Embed Size (px)
Citation preview
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO MEDICINOS KLINIKA
RŪTA PETRYLAITĖ
SISTEMINGAI FUTBOLĄ BESITRENIRUOJANČIŲ BERNIUKŲ
LAIKYSENOS, STATINĖS LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS,
RAUMENŲ ILGIO IR FUNKCINIŲ JUDESIŲ ATLIKIMO
YPATUMAI IR JŲ TARPUSAVIO SĄSAJOS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija‘‘ (valst. kodas 6211GX010)
baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
Lekt. Dr. Brigita Zachovajevienė
KAUNAS, 2020
2
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4
ABSTRACT ........................................................................................................................................ 5
SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 7
ŽODYNĖLIS ....................................................................................................................................... 8
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 11
1.1. Futbolas ir jo istorija ................................................................................................................... 11
1.2. Traumų priežastys ir paplitimas futbole ..................................................................................... 12
1.3. Traumų profilaktika futbole........................................................................................................ 13
1.4. Dubens ir raumenų ilgio sąsajos ................................................................................................. 15
1.5. Sportuojančių vaikų laikysena .................................................................................................... 17
1.6. Sportuojančių vaikų liemens raumenų ištvermė ......................................................................... 20
1.7. Liemens raumenų sąsajos su apatinių galūnių traumomis ......................................................... 21
1.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ...................................................................... 23
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ......................................................................... 26
2.1. Tyrimo organizavimas ................................................................................................................ 26
2.2. Tiriamųjų kontingentas ............................................................................................................... 26
2.3. Tyrimo metodai .......................................................................................................................... 28
2.3.1. Laikysenos vertinimas ............................................................................................................. 28
2.3.2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas ............................................................. 29
2.3.3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas ................................................................................... 30
2.3.4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas .................................................................. 30
2.3.5. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas ....................................................................................... 31
2.3.6. Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas ................................................................................. 32
2.3.7. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas ............................................................................................................. 33
2.3.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ................................................................... 33
3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 37
3.1. Laikysenos vertinimo rezultatai.................................................................................................. 37
3.2. Statinės liemens raumenų ištvermės vertinimo rezultatai .......................................................... 37
3.3. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo vertinimo rezultatai ........................................................... 39
3.4. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testo vertinimo rezultatai ................................................... 39
3
3.5. ,,Sėstis – siekti” testo rezultatai .................................................................................................. 40
3.6. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FMS) rezultatai ............................................ 41
3.7. Rodiklių tarpusavio sąsajos ........................................................................................................ 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................... 48
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 52
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ................................................................... 53
LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 54
4
SANTRAUKA
Rūta Petrylaitė. Sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens
raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumai ir jų tarpusavio sąsajos.
Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Dr. Lekt. Brigita Zachovajevienė. Lietuvos sveikatos
mokslų universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas,
2019; 62p.
Tikslas: įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės liemens
raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumus ir jų tarpusavio sąsajas.
Uždaviniai: 1) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikyseną; 2) Įvertinti
sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinę liemens raumenų ištvermę; 3) Įvertinti
sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų raumenų ilgį; 4) Įvertinti sistemingai futbolą
besitreniruojančių berniukų funkcinius judesius; 5) Nustatyti visų rodiklių tarpusavio sąsajas.
Tyrimo metodika.
1) W.W.K. Hoeger vizualinis laikysenos vertinimo metodas; 2) Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų
ištvermės testas; 3) Statinis pilvo raumenų ištvermės testas; 4) Statinis šoninių liemens raumenų
ištvermės testas; 5) Neurodinaminis tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas; 6) Pasyvus blauzdos tiesimo
(90 – 90) testas; 7) ,,Sėstis – siekti’’ testas.
Tiriamieji. Tyrime dalyvavo sistemingai futbolą besitreniruojantys 28 14-15 metų berniukai.
Išvados. 1. Daugiau nei pusė sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysena buvo gera,
mažiau nei trečdalis turėjo puikią laikyseną ir maža dalis turėjo patenkinamą, nei vienas tiriamasis
neturėjo blogos arba labai blogos laikysenos; 2. Daugumos sistemingai futbolą besitreniruojančių
berniukų statinė nugaros bei pilvo raumenų ištvermė siekė maksimalų atlikimo laiką, tačiau
didžiosios dalies tiriamųjų statinė šoninių liemens raumenų ištvermė nustatyta vidutinė; 3. Daugiau
nei pusei sistemingai futbolą besitrenituojančių berniukų nustatyti sutrumpėję užpakaliniai šlaunies
raumenys; 4. Sistemingai futbolą besitreniruojantys berniukai funkcinius judesius atlieka
vidutiniškai; 5. Nustatyti reikšmingi tiesinės priklausomybės ryšiai tarp pilvo ir nugaros bei šoninių
liemens raumenų statinės ištvermės, tarp abiejų pusių liemens šoninių raumenų, tarp tiesios kojos
kėlimo, tarp pasyvaus blauzdos tiesimo bei atvirkštiniai – tarp abiejų pusių tiesios kojos kėlimo bei
abiejų pusių pasyvaus blauzdos tiesimo.
5
ABSTRACT
Rūta Petrylaitė. Interactions and characteristics between posture, static torso muscles endurance,
muscles length and functional movements execution on systematically trained boys in football.
Master’s thesis. Supervisor – Dr. Lect. Brigita Zachovajevienė. Lithuanian University of Health
Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Clinic of Sports Medicine. Kaunas, 2019; 62p.
The aim: to evaluate interactions and characteristics between posture, static torso muscles endurance,
muscles length and functional movements execution on systematically trained boys in football.
Tasks: 1) to evaluate the posture on systematically trained boys in football; 2) to evaluate the static
torso muscles endurance on systematically trained boys in football; 3) to evaluate the muscles length
on systematically trained boys in football; 4) to evaluate functional movements execution on
systematically trained boys in football; 5) to identify interconnections among all indicators.
Methodology: 1) W.W.K. Hoeger visual posture assessment method; 2) static dorsal extensors
muscles endurance test; 3) static abdominal muscles endurance test; 4) static lateral torso muscles
endurance test; 5) neurodynamic straight leg raise (Lasegue) test; 6) passive calf extension (90 - 90)
test; 7) „sit - reach“ test.
Participants. 28 systematically trained boys in football, 14 – 15 age years old.
Conclusions. 1. More than half of boys practicing football systematically had good posture, less than
one-third had excellent posture and a small proportion had satisfactory posture, and none of the
subjects had poor or very bad posture. 2. The static dorsal and abdominal muscles endurance of most
boys practicing football systematically reached maximum performance, but the static lateral torso
muscles endurance was found to be moderate in the majority of subjects; 3. More than half of
systematically trained boys in football have shortened posterior thigh muscles; 4. Boys who practice
football systematically perform functional movements on average; 5. Significant linear relationships
were found between abdominal and dorsal and lateral torso muscles static endurance, between both
sides of the torso lateral muscles, between straight leg raise, between passive calf extension, also the
significant reverse relationships were found between both sides of straight leg raise and both sides
passive calf extension.
6
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei Dr. Lekt. Brigitai Zachovajevienei už visokeriopą
pagalbą rašant magistro baigiamajį darbą.
7
SANTRUMPOS
FMS – funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
PNF – propriorecepcinis neuroraumeninis atpalaidavimas
FIFA – tarptautinė futbolo federacija
Proc. – procentai
Mln. – milijonas/milijonai
m. – metai
d. – diena
min. – minutė
8
ŽODYNĖLIS
Hamstringai – blauzdą lenkiantys raumenys
Šerdis – liemuo
Paraspinaliniai raumenys – ilgieji nugaros raumenys
9
ĮVADAS
Futbolas – tai sporto šaka, kuri yra tarp populiariausių pasaulyje. Šį žaidimą žaidžia 265 mln.
žmonių, iš jų didžioji dalis vyrai (225 mln.), kitą dalį sudaro moterys (apie 40 mln.). Asmuo,
vidutiniškai užsiimantis šia sporto šaka, žaidžia futbolą apie 100 valandų per metus. Futbolo komanda
susideda iš 11 žaidėjų (vienas iš jų yra vartininkas). Žaidimo metu būna du kėliniai, vieno trukmė –
45 min. Tarp kėlinių yra 15 min. pertrauka [62].
Dažnai skiriamas fizinis krūvis vaikams, norint kuo geresnių pasiekimų sporte, įskaitant ir
futbolą, yra ženkliai per didelis ir gali daryti įtaką griaučių – raumenų sistemai, sukelti jos pažeidimus.
Laikui bėgant tai gali skatinti ir netaisyklingos (asimetrinės) laikysenos formavimąsi [43].
Mokslininkai teigia, jog sportuojantiems vaikams dažnai būdingi iškrypę dubens kaulai, stuburas,
asimetriškas kūnas [46]. Kai dubuo juda ta pačia kryptimi kaip ir kryžkaulis, jų poslinkis daro įtaką
raumenims, kurie tvirtinasi prie dubens.
Manoma, jog tarp dubens ir raumenų, kurie tvirtinasi prie dubens, egzistuoja ryšys.
Pavyzdžiui, liemens raumenys susiję su segmentiniu stabilumu juosmeninėje stuburo dalyje, kuomet
atliekamas viso kūno judėjimas bei koreguojama laikysena, taip pat šie raumenys paskirsto gautą
krūvį tarp krūtinės ir dubens [51]. Taip pat, didelę reikšmę turi šlaunį lenkiantys raumenys. Todėl
sutrumpėjus užpakaliniams šlaunies raumenims mažėja juosmeninis lordozės linkis ir tai daro įtaką
laikysenai [65].
Futbolo ir kitų sporto šakų treniruotėse dažnai akcentuojami pratimai skirti optimizuoti
statinę liemens raumenų ištvermę [52]. Įrodymai tarp nesportuojančių grupių rodo, jog sugebėjimas
palaikyti stiprius liemens raumenis yra daug svarbiau nei maksimalios jėgos vystymas, saugant
juosmeninę stuburo dalį nuo sužalojimų [53]. Literatūroje taip pat minima, jog pakankama liemens
raumenų ištvermė prisideda prie stuburo stabilumo atliekant sunkias ir ilgas fizines užduotis, todėl ji
yra labai svarbi daugeliui sportininkų [54].
Norint efektyviai atletą paruošti sportinei veiklai į sportininko fizinio pajėgumo įvertinimą
turėtų būti įtraukta pagrindinių judesių analizė, siekiant nustatyti galimybes atliekant tam tikrus
judesius [57]. Futbole tai ypač svarbu, nes tai yra sportas, kuris reikalauja viso kūno ir liemens
stabilumo, atliekant dinaminius judesius. FMS metodika nėra skirta diagnozuoti problemas, ji yra
skirta pamatyti stereotipinių žmogaus judesių asimetrijas ar apribojimus bei padėti asmenims pasiekti
taisyklingų judesių kokybės gerinimo bei padidinti traumų prevenciją [59].
10
Darbo tikslas: įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysenos, statinės
liemens raumenų ištvermės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo ypatumus ir jų tarpusavio
sąsajas.
Baigiamojo darbo uždaviniai: 1) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų
laikyseną; 2) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinę liemens raumenų
ištvermę; 3) Įvertinti sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų raumenų ilgį; 4) Įvertinti
sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų funkcinius judesius; 5) Nustatyti visų rodiklių
tarpusavio sąsajas.
Darbo naujumas ir aktualumas: Kiekvienoje sporto šakoje yra svarbu užtikrinti
nepriekaištingą atleto fizinę būklę ir fizinį pasirengimą. Sistemingai sportuojant sporto šakas, kurios
pasižymi didele kontakto tikimybe, padidėja rizika patirti traumą. Norint išvengti traumos ar patyrus
ją greičiau užsiiminėti fizine veikla, atliekami testai, kurie įvertina silpnas raumenų grandis
sportininko kūne ir padeda sužinoti, kurioje vietoje potencialiai gręsia trauma. Kadangi organizmas
yra sudėtinga kompleksinė sistema, susidedanti iš daugybės dedamųjų, todėl visos organizme
esančios struktūros tarpusavyje turi veikti darniai, pasiskirstydamos krūvį optimaliai pagal savo
anatomines galimybes. Vertinant fizinę atletų būklę pagal pateiktas testų rekomendacijas, galima
interpretuoti gautus rezultatus ir pateikti atitinkamas išvadas, tačiau daug efektyviau yra ieškoti sąsajų
tarp skirtingų testų rezultatų, kadangi galima aptikti kompensacinius mechanizmus, kurių igalaikis
veikimas veda link vis didėjančių disbalansų, o šie savo ruožtu dažniausiai daro įtaką traumų
atsiradimui. Kadangi moksleiviai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, manome,
jog sistemingai besitreniruojantiems moksleiviams fizinės būklės ir rizikos patirti traumas nustatymo
testai bei sąsajų įvertinimas tarp jų turėtų būti atliekami reguliariai, kad kiek įmanoma labiau
sumažinti tikimybę patirti traumą, kuri augančiam organizmui gali daryti neigiamą įtaką augimo
procesui. Lietuvos duomenų bazėse yra tyrimų, kurie pavieniais testais vertina futbolą sportuojančių
asmenų fizinę būklę, tačiau neradome tyrimų, kurie vertintų sistemingai futbolą besitreniruojančių
berniukų laikysenos, statinės liemens raumenų ištvertmės, raumenų ilgio ir funkcinių judesių atlikimo
ypatumus ir jų tarpusavio sąsajas.
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Futbolas ir jo istorija
Futbolas – tai sporto šaka, kuri yra tarp populiariausių pasaulyje. Šį žaidimą žaidžia 265 mln.
žmonių, iš jų didžioji dalis vyrai (225 mln.), kitą dalį sudaro moterys (apie 40 mln.). Asmuo,
vidutiniškai užsiimantis šia sporto šaka, žaidžia futbolą apie 100 valandų per metus. Futbolo komanda
susideda iš 11 žaidėjų (vienas iš jų yra vartininkas). Žaidimo metu būna du kėliniai, vieno trukmė –
45min. Tarp kėlinių yra 15min. pertrauka [62].
Kaip teigia FIFA, Kinijos žaidimas ,,cuju‘‘ yra ankstyviausia futbolo forma, apie kurią yra
mokslinių įrodymų. Japoniškoji ,,cuju‘‘ versija yra ,,kemari‘‘ ir ji buvo sukurta Asukos laikotarpiu.
Yra duomenų, kuomet žmonės žaisdami ,,cuju‘‘ žaidimą stovi ratu ir muša kamuolį vienas kitam,
bandydami neleisti kamuoliui nukristi ant žemės (1pav.) [63].
1 pav. Iliustracija vaizduoja Kinijoje žaidžiamą ,,cuju‘‘ (Kiniškas futbolas)
https://en.wikipedia.org/wiki/Football#/media/File:Emperor_Taizu_play_Cuju.jpg
Futbolas Lietuvoje skaičiuojamas nuo 1922 m., kada buvo įkurta pirmoji sporto organizacija
– Lietuvos sporto lyga, tuomet įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas. Pirmas oficialias
rungtynes Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė 1923 m. birželio 24 d., tačiau nesėkmingai – nusileido
Estijos komandai. 1924 m. Lietuva dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre, tačiau per pirmas
rungtynes su Šveicarijos rinktine, patyrė pralaimėjimą. Baltijos taurės turnyras prasidėjo 1928 m.,
kuriame žaidė Latvija, Estija ir Lietuva. 1930 m. ir 1935 m. Lietuva iškovojo taurę [64].
12
1.2. Traumų priežastys ir paplitimas futbole
Sportas bei fizinis akyvumas yra labai svarbūs veiksniai vaikų gerovei bei sveikatai. Tačiau
užsiimant sportine veikla yra didelė tikimybė patirti traumas [1]. Sužalojimai sporte gali atsirasti dėl
kontaktinių ar nekontaktinių mechanizmų ir jie gali atsirasti ūmiai arba dėl per didelės apkrovos [2].
Traumos gali būti įvairios – tai raumenų, raiščių, kaulų, stresiniai lūžiai [3]. Sportinės traumos
klasifikuojamos į:
• Ūminės traumos – dėl netaisyklingos biomechaninės padėties ar kontakto įvyksta
vienkartinė audinių perkrova. Tokio pobūdžio traumos įvyksta treniruočių arba varžybų metu. Tai
yra raumenų, raiščių, sausgyslių įtrūkimai, nutraukimai, patempimai, kaulų lūžiai, sąnarių išnirimai,
žaizdos.
• Lėtinės traumos – įvyksta žaidėjui persitreniravus arba pervargus, kuomet atliekamas
fizinis krūvis neatitinka sportininko organizmo fizinio pasirengimo, neadekvačiai parenkami ir
atliekami fiziniai pratimai [4]. Esant per dideliems fiziniams krūviams ar pakartotinėms
mikrotraumoms taip pat gali būti sumažinti sportininko pasiekimai. Mikrotraumos atsiranda dėl
nedidelės jėgos smūgio, jis nėra fiziologinis. Mikrotraumos sukelia skausmus, kurie dažniausiai
asiranda darant judesį maksimalia amplitude ar atliekant sunkų fizinį krūvį. Jos taip pat lemia edemas,
uždegimus, liguistą savijautą bei suprastėjusią fizinių pratimų atlikimo techniką [4,5,6].
Viena populiariausių ir labiausiai pasaulyje paplitusių sporto šakų yra futbolas [7]. Šį sportą
pasaulyje sportuoja apie 250 mln. neprofesionalių žaidėjų ir 200 tūkst. profesionalių sportininkų, ko
pasekoje traumos yra labai dažnas ir neišvengiamas reiškinys futbole. Šis žaidimas yra sudėtingas
kontaktinis sportas, apimantis didelę traumų riziką, kuriame kaklo traumos, rankų, pirštų lūžiai,
raumenų bei raiščių patempimai ar net plyšimai, smegenų sukrėtimai yra sunkiai išvengiami [8].
Traumos futbole sportininkus ištinka ir dėl persitreniravimo, šokinėjimo, bėgiojimo.
Dažniausiai pasitaikančios traumos futbole – kojų traumos, jos šiame sporte sudaro apie 50 – 80 proc.
visų traumų. Kelis, blauzda, kulkšnis ir pėda yra dažniausiai traumuojamos kojų vietos. Statistikos
duomenimis, net 40 – 45 proc. visų kojų sužalojimų sudaro pėdos bei kulkšnies traumos. Taip pat
didelę dalį sudaro kelio sužalojimai, sausgyslių sumušimai bei patempimai, neretai futbolininkai
patiria kryžminio kelio raiščių plyšimą [8,9].
Raumenų traumos yra vienos dažniausiai pasikartojančių traumų futbole. Raumenų traumos
sudaro nuo 20 proc. iki 37 proc. visų sužeidimų profesionaliai sportuojančių vyrų ir 18 proc.
mėgėjiškai žaidžiančių vyrų. Labai dažnai pažeidžiami šlaunų raumenys bėgant, atliekant šokimą,
staigų krypties pakeitimą pažeidžiami priekiniai, užpakaliniai bei šoniniai šlaunų raumenys.
Profesionali vyrų futbolo komanda, kurią sudaro 25 žaidėjai, kiekvieną sezoną patiria maždaug
13
penkis užpakalinių raumenų sužeidimus ir tris keturgalvio raumens sumušimus. 2001 – 2009 m.
Ekstrand J. Ir kt. atliko tyrimą, kurio metu buvo stebima penkiasdešimt viena futbolo komanda, kurią
sudare 2299 žaidėjai. Komandos medicinos personalas užfiksavo 2908 raumenų traumas, 53 proc.
atvejų įvyko varžybų metu, ir 47 proc. įvyko treniruočių metu. Dažniausiai pasitaikantys sužalojimai
buvo raumenų patempimai ir sumušimai. Labiausiai pasitaikė užpakalinių šlaunies raumenų traumos,
tačiau keturgalvio pažeidimo pasekmės lėmė didesnį jo aktyvumo nebuvimą, nei užpakalinių šlaunies
raumenų. Kitos įprastos traumų vietos buvo kirkšnis, kelis, čiurna. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad
rizika susižeisti buvo didesnė per rungtynes nei treniruočių metu [10,11,12].
2012 metais buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp liemens raumenų
stabilumo ir traumų futbole. Tyrime dalyvavo 19 vidurinėje mokykloje besimokančių, žaidžiančių
futbolą, žaidėjų. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmoje grupėje, kurioje žaidėjai buvo patyrę
traumas, dalyvavo 9 tiriamieji, o antroje, kurioje žaidėjai traumų neturėjo, dalyvavo 10 tiriamųjų.
Futbolininkai buvo patyrę daugiausiai apatinių galūnių traumas, taip pat buvo apatinės nugaros dalies
pažeidimai ir viršutinių galūnių traumos. Tiriamųjų liemens stabilumas buvo vertinamas statiniais
pilvo raumenų bei šoninių liemens raumenų ištvermės testais. Kiekvienoje grupėje buvo lyginamas
laikas atliekant kairės ir dešinės pusių statinius šoninių liemens raumenų ištvermės testus. Rezultatai
parodė, kad grupės, patyrusios traumas, kairiosios pusės statinės šoninių liemens raumenų ištvermės
testo rezultatai buvo prastesni nei grupėje, kuri traumų nepatyrė [13].
Futbolas – tai labai judri ir dinamiška sporto šaka. Žaidėjai, užsiimantys šiuo sportu
kiekvieną kartą susiduria su daugeliu traumų mechanizmų. Traumų įvairovė šioje sporto šakoje yra
labai didelė, tačiau apibendrinus išanalizuotą literatūrą galima pastebėti, jog dažniausiai sportininkai
sužalojimus patiria apatinėse galūnėse.
1.3. Traumų profilaktika futbole
Dėl naudos sveikatai žmogui rekomenduojamas fiziškai aktyvus gyvenimo būdas bei
sportas. Tačiau visada yra rizika patirti tam tikras traumas. Šie sužalojimai sudaro didelę visuomenės
sveikatos problemą tiek individualiu, tiek visuomeniniu lygmeniu, įskaitant laikiną fizinį
neaktyvumą, tiesiogines bei netiesiogines išlaidas, susijusias su gydymu bei darbo praleidimu. Todėl
yra svarbu kiekvienam taikyti traumų prevenciją. Iš esmės traumų prevencija yra svarbi palaikant ir
didinant fiziškai aktyvų gyvenimo būdą ir dalyvavimą sporte bei siekiant kuo didesnės naudos
sveikatai ir visuomenei [14].
14
Bet kuriame sporte, tuo tarpu ir futbole, labai svarbų prevencinį vaidmenį atlieka
profilaktinis sportininko sveikatos tikrinimas prieš kiekvieną sezoną [15]. Sportinių traumų
prevencija skirstoma į:
• Pirminę profilaktiką – tai sveikatinimo klausimų propagavimas bei ligų profilaktika;
• Antrinę profilaktiką – tai ankstyva diagnostika ir gydymas apsaugo nuo negalios;
• Tretinę profilaktiką – jos metu akcentuojama reabilitacija, siekiant sumažinti arba
koreguoti esančią negalią, tiriant galutinę ligą [20].
Sporto komandos gydytojai ar kineziterapeutai gali surasti veiksnį, kuris galimai ateityje
sukeltų rimtus sužalojimus, traumas ir padėti užkirsti kelią jų atsiradimui. 2008 metais Ganteaume
(2008) ir kiti publikavo tyrimą, kuriame iš 687 profesionalių futbolo žaidėjų buvo atrinkti ir tirti 462
sportininkai. Tyrimo metu buvo pastebėti 35 atvejai, kurių metu buvo traumuoti užpakaliniai šlaunų
raumenys. Prieš sezoną visi sportininkai buvo ištestuoti ir jiems buvo nustatyti raumenų jėgos balanso
sutrikimai tarp priekinių ir užpakalinių šlaunies raumenų [15].
Mokslinėje literatūroje aprašoma, jog norint išvengti traumų reikia atlikti tinkamą apšilimą,
kurio trukmė ne trumpesnė nei 10min. Apšilimas turėtų būti lengvo ar vidutinio intensyvumo ir
sukelti nedidelį prakaitavimą. Taip pat, didelį vaidmenį traumų prevencijoje atlieka tempimo
pratimai. Jie yra skirstomi į statininius, dinaminius, pasyvius, aktyvius, balistinius, propriocepcinį
neuroraumeninį atpalaidavimą (PNF). Daugiausiai sporte, įskaitant ir futbolą, vyrauja statiniai bei
dinaminiai tempimo pratimai, bet analizuojant literatūrą buvo rasta, jog atliekant propriorecepcinį
neuroraumeninį atpalaidavimą (PNF) pasiekiamas geresnis rezultatas, nei taikant statinius ar
dinaminius tempimus. Kadangi futbole dauguma traumų yra susiję su apatinėmis galūnėmis,
neatsiejama sužalojimų prevencijos dalis yra apatinių galūnių raumenų stiprinimo pratimai. Jie skirti
stiprinti kojų raumenis ir gerinti kelių stbilumą atliekant judesius [16-19].
2006m. FIFA medicinos įvertinimų ir tyrimų centrui bendradarbiaujant su Oslo sporto
traumų tyrimu centru ir Santa Monikos ortopedijos centru, buvo sukurta FIFA 11+ traumų
prevencijos programa. Programa apima visą apšilimo procedūrą, skirtą futbolininkų traumų
prevencijai. Programą sudaro 3 etapai, kuriuose yra 15 struktūrizuotų pratimų, į kuriuos įeina liemens
raumenų stabilizavimo pratimai, ekscentriniai šlaunų treniravimo pratimai, propriorecepcinis
treniravimas, dinaminis stabilizavimas ir pliometriniai pratimai, kuriuos atliekant svarbu išlaikyti
taisyklingą laikyseną. Ši programa remiasi apšilimu bent du kartus per savaitę. Atliekant pratimus
labai svarbu pabrėžti tinkamą laikyseną ir kūno kontrolę. Norint gauti gerus rezultatus, programą
reikia atlikti bent 10 – 12 savaičių. Tyrimai taip pat parodė, jog kvalifikuotas treneris bei medicininis
stebėjimas yra svarbūs veiksniai, turintys įtakos FIFA 11+ programos veiksmingumui. Tyrimas buvo
atliktas 6 skirtingose šalyse, 3 iš jų Europoje, 1 Afrikoje, 2 Šiaurės Amerikoje. Trijų tyrimų imtį
15
sudarė žaidėjai vyrai, o kituose trijuose tyrimuose dalyvavo žaidėjos moterys. Tyrimas parodė, jog
taikant šią programą traumų rizika sumažėjo 30%. Dėl lengvo šios programos taikymo ir jos įrodyto
veiksmingumo, FIFA 11+ traumų prevencijos programa buvo rekomenduota ir priimta visame
pasaulyje [21-28].
1.4. Dubens ir raumenų ilgio sąsajos
Dubenkaulis – tai stambiausias porinis kaulas. Jis sudarytas iš trijų suaugusių kaulų
(klubakaulio, gaktikaulio, sėdynkaulio). Didžiausias kaulas dubenyje yra klubakaulis (turi kūną ir
sparną), jis nukreiptas žemyn, gaktikaulis (turi kūną, viršutinę ir apatinę gaktikaulio šakas bei
sąvaržinius paviršus) sudaro priekinę dubens kaulų dalį, sėdynkaulis (turi kūną, sėdimąjį dyglį bei
sėdimąjį gumburą) – nukreiptas žemyn. Dubens kaulai pilnai sukaulėja ir suauga dvidešimtaisiais
gyvenimo metais [28].
Dubuo skiriamas į dvi dalis: mažajį ir didįjį dubenius. Didžiojo dubens šoninė ir užpakalinė
sienos sudarytos iš apatinio juosmens slankstelio ir klubakaulio sparno. Didžiojo dubens priekinę
sieną suformuoja pilvo sienos raumenys. Su didžiuoju dubeniu susisiekia mažasis dubuo su viršuje
esančia viršutine dubens atvara. Kryžkaulinis klubo sąnarys, kuris jungia dubenį su stuburu,
virškinimo sistemos organų pabaigą, yra mažajame dubenyje [29].
Dubuo žmogaus kūne yra kojas ir liemenį jungianti grandis. [30] Jo funkcijos yra:
• išlaikyti kūno viršutinės dalies svorį stovint;
• šį svorį perduoti apatinėms galūnėms ašine apkrova, kuomet žmogus stovi ir juda;
• suteikti atramą ir prisitvirtinimo vietą pilvo sienos raumenims, kad jie sugebėtų atlaikyti juos
veikiančias jėgas;
• saudoti vidinius organus bei palaikyti gimdą;
• suteikti prisitvirtinimą raiščiams bei raumenims [28].
Kai dubuo juda ta pačia kryptimi kaip ir kryžkaulis, jų poslinkis daro įtaką raumenims, kurie
tvirtinasi prie dubens. Tiriant šias struktūras, nustatytas tarpusavio ryšys ir poveikis stuburui.
Daugelio tyrimų yra teigiama, jog dubens pasisukimas pirmyn sutrumpina tiesųjį šlaunies raumenį
bei ištempia užpakalinius šlaunies raumenis. Užpakalinę šlaunies raumenų grupę sudaro: pusgyslinis
(m. semitendinosus), pusplėvinis (m. semimembranosus) ir dvigalvis šlaunies raumenys (m. biceps
femoris) (2pav.). Šie raumenys suformuoja didelę raumenų masę, kuri apima judesius kelio ir klubo
sąnariuose. Hamstringai daro didelę įtaką dubens pasvirimui į priekį ir atgal bei netiesiogiai veikia
juosmeninę stuburo dalį. Pakitęs juosmeninės stuburo dalies lankstumas sukelia ryškius laikysenos
16
nukrypimus ir paveikia klubo sąnario bei juosmeninės stuburo dalies funkcionavimą. Yra naudojama
keletas testų įvertinti šios raumenų grupės lankstumą. Tai yra testas ,,Sėstis ir siekti’’, aktyvus ir
pasyvus blauzdos tiesimas. Taip pat dažnai naudojamas yra tiesios kojos kėlimo testas, matuojant
užpakalinių šlaunies raumenų lankstumą [31-35].
2 pav. Užpakalinės šlaunies raumenų grupės raumenys
https://teachmeanatomy.info/lower-limb/muscles/thigh/hamstrings/
Lankstumas – tai morfologiniai ir funkciniai judėjimo aparato savitumai, pasireiškiantys
atskirų jo grandžių paslankumu viena kitos atžvilgiu. Tai fizinė savybė – gebėjimas, daryti kuo
didesnės amplitudės judesius. Jis skirstomas į aktyvųjį ir pasyvųjį lankstumą:
• Aktyvusis lankstumas – tai tokios judesio amplitudės, kurios pasiekiamos savo kūno raumenų
pastangomis, aktyviai dirbant raumenims;
• Pasyvusis lankstumas – kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis,
veikiant išorinėms jėgoms, atpalaiduoti kūno raumenys pasiduoda tempimui.
Pasak Ivaškienės (2002), asmens lankstumą lemia šie veiksniai: lytis (mergaičių sąnariai 20
- 30 proc. paslankesni nei berniukų); amžius (lanksčiausi būna vaikai, vėliau lankstumas mažėja, kai
kuriais amžiaus laikotarpiais pagerėja, t.y. 6 - 10 gyvenimo metais ir 15 -17 metais); paveldėjimas
(paveldimi antropometriniai rodikliai, raumenų ir sąnarių struktūra, judėjimo veiklos gebėjimai);
fizinių pratimų turinys (greičio ir jėgos pratimai įtakos turi raumenų trumpėjimui, kartu mažėja ir
raumenų elastingumas, judesių amplitudė, blogėja lankstumas, todėl lankstumo lavinimas turi svarbią
ne tik sportinę, bet ir socialinę reikšmę); veiklos pobūdis, aplinka [41].
Dėl sutrumpėjusių raumenų bei mažiau paslankių sąnarių gali būti apkraunami kiti sąnariai.
Pavyzdžiui, kai lenkiamieji klubų raumenys darosi nepaslankūs, jie verčia daugiau išlinkti nugarą
17
juosmens srityje. Dėl neteisingos apkrovos nugaroje atsiranda nenaturalūs linkiai, todėl ją ima
skaudėti. Panašiai krūtinės raumenys gali paveikti krūtinkaulį. Tamprumą praradę šie raumenys
iškreipia laikyseną, nes pečiai atsikiša į priekį, perkeliant ir svorio centrą. Tokia laikysena per daug
apkrauna pakaušį, krūtinkaulį ir stuburą. Tempiant sustrumpėjusius raumenis galima atstatyti
lankstumą sąnariuose. Tai ne tik pagerina laikyseną, bet kartu padidėja ir fizinis judrumas kasdien
judant ir treniruojantis [49].
2015m. Ayodele su bendraautoriais atliko tyrimą, kurio metu norėjo išsiaiškinti, kaip
juosmeninės dalies skausmas priklauso nuo užpakalinių šlaunies raumenų ilgio bei dubens pasvirimo.
Iš viso tyrime dalyvavo 60 asmenų, kurių amžius buvo 35 -70m.: 30 tiriamųjų, kurie patyrė apatinės
nugaros dalies skausmą, bei tiek pat tiriamųjų, kurie skausmo apatinėje nugaros dalyje neturėjo.
Studija buvo atlikta Nigerijos mieste Ibadane, Adeoyo valstybinėje ligoninėje. Gauti tyrimo
duomenys parodė, jog, asmenų, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmus, užpakaliniai šlaunies
raumenys buvo labiau sutrumpėję nei asmenų, kurie šių skausmų nejuto. Dubens pasvirimo
diapazonas abejose grupėse reikšmingai nesiskyrė. Tačiau nustatytas reikšmingas skirtumas tarp
dviejų amžiaus grupių, kuris galėjo būti klaidinantis faktorius padarytoms šio tyrimo išvadoms [36].
1.5. Sportuojančių vaikų laikysena
Nuo senovės Graikijos iki šių dienų laikysenos kontrolės tyrimai buvo grindžiami ir
formuojami pagal daugelį idėjų. Laikysenos kontrolės sistemoje vis labiau išryškėja du skirtingi
lygiai. Vienas iš jų nustato toninių (posturalinių) raumenų pasiskirstymą, kito paskirtis yra
kompensuoti vidinius bei išorinius trikdžius (sugebėti išlaikyti pusiausvyrą). Abu šie lygiai yra
neatsiejamai susiję tiek funkciniais, tiek neurofiziologiniais aspektais [37].
Per visą vaikystės ir paauglystės laikotarpį ypač didelę reikšmę turi judėjimo organų –
skeleto, raumenų, sausgyslių, sąnarių – raiščių formavimasis. Septintaisiais gyvenimo metais jau
išnyksta skirtumas tarp pirmaisiais gyvenimo metais palyginti ilgo kūno ir trumpų galūnių. Vaikų
kaulai skiriasi nuo suaugusiųjų chemine sudėtimi ir fizinėmis savybėmis. Juose daugiau vandens,
organinių medžiagų, didelę dalį skeleto sudaro kremzlinis audinys.
Raumeninio audinio formavimas, pradedant gimimu ir baigiant organizmo lytiniu
subrendimu, bei kūno masės didėjimo tempas yra tapatūs. Berniukams bendra raumenų masė šiuo
ontogenezės tarpsniu padidėja nuo 25 iki 40 proc. Tokie berniukų raumenų masės pokyčiai siejami
su dešimteriopai padidėjusio hormono – testosterono – sintezavimu. Bręstant mergaičių ir berniukų
18
organizmui skirtinga hormoninė būklė sukelia skirtingus skeleto raumenų masės padidėjimo tempus
[38].
Laikysena paprastai apibrėžiama kaip santykinis kūno dalių išsidėstymas. Gera laikysena –
pusiausvyra tarp griaučių ir raumenų sistemos. Laikysenos formavimuisi labai svarbus mokyklinis
laikotarpis. Atskirais amžiaus tarpsniais vaikas auga ir vystosi netolygiai. Pagreitėjusio augimo
laikotarpiu vaiko organizmas yra jautresnis nepalankiems išorės veiksniams, nes atramos ir judėjimo
aparatas yra nestabilus. Dormans (2002) teigia, kad greitas augimas paauglystės laikotarpiu yra itin
reikšmingas, nes kaulų ir stuburo augimas būna spartesnis už minkštųjų audinių augimą. Autoriaus
nuomone viduriniu brendimo laikotarpiu vaikų stuburas įgauna daugiau masės ir tūrio, bet dar nėra
pusiausvyros su raumenimis. Vėlyvuoju paauglystės etapu stuburas yra prilaikomas lėtai augančių
minkštųjų audinių. Šiuo laikotarpiu kaulai ir stuburas yra silpni ir pažeidžiami, nes sausgyslės, raiščiai
ir raumenys yra vystymosi fazėje [39-42].
Norint išlaikyti taisyklingą laikyseną, reikia paslankių, stiprių raumenų, kurie lengvai
prisitaiko prie besikeičiančios padėties ir aplinkos [44]. Išskiriami svarbiausi gilieji ilgieji raumenys
(3pav.), dalyvaujantys laikysenos kontrolėje:
• Tiesiamasis nugaros raumuo (m. erector spinae);
• Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis);
• Dauginis raumuo (m. multifidus);
• Pusketerinis raumuo (m. semispinalis);
• Gręžiamieji kaklo, krūtinės ir juosmens raumenys;
3 pav. Gilieji ilgieji nugaros raumenys
https://www.pinterest.ch/pin/419468152786107231/
19
Taip pat išskiriami gilieji trumpieji nugaros raumenys:
• Šonkaulių keliamieji raumenys (m. levatores costarum);
• Tarpskersiniai raumenys (m. intertransversares);
• Tarpketeriniai raumenys (m. interspinales);
• Viršutinis įstrižinis galvos raumuo (m. obliqus capitis superior);
• Apatinis įstrižinis galvos raumuo (m. obliqus capitis inferior);
• Didysis tiesusis užpakalinis galvos raumuo (m. rectus capitis posterior major);
• Mažasis tiesusis užpakalinis galvos raumuo (m. rectus capitis posterior minor) [45].
Jauname amžiuje intensyvi sportinė veikla turi neigiamą poveikį vaikų sveikatai. Dažnai
skiriamas fizinis krūvis vaikams, norint kuo geresnių pasiekimų sporte, yra ženkliai per didelis ir gali
daryti įtaką griaučių – raumenų sistemai, sukelti jos pažeidimus. Laikui bėgant tai gali skatinti ir
netaisyklingos (asimetrinės) laikysenos formavimąsi [43]. Mokslininkai teigia, jog sportuojantiems
vaikams dažnai būdingi iškrypę dubens kaulai, stuburas, asimetriškas kūnas [46].
2017 m. Lenkijoje atlikta studija, kurios metu buvo ištirtos 57 moterys, kurių amžius buvo
16 -20 metų. 42 moterys buvo sportuojančios Lenkijos futbolo klube, o 15 moterų, kurios nesportavo,
sudarė kontrolinę grupę. Duomenys buvo renkami dviejose padėtyse: moterims stovint ramybės
būsenoje ir aktyviai pakoreguotai laikysenai. Futbolininkėms ramybės būsenoje buvo nustatytas
didesnis dubens pasvirimas nei aktyviai pakoregavus laikyseną. Šis skirtumas buvo beveik tris kartus
didesnis sportuojančių moterų, nei moterų, kurios sudarė kontrolinę grupę [47].
Toivo (2018) su bendraautoriais aprašė tyrimą, kurį atliko Jyväskylä universitetas šešiuose
skirtinguose Suomijos sveikatos stiprinimo klubuose . Tyrimo metu dalyvavo 576 tiriameji (moterys
ir vyrai), kurių amžius buvo 14-17 metų. Tarp dalyvavusiųjų 399 asmenys buvo sportuojantys sporto
klubuose ir 177, kurie neužsiiminėjo sportine veikla. Šios studijos metu per pirmąjį vizitą sporto
medicinos gydytojas tiriamiesiems užfiksavo ūgį ir svorį. Vėliau buvo vertinta statinė ir dinaminė
laikysena, judesių kontrolė, griaučių-raumenų sistemos pusiausvyra. Skoliometru buvo išmatuota
aukčio asimetrija abejų rankų petiniuose raktikauliniuose sąnariuose ir liemens sukimosi kampas.
Rezultatai parodė, jog didesnė asimetrija petiniuose raktikauliniuose sąnariuose buvo labiau paplitus
tarp sportininkų negu tarp nesportuojančių asmenų. Nesportuojančių tiriamųjų klubinių skiauterių
aukščio asimetrija buvo didesnė lyginant su sportuojančiais asmenimis. Peties ir čiurnos mobilumas
buvo prastesnis pas nesportuojančius žmones. Sportininkai pasižymėjo stipresniais liemens
raumenimis ir jų ,,lentos‘‘ išlaikymo laikas buvo ilgesnis, nei likusiųjų. Gilaus pritūpimo testo metu
juosmeninė stuburo kontrolė tarp grupių reikšmingai nesiskyrė [48].
20
1.6. Sportuojančių vaikų liemens raumenų ištvermė
Ištvermė – tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams:
deguonies stygiui, karščiui, skausmui, fiziniams krūviams, didžiuliams emociniams dirgikliams ir
kt. Anot Skurvydo ir kt. (2007), ištvermė – charakterio bruožas, žmogaus pajėgumas dvasiškai
nepalūžti, kai reikia iškęsti skausmą arba sunkius išgyvenimus, kuriuos sukelia kliūtys, trukdančios
realizuoti poreikius. Fizinio darbo ištvermė – tai žmogaus funkcijų gebėjimas kuo ilgiau aprūpinti
dirbančius raumenis energinėmis medžiagomis, nervų ir humoralinės sistemų gebėjimas valdyti
raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius, cheminius procesus, koordinuoti atskirų organų ir
sistemų veiklą bei raumenų gebėjimas kuo ilgiau dirbti tam tikro pobūdžio darbą ilgą laiką arba
intensyviai dirbti nustatytą laiką [41].
Pagrindinė liemens raumenų funkcija – išlaikyti liemenį vertikalioje padėtyje. Visa tai
reikalauja optimalios liemens raumenų ištvermės [50]. Liemens raumenų ištvermė yra susijusi
nugaros sveikatos būkle bei su jos sutrikimais. Literatūroje aprašoma, jog apatinės nugaros dalies
skausmo atsiradimas priklauso nuo pilvo ir nugaros raumenų ištvermės santykio. Nugaros, pilvo ir
šoninių liemens raumenų ištvermės laikas parodo, ar yra padidėjusi rizika atsirasti apatinės nugaros
dalies skausmui.
Iš funkcinės anatomijos pusės, liemens raumenys skirstomi į vietinius ir globaliuosius.
Vietiniai: skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis), dauginis raumuo (m. multifidus), kurie
tiesiogiai ar netiesiogiai tvirtinasi prie juosmens slankstelių. Jie susiję su segmentiniu stabilumu
juosmeninėje stuburo dalyje, kuomet atliekamas viso kūno judėjimas bei koreguojama laikysena.
Globalieji raumenys: tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis), įšorinis įstrižinis pilvo raumuo (m.
obliquus abdominis externus). Šie raumenys paskirsto gautą krūvį tarp krūtinės ir dubens (4pav.) [51].
4 pav. Vietiniai ir globalieji liemens raumenys
https://centenoschultz.com/multifidus-muscle-an-important-spinal-stabilizer/
https://uk.humankinetics.com/blogs/excerpts/build-your-core
21
Futbolo ir kitų sporto šakų treniruotėse dažnai akcentuojami pratimai skirti optimizuoti
statinę liemens raumenų ištvermę. Įrodymai tarp nesportuojančių grupių rodo, jog sugebėjimas
palaikyti stiprius liemens raumenis yra daug svarbiau nei maksimalios jėgos vystymas, saugant
juosmeninę stuburo dalį nuo sužalojimų. Literatūroje taip pat minima, jog pakankama liemens
raumenų ištvermė prisideda prie stuburo stabilumo atliekant sunkias ir ilgas fizines užduotis, todėl ji
yra labai svarbi daugeliui sportininkų [52,53,54].
Gilieji liemens raumenys bei klubą supantys raumenys turi didelę reikšmę apatinių galūnių
traumų atsiradimui bei gali turėti įtakos kelio PKR sužeidimams, plyšimams [55].
2016m. Imai su bendraautoriais aprašė tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti ryšį tarp liemens
raumenų ištvermės testų ir sportinių testų, įskaitant, ar egzistuoja sąsajos tarp ilgų nuotolių bėgimo ir
liemens raumenų ištvermės. Tyrime dalyvavo 55 vidurinės mokyklos futbolininkai berniukai, kurių
amžius buvo 16-17 metų. Prieš tyrimą dalyviai buvo apklausti apie jaučiamą skausmą, traumų istoriją.
Į tyrimą nebuvo įtraukiami berniukai, kurie turėjo apatinės nugaros dalies skausmus, viršutinių bei
apatinių galūnių traumas, kurios buvo gydomos šiuo metu ir dėl jų berniukai galėjo mažiau
intensyviai sportuoti. Ištvermei, sprinto, judrumo, šokinėjimo sugebėjimams vertinti tiriamieji atliko
liemens šoninių raumenų ištvermės testą abejomis kūno pusėmis, ,,lentos’’ (plank) testą, 30 metrų
sprint testą, 50 žingsnių judrumo testą, vertikalų priešpriešinį šuolį, stovintį penkių žingsnių šuolį,
20m bėgimus, laipsniškai didėjant greičiui, kontroliuojamam garso pyptelėjimu, Cooperio testas,
kurio metu tiriameji per 12 minučių lauko takeliu turėjo nubėgti kuo daugiau ratų. Kiekvienos dienos
matavimai buvo atlikti po 10 minučių apšilimo, kurį sudarė bėgiojimas, dinamiškas raumenų
tempimas, sprintas ir šokinėjimas. Rezultatai parodė stiprią priklausomybę tarp liemens raumenų
ištvermės testų ir 20 metrų bėgimo, laipsniškai didėjant greičiui bei vidutinę priklausomybę tarp
liemens raumenų ištvermės ir Cooperio testų. Taigi, dinaminiam stabilumui yra labai svarbi
ištreniruota liemens raumenų ištvermė [56].
Sportuojančių asmenų, taip pat ir vaikų, liemens raumenys turi būti ištreniruoti tam, kad
dinaminiai judesiai būtų atliekami kokybiškai ir taisyklingai, bei tam, kad būtų kuo mažesnė rizika
patirti įvairias traumas.
1.7. Liemens raumenų sąsajos su apatinių galūnių traumomis
Liemens stabilumas turi didelę įtaką griaučių-raumenų sistemos funkcijai. Liemens
stabilumas – tai ,,juosmens-dubens-klubų‘‘ komplekso gebėjimas sugrįžti į vertikalią kūno padėtį,
praradus pusiausvyrą dėl išorinių trikdžių. ,,Juosmens-dubens-klubų‘‘ kompleksas turi ribas:
22
diafragma (viršutinė dalis), pilvo ir įstrižiniai raumenys, paraspinaliai ir sėdmenų raumenys bei
dubens dugnas. Dėka šių raumenų yra stabilizuojamas liemuo [80].
Dalyvavimas sporte ir fizinėje veikloje daro įtaką patirti griaučių – raumenų sistemos
traumas tiek mėgėjiškai sportu ar fizine veikla užsiiminėjantiems, tiek profesionalams. Sportuojant
patirtos traumos dažniausiai pažeidžia apatinės galūnės anatomines struktūras: klubus, kelius ir
čiurnas. 2019m. Blaiser su kolegomis aprašė tyrimą, kurio metu nustatė, kad pilvo raumenų ištvermės
sumažėjimas yra reikšmingai susijęs su apatinių galūnių traumų atsiradimu [83].
Įrodymais grįsta praktika rodo, jog sumažėjęs šerdies stabilumas gali lemti traumų
atsiradimą, o tinkamas jos treniravimas gali būti gera traumų prevencija. Dėl tinkamos intervencijos
gali sumažėti nugaros ir apatinių galūnių sužalojimai [79]. Norint užtikrinti sėkmingą traumų
prevenciją, būtina aiškiai suprasti vidinius rizikos veiksnius, išorinius rizikos veiksnius ir sužalojimo
mechanizmus. Yra atlikta daug tyrimų, kurie teigia, jog apatinių galūnių traumos siejamos su
pakitusia apatinių galūnių sąnarių biomechanika, tačiau dabar vis labiau pradedamas atkreipti
dėmesys ir į liemens sritį, ypatingai į liemens raumenų ištvermę bei stabilumą. Liemens stabilumas
yra apibrėžiamas kaip juosmens - dubens dinaminės kontrolės pagrindas, lemiantis judesio kontrolę,
jėgos vystymą ir perdavimą per kinetines grandines judesių atlikties metu. Liemens stabilumo
veiksmingas funkcionavimas priklauso nuo darnios raumenų savybių sąveikos, tokių kaip raumenų
jėga ir ištvermė bei sensomotorinės kontrolės, kuri priklauso nuo propriocepcijos ir neuroraumeninės
kontrolės. Atliktų tyrimų išvadose teigiama, jog liemenį stabilizuojantys raumenys yra aktyvinami
pačio judesio pradžioje, kai judesys atliekamas galūnėse. Remiantis tokiomis išvadomis galima teigti,
jog kiekvieno distalinės galūnės atliekamo judesio stabilumas ir kontrolė prasideda nuo liemens, t.y.
pirmiausia turi būti užtikrintas proksimalinių segmentų stabilumas, šiuo atveju liemens stabilumas, o
tik vėliau galimi stabilūs distalinių segmentų judesiai. Literatūroje aprašoma, jog liemens stabilumas
yra pagrindinis funkcinio judėjimo komponentas, kuris būtinas kasdieniniame gyvenime bei
sportinėje veikloje [81]. Mokslininkai aprašė tyrimą, kurio metu buvo vertinami funkciniai judesiai
(FMS metodika) koledže futbolą žaidžiančioms merginoms. Tiriamosios, kurios surinko 14 balų (iš
21) ir mažiau, traumas patyrė keturis kartus dažniau, nei tą pačią sporto šaką sportuojančios merginos
[82]. Nors ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas nėra ta matavimo priemonė, kuri
išskirtinai vertina šerdies stabilumą, tačiau šis testas gali suteikti papildomos informacijos apie
liemens stabilumo ir traumų santykį todėl, kad liemuo yra vienas iš veiksnių, kuris sąlygoja normalių
funkcinių judesių modelį [83].
Yra atlikta nemažai tyrimų, bandant išsiaiškinti, kuris vienas raumuo gali daryti įtaką
liemens stabilumui, tačiau prieita nuomonės, jog kiekvienas raumuo į darbą įsitraukia priklausomai
nuo atliekamos veiklos ir dažniausiai raumenys veikia kompleksiškai, t.y. nėra taip, kad už vieną
23
judesį yra atsakingas tik vienas raumuo. Norint išlaikyti liemens stabilumą, ypatingai yra svarbi
liemens raumenų sinergija, o raumenys sinergiškai dirba tada, kai jų fiziniai rodikliai mažai skirsis,
nes kitu atveju įsivyrauja kompensaciniai mechanizmai, kurie daro įtaką tiek laikysenai, tiek
funkciniams judesiams judesių atlikties metu. Yra įrodyta, jog norint valdyti apatinių galūnių
judesius, reikalingas pilvo ir dauginio raumenų susitraukimas ir prieš asimetrinius galūnių judesius,
pradžioje fiksuojami liemens raumenų susitraukimi. Tyrėjai teigia, jog liemens raumenų treniravimas
daro įtaką apatinių galūnių biomechanikai, ko pasekoje gerėja sportiniai rezultatai. Sutrikęs liemens
stabilumas padidina riziką patirti apatinių galūnių traumas dėl nekontroliuojamų sąnario poslinkių ar
papildomų judesių visoje kinetinėje grandinėje. Wilkerson (2012) atliktame tyrime nustatė, jog
priekinių liemens raumenų išvermė buvo žymiai mažesnė pas atletus, kurie buvo patyrę traumas.
Galimas padidėjusios apatinių galūnių sužalojimo rizikos paaiškinimas yra tas, kad esant neoptimaliai
raumenų ištvermei, slopinami specifiniai apatinių galūnių raumenys, dėl kurių dinaminės užduotys
sukelia kinetinius ir kinematinius pokyčius, o tai savo ruožtu gali sukelti polinkį patirti traumą. Be to,
maža liemens raumenų ištvermė yra susijusi su nesugebėjimu išvengti per didelio šlaunies
pritraukimo, kelio sąnario judėjimo vidine kryptimi ir šlaunies vidinės rotacijos atliekant dinamines
užduotis [84].
1.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Norint efektyviai atletą paruošti sportinei veiklai, į sportininko fizinio pajėgumo įvertinimą
turėtų būti įtraukta pagrindinių judesių analizė, siekiant nustatyti galimybes atliekant tam tikrus
judesius. Garrison (2015) su bendraautoriais teigia, jog funkcinių judesių atlikimo stereotipo
vertinimas (FMS) yra efektyvus ir patikimas būdas įvertinti judesių modelius, atliekant tam tikras
užduotis [57,58]. FMS – tai sistema, kuri susideda iš septynių testų, kuriuos turi atlikti kiekvienas
tiriamasis. FMS testų sistemą sudaro:
• Barjerinis žingsnis;
• Gilus pritūpimas;
• Gilus įtūpstas;
• Tiesios kojos kėlimo testas;
• Peties mobilumo testas;
• Liemens stabilumo atsispaudžiant testas;
• Rotacinio stabilumo testas.
24
Kiekvienas testas yra vertinamas balais nuo 0 iki 3. 0 balų skiriama asmeniui, kuomet jis
pajaučia skausmą bet kurioje kūno vietoje testo atlikimo metu, 1 – kai asmuo negali padaryti prašomo
judesio, 2 – kai asmuo judesį padaro, tačiau jį atlieka su kompensacijomis, 3 – kai asmuo atlieka
judesį taisyklingai. Didžiausia bendra visų FMS testų balų suma gali būti 21 balas [59]. Taip pat
kiekvienas testas turi ir atitinkamą klinikę reikšmę. Pavyzdžiui, norint teisingai atlikti aktyvų tiesios
kojos kėlimo testą, reikalaujama klubinės blauzdos juostos, sėdmenų bei užpakalinių šlaunies
raumenų funkcinio elastingumo. Esant nepakankamam testui atlikti reikalingų raumenų ilgiui, į testo
atlikimą gali įsijungti kompensaciniai mechanizmai, ko pasekoje prastėja testo atlikimas ir keičiasi
vertinimo rezultatas. Taipogi šiam testui reikalingas dubens, klubo sąnario ir liemens stabilumas,
kadangi kojos kėlimo metu dubuo turi išlikti stabilus, antraip tai konstatuojama kaip kompensacija ir
mažinamas testo įvertinimas. Jeigu testo įvertinimas nesiekia 3 balų, tyrėjas turi nustatyti faktorius,
kurie riboja teisingą ir kokybišką judesio atlikimą. Kiekvienas FMS testų rinkinio testas gali būti
kliniškai įvertintas, pradedant nuo paprasčiausio judesių amplitudės vertinimo ir pereinant prie
specifinių raumenų ilgio vertinimo testų. Iš esmės FMS sistema galima naudotis norint nustatyti
išsivysčiusias kompensacijas judesių atlikties modelyje. Norint teisingai įvertinti kompensacijas,
kairė ir dešinė kūno pusės vertinamos atskirai atkreipiant dėmesį į stabilumo reikalaujančias sritis,
pusių tarpusavio disbalansą bei sąnarių mobilumą.
FMS metodika nėra skirta diagnozuoti problemas, ji yra skirta pamatyti stereotipinių
žmogaus judesių asimetrijas ar apribojimus bei padėti asmenims pasiekti taisyklingų judesių kokybės
gerinimą bei padidinti traumų prevenciją [59].
Funkcionalumas yra nepaprastai svarbus norint užtikrinti visapusišką reabilitaciją. Dažnai
specialistai sporto salėse yra pernelyg linkę atlikti specifinius griaučių – raumenų sistemos ištyrimus
prieš tai neištyrę individo funkcinio judesio. Labai svarbu yra apžiūrėti ir suprasti esminius žmogaus
judėjimo aspektus suvokiant, kad panašūs judesiai vyksta daugelio sportinių užsiėmimų metu. Cook
(2014) ir autoriai yra įsitikinę, jog daugelis sportininkų užsiima aukšto lygio sportine veikla nepaisant
to, kad jie netaisyklingai atlieka pačius pagrindinius judesius. Patys to nežinodami sportininkai gali
prisidėti prie tam tikrų savo kūno funkcijų sutrikimo.
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas padeda:
• Atpažinti asmenis, kurie turi padidėjusią riziką patirti traumas, bet yra aktyviai užsiimantys
sportu;
• Kuriant sporto programą tikslingai parinkti korekcinius pratimus, norint normalizuoti arba
patobulinti pagrindinius judėjimo įpročius;
• Stebėti progresą ir judesio modelį prieš traumas ir po jų [57].
25
FMS testai yra populiariai naudojami Didžiosios Britanijos futbolo klubuose. Ši vertinimo
sistema yra taikoma su tikslu nustatyti judesių pokyčius ir pritaikyti traumų prevencijai skirtus
pratimus [60]. Garrison (2015) su kolegomis aprašė tyrimą, kuriame nustatė kaip traumų rizika
priklauso nuo funkcinių judesių stereotipo įvertinimo rezultato. Tyrime dalyvavo 160 moterų ir vyrų,
kurie užsiėmė sportine veikla. Tiriamieji dalyvavo kontaktinėse ir nekontaktinėse sporto šakose,
tokiose kaip regbtis, futbolas, nardymas ir plaukimas. Visi sportininkai atliko visus septynis FMS
testus ir kiekvienas buvo individualiai įvertintas balais. Kiekvienas testas buvo vertinamas balais 0 -
3, o didžiausia bendra visų balų suma galėjo būti 21. Traumos buvo stebimos viso sezono metu, buvo
renkamos medicininių įrašų įžvalgos, taip pat buvo bendrauta su treneriais. Į atmetimo kriterijus buvo
įtraukta betkokia naujausia trauma ar chirurginė intervencija. Sezono pabaigoje visos tiriamųjų
traumos buvo užfiksuotos jas aptariant su sporto šakos treneriu, peržiūrint medicininius įrašus.
Rezultatai parodė, jog asmenų, kurių galutinis testo rezultatas buvo ≤14, patirti traumą rizika buvo
didesnė nei tiriamųjų, kurių galutinis balas buvo didesnis [58,61].
26
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Nacionalinėje futbolo akademijoje. Tyrimo trukmė 2019-05-10 –
2019-06-17.
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas. Nr. BEC - SR (M) – 195 (6
priedas).
2.2. Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo 28 sistemingai futbolą besitreniruojantys 14-15 metų berniukai. Tiriamųjų
sutikimo dalyvauti tyrime formas pasirašė tėvai arba globėjai. Tyrimui buvo atrinkti 28 berniukai,
kurie atitiko šiuos atrankos kriterijus:
• Sistemingai futbolą besitreniruojantys berniukai;
• Berniukų amžius 14-15 metų;
• Berniukai vienerių metų laikotarpy nepatyrę traumų.
27
Tyrimo organizavimo schema
5 pav. Tyrimo organizavimo schema
Tiriamieji
(n = 28)
Laikysenos
vertinimas
Statinis
pilvo
raumenų
ištvermės
testas
Funkcinių
judesių
atlikimo
vertinimas
Statinis
nugaros
tiesiamųjų
raumenų
ištvermės
testas
Raumenų
ilgio
matavimai
Statinis
šoninių
liemens
raumenų
ištvermės
testas
Rezultatai
Išvados
Praktinės
rekomendacijos
Atranka
28
2.3. Tyrimo metodai
1. Laikysenos vertinimas pagal W.W. K. Hoeger vizualinį laikysenos vertinimo metodą;
2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas (McGill, 2007);
3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas (McGill, 2007);
4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas (McGill, 2007);
5. Raumenų ilgio matavimas (tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas);
6. Raumenų ilgio matavimas (Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas);
7. Raumenų ilgio matavimas (,,sėstis-siekti“ testas);
8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas.
2.3.1. Laikysenos vertinimas
Pagal W.W.K. Hoeger (1988) vizualinę laikysenos vertinimo metodiką laikysena vertinama
balais. Atskiros kūno dalys vertinamos frontalioje ir sagitalioje plokštumose balais nuo 1 iki 5,
rezultatai sumuojami ir taip įvertinama asmens laikysena. Prieš vertinimą tiriamsis turi nusirengti iki
apatinių. Jis turi atsistoti laisvai, neįsitempti, priimti tokią poziciją, kuri jam yra kasdieniška tam, kad
vertinimas būtų tikslus. Pradžioje tiriamojo paprašoma atsistoti nugara į tyrėją, kad būtų įvertinama
galvos, pečių, stuburo, dubens, kelių ir čiurnų padėtys. Po to paprašoma atsistoti šonu, kad būtų
įvertinama kaklo ir viršutinės stuburo dalies, liemens, pilvo, apatinės stuburo dalies, kojų padėtis.
Vertinama:
• Galva ir kaklas – galvos pakreipimas iš nugaros pagal ausų lygį;
• Pečių lankas – iš šono vertinama menčių atsikišimo ir pasisukimo kampas, iš nugaros - menčių
aukštis viena kitos atžvilgiu bei atstumas nuo stuburo iki vidinių menčių kraštų;
• Stuburas – iš šono vertinami fiziologiniai stuburo linkiai, kryžmens pakrypimas bei kampas
tarp juosmens ir kryžmens. Iš nugaros stebima stuburo keterinių ataugų linija. Frontalioje
plokštumoje vertinamas stuburo pakrypimas į dešinę arba kairę pusę;
• Pilvas – žiūrint iš šono vertinama pilvo forma: atsikišęs, plokščias, nudribęs;
• Dubuo – iš nugaros pusės vertinama talijų trikampių simetriškumas. Palyginamas klubakaulio
skiauterių bei didžiųjų gūbrių aukštis, sėdmenų plyšio padėties ir sėdmenų aukštis;
• Kaklas ir viršutinė stuburo dalis – vertinama ar galva, kaklas ir pečiai yra vienoje linijoje;
• Liemuo – vertinamas liemens linkių santykis;
• Apatinė stuburo dalis – vertinamas dubens pasvirimas ir juosmeninis sturburo linkis;
29
• Kojos – iš šono stebimas blauzdų tiesimo (genu recurvatum) laipsnis;
• Keliai ir čiurnos – iš nugaros vertinama ar nėra X (genu valgum) ar O (genu varum) kojų
formos požymių.
Atlikus visų kūno dalių vertinimą, balai susumuojami ir atsižvelgiant į gautų balų sumą,
kūno laikysena gali būti puiki, gera, patenkinama, bloga arba labai bloga [67] (1 lentelė).
1 lentelė. W.W.K. Hoeger vizualinio laikysenos metodo vertinimo sistema
2.3.2. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: Gulint ant pilvo, viršutinė kūno dalis be atramos (iki klubakaulio
skiauterių), kojos prilaikomos pagalbinio asmens arba fiksuojamos diržu. Rankos sukryžiuojamos ant
krūtinės. Tiriamasis turi atkelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties bei stengtis išlaikyti 300
sek. (5min) (6pav.). Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebegali išlaikyti viršutinės
kūno dallies. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
6 pav. Statinis nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermės testas
http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
30
2.3.3. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: tiriamasis sėdi atsirėmęs į už nugaros pastatytą pagalbinę apsauginę
priemonę, kuri sudarė 55°. Tarp abejų kelių ir klubų sąnarių lemkimo kampas turi būti 90°, tiriamasis
rankas sukryžiuoja ant krūtinės. Tiriamojo kojas prilaiko pagalbininkas. Apsauginė priemonė šiek
tiek atitraukiama nuo kūno ir tiriamasis tokią sėdimą padėtį turi išlaikyti 300 sek. (5min.) (7pav.).
Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebegali išlaikyti padėties ir atsiremia į
apsauginę priemonę. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
7 pav. Statinis pilvo raumenų ištvermės testas
http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
2.3.4. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas
Pradinė padėtis: tiriamasis guli ant šono viršutinę koją pastatęs priekyje, o apatinę laiko
ištiestą (žingsnio padėtis). Viršutinės rankos plaštaka uždėta ant priešingo peties, o apatinė ranka
sulenkta per alkūnės sąnarį 90° kampu ir remiasi į kušetę. Tuomet tiriamsis turi atkelti kūną nuo
kušetės ir šią padėtį turi išlaikyti 180 sek. (3min) (8pav.). Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai
tiriamasis nebegali išlaikyti padėties ir nuleidžia dubenį žemyn. Testas atliekamas tiek kaire, tiek
dešine pusėmis. Laikas fiksuojamas sekundėmis [66].
31
8 pav. Statinis šoninių liemens raumenų ištvermės testas
http://www.vertebrologi.ru/biblio/books/Low_Back_Disorders.pdf
2.3.5. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas
Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas dažnai yra naudojamas nustatyti ar asmuo, kurį vargina
apatinės nugaros dalies skausmas, turi sėdimojo nervo dirginimo požymių. Jis taip pat parodo
įtemptus užpakalinius šlaunies raumenis. Įtempimas užpakalinėje šlaunų dalyje pajaučiamas judesių
amplitudei artėjant link 70° kampo per klubo sąnarį. Šio testo metu vertinimą atlieka dažniausiai du
asmenys. (9pav.) Vienas atlieka tiesios kojos kėlimą, kitas – atlieka matavimus goniometru. Viena iš
goniometro ašių dedama asmeniui prie šono tiesios linijos projekcijoje, antroji – šlaunikaulio
projekcijoje. Matuoti baigiama, kai asmuo pajunta pirmus tempimo ar skausmo simptomus,
giniometrą pridėjus prie paciento klubo sąnario. Tuomet matuojamas pakeltos kojos kampas.
Tiesios kojos kėlimo testo atlikimas:
1. Tiriamasis guli ant nugaros ištiestomis kojomis;
2. Kineziterapeutas paprašo tiriamojo atsipalaiduoti ir kelia jo koją į viršų, tuo pačiu
išlaikydamas 90° kampą per čiurnos sąnarį [68].
32
9 pav. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testas
https://www.researchgate.net/figure/Straight-leg-raise-test-An-angle-formed-with-the-torso-
between-70-and-90-is_fig1_47791435
2.3.6. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testas
Pasyvus blauzdos tiesimo (90-90) testas skirtas įvertinti užpakalinių šlaunies raumenų
tamprumą. Tiriamasis atsigula ant nugaros, testuojamą koją sulenkia per kelio sąnarį 90° kampu, kita
koja lieka ištiesta. Centrinė goniometro dalis dedama ties testuojamos kojos išoriniu šlaunikaulio
antkrumplio paviršiumi. Judanti goniometro dalis dedama išilgai blauzdos vidurio linijos, nejudanti
– išilgai šlaunies vidurio linijos. Šio testo metu vertinimą atlikti yra patogiau dviems asmenims.
Vienas atlieka matavimus goniometru, kitas – pasyviai tiesia tiriamojo blauzdą per kelio sąnarį iki
lengvo pasipriešinimo pojūčio. (10pav.) Testas atliekamas abejomis kojomis. Matuojamas kampas
tarp šlaunies ir blauzdos. Normali judesio amplitudė yra ~15°, taigi maksimalus užpakalinių šlaunies
raumenų ilgis atliekant šį testą yra normalus, kai judesio amplitudė yra ~15° [69].
10 pav. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testas
https://www.physio-pedia.com/Passive_Knee_Extension_Test
33
2.3.7. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas
,,Sėstis – siekti’’ testo metu vertinama užpakalinių šlaunies raumenų lankstumas [34].
Tiriamasis turi atsisėsti ir pėdomis įsiremti į matavimo dėžės paviršių, o rankų pirštų galiukus padėti
ant matavimo dėžės viršaus krašto. Asmuo, nelenkdamas kojų per kelius, turi lėtai lenktis per liemenį
pirmyn ir kuo toliau stumti liniuotę į priekį (11pav.) Pasiekęs tolimiausią tašką turi jį kelias minutes
fiksuoti, o ne staigiai atsitraukti. Testas atliekamas du kartus ir užrašomas geresnis tiriamojo
rezultatas. Tyrimo metu tyrėjas tiriamajam prilaiko kojas, kad jos nesilenktų per kelius [70] (5
priedas).
11 pav. ,,Sėstis – siekti‘‘ testas
https://sites.google.com/site/kamilestinklinis/testai-ir-metodai-pajegumui-ivertinti
2.3.8. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas atliekamas naudojantis Cook (2006)
sukurtu standartizuotu testų rinkiniu
Tyrime buvo naudojami keturi funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai:
1. Gilus pritūpimas;
2. Žengimas per barjerą;
3. Įtūpstas;
4. Aktyvus tiesios kojos kėlimas.
Kiekvieną testą tiriamasis atlieka tris kartus, vertinamas geriausiai atliktas kartas.
Taisyklingai atliktas judesys vertinamas 3 balais. Kiekvienas testas yra vertinamas balais nuo 0 iki 3.
0 balų skiriama asmeniui, kuomet jis pajaučia skasumą bet kurioje kūno vietoje, 1 – kai asmuo negali
34
padaryti prašomo judesio, 2 – kai asmuo judesį padaro, tačiau jį atlieka su kompensacijomis, 3 – kai
asmuo atlieka judesį taisyklingai. Didžiausia bendra visų FMS testų balų suma gali būti 21 balas.
Kadangi tiriamieji atliko tik keturis testus, didžiausia bendra balų suma galėjo būti 12. Norint
apskaičiuoti bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą, reikia sudėti atskirų testu
rezultatus.
Gilus pritūpimas (12 pav.). Tiriamojo pėdos pečių plotyje, nukreiptos tiesiai. Prieš atliekant
pritūpimą, suimama lazda, rankos sulenktos per alkūnes 90° kampu ir lazdą tiriamasis iškelia į viršų.
Lazda iškeliama į viršų ir tiriamasis lėtai tupia kiek įmanoma giliau išlaikant lazdą virš galvos,
neatkeliant kulnų nuo pagrindo bei tiesiai išlaikant galvą ir krūtinę. Jei tiriamasis nesugeba
taisyklingai atlikti judesio, po kulnais dedamas stačiakampio formos pagrindas [59].
12 pav. Gilus pritūpimas
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
Žengimas per barjerą (13 pav.). Tiriamasis atsistoja suglaustomis pėdomis viena greta
kitos ir atremia jas į barjero pagrindą. Išmatuojamas asmens blauzdikaulio aukštis (matuojama nuo
girndų iki blauzdikaulio šiurkštumos) ir barjeras pritaikomas pagal šį matavimą. Rankomis suimama
lazda ir laikoma simetriškai abejomis rankomis ir dedama už kaklo. Tiriamasis žiūrėdamas tieisiai į
priekį ir išlaikydamas stabilią kūno laikyseną žengia viena koja per kliūtį, neperkeliant svorio kulnu
paliečia pagrindą ir sugrįžta į pradinę padėtį. Bandymas neįskaitomas, jei tiriamasis nuverčia barjerą
[59].
35
13 pav. Žengimas per barjerą
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
Įtūpstas (14pav.). Iš pradžių pamatuojamas tiriamojo blauzdikaulio ilgis, matuojama nuo
grindų iki blauzdikaulio šiurkštumos. Tiriamasis vieną koją stato ant matavimo įrangos pagrindo ties
nuline žyma, kitą koją stato blauzdikaulio ilgio atstumu nuo nulinės žymos. Lazda vertikaliai
suimama už nugaros ir ji turi liestis su pakaušiu, krūtinine nugaros dalimi, sėdmenų viduriu. Ranka,
kuri suima lazdą, viršuje turi būti priešinga priekyje esančiai kojai. Judesio metu tiriamasis tupia ir
gale esančią koją lėtai leidžia žemyn, ir su keliu pasiekia priekyje esančios kojos kulną bei atsiremia
į pagrindą. Viso judesio metu stengiamasi išlaikyti stabilią kūno laikyseną. Atlikus tūpimo judesį,
lėtai stengiamasi grįžti į pradinę padėtį. Keliu palietus pagrindą, asmuo turi grįžti į pradinę testo padėtį
[59].
14 pav. Įtūpstas
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
36
Aktyvus tiesios kojos kėlimas (15pav.). Tiriamasis atsigula ant nugaros, supinuotomis
plaštakomis, po pakinkliais padedamas stačiakampis matavimo įrankis. Prieš testuojant tiriamąjį
tyrėjas turi surasti priekinį viršutinį klubakaulio dyglį ir kelio girnelės centrą ir pastatyti lazdą
statmenai grindims šių taškų viduryje. Tada prašoma tiriamojo pakelti testuojamą koją, išlaikant ją
tiesią per kelio sąnarį, čiurna taip pat išlaikoma ištiesta. Keliant koją, ant grindų esanti koja ties
pakinkliu turi būti prispausta prie stačiakampio matavimo įrankio, turi būti stabili, nepasisukusi. Tada
grįžtama į pradinę padėtį. Kai pasiekiama judesio pabaiga, tyrėjas stebi testuojamos kojos čiurnos
padėtį. Jei kulkšnis nepralenkia vertikaliai ant grindų pastatytos lazdos, lazda patraukiama,
sulygiuojama su kulkšnimi ir tiriamasis įvertinamas [59].
15 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimas
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
Matematinė statistika
Duomenų analizė atlikta naudojantis IBM SPSS 22.0 ir Microsoft Excel programine įranga.
Kokybiniai duomenys pateikiami procentais. Normalumo prielaidai patikrinti taikytas Shapiro-Vilko
testas. Kiekybiniai duomenys aprašomi kaip mediana (xme), minimali reikšmė (xmin), maksimali
reikšmė (xmax) ir vidurkis (x) – x me (xmin - xmax; x). Koreliacinei analizei taikytas Spirmeno kriterijus.
Koreliacinis ryšys, kai 0<|r|≤0,2 laikytas labai silpnu, 0,2<|r|≤0,4 silpnu, 0,4<|r|≤0,6 vidutinio
stiprumo, 0,6<|r|≤0,8 stipriu ir 0,8<|r|≤1 labai stipriu. Skirtumai, kai p<0,05, laikyti statistiškai
reikšmingais.
37
3. REZULTATAI
3.1. Laikysenos vertinimo rezultatai
Pagal W.W.K Hoeger skalę tiriamųjų laikysena buvo 42 (38-48; 42,39) balai. Nei vienas
tiriamasis neturėjo blogos ar labai blogos laikysenos. Visų tiriamųjų laikysena buvo vertinama nuo
patenkinamos iki puikios. Laikysenos vertinimo pasiskirstymas pateiktas 16 paveiksle.
16 pav. Tiriamųjų laikysenos vertinimo pasiskirstymas
3.2. Statinės liemens raumenų ištvermės vertinimo rezultatai
Vertinant statinę nugaros tiesiamųjų raumenų ištvermę pagal S. McGill (2007) gautas
rezultatas - 300 (183,6-300; 287,79) s. Dauguma tiriamųjuų (85,7 proc.) pasiekė maksimalų testo
atlikimo laiką – 300 sekundžių. Statinės pilvo raumenų ištvermės testo rezultatas buvo 300 (70-300;
270,29) s. 82,1 proc. tiriamųjų pasiekė maksimalų testo atlikimo laiką (17 pav.).
38
17 pav. Statinės pilvo ir nugaros raumenų ištvermės įvertinimas
Vertinant statinę šoninių dešinės pusės liemens raumenų ištvermę gautas 71,7 (35-180;
88,24) s rezultatas. Kairės pusės statinė liemens raumenų ištvermė siekė 76,2 (30-180; 87,24) s.
Maksimalų testo atlikimo laiką (180 s) pasiekė tik po 3,6 proc. tiriamųjų vertinant tiek dešinės, tiek
kairės pusės liemens raumenų ištvermę (18 pav.).
18 pav. Statinės šoninių liemens raumenų ištvermės įvertinimas
Pasiektas dešinės pusės liemens raumenų ištvermės rezultatas atitinka tik 39,8 proc. normos, o kairės
– 42,3 proc. normos.
85,7
82,1
14,3
17,9
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Nugaros raumenų ištvermė
Pilvo raumenų ištvermė
tiriamųjų dalis, procentais
Norma Nesiekė normos
3,6
3,6
96,4
96,4
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Dešinės pusės raumenų ištvermė
Kairės pusės raumenų ištvermė
tiriamųjų dalis, procentais
Norma Nesiekė normos
39
Atlikus statinius nugaros tiesiamųjų bei pilvo raumenų ištvermės testus labai didelio
skirtumo tarp jų nebuvo, tiriamieji abejus testus atliko panašiai, tačiau statinės šoninių liemens
raumenų ištvermės testo rezultatai buvo daug prastesni nei nugaros ir pilvo.
3.3. Tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo vertinimo rezultatai
Dešinės pusės testo rezultato įvertinimas buvo 66,5 (40-120; 67,79°). Kairės pusės Lasego
testo vertinimas buvo 65 (40-120; 69,07°). Didelės dalies tiriamųjų dešinės (67,9 proc.) pusės testo
rezultatai nesiekė normos (70°). Dar didesnės dalies (71,4 proc.) tiriamųjų kairės pusės testo
rezultatas taip pat nesiekė normos (19 pav.).
19 pav. Lasego testo rezultatai (punktyrinė linija žymi testo normą)
3.4. Pasyvaus blauzdos tiesimo (90-90) testo vertinimo rezultatai
Dešinės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato įvertinimas buvo 22 (0-50; 22,89)˚.
Kairės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo vertinimas buvo 25,5 (0-50; 22,25)˚. Didelės dalies
tiriamųjų dešinės (64,3 proc.) pusės testo rezultatai nesiekė normos (15˚). Dar didesnės dalies (75
proc.) tiriamųjų kairės pusės testo rezultatas taip pat nesiekė normos (20 pav.).
40
20 pav. Pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultatai (punktyrinė linija žymi testo normą)
3.5. ,,Sėstis-siekti” testo rezultatai
,,Sėstis-siekti” testo rezultatas buvo 26,5 (20,5-35; 26,55)˚. Gerą rezultatą pasiekė tik vienas
tiriamsasis – 3,6 proc. Tiriamųjų rezultatų pasiskirstymas pagal normas pateiktas 21 paveiksle.
21 pav. Tiriamųjų ,,Sėstis-siekti‘‘ testo rezultatų pasiskirstymas pagal normas
Apibendrinant galima teigti, jog daugumos tiriamųjų užpakaliniai šlaunies raumenys yra
sutrumpėje, todėl, kad tiek tiesios kojos kėlimo (Lasego) testo metu, tiek pasyvaus blauzdos tiesimo
41
(90-90) testo metu didžioji dalis berniukų abejomis kojomis nesiekė normų, taip pat daugiausiai
tiriamųjų ,,sėstis-siekti‘‘ testą atliko patenkinamai (6 balai) ir silpnai (5 balai).
3.6. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FMS) rezultatai
Vertinant funkcinių judesių atlikimo stereotipą pasirinkti keturi judesiai - gilus pritūpimas,
žengimas per barjerą, įtūpstas ir aktyvus tiesios kojos kėlimas.
Dauguma tiriamųjų gilų pritūpimą atliko su kompensacijomis ir gavo 2 balus (35,7 proc.).
Atliekant šį funkcinį judesį net ketvirtadalis (25 proc.) tiriamųjų jautė skausmą, todėl surinko po 0
balų. Detalus surinktų balų pasiskirstymas atliekant gilų pritūpimą pateiktas 22 paveiksle.
22 pav. Surinktų balų pasiskirstymas atliekant gilų pritūpimą
Žengimo per barjerą rezultatai kaire ir dešine koja pasiskirstė panašiai. Nei vienas tiriamasis
atlikdamas žengimą per barjerą nejautė skausmo, o daugiausiai tiriamųjų (64,3 proc. dešine ir 60,7
proc. kaire koja) judesį atliko su kompensacijomis. Detalus dešinės (A) ir kairės (B) kojos žengimo
per barjerą rezultatų pasiskirstymas pateiktas 23 paveiksle.
42
23 pav. Surinktų balų pasiskirstymas atliekant žengimą per barjerą (A – dešine koja, B – kaire
koja)
Įtūpsto rezultatai rodo asimetriją lyginant dešinę ir kairę kojas – daugiausiai tiriamųjų (50
proc.) atlikdami testą dešine koja gavo 2 balus, nes judesį atliko su kompensacija, tačiau atliekant
testą kaire koja daugiausiai tiriamujų (50 proc.) judesį atliko teisingai ir gavo 3 balus. Detalus dešinės
(A) ir kairės (B) kojos įtūpsto rezultatų pasiskirstymas pateiktas 24 paveiksle.
43
24 pav. Surinktų balų pasiskirstymas atliekant įtūpstą (A – dešine koja, B – kaire koja)
Tiesios kojos kėlimą dešine koja daugiau nei pusė (53,6 proc.) tiriamųjų gavo maksimalų
balų skaičių, o kaire koja lygiai pusė tiriamųjų (50 proc.). Tiesios kojos kėlimo testo rezultatų
pasiskirstymas pateiktas 25 paveiksle.
25 pav. Surinktų balų pasiskirstymas atliekant tiesios kojos kėlimą (A – dešine koja, B – kaire
koja)
44
Vertinant bendrą visų funkcinių judesių atlikimą buvo surinta 8,5 (4-11; 8,32) balo iš 12.
Bendras įvertinimas atitinka 70,8 proc. normos. Nei vienas tiriamasis nesurinko maksimalios balų
sumos.
Dauguma tiriamųjų funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus atliko teisingai
(gavo 3 balus) ar su kompensacijomis (gavo 2 balus), labai maža dalis tiriamųjų surinko po 1 balą.
Taip pat nebuvo labai didelio skirtumo atliekant testus dešine ir kaire kojomis.
3.7. Rodiklių tarpusavio sąsajos
Tarp laikysenos ir kitų rodiklių statistiškai reikšmingų koreliacijų nustatyti nepavyko.
Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp pilvo, nugaros ir liemens šoninių raumenų statinės
ištvermės. Tarp statinės pilvo raumenų ir nugaros raumenų ištvermės nustatytas statistiškai
reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,574, p=0,001). Tarp pilvo ir dešinės pusės
liemens šoninių raumenų statinės ištvermės nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio
stiprumo ryšys (r=0,496; p=0,007). Tarp pilvo ir kairės pusės liemens šoninių raumenų statinės
ištvermės nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,516; p=0,005).
Tarp dešinės ir kairės pusės liemens šoninių raumenų statinės ištvermės nustatytas statistiškai
reikšmingas tiesioginis labai stiprus ryšys (r=0,824; p=0,001). Tarp nugaros ir kairės pusės liemens
šoninių raumenų statinės ištvermės nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis silpnas ryšys
(r=0,383; p=0,044), o tarp nugaros ir dešinės pusės liemens šoninių raumenų statinės ištvermės
statistiškai reikšmingas ryšys nenustatytas.
Tarp skirtingų raumenų ilgio vertinimo testų nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai. Tarp
dešinės ir kairės pusės Lasego testo rezultatų nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio
stiprumo ryšys (r=0,53; p=0,006). Tarp dešinės pusės Lasego ir „Sėstis-siekti“ testo rezultatų
nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,571; p=0,002). Tarp
dešinės pusės Lasego ir dešinės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato nustatytas statistiškai
reikšmingas atvirkštinis labai stiprus ryšys (r=-0,976; p<0,001). Tarp dešinės pusės Lasego ir kairės
pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato nustatytas statistiškai reikšmingas atvirkštinis
vidutinio stiprumo ryšys (r=-0,463; p<0,001). Tarp kairės pusės Lasego testo ir „Sėstis-siekti“ testo
rezultatų nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,56; p=0,002).
Tarp kairės pusės Lasego ir dešinės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato nustatytas
statistiškai reikšmingas atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys (r=-0,533; p=0,004). Tarp kairės pusės
Lasego ir kairės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultato nustatytas statistiškai reikšmingas
45
atvirkštinis labai stiprus ryšys (r=-0,959; p<0,001). Tarp „Sėstis ir siekti“ testo rezultatų nustatytas
statistiškai reikšmingas atvirkštinis vidutinio stiprumo ryšys su dešinės (r=-0,564; p=0,002) ir kairės
(r=-0,538; p=0,003) pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo rezultatu. Taip pat statistiškai reikšmingas
tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys gautas tarp dešinės ir kairės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo
testo rezultatų (r=0,494; p=0,007).
Vertinant raumenų ilgio ir liemens raumenų ištvermės sąsajas gautas statistiškai reikšmingas
tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys tarp kairės pusės Lasego testo rezultato ir dešinės pusės liemens
šoninių raumenų statinės ištvermės (r=0,418; p=0,027). Taip pat statistiškai reikšmingas tiesioginis
silpnas ryšys gautas tarp kairės pusės Lasego testo rezultato ir kairės pusės liemens šoninių raumenų
statinės ištvermės (r=0,393; p=0,039). (2 priedas)
Laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės ir raumenų ilgio sąsajos pateiktos 2 lentelėje.
2 lentelė. Laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės ir raumenų ilgio sąsajos
Nugara Ištvermė
D pusė
Ištvermė
K pusė
Lasegas
D
Lasegas
K
90-90 D
Ištvermė
K pusė
r=0,824
p<0,001
Pilvas r=0,574
p=0,001
r=0,496
p=0,007
r=0,516
p=0,005
Lasegas
K
r=0,53
p=0,006
90-90 D r=-0,976
p<0,001
90-90 K r=-0,959
p<0,001
r=0,494
p=0,007
Vertinant W.K. Hoeger laikysenos vertinimo rezultatų ir atskirų FMS testų bei bendro
suminio FMS balo jokių koreliacijų nenustatyta. Tarp statinės nugaros raumenų ištvermės ir aktyvaus
dešinės kojos kėlimo nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo ryšys (r=0,402;
46
p=0,034), o tarp nugaros raumenų ištvermės ir kairės kojos kėlimo stebima tiesioginio silpno ryšio
tendencija (r=0372; p=0,052).
Statinė šoninių ir pilvo raumenų ištvermė nekoreliavo su FMS testais ar suminiu balu.
Tarp Lasego testo įvertinimo dešine koja su atskirais FMS testais statistiškai reikšmingų
ryšių nerasta, tačiau su kaire koja keletas ryšių nustatyta. Stebima atvirkštinio silpno ryšio tendencija
su žengimu per barjerą kaire koja (r=-0,374; p=0,05). Taip pat rastas statistiškai reikšmingas
tiesioginis silpnas ryšys su aktyviu tiesios kojos kėlimu kare koja (r=0,399; p=0,036).
Tarp „Sėstis-siekti“ testo rezultatų ir dešinės pusės aktyvaus tiesios kojos kėlimo stebima
tiesioginio silpno ryšio tendencija (r=0,368; p=0,054).
Tarp dešinės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo ir atskirų bei suminio FMS testo
rezultatų statistiškai reikšmingų ryšių nenustatyta. Tačiau nustatyti statistiškai reikšmingi tiesioginiai
ryšiai tarp kairės pusės pasyvaus blauzdos tiesimo testo ir aktyvaus tiesios kojos kėlimo: slpnas ryšys
su dešine (r=0,388; p=0,041) ir vidutinio stiprumo ryšys su kaire puse (r=0,504; p=0,006).
FMS testų bei laikysenos, statinės liemens raumenų ištvermės ir raumenų ilgio vertinimų
koreliacijos pateiktos 3 lentelėje. (3 priedas)
Nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis labai stiprus ryšys tarp žengimo per barjerą
kaire ir dešine kojomis (r=0,828; p<0,001). Tarp žengimo per barjerą dešine koja ir įtūpsto dešine
koja nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis silpnas ryšys (r=0,385; p=0,043). Tarp žengimo
per barjerą kaire koja ir įtūpsto dešine koja nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio
stiprumo ryšys (r=0,557; p=0,002). Tarp įtūpsto kaire koja ir gilaus pritūpimo statistiškai reikšmingo
ryšio nenustatyta, tačiau stebima tiesioginio silpno tyšio tendencija (r=0,371; p=0,052). Tarp įtūpsto
kaire koja ir žengimo per barjerą nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis vidutinio stiprumo
ryšys tiek su žengiant dešine (r=0,417; p=0,027), tiek žengiant kaire koja (r=0,465; p=0,013). Taip
pat statistiškai reikšmingas tiesioginis labai stiprus ryšys gautas tarp įtūpsto dešine ir kaire kojomis
(r=0,854; p<0,001). Aktyvaus tiesios kojos kėlimą dešine ir kaire kojomis sąsajos su kitais testais
nesiejo, tačiau nustatytas statistiškai reikšmingas tiesioginis labai stiprus tarpusavio ryšys (r=0,809;
p<0,001). Suminis FMS balas susietas statistiškai reikšmingais tiesioginiais ryšiais su beveik visais
testais: labai stiprus ryšys su giliu pritūpimu (r=0,813; p<0,001), stiprus ryšys su žengimu per barjerą
kaire koja (r=0,621; p<0,001), įtūpstu dešine (r=0,602; p<0,001) ir kaire (r=0,6289; p<0,001)
kojomis, vidutinio stiprumo su žengimu per barjerą dešine koja (r=0,53; p=0,004) bei silpnas su
aktyviu tiesios kojos kėlimu dešine koja (r=0,39; p=0,04) (4 lentelė). (4 priedas)
47
4 lentelė. FMS atskirų testų tarpusavio ir suminio balo koreliacijos
Žengimas per
barjerą D
Įtūpstas
D
Aktyvus tiesios
kojos kėlimas D
Žengimas per barjerą K r=0,828
p<0,001
Įtūpstas K r=0,854
p<0,001
Aktyvus tiesios kojos
kėlimas K
r=0,809
p<0,001
48
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Ištestavus sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikyseną pagal W.W.K. Hoeger
(1988) skalę rezultatus gavome tokius, jog daugiausia ji buvo gera arba puiki ir nei vienas iš tiriamųjų
neturėjo blogos arba labai blogos laikysenos.
Paillard (2006) su bendraautoriais Helsinkyje analizavo šalies rinktinės ir vieno regiono
komandos laikysenas. Ir nustatė, jog rinktinės vyrų laikysena yra daug geresnė nei regiono komandos
futbolininkų [71]. Daroma prielaida, kad žaidimo lygis turėjo įtakos žaižiančiųjų laikysenai.
Pasiruošimas varžyboms, fizinis pasirengimas ir reikalavimai šalies rinktinėse yra daug didesni nei
regionų komandose. Galima manyti, jog mūsų tyrime dalyvavusių berniukų fizinis pasirengimas ir
treniravimas buvo aukšto lygio. Liang (2019) atliktame tyrime buvo lyginama laikysena tarp
kontaktinį (futbolą) ir turintį ribotą kontaktą (beisbolą) sportą sportuojančių asmenų. Rezultatai
parodė, jog futbolininkų laikysenos kontrolė buvo geresnė, nei sportuojančių beisbolą. Asmenys
žaidžiantys futbolą dažnai susiduria su tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu kontaktu, todėl jų
organizmuose turi būti palaikoma pusiausvyra tarp griaučių ir raumenų sistemos, kas sąlygoja gerą
laikyseną [72].
Mūsų gauti tyrimo rezultatai parodė, jog daugumos berniukų statinė nugaros bei pilvo
raumenų ištvermė buvo labai gera, tačiau šoninių liemens raumenų ištvermė buvo nustatyta vidutinė.
Abdallah (2019) su bendraautoriais aprašė tyrimą, kurio metu buvo tiriama kaip statinė liemens
raumenų ištvermė priklauso nuo patirtų apatinių galūnių traumų. Rezultatai parodė, jog vyrų, kurie
patyrė traumas, liemens raumenų ištvermė buvo prastesnė, nei tų, kurie traumų sezono metu nepatyrė.
Mūsų tyrime dalyvavę sportininkai vienerių metų laikotarpį buvo nepatyrę traumų, galime daryti
prielaidą, kad dėl to daugumos iš jų pilvo bei nugaros liemens raumenų ištvermė siekė maksimalų
atlikimo laiką [73].
Viena iš svarbiausių raumenų savybių, daranti įtaką judesių valdymui, yra raumenų tonusas.
Judesių kontrolės metu tonusas atlieka svarbų vaidmenį. Kuomet raumenų tonusas pasikeičia,
atliekami judesiai tampa nekoordinuoti ir nekokybiški, gali įtakoti kompensacinių mechanizmų
atsiradimą. Atliekant aktyvų tiesios kojos kėlimo testą judesys tampa ribotas, jei tonusas
užpakaliniuose šlaunies raumenyse yra padidėjęs. Raumenų tonusas tiesiogiai veikia raumens ilgį,
nes raumuo linkęs labiau sutrumpėti kuo didesnis yra tonusas, o to pasekoje sumažėja atliekamo
judesio amplitudė. Tokiu pat modeliu galima remtis aiškinant barjerinio žingsnio judesį. Kuomet
užpakaliniai šlaunies raumenys yra sutrumpėję, dubens srityje dėl kompensacijų atsiranda
svyravimai, judesio amplitudė sumažėja. To pasekoje prastėja judesio atlikimo kokybė, sutrikdoma
pusiausvyra judesio atlikties metu ir tiriamasis yra įvertinamas atitinkamai mažesniu balu [77].
49
Ayodele (2015) su bendraautoriais atliko tyrimą, kurio metu išsiaiškino, kaip juosmeninės
dalies skausmas priklauso nuo sutrumpėjusių užpakalinių šlaunies raumenų. Gauti tyrimo rezultatai
atskleidė, jog asmenų, kurie jautė apatinės nugaros dalies skausmus, užpakaliniai šlaunies raumenys
buvo ženkliai labiau sutrumpėję, nei tiriamųjų, kurie šių simptomų nejuto [36]. Savo tyrime,
testuodami berniukus FMS metodika gavome, jog net ketvirtadalis tiriamųjų atlikdami gilaus
pritūpimo testą jautė skausmą apatinėje nugaros dalyje, taip pat mūsų tyrimo rezultatai parodė, jog
daugumos berniukų užpakaliniai šlaunies raumenys buvo sutrumpėję.
Dubens pasvirimui įtaką daro disbalansas tarp priekinių ir užpakalinių šlaunies raumenų.
Juosmeninė lordozė atsiranda tuomet, kai sutrumpėja šlaunies priekinės dalies raumenys, o išsitempia
užpakaliniai šlaunies raumenys, ko pasekoje atsiranda priekinis dubens pasvyrimas, o tai daro įtaką
atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui. Mūsų atlikto tyrimo metu atliekant gilaus pritūpimo testą,
ketvirtadalis tiriamųjų pajautė skausmą apatinėje nugaros dalyje, todėl testas buvo įvertintas
mažiausiu įverčiu. Atlikti tyrimai nustatė vidutinio stiprumo ryšį tarp užpakalinio dubens pasvyrimo
ir užpakalinių šlaunies raumenų įtempimo. Tyrėjai teigia, jog per daug įtempti hamstringai suka
dubenį atgal, ko pasekoje aplink stuburą esantys minkštieji audiniai patiria per didelį krūvį, o mūsų
organizmas tai pajaučia skausmo forma [78]. Sistemingai užsiiminėjantys futbolu berniukai
treniruočių metu sportuoja prižiūrimi trenerio, todėl krūvį gauna vienodą, tačiau skausmo atsiradimo
priežastis galėjo sukelti po treniruočių vykdomos kasdieninės veiklos, kurios, greičiausiai, daro įtaką
raumenų disbalansų atsiradimui.
Radžiūnas (2016) su kolegomis aprašė tyrimą, kurio metu vertino jauno amžiaus asmenų
liemens raumenų fizinį pajėgumą, funkcinių judesių atlikimą bei analizavo sąsajas tarp šių
komponentų. Gavę rezultatus, mokslininkai teigia, jog funkciniai judesiai ir liemens raumenų fizinis
pajėgumas yra labai susiję – esant silpnam liemens raumenų fiziniam pajėgumui, funkciniai judesiai
bus atliekami nekokybiškai, nestabiliai [74]. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, jog tarp statinės liemens
raumenų ištvermės ir aktyvaus tiesios kojos kėlimo testo kaire ir dešine kojomis taip pat egzistuoja
sąsajos. Taip pat tarp ,,Sėstis-siekti‘‘ testo rezultatų ir dešinės pusės aktyvaus tiesios kojos kėlimo
stebima silpno ryšio tendencija.
Marques (2017) ir bendraautoriai analizavo tyrimą, kuriame buvo tiriami jaunų futbolininkų
funkciniai judesiai. Tyrėjai nustatė, kad tarp futbolininkų paplitę funkciniai sutrikimai, atliekant gilų
pritūpimą, taip pat nustatė, jog yra didelis asimetrijos paplitimas tarp judesių atliekamų abejomis
galūnėmis [75]. Tai patvirtina mūsų atlikto tyrimo rezultatus, kuriais mes gavome, jog berniukai gilų
pritūpimą daugiausiai atliko su kompensacijomis arba jautė skausmą. Taip pat, mūsų tyrimo
duomenimis, buvo pastebėta asimetrija tarp abejų kojų.
50
Özyürek (2018) su kolegos aprašė Turkijoje atliktą tyrimą. Jo metu buvo tiriami prastą
laikyseną turintys asmenys. Tyrimo metu buvo analizuojama ar liemens raumenų ištvermė bei jėga
turi įtakos laikysenai. Buvo gauti rezultatai, jog prastą laikyseną turintys asmenys pasižymėjo
prastesne liemens raumenų ištverme bei jėga. Taisyklingą laikyseną turinčių asmenų šie kriterijai
buvo žymiai geresni [76]. Mūsų atliktame tyrime tarp laikysenos ir kitų rodiklių statistiškai
reikšmingų koreliacijų nustatyti nepavyko.
51
IŠVADOS
1. Daugiau nei pusė sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų laikysena buvo gera, mažiau
nei trečdalis turėjo puikią laikyseną ir maža dalis turėjo patenkinamą, nei vienas tiriamasis
neturėjo blogos arba labai blogos laikysenos;
2. Daugumos sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų statinė nugaros bei pilvo raumenų
ištvermė siekė maksimalų atlikimo laiką, tačiau didžiosios dalies tiriamųjų statinė šoninių
liemens raumenų ištvermė nustatyta vidutinė;
3. Daugiau nei pusei sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų nustatyti sutrumpėję
užpakaliniai šlaunies raumenys;
4. Sistemingai futbolą besitreniruojantys berniukai funkcinius judesius atlieka vidutiniškai;
5. Nustatyti reikšmingi tiesinės priklausomybės ryšiai tarp pilvo ir nugaros bei šoninių liemens
raumenų statinės ištvermės, tarp abiejų pusių liemens šoninių raumenų, tarp tiesios kojos
kėlimo, tarp pasyvaus blauzdos tiesimo bei atvirkštiniai – tarp abejų pusių tiesios kojos kėlimo
bei abejų pusių pasyvaus blauzdos tiesimo.
52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Į sistemingai futbolą besitreniruojančių berniukų fizinio rengimo programą
rekomenduojame įtraukti šoninių liemens raumenų stiprinimo pratimus, derinti tarpusavyje apatinių
galūnių raumenų stiprinimo ir tempimo pratimus. Siekiamybė turėtų būti simetrija ir kuo mažesnis
disbalansas tarp skirtingų raumenų grupių.
53
MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Petrylaitė Rūta, Zachovajevienė Brigita. Interactions and characteristics between posture,
static torso muscles endurance, muscles length and functional movements execution on
systematically trained boys in football. The 5th International Scientific – practical Conference
,,Exercise for Health and Rehabilitation’’: The 28th of November, 2019 Kaunas, Lithuania:
Book of Abstracts, 19 – 20
54
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Strukčinskienė B., Starzdienė N., Norkienė S., Strukčinskaitė V. Mokinių sporto traumos kūno
kultūros pmokose ir jų prevencija. Sveikatos mokslai; 2015, 25: 56 – 59p.;
2. Ardern CL, Glasgow P, Schneiders A, Witvrouw E, Clarsen B, Cools A, et al. Consensus
statement on return to sport from the First World Congress in Sports Physical Therapy, Berne. Br
J Sports Med. 2016; 50:853–64;
https://bjsm.bmj.com/content/50/14/853.long
3. Hootman JM, Dick R, Agel J. Epidemiology of collegiate injuries for 15 sports: Summary and
recommendations for injury prevention initiatives. J Athl Train. 2007; 42:311–9;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1941297/
4. Žumbakytė R., Poderys J., Kajėnienė A., Mauricienė V., Vainoras A., Sporto medicinos
pagrindai. Kaunas: Vitae Litera; 2008;
5. Dadelienė R. Sporto medicinos pagrindai. Vilnius: LSIC; 2006;
6. Mckeag DB. Handbook of Sports Medicine and Science. Wiley – Blackwell; 2008;
7. Micheli L. J. Soccer Injuries. Medicine and Sport Science, 2005, vol. 3, p. 140–169;
8. Dick R.W., Schmalz R. Comparison of the incidence, nature and cause of injuries sustained on
grass and new generation artificial turf by male and female football players. Br J Sports Med;
2007; 27 – 32;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2465252/
9. Hambly K, Silvers H.J., Steinwachs M. Rehabilitation after Articular Cartilage Repair of the
Knee in the Football (Soccer) Player. Cartilage (Sage Journals); 2012; 3:50-56.
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4297172/
10. Ekstrand J., Hagglund M., Walden M. Epidemiology of muscle injuries in professional football
(soccer). The American Journal of Sports Medicine; 2011, 1 – 7p.;
11. Ekstrand J., Askling C., Magnusson H., Mithoefer K. Return to play after thigh muscle injury in
elite football players: implementation and validation of the Munich muscle injury classicifation.
Br J Sports Med; 2013; 47(12): 769 – 744;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3717808/
12. Pfirrmann D., Herbst M., Ingelfinger P., Simon P., Tug S. Analysis of Injury Insidences in Male
Professional Adult and Elite Youth Soccer Players: A Systematic Review. Journal of Athletic
Training; 2016; 51(5): 410 – 424;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5013706/
55
13. Nakazawa R., Endo Y., Sakamoto M. The Relationship between Trunk Function and Injury
among Junior High School Soccer Players. Journal of Physical Therapy Science; 2013; 25(7): 775
– 777;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3820415/
14. Vriend I., Gouttebarge V., Finch C.F., Machelen W., Verhagen E. A. L. M. Intervention Strategies
Used in Sport Injury Prevention Studies: A Systematic Review Identifying Studies Applying the
Haddox Matrix. Sports Medicine; 2017; 47(10): 2027 – 2043;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5603636/
15. Croisier J.L., Ganteaume S., Binet J., Genty M., Ferret J.M. Strength imbalances and prevention
of hamstring injury in professional soccer players. The American Journal of Sports Medicine.
2008; 36(8): 1469 – 75;
https://journals.sagepub.com/doi/abs/10.1177/0363546508316764?rfr_dat=cr_pub%3Dpubmed
&url_ver=Z39.88-2003&rfr_id=ori%3Arid%3Acrossref.org&journalCode=ajsb
16. Clark A.R. Hamstrings Injuries: Risk Assessment and Ijury Prevention. Annals Academy of
Medicine Singapore. 2008; 37: 341 – 346;
http://www.annals.edu.sg/pdf/37VolNo4Apr2008/V37N4p341.pdf
17. Thacker S., Gilchrist J., Stroup D., Kimsey C. The Impact of Stretching on Sports Injury Risk: A
Systematic Review of the Literature. Medicine & Science in Sports & Exercise. 2004; 36(3): 371
– 378;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15076777
18. Kofotolis N., Kellis E. Effects of Two-Week Proprioceptive Neuromuscular Facilitation
Programs on Muscle Endurance, Flexibility and Functional Performance in Women With Chronic
Low Back Pain. Physical Therapy, Oxford Academy. 2006; 86: 1001 – 1012;
https://app.dimensions.ai/details/publication/pub.1077263537
19. Gudas R., Šiupšinskas L., Trumpickas V., Mikučionis P., Piktuižytė A., Tankevičius G. ir kt.
Sportinės traumos: diagnostika, gydymas, reabilitacija ir prevencija. Mokomoji knyga. Kaunas;
2015; 240p.;
20. Žumbakytė – Šermukšnienė R., Poderys J., Kajėnienė A., Mauricienė V., Vainoras A., Poderienė
K. Sporto medicinos pagrindai. Kaunas: Vitae Litera; 2017. 172p.
21. Bizzini M., Dvorak J. FIFA 11+: an effective programme to prevent football injuries in various
player groups worldwide – a narrative review. British Journal of Sports Medicine. 2015; 39(1):
57 – 63;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4413741/
56
22. Barengo N.C., Meneses – Echavez J.F., Ramirez – Velez R., Cohen D.D., Tovar G., Correa
Bautista J.E. The Impact of the FIFA 11+ Training Program on Injury Prevention in Football
Players: A Systematic Review. International Journal of Environmental Research and Public
Health. 2014; 11(11): 11986 – 12000;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4245655/
23. Daneshjoo A., Mokhtar A.H., Rahnama N., Yousof A. The effects of injury preventive warm –
up programs on knee strength ratio in young male professional soccer players. Plos One. 2012;
7(12);
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3513304/
24. Liberati A., Altman D.G., Tetzlaff J., Mulrow C., Gotzsche P.C., Ioannidis J.P. et al. The
PRISMA statement for reporting systematic reviews and meta – analyses of studies that evaluate
health care interventions: explanation and elaboration. Plos Med. 2009; 21;6(7);
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2707010/
25. Steffen K., Myklebust G., Olsen O.E., Holme I., Bahr R. Preventing injuries in female youth
football – a cluster – randomized cotrolled trial. Medicine & Science in sports. 2008; 18(5): 605
– 614;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18208428
26. Soligard T., Myklebust G. Steffen K., Holme I., Silvers H., Bizzini M. et al. Comprehesive warm
– up programme to prevent injuries in young female footballers: cluster randomised controlled
trial. British Journal of Sports Medicine. 2008; 9;337;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2600961/
27. Steffen K., Emery C.A., Romiti M., Kang J., Bizzini M., Dvorak J. et al. High adherence to a
neuromuscular injury prevention programme (FIFA 11+) improves functional balance and
reduces injury risk in Canadian youth female football players: a cluster randomised trial. British
Journal of Sports Medicine. 2013; 47(12): 794 – 802;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23559666
28. Moore L., Dalley F., Agur M.R. Clinically Oriented Anatomy. Philadelphia; 2010; 1133p.;
29. Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V., Jankauskas R., Rizgelienė R. ir kt. Žmogaus
anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2008; 664p.;
30. Dickstein R., Abulaffio N. Postural sway of the affected and nonaffected pelvis and leg in stance
of hemiparetic patients. Physical Medicine and Rehabilitation. 2010; 81(3): 364 – 7;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10724084
57
31. Cibulka M.T., Delitto A., Keldohoff R.M. Changes in innominate tilt after manipulation of the
sacroiliac joint in patients with low back pain. An experimental study. Physical therapy. 1988;
68(9): 1359 – 63;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/2971233
32. Kapandji A.I. Fisiologia Articular. 2000; 307p.;
33. Palastanga N., Field D., Soames R., de Oliveira N.G. Anatomia e movimento humano: estrutura
e funcao. 2000; 765p.;
34. Pate R., Oria M., Pillsbury L. Fitness Measures and Health Outcomes in Youth. Institute of
Medicine. 2012;
35. Gajdosik R.L., Rieck M.A., Sullivan D.K., Wightman S.E. Comparison of four clinical tests for
assessing hamstring muscle length. Journal of Ortophaedic & Sports Physical Therapy. 1993;
18(5): 614 – 8;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/8268964
36. Ayodele A., Fabunmi P.T., Babatunde O.A., Adegoke P. Hamstrings muscle length and pelvic
tilt range among individuals with and without low back pain. Journal of Bodywork & Movement
Therapies. 2017; 21:246 – 250;
https://www.bodyworkmovementtherapies.com/article/S1360-8592(16)30094-8/abstract
37. Ivanenko Y., Gurfinkel V.S. Human Postural Control. Frontiers in Neuroscience. 2018; 12:174;
38. Kemerytė – Riaubienė E. Vaikų ir paauglių organizmo biologinio vystymosi ir fizinio krūvio
sąsajos. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla. 2016; 58p.;
39. Kendall F.P., McCreary E.K., Provance P.G., Rodgers M.M., Romany W.A. Muscles Testing and
Function with Posture and Pain. The United States of America: Lippincott Williams & Wilkins.
2005; 560p.;
40. Johnson J. Postural Assessment. Hands – On Guides for Therapist. Stanningley: Human Kinetics.
2012; 176p.;
41. Radzevičienė L., Vaitkevičius J.V., Mockevičienė D., Aleknavičiūtė – Ablonksė V.,
Dobrovolskytė I., Miliūnienė L. ir kt. Paauglių fizinis aktyvumas ir sveikata. Kaunas: Vitae Litera.
2016; 256p.;
42. Dormans J.P., Evaluation of Children with Suspected Cervical Spine Injury. Journal of Bone and
Joint Surgery. 2002; 84(1): 124 – 132;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/11792790
43. Boldori L., Solda M., Marelli A. Anomalies of the trunk. An analysis of their prevalence in young
athletes. Minerva Pediatrica. 1999; 51(7-8): 259 – 264;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10634058
58
44. Daniusevičiūtė L., Daniusevičius A. Judamojo aparato problemos ir jų sprendimo būdai.
Technologija, KTU. 2009; 35p.;
45. Petravičius A. Darželinio amžiaus vaikų ideopatinė skoliozė. Kaunas. 2001; 60p.;
46. Committee on Sports Medicine and Fitness. Intensive Training and Sports Specialization in
Young Athletes. Pediatrics. 2000; 106(1): 154 – 157;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10878168
47. Zuk B., Sutkowski M., Pasko S., Grudniewski T. Posture correctness of young female soccer
players. Scientific Reports. 2019; 9: 11179;
48. Toivo k., Kannus P. Kokko S., Alanko L., Heinonen O.J., Korpelainen R. et al. Musculoskeletal
examination in young athletes and non-athletes: the Finnish Health Promoting Sports Club
(FHPSC) study. BMJ Open Sport & Exercise Medicine. 2018; 4(1): e000376
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6018865/
49. Thool L. Visapusiškas kūno treniravimas: fizinė būklė, jėga, lankstumas, proto galia. Vilnius:
Mūsų knyga. 2005; 127p.;
50. Šiupšinskas L., Vitartaitė A., Sendžikaitė E., Zachovajevienė B. Asmens fizinės sveikatos
vertinimas. Kaunas: Vitae Litera. 2008; 108p.;
51. Evans K., Refshauge K.M., Adams R. Trunk muscle endurance tests: Realiability and gender
differences in athletes. Journal of Science and Medicine in Sport. 2007; 10(6): 447 - 455;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17141568
52. Barr K.P., Griggs M., Cadby T. Lumbar stabilization: core concepts and current literature, Part 1.
American Journal of Physical Medicine & Rehabilitation. 2005; 84(6): 473 – 480;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15905663
53. McGill S.M., Greinier S., Kavcic N., Cholewiciki J. Coordination of muscle activity to assure
stability of the lumbar spine. Journal of electromyography and kinesiology. 2003; 13(4): 353 –
359;
https://www.tigraheerenveen.nl/wp-content/uploads/2017/11/5-Lumabr_article_3-Mc.-Gill.pdf
54. Koumantakis G.A., Watson P.J., Oldham J.A. Supplementation of general endurance exercise
with stabilization training versus general exercise only. Physiological and functional outcomes of
a randomized cotrolled trial of patients with recurrent low back pain. Clinical biomechanics. 2005;
20(5): 474 – 482;
http://www.thera-
bandacademy.com/elements/Clients/docs/koumantakis2005__201201DD_100348.pdf
59
55. Ambegaonkar J.P., Mettinger L.M., Caswell S.V., Burtt A., Cortes N. Relationships between core
endurance, hip strength and balance in collegiate female athletes. International Journal of Sports
Physical Therapy. 2014; 9(5): 604 – 616;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4196325/
56. Imai A., Kaneoka K. The relationships between trunk endurance plank tests and athletic
performance tests in adolescent soccer players. International Journal of Sports Physical Therapy.
2016; 11(5): 718 – 724;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5046965/
57. Cook G., Burton L., Hoogenboom B.J., Voight M. Functional movement screening: the use of
fundamental movements as an assessment of function – part 1. International Journal of Sports
Physical Therapy. 2014; 9(3): 396 – 409;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4060319/
58. Garrison M., Westrick R., Johnson M.R., Benenson J. Association between the functional
movement screen and injury development in college athletes. International Journal of Sports
Physical Therapy. 2015; 10(1): 21- 28;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4325284/
59. Cook G., Burton L., Hoogenboom B. Pre-participation screening: the use of fundamental
movements as an assessment of function – part 1. North American Journal of Sports Physical
Therapy. 2006; 1(2): 62 – 72;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2953313/
60. McCall A., Dupont G., Ekstrand J. Injury prevention strategies, coach compliance aand player
adherence of 33 of the UEFA Elite Club Injury Study teams: a survey of team’s head medical
officers. British Journal of Sports Medicine. 2016; 50(12): 725 – 730;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26795611
61. Teyhen D.S., Shaffler S.W., Lorenson C.L., Halfpap J.P., Donofry D.F., Walker M.J. et al. The
Functional Movement Screen: a reliability study. Journal of Orthopedic & Sports Physical
Therapy. 2012; 42(6): 530 – 540;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22585621
62. Kazakevičius R., Labutis J., Statkevičius R. Futbolas: Istorija. Teorija. Didaktika. Kaunas. 2006;
222p.;
63. Giossos Y., Sotiropoulos A., Souglis A., Dafopoulou G. Reconsidering on the Early Types of
Football. Baltic Journal of Health and Physical Acitvity. 2011; 3(2): 129 – 134;
https://www.researchgate.net/publication/267369433_Reconsidering_on_the_Early_Types_of_
Football
60
64. Kalinauskas G. Lietuvos futbolui – 80 (istorinė apybraiža). Kaunas. 2003; 229p.;
65. Yenchen L., McClure P.W., Pratt N. The Effects of Hamstrings Muscle Stretching on Standing
Posture and on Lumbar and Hip Motions During Forward Bending. Physical Therapy. 1996;
76(8): 836 – 845;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/8710963
66. McGill S. Low Back disorders. Evidence – Based Prevention and Rehabilitation. Sound edition.
Human kinetics. 2007; 248p.;
67. Hoeger W.W.K. Principles and Labs for Physical Fitness and Wellness. Englewood. CO: Morton
Publishing. 1988; 264p.;
68. Boyd B.S., Topp K.S., Coppieters M.W. Impact of Movement Sequencing on Sciatic and Tibial
Nerve Strain and Excursion During the Straight Leg Raise Test in Embalmed Cadavers. Journal
of Orthopaedic & Sports Physical Therapy. 2013; 43(6): 398 – 403;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23633619
69. Yildirim M.S., Tuna F., Kabayel D.D., Sut N. The Cut-off Values for the Diagnosis of Hamstrings
Shortness and Related Factors. Balkan Medical Journal. 2018; 35(5): 388 – 393;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6158462/
70. Muliarčikas A., Volbekienė V., Šiupšinskas L., Vitartaitė A., Kavaliauskas S., Berškienė K.
Lietuvos gyventojų fizinio pajėgumo testavimo ir fizinės būklės nustatytmo metodika. Sveikos
gyvensenos, fiziškai aktyvaus gyvenimo būdo ir jo praktinio realizavimo metodinės
rekomendacijos. Mokomoji knyga. Lietuvos sporto informacijos centras: Vilnius. 2007; 73p.;
71. Paillard T., Noe F., Riviere T., Marion V., Montoya R., Dupui P. Postural Performance and
Strategy in the Unipedal Stance of Soccer Players at Different Levels of Competition. Journal of
Athletic Training. 2006; 41(2): 172 – 176;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1472651/
72. Liang Y., Hiley M., Kanusue K. The effect of contact sport expertise on postural control. Public
Library on Science. 2019; 14(2): e0212334;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6375620/
73. Abdallah A.A., Mohamed N.A., Hegazy M.A. A comparative study of core musculature
endurance and strength between soccer players with and without lower extremity sprain and strain
injury. International Journal of Sports Physical Therapy. 2019; 14(4): 525 – 536;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6670058/
74. Radžiūnas K., Radžiūnienė M., Čiuželis T., Vainoras A., Poderys J. Liemens raumenų fizinio
pajėgumo ir funkcinių judesių sąsajos. Sporto mokslas. 2016; 3(85): 50 – 58;
https://pdfs.semanticscholar.org/9944/9d2b27a645cd22ffc2dded6186b3305a8cda.pdf
61
75. Marques V.B., Medeiros T.M., Stigger F. de S., Nakamura F.Y., Baroni B.M. The functional
movement screen (FMSTM) in elite young soccer players between 14 and 20 years: composite
score, individual-test scores and asymmetries. International Journal of Sports Physical Therapy.
2017; 12(6): 977 – 985;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC5675373/
76. Özyürek S., Bayraktar D., Genc A. Are the alterations in body posture related to decreased trunk
muscle endurance in healthy young adults? Journal of Back and Muscosceletal Rehabilitation.
2018; 31(3): 431 – 436;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28946524
77. Cook G., Burton L., Hoogenboom B. J., Voight M. Functional Movement screening: The use of
fundamental movements as an assessment of function – Part 2. Int J Sports Phys Ther. 2014b;
9(4): 549 – 563;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4127517/
78. Jandre Reis F. J., & Macedo A. R. Influence of Hamstring Tightness in Pelvic, Lumbar and Trunk
Range of Motion in Low Back Pain and Asymptomatic Volunteers during Forward Bending.
Asian Spine J. 2015; 9(4): 535–540
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4522442/
79. Wilson J.D., Dougherty C.P., Ireland M.L., Davis I.M. Core stability and its relatioship to lower
extremity function and injury. J Am Acad Orthop Surg. 2005; 13(5): 316 – 325;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16148357
80. Smith C.E., Nyland J., Caudill P., Brosky J., Caborn D.N. Dynamic trunk stabilization: a
conceptual back injury prevention program for volleyball athletes. J Orthop Sports Phys Ther.
2008; 38(11): 703 – 720;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18978452/
81. Bliven K.C.H., Anderson B.E. Core Stability Training for Injury Prevention. Sports Health. 2013;
5(6): 514 – 522;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3806175/
82. Chorba R.S., Chorba D.J., Bouillon L.E., Overmyer C.A., Landis J.A. Use of functional
movement screening tool to determine injury risk in female collegiate athletes. N Am Sports Phys
Ther. 2010; 5(2): 47 – 54;
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21589661/
83. Blaiser C., Ridder R., Willems T., Bossche L.V., Danneels L., Roosen P. Impaired Core Stability
as a Risk Factor for the Development of Lower Extremity Overuse Injuries. Am J Sports Med.
2019; 47(7): 1713 – 1721;
62
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/31034240
84. Wilkerson, G.B., Giles, J.L., & Seibel, D.K. Prediction of core and lower extremity strains and
sprains in collegiate football players: a preliminary study. J Athl Train, 2012; 47(30), 264-272.
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22892407
