19

Gertrūda Naktinienė Lietuvių kalbos institutas

Svarbesnieji Bendrinės lietuvių kalbos žodyno semantikos aspektai

Semantikos dalykai rengiamame Bendrinės lietuvių kalbos žody-ne (toliau – BŽ) pateikiami vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintais „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimo pagrindais ir principais“ (Liutkevičienė, Naktinienė 1998). Svarbiau-sias šio žodyno semantikos ypatybes lemia keli dalykai: a) tai, kad žodynas skiriamas ne tik kalbininkams, bet visai visuomenei; b) žo-dyno norminamasis pobūdis; c) nuostata atrinkti, vertinti ir apibrėžti reikšmes sistemiškai. BŽ rengėjai naudojasi sukaupta LKŽ, LKŽe, DŽ1–5e, kitų lietuvių kalbos ir užsienio kalbų žodynų patirtimi; remiasi pastaraisiais dešimtmečiais atliktais mokslo tiriamaisiais darbais, skir-tais bendriesiems semantikos teorijos, leksikografinio pateikimo būdų analizei, lingvistinės statistikos, konkretiems kalbos reiškinių seman-tikos klausimams; naudojasi kompiuterinės technikos ir interneto tei-kiamomis galimybėmis – Vytauto Didžiojo universiteto tekstynu bei interneto tekstais, randamais paieškos įrankiu www.google.lt, ir kt.

REIKŠMIŲ ATRANKA BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNUI

Atrenkant žodžių reikšmes Bendrinės lietuvių kalbos žodynui va-dovaujamasi tais pačiais kriterijais kaip ir atrenkant žodžius: reikšmė žodyne pateikiama, jei žodis ta reikšme yra teiktinas bendrinei kalbai ir realiai joje vartojamas. Apsisprendžiant dėl abejotinų reikšmių pa-teikimo BŽ stengiamasi įvairiuose šaltiniuose tikrinti vartoseną. Pa-teiksime čia tik kelis pavyzdžius reikšmių, kurios, mūsų supratimu, tinka DŽ, bet netinka BŽ. Pvz.: junkyti 2. dz. lavinti, mokyti: Tėvas vaiką visaip junkė. | sngr.: Vaikas gerai junkosi; prakélti 3. pralenkti, anksčiau atsikeliant: Niekas manęs rytais neprakelia; užkrësti 4. pa-degti, numetus žariją: Klojime nerūkyk, gali užkrësti ir pan.

20 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

SEMANTIKOS DALYKŲ PATEIKIMO SISTEMIŠKUMO PRINCIPAS

Pripažįstama, kad leksikos sistema yra sudėtingiausias visų kalbos lygmenų darinys, išsiskiriantis: a) elementų gausumu ir nestabilumu, b) ryšių tarp elementų įvairove, c) sistemos skaidymusi į stambesnes ir smulkesnes posistemes, d) ribų tarp elementų ir posistemių neryšku-mu. Leksinė sistema lyginama su daugybe mažesnių ir didesnių tūrių, liečiančių vienas kitą ir persismelkiančių vienas į kitą daugiamatėje erdvėje. Teigiama, kad kaip tik dėl to šių sudėtingų sisteminių lek-sikos santykių neįmanoma perteikti dvimatėje plokštumoje – popie-riaus lape ir adekvačiai aprašyti (Gudavičius 1997: 33). Nurodomi pagrindiniai žodynų trūkumai, atsirandantys nusižengiant sisteminio redagavimo principui: „1) nevienodai aprašomi analogiški, vienatipiai leksiniai vienetai (žodžiai ir sememos), 2) ydingai aiškinama sinoni-mais, todėl niveliuojami artimų sememų reikšmių skirtumai, 3) aiški-nama žodžiais, kurie patys žodyne neaiškinami“ (Gudavičius 1997: 34). Rengiant BŽ stengiamasi, kiek įmanoma, vengti šių trūkumų.

Abėcėliniai žodynai, kad ir kaip išsamiai leksikos elementai – žo-džiai – juose būtų aprašomi, paprastai turi daug sistemos trūkumų. To-dėl raginama juos redaguoti ne pagal abėcėlę, o pagal bendrus žodžių bruožus, t. y. žodžių grupėmis (Paulauskas 1985: 6–14; Babickienė 1985: 231; Gudavičius 1997: 33–39). Rengiant didįjį Lietuvių kalbos žodyną buvo bandoma atsižvelgti į sinonimų ir to paties tipo žodžių pateikimą – aprašant problemišką kalbos reiškinį buvo ieškoma ana-logijų anksčiau parašytuose šio žodyno tekstuose. Tačiau nepaprastai didelė apimtis, geografinis, istorinis ir kitų posistemių įvairumas truk-dė šio principo laikytis nuosekliai. BŽ rengiant sistemiškai ir iš anksto planuojant vėliau išleisti jo kompiuterinį variantą stengiamasi reikš-mių aprašymus kiek galima formalizuoti. Atskiroms žodžių grupėms aprašyti kuriamos tam tikros schemos. Pasirinktas sisteminio rašymo principas padeda Bendrinės lietuvių kalbos žodyne žodžių reikšmes apibrėžti vienodžiau.

Rengiantis rašyti priesagos -inti veiksmažodžių, padarytų iš tau-tybių, kalbų ir etnografinių sričių bei tarmių pavadinimų, tekstą šio straipsnio autorės buvo peržvelgtas jų pateikimas žodynuose, trakta-vimas gramatikose ir kitoje mokslo literatūroje, naujai surinkti dabar-

21 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

tinės vartosenos pavyzdžiai. Remiantis išvadomis buvo sudarytas toks žodžių anglinti2, latvinti, lietuvinti, lenkinti, rusinti, vokietinti ir kt. apibrėžimų modelis: „1. versti kuo: [pavyzdžiai]. | [reikšmės atspalvio pavyzdys]. 2. lingv. teikti x kalbos ypatybių: [pavyzdžiai]“, o žodžių aukštaitinti, žemaitinti – modelis „lingv. teikti x tarmės ypatybių: [pa-vyzdžiai]“. Pvz.1 :

vókietinti, vókietina, vókietino vksm. (ką) 1. versti vokiečiu, vokiečiais: Mažójoje Lietuvoje lietuviai buvo vókietinami. | Vókietinti kraštą. 2. lingv. teikti vokiečių kalbos ypatybių: Buvo vókietinami vietóvar-džiai.

žemaitinti, žemaitina, žemaitino vksm. (ką) lingv. teikti žemaičių tarmės ypatybių: „Katekizme“ Mažvydas žemaitino savo bendradarbių aukštaičių išverstas giesmes.

Tokiu pat būdu buvo pasirinkta kelintinių skaitvardžių reikšmių aprašymo BŽ tekste formulė e i n a n t i s p o x. Pvz.:

šimtasis, šimtóji sktv. klnt. įvr. (4) einantis po devyniasdešimt devin-to: Šimtasis loterijos laimëtojas. Šimtąjį kartą. Šimtøjų metinių minëjimas.

Būtų labai naudinga šį sistemiškumo principą bent iš dalies išlai-kyti ir tuo BŽ rengimo etapu, kai visas jau pagal abėcėlę išdėstytas žodyno tekstas bus redaguojamas dar kartą.

REIKŠMIŲ APIBRĖŽIMO BŪDAI Dar prieš pradedant ir jau pradėjus rašyti BŽ buvo panagrinėti DŽ

reikšmių pateikimo būdai, rasta nemažai galimybių, kaip semanti-kos pateikimą pagerinti ir patikslinti, pavyzdžiui: valgių pavadinimų (Lazauskaitė, Sabaliauskaitė-Liutkevičienė 1998: 207–209), tarmy-bių (Lazauskaitė 1998: 233–241), tautybių ir gyventojų pavadinimų (Liutkevičienė 2001: 60–64) ir t. t.

1 Cituojamos rengiamo BŽ ištraukos yra atrinktos iš jo darbinio varianto: skaitvardžių žodyninių straipsnių autorė – O. Kažukauskaitė, kitų – G. Naktinienė.

22 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

BŽ vartojami šeši reikšmių apibrėžimo būdai: 1) aiškinamasis, 2) nuorodinis, 3) sinoniminis, 4) nusakomasis, 5) vienažodis, 6) mišru-sis. Trys iš jų yra pagrindiniai:

• aiškinamasis:glóstelėti, glóstelėja, glóstelėjo vksm. (ką, kieno) truputį, vos liečiant pa-

glostyti: Mótina glóstelėjo sūnaus galvą.

• nuorodinis:įrantymas dkt. (1) → į r an ty t i : Ornamentų įrantymas.

• sinoniminis:nuplëšti, nuplëšia, nuplëšė vksm., nuplëšti, nuplëšia, nuplėšė (ką) <...>

2. [sin.] nudėvėti, nunešioti: Vaikai drabužius greit nuplëšia. Nu-plėšti batai. | sngr. [sin.] nusidėvėti, nusinešioti, nuplyšti: Padai greit nusiplëšia.

Be pagrindinių reikšmių apibrėžimo būdų – aiškinamojo, nuorodi-nio ir sinoniminio, BŽ dar vartojami ir keli kiti:

• nusakomasis (frazeologizmų, jungtukų ir kt. vartosenai nusakyti): vélnias blauzdą (uodegą) laužia sakoma apie skubantį ką daryti: Gal

vélnias blauzdą laužė, kad taip skubëjo tekëti? Kõ skubat, ar vél-nias uodegą laužia?

• vienažodis (po stilistinių pažymų menk., šnek. ir kt. bei frazeolo-gizmų reikšmėms apibrėžti):

akis (akimis) vartyti <...> 3. [sin.] stebėtis.

• mišrusis (aiškinimas, papildytas sinonimais ar vartosenos apri-bojimų nusakymais):

žvalgyti, žvalgo, žvalgė vksm. 1. (ką) slapta rinkti žinias apie priešą; [sin.] sekti, šnipinėti: Pëstininkai žvalgo vietóvę. Žvalgomasis lėk-tuvas. 2. (ką) rinkti mokslo (ppr. gamtos, archeologijos) žinias apie ką; [sin.] tyrinėti: Žvalgyti naftos išteklius [senóvinės gyvénvietės liekanas, piliakalnio prieigas]. Žvalgomoji ekspedicija.

išlenkti, išlenkia, išlenkė vksm. <...> 4. (ką, ko) šnek. išgerti (svaigiųjų gėrimų): Išlenkti stiklelį [burnelę] (degtinės).

23 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

Reikšmė BŽ neapibrėžiama tik pateikiant bevardę giminę prie ati-tinkamos būdvardžio reikšmės. Pvz.:

glaudus, glaudi bdv. priglaustas, prigludęs (prie ko). glaudu bvrd.: Pary-čiais vël ëmė krësti drebulys, teko glaudžiau apsiklóti.

APIBRĖŽIMŲ AIŠKUMO PRINCIPAS IR GLAUSTUMO BEI IŠSAMUMO PROBLEMA

Kad žodynas būtų paveikus, jis turi būti suprantamas. Tačiau sie-kiant žodžio reikšmės apibrėžimo aiškumo dažnai tenka spręsti dile-mą: kas geriau – glaustas ar išsamus apibrėžimas.

Daugelis BŽ, kaip ir LKŽ bei DŽ, vartojamų apibrėžimų yra glaus-ti. Tačiau patyrinėjus leksikografinius precedentus dažnai dėl aiškumo pasirenkamas išsamesnis apibrėžimas. Pavyzdžiui, pateikiant vaizdin-gųjų ėjimo veiksmažodžių reikšmes BŽ pasirenkamas mišrusis api-brėžimas, o ne vien aiškinamasis ar vien sinoniminis: stilistiškai neu-tralus hiperonimas eiti papildomas aprašant ėjimo būdą ir pateikiant sinonimų. Pvz.:

stypinti, stypina, stypino vksm. šnek. eiti lėtai, dideliais žingsniais; [sin.] stybrinti, stypčioti, žirglioti: Stypina kaip gaidys. Kur stypini tókią šaltą dieną?

Kadangi labai svarbu atsižvelgti į žodyno vartotojų nekalbininkų suvokimo ypatybes ir į tai, kad pateikimo aiškumas padeda įsitvirtin-ti kalbos normoms, naudingiau rinktis išsamesnius aiškinimus negu žodynui glaustumo teikiančias nuorodas. Vadovaujantis apibrėžimų aiškumo kriterijumi veiksmažodžių leksinių gramatinių grupių pažy-mos paliktos tik būsimai kompiuterinei paieškai (BŽ tekste jos patei-kiamos laužtiniuose skliausteliuose), o vietoj nuorodų į pamatinį žodį pateikiami aiškinimai. Tai buvo padaryta dar ir dėl to, kad pažymos žodynuose dedamos nelabai nuosekliai, kalbininkų nuomonės skiriant konkrečius veiksmažodžius tokioms grupėms neretai įvairuoja. Pa-vyzdžiui, ne visada vienodai gramatikose, kituose mokslo tiriamuo-siuose darbuose ir įvairiuose žodynuose žymimi parūpinamieji ir prie-

24 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

žastiniai veiksmažodžiai (Savičiūtė 1985: 236–251; 1986: 157–167; Savičiūtė-Naktinienė 1995: 129–141; Naktinienė 2002c: 47–48).

Kai kurių kalbos reiškinių traktavimas yra pakitęs. Pažyma džn., reiškiančia ‘dažninis (kartotinis) veiksmažodis’ (DŽ3–5e), tradiciškai DŽ žymimi veiksmažodžiai, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje vadinami ne dažniniais, o kartotiniais (DLKG 396–398). Todėl vietoj šios pažymos BŽ dedama pažyma kart. (kartotinis veiksmažodis).

Pažyma įst. DŽ3–5e apibrėžiama kaip ‘įstangos kartotinis’, ja pažy-mėti veiksmažodžiai siejami su atitinkamais pamatiniais žodžiais, pa-vyzdžiui, stūgauti ‘įst. s t a u g t i ’. Gramatikoje tokie veiksmažodžiai šiuo terminu nebevadinami, teigiama, kad -auti, -auja, -avo vediniai „žymi pasikartojantį veiksmą, bet dažniausiai intensyvesnį už nusaky-tą pamatiniu veiksmažodžiu“ (DLKG 397). Be to, darybinė reikšmė ‘įstengti, sugebėti atlikti veiksmą, pasakytą pamatiniu žodžiu’, pavyz-džiui: įžiūrėti, iškalbėti, išdainuoti, nulaikyti, nuvaldyti (DLKG 406), imama vadinti įstangos reikšme (Paulauskienė 1994: 277). Todėl pa-žymos įst. atsisakyta ir šio tipo veiksmažodžiai BŽ apibrėžiami tipinės formulės pagrindu kuriamais aiškinimais. Pvz.:

stûgauti, stûgauja, stûgavo vksm. 1. protarpiais smarkiai staugti: Vilkai, šunys stûgauja. 2. protarpiais smarkiai ūžti; [sin.] ūkauti: Stûgauja audros ir vëjai. 3. šnek. protarpiais garsiai verkti, rėkti: Vaikai stûgauja. 4. šnek. negražiai, garsiai dainuoti: Baigė darbą ir stûgauja.

Reikia pripažinti, kad vietoje žodynininkams įprastų glaustų nuo-rodų pasirinktas leksinėms gramatinėms grupėms ir pogrupiams pri-klausančių žodžių apibrėžimų būdas tipinėmis formulėmis neretai su-daro dirbtinės, nenatūralios, ilgos kalbos įspūdį. Pvz.:

rašydinti, rašydina, rašydino vksm. (ką) 1. [prp.] pasirūpinti, kad kas rašytų: Karalius rašydino raštą ir įsakė paskélbti jį visoje karalys-tėje. 2. [prž.] (į ką, kur) daryti, kad kas rašytųsi (3 r.), versti įstoti: Tà rudenį pradëjo jø kaimą rašydinti į kolûkį.

žvigdyti, žvigdo, žvigdė vksm. [prž.] (ką) 1. daryti, leisti, kad žviegtų (1 r.): Nežvigdykit kiaulių, neškit greičiau ësti. Blogas skerdikas, il-

25 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

gai kiaulę žvigdo. 2. šnek. daryti, kad žviegtų, klyktų, spiegtų: Kas ten merginas žvigdo?

Tačiau nefilologams toks aiškinimas yra suprantamesnis už dary-bines pažymas ir nuorodas į pamatinį žodį (Naktinienė 2000: 21–22). Tokiu būdu apibrėžiant reikšmes prarandama glaustumo, bet laimima aiškumo, o šiek tiek nutolstant nuo žodyno sumokslinimo žengiamas žingsnis patogumo visuomenei link. Būtų labai gerai, jei BŽ rengimo grupei pavyktų pasiekti aukso vidurį tarp šių priešpriešų – mat ir per daug išsami daugiažodė, ir per daug glausta informacija, ypač perne-lyg moksliškas jos pateikimas, mintį užtušuoja, trukdo ją suvokti.

APIBRĖŽIMŲ TIKSLUMO PRINCIPAS IR JŲ TAUTIŠKUMO BEI MOKSLIŠKUMO PROBLEMA

Koks turi būti BŽ – aiškinamasis ar lavinamasis aiškinamasis (in-formacinis) žodynas? A. Gudavičiaus nuomone, „reikšmės definicijų pobūdis priklauso nuo to, kaip suprantama žodyno paskirtis: ar žody-nas turi pateikti kalbos pasaulėvaizdį, užfiksuotą žodžių reikšmėse, ar žodynas turi pateikti žinių apie pasaulį. Kitais žodžiais, ar žodynas turi atspindėti tai, kas yra paprasto lietuvio sąmonėje, ar tai, kas turėtų būti išsilavinusio (ar net mokslingo) lietuvio intelekte“ (Gudavičius 2003: 68). Pagal tai, kuriai funkcijai teikiama pirmenybė, A. Gudavi-čius skiria du žodynų tipus: 1) akademinį aiškinamąjį, arba tautinį, ir 2) lavinamąjį aiškinamąjį, arba informacinį. Patyrinėjęs DŽ pateikia-mų žodžių reikšmių apibrėžimus, jis konstatuoja, kad DŽ labiau lin-kęs pabrėžti lavinamąją funkciją. BŽ rengėjai laviruoja tarp šių abiejų tipų. Kuriant tipinius apibrėžimus buvo naudojamasi ne tik DŽ, LKŽ, kitų žodynų praktika, leksikologijos teoriniais ir praktiniais darbais, lietuvių kalbos gramatikomis, bet ir iki tol lietuvių leksikografijoje netaikytais kognityvinės lingvistikos teiginiais. Šiais klausimais kon-sultacijas teikė A. Gudavičius. Kognityvistų keliamas tautiškumo as-pektas BŽ darbo grupei yra labai svarbus, tačiau susiduriama ir su sunkumais. Kas yra vidutinis lietuvis, kuris ieškos informacijos BŽ? Ir kokios būtent informacijos? Jei vidutinis lietuvis yra žmogus, baigęs

26 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

pagrindinę ar vidurinę mokyklą, klausantis radijo, žiūrintis televizijos laidas, skaitantis spaudą, tai jam reikia ir mokslo terminų, nes dabar-tinė bendrinė kalba yra daug labiau terminologizuota, negu buvo tada, kai buvo rengiamas pirmasis DŽ leidimas, todėl BŽ pateikiama ne-maža specialiosios leksikos, vartojamos pagrindinių ir vidurinių mo-kyklų vadovėliuose, mokslo populiarinimo darbuose, žiniasklaidoje (Naktinienė 2002a: 47–56). Pateikiant BŽ mokslo, meno ir technikos sričių žodžius, ypač terminus, jų reikšmių aiškinimai tikslinami pagal naujausius atitinkamų sričių terminų žodynus, enciklopedijas, žiny-nus, vadovėlius. Gaila, kad daugelyje terminų žodynų žodžių reikš-mės visai neaiškinamos, o duodami tik atitikmenys kitomis kalbomis. Specialiosios leksikos reikšmių apibrėžimai BŽ formuluojami taip, kad būtų suprantami visiems BŽ vartotojams, taigi ir nespecialistams, kitaip sakant, vidutiniams lietuviams. Tačiau vadovaujantis DŽ1–5e ir LKŽ tradicija bei praktiniais gyventojų poreikiais ne visada būtų nau-dinga leksikografinę informaciją supaprastinti. Pavyzdžiui, būtų ne-lengva identifikuoti augalą pagal retai vartojamą ar ne vieną augalą reiškiantį pavadinimą, jei žodyne nebūtų pateikiamas lotyniškas atitik- muo. Kaip paaiškinti specialiuosius žodžius, nežinomus ar tik girdė-tus mažiau išsilavinusiems kalbos vartotojams, bet būtinai reikalingus kalbos redaktorių, stilistų, žurnalistų darbui?

Į BŽ, kaip ir į kitus žodynus, dedami didžiųjų skaičių pavadini-mai, nors jų tikslaus supratimo nėra vidutinio lietuvio sąmonėje. Ana-lizuojant paplitusių didžiųjų skaičių pavadinimų pateikimą DŽ1–5e ir LKŽ pasigendama jų pateikimo ir reikšmių apibrėžimų sistemiškumo (Naktinienė 2002b: 22–23). Nors matematiškai jie užrašomi skaičiais, tačiau vis dėlto kelia praktinių vartosenos sunkumų ir finansininkams, ir kitiems kalbos vartotojams. Visuomenei pačių didžiausių skaičių pavadinimų prireikia nedažnai, tačiau jų pasitaiko mokslo populiarini-mo leidiniuose, pavyzdžiui, 602 trilijardai (TMH I 1998: 108), kartais dėl jų praktinės vartosenos kyla diskusijų (Sakalauskaitė 2002: 111–112). Dėl įvairuojančios šių skaitvardžių vartosenos norminimo ir dėl praktinių poreikių turi būti BŽ pateikiamos ir lietuvių kalboje įprastos reikšmės, ir naujesnės, plintančios kartu su įvairiais tarptautinio ben-dradarbiavimo dokumentais. Apibrėžiant šių skaitvardžių reikšmes,

27 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

straipsnio autorės nuomone, apibūdintini jų vartosenos Lietuvoje ir kitose šalyse skirtumai, nurodytina matematinė išraiška, pavyzdžiui, skaitvardžio bilijõnas 2-oji reikšmė turėtų būti paaiškinta išsamiai: ‘kai kuriose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje) – skaičius, iš-reikštas vienetu su 12 nulių, t. y. 1012 (tūkstantis milijardų)’.

Tikimasi, kad išsamiau ir tiksliau aprašius žodžių semantiką ren-giamame norminamajame Bendrinės lietuvių kalbos žodyne, bus pri-sidėta ir prie jų normų bei vartosenos pastovumo, aiškumo, tikslumo. Manyčiau, kad dar plačiau, nuosekliau ir griežčiau pritaikyti kogni-tyvistų siūlomą žodžių apibrėžimų tautiškumo aspektą, negu tai pa-vyksta padaryti BŽ autoriams, būtų patogiau mažesnės apimties žody-nuose, ypač tuose, kuriuose pateikiama vien gyvosios kalbos leksika, kitaip sakant – tarmių žodynuose.

APIBRĖŽIMUOSE VARTOJAMI ŽODŽIAI

BŽ rengėjų buvo daug diskutuojama dėl apibrėžimuose vartotinų žodžių. Buvo aišku, kad juos reikia reglamentuoti, tačiau atsisakyta minties rengti griežtą tokių žodžių sąrašą – jis atidėtas vėlesniems BŽ leidimams. Ar tokio žodynėlio iš tiesų prireiks, dabar dar neaišku. Šiuo darbo etapu tvirtai laikomasi reikalavimo apibrėžti reikšmes naudojan-tis tik tais žodžiais, kurie pateikiami BŽ, išskyrus būtinus tikrinius žo-džius (iš jų į BŽ šiuo metu įtraukti vietovardžiai ir mitologiniai vardai).

Svarbu, kad apibrėžimuose vartojami žodžiai bendrinės lietuvių kalbos vartotojams būtų įprasti. Pavyzdžiui, straipsnio autorės nuo-mone, garsą reiškiančius veiksmažodžius geriau aiškinti ne ‘išduoti garsą’, o ‘leisti garsą’ (ppr. apie gyvas būtybes), ‘skleisti garsą’ (ppr. apie negyvus daiktus, gamtos reiškinius, savaiminius garsus). Žodžius reikėtų vartoti pagrindine reikšme, pavyzdžiui, veiksmo pradžią ge-riau apibrėžti veiksmažodžiu pradėti negu imti. BŽ autoriai laikosi nuostatos, kad stilistiškai konotuoti žodžiai gali būti vartojami tik kitų stilistiškai konotuotų žodžių apibrėžimams papildyti kaip sinonimai. Frazeologizmas niekada neaiškinamas kitu frazeologizmu. Semanti-nėms grupėms priklausančių žodžių reikšmių aiškinimuose paprastai vartojamas pagrindinis tos grupės ar pogrupio žodis (hiperonimas), darybinėms grupėms bei pogrupiams priklausančių žodžių – pama-

28 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

tinis žodis. Apibrėžiant darinius stengiamasi jų pamatinius žodžius pavartoti pagrindinės reikšmės apibrėžime, o kitų reikšmių apibrėži-muose, jei įmanoma, bent tos kalbos dalies žodį. Pvz.:

audrinti, audrina, audrino vksm., audrinti, audrina, audrino (ką) 1. kelti audrą: Vëjas audrina jûrą. 2. kelti nerimą, jaudulį; [sin.] jau-dinti, drumsti: Prisiminimai audrino jausmus.

Reikšmių aiškinimuose stengiantis vengti dviprasmybių homoni-mo numeris nurodomas po žodžio pakeltu šriftu, o žodžio reikšmės numeris su sutrumpinimu r. skliausteliuose. Pvz.:

anglinimas1 dkt. (1) → ang l i n t i 1.siundytojas, siundytoja dkt. (1) 1. žmogus, kuris siundo (1 r.), pjudo:

Šuns siundytojas. 2. žmogus, kuris siundo (3 r.); [sin.] kurstytojas, kiršintojas: Vyro sesuõ buvo tikra siundytoja.

REIKŠMĖ IR JOS ATSPALVIAI

Reikšmė, kuri yra pakankamai susiformavusi, savarankiška, turinti daug vartojimo pavyzdžių, dažnokai ir iš jos išvestų kitų to paties žo-džio ar kitų žodžių (vedinių) reikšmių, BŽ pateikiama kaip atskira su reikšmės numeriu, kuris rašomas pusjuodžiu šriftu. Ji gali turėti vieną ar kelis atspalvius bei pavartojimo atvejų, kurie pateikiami po stataus brūkšnelio. Pvz.:

rausvinti, rausvina, rausvino vksm. (ką) daryti rausvą, rausvesnį: Saulëlydis rausvina debesis. | (kuo) rausvai dažyti: Rausvinantis te-palas. Gaivą rausvinu sultimis (kul.). | sngr. (kuo): Rausvinasi skais-talais.

Apsisprendžiant dėl daiktavardžių reikšmių ir jų atspalvių skyrimo buvo pasinaudota Z. Babickienės (1985: 223–235) atliktais daikta-vardžių reguliariosios polisemijos tyrimais. Pateikiant veiksmažodžių reikšmes remiamasi E. Jakaitienės (1980, 1988, 2005), K. Vosylytės (1996: 75–80), S. Kėzytės (1972: 105–120) ir kitų autorių (Гу�авич�с 1971: 21–39; Gudavičius 1994; Pakerys 2004: 55–77; Pribušauskaitė

29 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

1981: 121–126; Usonienė 1989: 110–117; 2001: 147–156; Zabarskai-tė 2003: 136–150; Žukaitė-Buivydienė 1987: 189–193 ir kt.) darbais.

Kalbos reiškinių skyrimą polisemijos ar homonimijos sričiai BŽ tekstuose neretai lemia leksikografinė tradicija. Leksikografiniam dar-bui labai naudinga šių sudėtingų reiškinių skyrimo metodika yra iš-dėstyta E. Jakaitienės ir R. Žukaitės straipsnyje (1980: 26–31).

Nustatant reikšmes paprastai naudojamasi ne vienu, o keliais krite-rijais. Reikšmės neretai skiriamos pagal santykį su objektu ar subjek-tu, pavyzdžiui, pagal skirtingą objektą (valyti stalą ir valyti sniegą) ar pagal subjekto semantiką (mama kepina riešutus ir saulė kepina vasarojų) ir pan. Kaip atskiras linkstama pateikti reikšmes, kuriose yra šios semos: ‘Dievas/mitinė dievybė’, ‘asmuo/žmogus’, ‘gyvūnas’, ‘augalas’, ‘daiktas’, ‘gamtos jėga’, ‘abstraktus dalykas’, ‘veiksmas’, ‘būsena’, ‘veiksmo ar būsenos pradžia’, ‘veiksmo ar būsenos pabai-ga’, ‘slinktis’, ‘mušimas’, ‘kalbėjimas’, ‘garsai’, ‘regėjimas’, ‘emoci-jos’, ‘intelektas’, ‘padarymas’, ‘destrukcija’, ‘gausumas’, ‘įstengimas ką daryti’, ‘intensyvus veiksmas’ ir kt. Tačiau diskutuotina, atskirai ar kartu pateikti tokius semantinės vartosenos kompleksus kaip ‘val-gymas’ / ‘gėrimas’ / ‘ėdimas’ / ‘lesimas’ / ‘lakimas’; ‘veiksmas už ko nors’ / ‘veiksmas ant ko nors’; ‘vieta’ / ‘kryptis’; ‘laikas’ / ‘trukmė’ ir kt. Kol reguliarioji veiksmažodžių polisemija nėra pakankamai ištirta, tol jos pateikimas įvairiuose žodynuose, taip pat ir rengiamo BŽ teks-tuose kelia daug problemų.

REIKŠMIŲ SEKA

Pateikiant reikšmes vieną po kitos, kreipiamas dėmesys ne tiek į žodžio etimologiją ir reikšmių istorinio atsiradimo nuoseklumą, kiek į bendrinės kalbos vartosenos įprastumą ir dažnumą. Po įprasčiausios ar dažniausios reikšmės pateikiamos kitos, kiek įmanoma, artimiau su jomis susijusios reikšmės, paskiausiai – siauriau vartojamos ben-drinėje kalboje, tarminės, pasenusios ar specialiųjų vartojimo sričių reikšmės. Pirma rašomos darybinės reikšmės pagal pamatinio žodžio reikšmių seką, po to specializuotos, pvz.:

30 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

įdrėskimas dkt. (2) 1. → įd rėks t i : Liko kelios įdrėskimo žymės. | sngr. 2. įdrėksta vieta, žymė; [sin.] ruožas: Įdrėskimai jau užgijo.

Darybinė reikšmė nededama, jei žodis ta reikšme bendrinėje kal-boje visai nevartojamas arba vartojamas siaurai. Dėl semantikos reiš-kinių sudėtingumo reikšmių numeracijos seka tik iš dalies rodo reikš-mių tarpusavio ryšį.

Čia galėta pažvelgti tik į keletą svarbesnių BŽ semantikos proble-mų. Nors žodynininkų yra rasta atsakymų į nemažą dalį klausimų ir taip tikimasi pagerinti norminės bendrinės kalbos būklę, tačiau esama labai daug semantikos reiškinių, kuriuos reikia ištirti, ir klausimų, į kuriuos reikia rasti atsakymus.

Literatūra ir šaltiniaibAbickienė Z. 1985: Reguliariųjų išvesti-

nių reikšmių pateikimas aiškinamuo-siuose lietuvių ir rusų kalbų žodynuo-se. – Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 223–235.

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gra-matika, 4-asis patais. leid. Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enci-klopedijų leidybos institutas, 2006.

DŽ1 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Ats. red. J. Kruopas, Vilnius: Valsty-binė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954.

DŽ2 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 2-asis leid. Ats. red. J. Kruopas, Vil-nius: Mintis, 1972.

DŽ3 – Dabartinės lietuvių kalbos žody-nas, 3-iasis leid. Vyr. red. St. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-dykla, 1993.

DŽ4 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 4-asis leid. Vyr. red. St. Keinys, Vil-nius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos institutas, 2000.

DŽ5e – Dabartinės lietuvių kalbos žody-nas, elektroninis leidimas. Vyr. red.

St. Keinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003.

GudAVičius A. 1994: Leksinė semantika: Vienetai. Ryšiai. Struktūros, Šiauliai.

GudAVičius A. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas leksikos sistemišku-mo požiūriu. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 33–39.

GudAVičius A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė.

GudAVičius A. 2003: Žodžio reikšmės definicijos tautinis aspektas. – Lek-sikografijos ir leksikologijos proble-mos, Vilnius: Lietuvių kalbos institu-to leidykla, 61–69.

jAkAitienė e. 1980: Lietuvių kalbos lek-sikologija, Vilnius: Mokslas.

jAkAitienė e. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas.

jAkAitienė e. 2005: Leksikografija, Vil-nius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos institutas.

jAkAitienė e., žukAitė r. 1980: Homo-nimų poros vyti „ginti“ ir vyti „suk-ti“ leksinė semantinė charakteristi- ka. – Kalbotyra 31(1), 26–31.

31 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

kėZytė s. 1972: Žodžio reikšmės platė-jimo atvejų pateikimas „Lietuvių kal-bos žodyne“. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija 2(39), 105–120.

LAZAuskAitė V. 1998: Dėl tarmybių pa-teikimo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. – Lietuvių kalbotyros klau-simai 40, 233–242.

LAZAuskAitė V., sAbAliAuskAitė-liut- keVičienė d. 1998: Valgių ir gėrimų pavadinimai „Bendrinės lietuvių kal-bos žodyne“. – Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 205–217.

liutkeVičienė d., nAktinienė G. 1998: „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengimo pagrindai ir principai (Vals-tybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuota). Rankraštis, 1–3.

liutkeVičienė d. 2001: Apie tautybių ir gyventojų pavadinimus su priesaga -ietis, -ė. – Kalbos kultūra 74, 60–65.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, 2-asis leid. Ats. red. J. Kruopas, Vil-nius: Mintis, 1968–1969; 3–5. Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei- dykla, 1956–1959; 6. Ats. red. J. Kruo- pas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962; 7–8. Ats. red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1966–1970; 9. Vyr. red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1973; 10. Vyr. red. J. Kruopas, Vilnius: Moks-las, 1976; 11–15. Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mokslas, 1978–1991; 16. Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Moks-lo ir enciklopedijų leidykla, 1995; 17. Vyr. red. V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996; 18–19. Vyr. red. V. Vitkauskas,

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei-dybos institutas, 1997–1999; 20. Vyr. red. V. Vitkauskas, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002.

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), elektroninis variantas. Red. kolegija: G. Naktinienė (vyr. red.), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, www.lkz.lt.

nAktinienė G. 2000: Bendrinės kalbos žodynas ir leksikos norminimo pro-blemos. – Kalbos kultūra 73, 12–24.

nAktinienė G. 2002a: Specialiosios lek-sikos pateikimas „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“. – Kalbos kultūra 75, 47–56.

nAktinienė G. 2002b: Dėl didžiųjų skaičių pavadinimų normų ir vartose- nos. – Bendrinės kalbos ribos. Te-minis tezių rinkinys ir 10-osios Jono Jablonskio konferencijos pranešimų tezės. 2002 m. spalio 3 d., Vilnius, 22–23.

nAktinienė G. 2002c: Bendrinės lietu-vių kalbos parūpinamieji veiksma-žodžiai. – Leksikografijos ir leksi-kologijos problemos. Antano Salio 100-osioms gimimo metinėms. Kon-ferencijos pranešimų tezės. 2002 m. birž. 6–7 d., Vilnius, 47–48.

pAkerys j. 2004: Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiks-mažodžių semantikos. – Acta Lin-guistica Lithuanica 50, 55–77.

pAulAuskAs j. 1985: Žodyno redagavi-mas žodžių grupėmis. – Kalbos kul-tūra 49, 6–14.

pAulAuskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enci- klopedijų leidykla.

32 Ai š k i n A m ų j ų b e n d r i n ė s k A l b o s ž o d y n ų A k t u A l i j o s

pribušAuskAitė A. 1981: Lietuvių kal-bos mušimo veiksmažodžiai (1. Se-mantika). – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija 2(75), 121–126.

sAkAlAuskAitė A. 2002: Didžiųjų skai-čių pinklės [interviu su G. Naktiniene ir J. Mačiu]. – Apskaitos ir mokesčių apžvalga 4, 111–112.

sAVičiūtė G. 1985: Parūpinamųjų veiks-mažodžių semantika. – Lietuvių kal-botyros klausimai 24, 236–251.

sAVičiūtė G. 1986: Dėl lietuvių kalbos kauzatyvinių konstrukcijų semanti-kos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 157–167.

sAVičiūtė-nAktinienė G. 1995: Lietu-vių kalbos priežastinių ir parūpina-mųjų veiksmažodžių leksikografinis pateikimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 129–141.

TMH I 1998: b. FelsAGer, k. jAkob-sen, G. schomAcher, m. Vedels-by. Tikslieji mokslai humanitarams 1, Vilnius: TEV.

usonienė A. 1989: Lietuviškojo MA-

TYTI semantika. – Kalbotyra 39(1), 110–117.

usonienė A. 2001: Veiksmažodžio ma-tyti komplementų tipai: formos ir reikšmės sąveika. – Baltistica 36(1), 147–156.

Vosylytė k. 1996: Apie žodžių reikš-mes ir pavyzdžius trečiajame DLKŽ leidime. – Kalbos kultūra 68, 75–80.

ZAbArskAitė j. 2003: Ištiktukų reikšmių pateikimas žodynuose. – Leksiko-grafijos ir leksikologijos problemos, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto lei-dykla, 136–150.

žukAitė-buiVydienė r. 1987: Gimi-nystės pavadinimai leksikografijos praktikos aspektu. – Lietuvių kalbo-tyros klausimai 27, 189–193.

Гудавичюс а. 1971: Опыт семанти-ческой типологии (Verba videndi в литовском и русском языках). – Kalbotyra 22(2), 21–39.

THE MAIN SEMANTIC ASPECTS OF BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNASS u m m a r y

How semantic data are presented in Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (The Dictionary of Standard Lithuanian) (BŽ), which is currently being compiled, is determined by many circumstances: that this dictionary is intended not only for linguists but also for the general public; the normative nature of this dictionary; the systematic selection of material, its evaluation, and the definition of words in their different meanings; accumulated experience in compiling Lietuvių kalbos žodynas (The Dictionary of the Lithuanian Language; 1941–2002) (LKŽ), its electronic version (2005; LKŽe), the five editions of Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (The Dictionary of Modern Lithuanian; 1954–2003) (DŽ1–5e), and other dictionaries; scholarly research performed in recent decades; and the opportunities provided by computer technology, the Internet, and corpuses of texts.

33 sVA r b e s n i e j i Be n d r i n ė s l i e t u v i ų k a l B o s ž o d y n o s e m A n t i k o s A s p e k tA i

The BŽ presents the meanings and connotations of words as well as whether they are part of the standard language and are actually used in it. Their usage is verified in various sources. One must concede that the manner chosen for defining words belonging to lexicogrammatical groups and subgroups by means of typical formulae (paraphrases) creates the impression of a somewhat unnatural, longish explanation. However, this loss of conciseness leads to greater clarity. Typical formulae, especially when supplemented with synonyms, are clearer than the derivational labels and references to a root word employed by many dictionaries. Linguistic information presented in an overscholarly fashion not only hinders understanding for nonspecialists but also departs from the national concept of a language, sometimes even from the goal of linguistic dictionaries to describe a language and not to present scientific information about the world and its phenomena.

The problems encountered in compiling the BŽ also include regular polysemy, meanings and their nuances, the order of meanings in a dictionary entry, and others concerning the lexicographical presentation of semantic material.