UDK13 La534

Leidinio vertimas atliktas pagal originalij elektroninj autorinj egzemplioriij. Vertimas visas.

Saugoma Lietuvos Respublikos intelektines nuosavybes apsaugos jstatymq. Draudziama platinti knygi| ar bet kuriq jos dalj be rastisko leidejo sutikimo' {statymn pazeidimas bus persekiojamas teisine tvarka.

Is rusij kalbos verte Redaktore Dizaineris-maketuotojas

Dalia Elena Montviliene Edita BiruUene Gediminas Sinkunas

Lazarev, Sergej Nikolajevic La534 Pirmas zingsnis j ateitj / S. N. Lazarev ; [is rusq kalbos

verte Dalia Elena Montviliene]. - Vilnius : Baltosios gulbes 2014. - 207, [1] p. - (Ateities zmogus; kn. 1).

Orig. antn: nepsbiH mar B 6yp,ym,ee.

ISBN 978-609-8047-27-1 Serija „Karmos diagnostika", dvylika jos knyg^, skiriama dau-

giausia teoriniams klausimams. Naujoje serijoje „Ateities zmogus" nusviesta, kaip tyrinejimus pritaikyti praktiskai. Kaip pakeisti savo charakterj, kaip teisingai aukleti vaikus, kaip turime patys pasiruos-ti naujai ateiciai - visa tai isdestyta sios naujos serijos knygose Jose daug praktiskq patarimq, pasikeitimo patirtimi, realiu istoriju' at sa kym^ i skaitytojq klausimus.

UDK13

© C. H. yiasapeB, 2007 © Dalia Elena Montviliene,

i c D M n - T o vertimas [ lietuv^^ kalba, 2014 ISBN 978-609-8047-27-1 © „Baltosios gulbes' 2014

„Taigi nesirupinkite rytdiena... Kiekvienai dienaigana savo vargo."

(Mt 6,34]

KOKS TASAI ATEITIES ZMOGUS?

AN K S T y R Y T 4 ZMOGUS iSEjo { L A U K ^ . Pavaiksciojo po j i ir su atida pazvelge j zem^. Paskui pasieme jos saujq ir patryne

tarp pirstq. Pasiziurejo j dangij ir medzius lauko gale. Pasiklau-se pauksciij giedojimo. Gamtoje viskas susij^ — ne tik dabartis, bet ir ateitis pilna tarpusavio sqsaji}. Ar bus stipriq salnq? Ar sis pavasaris jau tiek jsibegej^s, kad galima seti grudus? Zmogus prisimena zenklus, kurie buvo zinomi dar jo tevui ir tevo tevui. Zenklai gamtoje sujungia dabartj ir ateitj. Tarn tikromis dienomis praeities ir ateities jungtys darosi kur kas stipresnes. Jei kokiq dienq oral salti ir darganoti, toks gali buti ir pavasaris. Neabejo-tinai yra mistinis rysys, sujungiantis visus praeities ir dabarties jvykius. Zmogui tai likimo, arba karmos, sqvoka. Samprata karma apima ne vienq g5^enimq, ja naudojames isreiksdami minciij ir jausmij rysj su zmogaus sveikata ir likimu ne tik siame, bet ir kitame, tolesniame, g3^enime.

Senajame Testamente paaiskinama, kaip tevq elgesys siejasi su vaikq likimu, zinoma, tai pasakojama alegoriskai. Uz kaltes, kitaip sakant, uz netinkamq tevq elgesj, Dievas baudzia vaikus iki trecios ar ketvirtos kartos. Vadinasi, visata yra vieninga, hologra-fine ne tik erdves, bet ir laiko atzvilgiu. 0 jeigu ateitis neatskiria-mai susijusi su dabartimi, galime jq pamatyti atsisak^ pavirsuti-nisko zvilgsnio \.

Pradekime nuo elementarios sampratos, kas yra priezasties ir pasekmes desnis. Zmogus seja kviecius ir rudenj tikisi gero derliaus. Taciau jeigu grudai suplek^, derliaus nebus. Nors zmo­gus stropiai suars lauk^, nuolat j j laistys, grudai nesubr^s. Tada rudenj jo lauks vargas, o ziemq jis k s badq. Prabadmiriaus iki kito pavasario, paskui is ko nors grudi} pasiskolins, o skolinda-

masis kruopsciai apziures juos ir jvertins — juk nuo dabarties itin priklauso jo ateitis.

Kitas zmogus, kaimynas, neatidejo atsargij ziemai. Sociai val-ge, linksminosi, uzavo ir pravalge, prauze visus grudus. Kaimy-nai, zinodami jo budq, pavasarj grOdij jam nepaskolino. Jis irgi butq galej^s suarti ir drekinti savo laukq, taciau neturi grudq ir tais metais uzsiauginti derliaus niekaip nebegali.

Musi} elgesys ir poziuris j pasaulj lemia, kokj derliij gausime po tam tikro laiko. Kiekvienas protingas seimininkas, norintis ne tik isgyventi, bet ir klesteti, turi zinoti taisykles, kaip paveik-ti ateitj ir valdyti dabartj. Geriausius grudus reikia issaugoti iki ateisiancio pavasario. Jie turi buti nesuplek^, laikomi sausoje pa-talpoje. Atsizvelgiant j gamtos zenklus, juos reikia laiku paseti. Be to, ir zeme turi buti gerai paruosta, patr^sta ir ispurenta. Pa­seti grudus reikia tinkamu gyliu ir atstumu vienas nuo kito. Mes kalbame apie elementarius priezasties ir pasekmes desnius. Kuo aiskiau matysime praeities ir ateities sqsajas, tuo labiau galesime paveikti dabartj, isgj^enti ir vystytis tolimoje ateityje.

Dabar pasiklausykite kitos istorijos. Kartq tas pats zmogus pasejo geriausius grudus, pries tai patr^s^s ir suar^s laukq. Beje, viskq jis padare kruopsciai ir s^ziningai. Taciau didziuma derliaus kazkodel sunyko. Siokie tokie jo likuciai padejo zmogui istverti ziemq, nors, jei ne ankstesnes atsargos, jo seima biitq is-mirusi. Kit^ pavasarj jis dar uoliau erne rQpintis nauju derliumi. Oral buvo palankus ir derlius zadejo buti itin gausus. Taciau kai iki pjuties teliko kelios savaites, dangq aptrauke debesys, blyk-ciojo zaibai ir griaudejo perkunija. Paskui ant lauko pasipyle bai-singa krusa ir viskq sunaikino. Ir vel zemdirbio surinktq likucii} teuzteko vos ne vos gyvasciai palaikyti.

Vis vien reikia gyventi, rupintis artimaisiais, issaugoti sejai paskutinius menkucius grudq isteklius, ruostis kitiems metams. Vel isauso pavasaris, zmogus isejo j savo laukq. Pasiskolino sejai grudq — paseliai rudenj truks plys turi gerai uzdereti, kitaip jo seima nebesudurs galo su galu. Iki sejos beliko savaite. Reikia su-kaupti jegas, iseiti \s su dviem savo siinumis ir pasirupinti ateitimi per dabartj. Kitq rytq zmogus keliasi is lovos ir umai jo

<-= 6

kun^ perveria astrus skausmas. Jis supranta, kad susirgo ir ne-begales aprupinti seimos. To dar negana, abu jo sunus irgi sune-galavo.

Zmogus atsigula ant lovos ir ziuri j lubas. Visos pastangos be-vaises, jo lemtis nulemta. Is pradziq j j persekiojo nesekmes, pas­kui pasipyle negandos. Dabar jos ne tik isorines, jos jsismelke ir j jo kun^. Staiga zmogaus sqmone nusvinta nuo suvokimo: jo ligos ir negandos — irgi derlius. Taip, jis gali paveikti savo ateitj, keisdamas isorinj pasaulj: atrinkdamas geriausius grudus, pa-ruosdamas dirvq, parinkdamas sejai geriausiq laukq. Taciau, pa-sirodo, ne tai svarbiausia. Ateiciai kur kas svarbiau musq vidine busena, ir patys verciausi griidai slypi sieloje. Kokia bus musq siela, tokia lydes ir lemtis. Jei kaimyno siela suluosinta, jis pra-gers ir prauzaus savo derliq. 0 jeigu apsigalvos ir, nusiziurej^s j kitus, imsis sejos bei rupinsis savo lauku, derlius vis vien nueis niekais.

Zmogus gull lovoje vien^ dienq, antrq... Jis liaujasi mqst^s apie materialius dalykus ir apie duonos kqsnj. Miglota nuovoka, kad musq siela susijusi su likimu, darosi vis ryskesne. Zmogus zvalgosi i sails ir pastebi, kad j aplinkinj pasaulj pradejo ziureti kitaip. Ir umai salia sav^s pamato Biblijq, kuri lig siol jam buvus nebuvus. Virpanciomis rankomis ima jq, atskleidzia kur pakliuvo ir skaito: Jei elgsites pagal mono (status, laikysites mono jsakymif ir istikimai vykdysite juos, laiku duosiu jums lietaus, kad zeme is-augintii savo derliq ir laukq medziai atnestif vaisiq. Javus kulsite iki vynuogiif rinkimo meto, o vynuogiq rinkimas pasivys sejq. Val-gysite savo duonos iki soties ir savo kraste galesite saugiaigyventi. Sukursiu kraste ramyb^, gulsites miegoti ir nebus kas jus gqsdintq; leisiu krastui atsikvepti nuo plesriigif zveriq. Perjusq krastq nezy-giuos kalavijas... [Kun 26, 3—6].

Umai sergantis, nejgalus zmogus susiproteja. Jis nuolatos ap-kalbinejo ir smerke lengvapedj kaimynq. Nuolatos buvo nepaten-kintas savimi, savo likimu, manydamas, kad javai uzdera nepa-kankamai gerai. Pyko ant zmoniq, kurie netinkamai elgesi. Uzuot nuosirdziai jiems tq pasak^s ir sulaik^s nuo netinkamo elgesio, nirso ir juos smerke.

Zemdirbys padejo Biblijq j salj ir susimqste. Pajuto, kad vidu-jai ima Iceistis. Vel atsiverte Biblijq Icur pakliuvo ir eme skaity-ti . Apstulb^s su asaromis akyse perskaite: Nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite... Neengsi savo artimo, neapiplesi. Neuzlaikysi darbininko atlygio ligi ryto. Neuzgausi ne-bylio, nepadesi kliuties neregiui.... Nenesiosi sirdyje neapykantos. Nors tektif savo artimq ir pabarti, neuzsitrauk per ji nuodemes. Nekersysi ir nebUsi nusistat^s pries tautiecius, bet mylesi savo arti­mq kaip save patf... (Kun 19,11,13—14,17—18).

Pasirodo, dvasiniai tarpusavio rysiai ne maziau svarbus negu fiziniq reiskiniij. Tai, kas dvasiska, ir tai, kas fiziska, glaudziai tar-pusavy susij^. Fizinis pasaulis gali paveikti dvasinj ir j j formuoti. 0 dvasinis pasaulis veikia fizinj ir gali j j valdyti. Pasirodo, dvasinis pasaulis kur kas svarbiau. 0 fizinis, po teisybei, dvasinj tik papildo, fiziniu galime naudotis kaip jrankiu dvasiniam pasauliui puoseleti.

Zemdirbys dar kartq apsizvalge ir pastebejo, kad pasaulis yra nuostabus. Pajuto, kad myli savo zmonq, nors anksciau tik api-pildavo jq priekaistais ir reikalaudavo jam paklusti. Suvoke, kad myli savo vaikus, j kuriuos anksciau nekreipe demesio. Susipro-tejo, kad su savo kvailu kaimynu turetij elgtis it su paiku vaiku: nesmerkti jo, bet ir neislepinti nuolatine pagalba. Padeti reikia pirmiausia jo sielai, ne kunui. Vadinasi, pati geriausia pagalba ki-tam zmogui — auklejimas. 0 norint padeti sielai, kunq kartais reikia palepinti, o retkarciais suvarzyti.

Tq dienq zmogus uzmigo laimingas, nors nebeturejo ateities. Jis negales paseti javij naujam derliui ir vargu ar bepasveiks. Ta­ciau dabar duonos kqsnis nebera svarbiausias jo laimes matas. Zmogus suvoke, kad kasdieniai rupesciai del materialios geroves uzgoze jo sielq. Tik dabar suprato, kad pastaruosius keliolika meti{ buvo nelaimingas.

Jo siela liovesi dainuoti, o pasaulis prarado dailias ir subti-lias spalvas. Jis nuolatos jtikinejo save, kad pilni grudq svirnai yra didziausia laime. Taciau dabar, pasiligoj^s ir mirstgyvis, Qmai suprato, kad jo sieloje irgi br^sta derlius, deja, pastaruosius ke­liolika meti} jq buvo apem^s abejingumas, besikaupiancios nuos-kaudos ir godulys.

8 <<5=^

Kai siela kencia, sioms kancioms sumazinti yra lengvas ir is-bandytas budas: reikia galvoti apie materialius dalykus, jtikinti save, kad didziausia laime — pinigai, materialios gerybes, sek-sualinis pasitenkinimas. Jei pamirstame sielq, jos kancios darosi nebepastebimos.

Sirgdamas, mirtimi besivaduodamas zemdirbys prisimine senq patarl^: „Patys baisiausi tie praradimai, kuriq mes nepaste-bime." Jis suprato, kad zmogus laimingiausias tada, kai pasiten-kinimq jaucia jo siela. Nekreipdamas demesio, kad netrukus gal-but mirs, jis uzmigo patenkintu miegu. Tq naktj miegojo ramiai, be rupesciq, o kitq rytq atsibud^s nustebo: jautesi daug blogiau. Visq dienq buvo sunku kvepuoti del kQnq kaustancio skausmo. Taciau kartu kazkas pasikeite. Nemalonumai, nuostoliai ir netgi fizinis skausmas jau nebekele nusiminimo, irzulio ir nepasiten-kinimo likimu. Skausmas dare j j geresnj ir nuolaidesnj, skatino pamirsti kunq ir viltingai atsisukti j savo sielq.

Kad kiinas butij isgelbetas ir isgyventq, reikia duonos, o kad buti} isgelbeta siela, reikia meiles. Stai tie grudai, Kurejo dovano-jami, jie visada esti tyri ir isganingi. Kuo daugiau zmogus kente, tuo daugiau meiles jaute Dievui...

Jis dar keletq dieni} sirgo, paskui pasijuto geriau ne tik dvasis-kai, bet ir fiziskai. Jo vaikai taip pat pasveiko ir zemdirbys nuste­bo suvok^s, kad jo poziQris j pasaulj zude ne tik j j , bet ir jo vai­kus. Po savaites isejo j laukq ir drauge su sunumis pradejo sejq. Pasetus javus po kiek laiko netiketai istiko salnos, paskui ne laiku drenge lietus ir vis delto javai uzaugo veslesni, subrendo puikios varpos ir suplekusiq griidq nebuvo.

Dabar atsitraukime nuo sios istorijos, grjzkime j dabartj. Kiekvienq pavasarj zmones tebeseja griidus. Zmonija vis geriau zino, kq daryti, kad derlius butq gausus. Kiekvienq dienq mes j savo sielas sejame savo likimo griidus. Anksciau as domejausi knygomis, pasakojanciomis apie ateities zmones. Ir dabar daug kas domisi, koksai bus zmogus ateityje. Taciau man norisi pa-klausti kitko: ar apskritai ateityje jis bus? Bet kuris zmogus yra visuomenes dalis, tad, norint sulaukti ateities su jos zmonemis, reikia, kad bent jau isliktq dabartine civilizacija.

9 .-'=a>'

Pries puslcetvirto tiikstancio metq zydai pradejo besqlygis-kai laikytis Dievo duotq jsakymq. Stengesi nevogti, nepiesikauti, neatsiduoti seksualiems geismams, nesilankstyti pinigams. Ne-valge kiaulienos, nes si mesa buvo laikoma nesvaria, vadinasi, kenkiancia sielai. Jeigu kas nors is jq butq paband^s jsivaizduoti, kokie zmones bus po pusantro tukstancio metq laisvoje Izraelio valstybeje, tikriausiai Mozes amzininkas juos butq apibudin^s kaip angelus, neturincius nuodemiq. Taciau jei atsiversime Nau-jqjj Testamentq toje vietoje, kur pasakojama, kaip Kristus isvaro is zmoniq demonus ir nusiuncia siuos j kiauliq bandq, pamatysi-me, kad kiauliq toje bandoje buta daugiau nei du tukstanciai. Tai nemaza banda ir pagal dabartinj matq.

Vadinasi, zmones liovesi laikytis Dievo jsakymq ir tas nesi-laikymas pradejo reikstis isoriskai — ignoruojant pagrindinius jsakymus. Tai buvo rimta tikejimo Dievu ir judaizmu krize. Jei Mozes amzininkas butq band^s pamatyti, koks zmogus taps po pusketvirto tukstancio metq, tikriausiai jam nebutq pakak^ vaiz-duotes. Taciau padarykime prielaidq, kad Qmai galetq jvykti ste-buklas ir miisq protevis trumpai valandelei isvystq ateitj. Jeigu taip nutiktq, kazin kq jis pagalvotq, dabartineje Europoje pama-t^s homoseksualq paradus? Arba paziurej^s dabartines televizi-jos laidas su klestincia pornokultiira ir nuolatiniu zmogzudysciq rodymu? Tikriausiai butq pagalvoj^s, kad issikrauste is proto.

„Tie zmones pataikauja ydoms, — butq pasak^s jis. — Jie me-gaujasi savo nuodememis ir iskelia jas aiksten. Net menas nenu-plauna jq sielos, priesingai — jis sielq luosina ir prisiukslina. Tie zmones isrado tokius mechanizmus ir jtaisus, kurie pradeda ryti juos pacius." Jdomu, kq apie dabartinj zmogq butq pasak^s pra-nasas Danielius? Juk norint kalbeti apie ateities zmogq, reikia tq ateitj matyti. Kas gi kitas, jei ne pranasai, gali byloti, koksai bus ateities zmogus?

Stebetinas ateities regejimas aiskinant sapnus aprasytas Se­najame Testamente.

Babilono karalius Nabukadnecaras savo karalysteje jautesi toks galingas, kad per siq galyb^ nesugebejo jzvelgti aukstqjq rysiq. Jis jsake nulieti milziniskq auksinj stabq, o nenorincius to

,-=S»' 10 r"==»'

stabo garbinti zude. Jis dare viskq, kq tik uzsimanydavo, ir niekas negalejo jam priesgyniauti. Taciau jo sieloje vis labiau eme kirbe-ti bloga nuojauta ir jis eme sapnuoti keistus sapnus, po kuriq nie­kaip negaledavo atsipeiketi. Per tuos sapnus buvo ispranasauta jo ateitis: karalystes zlugimas, vaikq ziitis, pamisimas. Kai prana-sas Danielius jam tuos sapnus isaiskino, karalius parpuole pries j{ ant keliq. Taciau gyvenimo budq, jprastq per ilgus desimtme-cius, sunku issyk pakeisti. Kai keletas zmoniq nepanoro lenktis auksiniam stabui, nes tikejo Vienatiniu Dievu, Nabukadnecaras liepe jmesti juos j ugnj. Liepsna buvo tokia stipri, kad sudegino tarnus, kai jie mete nepaklusniuosius. 0 tie trys vyrai — Sadra-chas, Mesaciias irAbed Negas nul<rito suristi j ugnimi plieskianciq krosni Ir vaiksciojo ugnies liepsnose, giedodami apie Dievo galybq irJi slovindami [Dan 3, 23—24]. Sukrestas karalius jiems atleido ir apipyle malonemis.

Taciau stebuklo pripazinimas dar nereiskia, kad zmogus kei-ciasi. Kad zeme duotq derliq, ja reikia be perstojo rupintis. Kad musq sieloje uzderetq dvasinis paselys, turime dar labiau jq puoseleti. Biblijoje aprasytas stebetinas atsitikimas, kaip Nabu-kadnecaro nuodemes pereina jo sQnui, paveldejusiam karalyst^. Butent tada, kai Belsacaras, naujasis karalius, tukstanciui savo didziunq iskele itin prabangiq puotq, kai stalai buvo nukrauti aukso ir sidabro indais su jvairiausiais valgymais, jam buvo pa-liudyta, kad netrukus mirs.

Kai jie gere ir slovino dievus, nukaltus is aukso ir sidabro, zalvario, gelezies, isskaptuotus is medzio ir akmens, ore tiesiai uz zvakides pasirode zmogaus ranka ir pradejo rasyti ant kar'a-liaus rumq sienos tokius zodzius: MENEMENE, TEKEL, UPARSIN [Dan 5, 25). Apstulb^s ir issigand^s karalius pasisauke pranasq Danieliq, ir tasai isaiskino parasytqjq zodziq prasm^; Dievas at-liko tavo karalystes apyskaitq ir atvede jq prie galo; tu buvai pa-svertas svarstyklemis ir rastas lengvas; tavo karalyste padalyta ir atiduota medams ir persams [Dan 5, 26—28]. Danieliq karalius dosniai apdovanojo, suprat^s, kad tasai sako teisyb^ ir tiksliai ispranasauja ateitj. Tq paciq naktj Belsacaras, chaldejq karalius, buvo nuzudytas.