14

cmykcmyk

Šiandien 90-metį švenčia Lietuvos širdies chirurgijos patriarchas prof. Algimantas Marcinkevičius. Lietuvos medicinos pažanga 20 amžiuje neįsivaizduojama be to, ką šis gydytojas atliko pirmas: inkstų ir širdies persodinimų, modernios kraujagyslių chirurgijos operacijų. Tai padaryta sunkiomis sąlygomis - tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota ir izoliuota nuo pasaulio.

Ėjo tėvų pėdomis

A.Marcinkevičius gimė 1921 m. balandžio 15 d. Kaune, medikų šeimoje. Tėvas - gydytojas, vėliau žymus vidaus ligų profesorius Mykolas Marcinkevičius, motina - medicinos sesuo, pirmoji tėvo pagalbininkė. Šeima iki sovietų okupacijos gyveno ir dirbo Lin-kuvoje bei Rokiškyje, vėliau - Pa-nevėžyje.

Pasiaukojamą tėvų darbą nuolat stebėjusiam jaunajam Algimantui nereikėjo ilgai galvoti, kokią speci-alybę rinktis. O patriotinė šeimos atmosfera formavo pažiūras ir cha-rakterį. Humanistinių vertybių jau-nuolis sėmėsi ir iš Panevėžio gim-nazijos mokytojų.

1947 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus universiteto (VU) Medi-cinos fakultetą, A.Marcinkevičius pasirinko chirurgo specialybę ir vi-są savo gyvenimą susiejo su jos galimybių tobulinimu bei moksli-niais eksperimentais.

Medicina - tai tarnystėVieno žymiausių prof.A.Marcin-

kevičiaus mokinių širdies chirurgo prof. Vytauto Jono Sirvydžio žo-džiais, jo Mokytojas yra ypatingo daugiaplanio talento žmogus.

“Jis ne tik puikus chirurgas, įžymus mokslininkas, medicinos pagalbos organizatorius, bet ir nuostabus pedagogas, sukūręs Vilniaus širdies ir kraujagyslių chirurgijos mokyklą ir išugdęs gausų būrį šiuolaikinės medicinos

šviesulių, - sako V.J.Sirvydis. - Jaunus žmones jis traukė ir hu-manistiniu bei patriotiniu nusitei-kimu, supratimu, kad medicina turi visapusiškai tarnauti sergan-čiam žmogui, teikti viltį ir gyve-nimo džiaugsmą”.

Anot V.J.Sirvydžio, imtis mokslinių tyrimų A.Marcinkevi-čių paskatino šio mokytojas - žy-miausias to meto chirurgas prof. Pranas Norkūnas. Tyrimai prasi-dėjo nuo hipotermijos, ieškant ga-limybės operuoti sustabdytoje širdyje. Kiti eksperimentai - su apatinės tuščiosios venos perri-šimu, tikintis, kad ši operacija pa-dės gydyti širdies nepakankamu-mą. Eksperimentai buvo sėkmin-gai pritaikyti gelbstint sunkius ligonius, o jų rezultatus A.Mar-cinkevičius apibendrino daktaro disertacijoje, kurią 1962 m. sėk-mingai apgynė.

Ambicingi tikslai1963 m. paskirtas VU Širdies

ir kraujagyslių chirurgijos labora-torijos vadovu, A.Marcinkevičius

ėmėsi labai ambicingo tikslo - atvi-ros širdies chirurgijos. Eksperi-mentai šioje srityje prasidėjo, kai tik Vilniuje atsirado dirbtinės krau-jo apytakos aparatas.

Po stažuotės Novosibirsko kraujo apytakos patologijos insti-tute, kur jau buvo daromos atvi-ros širdies operacijos, 1964 m. spalio 15 d. tokia operacija pirmą kartą atlikta ir Vilniuje. A.Mar-cinkevičiaus suburtai jaunų chi-rurgų ir anesteziologų komandai talkino akademikas Eugenijus Mešalkinas iš Novosibirsko. Pa-naudojus dirbtinės kraujo apyta-kos aparatą, 14 metų mergaitei buvo užsiūtas širdies skilvelių pertvaros defektas. Kitą dieną buvo užsiūtas prieširdžių pertva-ros defektas.

Atviros širdies operacijos prof. A.Marcinkevičiui buvo tik ilgo ke-lio pradžia. Jos buvo daromos vis dažniau, įdiegiami nauji, tikslesni širdies ligų diagnostikos būdai. Ge-ri operacijų rezultatai skatino plės-ti jų diapazoną, imtis vis sudėtin-gesnių.

Persodinti širdį draudė Maskva1967 m. pasaulį apskriejo ži-

nia apie sėkmingą širdies perso-dinimo operaciją Pietų Afrikos Respublikoje. A.Marcinkevičius suintensyvino tyrimus, skirtus organų transplantacijai - vadova-vo atskiroms jaunų chirurgų gru-pėms, tyrinėjančioms širdies, ke-penų ir inkstų persodinimo gali-mybes.

1969 m. pirmą kartą Lietuvoje persodintas inkstas žmogui. Tais pačiais metais, atlikę daugiau kaip 300 širdies persodinimo eksperi-mentų su šunims ir kiaulėmis, A.Marcinkevičius ir jo bendradar-biai buvo visiškai pasirengę perso-dinti širdį žmogui. Deja, tuometis Sovietų Sąjungos sveikatos apsau-gos ministras uždraudė daryti šias operacijas. Leidimo laukti reikėjo 17 metų. Tik tada, kai šios opera-cijos buvo atliktos Maskvoje, drau-dimas buvo atšauktas.

Kiekviena operacija - kūryba1987 m. rugsėjo 2 d. A.Marcin-

kevičius su kolegomis atliko pir-

mąją Lietuvoje širdies transplanta-ciją ligoniui, sergančiam kardio-miopatija.

V.J.Sirvydis gerai pamena, ko-kia sunki buvo ta naktis: po trans-plantacijos A.Marcinkevičių jis užtiko kabinete nervingai vaikš-tantį pirmyn atgal, bandantį įveik-ti jaudulį.

Vėliau A.Marcinkevičius ir pats yra sakęs, kad kiekviena širdies operacija yra ne tik chirurgo tech-nikos ir aparatūros darbas, bet ir ypatingas kūrybinis procesas, kas-kart vis kitoks.

“Širdies chirurgo pašaukimas ir talentas - tai titaniško darbo, vi-siško savęs atsižadėjimo ir pasiau-kojimo kelias”, - pripažino A.Mar-cinkevičius.

Profesoriaus talento sekėjais tapo ir du jo sūnūs - kardiochirur-gas Algimantas ir plastikos chiru-gas Rimtautas.

Žmogus ir MokytojasMeilė Tėvynei, mokslui ir ken-

čiančiam žmogui - tai pagrindinis A.Marcinkevičiaus gyvenimo credo ir priesakas mokiniams.

Po daugelio metų jo mokiniai atskleidžia ir ilgai slėptus profeso-riaus gyvenimo faktus apie sovie-tmečiu slapta gydytus kunigus, apie valdžios persekiotus žmones, kuriuos jis yra įdarbinęs savo labo-ratorijos sargais ar gyvūnėlių pri-žiūrėtojais, apie keliones į Mas-kvos ministerijas su lietuviškų gė-rybių prikrautais lagaminais “iš-mušti” Lietuvos chirurgams defi-citinių priemonių operacijoms.

Šiuos liudijimus apie vieną iški-liausių Lietuvos medikų netrukus bus galima išvysti naujame Lietu-vos televizijos filme “Profesorius. A.Marcinkevičiaus 90-metį minint”. Apybraižą sukūrė žurnalistės Ieva Kašauskaitė ir Asta Ramoškaitė.

A.Marcinkevičiaus tyrinėjimai apibendrinti ir paskelbti daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių. Jis yra habilituotas mokslų daktaras, jam suteikti profesoriaus ir Lietu-vos mokslų akademijos akademiko vardai.

A.Marcinkevičius yra Valstybi-nės nacionalinės mokslo premijos laureatas, Gedimino ordino kavalie-rius, o 2006 m. gavo Lietuvos moks-lo pažangos premiją kartu su savo iškiliausiais mokiniais - V.J.Sirvydžiu ir Giedriumi Uždaviniu.

Parengė Alia ZINKUVIENĖ

Akademiko A.Marcinkevičiaus talentaiRAŠYKITE MUMS: NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMAI 2011, A.Smetonos g. 2, Vilnius LT-01115, arba el.paštu nida@respublika.net

POGRINDININKAI. Pirmąją Lietuvoje atviros širdies operaciją Algimantas Marcinkevičius (dešinėje) ir akademikas Eugenijus Mešalkinas (viduryje) atliko kone pogrindžio sąlygomis, rizikavo ir operuoti leidęs tuometės Vilniaus III klinikinės ligoninės skyriaus vedėjas Kostas Širmenis

�

Algimantas MARCINKEVIČIUSAkademikas

Širdies chirurgo pašaukimas ir talentas - tai titaniško darbo, visiško savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo kelias

�

PROFESORIAI. Per klinikos jubiliejų Algimantą Marcinkevičių gėlėmis sutiko ir jo mokiniai, ir Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka

�

Petro Katausko nuotr.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikos archyvo nuotr.

1. Žalgirio mūšis2. Zenonas Gailiušis, gydytojas3. Kauno sporto halė4. Petronėlė Gerlikienė,

tautodailininkė5. Čepkelių raistas6. Nuosavas laivynas7. Viktoras Ašmenskas, lakūnas8. Kęstutis Stakauskas,

gamtininkas9. Merkinės piliakalnis10. Atminimo ženklas partizanų

motinoms

11. Paulius Breivis, gydytojas12. Jonas Karutis, savanoris13. Antanas Slučka-Šarūnas,

partizanų vadas14. Danielius Sadauskas,

dainininkas15. Lietuvos partizanų spauda16. Vytautas Baublys, tapytojas,

menininkas17. Kazimieras Kisielis, skulptorius18. Kryžių kalnas19. Lietuvos partizanų Vyčio

apygarda

Kviečiame visus aktyviai balsuoti už Jūsų pasirinktą pretendentą iki š. m. balandžio 20 dienos paštu: “Nacionalinių vertybių rinkimai”, A.Smetonos g.2, Vilnius, LT-01115, arba www.respublikosvertybes.lt. Laimėtojai bus paskelbti gegužės 10 d. dienraštyje “Respublika”.

20. Vilius Bražėnas, rašytojas, visuomenininkas

21. Adolfas Teresius, tautodailininkas, skulptorius

22. Matas Šalčius, žurnalistas, keliautojas

23. Dainų dainelė24. TV laida “Mūsų miesteliai”25. Gintaras Paulionis, perplaukęs

Baltijos jūrą26. Feliksas Vaitkus, lakūnas27. Algimantas Jucevičius,

keliautojas

28. Česlovas Kudaba, geografas29. Muzikos festivalis “Sugrįžimai”30. Vytauto Didžiojo atminimo

įamžinimas31. Mūsų duona32. Vincas Svirskis, dievdirbys33. Lietuvių tautinis kostiumas34. Jonas Vytautas Koklevičius -

Sibiro legenda35. Ansamblis “Lietuva”36. Angelė Aleliūnienė, audėja 37. Maestro Virgilijus Noreika38. Jonas Jablonskis, kalbininkas

Būk pilietis, rink Lietuvos nacionaLinę vertyBę!

respublikosvertybes.lt

cmyk

11

cmyk

Rimvydas STANKEVIČIUS “Respublikos” žurnalistas

- Dvi dešimtis metų mąstėme taip: “Laisvę jau iškovojome, to-dėl meilę Lietuvai galime laikinai padėti į lentynėlę, pailsėti nuo savo patriotinių jausmų ir mė-gautis asmeniniu gyvenimu”. Ta-čiau turint omeny vis agresyvė-jančius Valdemaro Tomaševskio pasisakymus Vilniaus klausimu, Baltarusijos užmojį šalia Lietu-vos sostinės statyti atominę elek-trinę, galima tarti, kad jei patys nemylėsime savo Tėvynės...

- ...tuojau pat atsiras norinčių ją “pamylėti” už mus?

Žinoma. Kalbant apie V.Tomaševs-kį, tuoj pat ateina į galvą K.Kastane-dos sugalvotas terminas “smulkus tironas”. Tai toks priešininkas, kuris nuolat kenkia, erzina ir neleidžia ra-miai gyventi. Tas smulkus tironas - neigiamas personažas, bet gyvybiškai reikalingas kaip jėga, neleidžianti ap-tingti, apsnūsti, nukrypti į šunkelius. Pasipriešinimas sužadina žmogaus jė-gas. Nesusimąstėte, kodėl žmonės mėgsta motociklu lėkti kaip patrakę? Nes vėjo pasipriešinimas sukelia ju-dėjimo, gyvenimo jausmą. Lygiai taip ir valstybės gyvenime - kai kurie iš-kylantys sunkumai ir grėsmės gali ka-talizuoti jos raidą, pažadinti iš letargo, paskatinti susitelkti.

Manau, tai - pats optimistiš-kiausias požiūris į lenkų problemą ir netgi į gresiančią tapti itin tra-

giška elektrinės statybos proble-mą. Kodėl sakau - tragiška? Rem-damasis visa savo sena sovietme-čio patirtimi bei jos išugdyta intu-icija esu įsitikinęs - Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą ir tas dvi elektrines stato kaip tik dėl to. Tai akivaizdu. Bent kiek susipažinę su “zonos mąstysena”, nepraradę ry-šio su žvėries instinktu aiškiai su-vokia, ką visa tai iš tiesų reiškia. Ta elektrinė - tai bomba. Gerklėn įremtas peilis. Užtat, mano galva, ši problema Lietuvai šiandien dar opesnė nei lenkų. Juolab kad ji ne mažiau gresia patiems lenkams.

Ši grėsmė yra iššūkis mums. Ir jei jo nepriimsime, - žūsime. O jei įveiksime, tai turime vilties priža-dinti tas savo galias, į kurias šis iš-šūkis nukreiptas: taip trūkstamą lie-tuviams pastaraisiais laikais tikro-vės jausmą. Nes mes visiškai užsi-sapnavome prieš veidrodėlį. Mes užsigrožėjome savo atspindžiais ir nieko aplinkui nebematome.

- Noriu paklausti ne tik kaip piliečio, bet ir kaip mokslininko. V.Tomaševskis, remdamasis už-rašais ant Vilniaus kapų pamink-lų, daro išvadą, kad lietuviams, o ne lenkams Vilniuje reikia in-tegruotis. Ką apie tai manote?

- Jei kalbame apie kapines, jose yra kuo įvairiausių tautų pavardžių, vyrauja - gramatiškai lenkiškos. Ta-čiau reikia turėti omeny XVII-XVIII amžiaus situaciją, kai net lietuviš-

kiausia pavardė, pvz., Žvirblys, virs-davo Vrublevskiu. Lietuvis Petro sū-nus, lietuviškai Petraitis, slavišuose kanceliarijos raštuose automatiškai virsdavo Petrovičiumi ar Petrovskiu. Abiem atvejais - tas pats krikščioniš-kas vardas, tik atitinkamai su lietu-viška arba slaviška patronimine (tė-vavardine) priesaga. Tėvavardžiai virto pavardėmis būtent per kance-liarijų raštus. Štai taip Lietuvoje pri-viso “-ovskių” ir “-inskių”, neturin-čių nė lašo lenkiško kraujo. Dirbda-mas Bulgarijoje Jonas Basanavičius irgi buvo “Basanovič”. Tai ar dėl to jis irgi jau lenkas?

Dar vienas “lenkiškų” pavardžių kilmės šaltinis - Lietuvos didikai ir bajorai. Beje, ir Juzefas, tiksliau, Juo-zapas Pilsudskis buvo lietuvis, net-gi žemaitis, senos žemaičių bajorų giminės, archajiška iš dvikamienio vardo kilusia pavarde Giniotis. Pil-sudskiu jis tapo pagal vietovardį, dvaro pavadinimą, irgi lietuvišką - Pilsodė ar Pilsūdė.

Bet juk ne pavardžių kilmė svar-biausia - svarbiausia, ar čia gyvenan-tis žmogus laiko save šios valstybės Lietuvos piliečiu, ar yra jos priešas. Beje, pavardės kapinėse - dar ir Lenkijos nusikaltimo, vykdyto prieš lietuvių tautą, - brutalaus prievarti-nio lenkinimo, polonizacijos, - daik-tinis įrodymas.

Nesuprantu, kodėl išvis Lietuva ieškinio Lenkijai nepateikia? Kaip pateikė Rusijai už penkis dešimtme-čius okupacijos. Manau, kaip tik nuo

ieškinio ir reikėtų pradėti derybas su lenkais. Apskritai, manau, paga-liau dera užimti tokią politinę pozi-ciją, kuri atsvertų dvi dešimtis metų lenkų okupacijos ir agresyvios polo-nizacijos. Ir, beje, visą “atlietuvini-mo” politiką reikia daryti būtent Lenkijos lėšomis. Tegu Lenkija da-bar atitaiso mums padarytą žalą, te-gu užgydo skaudžią Lietuvos kūne padarytą žaizdą. O Lietuvos “len-kams” turi būti įvestos Lietuvos is-torijos pamokos, kuriose būtų itin smulkiai, kone su konkrečių šeimų biografijomis, aiškinamas prieš tris keturias kartas vykęs prievartinis Rytų Lietuvos polonizavimas. Gal daugelis dar aptiks savo tikrąsias šaknis, savo tikrų prosenelių, ku-riuos jie išdavė, kančią. Beje, mes, lietuviai, šią kančią užmiršdami, juos irgi išduodame. Kaip ir Gervėčių apylinkių lietuvius, kurių tėviškėje kaip tik dygsta naujas Maskvos “Černobylis” (tpfu tpfu tpfu).

- Bet jei J.Pilsudskis - lietu-vis, kaip mes pateiksime ieškinį Lenkijai? Jie sakys, kad jokios Lenkijos invazijos nebuvo?

- Pilsudskis, padedamas lenkų kariuomenės, išties ketino atkurti didžiąją Lietuvą Abiejų tautų Res-publikos sudėty su sostinėmis Vil-niuje, Minske ir Kijeve. Bet už jo nugaros Lenkijoje veikė ir kitos po-litinės jėgos - lenkų nacionalistai, kurie jo karą suprato kaip būtent Lenkijos plėtrą ir Vilniaus krašto

užgrobimu pasinaudojo saviems tikslams.

Ir po viso to dabar jie dar vaidina skriaudžiamuosius? Tegu žvelgdami į akis pasako, ar lietuviai išvis kada nors terorizavo lenkus taip, kaip el-gėsi jie patys? Man atrodo, metas atsigręžti į šią problemą veidu. Ir aiškiai atskirti, su kuo mes kovoja-me. Juk ne su lenkais ir Lenkija, o tik su lenkų šovinistais. Ne su rusais ir Rusija, o tik Rusijos imperijos šo-vinistais.

- O štai Lietuvos intelektua-lai renka parašus, siekdami vengti konflikto su Lenkija...

- Konflikto ne visada įmanoma išvengti. Negalima kurstyti nesan-taikos, negalima provokuoti konflik-to, bet būna situacijų, kai konflikto vengimas reiškia bailumą. Jei tave daužo, o tu stovi rankas nuleidęs, - ar čia “konflikto vengimas”? Kai už-gaunamas tautos orumas, kėsinama-si į jos esybę, reikia paklausti savęs, ar turime pakankamai rimtų motyvų dar pakentėti dantis sukandę? Ir jei išskyrus baimę tokių motyvų nėra, kurių galų turime šypsotis, spjaudo-mi į veidą? Paminta, praradusi oru-mą tauta išvis nebeturi vilties būti laiminga.

O bijoti nelabai turime ko. Šis konfliktas nėra karinis ir kol kas - net ne teisinis. Čia apskritai net ne Lenkijos, o Lietuvos vidaus proble-ma. Čia - Lietuvos politikų orumo klausimas. O apie Lenkijos veiks-mus kalbant paprastų žmonių kalba, esame agresyviai klausiami: “Ei, jūs ten, Lietuvoje, ar tarp jūsų dar yra bent vienas neskystablauzdis?” O Rusijos “zekas” priduria: “Jeigu ne-bėra - tai dvėskite. Tada jūs neverti gyventi”.

Taip jau yra, kad pasaulis apskri-tai nepalieka vietos komediantams. Tokia yra tikroji būtis. Tikrovė nuo-lat tave tikrina, ar esi vertas išlikti. Ir išlikti tegalime tokie, kokie iš tik-rųjų esame - tikri. Tikrovėje ilgai kaukėmis nepasidangstysi.

Lietuviai šiandien piktybiškai nenori to matyti. Kaip jau sakiau, jie tik į veidrodėlį spokso, o visas savo jėgas, visą savo talentą ir dė-mesį sukišo į nuosavus ūkelius. Net nepastebėdami, kad virš jų pri-vatizuotų ūkelių susitelkė labai ko-lektyvinė grėsmė. Būties iššūkis šiuo atveju tiesmukas ir šiurpus - tokia avių banda neturi teisės išlik-ti. Ir nereikia pykti. Jei pasižiūrė-tume į save iš šalies, kaip į kažko-kius “juos”, pasišlykštėtume jais ir net neitume jų gelbėti. Nes dvi de-šimtis metų gyventi vien tik apva-ginėjant vieniems kitus, vieniems iš kitų burnų kąsnį traukiant - ko galima tikėtis? Seklu, pigu ir žema. Toks gyvenimas neįdomus, todėl jis neturi ateities.

Kaip ilgai dar tikėjomės ir no-rėjome šitaip gyventi? Todėl ir sa-kau, kad bendra išorinė grėsmė yra vienintelis įmanomas šiandien akstinas, galintis mus prižadinti, priminti, kad esame tauta, ben-druomenė, kad esame kartu, kad nėra tokios tvoros, kuri apsaugotų nuo radiacijos. Priminti, kad tik iš-tiesę vieni kitiems rankas išgy-vensime ir būsime laimingi, kaip jau ne kartą savo istorijoje turėjo-me progą įsitikinti. Kokios gi dar pamokos reikia, kad tai vienąsyk suprastume?

Specialus dienraščio "Respublika" priedas

SU ŽaLGiriU – UŽ LietUvĄ!Ža

LGir

iS

Nr. 108 Tikrovė tikrina, ar verti mes išlikti

“Gyvenimas nuolatos tikrina šio pasaulio būtybes, klausdamas, ar jos tebėra jo vertos. Šiandien šis klausimas griežtai iškilo Lietuvai”, - sako žinomas Lietuvos religijotyrininkas, mitologas ir mąstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Dainius RAZAUSKAS. Grėsmingus signalus, Lietuvai siunčiamus iš Lenkijos ir Rusijos, jis laiko ne vien pavojumi, bet ir viltimi.

Sauliaus Venckaus nuotr.

12

cmykcmyk

Į šį klausimą ir pabandysime at-sakyti šioje ŽALGIRIO NACIONA-LINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJI-MO apskritojo stalo diskusijoje, ku-rioje dalyvauja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS ir nepriklausomas fi-nansų analitikas Stasys JAKELIŪNAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Įvardykime, kas yra ta krizė?

S.JAKELIŪNAS: Trumpiau ta-riant, tai yra staigus nedarbo augi-mas, biudžeto pajamų sumažėjimas ir ekonomikos nuosmukis. Dabar nuosmukis jau baigiasi, lipama iš duobės, nors giluminiai procesai dar nelabai keičiasi. Nedarbas išlieka di-delis, nors ir mažėja po truputį. Kiek to realaus nedarbo ir kiek to šešėli-nio nedarbo ar darbo, sunku pasa-kyti. Biudžeto pajamos pernai buvo tragiškos, palyginti su išlaidomis. Deficitas yra didžiulis - 8 proc. Taigi, paviršutiniškai vertinant, yra tam tikrų apraiškų, kad krizė galbūt ar-tėja prie pabaigos. Tačiau daugelis parametrų rodo, kad išlieka gili struktūrinė krizė - ir finansinė, ir demografinė, ir pilietinė. Plačiąja prasme vertinant, krizė nesibaigė. Ekonominiai parametrai šiek tiek pagerėjo, bet ne tiek, kad galėtume sakyti, jog krizė jau baigėsi.

R.PAULAUSKAS: Aš, kaip pa-prastas duonos valgytojas, sakyčiau, kad krizė prasidėjo tada, kai staiga nustojo augti atlyginimai, o jie augo pastaruosius keletą metų. Atitinka-mai sumažėjo bendras vartojimo ly-gis ir tai atsiliepė visai Lietuvos eko-nomikai. Dėl viso kito sutinku su Stasiu: pridedu, kad paprastam duo-nos valgytojui staiga nustojo augti jo atlyginimas ir sumažėjo galimybių pirkti vis daugiau ir daugiau.

G.JAKAVONIS: Tuomet an-tras klausimas: jeigu krizė te-bėra, kokios jos priežastys?

S.JAKELIŪNAS: Ir Lietuvo-je, ir pasaulyje nelabai skiriasi kri-zės priežastys. Trumpiau tariant, jų yra dvi. Pirmoji - ydingų paska-tų skatinama ir neprižiūrima finan-sų sistema, nesvarbu, ar tai būtų bankai, ar šešėlinė finansų siste-ma. Antroji - prastas daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos, fi-nansų valdymas. Kai buvo daug pigaus kredito, atlyginimai, paja-mos augo ir visi buvo patenkinti, o giluminės tos krizės šaknys nie-kur nebuvo dingusios. Dabar, kai kredito srautai sustabdyti, dėl pa-sikeitusių skolinimo standartų jau daugiau nei dvejus metus grįžta atgal į Skandinaviją, nustojo augti ir pajamos, ir atlyginimai. Dabar reikia brangiai skolintis. Portuga-lija neseniai paskelbė, kad ji iš es-

mės bankrutuoja. O Lietuva sko-linosi lygiai tomis pačiomis palū-kanomis kaip ir Portugalija. Taigi problemos niekur nedingsta, vis-kas tik maskuojama skolintais, do-vanotais pinigais: šiek tiek užden-giame tas biudžeto skyles ir lau-kiame stebuklo - atsigaus ekono-mika, padidės vartojimas, dar kas nors įvyks ir grįšime prie tų gerų laikų. Man atrodo, negrįšime.

G.JAKAVONIS: Kokios bū-tent pasaulinės krizės priežas-tys? Krizė ekonomikoje egzis-tuoja visą laiką.

S.JAKELIŪNAS: Yra įvairių teorijų, nagrinėjančių, kas yra eko-nomika, kapitalizmas. Ir yra visokių

veikėjų, pradedant Karlu Marksu (Karl Marx). Necituosiu, tai nepo-puliaru. Bet buvo toks ekonomistas Himanas Minskis (Hyman Philip Minsky), kitados visai nepopuliarus ir nevertinamas. Jis įžvelgė, kad bent jau kapitalistinė Vakarų eko-nomika, neidealizuojant jokios ki-tos - socialistinės ar dar kokios, yra šalies stagnacinė sistema. Krizės prielaidos egzistuoja visada, nes žmonės, kurie priima kokius nors sprendimus, dažnai tai daro labai neapibrėžtomis sąlygomis: jie in-vestuoja, ką nors stato, daro, ir tų sąlygų visuma sukuria galimybes tam tikriems lūžiams rastis ateity-je. O finansų sistema, kuri evoliu-cionuoja keliasdešimt metų, galbūt net ir šimtmečių pasaulyje, prisi-deda prie tų visų nestabilumų. Vie-nu metu imama skolinti labai len-gvomis sąlygomis, pradeda kilti kainos, ypač nekilnojamojo turto. Kainoms pasiekus tam tikrą lygį, kada kai kurie žmonės jau negali grąžinti kreditų, prasideda atvirkš-tinis procesas. Susiduriama su ne-mokumo problema, kainos krenta. Ir 2007, ir 2008 metų pabaiga rodo, kad paralyžiuojama finansų siste-

ma, mažėja vartojimas, nes dau-giausia jis buvo skatinamas skolin-tomis lėšomis. Tuomet mes fiksuo-jame, kad prasideda krizė. Iš tikrų-jų tos krizės sąlygos nedingsta. Finansų sistema kaip buvo ydinga, taip ir toliau tokia lieka.

G.JAKAVONIS: Kai pasau-linė krizė jau buvo prasidėjusi, pasiteiravau vieno žymaus Lietuvos bankininko, kokią jis mato ateitį. Šis atsakė, kad turbūt blogai mokiausi moky-kloje, nes viskas paaiškinta K.Markso “Kapitale”: 1 proc. žmonių taps dar turtingesni, o 99 proc. taps skurdžiais. Ar su-tiksite su tuo?

R.PAULAUSKAS: Gal ir gali-ma sutikti. Pasakysiu, kodėl aps-kritai sėdžiu prie šio stalo ir kalbu apie ekonomiką. Yra dvi priežas-tys. Pirma, bent jau Lietuvoje eko-nomistai mums prieš porą trejetą metų nesakė, kad bus tai, kas atsi-tiko. Antra, net visai neseniai du žinomi Lietuvos ekonomistai susi-ginčijo, ar mūsų darbo našumas yra aštuonis kartus, ar du kartus ma-žesnis už Europos Sąjungos sen-buvių. Tai jeigu jie nesugeba susi-tarti dėl tokių paprastų dalykų, ką belieka daryti paprastam duonos valgytojui? Iš ekonomistų pagalbos nesulaukiame. 1971 metais panai-kinamas Aukso standartas, ir iš es-mės atsiranda nevaldoma pinigų emisija, niekas nekontroliuoja jų srauto. Apie 1980 metus turbūt girdėjome sąvoką “regionomika” - pirmiausia tai galimybė gauti pi-gių pinigų kreditui. Tuo buvo pa-remtas visas JAV, o vėliau ir Vaka-rų Europos ekonomikos augimas. Atsirado galimybė visiems gauti pigių pinigų. Taip padidėjo vartoji-mas, atitinkamai ėmė plėstis kapi-talizmo verslas - vėl daugiau imta vartoti, daugiau pirkti. Visa tai tę-sėsi tol, kol pasiekėme tam tikrą tašką, kai skolintis jau nebuvo kaip, kai buvo viršytos žmogaus galimy-bės dar kartą pasiskolinti. Kas dar atsitiko per šiuos dvidešimt kele-rius metus? Atsirado masė tuščių pinigų. Jie buvo perkelti į fondų bir-žas, akcijas, nekilnojamąjį turtą. Spekuliacinis kapitalas visai atitrū-ko nuo realios ekonomikos, gamy-bos. Dabar tai yra du skirtingi pa-sauliai. Toliau prasidėjo tų laisvų pinigų investavimas ne į gamybą, o į spekuliacinį akcijų kapitalą. Ko-dėl aš turiu statyti fabriką, rūpintis rinka, žmonėmis, jeigu galiu inves-tuoti į akcijas, kurios nuolat kyla, gulėti ant sofos ir turtėti? Žmonės pradėjo įsivaizduoti, kad atsirado turtėjimo perpetuum mobile, kad galima gyventi nepaprastai lengvai ir tai tęsis amžinai. Kaip tik tuo momentu mes įsiliejome į Vakarų civilizaciją, kuri keliasdešimt metų taip ir gyveno. Mes įsiliejome, kai tos galimybės ėmė darytis ribotos. Galite paklausti, o kodėl visiems tiems procesams leista vykti, kur žiūri valdžia, ekonomikos ir politi-kos specialistai? Mano manymu, dėl pačios demokratinės sistemos,

kai valdžia keičiasi kas ketveri me-tai, į valdžią ir ateina žmonės, ku-riems rūpi tik ketverių metų pers-pektyva. O koks jiems skirtumas, kas bus vėliau? Jie pabus geri tuos ketverius metus, padidins pašalpas bedarbiams, pensijas, o paskui - ki-ti rinkimai. Jei pralaimės, ateis ki-tas, tegul jis ir sprendžia.

Beveik visi šiuo metu turi sko-lų tiek JAV, tiek Europoje. Pavyz-džiui, JAV vien pagal kredito korte-les fiziniai asmenys yra skolingi tri-lijoną dolerių. Ši skola pastaraisiais metais šiek tiek mažėja, dabar ji su-daro 800 milijardų. JAV studentų skola valstybei už mokslą - irgi tri-lijonas. JAV kaip valstybės skola - 14 trilijonų. Kadangi valstijose emituo-ti pinigų negalima, šiandien Barakas Obama (Barack Obama) pats iš sa-vęs nuperka vertybinius popierius ir taip užlopo skyles. Atskira vals-tija ar miestas to daryti negali. Ir jie šiandien išparduoda savo turtą, ma-žina algas.

S.JAKELIŪNAS: Nesakyčiau, kad sustojo. Komercinė pinigų spausdinimo mašina veikė per ban-kus, per visokias šešėlines institu-cijas. Kai ta mašina užstrigo, pradė-jo veikti valstybinių institucijų spaus-dinimo mašinos, tai yra vyriausybių ir centrinių bankų. Taip bandyta už-lopyti skyles, paleisti perpetuum mo-bile, bet variklį paleisti sunku, nes mašinos nėra efektyvios.

G.JAKAVONIS: Akivaizdu, kad daugelis prieš krizę pa-teiktų ekonomistų prognozių iš esmės visiškai neišsipildė; deja prognozės neišsipildo ir niekas nėra už tai atsakingas. Man tai primena viduramžius, kai profesorių vardai buvo ski-riami už aprašymus, kiek vel-nių telpa ant adatos smaigalio. Ar Lietuva gali kokiais nors žingsniais sušvelninti krizės įtaką?

S.JAKELIŪNAS: Pirmiausia šiek tiek analogijos su pasauliu dėl pinigų gamybos perpetuum mobile. Nuo 2004 iki 2008 metų, maždaug per ketverius metus, pinigų emi-sija Lietuvoje buvo 30 milijardų li-tų. Tai yra 33 proc. vienų metų, pavyzdžiui, 2009-ųjų, BVP. Kai da-bar JAV centrinis bankas kartu su Iždo departamentu, su Finansų mi-nisterija sutaria dėl pinigų emisijų,

Sauliaus Venckaus nuotr.

Tiek premjeras Andrius Kubilius, tiek prezidentė Dalia Gry-bauskaitė yra pareiškę, kad krizė baigėsi ir viskas po truputį grįžta į senas vėžias. Vis dėlto išėjus į gatvę ir pakalbėjus su paprastais žmonėmis susidaro kitas įspūdis: nedarbas, au-gančios kainos, smunkantis vartojimas, emigracija... Ir tai tik kelios iš daugelio Lietuvą iki šiol lydinčių problemų. Tad ar tikrai krizė jau baigėsi, o gal viskas dar tik prieš akis?

Krizė baigėsi?.. O gal tik prasidėjo?

Daugelis prieš krizę pateiktų ekonomistų prognozių neišsipildė; deja, niekas nėra už tai atsakingas

Gediminas JAKAVoNISŽalgirietis

�

cmyk

13

cmyk

tai jų mastai yra nuo kelių iki de-šimties proc. BVP. O Lietuvoje pi-nigų emisija buvo 33 proc. BVP per ketverius metus. Ir tą emisiją mums suorganizavo mūsų “bran-gieji” skandinaviški bankai. Lietu-voje indėliai augo 20-25 proc. per metus, paskolos augo 50 proc. per metus. Tai nuo 2004 metų ir sukė-lė Lietuvoje ekonomikos augimą. Tai buvo iliuzija, bet kartu ir tikro-vė. Buvo darbo vietų, augo atlygi-nimai. Būstas, nusipirktas už 200 tūkst., po dvejų metų jau ėmė kai-nuoti 300 tūkst. Žmogus, patenkin-tas, laimingas, eina į tą patį banką ir sako: mano atlyginimas padidėjo 20 proc., mano turto vertė pakilo 30 proc., gal galiu dar ką nors su jumis suorganizuoti? Prašom, 50 tūkst. litų - dar viena paskola au-tomobiliui. Kitaip sakant, nekilno-jamojo turto kainų augimas skatino ir vartojimą, ir atlyginimų augimą, ir biudžeto pajamas, ir pensijas, ir ką tik nori. Buvo gauta didžiulė kredito injekcija - 30 milijardų, 55 proc. jos nutekėjo į nekilnojamojo turto sektorių.

R.PAULAUSKAS: Ar skandi-navų bankai žinojo, ką jie daro, ar čia netyčia taip išėjo? Juk seniau jie tą patį padarė Skandinavijoje. Ar jie galėjo užmiršti visa tai per dvide-šimt metų?

S.JAKELIŪNAS: Savo pačių pirminėse institucijose jie neužmir-šo arba neturėjo teisės sužinoti. Aš nežinau, ar ten pasikeitė vadovai, ar vadybininkai, ar vietiniai buvo per-nelyg agresyvūs. Bet jeigu visi trys skandinavų bankai, kurie čia domi-navo ir dabar užima didžiąją rinkos dalį, sinchroniškai, konkuruodami vienas su kitu, veikė, tai akivaizdu, kad jie žinojo. Jie manė, kad kreditas sparčiai augs, vėliau tas augimas su-lėtės ir stabilizuosis. Tačiau niekas neįvertino tikimybės, kad greitą au-gimą pakeis staigus nuosmukis. Skandinaviški bankai augino savo paskolų portfelį po 40-50 proc. per metus, dabar per dvejus metus jų portfelis susitraukė 20 proc. Įsivaiz-duokite, koks tai kontrastas: per metus iš Skandinavijos buvo gauna-ma nuo 5 iki 10 milijardų niekuo ne-padengtų litų, o dabar tų pinigų iš-eina maždaug po 5 milijardus per metus. Tai tas kontrastas akivaiz-džiai negalėjo nesukelti mums kri-zės. Dabar A.Kubilius, neturėdamas kitos išeities, skolinasi, tik jis pada-rė nesąmonę skolindamasis labai brangiai. Mūsų palūkanos jau šie-met du kartus viršys išlaidas krašto apsaugai. Kitaip sakant, tas perpe-tuum mobile sulūžo. Dabar valstybė arba jos institucijos pasitelkia į pa-galbą tą pinigų spausdinimo, arba pinigų skolinimosi, nes tai iš esmės yra tas pats, mašiną. Be to, mes gau-name maždaug penkis milijardus per metus Europos dotacijų, ir jos iššvaistomos 90 proc. Be to, mes oficialiai gauname keturis milijardus emigrantų pinigų, kiek neoficialiai, nežinau. Ir ta visa suma, kuri dabar ateina į Lietuvą, - devyni milijardai skolintų, penki milijardai europinių ir keturi milijardai emigrantų pinigų, - sudaro maždaug 20 proc. BVP. Toks santykis yra pinigų, kurie at-eina iš išorės ir iš tikrųjų palaiko mūsų gyvybę. Tai trys mus gelbs-tinčios lašelinės. Jeigu nebūtų tų pinigų, tik įsivaizduokite, kas būtų. Pensijos turėtų būti sumažintos 40-50 proc., valstybės aparatas turėtų būti sutrauktas 50 proc., vidaus var-tojimas iš esmės nefunkcionuotų, čia liktų visai pigi darbo jėga, arba vergai. Kas tik galėtų, visi išvažiuo-tų arba išskristų. Mūsų gyvasties, vegetavimo sąlyga yra tie maždaug 20 proc. BVP sudarančių išorinių pinigų srautų, kurie vis dar ateina į Lietuvą.

R.PAULAUSKAS: Kalbant apie Lietuvą, ką reiškia mūsų skoli-nimasis? Mes skolinamės iš tų, ku-rie gamina pinigus iš oro, o skolą turėsime grąžinti savo realiu darbu. Dar šiek tiek papildysiu Stasio kalbą, iš kur tas Lietuvos gražumas buvo pastaruosius dvidešimt metų. Matau keturis pagrindinius šaltinius. Pir-mas - tai valstybės turto dalybos. 1990 metais sudegė visi pinigai, vi-sas kelių kartų sukauptas turtas, o juk lietuviai buvo pirmoje vietoje pa-gal sukauptų pinigų kiekį vienam

gyventojui taupomosiose kasose Ta-rybų Sąjungos laikais. Taip buvo pa-rašyta enciklopedijoje. Lietuviai bu-vo pirmi pagal mašinų skaičių de-šimčiai gyventojų, pirmi pagal pri-vačių namų ir pagal indėlių kiekį gyventojui. Visi tie pinigai sudegė. Tai iš kur tas gražumas? Mes ėmė-me dalytis valstybės turtą. Šiandien tai jau nėra mūsų turtėjimo šaltinis. Antras šaltinis: už kapeikas mes vis-ką veždavome iš tuomet dar nesu-prantančios Rusijos ir tai labai bran-giai parduodavome tuomet dar ne-suprantantiems Vakarams. Tai buvo ir pieno milteliai, ir metalas, ir pan. Iš Vakarų labai pigiai pirkdavome se-nas mašinas ir jas parduodavome Ru-sijai. Daugeliui tai jau taip pat nėra turtėjimo šaltinis. Trečias šaltinis - užsienio firmų atėjimas į Lietuvą. Jos sukūrė labai daug gana neblogai ap-mokamų darbo vietų, ir tos vietos dabar funkcionuoja. Tik nebekuria-ma naujų darbo vietų, nes pagrindi-nės jau sukurtos. Ir ketvirtas šalti-nis, pastaruosius keletą metų buvęs pats gyviausias, yra bankų kreditai. Ir iš čia tas grožis buvo lietuvių: valstybės turtą jau privatizavome, iš Rusijos pigiai jau nieko neišvešime, kreditai baigėsi. Ir viskas. Dėl euro-pinių pinigų - apskaičiavus, kiek mes atiduodame Europos Sąjungai ir kiek iš jos gauname, dar kyla klau-simas, koks būtų balansas, teigiamas ar neigiamas. Aš to nevertinu kaip turtėjimo šaltinio, kalbu apie strate-ginius dalykus. A.Kubilius giriasi, kad prisikvietė “Barclays” įmonę į Lietuvą, sukurta kiek darbo vietų, bet, pasirodo, tam “Barclays” už tai, kad jis atėjo, per metus mokama kažkiek milijonų. Geriau jis padary-tų, kad lietuviams kaip kitados apsi-mokėtų auginti tulpes, rožes, - tik įsivaizduokite, kiek šioje srityje mes praradome darbo vietų. Maža to, kad mes praradome darbo vietas, tas gė-les mes perkame už valiutą, kitaip sakant, išvežame kapitalą iš Lietu-vos. Mes tokių paprastų daiktų kaip muilas, degtukai negaminame. Ne-gana to, kad per gerai nesijaustume, dar uždarėme Ignaliną.

G.JAKAVONIS: Kai kartą pasikvietėme į pokalbį Stasį Kropą, jis išaiškino, kad lietu-viškais bankais nebuvo galima pasitikėti kritus “Litimpex” ir įvairiems kitiems. Visi džiaugė-si, kad atėjo švedų bankai. Iš-vada buvo logiška, kodėl mes tais švedais tikėjome. Kai visa bankininkystės sistema atsidū-rė jų rankose, ką mes dar galė-jome padaryti?

S.JAKELIŪNAS: Mes kitaip galėjome prižiūrėti švedų bankus. Pavyzdžiui, pats Švedijos bankų priežiūros institucijos vadovas pra-

ėjusių metų vasario 2-ąją su kitais trimis pareigūnais Švedijos Parla-mente skaitė pranešimą, kur buvo tiriamos Baltijos šalių krizės prie-žastys, tai, kaip į ją reagavo Švedi-jos institucijos, bankai. O mums tokios konferencijos nereikėjo. Su-žinojęs, kad yra tokia medžiaga, ją atsisiunčiau iš Švedijos Parlamen-to. Kai tik jiems parašiau, man ją atsiuntė per dvi darbo valandas, dar atsiprašė, kad parašyta švediškai, neturi išvertę į anglų kalbą. Pasiū-liau šią oficialią medžiagą Parla-

mentui, vienam komitetui. Man at-sakė, kad tas vertimas gal kokius du tūkstančius kainuos, brangoka. Tai aš bandžiau išsiversti internetu. Pranešimo esmė tokia: Švedijos bankų priežiūros institucijos vado-vas oficialiai pareiškė, kad švedų komerciniai bankai nepasimokė iš krizės, vykusios Švedijoje 1990-1992 metais. Tai labai stiprus tei-ginys. Taip pat kalbėjo ir Švedijos centrinio banko, seniausio pasauly-je, vadovas, jo išvada - dėl krizės Baltijos šalyse atsakingos vietos valdžios institucijos ir komerciniai bankai. Švedija dabar ketina keisti pačią komercinių bankų priežiūros sistemą. Viena naujovių - siūloma

labai griežtai nustatyti paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykį (Lie-tuvoje jis buvo 100 proc.). Kitas da-lykas - švedai bando nustatyti, kiek gali įsiskolinti vienas ūkis, viena šeima. Man bankai sakė, kad pasko-los ir įkeičiamo turto vertės rodiklį labai lengva apeiti: gavus vartojimo kreditą padengiamas pradinis įna-šas būsto kreditui gauti. Lietuvos bankas turi prižiūrėti komercinius bankus, bet jų realiai neprižiūri.

R.PAULAUSKAS: Šiuo atveju iškyla klausimas tarp pliuralizmo ideologijos ir į valstybę orientuotos ideologijos: ar galima palikti papras-tą žmogelį pačiam sau? Kai jis taip paliekamas, bankai tuoj pat jį ir ap-mauna.

S.JAKELIŪNAS: Yra uždara lito nuvertėjimo rizika.

R.PAULAUSKAS: Klausimas labai rimtas: ar turi kas teisę kištis į konkretaus žmogaus gyvenimą? Žmogus gali pasakyti, kad tai jo ri-zika, bet kai jis pasens, vis tiek ateis prašyti iš valstybės. Tai būtų didelė diskusija. O apie tai, kaip buvo ga-lima kontroliuoti krizę Lietuvoje, jau prieš keletą metų kalbėjau vie-noje televizijos laidoje. Finansų mi-nistrė, beje, tuo metu buvo D.Gry-bauskaitė. Kai ėmė pūstis nekilno-jamojo turto burbulas, ji turėjo pa-teikti keturis pasiūlymus: Fizinių asmenų bankroto įstatymą, nekil-nojamojo turto mokestį, kad žmo-gus būtų sukaupęs 30 ar kiek proc. pradinį įnašą būsto kreditui gauti ir kad paskola nebūtų išduodama il-gesniam nei, tarkim, penkiolikos metų laikotarpiui. Pridėčiau dar

penktą pasiūlymą - komerciniai bankai negali parduoti konfiskuoto turto savo antrinėms įmonėms. Ir viskas. Jei D.Grybauskaitė būtų pa-dariusi šiuos penkis dalykus, nebū-tų iškilęs nekilnojamojo turto bur-bulas ir nebūtų vergais tapę didelė dalis Lietuvos žmonių.

G.JAKAVONIS: Ketverių metų rinkimų kadencija, šiuo atveju Seimo, taip pat prezi-dento ar savivaldybės yra pati savaime ydinga.

R.PAULAUSKAS: Ji neskati-na žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Ateina kitas, kuris nori būti dar ge-resnis už buvusįjį. Jeigu Stasys no-rės būti geresnis už A.Kubilių, jis turės skolintis dar daugiau. Bet klausimas, ar jam jau beskolins kas ir kokiomis palūkanomis.

S.JAKELIŪNAS: Švedų ban-kai sumažino paskolų portfelį 20 proc. Yra vienas bankas, kuris savo portfelį padidino 20 proc., ir per vie-nus metus. Jis pradeda užimti skan-dinavų vietas. Tai “Citadele” ban-kas. Bet tai kitokie mastai. Nėra tiek pinigų, nėra tokios apyvartos, kad būtų kompensuotas tas visas vaku-umas, kurį sukūrė skandinavai.

R.PAULAUSKAS: Ar išnyko krizės priežastys? D.Grybauskaitė pareiškė, kad krizė baigėsi. Kitaip sakant, ji teigia, kad išnyko krizės priežastys. Ar jos išnyko, jūsų ma-nymu?

S.JAKELIŪNAS: Niekur jos neišnyko, krizės šaknys tik gilėja. Mūsų valdžios institucijos 2008 me-tais sumokėjo 800 milijonų palūkanų visoms pasaulio finansų instituci-joms, iš kurių tik buvo pasiskolinusi.

Šiemet mokės milijardą 900 milijo-nų, t.y. palūkanos paaugo du su puse karto. Tai daugiau nei vieno milijar-do mes negalėsime skirti švietimui, kultūrai, kitiems dalykams.

R.PAULAUSKAS: Iš kur tada tas ekonomistų entuziazmas?

S.JAKELIŪNAS: Jiems rei-kia išgyventi, jiems pinigus moka bankai.

R.PAULAUSKAS: Kitaip sa-kant, jiems moka už entuziazmo skleidimą?

S.JAKELIŪNAS: Bankai gy-vena iš skolinimo, arba iš vartoji-mo. Visiems reikia entuziazmo, ir valdžiai taip pat, nes į biudžetą kaip nors juk reikia surinkti tuos cirku-liuojančius pinigus. O koks intere-sas tų, kurie bando kalbėti objek-tyviai? Jie skleidžia paniką, juos galima pavadinti savotiškais intri-gantais ar griovėjais, jų galimybės menkesnės. Žiniasklaidai irgi reikia lūkesčių, nes ji gauna pajamų iš re-klamos, o reklama - tai pardavimas. Ir tas lūkesčių ratas sukasi.

G.JAKAVONIS: Krizė baigė-si ar dar neprasidėjo? Ar išnyko tos priežastys?

R.PAULAUSKAS: Ką daro, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, ku-rios Vakarų civilizacijai yra ekono-mikos flagmanas? Užuot pradėju-sios gyventi pagal išgales, jos dar daugiau spausdina pinigų. Amerikos metinės išlaidos yra apie tris su pu-se trilijono dolerių. Patys jie suren-ka tik du trilijonus. Vadinasi, pusan-tro trilijono jie skolinasi iš pasaulio rinkos. Taip buvo pernai, taip buvo

šiemet, taip jie planuoja gyventi ir kitais metais. Kongresmenas Ronas Polas (Ron Paul), buvęs kandidatas į prezidentus, yra pasakęs, kad kiek-vieną dieną Amerika išleidžia de-šimt milijardų dolerių, iš jų keturi yra skolinti. Ir jis klausia, kiek tai gali tęstis. O ką daro Amerika? Ji meta į rinką krūvą pinigų, tie pinigai vėliau patenka į fondų biržas, ima brangti benzino, maisto kainos. Ir žiūrėkite, koks nors Lietuvoje gy-venantis Jonas, gaunantis tą patį at-lyginimą, net nesuvokia, kad jo var-tojimo galimybės šiandien yra su-menkusios todėl, kad koks nors Džonas savo nereikalingus pinigus investavo į būsimuosius naftos arba maisto sandorius. Ir kainos speku-liatyviai padidėja. Prisiminkime atvejį, kai nafta kainavo 150 dole-rių, - tuomet visi sakė, kad taip yra dėl to, jog Kinija pradėjo daugiau vartoti. Staiga per dvi savaites naf-tos kaina sumažėjo tris kartus - iki 50 dolerių. Tai rodo, kokia buvo spe-kuliacijos įtaka naftos kainai.

S.JAKELIŪNAS: Toliau bus spausdinami pinigai, toliau augs kai-nos. Dabar kainos pakilo, biudžetai kažkaip funkcionuoja, uždengdami tas skyles. Pinigai pinga. Kinija vis tiek auga, ten yra masė žmonių. Maisto produktai brangsta ir dėl kli-mato kaitos, padažnėjusių potvynių, sausrų. Negalima sakyti, kad viską lemia vien spekuliaciniai veiksniai.

R.PAULAUSKAS: Kinai pra-dėjo daugiau vartoti - tai objektyvu.

S.JAKELIŪNAS: Įsivaizduo-kite, pusantro milijardo žmonių. Kasmet po dešimt milijonų iš kai-mų suvažiuoja į miestus, jiems rei-kia darbo vietų.

R.PAULAUSKAS: Pažiūrėki-te, kaip yra vardijama - Kinijos, sausrų efektas, bet niekada nesa-koma, kad pingantys pinigai taip pat kelia kainas, tai apeinama. O tai la-bai svarbus veiksnys. Yra du keliai. Vienas jų - ir toliau skolintis ir lauk-ti, kol bus kokia griūtis, - tada jau kaip bus, taip bus. Taip elgiasi dau-guma. Kitas kelias yra pradėti tau-pyti, juo šiek tiek Europa lyg ir pra-deda eiti. Dabar žmonės, įpratę len-gvai gyventi, kai tik valdžia prade-da gyvenimą truputį sunkinti, išei-na į gatves. Daugelis prognozuoja, kad greičiausiai viskas evoliucio-nuos į autoritarinius režimus, nes demokratinėmis priemonėmis šitų procesų suvaldyti nebus galima. O taupyti neišvengiamai reikės, nes krizė ne tik kad nesibaigė, ji dar rimtai net neprasidėjo. Dabartinė situacija man primena Tarybų Są-jungos gyvavimo pabaigą. Kai dar prieš Sąjūdį visiems aiškindavau, kad Tarybų Sąjungai ateina galas, daugelis juokėsi, kaipgi gali žlugti toks monstras. Žmonėms atrodė, kad valdžia žino, ką daro, kad eko-nomistai žino, ką šneka. Dabar yra lygiai tas pats su Vakarų civilizaci-ja ir su šiuo kapitalizmo modeliu.

S.JAKELIŪNAS: Mažas ko-mentaras, Rolandai: iš esmės ne kapitalizmas dominuoja pasaulyje, netgi JAV. Iš dalies baudžiava ir iš dalies socializmas. Finansų institu-cijoms ir valdžios institucijoms - socializmas, visiems kitiems - pagal išgales. Vienas bankininkas, kurio šaknys lietuviškos ir pavardė lietu-viška, yra pasakęs, kad Lietuvoje pasaulinės krizės priežastys yra žmonių godumas, pasireiškęs per bankų sistemą. Labai konkrečiai ir kartu bendrai ir tiksliai įvardyta.

Parengė Janina GRIGAITYTĖ

Visa filmuota medžiaga tinklalapyje

Mes skolinamės iš tų, kurie gamina pinigus iš oro, o skolą turėsime grąžinti savo realiu darbu

Rolandas PAULAUSKASŽalgirietis

�

Problemos niekur nedingsta, viskas tik maskuojama skolintais, dovanotais pinigais

Stasys JAKELIūNASSvečias

�