2012 Nr. 1 1

KNYGŲ AIDAI

Skaidra Trilupaitytė apie . . . . . . . . pirmosios sovietinės okupacijos dailę 1

Marija Drėmaitė apie . . . . . . . . . . . . . sovietinės nomenklatūros portretą 7

Marius Ėmužis apie . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . sovietinės visuomenės klasę 11

Vladislovas Ožeškevičius apie. . . . . . . . . . . . . . . . Zigmanto Vazos triumfą 16

Elena Baliutytė apie . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Antano A. Jonyno Kambarį 17

Gabrielė Gailiūtė apie . . . . . . . . kun. Vaclovo Aliulio MIC bibliografiją 21

Audinga Satkūnaitė apie . . . .Undinės Radzevičiūtės Baden Badeno nebus 23

Skaidrė Urbonienė apie . . . . . likimo ir mirties sampratas lietuvių folklore 28

Vilma Žaltauskaitė apie. . . . . . . . lietuvių kalbos ekspertus XIX amžiuje 31

Vladas Liepuonius apie . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . glamūrines biografijas 35

Vio

leto

s B

oska

itės

nuot

r.

turinys

Lietuvos sovietizacijos procesai tyrinėtojams jau nėra terra incognita – šiandien tai entuziastingai aptari­

nėjama, skirtingų nuomonių sulaukianti tema. Šalia neseniai pasirodžiusių reikšmingų meno sovietizaciją analizuojančių studijų1 ar kiek anksčiau išleistų kultū­ros politikos procesus liudijančių dokumentų rinki­nių2, ryškiai sušvito ir žinomos dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės leidinys Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940–1941 m. Žodis „sušvito“, žinoma, neturė­

tų būti suprantamas išorinio efekto prasme – knygos formatas, dizainas ir viršelio apipavidalinimas (autorė Julija Reklaitė) nesiekia provokuoti raudonos spalvos pliūpsniais, o greičiau primena anuometinio laikraš­čio iškarpą su ne itin geros kokybės, tačiau egzotine parateatrinės politinės dekoracijos fotografija. Leidi­nys yra įvardytas kaip 2010 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacijos septyniasdešimtmečio minėjimui atidarytos ir metus LR istorinėje prezidentūroje Kaune veikusios

Sovietizacija kaip kultūriniS netikėtumaS

Skaidra Trilupaitytė

1 Margarita Matulytė, Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietme-čiu, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011.2 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990:

Dokumentų rinkinys, sudarė Juozapas Romualdas Bagušaus-kas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.

KNYGŲ AIDAI

2 2012 Nr. 1

parodos knyga, kuri nėra spraudžiama į griežtus žan­ro rėmus, todėl pačios autorės dar vadinama ir „doku­mentu“, ir „katalogu“. Naująją „ekspoziciją“ knygos puslapiuose galima skaityti panašiai kaip ir vaikštinė­jant po buvusią parodą Kaune.

Tiek paroda, tiek ir knyga yra didesnio projekto, nagrinėjančio Lietuvos meną 1939–1944 m., dalis. Šiuo atveju pristatydama gan trumpo, beveik viene­rių metų laikotarpio, įvykius ir iki šiol nerodytus ra­šytinius ir vaizdinius šaltinius, Jankevičiūtė išryškina

kasdienybės matmenį ir atskleidžia bendrą vizualinės kultūros (ne tik dailės, bet ir liaudies švenčių ar teatro, ypač scenografijos) pjūvį. Čia taip pat sužinome apie naujo valstybinio kultūros muziejaus, paversto nacio­nalizuoto turto saugykla, situaciją, pajuntame ypa­tingą naujos valdžios dėmesį vaikų literatūrai ir pan. 1940 m. vasarą vis labiau ryškėjančius pokyčius rodo ne tik leidinio pradžioje išvardytos rinkimų, memoran­dumų pasirašymo, vyriausybės posėdžių ir sprendimų datos, bet ir siaurėjanti pilietinė ir privati viešoji erdvė. 1940 m. birželio 20 d. Lietuvoje uždrausti asmeniniai pokalbiai telefonu su užsieniu, tų pat metų rugpjūčio 10 d. paskelbtas draudimas be leidimo fotografuoti gatvėse ir t. t. Vis dėlto autorė analizuoja ne nuoseklią kultūrinio ir meninio gyvenimo raidą, o iki pat vokie­čių okupacijos trukusį politinį „smūgį“ ar griūtį, bruta­lų įsiveržimą jėgos, kurios grėsmės vietinė inteligentija tuo metu nepajėgė įsisąmoninti. Čia ir slypi didžiausia aptariamo darbo intriga. Sovietizacija analizuojama ne kaip tam tikrus dėsningumus patvirtinantis procesas, kai iš viršaus nuleidžiamos taisyklės nustato ideologi­nės indoktrinacijos būdus, kuriuos „pri(si)taikant“ arba jiems priešinantis šalia oficialiosios kultūros paprastai gimsta neformali, o kartais net ir opozicinė kultūra, bet kaip savotiškas netikėtumas.

Naujojoje (beveik) nereflektuotoje okupacinėje rea­lybėje atsirado nauja oficiozinė dailė, taip pat kasdienes reikmes atliepiantys spaudos dizaino, apipavidalinimo darbai – atsišaukimai, agitaciniai plakatai, literatūros kūrinių iliustracijos ir t. t. Kadangi tuometinė vizua­linė kultūra be didelių išlygų gali būti tapatinama su politine propaganda (vargu ar pastaroji Lietuvoje ligi tol reiškėsi labiau tiesioginėmis priemonėmis), itin di­delę leidinio dalį užima karikatūros ir satyros žanrui artimi piešiniai ar atspaudai, pajuokiantys buržuaziją ir priešinantys pastarajai naujosios santvarkos atributus bei simbolius. Nežiūrint to, kad ši propaganda buvo „įkalama“ į žmonių gyvenimus kone su fizine jėga, daugeliu atvejų ją įkūnijo itin nepatvarios, laikinos de­koracijos ar transparantai, kurie neišliko iki šių dienų. Beje, daugybė agitacijai skirtų gaminių, ypač grubios figūratyvinės kompozicijos, šiandien atrodo būtent kaip karikatūros (demaskuojančios paskubomis brukamos ideologijos bukumą), nors tuo metu tokios funkcijos šie vaizdai ir neatliko.

Kita vertus, daugybė „popierinių“ dirbinių (knygų, periodinės spaudos iliustracijų, scenografijos eskizų ar plakatų) turėjo daugiau šansų išlikti nei tai, ką įprasta vadinti „vaizduojamąja daile“. Mat beveik visi „sovietų valdžios užsakymu sukurti skulptūros ar tapybos pa­

PO RAUDONąJA ŽVAIGŽDE: LIETUVOS DAILĖ 1940–1941 M.: Parodos knyga,sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė,Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, 264 p., [400] egz., iliustr.

Dizainerė Julija Reklaitė

2012 Nr. 1 3

KNYGŲ AIDAI

vyzdžiai pačių autorių rankomis buvo sunaikinti vos pasigirdus vokiečių motociklų ūžimui Kauno gatvė­se“ (p. 7). Anot autorės, „sąmoninga ir nesąmoninga 1940–1941 m. įvykių užmarštis beveik neišsaugojo amžininkų prisiminimų arba juos smarkiai modifi­kavo“ (p. 6). Taigi nėra lengva pasakyti, ką konkrečiai įvairių sričių menininkai – tuometiniai įvykių liudyto­jai – jautė iš tikrųjų, nes rašytinių šaltinių apie sąmonės lūžį ir privačius išgyvenimus išliko be galo mažai.

Minėti dalykai tarsi teigia, kad tyrimo objektu tam­pa istorinės marginalijos. Taip verčia manyti ir dauge­lio nesusipratusių dailininkų, ypač studentų, beveik nesąmoningas į(si)jungimas į naujosios santvarkos šlovinimo darbus. Vis dėlto knyga provokuoja ir pa­kankamai gilius klausimus apie kūrėjo ir totalitarinės santvarkos santykius. Žinoma, tenka pripažinti, kad į politinių kontroversijų mėsmalę neišvengiamai pate­kusi dailė, dažnu atveju virtusi paprasčiausia vizualine propaganda, sunkiai duodasi nagrinėjama tradicinės dailėtyros instrumentais. Taigi tenka kalbėti ir apie naujas metodologines prieigas. Juk dailėtyroje įpras­ti svarstymai apie artefaktų meninę vertę ar meninės kalbos laisvėjimo (jos modernėjimo) procesus šiuo atveju ne itin tinka, netgi jei kalbėtume apie minėtų dalykų regresą. Knygoje fiksuojami procesai daugiau nei prikišamai byloja apie maksimalų estetinės meno autonomijos sunaikinimą. Nežiūrint to, kad kultūros lauko autonomija ar „modernaus menininko“ savi­monė ankstesnės santvarkos metais toli gražu nesuta­po su klasikiniais (vakarietiškais) laisvo kūrėjo raiškos idealais, po sovietinės invazijos (beveik) nebeliko net ir tų kūrybinių aspiracijų likučių, kurie iki tol buvo vienaip ar kitaip juntami viešai artikuliuojant bendres­nius meno tikslus.

Griežtai žiūrint, didelė dalis knygos objektų nebū­tinai turi būti vadinami daile šiandien mums įprasta prasme, ir ne taip jau svarbu, kad šių objektų gaminto­jai buvo įgiję kai kuriuos profesinius įgūdžius ar vienu kitu kūriniu pademonstravo visai pakenčiamus naujojo „tarybinio meno“ laimėjimus. Jankevičiūtė atskleidžia ir iš pažiūros nekaltus politinio (gal kas nors šiandien sakytų „popierinio“?) kolaboravimo faktus, parodyda­ma taip dažnai romantizuojamo reiškinio, vadinamo idealistiniu jaunatvišku užsidegimu, dviprasmybes. Pavyzdžiui, ne kokio teminio paveikslo, o nepriklau­somos valstybės egzistavimo pabaigą simbolizavusios naujosios sovietinės vėliavos konkurse „dalyvavo vi­sas jaunosios kartos dailininkų žiedas“ (p. 25). Deja, įvaldyti akademinių socrealizmo principų vaizduoja­mojoje dailėje vietiniams dailininkams ne itin sekėsi,

nepaisant to, kad daugelis nuoširdžiai stengėsi. O jų naivūs piešiniai ar įgūdžių stoka tikrai nereiškė kokio nors slapto nepritarimo lenininės monumentaliosios propagandos planui. Šiandien galime netgi kiek sar­kastiškai šyptelėti – ankstyvuoju sovietmečiu Lietuvo­je taip ir nesugebėta rimtai įsisavinti didingos, neretai įspūdingais masteliais žiūrovą pribloškiančios totalita­rinio meno estetikos, kuria susižavėjo kai kurie Vaka­rų kolekcionieriai dar nė nepasibaigus Šaltajam karui ir kurios teikiamą „aukso gyslą“ posovietinės Rusijos meno elitas iš karto pajuto ir pasinaudojo.

Knygos autorės santykį su analizuojamu objektu kartais norisi palyginti su mikroistorijoje naudojamais principais, kai svarbius klausimus mėginama gvilden­ti nuosekliai tiriant vienintelį įvykį arba vieno objekto (pvz., kaimo) raidą kelių šimtmečių bėgyje; taip ak­centuojamos ne tiek didžiųjų įvykių struktūros, kiek pavienių istorijos agentų reikšmė. Nors Antrojo pasau­linio karo metų įvykiai ar okupacijos datos seniai nebė­ra paslaptis, tačiau dailėtyrininkės parinktos laikraščių antraštės ir tekstai, Liaudies seimo rinkimų plakatai, at­sišaukimai šiandien leidžia pamatyti pirmosios okupa­cijos kontekstą tuometinių gyventojų akimis. Negausių

Stasio Ušinsko plakatas. 1940. Iliustracijos iš Giedrės Jankevičiūtės knygos Po raudonąja žvaigžde: Lietuvos dailė 1940−1941 m.

KNYGŲ AIDAI

4 2012 Nr. 1

liudijimų yra išlikę net iki dabar, pavyzdžiui, apie tai, kad po karinės sovietų invazijos Lietuvos Respublikos simboliai viešumoje kurį laiką egzistavo šalia okupacijos simbolių (prie Vyties buvo pakabinti naujosios sant­varkos vadų portretai), šiandien kalbama Marcelijaus Martinaičio prisiminimuose, panašiai liudija ir Janke­vičiūtės cituojamas Liudas Dambrauskas.

Žvelgiant į knygos iliustracijas sunku kalbėti ne tik apie dailės kritikoje įprastus dalykus – asmeninio stiliaus įtvirtinimą ar raiškos priemonių plėtrą; dažnai nelengva įsivaizduoti ir meno, kaip emocinės subli­macijos priemonės, funkcijas. Kalbėdama apie elgetą kaimo kelyje vaizduojančią Jono Martinaičio akvarelę „Šalta žiema“ (1941), knygos autorė pasitelkia Juozapo Mackevičiaus romano Kelias į niekur (1955) Vilniaus aprašymą, kuris atspindi 1940–1941 m. nuotaikas mieste, nors tokia interpretacija labiau rodo tik vėles­nių pasakotojų perteikiamą begalinį nykumos pojūtį, o vietoje jos, ko gero, tiktų ir kitas (tikrai nebūtinai miesto) aprašymas (p. 187).

Nemačiusiems parodos gali kilti klausimas, kodėl iš bendros knygos struktūros tarsi „iškrenta“ (yra išski­riami?) atskiri dailės įvykiai ir kūriniai (p. 184–187; ar

1940 m. birželio­liepos mėn. veikusios apžvalginės pa­rodos aprašymas p. 28). Galbūt kiek eskizinę leidinio formą galėtų paaiškinti paties objekto savotiškas „ne­rišlumas“. Juk pasirinktas ne meno istorijoje dėmesio jau sulaukęs periodas su sava pokyčių dinamika ir arti­kuliuota „seno“ ir „naujo“ kova; priešingai – analizuo­jamas savotiškas intarpas tarp epochų, galima sakyti, tam tikras „laiko plyšys“. Ne vien medžiagos trūkumas, bet ir karo metų dailės netipiškumas iš dalies paaiški­na, kodėl ji iki šiol taip ir netapo dailėtyrinio dėmesio objektu. Tiesą sakant, nė nemanau, kad ateityje meno istorikai aptariamąjį objektą turėtų žūtbūt sureikšmin­ti, nebent atsiras intriguojantys palyginimai su analo­giškais reiškiniais (pvz., kitose šalyse).

Beje, nedramatizuojant nei terminų, nei politinių santvarkų esminių skirtumų (visų pirma turiu mintyje meninės adoracijos objektą), nesunku brėžti palygini­mus kad ir su ankstesnių šimtmečių provincijos daili­ninkų, amatininkų ar pasimokiusių meistrų dirbiniais. Bent jau man į kai kuriuos artefaktus maga pažvelgti pasitelkiant senojo, taip pat ir bažnytinio meno vertini­mo kriterijus. Pastaruoju atveju paprastai išryškinama populiarių ikonografinių pavyzdžių sklaida, parodo­mos vietinių meistrų pastangos mėgdžioti pirmavaiz­džius ir pan. Pirmosios sovietinės okupacijos metu, kaip ir ankstesniais šimtmečiais, sektinais pavyzdžiais tapdavo reikšmingų meistrų darbai, pavyzdžiui, Alek­sandro Gerasimovo Stalino portretas buvo panaudotas ne vienai rusiško provaizdžio kartotei, kurias Lietuvoje privalėjo „kepti“ net ir studentai (Kazio Varnelio prisi­minimai). Mokslų akademijos pradėta kaupti žymių kultūros veikėjų portretų galerija – kuo ne ankstesnių epochų vyskupų ar didikų galerijos analogija? Su se­nosios dailės analize siejasi ir tokie knygoje vartojami terminai kaip „efigija“; tiesiog šiuo atveju kalbama apie darbo žmonių šventę netiesiogiai „stebinčio“, itin gar­bingą vietą salėje užimančio „tautų tėvo“ romantizuotą realistinį portretą (p. 96).

Žinia, nejauku schematiškus ar negrabius dikta­toriaus portretus vertinti kaip „savito“ (neprofesiona­laus?) stiliaus išraišką ar kalbėti apie atlikėjų polinkį į egzaltuotą liaudies meistrų manierą. Betgi panašios mintys gali kilti žiūrint į, pavyzdžiui, utriruotų figūri­nių gestų Vytauto Kašubos bareljefo reprodukciją. Šis darbas perteikia, anot autorės, „vietinių dailininkų ir jų užsakovų pastangas pašlovinti sovietų valdžią“, o pats jo atsiradimo faktas šiandien nuskamba šokiruojančiai dar ir todėl, kad „kūrinio paviešinimas spaudoje suta­po su Lietuvos piliečių masinių deportacijų į Stalino lagerius pradžia“ (p. 81).Vytauto Kasiulio plakatas. 1940

2012 Nr. 1 5

KNYGŲ AIDAI

Jankevičiūtė demaskuoja, tačiau nesiekia nei kal­tinti, nei teisinti. O juk dažnai siekis sureikšminti savo tyrimo objektą bei emocinis šališkumas tampa nesą­moningu profesiniu įpročiu; rašant apie marginalijas itin sunku išvengti noro jas „pagražinti“. Štai kalbė­dama apie vieną žymiausių Antano Žmuidzinavičiaus 1941 m. tapytą Salomėjos Nėries portretą, knygos au­torė pamini ir kai kurių vėlesnių interpretatorių mė­ginimą liūdną ir pavargusį poetės veidą bei nuleistų akių žvilgsnį traktuoti kaip savotišką vidinį atsiverti­mą, atseit „portreto autorius siekė perteikti poetės sa­vigraužą, supratus valstybės ir tautos tragediją, kurios aktyvia veikėja ji buvo ir pati“. Dailėtyrininkė nepa­siduoda tokių interpretacijų vilionėms, mat „vėlesni Nėries gyvenimo faktai paneigia politinio atsivertimo versiją; poetės požiūris į sovietų valdžią liko palankus iki gyvenimo pabaigos“ (p. 83).

Darbe parodomas ne tik kai kurių menininkų su­sitapatinimas su režimu, bet ir lakoniškai primenama apie konkrečių žmonių tragediją. Išvardijami pirmosios okupacijos ir vėlesniais karo metais į Sibirą deportuo­ti, iš gimtųjų vietų išvaryti, nužudyti, kalėjimuose ar žydų getuose suluošinti menininkai. Karo pabaigoje bene pusė žinomesnių lietuvių dailininkų pasitraukė į Vakarus (šiandien greičiausiai galėtume teigti, kad jie „pagaliau susiprato“). Paskutinis smūgis meno bend­ruomenei, anot autorės, buvo „1945 m. prasidėju­si priverstinė lenkų kilmės dailininkų „repatriacija“ į Lenkiją“ (p. 190). Trumpai tariant, kultūros atstovai knygoje netraktuojami kaip homogeniška režimą po raudonąja žvaigžde pasitinkančių naivuolių grupė. Skirtingų žmonių likimai minimi ir trečiajame parodos dokumento skyriuje – vienoje įspūdingiausių knygos dalių, kurioje sužinome apie penkis sistemos vienaip ar kitaip sutraiškytus greičiausiai gabius dailininkus, bent jau taip leidžia manyti pateikiamos iliustracijos. Deja, minimos pavardės šiandien Lietuvos visuomenei yra praktiškai nežinomos vien todėl, kad tie žmonės mirė tremtyje, nusižudė ar, laimingai susiklosčius aplinky­bėms, iš lagerių negrįžtamai pabėgo į tolimus kraštus. Pastarajam atvejui knygoje atstovauja dvaro kultūros atstovė Sofija Romerienė, dar 1941 m. dalyvavusi kon­kurse sukurti kūrinį „darbo žmonių gyvenimo tema“ ir pavaizdavusi paveiksle jauną ir žavų Tytuvėnų dvaro ūkvedį (darbas apdovanotas antrąja premija).

Knygos skyriuje „Sovietinės gerovės mitas ir reži­mo vilionės“, kuris, anot Jankevičiūtės, galėtų vadintis „Kolaboravimas su sovietų režimu ar opozicija tauti­ninkų kultūros politikai?“ autorė jau atvirai mėgina suprasti „kaip čia atsitiko“. Kas nutiko, kad meno au­

tonomijos įtvirtinimui nepriklausomybės metais tiek energijos skyrę dailininkai, atrodo, vos ne „per vieną naktį pakeitė pažiūras ir pradėjo visiškai kitaip suprasti meninės kūrybos tikslus ir būdus? Už nugaros stovėjo ginkluotas prižiūrėtojas? O gal pakvipo dideliais pini­gais? Buvo žadamas aukštesnis socialinis statusas, so­tesnis ir patogesnis gyvenimas?“ (p. 232). Kone į visus šiuos klausimus knygoje atsakyta teigiamai.

Iš tiesų buvo pakankamai svarių dalykų, nulėmusių, kad „žinomi šalies dailininkai suskubo sukurti įtaigius plakatus vos sovietams įkėlus koją į Lietuvą pradėtai rinkimų agitacinei kampanijai“ (p. 232). Režimo pa­stangos vilioti menininkus svariu atlygiu, nuolatiniais užsakymais, periodiškai skelbiamų konkursų premijo­mis daro įspūdį. Paskutiniame skyriuje publikuojama „lyg ir ataskaita“ apie sovietinės valdžios nuopelnus dailės gyvenimui ir itin aktyvų jos rūpestį meno ateiti­mi (E. Medonio vardu pasirašyta 1941 m. publikacija) verčia suglumti ar net rimčiau susimąstyti apie kūry­biškos prigimties dviprasmybes. Paradoksalu, tačiau skaitant šį ilgoką tekstą, ne vienam gali „nutįsti seilė“ dėl beveik neįtikėtino valdžios „teisingumo“ rūpinan­tis ne vien ekonomine šalies gerove, bet ir kultūra (!). Nenoriu brėžti toli siekiančių paralelių, tačiau sunku

Z. Šliozbergo plakatas. 1940

KNYGŲ AIDAI

6 2012 Nr. 1

atsikratyti minties, kad analogiškas dokumentas, sura­šytas net ir šiandien (žinoma, pasitelkus visiškai naują postindustrinėje visuomenėje populiarią retoriką) grei­čiausiai ne vienam paglostytų ausį visokeriopu valdžios rūpesčiu „aukštesnėmis“ vertybėmis. Kaipgi kitaip – juk ir anuo metu „naujoji valdžia davė ar artimiausiu metu žadėjo duoti viską, apie ką svajojo Lietuvos dai­lininkai“ (p. 235).

Be jau minėto „nesusivokimo“ lemtingosios va­

saros įvykių akivaizdoje, svarbia aplinkybe laikoma ir tai, kad laisvo kūrėjo savivoką jau ketvirto dešimtme­čio antroje pusėje „pamažu keitė užsakovo reikmes tenkinančio amatininko mentalitetas“ (p. 232). To­kią išvadą knygos autorei leido padaryti ir jos pačios ankstesni tyrimai apie tarpukario dailę. Bent jau pro­fesiniu požiūriu amatininkas „negali būti vadinamas kolaborantu: jis vykdo užsakymą, gaudamas už savo darbą atlygį, nepriklausomai nuo to, ar jo pažiūros su­tampa su užsakovo pažiūromis“ (p. 232). Kaip rodo 1940 m. rugsėjo mėn. prasidėjęs aktyvus dailininkų ruošimasis Lietuvos kultūros dekadai Maskvoje, dai­lininkai išties įsismarkavo konkuruodami tarpusavyje dėl naujojo mecenato užsakymų. Režimui po konkurso pasirinkus geriausius meistrus, „užsakymų negavusieji pasijuto atstumti ir neslėpė savo nusivylimo“ (p. 66). Įdomu, kad netgi realios „valstybės cenzūros veikimo per pirmuosius sovietų okupacijos metus Lietuvos dai­lininkai pajusti nespėjo, tačiau vidinis cenzorius veikė pakankamai tiksliai“ (p. 67).

Kaip jau minėta, Giedrė Jankevičiūtė nesiekia įrodi­nėti ne kartą profesinėje ir ypač eseistinėje literatūroje linksniuotų „tiesų“ apie sovietinio meno prigimtį; isto­rine bei vizualine medžiaga paremtų savo interpretacijų ji neslepia ir po kokiu nors madingu postmodernistinių teorijų kiautu. Gal kiek paradoksalu, kad ši knyga, nė nepretenduojanti „išsiveržti“ iš kultūros ir meno isto­rijos tyrimų lauko rėmų, iš tiesų atveria neišnaudotas pastarosios galimybes. Šiuo atveju, atkreipiant dėmesį į objektus, kurie nėra labai vertingi tradiciniu estetinės kokybės požiūriu, ryškėja toli gražu ne vien retoriniai pasvarstymai; o pastarieji gali tapti atspirties tašku pa­grindžiant tiek tarp teoretikų įprastas ir šiandien jau neretai gerokai nuvalkiotas sąvokas, tiek ir plečiant pa­čios sovietologijos akiračius.

Antano Gudaičio plakatas. 1940

2012 Nr. 1 7

KNYGŲ AIDAI

Industrializacija, urbanizacija ir regioninis planavi­mas – tai glaudžiai susijusios temos, atspindinčios

gigantiškus užmojus ir ne menkesnio mastelio atlik­tus darbus, kurie ne tik pakeitė Lietuvos kraštovaizdį, miestovaizdžius bei gyvenamąją aplinką, bet ir apskritai gyvenimo būdą. Vis dėlto šios temos tyrimus šiuolaiki­nėje Lietuvos istoriografijoje kurį laiką stabdė sovietinės istoriografijos šleifas, kuris buvo utriravęs industrializa­cijos istoriją iki primityvios klasių kovos, darbininkų streikų ar sovietinės industrializacijos pažangos lyginant su 1913 m. istorijos (su keliomis gražiomis išimtimis, pvz., Vytauto Merkio tyrimai). Tuo tarpu europinėje ir pasaulinėje istoriografijoje industrializacijos istorija, visų pirma kaip pasaulio racionalizavimo ir materia­linės gerovės realizavimo idėja, visą laiką buvo ne tik spalvinga, bet ir ne vieną istoriografinės paradigmos slenkstį peržengusi istorijos tyrimų sritis. Tokio pobū­džio įžvalgų ir požiūrio taško ypatingai pasigendama mūsų istoriografijoje.

Sovietinės Lietuvos industrializacijos tema pastarąjį dešimtmetį netruko susilaukti revizijos – nuo šlovin­gų, vis gausėjančių buvusių proceso dalyvių memu­arų Ir tuomet dirbome Lietuvai1 iki aštrios paniekos, kaltinančios vietinius inžinierius ir pareigūnus buvus tik „plano tarnais, savo entuziazmu (dažnai pagrįstu asmenine karjera) padėjusius stiprinti Tėvynės pa­vergėjo imperiją“2. Pasirodė ir tuometinių inžinierių

kartos poziciją atstovaujanti knyga Istorija, kuria ga-lime didžiuotis3, kurioje vyrauja to meto optimizmą ir pasidižiavimą liudijantis pasakojimas, iliustruotas populiariais motyvais „apgauti Maskvą“ ir „išmušti daugiau lėšų Lietuvos modernizavimui“. Keista, kad

SovietinėS nomenklatūroS portretaS SiurrealiStiniame planinėS

ekonomikoS interjereMarija Drėmaitė

Dailininkas Algimantas Dapšys

Saulius Grybkauskas,SOVIETINĖ NOMENKLATūRA IR PRAMONĖ LIETUVOJE 1965–1985 METAIS,Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2011, 438 p., 500 egz., iliustr.

1 Algirdas Brazauskas, Ir tuomet dirbome Lietuvai: Faktai, atsi-minimai, komentarai, Vilnius: Knygiai, 2007; ir kt. Plati apžvalga pateikta Grybkausko monografijoje.2 Vladas Terleckas, „Knyga, kviečianti didžiuotis okupacija ir Sniečkumi“, in: Vladas Terleckas, Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu, Vilnius: Petro ofsetas, 2007, p. 149.3 Jonas Rudokas, Istorija, kuria galime didžiuotis: Lietuvos liau-dies ūkio taryba, 1957–1965, Vilnius: Gairės, 2002.

KNYGŲ AIDAI

8 2012 Nr. 1

naujausiame sovietinės Lietuvos istoriją apibendrinan­čiame veikale4 industrializacijos istorijai ir pramonės vaidmeniui sovietizuojant respubliką skirtas tik frag­mentiškas dėmesys. Tad lig šiol Reino Taageperos ir Romualdo Misiūno knygoje Baltijos valstybės: priklau-

somybės metai5 pateikta Baltijos šalių industrializaci­jos analizė, nors ir glausta, išliko viena išsamiausių ir konceptualiausių.

Toks lietuviškosios istoriografijos kontekstas tie­siog reikalavo šiuolaikiško komentaro, kurį pasiū­lė Saulius Grybkauskas, nusprendęs peržiūrėti ir persvarstyti sovietinės Lietuvos industrializacijos procesus, akcentuodamas valdymo saitų (veikėjų ir sprendėjų) susiformavimą ir funkcionavimą bei pa­sitelkdamas aktualias istorijos moksle socialinių tink­lų ir konfliktų teorijos prieigas. Paprasčiau tariant, Grybkauskas nutarė išsiaiškinti, kiek savarankiški ir veiklūs galėjo būti LSSR pramonės valdytojai visa­sąjunginiame valdymo aparate ir kodėl jie veikė vie­naip arba kitaip. Pramonės sąsajos su nomenklatūra, o gal priešingai – nomenklatūros sąsajos ir iškilimas per pramonės valdymą – nauja ir aktuali ryšio įžval­ga, kadangi XX a. šeštame dešimtmetyje Lietuvoje kompleksiškai pradėta vystyti pramonė lėmė ir nau­

jos technokratų kartos bei valdžios susiformavimą. Gilindamasis į pagrindinį savo monografijos klausi­mą – kaip buvo formuojama respublikos ekonominė struktūra, – autorius taip pat naujai komentuoja ir vieną iš pastarojo dešimtmečio mitų – buvusių res­publikos nomenklatūrininkų suformuotą „dirbusių Lietuvai“ teoriją.

Pirmuosius tyrimus šia tema autorius publikavo 2002 m.6, 2007 m. sėkmingai apgynė daktaro diserta­ciją7, o 2011 m. savo įžvalgas apibendrino čia aptaria­moje monografijoje Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais. Knygą sudaro penkios dalys, kuriose skirtingais pjūviais nagrinėjami sociali­nių veikėjų santykiai, turėję įtakos Lietuvos pramonės struktūros formavimui, įtvirtinimui, kaitai ir valdy­mui: (I) pramonės valdymo sistema ir nomenklatūra; (II) pramonės valdymas ir lietuviškosios nomenklatū­ros ekonominis nacionalizmas; (III) sovietinės Lietu­vos valdžios santykiai su sąjunginėmis ministerijomis; (IV) valdžios ir įmonių vadovų santykiai bei (V) so­vietinė gamykla.

Solidų tyrimo teorinį pagrindą sudaro išsami Lie­tuvos ir užsienio autorių apžvalga (ypač naudinga aka­deminiam ratui bus įvairių užsienio istoriografijoje egzistuojančių sovietinės industrializacijos teorinių modelių analizė bei naujausios rusiškos istoriografijos kritinis aptarimas). Gausus brežnevinės epochos „po­pierizmo“ palikimas leidžia istorikui daugelį savo tei­ginių ir įžvalgų pagrįsti archyviniais dokumentais, iš kurių verta išskirti sumaniai autoriaus panaudotus tiek LYA, tiek Maskvos archyvuose saugomus LKP doku­mentus (respublikinės organizacijos susirašinėjimą su Maskva, įmonių partinių organizacijų ir KGB skyrių dokumentus). Išskirtina ir nauja šaltinių bazė, kurią sudaro paties autoriaus atlikti gausūs interviu su „bu­vusiaisiais“. Ši medžiaga, taip pat autoriaus naudojama socialinių tinklų (neformaliųjų ryšių) teorija leido bent iš dalies įsigilinti į lietuviškųjų funkcionierių mentali­tetą, daryti tam tikrus apibendrinimus, išaiškinti eg­zistavusius konfliktus ir įtampas bei jų priežastis, taip pat atskleisti „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį respub­likos pramonės valdyme. Kitaip tariant, monografijo­

4 Lietuva, 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija, vyr. redakto-rius Arvydas Anušauskas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005.5 Romualdas Misiūnas, Reinas Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940–1980, Vilnius: Mintis, 1992.6 Saulius Grybkauskas, „Lietuviškosios sovietinės nomenkla-tūros požiūris į ūkio valdymo permainas Sovietų Sąjungoje

7-ojo dešimtmečio viduryje“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 2001–2, Vilnius, 2002.7 Saulius Grybkauskas, Pramonės valdymas sovietinėje Lietu-voje 1965–1985 m.: įtampos ir konfliktai, Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2007.

TSKP CK sekretoriaus Michailo Suslovo (viduryje) vizitas Lietuvoje, Kauno 50-mečio dirbtinio pluošto gamykloje. Iš kairės pirmoje eilėje: LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis, LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, už jo LKP CK antrasis sekretorius Valerijus Charazovas. 1973-11-28-29. Iliustracijos iš Sauliaus Grybkausko knygos Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965−1985 metais

2012 Nr. 1 9

KNYGŲ AIDAI

je tyrimo akcentas perkeliamas nuo sistemos, režimo ir planinės ekonomikos (t. y. išorinių veiksnių) įtakos link žmonių, priėmusių sprendimus, tų sprendimų priėmimo aplinkybių, biurokratų socialinių tinklų ir jų poveikio politikai.

Šaltinių gausa ir naujų teorijų pritaikymas neabe­jotinai sudomins ne vieną istoriką, besidomintį sovie­tinės valdžios ir įmonių vadovų santykiais respublikos viduje (planinės ekonomikos absurdai ir partijos vaid­muo gamyboje) ar sovietinės gamyklos „tradicijų“ su­siformavimu (pramonėje dirbo trečdalis respublikos gyventojų, tad natūralu, kad formavosi legalūs ir nele­galūs santykiai, antisovietinė raiška). Vis dėlto vertėtų susitelkti į bendresnes ir bene aktualiausias monogra­fijoje nagrinėjamas temas: kiek respublikos valdžia ga­lėjo veikti Lietuvos SSR ūkio struktūrą ir kokie buvo lietuviškosios nomenklatūros ekonominio naciona­lizmo motyvai?

Pirmosios temos svarstymą kiek komplikuoja tyri­mo chronologijos pasirinkimas. Lietuvos industriali­zacijos laikotarpyje reikšmingiausiu periodu laikomas Sovnarchoz‘ų arba Liaudies ūkio tarybų devynmetis (1957–1965), kurio metu vykusi Lietuvos komunis­tų partijos lituanizacija drauge su ūkio ir institucijų vadovybės lituanizacija bei vietinių technokratinių kadrų rengimu ir išugdymu (Kauno politechnikos institutas) padėjo pagrindą ne tik institucinio naciona­lizmo susiformavimui, bet ir ištisai krašto pertvarkai – urbanizacijai, elektrifikacijai ir modernizacijai. Mane čia labiausiai domino autoriaus požiūris į lietuviškos technokratinės nomenklatūros lopšį – sovnarchoz‘ų pe­riodą ir tuo metu iškilusios respublikos valdžios mėgi­nimus išlikti ir išlaikyti įsivaizduojamą ūkio valdymo galią tuos sovnarchoz‘us panaikinus (santykių su centru tema). Būtent to laikotarpio išsamesnės analizės vie­tomis pasigendama Grybkausko monografijoje, pa­vyzdžiui, ypač jo stinga antrame skyriuje. Kita vertus, autoriaus nagrinėjamas po sovnarchoz‘ų panaikinimo sekęs „Kosygino reformos“ laikotarpis (1965–1985), kai pramonės valdymo gijos buvo atimtos iš respubli­kų Liaudies ūkio tarybų ir sugrąžintos į sąjungines mi­nisterijas, jau savaime yra iššūkis. Stagnacijos terminu paženklinto laikotarpio analizė gal net geriau atsklei­džia smunkančios sovietinės pramonės ir nuolatinių bandymų ją reanimuoti valdymo absurdus.

Autorius atkreipia dėmesį, kad lietuviškosios no­menklatūros pastangų nereikėtų nuvertinti, o pagrin­

diniu pastarojo teiginio argumentu laiko tai, kad iš esmės lietuviškajai nomenklatūrai pavyko pasiekti sau palankios ekonominės struktūros formavimą. Kokie gi buvo tie siekiai? Grybkauskas vaizdžiai atskleidė Lietuvos industrializavimo politikos dinamiką nuo sovnarkhoz‘ų periodu vyravusio siekio gauti kuo dau­giau investicijų bei plėtoti pramonę iki mėginimų ją stabdyti septinto dešimtmečio pabaigoje, kai respu­blikos pramonės formavimo laiktarpis baigėsi (1971), ir vietinė nomenklatūra susirūpino investicijų į pra­monės plėtrą mažinimu. Faktais pagrindžiama, kad šie res publikos pramonės nomenklatūros tikslai buvo įgyvendinti (p. 200–201).

Kur kas sudėtingesnis klausimas yra apie tų siekių motyvus. Aiškindamas pramonės nomenklatūros na­cionalines nuotaikas, Grybkauskas pristato „ekonomi­nio nacionalizmo“ terminą, diskutuodamas su išeivijos istorikų siūlytu „institucinio nacionalizmo“ sąvoka8, kurią laiko nepakankamai apibrėžta. Skyrius gali pasi­rodyti painus kaip ir pati problema, kurioje skleidžia­si lietuviškosios nomenklatūros nuotaikos. Natūralu, kad istorikas vengia kategoriškų vertinimų, ypač atsa­kydamas į klausimą, kokie buvo nomenklatūrininkų

„ekonominio nacionalizmo“ motyvai (jų būta ne vie­nas), kadangi tautinis patriotizmas kaip altruistinis, kultūrinis jausmas ir fenomenas atrodo nelabai sude­rinamas su pragmatiškais interesais. Prieinama išvados, kad „Ekonominio nacionalizmo nuotaikos [...] nėra tapačios disidentinei veiklai. Jų tikslai ir idėjos „neiš­ėjo“ už sovietinės politinės sitemos ribų“ (p. 204), o didžioji dalis sprendimų motyvuojama pragmatiniais valdžios atstovų siekiais.

8 Augustinas Idzelis, „Commentary on „Institutional nationa-lism“ in Lithuania“, in: Lituanus, Chicago, 1983, t. 29, Nr. 2.

Reklaminė devinto penkmečio lengvosios pramonės augimo diagrama. 1971

KNYGŲ AIDAI

10 2012 Nr. 1

Monografijoje nagrinėjamas dar vienas populia­rus mitas, esą respublikos valdžios pastangomis buvo sustabdyta darbo jėgos imigracija iš kitų respublikų. Tyrimas parodo, kad problema buvo kur kas sudė­tingesnė ir komplikuotesnė, o Grybkausko pateik­

ta statistika patvirtina, kad nors minimu laikotarpiu darbo jėgos migracija visoje SSRS apskritai sumažėjo, tačiau į Pabaltijo respublikas migracija vyko gana in­tensyviai, o to priežastis glūdėjo mikroekonominiame (įmonių) lygmenyje, kadangi Sovietų Sąjunga taip ir neįveikė struktūrinės bedarbystės – „kadrų tekamu­mo“ (p. 204).

Į savitas homo sovieticus bendravimo gamykloje formas autorius gilinasi stambiame skyriuje „Sovieti­nė gamykla“, naudodamas „antrųjų namų“ metaforą. Iš esmės tai net ne metafora, kadangi sovietinio žmo­gaus priklausymas nuo darbo vietos, o šiuo atveju nuo gamyklos, iš tiesų buvo realybė, pradedant įmonės su­teikiamu gyvenamuoju plotu, kasdienį pragyvenimą

užtikrinančiu atlyginimu ir baigiant kelialapiu į po­ilsinę bei naujametinėmis dovanėlėmis vaikams įmo­nės „eglutėje“. Tokios realybės egzistavimą patvirtina ir autoriaus aptartas uždaras problemų ar konfliktų sprendimo pobūdis („nenešti šiukšlių iš namų“), ir už viską atsakingo direktorius autoriteto analizė (gero ar blogo tėvo metafora ir paternalizmo išryškinimas so­vietinės pramonės valdyme), ir paradoksãlios „vidinės demokratijos“ formos (streikai, reikalavimai, neforma­lių lyderių iškilimas). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad santykių gamykloje problematika nesiskiria nuo uni­versalios „modernios įmonės vidinės kultūros“, susifor­mavusios dar XX a. pradžioje. Tačiau gausi konfliktus ir įtampas fiksuojanti medžiaga, kuri iki šiol slypėjo ar­chyvų protokoluose, skunduose, partinių susirinkimų paraštėse ir amžininkų prisiminimuose, parodo, kaip akivaizdžiai dėl sureikšmintos partinės linijos (parti­nės užduotys, partinės nuobaudos, partinė kontrolė, KGB skyriai įmonėse ir pan.) sovietinė įmonė skyrėsi nuo modernios Vakarų įmonės. Tiesa, knygoje nėra iki galo aptarta, ar lietuviška įmonė kuo nors išsiskyrė bendrame SSRS kontekste.

Pasyvią sovietinės įmonės kaip ekonominio objek­to būseną patvirtina svarbiausiu gamyklos ar fabriko veiklos indikatoriumi laikyta ne pelno reikšmė (kaip Vakaruose), o dar Stalino laikais įsigalėjusi vienetais iš­reikšta bendroji produkcija. Nagrinėdamas šiuos ant klaidingų pamatų pastatytos pramonės gelbėjimo bū­dus ir gelbėtojų motyvus bei santykius, Grybkauskas atskleidžia absurdus, painiavą ir įtampas, vyravusias tiek santykiuose tarp sąjunginių institucijų bei respublikos valdžios, tiek ir santykiuose tarp įvairių valdžios sferų ir ekonominių agentų, kurių oficialus neigimas iš esmės trukdė valdymo racionalizacijai bei lėmė frustraciją ir nepasitenkinimą tarp pramonės vadovų, inžinierių ir darbininkų.

Monografija vertinga ne tik atsakymais (arba bent jau naujais pasvarstymais) apie aktualius Lietuvos so­vietinės industrializacijos klausimus, bet ir naujų šalti­nių bei teorijų įvedimo į mokslinę apyvartą bei sąvokų patikslinimo požiūriu. Nors tekstą kartais sunku būtų pavadinti literatūriniu, Sauliui Grybkauskui pavyko vaizdžiai nupiešti respublikos pramonės nomenkla­tūros portretą siurrealistiniame planinės ekonomikos sistemos interjere.

Reklaminė devinto penkmečio maisto pramonės augimo diagrama. 1971

2012 Nr. 1 11

KNYGŲ AIDAI

Sovietų Lietuvos istorija – dar labai gyva, aštri ir prieštaringa, ypač postalininiai metai, tačiau tai

nereiškia, kad reikėtų siūlyti šio laikotarpio tyrimų moratoriumą. Vis dėlto knygas, skirtas 1953–1985 m. laikotarpiui Lietuvoje, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tad naujos pasirodymas – vis dar reikšmingas įvykis. Galima pagrįstai tikėtis kiek šviežesnių idėjų, originalesnių metodų ar teorijų pasitelkimo arba vis drąsesnio Vakarų istorikų, vadinamųjų sovietologų, darbų, metodų, teorijų panaudojimo ir pritaikymo „Lietuvos atvejui“.

Nomenklatūros tyrimų bagažas Lietuvoje iki šiol buvo menkas, nors tyrinėti yra ką. Ypač sudėtinga yra „valdžios“ santykio su „sistema“ problematika, – kad ir konjunktūriškumo, savarankiškos veiklos galimybių ar savų interesų turėjimo aspektais, kuriuos analizuo­ti ir imasi Vilius Ivanauskas. Pirmasis panašius klau­simus kėlė Kastytis Antanaitis, priėjęs svarbią išvadą: po 1953 m. Maskvos kišimosi ir kolonizacijos politi­ka pasikeitusi, ir tada LSSR nomenklatūriniai lyderiai sugebėję įtvirtinti etniškai lietuvišką valdžią, ribojamą tik centro tiesioginio įsikišimo. Deja, tai netrukę ilgai ir šis „laisvumas“ veikiai apsiribojęs kultūros ir antri­nėmis ūkio problemomis1. Panašiai teigia ir Saulius Grybkauskas: sovietų Lietuvos nomenklatūra neketi­nusi nusileisti Maskvos diktatui, dar nuo Stalino lai­kų susiformavusiai griežtai centralizacijai ir bandžiusi išlaikyti pramonę savo įtakoje2.

Polemikos Ivanauskas čia nepridėjo, jis lietuviš­ką nomenklatūrą mato kaip atskirą, lokalių interesų turintį periferinį elitą. Be to, jeigu Antanaitis ne tik knygos pavadinime prisimena kalbamą lietuvišką no-menklatūrą buvus vis dėlto sovietinę, tai Ivanauskui nomenklatūra jau tik lietuviška, kuri „buvo daugiausia

susijusi su Lietuvos kaip gimtojo krašto puoselėjimo sovietinės sistemos ribose vaizdiniais ir veiksmais, kas leidžia apibrėžti specifinį lokalių interesų palaikymo modelį – vietininkiškumą“ (p. 20).

Toks vertinimas (dar atsižvelgiant ir į kanceliarinį formuluotės stilių) labai primena „ir tuomet dirbo­

apie beklaSėS viSuomenėS klaSęMarius Ėmužis

Vilius Ivanauskas,LIETUVIŠKOJI NOMENKLATūRA BIUROKRATINĖJE SISTEMOJE: Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968−1988 m.)Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2011, 664 p., 500 egz., iliustr.

Dailininkas Tomas Mrazauskas

1 Kastytis Antanaitis, „Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra“, in: Darbai ir Dienos, 1998, Nr. 7 (16), p. 79.2 Saulius Grybkauskas, Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 388; dar plg. Marijos Drėmaitės recenziją šiame žurnalo numeryje, p. 7–10.

KNYGŲ AIDAI

12 2012 Nr. 1

me Lietuvai“ naratyvą, kuriame okupuotos Lietuvos administracija vaizduojama kaip tomis sąlygomis at­likusi teigiamą vaidmenį, visas blogybes suverčiant Maskvai. Tačiau lokalūs interesai – nebūtinai Lie­

tuvos kaip krašto ar lietuvių kaip tautos, veikiau tai (so)vietinės nomenklatūros interesai, kurie buvo na­tūraliai savanaudiški, siekiantys susikurti patogias darbo sąlygas (išteklių gavimas, planų korekcija) ir atsipalaiduoti nuo varginančios kontrolės bei išlaikyti valdžią. „Gimtojo krašto puoselėjimas“ tikrai negalėjo būti pirminė idėja.

Vis dėlto autorius neapsistoja prie tokios „tylios re­zistencijos“ koncepcijos (ją sukritikuoja p. 389 ir 418), o labiau linksta prie „vietininkiškumo“ modelio, ku­ris reiškia, kad prisitaikiusi prie sistemos per išmok­tas biurokratines taisykles nomenklatūra galėjo riboti tam tikras centro iniciatyvas. Vietininkiškumas – eminė sąvoka, su aiškiai neigiamu atspalviu vartota dar Chruščiovo laikais ir reiškusi tam tikrą nukrypi­mą nuo centro politikos bei teritorinio vieneto užda­rumą. Ivanausko apibrėžimu, tai „tam tikra pasyvi nacionalinio komunizmo forma, kuri, formaliai ne­prieštaraudama sovietinei sistemai, kaip vertybei save priešpriešino didėjančiai centro įtakai, per neformalius veikimo būdus siekdama vietinės erdvės kontrolę išlai­kyti lietuviškosios nomenklatūros rankose“ (p. 573). Vietininkiškumas anaiptol nebuvo antisisteminis, o kaip tik tapo sistemos dalimi (p. 574).

Respublikos ar tautiniai interesai per vietininkišku­mą galėjo pasireikšti tik tokiomis sąlygomis, kai visos nomenklatūros vidinius santykius grindė partokratų

įtaka ir galia (p. 573). Tačiau nomenklatūra nebuvo vienalytė, paisydama savų interesų ji nebūtinai prie­šinosi sistemai, o konkrečioms centro iniciatyvoms dažniausiai nepritardavo technokratai (iš ministeri­jų, įvairių žinybų, mokslinių institutų). Partokratai oportunistiškai laikėsi vidurio, vis bandydami nesu­pykdyti sąjunginės valdžios ir vietinės viduriniosios nomenklatūros.

Svarbus yra toks autoriaus pasiūlytas nomenklatū­ros skirstymas į partokratus – stabilumą ir vietinin­kiškumą užtikrinusią grupę, kuriai susigyvenimas su sistema ir biurokratijos išmanymas leido įgyti ir išlai­kyti galią (p. 571), technokratus – dinamiškiausią ir dviprasmiškiausią grupę, palaikiusią respublikos au­gimą įgyvendinant centro modernizacijos projektus (p. 572), ir kultūrininkus – labiausiai apribotą grupę, vertybiškai linkusią keisti tvarką (p. 572), – iš to maty­ti, kad lietuviška sovietinė nomenklatūra nebuvo vien­tisa masė. Aiškėja, kad partokratui sovietinė sistema buvusi didžiausia vertybė (p. 128), tačiau ne grynąja ideologine, o konjunktūrine prasme (p. 574), nes be sistemos nebūtų komunistų partijos valdžios užtikri­nimo; o technokratas yra „asmuo, kuris turi univer­saliai praktikuojamą profesiją“ (p. 128) ir jam nelabai svarbu, kokioje sistemoje dirbti.

Maža to, kaip teisingai pastebi autorius, visos trys grupės savo viduje buvo pasidalijusios, pavyzdžiui,

partokratai buvę technokratiški ir ideologiški. Pirmie­siems priklausė tie atsakingieji partijos veikėjai, kurie rūpinosi pramone ir dubliavo „vykdomosios valdžios“ administracinį darbą, o antriesiems – visi griežtieji ideologai, kurie vėliau pasuko su SSKP „platformi­

Antrojo medžiotojų būrelio medžotojai medžioklės metu Kaišiadorių r. Girelės miške. Iš kairės: LKP CK sekretorius A. Brazauskas, LKP Kaišiadorių rajono komiteto pirmoji sekretorė J. Greičiuvienė ir LKP CK administracinių organų skyriaus vedėjas A. Builis. Kaišiadorių r., 1977-12-31. Fotografas F. Bieliauskas. Iliustracijos iš Viliaus Ivanausko knygos Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje

TSRS Ministrų Tarybos pirmininko A. Kosygino viešnagė Lietuvoje. Vilniuje, Lenino aikštėje (dab. Lukiškių aikštė) iš kairės: TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas A. Kosyginas, LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, LTSR TSR Ministrų Tarybos pirmininkas J. Maniušis, LKP CK skyriaus vedėjas P. Griškevičius. Vilnius, 1972-08-14

2012 Nr. 1 13

KNYGŲ AIDAI

3 Zenonas Norkus, Koks kapitalizmas, kokia demokratija? Po-komunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės so-

ciologijos požiūriu, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 259.

ninkais“ (p. 483). Panašiai pasidalijęs buvo ir kultūri­ninkų­mokslininkų sluoksnis. Dėl skirtingų veiklos krypčių technokratiniai mokslininkai atsiskyrė nuo humanitarų, o kultūrinė inteligentija dalijosi į autori­tetingus intelektualus (rašytojai, poetai, režisieriai) ir partijos remiamus ideologus (p. 462–476).

Žinoma, dėl tokių skirtumų šios grupės nevie­nodai elgėsi sistemos atžvilgiu: vieni turėjo jos ribose laviruoti (technokratai), kiti gi – ją palaikyti (ideolo­gai). Pats Ivanauskas išskiria du pagrindinius nomen­klatūros santykio su sistema modelius: konjunktūrinį ir nacionalinį. Konjunktūriškai nomenklatūrininkai elgėsi tada, kai dėl specifinių aplinkybių, sisteminių netobulumų bei sistemos dvilypumo (autorius tai nu­sako kaip „formalumą ir kasdienybę“, „fasadiškumą ir užkulisiškumą“ ir pan.) turėjo ieškoti „subalansuotų“ sprendimų. Antrasis modelis nesusijęs su aplinkybė­mis ir kyla iš asmens tapatinimosi su vietine erdve bei jį supančia kultūra, istorija ir tradicija. Autorius čia prabyla apie nacionalinį komunizmą, tik patikslina jį buvus pasyvų, kitaip nei Nicolae Ceauşescu Rumuni­joje ar Josipo Broz Tito Jugoslavijoje. Paminėtina, kad Ivanauskas pirmasis pabandė šitaip pažvelgti į sovie­tinės Lietuvos istoriją (p. 498), šiek tiek apie tai rašė Zenonas Norkus, pavadinęs Lietuvos atvejį tautiniu patrimoniniu komunizmu3.

„Grynosios“ ideologijos prasme terminas naciona-linis komunizmas skamba panašiai kaip liberalusis šovi-nizmas, nes komunistinė ideologija, iškeldama klasinį tapatumą, neigė tautines valstybes ir tautiškumą aps­kritai. Tačiau tautinis tapatumas dažnai pranokdavo neaiškų klasinį ir komunistinės valstybės tapdavo gana „nacionalistiškos“. Mano galva, tokios valdžios „poli­tinės“ tendencijos daugiausia pasireikšdavo dėl noro parodyti atskirumą nuo Sovietų Sąjungos (galioja satelitams) arba atriboti nuo centro (galioja respub­likoms, didesnėms autonominėms sritims), o tikrieji tautinės minties palaikytojai retai slapstėsi po komu­nistinėmis skraistėmis. Gilesnės šio fenomeno anali­zės knygoje trūksta.

Kad minėti modeliai veiktų tinkamai, itin svar­būs yra socialiniai tinklai ir neformalūs ryšiai. Ma­tydamas planinės ekonomikos sistemos neveiklumą (t. y. išteklių visiems neužtekdavo, o planus vykdy­ti ir darbus padaryti reikėjo), Ivanauskas teigia šalia formaliosios biurokratinės sistemos egzistavus nefor­maliąją, kurios dėka ir buvo apsirūpinama ištekliais,

koreguojami planai, gaunamos deficitinės prekės. Ta neformalioji praktika egzistavo socialinių tinklų, ku­rių stambiausius (partokratus, technokratus ir kultū­rininkus), jau minėjau, dėka. Egzistavo ir smulkesni

tinklai, susidarę pagal darbovietes, „rangą“, regioną, veiklos sritį, ir sutvirtinami medžioklėse, išgertuvė­se, pirtyse ir pan.

Socialiniai tinklai suformavo neformalią biuro­kratinę rutiną – tai „specifinė biurokratinė kultūra, paprastai nulemianti nomenklatūros tarpusavio bend­ravimą ir įsipareigojimus“ (p. 304). Ivanauskas įvardi­ja tris neformalias biurokratines praktikas, padėjusias sovietinėje sistemoje siekti asmeninių ar grupinių tiks­lų. Visų pirma tai gerų santykių išlaikymas: kad ir kas atsitiktų, reikėjo išlaikyti gerus, dalykinius santykius ir nesusipykti. Gana pavojinga, bet efektyvi praktika buvo rodiklių ir veiklos imitacija, pavyzdžiui, pieno primilžio didinimas į pieną įpilant vandens, ir trečioji praktika – formos radimas, kadangi sovietinėje siste­moje ji buvo svarbesnė už turinį: radus tinkamą for­mą, buvo galima ir įgyvendinti reikalavimus, ir juos apeiti, pasiekiant savo. Gana geras pavyzdys yra sėk­mingi bandymai austi siauresnę audinio juostą, nes pagal rodiklius buvo matuojamas išausto audinio il­gis, o ne plotas.

Tiesa, pavyzdžių knygoje aiškiai pritrūksta, arba jie tiesiog neišryškinami: kas nutikdavo, jei minėtos praktikos „nesuveikdavo“? Kaip buvo sprendžiami aukštų nomenklatūrininkų konfliktai, jeigu nė vieno iš jų nebuvo galima pašalinti iš posto? Koks buvo su

Lietuvos TSR dienų TSRS liaudies ūkio pasiekimų dalyviai neša vainikus prie Lenino mauzoliejaus. Priekyje: delegacijos vadovas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas K. Kairys (kairėje) ir LKP sekretorius A. Brazauskas (dešinėje). Maskva, 1977-08. Fotografai V. Gulevičus, T. Žebrauskas

KNYGŲ AIDAI

14 2012 Nr. 1

vietiniais interesais nesusijusių ar lokalios erdvės nesais­tomų asmenų, pavyzdžiui, atvykusių iš kitų respubli­kų, likimas? Kas nutikdavo, jei būdavo išsiaiškinami įvairių rodiklių pritempinėjimai?

Be to, autorius menkai kreipė dėmesį į socialinius tinklus kaip į kadrų atrankos „sistemą“, nors aptarė nomenklatūrinį skyrimo principą (1 skyrius). Tinklus autorius apibūdina taip: „skirtingose institucijoje arba

šakinėse valdymo struktūrose dirbę asmenys, sudarę atskirus socialinius tinklus, apibūdinančius darbinį ir asmeninį skirtingų pareigūnų bendravimą, jų tarpusa­vio sukibimą ir manevravimą šiuose ryšiuose, siekiant asmeninių ar kolektyvinių interesų“ (p. 100). Tokie socialiniai tinklai padeda nomenklatūrai veikti biu­rokratinėje sistemoje ir siekti asmeninių tikslų, tačiau panašu, kad šitaip apibrėžiant, numanoma, jog patys tinklai atsiranda atsitiktinai, iš „likimo brolių“, kurie atsidūrė tam tikroje darbovietėje ir yra vienas kitam reikalingi. Bet galima klausti, ar „kylant aukščiau“ tie socialiniai tinklai nebuvo suformuoti, t. y. ar į postus nebuvo skiriami patikimi, lojalūs, sukalbami, uolūs, darbštūs kadrai, dėl kurių gali būti tikras, kad jie veiks kaip reikia bendriems interesams, supras „bendrą rei­kalą“ ir nesiųs „anoniminių“ skundų į SSKP CK. Ki­taip tariant, ar nebuvo formuojami klanai, pradedant nuo aukščiausios vadovybės ir baigiant kiekvieno mies­to, rajono klanais, kurie tarpusavyje susiję? Knygoje paminimas vienos kartos bendramokslių įsitvirtinimas valdžios struktūrose (p. 135). Būtent jį galima pasitelk­ti kaip galimą klano formavimo modelį: į tas pačias įstaigas dažnai patekdavo bendramoksliai iš to paties kurso, ilgainiui kursiokai sudarydavo nemažą gru­

pę dirbančiųjų atsakingose pareigose ir vis kylančių. Kopdami karjeros laiptais jie galėjo paskui save tempti (skirti patys arba „rekomenduoti“ CK) mažiau iškilu­sius kursiokus, paralelinių kursų arba jaunesnius, bet pažįstamus bendramokslius, kuriais pasitikėjo.

Autorius pripažįsta, kad buvo priemonių išlaiky­ti lietuviškos nomenklatūros socialinio tinklo užda­rumą (p. 375). Tačiau tai siejama ne su klanais, o su protekcija prieš kitataučius, kurie neretai ne tik nebū­davo lojalūs vietinei erdvei, bet ir jai kenkdavo, pra­nešinėdami centrui. Kadangi sistema reikalavo, kad tarp aukščiausių žinybų ir institucijų vadovų būtų „in­ternacionalinių kadrų“, buvo stengiamasi ten paskirti vietinės kilmės arba ilgai respublikoje dirbusius kita­taučius. Tačiau ne vien kitataučiai galėjo būti neloja­lūs vietinei erdvei, tad buvo stengiamasi kontroliuoti skyrimus pagal lojalumą, patikimumą. Klausimai apie klano ar klanų egzistavimą išlieka svarbūs.

Kaip Ivanauskas rekonstruoja neformalius santy­kius ir atskleidžia socialinius tinklus? Daugiausia jis remiasi ano meto veikėjų ir liudytojų interviu pateik­ta informacija. Šioje srityje jis padirbėjo tikrai uoliai, 2003–2011 m. užrašė 44 pusiau struktūruotus inter­viu. Be to, pasitelkiami ir įvairūs interviu užfiksuoti pastebėjimai apie buitį, gyvenamąją aplinką ir kai­mynystę (pavyzdžiui, kad nomenklatūrininkai gyve­no netoliese, prestižiniuose to meto rajonuose, turėjo neblogą rafinuotą skonį menui, interjero detalėms ir panašiai).

Ivanauskas pažymi, kad sovietinių dokumentų nereikia pervertinti ir juos tikslinga nagrinėti kitų šaltinių, kurie papildo ir paaiškina dokumentuose už­fiksuotus istorinius faktus, kontekste (p. 60). Tačiau pats jis dažniau tiesiog remiasi iš pateikėjų gauta me­džiaga, o ne pagal ją tikrina dokumentų patikimumą arba atvirkščiai. Aišku, gilinantis į sovietinę sistemą, kurioje veikė gausybė neformalių sprendimo priėmimo praktikų, neužfiksuotų rašytiniuose dokumentuose, pokalbiai su patyrusiais amžininkais užpildo spra­gas ir pažeria įdomių detalių, juo labiau kalbant apie socialinius tinklus, kai sakytinės istorijos keliu gauta informacija yra bene vienintelė. Vis dėlto rėmimasis interviu neproporcingai vyrauja visame veikale4. Ir tai ne vienintelė šios knygos pamatų bėda.

Pirmiausia, įvade tyrimo šaltiniai aptariami gana skurdžiai, o apie oral history metodu gaunamos empi­rinės medžiagos patikimumą nė nekalbama. Autorius

4 Knygoje iš viso yra 1068 nuorodos: archyviniai šaltiniai nurodyti 161 kartą (57 iš jų skyriuje apie rusų kalbos plėtrą

ir LSSR švietimo politiką; remtasi daugiausia vieno pateikėjo

duotais dokumentais), interviu nurodyti 240 kartų.

Prienų r. J. Janonio parodomajame ūkyje seminaro, skirto kaupiamųjų kultūrų auginimui, metu. Iš kairės: LKP CK sekretorius R. Songaila, LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, ir kiti. 1964. Fotografas Chaimas Levinas

2012 Nr. 1 15

KNYGŲ AIDAI

rašo, kad „žodiniai naratyvai susiję ir su kolektyvinės atminties aspektu, kada to laikotarpio liudytojai, pa­teikdami savo naratyvus, linkę juos sieti su asmeni­niais išgyvenimais, savo socialinės kultūrinės aplinkos nusistovėjusiais vertinimais ir neretai ignoruoti isto­rijos tamsias dėmes, prieštaraujančias jų pateikiamai pasaulėžiūrai“ (p. 58). Jei teisingai supratau, taip pri­pažįstama, kad liudytojai pasakoja jungdami asme­ninius patyrimus. Tačiau patyrimus, kurie netinka prie pasakojimo linijos (sąlygojamos pasakotojo pa­saulėžiūros, „kaip turi būti“), jie praleidžia. Kadangi Ivanauskui labiau rūpi ne patys pateikėjų naratyvai, o jų suteikiama (tiksliau būtų – iš jų išgaunama) empi­rinė medžiaga, tai ir atskirų pateikėjų, ir jų kuriamų/atstovaujamų naratyvų, ir pateikiamos informacijos patikimumo klausimus derėjo aptarti detaliai. Dabar gi lieka įvairių abejonių dėl faktų tikslumo, reiškinių paplitimo, „tamsių dėmių“ masto, autorinio „medžia­gos valdymo“...

Interviu knygoje pateikiami netaisyti, tad kancelia­riškai biurokratiniu stiliumi surašytame autoriniame tekste staiga iššoka kursyvu išskirtos buitinės kalbos eilutės, kuriose neretai ir mintį „pagauti“ sunku: „Ko­misijoj nereikėdavo girdyti, nes, būdavo, anksčiau at­važiuoja komisija. Tai jei uždaro kokį kraną, reikia jį (?) vakare į kokį restoraną nusivesti ar į pirtį. Čia buvo technikos inspektoriai, ne partijos. Tai reikėdavo mo­kėti užimti tuos inspektorius, nes jie galėjo bėdos pri­daryti. Mergaitė lakuotais nagais galėdavo ir gamyklą sustabdyti“ (p. 305).

Recenzuojamai knygai svarbus yra santykis su is­toriografija, kuri, tiesa, suvokiama ir pasitelkiama ne konkrečiai (pvz., „A sėkmingai ištyrė tą ir aną“, „B, kalbėdamas apie x, įžvalgiai pastebėjo“, „C neteisus, konstatuodamas y institucijoje egzistavus z“), o itin abstrahuotai: „šiam darbui metodologiškai artimiau­sia postrevizionistų pozicija. Neneigiant pagrindinės totalitaristų tezės, esą sovietų sistema turėjo labai aiš­kų prievartos mechanizmą, totalitaristinė perspektyva yra nepakankama siekiant pažvelgti į giliau vykusius procesus. Socialinių mokslų metodologija yra instru­mentalesnė žvelgiant į apačioje vykstančius socialinius reiškinius, kurie, be abejo, yra iš dalies priklausomi nuo valdžios retorikos, tačiau jokiu būdu nėra visiškai jos determinuoti. Postrevizionistinė perspektyva irgi atsiremia į socialinės istorijos, į istorinės ir socialinės antropologijos taikomas mikro istorijos arba lauko ty­rimų metodologijas, taip pat šiuose moksluose taiko­mas teorines įžvalgas, padedančias konceptualizuoti surinktą medžiagą“ (p. 38).

Pagirtina, kad knygoje gana gausiai pasitelkiama atvejo analizė, padedanti suprasti daugelį apibendri­nimų (tai ir būdinga postrevizionistinei istoriografijai). Nagrinėdamas lietuviškos nomenklatūros atsakus į centro iniciatyvas ir įvairius reglamentavimus, auto­rius imasi keleto atvejų analizės: žemės ūkio srities ir agropramoninio komplekso kūrimo, kuro ir energe­tikos įmonių statybos bei LSSR švietimo politikos ir rusų kalbos plėtros. Analizuodamas Vilniaus ir peri­ferijos santykius Ivanauskas pasitelkia Alytaus miesto pavyzdį, o aptardamas atskiras nomenklatūros grupes jis analizuoja rašytojų aplinką.

Apibendrinčiau, kad knygoje lietuviškoji nomen­klatūra parodoma kaip tos pačios biurokratinės siste­mos, kurią pati ir palaikė, įkaitė. Tai sufleruoja net ir knygos viršelis, kuriam pasirinktas vienas nuosaikesnių avangardisto Česlovo Lukensko darbų iš ciklo „Persi­žvaigždavimas“. Vaizduojama penkiakampė žvaigždė, aprėdyta kažkuo panašiu į šimtasiūlę ar lagerininko apdarą. Maištauti prieš sistemą ar ją griauti nebuvo galima, tačiau neapeidinėti buvo neįmanoma. Aišku, šitaip vaizduojama sistema turėjo būti it pakibusi ore, – argi ji galėjo veikti, jeigu visi ją bandė apeiti?

Visoje knygoje (turbūt sąmoningai) vengiama žo­džio politikai, taip parodant, kad nomenklatūra nebu­vo politikai, kitaip nei bandoma vaizduoti memuarų pagalba. Tampa aišku, kodėl knygoje nagrinėjamos

temos sukasi vien apie ūkio valdymą ir (šiek tiek) kul­tūrą – juk tai vienintelės sritys, kuriose buvo galima tvarkytis nebūnant tikrais savo krašto (skeptikas saky­tų – prižiūrėti paskirtos teritorijos) šeimininkais. Svei­kintina, kad knyga bando pristatyti nomenklatūrą nuosekliai vengiant ir demonizavimo, ir apologeti­kos. Natūraliai dėmesio centre atsiduria prisitaikėliš­kumas – ir prie režimo, ir prie sistemos.

LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius (priekyje antras iš dešinės) su Šakių r. Lenino kolūkio mechaniztoriais. Iš dešinės pirmas − kolūkio pirmininkas K. Glikas. Šakių r., 1985. Fotografas Gediminas Svitojus

KNYGŲ AIDAI

16 2012 Nr. 1

„Valdovų rūmų projektas“ plečiasi ir stengiasi neapsiriboti vien grandiozinėmis statybomis.

Džiugu, kad vis dažniau imamasi publikuoti šaltinius ar net vieną kitą monografiją išleisti. Ir tai nebūtinai turi būti tiesiogiai susiję su Valdovų rūmų istorija.

1611 m., po Smolensko atkariavimo iš Maskvos, Zigmantas Vaza įžengė į Vilnių, kur buvo sutiktas pa­gal visas barokinės pompos taisykles. Triumfo diena – šaltinio, kuriame aprašytas šis valdovo sutikimas, su

visomis detalėmis ir alegorinėmis prasmėmis, publi­kacija ir vertimas į lietuvių kalbą. Eugenijaus Savišče­vo, Eugenijos Ulčinaitės ir Aleksandros Pister įvadi­niai straipsniai pristato ir karų su Maskva peripetijas, ir patį šaltinį. Tačiau pastarasis darbas atliktas atmes­tinai. Ulčinaitė tik paviršutiniškai pristato šaltinio tu­rinį ir atsiradimo aplinkybes. Tekstą sudaro dvi dalys: pirmojoje aprašytas Zigmanto Vazos sutikimas Vil­niuje (svitą sudarę asmenys), o antrojoje – barokiš­kai stebinanti ir džiuginanti meninė renginio išraiška. Šaltinis egzistavo tik rankraščio pavidalu, tačiau versi­ja, kad tekstas nespausdintas dėl laiko stokos – neįti­kina. O kitos galimybės apskritai nesvarstomos. Juk gal tekstas nebuvo išspausdintas dėl to, kad tebuvo paprastas scenarijus, buvo skirtas tik „vidiniam varto­jimui“ ir išliko tik per atsitiktinumą?

Rankraščio publikacija taip pat ne be priekaištų. Neaišku, ar publikacijoje pateikta rankraščio kopija yra orginalaus dydžio. Nesuprantami ir tekste pasitai­kantys ornamentiniai inkliuzai, kai visą puslapį uži­ma „meninė kompozicija“ (pvz., p. 95, 161, 257 ir t.). Tai orginalios dokumento dalys, ėjusios būtent to­kia seka, ar leidėjų prilipdyti „menai“? Reikėtų bent minimalaus komentaro. Prastas maketo sprendimas tame pačiame puslapyje talpinti dokumento tekstą, jo vertimą ir paaiškinimus, o kai visa tai viename pus­lapyje netelpa, vertimas ir komentarai atsiduria greti­mame. Taip ardoma bendra leidinio struktūra ir stip­rėja chaoso įspūdis. Pastarąjį tik dar labiau sustiprina gausybė korektūros klaidų, ką ir kalbėti, kai bibliogra­fija neskiriama nuo biografijos (p. 14, išn. 13)! Tokie „žemčiūgai“ galutinai palaidoja bet kokias svajones apie gerą pavardžių rodyklę.

Leidinio turinio trūkumus, matyt, turėjo atpirkti prabangi „albuminė“ išorė. Tačiau tokia pompastika ir saiko trūkumas ne tik kad nesisieja su prarasta val­dovų didybe, bet dvelkia paprasčiausiu kiču ir besko­nybe. Taigi nors pati medžiaga labai įdomi, aplaidus leidimas kuria itin nemalonų įspūdį ir komplikuoja skaitymą.

triumfaS be didybėSVladislovas Ožeškevičius

TRIUMFO DIENA: 1611 M. BIRŽELIO 13 D. SMOLENSKO PERGALĖ IR IŠKILMINGAS ZIGMANTO VAZOS SUTIKIMAS VILNIUJE 1611 M. LIEPOS 24 D.,parengė, įvadinius straipsnius ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė ir Eugenijus Saviščevas,iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė,Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, 328 p., iliustr., 500 egz.

Dailininkė Vita Andriušytė

2012 Nr. 1 17

KNYGŲ AIDAI

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sone­

tų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rink­tines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus roman-sas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skep­sio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma ne­lieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba ma­žiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; meta­foros meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Pagal šias tendencijas ji visiškai įsirašo į dabartinį poezijos procesą. Tokiai kaitos kryp­čiai turbūt turi įtakos ir platesni šiuolaikinės europinės poezijos kontekstai, kuriuose autorius taip pat natūra­liai dalyvauja – ir savo verstinėmis knygomis (vokiečių kalba: Mohnasche = Aguonų pelenai, 2002; anglų kalba: Laiko inkliuzai = Inclusions in time, 2002), ir bendrais renginiais, ir kūrybinėmis stažuotėmis. Nors Jonynas yra pirmiausia vidinės, belaikės tikrovės poetas, bet šio­je knygoje esama kūrinių su ryškesniais dabarties laiko ženklais (įstrigusios eilutės iš rinkinio Lapkričio atkrytis: „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų [...]“, p. 8): ironizuojami naujieji literatūrinio gyvenimo ritualai („Poetų kongresas“), literatų bohema („Didysis penktadienis“), bet tai nėra gerieji knygos tekstai. Kur kas įdomesnis „šiuolaikiškojo“ tipo eilėraštis „Neįmano­mybės zona“, išsiskiriantis savo grafine forma, struktū­ros tikslingumu, epinio, detalaus, empiriško pasakojimo būdu, rafinuotai instrumentuotais garsiniais sąskambiais:

Piemenaiti eifelio bokšte kuris gano klusniai mykiančius tiltus

Stalo peizažų grafikaElena Baliutytė

Antanas A. Jonynas,KAMBARYS: Eilėraščiai,Vilnius: Tyto alba, 2011, 62 p., 1000 egz., iliustr.

Dailininkas Tomas Mrazauskas

šimtametis gijomas tarytum rožančių kartoja žodžius kurie dar šimtąkart išsipildys

pro aušros vartus įeinu į viduramžių tvaiko pritvinkusį dvidešimt pirmąjį amžių

filharmonijos smuikų garsai byra ant automobiliųsparnų susiglamžiusių

KNYGŲ AIDAI

18 2012 Nr. 1

desperatiškai mostaguoja sparnais aptrupėjusios vaistinių gulbės

nei kalbų gausa nei peilis kūno mėsoj jų nebeapstulbins

kasdienybės ore keistenybė tokia įprasta kad dėl nieko nieks nenustemba

tik virš miesto deganti saulė amžina kaip šventoji žvaigždė šešiakampė (p. 49)

Ne viename eilėraštyje įrašyti įvairių Europos vie­tų pavadinimai (Bodeno ežeras, Mersburgas, Lozana, Zagrebas, Varšuva) taip pat kalba apie šiuolaikinio kū­rybos proceso ypatumus: jeigu Jonynas nurodytų ei­lėraščio sukūrimo vietą, turbūt nemaža dalis jų būtų parašyti ne Lietuvoje. Nors Jonyno poezijai tai nėra itin svarbus momentas, bet tam tikrą atspalvį tekstams su­teikia. Man rodos, kitos erdvės ženklų turinčiuose teks­tuose lyrinis subjektas dažniau užima pasyvią, stebėtojo poziciją, juose stipresnis nerealybės, beprasmybės po­jūtis. Apibendrintai kalbant, vienatvės būsena, viena iš būdingųjų poeto kūrybos motyvų, šiuose eilėraščiuose tampa dar intensyvesnė. Svetimkalbėje naktyje (p. 51) ar nesuprantama kalba slėnyje išsidriekusiame mieste (p. 10) lyrinis subjektas aštriau jaučia betikslį laiko tik­sėjimą, reaguodamas į tai su jonyniška ironija („Zag­rebas“). Pirmasis rinkinio eilėraštis „Lietus“, kuris, galima sakyti, konceptualizuoja rinkinį ir duoda toną kitų tekstų skaitymui, gali būti pavyzdžiu ir naujojo poetinio pasakojimo, ir naujosios pasakojimo vietos, ir su tuo susijusių vaizduotės ypatumų:

Tykšta ant balkono turėklo lietusmonotoniškai lyg iš pareigosjau ir taip neramuo kas ketvirtį ima skalambyti varpaspamažu naudotų detalių sandėliu virstamano eilėraščių dirbtuvėpusę dienos kapstaisikol randi dar veikiantį rimąkas iš to alyva suteptąkvailiui iškištum kaip naująbet važiuos netoli kol firma dar klestivertėtų ją uždaryti visi sakytų kaip gaila (p. 9)

Ne vienas dabartinis poetas kūrybos procesą yra apibūdinęs kitos sferos vaizdiniais. Šiuo atveju eilėraš­čio kūrimo efektingas palyginimas su technikos remon­to dirbtuvėmis yra tik vienas pasakojimo fragmentas, tiksliai įvardijantis antroje dalyje tęsiamą kūrybinio nuovargio, nerimo būseną, kuri čia sukonkretėja iki

vienišumo pojūčio: „pasivaideno kieme šulinys / iš kur jis čia po migdolais ir abrikosais [...]“ (p. 9); toliau vaiz­duotėje atsiranda trys galingi beržai, atrodantys „ne vie­toje o vis tiek efektingai“. Nors gamtos vaizdas Jonyno poezijoje paprastai yra būsenos vaizdas, bet, kreipiant dėmesį, sakykime, į eilėraščiuose minimų medžių rūšį, su kukmedžiais, platanais, migdolais, abrikosais, varto­jimo dažnumu čia galėtų konkuruoti nebent Lietuvos pušis. Eilėraštis baigiasi gyvenimą sumuojančia reflek­sija, kuri vėl tiksliai įvaizdijama išplėtotu palyginimu: „pasiimi taip savo gyvenimą / ir vartai kaip monetą tarp pirštų / apsitrynusi kiek bet dar turėtų galioti [...]“ (p. 9); eilėraštis, prasidėjęs neramumu, baigiasi siekia­mos ramybės vertės iškėlimu.

Kitame eilėraštyje, kur kalbama apie ankstesnius laikus, lyrinis subjektas sako, kad anuomet gyveno „bi­jodamas ramybės, ne mirties“ (p. 38). Galima sakyti, kad daugumoje naujosios knygos tekstų vyraujanti bū­sena yra nerimas, netikrumas, neapibrėžtumas. „Kas esu šitame kambary / šiam mieste šiam pasauly / [...]“ (p. 48), – tokiu klausimu prasideda eilėraštis „Mie­gančioji gražuolė“; galima sakyti, kad šis klausimas, ištartas ar ne, vienaip ar kitaip keliamas visoje knygoje. Tai, žinoma, susiję su paaštrėjusiu lyrinio subjekto lai­ko pojūčiu, kuris kaip savarankiškas motyvas pasirodo dažname rinkinio eilėraštyje („Laiko baladė“, „Ten sau­lėlydžio vilnys“). Turint omenyje eilėraštį „Kambarys“, kurio vardu pavadintas ir pats rinkinys, galima teigti, kad esama ir atsakymo, ir sąlygiškos ramybės.

Autoriaus meistriškumas ir gyvenimo patirtis šio­je knygoje sudaro klasikai būdingos harmonijos są­jungą. Kita vertus, toji sąjunga įvairiuose lygmenyse poeto yra neretai sąmoningai trikdoma, ir tai eilėraš­čiui suteikia gyvybės, tikrumo, individualumo. Tai pa­sakytina ir apie minėtuosius kamerinės, „kambario“ erd vės eilėraščius, ir apie jonyniškuosius egzistencijos peizažus. Klasikinės metaforos (gyvenimo – kelionės, žmogaus – keleivio paralelės) knygos tekstuose įgauna naują, kartais ironišką perspektyvą, o romantinis, abs­traktaus liūdesio piešinys gali nelauktai persimainyti į socialinės tikrovės vaizdelį ir pakrypti egzistencinės ironijos pusėn. Eilėraštis „Keleivio liūdesys“ yra tarsi perkeistas sonetas: du ketureiliai, du trieiliai, tik jų iš­dėstymo tvarka kita: ketureiliai gaubia trieilius, o pas­taruosius jungia įdomus instrumentacinis rimas (ąsa / nes a)), dar labiau išryškėjantis pabrėžtinai „ydingų“ rimų fone. Po romantiškai poetiško vakaro vaizdo (nors kitos stilistikos tonas jau pasigirsta su žodžių junginiu „priplėkęs oras“) prasideda nupoetintas, „realistinis“ pasakojimas, pasibaigiantis nelinksma keleivio gali­

2012 Nr. 1 19

KNYGŲ AIDAI

mybių analize (a, b), kurių dalykiškas konstatavimas primena radauskiškos ironijos įspūdį.

Senas vakaras gaubias besvorebesileidžiančios saulės skraisteiš priplėkusio rudenio oropasirodo keleivio lazda

cementinis trupantis slenkstissutrūnijęs rentinio dangtisir puodelis nulaužta ąsa

kiaurą naktį užmigti jis stengsisnors žinos kad neverta nė stengtisnes kažkas pasistengė nes a)

jis išeis iš ryto palikęsšuliny uždarytas žvaigždesb) nudobs jį kely užpuolikasir sušnypštusios žvaigždės užges (p. 28)

„Kelionės dainoje“ kuriamas simbolinis siužetas apie žemiškąjį laikinumą (viešbutis) ir laukiančią ne­žinomybę. Kaip tai papasakota? Eilėraščio situaciją galima suprasti kaip į kapines važiuojančią laidotu­vių procesiją. Pirmuose dvieiliuose slenkantys pro šalį vaizdai atrodo niekuo neypatingi, išskyrus tai, kad jie atsiradę iš pasakotojo miego; trečioje strofoje pasiro­do būgnininko ir sargo figūros, o po to – iš visai kitos, autonomiškos erdvės – vizija: „eidavo ežeru būna žmo­gus / eina artyn ir mažėja // kol galiausiai tarp švendrų išnyksta“ (p. 21). Neveikiančius materialiojo pasaulio dėsnius atitinka sintaksiškai sutrikdyta, nesuderintų laikų kalba („eidavo ežeru būna žmogus“); ši vieta yra išskirta ir eilėraščio struktūroje: strofą čia sudaro viena eilutė. Ir eilėraštis „Dievo brydės švendruose“, prasi­dėjęs realistiniu ežero vaizdu, antroje strofoje pereina į simbolinį kalbos kodą ir baigiasi besidvilypuojančiu, tekste įšaknytu vaizdu, meistriškai instrumentuotu jonynišku minoru: „šiapus sugrubusios valtyse / blyš­kios žvejų figūros / ežero lęšio sumažintos / ir beveik neįžiūrimos“ (p. 23).

Jonynas puikiai sukuria nerealybės atmosferą, ne­apibrėžtumo, nesvarumo, netikrumo būsenas. Iš bū­dingesnių vaizdinių motyvų minėtinas rūkas (šešėlis įrodo objekto tikrumą), prietema, prieblanda („Vi­duramžių skersgatviai“, „Rūką...“, „Rūkas rūke...“). Neretai pasitelkiami kultūros siužetai, atrodo, ypač mėgstamas yra Viduramžių laikas. Eilėraščio „Dar kartą apie riterį, velnią ir mirtį“ pavadinimas nurodo į

Albrechto Dürerio to paties pavadinimo vario raižinį. Jame vaizduojamas ant arklio jojantis riteris, išdidus ir pasitempęs, turintis tikslą ir nekreipiantis dėmesio į savo palydovus: mirtį ir velnią. Kaip jų kaimynystė­je atrodo Jonyno riteris? Jau nebejojantis, o sustojęs, praradęs orientyrus, tikslą ir prasmę, nežinantis kur ir dėl ko joti. Jo kadaise kilni apranga kelia juoką (sa­vos rūšies Don Kichoto variantas), įrašas ant skydo „Viltis – tai mano pareiga“ nebeveikiantis. Naujasis riteris neturi pranašumo prieš savo palydovus – velnią ir mirtį: „jie buvo lygūs šią akimirką, kiekvienas / ži­nojo pralaimėsiąs [...]“ (p. 27). Jonyno riteris, kaip ir ne vienas kitas knygos lyrinio subjekto pavidalas (ei­lėraščiuose „Ligonis“, „Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“) yra „sklidinas bergždžios silpnatikystės“, kamuojamas netikrumo ir tuštumos. Ši būsena yra įdomiai įžodinta eilėraštyje „Rūkas...“, kurio pabaiga skamba kaip artėjančios mirties varpas: „valia dalin dilindan valindin / valandyn“ (p. 26).

Jonyno poezijoje, kaip savarankišką motyvą, gali­ma išskirti rudens vaizdinį. Šioje knygoje įspūdingas eilėraštis „Rudens dundesys“, kur veikia gamta, valdo­ma apokaliptinės beprotiškos energijos. Tai vieninte­lis knygos tekstas, kuriame esama skyrybos ženklų (ir šauktukų, klaustukų), jaustukų ir ištiktukų. Jame ne tik pasakojama nenatūraliai žvaliu, pakeltu tonu, bet ir tai, kas vyksta, yra intensyviai garsu: upė šniokščia, akmenys rieda bildėdami, akmeninės pelėdos švokš­čia sparnais, lapai šiugždėdami sukas, mėnulis bilda žemyn. Ši nenatūrali, keista dinamika, lydima absur­diškai energingo refreno ritmo („Tada ta tam, tada ta tam“), baigiasi kažkokia iracionalia jėga:

Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn,taško į šonus pakvaišusias voveres, o!tada ta tam, tada ta tam,daužos virš upės ruduo ant pakaruoklės pušies,bilda ir trata sutraiškytu savo nugarkauliu! (p. 35)

Nuo čia netoli ir iki Arčibaldo motyvo liūdnos klounados. Nuo „Kalėdų eglutės“ laikų jis keliauja per Jonyno poezijos rinkinius, neaplenkęs ir naujojo. Ei­lėraštyje „Arčibaldai Arčibaldai“ – absurdiškos būties vaizdelis su panašiu „rudens“ finalu: „supas ant pušies šakos / liūdnas padaras kažkoks – –“ (p. 37).

Būties absurdo motyvas Jonyno kūryboje turi tra­diciją ir yra įtaigus, o buitinio absurdo lygmens tekstai knygoje atrodo mažiau patrauklūs; pernelyg tiesmu­kai atrodo šiuolaikinio kaimo vaizdelis ironiškai kilnia soneto forma („Ruduo kaime“) ar tam tikrų „nudai­

KNYGŲ AIDAI

20 2012 Nr. 1

nuotų“ vertybių parodijavimas („O tolumoj...“). Pu­siausvyros dėlei, prie įtaigiausių dar minėčiau eilėraščius „Balandžio naktis“, „Ten saulėlydžių vilnys...“, „Biblio­teka“. Įdomūs ir kiti tekstai (ar jų fragmentai), kurie yra tarsi poetiniai meistriškumo etiudai, kuriuose žodis žodį prisišaukia pagal fonetinį panašumą, bet kompli­kuotą, rafinuotai instrumentuotą: „kur mane neša tuš­tybė / per beribę tuštybę dangaus? / naktį kapsulėj kybau / viršum Karibų / ir klausausi / monotoniško gausmo“ („Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“, p. 31).

Rinkinys nėra didelės apimties (du skyriai po 9 eilė­raščius, du – po 10), bet jame yra labai įvairaus mode­lio eilėraščių: nuo trumpo, kajokiškai skaidraus gamtos

etiudo, užsibaigiančio paradoksalios logikos komenta­ru („Saulė kyla staiga“) iki du puslapius užėmusio dėl eilučių ilgumo netradiciškai išdėstyto poetinio teksto („Neįmanomybės zona“). Tokia įvairovė palieka dvigu­bą įspūdį: nepabosta skaityti, bet lieka tekstų pabirumo jausmas. Kita vertus, rinkinio vientisumą stiprina lyri­nio subjekto būsenos, kurios, nepaisant įvairuojančios raiškos, keičiasi mažai. Rinkinio idėją, man rodos, gerai atitinka Gintauto Trimako fotografijos iš ciklų „Na­mie“ ir „Plokštumos“, ir apskritai knyga išleista labai gražiai, skoningai; be to, ir popierius yra ypatingas, ir įrišimas, ir dar turbūt daug kas, ko galbūt neįžiūrime be specialaus knygos meno išmanymo.

Mečys LaurinkusELEKTRARomanas

Mečys Laurinkus gimė 1951 m. Klaipėdoje. Iki 1954 m. kaip tremtinys gyveno Komijos ATSR, Intoje, vaikų namuose. Tuo metu jo motina kalėjo Intos lageryje. Senelių rūpesčiu anksčiau už motiną grįžo į Lietuvą. Vėliau parvyko ir motina. Nuo 1965 m. studijavo techninius ir humanitarinius mokslus Vilniuje. 1978 m. Vilniaus universitete įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos narys, signataras, Seimo narys, VSD vadovas, diplomatas. Ugnis ir peilis. Ryžtas ir pasiaukojimas. Tamsiu Lietuvos pokario laikotarpiu įsižiebia neįtikėtinų gebėjimų turinčios azerbaidžanietės merginos, ugnies garbintojo dukters, meilė lietuvių partizanui. „Peilis – tai muzikos instrumentas, juo reikia groti kasdien“, – mokė merginą tėvas. Ir ji puikiai įsidėmėjo šiuos žodžius... Be garso krinta suomiškos „finkės“ pakirsti priešai, o meilės ugnis prikelia iš numirusiųjų mylimąjį. Ši knyga – apie žmogaus pasipriešinimą gyvenimo aplinkybėms, kurias dažnai vadiname likimu. Tai netikėtas, stereotipus griaunantis požiūris į Lietuvos praeitį.

2012 Nr. 1 21

KNYGŲ AIDAI

Tokios knygos, kaip Vaclovas Aliulis: bibliografi-jos rodyklė, žinoma, nėra skirtos skaitymui. Kaip

tei singai pastebima ir sudarytojų pratarmėje, ir kai kuriuose „Bičiulių žodžiuose“, pirmiausia toks leidi­nys – priemonė tyrinėtojams, biografams, vertintojams, mokiniams ir tiesiog bičiuliams, kuriems paprasčiausiai paranku turėti gausių darbų sąrašą vienoje vietoje, o patys darbai rimtesnio aptarimo dar tik laukia. Biblio­grafija apima kunigo Aliulio 75 metų (1936–2010) rašytinę veiklą. Joje suregistruoti jo sukurti ar bent pa­sirašyti 848 teksto vienetai (dalykinė rodyklė rodo 34 jų tematikos pluoštus) ir 570 teksto vienetų, kuriuose jį mini kiti autoriai.

Tačiau man labiausiai norėtųsi tokią ar panašią kny­gą padovanoti kiekvienam bet kurio Lietuvos universi­teto filologijos fakulteto pirmakursiui su labai trumpa dedikacija: „Imk pavyzdį“. Visų pirma, žinoma, todėl, kad tiems jaunuoliams be galo patiktų vienas sakinys iš „Gyvenimo eigos“: „Išmokta spręsti diferencinio­integ­ralinio skaičiavimo uždavinius, bet taip ir nesuprasta, kam tai tarnauja“ (p. 13).

Bet tai tik pusiau juokai. Suprantamai, racionaliai, įtikinamai, (beveik) neginčijamai paaiškinti, kam tar­nauja diferencinio­integralinio skaičiavimo uždaviniai, dažniausiai būna daug lengviau, negu paaiškinti, kam tarnauja žmogus, kuris gali keliolika metų diskutuoti apie tai, ar teisingiau sakyti „Tavo sūnus – Jėzus“, ar „Tavo įsčių vaisius – Jėzus“. Humanitarinės profesijos išgyvena laikus, kai turi dantim ir nagais įrodinėti, kad nėra nieko vertas „antstatas“ ir kad gali turėti savo vie­tą laisvosios rinkos tvarkomoje visuomenėje. Per daug nesileisdama į diskusijas dėl to, kiek toks pragmatiškas požiūris gali būti sveikas, o kada ribos jau peržengia­mos, tik pastebėsiu, kad tokioje atmosferoje žmogui, dar iki galo neįsitvirtinusiam profesiškai, kartais tikriau­siai būna nejauku, ir todėl jam labai reikalingi štai to­kie pavyzdžiai: „Palūšėje savo malonumui iš vokiečių kalbos verčiau tomistinės filosofijos Karlo Fekeso (Carl Feckes) veikalą Harmonie des Seins („Būties harmoni­ja“). Pradedančiam vertėjui užteko įžūlumo dedukci­

niu metodu (nuo Kūrėjo į kūrinius) surikiuotą planą „apsukti“ priešinga kryptimi. Vertimas liko rankraštyje ir niekaip nebuvo panaudotas“ (p. 15–16).

Nors pats t. Vaclovas Aliulis MIC ir gyvenime, ir tekstuose yra kuklus žmogus, šioje knygoje ypač ryš­

turiningo gyvenimo kronikaGabrielė Gailiūtė

VACLOVAS ALIULIS: BIBLIOGRAFIJOS RODYKLĖ,sudarė Vaida Juodėnienė, Bronislava Kisielienė,redaktorių kolegija Rima Cicėnienė, Juozas Marcinkevičius (pirm.), Sigitas Narbutas, Rasa Pukėnienė (ats. red.), Birutė Railienė,Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2011, 248 p., 200 egz.

Dailininkas Rokas Gelažius

KNYGŲ AIDAI

22 2012 Nr. 1

kiai matyti jo rodomas pavyzdys: daryti didelius dar­bus. Didelius, sunkius, tokius, apie kuriuos sumanesni žmonės sako, kad jie neįmanomi, neįveikiami ir aps­kritai nereikalingi. Daryti juos visų pirma savo malo­numui (nors dauguma t. Aliulio rankraščių vis dėlto buvo kur nors panaudoti), nes tai apskritai turbūt pats didžiausias malonumas, koks tik mums šioje že­mėje skirtas. Bet taip pat žinoti, kad pats didžiausias

ir brangiausias atlygis yra „Bičiuliai“, kurie galiausiai net pritrūksta meilės ir pagarbos žodžių: „ne tik ste­bėtinos savitvardos vienuolis, ne tik gaivalingo talen­to rašytojas, ne tik išradingo žodžio žurnalistas, ne tik subtilus vertėjas, ne tik priekabus redaktorius, ne tik įtaigus pedagogas, ne tik pribloškiantis poliglotas, ne tik..., ne tik..., ne tik...“ (Petras Kimbrys, „Iš dovano­jančiojo Dievo dosnumo“, p. 42).

Alberto AngelaVIENA DIENA SENOVėS ROMOJEIš italų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius

Alberto Angela (g. 1962) – italų paleontologas, gamtos tyrinėto­jas ir rašytojas. Italijoje jis geriausiai žinomas kaip mokslo popu­liarinimo laidų vedėjas Rai Tre televizijos kanale.Eilinė diena. Roma, 115 m. pr. Kr. Valdo imperatorius Trajanas, valstybė plečiasi ir klesti. Šėlstanti publika mėgaujasi gladiatorių kautynėmis Koliziejuje. Tiberio pakrantėse svaigulingai puotauja patricijai, o termos laukia kilmingų klientų kasdienėms masažų ir kvapiųjų aliejų procedūroms. Taip gyvena Romos imperija – ir visa tai dabar galima beveik matyti savo akimis. Nes knyga Viena diena Senovės Romoje leidžia pagyventi dieną kaip tikram romie­čiui: atsibusti, pusryčiauti, pasivaikščioti miesto gatvėmis. Alber­to Angela nepailsdamas vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo 6 ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuo­kliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės. Senovės Romą knygoje mes galime matyti, pajusti ir netgi užuosti, bastytis po turtingųjų namus, besižavint prabangiai įrengtais interjerais, už­sukti į virtuvę ir pasmalsauti, kas šiandien gaminama pietums, aplankyti vergų turgų ir stebėti gladiatorių kovas Koliziejuje. Pa­klausyti Forume skaitomų eilių ir viešuose tualetuose pasakoja­mų juokelių, sužinoti, ką romiečiai galvojo apie tikėjimą ir seksą, kaip sprendė aplinkosaugos problemas ir kur mesdavo šiukšles, išmokti paruošti flamingo kepsnį ir taisyklingai apsigobti toga.

2012 Nr. 1 23

KNYGŲ AIDAI

Ruduo ir žiema – patikimiausi kamerinės aplinkos sargai. Pritilus išoriniam gyvenimo klegesiui, taip

ir norisi pasinerti į kito vidinį šurmulį. Išsiliejusius kas­dienybių atvaizdus, kuriuos dažniausiai siekiama pa­silikti užvertose atminties kertelėse, nesančius tavo čia ir dabar erdvėje. Tokias kasdienybių istorijas įprastai siekiama pasakoti tik sau, kadangi išorinis žvilgsnis jas vertina per daug skeptiškai, komiškai ar šiek tiek per greitai – „Kodėl tu laužai mano daiktus?“ (p. 94). Ta­čiau, nepaisant to, jos turi nepaneigiamą „gydomąjį“ poveikį klausančiajam. Taigi tokių nepa(pa)sakojamų istorijų puslapiai veriasi rašytojos Undinės Radzevičiū­tės trečioje knygoje Baden Badeno nebus.

Apsakymų rinkinys Baden Badeno nebus atstovauja naujai Baltų lankų leidyklos serijai Orientyrai. Šios seri­jos tikslas padėti pajusti šiuolaikinės literatūros prozos kvapą ir supažindinti su įvairiapusėmis kūrybinėmis kryptimis. Įdomu tai, kad šiuolaikinės prozos keliuo­se vis dažniau pastebima tendencija statyti reguliuoja­muosius įspėjamuosius ženklus. Galbūt taip reiškiasi literatūrinės vertės niveliacijos baimė?

Viena iš pirmųjų pristatytų Orientyrų serijos kny­gų buvo šveicarų kilmės italų rašytojos Fleur Jaeggy romanas Proleterka1. Pastaroji knyga savo raiškos prie­monėmis itin panaši į Radzevičiūtės kuriamų pasakoji­mų „formatą“. Kaip knygos anotacijoje teigia Kęstutis Navakas, „Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“. Trumpi, preciziški sakiniai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių trik­do teksto gludų tekėjimą, vis labiau tampa šiuolaikinio prozos pasaulio skiriamuoju ženklu. Kas tai – gurmaniš­kas ar snobiškas skonis, o gal tylos ar paslapties ilgesys?

Knygos, pradėjusios Radzevičiūtės kūrybos tėkmę, buvo Strekaza (2003) ir Frankburgas (2010). Pastarieji kūriniai sulaukė nemažai kontroversiškų skaitytojų ir literatūros kritikų reakcijų, o pati knygų autorė buvo gausiai apiberta įvairiais epitetais. Netgi dvi Radzevičiū­tės knygos yra patalpintos į „­iausių“ lenteles. 2004 m.

nepa(pa)Sakojamų kaSdienybių koliažaS

Audinga Satkūnaitė

1 Orientyrų seriją sudaro rašytojos Fleur Jaeggy minimalistinis romanas Proleterka, lenkų prozininko Bohdano Sławińskio Tira-misu karalienė, brito Timo Parkso Europa, lietuvių prozininkės Undinės Radzevičiūtės istorijų rinkinys Baden Badeno nebus, debiutinis londonietės Zadie Smith romanas Balti dantys, už kurį autorė gavo The Guardian apdovanojimą, ir bulgarės Sta-nislavos Čiurinskienės romanas Second Life.

Undinė Radzevičiūtė,BADEN BADENO NEBUS: Istorijos,ser. Orientyrai,Vilnius: Baltos lankos, 2011, 128 p., 1000 egz.

Dailininkas Zigmantas Butautis

KNYGŲ AIDAI

24 2012 Nr. 1

Strekaza pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­tituto sudaromą reikšmingiausių knygų dešimtuką, o apsakymų rinkinys Baden Badeno nebus žengė dar vieną laiptelį – ši knyga įtraukta į 2011 m. geriausių knygų penketuką. Taigi per šiųmetinę Knygų mugę (vasario 23–26 d.) sužinosime, kokį knygos likimą Radzevi­čiūtė užkodavo pavadinime Baden Badeno nebus. Ar bus gajūs hamletiški svarstymai tada, kai jau nuspręsta, kad „šiemet į Baden Badeną jie nevažiuos...“ („Baden Badeno nebus“, p. 90)?

Pasirodžius knygai Strekaza, Radzevičiūtė buvo tituluojama viena įdomiausių debiutančių ir iš karto pateko į nesibaigiančias diskusijas apie lietuvių moterų prozos kiekybinę ir kokybinę vertę bei moterų tekstų reikšmę bendrame lietuvių literatūros kontekste. Kaip teigia literatūros kritikė Solveiga Daugirdaitė, „moterų rašomos literatūros yris iš pakraščių į centrą nėra at­sitiktinumas (kaip ir stiprėjantis dėmesys reiškiniams, laikytiems literatūros pakraščiais), bet taisyklė, raidos tendencija“2. Tačiau kitaip nei romanų Strekaza ar Frankburgas atveju, apsakymų rinkinys Baden Badeno nebus visiškai paneigia moteriško rašymo dekodavimo galimybę. Pirmiausia bambagyslinis ryšys tarp moters rašytojos ir teksto nutraukiamas autorei pasislėpus po vyrišku personažu ir prabilus rašytojo Günterio Grasso lūpomis. Šio personažo pasirinkimas yra rašytojo kaip atitinkamo statuso simbolis – „klausimai apie rašymą jį visada erzindavo, ir kiekvienam klausiančiajam jis no­rėdavo pirmu pasitaikiusiu daiktu...“ („Valteris Šulcas“, p. 99). Šiame apsakyme atskleidžiama rašytojo, kurio statusą įprasmina Skaitytojas, mirtingumo ir laikinu­mo baimė bei kasdienė desperacija. Kita vertus, galima teigti, kad autoriaus figūra čia tampa išcentruota ir dėl to, jog knygoje atsiranda daugiau negu vienas žvilgsnio fokusavimo taškas.

Kitaip negu prieš tai išėjusiose knygose, Baden Ba-deno nebus priešlapiuose nerasite nė vieno pašalinio, anotacinio pačios rašytojos žodžio – tik ištrauką iš ap­sakymo „Valteris Šulcas“. Deklaracinė rašytojos pozi­cija pakitusi – pirmosios knygos anotacijoje ji teigė, kad „ši knyga skirta ne moterims“, antrojoje – „ši kny­ga – socialiai pavojinga“, trečiojoje – „vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos“ (ištrauka iš apsakymo „Valteris Šulcas“).

Sekant trijų knygų kūrybinę liniją, galima pajusti

aiškią slinktį nuo Strekaza ir Frankburgo pasaulių. Tai ne tik slinktis nuo (mini)romano žanro iki apsakymo, bet ir nuo juodojo humoro bei absurdo atskalavimo iki momentinio kasdienybės komiškumo. Taigi gali­ma pamatyti tam tikrą kūrybinio Radzevičiūtės kelio nuskaidrėjimą.

Nuo gyvenimo romanu iki pavienių kasdienybių Knygų leidybos atstovai ne vienerius metus skun­

džiasi, kad lietuvių literatūros skaitytojai vis dar nelin­kę skaityti ir mėgautis trumpos apimties pasakojimais. Kita vertus, justi vilties teikiančios literatūrinės tenden­cijos, kad pradedančiųjų rašytojų kūryboje „kūrinio žanras nėra svarbus, nes kūriniai eksperimentiniai, o [...] tikslas – praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką“3. Galbūt jaunųjų rašytojų ryžtingas artėjimas apsakymo žanro link vieną dieną taps literatūrine ten­dencija, o ne nuostaba ar kūrybiniu drebuliu.

Galbūt toks Radzevičiūtės apsakymo formos „jau­kinimasis“ – tai apgalvotas kelias ir tinkamiausias būdas atskleisti savą kasdienybių „ideologiją“, o gal bandymas pasipriešinti romano vienvaldystei. Pasak literatūro­logės Jūratės Sprindytės, „neparašius romano gyventi gėda. [...] Tai smagus žaidimas – būti romano apsės­taisiais. Netenka abejoti – romanas Lietuvoje kelia in­fekcijos protrūkio įspūdį. Ir nepanašu, kad ši infekcija būtų išgydoma. Žodžiu, visiškas apsiromaninimas“4.

Nežinia, kiek tam tikros kūrinio formos skaitymo pasirinkimą gali lemti suvokimo bei skaitymo tradi­cija ar literatūrinio ugdymo/saviugdos klausimas. Ar kiek šiuo atveju svarbus literatūros kalbinis patyrimas, santykis su kalba ar sakralinis nuolankumas tam tikrai žanrinei pozicijai. Galbūt tai baimė tapti pasakojimų vartotoju, nesugebėti atrasti intymaus ryšio su kelio­mis greitai besikeičiančiomis istorijomis. Istorijas turi patikrinti laikas, todėl jos yra pats gyviausias literatū­rinis organizmas, jos yra intensyvioje kaitos grandinė­je, tačiau lieka viltis, kad „įtaką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai“ („Valteris Šulcas“, p. 98).

Kodėl Baden Badeno nebus?Apsakymų rinkiniui, kurį sudaro šešiolika istori­

jų, pasirinktas Baden Badeno nebus pavadinimas. Is­torijos tuo pačiu pavadinimu siužetas itin paprastas.

2 Solveiga Daugirdaitė, „Lygiosios trunka akimirką? Prasilen-kimo valanda?“, in: Literatūra ir menas, 2004-03-19, Nr. 2993, p. 22.3 Ilona Griniūtė, „Debiutuojantis rašytojas Lietuvos knygų

rinkoje“, in: Knygotyra, 2010, Nr. 55, p. 226.4 Jūratė Sprindytė, „Lošti iš romano“, in: Metai, 2004, Nr. 8–9, p. 98.

2012 Nr. 1 25

KNYGŲ AIDAI

Čia pasakojama, kaip septyniolikmetė Marija sužino, kad vasarą nevažiuos į Baden Badeno5 kurortą, nes, pasak jos tėvo, pasaulyje vyksta neramumai. Mergina pradeda maištauti („jai atrodė, kad gyvenimas kaip ir baigtas“, p. 90), tačiau vieną rytą viskas baigiasi. Re­zultatas – Baden Badeno nebus, o „Marija atsibudo puikios nuotaikos“ (p. 93). Taigi Baden Badenas kaip optima forma (kadangi Marija kurorto nepasiekia) lieka neišpildytas, todėl nejučia kyla klausimas, kodėl visos istorijos identifikuojamos su pakankamai greitai skai­tytoją paliekančiu vardu. Anaiptol negalima paneigti, kad pavadinimą atribojus nuo pasakojimo turinio, žo­džių junginio „Baden Badeno nebus“ skambesys yra pajėgus priartinti pasakos lauko aurą ir pakylėti virš skaitančiojo kasdienybės.

Suprantama, kad apsakymų rinkiniui suteikti api­bendrinantį pavadinimą yra vienas kūrybiškiausių kny­gos kūrimo etapų. Hipotetiškai mąstant, kiekviena knyga, ypač apsakymų rinkinys, gali būti pavadintas kitu nei yra vardu – kuo daugiau skirtingų istorijų, tuo daugiau galimybių. Ypač tai juntama užvertus šią knygą – pakankamai lengva susitaikyti, kad Baden Ba­deno nebus. O kas, jei šis apsakymų rinkinys būtų pa­vadintas, pavyzdžiui, Koks įdomus gyvenimas ar Kodėl tu laužai mano daiktus? Ar tada šios knygos gyvenimai į skaitytoją pasisuktų kita puse?

Nemažiau svarbi ir vaizduotę masinanti knygos priešlapyje esanti ištrauka iš apsakymo „Valteris Šul­cas“, kuri prasideda taip: „Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos“ (p. 98). Šio kūrinio pavadinimas teisėtai galėjo tapti ir viso apsakymų rin­kinio pavadinimu. Šis sakinys yra vienas iš nedaugelio garsiai šaukiančių ir nepranykstančių sakinių pynėje.

5 Baden Badenas – miestas Vokietijos pietvakariuose, įsikūręs Švarcvaldo kalnų šlaite, Ozo upės slėnyje.

Jostein GaarderKORTų PASLAPTISIš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Jostein Gaarder (g. 1952) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją Sofijos pasaulis autorius. Kortų paslaptyje sutinkame ber­niuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis. Kortų paslaptis – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryp­timi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę

knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyveni­mo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą... Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas am­žinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protin­gesnį, ir geresnį. O perskaitę daugelis tikriausiai supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė... Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atran­da filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

KNYGŲ AIDAI

26 2012 Nr. 1

Kas tai? Drąsi bei žadinanti pretenzija, literatūrinių vandenų drumzlės ar tiesiog ciniško rašytojo pasitei­sinimas? Greičiausiai tai siekis praskleisti kūrybinio kelio skraistę – juk apsakymų rinkinyje esančios is­torijos yra kupinos ryškių imitacinių detalių. Viskas tarsi ir atpažįstama, nors ir visiškai išnykusi čia ir da-bar dimensija.

Trečiasis knygos pasaulį galėjęs pažymėti pavadi­nimas – apsakymas „Apversti piramidę“. Čia herojai žaidžia senąjį kinų žaidimą „Go“, kuris tarsi išreiškia strategavimo kasdienybių istorijomis idėją – „Bet žaidi­mas nesibaigė. Ir jame niekada nebus galutinės pergalės ir absoliutaus nugalėtojo“ (p. 89). Knygos dailininko Zigmanto Butaučio rytietiškų motyvų viršelis labiau­sia siejasi su minėtos istorijos akiračiais.

Taigi galima išskirti tris itin ryškias knygos gali­mybes, tačiau šį kartą lenkiame galvą: Baden Badeno nebus.

„Pramatytų“ (arba nu(si)žiūrėtų) vietų žemėlapisBaden Badenas knygoje skelbiamas „pramatyta“

(„savo sprendimą nevažiuoti į Baden Badeną vadino pramatymu ir dar vienu tik cerkvėje paplitusiu žodžiu“; „Baden Badeno nebus“, p. 93) vieta. Tokia vieta, kuri gali sukelti literatūrinius reginius. Tačiau akivaizdu, kad šiame apsakymų rinkinyje galima rasti ne vieną tokią nu(si)žiūrėtą vietą, kadangi knygos gyvenimų istorijos klaidžioja po visą geografinį žemėlapį – nuo Baden Badeno kurorto iki Ordžonikidzės (dab. Vla­dikaukazas). Pastaroji vieta – tai „kilometro ilgio ir ki­lometro pločio karinis objektas“ („Majoro žmona“, p. 67), o ne kurortas „su sanatorija, porceliano fabriku ir oro uostu“ (p. 67), tačiau, pasikeitus aplinkybėms, čia gyvenę žmonės šios vietos nepalieka, o platina jūros krantą ir gyvena toliau. Taigi „Majoro žmonoje“ vaiz­duojama netikėta vietos transformacija, kuri ir tampa visos istorijos punktyrine linija. Autorė fokusuoja savo žvilgsnį į kurortines vietas kaip vertas smalsaus litera­tūrinio žvilgsnio.

Apsakyme „Grafo žmona“ akcentuojamas balto mi­nareto vaidmuo grafo ir jo žmonos gyvenimuose. Beje, šioje vietoje minimas ne taip lengvai dekoduojamas Kėdainių minaretas6, kuris, manoma, priklausė gene­rolui Eduardui Totlebenui. Pastarasis minaretą galėjo pastatyti savo meilužės turkės garbei. Tokia imituojanti siužetinė linija išlaikoma ir „Grafo žmonoje“.

Baden Badeno kurorto iškėlimas į labiausiai pas­tebimą knygos tašką ne tik nukelia akcentą nuo kitų apsakymų rinkinyje paminėtų vietovių, bet ir šiek tiek nepelnytai mistifikuoja pačią Baden Badeno vietovę. Šis „kurortas nuo neatmenamų laikų tįsojo prie Reino“ (p. 90), o „jo voniose mirko karalienė Viktorija, Napo­leonas III ir net tas Berliozas su Dostojevskiu“ (p. 90). Taigi Baden Badenas pristatomas kaip kurortinė vieta, kaip kultūros „stabų“ lankymosi erdvė. Būtent dėl to pati vieta labiau intriguoja.

Dauguma Radzevičiūtės istorijų yra su aiškia nuo­roda į konkrečias geografines vietas, ypač mėgstama kurortinė erdvė, kitų apsakymų veiksmo vietą gali­ma įvardyti nuspėjamai – tik per charakterių tapaty­bės ženk lus, kur skleidžiasi vieno ar kito charakterio kasdienybė. Tuo tarpu apsakyme „Niršieji pusdieviai“ veiksmo vieta yra pseudomitologizuota – „istorija rodo, kad iš „santuokų“ su mitinėmis būtybėmis dažniausiai neišeidavo nieko gero“ (p. 115).

Kultūrų ir istorijų susikryžminimo laukasVisos istorijos, esančios knygoje Baden Badeno ne-

bus, yra praradusios čia ir dabar dimensiją. Kaip yra sakęs rašytojas Juozas Aputis, „apie dabartį rašyti sun­kiau. Vien todėl, kad joje yra daug kas nesuprantama. [...] o įžvelgti tai, ką mato tik nedaugelis, tegali žmonės, kurie turi labai aštrias akis“7. Kiekviena Radzevičiūtės istorija taip pat turi skaitytoją stebinčias „akis“ – tai abstrakti idėja, konkretus įvykis ar kažkada nugirsta frazė. Be to, bet kuri kažkada ir kažkieno kasdienybės detalė turi galimybę tapti universalia, todėl ir gali būti atpažįstama.

Beveik visos knygoje esančios istorijos turi tęsi­nius – vieni pasakojimai su kitais siejasi tam tikrais kultūriniais ar idėjų sąskambiais (pvz., „Laikrodis“ ir „Režisierė“ arba „Grafo žmona“ ir „Majoro žmo­na“), kiti – kaip siužetinis „gyvenimo“ tęsinys (ypač ryškus pavyzdys – „Valteris Šulcas“ ir „Ketvirtasis pa­likimas“). Vis dėlto knygoje yra ir tokių pasakojimų, kuriuos galima įvardyti istorijų mirksniais – vieno įvy­kio apologetika – „Baden Badeno nebus“, „Kodėl tu laužai mano daiktus?“, „Įvykis“. Šia istorija knygoje ir dedamas taškas.

Labiausiai pastebimas bruožas yra rusų kultūrinio lauko adoracija. Nors apsakymų rinkinio personažai pirmiausia yra pastebimai išnirę iš inteligentų tarpo ir

7 Juozas Aputis, Maži atsakymai į didelius klausimus, Vilnius: Alma littera, 2006, p. 64.

6 Daugiau žr. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-08-11-kedainiu-krasto-istorijoje-totlebenu-seimos-pedsa-kai/48794.

2012 Nr. 1 27

KNYGŲ AIDAI

yra pačių įvairiausių tautybių – nuo vokiško („Valte­ris Šulcas“) iki kinų („Apversti piramidę“) kraujo. Tai sustiprina knygos multikultūrinį lauką. Tačiau rusiško kraujo veikėjai, tokie kaip aktorius Konstantinas Ko­finas („Konstantin Kofin – Vielikij Aktior“) ar buvusi balerina Katerina P. („Kodėl tu laužai mano daiktus?“) neišvengiamai yra dramatiškesni.

Viena įdomiausių ir netikėčiausių kultūrinio lau­ko ir žmogiškosios prigimties sampynų skleidžiasi pirmuose dviejuose knygos apsakymuose „Laikrodis“ ir „Režisierė“. Šias dvi istorijas jungia aplink herojų gyvenimų epicentrus apsivijęs išskirtinių rankų sind­romas: „Berniukas gimė su vagies rankomis“ („Lai­krodis“, p. 7), „mergaitė gimė su vagies rankomis“ („Režisierė“, p. 17). Berniukas Torgrė dėl savo ypa­tingų rankų bando tapti violončelininku, vėliau lai­krodininku, ir taip siekia išvengti pseudokriminalinio „talento“: „Torgrei jau buvo šešiolika, ir jis dar nieko nepavogė“ („Laikrodis“, p. 11). Taigi galų gale vagies „instrumentus“ jis pradeda naudoti slapčia užsiiminė­damas fokusais, o kaip visuomenės narys tampa ak­tyviu kultūros mylėtoju. „Režisierėje“ siužetinė linija skleidžiasi per merginos Merilinos gyvenimą, kurį taip pat nulemia rankos. Mergina dėl savo ypatingų ran­kų tampa auka („kažką daryti su tomis rankomis juk reikėjo“, p. 18), nes jai gyvenimą pradeda režisuoti

jos teta. Šiuose apsakymuose dėl netikėto ir „nepa­togaus“ istorijos epicentro ryškiausiai atskleidžiama komiška kasdienybės ir kultūrinio lauko susiliejimo linija – „kultūra, kaip žmogaus veiklos anomalija, yra kaip tik ta vieta, kur lengvai gali pasislėpti bet kuri žmogiškoji anomalija“ („Laikrodis“, p. 12). Vėliau ji knygos tėkmėje šiek tiek prislopsta. Panirę į Baden Badeno pasaulį, skaitytojai pajus visą kūną akupunk­tūriškai „gydančią“ humoro jėgą.

Taigi Baden Badeno nebus – tai knyga, kurioje yra visko daug – „nepatogių“ ir komiškų istorijų, netikėtų nuolydžių, multikultūrinės erdvės vaizdinių su šiek tiek manieringais, laike ir erdvėje išblaškytais charakteriais. Čia užklumpa istorijų – nors kartais ir susiliejančių – antplūdis, tad kiekviena jų verta atskirų minirecenzijų, tačiau šiuo atveju buvo siekiama perduoti malonumą, kurį galima pajusti nardant tarp istorijų.

Undinė Radzevičiūtė geba rasti „nepatogų“ istorijų kampą, tad pasakojimus norisi perskaityti vienu ypu. Tačiau intymus ryšys su knygos puslapiuose paskendu­siomis kasdienybėmis baigiasi grįžus į savo realybę ar pasinėrus į kitą istoriją. Svarbiausia, kad dažnam skai­tytojui neišvengiamai privalu susipažinti su geriausio­mis tituluojamomis metų knygomis.

Užvertus kitų kasdienybes, lieka tik vienas klausi­mas. O kas būtų, jei Baden Badenas būtų buvęs?

SąJūDŽIO IŠTAKų BEIEŠKANTSudarė Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė

Knygoje naujai žvelgiama į Sąjūdžio gimimo istoriją ir siekia­ma išspręsti dilemą, kaip tariamai pasyvioje ir prisitaikėliškoje sovietinėje visuomenėje galėjo susikurti kelis šimtus tūkstančių narių turintis gerai organizuotas ir veiksmingas socialinis judė­jimas. Knygoje aptariami iki Sąjūdžio veikę sovietinei sistemai nepaklususios visuomenės židiniai – etnokultūrinis judėjimas ir bažnytinis pogrindis, roko kultūros erdvės, menininkų ir moks­lininkų rateliai, diskusijų klubai, žaliųjų ir paminklosaugos ju­dėjimai. Remiantis gausia empirine medžiaga, taikant istorinius ir sociologinius metodus, knygoje analizuojama, kokioje socia­linėje terpėje kilo Sąjūdžio idėja ir kaip ji buvo įgyvendinta, kas buvo Sąjūdžio pirmeiviai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitose Lietuvos vietose.

KNYGŲ AIDAI

28 2012 Nr. 1

Radvilės Racėnaitės monografija Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore yra pirmoji lietu­

vių istoriografijoje kompleksiškai nagrinėjanti turbūt svarbiausią žmogaus egzistencijos – likimo – sampratą. Anot autorės, domėjimasis šia tema radosi iš pokalbių su seseria rašytoja Jurga Ivanauskaite (1961–2007). Tie pokalbiai buvo pirmasis postūmis, paakinęs pasigilinti

knyga apie likimą ir mirtį lietuvių folkloreSkaidrė Urbonienė

Radvilė Racėnaitė,ŽMOGAUS LIKIMO IR MIRTIES SAMPRATA LIETUVIŲ FOLKLORE: Monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, 316 p.

Dailininkas Rokas Gelažius

į paslaptingą žmogaus egzistencijos temą senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje (p. 11).

Monografija yra mokslinė, parengta disertacijos pagrindu, ją sudaro visos tokio pobūdžio leidiniui reikalingos ir privalomos dalys (kaip antai pratarmė, įvadas, penkios dėstymo dalys, išvados, šaltinių ir lite­ratūros sąrašas, santrauka anglų kalba, asmenvardžių rodyklė). Gerai, kad santrauka anglų kalba yra plati. Užsienio mokslininkams bus lengviau susipažinti su atliktu tyrimu.

Verta tarti keletą pagiriamųjų žodžių įvade apžvelg­tai temos istoriografijai. Racėnaitė ne tik kritiškai apta­ria gausią tyrimų istoriografiją, tačiau ją dar ir grupuoja pagal pobūdį – tautosakiniai, etnologiniai, mitologi­niai, religijotyriniai tyrimai. Toks aptarimo būdas pa­dėjo geriau išryškinti jau tirtas problemas ir autorės indėlį į šios temos tyrimą. Be to, skirtingų sričių spe­cialistams bus lengviau susigaudyti gausioje istoriogra­fijoje, surasti dominantį šaltinį ar publikaciją (tam, be abejo, padeda ir asmenvardžių rodyklė).

Įspūdingas literatūros sąrašas byloja, kad likimo ir mirties klausimai domino ne vieną tyrėją. Tačiau tyri­mų apžvalgoje parodyta, kad vis dėlto likimo ir mir­ties klausimai buvo tirti ne kompleksiškai, o daugiausia domėtasi su žmogaus likimu susijusiomis mitinėmis būtybėmis, jo dalia; etnografiniuose tyrimuose mirties tema daugiausia buvo liečiama analizuojant laidotuvių papročius. Monografijos naujumas – tai, kad Racėnai­tė, pasiremdama lietuvių tautosakos tekstais, tikėjimais bei papročiais, pateikia išsamią žmogaus egzistencijos problemų komplekso analizę. Šios temos tyrimas api­ma tuos likimo aspektus, kurie susiję su mirtimi, taip pat analizuojami svarbių žmogaus gyvenimo įvykių – gimimo ir vedybų – ryšys su lemties ir mirties klausi­mais. Ar tema aktuali šiandien? Be abejo, taip. Labai gražiai temos aktualumą nusako pati autorė:

Nūdien vyrauja racionalus mirtingumo trakta­vimas, kai abstrakčiai suvokiama, kad visi žmonės

2012 Nr. 1 29

KNYGŲ AIDAI

miršta, bet retai mąstoma apie mirtį kaip apie neiš­vengiamą asmeninę lemtį. Jaunystės kulto epochoje teigiamas vitališkumas, mintys kreipiamos į vartoto­jišką malonumų kultūrą ir džiaugsmingą patogų gy­venimą šia diena. (p. 15)

Tad labai svarbu sparčiai besikeičiančioje dabarties visuomenėje išsaugoti pagrindines lietuvių tautinei sa­vimonei būdingas pasaulėžiūrines nuostatas (p. 16).

Autorė, užsibrėžusi tikslą apibendrinti žmonių po­žiūrį į likimo ir mirties reiškinius ir atskleisti įsivaiz­duojamas gyvenimo trukmės bei kokybės priežastis, tai daro nuosekliai. Pradėdama nuo vaizdinių apie mirties atsiradimą aptarimo, toliau nagrinėja gimimo ir vedybų sąsajas su likimu ir mirtimi, atskleidžia tra­dicinėje kultūroje gyvavusius būdus ir priemones, pa­dedančias pakeisti vaiko ar suaugusio žmogaus likimą, ir galiausiai analizuoja mirties sampratą. Skaitydami knygą įsitikinsime, kad tradicinėje kultūroje nebuvo vengiama mirties temos, taip pat aktyviai domėtasi li­kimu – gyvenimo trukme, vedybinio gyvenimo laime, ūkine sėkme. Knygoje pateikiama su likimu ir mirtimi susijusių vaizdinių įvairovė, išryškinami jų ypatumai ir prieštaringi bruožai. Autorė atskleidžia ne tik žmo­nių požiūrį į likimą ir mirtį, bet taip pat parodo, ko­kia buvo įsivaizduojama gyvenimo trukmė ir kokybė ir kaip galima gyvenimo kokybę keisti.

Pateikiama ir nemažai lyginamosios kaimyninių tautų medžiagos. Sveikintina, kad mokslininkė ne­siėmė lyginti lietuvių tautosakos su tolimų egzotinių kraštų folkloru. Ji apsiribojo latvių, finougrų, rytų ir vakarų slavų lyginamąja medžiaga, atskleidžiančia, kad nemažai su likimu ir mirtimi susijusių tikėjimų ir pap­ročių yra artimi. O tai, pasak autorės, rodo, kad dau­gelis greta gyvenančių tautų egzistencinius klausimus sprendė panašiais būdais, jog pasaulėžiūriniai panašu­mai galėjo atsirasti ne tik dėl vykusių kontaktų tarp genčių, bet ir dėl genetinių dalykų, siekiančių priešis­torinius laikus, kai „Rytų Pabaltijo teritorijoje ryškėjo bendras istorinis­geografinis regionas, kurio senojoje kultūroje susipynė baltų, Pabaltijo finų, slavų ir ger­manų kultūros“ (p. 18).

Likimo problemoms aptarti skirti pirmi trys mono­grafijos skyriai. Štai pirmajame sužinome, kad žmonės kadaise prarado jiems skirtą labai ilgą amžių ir galimy­bę žinoti savo mirties valandą. Čia gražiai atsiskleidžia, kaip liaudiškoji filosofija per etiologines sakmes bandė paaiškinti ir pagrįsti, kodėl dabar žmonių gyvenimo trukmė yra tokia, o ne 100, 300 ar 500 metų, kaip kad buvę „pradžioj svieto“ (p. 63).

Žiniasklaidoje mirgant įvairaus pobūdžio progno­zėms (valstybėms, žmonijai, individui), pravartu ir be galo įdomu patirti, kaip likimą aiškino mūsų seneliai. Antai tikėta, kad tam tikras kūdikio gimimo laikas nu­lems ir jam skirtą likimą (p. 74). Tad žmonės gimę nei­giamai vertinamu laiku turės blogą gyvenimą, o gimę teigiamu laikotarpiu – gerą. Ar tam tikromis savaitės dienomis gimę bus gerų būdo bruožų, kitomis – blogų (štai pirmadienį gimęs bus nelaimingas, antradienį – bus pirklys, trečiadienį – piktas ir t. t.). Dar ir dabar galima susidurti su tokių spėjimų apie kūdikio lau­kiantį gyvenimą pagal jo gimimo laiką gajumu. Būta ir daugiau ateitį pranašaujančių burtų ir ženklų, ku­rie yra detaliai aptariami poskyryje „Gimimo laiko ir žmogui skirto likimo ryšys“ (p. 72–78).

Tradicinėje kultūroje vedybos laikomos tokiomis pat neišvengiamomis kaip ir mirtis, todėl vedybų ir li­kimo sąsajoms atskleisti skirtas atskiras poskyris (p. 78–90). Turbūt nedaugelis susimąsto, kokia reikšmė dar iki šių dienų išlikusio papročio mirusius nevedusius jaunuolius laidoti vestuvių drabužiais? Vedybos tradi­cinėje kultūroje buvo laikomos svarbiomis užtikrinant žmogaus egzistencijos visavertiškumą, todėl manyta, kad pomirtinės ramybės neturi ir vaidenasi tie miru­sieji, kurie gyvi būdami nespėjo įgyvendinti kokių nors įsipareigojimų, realizuoti savo likimo, kad jauno, ne­susituokusio mirusio žmogaus vėlė negali rasti vietos aname pasaulyje. Todėl atliekant jaunuolių laidotuvėse atitinkamus vestuvių apeigų veiksmus, siekta simboliš­kai pažymėti mirusiųjų nepatirtus normalaus gyveni­mo įvykius ir bent taip užpildyti neišgyventas įprastos egzistencijos atkarpas (p. 79). Iš tautosakos tekstų ma­tyti, kad žmonės ne tik tikėjo kūdikio gimimo metu nulemta likimo neišvengiamybe, bet taip pat ir siekė išvengti išpranašautos lemties. Bet ar jiems pavyksta? Pateikti pavyzdžiai sako, kad bandymai pakeisti skirtąją lemtį, išvengti mirties dažniausiai nenusiseka.

Trečiame skyriuje pateikiama daug ir įvairių pavyz­džių apie tai, kaip galima pakreipti gyvenimą tinkama linkme, pakoreguoti gimstant gautą dalią ir nulemtą laimę. Daug dėmesio skirta pabrėžti žodžio reikšmę, t. y. įvairius gero linkėjimus ir prakeiksmus. Tradici­nėje kultūroje gyvavo įsitikinimas minties, žodžio ga­lia, turinčia stiprų poveikį žmogaus gyvenimui: gero linkėjimai nulemia laimingą kūdikio gyvenimą, o pra­keiksmai sugadina ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo gyve­nimą – „Duok, Dieve, geroj valandoj kalbėt, o blogoj patylėt“, „Motinos žodžiai krenta ant vaiko likimo“ (p. 120) ir t. t. Kita vertus, tautosakoje rasime ir nuos­tatų, kad nelaimingą būtį gali nulemti ir nesugebėjimas

KNYGŲ AIDAI

30 2012 Nr. 1

atpažinti savų gebėjimų. Tad pakeitus šias aplinkybes, gyvenimas taps sėkmingas. Be to, pasakų veikėjų lūpo­mis ir nutikimais išsakoma „paprasta, bet prasminga tiesa: vyresni žmonės yra sukaupę daugiau išminties“ (p. 128), todėl reikia naudotis vyresnių žmonių patir­timi, įsiklausyti į jų patarimus. O sukaupta išmintis padės sunkiomis aplinkybėmis priimti teisingus spren­dimus, kurie gali paveikti tolesnį žmogaus gyvenimą. Ir jei bus pasirinktas tinkamas sprendimas, tai žmogaus gyvenimas gali pasisukti sėkminga linkme.

Paskutiniai du skyriai skirti atskleisti mirties samp­ratą tradicinėje kultūroje. Čia aptariami ir regimieji mirties pavidalai, ir žinių apie mirties ir pomirtinį gy­venimą įgijimo būdai, ypač daug vietos skiriama mir­tį pranašaujantiems ženklams ir reiškiniams (būstas ir jo konstrukcinės dalys, garsai namų apyvokos reikme­nyse ir darbo įrankiuose, pranašinga gyvūnų elgsena). Taip pat aptariami mirties išprovokavimo atvejai – tai neleistini veiksmai tam tikromis aplinkybėmis, įvai­rūs ypatingo laiko draudimai. Mirtį provokuojantis elgesys dažniausiai susijęs su žmonių aplinkoje esan­čių mitinių būtybių trikdymu, be to, skatinama be reikalo nekartoti su mirtimi besisiejančių veiksmų, neliesti mirties erdvei priklausančių daiktų (dažniau­siai – velionio daiktų), tačiau tą daryti leidžiama, jei reikia palengvinti mirštančiojo kančias ir pagreitinti jo išėjimą anapus. Aptariami ir kiti būdai neišvengiamai mirties agonijai palengvinti. Nors, kaip teigia tautosa­ka, žmonės ne visada sugeba suprasti tam tikrus ženk­lus, jų prasmę, tačiau mirtį vis dėlto galima nujausti.

Tą patvirtina ne kartą ir dabar ekspedicijose išgirsti žmonių pasakojimai apie mirties nuojautas. Tokį ge­bėjimą, anot pateikėjų, dar turėjo jų seneliai ir tėvai, gyvenę XX a. viduryje.

Recenzijoje įprasta nurodyti netikslumus ir klai­das. Šįkart to padaryti nepavyks. Monografija paruošta kruopščiai ir dėmesingai. Negalima prikibti prie šalti­nių ar literatūros sąrašo – nebent dėl to, kad jų panau­dota itin daug: literatūros sąrašas apima 22 puslapius (p. 277–298), šaltinių – 6 puslapius (p. 271–276). Negalima kabinėtis ir prie dėstymo – jis nuoseklus ir logiškas, neužtikta ir korektūros klaidų. Tiesa, galima nebent papriekaištauti dėl iliustracijų stokos. Mono­grafijos viršelį puošia ir kiekvieną skyrių atskiria Ar­vydo Každailio grafikos darbai. Tematiškai jie labai tinka šiai knygai. Tačiau, žvelgiant iš liaudies dailės tyrėjos pozicijų, norėtųsi matyti nors keletą liaudies meno objektų, galinčių iliustruoti vieną ar kitą reikš­kinį, ženklą, nuotraukų, galbūt ir atitinkamų fotogra­fijų iš ekspedicijų ir pan. Knygos įtaigumui jos būtų pravertusios.

Radvilės Racėnaitės knyga skaitytoją įveda į XIX a. pabaigos – XX a. vidurio Lietuvos kaimo žmonių li­kimo ir mirties vaizdinių pasaulį. Autorės pasirinkta tyrimo prieiga – šiuos vaizdinius analizuoti lyginant pasakojamosios tautosakos kūrinius, tikėjimus ir pap­ročius, atskleidė tikrai įdomių ir netikėtų liaudiškosios būties sampratos, liaudiškosios filosofijos aspektų. Be­lieka palinkėti, kad šią knygą pastebėtų ne tik mokslo visuomenė, bet ir platesnė auditorija.

Alvydas ŠlepikasMANO VARDAS – MARYTėRomanas

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vai­kų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siun­tė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais fak­tais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

2012 Nr. 1 31

KNYGŲ AIDAI

Modernaus nacionalizmo vertybių hierarchijoje kalba užėmė ypatingą vietą. Etnolingvistinis

XIX a. antros pusės – XX a. pradžios nacionalizmas brėžė ir modernios Lietuvos kontūrus, todėl nauja knyga apie Rusijos valdžios lingvistinę politiką lietuvių kalbos atžvilgiu negalėjo praslysti pro istorikų dėmesio lauką. Juo labiau kad Giedrius Subačius – nuolatinis XIX a. Lietuvos kultūros istorijos problemų tyrėjas ir naujų tyrimų iniciatorius1, su istorikais bendradarbiau­jantis beveik nuo pirmųjų Lietuvių Atgimimo istorijos studijų2 redagavimo ir leidimo metų (redakcinės kole­gijos narys nuo 1993 m.). Jis – XIX a. lietuvių kalbos tyrėjas, lingvistines problemas matantis bei analizuo­jantis ir istorijos mokslo tyrimų kontekste. Turiu pri­sipažinti, kad dėl šios priežasties ir išdrįsau išdėstyti savo nuomonę apie paskutiniąją Autoriaus monogra­fiją. Prisipažįstu, kad nuosekliai skaičiau knygą, tačiau monografijos „kalbinė dalis“ – lietuvių kalbos kirilika kūrinių, jų šaltinių analizė – nebus mano – istorikės – svarstymo objektas. Tačiau Autoriaus tyrimas, be kita ko, vertingas tuo, kad įdomus ne tik kalbos specialis­tams, bet ir kitų „cechų“ amatininkams, ir, manau, ne

vienam neabejingam Lietuvos kultūros tyrimams skai­tytojui. Be to, išdėstytas intriguojamai ir sklandžiai, su labai aiškia autorine pozicija, skaitytojui atskleidžiama tyrėjo mokslinių paieškų patirtimi ir tikrai neišgąsdina eilinio skaitytojo.

Pastaruoju metu Rusijos imperijos tautinė politi­ka sulaukia įdėmaus tyrėjų dėmesio3. Dėmesys krei­

lietuvių kalboS ekSpertai XiX amžiujeVilma Žaltauskaitė

Dailininkas Alfonsas Žvilius

Giedrius Subačius,LIETUVIŲ KALBOS EKSPERTAI RUSIJOS IMPERIJOS TARNYBOJE: Dmitrijus Kaširinas, Zacharijus Liackis, Andrius Poidėnas,Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011, 459 p., 500 egz., iliustr.

1 Paminėtini kiti autoriaus tyrimai: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-dybos institutas, 1998; Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra, (ser. Bibliotheca Archivi Lithuanici, 1), Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001; Upton Sinclair: The Lithu-anian Jungle, Amsterdam–New York NY: Rodopi, 2006; Simono Daukanto Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas, t. 1–3, (ser. Simo-no Daukanto raštai), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Lietuvių kalbos institutas, 1993–1996; Juozas Čiulda, Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles, Paren-gė Giedrius Subačius, (ser. Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, 6), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994; X. D. K. P. S. lie-tuvių kalbos gramatika: XIX amžiaus pradžia, parengė Giedrius Subačius, (ser. Bibliotheca Archivi Lithuanici, 3), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Lietuvių kalbos institutas, 2002; įsteigė ir redaguoja kalbos istorijos žurnalą Archivum Lithuanicum (t. 1–13, 1999–2011), daugelio straipsnių autorius.2 Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 1–17, 1990–2001.3 Paminėsiu tik keletą naujų darbų: Darius Staliūnas, Ma-

KNYGŲ AIDAI

32 2012 Nr. 1

piamas į valdžios institutų funkcionavimą, centro ir vietos administracijos biurokratų veikimą: nuostatas ir laikyseną vadinamajame Šiaurės Vakarų krašte (ku­ris apėmė ir beveik visą dabartinės Lietuvos teritoriją). Subačiaus monografija įsikomponuoja ir į tokių tyrimų kontekstą, analizei pateikia įdomius šaltinius – kirilika rengtus ir funkcionavusius kūrinius.

Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje – įdėmus biurokratinio valdžios aparato tarnautojų, kurie formavo ir kontroliavo lietuvišką spaudą kirilika, vei­klos ir lingvistinių nuostatų analizė, įvertinimas, kon­krečių asmenybių prakalbinimas ir jų nuostatų, veiklos kontekstualizavimas. Tai – daugiaaspektis, tarpdiscip­lininis – ne tik lingvistinis, bet ir istorijos, kultūrinės antropologijos tyrimas. Be to, analizuojama ne tik kas, kaip, kodėl atliko tam tikras savo tarnybines funkci­jas, kokį ir kodėl turėjo kalbos suvokimą, bet taip pat Subačius leidžia pajusti autentišką tyrimo konstravi­mo, daugiametį duomenų paieškos procesą, ano laik­mečio realijų ir personalijų sąsajas su dabartimi. Ir tai įdomiai ir įtikinamai jungia į vieningą monografinį naratyvą. (Pastebėtina, kad ir lietuvių, ir platesnia­me istoriografiniame kontekste – tai gana novatoriška pozicija. Beje, panaši akademinė tyrėjo laikysena atsi­skleidžia ir ankstesnėje studijoje Upton Sinclair: The Lithuanian Jungle4.)

Autorius prisipažįsta, kad knyga formavosi kaip kalbinė Zacharijaus Liackio (1836–1899) biografija (p. 10). O pastarasis buvo „pirmasis oficialus Rusijos imperijos mokamas lietuvių kalbos mokytojas Kauno gubernijoje (Panevėžio mokytojų seminarijoje)“, keletą dešimtmečių (1873–1895) – kirilinės lietuvių kalbos ekspertas (p. 10, 18, 116, 378) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu (18655–1904). Ta­čiau pirminė intencija išaugo ne tik į Liackio, bet ir į Dmitrijaus Kaširino (1812–1896) bei Andriaus Poi­dėno (1859–1901) panašios veiklos tyrimą, kuris ir apibendrinamas monografijoje.

Knygą sudaro: „Turinys“ (p. 7–9), „Pratarmė“

(p. 10–15), „Įvadas“ (p. 16–21), pirmoji dalis – „Dmit­rijus Kaširinas“ (p. 22–115), antroji – „Zacharijus Liackis“ (p. 116–285), trečioji – „Zacharijus Liackis ir Andrius Poidėnas“ (p. 286–402), „Pabaiga“ (p. 403–408), „Summary“ (p. 449–458), „Literatūra ir šaltiniai“ (p. 439–446), „Archyviniai dokumentai“ (p. 446–448), „Bibliotekų ir archyvų santrumpos“ (p. 448), „Asmenų ir vietų rodyklė“ (p. 449–458). Dviejų pirmųjų dalių struktūra panaši, o trečioji yra tarsi antrosios dalies – apie Liackį – tąsa, tačiau su nauju Poidėno personažu.

Tyrime naudotasi, taigi į mokslinę apyvartą įvesta ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Rusijos, JAV ar­chyvų ir bibliotekų, muziejų lituanistinė medžiaga. Pastebėtina, kad knygos iliustracijos nėra tik „tradi­ciškas“ teksto priedas, bet Autoriaus komentarų dėka organiškai susisieja su tyrimo naratyvu ir jį vizualizuo­ja, papildo.

Įvade supažindinama su lotyniškų raidžių draudi­mo laikotarpio (1865–1904) bei to laikotarpio lietuvių kalbos raidos istoriografija. Konstatuojama, kad kiri­linėmis raidėmis kuriamas lietuviškas raštas sulaukė nedaug tyrėjų dėmesio. Todėl „Knyga kaip tik ir ski­riama kalbiniams, sociolingvistiniams, filologiniams lietuviškų tekstų kūrimo kirilikos abėcėle aspektams, kirilinių rankraščių ekspertavimo istorijai“ (p. 16) ir jau minėtų jos ekspertų biografijoms. Pažymėtina tai, kad Subačius šiai problemai ir iki tol skyrė nemaža dėme­sio: išsamiai analizavo ir periodizavo kirilikos lietuvių kalbai taikymo laikotarpį6. Taigi šis monografinis ty­rimas konkretizavo ir išplėtė buvusį įdirbį, pateikė ne tik trijų minėtų asmenų lingvistines biografijas, lietu­vių kalbos vadovėlių kirilika redagavimo istoriją, bet jų analize parodė ir valdžios poziciją dėl lietuviškų tekstų kirilika, ir tai, kaip besiformuojanti bendrinė lietuvių kalba (tuo metu besiskleidusi nelegaliai leistuose spau­diniuose, periodikoje) veikė tekstus kirilika (labiausiai tą rodo Poidėno ekspertavimo praktika).

Autorių domino vadovėlių kirilika genezė, jų šaltiniai, analizuoti ir išskirti vadovėlių kalbos ir ra­

king Russians: Meaning and Practice of Russificatin in Lithuania and Belarus after 1863, Amsterdam–New York NY: Rodopi, 2007; ta pati knyga lietuvių kalba: Rusinimas: Lietuva ir Bal-tarusija po 1863 metų, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto lei-dykla, 2009; Михаил Долбилов, Русский край, чужая вера: этноконфесссиональная политика империи в Литве и Белоруссии при Александре II, Москва: Новое литературное обозрение, 2010.4 Giedrius Subačius, Upton Sinclair: The Lithuanian Jungle, Amsterdam–New York NY: Rodopi, 2006.5 Istoriografijoje egzistuoja keletas nuomonių dėl spaudos

lotyniškais rašmenimis draudimo pradžios. Nurodomi arba 1864, arba 1865 metai.6 Knygoje pateikiamame literatūros ir šaltinių sąraše nurodyti aštuoni jau publikuoti ir spaudai atiduoti straipsniai (p. 442). Nurodytume dar ir: Giedrius Subačius, „Panevėžys Nikola-jaus Gogolio Vestuvėse (Andriaus Poidėno recenzija laisvam Liud viko Jakavičiaus vertimui 1899)“, in: Iš Panevėžio praeities: Konferencijos pranešimai: dvyliktoji konferencija, Panevėžys, 2010-10-22, sudarytojai Jūratė Gaidelienė, Arūnas Astramskas, [Panevėžys]: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2010, p. 23–30.

2012 Nr. 1 33

KNYGŲ AIDAI

šybos sluoksniai. Kaširino 1868 m. rengto veikalo atveju nustatyti septyni šaltiniai (p. 43–45 ir toliau) bei nurodomos vietos, kurių šaltinių nustatyti ne­pavyko (p. 90–98); Liackio recenzuotame kūrinyje (1875) – nustatyta apie dvidešimt skirtingos kilmės teksto sluoksnių (p. 158), šeši – analizuoti itin įdė­miai (p. 174–250). Nereikia ir istoriko, kad įvertintum darbo su šaltiniais įdirbį, teksto kontekstualizavimą ir analizę. Anot Subačiaus, „Sluoksnių identifikavimas leidžia nustatyti, kokios teksto formos priklauso ku­riems iš daugelio rengėjų“ (p. 248). Šiame kontekste man buvo labai įdomus ir netikėtas epizodas su spaus­tuvės raidžių rinkėju: analizuotas Vilniaus Abelio Syr­kino spaustuvės raidžių surinkėjo Morducho Levino įnašas į teksto lietuvių kalba kirilika vaizdą ir jo kalbos samprata (p. 55, 208, 199–217, 232–248). Tikrai, nuo daugelio aplinkybių galėjo priklausyti vienokia ar ki­tokia teksto kalbos forma.

Spalvingos ir iškalbingos analizuojamų asmenų biografijos (Kaširino šeimos: p. 29–38, 100–115; Liac­kio: p. 127–146, 250–254, 286–293, 387–389; Poi­dėno: p. 286–293). Atida biografijų detalėms leidžia rekonstruoti ir parodyti socialinius ryšius, jų palaiky­mo formas. Pavyzdžiui, Kaširinas 1868 m. nori gauti Ivano Kornilovo (Vilniaus švietimo apygardos globė­jo) fotografiją ir laiške jos prašo: „kad jo vaikai išsau­gotų atmintyje Kornilovą ir žinotų, jog jų tėvas buvo vertas Kornilovo atminties“ (p. 102). Tai ir socialinei istorijai įdomi detalė.

Kalbos specialistas atkreipia dėmesį ir pastebi šalti­niuose, cituoja tas detales, kurios istoriko taip ir liktų nepastebėtos. Kita vertus, kalbos tyrėjo monografijoje puikiai atsiskleidžia šaltinių informacijos daugiasluoks­niškumas ir vertingumas ne vienos srities tyrėjui. Pa­vyzdžiui, p. 135–136 sužinome apie Liackio tarnybą vadovaujant generolui Eduardui Totlebenui. O pas­tarasis vėliau (1880–1884) buvo Vilniaus generalgu­bernatoriumi. Arba – istorikui savaip svarbi minima Nikolajaus Sergijevskio 1884 m. parengta ataskaita jau kitam Vilniaus generalgubernatoriui Ivanui Ka­chanovui: apie rusų abėcėlės taikymo lietuvių rašybai nuo 1864 m. rezultatus ir apie argumentus, kuriais remiantis būtų galima tęsti šį reikalą (p. 272–275). Ataskaita rodo Liaudies švietimo ministerijos valdinin­ko teigiamą nuostatą dėl kirilikos vartojimo, o istori­kui tai dar vienas generalgubernatoriaus Kachanovo politikos analizės šaltinis, kurį privalu imti domėn, vertinant Vilniaus generalgubernatoriaus iniciatyvas, kurioms Liaudies švietimo ministerija buvo dažniau palankesnė negu Vidaus reikalų ministerija.

Be to, Autorius įsijungia ir papildo, netgi padeda galutinį tašką istorikų diskusijose (pavyzdžiui, dėl to, ar Kaširinas mokėjo lietuvių kalbą (p. 26–28, 55), tikslina bibliografiją (p. 45–46, 249–250, 297), lietuvių kal­bos pamokų Panevėžio mokytojų seminarijoje datą – 1873­05­16 (28) (p. 125–126) ir nurodo jai mokyti vartotus vadovėlius, tikslina Aleksandro Puškino eilių pirmojo vertimo į lietuvių kalbą datą (p. 214).

Bene daugiausia dėmesio knygoje skiriama Liackio lingvistinei biografijai, bet tai nesiaurina tyrimų lauko. Liackio istorija suponavo dėmesį Panevėžio mokytojų seminarijai (kuri rengė liaudies mokyklų lietuvių kal­bos mokytojus) ir lietuvių kalbos dėstymui joje. Pa­rodyta įvairaus lygio imperijos valdininkų (mokytojų seminarijos direktoriaus, Vilniaus švietimo apygardos globėjo, Liaudies švietimo ministro) kompetencija ir jų samprata apie lietuvius ir lietuvių kalbą: lietuviai/žemaičiai laikyti net ne tauta, o gentimi (plemia), kar­tais tik Kauno gubernijos gyventojais, o jų kalba – kar­tais kalba, kartais – tik tarme (p. 120–125 ir kt., pvz., p. 166–167 Pavelo Roščino citatoje, p. 275). Paties Liackio nuostatos šiuo klausimu atskleistos analizuo­jant jo pateiktą lietuvių kalbos mokymo seminarijo­je programą (p. 146–154). XIX a. pabaigoje ryškėjo valdžios pastangos sėkmingiau mokyti lietuvių kalbos kirilika – 1893 m. kuriama nauja, išsami jos moky­mo Panevėžio mokytojų seminarijoje programa (apie ją p. 364–376), kurioje aiškiai atsiskleidė pastanga „subordinuoti lietuvių kalbą vien rusų kalbai mokyti“ (p. 371). Beje, ir anksčiau Subačius atkreipė dėmesį į sąsajas dėl lietuvių kalbos dėstymo metodikos ir val­džios politikos tikslų (p. 156, 161).

Liackio lingvistinėje biografijoje įdomios sankirtos su lituanistinėmis asmenybėmis ir nelegalia lietuviška spauda (p. 254–285). Beje, būtų įdomi detalesnė ne­legalios periodikos – dviejų Aušros numerių ir „Biru­tės“ (1893) draugijos brošiūros vertimų, kuriuos atliko Liackis, – analizė. Įdomi aušrininko Juozapo Miliausko lietuvių kalbos darbų kirilika recenzavimo istorija (kaip primygtinai recenzentui buvo formuojama neigiama nuostata apie Miliausko kūrinius), atskleista Miliaus­ko kalbos samprata, jo pozicija dėl kirilikos vartojimo lietuvių kalbai (p. 254–272). O jos nebūta radikaliai neigiamos, kirilika visai neatmetama, ji vertinta kaip oficiali galimybė spausdintis lietuviškai turint aiškų tikslą: do oświaty ludu litewskiego i do podniesienia jego narodowosci (dalis citatos iš p. 256).

Istorikui itin įdomi ir vertinga monografijoje paro­doma valdžios pastanga ir būdai plėsti kirilikos vartoji­mo lietuvių kalbai lauką. Vertinga knygoje fiksuojama

KNYGŲ AIDAI

34 2012 Nr. 1

7 Аполония Кальнюте, „Рукописные и печатные пьесы на литовском языке конца XIX – начала XX века в Цензурном фонде Санкт-Петербургской театральной библиотеки“, in: Майронис и духовное возрождение Литвы (Петербургская

перспектива): Материалы международной конференции посвященной Йонасу Мачюлису-Майронису 13–15 декабря 2007 г., Санкт-Петербург: Нестор-История, 2007, p. 39–42.

ir analizuojama biurokratinio aparato kaita, jo savo­tiška lituanizacija (ar tik atsitiktinumas, kad trečiuoju tarnautoju – ekspertu – XIX a. pabaigoje tapo Poidė­nas – gimtakalbis lietuvis?). Be to, pateiktos valdinin­kų lingvistinės biografijos parodo, kiek jie galėjo būti savarankiški/nesavarankiški priimdami sprendimus, kiek turėjo atsižvelgti į užsakovą, pavyzdžiui, Vilniaus švietimo apygardos globėją. Autorius konstatavo, kad, pavyzdžiui, Liackio recenzijos ne visada buvo savaran­kiškos, o jis pats buvo „politinės administratorių valios konkretizuotojas lingvistiniu lygmeniu“ (p. 18). Savo­tišką politinės laikysenos dėl lietuvių kalbos dvilypumą ir painiavą man rodytų aprašytoji Nikolajaus Gogolio Vestuvių recenzavimo istorija (p. 392–395). Iš Rygos (beje, kaip ir Miliausko atveju) siunčiamas rankraštis buvo rašytas, kaip sprendžia Autorius, lotynišku šrif­tu. Nė Kurliandija, nė Lifliandija nebuvo Šiaurės Va­karų krašto dalis, todėl vertėjas taip rašydamas galėjo tikėtis tam tikros nuolaidesnės pozicijos: jeigu pateikė tokį tekstą, tai nesitikėjo būti baudžiamas dėl jo for­

mos. Beje, ir ankstesnio 1894 m. Gogolio Vestuvių ver­timo į lietuvių kalbą (taip pat lotynišku šriftu) likimas panašus – statyti pjesės cenzorius neleido, nors apie sprendimo priežastis nėra žinoma7. Galbūt ir Liudviko Jakavičiaus rankraštis nėra dingęs, gal jis būtų Valstybės teatro bibliotekos rankraštyne Sankt Peterburge, apie kurio fondus rašė Apolonija Kalniūtė?

Kirilika lietuvių kalba rengtų spaudinių, tekstų is­torijos (rengimas, redagavimas, sklaida, vartojimas, po­puliarumas/nepopuliarumas) leidžia svarstyti, klausti ir apie valdžios politikos padarinius, efektyvumą, nuosta­tų sistemingumą ir kaitą. Tyrimo objekto analize Au­torius parodė, kaip lingvistinė biografija gali sukurti savitą, kartais labai netikėtą, spaudos lotyniškais rašme­nimis draudimo epochos vaizdą. Taip pat šis tyrimas leidžia naujai pamatyti, perskaityti, įvertinti ir vertinti tokio pobūdžio – kirilika lietuvių kalba – šaltinius, ku­ria jų atsiradimo ir analizės kontekstą, vertingą tyrėjui ir įdomų skaitytojui. Džiaugiuosi ir laukiu kitų, taip pat įdomių Giedriaus Subačiaus tyrimų.

Algis Mickūnas

ESTETIKA: MENAS IR PASAULIO PATIRTISStraipsnių rinkinys apima daug įvairių temų, kurios iš pir­mo žvilgsnio atrodo neturinčios nieko bendra. Tai Friedri­cho Nietzsche’s Retorinė estetika, Moritzo Geigerio teiginiai apie menų objektyvumą, pirmapradę jų sąlygą – aesthetics, t. y. menų kokybinių plotmių, kosminio suvokimo rėmus ir net estetinį žmogaus klaidingumo aiškinimą. Bet tokiuose temų skirtumuose glūdi menus – ir ne tik menus – aprėpianti patirtis: joks menininkas, poetas, rašytojas, mokslininkas ne­pradeda veikti taip, lyg patirtų pasaulį iš išorės. Per knygos straipsnių įvairovę mėginama suvokti pasauliš­kus fenomenus, atvertus menininkų, nors jų menai skirtingi. Žmogaus, kuriam menas padėjo pajausti tokius fenomenus, gyvenimas niekada nebesustabarės į daiktišką būklę; jis nebe­galės ištverti savo, kitų ir daiktų uždarumo ir įsijungs į tylų kos­minį spalvingų garsų šokį.

lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

2012 Nr. 1 35

KNYGŲ AIDAI

Biografijos žanras labai platus, talpus ir turi itin senas tradicijas. Tad nenuostabu, kad egzistuoja

daugybė įvairiausių jo tipų, porūšių ir atmainų. Pri­klausomai nuo autoriaus tikslų ir talentų, biografija gali būti pamokanti ar įkvepianti, mokslingai sudėtinga ar smagiai skaitoma, analizuojanti miestą, asmenų grupę ar tiesiog šlovingą karvedžio gyvenimą. Dar Antiko­je gyvenimo aprašymai (vita) buvo labai populiarūs ir skaitomi, nes iš garbingų didžiavyrių poelgių semtasi įkvėpimo ir sekta jų pėdomis. Būtent šioje epochoje buvo suformuluoti pagrindiniai biografijos rašymo principai ir pabrėžta, kad biografas turi akcentuoti ne tik viešąją herojaus veiklą, bet ir privatų gyvenimą, praslystantį istorikams pro akis, tačiau formuojantį as­menybės charakterį.

Tokia tradicinė biografija, aprašanti žmogaus gyve­nimą nuo gimimo iki mirties ir atskleidžianti ne tik jo išskirtinius darbus ar ypatingas charakterio savybes, bet ir asmeninį gyvenimą, populiari ir šiandien. Taip kar­vedžiai, politikai, išradėjai ar visuomenininkai įgauna daugiau žmogiškų bruožų ir virsta artimesniais, leng­viau perprantamais ir atpažįstamais. Pati istorija suas­meniškėja, tampa įdomesnė ir patrauklesnė. Tačiau praeities asmenybės (tradicinis biografų susidomėji­mo objektas), kad ir kokia ryškia šviesa jos spindulia­vo, vis dėlto nuo mūsų labai nutolusios. Jų biografijos, parašytos profesionalių istorikų, naudojančių viso­kiausius mokslinius tyrimo metodus ir komplikuotą žodyną, daugeliui atrodo sunkiai paskaitomos ir be galo nuobodžios. O ir Cezario ar Napoleono ambici­jos, polėkiai ir svajos retam suprantami, todėl tolimi ir neatpažįstami.

Televizijos ekrano herojus artimesnis ir supranta­mesnis. Jam rūpi ne kokios tolimos Galijos užkariavi­mas, o daiktiškas pasaulis. Tik pastarasis toks truputį blizgesnis ir puošnesnis, lyg pakylėtas virš šios, visai že­miškos ir kiek nuobodokos realybės. Juk avimi ne šiaip batai, o labuotinai, kvepiama tik Chanel ir maitinama­si tik ajurvediškai­žaliavalgiškai. Žvaigždė, nors ir šio pasaulio būtybė, tačiau gyvena tarsi pasakoje, pilnoje

aiStringi likimaiVladas Liepuonius

Jurga Baltrukonytė,DŽORDANA BUTKUTĖ: PRARASTAS ROJUS. SKANDALINGA IŠPAŽINTIS LOVOJE,Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, 168 p., 2000 egz., iliustr.Nijolė Adomonytė,JURIJUS SMORIGINAS: TARP ŠANČIŲ IR PARYŽIAUS,Vilnius: Laisvos valandos, 2010, 315 p., 3000 egz., iliustr.

Rasa Kazlaitė,ESU, KOKIA ESU: BIRUTĖ DAMBRAUSKAITĖ,Vilnius: Laisvos valandos, 2009, 191 p., 4000 egz., iliustr.

Katrina Zeiter,RADŽI: LIKIMAS NEPAJĖGĖ MANĘS NUSKRIAUSTI,Vilnius: Laisvos valandos, 2009, 174 p., 5000 egz., iliustr.

Jūratė Ražkovskytė,GINTARĖ KARALIūNAITĖ: NEBAIGTAS ROMANAS,Vilnius: Laisvos valandos, 2009, 189 p., 5000 egz., iliustr.

Laisvė Radzevičienė,AKIPLĖŠA, ARBA TAS IR KITAS ARūNAS VALINSKAS,Vilnius: Laisvos valandos, 2009, 271 p., 5000 egz., iliustr.

Gintarė Dailydytė,POPULIARUMO KAINA: MAŠOS ISTORIJA,Vilnius: Ekspress leidyba, 2010, 160 p., 1000 egz., iliustr.

magiškų daiktų ir sunkiai perskaitomų burtažodžių, gundančių ir viliojančių. Tai toks sunkiai apibrėžia­mas nerealios realybės pasaulis. Nenuostabu, kad šalia interviu ir pokalbių, tik fragmentiškai mus supažindi­nančių su žvaigždžių gyvenimu, radosi ir pilnesnį vaiz­dą turinčios pateikti biografinės knygos.

KNYGŲ AIDAI

36 2012 Nr. 1

Glamūrinės biografijos Lietuvoje glamūrinės biografijos ėmė rastis visai

neseniai. 2009 m. išėjusi Džordanai Butkutei1 skirta knyga ir sukėlė bangą. Na, kas gi dar, jei ne lietuviškoji Madonna turėjo įkvėpti naująją madą. O tada ir pasipy­lė – sportininkai, aktoriai, dainininkai. Stokojant savų žvaigždžių, rinka pildyta verstine užsienio produkcija2. Per pora metų išleista tikrai daug, labai įvairių, turiniu ir stiliumi itin skirtingų biografijų, kurių net ir pavir­

šutiniškas aptarimas šiame tekste tiesiog neįmanomas.Pirmiausia nuošalyje tenka palikti sportininkų, pa­

vyzdžiui, stipruolio Žydrūno Savicko3 ar maratoninin­ko Vidmanto Urbono4, biografijas. Jos visos aptarinėja ne asmenybės biografiją, o bando atskleisti sportinin­ko gyvenimo filosofiją, jį atvedusią į pergalių Olimpą.

Todėl šie tekstai artimesni ne biografijos žanrui, bet savipagalbos knygelėms, sukurptoms kaip tapti lyderiu ir pasiekti pergalę per trisdešimt dienų tema. Neaptarsiu ir nusikalstamo pasaulio „autoritetams“ skirtų knygų (Daktarų epopėja5 ar pan.). Tai beveik atskiras žanras, bandantis pretenduoti į žurnalistinį tyrimą su trilerio elementais (arba atvirkščiai). Paprastai jis demaskuoja sąmokslą ir atskleidžia šiurpinančią tiesą arba graudina frazėmis это не мы такие... это жизнь такая. Šitaip

atkrenta ir Drąsiui Kedžiui pašvęstos knygos6, ir Lav­rinovičių istorija7, ir Almos Jonaitienės drama8. Nepa­liesiu ir tokių sunkiai katalogizuojamų biografijų: dėl meilės kunigystės atsisakiusio Edmundo Atkočiūno9 ir vyriausios Lietuvos raganos titulu besididžiuojan­čios Vilijos Lobačiuvienės10. Pastaroji, nors su tele­

6 Jurgita Činkienė, Violetinė tragedija: Drąsiaus Kedžio pasirin-kimas, Vilnius: Laisvos valandos, 2010; Saulius Trakys, Drąsius Kedys: kovotojas sudrebinęs Lietuvą, Vilnius: Metodika, 2010.7 Sergejus Tichomirovas, Broliai Lavrinovičiai: Po nuopuolio – į šlovės viršūnę, Vilnius: Ekspress leidyba, 2010.8 Rolandas Parafinavičius, Motinos rankos: Almos Jonaitienės nusikaltimo istorija, Kaunas: Laisvos valandos, 2010.9 Virginija Kavaliauskienė, Edmundas Atkočiūnas: Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo istorija, Kaunas: Laisvos valandos, 2010.10 Jurgita Čekatauskaitė, Vilija Lobačiuvienė: Raganos istorija, Kaunas: Laisvos valandos, 2009.

Dizainerė Indrė Kupstienė

1 Jurga Baltrukonytė, Džordana Butkutė: Prarastas rojus. Skan-dalinga išpažintis lovoje, Vilnius: Ekspress leidyba, 2009. Toliau puslapis nurodomas tekste.2 Pavyzdžiui, Justin Bieber, Pirmas žingsnis į amžinybę: Mano istorija, Kaunas: Obuolys, 2011; Eleonora Saracino, Johnny Depp, Kaunas: Obuolys, 2011.3 Audrius Guginis, Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies, Vilnius: Metafora, 2010.4 Vidmantas Urbonas, Jūra – mano skaistykla, Vilnius: Mintis, 2008.5 Dalius Dargis, Tikroji daktarų istorija, Vilnius: Balsas.lt lei-diniai, 2011; Henrikas Daktaras, Išlikti žmogumi, Vilnius: Eu-grimas, 2011.

Dizainerė Justina Murauskienė

2012 Nr. 1 37

KNYGŲ AIDAI

vizija ir labai susijusi, bet nėra klasikinė žvaigždutė, besisukiojanti pramogų pasaulio vakarėliuose ir taip kurianti savo pridėtinę vertę. Būtent todėl atkrito ir solidesnių teatro ar muzikos žvaigždžių biografijos. Galinai Dauguvietytei, Vytautui Kernagiui ar Vladui Bagdonui skirtos knygos apskritai parašytos skonin­giau ir rimčiau.

Tad šiame tekste telktasi ties pačiomis glamūriškiau-siomis, pačiomis popsiškiausiomis žvaigždėmis. Tai žmo­nės, sukurti ir gyvenantys televizijoje – karalystėje už devynių girių ir devynių marių. Na, patys lietuviškojo pramogų pasaulio crème de la crème. Atrinktos septy­nios biografijos: jau minėta popprincesės Džordanos Butkutės, balerūno Jurijaus Smorigino11, dvaro­baro dainininkės Birutės Dambrauskaitės12, egzotiškojo sve­timšalio Radžio13, erotiškosios undinės Gintarės Ka­raliūnaitės14, šoubiznio maršalkos Arūno Valinsko15 ir sunkiau identifikuojamos Mašos istorija16. Penkias iš jų išleido leidykla Laisvos valandos, priklausanti tai pa­čiai leidybinei grupei kaip ir žurnalas Žmonės. O Džor­danai ir Mašai skirtų tekstų leidėjas – Ekspress leidyba, leidžianti ir žurnalą paauglėms Panelė.

Apie turinįTaigi visi tekstai dvelkia bulvarine žurnalistika, ku­

rioje asmeninis gyvenimas suvokiamas ne kaip auk­lėjimas ar šeimos aplinka (Plutarcho koncepcija), o kaip intymiausių detalių paviešinimas (pvz., skanda-linga išpažintis lovoje). Knygų konstrukcija labai pa­naši. Pap rastais, trumpais sakiniais, trečiuoju asmeniu pasakojamas žmogaus gyvenimas. Daug dialogų, vidi­nių monologų, todėl tekstai kiek primena romaną, tik pag rindinis herojus – tikras asmuo. Radžio biografija ir pavadinta žurnalistiniu romanu. Tai kažkas panašaus į tikrais faktais paremtą holivudinį filmą: nelieka nei faktų, nei filmo, nei tikrumo. Vienintelė Karaliūnaitė viską pasakoja pirmu asmeniu, lyg dienoraščiui pati­kėdama slapčiausius savo atsiminimus. Iš bendro kon­teksto iškrenta Mašos istorija. Knyga pristatoma kaip romanas apie Kauno mergaitės Mašos kelią į sėkmės Olimpą. Ji su seserimi Jekaterina Ivankova įkūrė grupę Vyva, labai stengėsi išpopuliarėti, net ištekėjo už grupės

B‘ravaria nario, prodiuserio Dovydo Zvankaus, tap­dama Maša Zvanke. Ir nors „visa ši istorija tik autorės vaizduotės vaisius ir išmonė. O visos aliuzijos į Lietu­vos šou pasaulio įžymybės gyvenimą – tik sutapimas“ (p. 6), vis dėlto lengvai atpažįstame Natalijos Zvon­kės ir grupės Yva istoriją. Oficialiai tikrų faktų tekste nėra, bet skaitytojas patraukiamas ir suintriguojamas toli gražu ne puikiu siužetu, o miegamojo pamazgo­mis. Siužete atpažįstamos pasikartojančios klišės leidžia

knygelę priskirti prie glamūrinių biografijų. Žinoma, visai įmanoma, kad ateityje išsiskleis ir atskiras – gla-zūrinių pasakų žanras.

Knygos gausiai iliustruotos vaikystės, namų, šeimos ir giminių, vakarėlių nuotraukomis. Tai ne tik tekstą papildanti iliustracinė medžiaga, bet ir tam tikras po­ilsis skaitytojui. Nuotraukų blokai sudedami kas tris­dešimt keturiasdešimt puslapių, kad maždaug kas dvi valandas skaitytojas galėtų pailsinti akis ir atpalaiduoti protą. Kartu bendras nuotraukų masyvas sudaro lyg

11 Nijolė Adamonytė, Jurijus Smoriginas: Tarp Šančių ir Pary-žiaus, Vilnius: Laisvos valandos, 2009.12 Rasa Kazlaitė, Esu, kokia esu: Birutė Dambrauskaitė, Vilnius: Laisvos valandos, 2009. Toliau puslapis nurodomas tekste.13 Katrina Zeiter, Radži: Likimas nepajėgė manęs nuskriausti, Vilnius: Laisvos valandos, 2009. Toliau puslapis nurodomas tekste.

14 Jūratė Ražkovskytė, Gintarė Karaliūnaitė: Nebaigtas romanas, Vilnius: Laisvos valandos, 2009. Toliau puslapis nurodomas tekste.15 Laisvė Radzevičienė, Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valins-kas, Vilnius: Laisvos valandos, 2009.16 Gintarė Dailydytė, Populiarumo kaina: Mašos istorija, Vilnius: Ekspress leidyba, 2009. Toliau puslapis nurodomas tekste.

Dizainerė Indrė Kupstienė

KNYGŲ AIDAI

38 2012 Nr. 1

komiksą ir visa knyga gali būti įsisavinta tik per nuot­raukas ir jų antraštes. Laiko stokojantis ar tingesnis skaitytojas gali apsiriboti, pavyzdžiui, puse knygos ir nuotraukomis. Na, arba per nuotraukas prisiminti apie ką skaitė prieš užsnūsdamas.

Biografijų fabula iš esmės nesiskiria – pasakojamas sunkus, vingiuotas ir akmenuotas kelias į šlovę. Pagrin­dinė linija aplipdoma papildomais elementais: sutiktais

žmonėmis, meilės istorijomis, vaikystės traumomis, likimo smūgiais, gyvenimo lūžiais, jausmų audromis ir smulkiausiomis miegamojo detalėmis. Tačiau to­kioje informacijos masėje dažnai sunkoka rasti aiškes­nį faktą, pavyzdžiui, žvaigždės gimimo metus ar pan. Bet šių knygų tikslas ir nėra informuoti. Ir ne todėl, kad gerbėjai ir taip viską žino. Tiesiog tekste kuriamas personažas yra ne­žmogus, jis visu kuo artimas „mui­linei“ Meksikos princesei. Karaliūnaitė savo tikslus išsako taip: „Viskas, ką čia pasakiau, yra tiesa. Nesu­melavau nieko. [...] Šita knyga aš vėl paleidžiu sniego kamuolį. [...] Ką ji turėtų duoti? Patenkinti smalsumą? Patenkins. Sukelti spėlionių? Sukels“ (p. 6). Ją papil­do Smorigino biografijos autorė: „Aš vis dar nežinau, koks yra Jurijus Smoriginas. Tik nuo šiol visada būsiu jo pusėje“. Visų pirma skaitytojas turi būti šokiruotas, sukrėstas, sugraudintas, išprovokuotas. O žvaigždė ap­ginta, pateisinta, jai suteiktas žmogiškas veidas, be ži­niasklaidos prilipdytų klišių ar apsauginių kaukių. Na, ir „bloga reklama, irgi reklama“ (p. 49). Karaliūnaitė

tiesiai sako ir kam skirta jos knyga: „tikrai žinau, kad dauguma skaitytojų moterys. Išduotos, apgautos, nu­sivylusios ir nusvilusios, daug patyrusios ir daug perė­jusios... gražios, žemos, lieknos ir apkūnios... jaunos ir senos“. Manau, ši citata kalba pati už save ir tinka visoms aptariamoms knygoms. Taigi savo konstruk­cija visos knygos panašios. Maža to, jose kartojasi tie patys leitmotyvai.

Likimas Skaitant biografiją, pirmiausia į akis krenta neįti­

kėtinas, net pribloškiantis lietuviškų žvaigždžių fata­lizmas. Jos visos atkakliai tiki likimu, jo visagale, visa apimančia, negailestinga ranka. Likimas valdo karje­ras, meilės reikalus, žmonių santykius. Jis gali laužyti ir skaudžiai bausti arba dosniai padovanoti ir vesti į sėkmę. Dažniausiai likimas skriaudžia. Džordanai ne­trūko nieko – pinigų, dėmesio, šlovės, vyrų. Bet ji ne kartą neteko visko, jos visas gyvenimas tarsi prarastas rojus. Ir nors ji atkakliai bandydavo atsitiesti po eili­nio likimo smūgio, bet niekada nežinai, kada jis vėl pasikartos. Tad nenuostabu, kad „jai daug kas pavy­di daug ko. Figūros, laisvės, balso, dėmesio ar pana­šiai. Bet Dieve – kaip jai niekas nepavydi gyvenimo!“ (atvartas). Radžiui likimas buvo išties negailestingas. Motina teista, pats čigoniukas, visų atstumtas, augo vaikų namuose. Naktimis alkanas iš virtuvės vogdavo duoną, dažnai smurtingai baustas. Vėliau – draugų išdavystės. Tiesiog spaudžia ašarą, o patetiškas sti­

Dizainerė Indrė Kupstienė Dizainerė Indrė Kupstienė

2012 Nr. 1 39

KNYGŲ AIDAI

lius graudulį tik dar labiau sustiprina: „suvokiau, jog manimi buvo paprasčiausiai pasinaudota. O paskui dar buvau apšmeižtas. Ak, Viliau...“ (p. 68). Įsivaiz­duojant „mėlynas kaip dangus akis“ (p. 88), tavosios nejučia ima drėkti. Drauge su Džordana belieka tik sušukti: „likime, bent kartą apdovanok to vertus“ (p. 76).

O anas apdovanoja tik pačius atkakliausius, darbš­

čiausius ir, žinoma, talentingiausius. Pavyzdžiui, Ra­džio likimas nepajėgė nuskriausti ir jis savo žavesiu ir gabumais sugebėjo nužygiuoti keliu į žvaigždes. Ir Dambrauskaitės nuomone, „likimas duoda tai, ko labiausiai nori“ (p. 127). O fatališkiausia iš visų žvaigždžių Karaliūnaitė moko prisijaukinti likimą. Jo smūgių išvengti ar bent jiems pasirengti padės nuo­jauta: ji visada „kažką jaučia, nuojauta vis kužda“ (p. 123). Sapnai atlieka tą pačią funkciją: „Mano li­kimo žemėlapiu dažnai tampa sapnai. [...] Nuo tų laikų [vaikystėje sapnuotų pirmų ryškių sapnų] man atsivėrė lyg kokie kanalai. Vėliau mačiau ne vieną pra­našišką sapną. Ypač jų padaugėdavo prieš didžiąsias nelaimes“ (p. 31–32).

Tik Valinksas ir Smoriginas santūresni ir likimui neteikia didelės reikšmės. Ir nenuostabu. Juk toks Ra­džis tapo žinomas labai staigiai, beveik iš niekur ir atsi­tiktinai. Taip pat staigiai realybės šou sukurta šlovė gali išblėsti. Tad ir belieka garbinti fortūną, tikintis, kad ji liks maloninga kaip galima ilgiau.

„aš buvau jo likimas, o jis mano“17

Likimas gali ne tik atnešti sėkmę ir nesėkmę. Kita nemažiau svarbi jo misija – dviejų žmonių suvedi­mas. Meilė turbūt svarbiausias leitmotyvas. Aistros ir jausmai užgožia net ir karjeros vingius. Saldžiai ro­mantiškos, amžinos, nesugriaunamos meilės trokšta visi knygų herojai. Į ją tiesiog veržiamasi, joje ieško­ma įkvėpimo. „Svajonė buvo mylėti. Mylėti taip, kaip

mylima romanuose“ (p. 29). Radžis žino, kad „tai bus ta vienintelė JI“ (p. 67). Kiekvienas Džordanos pakili­mas prasideda su nauju vyru, o Karaliūnaitė apskritai gyvenimą skirsto į periodus nuo vyro iki vyro: „sky­rybomis su Rolandu baigėsi vienas mano gyvenimo etapas“ (nuotraukos antraštė). Ir nereikia stebėtis, kad būdama trisdešimties ši dainininkė jau buvo tris kar­tus išsiskyrusi – triuškinanti likimo ranka: „nuojauta man kužda, kad įvyks kažkas lemtingo... Apie skyrybas su Dariumi tada dar negalvojau, o likimas jau tvarkė savaip“ (nuotraukos antraštė). Įspūdingiau gyvenimą skaido tik Dambrauskaitė, kuri iki 84 puslapio jau patyrė penkis abortus (iš viso, berods, septyni). Bet tai irgi begalinės meilės rezultatai: „Paprastai po tokių atitirpusios meilės potvynių Birutė pasijusdavo nėščia“ (p. 84). O vaikelių auginimas buvo neįmanomas dėl sovietinės sistemos: „panorus pasižmonėti su vaikeliu jai [motinai] buvo uždaromos durys ne tik į restora­

17 Jūratė Ražkovskytė, op. cit., p. 127.

Dizainerė Indrė Kupstienė

KNYGŲ AIDAI

40 2012 Nr. 1

nus, kavines, bet ir į įvairiausius viešus susiėjimus. [...] Birutė buvo viena tų sovietinės sistemos aukų, kuri bi­jojo prarasti galimybę dainuoti labiau nei po širdimi kaskart užsimezgančią naują gyvybę“ (p. 85).

Valinsko meilė, nors ir nestokojanti romantikos, tačiau žemiškesnė ir paprastesnė – vedęs jis tik kartą. Tačiau Inga Valinskienė vis pasistebi vyro pajėgumais ir neėjimu į šoną. Na, šis azartiškas vyras, matyt, galė­jo gauti viską... Bent jau toks tonas palaikomas kny­goje, kuri, atskleisdama Valinsko charakterį, tarsi turi paaiškinti, kaip jis atsidūrė politikoje. O Smorigino biografijoje viską, net ir meilę, užgožia jis pats. Teks­tas turi labai stiprų apologetinį atspalvį, susivedantį į formulę – televizija niekai, aš visada buvau MENI­NINKAS.

Psichologizuota pabaiga Biografijose žvaigždžių portretai bandomi psicho­

logizuoti. Pirmiausia pabrėžiamas jautrumas ir jaus­mingumas. „Stipri užaugau. Bet vis dar esu be galo jautri“ (p. 35), „Džordana jautri ir visiems labai gera. Ne taip kaip tie iš valdžios“ (p. 70). Visos be išimties žvaigždutės jau kūdikystėje rodė nepaprastus gabumus

ir muzikinius talentus. Būtent jautrumas, susipynęs su nuo mažumės besirandančiu poreikiu dainuoti ir šok­ti, ir sukuria scenos žvaigždę.

Visos žvaigždės stipriai traumuotos. Augusios arba be tėvų, arba tik su vienu, jos jau vaikystėje rengėsi ne­paprastam likimui. Labiausiai traumuota yra Damb­rauskaitė: „Širdies plakimas buvo toks stiprus, kad net užgožė jos balsą. Gerklėje tarsi įstrigo kamuolys, kurį išnarplioję psichologai atrastų ne tik giliai paslėptą vos besimezgančios moterystės kompleksą, bet ir ne vieną Froido teiginį“ (p. 15). Panašu, kad tokiu būdu kny­goms bandoma suteikti mokslinį solidumą ir svarumą. Tokia ar panaši argumentacija ir skaitytoją paakina pa­klausti: Na, kaip gi tu pats jautiesi?

Aptartos knygos – tai literatūros ribos ar net užri­biai. Jos nepapasakoja nieko nei apie patį herojų, nei apie jo gyvenamą pasaulį. Ir nereikia tikėtis, kad šių tylinčių tekstų autorių ar skaitytojų studija būtų infor­matyvesnė. Tiesiog tai sufalsifikuotos tikrovės iškamšos, neturinčios nieko bendra nei su dokumentine, nei su grožine literatūra. O apskritai, kad išmoktum naujų žodžių ar sužinotum kaip gyvenama Vilniuje, pakan­ka pasiskaityti eilinį interviu Žmonėse.

RENGIA

Mikas VAICEKAUSKAS (vyr. redaktorius)

Nerijus ŠEPETYS (redaktorius)

Ksenija JAROŠEVAITĖ (dizainerė)

VšĮ „NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI“

Įmonės kodas 124626686,

PVM kodas LT246266811

A/S LT60 7044 0600 0131 0361

AB SEB BANKAS

SPAUDŽIA

UAB „Petro ofsetas“

Savanorių pr. 174D, 03153 Vilnius, LietuvaTiražas 1200 egz.Kaina 5 Lt

„KNYGŲ AIDAI“

Pilies g. 8LT-01123 Vilnius, LietuvaTel.: (+370-5) 2120 311, faksas: 2122 491El. p.: naujasis.zidinys@gmail.com http://www.nzidinys.lt/knyguaidai ISSN 2029-7238

LEIDŽIA

iš dalies remia SKAIDROS TRILUPAITYTĖS, MARIJOS DRĖMAITĖS, MARIAUS ĖMUŽIO, ELENOS BALIUTYTĖS, AUDINGOS SATKūNAITĖS, SKAIDRĖS URBONIENĖS ir VILMOS ŽALTKAUSKAITĖS publikacijas

Žurnalo rengimą ir leidimą iš dalies remia

Projektas „aukštosios kultūros impulsai mokykloms (aKim)“, finan­

suojamas europos socialinių fondų pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų ištek­

lių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „mokymasis visą gyvenimą“

VP1­2.2­šmm­10­V priemonę „neformaliojo švietimo paslaugų plėtra“.

Projekto kodas VP1­2.2­šmm­10­V­02­005