Lietuvos istorijos institutas

• •

Selil{ ir iiemgalil{ paminklai

VILNIUS 2000

UDK 902/904(474.5) Li227

Redakcine kolegija: Algirdas Girininkas (ats. redaktorius) (Lietuvos istorijos instill/tas)

Vytautas Kazakevicius (sudarytojas) (Lietuvos istorijos instilutas)

Mykolas Michelbertas (Vilniaus universiletas) -Evalds Mugurevics (Lalvijos ul1iversileto Latvijos istorijos instifutas)

Vytautas Urbanavicius (PiIiLI tyrimo cenfras "Lietuvos pilys")

Gintautas Zabiela (Lietuvos istorijos institulas)

Redakcines kolegijos adresas: Lietuvos istorijos institutas Krazil! g. 5-418, 2001 Vilnius Tel. 8 22 - 61 49 35 Faksas 61 1433 E-mail: history@takas.lt

Adresas internete: http: //www.crosswinds.nel/-istorija/lietuvosarcheologija.htm I

ISSN ISBN

0207-8694 9986-23-088-8

© Lietuvos istorijos institutas © Straipsni4 autoriai

- • v

ETNO LTURINE ZIEMG It) SRITIS

ILONA V ASKEVIcn}TE

:{VADAS

Tiriant archeologines kultiiras, genCi4 etnint( is­torij'l, vienas aktualiausi4 klausim4 yra uzimamo are­alo, kultiiros paplitimo, etnini4 rib4 klausimas. lis do-

v

mina Ziemgalos tyrinetojus, nors jos istorija be per-•

traukos tiriama keli simtai met4. Siandien'l, turint daug naujos medziagos, but4 idomu apivelgti, kas pa­daryta sioje srityje iki mus4 ir kuo galime praturtinti . "" . . tunmas ZlnIas .

• Zinome, jog pirmaisiais amziais po Kristaus di-

deleje dabartines Lietuvos ir Latvijos teritorijoje issi­skyre pilkapi4 su akmen4 vainikais kulturine sri tis (Mi­chelbertas, 1986, p. 240; TayraBI1'1lOc, 1980, c. 82). Apie IV-Va. si didele sritis suiro ir jos vietoje susiformavo keletas balt4 genci4: vakarineje regiono dalyje - ze­maiciai, centrineje - ziemgaliai, rytineje - seliai ir siaurrytineje - latgaliai. Visos sios gentys, turedamos bendr'l pramott(, turejo ir panasi'l kultur'l. Ypac tai aisku ankstyvuoju laikotarpiu.

v

Ziemgali4 gyventi plotai Musos-Lielupes basei-ne XlII-XlV a. atsidure dviejose valstybese: pietinis krastas Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje, 0 siau­rinis Livonijoje, nors XIV a. treciajame desimtmetyje Lietuvos valdovas Gediminas save vadino ziemgali4 valdovu, matyt, pretendavo valdyti vis'l ziemgali4 gy­vent'l teritorij'l (princeps et dux Semigalle) (Gedimino

• laiskai, 1966, p. 29). Si politine siena, kirtusi ziemga-li4 gyventus plotus, issilaike kelis simtmecius ir 1919-1920 m. nusistovejo kaip dabartine Lietuvos ir Latvi-• • JOs siena.

Lietuvoje liko tik pietinis ziemgali4 gyvent4 plo-•

t4 pakrastys. Sios Lietuvos dalies archeologiniams ty-rimams budinga tai, kad turime tik kelet'l kick pla­Ciau tyrinet4 kapinyn4 (launeikiai, LinksmuCiai, Pa-

• virvyte, Sukioniai ir kt.) Susikaupc muziejuose radi-ni4 ir is ardom4, ir suardyt4 paminkl4. Dauguma ty­rim4 medziagos priklauso V-XII a. Tyrinet4 gyven-

v

vieci4 ir piliakalni4 Ziemgalos pietineje dalyje netu-rime. Piliakalni4 Cia is viso reta, stambiausius is j4 -

• Sidabres ir Raktes (Zagares) piliakalnius sunaikino-

me: Raktes piliakalnyje jau por'l simtmeci4 laidoja­me mirusiuosius, Sidabres - sunaikino 'Zvyro karjeras. Taciau sukaupti duomenys leidzia aptarti ir patikslin­ti ziemgali4 gyvent4 plot4 ribas.

ISTORIOGRAFINE APZVALGA

• Ziemgala, jos gyventojais ir uzimama teritorija jau

keli simtai met4 domisi ivairi4 srici4 specialistai. XIX a. pabaigoje vokieci4 kilmes tyrinetojas, gyvent(s ir dir­bt(s Rygoje, A. Bylensteinas knygoje "Die Grenzen dcs Lettischen Volksstammes und der Lettischen Spra­che" (Bielenstein, 1892) pirmasis emesi atsakyti i dau­geli sudeting4 istorines geografijos klausim4. Auto­rius, remdamasis Henriku Latviu bei XlI-XIV a. ak­tais ir kitais rasytiniais saltiniais, stengesi issiaiskinti ziemgali4 gyvcntus plotus. lis emesi dokumentuose randamus ir metrastinink4 minimus vietovardzius identifikuoti, susieti su konkreCia vietove ir is j4 spren­de, kurie plotai buvo vienos ar kitos genties gyvena­mi. Autorius isvardija ziemgali4 zemes, jose pamine­tas pilis, kartais j4 valdoY4 vardus. Taciau apie pieti­nt( Ziemgalos dali zini4 turejo ned aug. Nurodydamas

• vakarines ir pietines Ziemgalos ribas, autorius pami-ni tik vien'l kit'l paribio vietovt(. Antai vakarint( ziem­gali4 rib'l su kursiais autorius veda iki Vadaksties ir Agluonos upeli4 santakos, pietine riba su zemaiciais ir lietuviais, autoriaus manymu, ejusi miskais pieciau Sidabres (dab. loniskio) ir MeskuiCi4 (kiek pieCiau, autorius nenurodo, matyt, ir jam tai neaisku. 14 gy-

• venti plotai pietuose turejo ribotis su Siauli4 ir Upy-tes zememis, kuriose jau gyvent( lietuviai). Pietryciuose ziemgali4 gyvent4 plot4 riba ejusi nuo Bauskes link Panevezio Musos upe, nuo seli4 gyvent4 plot4 juos

v

skyrusi misk4 juosta. Siaureje ziemgaliai turejt( siekti Rygos ilank'l tics Lielupes ziotimis, nes ir kronikinin­kai (H. Latvis) mini buvus ziemgali4 uost'l.

Idomi A. Bylensteino paziura i ziemgalius. lis bu­vo isitikint(s, jog tai - latvi4 gentis. Autorius teigia, kad kaip lietuviai susideda is aukstaici4 ir zemaiCi4,

141

• //1/ - Pietines Zicmgalos ribos

• - tyrineti kapinynai

1. Anciskiai

2. Brenciai

3. Degesiai

4. Dirziai

5.1auneikiai

6. Kyburiai

7. Lieporai

8. Linksmuciai

9. Linkuva

10. Meldiniai

•

11. Pamiskiai

12. Papile

13. Pavirvyte

14. Pumpenai

15. Smilgiai

16. Staciiinai

17. Stungiai •

18. Sukioniai

19. Valdamai

20. Vabalninkas

1 zem. Pietine Ziemgala. Tyrineti kapinynai.

taip ir latviai susideda is ziemgalil/ (zemutinil/ latvil/) ir latgalil/ (latvil/). A. Bylensteinas XIX a. pabaigoje

• apytiksliai nurode Ziemgalos ribas. Bene labiausiai neaiski liko autoriui rytine riba su seliais. Lieka pri­durti, kad ir simtmeciui praejus po sio darbo pasiro­dymo ir toliau neaiskiausia tebera ziemgalil/ gyvento ploto rytine riba. Kitos A. Bylensteino nurodytos • Ziemgalos ribos visiskai sutampa su ta riba, kurioje issideste ziemgaliski paminklai. Su jo isvadomis apie ziemgalil/ gyventq plotq sutiko visi veliau Latvijoje dir­by istorikai ir archeologai.

v

Lietuvoje Ziemgala susidometa kartografuojantjos archeologinius paminklus. 1899 m. F. Pokrovskis pir­masis Kauno gubemijos archeologinil/ paminkl4 zeme­lapyje placiau nurode bent dali siaures Lietuvos arche­ologijos paminkll/ (DOKpOBCCKl1H, 1899). Panasus dar­bas - paminkll/ sqrasas pasirode tik po ketvirCio am­ziaus. Tai mokytojo J. Elisono (Elisonas, 1925) surink­tos zinios apie ivairias Panevezio apskrities (kai kuriais

142

atvejais ir apie esanCias uz sios apskrities rib4) vieto­yes, susijusias su senqja istorija. 1 si J. Elisono sudarytq sqrasq pateko ir ziemgaliski paminklai, buvy Birzlj -Pasvalio apskrityje. Minimi Meldini4 (nurodama, jog rastas kalavijas ir ziedas bei zmonil/ kaull/), Meldinis­kill (rastas kalavijas ir auksinil/ pinigq), Pamiski4 (su zmonil/ kaulais rastas kalavijas ir geldinis durklas) bei kiti kapinynai, taip pat keli piliakalniai: Dabuzi4, esantis

• tarp Musos ir Tatulos upil/, Simonil/ kairiajame Miisos krante (si piliakalni autorius mini kaip svedl/ supilt'l).

Paminklai buvo registruojami ir zinios apie juos kaupiamos ir toliau. 1928 m. isleistoje P. Tarasenkos knygoje "Lietuvos archeologijos medziaga"(Tarasen­ka, 1928) apZvelgiama archeologijos mokslo raida Lie· tuvoje bei Cia egzistavusios kulturos, pateiktas issames­nis paminkll/ sqrasas ir zemelapis, paminklus bandyta suskirstyti i chronologinius laikotarpius. Taciau visus siuos paminklus registravo ne archeologai, 0 kores­pondentai - pateikcjai. Duomenys buvo tik apytiks-

liai, daznai j4 truko paminklo chronologijai nustatyti. lie tik apytikriai rode, kad si Lietuvos dalis pridisto­riniais laikais buvo gana gausiai gyvenama.

Originalus ir P. Tarasenkos spejimas, es'l Ragine­n4 VI-VII a. kultur'l paliko ziemgaliai (Tarasenka, 1928, p. 70).

1926 m. Rygoje isejo knyga "Latvijos archeologi­ja" (Latvijas, 1926). Jos skyriuje "Velyvasis geldies arnzius" aprasomos balt4 gentys, gyvcnusios Latvijos

• teritorijoje. Ziemgali4 gyventas plotas nurodomas pa-gal A. Bylenstein'l. Lielulupes baseinas siaureje sieke Rygos ilank'l, pietuose - Mus'l, rytuose riba ejusi Dau­guvos upe (pateiktame zemelapyje ziemgaliai nesie­ke upes), vakaruose ziemgali4 riba - Ezeres upe. Pa-

• Zyrneti pagrindiniai Ziemgalos centrai: Mezuotne ir Tervete, nurodyti uostai prie Rygos ilankos. PaZymi-

• rna, kad Ziemgalos piliakalniai, isskyrus du anksCiau rninetus, yra zemi4 paribyje. Knygoje bene pirm'l kart'l aptarti budingiausi ziemgali4 kulturos bruozai: papro­tys mirusiuosius laidoti nedegintus, ginkl4 ir darbo iranki4 gausa kapuose, suminimos budingiausios pa­puosal4 grupes, ziemgali4 ir latgali4, seli4 ir zemaiCi4 kultiir4 panasumas, 0 remiantis K. Biigos tyrinejimais, - ir ziemgali4 bei latgali4 kalb4 panasumas.

1938 m. Rygoje isleista "Latviesu vesture" (Lat-•

viesu, 1938), redaguota F. Baluodzio. Siame veikale ypac daug vietos skiriama atskir4 balt4 genci4 istori­jai. Romeniskojo laikotarpio zemelapyje sUZymetos balt4 gentys. Pagal si zemelapi I-IVa. po Kr. zicmga­liai gyveny kiek didesneje teritorijoje nei bet kada. • Siaureje, kaip ir iprasta, j4 gyventi plotai siekia Rygos ilankq, taciau daug platesniu pajurio ruozu. Vakarine riba nurodomas Ezerupis ir Vadakstis, rytuose ziem­gali4 gyventa teritorija pereina Dauguv'l ir apima da­Ii desiniojo jos kranto. PietryCi4 kryptimi jiems skiria­rna ir visa seli4 gyventa teritorija. Mus ypac dominan­ti pietine ziemgali4 gyvent4 plot4 riba nurodoma tra­diciskai - Musa. F. Baluodzio nuomone, pirmaisiais amziais po Kr. ziemgaliai siaures rytuose isstiime ug­rofin4 gentis ir ten apsigyveno (Latviesu, 1938, p. 86-

• 87). Ziemgaliai gyveny Cesi4, Rygos, Jelgavos, Tuku-rno apylinkese, Lielupes lygumose ir vakarineje Vi­dzemes dalyje. To meta ziemgali4 kulturoje, F. Ba­luodzio nuomone, jauCiama vakarll balt4 kultliros ita­ka, 0 veliau pamazu sustiprejusi kultlirine itaka is Va­kar4 Lietuvos (antkakles apvyniotais galais su kilpe­lemis, profiliuoti smeigtukai, imoviniai kirviai, kap-

• Iiai, seges su emaliu). F. Baluodzio nuomone, Ziem-galos kultlira buvusi ypac artima latgaliams (Latvie­su, 1938, p. 106).

V-IX a. po Kr. ziemgali4 gyventi plotai buvy ma­zesni. Vakarinis pakrastys likys ncpakitys, pietuose gy­vent4 plot4 riba, kaip ir anksciau, nurodoma Miisa,

bet kiek labiau isp!esta teritorija i vakarus ir i rytus -•

apima vakariny Birz4 rajono dali. Siaureje ziemgaliai ir toliau sieke Rygos ilank'l, taCiau daug siauresniu pajurio ruozu, nei tai buvo pirmaisiais amziais po Kr . • Siaures rytuose j4 uzimami plotai taip pat mazesni, Cia jau nebesiekiama Dauguvos, 0 uz jos, jau ne ziem­gali4, 0 latgali4 gyventi plotai, sieky Rygos i1ank'l.

IX-XIII a. ziemgali4 gyventa teritorija dar labiau •

sumazejo. Siaureje jie priejo prie Rygos i1ankos dar siauresniu ruozu; cia ziemgalius isstume lybiai. Vaka­ruose riba vedama Ezerupiu ir Vadakstim, is pietva­kari4 i ziemgali4 gyventus plotus isiterpe zemaiCiai, 0

ankstesnes ziemgali4 teritorijos rytiniame pakrastyje issiskiria Kuokneses sri tis .

F. Baluodzio nuomone, ziemgali4 gyventa terito­rija amziams begant kito. I-IVa. po Kr. ji buvo di­dziausia, veliau palaipsniui mazejo ir antrojo tiikstant­mecio pradzioje apcme beveik tq plot'l, kuri nurode A. Bylensteinas.

Pirmoje J. Puzino parasytoje mokslineje Lietuvos archeologijos apZvalgoje "Naujausi4i4 proistorini4 ty­rinejim4 duomenys" (Puzinas, 1938) pateikta susiste­minta medziaga is visos Lietuvos teritorijos, nurodyti biidingiausi atskir4 laikotarpi4 radini4 tipai, chrono­logija. Autorius nurodo, kad kultura nebuvo vienaly­te, kad atskirose krasto srityse skyresi laidosena ir dir­bini4 formoso Remdamasis siais skirtumais, autorius

• • isskyrc ir Ziemgalq: Miisos baseinas - Akmene-Siau-liai-Rozalimas-Pumpenai-BirZai (Puzinas, 1938, p. 275) ir jai biidingus dirbinius, juos datuoja, nurodo zino­mas radimvietes. Tuo metu siaurineje Lietuvoje be­veik neturejome archeolog4 tyrinet4 paminkl4, J. Pu­zinui tcko naudotis daugiausia atsitiktiniais radiniais, taCiau jo nurodyta pietine ziemgali4 gyvent4 plot4 riba beveik atitinka dabartini4 tyrim4 duomenis. Gal tik kiek daugiau ji buvo nukelta i rytus ir apeme dali seli4 gy­ventos teritorijos, 0 pietryCiuose ir vakaruose ji lyg ir sumazinta. Taigi J. Puzinas ne tik pinnasis gana tiksliai nurode ziemgali4 srities pietines ir vakarines ribas, bet ir isaiskino kai kuriuos j4 kulturos bruozus .

M. Alseikaite savo darbe "Baltai priesistoriniais laikais" (Alseikaite, 1944) bene pirm'l kart'l literatu­roje taip plaCiai emesi aiskinti balt4 kilmes teorij'l. Autore pazymi, jog jau IV-Va. po Kr. is bendro ryti­ni4 balt4 kamieno issiskyre ziemgali4 gentis. Nuro-

• doma ir genties teritorija: pietine iki Siauli4 ir Upy-tes zemi4, siaureje Lielupes baseinas iki Rygos ilan­kos, siaures rytuose Dauguva. Lietuvoje autore ziem­galiams priskyre plotus iki Tauragn4-Svedas4. Vaka­rine ziemgali4 gyventos teritorijos riba, t. y. rib a su kursiais, visai nenurodyta. Matyt, tuo metu isvesti si 'l rib'l del tyrinet4 pamink14 stokos buvo neimanoma. Matome, kad jos paziuros siuo klausimu ne visai

143

sutampa su J. Puzino. Auton~ ziemgaliams skyre daug didesnius plotus, ypac pictrytineje dalyje.

Visi mus4 mineti darbai buvo parasyti remiantis iki Antrojo pasaulinio karo sukauptais duomenimis. v

SeStajame desimtmetyje, vel kiek suintensyvejus pa-minkl4 tyrimo darbams, sukaupta daugiau medziagos etnines istorijos klausimams sprC(sti. 1952 m. est4 ar­cheologo H. Moros knygoje apie balt4 gentis Latvijo­je (Moora, 1952) nurodoma, kad gentys is bendro balt4 kamieno issiskyre apie V a. po Kr. , taCiau j4 istakos formavosi daug anksciau. Jo nuomone, jau II a. po Kr. issikristalizavo aiskios kulturines sritys. Iki Ventos upes rytuose - Pilkapi4 kultura, veliau Cia gyveno kursiai, tarp Ventos ir Dauguvos - kita grupe - plokstiniai ka­pinynai, kurie ir skiriami ziemgaliams. Jie randami visoje toje teritorijoje, taCiau nevienodai intensyviai. H. Moros nuomone, si teritorija laikui begant vis la-

v

biau plito tiek i rytus, tiek i pietus. Ziemgali4 kapai randami ant aukst4 kalv4, j4 kapinynai dideli, anksty­vi kapai apdeti akmenimis, 0 tai rodo, jog Cia buvC( pilkapiai ar kapai su akmen4 vainikais. Kartu patvir­tinamas teiginys, jog ziemgali4 kultura yra gimininga pilkapi4 su akmen4 vainikais kulturinei sriCiai.

H. Moros nuomone, kad X-XII a. ziemgali4 teri­torija sumazejo, sutampa su 1938 m. F. Baluodzio pa-

v

reiksta mintimi. Siaureje ir toliau ziemgaliai siekia Ry-gos ilanki!, taCiau jau siauresniu ruozu, nes is abiej4 pusi4 prie ziemgali4 sliejasi lybi4 gyventi plotai, va­karuose j4 gyventi plotai taip pat kiek sumazejC(, ry­tuose siekia Dauguvos uPC(, pietryCiuose ziemgaliai ri­bojasi su seliais. Pietine riba nenurodoma (autorius neliecia Lietuvos teritorijos). H. Mora paiymi, jog va­karuose ziemgaliai tiesioginio kontakto su kursiais nc­turejo, nes tarp si4 genci4 buvusi plati negyvenam4 miskll juosta. Pateiktame zemelapyje matome, jog XIII a. v

Ziemgala uzeme beveik til paCii! teritoriji!, kaip ir X a., tik paiymeta ir pietine jos riba, kuri tradiciskai vcda­ma Musos upe. Autorius paiymi, jog riba tarp ziem­gali4 ir zemaici4 ejusi misku, desiniajame M usos kran­teo Jeigu palygintume H. Moros isvesti! pietinC( ribi! su A. Bylensteino, tai pamatytume,jog pastarasis pieti­nC( ribi! nukelia kiek labiau i pietus (ziemgaliai, A. By­lensteino nuomone, sicke MeskuiCius).

1963 m. Londone isejo M. Gimbuticnes knyga "The Baits" (Gimbutas, 1963), kurioje apzvelgta vi­S4 balt4 genci4 istorija nuo seniausi4 laik4 iki vals­tybes susidarymo. Pateikti duomenys apie atskiras balt4 gentis nera issamus, 0 medziaga, priskiriama vienai is genci4, tik paminima. Autore paiymi, jog

v

isigalejus mirusi~4 deginimo paproCiui, Ziemgaloje ir toliau lieka inhumacijos paprotys, pasikeicia tik jo forma - atsisakoma paproCio laidoti pilkapiuose, ku­rie buvo naudoti pirmaisiais amziais po Kr., ir pra-

144

dedama laidoti atskirose duobese. Toliau darbe ne vieni! karti! minimos atskiros papuosal4 grupes, bii­dingos ziemgaliams.

v

Kiek issamiau Ziemgali4 kuituri! aptare R. Val· kaite-Kulikauskiene knygoje "Lietuviai IX-XII a." (Volkaite-Kulikauskiene, 1970). Monografijoje ap­ivelgti viS4 Lietuvos teritorijoje gyvenusi4 genci4 (ve­liau sudariusi4 Lietuvos valstybC() verslai, amatai, pre­kyba, drabuziai, ginklai ir visuomeniniai santykiai. Su­prantama, jog ziemgali4 kultlira ir Cia pateikiama tik

v

bendrame Lietuvoje gyvenusi4 genCi4 kontekste. Sia-me darbe nurodoma ziemgali4 gyventa sri tis yra kiek sumazinta palyginti su minet4 tyrinetoj4 darbais. Ypac

v

tai matyti pietiniame ir rytiniame pakrastyje. Ziemga-li4 pietine riba - Musos upe (Volkaite-Kulikauskiene, 1970, p. 34, pav_ 1). Autores nuomone, ziemgaliai I I tukstantmetyje po Kr. pradzioje slinko labiau i siau­r«, 0 j4 plotus pietuose uzeme aukstaiciai ir zemaiCiai.

A. Tautavicius straipsnyje apie rankogalines apy­rankes (TaYTaBW'IIOC, 1970, C. 197-202) irgi paliete ziemgali4 lokalizacijos klausimi!. Autorius konstatuaja, jog rankogalines apyrankes yra ziemgaliskas papua­salas (tik siek tiek nesiotas ir zemaici4, taCiau zemai­tiskos sio tipo apyrankes kiek skiriasi nuo ziemgalis­k~4). Darbe pateikiamas si4 apyranki4 paplitimo ze­melapis, kuriame zymima ir gentines ziemgali4 ribas. Teritorija uzima Musos baseini!: rytinis pakrastys - De­gesi4 kapinynas, vakarinis - Rukuizi4, pietinis - Vil­kanci4, Vinksnen4 ir Raci4 kapinynai. Dar labiau i pietus ir vakarus esancios radimvietes priklausyt4 ze­maiCiams (Junkilai, Pagrybis, Pozere, Vezlaukis). IS sio zemelapio matyti, jog ziemgali4 teritorija gerokai prapIesta piet4 kryptimi.

Svarbus zingsnis i prieki tiriant balt4 genci4 etni­nC( istoriji! buvo Lietuvos archeologijos atlas4 pasiro­dymas (LAA, 1974, 1975, 1977, 1978 ). Kartografavus zinomus viS4 laikotarpi4 paminklus, pabandyta aptarti viS4 Lietuvoje gyvenusi4 genci4 teritorijas, apibiidin­ti laidoseni!, ikapes. Remiantis kapinynais, isskirta ziemgali4 gyventa teritorija - Musos-Levens upi4 ba­seinas. Vakaruose ji sieke Venti!, pietvakariuose-v

Siauli4 rajoni!, pietryCiuose Panevezio rajono siaurini pakrasti, rytine riba lieka ir toliau neaiski, nes is Ku­piskio, Rokiskio ir BirZ4 rajon4 truksta tyrinet4 V­XII a. paminkl4 (LAA, 1977, p. 18). Ziemgali4 teri­torija palikta kiek didesne, nei iki tol buvo. Leidinyje trumpai apibudinti ziemgaliams budingi dirbiniai, aptariami ziemgali4 santykiai su kaimynais.

A. Tautavicius straipsnyje "Bait4 gentys I m. e. tiikstantmetyje Lietuvos teritorijoje" (TaYTaBH'lIOC, 1980) aptaria ir ziemgali4 genties issiskyrimi! is bend-

v

ro balt4 kamieno, t. y. is Siaures Lietuvos pilkapi4 kulturos sri ties. Autorius ziemgaliskais laiko V a. pra-

dejusius plisti plokstinius kapinynus, kuriuose laidoti nedeginti mirusieji. Straipsnyje glaustai aprasyti ziem­galilj kulturos ypatumai, jos bendri bruozai su balt4 gentimis kaimynemis. Nuiymeti ir sios genties gyven­ti plotai Musos ir Levens upi4 baseine. Vakaruose j4 rib a siekia Vent&, pietuose - Nevezio aukstupi, 0 ryti­ne riba autoriui del tirt4 paminkl4 stokos Kupiskio ir BirZlj rajonuose taip pat lieka neaiski .

• Ziemgali4 kilmes ir j4 kultiiros istorij& dar kart&

• A. Tautavicius aptaria straipsnyje "Zemaici4 etno-geneze" (Tautavicius, 1981), kalbedamas apie zemai­cilj kilm~. Autoriaus nuomone, zemaiCi4 kultura tu­rejo bendr& pramoty su ziemgaliais, tai Bruksniuo­tosios keramikos kulturos vakarinis pakrastys. Ka­dangi to meta paminkl4 minimoje teritorijoje nedaug zinoma, autorius mano, jog sis Bruksniuotosios ke­ramikos kulturos pakrastys tuo metu buvo retai gy­venamas. Pirmaisiais amziais po Kr. kartu paplito is femes pilti pilkapiai su akmen4 vainikais ir nede­gintlj mirusi4i4 kapais, 0 IVa., savo ruoitu, si4 pil­kapilj sri tis suskilo i zemaitisk& ir ziemgalisk& sri tis. Autorius ne kart& pabrezia zemaici4 ir ziemgali4 kul­tiirlj giminingum&, teigia, jog senoji zemaici4 kultu­~a. turi daugiau bendr4 bruoz4 su ziemgaliska ir yra artimiausia jai. Tai, matyt, atspindi ir glaudzius si4 gencilj tarpusavio rysius bei artim& giminysty, kuri& patvirtina ir j4 kilme.

1985 m. isleistoje M. Gimbutienes knygoje "Bal­tai prieSistoriniais laikais" (Gimbutiene, 1985) (1963 m. knyga isversta i lietuvi4 kalb& ir papildyta) skiriama daugiau vietos genci4 formavimuisi, j4 uzimamos te­ritorijos klausimams, santykiams su kaimynais. Auto­re ziemgaliams skiria vidurio Latvijos ir siaurcs Lie­tuvos dali, esanci& Musos baseine. Taciau auton~ • Ziemgalos pietines ribos smulkiau neaptaria, apsiri-boja pasakymu, jog jie gyveno "Musos upes baseine".

Taip pat nurodoma, jog si sri tis susiformavo is bu­vusios pilkapi4 kulturines sri ties, 0 budingiausiais ziemgali4 kulturos bruozais laikoma inhumaeija, ploks­tiniai kapai, nurodomos ir biidingiausios radini4 gru­pes. Aprasydama gyvenvietes ir tvirtoves, autore nau­dojasi tyrinet4 Meiuotnes, Tervetes piliakalni4 me-

• diiaga, pamini ir kelis pietines Ziemgalos piliakalnius •

(Zvelgaicio, Raktuves ir Sidabres). M. Michelbertas knygoje "Senasis gelezies amzius

Lietuvoje" (Michelbertas, 1986) nagrineja labai svar­blj viS4 genci4 kultiiros formavimuisi period&. Nema-

• ia vietos skiria ir Siaures Lietuvos pilkapiams su ak-men4 vainikais. Autorius apraso budingiausius laido­senos bruozus ir ikapes, fiksuoja lokalinius skirtumus. Vakariny pilkapi4 kultiiros srili datuoja ankstyvesniu periodu, rytiny - velyvesniu. Paiymi, jog vakarines da­lies pilkapiai kiek artimesni Lietuvos pajurio kapams,

o siaurines ir rytines dalies pilkapiai kai kuriais bruo­his artimesni Vidurio Lietuvos kapinynams. Konsta­tuojama, jog is Pilkapi4 kulturos siaures rytines sri­ties apie 350-450 m. ir issirutuliojo ziemgali4 kultiira (Michelbertas, 1986, p. 240).

ViS4 balt4 genCi4 istorijai skirta V Sedovo knyga "Ugrofinai ir baltai viduramziais" (Cell.OB, 1987). Au­torius remiasi Lietuvos ir Latvijos areheolog4 darbais, bet pagal istoriniais laikais nusistovejusias valstybines sienas skirsto gentis i "latvi4" ir "lietuvi4". Tokios gen­tys, kaip ziemgaliai ir seliai, anot autoriaus, yra 1atvi4 gentys, taigi tarsi griitama prie A. Bylensteino, kuris irgi teige ziemgalius ir latgalius kalbejus 1atvi4 kalba. Tiesa, autorius is dalies uzsimena apie Lietuvoje esan­Cius ziemgali4 laidojimo paminklus, bet remiasi tik 1945-1949 metais tyrinetl! Linksmuci4 kapinynu (nors darbas parasytas 1987 m.). Todel V Sedovas apraso tik

• siauriny, t. y. Latvijoje esanCi& Ziemgal&. Pateikiamos seniausios rasytines zinios apie ziemgalius, apivelgia­mi archeologiniai tyrinejimai. Remiantis Lietuvos ar­cheologijos atlasu, nurodomos ir pietines ziemgali4 gy­vent4 plot4 ribos: Levens baseinas ir jam priklausantys

• rajonai; vakarine riba Venta, pietine - Siauliai, PapiIe, rytine - Paneveiys, Pasvalys. Straipsnyje aptariami pa­grindin·\a·, ziemga\i\l \<;.U\tUTOl> bruo7..ai, \aido'i>enos 'Ypa­tumai, j4 darbo irankiai, ginklai, papuosa\ai. Nemaza vietos skirta piliakalniams ir gyvenvietems.

Knygoje "Lietuvi4 etnogeneze" (Lietuvi4 etnoge­neze, 1987) keli4 sriCi4 specialistai bando aiskinti lie­tuvi4 tautybes formavimosi proces&. Didele sio darbo dalis skiriama issidiferencijavusioms balt4 gentims, tarp j4 ir ziemgaliams. Antai A. Tautavicius (Lietuvi4 ctnogeneze, 1987, p. 108), rasydamas apie kulturines sri tis ir j4 laidojimo paminklus, Pilkapi4 kultiiros su-

• sidarym& Zemaitijoje, siaurineje Lietuvoje bei pieti-neje Latvijoje, samprotauja, kad I a. pro Kr. arba I a. po Kr. i iki tol retai gyvent& sriti is Lietuvos pajurio atsikely zmones kartu su senaisiais gyventojais ir su­dare si& kultur&. V-VI a. ziemgali4 kultura galutinai issiskyre is bendro balt4 genCi4 kamieno. Nurodomos ir sios genties gyvent4 plot4 rib os, pabreziamas ziem­gali4 kulturos artumas zemaiciams. Autorius many­mu, ji Ierne praeityje buvusi bendra Pilkapi4 kultura.

R. Volkaite-Kulikauskiene (Lietuvi4 etnogeneze, 1987, p. 194), rasydama apie lietuvi4 tautybes istakas, palieCia pokyCius, vykusius V-VII a. kiekvienoje is si4 genCi4, taigi ir ziemgali4. Autores nuomone, pereji­m& nuo laidojimo pilkapiuose prie paproCio laidoti plokstiniuose kapuose nuleme visuomenini4 santyki4

• pokyCiai. Si& kultiir& paliky gyventojai pamazu trau-kesi ne tik i siaury, bet ir i siaures vakarus. Autore nurodo pagrindinius sios etnokultiirines sri ties bruo­zus, skyrusius j& nuo genci4 kaimyni4. Taip pat

145

akcentuojama, jog grieZt4 rib4 tarp ziemgali4 ir j4 kai­myn4 isvesti negalima, nes jos nebuvo nusistovejusios. los nuomone, ankstesniais laikais ziemgali4 gyventa pieCiau, velesniais laikais jie pasislinko i siaury. Su kitomis gentimis ziemgaliai palaike glaudzius rysius, kurie ypac ryskiis ziemgali4 ir zemaiCi4 paribyje.

IS Latvijos archeolog4 pastaraisiais desimtmeCiais v

daugiausia demesio Ziemgalos kapinynams skyre lat-vi4 archeologas M. Atgazis. Stambiausias jo straips­nis siuo klausimu skelbtas etninei istorijai skirtame straipsni4 rinkinyje (ATra3I1c, 1980, c. 89-101). Patei­kys placi~ istoriografij~ ir apZvelgys tyrinejim4 eig~,

v

autorius taip pat kildina ziemgalius is Siaures Lietu-vos ir Piet4 Latvijos pilkapi4 su akmen4 vainikais kul­tiiros. Nurodo, jog siaureje si sritis sieke Lielstraupy, vakaruose - Zanty ir Ezery, 0 ribos su Latgala dar nera aiskios. Pietiny ziemgali4 genties rib~ autorius priima A. Tautaviciaus nustatyt~ (LAA, 1978, p. 176). 10 nuomone, ziemgaliai galutinai issiskyre is bendro balt4 kamieno V-VIII a. Pateikiami biidingiausi iran­ki4, ginkl4 ir papuosal4 komplektai. Autorius sutin­ka, jog pastar~4 kultiira yra labai artima zemaiCiams. Savo teiginius jis paremia dviem sudarytais zemelapiais, kuriuose ziemgali4 teritorij~ Zymi plaCi~4 kovos pei­li4 ir rankogalini4 apyranki4 paplitimo arealas.

v

Ziemgali4 paminklams ir kultiirai daug vietos skir-ta ir "Latvijos archeologijoje" (Latvijas, 1974, p. 147-

v

148; 204-217). Cia aptariami ziemgaliski paminklai tiek Zymiausi piliakalniai, tiek ir kapinynai, daug vietos ski­riama ziemgali4 naudot4 iranki4 ir papuosal4 tipams, j4 chronologijai. TaCiau genties rib4 klausimai apta-

v

riami ribotai. IS pateikt4 zemelapi4 matyti, jog Ziem-galai skiriamos tik zemes, esanCios Lielupes baseine.

v

Ziemgali4 rytine riba nesieke Dauguvos, 0 siaurine -Rygos ilankos. Pietine riba nenurodoma, j4 gyventi plotai paZymeti tik iki Latvijos-Lietuvos sienos. Tad Iyginti si zemelapj su A. Bylensteino, F. Baluodzio, H. Moros ir kit4 sudarytais, ziemgaliams paliekamas zenkliai mazesnis plotas.

v

Ziemgali4 ir kursi4 rysiams tirti skirtas sio darbo autores straipsnis (VaskeviCiiite, 1989, p. 55-67), ku­riame, remiantis Pavirvytes kapinyno medziaga, ban-

v

domi aptarti ziemgali4 ir kursi4 rysiai. Si kapinyn~ paliko ziemgali4 bendruomene, taciau dali kap4, vi­sus degintinius, reiket4 skirti kursiams. T~ liudyt4 ne tik skirtinga laidosena, bet ir ziemgaliams visai nebli­dingos ikapes. Autore konstatuoja, jog X-XI a. kur-

v

siai skverbesi ne tik i lybi4 gyventus plotus Siaurinia-me Kurse, bet ir nedidelemis grupemis kelesi i ziem­gali4 gyventus plotus.

Apie kai kuriuos laidosenos ypatumus ir siauri-v

neje Lietuvoje rase V. Zulkus straipsnyje "Tarpgenti-nes dykros ir mirusi~4 pasaulis balt4 pasauleziiiroje"

146

CZulkus, 1989, p. 107-116). Autorius kelia mintj, kad orientacija pasaulio sali4 atZvilgiu laidojant mirusiuo­sius priklauso nuo to, kurioje puseje buvo jsivaizduo­jamas mirusi~4 pasaulis ar dykroje buvusios kulto vie­tos. Autoriaus nuomone, ziemgalius nuo seli4 skyrusi pelketa Levens zemuma, pietuose pereinanti j Levens sIeni; laidojant mirusieji orientuoti j jas. Del sios prie­zasties net vienos genties ribose galejo biiti skirtinga kryptimi laidojami mirusieji. Autorius nurodo ir tiks­li~ ziemgali4-seli4 rib~_

Be minet4 svarbesni4 bei stambesni4 darb4, ku­riuose gvildenami ziemgali4 kultiiros ir etnines istori­jos klausimai, yra ir kit4 darb4, straipsni4, kurie vie­nu ar kitu aspektu liecia si~ teritorij~, jos gyventojus.

ZIEMGALH} TERITORIJA

Daugumas tyrinetoj4 nuo XIX a. paskutini4 de­simtmeci4 pirmiausia stengesi isaiskinti ziemgali4 gy­vent4 plot4 ribas. Vyrauja nuomone, kad pietine jq gyventos teritorijos riba buvo Miisa, vakaruose sieke

v

Vent~, 0 rytine rib a lieka ne visai aiski. Tik V. Zulkus teigia j~ buvus Levens sienj, 0 kai kurie autoriai (H. Moo­ra, R. Volkaite-Kulikauskiene) pabrezia tas ribas ki­tus ziemgaliams slenkant j siaury. Darbuose palieCia­mas ir j4 kilmes klausimas. Vyrauja nuomone (A. Tau­taviCius, M. Atgazis, M. Michelbertas, H. Mora), kad jie susidare apie Va. (ar gal kiek anksCiau), kai Lie­tuvos-Latvijos pilkapi4 kultiira suskilo j kelias maZes­nes kultiirines sri tis. Dauguma autori4 paliecia ar mi­ni biidingiausius ziemgali4 kultiiros bruozus. Visi au­toriai pabrezia, kad ziemgaliams biidingas nedegintq mirusi4 laidojimas, ginkl4 i kapus dejimas. Lietuvos archeolog4 darbuose akcentuojamas ziemgali4 kultii­ros artumas zemaiCiams, 0 Latvijos - ziemgali4 rysiai su latgaliais ir seliais.

Visas sias mintis papildo sukaupta archeologine medziaga, ypac is pastaruosius du deSimtmeCius tirtq

v

launeiki4, Pavirvytes, Sukioni4, Stungi4 ir kit4 pam in-k14. lais remiantis bandoma tikslinti pietvakarines ir pietrytines ziemgali4 ribas.

Suradus ir istyrus Pavirvytes kapinyn~, reiket4 ves­ti vakariny rib~ su kursiais ne Ventos, 0 Virvytes upe­atkarpa iki jos santakos su Venta, t. y. teritorija kai­riajame Ventos krante iki Virvytes turet4 priklausyti ziemgaliams. Toliau rib a nuo Vieksni4 j siaury eitq

v

Ventos upe. Pietine rib a eit4 linija Kursenai-Siauliai v

si4 miest4 siauriniu pakrasCiu (pietineje Siauli4 miesto dalyje esantis Liepori4 kapinynas yra zemaitiskas).

v

Nuo Siauli4 i rytus riba eit4 dabartinio Pakruojo rajo-v

no pietiniu pakrasciu (StaCiiin4, Sukioni4, Meldiniq kapinynai) bei Panevezio rajono siauriniu pakrasciu

• palei Levens Upy. Rytinis ir pietrytinis Ziemgalos pa-krasciai del paminkl4 stokos tebera sunkiausiai nusa­komi. Teritorija tarp Levens ir Pyvesos, esanti dabar­tinio Pasvalio rajone, aiskiai dar ziemgaliska. Tai ro­do Smilgi4 ir Pumpen4 kapinynai. Kiek labiau i siau­ry ir rytus, t. y. Kupiskio ir BirZ4 rajon4 sanduroje, siq rib,! turet4 Zymeti Vabalninko if Aneiski4 kapinynai (tiesa, abu jau visiskai sunaikinti: Aneiski4 kaime (BirZ4 r., Vabalninko apyl.) kasant Zvyrq, kalveleje aptikta zmoni4 kaul4 ir ivairi4 radini4, is kuri4 isli­ko tik jmovinis ietigalis; Vabalninke taip pat kasant Zvyr,! rasta keletas ugnies nepaliest4 daikt4: antkak­Ie ramentiniais galais, smeigtukas rato formos gal­vute ir kt.). Labiau i SiaUfy, desiniajame Musos kran­te esantis Brenci4 kapinynas taip pat ziemgaliskas. Taigi, atrodo, jog rytiny ziemgali4 ribq galima vesti nuo Vabalninko, palei ApaSCios upy ikj jos santakos su Nemuneliu (zem. 1).

Teritorijoje esanCioje tarp ApasCios ir Pyvesos, la-•

bai nedaug paminkl4. Cia vietos zemos, pelketos ir tode!, matyt, netiko nei gyviesiems, nei mirusiesiems. Greiciausiai didesnioji siandieninio BirZ4 rajono da­lis buvo dykra tarp ziemgali4 ir seli4.

ZIEMGALH) KULTUROS BRUOZAI

ISsiaiskiny ziemgali4 gyventas ribas, galime aptarti tai, kas budinga siai genciai. Balt4 gentys, budamos panasios viena i kitq, turejo nemaza individuali4 bruo­zq. Panasi dvasine kultura siejo visas balt4 gentis, tuo skirdama jas nuo kaimyn4 slav4 bei german4, bet kai kurie materialines kulturos bruozai skyre vienq nuo kitos ir balt4 gentis. ViS4 balt4 genCi4 tikejimas, die­vybes, gyvenimo samprata, gyvenimo budas buvo pa-

• nasiis arba visiskai tokie patys. Ziemgaliai, kaip ir visi baltai, pyle piliakalnius, rente juose pastatus, gynybi­nius jtvirtinimus, kure prie piliakalni4 gyvenvietes. Lietuvos teritorijoje siandien zinome apie 20 j4 pilia-

• kalni4, zinomiausi - Sidabres, Zvelgaicio, Raktuves, kiti AZuolpamuses, Gyvoli4, Kalnelio, Lokavos, Pae-

• zeri4, PalieCi4, Papites, Peleniski4, Saudogalos, Simo-ni4 - kiek mazesni (LAA, 1975). Deja, Lietuvos teri­torijoje esantys piliakalniai dar netyrineti.

• • Siaurineje Ziemgalos dalyje zinome apie 25 pilia-

kalnius, kuri4 didziausi - Tervete, MeZuotne, Daug­male, Duobete, Kamarde (E. Brastilfs, 1926). Sie pilia­kalniai susilauke didesnio ar maiesnio masto tyrim4. Kaip mineta, visose balt4 gentyse piliakalniai vienodi, skiriasi tik zemes terenas - vietines aplinkos sqlygos.

Etniniai skirtumai kur kas labiau isryskeja laido­senoje. Butent ji leidzia atskirti vienos genties kultu­r,! nuo kitos.

• Lictuviskoje Ziemgalos dalyje priskaiCiuota apie

60 laidojimo paminkl4 (LAA, 1977). Dalis j4 tyrineti. Tai LinkaiCi4, Jauneiki4, Degesi4, Valdam4, Didi4,

• Pamiski4, Pavirvytes, Stungi4, Sukioni4 kapinynai. Tai-gi tirta apie 20 proe. laidojimo paminkl4 ir istirta dau­giau kaip 1000 kap4 juose. Tyrineti paminklai issime­ty po visq teritorijq - Akmenes, Pasvalio, Pakruojo ir Joniskio rajonuose. Tirtieji kapai datuoti V-XII a. Tie­sa, siaurineje Lietuvos dalyje VIII-Xl a. kap4 gerokai

• gausiau nei V-VIII a. Tuo tarpu Latvijos Ziemgaloje ma-tome atvirksCiq vaizdq: ten daugiau tyrineta V-VIII a. kap4·

Lieka issiaiskinti, kokie paproCiai budingi siai gen­Ciai, kokia buvo laidosena, jkapi4 dejimo tvarka, kas sudare jkapi4 komplektq. Pabandysime issiaiskinti ir lokalinius skirtumus, atsiradusius bendraujant su skir­tingomis balt4 gentimis .

• Ziemgali4 kapinynai dazniausiai randami prie se-

n~4 pilkapyn4. Tai rodo, kad gyventoj4 etnine sudetis nesikeite, 0 kito tik pasauleziura ir paproCiai. Dauge­jant gyventoj4, be abejo, daugejo ir nauj4 kapinyn4. Tam tikslui buvo parenkama aukstesne kalvete kur ne­toli paprastai teka nedidelis upelis. Aukstesne viet a bu­vo parenkama neatsitiktinai: matyt, noreta, kad per pa­vasario polaidi ar rudens liutis nereiket4 laidoti miru­si~4 vandens pilnose duobese. Upeli4 vanduo salia ka­pinaici4, be abejo, susijys ir su laidojimo apeigomis (mi­rusi~4 prausimu), ir su pomirtinio gyvenimo jvaizdziu. Pagoni4 tikejimu, vanduo skyre zemiskqji pasaulj nuo pomirtinio. Antai Jauneiki4 kapinynui parinkta vieta

• kairiajame Sidabres krante, Sukioni4 - kairiajame Vez-ges krante, Pavirvytes - desiniajame Virvytes krante, Linksmuci4 - kairiajame Kruojos krante, DirZi4 - kai­riajame Berstalio krante ir t. t.

Tame paCiame kapinyne laidota kelis simtmeCius, daug kur pradeta laidoti V a. ir laidota iki pat XII-XlII a. o XVI-XVII a. gyventojams vel grjZus i senqsias vie­tas, grjztama i tuos paCius laidojimo paminklus.

Vienas budingiausi4 ziemgali4 laidosenos bruoz4 -inhumaeijos paprotys, kuris Cia egzistavo visq genties gyvavimo laikotarpj. Mirusieji laidoti eitemis, eiles ne­Iygios, tarsi truputi lenktos. Vienq kapq nuo kito ski­ria apie 30-50 em tarpai, yra atvej4, kai vienas kapas kastas visai greta kito. Pastebeta, kad ankstyvesnieji kapai koneentruojasi arCiau upelio, beveik jo slenyje ir zemesneje kalveles dalyje, velesni kope i kalvos vir­S4 (Jauneiki4 kapinynas). Mirusieji laidoti negiliai , 30-90 em gylyje. Galimas daiktas, kad kap4 gylis pri­k1ause ir nuo met4 laiko: ziemq mirusiesiems kasda­vo seklesnes duobes, vasarq - gilesnes. Laidojant lai­kytasi eiliskumo prineipo - ir vyrai, ir moterys, ir vai­kai laidoti vieni salia kit4, turtingieji greta beturCi4. Duobes kastos pailgos, suapvalintais kampais ,

147

140x50-280x70 em dydzio. Paprastai duobi4 kontiirai gerai issiskiria is aplinkines zemes. Kapo sampile ne­retai randama degesi4 ir angliuk4. Tai rodo, jog pries laidojant mirusiii buvo atliekamos apeigos su ugnimi. V-VII a. dazniausiai laidota be karst4, mirusiii suvi­niojus i drobuly. Tai rode dalyje kap4 randami smeig­tukai ant rank4 kaul4. Matyt, jais ir buvo susegta dro­bule. VIII-XII a. dalis mirusi4.i4 buvo laidoti kars­tuose. Karsto konturai ar net istisi dugno ir so no liku­ciai rasti kai kuriuose Jauneiki4, Pavirvytes, Stungi4 kapinyn4 kapuose.

Vienas budingiausi4 ziemgali4 laidosenos bruo­Z4, be inhumaeijos paproCio, buvo priespriesine vyr\l ir moter\l orientaeija. (Beje, toks paprotys budingas ne tik ziemgaliams, bet ir zemaiCiams). Taciau tik ziem­gali4 zcmese pastebeti laidojimo krypties pokyCiai at­sirado VII-VIII a. Vyrai laidojimo krypties atZvilgiu "pasikeite" vietomis su moterimis. V-VII a. vyrai bu­vo guldomi galva i rytus, 0 VIII a. jie jau laidoti galva i vakarus, moterys atvirksciai. Del ko buvo pakeista

v

laidojimo kryptis, neaisku. Visoje Ziemgaloje nebuvo vieningos laidojimo krypties: viename kapinyne vyrau­ja ryt4-vakarll, kitame siaures-piet\l. Tai galejo buti del daugybes priezasci4. Manoma, jog mirusieji bu­davo orientuojami galva i isivaizduojamq mirusi4.i4 pa­sauli (:Zulkus, 1989, p. 108).

v

Ziemgaloje mirusieji laidojant paguldyti ant nu-garos, istiestomis ir suglaustomis kojomis, ant kruti­nes sudetomis rankomis. Dazniausiai viena ranka su­lenkta staciu, kita smailiu kampu arba abi rankos smai­liu kampu, retkarCiais jos sukryziuotos per riesus ir sudetos liemens, dubens srityje arba sulenktos per al­kunes taip, kad plastakos siekia pasmakry. Randama ir dvigub\l palaidojim\l. J\l nera daug, tai nebudingas laidosenos bruozas. Viename kape laidoti, matyt, kartu .., •• • • v • •

zuvy ar mIry glmlI1aJelal. Baltai tikejo pomirtiniu gyvenimu ir stengesi mi­

rusiuosius laidoti su gausiomis ikapemis. Laidota su ginklais, darbo irankiais ir gausiais, dazniausiai zal­variniais papuosalais. Pagal nusistovejusius paprocius visi i kapq dedami daiktai turejo savo viet'l. Beveik

v

visi vyrai laidoti su ietimis. Salia galvos vienoje ar ki-toje puseje randama nuo 1 iki 6 ietigali4. Jie guli ir vienas salia kito, ir vienas ant kito. Jeigu randama kc­letas ietigali4, tai jie dazniausiai skirting4 dydzi4 ir net form\l. VIII-XI a. ietigali4 gausiau nei V-VII a. kapuose. TaCiau paprotys laidoti vyrq su ietimi isliko vis'l laikotarpi. Vyr\l kapuose randame ir kovos pei­li4. V-VII a. tai siauras ilgas kovos peilis, pad etas kai­reje koj4 puseje, kotu galvos link, asmenimis i kapo duobes vid4. VIII-XI a. naudoti platieji kovos pei­liai-kalavijai. Jie dedami skersai dubens kaul4 ar kiek istrizai slaunikauli4, kotu (rankena) ddines rankos

148

link. Tokie peiliai-kalavijai - viena is budingiausiq v

ziemgalisk4 ikapi4. Cia j4 rasta gausiausiai ir i kap~ deti kitaip, nei gentyse kaimynese. Be ziemgali4 jais

v

naudojosi zemaiciai ir latgaliai. ZemaiCi4 kapuose toks peilis padetas prie mirusiojo sana Iygiagreciai jam ar-

v

ba prie galvos, be to, Zemaitijoje jie naudoti kur kas trumpesni laikq (Vaitkunskiene, 1984, p. 85, pay. 12; TautaviCius, 1984, p. 97), 0 latgaliai grieZtos tvarkos visai nesilaike, todel jie randami padeti ir skersai duo benkauli4 ir isilgai mirusiojo griauCi4 (Latvijas, 1974, p. 241; HYKWI1HCKI1i1, 1957, PI1C. XXIX, XXX, XXXI, XXXV, XXXVII). Tureta ir vienasmeni4 kalavij4, tao Ciau naudotasi retai. Du kalavijai rasti Jauneikiq kapinyne ir Lieporuose (Joniskio r.). IS turimos me· dziagos matyti, kad ziemgaliai mazai naudojosi tiek

v

vienasmcniais, tiek ir dviasmeniais kalavijais. Cia vy-ravo platieji kovos peiliai.

v

Ziemgali4 kapuose gausu ginkl4, bet darbo iran-ki4 mazai. V-VII a. vyr4 kapuose, desineje galvos ar juosmens puseje, dar galima rasti kirvi4, kuri4 asrne­nys nukreipti i mirusiii. kotas - koj4 link. VIII-Xl a. kapuose kirvi4 vis reciau. IS kit4 vyro darbo irankiq reiket4 pamineti peiliukus, kurie taip pat randami ko­j4, juosmens srityje, 0 kartais buna padeti istrizai slau­nikauli4 kartu su plaCiuoju kovos peiliu. Koj4, juos­mens srityje retkarciais randama peiken\l, geriarnlliq rag4 apkal4, pineet4, z'lsI4.

Moterims i kapus deta kapli4, peiliuk4, y14, ada­t4. Vienas budingiausi\l ziemgales darbo iranki4 - kap· Iys. J4 randama salia kairiojo blauzdikaulio ar slauni· kaulio kotu galvos link, asmenimis i kapo vid4. Peiliu· kas - dazniausiai lenkta virsune, dedamas juosrnens srityje, kitos ikapes - peiliukai tiesia nugarele, ada· tos, ylos, retkarCiais verpstukas - randamos taip pat juosmens, retkarciais galvos srityje.

Vyr4 drabuzis buvo susegamas sege. V-VIII a. tai ivairios lankines seges, nuo IX a. pradetos nesioti ir pasagines. Randamos kape po vienq, krutines srityje, vienoje ar kitoje jos puseje. Kai kada vyro kape ran· dami ir smeigtukai. Vyrai puosesi apyrankemis. Jos randamos uzdetos ant kaires rankos, po vien'l. Lai· dota ir su antkakIemis. Tokia pati papuosal4 deveji· mo tvarka isliko iki pat XII a., pasikeite tik papuosa· 14 formos, pagausejo kap\l su antkaklemis.

Motefll kapuose papuosal4 gausiau, jie ivairesni. V-VII a. kapuose randama apgalvi4, krutines srityje butinai yra grandinelemis sujungta smeigtuk4 pora. Ant abiej4 rank\l devetos apyrankes. Kai kurios rno­terys laidotos su antkaklemis. VIII-XII a. kapuose reo ciau randama apgalvi4, dazniau puostasi antkaklemis, ir ne po vien'l, 0 po 2, 3 ar net 4.

Vaik4 kap4 ikapes negausios: peties ar juosrnens srityje randama peiliuk\l. Berniukai paaugliai laidoti

su ietimis. Drabuzi puose sege, smeigtukas, ant kaklo dainai randamas vienas karoliukas, ant rankos apy­ranke. Ji kartais padaryta is didesnes, suaugusio zmo­gaus, sumazinta, pritaikyta vaiko rankytei.

v

Taigi galime teigti, kad Ziemgaloje paprotys lai-dati su gausiais metaliniais papuosalais, ginklais ir kai kuriais darbo irankiais isliko visq laikq. ISliko ir ta pa­Ii ikapi4 dejimo tvarka. Pasikeite tik ginkl4 ir papuo­sal4 formoso Velesniais amziais ikapi4 tik gausejo. Ma­Iyt, mainais buvo gaunama daugiau spalvot~4 meta-14, gamintasi daugiau papuosal4.

Dabar reiket4 aptarti isskirtinius ziemgali4 kul­tiiras bruozus.

Pirmasis ir labai budingas ziemgaliams laidosenos bruozas yra nedegint4 mirusi~4 laidojimas. Krema-

v

cijos paprotys Cia nezinomas. Siuo paprociu ziemga-liai skiriasi nuo savo kaimyn4 zemaiCi4, kur IX-X a. plito kremacija, ir nuo kursi4, kur mirusieji pradeti deginti IX a. Inhumacijos paprotys suartina ziemga­lius su latgaliais ir seliais, kur kremacijos paprotys taip pat nebuvo paplitys (Latvijas, 1974, p. 222). Kitas bu­dingas siai genCiai laidosenos bruozas - priespridine

v

mirusi~4 orientacija. Sio paproCio, be ziemgali4 lai-kesi, zemaiCiai ir latgaliai (Latvijas, 1974, p. 222). Ta-

v

ciau tiktai Ziemgaloje pastebeti laidojimo krypties po-v

kyciai, atsirady VII-VIII a. Ziemgaliai kartu su miru-siuoju nelaidojo zirgo, kaip tai dare zemaiciai, auks-

v

laiciai ar lietuviai. Siuo poziuriu jie artimesni latga-v

Iiams. Ziemgaliai mirusiajam i kapq nedejo nei zirgo ikapi4, kaip tai mega daryti kursiai, nors jie taip pat iirgo su mirusiuoju nelaidojo, nei raitelio aprangos

v

daikt4, kaip tai dare aukstaiciai. Sis paprotys taip pat artimai sieja ziemgalius su latgaliais.

Ikapi4 gausumas - dar viena ypatybe, bet ji bu­dinga ir kursiams, zemaiCiams, latgaliams bei scliams. TaCiau cia buvo labai savita ikapi4 dejimo i kapq tvar­ka ir sudetis, isskirianti ziemgalius is genci4 kaimy­ni4. Vienas toki4 skirting4 bruoz4 yra ginkl4 gausa kape. Vyrus laidojo su ietimis ir kovos peiliais. Ieci4 kape randama net keletas, ir tik labai retai vyras lai­dotas su viena ietimi. Tuo tarpu gentyse kaimynese nors vyrai ir laidoti su ietimis, bet j4 randama ir re­Ciau, ir ne taip gausiai viename kape. Skiriasi ir i ka-

v

pus det4 ieCi4 antgaliai. Ziemgali4 naudoti imoviniai, tik vienas kitas itveriamasis. Tuo tarpu latgaliai labiau

v

mego ietis su itveriamaisiais antgaliais. Ziemgali4 ie-tigaliai nors ir toki4 pat form4, kaip zemaiCi4, taCiau i4 plunksnos plokstesnes, nera aiskios briaunos, ei­nanCios plunksnos viduriu, nera ir aiskaus pen!jimo is plunksnos i imovq. Nenaudoti ir uzbarzdiniai ietiga­liai, kuriuos mego kursiai. Savitos formos buvo ir ziem­gali4 kalavijai. Patys ankstyviausi - siauri ilgi kovos peiliai, kartais su ziedu ant ikotes, veliau Cia isigalejo

platus kovos peiliai-kalavijai. lie isstume kitus kovos peilius, neisigalejo Cia ir dviasmeniai kalavijai. Pla­Ciuosius kovos peilius-kalavijus naudojo zemaiCiai ir latgaliai, bet ziemgaliai savitai siuos ginklus dejo i ka­pq - skirtingai nuo zemaici4 ir latgali4.

Etninius bendrumus bei skirtumus paryskina ir to­kia ikape, kaip kirvis. Paprotys deri i kapq kirvi ziemga­Iiams buvo zinomas, taCiau vyrai su kirviu nuo VII a. buvo laidojami reciau nei Latgaloje, kur sis paprotys

v v

buvo labiau paplitys, ir reciau nei Zemaitijoje. Ziem-galoje naudoti dviej4 tiP4 kirviai: imoviniai ir penti-

v

niai. Imoviniai kirviai paplity vakarineje Ziemgalos v

dalyje, pentiniai - rytineje. ZemaiCiai ir kursiai nau-dojo tik imovinius kirvius, latgaliai, seliai ir aukstai­Ciai - pentinius, kaip ir rytiniai ziemgaliai. Taigi, kir­vis yra ta ikape, kuri leidzia pastebeti buvusius lokali­nius skirtumus ir pacioje gentyje. IX-XII a. kapuose nera latgaliams buding4 kovos kirvi4 su zalvariu puos­tais kirvakoCiais.

Dar viena ypac budinga ziemgaliams ikape - kap­Iys. Kol kas jie randami tik sioje teritorijoje, pavieniai

v

pastcbeti aukstaici4 ir lietuvi4 gentyse. Ziemgalems budingi ir peiliukai lenktomis virsunemis. Be to, dar­bo irankiai ziemgali4 kapuosc daug reCiau randami nei kitose gentyse.

ISskirtiniai ziemgali4 kulturos bruozai atsispindi ir i kapus dedamuose papuosaluose. Nors metalinius papuosalus nesiojo visos balt4 gentys, taCiau vienais labiau mego puostis vie nos gentys, kitais - kitos.

ViS4 genci4 moterys puose galvas metaliniais pa­puosalais, taCiau ne visur jie buvo vienodi. Daugumos genCi4 moterys puosesi metaliniais apgalviais. Vienur jic gaminti is smulki4 ivij4 su siauromis skiriamosio­mis plokstelemis, kitur buvo megiami ivij4 vainikai su pakausio srityje laisvai krintanciomis ivijeIemis, uzsi­baigianciomis kabuCiais. Ir tik ziemgales bei j4 kai­mynes zemaites nesiojo apgalvius is stambi4 zalvari­ni4 ploksteli4, sujungt4 trumpomis ivijeIemis. Tokie

v

apgalviai randami ne visoje Ziemgaloje, 0 tik pietine-v

jc jos dalyje. Sis paprotys suartina ziemgales su ze-maitemis. Tik ziemgalems budingas ant virsugalvio, auksciau apgalvio uzdetas stambios ivijos vainikas.

v

Ziemgales, kaip ir latgales, nepuose kepureli4 ar j4 krast4 metaliniais kabuCiais, kaip tai mego daryti ze­maites, kurses ir skalves. Tiesa, retkarciais cia randa­ma kepuraici4 ar galvos raisCi4, puost4 ialvariniais spurgeliais.

v

Ziemgaloje nebuvo paprocio puostis karoli4 ap-varomis. Nesiota tik po vienq kitq karoliukq, kaip ir Latgaloje, greiciau kaip amuletq. Taciau cia labai meg­ta puostis antkakIemis. Pacios budingiausios yra ant­kakles su kilpele ir kabliuku. Yra kapinyn4, kuriuose rasta tik sio tipo antkakli4. Be ziemgali4, jomis

149

puosesi ir gretimuose karstuose, taciau ten jos nera • v' vyraupnClos.

v v

Ziemgaloje, kaip ir Zemaitijoje, moterys ir vyrai drabuziams susegti naudojo skirtingus papuosalus. Vy­rai drabuzius susegdavo segemis, moterys - smeigtu­kl.! pora. Jau pati smeigtukl.! dejimo i kapq tvarka sky­re ziemgaly nuo zemaites. Ziemgalil.! kapuose smeig­tukai randami abiejose krutines pus ese, 0 juos jun­gianti grandinele laisvai krinta ant krutines ir siekia

v

juosmeni. Zemaites taip pat laidotos su dviem smeig-tukais, bet jie neisegti i drabuzi, 0 padeti vienoje kru­tines puseje, adatos apvyniotos grandinele. Megsta­miausi cia buvo ziediniai, trikampe galvute ir ivairus

v

kryziniai. Ziemgalems, zemaitems ir kursems budin-ga i smeigtukus ikabinti kabuCius ir sujungti juos ilgo­mis grandinelemis.

Apyrankes - vienas is tl.! papuosall.!, kurie atspin­di genties kulturq. Dalis jl.! budingos daugumai baltl.!

v

gencil.!, kitos nesiotos tik vienoje ar keliose jl.!. Ziem-gales mego apyrankes iskilia trikampe briauna. Be jl.!, sios formos apyrankemis puosesi zemaites ir kiek rc­ciau aukstaites. Tik ziemgaliams ir latgaliams budin-

gos "kario" ir masyvios apyrankes. Apyrankes gyvuli­niais galais budingos tik kursiams, bet buvo devimos ir ziemgali4.

v

Ziedl.! nemego ziemgaliai, juos labiau mega kurSiai. Nebuta paprocio laidoti mirusiii, sujuostq odiniu diIiu. Todel retai kapuose randama sagCiI.! ar kill! metaliniq dirZl.! dali4. Tuo ziemgaliai skyn!si nuo zemaiCi4 ir ypac nuo kursil.!. Negausus dirZai ir latgalil.! kapuose.

Aptary budingiausius ziemgalil.! kulturos bruozus galime konstatuoti, jog sios genties kultura turi dau­giausia panasuml.! su zemaicil.! ir latgalil.! kultiiromis. Vienais bruozais ji panasesne i latgalil.!, kitais - i ze­maiCi4. Be abejo, visos sios gentys kilusios is vienos pramotes - pilkapil.! su akmen4 vainikais kulturines sri­ties. Galima pastebeti ir skirtuml.! pacioje gentyje. Juos Ierne kaimynl.! kultiirine itaka: vakarineje dalyje - kur­siai ir zemaiCiai, pietineje - aukstaiCiai, rytineje - se­liai ir latgaliai. Tie skirtumai jauciami ne tik material i­neje kulturoje, bct ir ziemgali4 kalboje, kuri vienomis ypatybemis artimcsne latvil.! kalbai, kitomis - lietuviq. v

Siauriniai ziemgaliai atskirus garsus gaJejo tarti kaip latviai, pietiniai - kaip lietuviai (ZinkeviCius, 1987).

_ v

LITERATUROS SI\RASAS

Alseikaite M., 1944 - Baltai priesistoriniais laikais II Kuryba. Kaunas, 1944, Nr. 1, 2, p. 37-40.

Bielenstein A., 1892 - Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Ge­genwart und im 13. lahrhundert. St. Petersburg, 1892. S. 102-168.

BrastiQs E., 1926 - Latvijas pilskalni. 2. Zemgale un Augszeme. Riga, 1926.

Elisonas J., 1925 - Archeologini4 ir siaip idomi4 tiek Panevezio apskrities, tiek kit4 artim4 apylinki4 viet4 Sq­rasas, kuri yra surinky Panevezio valstybines gimnazijos

v

mokiniai II Svietimo darbas. Paneveiys, 1925. Nr. 4-5, p. 304-332; 434 458.

Gedimino laiskai, 1966 - paJ'enge V. Pasuta. Vilnius, 1966.

Gimbutas M., 1963 - The BaIts. London, 1963. Gimbutiene M., 1985 - Baltai priesistoriniais laikais.

Vilnius, 1985. LAA, 1975 - Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vil­

nius, 1975. T. 2. LAA, 1977 - Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vil­

nius, 1977. T. 3. LAA, 1978 - Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vil­

nius, 1978. T. 4. Latviesu, 1938.- Latviesu vesture. I sejums. Riga,

1938.

150

Latvijas, 1926 - Latvijas archaiologija. Riga, 1926. Latvijas, 1974 - Latvijas PSR arheologija. Riga, 1974. Lietuviq, 1987 - Lietuvi4 etnogeneze. Vilnius, 1987.

Michelbertas M., 1986 - Sen as is gelezies amzius Lie­tuvoje. Vilnius, 1986.

Moora H., 1952 - Pirmatneja kopienas iekarta un ag­ra [eodala sabiedziba Latvijas PSR teritorija. Riga, 1952.

Puzinas J., 1938 - Naujausi4 proistorini4 tyrinejimq duomenys II Senove. Kaunas, 1938. T. 4.

Tarasenka P., 1928 - Lietuvos archeologijos medzia­gao Kaunas, 1928.

v

TautaviCius A., 1981- ZemaiCi4 etnogeneze II IS lie-tuvi4 etnogenezes. Vilnius, 1981, p. 27-35.

Tautavicius A., 1984 - Pozeres plokstinis kapinynas/l Lietuvos archeologija. Vilnius, 1984. T. 3, p. 93-118.

Vaitkunskiene L., 1984 - Kastaunali4 plokStinis kapi­nynas II Lietuvos archeologija. Vilnius, 1984. T.3, p. 79-93.

Vaskevicilite I., 1989 - Kursi4 kapai ziemgali4 kapi­nyne II MADA. Vilnius, 1989. T. 4(109), p. 55-67.

Volkaite-Kulikauskiene R., 1970 - Lietuviai IX-XII a. Vilnius, 1970.

ZinkeviCius Z., 1987 - Lietuvi4 kalbos istorija. Vil­nius, 1987. T. II.

v

Zulkus v., 1989 - Tarpgentines dykros ir mirusil!.iq pasaulis balt4 pasauleziiiroje II Vakar4 balt4 archeologi­ja ir istorija. Klaipeda, 1989, p. 107-116.

Aua311c M.K., 1980 - Bonpocbl 3THlf'leCKOH J1CTOPJ1H 3eMnlJlOB / / vb IlpeBHeMllieM HCTOPHH 6aJITc­KJ1X HapOIlOB. PJ1ra, 1980, C. 89-101.

HYKWHHCKH", 1957 - HYKIlIHHCKHW MOrHJIhHHK II MaTepHaJIhI 11 HCCJ1eIlOBaHH5I no apXe0J10rHH JIaTBHwc­KOW CCP. DOll pell. 3. WHope H T. 3ewlla. PHra, 1957.

,

I10KPOBCKHH <I>.B., 1899 - ApxeoJlorl1lJecKa51 KapTa KOBeHcKoH ry6epHI111 / / TpY,UbI X apxeOJlOrl1lJeCKOrO C'be3)la. MocKBa, 1899. T. III, 113,U. B BI1JlbHe.

Ce.llOB B. B., 1987 - <I>I1Ho-yrpbI 11 6aJJTbI B 300Xy Cpe)lHeBeKOBb51 / / ApxeoJlorl151 CCCP. MocKBa,1987.

TaYTaBH'IJOc A.3., 1970 - MaH)I(eT006pa3Hble

THE SEMIG

6paCJleTbI B JII1TBe II Studia archaeologica in memoriam Harri Moora. Tallin, 1970, p. 197-201.

TayraBJf'lJOc A.3., 1980 - DaJJTcKl1e OJleMeHa Ha Teppl1TOpl111 JII1TBbI B r TbIC5llJeJI. H.3. / /1-13 ,UpeBHetiweti I1CTOPI1I1 6aJJTCKI1X HapO,UOB. Pl1ra, 1980, c. 80-88.

CULTURAL AREA

Ilona Vaskeviciiite

Summary

The studies of archeological cultures and ethnic his­tory of tribes are based on ethnic boundaries as one of key issues.

A large cultural area of barrows with stone circles developed in the first ages after Christ in the present ter­ritory of Latvia and Lithuania. In, approximately, the 4th-5th century this large area disintegrated into a few Baltic tribes.

In the 13th-14th century the areas inhabited by Se­migallians in the Miisa-Lielupe basin was included in two states - the southern part in the Grand Duchy of Lithuania, the northern - in Livonia. This political boun­dary, which divided the Semigallian lands, persisted for a few centuries and in 1919-1920 was recognized as the Latvian-Lithuanian boundary.

The territory and inhabitants of Semigallia has been in the focus of attention already for a few centuries. At the end of the 19th century A. Bielenstein undertook to find out the areas inhabited by Semigallians. He suppo­sed that the western boundary between Semigallia and Curonia stretched till the confluence of Vadakstis and Agluona rivers, the southern boundary with Samogitians and Lithuanians ran across the forests in the south of Sidabre and Meskuciai, the southeastern boundary ran from Bauske along the Miisa river and till Panevdys, the boundary with Selonians was marked by a belt of fo­rests. In the north the Semigallian lands must have stret­ched till the Gulf of Riga in the environs of Lielupe mouth. A. Bielenstein's assumption has been later re­cognized by all historians and archaeologists.

The earliest interest of Lithuania in Semigallia ma­nifested through mapping of its archaeological sites (F. Pokrovskis, J. Elisonas, P. Tarasenka).

The books "The Latvian archaeology" and "Latvie-5U vesture", published in Riga in 1926 and 1938, were in the most dedicated to the history of Baltic tribes. Accor­ding to the map included in these books the territory inhabited by Semigallian in the 1st-4th century A. D. was the largest they ever had. The northern boundary rea­ched the Gulf of Riga but included a wider sector of co-

astal area. The western boundary was marked by Ezeru­pis and Vadakstis, whereas in the east the Semigallian territory crossed Dauguva and included part of its right bank. In the southeast the Semigallian territory inclu­ded all Selonian lands. The southern boundary was tra­ditonally marked by Miisa.

The territory occupied by Semigallians in the 5th-9th century was somewhat smaller. The western and sout­hern boundaries remained unchanged. In the north Se­migallia bordered on the Gulf of Riga but in a smaller sector of coastal area. In the northeast the Semigallian territory did not reach Dauguva.

In the 9th-13th century the Semigallian territory be­came even smaller. In the north it bordered on the Gulf of Riga. The western boundary ran along Ezerupis and Vadakstis, in the southwest the Semigallian territory was reduced by Samogitian lands, whereas in the east the for­mer Semigallian territory is represented by Kuoknese land.

Thus, in Fr. Balodis' opinion, the Semigallian terri­tory varied in the course of ages. It reached its maximum in the Ist-4th century A. D. and gradually decreased in the following periods.

J. Puzinas in his overview of the Lithuanian archaeolo­W also distinguished Semigallia-Miisa basin - Akmene­Siauliai-Rozalimas-Pumpenai-Birzai. The southern boundary of Semigallian territory, indicated by him, al­most coincides with the data of recent investigations ex­cept that it was moved a bit further to the north inclu­ding some Selonian areas and in the southeast and west the Semigallian territory was a bit reduced.

M. Alseikaite in her work "BaIts in the prehistorical times" makes an attempt to highlight the theory of the origin of Baits. The territory of Semigallian tribe, as de­fined by the author, was limited by Siauliai and Upyte lands in the south, Lielupe basin and Gulf of Riga in the north, in the northeast the Semigallian territory inclu­ded the areas till Dauguva; in Lithuania the Semigallian territory stretched till Tauragnai-Svedasai. The western boundary of Semigallian territory, i.e., the boundary with Curonia, was not indicated. Evidently, her and 1. Puzinas'

151

views on this question are at variance. The author ascri­bed to Semigallian territory by far greater areas; parti­cularly in the southeastern part.

Estonian archeologist H. Moora in his book about Bal­tic tribes of 1952 pointed out that already in the 2nd centu­ry A. D. there existed well-defined cultural areas; flat bu­rials grounds between Venta and Dauguva were ascribed to Semigallians. In H. Moora's opinion this territory in the course of time expanded to the east and to the south.

Greater details about Semigallian culture are con­tained in R. Volkaite-Kulikauskiene's book "Lithuanians in the 9th-12th century". The Semigallian territory defi­ned in this work is somewhat smaller if compared with the one defined by above mentioned researchers. It par­ticularly refers to the southern and eastern boundaries. The southern boundary is limited by Musa. In author's opinion at the beginning of the lInd millennium A. D. Semigallians moved further to the north, whereas their territory in the south was occupied by Highlanders and Samogitians.

A. Tautavicius in his works touched upon the ques­tion of Semigallian localization. According to him, the Semigallian territory included the Miisa basin: the east­ern edge was marked by Degesiai cemetery, the western -Rukuiziai, the southern - Vilkanciai, Vinksnenai ir Ra­ciai cemeteries. The find places situated further to the south and west most likely belonged to Samogitians (Jun­kilai, Pozere, Vezlaukis). From the map given by A. Tau­tavicius we can see that the Semigallian territory was con­siderably extended in the southern direction. The terri­tory occupied by Semigallians was distinguished on the basis of cemeteries. It stretched till Venta in the west, • Siauliai district in the southwest, northern edge of Pane-veiys district in the southeast. The eastern boundary re­mained undefined because of the lack of data of archaeo­logical sites of the 5th-7th century in the Kupiskis, Ro­kiskis and Biriai districts. The Semigallian territory was defined as a somewhat larger one than it used to be be­fore. A. Tautavicius goes back to the history of Semigal­lian origin and culture in his article "The Samogitian et­hnogenesis". In Tautavicius' opinion the Samogitian cul­ture had the same original mother as Semigallians. He repeatedly emphasized the kindred Semigallian and Sa­mogitian culture which proved their similar origin.

M. Gimbutiene in her book "BaIts in Prehistorical Times" (1985) ascribed to Semigallia the part of Middle Latvia and Northern Lithuania corresponding the Musa basin. However, the southern boundary of Semigallia was not discussed in greater detail. The author confined her­felf to the statement that Semigallians lived in "the Mu­sa basin".

A considerable part of M. Michelbert's book "The Ro­man Iron Age in Lithuania" is dedicated to the Northern Lithuanian barrows with stone circles. It is stated that the Semigallian culture has developed from the northeastern area (352--450 m) of East Lithuanian Barrow culture.

152

V Sedov's book "Finno-Ugrians and BaIts in the Mid· dIe Ages" is dedicated to the history of all Baltic tribes. The author bases himself on the works of Latvian and Lit· huanian archaeologists, but distinguishes the Baltic tribes into "Latvians" and "Lithuanians" on the ground of state borders settled in the historical times. According to the author such tribes as Semigallians and Selonians are "Lat· vian" tribes. In this respect he as if goes back to A. Bielens· tein's view according to which Semigallians and Lettigal. lians spoke Lettish. The Lithuanian archaeological atlas served as the reference book for describing the southern boundaries of Semigallia. The western boundary was mar·

• ked by Venta, southern - Siauliai, Papile, eastern - Pane-veiys-Pasvalys.

In the book "The Lithuanian Ethnogenesis" specia­lists of different fields of research make an attempt to analyse the process of developing of Lithuanian ethnos. The greater part of this book is dedicated to differentia­ted Baltic tribes. For example, A. TautaviCius, who desc­ribes the cultural areas and their burial sites as well as development of Barrow culture in Samogitia, Northern Lithuania and Southern Latvia, reasons that this culture was created by the local inhabitants and people who mo­ved into this scantily inhabited area from the coastal area in the 1st age B. C. or the 1st age A. D. In the 5th-6th century the Semigallian culture branched from the com­mon stem of Baltic tribes. The close links between the Semigallian and Samogitian culture are emphasized. In author's opinion these links had been predetermined by a common Barrow culture in the past. Writing about the sources of Lithuanian nationality R. Volkaite-Kulikaus­kiene analyses the changes which took place in each of the mentioned tribes in the 5th-6th century. In author's opinion Semigallians gradually moved not only to the north but also to the northwest. She also thinks that in earlier periods Semigallians used to occupy a larger ter­ritory. In later periods they moved to the north.

Among Latvian archaeologists, who in the last deca­des devoted most of their time to Semigallian cemeteries, we can mention M. Atgazis. Describing the boundaries of tribes he pointed out that in the north Semigallia reached Lielstraupe, west - Zante and Ezere, whereas the boun­dary with Lettigallia was yet not clear. The author accep­ted the southern boundary of Semigallian tribe as descri­bed by A. Tautavicius. The author agreed that the Semi­gallian and Samogitian cultures had much in common.

The Semigallian culture receives much attention al­so in Latvian archeaology. However, the issue of boun­daries is not discussed explicitly. The maps available in the Latvian archaeology ascribe to Semigallia only the lands in the Lielupe basin. The eastern boundary of Se­migallia did not even reach Dauguva, the northern - the Gulf of Riga. The southern boundary is not defined. The areas inhabited by Semigallian are indicated only till the Lithuanian-Latvian border. In other words, the ter­ritory inhabited by Semigallians is defined as a by far

smaller one than described by A. Bielenstein, Fr. Ba­lodis, H. Moora and others.

One article of the author of this work is dedicated to Semigallian and Curonian relations. On the basis of mate­rial from Pavirvyte cemetery the author states that in the 10th-11th century Curonians penetrated not only into Li-

I vonian lands (in the northern part of Curonia) but in small groups moved to the areas inhabited by Semigallians.

Some funeral customs, including the ones in the •

Northern Lithuania, have been discussed by V. Zulkus. In his opinion Semigallian and Selonian territories were divided by the boggy Levuo plain merging in the south into the Levuo valley. Usually, buried individuals are oriented towards them. In this way the author specifies the Semigallian-Selonian boundary.

The above given list of works can be extended by so­me smaller works, articles, which in various aspects touch upon the issue of Semigallian territory and population.

All these publications are considerably supplemented by archaeological material of the last two decades collec-

• ted in launeikiai, Pavirvyte, Sukioniai, Stungiai and other archaeological sites. It may be helpful in specifying the sout­hwestern and southeastern boundaries of Semigallia.

The material collected in the Pavirvyte cemetery in­dicate that the western boundary with Curonia should be drawn not along the Venta river but along the Virvy­te river till its confluence with Venta, 1. e., evidently, the territory on the left bank of Venta till Virvyte belonged to Semigallians. From Vieksniai the boundary should be drawn along the Venta river. The southern boundary

• should make a line between the northern edges of Siau-liai and Kursenai (the Lieporiai cemetery in the sout-

• hem part of Siauliai did not belong to Semigallia). From • Siauliai and furthern to the east the boundary would run along the southern edge of Pakruojis district (StaCiunai, • Sukioniai, Meldiniai cemetery) and northern edge of Pa-neveZys district along the Uvuo river. Due to the lack of archaeological sites the eastern and southeastern edges of Semigallia still remain a problem. The territory bet­ween Uvuo and Pyvesa in the present Pasvalys district is obviously Semigallian. This view is supported byarchaeo­logical material from Smilgiai and Pumpenai cemeteries. Further in the north and in the east, i.e., at the joint of Kupiskis and Bidai districts, might have been marked by Vabalninkas and Anciskiai cemeteries (both are com­pletely destroyed). Therefore, the line of the eastern boundary of Semi galli a may, presumably, be drawn from Vabalninkas and furthern along the Apascia river till the confluence with Nemunelis. The territory between Apas­Cia and Pyvesa has very few archaeological sites. The land­scape is low and boggy. Evidently this area was unfavou­rable for living and for burying purposes. It seems likely that the greater part of Bidai district was a wasteland between Semigallia and Selonia.

Having determined the probable boundaries of Se­migallia we can now go on to the next question - the

characteristic features of this tribe. The religious beliefs, idea of life, and mode of life of all Baltic tribes were similar or even identical. Semigallians were not an exception. They built barrows, buildings, fortifications, established settle­ments. Today we know about 20 hill-fort in Lithuania.

The ethnic differences are somewhat more distinct in funeral customs. Namely funeral customs enable to distinguish between the cultures of different tribes.

The Lithuanian part of Semigallia includes about 60 burial grounds. Some of them have been explored. They are: Linkaiciai, J auneikiai, Degesiai, Val dam ai, Dirziai,

• Pamiskiai, Pavirvyte, Stungiai and Sukioniai cemeteries. So far 20% of burial sites and more than 1000 burials in them have been investigated. The investigated sites are scattered over the whole territory. The investigated bu­rials are dated to the 5th-12th century. In the northern part of Lithuania the number of burials from the 8th-11th century is by far greater than the number of burials from the 5th-7th century. Whereas in Latvian Semigal­lia on the contrary - the number of burials from the 5th-7th century is greater.

Semigallian cemeteries are in most cases found by the old barrow cemeteries. This implies the stability of ethnic composition of the population. However, it is pos­sible to trace changes of the world outlook and customs. The increasing number of the population resulted in an increasing number of burial grounds. The burial sites used to be established on small hills with a small river flowing in the neighbourhood.

The same burial sites would be used for a few centu­ries. There are cemeteries which were established in the 5th century and contain burials from the 12th-13th cen­tury and even from the 16th-17th century. Having retur­ned to the old habitation places the inhabitants would use the same burial grounds.

Inhumations represent one of the most characteris­tic funeral customs of Semigallians. It persisted throug­hout the whole period of existence of this tribe. The in­dividuals would be buried in shallow - 30-90 cm deep­grave pits. In the 5th-7th centuries the buried individu­als were wrapped up in sheets. In the 8th-12th century some individuals were buried in coffins.

The Semigallian burial items include many weapons and few working tools. Axes are usually found in male burials of the 5th-7th century. In burials of the 8th-II th century axes are found but rarely. Among other male working tools we can mention knives. Ice-picks, bindings of drinking horns, pincets and riding bits are sometimes found in the leg or waist area.

Female burials usually contain hoes, small knives, awls and needles. Hoe is one of the most characteristic tools of Semigallian females.

Males used to fasten their clothing with brooches. In the 5th-8th century various crossbow brooches were the most popular ones. Beginning with the 9th century, there appeared penannular brooches. Males also used

153

to wear bracelets (they are usually found on the left hand) and neck-rings. The wearing style of ornaments remai­ned the same till the 12th century. Only the forms of or­naments changed and the number of burials with neck­rings increased.

Female burial items include more ornaments and they are more variable. Female burials of the 5th-7th century usually contain headbands and a pair of pins interconnec­ted by chains. Bracelets are found on both hands. Some females were buried with neck-rings. Headbands in bu­rials of the 8th-12th century are found in rarer cases, but the number of neck-rings increases till 2, 3 or even 4.

The burial items in children's burials are not nume­rous. Knives are found in the shoulder or waist area. Young boys are buried with spears. The clothing used to be fastened with brooches or pins. One bead is often found on the neck and a bracelet on the hand. Bracelets are often remade from a larger bracelet and adapted to fit a smaller hand.

As was already mentioned, inhumations were a ty­pical trait of Semigallian culture. The custom of crema­tion was not known to Semigallians.

An opposite orientation of buried individuals is anot­her typical trait of Semigallian burial customs. This cus­tom was also followed by Samogitians and Lettigallians. However, differently from Samogitians, Uplanders and Lithuanians Semigallians had no custom of burying hor­ses together with individuals. In this respect Semigallians are closer to Lettigallians. Semigallian burial items never include hoarse burial items (as was a custom with curo­nians) or riding gear (as was a custom with Highlanders). This custom also relates Semigallians with Lettigallians.

Abundance of burial items is another characteristic trait of Semigallian funeral customs. However, it was al­so characteristic of neighbouring Curonian, Samogitian, Lettigalian and Selonian tribes. Anyway, the composi­tion and placement of burial items distinguish Semigal­lians from the neighbouring tribes. It is particularly true of the number and placement of weapons.

Ethnic similarities and differences are emphasized by such burial item as axe. The custom to put axes in burials was known to Semigallians. However, beginning with the 7th century males were buried with axes in by far rarer cases than in Lettigallia and Samogitia. Two ty­pes of axes were used in Semigallia - socketed and with a blunt end. The socketed axes were widespread in the western part of Semigallia, the axes with a blunt end in the eastern. Samogitians and Curonians used only soc­keted axes, Lettigallians, Selonians and Uplanders - axes with a blunt end. Burials of the 9th-12th century do not contain battle axes with handles embellished with bron­ze which were characteristic of Lettigallians.

A hoe is one more burial item particularly characte-

Map 1. South Semigallia.

154

ristic of Semigallians. So far they have been found only in the Semigallian territory. Isolated case occur in the Uplander and Lithuanian tribes. Semigallian females used knives with bent points. In general working tools in Semigallian burials are by far rarer finds than in the bu­rials of other tribes.

Distinguishing features of Semigallian culture are al­so reflected by the ornaments put into burials. Though metal ornaments were worn by all Baltic tribes the po­pularity of various types of ornaments was different.

Females of all tribes wore metal headdress. Howe­ver, its types differed. Only Semigallian women and wo­men of the neighbouring Samogitia wore headbands ma­de of large bronze plates interconnected by small spirals. But differently from Samogitians, Semigallian women used to wear a large spiral garland above the headband. Semi­gallian women as also Lettigallian women would not em­bellish the edges of their caps with metal pendants as was the custom with Samogitian, Curonian and Scalvian wo­men. Sometimes caps and headbands had small bronze bits suspended on their edges.

For fastening male and female clothing Semigallians and Samogitians used different ornaments. Males used brooches, females - a pair of pins. The pa\cement of pins in burials differed Semigallians from Samogitians. The most popular pins were: ring-shaped, with a triangular head and various cruciform pins. Semigallian, Samogi­tian and Curonian women used pins interconnected with long chains and having suspended pendants.

Semigallian women liked bracelets with a prominent triangular edge. This form of bracelets was also popular among Samogitians and somewhat less popular among Uplanders. Only Semigallians and Lettigallians used to wear the "warrior" and massive bracelets.

Rings were not popular in Semigallia. They were po­pular among Curonians. Buckles and metal parts of belts are rare finds in Semigallian burials implying that Semi­gallians had no custom of burying with belts. This is a distinguishing feature of Semigallians if compared with Samogitians and, particularly, with Curonians Belts are also few in Lettigallian burials.

Summarizing what was said above we may state that the Semigallian culture has most in common with the Samogitian and Lettigallian cultures. No doubt, all the­se tribes had the same original mother - the barrow with stone circles culture. There exist certain differences wit· hin the tribe. They were conditioned by cultural influen· ce of neighbours - Curonians and Samogitians in the west, Uplanders in the south, Selonians and Lettigallians in the east. These differences manifest not only in the material culture but in the language as well. Various as· pects of the Semigallian language are closer either to Lettish or Lithuanian.

Translated by Ada lurkonyte

3THOKYJIhTYP OEJIACTh 3EMfAJIOB

Pe310Me

O,nI1H 113 CaMblX aKTyanbHblx BonpOCOB no I1ccne­AOBamlIO apxeOnOrl1'leCK11X KYnbTYP - 3TO Bonpoc 0 Teppf.1TOpl1l1. Ha cero,nHHWHew Teppl1TOpl111 11 I1TBbl 11 JIaTBf.1f.1 )')Ke B Ha'Iane H. 3. Bbl,nenHeTCH KYnbTypa KYpra­HOB C KaMeHHblMI1 BeHuaMI1. B IV-V BB. 3Ta KYnbTYpa I1C'Ie3aeT, 11 Ha MeCTe ee B03HI1KaeT HeCKonbKO nneMeH. OAHO 113 HI1X - B 6acceWHe peK Mywa 11 l1enyne -3eMraJlbl. B XIII-XIV BB. 3Ta 06nacTb 6bIna pa3,ueneHa Ha ABe 'IaCTI1: lO)l(HaH OCTanaCb B Benl1KOM KHmKeCTBe JII1TOBCKOM, a ceBepHaH - B COCTaBe J1I1BOHI1I1. 3Ta nOJlJolTl1'leCKaH rpaHl1ua, nepeceKaBWa51 3eMnl1 3eMranOB, COXpaHf.1naCb B Te'IeHl1e MHorl1X CTOneTl1W 11 B 1919-1920 fOAax CTaJIa rpaHI1UOW Me)((Jl.y J1I1TBOW 11 J1aTBl1eW.

J1HTepec K )((I1TenHM 3eMranbl He I1C'Ie3aeT C KOHua XIX B. I1cCJIe,uOBaTenb A. Ol1neHWTeWH O,nHI1M 113 nepBblX nbITanC5I onpe,nenl1Tb Teppl1TOpl11O 3eMranOB. 3anaAHYlO rpaHI1UY C KYpwaMI1 OH npOBen ,uo peK BaAaKCTI1C 11 ArnYOHa; IO)((HaH C )((eMaWTaMI1 11 nI1TOBuaMI1, no MHeHl110 aBTopa, npoxo,nl1na IO)((Hee MewKYw'law. fpaHl1ua Ha JOB npoxo,nl1na OT oaycKe AO naHeBe)((I1Ca no peKe Mywa. Ha ceBepe 3eMJII1 3eMranOB ,uOCTl1ranl1 PJ1)((CKOrO 3anl1Ba. Onpe,neneHHble A. Ef.1neHWTeWHOM rpaHI1UbI n03)((e 6 bIn 11 npl1HHTbI nO'lTI1 BCeMI1 apxeOnOraMI1 11 I1CTOpI1KaMI1.

J1HTepec K 3eMrane B 1111TBe Ha'IanCH C MOMeHTa KlIpTorpaqmpoBaHI15I ee naMHTHI1KOB (cD. IloKpOBCKI1H, H. 3nI1COH, Il. TapaceHKa). B 1926 11 1938 r. B Pl1re 6hlJlf.1 BbmymeHbI ,uBe KHl1rl1 "ApXeOnOrl1H J1aTBI1I1" 11 "HCTOPI1H l1aTBI1I1". 113 ony6nl1KoBaHHblX KapT BI1,nHO, 'ITO B I-IV BB. H.3 3eMranbl 3aHI1Manl1 caMYIO 06WI1PHYIO Teppf.1TOpl1lO - OT PJ1)((CKOrO 3anl1Ba Ha ceBepe, ,no peK 3lKepynl1c 11 Ba,naKcTl1c Ha 3ana,ne 11 p. AayraBa (a Ta(()((e ee npaBoro 6epera) Ha BOCTOKe. JO)l(HaH rpaHl1ua no Tpa,lll1U1111 npoxo,uI1T no peKe Mywa. B V-IX BB. Teppw TOpf.1H 3eMranOB y)((e ropa3,n0 MeH bwe. 3ana,nHaH 11 IOlKHaH rpaHI1Ubl OCTalOTCH Te )((e. Ha ceBepe rpaHI1Ubl AOXO,nHT ,no PI1)((CKOrO 3anl1Ba, HO ~e ropa3,u0 ~e. Ha ceBepO-BOCTOKe 3eMranbl y)((e He ,uOCTl1raIOT p. l{ayraBbl. B IX-XIII BB. Teppl1TOpl1H CTaHOBI1TCH eme MeHbwe. Ha ceBepe OHa ,nOCTl1raeT PI1)((CKOrO 3anl1Ba, Ha 3ana,ne rpaHl1ua npoxo,nI1T no p. 3)((epyn I1C 11 Ba,lIaKCTI1C, C J03 Ha Teppl1TOpl11O 3eMranOB npOHI1KalOT lKeMaMTbl, a Ha CB 06pa3yeTcH 06naCTb KYOKHece. Ilo MHeHl110 cD. Dano,nI1Ca, B IV B. 3eMraJ1bl 3aHI1Manl1 caMYIO 60nbWYlO Teppl1TOpl1lO, Ha npOTIDKeHl111 nOCJIe,nYlOwl1x

.. neKOB Teppl1TOpl15l 3eMranOB Bce YMeHbwanacb.

11. IlY311Hac nbITanCH YCTaHoBI1Tb IO)l(HYIO rpaHI1UY 3eMranbl. 3TO 6accewH peKI1 Mywa no JII1HI1I1 Mywa­AKMHHe-IllHynHw-P03anI1Mac-Il YMneHaw-Dl1p)((a M. lO)((HaH rpaHl1ua, YKa3aHHaH 11. IlY3I1HacoM, nO'ITI1 COOTBeTcTByeT pe3YJIbTaTaM cero,uHHWHI1X I1ccne,nOBa­Hf.1t!, TOJIbKO OHa 'Iyrb 60nee BbITHHyra B BOCTO'IHOM

HanpaBneHl1l111 11 HeCKOJIbKO YMeHbweHa Ha IOro-3ana,nHOM.

M. AncewKaW:Te, pa3'MICHH5I HeKoTopble Bonpocbl npol1CXO)((Jl.eHl1fl 6anToB, onpe,ueJIHeT 11 Teppl1TOpl11O 3eMranOB. 3TI1 nJIeMeHa, no MHeHl110 aBTopa, Ha lOre ,uOCTl1ranl1 3eMeJIb IllHynHw 11 Ynl1Te, Ha ceBepe -6acceHHa p. J1eJIyne ,no PI1)((CKOrO 3anl1Ba, Ha ceBepo­BOCTOKe - p. AayraBa, aHa Teppl1TOpl111 J1I1TBbI rpaHl1ua npoxo,nI1JIa no JII1HI1I1 TayparHaW-CBe,uacaW. 3ana,uHa51 rpaHl1ua OCTanaCb HeYKa3aHHOW.

B 1952 ro,ny 3CTOHCKI1W apxeOJIor f. Moopa B CBoew pa60Te yKa3an, 'ITO Teppl1TOpl1H Me)((Jl.y peKaMI1 BeHTa 11 AayraBa npl1Hall.1le)((l1T 3eMranaM. Ilo MHeHl110 aBTopa, Teppl1TOpl1H 3eMranOB co BpeMeHeM paCWl1pHnaCb Ha lOr 11 Ha BOCTOK.

P. BonKawTe-Kynl1KaYCKeHe B KHl1re "J1I1TOBUbl B IX-XII BB." YKa3bIBaeT ropa3,u0 MeHbwYIO Teppl1TOpl11O 3eMranOB, oc06eHHo Ha BOCTOKe 11 lOre. Ilo MHeHl110 aBTopa, Teppl1TOpl151 co BpeMeHeM YMeHbwanacb, Ha lOre 3eMnl1 3eMranOB 6blJll1 3aHHTbl aYKwTawTaMI1 11 )((e­MaMTaMI1.

MHeHl1e 0 Teppl1TOpl111 3eMranOB He pa3 6blJIO onpe,neneHO A. TayraBI1'IIOCOM. 3eMnl1 3eMranOB, no ero MHeHI110, 6blJII1 nOKanl130BaHbl Ha Teppl1TOpl111 6accej:lHa peKI1 Mywa - BOCTO'IHa51 rpaHl1ua - Morwnb­HI1K AereCHW, Ha 3ana,ue - MOrl1JIbHI1K pYKYJ1:)((5Iw, Ha lOre - MOr. Bl1nKaH'IHW, BI1JIKWHeHaw: 11 Pa'IHW. Teppw TOpl1H CwnbHO paCT5IHyra B IO)((HOM HanpaBJIeHI1I1, Ha 3ana,ne ,noCTl1raeT peK11 BeHTa, Ha 103 rpaHl1ua ,nOCTW

raCT cero,nHHWHew 'lepTbl r. IllHYJIHW, Ha lOB rpaHl1ua ,nOCTl1raeT cero,nHHwHew 'IepTbI r. IlaHeBe)((I1C, a

.. " BOCTO'IHaH rpaHl1ua OCTaBneHa Heonpe,neJIeHHOI1 113-3a He,nOCTaTKa I1ccne,nOBaHHblX naMHTHI1KOB. KaK BI1,uI1M, Ha lOre Teppl1TOpl1H paCWl1peHa 60nee 'IeM Kor,na-JII160. CJIe,nyeT OTMeTI1Tb, 'ITO aBTOp Heo,nHOKpaTHO

.. " no,u'IepKI1Ban CXO,uCTBO KynbTYP 3eMranOB 11 )((eMaI1TOB. M. MI1xeJIb6epTac B KHl1re 0 cTapoM )((ene3HOM

BeKe J1I1TBbI HeMano MeCTa nocBHTwn KYnbrype ceBepo­JII1TOBCKI1X KYpraHoB C KaMeHHbIMI1 BeHuaMI1. ABTOP KOHCTaTl1pOBan, 'ITO 113 3TOW KyJIbTYPbl Bbl,neJII1JIaCb KYnbTYpa 3eMranOB.

B. B. Ce,nOB B CBoew pa60Te 0 <j>I1HHo-yrpax 11 6anTax oxapaKTepl130Ban 11 nneMeHa 3eMranOB. Ilo MHeHl110 aBTopa, 3eMranbl - 3TO JIaTbIWCKoe nneMH. TeM caMhlM aBTOp B03BpamaeTCH K DwneHwTeWHY, KOTOPbIW He pa3 yrBep)((Jl.an, 'ITO 3eMranbl pa3rOBapl1Banl1 Ha JIaTblWCKOM H3b1Ke. IO)((HYIO rpaHI1UY 3eMranOB aBTOp npOBen no YCTaHOBneHHOM A. TayraBI1'IIOCOM nl1Hl111 - BeHTa­III Hy nH W - nan I1n e-Il aH eBe)((I1C-IlacBanJoic.

B KHl1re 06 3THoreHe3e JII1TOBueB HeMano MeCTa 3aHI1MalOT np06neMbl OT,nenbHbIX nneMeH. A. TayraBw 'IIOC npl1Xo,nI1T K MHeHI1IO, 'ITO Ha CTblKe Hawew 3phI

155

Ha TeppHTOplHI CeBepHOH JIHTBbl H IO)I(HOH JIaTBHH

nOCeJUllOTCH nJleMeHa H3 DPHMOPbH H C MeCTHblMH

)l(HTeJlHMH C0311a1OT KYJlbTYPY KYPraHOB C KaMeHHblMH

BeHuaMH. B V-VI BB. 3Ta KYJlbTypa pacnallaeTCH Ha

KYJlbTypbl OTlleJlbHblX nneMeH. P. BOJlKaHTe-KYJlHKayc­

KeHe B CBOHX BblCKa3bIBaHHHX 0 npOHCXO)l(lleHHH

JlHTOBCKOro 3THoca 3aMelJaeT, 'ITO B V-VII BB. 3eMranbl

OCTaBJlHIOT CBOH IO)I(Hble 3eMJlH H npOllBHralOTCH Ha

ceBep.

JIaTblwcKHH apxeOJlor M. ATra3HC TeppHTopI11O

3eMraJlOB YKa3bIBaeT no JlHHHH p. 3aHTe H E)I(epe,

rpaHHua C JlaTranaMH aBTOpy nOKa He HCHa, a IO)J(HYIO

rpaHHUY onpelleJUIeT TaK )l(e, KaK H A. TaYTaBHCIIOC.

B. )KYJlKYC B pa60Te 0 HeKOTopblX 06bllJaHX 3axopo­

HeHHH BblCKa3an MbICJlb, 'ITO 3eMranOB H CeJlOB pa311e­

JUlJla 60JlOTHCTaH HH3HHa p. JIeDYO. TaKHM 06pa30M

aBTOp npOBOllHT rpaHHUY Me)l(l(Y 3eMranaMH H CeJlaMH.

BblHBJleHHIO B3aHMOCBH3H KYJlbTYP 3eMranOB H

KypweH nOCDHlUeHa pa60Ta aDTopa 3TOH CTaTbH.

KOHCTaTHpOBaHO, 'ITO B X-XI BB. KYPWH npOHHKanH

He TOJlbKO Ha TeppHTopHIO JlHBOB, HO H HeMHOrOlJHC­

JleHHblMH rpynnaMH Ha Tepp. 3eMranOB.

MHoro HOBoro MaTepHaJla llaJlH HCCJlellOBaHHH

MOrHJlbHHKOD 51YHefiKHH, lllYKeHHH, CTYHrHH, Da­

BHpBHTe. Ha OCHOBe HaKOflJleHHOrO MaTepHana nonpo-

6yeM yTO<IHHTb H TeppHTopHIO 3eMranOD. Do llaHHblM

MOrHJlbHI1Ka DaBHpBHTe 3anallHYIO rpaHI1UY 3eMranOB

C KYpwaMI1 CJlellOBanO 6bI npOBOlll1Tb He no peKe BeHTa,

a no peKe Bl1pBHTe, TaK KaK JleB06epe)J(HaH CTopOHa

BHpDHTe - TeppHTopHH 3eMraJlOD. IO)l(HaH rpaHHua

npOBOllHTCH no JlHHHI1 KypweHaH-lllHYJlHH (ceBepHaH

lJaCTb cerOllHHwHero paHOHa). OT lllHYJlHH Ha BOCTOK

JlHHHH npOXOll1-1T no IO)I(HOH rpaHl1ue p-Ha. DaKPYOI1C

(MOr. CTalJIOHaH, lllYKeHHH, MeJlllHHHH) H ceBepHOH

lJepTe ropOlla DaHeBe)l(I1C, llaJlee no peKe JIeBYO. ,nJlH

npOBelleHHH BOCTOlJHOH rpaHI1Ubl HellOCTaTOlJeH 06beM

I1CCJlellOBaHHblx naMHTHHKOB. TeppHTopHH Me)l(l(Y

peKaMI1 JIeBYO 11 DI1BeCa, CKopee Bcero, npHHallJle)l(aT

3eMraJlaM (MOrHJlbHHKI1 CMHJlbrHH 11 DYMneHaH).

,nanee K ceBepy 113BeCTHbi MOrl1JlbHI1KH Ba6anbHHHKac

H AHUHWKHH. fpaHHUY CJlellOBanO 6bl npOBOllHTb no

JlI1HI1I1 Ba6anbHHHKac 11 llanee no peKe AnaWlJa llO ee

CJlI1HHHH C peKOH HHMYHeJlI1C. TeppHTOpl1H OT peKI1

AnawlJa llO DI1BeCa He H306HJlyeT naMHTHHKaMH.

MeCTa 311eCb HI13K11e, 60JlOTI1CTbJe. CKopee Bcero, 60Jlb­

waH lJaCTb cerOllHHwHero p-Ha OHp)l(aH He npHHallJle­

)l(ana HI1 CeJlaM, HH 3eMranaM.

DocJle onpelleJleHHH Teppl1TOpl1H 3eMranOB pac-o

CMOTPI1M, 'ITO CBOI1CTBeHHO llJlH KYJlbTYPbl 3eMraJlOB.

,nYXOBHaH KYJlbTypa Y Bcex 6anTCKI1X flJleMeH nOlJTH

HlleHTl1lJHa. Pa3JlHlJI1H BHllHbI B MaTepHanbHOH KYJlb­

Type. B IO)J(HOH lJaCTH 3eMranbi HaClJl1TblBaeM 60Jlee

60 naMHTHI1KOB norpe6eHI1H. TOJlbKO He60JlbWaH I1X

lJaCTb - OKOJlO 20% - I1CCJlellOBaHa. Dorpe6eHI1H llaTl1po­

BaHbl IV-XII BB. ViHTepecHo 3aMeTI1Tb, 'ITO B IO)I(HOH

lJacm Teppl1TOpHH 3eMranOB norpe6eHI1H VII I-XI BB.

ropa3110 60JlbWe, CleM V-VII BB., a B ceBepHoii -

Ha060pOT. MOrHJlbHI1K11 nOlJTI1 Bcerlla KOHueHTpl1pO-

156

BaJlHCb Y cTapblx KypraHoB. 3TO nOKa3blBaeT, 'ITO o ..

3THI1lJeCKI111 COCTaB )l(HTeJlel1 He H3MeHHJICJI,

H3MeHI1JlOCb TOJlbKO I1X MHPOB033peHI1e 11 06bIlJaH. B TOM )l(e caMOM MOrHJlbHI1Ke XOPOHI1JlH llJlHTeJIbHOe

BpeMH, C HalJaJla V llO XI11 BB. OllHa H3 caMblX

xapaKTepHblx lJepT norpe6eHI1e 3eMranOB - I1HryMaUHJI.

YMepWI1X XOPOHHJlH B HMax rJIy6HHOH OT 30 llO 90 CM.

B V-VII BB. XOPOHI1JIH 6e3 rp060B, 3aBepHYB YMepwero

B TKaHb. B VIII B. lJaCTb yMepwl1x 3axopOHeHa B rpo6ax.

Dorpe6eHI1H 60raTbi I1HBeHTapeM. Oc06eHHO MHoro

OPY)l(HH H YKpaWeHI1H. 0PYllHH TpYlla COCTaBJIJlIOT

TOJlbKO He60JlbWOH npoueHT HaxolloK - 3TO HOlKHKH,

TonopbI, WI1JlbH, MOTblrH, HrJIbl. MOTblrl1 oc06eHHO

xapaKTepHbl llJlH 3eMranOB. Vi3 YKpaWeHI1H B MYlKCKHX

norp. <lame Bcero MO)J(HO 06Hap~Tb ap6aneTOBHl(HYIO

qm6YJlY, C IX B. - nOHBJlHIOTCH nOllKoBo06pa3Hble

qm6YJlbl. YKpawanHcb M~clI1HbI HHorlla H 6paCJIeTaMH,

HOCHJlH no OllHOMY Ha JleBOH pYKe. Pe)l(e B MYlKCKllX

norpe6eHI1HX MO)[(HO HaHTH weHHble rpl1BHbl. 8 lKeHC­

KI1X norp. YKpaWeHI1H 60JlbWe, OHI1 pa3Ho06pa3Hee. B norp. V-VII BB. MO)l(HO 06Hap~I1Tb rOJIOBHble BeHKH,

napy 6YJlaBOK, coellHHeHHblx Me)l(l(Y C060H llJIHHHOil

uenOlJKOH, 6paCJleTbl. lllelO YKpawana weHHaH rpHBHa.

B norpe6eHHHx VIII-XII BB. - roJlOBHble BeHKH CTaHO­

BHTCH pellKHMH, weHHblX rpl1BeH - 60JIbWe, HHOr.l\a

HOCHJlI1 no 2,3 HJlI1 4. B lleTCKI1X florpe6eHI1HX I1HBew

Tapb HeMHOrOlJI1CJleHeH. tIame Bcero 3TO HO)I(HK, llIHJIO,

H3pellKa - HaKOHelJHHK KOflbH, 6YJlaBKa I1JlH qm6yJla;

Ha pYKe - 6paCJleT, I1Horlla nepelleJlaHHblH 113 60JIbWOro

H npHcnoc06JleHHblH llJlH pe6eHKa. ,npyraH xapaKTepH3JI

'lepTa norpe6eHHH 3eMranOB - 3TO npOTHBOnOJIOlKH3JI

opHeHTaUI1H yMepWHX. KpOMe 3eMranOB, 3TOT 06bl'lail

6blJl H3BeCTeH y )l(eMaHTOB H JlaTranOB. 3eMranbl BMecre

C BcallHHKOM He XOPOHI1JlH KOHH, KaK 3TO .IJ.eJlaJIlI

aYKWTaHTbl, )l(eMaHTbl H JlHTOBUbl. 3THM OHI1 6blJlll

6Jll1)1(e K JlaTranaM. 3eMranbl He XOPOHHJlH C yMepwHM

H KOHCKOH C6pYH, KaK 3TO ,neJlanl1 KYPWH, He XOPOHHJIH

H C BemaMI1 Dca,nHHKa, KaK 3TO 6blJlO npHHHTO y aYKWTai1TOB. 3TOT 06bllJaH C6JlH)I(aeT 3eMraJIOB C

o

KYJlbTypOH JlaTraJlOB.

MHOrOlJl1CJleHHblH HHBeHTapb - 3TO eme O.IJ.Ha xa­

paKTepHaH CJepTa norpe6eHI1H 3eMraJlOB, HO MHoro o 0 0

I1HBeHTapH H y coce,nel1: KypWel1, )l(eMaHTOB, JIarranOB.

Y 3eMraJIOB cymecTBOBaJl I1HOH nOpH.IJ.OK npll

pacnOJlO)l(eHHH BemeH B norpe6aJlbHOH HMe. 3THW v

lJeCKl1e pa3JIHlJHH no,n<lepKHBaeT H TaKOH I1HBeHTapb,

KaK Tonop. 3eMranbl XOPOHI1JlH M~lJI1Hy C TonopOM.

Ho C VII B. TOflOPbl B norpe6eHHHX BCTpelJalOTCJI Bce

pe)l(e. Tonopbl 6blJlH H3BeCTHbl ,nByX <P0PM: npOYWHble

11 BTYJIblJaTble. BTYJlbClaTble pacnpOCTpaHeHbl B 3an3.!\­

HOW lJaCTH, npOYWHble - B BOCTOlJHOH. )KeMai1:Tbl H

KYPWH nOJlb30BanHCb TOJlbKO BTYJlblJaTblMI1 TonopaMH; o

JlaTranbl, CeJlbl H aYKWTaHTbl - flPOYWHbIMH, KaK II

BOCTOlJHble 3eMranbl.

XapaKTepHble lJepTbl norpe6eHI1H 3eMranOB orpa­

)l(aIOTCH H B KOMflJleKTe YKpaweHI1H. MeTaJIJIH'IeCKHe

YKpaweHHH 6blJlH H3BeCTHbi BceM 6anTCKHM flJleMeHaM,

HO OllHH YKpaweHHH 60Jlee xapaKTepHbl ,nJISI O.l\HHX

fIJIeMeH, Jlpyrwe - }J,JHI JlPyrl1x. fOJlOBHblMI1 BeHKaMI1

YKpaWaJJl1Cb )KeHllll1Hbl MHOrwX nJleMeH, HO roJlOBHblMI1

BeHKaMI1 113 np5IMoyrOJlbHblX 6POH30BblX nJlaCTI1HOK

YKpaWaJJl1Cb TOJlbKO )KeHllll1Hbl 3eMranbl 11 )!(eMaHTI1I1.

TOJlbKO Jl]]5I )KeHIllI1H 3eMranbl XapaKTepHbl BeHKI1 Ha

MaKYWKe, CJleJlaHHble 113 OJlHOH KpynHoH cnl1panl1.

3eMraJJbl, KaK 11 JlaTranbl, He YKpawanl1 KpaeB WanO'leK

MeTaJJJlI1'1eCKI1MI1 YKpaWeHI15IMI1. )!(eHIllI1Hbl yKpawa­

JlMCb 6YJlaBKaMI1, M~'1I1Hbl - qJl16YJlaMI1. TaKOH 06bl'lat'I

cyrnecTBoBan 11 y )KeMaHTOB, HO nOp5IJlOK pacnOJlO)KeHI15I

KapTa I. IO)KHa5I '1aCTb 3eMranbI. I1cCJleJlOBaHHble

norpe6aJJ bHble naM5ITHI1 KI1.

Dr. Ilona Vaskeviciiite Lietuvos istorijos institutas, Krazi4 g. 5, LT-2001 Vilnius, tel. 61 49 35.

6YJlaBOK OJlI1HaKOB B norpe6eHI111 y )KeHIllI1H 3eMranbl

11 )KeHllll1H )!(eMaHTI1I1. Hal160Jlee xapaKTepHbl JlJl5I

3eMraJlOB 6YJlaBKI1 C KOJlbueBI1JlHOH, TpeyrOJlbHOH,

KpeCTOBI1JlHOl1 rOJlOBKaMI1, 6paCJleTbl C TpeyrOJlbHblM

BblcTynalOllll1M pe6pOM, MaCCI1BHble 6paCJleTbl 11

"BOHHCKl1e" 6paCJleTbI.

KyJlbTypa 3eMraJlOB I1MeeT MHOro 06111I1X 'lepT C

KyJlbTYPOH )KeMaHTOB 11 JlaTranOB. OJlHI1 '1epTbl norpe-

6eHI1H C6JlI1)KaIOT 3eMranOB C JlaTranaMI1, Jlpyrwe - C

)KeMaHTaMI1.

IJepeBeJIa HJIOHa BaIJJKJlBH'llOTe

157