B. F. Skinner(1904 – 1990)

Bendrieji teorijos teiginiai

• reikia pradėti nuo elementarių elgesio formų analizės;

• jei egzistuoja elgesio panašumai tarp įvairių subjektų, tai neturi reikšmės, ką tiriam;

• labai didelį dėmesį skyrė žmogaus elgesio supratimui: psichologas turi nustatyti funkcinius ryšius tarp S-R;

• Žmogaus elgesio negalima paaiškinti remiantis sunkiai išmatuojamas vidiniais faktoriais (pvz., kompleksai – tai aiškinamosios fikcijos).

• Jis neneigė kad egzistuoja tokie vidiniai faktoriai, įtakojantys žmogaus elgesį. Paprasčiausiai jų neįmanoma griežtai kiekybiškai pamatuoti.

• Analizės akcentą perkelia į išorinę aplinką – elgesį galima paaiškinti remiantis aplinkybes determinuojančiais faktoriais. Tačiau pastarieji ne visada būna akivaizdūs.

• Skinner nustatinėjo elgesio dėsningumus remdamasis griežtais moksliniais tyrimais (laboratorinis eksperimentinis tyrimas).

• Be to, jis rėmėsi individualių atvejų analize (todėl daug kur panašesnis į klinicistus, nei į eksperimentinės psichologijos atstovus).

Pagrindinės prielaidos, kuriomis rėmėsi Skinner

• Elgesys pasireiškia pagal tam tikrus dėsningumus.

• Vienas pagrindinių mokymosi tikslų – atskleisti dėsningumus.

• Žmogaus elgesys gali būti prognozuojamas.

• Žmogaus elgesys gali būti kontroliuojamas. Skinner pažymi būtinybę manipuliuoti žmogaus elgesiu ir jį kontroliuoti. Tai būtina daryti dėl to, kad kitaip gali būti sunaikinta visa civilizacija, nes neįmanoma bus sulaikyti nusikalstamumo. Kontrolė vykdoma kasdien: auklėjimas, politika.

Struktūra

• Pagrindinis struktūrinis vienetas – reakcija - tai išoriškai stebima elgesio dalis, kurią galima susieti su išorinės aplinkos įvykiais.

• Išmokimo esmė – ryšių (asociacijų) tarp reakcijos ir išorinių įvykių susidarymas.

• Išskyrė reakcijas, kurias sukelia konkretūs stimulai (pvz., mirkčiojimo refleksas į oro pūtimą), ir reakcijas, kurių negalima susieti nė su vienu stimulu. Šias antro tipo reakcijas gimdo pats organizmas, ir jos vadinamos operantais - aplinkos stimulai neverčia organizmo elgtis būtent taip.

• Elgesio pradinė priežastis yra pačiame organizme. Operantus gimdo organizmas: šuo bėga, loja; paukštis skrenda; beždžionė šokinėja iš medžio į medį; kūdikis guguoja – taip elgiamasi ne dėl kažkokio specialaus žadinančio stimulo. Operantinis elgesys yra organizmo biologinėje prigimtyje.

• Skinner beveik nesidomėjo struktūriniais asmenybės dariniais. Pagrindinis jo dėmesys tenka elgesio pokyčiams.

• Pagal Skinner, mes galime suprasti asmenybę, jei išsiaiškinsime elgesio formavimosi ypatumus, žmonėms nuolat sąveikaujant su aplinka. Keisdami aplinką, mes galim kontroliuoti ir žmonių elgesį.

Procesas

Operantinis sąlygojimas

• Skiria du tipus: operantinis ir respondentinis elgesys

• Operantinis elgesys – kai individas ką nors veikia, nors nesimato jokio išorinio dirgiklio.

• Respondentinį elgesį sukelia tiesioginiai specifiniai stimulai: pamačius mėsą šuniui išsiskiria seilės.

• Pagrindinį dėmesį skyrė pirmajam tipui.

• Skinner ir jo pasekėjai apibrėžia pastiprinimą (reinforcer) kaip stimulą, sekantį paskui reakciją ir didinantį jos pasirodymo tikimybę. Kai balandis snapu kerta į diską, tai šis elgesys yra operantinis, ir jei jis lydimas pastiprinimo (pvz., lesalo), tikimybė, kad ir toliau balandis snapu kapos diską, išauga. Taigi, pastiprinimas palaiko tą elgesį, po kurio seka.

• Stimulai, kurie patys savaime nėra pastiprinimai, gali tapti tokiais dėl ryšių su kitais pastiprinimais.

• Kai kurie stimulai (pvz., pinigai) tampa generalizuotu pastiprinimu, nes užtikrina galimybę gauti daug kitų pastiprinimų.

• Operantinio išmokimo teorija – tai savotiška gyvūnų dresūros teorija: sudėtingi veiksmai išmokstami pastiprinant tuos elgesio elementus, kurie atitinka numatytą elgesio formą. Šios teorijos autoriai daug tyrė pastprinimo režimus, intervalus ir jų įtaką elgeso išmokimui.

• Augimas ir vystymasis. Vaikui vystantis reakcijų išmokstama pastiprinant išoriškai (materialiai arba socialiai).

• Psichopatologija.Šią išmokimo teoriją išpažįstantys psichologai teigia, kad elgesio patologija – ne liga: individas ne serga, bet tiesiog neteisingai reaguoja į stimulus. Jis arba neišmoko teisingai reaguoti, arba išmoko neteisingai (neadaptyviai) reaguoti. Pvz., individai, kurie neadekvačiai elgiasi visuomenėje, greičiausiai negavo reikiamo pastiprinimo praeityje, ir todėl nesusuformavo tinkami socialiniai įgūdžiai.

• Korekcija. Slopinti netinkamas reakcijas, išmokyti tinkamų, taikant tinkamas pastiprinimų schemas (pvz., žetonų metodą).

• Diagnostika. Kilus problemų, atliekama elgesio diagnostika. Pvz., netinkamas vaiko elgesys turi būti tiksliai, smulkiai aprašytas: turi būti aprašytos situacijos, kuriose toks elgesys stebimas; pilnas tėvų ir kitų asmenų, galinčių pastiprinti tokį elgesį, reakcijų aprašymas; tinkamo elgesio galimybių analizė ir t.t.

• Geriausias būdas keisti elgesį – tai pageidautino elgesio pastiprinimas

• Pastiprinimą suprato kaip stimulus ar reakcijas, kurie padidina pageidautino elgesio pasireiškimo tikimybę

• Egzistuoja du pagrindiniai elgesio sąlygojimo būdai: klasikinis ir operantinis (dar vadinamas instrumentiniu, nors Skineris pasisakė prieš tokį pavadinimą).

• Pagrindinis dėmesys operantiniam sąlygojimui.

• Klasikinio sąlygojimo metu stimulas, kuris sukelia nesąlyginę reakciją, pateikiamas su neutraliu stimulu. Pastarasis po kiek laiko ima sukelti irgi tą pačią reakciją.

• Teigė, kad kalbant apie žmogaus elgesį klasikinio sąlygojimo paradigma negali jo paaiškinti.

• Dauguma žmogaus reakcijų yra labai spontaniškos, sunku identifikuoti stimulus, sukeliančius tą elgesį.

• Esant klasikiniam sąlygojimui pasireiškia respondentinis elgesio tipas, t.y. galim sukelti tik tas reakcijas, kurios yra genetiškai užkoduotos (reakcijos sukeliamos organizmui nebūdingoj aplinkoj).

• Operantinis sąlygojimas - čia pastiprinimas siejamas ne su reakciją sukeliančiu stimulu, bet su pačia reakcija, t.y. pastiprinimas pateikiamas po pageidautinos reakcijos pasireiškimo.

• Galim sukelti tokį elgesį, kuris neįeina į įgimtą organizmo elgesio repertuarą, t.y. tas elgesys niekad nepasireiškia organizmo elgesyje.

• Operantinio sąlygojimo pranašumas slypi lankstume. Mes galim suformuoti tokias reakcijas, kurios niekad nepasireiškė anksčiau ir nepasireikš ateityje.

• Skinner dėžė. Sukūrė sąlygas, kuriose individas atribojamas nuo kitų kintamųjų, nes kartais mes nežinom visų kintamųjų, įtakojančių elgesį.

Pastiprinimo schemos – tai efektyviausias būdas kontroliuoti elgesį. Svarbus ne tik pastiprinimo faktas, bet pastiprinimų kiekis, pateikimo būdas ir betarpiškumas.

• Kuo didesnis pastiprinimų kiekis, tuo tas elgesys labiau įsitvirtina elgesio repertuare.

• Išskirtos tokios pastiprinimo schemos, formuojančios skirtingo atsparumo reakcijas:

1. Nuolatinis pastiprinimas – pastiprinamas kiekvieną kartą, kai atlieka pageidaujamą reakciją. Tinka ir žmonėms, ir gyvūnams. Kyla persisotinimo efekto pavojus: dažnai pasikartojantis pastiprinimas nebetenka galios.

2. Intervalinis pastiprinimas būna fiksuotas ir kintamas. Esant fiksuotam intervaliniam pastiprinimui, individas pastiprinamas už pageidautiną reakciją po tam tikro laiko intervalo. Kintamas intervalinis pastiprinimas – individas pastiprinamas po t.t. skirtingų intervalų, kurie varijuoja apie pasirinktą vidurkį. Ši schema suformuoja reakcijas atsparesnes užgesimui, ir reakcijos pasireiškia vienodu dažnumu.

3. Proporcinio pastiprinimo schema – pati efektyviausia. Skiriamos fiksuoto ir kintamo pastiprinimo schemos.

• Fiksuoto proporcinio pastiprinimo esmė – individas pastiprinamas už pageidautiną reakciją kiekvieną kartą po tam tikro skaičiaus pakartojimų (pvz., pastiprinama kas 5 reakcija).

• Kintamas pastiprinamas - kai atlieka skirtingą kiekį teigiamų reakcijų, atsižvelgiant į pastiprinimo vidurkį.

• Realiame gyvenime reakcijos tik retkarčiais susilaukia tokio pastiprinimo, bet ir tomis sąlygomis gali susiformuoti labai atsparus užgesimui elgesys (pvz., agresija). Reakcijos yra sąlygotos proporcinio pastiprinimo schemų, todėl išlieka ilgą laiką.

• Labai stabilios žmogaus reakcijos gali būti sąlygojamos visai atsitiktinai.

• Atsitiktinai sąlygotas pastovias žmogaus reakcijas galime pastebėti prietaringame elgesyje. Liaudies medicinos ritualai – tai atsitiktiniai pastiprinimai, sąlygojantys stabilų elgesį (nors priežastinio ryšio tarp pasveikimo ir žolelių nėra).

• Šią schemą matome ir realiame gyvenime: sportininkas, išlošęs su vienais marškiniais, visą laiką eis su jais į varžybas.

Pastiprinimo tarpiškumas• Kuo didesnis laiko tarpas tarp reakcijos ir

pastiprinimo, tuo mažesnė pastiprinimo galia.

• Nors žmogus gali orientuotis į pastiprinimą po tam tikro laiko tarpo, jis teikia pirmenybę betarpiškiems pastiprinimams. Dažnas atvejis, kai tolimas pastiprinimas neveikia: rūkančiam žmogui reklamos rodo vėžio suėstus plaučius, gydytojas baugina įvairiom baisiom pasekmėm, bet žmogus, išėjęs iš gydytojo kabineto, vis tiek rūko.

• Šiuo atveju pasitenkinimas trumpalaikis, bet žmogus vis tiek negali susilaikyti – jo elgesį įtakoja betarpiški pastiprinimai, tad nebegalvojama apie pasekmes.

• Pastiprinimas ypač efektyvus deprivacijos

sąlygomis. Pvz., norint vaiką greitai ko nors išmokyti, pastiprinimą - saldainį - reikia duoti tada, kai jis alkanas. Vadinasi, norint suformuoti reakciją, reikia sukurti deprivacijos sąlygas.

Pastiprinimo rūšys

• pirminiai ir antriniai pastiprinimai

• Pirmieji yra nesąlyginiai, turi biologinę reikšmę. Pvz., pastiprinimas, susijęs su maistu, galimybė išsimiegoti ir pan. Tai taikoma tardymo procedūrose. Panaudojant šiuos pastiprinimus galim sąlygoti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgesį.

• Didžioji žmogaus elgesio dalis sukuriama panaudojant antrinius - sąlyginius - pastiprinimus, juos siejant su pirminiais. Taip jie įgauna pastiprinimo galią. Jie yra apibendrinti, pritaikomi įvairiose situacijose (pvz., kito žmogaus mums rodomas dėmesys - mus pastiprina tie žmonės, kurie yra mums dėmesingi).

• Tai, kas atlieka pastiprinimo funkcijas vienam žmogui, kitam tai gali būti neutralus dalykas. Vadinasi žmogus reaguoja į individualius pastiprinimus.

• Individualius skirtumus nulemia konkreti gyvenimo istorija. Pvz., ieškant atsakymo, kodėl vieni žmonės agresyvūs, o kiti - paklusnūs, reikia išsiaiškinti, kokius pastiprinimus vieni ir kiti gavo ankstyvoje vaikystėje - nuolaidūs žmonės gal būdavo pastiprinami, kai jie nusileisdavo, o baudžiami už dominavimą.

• Kokios pastiprinimo rūšys svarbios žmogui, galim nustatyti žmogaus interesų analize: su kokiais žmonėmis bendrauja, kur lankosi – taip galim išsiaiškinti pastiprinimus, kuriems jautrus žmogus. Vieni vengia t.t. vietų, žmonių ir pan. Analizuodami aplinką išsiaiškinam, kam pirmenybę teikia žmogus.

• Kalbėdamas apie žmogaus elgesį Skinner pabrėžė, jog didelė dalis žmogaus elgesio yra socialinės prigimties, jį nulemia patys bendrieji dėsningumai.

• Socialinė aplinka yra įvairialypė, ir identifikuoti socialines reakcijas ir pastiprinimus labai sunku, tačiau tai vis tiek pasireiškia.

Nepageidautinas elgesys• nepageidautinas elgesys formuojamas

pagal tuos pačius dėsningumus, kaip ir pageidautinas elgesys

• Neretai nepageidautinos reakcijos formuojamos atsitiktinai ir gali išlikti ilgą laiką (pvz., vaikų darželyje vaikas, pastebėjęs, kad kitus myli labiau, pradeda rėkti. Jei suaugęs jį apkabina, tai vaikas tokį elgesį pradės demonstruoti netinkamu metu).

• Skinner daug rašė apie bausmes, kurios padeda pašalinti nepageidautiną reakciją.

• Bet tai nėra labai efektyvus būdas.

• Bausmė efektyvi tik tada, kai žmogus ją gauna betarpiškai po nepageidautino elgesio.

• Bausmė po tam tikro laiko tarpo visai neefektyvi.

• Nepageidautiną elgesį galima nuslopinti efektyviau, jei išsiaiškinsim jo pastiprinimo šaltinį.

• Jei nepavyks pašalinti to šaltinio, net ir didžiausios bausmės bus neefektyvios.

• Žmogus, nepašalinus šaltinio, stengiasi kokybiškiau atlikti nepageidautinas reakcijas, kad negautų bausmės (tobulėja).

• Norint pašalinti nepageidautinos reakcijos šaltinius, reikia pastiprinti pageidautiną elgesį.

• Stimulų generalizacija ir diferenciacija nulemia tai, kad per trumpą laiką žmogus išmoksta efektyvių elgesio būdų.

• Sugebėdamas generalizuoti, žmogus įgūdžius gali perkelti į įvairias situacijas. Be diferenciacijos, naujose situacijose žmogus taiko netinkamą elgesį, t.y. visose situacijose naudoja tą pačią reakciją.

• Naudoja pagrindinį metodą – eksperimentinę strategiją

• pagrindinį dėmesį skyrė paprasčiausių elgesio formų tyrimui. Tai pagrįsta: kam pradėti nuo sudėtingų, jei nežinom paprastų.

• reikalavo, kad eksperimento sąlygos būtų maksimaliai kontroliuojamos. Jei nesugebėsim identifikuoti visų kintamųjų, visos mūsų pasekmės gali būti pasmerktos.

• atliekant tyrimus reikia ištirti visus nekontroliuojamus kintamuosius, neutralizuoti jų poveikį, ar bent išsiaiškinti

• Skinner tyrimai, dėžė labai plačiai panaudojami farmakologinių medžiagų tyrimui tiek žmonėms, tiek gyvūnams

• Elgesio intervencijos technikos, pvz., žetonų technika: už pageidautiną elgesį duodamas žetonas, kurį galima iškeisti į ką nori.

• Taikoma su teisės pažeidėjais, psichiniais ligoniais.

• Esmė: žmogus mokomas reguliuoti savo elgesio pasekmes.

Įvertinimas

• Nesukūrė asmenybės teorijos, bet kalbėjo apie jai priskirtinus fenomenus.

• Teorijos pliusai:

• paskatino elgesio tyrimus

• suderino laboratorinės technikos ir kintamos kontrolės dėsningumus,

• nustatė įvairius elgesio dėsningumus

• remiantis jo darbais sprendžiama daug praktinių problemų (dirbama su fobijom, naudojamos technikos farmakologijos pramonėj, dresūroj, auklėjime).

• Teorijos minusai:

• kritikuojamas holistų, humanistų, kad supaprastino žmogaus elgesį, suskaidė į segmentus ir netyrė visumos.

• Kritikuojamas, kad eksperimentai atlikti su paprastais individais labai paprastoj aplinkoj (natūraliam gyvenime jų elgesys kitoks).

• Gyvūnų išvadas pritaikė žmogaus elgesiui

• Žmogaus elgesio paaiškinti vien operantinio elgesio paradigma neįmanoma. Nusipelnė tik aiškindamas tą sritį.

• Jo tyrimų rezultatai neleidžia daryti išvadų apie tai, kas nebuvo stebima (prognozė neįmanoma). Skinner teigė, jog prognozuoti elgesį reikia remiantis tuo, kas jau yra padaryta.