PROJEKTĄ REMIA

LIETUVOS RESPUBLIKA

PROJEKTĄ IŠ DALIES FINANSUOJA

EUROPOS SĄJUNGA Europos socialinis fondas

PROJEKTAS „ROMŲ INTEGRACIJOS Į DARBO RINKĄ MECHANIZMO SUKŪRIMAS IR IŠBANDYMAS“

EB iniciatyvos EQUAL projektas Nr. EQ/2004/1130-01/D4-178

Romų integracijos į darbo rinką modelis

2008 Vilnius

Tipinis Kirtimų taboro romo sociologinis portretas 2001 m.

Dažniausiai apie romus yra kalbama apibendrintai, turint mintyje visoje šalyje gyvenančius šiai etninei grupei priklausančius žmones. Tačiau yra aptariamos problemos, išryškėjusios tik Kirtimų gyvenvietėje: gal būt dėl to, kad ten jos yra arba giliausios, arba sukėlusios didžiausių kontraversijų...

Romai gyvena uždarose

bendruomenėse, sudarytose iš skaitlingų šeimų, kuriose gyvena ne tik tėvai ir vaikai, bet ir giminaičiai. Apie 45 proc. šeimų turi 3 ir daugiau vaikų. 45 proc. Vilniaus Kirtimų ir Rodūnės kelio taborų gyventojų sudaro vaikai iki 16 metų. Romės dažniausiai išteka labai anksti, vidutiniškai 17-os metų, yra ištekėjusių net trylikamečių, dėl to jų priskyrimas vaikams yra santykinis. Trečdalis šeimų – nepilnos, t.y. vaikus augina viena motina, kadangi romų paprotinė teisė nereikalauja, kad santuoka būtų oficialiai įforminta. Dauguma (apie 70 proc.) Romų šeimų laiko save katalikais, penktadalis yra stačiatikiai.

Galima teigti, kad kai kurie romai materialiai gyvena geriau negu lietuviai kaimiečiai. Dauguma šeimų turi spalvotus televizorius ir šaldytuvus, penktadalis – automatines skalbimo mašinas, dulkių siurblius. Apie 13 proc. šeimų įsigiję automobilius.

Romų pagrindinė problema yra būstas. Nors šeimos gausios, daugumos (62 proc.) būstas – tik vienas kambarys; 30 proc. gyvena dviejų kambarių ir tik 4 proc. – trijų kambarių butuose.

Romai yra mažiau išsilavinę, nei lietuviai. Apie 7 proc. romų yra baigę

daugiau kaip 8 klases. Vidutiniškai vyrai yra baigę 5 klases, o moterys – 4. Apie 18 proc. vyrų ir 35 proc. moterų – neraštingi. Mokyklos nelanko apie ketvirtadalis romų šeimų vaikų 15 proc. apklausiamųjų sakė, esą tai dėl pinigų, drabužių trūkumo, nesutvarkytų dokumentų, vaikų nenoro mokytis. 83 proc. romų mano, kad jų vaikams nebūtina mokytis atskiroje mokykloje. Kaip nurodė dauguma apklaustųjų, mokykla turi būti arti taboro. Penktadalis tam neteikė jokios reikšmės. Tačiau šiandien yra priimta nuomonė, kad mokymasis turi būti vienodai prieinamas berniukams ir mergaitėms.

Profesiją įgiję apie 7 proc. romų. Tik 2 proc. nurodė, kad turi nuolatinį pajamų šaltinį. Dauguma gyvena iš atsitiktinių uždarbių. Apie 60 proc. vyrų ir 80 proc. moterų niekur nedirba. Didesnė dalis romų nurodė, kad dirba turguje, užsiima individualia veikla, o moterys dar ir buria. Kad romų į darbą niekas nepriima, sakė 12 proc. apklaustųjų.

Tik pusė romų kalba lietuviškai. 77 proc. vyrų ir 90 proc. moterų yra gimę Lietuvoje. Apie 20 proc. Romų atklydę iš Rusijos, apie 6 proc. – iš Baltarusijos. Tačiau susikalbėti lietuviškai iš bėdos gali apie pusė apklaustųjų. 63 proc. romų jaučiasi visiškai pritapę Lietuvoje, nepritapę – 18 proc. Sociologai teigia, kad viena iš veiksmingiausių priemonių, skatinančių romų integraciją į Lietuvos visuomenę – sudaryti sąlygas mokytis vaikams.

Romų integracijos į darbo rinką modelis (toliau – modelis) yra Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL finansuoto projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“ rezultatas ir iniciatyvos III etapo instrumentas, skirtas pristatyti visuomenei, suinteresuotoms organizacijoms, politiką formuojančioms institucijoms ir ją įgyvendinančioms įstaigoms, sukurtą ir išbandytą socialinę inovaciją.

Modelis buvo kuriamas Vystymo bendrijos (toliau – VB) – suinteresuotų organizacijų partnerystės: Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės, Vilniaus miesto ir Ukmergės rajono savivaldybių administracijų, Socialinių darbuotojų rengimo centro prie SADM (dabar Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie SADM), VšĮ Romų visuomenės centro, Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“, Ukmergės darbo biržos ir vadovaujančio partnerio, Lietuvos vaikų fondo. Projektas papildomai turėjo 5 tarptautinius partnerius, taip pat dalyvaujančius EQUAL programoje, kitose ES valstybėse narėse: Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje.

Romams yra būdingos kompleksinės teisinės-ekonominės-socialinės-švietimo

problemos, didesnė darbingo amžiaus romų dalis yra nedirbantys asmenys. Todėl modelio inovacija yra pirmą kartą pasiūlyti ne fragmentišką bet kompleksišką ir koordinuotą paramą romams, sprendžiančią romų problemas ir sudarančią sąlygas tas problemas spręsti patiems, visų pirma integruojantis į darbo rinką.

Romų integracijos į darbo rinką modelio pagrindas yra tarpininkavimo

paslaugos teikiamos bendradarbiauti nutarusių suinteresuotų institucijų: vietos valdžios, darbo biržos, darbo rinkos mokymo tarnybos, darbdavių asociacijos ir pan., nukreiptos į profesinio orientavimo paslaugas, į adaptuotą profesinį mokymą, darbo vietos suradimą. Tačiau tam, kad įdarbinimas būtų iš tiesų veiksmingas: romai išsilaikytų surastuose darbuose, sugebėtų įgyti kvalifikaciją ir tapti visaverčiais darbo rinkos dalyviais, turi būti sukurtos dvi prielaidos: viena vertus, suteiktos visos romams reikalingos socialinės paslaugos, kita vertus, sukurta galimybė atlikti praktiką apsaugotoje darbo vietoje. Šiam tikslui projektas sukūrė ir išbandė socialinio darbuotojo ir jo asistento – romo diadą, kurios uždaviniai yra padėti romams gauti valstybės garantuojamas socialines paslaugas, motyvuoti juos integruotis ir dirbti, padėti suprasti ir įsisavinti visuomenės vertybes ir jos nariams keliamus reikalavimus.

Darbinės adaptacijos, poreikis kilo atsižvelgus į kitų EQUAL projektų sukauptą patirtį dirbant su socialinėje atskirtyje esančiomis grupėmis, šio instrumento projektas nesukūrė ir neišbandė. Tačiau įvertinus romų įsidarbinimo sunkumus ir galimybes, darbinė adaptacija specialiai tam sukurtoje socialinėje įmonėje būtų veiksminga priemonė skirtą romų įdarbinimui.

Projekto vykdytojų įsitikinimu, tik kompleksiškos ir visapusiškos priemonės yra

iš tiesų veiksmingos ir atsiperkančios nes jos atneša siekiamus rezultatus. Todėl yra labai svarbus sukurtos socialinės inovacijos kapitalizavimas, pritaikymas tolesniuose politiniuose ir praktiniuose sprendimuose. Projekto vykdytojų siekis yra padaryti, kad kiti projektai, ateityje sprendžiantys romų problemas atsižvelgtų į šį modelį, pradėtų savo projektus ne nuo nulio, o ten kur baigė šis projektas, tam kad taikyti ir tobulinti sukurtus instrumentus, taip pat, kad EQUAL administruojančios institucijos pripažintų pasiektus rezultatus ir talkininkautų jų tolesniame pritaikyme.

4

Turinys ĮŽANGA..................................................................................................................................................................5

MODELIO KŪRIMO POLITINIS IR SOCIO - EKONOMINIS KONTEKSTAS...................................5 MODELĮ SUKŪRĖ IR IŠBANDĖ EQUAL PROJEKTAS.......................................................................8 SOCIALINĖS POLITIKOS POKYČIAI ĮTAKOJO MODELIO IDĖJĄ ..................................................9 MODELIO PASKIRTIS IR UŽDAVINIAI.............................................................................................10

I. ROMŲ INTEGRACIJOS Į DARBO RINKĄ MODELIO REIKALINGUMO PAGRINDIMAS ............11 A. TRUMPA ROMŲ SOCIALINĖS SITUACIJOS APŽVALGA PROJEKTO PRADŽIOJE 2004 M. 12 B. ROMŲ ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS IR POREIKIS 2007 M. – TYRIMO REZULTATAI ........14

ROMŲ NUOSTATOS IR GALIMYBĖS INTEGRUOTIS Į DARBO RINKĄ ......................................15 DARBDAVIŲ NUOSTATOS IR ĮDARBINIMO PRAKTIKA .............................................................18 TYRIMO IŠVADOS ...........................................................................................................................19

C. ROMŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS GALIMYBIŲ TYRIMAS .................................................21 SPRAGA TARP ANTIDISKRIMINACINĖS POLITIKOS SIEKIŲ IR SOCIALINĖS POLITIKOS PRIEMONIŲ.....................................................................................................................................21 UŽIMTUMO RĖMIMO PRIEMONIŲ RIBOTUMAS ROMŲ ATŽVILGIU ......................................22 SOCIALINIŲ PASLAUGŲ PRIEINAMUMO ROMAMS RIBOTUMAS ...........................................24 TYRIMO IŠVADOS ...........................................................................................................................26

II. MODELIO APRAŠYMAS .............................................................................................................................27 A. MODELIO KOMPONENČIŲ APRAŠYMAS...................................................................................28 B. KODĖL KALBAMA APIE MODIFIKUOTĄ MODELĮ? .................................................................29

III. MODELIO KOMPLEKSIŠKUMAS: 4 KOMPONENTĖS ......................................................................33 A. SOCIALINIO DARBUOTOJO IR JO PADĖJĖJO DIADA ........................................................33

SOCIALINIO DARBUOTOJO IR JO PADĖJĖJO DIADOS TEORINIS PAGRINDIMAS - MODELIS .........................................................................................................................................33

B. BENDRADARBIAVIMO TINKLAI...............................................................................................41 EMPYRINĖ DALIS. BT ĮGYVENDINIMO FORMA PROJEKTE ..............................................41

C. DARBINĖ ADAPTACIJA - BŪTINA IR NEATSIEJAMA MODELIO DALIS......................50 D. MOKYMAI – PAGRINDINIS ROMŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS INSTRUMENTAS..51

IV. MODELIS YRA VIEŠOSIOS POLITIKOS INSTRUMENTAS - REKOMENDACIJOS ĮGYVENDINIMUI...............................................................................................................................................59

5

Įžanga Modelio kūrimo politinis ir socio - ekonominis

kontekstas

Projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“ (toliau projektas) įgyvendinimui ir socialinės inovacijos kūrimo procesui buvo svarbus politinis ir socio - ekonominis kontekstas: kokie teisės aktai reglamentavo romų padėtį, kokios buvo iki šio projekto vykdomos priemonės ar projektai, skirti romams, kurių analizė galėjo vienaip ar kitaip būti pagrindu gerajai praktikai kauptis ir sudarė prielaidas naujų veiksmingesnių projektų ar iniciatyvų kūrimui.

Teisės ir kitų norminių aktų evoliucija rodo, kad romų problemoms nebuvo skiriamas ypatingas ir pakankamas dėmesys. Nuo 2000 m. teisės aktai įtraukia romų problematiką į valstybės vykdomos politikos lauką, šis procesas buvo iš dalies įtakotas tarptautinių organizacijų ir tarptautinių teisės aktų.

Tarptautinės organizacijos atliko reikšmingą vaidmenį atkreipiant valstybės dėmesį į romų situaciją ir kuriant pirmuosius teisės aktus ar programinius dokumentus, skirtus romų problemoms spręsti1. Ir ateityje tam tikru impulsu valstybės politikai ir vykdomoms priemonėms, skirtoms romams, galėtų tapti tarptautinės iniciatyvos. Pasaulio Banko, Atviros visuomenės instituto ir Europos Komisijos 2005-2015-ieji metai paskelbti Romų integracijos dekada. Aštuonios Vidurio ir Pietryčių Europos šalys įsipareigojo įgyvendinti nuoseklius veiksmų planus siekdamos persilaužimo romų integracijoje. 2005 m. vasario mėnesį Sofijoje paskelbus Dešimtmečio pradžią, buvo įsteigtas Romų švietimo fondas. Ir kitų šalių veiksmų planai, ir jų įgyvendinimo patirtys gali būti paspirtis ieškant sprendimų Lietuvoje.

Lietuvoje pagrindinis teisės aktas, kuris buvo skirtas romų problemoms spręsti, tai „Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programa“, kurią 2000 m. suformavo ir koordinavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šioje programoje daugelis romų padėties problemų yra pripažintos ir įvardytos: joje aprašyti romų bendruomenės patiriami sunkumai įvairiose srityse - socialinėje, ekonominėje, švietimo, sveikatos apsaugos, teisinėje. Programoje numatyti konkretūs uždaviniai ir nustatyti atitinkami biudžeto asignavimai jų įgyvendinimui. Pirmajame programos etape buvo planuota skirti daugiau dėmesio Vilniaus (Kirtimų) problemoms, o vėliau išplėtoti priemones, skirtas kitose šalies vietose gyvenančių romų padėčiai pagerinti. Programa numatė romų visuomeninio centro įsteigimą, lietuvių kalbos mokymą, bedarbių profesinį lavinimą, teisinį švietimą, sveikatos tikrinimą, narkomanijos prevencijos programas ir kultūrinės veiklos rėmimą.

Šios programos dėka Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino Vilniaus romų bendruomenės ir šalia taboro esančių teritorijų priežiūros ir saugumo užtikrinimo bei romų segregacijos mažinimo 2005–2010 metų programą, kuri nors nevienareikšmiškai vertinama2, parodo atsakingų institucijų dėmesį romų problemų sprendimui. 1 Europos Tarybos įsteigta Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija (toliau – ECRI) – pirmoji ir antroji ataskaitos. 2 Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro 2007 m. „Romų socialinės integracijos tyrimas“.

6

2004 m. LR Vyriausybė patvirtino TMID parengtą Tautinių mažumų integracijos į Lietuvos visuomenę 2005–2010 metų programą, kuri yra nukreipta į valstybinės tautinių santykių darnumo politikos formavimą ir įgyvendinimą, pagalbą tautinėms mažumoms integruotis į Lietuvos visuomenę, visuomenės tolerancijos ugdymą ir kelio užkirtimą etninei neapykantai, diskriminacijai, atskirčiai. Tačiau ši programa neapima veiksmu susijusių su socialine integracija ir specifiškai neišskiria romų bendruomenės ir jos problemų sprendimo kaip prioriteto.

Taigi, pagrindinės problemos, tokios kaip romų asmens dokumentų ir pilietinio statuso klausimai, įsitraukimas į švietimo sistemą, viešųjų paslaugų prieinamumas, romų pilietinio dalyvavimo trūkumas ar jų integracija į darbo rinką nebuvo veiksmingai sprendžiamos. Taip pat minėti programiniai dokumentai nenumatė specifinių priemonių, skirtų romų darbingumui ar jų dalyvavimo darbo rinkoje skatinimui.

Pagrindiniai moksliniai tyrimai buvo neskaitlingi. Tam, kad vienokią ar

kitokią valstybinę politiką galima būtų plėtoti, būtina kritinė analizė ir patirties įvertinimas, kuris turi remtis situacijos geru žinojimu. Iki 2001 m. nebuvo atliekami tyrimai, susiję su romų situacija. 2001 m. vyko gyventojų surašymas, kuris suteikia dalį statistinės informacijos apie romus. Pagrindinis tyrimas TMID užsakymu buvo atliktas Darbo ir socialinių santykių instituto3, kuris apklausė Kirtimų ir Rodūnės kelio taborų gyventojus romus ir identifikavo romų socialinių problemų ir atskirties mastą.

2005 m., projekto įgyvendinimo pradžioje, Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras atliko vertingą tyrimą, skirtą Romų socio-ekonominės situacijos apžvalgai. Šiais tyrimais rėmėsi ir EQUAL finansuojamas projektas, kurdamas romų integracijai skirtus instrumentus.

Vykdyti projektai, skirti romams, buvo daugiausia orientuoti į kultūrinę ir

švietimo veiklas. Pirmieji projektai, skirti romų situacijos ar romų švietimo klausimams spręsti, Lietuvoje inicijuoti užsienio rėmėjų organizacijų devintojo dešimtmečio viduryje. Pirmoji Atviros Lietuvos fondo (ALF) iniciatyva, susijusi su romais, įgyvendinta 1993 m., siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į romų bendruomenės problemas, skatinti socialinę veiklą ir integruoti romus į visuomenę. 1996-1999 m. ALF įgyvendino paramos romų moksleiviams programas, kuriose daugiausia dėmesio skirta švietimo klausimams.

Taip pat romams skirtą veiklą įgyvendino ALF įsteigtos organizacijos. Paminėtinas Švietimo kaitos fondo svarus indėlis renkant informaciją apie romų moksleivių skaičių ir teikiant jiems paramą, organizuojant įvairius edukacinius seminarus, romų kalbos kursus pedagogams, dirbantiems su romų moksleiviais, leidžiant mokymo priemones ir kt.

Nuo 1994 m. Lietuvos vaikų fondas aktyviai veikė sprendžiant socialines Vilniaus tabore gyvenančių romų problemas, organizavo seminarus bei kitą veiklą: rengė profesinius mokymus suaugusiems, organizavo vaikų vasaros užimtumą, sudarė sąlygas lankyti parengiamąsias klases, pagerino Kirtimų taboro sanitarines sąlygas – įrengtos vandens kolonėlės, dušų kabinos, skalbykla ir kt. Nuo 2004 m. įgyvendina finansinės paramos romų vaikams programą.

3 2001 m. rugsėjo mėn. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu buvo atlikta romų apklausa Kirtimuose ir kai kuriose kitose vietose šalia Vilniaus: Darbo ir socialinių tyrimų institutas. 2001. Romų, gyvenančių Vilniaus miesto taboruose, sociologinis tyrimas. (Tyrimo ataskaita).

7

Įvairių projektų, susijusių su romais Lietuvoje, įgyvendino ir kitos organizacijos: jaunimo organizacija “Transilvanija”, Lietuvos žmogaus teisių centras bei kt. Regionuose taip pat būta įvairių iniciatyvų, pavyzdžiui, Panevėžyje (romų bendruomenė “Nevo drom”, darželis “Ramunė”, bendrojo lavinimo mokyklos), Klaipėdoje (Klaipėdos 2-oji spec. internatinė mokykla, Klaipėdos romų bendrija “Paše jak”), Žagarėje (Joniškio r.) ir Kybartuose (Vilkavi�kio r.).

2000 - 2002 Lietuvos vaikų fondas su Prancūzijos organizacija „Un enfant par la main“ vykdė PHARE finansuotą projektą „Kirtimų čigonų bendruomenės centras” skirtą vaikų ikimokykliniam ugdymui, socialinėms ir medicininėms konsultacijoms bendruomenei ir papildomam ugdymui: lietuvių kalba, dailės pamokėles, muzikos lavinimas. Projekto metu 2001 m. buvo įsteigtas romų visuomenės centras, kuriame dirba socialinis darbuotojas, mokytojai, asistentai, kuris tapo svarbia institucija romų bendruomenėje, teikiančia švietimo ir mokymo, konsultacijų paslaugas ir užtikrina jų prieinamumą labiausiai atskirties paveiktoje gyvenvietėje Kirtimuose. Šio centro statybą rėmė LR Vyriausybė, Nyderlandų bendradarbiaujantys fondai Centrinei ir Rytų Europai ir Vilniaus miesto savivaldybė, kuri skyrė 22 arų sklypą.

Analizuojant bendrą 2004 m. kontekstą, kuomet buvo rengiamas projektas yra

svarbu įvertinti, kokios užimtumo politikos priemonės buvo taikomos romams ir kiek jos buvo sėkmingos. Galima teigti, kad aktyvios darbo rinkos priemonės nedavė laukiamų rezultatų. Iki 2004 m. vykdomos priemonės, darbo biržos mokymai ir pan., kaip tai atsispindi 2007 m. atliktame romų bendruomenės socialinės integracijos galimybių tyrime (priedas 1) nedavė laukiamų rezultatų. Taip pat buvo aišku, kad tik specifinės, romams sukurtos priemonės gali būti sėkmingos, siekiant integruoti šią niekada nedirbusią ir dalinai neraštingą populiaciją. Iki 2004 m. nei teisės aktai nei vykdomi projektai neakcentavo integracijos į darbo rinką, o buvo orientuoti į kultūrinį ir bendruomeninio gyvenimo aktyvavimą, vaikų ir jaunimo švietimą. Pažymėtina, kad PHARE projektas buvo pirmasis, pradėjęs teikti Kirtimų romų bendruomenei ir visai Lietuvos romų bendruomenei socialines paslaugas.

Projektuose sukurti gerosios praktikos pavyzdžiai buvo pritaikyti

socialinės inovacijos kūrime. Reikia paminėti, kad EQUAL projektas taip pat rėmėsi per kelis metus sukaupta gerąja praktika. Tai pavyzdžiui, Phare finansuojamų projektų metu įdarbinti mokytojo asistentai, kurie padėjo pirmiems romams organizuotai pradėti lankyti mokyklas. Tarpininko funkcija davė teigiamų rezultatų integracijos ir tarpusavio supratimo prasme. Mokytojų padėjėjai nuo to laiko yra finansuojami per romų bendruomenės centrą. Taigi, projektas numatė pasinaudoti sėkmingai išbandyta tarpininko funkcija ir ją įtraukti į savo kuriamą romų integracijos į darbo rinką modelį.

8

Modelį sukūrė ir išbandė EQUAL projektas

Projektas „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo sukūrimas ir išbandymas“ - tai novatoriška iniciatyva, skirta romų užimtumo problemoms spręsti.

Atsižvelgiant į tas problemas, kurias reikėjo spręsti, ir jų kompleksiškumą, buvo akivaizdu, kad, tiesioginė integracija į darbo rinką (motyvavimas dirbti, profesinis mokymas ir įdarbinimas), negali būti atsiejama nuo kitų romų socialinių problemų sprendimo. Taip pat aišku, kad ši integracija yra daugiapakopė, todėl romų įsidarbinimas nėra apibrėžiamas kaip pagrindinis projekto tikslas. Tai - sudėtingas uždavinys, todėl yra svarbu padėti teisingus pagrindus tam, kad ateityje įdarbinimas/įsidarbinimas vyktų.

Projekto tikslas buvo naujais netradiciniais metodais sudaryti prielaidas ir

sąlygas veiksmingai romų integracijai į darbo rinką. Projekto uždaviniai: - netradiciniu keliu užtikrinti didesnį romų bendruomenės informuotumą,

sukuriant informacinį leidinį, skirtą romams, kurį rengiant betarpiškai dalyvauja patys romai (parengiant laikraščio korespondentus). Laikraščio, kuriame bus rašoma apie romus ir jiems rūpimas problemas, tikslas – skleisti romų tarpe naujas vertybes, labiau nukreiptas į socialinę integraciją, sėkmingų pavyzdžių dėka motyvuoti mokytis, susirasti legalų darbą ir integruotis į visuomenę;

- sukurti socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo pareigybes, kurie betarpiškai ir individualiai padės kiekvienai šeimai pasinaudoti visomis socialinėmis garantijomis ir paslaugomis, kurias valstybė teikia savo piliečiams, tačiau apie kurias romai kartais neturi galimybės sužinoti ir pilnai jomis pasinaudoti. Socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo funkcijas apima ir romų skatinimas mokytis, didinti darbinius gebėjimus ir įsidarbinti;

- organizuoti mokymus įgyti profesiją, kurios būtų patrauklios romams, ir sukurti atitinkamas mokymų programas;

- sukurti neformalias struktūras remti romų įsidarbinimą, įtraukiant darbdavius, vietos savivaldos institucijas, darbo biržas ir pačią romų bendruomenę;

- didinti socialinių darbuotojų, dirbančių su romais, ir jų padėjėjų kvalifikaciją ir sukurti atitinkamus mokymus, didinti suinteresuotų institucijų darbuotojų, dirbančių su romais, kvalifikaciją: parengti mokymo programas ir organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus darbdaviams, teritorinių darbo biržų, savivaldybių mokymo įstaigų darbuotojams;

- remiantis sukaupta patirtimi suformuluoti modelį, skirtą romų socialinei integracijai ir užimtumui didinti, suformuluojant universalius pasiūlymus darbui su šia bendruomene ir kitomis tikslinėmis grupėmis, kurios yra diskriminuojamos darbo rinkos.

Taigi, atsižvelgus į tuometinį kontekstą, buvo suformuotas ir išbandytas romų

integracijos į darbo rinką modelis, kaip projekto sukurtas „produktas“. Modelį įtakojo romų situacija 2004 metais bei atliktas išsamus tyrimas apie socialinės politikos apskritai ir aktyvių darbo rinkos priemonių konkrečiai daromą poveikį romų įtraukimui į darbo rinką. Du reprezentatyvūs tyrimai yra išsamus pagrindimas romų integracijos į darbo rinką modelio reikalingumui, jo aktualumui projektui baigiantis ir jo tęstinumo galimybėms projektui pasibaigus.

9

Socialinės politikos pokyčiai įtakojo modelio idėją 2004 m. vyko pasikeitimai socialinių paslaugų sferoje, jų reglamentavime ir

organizavime, todėl projekto autoriai visų pirma norėjo atsižvelgti į tuos pasikeitimus ir juos integruoti į kuriamą modelį.

Kaita socialinių paslaugų sferoje. Projekto kūrimo stadijoje projekto autoriai

domėjosi socialinių paslaugų sferoje vykstančia kaita ir siekė integruoti tuos pakeitimus į kuriamą modelį. Buvo orientuojamasi į:

- socialinių paslaugų infrastruktūros kaitą; - socialinių paslaugų teisinio sureguliavimo pasikeitimus. Projekto iniciatoriai išnaudojo informaciją apie socialinių paslaugų įstatymo

pakeitimų, susijusių su naujų pareigybių sukūrimu, rengimą4 ir išplėtojo šią idėją pritaikant darbe su romais. Idėjos esmę sudarė tiesioginis tikslinės grupės įtraukimas: socialinio darbuotojo padėjėjo pareigas ir funkcijas, sprendžiant ir atstovaujant konkrečius klausimus, galėtų atlikti tos tikslinės grupės atstovas.

Socialinio darbo potencialas augo. Kartu su pasikeitimais socialinių paslaugų infrastruktūroje buvo tikimasi, kad išaugs socialinių darbuotojų vaidmuo ir prestižas visuomenėje. Projekto autoriai įvertino socialinio darbuotojo galimybes būti pagalbininkais motyvuojant, informuojant ir konsultuojant romus. Todėl buvo nuspręsta, kad romų integracijos modelyje socialinis darbuotojas vaidins pagrindinį vaidmenį.

Taip pat buvo pasinaudota gerąja praktika ir jau sukaupta patirtimi dirbant su romais švietimo sistemoje. Atkreiptas dėmesys į tai, kad mokyklose prie taboro pradėjo dirbti mokytojų asistentai, kurie padėjo skatinti romų vaikus lankyti mokyklas ir juos socialiai integruoti. Projekto iniciatoriai įvertino tarpininko-asistento reikalingumą, veiksmingumą ir įtraukė tokią pareigybę į kuriamą modelį.

Bendruomenių vaidmuo stiprėjo. Svarbu paminėti, kad tuo metu bendra politika buvo orientuota į bendruomenių aktyvavimą, stiprinimą ir jų švietimą, tai išryškėjo savivaldybių bendroje politikoje, todėl projekto autoriai visų pirma domėjosi priemonėmis, skirtomis aktyvuoti romų bendruomenę, kuri turėjo tapti pagrindine sąjungininke ir tarpininke, siekiant integruoti romus į darbo rinką.

Taigi, projekto iniciatoriai, atsižvelgdami į šiuos būsimus pakeitimus ir

laukdami jų, siekė apibrėžti, kokia šių pokyčių kontekste galėtų ar turėtų būti politika tautinių mažumų, kurios formaliai nepriklausė socialinės rizikos kategorijai, atžvilgiu. Įvertinus realią situaciją, galima buvo daryti išvadą, kad tautinės mažumos, ypač romų bendruomenė, yra socialinėje atskirtyje, todėl minėti pokyčiai galėjo tiesiogiai prisidėti sprendžiant romų tautinės mažumos problemas.

4 LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006 01 19 Nr. X-493, Vilnius

10

Modelio paskirtis ir uždaviniai Modelis yra vienas iš projekto „produktų“ – rezultatų. Modelis - tai skirtingų

socialinių, profesinio švietimo, tarpininkavimo, socialinių paslaugų ir kt. priemonių visuma, taikoma tam tikru būdu ir nustatytu eiliškumu, sukuriant sistemingą intervenciją ir siekiant sumažinti romų socialinę atskirtį ir suteikti galimybes integruotis į darbo rinką ir joje išlikti.

Modelio tikslas: Sprendžiant socialines integracijos problemas sukurti prielaidas ir sąlygas romams, tapti motyvuotiems, mokytis, įgyti profesinę kvalifikaciją ir ilgalaikiai integruotis į darbo rinką.

Modelio uždaviniai: - padidinti socialinių paslaugų romams prieinamumą; - sukurti veiksmingą darbo paieškos tarpininkavimo sistemą; - sukurti veiksmingas romų motyvavimo, mokymosi ir profesinio orientavimo

programas; - aktyvuoti bendruomenę ir atsakingas institucijas ir organizacijas dalyvauti

romų problemų sprendime. Modelio paskirtis yra būti instrumentu sprendžiant romų nedarbo ir

integravimo į darbo rinką problematiką: aktyvios darbo rinkos skatinimo priemonės buvo neveiksmingos arba iš viso nebuvo taikomos romų bendruomenės nariams (žr. I dalį). Todėl reikėjo sukurti instrumentą, kuris būtų kompleksiškas, t.y. atsižvelgtų į sudėtingas, daugialypes ir įsisenėjusias romų problemas tam, kad ne tik paskatintų romus ieškot darbo, bet ir suteiktų jiems realias galimybes dirbti, įgyti ne bet kokią, bet norimą profesiją, rasti patinkantį darbą ir pakankamą užmokestį ir jame išsilaikyti.

Modelis yra skirtas valstybės institucijoms, tai yra visuma kompleksiškai taikytinų priemonių siekiant integruoti romus į darbo rinką. Todėl jį taikant turi būti pasitelktos visos jėgos - valstybinės institucijos turėtų: - jį pripažinti savo programiniuose dokumentuose ir teisės aktuose; - minėtuose dokumentuose numatyti tokio modelio taikymą ir numatyti jo finan- savimo ar kitokios paramos jo įgyvendinimui galimybes.

Kuriant modelį projektas rėmėsi tam tikra socialinio darbo teorija ir metodologinėmis gairėmis:

- šiuolaikine socialinio darbo teorija5 ir socialinio darbo praktika6; - sistemų teorija7 pagal socialinio darbo procesus; - apribojimų teorija (iš dalies); - darbo su klientais bendraisiais principais. Modelio kūrimo schema: Pasak projekto autorių, suformulavus modelio atskiras komponentes,

modelis buvo kuriamas Ukmergės, taikomas Vilniuje ir Šalčininkų rajonuose. Išbandymas keliuose skirtinguose regionuose sudarė galimybes ne tik įvertinti modelio universalumą, bet ir pamatyti silpnąsias puses tam, kad jį patobulinti. Todėl projekto trečiojo etapo metu yra kalbama apie „modifikuotą“ modelį. Šis aprašas pristato sintezę tarp to, kas buvo išbandyta ir kas buvo išmokta eksperimento metu. Rezultatų įvertinimas, tam tikrų klaidų pripažinimas suteikia modeliui pagrįstumą ir stiprumą. 5 Malcolm Payne, Modern social work theory, 2nd edition, 1997 Macmillan press ltd., Didžioji Britanija 6 Charles Zastrow, the practice of social work, 4th edition, 1992 Wadsworth, Inc. JAV 7 Beulah R. Compton/ Burt Galaway, Social work proceses, 4th edition, 1989 Wadsworth, Inc. JAV

11

I. Romų integracijos į darbo rinką modelio reikalingumo pagrindimas

Projekto rengimo ir pirmojo etapo metu buvo svarbu tiksliai įvertinti esamą

romų situaciją, sužinoti jų problemas, galimybes ir poreikius, numatant adekvačias priemones jų integracijos į darbo rinką pagalbai. Romų problemų analizė (A ir B dalys) atskleidė, kad kompleksiškos priežastys, dėl kurių romai negali dirbti, yra susijusios ne tik tiesiogiai su darbu, bet su socialinėmis problemomis.

Taip pat tyrimas apie socialinę integraciją parodė (C dalis), kad socialinė politika dar ir šiandien neatsižvelgia pakankamai į romų problemas, o jos priemonės neužtikrina problemų veiksmingiausio sprendimo būdo. Šie tyrimai pagrindė socialinės inovacijos reikalingumą siekiant ilgalaikių rezultatų, susijusių su romų integracija.

Tyrimo išvados įtakojo modelio modifikaciją siekiant jį paversti veiksminga ir sėkminga priemone sudarant sąlygas romų bendruomenės nariams integruotis į darbo rinką.

12

I. A. Trumpa romų socialinės situacijos apžvalga projekto pradžioje 2004 m.

Romų situacijos aprašymas rėmėsi projekto sudarytu problemų medžiu ir

problemų analize ir siekė parodyti, kad romų problemų daugialypiškumas šią bendruomenę pavertė pačia pažeidžiamiausia ir labiausiai marginalizuota iš visų tautinių mažumų gyvenančių Lietuvoje. Šių problemų įtakoje tradicinės socialinės integracijos priemonės ar darbo rinkos rėmimo priemonės pasirodo esančios nepakankamai adekvačios. Tai pagrindinis sukurtos socialinės inovacijos motyvas.

Romų integraciją į darbo rinką apsunkina socialinių paslaugų

neprieinamumas: - mažamečių vaikų, ligonių ir senelių priežiūrą atlieka romų šeimos nariai; - nemaža dalis darbinio amžiaus romų turi sveikatos problemų, bet jiems

neturint socialinio draudimo, jie neturi galimybės gydytis; - romų šeimos, auginančios vaikus su proto negalia, juos prižiūri namuose ir

nesinaudoja nei dienos centrų, nei specializuotų mokyklų teikiančiomis priežiūrą paslaugomis;

- dalis romų atsiduria teisinėje atskirtyje nes neturi asmens dokumentų, nepasinaudoja kitomis legaliomis lengvatomis, nes neturi informacijos, nežino kaip ją susirasti ir nemoka susitvarkyti dokumentų;

Romų galimybei įsidarbinti trukto jų visiškas nepasirengimas dalyvauti darbo rinkoje:

- dalis suaugusiųjų yra mažaraščiai, ne visi kalba valstybine kalba, jaunimas nesimoko ir neturi net vidurinio išsilavinimo;

- profesinis mokymas didesnei daliai romų yra neprieinamas, nes per sudėtingas, jie neturi mokymosi įgūdžių, nėra adaptuotų mokymosi programų;

- neturintys kvalifikacijos darbingo amžiaus romai neatitinka net ir minimalių darbdavių reikalavimų, jie neturi darbinių ir socialinių įgūdžių, padedančių jiems įsitvirtinti darbo vietoje, neturi ryšių, padedančių jiems susirasti darbo vietą;

- darbo rinkos poreikių neatitikimas yra akivaizdus ir patiems romams, todėl jie praranda motyvaciją dirbti, juolab kad dalis bendruomenės gauna nelegalias pajamas, dirba laikinose ir labai žemos kvalifikacijos ar net neoficialiose darbo vietose;

- romai gyvenantys tabore, sunkiai gaudosi mieste ir ne visada sugeba pasinaudoti viršuoju transportu.

Skurdus romų gyvenimas neskatina socialinės integracijos: viena vertus, romų pajamos baziniams poreikiams tenkinti yra minimalios, kita vertus, dažnai jie kenčia dėl būsto problemų ir sanitarinių - higieninių sąlygų trūkumo.

Anot Tado Leončiko8, Žmogaus teisių stebėjimo instituto eksperto, visos šios paminėtos problemos ir jų sprendimas, kurie buvo aktualūs 2004 m., išlieka svarbūs ir toliau: „Šias problemas suvokia patys romai, jas daugiau ar mažiau pripažįsta su romų klausimais susiduriantys specialistai ir valstybės tarnautojai. Tačiau problemų priežastys arba nėra sistemiškai analizuojamos, arba pasitenkinama populiariais paviršutiniškais paaiškinimais“. Pasak autoriaus, „išsilavinimas lieka viena

8 Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro 2007 m. tyrimas „ Romų ir darbdavių nuostatos dėl Romų integracijos į darbo rinką“

13

aktualiausių romų bendruomenės problemų ilgalaikėje perspektyvoje. Romų įsitraukimo į darbo rinką problema yra viena aktualiausių, joje pasiekta mažiausiai.“

Lentelė Nr. 1. Problemų ratas, apsunkinantis romų integraciją į darbo rinką (DR).

buitinis skurdas

Minimalios pajamos baziniams poreikiams tenkinti

Paslaugų neprieinamumas

Motyvacijos integruotis stoka

Romų galimybės neatitinka DR reikalavimų

Nepritaikytas profesinis mokymas

Suaugusių mažaraštingumas ir nepakankamas jaunimo dalyvavimas

Teisinių paslaugų nepakankamumas

Psichinės sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumas

Medicinių paslaugų neprieinamumas

Priklausomų asmenų priežiūros paslaugų neprieinamumas

ROMo gerovė

14

I. B. Romų įsidarbinimo galimybės ir poreikis 2007 m. – tyrimo rezultatai

Projekto iniciatyva 2007 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais buvo atliktas

sociologinis tyrimas „Romų ir darbdavių nuostatos dėl romų integracijos į darbo rinką“.

Tyrimas siekė ištirti romų ir darbdavių nuostatas dėl romų integracijos į darbo

rinką. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai buvo: - nustatyti romų įvaizdžius apie pageidaujamą darbą; - ištirti romų nuostatas ir galimybes integruotis į darbo rinką; - išsiaiškinti darbdavių požiūrius ir nuostatas į romų įdarbinimą; - nustatyti tarpininkavimo įdarbinant naudą romų integracijai į darbo

rinką.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nuo 2004 metų, nors ir pasikeitus socio -ekonominiam kontekstui, Lietuvai tapus ES nare, sumažėjus nedarbui, atsiradus darbo jėgos trūkumui, romų situacija fundamentaliai nepasikeitė. Romai, kaip ir anksčiau, nėra pajėgūs integruotis į darbo rinką, todėl, kad jie neatitinka darbo rinkos poreikių ir užimtumo rėmimo priemonės jiems nėra prieinamos, tačiau stereotipas, kad romai „nenori dirbti“ ir „gyvena iš pašalpų“ nepasitvirtino. Romai yra nusiteikę dirbti ir realisti�kai vertina savo galimybes potencialių pareigų ar atlyginimo požiūriu.

Tyrimo organizavimas. Tyrimo metu buvo apklausti ekspertai: 7 išsamūs

interviu su ekspertais – asmenimis, išmanančiais romų bendruomenės gyvenimo ypatumus bei jų įsidarbinimo problemas, ir 7 interviu su romais, turinčiais skirtingos (sėkmingos ir nesėkmingos) darbo patirties.

Kiekybinėje romų apklausoje buvo apklausti 119 darbingo amžiaus (16-60 m.) romų šešiuose Lietuvos regionuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Šalčininkų rajone, Klaipėdoje).

Taip pat buvo apklausta 100 darbdavių atstovų (įmonių vadovai arba už personalo atranką atsakingi asmenys): 70 Vilniuje, 15 Kaune ir 15 Panevėžyje. Apklausiant potencialius romų darbdavius, buvo pasirinkti:

- darbdaviai, kurie apklausos laikotarpiu skelbėsi ieškantys darbuotojų nekvalifikuotam darbui arba patys organizavo apmokymą;

- darbdaviai, kurių įmonės romams yra santykinai lengvai pasiekiamos (yra Kirtimuose, Vilniaus, Kauno, Panevėžio miestuose) arba darbdavys organizuoja darbuotojams transportą.

15

Romų nuostatos ir galimybės integruotis į darbo rinką

Ištyrus romų nuostatas ir galimybes integruotis į darbo rinką paaiškėja, kad

romai norėtų dirbti, jie realistiškai vertina savo galimybes, neturi nepagrįstų lūkesčių, susijusių su darbo pobūdžiu, laiku ar uždarbiu. Tačiau jie kenčia nuo per žemos kvalifikacijos arba šios visiško nebuvimo, nuo socialinės atskirties (nepajėgumo pasinaudoti socialinėmis garantijomis). Galima teigti, kad jų įdarbinimo sąlygos išlieka nepakankamos ir toliau, todėl reikalingos specifinės priemonės, kurios kompleksiškai būtų skirtos šios tautinės mažumos problemoms spręsti.

Jauna populiacija, kuriai yra ypač aktualus išsilavinimas. 2001 m. surašymo duomenimis, beveik pusę Lietuvos romų (46 proc.) sudarė vaikai ir jaunimas iki 20 m. amžiaus (visoje šalyje ši amžiaus grupė – 27 proc.). Tai reiškia, jog romų bendruomenės raidai ypač aktualus išsilavinimas ir tai, ar dabartinė dauguma jaunų žmonių ras galimybių ir paskatų įsidarbinti. Rasti darbą ir susiorientuoti darbo rinkoje ne visuomet gali būti lengva, nes romų neraštingumo lygis dešimt kartų viršija šalies vidurkį, o dauguma romų nėra įgiję jokios profesijos.

Penktadalis (21 proc.) apklaustų darbingo amžiaus romų nelankė bendrojo lavinimo mokyklos ir nėra baigę nė vienos klasės. Daugiau nei pusė mokėsi tik pradinėje mokykloje arba baigė ne daugiau, nei 8 klases. Įdomu yra tai, kad darbingo amžiaus romės turi aukštesnį išsilavinimą, nei romai vyrai.

Romų yra žema kvalifikacija, bet jie noriai dalyvauja mokymuose.

Apklausos metu romų buvo klausiama apie turimą specialybę. Didžioji dauguma (83,2 proc.) respondentų nurodė, kad specialybės neturi. 16 proc. respondentų nurodė, jog turi specialybę.

Didžiausią dalį mokymų, kuriuos romams teko lankyti, sudaro specialiai jiems skirti kursai: tai romų integracijai į darbo rinką skirto EQUAL projekto kursai, ESF projekto vairuotojų kursai ir kiti specialūs kursai, kuriuos organizavo Romų visuomenės centras. Mažiau romų yra dalyvavę kituose, pavyzdžiui, darbo biržos (7,3 proc.) ar dar kitų institucijų (14,6 proc.) organizuotuose mokymuose.

Ir EQUAL programos, ir struktūrinių fondų paramos dėka organizuoti vairavimo kursai – reikalingiausia ir sėkmingiausia mokymo sritis ir organizatorių, ir romų požiūriu.

Romai neturi didelės patirties darbo rinkoje. Pusė apklaustų romų nurodė,

jog šiuo metu turi darbą arba užsiėmimą, iš kurio gauna pajamų; 40 proc. apklaustųjų nurodė nedirbantys jokio darbo. Pagrindinė įvardyta veikla – metalo laužo rinkimas. Tarp apklaustų buvo ir darbą turinčių romams skirtuose projektuose (3 proc.), dirbančių pagalbinius darbus, užsiimančių smulkia prekyba (rūbų, mobiliųjų telefonų).

Nors maždaug kas septintas (15,1 proc.) tyrime dalyvavęs darbingo amžiaus romas dirba pagal darbo sutartį, absoliuti dauguma verčiasi neformaliame ekonomikos sektoriuje. Galima daryti prielaidą, kad daugelis tų užsiėmimų yra nepastovūs, nepasiekiantys tokio reguliarumo, kada būtų verta veiklą formalizuoti, pavyzdžiui, tarp apklaustųjų nebuvo nė vieno asmens, kuris turėtų patentą.

Romai nori dirbti, kurti smulkų verslą, bet kritiškai vertina savo

galimybes. Tyrimas parodė, kad apskritai romai domisi darbu ir yra linkę susiklosčius

16

palankioms aplinkybėms dirbti. Daugelis ir dirbančių, ir nedirbančių vertina ir norėtų užsiimti individualia ūkine veikla ar šeimos verslu.

Romams atrodo, jog geras užsiėmimas būtų specializuotos įmonės, kurios veiktų šalia romų gyvenamosios vietos: šiltadaržiai, gyvulininkystė arba amatai (pvz., metalo apdirbimas), tačiau atskiri individai, kurie turi motyvacijos būti socialiai aktyvūs, neturi pakankamų išteklių ir organizacinių įgūdžių (respondentai nurodo, jog nežino, kam siūlyti idėjas, kas ir kaip jas galėtų įgyvendinti). Kirtimų atveju daug moterų svarsto, jog galėtų dirbti, jei netoliese būtų įrengtas siuvimo cechas (teiraujasi apie romų visuomenės centre planuotas įrengti siuvimo mašinas): kai kurios jų įgijo šios profesijos pagrindus laisvės atėmimo vietose, o kitokio profesinio mokymo negavo. Pastebėtina, kad šie įvaizdžiai greičiau atitinka, o ne peržengia izoliuoto gyvenimo ribas, dėl kurių romų atskirtis išlieka.

Tačiau ir tokie darbo specializuotose įmonėse svarstymai iš esmės skiriasi nuo kartais visuomenėje sutinkamų „siūlymų“ romams plėtoti „tradicinius“ amatus – muziką, būrimą ir pan. Romai suvokia, kad visi romai negali būti tik muzikantai ar šokėjai, ir pageidauja imtis įvairių darbų.

Kitos profesijos ar įgūdžiai, kurių romai pageidautų mokytis, susiję su, jų supratimu, socialinį prestižą ir perspektyvą turinčiomis veiklomis. Į tai pamėgino atsižvelgti LVF ir partnerių vykdomas EQUAL projektas, pasiūlęs automechanikų, floristų, meno programos pardavėjų, socialinių darbuotojų (ir jų asistentų) mokymus, anglų, lietuvių kalbos ir kompiuterio raštingumo kursus.

Tarp darbų, kuriuos romai sutiktų dirbti, dažniausiai yra minimi dabar paklausūs: indų plovėjos, darbas statybose, automobilių priežiūra (remontas arba plovimas), taip pat romams skirtuose projektuose matyti profesiniai vaidmenys – „darbas su vaikais“, „socialinio darbuotojo padėjėjas“.

Romai yra motyvuoti dirbti, tačiau jie neatitinka darbo rinkos keliamų

reikalavimų. Daugiau nei pusė apklaustųjų (53 proc.), kalbėdami apie savo ateities planus, ketina ieškoti darbo Lietuvoje; kas aštuntas tyrime dalyvavęs romas (12,6 proc.) teigė ketinantis ieškoti darbo užsienyje.

Trečdalis (35,8 proc.) tyrime dalyvavusių romų nurodė, kad šiuo metu yra registruoti darbo biržoje. Didžioji dauguma užsiregistravusiųjų (67,5 proc.) negauna nedarbo draudimo, ir tik trečdalis užsiregistravusiųjų (30 proc.) gauna nedarbo draudimą. Niekada anksčiau darbo biržoje nebuvo registruoti trečdalis (32,8 proc.) tyrime dalyvavusių darbingo amžiaus romų. Įvardydami priežastis, dėl kurių registravosi darbo biržoje, romai dažniausiai (67,5 proc.) nurodo priežastis, susijusias su formaliu darbo biržos darbu.

Tyrimas parodė, kad Kirtimuose gyvenantys romai dažniausiai darbą susiranda per pažįstamus ir draugus, kitur gyvenantys romai sėkmingiau naudojasi darbo biržos paslaugomis.

Į tiesioginį klausimą, ar šiuo metu norėtų įsidarbinti arba pakeisti darbą, teigiamai atsakė trys iš keturių, t.y. 73,1 procentai romų. Tarp šiuo metu nenorinčių įsidarbinti arba pakeisti darbą darbingo amžiaus romų dauguma (42 proc.) verčiasi neformalia veikla (individualia, prekyba ir pan.).

Romai iškrenta iš darbo rinkos dėl šeimyninių aplinkybių, sveikatos arba

dėl dirbamo darbo laikinumo. Nedalyvavimą arba atitrūkimą nuo darbo rinkos (formalios ir neformalios) lemia įvairaus pobūdžio priežastys. Dirbantys ar anksčiau dirbę romai nurodė įvairių priežasčių, dėl kurių pakeitė ar išėjo iš ankstesnio darbo, kurios detaliau išvardintos pirmoje diagramoje. Nemaža dalis atsakymų rodo, kad

17

romai dirbo laikiną ar trumpalaikį darbą (sezoninius, viešuosius darbus ar kt.), pavyzdžiui, kad baigėsi darbo sutartis ar sezonas nurodė 15,8 proc. respondentų. Tik labai nežymią jų dalį sudaro individualios aplinkybės, motyvacijos, požiūrio ypatybės: „nepatiko darbas“, „nesutarimai su viršininku“, „atleido dėl pravaikštų“, „atlikinėjau bausmę įkalinimo įstaigoje“, „nusibodo“, kurios dėl nedidelės apimties priskirtos „kitoms priežastims“.

Diagrama 1. Romų pasiskirstymas pagal nedarbo priežastis Jei šiuo metu nedirbate, kodėl? (proc.)

Sergate; 13,6

Nerandate darbo; 31,4

Gyvenate iš pašalpų ir jums nėra poreikio

dirbti; 3,4

Nenurodė; 16,9

Kita; 16,1

Auginate mažametį vaiką;

11,9 Išlaiko tėvai; 1,7

Išlaiko artimieji (vyras, žmona,

vaikai, giminės); 5,1

Romai realistiškai vertina savo galimybes, susijusias su norimu uždarbiu. Tyrime dalyvavusių romų buvo klausiama, už kokį minimalų atlyginimą į rankas jie sutiktų dirbti, dirbdami 40 valandų per savaitę. Remiantis tyrimo duomenimis, dauguma romų nurodė šiuo metu rinkoje gaunamus darbo atlyginimus: ketvirtadalis (25 proc.) Romų teigė, kad sutiktų dirbti už 751–1000 Lt, o kitas ketvirtadalis (25 proc.) – 1001–1500 Lt.

Socialinė integracija: suvokiami ištekliai ir kliūtys. Maži lūkesčiai oficialiai

pagalbą ar socialines paslaugas galinčių teikti institucijų atžvilgiu kelia klausimą ne tik apie tai, ar iš tiesų valstybės remiami socialinės integracijos mechanizmai efektyvūs, bet ir apie tai, ar romams jie prieinami, pasiekiami (įskaitant informacine prasme) ir ar pakankamas jų mastas.

Minėdami kitą reikalingą pagalbą, romai dažniausiai mini teisinės pagalbos poreikį, pagalbą pildant įvairius blankus, dokumentus, rašant prašymus ir pan. Pakankamai dažnai kaip paramos šaltinis įvardijama mokykla ir jos darbuotojai, užtikrinantys socialinių ryšių kanalus.

Apibendrinant tyrimo metu surinktus duomenis, pastebėtina, kad socialinių išteklių prasme ne segreguotoje Kirtimų gyvenvietėje gyvenantys romai turi kur kas platesnius socialinius ryšius ir paramos kanalus.

Taip pat galima teigti, kad kol kas socialinei integracijai plėtoti paprasčiausiai trūksta priemonių, jos mastas yra per mažas tam, kad būtų galima prasmingai vertinti jos metodus ir matuoti jos efektyvumą. Savo ruožtu, situacija rodo, jog plėtojant romų integraciją, iki šiol lieka nepanaudotas socialinio darbo potencialas.

18

Socialinė Romų padėtis per pastaruosius metus pablogėjo. Vertinant savo

padėties pokyčius per paskutiniuosius metus, dauguma (44,5 proc.) romų teigia, kad jų ir jų šeimos pragyvenimo lygis per praėjusius metus pablogėjo, trečdalis (32,8 proc.) nurodo, kad padėtis nepasikeitė, o penktadalis (19,3 proc.) – kad padėtis pagerėjo. Pragyvenimo lygio pokyčių vertinimas labiausiai išsiskyrė lyginant respondentus pagal užimtumą ir veiklas, užtikrinančias pajamas (60 proc. šiuo metu nedirbančių ir tik 32,3 proc. dirbančių teigia, kad jų pragyvenimo lygis per pastaruosius metus pablogėjo), nuo gyvenamosios vietos (60,5 proc. Kirtimuose gyvenančių romų teigia, kad jų pragyvenimo lygis per pastaruosius metus pablogėjo, kai kitose Lietuvos vietovėse tokie sudarė tik 35,5 proc.), šiek tiek nuo lyties ir amžiaus.

Romai mažai naudojasi socialine parama. Apklausos metu užfiksuotas

naudojimosi socialinėmis išmokomis mastas nėra didelis ir neatitinka populiaraus įvaizdžio, kad romai „gyvena iš pašalpų“. Didžiausia santykinė apklaustųjų dalis, gaunanti kokios nors rūšies išmoką, siekia tik ketvirtadalį (išmokos auginantiems vaikus; socialinė pašalpa).

Darbdavių nuostatos ir įdarbinimo praktika Darbo birža nerodo iniciatyvos sprendžiant romų integracijos į darbo

rinką problemas. Beveik pusė darbdavių (47 proc.) bendradarbiavimą su teritorine darbo birža mano esant neefektyviu naujų darbuotojų paieškos būdu, nes nėra derinami darbuotojo ir darbdavio poreikiai ir linkę ieškoti darbo jėgos kitais būdais. Darbdaviai labiausiai linkę pasikliauti pasitikėjimą turinčių asmenų arba organizacijų-partnerių rekomendacijomis. Darbo birža romams ne visuomet gali suteikti rekomendaciją.

Valstybės parama įdarbinant remiamus darbuotojus darbdaviams nėra

patraukli. 62 proc. apklaustų darbdavių, nepaisant darbuotojų trūkumo, nėra pasinaudoję valstybės parama – subsidijomis, kurias darbo birža skiria įdarbinant remiamas bedarbių kategorijas. Pagrindinės to priežastys – netinkamas subsidijų planavimas ir ilgai trunkantis dokumentacijos tvarkymas joms gauti. Todėl, kai darbdaviai įdarbina asmenis iš remiamų kategorijų, jie negauna subsidijų. Yra aktualu užtikrinti, kad romai, galintys pretenduoti į ilgalaikio bedarbio statusą, jį gautų ir pasinaudotų papildoma parama, galinčia suinteresuoti darbdavį.

Romai yra viena mažiausiai galimybių integruotis į darbo rinką turinčių

asmenų grupė. Romų galimybės, darbdavių vertinimu, vienos mažiausių įveikiant tiek įsidarbinimo, tiek integracijos darbo kolektyve etapą: beveik pusė (47 proc.) atsakiusių įmonių atstovų teigė, kad romai darbo greičiausiai negautų, o 44 proc. nurodė, kad romai greičiausiai nepritaptų ir darbo aplinkoje. Žemi darbdavių lūkesčiai romų atžvilgiu ir aiškiai pačių darbdavių prognozuojama neigiama darbo aplinkos nuostata yra sudėtingas barjeras, dėl kurio net valstybės taikomos užimtumo rėmimo priemonės gali būti neefektyvios.

Nepaisant to, kad du trečdaliai įmonių (67 proc.) teigė, jog siekia būti socialiai atsakingomis, tik 19 proc. yra rengę su tuo susijusius mokymus savo darbuotojams. Darbdavių atsakymai rodo, jog jie nėra pasirengę investuoti į darbuotojo ugdymą, tuo

19

tarpu kvalifikacijos kėlimo kursai yra pagrindinis įrankis romų integracijai į darbo rinką.

Tarpininkavimas įdarbinant vis dar lieka sritimi, kuri mažai išplėtota ir

kur būtina sukaupti daugiau patirties. Pasak ekspertų, socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo diados taikymas palaikant ryšius su romų bendruomene pasiteisino vykdant projekte numatytas veiklas (daugiausia – įvairius mokymus). Sukurtas reguliarus bendravimo su romų bendruomenės atstovais režimas padėjo kurti pasitikėjimą, palaikyti romų motyvaciją dalyvauti projekte iki galo.

Siekiant įdarbinti projekto veiklų dalyvius romus, pagrindinį vaidmenį suvaidino projekto vadovai ir regioniniai koordinatoriai. Darbdaviai tarpininkavimą vertino pozityviai, išreikšdami pasirengimą palaikyti ryšius su kvalifikuotą pagalbą teikiančiomis organizacijomis. Todėl plėtojant romų integracijos į darbo rinką mechanizmą būtina užtikrinti aiškią institucinę struktūrą ir pakankamus organizacinius išteklius.

Tyrimo rezultatai padėjo išskirti pagrindinius tarpininkavimo įdarbinant privalumus:

- asmuo turi nuolatinį pagalbininką, kuris konsultuoja ne tik įdarbinimo, bet ir kitais socialiniais klausimais;

- kai asmuo yra atstovaujamas ieškant darbo, tarpininkas gali geriau atskleisti asmens kaip darbuotojo gebėjimus;

- asmuo nežino, kiek darbdavių atsisakė jį priimti, todėl nemažėja jo motyvacija ieškotis darbo;

- darbdavys iš nešališko žmogaus sužino apie „netipinį“ darbuotoją, gauna objektyvią informaciją, gali kreiptis iškilus neaiškumams dėl asmens elgesio, sveikatos būklės ir pan.;

- darbdaviui suteikiama pagalba įvedant darbuotoją į darbo aplinką.

Tyrimo išvados Reikalingi romų aktyvavimo mechanizmai. Norint įsitraukti į šiandieninę

greitai kintančią darbo rinką, Romams trūksta ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir mechanizmų, kuriais jie galėtų pasinaudoti užmegzdami ryšius, gaudami informaciją, įgydami darbo įgūdžius ir orientaciją darbo rinkoje. Pageidaujamoms veikloms įgyvendinti romai neturi nei pakankamų materialių, nei organizacinių išteklių. Taigi nėra infrastruktūros, kuri galėtų atsižvelgti į romų idėjas, iniciatyvas ir jas išplėtoti iki organizuoto dalyvavimo darbo rinkoje.

Romams integruoti į darbo rinką reikia specifinių priemonių, t.y. tikslingai

romams organizuotų, nei universalių priemonių efektyvumą. Ateityje šių programų efektyvumą galėtų padėti įvertinti romų įsidarbinimo ar darbo pagal įgytas kvalifikacijas rodikliai.

Romai paprastai vienoje darbovietėje dirba neilgai, „neužsilaiko“. Gali būti,

kad reikalinga ne tik pagalba ieškant darbo vietos ir įdarbinant, bet ir parama pradiniu darbo laiko metu, t.y. motyvacijos palaikymas, tam tikra lydimosios pagalbos forma.

Sėkmingiausi kanalai ieškant darbo, kaip ir galimybės sulaukti pagalbos

kitais klausimais, romų siejami su ryšiais savo bendruomenės viduje – pažįstamais romais arba giminėmis. Priešingai susidariusiai nuomonei, kad romai

20

daug ko reikalautų iš valstybės tarnybų (socialinės pagalbos), tik nedaugeliu atveju tyrimo respondentai nurodė, kad kreiptųsi į Romų visuomenės centrą (RVC) ar seniūniją. Nepaisant to, RVC atlieka pakankamai reikšmingą tarpininko tarp romų ir įvairių institucijų vaidmenį, kuris galėtų būti labiau plėtojamas, pavyzdžiui, panaudojant RVC kaip socialinio darbo ir socialinių paslaugų koordinatorių.

Dėl skirtumų tarp Kirtimų ir kitų romų bendruomenių išlieka aktualu, kaip

ateityje plėsti romų integracijai skirtą veiklą visoje šalyje ir tuo pačiu metu plėtoti atskirtį ir skurdą mažinančias priemones Kirtimų romams.

Tyrimo duomenys leidžia manyti, kad darbo birža neatlieka esminio

vaidmens romų integracijoje į darbo rinką. Nors nedaugelis romų nurodė laikotarpį, kiek laiko yra registruoti darbo biržoje, tačiau dauguma nurodo, kad yra registruoti ilgiau nei 3 mėnesius, iš kurių nemaža dalis – metai ir ilgiau. Todėl galima daryti išvadą, kad darbo biržos romams taikomos įtraukimo į darbo rinką priemonės nėra efektyvios, tuo pačiu aktualu plėtoti ilgalaikiams bedarbiams skirtas priemones.

Darbdaviai suvokia, jog įgūdžių neturinčio darbuotojo parengimas reikalauja

pastangų, tačiau jie nėra pasirengę tam skirti savo išteklių. Net nekvalifikuotų darbuotojų stygių patiriančios įmonės skeptiškai vertina romų galimybes įsidarbinti. Socialiai atsakingos veiklos metodų ir įvaizdžio plėtojimas įmonėms neatrodo aktualus. Darbdavių atsakomybės vengimas spręsti socialinės atskirties grupių integracijos į darbo aplinką uždavinio, reikalauja atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, įvairovės mokymų įmonių darbuotojams ir tarpininkavimo, įgyvendinimo.

Dėl to didelę reikšmę gali turėti tiesioginis tarpininkavimas - sritis, kuri

mažai išplėtota ir kur būtina sukaupti daugiau patirties. Todėl lieka aktualu, jog plėtojamas romų integracijos į darbo rinką mechanizmas turėtų aiškią institucinę struktūrą ir pakankamus organizacinius išteklius. Visumą paslaugų, susijusių su integracija į darbo rinką, galima teikti ne tik centralizuotai per didelio masto organizacijas (darbo birža): daugeliui romų darbo klausimais padėtų specializuotos organizacijos, kurios pradėtų veikti arčiau jų, įvertindamos kiekvieno žmogaus poreikius.

21

I. C. Romų socialinės integracijos galimybių tyrimas

Integracija į darbo rinką yra tik vienas problematiškos romų socialinės integracijos aspektas. Integraciją suprantame kaip atskirų socialinių grupių bei asmenų įtraukimą į aktyvų visuomenės gyvenimą, sudarant galimybes gyventi ir veikti savarankiškai, panaudojant politines, ekonomines, socialines bei kultūrines priemones. Poreikis socialinei integracijai išauga, kai susilpnėja asmens, grupės asmenų ar bendruomenės socialiniai, ekonominiai ryšiai visuomenėje, yra kultūriniai asmenų, atskirų grupių ar bendruomenių skirtumai, lyginant su visa visuomene.

2007 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atliko romų bendruomenės socialinės integracijos galimybių tyrimą. Tyrimo tikslas buvo išanalizuoti socialinės politikos kontekstą bei įvertinti romų padėtį, kad visų pirma būtų galima įvertinti kiek politiniai ir programiniai dokumentai pripažįsta romus esant atskirties grupe ir ar romai geba pasinaudoti socialine parama, teikiama atskirties grupėms. Taip pat tam, kad žvelgiant į šiandieninės socialinės politikos elementus, būtų galima suformuluoti konkrečias priemones, kurios padėtų mažinti romų atskirtį. Pateikiame tyrimo santrauką, kuri pagrindžia specifiškai pritaikytų romams, integruotų ir novatoriškų socialinės politikos priemonių atsiradimo poreikį.

Spraga tarp antidiskriminacinės politikos siekių ir socialinės politikos priemonių

Apžvelgus įvairius Lietuvos dokumentus galima pastebėti socialinės

politikos nenuoseklumą romų atžvilgiu. Nors Lietuvos Respublikos 2004–2006 metų Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane pažeidžiamiausių asmenų grupių sąraše yra paminėti romai, jie nebėra minimi 2006 m. parengtame dokumente „Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006–2008 m.“ (toliau vadinama– NP-SASAS), taip pat ir 2006 m. patvirtintame Užimtumo rėmimo įstatyme. Tautinėms mažumoms, ir ypač romams, jų socialinei ir profesinei integracijai yra skiriama nepakankamai priemonių, tai iliustruoja faktas, kad nors LR užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje buvo numatyta romų integracijos programa, tačiau ji nebuvo įgyvendinta.

Tuo tarpu pagal 2004–2006 m. BPD priedą, buvo parengta Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo programa. Atsižvelgiant į romų išsilavinimo lygį, buvo pritaikytos 7 darbinio mokymo programos, atitinkančios paklausą darbo rinkoje, ir parengtos 3 neformaliojo mokymo programos, kurios gali būti naudingos kasdieniniame romų gyvenime. Tačiau dėl specifinių šios demografinės grupės suinteresuotumo problemų ir aktyvumo stokos šios programos kol kas neįvykdytos. Todėl ją įgyvendinti buvo iškeltas BPD uždavinys. BPD metu įgyvendintas vienas romų socialinės ir profesinės integracijos projektas, kuriame romams pritaikyta viena profesinio mokymo programa.

22

Tautinių mažumų integracijos, nediskriminavimo ar konkrečiai romų integracijos programos paprastai nesprendžia užimtumo klausimų. Jos skirtos švietimui, stereotipų mažinimui. 2000–2004 m. Romų integracijos į visuomenę programa neįtraukė romų užimtumo didinimo klausimų. 2005–2010 m. Tautinių mažumų integracijos į visuomenę tolerancijos ugdymui programoje praleidžiamas užimtumo klausimas, nesiimama konkrečių veiksmų, kad būtų užtikrintas tautinių mažumų užimtumas.

Jei romų bendruomenės klausimai susilaukia atskiro dėmesio politinėje

darbotvarkėje, užimtumo ir ilgalaikės socialinės integracijos klausimus dažniausiai užgožia narkotikų prekybos ir prevencijos temos.

Taigi, tyrimo apibendrinime pabrėžiama, kad galima pastebėti tam tikrą

taikomų priemonių nenuoseklumą: romai yra traktuojami kaip socialinės rizikos grupė (pabrėžiamos su narkotinių medžiagų prekyba ir vartojimu susijusios problemos, socialinių ir bendrųjų įgūdžių stoka, vaikų nepriežiūra ir kt.), tačiau integruojami kaip etninė mažuma: sudaromos sąlygos tapatumui išsaugoti, organizuojamas švietimas, bet nesprendžiamos tos problemos, dėl kurių dalis šios bendruomenės gyvena socialinės rizikos grupės sąlygomis. Orientuojamasi į kultūrinių klausimų sprendimą, paliekant socialinius ir ekonominius klausimus užribyje.

Užimtumo rėmimo priemonių ribotumas romų atžvilgiu

Tyrimo metu buvo aiškinamasi, kiek užimtumo rėmimo sistema yra palanki

romų užimtumui didinti. Užimtumo rėmimo sistema numato, jog kai kurios visuomenės grupės negali vienodai su kitomis konkuruoti darbo rinkoje, todėl yra papildomai remiamos. Taigi, užimtumo rėmimo tema apima lygių galimybių skatinimo ir socialinės atskirties mažinimo principus.

2006 m. priimtas Užimtumo rėmimo įstatymas9 pakeitė anksčiau galiojusį

Bedarbių rėmimo įstatymą10. Naujuoju įstatymu bedarbių rėmimas, nustatant kvotas kai kurių bedarbių grupių įdarbinimui, pakeistas užimtumo rėmimu – numatant finansinį skatinimą darbdaviams, įdarbinantiems papildomai darbo rinkoje remiamus asmenis, bei intensyvesnį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą. Naujajame įstatyme išplėstas papildomai remiamų darbo rinkoje asmenų sąrašas. Romai, ankstesniuose dokumentuose įvardyti kaip socialiai pažeidžiama grupė, nepatenka į papildomai remiamų asmenų sąrašą kaip papildomai remiama grupė .

Greta aktyvių darbo rinkos politikos priemonių Užimtumo rėmimo įstatyme yra

numatyta taikyti užimtumo rėmimo programas (34 str.), tarp kurių numatytos ir tautinių mažumų integravimo į darbo rinką programos. Tačiau pagal užimtumo rėmimo įstatymą tokios programos dar nebuvo parengtos.

9 Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas 2006 06 15 d. Nr. X-694 Vilnius. 10 Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25).

23

Antidiskriminacinė politika Lietuvoje daugiausiai siejama su draudimu tiesiogiai diskriminuoti bei visuomenės švietimu stereotipų mažinimo linkme. Pozityvios (rėmimo) priemonės, sudarančios palankesnes sąlygas grupėms, kurioms sunkiau konkuruoti darbo rinkoje, nėra labai išplėtotos. Yra numatytų priemonių moterų lygių galimybių konkuruoti darbo rinkoje didinimui, yra numatytų veiksmų negalios ar amžiaus atžvilgiu (darbo biržos programos, pavyzdžiui, 55+), tačiau konkrečių priemonių sunkiai besiintegruojančių visuomenės grupių, tokių kaip romai, užimtumui didinti, socialinės politikos dokumentuose nenumatyta.

Vyriausybė įgyvendina užimtumo politiką konsultuodamasi su socialiniais

partneriais, bet socialiniams partneriams nepriskiriamos organizacijos, kurios atstovautų socialiai pažeidžiamas grupes ar šių grupių interesus. Šių organizacijų dalyvavimas formuojant užimtumo rėmimo politiką būtų veiksmingas tuo požiūriu, jog būtų didinamas supratimas apie socialiai pažeidžiamų grupių poreikius bei tinkamus darbo su šiomis grupėmis principus.

Aktyvių darbo rinkos rėmimo priemonių taikymo romams galimybės.

Aktyvios darbo rinkos rėmimo priemonės, kurios kol kas daugiausiai taikomos neįgaliesiems, galėtų būti tinkamos ir romų užimtumo didinimui. Žmogaus teisių stebėjimo instituto atlikto tyrimo duomenys, pateikiami teminiame pranešime „Romų diskriminacija užimtumo srityje“, atskleidžia pagrindines romų profesinės integracijos problemas, kurios kelia papildomo rėmimo darbo rinkoje poreikį11:

- neturi darbo, negali sukaupti pakankamai stažo senatvės pensijai; - žemos pajamos; - nedidelė dalis registruotų darbo biržoje; - nelegalus darbas; - stereotipinės neigiamos nuostatos (augantis nusistatymas romų atžvilgiu); - didelė dalis neturi profesijos; - nepakankama kvalifikacija – bendrųjų įgūdžių (pavyzdžiui, lietuvių kalba)

stoka; - neapibrėžta teisinė padėtis (neturi dokumentų).

Esamoje užimtumo rėmimo sistemoje romams kaip grupei sunku priskirti

požymį, pagal kurį jie turi būti papildomai remiami. Romams negali būti pritaikyta užimtumo rėmimo įstatyme numatyta pagalba, jei jie nėra (tik maža dalis yra) registruoti darbo biržoje.

Pagal įstatyme numatytus kitus požymius romai negali pretenduoti į paramą, nes, pavyzdžiui, jei jie nėra registruoti darbo biržoje, tai nebus laikomi ir ilgalaikiais bedarbiais. Romai, remiantis atliktų tyrimų duomenimis, gali būti apibrėžti kaip nepasirengę darbo rinkai. Todėl jiems reikia taikyti tokias priemones, kurios yra taikomos nepasirengusiems darbo rinkai asmenims. Be to, atsižvelgiant į profesinės integracijos kliūčių sąrašą, taikytinos kompleksinės integravimo priemonės.

Kitos darbo rinkos politikos priemonės. Remiantis tyrimu, vertinti vietinių

užimtumo iniciatyvų projektus yra sudėtinga, nes tyrimo autoriai nesurinko pakankamai informacijos apie šių įmonių veiklą ir jos analizę.

11 Mišeikis, Žilvinas; Klimavičiūtė, Renata. 2005. Romų diskriminacija užimtumo srityje. teminis pranešimas. Žmogaus teisių stebėjimo institutas. 5–7 psl.

24

Kita socialiai atskirtų visuomenės grupių užimtumo didinimo priemonių –

socialinės įmonės. Nors 2004 m. birželio 1 d. priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas socialinių įmonių įstatymas numato, kad socialinės įmonės yra skirtos įvairioms grupėms, tačiau šiuo metu jos taikomos beveik išskirtinai neįgaliesiems. Šiame įstatyme tikslinės grupės taip pat apibrėžtos nepalankiai romams. Romai nėra įtraukiami į papildomai remiamas grupes, nepaisant to, kad socialinės įmonės, sudarančios galimybę užimtumui didinti, taip pat sudaro galimybes profesinių ir bendrųjų įgūdžių formavimui, teikia socialines paslaugas, taip sudarydamos kompleksinės pagalbos galimybes socialinę atskirtį patiriantiems asmenims.

Savivaldybės ir teritorinės darbo biržos turi teisę teikti rekomendacijas socialinei įmonei dėl konkrečių asmenų, priklausančių tikslinėms grupėms, įdarbinimo, tad savivaldybės, kuriose gyvena romai (pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė) galėtų teikti rekomendacijas socialinėms įmonėms dėl romų įdarbinimo. Be to, pagal Lygių galimybių įstatymą savivaldybės turėtų remti organizacijas, kurios padeda įgyvendinti asmenų lygias galimybes, kurios gali būti ribojamos dėl diskriminacijos apibrėžime nurodomų pažymių.

Darbo biržos taikomos priemonės. Kalbant apie kitas aktyvios darbo rinkos

politikos priemones, labiausiai išplėtotos tos, kurias tiesiogiai skiria arba rengia darbo birža (arba kartu su savivaldybe) – tai profesiniai mokymai, viešieji darbai, anksčiau – darbo klubai. Tačiau bedarbiams gali būti taikoma tik viena priemonė vienu metu, tuo tarpu romams reikia kompleksinės integracijos. Taip pat, kad asmuo galėtų jomis pasinaudoti, jis turi būti registruotas darbo biržoje, tad romai visų pirma turėtų užsiregistruoti darbo biržoje; kol kas daugelis jų nėra registruoti.

Dabartinė situacija byloja, kad siekiant kompleksinės romų integracijos į darbo

rinką, reikia tarpinės grandies, organizacijos ar pareigybės, kuri sujungtų romus ir darbo biržą, partnerystės tarp socialines paslaugas romams galinčios taikyti įstaigos ir darbo biržos.

Romų galimybės pasinaudoti struktūrine parama. Pagal BPD 2.3 priemonę

didžiausia paramos dalis buvo skirta neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir integracijos į darbo rinką plėtros projektams bei moterų ir vyrų lygių galimybių skatinimo projektams. Tautinių mažumų integracijai buvo skirti 11 projektų. Romų užimtumui didinti skirtas vienas projektas. Projekte numatoma romams pritaikyti vieną profesinio mokymo programą, bei tai, kad profesinę kvalifikaciją įgis 120–135 romai.

Socialinių paslaugų prieinamumo romams ribotumas

Pagal 2006 m. įsigaliojusį Socialinių paslaugų įstatymą socialinė atskirtis yra

tapatinama su deviacija, o socialinių paslaugų teikimas nenumatytas asmenims, kuriems reikia papildomo palaikymo, jei jie nėra deviantai priklausomybių, nusikaltimų ir t.t. prasme. Todėl socialinio darbo paslaugos nėra tiesiogiai prieinamos ir skirtos visuomenės grupėms, esančioms socialinėje atskirtyje dėl savo etninio tapatumo, išorinės marginalizacijos ir su ja susijusių bendrųjų gebėjimų trūkumo. Dėl to nėra mechanizmo, kuris pagerintų bendrųjų socialinių paslaugų prieinamumą romams,

25

konkrečiai – informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinių paslaugų prieinamumą. Tam tikrą vaidmenį kaip socialinių paslaugų teikėjas atlieka romų visuomenės centras, tačiau jo pajėgumai yra riboti, nepanaudojamos jo, kaip potencialios socialinių paslaugų teikimo grandies, galimybės.

Socialinių paslaugų įstatyme socialinių paslaugų skyrimas yra nustatytas

pagal socialinės rizikos grupes. Romai nėra apibrėžiami kaip tikslinė grupė tokių paslaugų teikimo atžvilgiu. Daliai ekonomiškai neaktyvių žmonių (taip pat ir romams) trūksta įvairaus pobūdžio įgūdžių bei darbinės motyvacijos. Tai susiję su dideliu skurdo lygiu ir galimybe patekti į socialinę atskirtį. Socialinių paslaugų prieinamumas romams nėra reguliariai vertinamas, be to, romų bendruomenės atveju, nėra pastangų jas taikyti integruotai, kai kartu su socialine pagalba yra formuojami profesiniai įgūdžiai, padedama integruotis į darbo rinką.

Vilniaus savivaldybės pavyzdys. Pagrindinis vaidmuo teikiant arba

organizuojat socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Todėl tyrimas išanalizavo Vilniaus miesto savivaldybės politiką ir ją įgyvendinančias priemones, skirtas romų socialinei atskirčiai mažinti.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. patvirtino programą, kurios

tikslas – vietiniu lygiu kompleksiškai, nuosekliai ir sistemingai spręsti romų problemas, mažinti romų socialinę atskirti bei gerinti vaikų ir jaunimo socializacijos sąlygas12. Ši programa, kaip nurodoma Nacionalinės veiksmų programos socialinei atskirčiai mažinti įgyvendinimo vertinime, kaip ir ankstesnės Vilniaus savivaldybės romams skirtos programos, atskleidžia romus kriminalizuojantį požiūrį ir stiprina (o ne mažina) romų segregaciją13. Kol kas romų atžvilgiu taikomos priemonės yra daugiau priežiūros, o ne integracijos pobūdžio, neužtikrinamas paslaugų kompleksiškumas.

Vilniaus m. savivaldybės romų integracijos programoje nėra strateginių

priemonių, skirtų užimtumui didinti. Taikomos priemonės, tokios kaip vienkartinių pašalpų teikimas ar tam tikras atskirtis veikiančios priemonės, kurios iš esmės neišsprendžia romų integracijos problemos.

Darbo biržos atstovai teigia, kad romai yra nemotyvuoti dirbti bedarbiai, tačiau,

pavyzdžiui, į motyvacijos didinimo užsiėmimus nusiųsti tik 7 asmenys per trejus metus. Teigiama, kad nedaugelis romų turi profesijas, o profesiniuose mokymuose dalyvavo tik 8 asmenys. Pastebėtina, kad tik 2007 m. į laisvas darbo vietas buvo įdarbinti 7 romai, kai ankstesniais metais – vos po keletą.

Taip pat nepavyko išplėtoti efektyvių paramos mechanizmų romams

paskatinti aktyviau dalyvauti darbo rinkoje ar juos įdarbinti. Ši spraga kol kas neužpildoma nei darbo biržos, nei savivaldybės.

12 Vilniaus romų bendruomenės ir šalia taboro esančių teritorijų priežiūros ir saugumo užtikrinimo bei romų segregacijos mažinimo 2005–2010 metų programą. 13 Poviliūnas, Arūnas; Beresnevičiūtė, Vida; Žiliukaitė, Rūta. Regional and Local Implementation of NAP/inclusion: Lithuania Third report. 22 psl. ;

26

Kol kas nėra panaudojamas ir socialinio darbo potencialas, kurio plėtros svertai yra savivaldybės kompetencijoje. Vilniaus savivaldybės romų integracijos programoje socialinių darbuotojų tinklo klausimas nekeliamas, nėra susistemintos informacijos, kiek ir kokie konkretūs asmenys tiesiogiai dirba su romų bendruomenės atstovais.

Taip pat tyrimas parodo, kad viena pagrindinių romų integracijos priemonių

Vilniaus savivaldybėje problemų – koordinacinė. Nėra vieno asmens, skyriaus ar tarpžinybinės komisijos, kuri atliktų periodišką kompleksiškų priemonių įgyvendinimo įvertinimą ir paramos poveikio analizę.

Tyrimo išvados Taigi, tyrimo išvados yra vienareikšmiškos: romai susiduria, viena vertus, su

tiesiogine diskriminacija dėl priklausymo etninei grupei, kita vertus, su netiesiogine diskriminacija, todėl, kad stokoja dokumentų, išsilavinimo, bendrųjų, socialinių įgūdžių. Todėl šios grupės profesinei ir socialinei integracijai svarbu taikyti kompleksinę prieigą, formuojant profesinius, ugdant bendruosius įgūdžius, teikiant socialinę pagalbą.

27

II. Modelio aprašymas

Kaip aprašyta įžangoje, modelis tai skirtingų socialinių, profesinio švietimo, tarpininkavimo, socialinių paslaugų ir kt. priemonių visuma, taikoma tam tikru būdu ir nustatytu eiliškumu, sukuriant sistemingą intervenciją ir siekiant sumažinti romų socialinę atskirtį ir suteikti galimybes integruotis į darbo rinką ir joje išlikti.

Romų integracijos į darbo rinką modelis, tai kompleksiškas metodas,

susidedantis iš trijų komponentų: - koordinuotos ir sistemiškos socialinės paramos romams teikimo būdas

sukuriant naują junginį, diadą tarp socialinio darbuotojo ne romo ir jo asistento romo;

- tęstinių tarpininkavimo paslaugų organizavimo per formalius/neformalius junginius bendradarbiavimo tinklus, apjungiančius vietos savivaldos, darbdavių, darbo biržos ir darbo rinkos mokymo tarnybos ir nevyriausybines organizacijas ar institucijas;

- motyvavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo.

Lentelė Nr.2. Romų integracijos į darbo rinką modelis

BT Profesinis mokymas

+Tarpininkavimas įdarbinant

RADR

Apsaugota darbo rinka Socialinė įmonė Pirma darbinė patirtis

SD+SDA Socialinės paslaugos Motyvavimas Vertybių perteikimas

Integracijos procesas

Integracijos procesas

28

A. Modelio komponenčių aprašymas

Pirmoji modelio dalis susideda iš veiksmų grandinės, skirtos sukurti palaikymo struktūrą, kuri padėtų romams patekti į darbo rinką ir joje išsilaikyti. Tai paslaugų infrastruktūros ir paslaugas teikiančių asmenų/organizacijų bendradarbiavimo vystymas, užtikrinant, kad paslaugas teiktų specialistai, gebantys tinkamai įvertinti romų bendruomenės poreikius, suteikti romams reikiamą informaciją ir įvertinti jų realias galimybes keistis ir keisti savo situaciją, užtikrinti papildomą ir savalaikį palaikymą bei motyvavimą ir globą per visą integracijos laikotarpį bei tolimesnį situacijos stebėjimą ir vertinimą.

R

⇐

BT: Vietos valdžia Darbo Birža

Mokymo tarnybos

Darbdaviai NVO sektorius

⇐ Romų poreikių vertinimas, informavimas apie galimybes ⇐ Profesinis orientavimas ir mokymas, ruošiant darbui konkrečioje darbo vietoje ⇐ Motyvavimas, įgalinimas /palaikymas ir stebėjimas per visą integracijos laikotarpį

Antroji modelio sudedamoji dalis yra skirta padaryti romams prieinamomis visas socialines paslaugas, prieinamas visiems tiems asmenims, kuriems valstybė pripažįsta socialiai pažeidžiamų grupių statusą. Todėl integracijos į darbo rinką romams kūrimo mechanizme veikia diada, kurią sudaro specialistas – socialinis darbuotojas – ne romas - ir jo padėjėjas/asistentas – romas. Romų integracijos procese pagrindinis dėmesys skiriamas būtent šios naujai paruoštos diados veiklai, kurios uždaviniai yra padėti pavieniams romams gauti valstybės garantuojamas socialines paslaugas, motyvuoti juos integruotis ir dirbti, padėti suprasti ir įsisavinti visuomenės vertybes ir jos nariams keliamus reikalavimus.

Socialinės paslaugos ⇒ Motyvavimas integruotis ir dirbti ⇒

Pagalba suprantant ir įsisavinant visuomenės vertybes ir keliamus reikalavimus ⇒

SD +SDA

⇒

R

Kalbant apie modelio sudedamąsias dalis yra svarbu pažymėti, kad tai yra grandinė tarpusavyje susietų ir neatskiriamų priemonių, kurios turi būti taikomos kartu ir tam tikru eiliškumu: - savivaldybė kartu su darbo birža, darbo rinkos mokymo tarnybos teritoriniu padaliniu, darbdaviais, nevyriausybine organizacija, romus atstovaujančia organizacija kuria neformalų/formalų bendradarbiavimo tinklą, skirtą romų problemoms spręsti;

29

- savivaldybės atsakingas skyrius/tarpžinybinė darbo grupė, dirbantys su romų bendruomene, pasikonsultavus su BT sudaro „poreikių“ paveikslą pagal socialinį tikslinės grupės kiekvieno individualaus asmens ar visos bendruomenė portretą; - darbo birža, įvertinus tikslinės grupės poreikius ir galimybes ir atsižvelgiant į darbuotojų poreikį, išreikštą darbdavių, užsako specializuotas mokymo programas ir pritaiko jas; - savivaldybė kartu su nevyriausybine organizacija ir verslo įmone kuria socialinę įmonę, kurios tikslas sukurti darbinės abilitacijos vietą besimokantiems romams. Taip būtų įgyvendintas darbo ir mokymosi vienu metu principas. Po darbinės adaptacijos (nuo 6 mėn. iki 1 m.) bendradarbiavimo tinklas pasiūlo darbo vietas, kur romai gali būti įdarbinti ir periodiškai vykdo visos schemos veikimo vertinimą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad darbo komponentės projekto pradžioje nebuvo, ji buvo prijungta padarius išvadas iš sukauptos patirties ir atsižvelgiant į specifinius tikslinės grupės poreikius, įvertinus jos gebėjimus.

B. Kodėl kalbama apie modifikuotą modelį? Taigi, pagrindinis modifikacijos elementas yra darbinės adaptacijos modulio įtraukimas. Atsižvelgiant į tai, kad romai yra visiškai nepasirengę dalyvauti darbo rinkoje (romų socialinės integracijos galimybių tyrimas), kvalifikacijos įgijimas nėra pakankama sąlyga surasti darbą ir jame išlikti. Socialinių įgūdžių apskritai ir darbinių konkrečiai yra esminiai elementai, dėl kurių romų galimybės darbo rinkoje tampa labai ribotomis. Todėl modelio išbandymo metu projekto autoriai įsitikino, kad reikalinga dar viena papildoma grandis – darbinė adaptacija. Modelio modifikaciją įtakojo tam tikri išoriniai ir vidiniai veiksniai: - socio-ekonominio ir politinio konteksto pasikeitimai, ir visų pirma, darbo rinkos bendros situacijos. Pagal EQUAL BPD bedarbystės lygis Lietuvoje 2004 m. buvo 13,114. 2008 m. šis lygis vos siekia 4 proc. Kyla kvalifikuotų darbuotojų paklausa ir mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos. Dinamiškas Lietuvos ekonomikos augimas ir emigracija yra vienos pagrindinių šio fenomeno priežasčių; - pasikeitimai darbo rinkoje turi tiesioginės įtakos socialiai pažeidžiamiausioms grupėms, norinčioms įsidarbinti. Kvalifikuotos darbo jėgos poreikio išaugimas tik dar labiau marginalizuoja tas tikslines grupes kurioms trūksta kvalifikacijos, išsilavinimo, darbinės patirties ir darbinių įgūdžių; - projekto metu buvo sukaupta didelė empyrinė patirtis, į kurią reikėjo atsižvelgti siekiant patobulinti kuriamą modelį. Taip pat galima teigti, kad darbinės adaptacijos idėja kilo pasidomėjus sėkmingais kitų EQUAL projektų rezultatais, tame tarpe projekto „Nugalėk priklausomybę“, kur asmenų, priklaususių nuo psichotropinių medžiagų, darbinė reabilitacija yra organizuota socialiniams siekiams skirtoje įmonėje, neapsaugotoje

14 2002 EUROSTAT duomenys, EQUAL BPD 7 psl.

30

erdvėje, kur tikslinė grupė įgyja teorines profesines žinias ir praktiškai jas įgyvendindami dirbdami savo pirmojoje darbo vietoje – salotų bare „ Mano guru“. Darbinė adaptacija turėtų vykti socialinėje įmonėje: įmonėje, kuri yra įsteigta su tikslu suteikti romams pirmąją darbo vietą. Šios įmonės veikla neturėtu būti orientuota vien tik į pelno siekimą, bet ir į darbinės adaptacijos sąlygų sudarymą ir pirmosios darbo vietos suteikimą romams. Tačiau įmonė su laiku turėtų tapti rentabili, išsilaikyti ne tik iš paramos, bet ir iš savo parduodamų paslaugų/ prekių. Darbinės adaptacijos reikalingumas:

- pirmoji darbo vieta, kur darbuotojas dirbtų tikromis darbinėmis sąlygomis bet kur dalis laiko būtų skiriama jo darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimui ir darbo specifikos, darbo disciplinos pažinimui ir įsisavinimui;

- tai vieta, kur būtų mokomasi ir dirbama vienu metu; - tai galimybė visaverčiai pasiruošti įeiti į darbo rinką su darbine patirtimi ir

rekomendacija.

R

⇐

Apsaugota darbo

rinka Socialinė Įmonė

⇐ Pirmoji darbo vieta ⇐ Darbinė adaptacija ⇐ Pasirengimas pereiti į atvirą darbo rinką ir darbo

vietos susiradimas ar darbo vietos susikūrimas sau

31

Empyrinė dalis. Modelis projekto metu

Lentelė Nr.3 Romų integracijos modelis projekto pradžioje

Projekto rengimo metu buvo manoma, kad progresija siekiant integruoti romus į darbo rinką yra linijinė:

- romai yra aktyvuojami ir motyvuojami; - SD ir SDA tarpininkavimo dėka yra rengiamas profesinio orientavimo ir

karjeros plano sudarymas; - yra organizuojamas profesinis mokymas; - BT dėka yra randama darbo vieta ir romas yra integruojamas į darbo

rinką. Projekto metų, įgyvendinus šią schemą išaiškėjo, kad dėl tikslinės grupės

specifiškumo net ir motyvuotas romas su tam tikru profesiniu išsilavinimu ir darbdaviui geranoriškai nusiteikus negali taip lengvai rasti darbo vietos, kurioje išsilaikytų.

Todėl projektas į modelį siūlo įtraukti naują darbinės adaptacijos komponentę, tarpinę grandį, kur specialiai tam įkurtoje socialinėje įmonėje, romai galėtų atlikti darbinę praktiką ir įgyti darbinių įgūdžių, kurių iš tiesų jiems labiausiai trūksta.

Darbinės adaptacijos tikslas yra ne tik išmokti dirbti, t.y. praktikuoti profesinius įgūdžius, bet ir įgyti žinias apie darbo santykius įstaigoje, punktualumą, rezultatyvumą, produktyvumą, hierarchijos suvokimą, atsakomybę. Tai taip pat yra mokymasis komunikuoti apie savo poreikius, problemas, šeimynines aplinkybes, kurios gali būti trukdžiu ateiti laiku į darbą, įvykdyti darbines užduotis ir pan. Praktika darbinės adaptacijos įmonėje suteiktų reikiamas žinias ir sustiprintų gebėjimus išlikti darbo vietoje.

32

Naujas modelis yra nebe linijinis, o cikliškas (žr. lentelę Nr. 2), tai reiškia, kad:

- visada yra nesėkmių taisymo ir sugrįžimo į išeities tašką galimybė; - nėra vieno kelio, t.y. pasirinkimo galimybė bet kuriame integracijos etape:

galima po vienų kursų lankyti kitus, pakeisti pasirinktą profesinį profilį ir pan.; - etapai gali persidengti ir motyvavimas, mokymas ir integravimas gali vykti sinchroniškai, paraleliai, dirbantys specialistai bendradarbiaudami gali sustiprinti vienas ar kitas komponentes pagal individo poreikį ir jo individualų augimą duotu metu; - nesėkmė vienoje darbo vietoje nereiškia, kad kitoje nepasiseks įsitvirtinti.

Pagrindinis cikliško modelio privalumas prieš linijinį modelį yra tame, kad nėra keliamas būtinos sėkmės reikalavimas tikslinės grupės dalyviams ar darbuotojams, dirbantiems su jais per apibrėžtą laiką, t.y. nėra reikalavimo po mokymosi susirasti darbą ir dirbti, nes tai nėra realistiška, pagrindinis reikalavimas ir vertybė, keliami tikslinės grupės nariams, yra būti aktyviam ir pozityviai siekti savo tikslų, savo ir sistemos galimybių ribose ir tame siekime gauti savalaikį palaikymą ir reikalingą pagalbą.

Cikliško modelio taikymo teigiama pasekmė yra ta, kad vyresnės kartos romų dalyvavimas projekte sudaro prielaidas jiems tapti pavyzdžiais jaunai romų kartai, ir paskatinti juos jau dabar tapti aktyvesniais, jų amžių atitinkančios švietimo sistemos dalyviais. Ir savo pavyzdžiu parodyti, kad mokymasis yra įmanomas, jis turi prasmę ir suteikia platesnes galimybes - įgalina. Svarbu, kad romų vertybių kaita suponuotų, kad mokymasis paskatina daryti teisingus sprendimus.

33

III. Modelio kompleksiškumas: 4 komponentės

A. SOCIALINIO DARBUOTOJO IR JO PADĖJĖJO DIADA

Romų integracijos į darbo rinką kūrimo modelyje veikia novatoriškas darinys diada, kurią sudaro specialistas – socialinis darbuotojas ir jo padėjėjas/asistentas – romas.

Socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo diados teorinis pagrindimas – modelis

Atskirų bendruomenių ar gyventojų grupių sėkminga socialinė integracija daugeliu atveju priklauso nuo bendros valstybės politinės, ekonominės padėties, nuo valstybės vykdomos socialinės politikos, kokiais socialinės apsaugos principais yra vadovaujamasi, kokios socialinių paslaugų teikimo formos dominuoja, ir kokios naujos, papildomos paslaugos yra vystomos konkrečiame regione, atsižvelgiant į jo gyventojų poreikius.

Socialinio darbo specialistams labai svarbu suvokti, ar socialinės apsaugos sistema, teikiamų socialinių paslaugų visuma yra prieinama kiekvienam, kuriam jų reikia, jei ne – būtina išanalizuoti priežastis dėl paslaugų neprieinamumo/nepasiekiamumo, išsiaiškinti, ar paramą ir paslaugas gaunantis asmuo jomis naudojasi nesavanaudiškai ir nepiktnaudžiauja, ar paramos ir paslaugų teikimas bei gavimas yra pagrįstas abipusiu bendradarbiavimu, kurio pasėkoje paramą ar paslaugą gaunantis asmuo įgyja pasitikėjimo savimi ir tam tikru momentu tampa pajėgiu padėti pats sau.

Tam tikra socialinės apsaugos politikos priemonių dalis yra orientuota į piniginę paramą, tobulinant įvairių mokesčių ir kompensacijų sistemą. Deja, romai iki 2004 m. buvo ta tikslinė grupė, kuriai piniginė parama buvo labai reikalinga, bet neprieinama dėl jų neinformuotumo, negebėjimo parengti ir pateikti reikiamus dokumentus reikiamoms institucijoms. Taip pat dėl tam tikrų dokumentų apskritai neturėjimo. Galima teigti, kad romai buvo tam tikra prasme „iškritę“ iš socialinės apsaugos sistemos.

Piniginė parama yra labai svarbi ir aktuali, tačiau ji negarantuoja visiškos

tikslinių grupių socialinės integracijos. Socialinio darbo teorijos ir praktikos požiūriu viena iš pagrindinių sėkmingos socialinės integracijos prielaidų yra ir papildomų, tai yra nepiniginių socialinių paslaugų bei paramos organizavimas. Nepiniginės socialinės paslaugos ir parama apima labai svarbias funkcijas, kurias profesionaliai atliekant didėja tikimybė pagerinti kiekvieno asmens socialinį funkcionavimą ir gerovę.

Todėl labai svarbu vystyti socialinių paslaugų infrastruktūrą, prieinamą romams, ir tokias paslaugas teikiančių asmenų/organizacijų bendradarbiavimą ir integraciją bei užtikrinti, kad paslaugas teiktų tik specialistai, t.y. savo srities profesionalai, gebantys tinkamai įvertinti romų bendruomenės poreikius, suteikti jiems reikiamą informaciją ir įvertinti jų realias galimybes keistis ir keisti savo

34

situaciją. Vienas iš nepiniginių socialinių paslaugų tikslų yra padėti asmeniui, patekusiam į rizikos grupę, kreiptis į valstybines institucijas socialinės piniginės paramos ir būti pasirengusiam įvairiems patikrinimams ir įvertinimams, suteikti emocinę paramą ir padėti parengti ar pasirengti tarsi „išgyvenimo-išlikimo“ planą, kai dėl objektyvių priežasčių asmeniui piniginė parama negali būti suteikta.

Reikia pažymėti, kad nepiniginės socialinės paslaugos ir parama turėtų būti nukreiptos į tai, kad būtų užkirstas kelias atsirasti socialinei rizikai ir atskirčiai. Todėl labai svarbu, kad asmuo ar bendruomenė tokias valstybės ar nevyriausybinių organizacijų teikiamas paslaugas norėtų priimti. Tokiu būdu būtina, kad patys paslaugų gavėjai būtų aktyvūs ir suinteresuoti vystyti jiems reikiamas paslaugas, būtų atviri, objektyvūs bei solidarūs, įvertinant jų konkrečią situaciją ir priimant sprendimus bei aktyvūs, atsakingi, nuoseklūs ir bendradarbiaujantys įgyvendinant tuos sprendimus.

Svarbu, kad paslaugų teikimas nebūtų stigmatizuotas. Tai yra bendra prielaida kalbant apie bet kurį asmenį kaip paslaugų gavėją, nepriklausomai nuo to, kaip jį socialinio darbo politikai, teoretikai ar praktikai pavadintų – socialiai neįgaliu, socialiai izoliuotu, rizikos ar „paribio“ grupės atstovu. Būtina prisiminti, kad daugeliui žmonių, kuriems iš tiesų reikalinga pagalba ar parama, dažnai yra sunku jos prašyti, o kreipiantis pagalbos ar paramos ir jos nesulaukiant, jiems tikrai neįmanoma išmokti padėti patiems sau ir integruotis į visuomenę. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagalbos romams teikimas vyksta nepalankioje aplinkoje, kadangi integruotis į Lietuvos visuomenę romams trukdo ir susiformavusi vieša nuomonė, kad romų socialinė būklė ir jų integracija nėra labai svarbūs dalykai, šalyje yra ir daugiau skurstančių žmonių bei mokyklų nelankančių vaikų.

Pagalbą teikiantysis ir pagalbą gaunantysis turi suvokti vienas kito lūkesčius, poreikius ir problemas, ieškantis pagalbos/paramos turi jaustis saugus ir nebijoti kalbėti apie savo sunkumus ir žinoti, kad tik bendromis pastangomis tie sunkumai gali būti įveikiami, o pagalbą/paramą teikiantis asmuo nesivadovauja išankstinėmis neigiamomis nuostatomis tą pagalbą teikdamas. Būtent tai nuosekliai veda į atskirų asmenų, bendruomenių ir net institucijų socialinę integraciją pagalbos/paramos teikimo procese. Taigi, bet kokio asmens ar grupės socialinė integracija gali būti apsunkinta ar susijusi su vertybių konfliktu. Paslaugas teikiančiųjų profesijos vertybės gali neatitikti paslaugas gaunančiųjų vertybių bei įsitikinimų. Taip pat papildomų konfliktų gali kilti ir dėl paslaugas teikiančio darbuotojo asmeninių ir profesijos vertybių nesutapimo. Todėl organizuojant ir vykdant integraciją būtina nuolat grįžti prie vertybių klausimo nagrinėjimo.

Išanalizavus įvairių užsienio valstybių patirtį, galima teigti, kad tautinių mažumų (ypač romų) integracijoje į visuomenę bei darbo rinką dažniausiai naudojamas modelis atitinka lentelėje Nr.4 pavaizduotą modelį. Su tiksline grupe dirba asistentas, kuris yra tarpininkas tarp darbo biržos ir darbo rinkos bei tikslinės grupės. Dažniausia šis tarpininkas yra ne tikslinės grupės narys. Tačiau projektas siūlo patobulinti šią praktiką sukuriant diadą tarp socialinio darbuotojo ne romo ir jo asistento romo, kaip tai parodyta lentelėje Nr.5.

35

Lentelė Nr. 4. Klasikinis tarpininkavimo modelis

Lentelė Nr. 5. Siūlomas tarpininkavimo modelis

Socialinė integracija projekte: - būdas ir priemonė užtikrinti kiekvieno romų bendruomenės nario gebėjimų

realizavimą konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku; - būdas ir priemonė maksimaliai užtikrinti kiekvieno jų socialinę gerovę, o tuo

pačiu ir visos visuomenės socialinį saugumą; - visuomenės atstovų tam tikrų veiksmų romų atžvilgiu visuma (aktyvinimas,

mokymas, palaikymas, pokyčių asmeniniame gyvenime siekimas), per kurią romams perteikiama visuomenėje priimtų vertybių, idėjų, idealų, žinių, socialinių ir elgesio normų visuma.

36

Kalbant apie romų bendruomenę, galima padaryti tokiais išvadas: - socialinės piniginės ir nepiniginės paramos sistema yra neprieinama

romams ir jie kenčia nuo socialinės atskirties; - socialinis darbuotojas galėtų būti tas asmuo, kuris individualiai konsultuoja

ir padeda romams integruotis. Jo darbo sėkmė priklauso nuo romų noro integruotis, jų pačių aktyvumo ir motyvacijos, nuo socialinio darbuotojo kvalifikacijos ir jo teikiamų paslaugų prieinamumo;

- socialinio darbuotojo darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jo vertybių sistemos, taip pat nuo gebėjimo ne tik teisingai identifikuoti romų bendruomenės ir atskirų asmenų poreikius, bet ir nuoširdžiai juos suprasti/užjausti ir būti tolerantiškai nusiteikus šios bendruomenės atžvilgiu;

- tam, kad būtų išsprendžiami potencialūs vertybiniai konfliktai, priklausantys ne nuo asmeninių įsitikinimų, bet nuo kultūrinių skirtumų, būdingų skirtingų bendruomenių atstovams, socialiniam darbuotojui turi padėti asistentas, romų bendruomenės narys.

Socialinio darbuotojo (ne romo) ir jo padėjėjo (romo) – diada yra tiltas tarp

dviejų bendruomenių ir romų socialinės atskirties problemų sprendimo būdas.

Socialinę integraciją pagal projekto modelį įgyvendinančio socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo diados uždaviniai:

- Užtikrinti savalaikį ir pastovų pasikeitimą informacija apie romų poreikius ir

visuomenės teikiamas galimybes; - pasiekti, kad romų socialinio funkcionavimo problemos būtų sprendžiamos

savalaikiai; - užtikrinti savalaikį ir pastovų pasikeitimą informacija apie iškilusius

socialinio funkcionavimo problemų sprendimo sunkumus, išanalizuoti jų priežastis ir siekti jų pašalinimo;

- sudaryti pagal galimybes tinkamas sąlygas romui(-ei) siekti sėkmingos integracijos į darbo rinką ir jį/ją globoti integracijos metu.

I.A.2. Socialinio darbuotojo ir jo padėjėjo veikla

Socialinis darbuotojas (SD)

Socialinio darbuotojo asistentas (SDA)

turi atitinkamą išsilavinimą socialinio darbo

srityje patikimas ir pripažįstamas

regiono romų bendruomenės atstovas motyvuotas dirbti, bendradarbiauti su

tiksline grupe ir atstovauti ją visuomenėje motyvuotas dirbti, bendradarbiauti su

tiksline grupe ir atstovauti ją visuomenėje

patikimas ir pripažįstamas regiono romų bendruomenėje

patikimas ir pripažįstamas regiono bendruomenėje

37

SD ir SDA veiklos kryptys

- Išsiaiškinti tikslinės grupės socialinius poreikius, susijusius su socialine parama ir pagal galimybes tarpininkauti ir (ar) organizuoti jų sprendimą;

- tapti pagrindiniais tarpininkais tarp romų bendruomenės ir visuomenės, užtikrinančiais abipusės teisingos ir pilnos informacijos apie poreikius, norus ir lūkesčius sklaidą;

- teikti informaciją, konsultuoti, tarpininkauti tarp romų ir atitinkamų institucijų, siekiant gauti valstybės socialinę paramą;

- supažindinti tikslinę grupę su įgyvendinamu integracijos modeliu, jo teikiamomis galimybėmis ir aktyvuoti bei motyvuoti tikslinės grupę dalyvauti mokymuose ar kitose romams skirtose veiklose, motyvuoti dalyvauti mokymuose, darbo paieškose;

- teikti informaciją ir bendradarbiauti su darbo biržos atstovais, tarpininkauti ir palydėti darbo ieškančius romus pas potencialius darbdavius, globoti juos ir teikti asmeninę paramą ieškant darbo.

SD ir SDA diados darbo metodas regione - Individualus darbas su tiksline grupe; - susitikimų, susirinkimų ir apvalių stalų organizavimas tikslinei grupei; - dalyvavimas bendradarbiavimo tinklo susitikimuose (toliau – BT) bei

informacijos teikimas apie tikslinės grupės poreikius ir norus, susijusius su modelio įgyvendinimu ar kitais jiems aktualiais klausimais.

38

Empyrinė dalis. DIADOS PRINCIPAS – įgalinimo ir partnerystės atspindys projekte

Diada – bendrine prasme yra asociacija tarp visuomenės atstovo ne romo ir jo

atitikmens romo atstovaujančio savo bendruomenę, kurie kartu vykdo tam tikras veiklas ir siekia užsibrėžtų tikslų. Diada projekte įgauna labai svarbią reikšmę tuo, kad ji atsikartoja visuose projekto įgyvendinimo lygiuose. Ji yra vienu metu ir siekiamybė, ir priemonė tą siekiamybę įgyvendinti.

Taigi diada – tai, viena vertus, partnerystė tarp individų – socialinio darbuotojo

romo ir jo padėjėjo ne romo. Kita vertus, ji atsispindi kuriant bendradarbiavimo tinklus: neformalius suinteresuotų organizacijų atstovų junginius, kurie yra skirti padėti romams spręsti jų problemas ir talkinti jiems integruojantis į darbo rinką. Jų darbą organizuoja kita diada – regioninio koordinatoriaus ir jo asistento romo. Pagaliau vystymo bendrija, įgyvendinanti projektą, yra diada kur veikia tiek romus, tiek kitas visuomenės grupes atstovaujančios organizacijos ir institucijos.

Diada projekte yra savitas ir specifinis PARTNERYSTĖS principo supratimas

ir jo įgyvendinimas. Diados principas – darbas romų bendruomenei nepriklausančio asmens ir jo

padėjėjo romo kartu. Tai tam tikras bendradarbiavimo modelis, kuris projekte buvo įgyvendintas visuose lygiuose :

-vystymo bendrijoje; -regioninėje vystymo bendrijoje, kur yra sukurtas bendradarbiavimo tinklas (jų

veikla aprašyta I. C. dalyje); -socialinio darbuotojo darbe įtraukiant socialinio darbuotojo asistentą. Pažymėtina, kad VB ir BT veikla ir jų tarpusavio partnerystė,

bendradarbiavimas projekte sudaro reikiamas sąlygas efektyviai socialinio darbuotojo ir jo asistento sąveikai, kurią taikant ir vykdoma romų socialinė integracija, ir kuri tampa pagrindu jų integracijai į darbo rinką. Kuriant BT regionuose projektas nusprendė burti suinteresuotus asmenis, esančius arčiausiai tikslinės grupės ir galinčius efektyviausiai užtikrinti pagalbos/paramos teikimą. Būtent dėl šios priežasties projektas kuria specialias regionines diadas, kurios ir dirba su tiksline grupe. Partnerystė vystymo bendrijoje, kaip pagrindinis veiklos principas, perkeliamas į regiono bendradarbiavimo tinklų lygmenį, tam, kad būtų užtikrintas idėjos įgyvendinimas ir kryptingai veikiama tikslinė grupė. Taip pat sukuriamos papildomos sąlygos partnerystei atrasti ir tarp tikslinės grupės atstovų, kurie tampa aktyviais projekto dalyviais.

Atsižvelgiant į tai, kad visuomenėje egzistuoja neigiamos nuostatos romų

atžvilgiu, socialinės partnerystės modelio esmė yra mokytis, mokyti ir tokiu būdu keisti šį požiūrį visose bendradarbiavimo tinklų grandyse vertikaliame ir horizontaliame lygmenyse. Pagrindinis tikslas yra siekti, kad romams teikiamos paslaugos sudarytų visas reikiamas prielaidas keisti neigiamas nuostatas romų atžvilgiu ir atitinkamai romų bendruomenės požiūrį į valstybines institucijas ir organizacijas, įgyvendinančias valstybines socialinės apsaugos, švietimo ir mokslo, sveikatos priežiūros ir užimtumo programas.

39

Taigi, partnerystė yra siekiamybė, kuri turi būti pasiekta visose grandyse: pirma tarp dviejų bendruomenių, tarp projekto veiklas įgyvendinančių asmenų ir galiausiai tarp projekte dalyvaujančių organizacijų ir institucijų, kaip tai atvaizduota lentelėje Nr.6.

Lentelė Nr.6. Diada visose projekto lygmenyse. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinė diada yra SD bet ir SDA,

nes ji yra arčiausiai romų bendruomenės ir konkretaus individo, kuriam yra teikiama pagalba. Ši diada įgyvendina pagrindines veiklas. Kitos dvi partnerystės – regioninė ir joje veikianti diada bei vystymo bendrijos ir joje veikianti diada – yra skirtos tam, kad pirmasis ir pagrindinis SD ir SDA „flangas“ būtų aprūpintas reikalingais materialiais ir nematerialiais resursais ir galėtų veiksmingai spręsti aktualias problemas.

Kad diada būtų efektyvi ne tik horizontaliai tarp SD ir SDA, ir tarp RK ir RKA,

bet ir tarp projekto partnerių, buvo siekiama, kad: - tarp socialinio darbuotojo padėjėjo ir socialinio darbuotojo nebūtų vertybių

konfliktų ir kad būtų siekiama aiškiai projekte apibrėžtų ir abiems pusėms žinomų tikslų ir uždavinių įgyvendinimo – siekti geriausio konkretaus romo/romės integracijos į darbo rinką;

- tiek socialinio darbuotojo padėjėjas, tiek socialinis darbuotojas priimtų regioninį koordinatorių, jo padėjėją ar projekte dirbantį konsultantą kaip partnerį numatytose veiklose, o ne kaip išorinį kontrolierių;

- tarp socialinio darbuotojo padėjėjo, socialinio darbuotojo ir regioninio koordinatoriaus, jo padėjėjo ir projekto konsultanto nekiltų vertybių konfliktų.

Diada projekte yra ĮGALINIMO principo savita ir specifinė išraiška Diada taip pat yra įgalinimo principo išraiška, nes ji: -sutelkia romus ir kitus visuomenės narius problemų sprendimui; -užtikrina įsiklausimą ir didesnį tarpusavio supratimą tarp abiejų

bendruomenių; -aktyvina romų bendruomenę ir jos atskirus narius, suteikia jiems realias

galimybes dalyvauti priimant sprendimus ir juos įgyvendinant;

Visuomenės atstovai Tikslinės grupės atstovai

Socialinis darbuotojas

Socialinio darbuotojo

asistentas – romas (ė)

Bendradarbiavimo tinklas

Regiono koordinatoriaus asistentas – romas (ė)

Vystymo bendrija

Lietuvos čigonų bendrija

„Čigonų laužas“

40

-stiprina romų gebėjimus, suteikia lyderystės pagrindus. Įgalinimas projekte atsispindi taip pat laukiamuose projekto rezultatuose

asmenų dalyvaujančių projekte lygmenyje: - SDA ir yra tie, kurie išeina tam tikrą gyvenimo mokyklą, motyvuojančią juos

mokytis ir galbūt siekti socialinio darbuotojo ar kitos analogiškos profesijos; - RKA yra tie, kurie gali išaugti potencialiais bendruomenės lyderiais, kurie

propaguos toleranciją ir atskirų bendruomenių tarpusavio supratimą. Jie gali realiai rūpintis savo bendruomenės nariais.

41

B. BENDRADARBIAVIMO TINKLAI

Kaip atsaką į romų problemų kompleksiškumą reikėjo surasti sprendimų būdą, kuris šį kompleksiškumą atspindėtų. Visų pirma reikėjo išspręsti keletą fundamentalių problemų:

- romų socialinės problemos buvo daugialypės ir jas sprendė ne viena institucija, o kelios;

- valstybės tarnautojai (kaip ir likusi visuomenė) buvo nusistatę prieš romus, o tai trukdė jiems veiksmingai spręsti problemas;

- problemų sprendimo būdai turėjo užtikrinti, kad bus atsižvelgta į kiekvieno romo problemų individualumą ir jų specifiškumą;

- reikėjo į sprendimų priėmimo mechanizmus įtraukti romų bendruomenę ar jos atstovus.

Bendradarbiavimo tinklas – tai skirtingų suinteresuotų valstybinių ir

nevalstybinių institucijų ir organizacijų neformalus bendradarbiavimo modelis siekiant išspręsti vieną konkrečią problemą, esančią jų žinioje. BT kūrimas yra būdas spręsti problemas, kuomet yra aiškiai apibrėžiamas regionas, kuriame tos problemos turi būti išspręstos.

Todėl buvo nuspręsta, kad darbui regionuose būtina sukurti bendradarbiavimo

tinklus (toliau vadinama – BT), kurių veiklos modeliu turėtų tapti EQUAL programoje kuriamų ir veikiančių vystymo bendrijų modelis.

BT modelis

BT tai: - skirtingų suinteresuotų valstybinių ir nevalstybinių institucijų ir organizacijų

interesų atstovavimas. Tai šalių neformalus bendradarbiavimo modelis siekiant išspręsti vieną konkrečią problemą, už kurią jos yra atsakingos;

- regioniškumas ar lokalumas – būdas spręsti tam tikras problemas, kai yra aiškiai apibrėžtas regionas, kuriame tos problemos turi būti išspręstos. Kiekviename regione (rajonas buvo pasirinktas kaip tinkamiausias administracinis vienetas) turėjo būti sukurta po vieną BT.

Tipinė tinklo struktūra:

- savivaldybės; - darbo biržos; - darbdavių atstovai; - mokymo įstaigos; - romų bendruomenės.

Labai svarbu, kad bendradarbiavimo tinkle:

- dalyvautų visos suinteresuotos institucijos, kurios yra kompetentingos priimti su romais susijusių problemų sprendimus ir įtakoti jų padėtį;

- dalyviai kartu įsipareigotų būti geranoriški romų ir vienas kito atžvilgiu dirbant kartu;

42

- nežiūrint į tai, kad BT yra neformalus junginys, o ne struktūra (nors yra pasirašoma bendradarbiavimo sutartis, kurioje yra numatomi tikslas, uždaviniai, veiklos ir rezultatai, kuriems įgyvendinti ir skirtas tinklas), veikla būtų orientuota į labai konkrečius ir beveik individualius rezultatus;

- patys romai dalyvautų tokio tinklo darbe, atstovaujami savo pripažintų / paskirtų lyderių, t.y., kad BT veiktų jau aprašytos II. A dalyje diados principu.

Svarbu, kad priimti sprendimai būtų įgyvendinti ir už juos atsiskaitoma,

kadangi ne vienas atskiras sprendimas, o kelių žinybų kompetencijoje esančių klausimų sprendimų visuma ir sudaro tą reikiamą sprendimą.

BT tinklo kaip sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo įrankio universalumas

Projekto vykdytojų nuomone, iš suinteresuotų organizacijų sukuriant neformalius, bet turinčius labai konkrečias ir įvardintas priežastis, bendradarbiavimo tinklus galima spręsti ne tik romų, bet ir kitos bendruomenės, kompaktiškai gyvenančios ar net vieno individo problemas lokaliai, kai susitikusios kelios institucijos aptaria sprendžiamą problemą ir sudaro veiklos planą ir pasiskirsčius atsakomybės sritimis jį įgyvendina.

Šis sprendimo būdas yra ne tik europinė patirtis, bet pasaulinėje praktikoje jau

egzistuojantis modelis. JAV, kur bendruomenės yra labai stiprios ir aktyvios, tokie neformalūs junginiai - „tarpžinybinės komisijos“ renkasi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti visos bendruomenės ar net vieno individo problemas.

Bendradarbiavimo tinklas ir tarpžinybinio bendradarbiavimo teorija Darbas bendradarbiavimo tinkle remiasi tarpžinybinio bendradarbiavimo

teorija15. Štai kokie gali būti pagrindiniai elementai, kuriais vadovaujantis reikėtų organizuoti darbą tinkle:

Tarpžinybinis bendradarbiavimas yra nukreiptas į tai, kad formaliomis ir

neformaliomis priemonėmis galima padėti vienam konkrečiam asmeniui ar bendruomenei užtikrinti savo gerovę, saugumą, padėti sėkmingai funkcionuoti šeimoje, bendruomenėje ar visuomenėje. Šiame modelyje bendradarbiavimo tinkluose vyksta tarpžinybinis bendradarbiavimas, kai skirtingų organizacijų specialistai susiburia bendram tikslui ir bendrai veiklai.

Analizuojant romų socialinę padėtį ir jų integracijos į darbo rinką galimybes

išryškėjo, kad jų problemos yra kompleksiškos, todėl ir sprendimai turi būti kompleksiški: nėra vieno sprendimo, yra skirtingų sprendimų, susijusių su būstu, socialinėmis paslaugomis, švietimu, profesiniu mokymu, visuma. Šiame kontekste tarpžinybinis bendradarbiavimas yra būdas kompleksiškai ir vienu metu spręsti svarbiausias romų problemas. Tarpžinybinis bendradarbiavimas padeda:

- visapusiškai suvokti asmens / grupės problemą; 15 S.J.Savickaitė, parengta pagal: Molly Mouch ir Pat Rideout, Family to Family Initiative, Annie E. Casey Foundation

43

- visapusiškai įvertinti situaciją; - kompleksiškai planuoti vienus nuo kitų priklausančius veiksmus; - veiksmingiau įgyvendinti kompleksiškas priemones; - veiksmingiau vertinti priemonių įgyvendinimą ir reikalui esant jas koreguoti; - efektyviau panaudoti skirtingų organizacijų finansinius ir žmogiškuosius

išteklius vienam tikslui pasiekti.

Tarpžinybinio bendradarbiavimo trūkumai: - skirtingos žinybos skirtingai žiūri į to paties asmens/grupės problemas; - skirtingi žinybų prioritetai; - skirtingas išsilavinimas ir profesinė patirtis vertinant tą pačią problemą; - padidėjęs darbo krūvis ( papildomi tarpžinybiniai posėdžiai).

Konfliktai BT – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių, požiūrių ar

vertybių susidūrimas. Tam, kad sėkmingai išspręsti potencialius ar jau u˛simezgusius konfliktus, reikia mokėti identifikuoti jų rūšis, tai padės lengviau juos spręsti :

- identifikacijos (susitapatinimo) su kliento / bendruomenės ir jo / jos problemomis. Specialistai, dirbantys, pavyzdžiui, su prievartos / smurto šeimoje atvejais, atspindi savo mintimis, nuostatomis ir veiksmais šeimos santykių dinamiką. Tam tikrų šeimos narių vaidmenis specialistų sistemoje atlieka atskiri specialistai. Susitikimuose specialistai patys patiria nesklandumus ir negebėjimą susikalbėti ar išspręsti problemas kaip ir šeimos nariai. Jie nesugeba prisiimti atsakomybės, bet drauge neleidžia kitiems veikti pagal jų įgaliojimus. Tada konflikte naudojama ir konfrontacija, ir vengimas, ir prisitaikymas, kurie trukdo darbui, kol yra neįsisąmoninti. Atspindėjimo ir identifikacijos supratimas labai gelbsti bandant suprasti šeimą ir planuojant pagalbą. Jeigu specialistai nepripažįsta „susitapatinimo“, jie stengiasi veikti pagal įgaliojimus, bet nebendradarbiaudami;

- deleguoto konflikto. Vietoje visapusiško priežasčių ir pasekmių aptarimo, specialistai siekia įrodyti savo teisumą kitų specialistų atžvilgiu.

- neterapinio atsako veiksmu. Tai situacija, kai specialistai nepripažįsta deleguoto profesinio konflikto ir imasi tiesioginių veiksmų, atsisukančių prieš šeimą. Formalus neterapinis problemos sprendimo kelias, paremtas formalia kompetencija ir biurokratine atsakomybe, dažniausia nepateisina lūkesčių. Pavyzdžiui, sprendžiant narkotikų gamybos / pardavimo problemas siekiama fiziškai sunaikinti Kirtimų taborą;

- institucijų lygmens deleguoto konflikto (pvz., viena iš savivaldybių yra priešiškai nusistačiusi asmens / bendruomenės atžvilgiu). Jeigu deleguotas konfliktas tarp specialistų yra neaptartas ir neišspręstas, jis gali pavirsti institucijų lygmens deleguotu konfliktu. O tai reiškia, kad vienos institucijos specialistai turės tendenciją šališkai vertinti kitos institucijos indėlį ir visais kitais kitų klientų sprendžiamais atvejais. Šiems konfliktams spręsti nereikalingi teisės aktų pakeitimai;

- struktūrinio institucinio konflikto (pvz., dirbant su buvusiais narkomanais tarp gydymo įstaigų ir socialinės psichologinės reabilitacijos įstaigų). Tai konfliktai, kurie nusako, kaip skirtingai institucijos supranta, pavyzdžiui, narkomanų gydymo priemones, kaip nesugeba pasinaudoti kitų institucijų kompetencija arba neperduoda savo patyrimo ir supratimo tarpusavyje. Jų įveikimui reikalingi struktūriniai teisės aktų pakeitimai.

44

Kiekvieną kartą atsiradus konfliktui reikėtų nustatyti pagal žemiau esančią

lentelę, kokia yra konflikto priežastis ir kokiam tipui jis gali būti priskirtas, tai padės įvertinti, kiek konfliktas yra pagrįstas ir kokios gali būti priemonės jį „išgyventi“:

Priežastys Tipai Santykių Vidiniai Informaciniai Tarp-asmeniniai Interesų Asmenybės-

grupės Vertybių Tarp-grupiniai Struktūriniai Tarp-instituciniai

Tam, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas tinkle vyktų sklandžiai,

reikalingas specifinis pasirengimas tokiam bendradarbiavimui: - pasiruošti vertinti kiekvienos srities statusą ir indėlį; - reikalauja kantrybės ir pasitikėjimo; - dėmesio ne tik bendrajam tikslui, bet ir tinklo atskirų narių individualių

lūkesčių ir motyvacijos dalyvauti bendroje veikloje.

Konfliktų sprendimo būdai: Vengimas. Tai problemos nesprendimas, lyg problema ar konfliktas

neegzistuotų. Fizinis arba emocinis „pasitraukimas“, laukimas, kada problema išnyks arba pati išsispręs, pasibaigs, gali sukelti kitų konflikto dalyvių susierzinimą ir pyktį. Priklausomai nuo problemos ar konflikto svarbos, vengimas gali būti ir teigiamas, ir neigiamas sprendimo būdas;

Prisitaikymas. Tai leidimas kitai pusei patenkinti savo poreikius, savo poreikių tenkinimo atidėjimas arba jų neigimas. Prisitaikymas naudojamas siekiant išsaugoti gerus santykius, nesukelti nepasitenkinimo. Tai gali vesti prie pastovių kitos pusės reikalavimų didėjimo, išnaudojimo, nes kitas konflikto dalyvis nežino asmens tikrųjų poreikių. Prisitaikymas yra naudingas sprendžiant nereikšmingus konfliktus;

Konkurencija. Tai siekimas laimėti ar gauti ką nors, nepaisant kitos pusės interesų. Kiekviena konflikte dalyvaujanti pusė jaučiasi teisi ir nelinkusi daryti nuolaidų, nes tai liudytų pralaimėjimą arba silpnumą. Laimėjimas konkurencijos būdu gali atnešti pasitenkinimą laimėjusiam, bet sukelti nepasitenkinimą pralaimėjusiai pusei ir norą atsirevanšuoti. Nepopuliarių sprendimų priėmimas būtinas, siekiant apsaugoti žmones nuo išorės pavojų, nuo organizacijos sugriuvimo, be to, nepopuliarūs sprendimai priimami ypatingomis aplinkybėmis;

Kompromisas. Tai abi (visas) puses iš dalies patenkinantis sprendimas.

Konflikto pusės stengiasi iš dalies patenkinti savo poreikius ir išsaugoti gerus tarpusavio santykius. Bet kartais kompromisas netenkina nė vienos pusės ir tada priimtų sprendimų nesilaikoma. Kartais kompromiso neįmanoma pasiekti, nes poreikį gali patenkinti tik vienas iš konflikto dalyvių;

Bendradarbiavimas. Tai sprendimo ieškojimas, kuris patenkina visas puses, nes visos jos jaučiasi laimėjusios, nors nebūtinai visos patenkina savo interesus vienodai. Čia svarbus noras įveikti problemą, o ne vienas kitą. Tai laiko, pasitikėjimo

45

ir energijos reikalaujantis būdas. Tuomet visos pusės yra linkusios laikytis priimto sprendimo.

Išbandžius darbą trijuose skirtinguose (Vilniaus, Ukmergės ir Šalčininkų)

bendradarbiavimo tinkluose, pagrindinės rekomendacijos galėtų būti tokios:

- darbui tinkle reikia pasiruošti ir geriausias pasiruošimas yra profesionalus mokymas dirbti komandoje. Tokie mokymai suteiktų visų pirma teorines žinias apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, tai padėtų jų dalyviams suvokti, kad sutinkamos problemos/sunkumai nėra originalūs ir, kas yra dar svarbiau, yra pakankamai paprastai sprendžiami;

- darbo komandoje mokymai turėtų vykti prieš tinklui pradedant dirbti, bet yra

būtina tinklo kaip problemų sprendimų mechanizmo stebėsena ir praėjus tam tikram laikotarpiui (pvz., pusei metų) turėtų būti skirtas laikas pakartotiniams mokymams, bendradarbiavimo sėkmės ar nesėkmės priežasčių analizei, remiantis darbo komandoje teorija.

46

Empyrinė dalis : BT modelio įgyvendinimo forma projekte

BT veikimo projekto metu garantas - regioninis veiklų koordinatorius ir jo padėjėjas. Regioninis veiklų koordinatorius yra kaip sekretorius, aptarnaujantis BT, jis:

- organizuoja tinklo susitikimus, referuoja apie aptariamus klausimus ir susidariusią situaciją, protokoluoja posėdžius;

- vykdo BT jam priskirtas užduotis; - informuoja tiek romus, tiek visuomenę apie projektą regiono lygmenyje. Lentelė Nr 7. RK ir RKA sąveika RK ir RKA diados pagrindinis veiklos tikslas projekte: sukurti regione bendradarbiavimo tinklą, pasirašyti dalyvausiančių institucijų

atstovų veiklos sutartį ir sudaryti kartu su projekto VB visas reikiamas sąlygas sukurtam bendradarbiavimo tinklui efektyviai veikti ir siekti bendro projekto tikslo bei įgyvendinti uždavinius.

RK ir RKA diados pagrindinės veiklos kryptys: - bendradarbiavimo tinklo kūrimas regione ir jo veiklos organizavimas; - socialinės partnerystės modelio diegimas regione; - darbas su tiksline grupe; - ryšių su partneriais VB ir BT palaikymas; - VB ir BT veiklų regione koordinavimas; - situacijos apžvalgų rengimas; - rizikos faktorių identifikavimas; - koregavimo veiksmų inicijavimas; - ataskaitų VB rengimas; - viešų erdvių romams atvėrimas regiono bendruomenėse.

Regiono koordinatorius (RK), dažniausiai ne romas

Regiono koordinatoriaus asistentas (RKA) - romas

Nori ir motyvuotas dirbti su tiksline grupe

Patikimas ir pripažįstamas regiono romų bendruomenės atstovas

Motyvuotas bendradarbiauti su kitais visuomenės ir tikslinės grupės atstovais regione

Motyvuotas bendradarbiauti su tiksline grupe ir atstovauti ją visuomenėje

Patikimas ir pripažįstamas vietos romų bendruomenėje

Patikimas ir pripažįstamas regiono bendruomenėje

47

RK ir RKA diados pagrindiniai veiklos uždaviniai projekte: - pakelti regione suinteresuotų institucijų darbuotojų, dirbančių su romais,

kvalifikaciją; - išbandyti romų integracijos į darbo rinką paramos mechanizmą parengiant

romus darbo rinkai; - šalinti barjerus, trukdančius romams integruotis į darbo rinką; - formuoti palankesnį visuomenės požiūrį į romus ir romų požiūrį į visuomenę; - skleisti pažangią romų integracijos patirtį ir įtakoti šalinant teisinius barjerus,

trukdančius romams integruotis į darbo rinką. RK ir RKA diados darbo metodas regione: - informaciniai seminarai; - individualūs susitikimai su potencialiais / esamais BT dalyviais; - susitikimai su regiono tikslinės grupės atstovais; - susitikimai su regiono socialiniais darbuotojais ir jų asistentais / padėjėjais; - apvalūs stalai – diskusijos; - apmokytų ir ieškančių darbo romų atstovavimas ir globa. RK ir RKP diados darbo metodas vystymo bendrijoje: - dalyvavimas komandos būrimo ir komandos palaikymo mokymuose; - dalyvavimas VB partnerių susirinkimuose, pasiūlymų teikimas, pagal poreikį

koregavimo veiksmų inicijavimas; - dalyvavimas kitų regionų informaciniuose seminaruose, pagal poreikį

dalyvavimas projekto tarptautinio bendradarbiavimo veikloje. BT tiesioginis ir netiesioginis naudingumas: BT šiame projekte yra skirtas spręsti romų problemas, bet jo, kaip instrumento,

veiksmingumą apibrėžia ir kiti netiesioginiai pasiekimai: - efektyvesni sprendimai; - įsipareigojimų vykdymo, veiklų pažangos ir pasiekto galutinio rezultato

įvertinimas tame pačiame BT sukuria ir užtikrina veiksmingą stebėsenos mechanizmą;

- stiprina bendradarbiavimą ir supratimą tarp skirtingų viena kitai nepavaldžių institucijų, kuriant naują/kitokią valstybės ir savivaldos institucijų darbo kultūrą, pasiekiant kitą rezultatų kokybę;

- stiprina tarpusavio supratimą tarp dalyvaujančių institucijų, jų atstovų ir romų bendruomenės arba bet kurios kitos bendruomenės, kurios problemos yra spendžiamos.

Išbandytų BT empiriniai pastebėjimai dirbant su romų bendruomene Bendradarbiavimo tinklas Vilniuje Apibendrinus rezultatus, projekto vykdytojai šią veiklą vertina kaip

nepakankamai sėkmingą, dėl specifiškai šioje vietoje buvusių nepalankių sąlygų:

48

- Vilniaus miesto savivaldybės neigiamas požiūris. Vilniaus miesto savivaldybės neigiamos nuostatos įtakojo tai, kad vietoj savo atstovo dalyvauti BT veikloje buvo deleguotas seniūnijos atstovas. Apskritai Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai išreiškia viešą nuomonę, kad romų bendruomenė yra tokia pati, kaip ir visos kitos ir kad ji gauna tiek pat socialinės paramos, todėl jokios specifinės priemonės jai padėti nėra reikalingos;

- atstovavimo problema. Vilniaus mieste yra aktyvuojamos bendruomenės, kurios suskirstytos geografiniu požiūriu, bet visiškai nėra atkreipiamas dėmesys, kad vienoje geografinėje bendruomenėje (pvz., Šnipiškių arba Kirtimų) kompaktiškai gyvena atskira bendruomenė, susieta kalba, kultūra, tradicijomis, t.y. romų bendruomenė. Todėl bendruomeniniu požiūriu romai nėra atstovaujami, kai Vilniaus miesto savivaldybė dirba su bendruomenėmis;

- Vilniaus miesto savivaldybėje nėra vieno koordinuojančio asmens / skyriaus, kuris koordinuotų visų tipų paramą vienam asmeniui šiuo atveju romams. Jei romai žino, kur kreiptis dėl pašalpų, teisinės pagalbos ar kitais klausimais, jiems suteikiama parama, tačiau kai jie nežino apie esamas galimybes, o taip dažniausiai ir yra, jiems potenciali parama tampa neprieinama. Todėl Vilniaus miesto savivaldybėje turėtų atsirasti tarpžinybinė komisija / darbo grupė, dirbanti BT pavyzdžiu, kuri spręstų romų problemas;

- nors regionų koordinatoriai dirbo sėkmingai ir aktyviai motyvavo romus, ieškojo jiems darbo vietų, bendradarbiavimas su darbo birža nebuvo pakankamai vaisingas. Nors Vilniaus darbo birža geranoriškai dalyvavo bendradarbiavimo tinkle, tačiau kai kurie sprendimai visgi buvo formalūs: ne kartą romams buvo pasiūlytos darbo vietos, kurios pasirodė esą užimtos. Esant sudėtingiems santykiams tarp oficialių institucijų ir romų bendruomenės narių ir ilgalaikio nepasitikėjimo ar tiesiog nebendravimo pasėkoje, nauji santykiai yra labai jautrūs, todėl dirbant bendradarbiavimo tinkle reikėtų, kad dalyvaujančios organizacijos atkreiptų ypatingą dėmesį į teikiamas paslaugas. Tik tuomet atsiras pasitikėjimas ir abipusė pagalba ir bus pasiekti realūs pozityvūs rezultatai romų socialinės integracijos kelyje;

- taip pat reikia pastebėti, kad Vilniuje gyvenančius romus integruoti į darbo rinką yra daug sunkiau, nei kitur, nes jų kvalifikacija yra ypatingai žema, dažnai jie nekalba valstybine kalba, neturi vairuotojų pažymėjimų, neturi darbinių ar apskritai socialinių įgūdžių. Todėl įdarbinimo rezultatai dar labiau apsunkinami, o motyvavimo, mokymo ir profesinio orientavimo paslaugos tampa dar reikalingesnės.

Bendradarbiavimo tinklas Ukmergėje Bendradarbiavimo tinklo darbas Ukmergėje vyko sklandžiai ir jo rezultatus

galima vertinti pozityviai. Pagrindinės sėkmingo darbo prielaidos buvo: - teigiamas Ukmergės savivaldybės požiūris. Savivaldybės atstovai aktyviai

dalyvavo tinklo veikloje, buvo atviri bendradarbiavimui ir rodė iniciatyvą sprendžiant įvairias romų socialines problemas;

- romų bendruomenė, gyvenanti Ukmergėje, yra labiau integruota, kalba lietuviškai ir yra raštinga, todėl problemų sprendimas buvo daug lengvesnis ir vaisingesnis;

- romų bendruomenė yra užmezgusi draugiškus kaimynystės santykius, todėl BT sulaukė neplanuotos paramos iš likusios bendruomenės sprendžiant tokias problemas, kaip pavyzdžiui, vaikų priežiūra.

49

Bendradarbiavimo tinklas Šalčininkuose BT Šalčininkuose pradėjo savo veiklą jau projektui įsibėgėjus, todėl nebuvo

tikimasi pasiekti visų teigiamų rezultatų. Tačiau, kaip ir Ukmergėje, dėl geranoriško bendradarbiavimo tinklą sudarančių organizacijų dalyvavimo bei romų bendruomenės sąlyginio integruotumo, tinklo darbą galima vertinti pozityviai.

Dalyvavimo BT pasėkoje vienas iš dalyvių, St. Rapolionio gimnazijos Vilties skyrius, nutarė rengti projektą, skirtą romų tėvams - „atsakingos tėvystės ugdymas“. Tai yra unikali iniciatyva, kai suinteresuotos organizacijos, šiuo atveju mokyklos, kurią lanko romų vaikai, administracija nutaria parengti jiems skirtą projektą, kuris turės ir teigiamą netiesioginį socializacijos poveikį.

BT įgyvendinimo apibendrinimas Projekto vykdytojų nuomone, ši patirtis yra labai vertinga planuojant naujas

romų socialinės integracijos priemones bei rengiant naujus projektus. Šis EQUAL projektas yra pirmas, bet esminis žingsnis integracijos procese, būtinas tam, kad ateityje intervencijos būtų vaisingos.

Išbandžius darbą trijuose skirtinguose (Vilniaus, Ukmergės ir Šalčininkų)

bendradarbiavimo tinkluose, pagrindinės rekomendacijos galėtų būti tokios: - darbui tinkle reikia pasiruošti ir geriausias pasiruošimas yra profesionalus

mokymas dirbti komandoje. Tokie mokymai suteiktų, visų pirma, teorines žinias apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, tai padėtų jų dalyviams suvokti kad sutinkamos problemos/sunkumai nėra originalūs ir, kas dar svarbiau, yra pakankamai paprastai sprendžiami;

- darbo komandoje mokymai turėtų vykti prieš tinklui pradedant dirbti, bet yra būtina tinklo kaip problemų sprendimų mechanizmo stebėsena, ir praėjus kažkokiam laikotarpiui (pusei metų) turėtų būti skirtas laikas pakartotiniams mokymams ir sėkmės ar nesėkmės priežasčių, remiantis darbo komandoje teorija, analizei.

50

C. Darbinė adaptacija - būtina ir neatsiejama modelio dalis.

Įgyvendinus šią modelio dalį ir sukūrus darbinės adaptacijos įmonę bus sukurta galimybė romų bendruomenės nariams po motyvavimo ir profesinių mokymų, dalyvauti darbinėje adaptacijoje ne apsaugotoje terpėje, kuri:

- suteiks realius darbinius įgūdžius įgytus dirbant; - padės įgyti naują profesiją derinant darbo vietoje teorines žinias su

praktinėmis; - suteiks darbdavio rekomendacijas ieškant darbo bei padės tokio darbo ieškoti; - suteiks įgūdžių dirbti tikrame darbiniame kolektyve, gerbti kitus darbuotojus ir

pan. - sukurs solidarumo ryšius tarp besimokančiųjų ir kito įmonės personalo; - suteikiant profesionalias grupines bei individualias socialinio darbuotojo (gal

būt ir psichologo) konsultacijas padės sukurti individualius tobulėjimo/gyvenimo planus, siekti kitų mokslų ir pan.

Šiandieninėje darbo rinkoje romai gali rasti tik labai žemos kvalifikacijos darbą, kuris nuvilia, todėl dažnai yra trumpalaikis, nesuteikiantis tobulėjimo, profesinio ar finansinio augimo galimybių, po darbinės adaptacijos romai galės:

- siekti įgyti aukštesnę kvalifikaciją; - pradėti vertinti pastovų darbą ir vertinti profesinio tobulėjimo galimybes - labiau prisitaikyti prie visuomenės propaguojamo gyvenimo būdo, kuris reikia

pripažinti, iš esmės skiriasi nuo romų bendruomenės narių. Darbinė adaptacija turi būti: neatsiejama – mokymosi ir socializacijos proceso dalis; kadangi po mokymųsi romai dar nėra realiai pasiruošę nei susirasti darbą, nei veiksmingai vykdyti pavestas užduotis ar išsilaikyti surastame darbe, darbinė adaptacija taptų privaloma mokymosi proceso dalis. Romai dažnai dalyvauja profesiniuose mokymuose, mokymuose, skirtuose įgyti bazinių įgūdžių: pasirengti pokalbiui su darbdaviu, mokėti parengti CV, atrasti savyje motyvaciją ir realų norą dirbti, išsirinkti norimo darbo sritį, apmąstyti mokymosi galimybes, tačiau tai yra tik bazinės žinios, kurių visiškai neužtenka, kad tapti darbuotoju, išlaikyti darbą ir net galbūt būti konkurencingu darbo rinkoje; nenutrūkstama - kai teorinio mokymosi viduryje ar pabaigoje yra aiški perspektyva eiti dirbti į darbinės adaptacijos vietą; dalinai apsaugotoje aplinkoje – t.y. specialiai tam tikslui sukurtoje socialinėje įmonėje, kur vyktų gamybos ar paslaugų teikimo procesai ir kurios, kaip socialinės įmonės, pagrindinė paskirtis yra suteikti romams darbinius įgūdžius. Dirbant darbuotojai nepatirtų streso netekti darbo, jie būtų motyvuojami socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų, jei reikia - psichologų, ir iš esmės mokytųsi ir dirbtų vienoje vietoje. Asmenys galėtų dirbti nuo 6 mėn. iki metų ir gauti ne tik atlyginimą, bet ir darbdavio rekomendaciją.

51

D. Mokymai – pagrindinis romų socialinės integracijos instrumentas

Mokymai yra viena iš pagrindinių priemonių kovoti su socialine atskirtimi

kiekvienai tikslinei grupei. Tačiau, jie bus veiksmingi tik tuomet, kai bus pritaikyti aiškiai nustatytiems poreikiams, kai bus prieinami besimokantiems ir kuomet patys besimokantieji bus motyvuoti dalyvauti mokymuose ir įsisavinti jiems skirtas žinias.

MOKYMŲ ORGANIZAVIMO ROMAMS PRINCIPAI Apibendrinant projekto sukauptą gerąją praktiką galima teigti, kad mokymai

bus veiksmingi ir pasieks gerų rezultatų tik tuomet, kai jie bus: - specifiniai – pritaikyti konkretiems poreikiams ir skirti aiškiai apibrėžtai

homogeniškai tikslinei grupei, skirti būtent tai tikslinei grupei atsižlvelgiant į jos ypatumus. Pvz., motyvavimo programos asmenims, priklausantiems nuo psichotropinių medžiagų, labai skiriasi nuo programų, skirtų tautinėms mažumoms.

- prieinami besimokantiems – pvz., romai negalėjo gauti automobilių

vairavimo pažymėjimų todėl, kad dalis jų neraštingi, nekalba lietuvių kalba arba mokymosi medžiaga yra per daug abstrakti ir sudėtinga. Kuomet ESF finansuojamas projektas parengė specialiai romams pritaikytą metodiką, šie sėkmingai laikė automobilio vairavimo egzaminus;

- daugiapakopiai - tai reiškia, kad vieni mokymai neišspręs įsisenėjusių

romų problemų. Tam, kad būtų veiksmingi, jie turi būti išdėlioti laipsniškai: nuo lengviausių iki sudėtingiausių, taip pat nuo bendriausių (motyvavimo) iki specialiausių (profesinių);

- turi atsižvelgti į socio-kultūrinius ypatumus, kai eina kalba apie darbą

su tautinėmis mažumomis ir ypatingai romais, kurių bendruomenės vertybės ir papročiai skiriasi nuo lietuvių;

- pravesti specialiai pasiruošusių asmenų - specifiniai mokymai apie

bendruomenės ypatumus turi būti pravesti ir dėstytojams/lektoriams, kurie vykdys mokymus. Neturi kilti vertybinių konfliktų, dėstytojai neturi būti priešiškai nusistatę savo tikslinei grupei, jie turi būti atviri, tolerantiški ir pakantūs besimokantiesiems. Tik tuomet atsiradęs ryšys tarp mokančiojo ir besimokančiųjų bus vaisingas;

- savalaikiai – mokymai turi vykti laiku. Projektas labai nukentėjo todėl, kad

socialinių darbuotojų ir jų asistentų mokymai įvyko metais vėliau, nei buvo suplanuoti, (2007 m. I, II, IV ketvirčių projekto ataskaitos). Todėl jie negalėjo pasinaudoti teorinėmis žiniomis savo darbo metu. Projekto autorių nuomone, tai labai neigiamai atsiliepė projekto rezultatams: SD ir SDA netapo pagrindiniu įrankiu darbe su romais, juos nukonkuravo regioniniai

52

koordinatoriai ir jų asistentai. Tačiau negalima teigti, kad tai iškreipia patį modelį, kadangi tokia situacija susiklostė tik tam tikrų aplinkybių įtakoje, kurios būtų buvusios kitokios, jei projektas būtų gebėjęs įgyti mokymus laiku;

- vertinami – mokymai turi būti vertinami eigos metu ne tik profesionalų, bet

ir besimokančiųjų tam, kad juos galima būtų koreguoti. Romų nuomonės klausimas ir atsižvelgimas į ją yra motyvacija pasitikėti savimi, tikėti, kad jų nuomonė yra svarbi ir kad į ją yra atsižvelgiama;

- susieti su praktika – tai reiškia, kad mokymai neturi būti vien teoriniai ar

akademiški, jie turi apimti praktines užduotis, sieti teoriją su konkrečiu darbu/ veiksmais ir pan., atliekamais realiame gyvenime.

- susieti su darbo vieta – projekto pabaigoje, formuluojant modelio

modifikaciją, išaiškėjo, kad veiksmingiausias mokymas yra darbo vietoje. Todėl, siekiant įtraukti į darbo rinką romų bendruomenės narius, darbinė integracija turi būti viena pagrindinių priemonių. Atitinkamai buvo pakoreguotas romų integracijos į darbo rinką modelis, ir į jį įtraukta darbinė praktika, kuri projekto pradžioje nebuvo numatyta.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad reikalingi mokymai yra labai įvairūs ir skirti

labai skirtingoms tikslinėms grupėms: Mokymai dirbantiems su romų bendruomene: - socialiniams darbuotojams, - socialinių darbuotojų asistentams, - kitiems asmenims, dirbantiems su romais. Taip pat yra reikalingi mokymai, skirti romų bendruomenės atstovams: - motyvavimo mokymai romams, - socialinių įgūdžių mokymai, - profesiniai mokymai.

Mokymų visuose lygiuose ir etapuose ir visiems projekto dalyviams dėka buvo

sukurtos mokymo programos, kurios ir ateityje galės būti sėkmingai taikomos dirbant su romais.

53

Mokymų organizavimo specifika ir pagrindinės rekomendacijos

Viena iš pagrindinių projekto rekomendacijų, susijusi su mokymusi, yra ta, kad prieš pradedant mokymus turi būti suformuluota labai aiški mokymų koncepcija, jų eiliškumas ir jiems keliami tikslai. Pavyzdžiui, svarbu yra kombinuoti dviejų tipų mokymus, kurie netiesiogiai motyvuoja, moko mokytis ir kartu formuoja kažkokius labai konkrečius darbinius įgūdžius:

- bendrieji mokymai - orientuoti į motyvavimą, pagrindinių socialinių įgūdžių formavimą, kalbos mokymąsi; - specialieji mokymai - tai yra profesiniai mokymai, skirti įgyti vieną ar kitą specialybę/profesiją arba pagilinti turimos profesijos esamas žinias.

Tai kad dalis romų bendruomenės narių dalyvavo vienuose ar kituose mokymuose ( ESF ir EQUAL projektų dėka), nereiškia, kad jiems mokymai nebėra reikalingi. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji romų bendruomenės dalis yra neraštinga, ir į tai, kad šiandien jų galimybės neatitinka net žemiausios kvalifikacijos darbo rinkos poreikių, mokymai išlieka aktualūs ir turėtų būti organizuoti ateityje.

Bendrieji įgūdžiai neapsiriboja kalbos ar kompiuteriniais mokymais, reikalingi yra mokymai susiję su elementaria orientacija mieste, administracine valstybės tvarka ir panašiai. Kadangi romai gyvena labai izoliuotai, jiems trūksta tokių žinių, apie kurias ne romų bendruomenės nariams yra pakankamai sunku sužinoti ar suprasti.

54

Socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų, suinteresuotų asmenų, vykdančių romų integraciją į visuomenę,

mokymo programa

Programa skiriama socialiniams darbuotojams, socialinių darbuotojų padėjėjams bei suinteresuotiems asmenims, dirbantiems su romų bendruomene. Jos tikslas yra suteikti būtiniausias teorines ir praktines žinias specialistams, dirbantiems su šia bendruomene.

Programą sudaro keturi tarpusavyje susiję moduliai: 1) socialinių darbuotojų mokymo modulis; 2) socialinių darbuotojų asistentų mokymo modulis; 3) suinteresuotų asmenų, dirbančių su romais (profesinio rengimo dėstytojų,

darbdavių, savivaldybių administracijos darbuotojų, regioninių projekto koordinatorių bei jų padėjėjų) mokymo modulis.

Mokymų pradžioje visi dalyviai supažindinami su vykdomo projekto tikslais ir galimybėmis, suteikiamos bendros žinios apie romų kultūrą bei gyvenimo būdą, supažindinama su Lietuvos socialinės apsaugos sistemomis bei galimybėmis. Vėliau tobulinami kiekvienos tikslinės grupės praktiniai įgūdžiai, atliepiantys jų veiklos paskirtį.

Išklausę kursą mokymų dalyviai (socialiniai darbuotojai) gebės: - veiksmingiau spręsti romų bendruomenei iškylančias socialines problemas; - įvertinti romų poreikius, problemas bei kultūros ypatumus; - identifikuoti romų bendruomenės psicho-socialinius ypatumus; - teikti kokybiškas paslaugas specifinei romų bendruomenei; - taikyti individualius ir grupinius konsultavimo metodus; - dirbti komandoje, siekiant kuo geriau tenkinti įvairių grupių poreikius.

Suinteresuotieji asmenys gebės: - įvertinti romų poreikius, problemas bei kultūros ypatumus; - identifikuoti romų bendruomenės psicho-socialinius ypatumus; - teikti kokybiškas paslaugas specifinei romų bendruomenei; - dirbti komandoje siekiant kuo geriau tenkinti įvairių socialinių grupių

poreikius.

Socialinių darbuotojai asistentai gebės: - dirbti diadoje kartu su socialiniais darbuotojais siekiant kuo

veiksmingesnės romų integracijos į visuomenę; - identifikuoti romų bendruomenės psicho-socialinius ypatumus bei suteikti

reikiamą pagalbą (ar ją organizuoti); - taikyti individualius ir grupinius konsultavimo metodus. Mokymo programos modulių aprašymas EQUAL projekto „Romų integracijos į darbo rinką mechanizmo

sukūrimas ir išbandymas“ pristatymo metu, siekiama supažindinti su pagrindinėmis projekto idėjomis bei projekto laukiamais rezultatais.

55

Analizuojant „Romų kultūrą bei gyvenimo būdą“ siekiama suteikti teorinių žinių apie romų kultūrą bei gyvenimo būdo ypatumus lemiančius romų kaip tautinės mažumos išskirtinumą, bei kartu su tiksline pasidalinti praktiniais gebėjimais romų integracijos srityje.

„Lietuvos socialinės apsaugos sistemos“ užsiėmimų metu supažindinama su socialinės apsaugos sistemos raida Lietuvoje. Kurso metu mokoma įvardinti socialines problemas, analizuoti jų atsiradimo priežastis bei jų sprendimui taikyti socialinės apsaugos sistemos principus, metodus ir galimus jų įveikimo būdus.

„Socialinės partnerystės“ tema siekiama supažindinti su partnerystės tinklų nacionaliniu, regioniniu, bendruomeniniu ir instituciniu lygmenimis bei koordinavimo mechanizmais.

Teoriniai ir praktiniai užsiėmimai „Socialinio darbo metodai“ skirti klientų pažinimo būdų ir pagalbos metodikų pagilinimui, atnaujinimui. Paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu supažindinama su pažinimo metodais, konsultavimo bei darbo su konkrečia bendruomene ypatumais. Paskaitų metu bus pristatoma projektų rengimo metodika.

„Užsienio patirtis su tautinėmis mažumomis“ paskaitose pristatoma darbo su tautinėmis mažumomis ypatumai, metodai bei technikos, geriausiai atliepiančios tautinių mažumų poreikius.

„Bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių“ užsiėmimų metu pristatoma efektyvaus kontakto užmezgimo bei palaikymo teoriniai principai, veiksmingo bendravimo ir bendradarbiavimo sąlygos.

56

Empyrinė dalis. SD ir SD padėjėjų mokymų trumpas aprašymas Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų asistentų/padėjėjų mokymus

vykdė Vilniaus pedagoginis universitetas pagal dvi atskiras, tačiau viena kitą papildančias, programas. Mokymuose didelis dėmesys buvo skiriamas bendram darbui su SD ir SDP – tai daugiausia teoriniai užsiėmimai, praktiniai užsiėmimai vyko tiek kartu, tiek atskirai kiekvienai grupei.

Socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų asistentai/padėjėjai projekte buvo mokomi keliais etapais. Jie dalyvavo tiksliniuose mokymuose, skirtuose projekte dirbančios bendros komandos formavimui ir mokymuisi dirbti komandoje, specialiuose mokymuose ir specialiuose socialiniams darbuotojams ir jų asistentams skirtuose mokymuose bei papildomuose mokymuose ir konsultacijose, kurias vedė tarptautinės ekspertės iš Didžiosios Britanijos Gweneth Balson ir Ann Elisabeth Simon.

Tarptautiniai mokymai Tarptautinės ekspertės Gweneth Balson ir Ann Elisabeth Simon pravedė

seminarą „Įvairovės“ (Diversity) tema. Seminaro metu buvo pristatytas individo santykis su įvairove – tikslinei grupei, projekto personalo, vystymo bendrijos partneriams susiduriantiems su etninėmis grupėmis, bei buvo integruotas mokymasis bendrauti nediskriminuojančiai ir be išankstinio nusistatymo. Buvo pateikti praktiniai pavyzdžiai, kurie būtų artimiausi Lietuvos romų dabartinei situacijai ir ieškoma pavyzdžių/analogų, kaip tokios situacijos buvo sprendžiamos Didžiojoje Britanijoje anksčiau. Ekspertės pastebėjo esminį skirtumą, esantį tarp Lietuvos romų bendruomenės ir etninių grupių, su kuriomis jos dirba. Dauguma užsienio valstybių praktikų šiandien dar sunkiai gali būti taikoma dirbant su Lietuvos romais, nes mes dirbame su menką išsilavinimą turinčiais ar net neraštingais asmenimis. Todėl jų integraciją į darbo rinką yra ir bus labai sunki. Eksperčių nuomone greičiausiai derėtų visas jėgas nukreipti į romų vaikus ir jaunuolius, kurie šiandien mokosi arba pradės mokytis.

Antra vertus, projektas dirbo su asmenimis, kurių dalis neturi formalių dokumentų. Tai bendros vidaus politikos spragos, kurias būtina panaikinti, tačiau tam turi būti sutelktos būtent valstybinių struktūrų pajėgos, kur sprendimus - lemiamus – turi priimti socialinės politikos strategai drauge su migracijos/pilietybės klausimus sprendžiančiomis institucijomis. Tai klausimas/problema, su kuria susidūrė projekto

Specialūs mokymai, organizuoti VPU Socialiniai darbuotojai Socialinių darbuotojų

asistentai 1 grupė 1 grupė Dalyvavo: 10 Pažymėjimai

išduoti: 10 Dalyvavo: 11

Pažymėjimai išduoti: 11

2 grupė 2 grupė Dalyvavo: 16 Pažymėjimai

išduoti: 16 Dalyvavo: 10

Pažymėjimai išduoti: 9

Viso: 26 dalyviai

Viso: 21 dalyvis

57

įgyvendintajai ir kuri iš tiesų apsunkino kokybiškos pagalbos teikimo procesą projekto dalyviui integruotis į darbo rinką.

Užsienio šalyse šiuo metu didžiulis dėmesys skiriamas darbo santykių kokybei įmonėse: diskriminacijos mažinimui, tolerancijos didinimui, lygių galimybių įgyvendinimui. Ekspertės pripažįsta, kad dauguma valstybių, tame tarpe ir Didžioji Britanija, dirba su imigrantais ir turinčiais bazinį išsilavinimą etninių grupių bendruomenių atstovais. Darbo turinys nukreiptas į nediskriminaciją ir į kultūrinę įvairovę versle, smulkaus verslo sektoriaus kūrimą ir plėtrą. O paaiškėjus diskriminaciniams atvejams yra keliamos bylos, kurias išnagrinėjus ir priėmus sprendimą diskriminuojamo asmens naudai, valstybinės institucijos yra įpareigojamas parengti tam tikras taisykles/nurodymus ir tikrinti, kaip jų yra toliau laikomasi ne tik valstybinėse institucijose, bet ir privačiame sektoriuje.

Po susitikimų, seminaro ir konsultacijų su ekspertėmis buvo prieita vieningos

nuomonės, kad yra labai svarbu mokytis apie etninę ir kultūrinę įvairovę, mokytis pažinti vieniems kitus, aiškintis atskirties grupės poreikius jos atstovams dalyvaujant pokalbiuose. Taip pat būtina suprasti, kad pirmiausia būtina gerai suprasti ir pažinti save: kasdieninė įvairovė, aplinka, kiekvieno mūsų patirtis įtakoja ir formuoja mus.

Romų mokymai Atlikus tyrimus apie tai, ko romai pageidautų mokytis išaiškėjo, kad jie

pageidavo išmokti tokių dalykų ir įgyti žinių bei įgūdžių tokiose srityse, kurios leistų jiems tapti aktyvesniais ne tik darbo paieškos ir įsidarbinimo procesuose, bet galbūt net ir pradėti nedidelį savo verslą drauge su tautiečiais.

Projekto autoriai ir vykdytojai atsižvelgė į romų pageidavimus ir pasiūlė tokias mokymo ir mokymosi programas, kurios labiausiai atitiko bendruomenės narių lūkesčius tikintis, kad jie ne tik norės, bet ir galės aktyviai dalyvauti jose, kad be jokios abejonės projekto įgyvendintojams leis patvirtinti ar paneigti nusistovėjusią stereotipinę nuomonę, jog romai nenori nei mokytis, nei dirbti.

Pasiūlytos mokymo programos ir mokymai buvo visiška priešprieša iki tol taikytai pagrindinei aktyvios darbo rinkos priemonei – nepageidaujamus viešuosius darbus, kuriuos atlikti nereikia jokio pasirengimo ir kurie romams buvo ypač nutolusiose nuo gyvenamosios vietos teritorijose.

Apklausų metu paaiškėjo, kad romai pageidauja mokytis: - lietuvių kalbos, - anglų kalbos, - kompiuterinio raštingumo ( kompiuterio pagrindai ir informacijos paieška), - vairavimo pagrindų ir galimybės laikyti vairavimo egzaminą bei gauti

vairuotojo pažymėjimą, - kėbulų remonto šaltkalvio profesinių įgūdžių, - pardavėjo profesinių įgūdžių, - floristikos profesinių įgūdžių, - laiškininko profesijos, - smulkaus verslo pagrindų, - darbo paieškos įgūdžių.

58

Taigi, projektas romams pasiūlė mokymus pagal žemiau lentelėje išvardytas

mokymo programas:

Mokymo programos skirtinguose regionuose šiek tiek skyrėsi, nes buvo atsižvelgiama į regiono bendruomenės poreikius. Štai, pavyzdžiui Ukmergėje romų bendruomenė yra gana gerai kalbanti lietuvių kalba, praktiškai neturi susikalbėjimo problemos, todėl Ukmergėje tikslinė grupė nebuvo mokoma valstybinės kalbos. Tuo tarpu Vilniuje ir Šalčininkuose lietuvių kalbos mokymosi poreikis buvo ir išlieka didžiulis, todėl tokios mokymo programos poreikis išliks ir pasibaigus šiam projektui. Nors mokymai šiame projekte buvo suskirstyti į profesinio ir papildomo mokymo kursus, yra gana sunku vienareikšmiškai įvardinti, kurie iš jų buvo ir išlieka svarbesni, nei kiti. Tai iš tiesų labai individualu ne tik atskiro regiono atveju, bet ir kiekvieno mokymo dalyvio atžvilgiu.

Eil. Nr. Mokymo pavadinimas Dalyvių skaičius Viso Ukmergė

Vilnius

Šalčininkai

1. Profesinio mokymo kursai 1.1. Augalų kompozicijų

sudarytojo/floristo 4 7 0 11

1.2. Automobilių remonto šaltkalvių

4 5 0 9

1.3. Meno programos pardavėjai 0 4 2 6 1.4. Socialinio darbuotojo

asistento

1 grupė 2 9 0 11 2 grupė 0 3 2 5 2. Papildomo mokymo kursai 2.1. Komandos telkimo ir darbo

komandoje mokymai, vykę I projekto etape

1 2

0 3

2.2. Lietuvių kalbos 0 14 24 38 2.3. Anglų kalbos 10 13 0 23 2.4. Kompiuterinio raštingumo 12 10 0 22 2.5. Socialinių įgūdžių tobulinimas 8 8 8 24 2.6. Asmeninio pasirengimo ir

darbo paieškos 8 8 8 24

2.7. B kategorijos TP vairuotojų 8 0 8 16 2.8. Korespondentų 0 8 0 8

59

IV. Modelis yra viešosios politikos instrumentas - rekomendacijos įgyvendinimui

1. Romų integracijos į darbo rinką modelis yra viešosios politikos

instrumentas, t.y. jis yra skirtas būti integruotas į programas ir jas įgyvendinančius teisės aktus, numatant visą jo įgyvendinimo, stebėsenos ir rezultatų įvertinimo sistemą. Jį įgyvendinti turėtų ne viena, o kelios suinteresuotos organizacijos, taip pat toks įgyvendinimas turėtų būti koordinuotas.

Todėl projektas iniciatyvos EQUAL III etapo metu pateiks rekomendacijas:

- kaip pritaikyti sukurtą ir dalinai išbandytą modelį (modifikacija nors nėra išbandyta, bet projekto vykdytojų nuomone ji yra motyvuota sukaupta gerąją patirtimi), praktikoje;

- įtraukti jį į programinius dokumentus ir teisės bei norminius aktus ir kokius;

- numatyti kokie gali/ turi būti finansavimo šaltiniai.

2. Lentelė skirta modelio įgyvendintojams, kurioje atsispindi projekto sukurti ir išbandyti instrumentai, potencialus jų finansavimo šaltiniai.

Modelio komponentės

Galimos organizacijos ar/ir įgyvendinimo formos

Galimi finansavimo šaltiniai

Kiek kainuotų?

1.Bendradarbiavimo tinklas

Suinteresuotos organizacijos: darbdavių, vietos valdžios, DB, LDRMT, NVO

Suinteresuotos seniūnijos/ savivaldybės turėtų būti iniciatorės

Tarpžinybinis bendradarbiavimas negeneruoja papildomų tiesioginių kaštų

0,00

2.Diada: SD Seniūnijos/savivaldybės

samdo Iš turimo biudžeto 35000 į metus

atlyginimui vieno SD

SDA NVO Projektinės lėšos 16000 į metus atlyginimui vieno SDA

3.Profesiniai mokymai

Mokymo programų pritaikymas

DB užsakymu LDRMT Iš LDRMT biudžeto, gali būti projektinės lėšos

6000 viena programa

Taip pat gali būti naudojamos užimtumo fondo lėšos, skirtos romams bedarbiams remti pritaikant profesinio mokymo programas pagal „Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2008-2010

Šiam tikslui numatyta – 18000 Lt per 3 metus

60

programos“ priemonių plano 2.2 priemonę.

Mokymo programų dėstymas

DB užsakymu LDRMT Iš LDRMT biudžeto, gali būti projektinės lėšos

12000 – 120 valandų dėstymas

4. Socialinės įmonės kūrimas

Steigėjai: vietos savivalda, NVO ir pan.

Savivaldybių biudžeto lėšos skirtos įsikūrimui : patalpos, įranga lėšos pradinei veiklai ir projektinės lėšos, kadangi tai būtų socialinė inovacija, skirtos mokymams ir programų rengimams, SDA išlaikymui.

Lėšų poreikis sunkiai apskaičiuojamas

5. Romų įtraukimas į darbo rinką

TMID ir SADM Pagal „Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2008-2010 programos“ priemonių plano 2.1 priemonę, parengti Romų įtraukimo į darbo rinką rekomendacijas.

20000 numatyti šiam tikslui