-
„Šimtmečio linksmiausieji”
Ne vienas Veliuonoje ir aplinkiniuose Jurbarko r. gyvenvietėse
žino Raudonės bendruomenės centrą, kaip linksmiausią bendruomenę.
Šventes, kurios vyksta visada būna linksmos, gražios ir labai
prasmingos.
Jau trys metai Kovo 11 – ąją Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo
dieną sutinkame kitaip: su šokiais, dainomis, nes šventė , jos
manymu, turi būti linksma. Tą dieną yra pagerbiami ir apdovanojami
labiausiai Raudonės seniūnijoje nusipelnę, atlikę daug gerų darbų,
žmonės. Svarbiausia – šventės metu yra renkamas „Metų Raudoniškis“.
Nominacijų būna įvairių, bet pastaroji - svarbiausia.
Šiais metais ir Vasario 16 – oji buvo švenčiama kitaip. Lietuvos
šimtmečio proga buvo sveikinami visi ilgaamžiai Raudonės krašto
žmones. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – visų didelė
šventė, o dar didesnė, kai šventi kartu su žmonėmis, kuriems nori
pasakyti ačiū už kasdienybės šviesulius. Kultūros darbuotojai
surengė itin puošnią ir iškilmingą šventę, o į mokyklos salę nešina
gėlėmis nominantams suėjo kone visa Raudonė.
Raudonės bendruomenės centras
-
„Šimtmečio linksmiausieji”
Bendruomeniškumo idėjos suteikė stiprų impulsą burtis ir
Dacijonų kaimo iniciatyviems žmonėms, kuriuos apjungė noras gyventi
saugiai, gražioje aplinkoje ir patogiai, daryti, kurti tai, ko
labiausiai patiems reikia. Aktyviai veikiame jau 12 metų. Dacijonų
kaimo bendruomenė įregistruota 2006 m. gruodžio 5 d.
Bendruomenės aktyvas pirmiausiai siekė išjudinti vietos
gyventojus iš kasdienės rutinos, telkti juos bendrai veiklai. Todėl
savarankiškai ieškojome kelių ir būdų spręsti bendravimo, savo
socialines, infrastruktūros gerinimo, kultūrinio gyvenimo, švietimo
problemas. Nuo 2007 metų bendruomenės gyvenimą iš viso praturtino
17 šioje teritorijoje įgyvendintų projektų, iš jų 9 didelės
apimties, 2 vykdė Tauragės raj. savivaldybės administracija.
Gaivi-nome bendruomenės tradicijas, stiprinome gyventojų
bendruomeniškumą, tvarkėme infrastruktūrą, mokėmės ir kūrėme.
Sąlygos pasikeitė neat-pažįstamai, pagerėjo gyvenimo ir veiklos
kokybė.
Džiaugiamės, kad mūsų gyventojai patys aktyviai dalyvavo ir
dalyvauja gyvenamosios vietovės gerinimo procese. Įgyvendinant
projektus daugiau kaip pusšimtis įvairaus amžiaus žmonių skyrė savo
laiką, žinias, patirtį ir energiją bendruomenės naudai ir be
atlygio su optimizmu ir gera nuotaika atliko gerbūvio, aplinkos
gerinimo darbus, rašė ir įgyvendino projektus, organizavo ir vedė
renginius. Per tuos metus žmonės pajuto bendros veiklos prasmę. Į
organizaciją įstojo ir ją sudaro 85 turintys bendrus tikslus
ben-druomenės nariai. Bendruomenės namuose veikia biblioteka,
išsaugojome vaikučių ugdymo įstaigą: veikia ikimokyklinio ir
priešmokyklinio ugdymo grupė, įkurtas kultūros skyrius. Čia veikia
Dacijonų vokalinis ansamblis „Šešuvė“, suburta vaikų ir jaunimo
teatro grupė ,,Šurum burtum“, organi-zuojami tradiciniai renginiai
( „Užgavėnės“, „Daci Joninės“, „Ir vėl išskren-da gandrai“, Advento
popietės ir Kalėdos), sporto ir linksmybių fiestos. Jau-nimas
renkasi į kūrybinę studiją, kur vyksta meninė veikla, žaislų
siuvimas, dekoracijų šventėms gamyba.
Nuo 2016 metų bendruomenėje daugiau skiriama laiko pilietiškumo
pu-
oselėjimui. Kasmet linksmai ir išradingai švenčiame valstybines
šventes, organizuojame „protmūšius“. Vasario 16- ąją sakome, kad
Ĺietuva, tai link-smi žmonės, dainos, šokiai, mįslės ir patarlės.
Kovo 11 – ąją tradiciškai vyksta bėgimas kaimelių gatvėmis, liepos
6 – ąją vieningai giedame tautišką giesmę. Lietuvos šimtmečio
atkūrimą pradėjome švęsti prasmingai. Įvyko protmūšis "Aš - tai
Lietuva, Lietuva - tai aš", o Dacijonų kaimo ben-druomenės žmonės
užrašė, nupiešė, išsiuvinėjo, nunėrė linkėjimus mūsų mylimai
Lietuvai!
Dacijonų kaimo bendruomenė
-
„Šimtmečio Mokytojas”
Mokytojo netekome birželio 21 dieną... Iškeliavo Anapilin,
sulaukęs 89 metų...
Mokytojas Stasys Liutvinavičius gimė 1929 metais gegužės 12
dieną Jaučakių kaime, Kauno rajone. 1937 metais pradėjo lankyti
Jaučakių pradinę mokyklą. 1942 metais tapo Vilkijos gimnazijos
gimnazistu. Vėliau studijavo Šiaulių mokytojų institute, o 1970
metais išklausė esperanto kalbos kursus. 1973 – 1978 metais
studijavo VPI Lietuvos kalbos ir liter-atūros fakultete, 1997
metais lankė Lietuvos folkloristų mokyklą.
Stasiui Liutvinavičiui pokario laikais teko dirbti Vilkijos
apskrities bib-liotekos vedėju, Miškalaukio pradinės mokyklos
mokytoju, o vėliau ir Miškalaukio septynmetės mokyklos
direktoriumi.
Nuo 1954 metų Stasys Liutvinavičius - Veliuonos vidurinės
mokyklos lietuvių, vokiečių, rusų, esperanto kalbų mokytojas. 1999
metais mokytojas išėjo į užtarnautą poilsį kaip lietuvių kalbos ir
literatūros mokytojas eksper-tas.
Tai mokytojas kraštotyrininkas, 1959 m. įkūręs Veliuonos
kraš-totyros, o 1978 m. Veliuonos vidurinės mokyklos literatūros
muziejų, buvo šio muziejaus vadovas. Tais pačiais metais mokytojas
pradėjo rašyti Veli-uonos metraštį. Daugelį metų laisvalaikiu
lydėdavo turistų grupes po Veli-uonos miestelį, piliakalnius, o nuo
2002 m. tapo aukščiausios kategorijos gidu.
Mokytojas Stasys Lutvinavičius daug pastangų įdėjo, kad
Veli-uonos Šv. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčios šventoriuje
atgultų brolių Antano ir Jono Juškų iš Kazanės pargabenti
palaikai.
Nuo 1994 m. Stasys Liutvinavičius yra Lietuvos kaimo rašytojų
sąjungos
narys, išleidęs aštuonias lyrikos knygeles. Viena iš jų, „Einu
per laiką“, tapo Abraomo Kulviečio konkurso laureate. Mokytojas
išleido tris pažintines knygeles apie Veliuoną. Mokytojai ir
mokiniai mielai skaito ir ugdymo pro-cese naudoja 2007 m. išleistą
knygutę „Veliuonos sakmės ir padavimai“. Veliuonos Antano ir Jono
Juškų gimanzijos himno žodžiai - mokytojo Stasio Liutvinavičiaus
kūryba. Veliuonos kultūros centro ansamblio „Veliuoni-etis“
vokalinės grupės repertuare taip pat yra dainų, kurioms žodžius
parašė Stasys Liutvinavičius.
Mokytojas turi... turėjo visą būrį mokinių, kurie jį lankė,
gerbė ir mylėjo bei padėjo išleisti jo kūrybos knygeles. Mokytojas
Stasys ir pats yra redaga-vęs savo mokinių rankraščius.
Mokytojas buvo televizijos konkurso „Moki žodį, žinai kelią“
konkurso laureatas. Buvo apdovanotas vienu aukščiausiu Jurbarko
krašto apdovano-jimų - Jurbarko rajono savivaldybės ženklu „Už
nuopelnus Jurbarko kraš-tui“.
Didelė meilė Lietuvai, Veliuonai ir jos žmonėms atsispindi
mokytojo eksperto darbuose ir kūryboje.
MOKYTOJAU, MES JUS GERBIAME IR MYLIME! JŪS - MŪSŲ ŠIRDYSE IR
ATMINTYJE!
Stasys Liutvinavičius
-
„Šimtmečio amatų
puoselėtojas”
Rimantas Ordinas gimė, augo ir kurį laiką, sukūręs šeimą, gyveno
Kaune, tačiau 1995 m. kartu su žmona Jūrate ir dviem vaikučiais,
Arčiu ir Austėja, atsikėlė gyventi į Pakalaniškių kaimą, netoli
Veliuonos. Įsikūrė vienkiemyje. Netoli gyveno ir žmonos tėvai.
Naujoje sodyboje pasaulį išvydo ir trečioji Ordinų atžala - dukrelė
Rūta.
Čia ,vienkiemyje, spėjo užaugti ir į savarankiką gyvenimą
iškeliavo sūnus ir vyresnioji duktė. O Rūtelė - Veliuonos Antano ir
Jono Juškų gimnazijos gimnazistė.
Pats Rimantas, „visa galva“ pasinėręs į kūrybą, į šią veiklą lyg
viesulas įsuko ir visą savo šeimą. Į visas etninės kultūros
šventes, renginius, festivalius jį lydi žmona. Kai buvo mažesni,
drauge važiuodavo ir vaikai.
Rimantas Ordinas - senosios juvelyrikos amato puoselėtojas. Savo
sodyboje šalia gyvenamųjų pastatų stovi ir jo dirbtuvės. Čia gimsta
įvairiausi papuošalai - apyrankės, sagės, žiedai, smeigtukai,
skeltuvai, amuletai, vėjagaudžiai ir kt.
Rimantas - tikras savo amato žinovas, daug dėmesio skiriantis
baltiškiems - lietuviškiems simboliams, besidomintis tautos
dvasiniu paveldu. Pagal archeologinių radinių piešinius padaryti
žalvariniai dirbiniai puošia mokyklų, darželių, suaugusiųjų
folkloro kolektyvus. Ką tik nuskambėjusioje Dainų šentėje dauguma
šokių kolektyvų segėjo Rimanto kurtais papuošalais. R. Ordino
darbais susidomėjo ir Kauno karo muziejus. Naujoje šio muziejaus
ekspozicijoje taip pat yra Rimanto darbų (pvz. raitelio pentinai ir
kt.)
Propaguodamas baltišką kultūrą menininkas dalyvauja įvairiuose
festivaliuose, mugėse, šventėse, pvz. Trakuose, senųjų amatų
dienose Nidoje, senosios karybos ir amatų festivalyje Apuolėje,
Jorės šventėje Kulionyse (Molėtų r.) ir kituose. Rimantas -
skulptūros deivei Velionai idėjos autorius. Pritarus etnologams, ši
idėja tapo realybe. Atvykus į Veliuoną, pakilus Ražarnių keliu,
kiekvieną pasitinka a.a. Eriko Daugulio skulptūra deivei
Velionai.
Pasak žurnalistės Laimo Grigaitytės (straipsnis „Žalvario
„apologetas“ Rimantas Ordinas: tarp meno ir amato“; „Mūsų savaitė“,
2017 m. birželio 26 d.), „su žalvariu daugybę metų „draugaujantis“
vyras, daug dėmesio skiriantis papuošalo ir apskritai simbolikai,
besidomintis dvasiniu tautos paveldu, gamtos ir žmogaus vienove,
turbūt nenuneigtų, jog toks pašaukimas (tiesa, ne iš karto
suvoktas) buvo „užkoduotas“ ir… jo pavardėje. Ordinas, kaip
teigiama žodynuose, – garbės ženklas, suteikiamas už ypatingus
nuopelnus, tai ir organizacija, susieta bendra idėja, ypatingomis
gyvenimo taisyklėmis, taigi ir Rimantas Ordinas savo papuošalais
paženklina tuos, kuriems artimas senasis mūsų tautos paveldas,
kuris, kaip žinia, turėjęs ypatingas gyvenimo taisykles, savitą
būties sampratą“.
Rimantas Ordinas nesidairo į svečias šalis, gyvena ir kuria čia,
Lietuvoje, įsitikinęs, jog „aplinką reikia kurti būtent čia, kur
tavo šaknys, nesidairant į svetimus žemiškuosius rojus“.
Rimantas Ordinas
-
„Šimtmečio tautiškiausia bendruomenė”
2005 metais susirinkusios būrin našlės, jų pačių teigimu,
užauginusios vaikus ir pasodintus medžius, gyvenančios jau
ištuštėjusiuose namuose, nutarė: ,, Gana verkšlenti! Pagalvokime,
kaip įdomiai galime praleisti laiką, pabėgti nuo vienatvės?
Sukurkime našlių klubą!‘‘ Šiai minčiai pritarė Staselė Greičienė,
Onutė Puišienė, Irena Kundrotienė. Ir prasidėjo!... Taip atsirado
našlių klubas ,,Siūbuona“.
Greitai prie jų būrelio prisidėjo našlės ne tik iš Eržvilko, bet
ir iš Varlaukio, Rutkiškių ir netgi iš Jurbarko. Viso į klubą jų
susibūrė 15. Bet laikui bėgant liko 11 – kūrybingų, dideliu
entuziazmu trykštančių našlelių.
Susirinkę būrin našlelės dainavo savo tėvelių dainas, šventė
gimtadienius bei jubiliejus, vienos pas kitą eidavo į svečius,
būdamos puikios gaspadinės, džiugino skaniausiais patiekalais,
dalinosi receptais, lankė ligonius. O kiek gerų emocijų patirta
švenčiant Mindaugines ant Eržvilko piliakalnio ir susitikimuose...
koncertuoti, dalyvauti Eržvilko ir aplinkinių kaimų įvairiuose
kultūros renginiuose. Visur našleles šiltai sutiko, daug plojo ir
už gražias dainas padėkas dovanojo. 2005 m. už dalyvavimą Jurbarko
rajono etnografiniame renginyje ,, Iki pirmų gaidžių‘‘ Jurbarko
kultūros centro ir už aktyvų dalyvavimą Jurbarko liaudies kūrybos
festivalyje ,,Kaimo talentai‘‘ našlių klubas apdovanotas mero ir
Kultūros skyriaus vedėjos padėkomis .
2006 m. našlelių pastatytas spektaklis Ž. K. Karjero ,, Haroldas
ir Modė‘‘, režisierė, spektaklio sumanytoja ir Modės vaidmenį
atlikusi – Staselė Greičienė. Pjesė gauta iš Valstybinio jaunimo
teatro, tuo pasirūpino kraštietė Sabina Umantaitė. Rodytas ne tik
Eržvilke, bet ir aplinkiniuose kaimeliuose ir didelio pasisekimo
sulaukęs, spektaklis dar labiau išgarsino ,,Siūbuonos‘‘ vardą.
,,Siūbuona‘‘ draugauja su Klaipėdos miesto ,,Klaipėda‘‘ ir Šakių
rajono Janukiškių ,,Šešupės vingis‘‘ senjorų klubais.
Nors klubo sudėtis dažnai keičiasi, našlelių mažėja, tačiau
norinčių prisidėti prie klubo veiklos netrūksta. Todėl klubas
atsinaujino, priėmė naujų narių – tapo senjorų klubu ,,SIŪBUONA“.
Šiuo metu klubas turi 30 narių.
Dainos – tai iš jų tėvų išmoktos, žaidimai tie, kuriuos žaizdavo
vaikystėje. Suorgsanizuota ne viena rankdarbių paroda, tai
nuolatinės bibliotekos renginių ir parodų dalyvės, eržvilkiškiams
bandonininkams dovanojo vardines, savo rankomis išsiuvinėtas
juosteles, moko vaikus dažyti margučius, siuvinėti, megzti,
šventiniuose renginiuose dalyvauja su savo pačių pasisiūtais
tautiniais rūbais.
Eržvilko senjorų klubas
„SIŪBUONA“
-
„Šimtmečio projektas”
Šie metai Lietuvai jubiliejiniai. Dauguma renginių, projektų
skirti Lietuvos šimtmečiui paminėti. Veliuonos krašto bendruomenė
atsiliepė į iniciatyvos „Milijonas ąžuolų Lietuvai“ organizatorių
kvietimą ir pasodino 32 ąžuolus. Kodėl trisdešimt du? Tiek kaimų
yra (buvo) Veliuonos seniūnijoje.
Pelučiai, Pelutėliai, Gystėnai, Pakalniškiai, Klangiai, Kalviai
- tai kaimai, kuriuose dar gyvena žmonės. Todėl jų pavadinimai dar
šmėžuoja įvairiuose dokumentuose. Tačiau tokie gražūs kaimų
pavadinimai, kaip Kabučiai, Terespolis, Minelgai greitai gali
išnykti ne tik iš žmonių atminties, bet ir Veliuonos seniūnijos
žemėlapio. Tad bendru sutarimu - Veliuonos krašto bendruomenė,
padedant Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyriui bei
Veliuonos seniūnijai -
viename iš puikiosios Veliuonos kampelių pasodino ąžuolyną.
Kiekvienam kaimui - po ąžuoliuką. Priekyje ąžuolyno pastatytas
stendas informuoja, kuris ąžuoliukas kokį kaimą simbolizuoja.
Ąžuolynas dar jaunas, globojamas. Ir pievelė tarp ąžuoliukų,
sausros kankinama, niekaip negali sužaliuoti. Tačiau tikimės, jog
darbščių veliuoniečių rankomis pasodinti medeliai taps gyvu
paminklu mūsų praeičiai ir dabarčiai...
Mažėja lietuvių Lietuvoje, nyksta ir kaimai...Manome, kad šis
projektas-ąžuolynas neleis užmiršti skambių kaimų pavadinimų,
primins ten gyvenusius senelius, prosenelius...
Ąžuolynas Veliuonos seniūnijos kaimams
atminti Veliuonos krašto bendruomenė
-
„Jauniausias šimtmečio
lyderis”
Ramūnas Šimkus 20–ties metų, VVG „Pagėgių kraštas“ valdybos
narys atstovaujantis verslo sektorių.
Gimė ir augo Vilkyškių miestelyje. Mokėsi Vilkyškių Johaneso
Bobrovskio gimnazijoje. Dar būdamas moksleiviu aktyviai dalyvavo
mokyklos renginiuose ir popamokinėje veikloje. Daugelį mokykloje
vykusių renginių ir vakaronių pats režisavo ir vedė. Aktyvus
sportininkas, lankęs Pagėgių sporto mokyklą, su krepšinio komanda
„PUMA“ laimėjęs eilę apdovanojimų.
Šiuo metu Ramūnas sėkmingai baigė pirmą kursą. Studijuoja Kauno
technologijos universitete, pasirinkęs elektronikos inžinerijos
sritį, specialy-bė - automatika ir valdymas.
Vasaros metas Ramūnui pats darbymetis. Jis yra jaunasis
ūkininkas. Savo ūkyje valdo 92 ha žemės. Valdoma žemė nuomojama iš
privačių asmenų, kurią vėliau planuoja ir įsigyti. Specializuojasi
augalininkystės srityje. Augina javus, ateityje planuoja plėstis
pasinaudojant Europos sąjun-gos teikiamais finansiniais fondais.
Ūkyje tvarkosi pats vienas. Puikiai yra įvaldęs technikos
subtilybes, trūkstant patirties ar iškilus sunkumui ūkinėje
veikloje, pagalbos visada sulaukia iš tėčio Vytauto, kuris ir
išmokė sūnų mylėti žemę.
Ramūnas yra aktyvus jaunimo klubo KEY narys, visuomenininkas
turin-tis eilę apdovanojimų įvairiose srityse. Kasmet su jaunimo
klubu KEY parengia naujametinę programą – spektaklį mažiesiems
seniūnijos gyvento-jams. Šaunus Kalėdų senelis lankant vietos
gyventojus. Žmogus buriantis ir vienijantis apie save esančius,
mokantis pajungti bendrai veiklai ir jaunimą, ir senjorus, puikus
renginių organizatorius, atsakingas ir pareigingas.
Aktyvus katalikų ir liuteronų evangelikų parapijų narys.
Mažosios Lietuvos kraštas tuo ir unikalus, kad čia yra išlikusios
aktyvios abi šios religijos. O Ramūno šeimoje, taip jau susiklostė,
kad mama išpažįsta evan-gelikų liuteronų, o tėtis katalikų
tikėjimą. Aktyvus vaikinas veiklos randa ir save realizuoja
visur.
Ramūnas aktyviai domisi Mažosios Lietuvos istorija, rinko
atsiminimus iš senųjų šio krašto gyventojų, parengė projektinį
darbą ir pristatymą mokykloje. Už iniciatyvas, savanorystę ir
pagalbą organizuojant įvairius renginius buvo apdovanotas Pagėgių
savivaldybės Mero padėka.
Ramūnas Šimkus
-
Sigitas Stonys - aktyvus visuomenininkas, vienas iš Vilkyškių
ben-druomenės ir VVG „Pagėgių kraštas“ steigėjų.
Gimė prieš 52 metus Pagėgių krašte, Šereitlaukio kaime. Baigęs
Vilkyškių vidurinę, dabartinę J. Bobrovskio gimnaziją, mokėsi LŽŪA
(ASU). Įsigijęs inžinieriaus elektriko specialybę, pradėjo dirbti
energetiku Žukų valstybiniame ūkyje. Po to sekė nuosavas verslas
Vilkyškiuose, Kaune. Nuo 1998 metų vis labiau įsijungė į
visuomeninę veiklą – Vilkyškiu-ose organizuodavo vasaros atidarymo
šventes, kurias finansuodavo jo paties įmonės. Organizuodavo ir
aplinkos tvarkymo talkas. O 2003 gegužę kartu su bendraminčiais
įkūrė Vilkyškių bendruomenę, buvo išrinktas pirmininku.
2002 metais pirmą kartą buvo išrinktas į Pagėgių savivaldybės
tarybą. Būdamas aktyvus visuomenininkas, suprato, kad, dirbant
taryboje, labiau galės padėti Pagėgių kraštui, čia gyvenantiems
žmonėms. Nuo tada vienaip ar kitaip jo veikla susijusi su
politika.
Nuo 2003-ųjų metų dirbo Vilkyškių seniūnijos seniūnu.
Prisimindami Sigitą kaip iniciatyvų ir aktyvų seniūną, kuris
nuoširdžiai rūpinosi seniūni-jos gyventojais iki šiol į jį šie vis
dar kreipiasi „seniūne“, nors puikiai žino, kad seniūnu jau
nedirba.
Nuo 2010 m. iki 2015 m. buvo Vietos veiklos grupės „Pagėgių
kraštas“ administracijos vadovas. Tuo laikotarpiu buvo parengta ir
įgyvendinta Vietos veiklos grupės „Pagėgių kraštas“ vietos plėtros
2007-2013 metų strategija. Įgyvendinti 55 vietos projektai.
Nuo 2015 m. dirba Pagėgių savivaldybėje mero pavaduotoju.
Sigitas - Mažosios Lietuvos vardo garsintojas Lietuvoje ir
užsienyje, tradicijų puoselėtojas, Pagėgių savivaldybės
bendruomenių pagalbininkas, aktyvintojas. Vienas iš socialinio
verslo pradininkų Lietuvoje. Jo iniciatyva ir darbais šiandien
Vilkyškių ir aplinkinių bendruomenių vykdomas vaist-ingųjų augalų
arbatų gamybos verslas tapo rimtu socialiniu verslu, peržen-gusiu
Pagėgių krašto ribas ir padedančiu jaustis reikalingiems ir
atsakingi-ems daugeliui socialinę atskirtį patiriančių žmonių.
Dalinimasis žiniomis ir nuoširdi Sigito pagalba padeda visoms
Pagėgių krašto bendruomenėms tapti stipresnėmis, labiau
pastebimomis ir reikalingomis savo žmonėms.
Sigitas Stonys
„Už pagalbą ir gerą žodį”
-
„Už tai, kas pamiršta sena, atrasta naujai”
Vilkyškių bendruomenė miestelyje veiklia nuo 2003 m. gegužės 28
d., vienija 74 narius. Bendruomenė aktyviai ir kūrybiškai vykdo bei
plėtoja veiklą: organizuoja renginius, šventes, sueigas viešose
erdvėse, ekologines talkas, aktyviai dalyvauja visuose
savivaldybėje organizuojamuose ir kai kuriuose respublikiniuose
renginiuose, įsilieja sprendžiant gyventojų bendruomeniškumo
problemas.
Tradiciniais bendruomenės renginiais jau tapo Šiupinio,
Lietuvoje švenčiam užgavėnių šventė, Pavasario Jomarko mugė,
Oninės, eglutės įžiebimo šventė, senųjų metų palydos. Kasmet jos
gausesnės ir įvairesnės. Šaltuoju metų laiku vykdoma nemažai
renginių patalpose. Organizuojami teminiai arbatos degustavimo
vakarai, padėkos vakaronės.
Bendruomenė viena iš pirmųjų Lietuvoje, kartu su dar keliomis
Vilkyškių seniūnijos bendruomenėmis pradėjo vykdyti vaistingųjų
augalų socialinę ekonominę veiklą – renka, džiovina, pakuoja ir
realizuoja ekologiškas arbatas. Jas pristato švenčių ir įvairių
renginių metu.
Vilkyškių bendruomenė aktyvi projektų teikėja įvairiems fondams.
Vienas iš didžiausių ir reikšmingiausių bendruomenei projektų tai
lazerio ir žolelių džiovyklos įsigijimas. Paraiškos buvo teiktos
nacionalinei paramai gauti.
Bendruomenės atstovai kasmet su gaminamomis arbatomis dalyvauja
mugėse ir parodose tokiose kaip „Ką pasėsi...“, „AgroBalt“ ir pan.
Gaminama arbata „Tradicinė iš Mažosios Lietuvos“ yra įvertinta
„AgroBalt 2016“. Bendruomenė buvo nominuota „Lietuvos kaimo
spindulys 2016“ inovatyviausios bendruomenės kategorijoje.
Praėjusiais metais Vilkyškiai garbingai nešė 2017 Lietuvos
mažosios kultūros sostinės vardą. Siekdami renginių autentikos ir
kokybės ypatingą dėmesį skyrė tradicijoms ir istorijai. Vilkyškių
miestelis turi gilią ir prasmingą istorinę praeitį. Nuo seno
Vilkyškiai laikomi seniausia parapija Klaipėdos krašte.
2017–aisiais minint 500-tąsias Reformacijos metines Lietuvoje,
prisimintos senosios reformuoto tikėjimo tradicijos. Klaipėdos
krašte vyravo religinio pobūdžio šventės, kurios ilgainiui įgavo
pavadinimus – kermošius, jomarkas. Germaniškoji kermošiaus
etnologija siejama su žodžiais „bažnyčia“ (vok. Kirche), o jomarkas
(vok. Jahrmarkt) reiškia kasmetinį turgų.
Yra žinoma, kad Vilkyškių miestelio centrinėje dalyje vykdavo
arklių ir galvijų turgūs. Veikė užeigos „Pas Kanengyser“ arba
„Pechbrener“, kiti traukdavo į Aivelio kepyklą, kuri garsėjo
skaniais krendeliais, štruceliais, kepta rugine duona su bulvių
koše.
Bendruomenė atgaivino seniai pamirštą jomarko tradiciją. Kasmet
pavasarį kovo ar balandžio mėnesį organizuojamas renginys
„Pavasario jomarkas Vilkyškių dvare“ į kurį susirenka vietos
amatininkai ir prekybininkai, ūkininkai su savo produkcija.
Renginys gausus dalyvių. Vyksta įvairios varžytuvės, loterijos,
skamba šio krašto muzika.
Vilkyškių bendruomenė
-
„Regiono šimtmečio palikimas”
MUZIEJUS – MANO ANTRIEJI NAMAI
„Reikia surinkti tai, kas priklausė mūsų tėvams ir senoliams –
mūsų daiktus ir žaislus, mūsų vėliavas ir knygas, mūsų bažnyčias ir
visas mūsų relikvijas. Ir tegul niekas svetimas mums netrukdo...“
Profesorius Vytautas Kubilius.
Lietuvos Tūkstantmečio išvakarėse (2009 m. vasarą) Lomiuose
(Tauragės r.) duris atvėrė erdvus šio krašto istorijos ir
etnografijos muziejus. Jo įkūrėja, ilgametė pedagogė kukliai
prisimena: „Idėja buvo mano, sunkus darbas – bendruomenės“.
Mokytoja Elena gali ilgai pasakoti apie sukauptas vertybes, nes
kiekvienas muziejaus eksponatas, kiekviena nuotrauka – gyva šio
krašto istorija, susijusi su čia gyvenusiais šviesiais ir
darbščiais žmonėmis.
Muziejininkė Elena Bazinienė įkurtame muziejuje veda
netradicines pamokas ne tik vietos pagrindinės mokyklos mokiniams.
Muziejų lanko kaimyninių mokyklų mokiniai su mokytojais. Kelią į
muziejų atranda ir studentai, ieškantys medžiagos kursiniams
darbams. Rudenį, kai artėja žymios kraštietės mokslininkės ir
rašytojos Birutės Baltrušaitytės – Masionienės (1940 – 1996) gimimo
metinės, čia važiuoja ir Tauragės gimnazijų mokiniai, kad daugiau
sužinotų apie garbią Tauragės krašto asmenybę, gimusią Lomių
žemėje.
Su Lomių krašto istorijos ir etnografijos įkūrimu gimė ir naujos
tradicijos. Mokytoja Elena niekuomet nepamiršta į kovo 16 – osios –
Knygnešio dienos, jaunajai kartai pasakoja šio sunkaus Lietuvai
laikotarpio istoriją, suka į kaimo kapines su vaikais pagerbti
Lomių krašto knygnešio Antano Bajorino (1859 – 1943) atminimo.
Gedulo ir vilties dieną muziejuje vyksta tradiciniai renginiai,
skirti tremties temai. Po renginio dalyvių eisena pasuka į kaimo
kapines, kur amžinajam poilsiui atgulę Lomių krašto tremtiniai.
Dalyvių būryje – ne tik tremtiniai, bet ir kiti bendruomenės
žmonės, vaikai.
Su didele meile, neskaičiuodama valandų mokytoja Elena priima
lankytojus, kurių nepritrūksta (tai rodo įrašai svečių knygoje),
pasakoja unikalią Lomių krašto istoriją, rodo lankytojams
eksponatus, kurių čia jau sukaupta per kelis tūkstančius.
Relikvijos ir toliau keliauja į muziejų. Suprasdami muziejaus
misiją, žinodami, kad dovanoti eksponatai nežus, žmonės neša, veža
savo senolių palikimą, kad jis bylotų krašto praeitį.
Muziejininkė Elena sako: kad Lomiuose gimė muziejus, ji dėkinga
ir savo buvusiems mokiniams – jauniesiems kraštotyrininkams, kurie
kartu su ja vaikščiojo po gimtinės kaimus, užrašinėjo senolių
atsiminimus, rinko vietovardžius ir iš mažųjų ekspedicijų visuomet
grįžo su vertingais eksponatais. Už idėjos palaikymą Elena dėkinga
bendruomenės aktyvo žmonėms, taip pat Mažonų seniūnijos seniūnui
Jonui Samoškai.
Medžiagos susikaupė gana daug. 2013 metais mokytojos Elenos
Bazinienės rūpesčiu, įgyvendinant vietos veiklos projektą „Lomių
kaimo bendruomenės paveldo tąsa ir sklaida“ buvo išleista knyga
„Lomiai amžių sandūroje: žmonės, įvykiai, statiniai“ (sudarytojos
Elena Bazinienė, Lolita Užkurienė).
Muziejininkė Elena Bazinienė (ji šiuo metu ir kaimo bendruomenės
pirmininkė) tvirtina, kad Lomių bendruomenė garbingai pasitiko
Lietuvos valstybės šimtmetį. Ir ne vien vykusiais renginiais.
Muziejaus turtai padeda šio krašto žmogui geriau suprasti senolių
gyvenimą, liudija šimtmečio istoriją ateities kartoms. Mokytoja
Elena priduria, kad muziejuje jaučiasi tarsi savo namuose, čia
semiasi jėgų ateities gyvenimui ir veiklai.
Lomių muziejus
-
„Šimtmečio gyvenvietė”
BATAKIAI – vienas iš seniausių Žemaitijos miestelių. Buvęs
Batakių valsčiaus centras, kuris priklausė Tauragės apskričiai.
Batakių miestelis nuo senų laikų apdovanotas gražiu gamtovaizdžiu.
Pietiniame Batakių miestelio pakraštyje Ančios ir Ūkio santakoje
yra piliakalnis, vietinių gyventojų vadinama Pilaite. Tai valstybės
saugojamas archeologinis paminklas Yra manoma, kad čia stovėjusi
Aukaimio pilis, kurią ne kartą puolė kryžiuočiai, pilis būdavo tai
sunaikinama, tai vėl atstatoma. Yra išlikę žinių, kad ties Aukaimiu
vykusiame mūšyje 1345 m. kryžiuočiai įveikė kunigaikščio Algirdo
vadovaujamą kariuomenę. Vėlesniais metais čia gyveno paskutinis
krivių krivaitis Gintautas - jis šiuose vietose įsikūrė po to, kai
1387 m. Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė. Nors pilis vėliau buvo
visiškai sunaikinta, tačiau miestelis išliko ir buvo labai svarbus,
ilgus metus čia vyko didelis judėjimas, kadangi pro miestelį ėjo
kelias, kuriuo buvo galima nuvykti į Tilžę, Rygą...
Batakiuose buvo dvaras, medinė Romos katalikų Batakių Šv. Onos
bažnyčia, šalia varpinė, klebonija. Čia vykdavo ir dabar tebevyksta
labai dideli Šv. Onos atlaidai. Sovietmečiu gražioji bažnyčia buvo
sudeginta. Dabar išlikę tik jos pamatai, o dabartinė bažnytėlė
įkurdinta rekonstruotoje varpinėje. Kiek atokiau miestelio yra ir
evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje ir dabar ne tik meldžiasi
tikintieji, bet ir vyksta gražūs koncertai, vasarą organizuojamos
stovyklos vaikams.
Dabartiniai Batakiai – mažas, bet kasdien gražėjantis miestelis.
Tvarkingas, žaliais parkelio medžiais ir įvairiaspalvėmis gėlėmis
pasipuošęs miestelio centras, jauki bažnytėlė, parkelyje -mūsų
tautodailininkės O. Paulauskienės išdrožta Šv. Onos skulptūra ir V.
Lietuvninko stogastulpis. Dideliame ir erdviame pastate jau senokai
įsikūrusi seniūnija, kultūros namai, paštas, biblioteka. Čia
glaudžiasi ir Batakių bendruomenės ,,Aukaja“ patalpėlės. Kiek
atokiau – miestelio mokykla - daug metų buvusi vidurinė ir tik
prieš metus tapusi pagrindine. Ypač batakiškiai didžiuojasi savo
senuoju piliakalniu, į kurį keliaujama ir tradicinių švenčių
atšvęsti, ir šiaip po apylinkes pasižvalgyti. Graži miestelio
puošmena ir pasididžiavimas – vandens lelijomis kiekvieną vasarą
pražystantis tvenkinys su salomis.
Dabartinė miestelio stiprybė - žmonių noras išsaugoti garsią
praeitį menančią, gražiomis tradicijomis turtingą savąją
gyvenvietę, puoselėti ir jaunajai kartai perduoti unikalius
papročius ir kultūrą. To siekia šio krašto šviesuoliai gražiai
bendraudami, bendradarbiaudami, rengdami puikias šventes,
dalyvaudami įvairiuose projektuose. Miestelio biblioteka garsėja
savo skaitytojų teatru, kuriam vadovauja bibliotekininkė L.
Pavalkienė, mokykla ir bendruomenė gražiai bendradarbiauja
kiekvienais metais pradžiugindamos batakiškius įspūdingomis
teatralizuotomis šventėmis, koncertais, vakaronėmis, akcijomis.
Didžiausias Batakių renginys - gilias tradicijas turinčios
Oninės, kasmet sulaukiančios daugybės svečių. Tai ne tik iškilmingi
bažnytiniai atlaidai, kuriais dabar rūpinasi gerb. klebonas Audrius
Keršys, bet šeštadienį vykstanti sporto šventė, kurią organizuoja
verslininkas V. Jokubauskas kartu su bendruomenės ,,Aukaja“ aktyvu,
kultūros namų darbuotojos pasirūpina, kad vakare visi galėtų
pasilinksminti gegužinėje.
Kitos tradicinės batakiškių šventės - tai žiemą vykstanti
vakaronė ,,Kai verčiasi barsukas“, Užgavėnės, Kalėdinis koncertas
ir miestelio eglės įžiebimas, derliaus šventė, tautinių švenčių
minėjimas. Šiemet ypač atidžiai visi ruošėsi projektui ,,Batakiai.
Nuo Aukaimio pilies iki Batakių miestelio“, kurio metu buvo ne tik
surengtas puikus teatralizuotas koncertas, bet ir pristatyta
istoriko E. Mažrimo knyga „Batakiai. Nuo Aukaimio pilies iki
Batakių miestelio“.
Batakių didžiausia vertybė - žmonės, darbštūs, talentingi,
noriai dalyvaujantys visuomeniniuose renginiuose, negailintys savo
jėgų ir energijos Pirmiausiai tai bendruomenės ,,Aukaja“ aktyvas :
R. Grinienė, R. Bernotienė, V. Kasputienė, Z. Randienė, L.
Pavalkienė, D. Jurevičiūtė, O. Sinkevičienė, V. Berešnienė, V.
Stoškutė, V. ir J. Svikliai, talentinga muzikos mokytoja I.
Žiaušienė.
Batakių miestelis
Daina apie Batakius O man nuo Batakių prasideda pasaulis,Nuo
Aukaimio piliakalnio pilies,Griauta kryžiuočių, išduota
apgaulės,Tačiau dabar jos niekas nepalies.
Nes ji širdy ir vėlei atstatytaAukšta, tvirta, aplinkui
ąžuolai,Septynis šimtmečius laikiau ją tarsi skydą,Ir tu, brolau,
ją saugot privalai. Ir tu, sesule, vaidilučių raudąIšsaugot sielos
šviesoje turi,Nes mes gyvi ir praeitis mums skauda,Kol esame šiam
skausmui atviri.
Pried.: Į ateitį, į ateitį ją nešame kai grįžtame,Priglaudžiame,
priglaudžiam prie širdies,Kiekvieną akmenį kaip sunkią žemės
ašarą,Vaikaitis Aukaimio mylės.
Kiekvieną akmenį, tašytą rąstąPiliakalnio viršūnėje
lieti,Skaitai gyvenimą – senolių mūsų raštąIr tau tos pievos, tie
laukai šventi.
Melagiškės, Bildeniai, LankininkaiIr Ožnugario baltų Romuva,Net
Gryblaukio miškai čia pasitinka,Sakmių takeliais verias
Karšuva.
Ir tu, sesule, vaidilučių raudąIšsaugot sielos šviesoje turi,Nes
mes gyvi ir praeitis mums skauda,Kol esame šiam skausmui
atviri.
Kad ją per amžių amžius tu girdėtum,Priglaustumei sugrįžęs iš
toli,Kad Ančioj kojas nusiplaut galėtum,Kol saulė švies ir oš
miškai žali.
Nes mums nuo Batakių prasideda pasaulis,Nuo Aukaimio piliakalnio
pilies...
Žodžiai R. Grinienės, muzika I. Žiaušienės
-
„Versliausia šimtmečio
bendruomenė”
Manoma, jog Kriokiškiai jau 1556 m. buvo pažymėti žemėlapyje.
Nors tai nedidelis kaimelis, o ir žmonių čia nėra labai daug,
tačiau aktyvumu, noru visur dalyvauti bei šį tą gražinti ar gerinti
savo kaimo gerovei, turbūt pralenkia daugelį didesnių
bendruomenių.
Kaimas mažytis, tačiau jame netrūksta veiklos nei vienam kaimo
gyventojui. Kriokiškių kaimo bendruomenė savo veiklą pradėjo
vykdyti 2003 m. lapkritį, vienija 42 bendruomenės narius.
Bendruomenė aktyviai dalyvauja sprendžiant kaimo gyventojų
bendruomeniškumo ir užimtumo problemas, organizuoja šventes,
talkas. Aktyviai propaguoja sveiką gyvenseną. Bendruomenės nariai
nuolat dalyvauja seminaruose, mokymuose, įvairiuose kitų
bendruomenių organizuojamuose renginiuose bei savivaldybės
organizuojamoje bendruomenėms skirtoje veikloje.
Tradiciniais renginiais yra tapusi „Kraštiečių sueiga“ rengiama
jau 5 kartą, kurios metu kuriamas bendruomenės parkas pasodinant po
keletą raudonųjų lazdynų, kurie būna dedikuojami kokiai tai progai.
Šiemet pasodinti du medeliai: vienas iš jų skirtas Lietuvos 100
–mečiui paminėti, kitas - bendruomenės 15-kos metų veiklos
įprasminimui. Kodėl raudonieji lazdynai paklausite? Ogi todėl, kad
kaimo pavadinimas Kriokiškiai, kilęs iš vokiško žodžio Krakichken
išvertus į lietuvių kalbą yra paukštelis - juodoji meleta, kurios
lizdus suko raudonuosiuose lazdynuose. Norėdami susigrąžinti šį
nykstantį paukštį, pradėjome kurti bendruomenės parką.
Kasmet bendruomenėje vyksta Kalėdų vakaronė, Motinos diena,
Vaikų gynimo diena, Šeimos sporto šventė, Vasario 16 - osios ir
Kovo 8-osios minėjimai, liepos 6 –ąją giedamas himnas, puoselėjamas
krašto atminimas tvarkant senąsias Kriokiškių kapinaites, kuriose
2013 metais buvo pastatytas ir pašventintas krikštas (antkapinis
paminklas).
Didžiausias dėmesys skiriamas ŽMOGUI, kiekvienas bendruomenės
narys pagerbiamas jubiliejaus, gimimo proga. Po vasaros
atskubėjusiam rudeniui, kai kaimo žmonėms atsiranda vis daugiau ir
daugiau darbo ruošiantis žiemai, šio kaimo žmonės atranda laiko
atšvęsti Kriokiškių kaimo bendruomenės gimtadienį. Kiekvienais
metais Pagėgiuose vykstančioje ,,Rudens šventėje“ mūsų kaimo
menininkės suspėja aktyviai joje dalyvauti sukuriant bendruomenės
logotipo kompoziciją iš gėlių ar augalų bei dažnai užima prizines
vietas.
Daugelis yra girdėję apie Vilkyškių bendruomenės iš vaistingųjų
augalų gaminamas arbatas. Tik nedaugelis žino, kad šia veikla iš
pat pradžių užsiėmė 5 bendruomenės. Dabar liko 3, kurios lig šiol
sėkmingai vykdo šį socialinį verslą– Vilkyškių bendruomenė,
Kriokiškių kaimo bendruomenė ir Žukų kaimo bendruomenė.
Versliausios Lietuvos šimtmečio bendruomenės nominacijai
teikiame Kriokiškių kaimo bendruomenę. Šiuo metu vaistingųjų augalų
arbatų gamyba perkelta į Kriokiškius. Ten naujai įrengta džiovykla,
patalpos arbatų gamybai. Šiuo metu gaminama 34 rūšių arbatų
mišiniai. Daugelis arbatų mišinių turi tautinio paveldo ženklą.
Kriokiškių bendruomenės atstovai vyksta į įvairias muges
Lietuvoje, dalyvauja parodose atstovaudami Pagėgių kraštą.
Bendruomenės pirmininkė Reda Tamašauskienė didelį dėmesį skiria
edukacinėms arbatų programoms, kuriose sužinai apie vaistingųjų
augalų savybes, gali pasidaryti savo arbatos mišinį, pabandyti
susikurti pakuotės dizainą. Kriokiškių kaimo bendruomenė pati
versliausia Pagėgių krašte vykdanti socialinį verslą, kultūrinę,
socialinę, edukacines veiklas. Tai bendruomenės socialinis verslas,
kuomet dalis už parduotas arbatas gaunamų lėšų yra skiriama
socialiai remtiniems vaikams (stovyklavimo, įvairių ekskursijų
išlaidoms kompensuoti).
KRIOKIŠKIŲ KAIMO BENDRUOMENĖ
-
„Šimtmečio dovana”
Gintautas Juškys – Pupkaimio kaimo gyventojas. Jame gimęs, augęs
ir tebegyvenantis. Iš prigimties – stalius. Iš tėvo išmoko šio
amato. 2017 metais savo tėviškėje Pupkaimio Sekminių kryžių. Pats
suprojektavo ir padarė. Manome, kad tikrai didžiulė dovana Lietuvai
šimtmečio proga.
Ilgą laiką Gintautas gyveno Kaune, tačiau, kai grįžo gyventi į
Raudonę,
labai greitai įsiliejo į visuomeninę veiklą. Labai mėgsta šokti,
o kai pasitaikė proga pradėjo lankyti pramoginių šokių būrelį.
Raudonės dramos būrelis "Kultuvė" taip pat pasikvietę jį vaidinti.
Šaunus komedijinio žanro artistas. Švenčių vedėjo taip pat duonos
paragavo. Beveik visuose renginiuose jį pamatysi: ir Užgavėnėse, ir
Sekminėse, Antaninėse ir Oninėse. Visur jo pilna. Ir valstybinės
šventės jo aplankytos. O kai buvo pasiūlyta padaryti Pupksimio
Sekminių - net nesuabejojęs pasakė - Taip. Dabar ruošias atstatyti
dar vieną, tame pačiame kaime, nugiuvusį kryžių. Toks jau tas
Gintautas. Džiaugiamès turėdami jį.
Gintautas Juškys
-
Kantrybė, kruopštumas, tikslumas ir begalinis darbštumas. Visi
šie bruožai priskiriami laukuviškei, bendruomenės narei – Laimai
Gestautienei.
Laima gimė ir augo netoli nuo Laukuvos esančiame gražiame
Girvainių kaime. Tad buvo tikras gamtos vaikas.
Baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą, ji išvažiavo į Klaipėdą ir
pasirinko siuvėjos specialybę. Pabaigusi mokslus, grįžo į Laukuvą
dirbti siuvėja tuometiniame buitinyje. Čia ji sutiko savo gyvenimo
draugą, vyrą – Algimantą. Sukūrę šeimą, pasistatė namus Laukuvoje,
užaugino sūnų ir dukrą.
Didelio darbo ir kruopštumo dėka, jų sodyba pripažinta
pavyzdine. Čia kiekvienas kampelis išpuoselėtas ir visur žydi
gėlės.
Į Laukuvos miestelio bendruomenės gretas, Laima su vyru įsiliejo
paraginta giminaitės. Ir nuo tada Laukuva nuolat puošiasi Laimos
kūrybiniais darbais, ar tai būtų Velykos, ar Kalėdos, ar miestelio
šventė. Ji visada kupina gražių ir įdomių minčių, idėjų.
Bendruomenė džiaugiasi ir didžiuojasi savo tarpe turėdama tokį
kūrybingą, nuoširdų ir darbštų žmogų kaip Laima.
Laima Gestautienė
„Šimtmečio dovana”
-
„Šimtmečioatradimas”
Birutė Jurkšienė – Veliuonos kultūros centro Raudonės skyriaus
meno vadovė, kultūrinių renginių organizatorė. Kultūrinį darbą
dirba jau 17 metų. Etnokultūra jai yra pirmoje vietoje.
Jos dėka jau 11 – ka metų Pupkaimio kaime, pagal senąsias
tradicijas, švenčia-mos Sekminės. Tai prasidėjo dar 2007 metais,
kai Raudonės kultūros namų meno vadovė Birutė Jurkšienė pradėjo
ieškoti tose apylinkėse seniausio kryžiaus. Kultūros namų vadovė
kryžių rado Raudonės seniūnijoje, Pupkaimio kaime. Nuo tada ir
prasidėjo Sekminių šventė Pupkaimyje.
Birželio 4 d. Pupkaimyje įvyko 10-oji Sekminių šventė. Šios
jubiliejinės šventės atminimui buvo pastatytas ąžuolinis
kryžius.
Šventėje koncertavo Jurbarko rajono vaikų ir suaugusiųjų
kolektyvai, o renginio organizatorė dėkojo ir ir renginio rėmėjams,
ir dalyviams.
Veliuonos kultūros centro direktorė Birutė Jurkšienė jau
planuoja ateinančių metų šventę, į kurią planuoja aktyviau įtraukti
ir kitus rajono kaimus ir jų jaunimą.
Sekminės – šventė, švenčiama sekmą (t.y. septintą) savaitę po
Velykų. Jos metu garbinama augmenija ir naminiai gyvuliai.
Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams.
Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis
simbolizavo Visatos amžinumą, nesibaigiamumą, gimimą, mirtį ir
atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis
simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę,
šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin
gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje
žemėje.
Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus
apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus
nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos
ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės
puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko
gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo
piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu.
Taip pat Birutės Jurkšienės iniciatyva atgaivintos Jurginės B.
Ir G. Višinskų sodyboje, Adventiniai vakarai.
Birutė Jurkšienė
