SPORTAS Nr2 (2015m)

3 p.

4 p.

14 p.

17 p.

ŽVILGSNIS

POKALBIS

SPORTUOJAM

IŠ ARTI

Karatė kiokušin – ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas. Tuo neabejoja Lietuvos rinktinės treneris Paulius Klapatauskas.

Lietuvos biatlonininkams sezonas buvo dvejopas – jie su kaupu įvykdė komandinius tikslus, bet individualūs rezultatai nedžiugino.

Viso kūno raumenų darbas pinasi su šokiais ir muzika. Tokią unikalią treniruočių sistemą siūlo „PortDeBras“ metodika.

„Norėjome sportuoti, o pinigai buvo antraeilis dalykas“, – tikina penkių parolimpiadų dalyvė Sigita Markevičienė-Kriaučiūnienė.

BENDRAS TIKSLASLietuvos sporto, fi nansų ir teisėsaugos organizacijos vienija jėgas kovai su futbolą ir krepšinį graužiančia sutartinių rungtynių liga. Sukčiams ruošiamos vis naujos pinklės. 12 p.

2015 Nr. 2 (991)

ATGIMIMO ŠAUKLYS

Danijoje treneriu dirbantis Aurelijus Skarbalius pasiryžęs savo veikla prisidėti prie mūsų šalies futbolo atgimimo: „Jei kiekvienas Lietuvos futbolui atneštume po kruopelytę, susidarytų kalnas“, – teigia patyręs specialistas. 7 p.

www.sportas.info

Po varžybų – valgyti picos. 8 p.

MIMO KLYS

Danijoje treneriu dirbantis Aurelijus Skarbalius pasprisidėti prie mūsų šalies futbolo atgimimo: „Jei kie

j j j p

atneštume po kruopelytę, susidarytų kalnas“, – teigp p ų g

2015 Nr. 2 (991)

ATGIMŠAU

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS Nr. 2 (991)

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17, LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 655 59 270

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMATel. 8 655 59 270Faks. 8 5 278 4349El. p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 5214

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4 000

ATGARSIAI 2Lietuvos galiūnui Žydrūnui Savickui nepavyko apginti pernai iškovoto pasaulio čempiono titulo. Malaizijoje vykusiose

planetos pirmenybėse 39 m. lietuvis iškovojo sidabrą.„Lietuvos plaukikė RŪTA MEILUTYTĖ nebegerbia po diskvalifikacijos dėl dopingo vartojimo į baseinus sugrįžusios rusės Julijos Jefimovos.

Aurimas Didžbalis nepaliko varžovams jokių

vilčių Tbilisyje vykusiame sunkiosios atletikos

Europos čempionate. Absoliutų triumfą svorio

kategorijoje iki 94 kg 23 m. lietuvis pažymėjo

net kelis kartus atlikęs savo fi rminį salto.

Don

ato

Bili

aus

(„Lie

tuvo

s ry

tas“

) pie

šinys

„Aš ją labai gerbiau. Tarp mūsų vyko puiki kova, bet dabar nelaikau jos nuoširdžia varžove. Manau, bausmė jai buvo trumpa. Žmonės, kurie vartoja dopingą, turėtų sulaukti rimtesnių bausmių. Dabar esu dar labiau motyvuota, nes kai vartoji dopingą, rezultatai gali būti juntami visą gyvenimą. Tai, kad esu švari, man daug reiškia.“

„UTENA“

TENISO RINKTINĖ

TINKLINIO ČEMPIONAI

„NAFTA-UNI-AKVASERVIS“

ALGIS VASILIAUSKAS

„N

Lietuvos moterų krepšinio lygos čempionatą pirmą kartą istorijoje laimėjo „Utenos“ ekipa, fi nalo serijoje 3:0 įveikusi Marijampolės „Sūduvą“. Bronzą iškovojo Klaipėdos „Fortūna“.

Editos Liachovičiūtės vadovaujama Lietuvos moterų teniso rinktinė laimėjo Federacijų taurės trečiosios grupės Europos ir Afrikos zonos turnyrą Juodkalnijoje ir po metų pertraukos sugrįžo į antrąją grupę.

Lietuvos vyrų tinklinio čempionate pirmą kartą triumfavo Marijampolės „Sūduva“, fi nale įveikusi Šiaulių „Elgą-Master Idea-SM Dubysą“, o moterų pirmenybes laimėjo Jonavos „Achema-KKSC“, palaužusi Kauno „Heksą“.

Nacionalinės krepšinio lygos auksą ir kelialapį į Lietuvos krepšinio lygą iškovojo Klaipėdos „Nafta-Uni-Akvaservis“ ekipa, fi nale 88:71 įveikusi Molėtų „Ežerūną-Karį“. Bronza atiteko Marijampolės „Sūduvai-Mantingai“.

Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ naujuoju prezidentu išrinktas Algis Vasiliauskas. Jis rinkimuose įveikė ankstesnį prezidentą Vytą Nėnių. Pastarasis išrinktas draugijos generaliniu sekretoriumi.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 2 (991)NrNr. . 2 2 (9(99191))

ŽVILGSNIS Lietuvos jaunių rinktinė užėmė pirmą vietą Europos čempionato komandų įskaitoje.


Lietuvos kiokušin karatė rinktinė iš Lenkijos sostinėje Varšuvoje vykusio Europos čempionato parsivežė net 20 medalių. Devynis iškovojo suaugusieji, vienuolika – jauniai.

„Apskritai čempionato rezultatus vertinu gerai. Žinoma, norėtųsi geriau, bet negaliu sakyti, kad esame nepatenkinti“, – teigė Lietuvos rinktinės treneris Paulius Klapatauskas.Europos čempionais Lenkijoje tapo Rita Pivoriūnaitė (svorio kategorija iki 55 kg), Inga Mikštaitė (iki 65 kg) ir Valdemaras Gudauskas (iki 90 kg).Sidabro medalius iškovojo Rūta Brazdžionytė (iki 65 kg) ir Nora Vaznelytė (per 65 kg).Lietuviams atiteko ir trys bronzos apdovanojimai: Dianai Mačiūtei (iki 55 kg), Eventui Gužauskui (per 90 kg) ir Lukui Kubiliui (per 90 kg).Raimundas Paškauskas laimėjo sidabro medalį katos (technikos demonstravimo) rungtyje.Jaunių pirmenybėse aukso medalius iškovojo Monika Tydikaitė (iki 60 kg), Monika Ryžikovaitė (per 65 kg) ir Laurynas Vaicikauskas (iki 70 kg), sidabro – Emilija Gataveckaitė (iki 65 kg) ir Eglė Jonušaitė (per 65 kg), bronzos – Martynas Armonaitis (iki 60 kg), Edvinas Juozaitis (iki 65 kg), Dovydas Lukaitis (per 75 kg) ir Julius Urbonas (per 75 kg).Jaunių katos rungtyje sidabro medalius iškovojo Raminta Makackaitė ir Kasparas Karalis.Lietuvos jaunių rinktinė užėmė

pirmąją vietą komandų įskaitoje.Europos čempionatas buvo vienas atrankos į pasaulio čempionatą etapų. Kas ketverius metus rengiama vadinamoji karatė olimpiada vyks rudenį Japonijoje. Moterys ten kovos netaikant svorio kategorijų.Kelialapius į Japoniją dar pernai užsitikrino Europos čempionėmis tapusios I. Mikštaitė ir Gabija Gudeliauskaitė, o šiemet prie jų prisijungė Varšuvoje auksą iškovojusi R. Pivoriūnaitė. Iš viso Europos moterims skirta 11 vietų – po keturias šių ir praėjusių metų Europos čempionėms bei trims žemyno reitingo lyderėms. P. Klapatausko teigimu, šias tris vietas užims lietuvės.Japonijoje bus ir mažiausiai penki Lietuvos vyrai. Tokia kvota skirta mūsų šaliai. Nors skelbiama, kad tai maksimalus skaičius, P. Klapatauskas mano, jog kai kurie kovotojai dar gali gauti ir asmeninius kvietimus.

Ar Europos čempionate Lietuvos moterys galėjo pasirodyti dar geriau? – paklausėme P. Klapatausko.Taip, buvo galima tikėtis ir stipresnio pasirodymo iš vienos ar kitos, gal ir teisėjų sprendimai kartais nebuvo mums parankiausi, bet manau, kad merginos pasiekė labai daug.

O vyrai?Iš vyrų tikėjausi kiek daugiau.

Išduosite, kas iš vyrų vyks į pasaulio pirmenybes?Tikrai negalime pasakyti, kas iš vyrų važiuos į Japoniją, nes tai dar nenuspręsta. Spręsti rinksis Lietuvos kiokušin karatė federacijos vadovai,

treneriai. Vienintelis rinktinės narys, kuris tikrai važiuos į Japoniją, – 2013-ųjų ir 2014-ųjų Europos sunkiasvorių čempionas, 2014-ųjų absoliučios svorio kategorijos vicečempionas Andrius Draugelis.

Nuolat laimite medalius aukščiausio lygio varžybose. Ar kiokušin karatė rinktinėje nebūna kartų kaitos problemų?Būna. Ir dabar kaip tik tokia problema aktuali. Į Lenkiją važiavo daug jaunimo. Su didelėmis ambicijomis, noru, bet ir su vaikiškomis klaidomis, kurių nebūtų padarę vyresni sportininkai. Žinoma, negali sakyti, kad jaunimas nuvylė. Dauguma tikrai ne, juolab kad kiekvienas jų įgavo patirties tokiose rimtose varžybose kaip Europos čempionatas.Kartų kaitos problema bus ir pasaulio čempionate. Bus daug žmonių, nedalyvavusių jame. Ir dalyvavimas Europos pirmenybėse čia mažai gelbės. Pasaulio čempionate – dar stipresni varžovai, ten visai kitokia atmosfera.

Kas padeda pasiekti aukštų rezultatų?Labiausiai Lietuvos kiokušin karatė federacijos, trenerių, klubų vadovų, medikų siekis, kad šis sportas klestėtų. Kiokušin karatė bendruomenė kaip didelė šeima, siekianti to paties tikslo. Čia nėra jokių didelių stebuklų. Viskas daroma mažais žingsniukais, nuosekliai ir kruopščiai. Juolab kad karatė nėra didelių pinigų sportas, niekas nedaroma dėl reklamos, tik dėl paties sporto. Viskas kuriama pačių entuziastų.

Tačiau tam reikia ir populiarumo. To nestinga ir Lietuvos karatė. Kodėl?Taip, esu įsitikinęs, kad iš visų neolimpinių sporto šakų kiokušin karatė yra populiariausia.Bet tai ne vien sporto šaka. Karatė yra kultūra, gyvenimo būdas. Dėl to, kad tai nėra vien sportas, ji labai vertinama vaikų tėvų, kurie dažnai stengiasi pasiūlyti savo atžalai šį užsiėmimą.Karatė yra tiems, kurie nevartoja alkoholio, nesiburia į gaujas. Visa energija paliekama čia: treniruotėje, varžybose, stovykloje.Vaikai, paaugliai, lankantys karatė, yra geresni, labiau išauklėti, ramesni.Nes šis sportas – ir fizinis ugdymas, ir auklėjimas kartu. Tai tiesiog – puiki gerų žmonių aplinka, kurioje gera būti.Ir čia kiekvienas gali rasti save. Karatė nėra vien varžybos. Yra daug žmonių, kurie varžybose nedalyvauja, bet gyvena karatė gyvenimo būdą.

Gausa garsėja ir jūsų vasaros stovyklos pajūryje.Vasarą pajūrio karatė stovyklose būna trys pamainos apie 1 000 žmonių. Visi kvėpuoja tuo pačiu oru, aktyviai poilsiauja. Tos stovyklos yra tiems, kurie vietoj butelio alaus ar gulėjimo paplūdimyje renkasi sportą, sunkumus, kuriuos stengiasi įveikti.

tk2sav

2020Tiek iš viso

medalių iškovojo Lietuvos kovotojai Varšuvoje vykusiame

Europos kiokušin

karatė čempionate.

VISI KVĖPUOJA VIENU ORUKaratė kiokušin – ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas. Teigia Lietuvos rinktinės treneris Paulius Klapatauskas

Lietuvos kovotojai Varšuvoje skynė medalius. Iš kairės: E. Gužauskas, L. Kubilius, V. Gudauskas, I. Mikštaitė, N. Vaznelytė, LKKF garbės prezidentas R. Vitkauskas,

R. Pivoriūnaitė, R. Brazdžionytė, R. Paškauskas.Algimanto Barzdžiaus (LKKF) nuotr.

Lietuvos rinktinės treneris P. Klapatauskas.

Renato Mizero nuotr.


POKALBIS Pastarasis sezonas išskirtinis ir tuo, kad Pasaulio taurės varžybose debiutavo Lietuvos moterų estafetės komanda.

Marytė Marcinkevičiūtė [email protected]

Į istorijos metraštį įrašytas dar vienas Lietuvos biatlono sezonas. Po sėkmingų Sočio olimpinių žiemos žaidynių jis teikė vilčių, biatlonininkų gretas papildė buvęs olimpietis slidininkas Vytautas Strolia, tačiau metai mūsų šalies sportininkams nebuvo lengvi.

Pasaulio taurės varžybose praėjusį sezoną taškų iškovojo tik moterys. Tris pelnė Natalija Kočergina, du – tokio rango varžybų debiutantė Gabrielė Leščinskaitė. Ši perspektyvi biatlonininkė bene vienintelė iš Lietuvos rinktinės sezoną gali vadinti sėkmingu. 18-metė G. Leščinskaitė iškovojo šeštąją vietą atvirajame Europos jaunimo (iki 20 m.) čempionate, bet krimtosi dėl ne itin pasisekusio pasirodymo pasaulio jaunių (iki 18 m.) čempionate Baltarusijoje, kur užėmė 10-ąją, 22-ąją ir 30-ąją pozicijas.Pasaulio suaugusiųjų čempionate

Suomijoje jaunoji lietuvė nustebino net pačią save – pirmą kartą 15 km asmeninėse lenktynėse dalyvavusi sportininkė aplenkė 62 varžoves ir užėmė 39-ąją vietą – geriausią iš visų planetos pirmenybėse dalyvavusių lietuvių.Komandų rikiuotėje, dar vadinamoje Tautų taurės įskaita, Lietuvos vyrai ir moterys Pasaulio taurėje užėmė 22-ąją vietą. Pastarasis sezonas išskirtinis ir tuo, kad Pasaulio taurės varžybose debiutavo Lietuvos moterų estafetės komanda.„Šis mūsų sezonas buvo dvejopas. Kėlėme užduotis ir visai komandai, kuri mums turėjo palengvinti atrankos kelią į olimpines žaidynes, ir kiekvienam sportininkui atskirai.Komandinį tikslą įvykdėme su kaupu – įsitvirtinome tarp 23 stipriausių rinktinių ir padėjome pagrindą siekiant kelialapio į olimpinių žaidynių estafečių varžybas. Individualūs rezultatai šiemet mūsų nedžiugino ir tai mums

„„Nuo ateinančios žiemos žaidimas prasidės pagal naujas taisykles. Į olimpines žaidynes vyksime ne pagal pasaulio čempionato, o pagal Pasaulio taurės varžybų rezultatus, į kurių įskaitą įeis ir pasaulio čempionatas. Mums naujoji sistema yra palanki. “

buvęs Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos generalinis sekretorius. Jis suvaldė jaunimą, einantį mūsų lyderiams iš paskos, jo nepaliko likimo valiai. Praėjusį sezoną su biatlonininkais pasirengimą pradėjo mūsų komandos strategas latvis Ilmaras Bricis, kuris, kaip buvęs sportininkas, mūsų biatlonininkams puikiai atrenka ir slides varžyboms, jam talkina Aurimas Bučelis. Po parengiamojo laikotarpio prie jų prisidėjo Jevgenijus Pečionkinas, o nuo rudens prisijungė Ruslanas Nikitinas. Per sezoną komandą aptarnavo keturi žmonės, o per pagrindines sezono varžybas – pasaulio ir Europos čempionatus – į pagalbą kvietėmės Latvijos trenerį Vitalijų Urbanovičių. Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su aptarnaujančiojo personalo trūkumu, nes vis labiau didėja jo įtaka sportininkų rezultatams. Pradedant sportininko psichologine būsena ir baigiant inventoriumi, kurį kas nors turi paruošti.

Alfredo Pliadžio nuotr.LIETUVOS BIATLONO FEDERACIJOS PREZIDENTAS ARŪNAS DAUGIRDAS

PERMAINOS LIETUVIAMS PALANKIOSkelia nerimą. Bandome prisiminti pasirengimą po Sočio olimpinių žaidynių, kai Tomas Kaukėnas per pasaulio kariškių čempionatą buvo antras, buvome euforijoje ir gyvenome rožinėmis spalvomis. Merginų grupėje buvo susidariusi dviprasmiška situacija, nes nežinojome Dianos Rasimovičiūtės-Bricės likimo – buvo abejonių, ar ji liks biatlone, ar ne. Jautėme, kad mūsų moterų biatlono lyderė pavargo po įtemptų metų, ir vilėmės, kad ji nuspręs pailsėti ir į rinktinę sugrįš vėliau. Nedaug tikėjomės iš jaunųjų sportininkių.Vyrų grupėje Tomas Kaukėnas ir Karolis Dombrovskis po praėjusio sezono buvo Pasaulio taurės varžybų lygio, ir beliko tik jiems ieškoti rezervo ir stiprinti vyrų komandą“, – sako trečią kadenciją Lietuvos biatlono federacijai (LBF) vadovaujantis Arūnas Daugirdas.

Ar po sezono liko ta pati trenerių komanda?Ta pati, tik rezervinę komandą papildė Gintautas Černiauskas,

LBF prezidentas A.Daugirdas.

Alfredo Pliadžio nuotr.

Lietuvos biatlono viltis G.Leščinskaitė.Andrejaus Ivanovo nuotr.

5LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 2 (991)

Lietuvos olimpiečių ir „Lietuvos ryto“ krepšininkų gydytojas Tomas Vorobjovas nuo mažens žinojo, kuo bus užaugęs 6p.p.

Su ta problema iš vidinių resursų lyg ir susitvarkėme. Tačiau neturime nuolatinio kineziterapeuto. Federacijos ištekliai nėra dideli ir, kuo stipresnė pagrindinė rinktinė, tuo mažiau dėmesio galima skirti esantiesiems apačioje. Kaip pavyzdys: kai Diana Rasimovičiūtė rengėsi Vankuverio olimpinėms žaidynėms, turėjome tik ją vieną iš suaugusiųjų ir labai gražaus jaunimo. Vienai Dianai tikrai nereikėjo tiek lėšų, kiek dabar jų reikia mūsų moterų ir vyrų komandoms išlaikyti. Galėjome daugiau dėmesio skirti jaunimui, iš kurio išaugo Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis. Kai ypač stipri pagrindinė komanda, gana sunku rasti resursų ir galimybių išlaikyti rezervą. Tačiau mes jo vis vien nepaliekame likimo valiai. Turime vadinamąsias A ir B komandas. Pirmosios uždavinys – pasaulio čempionatas, Pasaulio taurė ir atranka į olimpines žaidynes, o antrosios – Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taurė, per kurios varžybas vykdomi kvalifi kaciniai normatyvai ir, kai reikia, papildoma A komanda.

Ar biatlonininkams buvo pakankamai varžybų?Mūsų sezonas prasideda lapkričio pabaigoje ir baigiasi kovo pabaigoje. Kiekvieną savaitgalį vyksta varžybos. Pasitaikydavo, kad per vieną savaitgalį sutapdavo kelios svarbios varžybos. Šiemet netgi praleidome universiadą, nes tuo pačiu metu vyko Europos čempionatas.Jeigu mūsų sportininkai būtų dalyvavę universiadoje, visi būtų patekę į dešimtuką. Universiadoje dalyvavo tie biatlonininkai, kuriuos mūsų sportininkai lenkdavo per Pasaulio taurės varžybas. Mums Europos čempionatas buvo svarbesnis nei universiada. Nesame lengvai pasiekiamų aukštų vietų medžiotojai, mes kovotojai ten, kur iš tikrųjų reikia kovoti.

Dideles viltis siejote su moterų ir vyrų estafetės komandomis, ar jos pateisino lūkesčius?Kadangi pasirinkome komandinį pasirengimą, šiandien turime tvirtas pozicijas per Pasaulio taurės varžybas. Jeigu to nebūtume akcentavę, šiandien geriausiu atveju turėtume vieną vyrą ir vieną moterį, kurie galėtų dalyvauti Pasaulio taurės varžybose. O tai reikštų, kad mūsų atranka į olimpines žaidynes būtų pasmerkta. Geriausiu atveju galėtume kovoti dėl vieno kelialapio. Nuo kito sezono, kaip ir slidinėjimo srityje, pereinama prie biatlono taškų. Atsilikimas bus vertinamas taškais. Manyčiau, kad biatlonas įrodys, jog nekils jokios problemos, jei nuo procentų bus pereita prie taškų. Norint dalyvauti Pasaulio taurės varžybose, reikės surinkti ne mažiau kaip 150 biatlono taškų, o pasaulio čempionato ir olimpinių žaidynių normatyvas – 180 taškų. Pagal šią sistemą šiandien turime 11 sportininkų, kurie realiai pretenduos dalyvauti olimpinėse žaidynėse. To iki šiol niekada nėra buvę. Šį sezoną ypač ūgtelėjo mūsų vidurinė grandis. Per Pasaulio taurės pirmojo etapo varžybas jau galės dalyvauti devyni mūsų biatlonininkai, o šį sezoną pradėjome turėdami tik du vyrus ir tris moteris. Atrodo, smulkmena, bet ji labai reikšminga. Tarptautinė biatlono sąjunga daro prielaidas šalims aktyviau kovoti dėl patekimo į Pasaulio taurės varžybas. Norint čia būti, reikia stengtis, sudaryti konkurenciją varžovams, tobulėti, nes kiti tave išspirs. Estafetėms didžiulį dėmesį skiria visos šalys. Konkurencija didžiulė, varžovai vieni kitus labai atidžiai seka.Kiekvienais metais didinamas estafečių rungčių skaičius. Per pastaruosius ketverius metus atsirado dvi naujos estafečių rungtys: mišrios 2 + 2 ir 1 + 1, liko ir klasikinė. Mažosios estafetės atsirado atsižvelgiant į mažųjų šalių galimybes. Ne kiekviena šalis gali dalyvauti klasikinėje estafetėje, kur atstovauja keturios moterys ir keturi vyrai,

turintys Pasaulio taurės varžybų normatyvą. O mes, Lietuva, turime. Pastarajame IBU kongrese praėjusių metų rudenį Austrijoje buvo patvirtinta olimpinių žaidynių atranka, šis sezonas buvo paskutinis, kai buvo varžomasi pagal senąją sistemą. Nuo ateinančios žiemos žaidimas prasidės pagal naujas taisykles. Į olimpines žaidynes vyksime ne pagal pasaulio čempionato, o pagal Pasaulio taurės varžybų rezultatus, į kurių įskaitą įeis ir pasaulio čempionatas. Mums naujoji sistema yra palanki.

Šiemet per televiziją vyko gana daug biatlono transliacijų, tad gal galite teigti, kad Lietuvoje biatlonas labai populiarėja?Sportas daugiausia priklauso nuo televizijos, kuri diktuoja madas visame pasaulyje. Televizijos renkasi sporto šakas, kurias žiūri tūkstančiai sporto aistruolių. Biatlono, slidinėjimo, kalnų slidinėjimo varžybas „Eurosport“ kanalas nuperka penkeriems metams į priekį ir tarptautinėms federacijoms moka didžiulius pinigus, kad tik jos kitiems neatiduotų teisių. Kai tariamasi dėl transliacijų, parduodamas visas paketas. Kelerius metus vyksta derybos: vieni nori kuo brangiau parduoti, kiti – pigiau nusipirkti. Tačiau visada randamas kompromisas. Tarptautinė biatlono sąjunga su kiekviena sutartimi gauna vis didesnius pinigus. Lietuvoje biatloną kultivuoja penki centrai: Vilnius, Ignalina, Anykščiai, Visaginas, Vilniaus rajonas. Tačiau turime vos vieną šaudyklą, ir tą nelabai tinkamą. Kiekvienas centras problemas sprendžia pagal galimybes. Mūsų sporto šaka yra universali: vasarą važinėjame dviračiais, riedučiais, bėgiojame, imituojame, plaukiame, irkluojame, žaidžiame. Ir tik atėjus žiemai prasideda specializacija. Mažus vaikus biatlonu sekasi sudominti gana neblogai, tačiau kai jie tampa jaunuoliais ir pradeda dalyvauti Europos olimpiniuose žiemos festivaliuose, Europos žaidynėse, atsiranda didesnių, ypač šaudymo, problemų. Tiems, kurie po šių festivalių patenka į rinktinę, atsiranda galimybė toliau tobulinti savo įgūdžius, federacija jiems vasarą rengia tris keturias treniruočių stovyklas, skiria atsakingą trenerį, sportininkai pasaulio jaunimo čempionatuose dalyvauja jau ne tokie žali.

Ignalinoje šiemet turėtų būti baigta Lietuvos žiemos sporto centro renovacija, ar šalies čempionatus dabar rengsite ir čia?Į Latviją išsikėlėme todėl, kad neturime sąlygų. Nuvažiuojame į Latviją, sumokame pinigus ir mums neskauda galvos. Viskas suorganizuota kuo puikiausiai. Ignalinoje galime sumokėti pinigus ir nieko negauti, bent taip buvo iki šiol. Lietuvos žiemos sporto centras pagal galimybes ką galėdavo, tą padarydavo, tačiau tai labai mažas indėlis, siekiant surengti čempionatą. Ignalinoje neturėjome šiuolaikinės šaudyklos, duok Dieve, dabar ją turėsime. Aplinkui visos šalys prisistatė šaudyklų (latviai – keturias, estai – tris, lenkai – keturias ar penkias), puikus žiemos sporto centras per devynis mėnesius iškilo Baltarusijoje, jis 20 kartų didesnis nei ignaliniečių. Mes rekonstrukcijos pabaigos laukiame jau penkerius metus. Tačiau kai bus iškeltas pabaigtuvių vainikas, be abejo, rasime galimybių Ignalinoje treniruotis ir rengti varžybas.

Sezonas jau baigtas, ką dabar veika mūsų biatlonininkai ir kada jie pradės rengtis naujoms kovoms?Kiekvienais metais balandžio mėnesį sportininkai skiria sau. Jie tvarkosi mokslus, buitį, asmeninį gyvenimą. Pirmoji treniruočių stovykla tradiciškai prasidės gegužės mėnesį bendrojo fi zinio parengimo ir šaudymo pratybomis. Kiekvienas sezonas mums labai atsakingas ir turės įtakos, kovojant dėl olimpinių kelialapių, o brūkšnys bus užbrėžtas 2016–2017 m. sezone.


SPECIALISTAS TOMAS VOROBJOVAS lankė plaukimo treniruotes, buvo Lietuvos rankinio jaunimo rinktinės vartininkas.

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Tomas Vorobjovas yra sukaupęs milžinišką patirtį sporto medicinos srityje. Kovo 11 d. penkiasdešimtmetį šventęs specialistas dirbo su geriausiais mūsų šalies sportininkais net trejose olimpinėse žaidynėse – 2004 m. Atėnuose, 2008 m. Pekine ir 2012 m. Londone.

Pastaruosius penkerius metus eina ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos gydytojo pareigas, be to, dar 1999 m. įsteigė privačią MSM kliniką, yra jos ortopedas-traumatologas ir manualinės terapijos specialistas.

Dauguma Lietuvos sporto šakų rinktinių neturi gydytojų. Kodėl taip yra? Ar gydytojai nenori dirbti su sportininkais, komandomis, ar paprasčiausiai šalyje jų trūksta?Ir tai, ir tai. Dar nuo sovietų laikų daugelis mūsų federacijų mano, kad kas nors turi parūpinti gydytojų, masažuotojų. Visiškai pritarčiau minčiai, kad kiekviena federacija turėtų turėti atsakingų medikų, kurie globotų ir prižiūrėtų ne tik suaugusiųjų rinktinės narius, bet ir jaunimą.Taip būtų užtikrinamas perėjimas nuo jaunimo iki suaugusiųjų rinktinės. Dažnai susiduriame su problema, kai į suaugusiųjų

rinktinę patenka jauni, talentingi sportininkai, bet, kai jiems padidėja fi zinis krūvis, išlenda be galo daug įvairių medicinos problemų. Sporto medikų nėra daug, tačiau, manyčiau, turėtų būti trišalė sutartis tarp federacijos, Lietuvos sporto medicinos centro ir gydytojo. Tada medikams neiškiltų problemų vykstant į treniruočių stovyklas, pasaulio ir Europos čempionatus, Pasaulio taurės etapus. Taip turėtų būti. Tačiau ir Lietuvos sporto medicinos centro, ir federacijų fi nansinės galimybės ribotos. Todėl medikus prisišaukti jiems tikrai sunkiai sekasi ir, jeigu ne Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuris subsidijuoja sporto medikus, padėtis turbūt būtų dar prastesnė.

1988 m. baigėte Tartu universiteto Medicinos fakulteto gydomąją ir sporto mediciną. Ar sporto medicina jus viliojo nuo mažens, ar apsisprendėte vėliau?Kai aštuntoje ar devintoje klasėje pradėjau galvoti apie profesiją, jau tada žinojau apie Tartu sporto mediciną ir kokio nors pasirinkimo net ir nebuvo. Jaunystėje trejus metus lankiau plaukimo treniruotes, nemažai laiko žaidžiau rankinį: buvau vartininkas, atstovavau Lietuvos jaunimo rinktinei.

naujas požiūris į gydymą, mes šį metodą taikome jau kelerius metus ir galime pasidžiaugti gerais rezultatais.Šios terapijos trūkumas – palyginti brangi technologija, todėl jos negalima labai plačiai naudoti. „Sanakin“ – tai ne sporto nuosavybė, ji taikytina daugelyje sričių.

Kokią įsivaizduojate Lietuvos sporto medicinos ateitį? Pirmiausia turėtų keistis mokymo procesas. Dabar aukštosios mokyklos per metus išleidžia po vieną du sporto medicinos specialistus. Tai labai mažai, poreikis daug didesnis. Tačiau visiems reikia patyrusių žmonių, o ta patirtis iš niekur neatsiranda. Tokius žmones reikia adaptuoti, pritraukti prie sportininkų, vežtis juos į treniruočių stovyklas, kur jie galėtų mokytis iš patyrusių medikų – o tai nemaži pinigai. Tačiau jeigu norime žengti į priekį, toks procesas turi būti. Manyčiau, kad turėtų susijungti sporto mokslas, fiziologija ir sporto medicina. Kažkada sklandė mintis steigti Sporto medicinos institutą, tą idėją labai palaikyčiau. Tai leistų tobulėti sporto gydytojams. Finansavimo klausimas sporto gydytojams irgi labai aktualus, tos lėšos, kurios ateina, yra apverktinos.

Dirbote Atėnų, Pekino, Londono olimpinėse žaidynėse. Ar didelis teko krūvis? Apie Rio de Žaneirą galvojate?Norėtųsi nuvažiuoti į savo ketvirtąsias olimpines žaidynes. Taip susiklostė, kad pastaruosius penkerius metus dirbu su „Lietuvos ryto“ krepšinio klubu, o išsėdėti ant dviejų kėdžių sunku. Todėl kelerius metus su atskirų sporto šakų atstovais nevažinėjau į treniruočių stovyklas ir varžybas. Šiais metais planuoju baigti darbą su krepšiniu ir grįžti prie olimpiečių. Gyvenimas eina, be sporto, jis irgi turi žavių akimirkų ir norisi viską pamatyti. Mano darbo režimas kasdien – mažiausiai 12 val., dirbu ir šeštadieniais bei sekmadieniais, taip pat savo darbo kabinete. Mano darbas yra ganėtinai fi zinis, grįžus namo jau nieko nesinori.

Dirbdamas su sportininkais, patiriančiais įvairių traumų, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjote taikyti „Sanakin“ terapiją. Kokia tai terapija? Ši terapija priskiriama prie biologiškai aktyvių, panaudojamas to paties paciento kraujas. Jis specialiu būdu apdorojamas, padidinama aktyviųjų medžiagų koncentracija. Tos medžiagos natūraliai stimuliuoja gijimo procesą. „Sanakin“ terapija – gana

ŽVAIGŽDĖS – LYG SAVI VAIKAILietuvos olimpiečių ir „Lietuvos ryto“ krepšininkų gydytojas Tomas Vorobjovas nuo mažens žinojo, kuo bus užaugęsL

Kai studijavau Tartu universitete, porą kartų bandžiau nueiti į treniruotes, tačiau mediciną studijuoti nebuvo taip paprasta, trūkdavo laiko, todėl minties žaisti rankinį teko atsisakyti.

Jūsų šeimoje yra ir daugiau gydytojų: žmona Spodra, su kuria susipažinote studijuodamas Tartu, dirba Medicinos diagnostikos ir gydymo centre gydytoja reabilitologe bei jūsų privačiame kabinete. Ar tėvų pėdomis pasekė vaikai?Taip, 25-erių dukra Paula šiuo metu yra Vilniaus universiteto pirmojo kurso rezidentė. Dvejais metais vyresnis sūnus Oskaras nuėjo turizmo vadybos keliu ir Hobarto universitete (Australija) studijuoja doktorantūroje. Abu kol kas nėra sukūrę šeimų.

Ar daug sportininkų jums pavyko pastatyti ant kojų?Per savo gydytojo karjerą, kai savarankiškai pradėjau dirbti būdamas 25-erių, tikrai nemažai. Sunku visus sportininkus ir prisiminti: teko dirbti su baidarininkais Alvydu Duonėla ir Egidijumi Balčiūnu, bėgike Živile Balčiūnaite, imtynininku Mindaugu Mizgaičiu. Olimpiečiai – tai skambios pavardės, pasiekus rezultatą, o mums dauguma jų – lyg mūsų užauginti vaikai.

T. Vorobjovas dirba ir kabinetuose, ir sporto arenose.




„Jei kiekvienas Lietuvos futbolui atneštume po kruopelytę, susidarytų kalnas“, – teigia 1994 m. geriausias Lietuvos futbolininkas Aurelijus Skarbalius, dabartinis Danijos pirmosios lygos „Viborg“ klubo vyriausiasis treneris.

Balandį šis specialistas viešėjo Lietuvoje, čia susitiko su jį pakvietusiais Utenos „Utenio“ klubo atstovais.A. Skarbalius pradeda rengti projektą, padėsiantį Lietuvos treneriams dirbti moderniau. „Utenos klubo direktorius Artūras Gimžauskas kreipėsi į mane jau pernai. Pasiūlė dalyvauti projekte, kuriame būtų dirbama moderniai ir kryptingai. Aš visada norėjau prisidėti prie kokios nors pagalbos Lietuvos futbolui. Dabar pasitaikė tokia galimybė“, – kalbėjo A. Skarbalius.„Viborg“ strategas Lietuvoje bendravo su vaikų, jaunimo treneriais, pasidalijo patirtimi su pagrindine „Utenio“ komanda.A. Skarbalius ketina sudaryti programą, pagal kurią specialistai galėtų treniruoti vaikus, per seminarus Lietuvoje pasidalyti Danijoje įgyta patirtimi.41-erių A. Skarbalius yra žaidęs Kauno „Bangos“, Vilniaus „Žalgirio“, Kauno „Inkaro“, Kopenhagos „Brondby“, „Herfolge“ komandose. Trenerio karjerą lietuvis pradėjo 2006 metais. Treniravo „Herfolge“, „Koge“, „Brondby“, „Haslev“ ir „Viborg“ ekipas. Lietuvos rinktinėje jis yra žaidęs 65 rungtynes.A. Skarbaliaus treniruojamas „Viborg“ klubas šiuo metu kovoja dėl teisės kitais metais žaisti stipriausioje Danijos lygoje. Nors A. Skarbalius Lietuvoje pasirodo nedažnai, jis atidžiai stebi futbolo įvykius gimtinėje. Pro jo akis nepraslydo ir konfl iktas tarp jaunųjų šalies rinktinės futbolininkų Luko Spalvio bei Donato Kazlausko ir ilgamečio Lietuvos rinktinės gerbėjo dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus. Priminsime, kad po triuškinamo (0:4) mūsų šalies rinktinės pralaimėjimo Anglijoje Lietuvos komandos žaidimą viešai kritikavusį dizainerį puolėjas L. Spalvis socialiniame tinkle „Facebook“ pavadino „visišku durneliu“, o saugas D. Kazlauskas – „klounu“.

Kodėl nusprendėte bendradarbiauti būtent su „Utenio“ klubu? – paklausėme A. Skarbaliaus.„Utenis“ nori, kad su vaikais būtų dirbama moderniai ir kryptingai. Visada norėjau prisidėti prie panašios iniciatyvos, todėl,

tikiuosi, galėsiu parengti savo programą, kurią treneriai galės įgyvendinti per vaikų ir jaunimo treniruotes. Patirtimi dalijuosi ir su pagrindine „Utenio“ komanda.

Ar pakaks tam laiko? Juk gyvenate ne Lietuvoje ir dirbate intensyvų klubo komandos vyriausiojo trenerio darbą.Tiesiog pamenu tą paskutinį lašą – Lietuvos rinktinės mačą Anglijoje, kuris buvo mano pastarasis susitikimas su Lietuvos futbolu. Buvo galima vėl į viską spjauti, bet pagalvojau: jeigu yra kliūtis, reikia ją įveikti. Mūsų futbolas yra baloje, iš kurios reikia išsikapstyti, o ne sakyti, kad iš jos neįmanoma išbristi. Ir pamaniau, kad turiu tą bridimą pradėti. Nors ir mažais žingsneliais. O laiko visada trūksta. Bet yra dalykų, prie kurių negali neprisidėti. O ar tai yra geras sprendimas, pamatysime po dešimties metų. Tada galėsiu ramiai žiūrėti į veidrodį, nekaltindamas savęs, kad nepabandžiau ko nors pakeisti.

Ką labiausiai reikėtų keisti Lietuvos futbole?Viską. Pradedant pačiu futbolininko paruošimu. Ką mes gero turėjome – buvo tęsinys sovietinio produkto, paruošto pagal kryptingą, sistemingą sovietinio futbolininko paruošimo būdą. Paskutinis toks geras produktas buvo Deividas Šemberas. Vėlesni mūsų lietuviški futbolo produktai daug mažesnio meistriškumo. Tada kyla klausimas: kas kaltas,

kad neparuošiame aukštos klasės futbolininkų? Pirmiausia Vytautas Dirmeikis, kuris keliolika metų laikėsi LFF vadovo kėdės ir neleido nieko daryti kitiems. Kai vis dėlto jį pašalinti pavyko, pasikartojo situacija iš vieno animacinio fi lmuko: „Drakonas žuvo, tegyvuoja Drakonas.“ Negaliu pasakyti, kad naujoji valdžia norėjo ko nors bloga. Bet pripažinkime, kad tokiu atveju jie arba dirbo neteisinga kryptimi, arba net neturėjo krypties, nes šiandienos rezultatas yra neigiamas. Mes neturime žaidėjų, galinčių mąstyti, valdyti kamuolį mažoje erdvėje, žaisti labai greitai. Visi treneriai, kurie sovietų laikais užaugino intelektualų futbolą SSRS čempionate žaidusią „Žalgirio“ komandą, nebetreniruoja. Todėl dabar dirbantiems vaikų treneriams bandysime atvežti vakarietišką patirtį ir parodyti, kaip galima išauginti gerą futbolininką.

Kaip vertintumėte tą konfl iktą tarp dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus ir jaunųjų Lietuvos rinktinės futbolininkų Luko Spalvio ir Donato Kazlausko?Jeigu futbolininkai taip elgtųsi Anglijoje ar net Danijoje, jie ir žaisti negalėtų. Tektų burnotis su kiekvienu, juk ten po kiekvienų rungtynių gaunama kritikos. Nes tai yra futbolo gyvenimo dalis. Juk žmonės, kurie domisi futbolu, visada manys, kad jie futbolą išmano geriau negu treneriai

ar futbolininkai. Futbolas ir yra patrauklus tuo, kad kiekvienas čia gali reikšti nuomonę ir kritikuoti. Šioje situacijoje įžvelgiu tiesiog bejėgiškumą, kuris pasireiškia kaltų ieškojimu, pirštų badymais į kitą. Bet ir žaidėjai, ir gerbėjai neturėtų pamiršti, kad tie pirštai rodo ir atgal į juos. Futbolininkams, negalintiems priimti žiūrovų kritikos, vertėtų pagalvoti, ar teisingai jie pasirinko savo darbą. O žiūrovams į futbolininkus ir trenerius siūlau žiūrėti kaip į savo vaikus. Jeigu po kiekvienos klaidos daužysite jiems per užpakalį, sakysite: jūs blogi, kvaili, kokius juos užauginsite? Mes dažnai kaltiname visus, kad mūsų futbolas yra toks nustekentas. Bet kažkodėl nesiimame jo atgaivinti. Geriau kiekvienas atneškime futbolui po kruopelytę. Ir visi supilsime jam aukštą kalną. Aš savo kruopelytę Lietuvos futbolui ir bandysiu atnešti.

Ką šiuo metu dirbate Danijoje?Treniruoju „Viborg“ klubą. Jis buvo aukščiausioje lygoje, bet iškritome ir dabar žaidžiame pirmojoje. Klubas turėjo ekonominių problemų, bet dabar po truputį lipa į viršų. Ir ekonomiškai, ir sportiškai. Ir labai norime sugrįžti į aukščiausiąją lygą. Man toks požiūris labai tinka, tad aš tame klube ir darbuojuosi.

Šeima gyvena su jumis ar liko gyventi Danijos sostinėje?Žmona, 13 m. dukra ir 12-metis sūnus gyvena prie Kopenhagos. Stengiuosi pas juos važinėti, kiek įmanoma. Sūnus savo malonumui lanko treniruotes futbolo mokykloje. Beje, iš sūnaus labai gerai matau, kaip dirba danai. Žinoma, jų bazės – kur kas geresnės nei mūsų. Bet kai augau aš, Vilniuje buvo vienintelė bazė mūsų treniruotėms – atsarginė „Žalgirio“ stadiono aikštė. Dabar juk yra maniežas, kuriame gali sportuoti žiemą. Lietuvoje sakoma, kad treneriai uždirba mažai. O kas jus verčia dirbti treneriais? Danijoje 30 klubų turi trenerius profesionalus, dirbančius su 19-mečiais ir jaunimo iki 21 m. komandomis. O gal penki stipriausi klubai turi profesionalius trenerius, treniruojančius dar jaunesnius futbolininkus. Kiti vaikų treneriai yra mėgėjai: tėvai, mamos. Bet prieš 14 m. į Daniją grįžo daug metų užsienyje dirbęs Mortenas Olsenas. Jis ir kitas jo kartos futbolininkas Michaelis Laudrupas sukūrė vaikų treniravimo programą, kurios ėmė laikytis visa Danija. Ir per tą laiką Danijos futbolo stilius pasikeitė. O mūsų treneriams, kurie gauna pinigus už savo darbą, būtina ieškoti naujų žinių, naujovių, judėti į priekį. Ir neverkti, kad mažai moka. Reikia keisti jų požiūrį.

TIKSLAS – ĮKVĖPTI ATGIMIMĄPatyręs treneris Aurelijus Skarbalius neabejoja, kad tik naujos idėjos ir požiūris gali išjudinti Lietuvos futbolą

„„Mes dažnai kaltiname visus, kad mūsų futbolas yra toks nustekentas. Bet kažkodėl nesiimame jo atgaivinti. Geriau kiekvienas atneškime futbolui po kruopelytę. Ir visi supilsime jam aukštą kalną. Aš savo kruopelytę Lietuvos futbolui ir bandysiu atnešti.“

TRENERISNrNr. . 2 2 (9(9999191))

AURELIJUS SKARBALIUS ketina sudaryti programą, pagal kurią Lietuvos futbolo specialistai galėtų treniruoti vaikus.

A.Skarbalius nuo 2006 m. treniruoja Danijos klubus.



„„Tolesni tikslai – stipriai tobulėti ir tapti profesionalia bikinio kūno rengybos sportininke. Taip pat noriu baigti restauruoti namą, kurį neseniai įsigijome su antrąja puse, žinoma, ruošiamės artėjančioms vestuvėms ir, bėgant laikui, šeimos pagausėjimui.“

VEIDAS GERDA MAKŪNAITĖ sužibėjo „Sandefjordopen 2015“ varžybose, kur tapo absoliučia kūno rengybos ūgio kategorijos iki 169 cm nugalėtoja.

Mažvydas [email protected]

Lietuvos atletė Gerda Makūnaitė sužibėjo „Sandefjordopen 2015“ varžybose Norvegijoje, kur tapo absoliučia kūno rengybos ūgio kategorijos iki 169 cm nugalėtoja. Aukštą ketvirtąją vietą ji pelnė ir „Oslo Grand Prix 2015“ turnyre, kuriame rungtyniavo daugiau nei 260 atletų iš Norvegijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Islandijos, Olandijos, Švedijos ir Lietuvos.

Trisdešimtmetė vilnietė prieš ketverius metus išvyko į Norvegiją, ten dirba socialinį darbą. Neįgaliais žmonėmis besirūpinanti sportininkė varžyboms pirmą kartą pradėjo ruoštis prieš trejus metus ir atstovauja Oslo sporto klubui „Fitness 24“. Per šį laikotarpį ji spėjo tapti kelių reklamų modeliu.

Pirmosioms varžyboms pradėjai ruoštis prieš trejus metus. Kiek metų apskritai užsiimi šiuo sportu ir kodėl nusprendei lipti ant scenos?Sporto salę pradėjau lankyti nuo 18 metų. Visada žavėjausi treniruotais kūnais, man tai be proto gražu. Idėja dėl scenos šovė, kai 2012 m. atsirado bikinio kūno rengybos kategorija. Dar po metų nusprendžiau pradėti ruoštis 2014 m. sezonui.

Kodėl kūno rengyba, o ne kokia kita sporto šaka?Pirmiausia dėl treniruoto kūno grožio. Dievinu atletišką kūną,

labai smagu matyti progresą ir savo psichologines bei jėgos galimybes.

Jau ketverius metus gyveni Norvegijoje. Kodėl nusprendei išvykti ir pasirinkai būtent šią šalį?Baigiau edukologijos bakalauro studijas Lietuvoje, bet prasidėjus krizei darbą čia rasti buvo labai sudėtinga, todėl nusprendžiau laikinai emigruoti, o vėliau įsikūriau visam laikui. Norvegija pasirodė patraukli dėl gamtos, socialinės lygybės, stabilios ekonominės padėties ir 110 minučių atstumo lėktuvu iki Lietuvos.

Ar Norvegijoje įsivaizduoji ir savo ateitį?Taip, ateitį įsivaizduoju būtent čia. Turiu namus, darbą, šeimą. Bet kartu planuoju įsigyti ir nedidelį būstą Lietuvoje.

Sportuoji savarankiškai ar turi trenerį?Turiu trenerį, kuris nuolatos konsultuoja, bet labiausiai mėgstu sportuoti viena.

Sandefjorde laimėtos varžybos – didžiausia tavo karjeros pergalė. Ar esi ir anksčiau nugalėjusi panašaus lygio turnyre?Praėjusiais metais Sandefjorde užėmiau antrąją vietą, „Loaded cup“ turnyre Danijoje taip pat buvau antra savo kategorijoje, o Oslo turnyre – penkta.

Norvegijoje tavo pergalė buvo pastebėta labiau negu Lietuvoje. Neapmaudu dėl to?

Lietuvoje šis sportas po truputį skinasi kelią pripažinimo link. Kaip yra Norvegijoje – koks žmonių požiūris į kūno rengyba, kultūrizmu užsiimančius žmones?Norvegijoje jis gerokai populiaresnis. Pastaraisiais metais Norvegija tam skiria ypatingą dėmesį ir paruošė nemažai profesionalių sportininkų, tokių kaip Christina Strøm Fjære, Sandra Jokič, Alexanderis Myrvoldas. Čia daug interneto forumų ir svetainių, kuriose pateikiama sveiko maisto receptų, o parduotuvėse gerokai didesnis maisto produktų sportuojantiesiems pasirinkimas.

Sportas nėra pagrindinis tavo pragyvenimo šaltinis. Ką veiki gyvenime?Dirbu socialinį darbą, padedu neįgaliam žmogui buityje, darbe, šeimoje.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?Mėgstu keliauti po gamtą, jūrinę žvejybą, kalnų slidinėjimą, keliones, kiną.

Nors sakoma, kad svajoti reikia tyliai, bet gal pasidalinsi keliais artimiausiais siekiais ir tikslais, nesvarbu – scenoje ar asmeniniame gyvenime?Tolesni tikslai – stipriai tobulėti ir tapti profesionalia bikinio kūno rengybos sportininke. Taip pat noriu baigti restauruoti namą, kurį neseniai įsigijome su antrąja puse, žinoma, ruošiamės artėjančioms vestuvėms ir, bėgant laikui, šeimos pagausėjimui.

Ne, nes Lietuvoje daug kas iš apmaudo ir konkurencijos nenori, kad talentingi žmonės būtų pastebėti. Bet, kaip sakoma, yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo.

Kokius dar startus esi numačiusi šiais metais?Jei gerai seksis, gegužę planuoju dalyvauti Europos čempionate Ispanijoje. Vasarą intensyviai ruošiuosi rugsėjį ir spalį vyksiančioms „Arnold Classic“ varžyboms, Nicole Willkins turnyrui, Norvegijos čempionatui.

Ar kūno rengybos ir kultūrizmo pasaulyje teisėjų darbui turi įtakos politika ar asmeninės simpatijos?Taip, esu pastebėjusi tai Lietuvoje. Norvegija palankesnė talentingiems ir perspektyviems atletams, kad ir kokia būtų pilietybė.

Prisipažink, ką pirmiausia suvalgai nulipusi nuo scenos ir iškankinta alinančių dietų?Picą!

Ar apskritai stengiesi prisižiūrėti visus metus, ar ne sezono metu leidi sau atsipalaiduoti?Leidžiu šiek tiek atsipalaiduoti, bet šiais metais numatomos varžybos po varžybų, todėl atsipalaidavimų nebus.

Dar nesulaukei pasiūlymų tapti modeliu ar reklaminiu veidu? Buvau keliose reklamose – tapau „Fittafi nity“ sporto programų ir „Weigtless“ aprangos modeliu.

PO VARŽYBŲ – VALGYTI PICOSPergales skinanti Gerda Makūnaitė Norvegijoje randa laiko ne tik sportui ir darbui, bet ir žvejybai jūroje

T. Vorobjovas dirba ir kabinetuose, ir sporto arenose.

Alfredo Pliadžio nuotr.G. Makūnaitė paragavo

ir modelio duonos.Nuotr. iš asmeninio albumo



Lietuvoje kerlingo asociacija įkurta 2002-aisiais, po poros metų mūsų žaidėjai jau pradėjo dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, nuo 2005 m. – Baltijos šalių ir Lietuvos čempionatuose, o nuo 2006 m. – Europos čempionatuose.

Asociacijai jau trečią kadenciją vadovauja Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo narys Vytautas Vidmantas Zimnickas.

Ar galite teigti, kad ši sporto šaka prigijo Lietuvoje? – paklausėme V. V. Zimnicko?Be abejo, taip. Akmenslydis nėra ta žiemos sporto šaka, kuriai Lietuvoje būtų ypač sudėtinga egzistuoti ir vystytis. Žinant mūsų lietuviškas žiemas, daugiau problemų turi slidininkai, biatlonininkai, kuriems svarbi lauko erdvė. Akmenslydžiui (kerlingui), kaip ir ledo rituliui, reikia salių. Vienintelis mūsų sporto šakos vystymosi stabdys – specializuotų sporto objektų stoka. Turime ledo arenas Elektrėnuose, Kaune, Vilniuje, o viešosios erdvės, tokios kaip „Akropolis“, daugiau mėgėjiško lygio. Akmenslydis prieinamas visiems, jį gali žaisti įvairaus amžiaus žmonės. Šioje srityje jau nesame naujokai, per pasaulio ir Europos čempionatus savo amžiaus grupėse nesame paskutiniai. Samdome trenerį iš Rusijos, kuris atvažiuoja ne tik patreniruoti rinktinę, bet ir klubus. Kiekvienas miestas kultivuoja akmenslydį, turi etatinių trenerių. Mūsų rezultatai po truputį auga. Tačiau mums būtinai reikia specializuotos bazės, nes akmenslydžiui žaisti reikalingas

kitoks ledas. Labai daug dirbame ir tikimės, kad gausime sklypą sporto bazei statyti. Turime investuotojus, kurie norėtų pastatyti ledo areną, ji vėliau galėtų pereiti savivaldos žinion. Tačiau šiandien mums nerandama 20 arų sklypo vieta, o pats projektas nėra brangus. Turime Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pritarimą, dabar vedame derybas su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl sklypo išskyrimo Vilniuje greta „Sportimos“ maniežo ir SEB arenos. Jeigu viskas išsispręstų teigiamai, atsirastų dar vienas puikus sporto statinys.

Ar daug Lietuvoje žmonių žaidžia akmenslydį? Kiek komandų dalyvauja šalies čempionate?Turime daugiau kaip 10 klubų, įsikūrusių tose vietose, kur yra specializuotų ledo aikščių. Akmenslydį pradėjo žaisti ir mūsų neįgalieji, planuojama, kad jie galėtų dalyvauti artimiausiose parolimpinėse žiemos žaidynėse. Lietuvoje stabiliai akmenslydį žaidžia ir mūsų kalendorinėse varžybose bei renginiuose dalyvauja daugiau nei 100 entuziastų, o pramogaujančiųjų yra keli šimtai. Lietuvos čempionate žaidžia iki 10 komandų, dėl apdovanojimų rungtyniauja mišrios, moterų ir vyrų ekipos. Konkurencija nemaža, labai patobulėjo kauniečiai, turintys geras sąlygas. Mūsų jaunimo rinktinė neseniai dalyvavo Baltijos šalių turnyre ir užėmė antrąją vietą po latvių. Latviai jau 10 m. Rygoje turi įsirengę puikią specializuotą akmenslydžio areną, kurioje rengiasi paties aukščiausio lygio varžyboms. Ši salė atsirado privačių rėmėjų dėka buvusiose fermose. Latviai dabar jau dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatuose.

Rygos arenoje veikia ir mėgėjų lyga, kurios varžybos vyksta kiekvieną mėnesį. Ar mūsų mėgėjai jose irgi dalyvauja?Taip, važiuoja pažaisti, ten mums palankiausios fi nansinės sąlygos. Rygoje rengiame ir savo čempionatus, ten mūsų sportininkai ruošiasi pasaulio ir Europos čempionatams.

Ar akmenslydis – brangi sporto šaka? Kur jaunimas gali lankyti šios sporto šakos pratybas?Nėra pigi, bet nėra ir labai brangi. Brangiausiai kainuoja specializuotos arenos nuoma. Tačiau akmenslydis yra gana lengvai prieinama sporto šaka. Tereikia sugebėti atsiklaupti ant kelių ir pastumti akmenį, susilenkus šiek prasivalyti taką ir „šluota“, kaip mes sakome, rodyti, kur tas akmuo turi slysti. Jeigu Lietuvoje būtų gerų šaltų žiemų, kokios būdavo anksčiau, ant vandens telkinių, esant lygiam ledui, irgi būtų galima žaisti. Ši sporto šaka susijusi su pramogomis. Pramogų arenoje Vilniuje ir Kauno „Akropolio“ ledo arenoje organizuojami akmenslydžio seminarai, kurie labai populiarūs.

Kiek kainuoja 20 kg sveriantys poliruoto granito akmenys, kuriais žaidžiama? Ar jie yra ilgalaikiški?Anksčiau tie akmenys buvo gerokai brangesni, o dabar atpigo ir kainuoja apie 300–600 eurų. Akmenų turi kiekvienas klubas, federacija. Akmenis galima naudoti ne vienerius metus. Akmenslydis dar vadinamas šachmatais ant ledo. Kodėl?Pats žaidimo principas toks, kad akmuo turi pataikyti į atitinkamas vietas, todėl visą laiką reikia galvoti. Tai – savotiški šachmatai, kaip padaryti ėjimą, kad partijoje gautum tašką.

Nuo 1998 m. akmenslydis įtrauktas į olimpinių žaidynių programą. Ar sulauksime dienos, kai Lietuvos akmenslydžio entuziastai dalyvaus olimpinėse žaidynėse?Anksčiau slapta svajojome, kad į olimpines žaidynes būtų galima patekti apie 2020 m. Tačiau dabar matome, kad turime didelę problemą dėl sporto bazės. Meistriškumas ir masiškumas turi būti šalia, bet šiandien, kai nėra masiškumo, sunku kalbėti apie meistriškumą. Todėl garsiai kelti tikslus būtų šiek tiek per anksti. Jeigu turėtume sporto bazę, kaip kaimynai latviai, estai ar suomiai, po poros olimpinių ciklų galėtume rimtai pretenduoti į olimpines žaidynes. Mano, asociacijos prezidento, ir Parolimpinio komiteto prezidento Vytauto Kvietkausko siekis – kad pirmoji Lietuvos žiemos sporto komanda, pramušusi olimpinių žaidynių ledą, būtų Lietuvos akmenslydžio komanda, dalyvausianti parolimpinėse žaidynėse. Atranka į žaidynes nebūtų lengva, pasaulyje akmenslydį žaidžia apie 100 valstybių.

Ar jūs taip pat žaidžiate?Retkarčiais. Turiu daug įvairiausių visuomeninių pareigų ir pritrūkstu laiko. Tačiau mūsų komanda labai gera, šauniai dirba generalinis sekretorius Vygantas Zalieckas.

„„Mano, asociacijos prezidento, ir Parolimpinio komiteto prezidento Vytauto Kvietkausko siekis – kad pirmoji Lietuvos žiemos sporto komanda, pramušusi olimpinių žaidynių ledą, būtų Lietuvos akmenslydžio komanda, dalyvausianti parolimpinėse žaidynėse.“

SITUACIJANrNr. . 2 2 (9(9999191))

Lietuvos akmenslydžio čempionate žaidžia iki 10 komandų, dėl apdovanojimų rungtyniauja mišrios, moterų ir vyrų ekipos.

Lietuvos kerlingo asociacijos prezidentas V. V. Zimnickas.


MĖGINS PRALAUŽTI OLIMPINIUS LEDUS

Lietuvos kerlingo asociacijos prezidento Vytauto Vidmanto Zimnicko siekis – akmenslydžio arena



Romas Austinskas jau yra vadovavęs LASF 2004–2009 metais. Paskutiniais jo vadovavimo metais įvyko neeilinis rinkimų suvažiavimas, kurio metu R. Austinskas buvo nušalintas nuo pareigų, tačiau 2011 m. grąžintas teismo sprendimu. Vos po kelių mėnesių prezidento postas buvo patikėtas Gintarui Furmanavičiui. Šių metų rinkimuose ir vėl susikirto senų varžovų keliai, tačiau šį kartą R. Austinskas užtikrintai laimėjo.

„Jau daug metų esu neabejingas autosportui ir tuo sėkmingai gyvenu. Buvau susitaikęs su tuo, kad daugiau niekada negrįšiu į federacijos prezidento postą. Bet šį sprendimą privertė priimti jaunų žmonių komanda, atsiradusi kartu su manimi ir labai norėjusi, kad kandidatuočiau. Dabar turime entuziastingų žmonių, kurie yra neabejingi automobilių sportui ir jo ateičiai, būrį. Manau, kad jau greitai parodysime savo nuveiktus darbus“, – kalba naujasis vadovas.

Nori daugiau bendravimoR. Austinskas autosporto mėgėjams gerai pažįstamas ne vien dėl to, kad kadaise vadovavo federacijai. Atsitraukęs nuo jos veiklos, iš autosporto jis niekada nedingo – jo vadovaujama įmonė „Autopaslauga“ yra viena pagrindinių Benedikto Vanago rėmėjų, jos pavadinimas puikuojasi ant šio lenktynininko automobilio Dakaro ralio metu.Sugrįžus į LASF vadovo pareigas vienas svarbiausių uždavinių R. Austinsko darbotvarkėje – pagerinti federacijos bendravimą, kad visi matytų, ką ji daro, kokius projektus vykdo.„Dėl B. Vanago ir Dakaro ralio tampame žinomi metų pradžioje ir tą lygį vėliau sunku išlaikyti, bet kaip federacija turėtume tai daryti. Tikrai turime gana nemažai renginių, kuriuos reikia maksimaliai gerai nušviesti ir parodyti“, – neabejoja LASF vadovas.

Trūksta pasitikėjimoKartu su federacija dirbs ir „Autoplius Fast Lap“ lenktynių organizatoriai, subūrę nemažai žinomų sportininkų. Balandžio 12 d. jie rengė seminarą, skirtą lenktynių dalyviams ir lenktynėmis besidomintiems žmonėms šviesti. Naujojo prezidento manymu, tokie renginiai yra itin svarbūs ir ateityje jų turėtų tik daugėti.„Ta informacija turi pasiekti vartotoją, ir čia turime planų – tai anksčiau nebūdavo daroma dėl žmonių stokos. Švietėjiškas darbas yra vienas svarbiausių – tai

pirmininkas – Gediminas Grigaitis, Kitų sporto šakų komiteto pirmininkas – Gintautas Firantas, Teisėjų komiteto pirmininkas – Šarūnas Liesis, Saugaus varžybų organizavimo komiteto pirmininkas – Remigijus Antanavičius, Techninių reikalavimų komiteto pirmininkas – Egidijus Janavičius, Senjorų komiteto pirmininkas – Evaldas Torrau.

Puikiai viešuosius ryšius išmanantis B. Vanagas stengsis pasinaudoti sukaupta patirtimi ir LASF pakelti į naują žinomumo lygį.Norėdami sulaukti didesnio valstybės fi nansavimo autosporto atstovai turi pasiekti gana aukštus rezultatus tarptautinėse varžybose. R. Austinskas mato vieną išeitį, kaip Lietuvai iškovoti vardą tarptautinėje arenoje. „Tai piltuvėlio principas – jis platus viršuje ir labai siaurėja į apačią. Turime užpildyti piltuvėlį vietinėmis varžybomis ir renginiais, kad žmonės turėtų motyvacijos sportuoti, žiūrėti, stebėti mus, o gal ir padėti. Reikalinga vietinė konkurencija. Taip galima užauginti aukšto lygio sportininkų“, – neabejoja R. Austinskas.

renginiui lietuvius kaltino ne tik žiūrovai, kantriai laukę ir pirkę bilietus, bet ir Tarptautinės ralio vairuotojų asociacijos (IRDA) įkurtas padalinys „World Rally Ranking“, kuris Lietuvos etapą įvardijo kaip katastrofą.„Pirmas blynas labai susvilo ir buvo, ko gero, nevalgomas. Reikia aiškintis, ar tešla buvo bloga, ar kepėjas ją sudegino. Tikrai nenoriu nieko teisti. Mes grįšime prie šio reikalo, numatytas susitikimas su Lenkijos federacijos prezidentu, norime paruošti namų darbus, turime pažiūrėti ir pagalvoti, kokių kelių galime pasiūlyti. Manau, kad darbas bus labai sunkus ne tik dėl to, kad fi nansiškai daug kainuos, bet ir dėl pasitikėjimo“, – mano R. Austinskas.

Dirbs ir B. VanagasFederacijos viceprezidentų postai patikėti Jonui Dereškevičiui ir B. Vanagui.

LASF tarybą sudaro:Ralio komiteto pirmininkas – Maris Simsonas, Kroso komiteto pirmininkas – Kazimieras Gudžiūnas, Žiedo komiteto pirmininkas – Rimvydas Agurkis, „Drifto“ komiteto pirmininkas – Antanas Kyguolis, „Drago“ komiteto pirmininkas – Rolandas Šležas, 4x4 komiteto

aktualu ne tik sportininkams, bet ir organizatoriams, personalui“, – sako LASF prezidentas.Dar vienas R. Austinsko tikslas – sugrąžinti pasitikėjimą federacija: „Prieš rinkimus su komanda teko apvažiuoti regionus ir susitikti su federacijos nariais. Sulaukėme klausimų, ar kas nors pasikeis. Tokie klausimai – vieni nemaloniausių, ką teko išgirsti, nes žmonės jau iš tiesų nusivylę. Turime dirbti ir vėl įgyti pasitikėjimą.“Vienas matomiausių atsinaujinusios LASF darbų turėtų būti autosporto grąžinimas į Nemuno žiedo trasą, kur bus stengiamasi surengti kuo daugiau varžybų.

Tikisi grąžinti WRCItin nemaloniai Lietuvos automobilių sporto vardas nuskambėjo praėjusiais metais, kai mūsų šalyje buvo rengiamas bendras WRC etapas su Lenkija. Iš pradžių Lietuvoje buvo numatyti keturi greičio ruožai, tačiau iš jų įvyko tik du. Mūsų šalyje iš viso planuota įveikti 104 km distancijos, tačiau galiausiai nuvažiuota tik 31 km. Taip nutiko dėl neišvažiuojamų kelių ir prasto saugumo.Netikusiu organizavimu ir nepasiruošimu tokio masto

„„Tai piltuvėlio principas – jis platus viršuje ir labai siaurėja į apačią. Turime užpildyti piltuvėlį vietinėmis varžybomis ir renginiais, kad žmonės turėtų motyvacijos sportuoti, žiūrėti, stebėti mus, o gal ir padėti. Reikalinga vietinė konkurencija. Taip galima užauginti aukšto lygio sportininkų.“

PERMAINOS NrNr. . 2 2 (9(9999191))

LASF prezidento rinkimuose ROMAS AUSTINSKAS įveikė ankstesnį federacijos vadovą Gintarą Furmanavičių.

SIEKS GRĄŽINTI PASITIKĖJIMĄLietuvos automobilių sporto federacijos prezidentu išrinktas Romas Austinskas žada daugiau viešumo


TEMA KKSD vadovas E. Urbanavičius pritartų įstatymų griežtinimui, bet mano, kad ir dabar kovoti su sportą žlugdančiu reiškiniu įmanoma.


„Krepšinis – Lietuvos pasididžiavimas. Ir mes negalime leisti to pasididžiavimo suteršti. Todėl mums labai svarbi Lošimų priežiūros tarnybos pagalba. Keisdamiesi informacija ir ryžtingai reaguodami bandysime tą ligą sustabdyti“, – teigė legendinis krepšininkas, dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis, prieš padėdamas parašą ant LKF ir Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) bendradarbiavimo sutarties.

Visa tai vyko nerimstant skandalui, kai Lietuvos krepšinio lyga nukėlė balandžio 16 d. Kėdainiuose turėjusias vykti rungtynes tarp vietos „Nevėžio“ ir „Mažeikių“ komandų.LKL gavo LPT raštą, kad mačas gali būti sutartas.Galimą bandymą sukčiauti po LKL sprendimo nukelti rungtynes ėmėsi tirti policija.

Skandalų netrūksta„Nevėžio“ klubo pavadinimas prie skandalingų straipsnių apie galimas sutartines rungtynes minimas jau ne pirmą kartą.LPT įtarė, kad „Nevėžio“ rungtynės su Klaipėdos „Neptūnu“, kurias pastarasis gruodžio mėnesį laimėjo 116:73, buvo nesąžiningos. Tąkart LKL ėmėsi ginti klubus ir pareiškė, kad nerado aiškių įrodymų, kad šių rungtynių baigtis ir rezultatas būtų paveikti tyčinių žaidėjų ar trenerio veiksmų.

Balandį keliomis minutėmis vėlavo futbolo „SMScredit.lt“ A lygos „Klaipėdos granito“ ir „Šiaulių“ rungtynės.„Tai yra vienas iš mūsų kovos su dėl lažybų sutartomis rungtynėmis būdų“, – pripažino Lietuvos futbolo federacijos generalinis direktorius Edvinas Eimontas.Jis teigė, kad gavus tarptautinės lažybų stebėjimo agentūros „Sport Radar“ įtarimų dėl rimtų lažybų koefi cientų pasikeitimų Azijos bendrovėse ir galimų sutartų rungtynių, LFF atstovai įspėjo klubus ir futbolininkus apie galimas pasekmes ir diskvalifi kacijas. Tik vėliau leido pradėti žaisti rungtynes.Sutapimas ar ne, bet Kėdainių krepšininkams ir Šiaulių futbolininkams vadovauja tas pats asmuo.LFF kovą su sutartomis rungtynėmis pradėjo bene pirma. Jau pernai per visą Lietuvą nuskambėjo įvykis, kai LFF diskvalifi kavo Gargždų „Bangos“ klubo dalininkus, kartu jo viceprezidentą ir vieną futbolininką.Sankcijų susilaukė ir „Klaipėdos granitas“. Vienas jo futbolininkas buvo diskvalifi kuotas iki gyvos galvos.Šiemet LFF uždraudė tapti Pakruojo „Kruojos“ klubą valdančiais asmenimis investuotojams iš Rytų Azijos. Taip pat neregistravo trijų futbolininkų. Dviem iš jų vėliau sankcijos buvo panaikintos, vienam paliktos.

Svarbi sutartisLFF bendradarbiauja su tarptautinėmis rungtynių

stebėsenos organizacijomis ir, žinoma, LPT.Sutartį su LPT jau anksčiau yra pasirašiusi ir LKL.Į kovą su sutartomis rungtynėmis stojo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Balandžio pradžioje KKSD ir dar keturios institucijos pasirašė tarpinstitucinį susitarimą dėl bendradarbiavimo kovojant su manipuliacijomis sporto varžybų rezultatais. Taip tikimasi efektyviau kovoti su nesąžiningais susitarimais, geriau pasirengti jų stebėsenai ir sustiprinti teisines galimybes nubausti kaltuosius.Savo parašus padėjo Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius, LPT direktorius Virginijus Daukšys, policijos generalinis komisaras Linas Pernavas ir generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis.„Pasirašę šią sutartį galėsime pradėti efektyviau kovoti su manipuliacijomis“, – vylėsi S. Skvernelis.D. Raulušaitis pateikė skaičius, kad iki šio laiko buvo atliekami keturi ikiteisminiai tyrimai, du nutraukti, du vis dar tęsiasi. Visi jie susiję su futbolo lažybomis.

„Noriu pasidžiaugti susitarimo pasirašymu ir nauju etapu, kuris padės spręsti didžiausią – atskleidimo – problemą. Blogiausia, kad nesugebame atskleisti tokių veiklų, nes informaciją gauname pavėluotai ir vėliau labai sunku išsiaiškinti tiesą. Jeigu gautume ją anksčiau, Baudžiamojo kodekso straipsnių užtektų“, – kalbėjo generalinio prokuroro pavaduotojas.

Seimas nepriima įstatymoTačiau Seimo jaunimo ir sporto komiteto komisijos pirmininkas Juras Požela su teiginiu, kad įstatymų kovai su sukčiavimu sporto srityje pakanka, nesutinka. Jis jau ne pirmą kartą bando Seime įteisinti Baudžiamojo kodekso papildymo įstatymo projektą, kuriame būtų sugriežtinta atsakomybė sukčiams ir kuris skatintų teisėsaugą rimčiau kovoti su šia negerove.Balandžio 7 d. Seimas įstatymo projektą grąžino tobulinti.Seimo narys vėliau rašė savo interneto puslapyje: „Seimas nepritarė mano įstatymo projektui, kuriuo siūliau papildyti Baudžiamąjį kodeksą, įtraukiant sukčiavimą sporto srityje. Gaila, nes panašu, jog paskatos

SUKČIAMS LIETUVOJE RENGIMūsų šalies sporto, fi nansų ir teisėsaugos organizacijos vienija jėgas siekdamos efekt

„„Galime prisiminti japonų pasididžiavimą – sumo imtynes, kurios neišlįsdavo iš „Eurosport“ kanalo. 2011 m. išaiškinus labai daug sutartų kovų, šis sportas praktiškai žlugo, nes tapo visiškai neįdomus žiūrovams.“ VIRGINIJUS DAUKŠYS

PASIRAŠĖ KONVENCIJĄPPPraėjusių metų rugsėjo pradžioje Lietuva kartu su kitomis Europos Tarybos valstybėmis pasirašė konvenciją prieš manipuliacijas sporto varžybų rezultatais.Ši konvencija – tai tarptautinių standartų rinkinys. Tikimasi, kad jis taps veiksminga priemone tarptautiniu mastu kovojant su šiuo reiškiniu. „Pagrindinė konvencijos nauda ta, kad mes deklaruojame, jog esame nepakantūs šiam reiškiniui. Kuo daugiau šalių prisijungs, tuo bus didesnė galimybė keistis informacija. Tai labai svarbu“, – sakė KKSD vadovas Edis Urbanavičius.


sukčiauti ir susitarti dėl varžybų baigties toliau išliks, nes šiuos nusikaltimus organizuojantys asmenys galės tikėtis likti tiesiog nenubausti ir apsiriboti diskvalifi kacijomis pačiose sporto lygose, kurios yra tiesiog juokingos.“KKSD vadovas E. Urbanavičius pritartų įstatymų griežtinimui, bet mano, kad ir dabartinėje situacijoje kovoti su sportą žlugdančiu reiškiniu įmanoma.„Jeigu šiandien paskutinis etapas – baudžiamoji atsakomybė – nėra pakankamai griežtai reglamentuotas, tai reikia padaryti. Bet kai kalbėjome su prokuratūros atstovais, jie abejoja, ar iš tiesų jo nėra“, – sakė KKSD generalinis direktorius.

KKSD buria federacijasE. Urbanavičiaus nuomone, dabartinėje situacijoje tiesiog reikėtų, kad visos susitarimą dėl bendradarbiavimo su KKSD pasirašiusios institucijos atliktų savo darbą.KKSD šiuo atveju suburs sporto šakų federacijas, kad jos pasirašytų kovos su sukčiavimu sutartis, kokios dabar pasirašytos dėl kovos su dopingo vartojimu.„Departamentas gali daryti įtaką organizacijoms, kurios gauna biudžeto lėšas kovai su neskaidriais reikalais, nes jis tas lėšas skirsto“, – kalbėjo E. Urbanavičius.LFF generalinis direktorius E. Eimontas mano, kad KKSD ir yra ta institucija, kuri gali vienyti visų federacijų pastangas kovai su sukčiavimu.Tiesiogiai bendrauti tarpusavyje federacijos vargu ar pasiryžusios

ir šiuo rimtu klausimu. Taip buvo galima suprasti LKF prezidento atsakymą į žurnalisto klausimą, ar krepšinio federacijai nevertėtų pasikonsultuoti su LFF dėl kovos su sukčiavimu sporto srityje klausimais. A. Sabonis nusišypsojęs ištarė: „Gal mes čia geriau pasikonsultuosime…“„Kai kurių federacijų nosies

didelę grėsmę kelia lažybos, – tenisas.Tačiau Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas su sutartų rezultatų bėda nėra susidūręs.„Didelės grėsmės mūsų tenisui nematau. Vien dėl to, kad Lietuvoje nebūna tokių didelių turnyrų, kurie domintų sutartinių

rungtynių organizatorius“, – kalbėjo LTS vadovas.Anot jo, nė vienas Lietuvos tenisininkas niekada nebuvo įtartas kokiais nors sukčiavimais.

Žlugdo sporto šakasSutartinės rungtynės, siekiant pasipelnyti iš lažybų, nėra labai senas reiškinys Lietuvoje. Kalbama, kad jis atėjo iš Rytų Azijos. Lietuva – bene paskutinė šalis iš Rytų Baltijos pakrantės, susidūrusi su Rytų Azijos lažybų mafi ja. Anksčiau tai patyrė Suomijos, Estijos ir Latvijos sporto organizacijos.Daug nešvarių statymų pastebima Azijos lošimų bendrovėse. Sutarus rungtynių rezultatą, įvarčių ar taškų skirtumą ir panašius dalykus pelną gauna tai organizuojantys nusikaltėliai. Kur kas mažesnė pelno dalis atitenka susitarimuose dalyvavusiems sportininkams.Nesąžiningos lažybos kenkia ne tik Azijos lažybų bendrovėms. Jos griauna verslą ir toms lažybų bendrovėms, kurios dirba Lietuvoje. Lietuviškų bendrovių vadovai yra bene didžiausi griežtesnės kovos su susitarimais šalininkai.Tačiau šis sukčiavimas griauna ne tik lažybų verslą. Rytų Azijos šalyse jis sužlugdė net ištisas sporto šakas. Panaši situacija, anot LPT vadovo Virginijaus Daukšio, susiklostė dėl sumo imtynių.„Galime prisiminti japonų pasididžiavimą – sumo imtynes, kurios neišlįsdavo iš „Eurosport“ kanalo. 2011 m. išaiškinus labai daug sutartų kovų, šis sportas praktiškai žlugo, nes tapo visiškai neįdomus žiūrovams.“

IAMOS VIS NAUJOS PINKLĖSyviau užkirsti kelią sportą jau ne vienus metus kamuojančiai sutartinių rungtynių ligai

Viso kūno raumenų darbas pinasi su šokiais ir muzika. Tokią unikalią treniruočių sistemą siūlo „PortDeBras“ metodika. 14p.p.

užrietimai man atrodo keisti. Galbūt žmonės neįsivaizduoja, su kokia blogybe jie susidūrė? Manau, kad tik kartu dirbant įmanoma tai įveikti“, – sakė E. Eimontas.

Tenisui grėsmės nėraDar viena sporto šaka, kurios tarptautinėms varžyboms labai

Bendradarbiavimo sutartį pasirašė LKF prezidentas A. Sabonis ir LPT

direktorius V.Daukšys.Renato Mizero nuotr.

Ant tarpinstitucinio susitarimo dėl bendradarbiavimo kovojant su manipuliacijomis sporto varžybų rezultatais parašus padėjo (iš kairės): V. Daukšys, L. Pernavas, S. Svernelis, D. Raulušaitis ir E. Urbanavičius.

Mažvydo Laurinaičio nuotr.


SPORTUOJAM „PortDeBras“ metodas dabar yra registruotasis prekių ženklas daugiau nei 30 šalių. Tai yra griežtai reglamentuota ir licencijuota sistema.


Lietuvoje savo nišą bando atrasti mažai kam žinoma treniruočių metodika, kurioje įvairūs plastikos, tempimo ir jėgos pratimai sujungiami choreografi škai ir atliekami skambant specialiai pritaikytai muzikai.

„PortDeBras“ vadinamos treniruotės sukurtos dar 2006 m., o dabar šią naujovę pasiūlė sveikatingumo ir sporto klubas „Body Gym“, kuriame šiuos užsiėmimus veda licencijuota trenerė Rasida Matuizienė.

Sėkmingai skinasi kelią„PortDeBras“ metodas dabar yra registruotasis prekių ženklas daugiau nei 30 pasaulio šalių. Idėjos autoriai – rusas Vladimiras Snežikas ir ispanas Julio Papi. Būtent šiose šalyse ši treniruočių metodika ir yra populiariausia, nors sėkmingai kelią skinasi ir

brandesnio amžiaus žmonės, neturintys rimtesnių sveikatos sutrikimų. Šias treniruotes gali lankyti netgi tie, kuriems šokiai prieš tai buvo visiškai nepažįstami: „Visi gali bandyti, tai nėra sunku. Žmonės matys, kad jiems pavyksta arba ne, bet gal jiems patiks ir norės išmokti šokio judesių. Tai skirta kiekvienam ir nereikia jokių specialių įgūdžių.“Šiomis treniruotėmis galima užsiimti kad ir 4–5 kartus per savaitę, tačiau būtina atsižvelgti į savo kūną ir galimybes. Pasak trenerės, optimaliausias būdas treniruotis – lankyti užsiėmimus kas antrą dieną arba juos derinti su kitomis treniruotėmis. Rasida tiki, kad dar Lietuvoje paplisti nespėjusi „PortDeBras“ treniruočių sistema įgaus savo veidą.„Aš tikrai matau perspektyvų. Su šiomis treniruotėmis sieju ir didesnius planus. O jeigu turi tikslą, perspektyvų visada yra“, – neabejoja trenerė.

Pabandžiusios vėl grįžtaR. Matuizienė jau spėjo surengti keletą treniruočių sporto klube „Body Gym“. Į jas susirinko apie 10–12 įvairaus amžiaus moterų ir merginų. Trenerę džiugina, kad lankytojos noriai grįžta į treniruotes ir iš jų išsineša gerų įspūdžių. Rasida stengiasi palaikyti su sportuojančiomis moterimis ryšį ir pasidomėti, ar treniruotės joms patinka. „Tai choreografi nė treniruotė, jos metu bendraujama nedaug. Per treniruotę sužinoma ir išmokstama judesių, kvėpavimo ir pan. Bet iš esmės nėra kalbama. Turi daugiau jausti, daryti junginius ir žiūrėti. Manau, kad 15 yra labai geras žmonių skaičius, – galiu juos suvaldyti, jiems viskas aišku, geras matomumas“, – sako R. Matuizienė.

Gali treniruotis kiekvienas„PortDeBras“ treniruotes gali lankyti visi norintieji – moksleiviai, studentai ar

kitose valstybėse. „PortDeBras“ yra griežtai reglamentuota ir licencijuota sistema.Lietuvoje dar mažai kam žinomos treniruotės – unikalus choreografi jos ir tempimų junginys. Per užsiėmimus žmonės pagal muziką atlieka šokio judesius, sujungdami juos į vientisus junginius.„Šios treniruotės atitinka mano vidinę būseną. Man patinka judesys, plastika, šokiai, muzika, choreografi ja ir pats sportas. O čia visa tai suderinta. Pabandžiau ir pajutau, kad tai gali būti mano varikliukas“, – pasakojo trenerė Rasida.Ji jau dvejus metus veda treniruotes ir yra vos viena iš dviejų trenerių, turinčių licenciją Lietuvoje.

Treniruotė įkrauna energijosKalbėdama apie pagrindinius šių treniruočių tikslus R. Matuizienė išskiria visų raumenų grupių stiprinimą ir gražios laikysenos formavimą. Apie 50 min. trunkančioje treniruotėje atliekama

labai daug judesių, skirtų kiekvienam raumeniui – tiek vidiniam, tiek išoriniam. Taip pat atliekami tempimo pratimai, netrūksta jėgos judesių, treniruotėse nuolat juda rankos – jos tampa grakščios. Čia pagerinama laikysena, išmokstama taisyklingai kvėpuoti. Prie to prisideda žmogaus koordinacijos, dinamikos ir lankstumo gerinimas, gebėjimas jausti kūną erdvėje ir atsipalaiduoti. Taip pasiekiamas pagrindinis tikslas – žmogus ima jausti judėjimo malonumą, treniruodamas kiekvieną kūno centimetrą.„Man patinka, kad po treniruotės jautiesi labai gerai, ji įkrauna energijos. Jautiesi pasportavęs, sušilęs, o kūnas dirba aerobiniu ritmu. Unikalus „PortDeBras“ metodas padeda subalansuotai paskirstyti apkrovą tam tikrose kūno vietose, naudojant universalias raumenų ir sąnarių traukos grandines, leidžiančias laisvai ir harmoningai judėti“, – prideda trenerė.

Viso kūno raumenų darbas pinasi su šokiais ir muzika. Tokią unikalią treniruočių sistemą siūlo „PortDeBras“ metodika

SPORTO KLUBE – ŠOKIO RITMU

R. Matuizienė tiki, kad Lietuvoje „PortDeBras“ treniruočių sistema bus populiari.

Niko Morozovo nuotr.

15LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTISNr. 2 (991)NrNr. . 2 2 (9(9999191))

„Norėjome sportuoti, o pinigai buvo antraeilis dalykas“, – tikina penkių parolimpiadų dalyvė Sigita Markevičienė-Kriaučiūnienė. 17p.p.


Į PRIEKĮ VEDĖ NORAS LAIMĖTI


1992 m. Barselonos parolimpinių žaidynių įspūdžiai išliks visam gyvenimui. Tuo neabejoja panevėžietė Sigita Markevičienė-Kriaučiūnienė.

„Man tai buvo pirmas didelis turnyras, todėl, suprantama, įspūdžiai iš jo liko ryškiausi. Ir ne dėl to, kad Barselonoje laimėjau daug medalių. Labiau dėl paties renginio, dėl mūsų nepakartojamos būsenos, kad esame su Lietuvos rinktinės apranga, nešame Lietuvos vėliavą“, – prisiminė nereginti sportininkė.1962 m. gimusi panevėžietė Barselonoje iškovojo tris sidabro medalius (800 m, 1 500 m ir 3 000 m distancijų) ir bronzos apdovanojimą 400 m bėgimo takelyje. Tai buvo pirmosios žaidynės ne tik po avarijos regą praradusiai ir 1987-aisiais sportuoti pradėjusiai S. Markevičienei-Kriaučiūnienei. Pirmosios jos buvo ir 1990 m. kovo 4 d. susikūrusiam ir šį pavasarį 25-metį švenčiančiam Lietuvos parolimpiniam komitetui (LPOK).

Labiau norėjosi verktiNuo 1992-ųjų S. Markevičienė-Kriaučiūnienė startavo keturiose vasaros parolimpiadose. Nors ši sportininkė kultivavo ir kitas lengvosios atletikos rungtis,

sportui. Rimtos varžybos dažniausiai vykdavo rugsėjį, tai ir ruošdavomės visą vasarą treniruodamiesi du kartus per dieną. O dabar bėgu, kada noriu ir kiek noriu“, – aiškino sportininkė.Nors S. Markevičienė-Kriaučiūnienė treniruodavosi kaip profesionali sportininkė, ji negali pasakyti, kad gyveno iš sportu uždirbamų pinigų.„Pinigų už tai negaudavome. Nebent premijų už pergales ar maistpinigių stovyklose. Dabartiniams neįgaliems sportininkams jau yra kur kas geriau. Jie gauna stipendiją, iš kurios gyvena. Mums svarbiausia buvo kitkas. Mes norėjome sportuoti, laimėti, o pinigai buvo antraeilis dalykas“, – tikino penkių parolimpiadų dalyvė.

žiemos parolimpinėse žaidynėse nedalyvavome“, – apie lengvaatlečių virsmą slidininkais pasakojo R. Markevičienė-Kriaučiūnienė.

Grįžo po ilgos pertraukos2006 m. S. Markevičienė-Kriaučiūnienė baigė sportininkės karjerą. Bent jau taip manė.„2006-aisiais nutariau pasitraukti iš didžiojo sporto. Bet 2010-aisiais įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą, tad vėl po ilgos pertraukos dalyvavau dideliame sporto renginyje...“ – kalbėjo neregė lengvaatletė, kuriai 2010 m. jau buvo sukakę 48 metai.Panevėžietė ir dabar sportuoja savo malonumui, dalyvauja Lietuvoje vykstančiose varžybose.„Skirtumas tas, kad tada visas vasaras aukodavome

didžiuosiuose neįgaliųjų sportininkių forumuose ji dalyvavo kaip bėgikė.Tačiau Barselonos įspūdžių vėlesnės parolimpiados neišdildė.„Barselonoje buvo puikios gyvenimo sąlygos. Daug savanorių, kurie visur padėdavo neįgaliems sportininkams. Galiausiai ten buvo didžiulis susidomėjimas parolimpiada. Važiavau negalvodama laimėti medalių. Tiesiog dalyvauti, pajusti parolimpinių žaidynių atmosferą. Pamenu, išeiname į Barselonos stadioną, ir praneša: stebi 40 tūkst. žiūrovų. Kažkodėl labiau norėjau verkti, negu bėgti... Tik treneris mano mintis sugrąžino į pačias varžybas. Sako: „Nieko tokio, kaip pasiruošei, taip ir bėgsi.“ Nubėgau. Išėjo neblogai. Tokie dalykai iš atminties neišdyla“, – pasakojo vis neblėstančius įspūdžius S. Markevičienė-Kriaučiūnienė.Pasak jos, po Barselonos neliko kur trauktis. „Nes man patiko sportuoti. Ir užsiėmiau tuo, kas man patinka“, – kalbėjo neregė lengvaatletė.

Įspūdingas titulų kraitis1996-aisiais parolimpinėse žaidynėse Atlantoje 800 m ir 1 500 m bėgimo varžybose S. Markevičienė-Kriaučiūnienė laimėjo bronzos medalius, 2000 m. Sidnėjuje 400 m distancijoje užėmė ketvirtąją vietą, 5 000 m nuotolyje fi nišavo šešta ir pasiekė savo negalios kategorijos pasaulio rekordą,

IŠ ARTI NrNr. . 2 2 (9(9999191))

Lengvaatletė SIGITA MARKEVIČIENĖ-KRIAUČIŪNIENĖ išbandė jėgas ir 1994 m. žiemos parolimpinių žaidynių slidinėjimo varžybose.

„Norėjome sportuoti, o pinigai buvo antraeilis

dalykas“, – tikina penkių parolimpiadų dalyvė Sigita

Markevičienė-Kriaučiūnienė

LIETUVOS PAROLIMPIEČIAIL

Lietuvos parolimpiečiai dalyvavo šešeriose vasaros ir vieneriose žiemos žaidynėse.Iš viso jie iškovojo 29 medalius (4 aukso, 11 sidabro ir 14 bronzos).Absoliučią daugumą medalių – 25 – iškovojo lengvaatlečiai.Du sidabro medalius laimėjo Lietuvos aklųjų riedulio rinktinė, vieną – plaukikas, du bronzos medalius – dziudo imtynininkai.

2004 m. Atėnuose 200 m bėgimo varžybose užėmė šeštąją vietą.Septynis kartus lietuvė tapo Europos čempione. O 1994-aisiais Berlyne (Vokietija) S. Markevičienė-Kriaučiūnienė iškovojo pasaulio čempionės titulą.Daug kartų ir įvairiose distancijose lietuvė sportininkė buvo Europos ar pasaulio pirmenybių prizininkė.

Buvo tapusi slidininkeBeje, kartą S. Markevičienei-Kriaučiūnienei teko pakeisti sporto šaką. LPOK nutarė lengvaatlečius paruošti 1994 m. Lilehamerio žiemos parolimpinių žaidynių slidinėjimo varžyboms.Į Norvegiją atstovauti Lietuvai buvo išsiųsti S. Markevičienė-Kriaučiūnienė ir Saulius Leonavičius. Tai buvo vienintelė žiemos parolimpiada, kurioje dalyvavo mūsų šalies sportininkai.Sigita šliuožė 5 km distancijose klasikiniu ir laisvuoju stiliumi bei 10 km distancijoje klasikiniu stiliumi.„Pamenu, kiek slidinėjau, tiek ir ridinėjausi nuo kalno... Vargu ar būčiau ten važiavusi, jei žinočiau, kad trasa bus ta pati, kaip sveikųjų. Ir dar labai kalnuota. Šliuoži nuo kalno sulig 15 aukštų namu... O mes buvome pripratę slidinėti kur kas lygesnėse vietose. Manau, kad, nors teko ir griūti, tokiomis sąlygomis pasirodėme dar pusė bėdos. Daugiau, aišku,

S. Sokolovą ir S. Markevičienę-Kriaučiūnienę sveikina LPOK prezidentas V. Kvietkauskas (dešinėje).Alfredo Pliadžio nuotr.

Bėgimo take ir slidinėjimo trasose S. Markevičienė-Kriaučiūnienė

neįsivaizduojama be savo trenerio ir vedlio S. Sokolovo.


SUKAKTIS Pasaulio vicečempionės sportinė karjera buvo ilga –ANA AMBRAZIENĖ sportavo iki 40 metų.


Buvusi pasaulio rekordininkė ir vicečempionė Ana Kosteckaja-Ambrazienė vėl su lengvaatlečiais. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio ji dirba klube „Cosma“, daug bendrauja su jaunimu, treneriais ir, kaip pati sako, jaučiasi pakylėta.

„Gerai pritapau prie kolektyvo ir sportininkų. Lengvoji atletika – mano pašaukimas, jai atidaviau visą savo jaunystę, pačius gražiausius gyvenimo metus. Klube dirbu vadybininke, tačiau mane galima vadinti mūsų lengvaatlečių vyresniąja drauge. klubui „Cosma“ priklauso beveik visi Lietuvos lengvosios atletikos lyderiai, iš viso – 70 lengvaatlečių“, – sako balandžio 14 d. 60-metį atšventusi A. Ambrazienė. Legendinė bėgikė dar gauna sportininkų rentą, todėl šypsodamasi sako, kad jai badauti nereikia.

Staigi netektisSūnus Algirdas, kuriam birželio mėnesį sukaks 30 m., baigė verslo teisę ir vadovauja automobilių prekybos įmonei. Pasak Anos, sūnus, nors ir gyvena kartu su ja, turi savo gyvenimą, o ji – savo. Prieš pustrečių metų Ana išgyveno skaudžią netektį: staiga mirė jos vyras odontologas Algirdas, su kuriuo kartu nugyveno 30 m.: spalio 2 d. buvo atšvęstos perlinės vestuvės, o lapkričio 9 d. kilus kojos lūžio komplikacijoms jo jau nebebuvo tarp gyvųjų. Sunkią valandą jai labai daug padėjo Lietuvos lengvosios atletikos federacija.

Lemtis – rūpintis kitais„Šie metai yra mano metai. Perskaičiau, kad tie, kurie yra gimę 1955-aisiais, nuo pat mažens turi rūpintis kitais ir už juos atsakyti. Ir taip – visą gyvenimą. Toks sunkus buvo ir mano gyvenimas. Užaugau be tėvo, vėlai, tik baigusi mokyklą, pradėjau sportuoti, tačiau pakliuvau į labai gero trenerio Algimanto Vilko rankas. Ilgai neradau savo tikrosios rungties, daug metų ieškojau“, – prisimena po Avino ženklu Ožkos metais gimusi Ana. Ji bėgiojo krosą, 400 m ir 800 m distancijas. O 1978 m. išbandė savo jėgas 400 m barjerinio bėgimo distancijoje ir per pirmąsias varžybas pasiekė Lietuvos rekordą. Sportininkė teigia, kad ji nebuvo ypač talentinga atlikdama techniškas rungtis, pirmasis rekordas jai dabar kelia šypseną, tačiau šiandien tokio rezultato niekas nepasiekia. Kaip teigia Ana, 400 m barjerinio bėgimo rungtis yra daugiau

vyriška ir labai sunki, tenka ugdyti greičio ištvermę, bėgioti ilgus nuotolius, jau nekalbant apie tai, kad distancijoje dar reikia įveikti 10 barjerų. Ji darbo nebijojo, labai daug treniravosi. Kai 1978 m. pateko į SSRS rinktinę, Anos rezultatai pradėjo sparčiai gerėti.

Rekordas vis dar nepagerintasŠiemet sukako 32 m., kai A. Ambrazienė Maskvoje birželio 11 d. per brolių Znamenskių memorialo varžybas pasiekė pasaulio rekordą – 54,02 sekundės. „Rezultatas tikrai aukštas, tačiau tikiu, kad Lietuvoje atsiras merginų. Labai norėčiau

pritrūko 0,01 sekundės. Kai dabar sportininkė pasižiūri į nuotraukas, atrodo, kad vis dėlto ji buvo šiek tiek priekyje. „Buvau tikra, kad nugalėsiu. Nemačiau aštuntuoju taku bėgusios Jekaterinos Fesenko, kuri paskutinę akimirką mane aplenkė. Tai buvo pati svariausia ir paskutinė jos pergalė, nes po čempionato rusė daugiau niekur nedalyvavo. Liko didžiulis apmaudas, tačiau ašarų neliejau, nors ir galėjau įeiti į istoriją kaip pirmojo pasaulio čempionato aukso medalio laimėtoja“, – prisimena Ana. Pasaulio vicečempionės sportinė karjera buvo ilga, ji sportavo iki 40 metų. 1995 m. sausio mėnesį A. Ambrazienė paliko bėgimo takelį. Iš sporto pasitraukė skaudama širdimi, be jokių išleistuvių. Niekas žymiajai lengvaatletei nepadėkojo už pasiektas įspūdingas pergales, niekas neįteikė gėlių.

Dirbo darželyje ir mokyklojeAna gailisi, kad nedirbo trenere, nes galėjo tapti tikrai gera. Kai atėjo prašytis darbo, jai sporto mokykloje buvo pasiūlyta dirbti 0,25 etato. Sportininkė už viską gražiai padėkojo ir nuėjo į vaikų darželį „Pušaitė“, kur išdirbo trejus metus. Dirbo su 3–6 m. vaikais, turėjo daug grupių, apsigynė metodininkės darbą. Tada buvo pakviesta dirbti į Antakalnio vidurinę mokyklą, kur praleido aštuonerius metus. Buvo kūno kultūros mokytoja, paskui direktoriaus pavaduotoja. Pasak Anos, tai buvo labai gražūs metai: ji puikiai sutarė su kolektyvu, ją mylėjo vaikai, su kuriais ji iki šiol palaiko šiltus santykius. Nuo 2006 m. A. Ambrazienė buvo pakviesta dirbti į bendrovę „Vision Euronord“, prekiaujančią maisto papildais ir kosmetika, generaline direktore. Čia pasaulio vicečempionė dirbo trejus metus, tačiau, kai jai buvo paskirta renta, šio darbo atsisakė.

Banguotas gyvenimasAna negali atsakyti, ar gyvenime buvo laiminga. „Nežinau, kaip tą laimę išmatuoti. Nesu piktybiškas žmogus, su visais labai gerai sugyvenu. Turėjau nuostabų vyrą, sekėsi bėgimo takelyje. Tačiau dabar turiu sveikatos problemų, birželio 15 d. trečią kartą manęs laukia galvos operacija. Net ir mano gydytojas negali pasakyti, nuo ko viskas prasidėjo. Sako, jeigu žinotų, tas gydytojas gautų Nobelio premiją. Tačiau blogas nuojautas veju šalin, turiu daug darbų, puikių bendraminčių. Labai džiaugiuosi, kad mane palaiko Lietuvos lengvosios atletikos federacija, joje dirba ypač šilti žmonės, kurie visada išties pagalbos ranką“, – sako A. Ambrazienė.

Kartais trūko tik sėkmėsA. Ambrazienė prisiminė savo sportavimo laikus. Vos pradėjusi lankyti pratybas, ji jau turėjo tikslą ir jo užsispyrusi siekė. „Gal ir keistas mano charakteris, bet jeigu sau ką nors įsikalu į galvą, turiu nugalėti visus sunkumus ir būtinai pasiekti tikslą. Jeigu ko nors nemoku, pasiklausiu kitų ir iriuosi į priekį“, – teigia Ana ir linki tokioms būti visoms Lietuvos barjerininkėms. Sportininkė pripažįsta, kad ji per varžybas pritrūkdavo sportinės sėkmės. Taip atsitiko ir per pirmąjį pasaulio čempionatą 1983-iaisiais Helsinkyje, kai vilnietei – pasaulio sezono lyderei ir visą laiką pirmavusiai distancijoje – iki aukso

GYVENIMO KELIAS APSUKO RATĄLegendinė lengvaatletė Ana Ambrazienė laukia, kad būtų pagerintas jos prieš 32 m. pasiektas Lietuvos rekordas

VIZITINĖ KORTELĖ V

Gimė 1955 m. balandžio 14 d. Tarakonyse (Vilniaus r.). 20 kartų Lietuvos 400 m (1977–1979, 1981, 1990 m.), 400 m barjerinio bėgimo (1977, 1978, 1981, 1983, 1991, 1993, 1994 m.), estafečių 4 × 400 m (1974, 1978, 1979, 1986, 1991–1993 m.) ir 4 × 200 m (1979 m.) čempionė.Net 55 kartus gerino Lietuvos rekordus: 500 m (nuo 1:10,6, 1978 m. iki 1:08,9, 1991 m.), 400 m (nuo 53,70, 1979 m. iki 51,96, 1983 m.) ir 400 m barjerinio bėgimo (nuo 59,20, 1978 iki 54,02, 1983 m.). SSRS rinktinės narė (1978–1989 m.). 1981 m. per universiadą Bukarešte pelnė 2 aukso medalius 400 m barjerinio bėgimo ir estafečių 4 × 400 m rungtyse. 1983 m. per SSRS tautų spartakiadą laimėjo aukso (400 m b/b) ir bronzos (estafetė 4 × 400 m) medalius. 1983 ir 1987 m. tapo SSRS 400 m b/b čempione, 1980 ir 1982 m. – vicečempione, o 1981 ir 1988 m. pelnė bronzos medalius. 1983 m. gerino SSRS 400 m b/b rekordus: 54,70 ir 54,6. 1981 m. per Europos taurės varžybas 1981 m. 1983 m. užėmė antrąsias vietas, o 1981 m. per Pasaulio taurės varžybas buvo trečia. 1983 m. Helsinkyje tapo pasaulio vicečempione, o Maskvoje – pasaulio rekordininke.

sulaukti to momento, kai bus pagerintas mano rekordas, ir naujai rekordo autorei paspausti ranką“, – sako buvusi pasaulio rekordininkė. Vieną tokią bėgikę Ana jau nusižiūrėjo, tai klaipėdietė Eglė Staišiūnaitė, kuri dabar gyvena Amerikoje, treniruojasi ir dirba trenere. Moteris viliasi, kad ji šiemet 400 m barjerinio bėgimo distanciją turėtų įveikti greičiau nei per 56 sekundes. Pasak Anos, Eglė turi daug geresnius duomenis, nei ji (ūgis – 173 cm). Legendinė bėgikė pirmoje distancijos pusėje tarpus tarp barjerų dažniausiai įveikdavo 16 žingsnių, o klaipėdietė yra aukštesnė už Aną ir jai gali pakakti mažiau žingsnių.

Jubiliejaus proga A. Ambrazienę sveikina LTOK prezidentė D. Gudzinevičiūtė.LTOK nuotr.

A. Ambrazienės pasiektas Lietuvos

rekordas laikosi iki šiol.Alfredo Pliadžio nuotr.


NENUILSTANČIOS „KAMANĖS“ SKRYDIS20-metį švenčiantis Vilniaus krepšinio klubas „Kamanė“ skina titulus aukščiausio lygio veteranų varžybose


Legendinė krepšininkė, 1959 m. pasaulio, 1960 m. ir 1962 m. Europos čempionė, o dabar „Kamanės“ klubo garbės prezidentė Jūratė Daktaraitė žavisi neblėstančia sportininkių energija.

„Man jos – viena darni šeima, kurioje nėra pykčių, barnių, vyrauja tik gera nuotaika, teigiamos emocijos. „Kamanė“ – tai tikros bitelės: žaidėjos turi sodus, išravėtus ir išpuoselėtus, gėrybių priraugta, prigaminta. Visą žiemą vaišinamės, kartu švenčiame gimimo dienas. Komanda, kaip sakoma, gyvena „ir džiaugsme, ir nelaimėje“, – sako J. Daktaraitė.

Pakilo iš „Kibirkšties“ „Kamanės“ branduolį sudaro triskart SSRS čempionato bronzos medalininkės Vilniaus „Kibirkšties“ krepšininkės. Kai vilnietės baigė aktyviai sportuoti, dauguma dar nenorėjo visiškai pasitraukti iš aikštės. O stimulą įkurti klubą davė 1994 m. pirmoji Lietuvos atstovų kelionė į Australijoje vykusias pasaulio veteranų žaidynes. „Tada mes pirmą kartą sužinojome, kad vyksta tokios žaidynės, o pasaulyje ypač populiarus veteranų sporto sąjūdis. Kilo mintis įkurti klubą ir toliau mėgėjiškai sportuoti, dalyvauti veteranų pasaulio čempionatuose, kuriuose negalėjome dalyvauti jaunystėje. Sukviesti krepšininkes nebuvo sunku, nes dauguma mūsų kartu žaidė „Kibirkšties“ komandoje, atstovavo Lietuvos rinktinei. Dar nebuvome pamiršusios atkaklių SSRS čempionatų, pelnytų

Sportuoja ir šeimos nariaiNuo pat pirmosios dienos, kai tik susibūrė komanda, kapitonės pareigos patikėtos pagrindinei žaidėjai, Radvilų gimnazijos kūno kultūros mokytojai Zitai Kuzminskienei, čia dirbančiai 21 metus. Garsių krepšininkų Mindaugo ir Sauliaus Kuzminskų motina 20 m. veda komandą į mūšius. Ji neslepia, kad „Kamanėje“ nuo šešerių metukų užaugo ir jos sūnus Mindaugas. „Mindaugas – mūsų komandos augintinis. Mes eidavome į pirtį, o jis likdavo mėtyti į krepšį. Saulius mus irgi palaikydavo. Dabar jie patys puikūs krepšininkai. Buvo laikas, kai Saulius, kuris, beje, septynerius metus lankė „Ąžuoliuką“, grojo pianinu, geriau žaidė, tačiau atėjo laikas, kai Mindaugas išsiveržė į priekį. Abiem didžiuojuosi vienodai. Saulius man jau ir anūką Jokūbą padovanojo, jam pustrečių metukų. Mindaugas irgi išsirinko labai gražią mergaitę Eglę, tačiau apie vestuves dar nieko nesako“, – pasakoja N. Kuzminskienė. Sportininkė teigia, kad labai myli vaikus, todėl ir darbą su jaunimu pasirinko. Per kūno kultūros pamokas kartu su mokiniais dažnai pamėto į krepšį. Jos vyras – buvęs garsus stalo tenisininkas Vladas Kuzminskas. „Dabar vyras mane jau lenkia – aš per savaitę krepšinį žaidžiu vieną kartą, o jis su draugais stalo tenisą – du kartus“, – šyptelėja Z. Kuzminskienė. Komandos žaidžiančioji trenerė – Danutė Puodžiūnienė, dirbanti medicinos mokykloje ir sudaranti galimybę „Kamanei“ pasitreniruoti. 2011-aisiais komanda skilo į dvi dalis: „Kamanę“ ir „Kamanę LT“, kurią sudaro jaunimas.

įdomiausias ir vertingiausias sportinės karjeros metas“, – prisimena N. Kašelionienė. 1998 m. „Kamanė“ pirmą sykį nukeliavo į JAV, kur vyko pasaulio meistrų žaidynės. Išvykti padėjo Lietuvos krepšinio federacija, Vilniaus savivaldybė, rėmėjai, žaidėjos prisidėjo ir savo pinigais. Debiutas buvo sėkmingas. „Kamanė“ tapo nugalėtoja, atkreipė į save dėmesį ir į visas kitas varžybas pradėjo gauti kvietimus. Po to komanda dalyvavo pasaulio veteranų krepšinio čempionate Urugvajuje ir vėl laimėjo aukso medalius. Dabar „Kamanė“ – po keturis kartus pasaulio ir senjorų olimpinių žaidynių ir triskart Europos veteranių čempionė, turi iškovojusi ir tris sidabro medalius.

Tenka žaisti su jaunesnėmis„Kamanė“ jau 20 m. aktyviai dalyvauja veteranų sporto sąjūdyje. Didžiausia problema, kad tokio amžiaus komandų jau nėra pasaulio ir Europos čempionatuose bei žaidynėse. Vyriausioms ekipoms – 55 metai. Penkioms vilniečių žaidėjoms jau daugiau kaip 60, o N. Kašelionienei – 66-eri. Tenka susitikti su komandomis, kurių krepšininkės 10 m. jaunesnės. Nepaisant to, praėjusiais metais Turine (Italija) „Kamanė“ per Europos meistrų žaidynes tapo nugalėtoja 55 m. grupėje. „Jau būtų galima ir baigti žaisti, tačiau varžybos mus savotiškai intriguoja, verčia pasitempti. Iš tikrųjų kaunamės pačios su savimi, savo metais, negaliomis. Ir jeigu dar žaidžiame, įmetame ir laimime, tai nepakartojama!“ – žavisi klubo pirmininkė N. Kašelionienė.

bronzos medalių, garsiosios trenerio Algio Gedmino krepšinio mokyklos. Dar ruseno sportinis ryžtas, charakteris. Visos susirinkome 1995 m. ir įkūrėme klubą“, – prisimena ilgametė „Kibirkšties“ ir Lietuvos rinktinės žaidėja, o dabar Lietuvos edukologijos universitete 36 m. dirbanti Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Ji – Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros daktarė (nuo 1987 m.), profesorė (2013 m.), studentams dėsto užsienio literatūrą.Apimtos entuziazmo, praeityje garsios krepšininkės Jūratė Kalužkevičiūtė-Lill, Adelė Danupaitė-Vengrienė, Ramunė Šidlauskaitė-Venskūnienė, Zita Makselytė-Kuzminskienė, Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, Danutė Kazarinaitė- Puodžiūnienė ir kitos ėmė džiūgauti, garsiai reikštis, rėkauti.

Pakrikštijo garsi režisierėKažkas pasakė, kad dūzgia kaip bičių avilys. Kilo mintis klubui pritaikyti bityno sąvoką. Juolab kad tame susirinkime dalyvavo ir žinoma režisierė, buvusi krepšininkė Bytautė, arba Bitė Pajėdienė. Tačiau ji pasakė, kad žodis „bitės“ jau yra plačiai naudojamas. Kažkuri pasiūlė, kad gal klubą reikėtų pavadinti „Kamane“. Visoms patiko. „Kamanės“ vardas mums labai prilipo ir kuo toliau, tuo labiau darosi mielesnis. Aktyviai pradėjome dalyvauti „Žalgirio“ draugijos žaidynėse, veteranų čempionatuose. Kaip ir jaunystėje, sekėsi labai gerai, skynėme pergales. Ne vienai krepšininkei prasidėjo

„„Jau būtų galima ir baigti žaisti, tačiau varžybos mus savotiškai intriguoja, verčia pasitempti. Iš tikrųjų kaunamės pačios su savimi, savo metais, negaliomis. Ir jeigu dar žaidžiame, įmetame ir laimime, tai nepakartojama!“ NIJOLĖ KAŠELIONIENĖ

KLUBASNrNr. . 2 2 (9(9999191))

„Kamanės“ kapitonė – krepšininkų Mindaugo ir Sauliaus Kuzminskų motina ZITA MAKSELYTĖ-KUZMINSKIENĖ.

„Kamanės“ jubiliejus.Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.


„„Mokytojai teigiamai žiūri į sportą. Jie irgi turi stimulą, nes mes visada prieš didžiąsias varžybas rengiame tarpklasines, jos labai mėgstamos. Pirmų ir antrų klasių mokiniams vietų neskiriame – darome draugystės ratą, nes svarbiausia, kad vaikas judėtų.“

MOKYKLA Širvintiškiai – nuolatiniai Lietuvos olimpinio mokinių festivalio prizininkai.

Lina Daugėlaitė[email protected]

„Sportas“ toliau supažindina su sportiškiausiomis Lietuvos mokyklomis.

Šįkart pažintis – su Širvintų pradine mokykla.

Nori dalyvauti visurPasak pradinių klasių mokytojos metodininkės Ramunės Savickienės, sportuojančių vaikų mokykloje – gausus būrys. „Mes norime visur dalyvauti, kuo daugiau vaikų įtraukti į įvairių sporto šakų varžybas. Vaikų noras, mūsų noras – bendros mūsų jėgos ir duoda gražių rezultatų“, – aiškino mokytoja. Širvintų pagrindinė mokykla sportiškiausia tampa ketvirtus metus iš eilės. „Mūsų mokykla jauna – skaičiuoja tik septintus metus. Kol buvome „Atžalyno“ mokyklos dalis, turėjome labai gerus kūno kultūros mokytojus Heleną ir Leoną Vaicekauskus. Mes didžiavomės, kad auginame vaikučius jiems. O „Atžalynui“ tapus progimnazija atsiskyrusi pradinė mokykla sporto tradicijas tęsia“, – pasakojo R. Savickienė.Apie sportišką Širvintų pradinės mokyklos gyvenimo būdą visiems joje apsilankiusiesiems primena ir pasakoja čia išrikiuotos mokinių įvairiausiose varžybose iškovotos taurės. Širvintiškiai – nuolatiniai Lietuvos olimpinio mokinių

festivalio prizininkai, pergales mokyklos auklėtiniai skina ir rajoninėse varžybose.

Sava olimpiadaLietuvos mastu šiais metais širvintiškiai dalyvauja Lietuvos olimpiniame festivalyje ir olimpiniame konkurse. „Šiemet ir festivalyje daugiau rungčių aprėpėme – dalyvaujame plaukimo, trikovės, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ varžybose, vaikai žaidžia šaškėmis ir šachmatais. Daug metų dalyvaudavome gimnastikos varžybose. Turime įvairių sporto šakų atstovų“, – teigė mokytoja. Mokyklos auklėtiniai nuolat startuoja rajoninėse varžybose, įsitraukia į kitas veiklas, susijusias su sportu, sveikatingumu, pavyzdžiui, piešimo sporto tema konkursus. Sporto švenčių netrūksta ir pačioje mokykloje. Šių mokslo metų pabaigoje Širvintų pradinėje mokykloje antrą kartą vyks mokyklos olimpiada. „Į ją stengiamės įtraukti visus vaikus ir mokytojus, parinksime tokias rungtis, kad dalyvauti galėtų visi“, – pasakojo R. Savickienė. Olimpiadoje mažiausieji dalyvauja linksmosiose estafetėse, vyresni žaidžia kvadratą, tie, kurie nesportuoja, kuria himnus, eilėraščius apie sportą, piešia plakatus ir pan. „Šventę rengiame pagal rato sistemą: vieną pusvalandį žaidžia vieni vaikai, paskui jie užleidžia vietą kitiems,

didįjį baseiną. Pradinių klasių mokytoja, pati aktyviai įsitraukusi į sportinę veiklą, pasakojo, kad kiti jos kolegos taip pat supranta kūno kultūros svarbą, tad pedagogai mokykloje randa bendrą kalbą.„Mokytojai teigiamai žiūri į sportą. Jie irgi turi stimulą, nes mes visada prieš didžiąsias varžybas rengiame tarpklasines, jos labai mėgstamos. Pirmų ir antrų klasių mokiniams vietų neskiriame – darome draugystės ratą, nes svarbiausia, kad vaikas judėtų. Visus įtraukiame – ir apkūnius, ir lėtus. Su mokytojais esame sutarę, kad kiekvienas dalyvautų nors vienos rungties varžybose. Ir mokytojos labai padeda, problemų nekyla, gal tai irgi vienas iš sėkmės kriterijų“, – svarstė R. Savickienė.

Inventoriui užsidirboŠirvintų pradinė mokykla turi savo sporto bazę. Įrengta sporto salė, o lauke dvi aikštelės – viena jų su minkšta danga, kurią padovanojo rėmėjai. „Turime bėgimo takelį, pastatyti krepšinio stovai, karstyklės. Šalia mokyklos – erdvus užtvertas kiemas. To pradinukams visiškai užtenka, sportuoti sąlygas turime“, – tikino R. Savickienė. Inventoriumi širvintiškiai taip pat apsirūpino – vienas nupirktas mokyklos lėšomis, o kitam lėšų ir patys mokiniai uždirbo – dalyvavo festivaliuose ir konkursuose ir užėmė prizines vietas, laimėjo piniginių prizų.

MOKINIŲ SŪKURYJE – IR TĖVAIŠirvintų pradinėje mokykloje sportinis gyvenimas verda. Inventoriui moksleiviai sugeba net patys užsidirbti

įvykius. „Stebėjome krepšinio pasaulio čempionato rezultatus, žiemos olimpines žaidynes. Žinome, kokie sportininkai garsina Lietuvą, darome įvairius stendus. Tik į svečius nebuvome pasikvietę sportininkų – mintyse tokių planų yra, bet esame dar jauna mokykla, daug idėjų turime, ateityje jas bandysime įgyvendinti“, – planais dalijosi mokytoja metodininkė. Pradinukų entuziazmas sportuoti vėliau perauga ir į norą siekti didesnių aukštumų – mokytojai buvusius auklėtinius jau pastebi ir įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse. Štai savo amžiaus grupėje Lietuvos rinktinei atstovauja buvusi mokyklos auklėtinė lengvaatletė Lina Surgėlaitė.

Pamokos – baseineSporto kasdienybę mokiniams paįvairina kūno kultūros pamokos baseine. Šiemet visi pradinių klasių mokiniai lankė pamokas baseine kartu su trenere. „Šios pamokos vaikams nieko nekainavo – sporto mokykla parašė projektą, ir vaikai turėjo galimybę ne tik patys plaukioti, bet ir dalyvauti trenerės vedamose treniruotėse ir mokytis plaukimo pagrindų. Bet apskritai turime sąlygas ir bet kada, jeigu norime, galime vesti pamokas baseine“, – džiaugiasi mokytoja, pasakodama, kad pirmokėliai dar eina į „varlinuką“, o trečiokai, ketvirtokai beveik visi pereina į

o patys pereina prie naujos veiklos ir t. t.“, – sakė mokytoja.Šiemet į mokyklos olimpiadą organizatoriai ketina pakviesti ir mokinių tėvus: „Pernai tėvai buvo tik sirgaliai, bet šiemet planuojame įtraukti ir juos.“

Sportuoja šeimomisSportuoti su tėvais vaikams Širvintų pradinėje mokykloje – ne naujiena. Mokykla nebe pirmus metus rengia šeimų sporto šventę, kurioje sportuoja visi – vaikai, mamos, tėčiai. Šeimos sporto šventė rengiama vakare, kad būtų visiems patogu. Pernai vyko antrų klasių mokinių šeimų sporto varžybos. „Tėveliai jauni, labai noriai sportuoja. Po šventės išeina kupini įspūdžių ir dar nori tokio renginio“, – tikino R. Savickienė. Praėjusiais metais mažieji širvintiškiai įsitraukė ir į olimpinį bėgimą, kuriame kartu dalyvavo ir tėveliai.Išmonės Širvintų pedagogams netrūksta: rengdami šeimos šventes, jie ne tik suburia šeimas aktyviai ir smagiai praleisti laisvalaikio, bet ir randa būdų, kaip įsigyti trūkstamų sporto reikmenų: „Rengėme labdaros žaidynes, virėme košę. Už lėšas, surinktas pardavus košę, o vaikams – savo darbelius, įsigijome sportinę aprangą. Dabar vaikai turi vienodą gražią“, – džiaugėsi mokytoja.Širvintų pagrindinės mokyklos auklėtiniai ne tik sportuoja, bet ir stebi svarbiausius sporto



Vilniaus Šeškinės vidurinės mokyklos aštuntokas Salvijus Ramanauskas – vienintelis iš klasės, lankantis greitojo čiuožimo trumpuoju taku pratybas. Vienintelis ir šeimoje, o jo tėvai – buhaltere dirbanti Violeta ir automobilių specialistas Vytautas Ramanauskai – yra dideli šios sporto šakos gerbėjai.

S. Ramanauskui rugpjūtį sukaks 15 metų. Į čiuožimą jis pasinėrė dar lankydamas „Žilvinėlio“ vaikų lopšelį-darželį. Didžiausia to kaltininkė – ten auklėtoja dirbanti ir kūno kultūros pamokoms vadovaujanti greitojo čiuožimo trumpuoju taku entuziastė Marytė Vilčinskienė. Ji su visa šeima Lietuvos greitojo čiuožimo federacijai padeda įgyvendinti projektą „Čiuožimas – mūsų laisvalaikis“.Tarp darželinukų, kurie pirmą kartą buvo atvežti į čiuožyklą, buvo ir Salvijus. Jis čiuožti visiškai nemokėjo, vos laikėsi ant pačiūžų. Tačiau čia Salvijui labai patiko ir su mama vis dažniau pradėjo lankytis čiuožykloje.

Pratina ir prie pralaimėjimųJaunojo sportininko gyvenime dar buvo ir regbis, tačiau labai trumpai. Gabus sportininkas iš didelio būrio darželinukų buvo pakviestas lankyti čiuožimo treniruotes, jo treneriais tapo dabartinis Lietuvos greitojo čiuožimo federacijos prezidentas Antanas Vilčinskas ir jo duktė, federacijos generalinė sekretorė Virginija Ogulevičienė. „Iš vaikų Salvijus labiausiai išsiskyrė. Buvo greitas, koordinuotas, talentingas. Labai svarbu, kad jo tėveliai irgi norėjo, jog Salvijus pasirinktų čiuožimą. Nuo lapkričio iki kovo kiekvieną mėnesį vaikams rengiame po vienerias ar daugiau varžybų, per kurias labiausiai išryškėja, kokie yra tikrieji jų sugebėjimai. Kartu vaikus pratiname ir prie pergalių bei pralaimėjimų, kad čiuožyklose būtų mažiau ašarų“, – sako V. Ogulevičienė.

Turi ką tobulinti2014-aisiais 14-metis Salvijus pagaliau pirmą kartą galėjo dalyvauti Europos jaunimo čempionate Sofi joje ir absoliučioje įskaitoje laimėjo bronzos medalį, o 500 m distancijoje buvo antras. Tai – paties aukščiausio lygio varžybos jaunimui. Tačiau šiemet vilnietis jau rungtyniavo kitoje grupėje, kur teko grumtis su trejais metais vyresniais varžovais. Todėl ir pergalių sumažėjo.

Pasak V. Ogulevičienės, dabar mokinys turi kasmet tobulėti ir siekti geresnių rezultatų. Kai jaunuoliai bręsta, ir vienerių metų skirtumas tarp čiuožėjų yra labai daug. Trenerė savo mokinį vadina universaliu sportininku, nors Salvijui labiausiai prie širdies – 500 m nuotolis. Jaunasis čiuožėjas mato, kad yra ryškus šios sporto šakos vaikinų lyderis Lietuvoje. Tačiau to nesureikšmina, nes tobulėti yra kur. Kai prie starto linijos stoja su kitų šalių sportininkais, matyti, kad jam dar reikia gerinti startą. Kai kada jis būna geras, o kai kada nuo pirmųjų metrų tenka vytis nutolusius varžovus.Du tris kartus per savaitę S. Ramanauskas važiuoja čiuožti į Elektrėnus, o kitus kartus prakaitą lieja Vilniaus pramogų arenoje. Stengiasi nepraleisti treniruočių, čiuožia netgi per mokinių atostogas. Salvijus pripažįsta, kad jam trūksta greičio treniruočių. Šią spragą jis stengiasi pašalinti per tarptautines varžybas, kai susirenka pajėgūs sportininkai ir kur geras ledas.

Mintyse – olimpinės žaidynėsLabai naudingos vilniečiui – Tarptautinės čiuožimo sąjungos organizuojamos treniruočių

jo sprendimui neprieštarautų ir tėvai, nes save laiko gana savarankišku. Tačiau trenerė V. Ogulevičienė mano, kad, jeigu Elektrėnuose bus įsteigta sporto klasė ir čiuožėjus ugdys treneris iš Bulgarijos, Salvijui nereikės treniruotis svetur.

Turi laiko ir mokslamsŠiemet vilnietis per atvirąjį Lietuvos čempionatą laimėjo visus tris aukso medalius ir tapo „Evo Cup“ taurės turnyro nugalėtoju. Kai dabar apdovanojimų daugėja, tėvai jiems sudėti padarė lentą, kurią Salvijus parodo kiekvienam, kas tik ateina pas jį į svečius. Šių metų sezonas jau baigėsi ir S. Ramanauskas, trumpai pailsėjęs, pradės rengtis naujam. Pagrindinis tikslas – patekti į Europos čempionatą. „Noriu būti toks pat greitas kaip ir Agnė Sereikaitė, kuri labai gerai atsispiria ir puikiai startuoja. Svajonei išsipildyti daug nereikia – reikia daugiau treniruotis ir siekti savo tikslo. Dabar čiuožiu šešis kartus“, – sako Salvijus. Talentingas sportininkas stengiasi gerai mokytis. Labiausiai patinka chemija. Kai norisi pailsėti nuo čiuožimo, su draugais eina pažaisti krepšinį. Patinka ir tinklinis.

Lietuvos čempionas Salvijus Ramanauskas yra išbandęs ir regbį, bet geriausiai jaučiasi ledo trasoje

Į ČIUOŽYKLĄ – IŠ DARŽELIO

„„Šiandien mano svajonė gal ir yra sunkiai įgyvendinama, tačiau man puikus pavyzdys – Rūta Meilutytė, kuri, būdama penkiolikmetė, tapo Londono olimpinių žaidynių čempione. Labai gaila, kad Lietuvoje neturiu rimtų varžovų, todėl mano mintys vis dažniau klysta į kurį nors užsienio klubą.“

stovyklos, vykstančios keturis kartus per metus. Praėjusiais metais jis treniravosi Ventspilyje (Latvija), o šiemet – Budapešte (Vengrija). Per tokias pratybas suteikiama puiki galimybė pasitreniruoti su vyresnio amžiaus čiuožėjais ir iš jų pasimokyti. „Kai pamatau, kad su jais galiu čiuožti grupėje, atsiranda didelis noras juos ir aplenkti. Bet kol kas iš šių sportininkų dar mokausi“, – neslepia Salvijus.Jis jau norėtų išbandyti jėgas ir su suaugusiaisiais, tačiau varžybų taisyklės jaunuoliams iki 14,5 m. tai draudžia daryti, todėl reikia dar truputėlį luktelėti. Jis jau pradeda galvoti ir apie Pjongčango olimpines žaidynes, yra vienas iš kandidatų į jas. „Šiandien mano svajonė gal ir yra sunkiai įgyvendinama, tačiau man puikus pavyzdys – Rūta Meilutytė, kuri, būdama penkiolikmetė, tapo Londono olimpinių žaidynių čempione. Labai gaila, kad Lietuvoje neturiu rimtų varžovų, todėl mano mintys vis dažniau klysta į kurį nors užsienio klubą. Jeigu per pratybas namie turėčiau rimtų partnerių, mano rezultatai tikrai būtų geresni“, – neabejoja Salvijus. Čiuožėjas įsitikinęs, kad tokiam

TALENTAS 2014 m. SALVIJUS RAMANAUSKAS iškovojo greitojo čiuožimo trumpuoju taku Europos jaunimo čempionato medalį.

S. Ramanauskas yra ryškus šios sporto šakos vaikinų lyderis Lietuvoje. Marytės Marcinkevičiūtės nuotr.

Užsakymo numeris: 545


STILIUS ELOS BRIEDYTĖS dvylikametis sūnus Kasparas taip pat lanko krepšinio treniruotes.

Lina Daugėlaitė[email protected]

Į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Žvaigždžių dieną“ Vilniaus „Siemens“ arenoje susirinkę žiūrovai ėjo iš proto, kai Ela Briedytė vieną po kito taikliai leido kamuolius į krepšį. Net Marijampolės „Sūduvos“ gynėjos varžovai snaiperių konkurse, rodės, troško, kad jiems nosį nušluostytų ši taikliarankė. Ir ji tai padarė – tapo konkurso nugalėtoja ne ten, kur įpratusi, o vyrų teritorijoje.

Po šios pergalės krepšininkę užgriuvo tokia dėmesio lavina, kokios ji nebuvo patyrusi per savo 16 metų karjerą.„Dėmesio buvo labai daug – ir man, ir net mano tėveliams, – šypsojosi krepšininkė. – Tiek jo niekada nebuvau sulaukusi. Ir socialiniame tinkle „Facebook“ draugauti pakvietė gal 200 žmonių“, – pasakojo E. Briedytė, dėmesį pajutusi ne tik virtualioje erdvėje. Po Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) fi nalo serijos rungtynių Utenoje, kurias „Sūduvos“ krepšininkės pralaimėjo vietos komandai, vaikai puolė fotografuotis ne su nugalėtojomis, o su Ela. Net parduotuvėje vyresni nepažįstami vyrai stabdė: „Sveikinu tave!“ Bet labiausiai įsiminė žodžio kišenėje neieškančio Kšyštofo Lavrinovičiaus komplimentas:

„Jeigu gims dukra, pavadinsiu ją Ela...“ Jis pakeitė įprastus pagyrimus: „Šaunuolė!“

Nuolat laimi tarp moterųLaimėti LKL „Žvaigždžių dienos“ tritaškių konkursą 36 m. krepšininkė neplanavo – jos tikslas buvo pakliūti į pusfi nalį. Kita vertus, būti taikliausiai E. Briedytei ne naujiena – ji šešerius metus buvo nepralenkiama LMKL „Žvaigždžių dienos“ snaiperių konkursuose. Vis dėlto triumfavusi vyrų lygos šventėje krepšininkė patyrė dar neišgyventų emocijų: „Vien ką reiškia „Siemens“ arena, toks žiūrovų skaičius – moterys, bent jau Lietuvoje, tokioje arenoje nepratusios žaisti. Kai žaidžiau Šveicarijoje, ten visada pilnos salės susirinkdavo ir dar bilietai į rungtynes būdavo mokami. Tačiau Lietuvoje džiaugiesi, kad apskritai kas nors ateina“, – išgyvenimais dalijosi krepšininkė.

Pasiilgsta puošnesnių drabužiųDukart per dieną į treniruotę skubanti „Sūduvos“ žaidėja, šiemet ėmusi treniruoti ir mergaičių grupę, kasdien rengiasi sportiškai: „Net atsibosta – lauki sezono pabaigos, kad galėtum išlįsti iš sportinės aprangos.“ Tada, pravėrusi spintos duris, E. Briedytė mielai apsivelka ir suknelę ar užsisega sijoną, o sportinę avalynę iškeičia į aukštakulnius. LMKL sezonas baigtas. Pirmoji proga sportinę aprangą iškeisti į

MOTERIŠKA SNAIPERĖS TERAPIJA

nekasdienį drabužį E. Briedytei buvo balandžio 20 d. „Belmonto“ komplekse Vilniuje vykusi sezono uždarymo šventė. Joje „Sūduvos“ atstovė prie puošnaus drabužio gavo ir naują „papuošalą“ – sidabro medalį. Iš vakaro nutarusi, kad per renginį segės sijoną, ryte krepšininkė panoro kelnių, tad išskubėjo į parduotuvę, kur padedama pardavėjos išsirinko šventinę eilutę ir LMKL uždarymo šventėje atrodė išties žavingai. „Aš dažnai taip ekspromtu pasielgiu“, – šypsojosi Ela. Jai dažną moterį kamuojanti problema „pilna spinta, o apsirengti nėra kuo“ gerai pažįstama. Apsipirkti krepšininkė mėgsta – tai savotiškas laisvalaikis ir terapija. Dažniausiai perka džinsus. „Oi, neklauskite...“ – nutęsia šypsodamasi, paklausta, kiek jų porų turi.

Papuošalus palieka namuoseKasdien Ela nesiskiria su auskarais ir grandinėle. Tačiau žengdama į krepšinio aikštelę juos palieka rūbinėje arba namuose – krepšinio taisyklės neleidžia eiti į aikštę su papuošalais. Vienintelis neatskiriamas E. Briedytės palydovas sezono metu – blakstienų tušas. Juo krepšininkė pasigražina kaskart prieš išeidama į aikštę. „O daugiau nelabai pasigražinsi: pasitepsi pudra – viskas nubėgs.

Plaukus susirišu kasdieniškai, taip, kad būtų patogu“, – moteriškų paslapčių krepšinio aikštėje nedaug. Užtat mėlynėmis krepšininkė „puošiasi“ dažnai: „Dabar ant kelio tokią turiu... Draugas siūlė: „Gal pudra užmaskuok?..“ Bet juk aš – krepšininkė, ką man daryti? Daug mėlynių, bet jų neslepiu.“

Sūnus žengia mamos pėdomisSezono metu laisvo laiko krepšininkė turi nedaug. Pabudusi prieš septynias, E. Briedytė į mokyklą išleidžia dvylikametį sūnų Kasparą, paskui namų ruoša, treniruotė, pietūs, mergaičių treniruotė ir dar viena vakarinė – pačios. Popietis prieš vakarinę treniruotę, kai gali prisėdusi pasimėgauti puodeliu kavos, – jai malonus atokvėpis. Vakarais moteris pailsi žiūrėdama lengvą fi lmą. „Laisvalaikiu mėgstame nuvykti į Vilnių ar Kauną pasiklausyti koncerto ar pasižiūrėti spektaklio. Su draugais važiuojame į sodybą. Mano draugai taip pat turi vaikų, tad laisvalaikiu neapsieiname ir be sporto – tai raketę paimi, tai futbolo kamuolį, tai dar ką nors sugalvojame“, – pasakojo E. Briedytė. Jos dvylikametis sūnus nuo antros klasės lanko krepšinio treniruotes. „Gal seks mamos pėdomis?.. – šypsojosi taikliarankė mama. – Turime namie krepšiuką pasikabinę, kartais pamėtome.“

„„Laisvalaikiu mėgstame nuvykti į Vilnių ar Kauną pasiklausyti koncerto ar pasižiūrėti spektaklio. Su draugais važiuojame į sodybą. Mano draugai taip pat turi vaikų, tad laisvalaikiu neapsieiname ir be sporto – tai raketę paimi, tai futbolo kamuolį, tai dar ką nors sugalvojame.“

Taikliausia Lietuvos krepšininkė Ela Briedytė laukia sezono pabaigos, kad galėtų išlįsti iš sportinės aprangos

LMKL sezono uždarymas – puiki proga pasipuošti.


E. Briedytės taiklūs metimai LKL

„Žvaigždžių dieną“ sužavėjo ir žiūrovus,

ir jos varžovus.

Documents

SPORTAS Nr2 (2015m)