REIKALAVIMO PERLEIDIMO SUTARTIS - INFOLEX.LT...Bendroji taisyklė, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą, yra ta, jog apie tokio prašymo nagrinėjimą yra pranešama

REIKALAVIMAS.LT

REIKALAVIMAS.LT

Naujienlaiškis2014 m. lapkritis

WWW.REIKALAVIMAS.LT [email protected]

Šiame numeryje publikuojami straipsniai:

1. Solidarioji ir subsidiarioji prievolė: skirtumai ir panašumai

2. Fizinio asmens bankroto sąlygos

Šiame numeryje Šiame numeryje publikuojamipublikuojami straipsniai: straipsniai:1. Laikinosios apsaugos priemonės: samprata ir taikymas;1. Laikinosios apsaugos priemonės: samprata ir taikymas;2. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo pakeitimai.2. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo pakeitimai.

WWW.REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LT

REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LTREIKALAVIMAS.LT

REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LT

LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS: SAMPRATA IR TAIKYMAS

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra plačiai taikomas praktikoje, tačiau dažnai sukeliantis ginčų dėl jo taikymo pagrįstumo, būtinybės ir aplinkybių. Esant tokiai situacijai, yra svarbu jį plačiau apžvelgti, įvertinant šio instituto sampratą ir esmę, bei jo pagrindinius taikymo ypatumus. Kadangi šio instituto ypatybės pasireiškia įvairiai ir didele apimtimi, todėl šiame straipsnyje nebus siekiama detalizuoti kiekvienos iš jų.

Laikinosios apsaugos priemonės yra reglamentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 144 - 152 str. Pagal LR CPK 144 str. 1 d., teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje, kaip ir LR CPK 145 str., yra detalizuota, kad laikinosios apsaugos priemonės yra visuma teismo taikomų priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įsipareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomo (2010-06-14 Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. S2-681-611/2010). Atkreiptinas dėmesys, jog ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis negali būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ir į laikiną ginčo situacijos teisinį reguliavimą, pvz., įpareigojant vieną sutuoktinį gyventi skyrium, priteisiant iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui ir kt. (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Nors minėtas reglamentavimas suponuoja tai, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos atsakovui, tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, jog tokios priemonės gali būti pritaikytos ir ieškovui, kuriam nėra pareikšti savarankiški materialiniai teisiniai reikalavimai. Tokia situacija galėtų susiklostyti tuo atveju, jeigu, pvz., byloje būtų keliamas reikalavimas dėl restitucijos taikymo natūra (2010-07-29 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010).

LR CPK 178 str. nurodo, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Todėl proceso šalis (kaip minėta, dažniausiai, ieškovas), prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokiu atveju, atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta ne tik į LR CPK 178 str., o ir į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms pagal LR CPK 3 str. 1 d. (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Kita vertus, teismų praktikoje nėra laikomasi vieningos pozicijos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, todėl proceso šalis, siekdama laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, turi tai įvertinti, ir teikdama argumentus, į tai atsižvelgti.

Kaip minėta, bendriausia prasme, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos siekiant išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinio ir laikino pobūdžio suvaržymai, jos galioja iki galutinio ginčo išsprendimo ir apsaugo nuo teismo sprendimo įvykdymo „trukdžių“. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomas




neišeinant iš ieškinio ribų ir tik dėl tų reikalavimų, kurie yra pareikšti byloje, o dėl kitų reikalavimų jos negali būti taikomos (2010-07-29 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Be to, šios priemonės gali būti taikomos tik bylose, kuriose reiškiami reikalavimai priteisti, o ne reikalavimai pripažinti ar modifikuoti teisinius santykius (2010-07-08 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010).

Laikinąsias apsaugos priemones parenka ir nustato teismas, tačiau jis negali paskirti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios yra neadekvačios, netinkamos pagal faktinę situaciją, arba, pvz., pažeidžiančios viešą interesą. Parenkamos priemonės turi būti būtinos ir realiai galinčios užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kita vertus, išimtiniais atvejais, byloje prireikus sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymai neįtvirtina tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).

Teismui, be to, kas jau buvo minėta, yra svarbūs kriterijai, kuriais remiantis, jis gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors įstatymas neįtvirtina tokių kriterijų, tačiau teismų praktikoje jie yra išvystyti. Kai byloje yra reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai yra reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos bei atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Neturtinio pobūdžio bylose dažniausiai yra atsižvelgiama į šalių teisių pažeidimo riziką, vertybes, kurioms apsaugoti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos, poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę ir kt. Tačiau visais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar tarp šalių susiklostę teisiniais santykiai leidžia įžvelgti ieškovui palankaus sprendimo tikimybę. Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog, jei nėra tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, tai nėra ir sprendimo neįvykdymo rizikos (2010-12-15 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Tačiau tai, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra pritaikytos, dar nereiškia, kad ir ieškinio reikalavimai nebus patenkinti. Reikia įvertinti, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos, ir esant pagrindui, skųsti teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Gali būti, jog proceso šalis neįrodė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, vėliau, ieškinys yra tenkinamas pilna apimtimi.

Bendroji taisyklė, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą, yra ta, jog apie tokio prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, jam sudaroma galimybė pasisakyti. Tačiau, jeigu yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomą (LR CPK 148 str. 1 d.), šios priemonės gali būti pritaikytos atsakovui ir jam nepranešus. Tokia situacija gali būti, jei, pvz., yra sužinoma apie atsakovo ketinimą perleisti turtą, dėl kurio yra ginčas. Tokiu atveju atsakovui yra sudaroma teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, arba prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.

Svarbu yra tai, jog atsakovas, kuriam prašoma pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi teisę prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 147 str.), įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą (LR CPK 146 str. 2 d.), prašyti pritaikyti kitokią, nei ieškovas prašo, laikinąją apsaugos priemonę ar pateikti įrodymus, kurie įrodo nesant būtinybės taikyti jam laikinąsias apsaugos priemones.




Teismui nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, proceso šalis gali kreiptis į antstolį dėl šios nutarties vykdymo (LR CPK 152 str. 6 d.). Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad šalis, patyrusi vykdymo išlaidas, jas turi pateikti teismui, jog jos būtų prijungtos prie kitų įrodymų. To nepadarius, tačiau teismui tenkinus ieškinį visa apimtimi, vykdymo išlaidos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebus priteistos. Tuomet šalis turėtų inicijuoti dar vieną civilinė bylą, siekdama jau patirtų vykdymo išlaidų priteisimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra naudingas vienos (ar abiejų) bylos šalių interesų užtikrinimo instrumentas. Tiek LR CPK, tiek teismų praktika nustato tam tikrus šio instituto taikymo ribojimus, kurie neleidžia vienai iš bylos šalių nepagrįstai suvaržyti kitos šalies teisių ir teisėtų interesų. Tik tinkamas šio instituto taikymas, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, leis užtikrinti tinkamą proceso šalių interesų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinimą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO PAKEITIMAI

2013 m. pradžioje buvo priimtos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – LR ĮBĮ) pataisos, aktualios tiek pačioms įmonėms, tiek jų darbuotojams. Todėl, kai kurias iš jų, yra būtina aptarti.

Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo LR ĮBĮ pakeitimai, susiję su tyčinio bankroto samprata. Senesnės LR ĮBĮ redakcijos 2 str. 12 p. lakoniškai numatė, kad tyčinis bankrotas pasireiškia įmonės privedimu prie bankroto tyčia. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tyčinio bankroto požymiai yra akivaizdžiai blogai organizuojamas įmonės darbas arba apskritai jo neorganizavimas, nuostolingų įmonei sandorių sudarymas, žinant, kad įmonė negalės jų įvykdytti, tyčinis įmonės turto paslėpimas, iššvaistymas, dovanojimas, sunaikinimas arba kitų tyčinių veiksmų, dėl kurių yra pagrindas manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, vykdymas (2001-12-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato nutarimas Nr. 33, 2012-07-04 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. Nr. 3K-3-342/2012). Tačiau vėliausiais pakeitimais LR ĮBĮ 2 str. 12 p. yra išplečiamas, numatant, kad tyčinis bankrotas yra „įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.“ LR ĮBĮ 20 str. 2 d. minėtą sąvoką detalizuoja, nurodydamas jau prieš tai aptartus teismų praktikoje susiformavusius tyčinio bankroto požymius: netinkamas įmonės valdymas bei ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas. Netinkamą įmonės valdymą reikia suprasti kaip pažeidžiantį įstatymų nuostatas, užkertantį kreditoriams galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad LR ĮBĮ 20 str. 4 d. 5 p. numato, jog mokesčių mokėjimo vengimas, netinkamas ar apgaulingas buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas, jei dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat yra tyčinio bankroto požymis, kuriuo remiantis, teismas įmonei gali iškelti tyčinio bankroto bylą. Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas siekia kovoti su dažnomis situacijomis, kai bankroto procese bankroto administratoriui apskritai nebūna perduodami įmonės buhalterijos duomenys, arba tik jų dalis, o perduoti dokumentai - netvarkingi. Pažymėtina, jog už pastaruosius veiksmus (neveikimą) gali būti keliamas ne tik įmonės tyčinis bankrotas, o ir pritaikoma baudžiamoji atsakomybė atsakingiems asmenims (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 bei 223 str.).

LR ĮBĮ 20 str. 3 d. įtvirtina tyčinio bankroto prezumpcijas. Viena iš jų laikytinas įmonės veiklos ir turto perkėlimas kitai įmonei, kai finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, arba nebaigtų vykdyti sutarčių, reikalavimo teisių ir darbuotojų, kitų atsakingų asmenų perkėlimas kitam juridiniam asmeniui. Tyčinis bankrotas preziumuojamas ir tada, kai yra neinicijuojama įmonės bankroto




procedūra bei yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 str. (atsiskaitymo pinigais eiliškumas, kai asmuo neturi pakankamai turto patenkinti pareikštiems reikalavimams), darbuotojui ilgiau kaip 3 mėn. iš eilės nemokant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Pažymėtina, jog darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų įsiskolinimas darbuotojo naudai yra savarankiškas pagrindas kelti įmonei bankroto bylą (LR ĮBĮ 4 str. 1 d.), tačiau aukščiau nurodyto termino pradelsimas sudarys prielaidas kelti ir tyčinio bankroto bylą. O tai reiškia, jog atsakingi įmonėje asmenys, norėdami įrodyti, kad bankrotas nebuvo tyčinis, turės paneigti tyčinio bankroto prezumpcijas.

Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigalios LR ĮBĮ pakeitimai, susiję su bankroto administratoriaus kandidatūros parinkimu. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, bankroto administratoriaus kandidatūrą teismui pasiūlo įmonės savininkas, vadovas ar kreditoriai, teikiantys pareiškimus iškelti įmonei bankroto bylą. Tuomet teismas suderina pasiūlytas kandidatūras su Įmonių bankroto valdymo departamentu prie Ūkio ministerijos, ir, pasinaudodamas diskrecijos teise, vertindamas kandidatų patirtį, užimtumą, suinteresuotumą, parenka tinkamiausią asmenį administruoti bankrutuojančią įmonę. Tačiau vėliausiais pakeitimais bankroto administratorių parinks Bankroto administratorių atrankos kompiuterinė programa atsitiktine tvarka iš asmenų, pateikusių sutikimus-deklaracijas administruoti įmonę, įvertinus programoje nustatytus kriterijus: įmonės dydį, veiklos rūšį, turto buvimo vietą ir kt. (LR ĮBĮ 11 str. 2 d.).

Šiuo metu bankroto bylose yra dažna situacija, kai kreditoriai, būdami nepatenkinti, kad teismas nepaskyrė jų siūlyto bankroto administratoriaus, skundžia teismo nutartis ir įrodinėja, jog teismas suklydo, netinkamai parinko kandidatūrą, turėjo paskirti kitą administratorių. Tuomet bankroto byla yra vilkinama, o kartu ir kreditorių interesų patenkinimas. Darytina pagrįsta išvada, jog kompiuterinis bankroto administratorių skyrimas leis greičiau patenkinti kreditorių turtinius interesus. Tačiau LR ĮBĮ neleis skųsti bankroto administratorių paskyrimo tik tuo atveju, kai kandidatūrą parinks nešališka programa - tą bus galima daryti tuomet, kai teismas neskirs programos atrinkto asmens administratoriumi (LR ĮBĮ 11 str. 4 d.). Tokio neskyrimo priežastis gali būti neteisingi bankroto administratoriaus pateikti duomenys, arba, pvz., nustatytas giminystės ryšys tarp bankroto administratoriaus ir su įmone susijusių asmenų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog paskutiniu metu yra priimti svarbūs LR BĮ pakeitimai. Jie užtikrins ne tik įmonių bankroto administravimo operatyvumą ir skaidrumą, tačiau pateiks ir tam tikro apibrėžtumo, aiškumo, vertinant, ar įmonės bankrotas buvo tyčinis, ar ne.

REIKALAVIMAS.LT teikiamos paslaugos:

- Skolų pirkimas;

- Ikiteisminis ir teisminis skolų išieškojimas;

- Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės kreditoriaus vardu;

- Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės savininko ar vadovo vardu.


Documents

REIKALAVIMO PERLEIDIMO SUTARTIS - INFOLEX.LT...Bendroji taisyklė, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą, yra ta, jog apie tokio prašymo nagrinėjimą yra pranešama