LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS ŠOKIO IR TEATRO KATEDRA

Alma Rastauskaitė

Dailės edukologijos studijų programa

SUAUGUSIŲJŲ TRADICINIŲ TEKSTILĖS AMATŲ

MOKYMO(SI) YPATUMAI

TEACHING AND LEARNING PECULIARITIES OF TRADITIONAL TEXTILE

CRAFTS FOR ADULTS

Magistro darbas

Darbo vadovė: doc. dr. Dalia Karatajienė

……………………………

(parašas)

Darbo įteikimo data ..................................

Registracijos Nr. ......................................

.................................................................

(parašas)

Vilnius, 2015

2

PARENGTO DARBO SAVARANKIŠKOMO PATVIRTINIMAS

Patvirtinu, kad mano ALMA RASTAUSKAITĖ įteikiamas darbas

(vardas, pavardė)

SUAUGUSIŲJŲ TRADICINIŲ TEKSTILĖS AMATŲ MOKYMO(SI) YPATUMAI

(magistro darbo pavadinimas)

yra mano paties/pačios atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių minčių kaip

savų, nenurodant jų autoriaus (pirminio šaltinio). Šis darbas nebuvo ir nėra pateiktas ir / ar

gintas kitose mokslo ir studijų įstaigose Lietuvoje ir užsienyje. Šiame darbe nenaudojami

šaltiniai, kurie nėra nurodyti tekste. Yra pateikiamas visos naudotos literatūros sąrašas.

___________________________________ ___________________ (vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

ĮVADAS ..................................................................................................................................... 4

1. SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS IR AMATŲ MOKYMASIS LIETUVOJE .................... 7

1.1. Suaugusiųjų švietimą ir amatų sklaidą reglamentuojantys įstatymai kaip amatų

mokymo teorinė prielaida ................................................................................................. 7

1.2. Amatų centrai, mugės ir jų edukacinė misija ........................................................... 13

2. TRADICINIAI TEKSTILĖS AMATAI – SUDĖTINĖ LIAUDIES MENO DALIS ... 20

2.1. Liaudies meno samprata ir ugdomoji reikšmė ......................................................... 20

2.2. Tradicinių tekstilės amatų rūšys ir mokymo(si) pricipai ......................................... 23

3. TRADICINIŲ TEKSTILĖS LIAUDIES MEISTRŲ POŽIŪRIS Į AMATŲ

MOKYMĄ(SI) ........................................................................................................................ 28

3.1. Tradicinių tekstilės amatų mokymo ir mokymosi ypatumų tyrimo metodika ......... 28

3.2. Tradicinių tekstilės amatų mokytojų mokymosi ir mokymo patirties analizė ......... 30

3.2. Tyrėjas – stebimos aplinkos dalyvis ........................................................................ 49

IŠVADOS ................................................................................................................................ 56

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................. 57

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA .......................................................................................... 63

PRIEDAI ................................................................................................................................. 65

1 priedas .................................................................................................................................. 65

4

ĮVADAS

Temos aktualumas ir problema. Šiandien tradicinių amatų mokymas yra ne tik

išlikusi graži tradicija, bet ir valstybinio rūpesčio objektas, apsaugotas teisės aktais,

siekiančiais atgaivinti ir saugoti tradicinius amatus, tarp jų ir tekstilę. ,,Net ir mažiausiai

apsišvietusios tautos per meną stengiasi išreikšti savo nelaimes ir džiaugsmus, savo

susižavėjimą gamtos grožiu, savo tėvynės meilę“ (Žmuidzinavičius, 1906, Nr. 279). Šie

praeito šimtmečio pradžioje pasakyti žymaus tapytojo žodžiai buvo susiję su nacionaliniu

atgimimu. To laikotarpio inteligentai, tarp jų ir menininkai, siekdami nepasiduoti asimiliacijos

procesui, siekė atgaivinti nacionalinę kultūrą, kurios pagrindą sudarė lietuvių liaudies menas.

,,Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos

išsilavinime <...> ji turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius,

ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir

išimtinai lietuviškas“ (Čiurlionis, 1960, p. 279–280). Liaudies meno svarbą visuomenės

ugdymui suvokė ne tik dailininkai, bet ir teoretikai – dailėtyrininkas P. Galaunė (1988)

pastebėjo, kad audinius kaip ir dainas galima laikyti vienais iš seniausių liaudies kūrybos

reiškinių. Remiantis liaudies menu, 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo

suformuota gili meninė tradicija tapyboje, skulptūroje bei grafikoje. Liaudies menas tapo to

meto Lietuvos menininkų įkvėpimo šaltiniu. Praėjus beveik šimtmečiui, galime teigti, jog

Lietuvos kultūra yra atsidūrusi panašioje padėtyje kaip ir prieš šimtmetį. Globalizacijos

procesas niveliuoja nacionalinių kultūrų skirtumus, sukeldamas grėsmę nacionaliniam

tapatumui. Todėl tradicinių tekstilės amatų pažinimas bei mokymas tampa svarbiu kultūriniu

uždaviniu. Atsižvelgdama į susidariusią situaciją, Lietuvos valstybė priėmė keltą svarbių

įstatymų, kuriais siekiama apsaugoti tradicinius amatus. 2007 m. buvo priimtas Tautinio

paveldo produktų įstatymas, kuriuo suteikiama valstybinė apsauga tautinio paveldo

gaminiams. Tačiau akivaizdu, kad vien įstatymas negali užtikrinti amatų tradicijos išlikimo.

Tradicija yra perduodama per mokymą, tačiau tenka konstatuoti, kad mokyklos, kurioje būtų

mokoma tradicinių amatų (įskaitant tekstilę), Lietuvoje nėra. V. Rajeckas (1997) akcentavo,

kad vyresnioji karta turi organizuoti jaunosios kartos ugdymą ir perduoti savo turimas

patirties žinias, nes nuo perduotų žinių priklauso kiekvienos tautos tęstinumas. Todėl tirti

suaugusiųjų liaudies amatų mokymo ir mokymosi praktiką šiandien yra neabejotinai svarbu.

Tekstilės amato tradicija yra perduodama neformaliu būdu, taigi liaudies meistrui

mokant tuos, kurie šia tradicija yra suinteresuoti. Darbo autorei nepavyko aptikti literatūros,

kurioje būtų aprašomas arba analizuojamas tokio ugdymo procesas bei problemos ir tai rodo

šio darbo naujumą. Edukacinę amatų perdavimo funkciją šiandien dažnai atlieka amatininkų

5

mugės ar kiti visuomeniniai vieši amatus reprezentuojantys renginiai. Pavyzdžiui, nuo XVIII

a. Vilniuje kasmet rengiama Kaziuko mugė, suteikianti galimybę urbanizuotos aplinkos

miesto gyventojams, atitrūkusiems nuo kaimiškos, paprastos rankų darbu pasiektos gaminių

estetikos, sudaro sąlygas šviestis per tradicinių amatų pasiekimus. Kaziuko mugė, tapusi

miesto švente, drauge joje dalyvaujantiems leidžia patvirtinti nacionalinį tapatumą. Kiekviena

šventė yra savotiškas ritualas, kuris, kaip teigia E. Durkheim (1999), patvirtina kolektyvinę

realybę ir individualų žmogaus jai priklausymo jausmą. Pasak A. Maceinos, „kur šito

pergyvenimo nėra, ten nėra ir tautos“ (1990, p. 90). Tą patį teigia ir E. Ribašauskienė (2008),

sakydama, kad nepakankamos žinios apie tautos materialųjį ir nematerialųjį paveldą kelia

nacionalinio tapatumo bei tautinio kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panaudojimo problemų,

grėsmę etninei kultūrai, kadangi niveliuojasi tradicijos ir papročiai, nyksta etnografinių

regionų skirtumai.

Suaugusiųjų švietimas, kuris apima ir tradicinių liaudies amatų mokymą Lietuvoje, yra

aktualus, ypač 2000 m. priėmus Mokymosi visą gyvenimą memorandumą. Šį aktualumą taip

pat grindžia ir susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Padidėjęs gyvenimo tempas atima iš

žmogaus galimybę gilesniems apmąstymams, kurie yra itin svarbūs suaugusiam žmogui,

prisiimančiam atsakomybę už jaunosios kartos likimą. Užsiėmimas tekstilės amatais tarytum

pertraukia šį skubėjimą, nes amatų mokymasis reikalauja laiko, atidos, kruopštumo, sudaro

suaugusiam žmogui prielaidas patirti su jo profesine veikla dažnai visiškai nesusijusį rankų

darbo ir jo dėka atsirandančio meninio gaminio padarymo džiaugsmą.

Tradicijas puoselėjantiems amatininkams Lietuvoje sudaromos galimybės susipažinti ir

su kitų šalių amatininkų veiklos pasiekimais. Pavyzdžiui, viešoji įstaiga ,,Gerovės

ekonomikos institutas“ ir kiti partneriai 2010 m. įgyvendino Leonardo da Vinci mobilumo

projektą ,,Tradicinių amatininkų gebėjimų ugdymas ir tobulinimas Europos šalių erdvėje“,

kuriuo buvo sudarytos didesnės tradicinių amatų plėtros galimybės.

Amatų tradiciją globalizuotame pasaulyje yra perėmę fabrikai, kurių produkcijos

masiškumas, gaminimo greitis lemia tai, kad rankų darbo amatų produkcija tampa nustumta į

šalį, neatsiperkanti. Fabrikinė veikla pavyzdinius amatų gaminius kartais paverčia net kiču,

iškraipančiu tradicinio gaminio autentiškas menines savybes. Tai irgi aktualizuoja tradicinių

tekstilės amatų mokymosi analizę.

Darbe sprendžiama tyrimo problema – į tradicinius tekstilės amatus visuomenėje

žiūrima kaip į produktą, verslą, o ne į ugdymo ir tradicijos tęstinumo reiškinį. Problema

konkretizuojama klausimais:

Koks yra tekstilės amatininkų požiūris į tekstilės amatus?

Ar šiandien į juos žiūrima kaip į verslą, ar į tradicijos išsaugojimą jos mokant?

6

Tyrimo objektas – suaugusiųjų tradicinės tekstilės amatų mokymas ir mokymasis.

Tyrimo tikslas – atskleisti suaugusiųjų tradicinės tekstilės amatų mokymo ir mokymosi

ypatumus.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti suaugusiųjų švietimą ir amatų mokymąsi Lietuvoje.

2. Apibūdinti tradicinės tekstilės amatus kaip sudėtinę liaudies meno dalį.

3. Atskleisti tradicinių tekstilės amatų, liaudies meistrų mokymosi ir mokymo

patirtį.

Tyrimo metodai:

Teoriniai metodai: etnografinės, edukologinės, menotyros literatūros bei švietimo ir

paveldosaugos įstatymų analizė.

Empiriniai metodai: kokybinis tyrimas, pusiau struktūruotas interviu su audėjomis,

siuvėjomis, siuvinėtojomis, mezgėjomis. Stebėjimo metodas, darbo autorei tapus neformalaus

tekstilės amatų mokymo stebėtoja. Kontentinė analizė, analizuojant interviu būdu gautus

duomenis.

Darbo struktūra ir apimtis. Magistro darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados,

literatūros sąrašas, santrauka (anglų kalba) ir priedai. Bendra darbo apimtis − 65 puslapių (iš

jų 64 puslapių be priedų). Darbe pateikta 16 lentelių, 3 paveikslėliai. Literatūros sąrašą sudaro

83 pozicijos.

7

1. SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS IR AMATŲ MOKYMASIS LIETUVOJE

Suaugusiųjų švietimu vadinamas švietimas, kurio paslaugomis naudojasi vyresni nei 18

m. asmenys. Suaugusiųjų mokymasis Lietuvoje vyksta dviem formomis. Pirmuoju atveju

gilinamos jau turimos žinios ar įgūdžiai, antruoju – įgyjant naujas kompetencijas ir žinias

(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).

1.1. Suaugusiųjų švietimą ir amatų sklaidą reglamentuojantys įstatymai kaip

amatų mokymo teorinė prielaida

Švietimas kiekvienoje valstybėje – svarbus ir reikšmingas visuomenės raidos veiksnys,

visų socialinių reformų pagrindas, todėl švietimo įstatymai yra svarbūs tautos kultūros raidai.

Tai yra akcentuojama suaugusiųjų švietimą apibūdinančiame 2000 m. Mokymosi visą

gyvenimą memorandume, teigiant, kad poreikiai ir jų tenkinimo galimybės lemia visuomenės

socialinę pažangą bei kultūros raidą. Raidos ir ateities perspektyva visada susijusi su tradicija,

todėl Lietuvos teisės aktuose nurodoma pareiga rūpintis piliečių tapatumo saugojimu ir

istoriniu kultūros tęstinumu, pratęsiant dar 1918 m. Lietuvoje tuometinės Švietimo

ministerijos iniciatyvą, leidusią prie įprastų gimnazijų ir progimnazijų steigti ir kitokio

pobūdžio mokyklas – specializuotas. Tarp jų buvo ir amatų mokyklos. Šis ministerijos

žingsnis parodo, kad Švietimo ministerija, kuri buvo atsakinga už Lietuvos kultūros sklaidą ir

visuomenės kultūrinį švietimą buvo neabejinga to meto kultūrinėms aktualijoms – plačiai

visuomenėje ir ypač inteligentijos tarpe pasireiškusiu susidomėjimu liaudies menu. Nors 1991

m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip pat gerokai padidėjo visuomenės dėmesys liaudies

meistrų, amatininkų veiklai bei jų gaminiams, nes jie akivaizdžiai įkūnija tautiškas,

nacionalines tradicijas, priešpastatant juos, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais,

primestai sovietinei kultūrai, tačiau valstybėje nebuvo sukurta (arba atkurta) kokia nors

tradicinių amatų gaminių technologijų mokymo sistema. Amatų išmokstama dažniausiai iš

vyresnio amžiaus meistrų, tačiau ne visų amatų technologijų perdavimas ateinančioms

kartoms tokiu būdu mokant gali būti garantuotas, kadangi toks mokymas tėra paremtas

laisvanoriškumo, intereso principu, jis dažniausiai vykdomas, perteikiant žinias „iš lūpų į

lūpas“. Tokio mokymo turinys, metodai nėra fiksuojami jokiame formaliame dokumente,

kuris galėtų tapti dokumentu, leidžiančiu atkurti mokymo turinį ir būdus tuo atveju, jei

neatsirastų norinčių mokytis iš liaudies meistrų arba amatininkų.

Šiandien Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama išsaugoti amatų savitumą, steigia

ne specializuotas mokyklas, be reglamentuoja ir sertifikuoja tautinio paveldo produktus ir

amatus.

8

Lietuvoje yra priimtas tik vienas 2007 m. įstatymas, kuris reglamentuoja amatus ir

amatininkų veiklą. Tai – Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymas (Žin.,

2007, Nr. 77-3043). Įstatymo paskirtis − užtikrinti tautinio paveldo produktų valstybinę

apsaugą, išsaugoti ir skleisti sukauptą tradicinių amatų patirtį, perduoti žinias amatais

besidomintiems žmonėms. Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatyme taip pat

paaiškinamos pagrindinės tautinio paveldo sąvokos: autentiškas tautinio paveldo produkto

pavyzdys, tautinio paveldo produktai, tradicinis amatas, tradicinis amatininkas, tradicinių

amatų meistras, tautinio paveldo produkto ženklas, sertifikavimas. Gali pasirodyti, jog nėra

reikalo minėti įstatyme apibrėžtas sąvokas, tačiau „etnografija nemaža dėmesio kreipia į

terminus ir pavadinimus“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 13), kadangi terminų

neaiškumas gali prisidėti prie ir taip nykstančios veiklos skandinimo į užmarštį.

,,Tautinio paveldo produktai – nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai,

pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas

technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį“ (Žin., 2007, Nr. 77-

3043). Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo, 2 straipsnyje,

apibrėžiančiame pagrindines sąvokas nurodoma, kad tradicinis amatas yra individuali ar

kolektyvinė veikla, pagrįsta iš kartos į kartą perduodama patirtimi ir specialiais įgūdžiais,

skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui. Tradiciniams

amatams priskiriama tokia veikla: tradicinių gaminių gaminimas, tradicinių veislių augalų ir

gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas,

tradicinių paslaugų teikimas (Žin., 2007, Nr. 77-3043).

Tradicinis amatininkas įstatyme apibūdinamas kaip fizinis asmuo, užsiimantis tradiciniu

amatu. O tradicinių amatų meistras – nustatytus reikalavimus atitinkantis tradicinis

amatininkas, kuris gali ir sugeba perduoti tradicinių amatų įgūdžius kitiems asmenims (Žin.,

2007, Nr. 77-3043).

Įstatymas taip pat nustato amatų kvalifikavimo principus ir sertifikavimo procedūras.

Įstatymu siekiama sudaryti tradiciniams amatininkams palankias sąlygas kurti tautinio

paveldo produktus, juos realizuoti ir populiarinti, nustatyti valstybės paramos šiai sričiai

principus ir formas, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai. Įstatymas skatina ne tik gaminti

produktus, bet ir juos parduoti (Žin., 2007, Nr. 77-3043). Pagal Lietuvos Respublikos tautinio

paveldo produktų įstatymo reglamentą Lietuvoje galima amatininkų gaminius ženklinti

tautinio paveldo produkto ženklu (Paveikslas 1). Tautinio paveldo produkto ženklu (etikete)

pažymima, kad būtent tas produktas ar paslauga yra sertifikuota kaip tautinio paveldo

produktas. Tautinio paveldo produkto ženklas, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos

tautinio paveldo produktų įstatyme yra vaizdinis žymuo, rodantis, kad gaminys, paslauga, tam

9

tikros veislės augalas, gyvūnas, jų produktai yra sertifikuotas tautinio paveldo produktas

(Žin., 2007, Nr. 77-3043). Tokiems produktams gali būti suteikiamos kelios kategorijos:

A kategorija sertifikuojama kai:

I (tradicinių gaminių gamybos) ir II (tradicinės augalų ir gyvulių veislių, auginimas ir

veisimas) grupių produktai, kurie atitinkanta autentiškus tautinio paveldo produkto

pavyzdžius, kurių sukūrimo procese naudojama daugiau kaip pusė rankų darbo.

III (tradicinės paslaugos, tarp jų ir tradicinių gaminių gamybos demonstravimas) grupės

produktai – tradicinės paslaugos, kurių teikėjai (ir amatų meistrai) yra tiesioginiai gyvosios

tradicijos tęsėjai ir atkuria autentiškus tautinio paveldo produktų pavyzdžius.

B kategorija sertifikuojama kai:

I (tradicinių gaminių gamybos) ir II (tradicinės augalų ir gyvulių veislių, auginimas ir

veisimas) grupių produktai, kurie artimi autentiškiems pavyzdžiams ir sukurti naudojantis

naujomis technologijomis.

III (tradicinės paslaugos, tarp jų ir tradicinių gaminių gamybos demonstravimas) −

tradicinės paslaugos tęsėjai, kurie sugeba sukurti artimus autentiškiems pavyzdžiams tautinio

paveldo produktus (Petrošienė, 2010).

1 pav. Sertifikuotų tautinio paveldo produktų ženklinimas A ir B kategorijomis

Darbo tikslo požiūriu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įstatyme detaliai apibūdinamas

sertifikavimas, vadinant jį procedūra, kurios metu amatininkas pateikia savo tradicinio amato

gaminius ar edukacinius darbus, o komisija įvertina, ar tautinio paveldo produktas, tradicinio

amato meistras, tradicinių amatų mokymo programos, tradicinės mugės atitinka jiems

keliamus reikalavimus. Atitiktis keliamiems reikalavimams patvirtinama dokumentu −

sertifikatu (Žin., 2007, Nr. 77-3043). Kaip matyti, sertifikuojamas gali būti ne tik gaminys,

bet ir edukacinis darbas, taigi įstatyme, nors ir netiesiogiai, numatyta galimybė įvertinti amatų

10

mokymosi programas, rezultatus, būdus arba kitokias edukacines veiklas, jų tiesiogiai ir

konkrečiai įstatyme nevardinant. Lietuvoje šiuo metu nėra tradicinės tekstilės amatų mokyklų,

tačiau egzistuoja nedidelė tradicinių amatų mokymo programų pasiūla, kurios taip pat gali

būti sertifikuojamos. Tradicinių amatų mokymo programas Vyriausybės nustatyta tvarka

sertifikuoja Tautinio paveldo produktų institucija. Toks tradicinių amatų mokymo programų

sertifikavimas taip pat paliudijamas suteikiamu dokumentu – sertifikatu. Šiame įstatyme

nurodoma, kad tradicinių amatų mokymą reglamentuoja švietimo, neformaliojo suaugusiųjų

švietimo, profesinio mokymo, aukštojo mokslo įstatymai. O tradicinių amatų mokymas

vykdomas pagal tautinio paveldo produktų institucijos sertifikuotas tradicinių amatų mokymo

programas. Programoms vykdyti būtini sertifikatai. Tradicinių amatų gali mokyti sertifikuotas

meistras – laisvasis mokytojas, turintis tautinio paveldo produktų institucijos išduotą

tradicinių amatų meistro pažymėjimą. Tautinio paveldo produktų institucija, kuri registruoja

tradicinių amatų mokymo programas ir renginius, užtikrina informacijos apie juos sklaidą

(Žin., 2007, Nr. 77-3043).

Remiantis Lietuvos Respublikos Žemės žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 24 d.

įsakymo Nr. 3D-562 ,,Dėl tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir tradicinių

amatų mokymo programų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127- 4855), sudaryta aktualių

tradicinės tekstilės amatams programų 1 lentelė, kuri atspindi Lietuvoje sertifikuotų tradicinės

tekstilės amatų neformaliojo švietimo mokymo(si) galimybes.

1 lentelė

Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla Lietuvoje

Neformaliojo švietimo

mokymo programos

pavadinimas

Tradicinių sertifikuotų

amatų mokymo programų

pasiūlos vienetai

Amatas

,,Tradicinių pintinių juostų

pynimas“

1

audimas: pintinės juostos

,,Vytinių juostų audimas“

1 audimas: vytinės juostos

,,Vytinės juostos ir

siuvinėjimas“

1

audimas ir siuvinėjimas

,,Kumštinių vilnonių

pirštinių mezgimas

virbalais“

1 mezgimas: pirštinės

11

1 lentelės tęsinys

Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla Lietuvoje

Neformaliojo švietimo

mokymo programos

pavadinimas

Tradicinių sertifikuotų

amatų mokymo programų

pasiūlos vienetai

Amatas

,,Tradicinis amatas: vilnos,

milo vėlimas“

1

vilnos, milo vėlimas:

veltiniai, vilnos milas

,,Tradicinė lėlė“ 1

žaislininkystė: medžiaginiai

žaislai

,,Tradicinis siuvinėjimas“

2 siuvinėjimas: tradicinės

drabužių detalės, skarelės,

prijuostės, staltiesės

Kaip matyti iš lentelės duomenų, Lietuvoje neformalaus švietimo ribose galima mokytis

tik 8 tekstilės amatų programų pas sertifikuotus tautinio paveldo amatų meistrus.

Populiarėjant įvairių amatų veikloms ir atsiradus edukacinio darbo sertifikavimo

galimybei, didėja poreikis meistrams ir amatininkams išmanyti autentiškas tradicinių gaminių

kūrimo technologijas. Sertifikuoti meistrai (taip pat ir amatininkai) turi galimybę lankytis

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriuje ir kituose Lietuvos muziejuose,

kuriuose yra saugomi autentiški tekstilės gaminiai ir vykdoma edukacinė veikla. Muziejuose

meistrai turi galimybę pažinti autentiškus gaminius iš arčiau, taip bandyti juos atkartoti

savomis rankomis ir papildyti muziejų ekspozicijas, kadangi autentiška technologija atliekami

dirbiniai yra vertingesni, nei tie, kurie gaminami šiuolaikiniais metodais ir būdais. L.

Šatavičiūtė, cituodama T. Dowgird (1909) konstatuoja, kad „perspektyvūs ir turi savo vertę

tik tie dirbiniai, kurie pasižymi savitais raštais ir kurių negali nukonkuruoti ir nukopijuoti

fabrikų gaminiai“ (2008, p. 88–100).

Praktika rodo, kad pagal tokias sertifikuotas programas dažniausiai mokosi suaugusieji.

Nacionalinių lygmens dokumentų, reglamentuojančių neformalųjį suaugusiųjų švietimą,

kurie yra aktualūs tradicinių amatų mokymui ir mokymuisi yra nemažai. Tai – Lietuvos

Respublikos švietimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 23-593), Lietuvos švietimo koncepcija

(1992), Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 66-1909), Mokymosi

visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004). Švietimas kiekvienoje valstybėje – svarbus ir

reikšmingas visuomenės raidos veiksnys, visų socialinių reformų pagrindas, todėl švietimo

įstatymai tokie svarbūs tautos kultūros raidai. Lietuvos Respublikos švietimo sistemos

12

struktūrai būdingas formalusis ir neformalusis švietimas. Darbo tikslo požiūriu aktualu aptarti

neformalųjį švietimą, nes tradicinių tekstilės amatų dažniausiai yra mokoma neformaliu būdu.

Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) skiriamas dėmesys ir suaugusiųjų neformaliajam

švietimui. Koncepcijoje nurodoma, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas apima visas į

valstybės švietimo registrą neįtrauktas švietimo rūšis. Tai reiškia, jog apima bendrąjį ir

profesinį lavinimąsi, jei jo apimtis nesudaro reglamentuoto modulio, pomėgių ugdymą,

bendrą savišvietą. Tokį švietimą skatina socialiniai poreikiai (kvalifikacijos tobulinimas,

profesinės kompetencijos stoka), nepriklausomai nuo to, kas tą poreikį sužadina ar inicijuoja.

Mokymąsi motyvuoja ir asmens saviraiškos poreikis – profesinis lavinimasis, juridinis,

politinis, kultūrinis švietimasis, pomėgių tenkinimas ir pan. Neformalųjį švietimą teikia

valstybinės ar nevalstybinės oficialiai įregistruotos švietimo įstaigos, klubai, bibliotekos,

muziejai, sąjungos ir organizacijos (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).

Mokymosi visą gyvenimą memorandume minimas ir informalusis mokymas, teigiant,

kad toks mokymasis yra seniausia mokymosi forma ir ji dažniausiai yra pagrindinė žinių,

įgūdžių, vertybių perteikimo forma vaikystėje. ,,Informalusis mokymasis – tai natūralus

kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Skirtingai nuo formaliojo ir neformaliojo informalusis

mokymasis nebūtinai tyčinis, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo

žinias ir įgūdžius“ (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2000).

Prie informalaus mokymosi galima priskirti ir amatų mokymą, vykstantį buitinėje,

kasdieninėje aplinkoje natūraliai stebint žmones, kurie užsiima audimu, verpimu ar vėlimu.

Dažniausiai toks mokymas pasitaiko šeimose. Mokytoja tokiu atveju gali būti mama ar senelė,

kuri namie mezga tradicines riešines ar kitus gaminius, o mezgimo procesą mato dukros ar

anūkės ir mokosi megzti stebėdamos, ir vėliau, pradėjusios megzti pačios, lengviau perima

amato subtilybes.

Stiprinant tautinio paveldo pamatus 2010 m. buvo įkurta Lietuvos tautinio paveldo

gamintojų ir kūrėjų asociacija. Asociacija išsikėlė tokius uždavinius: telkti bendrai veiklai

tautinio paveldo gamintojus ir kūrėjus; atstovauti ir ginti tradicinių amatininkų interesus

formuojant valstybės politiką etninės kultūros, tautinio paveldo tradicinių amatų srityse;

skatinti esamų ir atkuriamų tradicinių amatų plėtrą, kurių pagrindas – vietos ištekliai ir

tradicinis gamybos būdas; skleisti ir pristatyti tautinį paveldą ir tradicinius amatus, tradicinę

virtuvę, papročius, apeigas dabarties visuomenei. Kitaip tariant, Lietuvos tautinio paveldo

gamintojų ir kūrėjų asociacija vienu iš savo veiklos uždavinių laiko švietimą.

Apibendrinant dera pabrėžti, kad Lietuvoje amatų mokomasi neformaliuoju arba

informaliuoju būdu, kurie negarantuoja amato išsaugojimo ateities kartoms. Neformaliai

mokyti gali sertifikuoti meistrai, jų edukacinis darbas taip pat gali būti sertifikuojamas.

13

Lietuvoje šiuo metu egzistuoja nedidelė sertifikuotų tekstilės amatų mokymo programų

pasiūla, o edukacine veikla savo veiklos uždaviniu laiko Lietuvos tautinio paveldo gamintojų

ir kūrėjų asociacija.

1.2. Amatų centrai, mugės ir jų edukacinė misija

Tautodaile buvo itin susidomėta XX a. pradžioje, tautodailei tapus prioritetine valstybės

kultūros politikos dalimi, kuria buvo siekiam ugdyti kultūrinį sąmoningumą, formuoti meninį

skonį ir apskritai atgaivinti nacionalinę kultūrą. Kokia reikšmė buvo teikiama liaudies menui,

galima suprasti iš keleto faktų. Antai pirmojoje 1907 m. Vilniuje surengtoje dailės parodoje,

kuri buvo atidaryta Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo eksponuoti 242 profesionalių dailininkų

ir 206 tautodailės meistrų – tame tarpe ir tekstilės (juostos, prijuostės, lovatiesės) – kūrinių.

Tais pačiais metais įsteigta Lietuvių dailės draugija tarp savo pagrindinių deklaruojamų tikslų

skelbė ir tautodailės dirbinių rinkimą, o 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje savo kultūrą

Lietuva taip pat pasirinko reprezentuoti per tautodailę. „Dar XIX a. pab. – XX a. I pusėje

Lietuvos šviesuomenė t. y. tuometinė inteligentija siekė sukaupti ir užfiksuoti tai, kas dar

išliko iš kaimo žmonių senųjų dirbinių ir amatų, pratęsti paveldo gyvavimą visomis

įmanomomis formomis. Nuo XIX a. pabaigos Lietuvos švietėjai liaudies aprangą vadino

tautine. Inteligentija ne tik pati domėjosi, bet ir kitus skatino daugiau sužinoti apie senuosius

rūbus, dėvėti pačių sukurtus tautinius rūbus“ (Šidiškienė, 2007, p. 211–218).

Tautodailė tapo inspiraciniu daugelio XX a. menininkų kūrybos šaltiniu. Pavyzdžiui, P.

Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Jaroševičius, bendradarbiaudami su įvairių sričių liaudies

meistrais, mokėsi iš jų, kurdami įvairius savo pačių kūrybinius tautodailės objektų projektus,

kuriais tikėjosi atšviežinti savąją kūrybą. Grafikas, tapytojas, tekstilininkas A. Tamošaitis

rašė, kad kiekviena tauta renka, saugoja ir brangina visa tai, kad būdinga jos kultūrai. Kalba,

tautosaka, archeologija, etnografija yra brangiausias savos kultūros lobis (1939, p. 5). A.

Tamošaitis ne tik puoselėjo Lietuvos kultūrą, bet buvo vienas iš pirmųjų, kuris ėmėsi mokyti

austi. 1931−1940 m. jis dėstė audimo pagrindus Dotnuvos žemės ūkio akademijoje,

1936−1939 m. − Kauno I valstybinėje amatų mokykloje. 1931−1940 m. dirbo Žemės ūkio

rūmuose audimo instruktoriumi. Dirbdamas Žemės ūkio rūmuose, A. Tamošaitis parengė ir

išleido ,,Sodžiaus meno“ leidinių rinkinį, kuriame rašė: ,,Mūsų manymu, vienas svarbiausių

uždavinių čia yra – įvairius namų pramonės būdu gaminamus dirbinius tobulinti, kad jie savo

technika ir patvarumu visiškai atstotų tokios pat rūšies fabrikų gaminius, o savo išvaizda

(forma, spalvomis, raštais) atitiktų šių dienų visuomenės skonį“ (1931, p. 3).

14

Tačiau amatų mokymas tuo metu nebuvo vien pavienių dailininkų iniciatyvos reikalas.

Valstybiniu mastu buvo organizuojamos įvairios amatų mokyklos, kursai, dirbtuvės ir amatų

centra. XX a. pradžioje Kaune buvo įkurta Dailiųjų amatų mokymo dirbtuvės, šią amatų

mokslo įstaigą buvo įkūręs P. Januškevičius (Šatavičiūtė, 2008, p. 89). Dirbtuvėse veikė

vyriškos amatų dirbtuvės, kuriose buvo mokoma šaltkalvių, puodininkystės ir stalių amatų.

Vienas žymiausių tekstilės amatų mokymo centrų buvo audimo dirbtuvės ,,Birutė“.

Dirbtuvėse buvo ne tik mokomasi, bet buvo organizuojamos ir parodos. Pavyzdžiui, Vilniuje

surengtoje baldų ir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai liaudiški audiniai, išausti

Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje ,,Birutė”, Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota

net apie 300 juostų. Atsirado norinčių jų įsigyti, ir tai rodė, kad lietuvybės puoselėjimo

poreikis egzistavo ir okupuotame Vilniuje, ir siekiant šį poreikį patenkinti, buvo irgi

įkuriamos juostų audimo dirbtuvėlės, iš kurių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus

prieglaudoje.

,,Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose buvo įkurti Dailės

kombinatai. Juose mezgėjomis, audėjomis dirbo rankdarbius mėgstančios moterys”

(Bernotaitė – Bieliauskienė D., 2013, p, 22). Tačiau jokie specialūs mokymai šioms liaudies

tekstilininkėms nebuvo organizuojami – į kombinatus jos ateidavo dirbti jau turėdamos

tekstilės kūrinių gaminimo įgūdžius.

1930 m. Kaune buvo įsteigta kooperatinė bendrovė ,,Marginiai“. Ši bendrovė siekė

suvienyti Lietuvos liaudies amatininkus ir liaudies meistrus, taip pat suteikė kaimo

amatininkams darbo vietas. ,,Marginių“ kooperacinės bendrovės valdyba, kaip teigia L.

Šatavičiūtė (2005), buvo į savo planus įtraukus ne tik amatininkų produkcijos pardavimus

,,Marginių“ įsteigtose parduotuvėse, bet užsimojusi vykdyti ir švietėjišką veiklą. Buvo

planuojama amatininkus ir liaudies meistrus aprūpinti vadinamais instruktoriais (meistrais –

mokytojais), kad liaudies amatininkai ir liaudies meistrai gamintų ir puoselėtų savo amatų

tradicijas. ,,Marginių“ parduotuvėse buvo pardavinėjami tautiniai rūbai ir jų detalės.

,,Marginių“ gaminai keliavo po įvairias tarptautines ir vietines parodas, nes rūbai buvo

siuvami pagal autentiškus pavyzdžius, o audiniai, iš kurių jie buvo audžiami gaminti

tradicinėmis, autentiškomis technologijomis. Susidomėjimas tradicinių tekstilės gaminių

produkcija didelis, todėl buvo plėtojama tekstilės namų pramonė. V. Miliaus pastebėjo, kad

,,lygiagrečiai su egzistavusiu eklektišku, visuotinai universaliu tautinių rūbų modeliu pradėta

ir moteriškų tautinių rūbų norminimo pagal atskirus regionus kampanija bei kūrybos raiška,

paremta namų pramone. Propaguota namų pramonės palaikymo, plėtojimo idėja tapo

veiksminga tik įsteigus Žemės ūkio rūmus (1926 m.) buvo įkurtas namų pramonės skyrius“

(1994, p. 106–114).

15

Žemės ūkio rūmuose buvo organizuojami įvairūs kursai amatininkams kuriuos aprašė

Rengiamų kursų buvo kuriami gaminiai, griežtai orientuojantis į Žemės ūkio rūmų

taisyklėmis patvirtintų gaminių pavyzdžius. Audinių kursuose buvo audžiami įvairiems metų

laikams skirtų audinių fragmentai. Kursuose mokytojaudavo instruktoriai. Tarp vadinamų

instruktorių buvo ir A. Tamošaitis.

Nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. Lietuvoje atgimusi amatų centrų veikla,

kuri, kaip teigia I. Žemaitaitytė (2007), padeda žmonėms tobulėti kaip asmenybėms, o kartu

saugo ir išlaiko gyvybingas amatų tradicijas.

Lietuvoje nėra išlikusių amatų mokyklų, kurios savo veiklą vykdytų nuolatos. Laikui

bėgant amatų mokyklos tai atsirasdavo, tai vėl užsidarydavo. Viena paskutiniųjų veikusių

amatų mokyklų Lietuvoje buvo D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykla 1993 m., kuri

įsikūrė Vilkijoje ir vadinosi Liaudies amatų mokykla. Mokykla puoselėjo ir tęsė lietuvių

tekstilės ir keramikos tradicijas. Ji buvo įkurta privačia iniciatyva ir privačiomis lėšomis. 1993

m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija jai suteikė profesinės, o 1994 m. −

aukštesniosios mokyklos statusą.

Nepaisant to, kad profesionalių tekstilės amatų tradicijas plėtojančių amatų mokyklų

Lietuvoje nėra, tekstilės amatų mokymo funkcijos nėra nunykusios. Visų pirma, liaudies

meno reikalais rūpinasi Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Ši asociacija vienija šalies

tautodailininkus, kurių šiuo metu yra virš 2000 narių. Lietuvos tautodailininkų sąjungos

veikla apima parodų organizavimą, kurios suteikia galimybę ne tik reikštis tautodailės

meistrams, eksponuojant savo kūrinius Lietuvoje ir už jos ribų, bet ir lankantiesiems parodas

stebėti visa tai, kas vyksta tautodailės gyvenime. Oficialiame Lietuvos tautodailininkų

sąjungos tinklalapyje skelbiama, kad sąjunga „per metus vidutiniškai surengia apie 150 įvairių

renginių: kūrybinių − teorinių seminarų, simpoziumų, plenerų, parodų, dailės dienų,

konkursų, mugių ir pan. Rūpinasi etnokultūrinių tradicijų tąsa šioje srityje, tautodailės

puoselėjimu“ (http://www.lietuvostautodaile.lt/apie-lts).

2003 m. UNESCO priėmus Nematerialaus paveldo apsaugos konvenciją, gyvas senųjų

amatų mokymas Europoje tapo itin populiarus, Lietuvoje imta organizuoti ,,Europos paveldo

dienas“, kurios renginiai, apimantys ir edukaciją, organizuojami visoje Lietuvoje. Pažinti

tautodailę ir mokytis tekstilės amatų sudaro galimybes ir įvairios amatų mugės.

Pavyzdžiui, Vilniuje nuo 2009 m. rengiama ,,Šv. Baltramiejaus“ mugė atspindi

XV−XVII a. laikotarpio amatus t. y., minimo laikotarpio Vilniaus amatų cechų veiklą, mat

XVI a. Vilniuje buvo įkurti pirmieji amatų cechai, kurie ilgiausiai iš visų šalių išlaikė savo

gyvybingumą, veikdami iki 1893 m. L. Klimka (2009) mini, jog cechų tikslas buvo prisidėti

16

prie savo miestų gerovės, o S. Samalavičius (2011), apibūdindamas cechų naudą, taip pat

mini cechuose vykusį mokymą.

Dabartinė ,,Šv. Baltramiejaus“ mugė vyksta Vilniaus Rotušės aikštėje, kurią

organizuoja Viešoji įstaiga ,,Amatų gildija“. Ši mugė atidaroma iškilminga amatininkų eisena

nešina Vilniaus cechų amatininkų vėliavomis. Eisena vyksta Vilniaus senamiestyje nuo

Aušros vartų iki Rotušės senosiomis amatininkų gatvėmis. Ši įspūdinga procesija sutraukia

daug mugės lankytojų. Mugė – ne tik šventinis renginys ir galimybė pamatyti bei įsigyti

amatininkų kūrinių, bet ir proga jų mokytis, nes meistrai gyvai, čia pat lankytojus moko

įvairių amatų – kalvystės, keramikos, tekstilės. Tačiau suprantama, kad mokymas yra

sąlyginis pavadinimas, nes edukaciniai užsiėmimai trunka apytikriai tik vieną valandą.

Pavyzdžiui, 2014 m. vėlimo mokymas truko apytikriai 45−55 min.

Parodomuosius mokymus vykdo ir kiti tradicinius amatus propaguojantys renginiai.

Pavyzdžiui, „Gyvosios archeologijos dienos“ – Kernavėje organizuojamas eksperimentinės

archeologijos festivalis, apimanti ir betarpišką amatų edukaciją, Šalia tradicinių vėlimo,

drabužių siuvinėjimo amatų, siūlų dažymo augalinės kilmės dažais mokymų, organizuojami ir

įvairūs dalyvių konkursai, paverčiantys festivalį patraukliu, įtraukiančiu ir mokytis

motyvuojančiu renginiu.

Kaip audžiama, veliama, mezgama galima išvysti ir Vilniaus „Kaziuko mugėje“,

tradiciškai rengiamoje Šv. Kazimiero dieną Kovo 4 – tąją. Pirmoji ,,Kaziuko‘‘ mugė surengta

1604 m. vėliau iš bažnytinės šventės, nuo 1827 m. ši ,,Kaziuko“ mugė virto 3 dienų

kermošiumi. Nors sovietmečiu šią mugę buvo bandoma išginti iš miesto, iš senamiesčio buvo

perkelta į Kalvarijų turgavietę, bet 1989 m. vėl sugražinta į Vilniaus senamiestį (Klimka,

2010). L. Klimka pastebi, kad renginys ,,neturi lygių aplinkiniuose kraštuose. <...> Užsienio

svečiams mūsų šventės atskleidžia tautos kultūros savitumą, nacionalinį charakterį“ (2010, p.

36). Neatsitiktinai vokiečių režisierius W. Prager sukūrė filmą ,,Wilna“ apie 1936 m vykusią

,,Kaziuko“ mugę, kuriame ypatingai daug dėmesio skiriama rankų darbo austų audinių,

medžiagų, mezginių grožiui išryškinti.

Ši mugė gali pasigirti kur kas ilgesne tradicija nei „Šv. Baltramiejaus mugė“, tačiau

dažniausiai joje amatais galima tiktai pasigėrėti ar juos įsigyti. Nors parodomasis amatų

mokymas mugėje vykdomas, tačiau jis nublanksta prieš mugės prekybinį šurmulį. Tačiau ši

mugė yra bene vienintelis renginys, kuriame taip gausiai galima pamatyti amatininkų ir

liaudies meistrų kuriamus gaminius sostinėje. Ši Vilniuje gyvuojanti mugė – išlikusi etninės

kultūros dalis.

L. Klimkos žodžiais tariant, ,,mūsų dienomis Kaziuko mugė yra tarsi visos Lietuvos

tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Jų dirbiniai išlaiko senąsias tradicijas ir įlieja

17

kūrybiško savitumo, individualumo. Kasmet galima pastebėti naujų originalių dirbinių; kyla

jų meninis lygis“ (2010, p. 44). Tapusi pripažintu, net kelias dienas vykstančiu renginiu, mugė

plečiasi, ir į jos gretas įsilieja kitų šalių liaudies meistrų gaminių demonstravimas ir

pardavimas.

Nepaisant to, kad daugelyje Lietuvoje rengiamų mugių lankytojai gali įsigyti tradicinių

amatų pagrindų, betarpiškai prisiliesdami prie paveldo gamybos, liaudies kūrybos, mugės,

suprantama, negali kompensuoti nuoseklaus mokymo, kuris reikalingas amato tradicijos tąsai.

Tokį mokymą vykdo tradiciniai amatų centrai, kurie, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos

tautinio paveldo produktų įstatyme (2007) yra viešasis arba privatus juridinis asmuo,

tenkinantis tradicinių amatų amatininkų interesus, besirūpinantis tradicinių produktų gamyba

ir plėtra, teikiantis tradicinių amatų mokymo, konsultavimo, eksperto ir kitas paslaugas.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros programą 2007−2013 m. (2014 m.) Lietuvos Respublikos

Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-326 ,,Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007−2013 metų

programos priemonės ,,Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos ,,Tradicinių amatų kūrimas ir

(arba) plėtra“ Lietuvoje numatoma įkurti 20 amatų centrų. Keletas tokių centrų jau įkurti.

Pateiktame žemėlapyje (Paveikslas 2) parodyta numatoma amatų centrų plėtra Lietuvoje

(http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm). Pažvelgus į numatomų steigti amatų centrų

žemėlapį, galima pastebėti kad amatų centrai išsidėstys ne visose Lietuvos apskrityse.

Pavyzdžiui, Marijampolės apskrityje nenumatytas nė vienas amatų centras. 2013 m. savo

veiklą jau pradėjo tradicinių amatų centras ,,Svirnas“ Utenoje ir Alytus rajono Pivašiūnų

tradicinių amatų centras. Nors Lietuvoje ir numatoma artimiausiais metais įkurti 20 tradicinių

amatų centrų, kai kuriose Lietuvos vietovėse jau esama natūraliai susiformavusių amatininkų

organizacijų: etnoklubų, artelių, viešųjų įstaigų, kuriose renkasi liaudies amatininkai ir

liaudies meistrai, dalindamiesi patirtimi. Edukacinius mokymus taip pat organizuoja ir

atitinkamos krypties muziejai, pavyzdžiui, juos skelbia ,,Rumšiškių muziejaus dvaro

akademija“, įsikūrusi prie Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse. Muziejus taip pat

organizuoja įvairias edukacines programas, susijusias įvairių amatų – tame tarpe ir tekstilės,

mokymais plačiajai visuomenei, orientuojantis į visas amžiaus grupes – vaikus, paauglius –

moksleivius, suaugusiuosius. Pavyzdžiui, edukacinių progamų tarpe minėtina programa „Lino

kelias“, kuri muziejaus tinklalapyje apibūdinama taip: „muziejaus sodybos kluone apžiūrima

linų apdirbimo ekspozicija, pasakojama apie lino naudą, demonstruojami darbai (kai kuriuos

jų siūloma pabandyti patiems), kuriuos būtina nudirbti, kad lauko augalas taptų dailiu raštuotu

audeklu, aptariamas lino praktinis pritaikymas bei jo vieta papročiuose ir apeigose.

Užsiėmimas baigiamas viešnage pas audėją“ (http://www.edukacinesprogramos.lt/edukacine-

programa/edukacija-lino-kelias-0).

18

Edukacine amatų mokymo veikla užsiima Lietuvos liaudies kultūros centras. Savo

tinklalapyje (http://www.llkc.lt) pateikiantis naudingos informacijos amatininkams bei

skelbiantis apie įvarius renginius ir konkursus amatininkams. Vilniaus etninės kultūros

centras rengia etno ketvirtadienius, kuriuose mokoma įvairios etno veiklos, pavyzdžiui, vilnos

vėlimo. Nesistemingai amatų mokymus organzuoja ir Vilniaus mokytojų namai, Kauno

tautinės kultūros centras, Viešoji įstaiga ,,Mažoji audimo artelė“. Palangos krašto etnoklubas

,,Mėguva“ 2005 m. įsteigė savo tradicinės tekstilės mokymo centrą, kuris taipogi užsiima

trumpalaikiais amatų mokymais.

Edukacine amatų mokymo veikla taip pat užsiima ir Vilniaus dailiųjų amatų asociacija.

Tekstilės dirbtuvėse “Gražioji skiautė” rengiamos ne tik parodos, bet organizuojami išsamūs

trisdešimties valandų skiautinių siuvimo kursai, savaitgalio kursai bei aksesuarų gaminimo

kursai (Jaskelevičius, Urbanavičienė, 2006). Vilniaus dailiųjų amatų asociacija yra įkūrusi

,,Senųjų amatų dirbtuves“, kuriose vyksta gyvas bendravimas su įvairiais amatininkais, kurie

demonstruoja ir mokina savo amato susirinkusius į mokomuosius užsiėmimus. ,,Senųjų amatų

dirbtuvėse“ galima mokytis: verpimo, audimo skieteliu, senaisiais baltų raštais. Pasirinkto

amato pamoka trunka apytikriai 1 valandą. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos amatininkų

klubas ,,Dvaro meistrai“ taip pat rengia mokymus ,,Senųjų amatų dirbtuvėse“. Amatininkų

klubas siūlo rinktis tekstilės srities mokymus: verpimo, audimo skieteliu, juostų vijimo

lentelėmis. Užsiėmimų trukmė čia ilgesnė: 2–3 valandos. Amatų pristatymai ir mokymai yra

mokama paslauga pagal iš anksto nustatytą įkainį.

Šiandien populiarinant amatus, juos siekiama sieti ne tik su verslumo skatinimu.

2 pav. Numatomi tradicinių amatų centrai Lietuvoje – žemėlapis

19

E. Ribašauskienė aptaria amatininkų verslumo ir amatų paramų programoms galimybes.

,,Siekiant identifikuoti tradicinių amatų situaciją Lietuvoje ir jos regionuose, Lietuvos

agrarinės ekonominės instituto Kaimo plėtros skyrius atliko su tradicinių amatų plėtra

susijusių subjektų apklausą. <...> Savivaldybėse anketas pildė etninės kultūros specialistai,

kultūros skyrių vedėjai“ (2008, p. 95). Šios apklausos duomenys rodo, jog Lietuvoje 2008 m.

buvo beveik 30 tūkstančių gyventojų, kurie galėjo kurti tautinio paveldo produktus. E.

Ribašauskienė teigia, kad ,,labiausiai paplitę amatai: audimas, drožyba, duonos ir pyragų

kepimas, maisto ruošimas, margučių marginimas, mezgimas, mėsos ir pieno perdirbimas,

mūrininkystė, siuvimas, siuvinėjimas, gamtos gėrybių rinkimas, žolininkystė, bitininkystė,

medžioklė, tradicinis giedojimas, tradicinis muzikavimas, tradicinis vaišių ruošimas“ (ten

pat). Tačiau autorė pastebi, kad ,,tik 18 proc. amatininkų amatas gali būti pagrindinis pajamų

šaltinis, t. y. iš amato gaunama daugiau nei 50 proc. visų metinių pajamų“ (ten pat). Kitaip

tariant, tyrimas rodo, kad meistrų, galinčių mokyti amatų Lietuvoje nemaža dalis nedalyvauja

jokiose institucinėse veiklose (centrų veiklose, mugėse) savo amatą, kaip ir seniau,

mokiniams perduoda gyvai, betarpiškai, nedisponuodami jokia formalizuota ugdymo

programa ar tradicinėmis ugdymo formomis. Tačiau svarstant ne tik tradicinių amatų likimo,

bet ir autentiško lietuviško kaimo išlikimo problemą konstatuojama, kad „šiandien gyvybingi

gali išlikti tik tie etnografiniai kaimai, šalia kurių veikia aktyvios bendruomenės bei sudarytos

galimybės privatiems subjektams dalyvauti paveldosaugoje“ (Ribašauskienė, Kšivickienė,

2009).

2005 m. Lietuvoje buvo vykdomas projektas ,,Tradicinio moterų amato atgaivinimas:

liaudies audiniai“ (programų vadovė M. Paškauskaitė). Šis projektas išskirtinis, nes Lietuvoje

jau ilgai nerengiami nuoseklūs mokymai ir seminarai audėjoms, kuriame buvo stiprinamas

kartų ryšys, tradicijas perduodant jausnajai kartai. Projekto tikslas buvo atgaivinti tradicinio

moterų amato, t. y. audimo klestėjimą. Siekta atgaivinti vyresniųjų audėjų išlikusius senus

audimo būdus. Šiame projekte vyko 2 ilgalaikiai, net trijų savaičių trukmės audimo seminarai.

Seminarų temos buvo paskirstytos pagal regionus. Pirmas buvo skirtas aukštaičių ir dzūkų

audiniams, o antrasis – Žemaitijos etnografiniam regionui. Seminarų mokymai susidėjo iš

teorinės ir praktinės audimo dalies, o projekto pabaigą vainikavo Lietuvos nacionalinės

UNESCO komisijos parodų salėje surengta paroda.

Apibendrinant galima akcentuoti, jog tekstilės edukacija vyksta ir įvairių masinių amatų

švenčių metu, ją taip pat organizuoja ir nemažai Lietuvoje esančių amatų centrų bei

asociacijų. Tačiau čia nėra vykdomi nuoseklūs mokymai, edukacinės programos dažnai esti

parodomojo pobūdžio.

20

2. TRADICINIAI TEKSTILĖS AMATAI – SUDĖTINĖ LIAUDIES MENO DALIS

Globalizuotame vienodėjančiame XXI a. ypač svarbu atsigręžti ir pažvelgti į savo šalies

kultūrą, papročius ir tradicijas. Kai kurie tekstilės amatai, tokie kaip verpimas ir siūlų

dažymas traukiasi iš žmonių kasdieninės buities, vis labiau tapdami tik edukacinių renginių ir

programų dalimi. Daug mažesnė tautodailės įtaka yra ir profesionaliai dailei, jei lygintume

XXI a. pradžią su praėjusio šimtmečio pradžios situacija.

Pasak tekstilininko J. Balčikonio, ,,mokėti pasirinkti vertingą medžiagą liaudies

kūryboje bei tinkama kryptimi toliau ugdyti liaudies audinių raštų tradicijos yra nelengva, nes

liaudies raštų tradicijos nėra kokia išbaigta sistema, o iš kartos į kartą pereinantis palikimas.

Šią gyvą giją nutraukus, gana sunku ją vėl atgaivinti. Tam tikslui reikia giliai pažinti liaudies

meną, išstudijuoti jo techniką, turėti gerą skonį ir tam tikrą įgudimą“ (1961, p. 4).

2.1. Liaudies meno samprata ir ugdomoji reikšmė

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (XIII, 2008), liaudies dailė ir jai priklausantys

tekstilės amatai bei kūriniai yra priskiriami taikomosios dekoratyvinės dailės šakai.

Didžiausia tekstilės kūrinių vertė – amatininko rankų darbo autentiškumas ir tradicijos

perdavimas iš kartos į kartą (p. 71).

Liaudies menas gali būti apibūdintamas kaip priešingybė profesionaliajam menui.

Kitaip tariant, liaudies menas gali būti suvokiamas kaip specialaus profesinio mokymo

nereikalaujantis menas, atsiradęs valstietiškoje ir jam artimų socialinių grupių aplinkoje.

Liaudies menas − vietinių liaudies meistrų sukurti kūriniai. Daugelyje šalių jis egzistavo

paraleliai su profesionaliuoju. Nuo profesionalaus jį skiria būtent savamoksliškumas. Šis

menas yra bendrosios kultūros istorijos dalis (Narčiūtė, Čiulionytė, 2000).

Nepaisant to, kad liaudies menas, lyginant su profesionaliuoju, pasižymi tam tikru

paprastumu, naivumu, visose tautose jis yra profesionalaus meno kilties šaltinis, kuriuo rimtai

daugelyje Europos šalių pradėta domėtis tik XIX a., kilus romantizmo bangai. Tuo metu buvo

atkreiptas dėmesys į liaudies meno unikalumą ir gylį, į jame užkoduotus senuosius tikėjimus,

papročius, tautos lūkesčius, viltis, gyvenimo būdą bei pasaulėjautą. Kaip teigė liaudies

tekstilės puoselėtojas A. Tamošaitis, kalbėdamas apie lietuviškas austines juostas, „žiūrime į

praeities kelius, ieškome tenai savo palikimo. Ieškome to, kuo gyvenome, ką kūrėm, kuo gyvi

išlikom“ (1932, p. 7). M. K. Čiurlionis, rašydamas apie Antrąją lietuvių dailės parodą,

liaudies dailę apibūdino kaip neišsenkantį dvasinių išgyvenimų ir estetinio pasigėrėjimo

šaltinį: „mergelės audžia juostas, žiurstus, ir ko gi tenai nėra: beveik visos vaivorykštės

spalvos, kažin kokie ženklai, papuošalai, eglelės, žolynai. O kam? Tiktai tam, kad būtų gražu.

21

Šitai ir yra liaudies dailė, ji pakyla nejaučiamai iš neišvengiamo dvasios reikalo, reikalo

pagražinti per daug liūdną, pilką kasdieninį gyvenimą“ (Čiurlionis, 1960, p. 279).

Liaudies meno tyrinėtojas, dailėtyrininkas P. Galaunė tvirtino, jog tauta yra gyva

dvasinės kultūros paminklais, kuriais ji atsispiria prieš išnaikinimą ir kurie leidžia atskirti

vieną tautą nuo kitos. Tai – tautosaka ir liaudies menas (1988, p. 14). Liaudies meno terminą

dailėtyrininkas siūlė vartoti vietoj įsigalėjusio tautodailės termino, kurį buvo pamėgęs

daktaras J. Basanavičius. Motyvas, kuris paskatino P. Galaunę tautodailės sąvokos vietoje

vartoti liaudies meno sąvoką yra toks: lietuvių tauta, kaip ir kitos tautos nėra vienalytė, joje

aiškūs kultūriniai luomų skirtumai. Lietuvos bajoro, kuris yra valstiečio tautietis, gyvenimas,

o kartu ir jį supęs menas, gerokai skyrėsi nuo valstietiško ir, pasak P. Galaunės, „tatai

ryškiausiai mes ir pastebim“. Gi „mūsų liaudis − daugiausiai ūkininkai ir žemdirbiai, yra

vienalytė, o jos įvairūs dirbiniai, kuriuose reiškiasi menas, niekuomet neišaugo į smulkiąją

pramonę, bet visuomet buvo ir yra tik gyvenimo reikalams naudojami objektai <...> tuo būdu

dar teisingiau būtų tautodailės terminą pakeisti liaudies meno terminu“ (1988, p. 10). Tačiau

šiandien tautodailės ir liaudies dailės terminai dažniausiai vartojami kaip sinonimai.

Seniau amatai buvo žmonių kasdieninė veikla, todėl ir tautosakoje susiformavo

pasakojimai, prietarai ir dainos bei šokiai, kuriose esama tekstilės amatų imitacijos arba

motyvų. Vyresnieji tautosakos pagalba auklėjo savo atžalas, užsiimdami, vaizdžiai tariant,

liaudies pedagogika. Pasak V. Rajacko (1999), liaudies pedagogikos samprata apima atskirų

tautų bei įvairių bendruomenių ugdymo patirtis. Ne išimtis yra ir tekstilės amatai, kurių

mokant jaunoji karta perimdavo ne tik pačias amato subtilybes, formuodavosi estetines bei

menines pažiūras, bet ugdėsi ir vertybinį išgyvenamos veiklos supratimą. Juk jaunos

mergaitės verpdamos vyresniųjų padedamos taip pat įgydavo ir gyvenimo išminties, ugdėsi

pagarbą suaugusioms, jų atliekamiems darbams ir t. t.

Atbudusi profesionalioji Lietuvos dailė, kurios kūrėjai pradėjo rengti viešas savo

kūrinių parodas, įkvėpimo sėmėsi iš liaudies meno, laikydama jį tiesioginiu savo mokytoju.

„XX a. Pradžios lietuvių dailės parodoms savitą, išskirtinį charakterį bei nuotaiką teikė juose

eksponuoti liaudies meno kūriniai. Kiekienoje parodoje žiūrovai atrasdavo stamboką, turintį

apie 200 ar daugiau eksponatų liaudies meno skyrių, kuriame galėjo pamatyti raštuotus

audinius, juostas, austines ir kaišytines prijuostes“ (Umbrasas, Kunčiuvienė, 1980, p. 40).

Suprasdami, jog amatus ir liaudies meistrų gaminius verta saugoti, o amatininkus remti,

parodų organizatoriai neretai liaudies meno eksponatus parduodavo, nes „tokiomis

priemonėmis <...> norėjo paremti kūrybingesnius liaudies meistrus, puoselėti ir palaikyti

įvairių liaudies dailės šakų vystymąsi“ (ten pat, p. 41).

22

XX a pradžioje atgyjus susidomėjimui liaudies menu ir siekiant jo puoselėjimu išsaugoti

savo krašto išskirtinumą, amatų dirbiniams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui,

jie yra pateikti Žemės ūkio rūmų leidinių ,,Sodžiaus menas“ knygose, prie kurių išleidimo

prisidėjo A. Tamošaitis. L. Šatavičiūtė (2005) rašo, kad ,,Sodžiaus menas“ knygų autorius A.

Tamošaitis akcentavęs, jog mėgėjiškoje, taip pat ir profesionaliojoje kūryboje negalima imti ir

tiesmukai atkartoti liaudies meno formų, išorinių elementų. L. Šatavičiūtė, cituodama A.

Tamošaičio žodžius, rašo, kad ,,knygos tikslą laikytume pasiektu, jeigu kiekvienas duotus

pavyzdžius savaip suprastų ir savaip sukurtų iš jų naujų vertybių“ (p. 76). Todėl

suinteresuotiems tradicijos išsaugojimu, knygos buvo nepamainomas informacijos apie

audinius ir iliustracijų išteklius, vadovėlis, kuriuo vedini patys kūrė savo dirbinius. ,,Sodžiaus

menas“ knygos buvo iliustruotos schemomis, kurios buvo iš dalies tik fragmentai, kad

iliustracijas naudojantys amatininkai netaptų tik kopijuotojais, o įgytų gebėjimą interpretuoti

ir kurti savo raštus.

Tai, kad liaudies tekstile siekiama ugdyti visuomenės tautinį tapatumą, rodo, jog

XIX−XX a. pr. tautinis kostiumas buvo įprastas apdaras visuomenėje, tačiau šiandien ,,dėvint

tautinį kostiumą pastaruoju metu gali pamatyti tik scenoje arba vieną kitą politiką (tiksliau,

politikę) – per šventes. Mūsų tikslas – nukelti tautinė kostiumą nuo scenos ir atiduoti jį tautai.

Pakviesime visus liepos 6 − ąją rengtis tautiniu kostiumu. Suprantama, nebus lengva iš karto

tai įgyvendinti, pradžiai pakaks, kad žmonės pasipuoš vienu, dviem, keliais aksesuarais,

detalėmis. Tikiuosi, kad po Dainų šventės tautinis kostiumas plis, ilgainiui taps madingas,

artimas, o mes sau ir pasauliui atrodysime identiški“. Šiandien su lietuvišku tautiniu kostiumu

sutikdami gatvėje žmogų dažniausia pagalvojame, kad tai eina į renginį arba iš jo. Nes retai

lietuviai išdrįsta tautinį kostiumą dėvėti ne scenoje, o savo asmeniniame gyvenime ir

viešumoje, jei tai ne viešas asmuo“ (Liausa, 2014). Argumentuodamas tokio skatinimo

priežastis, S. Liausa teigia, kad ,,Europoje nacionaliniai tautiniai dalykai dabar tampa vis

labiau madingi. Kitas dalykas – tautine atributika, kostiumais smarkiai domisi išeiviai iš

Lietuvos. Kol jie gyvena čia, jiems neįdomu, o išvažiavę pradeda domėtis“. Kitaip tariant,

kostiumu kaip liaudies amatų tradiciniu gaminiu siekiama neatsilikti nuo Europos „madų“,

tačiau esama ir kitų argumentų, kuriais galima skatinti tautinio kostiumo dėvėjimą. ,,Su ta

pačia suknele moterys stengiasi keliskart toje pačioje draugijoje nesirodyti, o su tautiniu

kostiumu – visada gali. Diplomatai tai labai greitai pajuto. Savaime suprantama, rankų darbo

kaina žmones šiek tiek gali gąsdinti, bet vėlgi, kostiumo neperki vienai dienai. Pagal tradiciją,

kostiumą net ir vaikams palikdavo – kaip palikimą“ (Keturatienė, 2014).

Apibendrinus galima akcentuoti, jog liaudies meno ugdomoji reikšmė tebelieka tokia

pat aktuali, kaip ir XX. a. pradžioje, kai juo buvo siekiama ugdyti nacionalinę savimonę, o

23

mokydamiesi iš liaudes meno profesionalūs dailininkai sukūrė daug dabar jau istorinę vertę

turinčių kūrinių. Akistatoje su globalizuotu nacionalumo ribas niveliuojančiu pasauliu

šiandien liaudies dailės ir amatų pažinimas įgyja ypatingą reikšmę, saugant nacionalinį

identitetą.

2.2. Tradicinių tekstilės amatų rūšys ir mokymo(si) pricipai

A. Tamošaičio (1933) teigimu lietuviai turi semtis idėjų ir minčių iš savo tautos

kūrybos, kad pastaroji taptų jų kūrybos pagrindu.

Šiandien mokantis, esame pratinami prie vizualinių mokomosios medžiagos pateikčių,

platinamų internetiniu būdu. Todėl šiandien net amatininkai susikuria savo blogus ir juose

demonstruoja savo gaminius, rengia virtualias parodas, tampančias daugelio tautodailininkų

kūrybos inspiraciniu šaltiniu. Vis dažniau tradicinis amato veiklos stebėjimas persikelia į

interneto erdvėje patalpintą amato veiklos sklaidą. Čia egzistuoja vaizdo įrašai, leidžiantys

mokytis, nuotraukų galerijos su nuosekliais amato atlikimo eigos aprašymais. Tačiau vargu, ar

internete plintantys tekstilės mokymo „kursai“ iš tiesų gali turėti ką nors bendra su autentišku

jų gamybos būdu, nes šis amatas Lietuvos teritorijoje turi ne kelių šimtmečių, o jau

tūkstantmetę istoriją. „Pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžios ir vidurio kapinynuose dėl

žalvario konservuojančių savybių prie įvairių žalvarinių papuošalų yra išlikę ir didesnių

audinio fragmentų, iš kurių galima nustatyti audinių rūšį, kokybę ir net audimo techniką“

(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 286).

Analizuojant tradicinių tekstilės amatų mokymąsi, aktualu aptarti ir svarbiausius

tekstilės amatus, jų rūšis, nes amato ypatumai neretai lemia ir jo mokymosi principus.

Audėjos amatas. Vienas iš žinomiausių ir populiariausių Lietuvoje išlikusių tradicinės

tekstilės amatų – audimas. Šis tekstilės amatas kaip ir kiti amatai nuo buvo perduodamas iš

kartos į kartą (Vandytė, 1996). Audimas, kaip ir verpimas – itin gilias tradicijas turintis

amatas. Tą byloja „Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje vykdytų archeologinių kasinėjimų

metu <...> rasta medinė audimo staklių dalis. Šis radinys datuojamas XVIII a. pabaiga“

(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 286).

Audėjos amatas dažniausiai asocijuojamas su drabužiais. Audėjos audžia audinius, iš

kurių nuo seno siuvami sijonai, liemenės, skaros, prijuostės, marškiniai, švarkai, sermėgos.

Audžiami audiniai interjerui. Tai – lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, patalynės audiniai.

„Šalia drabužiams skirtų medžiagų žymią vietą lietuvių liaudies audiniuose užima spalvotieji

ir baltieji buitinės bei dekoratyvinės paskirties audiniai“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964,

24

p. 322). Rečiau austi nuometų ar kilimėliai arba takeliai audiniai, kurie rodė valstiečio gerbūvį

ir būdavo teisiami seklyčioje, o kilimėliai puošdavo sieną šalia seklyčioje stovėjusios lovos.

Dažniausiai šiandien audėjos audžia juostas.

Audinių, skirtų baltiems marškiniams audimas buvo patikimas ne visoms audėjoms, nes

tai – sunkus, daug jėgų ir atidos reikalaujantis darbas, todėl tokius audinius ausdavo tik

prityrusios audėjos. ,,Nors drobė yra paprasčiausias ir nesudėtingiausias dvinytai audžiamas

audeklas, tačiau tokiame audekle geriausiai matyti visos audimo klaidos. Iš to, kaip yra

išaustos plonos drobės, galima spręsti apie pačias audėjas. Plonos, lygaus storumo, gijos,

vienodo tankumo, vienodo ataudų sumušimo audeklas, lygūs, tvarkingi audeklo kraštai – vis

tai yra geros drobės požymiai. Tik iš tokios drobės buvo siuvami gražiausi marškiniai“

(Tamošaitis, 1939, p. 21). Dažnai audėjos pačios ruošdavosi ir žaliavą, raudavo linus,

išgaudavo linų pluoštą (valakną), kuris nuo šiaudelių būdavo atskiriamas arba mirkant, arba

klojant.

Audimo staklės, kaip ir paties audimo technologijos dažniausiai būdavo paveldimas

dalykas. XX a. antroje pusėje moterys dažniausia paveldėdavo iš giminaičių kaimo audimo

stakles ir jomis ausdavo. O tos, kurios ketino užsiimti audimo amatu pastoviai, dažniau

įsigydavo modernesnės konstrukcijos ar naujesnes stakles, tam kad darbas vyktų našiau

(Nėnienė, 2010, p. 28). S. Bernotienė (1974) mini, kad vis aktualesniam tampant žemės ūkiui,

moterys mažiau skyrė dėmesio namų ruošos veiklai, taip pat audimui. Kaišytinės prijuostės,

pavyzdžiui, reikalavo daug įgūdžių ir laiko, todėl nenuostabu, kad XIX a. pabaigoje kaišytinių

prijuosčių gamyba beveik išnyko. Jei nemažai tekstilės amatų (siuvinėjimo, vėlimo), nors ir

su spragomis galima išmokti pačiam, tai austi pačiam išmokti beveik neįmanoma. Todėl

ypatingą vertę mokantis turi audimo technologijas aprašančios knygos. Švedų autorė M.

Eriksson 2011 m. išleido išsamią audimo knygą, kurioje audimo technologijos aprašymus

gausiai papildo iliustracijos su audimo bei staklių schemomis. Knygoje pateikia 200 schemų,

kuriomis galima naudotis audžiant.

Marškinių audiniai buvo audžiami vienodai visuose regionuose, žaliavai naudojant

lininius ir medvilnius siūlus. Audimo technika Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje buvo

vienoda, dažniausiai – dvinytė. Dvinytė audimo technika (austa per dvi nytis) naudota

audimui, o paruošiniai įausti dimais (juostos audimo raštas), ruoželiu (audimo raštas), rinktine

(austas, išrenkant raštą rankom, raštuotas audinys) technika. Mažojoje Lietuvoje naudojo

dvinytę techniką marškinių audimui, o dekoratyviniai raštai būdavo įausti dimine (juostos

audimo raštas) ir dvinyte (austa per dvi nytis) technika. Pasak A. Tamošaičio, marškiniai buvo

siuvami tik iš balintos drobės, todėl išaustą drobę reikėdavo virti, mirkyti šarme bei pelenuose

visą vasaros sezoną, laistant vandeniu. Kuo drobė buvo plonesnė bei baltesnė, tuo iš jos

25

pasiūti marškiniai labiau vertinti. (1939, p. 21). Taigi, mokantis audimo reikėjo įsisavinti ne

tik pačią audimo technologiją, bet išmanyti ir staklių veikimo mechanizmą, o kartu – išausto

audinio balinimo būdus.

Švarkų audiniai skirtinguose regionuose taip pat buvo audžiama panašiai, naudojantis

rankinėmis audimo staklėmis ir lininių, vilnonių siūlų žaliavomis. Šiems audiniams, kaip ir

marškinių audiniams austi buvo naudojama dvinytė arba ruoželinė audimo tecnika, o audinio

paviršis buvo veltas. Panašiai visuose Lietuvos regionuose buvo audžiami ir sermėgų

audiniai, kuriems irgi nebūdingi regioniai skirtumai. Išaustas audinys buvo skirtas šiltiems

moterų ir vyrų apsiaustams siūti. Kokią vertę tuo metu turėjo sermėgos rodo tai, kad sermėgos

dažnai minimos valstiečių ir mietelėnų bylose su dvarų valdytojais, dar XVI–XVII a. kaip

vienas iš pagrobimo objektų (Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais,

1956, p. 46–58).

Pagal tradicijas Lietuvoje XIX a. ištekėjusios moterys privalėjo dėvėti galvos

apdangalus. Galvos apdangalai galėjo būti įvairūs: kykai, nuometai ar skarelės. Nuometų

audiniai daugiausiai austi Aukštaitijoje, audinys buvo skiriamas moterų galvos apdangalui.

Audimui būdavo naudojami lininiai, medvilniniai, o kartais ir vilnoniai siūlai.

Pasak T. Jurkuvienės, ,,iškilmingiausias aukštaitės galvos apdangalas buvo nuometas,

ilgainiui tapęs plačiausiai žinoma šio regiono liaudies aprangos detale. Išeiginis nuometas –

tai plonas, kartais beveik permatomas apie 3,5 m. ilgio ir 50−70 cm pločio audinys, gana

sudėtingu būdu užrišamas ant galvos. Labiausiai paplitęs Rytų ir Vakarų Aukštaitijoje buvo

nuometo užrišimas apsupant veidą, uždengiant kaklą ir pečius. Tačiau būta ir kitokių

užrišimų, paprastesnių ir, matyt, vėlyvesnių. Nuometus aukštaitės dėvėjo labai ilgai, kai

kuriose vietovėse senesnės moterys juos ryšėjo net XX amžiaus pradžioje. Tačiau XIX

amžiaus pabaigoje nuometą daug kur vis dažniau pradėta keisti keturkampe įstrižai sulenkta

skara, surišta pakaušyje“ (2006, p. 31−32).

Mezgėjos amato mokymo ir mokymosi principai. Mezgėjos gaminiai – ne tik

drabužiai, bet ir smulkesni objektai: pirštinės, riešinės, blauzdinės, kojinės, šalikai.

Tradiciškai būdavo mezgamos ir interjero puošybos detalės: servetėles, staltiesės ar

užuolaidos.

Kaune įsteigus Žemės amatų rūmus, daug dėmesio buvo skirta mezgimo amato

mokymui. L. Šatavičiūtė (2005) pastebi kad, tokį amato populiarumą anais laikais lėmė tai,

jog būtent šiai tekstilės amato šakai nereikia ypatingų darbo priemonių, taip pat ir atskiro

pasirengimo. Kai rūmai organizuodavo mezgimo kursus, į juos susirinkdavo gausus kursų

lankytojų būrys. Kursuose buvo mokoma pasidaryti savo mezgimo ir nėrimo brėžinius ir

aiškinama, kaip pagal juos megzti arba nerti. Kursų patirtis rodo, kad mokymuisi megzti arba

26

nerti tereikia turėti savo virbalus ar vąšelį bei norimam gaminiui padaryti tinkamus siūlus ir

išmokti skaityti mezginio brėžinius.

Siuvėjos ir siuvinėtojos amatai ir amatų mokymo(si) principai. 1939 m. ,,Sodžiaus

mene“ A. Tamošaitis minėjo, kad seniau siuvamų mašinų nebuvo, todėl ne tik marškinius, bet

ir kitus drabužius siūdavo rankomis. Rankomis labai vertinami pasiūti gaminiai, nes rankomis

pasiūtas daiktas yra daug meniškesnis už mašina pasiūtą. Kiekvienas dygsnis, kiekviena siūlė

buvo ne tik praktiškai reikalingi, bet ir akį traukė, buvo į ką pažiūrėti. ,,Dygsnių

sukryžiavimai, siūlių plotis, jų išlankstymai, suklostymai, sugrupavimai – vis tai rankų

siuvimo menas“ (p. 21), kurio mokantis šiandien galima pasinaudoti ne tik informaliu ar

neformaliu mokymo kanalu, bet ir literatūra. Tai − T. Jurkuvienės knyga ,,Lietuvių tautinis

kostiumas“ (2006). Leidinys yra papildytas ir skaitmena, kurioje pateikti brėžiniai yra

pritaikyti šiandieninio žmogaus figūros matams. Skaitmenoje pateikta 61 drabužio didelės

(mastelis 1:1) iškarpos. Iškarpos suteikia galimybę lengviau siūdintis tautinius drabužius.

Siuvinėjimu paprastai dekoruojamas jau išaustas audinys, suteikiantis audiniui,

drabužiui ar kitai siuvinėjamai detalei individualų charakterį bei meninę išraišką. Nuo seno

buvo siuvinėjami drabužiai, tradicinių drabužių detalės, skarelės, krepšeliai, prijuostės bei

įvairūs dekoratyviniai interjero elementai.

Siūlų dažymo technologija. Kadaise beveik visos audėjos dažniausia pačios

nusidažydavo siūlus arba bent jau mokėjo tai daryti. Šiandien reta audėja imasi pati siūlus

dažytis arba pasiruošti kaišytinėms prijuostėms skaisgijas, nors XIX a. kaimo audėjos gerai

išmanė spalvų gamas, gaunamas iš natūralių augalų. Čia vyravo natūralių „žemės spalvų“

koloritas. Tačiau 1860 m. atsiradus sintetiniams dažams, pasikeitė ir dažymo spalvų paletė.

Dažyti siūlus natūralomis, tradiciškai naudotomis medžiagomis ir būdais šiandien nėra

populiaru, kadangi dažomosios medžiagos paruošimas reikalauja labai daug laiko.

Pavyzdžiui, augalus reikia surinti, kai kuriuos – džiovinti virti, todėl šiandieniniuose tekstilės

amatų mokymuose, kurie nėra orientuoti į gilų proceso pažinimą, retai kada mokoma dažyti

siūlus.

Verpimas. Reta galimybė pamatyti amatininkę – verpėją, kuri suktų namie vindą

(verpimo ratelį), nors mažai tikėtina pamatyti ir tokią, kuri mokėtų verpti verpstuku.

„Seniausias verpimo būdas, pažįstamas daugeliui tautų, yra verpimas verpstuku. Tikslus

ratelio pasirodymo Lietuvoje laikas nenustatytas <...>, kaip rodo Donelaičio „Metai“, koja

sukamą ratelį jau naudojo XVIII a pirmoje pusėje, XIX a. Lietuvos kaime rateliai jau buvo

taip pat žinomi, nors šala jų dar buvo verpama ir verpstuku, kadangi iš pradžių rateliai buvo

labai brangūs ir ne kiekviena verpėja galėjo juos įsigyti“ (Lietuvių etnografijos bruožai, 1964,

p. 301). Verpimas buvo išimtinai tik moterų užsiėmimas. Bendrų vakaronių metu vilnos

27

nebūdavo verpiamos, todėl informalus mokymas stebint čia dažniausiai nebūdavo taikomas,

kadangi verpimui reikalingas verpėjos atidumas ir susikaupimas, tad tikėtina, kad šio amato

buvo mokoma atskirai, aiškinant tiek verpimo ratelio veikimo principus, tiek ir pačios

verpėjos veiksmus ir praktiškai mokant juos atlikti.

Dar retesnė galimybė pamatyti vilnos karšimo procesą. Šie procesai buvo benykstantys

jau ir XIX a. pabaigoje, A. Tamošaitis pastebi, kad ,,Netolimoje senovėje iš gražiausių ir

geriausių linų buvo verpiamos ploniausios gijos ir iš jų audžiamos plonos drobės. Gijas

drobėms taip plonai išverpdavo, kad jų sruogą galima buvo išverti pro piršto žiedą. Ne

kiekviena eilinė verpėja sugebėdavo verpti gijas plonoms drobėms“ (1939, p. 21).

Vilnos, milo vėlimas. Šiuo metu yra atgijęs vilnos arba – milo vėlimas (milas – labai

storas vilnos audinys). Veltinys – tekstilės gaminys, kuris nuveltas iš sukarštų vilnų. Kaip

vėlimo žaliava tradiciškai buvo naudojama. Žaliavas naudojo sukaršta, dažyta ar natūralios

spalvos pavasario kirpimo avių vilna. „XIX a. antroje pusėje Lietuvoje buvo auginama gana

daug avių. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje visoje Lietuvoje buvo auginamos

daugiausiai paprastos, šiurkščiavilnės vietinės veislės, pilkos, baltos rudos ar juodos avys“

(Lietuvių etnografijos bruožai, 1964, p. 298).

Vėlimo technologija nėra sudėtinga: iš suvilgyto karštame vandenyje ar šarme vilnos

pluošto plonais sluoksniais palaipsniui lipdomas vientisas audinys ar kita forma, trinant

vilginį ant kieto pagrindo ir kaskart užpilant ant jo vandens. Procesas nuolat kartojamas, kol

suformuojamas reikiamo tankumo ir svorio bei dydžio veltinys, kurio detalės gali būti

suveliamos arba susiuvamos. Tai priklauso nuo to, koks gaminys yra veliamas.

Vėlimo technika dažniausiai buvo gaminamos kepurės vyrams ir moterims.

Apibendrinant galima pastebėti, kad ne visos tradicinės tekstilės veiklos yra

šiandieninio mokymo objektai, retai kada mokoma dažyti siūlus, verpti ar karšinti vilną, todėl,

kad mokymo procesas yra labai ilgas, o nesant nuoseklaus, ilgalaikio mokymo būdo, su šiais

amatais dažniausiai susipažįstama paviršutiniškai. Kaip mokomoji medžiaga kai kurioms

amatų veikloms vykdyti gali būti panaudojama specialiai tam išleista literatūra, kurios tačiau

nėra gausu, ir gilaus amatų mokymosi galimybė vis tiek tebelieka informali arba neformali.

28

3. TRADICINIŲ TEKSTILĖS LIAUDIES MEISTRŲ POŽIŪRIS Į AMATŲ

MOKYMĄ(SI)

3.1. Tradicinių tekstilės amatų mokymo ir mokymosi ypatumų tyrimo metodika

Empiriniu tyrimu buvo siekiama atskleisti tradicinių tekstilės amatų mokymo ir

mokymosi ypatumus. Tyrimas buvo atliktas 2013 m. vasario − kovo mėnesiais Marijampolės

apskrityje. Tyrimas yra grįstas etnografine strategija. Kadangi tradicinių tekstilės amatų

mokymas ir mokymasis yra teoriškai mažai tyrinėta sritis, atliekant tyrimą pasirinkta

kokybinė jo prieiga, remiantis konstruktyvistine tyrimo paradigma, reiškiančia įsitikinimą,

kad duomenys gauti kaip kitų tyrimą dominančių asmenų nuomonės yra socialine sąveika

paremti tiriamo asmens sąmonės konstruktai.

Tyrimo metodai. Interviu su audėjomis, siuvėjomis, siuvinėtojomis ir mezgėjomis.

Stebėjimo metodas, darbo autorei tapus neformalaus tekstilės amatų mokymo stebėtoja. Gauti

tyrimo duomenys analizuoti, taikant turinio analizės metodą. Stebėjimas pasirinktas todėl,

kad jis yra ypač vertingas tuo, jog suteikia galimybę gauti duomenų apie reiškinius, procesus,

elgesį, vykstančius natūralioje aplinkoje elgesį, nekeičiančius ir nedarančius įtakos šių

reiškinių tėkmei, t. y. matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (Tidikis, 2003, p. 448).

Tyrimo metu vykdytas stebėjimas buvo neformalus, iš anksto nebuvo pasirinkti konkretūs

stebėjimo proceso dalyviai. Trumpalaikis stebėjimas buvo atliekamas su 2 audėjomis.

Stebėjimo dalyviai buvo audimo meistrės. Siekiant, kad būtų stebima natūrali mokymo

aplinka ir situacija, mokytoja buvo paprašyta tyrimo autorę pamokyti prie audimo staklių.

Taip pasielgta, norint gauti daugiau informacijos apie amatų mokymo ir mokymosi ypatumus

– pasirinkta dalyvaujančio stebėtojo situacija. Pasak M. Denscombe (2003), stebimieji elgiasi

natūraliai kai nežino, kad juos stebi. Todėl renkantis galimus stebėjimo dalyvius, stebimaisiais

pasirinkau tas amatininkes, kurios man pačios pasiūlė pamėginti pasimokyti jų amato. Taip

susiformavo natūralus stebėjimas ir dalyvavimas tekstilės amatų mokyme. Stebėtojo – dalyvio

– mokinio patyrimas aprašytas. Užrašai parašyti grįžus namo po susitikimų su audėjomis.

Laikantis konfidencialumo Audėjų vardai ir pavardės užrašuose neminimi.

Imtis. Kadangi buvo vykdomas kokybinis tyrimas, kuriame svarbu ne patvirtinti

literatūroje esančius teiginius, o gauti kuo daugiau kokybinio pobūdžio informacijos, imties

klausimas tokiu atveju nėra svarbus. Interviu vykdyti buvo pasirintos 10 informančių.

Kokybinio tyrimo imties dydis 10 pasirinktas, atsižvelgus į E. Neal (2005) rekomendaciją,

kurioje teigiama, jog toks iki 15 informantų kiekis yra pakankamas. Kad duomenys būtų kuo

išsamesni, tyrime pasirinktos įvairių tradicinių tekstilės amatų atstovės, kurių mokymo stažas

29

yra nevienodas. Jis svyruoja nuo keturių mėnesių iki penkiasdešimties metų mokymo

patirties. Penkios kalbintos informantės užsiima audimu, trys – mezga, dvi – siuva tautinius

rūbus ir siuvinėja. Iš dešimties informančių dvi kalbintos informantės turi sertifikatus

tradiciniams tautinio paveldo produktų gaminiams, tačiau neturi savo tradicinių tekstilės

sertifikuotų amatų mokymo programų.

Prieš pokalbį su informantais, buvo parengtas interviu klausimynas – tyrimo

instrumentas. Interviu metu informantams buvo pateikti klausimai (Priedas 1), kurie buvo

sudaryti, remiantis teorinės darbo dalies duomenimis. Pirmasis klausimų blokas (1−8

klausimai) buvo susijęs su pačių informančių mokymusi, siekiant išsiaiškinti tekstilės amatų

puoselėtojų bei mokymus vykdančių liaudies meistrių mokymosi patirtį bei jos ypatumus.

Likusieji klausimai buvo orientuoti į kitų mokymą. Siekiant gaut kuo daugiau informacijos

rūpima tema, sudarant klausimus, kurie vėliau buvo užduodami informantėms. Kadangi

atliekant kokybinį interviu, informacijos vertė priklauso ne tik nuo klausimų, bet ir nuo paties

tyrėjo, jį irgi laikant tyrimo instrumentu, tyrimui buvo atitinamai pasirengta. Laikantis

metodinių rekomendacijų (Remiantis B. Bitinu ir kt., 2008), pokalbio metu buvo siekiama

sukurti pašnekesiu informantams ramią aplinką, kad jie galėtų kuo daugiau atsiskleisti. Todėl

buvo atsižvelgta į tyrimo etikos reikalavimus: su informantėmis dėl interviu buvo susitarta iš

anksto, informavus juos apie ketinamo vykdyti tyrimo tikslą, susitarus dėl numatomo interviu

laiko. Pasak K. Kardelio, ,,užmezgus kontaktą, pradedamas derybų procesas. Čia tyrėjas

pateikia visą reikalingą informaciją apie tyrimą, išskyrus tą, kuri gali turėti įtakos tyrimo

rezultatams“ (2002, p.41). Todėl su informantėmis buvo derinamas susitikimų laikas,

tariamasi dėl pokalbio trukmės.

Siekiant išsaugoti pokalbio konfidencialumą, informantės buvo užtikrintos, kad jų

vardai bei pavardės nebus skelbiami, o pašnekesio metu gauti duomeys bus panaudoti tik šiam

darbui ir nebus viešinami niekur kitur, kadangi ,,vienas veiksmingiausių konfidencialumo

užtikrinimo būdų – niekur nevartoti tyrimo dalyvių tikrųjų vardų (nebent to norėtų patys

dalyviai)“ (Bitinas ir kt., 2008, p. 117). Tyrimo etika taip pat įpareigojo tyrėją susitarti su

informantėmis dėl galimybės pašnekesį įrašyti į diktofoną. Gavus informančių sutikimą,

kiekvienas interviu buvo įrašomas, o vėliau gauti duomenys buvo perrašomi tam, kad galima

būtų atlikti jų analizę. Interviu būdu gauti duomenys analizės skyriuje yra pateikti lentelėse,

išskiriant pagrindines informantų sakyto teksto – atsakymų į klausimus – temas. Atliekant

turinio analizę, į lenteles buvo įrašomi tie informančių pasisakymai arba pasisakymų

fragmentai, kurie tyrimo požiūriu buvo patys informatyviausi, nes ne į visus klausimus

informantės atsakinėjo vienodai išsamiai. Tam, kad būtų išsaugota geranoriška ir informanto

30

kalbumą skatinanti aplinka, informantės nebuvo primygtinamai skatinamos neišsamiai

atsakytą klausimą pratęsti ar papildyti.

Kad duomenys būtų autentiški, informantų kalba analizės metu nebuvo taisyta,

paliekant jaustukus ir kalbos stiliaus klaidas ir nevartotinus žodžius. Stebėjimo duomenys

aiškumo dėlei taip pat pateikti lentelėse, jose išskyrus kelias skiltis, kurias padiktavo stebimų

įvykių, kuriuose dalyvavo pati tyrėja eiga. Tai − atliekamų audimo veiksmų aprašymo skiltis,

kliūčių, su kuriomis susidurta audimo metu skiltis bei skiltis, kurioje užfiksuoti audėjos –

mokytojos veiksmai, pastabos, patarimai, kaip įveikti mokymosi metu susidariusias kliūtis ar

neaiškumus.

3.2. Tradicinių tekstilės amatų mokytojų mokymosi ir mokymo patirties analizė

Siekiant išsiaiškinti, koks yra pačių tekstilininkių santykis su gaminamu objektu, kokią

vertę jos pačios joje įžvelgia, buvo paklaustas klausimas apie tai, kam jų gaminamas gaminys

yra naudojamas.

2 lentelė

Tekstilės gaminio paskirtis

Gaminys kaip

pasitenkinimą teikiantis

objektas

Gaminys kaip galimas kitų

asmenų mokymo pavyzdys

Gaminys kaip komercijos

objektas

„audžiu, nes man

paprasčiausiai patinka, ką aš

darau, gražu pažiūrėti į

gatavą rezultatą“;

„kartais, jei gražiai nuaudžiu,

kam padovanoju“;

„net negalvojau, kam aš tą

darau, man tiesiog malonu,

namus papuošiu, kiti akis

pagano“;

„būna, kad ir į parodėlę

kokia patenka mano ta juosta

ar rankšluostėlis“;

„kai gerai išeina, pasilieku,

bus kada anūkams

pasimokyti, kaip reikia

austi“;

„tuos jau pačius geriausius

<…> parodyti gi reikia, kai

ateina pas mane pasimokyti“,

„ir kaip raštų pavyzdį galima

panaudoti, parodyti“;

„noriu, kad likų kai kas, kaip

man pasiliko nuo močiutės,

tai ne tik aš iš jos galiu dabar

pavyzdį imti“

„ne dėl pinigo darau“,

„pinigai man antroje vietoje“,

„negalvoju per daug apie

uždarbį“;

„parduodu, bet iš to tai

neišgyvensi“;

„nu kainuoja, aišku, šitas

dalykas, bet svarbiausia yra

ne tas“

31

2 lentelės tęsinys

Tekstilės gaminio paskirtis

Gaminys kaip

pasitenkinimą teikiantis

objektas

Gaminys kaip galimas kitų

asmenų mokymo pavyzdys

Gaminys kaip komercijos

objektas

„man smagu, kai kiti

džiaugiasi, tai tada man tos

pirštinės ar riešinės dar

gražesnės, kada įvertintos,

pačiai atrodo“;

„man labai smagu kitus

apdalinti“

Kaip matyti iš informančių pasisakymų, pateiktų 2 lentelėje, gamindamos tekstilės

gaminį, amatininkės daugiausiai suvokia jį kaip estetinio pasitenkinimo objektą, kuris gali

„papuošti namus“ arba net „į parodėlę kokią patekti“, suteikia džiaugsmo pačiai gamintojai, ir

informantės ne tik pačios juo džiaugiasi, bet jaučiasi smagiai „kitus apdalindamos“. O jeigu

vėlinys, mezginys arba austinis objektas yra ypatingai pavykęs, informantės mano, kad

gaminys gali būti panaudotas ir kaip mokymosi „iliustracija“ ne tik tiems mokiniams, kurie

ateina pas jas mokintis, bet ir kaip išliekamąją vertę turintis gaminys, kuris gali būti

mokymosi pavyzdžiu ateities kartoms. Apie audinį kaip apie galimą mokymosi pavyzdį

kalbėjo tekstilininkės, turinčios didesnę savo veiklos patirtį. Nepaisant to, kad rankomis

išausti dirbiniai yra brangūs ir turi paklausą ne tik vietinėje, bet ir užsienio rinkoje,

informantės praktinės, piniginės naudos nesureikšmino, teigdamos, kad pirmiausiai jos šia

veikla užsiima dėl savo pačių malonumo, dėl suteikiamo džiaugsmo, kuris gaminį jų pačių

akyse padaro dar gražesnį. „Pirštinėmis ar rankšluosčiais buvo atsidėkojama už paslaugas,

pagalbą ar įvertinami geri darbai“ (Bernotaitė – Bieliauskienė D., 2013, p, 18). Tad

informantės, sakydamos, jog savo gaminiais dažnai nori nudžiuginti artimuosius, iš esmės

pratęsia tekstilės gaminių, rankdarbių dovanojimo tradiciją, kuri buvo gaji XX a. Pradžios

Lietuvos kaime.

Siekiant išsiaiškinti tradicinių tekstilės amato mokymo ypatumus, informančių buvo

teirautasi apie tai, iš kur jos pačios išmoko šio amato. Jų atsakymai pateikti žemiau esančioje

3 lentelėje.

32

3 lentelė

Tekstilės amato išmokimo būdas

Informalus mokymasis Neformalus mokymasis

„neatsimenu aš to mokslo – įsiurbiau tiesiog

aš jį, nes ir mano močiutė, ir teta, ir mama

audė, o aš nuo mažens joms vis padėdavau“,

„iš močiutės išmokau – biskį pažiūrėdavau,

kaip ji audžia, po to biskį mane ji

pamokindavo“;

„mama mano labai gražiai mezgė – vis

žiūrėdavau ir žiūrėdavau, laukdavau, kas čia

išeis, tai po truputį ir pratinausi“;

,,pamenu, jau kad džiaugsmo buvo kai mane

prie staklių mama leido pasėdėti – būdavau

šalia, tai kažkaip potruputį ir perėmiau, o jau

paskui – tobulinausi, domėjausi pati“;

„o kur tokio dalyko išmoksi jei ne namuose?“

„kai tik būdavo kokia galimybė, vis eidavau,

jei išgirsdavau apie audimo mokymus <...>,

kai subrendau, matyt, poreikis atsirado

didesnis“;

„mokiausi pas tokią liaudies meistrę – ji

priimdavo namuose ne mane vieną“;

„lankau kai tik galiu tuos edukacinius

užsiėmimus, pasižiūriu, ką kiti daro, vis

minčių gaunu naujų“;

„oi, kiek aš visokių kursų lankiau, visokiuose

mokymuose dalyvavau, kiek galėjau, aišku“

Lentelėje 3 pateiktų informantų pasisakymai leido išskirti dvi temas: savo amato, kurio

informantės šandien moko kitus, jos išmoko arba iš artimiausios aplinkos, mokydamosis iš

savo mamų ar senelių, arba, susidomėjusios tekstilės gaminiais, pačios ieškojo būdų, kaip

išmokti amato, įgydamos įgūdžių neformaliu būdu. Pastebėtina, jog didesnę veiklos patirtį

turinčios tekstilininkės minėjo informalų mokymosi būdą, o jaunesnės jau siekė amato,

naudodamosis edukacine amatų mokymo pasiūla. Savamoklių, kurios būtų mokiusios pačios,

apklaustųjų tarpe nebuvo, nepaisant to, kad tarp informančių buvo ir nesudėtingus amatus

praktikuojančios tekstilininkės – mezgėjos. Kadangi interviu metu yra svarbus ne tik

pasisakymo turinys, bet ir informantų neverbalinės, nežodinės reakcijos, verta paminėti, jog

informantės, atsakydamos į joms patektą klausimą, savo mokymąsi aiškiai prisiminė su

malonumu, šypsodamosis, tarp žodžių darydamos pauzes, kurias pašekesio metu buvo galima

suprasti kaip pasimėgavimą prisiminimais, kurį papildė informančių pasakojimai apie savo

šeimos narius, apie savo artimųjų tekstilės mokytojų charakterį.

Nepaisant to, kad informantės nebuvo klausiamos, kelios jų gerokai išsiplėtė,

atsakinėdamos į klausimą ir pasakojo apie gaminius, kuriuos yra nuaudusios arba

numezgusios jų informalaus mokymo mokytojos. Tad kitas klausimas, kurį buvo numatyta

33

užduoti informantėms „Kodėl Jūs ėmėtės mokytis šio amato ir kiek laiko truko mokymasis ?“

atrodė būsiąs neinformatyvus, kadangi buvo akivaizdu, kad tos informantės, kurios išsamiai

atsakė į klausimą apie savo amato išmokimą, kartu atsakė ir į klausimą „kodėl“ – tą lėmė

meilė artimiems žmonėms, kurie užsiėmė šia veikla.

4 lentelė

Tekstilės amato pasirinkimo motyvas

Meilė tekstilės amatu

užsiimančiam asmeniui

Prasminga laisvalaikio

praleidimo forma

Tautinis identitetas

„kai žmogų myli, tai net per

daug ir negalvodamas perimi

jo vertybes, mokaisi, ką jis

daro“;

„kai esi vaikas, tai nesvarstai,

„kodėl“, dabar jau galiu

pasakyti, kad džiaugiuosi, jog

į dienos šviesą nešu tai, ką

mieloji močiutė taip mėgo

daryti“;

„norėjau būti, kaip mama“

„norėjau tiesiog, man gražu

buvo, iš pradžių pabandžiau,

paskui jau užsikabinau, nors

ir žinojau, kad gal pagal

pinigus, kuriuos sudėjau

kelionėms į kurus, įrankiams

įsigyti, mokymasis

neatsipirks“;

„moteris turi mokėti megzti,

tai man įdomus laisvalaikio

praleidimas – mokydamasi

įsitraukiau, paskui jau

negalvojau, kodėl“

„kai renkiesi ką nors rimtai

mokytis, galvoji ne tik apie

save, man buvo svarbu, kad

aš mokėčiau austi –

nebenorėjau aš tų sovietinių

talkų, tuščių šnekų, norėjosi

kažką giliai tautiško mokėti“;

„gal kai kas nors yra

„pogrindyje“, kaip buvo

sovietmečiu – tas traukia“

Kaip rodo 4 lentelės duomenys, informantės, kurios mokėsi informaliai, namų

aplinkoje, amato mokėsi todėl, kad tiesiog mylėjo savo artimus šeimos narius, užsiimančius

audimu, mezgimu arba vėlimu ir natūraliai perėmė amatą kaip mylimo žmogaus užsiėmimą.

Dabar ausdamos arba megzdamos jos jaučia dar didesnį pasiteninimą, jog asmeniškai „į

dienos šviesą neša tai, ką mieloji močiutė taip mėgo daryti“. Informantės, kurios neaugo

aplinkoje, kur buvo užsiimama tradiciniais tekstilės amatais, atsakydamos į klausimą teigė,

kad norėjo prasmingos veiklos, nenorėjo tuščiai leisti laisvalaikio. Tačiau kelios infomantės

teigė, kad pasirinkto amato mokėsi išimtinai tautinio identiteto saugojimo, puoselėjimo

tikslais. Atsakydamos į klausimą abi audėjos minėjo nemalonius išgyvenimus, kurie susiję su

sovietmečiu ir interpretavo savo veiklą kaip pilietinės pozicijos pasirinkimą. Patvirtindamos

nekomercinį savo pasirinkimo mokytis apsisprendimą, nė viena iš informančių nepaminėjo

galimos finansinės naudos amato mokymąsi pasirenkant – priešingai kelios iš jų minėjo, jog

34

mokymasis joms nemažai kainavo. Pokalbio metu viena informantė teigė, jog jos pasirinkimą

lėmė susižavėjimas vaikystėje pamatytomis audimo staklėmis. „Neplanavau dar austi, bet jau

įsigijau stakles, nes man buvo gražu, <...> tiesiog norėjau, kad jos stovėtų. Ir tik po to ėmiau

mokytis“.

Siekiant tyrimo tikslo, informantėms buvo užduotas klausimas apie jų patirtus

mokymosi sunkumus.

5 lentelė

Informačių mokymesi patirti sunkumai

Audinių raštų

sudėtingumas

Emocinės mokymosi kliūtys

Technologiniai pasirinkto

amato sunkumai

„sunkiausia išmokti raštą

susistatyti, pasiėmei

rankšluostį, koks jis gražus,

turi sugalvoti ant katrų nyčių

čia dalys suverta. Tas būdavo

sunkiausia bet palaipsniui

perėmiau ir tuos dalykus“;

„man buvo smalsu, kaip ji

surenka tokį gražų raštą

prijuostės mažytėse

staklytėse, galvojau ir aš

pabandysiu raides

stambesnes padaryti, o man

gavosi pilys, taškai. Kažkas

ne taip gavosi“;

„turėjau nuotrauką su labai

gerais raštais, bet padaryti –

nu tai niekaip“

„kartais, kai pamatydavau,

kaip turi būti ir kaip dar aš iki

to toli iki gražaus rezultato,

toks nerimas apimdavo – va

jį buvo sunkiausia man

įveikti“;

„pasitaikydavo, kad siūlai

taip susipainioja, manau, nu

čia jau mano visų mokslų

galas, nervas apimdavo,

kantrybės tuo metu

neturėjau“;

„man norėjosi to rezultato

greitai, o greitai čia nebūna“,

„trūkdavo laiko. Dirbant

tokius kruopštumo

reikalaujančius darbus, sunku

būti įspraustam į rėmus –

metiesi tai čia, tai ten“;

„kojinę megzti kulnas

sunkiausia išmegzti. Tai tu

vieną kartą jį išsimezgei,

paskui jį mezgi, vis tiek

neišeina, kol man parodė,

kaip su keturiais virbalais

reikia“;

„riešinėse iš pradžių

prisiuvinėjau tuos karoliukus,

bet kreiva viskas buvo, kol

nepamokė, kaip reikia

karoliukas verti, nu galvojau

– jau, bet grįžus vėl

nebežinojau, iš kurios pusės

tas karoliukas turi eiti – vėl iš

naujo klausk“;

„neišmaniau, nei kokin

vandenin merkti, tai ištraukiu

– jokios naudos“

35

5 lentelės tęsinys

Informačių mokymesi patirti sunkumai

Audinių raštų

sudėtingumas

Emocinės mokymosi kliūtys

Technologiniai pasirinkto

amato sunkumai

,,suvėriau, viską susiraišiojau

buvo klaida, ir turėjau išvert

per naują. <...> jeigu pvz.,

mano buvo kažkur gale, tai

tik iki tos vietos kur klaida

būna, nu jau tada tai darbelis,

net viduj kaista“

Įvardinant mokymosi sunkumus, kaip ir anksčiau pateiktų atsakymų atvejais,

pasinaudota ne visų informančių atsakymais, kadangi nepanaudotųjų atsakymų dalis buvo

nekonkreti – informantės teigė negalinčios tiksliai pasakyti, nebeatsimenančios, teigė, jog

viskas „po truputį“ ir sunku, ir lengva buvę. Tačiau 5 lentelės duomenys rodo, jog audėjos,

minėdamos audimo mokymosi sunkumus, mini rašto audimą, susijusį su technologiniais

sunkumais, amato technologijų pažinimu. Visos audėjos atsakydamos į klausimą teigė, kad

audimo mokymasis priklauso nuo sumanyto audinio raštų sudėtingumo. Informančių

pasisakymuose akivaizdžiai atsiskleidė pradedančios austi audėjos ir galutinio norimo

rezultato neatitikimas, kurį ji emocionaliai išgyveno. Tą ,,nepasiekiamumą“ galima

interpretuoti ir kaip mokymosi motyvacijos šaltinį, nes visos informantės minėjo savo amato

rezultatą kaip gražų, siektiną pavyzdį.

Išsiaiškinus, kokie yra pasirinkto amato mokymosi sunkumai, informančių buvo

teirautasi „Kuri amato mokymosi sritis Jums buvo patraukliausia ir kodėl?“. Atsakymai į šį

klausimą pateikti žemiau esančioje 6 lentelėje.

36

6 lentelė

Amato srities, mokantis, patrauklumo motyvai

Patirtų sunkumų mokantis įveikimas

Geri santykiai su besimokančiais ir

mokytojais

„man patinka tokius visokius raštus kai reik

sukurt, dėliot, kas pradžioje sunkiausia

buvo“;

„kad išmokau pagaliau skaityti schemas, man

visai aiškinimai ir teorijos nepatiko – norėjau

daryti, kaip mačiau, ir gana“;

„kai būna, kad malonu, kai padarai, ko

negalėjai“;

„aš tai kaip žmogus išlošiau – anksčiau tokia

visa kaip degtukas buvau, ir išmokau aš

pagaliau ramiai viską daryti, ne tik audama,

bet ir gyvenime“

„ar tau sunku, ar ne, norėjau, kad mane mama

girtų, kad didžiuotųsi, nes visi pas mus

šeimoje buvo draugiški“;

„kai pradėjau mokytis – čia gi laisvai

pasirenki, tai ne tik išmokau, bet ir draugėm

visos palikom“;

„visi ir artelėje, ir kursuose padėdavo,

patardavo – kaip šeimoje, kaip su draugais

galėjai“

Analizuojant 6 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, kad informančių atsakymų temos

yra dvi – patrauklu mokantis joms buvo tai, kad galiausiai jos įveikė tuos suknumus, kurie

kilo mokantis – anksčiau minėtų technologinių ir emocinių kliūčių įveikimas informantėms

suteikė didžiausio pasiteninimo. Tačiau pažymėtina ir tai, kad mokymosi patrauklumo

požymiu jos laiko ir gerus santykius su mokytojais bei kitais besimokančiais, netiesiogiai

patvirtindamos tai, kad mokymasis yra sėkmingas tuo atveju, jei mokymosi aplinka yra

bendradarbiaujanti, emociškai šilta.

Informančių buvo klausta, kokius įgūdžiusius, įgytus mokantis jos laiko vertingiausiais.

37

7 lentelė

Vertingiausi mokymosi metu įgyti įgūdžiai

Noras mokytis toliau Techniniai įgūdžiai Estetinis skonis

,,vis daugiau ir daugiau norisi

išmokti, jau ir kitus galiu

pamokyti, bet ir pati ko naujo

žvalgausi“;

„įpratau siekti geriausio

rezultato, tai vis pačiai

pasimokyti norisi, nes sau gi

darai, del savęs“;

„aš vietoj stovėti nenoriu –

jau nejauna esu, o pas vieną,

pas kitą nuvažiuoju, ką

naujesnio pamatyt ir padaryt

įgudau“

„audime irgi schemos yra,

jeigu nori rinkti raštus,

rintiniai raštai, schemos.

Metimai − taip pat schemos.

Jeigu moki gerai skaityti tuos

visus dalykus, gali būti gera

audėja. Visur reikia įgūdžių,

visur reikia kaip bebūtų, pats

to neišmoksi“;

„kad tokius va reikėjo

išmokt: 10–nytį audeklą

padaryti atrodė neįmanoma, o

parodė, pamokė, įpratau“;

„įgūdžius tai gal pati įgyjau,

bet yra tokių raštų mezgant,

kad pats neįkasi, jei

nepamokins“;

,,svarbiausia yra skiemenų

rinkimas. Kai 10 siūlų ar 14

siūlų eini mestuvais aplinkui.

Mestuvai toki kryžiokai

aukšti, dideli. Ten yra

lentutėje susiveri 10 siūlų

mažiausia. Gali ir iš 6, bet kai

turi daugiau špūlių, tai viskas

greičiau eina. Greitai viskas

norisi, o išmokau ne greitai,

bet teisingai užmetinėti“

„mokantis vis sudėtingesnių

dalykų, pas mane atsirado

įpratimas matyti, kas tikrai

gražu, vertinga <...> kitaip

anksčiau buvo“;

„atpažįstu dabar, kas gerai

padaryta, tai „akį ant audinio

grožio“ dabar turiu“;

„kai matai, ko galima

pasiekti, vis keli sau kartelę,

iš savęs <...> išmokau

reikalauti, kad meniškai, ne

bile kaip išeitų“

Kaip matyti iš informančių atsakymų, tekstilininkės išskyrė tris svarbiausias sritis,

kuriose įgytus įgūdžius laiko vertingiausiais. Tai – įprotis siekti, kad gaminys būtų tikrai

38

gražus. Šis įprotis reikalauti estetinio, meninio gaminio vaizdo suteikė informantėms

galimybę vertinti ir kitų tekstilininkių gaminių grožį. Visos informantės taip pat minėjo

techninius įgūdžius, 7 lentelėje tėra pateikta tik nedidelė jų pasisakymų dalis apie šių įgūdžių

įgijimą ir vertę, kadangi beveik kiekviena pokalbio dalyvė, minėdama kokią nors techninę

amato įvaldymo pusę, siejo ją su asmenine istorija – kaip ji, pavyzdžiui, aplanko vieną

patyrusią audėją, pamato, kaip reikia daryti tai, kas buvo neaišku, o grįžus namo patiko

padaryti vėl nebesugeba. Tad reikalaudama iš savęs pagaliau padatyti tai, ką buvo užsibrėžusi,

išsiugdė įgūdį nuolat tobulėti, arba – mokytis. Tad trečioji atsakymų į klausimą apie

vertingiausius įgytus įgūdžius tema – noras mokytis toliau, nestovėti vietoje − buvo būdinga

beveik visoms informantėms, nors iš jų detalių pasakojimų beveik ir neįmanoma išskirti tą

konkrečiai paliudijančių pasisakymų. Šios nuolatinio tobulėjimo temos akcentavimas

patvirtina teorinės darbo dalies teiginį, jog tradicinių tekstilės amatų dažniausiai mokosi

suagusieji žmonės, turintys vidinę motyvaciją siekti užsibrėžto tikslo, nes, kaip sakė viena

informantė – „aš vietoj stovėti nenoriu“.

Kaip parodė teorinė darbo dalies analizė, tradicinių amatų dažniausiai mokosi

suaugusieji neformaliu arba informaliu būdu. Kadangi egzistuoja internetinio mokymo vaizdo

įrašai, nėra jokio formalaus tradicinių tekstilės amatų išmokimą liudijančių standartų,

informančių buvo teirautasi, ar amato dalykų, kuriuos mokėtės ir kuriais dabar jos naudojasi,

galima išmokti pačiam, be pagalbos.

Analizuojant informančių atsakymus į šį klausimą, tapo akivaizdu, jog jos neišsyrė

jokių atskirų temų, todėl šio atsakymo analizei nebuvo pasitelkta lentelė. Visos informantės,

patvirtindamos prieš tai išsakytą mintį apie nuolatinio mokymosi poreikį sakė, kad pirmuosius

amato žingsnius būtina mokytis, stebėti, atlikti mokytojo priežiūroje, tačiau toliau galima

mokytis pačiam, nuolat pasimokant, pasigilinant tiek amato, tiek bendrų amato tendencijų

pažinimo įgūdžius.

Interviu pasirinktos pašnekovės yra ir savo amato mokytojos. Mokines jos moko

neformaliu būdu. Siekiant tyrimo tikslo, informančių buvo klausiama ne tik apie jų pačių

mokymosi ypatumus, bet ir apie dalykus, susijusius su kitų mokymu. Informančių buvo

teiraujamasi apie pas jas besimokančiųjų motyvus ir mokymosi trukmę.

39

8 lentelė

Besimokančių mokinių motyvacija ir mokymosi trukmė

Malonumas, interesas kaip motyvas Tėvų interesas, uždarbis kaip interesas

,,negaliu sakyti kad audėją aš išmokau, <...>

patarimų galiu duoti. Išmokyti – juostas

išmokiau kelias mergaites austi. Viena norėjo

austi mergaitė, tą vieną išmokiau ir kitą, tai

buvo toks kaip ir seminaras. Bendruomenė

kaimo kvietė, ten buvo seminaras. Viena

mergaitė ten labai noriai mokinosi, gražu

pažiūrėti. Ką ji veiks toliau tai negaliu

pasakyti“;

„jei žmogus mokosi norėdamas, tai kiekviena

padarys, ko nori, kaip parodei tu jai. Tai

mano anūkės abidvi moka austi. Mažoji −

numest tik tai paprastai, o didžioji tai aust

prijuostes mėgsta“;

„marčios moka. Apmest audeklą, užtaisyt tai

ne. Tik tai kada gatavas įšokti gali dirbti. Bet

užtaisyt tai nesimokino. Nėra prasmės, kam

čia mokytis. Reikia mokintis, kas norisi, dėl

malonumo“;

,,mokintis atsiradę tokių buvo daug. Ir

pamegzti virbalais ir vąšeliu. Buvo atsiradę

tokių. <...> kad dažniausiai tai po vieną

savanoriai toki atsiranda, kai labai nori,

pamokau“;

„ir, be abejo, pirmučiausia reikalingas noras.

Viena moteris mezgėsi pati, aš jai padėjau.

<...> Taip, ji norėjo pati viską nusimegzti, ką

pas mane matė <...>, jinai viską nori pati

išbandyti. Sakiau megzk − padėsiu“

,,atveda kartais į seminarus kokias

mergaičiukes − tu jai aiškini, rodai, o jai – nė

motais“;

„būna, klausia, o kiek galima uždirbti už tokį

audeklą, tai, žinok, nieko gero ji ir

neišmoks“;

„buvo pas mane iš Maskvos atvažiavę – nu aš

matau, kas nori, o kas tik bile sau sėdi ir tik

mane klausia, po kam parduosiu <...>

lovatieses, tai pasakiau brangiai,

nepasišydijau“

40

Atsakydamos į klausimą apie jų mokinių mokymosi motyvaciją, informantės teigė, kad

pagrindinis motyvas, kuris rodo, ar mokinys tikrai išmoks yra jo paties noras. Kitas motyvas,

kuris informančių požiūriu negarantuoja išmokimo, yra finansinis arba tėvų interesas.

Kadangi pačios informatės, nors ir parduoda savo gaminius, sakė, jog amatu užsiima

neturėdamos komercinio ar finansinio intereso (tą rodė atsakymai apie jų pačių mokymosi

motyvus), tai negatyviai vertina ir tuos mokinius, kurie mokantis parodo joms pačioms

nebūdingą finansinio intereso savybę − norinčiam pirkti prityrusios audėjos lovatiesę, ši

atsakė – „tai pasakiau brangiai, nepasišydijau“.

Kita informantėms užduoto klausimo dalis buvo susijusi su jų vykdomų mokymų

trukme. Kadangi čia neišryškėjo jokios bendros temos, tai informančių atsakymai nebuvo

pateikti lentelėje. Kalbėdamos apie trukmę jos sakė, kad trukmė priklauso nuo daug dalykų,

pavyzdžiui: „juostą galima per pusdienį išmokyti, o staklėm jau ilgesnis laikas užims“, arba –

„tas visas darbas, paruošimas tai jau yra sudėtinga, dabar net tom, kurios audžia. Tai kad be

manęs pasidarytų, tai nėra dar nė vienos nebuvo <...> parodau kaip aš darau dabar ką kaip

reikia daryti ,nu o paskui nežinau, kokius dalykus ji dar norės mokintis ir kiek tas užtruks“,

„būna, kad paima pirmą sykį vąšelį, tas vąšelis neklauso. Aš atėjau apsikabinau ant šito piršto,

rodau – jai akis išnert neišeina, o kita, žiūrėk, užsikniaubia, traukia, traukia ir viskas jai greitai

gaunasi“, „riešines ateina vis viena kita pasimokyti, papasakok, jau viską žino pradeda megzt

– nebemoka, sako: nežinau. Kita ateina, sako – parodei, viskas. Aš sau negalėčiau suskaičiuoti

laiko, kai aš važiuoju į tais parodas, trumpai tepamokau, bet būna susiranda vistiek,

aiškinamės kurį laiką kaip priklijuoti siūlą, kaip susiverti, svarbiausia kaip pritraukti

karoliuką“, „pamenu, kaip viena visus metus audė audeklą, paskui pas mane į seminarą jau

bendruomenėje vaikščiojo, jai vis negana ir negana, ji viską taip pamažu daro“.

Tad galima sakyti, jog mokymosi trukmė priklauso nuo to, kokį gaminį mokinys nori

išmokti pasigaminti, kokius technologinius dalykus nori įsisavinti ir, galiausiai, mokymosi

trukmė priklauso nuo individualių mokinio savybių – vienam gali tekti ilgesnio, kitam –

trumpesno mokymo laiko.

Informančių buvo teiraujamasi „ko, pradėdama mokyti, Jūs mokote pirmiausiai ir

kodėl“.

41

9 lentelė

Mokymo eiliškumas

Nuo teorijos – į praktiką Nuo praktikos – į aptarimą

„prie staklių reikia biskį paaiškinti ir

parodyti: paspausti pedalą, pakojį, kad

atidaryti žiotis. Ir kad po to jau šaudyklę

mokini žiūrėti, kad siūliukai neužsikabintų –

viską išspakoji iš pradžios“;

„kad paleisi prie staklių, tai iš kur ana mokės,

jei nepapasakosi, kartais pasodinu, bet viską

išaiškinti reikia“;

„kad nežinos, ką daryt, kad nepaaiškinsi, kaip

veikia, kas čia dėl ko judinasi“

„konkrečiai tiesiai ant mezginio einam. Ką

nori, išsiklausi, o jei tai raštas − raštą

išsimokinam pirmiausia. Tą pavyzdėlį

bandom išsimegzt, kad pagautų kaip megzti

<...>, reikia nuo pavyzduko išsimegzti

pavyzduką“;

„imam ir veliam kokį nesudėtingą daiktelį, po

to jau aptariam, ką reikia“;

„nėra mezgimo teorijos tokios, pasiimam ir

bandom, kad ir mažą dalykiuką kokį ar su

keturiais virbalais kaip megzti, ar kaip trečią

įverti, kai akis reikia sulaikyti, nu, tada jau

papasakoju, kodė taip reikia, ką tas duoda ir

kodėl“

Kaip rodo informančių atsakymai, čia išsiskyrė du mokymo būdai – prieš mokant

padaryti tekstilės gaminį, vienos tekstilininkės papasakoja, suteikia teorines žinias, kitos

mokymą pradeda tiesiogiai nuo praktikos. Aiškinantis tokį mokymo eiliškumo skirtumą

akivaizdu, kad jį apsprendžia tekstilės amato ypatumai – prie staklių, mokantis austi, tenka

ilgiau ar trumpiau papasakoti, kaip jos veikia, o ten, kur naudojami nesudėtingi įrankiai –

virbalai, karoliukai, vilna, muilas, mokoma pradedant tiesiai nuo praktinės veiklos,

pagaminant „pavyzduką“ ar nedidelį vėlinuką, šie mokytojui stebint ir padedant atliekami

pavyzdėliai yra aptariami arba gaminimo proceso metu, arba po jo.

Tęsiant pašnekesį apie apie mokymą, informančių buvo teiraujamasi apie mokymo

resursus, kuriais jos naudojasi mokydamos.

42

10 lentelė

Mokymo resursai

Savų gaminių

pavyzdžiai

Reprodukcijos,

knygos

Pavyzdžiai

muziejuose Kita

„kad geriausiai

parodyt, ką pati

padariau,

patogiausia“;

„dažnai nori va taip,

kaip mano padaryta,

o paskui tai mokinasi

gal pačios iš ko

nors“;

„nelygu ko nori –

parodai audinį, katrą

išaudei, kur ataudai,

kur metmenys“;

„aš kiek savo darbelių

turiu, tikrai nekuriu tų

naujų metodikų.

Paprastai aiškiai

suprantamai. Kad

žmogui būt aišku“

„dabar tai nėra sunku.

Pvz., atsidarei

internetą baltiškus

ženklus“;

„net knygos

atsišviečiau.

Suvalkijos krašto

prijuostės, kitokios iš

interneto nuotraukų“;

„iš knygų, grynai iš

knygų, iš žurnalų“;

„imu ir iš knygų senų

turiu dar“;

„suneša man dabar

visi, ir anūkai iš

kompiuterio

atspausdina“

„sakau nueik,

pasižiūrėk, kaip iš

tikrųjų turi atrodyti“;

„jei paroda kokia

būna, tai nuo parodos

reikia žiūrėti“;

„kad geriausiai, kai

tikrą dalyką pasižiūri,

kokios spalvos iš

tikro yra, kaip ta

prijuostė tikra atrodo

reik pažiūrėti, aš

paskui tai keičiu, kai

pati dirbu, bet

mokintis reikia iš

tikro dalyko“

„čia reikia protauti,

taip paprastai niekas

neduoda, turi galvot“;

„o kaip mūsų seneliai

– viską patys

išsigalvodavo, reik

sugalvoti“;

„nu kur ji mačius,

pasakoja, bandom

nupaišyti, ką matė,

tada darom“;

„būna susigalvoja

pati, ir gana“;

„tokią turėjau, katra

gražiai paišė, man

peraišė iš knygų, bet

viską pagražino dar

labiau“

Analizuojant informančių atsakymus į klausimą, nuomonės dėl mokymo resursų

išsiskyrė. Dalis informančių teigė naudojančios savo pačių gaminius kaip mokymo

pavyzdžius, nes taip yra „patogiausia“. Kita dalis informančių naudojasi knygomis,

iliustracijomis, internete pateikiamais pavyzdžiais. Pažymėtina, kad internetiniais pavyzdžiais

naudojasi ne tik jaunos, bet ir labai garbaus amžiaus audėjos. Tačiau kelios mano, kad

geriausias mokymo resursas yra muziejiniai pavyzdžiai: savi kaip mokymosi resursas netinka

todėl, kad audėja keičia, sukuria raštus, interpretuodama tradicijos palikimą, tadėl nori, kad

jos mokinės taip pat atsispirtų nuo autentiškų tekstilės gaminio pavyzdžių. Nes paveiksliukai,

jų nuomone, keičia spalvas, o matydamas tikrą gaminį, jį kitaip ir vertini. Dar kelios

informantės teigė, kad geriausia susigalvoti raštus arba net ir gaminius pačioms. Tokį

43

įsitikinimą jos grindė tuo, „kad mūsų seneliai patys viską išsigalvodavo“. Tokiu būdu

informantės skatina mokinių kūrybiškumą, teigdamos, kad čia „protauti reikia“.

Vienos informantės pasisakymas pasirodė esantis unikalus ir svarbus tyrimui. Mezgėja

sakė: „Apskritai žmonės nežino, tiek kas ir ką perka. Jiems sakai, kad šitas yra tikrai tautinis,

bet jam reik violetinės, ir gana, jie atneša tuos paveiksliukus iš interneto, man nuo jų bloga, aš

tada neatsisakau mokyti, bet turiu savo sistemą. Jei sako, kad tas pirštines su violetinėm

tulpėm perka, aš jam sakau: tu nemezgi ir pati nepardavinėji, aš tau parodysiu tuojau savo

kvitus. Ir imuosi ieškoti bet ko stalčiuje, sakau – pažiūrėk, kiek žmonės perka tikrai tautinius,

ir kiek pas mane nupirko pagal šitus pavyzdžius padarytų. Tai dažnai ir pasiseka prikalbinti,

tada, žiūrėk, jau su kitais siūlais atėjusi pas mane, jau klausinėjasi, tada mes į gamtą išeinam,

gimtinės spalvas pažiūrime, kaip suderinti, kalbamės jau kitaip“. Kitaip tariant, ši informantė,

siekdama ugdyti savo mokinių skonį, pasinaudoja Lietuvos peizažo ypatumais kaip

mokomuoju resursu. Vėliau su šia informante kalbėjomės daugiau. To, kad M. K. Čiurlionis

sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos gamtos, ji nežinojo, sakė, maniusi, kad jis „fantastinius

paveikslus paišo“. Toliau šnekučiuojantis, jos mokymo resursai pasirodė esantys neišsenkami

– informantė manė, kad puikius tautinius mezginius geresnius nei įprasti „suvenyrai“

(informantės pavartotas žodis) galima mokyti, naudojantis, pavyzdžiui, liaudies keramikos

pavyzdžiais, drožiniais – „svarbu, kad man jis ne kopijuoti norėtų, bet tikrą dvasią pajustų“.

Toliau informančių buvo teiraujamasi apie mokymo eigoje dažniausiai pasitaikančius

sunkumus.

11 lentelė

Mokymo sunkumai

Bendravimo problemos Techniniai sunkumai

„kitą kartą susiduri su žmogum, nu neina

susikalbėt – atrodo, pati gi atėjo, niekas

nevertė, o pyksta, kad jai neišeina, toną

pakelia – koks tada mokymas gali būti?“;

„būna kartais kai žmonės nesutinka vienas

su kitu – tada vargas išeina, man taip

pasitaikė, tai nežinau, ar ji kitur dar mokėsi,

ar čia aš jai netikau, nu nesmagu šitaip“;

„būna, kad privelia siūlų, stringa visas

mokymas“;

„kartais pasitaiko, kad nėra tokių vilnų ir nors

tu pasiusk, atrodo, visko gali šiais laikais

gauti, o, pasirodo – nėra, erzina tokie

dalykai“;

„buvo sykį važiavom iš seminaro su

mokinėm pakeliui Tauragės muziejun užeiti

norėjom – uždarytas, laukėm, pralaukėm,

taip ir neatsidarė, ir jokio raštelio nebuvo, aš

mačiau, kad mergaitės nusivylė“;

44

11 lentelės tęsinys

Mokymo sunkumai

Bendravimo problemos Techniniai sunkumai

„kai seminare buvo pagyvenusių moterų, bet

nesusidūrusių su audimu, tai jas buvo

sunkiau pamokyti, Jos apie ratus − aš apie

vežėčias <...> iš tikrųjų jaunesni yra

imlesni“;

„kai jam reikia įgrūsti į galvą kažką ko jis

nenori, jis ne tam gimęs. Ar traktoristą gali

išmokyti siuvėju? Negali, jeigu jis gimęs

prie technikos, tai tu jo prie šito neišmokysi

– būna, neišeina susibendrauti, tai ir

mokymas stringa“

„nesunku man, gal jų reik klausti, kad sunku

žiemą būna atklampoti, būna, kad ir elektra

pradingsta – va tau ir sunkumas“

11 lentelėje esantys informančių pasisakymai leidžia pastebėti, kad didesnių sunkumų,

mokydamos tradicinių tekstilės amatų ir perduodamos tradiciją, jos kaip mokytojos nemato,

sunkumais vadindamos trumpalaikius neusipratimus. Čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad

pačios mokydamosis, jos sunkumus patyrė – kai kurios jų nelengvai įveikė technolginius

amato įvaldymo etapus. Kelios informantės kaip mokymo sunkumą minėjo bendravimo

sunkumus – „neišeina susibendrauti, tai ir mokymas stringa“. Šiais savo pasisakymais jos

patvirtino ir savo pačių mokymosi patirties aptarime paminėtas „mokymosi tiesas“, kad

mokantis pačioms, joms buvo lengva mokytis, kadangi tiek su mokytojomis, tiek su kursų ar

seminarų kolegėmis užsimezgė šilti ir bičiuliški santykiai.

45

12 lentelė

Savarankiškai kūrybai būtini išmokimo dalykai

Paties besimokančiojo interesas, ko

išmokti Techniniai amato aspektai

„gal kaip ir kiekvienas meistras turi savo

receptą, kokį tai grūdelį, kurį lyg ir nori

pasilaikyti, tai ir mokinukė pati žino, ko ji

nori. Tiesiog jeigu žmogus nori, tai nėra tikrai

nieko sunkaus. Kaip, aš sakau, na nereik

kažko turėti išlavinto, kažkokio talento, ar ko.

Tik turi patikti, tik turi dominti ir jeigu tai

darai, tai ir kursi po to pats ar pagal

pavyzdžius mokėsi padaryti“;

„kad nežinau, ką jie norės paskum daryti – jei

nori tik išmokti austi – prašau, pamokau

<...>, o audėja visus žingsnius turi žinoti, o ką

padarysi, jei ji nori tik tą, ką susigalvojo“

„svarbu, kad besimokant akis įprastų atskirti,

kad nebūtų be reikalo darbas darytas <...>,

būna, kad išskalbi ir nežinai, kas bus, kas iš

jos pasidaro. Linas, o kas galėjo pagalvoti,

kad linas gali sukelti alergiją. Dabar pamezgi

ilgiau linus, dėmės išsimuša, reikia išmokti

atskirti“;

„mokėti reikia geras priemones pasirinkti,

virbalai, pavyzdžiui, riešinių irgi problemas

gerus nusipirkti, tai nepadarysi ką jau ten

nori, jei neturi – aš va rodaus, sakau, kokie

turi būti“;

„reikia išmanyti medžiagas, iš kurių dirbsi,

nes šnipštas gausis iš tavo kūrybos kitaip“;

„jei nori aust ar sijoną, ar prijuostę, tai ir

rodai, ir paskiau pasižiūri, ar gerai, ir tas

primušimas irgi yra labai svarbu. Kad lygiai,

kad ranka atidirbta būtų. Tai tu neduodi dirbt

tikro gaminio iš pradžių, atidirbt viską reikia,

kitaip bus tik siūlų gadinimas“

Kaip matyti iš 12 lentelėje pateiktų informančių pasisakymų, būtinais išmokimo

dalykais jos laiko tai, ko nori besimokantysis. Kita pokalbio metu atsiskeidusi tema –

techniniai amato dalykai, medžiagų, įrankių išmanymas, nuo kurių priklausys sukuriamo

gaminio kokybė ir meninis rezultatas. Kadangi informantės interviu metu buvo šnekios,

pokalbyje taip pat buvo paliesta ir tiesiogiai su klausimu nesusijusi tema – kelios jų teigė:

„dabar yra bumas, kai atsirado visos ,,turkijos“, ,,kinijos“ ir visa kita. Tai mezgimas jau nebe

taip rūpi – jie viską padaro savo kinijose, o rankomis numegztos pirštinės jau, atseit,

nebegražu, nebemadinga“, „žiūrėk, jau rankšluostukas ar lovatiesė kokia – jau „Maksimoje“

rasi tokią, tik ne rankomis ir ne Lietuvoje padarytą, tai mažiau dabar, mažiau tų

46

besimokančių“, „ir kojinės, blauzdinės, pirštinės, riešinės, vienokios, ir kitokios, ir suknelės –

dabar jau kokybė joms ana labiau patinka – tai naminė vilna graužia, tai nepatenkintos, kad

nepraktiška, traukiasi, susivelia, o kad parduotuvėje nusiperka – pigu“. ,,Parduotuvėje radai −

nusipirkai, o pas amatininkę reikės laukti kol ji savo rankomis su meile pagamins“. Kitaip

tariant, informantės išreiškė apgailestavimą dėl mažėjančio intereso tradiciniams tekstilės

gaminiams, rankų darbo produkcijai, kurią nukonkuruoja prekės, vežamos iš Kinijos ir

Turkijos. Tai patvirtina teorinės darbo dalies teiginį, jog rankų darbo produkcijos, amatų

išlikimui didelę grėsmę sudaro šiuolaikinio industrizuoto pasaulio prekių pasiūla. Jau XX a.

pradžioje vienintelis šiltas rankas nuo šalčio apsaugantis aksesuaras – megztos vilnonės

pirštinės, kurias megzdavo liaudies mezgėjos, pradėjo prarasti savo populiarumą: ,,XX a. 3−4

dešimtm. Moterys kartais nusipirkdavo trikotažinių, medvilninių, vilnonių ir net odinių

pirštinių“ (Statkevičius V. 1992), nors iki XX a. pradžios jos buvo labai vertinamos ir

prižiūrimos. Kaip pastebi S. Daunys, „suplyšusias pirštines ir kojines seniau visada adydavo,

šis darbas tekdavo pas ūkininkes tarnaujančioms pusmergėms, piemenėms, <...> sakydavo

„reikia sučervavot pančekas“ (1942, p. 74).

Tęsiant interviu, informantėms buvo užduotas klausimas apie savo mokinių vertinimą.

Nė vienos informantės atsakymas nepasirodė esąs reikšmingas tyrimo tikslo atžvilgiu, todėl

atsakymai nėra pateikti atskiroje lentelėje. Atsakydamos į klausimą apie mokinių pažangumo

vertinimą ar vertinimo sistemą, tekstilininkės sakė: „reikia gi žmogų paskatinti, pagiriu“,

„neturiu jokios ten sistemos, kad išeina – sakau, kad gražu, kad neišeina – dar darom“,

„pažymių nerašau – džiaugiamės abi, jei gerai pasiseka, nes juk malonu ir jai, ir man kaip

mokytojai“, „aš turiu tokią madą. Ir fabrike dirbdama aš niekad nesakiau žmogui, tu čia blogai

padarei, aš pirmiausia sakydavau, kur tu gerai padarei. Po to jau žiūrėk, reikalai pajuda, tada

jisai stengiasi daryt“.

Kitaip tariant, tradicinių tekstilės amato mokinių pasiekimai vertinami neformaliai,

paskatinimu, palaikymu ir pagyrimu.

Nors klausimas apie amatų mokyklą – jei būtų Jūsų valia, kokią įsivaizduotumėte savo

amato mokyklą – buvo iš anksto numatytas, pokalbio metu jis nebuvo užduotas, kadangi

informantės išsamiai atsakė, atsakinėdamos į kitus, prieš tai užduotus klausimus, kartais

nukrypdamos nuo užduoto klausimo temos. Tad atsakymai apie įsivaizduojamą amato

mokyklą, kurie yra pateikti žemiau esančioje lentelėje, gauti informantėms atsakinėjant į kitus

klausimus.

47

13 lentelė

Mintys apie amato mokyklą

Amatų mokykla kaip valstybinio rūpesčio

objektas

Amatų mokykla kaip tradicijos perdavimą

garantuojanti institucija

„kamerinė aplinka jauki, bet manau kad

turėtų buti valstybinė. Savarankiškai joms

išgyventi, tai sunku tokiai mokyklėlei“;

„mes turėjom tokią idėją, <...> kad dvare, kad

daryti tokį kaip amatų centrą, nu bet iš kur tu

pinigus paimsi, kad valstybei nerūpi?“;

„tokią svajonę mes visos turim, o va pinigo –

neturim, ir čia privačiai kelios mes to

nepadarysim“;

„visokius kursus – gerai ten, galima, bet reik,

kad visas priemones mokykla turėtų – iš kur

tokį pats paimsi – turi valstybei kažkiek

rūpėti“;

„jeigu privačią atidarysi, pavyzdžiui, tai

mokslas turės kainuoti, kad galėtum patalpas

išlaikyti <...>, geriau jos eis <...>, iš ko

paskui gyventi galės, tai ar ne valstybė turėtų

tuo pasirūpinti“

,,man sykiais ir baisu darosi – jau verpti – kas

šiandien moka? Nunyks ir kiti dalykai, jei

nebus, kur jų moko“;

„gal kai kuriuos amatus nebūtinai specialioje

mokykloje reik pamokyti, kad išliktų, o

madą, pavyzdžiui, mokinant amatus įdėti“;

„rūpi man tas dalykas − išmokau, aš,

pavyzdžiui, juosteles išausti, bet ji pati tik pas

mane pasidaro, o kaip užmesti, kaip visą

darbą padaryti – net marčios, kurios austi

norėjo ir pramokinau – nemoka. Tai taip

mūsų senelių darbas ateity ir pranyks, manau

sau“

13 lentelėje pateikti informančių pasisakymai rodo, kad amatų likimui jos nėra

abejingos. Interviu metu atsiskleidė dvi temos, susijusios su amatų mokyklos steigimu. Tokia

mokykla turi būti valstybinio rūpesčio objektas, jai įsteigti informantės nestokoja iniciatyvos,

patirties ir noro, tačiau joms stinga lėšų, nes mokykla turi turėti visas tradicinių tekstilės

amatų mokymo priemones bei medžiagas. Pavyzdžiui, kalbėdama apie galimybę pačiai

organizuoti savo amato mokymus, viena informantė samprotavo taip: „išsiimsi verslo

liudijimą, susimokėsi sveikatos draudimą, tai aš paskaičiavau, kad norint man surinkt

susimokėti visus sąžiningai mokesčius, jeigu aš užsiimčiau tuo mokymo verslu, tai man reikia

numegzti apie 100 porų kojinių per nepilną savaitę. Tai aš dirbdama dieną naktį aš

neužmegsiu nė mokesčiam, o man juk reiktų investuoti į siūlą ir reikėtų, kad jas iškart

nupirktų. Siūlai tai taip pat brangsta. Galų gale, tai yra mano laikas, tai jeigu aš dirbu vien

48

tam, kad numegzčiau taip, kad apsimokėčiau tik mokesčius – ką aš jau ten toj mokykloj

mokysiu. Verslo?“.

Be to, kalbantis su informantėmis viso interviu metu ryškėjo nuoširdus, nedirbtinas jų

rūpestis tradicijos likimu, kai informantės minėjo jau nunykusius amatus, nesant amatų

mokyklos, išreiškė nuomonę, kad tradicinių tekstilės amatų verslas negali garantuoti

pragyvenimo, todėl valstybė neišvengiamai turi padėti, siekdama išsaugoti amatų tradicijas.

Atsakymai į paskutinį interviu klausimą patvirtino informančių nuomonės tvirtumą apie

savo amato reikalingumą. Informančių pasisakymai apie tai kas jas skatina mokyti kitus,

pateikti žemiau esančioje lentelėje.

14 lentelė

Mokymo motyvacija

Noras išsaugoti savo amato tradiciją

Mokymo metu patiriamas bendravimo

malonumas

„manęs daug kas paklausia, tai kokia tau

nauda iš to kad tu mokai žmogų? Sakau man

jokios naudos nereikia, tik tai noras kad

norėtų žmogus. Kad išliktų tos tradicijos.

Kurios tikrai yra senos. <...> kad taip kad

pamato tai daug kas, kam įdomu. Bet kad

dirbt, tai labai mažai yra.“;

„naudos, kad pinigais – jokios, bet ar ėmė

mūsų seneliai, protėviai ką, kad parodo?“;

„jie aš nepamokinsiu, tai kas tada po manęs

liks , kas tada perduos?“;

„nu taip iš kartos į kartą ir tęstis turi“;

„kaip aš nuo mamos gavau <...>, tai man rūpi

mokant, kad kitiems liktų“

„bet kažkaip malonu, jeigu kreipiasi.

Susiranda. Be jokių rekomendacijų susiranda.

Mato kaip padaryta ir paskui užsinori – su

tokiu man pačiai malonu tada, aš irgi iš jos

pasimokaukąsužinau“;

„nesėdim gi tylėdamos, ne tik apie darbą

kalbam – draugiškai gi taip, va tada man

patinka“;

„man vis su jaunimu smagu būti – kitaip nuo

gyvenimo atsilikčiau“

Informančių atsakymai pratęsė anksčiau jų išsakytas mintis apie tai, kad joms rūpi jog

amatas, kuriuo jos užsiima, toliau klestėtų, kad tai, ką jos išmoko informaliu būdu „kaip aš

nuo mamos gavau“ būtų perduota ateities kartoms. Reikia pastebėti, kad skirtumo, rodant

susirūpinimą tradicija tarp informančių amžiaus nėra – tradicijos likimas yra svarbiausias

tekstilės amatų mokymo motyvas, nors „naudos, kad pinigais – jokios“. Kadangi viso interviu

metu informantės buvo labai malonios, į klausimus atsakinėjo išsamiai, plačiai, pasitelkdamos

49

savo gyvenimo pavyzdžius tai motyvas, kad mokymas joms suteikia bendravimo džiaugsmą

tyrėjai buvo tikėtinas.

3.2. Tyrėjas – stebimos aplinkos dalyvis

Siekiant darbo tikslo, tyrimo metu buvo naudotas stebėjimo metodas, darbo autorei

tapus stebimo mokymo dalyve. Stebėjimui – audimo mokymuisi buvo pasirinktos interviu

metu kalbintos informantės, interviu metu pasiūliusios tyrimo vykdytojai, neturėjusiai audimo

patirties, pačiai pabandyti pasimokinti austi audėjos namuose bei artelėje, pabandant austi

kaišytinę prijuostę. Kiekviena pamoka truko apie 45 minutes. Stebėjimo dalyvavimo

duomenys yra pateikti žemiau esančiose 15 ir 16 lentelėse.

Pirmoji pamoka vyko pas patyrusią audėją jos namuose, pabandant austi audėjos

audžiamą kaišytinę prijuostę.

15 lentelė

Audimo mokymasis pas prityrusią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su

kurias susidurta

mokantis

Mokytojos

veiksmai,

padedantys įveikti

sunkumus

Tyrėjo – dalyvio

refleksija,

pastebėjimai

pakvietė atsisėsti prie

staklių

nežinojau, ką

konkrečiai turėjau

daryti

audimo mokytoja,

priėjusi prie manęs,

nuramino, paklausė

ar esu mačius kada

kaip audžia, ar esu

pati bandžius austi

buvo neramu, kad ko

nepadaryčiau, kad

nesugadinčiau, tačiau

mokytojos

draugiškas,

bendradarbiavimui

nuteikiantis tonas

nuramino

papasakojo audimo

staklių veikimo

principą, eilių

skaičiavimą

kai kurie staklių

detalių pavadinimai

man buvo pirmąkart

girdėti, todėl ne viską

įsiminiau

visas detales ir

funkcijas, kurių

pavadinimų

nežinojau, mokytoja

vaizdžiai rodė

(pakojis, šaudyklė ir

t. t.)

staklės padarė didelį

įspūdį, sukėlė didelį

susidomėjimą, norą

pačiai užmesti ir

pradėti austi

50

15 lentelės tęsinys

Audimo mokymasis pas prityrusią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su kurias

susidurta mokantis

Mokytojos veiksmai,

padedantys įveikti

sunkumus

Tyrėjo – dalyvio

refleksija,

pastebėjimai

atsisėdusi prie staklių

audėja parodė, kaip ji

pati audžia,

pademonstravo

šaudyklės primušimą,

kaišytinės prijuostės

kaišymą

sėdint šalia ir stebint,

nekilo jokių sunkumų

ir atrodė, kad austi

pagal duotą schemą

yra nesudėtinga

mokytoja nuolat

klausė, ar man aišku,

ką ji daro

pradėjau nejučia

įsivaizduoti, kaip pati

audžiu

kaišytinės prijuostės

audimo schemos

išaiškinimas

buvo sunku

vaizduotėje suderinti

schemą, matomą ant

popieriaus ir tą patį

raštą audinyje.

Reikėjo įsiminti

nespalvotos schemos

spalvų simbolius.

Kiekviena spalva

schemoje turėjo savo

žymėjimą atitinkama

simbolika

apie savo

suabejojimą pasakiau

mokytojai. Ji pasakė,

kad tokia problema

nekils, kai atsiras

šiokie tokie įgūdžiai,

paklausė, ar aš esu

kada mezgusi ir

paprašė prisiminti,

kaip mezgimo raštas

virsta mezginiu –

„čia gi tas pats“

schema pasirodė

primenanti

siuvinėjimo ir

mezgimo schemas

atsisėdimas prie

staklių („į stakles“)

baimė suklysti ir

klausimas, ar

suklydus bus galima

klaidą ištaisyti, ar

taip ir ausiu su klaida

ragino nebijoti,

užtikrindama, kad

greit pastebės mano

klaidas ,,Jeigu kas

nors ne taip, iškart

matau – kur raštas

pabėgo, kur ne ten

siūlus prakišai,

nebijok“

gavus mokytojos

pažadą, kad mane

stebės, atsirado

gilesnė motyvacija

austi

51

15 lentelės tęsinys

Audimo mokymasis pas prityrusią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su kurias

susidurta mokantis

Mokytojos veiksmai,

padedantys įveikti

sunkumus

Tyrėjo – dalyvio

refleksija,

pastebėjimai

audimo eiga

nors audžiau lėtai

nedrąsiai, atidžiai

narsčiau – kaišiau

siūlelius, ir jei tik

pasidarydavo

neaišku, per kurią

tamsių siūlų pusę

kišti spalvotą siūlą,

iškart nedvejodama

pasitikslindavau, kad

nepadaryčiau klaidų.

Kaskart vis po 3

eilių jausdavo šiokią

tokią įtampą, jog

reikės persukti

mechanizmą

keletą minučių audėja

stovėjo šalia, žiūrėjo,

ar gerai man sekasi ir

nuolat pagirdavo

kiekvieną mano lėtai

atliktą veiksmą.

Paskui atsisėdo

kitame staklių gale,

bet vis akį

užmesdavo pažiūrėti,

kaip man sekasi,

persukdavo

mechanizmą, kai

reikėdavo,

pastebėdama tai pati

austi sekėsi gerai. Per

tą laiką, kol audžiau

nė vienos klaidos

nepadariau, nebent to

mano darbą –

mokymąsi stebėjusi

audėja nepastebėjo:

manau, pedagoginiais

tikslais. Tik vėliau

supratau, kad audimo

metu daromų

nesklandumų

(pavyzdžiui, netvirtai

primušinėjau siūlus),

mokytoja tiesiog

neakcentavo,

sakydama „gerai, va,

jau gaunasi, gal tik

tvirčiau biskį mušk“

Kaip matyti iš 15 lentelės duomenų, sunkumai pradėjus austi kilo iš karto − baimė ką

nors sugadinti, terminų neaiškumas, neužtikrintumas dėl būsimo audinio ir schemos

suderinimo. Tačiau šie sunkumai buvo lengvai įveikti, audimo mokytojai taikant

demonstravimo, aiškinimo metodus. Daugiausia nerimo kėlė tai, kad į audimo procesą

įsitraukiau tikrame audimo procese, audžiant tikrą gaminį – kaišytinę prijuostę, o ne mokantis

pavyzdėlį austi. Baugu buvo audžiant suklysti, todėl audžiau lėtai ir nedrąsiai. Visus

menkiausius iškilusias abejones ar klausimus iškart klausiau, tikslinausi. Toks mano kaip

mokinės elgesys audime lėmė ne tik smalsumas, bet ir didelė atsakomybė pirmąkart audžiant

sudėtingą spalvotą audinį. Tačiau mokytojos pasitikėjimas mane palaikė ir motyvavo austi.

Viso mokymo metu jaučiau didelį dėmesį mano darbui, pagalbą ir palaikymą, net jei nieko

52

neklausiau, mačiau, kad mokytoja mane stebi. Palyginus interviu duomenis su įgyta sėdėjimo

prie staklių patirtimi, pasitvirtino, kad audėja iškart mokina mokinį austi taip, kaip pati

audžia. Interviu metu ši audėja apie mokymą sakė ,,ką aš darau, tą ir mokau“. Taip pat

interviu metu minėjo, kad jos mokinės savarankiškai audžia gerai, tačiau kviečiasi savo

mokytoją į pagalbą, kai reikia audimo stakles paruošti audimui, nes nepatyrusios audėjos

vienos dar nesugeba to padaryti arba prisivelia klaidų. Audėja pasakojo ,,irgi, būna, padaro

kokia klaidą. 3 mėnesius dirbau, kol sutvarkiau.“

Įgijusi pradinės audimo patirties buvau dėkinga savo mokytojai už pasitikėjimą ir

suteiktas žinias.

Kita audimo pamoka vyko audimo artelėje, kurioje vidutinę audimo patirtį turinti audėja

audė audinį sijonui.

16 lentelė

Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su

kurias susidurta

mokantis

Mokytojos

veiksmai,

padedantys įveikti

sunkumus

Tyrėjo – dalyvio

refleksija,

pastebėjimai

demonstravimas.

Atsisėdusi prie

staklių audėja parodė,

kaip ji pati audžia,

pademonstravo

šaudyklės primušimą

bandžiau suprasti, ar

visomis staklėmis

audžiama vienodai,

nes šios, nors ir buvo

panašios į kitas

stakles esančias

patalpose, tačiau

turėjo šiek tiek

vizualiai matomų

skirtumų ir nebuvau

tikra, ar gebėsiu

manipuliuoti

šaudykle

ausdama audėja

aiškino savo

veiksmus, kaip meta

šaudyklę, kaip reikia

ją primušti

pamačiau, kad mano

mokytoja audžia kur

kas geriau, nei

aiškina, praktinis jos

darbo

demonstravimas

atgamino darbo su

šaudykle žinias

53

16 lentelės tęsinys

Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su kurias susidurta

mokantis

Mokytojos veiksmai,

padedantys įveikti sunkumus

Tyrėjo – dalyvio refleksija,

pastebėjimai

atsisėdimas prie

staklių

buvo keblu tinkamai

mesti šaudyklę ir

minti pakojį

audėja mokytoja

darsyk man lėtai pati

parodė, kaip reikia

mesti šaudyklę

audimo staklėse,

prilaikydama mano

ranką

pakartotinai

mokytojai parodžius,

suvokiau šaudyklės

metimo būdą šiose

staklėse

pakojo mynimas

po staklėm aptikau 4

pakojus, nežinojau,

kurį reikia minti

audėja paaiškino,

kodėl reikia minti

pirmą iš kairės pusės

nuo krašto

pasijutau galinti lėtai

austi

šaudyklės metimas

šaudyklė buvo man iš

dešinės pusės, todėl

reikėjo mesti į kairę

pusę tarp kelių šimtų

siūlų tunelių. Pirmu

bandymu metimas

nepasiekė. Taip pat

baiminausi stipriai

mušti, nes iš šalies

žiūrint neatrodo, kad

audėja su didele jėga

muštų.

bandžiau imti kaire

ranka, bet dėl to, kad

šaudyklė pasiliko ties

staklių viduriu, buvo

sudėtinga

supratau, kad mušant

reikia naudoti jėgą

54

16 lentelės tęsinys

Audimo mokymasis pas vidutinę audimo patirtį turinčią audėją

Mokymo etapai

Sunkumai, su kurias susidurta

mokantis

Mokytojos veiksmai,

padedantys įveikti sunkumus

Tyrėjo – dalyvio refleksija,

pastebėjimai

audimo eiga

per pamokos laiką

vargu ar nors 1 cm

nuaudžiau, nes siūlai

buvo ploni, rezultatai

– menki. Tačiau

spėjau perprasti, kurį

pakojį reikia minti, ir

kaip šaudyklę

pašauti. Norėdama

pagreitinti procesą,

nutraukiau siūlą

mokytoja pagyrė, kad

man sekėsi gerai,

sakė ,,turi kantrybės

mokintis austi“ ir tuo

metu pati pritvirtino

nutrūkusį siūlą

pagirta labai gerai

įsidėmėjau, kaip

sutvirtinamas siūlas

Pamokos metu audėja mokė mane nedrąsiai, tačiau labai nuoširdžiai bandė padėti,

parodydama, kaip atliekami man sunkumą sukėlę veiksmai. Pati audėja jautėsi drąsiau,

būdama prie staklių ir pasakodama ką daro, o ne stovėdama šalia ir man patardama. Jos

pedagoginės patirties stygių jutau turbūt todėl, kad neseniai buvau pamokoje pas patirtį

turinčią audėją ir abu mokymus galėjau palyginti.

Audėjos pasiteiravus apie mokinius, teigė, kad dar pati nesenai audžia (apie metus

laiko), tad mokinių dar neturėjusi. Kadangi ją pačią mokino audėja, rodydama, kaip austi

praktiškai, ji sakė mananti, kad taip ir reikia mokinti, nesinaudojant knygomis. Tad palyginus

abi pamokas, galiu sakyti, jog audėja, turinti daug patirties (virš dešimties metų) ir audžiant, ir

mokant, jautėsi tvirtai, todėl ir mano kaip mokinės mokymosi savijauta buvo tvirtesnė.

Mokantis buvo akivaizdu, kad mokytoja turi pedagoginę patirtį – net iš staklių skleidžiamo

garso patyrusi audėja gali suprasti ar mokinys teisingai atliko audimo žingsnį – siūlų

primušimą.

55

3 pav. Kaišytinės prijuostės audinys, kurį mokinausi austi

Atliktas kokybinis tyrimas parodė, kad suaugusieji tradicinių tekstilės amatų pirmiausiai

linkę mokytis tiesiogiai iš liaudies meistro, patys pajutę susidomėjimą ir poreikį tokiai veiklai.

Tradicinės tekstilės amatų meistrės mano, kad susidomėjęs tradiciniais tekstilės amatais

žmogus pats turi ieškoti sau meistrų – mokytojų. Jei į šias meistres kreipiamasi, jos mielai

moko savo amato, neatsakydamos norinčiam mokytis. Jų mokymo, tradicijos perdavimo

motyvas nėra pragmatinis – tradiciją meistrės perduoda, vedinos noro išsaugoti tą amatą,

kuriuo užsiima arba net pabrėždamos tokio mokymo svarbą patriotiniu, tautiniu lygmeniu.

Moinių mokymosi motyvaciją palaiko draugiška, nuosširdi ir pagalbi mokymosi aplinka.

Mokymo galimybės taip pat egzistuoja tiek pačiom tekstilės meistrėms, tiek mokymusi

suinteresuotiems asmenims dalyvaujant specializuotuose tradicinės tekstilės amatų

seminaruose. Į tokius seminarus dažniausiai vyksta jau pažengusios liaudies amatininkės,

ypatingai vertinančios autentiškų senųjų tekstilės gaminių stebėjimą, tyrinėjimą, iš kurių

mokosi pačioos ir siekia autentiško objekto vaizdą bei jo atlikimo techniką skiepyti savo

mokinėms.

Tradiciją perduodamos mokymu, tekstilės amatų mokytojos dažniausiai moko tokiu būdu,

kaip buvo mokomos pačios, nors tiek vyresnės, tiek mažesnę tekstilės gaminių kūrimo patirtį

turinčios meistrės naudojasi prieinamais vaizdiniais mokymo ištekliais: knygomis, žurnalais ir

intenetiniais pavyzdžiais.

56

IŠVADOS

1. Teorinė analizė atskleidė, kad 1918–1940, suvokus ypatingą liaudies tekstilės vertę

nacionalinės kultūros vystymuisi, jos mokymas buvo palaikomas, steigiant amatų mokyklas.

Šiuo metu valstybės rūpestis yra išreikštas Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų

įstatymu (Žin., 2007, Nr. 77-3043) suteikiančiu tradicinės tekstilės amatų meistrams

sertifikavimo galimybę, kuri įgalina legaliai parduoti gaminius ir taip pat užsiimti sertifikuota

amatų mokymo veikla. Tradicinių tekstilės amatų edukacija yra vykdoma visoje šalyje,

rengiant trumpalaikes edukacines programas, įvairiose mugėse bei kitose specialiose

periodinėse masinį pobūdį turinčiose šventėse. Tačiau edukaciniai užsiėmimai dažniausiai

būna parodomojo pobūdžio ir negali suteikti pakankamai skirtingiems tradiciniams tekstilės

amatams išmokti reikiamų žinių bei įgūdžių. Todėl tų tekstilės amatų, kurių praktiškai

neįmanoma pademonstruoti per kelias šventės dienas, renginiuose arba nemokoma arba jie

demonstruojami tik labai fragmentiškai. Todėl tokie amatai – verpimas, vilnos karšimas –

palaipsniui nyksta, ir siekiant stabilizuoti jų, kaip ir kitų amatų nykimą, tradicinių amatų

liaudies meistrės laikosi įsitikinimo, jog tam yra būtinas valstybės rūpestis.

2. Liaudies tekstilės amatų tradicija suaugusiems dažniausiai yra perteikiama betarpiškai

mokantis pas amatą puoselėjančią liaudies meistrę, kuri moko „tiesiog šiaip“, jei mokiniai turi

motyvaciją, mokydamos ne nuosekliai, o tų amato ir technologinių dalykų, kuriais yra

suinteresuotas mokinys. Empirinio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad tradicinės tekstilės

amatų mokytojos nėra linkusios pataikauti besimokančiojo skoniui, jei jis nukrypsta nuo

autentiško liaudies tekstilės gaminio vaizdo, siekdamos motyvuoti mokinį kurti tradicijos

rėmuose.

3. Empirinis tyrimas taip pat atskleidė, kad tradicinės tekstilės amatų meistrės mokinius

moko taip, kaip buvo mokomos pačios – dažniausiai apsiribodamos praktine veikla, tačiau

pačios mokytojos gilinasi tiek į amato tradicijos istoriją, tiek ir domisi visais prieinamais jų

atstovaujamos tekstilės srities teoriniais bei praktiniais aspektais: vertina literatūrą savo amato

tema, internetinius išteklius, siekia kelti savo kvalifikaciją dalyvaudamos patirtį gilinančiuose

seminaruose bei parodose.

4. Empirinio tyrimo duomenys parodė, kad mokymas(is) pas tradicinės liaudies tekstilės

amatų meistres pasižymi šilta, nuoširdžia mokymosi atmosfera, leidžiančia tiek pačiai

mokytojai, tiek ir besimokantiesiems realizuoti ne tik tekstilės amato mokymosi poreikius, bet

patenkinti ir socializacijos reikmes.

57

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Balčikonis J. (1961). Audinių raštai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros

leidykla. p. 4.

2. Bernotaitė – Bieliauskienė D. Lietuvių tautinis kostiumas. Pirštinės ir kojinės. Vilnius:

Mintis, 2013, p. 18, p. 22.

3. Bernotienė S. (1974). Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab. – XX a. pr.

Lietuvos TSR istorijos – etnografijos muziejus. Vilnius: Mintis. p. 15.

4. Bitinas B., Rupšienė L., Žydžiūnaitė V. (2008). Kokybinių tyrimų metodologija:

vadovėlis vadybos ir administravimo studentams. Klaipėda: S. Jokužio leidykla –

spaustuvė. p.117, p. 293.

5. Čiurlionis M. K. (1960). Apie muziką ir dailę. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros

leidykla. p. 279–280.

6. Daunys S. Moterų darbai// Gimtasis kraštas. Nr. 2, Šiauliai, 1942, p. 74.

7. Denscombe M. (2003).The Good Researsch Guide for small-scale social researsch

projects. Open University Press. Maidenhead – Philadelphia.

8. Durkheim E. (1999). Elementarios religinio gyvenimo formos. Vilnius: Vaga.

9. D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykla. (2001). Vilkija.

10. Edukacinė programa ,,Lino kelias“. [žiūrėta 2015 05 08]. Prieiga per internetą:

<http://www.edukacinesprogramos.lt/edukacine-programa/edukacija-lino-kelias-0>.

11. Eriksson M., Gustavsson G., Lovallius K. (2011). Warp and Weft: Lessons in drafting for

handweaving. Trafalgar square books; Reprint edition.

12. Galaunė P. (1988). Lietuvių liaudies menas jo meninių formų plėtojimosi pagrindai.

Vilnius: Mokslas. p. 10; p. 14; p. 260–261.

13. Gyvosios archeologijos dienos. [žiūrėta 2015 04 17]. Prieiga per internetą:

<http://alkas.lt/2014/07/02/vel-kviecia-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-

dienotvarke/#more-156456>.

14. Jaskelevičius K., Urbanavičienė D. (2006). (Savaitraštis “Laikas“ 2006 m. sausio 25 d.)

Tradiciniai amatai: nyksta ar klesti? ,,Delfi‘‘ tinklalapis. [žiūrėta 2014 06 10]. Prieiga

per internetą: <http://www.delfi.lt/verslas/verslas/tradiciniai-amatai-nyksta-ar-

klesti.d?id=8595650#ixzz35DzmPtH9>.

15. Jurkuvienė. T. (2006). Lietuvių tautinis kostiumas. – Vilnius: Baltos lankos. p. 31−32

16. Jurkuvienė. T., Keturakienė D., Ašmonaitytė L., Penkauskas R., Jonkus S. (2006).

,,Lietuvių tautinis kostiumas“ (DVD). Lietuvos liaudies kultūros centras.

58

17. Kardelis K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai“. Elektroninis išteklius.

[žiūrėta 2015 05 10]. Prieiga per internetą: <http://www.scribd.com/doc/37948910/K-

Kardelis-Mokslini%C5%B3-tyrim%C5%B3-metodologija-ir-metodai>. p. 41.

18. Keturatienė D. (2014). Diena su tautiniu kostiumu.(straipsnio autorė: Laurinavičienė B.,

,,Savaitgalis“ 2014.03.22).Verslo žinių tinklalapis. [žiūrėta 2014.04.22]. Prieiga per

internetą: <http://vz.lt/article/2014/3/22/diena-su-tautiniu-kostiumu#ixzz305HiOG2B>.

19. Klimka L. (2009). Rugpjūčio 24−ji , Šv. Baltramiejaus diena – atsisveikinimas su

gandrais. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:

<http://www.etno.lt/index.php/lt/straipsniai/164-baltramiejaus-diena>.

20. Klimka L. (2010). Garsusis Vilniaus „Kaziukas“: kilmė, raida, tradicijos,perspektyvos.

Vilniaus pedagoginis universitetas Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 10

(2010). ISSN 1822-7309. p. 36–47. Pdf. Prieiga per internetą:

<http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2010~ISSN_1822-

7309.V_10.PG_36-47/DS.002.0.01.ARTIC>.

21. Lentelė Nr. 1 ,,Tradicinių tekstilės sertifikuotų amatų mokymo programų pasiūla

Lietuvoje“ sudaryta pagal šiuos dokumentus: Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro

įsakymas. Žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3D-562: ,,Tautinio

paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir tradicinių amatų mokymo programų sąrašų

patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127-4855). Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482370>.

22. Liausa S. (2014). Diena su tautiniu kostiumu.(straipsnio autorė: Laurinavičienė B.,

,,Savaitgalis“ 2014.03.22).Verslo žinių tinklalapis. [žiūrėta 2014.04.22]. Prieiga per

internetą: <http://vz.lt/article/2014/3/22/diena-su-tautiniu-kostiumu#ixzz305HiOG2B>.

23. Lietuvių etnografijos bruožai. (1964). Redagavo A. Vyšniauskaitė. – Vilnius. p. 13, p.

286, p. 298, p. 301, p. 322.

24. Lietuvos liaudies kultūros centras. [žiūrėta 2014 03 03]. Prieiga per internetą:

<http://www.llkc.lt/index.php?4086724252>.

25. Lietuvos nacionalinio muziejaus Etinės kurltūros skyrius. [žiūrėta 2015 05 03]. Prieiga

per internetą: <http://www.lnm.lt/rinkiniai/etnine-kultura>.

26. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. (1991). (Žin., 1991, Nr. 23-593).

27. Lietuvos Respublikos Tautinio paveldo produktų įstatymas. (2007). (Žin., 2007, Nr. 77-

3043). 2 str. Pagrindinės sąvokos.

28. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro įsakymas. Žemės ūkio ministro 2008 m. spalio

24 d. įsakymu Nr. 3D-562 ,,Dėl tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų meistrų ir

tradicinių amatų mokymo programų sąrašų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 127-4855).

59

Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=482370>.

29. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministro įsakymas. Žemės ūkio ministro 2014 m.

birželio 2 d. įsakymu Nr. 3D-326 ,,Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007−2013 metų

programos priemonės ,,Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos ,,Tradicinių amatų kūrimas

ir (arba) plėtra“ įgyvendimo planavimo būdu 2014 metais taisyklių pakeitimas.

30. Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). pdf.

31. Lietuvos taikomosios dekoratyvinės dailės raida. [žiūrėta 2015 04 13]. Prieiga per

internetą: <http://www.tdaile.lt/laikotarpiai/laikotarpis3239.htm>.

32. Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacija. [žiūrėta 2013 10 13]. Prieiga per

internetą: <http://tautinispaveldas.com/index.php?page=apie-organizacija>.

33. Lietuvos tautodailininkų sąjunga. [žiūrėta 2015 04 13]. Prieiga per internetą:

<http://www.lietuvostautodaile.lt/apie-lts>.

34. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. (1956). – Vilnius. p. 46−58.

35. Maceina A. (1990). Tautinis auklėjimas. Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa, p. 90.

36. Milius (1994). V. Žemės ūkio rūmai – etninės kultūros puoselėtojas. Etninė kultūra ir

tautinis atgimimas. Vilnius. p. 106–114.

37. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas. (2000).

38. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija. (2004). (Žin., 2004, Nr. 56-1957).

39. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. (1998). (Žin., 1998, Nr. 66-1909).

40. Narčiūtė A., Čiulionytė A. (2000). Dailė trumpas dailės kursas. Vilnius: UAB

,,Gimtinė“. p. 26.

41. Neal E. (2005). Not The Usual Suspects: How To Recruit Usability Test Partipants.

[Žiūrėta 2013 02 11]. Prieiga per internetą: <http://www.sitepoint.com/article/usability-

test-participants.>.

42. Nėnienė I. (2010). Zanavykų tekstilės tradicijos XIX a.–XXI a. pradžia. Mokslo

monografija. Kaunas: Technologija. p. 28.

43. Palangos krašto etnoklubas ,,Mėguva“. [Žiūrėta 2015 02 10]. Prieiga per internetą:

<http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/etnokulturos-centre-sumirges-riesines-56-

74456>.

44. Paveikslas Nr. 1. ,,Tautinio paveldo produktai ir jų sertifikavimas“ Petrošienė E.

(2010). Žemės ūkio ministerija, Kaimo plėtros departamentas, Tautinio paveldo ir

mokymo skyrius. pdf.

60

45. Paveikslas Nr. 2. Numatomi tradicinių amatų centrai Lietuvoje – žemėlapis. Tautinio

paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2014 01 10]. Prieiga per internetą:

<http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm> .

46. Paveikslas Nr. 3. Kaišytinės prijuostės audinys, kurį mokinausi austi. Nuotraukos

autorė A. Rastauskaitė, 2013.

47. Petrošienė E. (2010). ,,Tautinio paveldo produktai ir jų sertifikavimas“. Žemės ūkio

ministerija, Kaimo plėtros departamentas, Tautinio paveldo ir mokymo skyrius. pdf.

48. Prager W. Filmas ,,Wilna“ (Vilnius 1936 – archyvinis vokiečių filmas, − Kaziuko mugė),

youtube vartotojas: Istorikas.lt. ,,Vilnius 1936 – archyvinis vokiečių filmas – Kaziuko

mugė“. (2013.11.23). [Žiūrėta 2015 04 10]. Prieiga per internetą:

<https://www.youtube.com/watch?v=rD1ow7moFao>. (Laikas: 5 min. 30 s. – 6 min.).

49. Projektas ,,Tradicinio moterų amato atgaivinimas: liaudies audiniai“. [Žiūrėta 2015 04

10]. Prieiga per internetą:

<http://www.muziejai.lt/prev_vers/vilnius/19a_tekstiles_paroda.htm>.

50. Rajackas V. (1997). Mokymas – ugdymo pagrindas. Vilnius. p. 5

51. Rajackas V. (1999). Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Vilnius. Vilniaus

pedagoginis universitetas. p. 49. Prieiga per internetą:

<http://www.biblioteka.vpu.lt/bibl/elvpu/15343.pdf >.

52. Ribašauskienė E. (2008). Tradiciniai amatai Lietuvoje: situacija ir perspektyvos.

Rinkotyra. Žemės ūkio ir maisto produktai. Nr. 4 (42), ISSN 1392-6101 p. 91; p. 95.

53. Ribašauskienė E. Kšivickienė. D. (2009). Kokius tradicinių amatų centrus steigti. (Mano

ūkis 2009/12). [Žiūrėta 2014 01 10]. Prieiga per internetą:

<http://www.manoukis.lt/print_forms/print_st_z.php?s=2067&z=92>.

54. Samalavičius S. (2011). Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII-XVII amžiuose.

Vilnius: Edukologija. p. 23.

55. Statkevičius V. Šilališkiai. Darbai ir papročiai. – Vilnius, 1992.

56. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:

tautinio autentiškumo problema. pdf. Acta acadenuae artium Vilnensis / 38 2005. p.

63−82. Prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. p. 64, p. 81.

57. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:

tautinio autentiškumo problema. pdf. p. 63−82. (Cituota p. 69). Prieiga per internetą:

<http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. Cituota pagal: Žemės Ūkio

Rūmų apskaita 1936−1938. Kaunas, 1940, p.131.

61

58. Šatavičiūtė L. (2005). Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931−1940 metais:

tautinio autentiškumo problema. pdf. p. 63−82. (Cituota p. 76). Prieiga per internetą:

<http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2005~1367151147287/DS.002.0.01.ARTIC>. Cituota pagal: Sodžiaus menas.

Rinktiniai audiniai. p. 9.

59. Šatavičiūtė L. (2008). Amatų sąjūdis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje: tautinis

aspektas. pdf. p. 88–100. Prieiga per internetą <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-

eLABa-0001:J.04~2008~ISSN_1822-4555.N_4.PG_88-100/DS.002.0.01.ARTIC>.

60. Šidiškienė I. (2007). Tautiniai drabužiai Lietuvių kultūroje (XIX a. pab.–XX a. 4

dešimtm.). Amatai ir kūryba. Antroji serijos knyga ,,Lietuvos etnologija“. Lietuvos

istorijos institutas. p. 211−218.

61. Švietimo ir mokslo ministerija. [žiūrėta 2013 10 08]. Prieiga per internetą:

<http://www.smm.lt/web/lt/struktura-ir-kontaktai/apie-ministerija/ministerijos-istorija>.

62. Šv. Baltramiejaus mugė. [Žiūrėta 2014 05 17]. Prieiga per internetą:

<http://www.amatugildija.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=105:baltra

miejausmuge2012&catid=35:naujienos&Itemid=83>.

63. Šv. Baltramiejaus mugė. [Žiūrėta 2014 05 24]. Prieiga per internetą:

<http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-10-sv-baltramiejaus-mugeje-svarbiausia-

autentiska-rekonstrukcija/86508>.

64. Tamošaitis A. (1931). Sodžiaus menas. Kn. 2. Prijuostės ir žičkų rinkiniai. Kaunas:

„Spindulio“ b−vės spaustuvė. p. 3.

65. Tamošaitis A. (1932). Sodžiaus menas. Kn. 4. Juostos. Kaunas: „Spindulio“ b−vės

spaustuvė. p. 7.

66. Tamošaitis A. (1933). Grįžkime prie liaudies meno. Jaunoji karta., Nr. 7. p.108–109.

67. Tamošaitis A. (1939). Sodžiaus menas. Kaunas: Žemės ūkio rūmai. p. 5; p. 21.

68. Tautinio paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2014 03 18]. Prieiga per internetą:

<http://www.tautinispaveldas.lt/new/index.htm >.

69. Tautinio paveldo tinklalapis. [Žiūrėta 2015 02 28]. Prieiga per internetą:

<http://www.marketing-europe.eu/>.

70. Tidikis R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. − Vilnius: Lietuvos teisės

universitetas. p. 448.

71. Umbrasas J., Kunčiuvienė E. (1980). Lietuvių dailininkų organizacijos 1900−1940. –

Vilnius: Vaga. p. 40−41.

62

72. UNESCO Nematerialaus paveldo apsaugos konvenciją. (2003). [žiūrėta 2014 06 10].

Prieiga per internetą: <http://www.unesco.lt/kultura/nematerialus-kulturos-

paveldas/nematerialaus-kulturos-paveldo-apsaugos-konvencija>.

73. UNESCO Nematerialaus paveldo apsaugos konvencija. (2003). (UNESCO) The

Convention for the Safeguarding of Intangible Cultural Heritage (2003). [žiūrėta 2014 06

10]. Prieiga per internetą:

<http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=00022#part3>.

74. Vandytė A. (1996). Juostos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Mokymo

metodikos centras. Vilnius: UAB ,,Informacijos ir leidybos centras“.

75. Vilniaus dailiųjų amatų asociacija. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:

<http://www.vdaa.lt/apie_mus.htm>.

76. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos amatininkų klubas ,, Dvaro meistrai“. [žiūrėta 2015

04 15]. <http://www.dvaromeistrai.lt/lt/mokymai>.

77. Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos ,,Senųjų amatų dirbtuvės“. [žiūrėta 2015 04 15].

Prieiga per internetą: <http://www.seniejiamatai.lt/apie-mus.html>.

78. Vilniaus etninės kultūros centras. [žiūrėta 2015 04 15]. Prieiga per internetą:

<http://www.etno.lt/index.php/lt/etnoketvirtadienis>.

79. Viešoji įstaiga ,,Amatų gildija“. [žiūrėta 2014 08 10]. Prieiga per internetą:

<http://www.amatugildija.lt/>.

80. Viešoji įstaiga ,,Gerovės ekonomikos institutas“. [žiūrėta 2013 01 07]. Prieiga per

internetą: <http://tautinispaveldas.com/uploads/docs/sklaida-GEI-3.pdf >.

81. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIII. (2008). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, p. 71.

82. Žemaitaitytė I. (2007). Neformalusis suaugusiųjų švietimas: plėtros tendencijos

dabartinėje Europoje. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. p. 7.

83. Žmuidzinavičius A. Dailė ir profesorius. – Vilniaus žinios, (1906 m. gruodžio 14 d.), Nr.

279.

63

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA

Summary

Alma Rastauskaite. Teaching and Learning Peculiarities of Traditional Textile Crafts

for Adults. Art Education. Scientific advisor: Assoc. Prof. Dr. Dalia Karatajiene. – Vilnius,

Lithuanian University of Educational Sciences, 2015. − 65 p.

The problem of the research – traditional textile crafts in society are viewed as a

product or business, rather than a development and continuation of the phenomenon of

tradition.

The object of the research – teaching and learning peculiarities of traditional textile

crafts for adults.

The purpose of the research – to reveal the peculiarities of teaching and learning of

traditional textile crafts for adults.

The objectives of the research:

1. To reveal the peculiarities of adult education and learning of crafts in Lithuania.

2. To describe the traditional textile crafts as a part of folk art.

3. To reveal folk art masters’ teaching and learning experience of traditional textile

crafts.

Conclusions:

1. The theoretical analysis has shown that in 1918–1940, after understanding the value

of folk textile in national cultural development, textile education was supported by

establishing craft schools. Currently, the state concern is expressed by the Law on the

Protection of National Heritage of the Republic of Lithuania (State news, 2007, № 77-3043)

which enables certification for folk art masters of traditional textile crafts. Certification also

enables legal selling of products and the opportunity to engage in certified handicraft training

activities. The traditional textile crafts Education is carried out across the country, presenting

short-term educational programs in various fairs and other special periodic mass celebrations.

However, educational activities usually have a demonstrative character and cannot provide

enough knowledge and skills for learning different traditional textile crafts. Some textile

crafts are presented very fragmentary on holidays or special events because it is practically

impossible to demonstrate or teach them in a few days. Therefore, such crafts as spinning or

wool carding are gradually disappearing. In order to stabilize their and other crafts

disappearance, traditional folk art masters hold belief that there is a necessary public concern.

64

2. The tradition of textile crafts for adults is usually presented by folk art master, who

teaches very passingly. If students have motivation, they are taught the craft features and

technological things that are interesting for them. Empirical data suggest that traditional

textile crafts teachers are not inclined to indulge the taste of learners, if they disregard the

authentic folk textile product image. Folk art masters try to motivate students to follow

traditions.

3. Empirical research shows that traditional textile crafts masters teach their students in

the way they were taught themselves – limiting themselves with practical activities. However,

teachers themselves delve into history of craft tradition and take interest in all available

theoretical and practical aspects of textile field represented by them: they evaluate the

literature of their craft, online resources, seek to upgrade their qualifications and deepen

experience in training seminars and exhibitions.

4. Empirical research has shown that teaching and learning with masters of traditional

folk textile crafts create a warm and sincere atmosphere which enables them to realize not

only the needs of textile craft learning but also to meet the needs of socialization.

Keywords: adults, traditional textile crafts, teaching and learning.

65

PRIEDAI

1 priedas Informantams buvo pateikti klausimai:

1.Kiek metų užsiimate šia tekstilės veikla?

2. Kokia yra jūsų gaminio paskirtis, kam jį gaminate? ar kam nors rodote, eksponuojate, savo

kūrinius, ar jie yra tik vartojimo, dovanų objektas?

3. Iš kur Jūs pati išmokote šio amato?

4. Kodėl Jūs ėmėtės mokytis šio amato?

5. Kas mokantis Jums buvo sunkiausia ir kodėl?

6. Kuri amato mokymosi sritis Jums buvo patraukliausia ir kodėl?

7. Ką iš to, ką mokėtės laikote vertingiausiais įgūdžiais arba žiniomis?

8. Kaip manote, ar tų dalykų, kuriuos mokėtės ir kuriais dabar naudojatės, galima išmokti

pačiam, be pagalbos?

9. Kokia yra pas jus besimokančių mokinių motyvacija, kam jie šito mokosi?

10. Kiek laiko trunka Jūsų mokymas?

11. Ko, pradėdama mokyti, Jūs mokote pirmiausiai ir kodėl?

12. Kokiais mokymo resursais Jūs naudojatės?

13. Kas yra sunkiausia, mokant Jūsų amato ir kodėl?

14. Ko svarbiausiai reikia išmokyti, kad mokinys galėtų savarankiškai kurti?

15. Kaip vertinate savo mokinių pažangumą, ar turite kokią nors verinimo sistemą?

16. Jei būtų Jūsų valia, kokią savo amato mokyklą įsivaizduotumėte?

17. Kas Jus skatina mokyti kitus?