tai esąs natūralus skrandžio prisitaiky-mas. Tada aš tariau: „Ne, ne, dabar esu išalkęs, turiu pavalgyti. Dievo Motina neatliko tik pusę darbo!“ Taigi nuėjau į


AUKŠTYN ŠIRDIS

Garbingieji Broliai,Pasveikinimas ir apaštalinis palai-

minimas!

Koks yra skaisčiosios santuokos kilnumas, labiausiai galime pažinti iš to, garbingieji Broliai, kad Vieš-pats Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, priėmęs puolusio žmogaus kūną, ne tik panorėjo tuo meilingiausiu nu-tarimu, kuriuo įvykdė visos mūsų giminės atstatymą, ypač rūpestingai apglėbti šį namų bendruomenės ir netgi visos žmonių bendrystės prin-cipą ir pagrindą, bet ir ją, pašaukęs į pirmykštį Dievo nustatytą nekal-tumą, pakylėjo iki tikro ir „didžio“1 Naujojo Įstatymo sakramento bei pavedė jos tvarką ir visą rūpestį ja savajai Sužadėtinei Bažnyčiai.

Jo Šventenybė popiežius Pijus XI

Enciklika „Casti connubii“ apie krikščionišką santuoką, 1930 12 31

Laiškas enciklikagarbingiesiems broliams patriarchams, primams, arkivyskupams, vys-

kupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu: apie krikščionišką santuoką, atsižvelgiant į šiandienines šeimos ir visuomenės aplinkybes, reikmes, klaidas ir ydas

Pijus XI

Tačiau kad iš šio santuokos atnauji-nimo viso pasaulio ir visų laikų tautos gautų trokštamų vaisių, žmonių protus pirmiausiai turi apšviesti tikrasis Kris-taus mokymas apie santuoką; po to krikščionys sutuoktiniai, vidinei Dievo malonei stiprinant jų silpną valią, turė-tų derinti visą savo mąstymą ir veikimą prie to tyrojo Kristaus įstatymo, kad iš jo gautų sau ir savo šeimai tikros palai-mos ir ramybės.

Tačiau priešingai, ne tik Mes, lyg žvalgydamiesi nuo šio apaštalinio sar-gybos bokšto, bet ir jūs patys, garbin-gieji Broliai, matote ir, žinoma, kartu su Mumis labai liūdite, kad tiek daug žmonių, pamiršę šį dieviškojo atstaty-mo darbą, arba visai nežino to krikš-čioniškos santuokos šventumo, arba jį begėdiškai neigia, ar, pasirėmę tam tikro visiškai iškreipto naujo moralinio mokymo principais, jį visur trypia. Kadangi šios tikrai pražūtingos klaidos bei sugedę papročiai pradeda skverbtis ir tarp tikinčiųjų bei stengiasi pamažu ir nepastebimai įsitvirtinti vis giliau, Mes, vykdydami Kristaus vikaro že-mėje ir vyriausiojo ganytojo bei mo-kytojo pareigas, nutarėme pakelti savo apaštalinį balsą, kad įspėtume Mums

pavestas avis apie užnuodytas ganyklas ir, kiek nuo Mūsų priklauso, jas išsau-gotume sveikas.

Todėl nutarėme prabilti į jus, gar-bingieji Broliai, ir per jus į visą Kris-taus Bažnyčią bei į visą žmoniją apie krikščioniškos santuokos prigimtį ir kilnumą, apie iš jos šeimai ir visai žmonių visuomenei tekančią naudą ir geradarybes, apie šiai be galo svarbiai evangelinės doktrinos tiesai prieštarau-jančias klaidas, apie šiam santuokiniam gyvenimui priešingas ydas ir galiausiai apie pagrindinius taikytinus vaistus. Mes sekame laimingos atminties Le-ono XIII, Mūsų pirmtako, pėdomis, kurio laišką encikliką Arcanum2 apie krikščionišką santuoką, išleistą prieš penkiasdešimt metų, šia savo enciklika Mes skelbiame sava bei patvirtiname; nors kai kuriuos dalykus, atsižvelgdami į mūsų amžiaus sąlygas bei poreikius, išdėstome kiek išsamiau, Mes teigia-me, kad ji ne tik neprarado reikšmės, bet ir išlaikė visą savo galią.

Tad pradėdami nuo šiojo laiško, ku ris beveik visas skirtas dieviško san-tuokos įsteigimo ir jos sakramentinio kilnumo bei amžino tvirtumo gynimui, pirmiausia teigiame, kad turi lik ti ne-2 Laišk. enc. Arcanum divinae sa-pientiae, 1880 m. vasario 10 d.

1 Ef 5, 32. 2 Laišk. enc. Arcanum divinae sapientiae, 1880 m. vasario 10 d.


AUKŠTYN ŠIRDIS

pajudintas ir nepažeistas šis pa grindas: santuoka yra įsteigta ir atnaujinta ne žmonių, bet Dievo; ji yra įtvirtinta, su-stiprinta ir pakylėta ne žmonių, bet pa-ties prigimties autoriaus Dievo bei tos prigimties atstatytojo Viešpaties Kris-taus įstatymais; galiausiai šie įstatymai negali būti pavaldūs jokiems žmonių norams, netgi jokiai priešingai sutuok-tinių sutarčiai. Tai Šventųjų Knygų mo-kymas3, tai nuolatinė ir visuotinė Baž-nyčios tradicija, tai iškilmingas šven tojo Tridento Sinodo nutarimas, pačiais Šventojo Rašto žodžiais skelbiantis ir patvirtinantis, kad amžinas ir nesutrau-komas santuokos ryšys bei jos vienybė ir tvirtumas kyla iš jos Kūrėjo Dievo4.

Nors santuoka savo prigimtimi yra įsteigta Dievo, tačiau ir žmogaus valia turi joje savo kilnią dalį, kadangi kiekviena atskira santuoka, būdama santuokine sąjunga tarp šio vyro ir šios moters, kyla ne iš ko kito, kaip iš laisvo abiejų sutuoktinių sutarimo. Todėl šis laisvas valios aktas, kuriuo abi pusės perduoda ir gauna savo sutuoktines teises5, yra toks būtinas tikros santuo-kos sudarymui, kad jo pakeisti negali jokia žmogiška galia6. Bet ši laisvė sie-kia tik tiek, kad būtų aišku, ar susita-riantieji iš tiesų nori pradėti santuoką ir ar nori ją pradėti su šiuo asmeniu, ar ne; tačiau santuokos prigimtis visiškai nepriklauso nuo žmogaus laisvės, todėl tie, kas vienąkart sudarė santuokos sutartį, lieka pavaldūs jos dieviškiems įstatymams ir esminėms savybėms. Juk Angeliškasis mokytojas, aptarda-mas ištikimybę ir palikuonis, kalbėjo: „Šie dalykai santuokoje kyla iš pačios sutuoktinių sutarties, todėl jei susita-rime, kuris pradeda santuoką, būtų išreikšta kas nors jiems priešinga, tokia santuoka nebūtų tikra“7.

Taigi santuoka sujungia ir susaisto sielas – pirmiau ir tvirčiau sielas nei kū nus, ir tai padaro ne jausmų išsilieji-mu ar širdžių prisirišimu, bet laisvu ir tvirtu valių nutarimu. Iš šio sielų susi-jungimo, taip nustačius Dievui, kyla šventas ir nepažeidžiamas ryšys. 3 Pr 1, 27–28; 2, 22–23; Mt 19, 3 ir toliau; Ef 5, 23 ir toliau.4 Trident. Susirink., ses. XXIV.5 Plg. Kan. teis. kod., c. 1081 § 2.6 Plg. Kan. teis. kod., c. 1081 § 1.7 Šv. Tom. Akvin., Summa theolog., p. III, Supplem., q. XLIX, art. 3.

Visiškai savita ir išskirtinė tokios sutarties prigimtis padaro ją kaip dan-gus ir žemė skirtingą nuo gyvuliško su-sijungimo, skatinamo aklo prigimties instinkto, kuriame nėra nei proto, nei laisvos valios, taip pat skirtingą nuo tų palaidų sąjungų tarp žmonių, kurios nesukuria jokio tikro ir padoraus ryšio tarp valių ir todėl neduoda jokios teisės gyventi bendruose namuose.

Iš čia tampa aišku, kad teisėta valdžia turi teisę ir galią uždrausti, trukdyti ir bausti gėdingas sąjungas, kurios priešingos protui ir prigimčiai. Tačiau kadangi kalbama apie dalyką, susijusį su pačia žmogaus prigimtimi, ne mažiau galioja tai, kam ragino laim. atm. Mūsų pirmtakas Leonas XIII8: „Renkantis gyvenimo būdą, neabejo-tina, kad kiekvienas turi galią ir laisvę rinktis vieną iš dviejų: arba sekti Jėzų Kristų pagal mergystės patarimą, arba save įpareigoti santuokos ryšiais. Joks žmonių įstatymas negali atimti iš žmo-gaus prigimtinės ir įgimtos santuokos teisės ar kaip nors apriboti pirminės santuokos priežasties, nuo pradžių nustatytos Dievo autoritetu: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“9“.

Taigi tikros santuokos šventa bend-rystė yra sudaroma kartu dieviškos ir žmogiškos valios: iš Dievo yra pati san-tuokos institucija, jos tikslai, įstatymai ir gėrybės, o iš žmogaus, Dievui davus ir padedant, – per didžiadvasišką savo-jo asmens atidavimą visam gyvenimo laikui – kyla kiekviena atskira santuo-ka, sudaryta su Dievo nustatytomis pareigomis ir gėrybėmis.

I.

Mums imantis dėstyti, garbingieji Broliai, kurios ir kokios yra šios tikros santuokos Dievo duotos gėrybės, mes prisimename to didžiojo Bažnyčios mo-kytojo, kurį ne taip seniai, praėjus nuo jo mirties lygiai 15 amžių, pagerbėme Mūsų laišku enciklika Ad salutem10, žodžius: „Štai visos gėrybės, – kalbėjo šv. Augustinas, – dėl kurių yra geros 8 Laišk. enc. Rerum novarum, 1891 gegužės 15 d.9 Pr 1, 28.c. Ad salutem, 1930 balandžio 20 d.

vestuvės: PALIKUONYS, IŠTIKIMY-BĖ, SAKRAMENTAS“11. Kodėl šie trys punktai teisėtai laikomi puikiau-siu viso mokymo apie krikščionišką santuoką api bendrinimu, iškilmingai paaiškina pats šventasis mokytojas, sa-kydamas: „Ištikimybė žiūri, kad nebūtų sanguliaujama su kitu ar kita šalia san-tuokinio ryšio; palikuonys reikalauja būti su meile priimti, su gerumu augi-nami, religingai auklėjami; sakramentas rūpinasi, kad santuoka nebūtų išskirta, o atleistasis ar atleistoji nesusituoktų su kitu, net dėl palikuonių. Tai yra lyg santuokos regula, kuri tiek papuošia prigimties vaisingumą, tiek sutramdo nesusilaikymo ydą“12.

Taigi pirmąją vietą tarp santuokos gėrybių užima PALIKUONYS. Iš tie-sų, to mokė pats žmonijos Kūrėjas, dėl savo gerumo panorėjęs gyvenimo pratęsimui pasinaudoti žmonėmis kaip padėjėjais, kai rojuje, įsteigdamas san-tuoką, tarė pirmiesiems tėvams ir per juos visiems būsimiesiems sutuokti-niams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“13. Tą pat šventasis Augustinas labai gerai išaiškina ir iš šventojo apaštalo Pauliaus žodžių Ti-motiejui14, sakydamas: „Todėl tai, kad gimimo priežastimi yra vedybos, Apaš-talas paliudija taip: „Aš noriu, – sako jis, – kad jaunesniosios ištekėtų“. Ir lyg jam būtų sakoma: „Kodėl gi?“, jis tuoj priduria: „Kad gimdytų vaikus, būtų šeimos motinomis““15.

Kokia tai yra Dievo geradarybė ir santuokos gėrybė, išaiškėja iš žmogaus kilnumo ir aukščiausio tikslo. Juk žmogus jau vien savo protingos prigim-ties pranašumu lenkia visus kitus re-gimus kūrinius. Dar daugiau, Dievas nori, jog žmonės daugintųsi, ne vien tam, kad tiesiog būtų ir pripildytų že mę, bet ypač tam, kad taptų Dievo garbintojais, jį pažintų bei mylėtų ir galiausiai juo amžinai mėgautųsi dan-guje. Dėl Dievo atlikto nuostabaus žmo-gaus pakylėjimo į antgamtinę tvar ką šis tikslas pralenkia visa, ką regi akis, girdi ausis ir kas atėjo į žmogaus mintį16. Iš

11 Šv. August., De bono coniug., cap. 24, n. 32.12 Šv. August., De Gen. ad litt., lib. IX, cap. 7, n. 12.13 Pr 1, 28.14 1 Tim 5, 14.15 Šv. August., De bono coniug., cap. 24, n. 32.16 Plg. 1 Kor 2, 9.


3 Pr 1, 27–28; 2, 22–23; Mt 19, 3 ir toliau; Ef 5, 23 ir toliau. 4 Trident. Susirink., ses. XXIV. 5 Plg. Kan. teis. kod., c. 1081 § 2. 6 Plg. Kan. teis. kod., c. 1081 § 1. 7 Šv. Tom. Akvin., Summa theolog., p. III, Supplem., q. XLIX, art. 3. 8 Laišk. enc. Rerum novarum, 1891 gegužės 15 d. 9 Pr 1, 28. 10 Laišk. enc. Ad salutem, 1930 balandžio 20 d. 11 Šv. August., De bono coniug., cap. 24, n. 32. 12 Šv. August., De Gen. ad litt., lib. IX, cap. 7, n. 12. 13 Pr 1, 28. 14 1 Tim 5, 14. 15 Šv. August., De bono coniug., cap. 24, n. 32. 16 Plg. 1 Kor 2, 9.


AUKŠTYN ŠIRDIS

čia lengvai matome, kokia dieviškojo gerumo dovana, koks kilnus santuokos vaisius yra palikuonys, atsiradę visagalio Dievo galia, bendradarbiaujant sutuok-tiniams.

Todėl krikščionys tėvai tegul su-vokia, kad yra skirti ne vien žmonių giminės plėtimui žemėje ir jos išlai-kymui, netgi ne tam tikro skaičiaus tikrojo Dievo garbintojų išauklėji-mui, bet Kristaus Bažnyčios vaikų gimdymui, šventųjų bendrapiliečių ir Dievo namiškių17 auginimui, kad kasdien didėtų tauta, pašvęsta Die-vo ir mūsų Išganytojo kultui. Nors krikščionys sutuoktiniai, kad ir patys pašventinti, negali perduoti šventumo palikuonims (kadangi natūralus gyvy-bės pagimdymas tapo palikuonims mirties keliu, kuriuo gimtoji nuodė-mė pereina vaikams), vis dėlto jie tam tikru būdu dalyvauja toje pirmykš-tėje rojaus santuokoje – jų užduotis yra paaukoti savo pačių palikuonis Bažnyčiai, kad toji vaisingiausioji Dievo vaikų Motina juos per Krikšto maudyklę atgimdytų antgamtiniam teisumui ir jie taptų gy vais Kristaus nariais, nemirtingojo gy venimo daly-viais bei amžinosios garbės, kurios visi geidžiame visa širdimi, paveldėtojais.

Jei tikrai krikščionė motina tai ap-mąsto, ji tuoj lyg aukštesniu ir pilnu paguodos jausmu suvokia, kad mūsų Atpirkėjas yra būtent apie ją pasakęs: „Moteris... kūdikiui gimus, kančią už-miršta iš džiaugsmo, kad gimė pasau-liui žmogus“18. Pakilusi virš visų mo-tiniškos tarnystės skausmų, rūpesčių ir vargų, ji dar teisingiau ir švenčiau nei toji romėnė matrona, Grakchų moti-na, yra Viešpatyje pagerbiama žydinčiu vaikų vainiku19. Todėl abu sutuoktiniai tuos vaikus, drąsia ir dėkinga širdimi priimtus iš Dievo rankų, mato kaip jiems Dievo patikėtą talentą, kurį naudoja ne vien savo ar vien žemiškos

valstybės naudai, bet su gautais vaisiais ataskaitos dieną atiduoda Viešpačiui.

Giminės pratęsimo geradarybė jokiu būdu nereiškia viso palikuonių gėrio, nes dar reikia visko, ką apima tinkamas palikuonių auklėjimas. Iš tiesų, išmintingasis Dievas mažai ką būtų numatęs gimusiems palikuonims ir taip pat visai žmonijai, jei tiems, ku-riems davė galią ir teisę gimdyti, nebūtų suteikęs ir teisės bei pareigos išauklėti. Juk visiems žinoma, kad vaikas nega-li būti sau pakankamas ir pasirūpinti dalykais, reikalingais natūraliam, o juo labiau būtinais antgamtiniam gyveni-mui, ir kad jam daugelį metų reikia ki-tų pagalbos, mokymo ir auklėjimo. Be to, žinoma, kad kaip liepia prigimtis ir Dievas, palikuonių auklėjimo teisė ir pareiga pirmiausia priklauso tiems, ku-rie, juos pagimdydami, pradėjo gam-tos darbą – jiems tikrai neleidžiama šio darbo palikti tikram sunaikinimui, jei jis būtų pradėtas ir neužbaigtas. Iš tie-sų, geriausiai šiuo būtinu vaikų auklė-jimu gali būti pasirūpinta santuokoje, kurioje tėvams, tarpusavy susietiems nepertraukiamu ryšiu, nuolatos pade-da abiejų darbai ir tarpusavio pagalba.

Kadangi apie krikščionišką jauni-mo auklėjimą jau esame plačiai rašę kitur20, visa tai čia apimsime tik pakar-todami šventojo Augustino žodžius: „Palikuonys reikalauja būti su meile priimti, ...religingai auklėjami“21. To paties tvirtai mokoma ir Kanonų teisės kodekse: „Pirmasis santuokos tikslas yra palikuonių gimdymas ir auklėjimas“22.

Galiausiai, kadangi ši dėl palikuo-nių gėrio tėvams patikėta pareiga yra tokia kilni ir tokia svarbi, negalima nutylėti, kad bet koks doras šios galios, Dievo duotos naujai gyvybei gimdyti, panaudojimas, taip liepiant pačiam Kūrėjui ir pačios prigimties įstatymui, yra vien tik santuokos teisė ir privile-

gija, todėl turi būtinai likti šventose santuokos ribose.

Kitas santuokos gėris, kurį, kaip sa-kėme, mini Augustinas, yra IŠTIKIMY-BĖS gėris. Jis reiškia santuokinių ištiki-mybę vykdant santuokinę sutartį, kad to, ką dėl šios dievišku įstatymu sutvirtintos sutarties jie yra skolingi vien tik savo sutuoktiniui, jie neatsisakytų jam duoti bei neduotų bet kam; taip pat, kad net sutuoktiniui neduotų to, ko niekuomet negalima leisti, nes tai priešinga dieviš-koms teisėms ir įstatymams bei visiškai svetima santuokinei ištikimybei.

Todėl ši ištikimybė pirmiausia rei-kalauja absoliučios santuokos vienybės, suteiktos paties Kūrėjo jau pirmųjų tėvų santuokai, nes jis norėjo, kad santuoka būtų sudaroma tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Nors vėliau šį pirmykštį įstatymą Dievas – aukščiausias įstaty-mų leidėjas – laikinai kiek sušvelnino, nėra jokios abejonės, kad Evangelijos Įstatymas visiškai atstatė tą pirmykštę ir tobulą vienybę bei atšaukė bet kokias iš-imtis, kaip aiškiai rodo Kristaus žodžiai ir nuolatinis Bažnyčios mokymas bei praktika. Todėl teisėtai šventasis Triden-to Sinodas iškilmingai paskelbė: „Šiuo ryšiu gali būti susieti ir sutuokti tik du žmonės – to atvirai moko Viešpats Kris-tus, ...sakydamas: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“23“24.

Taigi Viešpats Kristus ne tik norėjo pasmerkti bet kokią – tiek sekančią vie-na po kitos, tiek vienu metu vykstan-čią, kaip tai vadinama, poligamijos ir poliandrijos formą ir bet kokius kitus nedorus išorinius veiksmus, bet, kad būtų nuo pažeidimų visiškai apsaugo-tos šventos santuokos ribos, uždraudė net valingas mintis ir troškimus apie visa tai: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“25. Šių Viešpa-ties Kristaus žodžių negali atšaukti net-

17 Plg. Ef 2, 19. 18 Jn 16, 21. 19 „Kad didžiausias matronos papuošalas yra vaikai, taip radome papasakota Pomponijaus Rufo rinkinyje: Kornelija, Grakchų motina, kai viena pas ją viešėjusi matrona iš Kampanijos parodė jai savo gražiausius žemiškus papuošalus, pratęsė pokalbį, kol iš mokyklos grįžo jos vaikai, ir pasakė: „O tai yra mano papuošalai““ (Valerius Maximus (I a. po Kr.), Factorum et dictorum memorabilium libri novem, I. IV, c. 4). – vert. past. 20 Laišk. enc. Divini illius Magistri, 1929 gruodžio 31 d. 21 Šv. August., De Gen. ad litt., lib. IX, cap. 7, n. 12. 22 Kan. teis. kod., c. 1013 § 1. [Toliau šis senojo (1917 m.) Kodekso kanono paragrafas tęsia: „...antrasis – tarpusavio pagalba ir vaistas nuo geidulingumo“. Naujasis (1983 m.) Kanonų teisės kodeksas šiuos tikslus sukeičia vietomis: „Santuokinė są junga... savo prigimtimi įsteigta sutuoktinių gerovei ir palikuonių gimdymui bei auklėjimui“ (can. 1055 § 1). – vert. past.] 23 Mt 19, 6. Taip pat žr. Mt 19, 8–9. – vert. past. 24 Trident. Susir., ses. XXIV. 25 Mt 5, 28.



AUKŠTYN ŠIRDIS

gi abiejų sutuoktinių susitarimas, nes jie išreiškia Dievo ir prigimties įstaty-mą, kurio niekuomet negali sulaužyti ar palenkti jokia žmonių valia26.

Kad ištikimybės gėris švytėtų dera-mu grožiu, netgi šeimyninis suėjimas tarp sutuoktinių turi pasižymėti skais-tumu, todėl sutuoktiniai visame kame turi elgtis pagal Dievo ir prigimties įsta -tymo normas, visuomet stengtis vyk dy-ti išmintingojo ir šventojo Kūrėjo va lią bei rodyti Dievo darbui didelę pagarbą.

Tai, ką šventasis Augustinas taikliai vadina skaisčia ištikimybe, lengviau ir netgi daug maloniau bei kilniau atsklei-džia kitas svarbus dalykas: santuokinė meilė, kuri persmelkia visas santuoki-nio gyvenimo pareigas ir krikščioniš-koje santuokoje užima kilniausią vietą. „Be to, santuokinė ištikimybė reikalau-ja, kad vyrą ir žmoną vienytų ypatinga, šventa ir tyra meilė, kad jie mylėtų vie-nas kitą ne kaip svetimautojai, bet kaip Kristus Bažnyčią. Šią taisyklę nustatė Apaštalas, sakydamas: „Jūs, vyrai, mylė-kite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Baž-nyčią“27; be abejo, jis apglėbė ją begali-ne meile ne dėl savo naudos, bet vien žiūrėdamas Sužadėtinės gėrio“28. Todėl mes meile vadiname ne tą, kuri remiasi vien kūnišku ir greitai nykstančiu po-linkiu ar glūdi vien meilikaujančiuose žodžiuose, bet esančią giliausiame sie-los prisirišime ir – kadangi meilės įro-dymas yra matomi darbai29 – parodytą išoriniais veiksmais. Šie darbai namų bendruomenėje turi ne vien apimti tarpusavio paramą; jų siekis ir pirmasis tikslas turi būti sutuoktinių tarpusa-vio pagalba, kad jie kasdien vis labiau ir tobuliau taptų vidiniais žmonėmis, kad per gyvenimo bendrystę kasdien darytų vis didesnę pažangą dorybėse ir ypač augtų tikroje meilėje Dievui bei artimui, nes joje „yra visas Įstatymas ir Pranašai“30. Juk bet kurio luomo ir kiekvieno doro gyvenimo būdo žmo-nėms Dievas davė to buliausią visokio šventumo šaltinį – Viešpatį Kristų, kuriuo jie gali ir privalo sekti ir, Dievui padedant, pasiekti aukščiausią krikš-

čioniško tobulumo viršūnę, kaip tai įrodo daugelio šventųjų pavyzdys.

Šis vidinis sutuoktinių sutarimas, šios uolios pastangos padėti vienas ki-tam siekti tobulumo, gali būti iš tiesų vadinamos net pirmąja santuokos prie-žastimi ir pagrindu, kaip moko Romos katekizmas31, jei kalbame apie santuoką ne siauresne prasme, kaip apie instituci-ją tinkamam palikuonių gimdymui ir iš-auklėjimui, bet plačiau, kaip apie viso gy-venimo sąjungą, ryšį ir bendruomenę.

Būtina, kad su šia meile derėtų li-kusios santuokos teisės ir pareigos, kad šie Apaštalo žodžiai būtų ne vien tei-singas įstatymas, bet ir meilės norma:

„Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui“32.

Šiam meilės ryšiui sutvirtinus namų bendruomenę, joje privalo klestėti tai, ką Augustinas vadina meilės tvarka. Ši tvarka apima ir vyro pirmenybę prieš žmoną bei vaikus, ir žmonos lengvą bei norų pavaldumą ir paklusimą, kurį siūlo Apaštalas šiais žodžiais: „Jūs, mo-terys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva“33.

Šis paklusimas nepaneigia ir nepa-šalina laisvės, kuri visiškai teisėtai pri-klauso moteriai tiek dėl jos žmogiško

26 Plg. Šv. Oficijos dekretas, 1679 kovo 2 d., teiginys Nr. 50. 27 Ef 5, 25; plg. Kol 3, 19. 28 Romos katekiz mas, II, cap. VIII, q. 24. 29 Plg. šv. Grigal. Did., Homil. XXX in Evang., (Jn 14, 23–31), n. 1. 30 Mt 22, 14. 31 Plg. Romos kat., p. II, cap.VIII, q.13. 32 1 Kor 7, 3. 33 Ef 5, 22–23.



AUKŠTYN ŠIRDIS

paties žodžiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, pasakyti apie pirmųjų tėvų santuoką – bet kurios būsimos santuokos pavyzdį – be abejo galioja visoms tikroms santuokoms. Nors iki Kristaus šis pirmykščio įsta-tymo kilnumas ir griežtumas dar buvo sušvelnintas, ir Mozė net Dievo tautos piliečiams dėl jų širdžių kietumo tam tikromis sąlygomis leisdavo duoti at-leidimo raštą, Kristus dėl savo aukš-čiausiosios įstatymų leidėjo galios tą laisvesnį leidimą atšaukė ir visiškai at-statė pirmykštį įstatymą šiais žodžiais, kurių niekuomet nevalia pamiršti: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperski-ria“. Todėl laim. atm. Mūsų pirmtakas Pijus VI išmintingai atsakė Egerio vys-ku pui: „Iš to aiškiai matome, – rašė jis, – kad santuoka jau pačioje prigim-ties būklėje, taigi jau seniai iki jos pa-kylėjimo į tikro sakramento kilnumą, buvo taip Dievo įsteigta, kad sudaro amžiną ir neišardomą ryšį, kurio ne-gali nutraukti joks civilinis įstatymas. Todėl net jei nuo santuokos galima atskirti sakramentiškumą, kaip yra pas netikinčiuosius, ir tokioje santuokoje, jie ji tikra, turi galioti ir tikrai galio-ja tas nuolatinis ryšys, kuris nuo pat pradžių dieviškosios teisės taip susietas su santuoka, kad nėra pavaldus jokiai civilinei valdžiai. Todėl kai tik sakoma, jog yra sudaryta santuoka, ji arba iš tiesų sudaroma kaip tikra santuoka ir tuomet turi savyje tą amžiną ryšį, die-viškąja teise duotą kiekvienai santuo-kai; arba, jei manoma, kad ji sudaryta be to amžino ryšio, ji yra ne santuoka, o neleistina sąjunga, iš esmės priešinga dieviškajam įstatymui, kurios negalima nei pradėti, nei joje pasilikti“39.

Nors matome, kad šis tvirtumas gali turėti išimčių, nors ir labai retų, (pvz., kai kuriose natūraliose santuokose, su-darytose vien netikinčiųjų, arba ir tarp krikščionių, kai jos yra teisėtos, bet dar neužbaigtos [santuokiniu aktu]40), šios išimtys priklauso ne nuo žmonių valios ar kokios nors vien žmogiškos valdžios, bet nuo dieviškosios teisės, kurios

asmens orumo, tiek dėl kilnių žmonos, motinos, draugės pareigų. Jos negali sumenkinti bet koks vyro įgeidis, gal net nederantis su protu ar žmonos kilnumu. Taip pat nemokoma, kad žmoną reikia prilyginti asmenims, tei-sėje vadinamiems nepilnamečiais (ku-riems dėl negebėjimo brandžiai spręsti ar nepatyrimo žmogiškuose dalykuose paprastai neleidžiama laisvai vykdyti savo teisių), tiktai draudžiamas per-dėtas laisvumas, kuris neatsižvelgia į šeimos gerovę. Draudžiama šiame šeimos kūne atskirti širdį nuo galvos, nes tai reikštų didžiulę žalą visam kū-nui ir betarpiškai grėstų jį sunaikinti. Juk jei vyras yra galva, tuomet moteris yra širdis, ir kaip vyras turi valdymo pirmenybę, taip žmona gali ir privalo ginti savąją meilės pirmenybę.

Be to, šis žmonos paklusimas savo vyrui gali būti skirtingas savo laipsniu ir pobūdžiu, esant įvairioms asmens, vietos ir laiko aplinkybėms. Taigi, jei vyras apleistų savo pareigas, žmona privalo jį pavaduoti šeimos valdyme. Tačiau niekada ir niekam neleidžiama griauti ar net liesti pačios šeimos san-tvarkos ar jos pagrindinių įstatymų, nustatytų ir įtvirtintų Dievo.

Ypač išmintingai apie šios tvarkos tarp žmonos ir vyro išlaikymą moko

Mūsų garb. atm. pirmtakas Le-onas XIII minėtame laiške encik-likoje apie krikščionišką santuo-ką: „Vyras yra šei mos vadovas ir moters galva, o ji, būdama kūnas iš jo kūno ir kaulas iš jo kaulų34, turi būti pavaldi ir pa-klusti vyrui, bet ne kaip tarnaitė, o kaip draugė, kad vykdant pa-klusnumą nenukentėtų nei pa-garba, nei oru mas. Ir jame, kuris vadovauja, ir joje, kuri paklūsta, nuolatine pareigų paskirstytoja te būna dieviška meilė, abiem at-simenant, kad jis yra Kristaus, o ji – Bažnyčios paveikslas“35.

Taigi ištikimybės gė ris ap ima šiuos dalykus: vie ny bę, skaistu-mą, mei lę, pa garbų ir orų paklus-

numą – kiek vardų, tiek palaiminimų sutuoktiniams ir san tuokai, kurie saugo ir skatina san tuo kos ramybę, kilnumą ir laimę. Todėl nieko nuostabaus, kad ištikimybė visuomet buvo priskaitoma prie iškilių bei santuokai savų gėrybių ir todėl saugoma.

Tačiau šių gėrybių visumą užbaigia ir lyg apima krikščioniškos santuokos gė-ris, kurį, pasinaudoję Augustino žo džiu, vadiname SAKRAMENTU. Jis reiškia ir ryšio neišardomumą, ir tai, kad šią sutartį Kristus pakylėjo bei pa šventino kaip veiksmingą malonės ženk lą.

Tad pirmiausia, pats Kristus pabrė-žia santuokinės sąjungos nesuardomą tvirtumą, kalbėdamas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“36, ir: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“37.

Šį nesuardomumą šventasis Augus-tinas aiškiai mini kalbėdamas apie tai, ką jis vadina sakramento gėriu: „Sakra-mentas rūpinasi, kad santuoka nebūtų išskirta, o atleistasis ar atleistoji nesusi-tuoktų su kitu, netgi dėl palikuonių“38.

Todėl šis nepažeidžiamas tvirtu-mas, nors ir ne kiekvienoje santuokoje matomas vienodai tobulai, priklauso visoms tikroms santuokoms; juk Vieš-

34 Plg. Pr 2, 23. – vert. past. 35 Laišk. enc. Arcanum, 1880 vasario 10 d. 36 Mt 19, 6. 37 Lk 16, 18. 38 Šv. August., De Gen. ad litt., lib. IX, cap. 7, n. 12. 39 Pijus VI, Rescript. ad Episc. Agriens., 1789 liepos 11 d. – vert. past. 40 Šios išimtys – tai vad. Pauliaus privilegija (1 Kor 7, 15, can. 1143, dviejų nekrikštytų asmenų santuoką tam tikromis sąlygomis gali nutraukti į tikėjimą atsivertęs sutuoktinis, kuriam kitas neleidžia gyventi krikščioniškai) ir Petro privilegija (can. 1142, popiežius gali tam tikromis sąlygomis nutraukti krikščionišką santuoką, jei tarp sutuoktinių dar nebuvo lytinių santykių). – vert. past.



AUKŠTYN ŠIRDIS

Kadangi Kristus pačią galiojančią santuokinę sutartį tarp tikinčiųjų pada-rė malonės ženklu, sakramentiškumas taip tampriai susijungia su krikščio-niška santuoka, kad tarp pakrikštytųjų nebegali būti tikros santuokos, „kuri taip pat nebūtų ir sakramentas“46.

Taigi, kai tikintieji nuoširdžiai su-daro tokią sutartį, jie atveria sau sa-kramentinės malonės lobyną, iš kurio semiasi antgamtinių jėgų ištikimai, šventai ir ištvermingai iki mirties vyk-dyti savo pareigas.

Tad šis sakramentas tuose, kurie, kaip sakoma, nedaro kliūčių, ne tik padidina nuolatinį antgamtinio gyve-nimo pradmenį, tai yra pašvenčiamąją malonę, bet ir prideda ypatingų dova-nų, augindamas ir tobulindamas gerus jausmus, malonės daigus bei prigim-ties jėgas, todėl sutuoktiniai gali ne vien suvokti protu, bet ir savo viduje pajusti, tvirtai laikytis, veiksmingai norėti ir darbais atlikti tai, kas priklau-so santuokiniam luomui, jo tikslams ir pareigoms. Be to, jis suteikia jiems teisę tiek kartų gauti aktualiosios ma-lonės pagalbą, kiek tik jos prireiks vykdyti šio luomo pareigoms.

Vis dėlto, (kadangi antgamtinėje tvarkoje galioja dieviškosios Apvaizdos įstatymas, kad žmonės iš sakramentų, priimtų jau ėmus naudotis protu, gau tų visus vaisius tik tuomet, jei atsi-liepia į malonę), santuokinė malonė didele dalimi liktų nenaudingu talentu, užkastu žemėje47, jei sutuoktiniai ne -panaudotų antgamtinių jėgų, ne augintų ir nevystytų gautų malonės sėklų. Tačiau jeigu jie, darydami ką pajėgia, pasirodys imlūs malonei, jie pajėgs pakelti savo luomo vargus ir atlikti pareigas, bus šiuo sakramentu sustiprinti, pašvęsti ir lyg įšventinti. Juk, kaip moko šventasis Augustinas, kaip per Krikštą ir Kunigystę žmogus yra įgaliojamas ir jam padedama arba krikščioniškai gyventi gyvenimą, arba eiti kunigiškas pareigas, bei jam niekuomet netrūksta sakramentinės pagalbos, taip beveik tuo pačiu būdu (nors ir ne per sakramentinį charakterį48) tikintieji, kartą sujungti

vienintelė saugotoja ir aiškintoja yra Kristaus Bažnyčia. Tačiau jokia tokio pobūdžio valdžia jokia dingstimi nega-li būti taikoma krikščioniškai teisėtai ir užbaigtai santuokai, nes joje, visiškai užbaigus santuokinę sąjungą, pasirodo tas iš Dievo valios kylantis didžiulis tvirtumas ir neišardomumas, kurio ne-gali išskirti joks žmonių autoritetas.

Jei norėtume, garbingieji Broliai, pagarbiai ištirti tokios Dievo valios prie žastį, ją lengvai rastume mistinėje krikščioniškos santuokos reikšmėje, ku-ri pilnai ir tobulai matoma užbaigtoje santuokoje tarp tikinčiųjų. Kaip liudija Apaštalas savo Laiške efeziečiams (kurį nurodėme jau pradžioje)41, krikščionių santuoka primena tą tobulą sąjungą tarp Kristaus ir Bažnyčios: „Tai didis slėpinys (sacramentum), – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“. Ši sąjunga, kol gyvena Kristus ir per jį Bažnyčia, negali būti suardyta jokiu išsiskyrimu. To iš-kalbingai moko ir šventasis Augustinas šiais žodžiais: „Kristuje ir Bažnyčioje laikomasi įstatymo, kad jokios skyry-bos per amžius negali atskirti gyvojo nuo gyvosios. Šis sakramentas yra taip saugomas mūsų Dievo mieste... tai yra Kristaus Bažnyčioje, ...kad nors mo-terys išteka ir yra imamos į žmonas siekiant gimdyti vaikus, neleidžiama palikti net gi nevaisingos sutuoktinės, norint ves ti kitą, vaisingą. Jei kas tai padarytų, būtų ne dėl šio pasaulio įsta-tymo (kuris, gavus atleidimą, leidžia nenusikalstant sudaryti kitas santuokas su kitais – Viešpats liudija, kad dėl jų širdžių kietumo tai daryti izraelitams leido net šventasis Mozė), bet dėl Evan-gelijos įstatymo kaltas svetimavimu, taip pat jeigu ji ištekėtų už kito“42.

Kiek ir kokių gėrybių teka iš san-tuokos neišardomumo, negali nepa-stebėti kiekvienas, bent paviršutiniškai pamąstęs tiek apie sutuoktinių ir vaiko gerovę, tiek apie žmonių visuomenės laimę. Visų pirma, šiame tvirtume su-tuoktiniai turi aiškų amžinumo garan-tą, kurio pačia savo prigimtimi reika-lauja didžiadvasiškas savo asmens ati-

davimas ir intymi sielų bendrystė – juk tikra meilė niekada nesibaigia43. Be to, ištikimai skaistybei pastatoma galinga tvirtovė prieš neištikimybės puolimus, jeigu jie kyla viduje ar išorėje. Ji užkerta kelią bet kokiam susirūpinimui ar bai-mei, kad susipykus ar dėl senatvės kitas sutuoktinis pasitrauks, ir vietoj to su-teikia ramų tikrumą. Taip pat deramai pasirūpinama išlaikyti abiejų sutuokti-nių orumą ir suteikti abipusę pagalbą, nes amžinai liekantis ir nesutraukomas ryšys nuolat primena sutuoktiniams, jog jie sudarė santuokinę bendrystę ne tam, kad tarnautų nykstantiems daiktams ar geiduliams, bet kad vienas kitam teiktų aukštesnių ir amžinų gė-rybių. Jis primena, kad šios bendrystės negali išardyti niekas kitas, tik mirtis. Neišardomumas taip pat labai padeda auginti ir auklėti vaikus, o tai turi tęstis daugelį metų, nes sunkius ir ilgus šios pareigos vargus lengviau pakelia suvie-nytos tėvų jėgos. Iš neišardomumo ky-la ne mažesnės gėrybės ir visai žmonių bendruomenei. Juk iš patirties žinome, kad nesukrečiamas santuokų tvirtumas yra neišsenkantis doro gyvenimo ir ge-rų papročių šaltinis. Kai laikomasi šios tvarkos, valstybės laimė ir gerovė yra saugūs – juk kokios šeimos ir žmonės, iš kurių ji susideda kaip kūnas iš na-rių, tokia ir valstybė. Todėl tiek priva-čiam sutuoktinių ir vaikų, tiek viešam žmonių visuomenės gėriui daugiausiai nusipelno tie, kas uoliai gina nepažei-džiamą santuokos tvirtumą.

Iš tiesų, tarp šio sakramento gėry-bių, šalia neišardomo tvirtumo, yra dar aukštesnė nauda, kurią geriausiai apibūdina pats žodis sakramentas. Krikščionims šis žodis nėra nieko nesa-kantis ir tuščias, nes Viešpats Kristus, „sakramentų steigėjas ir atbaigėjas“44, iškeldamas savo tikinčiųjų santuoką iki tikro ir savito Naujojo Įstatymo sakramento, ją iš tiesų padarė ženklu ir šaltiniu tos ypatingos vidinės malo-nės, kuria „jis ištobulina šią natūralią meilę, sutvirtina neišardomą vienybę ir pašventina sutuoktinius“45.


41 Ef 5, 32. 42 Šv. August., De nupt. et concup., lib. 1, cap. 10. 43 1 Kor 13, 8. 44 Trident. Susir., ses. XXIV. 45 Trident. Susir., ses. XXIV. 46 Kan. teis. kod., c. 1012. 47 Plg. Mt 25, 25. – vert. past. 48 Krikšto, Sutvirtinimo ir Kunigystės sakra-mentai įspaudžia sieloje neišdildomą ženklą – vad. charakterį. Jo negalima prarasti netgi nusidėjus ar atkritus nuo tikėjimo. Santuoka tokio ženklo nepalieka, bet taip pat įsteigia nuolatinį ryšį, teikiantį malones. – vert. past.


AUKŠTYN ŠIRDIS

Kūrėjo ir nėra Viešpaties Kristaus pa-kylėta į tikrojo sakramento garbę, bet esą išrasta žmonių. Vieni tvirtina, kad pačioje prigimtyje ir jos dėsniuose jie neradę jokios santuokos, tik aptikę gy-vybės pratęsimo galią ir stiprų potraukį ją kokiu nors būdu patenkinti. Kiti gi pripažįsta, jog žmogaus prigimtyje ran-dami tam tikros santuokos pradai ir lyg daigai, nes jei žmonės nesusisietų kokiu nors pastoviu ryšiu, nebūtų gerai pasi-rūpinta sutuoktinių orumu ir natūraliu palikuonių gimdymo bei auklėjimo tikslu. Nepaisant to, jie taip pat moko, kad pati santuoka, pranokstanti tuos daigus, susidėjus įvairioms priežas-tims, buvo išrasta vien žmonių protu ir įsteigta vien žmonių valia.

Kaip jie visi klysta ir kaip gėdingai nukrypsta nuo padorumo, aišku jau vien iš to, ką šiuo Mūsų laišku išdės-tėme apie santuokos kilmę ir prigimtį, apie joje esančius tikslus ir gėrybes. Kad šie prasimanymai yra pražūtingi, matosi ir iš tų išvadų, kurias daro pa-tys jų gynėjai: įstatymai, institucijos ir papročiai, kuriais tvarkoma santuoka, esą kilę vien iš žmonių valios ir yra jai vienai pavaldūs, todėl ją galima ir reikia kurti, keisti ar atšaukti pagal žmo nių įgeidžius ir žmoniškojo gyve-nimo aplinkybes. Gimdymo galia, kuri remiasi pačia prigimtimi, esą yra šven-tesnė ir platesnė už santuoką, todėl ją galima naudoti tiek už santuokos ribų, tiek joje, netgi nepaisant santuokos tikslų, lyg begėdės moters palaidumas tu rėtų naudotis tokiomis pat teisėmis, kaip skaisti teisėtos žmonos motinystė.

Remdamiesi tokiais principais, kai kurie nuėjo taip toli, kad ėmė iš-radinėti naujas sąjungų rūšis, anot jų, pritaikytas šiandieniniams žmonių ir laikų poreikiams. Jie norėtų, kad būtų tokios naujos santuokos rūšys: „laikinoji“, „bandomoji“, „bičiuliškoji“ santuoka. Jos pretenduoja į visišką san-tuokos laisvę ir visas teises, tačiau paša-linus neišardomą ryšį ir užkirtus kelią palikuonims, nebent partneriai vėliau paverstų savo gyvenimo bendrystę ir santykius galutine santuoka.

Netgi yra tokių, kurie nori ir rei-kalauja, kad tokias išmones pripažintų

bet kokios kaltės ir gėdingumo. Ne-trūksta ir knygų, kurias nesigėdijama vadinti mokslinėmis, nors iš tiesų jos dažnai tik tam slepiasi po tokia kauke, kad galėtų padaryti didesnį įspūdį. Jos gina mokymus, brukamus kaip šiuo-laikinio genijaus stebuklai – žinoma, to genijaus, kuris, esą vien besirūpin-damas tiesa, teigia atsisakantis skubotų senovės nuomonių. Be to, tarp šių esą pasenusių nuomonių, kurias jie šalina ir atmeta, yra ir tradicinė krikščioniška doktrina apie santuoką.

Visa tai skiepijama įvairiausiems žmo nėms: turtingiems ir vargšams, dar-bininkams ir savininkams, mokytiems ir nemokytiems, laisviems ir saistomiems santuokos, Dievo garbintojams ir nie-kintojams, suaugusiems ir jaunuo-liams – ypač jiems, kaip leng vesniam lai-mikiui, ruošiamos klastingos žabangos.

Žinoma, ne visi tokių naujų moky-mų skatintojai eina iki kraštutinių ne-varžomo geismo pasekmių: yra tokių, kurie bando lyg sustoti pusiaukelėje ir mano, jog mūsų laikais reikėtų padary-ti nuolaidų tik kai kuriose dieviškojo ir prigimtinio įstatymo nuostatose. Bet ir jie, daugiau ar mažiau sąmoningai, yra pasiuntiniai to mūsų priešo, kuris vi-suomet stengiasi tarp kviečių pasėti rau-gių50. Tad manome, kad Mums, – ku-riuos Šeimos Tėvas paskyrė savo dir vos sargais, kuriuos švenčiausios pa reigos skatina saugoti, kad gera sėk la nebūtų užgožta kenksmingų piktžolių, – yra skirti Šventosios Dvasios žodžiai, ku-riais apaštalas Paulius ragino savo my-limąjį Timotiejų: „Bet tu būk visame kame apdairus... atlik savo tarnystę... Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“51.

Todėl tam, kad būtų išvengta priešo apgaulių, būtina jas atskleisti iš anksto. Be to, labai naudinga neatsargiesiems parodyti jo klastas, tad nors ir norė-tume tokių begėdysčių net neminėti, „kaip dera šventiesiems“52, dėl sielų ge-rovės ir išganymo daugiau nebegalime jų visai nutylėti.

Pradėkime nuo šių blogybių šalti-nio. Pagrindinė jų šaknis yra šūkavimas, kad santuoka nesanti įsteigta prigimties

santuokos ryšiu, niekuomet negali pra-rasti jos sakramentinės pagalbos ir saitų. Priešingai, kaip priduria tas pats šventasis mokytojas, net ir įvykus svetimavimui, jie nešiojasi šį šventą ryšį, nors jau nebe kaip šlovingos malonės, o kaip bausmės už nusikaltimą ženklą – panašiai ir „atkritusi siela, lyg pametusi sutuoktinį Kristų, net ir pražuvus tikėjimui, nepraranda tikėjimo sakramento, gauto atgimdančiu apiplovimu“49.

Šie sutuoktiniai, ne supančioti auk-sine sakramento grandine, bet ja pa-puošti, ne kaustomi, bet sustiprinami, turi visomis jėgomis stengtis, kad jų santuoka ne tik dėl sakramento galios ir reikšmės, bet ir dėl jų pačių nusitei-kimo ir elgesio visuomet būtų ir išliktų gyvu paveikslu tos vaisingos Kristaus ir Bažnyčios sąjungos, kuri iš tiesų yra garbinga tobuliausios meilės paslaptis.

Kas visa tai, garbingieji Broliai, ati-džiai ir su gyvu tikėjimu apsvarstys, kas teisingoje šviesoje įvertins šias didžias santuokos gėrybes – palikuonis, ištiki-mybę ir sakramentą, tas negalės nesi-stebėti Dievo išmintimi, šventumu ir gerumu, kuris taip dosniai pasirūpino tiek sutuoktinių kilnumu ir laime, tiek žmonijos išlaikymu ir augimu, kurį vykdyti gali tik skaisti ir šventa santuo-kinės sutarties bendrystė.

II.

Kuo noriau mąstome apie tokį skaisčios santuokos didingumą, gar-bingieji Broliai, tuo labiau Mums skaudu, kad šią dieviškąją instituciją ypač mūsų amžiuje dažnai regime pa-niekintą ir kai kada visai atmestą.

Juk jau nebe slaptai ir tamsoje, bet viešai, pamiršus bet kokį gėdos jausmą, tiek žodžiu, tiek raštu, visų rūšių sce-nos vaidinimais, romanų istorijomis, pramoginiais meilės pasakojimais, va-dinamojo kinematografo vaizdais, ra-diofono laidomis bei visais modernaus mokslo išradimais santuokos šventu-mas arba trypiamas, arba išjuokiamas; skyrybos, svetimavimai, net gėdingiau-sios ydos arba giriamos ir aukštinamos, arba piešiamos tokiomis spalvomis, jog, atrodo, norima jas išteisinti nuo

49 Šv. August., De nupt. et concup., lib. 1, cap. 10. 50 Plg. Mt 13, 25. 51 2 Tim 4, 5. 2. 52 Ef 5, 3.



AUKŠTYN ŠIRDIS

įstatymai ar bent pateisintų vieši tautų papročiai ir institucijos. Atrodo, jie net nepagalvoja, jog tai neturi nieko bendra su šiuolaikine kultūra, kuria jie taip didžiuojasi, bet yra begėdiškas sugedimas, kuris net kultūringas tautas be abejonių nuvestų iki kai kurių lau-kinių genčių barbarizmo.

Tačiau, garbingieji Broliai, norime imtis svarstyti atskirus dalykus, ku-rie priešingi atitinkamoms santuokos gėrybėms. Pirmiausia kalbėsime apie palikuonis, kuriuos daugelis drįsta va-dinti varginančia santuokos našta ir pataria sutuoktiniams stropiai jų veng-ti – ne garbingu susilaikymu (kuris leis-tinas net ir santuokoje, jei sutinka abu sutuoktiniai), bet iškreipiant natūralų aktą. Vieni gina sau teisę į šį nusikalsta-mą palaidumą, nes, bodėdamiesi pali-kuonimis, geidžia patirti vien malonu-mą be vargo, kiti kalba, kad negali nei ištverti susilaikę, nei dėl savo, motinos ar šeimos sunkumų priimti vaiko.

Tačiau tikrai jokia, net sunkiausia, priežastis negali padaryti, kad tai, kas yra savyje prieš prigimtį, taptų suderinama su prigimtimi ir dora. Kadangi santuo-kinis aktas savo prigimtimi skir tas pali-kuonių gimdymui, tie, kas jį atlikdami dirbtinai atima iš jo šią natūralią jėgą ir galią, elgiasi prieš prigimtį ir gėdingai bei padaro šį aktą savyje nedorą.

Todėl nieko nuostabaus, kad, kaip liudija Šventosios Knygos, dieviškoji di dybė tokį nusikalstamą elgesį perse-kioja su didžiausiu pykčiu ir kartais net jį baudžia mirtimi. Tai primena šven-tasis Augustinas: „Todėl neleistinai ir gėdingai sueinama netgi su teisėta žmona, jei vengiama pradėti palikuo-nis. Tai darė Onanas, Judo sūnus, ir už tai Dievas jį užmušė“53.

Kadangi kai kas, atvirai pasitrauk-damas nuo perduoto nuo pat pradžių ir niekuomet nepaliesto krikščioniš-ko mokymo, mano, kad anksčiau dėl šios elgesio normos buvusi iškilmin-gai skelbiama kita doktrina, Katalikų Bažnyčia, kuriai pats Dievas patikėjo mokyti ir ginti dorovės grynumą bei garbingumą, atsidūrusi tokio papro-

čių sugedimo akivaizdoje, norėda-ma apsaugoti santuokinės sutarties skaistumą nepažeistą šia gėdinga dėme, savo dieviškos pasiuntinybės ženklan Mūsų lūpomis pakelia stiprų balsą ir iš naujo paskelbia: kiekvie-nas santuokos panaudojimas, kai iš akto žmonių pastangomis atimama jo natūrali gyvybės pradėjimo galia, sulaužo Dievo ir prigimties įstatymą ir taip darančiuosius sutepa sunkios kaltės dėme.

Todėl kunigus, besidarbuojančius klausant išpažinčių, ir kitus sielų va-dovus Mūsų aukščiausiu autoritetu bei rūpindamiesi visų sielų išgany-mu įspėjame, kad neleistų jiems pa-vestiems tikintiesiems klysti dėl šio labai svarbaus Dievo įstatymo ir, dar daugiau, kad patys saugotųsi tokių klaidingų nuomonių bei jokiu būdu nežiūrėtų į jas pro pirštus. Jei kuris nuodėmklausys ar sielų ganytojas, neduok Dieve, arba pats vestų sau patikėtus tikinčiuosius į šias klaidas, arba bent pritarimu ar sąmoningu nutylėjimu jas stiprintų, težino, kad turės aukščiausiam Teisėjui – Dievui dėl pareigų išdavimo pateikti griežtą apyskaitą, ir temano, kad šie Kristaus žodžiai pasakyti būtent jiems: „Jie – akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“54.

Iš tiesų, neretai pateikiamos dirb-tinės ir perdėtos priežastys, kodėl ginamas blogas santuokos naudoji-mas, nutylint tas, kurios gėdingos. Vis dėlto geroji Motina Bažnyčia puikiai supranta ir įsijaučia į tai, kas sakoma apie moters sveikatą ir pavo-jų gyvybei. Argi kas galėtų tai svars-tyti nejausdamas užuojautos? Kas gali nerodyti didžiausios nuostabos matydamas motiną, dėl didvyriškos tvirtybės pasiduodančią beveik tikrai mirčiai, kad tik išsaugotų jau pradėto vaiko gyvybę? Tai, ką ji ištveria, kad visiškai įvykdytų prigimties pareigas, gali atlyginti tik vienas turtingasis ir gailestingasis Dievas, kuris tikrai duoda saiką ne tik sukratytą, bet ir su kaupu55.

Taip pat šventoji Bažnyčia puikiai žino, kad neretai vienas iš sutuoktinių labiau kenčia, nei pats daro nuodė-mę, kai dėl labai svarbios priežasties leidžia tvarkos iškreipimą, kurio pats nenori. Todėl jis yra nekaltas, tačiau ir tuomet teatsimena meilės įstatymą ir tenepraleidžia progos sulaikyti ir atitraukti kitą nuo nuodėmės. Taip pat negalima manyti, kad prieš pri-gimties tvarką veikia tie sutuoktiniai, kurie tvarkingai ir natūraliai naudoja-si savo teise, net jei dėl natūralių laiko priežasčių ar kokių nors trūkumų iš


53 Šv. August., De coniug. adult., lib. II, n. 12; plg. Pr 38, 8–10; Šv. Penitenciarija, 1916 balandžio 3 d., birželio 3 d. 54 Mt 15, 14; Šv. Oficija, 1922 lapkričio 22 d. 55 Lk 6, 38.


AUKŠTYN ŠIRDIS

stengiasi apsisaugoti nuo vaiko, o jei nepasiseka, tuomet nesidrovi jį nusi-kalstamai nužudyti: „Kai kada, – kalba jis, – tasai geidulingas žiaurumas ar žiaurus geidulingumas eina taip toli, kad įsigyja nevaisingumą sukeliančių nuodų, o jei šie nieko nepadeda, pra-dėtus vaisius kokiu nors būdu įsčiose nužudo ir išstumia, nes nori, kad vaikas pirmiau žūtų, nei pradėtų gyventi, o jei jau gyvena įsčiose, kad būtų nužudytas prieš gimdamas. Vienu žodžiu, jie nė-ra sutuoktiniai, jei tokie yra abu, o jei tokie buvo nuo pradžių, tai susivienijo ne santuoka, o greičiau ištvirkavimu. Jei ne abu tokie, tuomet drįstu tarti: arba ji yra lyg sutuoktinio meilužė, ar-ba jis – svetimautojas su žmona“60.

Į tai, kas pateikiama kaip socialinė ar eugeninė „indikacija“, gali ir turi bū-ti atsižvelgiama leistinais ir dorais bū-dais bei tinkamose ribose, tačiau norėti pašalinti vargus, kuriais ji remiasi, nu-žudant nekaltuosius, yra netinkama ir prieštarauja dieviškajam įsakymui, taip pat paskelbtam Apaštalo žodžiais: ne-galima daryti bloga, kad išeitų gera61.

Todėl tiems, kurie vadovauja tau-toms arba leidžia įstatymus, neleistina užmiršti, kad viešajai valdžiai priklau-so tinkamais įstatymais ir bausmėmis ginti nekaltųjų gyvybę, ir tuo labiau, kuo mažiau pajėgia apsiginti tie, kurių gyvybė statoma į pavojų bei užsipuola-ma. Tarp jų aiškiai pirmą vietą užima kūdikiai, slypintys motiniškose įsčiose. Tad jei viešieji valdininkai tų mažutė-lių ne tik nesaugoja, bet savo įstaty-mais ir nurodymais leidžia bei išduoda juos nužudyti gydytojų ar kitų žmonių rankomis, šie valdininkai teatsimena, kad Dievas bus teisėjas ir nubaus už nekaltųjų kraują, kuris iš žemės šau-kiasi dangaus62.

60 Šv. August., De nupt. et concupisc., cap. XV. [Vieno ar abiejų sužadėtinių prieš santuoką (bet ne po jos) aiškiai iš-reikštas ketinimas neturėti palikuonių ar riboti jų skaičių prieštarauja pirma-jam santuokos tikslui ir daro santuoką nuo pat pradžių negaliojančia. – vert. past.]61 Plg. Rom 3, 8.62 Plg. Pr 4, 10.

tėvo laisvai valiai, o kiti mano, kad jis neleistinas, nebent yra labai rimtų prie-žasčių, kurias jie vadina medicininių, socialinių ar eugeninių „indikacijų“ vardu. Jie visai nepriima tų valstybės baudžiamųjų įstatymų, kurie draudžia nužudyti pradėtą, bet dar negimusį vaiką, nes kiekvienas iš jų gina vieną ar kitą iš šių indikacijų, kad viešieji įstatymai ją pripažintų bei paskelbtų laisva nuo bet kokios bausmės. Be to, netrūksta ir prašančių, kad viešosios įs-taigos teiktų pagalbą vykdyti šias mirtį nešančias operacijas, ir visiems žinoma, kad tai, deja, jau labai dažnai vyksta.

Kalbant apie, jų žodžiais tariant, „medicininę ar terapeutinę indikaciją“, mes jau sakėme, garbingieji Broliai, kaip Mums gaila motinų, kurioms dėl šios prigimties pareigos gresia rimtas pavojus sveikatai ar net gyvybei. Tačiau ar tai kada nors galėtų tapti priežasti-mi, kaip nors pateisinančia tiesioginį nekaltojo nužudymą? Juk čia kalbame būtent apie nužudymą! Ar būtų vyk-domas motinai, ar vaikui, jis yra prieš Dievo įsakymą ir prigimties balsą: „Nežudyk!“59 Abiejų gyvybė yra vieno-dai šventa, ir jos nutraukti niekuomet negalės netgi viešosios valdžios galia. Visai nederamai čia prieš nekaltuosius apeliuojama į kalavijo teisę – ji galioja vien kaltųjų atžvilgiu. Čia taip pat visai netaikytina kruvinos gynybos nuo ne-teisingo užpuoliko teisė (juk kas galėtų pavadinti neteisingu užpuoliku nekaltą kūdikį?). Taipogi nėra ir vadinamosios „kraštutinės būtinybės teisės“, kuri galėtų siekti tiesioginio nekaltojo nu-žudymo. Todėl dori ir patyrę gydytojai pagirtinai stengiasi išsaugoti tiek mo-tinos, tiek vaiko gyvybę, o kita vertus, tie, kurie esą gydydami arba dėl klai-dingo gailesčio kėsinasi kurią nors iš jų nužudyti, įrodo esantys visiškai neverti kilnaus gydytojo vardo bei garbės.

Tai visiškai atitinka tuos griežtus žodžius, kuriais Hipono vyskupas už-sipuola sugedusius sutuoktinius – jie

jos negali kilti nauja gyvybė56. Juk tiek pačioje santuokoje, tiek naudo-jant santuokinę teisę yra ir antraeilių tikslų, tokių kaip tarpusavio pagalba, meilės vienas kitam palaikymas ir geidulingumo malšinimas. Sutuok-tiniams jokiu būdu nedraudžiama jų siekti, jei tik visuomet išsaugoma vi-dinė šio akto prigimtis ir jis deramai nukreipiamas į pirmaeilį tikslą.

Taip pat Mus be galo sukrečia dejo-nės tų sutuoktinių, kurie, prislėgti di-delio vargo, patiria ypatingų sunkumų išmaitinti vaikus.

Tačiau visuomet reikia saugotis, kad pragaištingos išorinės sąlygos neduotų progos dar pragaištingesnei klaidai. Negali iškilti tokių sunkumų, kurie atšauktų įsipareigojimą laikytis Die-vo įsakymų, draudžiančių savo vidine prigimtimi blogus aktus. Bet kokiomis aplinkybėmis sutuoktiniai visuomet gali, sustiprinti Dievo malone, ištiki-mai atlikti savo pareigas ir santuokoje išsaugoti skaistybę nuo sutepimo šia gė-dinga dėme. Krikščionims yra pateikta tikėti tiesa, išreikšta Tridento Sinodo mokymo: „Niekas negali naudotis tuo lengvabūdišku ir, grasinant anatema, Tėvų uždraustu teiginiu, esą nuteisin-tam žmogui neįmanoma laikytis Dievo įsakymų. Juk Dievas neįsako neįmano-mų dalykų, bet įsakydamas ragina ir daryti ką pajėgi, ir prašyti ko nepajėgi, bei padeda, kad pajėgtum“57. Tą patį mokymą Bažnyčia vėl iškilmingai įsakė ir patvirtino, pasmerkdama jansenistų ereziją, kuri išdrįso taip piktžodžiauti prieš Dievo gerumą: „Kai kurių Dievo įsakymų teisiems, to norintiems ir be-sistengiantiems žmonėms jų turimo-mis jėgomis neįmanoma įvykdyti, nes jiems trūksta malonės, kuri padarytų tai įmanoma“58.

Tačiau, garbingieji Broliai, reikia prisiminti ir kitą labai sunkų nusikal-timą, kuris kėsinasi į motinos įsčiose slypinčio vaiko gyvybę. Šį nusikaltimą kai kas nori leisti ir palikti motinos ar

(Acta Apostolicae Sedis, t. XXII, n. 13, 1930 12 31. Iš lotynų k. ver-tė kun. Edmundas Naujokaitis)

(Pabaiga kitame numeryje)

56 Turimas omenyje nuolatinis natūralus arba laikinas periodinis nevaisingumas. Pasinaudojimas pastaruoju yra leistinas šeimos planavimo būdas. – vert. past. 57 Trident. Susir., ses. VI, cap. 11. 58 Apašt. konst. Cum occasione, 1653 gegužės 31 d., prop. 1. 59 Iš 20, 13; plg. Šv. Oficijos dekr. 1898 gegužės 4 d., 1895 liepos 24 d., 1884 gegužės 31 d. 60 Šv. August., De nupt. et concupisc., cap. XV. [Vieno ar abiejų sužadėtinių prieš santuoką (bet ne po jos) aiškiai išreikštas ketinimas ne-turėti palikuonių ar riboti jų skaičių prieštarauja pirmajam santuokos tikslui ir daro santuoką nuo pat pradžių negaliojančia. – vert. past.] 61 Plg. Rom 3, 8. 62 Plg. Pr 4, 10.


AUKŠTYN ŠIRDIS

Kas Tu esi, Nekaltai Pradėtoji?(pabaiga)

Kun. Karl StehlinTREČIOJI DALIS

Kūrinio sugrįžimas pas Dievą per Nekaltai Pradėtąją

(Reactio creaturae ad Deum per Immaculatam)

Trečiosios dalies įvadas

Visas Dievo veikimas (actio) mūsų atžvilgiu, kaip mes jį aprašėme ankstes-niuose šios knygos skyriuose, pasiekia kūrinį ir kviečia jį priimti šį meilės bei gailestingumo okeaną, pradėti žengti ke-liu, vedančiu į jį. Sugrįžimas pas Dievą yra mūsų egzistencijos prasmė ir tikslas. Kad pasiektume šį tikslą, tu ri me imtis priemonių, mums duotų Die vo, kad nežūtume šiame kelyje ir ne taptume priešo auka. Grįžimas pas Die vą yra dvasinė kova, kuri niekada ne sibaigs, kol mes būsime kelyje – in via.

Šis grįžimas pas Dievą įvyksta tuo pačiu keliu, kuriuo jis pas mus atėjo. Nėra kitų kopėčių į dangų. Ir kaip Marija yra galutinis kopėčių iš Dievo link mūsų laiptelis, taip ji yra pirmas laiptelis, ant kurio turime užkelti koją lipdami pas Dievą. Tokia yra aksiomos per Mariam ad Iesum prasmė. Šv. An-zelmas ją išreiškia nuostabia malda:

Per Tave, šlovingoji Ponia, mes tapsi-me verti pakilti prie Tavo Sūnaus Jėzaus, kuris teikėsi per Tave pas mus nusileisti. Per Tave, palaimintoji Mergele, mes pa-teksime į jo garbę, kuris per Tave atėjo į mūsų skurdą.1

Šv. Bernardas ta tema sako, kad mums keliaujant per šią svetimą šalį, 1 Oratio 54 // J. P. Migne, Patrologiae cursus completus. Series latina, Paris 1857 (toliau PL), 158, 960–961.

prieš mus žengia draugiška patikėtinė, kuri, būdama Teisėjo Motina ir Gai-lestingumo Motina, savo nuolankiais ir veiksmingais prašymais mus užtaria išganymo reikaluose.2

Tai patvirtina pati Nekaltai Pradė-toji, Fatimoje kalbėjusi, kad jos Ne-kaltoji Širdis bus mūsų priebėga kelyje pas Dievą. Ar Marija nėra pirmasis kū-rinys, sugrįžęs pas Dievą po žmogumi tapusio jos Sūnaus? Taip, bet ji yra ne tik pirmoji – šiame susivienijimo su Dievu kelyje ji visus mus apima savy-je. Ji yra visų atpirktųjų pirmavaizdis, pradinė forma. Dar daugiau, ji tam ti-kra prasme yra visų atpirktųjų atstovė, atmintinais šv. Tomo žodžiais tariant: Angelo Apreiškimo metu Švenčiausiosios Mergelės sutikimas buvo priimtas lyg bū-tų tariamas visos žmonijos3, ką popiežius Pijus XII glaustai patvirtina: Ji davė su-tikimą už visą žmogiškąją prigimtį 4.

Pasaulio sugrįžimas pas Dievą pra-sideda nauja Dievo sandora su žmo-nija. Tačiau šios dieviškos vedybos su žmonija įvyksta ne betarpiškai. Die-vas veikia per Mariją. Tarp Dievo ir žmonių turi įsiviešpatauti taika. Todėl Dievas sudaro sandorą, kaip tai vyks-ta tarp dviejų priešiškų jėgų, kurios ją paskelbia, užantspauduodamos taikos sutartį. Dievas išsirinko Mariją atsto-vauti žmonijai. Jos „Teesie“ pašaukia amžinąjį Žodį pas žmoniją. Tik jos sutikimu visos kūrinijos grįžimas (re-actio, refl uxus) pas Dievą tampa aps-kritai įmanomas. Šia prasme Marija pradeda mūsų išganymą. Kaip žmo-gus turi atsakyti į šį Dievo actio, jam nurodoma ne tik Dievo įsakymais ir Kristaus bei Bažnyčios vadovavimu bei 2 Sermo 2 in dominica infra Oct. As-sumpt. BMV // PL 183, 431.3 Summa Theologica, III, q. 30, a. 1.4 Enciklika Mystici Corporis // R. Gra-ber, Die marianischen Weltrundschrei-ben der Päpste, Würzburg, 1951, p. 160.

pamokymais (objektyviomis išganymo priemonėmis). Tai mums aiškiai ir ap-čiuopiamai parodo Marijos asmuo. Jos laikysena turi tapti mūsų laikysena, jos žodžiai – mūsų žodžiais, jos fi at – mū-sų fi at. Tik tiek, kiek savyje įvykdysime Marijos „Teesie“, mūsų širdys atsivers Kristui ir jo malonei.

I SKYRIUS

Sugrįžimo pradžia: visiškas atsidavimas

Kaip kūrinys pradeda kelią atgal pas Dievą? Savo valios aktu, laisvu ap sisprendimu, kai žmogus perlipa jį juosiantį ratą ir žengia žingsnį iš savęs link tikrojo tikslo. Kadangi pirmasis dangaus kopėčių, vedančių pas Die-vą, laiptelis yra Marija, tai turėtų būti apsisprendimas, žingsnis link Marijos. Jei palygintume ją su aukštu kalnu, ant kurio viršūnės nusileido Dievas, ir nuo kurio jis pas mus ateina, mes žengsime arčiau prie to kalno ir kopsime į viršū-nę. Šis žingsnis, ši kelio pas Dievą pra-džia yra visiškas atsidavimas Marijai.

Tai nereiškia, kad Marija yra mūsų galutinis tikslas. Mes atsiduodame Ma-rijai kaip mūsų Motinai ir Karalienei, kaip mūsų keliui į galutinį tikslą, kuris yra Kristus. Taip mes nedarome nieko kito, tik sekame pačiu Kristumi, kuris save visiškai pavedė Marijai. Jis pats nusprendė jai priklausyti taip, kaip vaikas priklauso motinai. Tik iš jos jis gavo savo žmogišką kūną, jis buvo jai visiškai paklusnus 30 savo gyvenimo metų, tik kartu su ja jis nusprendė įvykdyti išganymo darbą, galiausiai jis nori per visą amžinybę likti Marijos

1 Oratio 54 // J. P. Migne, Patrologiae cursus completus. Series latina, Paris 1857 (toliau PL), 158, 960–961. 2 Sermo 2 in dominica infra Oct. Assumpt. BMV // PL 183, 431. 3 Summa Theologica, III, q. 30, a. 1. 4 Enciklika Mystici Corporis // R. Graber, Die marianischen Weltrundschreiben der Päpste, Würzburg, 1951, p. 160.



AUKŠTYN ŠIRDIS

Sūnumi ir pildyti visus jos norus. Taigi atsidavimas Marijai yra Kristaus seki-mo esminė sudėtinė dalis.

Tai yra priežastis, kodėl pasišventi-mas Nekaltajai Marijos Širdžiai turėjo tokią didelę svarbą Fatimos apsireiš-kimuose ir kodėl tobulo pamaldumo Marijai esmė pagal šv. Liudviką Mariją Grinjoną de Monforą glūdi tokiame totaliame atsidavime, kad jį nusakyti gali tik žodis „vergija“. Šv. Maksimili-jono Kolbės Nekaltai Pradėtosios armi-joje5 jos riteriu tampama pasišventimo aktu, kurio metu „nevertas nusidėjėlis“ maldauja ją, kad ji „priimtų jį visą kaip savo turtą ir nuosavybę“ ir darytų su juo kas jai „patinka, kartu su visais ma-no sielos ir kūno gabumais, mano visu gyvenimu, mano mirtimi ir visa mano amžinybe“. Panašius posakius randame visų šventųjų, nurodančių žmonėms kelią pas Dievą, raštuose.

Kas gi yra tas visiškas atsidavimas? Pirmiausia reikėtų skirti pasišventimą Marijai kaip troškimo ir nuolankaus prašymo išraišką nuo tikro consecra-tio. Pirmasis pasišventimas yra mūsų teisėtos meilės Marijai išreiškimas, pavyzdžiui, malda „O mano Valdove, o mano Motina, aš visas Tavo“, arba vaiko pasiaukojimas Marijai Pirmosios Komunijos proga. Tuo tarpu tikrasis consecratio yra perdavimas, savęs dova-nojimo sutartis (donatio). Šia sutartimi žmogus atsisako nuosavybės teisės į sa-ve ir su savo gyvenimu elgiasi nebe kaip savininkas ir šeimininkas, tačiau kaip pavaldinys, visame kame besistengian-tis prisitaikyti prie savo Valdovės 6.

Kas įvyksta visiško atsidavimo me-tu? Šv. Maksimilijonas Kolbė paaiškina tai labai tiksliai: žmogus ima visiškai pri-klausyti jai kaip „jos turtas ir nuosavy-bė“. Tai yra perdavimas ne tik to, ką mes turime, tačiau ir to, kas mes esa me. Kai Marija sako: „Aš esu Nekal tasis Prasidė-jimas“7, tai reiškia, kad ji ne be priklauso sau, tačiau yra „grynas ryšys su Dievu“, grynasis buvimas-dėl-Dievo. Kadangi ji visiškai susivienijusi su Šventąja Dvasia, 5 Militia Immaculatae, 1917 m. šv. Maksimilijono pradėtas dvasinis ju-dėjimas, kurio tikslas – nusidėjėlių ir Bažnyčios priešų, ypač masonų, atver-timas, prašant Nekaltai Pradėtosios už-tarimo. – vert. past.6 Traktatas, Nr. 121–125. – vert. past.7 Marijos žodžiai šv. Bernadetai Lur-de. – vert. past.

ji giliausia savo būtimi yra visiškai jai pasišventusi. Taip ir mes turime savęs atsisakyti iki giliausių savo būties gel-mių, kad Nekaltai Pradėtoji galėtų visą mūsų gyvenimą paimti į savo rankas ir taip padovanotų mus Dievui.

Bet koks tobulumas, jei jis nori teikti deramą garbę Dievui, turi remtis faktu, kad mes esame Nekaltai Pradėtosios įran-kiai, jos „turtas“, jos „nuosavybė“. Mūsų vidinis gyvenimas turėtų būti toks, kad galėtume tapti tinkamais instrumentais Nekaltai Pradėtosios rankose ir ji galėtų mums visame kame vadovauti. Iš tiesų mes esame labai silpni ir labai dažnai jaučiame tą silpnumą, todėl vienintelė priemonė nugalėti jį yra pasišventimas Nekaltai Pradėtajai.8

Mes turime kiek įmanoma greičiau savęs atsisakyti ir nieko sau nepasilik-ti, absoliučiai nieko: ji turi veikti, mes esame tik jos įrankiai... Svarbiausia ne daug veikti vadovaujantis savo idėjomis, tačiau būti jos rankose. Ji daug geriau sugeba pagarbinti Dievą, o mes daug ką sugadiname. Viskas priklauso nuo mūsų tobulo imlumo jos atžvilgiu. Nieko nėra tobuliau už mūsų valios sujungimą su jos valia... Jei mes iš savęs išrausime visa, kas kyla vien iš mūsų, ir visiškai leisime Nekaltai Pradėtajai mus vesti, mes visiš-kai atspindėsime ją savyje.9

Tėvas Kolbė eina dar toliau: Mes esame girdėję apie apsėstuo-

sius, per kuriuos mąsto, kalba ir veikia šėtonas. Mes dar labiau norime būti jos „apsėsti“, kad ji vienintelė per mus mąstytų, kalbėtų, veiktų. Mes norime priklausyti Nekaltai Pradėtajai taip, kad mumyse neliktų nieko jai nepri-klausančio, kad mes joje tarsi susi-naikintume, kad mes pavirstume ja, kad mūsų asmuo ištirptų jos asmenyje taip, jog liktų tik ji; kad mes taip jai priklausytume, kaip ji pati priklauso Dievui. O ji priklauso Dievui taip, kad tapo jo paties Motina. Ir mes nori-me tapti lyg motinomis, gimdančiomis Nekaltai Pradėtąją visose širdyse, ku-rios tik egzistuoja ar dar egzistuos.10

8 1940 03 09 paskaita // Konferencje świętego Maksymiliana Marii Kolbego, Niepokalanów 1990, p. 371.9 1938 02 17 paskaita // Konferen-cje..., p. 213.10 1933 04 12 laiškas T. Antoniui Vivo-dai // Konferencje..., p. 259–260.

Todėl mes tvarkysime savo materia-lias gėrybes ir naudosimės jomis tik atsižvelgdami į Mariją bei jos tikslus. Mes naudosime savo kūną tik pagal jos norus. Mes laisvai atmesime visas mintis, norus, polinkius, idėjas, ku-rioms Nekaltai Pradėtoji nepritaria. Tokia laikysena taps įpročiu (habitus) tik tada, jei mes šį pasišventimo aktą nuolat atnaujinsime ir sudabartinsime savo dvasioje.

II SKYRIUS

Naujasis gyvenimo įstatymas: mano gyvenimas Nekaltai Pradėtojoje (Maria – forma Dei)

Pasišventimo aktas yra lyg sutarties sudarymas. Tačiau sutartis tik tada turi prasmę, jei ji pritaikoma realybėje. Taip diena, kai sutuoktiniai vienas kitam su-teikia santuokos sakramentą, yra ne kas kita, kaip neišardomos sąjungos, nuo šiol sujungusios juos abu visam gyveni-mui, šventiška pradžia, neatšaukiamas pasižadėjimas ir įsteigimas. Lygiai taip pat visiškas pasišventimas yra iškil-minga pradžia, pasižadėjimas, naujas įstatymas, nuo šiol lemsiantis visą to-lesnį gyvenimą. Gi žmogus šioje žemė-je nuolat patiria gyvenimo permainas, kenčia nuo gimtosios nuodėmės pa-sekmių ir todėl jis tik palengva tampa tuo, kuo pagal Dievo planą turėtų būti. Po aiškaus apsisprendimo ir tikslo pa-sirinkimo bei svarbaus pasižadėjimo keliauti link pasirinkto tikslo prasideda ilga, varginanti kelionė, kasdienis žen-gimas tuo keliu. Šis kelias link tikslo, šis kasdienis sugrįžimas pas Dievą yra visiško atsidavimo įgyvendinimas. Tai vyksta dviem kryptimis: negatyviai atsispiriant tam, kas šiam tobulam pa-siaukojimui prieštarauja, ir pozityviai laikantis to, kas padeda įgyvendinti šį tobulą pasiaukojimą. Čia šv. Maksi-milijonas pasirodo kaip ištikimas šv. Liudviko Marijos Grinjono de Mon-

5 Militia Immaculatae, 1917 m. šv. Maksimilijono pradėtas dvasinis judėjimas, kurio tikslas – nusidėjėlių ir Bažnyčios prie-šų, ypač masonų, atvertimas, prašant Nekaltai Pradėtosios užtarimo. – vert. past. 6 Traktatas, Nr. 121–125. – vert. past. 7 Marijos žodžiai šv. Bernadetai Lurde. – vert. past. 8 1940 03 09 paskaita // Konferencje świętego Maksymiliana Marii Kolbego, Niepokalanów 1990, p. 371. 9 1938 02 17 paskaita // Konferencje..., p. 213. 10 1933 04 12 laiškas T. Antoniui Vivodai // Konferencje..., p. 259–260.



AUKŠTYN ŠIRDIS

foro, savo traktatą skyrusio šiam „gyvenimui Marijoje“, mokinys. Jis sako, kad Marija tampa dieviška liejimo forma, į kurią mes įpilame savo asme-nybės materiją, kad galėtume joje tapti panašūs į Kristų.

Atsivertimas ir kova prieš nuodėmę

Kaip Visų Malonių Tar-pininkė, Ma rija (Nusidėjėlių Priebėga) pirmiausiai mums dovanoja atsivertimo malonę ir veiksmingai mums padeda kasdienėje kovoje prieš nuo-dėmę. Kaip tai įvyksta? Pir-miausia paimkime blogiausią pavyzdį: jau padarytą nuo-dėmę. Dažnai atsitinka, kad nuodėmė mus taip pribloškia ir atima drąsą, kad neberan-dame savyje jėgų atsikelti ir liekame gulėti purve. Tada mes nebandome išsilaisvinti iš mirtinos nuodėmės tobulo gailesčio aktu, o pasiduodame sielų priešo įkalbinėjimams ir taip kaupiame nuodėmę po nuodėmės. Užuot parpuolę tik kartą, mes įžeidinėjame Dievą daug kartų, dažnai ilgesnį laiką. Todėl ne-paprastai svarbu tuojau stotis, net jei puolėme labai smarkiai.

Jei parpuolama, negalima atsiduoti tamsiam liūdesiui, nes tai yra dvokiantis išdidumas. Atvirkščiai, reikia su didele meile ir širdies ramybe stotis ir eiti to-liau! Nuopuolį reikia atitaisyti tobulos meilės aktu.11

Jei atsitinka nelaimė būti gundymo nugalėtam, tučtuojau patikėk save ir sa-vo bėdą Nekaltai Pradėtajai bei prašyk atleidimo: „Geriausioji Motina, atleisk man ir išmelsk atleidimą iš Jėzaus“. Po to stenkis elgtis taip, kad suteiktum di-džiausią džiaugsmą jai ir Jėzui. Tada būk tikras, kad toks meilės aktas visiškai panaikina nuodėmę. Kitoje išpažintyje išpažink šį puolimą; bet ji, Jėzus ir Tėvas jau bus jį atleidę.12 11 1934 04 17 paskaita, // Konferen-cje..., p. 59.12 Neužbaigtos knygos fragmentas // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 612.

Nepasilik nė vienos minutės nuodė-mės būklėje, tačiau nedelsdamas prašyk Dievą atleidimo! 13

Taip Nekaltai Pradėtoji pagelbėja nusidėjėliui, net jei atrodo, kad jau per vėlu. Užuot įžeidus Dievą šimtą kartų, jam ši nelaimė nutiko tik vieną kartą. Taip Nekaltai Pradėtosios dėka jis nu-sikalto Viešpačiui 99 kartus mažiau.

Jei mes taip ištikimai kovosime, Ne-kaltai Pradėtoji pati žengs link mūsų ir suteiks mums pagalbą dar prieš nuo-puolį. Paprastai prieš nuodėmę vyksta trumpesnė ar ilgesnė kova. Kaip dažnai tikintieji gali paliudyti, kad tą akimir-ką, kai jie manėsi nebeturį jėgų toliau kovoti ir jau stovėjo ant mirtinos nuo-dėmės ribos, Dievo Motina stebuklin-gai ateidavo į pagalbą! Mums žinomi liudijimai tų, kurie nešioja škap lierių ar stebuklingąjį medalikėlį. Jie patvir-13 1912 m. rekolekcijos // Błogosławio-ny Maksymilian Kolbe..., p. 347.

tino, kad tuo momentu, kai jau atrodė per vėlu išsigelbėti, jie staiga ant krūtinės pajus-davo škaplieriaus audinį arba stebuklingąjį medalikėlį. Tai jiems nušviesdavo nuodėmės, kurią jie jau ruošėsi padaryti, baisumą.

Šventasis Bernardas sako, kad turime šauktis Marijos vardo visuose rūpesčiuose, pa-vojuose ir vidinėse kančiose. Mes turime elgtis kaip vaikas su savo motina. Kai jis pamato besiartinantį pavojų, jis sušun-ka: „mama, mama!“ ir slepiasi jos rankose, kur jaučiasi saugus nuo bet kokio blogio. Žemiška motina negali mūsų išvaduoti nuo visų pavojų, o dangiškoji Motina gali mus išgelbėti ir visada išgelbėja, kai tik mes šaukiamės jos pagalbos. Beveik galėčiau pasakyti, kad tai yra greitesnio mūsų išganymo pa-slaptis. Tai galioja ir kai mes nupuolame. Nepasiduokime liūdesiui, o atiduokime viską į Nekaltai Pradėtosios rankas, taip pat ir mūsų nupuolimą, kad ji jį atitaisytų.14

Tiek, kiek kovojantis atsiduoda į Marijos rankas ir prašo jos pagalbos dvasinėje kovoje, tiek ji perima vado-vavimą jo sielai ir vis labiau jį apsaugo nuo piktosios dvasios užpuolimų bei nuo mumyse rusenančių aistrų.

Pagunda nėra nuodėmė. Net jei pa-gunda tęstųsi nežinau kiek ilgai, tai jokiu būdu nebūtų nuodėmė, atvirkščiai, kol siela jai priešinasi, tol ji kaupia nuopel-nus. Kalbant apie kovos būdą, patartina nepasiduoti abejonėms ir nervingumui, verčiau išlaikyti širdies ramybę, atsiduoti Nekaltai Pradėtajai ir nebesirūpinti tuo, tiesiog nepasilikti tam laiko, užsiimant kuo nors naudingu.15

Nesistebėk, jei pajusi savyje ir gėrį, ir blogį. Visa, kas bloga, ateina iš tavęs, o visa, kas gera – iš Nekaltai Pradėtosios, Visų Malonių Tarpininkės rankų. Mes matome savyje ne visą blogį, nes Nekaltai 14 1933 01 14 paskaita // Konferen-cje..., p. 21–22.15 1936 08 16 paskaita // Konferen-cje..., p. 81.

11 1934 04 17 paskaita, // Konferencje..., p. 59. 12 Neužbaigtos knygos fragmentas // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 612. 13 1912 m. rekolekcijos // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 347. 14 1933 01 14 paskaita // Konferencje..., p. 21–22. 15 1936 08 16 paskaita // Konferencje..., p. 81.



AUKŠTYN ŠIRDIS

Pradėtoji leidžia mums pažinti tik dalelę jo, kad nepamirštume, kas esame patys iš savęs. Mes privalome kovoti prieš savo silpnybes, tačiau ramiai, neniršdami ant savęs. Pasitikėk tik Nekaltai Pradėtąja, ji tave ves! Visiškai atsiduok jos valiai ir kovok ramybėje, be galo pasitikėdamas ja, ir visos silpnybės pavirs į gera.16

Apšvietimas ir pašventinimas

Tačiau tai yra tik negatyvusis as-pektas. Marija siunčia visas savęs pašventinimui reikalingas malones. Būdama Motina, ji maitina ir auklėja mus, būdama Karalienė, ji stiprina ir veda mus. Principas yra paprastas: kad taptume šventi, turime sekti Kristumi, turime būti į jį perkeisti.

Koks yra Marijos vaidmuo mū-sų šventėjime? Per ką Kristus atėjo į pasaulį? Kas išaugino mūsų Viešpatį Jėzų Kristų? Kam jis buvo paklusnus? Jį išaugino jo švenčiausioji Motina. Ji maitino jį savo krūtine, ji auklėjo jį ir dėl jo iškentėjo daug vargų. Kas lieka mums daryti? Leisti Dievo Motinai iš-auginti mus Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Didžiausi visų laikų šventieji todėl tapo šventais, kad juos rūpestingai išaugino ta geriausioji motina. ... Panašiai yra žemiškoje šeimoje: šeimos tėvas dirba ir rūpinasi kasdienine duona ir savo šeimos išlaikymu. Tačiau kas paruošia vaikams šią kasdieninę duoną, jei ne motina? Ji taip padalina maistą, kad kiekvienas vaikas gauna tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Kas per vaikas būtų tas, ku-ris sakytų nenorįs savo motinos?! Lygiai taip pat vyksta ir antgamtinėje šeimoje: Marija dalina visas malones. Vieniems ji duoda vienas malones, kitiems ki-tas – kiekvienam pagal poreikius. Kas nenorėtų priimti šių malonių, būtų labai nedėkingas vaikas. Velnias gerai žino, kad pas Kristų lengviausiai ateina-ma per Mariją, todėl jis stengiasi daryti viską, kad tik mes tuo keliu pas Kristų neitume. Būtent taip elgiasi protestantai: jie gerbia Jėzų, o Marijos – ne. Jie kalba „Tėve mūsų“, o „Sveika, Marija“ – ne. Būtent tai yra velniškas išdidumo kelias. 16 Laiškas broliui Mateuszui Spolitakie-wicziui // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 280.

Paklusti Dievui – tai Liuciferiui buvo dar suprantama, tačiau kad jis, angelas, turės paklusti kūriniui, to jis nebegalėjo pakelti, tai būtų per didelis pažeminimas jam. ... Priešingai, mums bus didžiausia garbė tarnauti tobuliausiam ir švenčiau-siam Dievo kūriniui.17

Šv. Grinjonas tai trumpai ir aiškiai apibendrina: viską daryti Marijoje, su Marija, per Mariją ir Marijai, taip viską tobulai atliekant Kristuje, su Kristumi, per Kristų ir Kristui18. Ar tai reiškia, kad jei norime patikti Kristui, turime visada nepertraukiamai galvoti apie Mariją?

Jei mes, pavyzdžiui, įžengiame į val-gyklą, mes negalvojame apie ten stovin-čius stalus. Ir jei kas nors mūsų paklaustų, ar mes tikimės valgykloje rasti stalus, mes jam nustebę atsakytume, kad valgyklos be stalų mes apskritai neįsivaizduojame. Lygiai taip pat negalėtume įsivaizduoti „Nekaltai Pradėtosios riterio“ spaustu-vės be spausdinimo mašinų, nors mažai kas apie jas galvoja laikydami žurnalą rankose. Mes valgome prie stalų, mes sėdime prie stalų, tačiau apie tai retai susimąstome, nes kuo daiktas yra labiau savaime suprantamas, tuo rečiau reikia tai pabrėžti. Todėl neturime baimintis betarpiškai melstis į Jėzų ir Švč. Trejybę. Kuo labiau priklausome Dievo Motinai, tuo natūraliau tai darome, nes mes ją visąlaik turime su savimi.19

Šis atsidavimas jokiu būdu nėra kaž-kas nerealistiško ar abstraktaus: Mū sų šventėjimas neįvyksta kažkada po metų, jis vyksta kiekvieną akimirką. Akimirks-nis, kurį patiriame, niekada nebesugrįš. Jei mes jį pragyvensime teisingai, tai visą amžinybę galios tiesa, kad mes jį gerai praleidome. Dabartinė akimirka yra mūsų rankose. Dažnai mes pamirštame dabartinę akimirką, ir gaištame laiką su tuo, kas jau yra atsitikę: „Ach, jis mane įžeidė!“, arba „Ką jis galvoja apie mane?“ ir t. t. Taip pat žalinga nesveikai dažnai galvoti apie ateitį („ar aš tai ištversiu?“ ir t. t.). Tokios mintys gali būti gundy-mas. Mums priklauso tik dabartis. Jei mūsų mintys klajoja kažkur kitur, tai mes švaistome dabartį. Bet mes išnaudo-17 1933 06 13 paskaita // Konferen-cje..., p. 36–38.18 Traktatas, Nr. 257. – vert. past.19 1933 06 13 paskaita // Konferen-cje..., p. 36–38.

jame dabartinę akimirką gerai, jeigu joje stengiamės pildyti Dievo valią ... taip, kaip Nekaltai Pradėtoji mūsų vietoje ją išnaudotų. Atsiduokime jai, kad geriau išnaudotume savo dabartinę akimirką, kad ji mumyse mąstytų ir veiktų!

Šios akimirkos vertė priklauso ne tiek nuo to, ką mes darome, tačiau nuo to, kaip mes šį darbą atliekame: iš meilės Dievui ar iš savimeilės. Turime stengtis kiekvieną akimirką tapti tobulesniais, nes nežinome, ką sekanti akimirka at neš. Mes turime šventėti dabar, nes ne žinome ar sulauksime vakaro. Kuo geriau mes atliekame savo pareigas, tuo labiau prisidedame prie Dievo garbės ir tuo geriau pildome Nekaltai Pradėtosios valią. Žmo nės sako: laikas yra pinigai. Krikščionys sako: laikas yra vertas tiek, kiek Brangiausiasis Kristaus Kraujas, nes laike įvy ko mūsų atpirkimas ir lai ke turime antgamtiškai augti. Kiek-vienas gali leistis vedamas Nekaltai Pradėtosios – taip jis tinkamai išnaudos kiekvieną akimirką. Kai siela pradeda rūpintis šia akimirka, ji pradeda atrasti naujus pasaulius: mus pripildo gerų minčių lobiai ir mes pajėgiame greičiau išpildyti savo pareigas. O svarbiausia: siela pradeda apsivalyti, nes ji stengiasi nepaleisti Nekaltai Pradėtosios rankos.20

III SKYRIUS

Visų mūsų gyvenimo sričių pertvarkymas pagal Marijos privilegijas

Norėdami nors truputį suprasti nesuvokiamą Marijos didybę, turėtu-me apmąstyti įvairius jos charakterio, jos pašaukimo, jos gyvenimo aspektus bei turtus, joje paslėptus Dievo. Taigi jei sakome, kad Marija yra mūsų kelias link Dievo, tai konkrečiai reiškia, kad kiekvienas jos gyvenimo aspektas susijęs su atitinkamu mūsų gyvenimo aspektu. Marijos privilegijos yra šios: Nekaltasis Prasidėjimas kaip jos egzistencijos šalti-nis ir pagrindas; Dievo motinystė kaip jos gyvenimo uždavinys; visuotinis 20 1939 01 21 paskaita // Konferen-cje..., p. 330–331.

16 Laiškas broliui Mateuszui Spolitakiewicziui // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 280. 17 1933 06 13 paskaita // Konferencje..., p. 36–38. 18 Traktatas, Nr. 257. – vert. past. 19 1933 06 13 paskaita // Konferencje..., p. 36–38. 20 1939 01 21 paskaita // Konferencje..., p. 330–331.


AUKŠTYN ŠIRDIS

malonių tarpininkavimas, išreikštas jos Nekaltąja Širdimi. Jos žemiško gyveni-mo pabaiga yra pažymėta jos paėmi-mu su kūnu ir siela į dangų, jos valios sprendimai lieka galioti visą amžinybę kaip jos karališkumo ženklas. Taigi jei Marija pertvarko mūsų gyvenimą, jei ji veikia mumyse kaip forma Dei, jei ji mus performuoja, pagimdo, maiti-na, išaugina, mums vadovauja ir veda link tikslo, tai jos privilegijos veikia ir mus, jos mus persmelkia ir ištobulina. Šv. Maksimilijonas tai vadina marijinių dogmų praktine ir socialine reikšme.

Dvasiniai mūsų būties pagrindai Nekaltojo Prasidėjimo šviesoje

Mūsų būties pagrindai yra paženk-linti dviguba realybe: tai pirmiausia ant gamtiniai mūsų būties principai, paaiškinantys, kas aš esu, kodėl aš esu, kam aš esu. Po to principai, kuriais mū-sų nuodėmės paženklinta būtis turėtų vadovautis, kad nugalėtų prigimtinės kaltės niokojančias pasekmes. Abiem atvejais Nekaltai Pradėtoji ateina mums į pagalbą, pirmiausia paskatin-dama mus ant šių pagrindų statyti savo gyvenimą, o tada sutvirtindama mus ir padėdama ištikimai bei nuosekliai lai-kytis šių principų. Kadangi mūsų bū-ties pagrindais remiasi mūsų gyvenimo priežastis, šaltinis, kilmė ir pradžia, akivaizdu, kad juos turime surišti su ta Marijos paslaptimi, kuri nusako jos gyvenimo priežastį, kilmę ir pradžią – būtent Nekaltuoju Prasidėjimu.

Marija, mūsų pagrindas

Marija nuo pat pirmosios savo eg-zistencijos akimirkos yra tobula, nepa-prastai tyra, nesutepta. Tai, beje, reiš-kia, kad jos būties ir gyvenimo šaknys visiškai atitinka dievišką tvarką, kad nuo pat pirmojo akimirksnio jos egzis-tencija yra besąlygiškai, absoliučiai ir tobulai nukreipta į Dievą, kad ji visa gyvena tiesoje. Principai, nusakantys ir kreipiantys jos gyvenimą, yra visiš-kai persmelkti Nekaltojo Prasidėjimo. Apie tai primena 86 psalmė, Bažnyčios

priskiriama Marijai: „Jo pamatai pa-kloti šventuosiuose kalnuose. Viešpats myli Siono vartus labiau kaip visas Jo kūbo padangtes. Garbingi dalykai skelbiami apie tave, Dievo mieste!“ Dėl jos ryšio su Šventąja Dvasia ji savo vaikams gali perteikti šį savo „įsitvir-tinimą šventuosiuose kalnuose“. Tai reiškia, kad tiek, kiek mes priartėjame prie jos, ji primena mums tikruosius gyvenimo pagrindus, kad ji suteikia mums harmoniją ir tvirtybę, parem-tus ištikimybe ir nuoseklumu, kurių pagalba mes grindžiame savo veiksmus šiais principais. Šventasis Maksimilijo-nas tai išreiškia labai giliai:

Protingos būtybės sąmoningai myli Dievą ir per šią meilę vis labiau su juo susivienija, „sugrįžta pas jį“. Gi kūri-nys, visiškai pilnas šios Dievo meilės, yra Nekaltai Pradėtoji, be jokios nuodėmės dėmelės, niekuomet nenukrypusi nuo Die-vo valios. Ji yra nenusakomu būdu susi-vienijusi su Šventąja Dvasia kaip sa vo Sužadėtiniu, „Sužadėtiniu“ nepalygina-mai tobulesne prasme, nei šis žodis galėtų būti pritaikytas kūriniams. Kur glūdi šis susivienijimas? Pirmiausia, ji visa savo esybe yra viduje susivienijusi su Šventąja Dvasia. Šventoji Dvasia nuolat gyvena

joje nuo pat pirmosios jos egzistavimo akimirkos ir gyvens per amžius. ... „Grį-žimas pas Dievą“ yra „atoveiksmis“, lygia-vertis ir priešpriešinis atsakymas su kūrimo veiksmui. Pasaulio sukūrime kelias eina iš Tėvo per Sūnų ir Šventąją Dvasią, o čia Sūnus per Šventąją Dvasią tampa kūnu jos įsčiose, ir meilė per jį sugrįžta pas Tėvą. Tačiau ji, visiškai įpinta į meilę Šven-čiausiajai Trejybei, nuo pat pirmosios savo egzistavimo akimirkos amžiams tampa Švenčiausiosios Trejybės „papildymu“.21

Taigi Marija jau savo Nekaltuoju Prasidėjimu tampa visos kūrinijos grį-žimo pas Dievą pradžia, ji žengia link Dievo nesudrumstoje, nesuterštoje, tobuloje meilėje:

Jos susivienijime su Šventąja Dva-sia meilė ne tik sujungia abu asmenis, tačiau, galima sakyti, pirmasis čia atsto-vauja visos Švenčiausiosios Trejybės mei-lę, o antrasis – visos kūrinijos meilę. Tai-gi šiame susivienijime susijungia dangus ir žemė, visas dangus ir visa žemė, visa amžinoji meilė ir visa sukurtoji meilė, ir tai yra meilės viršūnė.22

Tai ir sudaro dvasinio gyvenimo pa-grindą: visiškai iš Dievo, visiškai Dieve ir visiškai pas Dievą! Šį pagrindą Nekaltai Pradėtoji gali perduoti savo vaikams:

21 1941 02 17 paskutinė paskaita // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 597–598.22 Ten pat.

21 1941 02 17 paskutinė paskaita // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 597–598. 22 Ten pat.



AUKŠTYN ŠIRDIS

Lurde Švenčiausioji Mergelė atsakė šv. Bernadetai: „Aš esu Nekaltasis Pra-sidėjimas!“ Šiais žodžiais ji aiškiai išreiš-kė, kad ji ne tik buvo nekaltai pradėta, bet kad ji pati yra Nekaltasis Prasidėji-mas. Panašiai galima būtų pasakyti, kad baltas daiktas dar nėra pats baltumas, ar kad tobulas daiktas yra kas kita nei pats tobulumas. Kai Dievas kalbėjo Mozei, jis pasakė: „Aš esu, kuris esu“, tai reiškia, mano esmė yra pats buvimas, kylantis iš savęs, neturintis pradžios. Tuo tarpu Švenčiausioji Mergelė savo pradžią turi iš Dievo, taigi ji yra kūrinys, ji yra pra-sidėjimas. Tačiau ji yra Nekaltasis Pra-sidėjimas.23

Iš šio jai esmingo „buvimo Nekaltai Pradėtąja“ ji semiasi ir duoda mums dalį savo „nekaltumo“. Tai reiškia, kad ji mumyse pakloja tuos nuostabius pa-matus, kuriuos Dievas joje pačioje pa-klojo, tiek, kiek mes jai atsiduodame.

Gimtosios nuodėmės pasekmių įveikimas

Tačiau mūsų reali tikrovė atrodo ki-taip. Gimtoji nuodėmė pažeidė mūsų prigimtį iki pat šaknų ir įliejo nuodų, nuo kurių turime gintis visą savo gyve-nimą. Taip mes gyvename nuolatinėje dvasinėje kovoje prieš savo priešus. Ta-čiau nepaprastai sunku nuolat atminti šios kovos taisykles, dar sunkiau savo gyvenime jomis vadovautis. Čia vėlgi galime pajusti ypatingą Immaculata Conceptio, Nekaltojo Prasidėjimo įtaką. Jo veikimas mumyse reiškia karo pa-skelbimą šioms prigimtinės nuodėmės pasekmėms. Jo artumas padeda mums vis aiškiau pamatyti tuos mus persmel-kusius nuodus, iš jų kylančią žalą, taip pat vaistus, be kurių mes anksčiau ar vėliau patektume į priešo rankas. Kaip jis tai padaro? Kontrasto principu pa-rodydamas mūsų nuodėmingą tikrovę jos tikrovės šviesoje. Immaculata Con-ceptio leidžia mus suvokti, kaip dažnai mus veda mūsų sugedusi prigimtis ir kaip dažnai mūsų mintys, žodžiai bei darbai yra įtakojami nuodėmingos in-tencijos. Taip, pvz., mes planuojame savo dienotvarkę arba gyvenimą vado-23 Miles Immaculatae, Nr 1 (1938) // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 581–582.23 Miles Immaculatae, Nr 1 (1938) // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 581–582.

vaudamiesi asmeninėmis ambicijomis arba savojo „Aš“ įnoriais. Tačiau Ne-kaltai Pradėtosios šviesoje mes lengvai pamatysime, kad čia trūksta tiesos, trūksta požiūrio į realybę, matančio jos ryšį su Dievu. Taip kyla karas dėl principų, kuriame mes be jos dažniau-siai būname pralaimėtojai, o su ja vis dažniau tampame nugalėtojais.

Pirmasis pagrindas – Dievo gailestingumas

Nekaltasis Prasidėjimas leidžia mums pažinti giliausią visos mūsų egzistencijos pagrindą – dieviškąjį gailestingumą. Nekaltajame Prasidėji-me Dievas pasauliui parodo, kokia jo nuostata nuo šiol bus kūrinių atžvil-giu ir kokio esminio santykio su jais jis nori: tai visiškas, gailestingas nusi-leidimas iki didžiausio vargšo. Dievas visiškai veltui dovanoja savo meilę, už tai negaudamas jokio atpildo. Dar daugiau, šis dovanojimas yra pats pirmasis Dievo aktas mūsų atžvilgiu, dar prieš bet kokį mūsų atsakymą. Jis pasinaudoja savo galia ir išmintimi, kad mums dovanotų neribotai daug savo meilės, savo šviesos, savo laimės, savo vidinio džiaugsmo. Dievas nori, kad mūsų visa egzistencija kiltų iš šio amžino per kraštus besiliejančio dova-nojimo, jis nori mums perduoti savo gyvenimo perteklių.

Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai mes patys norime būti apdovanoti, jei mes visiškai atsiveriame jo dova-noms. Per nuodėmę mes blokuojame šią dieviškos meilės srovę ir užuot lei-dęsi jo apdovanojami, įsivaizduojame, kad galime patys pasiimti tai, ko nori-me, lyg turėtume teisę į šias dovanas. Tai išdidumo laikysena, paneigianti bei iškreipianti Dievo, o ir mūsų pačių giliausią esmę. Dievas laikomas tarnu, žmogus nori būti kaip Dievas.

Ar egzistuoja tokia galimybė, kad mes atrasime žmogų, gyvenantį pa-gal savo tikrąjį paskyrimą, sugalvotą Dievo? Ar yra toks žmogus, kuris taip giliai į save priimtų Dievo gailestingu-mą, kad pats taptų „grynu gailestin-

gumu“ pagal Kristaus palaiminimą: „Lai mingi gailestingieji, nes jie susi-lauks gailestingumo“? Tai Nekaltai Pradėtoji. Kiekviena jos būties dalelė atspindi Dievo gailestingumą. Ji viską iš jo gauna ir priima taip, kad ši Dievo savybė tiesiog įsikūnija joje. Ar netu-rėtų kūrinio atsakymas į Dievo kvie-timą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ būti tėviškas ir motiniškas gailestingumas, savęs dovanojimas, pasilenkimas prie visų vargšų ir kenčiančių, nelaukiant atlygio? Ar ši gailestinga laikysena nė-ra tikroji meilės laikysena?

Nekaltajame Prasidėjime mes iš nau-jo pamatome, kas mums iš tiesų yra Dievas, ir kas jis norėtų būti: beribis dovanojimas, rūpinimasis geriausiojo Tėvo, neleidžiančio, kad jo tyrąją duk-terį paliestų bent menkiausia dėmė, kad koks nors blogis pasiektų jos sielą. Tiek, kiek mes seksime jos tobulu Die-vo dovanų priėmimu, tiek mes lei sime Dievui vėl parodyti mums savo gailes-tingumą, neribotai dovanoti sa ve, sutei-kiant mums stulbinančią mū sų nuodė-mių atleidimo dovaną. Jis nepavargsta nuolat mums atleis ti, jis nežiūri į mūsų iškrypimą ir neištikimybę, bet išnau-doja mažiau sią mūsų atgailos ženklą, kad mus panardintų į savo beribę save dova nojančią meilę. Taip jis žingsnis po žingsnio veda mus į tikrąjį kūrinio santykį su savo Kūrėju, mumyse įgy-vendina Nekaltai Pradėtosios būseną. Taip Marija tampa jo gailestingumo tarpininke, Gailestingumo Motina. Dėl šios priežasties mes suprantame, kodėl žmonės, kai tik į ją kreipiasi, instinkty-viai žino, kaip kad vaikas ins tinktyviai žino apie savo mylinčią motiną, kad ji yra „gailestinga“, vien tiktai gailestinga, pilna motiniško gailestingumo. Taip ji atstato žmonių santykį su Dievu kaip su savo pirmuoju principu ir galutiniu tikslu, Alfa ir Omega.

(Ištraukos iš knygos: Karl Steh-lin, Wer bist Du, o Immaculata?, Te Deum, Warszawa, 2006. Iš vokiečių k. vertė Kęstutis Cho-romanskis)


AUKŠTYN ŠIRDIS

ir, taip sakant, vis artėja prie Dievo. Pačioje apačioje stovi negyvieji daik-tai. Jie netobuliausi. Aukščiau už juos yra augalai, kurie gali maitintis, augti, daugintis. Dar aukščiau yra gyvuliai, kurie gali jau ir judėti bei jausti. Aukš-čiausiai yra žmonės, kurie turi protą ir laisvą valią, yra kūniškos-dvasinės bū-tybės. Taigi, rodos, derėtų, kad būtų dar ir už žmones aukštesnių, grynai dvasinių kūrinių, nes, jeigu kūrinija vien žmonėmis pasibaigtų, atrodo, kad ji būtų nepilna.

Tačiau ko mūsų protas pats vienas įmatyti nepajėgia, tai mums aiškiai at-skleidžia apreiškimas. Gausūs Šv. Rašto liudijimai rodo, kad angelų neabejoti-nai yra. Pvz., angelas sulaikė patriar-chą Abraomą nuo savo sūnaus Izaoko paaukojimo (Pr 22, 11–12); angelas Rapolas lydėjo jaunąjį Tobiją kelio-nėje į tolimą šalį ir senajam Tobijui sugrąžino regėjimą; angelas apsaugojo nuo mirties į liūtų urvą įmestą pranašą Danielių (Dan 6, 22); angelas Gabrie-lius pranešė šv. Jono Krikštytojo tėvui Zakarijui, kad jis susilauksiąs sūnaus, o Švč. Marijai, kad Dievas paskyrė ją pasaulio Atpirkėjo Motina; angelas pasirodė Alyvų sode kenčiančiam V. Jėzui ir jį stiprino (Lk 22, 43); angelas išvedė iš kalėjimo nužudyti pasmerktą apaštalą šv. Petrą (Apd 10, 7) ir t. t. V. Jėzus taip pat daug kartų yra kalbėjęs apie angelus. Štai vienas kitas jo po-sakis: „Žiūrėkite, kad neniekintumėte nė vieno šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano danguje esančiojo Tėvo

Dievas ir žmogusKatalikų tikėjimo tiesos, dorovės reikalavimai ir sielai pašvęsti priemonės (tęsinys)

Prel. dr. Feliksas Bartkus, kan. dr. Petras Aleksa

veidą“ (Mt 18, 10). „Kai žmogaus Sūnus ateis savo didenybėje ir drauge su juo visi angelai, tuomet jis atsisės savo didenybės soste“ (Mt 25, 31). „Ar manai, kad aš negaliu melsti savo Tėvą, ir jis tuojau man atsiųs daugiau kaip dvylika legionų angelų?“ (Mt 26, 53) ir t. t. Žodžiu, tai neabejotiniausias da-lykas, kad angelų yra.

Kiek jų yra, mums neapreikšta, Šv. Rašte kalbama apie neapsakomai dide-lę jų daugybę. Pvz., pranašo Danieliaus knygoje pasakyta: „Tūkstančių tūks-tančiai jam (Dievui) tarnavo ir dešimtį tūkstančių kartų po dešimtį tūkstančių stovėjo prieš jį“ (Dan 7, 10). Angelai tikriausiai buvo sukurti prieš žmones, nes, atsiradus žmonėms, dalis jų jau buvo nupuolusi, ir vienas nupuolusių-jų angelų sugundė nusidėti pirmuosius mūsų tėvus.

Pasiremiant Šv. Rašto teikiamais angelams pavadinimais, skiriamos trys jų eilės ir kiekvienoje eilėje trys chorai. Pirmąją eilę sudaro: angelai, arkangelai ir valdžios; antrąją – galybės, kunigaikš-tystės ir viešpatystės; trečiąją – sostai, kerubinai ir serafi nai. Bet nieko tikres-nio apie tai nežinome. Tik trys angelai pavadinti Šv. Rašte tikriniais vardais, būtent: šv. Mykolas (tas vardas reiškia: Kas kaip Dievas?), šv. Gabrielius (reiš-kia: Dievo jėga) ir šv. Rapolas (reiškia: Dievo vaistai).

Angelų prigimtis

2. Angelai yra grynai dvasinės bū-tybės, turinčios protą ir laisvą valią, bet

4§ APIE ANGELUS

I. ANGELŲ SUKŪRIMAS IR BANDYMAS

Angelų buvimas

1. Be šio regimojo pasaulio, Dievas sukūrė ir neregimąjį, atseit, didelę dau-gybę grynų dvasių, kurias mes vadina-me angelais.

Žodis „angelas“ yra iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį. Jau nuo senų se-novės žmonės vadina Dievo sukurtąsias dvasias angelais (hebraiškai malach), kadangi jos daugelį kartų apsireiškė žmonėms kaip Dievo pasiuntiniai.

Kad angelų yra, pats vienas mūsų protas griežtai įrodyti negali. Jis mato čia tik du dalykus: viena, kad jų gali būti; antra, dera, kad jų būtų. Ange-lų gali būti, nes, kaip Dievas sukūrė šį medžiaginį pasaulį, kurio vainikas yra pusiau medžiaginė, pusiau dvasi-nė būtybė – žmogus, taip lygiai nėra priešinga jo išminčiai ir visagalybei, kad sukurtų grynai dvasinių būty-bių. Dera, kad angelų būtų, kadangi visi Dievo kūriniai kyla palaipsniui nuo žemiausiųjų prie vis aukštesnių


AUKŠTYN ŠIRDIS

neturinčios kūno. Jie daug tobulesni ir galingesni už žmones.

Kad angelai yra grynos dvasios, liu-dija Šv. Raštas. Pvz., šv. Paulius sako apie juos: „Argi ne visi jie yra tarnau-jančios dvasios, išsiųstos tarnauti dėl tų, kurie turi gauti išganymo tėvonys-tę?“ (Žyd 1, 14). Gi apie nupuolusius angelus, kurie buvo apsėdę žmones, evangelistas šv. Matas pareiškia: (Jė-zus) „išvarė dvasias žodžiu“ (Mt 8, 16). Kadangi didžiausi mūsų amžinosios laimės priešai yra nupuolusieji angelai, ir ypač prieš juos mums reikia kovoti, šv. Paulius ir sako: „Mūsų kova yra ne prieš kūną ir kraują, bet prieš kuni-gaikščius ir valdžiais, prieš šių tamsy-bių pasaulio valdovus, prieš piktumo dvasias padangėse“ (Ef 6, 12).

Kad angelai tobulesni ir galingesni už žmones, taip pat aiškiai matyti iš Šv. Rašto. Pvz., Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad angelas išvedė apašta-lą šv. Petrą iš kalėjimo, nors jį saugojo ketveriopa kareivių sargyba (Apd 12, 9–11); evangelistas šv. Matas, kalbė-damas apie V. Jėzaus prisikėlimą iš

numirusių, sako: „Štai pasidarė didelis žemės drebėjimas, nes Viešpaties ange-las nužengė iš dangaus ir prisiartinęs nurito akmenį“ (Mt 28, 2). O tasai akmuo, kaip pažymi evangelistas šv. Morkus, „buvo labai didelis“, ir mote-riškės, ėjusios patepti V. Jėzaus kūno, susirūpinusios „kalbėjosi tarp savęs: Kas mums atris akmenį nuo kapo an-gos?“ (Mk 16, 3. 4), ir t. t. Todėl Šv. Rašte ne kartą, kai norima ypatingai pažymėti kokio žmogaus išmintį, galy-bę, jis lyginamas su angelais (Ps 77, 25; 2 Kar 14, 20 ir kt.).

Angelų būklė po sukūrimo

3. Visi angelai po sukūrimo buvo geri ir laimingi.

Būdami grynai dvasinėmis būty-bėmis, jie aiškiai pažinojo Dievą kaip aukščiausiąją Tiesą ir mylėjo jį kaip didžiausiąjį Gėrį. Tasai pažinojimas ir meilė teikė jiems neapsakomos laimės. Be to, Dievas paskyrė juos antprigimti-nei laimei, kurią jie turėjo nusipelnyti, ir davė jiems pašvenčiamąją malonę.

Angelų bandymas ir nupuolimas

4. Kadangi antprigimtinė laimė turėjo būti atlyginimas už ištikimybę, Dievas paskyrė angelams tam tikrą bandymą. Tąjį bandymą ne visi angelai išlaikė. Dalis jų nusikalto Dievui.

Kuo reiškėsi tasai bandymas, neži-nome. Taip pat nėra žinių, kokių ange-lų buvo daugiau: ištikimų ar nusikal-tusių. Bažnyčios tėvų nuomone – iš-tikimųjų. Kuo nusidėjo neištikimieji angelai, taip pat nežinome. Bet galima spėti, kad puikybe, nes, viena, sunku įsivaizduoti, kad grynai dvasinės būty-bės būtų galėjusios kuo kitu nusidėti; antra, Šv. Rašte pasakyta: „Puikybė yra visų nuodėmių pradžia“ (Sir 10, 15).

II. GERIEJI ANGELAI

Gerųjų angelų atlyginimas

1. Ištikimiesiems angelams Dievas at lygino amžina laime, kurią sudaro pa-ties laimės šaltinio, Dievo, regėjimas.

Todėl V. Jėzus, kalbėdamas apie vaikų Angelus Sargus, sako: „Jų angelai danguje visuomet mato mano danguje esančiojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).

Gerųjų angelų darbai

2. Gerieji angelai taip pat dalyvau-ja pasaulio valdyme, atlikdami tai, ką Dievas jiems paveda, ir teikdami žmo-nėms įvairios pagalbos. Jie saugoja mus nuo pikto, skatina į gera ir užtaria mus pas Dievą.

Kaip rodo Šv. Raštas, angelai rū-pinasi visa žmonija (Lk 1, 26 ir kt.), Katalikų Bažnyčia, atskiromis šalimis (Dan 10, 12 ir kt.) ir kiekvienu žmo-gumi. Pvz., angelas padėjo jaunajam Tobijui atlikti sunkią ir pavojingą ke-lionę, o senajam sugrąžino regėjimą; apaštalą šv. Petrą išgelbėjo nuo nužu-dymo, šimtininkui Kornelijui nurodė, kas reikalinga išganymui ir t. t.

Angelai Sargai

3. Tie angelai, kuriems Dievas ypatingu būdu paveda sergėti atskirus žmones, yra vadinami Angelais Sargais.


AUKŠTYN ŠIRDIS

Kiekvienas žmogus turi Angelą Sargą. Tai bendras Kat. Bažnyčios mokslas.

Šv. Rašte aiškiai pasakyta: Dievas „davė savo angelams įsakymą apie ta-ve saugoti tave visuose tavo keliuose; jie neš tave savo rankomis, kad kar-tais neužsigautum sau kojos į akme-nį“ (Ps 90, 11).

Mūsų pareigos savo Angelui Sargui

4. Savo Angelą Sargą mes turime visuomet gerbti, jo klausyti, šauktis jo pagalbos ir jam dėkoti.

Turime savo Angelą Sargą gerb-ti, taigi jo akivaizdoje nedaryti to, ko nedrįstume daryti, matant žmonėms. O kadangi jis visada ir visur yra prie mūsų, tad visada ir visur turime vengti pikto. Turime jo klausyti, tai yra noriai pasiduoti jo pastangoms atitraukti mus nuo pikto ir paskatinti į gera. Turime šauktis jo pagalbos, ne vien tik kokia-me kūno ar sielos pavojuje, (nes tuo-met, deja, dažniausiai apie tai nė nepa-galvojame), bet ir prieš tai, vadinasi, iš anksto. Geriausia kas rytą ir kas vakarą sukalbėti šią gražią maldelę: „Dievo Angele, mano Sarge, mane tau Dievo pavestą, šiandien (šiąnakt) apšviesk, sergėk, vesk ir valdyk. Amen“. Dėko-ti Angelui Sargui turime už jo mums nuolat teikiamą apsaugą ir pagalbą.

Apaštalas šv. Petras taip apie tai sako: „Dievas nepasigailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo gelmės grandinėmis ir nustūmė į pragarą kankinti“ (2 Pt 2, 4). „Angelus, kurie nepalaikė savo vieš-patavimo, – kalba apaštalas šv. Judas, – „(Dievas) palaikė amžinais raiščiais di džios dienos teismui tamsybėje“ (Jud 6). V. Jėzus, vaizduodamas vi suo ti-nį teismą, pareiškia: „Tuomet (Žmogaus Sūnus) sakys ir tiems, kurie bus kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri sukurta velniui ir jo angelams““ (Mt 25, 41).

Nupuolusius angelus vadiname pik-tosiomis dvasiomis, velniais, šėtonais, demonais. Jie galutinai užkietėję pikta-me ir negali pasitaisyti. Kaip rodo šie šv. Pauliaus žodžiai: „Mūsų kova yra prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šių tam-sybių pasaulio valdovus, prieš piktumo

Angelų Sargų šventė5. Angelams Sargams prisiminti ir

pagarbinti Bažnyčia yra ypatingu būdu paskyrusi spalio mėnesio 2 dieną.

Tačiau tai neprivaloma šventė. Bet vis dėlto mums, kaip klusniems savo motinos Bažnyčios vaikams, derėtų tą dieną pasistengti kaip nors ypatingai pa-gerbti ir pagarbinti savo Angelą Sargą.

III. NUPUOLUSIEJI ANGELAI

Nupuolusiųjų angelų nubaudimas

1. Neištikimuosius angelus Dievas nubaudė tuo, kad visiems laikams atstū-mė nuo savęs ir nugramzdino į pragarą.


AUKŠTYN ŠIRDIS

dvasias padangėse“ (Ef 6, 12), tarp jų irgi yra tam tikrų laipsnių. Jų vadas arba vyresnysis ne kartą Šv. Rašte vadinamas Beelzebubu, Liuciferiu, šėtonu. Nupuo-lusieji angelai savo prigimtinių savybių nenustojo. Todėl jie yra daug galingesni už mus.

Piktųjų dvasių nusi-statymas mūsų atžvilgiu

2. Piktosios dvasios mums pavydi ir mūsų nekenčia. Todėl, kiek begalė-damos, stengiasi mums kenkti, ypač gi įtraukti mus į nuodėmes ir amžinai pražudyti. Dievas leidžia joms tai dary-ti, kadangi moka jų nedorumą panau-doti savo garbei ir mūsų išganymui.

Tai daugelyje Šv. Rašto vietų pa-žymėta tiesa, kad piktosios dvasios mums pavydi, mūsų nekenčia, stengia-si mums kuo labiausiai kenkti ir mus pražudyti. Juk ne kas kitas, kaip tik viena jųjų sugundė pirmuosius mūsų tėvus nusidėti ir užtraukė mums visas

negeroves, kurios iš tos nuodėmės eina. Piktoji dvasia buvo didelių patriarcho Jobo nelaimių ir skaudžių kentėjimų priežastis. Ji nesidrovėjo patį Jėzų net tris kartus gundyti. Jos veikiamas apaš-talas Judas Iskarijotas pardavė ir įdavė savo dieviškąjį Mokytoją. Todėl Šv. Rašte yra daug tokių ir į juos panašių įspėjimų: „Būkite blaivūs ir budėkite, nes jūsų priešininkas velnias aplink eina, kaip kriokiąs liūtas, ieškodamas, ką praryti; jam priešinkitės tvirti tikėji-mu“ (1 Pt 5, 9). „Neduokite vietos vel-niui!“ (Ef 4, 27). „Priešinkitės velniui!“ (Jok 4, 7) ir t. t.

Tačiau Dievas nekliudo piktosioms dvasioms mums kenkti, nes, kaip vi-sokį pikta, taip ir jų užmačias moka panaudoti savo garbei ir mūsų išgany-mui. Ryškiai tai rodo patriarcho Jobo pavyzdys. Bet reikia taip pat pažymėti, kad Dievas neleidžia mūsų gundy-ti virš mūsų jėgų. Šv. Paulius aiškiai sako: „Dievas yra ištikimas, jis neleis jūsų gundyti virš mūsų jėgų, bet dar padarys tokią išeitį iš pagundos, kad galėtumėte ją pakelti“ (1 Kor 10, 13). Todėl jeigu kas, kad ir piktosios dva-sios gundomas, nusideda, kaltas už tai yra tik pats.

Jos negali priversti mus elgtis prieš mūsų valią

3. Nors piktosios dvasios daug ga-lingesnės už mus, jos neturi galios pri-versti mus elgtis prieš mūsų valią, arba kitaip sakant, mes visuomet galime joms pasipriešinti.

Piktosios dvasios gali mus gundyti, vilioti, traukti į nuodėmes, bet privers-ti, kad nusidėtume, jokiu būdu negali. Gražiai ir teisingai sako šv. Augustinas, kad jos yra panašios į pririštus piktus šunis, kurie gali urgzti, loti, bet įkąsti gali nebent tik tam, kas per daug prie jų prisiartina. Kaipgi žioplas turi būti tas žmogus, sako minimas šventasis, kurį pririštas šuo kandžioja?! (Sermo 197 de Temp.) Nemažiau žioplu reikia pavadinti ir tą, kurį piktosios dvasios įtraukia į nuodėmes. Be abejo, jos itin pavojingos tiems, kurie, tardamiesi daugiau žiną ir išmaną negu Šv. Dvasios vadovaujama Kat. Bažnyčia, negu pats apreiškimą mums davęs Dievas, neigia

piktąsias dvasias ir šaiposi iš tų, kurie į jas tiki. Ko verti ir kokios dvasios va-dovaujami yra šitie gudruoliai, aiš kiai rodo pats patyrimas. Juk kur tik jie iš-kyla į viršų ir pačiumpa valdžią, tuojau patys pasireiškia kaip tikros piktosios dvasios ir gyvenimą paverčia baisiausiu pragaru. Pavyzdžių nereikia kur toli ieš-koti, jų yra visai šalia mūsų.

Šv. Rašte ne kartą minimi piktosios dvasios apsėsti žmonės. Piktoji dvasia ar piktosios dvasios, žinoma, Dievui leidus, užvaldydavo tokių žmonių tik kūną, bet ne sielą. Be abejo, tai atsi-tikdavo ne be tam tikros pačių žmo-nių kaltės. Kaip pasakoja misionieriai, tokių apsėstųjų pasitaiko ir dabar tarp nekrikštytųjų. Itin daug buvo jų V. Jėzaus laikais. Tai dėl to, kad piktosios dvasios, nujausdamos, kad jų viešpa-tavimas žmonėms netrukus bus su-naikintas, juo didesniu įniršimu ėmė juos pulti. Ne veltui Šv. Rašte pasakyta: „Nužengė... velnias su didele rūstybe, žinodamas, kad jis maža teturi laiko“ (Apr 12, 12).

Kaip turime kovoti su šiuo savo priešu?

4. Jei norime nugalėti šiuos savo iš-ganymo priešus, t. y. piktąsias dvasias, turime tvirtai laikytis tikėjimo, budėti, melstis ir susivaldyti.

Apaštalas šv. Paulius sako: „Apsi-vilkite Dievo šarvais, kad galėtumėte drąsiai stoti prieš velnio žabangas... Stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisybės šarvu ir kojas apsiavę ramybės Evangelijos pasiryžimu, prie viso to imdami tikėjimo skydą, kuriuo galėtumėte užgesinti visas ugningas pikčiausiojo vilyčias“ (Ef 6, 11). Gi šv. Petras pareiškia: „Būkite blaivūs ir budėkite, nes jūsų priešininkas velnias aplink eina, kaip kriokiąs liūtas, ieš-kodamas, ką praryti; jam priešinkitės tvirti tikėjimu“ (1 Pt 5, 8).

(Tęsinys kitame numeryje)

(Roma, Fausto Failli, 1953. Nihil obstat: A. Liuima S. J. Romae, die 25 aprilis 1952. IMPRIMATUR: Ro-mae, die 17 Februarii 1953. A. Traglia, Archiep. Caesarien. Vic. gen.)


PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA

Birželio 6 dieną „Marijos radijo“ laidoje Šančių klebonas, teologijos ir bažnytinės teisės licenciatas Virgini-jus Veprauskas nesirinkdamas žodžių užsipuolė Šv. Pijaus X kunigų broliją. Birželio 8 d. kun. Edmundas Naujo-kaitis parašė „Marijos radijo“ direkto-riui kun. Oskarui Volskiui el. laišką:

Gerbiamas Kunige!Buvo malonu su Jumis pabendrau-

ti. Dar trukdau dėl kaip tik tą penkta-dienį, birželio 6 d., vykusios „Marijos radijo“ laidos. Šiandien tikintieji per-davė jos įrašą, jį paklausę kiek pasibai-sėjom... Prioras kun. J. Persie paragino mane parašyti Jums.

Suprantu, jei kas nors cituoja Šv. Sos-to dokumentus, kuriuose teigiama, kad arkivysk. M. Lefebvre’as ir jo 1988 m. įšventinti 4 vyskupai yra ekskomuni-kuoti. Brolija argumentuotai teigia, kad taip nėra, kanonų teisės specialistų analizė rodo, kad M. Lefebvre’as neį-vykdė schizmatinio akto ir jo atveju ekskomunika „latae sententiae“ nega-lioja. Argumentai išdėstyti čia: http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=64&Itemid=56#ekskom

Tačiau tai, ką kleb. V. Veprauskas, beje, bažnytinės teisės licenciatas, kal-ba per Jūsų vedamą radiją, peržengia visas ribas. Cituoju:

...jie neturi su popiežiumi jokios vienybės, jie yra katalikiška sekta. Nebijau šito žodžio, nes taip jau yra įvardinta – jie atsiskyrę, neturi pilnos vienybės, ir jie veikia kur nori: jie gali ten pasistatyti, ten pasistatyti bažny-čią ir ten melstis.

Jokiuose Šv. Sosto ar Lietuvos vys-kupų dokumentuose Brolija neįvar-dijama kaip „sekta“. Sekta yra grupė, turinti sociologinius požymius: siekis atsiriboti nuo didesnės religinės ben-druomenės, klaidingas mokymas,

griežta narių kontrolė, asociali veikla ir pan. Brolija gi pabrėžia savo ištikimybę Šv. Sostui, neatsiriboja nuo vyskupų ar klebonų, niekuomet nebuvo kaltina-ma jokiomis teologinėmis klaidomis, neregistruoja ir nekontroliuoja jos pa-maldas lankančių katalikų, niekuomet nenusižengė Lietuvos ar kt. šalių įsta-tymams ir nebuvo viešai kaltinama dėl sektantiškų veiklos metodų. Kalbėti apie „nepilną vienybę“, kaip jau įpras-ta, yra viena, o vadinti „sekta“ – įžeidu ir šmeižikiška.

Kitas dalykas, jie yra ir eretikai, tada, kai jie kvestionuoja Mišių galio-jimo klausimus. Tada jie yra eretikai, kai jie netiki į Šventąją Dvasią, į Šven-čiausiąją Trejybę. Dabar paklausykite, ką aš turiu omenyje. Mes, katalikai, tikime, kad Šventajai Romos Katalikų Bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia. Popiežius yra tik regimas toksai... žmogus, išrinktas... tai yra aukščiau-sia demokratijos forma Bažnyčioje: popiežiaus rinkimai. Bet Bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia, ir Baž-nyčia [turima omenyje Šv. Dvasia] neleidžia popiežiui klysti tikėjimo ir doros reikaluose ir Bažnyčią apsaugo tuo Šventosios Dvasios veikimu nuo klaidų – ji apaugota. O lefebristai, šita Brolija, galvoja, kad jie išlaikę kažkokį tai teisingą kelią, jie galvoja, kad, pa-vyzdžiui, popiežius neturi teisės keisti Mišių tvarkos. Jie net savo literatūroje meluoja, kad yra „tradicinės Mišios“ ir „naujosios Mišios“. Jokių „naujų Mišių“ Šventoji Romos Katalikų Baž-nyčia neįvedinėja! Yra tik nauja Mišių tvarka, bet ne „naujosios Mišios“. Va tuo būdu ir jie netiki Šventąja Dvasia, kuri vadovauja Bažnyčiai, ir jie yra at-siskyrę, tikrai atsiskyrę!

Net labai ieškodami nerasite nei vieno Šv. Sosto, Lietuvos ar kitų šalių vyskupų dokumento, nei vieno Baž-nyčios hierarchų ar teologų teksto,

kuriame M. Lefebvre’as, Brolija ar jos vadovai būtų argumentuotai apkaltin-ti erezija – formaliu katalikų tikėjimo dogmų atmetimu. Visa kritika prieš Broliją ir kitas tradicines bendruome-nes akcentuoja „schizmą“, atskilimą nuo Bažnyčios, nepaklusnumą, tačiau dar niekas nedrįso kaltinti erezija.

Nerasite tekstų, kuriuose, kaip suprantu, Brolija kvestionuoja, kad naujosios Mišios yra kaip tokios nega-liojančios. Priešingai, teigiama (http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content& task=view&id=236&Itemid=65), kad jos galiojančios, jei išpildy-tos įprastos sąlygos: galiojanti forma, materija, celebranto intencija.

Kaltinimas „jie netiki į Šventąją Dvasią, į Švenčiausiąją Trejybę“ toks absurdiškas, kad net nereikalauja ko-mentarų. Brolija niekad neneigė, kad Bažnyčiai vadovauja Šv. Dvasia per regimą Kristaus vietininką – popie-žių (beje, bažnytinės teisės licenciatas nežino, jog Bažnyčios valdymo forma yra monarchinė, tapatina konklavą ir demokratinį valdymą – gal tai ne nežinojimas, o erezija?). Popiežius apsaugotas nuo klaidų, kai skelbia or-dinarinį Bažnyčios mokymą ar dogmą tikėjimo ir doros reikaluose Vatikano I Susirinkimo tiksliai nustatytomis są-lygomis. Jokia Brolijos kritikuojama Vatikano II Susirinkimo ar paskuti-niųjų popiežių paskelbta naujovė (li-turgijos reforma, ekumenizmas, kole-gializmas ir pan.) niekuomet nebuvo suformuluota kaip dogma ir nepre-tendavo į neklystamumą. Net jei Bro-lija, kaip protestantai ar stačiatikiai, neigtų popiežiaus neklystamumą, tai dar nereikštų, kad „jie netiki į Šventą-ją Dvasią, į Švenčiausiąją Trejybę“.

Povatikaniniai liturgijos pakeitimai nėra dogma, jie nesutinka su ordina-riniu Bažnyčios mokymu, tad niekaip nesusiję su neklystamumu ir Šv. Dva-

Nepagrįsti kaltinimai Brolijai „Marijos radijuje“



sios vedimu. Bažnyčios istorija pilna hierarchų klaidų, esama net vėliau atšauktų teologinių, tačiau Šv. Dvasia veda Bažnyčią nepaisant šių klaidų, o ne per jas. Brolija niekur neteigė, kad popiežius „neturi teisės keisti Mišių tvarkos“. Ji tik konstatuoja, kad Baž-nyčios istorijoje iki 1969 m. popiežius niekad nėra įvedęs visiškai naujo (tai pripažįsta visi liturgijos specialistai) svarbiausios Bažnyčios apeigos – Mišių – rito, kad tai prieštarauja Bažnyčios Tradicijai, kad naujosiose apeigose iš-reikšta visiškai nauja ir klaidinga Mišių teologija, kad šios Mišios daro didelę žalą Bažnyčiai. Net jei nesutinki su Brolijos pozicija šiuo klausimu, negali jos vadinti eretiška – atmetančia katali-kų tikėjimo dogmas.

Posakis „naujosios Mišios“ tolygus posakiui „Novus Ordo Missae – naujo-ji Mišių tvarka“, šie posakiai visuotinai vartoti nuo pat 1969 m. reformos lai-kų net šios reformos šalininkų. Turima omenyje naujas Mišių ritas, nauja teo-logija ir nauja „dvasia“.

Kitas klausimas, kodėl kunigai neskelbia? Šančių, pavyzdžiui, para-pijos klebonas skelbia, nes yra paste-bėjęs, kad eina ir meldžiasi žmonės ne tiktai mūsų bažnyčioje, bet ir dalyvauja Mišiose, kurios yra laiko-mos Brolijos kunigų. Dalyvavimas užtraukia ekskomuniką – dalyvavi-mas, ne nuėjimas, pažiūrėjimas ten, bet pilnas dalyvavimas jų liturgijoje užtraukia atskyrimą nuo Bažnyčios. Ir tai yra atskyrimas nuo Bažnyčios! Tokie žmonės visuomet mielai prašo-mi grįžti į Katalikų Bažnyčią, bet jau čia yra bėda, nes reikia susitaikyti su Katalikų Bažnyčia, ir ne vien tiktai išpažintyje. Tai yra grįžimas į Katali-kų Bažnyčią, kuris turi būti fi ksuotas dokumentaliai, nes jie yra paklydę ir nuėję pas kitatikius, pas kitatikius!

Trečiuoju asmeniu kalbantis Šan-čių klebonas vienareikšmiai teigia, kad pilnas dalyvavimas Brolijos kuni-gų aukojamose Mišiose užtraukia eks-komunikos bausmę ir šį „nusikaltimą“ tapatina su apostaze, perėjimu į ere-tišką religinę bendruomenę, po kurio (norint sugrįžti) reikia formalaus priė-mimo atgal į Katalikų Bažnyčią. Toks teiginys ne tik juodinantis Broliją, bet

ir rodo bažnytinės teisės neišmanymą. Nekalatikų pamaldų lankymą ir apos-tazę bei ereziją aptaria du visai skir-tingi kanonai (1365 ir 1364). Kan. 1365 sako: „Kaltasis dėl draudžiamo bendravimo šventuose dalykuose [t. y. aktyvaus dalyvavimo nekatalikų apeigose] baustinas teisinga bausme“. Nė žodžio apie automatinę (latae sen-tentiae) ekskomuniką! Tebūta kele-tas atvejų, kai vietos vyskupai bandė nubausti Brolijos kunigų pamaldas lankančius ir aktyviai Broliją remian-čius tikinčiuosius. Žymiausias atvejis: 1991 m. Honolulu vyskupo dekretas dėl 6 tikinčiųjų ekskomunikos – Šv. Tikėjimo mokslo kongregacija jį 1993 06 04 nutarimu formaliai atšaukė. Dar daugiau, Šv. Sostas (komisija Ecclesia Dei) keletą kartų išaiškino, kad ti-kintieji įvykdo sekmadienio pareigą, dalyvaudami Brolijos kunigų Mišiose. Kard. Castrillonas Hoyos, atsakingas už Tradicijos bendruomenes, daugelį kartų viešai pareiškė, kad Brolija nė-ra schizmatinė (jau nekalbant apie ereziją, „klaidatikius“), kad ne tik jos pamaldas lankantys tikintieji, bet ir jos nariai kunigai nėra schizmatikai ir nėra ekskomunikuoti, ekskomunika primetama tik 4 Brolijos vyskupams! Nors kard. Hoyos to nėra išdėstęs kokiame ofi cialiame nutarime, bet jo kaip Šv. Sosto atstovo šiuo klausimu vieši pareiškimai turi dokumento ver-tę. (žr. prisegtus tekstus)

Tokiais melagingais teiginiais kleb. Veprauskas siekia pigiai įbauginti laidos klausytojus, paprastus tikinčiuosius.

Lefebristai tarp kitko šneka, kad jie ir popiežių pripažįsta, ir jų Mišios geros, ir taip toliau, ir taip toliau. Bet tiek popiežius, tiek Lietuvos vyskupų konferencija yra aiškiai pasakiusi, kad tai yra atsiskyrusieji, yra schizmatikai, ir mes meldžiamės už juos, kad jie darytų atgailą ir grįžtų, kad jie dary-tų atgailą ir grįžtų, nes jie įsikūrę tik prieš 20 metų – dar galima pataisyti reikalus. Kitas dalykas: kaip jie, pa-vyzdžiui, spręstų ginčus savo tarpe? Kaip jų nariai norėtų sudaryti santuo-ką su katalikais? Turėtų kažkaip būti teismai... Tai jau visai nauja bažnytinė struktūra, kurią jie turi – jie ją turi, ir jie neturi pilnos vienybės su Katalikų

Bažnyčia. Mes turime ir teismus, nes kiekvienas tikintysis gali kreiptis ir turi į teismą kreiptis, jeigu jam kyla abejonė. Ir teismai yra padaryti, ir visa hierarchinė struktūra, viskas yra paval-du vyskupui. O kas juos čia atsiuntė į Lietuvą? Dar tas popiežius negimė, kuris atsiuntė juos į Lietuvą, dar tas Dievas negimė, jie patys čia atvažiavo. Remiami iš užsienio, žinoma, statosi sau namelius, meldžiasi ten, na taip. Bet tai yra ne Katalikų Bažnyčia.

Vėl galima pakartoti, kad arkivysk. M. Lefebvre’as, 1988 m. įšventinęs ke-turis vyskupus, pabrėžtinai nesuteikė jiems jokios jurisdikcijos. Brolija jokiu savo veiksmu neparodė intencijos kurti atskirą bažnytinę struktūrą, ji įsteigta kaip Katalikų Bažnyčios kongregacija pagal bažnytinę teisę, kurios iki šiol ir laikosi. Visais šios teisės numaty-tais klausimais (santuokos kliūtys, Šv. Sostui rezervuoti bausmių atleidimai išpažintyje ir kt.) ji kreipiasi į atitinka-mus diecezinius ir Šv. Sosto teismus. Į Lietuvą Brolija atvyko kaip bet kuri popiežiškosios teisės pašvęstojo gyve-nimo bendruomenė, o Lietuvos vys-kupų daromos kliūtys ir nepripažini-mas yra bažnytinės politikos pasekmė, politikos, kurioje dažnai teisės aktai panaudojami prieš jų intenciją kaip ginklas. Brolijos statuso problema eg-zistuoja, tačiau tai daug didesnės pro-blemos – visuotinės Bažnyčios krizės – šalutinė pasekmė.

Manyčiau, kad Jūs kaip atsakingas už „Marijos radijo“ laidų turinį su-prantate, kad mus tokie teiginiai tikrai žeidžia, ir galėtumėte rasti būdų padėtį ištaisyti, pvz.:

- pirmadienį nekartoti tos laidos da-lies, kurioje nuskambėjo tie teiginiai.

- ir/arba perskaityti papildomą pa-aiškinimą dėl tikros dalykų padėties (atspindint ir Brolijos nuomonę), re-miantis aukščiau ir prisegtame tekste išdėstytais faktais.

- ir/arba paskambinti man tiesio-giniame eteryje, pvz., paklausiant, ar tikrai Brolija netiki į Šv. Dvasią ir Švč. Trejybę, kad galėčiau trumpai išdėstyti mūsų poziciją. Tokio skambučio dis-kusijoje su mons. Grušu esu sulaukęs iš Lietuvos radijo, tai normalus būdas visiems išsakyti savo poziciją.



Tikiuosi, kad asmeniškai nepri-tariate kleb. Veprausko teiginiams, ir laukiu Jūsų geranoriškumo...

Prisegta prie el. laiško:Keletas faktų:Honolulu (Havajai, JAV) vyskupas

Joseph Anthony Ferrario 1991 m. pa-skelbė ekskomuniką šešiems jo vysku-pijos tikintiesiems už bendrystę su Šv. Pijaus X brolijos vyskupu Richardu Williamsonu ir naudojimąsi jo patar-navimais. Tikėjimo mokslo kongrega-cijos 1993 06 04 nutarimu šis vyskupo dekretas buvo panaikintas, nes pripa-žinta, kad tie 6 tikintieji nepateko į schizmą. Visa istorija ir dokumentų faksimilės: http://www.sspx.org/dioce-san_dialogues/honolulu_&_hawaii6.htm

* * *Komisijos Ecclesia Dei sekretorius

mons. Camille‘is Perlas savo 1995 m. spalio 6 d. laiške teigia, kad „dalyva-vimas Mišiose ir sakramentų teikime Šv. Pijaus X brolijos koplyčiose savai-me nesukelia formalaus priklausymo schizmai...“.

2002 m. rugsėjo 27 d. laišku C. Perlas į vieno tikinčiojo klausimą: „Ar aš galiu įvykdyti savo sekmadie-nio pareigą lankydamas Šv. Pijaus X brolijos Mišias?“ atsakė taip: „Griežta prasme, Jūs galite įvykdyti sekmadie-nio pareigą, jei dalyvaujate Mišiose, celebruojamose Šv. Pijaus X kunigų brolijos kunigo“. Aišku, tai nereko-menduojama ir t.t. ir pan. Tas pat pakartota C. Perlo 2003 sausio 18 d. laiške tarptautinei federacijai „Una voce“. Jo anglišką tekstą galite rasti čia: http://www.unavoce.org/arti-cles/2003/perl-011803.htm

* * *Kardinolas Dario Castrillón Hoyos,

Klero kongregacijos prefektas ir komi-sijos Ecclesia Dei, atsakingos už Tradi-cijai ištikimas bendruomenes, pirmi-ninkas viešai pareiškė, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra schizmatinė:

„Mons. Lefebvre‘as, deja, nesileido atkalbamas nuo [keturių vyskupų 1988 m.] konsekravimo, ir taip susiklostė ši išsiskyrimo situacija, nors tai ir nėra formalios schizmos atvejis“.

(Interviu Wiederannäherung: schritt-weise und in angemessenen Zeiträumen // Žurnalo 30 Giorni vokiškas leidi-mas, 2005 rugsėjis).

„[Brolijos atveju] mes nesame erezi-jos akivaizdoje. Kalbant korektiškomis, tiksliomis ir preciziškomis sąvokomis, negalime pasakyti, kad čia yra schiz-ma“ [Non siamo di fronte ad una eresia. Non si può dire in termini corretti, esat-ti, precisi che ci sia uno scisma].

(Interviu Italijos TV kanalo Cana-le 5 laidoje apie tradicines šv. Mišias, 2005 lapkričio 13 d.).

* * *2007 m. sausio 3 d. Šv. Sosto ko-

misijos, atsakingos už Tradicijai išti-kimas bendruomenes, pirmininkas kardinolas Dario Castrillonas Hoyos davė interviu Bogotos arkivyskupijos (Kolumbija) laikraščiui El Catolicismo. Pateikiame ištraukas iš šio interviu:

Kokius iššūkius šiandien patiria „Ecclesia Dei“?

Mes rūpinamės tais tikinčiaisiais, ku rie nenusekė paskui arkivyskupą Lefebvre‘ą – tačiau šiuo atveju nėra tik ros schizmos. Turėdami jurisdikciją popiežiaus vardu, mes įsteigėme institutus Prancūzijoje ir Vokietijoje ir juose inkardinavome su-grįžusius dvasininkus. Mes prižiūrime šių dvasininkų ir šių bendruomenių, Šv. Petro brolijos gyvenimą.

O kaip su tais, kurie sekė Lefebvre‘ą?Tai yra Šv. Pijaus X bendrijos – vyk-

dant jų įtraukimo [reinserción] procesą, nuolat rengiami vizitai, palaikomas su-sirašinėjimas, jos prašo senojo ritualo. Tai yra 500 kunigų ir 600 tūkstančių tikinčiųjų – vis augantis skaičius. Jie turi vienuolynų ir seminarijų, kai ku-rios iš jų yra pilnos.

* * *2007 vasario 8 d. kardinolas Hoy-

os davė interviu vokiečių katalikiškam laikraščiui Die Tagespost. Ištraukos iš interviu:

Ar indultas [leidimas naudoti tra-dicinį mišiolą] skatina ekumenizmą „ad intra“ [Bažnyčios viduje]?

Atleiskite, bet aš atmetu posakį „ekumenizmas ad intra“. Šv. Pijaus X brolijos vyskupai, kunigai ir tikintieji nėra schizmatikai. Tai arkivyskupas

Lefebvre‘as ėmėsi neleistinų vyskupų šventimų ir todėl atliko schizmati-nį aktą. Būtent dėl šios priežasties jo įšventinti vyskupai buvo suspenduoti ir ekskomunikuoti. Brolijos kunigai ir tikintieji nebuvo ekskomunikuoti. Jie nėra eretikai. Tačiau aš pritariu šv. Jero-nimo baimei, kad erezija veda į schiz-mą ir atvirkščiai. Schizmos pavojus yra didelis, kaip ir sistemingo nepaklusimo Šventajam Tėvui ar jo autoriteto panei-gimo. Galų gale tai yra meilės darbas, kad Kunigų brolija rastų pilną ben-drystę su Šventuoju Tėvu, pripažinda-ma naujųjų Mišių šventumą.

* * *Pridedu žinutę apie analogišką

atvejį Vokietijoje. Galėtumėte su kita mano atsiųsta medžiaga perduoti kun. Veprauskui:

2005 m. vasario 6 d. septyniuo-se Vokietijos leidybinės grupės Bi-stumspresse leidžiamuose vyskupijų laikraščiuose (Der Sonntag, Bonifatius-bote ir kt.) buvo paskelbtas Bernhardo Remmerso straipsnis „Kein Sonntag mit Lefebvre“ („Jokio sekmadienio su Lefebvre‘u“). Jame rašoma, kad nuo se-niausių laikų Bažnyčia remiasi bendru sekmadieniais susirenkančių tikinčiųjų dalyvavimu Eucharistijoje. Tai nurodo ir Bažnyčios teisė (can. 1247). Tačiau lankymasis tridentinėse Mišiose, laiko-mose Brolijos koplyčiose, esą atskiria nuo Bažnyčios ir sekmadienio pareiga neįvykdoma. „Iš to seka, kad sekma-dienio pareigos neįmanoma įvykdyti bendruomenėje, kuri sąmoningai stovi už Bažnyčios ribų“. Vasario 9 d. Bro-lijos Vokietijos apskrities vyresnysis kun. Niklausas Pfl ugeris parašė laišką visiems laikraščiams, kuriame sakoma: „Šiame straipsnyje yra teiginių, kurie neatitinka tiesos. Remdamasis spau-dos teise (Niedersächsisches Pressegesetz, § 1), prašau... išspausdinti pridedamą atšaukimą“. Kadangi atsakymo nesu-laukta, Brolijos įgaliotas advokatas pa davė laikraščius į teismą. Brolijos argumentai teisme buvo aiškūs: Brolija yra Bažnyčios dalis; jos narių eksko-munikos teisėtumu abejoja daugelis kanonų teisės specialistų; visi pripažįs-ta, kad Brolijos kunigai galiojančiai ir griežtai pagal ritualą aukoja šv. Mišias;



tradicinės apeigos jokiu Bažnyčios aktu nebuvo panaikintos ar uždraustos; ko-misijos Ecclesia Dei sekretorius mons. Camille‘is Perlas savo 1995 m. spalio 6 d. laiške teigia, kad „dalyvavimas Mi-šiose ir sakramentų teikime Šv. Pijaus X brolijos koplyčiose savaime nesu-kelia formalaus priklausymo schiz-mai...“; can. 1248 § 1 teigia: „Įsakymą dalyvauti šv. Mišiose įvykdo tas, kuris dalyvauja jose, laikomose bet kuriuo katalikų ritualu“. Byla buvo laimėta, ir laikraščiai išspausdino atšaukimą: Brolija yra Bažnyčios dalis, o jos Mišių dalyviai atlieka sekmadienio pareigą.

Kun. O. Volskio atsakymas el. laišku:Reverende, sekmadienio pavakare

perskaičiau jūsų laišką. Ta proga išsikė-liau iš archyvo laidą ir perklausiau jos frag-mentą apie broliją. Pasikalbėsiu su kun. Veprausku, kadangi „romėnų“ pusėje tokio uolumo kovojant su liturginiais ir moraliniais piktnaudžiavimais nesigirdi.

Kun. E. Naujokaitis:Bet laida jau nuskambėjo, reikėtų

kažkokia forma korektūros. Kaip dėl skambučio man tiesioginiame eteryje pirmadienį?

Telefono pokalbyje radijo direkto-rius pažadėjo pakalbėti su kun. Vep-rausku ir paklausti arkivysk. S. Tam-kevičiaus, ar būtų galima surengti pokalbį eteryje, pakviečiant ir kun. E. Naujokaitį. Toliau „dialogas“ vyko trumposiomis žinutėmis:

O. V.: Ryt vyks pokalbis su kun. Veprausku. Arkiv-as nepritaria minčiai prie bendro stalo eteryje kalbėtis.

E. N.: Gal jūs galit eteryje pakalbėti su Veprausku ir išdėstyti mano argu-mentus, tegul atsako.

O. V.: Kun. Veprauskas lieka prie savo. Jis remiasi LVK raštu. Kanoninis irreguliarumas yra pagrindinis moty-vas.

E. N.: LVK rašte nėra žodžio erezi-ja, tai ir reikėtų patikslinti eteryje.

O. V.: Kadangi neradau to rašto, todėl negaliu kalbėt. Vienu žodžiu, reikalinga Vatikano II dialogo dvasia visiems, nes aklas užsispyrimas savo požiūryje atneša priešiškumą. Ryt bū-siu Šiluvoje, maldoje.

E. N.: Tikrai nei Vatikano, nei LVK raštuose Brolija erezijomis nekaltina-ma. Veprauskas paskleidė melą, reikėtų korekcijos.

O. V.: Jei būtų moralinis kaltinimas, būtų kur kas lengviau. Kai kalbama apie požiūrius, tuomet lemia daugu-mos politika. Veprauskas neatšauks, tik galim bendromis jėgomis statyti dialo-go tiltus, nes trūksta pažinimo.

E. N.: Erezija yra ne kitas požiūris, o kanoninis nusikaltimas. Veprauskas tai turėtų žinoti, o jei kalboje perdė-jo – pakoreguoti.

O. V.: Na kaip čia pasakius? Bro-lija teigia, kad povatikaninė bendrija yra erezijoje, bendrija – kad brolija. Kadangi bendrija didesnė, jos balsas labiau girdisi. O reikia proto nuolan-kumo, ko visada pritrūksta...

E. N.: Dar kartą: raskit nors vieną Bažnyčios dokumentą, kur Brolija kal-tinama erezija. Tokių nėra!

O. V.: Tai aš to ir nesakau, tačiau matau daugumos santykį su mažuma, kai jos požiūris išvadinamas erezija...

E. N.: Būtent, bet bažn. teisės specia-listas turi atsakingiau rinkti žodžius.

Išvada: „II Vatikano dialogo dva-sia“ reiškia: „didesnio balsas labiau girdisi“. Kovoje prieš Bažnyčios Tra-diciją tikslas pateisina priemones: nors ofi cialūs dokumentai kalba tik apie bausmes keturiems Brolijos vys-kupams, bet paprastai liaudžiai galima išaiškinti, kad Brolija yra Dievą nei-gianti eretiška sekta, o vien užsukimas į jos Mišias reiškia Katalikų Bažnyčios išsižadėjimą. Paprašytas kokia nors forma pakoreguoti eteryje paskleistą melą, katalikiško radijo direktorius tik tėviškai pamoko: „Reikia proto nuolankumo...“

„Marijos radijo“ direktoriaus laiškas Brolijai

2008.07.25, Kaunas

Šv. Pijaus X kunigų brolijos Lietu-vos Šv. Kazimiero prioratui

Dėl Birželio 6 dieną „Marijos radi-jo“ laidoje „Aktualūs bažnytinės teisės

klausimai“ nuskambėjusių teiginių ir Brolijos internetiniame puslapyje pub-likuoto straipsnio „„Marijos radijas“ ne-sutiko atšaukti melagingų teiginių apie Šv. Pijaus X broliją“.

Gerbiamieji, reaguodamas į minė-

tas diskusijas, norėčiau pareikšti asme-ninę poziciją šiais klausimais.

Išklausęs kun. V. Veprausko teigi-nius minėtoje laidoje, ir susipažinęs su Brolijos nario kun. E. Naujokaičio atsiūstais dokumentais, bei kitais šalti-niais, priėjau išvados, kad:

1. Kun. V. Veprauskas buvo logiškai nuoseklus, komentuodamas Kanonų tei sės raidę, tačiau nepakankamai tiks-liai susipažinęs su Visuotinės Bažnyčios ir dalinių bažnyčių praktika, patirtimi, bendraujant su Brolija.

2. Nėra pagrindo manyti, kad Bro-lija doktrinos ir liturgijos požiūriu yra iš esmės nutolusi nuo Romos Katali-kų Bažnyčios, todėl erezijos terminas Brolijos atžvilgiu taikytinas minimaliai (dėl prieštaravimų kai kuriems Vati-kano II susirinkimo nutarimams, į ką atkreipė dėmesį kun. V. Veprauskas), ar net visiškai netaikytinas.

3. Sunku paneigti ekskomunikos būk lę, kaip administracinį, juridinį fak-tą, kurioje yra atsidūrusi Brolija, tačiau tai nereiškia, jog tapo „ekskomuni-kuotas“ visas paveldas, kuris buvo iki Vatikano II susirinkimo, ir visi, kas tą paveldą puoselėja tiek Brolijoje, tiek sąryšyje su Brolija, tiek šalia Brolijos būdami vienybėje su Šv.Tėvu.

„Marijos radijas“ paprašė kun.V. Veprauską dar kartą persvarstyti ir patikslinti savo poziciją, atsižvelgiant į gautą papildomą informaciją, pasitikė-damas minėto kunigo jurisprudencija ir meile tiesai. Šiuo klausimu artimiau-siu metu planuoju surengti laidą, ku-rioje aptarsiu susidariusią situaciją.

Kviečiu konstruktyviam dialogui, kurio dvasia vyko Vatikano II Susirinki-mas, papildant vienas kitą trūkstama in-formacija, argumentais ir įžvalgomis.

Linkėdamas Šv.Dvasios šviesos –

„Marijos radijo“ direktoriusKun. Oskaras Petras Volskis

Documents

Pulkim ant Keliu-30 galutinis