Svarstymų demokratija ir informacinės technologijos.pdf

1

SVARSTYMŲ DEMOKRATIJA IR INFORMACINĖS TECHNOLOGIJOS: PILIEČIŲ ĮGALINIMAS PER ŠIUOLAIKINES KOMUNIKACIJOS

PRIEMONES

METODINĖ MEDŽIAGA

Parengė

Rasa Baločkaitė (VDU)

Eglė Butkevičienė (KTU)

Eglė Vaidelytė (KTU)

Inga Vinogradnaitė (VU)

Vilnius, 2008

2

TURINYS

ĮVADAS_______________________________________________________________________3

I. EL. DALYVAVIMAS IR E. VALDŽIA ____________________________________________5 1.1. El. dalyvavimo samprata ___________________________________________________________5 1.2. El. dalyvavimo įgyvendinimas Europos Sąjungoje ______________________________________6 1.3. El. dalyvavimo įgyvendinimas Lietuvoje ______________________________________________7

Įstatymai ir kiti teisės aktai, apibrėžiantys e. valdžios iniciatyvų tikslus ir kryptis _________________________ 7 E. dalyvavimas praktikoje_____________________________________________________________________ 9 Lietuvos pasirengimas el. dalyvavimui__________________________________________________________ 12

II. DALYVAVIMAS IR SVARSTYMAS ____________________________________________13 2.1. Dalyvavimas kaip alternatyva atstovaujamosios demokratijos modeliui: pagrindimas _______13 2.2. Svarstymas kaip dalyvavimo demokratijos prielaida___________________________________17 2.3. Svarstymų modeliai ______________________________________________________________20

Konsensuso konferencija ____________________________________________________________________ 21 Deliberatyvi apklausa _______________________________________________________________________ 22 Pagrindiniai svarstymų modelių elementai_______________________________________________________ 23

III. SVARSTYMU GRINDŽIAMAS E. DALYVAVIMAS ______________________________24 3.1. Informacinių technologijų taikymas svarstymas: argumentai už ir prieš __________________24

Kaštai____________________________________________________________________________________ 24 Naujų dalyvių įtraukimas ____________________________________________________________________ 25 Politinis virtualių svarstymų potencialas ________________________________________________________ 25

3.2. Svarstymais grindžiamos el. dalyvavimo iniciatyvos ___________________________________27 3.3. El. svarstymų įtraukimas į politikos procesą__________________________________________30

IV. INFORMACINĖS TECNHOLOGIJOS IR DALYVAVIMAS ________________________31 4.1. Svarstymų prieinamumas _________________________________________________________31

Skaitmeninė atskirtis ________________________________________________________________________ 31 Savi-atranka ir dalyvavimo motyvai____________________________________________________________ 36

4.2. Anonimiškumas ir žodžio laisvė ____________________________________________________39 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS _______________________________________________43

LITERATŪRA ________________________________________________________________45

3

ĮVADAS

Nepaisant ženklios pažangos diegiant šiuolaikines informacines technologijas Lietuvos valdymo procesams modernizuoti, realios praktinės tiek valdžios institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos įtraukti piliečius į sprendimų priėmimo procesą yra retos ir neveiksmingos. Šioje studijoje keliamas klausimas, ar, ir kaip, pasitelkiant šiuolaikines informacines technologijas, būtų galima įgyvendinti dalyvavimo demokratiją, numatančią aktyvų piliečių įsitraukimą apibrėžiant tikslus ir organizuojant savo bendrabūvį. Studija remiasi prielaida, kad dalyvavimo idealas yra neatsiejama nuo svarstymų: piliečių dalyvavimas turi prasmę tik tuomet, jei piliečiai savo sprendimus grindžia nuomonėmis, gimusiomis laisvų ir lygių diskusijų metu pasveriant skirtingus argumentus. Todėl šios studijos dėmesio centre yra būtent svarstymai/politinės diskusijos ir jų organizavimas – kitaip sakant, studija skiriama tam, ką galima būtų pavadinti, plėtojant „el. terminų“ kūrimo praktiką, el. svarstymais.

Piliečių įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą ir svarstymus problema gali būti nagrinėjama iš paklausos ir pasiūlos perspektyvų. Iš vienos pusės, egzistuoja plati ir nuolat auganti piliečių įgalinimo formų, metodų ir technikų pasiūla (Vakarų valstybėse), reikalaujanti apibrėžti aiškius kriterijus, kurie leistų susiorientuoti ir pasirinkti tarp įvairių siūlomų įrankių ir metodų, įvertinti „išmoktas pamokas“ ir geras praktikas. Iš kitos pusės, egzistuoja itin menka paklausa, t.y. realus ir praktinis Lietuvos valdžios institucijų angažavimasis el. dalyvavimo projektams. Todėl svarbu išryškinti, pagrįsti ir kritiškai įvertinti piliečių į(si)traukimo į sprendimų priėmimo procesą privalumus, trūkumus ir galimybes.

Rengiant studiją buvo atlikta (1) politinės-normatyvinės teorijos, kritikuojančios šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos modelį ir siūlančios jam alternatyvas, analizė; (2) apžvelgti tyrimai, kuriuose nagrinėjamas politinių pokalbių (nepriklausomai nuo to, kaip ir kokiu būdu jie vyksta), demokratinis potencialas; (3) išnagrinėtos Lietuvos valdžios institucijų praktikos el. dalyvavimo ir el. svarstymų srityje; (4) apibendrinta kitų šalių patirtis, kaip organizuoti svarstymus tiek naudojant informacines technologijas, tiek ir organizuojant juos „realioje tikrovėje“. Studijoje taip pat naudojama 2008 m. pavasarį atliktos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos duomenų analizė1.

Visuomenių demokratizacija per šiuolaikines informacines technologijas gali vykti dvejomis kryptimis:

• „iš apačios“, kai įvairios grupės išnaudoja atsivėrusias technines galimybes organizuotis ir taip sukuria spaudimą valdžiai keisti įprastinius valdymo procesus (tai nereiškia, kad informacinėse technologijose yra užkoduota demokratizacijos galia ir valstybės neišvengiamai demokratizuosis vien dėl technologijų plėtros, o tik tai, kad atsiranda nauji įrankiai ir galimybės visuomenei inicijuoti pokyčius);

• ir „iš viršaus“, kai pati valdžia imasi kryptingų iniciatyvų įtraukti piliečius į valdymo procesą, atitinkamai keisdama egzistuojantį reguliavimą, pritaikydama esamas institucijas ir prieinamus technologinius įrankius (būtent toks modelis yra tikėtinas Vakarų šalyse (Islam, 2008: 7)).

1 Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa (N=1009) atlikta 2008 m. kovo 27 – balandžio 3 d. Apklausą atliko Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „VILMORUS“ Vilniaus universiteto užsakymu, įgyvendinant projektą „Demokratija žinių visuomenėje: iššūkių ir galimybių analizė“.

4

Nors Lietuvos valdžios institucijos angažuojasi el. valdžios įgyvendinimui, jų tikslai ir veiksmai nėra orientuoti į piliečių įtraukimą ir el. dalyvavimo skatinimą (1 studijos dalis).

Nepaisant to, kad dalyvavimo demokratija ir svarstymų demokratija yra apibrėžiamos kaip skirtingi demokratijos modeliai, lygaus piliečių dalyvavimo sprendimuose idealas tampa patrauklus ir įtikinamas tik tuomet, kai yra neatsiejamas nuo piliečių įtraukimo į svarstymus. Dalyvaudami racionaliose ir atvirose diskusijose piliečiai formuoja pagrįstą ir apgalvotą nuomonę užuot nereflektuotai veikę emocijų ir siaurų interesų pagrindu. Tačiau kritikai abejoja svarstymų įgyvendinimo galimybėmis, t.y. kelia klausimą, kiek realistinė yra prielaida, kad piliečiai įsitrauktų į diskusiją, kuri vyktų pagal apibrėžtą geros diskusijos standartą. Galima išskirti du svarstymų organizavimo modelius: konsensuso konferencijas ir deliberatyvias apklausas, kurie eksperimento tvarka buvo įgyvendinti kai kuriose vakarų šalyse. Jų įgyvendinimo patirtis rodo, kad svarstymai, net ir įtraukiantys didelį piliečių skaičių, yra įmanomi, jei tik jie yra tinkamai organizuojami: diskusijos vyksta nedidelėse grupėse, diskusijų dalyviai yra aprūpinami visa apgalvotam sprendimui priimti reikalinga informacija, turi galimybę nuolat gauti atsakymus į diskusijų metu kylančius ir ekspertinio išmanymo reikalaujančius klausimus, o diskusijos yra moderuojamos, taip užtikrinant lygų ir diskusijos taisyklėms nenusižengiantį visų dalyvavimą (2 studijos dalis).

Sėkmingos svarstymų įgyvendinimo patirtys, kai svarstymai buvo organizuojami tiesioginės piliečių komunikacijos pagrindu, dar nereiškia, kad tokios patirtys gali būti lengvai perkeltos į virtualią erdvę išnaudojant šiuolaikines informacines technologijas. Pirma, spontaniškai, privačios iniciatyvos pagrindu susiklosčiusių virtualių diskusijų (diskusijų forumų, interneto komentarų ir t.t.) patirtis rodo, kad virtualioje erdvėje kokybiškos diskusijos gali ir nevykti: internetas, anot Arūno Sverdiolo, galėjęs tapti vieta laisvai ir atvirai diskutuoti, tapo „virtualia išvietės siena“: čia kalbama viešumai, tačiau privačiai (nes anonimiškai), todėl vyrauja ne svarstymas, bet emocinė, neurotiška, į save orientuota iškrova (Sverdiolas, 2006: 149-151). Antra, virtualiam bendravimui būdingi tam tikri ypatumai, kurie galėtų būti nesuderinami prielaidomis, kurios turi būti patenkintos tam, kad diskusija vyktų pagal svarstymų idealą. Kita vertus, negalima teigti, kad nėra empirinių pavykusių virtualių svarstymų pavyzdžių. Jei pasitelktos apgalvotai, šiuolaikinės technologijos gali būti sėkminga priemonė svarstymams įgyvendinti, kurios privalumas yra mažesni organizavimo kaštai ir galimybė įtraukti tuos piliečius, kurie „atsisako“ dalyvauti politikoje tradicinėmis politinio dalyvavimo formomis.

Kadangi informacinės technologijos vystosi itin sparčiai, kurti ar siūlyti kokį nors konkretų svarstymų organizavimo sprendimą nėra racionalu. Tikslingiau yra, nagrinėjant įvairias el. svarstymų įgyvendinimo praktikas, apibendrinti joms būdingą organizacinių sprendimų įvairovę bei taikytus organizavimo metodus ir įrankius, o taip pat iniciatyvų autorių „išmoktas pamokas“, atskleidžiančias, ko buvo tikimasi ir ką leido pasiekti pasirinkti įrankiai. Tačiau pagrindinė pamoka, pasakanti, kas yra būtina sąlyga tam, kad svarstymai pavyktų, yra jų integravimas į politikos procesą – svarstymai vardan svarstymų pasmerkti nesėkmei kaip nevaisingas ir beprasmis energijos švaistymas (3 studijos dalis).

Informacinės technologijos palengvina svarstymų organizavimą, tačiau svarstymų metodai turi būti adaptuoti atsižvelgiant į taikomų įrankių specifiką ir socialinį-kultūrinį kontekstą. Tačiau informacinės technologijos kelia tam tikrų specifinių, tik su jomis susijusių grėsmių, į kurias privalu atsižvelgti tam, kad virtualus svarstymas užtikrintų prasmingo dalyvavimo ir piliečių įtraukimo į politinį procesą plėtrą. Viena iš grėsmių yra svarstymų (ne)prieinamumas, tai yra skaitmeninė atskirtis, o taip pat specifiniai savi-atrankos diskusijai mechanizmai, dėl kurių virtuali erdvė lieka užverta ženklioms visuomenės grupėms. Kita grėsmė yra susijusi su internetui būdinga anoniminio bendravimo galimybe, kuri turi tiek privalumų, tiek trūkumų, todėl turi būti apgalvotai išnaudota –

5

užtikrinant žodžio laisvę, pasitikėjimą tiek diskusijų partneriais, tiek valdžia, įsipareigojimą diskusijai ir diskusijos kokybę. (4 studijos dalis)

Remiantis studijoje atlikta analize, jos pabaigoje formuluojamos rekomendacijos dėl virtualių svarstymų organizavimo ir e. dalyvavimo iniciatyvų gilinimo.

I. EL. DALYVAVIMAS IR E. VALDŽIA

1.1. El. dalyvavimo samprata

20 amžiaus antroje pusėje buvo suformuluotas alternatyvus šiuolaikinei atstovaujamai demokratijai modelis – dalyvavimo demokratija. Dalyvavimo demokratijos modelis grindžiamas nuostata, kad „vienodą teisę į laisvę ir saviugdą galima įgyvendinti tik (...) visuomenėje, skatinančioje politinės veiklos efektyvumo jausmą, puoselėjančioje rūpinimąsi kolektyvinėmis problemomis ir padedančioje formuoti sąmoningus piliečius, galinčius nuolatos domėtis valdymo procesu“ (Held, 2002: 311). Pagrindiniai tokio modelio bruožai yra „tiesioginis piliečių dalyvavimas valdant pagrindines visuomenės institucijas“ bei „atvira institucijų sistema, kad būtų garantuojama galimybė eksperimentuoti su politinėmis formomis“ (ten pat).

Dalyvavimas šiandien yra tapatinamas su skirtingomis piliečių įtraukimo priemonėmis. Įvairias dalyvavimo sampratas galima suskirstyti į kelias grupes:

1. Dalyvavimo demokratija yra siejama su savi-organizacija, kuri reiškia, kad piliečiai patys imasi iniciatyvos organizuoti savo bendrabūvį (ne tik valstybės lygmeniu, bet taip pat darbo vietose bei bendruomenėse), t.y. telkiasi kolektyviniam veiksmui ir kartu nustato jo tikslus (Fuchs, 2006). Toks demokratijos modelis dar vadinamas „apačių demokratija“ (angl. grassroots democracy), o jo pagrindas yra ne valstybinė, bet pilietinė iniciatyva.

2. Dalyvavimo demokratija yra siejama su įsitraukimu į tradiciškai valdžios institucijų kompetencijai patikėtą politinių sprendimų priėmimo procesą. Šio modelio esmė yra piliečių ir valdžios atstovų bendradarbiavimas sprendžiant bendro rūpesčio klausimus. Piliečių įtraukimas į politinių klausimų sprendimą savo ruožtu gali būti suprantamas trejopai (UNDES, 2008: 18, Islam, 2008):

2.1. Piliečių informavimas – tai minimali dalyvavimo samprata (kai kurių autorių net nelaikoma dalyvavimu), kuri dalyvavimą sieja su politinių sprendimų stebėjimu ir kompetentingu (taigi, išmanymo reikalaujančiu) jų vertinimu.

2.2. Konsultacijos – piliečiai įtraukiami į politinių sprendimų priėmimo procesą sudarant jiems galimybes išsakyti savo nuomones ir pozicijas valdžios institucijų nustatytais klausimais, nors šios neturi valdžiai įpareigojančio pobūdžio; valdžios atstovai priimdami sprendimus gali atsižvelgti, tačiau neprivalo vadovautis piliečių išsakytomis nuomonėmis.

2.3. Aktyvus dalyvavimas (sprendimų priėmimas) – piliečiai ne tik išsako pozicijas, bet taip pat dalyvauja nustatant politinę darbotvarkę ir diskutuoja tarpusavyje, valdžia suinteresuota atsižvelgti į piliečių nuomones ir informuoja apie jomis paremtus valdžios sprendimus.

6

Jei piliečių informavimas numato vienos krypties komunikaciją tarp valdžios ir piliečių, tai konsultacijos ir aktyvus dalyvavimas grindžiamas abipuse komunikacija: ne tik valdžia kalba piliečiams, bet taip pat piliečiai kalba valdžiai. Tiek konsultacijos, tiek aktyvus dalyvavimas gali būti įgyvendinamas skirtingomis formomis: piliečiams patiems formuojant savo pozicijas ir išsakant pasiūlymus arba paprasčiausiai balsuojant, t.y. išreiškiant pritarimą arba nepritarimą pasiūlytoms sprendimų alternatyvoms.

El. dalyvavimas nurodo į visas dalyvavimo praktikas, kurios yra grindžiamos informacinių technologijų (IT)2 taikymu: naudojant specialias dalyvavimą ir bendradarbiavimą palengvinančias „platformas“ ar įvairius informacinių technologijų įgalintus įrankius – tiek „tradicinius“ (el. paštas, internetiniai forumai, apklausos, balsavimai, komentarai), tiek ir naujosios kartus Web 2.0 įrankius (leidžiančius interneto vartotojui pačiam kurti turinį).

Šiuolaikinių informacinių technologijų taikymas vis naujiems valdymo procesų aspektams modernizuoti ir optimizuoti (didinti valdymo, komunikacijos su piliečiais, viešų paslaugų teikimo efektyvumą, spartą ir skaidrumą) sąlygojo įvairių tarpusavyje persipynusių „el. terminų“ atsiradimą: el. valdžia, el. valdymas, el. demokratija, el. vyriausybė, el. dalyvavimas, el. paslaugos ir kt. (Barcevičius, 2008). Patys bendriausi, visus kitus aprėpiantys ir numanantys terminai yra el. valdžia ir el. demokratija – pastarųjų turinys laikui bėgant plečiasi, įtraukdamas naujas iniciatyvas ir aspektus. El. dalyvavimas yra platesnio el. valdžios projekto dalis.

1.2. El. dalyvavimo įgyvendinimas Europos Sąjungoje

Valdymo procesų skaitmenizacijos iniciatyvos ES lygmeniu skaičiuoja ne vienerius metus. 2005 metais Mančesterio Ministrų konferencijoje priimta deklaracija nustatė tikslą siekti „visuotinės ir išmatuojamos el. vyriausybės naudos 2010 m.“, o jos pagrindu 2006 m. balandį Europos Komisija parengė veiksmų planą „i2010 e. vyriausybės veiksmų planas: e. vyriausybės plėtros spartinimas Europoje visų labui“. Į šį planą Europos Komisija įtraukė Ministrų deklaracijoje nenumatytą tikslą: skatinti dalyvavimą ir demokratišką sprendimų priėmimą ir pateikti veiksmingų viešų diskusijų ir dalyvavimo demokratiško sprendimų priėmimo procese priemones. 2006 metais Europos parlamentas taip pat inicijavo eParticipation preparatory action, skirtą finansuoti žvalgomiesiems projektams ir iš(si)aiškinti, kaip šiuolaikinės informacinės technologijos gali sukurti lengvesnes galimybes piliečiams dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir prisidėti prie kokybiškos įstatymų leidybos.

El. dalyvavimas ne tik įtrauktas į veiksmų planus ir darbotvarkes, bet ir susilaukia plataus finansavimo bei EK paramos kaip vienas iš el. valdymo aspektų. Įgyvendinant el. valdymo iniciatyvas sukurtas tinklalapis epractice.eu, skirtas pasidalinti įvairiomis informacinių technologijų taikymo patirtimis.

Pagal Jungtinių Tautų El. valdymo tyrimą (UNDES, 2008) valstybės yra lyginamos pasitelkiant kelis indeksus:

• Pasirengimo el. valdymui (angl. E-Government Readiness) indeksą, kurį sudaro tinklo apimties (angl. web measure) indeksas (matuojantis paslaugų, teikiamų internetu, mastą); telekomunikacijų apimties indeksas (matuojantis šalies infrastruktūros, susijusios su el.

2 Taip pat vartojami tokie terminai kaip informacinės ir komunikacijų technologijos (IKT), informacinės ir telekomunikacijų technologijos (ITT), informacinės ir ryšių technologijos (IRT) (Barcevičius 2008: 110, 2 išnaša).

7

paslaugų teikimu, galimybes, t.y. įvairių technologijų prieinamumą šalies gyventojams) ir žmogiškojo kapitalo indeksas (matuojantis gyventojų raštingumo lygį) (UNDES 2008: 14-17). Pagal šį indeksą Europos regionas lenkia kitus pasaulio regionus, o jam priklausančios valstybės sudaro 70 proc. 35 aukščiausius įverčius gavusių šalių. Šiame sąraše lyderiauja Švedija, kurios pasirengimo e. valdžiai indeksas yra 0,9157 (skalėje nuo 0 iki 1). (UNDES 19-20).

• El. dalyvavimo indeksas, kuriame valstybės vertinamos pagal tokius klausimus: el. informavimas (kokia informacija pateikiama valdžios institucijų svetainėse ir kaip ji platinama), el. konsultavimas (ar institucijų svetainėse yra įrankių, reikalingų el. konsultacijoms, el. peticijoms ir atstovų bendravimui su piliečiais užtikrinti) ir el. sprendimų priėmimas (ar vyriausybė atsižvelgia į elektroninius piliečių svarstymus ir informuoja apie tai, kokios pozicijos buvo įtrauktos į sprendimus) (UNDES 2008: 18). Pagal šį indeksą Europos regiono valstybės sudaro 43 proc. Tarp 35 aukščiausius įverčius gavusių šalių, pirmoje vietoje yra JAV, antroje – Korėjos respublika, ir trečioje – Danija, kurios indeksas 0,9318. (UNDES 2008: 58).

1.3. El. dalyvavimo įgyvendinimas Lietuvoje

Įstatymai ir kiti teisės aktai, apibrėžiantys e. valdžios iniciatyvų tikslus ir kryptis

Lietuvoje pirmos kryptingos pastangos valstybės lygmeniu skaitmenizuoti valdymo procesus sietinos su 2002 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2115 patvirtinta Elektroninės valdžios koncepcija, kuri numato, kad „visos Lietuvos Respublikos institucijos turi dalyvauti rengiant ir įgyvendinant e. valdžios projektus“, t.y. perkelti viešąsias paslaugas į internetą. Elektroninės valdžios koncepcijoje (2004) kalbama apie viešų paslaugų skaitmenizaciją, tačiau nekeliamas piliečių įtraukimo į politinių sprendimų procesą tikslas.

Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše (patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480) nustatyti reikalavimai įdiegti klausimų-atsakymų ar kitokias piliečių kreipimosi į valdžios instituciją formas,3 tačiau nėra reikalaujama kurti konsultacijų ir diskusijų su piliečiais įrankius.

Christian Fuchs (2006: 4-5) skiria tris skaitmeninės demokratijos, t.y. internetinės politikos (angl. practicing politics online) formas:

• Atstovaujamoji skaitmeninė demokratija, kuriai būdinga centralizuota „iš viršaus į apačią“ komunikacija tarp valdžios ir piliečių – skaitmeninės technologijos pasitelkiamos piliečių informavimui ir paslaugų administravimui, tačiau nepalieka erdvės laisvai kritinių, opozicinių nuomonių raiškai;

• Plebiscitinė skaitmeninė demokratija pirmenybę teikia komunikacijos „iš apačios į viršų“ tarp piliečių ir valdžios modeliui, tačiau jos pasirenkami įrankiai orientuojasi į balsavimą kaip pagrindinę piliečių nuomonės raiškos formą;

3 Kiekvienais metais Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV užsakymu yra atliekami kiekybiniai ir kokybiniai Valstybės institucijų interneto svetainių tyrimai, kurių paskirtis įvertinti šių svetainių atitikimą Apraše numatytiems reikalavimams.

8

• Apačių (angl. grassroots) skaitmeninė demokratija išsiskiria demokratijos kaip dalyvavimo ir komunikacijos proceso samprata. Informacinės technologijos panaudojamos tam, kad sudarytų galimybes piliečiams bendradarbiauti ieškant bendrų politinių problemų sprendimų, t.y. svarstyti alternatyvas ir ieškoti bendro sutarimo.

LR politika e. dalyvavimo atžvilgiu yra ribota ir nenuosekli. Daigiausia akcentuojamos viešosios el. paslaugos, tačiau beveik ignoruojamas piliečių el. diskusijų skatinimas:

Lietuvos (ūkio) ekonomikos plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija Valstybės valdymo ir savivaldos modernizavimo srityje akcentuoja viešasias paslaugas, tačiau piliečių dalyvavimas neminimas:

• pertvarkyti viešųjų paslaugų teikimą taip, kad informacija, reikalinga verslui ir gyventojų ūkinei veiklai, būtų prieinama per kompiuterių tinklus

• pertvarkyti valstybės ir savivaldos institucijų darbą, grindžiant jį informacinių technologijų ir telekomunikacijų priemonių naudojimu, ypač elektroninių dokumentų naudojimu

• modernizuoti informacinių technologijų ir telekomunikacijų infrastruktūrą, pereinant prie plačiajuosčių kompiuterių tinklų ir sukuriant vieningą valstybės kaupiamų duomenų sistemą

Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje kaip vienas iš strategijos prioritetų numatyta el. valdžia.

Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 229 (Žin., 2001, Nr. 20-652), vienas iš pagrindinių tikslų kuriant informacinę visuomenę Lietuvoje – modernizuoti valstybės valdymą, tam panaudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, sukuriant tinkamą teisinę aplinką, tobulinant e. valdžią, suteikiant gyventojams realias galimybes nevaržomai gauti iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, sudarant sąlygas plėtoti Lietuvos informacinę visuomenę, teikti pasiūlymus, kritikuoti, dalyvauti priimant sprendimus (48 punktas).

Tačiau strategijoje el. valdžia iš esmės yra orientuota į viešąsias el. paslaugas, o ne el. dalyvavimą: Elektroninės valdžios koncepcijos tikslą – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, visuomenei, verslo subjektams, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teikti geresnės kokybės viešąsias paslaugas ir informaciją, panaudoti tam IT teikiamas galimybes ir išspręsti svarbiausią uždavinį – nuo 2005 metų viešąsias paslaugas gyventojams ir verslo subjektams teikti panaudojant skaitmenines technologijas ir atsižvelgiant į viešąsias paslaugas, numatytas ES programiniuose dokumentuose(54 punktas).

Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijoje piliečių dalyvavimas skatinamas tik teisiniais būdais, o el. dalyvavimo koncepcija neminima:

Būtina skatinti bendruomenių atstovų dalyvavimą priimant savivaldybių sprendimus. Jau sudarytos teisinės sąlygos bendruomenių atstovams aktyviai dalyvauti priimant savivaldybių sprendimus, tačiau kol kas praktiškai bendruomenių lyderiai dar retai imasi iniciatyvos realizuoti savo teises (38 punktas).

2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2115 patvirtintoje E. valdžios koncepcijoje taip pat akcentuojamos el. paslaugos, el. valdžios svarba efektyviam valstybės valdymui, tačiau neminimas piliečių el. dalyvavimas:

4.3. Institucijų atžvilgiu:

4.3.1. Viešajam administravimui e. valdžia yra priemonė įgyvendinti valstybės valdymo reformą ir ateityje ji bus priemonė valstybės funkcijoms atlikti. Padedant informacinėms technologijoms, gali būti efektyviai įdiegti jos ideologiniai pamatai – orientuotis į vartotoją ir pritaikyti verslo valdymo modelius institucijų darbe.

4.3.2. Skaidresnis valstybės valdymas, valstybės tarnautojų asmeninė atsakomybė, aiški atskaitomybės sistema, skaidrūs sprendimų priėmimo mechanizmai – tai tik keletas tiesiogiai su valdymu susijusios naudos aspektų.

4.3.4. E. valdžios projektų įdiegimas viešojo administravimo srityje leis:

9

4.3.4.1. įdiegti valstybiniame sektoriuje institucijų keitimosi elektroniniais dokumentais sistemą;

4.3.4.2. naudotis atvirojo kodo programiniais produktais;

4.3.4.3. pareikalauti, kad valstybės tarnautojai įgytų ir plėtotų kompiuterinio raštingumo žinias;

4.3.4.4. sparčiau ir efektyviau spręsti iškilusius uždavinius.

4.3.5. Projektų įgyvendinimas bus didžiulis išbandymas institucijoms. Iškils daug problemų dėl sprendimų priėmimo pakitusių modelių, įgūdžių stokos, netinkamos informacijos ir komunikacijos infrastruktūros. Institucijos turės glaudžiai bendradarbiauti su privačiu sektoriumi,diegdamos verslo valdymo modelius, infrastruktūrą ir teikdamos viešąsias paslaugas galutiniamsvartotojams. Projektų diegimas ir valdymas vers valstybės tarnautojus siekti naujų žinių ir įgūdžių –visų pirma gerai perprasti informacines technologijas, verslo ir projektų valdymą, gebėti taikyti šias žinias praktiškai.

Piliečių el. diskusijos nėra įtrauktos į el. valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių planą, kuriame daugiausia akcentuojamos viešųjų paslaugų teikimas: Pvz., Priemonė 3. Teikti kitas viešąsias paslaugas gyventojams ir verslo subjektams, naudojant IRT.

Netiesiogines piliečių el. dalyvavimo skatinimo užuomazgas galima pastebėti Informacinės visuomenės plėtros strategijoje. Vienas iš šios strategijos prioritetų yra Viešojo administravimo modernizavimas panaudojant IT. Strategijoje teigiama, kad modernizuojant viešąjį administravimą būtina diegti IT viešojo administravimo srityje: kurti elektroninę valdžią, didinti viešojo administravimo institucijų veiklos efektyvumą, plėtoti elektroniniu būdu teikiamas paslaugas, užtikrinti elektroninės demokratijos kūrimąsi. Kaip vienas šio prioriteto, išdėstyto 14-ame strategijos punkte tikslų, minima visuomenės įtaka politiniams sprendimams naudojant IT, tačiau konkrečios el. dalyvavimo priemonės neapibrėžiamos:

14.2.2. aktyvinti visuomenės ir viešojo administravimo institucijų sąveiką, užtikrinti visuomenės įtaką politiniams sprendimams, viešojo administravimo institucijų veiklos skaidrumą ir vadybinę kompetenciją.

Lietuvos informacinės visuomenės plėtros programos 2006-2008 metams 21 punkte akcentuojamas el. dalyvavimo poreikis Lietuvoje:

Didžiuma viešojo administravimo institucijų interneto svetainių lankytojų pageidauja susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir pateikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo (28 procentai), diskutuoti aktualiais viešosios politikos klausimais (24 procentai), kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atsakingą už juos dominantį klausimą (8 procentai).

Apibendrinant, skaitmeninės demokratijos ir el. valdžios iniciatyvos Lietuvoje, kaip galima spręsti iš įvairiuose dokumentuose įtvirtintų tikslų, aiškiai orientuotos į atstovaujamosios demokratijos, o ne į dalyvavimo, ar apačių demokratijos sampratą. Tokią pačią išvadą leidžia padaryti ir įvairios Lietuvoje (ar Lietuvos institucijoms bendradarbiaujant su užsienio šalių institucijomis) įgyvendintos iniciatyvos – jos pirmiausia nukreiptos į el. paslaugų teikimą, pvz. Informacinė sistema „Valdžios elektroniniai vartai“ (www.evaldzia.lt).

E. dalyvavimas praktikoje

Nors strateginiai dokumentai neįpareigoja Lietuvos valdžios institucijų imtis el. dalyvavimo iniciatyvų, tačiau ir neužkerta kelių tokioms iniciatyvoms. Vis tik pastarosios yra gana retos ir neveiksmingos. Galima išskirti tokias Lietuvos valdžios institucijų (dažniausiai savivaldybių internetinėse svetainėse) siūlomas el. dalyvavimo iniciatyvas:

• Galimybės komentuoti skelbiamas naujienas ir pranešimus, tačiau piliečių aktyvumas komentuojant itin žemas – daugumai naujienų iš viso nerašoma komentarų.

10

1 pav. Trakų rajono ir miesto interneto svetainė

• Pateikiami informacinio pobūdžio straipsniai, analizuojantys tvarką mieste ir atspindintys pilietines nei politines iniciatyvas ir sudaromos galimybės piliečiams komentuoti pateiktas temas.

2 pav. Vilniaus internetinis dienoraštis

11

• Pateikiami dienos klausimai, vykdomos apklausos.

3 pav. Elektroninė apklausa Rokiškio miesto savivaldybės tinklalapyje

Europos institucijų palaikomame puslapyje epractice.eu pristatomi ir aprašomi įvairūs el. valdžios praktikų atvejai, kuriuos vėliau vertina ekspertų grupė, išrinkdama „geras praktikas“ ir skirdama metų apdovanojimus. Atvejai yra priskiriami skirtingoms el. valdžios temoms, tarp kurių taip pat išskirta „eValdžios, eDemokratijos ir eBalsavimo“ tema. Puslapyje iš viso publikuojama trylika Lietuvoje įgyvendintų iniciatyvų, iš kurių trys – tarpvalstybinės iniciatyvos. eValdžios, eDemokratijos ir eBalsavimo temai priskirtos 2 iš 13 iniciatyvų.

• Projektas „Virtualus pagalbinis mobilaus renkamojo atstovo darbalaukis“, kurio akronimas eRepresentative (e.atstovas). Projekto tinklalapis: www.erepresentative.org

Tai mokslinių tyrimų ir plėtros projektas, pradėtas įgyvendinti 2006 metų vasario mėn., kuriuo siekiama sukurti virtualų darbalaukį, užtikrinantį mobilų Seimo nario (išrinktojo atstovo) darbą. Jame dalyvauja penkių Europos šalių parlamentų ir asamblėjų atstovai, valstybės tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys. Iš viso projekte dalyvauja 9 partneriai iš 7 Europos valstybių (projekto biudžetas: 1,52 mln. eurų).

Pagrindiniai projekto tikslai (LIETUVOS DALYVAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOS 6-OJOJE BENDROJOJE PROGRAMOJE: sėkmės pavyzdžiai, 2007):

- Virtualus darbalaukis Seimo nariams suteiks galimybę atrinkti individualiems poreikiams reikalingą informaciją, ją organizuoti ir valdyti, palengvins kasdieninį darbą komitetuose. Tai leis Seimo nariams patogiai ir saugiai dalyvauti teisėkūros procese, pavyzdžiui, parengti įstatymo projektą, jį aptarti, teikti pataisą ir balsuoti už jo priėmimą.

- Virtualus darbalaukis bus priemonė parlamentų tarpusavio bendradarbiavimui skatinti, suteikti galimybę keistis dokumentais, tam, kad išrinktiesiems atstovams butų lengviau gauti informaciją. Juo siekiama sukurti novatoriškas, draugiškas vartotojui ir mobilias saugumo technologijas, leidžiančias bendradarbiauti rengiant įstatyminius dokumentus ir tuo pat metu užtikrinančias darbalaukio naudotojo autentiškumą ir privatumą.

Taigi, šis projektas yra skirtas palengvinti darbą renkamiems valdžios atstovams, bet ne piliečių dalyvavimui skatinti.

12

• Projekte „Europos diskusijos tarp išrinktų atstovų ir pilietinės visuomenės“, kurio akronimas Demos@Work. Projekto tinklalapis: http://www.demosatwork.org/

Tai projektas, skirtas paskatinti tarp išrinktų atstovų ir piliečių vykstančias diskusijas įvairiais politikos klausimais, kurie yra aktualūs visoms Europos Sąjungos šalims. Pradiniam projekto vykdymo etapui pasirinkta tema – žalingas rūkymo poveikis. Projekto vykdymo metu numatyta suskurti elektroninę platformą, kurioje vyks diskusijos tarp regioninio/ nacionalinio lygmens išrinktų atstovų, Europos parlamentarų ir piliečių. Vienas iš projekto tikslų yra ne tik gauti atgalinį ryšį iš piliečių, bet ir užtikrinti išrinktų atstovų tarpusavio komunikaciją ir bendradarbiavimą. Antra vertus, tai skatins piliečių įsitraukimą, sąveiką su išrinktais atstovais bei didins informuotumą.

Šiame etape Lietuva buvo pasirinkta kaip viena iš dalyvaujančių šalių. Kaip teigiama 2007 m. Seimo kanceliarijos veiklos ataskaitoje, Lietuvoje atlikti parengiamieji darbai siekiant dalyvauti ES finansuojamame projekte „Europos diskusijos tarp išrinktų atstovų ir pilietinės visuomenės (Demos@Work)“.

Projektas yra pradiniame vykdymo etape. Kaip rodo 2008 m. gruodžio 15 dienos žinutė projekto tinklalapyje, 2009 m. balandžio mėn. vyks pirmasis projekto rezultatų viešinimas. Kol kas tinklalapyje pateikiama informacija apie projekto dalyvių susitikimą, patalpinti straipsniai, statistiniai duomenys rūkymo tematika bei suskurta virtuali erdvė „papasakok savo istoriją“. Šioje erdvėje jau publikuojamos kelios istorijos.

Apibendrinant, ne tik strateginių tikslų, bet ir realių praktikų lygmenyje bent kiek veiksmingesnių e. dalyvavimo iniciatyvų iš esmės nėra. Nebūtų pagrįsta tai aiškinti intereso stoka ar aktyviu pačių valdžios institucijų pasipriešinimu tokiai idėjai. Kaip rodo atlikti interviu4, valdžios atstovai išreiškia susidomėjimą ir suinteresuotumą žinoti piliečių nuomonę:

„Piliečių aktyvus dalyvavimas ir svarstymas yra be galo reikalingas dalykas...“

„...piliečiai yra tai dėl ko mes dirbame. Kaip mums gerai dirbti, kai negauni atgalinio ryšio?.. Tegu pasisako, tegul diskutuoja. Tegu iškelia problemas. Tai ir yra demokratija, demokratijos principai...“

„Be jokios abejonės piliečių reiškiama nuomonė labai svarbu. Kur ir kaip ją reikšti, čia jau kiekvieno pasirinkimas. Kas rašo laišką ministrui, kas užduoda klausimus ar išsako savo nuomonę tiesioginių televizijos laidų metu, dažnai juk girdim, kaip žmonės pasisako... Kitas dar rašo straipsnį į laikraštį... Na, ir aišku, nereikia užmiršti interneto. Juk tai paprasčiausias kelias išsakyt ką galvoji – rašyk, komentuok...“

Situaciją veikiau tiktų aiškinti inercijos ir kryptingo „kapanojimosi“ terminais: įvairūs instituciniai pokyčiai dažniau vyksta ne kaip strateginio planavimo rezultatas, bet kaip netikėtas efektas. (Barcevičius, 2008).

Lietuvos pasirengimas el. dalyvavimui

Atliekami lyginamieji tyrimai rodo, kad valstybių pasiekimai el. valdžios įgyvendinimo srityje reikšmingai skiriasi. Tokie skirtumai aiškinami ir nevienodu pasirengimu, ir specifiniu socialiniu bei kultūriniu šalies kontekstu. Iš esmės sutinkama, kad el. dalyvavimo būtina siekti palaipsniui, pirmiausia sukuriant jam reikalingas reguliavimo ir gebėjimų sąlygas. Pagal Jungtinių Tautų

4 2008 m. lapkričio mėn. atlikti 5 interviu su ministerijų, apskričių ir savivaldybių administracijų atstovais neleidžia daryti plačių apibendrinimų apie iniciatyvų įtraukti piliečius palaikymo mastą, tačiau rodo, kad bent jau kalbėjimo lygmenyje palaikyti tokias iniciatyvas yra supratingo, atsakingo ir atskaitingo valdininko pareiga.

13

Pasirengimo el. valdymui indeksą Lietuva priklauso 35 aukščiausią poziciją užimančios šalims ir užima 28 vietą (jos indeksas 0,6617) (UNDES, 2008: 20). Vertinant pagal atskirus šį indeksą sudarančius komponentus Lietuva užima 26 vietą pagal tinklo apimties indeksą (0,6087). Šis indeksas taip pat naudojamas el. valdymo evoliucijos lygiui įvertinti ir numato tokias pakopas (UNDES 2008: 16):

• I pakopa: besiformuojanti (angl. emerging) el. valdžia – valdžios institucijų informacija teikiama internete, tačiau svetainės statiškos ir nesiūlo sąveikos su piliečiais priemonių;

• II pakopa: pažengusi (angl. enhanced) el. valdžia – teikiama išsamesnė informacija piliečiams, sukurtos nuorodos į piliečiams prieinamus informacijos archyvus;

• III pakopa: interaktyvi (angl. interactive) el. valdžia –internete galima rasti įvairių reikalingų formų, atlikti užsakymus viešoms paslaugoms;

• IV pakopa: sąveikaujanti (angl. transactional) el. valdžia – viešos paslaugos teikiamos internetu, piliečiai gali vertinti jų kokybę;

• V pakopa: susieta (angl. connected) el. valdžia – glaudus ir integruotas ryšys tarp piliečių ir valdžios struktūrų.

Valstybės yra vertinamos pagal tai, kokį procentą su kiekviena el. valdžios evoliucijos pakopa siejamų paslaugų kiekį jos teikia. Remiantis atlikto tyrimo duomenis, Lietuva teikia 100 proc. su I pakopa siejamų el. paslaugų (8 iš 8); 84 proc. – su II pakopa (77 iš 92); 61 proc. – su III pakopa (75 iš 123), 14 proc. – su IV pakopa (12 iš 84) ir 37 proc. su V pakopa siejamų el. paslaugų (10 iš 27) (UNDES, 2008).

Pagal el. dalyvavimo indeksą Lietuva užima 20 vietą (kartu su Austrija ir Kinija) ir per tris metus iš 69 vietos pakilo į 20 vietą, tačiau toks pokytis siejamas su aukštesne piliečių informavimo, o ne jų įtraukimo į konsultacijas ir sprendimus kokybę (Lietuvos nėra valstybių, naudojančių informacines technologijas piliečių konsultacijos organizuoti ar piliečius į sprendimus įtraukti sąraše).

Apibendrinant, reikia paminėti du dalykus. Pirma, vertinant lyginamajame kontekste Lietuva rodo ženklius pasiekimus el. valdymo srityje ir tai leidžia teigti apie tai, kad Lietuvoje yra organizacinis ir kultūrinis potencialas įvairioms el. valdymo iniciatyvoms plėtoti. Vis tik, tiek strateginio planavimo, tiek realių praktikų lygmenyje nėra orientuojamasi į aktyvų piliečių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. Todėl svarbu aptarti tuos argumentus, kuriais grindžiamos iniciatyvos įtraukti piliečius į politikos procesą bei išryškinti tokio įtraukimo privalumus, taip motyvuojant sprendimų priėmėjus skirti sutelktas pastangas e. dalyvavimo iniciatyvų plėtojimui.

II. DALYVAVIMAS IR SVARSTYMAS

2.1. Dalyvavimas kaip alternatyva atstovaujamosios demokratijos modeliui: pagrindimas

Demokratija kaip visuotinė, universali valdymo forma bei savaiminė vertybė formuojasi porenesansiniu laikotarpiu Italijos miestuose ir atgyja po Didžiosios Prancūzų revoliucijos kartu su sparčiais modernizacijos ir industrializacijos procesais. Viduramžiais dominavusią homo credens (tikinčio ir paklūstančio žmogaus) idėją pakeičia kita, homo politicus idėja, - žmogaus, aktyviai svarstančio, kvestionuojančio savo gyvenimo aplinkybes ir aktyviai įsitraukiančio į politinės

14

bendruomenės reikalus, idėja. Naujųjų laikų žmogus – racionalaus mokslo dėka išvaduotas iš prietarų, tamsybės, nežinojimo, iš subordinacijos įpročių, pats kuriantis tiek savo likimą, tiek istoriją.

Demokratinės valstybės, aktyvių piliečių, renkamos valdžios ir racionalaus valdymo idėja iškyla kaip intelektualinis produktas, betarpiškai susijęs su socialiniu modernybės projektu, kurio ideologinės prielaidos buvo suformuluotos dar 18 amžiaus prancūzų švietėjų. Pasak J. Grin (2005), modernybės projektas rėmėsi “dviem Apšvietos dogmomis”: visų pirma, tai idėja, kad galima pažinti tiesą, remiantis racionaliomis, universaliomis žiniomis, antra, kad, šiomis žiniomis remiantis, įmanoma keisti ir kontroliuoti pasaulį. „Nuo 18 amžiaus, ‘racionalus žinojimas‘ tampa pagrindu, kuriuo remiantis tautinės valstybės užtikrina savo veiksmų legitimumą, siekiant užtikrinti visuomenės gerovę bei progresą valstybės teritorijoje“ (Grin, 2005). Valstybė ir populiacija suvokiami kaip resursai, rizika yra apskaičiuojama ir kontroliuojama, o teisėtai išrinkta valdžia, remdamasi racionaliu ekspertiniu žinojimu, siekia optimizuoti naudą ir priimti pačius naudingiausius sprendimus. Nauda ir racionalumas – du pamatiniai akmenys, kuriais rėmėsi politiniai sprendimai nuo 18 amžiaus. Kaip pabrėžė dar J. Benthamas ir J.S. Millis, priimti įstatymai ir vykdoma politika buvo pateisinami tiek, „kiek tai padėjo tiesiogiai įgyvendinti, kruopščiai skaičiuojant, didžiausio žmonių skaičiaus didžiausią laimę.“ (Held, 2002: 119).

Klasikinės moderniosios institucijos kurios apibūdina valdymo ir valdžios mechanizmus pokario laikotarpio Vakarų pasaulyje, nusakomos šiais principais: atstovaujamoji demokratija, politikos ir biurokratijos atskyrimas, bei idėja, jog politika formuojama remiantis racionaliomis žiniomis (Hajer, 2000; Wagner, 2000).

Atstovaujamosios demokratijos modelis, kuriame visuomenės interesus atstovauja racionaliu žinojimu besiremiantys ekspertai, nuo XX amžiaus antros pusės susilaukia vis daugiau kritikos. Šiuo atveju problemiškas lieka pačios visuomenės vaidmuo, kuri politikoje dalyvauja daugiau instrumentiškai, vien tik per formalias rinkimų procedūras. Teigiama, kad tokia sistema yra prievartinė, suvaržanti, nuasmeninta, nehumaniška, ir piliečiai, negalėdami aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procese ir atlikdami iš esmės instrumentinį vaidmenį, jaučia susvetimėjimą ir nusivylimą politine sistema. Demokratinėje visuomenėje problemišku tampa pačių piliečių vaidmuo.

Daugelis kairiosios minties teoretikų (K. Marksas, A. Gramsci ir kt.) teigė, kad valstybė atstovauja vien tik dominuojančiosios klasės, (t.y. buržuazijos) interesus ir kalba vien tik šios klasės vardu, o darbininkų klasė nėra atstovaujama moderniose politikos institucijose. Italų elitologų G. Mosca ir V. Pareto teigimu, visuomenė yra „vienos klasės modelis,“ kuriame vien tik dominuojantieji elitai dalyvauja politikoje ir įgyja klasinę sąmonę, tuo tarpu „pavaldžiosios masės“, G. Mosca teigimu, yra visiškai apolitiškos ir nusišalinę nuo politinių procesų. (cit pagal Farganis 1993: 239).

Ko gera, esminė kritika moderniosios klasikinės demokratijos institucijų atžvilgiu buvo išsakyta vokiečių teoretiko J. Habermaso knygoje „Viešosios sferos struktūrinė transformacija“ (1989). J. Habermaso teigimu, vienas iš esminių demokratijos komponentų yra atvira, nesuvaržyta komunikacija tarp skirtingų socialinių grupių, komunikacija, kur kiekvienas turi teisę kalbėti ir būti išgirstas, pripažįstami visi išsakyti racionalūs argumentai neatsižvelgiant į jokią statuso ar ekonominės galios viršenybę. Tokiai komunikacijai užtikrinti yra būtina viešoji sfera – susibūrimų ir diskusijų vieta, kur piliečiai susitinka kaip lygūs su lygiais, nevaržomi jokių politinių ar ekonominių apribojimų, išsako savo patirtis ir savo interesus, patys diskutuoja ir priima sprendimus bendruomenei svarbiais klausimais, kur formuojasi konsensusas ir bendra politinė valia. J. Habermasas pateikia tokius viešosios sferos pavyzdžius kaip antikinės Graikijos polis bei agora,

15

piliečių susirinkimo aikštė, taip pat 17 ir 18 amžiaus vakarų Europoje, didžiąja dalimi Anglijoje, paplitę kavinės, salonai, bei draugijos, kur vykdavo debatai visuomenei svarbiais socialiniais klausimais.

J. Habermaso teigimu, modernioje visuomenėje pastebimas viešosios sferos nykimas. Vis labiau įsigali racionaliuoju žinojimu grindžiamos ekspertinės sistemos, patys piliečiai yra nutildomi ir eliminuojami kaip kalbantieji subjektai, jų požiūriai, jų individualus, subjektyvus, asmeniškas socialinės tikrovės, visuomenės ir bendrų reikalų suvokimas yra nutildomas, gyvenamasis pasaulis yra traumuojamas, iškreipiamas, ir kolonizuojamas – piliečiai nebeturi galimybės susitikti kaip kalbėtojai ir klausytojai, kelti įvairius jiems aktualius gyvenimo klausimus, kritikuoti arba patvirtinti keliamų reikalavimų teisingumą, išsiaiškinti prieštaravimus ir pasiekti susitarimą.

Kas tuomet yra demokratija? Sistema, kuri remiasi teoriniais teisingumo, abstrakčiais racionalumo, naudos, bendro gėrio principais? Sistema, kuri nutildo piliečius ir paverčia juos nebyliais statistais prie balsadėžių...? Atstovaujamosios demokratijos krizė, viešosios sferos revitalizacija bei siekis sugrąžinti piliečius atgal į politiką pastebimas nuo XX amžiaus antros pusės. Šiuos pokyčius lėmė daugelis skirtingų faktorių, kurie glaudžiai tarpusavyje susiję, tačiau galima išskirti keletą apibendrinančių kategorijų:

• 1968 metų studentų revoliucijos Prancūzijoje, socialiniai judėjimai Vakarų Europoje ir Amerikoje, moterų, etninių, rasinių mažumų, homoseksualų judėjimai ir teisių reikalavimai atkreipė dėmesį į marginalizuojamų grupių patirtis, apie kurias nėra kalbama viešumoje ir kurios nėra atstovaujamos klasikinėse moderniosiose politikos institucijose, į tas problemas, kurios yra paliktos privatumo sferoje, neišsakytos, nutylimos ir nematomos, kaip smurtas šeimoje, rasinė diskriminacija, seksualinis priekabiavimas ir kt. Pamažu išplečiama pati sąvokos „politika“ prasmė, politikos objektu tampa ir tai, kas vyksta privačiose erdvėse, pvz. supolitinamas ir imamas traktuoti kaip politinis klausimas smurtas šeimoje. Visi šie judėjimai davė stiprų impulsą marginalizuojamų grupių įsitraukimui į politiką bei įvairių pilietinių bei politinių judėjimų ir organizacijų atsiradimui už formalių valdžios institucijų ribų.

• Kitas svarbus aspektas yra intensyvus mokslo ir technologijų vystymasis. Kaip pastebi kai kurie teoretikai, kaip Ulrichas Beckas (1992) ir kiti, sparčiai besivystantis mokslas stipriai pakeitė žmogaus galimybes, tuo pačiu sukūrė naujas rizikos bei nežinomybės formas, kaip aplinkos užterštumas, branduolinių katastrofų grėsmės, genetiškai modifikuoto maisto vartojimo ilgalaikės pasekmės, ir kt. Valdžios institucijos, kurios remiasi racionaliu ekspertiniu žinojimu, nebėra pajėgios kontroliuoti rizikas ir priimti visuomenei palankius sprendimus tose srityse, kur rizika yra negali būti racionaliai įvertinama ir apskaičiuojama, pvz., dirbtinis apvaisinimas, eutanazija, embrionų kamieninių ląstelių panaudojimas, genetiškai modifikuotas maistas. Kai susiduriama su problemomis, kurių racionali ekspertizė nepajėgi išspręsti, o nusistovėjusios administracinės bei teisinės praktikos neduoda aiškaus ir pakankamo atsakymo, - klasikinės modernios politinės valdžios institucijos nepajėgia priimti sprendimų, kurie būtų ir pagrįsti, ir priimtini. Kai nėra aiškiai apibrėžtų taisyklių kas, už ką, ir kokiu būdu yra atsakingas, formuojasi institucinio dviprasmiškumo situacija. Situaciją, kai tradicinės normos ir taisyklės tampa problematiškos, nepriimtinos, nėra aiškiai paskirstytos atsakomybės, Hajer (2003) vadina institucine tuštuma. Tokioje situacijoje dažnai grįžtama prie dalyvavimu grindžiamo valdymo, - greta formalių valdžios institucijų, atsiranda įvairūs neformalūs ar pusiau formalūs piliečių judėjimai, interesų grupės, naujos politikos erdvės, kur yra keliami klausimai, išsakomos abejonės, formuojasi konsensusas ir bendra politinė valia. Neretai, valdžios institucijos pačios kreipiasi į piliečius ir inicijuoja

16

įvairias diskusijų platformas, kad vėliau, remiantis ne politikų ar ekspertų, bet piliečių nuomonėmis, būtų priimami atitinkami sprendimai.

• Vienu iš svarbių faktorių, kurie stipriai pakeitė politinių sprendimų priėmimo mechanizmus ir transformavo klasikines moderniąsias politikos institucijas, yra informacinė revoliucija. Manuel Castells (2005) teigimu, informacinė revoliucija įvyko Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje apie 1970 metus ir stipriai pakeitė visą galios santykių žemėlapį. Naujosios informacinės technologijos (visų pirma – internetinio ryšio priemonės) atvėrė naujas komunikacijos galimybės lokaliame bei globaliame lygmenyje. Visų pirma, nebelieka tradicinės žiniasklaidos monopolio valstybės teritorijoje, piliečiai gali rinktis ir gauti informaciją iš daugelio alternatyvių žinių šaltinių. Dar daugiau, piliečiai patys turi galimybę aktyviai įsitraukti į komunikacijos procesą ne tik kaip žinių gavėjai, bet kaip ir informacijos siuntėjai – elektroninis paštas, naujienų grupės, pokalbių svetainės, bei kitos komunikacijos formos internete įgalina akimirksniu išplatinti reikšmingą informaciją dideliam gyventojų skaičiui, pasiekiant suinteresuota auditorijas. Įprastinę vienos krypties komunikaciją pakeičia komplektiški dialogai, kuriuose susikerta skirtingi kalbėtojai, skirtingos pozicijos, skirtingi ekonominiai, politiniai ir socialiniai interesai. M. Castells teigimu, tinklai (anlg. networks) palaipsniui tampa pagrindine socialinės organizacijos forma. Naujosios informacinės komunikacijos technologijos įgalina vis didesnę socialinių interesų diversifikaciją – piliečių grupės gali aktyviai komunikuoti savo interesus, burtis į bendruomenes ir mobilizuotis bendram pilietiniam veiksmui.

Moderniųjų valstybių politinis institucinis peizažas nuo XX a. antros pusės radikaliai pakinta. Galia, kuri kadaise buvo sukoncentruota institucijose, išsibarsto įvairiuose galios centruose bei socialinės įtampos laukuose, esančiuose už klasikinių modernių politinių institucijų. Sprendimai generuojami ir priimami jau anapus formaliojo valdžios aparato. Viešosios erdvės, kuriose susikerta ir yra artikuliuojami daugelis socialinių, ekonominių ir politinių interesų, dubliuoja formalią, hierarchinę ir monolitišką formaliosios politikos struktūrą. Formalią, aiškiai apibrėžtą visuomenės santykių struktūrą keičia neapibrėžta, nefiksuota, nehierarchinė, tinklinė protestų sąveika – jei pirmoji vadinama medine (arborescent), tai antroji – rizomatine (pagal šakniastiebio – rizomos, kurios atžalos gali jungtis bet kokia anarchiška tvarka (žr. Pocius, 2007) Iš esmės, transformuojamas visas politikos landšaftas - sprendimų priėmimo galia nebėra sukoncentruota formaliose institucijose, formuojasi naujos praktikos, naujos praktikos, per kurias piliečiai yra sugrąžinami į politiką.

Lietuvoje pilietinio aktyvumo, dalyvavimu grindžiamos demokratijos tradicijos nėra stiprios. Totalitariniu sovietmečio laikotarpiu sprendimai buvo priimami formaliuose politinės galios centruose, o bet kokia opozicija buvo iš esmės nutildyta. A. Renwick (2006) teigimu, būtent tuo laikotarpiu šiame regione susiformavo politikos kaip nešvarios, amoralios veiklos samprata – totalitarinio režimo patirtys lemia tai, kad daugelis žmonių sąmoningai nusišalina nuo politikos, laikosi atokiau nuo bet kokios politinės veiklos, ir pasirenka tam tikra prasme disidentinę laikyseną (žr. Renwick, 2006).

Posovietiniu laikotarpiu įvykusios sparčios politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos lėmė tai, kad kai kurios socialinės grupės buvo menkai integruotos ir liko visuomenės užribyje – naujosios santvarkos ir valstybės nepajėgiančios identifikuoti kaip savos bei atstovaujančios jų interesus. Tokiose grupėse, kaip atsakas į jų marginalią padėtį, formuojasi nusivylimas, priešiškas požiūris ir nuolatinis nepasitikėjimas valstybe bei valdžios institucijomis. Oscar Lewis (1988) tai aprašė kaip skurdo kultūros fenomeną: „Žmonės, priklausantys skurdo kultūrai, turi stiprų marginalumo, bejėgiškumo pojūtį, nereikalingumo jausmą. Jie yra svetimi savo pačių šalyje, įsitikinę, jog jų poreikiai ir interesai nerūpi ir negali rūpėti egzistuojančioms institucijoms. Kartu su

17

bejėgiškumo pojūčiu, yra paplitęs ir asmeninio nepilnavertiškumo pojūtis“ (Lewis, 1988: 78). Skurdo kultūra, pasak O. Lewis, formuojasi tais atvejais, kai viena socialinė ekonominė sistema žlunga ir yra pakeičiama kita, pvz. pereinamuoju laikotarpiu iš feodalizmo į kapitalizmą. Tas pats taikytina ir pereinamuoju laikotarpiu iš socializmo į kapitalizmą – tos socialinės grupės, kurios jaučiasi likęs visuomenės (ir valstybės) užribyje, įsitikinę, kad jų interesai ir poreikiai „nerūpi ir negali rūpėti egzistuojančioms institucijoms“, dažnai laikosi anti politinių nuostatų, o rinkimų metu arba nebalsuoja, arba renkasi „protesto balsavimo“ formą.

Galiausiai, posovietiniu laikotarpiu vyko sparti socialinė, politinė, kultūrinė diferenciacija – formuojasi nauja socialinė struktūra su aiškiai išreikšta turtine diferenciacija, skirtingos socialinės grupės su savo skirtingomis patirtimis, poreikiais ir interesais. Skirtingos socialinės grupės reikalauja skirtingų dalykų, - nebelieka tokio dalyko kaip vienas bendras gėris, viena bendra tvarka, ir viena bendra politika, taikoma, lygybės principu, visiems piliečiams be išimties. Iš valdžios institucijų reikalaujama, kad jos lanksčiai ir operatyviai reaguotų į stipriai diferencijuotus ir besikeičiančius skirtingų socialinių grupių poreikius.

Apibendrinant galima pasakyti, jog atstovaujamoji demokratija susiformavo kaip universalus valdymo modelis 18 amžiuje kartu su Šviečiamojo laikotarpio, arba modernybės projektu. Čia, politinė galia buvo sukoncentruota formaliose aiškiai apibrėžtose institucijose, politiniai sprendimai rėmėsi racionalia ekspertize ir visuotinės naudos principu, remiantis prielaida, jog rizika yra apskaičiuojama ir kontroliuojama, gyventojams valstybės teritorijoje buvo siekiama užtikrinti maksimalią naudą ir gerovę. XX amžiaus antroje pusėje įvykę pokyčiai – moterų, spalvotojų mažumų, seksualinių mažumų išsivadavimo judėjimai, besiformuojančios naujos ekologinės rizikos ir nežinomybės formos bei informacinė revoliucija - lėmė tai, jog klasikiniai atstovaujamosios demokratijos mechanizmai nebėra nei efektyvūs, nei pakankami – jais nepasitikima, jie nebefunkcionuoja taip, kaip reikia. P. Chatterjee teigimu, tai buvo esminis lūžis per visą XX amžiaus moderniosios politikos istoriją.

Lietuvoje, šie procesai prasidėjo gerokai vėliau – po 1990 metų, kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Sparti socialinė gyventojų diferenciacija, globalizacijai procesai, mažumų judėjimai, naujos rizikos ir nežinomybės formos bei naujųjų informacinių technologijų plėtra verčia peržiūrėti klasikinius valdymo principus. Akivaizdu, jog politinė galia, sukoncentruota formaliose politikos institucijose, nesugeba artikuliuoti piliečių poreikių ir jų patirčių, kurie, nereprezentuojami, pasireiškia populizmo, šovinizmo, radikalizmo proveržiais, arba tiesiog nusišalinimu nuo politikos ir pilietiniu pasyvumu. Tam, kad demokratija veiktų, būtinas piliečių sugrįžimas ir sugrąžinimas į politiką bei aktyvus jų dalyvavimas svarstant (politinei) bendruomenei aktualias problemas.

2.2. Svarstymas kaip dalyvavimo demokratijos prielaida

Nepasitenkinimas atstovaujamosios demokratijos institucijomis inspiravo alternatyvų demokratijos modelį, grindžiamą platesniu piliečių įtraukimu į sprendimų priėmimo procesą, kai sprendimai priimami laisvos, lygios, atviros ir racionalios bendrapiliečių diskusijos metu. Iš piliečių įtraukimo į politinį procesą tikimasi tiek adekvataus savivaldos ir autonomijos kaip pamatinių demokratiją grindžiančių principų realizavimo, tiek ir didesnio piliečių pasitikėjimo valdžios institucijomis. Pastarasis yra integrali valdžios institucijų legitimumo dalis, be kurio yra neįmanomas joks veiksmingas valdžios funkcionavimas. Tačiau toks piliečių sugrąžinimas į politiką nereiškia, kad

18

paprasčiausiai daugiau klausimų perduodama tautos plebiscitui. Daugeliui demokratų yra būdingas „antidemokratinis“ nepasitikėjimas masėmis ir jų galia teisingai spręsti politinius klausimus. Užuot paprasčiausiai patikėję politinių klausimų sprendimą emocijoms pasiduodančiai, lengvai manipuliuojamai, vaizduotės neturinčiai masei, demokratai ieško institucijų, kurios užtikrintų piliečių sprendimo kokybę.

Politinėje teorijoje dalyvavimo demokratija (angl. participatory democracy) ir svarstymų demokratija (angl. deliberative democracy) dažnai yra tapatinamos kaip vienas ir tas pats demokratijos modelis, nors toks tapatinimas nėra pagrįstas. Dalyvavimo demokratija pabrėžia piliečių tiesioginį įsitraukimą į politinių sprendimų priėmimo procesą, o svarstymų demokratija akcentuoja laisvos, lygios, atviros ir racionalios diskusijos svarbą priimant sprendimus. Piliečių įtraukimas į politinių sprendimų priėmimo procesą nebūtinai reiškia, kad sprendimus piliečiai turi priimti svarstydami, o ne paprasčiausiai balsuodami.

Galimybės suderinti dalyvavimo ir svarstymų demokratijos principus atrodo nesudėtingos tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip teigia S. Fishkin (2005), galima išskirti kelis tokio derinimo priešininkų argumentus, įrodinėjančius, kad politinė lygybė (piliečių įtraukimas) ir diskusijų kokybė (piliečių įsitraukimo kokybė) yra konfliktuojantys tikslai, kurių abiejų pasiekti vienu metu neįmanoma:

1. Piliečiams būdingos emocijos ir interesai, kurie verčia juos burtis į frakcijas, o ne siekti bendro sutarimo – nuosaikus o ne emocingas svarstymas yra būdingas tik atrinktiems atstovams;

2. Piliečiai neturi pakankamai informacijos, kad galėtų spręsti komplikuotus ir sudėtingus politikos klausimus (įvairios konsultacijų ir apklausų iniciatyvos rodo, kad publika turi šokiruojančiai mažai tikslių žinių, nepaisant augančio išsilavinimo – tai gali būti paaiškinama tokiais mechanizmais kaip „racionalus nežinojimas“ (angl. rational ignorance));

3. Piliečiai yra nepajėgūs spręsti komplikuotus ir sudėtingus politikos klausimus (jie gali tik užtikrinti sprendžiančio elito cirkuliaciją);

4. Piliečiai yra tiek atsieti nuo sudėtingų politikos klausimų, kad pirmenybę teikia elitų sprendimui; jie neturi jokio intereso įsitraukti į viešas konsultacijas (jie nenori patys dalyvauti priimant viešos politikos sprendimus);

5. Piliečius veikia grupių psichologijos mechanizmai (poliarizacija), kurie kenkia pasirinkimų racionalumui. Šiuos mechanizmus iššaukia grupių diskusija, t.y. pats procesas, iš kurio tikimasi, kad jis padidins demokratinių sprendimų apgalvojimą;

6. Piliečių preferencijos yra heterogeniškos (netranzityvios), todėl jų pasirinkimai yra nestabilūs (dažnai susidaro tranzityvumo reikalavimą pažeidžiantys ciklai), o demokratiniai sprendimai yra arbitrarūs ir lengvai manipuliuojami.

Aukščiau įvardintus argumentus apibendrina tokia argumentavimo logika: (1) piliečių įtraukimas į valdymo procesus būtų prasmingas, o ne žalingas tik tuomet, jei piliečiai gebėtų protingai ir nešališkai pasverti sprendimų alternatyvas, dėl jų susitarti ir priimti geriausiai bendrą interesą atitinkančius sprendimus; (2) tačiau dauguma piliečių nenori ar neturi gebėjimų, reikalingų tam, kad galėtų dalyvauti tokiuose politinių klausimų svarstymuose; be to, kai tokie svarstymai įtraukia didelį piliečių skaičių, jie nėra veiksmingi ir dažniausiai nepavyksta; (3) kadangi svarstymas masinio dalyvavimo diskusijoje sąlygomis yra neįmanomas, tai piliečiai negeba priimti apgalvotų sprendimų, o jų dalyvavimas sprendimų priėmimo procese ne didintų, o tik mažintų sprendimų kokybę. Tokia argumentavimo logika išryškina svarstymų svarbą: būtent jų dėka dalyvavimo

19

demokratijos modelis įgyja patrauklumą, nes piliečių įtraukimas jau neatrodo kaip nevaldomų ir nekompetentingų masių įtraukimas. Argumentai už svarstymus yra grindžiami ne tik tuo, kad pastarieji yra būtina veiksmingo dalyvavimo realizavimo sąlyga. Kaip rodo atlikti tyrimai, bet kokių politinių pokalbių (diskusijos apie politiką su draugais, šeimos nariais, kolegomis ir t.t.) dažnis yra siejamas su tokiomis politiškai svarbiomis pasekmėmis kaip informuotumas apie politiką, tikėjimas politiniu veiksmingumu ir politinis aktyvumas, tolerancija ir pakantumas skirtingoms nuomonėms (Bennett et al., 2000; Conover et al., 2002; McClurg, 2006; Pattie and Johnston, 2008).

Vis tik kritikai abejoja, ar iš viso įmanoma užtikrinti svarstymą, t.y. viešos politinės diskusijos, kurioje dalyvauja bendrapiliečiai, kokybę. Jų argumentai priklauso nuo to, kaip apibrėžiamas svarstymo standartas. Geros diskusijos standartai varijuoja nuo itin griežtų ir aukštų iki lankstesnių, minimalesnių, labiau atsižvelgiančių į kasdienei komunikacijai būdingus ypatumus. Atsakymas į klausimą, ar įmanomas svarstymas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokiu svarstymo apibrėžimu vadovaujamasi.

Viena iš esminių kokybiškos viešosios diskusijos charakteristikų yra racionalumas – pasak J. Habermaso, demokratinėms diskusijoms svarbu yra ne vien tai, jog kiekvienas turi teisę kalbėti ir būti išgirstas, bet ir tai, kad diskusijoje pripažįstami tik racionalūs, pagrįsti argumentai. Šiuo atveju, racionalumas nusako kalbėjimo tvarką ir diskusijos taisykles, racionalumo principas apibrėžia, kurie teiginiai pripažįstami kaip tinkami, kurie – atmetami. Būtent dėl šio racionalumo principo J. Habermaso teorija sulaukė daugiausia kritikos; šios teorijos oponentai kelia klausimą – kaip žmonės susitaria dėl to, kas laikytina racionalumu? Jų teigimu, savo laiku, argumentai apie vergovės panaikinimą, juodaodžių emancipaciją bei moterų teisę balsuoti daugumos nuomone atrodė absurdiškais ir neracionaliais.

Bet kokios diskusijos efektyvumo garantas – aiškiai apibrėžtas kalbančiųjų subjektų susitarimas dėl kalbėjimo taisyklių, dėl pagrindinių sąvokų, kategorijų ir terminų. R. Rorty (1996) tai vadina „galutinio žodyno terminais“ – tai tokie terminai, kaip „grožis“, „tiesa“, „gėris“, t.y. terminai, kuriems nei įrodyti, nei paneigti nėra pakankamai argumentatyvinių resursų. Tarp kalbančiųjų turi būti aiškus ir visuotinai priimtas su(si)tarimas apie tai, kokie argumentai yra laikomi teisingais, racionaliais ir priimtinais, antraip susiduriama su „kalbos vartojimo riba, už kurios tik bejėgiškas pasyvumas arba smurtas“. Panašiai, prancūzų filosofas M. Foucault (1998) naudoja terminą „diskurso tvarka,“ t.y. bet kokį kalbėjimą reguliuojančių taisyklių visuma. Tos taisyklės:

• Kalbančiųjų apribojimai – įvairūs tabu, ritualai, draudimai, išimtinė kalbančiojo teisė apriboja, kas, kada ir ką gali kalbėti. Per šiuos apribojimus, tik kai kuriems kalbėtojams suteikiama išskirtinė teisė ir autoritetas, pvz. įstatymo pataisą gali interpretuoti tiktai teisininkas, diagnozuoti psichinį sutrikimą gali tik specialią kvalifikaciją turintis medikas ir pan., o kitų kalbėtojų pasisakymai šiuo klausimu bus ne autoritetingi ir galbūt niekiniai.

• Bet kurioje visuomenėje egzistuojančios tarsi savaime suprantamos perskyros tarp gėrio ir blogio, teisingo ir klaidingo, racionalaus ir iracionalaus, proto ir beprotybės. Pvz., tam tikri argumentai (jei kalbėtojas remiasi regėtu sapnu ar vizija) visuotinai priimti susitarimu bus laikomi kaip beprotiški.

• Pamatiniai tekstai, kuriais remiamasi siekiant sustiprinti argumentų teisėtumą; tai gali būti įvairūs moksliniai, religiniai ar juridiniai tekstai (pvz., Biblija, Konstitucija, enciklopedijos ar žinynai, etc.)

Lietuvoje viešąsias diskusijas apsunkina tai, kad nėra aiškaus susitarimo dėl pamatinių terminų ir dėl diskurso tvarkos. Sekant internetines diskusijas visuomenei aktualiais klausimais, pvz. dėl

20

homoseksualių asmenų teisių, kalbėtojai remiasi labai prieštaringais pamatiniais tekstais – tarp jų galima rasti ir Bibliją, ir sovietinio laikotarpio enciklopedijas, ir Amerikos psichiatrų iniciatyva sudarytas psichikos ligų klasifikacinis žinynas (šio žinyno yra net keletas leidimų, esminis skirtumas – 1973 m. iš jo buvo išbrauktas, kaip sutrikimas, homoseksualus potraukis). Kai nėra vieningo susitarimo dėl pamatinių tekstų, kaip autoriteto šaltinių, sunkiai įmanomas susikalbėjimas ir produktyvi diskusija.

Svarstomosios demokratijos idealas dažnai kritikuojamas dėl savo antidemokratinio pobūdžio. Anot kritikų, pati svarstymo kaip argumentuoto ir į skirtingas nuomones įsiklausančio kalbėjimo idėja įtvirtina tokias kalbėjimo taisykles, kurios reikalauja tik negausiam sluoksniui pasiekiamų kalbinių kompetencijų. Svarstymas visada buvo priešinamas neartikuliuotam minios riaumojimui; iškelti svarstymo idealą reiškia priversti minią perimti „elito“ kalbėjimo būdą arba visai nutilti (Sanders, 1997; Crossley, 2004). Nuomonės raiškos forma, kurios reikalauja svarstymų demokratija, reikalauja tam tikrų kalbinių kompetencijų, kurios nėra lygiai pasiskirsčiusios visuomenėje, todėl savo esme yra antidemokratinė: „svarstymų demokratus motyvuoja ne meilė demokratijai ar tikėjimas politine tauta, bet troškimas pakeisti konkrečius politinius sprendimus, kurį jie tiki galį realizuoti pasitelkę argumentus, jei tik būtų galima ką nors įtikinti tuos argumentus išklausyti... Kalbėti mokanti klasė (angl. articulate class), kurios santykinis pranašumas yra svarstymas, taip siekia uzurpuoti galią“ (Posner, 2004). Atsižvelgdamas į tokius argumentus, S. Fishkin (2004: 1-2) siūlo nuosaikesnę svarstymo sampratą. Svarstymas – tai konkuruojančių nuomonių „pasvėrimas“ diskusijoje, kuri pasižymi šiomis savybėmis:

1. Informuotumas – išsakomų argumentų fakto teiginiai turi būti pakankamai tikslūs;

2. Balansas – į tam tikrą siūlymą remiančiųjų argumentus turi būti atsakoma kitaip tuo pačiu klausimu manančių argumentais;

3. Sąžiningumas – dalyviai turi norėti tiek kalbėti, tiek išklausyti pagarbiai ir mandagiai;

4. Substantyvumas – argumentai turi būti vertinami pagal savo turinį, o ne pagal tai, kaip ir kieno jie buvo išsakyti;

5. Išsamumas – dėmesio turi susilaukti visi reikšmingų visuomenės dalių požiūriai.

S. Fishkino svarstymo modelis nereikalauja ypatingų kalbinių kompetencijų, ir yra labiau orientuotas į diskusijos organizavimo tvarką. Būtent šia svarstymo samprata bus vadovaujamasi toliau šioje studijoje nagrinėjant svarstymų įgyvendinimo taikant šiuolaikines informacines technologijas galimybes.

2.3. Svarstymų modeliai

Prieš nagrinėjant svarstymų demokratijos įgyvendinimo galimybes taikant informacines technologijas, verta apžvelgti du svarstymų modelius, grindžiamus tiesioginiu bendravimu: „konsensuso konferenciją“ (angl. consensus conference) ir „deliberatyvią apklausą“ (angl. deliberative poll).

21

Konsensuso konferencija

Demokratinėse visuomenėse laikoma kone savaime suprantamu dalyku, jog klausimai, paveikiantys visų žmonių gyvenimą, turi būti svarstomi bei sprendimai priimami demokratiškai. Deja, dažnai politinės valdžios institucijos remiasi tarpusavio susitarimais arba racionaliąja moksline ekspertize. Danijos Technologijos Tarybos inovacinis modelis, konsensuso konferencijos, suteikia piliečiams galimybę išsakyti savo nuomonę, mažina atotrūkį tarp ekspertų, politinės valdžios ir piliečių. Konsensuso konferencijos yra praktikos, per kurias siekiama įtraukti visuomenę į įvairių technologijų poveikio aplinkai bei visuomenei vertinimą.

Konferencija paprastai yra organizuojama kaip dialogas tarp ekspertų ir visuomenės atstovų, o šios diskusijos pagrindu parengtas dokumentas pateikiamas Parlamentui – taip yra siekiama sumažinti atotrūkį tarp politikų, ekspertų ir visuomenės atstovų, o politikai daugiau sužino apie visuomenės poreikius, lūkesčius ir viltis. Kai kurias atvejais, Parlamentui pateiktų pasiūlymų pagrindu priimami įstatyminiai ir teisės aktai.

Ekspertų vaidmuo šiame procese – informuoti visuomenės atstovus apie technologijas ir galimą jų poveikį aplinkai ir visuomenei. Diskusijai kviečiami piliečiai parenkami iš kuo įvairesnių socialinių sluoksnių. Dažniausiai išsiunčiama apie 1000 pakvietimų įvairiems žmonėms, kurių amžius daugiau nei 18 metų. Svarbus aspektas atrenkant dalyvius – jų pačių suinteresuotumas ir noras bendradarbiauti. Tų, kurie atsiliepė į kvietimą ir išreiškė pageidavimą dalyvauti konferencijoje, paprašoma atsiųsti 1 psl. motyvacinį laišką, trumpai papasakojant apie save bei išdėstant savo motyvaciją. Iš visų pakviestųjų dalyvavimui konferencijoje atrenkama 14 žmonių. Siekiama, kad tarp jų būtų kuo didesnė amžiaus, išsilavinimo, profesijos, pajamų ir kt. įvairovė. Atrinkti piliečiai praeina trumpus apmokymus konferencijos tema, jiems išduodamas informacinės medžiagos paketas bei organizuojami dveji savaitgalio kursai.

Konsensuso konferencijoje dalyvauja apie 14 visuomenės atstovų bei 14 ekspertų. Pirmąją konferencijos dieną, ekspertai pristato ir aptaria pagrindinius finansinius, biologinius, etinius, teisinius bei socialinius nagrinėjamo klausimo aspektus. Antrąją konferencijos dieną ekspertai ir visuomenės atstovai dalyvauja abipusėje diskusijoje, ekspertams užduodami klausimai, tikslinamos formuluotės, ir kt.; parengiamas ir svarstomas pirmasis galutinio dokumento, kuris vėliau bus teikiamas Parlamentui, variantas. Trečiąją dieną visuomenės atstovai pristato galutinį variantą ekspertams bei auditorijai, t.y. spaudos atstovams. Šio proceso metu, ekspertai turi galimybę atlikti smulkias korekcijas bei pataisymus, bet negali įtakoti visuomenės atstovų požiūrių. Vėliau pasirašytas dokumentas pateikiamas Parlamento atstovams.

Vienos konsensuso konferencijos kaina yra apie 600,000 Danijos kronų (280 000 Lt), neįskaitant Danijos Technologijos Tarybos darbuotojų atlyginimų.

Nors konsensuso konferencijų tikslas nėra formuoti viešąją politiką, tačiau yra buvę ne vienas atvejis, kai konsensuso konferencijos suformuluoto dokumento pagrindu priimami teisės aktai bei politiniai sprendimai. Pvz., Danijos parlamentas priėmė įstatymą, apribojantį genetinį tikrinimą priimant į darbą bei sudarant sveikatos draudimo sutartis, taip pat nusprendė išbraukti genetiškai modifikuotus gyvūnus iš Danijos vyriausybės inicijuotos biotechnologinių tyrimų bei plėtros programos, ir uždraudė bet kokio maisto, išskyrus sausus prieskonius, švitinimą.

Pirmoji konsensuso konferencija buvo inicijuota 1987 metais. Nuo to laiko, Danijoje buvo surengta daugiau nei 20 tokių konferencijų. Danijos Technologijos Tarybos patirtis buvo pritaikyta ir kitose šalyse: dukart Olandijoje bei vieną kartą – Didžiojoje Britanijoje.

22

Deliberatyvi apklausa

Atstovaujamosios demokratijos krizę lemia vis augantis atotrūkis tarp politikų, ekspertų bei piliečių; piliečiai vis dažniau nusišalina nuo viešųjų reikalų, tiesios neinvestuoja savo laiko į tų klausimų nagrinėjimą, ir dažnai susidaro įspūdį, jog politikos elitai sudaro sąmokslą ir uždaroje erdvėje priiminėja savanaudiškus sprendimus. Ieškodamas sprendimo, siekdamas išspręsti sunkumus, su kuriais susiduria šiandieninės demokratijos, Stanfordo Universiteto (JAV) profesorius James Fishkin 1988 metais sukūrė inovatyvų deliberatyviosios apklausos modelį. Šio modelio tikslas – sugrąžinti piliečius atgal į politiką, įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą.

Modelis remiasi Senovės Graikijos Atėnų agoros analogija - atsitiktinai parinkti piliečiai susirenka vienoje bendroje erdvėje, diskutuoja tarpusavyje kaip lygūs su lygiais, ieško bendro susitarimo visuomenei svarbiais klausimais ir tada visų piliečių (visos visuomenės) vardu išreiškia savo nuomonę.

Kuo deliberatyvioji apklausa skiriasi nuo paprastos apklauso? Paprastos apklausos metu, piliečiai tiesiog išreiškia savo nuomonę, pernelyg nesigilindami į klausimą. Deliberatyvioji apklausa ypatinga tuo, kad tai nėra tik atskirų, individualizuotų, pavienių nuomonių visuma – ji parodo nuomones ir nuostatas, kurios formuojasi demokratinės diskusijos bei piliečių debatų metu.

Kaip yra organizuojama deliberatyvioji apklausa? Organizuojant tokio tipo apklausas, dažnai pasitelkiama televizija. Atsitiktinai atrinkta žmonių grupė – dažniausiai 150-200 - apklausiama kokiu nors pasirinktu klausimu. Po šios pirmosios apklausos, grupės nariai yra pakviečiami susirinkti kartu savaitgaliui, tam tikroje erdvėje, kad galėtų padiskutuoti, pasitarti savo įžvalgomis, nuostatomis bei lūkesčiais konkrečia tos apklausos tema. Dažnai dalyviams prieš renginį yra išsiunčiama parengta mokomoji informacija, viešumo ir skaidrumo sumetimais ši informacija yra patalpinama internete ir prieinama viešai. Renginio metu piliečiai dalyvauja diskusijoje su ekspertais bei politikais, nedidelėse grupėse, vadovaujant patyrusiems moderatoriams, yra vystoma diskusija ir aptariami svarbiausi minėto klausimo aspektai. Svarbiausi šio renginio epizodai yra prieinami plačiajai publikai – transliuojami per televiziją. Šio renginio pabaigoje dar kartą, pakartotinai, užduodami tie patys klausimai, kurie buvo užduoti dalyviams pirmajame etape.

Paprastai gaunami duomenys ženkliai skiriasi nuo pirmosios apklausos, o šis skirtumas iliustruoja, kokias išvadas gali priimti visuomenės atstovai, kai jiems suteikiama galimybė nuosekliai įsigilinti į viešuosius reikalus bei politikos klausimus, diskutuoti ir grupėje priimti sprendimus. Taigi, svarstymai ir diskusijos grupėje turi didelę įtaką. Paprastai po diskusijų daugiau nei pusė respondentų pakeičia savo pirmines nuostatas – svarbiausia yra tai, jog šie politinių nuostatų pasikeitimai yra sąlygoti apsikeitimo informacija bei argumentais.

Deliberatyviosios apklausos buvo vykdytos daugiau nei 20 kartų Jungtinėse Amerikos valstijose, 5 kartus Didžiojoje Britanijoje, 2 kartus Australijoje (1999 ir 2001 metais), Danijoje (2000 metais). Jungtinėse Valstijose buvo organizuota nemažai deliberatyviųjų apklausų tiek nacionaliniame, tiek vietos lygmenyje.

Kokie yra deliberatyviosios apklausos rezultatai? Visų pirma, piliečiai patys pakeičia savo nuostatas, t.y. paviršutiniškus, neartikuliuotus požiūrius pakeičia gerai išdiskutuoti, informacija pagrįsti, argumentuoti įsitikinimai. Patys debatai – fokusuotos diskusijos grupės, diskusijų grupės – yra nufilmuojamos, o įrašai skelbiami internete arba TV ir prieinami plačiajai visuomenei. Visuomenė turi galimybę išgirsti savo bendrapiliečių argumentus, stebėti, kaip formuojasi nuomonės – o tai irgi padeda sumažinti atskirtį tarp formaliosios politinės valdžios bei piliečių.

23

Pagrindiniai svarstymų modelių elementai

Tarp konsensuso konferencijų ir deliberatyvių apklausų esama tiek panašumų, tiek skirtumų:

• Dalyvių skaičius ir atrankos metodas. Vienas iš konsensuso konferencijos ir deliberatyvios apklausos skirtumų yra dalyvių skaičius – jei konsensuso konferencijoms būdingas mažas dalyvių skaičius (iki 20), tai deliberatyvios apklausos orientuotos į didesnės grupes (iki kelių šimtų dalyvių) svarstymų organizavimą. Tačiau abu modeliai grindžiami ne „savi-atrankos“ metodu (kai dalyvauja tie, kas nori), bet kvotinės ar tikimybinės atrankos metodu (kviečiami dalyvauti atrinkti dalyviai). Atrankos metodų paskirtis yra užtikrinti dalyvių „reprezentatyvumą“, t.y. kad jie atstovautų kuo įvairesnėms socialinėms grupėms ir pozicijoms.

• Informacijos sklaida. Būtina svarstymo prielaida yra tai, kad dalyviai išmanytų svarstomą klausimą, kitaip sakant, turėtų bent minimalų tikslios ir patikimos informacijos apie problemą kiekį. Tuo tikslu yra parengiami glaustos ir subalansuotos problemos ir jos sprendimų apžvalgos ir išplatinamos dalyviams dar iki svarstymo. Be to, yra manoma, kad ir patys dalyviai, žinodami apie juos laukiančias diskusijas, iki svarstymų yra linkę jiems pasiruošti, susirasti papildomos medžiagos, aptarti klausimą su savo socialinio tinklo nariais.

• Diskusijos mažose grupėse. Abu modeliai grindžiami prielaida, kad diskusijoje turi realiai dalyvauti (pasisakyti) kiekvienas diskusijos dalyvis, o tai praktiškai įmanoma tik tuomet, jei dalyvių skaičius yra nedidelis. Konsensuso konferencijoms iš anksto atrenkamas mažas dalyvių skaičius, o deliberatyviose apklausose dalyviai yra paskirstomi į kuo įvairesnės sudėties grupes.

• Moderavimas. Diskusijos yra moderuojamos siekiant užtikrinti tiek diskusijų tvarką, tiek tai, kad visi dalyviai turėtų lygias galimybes pasisakyti diskusijoje.

• Klausimai ekspertams. Kadangi diskusijų metu gali kilti klausimų, reikalaujančių papildomos informacijos ir išaiškinimo, yra sudaromos galimybės sulaukti ekspertų atsakymų į šiuos klausimus ar kitaip gauti reikalingą informaciją.

• Sprendimo priėmimas. Vienas iš svarbių skirtumų tarp dviejų aprašytų modelių yra skirtinga sprendimo prieiga. Konsensuso konferencija yra orientuota į sutarimą, o deliberatyvi apklausa – į daugumos nuomonę, taigi, balsavimą. Balsavimas yra slaptas, siekiant užtikrinti, kad išsakant svarstymo metu susiformavusią nuomonę nesuveiks įvairūs emociniai ir socialiniai mechanizmai (pavyzdžiui, nebus skelbiamos tos nuomonės, kurios, kaip tikisi dalyvis, turėtų patikti autoritetingiems, patraukliems, įtaigiems diskusijos dalyviams).

Apibendrinant, svarstymų modeliai yra grindžiami tam tikrais apibrėžtais diskusijos metodais ir diskusijos sąranga, kuri, kaip rodo atlikti tyrimai, pasiteisina. Dalyviai po svarstymų dažniausiai pakeičia savo išankstinę nuomonę, labiau pasitiki savo politiniu veiksmingumu (Fishkin 2004).

24

III. SVARSTYMU GRINDŽIAMAS E. DALYVAVIMAS

3.1. Informacinių technologijų taikymas svarstymas: argumentai už ir prieš

Viena iš esminių svarstymų demokratijos sąlygų yra atvira ir nevaržoma komunikacija tarp įvairių socialinių grupių, kur jog galėtų laisvai artikuliuoti savo interesus, diskutuoti apie savo patirtis, siekti bendro susitarimo visuomenei svarbiais klausimais ir konsensuso pagrindu priimti bendrus sprendimus. Kaip klasikinis tokio sprendimų priėmimo mechanizmo principas dažniausiai yra pateikiama antikos Atėnų Agora, kur aukščiausia valdžia priklausė liaudies susirinkimui, t.y. Atėnų piliečiams, kurie susirinkdavo centrinėje Atėnų aikštėje. Deja, toks tiesioginis kalbėjimas(is) yra įmanomas tik valstybėse su labai mažu gyventojų skaičiumi – Atėnų gyventojų skaičius siekė apie 40 000 žmonių, o iš jų, piliečių skaičius buvo tik 5000-6000 žmonių. Antikinėje Graikijoje, viešajame politiniame gyvenime galėjo dalyvauti tik tie individai, kurie turėjo oikos, t.y. ūkį, kuriame dirbo vergai ir moterys. Vergai ir moterys rūpinosi ūkio reikalais, tuo tarpu vyras galėjo nevaržomai užsiimti viešojo gyvenimo problemų svarstymu.

Kartu su informacine revoliucija ir informacinių technologijų plitimu, vis dažniau kalbama apie demokratizuojantį naujųjų informacinių technologijų poveikį, apie tai, jog internetas, atviras ir prieinamas kiekvienam piliečiui, suvokiamas kaip utopinė elektroninės Agoros vizija arba „Atėnais be vergų“(Rheingold, 1993: 279). Tačiau informacinių technologijų plėtra pati savaime negali būti vertinama vienareikšmiškai. M. Surman teigimu, kiekvienas technologinis revoliucinis pakylėjimas yra lydimas tam tikro intelektualinio entuziazmo – autorius pateikia pavyzdį, kaip 1960 metais, paplitus kabelinei televizijai, buvo manoma, jog tai “pagerins švietimą, užkirs kelią nusikalstamumui, sumažins socialinę izoliaciją, skatins komunikaciją bei suaktyvins demokratijos procesus” (Surman, 1995). Taigi, informacinės technologijos, pačios savaime, yra neutralios. Jų poveikis demokratijos procesams priklauso nuo jų socialinio, kultūrinio, ekonominio konteksto ir nuo to, kaip jos bus panaudojamos.

Šiandien visuotinai pripažįstama, kad tiek išankstinė optimistinė, tiek išankstinė pesimistinė laikysena informacinių technologijų galimybių užtikrinti kokybiškas diskusijas atžvilgiu yra nepamatuota ir neišvengiamai dalinė. Tokios išankstinės laikysenos dažnai priklauso nuo turimos virtualių diskusijų patirties: kaip taisyklė, dauguma spontaniškai, privačios iniciatyvos dėka susiklosčiusių diskusijų nepasižymi kokybe ir dažnai verčia nusivilti naująja viešąja erdve, kita vertus, atlikti eksperimentai su mažomis grupėmis ar kai kurios valdžios institucijų iniciatyvos Vakarų šalyse palaiko optimistinius lūkesčius, kad įmanomos ir kokybiškos virtualios diskusijos. Šioje studijos dalyje apžvelgsime argumentus, kodėl verta arba neverta ieškoti, kokiomis formomis galėtų būti realizuojami svarstymai panaudojant informacines technologijas.

Kaštai

Bene akivaizdžiausias svarstymų „skaitmenizavimo“ privalumas yra ženkliai mažesni svarstymų organizavimo kaštai. Tiesioginių svarstymų įgyvendinimas reikalauja daug resursų, susijusių su piliečių „išlaisvinimu“ nuo išgyvenimo rūpesčių, kad šie galėtų skirti savo laiką svarstymams, o taip pat organizaciniais kaštais. Informacinės technologijos, leidžiančios įveikti geografinių ir laiko

25

atstumų apribojimus, atrodo, siūlo perspektyvią ir mažiau kaštuojančią svarstymų organizavimo ir įgyvendinimo alternatyvą.

Naujų dalyvių įtraukimas

Bene didžiausią susirūpinimą šiandien kelia mažėjantis piliečių dalyvavimas politikoje ir to sąlygotas didėjantis atotrūkis tarp piliečių ir valstybės. Problemos sprendimas dažnai siejamas su naujų dalyvavimo formų pasiūla piliečiams, kuriems įprastinės politinio įsitraukimo formos atrodo beprasmės ir neveiksmingos. Tokie sprendimai grindžiami empiriniais duomenimis, rodančiais, kad formuojasi naujas „internetinio piliečio“ tipas. „Internetiniai piliečiai“ (angl. online citizens) yra piliečiai, kurių politinis dalyvavimas paprastai reiškiasi įvairiausiomis būtent interneto ar naujų technologijų įgalintomis formomis (IPDI, 2004). Pavyzdžiui, interneto komentatorių publika (t.y. publika, jau išnaudojanti jai prieinamas virtualių diskusijų erdves) pasižymi nemenku potencialu ir polinkiu išnaudoti kitas šiuolaikinių technologijų įgalintas politinio dalyvavimo formas, kurios suteikia galimybių išsakyti savo nuomonę, įsijungti į viešąją erdvę, nors esmingai nesiskiria savo aktyvumu rinkimuose, dalyvavimu visuomeninių organizacijų, partijų ar vietos bendruomenės veikloje, ji aiškiai linkusi reikšti savo nuomonę įvairiomis interneto įgalintomis priemonėmis. (Vinogradnaitė. 2008a: 85-87).

Todėl vienas iš argumentų už virtualių svarstymų erdvių kūrimą yra tai, kad jos pritrauktų tradiciškai neaktyvias, tačiau naujoms nuomonės raiškos formos pasirengusias publikas.

Politinis virtualių svarstymų potencialas

Atlikti tyrimai rodo, kad tiesioginiai svarstymai ar pokalbiai apie politiką daugeliu atvejų turi reikšmingą poveikį juose dalyvaujantiems piliečiams (Bennett, Flickinger and Rhine 2000; Conover, Searing and Crewe 2002; McClurg 2006; Pattie and Johnston 2008):

• Didina jų informuotumą, politinių problemų supratimą;

• Skatina pasitikėjimą valdžios institucijomis;

• Skatina pasitikėjimą politiniu veiksmingumu, taigi įsitraukimą į politiką;

• Ugdo toleranciją.

Tačiau dažnai keliamas klausimas, ar pagrįsta tokio pat ar panašaus poveikio tikėtis iš virtualių svarstymų. Viena vertus, duomenys rodo, kad dalyvavimas „spontaniškose“ virtualiose diskusijose neskatina informuotumo, neugdo gebėjimo ieškoti bendrų sprendimų ar pagrįsti savo nuomonę (Vinogradnaitė, 2008b). Kita vertus, atlikti eksperimentai rodo, kad užtikrinus tinkamą organizaciją tiek realios, tiesioginės diskusijos, tiek virtualios diskusijos generuoja panašų efektą: auga dalyvių žinios ir supratimas apie svarstomą problemą, įsitikinimas politiniu veiksmingumu ir nusiteikimas dalyvauti politikoje (Min, 2007). Svarbu pabrėžti, kad negalima formuluoti vienų išvadų skirtingoms virtualaus dalyvavimo formoms: nors piliečių įsitraukimas į virtualią diskusiją tomis formomis, kurios jam prieinamos šiandien, neturi pozityvaus poveikio, to paties negalima pasakyti apie piliečių dalyvavimą tinkamai organizuojamose ir moderuojamose diskusijose.

Svarbus viešosios diskusijos elementas – jos metu formuojasi bendra pilietinė valia ir pasiekiamas susitarimas esminiais, politinei bendruomenei aktualiais klausimais. “Pati viešosios sferos, kaip demokratijos elemento, idėja yra ne vien tai, kad iš esmės kiekvienas turi lygias galimybes išsakyti savo nuomonę, savo asmenines nuostatas, poreikius ir įsitikinimus, viešosios sferos idėja

26

realizuojama tik tuomet, kada šių privačių nuostatų ir įsitikinimų pagrindu, racionalių kritiškų debatų metu, formuojasi viešoji nuomonė bei politinė valia” (Habermas, 1989: 219).

Pats komunikacijos procesas gali tiek ir mobilizuoti individus politiniam bei pilietiniam dalyvavimai, tiek ir priešingai – grąžinti galimą pasipriešinimą atgal į indiferenciją. H. Rheingold teigimu, naujosios informacinės technologijos, „jei tinkamai suprastos ir panaudotos, turi išlaisvinantį, įgalinantį, demokratizuojantį potencialą, lygiai taip, kaip ir spaudos presai bei raštingumo išplitimas“, tačiau toliau teigiama, kad „arba virtualios bendruomenės padės piliečiams atgaivinti demokratiją, arba jos taps viliojančiais spąstais į žavingas demokratijos pakaitalų pinkles“ (Rheingold, 1993: 276).

Ką daryti, kad virtualios bendruomenės netaptų „žavingomis demokratijos pakaitalų pinklėmis“? Substitucinės pilietinio dalyvavimo praktikos yra nuo seno žinoma priemonė, kurią valdančioji klasė naudodavo siekdama išsaugoti status quo. J. Scott (1990), nagrinėjęs įvairių dominuojamųjų grupių rezistencijos formas, teigia, kad viešumoje šios grupės dažnai demonstruoja privalomą pagarbą valdžios institucijoms, tačiau privačiose sferose (draugų rate, šeimoje) yra išsakoma kritika, pasipiktinimas, vyksta pykčio ir nusivylimo proveržiai, dažnai netgi puoselėjamos apokaliptinės keršto vizijos bei piktdžiuga dėl valdančiosios klasės nesėkmių. Dar daugiau, J. Scott teigimu, dominuojanti klasė dažnai daugiau mažiau žino apie slaptą užkulisių diskursą; ir netgi tam tikrų laipsniu jį pateisina: „Išsivadavimo fantazijos ir keršto vizijos tam tikra prasme padeda išsaugoti esamą dominavimą, kadangi kolektyvinė energija yra išbarstoma santykinai nereikšmingai ir nekenksmingai retorikai ir ritualams“ (B. Moore, cit pagal Scott, 1990: 163). T.y., pavaldžiosioms grupėms leidžiama išsakyti savo nepasitenkinimą grynai terapiniais sumetimais, - laikinas išėjimas iš kasdienės elgsenos rėmų padeda kasdieniniame gyvenime palaikyti socialinę discipliną.

Daugelio teoretikų (Rheingold, 1993; Dahlgren, 1995) nuomone, naujosios informacinės technologijos dažniausiai yra panaudojamos būtent tokioms socialiai nereikšmingoms praktikoms – informacija internete dažniausiai pateikiama taip, kad pritrauktų maksimalų skaitytojų skaičių, siekiant reitingų, orientuojamasi ne į faktų pateikimą, o į jaudinančias emocijas, įvairios informacinių technologijų vartotojų dalyvavimu grindžiamos programos (skaitytojų nuomonių apklausa ir balsavimas pasirinkta tema, galimybė komentuoti tekstus, reitinguoti tekstus ar pačiam patalpinti savo informaciją) labai dažnai sukuria aktyvaus piliečių dalyvavimo iliuziją ir leidžia žmonėms jaustis, tarsi jie aktyviai naudotųsi savo, kaip piliečių, teisėmis, nors iš tikrųjų šio proceso metu nesiformuoja nei bendra politinė valia, nei politinis veiksmas, o šis procesas neturi jokio poveikio realiems galios santykiams ir sprendimų priėmimui.

Pagrįsta daugelio teoretikų nuomonė, kad internetinė erdvė gali tapti vienu iš demokratinės pilietinės diskusijos substitutų – erdvė, kurioje plėtojamas priešiškumas valdančiajam elitui, sąmokslo teorijos, apokaliptinės keršto vizijos, verbalizuojamos fobijos ir tiesiog konstruojamas populistinis, dažnai net antivalstybinis diskursas. Tokiu atveju, kolektyvinės energijos paprasčiausiai iššvaistomos socialiai nereikšmingai retorikai, šitaip užkertant kelią realių permainų ir realaus pilietinio aktyvumo galimybei.

Tai yra ypatingai aktualu posovietinei, pototalitarinei visuomenei, kur dominuoja nepasitikėjimas politikais, valdžios institucijomis bei nusivylimas valstybe. Tokiam kontekste, piliečiai linkę a priori manyti, kad jų iniciatyvos yra bevertės, nereikšmingos ir kad jos realiai negali pakeisti situacijos. Todėl turi būti palaikomas nuolatinis grįžtamasis ryšys tarp valdžios institucijų ir piliečių, per kurį būtų parodomas realus piliečių poveikis sprendimų priėmimo procesui; užtikrinamas abipusis valdžios institucijų ir piliečių dialogas, taip pat – sėkmingų praktikų bei

27

sėkmingų atvejų (pvz. piliečių el. peticijos, kurių pagrindu priimti konkretūs valdžios sprendimai) paviešinimas.

Apibendrinant išsakytus argumentus, atsakymas į klausimą, ar verta ieškoti būdų, kaip pasitelkti informacines technologijas svarstymams įgyvendinti, priklauso nuo to, kokios virtualių svarstymų praktikos tampa atsakymų pagrindu. Diskusijos virtualioje erdvėje nebūtinai atitinka bent minimalius kokybiškai diskusijai keliamus reikalavimus, tačiau galiausiai toks atitikimas priklauso nuo konkrečios virtualios erdvės ir to, kaip ji yra organizuojama. Jei tinkamai organizuotos, tokios diskusijos yra tiek pat vertingos kiek ir tiesioginiai svarstymai ar pokalbiai tarp bendrapiliečių. Be to, jų organizavimas dažnai pareikalauja kur kas mažesnių kaštų ir turi potencialą pritraukti tas piliečių grupes, kurios nemato prasmės dalyvauti politikoje tradicinėmis formomis.

3.2. Svarstymais grindžiamos el. dalyvavimo iniciatyvos

Informacinės technologijos savaime dar neužtikrina nei svarstymų kokybės, nei lygaus piliečių įsitraukimo – kad pasiektų šiuos efektus, reikalingas apgalvota svarstymo organizacija ir „architektūra“. Informacinių technologijų įrankiai neleidžia taikyti visų dalyvavimo technikų, todėl yra būtina tradicinės svarstymų struktūros modifikacija (Islam, 2008: 2).

Šioje dalyje yra nagrinėjamos įvairios „el. dalyvavimo, el. demokratijos ir el. balsavimo“ temai priskirtos iniciatyvos, paskelbtos tinklalapyje epractice.eu. Iš viso šiame tinklalapyje 2008 metų gruodžio 15 d. buvo paskelbti 1032 el. valdžios įgyvendinimo pavyzdžiai, iš kurių 89 priskirti el. dalyvavimo temai. El. dalyvavimo pavyzdžiai itin įvairūs, grindžiami skirtingomis skaitmeninės demokratijos sampratomis (Fuchs, 2006), o kai kurie aprašo ne konkrečias svarstymų iniciatyvas, bet specialiai sukurtas platformas ir technologinius įrankius. Aprašydami „išmoktas pamokas‘, pristatytų iniciatyvų autoriai dažnai kartoja, kad bet kuris technologinis sprendimas yra laikinas ir negalutinis, o turi būti nuolat tobulinamas atsižvelgiant į iškylančius publikos poreikius ir informacinių technologijų plėtrą. Todėl ir šioje studijoje nėra siekiama išskirti kurio nors vieno geriausio sprendimo, bet išryškinti ir įvertinti tam tikrus būdingus struktūrinius e. svarstymų elementus.

Nėra vieno modelio, kuriuo būtų grindžiamos piliečių įtraukimo į sprendimus ir el. dalyvavimo iniciatyvos, nors galima išskirti tam tikrus šioms iniciatyvoms bendrus bruožus. Piliečių dalyvavimas politiniame procese reiškiasi trimis formomis: inicijuojant klausimus politinei darbotvarkei (el. peticijos), teikiant siūlymus ir idėjas iškeltų klausimų sprendimui (el. konsultacijos) ir priimant valdžios institucijas įpareigojančius sprendimus (el. balsavimas). Žinoma, toks išskyrimas yra santykinis ir yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip piliečių diskusija ir pozicijos yra integruojamos į valdymo procesus.

28

4 pav. Piliečių forumo (Slovėnija) svetainėje pateikta piliečių dalyvavimo įrankių klasifikacija

Kiekviena šių formų yra grindžiama piliečiams sudaryta galimybe diskutuoti tarpusavyje, pagrįsti ir paaiškinti savo poziciją.

Virtualūs miestai (Virtual Cities) – trijų Olandijos miestų projektas, skirtas sudaryti sąlygas piliečiams dalyvauti svarbiuose miestų planavimo projektuose. Naudojant virtualios komunikacijos technologijas pristatomos projektų vizualizacijos, o piliečiai gali palikti savo atsiliepimus apie projektus forume, kalbėtis (chat) su kitais lankytojais, keistis nuomonėmis ir balsuoti dėl alternatyvių projektų. Atsiliepimų pateikimas (grįžtamasis ryšys) yra struktūruotas.

Piliečių forumas (The Citizens‘Forum) – forumas, kuriame Slovėnijos piliečiai ir Europos Parlamento nariai diskutuoja Europos politikos klausimais, Europos Parlamento nariai gali čia pateikti savo klausimus konsultacijai su piliečiais, o vykstančių diskusijų ar konsultacijų išvadų ataskaitos yra pristatomos Europos Parlamente, forumo dalyviams yra pateikiamas grįžtamasis ryšys, detalizuojantis, ar ir kaip jų indėlis atsispindi priimtuose sprendimuose ir dokumentuose.

Pavyzdžiui, inicijuojant peticijas ar pasirašant po peticijomis piliečiai turi galimybę pakomentuoti savo poziciją, paaiškinti, kodėl jie remia konkrečią peticiją.

29

5 pav. Peticijos Piliečių forumo (Slovėnija) svetainėje

Organizuojant piliečių diskusijas ir išsakomas nuomones yra laikomasi pozicijos, kad pasisakymai valdžios institucijų palaikomuose tinklalapiuose turi būti prižiūri siekiant užtikrinti, kad piliečių pranešimai atitiktų tam tikrus minimalius tinkamo viešo kalbėjimo standartus – pasisakymai turi būti pagarbūs kitų dalyvių atžvilgiu, nekurstyti nepakantos, būti susiję su nagrinėjamu klausimu. Kitaip sakant, el. dalyvavimo platformas palaikančios institucijos palieka sau teisę prižiūrėti ir kontroliuoti kuriamą turinį, ir nepatiki šios priežiūros pačios diskusijoje dalyvaujančios bendruomenės savikontrolei. Žinoma, tokios praktikos gali iššaukti dalyvių nepasitikėjimą diskusijos skaidrumu ir kurti nuostatas, kad valdžia cenzūruoja pasisakymus užuot sudariusi galimybes laisvai išreikšti nuomones. Kad nepasitikėjimas būtų sumažintas ir skaidrumas padidintas, į diskusijų moderavimą ir paties proceso vertinimą yra įtraukiamos pilietinės organizacijos (Piliečių forumas).

Diskusijos „priežiūra“ neapsiriboja tik joje dalyvaujančių pasisakymų turinio priežiūra. Ypač tuomet, kada diskusijoje dalyvauja didesnis dalyvių skaičius, reikalingi moderatoriai, kurie apibendrintų ir sistemintų pasisakymus bei išsakytus siūlymus. Tam taip pat gali būti taikomos ir pažangios turinio valdymo sistemos, kai rūšiuojant, sisteminant ir apibendrinant dalyvių indėlį yra pasitelkiami ne tik žmogiškieji resursai, bet ir įvairios kompiuterinės programos. Moderavimas ir apibendrinimai vyksta skirtingai. Kai kuriais atvejais, dalyvis negali iš karto patalpinti savo pranešimo diskusijoje, tačiau siunčia jį už diskusiją atsakingai institucijai, kuri tada nustato, ar pasisakymas tęsia jau pradėtą diskusijos giją, ar inicijuoja diskusiją nauju klausimu, iškelia naujus aspektus ir siūlymus, ir atitinkamai vizualizuoja gauto pranešimo statusą talpindama jį diskusijų puslapyje. Kitas moderavimo būdas yra rengiamos ir skelbiamos diskusijų ataskaitos, kuriose susisteminami išsakyti pasiūlymai.

Kadangi diskusijos yra siejamos su politiniu procesu, jos nevyksta be galo iki kol „natūraliai“ išsisemia. Yra nustatomi aiškūs terminai, iki kada gali būti teikiami siūlymai ir kada turi būti priimtas sprendimas. Priklausomai nuo to, koks yra el. diskusijos sprendimų statusas, skiriasi ir tai, kokios technologijos yra taikomos. Skaitmeninės technologijos leidžia suprantamai pateikti informaciją, pavyzdžiui, pristatyti miesto rekonstrukcijos projektus (Virtual City), tačiau tuomet, kai numatomas įpareigojantis sprendimo pobūdis, atsižvelgiant į ribotą informacinių technologijų prieinamumą, yra užtikrinami įvairūs komunikacijos su valdžia kanalai ir sprendimo išsakymo būdai: pavyzdžiui, piliečiai gali balsuoti tiek internetui iš asmeninių kompiuterių, tiek specialiai

30

įsteigtuose el. balsavimo centruose, tiek ir įprastu būdu pildydami popierinius balsavimo biuletenius.

Nemenkas iššūkis valdžios institucijoms yra piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą, reikalaujantis atrasti efektyviausius informacijos sklaidos kanalus ir būdus. Būdinga tai, kad efektyviai informacijos sklaidai pasitelkiamos bendruomenės ir socialiniai tinklai, susikūrę ne tik virtualios komunikacijos, bet ir realios (ne virtualios) komunikacijos pagrindu.

Metodai, kurie yra naudojami taikant informacines technologijas, privalo atsižvelgti į jų galimybes ir apribojimus, kurie kyla ne tik virtualios komunikacijos pobūdžio, bet taip pat yra sąlygoti socialinio kultūrinio konteksto. Šie aspektai yra aptariami tolesnėse studijos dalyse/

3.3. El. svarstymų įtraukimas į politikos procesą

Piliečių diskusijos, jų pastangos įsitraukti į valdžios, sprendimų priėmimo procesą, jį vienaip ar kitaip įtakoti, kontroliuoti ir patį procesą, ir jo pasekmes, iš esmės “kertasi” ir konfrontuoja su klasikinėmis modernistinėmis institucijomis, kurios, besiremdamos racionaliuoju ekspertiniu žinojimu, monopolizavę sau tiesos ir sprendimų priėmimo teisę.

Kaip pažymi A. Thornton (2002), su naujų informacinių technologijų atsiradimu visuomet buvo siejamos didelės viltys; panašiai kaip šiandien Internetas, prieš kelis dešimtmečius TV buvo vertinama kaip technologinė inovacija, turinti emancipacinį potencialą, tačiau, užuot pateisinus su TV sietus emancipacinius lūkesčius, tik nuvylė – tapo komercinių konglomeratų „įrankiu“, kurio socialinį poveikį galima apibūdinti kaip „paversti taikiais ir apkvailinti“ (angl. „pacifying and stupidifying“), kalbant Adorno ir Horkheimerio (1944 [2002]). terminais. A. Thornton (2002) teigimu, realūs pokyčiai galios struktūrų sistemoje įmanomi tik tada, „kai esamos galios struktūros, tokios kaip vyriausybė ar verslo korporacijos, pačios norės ir turės aiškiai išreikštą interesą įtraukti naujai besiformuojančius pilietinio dalyvavimo procesus į savo nusistovėjusias, konvencines, sprendimų priėmimo praktikas. Tačiau, atsižvelgiant į istoriją (ir tai, kas nutiko su kitomis technologinėmis inovacijomis), reikia sąžiningai pripažinti, jog tokia galimybė menkai tikėtina, kad ir kokia viliojanti ji mums atrodytų“ (Thornton, 2002).

„Gerai“ ir efektyviai pilietinei diskusijai būtinas abipusis – ne tik piliečių, bet ir valdžios institucijų suinteresuotumas. Kaip rodo kitų šalių patirtis, būtina sąlyga diskusijų sėkmei užtikrinti yra valdžios institucijų suinteresuotumas piliečių dalyvavimu sprendimų priėmimo procese. Nors informacinės ir ryšių technologijos įgalina naujus valdymo organizavimo būdus, jie taip pat reikalauja gilesnių kultūrinių ir vadybinių pokyčių (UNDES, 2008: 6).

Tokia situacija susiklosto dažniausiai tada, kai nusistovėjusios administracinės praktikos yra ir netinkamos, ir nepriimtinos, o taip pat nėra aiškiai apibrėžtų taisyklių kas, už ką, ir kokiu būdu yra atsakingas – šitaip formuojasi institucinio dviprasmiškumo situacija. Situaciją, kai nusistovėjusios institucinės veiklos modeliai yra nepakankami, kad problemos būtų išspręstos metodais, kurie yra ir teisėti, ir teisingi, Hajer ir Wagenaar vaidna “institucine tuštuma.” “Institucinė tuštuma gali būti apibrėžta kaip neatitikimas taip nusistovėjusių normų ir taisyklių bei visuomenės suvokimo, jog būtina apibrėžti naujas normas ir taisykles. Tradicinės normos ir taisyklės tampa problematiškos, o vėliau ir nepriimtinos. Atsiradusi “tuštuma”, kai nėra aiškiai apibrėžtų taisyklių ir paskirstytos atsakomybės, atveria naujas erdves politinių sprendimų priėmimui”(cf. Hajer and Wagenaar, 2003: 9, iš Loeber, Hajer, Tatenhoven et al., 2005).

31

Susidarius „institucinės tuštumos“ situacijai, kai egzistuojančios institucijos, dėl vienų ar kitų priežasčių, yra nepajėgios efektyviu ir teisėtu būdu išspręsti susidariusią probleminę situaciją, valdžios institucijos pačios yra suinteresuotos piliečių dalyvavimu ir jų įsitraukimu, o diskusijų metu pasiektas bendras susitarimas, konsensusas, tampa išeities tašku legitimacinės krizės situacijoje.

Nepriklausomai nuo to, kokie veiksniai priverčia valdžią permąstyti valdymo organizavimo būdus, pastarųjų kaita yra būtina prielaida dalyvavimui puoselėti. Sėkmingos iniciatyvos yra tos, kurios aiškiai susiejamos su atitinkamai reguliavimu, kuris leidžia įtraukti konkrečią el. dalyvavimo praktiką kaip integralų politinio proceso elementą. Galima išskirti du el. svarstymų įtraukimo į politinį procesą būdus: piliečių sprendimai yra įpareigojantys (Virtualūs miestai – piliečiai galėjo internetu balsuoti dėl vieno iš trijų alternatyvių Tilburgo miesto (Olandija) centrinės turgaus aikštės projektų, o jų sprendimas buvo įpareigojantis;) arba valdžia įsipareigoja paaiškinti piliečiams, kaip ir į kokius jų siūlymus buvo atsižvelgta ir paaiškinti, kodėl kai kurių siūlymų nepanaudojo (Piliečių forumas – piliečių diskusijų ir konsultacijų pagrindu rengiamos ataskaitos, kurios perduodamos Europos Parlamento nariams, kurie pristato šias ataskaitas Europos Parlamentui).

Vienoks ar kitoks el. svarstymų įtraukimo į politikos procesą būdas yra būtina tokių svarstymų sėkmės sąlyga, ypač jei sėkmė yra mąstoma tiek kiekybiniais terminais (dalyvauja ženklus piliečių skaičius), tiek ir savo efektų klausimais (piliečiai pasitiki valdžia, remia jos iniciatyvas, geriau supranta valdymo pobūdį ir iššūkius).

IV. INFORMACINĖS TECNHOLOGIJOS IR DALYVAVIMAS

4.1. Svarstymų prieinamumas

Skaitmeninė atskirtis

Vienas iš fundamentalių svarstymų demokratijos reikalavimų yra lygus galybių dalyvauti svarstyme ir daryti įtaką viešai nuomonei pasiskirstymas tarp skirtingų socialinių grupių, užtikrinantis, kad viešoje diskusijoje yra atstovaujamos įvairios visuomenėje egzistuojančios pozicijos ir interesai. Dar Karlas Marksas 19 a. suformulavo prielaidą, jog „dominuojančios bet kurio laikotarpio idėjos yra dominuojančiosios klasės idėjos,“ t.y. klasė, kuri savo rankose turi materialinės gamybos priemones, tuo pačiu metu gali kontroliuoti ir intelektualinę produkciją. Įsitraukimas į visuomenės reikalų svarstymą visuomet reikalauja tam tikrų finansinių, intelektualinių ir laiko resursų, o stratifikacija ir socialinė bei ekonominė nelygybė yra visuotinis ir neišvengiamas reiškinys. Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su taip vadinama „skaitmenine atskirtimi,“ yra informacinių technologijų prieinamumas ir visuomenės kompiuterinis raštingumas. Šiandien būtinai naujai formuluoti klausimą – kas naudojasi informacinėmis technologijomis, kas kalba, kieno vardu, ir kokios socialinės grupės čia yra atstovaujamos.

Informacinių technologijų plėtra šiuolaikinėje visuomenėje vertinama pakankamai prieštaringai – viena vertus, plačiai diskutuojama apie tai, jog naujosios informacinės technologijos leidžia piliečius įgalinti bei įsitraukti į politinių klausimų formulavimo, išdiskutavimo bei sprendimų priėmimo procesą, kita vertus, pripažįstama, jog naujosios informacinės technologijos gali suformuoti naujus socialinės atskirties bei politinės marginalizacijos modelius (Norris, 2004).

32

Informacinių technologijų prieinamumą platiems visuomenės sluoksniams, ir visų pirma – socialiai bei ekonomiškai pažeidžiamoms grupėms – riboja finansiniai barjerai, t.y. kompiuterio įsigijimo bei internetinio ryšio užtikrinimo kaštai, arba, alternatyviu atveju, naudojimosi internetu mokestis interneto kavinėse. Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinio regiono valstybėse, lyginant su Europos Sąjungos šalimis, išlieka pakankamai aukštas ekonominės ir socialinės diferenciacijos laipsnis bei regioninio vystymosi šalies viduje netolygumai. Ribotas informacinių technologijų prieinamumas pirmiausia tampa barjeru žemas pajamas gaunantiems namų ūkiams bei kaimo regionų gyventojams įsitraukti į virtualius svarstymus. Nešiojami asmeniniai kompiuteriai su mobiliuoju internetu įgalina nuolatos sekti forumuose bei diskusijų grupėse vykstančius debatus bei politines naujienas, tuo tarpu kiti asmenys, kurių priėjimas prie informacinių technologijų ribotas, gali tik epizodiškai sekti/dalyvauti internetinėje sferoje vykstančius debatus. Kita vertus, šios problemos aštrumą bent iš dalies sušvelnina tai, kad dalis gyventojų turi galimybę prie interneto prieiti darbo metu darbovietėse, mokymo įstaigose ar kituose nemokamos prieigos taškuose (kaip rodo pasisakymų virtualiose diskusijose intensyvumo dinamika laike, daugiausia komentarų ar pasisakymų diskusijose forumuose parašoma „darbo valandomis“). Nepaisant to, atliktos reprezentatyvios apklausos duomenys rodo, kad interneto vartojimo dažnis priklauso nuo to, kur yra prieinama prie interneto. Remiantis 2008 m. pavasarį atliktos visuomenės apklausos duomenimis, internetu naudojasi apie 41 proc. Lietuvos gyventojų. Internetą naudojantys respondentai buvo suskirstyti į keturias grupes pagal tai, kur jie naudojasi internetu: (1) namie ir darbe; (2) tik namie; (3) tik darbe, (4) internetu naudojasi, tačiau ne namie ar darbe. Tik 52 proc. pastarajai grupei priklausančių respondentų nurodė internetu naudojąsi kelis kartus per savaitę ir dažniau, kai tuo tarpu tiek dažnai internetą naudoja net 99 proc. tiek namie, tiek darbe prieigą prie jo turinčių respondentų (Lentelė 1).

Lentelė 1: Prieiga prie interneto ir interneto naudojimo dažnis

Namie ir

darbe Tik namie Tik darbe Nei namie, nei darbe

Kelis kartus per savaitę ir dažniau 99.2% 91.5% 89.4% 51.9%

Kartą per savaitę .8% 6.1% 6.4% 25.9%

Kartą per mėnesį - 2.4% 4.3% 18.5%

Kaip dažnai Jūs naudojatės internetu?

Kartą per pusmetį - - - 3.7% Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008 Pastaba: pateikti stulpelio procentai: kokia skirtingose vietose prie interneto prieinančių respondentų dalis naudojasi juo kelis kartus per savaitę ir t.t.

Skaitmeninė atskirtis gali būti matuojama dviem indikatoriais: pagal naudojimosi internetu paplitimą ir pagal naudojimosi internetu dažnio pasiskirstymą (kaip dažnai naudojamas internetas). Visi šie skaitmeninės atskirties indikatoriai yra susiję su respondento pajamų lygiu ir gyvenama vietove.

1. Apklausos duomenys rodo, kad skaitmeninė atskirtis, matuojama kaip naudojimasis internetu, yra susijusi su finansiniais veiksniais: net 69 proc. respondentų, nurodžiusių, kad jų šeimos pajamos vienam nariui yra 1001 Lt ir daugiau, naudojasi internetu, tuo tarpu besinaudojančių internetu tarp tų, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra iki 400 Lt, yra tik 29 proc.

33

Ar Jūs naudojatės internetu?

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

iki 400 Lt 401-500 Lt 501-700 Lt 701-1000 Lt 1001 Lt irdaugiau

Pajamos šeimos nariui

NeTaip


0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Vilnius Kaunas, Klaipėda,Šiauliai, Panevėžys

Kiti miestai Kaimas

Gyvenamoji vieta

NeTaip

Pav. 6. Naudojimosi internetu pasiskirstymas pagal pajamas šeimos nariui ir gyvenamąją vietą

(Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

2. Net 91 proc. interneto vartotojų nurodė internetą naudojantys kelis kartus per savaitę ir dažniau. Nors galima fiksuoti interneto vartojimo dažnio skirtumus tarp skirtingas pajamas gaunančių, šie skirtumai nėra statistikai reikšmingi. Kiek ryškesnis atotrūkis fiksuojamas tik nagrinėjant pagal gyvenamąją vietovę. Kelis kartus per savaitę ir dažniau internetu naudojasi 85 proc. kaimo gyvenančių interneto vartotojų ir 97 proc. Vilniuje gyvenančių interneto vartotojų. Vis tik būdingas interneto vartojimo dažnis leistų teigti, kad didžioji dalis internetą naudojančių piliečių turi galimybę vienodai ne epizodiškai įsitraukti į viešas diskusijas.

3. Laikui imliomis, aktyvaus dalyvavimo reikalaujančiomis komunikacijos formomis naudotis didesnių galimybių turi tie, kurie taip pat turi nuolatinę prieigą prie interneto, o šią apsprendžia asmens finansinės galimybės. Tai (iš dalies) parodo skirtingų interneto galimybių naudojimo pasiskirstymas pagal pajamas interneto vartotojų iki 29 metų amžiaus grupėje (tai yra grupė, kuriai apskritai būdingas įvairesnių interneto galimybių išnaudojimas).

Interneto vartotojų pasiskirstymas pagal pajamas amžiaus grupė je iki 29 m.

0% 20%

40%

60%

80%

100%

Naudojasi internetu

Elektroninis paštas

Naujienų portalai

Diskusijų forumai

Elektroninės konferencijos

Elektroniniai dienoraščiai

Internetinė televizija

Virtualių bendruomenių, socialiniųtinklų portalai

Pokalbių programos

Pajamos šeimos nariui iki 400 Lt

Pajamos šeimos nariui401-500 Lt



Pajamos šeimos nariui1001 Lt ir daugiau

Pav. 7. Naudojimosi interneto galimybėmis pasiskirstymas pagal pajamas šeimos nariui amžiaus

grupėje iki 29 m. (Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

Skaitmeninė atskirtis gali pasireikšti ne tik prieigos prie interneto nebuvimu, bet, atsižvelgiant į šiuolaikinių informacinių technologijų plėtrą, ir gebėjimų, reikalingų naudotis naujais įrankiais, stoka. Išsilavinimas ir kompiuterinis raštingumas išlieka vienu iš esminių faktorių, įgalinančių

34

piliečius dalyvauti politinėse ir pilietinėse diskusijoje virtualioje erdvėje. Kompiuterinis raštingumas gali smarkiai skirtis įvairiuose socialiniuose sluoksniuose priklausomai nuo socialinės padėties, lyties, amžiaus ir gyvenamosios vietos. Dažniausiai geresniais kompiuterinio raštingumo įgūdžiais pasižymi aukštąjį išsilavinimą turintys, didesnes nei vidutinės pajamas gaunantys miestiečiai. Kaimo regionų gyventojų ir vyresnio amžiaus žmonių kompiuterinio raštingumo lygis dažniausiai yra kur kas žemesnis (nors, skirtingai nei spėjama, moterys ir vyrai kompiuterinio raštingumo (naudojimosi internetu) lygiu nesiskiria). Tai leidžia daryti prielaidą, jog šios socialinės grupės yra kur kas prasčiau reprezentuojamos internetinėje erdvėje.

Lentelė 2: Naudojimosi internetu pasiskirstymas pagal lytį, išsimokslinimą ir amžių


Taip Ne

Vyrai 40.6% 59.4% Lytis

Moterys 41.4% 58.6%

Nebaigtas vidurinis 13.6% 86.4%

Vidurinis, aukštesnysis ir spec. Vidurinis 35.8% 64.2%

Išsimokslinimas

Aukštasis 72.8% 27.2%

iki 29 m. 81.5% 18.5%

30-39 m. 60.3% 39.7%

40-49 m. 54.4% 45.6%

50-59 m. 38.9% 61.1%

Amžius

60 ir daugiau m. 10.7% 89.3% Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008 Pastaba: pateikti eilutės procentai, t.y. kokia dalis tam tikros grupės respondentų naudojasi internetu ir kokia juo nesinaudoja.

Net ir esant aukštam informacinių technologijų paplitimo bei kompiuterinio raštingumo lygiui, yra grėsmė, jog formuosis nauji kognityviniai elitai (ko gero, šio proceso pradinė stadija pastebima jau dabar), t.y. jauni, aukštąjį išsilavinimą turintys, didesnes nei vidutines pajamas gaunantys miestiečiai, kurie turi pakankamai finansinių ir intelektualinių resursų ir intensyviai naudojasi internetu – publikuoja savo internetinius dienoraščius, dalyvauja naujienų grupėse, naudojasi el. paslaugomis ir kt. Apklausos metu buvo klausiama, kokiomis interneto naudojimo galimybėmis naudojasi respondentas (iš viso įvardintos 9), o gauti atsakymai leidžia įvertinti respondentui būdingą interneto vartojimo įvairovės lygį skalėje nuo 1 (naudojasi tik viena iš išvardintų galimybių) iki 9 (naudojasi visomis išvardintomis galimybėmis).

35

Vartojamų interneto galimybių skaičiaus vidurkis grupėje

11.5

22.5

33.5

44.5

55.5

Vyrai

Moterys

iki 29

m.

30-3

9 m.

40-4

9 m.

50-5

9 m.

60 ir

daug

iau m

.

iki 4

00 Lt

401-

500 L

t

501-

700 L

t

701-

1000

Lt

1001

Lt ir

daug

iau

Vilnius

Kauna

s, Klai

pëda

, Ðiau

l...

Kiti mies

tai

Kaimas

Pav. 8. Interneto naudojimo galimybių skaičiaus pasiskirstymas (Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos

gyventojų apklausa 2008)

Rezultatai rodo, kad įvairias interneto galimybes plačiausiai išnaudoja jauni iki 29 metų amžiaus vyrai (vyrų iki 29 metų vidurkis 5.3, moterų iki 29 metų vidurkis – 4.7), taip pat didesnė interneto vartojimo įvairovė būdinga jaunimui iki 29 metų ir vyrams, kurių interneto galimybių vartojimo vidurkis visose amžiaus grupėse, išskyrus amžiaus grupę nuo 40 iki 49 metų, yra aukštesnis nei moterų. Tuo tarpu statistiškai reikšmingų skirtumų pagal pajamų dydį ar gyvenamąją vietovę nepastebėta.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nepaisant demokratizuojančio informacinių technologijų poveikio, virtualioje erdvėje ne visos socialinės grupės yra tolygiai reprezentuojamos. Siekiant tolygaus reprezentavimo, svarbu mažinti ekonominę atskirtį, didinti informacinių technologijų prieinamumą bei ugdyti informacinių technologijų raštingumą, t.y. nuosekliai įgyvendinti taip vadinamas el. įtraukties (e. inclusion) programas.

Kadangi nevienodos finansinės galimybės apsprendžia nevienodą įvairių informacinių technologijų vartojimą, siekiant minimizuoti skaitmeninę atskirtį tarp interneto vartotojų, rekomenduotina virtualiai komunikacijai taikyti tokias technologijas, kurios nereikalauja nuolatinės prieigos prie interneto (grindžiamos asinchroninės komunikacijos modeliu), yra santykinai mažiau imlios laikui ir kurioms nereikalingas aukštas kompiuterinio raštingumo lygis. Tokias rekomendacijas dažnai išsako ir įvairių e. iniciatyvų autoriai, pabrėždami, kad sudėtingos, aukštų technologinių įgūdžių reikalaujančios technologijos yra neveiksmingos siekiant įtraukti kuo daugiau piliečių į svarstymo procesus.

Siekiant kuo platesnio reprezentatyvumo, būtina ne tik pasitelkti nesudėtingas vartotojams programas, bet taip pat ir kuo įvairesnes komunikacijos formas – ne tik grindžiamas šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir tiesioginiu bendravimu. Šiuo požiūriu informatyvi yra projekto Madrid Participa patirtis. Projekto esmė yra įpareigojančių konsultacijų miesto klausimais organizavimas, reikalaujantis užtikrinti saugų miestiečių balsavimą. Pradiniame etape buvo išmėgintos įvairios balsavimo kombinacijos – (1) galimybės balsuoti iš asmeninių kompiuterių, mobiliais telefonais ar specialiuose elektroninio balsavimo kioskuose; (2) galimybės balsuoti pildant popierinį biuletenį rinkiminėse apylinkėse ar specialiuose elektroninio balsavimo kioskuose, (3) galimybės balsuoti iš asmeninių kompiuterių, pildant popierinį biuletenį rinkiminėse apylinkėse ar specialiuose

36

elektroninio balsavimo kioskuose (mobilių telefonų atsisakyta, nes tokio balsavimo būdo organizavimas yra brangus). Kaip parodė patirtis: balsavusių skaičius ženkliai išaugo, kai nebuvo apsiribota vien tik elektroninių technologijų taikymu, bet taip pat sudaryta galimybė balsuoti įprastu būdu, užpildant popierinius biuletenius (plačiau apie projektą žr. adresu http://www.epractice.eu/cases/1012).

Savi-atranka ir dalyvavimo motyvai

Skaitmeninė atskirtis yra tik viena iš virtualių svarstymų prieinamumo problemų. Net ir turintys palankias įsitraukimui sąlygas respondentai gali vengti dalyvauti svarstymuose, o šios problemos aštrumas priklauso nuo svarstymų dalyvių atrankos metodų. Galima skirti du diskusijos dalyvių atrankos metodus:

1. Savi-atranka, kai diskusijoje dalyvauja tik tie, kurie patys nusprendžia joje dalyvauti nelaukdami asmeninio kvietimo;5

2. Netikimybinė ir tikimybinė atranka, kai diskusijoje dalyvauja specialiai atrinkti ir pakviesti piliečiai (gali būti taikomos kvotinės ar atsitiktinės atrankos).

Savi-atrankos metodo problema yra tai, kad nėra garantų, jog diskusijos dalyviai reprezentuos skirtingas socialines pozicijas. Tą gerai rodo atsakymų į klausimą, ar skirtų laisvo laiko diskusijai, pasiskirstymas – tie, kurie į šį klausimą atsako teigiamai, yra labiau tikėtini tų svarstymų, kurie grindžiami savi-atranka, dalyviai. Galima išskirti keletą būdingų tendencijų:

1. Vyrai yra labiau linkę dalyvauti sprendžiant politinius klausimus nei moterys, tačiau skirtumų ryškumas tarp dviejų grupių priklauso ir nuo klausimo pobūdžio. Moterys beveik taip pat dažnai kaip vyrai nurodė skirsiančios laiko dalyvavimui, kai sprendžiami su parama ir globa susiję klausimai (pašalpų bedarbiams skyrimas, savivaldybės biudžeto paskirstymas), tačiau mažiau nei vyrai linkusios įsitraukti į tiesiogiai su jų patirtimi nesusijusias ar „ekspertinio“ išmanymo reikalaujančias problemas (dėl Lietuvos karių siuntimo į Afganistaną).

Ar Jūs skirtumėte dalį savo laisvo laiko nurodytų klausimų svarstymui ir sprendimui, jei žinotumėte, kad į jūsų nuomonę

bus atsižvelgiama?

0 10 20 30 40 50 60

Savivaldybės, kurioje gyvenate, biudžetopaskirstymo klausimai

Jūsų miesto/gyvenvietės viešojo transportoklausimai

Valstybės užsienio politikos klausimai (pvz., dėlLietuvos karių siuntimo į Afganistaną)

Valstybės vidaus politikos klausimai (pvz., dėlpašalpų bedarbiams skyrimo)

MoterysVyrai

Pav. 9. Nusiteikimas dalyvauti viešų klausimų svarstyme ir sprendime pagal lytį (Šaltinis:

reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

5 Fishkin skiria keturis atrankos metodus, tačiau ketvirtasis – kai dalyvauja visi piliečiai, jo paties teigimu, dažnai, turint galvoje žemą politinio dalyvavimo lygį, virsta savi-atranka (Fishkin, 2005: 5)

37

2. Vyresnio amžiaus žmonės – priklausantys 40-59 metų amžiaus grupei – aiškiai išsiskiria polinkiu į dalyvavimą politikoje svarstant įvairius viešo rūpesčio klausimus. Tačiau kaip rodo aukščiau minėti duomenys, ši amžiaus grupė nėra aktyvi interneto vartotoja. Tai reiškia du dalykus. Pirma, savi-atrankos metodas aiškiai iškreiptų diskusijų dalyvių reprezentatyvumą, ir būtinos aktyvios pastangos įtraukti ir kitas, mažesniu nusistatymu dalyvauti išsiskiriančias grupes. Dauguma sėkmingų piliečių įtraukimo iniciatyvų pabrėžia, kad būtina apgalvota informacijos apie egzistuojančias dalyvavimo galimybes sklaidos strategija, pasitelkiant ne tik įprastines informavimo priemones, bet taip pat įvairius vietos lygmens socialinius tinklus: bendruomenes, mokyklas, grupių aktyvistus. Antra, kaip minėta aukščiau, svarbu užtikrinti kuo platesnę piliečių įtraukimo formų įvairovę, nesiremti tik viena technologija, o pasitelkti kombinuotu jų derinimu.


bus atsižvelgiama?

0 10 20 30 40 50 60



Valstybės užsienio politikos klausimai (pvz.,dėl Lietuvos karių siuntimo į Afganistaną)

Valstybės vidaus politikos klausimai (pvz., dėlpašalpų bedarbiams skyrimo)

60 ir daugiau m.50-59 m.40-49 m.30-39 m.iki 29 m.

Pav. 10. Nusiteikimas dalyvauti viešų klausimų svarstyme ir sprendime pagal amžių (Šaltinis:

reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

3. Nusiteikimas dalyvauti viešų klausimų svarstyme ir sprendime yra nelygiai pasiskirstęs pagal išsilavinimą ir gyvenamąją vietovę. Kaip galima tikėtis, asmenys su aukštuoju išsilavinimu yra labiau linkę „atrinkti save“ diskusijoms, tačiau netikėtai pasyviausi šiuo požiūriu yra Vilniaus gyventojai. Toks sostinės gyventojų nusiteikimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad priklausydami didelei gyventojų skaičiumi bendruomenei vilniečiai prasčiau vertintų savo politinį veiksmingumą: nėra racionalu eikvoti laiką veikloms, kuriose atskiro individo indėlis neturi esminės svarbos.


bus atsižvelgiama?

0 10 20 30 40 50 60 70




Valstybės vidaus politikos klausimai (pvz.,dėl pašalpų bedarbiams skyrimo)

Aukštasis

Vidurinis,aukštesnysis ir spec.VidurinisNebaigtas vidurinis


bus atsižvelgiama?

0 10 20 30 40 50 60




Valstybės vidaus politikos klausimai (pvz.,dėl pašalpų bedarbiams skyrimo)

Kaimas

Kiti miestai

Kaunas, Klaipėda,Šiauliai, PanevėžysVilnius

Pav. 11. Nusiteikimas dalyvauti viešų klausimų svarstyme ir sprendime pagal išsilavinimą ir

gyvenamąją vietovę (Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

38

Apibendrinant, savi-atrankos pasekmė būtų tai, kad diskusijose, tikėtina, dažniau dalyvautų vyresnio amžiaus, vyrai, su aukštuoju išsilavinimu. Šie duomenys vertintini dvejopai. Pirma, jie rodo, kad savi-atrankos metodas nėra pakankamas, nes reprodukuotų nevienodą simbolinės galios ir jai kaupti reikalingų gebėjimų pasiskirstymą. Antra, nusiteikimas skirti dalį laiko svarstymams būdingas toms grupėms, kurios paprastai turi mažiau galimybių įsitraukti į virtualias diskusijas, todėl projektuojant viešus svarstymus būtina derinti tiek virtualių, tiek tiesioginių diskusijų elementus. Apskritai šis nusiteikimas koreliuoja su domėjimusi politika: tie, kurie nurodo besidomį politika yra labiau linkę įsitraukti į svarstymus. Tačiau kaip rodo atlikti tyrimai, būtent dalyvavimas politinėse diskusijose, suteikdamas naujų politinių patirčių, ugdo politinio veiksmingumo savivoką ir didina domėjimąsi politika. Todėl pastangos įtraukti piliečius į gerai apgalvotas diskusijas galėtų paskatinti tiek domėjimąsi politika, tiek ir bendrą politinį aktyvumą.

Aptarti savi-atrankos mechanizmai buvo siejami su domėjimosi politika ir nusiteikimo dalyvauti svarstymuose pasiskirstymu pagal įvairius socio-demografinius parametrus ir parodė, kad dažniau informacinėmis technologijoms besinaudojantys asmenys yra mažiau linkę įsitraukti į svarstymus. Tačiau inicijuojant šiuolaikinių technologijų taikymu grindžiamus svarstymus būtina atsižvelgti į dar vieną motyvą, galintį paveikti nevienodą dalyvių įsitraukimą, kai taikomas savi-atrankos metodas.

Kiek svarbi kiekviena iš nurodytų priežasčių jūsų nedalyvavimui virtualiose diskusijoe

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.5

5

Nežinojimas,kaip naudotis

virtualiųdiskusijų

priemonėmis

Laiko, kurįbūtų galima

skirti tokiomsdiskusijoms,

stoka

Pernelygsudėtingos

temos,kuriomis

neįmanomapasakyti

niekoprotingo

Nepatinkadiskutuoti su

žmonėmis,kurių nematai

ir nepažįsti

Tikėjimas,kad

diskusijojeišsakyta

nuomonė busneįdomikitiems

diskusijosdalyviams

Įsitikinimas,kad

nuomonėsišsakymas

niekonepakeis

Galimybėsusidurtitokiose

diskusijosesu nepagrįsta

kritika arįžeidinėjimais

Baimėnukentėti,

nes internetenet pagal

anoniminiuskomentarus

galimanustatyti

pasisakantįjį

Apskritaineįdomios

pačiosdiskusijos

Atsitiktiniai dalyviai Reguliarūs slapukai Reguliarūs dalyviai

39

Pav. 12. Nedalyvavimo virtualiose politinėse diskusijose motyvai ((Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008))

Internetu besinaudojančius galima suskirstyti į tris grupes: reguliarius diskusijų dalyvius, reguliarius „slapukus“ (reguliariai skaito komentarus ar apsilanko diskusijų forumuose, tačiau patys nepasisako arba pasisako retai) ir atsitiktinius dalyvius (tuos, kurie retai lankosi ar niekada nesilanko virtualių diskusijų politiniais klausimais erdvėse). Susidomėjimas politika, įprotis ją aptarti realiuose socialiniuose tinkluose, alternatyvių nuomonių paieška yra tie veiksniai, kurie formuoja įsitraukimo į virtualias diskusijas motyvus. Kita vertus, net ir esant šioms sąlygoms vieni individai linkę patys kurti diskusijų turinį, o kiti – tik jį stebėti, ir šie skirtumai stipriausiai susiję su tuo, kiek apskritai yra priimtinas virtualus bendravimas (su žmonėmis, kurių nematai ir negirdi). Apskritai, nedalyvavimo virtualiose diskusijose motyvai dar nėra išsamiai išnagrinėti, tačiau yra sutariama, kad nedalysimo priežastys turi būti nagrinėjamos kompleksiškai, įvertinant tiek dalyvavimo tikslus, tiek pačių diskusijų veiksmingumo ar pobūdžio vertinimą, tiek ir būtinų dalyvavimui resursų prieinamumą (Bishop, 2007).

Apibendrinant, lygus piliečių įtraukimas į politinių sprendimų svarstymą reikalauja išsiaiškinti jų nedalyvavimą galinčius iššaukti mechanizmus ir imtis kompleksiškų priemonių tų mechanizmų veikimui nuslopinti. Vienas galimų sprendimų yra tikslingos atrankos metodas, kitas – iniciatyvos, skirtos mažinti skaitmeninei atskirčiai, įvairių technologijų ir komunikacijos būdų derinimas, apgalvotos kvietimo įsijungti į diskusijas kampanijos.

4.2. Anonimiškumas ir žodžio laisvė

Kaip suformulavo vienas žymiausių demokratijos ir viešosios sferos teoretikų J.Habermasas, pagrindiniai viešąją sferą bei joje vykstantį atvirą, nesuvaržytą komunikacinį veiksmą nusakantys bruožai yra šie: komunikacijos procesas remiasi išskirtinai tik racionaliais argumentais ir yra nevaržomas jokios simbolinės, socialinės ar ekonominės prievartos, komunikacijos proceso metu pasiekiamas konsensusas ir formuojasi bendra pilietinė valia. Kaip užtikrinti, kad diskusijos internete nebūtų nevaržomos jokių arbitrarių galios faktorių, kaip statusas, politinė įtaka ar ekonominė galia; kad piliečiai diskutuotų kaip lygūs su lygiais, nesibaimindami sankcijų ar diskriminacijos?

Kalbant apie naująsias informacines technologijas, jų potencialą bei socialinį poveikį, informacinės technologijos nėra ir negali būti vertinamos vienapusiškai – jos gali būti panaudojamos kaip išlaisvinančios, įgalinančios, skatinančios piliečių informuotumą bei įsitraukimą į valdymo procesus; bet gali būti panaudojamos ir kaip sekimo, kontrolės, neteisėto privačių duomenų rinkimo priemonė. T.y. elektroninio pašto laiškų turinys gali būti sekamas ir kontroliuojamas, pažeidžiant asmens privatumo teisę, renkami duomenys apie asmens lankomus tinklapius, skaitomus straipsnius, jo ieškomus tekstus ir t.t.

M. Foucault savo knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ (1998) užsimena ir apie galima pragaištingą informacinių technologijų poveikį; jo teigimu, ateities visuomenėje dėl technologijų vystymosi žmogus bus dar labiau kontroliuojamas, o vyriausybinės institucijos Interneto pagalba galės sekti jo veiksmus (telefoninius pokalbius, atsiskaitymus mokėjimo kortele, atliktas paieškas internete, susirašinėjimą el.paštu ir net asmeninius kompiuteryje saugomus dokumentus). H. Rheingold (1993), A. Thornton (2001) ir kt teigimu, informacinės technologijos atveria totalitarinės kontrolės

40

ir sekimo galimybes, nes vyriausybės iš esmės gali sekti informaciją apie individus bei verslo kompanijas, remdamosi tokiais duomenimis kaip jų atliktos užklausos internetinėse paieškos sistemose, el. pašto žinutes, mokėjimo kortelių transakcijos, užklausos bibliotekose, lankomos svetainės ir skaitomi tekstai, ir kt. Demokratiškosios valstybės, savo ruožtu, siekdamos apsaugoti demokratijos vertybes, blokuoja neapykantos kalbas (angl. hate speech), rasinę, tautinę nesantaiką skatinančius komentarus, nacistinę, Kukluksklano simboliką ir kt. Įstatyminės nuostatos šiuo požiūriu įvairiose šalyse yra skirtingos.

Ko gero, viena iš esminių problemų viešose diskusijose – neaiški perskyra tarp minties bei žodžio laisvės, iš vienos pusės, ir neapykantą (tautinę, rasinę, prieš homoseksualius asmenis nukreiptą) skatinančių kalbų. Pastaraisiais metais buvo iškelta nemažai bylų dėl neapykantą kurstančių pasisakymų interneto komentaruose; daugeliu atveju kaltinamieji teigė nesuvokę savo veiksmų kaip „neapykantos kurstymo“ ir tvirtino tik naudojęsi LR Konstitucijos garantuojama minties ir žodžio laisve. Kai kuriais atvejais, teismai atmetė suformuluotus kaltinimus, keletą kartų teismo sprendimai buvo apskųsti aukštesnėms instancijoms, ir galiausiai kaltinimai – panaikinti. Tai rodo, kad net teismų sistemoje nėra susiformavusios vieningos nuostatos apie tai, kur baigiasi žodžio laisvė ir prasideda neapykantos kurstymas.

Viena iš esminių rekomendacijų, siekiant efektyvių, piliečių įsitraukimą skatinančių diskusijų - aiškiai apibrėžti viešojo kalbėjimo tvarką, diskurso taisykles, užtikrinti asmens duomenų apsaugą, nustatyti individualios atsakomybės ribas, numatyti teisines sankcijas už šių taisyklių pažeidimus, - visapusiškai užtikrinti kalbančiųjų subjektų saugumą.

Posovietinėse bei kitose pototalitarinėse valstybėse, kurioms istoriškai buvo būdingi itin stiprūs piliečių kontrolės ir sekimo mechanizmai, yra išlikęs piliečių nepasitikėjimas valstybe, atsargus požiūris į bet kokius pilietinio nepaklusnumo aktus. Totalitarizmo sąlygomis, bet kokia opozicija yra iš esmės nutildyta, valdžios veiksmai bei sprendimai yra nekvestionuojami, o viešoji sfera galima teigti, „persikelia“ į privačius pokalbius tarp artimiausių žmonių. Tokiose visuomenėse, kultūriškai susiklostę nepasitikėjimo tiek valdžia, tiek bendrapiliečiais socialiniai modeliai.

Taigi, nepasitikėjimas pačiomis technologijomis ir tuo, kiek jos leidžia be baimės nukentėti išsakyti savo nuomonę yra svarbus nedalyvavimo motyvas, galintis paaiškinti ir nevienodą įsitraukimo į diskusijas lygį: rečiau rašantys kiek didesnį svorį suteikia baimei nukentėti kaip svarbiam nedalyvavimo motyvui.

Baimė nukentėti, nes internete net pagal anoniminius komentarus galima nustatyti pasisakantįjį

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Kartą per savaitę ir dažniau

Kartą per mėnesį

Kartą per pusmetį

Rečiau

Niekada ar beveik niekada

Raš

ote

kom

enta

rus

nauj

ieno

ms

apie

visu

omenės

gyv

enimą

ir po

litiką

Visiðkai nesvarbuNesvarbuNei svarbu, nei nesvarbuSvarbuLabai svarbu

41

Pav. 13. Baimės nukentėti svarba aiškinant nedalyvavimą virtualiose diskusijose. (Šaltinis: reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa 2008)

Taigi, nenoras įsitraukti į virtualias diskusijas gali būti susijęs ir su nepasitikėjimu, savo ruožtu skatinančiu nepasitikėjimą dalyvavimo saugumu (respondentų, atsakiusių, kad su žmonėmis reikia būti labai atsargiam, motyvo nedalyvauti dėl baimės nukentėti, nes internete net pagal anoniminius komentarus galima nustatyti pasisakantįjį, vertinimo vidurkis buvo 2.83, o respondentų, manančių, kad dauguma žmonių galima pasitikėti – 2.41, t.y. baimės nukentėti motyvas laikomas mažiau svarbiu; skirtumai tarp grupių vidurkių statistiškai reikšmingi).

Šiuo metu egzistuoja daugybė skirtingų virtualios komunikacijos modelių: anoniminiu dalyvavimu grindžiamos diskusijos, registruotų vartotojų diskusijos, mišrus modelis (registruoti dalyviai negali komunikuoti be apribojimų, o neregistruotų vartotojų pasisakymai talpinami tik gavus diskusijos moderatoriaus patvirtinimą), moderuojamos bei nemoderuojamos diskusijos, taip pat – save-moderuojančios komentatorių bendruomenės, kuriose dalyviams suteikiama galimybė reitinguoti ir šalinti, jų nuomone, netinkamus komentarus. Atrodytų, kad viena galimybių įtraukti daugiau piliečių į virtualias diskusijas yra anonimiškumo garantavimas. Tačiau būtent kalbėtojų anonimiškumas yra dažniausiai diskutuojamas kaip daugiausia grėsmių ir tuo pačiu galimybių teikiantis aspektas.

Anonimiškumas atveria daug galimybių ta prasme, jog kalbantieji neturi išankstinės nuostatos kito kalbėtojo statuso atžvilgiu, nejaučia diskriminacijos baimės, šiuo požiūriu tai yra ideali kalbos situacija kai kalbėjimo nevaržo jokie statuso, prestižo, ekonominės ar politinės galios dalykai, ir nuomonė – panašiai, kaip ir slapto balsavimo metu - yra maksimaliai išlaisvinama iš kasdieniniame gyvenime veikiančių suvaržymų. Anoniminiu dalyvavimu grindžiamų diskusijų trūkumas yra tas, kad čia labai lengvai gali būti falsifikuojama viešoji nuomonė, kurstomos sąmokslo teorijos, vykdomos provokacijos ir šantažo aktai.

Registruotų vartotojų forumai dažniausiai nėra tokie populiarūs dėl paprastų priežasčių – tai yra visų pirma laiko sąnaudos (prisiregistruoti, gauti, atsiminti vartotojo vardą, slaptažodį), užkertamas kelias spontaniškai komunikacijai, nuomonė neišvengiamai susiejama su vartotoju, t.y. su konkrečiu asmeniu, šitaip prarandamas anonimiškumas. Registruoti vartotojai dažniausiai buriasi specializuotose, siauros tematikos, specialaus pasirengimo reikalaujančiuose forumuose. Tokie forumai niekada nebūna masiniai, juose lengva identifikuoti vartotoją, o išsakyta nuomonė neišvengiamai siejama su konkrečiu kalbėtoju. Tokios formos diskusijų privalumai – čia nebelieka daugkartinių pranešimų patalpinimo galimybės (kai vienas asmuo gali simuliuoti intensyvų masinį vienos ar kitos nuomonės palaikymą), taigi nėra galimybės falsifikuoti visuomenės nuomonę. Iš esmės, registruotų vartotojų forumai laikytini, lyginant su anonimišku dalyvavimu grindžiamomis diskusijomis, elitistiniais – jiems nebūdingas masiškumas, spontaniškos reakcijos, jie daugiau primena uždarą išsilavinusių bendrus interesus turinčių vartotojų klubą.

Yra įmanomi ir įvairūs mišrus variantai – pavyzdžiui, registruoti vartotojai gali patalpinti iš karto, o visi kiti tik patvirtinus jų pranešimą diskusijos moderatoriui; netinkami komentarai yra šalinami, necenzūriniai žodžiai - blokuojami ir pan.

Žinoma, sąlyginis anonimiškumas internete leidžia pasireikšti dažnai iracionaliems elementams, kaip pasąmoninės fobijos, antipatija, stipresnio garbinimas, sublimuojamo pykčio proveržis, šmeižtas, ir kt. Tačiau, dėl posttotalitarinės visuomenės specifikos ir jai būdingų arbitrarių galios santykių, o taip pat – atsižvelgiant į itin aukštą socialinės nelygybės lygį Lietuvoje bei yra svarbu

42

užtikrinti anoniminio kalbėjimo galimybę, užtikrinti, kad galėtų pasisakyti tie, kurie jaučiasi socialiai neapsaugoti, ekonomiškai pažeidžiami ir politiškai nesaugūs.

Viena iš galimybių, skirta įveikti problemoms, kurias kelia įžeidžiančių, neapykantą kurstančių ar tuščių, su tema nesusijusių pasisakymų skleidimas, yra diskusijos moderavimas, kai moderatoriui suteikiama teisė šalinti visus netinkamus pranešimus. Įvairios el. dalyvavimo iniciatyvos, kuriose piliečiai buvo įtraukti į svarstymus, buvo grindžiamos moderavimu, numatant asmenis, atsakingus už tvarkos virtualioje diskusijoje palaikymą. Tačiau pati tvarkos samprata ir netinkamo pasisakymo apibrėžimas yra diskusijos dalykas. Kaip rodo spontaniškai susiklosčiusių diskusijų erdvių analizė, kai kalbėjimo taisyklės yra primetamos ir dalyviai neturi galimybių jas užginčyti ir dėl jų susitarti, dalyviai paprasčiausiai paliks forumą. Tokį kalbėjimo taisyklių neapibrėžtumą rodo ir atliktos apklausos duomenys: turėdami galimybę vertinti skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 reiškė „Interneto komentaruose daug šmeižto, įžeidinėjimų, todėl juos reikėtų riboti ar iš viso uždrausti“, o 10 – „Komentarai internete – piliečių teisė išsakyti savo nuomonę“, 26 proc. virtualių diskusijų dalyvių išreiškė aiškų palaikymą komentarų ribojimui (skyrė balus nuo 1 iki 3), ir 33 proc. – pasisakė už komentarų nevaržymą (skyrė balus nuo 8 iki 10). Nekeista, kad būtent komentarus rašantys, o ne juos skaitantys respondentai liberaliau žvelgia į komentatorių laisvę, o komentarų neskaitymas atrodo susijęs (nors ryšys nėra statistiškai reikšmingas) su nuostata komentarų ribojimo atžvilgiu: rečiau skaitantys daug griežčiau pasisako už komentarų ribojimą nei tie, kurie juos skaito kartą per savaitę ir dažniau.

Daugelis teoretikų, politikų bei visuomenės veikėjų pasisako prieš anoniminį komentavimą internete. Tačiau, reikia pripažinti, šiuo atveju, kalbant apie viešumo/anonimiškumo santykį, esama tam tikro dviprasmiškumo. Kovojant su korupcija, nusikalstamumu, kyšininkavimu, darbuotojų teisių pažeidimais, daugelyje institucijų yra įkurti anoniminiai pasitikėjimo telefonai, kuriais galima pranešti apie įtartinas ar nusikalstamas veiklas:

• Lietuvos Mokesčių inspekcijos anoniminis pasitikėjimo telefonas 1882, kuriuo galima pranešti apie „vokelius“ bei kitus mokestinius pažeidimus, neteisišką ar neetišką VMI sistemos darbuotojų elgesį ( žr. http://www.vmi.lt/lt/?itemId=10127942);

• Policijos departamento prie VRM anoniminiai pasitikėjimo telefonai (Policijos departamento, kriminalinės policijos, narkotikų kontrolės, specialiųjų tyrimų tarnybos, finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, valstybės sienos apsaugos tarnybos) (žr. http://www.policija.lt/index.php?id=67)

• Anoniminės pasitikėjimo telefono linijos įsteigtos daugelyje savivaldybių.

Iš esmės Lietuvoje kalbėtojų anonimiškumas internete yra vertinamas daugiausia neigiamai, anoniminės ištartys laikomos nereikšmingomis, nepatikimomis ir bevertėmis, iš kalbėtojų reikalaujama pilietinės drąsos ir viešumo. Tačiau tuo pačiu metu daugelyje institucijų yra įrengti taip vadinami anoniminiai pasitikėjimo telefonai, kuriais galima pranešti apie diskriminacinius veiksmus, įtarimą keliančią ar nusikalstamą veiklą, užtikrinant pranešusio asmens anonimiškumą ir kartu garantuojant jo saugumą nuo bet kokių ekonominių, politinių, ar socialinių sankcijų, - tai reiškia, yra pripažįstama, kad nepalankią informaciją paviešinęs asmuo mūsų visuomenėje gali būti nesaugus.

Kaip teigia J. Scott (1990), kuo stipresnis yra valdančiosios klasės dominavimas, tuo ryškesni skirtumai tarp viešai deklaruojamų pažiūrų bei asmeninių įsitikinimų. Pavaldžiosios klasės, kadangi yra ir ekonominiu, ir politiniu aspektu priklausomos nuo dominuojamųjų, viešumoje elgiasi taip, kaip mano, kad iš jų yra tikimasi; bijodamos sankcijų, bausmių, privilegijų praradimo, viešumoje

43

vengia išsakyti savo nuomonę. Jo teigimu, norint suvokti tikruosius galios santykius visuomenėje ir suprasti galios žaidimus, privalu analizuoti ne tik tai, kas vyksta viešumoje, politikos scenoje, bet ir tai, kas kalbama ir apie ką galvojama užkulisiuose, nelaukiant, kol slopinamas nusivylimas ir nepasitenkinimas prasiverš į paviršių.

Taigi, vienas iš svarbių aspektų yra sprendimas dėl e. svarstymų dalyvių statuso – kokios turi būti jų dalyvavimo sąlygos (ar registruotis, kokius duomenis pateikti, ar pasisakyti prisidengiant slapyvardžiu, ar naudojantis tikruoju vardu). Esama argumentų tiek už, tiek prieš registraciją ir/ar anonimiškumą ir juos pasveriant būtina įvertinti tokius veiksnius kaip „baimės ir nepasitikėjimo kultūrą“ (mažiau tikėtina, kad valdžia nepasitikintys, bijantys nukentėti asmenys dalyvauti tokiose diskusijose, kuriose gali būti lengvai identifikuojami), kita vertus, identifikacija užtikrina, kad diskusijoje dalyvaujama kokybiškai ir atsakingai (perfrazuojant A. Luppia pasakymą, interneto vartotojams būdingas „dėmesio sutrikimas“, jie retai susitelkia į kokią vieną diskusiją ar informacijos šaltinį, todėl nenumatant registracijos galimybių, kurios įpareigotų dalyvauti, tikėtinas paviršutiniškas, atsitiktinis, trūkinėjantis dalyvavimas diskusijoje).

Punam (2000) teigimu, tokios virtualių bendruomenių (ir diskusijų forumų) savybės kaip neverbalinių užuominų, „įėjimo ir išėjimo“ barjerų nebuvimas, anonimiškumas neigiamai veikia socialinio kapitalo formavimąsi, ypatingai pasitikėjimo ir savitarpiškumo atžvilgiu, nors ir pripažįsta, kad socialinio tinklo plėtojimui, kuris yra pagrindinė socialinio kapitalo dalis, virtualūs ryšiai yra naudingi: „Kompiuterio pagalba suburtos grupės greičiau pasidalina informacija apie jiems rūpimą problemą ir ją suvokia – galbūt todėl, kad jų nariai yra mažiau trukdomi „išorinės“ socialinės komunikacijos – tačiau jose silpniau generuojamas pasitikėjimas ir savitarpiškumas, kurie reikalingi šio suvokimo tolimesniam įgyvendinimui (Punam, 2000: 176). „Jei įėjimas ir išėjimas yra per lengvi, įsipareigojimai, pasitikėjimas ir savitarpiškumas nesivystys“ (Punam, 2000: 177).

Kaip rodo praktikų analizė, daugelis el. svarstymo iniciatyvų rėmėsi dalyvių registracija, nurodydamos, kad dauguma dalyvių vis tik labai geranoriškai žiūrėdavo į reikalavimą pateikti bent minimalius tapatumą atskleidžiančius duomenis ir buvo linkę pasitikėti tokius duomenis renkančiomis institucijomis.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Šioje studijos dalyje yra pateiktos apibendrintos rekomendacijos e. svarstymų įgyvendinimui.

1. Iniciatyvos įgyvendinti el. dalyvavimą ar dalyvavimo demokratiją gali tapti nusivylimo priežastimi ir užkirsti kelią bet kurioms kitoms iniciatyvoms, jei jos nebus susietos su pastangomis sudaryti sąlygas piliečiams priimti sprendimus pasveriant skirtingus argumentus ir formuojant siaurus ir dalinius interesus peržengiančias nuomones. Nereflektuota daugumos valia gali pažeisti mažumų interesus ir didinti visuomenės susiskaldymą, užuot, kaip tikisi dalyvavimo šalininkai, didinusi visuomenės sutelktumą. Nusivylimą, kuris gali paskatinti nusigręžimą nuo dalyvavimo idealų, gerai parodo neveikiančios arba šiurpinančios viešosios erdvės – tuščios komentarų skiltys valdžios institucijų svetainėse ir nepagarbūs bei nepakantumą kurstantys komentarai kai kuriuose naujienų portaluose. Todėl užuot pasitenkinusios įprastinėmis piliečių įtraukimo į diskusiją formomis (diskusijų forumais, internetiniais komentarais, internetinėmis apklausomis), kai diskusija paliekama savieigai, valdžios institucijos turėtų imtis kryptingų pastangų užtikrinti, kad piliečių diskusija ir konsultacija vyktų pagal svarstymams keliamus kriterijus.

44

2. Bet kuris svarstymų eksperimentas turi būti įgyvendinamas tik iš anksto numačius, kaip diskusijos rezultatai bus įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir užtikrinus valdžios atstovų valią ir norą išgirsti piliečių nuomones ir į jas atsižvelgti. Svarstymas vardan svarstymo yra neefektyvus pirmiausia todėl, kad piliečiai nematys prasmės eikvoti laiką ir energiją dalyvavimui tokiame svarstyme. Be to, tokios „beprasmės“ piliečių akimis žvelgiant iniciatyvos gali padidinti jų nepasitikėjimą valdžia, įsitikinimą, kad valdžiai nerūpi piliečių nuomonė ir bet kuri įtraukimo iniciatyva yra tik formalumas. Sėkmingų praktikų pavyzdžiai rodo, kad dalyvavimas didėja, jei valdžios atstovai informuoja, kaip jie atsižvelgė į iškeltus siūlymus, ir paaiškina, kodėl į kuriuos nors siūlymus atsižvelgta nebuvo.

3. Pasitelkiant informacines technologijas svarstymams organizuoti būtina įvertinti tai, kad tikslas yra ne el. svarstymas savaime, bet svarstymas, prieinamas ir įtraukiantis kuo didesnį piliečių skaičių. Skaitmeninė atskirtis ir kiti savi-atrankos el. svarstymams mechanizmai, susiję su tuo, kad ne visiems piliečiams virtuali komunikacija yra priimtinas bendravimo būdas, sąlygoja ribotą el. svarstymų prieinamumą. Jei tikslas yra piliečių įtraukimas, o ne vien informacinių technologijų naudojimas, organizuojant svarstymus būtina derinti tiek elektroninio, tiek ir tiesioginio (angl. online and offline) bendravimo įrankius ir formas. Taip pat reikalingos kryptingos pastangos kuo plačiau informuoti visuomenę apie prieinamas svarstymų galimybes – gerų praktikų pavyzdžiai rodo, kad sėkmės neužtikrina informavimas vien tik pasitelkiant įprastines masinio informavimo priemones. Reikalingas tiesioginis priėjimas prie piliečio, kurį gali užtikrinti glaudus bendradarbiavimas su įvairiomis vietos lygmens bendruomenėmis ir jų aktyvistais.

4. Svarstymų organizavimas nebūtinai reikalauja kurti naujas ir brangiai kainuojančias platformas. Orientacija technologinių sprendimų atžvilgu turi būti lanksti, grindžiama nuostata, kad kiekvienas įrankis gali būti ir neišvengiamai yra tobulintinas, atsižvelgiant į jo taikymo metu iškilusius sunkumus ar vartotojų pasiūlymus.

5. Renkantis svarstymų įrankius ir metodus būtina įvertinti socialinį ir kultūrinį visuomenės kontekstą, kuris apsprendžia vienokio ar kitokio modelio tinkamumą. Nepasitikėjimo valdžia sąlygomis reikalinga vengti neadekvačiai didelių pastangų kontroliuoti diskusijų dalyvius, ieškoti lanksčių ir visuomenei priimtinų sprendimų dėl anonimiškumo, registracijos diskusijoms, registruojantis reikalingų pateikti duomenų.

6. Diskusijos turi būti moderuojamos ir siejamos su aiškiais tikslais bei laiko terminais. Tokiu būdu yra užtikrinamas dalyvių angažavimasis ne tuščiam kalbėjimui, bet rezultatui, palaikoma diskusijų tvarka. Palaikant diskusijų tvarką (organizuojant diskusiją, apibendrinant atskirų dalyvių indėlius, šalinant taisyklių neatitinkančius pasisakymus) būtina sudaryti sąlygas patiems dalyviams apibrėžti diskusijų tvarkos principus, kurie užkirstų kelius moderatorių piktnaudžiavimui ir leistų dalyviams aiškiai skirti diskusijos tvarkos taisykles nuo žodžio laisvės suvaržymų. Tai ypač aktualu turint galvoje tai, kad Lietuvos visuomenėje nėra aiškiai nusistovėjusių tinkamo kalbėjimo standartų ir dalyviams nesuprantamas jų pasisakymų šalinimas gali atstumti piliečius nuo dalyvavimo diskusijoje.

7. Siekiant informuotų diskusijų ir pagrįstų sprendimų būtina užtikrinti nuolatinį diskusijai reikalingos nešališkos ir pasvertos informacijos teikimą, aiškiai aprašant diskusijai iškeltus klausimus, užtikrinant, jei reikalinga, ekspertų konsultacijas ir priėjimą prie alternatyvių ekspertinių nuomonių.

8. Galimos skirtingos orientacijos diskusijos rezultatų atžvilgiu: išsiaiškinti nuomonių įvairovę, generuoti naujus ir kūrybingus problemų sprendimus ar nustatyti daugumos poziciją. Bet kuri orientacija reikalauja parengti nuomonių agregavimo mechanizmą, ypač jei diskusijoje dalyvauja

45

didesnis dalyvių skaičius. Įprastinis tokio agregavimo būdas yra balsavimas, tačiau jis tinkamas ne visiems tikslams. Pavyzdžiui, norint nustatyti galimą pozicijų įvairovę, reikalingi mechanizmai tokių pozicijų sisteminimui. Nepriklausomai nuo to, ar tai atliekama technologijų pagalba, ar pasitelkiant žmogiškuosius resursus, reikalinga užtikrinti grįžtamąjį ryšį, t.y. sudaryti galimybę dalyviams patiems įvertinti, ar jų nuomonė yra atstovaujama atliktame nuomonių apibendrinime.

9. El. svarstymas yra tik vienas iš el. valdžios ir el. demokratijos elementų. Demokratijos gilinimas pasitelkiant šiuolaikines technologijas turi apimti kompleksiškas valdymo procesų modernizavimo, piliečių informavimo, viešų paslaugų teikimo, el. įtraukties priemones.

LITERATŪRA

Ackerman Bruce, Fishkin James S. (2004). Deliberation Day. NY: Yale University Press.

Adorno, Th., Horkheimer, M. (1994/2002). The Dialectic of Enlightenment. Stanford: Stanford University Press.

Alberoni, F. (1984). Movement and Institution. New York: Columbia University Press.

Barcevičius, Egidijus (2008). “Viešasis valdymas ir informacinės technologijos: naujo institucinio modelio link?”. Politologija, nr. 1(49), p.85-120.

Baym, N. K. (1995). “The emergence of community in computer-mediated communication”. In Steven G. Jones (ed.). CyberSociety: computer-mediated communication and community. Thousand Oaks, CA: Sage Publications, p. 138-163.

Beckas, Ulrich (1992). Risk society : towards a new modernity. London : Sage Publications.

Bennett, Stephen E., Richard S.Flickinger and Staci L.Rhine (2000). “Political Talk Over Here, Over Time”. British Journal of Political Science, vol. 30, no. 1, p. 99-119.

Bishop, Jonathan (2007). “Increasing Participation in Online Communities: A Framework for Human-Computer Interaction”. Computers in Human Behavior, vol. 23, p. 1883-1885.

Butler, J. (1990). Gender Trouble. Routledge.

Calhoun, C. (ed.) (1993). Habermas and the Public Sphere. Massachusetts: MIT Press.

Conover, Pamela Johnston, Donald E. Searing and Ivor M.Crewe (2002). “The Deliberative Potential of Political Discussion”. British Journal of Political Science, vol. 32, no. 1, p. 21-62.

Crossley, Nick (2004). „On Systematically Distorted Communication: Bourdieu and the Socio-analysis of Publics“. In Nick Crossley and John Michael Roberts (eds.) After Habermas: New Perspectives on the Public, Oxford: Blackwell.

Daniel, B., McCalla, G., Schwier, R. (2002). “A Process Model for Building Social Capital in Virtual Learning Communities”. Proceedings of the International Conference on Computers in Education (ICCE’02).

Dewey, J. (1927/1991). The Public and Its problems. Athens : Swallow Press.

Drake, Bruce, Kristi Yuthas and Jesse F. Dillard (2000). “It’s Only Words – Impacts of Information Technology on Moral Dialogue”. Journal of Business Ethics, vol. 23, p. 41-59.

Dryzek, John S. (2001). Deliberative Democracy and Beyond: Liberals, Critics, Contestations. Oxford: Oxford University Press.

46

Fishkin, James S. (2005). “Realizing Deliberative Democracy: Virtual and Face to Face Possibilities”. Electronic Working Paper Series. W.Maurice Young Centre for Applied Ethics, University of British Columbia. Prieiga internete: https://www.ethics.ubc.ca

Fishkin, James S. and Robert C. Luskin (2005). “Experimenting with a Democratic Ideal: Deliberative Polling and Public Opinion”. Acta Politica, vol. 40, p. 284-298.

Fishkin, James S.; Laslett Peter (2003). Debating Deliberative Democracy. Oxford: Blackwell Publishing.

Foucault (1998). Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, M. (1970). The Order of Things: An Archeology of the Human Sciences. London: Tavistock.

Foucault, M. (1972). The Archeology of Knowledge. Translation by A. M. Sheridan-Smith. London: Tavistock.

Fuchs, Christian (2006). eParticipation Research: A Case Study on Political Online Debate in Austria. Research Paper No. 1. ICT&S Center.

Ginsburg, M., Weisband, S. (2002). “Social Capital and Volunteerism in Virtual Communities: The Case of the Internet Chess Club”. Proceedings of the 35th Hawaii International Conference on System Sciences

Grundahl, Johs (1995). „The Danish consensus conference model“. In Public Participation in science: the role of consensus conferences in Europe. Ed; Joss, S. & Durant, J. London: Science Museum.

Habermas J. (1983). “Modernity – An Incomplete Project”. In Foster H. (ed.) Postmodern Culture. Pluto Press.

Habermas, J. (1989). The Structural Transformation of the Public Sphere: An Inquiry into a Category of Bourgeois Society. Translation by T Burger with F Lawrence. Cambridge: Polity Press.

Habermas, Jurgen (1980). "Discourse Ethics: Notes on Philosophical Justification." In Moral Consciousness and Communicative Action. Translation by Christian Lenhart and Shierry Weber Nicholson. Cambridge: MIT Press.

Haraway, D. (1994). “A manifesto for cyborgs: Science, technology, and socialist feminism in the 1980s”. In Steven Seidman (ed.) The postmodern turn: new perspectives on social theory. Cambridge: Cambridge university press.

Held, D. (2002). Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas.

Herman, Edward S., Chomsky, Noam (1988). Manufacturing Consent: the Political Economy of the Mass Media. New York: Pantheon Books.

Howard, P.E.N., Rainie, L., Jones, S. (2002). “Days and nights on the Internet”. In Barry Wellman (ed.) The internet in everyday life. Berlin: Blackwell Publications, p.74-113.

Institute for Politics, Democracy and the Internet (IPDI) (2004). Political Influentials Online in the 2004 Presidential Campaign. Washington, DC: IPDI. Prieiga internete: http://www.ipdi.org/UploadedFiles/ political%20influentials.pdf

Irigaray L. (1985). This Sex Which is Not One. Translation by Catherine Porter. NY, Ithaca: Cornell University Press.

Irigaray L. (1995). “Lyčių skirtumai”. In Karla Gruodis (red.) Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo. Vilnius: Pradai.

Irigaray L. (2000). “There Are Two Sexes, Not One”. In Kelly Oliver (ed.) French Feminism Reader. New – York: Rowman & Littlefield Publishers.

Islam, M. Sirajul (2008). “Towards a sustainable e-Participation implementation model”. European Journal of ePractice - www.epracticejournal.eu, no. 5 (October), p. 1-12.

47

Janssen, Davy and Raphael Kies (2004). Online Forums and Deliberative Democracy: Hypotheses, Variables and Methodologies. e-Working Papers 2004/01. Genève: E-democracy Center.

Jensen, Jakob Linaa (2003). “Public Spheres on the Internet: Anarchic or Government-Sponsored: A Comparison”. Scandinavian Political Studies, vol. 26, no. 4, p. 349-374.

Kroker, A. (2000). “Virtual Capitalism”. In Stanley Aronowitz et al. (eds.) Technoscience and cyberculture. Routledge, p. 167-179.

Lasch, Ch. (1995). The revolt of the elites and the betrayal of democracy. W.W. Norton & Co.

Loeber A., Hajer M., J.van Tatenhoven (2005). EU 6FP project Paganini: Participatory governance and institutional innovation. Work Package 1 “Investigating new practices of the ‘politics of life’ in the European context”.

Lupia, Arthur (2004). “Who’s to say that people make better decisions in groups that they do on their own?”. Legal Affairs, January/February 2004. Prieiga internete http://www.legalaffairs.org/ issues/January-February-2004/feature_lupia_janfeb04.msp ).

Lyotard, J. (1993). Postmodernus būvis. Vilnius: Baltos lankos.

McClurg, Scott D. (2006). “The Electoral Relevance of Political Talk: Examining Disagreement and Expertise Effects in Social Networks on Political Participation”. American Journal of Political Science, vol. 50, no. 3, p. 737-754.

Min, Seong-Jae (2007). “Online vs. Face-to-Face Deliberation: Effects on Civic Engagement”. Journal of Computer Mediated Communication, vol. 12, no. 4, article 11. Prieiga internete: http://jcmc.indiana.edu/vol12/issue4/min.html

Norris, Pippa (2003). Social Capital and ICTs: Widening or reinforcing social networks? Presented at the “International Forum on Social Capital for Economic Revival” held by the Economic and Social Research Institute, Cabinet Office, Japan in Tokyo, 24-25th March 2003. Prieiga internete: http://www.esri.go.jp/en/workshop/030325/030325paper6-e.pdf

Pattie, C.J. and R.J.Johnston (2008). “It’s good to talk: talk, disagreement and tolerance”. British Journal of Political Science, vol. 38, no. 4, p. 677-699.

Peters, J D. (1993). “Distrust of Representation”. Media, Culture and Society, vol. 15, no. 4.

Petroczi, Andrea, Tamas Nepusz and Fulop Bazso (2007). “Measuring tie-strengths in virtual social networks”. Conncections, vol. 27, no. 2, p. 39-52.

Posner, Richard (2004). “Smooth Sailing: Democracy Doesn’t Need Deliberation Day. If spending a day talking about the issues were a worthwhile activity, you wouldn't have to pay voters to do it”. Legal Affairs, January/February 2004. Prieiga internete http://www.legalaffairs.org/ issues/January-February-2004/feature_posner_janfeb04.msp ).

Putnam, R. (2000). Bowling alone: the collapse and revival of American community. New York: Simon & Schuster.

Quan-Haase, A., Wellman, B., Witte and Hampton (2002). “Capitalizing on the net: social contact, civic engagement, and sense of community”. In Barry Wellman (ed.) The Internet in everyday life. Berlin: Blackwell Publications.

Rafaeli, S., Ravid, G., Soroka, V. (2004). “De-lurking in virtual communities: a social communication network approach to measuring the effects of social and cultural capital”.

Reich, R. (1991). The Work of Nations: Preparing Ourselves for 21st Century Capitalism. NY, Vintage.

Rheingold, H. (1993). The Virtual Community. Massachusetts: Addison-Wesley Publishing Company.

Sanders, Lynn M. (1997). „Against Deliberation“. Political Theory, vol. 25, no. 3, p. 347-376.

48

Scott, J. (1990). Domination and the Art of Resistance. New Haven: Yale University Press.

Smith, D. (1993). “Women’s Experience as a Radical Critique of Sociology”. In James Farganis (ed.) Readings in Social Theory: The Classic Tradition to Post-Modernism. NY: McGraw-Hill, Inc.

Stein, David, Susan Imel and Thyrone Henderson, “Creating Social Capital through the Deliberative Discussion: A Case Study of Community Dialogue”. Prieiga internete: https://idea.iupui.edu/dspace/bitstream/1805/278/1/SteinImelHenderson.pdf

Surman, M. (1995). Drive Through Democracy. Prieiga internete: http://www.virtualschool.edu/ mon/ElectronicFrontier/SurmanDriveThruDemoc.html

Surman, M. (1996). Wired Words: Utopia, Revolution and the History of Electronic Highways. Prieiga internete: http://www.isoc.org/isoc/whatis/conferences/inet/96/proceedings/e2/e2_1.htm

Sverdiolas, Arūnas (2006). Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos.

Thornton, A. (2001). Does Internet Create Democracy? Prieiga internete: http://www.wr.com.au/ democracy/index.html.

Thornton, A. (2002). Does Internet Create Democracy? M.A. Journalism Thesis. Prieiga internete: http://www.zip.com.au/~athornto//intro.htm

UN Department of Economic and Social Affairs (UNDES) (2008). UN E-Government Survey 2008: From E-Government to Connected Governance. New York: United Nations, 2008.

Vinogradnaitė, Inga (2008a). “Viešosios erdvės Lietuvoje: rimtas požiūris į interneto komentarus”. Kn. Alvydas Jokubaitis et al. Vertybių nykimas? Rimtas požiūris į atsakomybę. Vilnius: Demokratinės politicos institutas, p. 79-103.

Vinogradnaitė, Inga (2008b). “On-line communication and politicization of social networks”. Rankraštis (įteiktas Lithuanian Political Science Yearbook 2009).

Visuomenės plėtros centras (2008). Valstybės institucijų interneto svetainių tyrimo ataskaita. Vilnius. Prieiga internete: http://www.ivpk.lt/dokumentai/ataskaita.doc

Wittig, Monique (1992). The Straight Mind and Other Essays. New York: Harvester Wheatsheaf.

Wright, S., Street, J. (2007). “Democracy, deliberation and design: the case of online discussion forums”. New Media Society, no. 9, p. 849-869.

Documents

Svarstymų demokratija ir informacinės technologijos.pdf