Iš anglų kalbos vertėPaulIus ambrazevIčIus

steve jobs

Walter Isaacson

ĮŽANGA

Kaip ši knyga atsirado

ankstyvą 2004-ųjų vasarą man paskambino steve Jobsas. metų metus jis man protarpiais buvo draugiškas, o draugiškumas ypač suintensyvėdavo, kai „ap-ple“ išleisdavo naują produktą, kurį norėdavo matyti ant „Time“ viršelio ar per CNN televiziją – žiniasklaidos priemonėse, kuriose esu dirbęs. bet tuo metu jau nedirbau nė vienoje jų, tad ir jo dėmesio sulaukdavau retai. Truputį pakal-bėjome apie Aspen institutą, prie kurio neseniai buvau prisidėjęs, ir pakviečiau jį pasakyti kalbą mūsų vasaros stovykloje Kolorade. Jis su malonumu priėmė pasiūlymą, bet ne pasakyti kalbą stovyklautojams, o pasivaikščioti su manimi ir pasikalbėti.

Tai atrodė kiek keistai. Tuo metu dar nežinojau, kad kalbėtis vaikščiojant buvo mėgstamiausias steve Jobso būdas užmegzti rimtą pokalbį. Pasirodo, jis norėjo, kad aš parašyčiau jo biografiją. Neseniai buvau išleidęs benjamino Franklino biografiją ir rašiau alberto einsteino biografiją, ir aš iškart jo pusiau juokais paklausiau, ar jis save laiko logiška tos sekos dalimi. Numanydamas, kad tuo metu jis buvo pasiekęs savo karjeros vidurį ir jo dar laukė daugybė pakilimų bei nuosmukių, atsisakiau. Pasakiau, kad ne dabar. Gal po dešimties ar dvidešimties metų, kai baigs aktyvią karjerą.

Pažinojau jį nuo 1984 metų, kai jis atvyko papietauti su „Time“ redak-toriais ir liaupsinti savo naująjį „macintosh“ kompiuterį. Jau tada jis buvo aikštingas ir užsipuolė „Time“ korespondentą, kad šis pridarė „apple“ žalos su pernelyg atviru straipsniu apie šią kompaniją. bet kai vėliau kalbėjausi su juo, mane, kaip ir daugelį kitų, sužavėjo steve Jobso energija. mes bendravo-

Į ž a n g a6

me net ir tada, kai jis buvo išmestas iš „apple“. Kaskart, kai Jobsas norėdavo ką nors prastumti – „NeXT“ kompiuterį ar „Pixar“ filmą – jis pasikviesdavo mane į sušių restoraną manhatano centre, kad papasakotų apie ką nors, kas yra geriausias kada nors jo sukurtas dalykas. man jis patiko.

Kai jis grįžo į „apple“ sostą, jo nuotrauką išspausdinome ant „Time“ vir-šelio. Netrukus jis pradėjo siūlyti savo idėjas mūsų rengiamai straipsnių serijai apie įtakingiausius dvidešimtojo amžiaus žmones. savo reklamos kampanijoje „mąstyk kitaip“ jis buvo panaudojęs kai kurias puikiai žinomas tų pačių as-menų, apie kuriuos ketinome rašyti, nuotraukas – jį žavėjo pastangos įvertinti įtakingiausius istorinius veikėjus.

Kai atsisakiau rašyti jo biografiją, retkarčiais vis sulaukdavau iš jo žinučių. Kartą parašiau jam elektroninį laišką ir paklausiau, ar tai tiesa (man papa-sakojo dukra), kad „apple“ logotipu yra pagerbtas alanas Turingas, britas kompiuterijos pionierius, kuris „perkando“ vokiečių karinius šifrus, o vėliau nusižudė atsikąsdamas cianidu užnuodyto obuolio. Jis atsakė, kad būtų no-rėjęs taip sugalvoti, tačiau tai netiesa. Po truputį pradėjome susirašinėti apie ankstyvąją „apple“ istoriją, ir pajutau, kad jau renku informaciją, kuri galėtų būti naudinga, jeigu nuspręsčiau ta tema rašyti knygą. Kai a. einsteino biog-rafija buvo išleista, steve atvyko į knygos pristatymą Palo alte ir pasikvietęs nuošaliau vėl pasiūlė rašyti jo biografiją sakydamas, kad ji būtų labai įdomi.

Jo atkaklumas mane glumino. buvo žinoma, kad jis labai saugo savo pri-vatumą, o aš neturėjau jokio pagrindo tikėti, kad jis yra perskaitęs kurią nors mano knygų. sakydavau, kad vieną dieną imsiuosi jo biografijos. bet 2009 metais jo žmona laurene Powell man tiesmukai pareiškė: „Jeigu kada nors ketini rašyti knygą apie steve, geriau tą daryk dabar.“ Jis buvo ką tik antrąkart pasitraukęs iš „apple“ dėl sveikatos problemų. Prisipažinau jai, kad kai steve pirmąkart pasiūlė rašyti, nežinojau, jog jis serga. Ji man atsakė, kad beveik niekas to nežinojo, ir paaiškino, kad jis pirmąkart dėl to paskambino prieš pat vėžio operaciją, ir kad jis vis dar tai laiko paslaptyje.

Tuomet ir nusprendžiau parašyti šią knygą. s. Jobsas mane nustebino pa-tvirtindamas, kad jis knygos turinio visiškai nekontroliuos ir net neperskaitys jos prieš išleidžiant. „Tai tavo knyga, – pareiškė jis. – aš jos net neskaitysiu.“ bet vėliau tą patį rudenį jis, atrodo, apsigalvojo dėl bendradarbiavimo ir, nors aš to nežinojau, jam vėl atsirado vėžio komplikacijų. Jis nustojo bendrauti su manimi telefonu, ir aš atidėjau projektą į šalį.

Į ž a n g a 7

Tada visai netikėtai jis man paskambino vėlyvą popietę prieš pat 2009-uo-sius metus. Jis buvo namie Palo alte tik su seserimi, rašytoja mona simpson. Jo žmona ir trys vaikai buvo išvykę slidinėti, o Jobsas nesveikavo, tad negalėjo vykti kartu su jais. Jis buvo nusiteikęs apmąstymams, ir mes prakalbėjome daugiau nei valandą. Pasakojimą jis pradėjo nuo to, kad būdamas dvylikos no-rėjo sukonstruoti dažnio matuoklį, ir, telefonų knygoje susiradęs billą Hew-lettą, HP įkūrėją, paskambino jam ir paprašė reikalingų detalių. Jobsas sakė, kad paskutiniai dvylika gyvenimo metų, nuo tada, kai grįžo į „apple“, buvo jo produktyviausi metai kuriant naujus produktus. bet svarbiausias jo tikslas – padaryti tai, ką padarė b. Hewlettas ir jo draugas Davidas Packardas – sukurti tokią naujovišką kompaniją, kuri pergyventų ir juos pačius.

„vaikystėje laikiau save humanitaru, bet man patiko elektronika, – pasako-jo jis. – Tada perskaičiau, ką vienas mano herojų – edwinas landas iš „Pola-roid“ – pasakė apie žmonių, gebančių rasti humanitarinių mokslų ir techninių mokslų sankirtą, svarbą ir nusprendžiau, kad noriu būti būtent toks.“ atrodė, kad jis pats siūlo temas savo biografijai (šiuo atveju pasirodė, kad tai buvo labai tinkama tema). stiprios asmenybės kūrybiškumas suderinus humanitarinius ir techninius mokslus buvo pagrindinė mano parašytų b. Franklino ir a. eins-teino biografijų tema, o aš ir pats manau, kad tai bus pagrindinis būdas kurti naujoviškas dvidešimt pirmojo amžiaus įmones.

Paklausiau Jobso, kodėl jis nori, kad aš rašyčiau jo biografiją. „man atro-do, tu moki prakalbinti žmones“, – atsakė jis. Tai buvo netikėtas atsakymas. Žinojau, kad turėsiu kalbinti daugybę žmonių, kuriuos jis atleido, koneveikė, pametė ar kitaip įsiutino, ir aš bijojau, kad jis nenorės, jog juos kalbinčiau. Ir jis iš tiesų pabūgo, kai sužinojo, kokius žmones aš ketinu kalbinti. bet po keleto mėnesių pats pradėjo skatinti žmones bendrauti su manimi – netgi savo priešus ir buvusias merginas. be to, jis nesistengė nieko slėpti. „esu padaręs daug dalykų, dėl kurių nesididžiuoju, pavyzdžiui, mano mergina pastojo, kai man buvo dvidešimt treji, ir aš su tuo nesusitvarkiau, – pasakojo jis. – bet nėra tokios paslapties, apie kurią negalėčiau papasakoti.“ Jis nesistengė kontroliuo-ti tai, ką aš rašiau, ir net neprašė leisti paskaityti. vienintelis dalykas, dėl ku-rio jis pareiškė savo nuomonę, buvo knygos viršelis. Kai pamatė juodraštinį knygos viršelio variantą, jam jis taip nepatiko, kad paprašė leisti prisidėti prie naujo viršelio kūrimo. aš buvau patekintas ir pasiruošęs tam, todėl mielai jam pritariau.

Į ž a n g a8

Iš viso surengiau daugiau kaip keturiasdešimt interviu ir pokalbių su juo. Kai kurie buvo formalūs jo namų Palo alte svetainėje, kiti buvo atlikti vaikš-tinėjant, važinėjantis arba kalbant telefonu. Per tuos dvejus metus, kai jį nuo-lat lankiau, mes labai suartėjome ir jis nemažai atsiskleidė. Nors kartais ir aš pajusdavau tai, ką jo ilgamečiai kolegos „apple“ kompanijoje vadino „tikrovės iškraipymo lauku“. Kartais jo atminties ląstelės tiesiog nedirbdavo taip, kaip turėtų, o taip nutinka mums visiems. Kartais jis bandydavo įteigti savo tik-rovės versiją man ir įsiteigti sau. Kad sužinočiau tikrąją istoriją, pakalbinau daugiau kaip šimtą draugų, giminaičių, konkurentų, priešininkų ir kolegų.

Jo žmona taip pat nieko neribojo ir nesistengė kontroliuoti bei nenorėjo iš anksto perskaityti to, ką ketinu publikuoti. Tiesą sakant, ji mane skatino są-žiningai rašyti apie jo silpnybes ir stiprybes. Ji yra viena protingiausių ir tvirtai ant žemės stovinčių asmenybių, kokias esu sutikęs. „Kai kas jo gyvenime ir asmenybėje yra nelabai švaru, bet tokia yra tiesa, – pradėjus rinkti medžiagą knygai pasakė ji man. – Tu neturėtum stengtis jį pagražinti. steve gerai moka pateikti faktus taip, kad jie atrodytų patrauklūs, tačiau ir jo gyvenimo istorija yra išskirtinė, todėl norėčiau, kad ji būtų papasakota teisingai.“

Palieku skaitytojui spręsti, ar man pavyko ši misija. esu tikras, kad kai kurie šios dramos veikėjai kai kuriuos aprašytus įvykius atsimena kitaip ar mano, kad kai kuriais atvejais patekau į Jobso tikrovės iškraipymo lauką. Pa-našiai man buvo nutikę, kai rašiau knygą apie Henry Kissingerį, kuris kai kuriais aspektais buvo naudingas pasiruošimas šiam projektui: žmonės turi tokių pozityvių ir negatyvių jausmų Jobsui, kad rašomono efektas (efektas, kai tą pačią tikrovę skirtingi žmonės suvokia skirtingai – vert. past.) tampa labai pastebimas. bet aš dėjau visas pastangas ieškodamas pusiausvyros tarp skirtingų vertinimų ir pateikdamas aiškius šaltinius.

Ši knyga yra apie gyvenimą, pilną pakilimų ir nuosmukių, ir stiprią kūry-bišką asmenybę, kurios tobulumo siekis ir nuožmi varomoji jėga padarė revo-liuciją šešiose srityse: asmeniniuose kompiuteriuose, animaciniuose filmuose, muzikoje, telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ir skaitmeninėje leidy-boje. Prie sąrašo galima pridėti ir septintąją – mažmeninės prekybos parduotu-ves. Jose Jobsas revoliucijos nepadarė, tačiau sukūrė visiškai naują koncepciją. be to, jis atvėrė kelią naujai skaitmeninei rinkai – programėles išmaniesiems įrenginiams, ne tik interneto tinklalapiams. Kartu jis kūrė ne tik naujoviškus produktus, tačiau antrąkart sukūrė kompaniją, pilną kūrybiškų dizainerių ir

Į ž a n g a 9

nutrūktgalvių inžinierių, kurie gali tęsti jo pradėtą darbą ir plėtoti jo vizi-ją. 2011-ųjų rugpjūtį, prieš pat jam pasitraukiant iš „apple“ vadovo pareigų, verslas, kurį jis pradėjo tėvų garaže, tapo vertingiausia pasaulyje bendrove.

Tikiuosi, tai yra knyga apie inovacijas. Tuo metu, kai Jav stengiasi iš-likti novatoriška šalimi, o žmonės visame pasaulyje bando kurti naujoviškas skaitmeninio amžiaus ekonomikas, Jobsas iš jų išsiskiria kaip didžiausia išra-dingumo, vaizduotės ir nuolatinių inovacijų ikona. Jis žinojo, kad geriausias būdas pasiūlyti kažką naudinga dvidešimt pirmajame amžiuje, yra sujungti kūrybiškumą su technologijomis, todėl sukūrė įmonę, kurioje laisvė vaizduo-tei yra suderinta su išskirtiniais inžinierių žygdarbiais. Jis ir jo kolegos „apple“ sugebėjo mąstyti kitaip. Jie kūrė ne smulkius pataisymus savo produktuose, kurių idėjos kilo stebint focus grupes, bet visiškai naujus įrenginius ir paslaugas klientams dar nežinant, kad jiems jų reikia.

Jis nebuvo pavyzdingas vadovas ar pavyzdingas žmogus. varomas savų demonų, tuos, kurie jį supo, jis galėjo supykdyti ir įvaryti į neviltį. bet jo asmenybė ir aistra produktams buvo labai stipriai susijusios, kaip ir „apple“ programinė bei techninė įranga, kaip integruotos sistemos dalis. Pasakojimas apie jį yra ir perspėjantis, ir pamokantis, pilnas įžvalgų apie inovacijas, charak-terį, lyderystę ir vertybes.

v. Šekspyro pjesė „Henrikas v“ – istorija apie užsispyrusį ir nesubrendusį princą, kuris tampa aistringu, bet jautriu, bejausmiu, bet sentimentaliu, įkve-piančiu, bet ne be trūkumų karaliumi – prasideda pamokymu: „O ugnies mū-zai, kuri pakyla / Šviesiausias išradingumo dangus.“ steve Jobsui pakilimas į patį šviesiausią išradingumo dangų prasideda nuo dviejų šeimų ir augimo slėnyje, kuris netrukus tapo pažangiausių technologijų centru.

Paulas Jobsas su steve, 1956. (Courtesy of Steve Jobs).

Namas su garažu, kuriame gimė „apple“, los altoso miestas.

Homestead High vidurinės mokyklos vinjetė 1972 metais.

su mokykliniu pokštu – ženklu „sWab JOb“ (pažodžiui – „mulkių darbas“ – vert. past.). (Courtesy of Steve Jobs).

p i r m a s s k y r i u s

VAIKYSTĖ

Paliktas ir išsirinktas

Įvaikinimas

Kai po antrojo pasaulinio karo Paulas Jobsas baigė tarnybą Pakrantės ap-saugoje, jis susilažino su savo įgulos draugais, kad per dvi savaites ras žmoną. Jis buvo tvarkingas, tatuiruotas laivo mechanikas, šešių pėdų (184 cm – vert. past.) ūgio, kiek panašus į Jamesą Deaną (garsų tų laikų Holivudo aktorių – vert. past.). bet ne savo išvaizda jis padarė įspūdį Clarai Hagopian, geraširdei imigrantų iš armėnijos dukrai. Jam pavyko ją pakviesti į pasimatymą, nes jis ir jo draugai turėjo automobilį, o ne tie žmonės, su kuriais Clara ketino pra-leisti vakarą. Po dešimties dienų, 1946 metų kovą, Paulas susižadėjo su Clara ir laimėjo lažybas. Tai buvo laiminga santuoka, kuri tęsėsi iki kol mirtis juos išskyrė po daugiau nei keturiasdešimties metų.

Paulas reinholdas Jobsas užaugo pienininkystės ūkyje Džermantaune, viskonsino valstijoje. Nors jo tėvas buvo alkoholikas ir kartais agresyvus, po kieta Paulo išore slėpėsi ramus ir švelnus jaunuolis. metęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs dirbti mechaniku, jis klajojo po vidurio vakarus, o būdamas devy-niolikos, įstojo į Pakrantės apsaugos tarnybą, nors ir nemokėjo plaukti. buvo paskirtas į laivą „uss General m. C. meighs“ ir kelerius karo metus praleido keltuose, keliančiuose Jav karius generolui Pattonui į Italiją. Nors buvo ge-

W a l t e r I s a a c s o n12

ras mechanikas ir ugniagesys, tačiau vis ką nors „prisidirbdavo“, todėl niekad nepakilo aukščiau paprasto jūreivio rango.

Clara gimė Naujajame Džersyje, kur jos tėvai apsigyveno pabėgę nuo turkų persekiojimų armėnijoje. Jie persikraustė į san Fransiską, Mission District, kai Clara dar buvo maža. Ji turėjo paslaptį, kurią retai kam pasakojo – ji jau buvo ištekėjusi, tačiau jos vyras žuvo kare. sutikusi Paulą Jobsą ji buvo pasi-ruošusi pradėti visiškai naują gyvenimą.

Kaip ir daugelis, išgyvenusiųjų karą, jie tenorėjo ramiai įsitaisyti, sukurti šeimą ir gyventi ne tokį įvykių pilną gyvenimą. Jie nebuvo turtingi, todėl per-sikraustė į viskonsiną ir keletą metų gyveno su Paulo tėvais, o vėliau iškeliavo į Indianą, kur Paulas gavo mašinisto darbą „International Harvester“ įmonėje. Didžioji Paulo aistra buvo senų automobilių tvarkymas, laisvu metu jis juos pirkdavo, restauruodavo ir parduodavo. Galų gale vyras metė darbą ir tapo automobilių pardavėju.

Tačiau Clara mylėjo san Fransiską ir 1952 metais įtikino savo vyrą grįžti ten. Jie apsigyveno bute Sunset District rajone, visai netoli ramiojo vandeny-no, į pietus nuo Golden Gate parko, o Paulas įsidarbino vienoje finansų įmo-nėje – atrakindavo žmonių, nebegalinčių išsimokėti paskolos, automobilius ir juos grąžindavo įmonei. Jis taip pat pirkdavo, sutaisydavo ir parduodavo automobilius ir tuo užsidirbdavo padoriam gyvenimui.

Tačiau jų gyvenime kai ko trūko. Jie norėjo vaikų, tačiau Clara buvo paty-rusi negimdinį nėštumą, kurio metu apvaisintas kiaušinėlis atsidūrė kiaušin-takiuose, o ne gimdoje, todėl natūraliai susilaukti vaikų nebegalėjo. 1955 me-tais, praėjus devyneriems metams nuo santuokos pradžios, jie pradėjo ieškoti vaiko įsivaikinti.

Kaip ir Paulas Jobsas, Joanne schieble buvo kilusi iš viskonsiniečių šeimos, turinčios vokiškų šaknų. Jos tėvas, arthuras schieble, buvo imigravęs į Green Bay priemiestį, kur kartu su žmona turėjo audinių fermą ir užsiėmė keletu kitų sėkmingų verslų – prekiavo nekilnojamuoju turtu ir užsiėmė fototipija. Tėvas buvo labai griežtas, ypač dėl dukters santykių su vaikinais, tad jam nelabai patiko pirmoji jos meilė – menininkas ne katalikas. Todėl nebuvo netikė-ta, kai jis pagrasino, jog išsižadės dukros, kai ji, studijuodama magistrantūrą viskonsino universitete, įsimylėjo abdulfattahą „Johną“ Jandali, musulmoną dėstytojo padėjėją iš sirijos.

V a i k y s t ė 13

a. Jandali buvo jauniausias iš devynių vaikų garsioje sirijos šeimoje. Jo tėvui priklausė naftos perdirbimo įmonės ir keletas kitų verslo įmonių. val-dydamas didžiulius žemės plotus aplink Damaską ir Homsą, vienu metu jis praktiškai kontroliavo kviečių kainą visame regione. Jo motina, kaip jis vėliau pasakojo, buvo „tradicinė musulmonė moteris“, tai yra, „konservatyvi, paklus-ni namų šeimininkė“. Kaip ir schieble šeimoje, Jandali šeima skyrė didelį dė-mesį vaikų išsilavinimui. abdulfattahas buvo išsiųstas į jėzuitų mokyklą, nors ir buvo musulmonas. bakalauro išsilavinimą gavo amerikos universitete bei-rute, o vėliau įstojo į viskonsino universitetą siekti politikos mokslų daktaro laipsnio.

1954-ųjų vasarą Joanne su abdulfattahu nuvyko į siriją. Du mėnesius jie praleido Homse, kur iš jo šeimos ji išmoko gaminti siriškus patiekalus. Kai jie grįžo į viskonsiną, mergina sužinojo, kad yra nėščia. Jiems abiem buvo po dvidešimt trejus metus, bet nusprendė nesituokti. Jos tėvas tuo metu buvo prie mirties ir buvo pagrasinęs, kad išsižadės dukters, jei ji ištekės už abdulfattaho. Tokioje mažoje katalikiškoje bendruomenėje abortas taip pat nebuvo tinkama išeitis. Todėl 1955-ųjų pradžioje Joanne iškeliavo į san Fransiską, pas malonų gydytoją, kuris priglausdavo netekėjusias moteris, priimdavo jų kūdikius ir tyliai organizuodavo jų įvaikinimą.

Joanne turėjo vieną prašymą: jos vaiką tegu įsivaikina žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Gydytojas susitarė su vieno teisininko šeima. bet kai gimė berniukas – 1955 m. vasario 24 d. – ši šeima apsigalvojo, nes jie norėjo mergaitės. Taip šis berniukas tapo ne teisininko sūnumi, o metusio mokyklą aistringo mechaniko ir jo labai žemiškos žmonos, dirbusios buhaltere, vaiku. Paulas ir Clara savo kūdikį pavadino stevenu Paulu Jobsu.

Kai Joanne sužinojo, kad jos kūdikį nori įsivaikinti porelė, net neturinti vi-durinio išsilavinimo, ji atsisakė pasirašyti įvaikinimo dokumentus. Tokia situ-acija išliko keletą savaičių, net ir tada, kai kūdikis apsigyveno Jobsų namuose. Galų gale Joanne suminkštėjo, kai porelė pasirašė pasižadėjimą, kad taupys berniuko aukštajam išsilavinimui.

buvo dar viena priežastis, dėl kurios Joanne buvo užsispyrusi nepasirašyti įvaikinimo dokumentų. Jos tėvas jau vadavosi mirtimi ir jam mirus ji planavo ištekėti už a. Jandali. Ji tikėjosi, kad vėliau galės įtikinti šeimą grąžinti jai jos vaiką.

W a l t e r I s a a c s o n14

arthuras schieble mirė 1955 metų rugpjūtį, kai įvaikinimo procesas buvo baigtas. Iškart po Kalėdų tais metais Joanne ir abdulfattahas susituokė Šv. apaštalo Pilypo katalikų bažnyčioje Green Bay. Kitais metais jis tapo tarptauti-nės politikos mokslų daktaru, ir jie susilaukė dar vieno vaiko – dukrelės, kurią pavadino mona. Kai Joanne ir abdulfattahas išsiskyrė 1962 metais, Joanne pradėjo gyventi svajotojos ir klajoklės gyvenimą, kurį jos dukra mona simp-son, tapusi garsia rašytoja, aprašė knygoje „bet kur, tik ne čia“. Kadangi steve įvaikinimo procesas buvo baigtas, turėjo praeiti dvidešimt metų, kol jie vėl rado vienas kitą.

steve nuo pat mažumės žinojo, kad yra įvaikintas. „mano tėvai labai atvirai man apie tai pasakojo“, – prisiminė jis. Jis puikiai prisimena, kai, būdamas šešerių ar septynerių ir sėdėdamas ant vejos priešais namus, kalbėjosi su mer-gaite, kuri gyveno kitoje gatvės pusėje. „vadinasi, tavo tikri tėvai tavęs neno-rėjo?“ – paklausė mergaitė. „Pasijutau kaip žaibo trenktas, – pasakojo Job-sas. – Prisimenu, kaip įbėgau į namus. mano tėvai pasakė: „Tu turi suprasti.“ Jie buvo labai rimtai nusiteikę ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Jie sakė: „mes tave specialiai išsirinkome.“ abu tėvai sakė tai ir lėtai man pakartojo. Ir jie akcen-tavo kiekvieną to sakinio žodį.“

Paliktas. Išsirinktas. Ypatingas. Šios sąvokos tapo svarbios Jobso asmeny-bės formavimesi. Jo artimiausi draugai mano, jog žinojimas nuo pat mažumės, kad buvo įvaikintas, jį kiek žalojo. „man atrodo, kad jo noras kontroliuoti viską, ką daro, kyla tiesiai iš jo asmenybės ir to fakto, kad po gimimo jis buvo paliktas, – sakė ilgametis jo kolega Delas Yocamas. – Jis nori kontroliuoti visą aplinką ir kiekvieną produktą mato kaip savo paties tąsą.“ Gregas Calhounas, tapęs artimu Jobso draugu, įžvelgė dar vieną tokios vaikystės poveikį. „steve man daug pasakojo apie tai, kad buvo paliktas, ir apie skausmą, kurį jam tai sukėlė, – sakė jis. – Tai padarė jį nepriklausomą. Jis gyveno kitokiu ritmu, o tas ritmas atsirado dėl to, kad jautėsi gyvenąs kitame pasaulyje nei tame, kuriame gimė.“

vėliau, būdamas tokio paties amžiaus kaip ir jo biologinis tėvas, kai jį pa-liko, Jobsas susilaukė savo vaiko ir pasielgė su juo lygiai taip pat (vėliau jis vis dėlto prisiėmė atsakomybę už dukrą). Chrisann brennan, to vaiko motina, sakė, kad dukros atidavimas įvaikinti Jobsą paliko „pilną stiklo šukių“, ir tai

V a i k y s t ė 15

kiek padeda paaiškinti kai kuriuos jo elgesio niuansus. „Tas, kuris yra pames-tas, taip pat pameta“, – sakė jis. andy Hertzfeldas, dirbęs su Jobsu devintojo dešimtmečio pradžioje, yra vienas tų, kuris išliko ir Jobso, ir Ch. brennan draugu. „Pagrindinis klausimas – kodėl jis kartais negali susivaldyti ir būna toks žiaurus bei žalojantis kitus žmones? – kalbėjo jis. – Tai kyla iš to, kad po gimimo jis buvo pamestas. Pamatinė steve problema – jame glūdinti pame-timo jausmas.“

Pats Jobsas tai neigia. „Kai kurie galvoja, kad dėl to, jog buvau pamestinu-kas, dirbau labai sunkiai, labai stengiausi, kad man viskas pavyktų, ir tikrieji tėvai norėtų mane susigrąžinti ar dar kažkokias nesąmones, bet tai tiesiog juo-kinga, – primygtinai aiškino jis. – Žinojimas, kad esu įvaikintas, mane vertė jaustis labiau nepriklausomu, bet aš niekad nesijaučiau kaip pamestinukas. aš visada jaučiausi esąs ypatingas. mano tėvai elgėsi taip, kad aš jausčiausi ypa-tingas.“ vėliau jis šiaušdavosi kaskart, kai kas nors Paulą ir Clarą pavadindavo jo „įtėviais“ ar teigė, kad jie nėra jo „tikri“ tėvai. „Jie buvo mano tėvai visu tūkstančiu procentų“, – sakydavo jis. Kalbėdamas apie savo biologinius tėvus, jis kalbėjo trumpai ir atžariai: „Jie buvo tik spermos ir kiaušinėlio donorai. Tai nėra grubu – tokia tikrovė. Tik sperma, ne daugiau.“

Silicio slėnis

vaikystė, kurią Paulas ir Clara Jobsai sukūrė savo sūnui, buvo stereotipinė šeštojo dešimtmečio vaikystė Jungtinėse amerikos valstijose. Kai steve buvo dveji, jie įsivaikino dukrą, kurią pavadino Patty, ir po trejų metų persikraustė į namą priemiestyje. Finansų įmonė CIT, kurioje dirbo Paulas, perkėlė jį į savo biurą Palo alte, bet jis neuždirbo pakankamai, kad galėtų ten gyventi, todėl įsidarbino kitame įmonės filiale, Mountain View, ne tokiame brangiame mieste kiek piečiau.

Paulas sūnui bandė perduoti savo meilę mechanikai ir automobiliams. „steve, dabar tai tavo darbastalis“, – pasakė jis, pažymėdamas dalį stalo garaže. Jobsas su nuostaba atsimena, kaip jo tėvas sugebėjo gerai darbuotis įrankiais. „man atrodo, mano tėvas kūrė visai neblogą dizainą, – pasakojo jis. – Tėtis mokėjo gaminti beveik viską. Jeigu mums reikėdavo spintos, tėtis ją padary-

W a l t e r I s a a c s o n16

davo. Kai jis aplink namus juosė tvorą, davė man plaktuką, kad galėčiau dirbti kartu.“

Ir po penkiasdešimties metų ta tvora vis dar stovi. rodydamas man ją Job-sas glostė kiekvieną tvoros dalį ir prisiminė viską, ko tėvas jį mokė. Pasak jo tėvo, svarbu meistriškai apdoroti spintų ir tvorų galines dalis, nors jų paprastai ir nesimato. „Jam patiko atlikti darbą teisingai. Jam rūpėjo net tų dalių, kurių nematyti, išvaizda.“

Jo tėvas ir toliau atnaujindavo ir parduodavo naudotus automobilius, puošė garažą savo mėgstamiausių egzempliorių nuotraukomis. Jis rodydavo dizaino detales savo sūnui: linijos, ventiliacijos angos, chromavimas, sėdynių apdaila. Po darbo šokdavo į kombinezoną ir pasitraukdavo į garažą, dažnai kartu su steve. „supratau, kad galiu jį sudominti kai kuriais mechanikos dalykais, ta-čiau jis nemėgo teptis rankų, – prisiminė Paulas vėliau. – Jam nelabai patiko mechaniniai dalykai.“

„man nelabai patiko taisyti automobilius, – prisipažino Jobsas. – bet mė-gau leisti laiką su tėčiu.“ Net ir suprasdamas, kad yra įvaikintas, jis kuo toliau, tuo labiau prisirišo prie tėvo. Kartą, būdamas maždaug aštuonerių, jis rado tėčio nuotrauką iš tarnybos Pakrantės apsaugoje laikų. „Toje nuotraukoje jis stovi mašinų skyriuje pusnuogis ir atrodo kaip James Deanas. Tai buvo vie-nas tų „OHO“ momentų mano vaikystėje. supratau, kad mano tėvai kažkada buvo labai jauni ir labai gražūs.“

remontuodamas automobilius steve pirmąkart susidūrė ir su elektronika: „mano tėtis apie elektroniką išmanė tik paviršutiniškai, nors remontuodamas automobilius ir kitus įrenginius neretai su ja susidurdavo. Jis man suteikė ele-mentarių žinių apie elektroniką, ir aš tuo labai susidomėjau.“ Dar įdomesnės jam būdavo kelionės ieškoti reikalingų dalių. „Kiekvieną savaitgalį keliauda-vome į automobilių laužyną. Ieškodavome generatorių, karbiuratorių, pačių įvairiausių dalių.“ Jis atsimena, kaip tėtis kartą derėjosi prie prekystalio: „Jis buvo geras derybininkas, nes geriau nei tie vyrukai prie prekystalio žinojo, kiek kokia detalė turėtų kainuoti.“ Tai padėjo įvykdyti pasižadėjimą, kurį tėvai pasirašė jį įsisūnydami: „Pinigai mano aukštajam išsilavinimui atsirado iš to, kad tėtis, nusipirkęs „Ford Falcon“ ar kitą nevažiuojančią mašiną už 50 dole-rių, kelias savaites prie jos padirbėdavo ir parduodavo ją už 250 dolerių nieko nesakydamas mokesčių inspekcijai.“

V a i k y s t ė 17

Jobsai gyveno name, kurį, kaip ir kitus tame rajone, buvo pastatęs nekil-nojamojo turto magnatas Josephas eichleris, kurio įmonė 1950–1974 metais visoje Kalifornijoje pastatė apie vienuolika tūkstančių tokių namų. Įkvėptas Franko lloydo Wrighto paprastų, bet šiuolaikiškų namų „paprastam ame-rikiečiui“ vizijos, J. eichleris statė nebrangius namus, kuriuose buvo langų nuo grindų iki lubų, atviri aukštai, kolonos ir sijos, betono plokščių grindys ir daug slankiojančių stiklinių durų. „eichleriui tikrai pavyko, – pasakojo Jobsas per vieną mūsų pasivaikščiojimų jo gimtajame rajone. – Jo namai buvo dailūs, pigūs ir geri. Net ir mažiau uždirbantys žmonės galėjo rinktis aiškaus dizai-no ir paprastus pastatus. Juose buvo ir nuostabių mažų dalykų, pavyzdžiui, šildomos grindys. ant jų užklodavo kilimą ir vaikai turėjo malonias šiltutėles grindis.“

Jobsas pasakojo, kad eichlerio namai įteigė jam idėją kurti gražaus dizaino produktus masinei rinkai. „man patinka, kai įmanoma sukurti gerą dizainą ir keletą paprastų galimybių kam nors, kas daug nekainuoja, – sakė jis pažymė-damas paprastą šių namų eleganciją. – Tai buvo pati pirmoji „apple“ vizija. Tą bandėme padaryti su pirmuoju „mac“. Tą padarėme su „iPod“.

Kitoje gatvės pusėje gyveno žmogus, tapęs puikiu nekilnojamojo turto agentu. „Jis nebuvo labai protingas, – atsimena Jobsas. – bet atrodė, kad jis kraunasi didžiulius turtus. Todėl mano tėtis pagalvojo: „Kodėl aš to negalė-čiau?“ Jis dirbo labai sunkiai, puikiai pamenu. vakarais mokydavosi, išlaikė egzaminą licencijai gauti ir pradėjo suktis nekilnojamojo turto prekybos versle. bet tada prasidėjo nekilnojamojo turto krizė.“ Šeima maždaug metams liko be skatiko kišenėje, kai steve dar mokėsi pradžios mokykloje. Jo motina pradėjo dirbti „varian associates“, įmonėje, kuri gamino mokslinius instrumentus, ir jie, įkeitę savo turtą, pasiėmė dar vieną paskolą. Kartą mokytoja ketvirtoko Jobso paklausė: „ar yra koks nors dalykas, kurio nesuprastum šioje visatoje?“ Jobsas atsakė: „Nesuprantu, kodėl taip staiga mano tėtis liko be pinigų.“ Jis didžiavosi, kad jo tėvas niekad nesielgė kaip vergas ir nebuvo apsukrus ir gra-žiakalbis, kas būtų padėję jam tapti geresniu pardavėju: „Turi tiesiog įsisiurbti į žmones, kad parduotum jiems nekilnojamąjį turtą, tačiau jis buvo ne toks. Tuo jis mane žavėjo.“ Paulas Jobsas vėl tapo mechaniku.

Jo tėvas buvo ramus ir švelnus, pasižymėjo tais bruožais, kuriuos sūnus vė-liau garbino, bet neturėjo pats. Tačiau jis buvo ir ryžtingas. Jobsas papasakojo vieną atsitikimą.

W a l t e r I s a a c s o n18

Netoliese gyveno inžinierius, dirbęs „Westinghouse“. Jis buvo nevedęs, kiek priminė bytniką. Turėjo merginą, kuri kartais mane prižiūrėdavo. abu mano tėvai dirbo, todėl ateidavau pas ją iškart po mokyklos keletui valandų. Inžinie-rius prisigerdavo ir mušdavo tą merginą. vieną vakarą ji atėjo pas mus persi-gandusi, o jis girtas atsekė iš paskos. mano tėtis pastojo jam kelią sakydamas: „Taip, ji čia, bet tu neįeisi.“ Jis tiesiog stovėjo priešais. mums atrodo, kad šeštame dešimtmetyje viskas buvo idiliška, bet tas vyrukas buvo vienas tų inži-nierių su nenusisekusiu gyvenimu.

Šis rajonas nuo tūkstančių kitų rajonų visoje amerikoje skyrėsi tuo, kad net ir didžiausi dykaduoniai čia buvo inžinieriai. „Kai čia atsikraustėme, visur augo abrikosų ir slyvų sodai, – atsiminė Jobsas. – bet viskas pradėjo keistis, kai dideli pinigai buvo skirti karinei pramonei.“ Jis gilinosi į slėnio istoriją ir pats užsidegė atlikti kokį nors svarbų vaidmenį joje. edwinas landas iš „Polaroid“ jam vėliau pasakojo, kad D. eisenhoweris prašė sukurti fotoaparatus šnipinė-jimo lėktuvui „u2“, kad būtų galima išsiaiškinti, kokia yra sovietų sąjungos grėsmė. Juosta, kurioje tai buvo užfiksuota, vėliau buvo grąžinta į Nasa Ames tyrimų centrą saniveile, netoli nuo tos vietos, kur Jobsas gyveno. „Pirmasis kompiuterių terminalas, kurį mačiau gyvenime, buvo Ames centre, – pasakojo jis. – Įsimylėjau jį iškart.“

aplink kaip grybų po lietaus pridygo ir kitų įmonių. raketų ir kosmoso padalinys „lockheed“, kūręs balistines raketas povandeniniams laivams, buvo įkurtas 1956 metais visai šalia Nasa centro. Kai po ketverių metų čia atsi-kraustė Jobsas, ten jau dirbo dvidešimt tūkstančių žmonių. už kelių šimtų jardų „Westinghouse“ statė įrenginius, kurie gamino tūbas ir transformatorius raketų sistemoms. „visos tos naujoviškos karinės kompanijos, – atsiminė jis, – žadino vaizduotę ir gyventi ten buvo labai įdomu.“

Šalia šių karinių įmonių kūrėsi ir kitos technologijų kompanijos. Jų šaknys siekia 1938 metus, kai Davidas Packardas ir jo žmona persikraustė į namus Palo altą. Juose buvo ir pašiūrė, kurioje jis įsikūrė kartu su draugu billu Hew-lettu. Prie namų stovėjo garažas – priedas, kuris pasirodys esąs labai naudingas ir simboliškas visam slėniui – jame jie krapštinėjosi, kol sukūrė pirmą savo produktą – garsinį osciliatorių. Šeštame dešimtmetyje „Hewlett-Packard“ buvo sparčiai auganti, techninius įrenginius gaminanti įmonė.

V a i k y s t ė 19

laimei, netoli buvo ir vieta tiems, kurie išaugo iš garažų. stanfordo uni-versiteto dekanas Frederickas Termanas žengė žingsnį, kuris šią vietovę pa-vertė tikru technologinės revoliucijos lopšiu – universiteto teritorijoje skyrė 700 akrų (~280 hektarų – vert. past.) plotą įsikurti privačioms kompanijoms, kurios galėtų paversti realybe jo studentų idėjas. Pirmoji ten įsikūrusi įmonė buvo „varian associates“, kurioje tuo metu dirbo ir Clara Jobs. „F. Termanas turėjo puikią idėją, kuri labiau nei kas kitas prisidėjo prie technologijų pramo-nės kūrimosi čia“, – sakė Jobsas. Kai Jobsas sulaukė dešimties, HP jau buvo įdarbinusi devynis tūkstančius darbuotojų ir buvo ta įmonė, kurioje norėjo dirbti kiekvienas finansinio stabilumo siekiantis inžinierius.

svarbiausi viso regiono augimui, žinoma, buvo puslaidininkiai. Williamas shockley, kuris buvo vienas tranzistorių išradėjų iš Bell Labs Naujajame Džer-syje, persikėlė į Mountain View ir 1956 metais įkūrė kompaniją, kuri gamino tranzistorius naudodama ne brangesnį ir įprastesnį germanį, o silicį. Tačiau W. shockley elgėsi labai permainingai ir apleido tranzistorių projektą, o aš-tuoni jo inžinieriai, iš kurių garsiausi buvo robertas Noyce ir Gordonas mo-ore, išėjo iš šios įmonės ir įkūrė „Fairchild semiconductors“. Ši įmonė išaugo iki dvylikos tūkstančių darbuotojų, tačiau žlugo, kai 1968 metais r. Noyce prarado savo įtaką kovoje dėl vadovo posto. Kartu su Gordonu moore jis įkūrė įmonę, kurią pavadino „Integrated electronics Corporation“, ir netru-kus jos pavadinimą sutrumpino iki „Intel“. Trečiasis įmonės darbuotojas buvo andrew Grove, kuris vėliau išplės kompaniją nuo atminties lustų pereida-mas prie mikroprocesorių gamybos. Per kelerius metus šioje vietovėje atsirado daugiau kaip penkiasdešimt kompanijų, gaminančių puslaidininkius.

Proporcingai didėjantis pramonės augimas koreliavo su garsiu G. moo-re atrastu fenomenu, kurio grafiką nupiešė 1965 metais. Jame pavaizduotas integruotų mikroschemų greitis pagal tranzistorių, kurie gali būti viename luste, skaičių ir parodė, kad jis padvigubėja kas dvejus metus tokia trajektorija, kuri greičiausiai tęsis ir toliau. 1971 metais tai buvo dar kartą patvirtinta, kai „Intel“ sudėjo visą centrinį procesorių į vieną lustą, „Intel 4004“, kuris buvo pavadintas mikroprocesoriumi. moore dėsnis iki šiol laikomas teisingu, ir jo patikima ateities projekcija leido dviem kartoms jaunų kūrėjų, tarp kurių buvo steve Jobsas ir billas Gatesas, planuoti kainas savo ateities produktams.

lustų pramonė suteikė slėniui ir naują pavadinimą, kai savaitraščio „elec-tronic News“ apžvalgininkas Donas Hoefleris 1971 metų sausį pradėjo straips-

W a l t e r I s a a c s o n20

nių seriją, pavadintą „Jungtinių valstijų silicio slėnis“. Keturiasdešimties my-lių (apie 65 km – vert. past.) santa Klaros slėnio, besitęsiančio nuo pietinės san Fransisko dalies per Palo altą į san Chozė. san Chozė stuburu ilgus metus buvo El Camino Real, karališkasis kelias, kuris jungė dvidešimt vieną misionierių bažnyčią Kalifornijoje. Dabar jis tapo judriu greitkeliu, jungiančiu įmones, kurios kasmet pritraukia apie trečdalį viso rizikos kapitalo investicijų Jungtinėse amerikos valstijose. „Kai augau, mane įkvėpė šitos vietos istori-ja, – sakė Jobsas. – Todėl norėjau pats joje dalyvauti.“

Kaip ir dauguma vaikų, jis persiėmė dalykais, kuriais domėjosi aplinkiniai suaugusieji. „Daug tėčių šitame rajone kūrė įvairius puikius dalykėlius, tokius kaip fotogalvaniniai elementai, baterijos ir radarai, – atsiminė Jobsas. – augau sužavėtas šitų dalykų ir klausinėdamas aplinkinius apie tai.“ Žinomiausias iš kaimynų buvo larry langas, gyvenęs už septynių namų. „Jis buvo man pa-vyzdys, koks turėjo būti tikras HP inžinierius – trumpabangininkas mėgėjas, užkietėjęs elektronikos gerbėjas, – atsiminė Jobsas. – Jis man nuolat atnešdavo kokių nors daikčiukų, su kuriais galėjau žaisti.“ Kai priėjome lango namą, Jobsas pirštu parodė įvažiavimą į kiemą: „Jis paėmė anglies pluošto mikro-foną, akumuliatorių ir garsiakalbį ir padėjo ant šito įvažiavimo. Paskui liepė man kalbėti į mikrofoną, ir garsas ėjo per garsiakalbį. Tėvas buvo pasakojęs, kad mikrofonams visada reikia elektrinio stiprintuvo. Todėl parbėgau namo ir pasakiau tėčiui, kad jis klydo.“

„Ne, tam reikia stiprintuvo, – patvirtino tėtis. Kai steve bandė prieštarauti, tėtis ėmė tikinti, kad steve pamišęs. – Negali to būti be stiprintuvo. čia kaž-kokia apgaulė.“

„aš vis prieštaravau tėčiui aiškindamas, kad jis pats turi tai pamatyti, ir galų gale mes ten nuėjome kartu, ir tėtis pats pamatė. Pamatęs jis tik ištarė: „Teprasmengu aš skradžiai.“

Jobsas puikiai atsimena tą nutikimą, nes tai buvo pirmas kartas, kai jis suprato, jog tėtis žino toli gražu ne viską. Tada jis pradėjo jausti dar labiau trikdantį dalyką – jis yra protingesnis už tėvus. Jobsas visada žavėjosi tėčio sugebėjimais ir nuovokumu. „Jis nebuvo išsilavinęs, bet visada jaučiau, kad yra labai protingas. skaitė nedaug, tačiau daug ką mokėjo padaryti. Galėjo susitvarkyti su bet kokiu mechaniniu įrenginiu.“ bet po nutikimo su anglies pluošto mikrofonu, kaip pasakojo Jobsas, jis suprato, kad yra sumanesnis ir

V a i k y s t ė 21

aštresnio proto nei jo tėvai: „Tai buvo didžiulis atradimas, kuris stipriai įsirėžė atmintyje. Kai supratau, kad esu protingesnis nei tėvai, pajutau milžinišką gėdą vien dėl to, kad tai pagalvojau. Niekad nepamiršiu tos akimirkos.“ Šis atradimas, kaip vėliau pasakojo draugams, kartu su faktu, kad jis buvo įvai-kintas, privertė jį laikytis atokiau – atskirai ir užsidarius – nuo šeimos ir viso pasaulio.

Dar vienas dalykas paaiškėjo truputį vėliau. Jis ne tik suprato, kad yra pro-tingesnis už savo tėvus, bet kad ir tėvai tai puikiai žino. Paulas ir Clara Jobsai buvo mylintys tėvai, ir jie buvo pasiryžę keisti savo gyvenimus taip, kad įtiktų labai protingam sūnui. Jie imdavosi pačių didžiausių žygdarbių, kad priside-rintų prie jo. Ir greitai steve tą suprato: „mano abu tėvai mane perkando. Jie jautė didžiulę atsakomybę nuo tada, kai pajuto, kad aš ypatingas. Jie rasdavo būdų, kaip man duoti kuo daugiau žinių ir perkelti į vis geresnes mokyklas. Jie buvo pasiruošę patenkinti visus mano poreikius.“

Taip jis augo ne tik jausdamas, kad kažkada buvo pamestas, bet kad yra ir ypatingas. Tai buvo svarbu formuojantis asmenybei.

Mokykla

Dar iki pradinės mokyklos mama išmokė Jobsą skaityti. Tačiau mokykloje tai sukėlė šiek tiek problemų: „Keletą pirmųjų metų mokykloje man buvo nuo-bodu, todėl vis ką nors iškrėsdavau.“ Iškart tapo aišku, kad Jobsas nėra linkęs paklusti vyresnybei: „susidūriau su tokia valdžia, su kuria nebuvau susidūręs iki tol, ir man tai nepatiko. Ir jie manęs vos nepribaigė. Jie iš manęs vos neiš-mušė viso smalsumo.“

Jo mokykla, monta lomos pradinė, kurią sudarė keletas neaukštų pasta-tų, buvo už keturių kvartalų nuo namų. Jis „užmušinėdavo“ laiką krėsdamas išdaigas. „Turėjau gerą draugą ricką Ferrentino ir su juo vis patekdavome į kokią nors bėdą, – atsimena jis. – Pavyzdžiui, iškabinėjome mažus plakatus su užrašu „Naminių gyvūnų diena mokykloje – atsiveskite saviškius“. buvo visiš-ka beprotybė, šunys lakstė paskui kates, o mokytojams tai nepatiko.“ Kitąkart jie įtikino kai kuriuos vaikus pasakyti savo dviračių spynų kombinacijas. „Tada išėjome į lauką ir sukeitėme spynas, ir niekas negalėjo atsirakinti savo dvira-

W a l t e r I s a a c s o n22

čių. užtruko iki nakties, kol visi pasiėmė savo dviračius.“ Trečioje klasėje jo išdaigos tapo daug pavojingesnės: „Kartą padėjome sprogmenį po mokytojos Thurman kėde. Jai prasidėjo nervinis tikas.“

Nenuostabu, jog kol baigė trečią klasę, jis ne kartą buvo išsiųstas namo, kad atsivestų tėvus. Tuo metu tėvas su juo jau elgėsi kaip su ypatingu vaiku, ir tikėjosi, kad mokykla su jo sūnumi elgsis taip pat. „Klausykite, tai ne jo kal-tė, – steve atsimena vieną tėvo pokalbį su mokytoja. – Jeigu nerandate, kaip jį užimti, tai jau jūsų problema.“ Tėvai jo niekad nebaudė už nusižengimus mokykloje. „mano tėčio tėtis buvo alkoholikas ir mušdavo jį diržu, bet aš net nepamenu, kad tėtis man būtų sudavęs delnu.“ abu jo tėvai tikėjo, anot steve, kad „mokytojai kalti versdami įsiminti nereikalingus dalykus, o ne skatinda-mi“. Jis jau tada pradėjo rodyti pirmuosius jautrumo ir nuožmumo ženklus, savo šiurkštumą ir abejingumą – tai, kas vėliau buvo jam buvo būdinga visą gyvenimą.

Kai Jobsui atėjo laikas eiti į ketvirtą klasę, mokykloje buvo nuspręsta per-kelti jį ir Ferrentino į skirtingas klases. Pažangesnės klasės mokytoja Imogen Hill buvo piktoka moteris, visų vadinama „Teddy“, ir ji tapo, kaip sakė Jobsas, „viena mano gyvenimo šventųjų“. Po keleto savaičių stebėjimo ji suprato, kad geriausias būdas susitvarkyti su nepaklusniu mokiniu – jį papirkti: „vieną die-ną po pamokų ji man padavė matematikos uždavinyną ir pasakė: „Noriu, kad pasiimtum jį namo ir išspręstum.“ aš pagalvojau, kad gal jai ne visi namie. Tada ji išsitraukė milžinišką saldainį ir pasakė: „Jeigu išspręsi visus uždavi-nius, ir dauguma atsakymų bus teisingi, duosiu tau šitą ir penkis dolerius.“ Iš-spręstus uždavinius grąžinau po dviejų dienų.“ Po keleto mėnesių nebereikėjo nė „kyšių“: „aš tik norėjau išmokti ir jai įtikti.“

mokytoja jam padovanojo rinkinį su lęšiais, iš kurių buvo galima sukons-truoti fotoaparatą. „aš išmokau iš jos daugiau nei iš bet kurio kito mokytojo, ir jei ne ji, aš turbūt būčiau patekęs į kalėjimą.“ Ji taip pat patvirtino mintį, kad steve ypatingas: „Iš visos klasės jai rūpėjau tik aš. Ji manyje kažką matė.“

bet mokytoja jame matė ne tik protą. Po daugelio metų ji mėgdavo pa-rodyti nuotrauką iš tų metų Havajų dienos šventimo. Jobsas į mokyklą atėjo be havajietiškų marškinėlių, bet nuotraukoje jis stovi pačiame priekyje ir juos vilki. Jis sugebėjo įkalbėti kitą vaiką, kad jam atiduotų tuos marškinėlius.

baigiant ketvirtą klasę I. Hill paskyrė Jobsui egzaminą. „aš surinkau tiek taškų, kiek tame egzamine turėjo surinkti šeštokas“, – atsimena jis. Dabar ne

V a i k y s t ė 23

tik jam pačiam ir tėvams buvo akivaizdu, kad jis išskirtinai protingas, todėl mokykloje jam buvo pasiūlyta praleisti dvi klases ir eiti iškart į septintą, esą tai būtų pats lengviausias būdas išlaikyti jo susidomėjimą. Tėvai nusprendė, kad užteks perkelti sūnų per vieną klasę.

Perėjimas buvo skausmingas. steve buvo nelabai bendraujantis vienišius, kuris atsidūrė su metais vyresniais vaikais vienoje klasėje. Dar blogiau, į šeštą klasę jis ėjo kitoje mokykloje, Crittenden Middle. Ji buvo tik už aštuonių kvar-talų nuo monta lomos pradinės mokyklos, tačiau atrodė, kad rajone, kuriame siautė imigrantų gaujos, visai kitas pasaulis. „muštynės ten vykdavo kasdien, kaip ir pinigų atiminėjimas tualetuose, – rašė laikraščio „silicon valley“ žur-nalistas michaelas s. malone. – Peiliai buvo dažnai atsinešami į pamokas vien tam, kad moksleiviai galėtų pasirodyti kaip tikri macho.“ Tuo metu, kai Jobsas atėjo čia mokytis, grupė moksleivių atsidūrė kalėjime už grupinį išprievarta-vimą, o gretimos mokyklos autobusas buvo nuniokotas, kai ta mokykla įveikė Crittenden Middle imtynių varžybose.

Jobsas dažnai patekdavo į mušeikų nagus, ir septintos klasės viduryje jis iškėlė tėvams ultimatumą. „aš pareikalavau, kad jie mane perkeltų į kitą mo-kyklą“, – atsiminė jis. Finansiškai tai buvo didelis reikalavimas. Jo tėvai vos sudūrė galą su galu, bet beveik nebuvo abejonių, kad jie pasiduos sūnaus no-rui: „Kai jie atsisakė, aš pareiškiau, kad išvis mesiu mokyklą, jeigu reikės grįžti į Crittendon Middle. Jie išsamiai išsistudijavo, kokios artimiausios mokyklos yra geriausios, ir sudėję visus turimus pinigus nusipirko namą už 21 tūkst. dolerių geresniame rajone.“

Persikraustyti reikėjo tik apie tris mylias (~5 km – vert. past.) piečiau, į buvusį abrikosų sodą los altoso mieste, kuris buvo paverstas gyvenamųjų namų rajonu. Jų namas buvo vieno aukšto pastatas su trimis miegamaisiais ir, visų svarbiausia, su garažu automatinėmis durimis į gatvę. Jame Paulas Jobsas galėjo krapštytis prie automobilių, o jo sūnus – prie elektronikos.

Kitas svarbus dalykas – namas buvo visai netoli nuo tuometinės Cupertino-Sunnyvale School district, vienos geriausių ir saugiausių visame slėnyje. „Kai čia atsikraustėme, visur vis dar buvo sodai, – Jobsas parodė pirštu, kai vaikštinė-jome aplink jo senąjį namą. – vyras, kuris ten gyveno, išmokė mane auginti organines daržoves ir daryti kompostą. Jis viską augino iki tobulybės. Iki tol nebuvau ragavęs tokio skanaus maisto. Tada ir pradėjau vertinti organinius vaisius ir daržoves.“

įsigykiteknygą dabar