RASTI MEILĘ

pagal Isabel Guerra mintis

Jei mano kalbai nestinga išminties, bet stinga meilės, ji - tik beprasmis triukšmas.

Jei neįstengiu kėdės į kitą vietą

perkelti meile, kodėl turiu manyti, kad

sugebėčiau net kalnus kilnoti?

Jei visą savo esybę išdeginsiu beribio atsidavimo kaitra, bet sielos į ją neįdėsiu, tai

nesuteiks prasmės mano būčiai, nes iš puikybės kyla tik nuogąstavimai ir iliuzijos.

Noriu turėti suprantančią ir

atsiduodančią širdį.

Kuri niekada netrokšta svetimo

džiaugsmo ir neliūdi, kad

jis ne jai skirtas.

Kuri žiūrėtų ir suprastų, bet niekada nesididžiuotų, manydama esanti aukštesnė

už tą, kurį supranta.

Kuri paprasčiausiai žinotų kitų poreikius ir

imtų tarnauti taip nuolankiai kaip nuolat keliaujantis į Jeruzalę, kur šlovinama didybė to, kuris į mus visada

žvelgia su gailestingumu.

Noriu jautrios širdies

kilnumo.

Širdies, kuri negali pasiglemžti sau to, kas naudinga kitiems, kuri nepraranda ramios ir

džiaugsmingos pusiausvyros, nes moka atsiminti tik tai, ką yra gavusi gero.

Širdies, kuri sau laimę rastų tik teisume ir teisingume, nes nenuilsdama ieško tiesos.

Trokštu didybės, būdingos tam, kuris be ribų atleidžia svetimas kaltes, nes supranta savo silpnumą ir žino, kad jam reikės atleidimo

septyniasdešimt septynis kartus.

Tam, kuris be ribų pasitiki, nes žino, kad nepasitikėjimas - tai žaizda geriems

darbams ir pražūtis geriems ketinimams.

Tam, kurio viltis beribė, nes, matydamas, kaip dažnai parklumpa, jis žino, kad visada

reikės pradėti iš naujo.

Tam, kuris kupinas beribės ištvermės, nes nori būti panašus į širdį to, kuris ištvėrė visas mūsų

kančias ir ant savo pečių užsikrovė mūsų nedorybių naštą, - į Meilės širdį, kuri perdurta

nugalėjo mirtį.

Nes Meilė niekada nemiršta.

Ji amžiams dovanoja gyvenimą.

Ką Meilė paliečia, tas turi savyje gyvenimo pilnatvę.

O kas nesileidžia Meilės

paliečiamas, niekada negalės

jos perduoti, negalės kalbėti jos vardu ar jos

paslaptinga kalba, jis niekada

nepažins tikrosios išminties.

Ribota dabar mano siela kaip vaiko

protas, kol pasieks brandą, giliai paliesta

Meilės.

Kol taip Jį pažins, kaip Jis ją pažįsta.

Nereikės jai tada tikėti Tavo buvimu, nes ji bus iki galo jį

patyrusi.

Nereikės jai tada malšinti Jo laukimo troškulio, nes jausis visiškai ir su džiaugsmu Jam

priklausanti.

Taip, noriu turėti širdį, kuri nenuilsdama ieškotų Meilės ir galiausiai patektų į jos

glėbį.

Parengė tikybos mokytojos

Nijolė Pankratovaitė ir Danutė Kratukienė